Vyriausybės kanceliarijos
Vyriausybės posėdžių skyrius
2024 12 31
(Peticija Nr. 54171/21)
2024 m. lapkričio 12 d.
Šis sprendimas yra galutinis. Jame gali būti daromi redakcinio pobūdžio pataisymai.
Byloje Girdauskienė prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), posėdžiaujant komitetui, sudarytam iš:
pirmininkės Lorraine Schembri Orland,
teisėjų Frédéric Krenc,
Davor Derenčinović
ir skyriaus kanclerio pavaduotojos Dorothee von Arnim,
atsižvelgdamas į:
peticiją prieš Lietuvos Respubliką (Nr. 54171/21), kurią 2021 m. spalio 27 d. pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį Teismui pateikė Lietuvos Respublikos pilietė Stanislava Girdauskienė, gimusi 1949 m. ir gyvenanti Kaune (toliau – pareiškėja), kuriai atstovavo Kaune praktikuojantis advokatas R. Lignugaris;
sprendimą pranešti apie peticiją Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė), atstovaujamai atstovės K. Bubnytės-Širmenės;
šalių pastabas;
nuo Lietuvos išrinkto teisėjo G. Sagačio atsisakymą dalyvauti posėdyje (Teismo reglamento 28 taisyklės 3 dalis),
po svarstymo uždarame posėdyje 2024 m. spalio 15 d.
skelbia tą dieną priimtą sprendimą:
1Peticija susijusi su civilinėse bylose patirtų išlaidų atlyginimu.
2Pareiškėjai priklauso butas daugiabučiame name. 2019 m. kovo mėn. jos namo savininkų bendrijos valdyba sudarė namo bendrojo naudojimo objektų aprašą, į kurį buvo įtraukti visi koridoriai. 2019 m. balandžio mėn. visuotiniame susirinkime, kuris yra aukščiausias namo savininkų bendrijos valdymo organas, minėtas aprašas buvo patvirtintas.
3Pareiškėja, atstovaujama advokato, iškėlė civilinę bylą savininkų bendrijai ir keturiems jos valdybos nariams, sudariusiems minėtą aprašą. Ji teigė, kad ketvirtojo aukšto koridorius buvo bendra to aukšto gyventojų, taip pat ir jos, nuosavybė, todėl jo įtraukimas į bendrojo naudojimo objektų aprašą pažeidė jos nuosavybės teises. Ji prašė teismo pripažinti negaliojančia atitinkamą valdybos sudaryto aprašo dalį ir panaikinti atitinkamą visuotinio susirinkimo nutarimo dalį.
4Atsakovai ginčijo pareiškėjos reikalavimą. Jie teigė, kad ketvirtojo aukšto koridorius buvo vienintelis būdas gyventojams patekti į pastato palėpės patalpas, todėl galimybė juo naudotis turėjo būti sudaryta visiems gyventojams. Jie taip pat teigė, kad atskiri valdybos nariai negali būti laikomi atsakingais pagal įstatymą už ginčijamus sprendimus.
5Bendrovė „D.“, kuriai priklausė palėpė, dalyvavo byloje trečiuoju asmeniu ir taip pat ginčijo ieškinį.
6Iš bylos medžiagos matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 2 d. Kauno apylinkės teismas paprašė pareiškėjos ir jos advokato pasisakyti dėl to, ar atskiri valdybos nariai yra tinkami atsakovai byloje, ir kad 2019 m. rugsėjo 11 d. parengiamajame posėdyje pasiūlė patikslinti ieškinio dalį dėl valdybos narių. Tačiau pareiškėja savo ieškinio nepatikslino.
72019 m. gruodžio 30 d. Kauno miesto apylinkės teismas ieškinį atmetė. Jis nusprendė, kad visuotinio susirinkimo sprendimas neturėjo įtakos pareiškėjos teisėms ir interesams.
8Teismas taip pat pažymėjo, kad valdybos sudarytas aprašas įgijo teisinę galią tik po to, kai jį patvirtino visuotinis susirinkimas. Todėl atskiri valdybos nariai nėra tinkami atsakovai. Šis klausimas buvo iškeltas parengiamajame bylos nagrinėjimo etape, tačiau pareiškėja nusprendė ieškinio nepatikslinti (žr. šio sprendimo 6 punktą).
9Pareiškėja buvo įpareigota atlyginti namo savininkų bendrijos, keturių valdybos narių ir bendrovės „D.“ patirtas bylinėjimosi išlaidas bei valstybės patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
10Pirmiau minėtą sprendimą pareiškėja apskundė apeliacine tvarka. 2020 m. gegužės 12 d. Kauno apygardos teismas pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.
11Pareiškėja padavė kasacinį skundą. 2021 m. balandžio 28 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jį patenkino iš dalies. Teismas panaikino atitinkamą visuotinio susirinkimo sprendimo dalį, nustatęs, kad šiuo sprendimu buvo pažeistos pareiškėjos nuosavybės teisės.
12Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad valdybos sudarytas aprašas įgijo teisinę galią tik po to, kai jis buvo patvirtintas visuotiniame susirinkime. Nors pareiškėja teigė, kad valdybos nariai viršijo savo įgaliojimus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šį argumentą atmetė. Jis nusprendė, kad, nors visuotinio susirinkimo sprendimas buvo neteisėtas, tai nereiškia, kad valdyba neturėjo teisės sudaryti aprašo ir pateikti jį visuotiniam susirinkimui.
13Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad visų šalių prašomos atlyginti išlaidos neviršijo teisingumo ministro patvirtintose rekomendacijose nustatyto užmokesčio už teisines paslaugas maksimalaus dydžio. Be to, jis pažymėjo, kad. patenkinus tik vieną iš dviejų pareiškėjos reikalavimų savininkų bendrijos atžvilgiu, ji turi teisę į 50 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir turi atlyginti 50 proc. atsakovų ir trečiojo asmens patirtų išlaidų. Todėl pareiškėjai buvo priteistina 950 eurų (EUR), o ji pati turėjo sumokėti 1 481 EUR savininkų bendrijai, 528 EUR trečiajam asmeniui ir 109 EUR valstybei už procesinių dokumentų įteikimą. Galiausiai, kadangi jos reikalavimai atskirų valdybos narių atžvilgiu buvo visiškai atmesti, ji įpareigota atlyginti visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas – 797 EUR.
14Pareiškėja pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį skundėsi, kad, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino atitinkamą visuotinio susirinkimo sprendimo dalį neteisėta, ji buvo įpareigota sumokėti atsakovams didesnę sumą nei ta, kurią ji pati gavo kaip išlaidų atlyginimą. Pagal Konvencijos 13 straipsnį ji taip pat skundėsi, kad neturėjo galimybės ginčyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatyto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
15Teismas pažymi, kad pareiškėjos skundas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo civilinėse bylose nėra aiškiai nepagrįstas pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punktą, taip pat jis nėra nepriimtinas kokiu nors kitu pagrindu. Todėl jis turi būti pripažintas priimtinu.
16Bendrieji principai, susiję su teise kreiptis į teismą, buvo apibendrinti byloje Zubac prieš Kroatiją ([DK], Nr. 40160/12, §§ 76–79, 2018 m. balandžio 5 d., ir ten nurodytos bylos).
17Vyriausybė pripažino, kad dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šioje byloje buvo apribota pareiškėjos teisė kreiptis į teismą. Vadovaudamasis savo praktika (žr. Stankov prieš Bulgariją, Nr. 68490/01, § 54, 2007 m. liepos 12 d., Klauz prieš Kroatiją, Nr. 28963/10, § 77, 2013 m. liepos 18 d.), Teismas nemato pagrindo teigti kitaip.
18Vyriausybė teigė ir pareiškėja neginčijo, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių tikslas yra užkirsti kelią nepagrįstų ieškinių pateikimui ir taip užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą. Teismas įsitikinęs, kad tai buvo teisėtas tikslas (žr. Klauz, minėta pirmiau, § 84). Taigi dabar turi būti išnagrinėta, ar ginčijamas pareiškėjos teisės kreiptis į teismą apribojimas buvo proporcingas siekiamam tikslui.
19Pareiškėjos ieškinio dalis, susijusi su keturiais valdybos nariais, buvo atmesta trijuose jurisdikcijos lygmenyse, nes teismai nustatė, kad bendrojo naudojimo patalpų aprašas įgijo teisinę galią tik po jo patvirtinimo visuotiniame susirinkime. Abejonės, ar atskiri valdybos nariai yra tinkami atsakovai, buvo iškeltos ankstyvuoju proceso etapu (žr. šio sprendimo 6 punktą), tačiau advokato atstovaujama pareiškėja nusprendė šios savo ieškinio dalies nepatikslinti. Atsižvelgdamas į vidaus teismų argumentus šiuo klausimu, Teismas pripažįsta, kad pareiškėjos ieškinys atskiriems valdybos nariams buvo visiškai nesėkmingas ir kad menkos jo sėkmės perspektyvos turėjo būti jai nuspėjamos. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad šių atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti laikomos pernelyg didelėmis (žr. šio sprendimo 13 punktą), pareiškėjos įpareigojimas atlyginti visas šias išlaidas nėra neproporcingas jos teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. mutatis mutandis, Derbuc ir kiti prieš Kroatiją (nut.), Nr. 53977/14 ir 41902/15, §§ 33–37, 2022 m. kovo 15 d.).
20Tačiau tokios pačios išvados negalima padaryti dėl likusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teismas pažymi, kad pareiškėja sėkmingai įrodė, jog namo savininkų bendrija, patvirtindama bendrojo naudojimo patalpų aprašą, į kurį buvo įtrauktas jos turtas, pažeidė jos nuosavybės teises. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino atitinkamą bendrijos visuotinio susirinkimo priimto sprendimo dalį, bet ne atitinkamą bendrijos valdybos sudaryto aprašo dalį, jis tai padarė ne dėl to, kad atitinkamas aprašas būtų nesusijęs su pareiškėjos nuosavybės teisėmis, bet dėl to, kad teismas jį laikė tarpiniu dokumentu, kuris pats neturi teisinės galios (žr. šio sprendimo 11 ir 12 punktus).
21Konvencija siekiama suteikti ne teorines ar iliuzines, bet praktiškai panaudojamas ir veiksmingas teises (žr., be kitų, Cudak prieš Lietuvą [DK], Nr. 15869/02, § 58, ECHR 2010). Nors Teismo vaidmuo nėra nustatyti, kaip kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, jis mano, kad teisė kreiptis į teismą nebūtų praktiškai panaudojama ir veiksminga, jei minėtos išlaidos būtų paskirstomos mechaniškai, atsižvelgiant tik į tai, kokiu mastu pareiškėjos ieškinys patenkintas „kiekybiškai“, ir neatsižvelgiant į tai, kad jos ieškinio pagrindai pripažinti „kokybiniu“ požiūriu (plg. Čolić prieš Kroatiją, Nr. 49083/18, § 58, 2021 m. lapkričio 18 d.).
22Vyriausybė savo pastabose nurodė Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 4 dalį, pagal kurią teismams suteikiama galimybė paskirstant bylinėjimosi išlaidas nukrypti nuo kiekybinės taisyklės ir atsižvelgti į šalių procesinį elgesį bei priežastis, dėl kurių bylinėjimosi išlaidos atsirado. Ji taip pat pateikė vidaus teismų praktikos pavyzdžių, rodančių šios nuostatos taikymą praktikoje. Taigi vidaus teisė suteikia teismams pakankamai lankstumo sprendžiant, kaip paskirstyti bylinėjimosi išlaidas tarp šalių. Tačiau nėra jokių požymių, rodančių, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas nebuvo priimtas mechaniškai – jis nepateikė jokių motyvų, susijusių su pareiškėjos procesiniu elgesiu, namo savininkų bendrijos išlaidomis, patirtomis jai pateikus ieškinį dėl ginčijamo aprašo, ar kitomis svarbiomis aplinkybėmis. Šiuo atžvilgiu Teismas pakartoja, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taip pat įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus (žr. Dragan Kovačević prieš Kroatiją, Nr. 49281/15, § 83, 2022 m. gegužės 12 d.).
23Konkrečiai šioje byloje Teismas mano, kad neproporcinga yra tai, kad, nors pareiškėja įrodė, jog namo savininkų bendrija pažeidė jos nuosavybės teises, galiausiai jai buvo nurodyta sumokėti šiai bendrijai, trečiajam asmeniui ir valstybei daugiau nei dvigubai didesnę sumą už tą, kurią ji iš jų gavo kaip išlaidų atlyginimą (atitinkamai apie 2 118 EUR ir 950 EUR – žr. šio sprendimo 13 punktą).
24Todėl Teismas konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu buvo apribota pareiškėjos teisė kreiptis į teismą.
25Taigi konstatuotinas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas.
26Dėl pareiškėjos skundo pagal Konvencijos 13 straipsnį, kad ji neturėjo veiksmingos teisinės gynybos priemonės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atliktam bylinėjimosi išlaidų paskirstymui apskųsti, pažymėtina, kad šis teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė galutiniu ir neskundžiamu sprendimu. Tačiau Konvencijos 13 straipsnis pats savaime negarantuoja teisės apskųsti sprendimą ar teisės kreiptis į antrojo lygio instanciją, o vien tai, kad aukščiausiosios teisminės institucijos sprendimas negali būti toliau peržiūrėtas teismine tvarka, savaime nepažeidžia minėtos nuostatos (žr. Patricolo ir kiti prieš Italiją, Nr. 37943/17 ir dar dvi, § 106, 2024 m. gegužės 23 d., ir ten minimą teismo praktiką).
27Vadinasi šis skundas yra nesuderinamas ratione materiae su Konvencijos nuostatomis pagal 35 straipsnio 3 dalies a punktą ir turi būti atmestas pagal Konvencijos 35 straipsnio 4 dalį.
28Pareiškėja paprašė atlyginti 3 787 EUR turtinę žalą, kurią sudaro jai neatlygintos bylinėjimosi išlaidos (950 EUR) ir suma, kurią ji turėjo sumokėti namo savininkų bendrijai, valdybos nariams, trečiajam asmeniui ir valstybei (2 837 EUR). Pareiškėja taip pat pareikalavo 5 000 EUR neturtinei žalai atlyginti už bylinėjimosi sukeltą stresą ir nerimą.
29Vyriausybė teigė, kad vidaus teismai atmetė dalį pareiškėjos ieškinio; net jei būtų nustatytas pažeidimas, būtų nepagrįsta priteisti jai visas bylinėjimosi išlaidas. Vyriausybė taip pat nurodė, kad pareiškėjos reikalaujama neturtinės žalos suma yra pernelyg didelė.
30Teismas mano, kad šioje byloje nustatytas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas suteikia pagrindą priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į savo praktiką (žr. Klauz, cituota pirmiau, § 117, ir ten nurodytas bylas), Teismas mano, kad yra pagrįsta priteisti pareiškėjai iš viso 8 500 EUR už abu reikalavimus dėl žalos atlyginimo ir visus šiai sumai taikytinus mokesčius.
31Pareiškėja nepateikė jokių reikalavimų dėl bylinėjimosi ir kitų išlaidų. Todėl Teismas šiuo atžvilgiu nieko nepriteisia.
Skelbia skundą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį priimtinu, o kitą peticijos dalį nepriimtina.
Nusprendžia, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.
Nusprendžia:
a) valstybė atsakovė turtinei ir neturtinei žalai atlyginti per tris mėnesius turi sumokėti pareiškėjai 8 500 EUR (aštuonis tūkstančius penkis šimtus eurų) ir visus taikytinus mokesčius;
b) nuo minėto trijų mėnesių termino pabaigos iki sprendimo įvykdymo dienos per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtos sumos turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos Centrinio Banko skolinimo normą, pridedant tris procentinius punktus. Atmeta likusią pareiškėjos reikalavimo dėl teisingo atlyginimo dalį.
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2024 m. lapkričio 12 d., vadovaujantis Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.
Dorothee von Arnim Lorraine Schembri Orland
Kanclerio pavaduotoja Pirmininkė
Text from our archive (European Court of Human Rights, HUDOC). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.