2009 m. balandžio 2 d. (
*1)
„Konkurencija — Karteliai — EB 81 straipsnis — Kuro ir degalų išimtinio tiekimo sutartis — Išimtis — Reglamentas (EEB) Nr. 1984/83 — 12 straipsnio 2 dalis — Reglamentas (EEB) Nr. 2790/1999 — 4 straipsnio a punktas ir 5 straipsnio a punktas — Išimtinių teisių trukmė — Mažmeninės pardavimo kainos nustatymas“
Byloje C-260/07
dėl Audiencia Provincial de Barcelona (Ispanija) 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2007 m. gegužės 31 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Pedro IV Servicios SL
prieš
Total España SA,
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas, teisėjai J. Klučka, U. Lõhmus (pranešėjas), P. Lindh ir A. Arabadjiev,
generalinis advokatas P. Mengozzi,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. birželio 26 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
susipažinęs su 2008 m. rugsėjo 4 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
1Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 81 straipsnio ir 1983 m. birželio 22 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 1984/83 dėl Sutarties (81) straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms išimtinio pirkimo susitarimų rūšims ( OL L 173, p. 5 ir klaidų ištaisymas OL L 79, 1984, p. 38), kuris iš dalies pakeistas 1997 m. liepos 30 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1582/97 ( OL L 214, p. 27, toliau – Reglamentas Nr. 1984/83) 11 ir 12 straipsnių ir 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms ( OL L 336, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 364) 4 straipsnio a punkto ir 5 straipsnio a punkto išaiškinimu.
2Šis prašymas buvo pateiktas sprendžiant ginčą tarp Pedro IV Servicios SL (toliau – Pedro IV) ir Total España SA (toliau – Total) dėl Pedro IV pateikto prašymo nutraukti šių bendrovių sudėtingus sutartinius santykius, nes jie apima konkurenciją apribojančias sąlygas.
3Reglamentas Nr. 1984/83 numato, kad EEB sutarties 85 straipsnio 1 dalis (po pakeitimo – EB 81 straipsnio 1 dalis) netaikoma tam tikroms išimtinio pirkimo sutarčių ir suderintų veiksmų grupėms, kurios paprastai atitinka šio straipsnio 3 dalyje numatytas sąlygas, nes apskritai jie padeda tobulinti produktų platinimą.
4Reglamento Nr. 1984/83 aštuntoje ir tryliktoje konstatuojamosiose dalyse numatyta:
„8)
kadangi šis reglamentas turi apibrėžti išimtinio pirkimo susitarimuose galinčius pasitaikyti konkurencijos apribojimus; kadangi konkurencijos apribojimai ne tik nustato leistinus išimtinio pirkimo įsipareigojimus, bet ir aiškiai paskirsto užduotis tarp šalių ir įpareigoja perpardavėją prekiauti iš esmės tik sutartyje numatytomis prekėmis; kadangi šie apribojimai nustatomi tik sutarties galiojimo laikui, jų paprastai reikia siekiant pagerinti platinimą, kuriam nustatomas išimtinis pirkimas; kadangi kitiems konkurencijos apribojimams, o ypač tiems, kuriais ribojama perpardavėjo teisė laisvai nustatyti kainas arba perpardavimo sąlygas, arba pasirinkti klientus, negali būti suteikiama išimtis pagal šį reglamentą; (Neoficialus vertimas)
<…>
5Konkrečios degalinių susitarimams taikytinos nuostatos buvo numatytos Reglamento Nr. 1984/83 10–13 straipsniuose.
6Šio reglamento 10 straipsnyje nurodyta:
„Remiantis Sutarties (81) straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgiant į šio reglamento 11–13 straipsnių nuostatas, Sutarties (81) straipsnio 1 dalis netaikoma sutartims, kurių šalys yra tik dvi įmonės, ir viena sutarties šalis – perpardavėjas – įsipareigoja kitai sutarties šaliai – tiekėjui – už specialių ekonominio arba finansinio pobūdžio pranašumų suteikimą pirkti tik iš šio tiekėjo, su juo susijusios įmonės arba kitos įmonės, kurią tiekėjas įgaliojo platinti jo prekes, tam tikras vidaus degimo varikliams skirtas kuro rūšis arba tam tikras iš naftos gaminamas bei kitokias kuro rūšis, nurodytas sutartyje, kurios skirtos perparduoti sutartyje nurodytoje degalinėje.“ (Neoficialus vertimas)
7Šio reglamento 11 straipsnyje nustatyta:
„Be įpareigojimų, nurodytų 10 straipsnyje, perpardavėjui negali būti taikomi jokie kitokie konkurencijos apribojimai, išskyrus šiuos:
8Reglamento Nr. 1984/83 12 straipsnyje nustatyta:
„1. 10 straipsnis netaikomas, jei
<…>
2Jei susitarimas, susijęs su degaline, kurią tiekėjas perpardavėjui išnuomoja arba teisiškai ar faktiškai leidžia naudotis kitu pagrindu, nukrypstant nuo 1 dalies c punkto, išimtinio pirkimo įsipareigojimai ir šiame skyriuje nurodyti konkurencijos apribojimai perpardavėjui gali būti nustatyti visam laikotarpiui, per kurį jis iš tikrųjų eksploatuoja degalinę.“ (Neoficialus vertimas)
91999 m. gruodžio 31 d. Reglamentas Nr. 1984/83 neteko galios. 2000 m. sausio 1 d. įsigaliojo Reglamentas Nr. 2790/1999, kuriuo, be kita ko, Reglamente Nr. 1984/83 numatytų išimčių taikymo laikotarpis buvo pratęstas iki 2000 m. gegužės 31 dienos.
10Reglamento Nr. 2790/1999 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Pagal Sutarties 81 straipsnio 3 dalį ir šio reglamento nuostatas skelbiama, kad 81 straipsnio 1 dalis netaikoma susitarimams ar suderintiems veiksmams tarp dviejų ar daugiau įmonių, kurių kiekviena, vykdydama susitarimo sąlygas, veikia skirtingame gamybos ar paskirstymo grandinės lygyje, ir kurie yra susiję su sąlygomis, suteikiančiomis galimybę šalims pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas (toliau – „vertikalieji susitarimai“).
Ši išimtis taikoma tik tada, kai tokiuose susitarimuose yra konkurencijos apribojimų, kuriems taikoma 81 straipsnio 1 dalis (toliau – „vertikalieji apribojimai“).“
11Reglamento Nr. 2790/1999 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Pagal šio straipsnio 2 dalį 2 straipsnyje numatyta išimtis taikoma tik tada, kai tiekėjo užimama rinkos dalis neviršija 30% rinkos, kurioje jis parduoda susitarime numatytas prekes ar paslaugas.“
12Reglamento Nr. 2790/1999 4 straipsnio a punkte numatyta, kad EB 81 straipsnio 1 dalyje nurodyta draudimo išimtis netaikoma vertikaliesiems susitarimams, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu su kitais šalių kontroliuojamais veiksniais siekiama:
„apriboti pirkėjo galimybę nustatyti savo pardavimo kainą, nepažeidžiant tiekėjo galimybės nustatyti aukščiausią pardavimo kainą arba rekomenduoti pardavimo kainą, su sąlyga, kad dėl bet kurios iš šalių spaudimo ar paskatų, tokios kainos netampa lygios fiksuotai arba minimaliai pardavimo kainai“.
13To paties reglamento 5 straipsnyje nurodyta:
„2 straipsnyje numatyta išimtis netaikoma jokiems toliau nurodytiems vertikaliuosiuose susitarimuose numatytiems įsipareigojimams:
<…>“
14Pagal Reglamento Nr. 2790/1999 12 straipsnį, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 9 punkte, nuo 2000 m. birželio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. EB sutarties 81 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas netaikomas susitarimams, galiojusiems 2000 m. gegužės 31 d. ir netenkinantiems šiame reglamente nustatytų išimties taikymo sąlygų, tačiau, atvirkščiai, tenkinantiems Reglamento Nr. 1984/83 nustatytas išimties taikymo sąlygas.
15Pedro IV eksploatuoja degalinę Ispanijoje. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 1989 m. spalio 26 d. su naftos perdirbimo produktų tiekėja Total ji sudarė keturias sutartis.
16Pirmoje sutartyje buvo numatyta 20 metų suteikti Total daiktinę teisę, vadinamąją „užstatymo teisę“, į Pedro IV priklausantį žemės sklypą. Pagal šią sutartį per dvejus su puse metų Total galėjo šioje žemėje pastatyti degalinę, kurios nuosavybės teisė priklausytų jai, ir už tai turėjo atlyginti Pedro IV. Pagal sutartį buvo nustatytas 250000 ESP (apie 1500 EUR) mėnesinis atlyginimas, kurį reikėjo mokėti 20 metų. Po 20 metų Total pastatyta degalinė turėjo pereiti Pedro IV nuosavybėn. Minėtas 20 metų terminas turėjo prasidėti nuo degalinės eksploatavimo pradžios. Pagal šią sutartį žemės užstatymo teisės negalima perleisti be žemės sklypo savininko sutikimo.
17Antra sutartis – tai degalinės, kuri bus pastatyta, nuomos sutartis, kuria Total vieneriems metams perleidžia Pedro IV teisę ja naudotis. Tačiau šią trukmę galima pratęsti, ir nuomotoja privalo tai daryti kiekvieną mėnesį, kol galioja išimtinio tiekimo sutartis, kurią Total įsipareigojo sudaryti su Pedro IV. Bet kuriuo atveju nuoma nutrūksta tuo pačiu momentu, kai pasibaigia Total suteikta užstatymo teisė. Pedro IV nustatytas mėnesinis nuomos mokestis buvo 600000 ESP (apie 3600 EUR).
18Pagal trečią išimtinio kuro tiekimo sutartį, sudarytą taip pat 20 metų, Pedro IV įsipareigojo nuo degalinės jai perdavimo momento eksploatuoti ją ir įsigyti kurą tik iš Total, naudodama jos įvaizdį, spalvas, prekės ženklą ir iškabą. Pagal sutartį pirkimas yra neatšaukiamas, t. y. platintojas įgyja nuosavybės teisę į degalus nuo to momento, kai tiekėjas juos pristato į degalinę, ir įsipareigoja juos perparduoti savo rizika ir sąskaita. Už šias išimtines teises Total kiekvieną mėnesį turi mokėti Pedro IV 350000 ESP (apie 2100 EUR).
19Be to, pagal tą pačią sutartį Total įsipareigojo nurodyti Pedro IV rekomenduojamas mažmenines kainas ir užtikrinti konkurencingumą atsižvelgiant į kaimynystėje esančių konkurentų sąžiningas kainas. Total įsipareigojo nustatyti kuro, kurį ji tiekia perpardavėjui, kainą, taikydama palankiausias sąlygas, taikomas kitoms degalinėms Barselonoje, kuri bet kuriuo atveju negali viršyti kitų Barselonos rinkai svarbių tiekėjų kainų vidurkio.
20Šalys pagrindinėje byloje taip pat susitarė dėl tarpusavio įsiskolinimų pagal šias tris sutartis užskaitymo. Kadangi sumos, kurias šios dvi šalys sutarė viena kitai mokėti, buvo visiškai vienodos, jos viena kitai nieko neprivalėjo mokėti.
21Galiausiai, pagal ketvirtą sutartį Total 20 metų suteikė Pedro IV 30000000 EPS (apie 180300 EUR) paskolą, užtikrinamą jai priklausančio žemės sklypo hipoteka, su sąlyga, kad degalinė bus pastatyta.
22Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, kad, sudarius šias keturias sutartis, degalinė buvo iš tikrųjų pastatyta Pedro IV priklausančiame žemės sklype ir po to dvylika metų Total vykdė išimtinį tiekimą.
232004 m. gruodžio 6 d. Pedro IV Juzgado de lo Mercantil Nr. 3 de Barselona (Barselonos komercinis teismas) pareiškė ieškinį dėl keturiomis pirmiau paminėtomis sutartimis nustatytų sutartinių santykių nutraukimo, motyvuodama tuo, kad, viena vertus, šiose sutartyse buvo konkurenciją labai ribojančių nuostatų, būtent dėl trukmės, viršijančios Bendrijos teisėje išimtinio tiekimo sutartims numatytą maksimalią ribą. Kita vertus, trečioje sutartyje buvo netiesiogiai nustatyta mažmeninė perpardavimo kaina, o tai yra draudžiama pagal EB 81 straipsnį. Be to, Pedro IV reikalavo atlyginti šalių tarpusavio suteiktas paslaugas, atėmus jau užskaitytas sumas.
24Kadangi 2005 m. gruodžio 7 d. Sprendimu visas ieškinys buvo atmestas, Pedro IV pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.
25Šiomis aplinkybėmis Audiencia Provincial de Barcelona nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1)
Ar (Reglamento Nr. 1984/83) 12 straipsnio 2 dalyje nurodant, kad „jei susitarimas, susijęs su degaline, kurią tiekėjas perpardavėjui išnuomoja arba teisiškai ar faktiškai leidžia naudotis kitu pagrindu, nukrypstant nuo 1 dalies c punkto, išimtinio pirkimo įsipareigojimai ir šiame skyriuje nurodyti konkurencijos apribojimai perpardavėjui gali būti nustatyti visam laikotarpiui, per kurį jis iš tikrųjų eksploatuoja degalinę“, turimas omenyje atvejis, kai tiekėjas iš pradžių yra žemės ir įrenginių savininkas, ar priešingai – nuoroda į degalinės nuomą apima atvejį, kai tiekėjo nuosavybės teisė yra susijusi su degaline, t. y. kad jis gali ją išnuomoti žemės savininkui, nesilaikydamas pagal šį reglamentą išimtinėms sutartims taikomų trukmės apribojimų?
26Dėl įvairių priežasčių Total siūlo Teisingumo Teismui paskelbti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinu. Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė Teisingumo Teismui esminės informacijos apie pagrindinę bylą ir dėl to jis negali susidaryti tikslios ir patikimos nuomonės apie bylos, kurioje jis turi priimti sprendimą, faktines ir teisines aplinkybes. Antra, prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepagrįstas, nes atsakymai į pateiktus prejudicinius klausimus aiškiai išplaukia iš Bendrijos ir Ispanijos teismų praktikos. Galiausiai, pateikti klausimai nėra svarbūs sprendžiant pagrindinę bylą.
27Ispanijos vyriausybė taip pat abejoja dėl dalies prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo ir teigia, kad Reglamentai Nr. 1984/83 ir Nr. 2790/1999 negali būti taikomi kartu. Todėl klausimai dėl Reglamento Nr. 1984/83 išaiškinimo, t. y. pirmas ir trečias klausimai, turi būti pripažinti nepriimtinais dėl jų hipotetinio pobūdžio.
28Šiuo klausimu svarbu priminti, kad Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal EB 234 straipsnį tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis priimti sprendimą, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą, kad būtų priimtas sprendimas, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (2003 m. sausio 7 d. Sprendimo BIAO, C-306/99, Rink. p. I-1, 88 punktas bei 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Confederación Española de Empresarios de Estaciones de Servicio, C-217/05, Rink. p. I-11987, toliau – sprendimas CEEES, 16 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
29Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, siekiant pateikti Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas nacionaliniam teismui, reikia, kad jis apibrėžtų pateikiamo klausimo faktines aplinkybes ir pagrindines teisines nuostatas arba bent paaiškintų šį klausimą pagrindžiančias faktines prielaidas (2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Carbonati Apuani, C-72/03, Rink. p. I-8027, 10 punktas, 2005 m. vasario 17 d. Sprendimo Viacom Outdoor, C-134/03, Rink. p. I-1167, 22 punktas ir minėto sprendimo CEEES 26 punktas).
30Šiuo klausimu konstatuotina, kad jei sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą iš tikrųjų nėra kai kurių pagrindinei bylai išspręsti svarbių duomenų, iš to vis dėlto neišplaukia, kad šis sprendimas neleidžia nustatyti prejudicinių klausimų apimties ir aplinkybių, kuriomis jie pateikti. Todėl, neatsižvelgiant į šį trūkumą, Teisingumo Teismas turi pakankamai informacijos išaiškinti atitinkamas Bendrijos normas ir naudingai atsakyti į klausimus. Be to, bet kuriuo atveju Teisingumo Teismui nagrinėjant bylą pateiktos pastabos įrodo informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, kurią turėdami šalys pagrindinėje byloje ir kiti suinteresuotieji asmenys gali išreikšti aiškią poziciją pateiktais klausimais, pakankamumą.
31Be to, prašymas priimti prejudicinį sprendimą negali būti nepriimtinas dėl to, kad atsakymai į iškeltus klausimus, kaip teigia Total, yra aiškūs iš nusistovėjusios Bendrijos arba nacionalinių teismų praktikos. Iš tikrųjų, net tuo atveju, jei iškelti klausimai iš esmės yra tapatūs tiems, dėl kurių analogiškoje byloje jau buvo priimtas prejudicinis sprendimas, tai jokiu būdu nedraudžia nacionaliniam teismui pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą ir nepanaikina Teisingumo Teismo jurisdikcijos spręsti šiuos klausimus (šiuo klausimu žr. 1982 m. spalio 6 d. Sprendimo Cilfit ir kt., 283/81, Rink. p. 3415, 13 ir 15 punktus). Tačiau tokiu atveju Teisingumo Teismas, remdamasis savo Procedūros reglamento 104 straipsnio 3 dalimi, susipažinęs su generalinio advokato nuomone, bet kada gali spręsti klausimą motyvuota nutartimi, kurioje nurodomas ankstesnis sprendimas arba atitinkama teismo praktika.
32Be to, EB 234 straipsnyje įtvirtinta prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo tvarka siekiama užtikrinti tinkamą Bendrijos teisės taikymą ir vienodą aiškinimą visose valstybėse narėse, taip pat išvengti atitinkamos valstybės narės nacionalinės teismų praktikos neatitikties Bendrijos nuostatoms (žr. 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Intermodal Transports, C-495/03, Rink. p. I-8151, 38 punktą ir 2008 m. birželio 12 d. Sprendimo Gourmet Classic, C-458/06, Rink. p. I-4207, 32 punktą).
33Jeigu nacionalinių teismų pateikti klausimai susiję su Bendrijos teisės nuostatos aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą, nebent būtų akivaizdu, kad prašymu priimti prejudicinį sprendimą jam iš tiesų pateikiamas spręsti dirbtinai sukeltas ginčas arba norima gauti jo konsultaciją bendrais ar hipotetiniais klausimais, kad prašymas išaiškinti Bendrijos teisę niekaip nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar objektu arba kad Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ar teisinės aplinkybės, būtinos norint naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr. minėto sprendimo CEEES 17 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
34Tačiau taip nėra pagrindinės bylos atveju. Iš tikrųjų pakanka konstatuoti, kad iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad atsakymai į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus jam yra būtini siekiant nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamam sutartiniam santykiui gali būti taikoma Reglamentuose Nr. 1984/83 ir 2790/1999 įtvirtinta bendroji išimtis.
35Šiuo atveju taip pat reikia atmesti Total argumentą, kad prejudiciniai klausimai neturi reikšmės sprendžiant pagrindinę bylą, nes tam, kad susitarimas būtų pripažintas neatitinkančiu konkurencijos taisyklių, nepakanka įrodyti, jog jame numatytos sąlygos prieštarauja bendrosios išimties reglamentui, o reikia, kad šios sąlygos iš tikrųjų prieštarautų EB 81 straipsniui.
36Nors išimtį nustatantys reglamentai tikrai taikomi, kai susitarimuose yra EB 81 straipsnio 1 dalyje draudžiamų konkurencijos apribojimų, vis dėlto paprastai geriau patikrinti, pirma, ar šie reglamentai yra taikytini konkrečiam susitarimui, tam, kad esant teigiamam atsakymui būtų galima neatlikti sudėtingų ekonominių ir teisinių vertinimų, leidžiančių nustatyti, ar yra įvykdytos EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos. Bet kuriuo atveju iš teismo praktikos minėtame sprendime Cilfit ir kt. matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kurio sprendimų pagal vidaus teisę negalima skųsti apeliacine tvarka ir kuris turi taikyti Bendrijos teisės nuostatas nagrinėjamoje byloje, neprivalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl šios nuostatos išaiškinimo, jei nagrinėjamas teisės klausimas jau buvo išspręstas Teisingumo Teismo praktikoje, neatsižvelgiant į šią teismų praktiką sąlygojusių procedūrų pobūdį ir net jei nagrinėjami klausimai nėra visiškai tapatūs.
37Galiausiai, Ispanijos vyriausybės argumentas dėl dalies prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumo dėl to, kad du klausimai dėl Reglamento Nr. 1984/83 išaiškinimo yra hipotetinio pobūdžio, taip pat yra atmestinas.
38Iš tikrųjų, nors minėtas reglamentas neteko galios 1999 m. gruodžio 31 d., vis dėlto jame numatyta išimtis pagal Reglamentą Nr. 2770/1999 buvo toliau taikoma iki 2000 m. gegužės 31 dienos. Be to, pastaruoju reglamentu iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas nebuvo taikomas susitarimams, galiojusiems 2000 m. gegužės 31 d. ir tenkinantiems ne šiame reglamente nustatytas išimties taikymo sąlygas, bet sąlygas, nustatytas Reglamente Nr. 1984/83. Todėl, kadangi ginčijamos sutartys buvo sudarytos 1989 m. ir jos buvo vykdomos iki Pedro IV ieškinio pareiškimo 2004 m., reikia išnagrinėti, ar išimties suteikimo sąlygos turėjo būti taikomos tiek pagal Reglamentą Nr. 1984/83, tiek pagal Reglamentą Nr. 2790/1999, tam, kad nacionalinis teismas prireikus galėtų nustatyti, ar šios sutartys per visą jų vykdymo laikotarpį neprieštaravo konkurencijos teisei arba ar jos nuo tam tikro momento yra niekinės.
39Iš to išplaukia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
40Šiais dviem pirmais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagal Reglamento Nr. 1984/83 12 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 2790/1999 5 straipsnio a punktą reikia aiškinti taip, kad taikant išimties tvarką išimtinio pirkimo susitarime leidžiama viršyti reglamentuose numatytų laikotarpių ribas tik tuo atveju, jei tiekėjas iš pat pradžių yra degalinės ir žemės sklypo, kuriame ji pastatyta, savininkas, ar pakanka, kad tiekėjas turėtų tik žemės savininkui išnuomojamos degalinės nuosavybės teisę.
41Kadangi abiejų nuostatų formuluotės skiriasi, šiuos du reglamentus reikia nagrinėti atskirai.
42Primintina, kad Reglamente Nr. 1984/83 numatyta taikyti EB 81 straipsnio 3 dalį tam tikriems dviejų įmonių išimtinio pirkimo susitarimams, kurie sudaryti siekiant perparduoti naftos produktus degalinėse ir kuriems gali būti taikomas to paties straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas.
43Be minėto reglamento 10 ir 11 straipsniuose nurodytų išimties taikymo sąlygų, jo 12 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad Reglamentas Nr. 1984/83 netaikytinas degalinių susitarimams, jei jie sudaryti neribotam laikui arba ilgesniam nei 10 metų laikotarpiui. Tačiau to paties reglamento 12 straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad „jei susitarimas, susijęs su degaline, kurią tiekėjas perpardavėjui išnuomoja arba teisiškai ar faktiškai leidžia naudotis kitu pagrindu, nukrypstant nuo 1 dalies c punkto, išimtinio pirkimo įsipareigojimai ir šiame skyriuje nurodyti konkurencijos apribojimai perpardavėjui gali būti nustatyti visam laikotarpiui, per kurį jis iš tikrųjų eksploatuoja degalinę“.
44Iš Reglamento Nr. 1984/83 12 straipsnio 2 dalies taip pat matyti, kad šis reglamentas taikomas tuo atveju, kai nagrinėjamas degalinės susitarimas yra sudarytas ilgesniam nei 10 metų laikotarpiui su sąlyga, kad tiekėjas perpardavėjui išnuomoja degalinę arba teisiškai ar faktiškai leidžia ja naudotis kitu pagrindu.
45Tačiau Pedro IV ir Europos Bendrijų Komisija mano, kad šioje nuostatoje numatytai išimčiai nustatyta dviguba sąlyga, kad ir degalinės, ir žemės sklypo, kuriame ji yra pastatyta, nuosavybės teisė priklausytų tiekėjui.
46Pedro IV paaiškina savo poziciją ir, pirma, primena teismų praktiką, pagal kurią bendrąją išimtį numatantys reglamentai turi būti aiškinami siaurai, siekiant išvengti jų poveikio susitarimams arba atvejams, kurie nepatenka į jos taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 1995 m. spalio 24 d. Sprendimo Bayerische Motorenwerke, C-70/93, Rink. p. I-3439, 28 punktą ir 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Javico, C-306/96, Rink. p. I-1983, 32 punktą).
47Antra, ji mano, kad Total jai suteikti pranašumai, būtent degalinės perdavimas ir paskolos palankiomis sąlygomis suteikimas, atitinka Reglamento Nr. 1984/83 10 straipsnyje ir 12 straipsnio 1 dalies c punkte numatytus atvejus, kai susitarimas dėl išimtinio pirkimo ir draudimo konkuruoti negali būti sudarytas ilgesniam negu 10 metų laikotarpiui. Sudarant įvairias susijusias tiekėjo ir perpardavėjo sutartis, kuriomis apribojama prieiga prie rinkos, siekiama dirbtinai taikyti Reglamento Nr. 1984/83 12 straipsnio 2 dalį šioje nuostatoje nenumatytiems atvejams.
48Komisijos nuomone, susitarime nekonkuruoti ir išimtinio pirkimo susitarime perpardavėjo prisiimtas neribotas išimtinio pirkimo įsipareigojimas pateisinamas tuo, kad tiekėjas ne tik „labai daug“, bet „viską“ atlygina, t. y. perpardavėjas pradeda veiklą nieko nemokėdamas ar nedarydamas jokių investicijų. Situacija, kai žemės sklypai arba patalpos priklauso perpardavėjui, yra nesuderinama su Reglamento Nr. 1984/83 12 straipsnio 2 dalyje numatyta išimties taikymo tvarka.
49Be to, Komisija pažymi, kad, kadangi tarp Reglamentų Nr. 1984/83 ir Nr. 2790/1999 egzistuoja tęstinumas, jie turi būti aiškinami vienodai, nors ir yra skirtingai suformuluoti bei pastarajame reglamente aiškiai nurodoma, kad numatyta išimtis taikoma tik tuo atveju, jei tiekėjas yra žemės sklypo ir patalpų, kuriose perpardavėjas prekiauja susitarime numatytomis prekėmis ar paslaugomis, savininkas.
50Tokie argumentai yra nepriimtini.
51Nors bendrąją išimtį numatančių reglamentų leidžiančios nukrypti nuostatos negali būti aiškinamos plačiai, vis dėlto nagrinėjamos nuostatos yra suformuluotos aiškiai ir nedviprasmiškai.
52Iš tikrųjų, Pedro IV ir Komisijos nuomone, iš Reglamento Nr. 1984/83 tariamai išplaukiančios dvigubos sąlygos, būtent kad tiekėjui turi priklausyti degalinės ir žemės sklypo, kuriame ji pastatyta, nuosavybės teisė, nėra nei reglamento tekste, nei preambulėje.
53Vienas iš šio reglamento tryliktoje konstatuojamojoje dalyje paminėtų tiekėjo perpardavėjui suteikiamų ekonominių ir finansinių pranašumų – tai aprūpinimas žemės sklypu arba patalpomis degalinės eksploatacijai, o ne abiejų jų perleidimas. Bet kuriuo atveju, kadangi Reglamento Nr. 1984/83 12 straipsnio 2 dalyje nepaminėtas atvejis, kai tiekėjas perpardavėjui degalinę išnuomoja arba teisiškai ar faktiškai leidžia naudotis kitu pagrindu, Teisingumo Teismas negali mažinti šios nuostatos taikymo srities, papildydamas ją nenumatyta sąlyga.
54Iš 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CEPSA ( C-279/06, Rink. p. I-6681, 54 punktas) išplaukia, kad Reglamento Nr. 1984/83 10 straipsnyje numatyti specialūs ekonominio ir finansinio pobūdžio pranašumai turi būti ne tik reikšmingi, kad pateisintų išimtinį tiekimą dešimties metų laikotarpiu, bet ir tokie, kad pagerintų paskirstymą, degalinės įrengimą arba modernizavimą ir sumažintų platinimo sąnaudas.
55Konstatuotina, kad Reglamento Nr. 1984/83 12 straipsnio 2 dalyje numatytas pranašumas yra ypač svarbus, nes jis labai palengvina perpardavėjo prieigą prie platinimo tinklo, iš esmės sumažindamas jo patiriamas įrengimo ir platinimo sąnaudas. Tačiau nei iš reglamento teksto, nei iš jo tikslo ir struktūros neišplaukia, priešingai nei tvirtina Komisija, kad minėtos 12 straipsnio 2 dalies taikymui nustatyta papildoma sąlyga, būtent kad perpardavėjas, kaip degalinės operatorius, turi būti atleidžiamas nuo bet kokių mokėjimų ir investicijų į savo verslą.
56Taip pat reikia atmesti Komisijos argumentą, kad Reglamento Nr. 2790/1999 5 straipsnio a punkte esanti dviguba sąlyga jau buvo numatyta Reglamento Nr. 1984/83 12 straipsnio 2 dalyje.
57Iš tikrųjų, atrodo, kad Reglamento Nr. 1984/83 taikymo sritis yra siauresnė ir nesutampa su Reglamento Nr. 2790/1999 taikymo sritimi, nes joje buvo numatyta ypatingų degalinių susitarimams taikomų nuostatų. Taigi pagal Reglamentą Nr. 1984/83 šiai sutarčių kategorijai nustatytos EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos skiriasi nuo Reglamente Nr. 1790/1999 numatytų sąlygų tiek maksimalaus išimtinio tiekimo trukmės, tiek atitinkamų įmonių įtakos rinkoje atžvilgiu.
58Be to, iš Komisijos atsakymo į Teisingumo Teismo raštu pateiktą klausimą matyti, kad sprendimas iš dalies pakeisti Reglamente Nr. 2790/1999 numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą dėl išimtinio pirkimo maksimalios trukmės buvo priimtas po 1999 m. rugsėjo 24 d. viešojo svarstymo ir kad šio reglamento projekto pirminėje versijoje nebuvo numatyta dvigubos sąlygos.
59Taigi Komisijos siūlomos dvigubos sąlygos taikymas visiškai nepagrįstas.
60Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmą klausimą reikia atsakyti, jog taikant Reglamento Nr. 1984/83 12 straipsnio 2 dalyje numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą nereikalaujama, kad tiekėjas būtų žemės, kurioje jis pasistatė perpardavėjui išnuomojamą degalinę, savininkas.
61Reglamente Nr. 2790/1999 numatytos EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms sąlygos, neišskiriant specialiai degalinių susitarimams taikytinų nuostatų. Pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalį jame numatyta išimtis taikoma tik tada, kai tiekėjo užimama rinkos dalis neviršija 30% atitinkamos rinkos, kurioje jis parduoda susitarime numatytas prekes ar paslaugas.
62Šiuo klausimu pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, prieš pradėdamas nagrinėjimą, remdamasis kitomis šiame reglamente numatytomis sąlygomis turi patikrinti, ar įsigaliojus Reglamentui Nr. 2790/1999 Total rinkos dalis neviršijo 30% atitinkamos rinkos dalies, atsižvelgdamas į tai, kaip Teisingumo Teisme pažymi Pedro IV ir Komisija, kad ji gali būti kitų toje pačioje rinkoje veikiančių naftos produktų tiekėjų akcininkė.
63Reglamento Nr. 2790/1999 5 straipsnio a punkte įtvirtinta, kad penkerių metų trukmės ribojimas netaikomas, jeigu pirkėjas parduoda susitarime numatytas prekes ar paslaugas tiekėjui priklausančiose arba tiekėjo iš trečiųjų, su pirkėju nesusijusių šalių išsinuomotose patalpose ir žemėje, su sąlyga, kad šio įsipareigojimo trukmė neviršija laikotarpio, per kurį pirkėjas laikinai užima patalpas ir žemę.
64Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad joje numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą degalinių susitarimams galima taikyti dviem atvejais, o būtent kai tiekėjas yra perpardavėjui išnuomotos degalinės ir žemės sklypo, kuriame ji pastatyta, savininkas ir kai tiekėjas nuomoja žemės sklypą ir patalpas iš trečiųjų su pirkėju nesusijusių šalių tam, kad vėliau pernuomotų jas pastarajam.
65Toks leidžiančios nukrypti nuostatos sąlygų pakeitimas, kaip nurodyta šio sprendimo 58 punkte, buvo padarytas po to, kai suinteresuotieji asmenys pateikė pastabų dėl bendrosios išimties reglamento projekto, dėl kurio vyko viešasis svarstymas. Komisijos nuomone, jis buvo motyvuojamas kova su piktnaudžiavimu ir, be kita ko, siekiu išvengti reglamente nustatytos maksimalios išimtinio pirkimo trukmės nesilaikymo.
66Atrodo, kad nagrinėjamu atveju Reglamento Nr. 2790/1999 5 straipsnio a punkto taikymo sąlygos yra netenkinamos. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti Total argumentą, kad užstatymo teisė suteikia jai ne tik degalinės, bet ir žemės sklypo, kuriame pastatyta degalinė, nuosavybės teisę. Kadangi sąvoka „užstatymo teisė“ įeina į nuosavybės teisės sampratą pagal nacionalinę teisę, šis teismas turi nustatyti jos apimtį.
67Tuo atveju, jei šis teismas padarytų išvadą, kad pagrindinės bylos šalių sudaryti susitarimai tenkina Reglamente Nr. 1984/83 numatytas bendrosios išimties taikymo sąlygas, tačiau netenkina įtvirtintų Reglamente Nr. 2790/1999, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2790/1999 12 straipsnyje numatytą pereinamąjį laikotarpį, jie būtų laikomi nepatenkančiais į EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.
68Tačiau, jeigu susitarimas netenkina visų bendrąją išimtį numatančio reglamento sąlygų, EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas jam taikomas, tik jei jo tikslas ar poveikis – labai apriboti konkurenciją bendrojoje rinkoje ir jei jis gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Šiuo atveju, jei netaikytina atskiroji išimtis pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, susitarimas bus savaime niekinis pagal to paties straipsnio 2 dalį (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 30 d. Sprendimo Cabour, C-230/96, Rink. p. I-2055, 48 punktą ir minėto sprendimo CEPSA 72 punktą).
69Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad taikant Reglamento Nr. 2790/1999 5 straipsnio a punkte numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą reikalaujama, kad tiekėjas būtų perpardavėjui išnuomotos degalinės ir žemės sklypo, kuriame ji yra pastatyta, savininkas arba, jei jis nėra savininkas, kad šias patalpas ir žemės sklypą jis išsinuomotų iš trečiųjų, su pirkėju nesusijusių šalių.
70Kartu nagrinėtinais trečiuoju ir ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar su mažmenine prekių pardavimo kaina susijusios sutarties sąlygos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, draudžiamos pagal Sutarties 85 straipsnio 1 dalies a punktą ir joms negali būti taikoma Reglamento Nr. 1984/83 aštuntoje konstatuojamojoje dalyje arba Reglamento Nr. 2790/1999 4 straipsnio a punkte numatyta bendroji išimtis atsižvelgiant į šių reglamentų atitinkamas ratione temporis taikymo sritis.
71Primintina, kad pagal EB 81 straipsnio 1 dalies a punktą, be kita ko, draudžiami visi įmonių susitarimai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje, o ypač susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos.
72Reglamente Nr. 1984/83, kaip matyti iš jo aštuntos konstatuojamosios dalies, nurodyta, kad išimtis pagal šias nuostatas netaikoma juo draudžiamoms konkurenciją ribojančioms nuostatoms, ypač toms, kurios apriboja perpardavėjo teisę laisvai nustatyti perpardavimo kainą.
73Dėl to paties reglamento Teisingumo Teismas jau pažymėjo, kad jo 11 straipsnyje išsamiai išvardijami įpareigojimai, tarp jų ir išimtinio pirkimo sąlyga, kurie gali būti nustatyti perpardavėjui, ir tarp šių įpareigojimų nėra mažmeninės kainos nustatymo. Todėl tokiam įpareigojimui netaikoma išimtis, numatyta minėto reglamento 10 straipsnyje (žr. minėtų sprendimų CEEES 64 punktą ir CEPSA 65 punktą).
74Reglamento Nr. 2790/1999 4 straipsnio a dalyje nurodyta, kad bendroji išimtis netaikoma vertikaliesiems susitarimams, kuriais siekiama „apriboti pirkėjo galimybę nustatyti savo pardavimo kainą, nepažeidžiant tiekėjo galimybės nustatyti aukščiausią pardavimo kainą arba rekomenduoti pardavimo kainą, su sąlyga, kad dėl bet kurios iš šalių spaudimo ar paskatų, tokios kainos netampa lygios fiksuotai arba minimaliai pardavimo kainai“.
75Iš to išplaukia, kad Reglamentais Nr. 1984/83 ir 2790/1999 įtvirtinta bendrosios išimties taikymo tvarka netaikoma susitarimams, kuriais tiekėjas fiksuoja mažmeninę pardavimo kainą arba nustato mažiausią pardavimo kainą. Tačiau pagal 4 straipsnio a punktą tiekėjas gali laisvai rekomenduoti perpardavėjui pardavimo kainą arba nustatyti maksimalią pardavimo kainą.
76Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, kuro išimtinio tiekimo susitarime numatyta, kad Total, pirma, nustato kuro, kurį ji tiekia Pedro IV, kainą, taikydama palankiausias sąlygas, taikomas kitoms degalinėms Barselonoje, ir antra, užtikrina, kad ši kaina bet kuriuo atveju neviršytų kitų Barselonos rinkai svarbių tiekėjų kainų vidurkio. Pridėdama prie šios kainos degalinės operatoriui nustatytą antkainį, kurį jį mano esant tinkamą, Total gauna mažmeninę pardavimo kainą, kurią rekomenduoja taikyti Pedro IV.
77Pirma sutarties sąlyga yra susijusi su sutarties šalių nustatoma kaina, kurią Pedro IV turi mokėti už tiekiamą kurą ir kuri neturi įtakos konkurencijai.
78Iš antros sutarties sąlygos matyti, kad tiekėjas nenustato mažmeninės pardavimo kainos, o ją rekomenduoja, net nenustatydamas maksimalios pardavimo kainos. Būdas, kuriuo skaičiuojama ši rekomenduojama kaina, šiuo atveju yra nesvarbus, jei perpardavėjui paliekama laisvė faktiškai nustatyti pardavimo kainos ribas. Tačiau šios laisvės jis neturėtų, jei tiekėjas nustatytų perpardavėjui privalomą fiksuotą antkainį.
79Atsižvelgiant į kompetencijų tarp nacionalinio teismo ir Teisingumo Teismo paskirstymą bendradarbiaujant pagal EB 234 straipsnį, tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris tiesiogiai žino visas jame nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi įvertinti mažmeninės kainos nustatymo tvarką pagrindinėje byloje. Atsižvelgdamas į visų sutarties sąlygų ekonominį ir teisinį kontekstą bei į pagrindinės bylos šalių veiksmus, jis turi nustatyti, ar tiekėjo rekomenduojama mažmeninė pardavimo kaina iš tikrųjų nėra fiksuota arba mažiausia pardavimo kaina (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo CEPSA 67 ir 70 punktus).
80Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar perpardavėjas turi realią galimybę sumažinti šią rekomenduojamą pardavimo kainą. Jis, be kita ko, turi patikrinti, ar ši mažmeninė pardavimo kaina iš tikrųjų nėra nustatoma netiesioginėmis ar užslėptomis priemonėmis, pavyzdžiui, nustatant perpardavėjo antkainį arba maksimalų nuolaidų, kurias jis gali taikyti nuo rekomenduojamos pardavimo kainos, dydį, grasinimais, bauginimais, įspėjimais, sankcijomis ar skatinamosiomis priemonėmis (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo CEPSA 71 punktą).
81Tuo atveju, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų išvadą, kad Pedro IV iš tikrųjų privalėjo laikytis Total fiksuotos arba minimalios pardavimo kainos, bendroji išimtis kuro išimtinio tiekimo susitarimui negalėtų būti taikoma tiek pagal Reglamentą Nr. 1984/83, tiek pagal Reglamentą Nr. 2790/1999.
82Vis dėlto, kaip nurodyta šio sprendimo 68 punkte, nors mažmeninės pardavimo kainos nustatymas – tai konkurencijos apribojimas, tiesiogiai numatytas EB 81 straipsnio 1 dalies a punkte, šioje nuostatoje numatytas draudimas šiam susitarimui taikomas, tik jei tenkinamos visos kitos jos taikymo sąlygos, t. y. kad šio susitarimo tikslas ar poveikis būtų didelis konkurencijos ribojimas bendrojoje rinkoje ir kad jis galėtų paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Cabour 48 punktą ir minėto sprendimo CEPSA 42 punktą).
83Kalbant būtent apie išimtinio pirkimo susitarimus, svarbu priminti, kad nors susitarimų tikslas nėra apriboti konkurenciją EB 81 straipsnio prasme, vis dėlto reikia patikrinti, ar jais nesiekiama ją trukdyti, riboti arba iškraipyti. Vertinant išimtinio pirkimo sutarties poveikį konkurencijai reikia atsižvelgti į ekonominį ir teisinį kontekstą, kuriame ji veikia ir kur ji kartu su kitomis sutartimis gali daryti bendrą įtaką konkurencijai. Paskui reikia analizuoti šios sutarties kartu su kitomis to paties tipo sutartimis daromą poveikį nacionalinių ar iš kitų valstybių narių kilusių konkurentų galimybei pradėti veiklą nagrinėjamoje rinkoje arba padidinti savo rinkos dalį (žr. 1991 m. vasario 28 d. Sprendimo Delimitis, C-234/89, Rink. p. I-935, 13–15 punktus, 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Neste, C-214/99, Rink. p. I-11121, 25 punktą) ir minėto sprendimo CEPSA 43 punktą).
84Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad sutarties sąlygoms dėl mažmeninės pardavimo kainos, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, gali būti taikoma bendroji išimtis pagal Reglamentus Nr. 1984/83 bei 2790/1999, jei tiekėjas nustato tik maksimalią arba rekomenduojamą pardavimo kainą ir jei dėl to perpardavėjas turi realią galimybę nustatyti mažmeninę pardavimo kainą. Tačiau bendrosios išimtys tokioms sąlygoms negali būti taikomos, jei jos leidžia tiekėjui tiesiogiai arba netiesioginėmis ar užslėptomis priemonėmis fiksuoti mažmeninę pardavimo kainą arba nustatyti minimalią pardavimo kainą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visų sutarties sąlygų ekonominį ir teisinį kontekstą bei į pagrindinės bylos šalių veiksmus, turi nustatyti, ar perpardavėjui nustatyti tokie įpareigojimai.
85Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
Parašai.
(
*1) Proceso kalba: ispanų.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.