Projektas Projektas
I-1489
Vilnius
1Pakeisti 30 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„
1Kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui garantuojamas mokymas valstybine kalba ir valstybinės kalbos mokymasis.
Kiekvienam užsieniečiui, turinčiam teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, garantuojamas mokymas valstybine kalba (kartu mokantis valstybinės kalbos) ugdymo įstaigose, vykdančiose ugdymą lietuvių kalba . “
2Pakeisti 30 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2
. Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklos tautinėms mažumoms priklausantiems Lietuvos Respublikos piliečiams sudaro sąlygas puoselėti tautinį, etninį ir kalbinį identitetą, mokytis gimtosios kalbos, istorijos ir kultūros. Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, ugdymo procesas gali būti vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Šiose mokyklose lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jai mokyti skiriama ne mažiau laiko kaip gimtajai kalbai mokyti. Tokiose mokyklose:1 ) ikimokyklinio ugdymo ir priešmokyklinio ugdymo
programos vykdomos valstybine kalba, išskyrus atvejus, kai ugdymas vykdomas tautinės mažumos, kurios rėmimas numatytas Lietuvos Respublikos dvišalėse ar daugiašalėse tarptautinėse sutartyse su Europos Sąjungos valstybėmis, kalba, ne mažiau kaip po 5 valandas per savaitę skiriant ugdymui lietuvių kalba.2 ) pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos vykdomos dvikalbio ugdymo būdu: tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba mokoma pagal pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas mokant visuomeninio ugdymo dalykų, išskyrus atvejus, kai ugdymas vykdomas tautinės mažumos, kurios rėmimas numatytas Lietuvos Respublikos dvišalėse ar daugiašalėse tarptautinėse sutartyse su Europos Sąjungos valstybėmis, kalba.3
) savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimu arba savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimu, įgyvendinančiu tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimą, kitų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos dalykų mokoma lietuvių kalba.“
3. Pakeisti 30 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5 . Asmens, turinčio teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vaikams sudaromos sąlygos mokytis valstybine kalba , kartu mokantis valstybinės kabos ir esant galimybei mokytis jų gimtosios kalbos.“
4. Papildyti 30 straipsnį 71 dalimi: „71 .
Tautinės mažumos kalba mokymą vykdančioje ugdymo įstaigoje savarankišku steigėjo sprendimu arba steigėjo sprendimu, įgyvendinančiu tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, steigiamos klasės (grupės), kuriose ugdoma lietuvių kalba .“
Papildyti 43 straipsnį 15¹ dalimi: „151
. Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose) įteisintas mokymas tautinės mažumos kalba, klasės (grupės), kuriose ugdoma lietuvių kalba, bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose) įteisintas mokymas valstybine kalba, klasės (grupės), kuriose ugdoma tautinės mažumos kalba, steigiamos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, dalyvių susirinkimo (savininko) sprendimu arba savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimu, įgyvendinančiu tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimą.“
Pakeisti 44 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4
. Mokyklos (išskyrus aukštąsias mokyklas) struktūros pertvarka – mokyklos grupės ar tipo pakeitimas arba vykdomos organizacinės veiklos pakeitimai (klasių, grupių, skyrių, filialų steigimas ar likvidavimas, mokymo tautinės mažumos kalba įvedimas mokykloje, mokyklos paskirties keitimas) – vykdoma valstybinės ar savivaldybės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo), kitų mokyklų – jų savininko (dalyvių susirinkimo) sprendimu, jeigu įstatymai, nustatantys juridinių asmenų teisines formas, nenustato kitaip.
Mokyklų (išskyrus aukštąsias mokyklas), vykdančių formaliojo švietimo programas, struktūros pertvarka vykdoma vadovaujantis šio įstatymo 43 straipsnio 8–14 dalyse nustatytais kriterijais, Vyriausybės patvirtintomis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis. Valstybinės mokyklos (išskyrus profesinio mokymo įstaigas) grupės ar tipo pakeitimas atliekamas gavus švietimo, mokslo ir sporto ministro rašytinį sutikimą.“
1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2025 m. rugsėjo 1 d.2 . Švietimo, mokslo ir sporto ministras iki 2025 m. birželio 1 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. 1 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
LIETUVOS RESPUBLIKOS Švietimo įstatymo NR. I-1489 30, 43 IR 44 straipsnIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
paskatinusios priežastys. Įstatymo projekto tikslai ir uždaviniai. Parengti Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 30, 43 ir 44 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Įstatymo projektas) paskatino būtinybė stiprinti Lietuvoje gyvenančių ir tautinėms mažumoms priklausančių mokinių kalbinę ir kultūrinę integraciją į visuomeninį gyvenimą, tiksliau sureguliuoti užsienio piliečių ugdymo klausimus ir galimybių mokytis lietuvių kalba problematiką .
Tokią būtinybę lemia šios priežastys: Pirma. Nepakankamas tautinėms mažumoms priklausančių mokinių lietuvių kalbos mokėjimo lygis, užkertantis kelią pilnam asmenybės potencialo realizavimui ir konstitucinių teisių įgyvendinimui.
Antra. Geopolitinės situacijos nulemta būtinybė ugdymą lietuvių kalba ir lietuvių kalbos dalyko mokymą laikyti sudėtine v alstybės saugumo ir pilietinės visuomenės stiprinimo dalimi. Trečia. Siekis sudaryti palankesnes ir lankstesnes sąlygas ugdymą (arba dalį ugdymo) tautinių mažumų mokyklose organizuoti lietuvių kalba, kai toks poreikis kyla iš savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos arba mokinių interesams atstovaujančių tėvų valios.
Ketvirta. Imigracijos procesų lemiama būtinybė organizuoti trečiųjų šalių piliečių ugdymą lietuvių kalba, siekiant išvengti neigiamų visuomenės stratifikacijos padarinių ilguoju laikotarpiu.
Penkta. Mokymo valstybine (lietuvių) kalba įvedimas Lietuvoje veikiančiose mokyklose laikomas mokyklos struktūros pertvarka, implikuojančia daugybę ilgų procedūrų. Vertinant aptariamą problemą, atkreiptinas dėmesys į tris duomenų grupes: Pirma. Duomenys apie valstybinės kalbos mokėjimo lygį tautinių mažumų mokyklose.
Antra. Moksliniai duomenys apie negimtosios kalbos įsisavinimo specifiką. Trečia. Duomenys ir informacija, atspindinti imigracinius procesus ir geopolitines realijas. Ketvirta. Teisiniai argumentai. A
tkreiptinas dėmesys, kad asmenų, į kuriuos nukreipti įstatymo tikslai, grupė iš esmės turėtų būti skaidoma į dvi dalis, t.y. Lietuvos Respublikos pilietybę turinčių ir kartu save tautinėms mažumoms priskiriančių asmenų vaikai ir užsienio valstybių (ypatingą dėmesį skiriant asmenų, atvykusių iš buvusios SSRS asmenų kategorijai) piliečių vaikai, kurių ugdymo pradžioje turėtų būti taikomas kitoks ugdymo organizavimo būdas nei tautinėms mažumoms save priskiriančių Lietuvos Respublikos piliečių vaikų atveju.
Duomenys apie valstybinės kalbos mokėjimo lygį tautinių mažumų mokyklose
Vertinant tautinėms mažumoms priklausančių mokinių lietuvių kalbos mokėjimą, pažymėtina, kad mokinių pasiekimų duomenys rodo, kad tautinių mažumų mokinių lietuvių kalbos pasiekimai yra žemesni nei mokinių, besimokančių lietuvių kalba. 2024 metų valstybinių brandos egzaminų (toliau – VBE) rezultatai rodo, kad 20,4 proc. tautinių mažumų mokyklose besimokančių mokinių neišlaikė lietuvių kalbos ir literatūros VBE, o kitų dalykų VBE rezultatai yra žemesni nei lietuvių kalba besimokančiųjų, pvz., šių metų matematikos VBE atitinkamai neišlaikė 9,2 proc. lietuvių kalba besimokančių mokinių ir 12,8 proc. tautinių mažumų kalbomis besimokančių mokinių, informacinių technologijų VBE neišlaikiusiųjų skirtumas dar didesnis: 5,9 proc. ir 15,3 proc., biologijos VBE – 4,1 proc. ir 9,5 proc. Kitų egzaminų rezultatai taip pat skiriasi, išskyrus rusų kalbos VBE. Taip pat aukščiausią pasiekimų lygį surenka mažiau tautinių mažumų mokinių
. Ankstesnių metų VBE rezultatai taip pat atskleidžia, kad tautinių mažumų mokiniams sunkiau sekasi laikyti lietuvių kalbos VBE, pavyzdžiui, 2023 m. VBE neišlaikė 18,3 proc., 2022 m. – 21,9 proc., 2021 m. – 21,6 proc., 2020 – 19,6 proc., 2019 – 22,4 proc. tautinių mažumų mokyklose besimokančių mokinių. Pažymėtina, kad lietuvių mokomąja kalba besimokančių mokinių lietuvių kalbos VBE vidutiniškai neišlaiko šiek tiek mažiau nei 6 proc.
Aukštesnius pasiekimų lygius pasiekia mažiau nei 5 proc. Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo rezultatai taip pat rodo, kad tautinių mažumų mokinių lietuvių kalbos gebėjimai žemesni, kelerius metus iš eilės stebima tendencija, kad per 10 proc. mokinių neišlaiko lietuvių kalbos ir literatūros patikrinimo ir per 3 proc. mokinių, besimokančių mokyklose, kuriose mokoma lietuvių kalba.
tyrimo PISA duomenys pagal mokomąją kalbą taip pat atskleidžia, kad tiek rusų, tiek lenkų tautinės mažumos mokinių matematinio ir gamtamokslinio raštingumo ir skaitymo gebėjimai yra žemesni nei lietuvių kalba besimokančių mokinių. [1] Moksliniai duomenys apie negimtosios kalbos įsisavinimo specifiką
Geras (lietuvių) kalbos mokėjimas sietinas su nuosekliu ir ilgalaikiu kalbos mokymusi nuo ankstyvo amžiaus. JAV, Danijoje, Švedijoje ir kitose ES šalyse veikia dvikalbio ugdymo programos, kuriami dvikalbiai vaikų darželiai ir mokyklos, kurių tikslas – gerai išmokyti dviejų kalbų (Mazloveckienė, 2006). Ankstyvas kalbų mokymasis turi daug privalumų skaitant, lemia geresnius akademinius pasiekimus, didesnes karjeros galimybes ir geresnes kognityvines funkcijas ( Lightbown, P. M., & Spada, N. (2013). „How Languages are Learned“.
Oxford University Press.; Bialystok, E. (2001). „Bilingualism in Development: Language, Literacy, and Cognition“. Cambridge University Press. ).
Pabrėžtina ankstyvojo kalbinio ugdymo svarba, nes šiame ugdymo etape ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas tokiam kalbinės kompetencijos lygio pasiekimui, kuris leistų sėkmingai pradėti pradinį ugdymą valstybine kalba. Tokių sąlygų nesudarymas laikytinas priešingu vaiko interesams realizuoti savo konstitucines teises. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo dalį baigę vaikai, turėtų būti susiformavę tokio lygio lietuvių kalbos gebėjimus ir turėti tokias žinias, kurios leistų rinktis tiek mokymąsi tautinių mažumų mokykloje, tiek mokykloje, vykdančioje ugdymą lietuvių kalba. Mokiniai, besirenkantys ugdymą tautinių mažumų mokykloje, taip pat turėtų būti ženkliai geriau pasiruošę mokomųjų dalykų mokymuisi valstybine kalba. Nesudarant galimybių susiformuoti tinkamus lietuvių kalbos vartojimo įgūdžius šiame etape, užkertamas kelias rinktis ugdymą lietuvių kalba kitose ugdymo pakopose.
Moksliniai tyrimai (Catanni et al., 2014) rodo, kad kalbos išmokimą geriausiai laiduoja bendravimas tiksline kalba ir susidūrimo su tiksline kalba (angl. – exposure ) laikas, kuris lemia, kad mažamečiai negimtąją kalbą gali išmokti taip pat gerai kaip ir gimtąją. Šio laiko apimtis sudaro 60 proc. visos kalbinės veiklos.
Atsižvelgiant į tai, kad aptariamų asmenų atveju didžioji kalbinės veiklos vyksta ne valstybinės kalbos aplinkoje, siūlymas vykdant ugdymą 60 proc. laiko per savaitę skirti ugdymui lietuvių kalba bent ugdymo įstaigų aplinkoje kompensuos susidūrimo su valstybine kalba trūkumą (nors tikėtina, kad už ugdymo įstaigų ribų (t.y. namuose, su draugais) kalbinės veiklos dalis nesieks 60 proc., ypač savivaldybėse, kurios itin gausiai apgyvendintos tautinių mažumų).
Tyrimų duomenys taip pat rodo, kad susidūrimo su tiksline kalba trūkumas lemia menkesnę kalbinę raišką. Pirminis pranašumas tam tikroje srityje (geresni skaitymo gebėjimai, komunikaciniai įgūdžiai), laikui bėgant kuria vis geresnius ir geresnius rezultatus, o nemokėjimas/menkos žinios laikui bėgant vis labiau tolina nuo teigiamo rezulato (Cook ir Campbell, 1979; Rigney, 2010; Stanovich, 1986,
tvirtą mokslį pagrindą (Aunola, Leskinen, Onatsu-Arvilommi ir Nurmi, 2002; Pfost, Dorfler ir Artelt, 2010 ). Taigi anksčiau ir geriau kalbą įsisavinantys asmenys, gauna daugiau naudos (geriau supranta-skaito-rašo-gauna geresnius pažymius–įstoja į universitetus), prastai/ženkliai vėliau kalbą įsisavinantys asmenys susiduria su augančiu kumuliatyviniu negatyvių pasekmių poveikiu. Šių mokslinių tyrimų išvados atitinka ir stebimus VBE rezultatus tautinių mažumų mokyklose.
Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės pateiktame siūlymų rašte (reaguojant į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos prašymą apteikti pasiūlymus dėl valstybinės kalbos mokymo gerinimo (2024 m. kovas) yra pabrėžta, kad Vilniaus miesto mokyklų, vykdančių ugdymą rusų kalba, vadovai yra akcentavę, kad į penktą klasę ateinančių mokinių žinios yra žemo lygio.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome laipsniškai didinti ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų susidūrimo su lietuvių kalba apimtis įstaigose, ugdymą vykdančiose tautinių kalba t.y. vykdant ugdymą 60 proc. laiko per savaitę skirti ugdymui lietuvių kalba, atsižvelgiant į pateiktus mokslinius argumentus.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nuomone (išreikšta ketinant inicijuoti panašaus pobūdžio, kaip teikiamos, pataisas)
nors Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pagrindinio ir vidurinio ugdymo programose istorijos, geografijos ir pilietiškumo temų, susijusių su Lietuva, turi būti mokoma lietuvių kalba, reikia pastebėti, kad per visą bendrojo ugdymo laikotarpį tautinės mažumos mokyklose nesudaroma palanki aplinka lietuvių kalbai išmokti, nes visas ugdymo procesas arba didesnė jo dalis organizuojami tautinės mažumos kalba. Lietuvių kalba vartojama tik per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, todėl nesusiformuoja tvirti ir tvarūs lietuvių kalbos vartojimo įgūdžiai. Tai sudaro kliūtis jaunų žmonių sėkmingam mokymuisi mokykloje, atitinkamai rečiau pasirenkamos studijos Lietuvos aukštosiose mokyklose. Tautinių mažumų mokiniai dažniau patiria socialinę ir kultūrinę atskirtį, kurios poveikis ilgainiui gali būti toks, kad formuosis mažiau atsparios dezinformacijai visuomenės grupės, kurių informacinį lauką užpildys informacija, transliuojama grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių užsienio valstybių medijų kanalais.
Reikalingi lankstesni sprendimai atliepiant tautinėms mažumoms priklausančių mokinių poreikius puoselėti tautinį, etninį ir kalbinį identitetą ir mokytis valstybine kalba, taip pat, atsižvelgiant į mokymosi vietų valstybine kalba trūkumą tam tikrose šalies vietovėse, steigti klases (grupes) valstybine kalba mokyklose, kuriose mokymas vykdomas tautinės mažumos kalba ir jose yra laisvų mokymosi vietų.
Duomenys ir informacija, atspindinti imigracinius procesus ir geopolitines realijas
Siūlomi pokyčiai turi būti svarstomi platesniame valstybės saugumo ir visuotinės gynybos bei pilietinės visuomenės ugdymo kontekste, ypatingai atkreipiant dėmesį į tai, kad šio klausimo svarbą liudija 2024-11-15 pasirašytas Krašto apsaugos ministerijos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Lietuvos šaulių sąjungos memorandumas dėl Lietuvos mokinių pilietinio ir patriotinio ugdymo plėtros, kurio 2.10. dalyje susitarta stiprinti mokinių iš tautinių bendrijų ir trečiųjų šalių piliečių, besimokančių Lietuvos Respublikos ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo įstaigose, pilietiškumą ir lietuvių kalbos mokymą .
Būtina, kad valstybės lygiu būtų nustatoma tokia tautinėms mažumoms save priskiriančių asmenų ir užsienio valstybių piliečių mokymo(si) valstybinėse mokyklose tvarka, kuri ne tik maksimaliai atlieptų tikruosius mokinių poreikius (visų pirma siejant juos mokinių aukšto lietuvių kalbos mokėjimo lygio atveriamomis galimybėmis ir aukštesniais akademiniais pasiekimais), bet ir užkirstų kelią galimai tokių mokinių atskirčiai (kylančiai dėl nepakankamos lingvistinės kompetencijos ir „užsidarymu“ specifinėje kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje) ir su tuo susijusiu poveikiu nacionaliniam saugumui.
Atkreiptinas dėmesys, kad nuo karo Ukrainoje pradžios į Lietuvos Respubliką atvyko keli šimtai tūkstančių asmenų iš trečiųjų šalių (daugiausiai –
Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos piliečių), kurių mokyklinio amžiaus vaikai pateko į valstybines ugdymo įstaigas, vykdančias ugdymą rusų kalba. Tokias ugdymo įstaigas savo vaikams rinkosi tiek atvykstantys emigrantai iš Ukrainos (77516), Baltarusijos (61357), Rusijos (15329), tiek šią kalbą taip pat parenka iš azijinės buvusios SSRS dalies atvykusių vaikų tėvai (Tadžikistanas (7267), Kirgizija (6621), Uzbekistanas (10620) [2] .
Nors karo pradžioje sprendimą leisti atvykusių iš trečiųjų šalių asmenų (ypač
Ukrainos) ugdymą vykdyti rusų kalba lėmė pateisinimas karo traumos sąlygomis kuo mažiau apsunkinti atvykusius mokinius (ypač atsižvelgiant į tai, kad dauguma jų mokėjo ir rusų kalbą), tačiau baigiantis tretiesiems karo metams tampa akivaizdu, kad tokia politika nebėra tvari ir sudaro prielaidas tam, kad būtų galima gauti švietimo paslaugas rusų kalba ne tik tradiciškai Lietuvoje gyvenantiems tautinių mažumų atstovams, bet ir rusakalbiams, atvykusiems iš trečiųjų šalių (Rusijos, Baltarusijos ir kt.).
Akivaizdu, kad kalbinė atvykstančių trečiųjų valstybių piliečių integracija yra itin svarbus klausimas tiek pačiai valstybei, tiek sėkmingam atvykusių asmenų funkcionavimui Lietuvos Respublikoje. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į neseniai priimtą Tautinių mažumų įstatymą, kuriuo siekta „atskirti imigracijos politiką nuo švietimo politikos “ ir sukurta galimybė formuoti taiklesnę švietimo politiką, įvertinant tradicinių Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų ir asmenų, atvykusių iš užsienio valstybių, skirtybes ir ugdymo specifiką. Atitinkamai, aptariamo klausimo atveju būtina aiškiai išskirti priemones, nukreiptas į tautinėms mažumoms save priskiriančių moksleivių ugdymą ir užsienio valstybių piliečių ugdymą.
Pažymėtina, kad šiuo metu vienintelė tinkama galimybė užtikrinti lietuvių kalbos mokymąsi yra įtvirtinta Bendruosiuose ugdymo planuose (ugdymo organizavimas išlyginamosiose klasėse – tokiai klasei skiriama ne mažiau kaip 25 pamokos per savaitę lietuvių kalbai mokyti ir kitoms ugdomosioms veikloms, padedančioms geriau išmokti lietuvių kalbą) , numatančiuose, kad šios klasės yra steigiamos savinink o teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu yra nusistovėjusi ydinga praktika, kad savinink o teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, t.y. savivaldybės nesteigia „specialiųjų klasių “ ir užsienio valstybių piliečių ugdymą vykdysiančią įstaigą leidžiama parinkti tėvams .
Tai lemia, kad iš buvusios SSRS atvykusių piliečių vaikų, net negavusių lietuvių kalbos pradmenų, ugdymas vykdomas mokyklose rusų ugdomąja kalba.
Teisės aktais užsienio valstybių piliečiams nenustatant privalomo reikalavimo mokytis specialiojoje-išlyginamojoje klasėje, o savivaldybėms neužtikrinant, kad tokios klasės būtų įsteigtos, susidaro paradoksali situacija, kai iš, pavyzdžiui, dešimtos S. Puškino mokyklos Krasnodare klasės atvykęs asmuo galėtų tęsti mokslus Vilniaus miesto S. Puškino mokyklos dešimtoje klasėje. Akivaizdu, kad tai patogu ilgalaikės savo ateities su Lietuva nesiejantiems asmenims, tačiau galimai neatitinka nei Lietuvos valstybės (ypač atsižvelgiant į didelę tikimybę, kad tokie asmenys ilgainiui liks gyventi Lietuvos Respublikoje), nei tokių mokinių (už kuriuos sprendimą priima jų tėvai) interesų.
Šiuo požiūriu svarbus Rytų Europos studijų centro mokslininkų atliktas tyrimas „Migrantų iš Ukrainos adaptacija ir integracija Lietuvoje “, [3] kuris rodo, kad
64 proc. žmonių svarsto galimybę ateityje įgyti Lietuvos pilietybę. Deja, patekus į rusakalbę terpę galimybės išmokti lietuvių kalbą ženkliai sumažėja, o tai gali turėti neigiamų pasekmių, pvz., neišlaikius lietuvių kalbos egzamino tokie asmenys negalės ne tik mokytis, bet ir pretenduoti į universitetines studijas.
Šiuo metu vien Vilniaus miesto valstybinėse mokyklose yra apie 2000 apie mokinių (neskaitant besimokančių privačiose ugdymo įstaigose), atvykusių iš trečiųjų šalių ir tęsiančių ugdymą rusų kalba, tačiau pagrįstų abejonių kelia šiuo metu veikiančios sistemos sudarytos sąlygos užtikrinti, kad šie asmenys išmoks lietuvių kalbą ir pilnavertiškai įsilies į visuomenės gyvenimą ilguoju laikotarpiu, nors moksliniai duomenys rodo, kad tokia tikimybė vertintina kaip labai reali.
Teisiniai argumentai Sprendžiant iškeltas problemas, svarbu paminėti ir tai, kad
Konstitucinio Teismo praktikoje yra pakankamai plačiai atskleistas valstybinės kalbos, kaip konstitucinės vertybės, statusas. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, jog valstybinė kalba – tai svarbus valstybingumo elementas, visus Lietuvos Respublikos piliečius vienijantis, valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą integruojantis veiksnys, nes užtikrina visiems valstybės piliečiams lygias galimybes dalyvauti valdant savo šalį, priimant valstybinės reikšmės sprendimus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą.
Valstybinės kalbos mokėjimas yra visaverčio piliečių dalyvavimo valdant valstybę prielaida ir būtina sąlyga (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimas). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tinkamas valstybinės kalbos mokėjimas (tiek atvykusių iš užsienio valstybių, tiek tautinių mažumų atveju) vertintinas ne tik užsienio valstybių piliečių švietimo, bet ir gerokai platesniame – pilietinės tautos integravimo kontekste.
Aptariamas klausimas matytinas ir Europos Žmogaus teisių teismo bylų kontekste. Sprendimuose, priimtuose Džibuti ir kiti prieš Latviją [4] ir Valiullina ir kiti prieš Latviją [5] bylose, Teismas sutiko su Latvijos Vyriausybės pozicija dėl būtinybės stiprinti latvių kalbą, kuriai neigiamą poveikį (kaip ir Lietuvoje) darė dešimtmečiai okupacijos; garantuoti švietimo sistemos vientisumą ir garantuoti pakankamą Latvijoje gyvenančių asmenų latvių kalbos žinių lygį, leidžiantį veiksmingai dalyvauti visuomenės gyvenime. Šiose bylose priimtų sprendimų nuostatos laikytinos aktualiomis ir Lietuvos kontekste.
Akivaizdu, kad susiklosčiusi geopolitinė situacija reikalauja neignoruoti grėsmės, kylančios dėl alternatyvių komunikaciją tarp užsienio valstybių piliečių užtikrinančių kalbų padėties stiprėjimo ir lietuvių kalbos naudojimo viešajame gyvenime mažėjimo, todėl būtinos priemonės kylančiai problemai spręsti.
Klausimas matytinas ir Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios vieną iš pagrindinių švietimo sistemos principų – lygių galimybių principą, kontekste. Pagal šį principą švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmens teisių įgyvendinimą, kiekvienam asmeniui laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują.
Akivaizdu, kad trečiųjų valstybių (o ir tautinėms mažumos priklausantiems) piliečiams, besimokantiems Lietuvoje, nesukūrus sistemos, leidžiančios tinkamai išmokti lietuvių kalbą, šis principas būtų esmingai pažeistas sumažinant jų galimybes pilna apimtimi naudotis tomis teisėmis, kurias suteikia tinkamas valstybinės kalbos mokėjimas.
Šiuo atveju pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad žmogaus teisė siekti aukštojo mokslo (išsilavinimo) – tai svarbi jo teisių bei teisėtų interesų įgyvendinimo sąlyga. Konstitucinė žmogaus teisė siekti aukštojo mokslo suponuoja valstybės pareigą sudaryti prielaidas šią teisę įgyvendinti. [6]
Taigi, nors trečiųjų valstybių piliečių mokymasis tautinių mažumų mokyklose suprantamas tokį sprendimą vertinant karo ir diktatūrinių režimų sukeltos situacijos kontekste, ne mažiau aktualiu veiksniu laikytinas ilgalaikių tokių asmenų (tikėtinai liksiančių gyventi Lietuvos Respublikoje) intereso tenkinimas ir tikimybės gauti universitetinį išsilavinimą dydis. Neišlaikius valstybinio lietuvių kalbos brandos egzamino arba išlaikius jį žemais balais, eliminuojama galimybė tokiems asmenims įgyti universitetinį išsilavinimą, taigi sumažėja jų galimybės įgyvendinti teisę į aukštąjį mokslą.
Šiame kontekste atkreiptinas ypatingas dėmesys į tai, kad, vertinant bendrai, net Lietuvoje gimusių ir tautinėms mažumos priklausančių asmenų atžvilgiu, galima teigti, jog tautinių mažumų mokyklos tinkamai neįgyvendina Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje keliamų tikslų, t.y. neparengia mokinių taip, kad jie galėtų pilna apimtimi įgyvendinti jau aptartą konstitucinę žmogaus teisę siekti aukštojo mokslo. Pažymėtina, kad 2024 metais valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino neišlaikė 20,4
skirtumais rašymo, skaitymo, kalbos pasiekimų srityse leidžia teigti, kad VBE neišlaikiusių vaikinų, neišlaikiusių VBE, proporcija gali siekti apie 30–40 proc.
), todėl yra akivaizdu, kad būtina gerinti tautinėms mažumoms save priskiriančių asmenų lietuvių kalbos mokėjimą ir užsienio valstybių piliečių mokymasis turi būti vykdomas užtikrinant bazinį lietuvių kalbos mokėjimo lygį „specialiųjų klasių“ pagalba arba organizuojant jų ugdymą kalbinės imersijos metodu t.y. iškart pradedant mokymąsi lietuviakalbėje aplinkoje (ir sudarant galimybes gauti papildomos pagalbos mokantis lietuvių kalbos).
Ypatingai pabrėžtinas aptariamo klausimo aktualumas siejant jį su Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, kaip vieną švietimo tikslų įvardijančia būtinybę stiprinti visuomenės galias užtikrinant nacionalinį saugumą . Iš jau aptarto konteksto ir susiklosčiusios geopolitinės situacijos, yra akivaizdu, kad aptariamą klausimą būtina vertinti ir nacionalinio saugumo, ir demokratinės valstybės raidos kontekste.
Įstatymo projekto tikslai:
save priskiriančių Lietuvos Respublikos piliečių, dalyvaujančių ikimokykliniame, priešmokykliniame, pagrindiniame, viduriniame ugdyme, lietuvių kalbos kompetencijas. 2.
Sudaryti sąlygas savininko teises ir pareigas įgyvendinančioms institucijoms lanksčiau reaguoti į mokinių poreikius mokytis valstybine (lietuvių) kalba arčiau namų ir racionaliau panaudoti laisvas mokyklų patalpas.
piliečių, dalyvaujančių ikimokykliniame, priešmokykliniame, pagrindiniame, viduriniame ugdyme, ugdymą lietuvių kalba ir suteikti galimybes šiems asmenims pasiruošti tokiam ugdymui. Projekto uždaviniai:
( angl.
(
su valstybine kalba apimtis vaikams, ugdomiems pagal pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas mokyklose, kuriose įteisintas ugdymas tautinės mažumos kalba, sudarant palankesnes sąlygas geriau išmokti lietuvių kalbą ir mokant visuomeninio ugdymo dalykų lietuvių kalba. 3.
Tiksliau reglamentuoti užsienio valstybių piliečių ugdymo vykdymą lietuvių kalba ir suteikti galimybes šiems asmenims pasiruošti tokiam ugdymui.
savininko teises ir pareigas įgyvendinančioms institucijoms bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje steigiančioms klases (grupes), kuriose ugdymas (arba dalis jo) vykdoma valstybine kalba. Ypatingos aplinkybės: Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsižvelgiant į Tautinių mažumų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl
tautinių mažumų, kurių rėmimas numatytas Lietuvos Respublikos dvišalėse ar daugiašalėse tarptautinėse sutartyse su Europos Sąjungos valstybėmis, mokymo kalba, kuri yra oficiali Europos Sąjungos kalba, būtina pabrėžti, kad siūlomi pakeitimai de facto nekeičia iki šiol egzistavusio ugdymo reglamentavimo mokyklose, ugdymą vykdančiose lenkų tautinės mažumos kalba.
2Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai.
Įstatymo projektą inicijavo ir parengė Seimo narys Laurynas Kasčiūnas.
projekte aptarti teisiniai santykiai? Dėl lietuvių kalbos mokymo apimties ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programose
Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programose skiriama ne mažiau nei po 5 val. per savaitę ugdymui lietuvių kalba. Dėl visų visuomeninio ugdymo dalykų mokymo lietuvių kalba Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programose – per tas pamokas, kai ugdymo programose einamos Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo temos, mokoma pilietiškumo pagrindų.
Dėl geresnių sąlygų socialinei integracijai mokiniams, besimokantiems tautinės mažumos kalba,
steigiant bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje klases (grupes), kuriose ugdoma skirtingomis kalbomis (valstybine ir tautinės mažumos) susijusių teisinių santykių reglamentavimas: Šiuo metu Švietimo įstatyme nėra aiškiai reglamentuota, kad bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklose, kuriose ugdoma tautinės mažumos kalba, gali būti steigiamos klasės, kuriose ugdoma valstybine (lietuvių) kalba, o bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklose, kuriose ugdoma valstybine kalba, – klasės, kuriose ugdoma tautinės mažumos kalba. Švietimo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokymo valstybine kalba mokykloje įvedimas ar pabaiga yra mokyklos (išskyrus aukštąsias mokyklas) struktūros pertvarka.
Dėl užsienio valstybių piliečių mokymo lietuvių kalba vykdymo Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata leidžianti teigti, kad ugdymo įstaigose, vykdančiose ugdymą tautinių mažumų kalba gali mokytis tiek Lietuvos Respublikos, tiek užsienio valstybių piliečiai. Švietimo įstatymo 30 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmens, turinčio teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vaikams sudaromos sąlygos mokytis valstybinės kalbos, valstybine kalba ir esant galimybei mokytis jų gimtosios kalbos, t.y. užsienio valstybių piliečių (aktualiausia atvykstantiems iš buvusių sovietų sąjungos respublikų) ugdymas lietuvių kalba nėra privalomas, pakanka, kad jie tik mokytųsi valstybinės kalbos.
Dėl lietuvių kalbos įvedimo Lietuvoje veikiančiose mokyklose Švietimo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokymo valstybine kalba ar tautinės mažumos kalba įvedimas ar pabaiga mokykloje yra mokyklos struktūros pertvarka. Tai apsunkina mokyklos steigėjo sprendimo įvesti mokymą valstybine (lietuvių) kalba mokykloje įgyvendinimą, nes tam reikia gauti mokyklos bendruomenės pritarimą, o ji gali arba sutikti, arba nesutikti.
ir kokių teigiamų rezultatų laukiama. Dėl lietuvių kalbos mokymo apimties ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programose, susijusios teisinio reguliavimo nuostatos: siūloma pakeisti Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punktą nustatant, kad
ikimokyklinio ugdymo ir priešmokyklinio ugdymo programos vykdomos valstybine kalba, išskyrus atvejus, kai ugdymas vykdomas tautinės mažumos, kurios rėmimas numatytas Lietuvos Respublikos dvišalėse ar daugiašalėse tarptautinėse sutartyse su Europos Sąjungos valstybėmis, kalba, ne mažiau kaip po 5 valandas per savaitę skiriama ugdymui lietuvių kalba (įsigalioja 2025 m. rugsėjo 1 d.).
Teigiamas rezultatas: padidinus ugdymo lietuvių kalba laiką, mokiniai daugiau laiko praleis palankioje kalbinėje aplinkoje, turės daugiau praktikos ir formuosis jų lietuvių kalbos vartojimo įgūdžiai. Laukiamas rezultatas yra aukštesnio lygio tautinių mažumų mokinių pasiekimai pradedant pradinio ugdymo programą.
Dėl visų visuomeninio ugdymo dalykų mokymo lietuvių kalba
susijusios teisinio reguliavimo nuostatos: siūloma pakeisti Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punktą nustatant reikalavimą išplėsti ugdymą lietuvių kalba pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programose. Nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. visuomeninio ugdymo dalykų būtų mokoma lietuvių kalba, išskyrus atvejus, kai ugdymas vykdomas tautinės mažumos, kurios rėmimas numatytas Lietuvos Respublikos dvišalėse ar daugiašalėse tarptautinėse sutartyse su Europos Sąjungos valstybėmis, kalba .
Įgyvendinant šį siūlymą, visuomeninio ugdymo dalykų būtų mokoma lietuvių kalba.
Bendruosiuose ugdymo planuose numatyta, kad pradiniame ugdyme (1–4 kl.) visuomeniniam ugdymui skiriama 1 savaitinė pamoka per savaitę, kai bendras pamokų skaičius siekia nuo 27 iki 30 pamokų per savaitę, pagrindiniam ugdymui (5–10 kl.) visuomeninio ugdymo dalykų grupei skiriama nuo 2 iki 5 savaitinių pamokų, kai bendras savaitinių pamokų skaičius yra nuo 31 iki 34, viduriniame ugdyme privalu mokytis vieną visuomeninio ugdymo dalyką ir jam skiriamos 3 savaitinės pamokos, kai bendras minimalus savaitinių pamokų skaičius siekia 27. Visuomeninis ugdymas yra bendrinė sąvoka, ji yra detalizuojama švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu patvirtintame Pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų apraše.
Bendrosios ugdymo programos tradiciškai skirstomos į dalykų grupes, tokias kaip visuomeninis ugdymas, gamtamokslis ugdymas, meninis ugdymas, kalbinis ugdymas, tuo siekiama parodyti dalykų grupei priklausančių dalykų turinio sąsajas ir mokymosi teorijų integralumą. Visuomeninio ugdymo dalykų grupei priklauso tokie dalykai kaip istorija, geografija, pilietiškumas, ekonomika ir verslumas, ir filosofija. Skirtingose ugdymo pakopose ir klasėse skiriasi ir visuomeninio ugdymo dalykų skaičius, pavyzdžiui, pradiniame ugdyme mokomasi vieno visuomeninio ugdymo dalyko, kuris integruoja istorijos, geografijos ir pilietiškumo pagrindus, pagrindiniame ugdyme į 5 kl.
pradedama nuo istorijos, vėliau kasmet papildant tokiais dalykais kaip geografija, pilietiškumas ir kt., viduriniame ugdyme mokiniai renkasi vieną visuomeninio ugdymo dalyką iš istorijos, geografijos, ekonomikos ir verslumo ir filosofijos. Ugdymo įstaigoms dalykų skirstymas į dalykų grupes yra įprastas ir nereikalauja papildomų paaiškinimų.
Vadovaujantis šiuo metu galiojančiu reguliavimu, istorijos, geografijos ir pilietiškumo mokytojai privalo su Lietuva susijusias temas mokyti lietuvių kalba, todėl nėra priežasties manyti, kad šių dalykų mokytojai dėl nepakankamos kalbinės kompetencijos negalėtų įgyvendinti siūlomų nuostatų. Teigiamas rezultatas:
dažnesnis lietuvių kalbos vartojimas per įvairių dalykų pamokas sudarytų daugiau galimybių geresniems kalbiniams įgūdžiams formuotis. Kai kalba vartojama tik per lietuvių kalbos pamokas, mokiniams nepakanka progų pritaikyti išmoktas žinias praktikoje, todėl, plečiant lietuvių kalbos vartojimo apimtį ir kontekstus, mokiniams būtų sudarytos palankios sąlygos išmokti lietuvių kalbą aukštesniu lygiu.
Dėl geresnių sąlygų socialinei integracijai mokiniams, besimokantiems tautinės mažumos kalba, sudarymo steigiant bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje klases (grupes), kuriose ugdoma skirtingomis kalbomis (valstybine ir tautinės mažumos) susijusių teisinių santykių reglamentavimas : Siekiant teisinio aiškumo siūloma koreguoti
30 straipsnio 2 dalies 3 punkto formuluotę nustatant, kad savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimu arba savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimu, įgyvendinančiu tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimą kitų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos dalykų mokoma lietuvių kalba.
Teigiamas rezultatas: priėmus siūlomą pakeitimą būtų sudarytos sąlygos geresniems kalbiniams įgūdžiams formuotis, bus galimybė mokyklų savininko teises ir pareigas įgyvendinančioms institucijoms, lanksčiau reaguoti į mokinių poreikius mokytis valstybine (lietuvių) kalba arčiau namų, racionaliau panaudoti laisvas mokyklų patalpas.
Dėl užsienio valstybių piliečių mokymo lietuvių kalba vykdymo
Siūloma pakeisti Švietimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies formuluotę nustatant, kad kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui garantuojamas mokymas valstybine kalba ir valstybinės kalbos mokymasis. Kiekvienam užsieniečiui, turinčiam teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, garantuojamas mokymas valstybine kalba (kartu mokantis valstybinės kalbos) ugdymo įstaigose, vykdančiose ugdymą lietuvių kalba.
Siūloma keisti Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies formuluotę nustatant, kad bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklos, ugdymą vykdančios tautinės mažumos kalba, neužsiima imigrantų ugdymu, o ugdo tik tautinėms mažumoms priklausančius mokinius – Lietuvos Respublikos piliečius (Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklos tautinėms mažumoms priklausantiems Lietuvos Respublikos piliečiams sudaro sąlygas).
Taip pat siūloma keisti Švietimo įstatymo 30 straipsnio 5 dalies formuluotę nustatant, kad asmens, turinčio teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vaikams sudaromos sąlygos mokytis valstybine kalba, kartu mokantis valstybinės kalbos ir esant galimybei mokytis jų gimtosios kalbos. Teigiamas rezultatas:
kaip jau minėta, užsienio valstybių piliečių mokymas šiuo metu ženklia dalimi yra vykdomas tautinių mažumų mokyklose rusų ugdomąja kalba (t.y. esminę ugdymo dalį organizuojant ne valstybine kalba), tokiu būdu neužtikrinant reikiamos susidūrimo su valstybine kalba apimties. Keičiamas teisinis reguliavimas, numatantis užsienio valstybių piliečių ugdymą įstaigose lietuvių ugdomąja kalba, leistų tikėtis, kad
užsienio valstybių piliečių vaikams bus sudarytos sąlygos tinkamai išmokti valstybinę kalbą ir ją išmokus tęsti ugdymą įstaigoje lietuvių ugdomąja kalba. Kartu toks reikalavimas turėtų mažinti asmenų, nesiejančių savo ateities su Lietuva ilguoju laikotarpiu, naudojimąsi Lietuvos Respublikos resursais. Siūlomas teisinis reguliavimas turėtų mažinti visuomenės stratifikaciją ir uždarų socialinių grupių formavimąsi (ypač buvusios sovietų sąjungos respublikų piliečių atveju).
Dėl klasių (grupių) lietuvių kalba steigimo Siūloma papildyti 30 straipsnį 71 dalimi, nustatant, kad
tautinės mažumos kalba mokymą vykdančioje ugdymo įstaigoje savarankišku steigėjo sprendimu arba steigėjo sprendimu, įgyvendinančiu tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, steigiamos klasės (grupės), kuriose ugdoma lietuvių kalba . Teigiamas rezultatas: Siūlomu pakeitimu atkreiptinas dėmesys į didžiųjų miestų, ypač susiduriančių su mokyklų perpildymo problema ir turinčių didelį mokyklų tinklą (pavyzdžiui, Vilniaus), poreikiu turėti veiksmingus instrumentus greitai steigti klases lietuvių ugdymo kalba tose mokyklose, kuriose yra tam reikalingos sąlygos (visų pirma, patalpos ir galimybė suformuoti mokytojų kolektyvą).
Savarankiškas steigėjo sprendimas, pagrįstas siekiu efektyviai planuoti tokių klasių tinklą ir turimais objektyviais duomenimis, (arba steigėjo sprendimas, įgyvendinantis tėvų/mokinių pageidavimą), turėtų būti laikomas pakankamu teisiniu pagrindu sukurti klases, kuriose ugdymas vykdomas lietuvių kalba (su iš to kylančia pareiga ugdymo įstaigai atlikti nuostatų pakeitimus, įvedant papildomą ugdymo kalbą). Atkreiptinas dėmesys, kad toks tėvų pageidavimas visais atvejais turėtų būtų laikomas pakankamu ir pagrįstu, tinkamai išreiškiančiu rūpestį vaiko poreikiais ir interesais.
Pažymėtina, kad būtina stiprinti tėvų, dar nesančių
ugdymo įstaigos bendruomenės dalimi, galimybes atstovauti vaiko interesus, t.y. galimybes priimti sprendimą įvesti ugdymą (klasėse) lietuvių kalba turi turėti (ne tik) savarankiškai veikianti savivaldos institucija ar jau esamos mokyklos bendruomenės nariai, bet ir potencialūs šios bendruomenės nariai, norintys, pavyzdžiui, kad geografiniu požiūriu jiems tinkamoje vietoje įsikūrusioje mokykloje būtų steigiama darželio grupė ar pirma klasė lietuvių ugdomąja kalba tautinių mažumų mokykloje.
Žiniasklaidoje nuolat ir plačiai nušviečiami atvejai, kai kurių rajonų savivaldybės nesudaro sąlygų vykdyti ugdymą lietuvių kalba, kas lemia tai, kad tokių mokyklų tinklą yra priversta kurti ir plėtoti Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Siekiant išvengti tokių situacijų, kai steigėjas galimai piktybiškai ignoruoja lietuviškai kalbančios bendruomenės dalies poreikius, siūloma nustatyti, kad klasių (grupių), kuriose ugdoma lietuvių kalba, steigimo pagrindu būtų tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimas, kurį įgyvendindamas steigėjas privalėtų priimti reikiamą sprendimą.
Kadangi aptariamos nuostatos gali būti aktualios ir steigiant darželio grupes, siūloma formuluotė Tautinės mažumos kalba mokymą vykdančioje ugdymo įstaigoje
apima tiek darželius, tiek mokyklas. Dėl klasių (grupių) lietuvių kalba steigimo Siūloma papildyti 43 straipsnį 15¹ dalimi: „151 . Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose) įteisintas mokymas tautinės mažumos kalba, klasės (grupės), kuriose ugdoma lietuvių kalba, bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose) įteisintas mokymas valstybine kalba, klasės (grupės), kuriose ugdoma tautinės mažumos kalba, steigiamos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, dalyvių susirinkimo (savininko) sprendimu arba savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimu, įgyvendinančiu tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimą.
Teigiamas rezultatas:
lankstesnės galimybės reaguoti į tėvų pageidavimus arčiau namų vykdyti ugdymą lietuvių kalba ir/ar tokį ugdymą organizuoti savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimu . Dėl lietuvių kalbos įvedimo ir tautinės mažumo kalbos panaikinimo Lietuvoje veikiančiose mokyklose
Siūloma pakeisti 44 straipsnio 4 dalį, nustatant, kad „ mokyklos (išskyrus aukštąsias mokyklas) struktūros pertvarka – mokyklos grupės ar tipo pakeitimas arba vykdomos organizacinės veiklos pakeitimai (klasių, grupių, skyrių, filialų steigimas ar likvidavimas, mokymo tautinės mažumos kalba įvedimas mokykloje, mokyklos paskirties keitimas) – vykdoma valstybinės ar savivaldybės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo), kitų mokyklų – jų savininko (dalyvių susirinkimo) sprendimu, jeigu įstatymai, nustatantys juridinių asmenų teisines formas, nenustato kitaip “.
Teigiamas rezultatas:
atsisakoma perteklinių procedūrų – mokymo valstybine (lietuvių) kalba įvedimas ar mokymo tautinės mažumos kalba pabaiga mokykloje nebūtų laikoma mokyklos struktūros pertvarka. Dėl to nebebūtų apsunkinamas mokyklos steigėjo su tuo susijusių sprendimų įgyvendinimas, nes nebereikėtų mokyklos bendruomenės pritarimo, kuri gali arba sutikti, arba nesutikti.
teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta . Priėmus Įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma .
situacijai, korupcijai. Priimtas Įstatymo projektas neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės.
verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Priimtas Įstatymo projektas turės teigiamą įtaką verslo sąlygoms, nes rajonuose, tradiciškai demonstruojančiuose žemus lietuvių kalbos mokėjimo rezultatus, atsiras daugiau asmenų, galinčių teikti kokybiškas paslaugas valstybine kalba, kas leis tikėtis išaugsiant verslo susidomėjimą.
planavimo dokumentams. Įstatymo projektu yra įgyvendinamas 2021–2030 metų nacionalinio pažangos plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 998, 3 strateginio tikslo
„Didinti švietimo įtrauktį ir veiksmingumą, siekiant
atitikties asmens ir visuomenės poreikiams“ pažangos uždavinys „Pagerinti ugdymosi rezultatus ir sumažinti jų atotrūkį“.
2021–2030 metų nacionalinio pažangos plano 3.1 uždavinio „Pagerinti ugdymosi rezultatus ir sumažinti jų atotrūkį“ poveikio rodikliai: „3.1.1. Mokinių, nepasiekusių 2 (iš 6) tarptautinio penkiolikmečių tyrimo PISA lygio dalis“ ; „3.1.2. Mokinių pasiekimų skirtumas tarp mažiausių (mažiau nei 3 tūkst. gyventojų) ir didžiausių (per 15 tūkst.) vietovių (didžiausias iš visų PISA tyrimų tiriamų sričių)“ .
inkorporavimas į teisinę sistemą: kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios? Siekiant Įstatymo projekte siūlomus pakeitimus inkorporuoti į teisinę sistemą, priimti naujų, pakeisti ar pripažinti netekusiais galios kitų galiojančių įstatymų nereikės, pakaks esamų teisės aktų korekcijos.
Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka? Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas.
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus? Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus.
įgyvendinamieji teisės aktai, juos priimti turintys subjektai.
Priėmus Įstatymo projektą, reikės parengti 2024–2025 ir 2025–2026 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendruosius ugdymo planus, kuriuos tvirtina švietimo, mokslo ir sporto ministrė, ir juose įtvirtinti siūlomą teisinį reguliavimą. Savivaldybės turės nusimatyti užsienio valstybių piliečių, patenkančių į miestų ir rajonų švietimo sistemą, integravimo tvarką, apimančią:
sistemą, sudarančią pagrindą jų ugdymo vykdymui lietuvių kalba, ir
piliečių mokymo vykdymą lietuvių kalba įstaigose lietuvių ugdomąja kalba.
valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti
(pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) ? Įstatymo projektui įgyvendinti papildomų lėšų nereikės, nes siūloma mokinių ugdymą lietuvių kalba didinti, nedidinant mokytojų darbo krūvio, t. y. tas pats mokytojas, dirbantis su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais, juos mokys didesnį valandų skaičių lietuvių kalba. Ugdymui lietuvių kalba skirtos valandos įskaičiuojamos į bendrai ugdymui skirtas valandas. Įgyvendinant Įstatymo projektą sutaupyta lėšų taip pat nebus.
Bendrajame ugdyme visuomeninio ugdymo grupės dalykų mokymas taip pat nepareikalaus daugiau lėšų, nes bendras mokymosi krūvis nedidės, mokys tie patys mokytojai, nes jie jau yra pasirengę tai daryti.
specialistų vertinimai ir išvados. Teikiami pakeitimai suformuluoti atsižvelgiant ir į Švietimo mokslo ir sporto ministerijos inicijuotų konsultacijų, vykusių 2024 metais, rezultatus. Šių konsultacijų metu dėl siūlomų keisti įstatymo nuostatų vyko susitikimai su įvairiomis suinteresuotomis grupėmis: pedagogų asociacijomis, Klaipėdos m., Trakų r., Vilniaus m., Vilniaus r., Šalčininkų r., Visagino savivaldybių administracijų švietimo padaliniais ir mokyklų atstovais.
Siūlomi pakeitimai dalinai inkorporuoja ir praplečia vykusių konsultacijų metu pateiktus pasiūlymus.
projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas ir sritis .
Reikšminiai Švietimo įstatymo projekto žodžiai, kuriuos reikia įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, yra „tautinių mažumų švietimas“ ir „valstybinės kalbos mokymas“.
pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. [1] EBPO PISA 2022: rezultatai ir tendencijos, 2023 m. gruodžio 5 d. < https://www.nsa.smm.lt/wp-content/uploads/2023/12/PISA2022_Rezultatai_2022.12.06_compressed.pdf > [Žiūrėta 2025-02-24]. [2] S kliaustuose pateikiami 2024 m. spalio 1 d. duomenys apie trečiųjų valstybių piliečių, atvykusių į Lietuvos Respubliką skaičių < https://migracija.lrv.lt/public/canonical/1727849154/881/imig-2024-10.pdf > [Žiūrėta 2025-02-24]. [3]
Anastasiia Tkachuk, Svitlana Kostrykina, Tomas Janeliūnas, „Migrantų iš Ukrainos adaptacija ir integracija Lietuvoje“. Rytų Europos studijų centras,
https://www.eesc.lt/wp-content/uploads/2023/11/v01_Ukrainian-report_Janeliunas_LT_A4.pdf > [Žiūrėta 2025-02-24]. [4] European Court of Human Rights, Case of Džibuti and Others v. Latvia, 225/20 11642/20 21815/20 < https://hudoc.echr.coe.int/eng#{%22itemid%22:[%22001-228839%22]} > [Žiūrėta 2025-02-24]. [5] European Court of Human Rights < https://hudoc.echr.coe.int/eng#{%22appno%22:[%2256928/19%22]} > [Žiūrėta 2025-02-24]. [6] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas byloje Nr. 25/01 < https://lrkt.lt/data/public/uploads/2015/02/2002-01-14_n.pdf > [Žiūrėta 2025-02-24].