1974 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas.

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1974 m. liepos 11 d.( * )

Byloje 8/74

dėl Briuselio tribunal de première instance

pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto

prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl EEB sutarties 30–33, 36 ir

85 straipsnių išaiškinimo šio teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje

byloje

Procureur du Roi

prieš

Benoît ir Gustave Dassonville

ir civilinėje byloje tarp

SA Ets Fourcroy

SA Breuval ir Cie

ir

Benoît ir Gustave Dassonville,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį

sudaro pirmininkas R. Lecourt, kolegijų pirmininkai

A. M. Donner ir M. Sørensen, teisėjai R. Monaco,

J. Mertens de Wilmars, P. Pescatore,

H. Kutscher, C. Ó Dálaigh,

A. J. Mackenzie Stuart (pranešėjas),

generalinis advokatas A. Trabucci,

kancleris A. Van Houtte,

priima šį

Sprendimą

1 1974 m.

sausio 11 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo

1974 m. vasario 8 d., Briuselio tribunal de première instance

pagal EEB sutarties 177 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio

sprendimo priėmimo, pateikdamas du klausimus dėl EEB sutarties 30, 31,

32, 33, 36 ir 85 straipsnių išaiškinimo, susijusius su reikalavimu

pateikti oficialų eksportuotojo valstybės vyriausybės išduotą dokumentą

produktams, turintiems kilmės vietos nuorodą.

2 Pirmuoju

klausimu klausiama, ar nacionalinės teisės akto nuostata, draudžianti

importuoti prekę, turinčią kilmės vietos nuorodą, jeigu prie šios prekės

nėra pridėtas oficialus eksportuojančios valstybės išduotas dokumentas,

patvirtinantis jos teisę į šią nuorodą, pagal Sutarties

30 straipsnį gali būti laikoma priemone, savo poveikiu lygiaverte

kiekybiniam apribojimui.

3 Šis

klausimas buvo iškeltas Belgijoje pradėtoje baudžiamojoje byloje prieš

prekybininkus, kurie teisėtai įsigijo Prancūzijoje laisvai parduodamo Scotch whisky partiją

ir importavo ją į Belgiją neturėdami Britanijos muitinės išduoto kilmės

vietos sertifikato, taip pažeisdami nacionalinės teisės aktus.

4 Iš

bylos medžiagos ir teisminių ginčų darytina išvada, kad prekybininkui,

norinčiam importuoti į Belgiją Scotch whisky, kuris laisvai

parduodamas Prancūzijoje, tokį sertifikatą gauti labai sunku, skirtingai

nei importuotojui, įvežančiam prekes tiesiogiai iš valstybės

gamintojos.

5 Bet

kokie valstybių narių komercinės teisės aktai, galintys tiesiogiai ar

netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai apriboti Bendrijos vidaus

prekybą, laikytini priemone, savo poveikiu lygiaverte kiekybiniams

apribojimams.

6 Nesant

nustatytų Bendrijos taisyklių, užtikrinančių vartotojams produkto

kilmės vietos nuorodos autentiškumą, jeigu valstybė narė imasi priemonių

užkirsti kelią nesąžiningiems veiksmams šioje srityje, tai tik su

sąlyga, kad šios priemonės būtų pagrįstos; ir kad reikalaujamos įrodymo

priemonės nesudarytų kliūčių valstybių narių tarpusavio prekybos ir būtų

prieinamos visiems jų nacionaliniams subjektams.

7 Net

nenagrinėjant, ar tokios priemonės susijusios su 36 straipsniu, ar

ne, jos bet kuriuo atveju pagal šio straipsnio antrajame sakinyje

išreikštą principą neturi tapti savavališka diskriminacijos priemone ar

užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu.

8 Toks

gali būti atvejis, kai valstybė narė reikalauja formalumų pateisinti

produkto kilmės vietą, kuriuos be didelių sunkumų praktiškai galėtų

įvykdyti tik tiesioginiai importuotojai.

9 Todėl

vienos valstybės narės reikalavimas pateikti autentiškumo sertifikatą,

kurį sunkiau gauti autentiško produkto, teisėtai laisvai parduodamo

kitoje valstybėje narėje, importuotojams, negu to paties produkto

importuotojams, įvežantiems produktą tiesiogiai iš jo kilmės šalies, yra

priemonė, savo poveikiu lygiavertė kiekybiniam apribojimui ir

nesuderinama su Sutartimi.

10 Antruoju

klausimu klausiama, ar susitarimas, kuriuo ribojama konkurencija ir

paveikiama valstybių narių tarpusavio prekyba, kai jis taikomas kartu su

nacionalinės teisės aktu dėl kilmės vietos sertifikato, yra

negaliojantis, nes sutartis leidžia pasinaudoti šiais teisės aktais tik

išimtiniam importuotojui, kad būtų sutrukdyta lygiagrečiam importui,

arba nedraudžia jam to daryti.

11 85 straipsnis

draudžia išimtinių teisių sutartį, jeigu ji teisiškai arba faktiškai

trukdo kitiems nei išimtinis importuotojas asmenims importuoti

aptariamus produktus iš kitų valstybių narių į saugomą teritoriją.

12 Konkrečiau

kalbant, išimtinių teisių sutartis gali paveikti valstybių narių

tarpusavio prekybą, ir jos padarinys gali būti kliūtys konkurencijai,

jei išimtinių teisių turėtojas gali trukdyti lygiagrečiam importui iš

kitų valstybių narių į koncesijos apimamą teritoriją dėl bendro

sutarties ir nacionalinių įstatymų pasekmių poveikio, kai išimtinai

reikalaujama tam tikros autentiškumo įrodymo priemonės.

13 Norint

nuspręsti, ar tai yra toks atvejis, reikia atsižvelgti ne tik į iš

susitarimo sąlygų kylančias teises bei pareigas, bet ir į ekonominį bei

teisinį sutarties kontekstą, o būtent į galimas panašias sutartis, to

paties gamintojo sudarytas su išimtinių teisių turėtojais,

įsisteigusiais kitose valstybėse narėse.

14 Šiuo

klausimu dėl vienoje valstybėje narėje palaikomų gerokai aukštesnių

kainų negu kitoje valstybėje narėje gali prireikti išnagrinėti, ar

išimtinių teisių sutartis nėra naudojama, siekiant sutrukdyti

importuotojams įsigyti aptariamo produkto autentiškumo įrodymo

priemonių, kurių reikalauja tokios rūšies, kaip nurodyta klausime,

nacionalinės teisės aktai.

15 Bet

kuriuo atveju vien to fakto, kad susitarimas apsiriboja leidimu

naudotis tokiais nacionalinės teisės aktais arba tam neprieštarauja,

nepakanka, jis taptų savaime negaliojantis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

16 Belgijos

ir Jungtinės Karalystės Vyriausybių bei Europos Bendrijų Komisijos,

kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra

atlygintinos.

17 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų Briuselio tribunal de première instance nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis nacionalinis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

Teisingumo Teismas,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1974 m. sausio 11 d. sprendimu pateikė Briuselio tribunal de première instance, nusprendžia:

1. Vienos

valstybės narės reikalavimas pateikti autentiškumo sertifikatą, kurį

sunkiau gauti autentiško produkto, teisėtai laisvai parduodamo kitoje

valstybėje narėje, importuotojams, negu to paties produkto

importuotojams, įvežantiems produktą tiesiogiai iš jo kilmės šalies, yra

priemonė, savo poveikiu lygiavertė kiekybiniam apribojimui ir

nesuderinama su Sutartimi.

2. Vien

to fakto, kad susitarimas apsiriboja leidimu naudotis tokiais

nacionalinės teisės aktais arba tam neprieštarauja, nepakanka, jog jis

taptų savaime negaliojantis.

Lecourt

Donner

Sørensen

Monaco

Mertens de Wilmars Pescatore

Kutscher

Ó Dálaigh

Mackenzie Stuart

Paskelbta

1974 m. liepos 11 d. viešajame posėdyje

Liuksemburge.

Kancleris Pirmininkas

A. Van Houtte

R. Lecourt

* Proceso kalba: prancūzų.