(Peticijos Nr. 46264/22 ir 50184/22)
Pirmojo protokolo 1 straipsnis – Netrukdomas naudojimasis nuosavybe – Proporcingas privačių bendrovių pareiškėjų ir valstybės sutarčių dėl COVID-19 testų įsigijimo pirkimo panaikinimas ir restitucijos taikymas, įpareigojant bendroves grąžinti didelę dalį gautos sumos kaip valstybės permokėtas lėšas – Susitariančiosioms Valstybėms suteikta plati vertinimo nuožiūros laisvė dėl viešųjų pirkimų procedūrų dalyviams nustatytų pareigų ir jų nevykdymo pasekmių – Viešųjų pirkimų procedūra neatitiko taikytinų teisės aktų reikalavimų – Išvada dėl bendrovių pareiškėjų nesąžiningumo, pagrįsta išsamiu atitinkamų aplinkybių visumos vertinimu – Bendrovės pareiškėjos siekė pasinaudoti ekstremalia visuomenės sveikatos situacija ir gauti nepagrįsto dydžio pelną – Valdžios institucijų administracinių pareigų, nustatytų viešųjų pirkimų teisės aktuose, nevykdymas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nesuteikia pagrindo atleisti bendrovių pareiškėjų nuo taikytinuose civilinės teisės aktuose joms nustatytų pareigų pažeidimo ir taip suteikti joms teisę pasilikti nepagrįsto dydžio pelną, gautą valstybės biudžeto sąskaita –- Tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų sutartiniai santykiai viešuosiuose pirkimuose neturi būti prilyginami situacijoms, kai valdžios institucijos naudojosi joms suteiktais administraciniais įgaliojimais pavaldžių asmenų ar subjektų atžvilgiu – Tai, kad nėra finansinių pasekmių atitinkamoms valdžios institucijoms, savaime nereiškia, kad bendrovių pareiškėjų nuosavybės teisių apribojimas yra neproporcingas – Neperžengtos plačios vertinimo nuožiūros laisvės ribos
Parengė kanceliarija. Neįpareigoja Teismo.
2025 m. sausio 7 d.
Šis sprendimas taps galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį. Jame gali būti daromi redakcinio pobūdžio pataisymai.
Byloje UAB Profarma prieš Lietuvą ir UAB Bona diagnosis prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:
pirmininko Arnfinn Bårdsen,
teisėjų Saadet Yüksel,
Pauliine Koskelo,
Jovan Ilievski,
Anja Seibert-Fohr,
Peeter Roosma,
Stéphane Pisani,
skyriaus kanclerio pavaduotojos Dorothee von Arnim,
atsižvelgdamas į:
peticijas (Nr. 46264/22 ir 50184/22) prieš Lietuvos Respubliką, kurias Teismui pateikė Lietuvoje registruotos bendrovės UAB „Profarma“ (toliau – pirmoji bendrovė pareiškėja) ir UAB „Bona diagnosis“ (toliau – antroji bendrovė pareiškėja) atitinkamai 2022 m. rugsėjo 16 d. ir 2022 m. spalio 18 d. pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį;
sprendimą pranešti Lietuvos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) apie skundus dėl bendrovių pareiškėjų teisės netrukdomai naudotis savo nuosavybe, ir paskelbti likusią peticijos dalį nepriimtina;
nuo Lietuvos išrinkto teisėjo Gedimino Sagačio nusišalinimą nuo bylos nagrinėjimo (Teismo reglamento 28 taisyklės 3 dalis) ir skyriaus pirmininko sprendimą paskirti Peeter Roosma ad hoc teisėju šioje byloje (Konvencijos 26 straipsnio 4 dalis ir Teismo reglamento 29 taisyklės 1 dalis);
šalių pastabas,
po svarstymo uždarame posėdyje 2024 m. gruodžio 3 d.
skelbia tą dieną priimtą sprendimą:
1Byla susijusi su civiliniu procesu, per kurį nacionaliniai teismai panaikino kelias bendrovių pareiškėjų ir valstybės sutartis dėl greitųjų COVID-19 testų pirkimo. Bendrovės pareiškėjos skundėsi pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį, kad joms buvo nurodyta grąžinti valstybei didelę dalį pinigų, išmokėtų joms pagal šias sutartis.
2Pirmoji bendrovė pareiškėja yra 2007 m. gegužės mėn. įsteigta biotechnologijų ir farmacijos bendrovė, kurios registruota buveinė yra Vilniuje. Jai atstovavo Vilniuje praktikuojantis advokatas L. Lukošiūnas.
3Antroji bendrovė pareiškėja yra 2020 m. kovo 18 d. įsteigta mažmeninės prekybos medicinos ir ortopedijos prekėmis įmonė, kurios registruota buveinė yra Vilniuje. Jai atstovavo Vilniuje praktikuojantis advokatas T. Jasiulionis.
4Vyriausybei atstovavo jos atstovai K. Bubnytė-Širmenė ir R. Dzikovič.
52020 m. vasario 26 d. Lietuvoje buvo paskelbta nacionalinė nepaprastoji padėtis dėl COVID-19 plitimo. 2020 m. kovo 16 d. visoje šalies teritorijoje buvo paskelbtas karantinas.
6Sveikatos apsaugos ministras buvo paskirtas ekstremaliosios situacijos operacijų vadovu. Jis buvo atsakingas už vyriausybės priimtų sprendimų, susijusių su pandemijos valdymu, įgyvendinimą. Šį vaidmenį ministrui padėjo atlikti komanda, kurią sudarė Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai ir Vyriausybės įgalioti asmenys. Be to, tuo metu Sveikatos apsaugos ministerijoje kasdien vykdavo posėdžiai, kuriuose dalyvaudavo sveikatos apsaugos ministras ir viceministrai, ministerijoje dirbantys teisininkai, epidemiologai ir kiti svarbūs ekspertai bei pareigūnai. Šiuose susitikimuose buvo aptariama besikeičianti padėtis šalyje ir paskirstomos vykdytinos užduotys; atrodo, kad užduotys buvo skirstomos neformaliai ir dauguma nurodymų buvo duodami žodžiu, nepriimant raštiškų sprendimų. Kai reikėdavo įsigyti tam tikrų apsaugos priemonių ar medicinos reikmenų, sveikatos apsaugos ministras apie tai informuodavo ministrą pirmininką ir atitinkamus jo patarėjus ir, gavęs jų pritarimą, duodavo reikiamus nurodymus kitiems atitinkamiems pareigūnams ar darbuotojams. Atrodo, kad bent jau nagrinėjamu laikotarpiu skirtingus pirkimus koordinavo skirtingi ministerijos pareigūnai ir kad nebuvo vieno pareigūno, atsakingo už konkretaus pirkinio poreikio nustatymą.
7Remiantis Teismo turima informacija, 2020 m. kovo mėn. įvairiomis dienomis Sveikatos apsaugos ministerija ir Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (toliau – NVSPL), kuri yra Sveikatos apsaugos ministerijos prižiūrimas viešasis subjektas, gavo elektroninius laiškus iš kelių bendrovių, kuriuose buvo pateikta informacija apie jų parduodamus COVID-19 greituosius testus. Kai kuriuose el. laiškuose buvo pateikta bendra informacija apie testus, nenurodant jų kainų, o kituose – ir siūlomų testų kainos.
82020 m. kovo 18 d. apie 12.45 val. pirmosios bendrovės pareiškėjos direktorė E. M. kreipėsi į sveikatos apsaugos viceministrę L. J. (toliau – viceministrė) elektroniniu laišku, prie kurio buvo pridėtas informacinis lapelis apie COVID-19 greituosius testus, kuriais prekiavo pirmoji bendrovė pareiškėja. Informaciniame lapelyje testas buvo nurodytas kaip „COVID-19 IgM-IgG greitasis testas“. Informaciniame lapelyje buvo inter alia nurodyta, kad aptariami testai yra skirti nustatyti koronaviruso antikūnų buvimą kraujo mėginyje ir kad jie skirti in vitro naudojimui. Informaciniame lapelyje buvo teigiama, kad testai gali aptikti antikūnus kraujyje daugiau nei 94 proc. tikslumu. Jame taip pat buvo nurodyti tam tikri greitųjų testų naudojimo apribojimai: jie negali būti naudojami kaip pagrindinė koronaviruso infekcijos diagnozavimo priemonė; greitieji testai gali duoti klaidingą neigiamą rezultatą labai ankstyvoje infekcijos stadijoje; neigiamas greitojo testo rezultatas nepaneigia galimybės, kad asmuo yra užsikrėtęs koronavirusu; greitaisiais testais negalima nustatyti tikslaus antikūnų kiekio kraujyje. Informaciniame lapelyje nebuvo nurodyta testų kaina, jų gamintojas ar šalis, kurioje jie pagaminti.
92020 m. kovo 18 d. sveikatos apsaugos ministras priėmė raštišką sprendimą, kuriuo nurodė NVSPL skubiai organizuoti COVID-19 greitųjų testų pirkimą. Tą pačią dieną viceministrė persiuntė NVSPL pirmosios bendrovės pareiškėjos elektroninį laišką (žr. šio sprendimo 8 punktą), nurodydama NVSPL vadovui „suderinti užsakymą“ su E. M. Atrodo, kad viceministrė susisiekė su E. M. telefonu ir paprašė pateikti pirmosios bendrovės pareiškėjos oficialų pasiūlymą dėl greitųjų testų.
102020 m. kovo 19 d. apie 8.10 val. pirmoji bendrovė pareiškėja elektroniniu paštu Sveikatos apsaugos ministerijai ir NVSPL pateikė du alternatyvius pasiūlymus: i) 1 010 000 greitųjų testų už 9 980 000 eurų (EUR) be pridėtinės vertės mokesčio (PVM) (12 075 800 EUR su PVM); ii) 510 000 greitųjų testų už 5 000 000 EUR be PVM (6 050 000 EUR su PVM). Pagal abu pasiūlymus testai turėjo būti pristatyti keliais etapais, praėjus savaitei ar dviem po apmokėjimo įskaitymo, ir testo vieneto kaina kiekvienu etapu būtų buvusi skirtinga. Pagal pirmąjį pasiūlymą vieno testo kaina buvo 9–16 EUR be PVM. Pagal antrąjį pasiūlymą vieno testo kaina buvo 8,85–16 EUR be PVM. Abiejuose pasiūlymuose nurodytas testo pavadinimas buvo „UAB Profarma greitasis testas „COVID-19 Express testas“. Abiejuose pasiūlymuose taip pat buvo nurodyta, kad pirmoji bendrovė pareiškėja savo sertifikuotoje laboratorijoje patikrins kiekvienos testų partijos kokybę. Pasiūlymuose nebuvo nurodyta testų kaina, jų gamintojas ar šalis, kurioje jie buvo pagaminti.
11Tą pačią dieną apie 8.40 val. elektroniniame laiške, adresuotame, be kitų asmenų, NVSPL direktoriui ir pirmosios bendrovės pareiškėjos direktorei, viceministrė nurodė, kad priimamas antrasis pasiūlymas. NVSPL parengė viešojo pirkimo sutarties projektą ir nusiuntė jį pasirašyti pirmajai bendrovei pareiškėjai.
12Tą pačią dieną NVSPL vadovas informavo sveikatos apsaugos ministrą, kad NVSPL planuoja įsigyti 510 000 greitųjų COVID-19 testų už 6 050 000 EUR, ir paprašė skirti šią sumą. Šiuo tikslu ministras rašytiniu sprendimu skyrė NVSPL 6 050 000 EUR.
13Tą pačią dieną įvyko NVSPL viešųjų pirkimų komisijos posėdis, kuriame ji priėmė sprendimą viešąjį pirkimą vykdyti neskelbiamų derybų būdu, kaip numatyta Viešųjų pirkimų įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 72 straipsnio 2 dalies 3 punkte (žr. šio sprendimo 153 ir 154 punktus), ir skubiai įsigyti greituosius COVID-19 testus iš pirmosios bendrovės pareiškėjos. Posėdžio protokole pažymėta, kad NVSPL gavo iš Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimą dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo su pirmąja bendrove pareiškėja.
14Tą pačią dieną (2020 m. kovo 19 d.) pirmoji bendrovė pareiškėja ir NVSPL pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – viešojo pirkimo sutartis), pagal kurią NVSPL įsipareigojo iš pirmosios bendrovės pareiškėjos įsigyti 510 000 greitųjų COVID-19 testų už 6 050 000 EUR su PVM. Sutartyje testas vadinamas „COVID-19 Express testu“. Sutarties priede buvo nurodyta, kad įsigyjami „COVID-19 IgM-IgG greitieji testai“, skirti koronaviruso antikūnams kraujyje nustatyti ir skirti naudoti in vitro. Priede taip pat buvo išvardytos kiekvieno testo sudedamosios dalys. Pirmoji bendrovė pareiškėja buvo įvardyta kaip testų gamintoja. Testus buvo numatyta pristatyti keliais etapais, praėjus savaitei ar dviem nuo apmokėjimo įskaitymo, o vieno testo kaina kiekviename etape svyravo nuo 8,85 EUR iki 16 EUR be PVM (10,709–19,36 EUR su PVM).
15Pirkimo sutarties 3 punkte buvo nurodyta, kad jeigu dėl nuo pirmosios bendrovės pareiškėjos nepriklausančių aplinkybių ji negalės pristatyti sutartyje nurodyto modelio prekių, abiem šalims raštu išreiškus sutikimą ji gali pristatyti kito modelio prekes, jei jos atitinka keliamus reikalavimus, yra ne prastesnės kokybės nei numatyti testai ir bus pristatomos už tą pačią arba nedidesnę kainą.
16Tą pačią dieną pirmoji bendrovė pareiškėja pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį su antrąja bendrove pareiškėja, pagal kurią pirmoji bendrovė pareiškėja įsipareigojo iš antrosios bendrovės pareiškėjos nupirkti 510 000 greitųjų COVID-19 testų už 5 904 800 EUR su PVM. Sutarties tekstas, testų komponentai ir pristatymo terminas iš esmės sutapo su nurodytais viešojo pirkimo sutartyje (žr. šio sprendimo 14 punktą), tačiau jos priede buvo nurodyta, kad testų gamintojas bus nurodytas sutarties vykdymo metu.
17Tą pačią dieną (2020 m. kovo 19 d.) antroji bendrovė pareiškėja su Latvijoje registruota bendrove R pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuria pastaroji įsipareigojo ieškoti potencialių gamintojų ar pardavėjų, norinčių tiekti COVID-19 greituosius testus antrajai bendrovei pareiškėjai.
18Pirmoji bendrovė pareiškėja 2020 m. kovo 20 d. pagal viešojo pirkimo sutartį iš valstybės biudžeto gavo 6 050 000 EUR (žr. šio sprendimo 14 punktą). Tą pačią dieną ji pervedė 5 904 800 EUR antrajai bendrovei pareiškėjai pagal jų pirkimo–pardavimo sutartį (žr. šio sprendimo 16 punktą).
192020 m. kovo 20 d. antroji bendrovė pareiškėja su Austrijoje įregistruota bendrove A pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią antroji bendrovė pareiškėja įsipareigojo iš bendrovės A nupirkti 510 000 greitųjų COVID-19 testų už 1 135 360 EUR.
20Įvairiomis dienomis laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 25 d. iki 31 d. antroji bendrovė pareiškėja sumokėjo bendrovei R iš viso 454 931 EUR (žr. šio sprendimo 17 punktą) pagal jų bendradarbiavimo sutartį.
212020 m. kovo 28 d. pirmoji bendrovė pareiškėja informavo NVSPL, kad dėl nuolat kintančių nuo jos nepriklausančių aplinkybių, susijusių su COVID-19 pandemijos plitimu, ji negali pristatyti viešojo pirkimo sutartyje nurodyto gamintojo pagamintų testų (žr. šio sprendimo 14 punktą). Tačiau ji nurodė, kad pagal tos sutarties 3 punktą (žr. šio sprendimo 15 punktą), ji pristatys kito gamintojo – bendrovės A (žr. šio sprendimo 19 punktą) pagamintus testus, atitinkančius visus nustatytus kriterijus.
222020 m. birželio 3 d. NVSPL pirmajai bendrovei pareiškėjai išsiuntė raštą, kuriame nurodė, kad NVSPL nuomone, pirmoji bendrovė pareiškėja visiškai ir tinkamai įgyvendino viešojo pirkimo sutartį.
232020 m. gegužės 27 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl NVSPL vykdyto greitųjų COVID-19 testų pirkimo iš pirmosios bendrovės pareiškėjos. Nenurodytomis dienomis keliems asmenims buvo oficialiai pranešta, kad jie įtariami nusikalstamos veikos padarymu.
24L. J., kuri tuo metu buvo sveikatos apsaugos viceministrė (žr. šio sprendimo 8 punktą), buvo pareikšti įtarimai piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi (Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalis, žr. šio sprendimo 139 punktą). Buvo teigiama, kad ji davė neteisėtus ir nepagrįstus nurodymus NVSPL ir įsigyjant COVID-19 greituosius testus suteikė nepagrįstas privilegijas pirmajai bendrovei pareiškėjai, dėl ko valstybė patyrė didelių turtinių nuostolių.
25Be to, pirmosios bendrovės pareiškėjos direktorė E. M. ir tuometinis bendrovės veiklos direktorius R. L. buvo įtariami sukčiavimu (Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalis, žr. šio sprendimo 137 punktą). Buvo įtariama, kad viešųjų pirkimų procedūros metu jie pateikė melagingą informaciją, visų pirma apie greitųjų testų gamintoją, ir taip apgaulės būdu gavo valstybės lėšų.
26Galiausiai E. M. ir R. L., taip pat tuometinis antrosios bendrovės pareiškėjos direktorius L. P, antrosios bendrovės pareiškėjos akcininkas A. Č. ir bendrovės R direktorius M. K. (žr. šio sprendimo 17 punktą) buvo įtariami nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimu (Baudžiamojo kodekso 216 straipsnio 1 dalis, žr. šio sprendimo 138 punktą). Buvo teigiama, kad jie veikė išvien, siekdami legalizuoti iš valstybės apgaulės būdu gautus 6 050 000 EUR ir tuo tikslu sudarė įvairius sandorius, imituodami sutartis, kurios iš tikrųjų nebuvo įvykdytos.
27Tyrimo metu nustatyta, kad 2020 m. kovo 18 d. bendrovė P Sveikatos apsaugos ministerijai nusiuntė elektroninį laišką, siūlydama įsigyti įvairius greituosius COVID-19 testus, įskaitant bendrovės A gaminamus testus (žr. šio sprendimo 19 punktą); siūloma vieneto kaina buvo 3,65 EUR, 3,74 EUR arba 3,99 EUR, įskaitant PVM.
28Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu viceministrė teigė, kad pirkti greituosius testus iš pirmosios bendrovės pareiškėjos jai nurodė sveikatos apsaugos ministras ir vienas iš ministro pirmininko patarėjų L. S. Abu minėti asmenys taip pat buvo apklausti, tačiau jie neigė davę tokį nurodymą viceministrei. Be to, viceministrė teigė, kad ji žinojo apie 2020 m. kovo 18 d. bendrovės P atsiųstą pasiūlymą (žr. šio sprendimo 27 punktą) ir bandė paskambinti jos direktoriui, tačiau šis neatsiliepė ir jai neatskambino. Viceministrė teigė, kad tuo metu jau vykusių derybų su pirmąja bendrove pareiškėja nutraukimas ar sustabdymas būtų sukėlęs pavojų, kad valstybė apskritai negaus jokių testų.
292020 m. rugsėjo mėn. ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras išsiuntė oficialų pranešimą Generalinei prokuratūrai. Prokuroras pažymėjo, kad pirmoji bendrovė pareiškėja pateikė NVSPL pasiūlymą dėl COVID-19 greitųjų testų ir kad sveikatos apsaugos viceministrės nurodymu NVSPL sudarė viešojo pirkimo sutartį su pirmąja bendrove pareiškėja, neatlikusi jokio rinkos ar pasiūlytos testų kainos tyrimo. Dėl to valstybė pirmajai bendrovei pareiškėjai sumokėjo 6 050 000 EUR už 510 000 greitųjų testų. Tačiau 2020 m. kovo 18 d. Sveikatos apsaugos ministerija gavo bendrovės P pasiūlymą įsigyti iš jos tos pačios rūšies testus ne didesne kaip 4 EUR už vienetą kaina. Be to, pirmosios bendrovės pareiškėjos pateikti testai iš tiesų buvo nupirkti iš Austrijos bendrovės už daug mažesnę kainą (žr. šio sprendimo 19 punktą). Tai leido manyti, kad valstybei galėjo būti padaryta didelė turtinė žala. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, prokuroras manė, kad gali būti pagrindas iškelti civilinę bylą dėl ginčijamų sprendimų ir sutarčių panaikinimo.
302020 m. gruodžio mėn. Generalinė prokuratūra, gindama viešąjį interesą, Vilniaus apygardos teisme pateikė civilinį ieškinį NVSPL, abiem bendrovėms pareiškėjoms ir bendrovei R. Prokuroras paprašė teismo inter alia: i) pripažinti negaliojančia NVSPL ir pirmosios bendrovės pareiškėjos sudarytą pirkimo sutartį (žr. šio sprendimo 14 ir 15 punktus) ir priteisti valstybei iš pirmosios bendrovės pareiškėjos 145 200 EUR; ii) pripažinti negaliojančia pirmosios bendrovės pareiškėjos ir antrosios bendrovės pareiškėjos sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ir priteisti valstybei iš antrosios bendrovės pareiškėjos 3 542 469 EUR (žr. šio sprendimo 16 punktą); iii) pripažinti negaliojančia antrosios bendrovės pareiškėjos ir bendrovės R sudarytą bendradarbiavimo sutartį. (žr. šio sprendimo 17 punktą) ir priteisti valstybei iš bendrovės R 454 931 EUR.
31Prokuroras teigė, kad viešųjų pirkimų procedūra buvo vykdoma nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Viešųjų pirkimų procedūra buvo tik imituojama, o NVSPL tiesiog pasirinko Sveikatos apsaugos ministerijos parinktą tiekėją, taip pažeisdama Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintą skaidrumo principą (žr. šio sprendimo 150 punktą). Gavusi ministerijos nurodymą pirkti testus iš pirmosios bendrovės pareiškėjos, NVSPL neieškojo kitų galimų tiekėjų ir nepatikrino, ar pirmosios bendrovės pareiškėjos pasiūlyta kaina buvo pagrįsta ir protinga. Nors ir ministerija, ir NVSPL buvo gavusios kitų bendrovių pasiūlymų, jų neišnagrinėjo. Konkrečiai bendrovė P buvo pasiūliusi COVID-19 testus už kelis kartus mažesnę nei pirmosios bendrovės pareiškėjos pasiūlytą kainą (žr. šio sprendimo 27 punktą), o tai rodo, kad pastarajai sumokėta kaina buvo per didelė ir kad sudarius su ja viešojo pirkimo sutartį buvo pažeistas racionalaus viešųjų lėšų naudojimo principas (žr. šio sprendimo 150 ir 159 punktus). Prokuroras pripažino, kad derybos su kitais potencialiais tiekėjais nėra privalomos, kai pirkimas vykdomas neskelbiamų derybų būdu. Tačiau šiuo atveju NVSPL buvo nurodyta pasirinkti konkretų tiekėją.
32Be to, prokuroras pripažino, kad bendrovės pareiškėjos nebuvo atsakingos už tai, kad NVSPL nebendravo su kitais potencialiais tiekėjais. Tačiau prokuroras teigė, kad bendrovės pareiškėjos veikė nesąžiningai ir dėl to ginčijamos sutartys prieštaravo gerai moralei (žr. šio sprendimo 142 punktą). Visų pirma, pirmoji bendrovė pareiškėja buvo įvardijusi save kaip testų gamintoją (žr. šio sprendimo 14 punktą), nors iš tikrųjų tokių testų negamino. Viešojo pirkimo sutarties 3 dalyje numatyta išlyga (žr. šio sprendimo 15 punktą) rodo, kad tuo metu pirmoji bendrovė pareiškėja žinojo, kad konkrečių sutartyje numatytų testų pateikti negalės. Be to, tą pačią dieną pasirašyta pirkimo–pardavimo sutartimi pirmoji bendrovė pareiškėja visus savo įsipareigojimus perleido antrajai bendrovei pareiškėjai (žr. šio sprendimo 16 punktą). Prokuroras pabrėžė, kad antroji bendrovė pareiškėja buvo įsteigta tik 2020 m. kovo 18 d., jos registruota buveinė buvo 3 kv. m ploto sandėliuke, jos įstatinio kapitalo vertė buvo 2 500 EUR, o vienintelės pajamos buvo gautos pagal sutartį su pirmąja bendrove pareiškėja. Be to, antroji bendrovė pareiškėja galiausiai įsigijo testus iš bendrovės A už daug mažesnę kainą (žr. šio sprendimo 19 punktą). Taigi bendrovės pareiškėjos pateikė NVSPL bendrovės A pagamintus testus už kainą, kuri buvo kelis kartus didesnė nei bendrovės P pasiūlyta kaina (žr. šio sprendimo 31 punktą), o valstybė sumokėjo bendrovėms pareiškėjoms daug daugiau nei jos pačios buvo sumokėjusios bendrovei A už testus (žr. šio sprendimo 19 punktą). Prokuroras teigė, kad bendrovės pareiškėjos siekė pasipelnyti iš pandemijos sukeltos nepaprastosios padėties ir nesąžiningai gauti valstybės lėšų ir kad jos pasirašė įvairias ginčijamas sutartis siekdamos išvengti galimų teisinių pasekmių. Jos nesielgė socialiai atsakingai ir pažeidė bendruosius teisingumo ir sąžiningumo principus.
33Be to, prokuroras teigė, kad antrosios bendrovės pareiškėjos ir bendrovės R sutartis (žr. šio sprendimo 17 punktą) buvo fiktyvi ir kad bendrovė R realiai nesuteikė jokių paslaugų antrajai bendrovei pareiškėjai.
34Todėl prokuroras teigė, kad bendrovės pareiškėjos turėtų būti įpareigotos grąžinti valstybei skirtumą tarp sumų, kurias jos gavo pagal ginčijamas sutartis, ir faktinės pristatytų testų rinkos kainos (žr. šio sprendimo 30 punktą).
35Pateikdamas ieškinį prokuroras prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir laikinai apriboti, inter alia, pirmosios bendrovės pareiškėjos nuosavybės teises į 145 200 EUR sumą ir antrosios bendrovės pareiškėjos nuosavybės teises į 3 542 469 EUR sumą. 2021 m. sausį Vilniaus apygardos teismas šį prašymą patenkino.
36Bendrovės pareiškėjos Vilniaus apygardos teismui pateikė keletą prašymų sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla (žr. šio sprendimo 23 punktą). Jos teigė, inter alia, kad abu procesai buvo susiję su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir kad civilinė byla negali būti tinkamai išnagrinėta, kol nėra išspręsta baudžiamoji byla. Be to, jos teigė, kad prokuroro ieškinys buvo grindžiamas ikiteisminio tyrimo metu gauta informacija ir kad prokuroras turėjo galimybę šia informacija remtis selektyviai, o bendrovės pareiškėjos neturėjo galimybės susipažinti su visa tyrimo medžiaga, todėl jos atsidūrė nelygiateisėje padėtyje. Bendrovės pareiškėjos nurodė, kad prokuroras turėjo teisę baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį.
37Vilniaus apygardos teismas atmetė prašymus sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą. Jis nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tebevykstantis ikiteisminis tyrimas nėra privalomas civilinės bylos sustabdymo pagrindas. Civilinės bylos nagrinėjimas šiuo pagrindu turėtų būti sustabdomas tik išimtiniais atvejais, kai bet kokių procesinių veiksmų atlikimas būtų neįmanomas arba visiškai neekonomiškas. Tačiau, jei atitinkamas aplinkybes galima nustatyti civilinėje byloje, šios bylos nagrinėjimas neturėtų būti stabdomas. Vilniaus apygardos teismas manė, kad bendrovių pareiškėjų prašymai nėra pakankamai konkretūs ir neaišku, dėl kokių konkrečiai aplinkybių reikia sustabdyti bylos nagrinėjimą. Galiausiai jis nurodė, kad nors bendrovėms pareiškėjoms nebuvo leista susipažinti su tam tikrais ikiteisminio tyrimo byloje esančiais dokumentais, ši aplinkybė nesudaro pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimą, nes šie dokumentai su jomis nesusiję ir prokuroro ieškinys bendrovėms pareiškėjoms jais nebuvo grindžiamas.
38Pirmoji bendrovė pareiškėja paprieštaravo prokuroro ieškiniui. Jos teigimu, pirkimo procedūra buvo vykdoma pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 3 punktą (žr. šio sprendimo 153 punktą) ir kad pirkimas neskelbiamų derybų būdu buvo pateisinamas atsižvelgiant į nepaprastąją padėtį šalyje, kurią sukėlė koronaviruso pandemija (šiuo klausimu pirmoji bendrovė pareiškėja rėmėsi Europos Komisijos gairėmis, cituojamomis šio sprendimo 168 punkte). Bet kokiu atveju pirmoji bendrovė pareiškėja nebuvo atsakinga už viešųjų pirkimų procedūros vykdymą; užtikrinti, kad būtų laikomasi atitinkamų teisės aktų ir viešųjų pirkimų principų, yra NVSPL pareiga, ir šios pareigos negalima perkelti privačioms bendrovėms.
39Be to, pirmoji bendrovė pareiškėja teigė, kad perkant COVID-19 greituosius testus pagrindinis kriterijus buvo ne jų kaina, o kokybė, nes kai kurie rinkoje esantys testai negalėjo tiksliai nustatyti koronaviruso antikūnų. Pirmoji bendrovė pareiškėja buvo pajėgi per trumpą laiką pateikti aukštos kokybės testus ir buvo vienintelė įmonė Lietuvoje, kuri savo sertifikuotoje laboratorijoje tikrino visų importuojamų testų kokybę, kad nustatytų nekokybiškus ar neveiksmingus testus. Iš tiesų NVSPL neturėjo jokių nusiskundimų dėl jos testų kokybės (žr. šio sprendimo 22 punktą). Pirmoji bendrovė pareiškėja taip pat teigė, kad per viešojo pirkimo procedūrą nebuvo reikalaujama pateikti konkretaus gamintojo testų – vieninteliai reikalavimai testams buvo susiję su jų kokybe. Be to, tuo metu, kai buvo pasirašyta pirkimo sutartis, dėl nuolat besikeičiančios padėties nebuvo įmanoma užtikrinti, kad testai bus pagaminti konkretaus gamintojo.
40Be to, pirmoji bendrovė pareiškėja teigė, kad kaina, už kurią ji pardavė testus NVSPL, nebuvo per didelė. Rinkoje buvo galima rasti ir mažesnių, ir didesnių kainų, nei jų pasiūlyta, be to, byloje nebuvo jokio ekspertizės akto dėl to, kokia kaina būtų buvusi protinga. Bet kuriuo atveju prokuroras neįrodė, kad kuri nors iš kitų bendrovių, pateikusių pasiūlymus Sveikatos apsaugos ministerijai ar NVSPL, įskaitant bendrovę P, būtų galėjusi patiekti reikiamą kiekį testų ir kad šie testai būtų buvę tokios pačios kokybės kaip ir pirmosios bendrovės pareiškėjos patiekti testai.
41Be to, ji teigė, kad bendradarbiavo su antrąja bendrove pareiškėja, nes pastaroji turėjo patirties ir ryšių pardavimo ir pirkimo srityje, o pirmoji bendrovė pareiškėja buvo kompetentinga medicininių reagentų tikrinimo ir sertifikavimo srityje.
42Galiausiai pirmoji bendrovė pareiškėja teigė, kad patenkinus prokuroro ieškinį ir įpareigojus ją grąžinti dalį pajamų, būtų nesąžininga, jei NVSPL nebūtų įpareigota grąžinti įsigytus testus, nes tokiu atveju NVSPL faktiškai naudotųsi prekėmis, už kurias nesumokėjo. Taip pat nebūtų teisinga atgaline data sumažinti testų kainą, nes pirmoji bendrovė pareiškėja niekada nesiūlė testų už prokuroro nustatytą kainą.
43Antroji bendrovė pareiškėja taip pat ginčijo prokuroro ieškinį, pateikdama panašius argumentus kaip ir pirmoji bendrovė pareiškėja (žr. šio sprendimo 38–42 punktus). Ji taip pat teigė, kad prokuroras neįrodė, jog antroji bendrovė pareiškėja pažeidė kokius nors teisės aktų reikalavimus, ir kad įstatymuose nėra įtvirtinta jokių apribojimų privačių subjektų tarpusavio sutartims dėl norimų parduoti ar pirkti prekių kainos.
44Be to, ji teigė, kad prokuroras siekia ne restitucijos, o testų kainos sumažinimo. Jei ginčijamos sutartys būtų panaikintos, testai negalėtų būti grąžinti bendrovėms pareiškėjoms, nes jų galiojimo laikas trumpas, ir bet kuriuo atveju bendrovės pareiškėjos nebegalėtų parduoti šių testų už panašią kainą, nes rinkos kaina nuo to laiko yra sumažėjusi.
45Be to, ji teigė, kad sutartis tarp bendrovių pareiškėjų buvo pasirašyta, nes antrosios bendrovės pareiškėjos akcininkai turėjo reikiamos patirties ir sugebėjo suburti komandą, galinčią gauti prekių, kurių tuo metu ypač trūko.
46Galiausiai, antroji bendrovė pareiškėja nesutiko su prokuroro teiginiu, kad jos sutartis su bendrove R buvo fiktyvi (žr. šio sprendimo 33 punktą).
47NVSPL palaikė prokuroro ieškinį. Ji teigė, kad yra pavaldi Sveikatos apsaugos ministerijai, todėl negalėjo kontroliuoti viešųjų pirkimų procedūros. Ji vykdė iš Sveikatos apsaugos ministerijos gautus nurodymus, nes manė, kad jie yra privalomi. Be to, NVSPL teigė, kad neturi jokių pretenzijų pirmajai bendrovei pareiškėjai dėl to, kaip ji vykdė viešojo pirkimo sutartį.
48Sveikatos apsaugos ministerija, į bylą įtraukta trečiuoju asmeniu, taip pat palaikė prokuroro ieškinį.
49Ekspertų išvadą pateikė viešasis subjektas Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – VPT). Jos teigimu, net jei aplinkybės pateisina viešųjų pirkimų vykdymą neskelbiamų derybų būdu, perkančioji organizacija vis tiek turi pareigą vykdyti pirkimą skaidriai. Nors perkančioji organizacija turi tam tikrą pasirinkimo laisvę dėl tiekėjų, su kuriais bus deramasi, skaičiaus, siekiant užtikrinti konkurenciją, vienodas sąlygas ir racionalų viešųjų lėšų panaudojimą, VPT visada rekomenduoja derėtis su daugiau nei vienu potencialiu tiekėju.
50VPT pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Sveikatos apsaugos ministerija davė besąlyginį nurodymą NVSPL sudaryti sutartį su vienu konkrečiu tiekėju, o tai prieštarauja Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintam skaidrumo principui (žr. šio sprendimo 150 punktą). Nebuvo jokios informacijos, kad NVSPL kreipėsi į kitus potencialius tiekėjus arba kad ji siekė patikrinti, ar pirmosios bendrovės pareiškėjos pasiūlyta kaina buvo protinga ir pagrįsta. Be to, VPT nurodė, kad negali atsakyti, ar pirmosios bendrovės pareiškėjos pasiūlyta kaina buvo protinga, nes tokio vertinimo neatliko.
51Galiausiai, ji teigė, kad jei buvo pažeisti viešųjų pirkimų principai, atsakomybė už tai turėtų tekti perkančiajai organizacijai. Tačiau nagrinėjamu atveju nė vienas asmuo nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už tokius pažeidimus.
522022 m. vasario 2 d. Vilniaus apygardos teismas prokuroro skundą patenkino iš dalies.
53Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčijama, kad egzistavo įstatyme numatyti pagrindai NVSPL vykdyti viešąjį pirkimą neskelbiamų derybų būdu, todėl derybos su keliais potencialiais tiekėjais nebuvo privalomos.
54Vertindamas, ar viešojo pirkimo procedūra buvo vykdoma pagal įstatymą, Vilniaus apygardos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią bet koks viešųjų pirkimų principų pažeidimas laikytinas esminiu, neatsižvelgiant į jokias papildomas aplinkybes (žr. šio sprendimo 161 punktą).
55Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad kelių NVSPL darbuotojų parodymai ir kiti turimi įrodymai atskleidė, kad 2020 m. kovo 19 d. NVSPL viešųjų pirkimų komisijos sprendimas sudaryti pirkimo sutartį su pirmąja bendrove pareiškėja (žr. šio sprendimo 13 punktą) buvo tik formalumas, nes NVSPL vykdė Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymą. Nors NVSPL sulaukė kitų potencialių tiekėjų pasiūlymų, ji jų nepalygino su pirmosios bendrovės pareiškėjos pasiūlymu ir sudarė su ja sutartį be jokio papildomo vertinimo.
56Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Komisijos paskelbtas gaires neskelbiamų derybų procedūra suteikia galimybę perkančiosioms organizacijoms tiesiogiai derėtis su potencialiais rangovais, tačiau tiesioginis sutarties sudarymas su iš anksto atrinktu ekonominės veiklos vykdytoju turi būti išimtis, taikoma tuo atveju, kai tik viena įmonė gali įvykdyti sutartį dėl techninių ar laiko apribojimų, nulemtų ypatingos skubos (žr. šio sprendimo 168 punktą).
57Todėl teismas padarė išvadą, kad NVSPL neįvykdė realios viešųjų pirkimų procedūros ir taip pažeidė Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintą skaidrumo principą (žr. šio sprendimo 150 punktą), taip pat Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytą reikalavimą racionaliai naudoti valstybės lėšas (žr. šio sprendimo 159 punktą). Todėl pirkimo sutartis neatitiko imperatyvių teisės normų ir prieštaravo viešajai tvarkai (žr. šio sprendimo 140 ir 142 punktus).
Ar buvo pagrindas panaikinti NVSPL ir pirmosios bendrovės pareiškėjos sudarytą viešojo pirkimo sutartį
58Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad sprendžiant, ar turi būti panaikinta viešojo pirkimo sutartis ir taikoma restitucija, būtina išnagrinėti, ar ši sutartis buvo įvykdyta, ir įvertinti pirmosios bendrovės pareiškėjos elgesį.
59Teismo teigimu, pagal nuoseklią nacionalinę jurisprudenciją tikslių viešojo pirkimo sąlygų nustatymo pareiga ir jos pažeidimo neigiami padariniai kyla perkančiosioms organizacijoms. Tačiau tiekėjai nėra atleidžiami nuo sąžiningo sutarčių vykdymo ir bendradarbiavimo su perkančiosiomis organizacijomis, kurių klaidos tiekėjams nesukuria teisės dėl to gauti naudos.
60Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad prokuroras nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pirmosios bendrovės pareiškėjos pasirinkimą prekėms įsigyti nulėmė nesąžiningi jos veiksmai. Pirmoji bendrovė pareiškėja, kaip ir kelios kitos bendrovės, tik nusiuntė savo pasiūlymą Sveikatos apsaugos ministerijai ir NVSPL, ir nė vienas iš teismo apklaustų NVSPL pareigūnų netvirtino, kad patyrė kokį nors pirmosios bendrovės pareiškėjos spaudimą.
61Kartu teismas pažymėjo, kad pagal pirkimo sutartį pirmoji bendrovė pareiškėja įsipareigojo pristatyti savo pačios pagamintus greituosius testus (žr. šio sprendimo 14 punktą). Tačiau pirmoji bendrovė pareiškėja nepaneigė, kad sutarties pasirašymo metu ji tokių testų negamino. Be to, iš sutarties su antrąja bendrove pareiškėja sąlygų galima daryti išvadą, kad tuo metu pirmoji bendrovė pareiškėja nežinojo, koks tiksliai gamintojas pagamins testus, kuriuos ji įsipareigojo pateikti NVSPL (žr. šio sprendimo 16 punktą). Be to, iš 2020 m. kovo 28 d. pirmosios bendrovės pareiškėjos laiško NVSPL (žr. šio sprendimo 21 punktą) matyti, kad ji suprato, jog įsipareigojo pristatyti būtent savo pagamintus testus. Todėl teismas manė, kad pirmoji bendrovė pareiškėja, įsipareigodama pristatyti savo pačios pagamintus testus, nors žinojo, kad negalės to padaryti, elgėsi nesąžiningai.
62Tačiau Vilniaus apygardos teismas pabrėžė, kad sprendžiant dėl viešojo pirkimo sutarties galiojimo būtina nustatyti, kiek pirmosios bendrovės pareiškėjos elgesys lėmė sutarties sudarymą ir vykdymą.
63Šiuo atžvilgiu teismas pažymėjo, kad pirkimo sutartis buvo įvykdyta, NVSPL neturėjo jokių pretenzijų pirmajai bendrovei pareiškėjai ir nebuvo duomenų, kad pristatyti testai neatitiko taikytinų reikalavimų (žr. šio sprendimo 22 ir 47 punktus).
64Teismas taip pat pažymėjo, kad pirkimo sutarties tekstą parengė NVSPL (žr. šio sprendimo 11 punktą). Ši aplinkybė, taip pat tai, kad NVSPL viešųjų pirkimų komisija, prieš sudarydama pirkimo sutartį su pirmąja bendrove pareiškėja, jos pasiūlymo nevertino (žr. šio sprendimo 55 punktą), patvirtina, kad NVSPL sutarties sąlygos dėl prekių gamintojo nelaikė esmine. Be to, NVSPL neprašė pirmosios bendrovės pareiškėjos pagrįsti gamintojo pakeitimo ir priėmė bendrovės A pagamintus testus. Teismas nurodė, kad prokuroras nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad NVSPL testų gamintojo tapatybė turėjo esminės reikšmės, ir kad tuo atveju, jei bendrovė A būtų buvusi nurodyta kaip gamintojas nuo pat pradžių, NVSPL nebūtų sudariusi viešojo pirkimo sutarties su pirmąja bendrove pareiškėja. Atsižvelgdamas į aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pirmoji bendrovė pareiškėja pateikė neteisingą informaciją apie testų gamintoją, taigi elgėsi nesąžiningai, tačiau tai nebuvo priežastis, dėl kurios pirkimo sutartis buvo pripažinta neteisėta.
65Tada teismas išnagrinėjo prokuroro argumentą, kad greitųjų testų kaina, kurią valstybė sumokėjo pirmajai bendrovei pareiškėjai, viršijo tokių testų rinkos kainą. Jis pažymėjo, kad NVSPL niekada neprašė pirmosios bendrovės pareiškėjos pagrįsti jos pasiūlytos kainos ir nebandė derėtis. Be to, pirmoji bendrovė pareiškėja yra privatus pelno siekiantis subjektas. Laisvė užsiimti ekonomine veikla yra įtvirtinta Konstitucijoje (žr. šio sprendimo 136 punktą). Todėl bet kurioje sutartyje kaina turi būti nustatyta laisvu šalių susitarimu, ir tiekėjas negali būti laikomas atsakingu už tai, kad pasiūlė kainą, su kuria kita šalis sutiko, juo labiau atsižvelgiant į tai, kad NVSPL ir Sveikatos apsaugos ministerija buvo gavusios ir kitų tiekėjų pasiūlymus. Be to, valstybė nereguliuoja COVID-19 greitųjų testų rinkos, o tokių testų kainas nustato laisvosios rinkos jėgos. Teismas pažymėjo, kad nėra jokios informacijos, jog pirmoji bendrovė pareiškėja būtų dariusi kokį nors spaudimą NVSPL dėl pirkimo sutarties sąlygų. Taigi, vertinti, ar kaina pagrįsta, kai pirkimo sutartis jau yra įvykdyta, prieštarautų ūkinės veiklos laisvės ir sutarčių laisvės principams.
66Teismas taip pat nusprendė, kad prokuroras neįrodė, jog kaina, už kurią iš pirmosios bendrovės pareiškėjos buvo įsigyti testai, gerokai viršijo analogiškų prekių rinkos kainą. Jis pažymėjo, kad 2020 m. kovo mėn. Sveikatos apsaugos ministerija ir NVSPL gavo keletą įvairių bendrovių pasiūlymų dėl greitųjų testų, todėl turėjo galimybę palyginti šiuos pasiūlymus su pirmosios bendrovės pareiškėjos pateiktu pasiūlymu. Taigi, priešingai nei teigia prokuroras, nepaprastoji padėtis, susidariusi dėl koronaviruso pandemijos, neapribojo perkančiosios organizacijos galimybių išanalizuoti rinką ir greitai atlikti pirkimą neskelbiamų derybų būdu.
67Dėl prokuroro argumento, kad analogiškus testus iš bendrovės P buvo galima įsigyti už daug mažesnę kainą (žr. šio sprendimo 31 punktą), teismas nustatė, kad bendrovė P atsiuntė pasiūlymą Sveikatos apsaugos ministerijai prieš tai, kai buvo nuspręsta, kiek testų bus perkama ir kokie bus jų pristatymo terminai. Taigi negalima teigti, kad bendrovė P pasiūlė įsigyti reikalavimus atitinkančias prekes. Nors pagal turimą informaciją Krašto apsaugos ministerija 2020 m. kovo 26 d. su bendrove P sudarė sutartį dėl 15 000 greitųjų testų įsigijimo, mokant 3,63 EUR su PVM už vienetą, teismas sutiko su bendrovių pareiškėjų pateiktais argumentais, kad reikia labai atidžiai įvertinti, ar bet kuris tiekėjas būtų galėjęs patiekti didelį kiekį greitųjų testų, atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. kovo mėn. tokių testų paklausa buvo ypač didelė ir jų kaina nuolat augo, o tai savo ruožtu didino riziką, kad tiekėjai negalės įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų.
68Teismas taip pat išnagrinėjo prokuroro pateiktus dokumentus dėl kitų pasiūlymų, kuriuos Sveikatos apsaugos ministerijai pateikė įvairios bendrovės. Jis pažymėjo, kad šiuose pasiūlymuose pasiūlytos kainos svyravo nuo 10,08 EUR iki 14,04 EUR už testą, taigi jos nedaug skyrėsi nuo pirmosios bendrovės pareiškėjos pasiūlytos kainos (žr. šio sprendimo 14 punktą). Teismas taip pat pažymėjo, kad tam tikros prekės rinkos kainos nustatymas reikalauja specialių žinių, tačiau prokuroras nepateikė jokio atitinkamo ekspertinio vertinimo šiuo klausimu.
69Todėl, nors pirkimo sutartis buvo pasirašyta pažeidžiant įstatymą, nėra pagrindo atsakomybę už šį pažeidimą taikyti pelno siekiantiems subjektams – bendrovėms pareiškėjoms. Taigi socialinės atsakomybės ir NVSPL tenkančios racionalaus lėšų panaudojimo pareigos perkėlimas privačiam pelno siekiančiam subjektui būtų neproporcingas ir prieštarautų laisvosios rinkos veikimo principams. Teismas pabrėžė, kad perkančioji organizacija žinojo apie kitų tiekėjų pasiūlymus įsigyti greituosius testus mažesnėmis kainomis, tačiau laisva valia sudarė viešojo pirkimo sutartį su pirmąja bendrove pareiškėja.
70Grįžtant prie prokuroro ieškinio antrajai bendrovei pareiškėjai ir bendrovei R (žr. šio sprendimo 30 punktą), Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad nė viena iš šių bendrovių nedalyvavo viešųjų pirkimų procedūroje ir jos negali būti laikomos atsakingomis už tai, kaip buvo panaudotos valstybės lėšos. Jis nurodė, kad privačių bendrovių sudaryti sandoriai, jų priimti verslo sprendimai, kuriais pirmoji bendrovė pareiškėja siekė įvykdyti viešojo pirkimo sutartį ir gauti iš to pelno, kai kita sandorio šalis (NVSPL) nesidomi kainos pagrįstumu, nesidomi iš ko susideda kaina, kokia yra pelno dalis ir su siūloma kaina sutinka, negali būti pripažinti prieštaraujančiais gerai moralei ar viešajai tvarkai. Be to, sutarties vykdymas pasitelkus tarpininkus – nors ir neabejotinai turi įtakos prekių kainai – nėra neįprastas versle ar įstatymų draudžiamas, todėl negali būti laikomas prieštaraujančiu gerai moralei.
71Teismas pakartojo, kad nebuvo įrodyta, jog pirkimo sutarties neteisėtumą nulėmė kokie nors neteisėti ar nesąžiningi pirmosios bendrovės pareiškėjos veiksmai. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad prokuroro reikalavimas dėl kitų sutarčių buvo išvestinis iš reikalavimo dėl viešojo pirkimo sutarties, nebuvo pagrindo panaikinti šias sutartis.
72Dėl bendradarbiavimo sutarties tarp antrosios bendrovės pareiškėjos ir bendrovės R teismas nurodė, kad bet kokie ginčai dėl šios sutarties turi būti sprendžiami Latvijos teismuose pagal Latvijos teisę. Todėl Vilniaus apygardos teismas nutraukė bylą toje dalyje kaip nenagrinėtiną šiame teisme.
73Pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, jei pirkimo sutartis buvo pasirašyta pažeidžiant įstatymą, ji gali būti pripažinta negaliojančia arba teismas gali nuspręsti ją išsaugoti ir vietoj to taikyti alternatyvią sankciją (žr. šio sprendimo 156–158 punktus).
74Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pirkimo sutartis buvo visiškai įvykdyta ir kad daugiau nei pusė iš 510 000 greitųjų testų jau buvo panaudota – pagal NVSPL pateiktą informaciją tuo metu nepanaudotą likutį sudarė 146 875 testai. Testai buvo įsigyti operatyviai dėl ypatingo poreikio, ir byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad likę testai nebus panaudoti, kadangi pandemija dar nebuvo pasibaigusi. Be to, antroji bendrovė pareiškėja pateikė gamintojo raštą, patvirtinantį, kad prekės su ribotu galiojimo laiku ir specifinėmis laikymo sąlygomis negali būti grąžintos gamintojui.
75Teismas pabrėžė, kad restitucija turėtų būti taikoma ne formaliai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir bylos aplinkybes, taip pat turi būti įvertinta, ar bus pasiekti restitucijos tikslai, t. y. ar bus atkurta iki ginčo sandorio sudarymo buvusi šalių padėtis (status quo ante). Kaip numatyta Civiliniame kodekse, teismas pirmiausia turi nustatyti, ar apskritai restitucija taikytina, ir jei taip, nustatyti jos taikymo būdą (žr. šio sprendimo 147 ir 148 punktus).
76Vilniaus apygardos teismas nusprendė, kad restitucijos natūra taikymas nagrinėjamu atveju prieštarautų Civiliniame kodekse įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir neatkurtų padėties, buvusios iki ginčijamo sandorio sudarymo. Jis konstatavo, kad vietoj restitucijos natūra buvo pagrįsta išsaugoti pirkimo sutarties galiojimą ir skirti alternatyvias sankcijas.
77Atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį ir konkrečias faktines aplinkybes, t. y. į tai, kad testai buvo perkami nepaprastosios padėties sąlygomis ir juos reikėjo nupirkti itin skubiai, teismas NVSPL skyrė 20 000 EUR baudą, kuri sudarė maždaug 0,3 proc. viešojo pirkimo sutarties vertės. Teismas manė, kad ši bauda atitinka nusistovėjusią teismų praktiką, yra proporcinga ir atgrasanti ir ateityje skatins laikytis viešųjų pirkimų taisyklių.
78Pirmoji bendrovė pareiškėja prašė atlyginti maždaug 10 150 EUR, o antroji bendrovė pareiškėja – maždaug 22 300 EUR dydžio bylinėjimosi išlaidas. Teismas pažymėjo, kad, viena vertus, byla buvo sudėtinga, tačiau, kita vertus, buvo nustatyta, kad pirmoji bendrovė pareiškėja, sudarydama viešojo pirkimo sutartį, elgėsi nesąžiningai (žr. šio sprendimo 61 punktą). Jis taip pat pažymėjo, kad nors antroji bendrovė pareiškėja nebuvo viešojo pirkimo sutarties šalis, ji žinojo apie viešųjų pirkimų procedūrą ir žinojo, kokiu tikslu buvo perkami greitieji testai, taip pat žinojo viešojo pirkimo sutarties sąlygas, įskaitant joje nurodyto gamintojo tapatybę. Todėl teismas nusprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo Civilinio proceso kodekse nustatytos taisyklės, pagal kurią šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti, kad kita šalis atlygintų jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, ir sumažino bendrovėms pareiškėjoms priteistinas bylinėjimosi išlaidas. Kiekvienai iš jų jis priteisė po 5 000 EUR bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
79Galiausiai teismas panaikino anksčiau byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones (žr. šio sprendimo 35 punktą).
80Prokuroras pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo sprendimo, remdamasis iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir pradiniame ieškinyje (žr. šio sprendimo 30–34 punktus). Be to, prokuroras teigė, kad nustačius pirkimo procedūros neteisėtumą viešojo pirkimo sutartis gali būti išsaugota tik tuo atveju, jei tai atitiktų viešąjį interesą (žr. šio sprendimo 157 punktą). Tačiau nagrinėjamu atveju viešasis interesas būtų buvęs užtikrintas grąžinus valstybei už testus permokėtas sumas, o Vilniaus apygardos teismo sprendime pirmenybė teikiama nesąžiningai veikusių bendrovių interesams, o ne bendrajam visuomenės interesui.
81Bendrovės pareiškėjos ginčijo prokuroro apeliacinį skundą, remdamosi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui (žr. šio sprendimo 38–46 punktus). Visų pirma jos teigė, kad valstybė turi prisiimti bet kokius neigiamus padarinius, atsiradusius dėl valdžios institucijų padarytų klaidų. Kadangi NVSPL buvo atsakinga už tinkamą viešųjų pirkimų procedūros vykdymą, ji turėjo prisiimti visus padarinius, atsiradusius dėl to, kad ji šios procedūros nevykdė pagal įstatymą.
82Pirmoji bendrovė pareiškėja taip pat pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apygardos teismo sprendimo. Ji nesutiko su teismo išvada, kad ji elgėsi nesąžiningai (žr. šio sprendimo 61 punktą), ir su sprendimu dėl šios priežasties sumažinti priteisiamas bylinėjimosi išlaidas (žr. šio sprendimo 78 punktą).
83Pirmoji bendrovė pareiškėja teigė, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymą viešojo pirkimo sutarties šalims leidžiama keisti sutarties sąlygas, jei pakeitimas nėra esminis (žr. šio sprendimo 155 punktą). Ji teigė, kad informuodama NVSPL, jog ji pateiks bendrovės A pagamintus greituosius testus (žr. šio sprendimo 21 punktą), ji iš tikrųjų pasiūlė pakeisti viešojo pirkimo sutartį ir kad siūlomas pakeitimas nebuvo esminis (žr. šio sprendimo 155 punktą). Patvirtindama, kad pirmoji bendrovė pareiškėja tinkamai įvykdė pirkimo sutartį (žr. šio sprendimo 22 punktą), NVSPL patvirtino, kad siūlomas pakeitimas jai buvo priimtinas.
84Be to, pirmoji bendrovė pareiškėja teigė, kad tuo metu, kai ji pateikė pasiūlymą Sveikatos apsaugos ministerijai ir NVSPL, ji negalėjo žinoti, kas bus testų gamintojas, nes priešingu atveju ji būtų tai nurodžiusi pasiūlyme. Tuo metu, atsižvelgdama į ekstremalią greitųjų testų paklausą pasaulyje ir sparčiai besikeičiančią situaciją, ji svarstė įvairias galimybes gauti greitųjų testų. Viena iš tokių galimybių buvo pirkti testus iš kito gamintojo ir pardavinėti juos su savo prekės ženklu; ši verslo praktika, vadinama privačiu prekės ženklinimu, yra teisėta bei plačiai paplitusi. Tačiau galiausiai paaiškėjo, kad to padaryti neįmanoma dėl besitęsiančios pandemijos ir būtinybės kuo greičiau gauti testų. Dėl šių priežasčių pirmoji bendrovė pareiškėja nusprendė pasiūlyti NVSPL kito gamintojo greituosius testus, kurie visiškai atitiko pirkimo sutartyje nurodytus reikalavimus. Ji pabrėžė, kad ji ne tik pristatė testus, bet ir atliko jų kokybės įvertinimą, o NVSPL darbuotojai per posėdį pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad pristatyti testai buvo geros kokybės.
85Todėl pirmoji bendrovė pareiškėja teigė, kad Vilniaus apygardos teismas suklydo konstatuodamas, jog ji elgėsi nesąžiningai. Ji paprašė Lietuvos apeliacinio teismo pašalinti atitinkamas teismo sprendimo dalis ir visiškai patenkinti jos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
86Antroji bendrovė pareiškėja palaikė pirmosios bendrovės pareiškėjos pateiktą apeliacinį skundą.
872022 m. gegužės 16 d. Lietuvos apeliacinis teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą.
88Lietuvos apeliacinis teismas sutiko su žemesnės instancijos teismo išvada, kad NVSPL turėjo teisę vykdyti viešąjį pirkimą neskelbiamų derybų būdu (žr. šio sprendimo 53 punktą). Jis taip pat pabrėžė, kad, nepaisant šios išvados, NVSPL nėra atleista nuo įstatyme numatytos pareigos skaidriai vykdyti viešuosius pirkimus ir racionaliai naudoti viešąsias lėšas (žr. šio sprendimo 150 punktą).
89Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pritarė žemesnės instancijos teismo išvadoms, kad pirkimo sutartis buvo pasirašyta nesilaikant imperatyvių teisės normų (žr. šio sprendimo 55 ir 57 punktus). Visų pirma jis pažymėjo, kad nors NVSPL žinojo, jog buvo kitų galimų tiekėjų, ji nesikreipė nė į vieną iš jų, nesiekė nustatyti naudingiausio pasiūlymo, nevertino pirmosios bendrovės pareiškėjos pasiūlytos kainos ar kitų pirkimo sutarties sąlygų, o nusprendė sudaryti su ja sutartį remdamasi tik sveikatos apsaugos viceministrės nurodymu.
90Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pažymėjo, kad pirmosios bendrovės pareiškėjos pasiūlymas buvo atrinktas neturint aiškios informacijos apie testų gamintoją, nors kitos bendrovės, kurios kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją ir NVSPL (žr. šio sprendimo 7 punktą), nurodė savo siūlomų testų gamintojus, o gamintojo tapatybė buvo svarbi testų kainai, pavyzdžiui, Kinijoje pagamintų testų kaina buvo mažesnė. Be to, įvairiuose pirmosios bendrovės pareiškėjos pateiktuose dokumentuose jos testų pavadinimai skyrėsi – iš pradžių Sveikatos apsaugos ministerijai atsiųstame informaciniame lapelyje testai buvo nurodyti pavadinimu „COVID-19 IgM-IgG greitasis testas“ (žr. šio sprendimo 8 punktą), о komerciniuose pasiūlymuose – pavadinimu „COVID19 EXPRESS TESTAS“ (žr. šio sprendimo 10 punktą). Nė viename iš šių dokumentų nebuvo nurodytas gamintojas. Iš NVSPL ir pirmosios bendrovės pareiškėjos susirašinėjimo elektroniniu paštu matyti, kad NVSPL paprašė bendrovės pateikti tokią informaciją tik po to, kai jos pasiūlymas jau buvo de facto priimtas. Pirmajai bendrovei pareiškėjai nurodžius, kad ji pati pagamins testus, NVSPL šios informacijos nepatikrino ir nepaprašė pateikti jokių patvirtinamųjų dokumentų.
91Todėl Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad viešasis pirkimas buvo vykdomas nesilaikant skaidrumo principo ir reikalavimo racionaliai naudoti viešąsias lėšas. Todėl jis turėjo būti pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (žr. šio sprendimo 140 punktą). Teismas pažymėjo, kad pirmoji bendrovė pareiškėja neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje jis padarė tokią pačią išvadą.
Ar buvo pagrindas panaikinti NVSPL ir pirmosios bendrovės pareiškėjos sudarytą viešojo pirkimo sutartį
92Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad pagal Civilinį kodeksą asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų (žr. šio sprendimo 144 punktą). Sąžiningumo principų privaloma laikytis tiek ikisutartiniuose, tiek sutartiniuose santykiuose (žr. šio sprendimo 145 punktą). Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sutartis turi būti panaikinta kaip prieštaraujanti gerai moralei, jei pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti (žr. šio sprendimo 160 punktą).
93Teismas nusprendė, kad NVSPL vykdydama pirkimą pažeidė skaidrumo principą, nesudarė sąlygų viešąsias lėšas naudoti racionaliai, ir tokie veiksmai laikytini aiškiai nerūpestingais, neatidžiais, todėl ir nesąžiningais. Be to, jis pažymėjo, kad, nors už viešųjų pirkimų imperatyvaus reguliavimo laikymąsi pirmiausia atsakingos perkančiosios organizacijos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad ir tiekėjai privalo elgtis atsakingai (žr. šio sprendimo 163 punktą).
94Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismas tinkamai neįvertino, ar bendrovės pareiškėjos veikė sąžiningai. Teismas pažymėjo, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymą perkančiajai organizacijai vykdant viešąjį pirkimą, perkamų prekių ypatybės turi būti išsamiai apibūdintos techninėje specifikacijoje. Teismas nurodė, kad savo ruožtu kiekvienas pirkimo procedūroje dalyvaujantis tiekėjas turi pasiūlyti prekes, atitinkančias pirkimo dokumentuose nurodytus reikalavimus. Sąžiningas ir socialiai atsakingas verslo subjektas turi pasidomėti, kokių ypatybių prekės perkančiajai organizacijai yra reikalingos ir, teikdamas pasiūlymą, siūlyti būtent tokias prekes bei turėti realią galimybę prekes patiekti. Nors nagrinėjamu atveju pirkimas dėl ypatingos skubos buvo vykdomas neskelbiamų derybų būdu ir pirkimo dokumentai su technine specifikacija nebuvo parengti, Teismas manė, kad tai pirmosios bendrovės pareiškėjos neatleidžia nuo reikalavimo elgtis socialiai atsakingai.
95Teismas pakartojo, kad iš Sveikatos apsaugos ministerijai ir NVSPL pateiktų kitų tiekėjų pasiūlymų matyti, jog prekių gamintojas buvo svarbi prekių ypatybė, be kita ko, daranti įtaką ir pasiūlymo kainai, tačiau pirmoji bendrovė pareiškėja nenurodė testų gamintojo ir kilmės šalies, o skirtinguose dokumentuose netgi skyrėsi siūlomų testų pavadinimas (žr. šio sprendimo 90 punktą). Be to, bylos medžiaga leido manyti, kad pirmoji bendrovė pareiškėja, pateikdama pasiūlymą, nesudarė jokių susitarimų su galimais testų gamintojais ir net preliminariai neužtikrino, kad galės įvykdyti ketinamus prisiimti sutartinius įsipareigojimus. Tai leido teismui padaryti išvadą, kad pirmoji bendrovė pareiškėja pasiūlymą teikė abstrakčiai, nenurodydama ir pati nežinodama, kokias konkrečias prekes ketina parduoti. Nors nei Sveikatos apsaugos ministerija, nei NVSPL, prieš pasirinkdamos pirmąją bendrovę pareiškėją kaip tiekėją, šių aplinkybių nesiaiškino, Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad bendrovės elgesys šiuo aspektu negali būti vertinamas kaip sąžiningas ir socialiai atsakingas ir tokiu elgesiu ji siekė pirmiausia to, kad kuo skubiau būtų pasirinktas jos pasiūlymas ir sudaryta sutartis.
96Teismo nuomone, minėtą išvadą dar labiau sustiprina tai, kad pirmoji bendrovė pareiškėja projekto derinimo metu NVSPL pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie testų gamintoją: ji save nurodė kaip gamintoją, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tai nebuvo tiesa (žr. šio sprendimo 61 punktą). Teismas manė, kad pirmosios bendrovės pareiškėjos apeliaciniame skunde pateikti argumentai (žr. šio sprendimo 82–85 punktus) šios išvados nekeičia – priešingai, jie patvirtina, kad pasirašydama pirkimo sutartį pirmoji bendrovė pareiškėja nežinojo konkretaus prekių gamintojo ir nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją šiuo atžvilgiu.
97Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nusprendė, kad žemesnės instancijos teismas netinkamai įvertino pirmosios bendrovės pareiškėjos pasiūlytą kainą. Tai, kad ši kaina buvo itin aukšta, patvirtino kitų bendrovių maždaug tuo pačiu metu Sveikatos apsaugos ministerijai ir NVSPL pateikti pasiūlymai: remiantis turima informacija, kelios bendrovės siūlė Jungtinėje Karalystėje, Kinijoje, Portugalijoje ar Prancūzijoje pagamintus testus, kurių vieneto kaina buvo 3,60–12,16 EUR be PVM. Be to, bendrovė P pasiūlė įsigyti bendrovės A, t. y. to paties gamintojo, kurio testus pirmoji bendrovė pareiškėja galiausiai pristatė NVSPL, pagamintus testus, kurių vieneto kaina buvo 3,65–3,99 EUR su PVM (žr. šio sprendimo 27 punktą). Nors kai kurie iš šių pasiūlymų buvo pateikti dar nežinant, kokį kiekį testų NVSPL ketina įsigyti, kai kurios bendrovės nurodė, kad perkant didelį kiekį vieno testo kaina būtų dar mažesnė.
98Teismas taip pat pažymėjo, kad Krašto apsaugos ministerija iš bendrovės P įsigijo 15 000 bendrovės A pagamintų greitųjų testų, mokėdama po 3,63 EUR už testą, įskaitant PVM (žr. šio sprendimo 67 punktą). Remiantis Krašto apsaugos ministerijos pateikta informacija, prieš įsigyjant šiuos testus atliktas rinkos tyrimas parodė, jog testų kainos svyravo nuo 4,79 EUR iki 15,49 EUR su PVM už vienetą, o pirmosios bendrovės pareiškėjos pasiūlyta vieno testo kaina buvo nuo 10,709 EUR iki 19,36 EUR su PVM (žr. šio sprendimo 14 punktą). Lietuvos apeliacinis teismas manė, kad pirmoji bendrovė pareiškėja neįrodė, kad pasiūlyta testų kaina atitiko tuometinę rinkos situaciją.
99Teismas taip pat pažymėjo, kad pirmoji bendrovė pareiškėja pasiūlymą su kaina pateikė po to, kai jau buvo de facto pasirinkta kaip tiekėja (žr. šio sprendimo 9 ir 10 punktus). Teismo nuomone, tuo metu pirmoji bendrovė pareiškėja turėjo rimtų priežasčių manyti, kad su ja bus sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Todėl, siūlydama itin aukštą kainą už konkrečiai neapibrėžtas prekes, ji akivaizdžiai siekė gauti maksimaliai didelį pelną.
100Teismo nuomone, tokią išvadą patvirtina ir tai, kad pirmoji bendrovė pareiškėja nepateikė jokių duomenų, jog jos pasiūlyta kaina buvo pagrįsta protingais ekonominiais skaičiavimais, pavyzdžiui, už kokią kainą ji tuo metu testus planavo įsigyti, kokie buvo numatyti prekių logistikos kaštai, koks buvo planuojamas pelnas. Priešingai, kai kurie abiejų bendrovių pareiškėjų atstovų susirašinėjimai elektroniniu paštu leidžia manyti, kad pirmoji bendrovė pareiškėja, prieš pateikdama savo pasiūlymus NVSPL, žinojo, kad testus galima įsigyti už daug mažesnę kainą. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad šios aplinkybės dar kartą įrodo, jog pirmoji bendrovė pareiškėja „neveikė pagal įprastą rinkos elgesio modelį“, siekė pasirašyti pirkimo sutartį už itin aukštą kainą ir gauti kuo didesnį pelną.
101Teismas atmetė pirmosios bendrovės pareiškėjos argumentą, kad jos testų kaina buvo didesnė, nes ji jų kokybę patikrino savo laboratorijoje (žr. šio sprendimo 39 punktą). Jis konstatavo, kad pirmoji bendrovė pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, įrodančių tokių tyrimų išlaidas arba tai, kad laboratoriniai tyrimai apskritai buvo atlikti.
102Be to, teismas pažymėjo, kad aptariami testai iš bendrovės A buvo nupirkti už 1 135 360 EUR (žr. šio sprendimo 19 punktą), t. y. 18,79 proc. kainos, kurią NVSPL sumokėjo pirmajai bendrovei pareiškėjai (6 050 000 EUR). Tai parodė akivaizdų ir didelį skirtumą tarp rinkos kainos tuo metu ir pirmosios bendrovės pareiškėjos pasiūlytos kainos.
103Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad pirmoji bendrovė pareiškėja nesielgė sąžiningai ir socialiai atsakingai, jos elgesys neatitiko įprasto elgesio rinkoje modelio. Ji siekė pasinaudoti susidariusia situacija dėl poreikio ypač skubiai įsigyti prekes neskelbiamų derybų būdu ir nesąžiningai gauti neprotingo bei ekonomiškai nepagrįsto dydžio pelną. Toks elgesys neatitiko geros moralės reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad NVSPL veikė neskaidriai, nesudarė sąlygų viešąsias lėšas naudoti racionaliai, taigi elgėsi nesąžiningai (žr. šio sprendimo 93 punktą), viešojo pirkimo sutartis turėjo būti pripažinta negaliojančia kaip prieštaraujanti gerai moralei.
104Dėl bendrovių pareiškėjų sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Lietuvos apeliacinis teismas sutiko su žemesnės instancijos teismu, kad apskritai sutarties vykdymas pasitelkiant tarpininkus nėra neįprasta verslo praktika ir tai nėra draudžiama įstatymu (žr. šio sprendimo 70 punktą). Verslo praktikoje tarpininko pasirinkimą gali lemti įvairios su rinkos sąlygomis susijusios aplinkybės (tarpininko turima patirtis tam tikroje verslo srityje, verslo kontaktai ir pan.). Verslo subjektui sudarant bet kokį sandorį, itin svarbus verslo partnerio patikimumas, prievolių įvykdymo užtikrinimas.
105Teismas nusprendė, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis bendrovių pareiškėjų sudaryta sutartis neatitiko įprastos verslo praktikos. Visų pirma, sudariusi didelės vertės viešojo pirkimo sutartį, pirmoji bendrovė pareiškėja tarpininku pasirinko naujai įsteigtą, patirties, darbuotojų, realios buveinės neturinčią bendrovę (žr. šio sprendimo 32 punktą). Nėra duomenų, kad prieš sutarties sudarymą pirmoji bendrovė pareiškėja būtų pasidomėjusi antrosios bendrovės pareiškėjos patikimumu ar pareikalavusi pateikti kokias nors prievolių užtikrinimo priemones prieš sumokėdama jai 5 904 800 EUR sumą. Be to, pirmoji bendrovė pareiškėja įsipareigojo pirkti testus iš antrosios bendrovės pareiškėjos neturėdama duomenų apie testų gamintoją, nors tokia informacija turėjo svarbios reikšmės testų įsigijimo kainai. Teismas manė, kad tokie veiksmai taip pat neatitinka įprastos verslo praktikos.
106Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad bendrovės pareiškėjos pasidalijo visa informacija, susijusia su pirkimo sutartimi, antrosios bendrovės pareiškėjos sutartimi su bendrove A (žr. šio sprendimo 19 punktą) ir kitomis susijusiomis sutartimis. Bendrovių pareiškėjų atstovai aptarė, kuri iš jų turėtų pasirašyti kokias sutartis, o pirmosios bendrovės pareiškėjos atstovai buvo įtraukti į susirašinėjimą su bendrove A. Glaudų abiejų bendrovių pareiškėjų ryšį įrodo ir tai, kad antrosios bendrovės pareiškėjos direktorius prieš tai buvo pirmosios bendrovės pareiškėjos veiklos direktorius; vienintelis antrosios bendrovės pareiškėjos pajamų šaltinis buvo iš pirmosios bendrovės pareiškėjos gautas mokėjimas; o 2020 m. kovo mėn. antroji bendrovė pareiškėja du kartus pervedė pinigus pirmosios bendrovės pareiškėjos direktoriui.
107Todėl Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad visos minėtos aplinkybės (žr. šio sprendimo 105 ir 106 punktus) rodo, jog šios dvi bendrovės pareiškėjos susitarė siekdamos pasinaudoti atitinkamu metu susiklosčiusia ekstremalia situacija, siekdamos nesąžiningai gauti neprotingo bei ekonomiškai nepagrįsto dydžio pelną, taip pat išvengti galimų tokio elgesio pasekmių iškilus sandorio teisėtumo klausimams. Todėl šių dviejų bendrovių pareiškėjų sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis prieštaravo gerai moralei ir turėjo būti pripažinta negaliojančia.
108Lietuvos apeliacinis teismas taip pat panaikino Vilniaus apygardos teismo sprendimą nutraukti bylos dalį dėl prokuroro ieškinio bendrovei R (žr. šio sprendimo 72 punktą) ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
109Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas viešasis interesas, nes viešasis pirkimas buvo vykdomas neskaidriai, tiekėjas buvo pasirinktas iš anksto, neįvertinus, ar jo pasiūlymas buvo naudingiausias perkančiajai organizacijai, o bendrovės pareiškėjos, veikdamos kartu, nesąžiningai siekė pasinaudoti ekstremalia situacija ir gauti nepagrįsto dydžio pelną. Dėl to valstybė sumokėjo bendrovėms pareiškėjoms daugiau nei būtų sumokėjusi pagal rinkoje galiojančius įkainius. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas laikėsi nuomonės, kad priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas (žr. šio sprendimo 76 punktą), sutarties išsaugojimas ir alternatyvių sankcijų taikymas neatitiktų nei viešojo intereso, nei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, o priešingai – įteisintų neteisėtomis sutartimis siekiamus tikslus.
110Teismas pripažino, kad tiek viešojo pirkimo sutartis, tiek bendrovių pareiškėjų pirkimo–pardavimo sutartis jau buvo įvykdyta ir kad dauguma testų jau buvo panaudoti (žr. šio sprendimo 74 punktą). Todėl restitucija natūra nebuvo galima. Tokiomis aplinkybėmis paprastai NVSPL turėtų būti nurodyta sumokėti piniginį ekvivalentą už jai likusias prekes (žr. šio sprendimo 148 punktą). Tačiau teismas pabrėžė, kad restitucijos taikymas negali lemti, kad vienos iš sandorio šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (žr. šio sprendimo 147 punktą), ir kad sandorį pripažinus negaliojančiu nė viena jo šalis negali nieko įgyti kitos sandorio šalies sąskaita. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad kaina, kurią valstybė sumokėjo pirmajai bendrovei pareiškėjai už greituosius testus, buvo itin aukšta ir nepagrįsta. Todėl įpareigoti NVSPL sumokėti piniginę kompensaciją, lygią likusių testų vertei, buvo netinkama.
111Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju teisingas restitucijos taikymo būdas, atitinkantis šalių interesų pusiausvyros principą ir neleisiantis sandorių šalims pasiekti neteisėtų tikslų, yra įpareigoti bendroves pareiškėjas grąžinti pinigų sumą, kurią valstybė permokėjo už testus. Nustatydamas permokėtą sumą, teismas manė, kad teisingiausia remtis bendrovės P 2020 m. kovo 18 d. Sveikatos apsaugos ministerijai išsiųstu pasiūlymu, kuriame analogiškų bendrovės A pagamintų testų vieneto kaina buvo 3,74 EUR su PVM (žr. šio sprendimo 27 punktą). Tai, kad maždaug tuo pačiu metu bendrovė P pardavė panašius testus Krašto apsaugos ministerijai po 3,63 EUR už vienetą, įskaitant PVM (žr. šio sprendimo 98 punktą), dar labiau pagrindė šios kainos realumą.
112Tada Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo bendrovių pareiškėjų argumentą, kad valstybė turi prisiimti bet kokius neigiamus padarinius, atsiradusius dėl valdžios institucijų padarytų klaidų (žr. šio sprendimo 81 punktą). Jis pažymėjo, kad šis principas iš tiesų buvo įtvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr. šio sprendimo 167 punktą). Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad tokiose bylose restitucijos netaikymo galimybė gali būti svarstoma tik tada, kai esminės sąlygos pripažinti sandorius negaliojančiais yra būtent valstybės institucijų klaidos, o ne privačių sandorio šalių nesąžiningas elgesys. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad abi bendrovės pareiškėjos veikė nesąžiningai. Todėl tai, kad NVSPL pažeidė imperatyvias Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, neeliminavo galimybės taikyti restituciją bendrovių pareiškėjų atžvilgiu.
113Todėl Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad šioje byloje turi būti taikoma restitucija. Jis nustatė, kad 510 000 testų rinkos kaina buvo 1 907 400 EUR ir kad valstybei turėtų būti grąžinta permokėta suma, t. y. 4 142 600 EUR. Todėl ji nurodė pirmajai bendrovei pareiškėjai grąžinti valstybei 145 200 EUR, o antrajai bendrovei pareiškėjai grąžinti valstybei 3 997 400 EUR, taikant 5 proc. metinių palūkanų normą.
Procesas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme
114Pirmoji bendrovė pareiškėja pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Pirma, ji teigė, kad skaidrumo principas reiškia, kad perkančioji organizacija turi atskleisti potencialiems tiekėjams visus esminius reikalavimus, kuriuos turi atitikti jų pasiūlymai. Tačiau nagrinėjamu atveju NVSPL nebuvo parengusi nei pirkimo dokumentų, nei perkamų testų techninės specifikacijos, neinformavo pirmosios bendrovės pareiškėjos apie tai, kad jos siūlomi greitieji testai neatitinka tam tikrų reikalavimų. Pirmoji bendrovė pareiškėja teigė, kad ji pateikė išsamią informaciją apie savo testus informaciniame lapelyje, kurį išsiuntė Sveikatos apsaugos ministerijai (žr. šio sprendimo 8 punktą), ir kad informaciniame lapelyje ir vėlesniuose jos pasiūlymuose (žr. šio sprendimo 8 ir 10 punktus) naudojami testų pavadinimai buvo analogiški. Be to, ji pasiūlė kainą, kurią laikė ekonomiškai pagrįsta. Ji taip pat pakartojo savo ankstesnius argumentus dėl priežasčių, kodėl pasiūlymuose ji buvo nurodyta kaip testų gamintoja (žr. šio sprendimo 84 punktą). Todėl pirmoji bendrovė pareiškėja teigė, kad Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad ji elgėsi nesąžiningai, buvo nepagrįsta.
115Pirmoji bendrovė pareiškėja taip pat teigė, kad Lietuvos apeliacinis teismas visą atsakomybę už tinkamą viešųjų pirkimų vykdymą, įskaitant pareigą racionaliai naudoti valstybės lėšas, perkėlė tiekėjams, o tai yra nepagrįsta ir nesuderinama su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.
116Be to, ji teigė, kad viešųjų pirkimų procedūrose dalyvaujančių tiekėjų pareiga pasiūlyti „protingą“ kainą nenumatyta jokiuose teisės aktuose ir tokios pareigos nustatymas privatiems subjektams prieštarautų laisvosios rinkos principams.
117Galiausiai ji teigė, kad tai, kaip Lietuvos apeliacinis teismas taikė restituciją (žr. šio sprendimo 111–113 punktus), prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtintam principui, kad bet kokių valdžios institucijų padarytų klaidų padarinius turi prisiimti pačios valdžios institucijos ir tokios klaidos negali būti ištaisytos asmenų sąskaita. Pirmoji bendrovė pareiškėja teigė, kad Lietuvos apeliacinis teismas faktiškai įpareigojo ją prieš jos valią parduoti testus NVSPL už kainą, už kurią ji niekada neketino jų parduoti.
1182022 m. birželio 28 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinį skundą, nes jame nebuvo iškelta jokių svarbių teisinių klausimų.
119Pirmoji bendrovė pareiškėja pateikė antrą kasacinį, kuriame pakartojo kai kuriuos ankstesniame kasaciniame skunde nurodytus argumentus (žr. šio sprendimo 114–117 punktus). Be to, ji teigė, kad Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai nustatė greitųjų testų rinkos kainą atitinkamu metu. Konkrečiai jis pasirinko mažiausią pasiūlytą kainą, nors ši kaina buvo pasiūlyta kitame viešajame pirkime, kuriame bendrovė P siūlė įsigyti daug mažesnį testų kiekį kitai ministerijai. Taigi, pirmoji bendrovė pareiškėja teigė, kad ginčijami sandoriai nebuvo palyginami ir kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė įrodymų vertinimo tvarką.
1202022 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinį skundą, motyvuodamas tuo, kad jis buvo pateiktas praleidus viešųjų pirkimų byloms taikomą vieno mėnesio terminą ir jo nepasirašė pirmosios bendrovės pareiškėjos įgaliotas atstovas.
121Pirmoji bendrovė pareiškėja pateikė trečią kasacinį skundą, kuriame nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir ankstesniame kasaciniame skunde (žr. šio sprendimo 119 punktą). Ji taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju terminas kasaciniam skundui pateikti buvo trys mėnesiai, todėl kasacinis skundas buvo pateiktas laiku (žr. šio sprendimo 120 punktą), ir pateikė kasacinį skundą pasirašiusiam atstovui išduotą įgaliojimą. 2022 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinį skundą, nes jame nebuvo iškelta jokių svarbių teisinių klausimų.
122Antroji bendrovė pareiškėja pateikė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo. Jos argumentai buvo panašūs į tuos, kuriuos savo kasaciniuose skunduose pateikė pirmoji bendrovė pareiškėja (žr. šio sprendimo 114–117 ir 119 punktus).
123Be to, ji teigė, kad nebuvo įrodyta, jog antroji bendrovė pareiškėja, net nedalyvavusi viešųjų pirkimų procedūroje, elgėsi nesąžiningai. Nebuvo jokių įrodymų, kad bendrovės pareiškėjos buvo susitarusios pasirašyti apgaulingą ar fiktyvią sutartį arba kad jos atliko kokius nors kitus nesąžiningus veiksmus. Jos buvo atskiri juridiniai asmenys, turintys skirtingus akcininkus, direktorius ir sprendimus priimančius organus. Be to, nebuvo jokių įrodymų, kad pirmoji bendrovė pareiškėja įsipareigojo pirkti testus tik iš antrosios bendrovės pareiškėjos – priešingai, ji svarstė įvairias kitas galimybes (žr. šio sprendimo 82 punktą). Antroji bendrovė pareiškėja taip pat teigė, kad pagal Konstitucijos garantuojamą ūkinės veiklos laisvę (žr. šio sprendimo 136 punktą) privatūs pelno siekiantys subjektai gali laisvai susitarti dėl bet kokių prekių pardavimo ir pirkimo kainos ir tokie susitarimai negali būti laikomi prieštaraujančiais viešajai tvarkai ar gerai moralei.
1242022 m. birželio 28 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinį skundą, nes jame nebuvo iškelta jokių svarbių teisinių klausimų.
125Antroji bendrovė pareiškėja pateikė antrą kasacinį skundą, kuriame nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir ankstesniame savo kasaciniame skunde (žr. šio sprendimo 122 ir 123 punktus). 2022 m. liepos 28 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinį skundą, nes jame nebuvo iškelta jokių svarbių teisinių klausimų.
126Antroji bendrovė pareiškėja pateikė trečią kasacinį skundą, kuriame nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir ankstesniame kasaciniame skunde (žr. šio sprendimo 122 ir 123 punktus). Be to, ji teigė, kad aplinkybės, kurias Lietuvos apeliacinis teismas laikė įrodančiomis bendrovių pareiškėjų nesąžiningumą (žr. šio sprendimo 105 ir 106 punktus), niekaip nepaveikė NVSPL sprendimo pirkti testus iš pirmosios bendrovės pareiškėjos ir nesutrukdė įgyvendinti ginčijamų sutarčių. 2022 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinį skundą, nes jame nebuvo iškelta jokių svarbių teisinių klausimų.
127Civilinėje byloje dėl antrosios bendrovės pareiškėjos ir bendrovės R bendradarbiavimo sutarties (žr. šio sprendimo 17 ir 108 punktus) 2022 m. spalio 27 d. Vilniaus apygardos teismas pripažino sutartį negaliojančia ir įpareigojo bendrovę R grąžinti antrajai bendrovei pareiškėjai pagal šią sutartį gautus 454 931 EUR. 2023 m. vasario 21 d. Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti šį sprendimą, o 2024 m. sausio 4 d. tą patį padarė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
1282022 m. balandžio 5 d. su sveikatos apsaugos viceministre susijusi tyrimo dalis (žr. šio sprendimo 24 punktą) buvo atskirta į atskirą tyrimą. 2022 m. rugpjūčio 11 d. Generalinė prokuratūra surašė kaltinamąjį aktą viceministrei dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį, padarant valstybei ir Sveikatos apsaugos ministerijai didelę žalą (žr. šio sprendimo 139 punktą). Tuo metu, kai Teismui buvo pateikiami baigiamieji šalių argumentai (2024 m. kovo 21 d.), byla dar buvo neišnagrinėta pirmosios instancijos teisme.
1292023 m. liepos 21 d. prokuroras nutraukė tyrimą E. M. (pirmosios bendrovės pareiškėjos direktorė) ir R. L. (pirmosios bendrovės pareiškėjos veiklos direktorius) atžvilgiu dalyje dėl įtarimų sukčiavimu pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį (žr. šio sprendimo 25 punktą).
130Pirma, prokuroras pažymėjo, kad, pasak daugelio tyrimo metu apklaustų medicinos ekspertų, greitieji testai nebuvo tinkama priemonė koronavirusinei infekcijai diagnozuoti, nes jie parodė tik tai, ar asmuo buvo užsikrėtęs praeityje, bet ne tai, ar jis buvo užsikrėtęs tyrimo metu. Be to, testui atlikti buvo reikalingas kraujo mėginys, todėl asmenys patys negalėjo jo atlikti. Todėl medicinos ekspertai sutarė, kad valstybė apskritai neturėjo pirkti tokių testų.
131Be to, prokuroras pažymėjo, kad bendraudama su Sveikatos apsaugos ministerija pirmoji bendrovė pareiškėja teigė, kad ji pasirinko testus iš įvairių gamintojų ir patikrino jų kokybę, nors iš turimų įrodymų matyti, kad pasiūlymo pateikimo ir pirkimo sutarties pasirašymo metu ji dar nežinojo, iš kur gaus testus, kuriuos ji buvo įsipareigojusi parduoti valstybei, ir kad gamintojo, galinčio patiekti reikiamą kiekį testų, pradėjo ieškoti tik pasirašiusi sutartį su NVSPL. Taigi jos pasiūlymas nebuvo pagrįstas faktais.
132Be to, prokuroras teigė, kad nebuvo jokių objektyvių priežasčių, galėjusių paaiškinti bendrovių pareiškėjų sutarties pasirašymą, išskyrus norą apsunkinti valstybei galimybę kada nors atgauti joms sumokėtus pinigus. Tyrimo metu E. M. teigė, kad antroji bendrovė pareiškėja buvo pasamdyta tam, kad rūpintųsi logistika, nes pirmoji bendrovė pareiškėja neturėjo tokios patirties. Tačiau dėl to tapo neaišku, koks tiksliai buvo pirmosios bendrovės pareiškėjos vaidmuo nagrinėjamuose sandoriuose – ji nei gamino testus, nei gavo juos iš kitur, nei faktiškai tikrino jų kokybę. Prokuroro nuomone, pirmoji bendrovė pareiškėja tik pasinaudojo savo, kaip patyrusios ir patikimos bendrovės, vardu ir direktorės E. M. reputacija, kad pasirašytų sutartį su valstybe.
133Prokuroro teigimu, jei būtų buvusios žinomos šio sprendimo 130 ir 131 punktuose nurodytos aplinkybės, valstybė nebūtų pirkusi greitųjų testų, ypač tokio didelio kiekio ir už tokią didelę kainą. Todėl buvo pagrindo manyti, kad pasinaudodami bendromis žinių trūkumo, panikos ir skubos aplinkybėmis, E. M. ir R. L. peržengė sąžiningos ūkinės veiklos ribas ir pardavė valstybei greituosius testus apgaulės būdu, t. y. pasinaudodami pirmosios bendrovės pareiškėjos reputacija, pateikdami valstybei tikrovės neatitinkančią informaciją ir remdamiesi kai kurių žinomų medicinos ekspertų, viešai pasisakiusių už greituosius testus, autoritetu.
134Prokuroras taip pat pažymėjo, kad valstybė ir jos pareigūnai turėjo pakankamai galimybių sužinoti, kokio tiksliai pobūdžio testus pirmoji bendrovė pareiškėja siūlė, paprašyti dokumentų, susijusių su jų kokybe ir sertifikavimu, ir gauti visą kitą reikalingą informaciją. Visų pirma, sveikatos apsaugos viceministrė L. J., pati turinti medicininį išsilavinimą, turėjo suprasti, kaip svarbu gauti šią informaciją. Kadangi nebuvo jokios informacijos, kad tarp asmenų, dalyvavusių perkant testus, būtų buvę kokių nors susitarimų, prokuroras padarė išvadą, kad nebuvo įrodyta, jog E. M. ir R. L. galėjo įvykdyti sukčiavimo nusikaltimą.
1352023 m. liepos 26 d. prokuroras nutraukė tyrimą E. M., R. L., A. Č., L. P. ir M. K. atžvilgiu dėl įtarimų nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo pagal Baudžiamojo kodekso 216 straipsnio 1 dalį (žr. šio sprendimo 26 punktą). Visų pirma prokuroras nurodė, kad nepakanka įrodymų konstatuoti, jog aptariamas turtas buvo įgytas nusikalstamu būdu, atsižvelgiant į tai, kad tyrimas E. M. ir R. L. atžvilgiu dalyje dėl įtarimų sukčiavimu buvo nutrauktas (žr. šio sprendimo 129 punktą). Be to, nebuvo įrodyta, kad visi tyrimo metu nagrinėti sandoriai buvo fiktyvūs. Taigi, nesant pakankamai įrodymų, kad turtas buvo įgytas nusikalstamu būdu, negalima įrodyti ir nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo.
136Atitinkamos Konstitucijos nuostatos:
23 straipsnis
„Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“
46 straipsnis
„Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.
Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.
Valstybė gina vartotojo interesus.“
137Bylai reikšmingu metu Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, inter alia, kad tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.
138Bylai reikšmingu metu 216 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, inter alia, kad tas, kas siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens turtą, žinodamas, kad jis gautas nusikalstamu būdu, tą turtą įgijo, valdė, naudojo, perdavė jį kitiems asmenims, atliko su tuo turtu susijusias finansines operacijas, kitaip jį pertvarkė ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų.
139228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, inter alia, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
140Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
1411.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.
1421.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
1431.81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu sandoris negalioja dėl to, kad prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje (žr. šio sprendimo 141 punktą) numatytos taisyklės netaikomos, kai abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.
144Pagal 1.137 straipsnio 2 dalį asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.
1456.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. 6.163 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys privalo elgtis sąžiningai ir esant ikisutartiniams santykiams.
1466.145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.
1476.145 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.
148Pagal 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.
149Viešųjų pirkimų įstatymas buvo priimtas 1996 m. rugpjūčio 13 d. ir buvo ne kartą iš dalies pakeistas.
15017 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija užtikrina, kad vykdant pirkimą būtų laikomasi, inter alia, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, proporcingumo, skaidrumo principų. Pagal 17 straipsnio 2 dalies 1 punktą perkančioji organizacija turi siekti, kad viešiesiems pirkimams skirtos lėšos būtų naudojamos racionaliai.
15137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, inter alia, kad perkamų prekių, paslaugų ar darbų ypatybės apibūdinamos pirkimo dokumentuose pateikiamoje techninėje specifikacijoje
15255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, inter alia, kad, perkančioji organizacija ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą išrenka pagal šiuos kriterijus: i) kainos ir kokybės santykį; ii) sąnaudas, kurias perkančioji organizacija gali patirti prekių ir paslaugų gyvavimo laikotarpiu; iii) kainą.
153Pagal 71 straipsnio 1 dalies 3 punktą pirkimas neskelbiamų derybų būdu gali būti vykdomas, jeigu būtina pirkimą atlikti ypač skubiai dėl įvykio, kurio perkančioji organizacija negalėjo numatyti, kai tokio pirkimo neįmanoma atlikti kitais įstatyme nustatytais būdais. Aplinkybės, kuriomis grindžiama ypatinga skuba, jokiu būdu negali priklausyti nuo perkančiosios organizacijos.
15472 straipsnio 3 dalyje nustatyta, inter alia, kad perkančioji organizacija, vykdydama pirkimą pagal įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 3 punktą (žr. šio sprendimo 153 punktą), gali pirkimo sutartį sudaryti nesilaikydama pirkimo procedūroms bei pirkimo sutarties turiniui nustatytų reikalavimų.
15589 straipsnio 1 dalyje nustatytos įvairios aplinkybės, kuriomis pirkimo sutarties sąlygos gali būti keičiamos neatliekant naujos pirkimo procedūros. Pagal 89 straipsnio 1 dalies 5 punktą pirkimo sutarties sąlygos gali būti keičiamos, kai pakeitimas, neatsižvelgiant į jo vertę, nėra esminis, kaip nustatyta šio straipsnio 4 dalyje.
156105 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas privalo pripažinti pirkimo sutartį negaliojančia nustačius šio įstatymo imperatyviųjų nuostatų šiurkščių pažeidimų..
157106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, inter alia, kad teismas gali nepripažinti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties negaliojančia ir taikyti alternatyvias sankcijas pagal šio straipsnio 3 dalį (žr. šio sprendimo 158 punktą), jeigu dėl viešojo intereso, įskaitant su pirkimo sutartimi nesusijusius ekonominius interesus, dėl kurių pirkimo jos pripažinimas negaliojančia turėtų neproporcingų pasekmių, būtina išsaugoti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pasekmes.
158106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismo skiriamos alternatyvios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Teismas taiko šias alternatyvias sankcijas: i) pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties trukmės sutrumpinimą; ir / arba ii) perkančiajai organizacijai skiriamą baudą, kuri negali būti didesnė negu 10 procentų pirkimo sutarties vertės. 106 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas alternatyvias sankcijas, turi atsižvelgti į visus reikšmingus aspektus, įskaitant pažeidimo rimtumą ir perkančiosios organizacijos elgesį; skirta alternatyvi sankcija, įskaitant baudos dydį, turi būti motyvuojama teismo sprendime.
159Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad toks turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo vadovaujantis šiais principais: i) visuomeninės naudos – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; ii) efektyvumo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; iii) racionalumo – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; iv) viešosios teisės – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi vadovaujantis atitinkamais teisės aktais.
1602015 m. gruodžio 28 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-689/2015 ir 2019 m. sausio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad vertinant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, jis turi būti vertinamas pagal kriterijus, susijusius su moralės vertybėmis, pavyzdžiui, gėris ir blogis arba sąžiningumas ir nesąžiningumas. Įstatyme neatskleistas sąvokų „viešoji tvarka“ ir „gera moralė“ turinys; tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su ketinimais bei veiksmų pasekmėmis. Nagrinėjant bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal Civilinio kodekso 1.81 straipsnį (žr. šio sprendimo 142 punktą), sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo.
161Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 konstatavo, kad pagal jo suformuotą praktiką viešųjų pirkimų principų pažeidimas prilyginamas imperatyviųjų nuostatų pažeidimui, būtent dėl to, kad šie, kaip ir kitos Viešųjų pirkimų įstatymo imperatyviosios nuostatos, yra susiję su viešojo intereso apsauga. Viešųjų pirkimų principų pažeidimai yra objektyvaus pobūdžio, o tai reiškia, kad pripažinimui konstatuoti nesvarbios jokios kitos šalutinės aplinkybės, tokios kaip perkančiosios organizacijos atstovų nepatyrimas, jų kaltės laipsnis, žalos dydis. Be to, viešųjų pirkimų principų pažeidimai yra absoliutaus pobūdžio: kiekvienas toks pažeidimas lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą ir kiekvienas pažeidimas laikytinas esminiu. Viešųjų pirkimų principų pažeidimo nustatymas suponuoja teismų pareigą pripažinti tokius perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais ir spręsti dėl padarinių.
1622022 m. liepos 1 d. nutartyje byloje Nr. e3K-3-146-916/2022 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip apibendrino savo praktiką, susijusią su perkančiųjų organizacijų pareiga aiškiai apibrėžti viešojo pirkimo sąlygas:
„48. Už viešojo pirkimo procedūrų organizavimą ir pasiektus rezultatus pirmiausia atsakingos perkančiosios organizacijos (žr. plačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011). Šio vertinimo nekeičia tai, kad tiekėjai – profesionalūs viešųjų pirkimų teisinių santykių dalyviai, nes ir perkančiosioms organizacijoms keliami profesionalumo reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2011). Bet kokiu atveju tiekėjai pasiūlymus teikia pagal viešojo pirkimo sąlygas, todėl neturi pareigos papildomai domėtis perkančiųjų organizacijų tikslais, ypač jei šie apskritai nėra detalizuoti pirkimo dokumentuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-469/2018 39).
49Iš teisinio reguliavimo ir teismų praktikos išplaukia aiški perkančiųjų organizacijų pareiga formuluoti tikslius, konkrečius reikalavimus tiekėjams. Ši jų pareiga kyla iš bendrosios perkančiųjų organizacijų pareigos objektyviai ir kruopščiai vykdyti viešojo pirkimo procedūras, užtikrinti viešųjų pirkimų principų laikymąsi ir tikslo pasiekimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2013). Už VPĮ tinkamą vykdymą ir pasiektus rezultatus pirmiausia atsakinga būtent perkančioji organizacija. Jei ši nevykdo iš VPĮ kylančių pareigų ar jas vykdo netinkamai, būtent jai turi tekti neigiami padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178-469/2021, 32, 33 punktai).
50[Lietuvos Aukščiausiojo Teismo] praktikoje konstatuota, jog neaiškių, netikslių ir dviprasmiškų pirkimo dokumentų nuostatų nulemtų negatyvių padarinių rizika tenka pačiai perkančiajai organizacijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2007; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019, 38 punktas).
<...>
55[Lietuvos Aukščiausiojo Teismo] išaiškinta, kad tiekėjų nenaudai negalima taikyti bet kokių iš anksto viešojo pirkimo sąlygose neišviešintų reikalavimų, net ir visuotinai ar tam tikram subjektų ratui žinomo (ar turimo žinoti) teisinio reguliavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-916/2017 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).“
163Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą nurodė, kad viešųjų pirkimų procese ne tik perkančiosios organizacijos, bet ir tiekėjai turi pareigą elgtis atsakingai, laikytis bendrųjų teisingumo ir sąžiningumo reikalavimų, nesukelti nepagrįstų neigiamų padarinių kitiems asmenims ar visuomenei (žr. 2015 m. spalio 21 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-541-690/2015, 2020 m. kovo 9 d. nutartį byloje Nr. e3K-3-56-248/2020 ir 2020 m. kovo 19 d. nutartį byloje Nr. e3K-3-67-248/2020).
164Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. kovo 19 d. nutartyje byloje Nr. e3K-3-67-248/2020 nurodė, kad pagal jo suformuotą praktiką tiekėjo įsipareigojimas perkančiajai organizacijai elgtis rūpestingai ir vadovaujantis jam taikomu aukštesniu profesionalumo standartu kartu reiškia jo pareigą teikiant pasiūlymą įsitikinti savo teikiamos informacijos tikrumu, siūlomų prekių atitiktimi keliamiems reikalavimams ir pan. Kita vertus, tiekėjų pareiga veikti apdairiai neeliminuoja perkančiųjų organizacijų pareigos kiek įmanoma aiškiau ir tiksliau apibrėžti reikalavimus jiems (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rėmėsi savo 2019 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-969/2019 ir 2020 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-248/2020).
1652021 m. lapkričio 25 d. nutartyje byloje Nr. e3K-3-296-969/2021 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo:
„<....>
33Restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, kai ji taikoma kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio teisinė pasekmė, esmė – šalys, gavusios tam tikrą turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (buvusioji padėtis). Taikant restituciją, siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra, grąžinant negaliojančio sandorio pagrindu perduotą turtą natūra ar piniginiu ekvivalentu. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-706/2015, 2018 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-363-421/2018 ir kt.)
34Restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje, 6.146 ir 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą, įtvirtinant galimybę teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.
<...>
36Restitucijos taikymas natūra geriausiai atskleidžia šio instituto esmę ir užtikrina jo paskirtį <...> [Lietuvos Aukščiausiasis Teismas] yra išaiškinęs, kad restitucijos taikymas natūra bendriausia prasme reiškia sandorių šalių įpareigojimą atlikti priešpriešinius veiksmus tiems veiksmams <...>, kurie buvo atlikti vykdant <...> sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019 <...>) <...>
37Kita vertus, ką tiesiogiai nurodo ir CK 6.146 straipsnio nuostatos, taisyklė dėl restitucijos taikymo natūra nėra absoliuti, o šios taisyklės sąlygiškumas pagal šio straipsnio nuostatas sietinas su dviem aspektais: 1) neįmanomumu taikyti restituciją natūra (pavyzdžiui, dėl to, kad daiktas, esantis pripažinto negaliojančiu sandorio objektu, buvo sunaikintas, nepataisomai sužalotas, perleistas arba egzistuoja kitos priežastys, dėl kurių galimybė taikyti restituciją natūra yra objektyviai neįmanoma); 2) didelių nepatogumų šalims sukėlimu (pavyzdžiui, dėl to, kad restitucijos taikymas natūra nepagrįstai apsunkintų abiejų sandorio šalių teisinę padėtį ir kartu būtų neproporcinga civilinių teisių gynimo priemonė).
38Restitucija neturėtų būti taikoma formaliai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes, remiantis kuriomis turi būti sprendžiama, ar bus pasiekti restitucijos tikslai – atkurta iki ginčo sandorio sudarymo buvusi šalių padėtis. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-627-686/2015). Jeigu byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad status quo ante padėtis bus atkurta, taikant restituciją natūra, tai tokiam restitucijos taikymo būdui teiktina pirmenybė. Tačiau jeigu tokių aplinkybių nenustatoma, turi būti sprendžiama dėl alternatyvaus – sumokant ekvivalentą pinigais – restitucijos būdo taikymo.
39Kaip minėta šios nutarties 33 punkte, restitucijos, kai ji taikoma kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio pasekmė, pagrindinis tikslas yra iki sandorio sudarymo buvusios padėties atkūrimas. Kai pripažinta negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartimi buvo perleistas individualiais požymiais apibūdintas daiktas, šis tikslas visų pirma galėtų būti pasiektas, jei pardavėjui būtų grąžintas daiktas, kurio vertė atitiktų jo rinkos vertę, buvusią ginčo sutarties sudarymo metu. Tačiau realybėje daikto vertė gali būti sumažėjusi dėl jo eksploatavimo, netinkamo saugojimo, dalinio daikto sunaikinimo ar kitų aplinkybių.
40Jei restitucijos objektu esančio daikto negalima grąžinti natūra tokios būklės, kokios jis buvo negaliojančia pripažintos sutarties sudarymo (įvykdymo) metu, nes daiktas buvo eksploatuojamas ilgą laiką ir jo vertės sumažėjimas yra esminis, daikto grąžinimas natūra tokiu atveju būtų netinkama civilinių teisių gynimo priemonė. Todėl restitucija tokiu atveju turėtų būti atliekama, sumokant daikto vertę atitinkančią sumą pinigais, kuri apskaičiuojama laikantis CK 6.147 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos <...> taisyklės – taikant kainas, [galiojusias sandorio metu].“
166Minėtoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad perkančioji organizacija viešųjų pirkimų procedūrą vykdė nesilaikydama įstatymų ir kad pirkimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia. Pagal tą sutartį perkančioji organizacija buvo įsigijusi tam tikrą įrangą ir naudojo ją kelerius metus, todėl jos vertė gerokai sumažėjo. Tokiomis aplinkybėmis Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad status quo ante negali būti atkurta. Todėl, vadovaudamasis principu, kad restitucija neturėtų nesąžiningai pabloginti ar pagerinti nė vienos iš šalių padėties, teismas nusprendė, kad perkančiajai organizacijai turėtų būti leista pasilikti įrangą, tačiau būtina nustatyti jos rinkos kainą pirkimo metu, ir tiekėjui priklauso šią kainą atitinkanti kompensacija.
167Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 16 d. nutartyje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019, remdamasis keliais Teismo sprendimais (žr. Trgo prieš Kroatiją, Nr. 35298/04, 2009 m. birželio 11 d.; Moskal prieš Lenkiją, Nr. 10373/05, 2009 m. rugsėjo 15 d.; Lelas prieš Kroatiją, Nr. 55555/08, 2010 m. gegužės 20 d.; Pyrantienė prieš Lietuvą, Nr. 45092/07, 2013 m. lapkričio 12 d.), nurodė, kad visų pirma valstybė turi prisiimti bet kokius neigiamus teisinius padarinius, atsiradusius dėl jos institucijų klaidų. Taigi, kai restitucijos taikymo poreikis atsirado dėl valdžios institucijų klaidų, sprendimas dėl restitucijos taikymo ar netaikymo galėjo būti sprendžiamas vienu iš šių būdų: i) taikant restituciją natūra; ii) taikant restituciją alternatyviuoju būdu – sumokant ekvivalentą pinigais; iii) netaikant restitucijos. Aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti priimant minėtą sprendimą, yra restitucijos objekto pobūdis, padaryto pažeidimo pobūdis ir reikšmingumas, siekiamo apginti viešojo intereso pobūdis ir reikšmingumas, klaidingai sukurtų teisėtų lūkesčių egzistavimo trukmė, klaidos identifikavimo ir priemonių ją ištaisyti ėmimosi sparta.
1682020 m. balandžio 1 d. Europos Komisija paskelbė komunikatą 2020/C 108 I/01 „Europos Komisijos gairės, kaip naudotis viešųjų pirkimų sistema COVID-19 krizės sukeltos nepaprastosios padėties sąlygomis“. Atitinkamose jo dalyse nurodyta (išnašos praleistos):
„COVID-19 sukėlė sveikatos krizę, kuriai įveikti reikia greitų ir sumanių sprendimų – turime operatyviai spręsti klausimą, kaip patenkinti be galo padidėjusį panašių prekių ir paslaugų poreikį, kai tam tikros tiekimo grandinės yra sutrikdytos. Daugeliu atvejų už šias prekes ir paslaugas valstybėse narėse atsako viešieji pirkėjai. Jie turi užtikrinti pakankamą kiekį asmeninių apsaugos priemonių, kaip antai medicininių kaukių ir apsauginių pirštinių, medicininės įrangos, ypač ventiliatorių, kitų medicinos priemonių, taip pat ligoninių vietų ir IT infrastruktūros – ir tai dar ne viskas.
<...>
Siekdama nepaprastosios padėties sąlygomis teikti kuo veiksmingesnę pagalbą, šiose gairėse Komisija paaiškina visas ES viešųjų pirkimų sistemoje numatytas galimybes ir išimtis, kuriomis galima pasinaudoti įsigyjant priemones, paslaugas ir darbus, reikalingus krizei įveikti.
Viešieji pirkėjai turi keletą galimybių.
<...>
Neskelbiamos derybos yra procedūra, leidžianti viešiesiems pirkėjams per trumpiausią laiką įsigyti prekių ir paslaugų. Pagal šią procedūrą, kaip nustatyta Direktyvos 2014/24/ES (toliau – Direktyva) (2) 32 straipsnyje, viešieji pirkėjai gali derėtis tiesiogiai su galimu (-ais) rangovu (-ais) – netaikomi jokie terminai, minimalus apklausiamų kandidatų skaičius ar kiti procedūriniai reikalavimai. ES lygmeniu nenustatyti jokie šios procedūros etapai. Praktiškai tai reiškia, kad institucijos gali veikti taip greitai, kaip leidžia jų techninės ir fizinės galimybės – ši procedūra yra de facto tiesioginis sutarties skyrimas, o jos apribojimai tėra nulemti fizinių ir (arba) techninių apribojimų, susijusių su turimu produktų kiekiu ir pristatymo greičiu.
<...>
Sudaryti viešąsias sutartis neskelbiamų derybų būdu perkančiosios organizacijos gali kai „tai yra neišvengiamai būtina, kai dėl ypatingos skubos, susidariusios dėl įvykių, kurių perkančioji organizacija negalėjo numatyti, neįmanoma laikytis atviro ar riboto konkurso procedūrų arba konkurso procedūros su derybomis terminų. Aplinkybės, kuriomis remiamasi norint pateisinti ypatingą skubą, bet kuriuo atveju neturi priklausyti nuo perkančiosios organizacijos“ (Direktyvos 32 straipsnio 2 dalies c punktas).
Kadangi taikydamos šią procedūrą perkančiosios organizacijos nukrypsta nuo pagrindinio Sutarties principo dėl skaidrumo, Teisingumo Teismas nustatė reikalavimą, kad ši procedūra būtų pasitelkiama tik išimtiniais atvejais. Turi būti tenkinamos iškart visos sąlygos, o aiškinti jas reikia siaurai (žr., pavyzdžiui, sprendimus Komisija prieš Vokietiją, C-275/08, ir Consiglio Nazionale degli Ingegneri, C-352/12). Derybos be išankstinio skelbimo apie pirkimą leidžia perkančiosioms organizacijoms tartis tiesiogiai su galimais rangovais; tačiau neleidžiama sudaryti sutarties tiesiogiai su iš anksto atrinktu rangovu, nebent jis būtų vienintelis rangovas, galintis įvykdyti sutartį atsižvelgiant į techninius ir laiko suvaržymus, susijusius su ypatinga skuba.
Kiekviena perkančioji organizacija, norinti taikyti tokią neskelbiamų derybų procedūrą, turės įvertinti, ar tenkinami visi reikalavimai <...>“
169Atsižvelgdamas į peticijų dalyko panašumą, Teismas mano, kad būtų tikslinga jas nagrinėti kartu ir priimti vieną bendrą sprendimą.
170Bendrovės pareiškėjos skundėsi, kad civilinėje byloje priimti sprendimai, kuriais jos buvo įpareigotos grąžinti dalį pinigų, gautų pagal viešųjų pirkimų procedūrą, pažeidė jų nuosavybės teises. Jos rėmėsi Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu, kuriame nustatyta:
„Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.
Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.“
171Šalys neginčijo Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio taikymo šioje byloje. Tačiau Teismas primena, kad Konvencijos taikymas ratione materiae apibrėžia jo jurisdikcijos apimtį. Todėl Teismas turi teisę nagrinėti šį klausimą savo iniciatyva (žr. Béláné Nagy prieš Vengriją [DK], Nr. 53080/13, § 71, 2016 m. gruodžio 13 d.; Vegotex International S.A. prieš Belgiją [DK], Nr. 49812/09, § 59, 2022 m. lapkričio 3 d.).
172Jis primena, kad Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis taikomas tik asmenų turimai nuosavybei ir nesukuria teisės įgyti nuosavybę (žr., be kitų šaltinių, Stummer prieš Austriją [DK], Nr. 37452/02, § 82, ECHR 2011). Su Pirmojo protokolo 1 straipsniu susijusiose bylose paprastai reikia išnagrinėti, ar bylos aplinkybės, kaip visuma, suteikė pareiškėjui teisę į esminį šia nuostata ginamą interesą (žr. Béláné Nagy, minėta pirmiau, § 76, ir ten nurodytas bylas).
173Šiuo atveju pirmajai bendrovei pareiškėjai valstybė sumokėjo 6 050 000 EUR pagal pirkimo sutartį, kurią ji pasirašė su NVSPL (žr. šio sprendimo 14 ir 18 punktus), o antrajai bendrovei pareiškėjai pirmoji bendrovė pareiškėja sumokėjo 5 904 800 EUR pagal jų pasirašytą pirkimo–pardavimo sutartį (žr. šio sprendimo 16 ir 18 punktus). Nebuvo ginčijama, kad abi bendrovės pareiškėjos įvykdė pagal atitinkamas sutartis prisiimtus įsipareigojimus. Be to, Teismas pažymi, kad nei vidaus procese, nei nagrinėjant bylą Teisme nebuvo teigiama, kad yra kokių nors priežasčių, dėl kurių bendrovės pareiškėjos būtų galėjusios abejoti šių sutarčių galiojimu iki jų panaikinimo (žr., mutatis mutandis, Kurban prieš Turkiją, Nr. 75414/10, § 64, 2020 m. lapkričio 24 d.).
174Todėl jis įsitikinęs, kad sumos, kurias bendrovės pareiškėjos gavo pagal ginčijamas sutartis, buvo jų „nuosavybė“ Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme, neatsižvelgiant į tai, kad šios sutartys vėliau buvo panaikintos. Todėl Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis yra taikytinas.
175Teismas taip pat pažymi, kad šios peticijos nėra akivaizdžiai nepagrįstos ar nepriimtinos kokiu nors kitu pagrindu, nurodytu Konvencijos 35 straipsnyje. Todėl jos turi būti pripažintos priimtinomis.
Esmė
Šalių teiginiai
176Pirmoji bendrovė pareiškėja teigė, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymą ir susijusią teismų praktiką perkančiosios organizacijos privalo išsamiai įvertinti per viešojo pirkimo procedūrą gautus pasiūlymus ir prireikus paprašyti tiekėjų pateikti papildomos informacijos arba patikslinti savo pasiūlymus (žr. šio sprendimo 152 ir 162 punktus). Be to, pareiga laikytis viešųjų pirkimų principų, pavyzdžiui, skaidrumo ir racionalaus viešųjų lėšų naudojimo principų, taip pat tenka perkančiosioms organizacijoms (žr. šio sprendimo 150 ir 159 punktus).
177Skaidrumo principas reiškia, kad perkančiosios organizacijos privalo, inter alia, užtikrinti, jog pirkimo procedūrose dalyvaujantys tiekėjai turėtų pakankamai galimybių sužinoti apie perkančiosios organizacijos poreikius. Tačiau nagrinėjamu atveju NVSPL neparengė nei pirkimo dokumentų, nei greitųjų testų techninės specifikacijos (žr. šio sprendimo 151 punktą). Todėl potencialūs tiekėjai neturėjo jokios galimybės sužinoti, kokius konkrečiai testus ji siekia įsigyti.
178Pirmajai bendrovei pareiškėjai nei NVSPL, nei Sveikatos apsaugos ministerija niekada nepranešė, kad jos siūlomi parduoti greitieji testai neatitinka perkančiosios organizacijos poreikių – po to, kai ji nusiuntė Sveikatos apsaugos ministerijai lankstinuką su informacija apie savo testus, ministerija nei patvirtino, kad siūlomi testai yra tinkami, nei paprašė pirmosios bendrovės pareiškėjos patikslinti savo pasiūlymą, kad jis geriau atitiktų NVSPL poreikius, o tiesiog paprašė pateikti pasiūlymą (žr. šio sprendimo 8 ir 9 punktus). Neturėdama jokios informacijos apie testus, kurių NVSPL siekė įsigyti, pirmoji bendrovė pareiškėja pateikė pasiūlymą abstrakčiu pavadinimu „COVID-19 express testas“ (žr. šio sprendimo 10 punktą). Tačiau ji teigė, kad tai negali būti laikoma nesąžiningu elgesiu, nes lankstinuke ji jau buvo pateikusi išsamią informaciją apie testus. Pirmoji bendrovė pareiškėja taip pat ginčijo Lietuvos apeliacinio teismo išvadas dėl skirtingų lankstinuke ir pasiūlyme pateiktų testų pavadinimų (žr. šio sprendimo 90 punktą). Ji teigė, kad pasiūlyme nurodytas pavadinimas „COVID-19 express testas“ yra analogiškas lankstinuke nurodytam pavadinimui „COVID-19 IgM-IgG greitasis testas“ – vietoj žodžio „greitasis“ buvo pavartotas angliškas žodis „express“, o apie IgM-IgG antikūnus pasiūlyme nebuvo užsiminta, nes buvo akivaizdu, kad pirmoji bendrovė pareiškėja pateiks lankstinuke nurodytus testus.
179Pirmoji bendrovė pareiškėja toliau teigė, kad ji yra privatus subjektas, kurio pagrindinis tikslas – siekti pelno. Jos manymu, ji pasiūlė pagrįstą kainą; ji buvo apskaičiuota įvertinus visas sąnaudas, kurias bendrovė patirs įsigydama testus, tikrindama jų kokybę ir pristatydama juos NVSPL, taip pat atsižvelgiant į riziką, kuri egzistavo tuo metu, kai tokių testų paklausa pasaulyje buvo itin didelė. NVSPL sutiko su šia kaina. Bet kuriuo atveju kaina nebuvo per didelė ir labai nesiskyrė nuo kainų, nurodytų keliuose kituose Sveikatos apsaugos ministerijos (žr. šio sprendimo 97 punktą) ir Krašto apsaugos ministerijos (žr. šio sprendimo 98 punktą) gautuose pasiūlymuose.
180Be to, jei NVSPL buvo labai svarbu žinoti, kas bus testų gamintojas, ji turėjo paprašyti pirmosios bendrovės pareiškėjos pateikti tokią informaciją, tačiau to nepadarė. Šiuo klausimu pirmoji bendrovė pareiškėja nurodė, kad atitinkamu metu nebuvo įmanoma iš anksto nurodyti tikslaus testų gamintojo pavadinimo: jos pasiūlymai buvo susiję su labai dideliais greitųjų testų kiekiais (žr. šio sprendimo 10 punktą) tuo metu, kai COVID-19 pandemija buvo tik prasidėjusi (2020 m. kovo mėn.), o greitųjų testų gamyba ir tiekimas dar nebuvo visiškai išvystyti. Todėl buvo reali grėsmė, kad pirmoji bendrovė pareiškėja apskritai negalės gauti pakankamo kiekio tinkamų testų. Pirmoji bendrovė pareiškėja taip pat pakartojo argumentus, kuriuos ji buvo pateikusi vidaus procese dėl privataus prekių ženklinimo galimybės (žr. šio sprendimo 84 punktą); ji teigė, kad nei nacionaliniai teismai, nei Vyriausybė savo pastabose šių argumentų nenagrinėjo.
181Ji taip pat teigė, kad reikalavimas racionaliai naudoti viešąsias lėšas negali būti tapatinamas su pareiga visada sudaryti viešojo pirkimo sutartį su mažiausią kainą pasiūliusiu tiekėju, ypač perkant prekes ar paslaugas, susijusias su sveikatos priežiūra. Ji nurodė įvairius pavyzdžius Lietuvoje ir kitur, kai teko sustabdyti su COVID-19 testais ar vakcinomis susijusių viešojo pirkimo sutarčių, kurios buvo sudarytos tik remiantis mažiausia kaina, vykdymą, nes pateiktų prekių ar paslaugų kokybė buvo netinkama.
182Be to, laisvosios rinkos sąlygomis normalu, kad vieni tiekėjai siūlo didesnes kainas, kiti – mažesnes, o pirkėjai gali laisvai pasirinkti tuos pasiūlymus, kurie jiems atrodo naudingiausi. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės atmetė laisvosios rinkos modelį, nurodydamas, kad viešuosiuose pirkimuose dalyvaujantys tiekėjai privalo pasiūlyti „protingą“ kainą. Toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas jokiais teisės aktais. Be to, nustatyti, ar kaina yra protinga, yra perkančiosios organizacijos pareiga, ir ji vienintelė yra atsakinga už racionalų viešųjų lėšų panaudojimą.
183Pirmoji bendrovė pareiškėja pabrėžė, kad Lietuvos įstatymai nedraudžia didinti būtiniausių prekių kainų krizių metu ir kad COVID-19 pandemijos metu daugelyje šalių išaugo testų ir asmeninių apsaugos priemonių kainos, nes šių prekių trūko.
184Antroji bendrovė pareiškėja teigė, kad ji nedalyvavo viešųjų pirkimų procedūroje ir nebuvo viešojo pirkimo sutarties šalis. Be to, ji buvo atskiras juridinis asmuo nuo pirmosios bendrovės pareiškėjos, todėl Lietuvos apeliacinio teismo išvados, kuriose jis abi bendroves pareiškėjas iš esmės laikė vienu subjektu arba veikusiomis kartu (žr. šio sprendimo 107 punktą), buvo nepagrįstos. Todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo laikyti ją atsakinga už viešųjų pirkimų procedūros pažeidimus, ir nacionalinių teismų šiuo atžvilgiu priimtų sprendimų nebuvo galima numatyti.
185Antroji bendrovė pareiškėja taip pat pateikė panašius į pirmosios bendrovės pareiškėjos argumentus, t. y. kad nėra įrodyta, jog testų kaina buvo per didelė (žr. šio sprendimo 179 punktą). Be to, ji teigė, kad sandorio kaina negali būti laikoma nesąžiningumo įrodymu.
186Abi bendrovės pareiškėjos teigė, kad pagal nacionalinių teismų praktiką ir Teismo praktiką valstybė turi prisiimti riziką dėl bet kokių jos institucijų padarytų klaidų ir kad šios klaidos negali būti taisomos asmenų sąskaita. Tačiau nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas visą atsakomybę už skaidrumo ir racionalaus viešųjų lėšų naudojimo principų laikymąsi perkėlė tiekėjams. Bendrovės pareiškėjos pabrėžė, kad jos nedarė jokio spaudimo ar įtakos jokioms valdžios institucijoms dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo, jų darbuotojai nebuvo pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų padarymo (žr. šio sprendimo 129 ir 135 punktus). Todėl jų negalima laikyti atsakingomis už tai, kad perkančioji organizacija nevykdė savo pareigų tinkamai.
187Be to, bendrovės pareiškėjos teigė, kad joms teko neproporcingai didelė valdžios institucijų padarytų klaidų ištaisymo našta. Pagal nacionalinę teisę restitucija negali būti taikoma, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (žr. šio sprendimo 147 punktą), o kai restitucija neįmanoma, taikytinos Viešųjų pirkimų įstatyme numatytos alternatyvios sankcijos (žr. šio sprendimo 157 ir 158 punktus). Nagrinėjamu atveju pirkimo sutartis buvo visiškai įvykdyta – NVSPL gavo sutartą greitųjų testų kiekį, o jų kokybe niekada nebuvo suabejota (žr. šio sprendimo 22 ir 47 punktus). Tačiau, nors Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad abi pirkimo sutarties šalys elgėsi nesąžiningai (žr. šio sprendimo 93 ir 103 punktus), jis pritaikė vienašalę restituciją, pagal kurią bendrovėms pareiškėjoms buvo nurodyta grąžinti daugiau nei pusę gautos sumos, o NVSPL pasiliko visus testus ir nepatyrė jokių neigiamų pasekmių. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu pirmoji bendrovė pareiškėja buvo įpareigota atgaline data parduoti greituosius testus po 3,74 EUR už vienetą, t. y. už kainą, kurios ji niekada nesiūlė, su kuria niekada nesutiko ir kuri sudarė 31,5 proc. jos pasiūlytos kainos (žr. šio sprendimo 14 punktą). Bendrovės pareiškėjos teigė, kad Lietuvos apeliacinio teismo pasirinktas restitucijos taikymo būdas nėra nustatytas įstatyme ir prieštarauja nusistovėjusiai nacionalinių teismų praktikai, todėl jo negalima buvo numatyti.
188Galiausiai bendrovės pareiškėjos teigė, kad Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai nenustatė testų rinkos kainos – jis nepaskyrė ekspertizės, o rėmėsi vieninteliu sandoriu tarp bendrovės P ir Krašto apsaugos ministerijos, kuris negali būti laikomas palyginamu su čia nagrinėjamu sandoriu (žr. šio sprendimo 40 ir 119 punktus).
189Iš pradžių Vyriausybė pabrėžė, kad ginčijamų sutarčių pasirašymo metu Lietuva, kaip ir visas pasaulis, kovojo su precedento neturinčia krize, kurią sukėlė COVID-19 pandemija. Valstybė privalėjo imtis skubių priemonių, kad apsaugotų savo piliečių gyvybes, ir tokiomis išskirtinėmis aplinkybėmis padidėjo klaidų tikimybė, taip pat ir viešųjų pirkimų procedūrose.
190Dėl bylos aplinkybių Vyriausybė pripažino, kad nacionalinių teismų sprendimai, kuriais buvo panaikinta pirmosios bendrovės pareiškėjos ir NVSPL sudaryta pirkimo sutartis ir pirkimo–pardavimo sutartis tarp bendrovių pareiškėjų, apribojo Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu garantuojamą bendrovių pareiškėjų teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Tačiau Vyriausybė teigė, kad apribojimas atitinka minėtos nuostatos reikalavimus.
191Vyriausybė teigė, kad ginčijamas apribojimas buvo nustatytas pagal įstatymą, būtent Viešųjų pirkimų įstatymo 17 straipsnį ir Civilinio kodekso 1.80 ir 1.81 straipsnius (žr. šio sprendimo 140–143 ir 150 punktus), ir kad šios teisinės nuostatos buvo pakankamai suprantamos, tikslios, o jų taikymas – numatomas. Nors pandemijos metu buvo pakeistos kai kurios Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos, šie pakeitimai nebuvo susiję su šioje byloje nagrinėjamomis tiekėjų pareigomis. Nagrinėjamu atveju teismai vertino bendrovių pareiškėjų veiksmus bendrosios pareigos elgtis sąžiningai, nustatytos Civiliniame kodekse ir nacionalinių teismų praktikoje, požiūriu (žr. šio sprendimo 163 ir 164 punktus).
192Be to, apribojimu buvo siekiama teisėtų viešojo intereso tikslų, t. y. užkirsti kelią slaptiems susitarimams ir apsaugoti viešąsias lėšas.
193Vyriausybė taip pat teigė, kad ginčijamų sutarčių pripažinimas negaliojančiomis buvo pagrįstas tinkamu proporcingumo santykiu tarp siekiamų tikslų ir taikomų priemonių. Šiuo atžvilgiu ji rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo išvadomis, kad bendrovės pareiškėjos veikė nesąžiningai, ypač kad pirmoji bendrovė pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie testų gamintoją ir pasiūlė itin didelę kainą (žr. šio sprendimo 94–103 punktus) ir kad sutartis tarp bendrovių pareiškėjų neatitiko įprastos verslo praktikos (žr. šio sprendimo 105–107 punktus).
194Vyriausybė pareiškė, kad nenori spėlioti, kodėl viešojo pirkimo sutartis buvo sudaryta su pirmąja bendrove pareiškėja, tačiau „galima daryti išvadą, kad prie to labai prisidėjo [pirmosios bendrovės pareiškėjos] atstovų ir, tikėtina, [sveikatos apsaugos viceministrės] slaptas susitarimas“.
195Vyriausybė taip pat teigė, kad ginčijamų priemonių buvo imtasi viešųjų pirkimų srityje ir jos buvo susijusios su ekonomine ir socialine strategija, o tai reiškia, kad valstybė turėjo plačią vertinimo nuožiūros laisvę. Ji taip pat priminė, kad dėl koronaviruso pandemijos susidariusios nepaprastosios padėties valdžios institucijos turėjo veikti itin skubiai, todėl padidėjo ne tik klaidų tikimybė, bet ir subjektų, siekiančių nesąžiningai pasinaudoti susidariusia padėtimi, skaičius.
196Vyriausybė pabrėžė, kad socialinės politikos kontekste valdžios institucijoms neturėtų būti draudžiama ištaisyti savo klaidas, net ir tas, kurios atsirado dėl jų pačių aplaidumo, nes priešingu atveju būtų pažeistas nepagrįsto praturtėjimo principas. Vis dėlto ji neigė, kad nuosavybės teisių apribojimas užkrovė bendrovėms pareiškėjoms pernelyg didelę ir neproporcinga naštą. Nacionaliniai teismai išsamiai įvertino visas susijusias aplinkybes ir priėmė pagrįstus sprendimus; bendrovės pareiškėjos buvo išklausytos ir jų argumentai buvo išnagrinėti. Nors Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo galimybę netaikyti restitucijos ir vietoj to skirti alternatyvias sankcijas, jis nusprendė, kad tai prieštarautų viešajam interesui (žr. šio sprendimo 109 ir 110 punktus). Vyriausybės teigimu, negalima konstatuoti, kad Lietuvos apeliacinis teismas restituciją taikė savavališkai (žr. šio sprendimo 111–113 punktus)
197Vyriausybė pripažino, kad nurodymas bendrovėms pareiškėjoms grąžinti dalį pinigų, gautų pagal atitinkamas sutartis, yra jų teisės netrukdomai naudotis savo nuosavybe apribojimas (žr. šio sprendimo 190 punktą). Teismas nemato pagrindo daryti kitokią išvadą.
198Teismas mano, kad šią bylą reikia nagrinėti atsižvelgiant į bendrąjį principą, įtvirtintą Pirmojo protokolo 1 straipsnio pirmoje taisyklėje, kurioje pabrėžiamas netrukdomo naudojimosi savo nuosavybe principas (žr. mutatis mutandis, Kurban, minėta pirmiau, §§ 74–75, ir ten nurodytas bylas).
199Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad NVSPL ir pirmosios bendrovės pareiškėjos sudaryta pirkimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia kaip prieštaraujanti imperatyvioms teisės normoms ir gerai moralei (žr. šio sprendimo 89 ir 103 punktus), o bendrovių pareiškėjų sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia kaip prieštaraujanti gerai moralei (žr. šio sprendimo 107 punktą).
200Galimybė pripažinti sutartis negaliojančiomis dėl jų prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms ar gerai moralei numatyta atitinkamai Civilinio kodekso 1.80 ir 1.81 straipsniuose (žr. šio sprendimo 140 ir 142 punktus).
201Konstatuodami, kad pirkimo sutartis neatitinka imperatyvių teisės normų, tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad skaidrumo ir racionalaus viešųjų lėšų panaudojimo principai, įtvirtinti Viešųjų pirkimų įstatymo 17 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje (žr. šio sprendimo 150 ir 159 punktus), buvo pažeisti viešojo pirkimo procedūros metu (žr. šio sprendimo 57 ir 89 punktus). Viešųjų pirkimų įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad pirkimo sutartis, pasirašyta šiurkščiai pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, turi būti pripažinta negaliojančia (žr. šio sprendimo 156 punktą), o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bet koks viešųjų pirkimų principų pažeidimas prilyginamas imperatyviųjų teisės normų pažeidimui (žr. šio sprendimo 161 punktą).
202Pripažindamas abi sutartis prieštaraujančiomis gerai moralei, Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad viešųjų pirkimų procedūros metu NVSPL ir abi bendrovės pareiškėjos veikė nesąžiningai (žr. šio sprendimo 93, 103 ir 107 punktus). Civiliniame kodekse nustatyta bendra pareiga elgtis sąžiningai įgyvendinant savo teises ir vykdant savo pareigas, ir ji taikytina tiek ikisutartiniams, tiek sutartiniams santykiams (žr. šio sprendimo 144 ir 145 punktus). Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, vertinant, ar sandoris prieštarauja gerai moralei, ypač svarbūs šalių ketinimai ir jų sąžiningumas (žr. šio sprendimo 160 punktą).
203Nors bendrovės pareiškėjos ginčijo minėtų teisės nuostatų taikymą nagrinėjamoje byloje ir nesutiko su nacionalinių teismų išvada, kad jos veikė nesąžiningai (žr. šio sprendimo 178–182, 184 ir 185 punktus), Teismas mano, kad šie argumentai nesusiję su teisės kokybe, todėl juos tikslingiau nagrinėti vertinant apribojimo proporcingumą.
204Todėl Teismas yra įsitikinęs, kad ginčijamų sutarčių panaikinimas kaip prieštaraujančių imperatyvioms teisės normoms ir (arba) gerai moralei buvo numatytas įstatyme, todėl ginčijamas apribojimas buvo teisėtas analizuojant jį pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį.
205Pagal Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, šalys privalo grąžinti viena kitai visa, ką yra gavusios pagal sandorį, arba atlyginti to vertę pinigais (žr. šio sprendimo 141 punktą). Restitucijos taikymo taisyklės išsamiau išdėstytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. šio sprendimo 165 punktą).
206Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad restitucija natūra negalima, nes didžioji dalis greitųjų testų jau buvo panaudota, o likusių testų dėl įvairių priežasčių nebuvo galima grąžinti pardavėjui. Todėl jis manė, kad valstybei turėtų būti leista pasilikti testus, o bendrovės pareiškėjos turėtų grąžinti valstybei lėšas, kurios, Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, buvo permokėtos (žr. šio sprendimo 111–113 punktus).
207Lietuvos apeliacinis teismas nenurodė jokių teisinių nuostatų, numatančių tokį restitucijos būdą, ir bendrovės pareiškėjos teigė, kad jis neturi jokio pagrindo vidaus teisėje (žr. šio sprendimo 187 punktą). Tačiau Teismas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą dar prieš priimant ginčijamus sprendimus pareiškėjų byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad tuo atveju, jei atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, nėra galimybės tiekėjui grąžinti daiktų, kurie buvo įsigyti pagal vėliau negaliojančia pripažintą sutartį, jis turi teisę į kompensaciją pagal šių daiktų rinkos kainą pirkimo metu (žr. šio sprendimo 166 punktą).
208Teismas pakartoja, kad „įstatymo“ sąvoka pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį apima įstatymus ir teismų praktiką (žr. Bežanić ir Baškarad prieš Kroatiją, Nr. 16140/15 ir 13322/16, § 62, 2022 m. gegužės 19 d., ir ten nurodytas bylas). Todėl jis atmeta bendrovių pareiškėjų argumentą, kad restitucijos taikymo būdas jų atveju neturėjo jokio teisinio pagrindo (žr. šio sprendimo 187 punktą).
209Jis dar kartą primena, kad tam, kad norma atitiktų numatomumo reikalavimą, turi būti užtikrinta (prireikus, teikiant ir tinkamas konsultacijas), kad piliečiai galėtų nuspėti tam tikrų veiksmų pasekmes, tiek, kiek įmanoma konkrečiomis aplinkybėmis. Tokios pasekmės nebūtinai turi būti numatomos su absoliučiu tikrumu: patirtis rodo, kad tai neįmanoma (žr. Centro Europa 7 S.r.l. ir Di Stefano prieš Italiją [DK], Nr. 38433/09, § 141, ECHR 2012).
210Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teismas pripažįsta, kad Lietuvos apeliacinio teismo pasirinktas restitucijos būdas turėjo teisinį pagrindą, kuris buvo pakankamai suprantamas, tikslus ir numatomas atsižvelgiant į aplinkybes. Taigi aptariamas apribojimas buvo nustatytas įstatymu, kaip reikalaujama Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnyje.
211Vyriausybė teigė, kad ginčijamu apribojimu buvo siekiama užkirsti kelią slaptiems susitarimams ir apsaugoti viešąsias lėšas (žr. šio sprendimo 192 punktą). Bendrovės pareiškėjos neginčijo, kad tai yra teisėti tikslai, susiję su viešuoju interesu ir Teismas nemato pagrindo teigti kitaip (žr. Kurban, minėta pirmiau, § 78).
212Teismas pakartoja, kad tarp taikomų priemonių ir tikslo, kurio siekiama bet kokiomis valstybės taikomomis priemonėmis, turi būti pagrįstas proporcingas santykis. Kiekvienu atveju, kai skundžiamasi Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimu, Teismas privalo išsiaiškinti ar dėl valstybės veiksmų arba neveikimo atitinkamam asmeniui teko neproporcinga ir per didelė našta (žr. Lekić prieš Slovėniją [DK], Nr. 36480/07, § 110, 2018 m. gruodžio 11 d., ir ten nurodytas bylas).
213Šioje byloje nagrinėjamas ginčas, susijęs su viešaisiais pirkimais. Teismas pažymi, kad reglamentuodamos viešųjų pirkimų procedūras Susitariančiosios Valstybės turi priimti politinius sprendimus, siekdamos užtikrinti, kad šios procedūros būtų vykdomos tinkamai ir duotų visuomenės interesams palankių rezultatų. Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką nacionalinės valdžios institucijos dėl savo žinių apie visuomenę ir jos poreikius gali geriau negu tarptautinis teismas įvertinti, kas atitinka „viešąjį interesą“ (žr., be daugelio kitų, Jahn ir kiti prieš Vokietiją [DK], Nr. 46720/99 ir dar dvi,§ 91, ECHR 2005-VI). Todėl įstatymų leidėjui, įgyvendinančiam socialinę ir ekonominę politiką, turėtų būti suteikta plati vertinimo nuožiūros laisvė (ibid., ir ten nurodytos bylos).
214Teismas anksčiau yra nusprendęs, kad Susitariančiųjų Valstybių vertinimo nuožiūros laisvė yra gerokai platesnė, kai klausimai yra susiję su viešųjų pirkimų procedūrų dalyvių vertinimu ir politiniais sprendimais dėl privalomo ar diskrecinio dalyvių atmetimo (žr. Kurban, minėta pirmiau, § 81). Jis mano, kad plati vertinimo nuožiūros laisvė pripažįstama ir tais atvejais, kurie, kaip ir čia nagrinėjamas atvejis, yra susiję su Susitariančiųjų Valstybių pasirinkimu dėl viešųjų pirkimų procedūrų dalyviams nustatytų pareigų ir šių pareigų nevykdymo pasekmių.
215Be to, Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad valdžios institucijoms neturėtų būti draudžiama ištaisyti savo klaidas, net ir tas, kurios atsirado dėl jų pačių aplaidumo, nes priešingu atveju būtų pažeistas nepagrįsto praturtėjimo principas (žr., be kitų šaltinių, Moskal prieš Lenkiją, Nr. 10373/05, § 73, 2009 m. rugsėjo 15 d., Agro Frigo OOD prieš Bulgariją, Nr. 39814/12, § 51, 2019 m. rugsėjo 5 d.) Teismas nusprendė, kad tas pats principas galioja ir perkančiosioms organizacijoms, iš kurių gali būti pareikalauta imtis priemonių viešajam interesui apginti, kad būtų ištaisytos jų klaidos. Vis dėlto dėl tokių klaidų taisymo neturėtų susidaryti situacija, kai atitinkamam asmeniui tenka pernelyg didelė našta (žr. Kurban, minėta pirmiau, § 82).
216Šioje byloje nacionaliniai teismai nustatė, kad viešojo pirkimo procedūra buvo vykdoma nesilaikant įstatymo: nors NVSPL turėjo teisę vykdyti pirkimą neskelbiamų derybų būdu dėl ypatingų aplinkybių, susidariusių dėl COVID-19 pandemijos, ji vis dėlto privalėjo laikytis skaidrumo ir racionalaus viešųjų lėšų naudojimo principų. Tačiau nacionaliniai teismai nustatė, kad ji neįvertino skirtingų tiekėjų pasiūlymų ir pirkimo sutartį sudarė su Sveikatos apsaugos ministerijos pasirinktu tiekėju (žr. šio sprendimo 53–57 ir 88–91 punktus). Teismas neturi pagrindo abejoti nacionalinių teismų atliktu vidaus teisės išaiškinimu ir taikymu (žr., be daugelio kitų šaltinių, Anheuser-Busch Inc. prieš Portugaliją [DK], Nr. 73049/01, § 83, ECHR 2007-I). Todėl jis mano, kad įrodyta, jog viešųjų pirkimų procedūra buvo vykdoma nesilaikant atitinkamų teisės aktų reikalavimų.
217Nebuvo ginčo dėl to, kad perkančioji organizacija privalo vykdyti viešojo pirkimo procedūrą ir užtikrinti, kad būtų laikomasi atitinkamų teisės aktų reikalavimų ir bendrųjų viešųjų pirkimų principų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nurodytą šio sprendimo 162 punkte).
218Tačiau kartu Teismas pažymi, kad Lietuvos civilinėje teisėje nustatytos tam tikros bendrosios pareigos, kurios taip pat taikomos tiekėjams viešųjų pirkimų procedūrose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nurodytą šio sprendimo 163 ir 164 punktuose, ir nacionalinių teismų sprendimus bendrovių pareiškėjų byloje, nurodytus šio sprendimo 59, 92 ir 94 punktuose). Jis mano, kad tokių įpareigojimų nustatymą apima nacionalinėms valdžios institucijoms šioje srityje suteikta plati vertinimo nuožiūros laisvė (žr. šio sprendimo 214 punktą), ir bendrovės pareiškėjos nepateikė jokių priešingų argumentų. Be to, Teismas pažymi, kad pagal vidaus teisę perkančiajai organizacijai tenkančios pareigos ir atsakomybė vykdant viešojo pirkimo procedūrą (žr. šio sprendimo 162 punktą) nepanaikina ir nepakeičia taikytinuose civilinės teisės aktuose nustatytų bendrųjų normų ir principų, reglamentuojančių tiekėjo ir perkančiosios organizacijos sutartinius ir ikisutartinius santykius (žr. šio sprendimo 140–145 ir 160 punktus).
219Tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad bendrovės pareiškėjos elgėsi nesąžiningai. Visų pirma, abu teismai nustatė, kad pirmoji bendrovė pareiškėja pateikė valdžios institucijoms tikrovės neatitinkančią informaciją apie testų gamintoją (žr. šio sprendimo 61, 95 ir 96 punktus). Be to, Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad pirmoji bendrovė pareiškėja pasiūlė nepagrįstą kainą, viršijančią tokių testų rinkos kainą (žr. šio sprendimo 97–102 punktus), ir kad abi bendrovės pareiškėjos veikė išvien, siekdamos nepagrįstai didelio pelno nepaprastosios padėties metu (žr. šio sprendimo 105–107 punktus).
220Pirmoji bendrovė pareiškėja teigė, kad atitinkamu metu ji negalėjo iš anksto tiksliai nurodyti testų gamintojo pavadinimo, kad ji svarstė įvairias galimybes gauti testų ir kad bet kuriuo atveju gamintojo tapatybė NVSPL neturėjo esminės reikšmės (žr. šio sprendimo 180 punktą). Tačiau Teismas neturi pagrindo laikytis kitokio požiūrio nei Lietuvos apeliacinis teismas, kuris nusprendė, kad pirmosios bendrovės pareiškėjos pateikti argumentai dėl negalėjimo tiksliai nurodyti gamintojo arba numatyto testų gavimo būdo įrodo, kad nurodydama save kaip gamintoją, ji pateikė valdžios institucijoms tikrovės neatitinkančią informaciją (žr. šio sprendimo 96 punktą). Be to, Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis kitais Sveikatos apsaugos ministerijos ir NVSPL gautais pasiūlymais, padarė išvadą, kad gamintojo tapatybė ir jo buveinės valstybė buvo svarbi testų savybė, nes tai turėjo įtakos jų kainai (žr. šio sprendimo 95 punktą). Teismas nemato pagrindo abejoti šiuo vertinimu.
221Be to, pirmoji bendrovė pareiškėja Teisme teigė, kad įstatymai neįpareigoja viešųjų pirkimų procedūrose dalyvaujančių tiekėjų pasiūlyti „protingą“ kainą (žr. šio sprendimo 182 punktą); be to, jos pasiūlyta kaina nebuvo per didelė (žr. šio sprendimo 179 punktą). Abi bendrovės pareiškėjos taip pat ginčijo tai, kaip Lietuvos apeliacinis teismas nustatė testų rinkos kainą (žr. šio sprendimo 188 punktą).
222Šiuo atžvilgiu Teismas visų pirma primena, kad jo paskirtis nėra nagrinėti faktines ar teisės klaidas, kurias tariamai padarė nacionalinis teismas, nebent tik tokiu mastu, kiek dėl jų galėjo būti pažeistos Konvencijos saugomos teisės ir laisvės (žr., be daugelio kitų šaltinių, García Ruiz prieš Ispaniją [DK], Nr. 30544/96, § 28, ECHR 1999-I). Taigi, jo užduotis nėra nustatyti, kokia buvo greitųjų testų rinkos kaina atitinkamu metu, arba vertinti, ar pirmosios pareiškėjos bendrovės pasiūlyta kaina buvo per didelė. Teismo nuomone, šiuo klausimu Lietuvos apeliacinio teismo padarytos išvados, pagrįstos kitų bendrovių pateiktais panašių testų pasiūlymais, įskaitant vieną pasiūlymą dėl to paties gamintojo pagamintų testų, ir Krašto apsaugos ministerijos atliktu rinkos vertinimu (žr. šio sprendimo 97 ir 98 punktus), negali būti laikomos savavališkomis ar akivaizdžiai nepagrįstomis.
223Teismas atkreipia dėmesį į bendrovių pareiškėjų argumentą, kad pareiga racionaliai naudoti viešąsias lėšas tenka valdžios institucijoms ir kad tiekėjai, kurie paprastai yra privatūs pelno siekiantys subjektai, negali būti laikomi nesąžiningais vien dėl jų pasiūlytos kainos (taip pat žr. Vilniaus apygardos teismo motyvus šio sprendimo 65 punkte). Tačiau, kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo, jis neteigė, jog pirmoji bendrovė pareiškėja elgėsi nesąžiningai vien dėl to, kad jos testų kaina buvo didesnė už kitų bendrovių pasiūlytą kainą. Priešingai, Lietuvos apeliacinis teismas vertino pirmosios bendrovės pareiškėjos pasiūlymą atsižvelgdamas į visas svarbias aplinkybes: tai, kad pirmoji bendrovė pareiškėja pateikė kainos pasiūlymą tik po to, kai ji jau buvo de facto atrinkta tiekėja (žr. šio sprendimo 99 punktą); tai, kad ji nepateikė jokios informacijos valdžios institucijoms ar nacionaliniams teismams, kuri parodytų, kuo buvo pagrįsta jos pasiūlyta kaina, nors buvo pagrindo manyti, kad ji žinojo, jog testus iš gamintojo galima įsigyti už daug mažesnę kainą (žr. šio sprendimo 100 punktą); tai, kad kita bendrovė pasiūlė parduoti to paties gamintojo testus už kelis kartus mažesnę kainą (žr. 97 punktą); tai, kad nebuvo jokių duomenų, jog pirmoji bendrovė pareiškėja patikrino testų kokybę savo laboratorijoje, kas galbūt būtų pateisinę didesnę kainą (žr. šio sprendimo 101 punktą); tai, kad skirtumas tarp pirmosios bendrovės pareiškėjos pasiūlytos kainos ir kainos, už kurią testai buvo nupirkti iš gamintojo, buvo akivaizdus ir didelis (žr. šio sprendimo 102 punktą). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad pirmoji bendrovė pareiškėja siekė pasinaudoti pandemijos sukelta ekstremaliąja situacija (žr. šio sprendimo 103 punktą).
224Taigi, priešingai nei teigia bendrovės pareiškėjos (žr. šio sprendimo 182 ir 186 punktus), Teismas daro išvadą, kad nacionalinis teismas neįpareigojo tiekėjų pasiūlyti „protingą“ kainą ir neperkėlė valdžios institucijų pareigos racionaliai naudoti valstybės lėšas privatiems subjektams. Teismas konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinis teismas išsamiai įvertino visas svarbias aplinkybes, įskaitant bendrą bendrovių pareiškėjų elgesį ekstremalioje situacijoje, susidariusioje dėl visuomenės sveikatos krizės, ir padarė išvadą, kurios Teismas, atlikdamas savo vaidmenį, neturi pagrindo ginčyti.
225Toliau Teismas išnagrinės antrosios bendrovės pareiškėjos argumentą, kad ji nedalyvavo viešųjų pirkimų procedūroje ir todėl neturėtų būti laikoma atsakinga už šios procedūros pažeidimus (žr. šio sprendimo 184 punktą). Jis atkreipia dėmesį į vidaus procese nustatytų aplinkybių, susijusių su antrąja bendrove pareiškėja, visumą (žr. šio sprendimo 32, 105 ir 106 punktus) ir glaudžius bendrovių pareiškėjų tarpusavio ryšius (žr. šio sprendimo 78 ir 106 punktus; taip pat žr. prokuroro išvadas baudžiamojoje byloje, nurodytas šio sprendimo 132 punkte), kurių jos neginčijo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, nors antroji bendrovė pareiškėja nedalyvavo nagrinėjamame viešajame pirkime, Teismas nemato pagrindo abejoti Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, kad abi bendrovės pareiškėjos veikė kartu ir suderintai. Todėl priežastys, dėl kurių buvo panaikinta viešojo pirkimo sutartis, taip pat buvo svarbios panaikinant bendrovių pareiškėjų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pirmoji bendrovė pareiškėja pervedė antrajai bendrovei pareiškėjai didžiąją dalį lėšų, gautų pagal viešojo pirkimo sutartį.
226Todėl, atsižvelgdamas į nacionalinių teismų pateiktus motyvus ir šalių pareiškimus ir turėdamas tik ribotus įgaliojimus nagrinėti nacionalinių teismų tariamai padarytas faktines ar teisines klaidas, Teismas nemato pagrindo pakeisti nacionalinių teismų, konstatavusių bendrovių pareiškėjų nesąžiningumą, nuomonės savąja (žr., mutatis mutandis, Jantner prieš Slovakiją, Nr. 39050/97, § 32, 2003 m. kovo 4 d.)
227Teismas pažymi, kad jo vaidmuo nėra vertinti, kokias pasekmes turėtų sukelti viešojo pirkimo sutarties ir (arba) su ja susijusių sutarčių pripažinimas negaliojančiomis. Jis pakartoja, kad nacionalinės valdžios institucijos dėl savo tiesioginių žinių apie savo visuomenę ir jos poreikius gali geriau negu tarptautinis teismas įvertinti, kas socialiniu ar ekonominiu požiūriu atitinka viešąjį interesą (žr., be daugelio kitų šaltinių, Vistiņš ir Perepjolkins prieš Latviją [DK], Nr. 71243/01, § 98, 2012 m. spalio 25 d.; viešųjų pirkimų kontekste žr. Kurban, minėta pirmiau, § 80). Teismas turi įvertinti tai, ar nacionalinių teismų sprendimai, priimti siekiant ištaisyti per viešųjų pirkimų procedūrą padarytas klaidas, nesukėlė per didelės individualios naštos bendrovėms pareiškėjoms.
228Tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nebuvo įmanoma taikyti restitucijos natūra ir atkurti iki ginčijamų sandorių buvusios padėties, nes viešojo pirkimo sutartis buvo visiškai įvykdyta ir valstybė jau buvo panaudojusi didžiąją dalį pagal šią sutartį gautų testų (žr. šio sprendimo 74–76 ir 110 punktus). Teismas nemato pagrindo abejoti šia išvada.
229Vilniaus apygardos teismas manė, kad bylos aplinkybės pateisina pirkimo sutarties išsaugojimą ir baudos skyrimą NVSPL už tai, kad vykdydama viešąjį pirkimą ji nesilaikė įstatymo (žr. šio sprendimo 76 ir 77 punktus). Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas laikėsi kitokio požiūrio: jis nusprendė, kad ginčijamų sutarčių išsaugojimas prieštarautų viešajam interesui, ir nurodė bendrovėms pareiškėjoms grąžinti valstybei sumą, kurią, jo nuomone, valstybė permokėjo už testus (žr. šio sprendimo 109, 111 ir 113 punktus). Bendrovės pareiškėjos teigė, kad dėl minėto sprendimo NVSPL išvengė pasekmių, susijusių su viešųjų pirkimų teisės aktų nesilaikymu, ir kad šių pasekmių našta užgulė tik bendroves pareiškėjas (žr. šio sprendimo 186 ir 187 punktus).
230Tačiau Teismas primena, kad šioje byloje atitinkamas nacionalinis teismas nustatė, jog bendrovės pareiškėjos veikė nesąžiningai (žr. šio sprendimo 220–226 punktus) ir siekė pasinaudoti ekstremalia situacija visuomenės sveikatos srityje, kad gautų nepagrįsto dydžio pelną (žr. šio sprendimo 103 ir 107 punktus). Anksčiau jis yra pripažinęs, kad sutarties šalių sąžiningumas yra svarbus veiksnys nustatant, kokia kompensacija turi būti priteista nutraukus atitinkamą sutartį (žr., mutatis mutandis, Demiray prieš Turkiją, Nr. 61380/15, §§ 61–62, 2023 m. balandžio 18 d.). Nėra ginčo dėl to, kad valdžios institucijos nevykdė savo administracinių pareigų pagal viešųjų pirkimų teisę (žr. šio sprendimo 216 punktą). Tačiau šios bylos aplinkybėmis Teismas negali sutikti su nuomone, kad pastaroji aplinkybė galėtų suteikti pagrindą atleisti bendroves pareiškėjas nuo atsakomybės už taikytinais civilinės teisės aktais joms nustatytų pareigų pažeidimą ir leisti joms pasilikti nepagrįsto dydžio pelną, gautą valstybės biudžeto sąskaita.
231Šiuo atžvilgiu Teismas pažymi, kad šios bylos kontekstas išsiskiria administracinės tiekėjo atrankos procedūros ir sutartinio sandorio tarp atrinkto tiekėjo ir perkančiosios organizacijos sutaptimi. Viešųjų pirkimų procedūra, už kurią atsakingos atitinkamos valdžios institucijos, yra susijusi su potencialių tiekėjų paieška ir geriausio tiekėjo atranka, užtikrinant galimybę dalyvauti viešųjų pirkimų procese skaidriai ir konkurencijos sąlygomis. Tačiau būtina atsižvelgti ir į tai, kad tiekėjai, dalyvaujantys viešųjų pirkimų konkursuose, yra ūkio subjektai, aktyviai siekiantys savo komercinių interesų. Todėl tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų sutartiniai santykiai viešųjų pirkimų srityje negali būti prilyginami situacijoms, kai valdžios institucijos vykdo joms suteiktus administracinius įgaliojimus pavaldžių asmenų ar subjektų atžvilgiu (žr., mutatis mutandis, Klimat Inkom V § Co OOD ir kiti prieš Bulgariją (nut.), Nr. 61324/09, § 51).
232Teismas atsižvelgia į bendrovių pareiškėjų argumentą, kad NVSPL, turėjusi užtikrinti teisės aktų laikymąsi, tačiau to nepadariusi, išvengė savo neveikimo pasekmių, nes Vilniaus apygardos teismo jai skirtą baudą vėliau panaikino Lietuvos apeliacinis teismas (žr. šio sprendimo 186 punktą; taip pat žr. Viešųjų pirkimų tarnybos išvadą, pateiktą nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos teisme, minėtą šio sprendimo 51 punkte). Šiuo atžvilgiu Teismas mano, kad svarbu pabrėžti, jog nagrinėjama viešųjų pirkimų procedūra vyko COVID-19 pandemijos metu, kai valdžios institucijos turėjo rasti greitus ir protingus sprendimus visuomenės sveikatos krizei įveikti (žr. šio sprendimo 168 punktą); jis žino, kad būtinybė veikti itin operatyviai padidino klaidų tikimybę (žr. Vyriausybės pastabas šio sprendimo 189 punkte). Bet kuriuo atveju, atsižvelgdamas į pirmiau minėtas išvadas dėl bendrovių pareiškėjų elgesio, Teismas negali konstatuoti, kad vien tai, jog NVSPL išvengė finansinių pasekmių, savaime padaro bendrovių pareiškėjų nuosavybės teisių apribojimą neproporcingu.
233Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, Teismas konstatuoja, kad nacionalinės valdžios institucijos neviršijo joms suteiktos plačios vertinimo laisvės šiame kontekste.
234Todėl Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis nebuvo pažeistas.
Nusprendžia sujungti peticijas.
Skelbia peticijas priimtinomis.
Nusprendžia, kad bendrovių pareiškėjų atžvilgiu nebuvo pažeistas Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis.
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2025 m. sausio 7 d., vadovaujantis Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.
Kanclerio pavaduotoja Pirmininkas
Dorothee von Arnim Arnfinn Bårdsen
Text from our archive (European Court of Human Rights, HUDOC). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.