1Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą Bács-Kiskun Megyei Bíróság (Vengrija) klausia, ar nacionalinis lengvųjų automobilių registracijos mokestis yra suderinamas su: a) EB 23 ir 25 straipsniais, kurie draudžia importo ir eksporto muitus bei lygiaverčio poveikio mokėjimus tarp valstybių narių; b) EB 90 straipsniu, draudžiančiu vidaus mokesčius, kurie suteiktų netiesioginę apsaugą tos valstybės narės gaminiams; c) Šeštosios PVM direktyvos 33 straipsnio 1 dalimi(2), pagal kurią valstybės narės gali taikyti ar nustatyti bet kuriuos mokesčius, rinkliavas ar apmokestinimus, kurie negali būti priskirti apyvartos mokesčiams, tačiau su sąlyga, kad jie nesukuria pasienio formalumų prekyboje tarp valstybių narių. Nagrinėjamas mokestis taikomas kiekvienam automobiliui, kuris pirmą kartą pradedamas eksploatuoti valstybėje narėje, o jo dydis yra nustatomas remiantis automobilio techninėmis charakteristikomis ir klasifikacija pagal aplinkosaugos reikalavimus, neatsižvelgiant į jo vertę.
2Klausimai dėl to paties registracijos mokesčio jau buvo pateikti Teisingumo Teismui byloje Nádasdi, C‑290/05, kurioje aš taip pat pateiksiu savo išvadą šiandien. Tačiau klausimai toje byloje apsiriboja būtent šio mokesčio poveikiu naudotiems automobiliams ir jo suderinamumu su EB 90 straipsniu.
3EB 23 straipsnyje(3) numatyta:
„1. „Bendrija grindžiama visą prekybą prekėmis apimančia muitų sąjunga, kurioje tarp valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporto muitai bei visi lygiaverčio poveikio mokėjimai < ... >
225 straipsnio < … > nuostatos taikomos valstybių narių kilmės gaminiams, taip pat valstybėse narėse laisvoje apyvartoje esantiems iš trečiųjų šalių įvežtiems gaminiams.“
4EB 25 straipsnyje nustatyta:
„Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami importo ir eksporto muitai ar lygiaverčio poveikio mokėjimai. Šis draudimas galioja ir fiskalinio pobūdžio muitams.“
5EB 90 straipsnyje nurodyta:
„Jokia valstybė narė tiesiogiai ar netiesiogiai neapmokestina kitų valstybių narių gaminių jokiais savo vidaus mokesčiais, didesniais už tuos, kuriais ji tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestina panašius vietos gaminius.
Be to, jokia valstybė narė neapmokestina kitų valstybių narių gaminių tokio pobūdžio vidaus mokesčiais, kurie suteiktų netiesioginę apsaugą kitiems gaminiams.“
6Šeštosios direktyvos 33 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Nepažeidžiant kitų Bendrijos nuostatų, visų pirma galiojančių Bendrijos nuostatų dėl bendrų procedūrų, susijusių su akcizais apmokestinamų produktų laikymu, gabenimu ir kontrole, šios direktyvos nuostatos nekliudo valstybėms narėms toliau taikyti ar nustatyti mokesčių draudimo sutartims, mokesčių lažyboms ir azartiniams žaidimams, akcizo mokesčio, žyminių mokesčių ir apskritai bet kurių mokesčių, rinkliavų ar apmokestinimų, kurie negali būti priskirti apyvartos mokesčiams, tačiau su sąlyga, kad minėti mokesčiai, rinkliavos ar mokėjimai nesukuria pasienio formalumų prekyboje tarp valstybių narių.“
7Teisingumo Teismas šias nuostatas nagrinėjo daugelyje bylų, konkrečiai susijusių su nacionaliniais mokesčiais, kurie taikomi iš kitų valstybių narių importuotiems naudotiems automobiliams.
8Pirmiausia Teisingumo Teismas ne kartą pažymėjo, kad EB 25 straipsnio, susijusio su lygiaverčio poveikio mokėjimais, ir EB 90 straipsnio, susijusio su diskriminuojančiais vidaus mokesčiais, nuostatos negali būti taikomos kartu, nes pats mokestis negali priklausyti abiem kategorijoms vienu metu(4).
9Šiuo atžvilgiu automobilių registracijos mokestis, kuris taikomas ne dėl to, kad automobilis kirto valstybės narės sieną, o dėl pirmosios automobilio registracijos tos valstybės teritorijoje, turi būti laikomas bendrosios vidaus mokesčių už prekes sistemos dalimi ir nagrinėjamas EB 90 straipsnio kontekste(5).
10Kalbant apie naudotų automobilių apmokestinimą EB 90 straipsnio kontekste, svarbiausius Teisingumo Teismo sprendimus(6) apibendrinau savo išvados byloje Nádasdi, kuria remiuosi, 4–22 punktuose.
11Iš šios Teisingumo Teismo praktikos galima padaryti išvadą, jog tam, kad būtų suderintas su EB 90 straipsnio pirmąja pastraipa, vieną kartą už kiekvieną automobilį pirmos registracijos metu valstybėje narėje renkamas nacionalinis mokestis turi, kiek tai susiję sunaudotais automobiliais, būti apskaičiuotas taip, kad nediskriminuotų tokių automobilių iš kitų valstybių narių. Todėl toks importuotiems naudotiems automobiliams taikomas mokestis neturi būti didesnis nei likutis mokesčio, įeinančio į tokio paties automobilio, pirmą kartą registruoto toje valstybėje narėje anksčiau, kainą.
12Šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad, be kita ko, nustatant suderinamumą su EB 90 straipsniu, turi būti atsižvelgta į išsamias mokesčio rinkimo taisykles; kad aplinkosaugos tikslo siekimas neatleidžia valstybių narių nuo pareigos vengti bet kokio diskriminavimo; kad nuvertėjimo nereikia nustatyti konkrečiai kiekvienu atveju, o galima remtis lentelėmis, kuriose nustatyti atitinkami kriterijai pateikia apytikrę nuvertėjimą atitinkančią sumą; ir kad savininkas turi turėti galimybę ginčyti tokių lentelių taikymą, jeigu neatsižvelgiama į konkrečiam automobiliui būdingas charakteristikas.
13Naujų automobilių apmokestinimas patenka į EB 90 straipsnio pirmosios pastraipos taikymo sritį, tik jei tai yra vietos prekės. Jei toks apmokestinimas atvirai nediskriminuoja iš kitų valstybių narių importuotų automobilių, o tai akivaizdžiai prieštarautų šiai nuostatai, vis dėlto kyla klausimas, ar jis galėtų turėti netiesioginį diskriminuojantį ar apsauginį poveikį. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nusprendė, kad mokesčių sistema negali būti laikoma diskriminuojančia tik dėl to, kad importuojamos prekės, ypač iš kitų valstybių narių, patenka į labiausiai apmokestinamų kategoriją, jeigu skirtingi mokesčio tarifai nesudaro palankesnių sąlygų vietos gamybos automobilių pardavimui, palyginti su iš kitų valstybių narių importuotų automobilių pardavimu(7).
14EB 90 straipsnio antroji pastraipa draudžia tokio pobūdžio vidaus mokesčius, kurie suteikia „netiesioginę mokestinę apsaugą vietos gaminiams importuotų gaminių atžvilgiu, kurie, nors nebūdami panašūs į vietos gaminius (EB 90 straipsnio) pirmosios pastraipos prasme, vis dėlto iš dalies, netiesiogiai ar potencialiai gali konkuruoti su kai kuriais iš jų“(8). Nėra bylų, kuriose būtų nuspręsta arba patvirtinta, jog importuotiems automobiliams taikomi mokesčiai suteikia netiesioginę apsaugą kitoms prekėms.
15Galiausiai, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, ar mokestis yra apyvartos mokestis pagal Šeštosios PVM direktyvos 33 straipsnio 1 dalį, priklauso nuo to, ar jis turi esmines PVM savybes šios direktyvos prasme. Iš šių esminių savybių galima paminėti tokias: šis mokestis taikomas su prekėmis ir paslaugomis susijusiems sandoriams; jis yra proporcingas kainai, kurią apmokestinamasis asmuo nustato už savo patiektas prekes ir suteiktas paslaugas; mokestis yra renkamas kiekviename gamybos ar paskirstymo proceso etape, įskaitant mažmeninės prekybos etapą, neatsižvelgiant į pirmiau atliktų operacijų skaičių; iš mokesčio, kurį apmokestinamasis asmuo turi sumokėti, yra atskaitomos pirmesniuose proceso etapuose sumokėtos sumos, t. y. konkrečiame etape mokestis mokamas tik nuo šiame etape atsiradusios pridėtinės vertės, ir galiausiai jo mokėjimo našta tenka galutiniam vartotojui(9).
16Byloje Tulliasiamies (10) Teisingumo Teismas nusprendė, kad „automobilių pridėtinės vertės mokestis“ Suomijoje – kurio mokėtiną sumą sudarė „automobilio mokesčio“, apskaičiuojamo remiantis automobilio apmokestinamąja verte, procentinė dalis – neturi esminių PVM bruožų. Pirmiausia tai nebuvo bendro pobūdžio mokestis, nes juo nesiekiama apmokestinti visų ekonominių sandorių valstybėje narėje, o tik ribotą prekių kategoriją, būtent tam tikrus automobilius. Antra, mokesčio dydis nebuvo proporcingas prekių kainai, o tik netiesiogiai priklausė nuo automobilio kainos. Trečia, jis turėjo būti mokamas ne kiekviename gamybos ar paskirstymo proceso etape, o tik renkant automobilio mokestį, ir juo siekiama konkrečiame gamybos ir paskirstymo procese apmokestinti ne pridėtinę, bet visą vertę.
17Tam, kad būtų galima užregistruoti keleivinį automobilį ar variklinį autonamelį(11) norint naudoti juos Vengrijos keliuose, nustatyta išankstinė sąlyga – sumokėti registracijos mokestį (regisztrációs adó).
18Iki 2004 m. vasario 1 d. už tokius automobilius buvo renkamas naudojimo mokestis (fogyasztási adó). Tai buvo vienkartinė suma, apskaičiuota kaip deklaruojamosios vertės dalis, kuri nustatoma remiantis tam tikromis automobilio degalų sunaudojimo charakteristikomis.
19Nuo pirmiau nurodytos datos, 2003 m. Įstatymu Nr. CX (Registracijos mokesčio įstatymas) naudojimo mokestis buvo pakeistas registracijos mokesčiu. Registracijos mokestis renkamas kaip fiksuota suma už kiekvienos klasės automobilį. Iš esmės automobiliai skirstomi pagal variklio tipą(12) ir darbinį tūrį bei pagal tai, kaip jie atitinka aplinkosaugos reikalavimus(13). Atskirai klasifikuojami „kolekciniai“ ir „kiti“ automobiliai. Mokesčio dydis nesusijęs su automobilio verte. Mokestis taikomas nepaisant to, ar automobilis importuotas (naujas arba naudotas), ar pagamintas Vengrijoje.
20Automobiliai apmokestinami ir kitais mokesčiais (įskaitant metinį mokestį), bet šioje byloje jie nenagrinėjami. Tačiau registracijos mokestis, kaip kai kurie kiti mokesčiai, paprastai nėra grąžinamas, jei automobilis nebeeksploatuojamas.
212004 m. gruodžio 28 d. I. Németh, ieškovė pagrindinėje byloje, pradėjo procedūrą dėl Vokietijoje nupirkto Ford Mondeo automobilio su 1 998 cm 3 dyzeliniu varikliu, turinčio aplinkosaugos įvertinimą, lygų 7, registracijos mokesčio sumokėjimo(14). Tuo remdamasis, mokesčių administratorius nustatė 390 000 HUF (apie 1 550 EUR) dydžio registracijos mokestį.
22I. Németh ginčijo šį sprendimą, remdamasi tuo, kad toks apmokestinimas pažeidžia Bendrijos teisę. Ji tvirtino, kad iš esmės registracijos mokestis yra pagal EB 23 ir 25 straipsnius Bendrijoje draudžiamas importo muitas. Be to, ji teigė, kad jis galėtų būti laikomas EB 90 straipsnyje draudžiamu vidaus mokesčiu arba Šeštosios PVM direktyvos 33 straipsnyje draudžiamu apyvartos mokesčiu.
23Mokesčių administratorius paliko galioti savo sprendimą teigdamas, kad jis turi taikyti galiojančius nacionalinės teisės aktus, o ne spręsti, ar nacionalinės teisės aktai pažeidė Bendrijos teisę.
24I. Németh siekia, kad teismas peržiūrėtų šį sprendimą. Ji tvirtina, kad Registracijos mokesčio įstatymo nuostatos prieštarauja Bendrijos teisei, kurią mokesčių administratorius privalo taikyti. Mokesčių administratorius teigia, kad įstatymų leidėjo priimtos nuostatos yra privalomos ir jam nesuteikia jokios diskrecijos.
25Atsižvelgdamas į šiuos svarstymus, nacionalinis teismas nurodo, kad jis yra pirmosios ir paskutinės instancijos teismas šioje byloje, todėl jis nusprendė pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
1Ar toks valstybės narės nustatytas mokestis kaip Vengrijos registracijos mokestis gali būti laikomas muitu arba lygiaverčio poveikio priemone?
2Jei į pirmąjį klausimą bus atsakyta neigiamai: ar toks valstybės narės nustatytas mokestis kaip Vengrijos registracijos mokestis, kurio sumokėjimas yra išankstinė sąlyga lengvųjų automobilių registracijai ir eksploatavimui, gali būti laikomas tam tikros rūšies importo mokesčiu?
3Jei į antrąjį klausimą bus atsakyta neigiamai: ar toks valstybės narės nustatytas mokestis kaip Vengrijos registracijos mokestis atitinka EB 90 straipsnio arba Direktyvos 77/388/EEB 33 straipsnio reikalavimus, ar prieštarauja bendrai pridėtinės vertės mokesčio sistemai?
4Ar toks valstybės narės nustatytas mokestis kaip Vengrijos registracijos mokestis atitinka šiuo metu galiojančios Bendrijos teisės reikalavimus, jeigu naujų ir naudotų lengvųjų automobilių mokėtino registracijos mokesčio dydis – nepaisant automobilių klasifikacijos pagal aplinkos apsaugos reikalavimus – yra identiškas, visai neatspindi naudotų automobilių vertės sumažėjimo ir visiškai nepriklauso nuo to, kada automobilis pradėtas eksploatuoti ir kiek laiko jau yra (teisėtai) eksploatuojamas?
26Nė viena iš šalių nepateikė prašymo, kuriame būtų išdėstytos priežastys, dėl kurių ji pageidauja būti išklausyta. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 44a straipsnį posėdis nebuvo surengtas.
27Vengrijos vyriausybė abejoja prejudicinių klausimų priimtinumu. Jos manymu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė nepakankamas prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo priežastis, ypač susijusias su trečiuoju klausimu (suderinamumas su EB 90 straipsniu ir Šeštosios PVM direktyvos 33 straipsniu) ir ketvirtuoju klausimu (mokesčio, kuris nustatomas neatsižvelgiant į nuvertėjimą, suderinamumas su Bendrijos teise apskritai).
28Ji mini Teisingumo Teismo praktiką, teigdama, kad nacionalinis teismas turi bent jau paaiškinti, kodėl pasirinko tas Bendrijos nuostatas, kurių išaiškinimo prašo, ir koks yra ryšys tarp šių nuostatų ir jo nagrinėjamoje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų. Be šios informacijos, Teisingumo Teismas neturi pakankamai faktinių ir teisinių duomenų, būtinų pateikti naudingą atsakymą į klausimus. Pateikta informacija taip pat turi suteikti galimybę valstybių narių vyriausybėms ir kitoms suinteresuotosioms šalims pateikti pastabas(15).
29Nors suprantu Vengrijos vyriausybės abejones, nemanau, jog jų pakanka tam, kad į prejudicinius klausimus nebūtų atsakoma. Ne tik Vengrijos vyriausybė, bet ir Lenkijos vyriausybė bei Komisija nusprendė, kad galima pateikti pastabas dėl visų keturių klausimų, net jei jos iš dalies interpretavo ar iš naujo formulavo šiuos klausimus. Manau, kad Teisingumo Teismas gali pasielgti panašiai.
30Pirmasis ir antrasis klausimai yra susiję su suderinamumu su EB 23 ir 25 straipsniais bei importo mokesčiu. Todėl siūlyčiau juos nagrinėti kartu.
31Trečiasis klausimas yra susijęs su suderinamumu su EB 90 straipsniu bei Šeštosios PVM direktyvos 33 straipsniu. Šiuos du aspektus siūlyčiau nagrinėti atskirai.
32Galiausiai ketvirtuoju klausimu norima sužinoti apie suderinamumą su „šiuo metu galiojančia Bendrijos teise“. Jame tiksliai nenurodoma, kokios Bendrijos teisės nuostatos atžvilgiu turi būti atliekamas vertinimas, todėl, mano nuomone, turėtų būti apsiribojama prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytomis nuostatomis, kuriomis iš esmės paremti pirmieji trys klausimai. Tačiau juose nagrinėjamas konkretus neatsižvelgimo į naudotų automobilių nuvertėjimą klausimas. Šis klausimas iš esmės yra susijęs tik su diskriminuojančiu vidaus mokesčiu ir su suderinamumu su EB 90 straipsniu. Todėl jis priklauso pirmai trečiojo klausimo daliai.
Importo mokestis (pirmasis ir antrasis klausimai)
33I. Németh savo pastabose ypač pabrėžia(16), kad registracijos mokestis iš esmės yra muitui lygiaverčio poveikio mokestis. Jos pagrindiniai argumentai šiuo klausimu gali būti apibendrinti taip.
34Registracijos mokesčiu nėra apmokestinamas automobilio naudojimas. Tam skirtas atskiras mokestis(17), kuris, kaip naudojimo mokestis, grąžinimas net laikinai neeksploatuojant automobilio. Registracijos mokestis yra – kaip ir muitas, su kuriuo jis gali būti palygintas – grąžinamas, jei automobilis reeksportuojamas. Todėl netikslu teigti, kad registracijos mokesčiu apmokestinama tuomet, kai automobilis pradedamas eksploatuoti, o ne tada, kai jis importuojamas, nes vienintelis automobilio importo tikslas, su keliomis nedidelėmis išimtimis, yra eksploatavimas. Atsižvelgiant į valstybės pajamų tęstinumą, naudojimo mokestis pirmiausia buvo įvestas siekiant sušvelninti muitų panaikinimą(18), o vėliau pakeistas registracijos mokesčiu. Automobilio registraciją Vengrijoje sudaro kitos procedūros ir kiti mokesčiai, todėl registracijos mokestis iš esmės nėra susijęs su registracijos reikalavimais. Mokėtina suma apytiksliai ir netiesiogiai yra susijusi tik su automobilio realiai sukeliama žala aplinkai: ji yra glaudžiai susijusi su automobilio verte, atsižvelgiant į variklio darbinį tūrį, todėl galėtų būti laikoma ad valorem mokesčiu, kaip ir, pavyzdžiui, muitai. Įvedus registracijos mokestį, naudotų automobilių importas į Vengriją sumažėjo, remiantis I. Németh pateiktais duomenimis, 74,3%, o tai įrodo, kad šis mokestis riboja prekybą, turėdamas lygiavertį muitui poveikį.
35Atvirkščiai, Vengrijos ir Lenkijos vyriausybės bei Komisija mano, kad Vengrijos registracijos mokestis nėra importo muitas ar lygiavertį poveikį turintis mokestis, kurį draudžia EB 23 ir 25 straipsniai, ar koks nors importo mokestis. Sutinku su jomis ir nė vienas I. Németh argumentas neleidžia man manyti priešingai.
36Pirmiausia iš sprendimų De Danske Bilimportører ir Weigel (19) matyti, kad mokestis už lengvųjų automobilių registraciją iš esmės yra renkamas ne dėl to, kad automobilis kirto nustačiusios šį mokestį valstybės narės sieną, bet todėl, kad automobilis registruojamas šios valstybės teritorijoje. Toks apmokestinimas turi būti laikomas bendrosios vidaus mokesčių už prekes sistemos dalimi. Taigi jis turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į EB 90 straipsnį.
37Be to, pasirodo, kad registracijos mokesčiu apmokestinami ne tik į Vengriją importuoti automobiliai, bet taip pat, taikant tuos pačiuos tarifus, nustatytus remiantis tais pačiais kriterijais, ir čia pagaminti automobiliai(20). Iš šios aplinkybės išplaukia, kad apmokestinimą lemiančiu įvykiu nelaikomas importas arba sienos kirtimas.
38I. Németh, be abejo, yra teisi, sakydama, kad registracijos mokestis iš tikrųjų taikomas praktiškai visiems importuotiems automobiliams, netrukus po jų importo. Nepaisant to, kaip ji pati pripažįsta, tiesa, jog kai kurie automobiliai išvengia mokesčio. Kai kurių automobilių neketinama naudoti visuomeniniuose keliuose, kai kurie bus eksponuojami muziejuose ar priklausys kolekcijoms, o kai kurie galbūt bus naudojami kaip atsarginės dalys. Nė viena iš šių kategorijų nebus registruojama naudoti kelyje, todėl nė viena iš jų nebus apmokestinta registracijos mokesčiu po importo.
39Kitos registracijos mokesčio savybės, į kurias I. Németh atkreipia dėmesį, ir kurios, jos teigimu, yra panašios į muitą, neturi įtakos mano požiūriui.
40Pirmiausia tai, kad registracijos mokestis gali būti grąžinamas panašiomis aplinkybėmis kaip ir muitas(21), jokiu būdu nereiškia, jog jų abiejų rinkimą lemia tas pats įvykis. Bet kuriuo atveju I. Németh pripažįsta, kad registracijos mokestis taip pat gali būti grąžinamas automobilio vagystės arba sunaikinimo atveju – t. y. aplinkybėmis, kurios tikriausiai nepateisintų muito grąžinimo bet kokioje sistemoje.
41Antra, tai, kad registracijos mokestis galėjo būti įvestas bent iš dalies siekiant padengti iš muitų, kurie buvo panaikinti prekyboje tarp Bendrijos valstybių narių, gaunamų įplaukų sumažėjimą, yra nesvarbu. Pagrindinis kiekvieno mokesčio tikslas yra padidinti įplaukas. Vieno mokesčio pobūdis nelemia kito mokesčio, kuris jį pakeičia, pobūdžio.
42Trečia, net jei registracijos mokesčio dydis iš dalies yra susijęs su automobilio verte ir net jei dėl to jis gali tapti ad valorem mokesčiu kaip muitas, daugelis kitų mokesčių, – pavyzdžiui, akcizas ir PVM, – taip pat yra ad valorem mokesčiai arba daugiausia yra pagrįsti prekių ar paslaugų verte ir sudaro vidaus mokesčių sistemos dalį.
43Galiausiai, net jei registracijos mokesčio įvedimas nulėmė naudotų automobilių importo į Vengriją sumažėjimą ir taip buvo apribota prekyba, pati ši aplinkybė nėra svarbi pagal EB 23 ir 25 straipsnius atliekamam įvertinimui. Šie straipsniai draudžia ne visas prekybą ribojančias priemones, bet „bet kokią piniginę prievolę, nepaisant jos pavadinimo ir taikymo būdo, kuria prekės vienašališkai apmokestinamos dėl to, kad jos kerta sieną“(22). EB 28 straipsnis draudžia „kiekybinius importo apribojimus ir visas lygiaverčio poveikio priemones“. Nors Teisingumo Teismo nebuvo prašyta įvertinti Vengrijos registracijos mokestį atsižvelgiant į EB 28 straipsnį, pagal nusistovėjusią šio teismo praktiką šio straipsnio taikymo sritis „neapima kitose Sutarties specifinėse nuostatose numatytų prekybos kliūčių, o EB 23, 25 ir 90 straipsniuose numatytoms fiskalinio pobūdžio kliūtims arba lygiavertį poveikį muitams turinčioms kliūtims netaikomas EB 28 straipsnyje numatytas draudimas“(23).
44Todėl, kadangi Vengrijos registracijos mokestis akivaizdžiai yra fiskalinio pobūdžio mokestis, renkamas ne dėl to, kad automobiliai, kuriems jis taikomas, kirto sieną, jis turi būti vertinamas atsižvelgiant į EB 90 straipsnį.
Diskriminacinis vidaus mokestis (pirma trečiojo klausimo dalis ir ketvirtasis klausimas)
45Savo išvadoje byloje Nádasdi nagrinėjau tokio mokesčio, koks yra Vengrijos registracijos mokestis, savybes tiek, kiek jis turi taikomas naudotiems automobiliams, atsižvelgiant į EB 90 straipsnio pirmąją pastraipą. Šioje byloje padariau tokias išvadas:
„1. Tam, kad būtų galima nustatyti, ar mokestis, taikomas automobiliams, kai jie pirmą kartą pradedami eksploatuoti valstybėje narėje, yra suderinamas su EB 90 straipsnio pirmąja pastraipa tiek, kiek tai susiję sunaudotais automobiliais, šio mokesčio poveikis iš kitų valstybių narių ką tik importuotų naudotų automobilių kainai turi būti palygintas su mokesčio likučio poveikiu panašių naudotų automobilių, jau eksploatuojamų pirmojoje valstybėje narėje, kuriems anksčiau taikytas tas pats mokestis, kainai. Palyginimas sunaudotais automobiliais, eksploatuojamais valstybėje narėje iki šio mokesčio įvedimo, nėra svarbus.
2Mokestis, taikomas naudotiems automobiliams, kai jie pirmą kartą pradedami eksploatuoti valstybėje narėje, kurio dydis apskaičiuojamas neatsižvelgiant į realų automobilio nuvertėjimą ir kuris, kai yra taikomas naudotiems automobiliams, importuotiems iš kitų valstybių narių, viršija mokesčio, įskaičiuoto į panašių naudotų automobilių, jau registruotų nacionalinėje teritorijoje, vertę, likutį, prieštarauja EB 90 straipsnio pirmajai pastraipai tiek, kiek jis viršija šį likutį.
3Šiam nesuderinamumui neturi įtakos faktas, kad minėtas mokestis yra skirtas aplinkosaugai arba taikomas remiantis tik su tokia apsauga susijusiais objektyviais kriterijais.“
46Visi mano argumentai, dėl kurių aš priėjau prie šių išvadų, nurodyti mano išvadoje pirmiau nurodytoje byloje. Jokios Teisingumo Teismui pateiktos pastabos šioje byloje negali pakeisti mano nuomonės byloje Nádasdi.
47Tačiau kadangi trečiajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti ginčijamo mokesčio suderinamumą su visu EB 90 straipsniu ir kadangi tik ketvirtasis klausimas yra aiškiai susijęs sunaudotais automobiliais, būtina užbaigti šį vertinimą trumpai išnagrinėjant situaciją, kiek tai susiję su muito taikymu naujiems automobiliams, taip pat su EB 90 straipsnio antrąja pastraipa.
48Kalbant apie naujus automobilius, iš bylos medžiagos aišku, kad registracijos mokestis taikomas visiškai vienodai tiek Vengrijoje, tiek kitur pagamintiems automobiliams. Be to, nebūtų galima daryti išvados, kad jis sudaro palankesnes sąlygas vietos gamybos automobilių pardavimui, palyginti su iš kitų valstybių narių importuotų automobilių pardavimu(24). Todėl pastarajam taikomas vidaus mokestis nėra didesnis už panašiems vietos gaminiams taikomą mokestį ir tiek, kiek jis taikomas naujiems automobiliams, šis mokestis yra suderinamas su EB 90 straipsnio pirmąja pastraipa.
49EB 90 straipsnio antroji pastraipa draudžia tokio pobūdžio vidaus mokesčius, kurie suteikia netiesioginę apsaugą vietos gaminiams, kurie, nors ir nėra panašūs į importuojamus gaminius pirmosios pastraipos prasme, vis dėlto su jais konkuruoja.
50Šioje byloje nagrinėjamos importuotos prekės yra keleiviniai automobiliai ir varikliniai autonameliai, tiek nauji, tiek naudoti, panašūs į Vengrijoje gaminamas vietos prekes. Nebuvo nurodyta, kad yra kitų vietos prekių, kurios, nors nebūdamos panašios, „vis dėlto iš dalies, netiesiogiai ar potencialiai gali konkuruoti su kai kuriomis iš jų (importuotų prekių)“(25). Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti, kokios tai galėtų būti prekės. Todėl, mano nuomone, vertinti pagal EB 90 straipsnio antrąją pastraipą nereikia.
Šeštosios direktyvos 33 straipsnis (antra trečiojo klausimo dalis)
51Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš trumpo paminėjimo I. Németh pateiktose rašytinėse pastabose matyti, kad ji mano, jog Vengrijos registracijos mokestis gali pažeisti Šeštosios direktyvos 33 straipsnio 1 dalį, nes jis gali būti priskirtas apyvartos mokesčiams.
52Tačiau šios nuostatos formuluotė yra sudėtingesnė ir nėra tiesiog draudžianti tokius mokesčius. Ji leidžia valstybėms narėms toliau taikyti ar nustatyti mokesčius, „kurie negali būti priskirti apyvartos mokesčiams“, tačiau su sąlyga, kad jie „nesukuria pasienio formalumų prekyboje tarp valstybių narių“. Nacionalinis teismas savo trečiuoju klausimu tiesiog klausia, ar toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, yra suderinamas su šia nuostata. Todėl aptarsiu abu aspektus trumpai.
53Pirmiausia akivaizdu, jog Vengrijos registracijos mokesčiui nebūdingos keturios pagrindinės PVM savybės, kurias Teisingumo Teismas laiko esant būtinas tam, kad mokestis galėtų būti priskirtas Šeštojoje direktyvoje draudžiamam apyvartos mokesčiui. Šios PVM savybės yra:
54Šioje byloje apibūdintas registracijos mokestis nepasižymi nė viena iš šių savybių. Jis taikomas tik tam tikrai prekių kategorijai, būtent keleiviniams automobiliams ir varikliniams autonameliams. Jis nėra proporcingas prekių kainai, bet jo dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į technines savybes, kurias gali turėti tiek daug kainuojantys nauji, tiek itin nuvertėję naudoti automobiliai. Jis renkamas tik viename gamybos ir platinimo proceso etape, t. y. tuo momentu, kai automobilis pirmą kartą pradedamas eksploatuoti Vengrijoje. Galiausiai nėra nuostatos, reglamentuojančios panašaus mokesčio, sumokėto ankstesniame etape, atskaitą.
55Antra, kaip jau paaiškinau, registracijos mokestis nesukuria jokių pasienio formalumų. Apmokestinimą nulemiantis įvykis yra eksploatacijos pradžia Vengrijoje. Automobiliams, importuojamiems ne tam, kad būtų naudojami visuomeniniuose keliuose, šis mokestis netaikomas. Be to, mokestis taip pat taikomas Vengrijoje pagamintiems automobiliams, kurie nekerta sienos.
56Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus svarstymus, mano nuomone, Teisingumo Teismas į Bács-Kiskun Megyei Bíróság pateiktus prejudicinius klausimus turėtų atsakyti taip:
Pirmasis ir antrasis klausimai
Pirma trečiojo klausimo dalis ir ketvirtasis klausimas
Antra trečiojo klausimo dalis
(2) – 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, 1977, p. 1, keista iš dalies daug kartų; toliau – Šeštoji direktyva).
(3) – Dabartiniuose EB 23, 25 ir 90 straipsniuose nustatyti draudimai anksčiau buvo išdėstyti EB sutarties 9, 12 ir 95 straipsniuose, kuriais remiamasi ankstesnėje teismų praktikoje. Nuoseklumo dėlei aš vis dėlto naudosiu dabartinę numeraciją.
(4) – Žr., pvz., 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą Weigel (C‑387/01, Rink. I‑4981, 63 punktas ir ten nurodyta teismo praktika).
(5) – Žr. 2003 m. birželio 17 d. Sprendimą De Danske Bilimportører (C‑383/01, Rink. I‑6065, 34 punktas) ir 4 išnašoje minėto sprendimo Weigel 65 punktą.
(6) – 1990 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Komisija prieš Daniją (C‑47/88, Rink. I‑4509); 1995 m. kovo 9 d. Sprendimas Nunes Tadeu (C‑345/93, Rink. I‑479); 1997 m. spalio 23 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (C‑375/95, Rink. I‑5981); 2001 m. vasario 22 d. Sprendimas Gomes Valente (C‑393/98, Rink. I‑1327); 2002 m.. rugsėjo 19 d. Sprendimas Tulliasiamies ir Siilin (C‑101/00, Rink. I‑7487) ir 4 išnašoje minėtas sprendimas Weigel.
(7) – Žr., pvz., 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimą Casarin (C‑113/94, Rink. I‑4203, 17 ir paskesni punktai bei nurodyta teismo praktika).
(8) – 1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimas Roders (sujungtos bylos C‑367/93–C‑377/93, Rink. I‑2229, 38 punktas).
(9) – Žr. 6 išnašoje minėto sprendimo Tulliasiamies ir Siilin 98 bei 99 punktus.
(10) – Ten pat, 101 ir paskesni punktai.
(11) – Kitoms transporto priemonėms gali būti taikomos įvairios čia nenagrinėjamos nuostatos. Tačiau sąvoką „automobilis“ vartosiu tik kalbėdama apie „keleivinį automobilį ar variklinį autonamelį“, kuriems taikomas registracijos mokestis.
(12) – Naudojamas arba benzinas, arba dyzelis.
(13) – Vertinama nuo 1 iki 10, iš esmės remiantis išmetamomis dujomis ir triukšmo emisija. Kuo didesnė aplinkos apsauga, tuo didesnis skaičius lentelėje. Registracijos mokestis priklauso nuo to, ar įvertinimas mažiau nei 5 (didesnė mokesčio suma) ar lygus 5, ar daugiau nei 5 (mažesnė mokesčio suma).
(14) – Vengrijos vyriausybės teigimu, nupirktas automobilis buvo naudotas, tačiau tai nenurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą ar I. Németh pastabose.
(15) – 1995 m. balandžio 7 d. Sprendimas Simoncello ir Boerio (C‑445/01, Rink. p. I‑1807, 22 ir 23 punktai); 2003 m. vasario 25 d. Sprendimas Grau Gomis (C‑167/94 Rink. p. I‑1023, 9 punktas); 2004 m. vasario 11 d. Sprendimas Cannito ir kt. (C‑438/03, C‑439/03, C‑509/03 ir C‑2/04, Rink. p. I‑1605, 8 punktas).
(16) – I. Németh ginčija registracijos mokestį daugeliu aspektų. Kai kurie iš jų susiję su bendru apmokestinimo atskiru registracijos mokesčiu pateisinimu bei jo apskaičiavimo būdu. Apibendrinu jos argumentus tik tiek, kiek jie susiję su mokesčio atitiktimi Bendrijos teisės nuostatoms, kurios išaiškinimo prašo nacionalinis teismas.
(17) – Kalbama apie 1991 m. Įstatyme Nr. LXXXII nustatytą mokestį už lengvuosius automobilius (Gépjárműadó).
(18) – Tačiau pažymėčiau, kad vartojimo mokestis Vengrijoje buvo įvestas 1991 m., o importo iš Europos Bendrijų valstybių narių muitai buvo panaikinti laipsniškai, t. y. nuo 1994 m. iki 2001 metų.
(19) – Žr. 5 išnašoje minėto sprendimo 9 punktą.
(20) – Šis klausimas nėra paminėtas šios bylos dokumentuose, tačiau prašyme priimti prejudicinį sprendimą byloje Nádasdi nurodoma, kad automobilius Vengrijoje gamina Magyar Suzuki Rt.
(21) – Šiuo atveju kai Vengrijos muitas galėjo būti grąžinamas anksčiau, nes atrodo, jog I. Németh pastabos yra labiau susijusios su ankstesniu, o ne dabar Vengrijos kaip Bendrijos valstybės narės taikomu bendruoju muitu.
(22) – Žr., pavyzdžiui, 2002 m. balandžio 23 d. Sprendimą Nygård (C‑234/99, Rink. p. I‑3657, 19 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
(23) – Žr. 5 išnašoje minėto sprendimo De Danske Bilimportører 32 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.
(24) – Žr. 13 punktą.
(25) – Žr. 14 punktą.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.