CASE OF VASILIAUSKAS v. LITHUANIA

Neoficialus vertimas

DIDŽIOJI KOLEGIJA

BYLA VASILIAUSKAS prieš LIETUVĄ

(Peticijos Nr. 35343/05)

SPRENDIMAS

STRASB ŪRAS

2015 m. spalio 20 d.

Šis sprendimas yra galutinis. Jame gali būti daromi redakcinio pobūdžio

pataisymai.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

1Byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą,

Europos Žmogaus Teisių Teismas, posėdžiaujant Didžiajai kolegijai,

sudarytai iš:

pirmininko Dean Spielmann,

teisėjų Josep Casadevall,

Guido Raimondi,

Mark Villiger,

Isabelle Berro,

Işıl Karakaş,

Ineta Ziemel e,

Khanlar Hajiyev,

Dragoljub Popović,

András Sajó,

Ann Power-Forde,

Nebojša Vučinić ,

Paulo Pinto de Albuquerque,

André Potocki,

Ksenija Turković,

Egidijaus Kūri o,

Jon Fridrik Kjølbro,

ir kanclerio Erik Fribergh,

po svarstymo uždaruose posėdžiuose 2014 m. birželio 4 d. ir 2015 m.

liepos 2 d.,

skelbią pastarąją dieną priimtą sprendimą:

PROCESAS

1Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis

Vytautas Vasiliauskas (toliau – pareiškėjas), kuris 20 05 m. liepos 30 d.

Teismui pateikė peticiją (Nr. 35343/05) pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių

laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį.

2Pareiškėją, kuriam buvo suteikta teisinė pagalba, atstovavo Vilniuje

praktikuojantis advokatas Š. Vilčinskas. Lietuvos Respublikos Vyriausybei

(toliau - Vyriausybė) atstovavo laikinai atstovo pareigas ėjusi K. Bubnytė.

3Pareiškėjas skundėsi, kad jo nuteisimas už genocidą pažeidė

Konvencijos 7 straipsnį, būtent todėl, kad nacionalinių teismų platus šio

nusikaltimo išaiškinimas neturėjo pagrindo pagal tarptautinę teisę.

4Peticija buvo paskirta antrajam Teismo skyriui (Teismo reglamento

52 taisyklės 1 dalis). 2009 m. birželio 16 d. skyriaus pirmininkas nusprendė

perduoti peticiją Vyriausybe i.

52013 m. rugsėjo 17 d. antrojo skyriaus kolegija, sudaryta iš šių teisėjų:

Guido Raimondi, Danutės Jočienės, Peer Lorenzen, Dragoljub Popović, Işıl

2SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

Karakaş, Nebojša Vučinić ir Paulo Pinto de Albuquerque, taip pat skyriaus

kanclerio Stanley Naismith, perleido bylą Didžiajai kolegijai, nė vienai

šaliai dėl to neprieštaraujant (Konvencijos 30 straipsnis ir 72 taisyklė).

6Didžiosios kolegijos sudėtis buvo nustatyta pagal Konvencijos 27

straipsnio 2 ir 3 dalis ir 24 taisyklę.

7Pareiškėjas ir Vyriausybė pateikė savo raštiškas pastabas dėl peticijos

priimtinumo ir bylos esmės.

8Be to, trečiosios šalies pastabos buvo gautos iš Rusijos Federacijos

Vyriausyb ės, kuriai Didžiosios kolegijos primininkas leido įstoti į procesą

pareikiant rašytines pastabas (Konvencijos 36 straipsnio 2 dalis ir 44

taisyklė).

9Viešas bylos nagrinėjimas įvyko 201 4 m. birželio 4 d. Žmogaus teisių

pastate, Strasbūre (59 taisyklės 3 dalis).

Teisme:

(a) Vyriausybę atstovavo Laikinai einanti atstovės pareigas K. B UBNY T Ė, Teisingumo ministerija,

Patarėja i:

L. U RBAI T Ė, Teisingumo ministerija,

W. A. S CHABAS, Middlesex universiteta s.

(b) pareiškėją Advokatas Š. V IL Č INSKAS.

T eismas išklausė K. Bubnyt ė s, W. Schabas ir Š. Vil č insko pasisakymu s

bei jų atsakymus į teisėjų Power-Forde, Ziemele, Pinto de Albuquerque,

Sajó , Spielmann, Turković ir Vučinić pateiktus klausimus.

FAKTAI

I. BYLOS APLINKYBĖS

10Pareiškėjas gimė 1930 m. spalio 21 d. ir gyvena Tauragėje.

A. Istorinio konteksto santrauka

111939 m. rugpjūčio 23 d. Josifo Stalino vadovaujama Sovietų Sąjunga

(toliau tekste taip pat vadinama SSRS) pasirašė su Adolfo Hitlerio

vadovaujama Vokietija nepuolimo sutartį (Molotovo -Ribentropo paktas).

Pagal slaptą papildomą protokolą, kurį šalys patvirtino tą pačią dieną ir

vėliau pakeitė 1939 m. rugsėjo 28 d. bei 1940 m. sausio 10 d., Lietuva kartu

su kitomis Baltijos šalimis buvo priskirta SSRS interesų sferai tuo atveju,

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

3jeigu ateityje įvyktų šių, tuo metu buvusių nepriklausomų, valstybių

„ teritoriniai ir politiniai pertvarkymai “ . Po Vokietijos įsiveržimo į Lenkiją

1939 m. rugsėjo 1 d. ir prasidėjus Antr ajam pasauliniam karui, Sovietų

Sąjunga ėmė daryti stiprų spaudimą Baltijos šalių vyriausybėms, siekdama

perimti šių valstybių kontrolę pagal Molotovo - Ribentropo paktą ir jo

papildomą protokolą.

12Įteikusi ultimatumą, reikalaujantį įleisti neapibrėžtą kiekį sovieti nių

karinių dalinių apsistoti Baltijos šalyse, 1940 m. birželio 15 d. sovietų

kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. Lietuvos vyriausybė buvo nuversta ir buvo

suformuota nauja, vadovaujama Tarybų Sąjungos komunistų partijos,

vienintelės SSRS politinės partijos, vyriausybė. 1940 m. rugpjūčio 3 d.

Sovietų Sąjunga užbaigė Lietuvos aneksiją, priimdama aktą, kuriuo Lietuva

buvo inkorporuota į SSRS sudėtį ir pavadinta „Lietuvos Tarybų Socialistine

Respublika “ (toliau – LTSR). 1941 m. teritoriją okupavo nacių Vokietijos

pajėgos. Sovietų valdžia Lietuvos teritorijoje buvo atkurta 1944 m. liepą ( žr.

Kuolelis and Others v. Lithuania, nos. 74357/01, 26764/02, 27434/02, § 8,

2008-02-19, taip pat Ždanoka v. Latvia [GC], no. 58278/00, §§ 12 ir 13,

ECHR 2006-IV).

13Lietuvoje prasidėjo visą tautą apimantis partizaninis judėjimas.

Ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo judėjimo tikslas buvo išlaisvinti ir

atkurti nepriklausomą Lietuvą. 1949 m. buvo suformuotas visus partizanus

jungiantis Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (toliau – LKKS). 1949 m. vasario

16 d. organizacija priėmė Deklaraciją, kurioje buvo teigiama, kad LKKS

Taryba yra „aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir

karinei tautos išsilaisvinimo kovai“. Sovietinės represinės struktūros, kurias

įkūnijo NKVD ( Vidaus reikalų liaudies komisariatas, Narodnyy

Komissariat Vnutrennikh Del), MGB ( Valstybės saugumo ministerija,

Ministerstvo Gosudarstvenoj Bezopastnosti) ir kitos žinybos, siekė

numalšinti pasipriešinimą. Represinių institucijų sistema buvo reorganizuota

keletą kartų. Jose dauguma vadov ų ir operatyvininkų buvo ne lietuvių

tautybės asmenys, atsiųsti į Lietuvą iš SSRS. Šeštajame dešimt metyje

sovietinei valdžiai pavyko numalšinti partizaninį judėjimą, tačiau atskiros

partizanų grupelės dar kurį laiką veikė po 1953 m., tai yra metų, kai buvo

paimtas į nelaisvę ir nužudytas LKKS vadovas.

141990 m. kovo 11 d. Lietuva atgavo nepriklausomybę; tai oficialiai

SSRS pripažino 1991 m. rugsėjo 6 d. Rusijos armija Lietuvą paliko 1993 m.

rugpjūčio 31 dieną.

B. Pareiškėjo karjera MGB ir jo nuteisimas už genocidą

1Pareiškėjo statusas Lietuvos TSR MGB

15Vyriausybė pateikė Teismui iš Lietuvos ypatingojo archyvo gautą

pareiškėjo tarnybos kortelės kopiją dėl laikotarpio, kai jis dirbo Lietuvos

4SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

TSR MGB. Dokumentai yra surašyti rusų kalba, vertimą į lietuvių kalbą

atliko Kauno apygardos prokuratūros vertėja. Iš to matyti, kad šiais

doku mentais rėmėsi prokuratūra, 2001 m. pateikdama kaltinamąją išvadą

pareiškėjui (žr. 29 punktą toliau). Dokumentai atskleidžia toliau nurodomą

informaciją.

161950- 1952 m. pareiškėjas studijavo Lietuvos TSR MGB mokykloje

Vilniuje.

171952 m. balandžio 8 d. pareiškėjas buvo įdarbintas operatyvinio

įgaliotinio pavaduotoju, nuo 1952 m. rugsėjo 15 d. jis dirbo operatyviniu

įgaliotiniu LTSR MGB Šakių rajono skyriuje, o nuo 1953 m. liepos 1 d. -

vyriausiuoju operatyviniu įgaliotiniu MGB, o vėliau KGB.

18MGB Šakių rajono skyriaus komunistų partijos 1953 m. kovo 2 d.

susirinkimo protokole nurodyta, kad šio susirinkimo darbotvarkė buvo

skirta aptarti „ TSKP Centro komiteto sprendimų ir SSRS bei LTSR MGB

nurodymų dėl nacionalistinių elementų [Šakių] rajone likvidavimo

vykdymą“ . Toliau protokole nurodyta, kad MGB Šakių rajono skyriaus

narys ragino artimiausiu metu „atlikti banditų ir nacionalistinio pogrindžio

likvidavimą“. Komunistų partijos rajono skyrius buvo skatinamas labiau

vykdyti politinį - masinį darbą tarp gyventojų „dėl kovos su banditizmu ir

nacionalisti niu pogrindžiu“. Protokole pateikiamas pareiškėjo požiūris, kad

„jų [MGB skyriaus] uždavinys kuo greičiau likviduoti banditų likučius

rajone, jų padėjėjus ir ryšininkus“.

19Iš 1953 m. rugsėjo 13 d. MGB Šakių rajono skyriaus komunistų

partijos susirinkimo protokolo matyti, kad ta proga pareiškėjas sakė kalbą

apie „kovą su nacionalistiniu pogrindžiu“. Pareiškėjas nurodė, kad iki to

laiko „dar nesuspėjo jam pavestoje apylinkėje atskleisti buvusių

nacionalistinių gaujų dalyvių“. Pareiškėjo manymu, „jeigu kiekvienas

komunistas, jų kolektyvo [MGB] narys stipriau imsis darbo, tai jie

neabejotinai pasieks gerų rezultatų kovoje su nacionalistiniu pogrindžiu“.

20MGB Šakių rajono skyriaus komunistų partijos 1953 m. lapkričio

4 d. susirinkimo metu pareiškėjas buvo apibūdintas kaip savo darbe

pasiekęs gerų rezultatų asmuo.

211953 m. gruodžio 23 d. pareiškėjas tapo Sovietų Sąjungos komunistų

partijos nariu. MGB Šakių rajono skriaus komunistų partijos susirinkimo

protokole nurodyta, kad pareiškėją vadovai charakterizavo kaip

disciplinuotą, politiškai raštingą ir darbe pasiekusį gerų rezultatų. Vadovai

pažymėjo, kad įstodamas į „šaunios komunistų partijos eiles“ pareiškėjas

kiekvieną dieną „privalo kelti savo idėjinį politinį lygį, studijuodamas

komunistų partijos istoriją jos kovoje su įvairiais priešais ir visada būti

budrus “ .

221964 m. pareiškėjas įgijo juristo kvalifikaciją Felikso Dzeržinskio

vardo KGB aukštojoje mokykloje.

23Nuo 1967 m. iki išėjimo į pensiją 1975 m. dėl sveikatos priežasčių

par eiškėjas dirbo skyriaus viršininku KGB Jurbarko rajono darbo skyriuje.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

524. Atsižvelgiant į tarnybos kortelės duomenis, per savo 25 metų

tarnybos laiką MGB (KGB) pareiškėjas buvo apdovanotas, skatintas ir jam

reikštos padėkos bent 24 kartus. Tarnybos MGB ir KGB metu pareiškėjas

pakilo iki papulkininkio laipsnio.

2Operacija dėl partizanų J.A. ir A.A. paėmimo į nelaisvę arba

nužudymo

251953 m. sausio 2 d. pareiškėjas dalyvavo operacijoje prieš du

Lietuvos partizanus, brolius J.A. ir A.A., besislapsčiusius Šakių rajono

miškuose. M.Ž., kuri baudžiamojoje byloje dėl genocido buvo teisiama

kartu su pareiškėju, sovietų valdžiai suteikus informaciją apie partizanų

buvimo vietą, buvo suplanuota partizanų paėmimo į nelaisvę arba

likvidavimo operacija. Operacijos vykdymui buvo pasitelkta keletas

kareivių, joje dalyvavo ir pareiškėjas. Pabandžius sulaikyti J.A. ir A.A., jie

priešinosi pradėdami šaudyti į MGB pareigūnus ir sovietų karius. Į

partizanus ėmus šaudyti, jie buvo nužudyti.

26Operacijos dieną, t.y. 1953 m. sausio 2 d., MGB Šakių rajono

skyriaus viršininkas surašė specialųjį pranešimą savo viršininkui - MGB

Kauno srities viršininkui – kuriame paminėjo, kad pareiškėjas pasižymėjo

operacijoje, kurios metu buvo „likviduoti du banditai“ ir todėl užsitarnavo

paskatinimą.

271953 m. rugsėjo 1 d. MGB Šakių rajono skyriaus viršininkas parašė

Lietuvos TSR vidaus reikalų ministrui raštą, kuriuo jį informavo, kad

1953 m. sausio 2 d. pareiškėjas ir MGB pareigūnai likvidavo „du

nacionalistinės gaujos dalyvius [J.A. ir A.A.]“. Jis pasiūlė, kad pareiškėjas

būtų paskatintas dėl šios operacijos. Pareiškėjo tarnybos kortelėje nurodyta,

kad 1953 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjui pareikšta padėka ir jam išmokėta 500

rublių premija.

281971 m. gruodžio 10 d. pažymoje Šakių apylinkės tarybos

vykdomojo komiteto pirmininkas nurodė, kad broliai J.A. ir A.A. pokario

metais priklausė ginkluotai „buržuazinių nacionalistų gaujai“ ir 1953 m.

buvo nušauti kaip jos dalyviai.

3Pareiškėjo nuteisimas už genocidą

(a) Kaltinamoji išvada

29Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Kauno apygardos prokura tūra

2001 m. balandį pradėjo tyrimą dėl brolių J.A. ir A.A. mirties aplinkybių.

2001 m. rugsėjį prokuroras pareiškė kaltinimus pareiškėjui ir M.Ž. dėl

genocido pagal tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 71 straipsnio

2 dalį (žr. 52 punktą toliau). Prokuroro teigimu buvo nustatyta, kad nuo

1951 m. rugsėjo 15 d. 1 pareiškėjas tarnavo MGB Kauno srities Šakių rajono

1Pagal pareiškėjo bylos medžiagą data turėtų būti 1952 m. rugsėjo 15 d.

6SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

skyriaus operatyviniu įgaliotiniu. Jis žinojo, kad „MGB pagrindinis tikslas

buvo fiziškai sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, priklaususių atskirai

politinei grupei – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvius –

Lietuvos partizanus“. „Pareiškėjas aktyviai vykdė šį LTSR MGB pagrindinį

tikslą, asmeniškai žudė Lietuvos gyventojus, priklausiusius minėtai politinei

grupei“. Prokuroro teigimu, pareiškėjo kaltę įrodė jo tarnybos kortelė,

pareiškėjo vadovų pareikšta padėka už atkaklumą pravedant agentūrines -

tyrimo priemones, vadovavimą operacijai, asmeninį dalyvavimą sulaikant

banditus. Prokuroro išnagrinėti įrodymai apėmė liudytojų parodymus, MGB

Šakių rajono skyriaus susirinkimų protokol us, gautus iš Lietuvos ypatingojo

archyvo ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, bei

šių dokumentų vertim us, kuriuose buvo minimas pareiškėjas, jam paskirtos

užduotys likviduoti banditizmą, banditų rėmėjus ir ryšininkus. Įrodymai taip

pat apėmė [MGB] pranešimus apie banditų J.A. ir A.A. likvidavimą.

(b) Pirmosios instancijos teismo nuosprendis

302004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismas nustatė,

kad yra pakankamai įrodymų pripažinti pareiškėją padarius genocido

nusikaltimą. Remdamasis liudytojų parodymai s, Lietuvos gyventojų

genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateiktais rašytiniais įr odymais, o

taip pat pareiškėjo ir kartu su juo teisiamos M.Ž. parodymais, teismas

nustatė, kad J.A. ir A.A. priklausė Tauro apygardos 37- ajai partizanų

kuopai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje surinkta

informacija leido padaryti išvadą, k ad siekiant sukompromituoti brolius

partizanus, sovietų valdžia paskleidė dezinformaciją, kad jie dezertyravo iš

būrio, slapstėsi vieni ir toliau ryšių su partizanais nepalaikė. Šie kaltinimai

buvo neteisingi. Iš tiesų partizanai, taip pat ir broliai J.A. ir A.A., veikė

mažomis grupėmis, siekdami išvengti sovietų sunaikinimo. Galiausia i

byloje nebuvo nenuginčijamų įrodymų, kurie paneigtų teiginius, kad J.A. ir

A.A. „buvo organizuoto pasipriešinimo dalyviai, kad jie priklausė politinei

grupei“. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo vieno liudytojų

parodymus, kad broliai partizanai miške slapstėsi nuo trejų iki ketverių me tų

ir kad jo šeima nešė jiems maistą.

31Dėl pareiškėjo teismas pažymėjo, kad nuo 1951 m. rugsėjo 15 d.

tarnaudamas Lietuvos TSR MGB operatyviniu įgaliotiniu jis „žinojo

pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies,

priklaususių atskirai politinei grupei, Lietuvos partizanų, sunaikini mą“.

MGB dokumentuose abu broliai buvo įvardijami kaip partizanai –

nacionalinio ginkluoto pogrindžio dalyviai. Teismas atmetė pareiškėjo

tvirtinimus, kad jis aktyviai nedalyvavo dviejų partizanų paėmimo į nelaisvę

arba likvidavimo operacijoje, kurios met u šie du partizanai žuvo.

Atvirkščiai, pareiškėjo viršininko specialiajame pranešime nurodoma, kad

pareiškėjas asmeniškai likvidavęs vieną bandit ą. Po šios operacijos

pareiškėjas buvo priimtas į komunistų partiją ir jie abu su M.Ž. gavo

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

7pinigines premijas. Visų svarbiausia tai, kad nei pareiškėjas, nei M.Ž.

neneigė dalyvavę partizanų likvidavimo operacijoje. Pirmosios instancijos

teismo manymu, visuma bylos aplinkybių leido padaryti išvadą, kad abu

kaltinamieji 1953 m. sausio 2 d. dalyvavo „Lietuvos gyventojų priklaususių

atskirai politinei grupei, pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvių

• fiziniame sunaikinime juos nužudant, tai yra [pareiškėjas dalyvavo] genocide“ .

32Kauno apygardos teismas pažymėjo kad 1992 m. balandž io 9 d.

Įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 3 straipsnis

numatė galimybę taikyti baudžiamąją atsakomybę už genocidą

retroaktyviai.

33Kauno apygardos teismas nuteisė pareiškėją už genocidą pagal

Baudžiamojo kodekso 99 straipsnį (žr. 53 punktą toliau) ir nubaudė jį

šešerių metų laisvės atėmimo bausme. Pareiškėjas nuo bausmės dėl ligos

buvo atleistas.

M.Ž. taip pat buvo nuteista kaip genocido padarymo bendrininkė pagal tą

pačią Baudžiamojo kodekso nuostatą. Ji buvo nubausta penkerių metų

laisvės atėmimo bausme, nuo kurios atleista dėl ligos.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino nukentėjusiajai M.B. ,

kuri buvo J.A. duktė ir A.A. dukterėčia, teisę į ieškinio patenkin imą, tačiau

klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.

34I r pareiškėjas, ir M.Ž. apeliacine tvarka apskundė apkaltinamąjį

nuosprendį.

(c) Apeliacinės instancijos teismo nutartis

352004 m. rugsėjo 21 d. Apeliacinis teismas paliko galioti

apkaltinamąjį nuosprendį ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismo

sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas

nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepadarė išvados, kad pareiškėjas

pats nušovė bent vieną iš partizan ų. Iš tiesų pareiškėjas buvo nuteistas tik už

dalyvavimą partizanų, kaip politinės grupės atstovų, likvidavimo

operacijoje. Pareiškėjas pats pripažino ir tą patvirtino liudytojų parodymai

bei dokumentai, kad jis aktyviai dalyvavo nagrinėjamoje operacijoje, jis

buvo asmeniškai atsakingas už M.Ž., kuri sovietų valdžios institucijoms

parodė partizanų buvimo vietą, ir jis buvo vienas iš pareigūnų, apsupusių

bunkerį ir kad jis buvo su M.Ž. iki operacijos pabaigos. Apeliacinis teismas

trumpai pastebėjo, kad pareiškėjas savo noru dirbęs okupacinės struktūros

MGB Šakių rajono skyriaus operatyviniu įgaliotiniu „tikrai žinojo, kad šios

įstaigos tikslas yra Lietuvos partizanų, kaip Lietuvos gyventojų dalies,

fi ziškas sunaikinimas“. Tai suprasdamas, pareiškėjas kartu su kitais

operacijos dalyviais pats dalyvavo brolių partizanų J.A. ir A.A. nužudyme.

Panašiai ir M.Ž., būdama MGB agente, taip pat suvokė šios struktūros

tikslus, o teikdama informaciją apie partizanų buvimo vietą ir parodžiusi

MGB partizanų bunkerį, ji suprato, kad broliai bus sunaikinti. Taigi abu,

8SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

pareiškėjas ir M.Ž., veikė tiesiogine tyčia. Galiausiai Apeliacinis teismas

nustatė, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas vis dar buvo

įsitikinęs sovietų valdžios veiksmų Lietuvos partizanų atžvilgiu teisėt umu.

36Apeliacinės instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl

genocido apibrėžimo Lietuvos teisėje pagal Baudžiamojo kodekso 99

straipsnį prieštaravimo apibrėžimui, įtvirtintam 1948 m. Jungtinių Tautų

konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį

(toliau – Genocido konvencija) II straipsnyje. Apeliacinis teismas pažymėjo

pirmosios instancijos teismo išvadą, kad broliai J.A. ir A.A. buvo sunaikinti

dėl priklausymo „politinei grupei“. Nors pripažindamas, kad genocido

nusikaltimo apibrėžimas Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje buvo

papildytas socialinių ir politinių grupių požymiais, ir todėl jis buvo platesnis

už Genocido konvencijoje įtvirtintąjį apibrėžimą, apeliacinės instancijos

teismas nusprendė, kad toks papildomų grupių įtraukimas buvo „pagrįstas ir

atspin dintis realybę“. Genocido konvencijoje nėra nuostatų dėl galimo

genocido sąvokos plečiamojo aiškinimo, tačiau Genocido konvencija ir

nedraudžia tokio aiškinimo. Genocido samprata išplėsta ir kitų valstybių

baudžiamuosiuose kodeksuose. Toliau apeliacinės instancijos teismas

paaiškino, jog „ politinė grupė – tai ž mon ė s, susij ę bendromis politinė mis

pa ž i ū romis ir į sitikinimais, ir siekis tokią grup ę fiz i š kai sunaikinti taip pat

reiškia genocidą, nes siekiama sunaikinti dal į ž moni ų“. Teismas pabrėžė,

kad:

„ Lietuvos partizanų, t.y. ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos)

dalyvių, priskyrimas konkrečiai „politinei“ grupei, kaip tai buvo padaryta

nuosprendyje, iš esmės yra tik sąlyginis ir nevisiškai tikslus. Juk šios grupės nariai

kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės, atstovai. Sovietinis genocidas buvo

vykdomas būtent pagal gyventojų nacionalumo – etniškumo kriterijus. Iš viso to

darytina išvada, kad Lietuvos partizanai gali būti priskirtini ne tik politinei, bet ir

nacionalinei, ir etninei grupei, t.y. toms grupėms, kurios nurodytos ir pačioje

Genocido konvencijoje.“

37Apeliacinis teismas atmetė pareiškėjo ir M.Ž. teiginius, kad jų

veiksmai ne galėjo būti vertinami kaip genocidas, nes jų mirties metu broliai

J.A. ir A.A. nebebuvo partizanai ir todėl negalėjo būti laikomi kaip

priklausantys „politinei, socialinei ar kitokiai grupei“ :

„ Nuteistojo V. Vasiliausko ir M.Ž. apeliaciniuose skunduose dar teigiama, kad

broliai J.A. ir A.A. karo metu bendr adarbiavo su vokiečių okupacine valdžia ir patys

dalyvavo nusikaltimuose. Be to, jie 1947 metais dezertyravo iš partizanų būrio ir nuo

to laiko su kitais partizanais nepalaikė ryšių. Todėl, apeliantų manymu, J.A. ir A.A.

negalėjo būti laikomi jokia politine, socialine ar kitokia grupe, o veiksmai jų atžvilgiu

negalėjo būti vertinami genocidu. Kolegijos nuomone, šiuos argumentus [šis] teismas

taip pat pagrįstai atmetė ir apie tai jau yra pasisakyta nuosprendyje. Abiejų,

V. Vasiliausko ir M.Ž., skunduose mini mas tas pats Lietuvos ypatingojo archyvo

2001 m. lapkričio 13 d. pažymėjimas Nr. 1767. Jame nurodoma, kad KGB archyve

saugoma J.A. baudžiamoji byla, jos kaltinamojoje išvadoje nurodoma, kad J.A.,

Vokietijai okupavus Lietuvą, įstojo į ginkluotą baltųjų partizanų būrį, su ginklu

dalyvavo sovietinio- partinio aktyvo ir žydų areštuose, saugojime ir e tapavime. Be to,

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

9gyventojų tarpe vedė antisovietinę agitaciją ir pasisakydavo teroristiniais grasinimais

komunistų atžvilgiu, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą Rusijos Tarybų Federacinės

Socialistinės Respublikos baudžiamojo kodekso 58 1(a) straipsnyje [kontrrevoliucinis

nusikaltimas – tėvynės išdavimas]. 1945 m. gegužės 4 d. J.A. iš suėmimo pabėgo ir

įstojo į partizanų būrį.

Apie A.A. šiame pažymėjime nurodoma, kad okupacijos metais jis tarnavo vokiečių

policijoje, o 1944 m. pradėjo gyventi nelegaliai ir įstojo į ginkluotą nacionalistinį

partizanų būrį. Taip pat nurodoma, kad J.A. ir A.A. 1947 m. dezertyravo iš partizanų

tėvūnijos, slapstėsi vieni, ryšių su partizanais nepalaikė ir Tauro apygardos partizanų

vado įsaku buvo laikomi dezertyrais. Tokie patys duomenys apie J.A. nurodomi ir

byloje esančioje 1945 m. kovo 16 d. [MGB] surašytoje kaltinamojoje išvadoje.

Veikos, kurių padarymu J.A. kaltinamas, nekonkretizuotos. Vertinant išvardintus

dokumentus, kolegija pažymi, kad juose jokių duomenų apie brolių dalyvavimą

konkrečiuose nusikaltimuose žmoniškumui nėra, o iš J.A. byloje suformuluotų

kaltinimų labiau panašu, kad jis buvo kaltinamas pirmiausia veikla, nukreipta į

pasipriešinimą tai pačiai okupacinei [SSRS] valdžiai. Byloje nėra ir duomenų apie

brolių dalyvavimą kituose, kriminaliniuose nusikaltimuose. Netgi pačiose KGB

pažymose nurodoma, kad po 1947 m. J.A. ir A.A. slapstėsi „nevykdydami plėšimų ir

[kriminalinės] gaujos apraiškų“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo

centro pažymoje „Dėl J.A. ir A.A. rezistencinės veiklos“ nurodoma, kad jie nuo

1945 m. priklausė 37 kuopos partizanų būriui Paties MGB Šakių skyriaus

duomenimis, 1949 m. [J.A. ir A.A.] vis dar priklausė partizanų 37 kuopai. Vėliau

jie iš partizanų būrio pasitraukė ir aktyvių partizaninių veiksmų nevykdė.

Kolegijos nuomone, visi šie duomenys tikrai nereiškia, kad J.A. ir A.A. iki jų

likvidavimo operacijos jau negalėjo būti laikomi Lietuvos partizanais. Nuosprendyje

teisingai pažymima, kad tuo laikotarpiu, vengdami sunaikinimo, partizanai jau buvo

priversti kovoti mažomis grupėmis. Net ir MGB duomenimis, 1952 m. rugpjūčio mėn.

kiti partizanai ieškojo galimybės susitikti su J.A. ir A.A. ir susijungti į vieną būrį. Dėl

to MGB buvo nuspręsta paskleisti gandą, kad J.A. ir A.A. yra MGB agentai.

Konkrečius planus sukompromituoti J.A. ir A.A. patvirtina 1952 m. rugsėjo 12 d.

Kauno apskrities MGB valdybos viršininko patvirtintas planas. Liudytoja A.S.

parodė, kad 1952 m. ji susitiko su partizanais J.A. ir A.A., nešdavo jiems maistą. Be

to, J.A. ir A.A. jai išdavė pažymėjimą, kad ji yra partizanų rėmėja. Tą pažymėjimą ji

išsaugojo iki šiol.

Kad J.A. nėra padaręs nurodytoje 1945 m. kaltinamojoje išvadoje vardinamų

nusikaltimų, patvirtina Generalinės prokuratūros 1992 m. lapkričio 18 d. išduotas

pažymėjimas, kuriame nurodoma, kad J.A. nuo 1944 m. spalio 28 d. iki 1945 m.

gegužės 4 d. neteisėtai buvo laikomas laisvės atėmimo vietose. J.A. 1998 m., o A.A. –

2002 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras po mirties išdavė

kario savanorio pažymėjimus. Kad J.A. ir A.A. partizanais laikė ir pati MGB, aiškiai

matosi iš 1952 m. birželio 11 d. pranešimo, kuriuo MGB Kauno apskrities viršininkas

informavo LTSR Valstybės saugumo ministrą, kad parengtos priemonės [J.A. ir A.A.]

slapstymosi vietų nustatymui ir jų likvidavimui. Imtis priemonių greitesniam [J.A. ir

A.A.] likvidavimui pavesta MGB Šakių skyriui. Visa tai neabejotinai patvirtina, kad

realizuojant šiuos planus, J.A. ir A.A. buvo nužudyti kaip ginkluoto pasipriešinimo

(rezistencijos) dalyviai.“

10SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

(d) Aukščiausio jo Teismo nutartis

382005 m. vasario 22 d. Aukščiausiasis T eismas, nagrinėdamas bylą

kasacine tvarka, paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį pareiškėjo ir M.Ž.

atžvilgiu. Dėl genocido sampratos teismas nurodė:

„Abu nuteistieji, motyvuodami 1948 m. Genocido konvencijos II straipsnyje

įtvirtinta genocido sąvoka, teigia, kad Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje įtvirtinta

sąvoka yra platesnė nei Konvencijoje ir tai neatitinka tarptautinės teisės normų. Šie

kasacinių skundų argumentai atmestini.

Iš tikrųjų, Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje pateikta platesnė genocido

nusikaltimo sudėtis nei [Genocido] Konvencijos II straipsnyje. Pagal Baudžiamojo

kodekso 99 straipsnį genocidu yra ir veika, kuria siekiama fiziškai sunaikinti visus ar

da lį žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei. Konvencijos II straipsnyje

šios žmonių grupės nenurodytos.

Lietuvos Respublika, prisijungdama prie [Genocido] Konvencijos, įsipareigojo

užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Taigi, prisi jungdama prie [Genocido]

Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo bausti už veiką, kuria siekiama

visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę

bei užkirsti kelią tokiai veikai. Prisijungimas prie [Genocido] Konvencijos neatima

valstybės teisės pačiai apibrėžti veikas, kurios yra nusikaltimai, bei jas uždrausti, juo

labiau, kad Konvencijos V straipsnyje nustatyta, kad Susitariančios Šalys, kiekviena

vadovaudamasi savo konstitucija, įsipareigoja priimti reikiamus teisės aktus, kad

įsigaliotų Konvencijos nuostatos ir kad būtų numatytos veiksmingos bausmės

asmenims, kalt iems dėl genocido ar dėl kitos III straipsnyje nurodytos veikos. Ši

nuostata Lietuvos Respublikoje buvo realizuota 1992 m. balandžio 9 d. įstatymu „Dėl

atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“. Šio įstatymo 1 straipsnyje pateikta

genocido sąvoka atitiko Konvencijos II straipsnyje pateiktą genocido sąvoką. Kartu su

tuo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, prisijungdama prie Konvencijos,

Į statymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 2 straipsnyje nustatė,

kad Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti

nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka

tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius. 1998 m.

Baudžiamojo kodekso pakeitimais apibrėžta genocido nusikaltimo sudėtis apėmė ir

veiką, kuria siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių socialinei

ar politinei grupei. Šie genocido nusikaltimo požymiai išliko ir Baudžiamojo kodekso

99 straipsnyje. Akivaizdu, kad genocido nusikaltimo sudėties papildymas veika, kuria

siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių socialinei ar politinei

grupei, yra ne kas kita, kaip Įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų

genocidą“ 2 straipsnio nuostatų realizavimas. Todėl kasatorių abejonės dėl genocido

nusikaltimo sąvokos aiškinimo yra nepagrįstos.“

39Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ir M.Ž „ nuteisti

u ž dalyvavimą fiziškai sunaikinant Lietuvos gyventojų dal į, priklausiusi ą

atskirai politinei grupei, t.y. Lietuvos partizanams – pasiprie š inimo sovietų

okupacinei valdžiai dalyviams “. Teismas atmetė pareiškėjo ir M.Ž.

argumentus dėl to, kad broliai J.A. ir A.A. buvo dezertyravę iš partizanų ir

jų mirties metu nebepriklausė partizanų politinei grupei. Šie argumentai

buvo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės

instancijos teismuose ir jie buvo atmesti dėl pagrįstų ir aiškių priežasčių.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

1140. Aukščiausiasis Teismas pastebėjo, kad 1944 - 53 m. „Lietuvoje vyko

tautos ginkluotas pasipriešinimas – partizaninis karas prieš Sovietų

Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras“. Jis taip

pat atkreipė dėmesį, kad pagal 1996 m. lapkričio 28 d. priimtą Lietuvos

Respublikos pasipriešinimo 1940 - 1990 metų okupacijos dalyvių teisinio

statuso įstatymą  partizanai, kurie kovojo prieš okupaciją, buvo paskelbti

kariais-savanoriais. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo

centras J.A. ir A.A. pripažino kario - savanorio statusą atitinkamai 1998 m. ir

2001 m. , o tai patvirtino, kad jie atitiko minėtame Įstatyme  nustatytas

sąlygas, pagal kurias toks statusas nėra pripažįstamas asmenims, dariusiems

nusikaltimus žmoniškumui ar žudžiusiems civilius gyventojus.

41Aukščiausiasis Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad

jis neatliko jokių veiksmų, kurie prisidėjo prie dviejų partizanų žūties:

„Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. Vasiliauskas dalyvavo

nužudant Lietuvos partizanus J.A. ir A.A. , būtent, kartu su kitais MGB darbuotojais

apsupo bunkerį (žeminę) ir jį užpuolė, o užpuolimo metu J.A. ir A.A. buvo nušauti.

Nuosprendžiu nenustatyta, jog V. Vasiliauskas asmeniškai nužudė kurį nors partizaną,

nors byloje tokių duomenų yra [ 1953 m. sausio 2 d. MGB Šakių rajono skyriaus

viršininko specialusis pranešimas].

Dalyvavimas žudant žmones, priklausančius politinei grupei, yra vienu iš genocido

nusikaltimo sudėties, numatytos Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje, objektyviosios

pusės požymių. Dalyvavimas žudant žmones, priklausančius grupėms, išvardintoms

99 straipsny je, pasireiškia ne tik veiksmų, kuriais atimama tų žmonių gyvybė,

atlikimu, bet ir sąlygų tiems žmonėms žudyti sudarymu. Byloje nustatyta, kad

V. Vasiliauskas, būdamas MGB operatyviniu įgaliotiniu, kartu su poskyrio viršininku

dalyvavo ruošiantis J.A. ir A.A. sunaikinimo operacijai, buvo ginkluotas, operacijos

metu buvo asmeniškai atsakingas už MGB agentę [M.Ž.], parodžiusią partizanų

bunkerį, kartu su M.Ž. V. Vasiliauskas buvo iki operacijos pabaigos. Šiuos veiksmus

pripažįsta ir pats V. Vasiliauskas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės

instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. Vasiliausko vaidmuo partizanų J.A.

ir A.A. sunaikinimo operacijoje buvo aktyvus. Nors byloje ir nenustatyta, kad

V. Vasiliauskas nužudė kurį nors partizaną, tačiau jo veiksmai, atlikti ruošiantis

operacijai ir jos metu, atitinka genocido nusikaltimo sudėties, numatytos Baudžiamojo

kodekso 99 straipsnyje objektyviosios pusės požymį – dalyvavimą žudant žmones,

priklausančius politinei grupei.

V. Vasiliausko veikoje yra ir būtinasis genocido nusikaltimo sudėties

subjektyviosios pusės požymis – tiesioginė tyčia. V. Vasiliauskas, atlikdamas minėtus

veiksmus, žinojo, kad sovietinės valdžios tikslas yra sunaikinti visus Lietuvos

partizanus, žinojo, kad broliai J.A. ir A.A. yra partizanai, suprato, kad operacijos metu

jie arba bus nužudyti, arba bus paimti į nelaisvę, kankinami ir teisiami kaip „tėvynės

išdavikai“, tame tarpe [galimai] ir mirties bausme, ir [V. Vasiliauskas] to norėjo.“



vert.past. – Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą

okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ 1 straipsnio papildymo



vert.past. – Lietuvos Respublik os pasipriešinimo 1940 - 1990 metų okupacijoms dalyvių

teisinio statuso įstatymas

12SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

4Civilinis procesas dėl neturtinės ža l o s

422004 m. gruodžio 20 d. M.B. pateikė civilinį ieškinį, reikalaudama

solidariai 200 000 Lietuvos litų (apie 58 000 eurų) iš pareiškėjo ir M.Ž.

Ieškovė nurodė, kad vienas iš nužudytųjų partizanų, J.A., buvo jos tėvas, o

kitas partizanas, A.A. – jos dėdė. Jų mirties metu ji buvo beveik septynerių

metų amžiaus. Dėl jos tėvo mirties ji liko našlaite. Dėl pareiškėjo veiksmų

jai ir likusiems jos šeimos nariams teko patirti did žiulius dvasiniu s

išgyvenim us, depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo

galimybių sumažėjimą, jai teko slapstytis bei nuolat keisti gyvenamąją

vietą. M.B. tvirtino, kad ji iki šiol jaučia n uoskaudą dėl šio nusikaltimo, nes

pareiškėjas ir M.Ž. vis dar atsisako nurodyti jos tėvo palaidojimo vietą.

432006 m. lapkričio 9 d. sprendimu Kauno apygardos teismas ieškinį

atmetė. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos valstybė jau yra sumokėjusi M.B.

20 000 litų sumą kaip vienkartinę pašalpą, skiriamą tiems, kurių šeimos

nukentėjo nuo 1940 - 90 metų okupacijos (žr. 68 punktą toliau). Iš to seka,

kad valstybė jau yra kompensavusi M.B. žalą, patirtą dėl šeimos narių

netekties.

442007 m. birželio 20 d. nutartimi Apeliacinis teismas pakeitė

sprendimą, nuspręsdamas, kad pareiškėjas ir M.Ž, turi sumokėti 150 000

litų nusikalstamais veiksmais M.B. padarytos žalos atlyginimui. Teismas

taip pat pabrėžė, kad M.B. negalėjo kreiptis žalos atlyginimo sovietinės

okupacijos metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo padaryti pareiškėjo ir M.Ž.

nusikalstami veiksmai „nukreipti prieš Lietuvos partizanų kovas už

Lietuvos valstybės laisvę ir nepriklausomybę“ . Teismas nustatė, kad šeimos

nario ir artimo giminaičio netektis sukėlė M.B. didžiulius išgyvenimus ir

emocinę depresiją. Be to, teismas pabrėžė, kad „turi būti įvertinta tai, kad

nusikalstami veiksmai turėjo masinį pobūdį ir buvo nukreipti iš esmės ne

prieš konkrečius asmenis, o visus asmenis, kovojusius už Lietuvos

nepriklausomybę“. Atsižvelgęs į pareiškėjo ir M.Ž. sunkią sveikatos būklę

ir tai, kad nuo nusikaltimo padarymo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas,

teismas priteisė M.B. neturtinės žalos atlyg inimui solidariai 150 000 litų iš

genocido nusikaltimo padarymu pripažintų kaltais asmenų.

452011 m. vasario 28 d. nutartimi Aukščiausiojo Teismo išplėstinė

teisėjų kolegija paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, tačiau

sumažino solidariai pareiškėjo ir M.Ž. mokėtiną sumą iki 50 000 litų (apie

14 500 eurų). Teismas pažymėjo, inter alia, kad pareiškėjas ir M.Ž.

genocido nusikaltimą įvykdė veikdami kartu su LTSR MGB Šakių skyriaus

pareigūnais ir sovietų kariais. Taig i, svarbu užtikrinti, kad pareiškėjui ir

M.Ž. nebūtų uždėta pernelyg didelė našta. Be to, „nusikaltimams

žmogiškumui paprastai yra būdingas žmogaus teisių pažeidimų

masiškumas, t. y. asmuo, dalyvaujantis darant tokius nusikaltimus, paprastai

padaro žalos daugeliui nukentėjusiųjų“, o tai taip pat daro įtakos nustatant

kiekvienam nukentėjusiajam priteistinos žalos dydį. Jei teismas priteistų per

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

13didelę pinigų sumą, tai galėtų apsunkinti vėlesnių sprendimų vykdymą, jei

būtų žinomi ne visi nukentėjusieji arba jie paaiškėtų ateityje.

5Proceso atnaujinimo pareiškėjo baudžiamojoje byloje veiksmai

46Po 2014 m. kovo 18 d. Konstitucinio Teismo nutarimo (žr. 56 -63

punktus toliau) 2014 m. balandžio 10 d. nutarimu Generalinis prokuroras

nusprendė inicijuoti procesą pagal Baudžiamojo proceso kodekso

444 straipsnį dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Generalinis prokuroras

pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu pareiškėją ir

M.Ž. pripažino kaltais dėl politinės grupės genocido. Nuosprendį paliko

galioti tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismai. Generalinio

prokuroro nutarime nurodyta, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo

nutarime išdėstytas aplinkybes ir išvadas dėl retroaktyvaus baudžiamojo

persekiojimo už asmenų, priklaususių politinei ar socialinei grupei,

genocidą prieštaravimo teisinės valstybės principui, buvo būtina įvertinti, ar

pareiškėjas (ir su juo kartu nuteista M.Ž.) turėjo būti laikomi neka ltais,

kaltais dėl genocido padarymo, arba jie galimai buvo padarę kitą

nusikalstamą veiką. Naujai paaiškėjusių aplinkybių tyrimą buvo pavesta

atlikti Generalinei prokuratūrai.

472014 m. gegužės 28 d. galutiniu sprendimu prokuroras nustatė, kad

2014 m. kovo 18 d. Konstitucinio Teismo nutarimas yra teisės normų

išaiškinim as, o ne paaiškėjusi nauja faktinė aplinkybė („kitoki a aplinkybė“

Baudžiamojo proceso kodekso 444 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme).

Todėl jis negali būti pagrindu kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą dėl pareiškėjo

baudžiamo sios bylos atnaujinimo. Taigi, tai savaime sudaro juridinę kliūtį

kreiptis su išvada į Aukščiausiąjį Teismą dėl baudžiamojo proceso

atnaujinimo pareiškėjo byloje.

II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA

A. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas

481990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba įstatymu „Dėl 1938 m.

gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ atkūrė šios

Konstitucijos, galiojusios iki sovietų okupacijos 1940 m., esminių nuostatų

galiojimą, panaikindama 1977 m. SSRS Konstitucijos ir 1978 m. LTSR

Konstitucijos galiojimą. Tą pačią dieną Aukščiausioji Taryba priėmė

laikinąją Konstituciją – Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą,

nusta tantį atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucin ius

principus. O būtent, šiame Įstatyme Lietuva minima kaip suvereni

demokratinė respublika, kurioje valdžia priklauso tautai ir yra vykdoma

Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės bei t eismų. Be to, įstatyme buvo

numatyta, kad visi ankstesni įstatymai ir teisės aktai lieka galioti tiek, kiek

14SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

jie neprieštarauja naujajam Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui. Š is

Įstatymas galiojo iki 1992 m. lapkričio 2 dienos. Atsižvelgdama į 1991 m.

vasario 9 d. surengto plebiscito metu išreikštą nuomonę, 1991 m. vasario

11 d. Aukščiausioji Taryba priėmė konstitucinį įstatymą, skelbiantį, kad

teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra

Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis konstitucinis

principas ( žr. Kuolelis and Others, cituota pirmiau, §§ 64, 65 ir 71).

491991 m. liepos 29 d. sutartyje „Dėl tarpvalstybinių santykių

pagrindų“, pasirašyt oje tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų

Federacinės Socialistinės Respublikos (toliau – RTFSR), abi šalys pripažino

viena kitą nepriklausomais tarptautinės teisės subjektais ir suvereniomis

valstybėmis. Sutarties preambulėje pažymėta, kad praeities įvykiai kliudė

kiekvienai iš šių šalių laisvai ir visiškai įgyvendinti savo valstybinį

suverenitetą.

B. Genocido nusikaltimas

1Įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“,

Baudžiamieji kodeksai ir Aukščiausiojo T eismo gairės dėl genocido

nusikaltimo

50Sovietų valdžios metais ir iki 1992 m. genocido nusikaltimas nebuvo

įtrauktas tarp kriminalinių veikų Lietuvoje taikytoje baudžiamojoje teisėje –

nei 1926 m. RTFSR baudžiamajame kodekse ( toliau - RTFSR baudžiamasis

kodeksas), kuris Lietuvoje buvo taikomas iki 1961 m., nei 1961 m. LTSR

baudžiamajame kodekse (toliau - 1961 m. baudžiamasis kodeksas) (žr. 70 -

72 punktus toliau).

511992 m. balandžio 9 d. Lietuva prisijungė prie 1948 m. Genocido

konvencijos ir 1968 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl senaties termino

netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui. Tą pačią

dieną buvo priimtas Įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų

genocidą“. Jame numatyta:

1 straipsnis

„ Veik smai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių

kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, pasireiškusieji šių grupių

narių žudymu, žiauriu kankinimu, sunkiu kūno sužalojimu, protinio vystymosi

sutrik d ymu; tyčiniu sudarymu tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama sunaikinti

visą ar dalį tokios žmonių grupės; prievartiniu vaikų perdavimu iš šių grupių į kitas ar

panaudojimu priemonių, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamumą

(genocidas), - baudžiami laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų su turto

konfiskavimu arba mirties bausme su turto konfiskavimu. “

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

152 straipsnis

„Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti

nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka

tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius.“

3 straipsnis

„Įstatymas "Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą" turi grįžtamąją galią,

o asmenims, padariusiems šiame įstatyme numatytus veiksmus iki jo įsigaliojimo,

patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis netaikoma.“

521998 m. balandžio 21 d. minėto Įstatymo 2 ir 3 straipsniai neteko

galios, o baudžiamasis persekiojimas už genocidą buvo inkorporuotas į

Baudžiamojo kodekso 49 ir 71 straipsnius. Pastarojo kodekso straipsniuose

buvo numatyta:

49 straipsnis. Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis

„ 5. Nėra senaties genocido nusikaltimui. Asmenims, nuteistiems už genocidą,

amnestija netaikoma. “

71 straipsnis. Genocidas

„ 1. Veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų,

priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei

grupei, pasireiškę šių grupių narių žiauriu kankinimu, sunkiu kūno sužalojimu,

protinio vystymosi sutrikdymu; tyčiniu sudarymu tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis

siekiama sunaikinti visą ar dalį tokios žmonių grupės; prievartiniu vaikų perdavimu iš

šių grupių į kitas ar priemonių, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamumą,

panaudojimu, - baudžiami laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų.

2Šio straipsnio 1 dalyje numatyti veiksmai, pasireiškę žmonių žudymu, taip pa t šio

straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų veiksmų organizavimas arba vadovavimas jiems -

baudžiami laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu

iki gyvos galvos, arba mirties bausme. “

53Naujajame Baudžiamajame kodekse, įsigaliojusiame nuo 2003 m.

gegužės 1 d., todėl galiojusiame pareiškėjo nuteis imo metu, numatyta:

3 straipsnis. Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas

„ 1. Veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo

metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra

veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo

laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu la iku.

2Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu

nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis

įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo

nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei

turintiems teistumą asmenims.

3Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis

bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį,

neturi grįžtamosios galios. Išimtį sudaro šio kodekso normos, nustatančios

16SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

atsakomybę už genocidą (99 straipsnis), tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su

žmonėmis (100 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų

žudymą (101 straipsnis), okupuotos valstybės civilių trėmimą (102 straipsnis),

tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimą, kankinimą ar kitokį

nežmonišką elgesį su jais (103 straipsnis), civilių ar karo belaisvių prievartinį

panaudojimą priešo ginkluotosiose pajėgose (105 straipsnis), draudžiamą karo ataką

(111 straipsnis).

4Skiriamos tos baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei

priverčiamosios medicinos priemonės, kurias numato teismo sprendimo priėmimo

metu galiojantis baudžiamasis įstatymas.”

95 straipsnis. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis

„ 8.  Nėra senaties šiems nusikaltimams, numatytiems šiame kodekse:

1) genocidui (99 straipsnis). “ 99 straipsnis. Genocidas

„Tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai

nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo,

vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi,

deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies

žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų

vaikus kitoms grupėms, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties

metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. “

542010 m. lapkričio 29 d. nutarime dėl Įstatymo „Dėl SSRS okupacijos

žalos atlyginimo“ atitikties Konstitucijai Konstitucinis Teismas konstatavo:

„Tiek per SSRS, tiek per nacistinės Vokietijos įvykdytas Lietuvos okupacijas buvo

ne tik paneigta demokratija, bet ir daromi nusikaltimai prieš okupuotos valstybės

gyventojus, inter alia vykdomas genocidas. Akivaizdu, kad nuo okupaciniams

režimams tarnavusių fizinių asmenų padarytų genocido nusikaltimų nukentėję

asmenys okupacijos metais neturėjo teisinių galimybių įgyvendinti savo teisės

reikalauti, kad genocido nusikaltimus padarę fiziniai asmenys atlygintų žalą.“

552012 m. birželio 29 d. Aukščiausiasis Teismas paskelbė gaires

teismų praktikai dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Gairėse

numatyta, kad siekiant pateikti asmeniui kaltinimus dėl genocido yra svarbu

įvertinti kontekstą, kuriame yra padarytas nusikaltimas; taip pat privaloma

nustatyti, kad asmuo turėjo tikslą sunaikinti dalį ar visus žmones,

priklaususius konkrečiai grupei. Genocidas yra tyčinis nusikaltimas. Tyč ia

gali būti nustatoma, atsižvelgiant į tai, kad asmuo dirbo specialiuose

padaliniuose ar represi nėse struktūrose, kurios tiesiogiai vykdė represines

operacijas, pavyzdžiui prieš okupaciniam režimui besipriešinusius Lietuvos

partizanus. Narystė represinėse struktūrose leidžia nustatyti, kad asmuo

suvokė tokių struktūrų tikslus (10 ir 11 punktai).

 vert.past. – 95 straipsnio 5 dalies 1 punktas.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

172. 2014 m. kovo 18 d. Konstitucinio Teismo nutarimas

562011 m. Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė, taip pat

baudžiam osios jurisdikcijos teismai penkiose bylose kreipėsi į Konstitucinį

Teismą prašy dami iš tirti, ar Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalis,

95 straipsnio 8 dalies 1 punktas, ir 99 straipsnis, atsižvelgiant į jų turinį,

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir

4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai ir konstituciniam teisinė valstybės

principui.

57Vieną iš minėtų prašymų pateikė Apeliacinis teismas (prašymo

Nr. 1B-58/2011) 2. Iš Apeliacinio teismo nutarties, kuria teikiamas prašymas

Konstituciniam Teismui, matyti, kad 2011 m. birželio 9 d. nuosprendžiu

Kauno apygardos teismas pripažino pareiškėją kaltu dėl genocido kitoje

baudžiamojoje byloje, kuri taip pat buvo susijusi su Lietuvos partizanų

genocidu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 1952 m. rugsėjo

15 d. pareiškėjas tarnaudamas okupacinėje struktūroje - MGB Šakių rajono

skyriuje operatyviniu įgaliotiniu „žino jo pagrindinį MGB tikslą fiziškai

sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, priklausančių atskirai nacionalinei -

etninei- politinei grupei, tai yra Lietuvos partizanams“. 1953 m. kovo 23 d.

naktį pareiškėjas, veikdamas kartu su MGB Kauno srities Šakių rajono

skyriaus vadais, siekiant nužudyti arba sulaikyti ir deportuoti Šakių rajone

sodyboje besisl apsčiusius partizanus, dalyvavo operacijoje, kurios met u

buvo sužeistas ir suimtas partizanas J.B. 1953 m. liepos 20 d. MGB

Vilniaus srities Karo tribunolas nuteisė minėtą partizaną 25 metams laisvės

atėmimo bausme. 1953 m. rugpjūtį partizanas buvo deportuotas iš Lietuvos

į specialią stovyklą buvusios SSRS teritorijoje. Todėl pirmosios instancijos

teismas nusprendė, kad šiais veiksmai pareiškėjas dalyvavo deportuojant

partizaną iš Lietuvos į ją okupavusios valstybės teritoriją ir jį neteisėtai

įkalinant toje teritorijoje esančiame lageryje.

582014 m. kovo 18 d. Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą dėl

genocido nusikaltimo apibrėžimo Lietuvos Respublikos baudžiamajam e

kodekse ir galimybės retroaktyviai teisti už šį nusikaltimą atitik ties Lietuvos

Respublikos Konstitucijai. Teismas pripažino, kad Baudžiamojo kodekso

99 straipsnis, kuriame numatyta, kad genocidu laikomi veiksmai, kuriais

siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai

nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupe i,

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Apžvelgęs reikšm ingus

tarptautinės teisės dokumentus, įskaitant Tarptautinio baudžiamojo

22014 m. birželio 4 d. įvykusio viešo posėdžio metu Laikinai Vyriausybės atstovės

pareigas einanti pareigūnė patvirtino, kad vienas iš prašymų buvo susijęs su kitoje

baudžiamoje byloje V. Vasiliausko nuteisimu už genocidą.

2014 m. birželio 13 d. Apeliacinis teismas paliko apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo

pareiškėjas nuteistas už genocidą, nepakeistą (šį informacija gauta iš naujienų portalo

http://kauno.diena.lt/naujienos/kriminalai/nusikaltimai/apeliacinis-teismas -buves-sovietu-

saugumietis-genocido-byloje-nuteistas-pagris tai-634498 >).

18SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

tribunolo buvusiajai Jugoslavijai ir Tarptautinio Teisingumo Teismo

jurisprudenciją, Konstitucinis Teismas laikėsi pozicijos, kad valstybėms

turėtų būti suteikiama tam tikra diskrecija, atsižvelgiant į konkretų istorinį,

politinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą, vidaus teisėje nustatyti ir platesnės

apimties genocido nusikaltimo apibrėžimą nei nustatytasis pagal tarptautin ę

teisę. Todėl politinės ir socialinės grupės gali būti įtrauktos į genocido

apibrėžimą (žr. nutarimo II konstatuojamosios dalies 3.7 punktą).

59Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad iš istorikų išvadų

matyti, kad lietuviai kartu su latviais ir estais, taip pat kai kuri ų SSRS

teritorijoje gyvenusių tau t ybių asmenimis (vokiečiai s, ukrainiečiai s, Krymo

totoriais, čečėnai s, ingušais) traktuoti kaip asmenys, priklausantys

„nepatikimoms“ tautoms. „Nepatikimoms“ tautoms priklausantys asmenys

būtent dėl jų tautybės buvo pasmerkti būti naikinami, inter alia,

nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis tremtyje. Konsti tucinis Teismas

konstatavo ( čia ir toliau sprendimo tekste anglų kalba pateiktas paties

Konstitucinio Teismo atliktas vertimas į anglų kalbą):

„ 6.3. Taigi, atsižvelgiant į tokį tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą, inter alia

minėtą SSRS totalitarinio komunistinio režimo ideologiją, kuria grįstas ištisų žmonių

grupių naikinimas, SSRS represijų prieš Lietuvos Respublikos gyventojus mastą,

kuris buvo tikslingos politikos naikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą ir traktuoti

lietuvius kaip „nepatikimą“ tautą dalis, darytina išvada, kad tam tikru laikotarpiu

(1941 m. pradedant masinius lietuvių trėmimus į Sovietų Sąjungą ir vykdant sulaikytų

asmenų neteismines egzekucijas, 1944– 1953 m. vykdant masines represijas vykstant

partizaniniam karui prieš Lietuvos Respublikos okupaciją) sovietinio okupacinio

režimo nusikaltimai, įrodžius specialaus tikslo visiškai ar iš dalies sunaikinti bet kurią

nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę buvimą, galėtų būti vertinami kaip

genocidas, apibrėžiamas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas ( inter

alia Konvenciją prieš genocidą). Kaip minėta, pagal visuotinai pripažintas tarptautinės

teisės normas genocidu laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama ne tik visiškai, bet

ir iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę; kai

siekiama sunaikinti dalį saugomos grupės, ši dalis turi būti pakankamai reikšminga,

kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei; genocidu gali būti pripažįstami ir tokie

tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti tam tikras socialines ar politines grupes

kaip tokią reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, kurios

sunaikinimas turėtų įtakos visai atitinkamai nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei

grupei. Minėta ir tai, kad fizinis gr upės sunaikinimas yra tikėtina priverstinio

gyventojų perkėlimo pasekmė, kai šis perkėlimas vykdomas tokiu būdu, kad grupė

nebegali savęs atkurti – ypač kai tai apima jos narių atskyrimą; tokiais atvejais

priverstinis asmenų perkėlimas gali lemti grupės sunaikinimą, nes grupė nustoja

egzistuoti kaip tokia apskritai, arba bent jau nebėra tokia, kokia ji buvo.“

Toliau Konstitucinis Teismas konstatavo:

„Kitaip tariant, atsižvelgiant į visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas,

genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam

tikras Lietuvos Respublikos gyventojų politines ir socialines grupes, kuriais – jeigu

būtų įrodyta – siekta sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį,

kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui. Pažymėtina, kad jei

toks siekis nebūtų įrodytas, tai savaime neturėtų reikšti, kad asmuo už atliktus

veiksmus prieš Lietuvos gyventojus (pvz., jų žudymą, kankinimą, trėmimą, prievartinį

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

19ėmimą į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas, persekiojimą dėl politinių,

nacionalinių ar religinių motyvų) nėra baustinas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus

ir visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas; atsižvelgiant į konkrečias

aplinkybes, turi būti vertinama, ar šiuose veiksmuose nėra tam tikrų nusikaltimų

žmoniškumui ar karo nusikaltimų sudėties.

6.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo

„Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ preambulėje inter alia buvo

konstatuota, jog genocido, nusikaltimų žmoniškumui politika Lietuvos gyventojų

atžvilgiu buvo vykdoma nacistinės Vokietijos ir SSRS okupacijos ir aneksijos laikais;

šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad „Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas,

jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir

aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido

nusikaltimo požymius“.

6.5. Apibendrinant pažymėtina, kad socialinių ir politinių grupių įtraukimą į

pareiškėjų ginčijamame BK 99 straipsnyje suformuluotą genocido apibrėžimą lėmė

konkretus tarptautinis teisinis ir istorinis kontekstas – Lietuvos Respublikoje

okupacinių totalitarinių režimų padaryti tarptautiniai nusikaltimai.“

60Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos

baudžiamojo kodekso 95 straipsnis, kuris numato, kad senaties terminas

nėra taikomas genocidui (įskaitant socialinių ir politinių grupių genocidą),

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo

manymu, Konstitucija leidžia numatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį

senaties terminas nebūtų taikomas labai sunkių nusikaltimų, koks yra

socialinių ar politinių grupių genocidas, baudžiamajam persekiojimu i.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Konstitucijos

135 straipsnio 1 dalį Lietuvai vykdant įsipareigojimus, kylančius iš

visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias draudžia mi

tokie nusikaltimai kaip genocidas, Lietuvos Respublikos įstatymai negali

nustatyti žemesnių standartų negu nustatytieji pagal tarptautinę teisę. Iš

kitos pusės, teisinės valstybės principas, o tokiu būdu ir nullum crimen sine

lege ir nula poena sine leg e principai būtų pažeisti, jei Lietuvos Respublikos

baudžiamieji įstatymai turėtų grįžtamąją galią tik vidaus teisėje apibrėžtų

nusikaltimų atžvilgiu, šiuo atveju tai būtų asmenų, priklausančių politinei ar

socialinei grupei, genocidas. Kitaip tariant retroaktyvus baudžiamasis

persekiojimas už socialinių ar politinių grupių genocidą, padarytą iki

1998 m. balandžio 21 d. Baudžiamojo kodekso pataisų pažeistų Konstituciją

ir teisinės valstybės principą.

61Dėl totalitarinio režimo, įskaitant Sovietų Sąjungos, įvykdytų

nusikaltimų Konstitucinis Teismas pastebėjo (III konstatuojamosios dalies

6.1 punktas):

„Taigi totalitariniams komunistiniams režimams, inter alia Sovietų Sąjungos,

neabejotinai priskirtini nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai, o tam tikrų

naciona linių ar etninių grupių atžvilgiu tam tikru laikotarpiu daryti nusikaltimai galėtų

būti laikomi genocidu, apibrėžiamu pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės

normas.

20SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

Šiame kontekste paminėtina, kad SSRS totalitarinio komunistinio režimo

nusikaltimų tam tikrų tautų ar etninių grupių atžvilgiu faktas yra pripažįstamas pagal

Rusijos Federacijos įstatymus. Pavyzdžiui, 1991 m. balandžio 26 d. įstatymo „Dėl

represuotų tautų reabilitacijos“ preambulėje, be kita ko, konstatuota, jog ‚sovietinės

visuomenės atsinaujinimas sukūrė palankias galimybes reabilituoti sovietų

valdžios metais represuotas tautas, patyrusias genocidą ir šmeižto išpuolius‘“ . [ žr. taip

pat 74 punktą toliau]

62Dėl sovietų valdžios metais Lietuvoje įvykdytų represijų masto

(ypač 1940 -1941 m. ir 1944 - 1953 m.) Konstitucinis Teismas nustatė:

„ 6.2. Įvairiais duomenimis, dėl abiejų SSRS įvykdytų okupacijų Lietuvos

Respublika neteko beveik penktadalio gyventojų, įskaitant pabėgėlius. Lietuvos

gyventojų genocido i r rezistencijos tyrimo centro duomenimis, i š viso sovietinės

okupacijos laikotarpiu (1940 – 1941 ir 1944 –1990 m.) žuvo arba buvo nužudyta apie

85 tūkst. Lietuvos Respublikos gyventojų, į Sovietų Sąjungą deportuota apie

132 tūkst. (1945–1952 m. trėmimų metu 32 tūkst. jų buvo vaikai). Iš žuvusiųjų ir

nužudytųjų daugiau kaip 20 tūkst. buvo ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyviai

(partizanai) ir jų rėmėjai (1944– 1952 m. duomenys), apie 1100 – sušaudyti ar

nukankinti 1941 m. birželio mėn. iš Lietuvos traukiantis sovietų ginkluotosioms

pajėgoms, specialiuose lageriuose ir kalėjimuose žuvo apie 35–37 tūkst. politinių

kalinių, tremtyje – apie 28 tūkst. tremtinių; 1941 m. birželio 14 d. pradėtas vykdyti

pirmasis masinis Lietuvos Respublikos piliečių trėmimas į Sibirą (tada iš viso ištremta

iki 12,5 tūkst. žmonių); vienos didžiausių represijų prieš civilius gyventojus vykdytos

1944 – 1946 m.: sulaikyta ir suimta iki 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, 32 tūkst.

represuota ir išvežta į specialius lagerius ir kalėjimus, į SSRS kariuomenę 1944–

1945 m. prievarta paimta 108,4 tūkst.; per 194 4 –1953 m. partizaninį karą prieš

okupaciją iš viso suimta ir įkalinta apie 186 tūkst. žmon ių.

Iš šių skaičių matyti, kad sovietinis okupacinis režimas Lietuvos Respublikos

teritorijoje vykd ė tarptautinius nusikaltimus, kurie gali būti kvalifikuojami kaip pagal

visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas ( inter alia Niurnbergo tribunolo

statutą) apibrėžiami nusikaltimai žmoniškumui (civilių žudymas ir naikinimas,

gyventojų deportavimas, įkalinimas, persekiojimas politiniais ir nacionaliniais

motyvais ir kt.) ir karo nusikaltimai (tarptautinės humanitarinės teisės saugomų

asmenų žudymas, deportavimas, okupuotos teritorijos gyventojų prievartinis ėmimas į

okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas ir kt.).

Pažymėtina, jog iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus

tyrusių istorikų išvadų matyti, kad lietuviai kartu su latviais ir estais, taip pat kai kurių

Sovietų Sąjungoje gyvenusių tautybių asmenimis (pvz., vokiečiais, ukrainiečiais,

Krymo totoriais, čečėnais, ingušais) traktuoti kaip asmenys, priklausantys

„nepatikimoms“ tautoms; „nepatikimoms“ tautoms priklausantys asmenys būtent dėl

jų tautybės buvo pasmerkti būti naikinami inter alia nepakeliamomis gyvenimo

sąlygomis tremtyje. Pavyzdžiui, pagal 1953 m. SSRS saugumo ir vidaus reikalų

ministerijų dokumentus būtent lietuvių, latvių ir estų bei kitoms prie „nepatikimų“

tautų priskirtų asmenų vaikams buvo užkertamas kelias išvengti tremties, inter alia

nustačius, kad vaikai, kurių tėvai yra iki gyvos galvos ištremti specialieji tremtiniai,

kad ir kokią tautybę pasirinktų, sulaukę 16 metų turi būti įrašyti į tremtinių įskaitą;

„nacionalistams“, prie kurių buvo priskiriami ištremti lietuviai, latviai ir estai, nebuvo

taikomos jokios nuostatos dėl galimybės būti paleistiems iš tremties.“

63Dėl partizanų vaidmens Konstitucinis Teismas pastebėjo:

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

21„Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus organizuotas

ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai laikomas Lietuvos valstybės

savigyna, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai skelbiami Lietuvos kariais

savanoriais ir pripažįstami jų kariniai laipsniai ir apdovanojimai “

Konstitucinis Teismas taip pa t pažymėjo:

„ [Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba] okupacijos metu [buvo]

aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos

išsilaisvinimo kovai “

Toliau Konstitucinis Teismas konstatavo:

„ 7.3. Taigi, atsižvelgiant į tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą, pažymėtina, kad

kvalifikuojant veiksmus, atliktus prieš pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvius

kaip politinę grupę, turi būti atsižvelgiama į šios grupės reikšmingumą visai

atitinkamai nacionalinei grup ei (lietuvių tautai), kuri yra ginama apibrėžiant genocidą

pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

Minėta, kad, atsižvelgiant į visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas,

genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam

tikras Lietuvos Respublikos gyventojų politines ir socialines grupes, kuriais – jeigu

būtų įrodyta – siekta sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį,

kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui. Minėta ir tai, kad jei

toks siekis nebūtų įrodytas, tai savaime neturėtų reikšti, kad asmuo už atliktus

veiksmus prieš Lietuvos gyventojus (pvz., jų žudymą, kankinimą, trėmimą, prievartinį

ėmimą į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas, persekiojimą dėl politinių,

nacionalinių ar religinių motyvų) nėra baustinas pagal visuotinai pripažintas

tarptautinės teisės normas ir Lietuvos Respublikos įstatymus; atsižvelgiant į

konkrečias aplinkybes, turi būti vertinama, ar šiuose veiksmuose taip pat nėra tam

tikrų nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų sudėties. Kiek tai susiję su

Lietuvos Respublikos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviais

(partizanais), taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad Sovietų Sąjunga,

nepaisydama visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, nepripažino jiems

kombatanto ir karo belaisvio statuso, nesuteikė atitinkamų pagal tokį statusą

priklausančių tarptautinių teisinių garantijų; iš represinių SSRS vidaus reikalų ir

saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad šios struktūros

vykdė tikslingą „banditų“, „teroristų“, „buržuazinių nacionalistų“, kuriems priskyrė ir

Lietuvos partizanus, naikinimo politiką, inter alia buvo įsteigti ir veikė specialūs

„naikintojų“ būriai kovai su Lietuvos partizanais ir jų rėm ėjais.“

C. Kita bylai reikšminga vidaus teisė

64Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje numatyta,

kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.

135 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublika vadovaujasi visuotinai

pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti

piliečių pagrindines teises ir laisves. 138 straipsnio 3 da lis numato, kad

tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra

sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dali s.

65Pagal Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnį, jei ratifikuota

tarptautinė sutartis numato kitokias normas nei įstatymai, taikomos

22SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

tarptautinės sutarties nuostatos. 2006 m. kovo 14 d. Konstitucinis Teismas

nustatė, kad savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir

pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat ir

pacta sunt servanda principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos

valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas. 2014 m. kovo 18 d.

Konstitucinis Teismas toliau nurodė, kad vadovaujantis pacta sunt servanda

principu, tarptautiniai įsipareigojimai, kylantys iš visuotinai pripažintų

tarptautinės teisės normų, kuriais draudžiami tarptautiniai nusikaltimai,

privalo būti sąžiningai vykdomi. Taigi nagrinėjamos konstitucinės justicijos

bylos kontekste ( žr. 56 -63 punktus pirmiau) buvo svarbu atskleisti

visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, susijusių su tarptautiniais

nusikaltimais, inter alia genocido nusikaltimu, turinį.

661990 m. gegužės 2 d. Aukščiausioji taryba priėmė įstatymą „Dėl

asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių

atstatymo“, kuriame, inter alia, buvo numatyta, kad „Lietuvos gyventojų

pasipriešinimas agresijai ir okupaciniams režimams neprieštaravo

nacionalinei ir tarptautinei teisei“ ir, kad „Lietuvos Aukščiausioji Taryba

pasipriešinimo dalyvių kovą vertina kaip tautos teisės į savigyną

pasireiškimą“. Pastaroji nuostata pagal pirminę šio Įstatymo redakciją

negalėjo būti taikoma asmenims, dalyvavusiems darant genocido

nusikaltimus, taip pat beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose.

Šio Įstatymo 2008 m. redakcijoje numatyta, kad pastaroji nuostata taip pat

netaikoma asmenims, dalyvavusiems darant nusikaltimus žmoniškumui taip

pat karo nusikaltimus; ir tai, kad okupacinių režimų represinių struktūrų

bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažinti

įrodymais bei tai, kad pasipriešinimo dalyviai skelbiami Lietuvos kariais

savanoriais.

671997 m. sausio 23 d. Lietuvos Parlamentas priėmė Pasipriešinimo

1940- 1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymą. Įstatymo

preambulėje pažymėta, kad nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo

11 d. Lietuvos teritoriją buvo okupavusi Vokietija ir SSRS. Joje taip pat

nurodyta, kad 1944-53 m. Lietuvoje vyko „tautos“ ginkluotas

pasipriešinimas (Lietuvos partizanų karas) prieš Sovietų Sąjungos

okupacinę kariuomenę ir sovietinį režimą.

Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas – partizaninis karas

prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo

struktūras. „Partizanų vadovybė buvo aukščiausioji teisėta Lietuvos politinė

ir karinė valdžia“. Preambulėje taip pat numatyta, kad 1949 m. vasario 16 d.

Deklaracija (žr. 13 punktą pirmiau) reiškė „suverenią tautos valią“.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (4) punktą partizanams, kaip

ginkluoto pasipriešinimo dalyviams, suteiktas „kario savanorio“ statusas.

„Partizanais“ laikomi asmenys, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo

organizacinėms struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo ginklus,

gyveno nelegaliai ir vadovybės įsakymu dalyvavo kautynėse.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

23Kario savanorio statusas ne pripažįstamas asmenims, kurie įvykdė karo

nusikaltimus, įsakė žudyti ar žudė taikius gyventojus (Įstatymo 6 straipsnio

2 dalies (1) punktas).

681998 m. spalio 6 d. Lietuvos Parlamentas priėmė Valstybės paramos

žuvusių pasipriešinimo 1940 - 1990 metų okupacijos dalyvių šeimoms

įstatymą. Valstybė įsipareigojo sumokėti vienkartinę 20 000 litų

kompensaciją karių savanorių (ginkluoto pasipriešinimo dalyvių), žuvusių

kovos lauke ar suėmimo metu, nužudytų ar mirusių tardymo metu arba

kurie nuteisti mirties bausme ir bausmė įvykdyta, šeimos nariams

(2 straipsnio 2 dalies (1) punktas).

69Dėl baudžiamojo proceso atnaujinimo galimybių Baudžiamojo

proceso kodekse numatyta, kad baudžiamąjį procesą galima atnaujinti dėl

naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos prieš priimant

nuosprendį ir kurios įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė

lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką (444 straipsnio 1 dalies

(4) punktas). Prašymą dėl proceso atnaujinimo gali nuteistasis arba Generalinis prokuroras (446 straipsnio 1- 3 dalys). Galutinį sprendimą dėl

proceso atnaujinimo priima Aukščiausiasis T e ismas, kuris gali panaikinti

nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, panaikinti nuosprendį ir

nutraukti baudžiamąją bylą arba atsisakyti atnaujinti bylą (448-

449 straipsniais).

D. Bylai reikšminga sovietinė ir Rusijos teisė

701940 m. Lietuvos TSR teritorijoje pradėtas taikyti RTFSR

baudžiamasis kodeksas.

71RTFSR baudžiamasis kodeksas numatė baudžiamąją atsakomybę už

daugelį kontrrevoliucini ų nusikaltimų (58 1 straipsnis). „Kontrrevoliucin iu “

buvo laikomas kiekvienas veiksmas, nukreiptas nuversti, pakirsti ar

susilpninti sovietų Vyriausybės valdžią. 5 8 1a straipsnis numatė baudžiamąją

atsakomybę už tėvynės išdavimą, kuris buvo apibrėžiamas kaip SSRS

piliečių veiksmai, kuriais kenkiama SSRS karinei g aliai, valstybinei

nepriklausomybei ar teritorijos neliečiamybei. Už šiuos veiksmus buvo

numatyta mirties bausmė, o esant atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms

• dešimties metų laisvės atėmimo bausme su viso turto konfiskavimu.

Tyčinis nužudymas buvo baudžiamas laisvės atėmimo bausme iki

aštuonerių metų. Už tyčinį nužudymą, padaryta karininko i tin

sunkinančiomis aplinkybėmis, galėjo būti skiriama mirties bausmė (136 -

137 straipsniai).

721961 m. birželio 26 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė

LTSR baudžiamąjį kodeksą, pakeitusį RTFSR kodeksą. Jis įsigaliojo

1961 m. rugsėjo 1 dieną. Pagal LTSR baudžiamojo kodekso 104 straipsnį

nužudymas buvo baudžiamas laisvės atėmimu iki dvylikos metų.

Nu žudymas sunkinančiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui nužudymas dviejų ar

24SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

daugiau asmenų, buvo baudžiamas laisvės atėmimu iki penkiolikos metų su

nutrėmimu arba be nutrėmimo, arba mirties bausme.

731989 m. gruodžio 24 d. SSRS liaudies deputatų suvažiavime buvo

priimtas nutarimas „Dėl 1939 m. Tarybų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo

sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“. Juo buvo denonsuotas šios

Sutarties slaptas papildomas protokolas ir kiti slapti susitarimai su Vokietija

kaip neteisėti ir negaliojantys nuo pasirašymo dienos. Nutarime buvo

skelbiama, kad teritorijų padalijimas į sovietų ir Vokietijos įtakos sferas

prieštaravo kelių „trečiųjų“ šalių (tarp jų Latvijos, Lietuvos ir Estijos),

suverenumui ir nepriklausomybei. Po šio nutarimo LTSR Aukščiausioji

Taryba 1990 m. vasario 7 d. priėmė nutarimą, kuriuo Lietuvos įtraukimas į

SSRS sudėtį 1940 m. buvo paskelbtas neteisėtu (žr. Kuolelis and Others,

cituota pirmiau, § 10).

741991 m. balandžio 26 d. priimto Rusijos Federacijos įstatymo “Dėl

represuotų

tautų

reabilitacijos”

( Закон

“О

реабилитации

репрессированных народов” ) preambulėje konstatuota jog „sovietinės

visuomenės atsinaujinimas dėl besiformuojančios demokratijos ir teisinės

valstybės sukūrė palankias galimybes reabilituoti sovietų valdžios metais

represuotas tautas, patyrusias genocidą ir šmeižto išpuolius“. Įstatyme taip

pat buvo nurodyta, kad jo tikslas buvo:

„ 1 straipsnis. Reabilituoti visas represuotas Rusijos Tarybų Federacinės

Socialistinės Respublikos tautas, pripažįstant, kad veiksmai prieš šias tautas buvo

neteisėti ir nusikalstami.

Jame taip pat numatyta:

2 straipsnis. Represuotomis pripažįstamos tautos (nacijos, tautybės ar etninės

grupės, kitos istoriškai susiformavusios kultūrinės ir etninės žmonių bendrijos,

pavyzdžiui, kazokai), kurių atžvilgiu dėl tautinės ar kitokios priklausomybės

valstybiniu lygiu buvo vykdoma šmeižto ir genocido politika, pasireiškusi prievartiniu

jų perkėlimu, nacionalinių valstybinių darinių panaikinimu, nacionalinių teritorinių

sienų perbraižymu, teroro ir prievartos specialiose apgyvendinimo vietose režimo

nustatymu. ”

III. BYLAI REIKŠMINGA TARPTAUTINĖ IR LYGINAMOJI TEISĖ IR

PRAKTIKA

A. Tarptautinio karo tribunolo statutas ir Niurnbergo principai

75Niurnberg o tarptautinio karo tribunolo (toliau – TKT) statute,

parengtame pagal 1945 m. rugpjūčio 8 d. pasirašytą Londono susitarimą

tarp JAV, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir SSRS vyriausybių, buvo

įtvirtintas toks nusikaltimų žmoniškumui apibrėžimas:

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

256 straipsnis

„Toliau išvardyti veiksmai arba bet kuris iš jų yra laikomi Tribunolo jurisdikcijai

priklausančiais nusikaltimais, kurie užtraukia individualią atsakomybę: ...>

(c) nusikaltimai žmoniškumui: civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija ir kitoks nežmonišk as elgesys karo metu ar iki jo arba persekiojimas

politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu darant bet kokį nusikaltimą, priklausantį

Tribunolo jurisdikcijai, arba ryšium su tokiu nusikaltimu, nepriklausomai nuo to, ar tie

veiksmai buvo laikomi tos šalies, kurioje jie buvo padaryti, vidaus teisės pažeidimais

ar ne.

Vadovai, organizatoriai, kurstytojai ir padėjėjai, dalyvaujantys rengiant ar

įgyvendinant bendrą planą ar suokalbį padaryti bet kurį iš minėtų nusikaltimų yra

atsakingi už visus veiksmus, įvykdytus bet kurių asmenų, įgyvendinant tokį planą.“

76Apibrėžimas vėliau buvo kodifikuotas kaip VI- asis iš Niurnbergo

tribunolo statute ir nuosprendyje pripažintų tarptautinės teisės principų,

kuriuos 1950 m. Jungtinių Tautų Tarptautinė teisės komisija išdėstė pagal

Generalinės Asamblėjos rezoliuciją 177 (II) ir kuriuos patvirtino Generalinė

Asamblėja.

Niurnbergo I principe buvo nustatyta:

„Bet kuris asmuo, padaręs veiką, kuri laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę,

yra traukiamas atsakomybėn ir baudžiamas.“

II principas numatė:

„Faktas, kad nacionalinė teisė nenustato bausmės už veiką, kuri laikoma nusikaltimu

pagal tarptautinę teisę, neatleidžia šią veiką atlikusio asmens nuo atsakomybės pagal

tarptautinę teisę. “

IV principas numatė:

„Faktas, kad asmuo veikė vykdydamas jo vyriausybės ar karinio viršininko įsakymą,

neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę, jeigu jis iš tikrųjų turėjo

moralinio pasirinkimo galimybę.“

VI principas numatė:

„Toliau nurodyti nusikaltimai yra baudžiami kaip nusikaltimai pagal tarptautinę

teis ę:

...

(c) Nusikaltimai žmoniškumui:

„ Civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija ir kitoks

nežmoniškas elgesys arba persekiojimas politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu, kai

tokie veiksmai atliekami arba tokie persekiojimai tęsiami vykd ant ar ryšium su bet

kokiu nusikaltimu taikai arba bet kokiu karo nusikaltimu. “

26SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

B. Jungtinių Tautų rezoliucijos

771946 m. gruodžio 11 d. priimtoje Jungtinių Tautų Generalinės

Asamblėjos rezoliucijoje Nr. 95 (I) numatyta:

„Generalinė Asamblėja patvirtina tarptautinės teisės principus, pripažintus

Niurnbergo tribunolo statute ir nuosprendyje “

781946 m. gruodžio 11 d. priimtoje Jungtinių Tautų Generalinė s

Asamblėjos rezoliucijoje Nr. 96 (I) numatyta:

„ Genocidas yra ištisų žmonių grupių teisės į egzistavimą paneigimas, kaip

nužudymas yra asmenų teisės į gyvybę paneigimas; toks teisės į egzistavimą

paneigimas sukrečia žmonijos sąmonę, dėl jo žmonija patiria didelius praradimus

netekdama šių žmonių grupių kultūrinio ir kitokio indėlio; genocidas prieštarauja

moralinei teisei, Jungtinių Tautų dvasiai ir tikslams.

Daugeliu atveju toks genocido nusikaltimas buvo padarytas, kai visiškai ar iš dalies

buvo sunaikintos rasinės, religinės, politinės ar kitos grup ės.

Baudimas už genocido nusikaltimą yra tarptautinio lygio klausimas.

Todėl Generalinė Asamblėja,

Patvirtina, kad genocidas yra nusikaltimas pagal tarptautinę teisę, kurį smerkia visas

civilizuotas pasaulis ir už kurio padarymą yra baudžiami vykdytojai ir jų

pagalbininkai, nepriklausomai privatūs asmenys, valstybės pareigūnai ar valstybės

vadovai, ir nepriklausomai, ar nusikaltimas padarytas dėl religinių, rasinių, politinių ar

kitų pagrindų;

Ragina Valstybes Nares priimti būtinus teisės aktus, skirtus užkirsti kelią šiam

nusikaltimui ir nubausti už jį..>“

C. Konvencija dėl kelio užkirtimo genocide nusikaltimui ir baudimo

už jį

791948 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1 79

plenarinėje sesijoje 56 dalyvių balsais vienbalsiai priėmė Genocido

konvencijos tekstą (Rezoliucija 260 (III)). Sovietų Sąjunga Konvenciją

pasirašė 1949 m. gruodžio 16 d. ir ją ratifikavo 1954 m. gegužės 3 dieną 3.

A tkūrusi nepriklausomybę ir įgijusi jos tarptautinį pripažinimą Lietuvos

Respublika prisijungė prie Genocido konvencijos 1992 m. balandžio 9 d.,

Lietuvos atžvilgiu ji įsigaliojo 1996 m. gegužės 1 dieną. Genocido

konvencijoje, kiek tai yra reikšminga šiai bylai, numatyta:

„Susitariančiosios Šalys,

atsižvelgdamos į tai, kad Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja

1946 m. gruodžio 11 d. rezoliucijoje 96 (I) pareiškė, jog genocidas yra nusikaltimas

3Informacija gauta iš šio JT internetinio puslapio: https://treaties.un.org/home. aspx >.

Savo pastabose Rusijos Vyriausybė nurodė, kad SSRS Genocido konvenciją ratifikavo

1953 m. kovo 18 d. ir ji SSRS teritorijoje įsigaliojo 1954 m. rugpjūčio 1 dien ą.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

27pagal tarptautinę teisę ir prieštarauja Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams bei yra

smerkiamas civilizuoto pasaulio,

pripažindamos, kad per visą istoriją dėl genocido žmonija patyrė daug nuostolių; ir

būdamos įsitikinusios, jog norint išvaduoti žmoniją nuo tokios pasibaisėtinos

nelaimės būtina bendradarbiauti tarptautiniu mastu,

susitarė:

I straipsnis: Susitariančiosios Šalys patvirtina, kad genocidas, nesvarb u, ar jis

vykdomas taikos ar karo metu, yra nusikaltimas pagal tarptautinę teisę, ir įsipareigoja

užkirsti jam kelią ir už jį bausti.

II straipsnis: Šioje Konvencijoje genocidu laikoma toliau išvardyta veika, kuria

siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar

religinę grupę, būtent:

(a) tos grupės narių žudymas; (b) rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams; (c) tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis

apgalvotai siekiama fizi škai sunaikinti ją visą ar jos dalį; (d) priemonių, kuriomis

siekiama riboti tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, panaudojimas;

(e) prievartinis vienos tokios grupės vaikų perdavimas kitai. III straipsnis: Baustina ši veika:

(a) genocidas; (b) susitarimas vykdyti genocidą; (c) tiesioginis ir viešas kurstymas vykdyti genocidą; (d) pasikėsinimas vykdyti genocidą; (e) bendrininkavimas vykdant

genocidą.

IV straipsnis: Asmenys, vykdantys genocidą ar kokią nors kitą 3 straipsnyje

nurodytą veiką, yra baudžiami nepaisant to, ar jie yra pagal konstituciją atsakingi

valstybės vadovai, pareigūnai ar privatūs asmenys.

V straipsnis: Susitariančiosios Šalys, kiekviena vadovaudamasi savo konstitucija,

įsipareigoja priimti reikiamus teisės aktus, kad įsigaliotų šios Konvencijos nuostatos ir

kad būtų numatytos veiksmingos bausmės asmenims, kaltiems dėl genocido ar dėl

kitos 3 straipsnyje nurodytos veikos.

VI straipsnis: Asmenys, kaltinami genocidu ar kokios nors kitos 3 straipsnyje

nurodytos veikos darymu, turi būti teisiami tos valstybės, kurios teritorijoje ta veika

įvykdyta, kompetentingo teismo arba tokio tarptautinio baudžiamojo teismo, kuris turi

jurisdikciją toms Susitariančiosioms Šalims, kurios pripažįsta jo jurisdikciją. ”

80Tarptautinis Teisingumo Teismas (toliau – TTT) 1951 m.

konsultacinėje išvadoje dėl išlygų, taikomų Konvencijai dėl kelio užkirtimo

genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 4, konstatavo, kad principai, kuriais

grindžiama 1948 m. Konvencija, yra pripažinti civilizuotų tautų kaip

įpareigojantys valstybes net ir nesant jokių konvencinių įsipareigojimų, TTT

atsižvelgė į JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją 96 (I) ir „moralini us bei

humanitarinius principu s“, kurie buvo 1948 m. Konvencijos pagrindas.

811961 m. Eichmann byloje 5, Jeruzalės apylinkės teismas nuteisė

Adolf Eichmann pagal Nacių ir nacių kolaborantų (baudimo) įstatymą

4ICJ Reports 1951, p. 23.

536 International Law Reports (“ILR”), 1968, pp. 5-344.

28SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

5710/1950, t.y., Izraelio teisės aktą, numačiusį atsakomybę už nusikaltimus

prieš žydų tautą, kuris buvo parengtas vadovaujantis 1948 m. Konvencijos

II straipsniu. Pacitavęs 80 punkte nurodytą Konsultacinę išvadą, pirmosios

instancijos teismas nustatė, kad genocidas Antrojo pasaulinio karo metais

neabejotinai buvo pripažįstamas nusikaltimu pagal tarptautinę teisę ex tu nc,

todėl tokiems nusikaltimams buvo taikytina universali jurisdikcija.

821962 m. gegužės 29 d. sprendimu Izraelio Aukščiausiasis Teismas

paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir papildomai nurodė:

„ [J]ei ir buvo abejonių dėl Niurnbergo principų vertinimo kaip „nuo

neatmenamų laikų“ sudarančių dalį tautų paprotinės teisės, du tarptautiniai

dokumentai tai pagrindžia. Mes primename [JT] Generalinės Asamblėjos 1946 m.

gruodžio 11 d. rezoliuciją [Nr. 95 (I)], kuri „patvirtino tarptautinės teisės principus,

pripažintus Niurnbergo tribunolo statute ir nuosprendyje“, o taip pat tos pačios

dienos Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 96 (I), kurioje Generalinė Asamblėja

„p atvirtina, kad genocidas yra nusikaltimas pagal tarptautinę teisę“

Be to, po 1946 m. gruodžio 11 d. rezoliucijos 96 (I) [JT] Generalinė Asamblėja

vienbalsiai 1948 m. gruodžio 9 d. priėmė [1948 m.] Konvencijos tekstą. Šios

Konvencijos I straipsnyje numatyta: „Susitariančios Šalys patvirtina, kad

genocidas, nesvarbu, ar jis vykdomas taikos ar karo metu, yra nusikaltimas pagal

tarptautinę teisę“.

Kaip kad apylinkės teismas, remdamasis 1951 m. gegužės 28 d. [TTT]

konsultacine išvada, nurodė, šios nuostatos svarba y ra ta, kad Konvencijai būdingi

principai – skirtingai nuo joje įtvirtintų sutartinių įsipareigojimų – „jau buvo

tarptautinės paprotinės teisės dalis, kai buvo padaryti baisūs nusikaltimai, lėmę

Jungtinių Tautų rezoliucijos priėmimą ir Konvencijos parengimą – nacių padaryti

genocido nusikaltimai (nuosprend ž io 21 punktas).

Šios analizės išvada yra ta i, kad 1950 m. Įstatyme numatyti nusikaltimai, kuriuos

mes priskyrėme plačiai „nusikaltimų žmoniškumui“ grupei, šiandien turi būti

suvokiami kaip veikos, kurios visada buvo draudžiamos pagal tarptautinę paprotinę

teisę – „universalaus“ pobūdžio veikos ir užtraukiančios individualią baudžiamąją

atsakomybę. Todėl priimtas Įstatymas tarptautinės teisės požiūriu nebuvo teisės

aktas, prieštara ujantis nulla poena principui, o jo taikymas nebuvo retroaktyvus,

veikiau - juo [įstatymo leidėjas] įgyvendino tarptautinę teisę ir jos tikslus...>“

D. Konvencija dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus

ir nusikaltimus žmoniškumui

83Jungtinių Tautų konvencij oje dėl senaties termino netaikymo už karo

nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui (1968 m. lapkričio 26 d.), kurią

Lietuvos Respublika ratifikavo 1996 m. vasario 1 d., konkrečiai numatyta,

kad:

I straipsnis

„Šiems nusikaltimams, nesvarbu, kada jie padaryti, netaikomi jokie senaties

terminai:

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

29(b) nusikaltimams žmoniškumui, nesvarbu, ar jie būtų padaryti karo ar taikos metu,

kaip jie apibrėžti 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo statute

ir patvirtinti Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1946 m. vasario

13 d. rezoliucijoje 3 (I) bei 1946 m. gruodžio 11 d. rezoliucijoje 95 (I), iškeldinimui

pasinaudojant ginkluotu užpuolimu arba okupacija ir nežmoniškoms veikoms,

pagrįstoms apartheido politika, taip pat genocido nusikaltimui, apibrėžtam 1948 m.

Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, net jei

tokiomis veikomis nėra pažeidžiama valstybės, kurioje jos buvo įvykdytos, vidaus

teisė. “

II straipsnis

„ Kai padaromas kuris nors iš 1 straipsnyje nurodytų nusikaltimų, šios Konvencijos

nuostatos taikomos valstybės institucijų atstovams ir privatiems asmenims, kurie kaip

vykdytojai ar bendrininkai dalyvauja darant tuos nusikaltimus arba kurie tiesiogiai

kursto kitus asmenis daryti tokius nusikaltimus, arba kurie susitaria daryti tuos

nusikaltimus, nesvarbu, ar jie buvo padaryti ar ne, taip pat valstybės institucijų

atstovams, leidžiantiems juos daryti.“

IV straipsnis

„Valstybės, šios Konvencijos Šalys, vadovaudamosi savo konstitucinėmis

procedūromis, įsipareigoja imtis visų teisinių ar kitokių priemonių, būtinų užtikrinti,

kad įstatymu nustatyti ar kitokie senaties terminai nebūtų taikomi baudžiamajam

persekiojimui ir baudimui už nusikaltimus, nurodytus šios Konven cijos I ir II

straipsniuose, ir kad ten, kur senaties terminas šiems nusikaltimams taikomas, jis būtų

panaikinta s.“

E. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės

84Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės, kuri buvo parengta 1969 m.

gegužės 23 d. ir kurią Lietuvos Respublika ratifikavo 1992 m. sausio 15 d.,

31 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sutartis yra aiškinama laikantis geros

valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę

sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą.

F. Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiajai Jugoslavijai

statutas

85Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusia jai Jugoslavijai statuto

(toliau – TBTBJ statutas) (1993 m.) 4 ir 5 straipsniuose numatyta:

4 straipsnis - Genocidas

„ 1. Tarptautinis tribunolas yra įgaliotas persekioti asmenis, padariusius genocidą,

kaip jis yra apibrėžiamas šio straipsnio 2 dalyje, ar padariusius kitas veikas, išvardytas

šio straipsnio 3 dalyje.

2Genocidu laikoma kuri nors iš toliau išvardytų veikų, kuria siekiama visiška i ar iš

dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent... > “

30SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

5 straipsnis – Nusikaltimai žmoniš kumui

„Tarptautinis Tribunolas turi įgaliojimus persekioti asmenis, atsakingus už toliau

išvardytus nusikaltimus, įvykdytus tarptautinio ar netarptautinio ginkluoto konflikto

metu, ir nukreiptus prieš civilius gyventojus:

(a) žudymas;

(b) naikinimas;

(c) pavergimas;

(d) deportavimas;

(e) įkalinimas;

(f) kankinimas;

(g) išžaginima s;

(h) persekiojimas dėl politinių, rasinių ar religinių priežasčių;

(i) kitos nežmoniškos veikos.”

G. Tarptautinio tribunolo Ruandai statutas

86Tarptautinio tribunolo Ruandai statute (toliau – TBTR statutas)

(1994 m.) numatyta:

2 straipsnis: Genocidas

„ >

2Genocidu laikoma kuri nors iš toliau išvardytų veikų, kuria siekiama visiška i ar iš

dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent:

a. tos grupės narių žudymas;

b. rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams;

c. tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama

fiziškai sunaikinti ją visą ar jos d alį;

d. priemonių, kuriomis siekiama riboti tai grupei priklausančių žmonių

gimstamumą, panaudojimas;

e. prievartinis vienos tokios grupės vaikų perdavimas kitai.“

H. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas

87Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statute (toliau – 1998 m.

TBT statutas), Lietuvos Respublikai įsi galiojusiame nuo 2003 m. rugpjūčio

1 d., numatyta:

6 straipsnis – Genocidas

„Šiame Statute genocidas – kuri nors iš toliau išvardytų veikų, padarytų

siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors

nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, tai yra..>“

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

31I. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija

1096 (1996)

881996 m. birželio 27 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja

priėmė rezoliuciją Nr. 1096 dėl priemonių, skirtų panaikinti buvusių

komunistinių totalitarinių režimų palikimą, kurioje numatyta:

„ 7. Asamblėja taip pat rekomenduoja už kriminalinius nusikaltimus, įvykdytus

asmenų komunistinio totalitarinio režimo metu, persekioti ir bausti pagal standartinį

baudžiamąjį kodeksą. Jei baudžiamasis kodeksas tam tikriems nusikaltimams numato

senaties terminą, jis gali būti pratęsiamas, kadangi tai yra tik procesini s, o ne

materialusis klausimas. Tačiau retroaktyvus baudžiamųjų įstatymų priėmimas ir

taikymas nėra leidžiamas. Antra vertus, asmuo gali būti teisiamas ir nubaustas už bet

kokį veiksmą ar neveikimą, kuris jo įvykdymo metu pagal nacionalinę teisę nebuvo

laikomas nusikaltimu, bet buvo laikomas nusikaltimu pagal civilizuotų tautų

pripažintus bendruosius teisės principus. Be to, jei asmuo akivaizdžiai veikė

pažeisdamas žmogaus teises, tvirtinimas, kad buvo veikiama vykdant kitų asmenų

įsakymus, nepanaikina nei veiksmų neteisėtumo, nei individualios kaltės.“

J. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija

1481 (2006)

892006 m. sausio 25 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja

priėmė rezoliuciją Nr. 1481 dėl totalitarinių komunistinių režimų

tarptautinio pasmerkimo, kurioje numatyta:

„ 1. Parlamentinė Asamblėja primena savo Rezoliuciją 1096 (1996) dėl priemonių,

skirtų panaikinti buvusių komunistinių totalitarinių režimų palikimą.

2Totalitariniams komunistiniams režimams, kurie viešpatavo Centrinėje ir Rytų

Europoje praeit ame amžiuje, o keliose pasaulio valstybėse vis dar yra valdžioje, be

išimčių buvo būdingi masiniai žmogaus teisių pažeidimai. Pažeidimai skyrėsi

priklausomai nuo kultūros, valstybės ir istorinio laikotarpio ir apėmė individualius bei

kolektyvinius nužudymus ir egzekucijas, mirtis koncentracijos stovyklose, badą,

deportacijas, kankinimą, vergišką darbą ir kitas masinio fizinio teroro formas,

persekiojimą etniniais ar religiniais pagrindais, minties, sąžinės ir saviraiškos laisvės,

spaudos laisvės pažeidimus, taip pat politinio pliuralizmo s toką.

3Nusikaltimai buvo teisinami pasitelkiant klasių kovos teoriją ir proletariato

diktatūros principą. Aiškinant abu šiuos principus buvo pateisinamas „ likvidavimas “

žmonių, kurie buvo laikomi žalingais naujos visuomenės kūrimui ir todėl pripažįstami

totalitarinių komunistinių režimų priešais. Kiekvienoje susijusioje valstybėje didelė

dalis aukų buvo jos piliečiai, ypač tai buvo būdinga buvusios SSRS tautoms, kurio s

aukų skaičiumi gerokai viršija kitas tautas >

5Po totalitarinių komunistinių režimų žlugimo Centrinėje ir Rytų Europoje šių

režimų įvykdyti nusikaltimai ne visais atvejais buvo įvertinti tarptautiniu lygiu. Be to,

šių nusikaltimų vykdytojų tarptautinė bendruomenė ne patraukė atsakomybėn, kaip

kad buvo padaryta siaubingų nusikaltimų, kuriuos įvykdė nacionalinis socializmas

(nacizmas), atžvilgiu.

6Todėl totalitarinių komunistinių režimų įvykdytų nusikaltimų visuomenės

suvokimas yra labai menkas. Komunistų partijos yra teisėtos ir veikia keliose

32SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

valstybėse, net jei tam tikrais atvejais jos neatsiribojo nuo praeityje totalitarinių

komunistinių režimų įvykdytų nusikaltimų.“

K. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija

1723 (2010)

902010 m. balandžio 23 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja

priėmė rezoliuciją dėl didžiojo bado (Holodomoro) buvusioje SSRS aukų

paminėj imo. Rezoliucijoje numatyta, kad „ [t] otalitarinis stalininis režimas

buvusioje Sovietų Sąjungoje lėmė pasibaisėtinus žmogaus teisių

pažeidimus, paneigusius milijonų žmonių teisę į gyvybę“.

IV. BYLAI REIKŠMINGA TARPTAUTINĖ IR LYGINAMOJI TEISĖ IR

PRAKTIKA DĖL GENOCIDO KONVENCIJOS II STRAIPSNIO

FORMULUOTĖ S „IŠ DALIES“ REIKŠMĖS

A. Komentarai

911946 m. JT Rezoliucijos 96 (I) preambulėje numatyta, kad daugeliu

atveju buvo padarytas genocido nusikaltimas, kai „visiškai ar iš dalies buvo

sunaikintos rasinės, religinės, politinės ar kitos grupės“.

1948 m. Genocido konvencijos II straipsnis aiškinamas taip, kad

genocido veika turi būti padaroma turint tikslą „visiškai ar iš dalies“

sunaikinti saugomą grupę.

92Pati Genocido konvencija nepateikia nuorodų į tai, ką reiškia tikslas

sunaikinti „iš dalies“. Travaux préparatoires suteikia mažai gairių dėl to,

kokią reikšmę rengėjai norėjo suteikti formuluotei „iš dalies“.

93Kai kurie ankstyvieji Genocido konvencijos komentatoriai tvirtino,

kad terminas „iš dalies“ apima esmingumo reikalavimą. Pieter Drost

pažymėjo, kad sisteminis dalies saugomos grupės naikinimas yra laikomas

genocidu 6. Raphael Lemkin manė, kad „Konvencija taikytina tik masiškai

vykdytų veiksmų atžvilgiu“ 7. Jis tvirtino, kad „sunaikinimas iš dalies turi

būti esminio pobūdžio tam, kad įtakotų visumą“. Komentatoriai nepasisakė,

ar politinės arba ekonominės grupės sunaikinimas galėtų prilygti

nacionalinės grupės sunaikinimui iš dalies II straipsnio prasme.

94Pasak Tarptautinės teisės komisijos (toliau – TTK), nusikaltimo

kaltininkai turi siekti sunaikinti saugomos grupės kiekybiškai esmingą dalį:

6Pieter Drost, The Crime of State, Book II, Genocide, Sythoff, Leyden, 1959, p. 85.

72 Executive Sessions of the Senate Foreign Relations Committee, Historical Series 370

(1976), in W.A. Schabas, Genocide in International Law: The Crime of Crimes, Cambridge

University Press 2000, p. 238, kaip TBTBJ apeliacinės kolegijos 2004 m. balandžio 19 d.

sprendime Krstic byloje, § 10.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

33„Nėra būtina siekti visiško grupės sunaikinimo kiekviename pasaulio kampelyje.

Vis dėlto genocido nusikaltimas savo pobūdžiu reikalauja siekio sunaikinti bent

esminę dalį konkrečios grupės.“ 8

95Benjamin Whitaker 1985 m. tyrime dėl kelio užkirtimo genocido

nusikaltimui ir baudimo už jį nurodyta, kad grupės sunaikinimas iš dalies

gali būti prilyginamas genocidui, jei jis yra susijęs su didele visos grupės

apimtimi arba reikšminga grupės dalimi:

„Panašu, kad „iš dalies“ implikuoja pakankamai didelį skaičių, reikšmingą visai

grupei, arba kitu atveju reikšmingą grupės dal į, tokia kaip jos vadovybė.“

96Šį aiškinimą patvirtino „Pagal Saugumo Tarybos rezoliuciją

780 (1992) sudarytos ekspertų komisijos galutinė ataskaita“ (tarptautin ės

humanitarinės teisės pažeidimų buvusio jo je Jugoslavijoje ištyrimui – toliau

„Ekspertų komisijos 1992 m. ataskaita dėl Jugoslavijos“). Joje nustatyta:

93Grupės sunaikinimas visiškai ar iš dalies nereiškia, kad grupės visuma turi būti

išnaikinta. Formuluotė „visiškai ar iš dalies“ į tekstą buvo įtraukta siekiant aiškiai

numatyti, jog nėra būtina siekti visų grupės narių nužu dymo.

94Jei iš esmės yra taikomasi į visą grupės vadovybę, tai gali prilygti genocidui.

Tokia vadovybė apima politinius ir administracijos vadovus, religinius vadovus,

akademikus ir intelektualus, stambiausius verslininkus – kurios visuma per se gali būti

svaria genocido indikacija, nepriklausomai nuo faktinio nužudytųjų skaičiaus. Likusių

grupės narių likimas būtų papildomas argumentas. Vadovybės puolimo pobūdis turi

būti vertinamas likusių grupės narių likimo kontekste. Jei grupės vadovybė

sunaikinama, ir tuo pačiu metu arba dėl to yra nužudomas pakankamai didelis skaičius

grupės narių arba jie patiria kitokį žiaurų elgesį, pavyzdžiui didelio mas to deportacij ą

arba priverstinį bėgimą iš šalies, šie pažeidimai turi būti vertinami visumoje siekiant

su jos dvasia ir tikslais suderinamo Konvencijos išaiškinimo. Panašiai, grupės

teisėsaugos arba karinių pajėgų atstovų naikinimas gali būti laikomas reikšminga

grupės dalimi tuo požiūriu, kad tai didele apimtimi lemia grupės bejėgiškumą prieš

panašaus ar kitokio pobūdžio pažeidimus, ypač tuo atveju, jei tuo pačiu yra

likviduojama vadovybė. Todėl ketinimas su naikinti visuomenės struktūrą naikinant

jos vadov ybę, kai tai yra daroma kartu su kitais visuomenės dalies likvidavimo

veiksmais, gali taip pat būti laikoma genocidu. “

B. Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiajai Jugoslavijai

praktika

97Formuluotės „visiškai ar iš dalies“ aiškinimo eigą nuo 1948 m. buvo

išdėsčiusi Tarptautinio baudžiamojo teismo buvusiajai Jugoslavijai (tolia u –

TBTBJ) teisminio nagrinėjimo kolegija byloje P ro kuroras prieš Krstić

(byla IT-98-33-T, 2001 m. rugpjūčio 2 d. s prendima s, §§ 584 -587). TBTBJ

toliau išplėtojo reikalavimo turėti tikslą sunaikinti grupę „visiškai ar iš

dalies“ aiškinimą pagal savo Statuto 4 straipsnio 2 dalį, kuri remiasi

Genocido konvencijos II straipsniu.

8Nusikaltimų taikai ir žmonijos saugumui kodekso projektas (komentaras), 1996 m. TTK

keturiasdešimt aštuntosios sesijos ataskaita, UN Doc. A/51/10 (1996).

34SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

98Byloje Prokuroras prieš Jelisić (byla IT-95-10-T, 1999 m. gruodžio

14 d. sprendimas), TBTBJ teisminio nagrinėjimo kolegija, remdamasi TTK

1996 m. kodekso projektu ir Ekspertų komisijos 1992 m. ataskaita dėl

Jugoslavijos, nustatė:

„ 80. [y]ra pripažįstama, kad siekiamas sunaikinimas nebūtinai turi būti

nukreiptas prieš visą grupę, kas beje yra akivaizdu iš Statuto 4 straipsnio teksto. TTK

taip pat nurodo, kad „[n]ėra būtina siekti visiško grupės sunaikinimo kiekviename

pasaulio kampelyje “. Tuomet kyla klausimas, kokią grupės proporciją turi būti

nusitaikyta sunaikinti ir kokią ribą peržengus nusikaltimas galėtų būti kvalifikuojamas

kaip genocidas?

82Atsižvelgiant į tai, kad Konvencijos tikslas yra nukreiptas prieš masinius

nusikaltimus, yra plačiai pripažįstama, kad tikslas sunaikinti turi būti nukreiptas bent į

esminę grupės dalį. Todėl genocido tikslas gali būti išreikštas dviem formomis.

Jį gali sudaryti siekis išnaikinti labai didelį grupės narių skaičių, kas reikštų tikslą

sunaikinti grupę en masse. Tačiau jį taip pat gali sudaryti siekis sunaikinti labiau

ribotą skaičių asmenų, at rinktų dėl poveikio, kurį jų dingimas padarytų grupės kaip

tokios išlikimui. Tai reikštų tikslą sunaikinti grupę „atrankos būdu “ “.

99Byloje Prokuroras prieš Krstić (cituota pirmiau) TBTBJ teisminio

nagrinėjimo kolegija nagrinėjo, ar p. Krsti ć padarė genocido veiką

Srebrenicos žudynėse 1995 metais. Dėl termino „iš dalies“ Teisminio

nagrinėjimo kolegija nurodė:

„ 590. Todėl Teisminio nagrinėjimo kolegijai yra suteikta vertinimo laisvė nustatyti,

ką reiškia grupės sunaikinimas „iš dalies“. Tačiau ji privalo savo diskrecinius

įgaliojimus naudoti suderinamai su Konvencijos objektu ir tikslu kriminalizuoti

konkretų elgesį, nukreiptą prieš saugomų grupių, kaip tokių, egzistavimą. Todėl

Teisminio nagrinėjimo kolegijos nuomone, tikslas sunaikinti grupę, net jei gu tik iš

dalies, reiškia siekį sunaikinti atskirą grupės dalį, o ne tos grupės pavienius asmenis.

Nors genocido kaltininkai neturi siekti sunaikinti visą Konvencijos saugomą grupę, jie

turėtų siekiamos sunaikinti grupės dalį traktuoti, kaip atskirą darinį, kuris kaip toks

turi būti likviduotas. Operacija, kurios metu tam tikras skaičius saugomos grupės

narių būtų išžudomi įvairiose geografinės vietovės vietose, nebūtinai bus laikoma

genocidu, nepaisant pakankamai didelio aukų skaičiaus, jei kaltininkų tikslas nebus

nukreiptas į grupės kaip tokios egzistavimą “.

100Gy nyba taip pat teigė, kad Bosnijos s erbų kariuomenė vien tik

siekė nužudyti visus galimus kovotoj us tam, kad nuslopintų būsimą karinę

grėsmę. Teisminio nagrinėjimo kolegija šios argumentacijos nepalaikė.

Karinio amžiaus vyrų žudymą ir likusių grupės narių deportaciją ji įvertino

kartu, suvokiant deportaciją kaip požymį, kad karinio amžiaus vyrų

žudymas buvo įvykdytas siekiant sunaikinti Srebrenicos bosnius

musulmonus (sprendimo §§ 594, 595, 598 ir 634).

1012004 m. balandžio 19 d. TBTBJ apeliacinė kolegija byloje

Prokuroras prieš Krstić nurodė, kad „ dalis “ yra nustatoma, atsižvelgiant ne

tik į skaičių:

„ 12. Todėl genocido tikslo reikalavimas Statuto 4 straipsnio požiūriu yra

patenkinamas, kai įrodoma, kad tariamas kaltininkas turėjo tikslą sunaikinti bent

esmin gą saugomos grupės dalį. Nustatant, ar dalis, į kurią nusitaikyta, yra pakankamai

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

35esminga, gali būti atsižvelgiama į daugelį aplinkybių. Būtinas ir svarbus atskaitos

taškas yra grupės dalies, į kurią nusitaikyta, kiekybinis dydis, nors ne visuomet jis yra

galutinis vertinimo taškas. Asmenų, į kuriuos nusitaikyta, skaičius turi būti vertinamas

ne tik absoliučiais rodikliais, bet taip pat ir susiejant su visu grupės dydžiu. Be

kiekybinio dalies, į kurią nusitaikytą, dydžio, jos reikšmingumas grupėje gali būti

naudingas vertinimo požymis. Jeigu konkreti grupės dalis yra simbolinė visai grupei

ar yra būtina jos išlikimui, tai gali paremti išvadą, kad dalis yra esminga pagal 4

straipsnį “

TBTBJ apeliacinė kolegija taip pat manė, kad „musulmonų gyventojų

likvidavimas Srebrenicoje gali būti įtikinamu pavyzdžiu visiems

Bosnijos musulmonams dėl jų pažeidžiamumo ir bejėgiškumo Serbijos

karinių pa jėgų atžvilgiu. Srebrenicos bosnių musulmonų likimas

simbolizavo visų Bosnijos musulmonų likimą“ (§ 16).

102Byloje Prokuroras prieš Sikirica (IT-95-8, 2001 m. rugsėjo 3 d.

sprendimas dėl gynybos prašymo išteisinti) TBTBJ teisminio nagrinėjimo

kolegija nurodė:

„ 65. Jungtinių Tautų ekspertų genocido tyrimas apibrėžia terminą „iš dalies“ kaip

implikuojantį „pakankamai didelį skaičių, reikšmingą visai grupei, arba reikšmingą

grupės dalį, tokią kaip jos vadovybė“. Šis apibrėžimas reiškia, kad nors visiškas

grupės sunaikinimas nėra reikalaujamas, būtina nustatyti „tikslą sunaikinti bent

esmin gą konkrečios grupės dalį“. Kolegijos manymu, skaičius turi būti suvokiamas

labiau kaip „pakankamai esmin gas “ nei „pakankamai didelis“. Ši apibrėžimo dalis

reikalauja įrodymų, pagrindžiančių tikslą sunaikinti pakankamai esmingą skaičių,

reikšmingą visai grupei. Vadovaujantis šiuo apibrėžimu, jei minėtas kriterijus nėra

patenkinamas, mens rea vis dar gali ma nustatyti, remiantis įrodymais dėl tikslo

sunaikinti reikšmingą grupės dalį, tokią kaip jos vadovybė. Kolegija nors ir neatmeta

šio apibrėžimo aspekto, pagal kurį du elementai suvokiami kaip alternatyvos, vis tik

galimos situacijos, kurioms esant išvada dėl tikslo negalėtų būti daroma izoliuotai

remiantis įrodymais dėl kiekvieno iš šių elementų, tačiau įrodymų dėl kiekvieno iš jų

vertinimas visumoje puikiai tiktų išvados darymui.

>

76Jei kiekybinis kriterijus nėra patenkinamas, tikslą sunaikinti iš dalies vis dar

galima būtų nustatyti, jei būtų įrodymų, kad sunaikinimas susijęs su reikšminga

grupės dalimis, tokia kaip jos vadovyb ė.

77Kolegijos manymu, Teisminio nagrinėjimo kolegijos analizė Jelisić byloje yra

įtikinama tuo požiūriu, kad privalomas tikslas gali būti nustatomas iš „siekio

sunaikinti labiau ribotą skaičių asmenų, atrinktų dėl poveikio, kurį jų dingimas

padarytų grupės kaip tokios išlikimui“. Šiuo požiūriu svarbus požymis yra tai, kad

nusitaikoma į atrinktą skaičių asmenų, kurie dėl jų specifinių lyderystės savybių viso s

grupės kontekste, yra tiek svarbūs, kad represijos prieš juos 4 straipsnio 2 dalies (a),

(b) ir (c) prasme turi poveikį grupės kaip tokios išlikimui.“

103Prokuroras prašė, kad Teisminio nagrinėjimo kolegija traktuotų

Bosnijos musulmonus, kurie buvo aktyvūs rezistencijos dalyviai ginant jų

kaimus nuo Bosnijos serbų antpuolių, kaip grupės vadovybę, kadangi jų

likvidavimas būtų turėjęs reikšmingą poveikį visos grupės išlikimui.

Teis minio nagrinėjimo kolegija atsisakė, nurodydama, kad „buvo pateikta

labai mažai įrodymų apie šių [asmenų] lyderystę Įrodymai buvo apie

36SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

tai, kad tarp kalinamųjų buvo taksi vairuotojai, mokytojai, teisininkai,

pilotai, mėsininkai ir kavinių savininkai. Tačiau nebuvo konkrečių įrodymų,

kurie leistų juos identifikuoti kaip bendruomenės lyderius. Iš ties, nepanašu,

kad jie būtų turėję ypatingos reikšmės savo bendruomenėje, išskyrus tuo

požiūriu, kad kai kurie iš jų buvo karinio a mžiaus“ ( § 80). Todėl TBTBJ

teisminio nagrinėjimo kolegija atmetė tvirtinimus, kad tie Bosnijos

musulmonai, kurie aktyviai dalyvavo pasipriešinime prieš jų kaimų

užėmimą, galėtų būti laikomi lyderiais. „Tokių tvirtinimų palaikymas

neišvengiamai reikalautų ti e k lankstaus vadovybės apibrėžimo, kad jis taptų

beprasmiu“ ( § 81).

104Byloje Prokuroras prieš Tolimir (IT-05-88/2-T, 2012 m. gruodžio

12 d. sprendimas) TBTBJ teisminio nagrinėjimo kolegijos dauguma dėl

Bosnijos musulmonų anklavo Že pa miesto trijų lyderių (savivaldybės mero,

kuris taip pat buvo religinis lyderis, viršininko karininko, ir civilinės

gynybos dalinio vadovo) nužudymo manė, kad „nors kiekybiniu požiūriu

buvo nužudyti tik trys asmenys, tačiau atsižvelgiant į Žepa dydį, jie prilygo

karinės ir civilinės vadovybės šerdžiai“. Todėl šių asmenų nužudymo

atveju, tai „buvo tyčinis sunaikinimas riboto skaičiaus asmenų, atrinktų dėl

poveikio, kurį jų dingimas padarytų grupės kaip tokios išlikimui“. Be to,

vieno iš šių asmenų nužudymas, kuris tuo metu naudojosi specialiu Žepa

mieste gyvenančių Bosnijos musulmonų gynėjo statusu, turėjo simbolinę

reikšmę dėl Bosnijos musulmonų išlikimo Rytų Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Remiantis tuo pagrindu ir atsižvelgiant į likusių Žepa gyventojų priverstinį

perkėlimą, Teisminio nagrinėjimo kolegija neturėjo pagrįstų abejonių, kad

Bosnijos serbų pajėgos nužudė tris Žepa anklavo lyderius turėdamos

specialų genocido tikslą sunaikinti dalį Bosnijos musulmonų (§§ 780-782).

C. Tarptautinio Teisingumo Teismo praktika

105Tarptautinis Teisingumo Teismas (toliau – TTT) savo 2007 m.

vasario 26 d. sprendime byloje dėl konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido

nusikaltimui ir baudimui už jį taikymo ( Bosnija ir Hercegovina

prieš Serbij ą ir Juodkalnij ą; žr. šio sprendimo §§ 198 -201) konstatavo, kad

dėl 1995 m. žudynių Srebrenicoje Bosnijoje ir Hercegovinoje buvo

įvykdytas genocidas. Dėl Genocido konvencijos rengimo istorijos TTT

nurodė:

„ 194. Konvencijos rengimo istorija patvirtina, kad turi būti naudojamas pozityvus

apibrėžimas. Generalinė Asamblėja savo 1946 m. rezoliucijoje 96 (I), cituojamoje

Konvencijos preambulėje, priešpriešina genocidą kaip „ištisų žmonijos grupių

egzistencijos paneigimą“ ir žudymą - „paskirų asmenų teisės į gyvybę paneigimą“.

Konvencijos rengėjai taip pat daug dėmesio skyrė pozityviam grupių, pasižyminčių

specifinėmis išskirtinėmis savybėmis, identifikavimui, spręsdami, kurias grupes

įtraukti ir kurių ( tokių kaip politinės grupės) neįtraukt i. Teismas tokios pat nuomonė s

buvo 1951 m., paskelbdamas Konvencijos objektu „tam tikrų žmonių grupių paties

egzistavimo“ apsauga ( Dėl išlygų Konvencijai dėl kelio užkirtimo genocido

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

37nusikaltimui ir baudimo už jį, Konsultacinė išvada, I.C.J. Reports 1951, p. 23). Tokia

genocido samprata reikalauja pozityvios grupės identifikacijos. Atsisakymas

pasiūlymo įtraukti į Konvenciją politines grupes ir kultūrinį genocidą taip pat rodo,

kad rengėjai skyrė daug dėmesio pozityviai grupių, su specifinėmis išskirtinėmis

nusistovėjusiomis, kai kurių vadinamomis nekintamomis, savybėmis, identifikacijai.

Negatyviai apibrėžta grupė negali būti vertinama tokiu būdu.“

106Sprendimo 198- 201 punktuose TTT nagrinė damas formuluot ę „iš

dalies“ , remdamasis TBTBJ ir TTK požiūriu, vertino kaip visų pirma

nukreip iančią į esmingumo reikalavimą. Jis taip pat pažymėjo galimybė s

kriterijų, suvokiam ą, kaip kaltininkams prieinamas galimybes, atsižvelgiant

į jų veiklos teritoriją ir jos kontrolę. Vertinimui naudingu požymiu TTT ta ip

pat laikė kokybės kriterijų („tam tikrų asmenų reikšmingumas grupėje“,

kaip kad nurodyta TBTBJ Krstić byloje Apeliacinės kolegijos sprendimo 12

punkte). Vis dėlto TTT nurodė:

„ nustatant „grupę“, kriterijus ne visada priklausys vien nuo esmingumo reikalavimo,

nors tai yra esminis išeities taškas. Vadinasi, Teismo nuomone, kokybinis požiūris

negali būti vertinamas atskirai. Apeliacinė kolegija Krstić byloje taip pat išreiškė šį

požiūrį. “

107TTT nustatė, kad žudymai ir kitas žiaurus fizinis bei psichologinis

smurtas (tiek tų asmenų atžvilgiu, kurie buvo pasmerkti sunaikinti, tiek t ų

asmenų atžvilgiu, kurie buvo atskirti ir iškel dinti) buvo įvykdyti

Srebrenic o je 1995 m. liepą. Pritardamas TBTBJ apeliacinei kolegijai Krstić

byloje, Teismas Srebrenicos bosnius musulmonus laikė sudarančiais „dalį“

Bosnijos musulmonų grupės. Be to, jis patvirtino TBTBJ išvadą, kad „nors

ši bendruomenė [ 40 000 asmenų] tuo metu sudarė nedidelį procentą visos

Bosnijos ir Hercegovinos musulmonų bendruomenės, Srebrenicos

musulmonų bendruomenės svarbą lėmė ne tik jos dydis“ (§ 296, cituojant

bylą Krstić ).

1082015 m. vasario 3 d. sprendime byloje dėl Konvencijos dėl kelio

užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimui už jį taikymo ( Kroatija prieš

Serbiją), TTT nustatė (nuorodos praleistos):

„ 142. Teismas primena, kad grupės sunaikinimas „iš dalies“ Konvencijos

II straipsnio požiūriu turi būti vertinamas atsižvelgiant į daugelį kriterijų. Šiuo

požiūriu 2007 metais jis nurodė, kad „tikslas turi būti sunaikinti bent esmi n gą

konkrečios grupės dalį“ , ir kad tai yra „lemiamas“ kriterijus. Toliau Teismas

pastebėjo, kad „plačiai pripažinta, kad genocido padarymas gali būti nustatytas tais

atvejais, kai yra tikslas sunaikinti grupę, esančią geografiškai ribotoje vietovėje“, ir

todėl „ [t] uri būti nagrinėjama vietovė, kurioje veikia ir kurią kontroliuoja kaltininkas “.

Taip pat turi būti atsižvelgta į grupės dalies, į kurią tariamai nusitaikyta,

reikšmingumą. Dėl šio kriterijaus, TBTBJ apeliacinė kolegija pažymėjo savo

sprendime, priimtame Krstić byloje, kad „[j]eigu konkreti grupės dalis yra simbolinė

visai grupei arba yra būtina jos išlikimui, tai gali paremti išvadą, kad dalis yra

esminga 4 straipsnio požiūriu [TBTBJ Statuto 4 straipsnio, kurio 2 dalyje iš esmės

atkartojamas Konvencijos II straipsnis] “ .

2007 metais Teismas nusprendė, kad šie veiksniai turi būti vertinami kiekvienoje

konkrečioje byloje. Taigi vertinant, ar saugomos grupės dalis, į kurią tariamai buvo

38SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

nusitaikyta, yra esminga visai grupei, Teismas atsižvelgs į kiekybinį elementą bei į

įrodymus dėl geografinės vietovės ir grupės dalies, į kurią buvo nusitaikyta,

reikšmingumą. “

Be to, pažymėtina, kad minėtame sprendime TTT taip pat nagrinėjo

klausimą dėl to, ar aukų statusas – kombatantai ar civiliai – yra svarbus

vertinimui. Jis nustatė:

„ 218. Teismas visų pirma vertins teiginius dėl nužudytųjų per Vukovar apgultį ir

užėmimą. Šalys nesutarė dėl aukų skaičiaus, jų statuso ir etniškumo bei jų mirties

aplinkybių. Teismas neprivalo visų šių klausimų išspręsti. Jis pastebi, kad nors šiuos

klausimu s gaubia tam tikra nežinomybė, yra akivaizdu, kad Vukovar puolimas

neapsiribojo vien tik kariniais objektais, taip pat buvo nusitaikyta į tuo metu vyravusią

kroatų civilių gyventojų bendruomenę (dauguma serbų buvo pabėgę iš miesto ar

pasitraukė prasidėjus mūšiams) “

V. KITA TARPTAUTINIŲ TEISMŲ BYLAI REIKŠMINGA PRAKTIKA

109Dėl Genocido konvencijos II straipsnio saugomų grupių byloje

Prokuroras prieš Rutaganda (ICTR-96-3-T, 1999 m. gruodžio 6 d. )

Tarptautinio tribunolo Ruandai teisminio nagrinėjimo kolegija nurodė ir

vėlesnėje savo praktikoje patvirtino:

„Genocido nusikaltimo aukų potencialios grupės

55Kolegijos manymu, yra svarbu apsvarstyti genocido aukų potencialių grupių

klausimą, atsiž velg iant į Statuto ir Genocido konvencijos nuostatas, kuriose įtvirtinta,

kad genocidu siekiama „visiškai ar iš dalies sunaikinti nacionalinę, et n inę, rasinę ar

religinę grupę kaip tokią.“

56Kolegija pažymi, kad nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių samprata

yra labai plačiai ištyrinėta ir kad šiuo metu nėra visuotinai ir tarptautiniu mastu

priimtų aiškių jų apibrėžimų. Kiekviena iš šių sampratų turi būti įvertinama,

atsižvelgiant į konkretų politinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą. Be to, Kolegija

pažymi, kad Genocido konvencijos taikymo požiūriu, narystė grupėje iš esmės yra

subjektyvus, o ne objektyvus aspektas. Genocido kaltininkai auką suvokia kaip

priklausančią grupei, numatytai sunaikinti. Tam tikrais atvejais auka pati gali save

suvokti kaip priklausančią minėtai grupei.

57Vis dėlto, Kolegijos nuomone, subjektyvus apibrėžimas pats savaime nėra

pakankamas nustatyti aukų grupes, kaip kad yra nu matyta Genocido konvencijoje. Iš

Genocido konvencijos travaux préparatoires matyti, kad tam ti kros grupės, tokios

kaip politinės ir ekonominės grupės, buvo pašalintos iš saugomų grupių sąrašo, nes jos

buvo laikomos nepastoviomis grupėmis, prie kurių asmuo jungiasi dėl individualių,

politinių įsipareigojimų. Panašu, kad a contrario tai reiškia, jog Konvencija matomai

siekė apimti pakankamai stabilias ir pastovias grupe s.

58Todėl Kolegija konstatuoja, kad įvertinimą, ar konkreti grupė gali būti laikoma

saugoma nuo genocido nusikaltimo, ji atliks kiekvienoje byloje, atsižvelgdama tiek į

pateiktus reikšmingus įrodymus, tiek ir į politinį bei kultūrinį kontekstą kaip nurodyta

pirmiau“.

110Minėtą argumentaci j ą šis tribunolas palaikė ir vėl patvirtino vėliau

spręstose bylose. O būtent byloje Prokuroras prieš Semanza (ICTR-97-20,

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

392003 m. gegužės 15 d. sprendimas, § 317) Teisminio nagrinėjimo kolegija

nurodė, kad nustatan t, ar grupė patenka į Genocido konvencijos apsaugos

sritį turi būti vertinama kiekvienoje byloje, atsižvelgiant į objektyvius

ypatumus konkretaus soci alinio ar istorinio konteksto ir į kaltininkų

subjektyvius suvokimus; saugomos grupės nustatymas turi būti atliekamas

kiekvienoje byloje, įvertinus tiek objektyvius, tiek subjektyvius kriter ijus.

Byloje Prokuroras prieš Kamuhanda (ICTR-95-54A-T, 2004 m. sausio 22

d. sprendimas, § 630) Teisminio nagrinėjimo kolegija nurodė, kad grupės

samprata neturi visuotinai ar tarptautiniu mastu pripažįstamo apibrėžimo,

atvirkščiai kiekviena grupė turi būti vertinama, atsižvelgiant į konkretų

politinį, socialinį, istorinį ir kultūrinį kontekstą.

111Dėl nusikaltimų žmoniškumui ir „nukreiptų prieš civilius

gyventojus“ sampratos byloje Prokuroras prieš Kupreškić ir kitus

(IT-95-16-T, 2000 m. sausio 14 d. sprendimas), kuri buvo susijusi su

apytiksliai 116 musulmonų nužudymu, siekiant iš kaimo iš varyti

musulmonus gyventojus, TBTBJ teisminio nagrinėjimo kolegija nust atė:

„ 3. „Nukreipti prieš civilius gyventojus“

547Panašu, kad terminams „civiliai“ ir „gyventojai“ buvo siekiama suteikti

plačią sampratą. To visų pirma reikalauja humanitarinės teisės bendrųjų principų ir

taisyklių objektas ir tikslas, ypač taisyklių draudžiančių nusikaltimus žmoniškumui.

Pastarosiomis yra siekiama apsaugoti pagrindines žmogiškąsias vertybes

uždraudžiant prieš žmogaus orumą nukreiptus žiaurumus. Sunku suvokti, kodėl šios

taisyklės (ypač taisyklė, draudžianti persekiojimą) turėtų apsaugoti tik civilius, o ne

taip pat ir kombatantus, atsižvelgiant į tai, kad šios taisyklės gali būti suprantamos,

kaip turinčios platesnę humanitarinę apimtį ir tikslą nei taisyklės, draudžiančios karo

nusikaltimus. Tačiau susidūrus su aiškiais apribojimais, įtvirtintais 5 straipsnyje,

Teisminio nagrinėjimo kolegija teigia, kad vis tik plati samprata turėtų būti

suteikiama terminui „civiliai“, ypač dėl to, kad 5 straipsnio apribojimas nukrypsta

nuo paprotinės tarptautinės teisės.

548Minėtas teiginys remiasi teismų praktika. Ypatingą reikšmę šiai bylai turi

sprendimas byloje Barbie 9 (visuotinai pripažįstamas kaip pagrįstas bendrąja

tarptautine teise), jog „sisteminio pobūdžio nežmoniškos veikos ir persekiojimas,

padaryti ideologijos viršenybę praktikuojančios valstybės vardu, ne tik prieš asmenis

dėl jų narystės rasinėje ar religinėje bendruomenėje, tačiau ir prieš tokios politikos

oponentus, nepriklausomai nuo jų „opozicijos“ formos, gali būti laikomi

nusikaltimais žmoniškumui. Pagal 61 taisyklę 1996 m. balandžio 3 d. priimtame

Vukovar sprendime, Teisminio nagrinėjimo kolegija nustatė, kad nusikaltimai

žmoniškumui gali būti padaryti net ir tuomet, jei aukos yra nešiojusios ginklą.

549Todėl, jei gyventojų tarpe yra ir asmenų, kurie aktyviai dalyvauja konflikte,

tai neužkerta kelio traktuoti gyventojų kaip civilių, o aktyviai dalyvaujantys

rezistenciniame judėjime asmenys gali būti laikomi nusikaltimų žmoniškumui

aukomis. “

112Dėl sąlygų apkaltinamajam nuosprend žiui dėl genocido padarymo

priimti, pirmiau minėtame sprendime byloje Bosnija ir Hercegovina prieš

9Barbie byla, Prancūzijos Kasacijos Teismas (baudžiamųjų bylų kolegija), 1985 m.

gruodžio 20 d., 78 ILR 12 5.

40SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

Serbiją ir Juodkalniją TTT nurodė ( TTT sprendimo § 293; TTT nukreipė į

TBTBJ apeliacinės kolegijos sprendimo byloje P ro kuroras prieš Krstić 3 7

punktą):

„ 293. Genocido sunkumą rodo griežtos būtinosios sąlygos apkaltinam ajam

nuospren d žiui priimti. Šios būtinosios sąlygos – įrodymai, kad buvo taikytasi

sunaikinti visą grupę, ar esmingą jos dalį – apsaugo nuo pavojaus, kad apkaltinamieji

nuosprendžiai už šį nusikaltimą nebūtų priimami lengvabūdiškai. Tačiau, kai tokios

būtinosios sąlygos patenkinamos, teisėje neturėtų būti vengiama vadinti padaryto

nusikaltimo tikruoju pavadinimu.“

113Įvairūs tarptautiniai tribunolai yra nustatę, kad genocido

draudimas yra tarptautinės teisės privalomo pobūdžio norma ( ius cogens).

Tarp jų sprendimų yra TTT bylos Kongo Demokratinė Respublika prieš

Ruandą (2006 m. vasario 3 d. sprendimas, I.C.J. Reports 2006, p. 6),

Bosnija ir Hercegovina prieš Serbiją ir Juodkalniją (2007 m. vasario 26 d.

sprendimas, I.C.J. Reports 2007, p. 43) ir Vokietija prieš Italiją (2012 m.

vasario 3 d. sprendimas, I.C.J. Reports 2012, p. 99), o taip pat ir

Tarptautinio tribunolo Ruandai byla Prokuroras prieš Kayishema ir

Ruzindana (ICTR-95-1-T, 1999 m. gegužės 21 d. sprendimas).

T EIS Ė

I. TARIAMAS KONVENCIJOS 7 STRAIPSNIO PAŽEIDIMAS

114Pareiškėjas skundėsi, kad Lietuvos teismų pritaikyta s platus

genocido nusikaltimo aiškinimas nebuvo pagrįsta s šio nusikaltimo samprata

pagal tarptautinėje teisėje įtvirtintą formuluot ę. Todėl j is tvirtino, kad jo

nuteisimas už genocidą pažeidė Konvencijos 7 straipsn į, kuriame numatyta:

„ 1. Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie remiantis jų

padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise nebuvo laikomi

nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo

taikoma nusikaltimo padarymo metu.

2Šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekvieną asmenį už kokius nors

veiksmus ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų pripažintus

bendruosius teisės principus buvo laikomi nusikaltimais. “

A. Priimtinumas

1Šešių mėnesių taisyklė

115Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjas nepateikė savo peticijos per

šešis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis sprendimas. Nors

p ripažindama, kad pašto antspaude ant voko, kuriuo pateikta peticija, buvo

nurodyta 2005 m. liepos 30 d. data, Vyriausybė pastebėjo, kad peticijos

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

41formuliarą Teismas gavo tik 2005 m. rugsėjo 29 dieną. Toks uždelsimas

buvo nepateisinamas.

116Pareiškėjas teigė, kad jo peticija Teismui buvo išsiųsta laiku.

117Teismas pastebi, kad 2005 m. vasario 22 d. Aukščiausiasis Teismas

nuosprendį pareiškėjo atžvilgiu paliko nepakeistą. Taigi, šešių mėnesių

terminas peticijos pateikimui Teismui Konvencijos 35 straipsnio 1 ir 4 dalių

prasme baigėsi 2005 m. rugpjūčio 22 dieną. Išnagrinėjęs pareiškė jo

pateiktus dokumentus, Teismas pažymi, jog vokas, kuriuo buvo pateiktas jo

peticijos formuliaras, iš Lietuvos buvo išsiųstas 2005 m. liepos 30 d.,

atsižvelgiant į tai, kad ant voko yra minėtos datos Tauragės pašto skyriaus

antspaudas. Antspaudas ant peticijos formuliaro rodo, kad jis Teisme buvo

gautas 2005 m. rugsėjo 29 dieną. Nors pripažindamas, kad šiek tiek užtruko,

kol peticija pasiekė Teismą, Teismas mano, kad pašto antspaudas turėtų būti

laikomas peticijos pateikimo data ( žr. Kipritçi v. Turkey, no. 14294/04, § 18,

2008-06-03). Todėl Vyriausybės prieštaravimas turi būti atmestas.

2Vyriausybės reikalavimas išbraukti bylą iš Teismo bylų sąrašo

118Savo pozicijoje dėl bylos priimtinumo ir esmės, kurią Teismas gavo

2014 m. balandžio 11 d., Vyriausybė taip pat atkreipė Teismo dėmesį į tai,

kad po Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimo, byloje paaiškėjo

naujos aplinkybės. 2014 m. balandžio 10 d. Generalinis prokuroras nutarė,

kad Konstitucinio Teismo išvados galimai kelia abejonių dėl pareiškėjo

n u teisimo už genocidą teisėtumo, todėl prokuroras nusprendė inicijuoti

procesą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo. Tačiau Vyriausybė pripažino,

jog galutinis sprendimas dėl to, ar atnaujinti baudžiamąjį procesą prieš

parei škėją priklauso Aukščiausiojo Teismo kompetencijai (žr. 47 ir 69

punktus pirmiau). Vyriausybė 2014 m. balandžio 11 d. pozicij oje tvirtino,

jog procesiniai veiksmai, kurių imtasi dėl pareiškėjo baudžiamosios bylos

atnaujinimo, turėtų reikšti tai, kad pareiškėjo situacija buvo sprendžiama

nacionaliniame lygmenyje (Vyriausybė rėmėsi byla Pisano v. Italy (striking

out) [GC], no. 36732/97, §§ 40 -50, 2002-10-24). Esant tokioms

aplinkybėms ir atsižvelgdama į subsidiarumo principą, Vyriausybė prašė

Teismo išbraukti bylą iš Teismo bylų sąrašo pagal Konvencijos 37

straipsnio 1 dalies (b) ir (c) punktus. Jos manymu, nebuvo jokio konkretaus

pagrindo, susijusio su pagarba Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintoms

žmogaus teisėms, dėl kuri o Teismui būtų būtina toliau nagrinėti peticiją

pagal Konvencijos 37 straipsnio 1 dalį in fine.

119Tačiau T eismas paste bi, kad 2014 m. gegužės 28 d. galutiniu

sprendimu prokuroras nutarė nesikreipti į Aukščiausiąjį Teismą dėl

pareiškėjo baudžiamosios bylos atnaujinimo (žr. 47 punktą pirmiau). Todėl

negalima teigti, jog klausimas yra išspręstas ar kad nėra pagrindo toliau

nagrinėti šią peticiją Konvencijos 37 straipsnio 1 dalies (b) ir (c) punktų

požiūriu.

42SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

3. Išvada

120Toliau Teismas pažymi, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas

Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies (a) punkto požiūriu. Jis nėra nepriimtinas

kokiais nors kitais pagrindais, todėl turi būti skelbiamas priimtinu.

B. Esmė

1Šalių teiginiai

(a) Pareiškėjas

121Pareiškėjas skundėsi, kad Lietuvos teismų pritaikyta s platus

genocido nusikaltimo aiškinimas buvo ne pagrįsta s pagal tarptautinę viešąją

teisę. Jis teigė, kad buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso 99 straipsnį retroaktyviai, o tai prilygo Konvencijos 7 straipsnio

pažeidimui.

122Pareiškėjas pažymėjo, kad 1992 m. Lietuva priėmė teisės aktą dėl

Genocido konvencijos. Vadovaujantis Konvencijos II straipsniu, genocidas

yra apibrėžiamas kaip veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti „nacionalinę,

etninę, rasinę ar religinę“ grupę. Pasirašydama Konvenciją, Lietuva

nepadarė išlygos. Todėl, pareiškėjo manymu, bet koks sampratos išplėtimas

1998 m., įtraukiant „socialines ir politines grupes“, buvo neleistinas. Taip

pa t pareiškėjas pažymėjo, jog išsamus genocido apibrėžimas, kuris

apsiribojo keturių konkrečių grupių apsauga, buvo įtvirtinta s 1992 m.

balandžio 9 d. Įstatyme Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą.

Jis taip pat tvirtino, kad Lietuvos atstovai siekė genocido sampratos

išplėtimo 1998 m., kai Jungtinių Tautų sistemoje buvo įsteigtas Tarptautinis

baudžiamasis t eismas, tačiau apibrėžimas liko nepakeistas.

123Pareiškėjas pastebėjo, kad socialinės ir politinės grupės buvo

įtrauktos į lietuvišką genocido apibrėžimą 1998 m. balandžio 21 d.

Baudžiamojo kodekso pataisa. Tad remdamasis Konvencijos 7 straipsniu,

jis tvirtino, kad baudžiamoji atsakomybė už šių dviejų grupių genocidą

vienu konkrečiu metu laiko požiūriu buvo taikoma, o kit u - ne, nors bylos

aplinkybės, kurioms esant galimai kiltų atsakomybės klausimas, ir būtų

tokios pačios. Jis tvirtino, kad konkrečiai jo byloje Lietuvos valstybė taikė

baudžiamąją teisę retroaktyviai, nepaisant to, kad nuo 1992 m. iki 1998 m.

valstybė pati pareiškėjo veiksmų nelaikė sudarančius genocido nusikaltimo.

Net pripažįstant, kad baudžiamoji atsakomybė už genocidą gali būti taikoma

atgal, jo teigimu, būtų sunku pritarti, kad baudžiamoji atsakomybė už tokį

nusikaltimą galėtų priklausyti nuo valstybės galių keisti įstatymus ar

nustatyti naujus nusikaltimo požymius, kurie būtų reikšmingi tik Lietuvai.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuva pati draudžia baudžiamojo

įstatymo taikymą atgal.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

43124. Pareiškėjas taip pat teigė, jog tarptautinei teisei yra būdinga tai, kad

valstybės negali nukrypti nuo įsipareigojimų pagal tarptautines sutartis,

kurias jos yra pasirašiusi os, nebent tai yra leidžiama pagal atitinka m ą

sutartį. Jis pripažino, jog Lietuvos Respublika turi suverenią teisę priimti

nacionalinius įstatymus, tačiau tokia teisė nėra absoliuti. Visų pirma, visi

įstatymai turi atitikti Lietuvos Respublikos Konstituciją, pagal kuri ą

ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudedamoji nacionalinės teisės dalis.

Dėl nusikaltimo požymių pagal Lietuvos baudžiamąją teisę, būtent politinių

ir socialinių grupių įtraukimo į Baudžiamojo kodekso 99 straipsnį,

pareiškėjas pažymėjo, kad Genocido konvencijos II straipsnis jų neapėmė.

Todėl jos negalėjo būti saugomos pagal tarptautinę teisę, kurios Lietuva pati

įsipareigojo laikytis.

125Be to, baudžiamajam persekiojimui už politinėms ir socialinėms

grupėms priklaus i usių asmenų nužudymą buvo taikytina senatis. Todėl

Lietuvos teismų vidaus teisės ir atsakomybės už genocidą aiškinimas,

atsižvelgiant į tai, kad ji s buvo platesnis nei pagal Genocido konvenciją,

buvo nesuderinamas su nullum crimen sine lege principu. Tokį požiūrį

patvirtino Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas, kuriuo buvo

pripažinta, kad retroaktyvus persekiojimas už politinių ir socialinių grupių

genocidą, jei nusikaltimas buvo padarytas iki Lietuvos Respublikos

baudžiamojo kodekso pakeitimo numatant atsakomybę už šioms dviem

grupė m s priklausiusių asmenų genocidą, yra antikonstitucinis.

126Dėl istorinio konteksto pareiškėjas pažymėjo, kad jis nesiekia

ginčyti labai plačiai Vyriausybės išdėstytų bendrų politinių, istorinių ir kitų

aplinkybių (žr. 133 punktą pirmiau). Jis pritarė, kad aukų skaičius Lietuvoje

„1939 -1953 m. buvo apie 500 000 lietuvių“. Tačiau pareiškėjas pastebėj o,

kad nuo 1941 m. iki 1944 m. Lietuvą buvo okupavusi Vokietija. Tuo

laikotarpiu n aciai, kartu su vietiniais pagalbininkais, Lietuvoje nužudė

šimtus tūkstančių nekaltų asmenų. Tai yra reikšminga šiai bylai, kadangi,

pareiškėjo teigimu, broliai J.A. ir A.A. buvo nacių kolaborantai.

127Šiuo požiūriu pareiškėjas ginčijo vidaus teismų išvadą, jog J.A. ir

A.A. buvo partizanai. Jis tvirtino, kad jie savanoriškai tarnavo nacių

policijos pajėgose ir buvo įtariami dalyvavę žydų ir kitų nekaltų asmenų

persekiojime. Po to, kai sovietai 1944 m. įžengė į Lietuvą, valdžia teisėtai

persekiojo J.A. ir A.A. už minėtus nusikaltimus. Pareiškėjo teigimu, bet

kokiu atveju, J.A. ir A.A. buvo pasišalinę iš partizanų gretų dar prieš keletą

metų iki nagrinėjamų įvykių. Todėl J.A. ir A.A. nebuvo partizanai jų mirties

dieną 1953 metais. Todėl teiginiai, kad jie buvo politinės grupės ( saugomos

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnį) nariai ar

nacionalinės grupės (saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį)

atstovai, nėra faktiškai pagrįsti.

128Galiausiai pareiškėjas tvirtino, kad net jei būtų priimtina vidaus

teismų pozicija, kad J.A. ir A.A. buvo partizanai ir jie buvo ginkluoto

pasipriešinimo dalyviai jų mirties metu 1953 m., jų nužudymas negali būti

44SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

pripažįstamas genocidu. Šiuo požiūriu pareiškėjas teigė, kad genocidą

sudaro veiksmai, nukreipti sunaikinti neginkluotus civilius, o ne kariuomenę

ar visuotinį išsivadavimo judėjimą.

129Pareiškėjas padarė išvadą, kad pripažindama jį kaltu už genocido

pada rymą, Lietuvos Respublika pažeidė tarptautinę ir vidaus teisę, pagal

kurias valstybei buvo numatyta galimybė persekioti už genocidą tik tuo

atveju, jei aukos buvo saugomos grupės nariai. Kuri faktinių aplinkybių

versija bebūtų pasirinkta – jo (pagal kurią sovietų valdžia persekiojo J.A. ir

A.A. kaip nusikaltėlius) ar Vyriausybės (pagal kurią jie buvo ginkluoto

pasipriešinimo dalyviai) – J.A. ir A.A. nepatektų į jokią saugomą grupę.

130Atsižvelg damas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjas tvirtino, kad jo

nuteisimas už genocidą pažeidė Konvencijos 7 straipsnio 1 dalį. Jis taip pat

teigė, kad 7 straipsnio 2 dalis nėra taikytina. Kadangi veiksmai, dėl kurių jis

buvo kaltinamas, nesudarė genocido nusikaltimo, jie taip pat negalėjo būti

laik omi „ nusikaltimu pagal civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės

principus“.

(b) Vyriausybė

131Vyriausybė teigė, kad šios bylos tinkamam supratimui yra itin

svarbu suvokti Lietuvoje vykdytą sovietų represinę politiką. Ji pažymėjo,

kad nusikaltimai lietuvių atžvilgiu buvo tikslingos sisteminės totalitarinė s

SSRS politikos dalis. Represijos prieš lietuvius nebuvo atsitiktinės ar

chaotiškos, jomis siekta sunaikinti buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir

politin ę struktūrą, kuri sudarė Lietuvos pilietinės tautos pagrindą. Šios

represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausias politines ir socialines grupes:

pasipriešinimo dalyvius ir jų rėmėjus, Lietuvos valstybės tarnautojus ir

pareigūnus, lietuvių visuomenės veikėj us, inteligentus, akademikus,

ūkininkus, dvasininkus ir šių grupių narių šeimas.

132Vyriausybė pažymėjo, kad Lietuvos partizanai buvo lietuvių tautos

atstovai. Judėjimas savo įgaliojimus įgijo iš pačios visuomenės; jis jungė

įvairaus statuso žmones (inteligentų bendruomenės narius, valstieči us,

mokytojus, buvusius karininkus ir pan.). Partizanai nereiškė jokių konkrečių

politinių pažiūrų, išskyrus tai, kad tur ėtų būti atkurta Lietuvos

nepriklausomybė ir s ovietai paliktų šalį. Jie vienijosi vedami nacionalistini ų

simbolių ir sugebėjo dešimtį metų priešintis sovietų represijom s

sunkiausiomis sąlygomis, kadangi juos itin rėmė lietuvių tauta. Savo

2014 m. kovo 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo partizanų

reikšmingumą visai nacionalinei grupei, t.y. lietuvių tautai (žr. 63 punktą

pirmiau).

133Dėl Lietuvoje vykdytų represijų apimties Vyriausybė visų pirma

nurodė, jog atsižvelgiant į statistikos m etraštį, 1939 m. Lietuvoje buvo

2 925 271 gyventojų. Iki 1953 m. apie 500 000 lietuvių tiesiogiai patyrė

sovietų režimo terorą ir politines represijas – jie buvo arba nužudyti, ištrem ti

ar įkalinti (žr. A. Anušauskas, Demografiniai karo ir okupacijos nuostoliai:

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

45okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius: Lie tuvos gyventojų genocido ir

rezistencijos tyrimo centras, 2007, p. 395). Vyriausybė taip pat pažymėjo,

kad sovietų represijų aukų skaičius Lietuvoje jau yra aprašytas

Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime (žr. 62 punktą pirmiau)

ir Tarptautines komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų

nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvadose 10.

134Dėl partizanų Vyriausybė nurodė, kad rezistencijos laikotarpiu

1940-1941 ir 1944-1953 m. apie 20 000 partizanų buvo nužu dyti, didelis

skaičius jų rėmėjų buvo įkalinti ar ištremti į Sibirą. Sovietų Sąjungos

represinės institucijos pogrindžio slopinimui taikė įvairias žiaurias

priemones: pasipriešinimo dalyvių šeimos narių trėmimą, pasipriešinimo

dalyvių kankinimą, psichologin ę prievartą ar teror ą ir baudžiamą sias akcijas

prieš pasipriešinimo dalyvius ir jų rėmėjus, tokia s kaip pavyzdžiui kaimų

sudeginimas arba neteisminės egzekucijos. Dauguma tokių priemonių buvo

taikomos aiškiai pažeidžiant tarptautinę teisę ir SSRS Konstituciją bei kitus

sovietinius įstatymus. Konstitucinis Teismas itin pa brėžė tai, kad Sovietų

Sąjunga nepripažino partizanams kombatanto ar karo belaisvio statuso ir

nesuteikė atitinkamų pagal tokį statusą priklausančių tarptautinių garantijų.

135Buvo siekiama sunaikinti buvusį lietuvių gyvenimo būdą ir pakeisti

jį nauja Sovietų tvarka, kurioje visuomenę sudarytų asmenys be

nacionalinio ar etninio identiteto ( homo sovieticus). Tai, kad Sovietų

politika buvo nusikalstama ir jos režimas vykdė karo nusikaltimus ir

nusika ltimus žmoniškumui bei genocidą, yra nustatyti istoriniai faktai. Šiuo

požiūriu Vyriausybė rėmėsi Parlamentinė s Asamblėjos 2006 m. sausio 25 d.

rezoliucija Nr. 1481 (20 06) dėl totalitarinių komunistinių režimų

tarptautinio pasmerkimo (žr. 89 punktą pirmiau). Taip pat ji pažymėjo, jog

SSRS totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimų, įskaitant genocidą,

faktas buvo pripažintas pačios Rusijos Federacijos įstatymuose, pavyzdžiui,

1991 m. balandžio 26 d. įstatyme „Dėl represuotų tautų reabilitacijos“ (žr.

74 punktą pirmiau).

136Pereinant prie klausimo, ar atitinkamu laiku įstatyme buvo

numatytas pagrindas pareiškėjo nuteisimui, Vyriausybė pažymi, jog bylai

reikšmingu metu, 1953 m., galiojo Rusijos Tarybų Federacijos Socialistinės

Respublikos baudžiamasis kodeksas. Nors pagal šį Kodeksą genocidas

nebuvo įtrauktas tarp nusikaltimų, Vyriausybė tvirtino, kad bylai

reikšmingu metu pareiškėjo veiksmai buvo laikomi nusikaltimu pagal

10http://www.komisija.lt. Komisija buvo įkurta 1998 m. rugsėjo 7 d. Prezidento dekretu.

Ją sudaro gerai žinomi istorikai, teisininkai ir visuomenės veikėjai iš Prancūzijos,

Vokietijos, Vengrijos, Izraelio, Lietuvos, Rusijos Federacijos, Jungtinės Karalystė ir

Jungtinių Amerikos Valstijų. Buvo atsižvelgta, kad dėl represinio sovietų palikimo

skaudžios praeities problemos, tokios kaip Holokaustas ir kiti klausimai, niekada nebuvo

pateiktos necenzūruotai visuomenės diskusijai. Taip pat buvo pripažinta, kad vardan

ateities kartų tokie istoriniai klausimai turi būti nagrinėjami, tyrinėjami ir vertinami pagal

visuotinai pripažįstamus tarptautinius standartus.

46SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

tarptautinę sutartinę arba paprotinę teisę. Genocido veika taip pat buvo

laikoma nusikaltimu pagal civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės

principus.

137Dėl konkretaus klausimo, ar veiksmai, kurie atlikti siekiant

sunaikinti saugomą grupę gali būti kvalifikuojami kaip genocidas bylai

reikšmingu metu, Vyriausybė rėmėsi 1945 m. Tarptautinio karo tribunolo

statutu, kuris patvirtino, kad pagal tarptautinę teisę privatūs asmenys galėjo

būti atsakingi už pačius baisiausius nusikaltimus. Taip pat Vyriausybė

rėmėsi vienbalsiai ir be debatų priimta 1946 m. gruodžio 11 d. Jungtinių

Tautų rezoliucija 96 (I), kuri patvirtino, kad genocidas buvo pripažintas

nusikaltimu pagal tarptautinę teisę ir buvo pažymima, jog „genocidas yra

įvykdomas, kai visiškai ar iš dalies sunaikinama rasinė, religinė, politinė ar

kita grupė“. Todėl jau nuo 1946 m. gruodžio buvo aišku, kad persekiojimas

politiniais pagrindais ir politinės grupės sunaikinimas ar naikinimas pagal

tarptautinę teisę buvo laikomi nusikaltimais.

138Vyriausybės manymu, tai, kad į 1948 m. Genocido konvenciją

„politinės grupės“ nebuvo įtrauktos nelaikytina lemian čia aplinkybe.

Genocido konvencijos pirminių rengėjų manymu, genocido apibrėžimas,

susiformavęs paprotinėje tarptautinėje teisėje, buvo platesnis nei galiausiai

sutarties rengimo metu buvo nustatytas, o ir Genocido konvencijos travaux

pr é paratoires rodo, kad politinių grupių pašalinimas buvo politinio

kompromiso, o ne teisinės argumentacijos rezultatas.

139Vyriausybė taip pat tvirtino, kad 1948 m. Genocido konvencijoje

numatytos saugomos grupės gali iš dalies sutapti ir būti tarpusavyje

susijusios. Viena grupė (nacionalinė) gali sutapti su kita (religine). Lietuvos

teismai tai pripažino savo genocido aiškinime. Sovietų politika Baltijos

šalyse, kurias sovietų valdžia laikė „nepatikimomis tautomis“, buvo

nukreipta prieš politines ir socialines grupes būtent dėl to, kad jos sudarė

nacional inės grupės pagrindą. „Politiškai“ motyvuoti žudymai buvo

paprasčiau sia priedanga nacionalinio ir etninio genocido siekiams.

140Vyriausybė taip pat teigė, kad Lietuvos vidaus teisės pakeitimai

1998 m. atspindėjo ne mažo skaičiaus valstybių praktiko s tendencijas taip

pat ir teisės mokslininkų nuomones dėl genocido sampratos. Žymus skaičius

valstybių, tarp jų Estija, Lenkija, Prancūzija, Šveicarija, Suomija, Slovėnija,

Rumunija, Ekvadoras ir Kosta Rika išplėtė genocido sampratą nacionalinėje

teisėje. Nors daugeliu atveju išplėtimas apėmė socialines ir politines grupes,

keletas valstybių pasirinko visaapimantį požiūrį, pagal kurį „grupės

apibrėžiamos bet kok io pasirinkto kriterijaus pagrindu “ (Prancūzija,

Rumunija).

141Atsižvelgiant į pareiškėjo bylą, Vyriausybė s manymu, turi būti

keliamas klausimas, ar veikos padarymo metu pareiškėjas galėjo pagrįstai

numatyti, kad jis gali būti kaltinamas ir nuteistas už nusikaltimą

vadovaujantis tarptautine teise. Lietuvos teismų pateiktas genocido

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

47nusikaltimo aiškinimas bylai reikšmingu metu buvo suderinamas su šio

nusikaltimo esme, todėl buvo pagrįstai numatomas bylai reikšmingu metu.

142Vyriausybė pastebėjo, kad pareiškėjas buvo nuteistas už

dalyvavimą J.A. ir A.A. likvidavime. Broliai, būdami partizanai, sovietų

valdžios, įskaitant MGB, buvo laikomi „banditais“, „nelegalais“ arba

„buržua ziniais nacionalistais“, todėl privalėjo būti likviduoti. Sovietinis

režimas siekė sunaikinti lietuvių tautos kultūrą, religiją, kalbą, politinę

santvarką ir identitetą, siekdami eliminuoti ją kaip grupę. Todėl apeliacinės

instancijos teismas teisingai nusprendė, kad J.A. ir A.A. negali būti

priskiriami tik politinei grupei (kaip tai buvo padaręs pirmosios instancijos

teismas), kadangi jie taip pat priklausė kitoms dviem, pagal Genocido

konvenciją aiškiai saugo moms, grupėms, būtent nacionalinei ir etninei

grupėms. Šis požiūris buvo patvirtintas Aukščiausiojo Teismo ir

Konstitucinio Teismo.

143Dėl pareiškėjo teiginių, kad broliai J.A. ir A.A. negalėjo būti

saugomi pagal Genocido k onvenciją, nes jie dalyvavo ginkluotame

pasipriešinime, Vyriausybė rėmėsi glaudžiu tarpusavio ryšiu tar p

nusikaltimų žmoniškumui ir genocido. Pagal profesorių Antonio Cassese

galima išskirti bent du nusikaltimų žmoniškumui pogrupius: pirma, tai

nusikaltimai prieš civilius, kurie padaromi vykdant plataus masto sisteminę

pagrindinių žmogaus teisių pažeidimų politiką; antra, persekiojimo

nusikaltimai prieš konkrečią asmenų grupę, civilių ar kariškių, vykdant

diskriminacinę ar persekiojimo politiką ar praktiką religiniais, rasiniais,

etniniais ar politiniais pagrindais (Antonio Cassese, Paola Gaeta, John R.

W. D. Jones (eds.). The Rome Statute of the International Criminal Court. A

Commentary, Oxford, 2002). Vyriausybė pažymėjo, kad šis požiūris vėliau

buvo patvirtintas TBTBJ, būtent byloje Prokuroras prieš Kupreskić ir kitus

(žr. 111 punktą pirmiau).

144Dėl pareiškėjo subjektyvios kaltės klausimo vidaus teismai pabrėžė,

kad jis savanoriškai prisijungė prie MGB ir turi būti laikomas puikiai

supratusiu prieš lietuvių tautą nukreiptos totalitarinės politikos pobūdį ir

metodus. Atitinkamai pareiškėjas galėjo numanyti, kad jis gali būti

įpareigotas vykdyti neteisėtus įsakymus ( žr. K.-H.W. v. Germany, [GC], no.

37201/97, § 74, ECHR 2001 -II (extracts)). Šiuo požiūriu ypatingai

reikšm ingas yra IV Niurnbergo principas, aiškiai nurodantis, jog asmuo

veikiantis pagal savo Vyriausybės įsakymą negali išvengti atsakomybės

pagal tarptautinę teisę, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas iš tiesų turėjo

moralinį pasirinkimą (Vyriausybė rėmėsi bylomis Penart v. Estonia ((dec. )

14685/04, 2006-01-24), ir Kolk and Kislyiy v. Estonia ((dec.), nos.

23052/04, 24018/04, ECHR 2006-I)).

145Galiausiai Vyriausybė prieštaravo pareiškėjo teiginiams, kad auko s,

broliai J.A. ir A.A., kolaboravo su n aciais, todėl buvo teisėtai likviduoti. Ji

taip pat ginčijo pareiškėjo tvirtinimus, kad jų likvidavimo metu J.A. ir A.A.

48SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

negalėjo būti laikomi partizanais. Vyriausybė pažymėjo, kad abu aspektai

buvo išsamiai išnagrinėti vidaus teismuose ir atmesti kaip nepagrįsti.

146Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vyriausybė padarė išvadą, kad

pareiškėjo nuteisim as už genocidą pagrįstas bylai reikšmingu metu

galiojusia tarptautine teise. Nors Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d.

nutarime nustatė, kad retroaktyvus persekiojimas už socialinių ar politinių

grupių genocidą savaime yra neteisėtas, jis taip pat nurodė, kad tyčiniai

veiksmai, kuriais buvo siekiama sunaikinti tam tikrą socialinę ar politinę

grupę, sudarančią reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės

grupės dalį, gali būti pripažįstami genocidu pagal visuotinai pripažįstamas

tarptautinės teisės nuostatas, jei tokių grupių sunaikinimas turi įtakos visos

saugomos grupės išlikimui. Pareiškėjas tyčia dalyvavo įgyvendinant sovietų

politiką, kuria buvo siekiama sunaikinti Lietuvos partizanus, kurie sudarė

reikšmingą lietuvių nacionalinės grupės dalį, todėl Konvencijos 7 straipsnis

nebuvo pažeistas.

2Trečiosios šalies teiginiai

147Rusijos Federacijos Vyriausybė pažymėjo, kad ši byla nėra pirmoji,

kurioje Teismas yra prašomas nuspręsti dėl asmens nuteisimo Baltijos

šalyse atitikties Konvencijos 7 straipsnio nuostatoms. Šių bylų esmę sudaro

asmenų baudžiamasis persekiojimas už veiksmus, tari amai padarytus nuo

1940- ųjų iki 1950 - ųjų, kuomet, anot Rusijos Federacijos Vyriausybės,

Baltijos šalys buvo sudedamoji SSRS dalis (ji rėmėsi Kolk and Kislyiy,

cituota pirmiau, Kononov v. Latvia [GC], no. 36376/04, ECHR 2010, ir Tess

v. Latvia (dec.), no. 19363/05, 2008-01-04). Trečioji šalis tvirtino, kad

siekdama pagr įsti pareiškėjo nuteisimo „teisėtumą“, Lietuvos Vyriausybė

rėmėsi iškraipyt u istoriniu Baltijos šalyse sovietų vyriausybės vykdytų

„žiaurumų“ aprašymu. Taip pat jos pozicija buvo persotinta ginčytinais

faktais, kuriuos ji pasitelkė, siekdama įrodyti nepagrįstus teiginius, kad

sovietinė valdžia vykdė „genocidą“ ir „nusikaltimus žmoniškumui“

Lietuvos TSR. Rusijos Vyriausybė prieštaravo tam, ką ji laikė akivaizdžiu

istorinės realybės iškraipymu ir aiškiu Baltijos Vyriausybių siekiu pakeisti

istoriją pagal jų pageidavimus asmenų, kurių veikla praeityje neatitinka

šiandienos nacionalinės valdžios oficialios pozicijos, sąskaita.

148Sovietų Sąjungos politika ir teisės aktai nebuvo nukreipti sunaikinti

ar naikinti Lietuvos tautą. Ir j ie niekada nebuvo pripažinti kaip prilygstantys

genocidui jokiuose autoritetinguose tarptautiniuose dokumentuose. 1944 m.

atsitraukus Vokietijos kariuomenei, dalis vietinių gyventojų atsisakė

nusiginkluoti ir vietoje to pasirinko karinio pasipriešinimo Sovietų armijai

kelią. Tai iš esmės buvo su n aciais kolaboravę asmenys. Sovietų armija

teisėtai kovojo su neteisėto mis ginkluotomis grupė mis, kurias persekiojo

Lietuvos TSR sovietų V yriausybė, kuri toje teritorijoje po 1945 m. buvo

vienintelė tarptautiniu mastu pripažinta valdžia. Soviet inė valdžia ar

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

49pareiškėjas neturėjo specialaus tikslo sunaikinti kokią nors Lietuvos

visuomenės sudedamąją dalį.

149Rusijos Vyriausybė nurodė, kad nacionalinė s valdžios institucijos

galėjo pasirinkti įteisinti pla tesnę genocido sampratą prijungdama kitas

grupes prie Genocido konvencijos jau saugomų grupių. Tačiau tai nereiškia,

kad veiksmai, kurie galimai buvo nukreipti prieš šias „naujai apsaugotas

grupes“ neturi būti taikomi apribojimai, numatyti Europos žmogaus teisių

konvencijos 7 straipsnyje. Tokie veiksmai gali būti laikomi nusikaltimu tik

tuo atveju, jei jie padaryti po išplėsto genocido apibrėžimo įtvirtinimo,

nebent jie būtų buv ę baudžiami pagal bylai reikšmingu metu galiojusią

tarptautinę teisę. Politinės grupės buvo pašalintos iš apibrėžimo pagal

Genocido konvencijos II straipsnį. Šis apibrėžimas buvo atkartotas

vėlesniuose tarptautiniuose dokumentuose.

150Taip pat ji pastebėjo, kad genocido samprata pagal tarptautinę

paprotinę teisę neapėmė politinių grupių. Vienintelė nuoroda į politine s

grupes 1946 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje 96 (I)

nėra pakankama tam paneigti. Tai, kad Raphael Lemkin - mokslininkas,

kuris pirmasis konceptualizavo terminą ir kuriuo Lietuvos Vyriausybė

plačiai rėmėsi savo rašytinė se pastabose – man ė, jog „genocidas“ reiškė

„ tautos ar etninės grupės sunaikinimą“ , taip pat yra reikšminga (Raphael

Lemkin, Axis Rule in Occupied Europe, 1944, p. 79). Nėra jokių įrodymų,

kad 1953 m. politinėms grupėms buvo suteikiama speciali apsauga,

vadovaujantis civilizuot ų tautų pripažintais bendraisiais teisės principais. Be

to, tarptautinių tribunolų praktikoje politinės grupės nėra ir niekada nebuvo

laikomos saugoma kategorija genocido sampratos požiūriu.

151Galiausiai pareiškėjo veiksmuose taip pat nebuvo nusikaltimų

žmoniškumui būtinų požymių, nepaisant Lietuvos Vyriausybės siekio

įrodyti kitaip. Jo veiksmai nebuvo nukreipti prieš civilius gyventojus –

broliai J.A. ir A.A. iš tiesų buvo neteisėtos ginkluotos grupės nariai.

Veiksmai nebuvo padaryti prieš karą ar karo metu. Jie nebuvo padaryti

įgyvendinant bet kokį Niurnbergo statute numatytą nusikaltimą ir nebuvo

susiję su tokiu nusikaltimu. Nacionalinė prokuratūra tokių kaltinimų

pareiškėjui nepateikė.

152Apibendrinant, ilgametis nuoseklumas tarptautinėje teisėje ir

praktikoje dėl genocido apibrėžimo akivaizdžiai rodo, kad tarptautinėje

bendruomenėje yra aiškus ir ilgalaikis konsensusas dėl saugomų grupių

sąrašo apimties ir išsamumo. Tarptautiniu lygmeniu joks platesnis genocido

apibrėžimas nei numatytas Genocido konvencijoje, nebuvo pripažintas.

1953 m. nebuvo jokių pakankamai aiškių teisinių nuostatų, kurios būtų

prieinamos ir numatomos pareiškėjui, pagal kurias jis būtų galėjęs pagrįstai

tikėtis, kad jo veiksmai gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę ir todėl

atitinkamai pakreipti savo elgesį. Todėl nei nacionalinėje, nei tarptautinėje

teisėje nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjo nuteisimui ir nubaudimui.

50SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

3Teismo vertinimas

(a) Bendri principai

153Teismas primena, kad g arantija, įtvirtinta 7 straipsnyje, kuris yra

esminis teisinės valstybės elementas, užima svarbią vietą Konvencijos

apsaugos sistemoje, ką pabrėžia ir faktas, kad, remiantis Konvencijos 15

straipsniu, karo ar kitos nepaprastosios padėties atveju neleidžiama nukrypti

nuo Konvencijos 7 straipsnio nuostatų. Pagal straipsnio objektą ir tikslą, jis

turėtų būti aiškinamas ir taikomas taip, kad suteiktų veiksmingą apsaugą

nuo savavališko baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo ir bausmės ( žr.

Kononov, cituota pirmiau, § 185; Del Rio Prada v. Spain [GC], no.

42750/09, § 77, ECHR 2013).

154Taigi 7 straipsnis neapsiriboja draudimu retrospektyviai taikyti

baudžiamąjį įstatymą kaltinamojo nenaudai: bendresne prasme jis taip pat

apima principą, kad tik įstatymas gali apibrėžti nusikaltimą ir nustatyti

bausmę ( nullum crimen, nulla poena sine lege), ir principą, kad

baudžiamojo įstatymo negalima aiškinti per daug plačiai kaltinamojo

nenaudai, pavyzdžiui, pagal analogiją. Iš šių principų seka, kad pažeidimas

turi būti tiksliai apibrėžtas teisėje, ar tai būtų nacionalinė teisė ar tarptautinė.

Ši sąlyga įvykdoma, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir, jeigu

reikia, pasitelkęs teismų aiškinimą ar kompetentingą teisinę konsultaciją,

gali žinoti, už kokius veiksmus ar neveikimą jam kils baudžiamoji

atsakomybė. Šiuo atžvilgiu Teismas patikslino, kad kalbant apie „įstatymą“ ,

7 straipsnio požiūriu turima omeny tokia pati sąvoka, į kurią Konvencija

nukreipia ir kituose straipsniuose vartojant šį terminą, t.y. sąvoka, apimanti

tiek rašytinę, tiek ir nerašytinę teisę ir pasižyminti kokybiniais

reikalavimais, o būtent prieinamumo ir numatomumo ( žr. Korbely v.

Hungary [GC], no. 9174/02, § 70, ECHR 2008; Kononov, cituota pirmiau,

§§ 185 and 196; Del Río Prada, cituota pirmiau, § 91).

155Teismas primena, kad kaip aiškiai teisinė nuostata bebūtų

suformuluota bet kurioje teisės sistemoje, taip pat ir baudžiamojoje teisėje,

teisminės interpretacijos elementas yra neišvengiama s. Abejonių keliančių

aspektų išaiškinimo ir pritaikymo prie besikeičiančių aplinkybių poreikis

išliks visada. Iš tiesų, valstybėse Konvencijos dalyvė se progresyvus

baudžiamosios teisės vystymas per teismų atliekamą teisės aiškinimą yra

giliai įtvirtinta ir būtina teisinės tradicijos dalis. Konvencijos 7 straipsnio

negalima suprasti kaip draudžiančio teismams aiškinti kintan čias

baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlygas, jei tik tokia raida atitinka

pažeidimo esmę ir pagrįstai gali būti numatyta ( žr. S.W. v. the United

Kingdom, 1995-11-22, § 36, Series A no. 335 -B; C.R. v. the United

Kingdom, 1995-11-22, § 34, Series A no. 335 -C; Streletz, Kessler and

Krenz v. Germany [GC], nos. 34044/96, 35532/9, 44801/98, § 50, ECHR

2001-II; K.-H.W. v. Germany, cituota pirmiau, § 45; Jorgic v. Germany,

no. 74613/01, § 101, ECHR 2007-III; ir Kononov, cituota pirmiau, § 185).

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

51156. Jorgic byloje buvo du galimi genocido apibrėžime vartojamo

termino „sunaikinti“ aiškinimai ir Teismas šioje byloje vertino pareiškėjo

nuteisimo pagal platesnį išaiškinimą ( sunaikinimas atskiro socialin io

vieneto skirtingai nuo fizinio sunaikinimo) suderinamumą su Konven cijos

7 straipsniu. Jis nurodė, kad nusikaltimo turinio aiškinimas, jei jis yra

suderinamas su tokio nusikaltimo esme, „ paprastai, turi būti laikomas

numatomu “, nors išimtinais atvejais, pareiškėjas gali remtis konkrečiu

nuostatos išaiškinimu vidaus teismu ose, esant specifinėms bylos

aplinkybėms. Toliau Teismas nagrinėjo, ar buvo specifinės aplinkybės,

kurioms esant galima būtų nuspręsti, jog pareiškėjas, jei būtina, pasitelkęs

teisinę konsultaciją, galėjo remtis vidaus teismų pateiktu siauresniu

genocido nusikaltimo aiškinimu. Teismas nusprendė, jog įvairios

institucijos (tarptautinės organizacijos, nacionaliniai ir tarptautiniai teismai

taip pat mokslininkai ir rašytojai) veikos padarymo metu pirmenybę teikė

abiem, platesniam ir siauresniam, genocido nusik altimo aiškinimams;

p. Jorgic, jei būtina, su teisininko pagalba, galėjo pagrįstai numatyti, kad jo

byloje bus pritaikytas platesnis aiškinimas, taip pat ir tai, kad jam gali būti

pareikšti kaltinimai ir jis gali būti nuteistas už genocidą (cituota pirmiau,

§§ 108-114).

157Numatomumo sampratos apimtis didele dalimi priklauso nuo

nagrinėjamo teisės akto turinio, jo taikymo srities ir asmenų, kuriems jis

skirtas, skaičiaus bei statuso. Teisės aktas gali vis tiek atitikti numatomumo

reikalavimą, net jei susijęs asmuo turi pasitelkti tinkamą teisinę konsultaciją

tam, kad, pagrįstai, kiek tai įmanoma esamomis aplinkybėmis, įvertintų

pasekmes, kurias gali sukelti atitinkami veiksmai. Tai ypač taikytina tų

asmenų atžvilgiu, kurie užsiima tokia profesine veikla, kad dirbdami savo

darbą yra įpratę veikti su dideliu atsargumu. Šiuo požiūriu iš jų gali būti

tikimasi ypatingo rūpestingumo vertinant grėsmes, kurias tokia veikla

sukelia ( žr. Pessino v. France, no. 40403/02, § 33, 2006-10-10).

158Pagal bendruosius teisės principus kaltinamieji negali pateisinti

savo elgesio, kuris sąlygojo jų nuteisimą, vien ti k nurodydami, kad taip iš

tiesų buvo elgiamasi ir todėl tai buvo įprasta praktika. Nors pareiškėjas

konkrečiai nesirėmė tokia gynyba, tačiau Teismas mano, kad yra svarbu

priminti savo ankstesnį sprendimą K.-H.W. byloje (cituota pirmiau, § 7 5)

tuo požiūriu, kad net eilinis kareivis negalėjo įrodyti visiško, aklo

paklusimo įsakymams, kurie akivaizdžiai pažeidė tarpt autiniu mastu

pripažintas žmogaus teises, ypač teisę į gyvybę, kuri yra aukščiausia vertybė

žmogaus teisių hierarchijoje. Valstybės praktika, kai yra toleruojam os ar

skatinamos tam tikros veikos, kurios buvo laikomos nusikaltimais pagal

nacionalinės ar tarptautinės teisės aktus, ir nebaudžiamumo jausmas, kurį

tokia praktika sukelia tokių veikų kaltininkams, neužkerta kelio patraukti

juos atsakomybėn ir nubausti ( žr. Streletz, Kessler and Krenz, cituota

pirmiau, §§ 74, 77-79).

52SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

159Teismas primena, kad pasikeitus valstybės suvereni ai valdžia i

teritorijos atžvilgiu ar pasikeitus politiniam režimui nacionalinėje

teritorijoje, yra visiškai teisėta teisinei valstybei patraukti baudžiamojon

atsakomybėn tuos asmenis, kurie nusikaltimus buvo padarę prieš tai buvus io

režimo metu. Tokios valstybės teismai, pakeitę prieš tai veikusius teismus,

negali būti kritikuojami dėl bylai reikšmingu metu galiojusi ų teisinių

nuostatų taikymo ir aiškinim o, ats ižvelgiant į principus, kuriais vadovaujasi

teisinė valstybė ( žr. Streletz, Kessler and Krenz, cituota pirmiau, § 81, ir

Kononov, cituota pirmiau, § 241). Be to, valstybės pareiga persekioti,

kildinama iš karo teisės ir papročių, Konvencijos 2 straipsnio, taip pat

įpareigoja valstybes imtis atitinkamų veiksmų jos jurisdikcijoje esančių

asmenų gyvyb ei apsaugoti ir ji implikuoja pirm inę pareigą apsaugoti teisę į

gyvybę įtvirtinant veiksmingas baudžiamosios teisės nuostatas, atgrasančias

nuo nusikaltimų, kuriais kėsinamasi į gyvybę, darymo ( žr. Kononov, cituota

pirmiau, § 241).

160Teismas taip pat primena, kad iš esmės jis nekelia sau užduoties

pakeisti vidaus teismus. Jo pareiga, vadovaujantis Konvencijos

19 straipsniu, yra užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos

Susitariančios Šalys prisiėmė pagal Konvenciją. Atsižvelgiant

į

Konvencijos sistemos subsidiarų pobūdį, Teismas nenagrinėja fakto ar

teisės klaidų, kurias tariamai padarė nacionalinis teismas, nebent, ir tik ta

apimtimi, kiek šios klaidos galėjo pažeisti Konvencijos saugomas teises ir

laisves ( žr. Streletz, Kessler and Krenz, cituota pirmiau, § 49, ir Jorgic,

cituota pirmiau, § 102) ir nebent toks nacionalinis vertinimas yra

akivaizdžiai savavališkas ( žr. Kononov, cituota pirmiau, § 189). Taip yra

ypač tais atvejais, kai vidaus teismas vertina istoriškai jautrius faktus, tačiau

Teismas gali pripažinti tam tikras visuotinai žinomas istorines tiesas ir jomis

grįsti savo argumentaciją ( žr. bylą Ždanoka, cituota pirmiau, § 96). Šis

principas taip pat taikytinas, kai vidaus teisė remiasi bendrosios tarptautinės

teisės nuostatomis ar tarptautinėmis sutartimis ( žr. Waite and Kennedy

v. Germany [GC], no. 260 83/94, § 54, ECHR 1999-I, ir Korbely, cituota

pirmiau, § 72) ir kai vidaus teismai taiko tarptautinės teisės principus ( žr.

Kononov, cituota pirmiau, § 196).

161Esant tokiems principams, vis tik Teismas primena, kad jo

priežiūros įgaliojimai turi būti platesn i, kai pati Konvencijos teisė, šiuo

atveju 7 straipsnis, reikalauja, kad nuteisimas ir bausmė turėtų teisinį

pagrindą. 7 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad Teismas išnagrinėtų, ar

atitinkamu laiku buvo teisinis pagrindas pareiškėjo nuteisimui ir ypač jis

turi įsitikinti, kad Lietuvos teismų priimti sprendimai buvo suderinami su

Konvencijos 7 straipsniu, net jei šio Teismo teisinis požiūris ir

argumentacija skirtųsi nuo atitinkamų vidaus sprendimų. Siau resnių

priežiūros įgaliojimų suteikimas Teismui paverstų 7 straipsnį beprasmiu ( žr.

Kononov, cituota pirmiau, § 198).

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

53162. Iš esmės Teismo užduotis pagal 7 straipsnio 1 dalį yra įvertinti, ar,

atsižvelgiant į 1953 m. taikytiną teisę, buvo pakankamai aiškus teisinis

pagrindas pareiškėjo nuteisimui ( žr. Kononov, cituota pirmiau, § 199).

Konkrečiai Teismas nagrinės tai, ar pareiškėjo nuteisimas už genocidą buvo

suderinamas su šio nusikaltimo esme ir pareiškėjas tai galėjo pagrįstai

numatyti 1953 m. sausio 2 d. dalyvaudamas operacijoje, kurios metu buvo

nužudyti du partizanai J.A. ir A.A. ( žr. 25 punktą pirmiau, taip pat žr.

Jorgic, cituota pirmiau, § 103).

(b) Bylai reikšmingi fakt ai

163Prieš pradėdamas nagrinėti pareiškėjo skundo esmę, Teismas visų

pirma įvertins Vyriausybės atsakovės ir pareiškėjo ginčą dėl faktų, kiek tai

yra susiję su pareiškėjo tvirtinimu, kad savo mirties metu broliai J.A. ir A. A.

nebebuvo partizanai, kas apskritai užkirstų kelią galimybei nuteisti jį už

Lietuvos partizanų, kaip grupės, genocidą. Tiek teisminio nagrinėjimo metu

Lietuvoje, tiek savo pozicijoje pateiktoje Teismui pareiškėjas teigė, kad

broliai J.A. ir A.A. kolaboravo su naciais Vokietijos okupacijos metais, k ą

tvirtino ir trečio sios šalies teisėmis dalyvaujanti valstybė, o taip pat, kad

broliai nustojo būti partizanai, kai Sovietų Sąjunga atkūrė savo priespaudą

Lietuvoje.

164Teismas pastebi, kad vidaus teismai šiuo požiūriu priėmė aiškų

sprendimą, prieš tai detaliai išnagrinėję visus teiginius. Atsižvelgdamas į

savo nuoseklią praktiką, Teismas primena, kad jis nėra kompetentingas

pakeisti faktų vertinimo, nes faktų vertinimas yra vidaus teismų prerogatyva

( žr. Elsholz v. Germany [GC], no. 25735/94, § 66, ECHR 2000 -VIII;

Donohoe v. Ireland, no. 19165/08, § 73, 2013-12-12). Teismas patvirtina,

kad pareiškėjo baudžiamoji atsakomybė visų pirma buvo vidaus teismų

vertinimo klausimas ( žr. Streletz, Kessler and Krenz, cituota pirmiau, § 51,

ir Kononov, cituota pirmiau, § 187). Jis taip pat mano, kad atsižvelgiant į

bylos fakt ų, kurie yra susiję su daugiau nei penkiasdešimties metų senumo

įvykiais, atkūrimo sudėtingumą, nacionaliniai teismai turėjo geresnes

galimybes įvertinti visą bylos medžiagą ir įrodymus. Šiuo požiūriu Teismas

pažymi, kad Apeliacinis teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo teiginius,

tačiau ji s taip pat atsižvelgė į istorinį kontekstą, tuometinius pasipriešinimo

dalyvių naudotus specialius metodus ir archyvinius dokumentus, kuriuose

pateikti MGB nurodymai skleisti dezinformaciją apie brolius J.A. ir A.A. ,

siekiant apsunkinti galimybes jiems integruotis ar užkirsti kelią jiems

susijungti su kitais partizanais. Atlikęs detalę analizę, Apeliacinis teismas

atmetė pareiškėjo teiginius kaip nepagrįstus (37 punktas pirmiau). Šią

išvadą visiškai patvirtino ir Aukščiausiasis Teismas (40 punktas pirmiau).

Teismas nemato pagrindo nukrypti nuo vidaus teismų išvadų, kurios beje,

rėmėsi jų tiesioginiu nacionalinių aplinkybių išmanym u.

54SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

(c) Ar pareiškėjo nuteisimas už genocidą buvo suderinamas su Konvencijos 7 straipsnius

165Teismas primena, kad genocido nusikaltimas pirmą kartą įtvirtintas

Lietuvos teisėje 1992 metais (žr. 51 punktą pirmiau). 2001 m. prokuroras

pareiškė pareiškėjui kaltinimus dėl Lietuvos partizanų, politinės grupės

atstovų, genocido pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso,

pakeisto 1998 m., 71 straipsnio 2 dalį (žr. 29 ir 52 punktus pirmiau). Iki to

meto, kai 2004 m. pirmosios instancijos teismas nuteisė pareiškėją už

genocidą, įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas i r

pareiškėjas buvo nuteistas pagal naujo jo Baudžiamojo kodekso 99 straipsnį.

Apeliacinis teismas ir Aukščiaus iasis Teismas paliko galioti apkaltinamąjį

nuosprendį, remdamiesi tuo pačiu 99 straipsniu (žr. 33, 36, 38 ir 53 punktus

pirmiau).

166Todėl Teismas mano, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjo nuteisimas

rėmėsi teisinėmis nuostatomis, kurios 1953 m. negaliojo ir todėl jos buvo

pritaikytos atgal. Tai pažeistų Konvencijos 7 straipsnį, nebent būtų

nustatyta, kad nuteisimas buvo pagrįstas bylai reikšmingu metu galiojusia

tarptautine teise. Teismo manymu, būtent šiuo požiūriu turi būti verti namas

pareiškėjo nuteisimas ( žr. priešingą išvadą, K.-H.W. v. Germany, cit uotą

pirmiau, § 50).

(i) Prieinamumas

167Teismas pažymi, kad Sovietų Sąjunga buvo 1945 m. rugpjūčio 8 d.

Londono Susitarimo, kuriuo buvo priimtas Tarptautinio karo tribunolo

s tatutas, dalyvė (žr. Kononov, cituota pirmiau, §§ 116 ir 117). Pagal Statuto

6 straipsnio (c) punktą naikinimas, trėmimas ir kit i nežmoniški veiksma i,

nukreipti prieš civilius gyventojus, įskaitant persekiojimą politiniais

pagrindais, buvo apibrėžiami kaip nusikaltimai žmoniškumui. 1946 m.

gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pasmerkė genocido

nusikaltimą, priimdama rezoliuciją Nr. 96 (I). 1948 m. Genocido

konvencija, patvirtinanti šia rezoliucija pripažintus tarptautinės teisės

principus, buvo vienbalsiai Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos

patvirtinta 1948 m. gruodžio 9 dieną. Sovietų Sąjunga Genocido konvenciją

pasirašė 1949 m. gruodžio 16 dieną. Deponavus dvidešimt ratifikavimo ar

prisijungimo dokumentų, Konvencija įsigaliojo 1951 m. sausio 12 dieną.

Teismas taip pat pastebi, kad Tarptautinis Teisingumo Teismas 1951 m.

konsultacinėje išvadoje pažymėjo, kad princ i pai, kuriais grindžiama

Genocido konvencija, yra civilizuo t ų tautų pripažįsta mi kaip privalomi

valstybėms, net ir be sutartinių įsipareigojimų (žr. 80 punktą pirmiau).

168Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teismas konstatuoja, kad

1953 m. genocido nusikaltimas buvo aiškiai pripažįstamas nusikaltimu

pagal tarptautinę teisę. Jis buvo kodifikuotas 1948 m. Genocido

konvencijoje ir net iki tos datos jis buvo pripažintas ir pasmerktas Jungtinių

Tautų 1946 metais. Esant tokioms aplinkybėms Teismas nusprendžia, kad

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

55genocidą draudžiantys tarptautinės teisės dokumentai buvo pakankamai

prieinami pareiškėjui.

(ii) Numatomumas

169Tam, kad šioje byloje įvertintų atitiktį 7 straipsniu i, Teismas

privalo nustatyti, ar pagal 1953 m. galiojusią tarptautinę teisę buvo

numatoma, kad veika, už kurią pareiškėjas buvo nuteistas, gali būti

kvalifikuojama kaip genocidas (žr. 162 punktą pirmiau).

( α ) 1953 m. galiojęs genocido nusikaltimo apibrėžimas

Genocido konvencijos II straipsnis

170Teismas pradeda pastebėdamas, kad pagal 1948 m. Konvencijos

II straipsnį draudžiama s genocido nusikaltimas numato keturias saugomų

asmenų grupes: nacionalines, etnines, rasines ir religines, šioje nuostatoje

nėra minimos socialinės ar politinės grupės. Be to, travaux pr é paratoires

atskleidžia konvencijos sudarytojų ketinimą neįtraukti politinių grupių į

1948 m. Konvencijos saugomų grupių sąrašą. A pžvelgdamas 1948 m.

Konvencijos II straipsnio rengimo istoriją byloje Bosnija ir Hercegovina

prieš Serbiją ir Juodkalniją, TTT pastebėjo, kad Konvencijos rengėjai

„daug dėmesio skyrė pozityviam grupių, pasižyminčių specifinėmis

išskirtinėmis savybėmis, identifikavimui spręsdami, kurias grupes įt rauk ti ir

kurių (tokių kaip politinės grupės) neįtrauk ti “ (žr. 105 punktą pirmiau).

Teismas neranda jokių įtikinančių argumentų, kurie leistų nukrypti nuo

1948 m. sutartyje įtvirtinto genocido apibrėžimo, įskaitant ir jame numatytą

keturių saugomų grupių sąrašą. Priešingai, visos nuorodos į genocido

nusikaltimą vėlesniuose tarptautinės teisės dokumentuose – 1968 m.

Konvencijoje dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už

nusikaltimus žmoniškumui, 1993 m. TBTBJ Statute, 1994 m. TBTR Statute

ir taip pat pačiame naujausiame tarptautinės teisės dokumente – 1998 m.

TBT Statute – apibūdina nusikaltimą panašiais, jei ne identiškais, terminais.

Būtent, genocidas yra apibrėžiamas kaip veiksmai, kuriais siekiama

sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, neminint politinių

grupių (žr. 83, 85, 86 ir 87 punktus pirmiau). Teismo manymu, tai, kad kai

kurios valstybės vėliau nusprendė kriminalizuoti politinių grupių genocidą

nacionalinėje teisėje (žr. 36 ir 38 punktus pirmiau), savaime nepakeičia

realybės, kad 1948 m. Konvencijos tekste to nebuvo padaryta.

Tarptautinė paprotinė teisė

171Toliau Teismas nagrinėja klausimą, ar greta 1948 m. Konvencijos

genocido apibrėžimo egzistavo platesnės tarptautinės paprotinės teisės

normos, kurios galėtų suteikti pakankamą pagrindą pareiškėjo nuteisimui už

genocidą.

56SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

172Iš pirmiau Teismo nustatyto nusikaltimo prieinamumo yra aišku,

kad 1953 m. genocidas jau buvo laikomas nusikaltimu pagal tarptautinę

paprotin ę teisę (žr. 168 punktą pirmiau). 1945 m. Niurnbergo TBT

pateiktame kaltinamajame akte, o taip pat tam tikrų prokurorų žodiniuose

pasisakymuose teisiamieji kaltinti genocidu, ir tokio kaltinimo svarba

nebūtinai sumažėja dėl to, kad galutiniame sprendime genocido

nusikaltimas nėra minimas. J T Generalinės Asamblėjos 1946 m. gruodžio

rezoliucija 96 (I), priimta vienbalsiai ir be debatų, patvirtino tarptautinio

genocido nusikaltimo buvimą. Vėliau sekė keletas nuorodų į genocido

nusikaltimą kaltin amosiose išvadose ir nuteisimų už nusikaltimus su

genocido tikslais post- Niurnbergo teismuose pagal Kontrolės Tarybos

įstatymą Nr. 10 11 bei Lenkijos Aukščiausiojo Teismo Hoess ir Greiser 12

procesuose (1946-1947 m.). 1948 m. Konvencijos I straipsnis „patvirtino“,

kad genocidas buvo nusikaltimas pagal tarptautinę teisę. Vėliau TTT rėmėsi

Rezoliucija 96 (I) ir patvirtino, kad principai, kuriais grindžiama 1948 m.

K onvencija, buvo civilizuotų tautų pripažįstami kaip privalomi valstybėms

net ir be sutartinių įsipa reigojim ų (žr. 80 punktą pirmiau).

173Tačiau panašu, kad dėl klausimo, ar genocido nusikaltimas pagal

tarptautinę paprotinę teisę galėjo būti kitoks, o būtent platesnis nei pagal

konvenci ją, nuomonės išsiskiria.

174Raphael Lemkin, suformavęs „genocido“ terminą, siūlė platų

nusikaltimo apibrėžimą. Savo 1944 m. knygoje 13 jis aptarė nusikaltimu s

prieš nacionalines grupes, tačiau sutiko, kad genocidas gali apimti

veiksmus, kuriais siekiama sunaikinti nacionalinę grupę sunaikinant jos

politines institucijas, kultūrą ir pragyvenimo šaltinius. Vėlesnė JT

Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 96 (I) kvietė rengti genocido

konvenciją, siekiant apsaugoti „ rasines, religines, politines grupes ir kitas

grupes “. Kai kurie autoriai manė, kad ši Rezoliucija atspindi paprotinį jus

cogens genocido draudimą 14, kiti autoriai kvestionavo tokį požiūrį 15. Kai

kurie autoriai taip pat laikėsi požiūrio, kad galutinis saugomų grupių sąrašas

pagal 1948 m. Konvenciją buvo politinių derybų rezultatas ir neatspindėjo

principinės analizės, paremtos filosofine ar kitokia skirtimi tarp tam tikrų

11Pavyzdžiu i, United States of America v. Alstoetter et al (“ Justice trial ”), Law Reports

of Trials of War Criminals (“LRTWC”), United Nations War Crimes Commission

(“UNWCC” ), 1948; United States of America v. Otto Ohlendorf et al (“Einsatzgruppe n

trial”), LRTWC, UNWCC, 1948; United States of America v. Greifelt et al, LRTWC,

UNWCC, 1948.

12Poland v. Hoess, LRTWC, UNWCC, 1948; Poland v. Greiser, LRTWC, UNWCC,

• 1948. 13. R. Lemkin, Axis Rule in Occupied Europe, Analysis of Government, Proposals for

Redress, Washington, 1944, p. 91.

14Pavyzdžiui, B. Van Schaack, “ The Crime of Political Genocide: Repairing the

Genocide Convention’s Blind Spot ”, 106 Yale Law Jou rnal, 1997, p. 2262.

15Pavyzdžiui, W.A. Schabas, Genocide in International Law: The Crime of Crimes,

Cambridge University Press 2000, p. 134.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

57grupių tipų 16. Penktojo dešimtmečio pabaigoje kai kurie komentatoriai taip

pat išreiškė susirūpinimą, kad politinių ir ekonominių grupių neįtraukimas

reikš, jog 1948 m. Konvencija negalės būti pasitelkiama vertinant sovietinės

valdžios veiksmus prieš nuosavybės savininku s 17. Tačiau kiti autoriai

nesutiko, kad politinių grupių neįtraukimas buvo sovietų spaudimo

pasekmė 18.

175Atsižvelg damas į pirmiau nurodytas aplinkybes, Teismas mano,

kad yra tam tikrų argumentų, kad 1953 m. politinės grupės buvo saugomos

pagal tarptautinę paproti n ę teisę, tačiau yra ir vienodai stiprių to meto

priešingų nuomonių. Esant tokioms aplinkybėms, Teismas primena, kad

nepaisant požiūrių, pritariančių politinių grupių įtraukimui į genocido

apibrėžimą, kodifikuota s genocido turinys liko siauresnis 1948 m.

Konvencijoje ir toks išliko visuose vėliau sekusiuose tarptautinės teisės

dokumentuose (žr. 170 punktą pirm iau). Apibendrindamas Teismas

konstatuoja, kad nėra pakankamai tvirto pagrindo teigti, jog 1953 m.

galiojusi tarptautinė paprotinė teisė įtraukė „politines grupes“ tarp

patenka nčių į genocido apibrėžimą.

Vėlesni Genocido konvencijos II straipsnyje vartojamo termino „iš dalies“

aiškinim a i

176Toliau Teismas vertina Vyriausybės atsakovės teiginius, kad dėl

savo ypatingo reikšmingumo Lietuvos partizanai buvo „dalis“ nacionalinės

grupės, tai yra grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį.

Šiuo požiūriu Teismas pastebi, kad 1953 m. nebuvo teisminį genocido

apibrėžimo aiškinimą pateikiančios nė vieno tarptautinio tribunolo

praktikos. Genocido konvencijos travaux préparatoires suteikia nedaug

nuorodų, ką Konvencijos rengėjai turėjo omeny vartodami terminą „iš

dalies“. Ankstyvieji Genocido konvencijos komentatoriai pabrėžė, kad

terminas „iš dalies“ apima esmingumo reikalavimą (žr. 93 punktą pirmiau).

Pati Genocido konvencija numato, kad šį nusikaltimą charakterizuoja

„ tikslas sunaikinti visiškai ar iš dalies… > grupę kaip tokią“, esmingumo

reikalavimą taip pat palaiko Rezoliucija 96 (I), pagal kurią „genocidas yra

teisės į egzistavimą paneigimas ištisoms žmonių grupėms“. Atsižvelgdamas

į tai, kad Genocido konvencijos tikslas yra nukreiptas į masinius

nusikaltimus, TBTBJ paminėjo platų pripažinimą, kad tikslas sunaikinti turi

būti nukreiptas bent jau į esmin gą grupės dalį (žr. 98 punktą pirmiau).

16Pavyzdžiui, B. Van Schaack, (1997), op.cit., p. 2268.

17G. A. Finch, “ Editorial Comment: The Genocide Convention ”, 43 American Journal of

International Law, 1949, p. 734; Report of the Committee on International Law of the Bar

of the City of New York, pp. 5- 6 (“pašalintos tik tos grupės, kurios šiuo metu yra

naikinamos arba joms bendrai gresia naikinimas “ ) in J. L. Kunz, “ The United Nations

Convention on Genocide ”, 43 American Journal of International Law, 1949, p. 743; and

P. N. Drost (1959), op. cit., p. 123.

18B. Van Schaack (1997), op. cit., p. 2268; J. Cooper, Raphael Lemkin and the Struggle

for the Genocide Convention, Houndmills, Basingstoke, Palgrave MacMillan, 2008, p. 154.

58SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

Genocido nusikaltimo sunkumą taip pat rodo griežtos būtinosios sąlygos

apkaltinamajam nuosprendžiui priimti – special aus tikslo įrodymai ir

įrodymai, kad buvo taikytasi sunaikinti visą grupę, ar esmin gą jos dalį (žr.

106 punktą pirmiau). Taigi Teismas mano, kad galima pagrįstai teigti, jog

1953 m. buvo numatoma, kad terminas „iš dalies“ apėmė esmingumo

reikalavimą.

177Tai nurodęs, Teismas, žinoma, pripažįsta, kad genocido

nusikaltimas buvo vėliau plėtojamas tarptautinėje teisminėje praktikoje.

Pusei amžiaus prabėgus po įvykių, už kuriuos buvo nuteistas pareiškėjas,

atsirado formuluotės „iš dalies“ teisminio aiškinimo gairės, kai bylos dėl

genocido buvo nagrinėjamos TBTBJ, TBTR ir TTT. Konkrečiai, kaip

matyti iš 97 -108 punktuose nurodytos teism inės praktikos, tyčinis saugomos

grupės „išskirtinės“ dalies naikinimas gali būti laikomas visos saugomos

grupės genocidu, jei toji „išskirtinė“ dalis buvo esminga dėl labai didelio jos

narių skaičiaus. Be to, greta kiekybinio grupės dalies, į kurią kėsinamasi,

dydžio, teisminis išaiškinimas patvirtino, kad jos „reikšmingumas“

saugomoje grupėje taip pat gali būti naudinga s požymis vertinimui. Kad ir

kaip būtų, ši s formuluotės „iš dalies“ aiškinimas negalėjo būti pareiškėjo

numatomas byloje reikšmingu metu.

Išvada

178Apibendrindamas Teismas mano, kad 1953 m. tarptautinė sutartinė

teisė į genocido apibrėžimą ne įtraukė „politinių grup ių“ , taip pat

pakankamai aiškiai nebuvo galima nustatyti, kad tarptautinėje paprotinėje

teisėje būtų numatytas platesnis genocido apibrėžimas už tą, kuris įtvirtintas

1948 m. Genocido konvencijos II straipsnyje.

( β ) Ar vidaus teismų pateikta s pareiškėjo veiksmų aiškinimas atitiko genocido

sąvokos sampratą, kokia ji buvo 1953 m. ?

179Toliau teismas nagrinės Lietuvos teismų genocido nusikaltimo

aiškinimą pareiškėjo byloje. Teismas pažymi, kad pirmosios instancijos

teismas pripažino pareiškėją kaltu pagal prokuroro pareikštą kaltinimą, tai

yra, kalt ę dėl Lietuvos partizanų kaip atskiros politinės grupės narių

genocido (žr. 29 ir 31 punktus pirmiau). Apeliacinis teismas savo ruožtu

performulavo pareiškėjo nuosprendį, teigdamas, kad Lietuvos partizanų,

kaip ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyvių, prisky rimas

konkrečiai „politinei“ grupei buvo „tik reliatyvus/sąlyginis ir nevisiškai

tikslus“. Apeliacinio teismo teigimu, Lietuvos partizanai taip pat buvo

„lietuvių tautos, tai yra nacionalinės grupės, atstovai“ (žr. 35 ir 36 punktu s

in fine pirmiau). Nepaisant to, Apeliacinis teismas nepaaiškino, ką apėmė

„atstovų“ sąvoka. Nepateikė jis ir platesnio istorinio ar faktinio pagrindimo,

kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai. Partizanų ypatingos

reikšmė s „nacionalinės“ grupės atžvilgiu nepaaiškino ir Aukščiausi asis

Teismas. Aukščiausiasis Teismas, pripažinęs, kad pareiškėjas buvo

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

59„nuteistas už dalyvavimą fiziškai sunaikinant dalį Lietuvos gyventojų,

priklausiusių atskirai politinei grupei“, tiesiog pastebėjo, kad 1944 -1953 m.

Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas – partizaninis karas prieš

sovietų okupacinį režimą (žr. 39 ir 40 punktus pirmiau).

180Savo ruožtu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat

pripažino, kad organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai

turi būti laikomas Lietuvos valstybės savigyna. Partizanai vadovavo

politin ei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai.

181Teismas pripažįsta, kad valstybės valdžios institucijos turi

diskreciją aiškinti genocido apibrėžimą plačiau už numatytąjį 1948 m.

Genocido k onvencijoje. Tačiau ši diskrecija neleidžia vidaus teismams

nuteisti asmenis pagal tokį plate snį apibrėžimą retrospektyviai. Teismas tai p

pat jau nustatė, kad 1953 m. politinės grupės nebuvo įtrauktos į genocido

apibrėžimą pagal tarptautinę teisę (žr. 178 punktą pirmiau). Iš to seka, kad

prokurorai neturėjo teisės retroaktyviai kaltinti, o vidaus teismai –

retroaktyviai nuteisti pareiškėjo už Lietuvos partizanų kaip politinės grupės

narių genocidą (žr. taip pat Konstitucinio Teismo nutarimą, 60 punktas

pirmiau). Be to, net jei vėlesnis tarptautinių teismų termino „iš dalies“

išaiškinimas būtų buvę s numatomas 1953 m., nacionalinių baudžiamųjų

teismų konstatuo tuose faktuose nebuvo įtikinamų išvadų, pagal kurias

Teismas galėtų įvertinti, kokiu pagrindu nacionaliniai teismai nusprendė,

kad 1953 m. Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės dalį,

kitaip tariant, dalį grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos

II straipsnį. Todėl Teismas nėra įsitikinęs, kad nagrinėjamoje byloje

reikšmingu metu pareiškėjas, net ir su teisininko pagalba, galėjo numatyti,

kad Lietuvos partizanų nužudymas buvo lietuvių nacionalinės arba etninės

grupės genocidas.

182Be to, Teismas pažymi, kad 1948 m. Genocido konvencijos

II straipsnis reikalauja, kad kaltininkas veiktų su tikslu visiškai ar iš dalies

sunaikinti saugomą grupę. P areiškėj as bylai reikšmingu metu mini veiksmus

nukreiptus prieš „banditus“, „nacionalistinį pogrin d į“ arba „nacionalistines

gaujas“ (žr. 18 ir 19 punktus pirmiau). Be to, siekiai išsakyti MGB

susirinkimuose 1953 m., buvo nukreipti prieš būtent šias grupes. Teismo

požiūriu, net jei MGB naikinimo politika apėmė „tuos, kurie padeda jiems ir

jų ryšininkus“, esminis šios platesnės „lietuvių nacionalistų“ grupės tikslas

buvo atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę (šiuo klausimu, žr. 13, 44

ir 67 punktus pirmiau). Iš tiesų, kaip pažymėjo prokuroras, ir kaip patvirtino

apeliacinis ir kasacinis teismai, Lietuvos partizanai kovojo prieš sovietų

okupaciją ir už Lietuvos valstybės nepriklausomybę (žr. 29, 39, 40 ir 44

punktus pirmiau). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyt a, T eismas mano, kad šis

pareiškėjo argumentas nėra nesvarus, būtent, kad jo veiksmai, ir MGB

veiksmai buvo nukreipti naikinti partizanus kaip atskirą ir aiškiai

identifikuojamą grupę, kuriai būdingas ginkluotas pasipriešinimas sovietų

valdžiai.

60SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

183Teismas taip pat pastebi, kad pagal Vienos konvencijos dėl sutarčių

teisės 31 straipsnio 1 dalį, sutarties sąvokoms turi būti suteikiama įprasta

reikšmė. Šiuo požiūriu vadovaujantis nėra savaime suprantama, kad įprastos

terminų „nacionalinė“ ar „etninė“ reikšmės Genocido k onve ncijoje gali būti

praplečiamos, kad apimtų partizanus. Taigi, Teismas mano, kad vidaus

teismų išvada, kad aukos pateko į genocido nusikaltimo apibrėžimą kai p

dalis saugomos grupės, buvo išaiškinimas pagal analogiją pareiškėjo

nenaudai, dėl ko jo nuteisimas nebuvo numatomas ( žr. Kokkinakis v.

Greece, 1993-05-24, § 52, Series A no. 260 A; taip pat žr. Korbely, cituota

pirmiau, § 70).

184Dėl šio paskutinio aspekto Teismas taip pat pažymi, kad laiko

svariu pareiškėjo argumentą, jog genocido nusikaltimo apibrėžimas

Lietuvos teisėje nebuvo pagrįstas to nusikaltimo formuluote, išdėstyta

1948 m. Genocido k onvencijoje, bet taip pat buvo palaipsniui plečiama s

Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, tokiu būdu toliau sunkinant jo

padėtį (žr. 51 -53 ir 123 punktus pirmiau). Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas buvo nurodęs, kad baudžiam asis persekiojimas už

socialinės ar politinės grupės genocidą, jei veiksmai vyko prieš įtraukiant

šias dvi grupes į Lietuvos Respublikos b audžiamą j į kodeksą, prieštarautų

teisinės valstybės principui ir pažeistų Lietuvos įsipareigojimus pagal

tarptautinę teisę (žr. 60 punktą pirmiau). Teismas negali pritarti Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo nuomonei, kad 1998 m. Baudžiamojo kodekso

pakeitimas, kuriuo išplečiamas genocido apibrėžimas apimant „politines

grupes“, gali būti pateisinamas remiantis Genocido konvencijos V

straipsniu. Nors Genocido konvencijos V straipsnis nedraudžia plėsti

genocido apibrėžimo, jis neįteisina retroaktyvaus platesnio genocido

apibrėžimo taikymo (žr. Scoppola v. Italy (no. 2) [GC], no. 10249/03, § 93,

2009-09-17; Maktouf and Damjanović v. Bosnia and Herzegovina [GC],

nos. 2312/08, 34179/08, § 66, ECHR 2013 (extracts)).

185Atsižvelgdamas į TTT sprendimą byloje Bosnija ir Hercegovina

prieš Serbiją ir Juodkalniją, Teismas mano, kad genocido sunkumą taip pat

rodo griežtos būtinosios sąlygos apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Šios

būtinosios sąlygos – specialaus tikslo įrodymai ir įrodymai, kad buvo

taikytasi sunaikinti visą grupę, ar esmingą jos dalį – apsaugo nuo pavojaus,

kad apkaltinamieji nuospren d žiai už šį nusikaltimą nebūtų priimami

lengvabūdiškai (žr. 112 punktą pirmiau). Apžvelgęs Lietuvos teismų

argument aciją šioje byloje, Teismas nėra įtikintas, kad pareiškėjo nuteisimas

už genocido nusikaltimą gali būti laikomas atitinkančiu šio nusikaltimo

esmę, kaip ji apibūdinta tarptautinėje teisėje byloje reikšmingu metu, ir

todėl galėjo būti jo pagrįstai numatyta 1953 metais.

186Atsižvelgiant tai, kad išdėstyta, Teismas mano, kad pareiškėjo

nuteisimas už genocidą negalėjo būti numatytas partizanų nužudymo metu.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

61( γ ) Ar galėjo pareiškėjo nuteisimas būti pateisinamas pagal Konvencijos 7

straipsnio 2 dalį

187Teismas atkreipia dėmesį į Vyriausybės tvirtinimą, kad pareiškėjo

veiksmai bylai reikšmingu metu buvo nusikalstami pagal civilizuotų tautų

pripažintus bendruosius teisės principus, todėl pateko į Konvencijos

7 straipsnio 2 dalies taikymo sritį.

188Teismas turi nuspręsti, ar pareiškėjo nuteisimui yra taikytina

7 straipsnio 2 dalis. Teismas 7 straipsnio 2 dalį, vertindamas pokario

kontekstą po Antrojo pasaulinio k aro ir Sovietų vykdytus trėmimus, yra

taikęs tik vieną kartą ( žr. Penart and Kolk and Kislyiy, cituota pirmiau),

tačiau Didžioji kolegija Kononov byloje priminė originalų ir išimtinį š ios

dalies tikslą (§ 186):

„ Galiausia i, 7 straipsnio abi dalys yra tarpusavyje susijusios ir turi būti aiškinamos

harmoningai ( Tess v. Latvia (dec.), no. 34854/02, 2002-12-12). Atsižvelgiant į bylos

pobūdį ir rėmimąsi karo teise ir principais, kaip jie buvo taikomi prieš ir Antrojo

pasaulinio karo metu, Teismas mano, kad yra svarbu priminti, jog iš Konvencijos

travaux préparatoires seka, kad 7 straipsnio antra dalimi yra siekiama patikslinti, jog

7 straipsnis neįtakoja teisės, kuri visiškai išimtinėmis aplinkybėmis Antrojo pasaulinio

k aro pabaigoje buvo priimta siekiant nubausti už, iner alia, karo nusikaltimus, dėl to,

7 straipsnis jokiu būdu neturi tikslo teisiškai ar moraliai vertinti minėtų įstatymų ( žr.

X. v. Belgium, no 268/57, 1957-07-20 Komisijos nutarimas, Yearbook 1, p. 241)

“

189Neseniai šis siaurinamasis 7 straipsnio 2 dalies aiškinimas buvo

patvirtintas Maktouf and Damjanović byloje (cituota pirmiau, § 72):

„ Be to, Teismas negali sutikti su Vyriausybės argumentacija, kad jei veika jos

padarymo metu buvo nusikalstama pagal „civilizuotų tautų pripažintus bendruosius

teisės principus“ Konvencijos 7 straipsnio 2 dalies požiūriu, tuomet re troaktyvaus

teisimo ir baudimo draudimas nėra taikytinas. Tokia pozicija nėra suderinama su

travaux préparatoires, kurie implikuoja tai, kad 7 straipsnio 1 dalis turi būti

suprantama kaip apimanti bendrąją retroaktyvaus taikymo draudimo taisyklę, o

7 straipsnio 2 dalis yra tik šios taisyklės kontekstinis patikslinimas dėl atsakomybės

sąlygų, kuri buvo įtraukta siekiant užtikrinti, jog nebus kvestionuojamas po Antrojo

pasaulinio karo vykdyto baudžiamojo persekiojimo už karo metu padarytus

nusikaltimus teisėtumas ( žr. Konon ov, cituota pirmiau, § 186). Todėl akivaizdu, kad

Konvencijos rengėjai nesiekė numatyti jokios bendro pobūdžio išlygos retroaktyvaus

taikymo draudimo taisyklei. Iš tiesų Teismas daugelyje bylų yra nurodęs, kad

7 straipsnio abi dalys yra tarpusavyje susijusios ir turi būti aiškinamos harmoni ngai

( žr. pvz., Tess, cituota pirmiau, ir Konono v, cituota pirmiau, § 186).“

190Esant tokioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į Teismo išvadą 186

punkte pirmiau dėl to, kad pareiškėjo nuteisimas negali būti pateisinamas

pagal Konvencijos 7 straipsnio 1 dalį, jis negali būti pateisinamas ir pagal

7 straipsnio 2 dalį.

(d) Teismo išvada

191Teismas nusprendžia, kad buvo pažeistas Konvencijos 7 straips nis.

62SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

II. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

192Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:

„ Jei Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios

Susitariančios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą,

tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą. “

A. Žala

193Pare iškėjas reikalavo 60 000 eur ų neturtinei žalai atlyginti.

Jis taip pat reikalavo 53 173 litų (apie 15 400 eurų) atlyginti turtinei

žalai, kurią patyrė dėl Lietuvos teismų patenkinto M.B. civilinio ieškinio

(žr. 45 punktą pirmiau) ir įpareigojimo atlyginti M.B. bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas pateikė mokėjimo kvitus, nurodančius, kad jis M.B. yra

sumokėjęs 34 778 litus (apie 10 072 eurų).

194Vyriausybės manymu, jei Teismas nustatytų Konvencijos

7 straipsnio pažeidimą, 60 000 eurų suma būtų per didelė ir nepagrįsta.

Pareiškėjas dalyvavo dviejų partizanų nužudyme; jis šio fakto neginčijo. Be

to, jis pabandė sumenkinti šių partizanų atminimą ir kovą už

nepriklausomybę, teikdamas nepagrįstus kaltinimus apie brolių partizanų

tariamus nusikaltimu s žmoniškumui, vykdytus nacių okupacijos metais.

Dėl turtinės žalos Vyriausybė nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog

pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti priteistą kompensaciją solidariai, jis

gali reikalauti atlyginti tik 26 750 litų (iš šios sumos 25 000 litų - tai pusė

M.B. priteistos neturtinės žalos kompensacijos, o 1 750 litų – pusė M.B.

bylinėjimosi išlaidų, kurias jis turėjo atlyginti) arba 7 750 eurų.

195Pripažindamas, kad pareiškėjas turi teisę teigti patyręs neturtinę

žalą, Teismas, atsižvelgdamas į išskirtines šios bylos aplinkybes,

nusprendžia, jog šią žalą visiškai kompensuoja Konvencijos 7 straipsnio

pažeidimo pripažinimas.

Teismas priteisia pareiškėjui 10 072 eurų turtinės žalos atlyginimui.

B. Išlaidos ir sąnaudos

196Pareiškėjas taip pat reikalavo 8 000 litų (apie 2 300 eurų), skirtų

atlyginti teisines išlaidas už pareiškėjo advokato dokumentų parengimą

Teismui. Jis taip pat reikalavo 2 000 eurų už vertimus ir pašto išlaidas,

susijusius su bylinėjimusi Teisme.

197Vyriausybė tvirtino, kad advokato atlygis buvo per didelis. Ji taip

pat pažymėjo, kad tik dalis pareiškėjo reikalavimo atlyginti vertimo išlaidas

buvo pagrįsta įrodymais.

198Pagal Teismo praktiką pareiškėjas turi teisę į partirtų sąnaudų ir

išlaidų atlyginimą tik tokia apimtimi, kiek jos buvo pareiškėjo realiai

patirtos, būtinos ir pagrįsto dydžio. Šioje byloje, atsižvelgdamas į turimus

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

63dokumentus ir minėtus kriterijus, Teismas mano, kad pagrįsta patenkinti

reikalavimą visa apimtimi, atėmus sumą, jau sumokėtą pagal Teismo

teisinės pagalbos schemą (850 eurų). Taigi, Teismas priteisia galutinę 2 450

eurų sumą pareiškėjo patirtoms išlaidoms ir sąnaudoms dėl bylinėjimosi

Teisme atlyginti.

C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų

199Teismas mano, kad nevykdant įsipareigojimų palūkanos turi būti

skaičiuojamos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą,

pridedant tris procentus.

DĖL ŠIŲ PRIEŽASČIŲ TEISMAS

1Balsų dauguma skelbia peticiją priimtina;

2Devyniais balsais prieš aštuonis nusprendžia, kad buvo pažeistas

Konvencijos 7 straipsnis;

3D evyniais balsais prieš aštuonis nusprendžia, kad pareiškėjo patirtą

neturtinę žalą visiškai atlygina pažeidimo pripažinimas;

4Devyniais balsais prieš aštuonis nusprendžia

(a) kad per tris mėnesius Valstybė atsakovė privalo sumokėti pareiškėjui šias sumas:

(i) 10 072 ( dešimt tūkstančių septyniasdešimt du) eurus turtinės žalos atlyginimui;

(ii) 2 450 ( du tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt) eurų ir bet kokį pareiškėjui taikytiną mokestį išlaidoms ir sąnaudoms atlyginti;

(b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo dienos per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtų sumų

turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos

centrinio banko skolinimo normą, pridedant tris procentus;

5Vienbalsiai atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.

Surašyta anglų ir prancūzų kalbomis ir paskelbta viešame posėdyje

Žmogaus teisių pastate Strasbūre 2015 m. spalio 20 d.

64SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA

Erik Fribergh

Kancleris

Dean Spielmann

Pirmininkas

Atsižvelgiant į Konvencijos 45 straipsnio 2 dalį ir Teismo reglamento 74

taisyklės 2 dalį, prie šio sprendimo pridedamos šios atskirosios nuomonės:

(a) jungtinė prieštaraujamoji teisėjų Villiger, Power-Forde, Pinto de Albuquerque ir Kūrio nuomonė;

(b) prieštaraujamoji teisėjos Ziemele nuomonė;

(c) jungtinė prieštaraujamoji teisėjų Saj ó , Vučinić ir Turković nuomonė;

(d) prieštaraujamoji teisėjos Power-Forde nuomonė;

(e) prieštraujamoji teisėjo Kūrio nuomonė. D.S.

E.F.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

65JUNGTINĖ PRIEŠTARAUJAMOJI TEISĖJŲ VILLIGER,

POWER-FORDE, PINTO DE ALBUQUERQUE IR KŪRIO

NUOMONĖ

1Nesutinkame su daugumos atliktu bylai reikšmingų faktų ir taikytinos

teisės vertinimu. Taigi priėjome išvadą, kad 7 straipsnis nebuvo pažeistas.

Dėl toliau pateiktų priežasčių manome, kad pareiškėjo nuteisimas už

genocidą buvo pagrįstas reikšmingu laikotarpiu galiojusia tarptautine teise ir

todėl buvo numatomas.

Bylai reikšmingi faktai

2Tiek Lietuvos teismuose, tiek savo pastabose šiam Teismui

pareiškėjas teigė, kad broliai partizanai J.A. ir A.A. buvo nacių kolaborantai

Vokietijos okupacijos metais ir nustojo būti partizanai s, kai Sovietų Sąjunga

atkūrė savo priespaudą Lietuvoje. Pastebėtina, kad vidaus teismai priėmė

aiškų sprendimą dėl šio argumento, kruopščiai išnagrinėję visus teiginius.

Apeliacinis teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo teiginius. Šis teismas taip

pat atsižvelgė į istorinį kontekstą, tuometinius pasipriešinimo dalyvių

naudotus specialius metodus, archyvinius dokumentus, kuriuose pateikti

MGB nurodymai skleisti dezinformaciją apie brolius J.A. ir A.A., siekiant

apsunkinti galimybes jiems integruotis ar užkirsti kelią jiems susijungti su

kitais partizanais. Be to, sovietų institucijos apkaltino vieną iš brolių

partizanų pagal RTFSR Baudžiamojo kodekso 58 1a

straipsnį

kontrrevoliucinio nusikaltimo padarymu (žr. sprendimo 37 ir 71 punktus).

Atlikęs detalią analizę, Apeliacinis teismas atmetė pareiškėjo teiginius kaip

nepagrįstus (žr. sprendimo 37 punktą). Šią išvadą visiškai patvirtino ir

Aukščiausiasis Teismas (žr. 40 punktą).

3Nematome pagrindo nukr ypti nuo vidaus teismų išvadų.

Atsižvelgdamas į nusistovėjusią praktiką, Teismas nuolat kartoja, kad neturi

kompetencijos keisti nacionalinių teismų faktų vertinimo savo vertinimu

( tarp daugelio pavyzdžių, žr. Elsholz v. Germany [GC], no. 25735/94, § 66,

ECHR 2000-VIII, ir Donohoe v. Ireland, no. 19165/08, § 73, 2013-12-12).

Dėl sudėtingumo atkurti bylos faktus praėjus penkiasdešimčiai metų nuo

įvykių, nacionaliniai teismai turėjo geresnes galimybes įvertinti visą

prieinamą bylos medžiagą ir įrodymus. Atsižvelg dami į visas pirmiau

paminėtas aplinkybes, apgailestaujame, kad dauguma, nepateikdama

įtikinamo paaiškinimo, nepritarė vidaus teismų atliktam faktų vertinimui,

pagrįstam tiesioginiu įrodymų išmanym u.

4Toliau pastebime, kad dėl tam tikrų istorinių įvykių, būtent, susijusių

su sovietų Vyriausybės veiksmų Baltijos valstybėse aprašymu, ir net pačios

sovietų politikos esmės okupuotoje Lietuvoje inter alia 1940-aisiais ir 1950 -

aisiais metais, šiuo metu yra kilęs ginčas tarp Vyriausybė s atsakovė s ir

66SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

byloje dalyvaujan čios trečio sios šali e s. Okupacinės valdžios padaryti

žiaurumai Lietuvos gyventojų atžvilgiu 194 0 -aisiais ir 1950-aisiais metais

yra ne ginčijamas faktas, ir toks aiškinimas nėra „iškraipytas istorinis

aprašymas“, kaip tvirtino trečioji šalis (žr. sprendimo 147 punktą).

Baudžiamojoje ir civilinėje bylos e, iškeltose pareiškėjui, Lietuvos

teismai nagrinėjo reikšmingus archyvinius dokumentus, susijusius su

partizanų veiklos istoriniu kontekstu (žr. sprendimo 18, 19, 37, 41 ir

44 punktus). Konstitucinis Teismas nustatė sovietų valdžios veiksmais

paveiktų asmenų skaičius Lietuvoje (žr. sprendimo 59 ir 62 punktus). Taigi

vidaus teismai nagrinėjo konkrečias faktines aplinkybes, kurias šiuo metu

ginčija Rusijos Vyriausybė.

Taip pat labai svarbu pažymėti, kad 1991 m. Rusijos Federacija pati

pripažino, kad sovietiniu laikotarpiu prieš asmenis, patenkančius į jos

jurisdikciją, buvo taikomos represijos, įskaitant genocidą (žr. sprendimo

74 punktą). Sovietų valdžios veiksmų mastą Baltijos valstybėse Teismas jau

pažymėjo bylose Penart prieš Estiją (14685/04, 2006-01-24) ir Kolk ir

Kislyiy prieš Est iją (nos. 23052/04, 24018/04, ECHR 2006-I), taip pat

naujausiame nutarime byloje Larionovs ir Tess prieš Latvi ją ((dec.),

no. 45520/04, §§ 11-20 ir 114, 2014-11-25). Taigi nemanome, kad Lietuvos

teismų faktų vertinimas ir išvados buvo savavališkos.

Bylai reikšminga s teisinis reguliavimas

5Sovietų Sąjunga buvo 1945 m. rugpjūčio 8 d. Londono susitarimo,

kuriuo buvo priimtas Tarptautinio karo tribunolo statutas, šalis (žr. Kononov

v. Latvia [GC], no. 36376/04, ECHR 2010, §§ 116 ir 117). Pagal Statuto

6 (c) straipsnį naikinimas, trėmimas ir kiti nežmoniški veiksmai prieš

civilius, įskaitant persekiojimą politiniais pagrindais, yra laikomi

nusikaltimais žmoniškumui. 1946 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų

Generalinė Asamblėja pasmerkė genocido nusikaltimą, priimdama

rezoliuciją Nr. 96 (I). 1948 m. Genocido konvencija, patvirtinanti šia

rezoliucija pripažintus tarptautinės teisės principus, buvo vienbalsiai

Jungtinių Tautų Generalinė s Asamblėjos patvirtinta 1948 m. gruodžio

9 dieną. Sovietų Sąjunga Genocido konvenciją pasirašė 1949 m. gruodžio

16 d ieną. Deponavus dvidešimt ratifikavimo ar prisijungimo dokumentų,

Konvencija įsigaliojo 1951 m. sausio 12 dieną. Tarptautinis Teisingumo

Teismas 1951 m. konsultacinėje išvadoje pažymėjo, kad principai, kuriais

grindžiama Genocido k onvencija, yra civilizuotų tautų pripažįstami kaip

privalomi valstybėms, net ir be sutartinių įsipareigojimų (žr. sprendimo

80 punktą).

6Atsižvelg dami į tai, kas išdėstyta, manome, kad 1953 m. genocido

nusikaltimas buvo aiškiai pripažintas nusikaltimu tarptautinėje teisėje. Jis

buvo oficialiai kodifikuotas 1948 m. Genocido konvencijo je, ir prieš tai jis

buvo pripažintas ir pasmerktas Jungtinėse Tautose 1946 metais. Esant

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

67tokioms aplinkybėms, manome, kad tarptautinės teisės dokumentai,

kriminalizuojantys genocidą, buvo pakankamai prieinami pareiškėju i.

Pareiškėjo nuteisimas už genocidą

7Genocido nusikaltimas pirmą kartą įtvirtintas Lietuvos vidaus teisėje

1992 m., t. y. greitai po valstybės nepriklausomybės atkūrimo (žr.

sprendimo 48 ir 51 punktus). Daug ką pasako tai, kad prieš šį įtvirtinimą

sovietų valdymo laikotarpiu Lietuvoje taikomuose baudžiamuosiuose

įstatymuose (iš pradžių Rusijos baudžiamasis kodeksas, vėliau „Lietuvos

TSR“ baudžiamasis kodeksas) genocidas net nebuvo minimas kaip

nusikalstama veika ir nebuvo numatyta teisinė atsakomybė už genocido

padarymą. 2001 m. prokuroras pareiškė kaltinimus pareiškėjui dėl Lietuvos

partizanų, politinės grupės atstovų, genocido pagal Lietuvos baudžiamojo

kodekso, pakeisto 1998 m., 71 straipsnio 2 dalį (žr. sprendimo 29 ir

52 punktus).

Neabejotina, kad atsižvelgiant į tai, kad iki šiol yra atskleidžiami vis

nauji okupacinio režimo žiaurumai, padaryti Lietuvoje (tai tapo įmanoma tik

žlugus šiam režimui 1990 - ųjų metų pradžioje), represijų aukų skaičius gali

tik didėti, nes paaiškėja naujų įrodymų. Turint omenyje, kad režimo,

buvusio prieš nepriklausomybės atkūrimą, metais nuslėptų faktų nustatymas

ir reikšmingų įrodymų rinkimas neišvengiamai reikalauja laiko, suprantama,

kad įtariamie siems kaltininkams nebuvo pareikšti kaltinimai dėl jų

dalyvavimo darant minėtus žiaurumus iškart po įstatyminių pataisų, bet

praėjus tam tikram laikui.

Naujas Lietuvos baudžiamasis kodeksas įsigaliojo prieš pareiškėjo

nuteisimą už genocidą pirmosios instancijos teisme 2004 m., todėl

pareiškėjas buvo nuteistas pagal šio naujo Baudžiamojo kodekso

99 straipsnį. Apeliacinis teismas ir Aukščiausiasis Teismas paliko

pareiškėjo ap kaltinamąjį nuosprendį pagal minėtą 99 straipsnį nepakeistą

(žr. sprendimo 33, 36, 38 ir 53 punktus).

8Taigi pareiškėjo nuteisimas buvo pagrįstas įstatymo nuostatomis,

negaliojusiomis 1953 m., ir, svarbiausia, negalėjusiomis galioti tuo metu,

atsižvelgiant į Lietuvos okupacijos faktą. Tokios nuostatos buvo taikomos

retroaktyviai. Taigi tai būtų Konvencijos 7 straipsnio pažeidimas, nebent

būtų nustatyta, kad jo nuteisimas buvo pagrįstas tarptautine teise, galiojusia

bylai reikšmingu laikotarpiu. Taigi, mūsų manymu, pareiškėjo nuteisimas

turi būti vertinamas šiuo požiūriu.

Genocidas kaip nacionalinės grupės sunaikinimas

9Lietuvos Aukščiausiasis Teismas manė, kad pareiškėjo veiksmai

atitiko geno cido nusikalstamą veiką ir reikšminga vidaus teisė buvo priimta

siekiant įgyvendinti Genocido konvencijos nuostatas (žr. sprendimo

68SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

38 punktą). Kaip ir vidaus teismai, sutinkame, kad 1948 m. Konvencijoje

nėra minimos socialinės ir politinės grupės. Taigi ji negali būti teisinis

pagrindas nuteisiant už grynai politinės grupės per se genocidą. 1948 m.

Konvencijos II straipsnyje, pagal kurį draudžiamas genocido nusikaltimas,

nurodytos keturios saugomos grupės: nacionalinė, etninė, rasinė ir religinė.

Be to, tra vaux préparatoires parodo aiškų rengėjų apsi sprendimą, nors ir

pasiektą politinio kompromiso būdu, neįtraukti politinių grupių į saugomų

grupių sąrašą 1948 m. Konvencijoje. TTT, byloje Bosnija ir Hercegovina

prieš Serbiją ir Juodkalniją nagrinėdamas 1948 m. Konvencijos

II straipsnio rengimo istoriją, taip pat pastebėjo, kad Konvencijos rengėjai

„skyrė ypatingą dėmesį pozityviam grupių, pasižyminčių specifi nėmis

išskirtinėmis savybėmis, identifikavimui, spręsdami, kurias grupes įtraukti

ir kurių (tokių kaip politinės grupės) neįtraukti“ (žr. sprendimo 105 punktą).

10Apeliacinis teismas ir Aukščiausiasis Teismas manė, kad 1948 m.

Konvencijoje pateiktas saugomų grupių sąrašas nėra baigtinis: daugelyje

kitų baudžiamųjų kodeksų nustatytas platesnis genocido apibrėžimas (žr.

sprendimo 36 ir 38 punktus). Tai, kad tam tikros valstybės vėliau nusprendė

savo vidaus teisėje kriminalizuoti politinės grupės genocidą, savaime

nepa keičia realybės, kad 1948 m. Konvencijos tekste tai nebuvo padaryta.

Šiame kontekste pastebime, kad vienoje iš vėlesnių privalomų tarptautinių

sutarčių, kurioje minimas genocido nusikaltimas, 199 8 m. Tarptautinio

baudžiamojo teismo Romos statute, genocidas apibrėžiamas kaip

nusikaltimas, kuriuo siekiama sunaikinti visą ar dalį nacionalinės, etninės,

rasinės ar religinės grupės, neminint politinių grupių (žr. sprendimo

87 punktą).

11Vidaus teismai atsižvelgė į tai, kad šioje byloje politinės grupės, į

kurią buvo nusitaikyta, nariai (partizanai) buvo kartu ir 1948 m.

Konvencijoje saugomos grupės, būtent nacionalinės grupės, nariai (žr.

sprendimo 36 punktą). Nors politinės grupės nebuvo įtrauktos į 1948 m.

Konvenciją, būtų per daug formalu Teismui į partizanus žvelgti išimtinai

per „politinės grupės“ prizmę ir baigti savo analizę šioje stadi joje,

nenagrinėjant teiginio, kad tie patys asmenys kartu buvo ir kitų,

Konvencijos II straipsnyje numatytų, grupių nariai. Taigi mes nagrinėsime

teiginį, kad pagrindinis Lietuvos partizanų, kaip reikšmingos tautos dalies,

naikinimo tikslas buvo įtaka, kurią jų sunaikinimas turėtų visos nacionalinės

ar etninės grupės išlikimui. Tokiu atveju jų nužudymas prilygtų

nusikaltimui, draudžiamam 1948 m. Konvencijos II straipsnyje.

12Vyriausybė atsakovė laikėsi šio požiūrio. Ji teigė, kad nusitaikymas į

partizan us, laikomus „banditais“, „buržuaziniais nacionalistais“ ar tiesiog

„nacionalistais“, ir jų rėmėjus, slėpė svarbesnį tikslą sunaikinti nacionalinę

ir/ar etninę grupę. Konkrečiai ji tvirtino, kad naikindama svarbų Lietuvos

elementą, kuriam atstovavo partiza nai, SSRS palengvino Lietuvos

sovietizaciją ir Lietuvos kaip tautos, SSRS valdžios laikomos „nepatikima

tauta“, likvidavimą (žr. sprendimo 59 ir 139 punktus). Ji taip pat pareiškė,

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

69kad apskritai tikslas buvo suduoti sunkų smūgį aktyviausioms politinėms ir

socialinėms grupėms ir atitinkamai demografijai ir pačios tautos stiprumui

(žr. sprendimo 131, 132, 135 ir 139 p unktus).

13Pažymime, kad Rusijos Federacija pati pripažino, kad represuotos

tautos patyrė genocidą sovietų valdymo laikotarpiu (žr. sprendimo

74 punktą). Panašiai, ET PA rezoliucijoje Nr. 1481 (2006) pažymėta, kad

sovietų režimo metais nusikaltimai buvo teisinami pasitelkiant klasių kovos

teoriją ir proletariato diktatūros principą, taigi aukos buvo laik omos SSRS

priešais ir kiekvienoje valstybėje didžioji dauguma aukų buvo etninės

kilmės piliečiai (žr. sprendimo 89 punktą).

14Byloje Rutaganda TBTR laikėsi nuomonės (žr. 109 punktą), kad

nėra tarptautiniu mastu pripažinto saugomų grupių apibrėžimo, ir kad šios

sampratos turi būti vertinamos atsižvelgiant į konkretų politinį, socialinį ir

kultūrinį kontekstą. Lietuvos Konstitucinis Teismas laikėsi tokios pat

nuomonės. Jis atkreipė dėmesį į konkretų nagrinėjamą politinį, socialinį ir

kultūrinį kontekstą. Jis apibūdino totalitarinio komunistinio režimo

ideologiją, kuria buvo pagrįstas ištisų tautos grupių naikinimas, ir SSRS

represijų prieš Lietuvos gyventojus mastą. Konstitucinis Teismas nustatė,

kad 1992 m. Įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“

2 straipsnis atitinka tarptautinės teisės normose įtvirtinto genocido

nusikaltimo požymius. Apibendrinant, jis pažymėjo, kad socialinių ir

politinių grupių įtraukimą į Baudžiamojo kodekso 99 straipsnį lėmė

„konkretus tarptautinis teisinis ir istorinis kontekstas“ – Lietuvos

Respublikoje okupacinių režimų reikšmingu laikotarpiu padaryti

tarptautiniai nusikaltimai (žr. sprendimo 58 ir 59 p unktus).

15Vertindami šio s bylos faktus, pastebime, kad pirmosios instancijos

teismas pripažino pareiškėją kaltu padarius genocidą, remdamasis tuo, kad

jis dalyvavo operacijoje, kurios metu buvo siekiama paimti į nelaisvę ar

nužudyti du Lietuvos partizanus, kaip politinės grupės narius. Apeliac ini s

teismas manė, kad toks apibūdinimas yra iš esmės tik sąlyginis ir nevisiškai

tikslus, nes partizanai kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės,

atstovai. Tokia grupė buvo saugoma pagal 1948 m. Konvencijos II straipsnį.

Apeliacinio teismo išvada patvirtina, kad partizanų raison d’être buvo

lietuvių tautos gynimas režimo, kuris siekė sunaikinti jos unikalų ir

specifinį identitetą, akivaizdoje. Pasak Apeliacinio teismo, sovietinis

genocidas buvo vykdomas būtent pagal gyventojų nacionalumo – etni škumo

kriterijus. Šios trys grupės, „politinė“, „nacionalinė“ ir „etninė“ , buvo iš

esmės susijusios (žr. sprendimo 36 punktą). Šių išvadų nepakeitė ir

Aukščiausiasis Teismas (žr. sprendimo 38 -40 punktus). Aukščiausiasis

Teismas iš tiesų manė, kad 1944 -1953 m. partizanai įkūnijo „tautos“

ginkluotą pasipriešinimą okupaciniam režimui Lietuvos teritorijoje (žr.

sprendimo 40 punktą). Šiame kontekste mes laikome svarbiu Vyriausybės

argumentą, kad partizanų judėjimas nebūtų išgyvenęs apytiksliai dešimt ies

70SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

metų, jeigu jo nebūtų rėmusi lietuvių tauta, t. y. nacionalinė grupė (žr.

sprendimo 132 punktą).

16Todėl atsižvelgdami į pirmiau pažymėtus veiksnius, manome, kad

itin reikšminga yra tai, kad į J.A. ir A.A., kaip etninius lietuvius, buvo

nusitaikyta dėl jų narystės partizanų judėjime, kurio nariai buvo kartu

reikšminga ir simbolinė nacionalinės grupės dalis ir kurių tikslas buvo

lietuvių tautos apsauga nuo sunaikinimo sovietų režimo metais, todėl jų

nužudymas buvo genocidas.

Taigi pareiškėjo nuteisimas už jo tyčinį dalyvavimą partizanų naikinime

buvo genocidas, padarytas etniniu- nacionaliniu pagrindu ir todėl buvo

nusikaltimas, numatytas 1948 m. Konvencijos II straipsnio tekste.

Negalime sutikti, kad saugoma grupė (tauta), kuri ginasi prieš jos pačios

struktūros sunaikinimą, staigiai mobilizuodama pasipriešinimo judėjimą,

šiuo pasipriešinimo veiksmu, transformuojama vien tik į „politinę grupę“,

taip pašalindama save iš Genocido konvencijos nuostatų taikymo jos

atžvilgiu. Toks Genocido konvencijos ir Konvencijos nuostatų aiškinimas

būtų per daug formalus ir nesuderinamas su jų tikslu.

Genocidas kaip grupės dalies sunaikinimas

17Genocido konvencijos II straipsnyje genocidas apibr ėžiamas kaip

„veika, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę,

etninę, rasinę ar religinę grupę“ (išskirta teisėjų). Remiantis Apeliacinio

teismo išaiškinimu, Lietuvos partizanai sudarė etninės - nacionalinės grupė s

„dalį“ (žr. sprendimo 36 punktą) ir todėl pareiškėjo nuteisimas už genocidą

galėjo būti pateisinamas pagal Genocido konvencijos II straipsnį.

18Pripažįstame, kad 1953 m., kai buvo nužudyti broliai partizanai J.A.

ir A.A., nebuvo praktikos dėl formuluotė s „iš dalies“, vartojamo s Genocido

konvencijos II straipsnyje, reikšmės (žr. sprendimo 91 ir 92 punktus).

Tačiau tai suprantama, atsižvelgiant į tai, kad pirmoji byla, kurioje buvo

nuteista už genocidą, buvo tik 1998 metais (žr. Tarptautinis baudžiamasis

tribunolas Ruandai, 1998 m. rugsėjo 2 d. sprendimas byloje Prokuroras

prieš Akayesu, Nr. ICTR-96-4-T). Faktas, kad 1948 m. Genocido

konvencijos teisminis išaiškinimas užtruko, pats savaime negali reikšti, kad

genocidas nebuvo daromas prieš tokį išaiškinimą.

Prielaida, kad genocido nusikaltimų nebuvo prieš 1998 m. (išskyrus

H olokaustą), nes iki to laiko nė vienas teismas nenustatė, kad jie buvo

padaryti, būtų ne tik teisiškai nesuderinama, bet taip pat ir įžeidžianti

daugel į nacionalinių, etninių, rasinių ar religinių grupių, kurios skirtingose

pasaulio dalyse buvo valstybės suplanuoto sunaikinimo aukos, net

neturėjusios galimybė s iškelti bylų tarptautiniuose teismuose. Mes tikime,

kad šis Teismas neturėtų laikytis tokio formalistinio aiškinimo. Teismo

titulavimas „Europos sąžin e “ įpareigoja padaryti tokią išvadą.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

7119. Nenuostabu, kad tarptautinė jurisprudencija aiškinant terminą „iš

dalies“ vystėsi tik, kai buvo pradėti šio nusikaltimo persekiojimai. 1990 - ųjų

metų viduryje tarptautiniuose tyrimuose ir praneš imuose buvo tvirtinama,

kad grupės dalinis sunaikinimas galėjo būti apibūdinamas kaip genocidas,

kai tai buvo susiję su visos grupės esmine dalimi ar reikšminga tos grupės

dalimi (žr. sprendimo 94 ir 95 punktus). Taip pat paaiškėjo, kad tikslas

sunaikinti visuomenės struktūrą pašalinant jos vadovybę, kartu vykdant

kitus žiaurius veiksmus, tokius kaip masinės deportacijos, galėtų aiškiai

parodyti, kad padarytas genocidas, nepaisant konkretaus nužudytų jų

skaičiaus. Be to, grupės karinių pajėgų atstovų naikin imas turi būti

suvokiamas, atsižvelgiant į tai, kas nutiko likusiai grupei, kuri buvo labai

neapsaugota nuo kitų pažeidimų (žr. sprendimo 96 punktą).

20Termino „iš dalies“ apimtis taip pat buvo aiškinama tarptautiniuose

teismuose. TBTBJ patvirtino, kad siekiant padaryti genocido nusikaltimą,

nebuvo būtina, kad būtų ketinama visiškai sunaikinti grupę. Tikslas

sunaikinti turėjo būti nukreiptas bent į esminę grupės dalį. Genocidas galėjo

būti suprantamas kaip labai didelio skaičiaus saugomos grupės narių

sunaikinimas. Kaip alternatyva, genocido tikslą galėjo taip pat sudaryti

„siekis sunaikin ti labiau ribotą skaičių asmenų, atrinktų dėl poveikio, kur į jų

dingimas padarytų grupės kaip tokios išlikimui“. Tai būtų „tikslas sunaikinti

grupę „atrankos būdu““ (žr. Prokuroras prieš Jelisić , ir taip pat Prokuroras

prieš Tolimir, atitinkamai sprendimo 98 ir 104 punktuose). Jeigu kiekybinis

kriterijus nepatenkinamas, tikslas sunaikinti iš dalies vis dar gali būti

nustatytas, jeigu yra įrodymų, kad sunaikinimas susijęs su reikšminga

grupės dalimi, tokia kaip jos vadovybė (žr. Prokuroras prieš Sikiric a,

sprendimo 102 punkte).

21Sprendimu byloje Prokuroras prieš Krstić , TBTBJ teisminio

nagrinėjimo kolegija pastebėjo, kad tikslas sunaikinti grupę, net jeigu tik iš

dalies, reiškia siekį sunaikinti atskirą grupės dalį, o ne tos grupės pavienius

asmenis. Kaltininkai turėjo siekiamos sunaikinti grupės dalį traktuoti kaip

„atskirą darinį, kuris kaip toks turi būti likviduota s “. Buvo nusitaikyta į patį

grupės egzistavimą. Be to, karinio amžiaus vyrų nužudymas, vykdomas

kartu su civilių priverstiniu perkėlimu, ir todėl turintis ilgalaikį poveikį visai

grupei, negalėjo būti laikomas tiesiog ginkluoto pasipriešinimo pašalinimu

(žr. sprendimo 99 ir 100 p unktus).

22Kaip taip pat pažymėjo TBTBJ apeliacinė kolegija byloje

Prokuroras prieš Krstić , kiekybinis grupės dalies, į kurią nusitaikyta, dydis

buvo „būtinas ir svarbus atskaitos taškas, nors ne visuomet jis buvo

galutinis vertinimo taškas“. Be kiekybinio dalies, į kurią nusitaikyta, dydžio,

jos „reikšmingumas grupėje“ taip pat buvo naudingas vertinimo požymis.

Jeigu konkreti grupės dalis buvo „visos grupės simbolis“ arba buvo „svarbi

jos išlikimui“, tai gali pagrįsti išvadą, kad ši dalis yra esminė genocido

nusikaltimo požiūriu. Panašiai, grupės dalis gali būti laikoma reikšminga,

kai jos eliminavimas galėtų būti „ veiksmingas pavyzdys“ visiems kitiems

72SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

tos grupės nariams dėl jų „pažeidžiamumo ir negalėjimo a p siginti “. Taigi

grupės dalies „likimas“ „simbolizuotų“ visų kitų tos grupės narių likimą (žr.

sprendimo 101 punktą).

23Byloje Bosnija ir Hercegovina prieš Serbij ą ir Juodkalnij ą TTT

pripažino kokybinio kriterijaus svarbą – atitinkamų asmenų reikšmingumą

konkrečioje grupėje. Tačiau TTT manė, kad kokybinis kriterijus negalėjo

būti taikomas atskirai ir kad pirmam kriterijui – esmingumui – turi būti

suteiktas prioritetas (žr. sprendimo 106 punktą). Be to, naujausioje byloje

Kroatija prieš Serbij ą TTT konstatavo, kad vertinant, ar saugomos grupės

dalis, į kurią nusitaikyta, yra esmin ga visos grupės požiūriu, turi būti

atsižvelgta į šiuos kriterijus: kiekybinis elementas, įrodymai dėl geografinės

vietovės ir grupės dalies, į kurią nusitaikyta, reikšmingumo, įskaitant tai, ar

konkreti grupės dalis yra simbolinė visai grupei arba yra būtina jos išlikimui

(žr. sprendimo 108 punktą).

24Atsižvelg dami į pirmiau nurodytą analizę ir šios bylos faktus,

pastebime, kad Lietuvos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, aiškiai

netyrė konkretaus klausimo, ar partizanai Lietuvoje sudarė esminę

nacionalinės grupės dalį. Jie tik vadino juos „ginkluoto pasipriešinimo

sovietų okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyviais“ (žr. sprendimo

31 punktą). Tačiau Konstitucinis Teismas pastebėjo, kad pagal Lietuvos

teisę organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai laikomas

„valstybės“ savigyna, ir partizanai pripažįstami vadovavusiais politinei ir

karinei tautos išsilaisvinimo kovai. Konstitucinis Teismas taip pat atsižvelgė

į „šios grupės reikšmingumą visai atitinkamai nacionalinei grupei“ (žr.

sprendimo 63 punktą).

Šiuo požiūriu svarbu paminėti, kad „ ginklu oto pasipriešinimo

(rezistencijos) dalyvių kovos kaip valstybės teisės į savigyną išraiškos“

vertinimas įtvirtintas Lietuvos teisiniame reguliavime nuo 1990 m.

balandžio, t. y. iškart paskelbus apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą

(žr. sprendimo 66 punktą). Taip pat paminėtina, kad pagal Lietuvos teisę

partizanų ( „karių savanorių“ ) statusas nepripažįstamas tiems asmenims,

kurie „priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms [ir] davė priesaiką“,

bet ją sulaužė, asmenims, kurie „įsakė žudyti ar žudė taikius gyventojus“, ir

asmenims, dalyvavusiems „vyk d ant nusikaltimus žmoniškumui taip pa t

karo nusikaltimus“ (žr. sprendimo 66 ir 67 punktus). Be to, pagal Lietuvos

teisę partizanai pripažįstami „aukščiausiąja politine valdžia“ „tautos“

ginkluotame pasipriešinime ir „suverenios tautos valios“ atstovais (žr.

sprendimo 13 ir 67 punktus). Tai patvirtino ir apeliacinės, ir kasacinės

instancijos teismai baudžiamojoje ir civilinėje bylose (žr. sprendimo 39, 40

ir 44 punktus).

Mūsų manymu, nacionalinės valdžios institucijos pagrindė savo

sprendimus tinkamu reikšmingų faktų vertinimu ir nepadarė savavališkų

išvadų (žr., mutatis mutandis, Chauvy and Others v. France, no. 64915/01,

§ 69, ECHR 2004- VI; taip pat žr. Ždanoka v. Latvia [GC], no. 58278/00,

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

73§ 96, ECHR 2006-IV). Taigi nenukrypstame nuo Konstitucinio Teismo

vertinimo dėl partizanų vaidmens ir pripažįstame, kad dėl jų

„reikšmingumo“ ir „simbolinio“ pobūdžio (žr. P ro kuroras prieš Krstić ir

Kroatija prieš Serbi ją, atitinkamai sprendimo 101 ir 108 punktuose)

Lietuvos partizanai galėtų būti laikomi reikšminga nacionalinės grupės

„dalimi“. Šiuo požiūriu pažymime, kad Konstitucinio Teismo išvada, kad

„atsižvelgiant į tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą, pažymėtina, kad

kvalifikuojant veiksmus, atliktus prieš pasipriešinimo sovietinei okupacija i

dalyvius kaip politinę grupę, turi būti atsižvelgiama į šios grupės

reikšmingumą visai atitinkamai nacionalinei grupei (lietuvių tau tai), kuri yra

ginama apibrėžiant genocidą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės

normas“ (žr. sprendimo 63 punktą).

25Taip pat atkreipiame ypatingą dėmesį į kalbą dokumentiniuose

įrodymuose, kuriais rėmėsi vidaus teismai ir, būtent, į tai, kad MGB turėjo

aiškų tikslą „likviduoti“ „nacionalistinius elementus“ – „banditus ir

nacionali stinį pogrindį“ (žr. sprendimo 18 punktą). Aukščiausiasis Teismas

padarė išvadą, kad pareiškėjo byloje buvo genocido nusikaltimo sudėties

subjektyviosios pusės požymis – žinojo, kad sovietinės valdžios tikslas yra

„sunaikinti visus Lietuvos partizanus“ (žr. sprendimo 41 punktą in fine).

Taigi, toliau pripažįstame, kad į Lietuvos partizanus, siekiant juos

sunaikinti, buvo nusitaikyta kaip į atskirą grupės dalį, o ne kaip į asmenis

grupėje (žr. Prokuroras prieš Krstić , sprendimo 99 punkte).

26Taip pat pastebime, kad apie 20 000 Lietuvos partizanų buvo

nužudyti 194 0 metais ir 1944-1953 metais. Lietuvos gyvent oj ų tuo metu

buvo beveik 3 000 000. Nors nužudytų partizanų skaičius didelis, jis negali

pasirodyti ypatingai dideliu atsižvelgiant į visų Lietuvos gyventojų bendrą

procentą. Tačiau negalime neatkreipti dėmesio į bendrą represijų mastą

Lietuvoje, įskaitant civilių įkalinimą ir masinius trėmimus. Mes taip pat

ypatingai atsižvelgiame į gerai žinomą faktą, kad sovietų represijos buvo

taip pat nukreiptos prieš partizanų šeimas, taip pat kitus asmenis, tariamai

susijusius su jais, kurie taip pat buvo kalinami, tremiami ar žudomi.

Veiksmai prieš saugomą grupę (šiuo atveju tautą) turi būti nagrinėjami kaip

visuma siekiant išaiškinti Genocido konvencijos nuostatas su jos tikslu

suderinamu būdu (žr. sprendimo 96 punktą). Vyriausybė atsakovė pareiškė

(ir pareiškėjas to neginčijo) (žr. sprendimo 126 ir 133 punktus), kad

1940 metais ir 1944-1953 metais tūkstančiai Lietuvos gyventojų buvo

įkalinti, ištremti ar nužudyti. Sovietų represijos Lietuvoje paveikė vieną iš 5

asmenų. Jau buvome atkreipę dėmesį į TBTBJ sprendimą byloje

Prokuroras prieš Krstić ir TTT sprendimą byloje Kroatija prieš Serbij ą, kad

kai grupės dalies likimas simbolizuoja visų kitų tos grupės narių likimą, tai

gali leisti padaryti išvadą, kad sunaikinta grupė buvo esmin ga, ir galima

būtų teigti, kad ji patenka į Genocido konvencijos II straipsnio termino „iš

dalies“ reikšmę (žr. sprendimo 101 ir 108 punktus ir 24 punktą pirmiau).

74SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

27Taigi, bei atsižvelgdami į pirmiau pažymėtus veiksnius, manome,

kad Lietuvos partizanai turi būti laikomi esmin ga nacionalinės grupės

dalimi, pastaroji yra saugoma grupė pagal Genocido konvencijos

II straipsnį. Todėl mes darome išvadą, kad Apeliacinis teismas, kurio

sprendimą Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą, išaiškino terminą „iš

dalies“, minimą Genocido konvencijos II straipsnyje, su derinamu su šio

termino aiškinimu tarptautinėje teisėje būdu, atsižvelgdamas į ypatingą

socialinį ir politinį kontekstą, vyravusį Lietuvoje bylai reikšmingu

laikotarpiu.

Lieka išnagrinėti, ar pareiškėjas galėjo numatyti tokį Genocido

konvencijos II straips nio išaiškinimą 1953 metais.

Nuteisimo numatomumas

28Vidaus teismai nustatė, kad pareiškėjas įvykdė būtinus teisinius

reikalavimus nusikalstamai veikai, konkrečiai, actus reus ir mens rea. Jie

apibūdino pareiškėją kaip represinių sovietinių institucijų, kurių tikslas bu vo

nuslopinti bet kokį tautos pasipriešinimą ir sunaikinti visus partizanus kaip

atskirą grupę, agentą. Kaip matyti iš dokumentų, kuriais remdamasis

prokuroras grindė pareiškėjo kaltinimą genocidu, 195 0 -1952 m. pareiškėjas

lankė specialią MGB mokyklą tos organizacijos jauniems nariams (žr.

sprendimo 17 punktą; taip pat žr. K.-H.W. v. Germany, [GC], no. 37201/97,

§§ 71 ir 74, ECHR 2001-II (extracts)). 1952 m. pareiškėjas buvo MGB

Šakių rajono skyriaus operatyvinis įgaliotinis. Taip pat svarbu dėl

pareiškėjo asmenybės, tai, kad jis buvo politiškai raštingas ir rodė gerus

darbo rezultatus (žr. sprendimo 20 ir 21 punktus).

29Remdamiesi MGB Šakių rajono skyriaus 1953 m. susirinkimų

protokolais, MGB vykdė SSRS Centrinio Komiteto ir SSRS MGB

nurodymus dėl „banditizmo ir nacionalistinio pogrindžio“, „bandi tų,

padėjėjų ir ryšininkų“ likvidavimo (žr. sprendimo 18 punktą). Tam tikrus

šiuos teiginius apie „kovą prieš nacionalistinį pogrindį“ pareiškė pats

pareiškėjas (žr. sprendimo 19 punktą). Šie teiginiai labai panašūs į tuos,

kuriuos Teismas jau nagrinėjo byloje prieš Vokietiją, kurioje buvo

nagrinėjami įsakymai apsaugoti Berlyno sieną ir areštuoti „pasien io

pažeidėjus“ ar „sunaikinti“ juos (žr. K.-H.W. , cituota pirmiau, §§ 64 ir 65).

Byloje Kamuhanda, TBTR taip pat išreiškė nuomonę, kad gali būti

sudėtinga nustatyti aiškų kaltininkų tikslo pasireiškimą. Tokiomis

aplinkybėmis TBTR manė, kad kaltininko veiks mai, įskaitant netiesioginiu s

įrodymus, galėtų suteikti pakankamą tikslo buvimo įrodymą. Pasak TBTR,

tam tikri tikslo požymiai galėtų būti „įrodyma i, tokie kaip fizinis

nusitaikymas į grupę ar jos nuosavybę; užgauli kalba, nukreipta prieš

grupės, į kurią nusitaikyta, narius; naudojami ginklai ir fizinės žalos mastas;

planavimo metodinis būdas, žudymų sistemiškumas” (žr. TBTR 2004 m.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

75sausio 22 d. sprendimo byloje P ro kuroras prieš Jean de Dieu Kamuhanda,

bylos Nr. ICTR-95-54A-T, 625 punktą).

Remiantis prokuroro pateiktais įrodymais, apeliacinės ir kasacinės

instancijos teismai nustatė, kad pareiškėjas veikė tiesiogine tyči a, siekdamas

sunaikinti Lietuvos partiz anus kaip Lietuvos gyventojų dalį. Kaip pažymėjo

Aukščiausiasis Teismas, pareiškėjas suprato, kad 1953 m. sausio 2 d.

operacijos metu broliai partizanai J.A. ir A.A. arba bus nužudyti, arba bus

paimti į nelaisvę bei kankinami ir teisiami kaip „tėvynės išdavikai“, galbūt

nuteisti mirties bausme, ir to norėjo (žr. atitinkamai sprendimo in fine 29, 35

ir 41 punktus).

Kitaip tariant, vidaus teismai nustatė, kad dviejų brolių nužudymas buvo

dalis valstybės politikos sunaikinti Lietuvos partizanus ir kitas social ines

grupes, kurios buvo lietuvių tautos dalis, ir kad pareiškėjas turėjo specialų

tikslą nužudyti brolius, vykdydamas šį nusikalstamą planą. Toliau vidaus

teismai nustatė, kad pareiškėjas suplanavo ir įvykdė šį konkretų nužudymą,

įgyvendindamas šią politiką. Jis nebuvo tiesiog žemo lygio vykdytojas; jis

buvo aukšto rango MGB, o vėliau KGB operatyvinis įgaliotinis, kuriam

buvo suteiktas papulkininkio laipsnis. Jis nebuvo tiesiog bendrininkas, jis

buvo pagrindinis nusikaltėlis, kruopščiai pasiruošęs nužudymui ir įvykdęs

jį. Jis net gavo finansinę ir politinę naudą iš nužudymo, nes j is buvo

apdovanotas didele pinigų suma už „herojišką“ elgesį, ir iškart po

nužudymo jis buvo priimtas į Sovietų Sąjungos komunistų partiją.

30Vertinant pareiškėjo nutei simo pagrįsto numatomu m o klausimą,

nesame įtikinti, kad pareiškėjas negalėjo žinoti, kad jam grėsė būti

apkaltintam ir nuteistam už genocidą. Byloje Jorgic ( Jorgic v. Germany,

no. 74613/01, 2007-07-12), Teismas susidūrė su dviem galimais termino

„sunaikinti“ aiškinimais genocido nusikaltimo apibrėžime, ir Teism as,

remdamasis šio termino platesniu aiškinimu, nagrinėjo pareiškėjo nuteisimo

suderinamumą su Konvencijos 7 straipsniu. Jis pastebėjo, kad nors

skirtingos institucijos (tarptautinės organizacijos, te ismai, mokslininkai)

palaikė tiek platesnį, tiek siauresnį genocido nusikaltimo aiškinimą

ginčijamų veiksmų padarymo metu, p. Jorgic galėjo pagrįstai numatyti

platesnį aiškinimą jo byloje, taigi ir tai, kad jam gali būti pareikšti

kaltinimai ir jis gali būti nuteistas už genocidą. Jeigu šioje byloje 1953 m.

pareiškėjas būtų pasitelkęs nepriklausomą teisinę pagalbą ir būtų pareiškęs,

kad jis yra operatyvinis įgaliotinis MGB, kurios tikslas buvo nacionalistinio

pogrindžio narių („partizanų“) likvidavimas (žr. sprendimo 18 punktą),

pastarieji buvo labiausiai pasipriešinanti lietuvių tautos dalis, nes siekė

nepaklusti jų sunaikinimui, vykdomam sovietų pajėgų, greičiausiai j is būtų

konsultuotas taip, kad tai, ką jis darė, turėjo būtinus genocido nusikaltimo

požymius pagal tarptautinę teisę tuo met u.

Atsižvelg dami į partizanų vaidmens reikšmingumą ir jų simbolinį ir

faktinį reikšmingumą lietuvių tautai konkrečiu metu, manome, kad

greičiausiai pareiškėjas, vykdydamas SSRS totalitarinę politiką, gal ėjo

76SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

numatyti, kad jam gali būti pareikšti kaltinimai ir jis gali būti nuteistas už

genocidą dėl jo tikslo sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos „dalį“ – pastaroji

buvo saugoma grupė pagal 1948 m. Konvenciją. Taigi patvirtiname

principą, suformuluotą byloje Jorgic, kad nusikaltimo turinio aiškinimas,

jei jis yra suderinamas su tokio nusikaltimo esme, „paprastai turi būti

laikomas numatomu“ (žr. Jorgic, cituota pirmiau, § 109).

31Taip pat pastebime, kad pareiškėjas nebuvo patrauktas baudžiamojon

atsakomybėn už savo veiksmus nei pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą,

kuris buvo įvestas Lietuvoje iškart po jos aneksijos ir įtraukimo į SSRS

sudėtį, nei pagal Lietuvos TSR baudžiamąjį kodeksą, abiejuose iš kurių

buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą (žr.

sprendimo 71 ir 72 punktus). Vyriausybės argumentas, kad Lietuvos

partizanų kaip grupės naikinimas buvo SSRS politikos ir praktikos dalis,

kuri buvo perkelta į rašytinės teisės normas tuo metu, irgi yra gana svarbus

(žr. Streletz, Kessler and Krenz v. Germany [GC], nos. 34044/96, 35532/97,

44801/98, §§ 67 ir 68, ECHR 2001-II). Net ir šiuo atveju pareiškėjas,

siekdamas pateisinti savo dalyvavimą Lietuvos partizanų naikinime, negali

remtis tuo, kad tai buvo SSRS praktika. Pagal bendruosius teisės principus

kaltinamieji negali pateisinti savo elgesio, kuris sąlygojo jų nuteisimą, vien

ti k nurodydami, kad taip iš tiesų buvo elgiamasi ir todėl tai buvo įprasta

praktika ( ibid, § 74). Kaip manė Teismas, net eilinis kareivis negalėjo

įrodyti visiško, aklo paklusimo įsakymams, kurie akivaizdžiai pažeidė ne tik

vidaus teisę (žr. sprendimo 71 p un ktą), bet ir tarptautiniu mastu pripažintas

žmogaus teises, ypač teisę į gyvybę, kuri yra aukščiausia vertybė žmogaus

teisių hierarchijoje (žr. K.-H.W. , cituota pirmiau, § 75).

32Savo pozicijoje, pateiktoje Teismui, pareiškėjas taip pat kėlė

klausimą, ar broliai J.A. ir A.A. gali būti ginami pagal Genocido

konvencijos II straipsnį, atsižvelgiant į tai, kad jie buvo kariai savanoriai

ginkluotame pasipriešinime, visą šalį apimančiame judėjime, turinčiam e

politinę ir karinę struktūrą.

33Šiuo požiūriu pas tebime, kad pagal Genocido konvencijos I straipsnį

genocidas yra nusikaltimas pagal tarptautinę teisę, nesvarbu, ar jis

vykdomas taikos ar karo metu. Taip pat pažymėtina, kad aktyvus

įsitraukimas į konfliktą, įskaitant atvejį, kai aukos nešiojo ginklą, neužkirto

kelio tarptautiniams teismams nustatyti, kad tokių asmenų nužudymas buvo

nusikaltimas žmoniškumui (žr. Prokuroras prieš Kupreškić ir kitus

sprendimo 111 punkte; taip pat žr., mutatis mutandis, Kroatija prieš Serbi ją

sprendimo 108 punkte). Juo labiau toks aiškinimas taikytinas, kai

nagrinėjamas genocido nusikaltimas. Šiuo požiūriu pastebime, kad pagal

Genocido konvencijos II straipsnį genocidas nėra apibrėžtas kaip

nusikaltimas, nukreiptas vien prieš civilius. Mūsų manymu, Genocido

konvenc ijos aiškinimas, remiantis kuriuo ji būtų netaikytina asmenims,

nešiojusiems ginklą siekiant apsiginti, būtų nesuderinamas su tos

Konvencijos tikslu.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

7734. Toliau kartojame Konstitucinio Teismo išvadą, kad sovietų valdžios

institucijos laikė Lietuvos partizanus neteisėtais sukilėliais. Sovietmečiu

jiems nebuvo suteiktas kombatanto statusas ar karo belaisvio statusas.

Priešingai, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, sovietų valdžios

institucijos, įskaitant MGB skyrių, kuriame tarnavo pareiškėjas, vaizdavo

Lie tuvos partizanus „banditais“, „teroristais“ ir „buržuazinia is

nacionalistais“. Buvo įsteigti ir veikė specialūs „naikintojų“ būriai kovai su

Lietuvos partizanais ir jų rėmėjais (žr. sprendimo 18, 19 ir 63 p unktus).

35Todėl tai, kad broliai J.A. ir A.A. buvo ginkluoti partizanai, į kuriuos

buvo nusitaikyta dėl jų narystės ir reikšmingumo saugomoje grupėje

(tautoje), neužkerta kelio pareiškėjo kaltinimui genocidu (žr., priešingą

išvadą ir mutatis mutandis, Korbely v. Hungary [GC], no. 9174/02, §§ 86-

94, ECHR 2008).

Išvada

36Atsižvelg dami į tai, kas išdėstyta pirmiau, manome, kad bendrame

plataus masto ir sisteminių veiksmų prieš Lietuvos gyventojus kontekste

pareiškėjo dalyvavimas 195 3 m. sausio 2 d. operacijoje, kuria buvo

siekiama paimti į nelaisvę ir/ar nužudyti brolius partizanus J.A. ir A.A.,

atsižvelgiant į sovietų valdžios institucijų operacijas dėl Lietuvos partizanų

kaip reikšmingos tautos dalies 1944 -1953 metais likvidavimo, siekiant

sunaikinti lietuvių tautos struktūrą, galėtų pagrįstai būti laikoma s

patenkančiu į genocido nusikaltimo apimtį pagal Genocido konvencijos

II straipsnį. Taigi bylai reikšmingu laikotarpiu pareiškėjas galėjo pagrįsta i

numatyti vidaus teismų aiškinimą. Atsižvelg dami į tai, kas išdėstyta

pirmiau, mes įsitikinę, kad šioje byloje buvo įvykdyti reikalavimai

pareiškėjo nuteisimui už genocid ą. Mes taip pat kartojame TTT išvadą, kad

„ kai tokios būtinosios sąlygos patenkinamos, teisėje neturėtų būti

vengiama vadinti padaryto nusikaltimo tikruoju pa vadinimu“ (žr. sprendimo

112 punktą).

37Atsižvelg ami į išvadą, padarytą pirmiau esančiame punkte, mes

nemanome, kad reikia nagrinėti, ar pareiškėjo nuteisimas buvo pagrįstas

tarptautine paprotine teise, t. y. argumentas, kurį kėlė Vyriausybė atsakovė.

38Darome išvadą, kad pareiškėjo nuteisimas už genocidą nepažeidė

Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies. Galiausiai, kadangi reikalavimai pagal

7 straipsnio 1 dalį užtikrinti, nereikia nagrinėti bylos pagal Konvencijos

7 straipsnio 2 dalį (žr. Kononov, cituota pirmiau, § 246).

39Mūsų nepritarimas daugumai susijęs ne su nustatytais faktais, o su jų

aiškinimu. Dauguma taip pat pripažino, kad pareiškėjas iš tikrųjų padarė

veiksmus, kurių padarymu jis buvo apkaltintas ir nuteistas. Daug metų

būdamas apsaugotas okupacinio režimo, pareiškėjas galėjo puoselėti lūkestį,

kad jo nebaudžiamumas pergyvens jį. Tam tikrą laiko tarpą atrodė, kad

78SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

Lietuvos okupacijos pabaiga nutraukė tokį lūkestį. Dabar šio Teismo

sprendimas atkūrė šį lūkestį. Belieka apgailestauti.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

79PRIEŠTARAUJAMOJI TEISĖJOS ZIEMELE NUOMONĖ

1Šioje byloje nesutinku su daugumos nuomone tiek dėl sprendimo

rezultato, tiek dėl jo pagrindimo. Daugiausia sutinku su prieštaraujamąją

nuomonę pateikusiais teisėjais Villiger, Power -Forde, Pinto de Albuquerque

ir Kūriu. Mano nuomone, šios bylos tikslais turime turėti omenyje genocido

draudimo tarptautinėje teisėje kilmę. Pateiksiu trumpą aktualių klausimų

santrauką. Taip pat svarbu suprasti istorinį kontekstą, kuriame buvo

vykdomos naikinimo operacijos prieš lietuvių tautos partizanus. Galiausiai,

taip pat pateiksiu pastabas dėl Teismo vaidmens nagrinėjant tokio pobūdžio

bylas.

Genocido draudimas

2Raphael Lemkin žodžiais tariant, (cituojama J. Vervliet, “Raphael

Lemkin (1900-1959) and the Genocide Convention of 1948. Brief

Biographical and Bibliographical Notes”, in H.G. van der Wilt et al (eds.)

The Genocide Convention. The Legacy of 60 Years, Martinus Nijhoff

Publishers, 2012, xxvii):

„Genocidas nukreiptas prieš nacionalinę grupę kaip darinį ir susiję veiksmai

nukreipti prieš asmenis ne dėl jų individualių savybių, bet dėl narystės nacionalinėje

grupėje“. „Genocidas turi dvi stadijas: viena, tai engiamos grupės nacionalinės

struktūros sunaikinimas; kita, tai engėjo nacionalinės struktūros primetimas. Šis

primetimas savo ruožtu gali būti vykdomas engiamiems gyventojams, leidžiant jiems

pasilikti, ar gali būti vykdomas vien tik teritorijai, kai po gyventojų perkėlimo

teritoriją kolonizavo engėjo piliečiai“ .

3William Schabas pažymėjo, kad nors 1948 m. Konv encijoje dėl kelio

užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį (toliau – 1948 m.

Konvencija) yra įtvirtintas plačiai pripažintas genocido apibrėžimas, jo

tekstas aiškinamas įvairiai. Daugelis nacionalinių įstatymų leidėjų išreiškė

savitą poziciją dėl termino. „Taigi net teisėje galima kalbėti apie daugelį

apibrėžimų ar genocido sampratos aiškinimų“ (žr. W. Schabas, “Genocide

and Crimes against Humanity: Clarifying the Relationship”, in van der Wilt,

cituota pirmiau, p. 4). Iš tiesų, paties Teismo praktika, ypač byloje Jorgic

prieš Vokietiją (no. 74613/01, ECHR 2007-III), atspindi šią tikrovę. Toje

byloje Vokietijos vidaus teismai priėmė platesnį genocido apibrėžimo

aiškinimą. TBTBJ konstatavo byloje Brdjanin, kad „grupės nėra aiškiai

apibrėžtos Genocido konvencijoje ar kur nors kitur“ (žr. Prokuroras prieš

Brdjanin, 2004 m. rugsėjo 1 d. , ICTY-99-36, T Ch II, 682 punktą).

4Siekiant aiškaus pagrindimo, svarbu nepainioti skirtingų 1948 m.

Konvencijos rengimo proceso dalių. Visų pirma, būtina priminti, ka d

1948 m. Konvencija buvo priimta reaguojant į Niurnbergo tribunolo procesą

ir ribojimus jame, pagal kuriuos nusikaltimai žmoniškumui buvo susieti su

karo laikotarpiu (žr. Rezoliucija Nr. 96 (I), kurioje minimas praeityje

80SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

padarytas genocidas; taip pat žr. K. Inkuša, “Mass Deportations of 1949 in

Latvia as a Crime against Humanity”, Baltic Yearbook of International L aw,

volume 9, 2009, p. 83). Taigi buvo būtina pakeisti šią situaciją, nes

žiauriausi nusikaltimai taip pat galėjo būti padaryti taikos metu ir prieš

pačios valstybės gyventojus. Toks buvo Konvencijos, draudžiančios

genocidą, tikslas. Antra, visa diskusija dėl genocido apibrėžimo yra atskiras

klausimas, kuris tebenagrinėjamas ir tebevystomas tarptautiniuose ir vidaus

teismuose. Nepaisant daugybės p ainiavos, susijusios su genocido

apibrėžimu, pirmiau cituoti R. Lemkin žodžiai (žr. 2 punktą) pateikia visą

nusikaltimo esmę. Genocido apibrėžimas, nustatytas 1948 m. Konvencijoje,

draudžiančioje tam tikrą veiką, kuria „siekiama visiškai ar iš dalies

sunai kinti kokią nors nacionalinę grupę“, neriboja ir neprieštarauja

Lemkin pateiktam genocido esmės apibūdinimui (žr. 2 punktą pirmiau).

5Kiekvienam, kuris atliko tyrimą dėl 1948 m. Konvencijos rengimo,

yra aišku, kaip Matthew Lippman rašo, „didžiosios valstybės buvo

suinteresuotos apriboti tarptautinę ir universalią jurisdikciją genocidui.

S varbu, kad abi valstybės (Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos) taip pat

priešinosi apsaugos, nustatytos Konvencijoje, išplėtimui politinėms

grupėms“ ( žr. M. Lippman, “The Drafting and Development of the

1948 Convention on Genocide and the Politics of International Law”, in

H.G. van der Wilt, cituota pirmiau, pp. 19-20). Iš tikrųjų, didžiausi o s

valstybių dvejonės buvo susijusios su jurisdikcija genocido nus i kaltimui. Šis

klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Antra, klausimas, ar

politinės grupės įeina į saugomų grupių taikymo sritį, taip pat buvo daug

diskutuotas. Rengimo istorija patvirtina, kad nepatenka, ir tai yra svarbus,

bet ne lemiamas klausimas šioje byloje.

6Be to, teismų praktika, susijusi su genocidu, kiek joje išaiškinta s

1948 m. Konvencijos turinys, aišku yra reikšminga šioje byloje. Iš tikrųjų,

Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT) bei karo tribunolai išnagrinėjo tam

tikras svarbias bylas. Byloje Kroatija prieš Serbij ą sprendime dėl esmės

(2015 m. vasario 3 d.), TTT trumpai pakartojo aktualius klausimus,

susijusius su 1948 m. Konvencijos aiškinimu. TTT patvirtino (sprendimo

139 punkte):

„Genocido konvencijos preambulėje pabrėžta, kad „dėl genocido žmonija patyrė

daug nuostolių“, ir kad Susitariančiosios Šalys nusistatė tikslą „išvaduoti žmoniją nuo

tokios pasibaisėtinos nelaimės“. Kaip Teismas pastebėjo 1951 metais ir pakartoj o

2007 metais ( išskirta IZ), Konvencijos objektas yra „tam tikrų žmonių grupių paties

egzistavimo“ apsauga ( Dėl išlygų Konvencijai dėl kelio užkirtimo genocido

nusikaltimui ir baudimo už jį, konsultacinė išvada, I.C.J. Reports 1951, p. 23; ir Dėl

Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį taikymo

( Bosnija ir Hercegovina prieš Serbi ją ir Juodkalniją), sprendimas, I.C.J. Reports

2007 (I), p. 125, 194 punktas). Teismas primena, kad 2007 metais jis manė, kad

tikslas sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę yra būdingas genocidui

ir atskiria jį nuo kitų susijusių nusikalstamų veikų, tokių kaip nusikaltimai

žmoniškumui ir persekiojimas (I.C.J. Reports 2007 (I), pp. 121-122, 187-188

punktai). Kadangi genocido tikslas nukreiptas į visą grupę ar jos dalį, Teismo

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

81manymu, sunku nustatyti tokį tikslą remiantis pavieniais veiksmais. Jis mano, kad

nesant tiesioginių įrodymų, turi būti įrodyti tokio masto veiksmai, kurie nustato tikslą

ne tik nusitaikyti į tam tikrus asmenis dėl jų narystės konkrečioje grupėje, bet taip pat

sunaikinti visą grupę ar jos d alį“ .

7Sprendimo 142 punkte byloje Kroatija v. Serbija toliau TTT

paaiškino:

„Teismas primena, kad grupės sunaikinimas „iš dalies“ Konvencijos II straipsnio

požiūriu turi būti vertinamas atsižvelgiant į daugelį kriterijų. Šiuo požiūriu

2007 metais jis nurodė, kad „tikslas turi būti sunaikinti bent esmingą konkrečios

grupės dalį“ ( I.C.J. Reports 2007 (I), p. 126, 198 punktas), ir kad tai yra „lemiamas“

kriterijus (ibid., p. 127, para. 201). Toliau Teismas pastebėjo, kad „plačiai pripažinta,

kad genocido padarymas gali būti nustatytas tais atvejais, kai yra tikslas sunaikinti

grupę, esančią geografiškai ribotoje vietovėje“ (ibid., p. 126, para. 199), ir todėl „turi

būti nagrinėjama vietovė, kurioje veik ia ir kurią kontroli uoja kaltininkas “ (ibid.). Taip

pat turi būti atsižvelgta į grupės dalies, į kurią tariamai nusitaikyta, reikšmingumą. Dėl

šio kriterijaus, TBTBJ apeliacinė kolegija pažymėjo savo sprendime, priimtame

byloje, kad „[j]eigu konkreti grupės dalis yra simbolinė visai grupei arba yra būtina

jos išlikimui, tai gali paremti išvadą, kad dalis yra esminga 4 straipsnio požiūriu

[TBTBJ Statuto 4 straipsnio, kurio 2 dalyje iš esmės atkartojamas Konvencijos

II straipsnis] “ (IT-98-33-A, 2004 m. balandžio 19 d. sprendimas, 12 punktas, nuoroda

praleista, cituota iš I.C.J. Reports 2007 (I), p. 127, 200 punktas)“ .

8Toliau TTT nagrinėjo ir išaiškino, kad:

„2007 metais Teismas nusprendė, kad šie veiksniai turi būti vertinami kiekvienoje

konkrečioje byloje (ibid., p. 127, para. 201). Taigi vertinant, ar saugomos gr upės dalis,

į kurią tariamai buvo nusitaikyta, yra esminga visai grupei, Teismas atsižvelgs į

kiekybinį elementą bei į įrodymus dėl geografinės vietovės ir grupės dalies, į kurią

buvo nusitaikyta, reikšmingumą“ (ibid.).

92007 m. sprendimu byloje Bosnija ir Hercegovina v. Serbija ir

Juodkalnija (cituota I.C.J. Reports 2007 (I), pp. 196-197, 373 punktas), TT T

nustatė, kad:

„ dolus specialis, specialus tikslas visiškai ar iš dalies sunaikinti grupę, turi būti

įtikinamai parodytas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, nebent būtų įtikinamai

įrodytas tokio pobūdžio bendras planas; ir tam, kad elgesio būdas būtų laikomas tokio

tikslo buvimo įrodymu, jis turėtų būti toks, kad jis kaip tik nurodytų tokio tikslo

buvimą“ .

10Šiuose sprendimuose nagrinėjami įvykiai jau po dviejų lietuvių

tautos partizanų nužudymo kaip dalies sovietų politikos sunaikinti lietuvių

tautos pasipriešinimą, tačiau TTT pateiktas 1948 m. Konvencijos aiškinimas

nėra revoliucinis. Priešingai, TTT labai atidžiai nagrinėja Konvencijos

rengėjų tikslą, buvusį iki įvykių Lietuvoje. Jis konstatuoja, kad nustatė tam

tikrus principinius dalykus 1951 metais, kurie buvo „priminti“ 2007 metais.

TTT aiškina Konvencijos II straipsnį, tokį, koks jis buvo priimtas

1948 metais. Laikausi pozicijos, kad TTT praktika yra tinkama mūsų

Teismui siekiant suprasti reikšmingų sampratų apimtį ir turinį II straipsnyje.

82SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

Lietuvių tautos partizanų sunaikinimas

11Šioje byloje ypatingai svarbu suvokti istorinį kontekstą, kuriame

pasibaigus konfliktui tarp Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos Lietuvos

teritorijoje ir kitose dviejose Baltijos valstybėse vyko karas tarp lietuvių

tautos partizanų ir sovietų ginkluotų pajėgų. Tenka pripažinti, kad tai nėra

Europos istorijos epizodas, apie kurį plačiai rašoma. Tačiau tinkamo

teisingumo vykdymo principas reikalauja, kad procesas būtų organizuotas

tokiu būdu, kad Teismas žinotų apie visus reikšmingus veiksnius. Atrodo,

tai ypatingai svarbu byloje, kurioje Teismas turi atsižvelgti į dolus speciali s,

kuris, kaip išaiškino TTT, tam tikrais atvejais, kai aiškus planas nėra

akivaizdus, gali priklausyti nuo „genocido tikslo nustatymo netiesiogiai

remiantis išvadomis“ (žr. pirmiau cituotą sprendimo byloje Kroatija prieš

Serbija, 148 punktą).

12Lietuvių, estų ir latvių tautų partizanų sunaikinimas buvo sovietinio

okupacinio režimo pagrindinis prioritetas, siekiant t o, ką jie vadino visiška

ir galutine Baltijos valstybių aneksija. Propagandos tikslais sovietų

Vyriausybė vadino tautos partizanus ginkluotais nusikaltėliais ar banditais ir

aiškino, kad sovietų naikinimo politika yra atsakas nusikaltėliams, kurie

neteisėtai naudojo ginklus. Sovietų terminologijoje tai nebuvo tautos

pasipriešinimo karas: tai buvo kova prieš gaujas platesniame ideologinės

kovos kontekste.

13Baltijos valstybių istorijoje, tautos partizanų vadovaujama s

pasipriešinimo karas buvo ilgiausiai trunkantis konfliktas (apytiksliai 1944 -

56 m. ), kuriame dalyvavo daugiausia kovotojų ir rėmėjų. Dėl tarptautinio

politinio klimato po Antrojo pasaulinio karo Baltijos pasipriešinimui

nebuvo suteikta užsienio parama. Pasipriešinimo tikslas buvo kova už

nepriklausomybę ir išlikimą tautų, neseniai patyrusių 1941 m. sovietų

trėmimus, nacių okupaciją ir neteisėtą sovietų valdžios, lydimos kitos

masinių trėmimų bangos, grįžimą (žr. Nikolajs Larionovs v. Latvia ir

Nikolay Tess v. Latvia, nos. 45520/04, 19363/05 (dec.), 2014-11-25). Tu o

pačiu šis karas neturėjo laimėjimo perspektyvų ir todėl buvo net svarbesnis

tautinei dvasiai palaikyti. Liet uvos Konstitucinis Teismas teisingai nustatė

pasipriešinimo karo tikslą ir pobūdį (žr. sprendimo 63 punktą). Taip pat

įdomu pažymėti, kad MGB – Valstybės saugumo ministerija, kurioje

tarnavo pareiškėjas – minėjo kovą su banditais ir „nacionalistiniu

pogrin džiu“. Lietuvos nacionalizmo naikinimas buvo būtinas siekiant

Lietuvos žmonių pavergim o sovietų režimui ir jo ideologijai. Pasak

Vyriausybės atsakovės, „apie 20 200 partizanų buvo nužudyti,

142 000 žmonių ištremti į koncentracijos stovyklas ir 118 000 buvo

ištremti“. Pavyzdžiui, remiantis Latvijos archyviniais 1944 -1956 m.

dokumentais, sovietų represinės struktūros „sunaikino 96 1 ginkluotų

banditų grupę ir sulaikė ar nužudė 10 720 banditų“ (žr. 1957 m. sausio 8 d.

Latvijos TSR KGB Informacin ę pažymą - in H. Strods (ed.) Latvijas

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

83nacionālo partizānu karš. Dokumenti un materiāli 1944 - 1956. Rīga, 1999,

p. 587).

14Tikslas sunaikinti šią lietuvių tautos dalį yra iš tikrųjų gerai

patvirtintas dokumentais atitinkamuose archyvuose. Nagrinėjant skaičius

akivaizdu, kad jie buvo labai svarbūs mažoms tautoms. Nagrinėjant šių

lietuvių, į kuriuos buvo nusitaikyta sovietų režimo, struktūrą, kaip savo

rašytinės pozicijos 29 punkte nurodė Vyriausybė atsakovė, matyti, kad jie

sudarė lietuvių tautos pagrindą. Primename Lemkin pastabą, kad genocido

esmė yra engiamos grupės nacionalinės struktūros naikinimas ir kitos

struktūros primetimas (žr. 2 punktą pirmiau). TTT praktikoje genocidas nėra

aiškinamas kitaip.

Politinės grupė s

15Teismas skiria daug laiko nagrinėdamas, ar politinės grupės pateko į

genocido apibrėžimo, numatyto 1948 m. Konvencijoje, apimtį. Atsakymas,

kurį jis pateikia 175 punkte, yra iš principo teisingas. Tačiau tikras is

klausimas, kurį turėjo nagrinėti Teismas, ar tautos partizanai sudarė –

atsižvelgiant į jų vaidmenį ir skaičių – grupę, kurios tęstinis buvimas buvo

būtinas lietuvių tautos išlikimui. Kitaip tariant, Teismas turėtų turėti

galimybę atskirti tarp, iš vienos pusės, nacionalinės grupės reikšmingos

dalies, į kurią buvo nusitaikyta dėl politinių, socialinių ar bet kuriuo atveju

diskriminacinių priežasčių, ir, iš kitos pusės, tiesiog paprastos politinė s

grupės. Genocido draudimo istorijoje nėra nieko, kas pašalintų iš jo turinio

tikslą visiškai ar iš dalies sunaikinti (nacionalinę) grupę politiniai s ar kitais

diskriminaciniais tikslais. Deja, Teismas nenagrinėjo šio bylai reikšmingo

klausimo.

16Pažymėjau pirmiau, kad TTT, kuri s turi jurisdikciją aiškinti 1948 m.

Konvenciją, darė tai kruopščiai tirdamas travaux préparatoires. TTT

atskleidžia genocido turinį, kuris buvo pripažinta s Konvencijos priėmimo

1948 metais. Tiesa, jis turėjo tokią galimybę po kelių dešimtmečių, bet tai

nekeičia fakto, kad turime 1948 m. Konvencijos autoritetingą aiškinimą,

koks būtų buvęs taikomas prieš kelis dešimtmečius. TTT nemini, kad jo

aiškinimas yra evoliucinis, atsižvelgiant į vėlesnius įvykius ( žr., a contrario,

Dėl besitęsiančio Pietų Afrikos buvimo Namibijoje (Pietvakarių Afrikoje),

nepaisant Saugumo Tarybos rezoliucijos Nr. 276 (1970), teisinių pasekmių

valstybėms, konsultacinė išvad a, I.C.J. Reports, p. 19, § 53). Priešingai,

genocido nustatymo reikalavimai lieka g riežti. Tačiau ši byla parodo, kad

Europos Teismas tebeturi problemą taikydamas teisę laik o atžvilgiu (žr.

mano pritariamąją nuomonę byloje O’Keeffe v. Airija [GC], no. 35810/09,

ECHR 2014 (extracts)).

17Teismas padarė išvadą, kad 1953 m. buvo numatoma, kad genocidas

reikalavo, kad būtų sunaikinimas ar tikslas sunaikinti esmingą grupę, bet

nebuvo aišku, kad be kiekybinio aspekto, jis buvo susijęs su kokybiniu

84SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

aspektu, tai yra su grupės, į kurią nusitaikyta, reikšmingumu (žr. sprendimo

177 punktą), tai parodė tik vėlesnė teisminė praktika (žr. reikšmingos

sprendimo dalies antraštę). Be kitos tarptautinės teisminės praktikos,

Teismas atsižvelgė į du svarbiausius TTT sprendimus, susijusius su

formuluotės „iš dalies“ 1948 m. Konvencijoje aiškinimu (žr. sprendimo

105 punktą). Tačiau akivaizdu, kad šie sprendimai negali būti aiškinami

atskirai, ypač dėl to, kad sprendime byloje Kroatija prieš Serbij ą minimas

2007 m. sprendimas ir pateikiami tolimesni išaiškinimai (žr. 6 -7 punktus

pirmiau). Turiu rimtų abejonių, ar Teismo išvados 176 -177 punktuose

suderinamos su TTT formuluotės „iš dalies“ išaiškinimu, kuris TTT

akivaizdžiai detalesnis. Kaip buvo paaiškinta pirmiau, reikšmingi TTT

sprendimai negali būti laikomi aiškiai rodančiais naują 1948 m.

Konvencijos aiškinimą. Kitaip, panašiai kaip byloje Kononov prieš Latvij ą

([GC], no. 36376/04, ECHR 2010), Teismas turėtų būti atlikęs kruopštesnį

tyrimą dėl teisinio mąstymo Genocido konvencijos priėmimo metai s.

7 straipsnio standartas

18Sprendimo 198 punkte byloje Kononov (cituota pirmiau), Teismas

pakartojo, kad:

„ Teismo priežiūros įgaliojimai turi būti platesni, kai pati Konvencijos teisė,

šiuo atveju 7 straipsnis, reikalauja, kad nuteisimas ir bausmė turėtų teisinį pagrindą.

7 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad Teismas išnagrinėtų, ar atitinkamu laiku buvo

teisinis pagrindas pareiškėjo nuteisimui ir ypač jis turi įsitikinti, kad reikšmingų

vidaus teismų priimti sprendimai buvo suderinami su Konvencijos 7 straipsniu,

net jei šio Teismo teisinis požiūris ir argumentacija skirtųsi nuo atitinkamų vidaus

sprendimų. Siauresnių priežiūros įgaliojimų suteikimas šiam Teismui paverstų

7 straipsnį beprasmiu“ .

Teismas toliau vertino, „ar buvo pakankamai aiškus ir tuometin is teisinis

pagrindas konkretiems nusikaltimams“ (žr. Kononov, § 199).

19Jis pažymėjo byloje Kononov (§ 241), kad:

„yra teisėta ir numatoma valstybei teisių perėmėjai 1, patraukti baudžiamojon

atsakomybėn tuos asmenis, kurie padarė nusikaltimus prieš tai buvusio režimo metais,

ir tokios valstybės teismai, pakeitę prieš tai veikusius teismus, negali būti kritikuojami

dėl bylai reikšmingu metu, ankstesnio režimo metais galiojusių teisinių nuostatų

taikymo ir aiškinimo, atsižvelgiant į principus, kuriais vadovaujasi teisinė valstybė,

bei atsižvelgiant į pagrindinius principus, kuriais pagrįsta Konvencijos sistema.

Ypatingai tai aktualu, kai kyla klausimas dėl teisės į gyvybę, kuri yra aukščiausia

vert ybė Konvencijos ir tarptautinėje žmogaus teisių hierarchijoje, ir kurią

Susitariančiosios Šalys turi pirminę pareigą apsaugoti pagal Konvenciją. Taip pat

valstybių pareiga persekioti, kildinama iš karo teisės ir papročių, Konvencijos

2 straipsnio, taip pat įpareigoja valstybes imtis atitinkamų veiksmų jos jurisdikcijoje

1Matyt, Teismas vartojo aprašomąjį neteisinį terminą, nes Latvija nėra SSRS teisių

perėmėja, atsižvelgiant į tai, kad jos teisinis subjektiškumas liko nepakitęs dėl neteisėto

jėgos nau d ojimo. IZ.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

85esančių asmenų gyvybei apsaugoti ir implikuoja pirminę pareigą apsaugoti teisę į

gyvybę įtvirtinant veiksmingas baudžiamosios teisės nuostatas, atgrasančias nuo

nusikaltimų, kuriais kėsinamas į gyvybę, darymo (žr. Streletz, Kessler and Krenz,

§§ 72 ir 79-86, ir K.-H.W. v. Germany, §§ 66 ir 82- 89). Šios bylos tikslais svarbu

pastebėti, kad pirmiau minėti principai taikytini tokio pobūdžio režimo pasikeitimui,

kuris įvyko Latvijoje, paskelbus nepriklausomybės deklaracijas 1990 m. ir 1991 m.

(žr. 27 -29 punktus ir 210 pirmiau).“

20Atsižvelgiant į pirmiau minėtus principus, pakartotus byloje

Kononov, lieka neaišku, ką turėjo omenyje Teismas šio sprendimo 165 -

166 punktuose, kai jis nustatė, kad yra akivaizdu, kad pareiškėjo nuteisimas

buvo pagrįstas teisinėmis nuostatomis, kurios 1953 m. negaliojo, ir todėl

tokios nuostatos buvo pritaikytos atgal. Akivaizdu, kad Lietuvos 1992 m. ar

2004 m. teisė negaliojo Lietuvos teritorijoje 1953 m., dėl paprastos

priežasties, valstybė buvo okupuota užsienio pajėgų. Remiantis Teismo

suformuluotu principu panašiose bylose prieš Vokietiją ir Latviją,

baudžiamasis procesas, inicijuotas po režimo pasikeitimo dėl nusikaltimų,

padarytų buvusio režimo metais, iš principo yra suderinamas su Konvencija,

su sąlyga, kad 7 straipsnio standartas yra išlaikyta s. Bylose, susijusiose su

politinio režimo ar valstybės suvereniteto teritorijai pasikeitimu, testas pagal

7 straipsnį nėra negatyvus; kitaip tariant, 7 straipsnis yra pažeidžiamas, kai

valstybė persekioja remdamasi nauja teise, kai formaliai teisė iš tikrųjų yra

nauja, nebent tam tikros ypatingos aplinkybės pašalina pažeid im ą. Teisėjai

Rozakis, Tulkens, Spielmann ir Jebens labai teisingai apibendrino Teismo

principą jų pritariamojoje nuomonėje byloje Kononov, kurioje jie pareiškė:

„Taigi negalima kalbėti apie materialinės teisės retrospektyvų taikymą, kai

asmuo nuteisiamas, net pavėluotai, remiantis normomis, galiojusiomis

veikos padarymo metu.“ Suderinamumo su 7 straipsniu vertinimas

pradedamas nuo klausimo, pagal kokias nacionalinės ar tarptautinės teisės

normas buvo reguliuojamos tiriamos veikos jų padarymo metu. Toks

vertinimas nepradedamas nuo konstatavimo, kad yra retroaktyvus teisės

taikymas, nes įstatymas buvo priimtas akivaizdžiai po įvykių.

21Be to, svarbu paminėti, kad ankstesnėse bylose, susijusiose su

normomis, taikytinomis tarptautiniams nusikaltimams, Teismas patvirtino

standartą, reikalaujantį, kad nusikaltimai būtų apibrėžti teisėje pakankama i

prieinamai ir numatomai.

22Teismo pagrindinė išvada šioje byloje, kad vidaus teismų

argumentavimas nebuvo pakankamas, kad „Teismas galėtų įvertinti, kokiu

pagrindu vidaus teismai nusprendė, kad 1953 m. Lietuvos partizanai sudarė

reikšmingą nacionalinės grupės dalį“. Įdomu, kad pats Teismas kelia

abejonių dėl jo paties riboto požiūrio į formuluotės „iš dalies“ aiškinimą.

(žr. 17 punktą pirmiau). Be to, Teismas pripažįsta, kad „pareiškėjo

argumentas nėra nesvarus, būtent, kad jo veiksmai ir MGB veiksmai buvo

nukreipti naikinti partizanus kaip atskirą ir aiškiai identifikuojamą grupę,

kuriai būdingas ginkluotas pasipriešinimas sovietų valdžiai“ (žr. sprendimo

182 punktą). Ši pastaroji Teismo pozicija ypatingai stebina. Ar tai reiškia,

86SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

kad Teismas pripažįsta savavališkus kombatantų nužudymus, darant

prielaidą, kad partizanai buvo kombatantai, ar tai, kad jis pripažįsta

neteisminius nužudymus? Byloje Kononov, remdamasis turtinga praktika,

Teismas atkreipė dėmesį į reikalaujamą rūpestingumo principą 2 straipsnio

bylose. Atsižvelgiant į kontekstą ir sovietų represinių struktūrų vykdomų

Baltijos tautų naikinimo veiksmų mastą po Antrojo pasaulinio karo,

neabejotina, kad galėjo būti inicijuoti nusikaltimų žmoniškumui ar genocido

tyrimai ir persekiojimai (dėl įvykių Lietuvoje, žr. sprendimo 62 punktą).

Šiame kontekste ypatingai keista nustatyti, kad Teismas teikia svorio

argumentui, kad savavališkas sovietų valdžiai pasipriešinančiųjų žudymas

buvo tam tikra prasme politinės konfrontacijos pobūdž io.

23Leiskite man dabar pereiti prie vidaus teismų argumentavimo, kuris,

daugumos nuomone, neatitiko 7 straipsnio standarto. Apeliacinis teismas,

kuris turėjo galutinę jurisdikciją dėl faktų, konstatavo, kad pirmosios

instancijos teismo Lietuvos partizanų priskyrimas konkrečiai politinei

grupei yra sąlyginis ir netikslus. Apeliacinis teismas nustatė, kad dėl

lietuvių tautos masinių represijų „Lietuvos partizanai gali būti priskirti ne

tik politinei, bet ir nacionalinei, ir etninei grupei, t. y. toms grupėms, kurios

nurodytos ir pačioje Genocido konvencijoje“ (žr. sprendimo 36 punktą).

Aukščiausiasis Teismas, kuris neturėjo kompetencijos nustatyti faktų,

nepanaikino Apeliacinio teismo atlikto Baudžiamojo kodekso 99 straipsnio

aiškinimo ir jo taikymo faktams. Toliau jis išaiškino 99 straipsnio rengimo

istoriją ir patikslino jo aiškinimą. Jis nutarė, kad šis straipsnis turi būti

aiškinamas atsižvelgiant į 1992 m. balandžio 9 d. priimtą įstatymą „Dėl

atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, kuriame genocido

apibrėžimas perimtas pažodžiui iš 1948 m. Konvencijos. Svarbiausi a,

Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad įtraukiant expressis verbis socialines

ir politines grupes į 99 straipsnį nebuvo siekiama išplėsti genocido

apibrėžimo, numatyto 1992 m. įstatyme (žr. sprendimo 38 punktą). Tai yra

puikiai suprantamas teisėkūros vystymasis, atsižvelgiant į tai, kokiu būdu

sovietų režimas buvo nusitaikęs į lietuvių tautą. Jis nustatė socialines ir

aktyvias politines grupes, egzistuojančias tautoje ir sudarančias jos

pagrindą. Turėčiau pažymėti, kad Lietuvos įstatymų leidėjo 99 straipsnyje

nustatytos tautos grupės atitinka grupes, nustatytas detaliame sovietų režimo

plane sunaikinti tautos pasipriešinimą užsienio okupacijai. Visa tai Teismui

išaiškino Vyriausybė Atsakovė savo pastabose (pp. 9- 13) ir tai yra aišku iš

vidaus teismų argumentavimo, ypač iš Konstitucinio Teism o. Pastarasis

konkrečiai konstatavo: „genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru

laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam tikras Lietuvos Respublikos

gyventojų politines ir socialines grupes, kuriais – jeigu būtų įrodyta – siekta

sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios

sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui“ .

24Taigi akivaizdu, kad šioje byloje analizės ribojimas politinėmis

grupėmis, atskirai nuo nacionalinės grupės sampratos, yra neteisingas

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

87požiūris pokario įvykių Lietuvoje kontekste. Dauguma pasirinko matyti

įvykius Lietuvoje ir dviejų partizanų žudymą siaurame ideologiniame

kontekste. Tai iškreipia tai, ką Lietuvos vidaus teismai faktiškai padarė.

25Ar galėjo pareiškėjas pakankamai numatyti, k ad jis dalyvavo

sunkiame nusikaltime 1953 m.? Nagrinėjami faktai patvirtina, kad jis buvo

įsipareigojęs kovoti ir likviduoti nacionalistinį pogrindį. Faktai parodo visų

banditų greitą naikinimą. Jie neapibūdina tam tikrų nusikalstamų veikų

tyrimo ir baudžiamųjų bylų iškėlimo įtariamiesiems (žr. sprendimo 18 -

19 punktus). Tikiu, kad pareiškėjo argumentas Apeliaciniame teisme vertas

dėmesio. Jis neteigė, kad dviejų partizanų nužudymas buvo atsitiktinis

veiksmas. Kad ir kaip būtų, šie fakto klausimai – ir vidaus teisės

aiškinimas – nėra Europos Teismo nagrinėjimo dalykas. Teismas aiškiai

konstatavo, kad „iš principo jo užduotis nėra pakeisti nacionalinių teismų.

Visų pirma nacionalinės institucijos, ypatingai teismai, turi spręsti vidaus

teisės aiškinimo problemas. Tai taip pat taikoma, kai vidaus teisė remiasi

bendrosios tarptautinės teisės nuostatomis ar tarptautinėmis sutartimis.

Teismo vaidmuo apribotas įsitikinimu, ar tokio aiškinimo pasekmės

suderinamos su Konvencija (žr. Waite and Kennedy v. Germany [GC],

no. 26083/94, § 54, ECHR 1999- I).“ Tačiau šio sprendimo 181 ir

184 punktuose Teismas aiškina iš naujo Lietuvos vidaus teisę ir

Konstitucinio Teismo išvadas.

Išvada

26Teismas susiduria su istoriškai ir teisiškai sudėtinga byla. Iš tiesų,

tam tikra vidaus teismų argumentacija galėjo būti aiškesnė. Tačiau Teismas

suteikė ir turėtų suteikti laisvę nacionalinės teisminės praktikos vystymuisi

ir tam tikriems skirtumams vidaus teismų argumentacijoje. Teismo vaidmuo

nėra formuoti nuo pirminių Konvencijos aiškintojų tarptautinėje teisinėje

sistemoje besiskiriančią nuomonę dėl 1948 m. Konvencijos nuostatų

apimties.

27Aiškinant plačiau, nors tiesa, kad pastaraisiais metais Teismas skyrė

ypatingą dėmesį 7 straipsnio principams ir byloms, pagrindiniai klausimai

išlieka. Šioje byloje Teismas ne tik dar kartą nagrinėja pareiškėjo teises, bet

taip pat atsiduria sudėtingo socialinio proceso centre visuomenėje,

siekiančioje nustatyti tiesą apie praeitį ir skausmingus įvykius. Jungtinės

Tautos nagrinėjo masinių žmogaus teisių pažeidimų klausimą ir nustatė

principus, kurie yra būtini taikai bet kurioje visuomenėje, turinčioje

sudėtingą istorinį pereinamąjį laikotarpį (žr. Nepriklausomo eksperto

ataskaitą, E/CN.4/2005/102/Add.1). Palaikant 7 straipsnyje nustatytą teisės

viršenybės standartą, ypač svarbu, kad faktų pristatymo ir metodologijos bei

nagrinėjamų klausimų pasirinkimo lygmeniu Teismas vadovautųsi šia is

platesniais principais dėl teisės į tiesą ir nebaudžiamumo draudimo.

88SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

JUNGTINĖ PRIEŠTARAUJAMOJI TEISĖJŲ SAJÓ, VUČINIĆ

IR TURKOVIĆ NUOMONĖ

Atsižvelgdami į Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimą (žr.

sprendimo 56-63 punktus), manome, kad tapo prieinama teisinės gynybos

priemonė. Jeigu pareiškėjas manė, kad Konstitucinio Teismo nutarimas

nebuvo įvykdytas ir kad jis neturi priemonių jo įvykdyti, tuomet jis turėjo

teisę reikalauti teisinės gynybos priemonės pateikdamas vidaus skundą

pagal Konvenciją dėl tokio neįvykdymo.

Taigi peticija turi būti atmesta pagal Konvencijos 35 str. 1 ir 4 dalis.

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

89PRIEŠTARAUJAMOJI TEISĖJOS POWER -FORD E

NUOMONĖ

Jau pasidalinau savo šios bylos analize jungtinėje prieštaraujamojoje

nuomonėje. Norėčiau pridurti tik štai ką.

Kai kas neigia, kad Stalino politika buvo genocidinė pagal savo

ideologiją, tikslą ir įgyvendinimą, panašiai kaip buvo Hitlerio ir jo nacių

kolaborantų vykdytos politikos atveju. Abu totalitariniai režimai peržen gė

visas buvusias politinio smurto ribas, be t žmogaus gyvybės požiūriu Stalino

„programos“ pražūtinguma s „ pranoko bet kokią kitą katastrofą Europos

istorijoje, net Antrąjį pasaulinį karą “ 1. Šioje byloje vidaus teismai nustatė,

kad pareiškėjas aktyviais veiksmais ir tyčia vykdė Stalino politiką,

galiojusią Lietuvoje. Keturi sudedamieji genocido nusikaltimo pagal

tarptautinę teisę reikalavimai buvo įvykdyti — (i) tikslas (ii) sunaikinti (iii)

dalį (iv) saugomos grupės. Turi būti laikoma, kad pareiškėjas turėjo

numatyti, kad jis galėjo būti apkaltintas ir nuteistas už genocidą (žinoma,

režimo pasikeitimo atveju!), atsižvelgiant į tai, kad genocidas buvo aiškiai

pripažintas nusikaltimu pagal tarptautinę teisę jo dalyvavimo nužudant du

partizanus metu.

Teismui buvo suteikta galimybė pavadinti tai, kas įvyko sovietmečiu - ir

kur pareiškėjas buvo sąmo ningas dalyvis - tikruoju pavadinimu. Šioje

teismo praktikoje, Teismas vengė tai padaryti, vietoj e to teikdamas

pirmenybę išvadai, kad pareiškėjas neteisinga i buvo nuteistas už genocidą

Lietuvos teismuose. Vienintelis kelias tokiai išvadai buvo Teismo pernelyg

formalistinis ir gana ribotas požiūris, žvelgiant į partizanus vien tik per

„politinės grupės“ prizmę ir baigiant savo analizę šioje vietoje. Jo tinkamas

neįvertinimas nacionalinių teismų argumentų dėl partizanų vaidmens ginant

lietuvių tautą yra apgailėtinas.

1Norman Davis, Europe: A History (London, Pimlico, 1997), 960.

90SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

PRIEŠTRAUJAMOJI TEISĖJO KŪRIO NUOMONĖ

1Mano nuomonė dėl šios bylos esmės išreikšta jungtinėje

prieštaraujamojoje teisėjų Villiger, Power -Forde, Pinto de Albuquerque ir

mano nuomonėje. Čia smulkiau išdėstau vieną papildomą bylos aspektą.

2Vienas daugumos argumentas, kuriuo grindžiamas visas Konvencijos

7 straipsnio pažeidimo nustatymas, turi būti ypatingai išskirtas. Iš tikrųjų, tai

yra šis argumentas. Be jo, argumentacija vestų prie priešingos išvados.

Tas argumentas paminėtas sprendimo 179 punkte, kuriame nustatyta

( išskirta teisėjo):

„Toliau teismas nagrinės Lietuvos teismų genocido nusikaltimo aiškinimą

pareiškėjo byloje. Teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pripažino

pareiškėją kaltu pagal prokuroro pareikštą kaltinimą, tai yra, kaltę dėl Lietuvos

partizanų kaip atskiros politinės grupės narių genocido (žr. 29 ir 31 punktus

pirmiau). Apeliacinis teismas savo ruožtu performulavo pareiškėjo nuosprendį,

teigdamas, kad Lietuvos partizanų, kaip ginkluoto pasipriešinimo okupacinei

valdžiai dalyvių, priskyrimas konkrečiai „politinei“ grupei buvo „tik

reliatyvus/sąlyginis ir nevisiškai tikslus“. Apeliacinio teismo teigimu, Lietuvos

partizanai taip pat buvo „lietuvių tautos, tai yra nacionalinės grupės, atstovai“ (žr. 35

ir 36 punktus in fine pirmiau). Nepaisant to, Apeliacinis teismas nepaaiškino, ką

apėmė „atstovų“ sąvoka. Nepateikė jis ir platesnio istorinio ar faktinio pagrindimo,

kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai. Partizanų ypatingos reikšmės

„nacionalinės“ grupės atžvilgiu nepaaiškino ir Aukščiausiasis Teismas.

Aukščiausiasis Teismas, pripažinęs, kad pareiškėjas buvo „nuteistas už dalyvavimą

fiziškai sunaikinant dalį Lietuvos gyventojų, priklausiusių atskirai politinei grupei“,

tiesiog pastebėjo, kad 1944 -1953 m. Lietuvoje vyko tautos ginkluotas

pasipriešinimas – partizaninis karas prieš sovietų okupacinį režimą (žr. 39 ir 40

punktus pirmiau).“

3Visų pirma, šis nacionalinių teismų sprendimų aprašymas pabrėžia

vieną vienintelį Aukščiausiojo Teismo teiginį, tarsi pastarasis nebūtų

padaręs kitų pastabų (plg. sprendimo 38 -40 punktus). Šis Aukščiausiojo

Teismo pozicijos pristatymas yra selektyvus, taigi netinkamas. Be to, reikia

turėti omenyje, kad Aukščiausiasis Teismas yra tik kasacinis teismas. Jis

gali arba pritarti, arba nepritarti Apeliacinio teismo nutarčiai. Šioje byloje

pastarojo nutarčiai buvo pritarta. Tačiau dėl netinkamo pirmiau paminėto

pristatymo, Apeliacinio teismo pagrįstos išvados parodytos kai p

nereikšmingos. Apeliacinio teismo nutartyje, o ne Aukščiausiojo Teismo,

reikėtų ieškoti atsakymo dėl pareiškėjo veiksmų teisinio kvalifikavimo.

4Argumentacija sprendimo 179 punkte parodo, kad tam, kad atitiktų

Teismo testą, nacionaliniai teismai turėtų atvirai ir detaliai išdėstyti Lietuvos

partizanų kaip lietuvių tautos „atstovų“ vaidmenį („specifinę reikšmę“).

Daugumos teigimu, siekiant atitikti tą testą, turėtų būti pateikta „daug

istorinio ir faktinio pagrindimo“. Kitaip tariant, Konvencijos pažeidimas

nebūtų nustatytas, jeigu dauguma būtų buvusi įtikinta, kad Lietuvos teismai

aiškiai išaiškino, „ką reiškia sąvoka ‚ atstovai ‘“ .

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

91Tarsi tai nebuvo savaime aišku. Kai (kaip pabrėžta, inter alia, sprendimo

62 punkte) partizanų judėjimas (kartu su jų rėmėjais) apėmė dešimtis

tūkstančių jaunų žmonių, iš kurių 20 000 buvo nužudyti, ir kai iš viso

ištremtų, įkalintų, nužudytų, nukankintų iki mirties skaičius sudaro

šešiaženklį skaičių (kuris tik didėja aiškėjant naujiems įrodymams), ir visa

tai trijų milijonų tautoje, koks aiškinimas būtų buvęs pakankamas, kad

įtikintų daugumą, kad partizanai buvo „tautos atstovai“? Dauguma šį

klausimą paliko atvirą. Klausiu savęs, ar ji pat i galėtų pateikti atsakymą.

Teismai turi tiksliai ir aiškiai apibūdinti ir vertinti teisiamojo veiksmus.

Ar jie turi lygiai taip pat aiškiai apibūdinti tautos istoriją? Aš taip nemanau.

Šis Teismas pats kartais yra labai lakoniškas, apibūdindamas istorinius

faktus, ar tai vestų į gera ar į bloga. Galiausiai, teismo procesas nėra

istorijos seminaras universitete, sprendimas nėra enciklopedija.

Šioje byloje Teismas nagrinėjo faktus, kurie yra akivaizdūs. Akivaizdu,

kad okupuota lietuvių tauta džiaugsmingai nepasitiko okupacijos atvertomi s

rankomis. Akivaizdu, kad lietuvių represijos, vykdomos okupacinio režimo,

turėjo masinį pobūdį. Akivaizdu, kad pasipriešinimas okupacijai apėmė visą

tautą. Aki vaizdu, kad partizanai vadovavo ši am pasipriešini m ui. Akivaizdu,

kad bent tol, kol pasipriešinimas nebuvo numalšintas, jie turėjo didelį

gyventojų palaikymą. Akivaizdu, kad jų pagrindinis tikslas – nepriklausoma

Lietuva – taip pat buvo pagrindinis lietuvių tautos tikslas. Ir yra akivaizdu,

kad vykdydamas nepriklausomybės gynėjų funkciją, kokios bebūtų

nerealios laimėjimo perspektyvos tuo metu, partizaninis judėjimas atstova vo

lietuvių tautos kūnui ir dvasiai. Partizanai kaip tokie buvo esminga ir

simbolinė tos tautos dalis.

Ar turėjo nacionaliniai teismai tai aiškiai išdėstyti? Ar tai būtų turėję

prasmės visuomenėje, kurioje buvo nagrinėjama baudžiamoji byla

pareiškėjui?

Manau, kad bet koks toks išaiškinimas būtų buvęs perteklinis. Šitie faktai

žinomi bet kuriam moksleiviui toje visuomenėje. Tiesa, jie nebūtinai žinomi

S tras būre, bet tokiu atveju tai Strasbūro problema.

Nuo kada šis Teismas reikalauja, kad nacionalinis teismas, kuris priima

sprendimą konkrečioje visuomenėje tos visuomenė s nariams, turi aiškiai

pateikti „daug istorinio ir faktinio pagrindimo“ dėl faktų, kurie akivaizdūs

tai visuomenei? Klausimas dar labiau pagrįstas dėl istorinių faktų, kurie

lėmė ilgai besitęsiančią tautos traumą. Iki šiol taisyklė, pagal kurią nereikia

įrodinėti akivaizdžių dalykų, nebuvo kvestionuojama šiame Teisme. Kaip

sed quid in infernos dicit dabar tapo Konvencijos aiškinimo metodologija ir

taigi Teismo praktikos dalis?

5Kaip bebūtų faktai yra pateikti. Vyriausybė atsakovė pateikė išsamius

statistinius duomenis, kurie taip pat atsispindi Konstitucinio Teismo

nutarime, cituotame šio Teismo. Ten taip pat yra partizanų vaidmens esmės

įvertinimas. Net dauguma, kuri nenusprendė, kad yra nustatyta, kad

partizanai tikrai „atstovavo“ lietuvių tautai, nekvestionavo Aukščiausiojo

92SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

Teismo teiginio, kad „Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas –

partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir

okupacinio režimo struktūras“. Jeigu buvo „partizaninis karas“, tuomet kas

nebuvo nustatyta?

Jeigu kažkas pageidauja turėti detalesnį apibūdinimą ir analizę dėl to, kas

vyko Lietuvoje tuo metu (taip pat ir kitose Baltijos valstybėse) 1940 -aisiais

ir 1950-aisi ais metais ir koks iš tiesų buvo partizanų „atstovavimo“ lietuvių

tautai pobūdis, tai tokie tyrimai neturi būti vykdomi nacionalinių teismų (ar

tarptautinių) teismų sprendimuose.

6Šia netvirta ir dirbtine prielaida, būtent, kad nacionaliniai teismai,

pernelyg glaustai vertin ę, „kaip“ partizanai „atstovavo“ lietuvių tautai,

neįrodė, kad partizanai „atstovavo“ lietuvių tautai, grindžiama visa

argumentavimo grandinė, pagrindžianti Konvencijos pažeidimą.

Tai tiesiog neįtikina.

7Ne mažiau svarbu yra tai, kad šioje byloje pritai kyta metodologija turi

riziką, kad ji gali būti pritaikyta taip pat ir vėlesnėse bylose. Tai yra

įspėjimas nacionaliniams teismams ir Vyriausybėms atsakovėms, nes šis

sprendimas yra Didžiosios kolegijos ir todėl precedentinis.

8Teismai savo dramblio kau lo bokštuose užsiima teise. Bet ne tik.

Svarbiau tai, kad jie vykdo ir žmogiškąjį teisingumą. Neabejotina, turi būti

teisingumas pagal teis ę. Bet ieškant teisingumo pagal teisę, reikia pažvelgti

į dalyko esmę, ne kabinėtis prie smulkmenų, kad jos taptų lemiamomis, net

kai jos aiškiai nėra tokios. Taip būtent įvyko sprendimo 179 punkte – ir

todėl visoje byloje.

9Apytiksliai tuo pačiu metu, kai pareiškėjas dalyvavo operacijose prieš

partizanus, kai kas žiūrėjo į dalyko esmę. Archibald MacLeish, puikus

poetas ir buvęs Kongreso bibliotekininkas, savo eilėraštyje „Jauni mirę

kariai nekalba“ rašė:

„Jauni mirę kariai nekalba.

Tačiau juos girdi tyliuose namuose: kas jų negirdėjo?

Jie turi tylą, kuri kalba už juos naktį, laikrod žiui tiksint.

Jie sako: Mes buvom e jauni. Mes mirėme. Prisiminkite mus.

Jie sako: Padarėme, ką galėjome, bet kol tai nėra užbaigta, tai nepadaryta.

Jie sako: Atidavėme savo gyvybes, bet kol tai neužbaigta, niekas negali žinoti, ką

davė mūsų gyvybės.

Jie sako: Mūsų mirtys yra ne mūsų: jos yra Jūsų, jos reikš tai, ką Jūs joms

suteiksite.

Jie sako: N egalime pasakyti, ar mūsų gyvybės ir mirtys buvo taikos ir naujos

vilties labui ar dėl nieko, čia Jūs turite pasakyti.

Mes paliekame Jums savo mirtis. Suteikite joms reikšmę.

Buvome jauni, jie sako. Mirėme; prisiminkite mus.“

SPRENDIMAS byloje VASILIAUSKAS v. LIETUVA – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

9310. Tai skamba kaip įsakymas. Taip pat ir teismams. Šiam Teismui

ypatingai, atsižvelgiant į jo reikšmingumą laikant jį „Europos sąžine“ .

Todėl šiam Teismui dabar patikėta pagaliau suteikti reikšmę jų mirti ms.

Ir visgi, kokią reikšmę mes suteikėme jų mirtims šiuo apgailėtinu

sprendimu?

„Toliau tyla.“