Projekto lyginamasis variantas
2026 m. d. Nr. Vilnius
Papildyti 9 straipsnį 61 dalimi:
„61. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų stacionarinių
palaikomojo gydymo ir slaugos bei paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimo ir apmokėjimo trukmė nustatoma atsižvelgiant į paciento sveikatos būklę, funkcinį savarankiškumą ir individualų sveikatos priežiūros poreikį. Šių paslaugų poreikio vertinimo ir pakartotinio vertinimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras. “
1Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2027 m. sausio 1 d. 2. Sveikatos apsaugos ministras iki 2026 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo
įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai Jurgita Sejoniene Paulė Kuzmickienė
uždaviniai Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 9 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas) parengtas siekiant įstatymo lygmeniu įtvirtinti stacionarinių palaikomojo gydymo ir slaugos bei stacionarinių paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto lėšomis trukmės nustatymo principus, užtikrinant, kad sprendimai dėl šių paslaugų tęstinumo būtų grindžiami individualiu paciento sveikatos priežiūros poreikiu, o ne vien iš anksto nustatyto apmokėjimo termino pabaiga. Lietuvoje ilgėjanti gyvenimo trukmė ir visuomenės senėjimas lemia augantį ilgalaikės sveikatos priežiūros paslaugų poreikį. Remiantis Valstybės duomenų agentūros gyventojų skaičiaus prognozėmis, 2050 m. apie 30,2 proc., arba daugiau kaip 808 tūkst., Lietuvos gyventojų sudarys 65 metų ir vyresni asmenys 1. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vertinimu, šios amžiaus grupės dalis Lietuvoje išaugs nuo maždaug 20 % 2019 m. iki 32 % 2050 m., todėl ilgalaikės priežiūros poreikis artimiausiais dešimtmečiais sparčiai didės 2. Ilgesnė gyvenimo trukmė savaime nereiškia ilgesnio gyvenimo be sveikatos sutrikimų. Medicinos pažanga leidžia žmonėms ilgiau gyventi sergant sunkiomis lėtinėmis ligomis, turint negalią ar patyrus sudėtingas medicinines būkles, tačiau kartu didėja ilgalaikės profesionalios slaugos, simptomų kontrolės ir nuolatinės sveikatos priežiūros poreikis. Šis poreikis ypač aktualus vyresnio amžiaus asmenims, kuriems dažnai būdingas poliligotumas, sumažėjęs funkcinis savarankiškumas ir kompleksinės sveikatos priežiūros būtinybė.
Vis dėlto ilgalaikės slaugos ar paliatyviosios pagalbos gali prireikti įvairaus amžiaus žmonėms – ne tik senyvo amžiaus asmenims, bet ir vaikams bei darbingo amžiaus pacientams, sergantiems sunkiomis, progresuojančiomis ar kitomis ilgalaikę priežiūrą lemiančiomis ligomis. Todėl, greta ūmių ligų gydymo, svarbu užtikrinti ir sveikatos priežiūros paslaugų tęstinumą tais atvejais, kai paciento būklė reikalauja ilgalaikės ar nuolatinės specialistų pagalbos. Šiame kontekste ypač svarbu, kad stacionarinių palaikomojo gydymo ir slaugos bei stacionarinių paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimo ir apmokėjimo trukmė būtų siejama su individualiu paciento sveikatos priežiūros poreikiu. Nors šios paslaugos skirtos skirtingiems medicininiams poreikiams tenkinti, abiem atvejais jų poreikis gali būti ilgalaikis ar tęstinis, o būtina paslaugų teikimo trukmė priklauso nuo paciento sveikatos būklės, funkcinio savarankiškumo ir medicininių indikacijų. Tačiau šiuo metu stacionarinių palaikomojo gydymo ir slaugos bei stacionarinių paliatyviosios pagalbos paslaugų apmokėjimo trukmė reguliuojama skirtingai. Stacionarinėms palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugoms taikoma 120 PSDF biudžeto lėšomis apmokamų lovadienių riba per metus, skaičiuojant nuo gydymo pradžios, o stacionarinės paliatyviosios pagalbos paslaugoms analogiškas universalus lovadienių limitas netaikomas – jų teikimas siejamas su nustatytomis medicininėmis indikacijomis. Toks reguliavimo skirtumas savaime nereiškia, kad abiem paslaugoms turi būti nustatytos vienodos skyrimo sąlygos ar medicininės indikacijos, tačiau pagrindžia poreikį nustatyti bendrą principą, pagal kurį abiejų paslaugų apmokėjimo tęstinumas priklausytų nuo individualiai įvertinto atitinkamos paslaugos poreikio. Problemos aktualumą patvirtina Valstybės kontrolės atliktas vertinimas.
d. vertinimo ataskaitoje Nr. VRE-3 „Slaugos ir socialinės paslaugos senyvo amžiaus asmenims“ Prieiga internete Valstybės duomenų agentūroje pristatytos gyventojų skaičiaus prognozės Lietuvoje - Valstybės duomenų agentūra2 Prieiga internete https://www.oecd.org/content/dam/oecd/en/publications/reports/2025/03/oecd-economic-surveyslithuania-2025_b2939e8f/4abf1ea5-en.pdf p. 12512 nurodyta, kad 120 dienų per kalendorinius metus termino suteikti slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugas, apmokamas PSDF biudžeto lėšomis, neužtenka, kad būtų patenkinti asmenų gydymo poreikiai. 2017–2019 m. penkios iš dvidešimties atrinktų ligoninių (25 proc.), pasibaigus 120 dienų PSDF apmokėjimo terminui, pacientų prašymu toliau teikė palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas, už kurias mokėjo patys pacientai3. Ataskaitoje taip pat pabrėžta, kad nėra pagrįstų įrodymų, jog sprendimas PSDF biudžeto lėšomis apmokamas palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas riboti iki 120 dienų per kalendorinius metus yra pagrįstas4. Taigi vien iš nustatyto 120 dienų termino nėra pagrindo daryti prielaidą, kad jam pasibaigus išnyksta ir paciento medicininis poreikis. Vienodas, teisės aktuose nustatytas maksimalus terminas, faktiškai ribojantis PSDF biudžeto lėšomis apmokamų paslaugų trukmę, savaime negali atspindėti skirtingos pacientų sveikatos būklės, funkcinio savarankiškumo, ligų eigos ir būtinos sveikatos priežiūros intensyvumo. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projektu siekiama įstatymo lygmeniu nustatyti esminius stacionarinių palaikomojo gydymo ir slaugos bei stacionarinių paliatyviosios pagalbos paslaugų apmokėjimo trukmės principus. Šių paslaugų apmokėjimo trukmė lemia ne tik PSDF biudžeto lėšų panaudojimo sąlygas, bet ir apdraustojo galimybę gauti mediciniškai būtinas sveikatos priežiūros paslaugas.
Todėl kriterijai, nuo kurių priklauso šių paslaugų finansavimo tęstinumas ar nutraukimas, laikytini esminėmis privalomojo sveikatos draudimo teisinio reguliavimo nuostatomis, kurios turi būti apibrėžtos įstatyme, o ne nustatomos vien poįstatyminiu teisės aktu. Esamo reguliavimo raida taip pat atskleidžia nepakankamo teisinio stabilumo problemą. Nors nuo 2024 m. sausio 1 d. Sveikatos draudimo įstatyme atsisakyta konkretaus 120 dienų apribojimo, analogiška riba nustatyta ministro įsakymu 5. Nuo 2025 m. sausio 1 d. pakeista šio termino apskaičiavimo tvarka – vietoje kalendorinių metų pradėtas taikyti 120 lovadienių laikotarpis, skaičiuojamas nuo gydymo pradžios datos6. 2026 m. rugsėjo 16 d. Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdyje sveikatos apsaugos ministras pateikė paaiškinimus dėl svarstomo stacionarinių palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų PSDF lėšomis apmokėjimo trukmės trumpinimo iki 60 dienų. Tokia reguliavimo raida rodo, kad esminės šių paslaugų finansavimo sąlygos gali būti keičiamos poįstatyminiais teisės aktais, nesant įstatyme nustatyto aiškaus ir stabilaus apmokėjimo trukmės kriterijaus. Be to, nėra pakankamai aišku, kokiais medicininiais ar kitais objektyviais duomenimis grindžiamas konkrečios dienų ribos nustatymas ir jos keitimas. Atsižvelgiant į tai, kad tokie sprendimai tiesiogiai veikia pacientų galimybes gauti mediciniškai būtinas paslaugas ir jų priežiūros tęstinumą, esminių finansavimo sąlygų nustatymas vien poįstatyminiu reguliavimu kelia teisinio tikrumo, reguliavimo stabilumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos klausimų.
Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas). Teisinis reguliavimas turi būti aiškus, darnus ir nuspėjamas, o jį keičiant turi būti paisoma asmenų teisėtų lūkesčių ir užtikrinamas teisinio reguliavimo tęstinumas. Šie principai savaime nepaneigia galimybės keisti galiojantį reguliavimą, tačiau reikalauja, kad tokie pakeitimai būtų konstituciškai pagrįsti ir nepažeistų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Vadovaujantis šia konstitucine doktrina, Įstatymo projektu siūloma nustatyti esminį abiejų aptariamų paslaugų apmokėjimo trukmės kriterijų – individualiai įvertintą paciento sveikatos priežiūros poreikį. Kartu pažymėtina, kad siūlomas reguliavimas nereiškia besąlyginio ar automatiškai neriboto paslaugų apmokėjimo. Sprendimas dėl apmokėjimo tęstinumo būtų priimamas remiantis individualiu paciento būklės vertinimu ir išliekančiomis medicininėmis indikacijomis, o paslaugų skyrimo3 Prieiga internete https://www.valstybeskontrole.lt/LT/Product/24031/slaugos-ir-socialines-paslaugos-senyvo-amziausasmenims p. 8, 26-274 Prieiga internete https://www.valstybeskontrole.lt/LT/Product/24031/slaugos-ir-socialines-paslaugos-senyvo-amziausasmenims p.
8, 275 Prieiga internete https://eseimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/d1a43d20dbfb11ee9269b566387cfecb?csrt=65034173455742085286 Prieiga internete https://eseimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/8c922ce0c7b611efb81fa0211f8edf4d?csrt=65034173455742085283 kriterijai, poreikio vertinimo ir pakartotinio vertinimo procedūros būtų detalizuojamos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Įstatymo projekto tikslas – įstatymo lygmeniu įtvirtinti individualiu paciento sveikatos priežiūros poreikiu grindžiamus stacionarinių palaikomojo gydymo ir slaugos bei stacionarinių paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimo ir apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis trukmės nustatymo principus, užtikrinant mediciniškai būtinų paslaugų tęstinumą, esminių jų finansavimo sąlygų teisinį aiškumą, stabilumą ir apdraustųjų teisėtų lūkesčių apsaugą. Įstatymo projektu siekiama:
1Įstatymo lygmeniu įtvirtinti individualiai įvertintą paciento sveikatos priežiūros poreikį,
atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, funkcinį savarankiškumą ir medicinines indikacijas, kaip esminį stacionarinių palaikomojo gydymo ir slaugos bei stacionarinių paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimo ir apmokėjimo trukmės nustatymo kriterijų. 2. Užtikrinti, kad PSDF biudžeto lėšomis apmokamų paslaugų tęstinumas būtų grindžiamas išliekančiu medicininiu poreikiu, o jų apmokėjimas nebūtų nutraukiamas vien dėl iš anksto nustatyto termino pabaigos, jeigu medicininės indikacijos teikti atitinkamas stacionarines paslaugas išlieka. 3. Nustatyti teisinį pagrindą pirminiam ir pakartotiniam paciento sveikatos priežiūros poreikio vertinimui, užtikrinant, kad sprendimai dėl paslaugų tęstinumo būtų individualūs, mediciniškai pagrįsti ir periodiškai peržiūrimi. 4.
nustatant esminį paslaugų teikimo ir apmokėjimo trukmės nustatymo principą, o jo įgyvendinimo procedūras priskiriant sveikatos apsaugos ministro kompetencijai. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai: Seimo narė Jurgita Sejonienė (el. p. [email protected], tel. (0 5) 209 6670) ir Seimo narė Paulė Kuzmickienė (el. p. [email protected], tel. (0 5) 209 6640). 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad PSDF biudžeto lėšomis apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos nurodomos sveikatos apsaugos ministro tvirtinamuose paslaugų sąrašuose. Iki 2024 m. sausio 1 d. galiojusioje Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkto redakcijoje buvo tiesiogiai įtvirtintas slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis ribojimas – ne ilgiau kaip 120 dienų per kalendorinius metus. 2023 m. gegužės 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 2, 5, 6, 8, 9, 91, 10, 12, 121, 15, 17, 21, 22, 23, 26, 30, 43 straipsnių ir II skyriaus pavadinimo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 31 straipsniu įstatymu Nr. XIV-1942, įsigaliojusiu 2024 m. sausio 1 d., pakeistas PSDF biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų reglamentavimas. Atsisakius įstatyme nustatyto konkretaus slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugų apmokėjimo termino, šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo sąlygos perkeltos į poįstatyminį reguliavimą. Sveikatos apsaugos ministro 2024 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-300 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr.
V-393 „Dėl Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos teikimo reikalavimų ir šios paslaugos apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintame Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos teikimo reikalavimų ir šios paslaugos apmokėjimo tvarkos apraše buvo išlaikytas ankstesnis ribojimas, nustatant, kad PSDF biudžeto lėšomis apmokama ne daugiau kaip už 120 palaikomojo gydymo ir slaugos dienų (lovadienių) per kalendorinius metus. 4 Pagal šiuo metu galiojančią sveikatos apsaugos ministro 2024 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-1378 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. V-393 „Dėl Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos teikimo reikalavimų ir šios paslaugos apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeistą Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos teikimo reikalavimų ir šios paslaugos apmokėjimo tvarkos aprašo redakciją PSDF biudžeto lėšomis apmokama ne daugiau kaip už 120 palaikomojo gydymo ir slaugos dienų (lovadienių) per metus, atsisakius ankstesnio ribojimo siejimo su kalendoriniais metais. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. V-14 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2022 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. V-1510 redakcija) patvirtintą Stacionarinių paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiesiems ir vaikams teikimo reikalavimų aprašą – Stacionarinės paliatyviosios pagalbos paslaugų išlaidos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis neribojant šių paslaugų teikimo trukmės ir nepriklausomai nuo to, ar pacientui jau buvo suteiktos stacionarinės slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugos. 4.
laukiama Įstatymo projektu siūloma papildyti Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnį nauja 6¹ dalimi, įstatymo lygmeniu įtvirtinant stacionarinių palaikomojo gydymo ir slaugos bei stacionarinių paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimo ir apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis trukmės nustatymo principą. Siūlomu reguliavimu numatoma, kad šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo trukmė būtų nustatoma atsižvelgiant į individualiai įvertintą paciento sveikatos būklę, funkcinį savarankiškumą ir medicininį atitinkamos paslaugos poreikį. Įstatymo projektu taip pat siūloma nustatyti, kad paciento poreikio pirminio ir pakartotinio vertinimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras. Priėmus Įstatymo projektą, būtų užtikrintas didesnis mediciniškai būtinų stacionarinių palaikomojo gydymo ir slaugos bei stacionarinių paliatyviosios pagalbos paslaugų prieinamumas ir tęstinumas. Pacientams, kuriems išlieka medicininės indikacijos gauti atitinkamas stacionarines paslaugas, jų apmokėjimas PSDF biudžeto lėšomis nebūtų nutraukiamas vien dėl iš anksto nustatyto termino pabaigos. Paslaugų teikimo ir apmokėjimo trukmė būtų siejama su individualiai įvertinta paciento sveikatos būkle, funkciniu savarankiškumu ir išliekančiu medicininiu poreikiu, o ne visiems pacientams vienodai taikoma trukmės riba. Taip būtų mažinama rizika, kad pacientams ir jų artimiesiems tektų patiems apmokėti mediciniškai būtinų paslaugų tęsimą vien dėl pasibaigusio PSDF finansavimo termino, o finansinių galimybių to padaryti neturintys pacientai liktų be jų sveikatos būklę ir individualius poreikius atitinkančių būtinų sveikatos priežiūros paslaugų. 5.
projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad šių pasekmių būtų išvengta. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas nebuvo atliktas. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimtas Įstatymo projektas kriminogeninei situacijai ir korupcijai įtakos neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Priimtas Įstatymo projektas verslo sąlygoms ir jo plėtrai neigiamos įtakos neturės. 8. Ar įstatymo projektai neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams Įstatymo projekto nuostatos neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams. Siūlomas reguliavimas yra susijęs su sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, tęstinumo ir5 orientacijos į individualius paciento poreikius užtikrinimu, taip pat su sveikatos priežiūros sistemos pritaikymu visuomenės senėjimo ir didėjančio ilgalaikės priežiūros poreikio sąlygomis. 9. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus Įstatymo projektą, kitų įstatymų priimti, pakeisti ar pripažinti netekusiais galios nereikės. 10. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 11.
konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir kitų Europos Sąjungos dokumentų nuostatas. 12. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų – kas ir kada juos turėtų priimti Priėmus Įstatymo projektą iki 2026 m. gruodžio 31 d. reikės pakeisti šiuos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymus ir jais patvirtintus aprašus:
teikimo reikalavimų ir šios paslaugos apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. 2. 2007 m. sausio 11 d. įsakymą Nr. V-14 „Dėl Stacionarinių paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiesiems ir vaikams teikimo reikalavimų aprašo, Ambulatorinių paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiesiems ir vaikams teikimo reikalavimų aprašo, Dienos stacionaro paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiesiems ir vaikams teikimo reikalavimų aprašo ir Paliatyviosios pagalbos teikimo pagrindų mokymo programos reikalavimų aprašo patvirtinimo“. Taip pat atskiru sveikatos apsaugos ministro įsakymu arba integruota į atitinkamus galiojančius paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos aprašus turės būti patvirtinta stacionarinių palaikomojo gydymo ir slaugos bei stacionarinių paliatyviosios pagalbos paslaugų individualaus poreikio pirminio ir pakartotinio vertinimo tvarka, nustatant vertinimo kriterijus, periodiškumą, atsakingus subjektus, sprendimų priėmimo ir dokumentavimo reikalavimus bei paslaugų tęstinumo medicininio pagrįstumo vertinimo procedūras. 13.
įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymo įgyvendinimas gali pareikalauti papildomų PSDF biudžeto lėšų, atsižvelgiant į faktinį pacientų, kuriems reikalingos ilgesnės trukmės stacionarinės paslaugos, skaičių ir individualiai nustatytą paslaugų poreikį. Atsižvelgiant į tai, dėl teikiamo įstatymo projekto tikslinga gauti Vyriausybės išvadą. 14. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Negauta. 15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno Eurovoc terminus, temas bei sritis6
„Slauga“, „asmens sveikatos priežiūros paslaugos“, „privalomasis sveikatos draudimas“,
„paliatyvioji pagalba“, „palaikomasis gydymas“, „paslaugų prieinamumas“. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai
Projektų svarstymui tikslinga gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvadą. Teikia Seimo nariai Jurgita Sejonienė Paulė Kuzmickienė
TEISĖS DEPARTAMENTO IŠVADA dėl Sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 9 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Atspausdinta iš e-seimas.lrs.lt
DRAUDIMO ĮSTATYMo nr. I-1343
2026-10-08 Nr. XVP-1912 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Vertinant projekto 1 straipsniu pildomo keičiamo Sveikatos draudimo įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 9 straipsnio 6¹ dalies formuluotę, svarstytina, ar joje pagrįstai į vieną nuostatą sujungiamos stacionarinės palaikomojo gydymo ir slaugos bei paliatyviosios pagalbos paslaugos. Pažymėtina, kad paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimo ir apmokėjimo trukmė neturėtų būti ribojama ar siejama su pakartotinio vertinimo procedūromis taip pat, kaip palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos. Paliatyvioji pagalba paprastai teikiama esant negrįžtamai paciento sveikatos būklei (kai diagnozuojama nepagydoma, progresuojanti liga ir nebelaukiama pasveikimo), todėl ši pagalba iš esmės yra neterminuota ir užtikrinama iki pat paciento gyvenimo pabaigos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei siekiant teisinio aiškumo, svarstytina, ar paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimo trukmės nustatymas neturėtų būti atskirtas nuo palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų reguliavimo. 2. Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nurodomas siekis įstatymo lygmeniu nustatyti esminį paslaugų teikimo ir apmokėjimo trukmės nustatymo principą – užtikrinti, kad paslaugų tęstinumas būtų grindžiamas išliekančiu medicininiu poreikiu, o apmokėjimas nebūtų nutraukiamas vien dėl iš anksto nustatyto termino pabaigos.
Vis dėlto projekto
esminiai garantiniai vertinimo bei paslaugų tęstinumo principai nėra atskleisti, o visa vertinimo ir pakartotinio vertinimo tvarka pilna apimtimi pavedama nustatyti sveikatos apsaugos ministrui. Atsižvelgiant į tai bei siekiant užtikrinti aiškinamajame rašte keliamus teisinio reguliavimo aiškumo, stabilumo ir nuspėjamumo tikslus, svarstytina, ar pačiame keičiamame įstatyme neturėtų atsispindėti esminiai vertinimo ir jo periodiškumo principai (pavyzdžiui, aiškiai įtvirtinant nuostatą, kad paslaugų apmokėjimas pratęsiamas po pakartotinio vertinimo, jeigu išlieka medicininės indikacijos). 3. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto 1 straipsniu pildomo keičiamo įstatymo 9 straipsnio 6¹ dalies pirmajame sakinyje žodis
„apmokėjimo“ (formuluotėje „<...> paslaugų teikimo ir apmokėjimo
trukmė <...>“) vertintinas kaip perteklinis. Kadangi sakinio pradžioje jau aiškiai apibrėžiama, kad kalbama apie Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų paslaugų trukmę, pakartotinis žodžio „apmokėjimo“ vartojimas yra tautologinis ir perteklinis. 4. Svarstytina, ar projekto 1 straipsniu pildomo keičiamo įstatymo 9 straipsnio 6¹ dalies pirmojo sakinio formuluotė, kurioje siekiama nustatyti kriterijus, lemsiančius paslaugų teikimo trukmę, neturėtų būti tikslinama. Pažymėtina, kad paciento sveikatos būklė ir funkcinis savarankiškumas yra objektyvūs kriterijai, kurių pagrindu ir nustatomas pats individualus sveikatos priežiūros poreikis.
Nurodant šias sąvokas kaip tris atskirus kriterijus, klaidingai suponuojama, kad paslaugų teikimo trukmė tapatinama ir su pačiu individualiu poreikiu, ir su jį sąlygojančiais rodikliais. Atsižvelgiant į tai, nuostatą siūlytina tikslinti, nurodant, kad atitinkamų paslaugų teikimo trukmė nustatoma pagal individualų paciento sveikatos priežiūros poreikį, vertinamą atsižvelgiant į jo sveikatos būklę ir funkcinį savarankiškumą. 5. Pažymėtina, kad žodžiai „ir pakartotinio vertinimo“ projekto 1 straipsniu pildomo keičiamo įstatymo 9 straipsnio 6¹ dalies antrajame sakinyje vertintini kaip pertekliniai. Paslaugų poreikio „vertinimas“ yra bendrinė sąvoka, apimanti visus procesus – tiek pirminį poreikio nustatymą, tiek vėlesnius (periodinius ar pakartotinius) vertinimo etapus. Siekiant teisės akto teksto glaustumo ir aiškumo, siūlytina minėtų žodžių atsisakyti ir palikti tik nuorodą į sveikatos apsaugos ministro tvirtinamą paslaugų individualaus poreikio vertinimo tvarką. 6. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės politiką privalomojo sveikatos draudimo srityje formuoja ir jos įgyvendinimą organizuoja, koordinuoja bei kontroliuoja Sveikatos apsaugos ministerija, o Valstybinė ligonių kasa rengia Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto projektą ir vykdo jį, dėl projekto nuostatų turėtų būti gauta Vyriausybės išvada. Departamento direktorius Dainius Zebleckis R. Dirgėlienė, tel. (0 5) 209 6350, el. p. [email protected] E. Mušinskis, tel. (0
5) 239 6356, el. p. [email protected]