Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis
Šalys
Byloje C‑283/09
dėl Sąd Rejonowy dla Warszawy Śródmieścia (Lenkija) 2009 m. liepos 17 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2009 m. liepos 23 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Artur Weryński
prieš
Mediatel 4B spółka z o.o. ,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai J.‑J. Kasel, A. Borg Barthet, M. Ilešič ir M. Berger (pranešėja),
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. liepos 1 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
1Nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose (OL L 174, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 121) aiškinimu.
2Šis prašymas pateiktas nagrinėjant A. Weryński ir jo buvusio darbdavio Mediatel 4B spółka z o.o. ginčą. Juo iš esmės siekiama sužinoti, ar prašomasis Airijos teismas kaip liudytojo apklausos sąlygą gali kelti reikalavimą, kad prašantysis teismas sumokėtų liudytojui priklausantį išlaidų atlyginimą.
3Reglamentu Nr. 1206/2001 siekiama nustatyti teismų bendradarbiavimo civilinėse bylose priemones, taikomas visoms valstybėms narėms, išskyrus Danijos Karalystę, kaip nurodyta šio reglamento 1 straipsnio 3 dalyje. Šia prasme jis pakeičia 1970 m. kovo 18 d. Hagoje pasirašytą konvenciją dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo užsienyje (toliau – Hagos konvencija), į kurią pateikta nuoroda Reglamento Nr. 1206/2001 6 konstatuojamojoje dalyje.
4Remiantis Reglamento Nr. 1206/2001 21 konstatuojamąja dalimi, Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl sienų kontrolės politikos, prieglobsčio ir imigracijos bei dėl teismų bendradarbiavimo civilinėse bylose ir policijos bendradarbiavimo, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 3 straipsnyje nustatyta tvarka Airija pranešė apie savo norą dalyvauti priimant ir taikant šį reglamentą.
5Reglamento Nr. 1206/2001 2, 7, 8, 10, 11 ir 16 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(2) Kad vidaus rinka veiktų tinkamai, teismų tarpusavio bendradarbiavimas renkant įrodymus turėtų pagerėti, o svarbiausia turėtų tapti paprastesnis ir spartesnis.
< … >
(7) Kadangi dažnai prieš priimant sprendimą civilinėje ar komercinėje byloje iki teismo vienoje valstybėje narėje būna labai svarbu surinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje, Bendrijos veikla negali būti apribota tik teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose perdavimu, kuris nustatytas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse [OL L 160, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 227]. Dėl to būtina toliau gerinti valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimą įrodymų rinkimo srityje.
(8) Veiksminga civilinių ar komercinių bylų nagrinėjimo tvarka reikalauja, kad prašymų dėl įrodymų rinkimo perdavimas ir vykdymas tarp valstybių narių teismų turi būti atliekamas tiesiogiai ir greičiausiomis priemonėmis. < … >
(10) Prašymas surinkti įrodymus turėtų būti įvykdytas skubiai. Jeigu prašymas negali būti įvykdytas per 90 dienų nuo dienos, kai jį gavo prašomasis teismas, jis turėtų apie tai pranešti prašančiajam teismui, nurodydamas priežastis, trukdančias skubiai įvykdyti prašymą.
(11) Kad būtų užtikrintas veiksmingas šio reglamento įgyvendinimas, prašymus surinkti įrodymus atsisakoma vykdyti tik išimtiniais atvejais. < … >
(16) Dėl prašymo vykdymo pagal šio reglamento 10 straipsnį neturėtų būti reikalaujama kompensuoti jokių mokesčių ar išlaidų. Nepaisant to, jeigu prašomasis teismas reikalauja kompensuoti, tas teismas neturėtų dengti ekspertų ir vertėjų žodžiu atlyginimų, taip pat išlaidų, atsiradusių taikant šio reglamento 10 straipsnio 3 ir 4 dalis. Tokiu atveju prašantysis teismas turi imtis priemonių, būtinų užtikrinti nedelsiamą kompensavimą. Jeigu reikalaujama eksperto nuomonės, prašomasis teismas prieš vykdymas prašymą gali prašyti prašančiojo teismo atitinkamo užstato dėl išlaidų ar išankstinio jų mokėjimo.“
6Reglamento Nr. 1206/2001 10 straipsnyje, kuriame įtvirtintos bendrosios nuostatos dėl prašymo vykdymo, numatyta:
„1. Prašomasis teismas prašymą vykdo nedelsdamas, tačiau ne vėliau kaip per 90 dienų nuo prašymo gavimo dienos.
2Prašomasis teismas prašymą vykdo pagal savo valstybės narės teisę.
3Prašantysis teismas gali reikalauti, kad prašymas būtų vykdomas specialia tvarka, numatyta jo valstybės narės teisėje, naudodamas priede nurodytą A formą. Prašomasis teismas laikosi tokio reikalavimo, nebent ši tvarka nesuderinama su prašomojo teismo valstybės narės teise arba dėl didelių praktinių sunkumų. Jeigu prašomasis teismas nesilaiko šio reikalavimo dėl vienos iš šių priežasčių, jis informuoja prašantįjį teismą naudodamas priede nurodytą E formą.
4Prašantysis teismas gali prašyti prašomojo teismo renkant įrodymus naudoti ryšio technologiją, pirmiausia vaizdo konferencijos ir telekonferencijos būdą.
Prašomasis teismas laikosi tokio reikalavimo, nebent jis nesuderinamas su prašomojo teismo valstybės narės teise arba dėl didelių praktinių sunkumų.
Jeigu prašomasis teismas nesilaiko šio reikalavimo dėl vienos iš šių priežasčių, jis apie tai informuoja prašantįjį teismą, naudodamas priede nurodytą E formą.
Jeigu prašančiajame teisme arba prašomajame teisme nėra galimybių naudotis pirmiau minėtomis techninėmis priemonėmis, tokias priemones gali suteikti teismai tarpusavio susitarimu.“
7Reglamento Nr. 1206/2001 14 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Prašymas apklausti asmenį negali būti vykdomas, jeigu suinteresuotas asmuo reikalauja pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus arba kad jam būtų uždrausta juos duoti:
a) pagal prašomojo teismo valstybės narės teisę; arba
b) pagal prašančiojo teismo valstybės narės teisę ir tokia teisė buvo nurodyta prašyme arba prireikus, prašomojo teismo atveju, buvo patvirtinta prašančiojo teismo.
2Be šio straipsnio 1 dalyje minėtų priežasčių, prašymą galima atsisakyti vykdyti tik tuo atveju, jeigu:
< … >
d) užstatas arba išankstinis mokėjimas, kurio buvo paprašyta pagal šio reglamento 18 straipsnio 3 dalį, nepateikiamas per 60 dienų nuo dienos, kai prašomasis teismas paprašė tokio užstato arba išankstinio mokėjimo. < … > “
8Reglamento Nr. 1206/2001 18 straipsnis skamba taip:
„1. Už prašymo vykdymą pagal šio reglamento 10 straipsnį neturėtų būti reikalaujama kompensuoti jokių mokesčių ar išlaidų.
2Nepaisant to, jeigu to reikalauja prašomasis teismas [pagal savo valstybės narės teisę], prašantysis teismas [išskyrus kai šalys įsipareigojo atlyginti išlaidas pagal šio teismo valstybės narės teisę] nedelsdamas užtikrina, kad bus kompensuota:
Šalių pareigą padengti šiuos atlyginimus ar išlaidas reglamentuoja prašančiojo teismo valstybės narės teisė.
3Jeigu reikalaujama eksperto nuomonės, prašomasis teismas, prieš vykdydamas prašymą, gali prašyti prašančiojo teismo atitinkamo užstato dėl prašomų išlaidų ar išankstinio jų apmokėjimo. Visais kitais atvejais užstatas ar išankstinis mokėjimas negali būti sąlyga prašymui vykdyti.
Užstatą pateikia arba išankstinį mokėjimą sumoka šalys, jeigu tai yra numatyta prašančiojo teismo valstybės narės teisėje.“
9Hagos konvencija siekiama pagerinti teismų tarpusavio bendradarbiavimą civilinėse ar komercinėse bylose.
10Hagos konvencijos 14 straipsnyje numatyta:
„Vykdant teisinės pagalbos prašymą neatlyginami jokio pobūdžio mokesčiai ar išlaidos.
Tačiau prašymą vykdanti valstybė turi teisę reikalauti, kad prašymą pateikusi valstybė atlygintų ekspertams ir vertėjams žodžiu sumokėtus atlyginimus ir išlaidas, patirtas taikant specialią tvarką, kurios pagal 9 straipsnio 2 dalį prašė prašymą pateikusi valstybė.
Jeigu pagal prašymą gavusios įstaigos įstatymus apsaugoti įrodymus [rūpintis įrodymų rinkimu] turi pačios šalys ir ši įstaiga pati negali įvykdyti prašymo, gavusi prašymą pateikusios įstaigos sutikimą, tam atlikti gali paskirti tinkamą asmenį. Prašydama tokio sutikimo, prašymą gavusi įstaiga nurodo apytiksles išlaidas, kurios bus patirtos taikant tokią tvarką. Jei prašymą pateikusi įstaiga su jomis sutinka, ji atlygina visas patirtas išlaidas; be tokio sutikimo prašymą pateikusi įstaiga nėra įpareigota atlyginti išlaidas.“
11Iš dalies pakeisto 2005 m. liepos 28 d. Įstatymo dėl bylinėjimosi išlaidų civilinėse bylose ( Ustawa z dnia 28 lipca 2005 r. o kosztach sądowych w sprawach cywilnych, Dz. U. , 2005, Nr. 167, poz. 1398) 85 straipsnyje numatyta liudytojo teisė prašyti atlyginti su atvykimu į teismą susijusias išlaidas.
122007 m. vasario 23 d. Teisingumo ministro potvarkio dėl bendrosios kompetencijos teismų organizacijos ( Rozporządzenie Ministra Sprawiedliwości z dnia 23 lutego 2007 r. Regulamin urzędowania Sądów powszechnych, Dz. U., 2007, Nr. 38, poz. 249) 101 straipsnio 4 dalis, kurioje numatyti prašomojo ir prašančiojo teismų tarpusavio atsiskaitymo principai, suformuluota taip:
„Prašomajam teismui nusprendus, kad procese dalyvaujančiam asmeniui turi būti suteiktas atlygis arba atlygintos kelionės išlaidos, atlyginama pasinaudojus išlaidų avansu, o tuo atveju, jeigu avansas nebuvo suteiktas, – atlyginama iš valstybės iždo; tokiu atveju prie bylos medžiagos pridedamas prašymas, kad šias išlaidas kompensuotų prašantysis teismas, laikantis konkrečiose teisės nuostatose numatytų išlaidas apibrėžiančių sąlygų.“
13Pagal 2002 m. sausio 28 d. Teisingumo ministro potvarkio dėl tam tikrų ypatingų veiksmų, kurių imasi teismai tarptautiniame civiliniame ir baudžiamajame procese esant tarptautiniams santykiams ( Rozporządzenie Ministra Sprawiedliwości z dnia 28 stycznia 2002 r. w sprawie szczegółowych czynności sądów w sprawach z zakresu międzynarodowego postępowania cywilnego oraz karnego w stosunkach międzynarodowych, Dz. U., 2002, Nr. 17, poz. 164), 53 straipsnį teisinei pagalbai skirtos išlaidos nurodomos Lenkijos zlotais. Šios išlaidos padengiamos iš valstybės iždo. Paskui, kai įvykdomas prašymas, patirtas išlaidas teismas reikalauja kompensuoti Lenkijos arba konvertuojama valiuta, pastaruoju atveju nurodant Lenkijos valiuta išreikštą sumą atitinkančią sumą. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, jeigu tarptautinėje sutartyje numatyta, kad teisinė pagalba teikiama nemokamai, kompensuoti išlaidų nereikalaujama.
14A. Weryński pareiškė Sąd Rejonowy dla Warszawy Śródmieścia ieškinį prieš savo buvusį darbdavį Mediatel 4B spólka z o.o. , reikalaudamas kompensacijos pagal nekonkuravimo susitarimą.
15Nagrinėdamas šią bylą, 2009 m. sausio 6 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Reglamentu Nr. 1206/2001, kreipėsi į Airijos teismą Dublin Metropolitan District Court su prašymu apklausti liudytoją. Tačiau prašomasis teismas prieš apklausdamas liudytoją pareikalavo, kad prašantysis teismas pervestų 40 eurų liudytojo išlaidoms pagal Airijos teisę atlyginti. 2009 m. sausio 12 d. laišku jis paragino Lenkijos teismą sumokėti šią sumą.
16Prašantysis teismas užginčijo šio prašymo pagrįstumą.
17Kreipimasis į Lenkijos ir Airijos centrines institucijas, paskirtas pagal Reglamento Nr. 1206/2001 3 straipsnį ir atsakingas už problemų, kylančių dėl prašymo atlikti tyrimo veiksmus, sprendimo paieškas, nedavė jokių rezultatų.
18Prašomojo teismo ir Airijos centrinės institucijos teigimu, Reglamento Nr. 1206/2001 18 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas reikalauti kompensuoti kokius nors mokesčius neapima liudytojų išlaidų atlyginimo. Pagal Airijos teisę liudytojai turi teisę į išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju ši teisė yra taikoma, nes pagal minėto reglamento 10 straipsnio 2 dalį apklausą reglamentuoja prašomojo teismo teisė. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad minėto reglamento 18 straipsnio 2 ir 3 dalyse nėra jokios nuostatos dėl liudytojo išlaidų atlyginimo, prašomasis teismas gali reikalauti prašančiojo teismo jas atlyginti. Airijos centrinė institucija taip pat remiasi Anglijoj e ir Velse taikoma panašia praktika.
19Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad prašomojo teismo ir Airijos centrinės institucijos pozicija nepagrįsta.
20Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, gramatiškai aiškinant Reglamento Nr. 1206/2001 18 straipsnio 1 ir 2 dalis konstatuotina, kad leidžiamos tik trys bendrojo draudimo reikalauti „kompensuoti kokius nors mokesčius ar išlaidas“ išimtys. Šio reglamento 10 straipsnio 2 dalis, kuri yra bendrojo pobūdžio nuostata, netaikoma prašomojo ir prašančiojo teismų tarpusavio santykiams. Esant tokiai situacijai, net jeigu Airijos teisėje numatyta pareiga reikalauti, kad prašantysis teismas kompensuotų liudytojo išlaidas, remiantis Bendrijos teisės viršenybės principu nagrinėjamoje byloje ši nuostata netaikytina. Iš tikrųjų, išskyrus ekspertų bei vertėjų žodžiu atlyginimus ir išlaidas, patirtas dėl prašančiojo teismo prašymu taikomos specialios tvarkos (minėto reglamento 10 straipsnio 3 dalis) ar naudojamų ryšio technologijų (to paties reglamento 10 straipsnio 4 dalis), negali būti reikalaujama, kad prašantysis teismas atlygintų mokesčius ar išlaidas.
21Tokiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy dla Warszawy Śródmieścia nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar pagal [Reglamentą Nr. 1206/2001] prašomasis teismas turi teisę reikalauti, kad prašantysis teismas pateiktų avansą liudytojo išlaidoms padengti arba kad jis kompensuotų padengtas apklausto liudytojo išlaidas, ar, atvirkščiai, šias išlaidas prašomasis teismas turi padengti iš savo finansinių lėšų?“
22Europos Komisija abejoja Teisingumo Teismo kompetencija ir prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu.
23Ji atkreipia Teisingumo Teismo dėmesį į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimai gali būti skundžiami ir kad pagal EB 68 straipsnio 1 dalį tik nacionalinis teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę toliau teismine tvarka neskundžiami, gali pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl teisės aktų, kurie buvo Bendrijos institucijų priimti remiantis EB sutarties IV antraštine dalimi „Vizų, prieglobsčio, imigracijos ir kitos su laisvu asmenų judėjimu susijusios politikos sritys“, išaiškinimo.
24Antra, ji mano, kad klausimas dėl Reglamento Nr. 1206/2001 išaiškinimo nėra būtinas sprendimui pagrindinėje byloje priimti ir susijęs su teismų administracine veikla. Taigi šis klausimas neatitinka teismo praktikoje nustatytų reikalavimų dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo.
25Nors šie klausimai nėra tikrieji prieštaravimai dėl priimtinumo, Teisingumo Teismas mano esant tikslinga juos išnagrinėti savo iniciatyva.
26Dėl galimo Teisingumo Teismo kompetencijos trūkumo reikia priminti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Reglamentu Nr. 1206/2001, priimtu remiantis į EB sutarties IV antraštinę dalį įtrauktų EB 61 straipsnio c punktu ir 67 straipsnio 1 dalimi.
27Minėtas prašymas pateiktas 2009 m. liepos 23 d., t. y. iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo. Taigi remiantis tuo metu galiojusiu EB 68 straipsniu reikėjo nustatyti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėjo būti laikomas paskutinės instancijos teismu pagrindinėje byloje.
28Vis dėlto pažymėtina, kad nuo 2009 m. gruodžio 1 d. EB 68 straipsnis buvo panaikintas. Taigi dėl Lisabonos sutarties EB 68 straipsnio 1 dalyje, kuri nebuvo pakeista jokia kita nuostata, numatytas ankstesnis kreipimosi apribojimas neteko galios. Nuo šiol prašymams priimti prejudicinį sprendimą dėl vizų, prieglobsčio, imigracijos ir kitose su laisvu asmenų judėjimu susijusiose politikos srityse priimtų aktų aiškinimo taikomos SESV 267 straipsnyje įtvirtintos bendros prašymą priimti prejudicinį sprendimą reglamentuojančios taisyklės. Dėl šios priežasties šis SESV 267 straipsnis taip pat taikomas su Reglamentu Nr. 1206/2001 susijusiems prašymams.
29Taigi, atsižvelgiant į Lisabonos sutartimi įtvirtintą teisės pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą išplėtimą, tokią teisę dabar turi ir pirmosios instancijos teismai, kai ginčai kyla dėl EB sutarties IV antraštine dalimi reglamentuojamoje srityje priimtų aktų.
30Atsižvelgiant į SESV 267 straipsniu siekiama tikslą sukurti veiksmingą Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimą ir į proceso ekonomijos principą, žemesnės instancijos teismų pateiktus prašymus priimti prejudicinį sprendimą, kurie buvo gauti pereinamuoju laikotarpiu prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai ir kuriuos Teisingumo Teismas nagrinėja jau įsigaliojus šiai Sutarčiai, reikia vertinti kaip priimtinus. Juk atmetus prašymą kaip nepriimtiną, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris per tą laiką jau įgijo teisę kreiptis į Teisingumo Teismą, paprasčiausia pateiktų naują prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl to paties klausimo, o dėl to atsirastų didelė papildoma administravimo našta ir nepagrįstai pailgėtų pagrindinės bylos nagrinėjimo laikas.
31Taigi reikia manyti, kad nuo 2009 m. gruodžio 1 d. Teisingumo Teismas turi kompetenciją nagrinėti teismo, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę gali būti toliau skundžiami teismine tvarka, pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą, net jei toks prašymas pateiktas iki nurodytos datos.
32Dėl šios priežasties reikia konstatuoti, kad net jei nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dieną netenkintų EB 68 straipsnio 1 dalies reikalavimų, šį trūkumą sušvelnina minėtos nuostatos panaikinimas ir Teisingumo Teismo kompetencijos atitinkamas išplėtimas.
33Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad Teisingumo Teismas yra kompetentingas nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
34Dėl su Komisijos nurodytu nepriimtinumu susijusio pirmojo klausimo, grindžiamo aplinkybe, kad Reglamento Nr. 1206/2001 išaiškinimas nebūtinas sprendimui pagrindinėje byloje priimti, primintina, kad nacionalinio teismo pateiktų prejudicinių klausimų svarbos prezumpcija gali būti paneigta tik išimtiniais atvejais, jei akivaizdu, kad prašomas šiuose klausimuose nurodytų Sąjungos teisės normų išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos dalyku (žr., be kita ko, 2005 m. birželio 16 d. Sprendimo Pupino, C‑105/03, Rink. p. I‑5285, 30 punktą ir 2007 m. birželio 28 d. Sprendimo Dell’Orto, C‑467/05, Rink. p. I‑5557, 40 punktą).
35Dėl šios priežasties reikia išsiaiškinti, ar Teisingumo Teismui pateiktas klausimas būtinas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo „sprendimui priimti“ SESV 267 straipsnio antros pastraipos prasme.
36Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad pateiktu klausimu siekiama sužinoti, ar prašantysis teismas turi padengti tam tikras išlaidas, susijusias su prašomojo teismo atliekama liudytojo apklausa.
37Antra, svarbu priminti, kad Lenkijos vyriausybė posėdyje patikslino, jog liudytojas buvo apklaustas vykdant prašančiojo teismo prašymą, tačiau tik po to, kai 2009 m. balandžio 28 d. šis teismas pervedė 40 eurų sumą, kurios reikalavo prašomasis teismas. Nurodytos sumos pervedimą taip pat patvirtino Airija savo rašytinėse pastabose.
38Nors tiesa, kad nepaisant minėto mokėjimo ir liudytojo apklausos, pateiktas klausimas išliktų svarbus, kiek tai susiję su minėto avansinio mokėjimo teisiniu pagrindu ir galimu tokios sumos grąžinimu, jeigu jos mokėjimas pasirodytų nepagrįstas, vis dėlto atsakymas į šį klausimą neturi tiesioginio poveikio A. Weryński ir Mediatel 4B spółka z o.o. ginčo dėl kompensacijos pagal nekonkuravimo sąlygą baigčiai.
39Tačiau, kaip generalinė advokatė pažymėjo savo išvados 36 punkte, reikėtų priminti, kad dauguma klausimų dėl Reglamento Nr. 1206/2001 išaiškinimo, kurie susiję su įrodymų rinkimu, yra tik netiesiogiai susiję su pagrindinės bylos esme. Todėl dėl per griežtų reikalavimų prejudicinio klausimo svarbai bylos sprendimui daugeliu atvejų aiškinimas prejudicine tvarka taptu neįmanomas.
40Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į būtinybę išspręsti klausimą, kuris sulėtino teismų bendradarbiavimą ir kuris išliks kliūtimi, kol į jį bus atsakyta. Pagrindinėje byloje nei atitinkamų valstybių narių teismai, nei Lenkijos ir Airijos centrinės institucijos negalėjo rasti sprendimo. Tokioje situacijoje tik Teisingumo Teismo sprendimas užtikrins Reglamento Nr. 1206/2001 užduoties padėti supaprastinti ir paspartinti teismines procedūras civilinėse ar komercinėse bylose veiksmingą vykdymą.
41Darytina išvada, kad tik platus SESV 267 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintos sąvokos „sprendimui priimti“ aiškinimas leis išvengti daugelio procesinių klausimų, ypač kylančių taikant Reglamentą Nr. 1206/2001, pripažinimo nepriimtinais ir Teisingumo Teismo negalėjimo jų išaiškinti.
42Taigi šią sąvoką reikia suprasti kaip apimančią visą procedūrą, kurios pabaigoje priimamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimas, kad Teisingumo Tesimas galėtų aiškinti visas Sąjungos teisės procesines nuostatas, kurias turi taikyti nacionalinis teismas priimdamas savo sprendimą. Kitaip tariant minėta sąvoka apima visą teismo sprendimo priėmimo procesą, įskaitant visus klausimus dėl proceso išlaidų atlyginimo.
43Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimo galimo nepriimtinumo antrojo pagrindo Komisija pažymi, kad prašymą pateikusio teismo užduotas klausimas susijęs su jo administracine veikla, būtent su valstybių narių teismų bendradarbiavimu renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose. Taigi šis klausimas nesusijęs su šio teismo vykdoma teismine veikla. Komisija primygtinai pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas veikia kaip viešojo administravimo įstaiga, kiek tai susiję su įrodymų rinkimo prašymo vykdymo kitos valstybės narės teisme išlaidomis.
44Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionaliniai teismai gali kreiptis į Teisingumo Teismą tik nagrinėdami ginčą ir turėdami priimti sprendimą pagal teismo sprendimui priimti skirtą procedūrą (žr., be kita ko, 2002 m. sausio 22 d. Nutarties Holto, C‑447/00, Rink. p. I‑735, 17 punktą ir 2008 m. rugpjūčio 12 d. Sprendimo Santesteban Goicoechea, C‑296/08 PPU, Rink. p. I‑6307, 40 punktą).
45Tačiau nors tiesa, kad valstybių narių teismų bendradarbiavimas renkant įrodymus nebūtinai baigiasi teismo sprendimo priėmimu, vis dėlto šioje byloje nagrinėjama teismo vykdoma liudytojo apklausa yra veiksmas, atliekamas pagal teismo sprendimui priimti skirtą teisminę procedūrą. Apklausos išlaidų atlyginimo klausimas patenka į šią procedūrą. Taigi tarp prejudicinio klausimo ir jį pateikusio teismo vykdomos teisminės veiklos yra tiesioginis ryšys.
46Kadangi nė vienam iš galimų nepriimtinumo pagrindų nebuvo pritarta, prašymas priimti prejudicinį sprendimą laikytinas priimtinu.
47Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar jis yra įpareigotas kompensuoti liudytojo, kurį apklausė prašomasis teismas, išlaidas, nesvarbu, ar sumokėdamas avansą, ar kompensuodamas išlaidas po apklausos.
48Pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 1206/2001 1 straipsnio 1 dalį pagrindinės bylos aplinkybės patenka į šio reglamento taikymo sritį, kai vienos valstybės narės teismas kreipiasi į kitos valstybės narės kompetentingą teismą su prašymu dėl įrodymų rinkimo. Reglamento 4 straipsnio 1 dalies e punkte aiškiai nurodyta, kad toks prašymas gali būti pateiktas dėl liudytojų apklausos.
49Pagal Reglamento Nr. 1206/2001 10 straipsnio 2 dalį prašomasis teismas prašymą vykdo pagal savo valstybės narės teisę. Pagal Airijos teisės aktus liudytojas atvykti į teismą privalo tik tada, kai jam iš anksto atlyginamos kelionės išlaidos ( viaticum). Klausimas kyla dėl to, ar minėtas išlaidas turi atlyginti prašomasis, ar prašantysis teismas.
50Pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, ar prašantysis teismas privalėjo sumokėti prašomajam teismui avansą liudytojo išlaidoms padengti ir ar dėl to prašomasis teismas galėjo atsisakyti apklausti liudytoją, kol prašantysis teismas nesumokėjo minėto avanso.
51Reglamento Nr. 1206/2001 14 straipsnyje išdėstyti atsisakymo vykdyti prašymą pagrindai. Šio straipsnio 2 dalies d punkte numatyta situacija, kai prašantysis teismas nepateikė užstato arba neatliko išankstinio mokėjimo, kurio buvo paprašyta pagal minėto reglamento 18 straipsnio 3 dalį. Pagal šią nuostatą prieš vykdydamas prašymą prašomasis teismas gali pareikalauti išankstinio ekspertizės išlaidų apmokėjimo. Tačiau šioje nuostatoje nenumatyta galimybė reikalauti avanso liudytojų apklausos išlaidoms kompensuoti.
52Kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 45 punkte, prašymo vykdymo susiejimas su liudytojų išlaidų apmokėjimu Reglamento Nr. 1206/2001 14 straipsniui neprieštarautų tik tada, jei šioje nuostatoje nurodytų atvejų sąrašas būtų ne baigtinis, o tik pavyzdinis.
53Šiuo klausimu pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1206/2001 14 straipsnio 2 dalies formuluotė paneigia tokį aiškinimą. Šioje nuostatoje numatyta, kad, be šio straipsnio 1 dalyje minėtų priežasčių, prašymą apklausti liudytoją „galima atsisakyti vykdyti tik“ tam tikrais atvejais. Be to, Reglamento Nr. 1206/2001 11 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, jog tam, kad būtų užtikrintas veiksmingas šio reglamento įgyvendinimas, prašymus surinkti įrodymus atsisakoma vykdyti tik išimtiniais atvejais. Iš to matyti, kad galimi atsisakymo vykdyti tokį prašymą pagrindai išsamiai įvardyti minėto reglamento 14 straipsnyje.
54Vadinasi, prašomasis teismas kaip liudytojo apklausos sąlygos negalėjo reikalauti iš anksto sumokėti liudytojui priklausantį išlaidų atlyginimą. Todėl prašantysis teismas nėra įpareigotas mokėti tokį avansą.
55Toliau reikia nustatyti, ar prašomasis teismas galėjo reikalauti, kad prašantysis teismas vėliau kompensuotų liudytojams išmokėtą išlaidų atlyginimą.
56Reglamento Nr. 1206/2001 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už prašymo surinkti įrodymus vykdymą negali būti reikalaujama kompensuoti jokių mokesčių ar išlaidų. Todėl svarbiausia nustatyti, ar liudytojams išmokėtas išlaidų atlyginimas gali būti vertinamas kaip mokesčiai ir išlaidos šios nuostatos prasme.
57Prašomasis teismas pastebėjo, kad pagal Airijos teisės aktus liudytojai privalo atvykti į teismą duoti parodymus tik tada, kai jiems iš anksto atlyginamos išlaidos, o atlyginti jas privalo liudytoją kviečiantį bylos šalis, o ne teismas. Prašomojo teismo nuomone, tai nėra teismo išlaidos. Toks mechanizmas atitinka Airijos civiliniam procesui būdingą rungimosi principą.
58Vis dėlto šiuo klausimu reikėtų patikslinti, kad išlaidų sąvoka turi būti apibrėžta kaip savarankiška sąvoka pagal Sąjungos teisę ir negali priklausyti nuo nacionalinėje teisėje įtvirtinto apibrėžimo. Jei išlaidų klausimas priklausytų nuo atitinkamoje nacionalinėje teisėje vartojamos išlaidų sąvokos, tai prieštarautų Reglamento Nr. 1206/2001 logikai ir tikslui – užtikrinti greitą ir paprastą prašymų dėl įrodymų rinkimo vykdymą.
59Kiek tai susiję su minėto reglamento 18 straipsnio 1 dalyje vartojamais terminais, „mokestį“ reikia suprasti kaip pinigų sumą, teismo renkamą už savo veiklą, o „išlaidos“ reiškia sumas, teismo per procesą išmokamas tretiesiems asmenims, pavyzdžiui, ekspertams ar liudytojams.
60Kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 54 punkte, tokį vertinimą patvirtina ir sisteminis aiškinimas. Jei Reglamento Nr. 1206/2001 18 straipsnio 1 dalis apimtų tik administravimo išlaidas, 18 straipsnio 2 dalyje nereikėtų numatyti 1 dalyje įtvirtinto draudimo išimties dėl ekspertizės išlaidų kompensavimo. Iš tikrųjų, kadangi ekspertizės išlaidos nėra administravimo išlaidos, joms iš viso nebūtų taikomas minėtas draudimas.
61Darytina išvada, kad Reglamento Nr. 1206/2001 18 straipsnio 1 dalyje esanti išlaidų sąvoka apima ir liudytojo, kurį apklausia prašomasis teismas, išlaidų kompensavimą.
62Dėl pareigos atlyginti šias išlaidas primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1206/2001 2, 7, 8, 10 ir 11 konstatuojamąsias dalis reglamento tikslas yra užtikrinti paprastą, veiksmingą ir greitą įrodymų rinkimą užsienyje. Dėl vienos valstybės narės teismo atliekamo įrodymų rinkimo kitoje valstybėje narėje negali būti uždelsiama nagrinėti nacionalines bylas. Todėl, siekiant pašalinti galimas kliūtis šioje srityje, Reglamentu Nr. 1206/2001 nustatyta visoms valstybėms narėms, išskyrus Danijos Karalystę, privaloma tvarka.
63Taigi prašančiajam teismui pareiga atlyginti išlaidas gali kilti tik jei taikoma viena iš Reglamento Nr. 1206/2001 18 straipsnio 2 dalyje numatytų išimčių.
64Šioje nuostatoje numatytas ekspertams ir vertėjams žodžiu sumokėtų atlyginimų bei išlaidų, patirtų taikant Reglamento Nr. 1206/2001 10 straipsnio 3 ir 4 dalis, kompensavimas. Šio reglamento 10 straipsnio 3 dalyje numatytas atvejis, kai prašantysis teismas reikalauja, kad prašymas būtų vykdomas specialia tvarka, o šio straipsnio 4 dalyje reglamentuojamas šiuolaikinių ryšio technologijų naudojimas renkant įrodymus. Tačiau liudytojams išmokamas išlaidų atlyginimas neminimas.
65Be to, kaip nurodė Komisija ir generalinė advokatė savo išvados 60 ir 61 punktuose, Reglamento Nr. 1206/2001 priėmimo aplinkybės taip pat skatina manyti, kad liudytojams išmokamas išlaidų atlyginimas nėra kompensuojamas. Iš šio reglamento 6 konstatuojamosios dalies ir 21 straipsnio 1 dalies matyti, kad minėtas reglamentas pakeičia Hagos konvenciją. Dėl šios priežasties aiškinant minėtą reglamentą taip pat galima remtis reikšmingomis Hagos konvencijos nuostatomis.
66Reglamento Nr. 1206/2001 18 straipsnio turinys atitinka Hagos konvencijos 14 straipsnį, kurio 2 dalyje numatyta, jog prašymą vykdanti valstybė turi teisę reikalauti, kad prašymą pateikusi valstybė atlygintų ekspertams ir vertėjams žodžiu sumokėtus atlyginimus ir išlaidas, patirtas taikant specialią tvarką, kurios pagal minėtos konvencijos 9 straipsnio 2 dalį prašė prašymą pateikusi valstybė.
67Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Hagos konvencija buvo pakeistas 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos dėl civilinio proceso 16 straipsnis, kuriame aiškiai numatytas liudytojams išmokėto išlaidų atlyginimo kompensavimas. Iš Hagos konvencijos aiškinamosios ataskaitos matyti, kad išlaidų kompensavimo atvejų skaičių reikėjo sąmoningai sumažinti, palyginti su 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijoje numatytais atvejais. Todėl liudytojams išmokamo išlaidų atlyginimo kompensavimo buvo sąmoningai atsisakyta būtent dėl jo paprastai nereikšmingo dydžio.
68Tai, kad Reglamente Nr. 1206/2001 buvo pakartota Hagos konvencijos 14 straipsnio formuluotė, paneigia liudytojams išmokėto išlaidų atlyginimo principą. Taigi pagal šio reglamento 18 straipsnio 1 dalį šių išlaidų atlyginti nereikia.
69Šiomis aplinkybėmis į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1206/2001 14 ir 18 straipsnius reikia aiškinti taip, kad prašantysis teismas nėra įpareigotas sumokėti prašomajam teismui avansą liudytojo išlaidoms padengti arba kompensuoti jau apmokėtas apklausto liudytojo išlaidas.
70Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose 14 ir 18 straipsnius reikia aiškinti taip, kad prašantysis teismas nėra įpareigotas sumokėti prašomajam teismui avansą liudytojo išlaidoms padengti arba kompensuoti jau apmokėtas apklausto liudytojo išlaidas.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.