2009 m. balandžio 2 d. (
*1)
„Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose — Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas — Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 — Materialinė taikymo sritis — „Civilinių bylų“ sąvoka — Sprendimas dėl vaikų paėmimo priežiūrai ir apgyvendinimo ne jų šeimoje — Vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta — Apsaugos priemonės — Jurisdikcija“
Byloje C-523/07
dėl Korkein hallinto-oikeus (Suomija) 2007 m. lapkričio 19 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo tą pačią dieną, pagal EB 68 ir 234 straipsnius pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje, pradėtoje
A,
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas, teisėjai A. Ó Caoimh, J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas), U. Lõhmus ir P. Lindh,
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. spalio 22 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
susipažinęs su 2009 m. sausio 29 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
1Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 ( OL L 338, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 19 sk., 6 t., p. 243; toliau – Reglamentas), išaiškinimo.
2Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant A, kuri yra vaikų C, D ir E motina, pateiktą skundą dėl Kuopion hallinto-oikeus (Kuopijaus Administracinis teismas, Suomija) sprendimo, patvirtinančio sprendimą, kuriuo perusturvalautakunta (pagrindinių socialinių teisių užtikrinimo komisija, toliau – užtikrinimo komisija) skubiai paėmė šiuos vaikus priežiūrai ir apgyvendino juos profesionalioje šeimynoje.
3Reglamento 12 ir 13 konstatuojamosiose dalyse sakoma:
„(12)
Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigomis, nustatyti šiame reglamente, yra suformuluoti labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. Tai reiškia, kad jurisdikcija turėtų pirmiausiai priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą.
4Reglamento 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„1. Šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su:
<…>
5Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nurodoma:
„Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.“
6Pagal minėto Reglamento 13 straipsnio 1 dalį:
„Jei vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta ir jurisdikcija negali būti nustatyta remiantis 12 straipsniu, jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismai.“
7Reglamento 15 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Išimties tvarka valstybės narės teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, manydami, kad kuris nors kitos valstybės narės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys, teismas būtų tinkamesnis nagrinėti bylą ar kurią nors konkrečią jos dalį, ir jei tai labiausiai atitinka vaiko interesus, gali:
8Pagal šio Reglamento 17 straipsnį:
„Jeigu valstybės narės teisme iškeliama byla, kurią nagrinėti pagal šį reglamentą jurisdikciją turi ne jis, o kitos valstybės narės teismas, pirmiau nurodytas teismas savo iniciatyva pareiškia, kad jurisdikcijos neturi.“
9Minėto Reglamento 20 straipsnio 1 dalyje teigiama:
„Neatidėliotinais atvejais šio reglamento nuostatos neužkerta kelio valstybės narės teismams toje valstybėje esantiems asmenims ar turtui taikyti laikinas, įskaitant apsaugines, priemones, kurios gali būti numatytos tos valstybės narės teisėje, netgi jei pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.“
10Reglamento 53 straipsnyje sakoma:
„Kiekviena valstybė narė paskiria vieną ar daugiau centrinių institucijų padėti taikyti šį reglamentą ir nurodo kiekvienos iš jų geografinę ar funkcinę jurisdikciją. Jei valstybė narė paskiria daugiau nei vieną centrinę instituciją, pranešimai paprastai siunčiami tiesiogiai atitinkamai jurisdikciją turinčiai institucijai. Kai pranešimas siunčiamas jurisdikcijos neturinčiai institucijai, pastaroji yra atsakinga už jo persiuntimą jurisdikciją turinčiai institucijai ir informavimą apie tai.“
11Šio Reglamento 55 straipsnyje, be kita ko, numatyta:
„Centrinės institucijos kitos valstybės narės centrinės institucijos arba tėvų pareigų turėtojo prašymu bendradarbiauja konkrečiose bylose siekdamos šio reglamento tikslų. Dėl to jos, veikdamos tiesiogiai arba per valdžios institucijas ar kitas įstaigas, imasi atitinkamų priemonių pagal tos valstybės narės teisę asmens duomenų apsaugos reikaluose:
<…>
<…>“
12Pagal bylos aplinkybių atsiradimo momentu galiojusios redakcijos Socialinės paramos įstatymo (sosiaalihuoltolaki (710/1982), toliau – Įstatymas 710/1982) 15 straipsnio 1 dalį skubos atvejais, arba kai to reikalauja susiklosčiusios aplinkybės, savivaldybė taip pat skiria apgyvendinimą socialinėje įstaigoje ir rūpinasi kitų socialinių paslaugų teikimu tiems asmenims, kurie yra savivaldybės teritorijoje, tačiau nėra jos gyventojai.
13Pagal bylos aplinkybių atsiradimo momentu galiojusios redakcijos Vaikų apsaugos įstatymo (lastensuojelulaki (683/1983), toliau – Įstatymas 683/1983) 16 straipsnį savivaldybės socialinių reikalų tarnyba nedelsdama turi imtis pagalbos priemonių, jeigu sąlygos, kuriomis vaikas arba jaunuolis auga, gali kelti pavojų jo sveikatai ar vystymuisi arba jų neužtikrina.
142001 m. gruodį vaikai C, D ir E apsigyveno Švedijoje kartu su motina A ir patėviu F. Iki tol D ir E buvo miesto X (Suomijoje) priežiūroje. Šio paėmimo priežiūrai pagrindas buvo jų patėvio smurtas; vėliau priežiūra buvo panaikinta. 2005 m. vasarą šeima išvyko iš Švedijos atostogų į Suomiją. Šeima pasiliko Suomijos teritorijoje ir gyveno namelyje ant ratų įvairiose Suomijos stovyklavietėse; vaikai mokyklos nelankė. Ši šeima 2005 m. spalio 30 d. miesto Y (Suomija) socialinių tarnybų paprašė buto.
152005 m. lapkričio 16 d. pagal Įstatymą 683/1983 Užtikrinimo komisijos priimtais sprendimais vaikai C, D ir E Suomijoje buvo skubiai paimti priežiūrai ir apgyvendinti šeimynoje, nes jais nebuvo rūpinamasi.
16A ir F pateikė prašymus panaikinti sprendimus nedelsiant paimti priežiūrai.
172005 m. gruodžio 15 d. Sprendimu Užtikrinimo komisija šiuos prašymus atmetė ir, remdamasi Įstatymo 683/1983 16 straipsniu, paėmė vaikus C, D ir E priežiūrai bei nurodė apgyvendinti juos profesionalioje šeimynoje.
18A pateikė Kuopion hallinto-oikeus skundą dėl šių sprendimų panaikinimo ir vaikų priežiūros teisių jai atkūrimo. A pažymėjo, kad 2005 m. lapkričio viduryje išvykdama su F į Švediją ji paliko savo vaikus Suomijoje pas jų patėvio seserį. 2006 m. spalio 25 d. Sprendimu minėtas teismas atmetė šį skundą ir patvirtino skundžiamus sprendimus. Kuopion hallinto-oikeus savo sprendimą pagrindė pabrėždamas, kad, atsižvelgiant į Įstatymo 710/1982 15 straipsnio 1 dalį, Užtikrinimo komisija veikė neviršydama savo kompetencijos. Minėtas teismas pridūrė, kad aptariamų vaikų gyvenimo sąlygos kėlė rimtą pavojų jų psichinei būklei, sveikatai bei vystymuisi. Šių vaikų paėmimas priežiūrai ir apgyvendinimas leido gauti psichiatrinį gydymą, kurio jiems reikėjo, suteikė galimybę lankyti mokyklą ir užtikrino saugią bei stabilią aplinką.
19A šį sprendimą apskundė Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas), nurodydama Suomijos valdžios institucijų kompetencijos trūkumą. Šiuo klausimu A nurodė, kad vaikai C, D ir E nuo 2007 m. balandžio 2 d. yra Švedijos piliečiai, kurie nuo seno turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą Švedijoje. Taigi jurisdikciją nagrinėti šią bylą turėjo Švedijos teismai.
20Kadangi nagrinėjamam ginčui išspęsti buvo būtinas Reglamento išaiškinimas, Korkein hallinto-oikeus nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1.
Jeigu darytina prielaida, kad vaikas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos pastarojoje valstybėje narėje, kokiomis sąlygomis šioje valstybėje narėje vis dėlto gali būti imtasi skubios apsaugos priemonės (paėmimo priežiūrai) pagal Reglamento 20 straipsnio 1 dalį?
21Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad, pirma, ji taikoma vieninteliam sprendimui, kurį sudaro nurodymas nedelsiant paimti priežiūrai ir apgyvendinti vaiką ne jo paties šeimoje, ir, antra, kad sąvoka „civilinės bylos“ šios nuostatos prasme apima šį sprendimą, jeigu jis buvo priimtas pagal vaikų apsaugą reglamentuojančias viešosios teisės normas.
22Šis klausimas buvo pateiktas to paties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, yra pagrįstas tais pačiais motyvais ir jo formuluotė lygiai tokia pati kaip ir klausimo, kurio pagrindu priimtas 2007 m. lapkričio 27 d. Sprendimas C ( C-435/06, Rink. p. I-10141). Tokiomis aplinkybėmis į šį klausimą turi būti atsakyta taip pat, kaip ir į pirmąjį klausimą minėtame sprendime C.
23Reglamento 2 straipsnio 7 punkte numatyta, kad tėvų pareigos apima visas su vaiko asmeniu ar turtu susijusias teises ir pareigas, fiziniam ar juridiniam asmeniui suteikiamas teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu.
24Pagal Reglamento 1 straipsnio 2 dalies d punktą vaiko paskyrimas į šeimą (šeimyną) ar globos instituciją priklauso su tėvų pareigomis susijusioms byloms.
25Be to, iš Reglamento 5 konstatuojamosios dalies matyti, kad siekiant užtikrinti lygybę visiems vaikams šis Reglamentas taikomas visiems sprendimams dėl tėvų pareigų, įskaitant vaiko apsaugos priemones.
26Sprendimas paimti vaiką priežiūrai, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į jo pobūdį, priklauso viešosios valdžios institucijų priimtoms priemonėms, kurių tikslas – tenkinti nepilnamečių apsaugos ir pagalbos jiems poreikius.
27Dėl „civilinių bylų“ sąvokos pažymėtina, jog ją reikia aiškinti taip, kad ji gali apimti net ir tas priemones, kurias valstybės narės teisė priskiria viešosios teisės sričiai.
28Šį aiškinimą patvirtina Reglamento 10 konstatuojamoji dalis, pagal kurią šis Reglamentas nėra skirtas taikyti „bendro pobūdžio viešosioms priemonėms švietimo ar sveikatos srityje“. Ši išimtis patvirtina, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas neketino iš šio Reglamento taikymo srities pašalinti visų viešosios teisės sričiai priskiriamų priemonių.
29Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog „civilinių bylų“ sąvoka šios nuostatos prasme apima sprendimą, kuriuo nurodoma nedelsiant paimti priežiūrai ir apgyvendinti vaiką ne jo paties šeimoje, kai šis sprendimas buvo priimtas pagal vaikų apsaugą reglamentuojančias viešosios teisės normas.
30Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kaip reikėtų aiškinti sąvoką „nuolatinė gyvenamoji vieta“ Reglamento 8 straipsnio 1 dalies prasme, visų prima tuo atveju, kai vaikas turi pastovią gyvenamąją vietą vienoje valstybėje narėje, tačiau vieši kitoje valstybėje narėje ir ten gyvena kaip nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis asmuo.
31Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad bylose, susijusiose su tėvų pareigomis, valstybių narių teismų kompetencija nustatoma pagal vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą tuo metu, kai byla patenka jų žinion, tačiau šios sąvokos turinys neapibrėžiamas.
32Pagal Reglamento 13 straipsnio 1 dalį, jei vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta, jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismai.
33Taigi vien fizinio vaiko buvimo valstybėje narėje – nes tai yra subsidiari jurisdikcijos taisyklė 8 straipsnyje įtvirtintos taisyklės atžvilgiu – negali pakakti vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti.
34Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tiek iš vienodo Bendrijos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo išplaukia, jog tuomet, kai Bendrijos teisės nuostata aiškiai nenurodo valstybių narių teisės, taikomos norint nustatyti jos prasmę bei apimtį, jos turinys visoje Europos bendrijoje paprastai turi būti aiškinamas autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (žr., be kita ko, 1984 m. sausio 18 d. Sprendimo Ekro, 327/82, Rink. p. 107, 11 punktą ir 2008 m. kovo 6 d. Sprendimo Nordania Finans ir BG Factoring, C-98/07, Rink. p. I-1281, 17 punktą).
35Kadangi Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nėra jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, taikomą norint nustatyti sąvokos „nuolatinė gyvenamoji vieta“ prasmę bei apimtį, jos prasmė bei apimtis turi būti nustatyta atsižvelgiant į Reglamento nuostatų ir tikslo kontekstą, visų pirma kylantį iš jo 12 konstatuojamąją dalį, kurioje numatyta, kad Reglamentu įtvirtinamos jurisdikcijos taisyklės yra suformuluotos labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų.
36Teisingumo Teismo praktika, susijusi su gyvenamosios vietos sąvoka, vartojama kitose Europos Sąjungos teisės srityse (žr., be kita ko, 1994 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Magdalena Fernández prieš Komisiją, C-452/93 P, Rink. p. I-4295, 22 punktą; 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Adanez-Vega, C-372/02, Rink. p. I-10761, 37 punktą ir 2008 m. liepos 17 d. Sprendimą Kozłowski, C-66/08, Rink. p. I-6041), negali būti tiesiogiai pritaikyta vertinant vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą Reglamento 8 straipsnio 1 dalies prasme.
37Vaiko „nuolatinė gyvenamoji vieta“ Reglamento 8 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nustatoma remiantis visomis kiekvienam konkrečiam atvejui būdingomis faktinėmis aplinkybėmis.
38Be fizinio vaiko buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis ir kad ten gyvendamas vaikas yra tam tikra dalimi integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką.
39Visų pirma reikia atsižvelgti į gyvenimo valstybės narės teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbos žinias ir šeiminius bei socialinius vaiko ryšius toje valstybėje.
40Kaip savo išvados 44 punkte pažymėjo generalinė advokatė, tėvų ketinimas įsikurti su vaiku kitoje valstybėje narėje, išreikštas tam tikromis konkrečiomis priemonėmis, kaip antai būsto priimančiojoje valstybėje narėje įsigijimas arba išsinuomojimas, gali būti nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo rodiklis. Kitas rodiklis gali būti prašymo gauti socialinį būstą pateikimas atitinkamoms tos valstybės tarnyboms.
41Atvirkščiai, aplinkybė, jog vaikai vieši valstybėje narėje, kur trumpą laiką gyvena kaip nuolatinės gyvenamosios vietos neturintys asmenys, gali rodyti, kad vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta nėra šioje valstybėje.
42Nustatyti vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą nacionalinis teismas turi būtent atsižvelgdamas į šio sprendimo 38–41 punktuose nurodytus kriterijus ir vadovaudamasis visumos vertinimu.
43Vis dėlto neatmetama galimybė, kad atlikus tokį vertinimą paaiškėtų, jog neįmanoma nustatyti, kurioje valstybėje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji veta. Tokiu išimtiniu atveju ir, jeigu netaikytinas Reglamento 12 straipsnis, nustatantis nacionalinių teismų jurisdikciją su tėvų pareigomis susijusiais klausimais, kai šie klausimai yra dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) arba santuokos pripažinimo negaliojančia, valstybės narės, kur yra vaikas, nacionaliniai teismai pagal Reglamento 13 straipsnio 1 dalį įgyja jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.
44Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoka Reglamento 8 straipsnio 1 dalies prasme turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu, be kita ko, turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės narės teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbų žinias ir šeiminius bei socialinius vaiko ryšius toje valstybėje. Nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam konkrečiam atvejui būdingas faktines aplinkybes.
45Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, pirma, kokios sąlygos turi būti įvykdytos, kad būtų galima imtis skubios apsaugos priemonės, kaip antai vaikų paėmimas priežiūrai, Reglamento 20 straipsnio 1 dalies prasme. Antra, teismas klausia, ar tokia priemonė gali būti taikoma pagal nacionalinę teisę ir ar nacionalinės teisės nuostatos dėl tokios priemonės yra privalomos. Trečia, jis klausia, ar paskyrus tokią apsaugos priemonę byla turi būti perduota kompetentingam kitos valstybės narės teismui.
46Reglamento 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neatidėliotinais atvejais jo nuostatos neužkerta kelio valstybės narės teismams toje valstybėje esantiems asmenims ar turtui taikyti laikinas, įskaitant apsaugos, priemones, kurios gali būti numatytos tos valstybės teisėje, net jei pagal šį Reglamentą kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.
47Iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, jog tam, kad valstybių narių teismai, kurie neturi jurisdikcijos nagrinėti su tėvų pareigomis susijusios bylos iš esmės, galėtų taikyti priemones tokioje byloje, turi būti įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos, būtent:
48Šios priemonės taikytinos vaikams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra vienoje valstybėje narėje, tačiau jie laikinai ar atsitiktinai vieši kitoje valstybėje narėje ir yra atsidūrę situacijoje, kuri gali rimtai pakenkti jų gerovei, įskaitant sveikatą ar vystymąsi, ir todėl pateisina neatidėliotinų apsaugos priemonių taikymą. Tokių priemonių laikinas pobūdis matyti iš Reglamento 20 straipsnio 2 dalies: jos nebetaikomos, kai valstybės narės teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, jau yra ėmęsis priemonių, kurias laiko tinkamomis.
49Reglamente nėra materialinių nuostatų, numatančių neatidėliotinų priemonių, kurių turi būti imamasi, rūšis.
50Reglamento 20 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad laikinos ar apsaugos priemonės, kurias taikyti neatidėliotinais atvejais gali tekti valstybės narės nacionaliniams teismams, yra priemonės, „numatytos tos valstybės narės teisėje“.
51Tokiomis aplinkybėmis nacionalinis teisės aktų leidėjas turi įtvirtinti, kokių priemonių nacionalinės valdžios institucijos turi imtis, kad būtų labiausiai atsižvelgta į vaiko interesus, ir nustatyti jų įgyvendinimo tvarką.
52Kadangi tokios priemonės taikomos remiantis nacionalinės teisės nuostatomis, privalomasis tokių priemonių pobūdis turi išplaukti iš atitinkamų nacionalinės teisės aktų.
53Lieka patikrinti, ar pritaikius apsaugos priemonę byla turi būti ex officio perduota jurisdikciją turinčiam kitos valstybės narės teismui.
54Pagal Reglamento 15 straipsnio 1 dalies b punktą vienos valstybės narės teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, manydami, kad kuris nors kitos valstybės narės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys, teismas būtų tinkamesnis nagrinėti bylą, gali prašyti šios valstybės teismą prisiimti jurisdikciją.
55Tarp nuostatų, nustatančių jurisdikcijos taisykles tėvų pareigų srityje, minėtas 15 straipsnis vienintelis numato prašymą kitos valstybės narės teismui prisiimti jurisdikciją.
56Reglamente nenumatyta, kad nacionaliniai teismai, kurie imasi laikinų ar apsaugos priemonių, privalo perduoti bylą kitos valstybės narės teismui po to, kai šios priemonės buvo įvykdytos.
57Kitas klausimas – ar nacionaliniai teismai, kurie skyrė laikinas ar apsaugos priemones, privalo apie tai pranešti jurisdikciją turintiems kitos valstybės narės teismams.
58Kaip nurodyta šio sprendimo 48 punkte, pagal Reglamento 20 straipsnio 2 dalį laikinos ar apsaugos priemonės nebetaikomos, kai valstybės narės teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, jau yra ėmęsis priemonių, kurias jis laiko tinkamomis.
59Kadangi laikinos ar apsaugos priemonės yra pereinamojo pobūdžio, su vaiko fiziniu, psichologiniu ir intelektiniu vystymusi susijusios aplinkybės gali lemti būtinybę jurisdikciją turinčiam teismui anksčiau imtis veiksmų, kad būtų priimtos galutinės priemonės.
60Galutinių priemonių būtinumas ir neatidėliotinumas turi būti vertinami atsižvelgiant į vaiko situaciją, numatomus jos pokyčius ir laikinų ar apsaugos priemonių veiksmingumą.
61Tokiomis aplinkybėmis siekis labiausiai apsaugoti vaiko interesus gali reikalauti, kad nacionalinis teismas, kuris skyrė laikinas ar apsaugos priemones, apie tai tiesiogiai ar per centrinę instituciją, paskirtą pagal Reglamento 53 straipsnį, praneštų jurisdikciją turinčiam kitos valstybės narės teismui.
62Bendradarbiavimas konkrečiose bylose, susijusiose su tėvų pareigomis, yra numatytas Reglamento 55 straipsnyje ir apima, be kita ko, informacijos apie vaiko padėtį, atliekamas procedūras ir visus dėl vaiko priimtus sprendimus rinkimą bei keitimąsi ja.
63Reglamento 55 straipsnio c punkte numatytas valstybių narių teismų bendravimas taikant šį Reglamentą.
64Darytina išvada, kad jeigu to reikalauja siekis labiausiai apsaugoti vaiko interesus, nacionalinis teismas, kuris skyrė laikinas ar apsaugos priemones, privalo apie tai tiesiogiai ar per centrinę instituciją, paskirtą pagal Reglamento 53 straipsnį, pranešti jurisdikciją turinčiam kitos valstybės narės teismui.
65Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad nuspręsti taikyti apsaugos priemonę, kaip antai vaikų paėmimas priežiūrai, nacionalinis teismas gali pagal Reglamento 20 straipsnį, jeigu įvykdomos šios sąlygos:
Tokios priemonės skyrimas ir privalomas pobūdis nustatomas pagal nacionalinę teisę. Skyręs apsaugos priemonę, nacionalinis teismas neprivalo bylos perduoti jurisdikciją turinčiam kitos valstybės narės teismui. Tačiau, jeigu to reikalauja siekis labiausiai apsaugoti vaiko interesus, nacionalinis teismas, kuris skyrė laikinas ar apsaugos priemones, privalo apie tai tiesiogiai ar per centrinę instituciją, paskirtą pagal Reglamento 53 straipsnį, pranešti jurisdikciją turinčiam kitos valstybės narės teismui.
66Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tuo atveju, kai valstybės narės teismas apskritai neturi jurisdikcijos, jis turi pareikšti, kad jos neturi, ar perduoti bylą kitos valstybės narės teismui.
67Reglamento 17 straipsnyje numatyta, kad „jeigu valstybės narės teisme iškeliama byla, kurią nagrinėti pagal šį Reglamentą jurisdikciją turi ne jis, o kitos valstybės narės teismas, pirmiau nurodytas teismas savo iniciatyva pareiškia, kad jurisdikcijos neturi“.
68Kaip konstatuota šio sprendimo 55 punkte, tarp nuostatų, nustatančių jurisdikcijos taisykles tėvų pareigų srityje, Reglamento 15 straipsnis vienintelis numato prašymą kitos valstybės narės teismui prisiimti jurisdikciją.
69Tuo atveju, kai valstybės narės teismas ex officio pareiškia neturįs jurisdikcijos, Reglamentas nenumato, kad byla turi būti perduota kitos valstybės narės teismui.
70Vis dėlto dėl tų pačių priežasčių, kokios numatytos šio sprendimo 59–63 punktuose, ir jeigu to reikalauja siekis labiausiai apsaugoti vaiko interesus, nacionalinis teismas, kuris ex officio pareiškė neturįs jurisdikcijos, privalo apie tai tiesiogiai ar per centrinę instituciją, paskirtą pagal Reglamento 53 straipsnį, pranešti jurisdikciją turinčiam kitos valstybės narės teismui.
71Taigi į ketvirtąjį klausimą riekia atsakyti, kad tuo atveju, kai valstybės narės teismas apskritai neturi jurisdikcijos, jis privalo ex officio pareikšti, kad jos neturi, tačiau neprivalo perduoti bylos kitam teismui. Vis dėlto, jeigu to reikalauja siekis labiausiai apsaugoti vaiko interesus, nacionalinis teismas, kuris ex officio pareiškė neturįs jurisdikcijos, privalo apie tai tiesiogiai ar per centrinę instituciją, paskirtą pagal Reglamento 53 straipsnį, pranešti jurisdikciją turinčiam kitos valstybės narės teismui.
72Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
Tokios priemonės skyrimas ir privalomas pobūdis nustatomas pagal nacionalinę teisę. Skyręs apsaugos priemonę, nacionalinis teismas neprivalo bylos perduoti jurisdikciją turinčiam kitos valstybės narės teismui. Tačiau, jeigu to reikalauja siekis labiausiai apsaugoti vaiko interesus, nacionalinis teismas, kuris skyrė laikinas ar apsaugos priemones, privalo apie tai tiesiogiai ar per centrinę instituciją, paskirtą pagal Reglamento 53 straipsnį, pranešti jurisdikciją turinčiam kitos valstybės narės teismui.
Parašai.
(
*1) Proceso kalba: suomių.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.