Projekto lyginamasis variantas
2026 m. d. Nr. Vilnius
Papildyti 17 straipsnį nauja 7 dalimi ir ją išdėstyti taip:
„7. Perkančioji organizacija, vykdydama maisto produktų ir maitinimo paslaugų
viešuosius pirkimus, privalo užtikrinti, kad ne mažiau kaip 30 procentų perkamų maisto produktų kiekio ar vertės sudarytų produktai, įsigyjami tiesiogiai iš labai mažų, mažų ir vidutinių ūkių subjektų bei jaunųjų ūkininkų, veikiančių trumpojoje maisto tiekimo grandinėje, kai maisto produktai iš gamybos vietos galutiniam vartotojui pristatomi ne daugiau kaip su vienu tarpininku ir ne didesniu kaip 100 kilometrų atstumu nuo ūkio (gamybos) vietos. Jeigu pirkimo objektas dėl savo specifikos negali būti skaidomas arba regiono teritorijoje nėra tokių produktų pasiūlos, perkančioji organizacija tai privalo motyvuotai pagrįsti pirkimo dokumentuose..“
1Šis įstatymas įsigalioja 2027 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto LYGINAMASIS VARIANTAS Atspausdinta iš e-seimas.lrs.lt Projekto lyginamasis variantas
2026
7 dalimi: „7. Perkančioji organizacija, vykdydama maisto produktų ir maitinimo paslaugų viešuosius pirkimus, privalo užtikrinti, kad ne mažiau kaip 30 procentų perkamų maisto produktų kiekio ar vertės sudarytų produktai, įsigyjami tiesiogiai iš žemės ūkio veiklos subjektų, atitinkančių labai mažai, mažai ir vidutinei įmonei keliamus reikalavimus, nurodytus Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, veikiančių trumpojoje žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje, kai maisto produktai iš gamybos vietos galutiniam vartotojui pristatomi ne daugiau kaip su vienu tarpininku ir ne didesniu kaip
savo specifikos negali būti skaidomas arba regiono teritorijoje nėra tokių produktų pasiūlos, perkančioji organizacija tai privalo motyvuotai pagrįsti pirkimo dokumentuose.“2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, taikymas ir įgyvendinimas
1Šis įstatymas įsigalioja 2028 sausio 1 d. 2. Viešųjų pirkimų procedūros, pradėtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, tęsiamos ir
baigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias nuostatas. 3. Žemės ūkio ministras ir Viešųjų pirkimų tarnyba iki 2027 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
uždaviniai Lietuvos ugdymo, gydymo ir kitose viešojo sektoriaus įstaigose maisto produktų pirkimai vis dar organizuojami stambiais paketais, orientuojantis išimtinai į žemiausią kainą. Tai sudaro sąlygas rinką monopolizuoti stambiems didmenininkams, o smulkieji vietos gamintojai ir jaunieji ūkininkai dėl finansinio ar logistinio pajėgumo trūkumo lieka visiškai išstumti iš institucinio maitinimo rinkos. Projekto rengimą taip pat paskatino būtinybė didinti valstybės ir regionų ekonominį atsparumą geopolitinių iššūkių akivaizdoje, mažinti centralizuotų logistikos grandinių pažeidžiamumą bei paskatinti smulkiųjų ir vidutinių ūkių bei jaunųjų ūkininkų integraciją į viešuosius pirkimus. Iki šiol galiojanti praktika rodo, kad didžioji dalis maisto produktų pirkimų yra sutelkta kelių stambių didmeninės prekybos subjektų rankose, o reali sutarčių dalis su trumpųjų grandinių tiekėjais išlieka minimali. Nuo 2024-ųjų sausio 1 d. Viešųjų pirkimų įstatymas papildytas 2 str. 361 dalimi, nustatančia, kad trumpoji žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinė – labai mažai, mažai ir vidutinei įmonei keliamus reikalavimus, nurodytus Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, atitinkančio žemės ūkio veiklos subjekto (arba jų grupės) ar jo narių pagamintų ir (arba) perdirbtų (įskaitant pirminį perdirbimą) žemės ūkio ir (arba) maisto produktų tiekimas rinkai tiesiogiai arba jungtinės veiklos sutarties pagrindu pasitelkiant ne daugiau kaip vieną tarpininką, kuris atitinka labai mažai ar mažai įmonei keliamus reikalavimus, nurodytus smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme.
Viešųjų pirkimų tarnyba atliko Trumposios žemės ūkio ir maisto tiekimo grandinės viešuosiuose pirkimuose 2021–2024 m. apžvalgą, kuria siekė nustatyti trumpųjų maisto tiekimo grandinių, kaip jos apibrėžtos viešųjų pirkimų įstatyme, masto pokyčius vykdytuose viešuosiuose pirkimuose, kokios maisto produktų rūšys buvo perkamos dažniausiai, taikant trumpąsias maisto tiekimo grandines, kaip pasiskirstė maisto produktų pirkimų sutartys, pagal laimėjusių tiekėjų grupes, dydį, – ūkininkais, fiziniais asmenimis, labai mažomis, mažomis ar vidutinėmis įmonėmis, kurių pagrindinė ar papildoma veikla atitinka žemės ūkio veiklą, kaip keitėsi pirkimų vykdytojų, pirkusių iš trumpųjų maisto tiekimo grandinių, skaičius, kokie buvo dešimt didžiausių tiekėjų ir kt. Apžvalgos duomenimis, su Tikslinės grupės tiekėjais vidutiniškai per metus sudaroma tik nedidelė dalis visų maisto produktų pirkimų sutarčių – pagal skaičių siekia apie 2,7 proc. visų sudarytų sutarčių, pagal vertę – apie 1,4 proc. visų sudarytų sutarčių vertės. Tikslinės grupės tiekėjų skaičius sudaro apie 16,3 proc. visų maisto produktų pirkimų tiekėjų, o didžioji dalis – apie 91 proc. – iš jų ūkininkai /fiziniai asmenys. Apie 43 proc. pirkimų vykdytojų, sudariusių maisto produktų pirkimo sutartis su Tikslinės grupės tiekėjais, sudarė švietimo įstaigos, 7 proc. – sveikatos priežiūros įstaigos.
Atsižvelgiant į Europos Komisijos pristatytą viešųjų pirkimų reformą (Viešųjų pirkimų aktas), kuria iš esmės keičiama pirkimų filosofija ES mastu atsisakant mažiausios kainos prioriteto, šis įstatymo projektas įtvirtina strategiškai būtiną valstybės ir regionų ekonominio atsparumo pagrindą, užtikrinantį maisto tiekimo saugumą, paramą vietos smulkiajam verslui bei tvarią kaimo plėtrą geopolitinių iššūkių akivaizdoje. Konkurencijos taryba dažnai teigia, kad vietinės rinkos ar tam tikrų grupių (smulkių ūkių) skatinimas riboja laisvą konkurenciją. Rinką vertina idealiomis, taikos meto sąlygomis. Tačiau, konkurencijos laisvė nėra absoliuti teisė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konkurencija gali būti ribojama, jeigu siekiama apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes – šiuo atveju visuomenės sveikatą, saugumą ir šalies ūkio stabilumą geopolitinės krizės fone. Šiandieninė geopolitinė situacija diktuoja kitus prioritetus. Karo Ukrainoje pamokos parodė, kad hibridinės grėsmės, infrastruktūros blokados ar logistikos centrų paralyžius gali akimirksniu nutraukti maisto tiekimą iš užsienio ar kitų regionų stambių bazių. Vietinių trumpųjų grandinių (iki 100 km) palaikymas užtikrina, kad jautrios įstaigos (ligoninės, mokyklos, darželiai, slaugos namai) turės autonominį maisto tiekimą ekstremalios situacijos atveju. Trumpoji grandinė (iki 100 km) drastiškai sumažina logistikos sąnaudas ir CO2 išmetimą (transportavimą iš tolimų šalių). Tai tiesiogiai atitinka ES strategiją „Nuo ūkio iki stalo“. Reikalavimas pirkti 30 proc. produkcijos iš vietos ūkių nėra visiškas rinkos užvėrimas. Likę 70 proc. pirkimo vertės lieka atviri laisvajai tarptautinei konkurencijai. Tai proporcinga priemonė geopolitinei rizikai valdyti.
Įstatymo projekte siūlomi trys tarpusavyje susiję kriterijai (30 proc. apimtis, 100 km atstumas ir ne daugiau kaip 1 tarpininkas) yra pasirinkti remiantis Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio politikos gairėmis, Europos Žaliuoju kursu (strategija „Nuo lauko iki stalo“) bei vietos rinkos analizės duomenimis. Kiekybinis kriterijus. 30 proc. riba nustatyta kaip saugus, tačiau ambicingas pradinis taškas, įvertinus Lietuvos smulkiųjų ir vidutinių ūkių gamybos pajėgumus. Šis dydis užtikrina, kad viešojo sektoriaus įstaigos (mokyklos, darželiai, ligoninės) patirs minimalią riziką dėl galimo tiekimo trūkumo, nes likusi pirkimo dalis (70 proc.) gali būti dengiama stambesnių tiekėjų ar importuojamos produkcijos (pvz., citrusinių vaisių, egzotinių kruopų). Remiantis ekonominiais modeliais, mažesnis nei 30 proc. reikalavimas nesukurtų pakankamos garantuotos paklausos, kuri paskatintų smulkiuosius ūkius investuoti į modernizaciją, kooperaciją ir sertifikavimą. Geografinis/Aplinkosauginis kriterijus. 100 km transportavimo spindulys tiesiogiai prisideda prie ES tikslo sumažinti transporto sektoriaus sukeliamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Lietuvos teritorinio suskirstymo kontekste 100 km atstumas optimaliai atitinka funkcinį regioną (apskritį ir su ja besiribojančias savivaldybes). Pirkimams skirtos viešosios lėšos lieka ir cirkuliuoja tame pačiame regione, skatindamos vietos užimtumą ir kaimo vietovių gyvybingumą. Struktūrinis kriterijus. Tradicinėse ilgosiose tiekimo grandinėse prekybiniai antkainiai ir logistikos tarpininkai pasisavina didžiąją dalį galutinės produkto vertės, palikdami ūkininkui minimalią maržą. Apribojus grandinę iki maksimaliai vieno tarpininko, užtikrinama, kad valstybės lėšos tiesiogiai pasiekia pirminį gamintoją. Vieno tarpininko riba garantuoja skaidrią grandinę, kurioje perkančioji organizacija gali lengvai identifikuoti pirminį produkto šaltinį ir patikrinti kokybės standartus.
Vieno tarpininko galimybė įstatyme numatyta tikslingai, siekiant neužverti durų tiems smulkiesiems ir jauniesiems ūkininkams, kurie neturi nuosavų logistikos pajėgumų. Tai leidžia jiems samdyti vieną vežėją arba jungtis į kooperatyvus, kurie veikia kaip vienintelis tarpininkas tarp ūkininko ir perkančiosios organizacijos. Nors administracinė našta išauga (daugiau laiko pirkimų dokumentų rengimui, reikia administruoti kelias sutartis vietoj vienos, papildoma tiekėjų kontrolė) ši strateginė investicija atneša ilgalaikę valstybinę, ekonominę ir socialinę naudą (stipresni Lietuvos kaimai ir ūkininkai, maisto tiekimas nepriklauso nuo užsienio logistikos, šviežias, kokybiškesnis maistas vaikams ir kariams), kuri nusveria biurokratinius nepatogumus. Tai yra valstybės strateginis įrankis. Didesnė administracinė našta šiuo atveju yra kaina, kurią verta sumokėti už valstybės atsparumą, piliečių sveikatą ir vietos verslo išlikimą. Projektas nesukuria nepagrįstos administracinės naštos ar rizikos pirkimų procedūrų žlugimui, kadangi jame numatyta lanksti išlyga: jeigu pirkimo objekto dėl specifinių priežasčių neįmanoma skaidyti arba konkretaus regiono teritorijoje objektyviai nėra smulkiųjų ūkių pasiūlos, perkančiajai organizacijai paliekama teisė tai motyvuotai pagrįsti pirkimo dokumentuose ir kvotos netaikyti. Pvz. : pasienio regionuose įstaigos galės pirkti ir kaimyninių ES šalių (Lenkijos, Latvijos) ūkininkų produkciją, jei jie atitinka 100 km atstumą. Aplinkos ministerija yra nustačiusi aplinkosaugines kvotas (30 proc. reikalavimas per žaliųjų pirkimų mechanizmą), o žemės ūkio ministerija kelia prioritetą vietinei produkcijai, siekiant užtikrinti, kad kariuomenė, ligoninės ir mokyklos visus viešuosius pinigus išleistų vietos ūkininkų produkcijai pirkti, taip įtraukiant juos į trumpąsias grandines.
Taigi, šiuo projektu šias nuostatas siekiama apjungti ir įtvirtinti įstatyme. Projekto tikslas – įpareigoti perkančiąsias organizacijas integruoti vietos maisto produkciją į viešuosius pirkimus, užtikrinant trumpųjų tiekimo grandinių plėtrą. Projekto uždavinys – nustatyti privalomą 30 procentų minimalią kvotą maisto produktams, įsigyjamiems iš smulkių, vidutinių ir jaunųjų ūkininkų 100 kilometrų spinduliu. 2. Įstatymų projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projekto iniciatorius – Seimo narys Matas Skamarakas. 2. Kaip šiuo metu yra reguliuojami Įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu galiojančiame Viešųjų pirkimų įstatymo 17 straipsnyje yra įtvirtinti pagrindiniai pirkimų principai, aplinkosaugos ir socialiniai kriterijai (žalieji pirkimai). Nors poįstatyminiai aktai rekomenduoja skatinti trumpąsias grandines, įstatymo lygiu nėra numatyta jokių privalomų kvotų ar imperatyvių įsipareigojimų pirkimų vykdytojams, todėl didžioji dalis maisto pirkimų vis dar atitenka importuojamai arba stambiųjų ūkių produkcijai. Tai palieka perkančiosioms organizacijoms galimybę pasirinkti administraciškai paprastesnį kelią – pirkimus vykdyti centralizuotai per stambius tarpininkus, visiškai neatsižvelgiant į strateginius valstybės tikslus, trumpųjų grandinių plėtrą bei ES Žaliojo kurso gaires. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Įstatymo projektu įvedama privaloma 30 % maisto produktų vertės ar kiekio kvota trumpųjų grandinių dalyviams (ne daugiau kaip vienas tarpininkas, atstumas iki 100 km).
Laukiami teigiami rezultatai: viešųjų pirkimų lėšos liks vietos bendruomenėse, stiprindamos smulkiuosius ir jaunuosius ūkininkus, ūkininkai moka mokesčius savivaldybėje, kuria darbo vietas kaimiškose vietovėse ir skatina vietos vartojimą;
atitinka ES Žaliojo kurso tikslus; ugdymo ir gydymo įstaigos bus aprūpinamos šviežesniu, mažiau apdorotu, mažiau konservantų turinčiais produktais, kurie nebuvo sandėliuojami mėnesiais ar transportuojami per pusę Europos; sukuriamas decentralizuotas ir autonomiškas maisto tiekimo tinklas, kuris krizės, hibridinių grėsmių ar logistinės blokados atveju užtikrins nepertraukiamą jautrių įstaigų (mokyklų, ligoninių) maitinimą. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant Įstatymų projektus toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Kadangi teisinis reguliavimas nėra keičiamas iš esmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi ir Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo“, 4 punktu, numatomo teisinio reguliavimo poveikis nevertintas. Priėmus įstatymą neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimti įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimtas įstatymas tiesioginės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijos lygiui neturės. 7.
Priimtas įstatymas neturės neigiamos įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Bus sukurta stabili ir garantuota rinka mažiems, labai mažiems ir vidutiniams ūkininkams, o tai paskatins naujų darbo vietų kūrimąsi kaimo vietovėse bei skatins kooperaciją. 8. Ar Įstatymų projektai neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams Įstatymo projektas strateginio lygmens planavimo dokumentams neprieštarauja. 9. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Tam, kad Įstatymas būtų inkorporuotas į teisinę sistemą, kitų įstatymų priimti, galiojančių įstatymų pakeisti ar panaikinti nereikės. Reikės pakeisti tik poįstatyminius aktus – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymus, reglamentuojančius trumpųjų maisto grandinių sertifikavimą bei Viešųjų pirkimų tarnybos metodinius nurodymus. 10. Ar Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o Įstatymų projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 11. Ar Įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams. 12.
turėtų priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Viešųjų pirkimų tarnyba iki įstatymo įsigaliojimo dienos privalo atnaujinti viešųjų pirkimų metodines rekomendacijas ir supaprastintų maisto produktų pirkimų pavyzdines taisykles, suderintas su šio įstatymo nuostatomis. 13. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymo projekto įgyvendinimas nepareikalaus papildomų valstybės biudžeto lėšų. 14. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimai ir išvados negautos. 15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems Įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Trumpoji maisto tiekimo grandinė, jaunieji ūkininkai, maisto produktai, maitinimo paslaugos. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra.
AIŠKINAMASIS RAŠTAS dėl Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Atspausdinta iš e-seimas.lrs.lt
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠŲJŲ PIRKIMŲ ĮSTATYMO NR. I-1491 17 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMo PROJEKTO
tikslai ir uždaviniai Šis įstatymo projektas parengtas siekiant įgyvendinti Dvidešimt pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2026 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. XV-1157 „Dėl Dvidešimt pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ 15, 757, 766 ir
vietos produkcijos tiekimą viešajam maitinimui, mokykloms, darželiams, ligoninėms ir kitoms viešosioms įstaigoms, plėtoti tam reikalingą logistikos, sandėliavimo, paskirstymo ir perdirbimo infrastruktūrą bei į trumpąsias maisto tiekimo grandines įtraukti kuo daugiau suinteresuotųjų dalyvių. Lietuvos ugdymo, gydymo ir kitose viešojo sektoriaus įstaigose maisto produktų pirkimai vis dar organizuojami stambiais paketais, orientuojantis išimtinai į žemiausią kainą. Tai sudaro sąlygas rinką monopolizuoti stambiems didmenininkams, o smulkieji vietos gamintojai dėl finansinio ar logistinio pajėgumo trūkumo lieka visiškai išstumti iš institucinio maitinimo rinkos. Projekto rengimą taip pat paskatino būtinybė didinti valstybės ir regionų ekonominį atsparumą geopolitinių iššūkių akivaizdoje, mažinti centralizuotų logistikos grandinių pažeidžiamumą bei paskatinti smulkiųjų ir vidutinių ūkių integraciją į viešuosius pirkimus. Iki šiol galiojanti praktika rodo, kad didžioji dalis maisto produktų pirkimų yra sutelkta kelių stambių didmeninės prekybos subjektų rankose, o reali sutarčių dalis su trumpųjų grandinių tiekėjais išlieka minimali. Nuo 2024-ųjų sausio 1 d. Viešųjų pirkimų įstatymas papildytas 2 str.
36¹ dalimi, nustatančia, kad trumpoji žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinė – labai mažai, mažai ir vidutinei įmonei keliamus reikalavimus, nurodytus Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, atitinkančio žemės ūkio veiklos subjekto (arba jų grupės) ar jo narių pagamintų ir (arba) perdirbtų (įskaitant pirminį perdirbimą) žemės ūkio ir (arba) maisto produktų tiekimas rinkai tiesiogiai arba jungtinės veiklos sutarties pagrindu pasitelkiant ne daugiau kaip vieną tarpininką, kuris atitinka labai mažai ar mažai įmonei keliamus reikalavimus, nurodytus smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme. Viešųjų pirkimų tarnyba atliko Trumposios žemės ūkio ir maisto tiekimo grandinės viešuosiuose pirkimuose 2021–2024 m. apžvalgą, kuria siekė nustatyti trumpųjų maisto tiekimo grandinių, kaip jos apibrėžtos viešųjų pirkimų įstatyme, masto pokyčius vykdytuose viešuosiuose pirkimuose, kokios maisto produktų rūšys buvo perkamos dažniausiai, taikant trumpąsias maisto tiekimo grandines, kaip pasiskirstė maisto produktų pirkimų sutartys, pagal laimėjusių tiekėjų grupes, dydį, – ūkininkais, fiziniais asmenimis, labai mažomis, mažomis ar vidutinėmis įmonėmis, kurių pagrindinė ar papildoma veikla atitinka žemės ūkio veiklą, kaip keitėsi pirkimų vykdytojų, pirkusių iš trumpųjų maisto tiekimo grandinių, skaičius, kokie buvo dešimt didžiausių tiekėjų ir kt. Apžvalgos duomenimis, su Tikslinės grupės tiekėjais vidutiniškai per metus sudaroma tik nedidelė dalis visų maisto produktų pirkimų sutarčių – pagal skaičių siekia apie 2,7 proc. visų sudarytų sutarčių, pagal vertę – apie 1,4 proc. visų sudarytų sutarčių vertės. Tikslinės grupės tiekėjų skaičius sudaro apie 16,3 proc. visų maisto produktų pirkimų tiekėjų, o didžioji dalis – apie 91 proc. – iš jų ūkininkai /fiziniai asmenys.
Apie 43 proc. pirkimų vykdytojų, sudariusių maisto produktų pirkimo sutartis su Tikslinės grupės tiekėjais, sudarė švietimo įstaigos, 7 proc. – sveikatos priežiūros įstaigos. Žemės ūkio agentūros užsakymu, 2025-08-12 UAB
„ESTEP Vilnius“ parengė Trumpųjų maisto tiekimo grandinių tyrimo pirminius
rezultatus[1]. Buvo vykdoma savivaldybėms pavaldžių įstaigų ir ūkininkų apklausos. Dažnu atveju maitinimo paslaugų tiekėjams reikalavimas pirkti maisto produktus per trumpąsias maisto tiekimo grandines (toliau – TMTG) nekeliamas. Beveik trečdalis maisto produktus perka per TMTG. Pagrindiniai sunkumai perkant per TMTG kyla dėl produktų kiekio, asortimento bei pastovaus tiekimo užtikrinimo. Pasitelkiant TMTG dažniausiai parduodamos daržovės ar jų produktai. Populiariausias pardavimo kanalas – prekyba iš ūkio, rečiausias - dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose. Beveik ketvirtadalis apklaustųjų ūkininkų, planuoja didinti produkcijos, realizuojamos per TMTG, dalį. Trečdalis artimiausiu metu svarstytų pradėti dalyvauti TMTG. Išnagrinėjus visus pateiktus rezultatus, aiškėja, jog maitinimo paslaugų tiekėjams reikalavimas pirkti iš TMTG dažniausiai apskritai nekeliamas, o patiems ūkininkams viešieji pirkimai yra rečiausias pardavimo kanalas, valstybinis sektorius kol kas nesukuria reikiamo stimulo vietos produkcijos vartojimui. Net trečdalis ūkininkų svarsto prisijungti prie TMTG, o ketvirtadalis jau dalyvaujančių planuoja plėtrą. Tai rodo, kad pasiūlos pusė yra pasirengusi augti – trūksta tik teisinio reguliavimo viešuosiuose pirkimuose ir logistinių sprendimų, kurie padėtų šią produkciją realizuoti.
Norint išspręsti tyrime įvardytas problemas, būtina veikti: keisti viešųjų pirkimų reguliavimą, stiprinti ūkininkų logistiką ir skatinti jų tarpusavio bendradarbiavimą; numatyti minimalią procentinę dalį (pvz., ne mažiau 30%), kurią tiekėjas privalo įsigyti per TMTG; didelius maisto pirkimus reikia skaidyti pagal produktų grupes (pvz., atskiras pirkimas tik daržovėms, atskiras – pienui) ir pagal geografinį/aplinkosauginį kriterijų (ne didesnis 100 km atstumas), tai leis vietos ūkininkui laimėti sutartį tiekti tik savo seniūnijos mokyklai; valstybė arba savivaldybės bendrai turėtų remti trumpųjų grandinių logistikos taškų atsiradimą (pvz. į tokį centrą skirtingi ūkininkai suvežtų savo produkciją (vienas – bulves, kitas
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konkurencija gali būti ribojama, jeigu siekiama apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes – šiuo atveju visuomenės sveikatą, saugumą ir šalies ūkio stabilumą geopolitinės krizės fone. Šiandieninė geopolitinė situacija diktuoja kitus prioritetus. Karo Ukrainoje pamokos parodė, kad hibridinės grėsmės, infrastruktūros blokados ar logistikos centrų paralyžius gali akimirksniu nutraukti maisto tiekimą iš užsienio ar kitų regionų stambių bazių. Vietinių trumpųjų grandinių (iki 100 km) palaikymas užtikrina, kad jautrios įstaigos (ligoninės, mokyklos, darželiai, slaugos namai) turės autonominį maisto tiekimą ekstremalios situacijos atveju. Trumpoji grandinė (iki 100 km) drastiškai sumažina logistikos sąnaudas ir CO2 išmetimą (transportavimą iš tolimų šalių). Tai tiesiogiai atitinka ES strategiją „Nuo ūkio iki stalo“. Reikalavimas pirkti 30 proc. produkcijos iš vietos ūkių nėra visiškas rinkos užvėrimas. Likę 70 proc. pirkimo vertės lieka atviri laisvajai tarptautinei konkurencijai. Tai proporcinga priemonė geopolitinei rizikai valdyti. Įstatymo projekte siūlomi trys tarpusavyje susiję kriterijai (30 proc. apimtis, 100 km atstumas ir ne daugiau kaip 1 tarpininkas) yra pasirinkti remiantis Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio politikos gairėmis, Europos Žaliuoju kursu (strategija „Nuo lauko iki stalo“) bei vietos rinkos analizės duomenimis. Kiekybinis kriterijus. 30 proc. riba nustatyta kaip saugus, tačiau ambicingas pradinis taškas, įvertinus Lietuvos smulkiųjų ir vidutinių ūkių gamybos pajėgumus. Šis dydis užtikrina, kad viešojo sektoriaus įstaigos (mokyklos, darželiai, ligoninės) patirs minimalią riziką dėl galimo tiekimo trūkumo, nes likusi pirkimo dalis (70 proc.) gali būti dengiama stambesnių tiekėjų ar importuojamos produkcijos (pvz., citrusinių vaisių, egzotinių kruopų).
Remiantis ekonominiais modeliais, mažesnis nei 30 proc. reikalavimas nesukurtų pakankamos garantuotos paklausos, kuri paskatintų smulkiuosius ūkius investuoti į modernizaciją, kooperaciją ir sertifikavimą. Geografinis/Aplinkosauginis kriterijus. 100 km transportavimo spindulys tiesiogiai prisideda prie ES tikslo sumažinti transporto sektoriaus sukeliamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Lietuvos teritorinio suskirstymo kontekste 100 km atstumas optimaliai atitinka funkcinį regioną (apskritį ir su ja besiribojančias savivaldybes). Pirkimams skirtos viešosios lėšos lieka ir cirkuliuoja tame pačiame regione, skatindamos vietos užimtumą ir kaimo vietovių gyvybingumą. Struktūrinis kriterijus. Tradicinėse ilgosiose tiekimo grandinėse prekybiniai antkainiai ir logistikos tarpininkai pasisavina didžiąją dalį galutinės produkto vertės, palikdami ūkininkui minimalią maržą. Apribojus grandinę iki maksimaliai vieno tarpininko, užtikrinama, kad valstybės lėšos tiesiogiai pasiekia pirminį gamintoją. Vieno tarpininko riba garantuoja skaidrią grandinę, kurioje perkančioji organizacija gali lengvai identifikuoti pirminį produkto šaltinį ir patikrinti kokybės standartus. Vieno tarpininko galimybė įstatyme numatyta tikslingai, siekiant neužverti durų tiems smulkiesiems ūkininkams, kurie neturi nuosavų logistikos pajėgumų. Tai leidžia jiems samdyti vieną vežėją arba jungtis į kooperatyvus, kurie veikia kaip vienintelis tarpininkas tarp ūkininko ir perkančiosios organizacijos.
Nors administracinė našta išauga (daugiau laiko pirkimų dokumentų rengimui, reikia administruoti kelias sutartis vietoj vienos, papildoma tiekėjų kontrolė) ši strateginė investicija atneša ilgalaikę valstybinę, ekonominę ir socialinę naudą (stipresni Lietuvos kaimai ir ūkininkai, maisto tiekimas nepriklauso nuo užsienio logistikos, šviežias, kokybiškesnis maistas vaikams ir kariams), kuri nusveria biurokratinius nepatogumus. Tai yra valstybės strateginis įrankis. Didesnė administracinė našta šiuo atveju yra kaina, kurią verta sumokėti už valstybės atsparumą, piliečių sveikatą ir vietos verslo išlikimą. Projektas nesukuria nepagrįstos administracinės naštos ar rizikos pirkimų procedūrų žlugimui, kadangi jame numatyta lanksti išlyga: jeigu pirkimo objekto dėl specifinių priežasčių neįmanoma skaidyti arba konkretaus regiono teritorijoje objektyviai nėra smulkiųjų ūkių pasiūlos, perkančiajai organizacijai paliekama teisė tai motyvuotai pagrįsti pirkimo dokumentuose ir kvotos netaikyti. Pvz. : pasienio regionuose įstaigos galės pirkti ir kaimyninių ES šalių (Lenkijos, Latvijos) ūkininkų produkciją, jei jie atitinka 100 km atstumą. Aplinkos ministerija yra nustačiusi aplinkosaugines kvotas (30 proc. reikalavimas per žaliųjų pirkimų mechanizmą), o žemės ūkio ministerija kelia prioritetą vietinei produkcijai, siekiant užtikrinti, kad kariuomenė, ligoninės ir mokyklos visus viešuosius pinigus išleistų vietos ūkininkų produkcijai pirkti, taip įtraukiant juos į trumpąsias grandines. Žemės ūkio ministerija Seime pateikė du projektus: Nr.
XVP-1787, XVP-1788, kurių pagrindinis tikslas – nustatyti aiškų teisinį pagrindą savivaldybėms vykdyti viešųjų paslaugų teikėjų aprūpinimo maisto produktais, tiekiamais trumposiomis maisto tiekimo grandinėmis, koordinavimo funkciją ir specialiajame įstatyme apibrėžti pagrindines šios funkcijos įgyvendinimo kryptis. Taigi, šiuo projektu šias nuostatas siekiama papildyti ir įtvirtinti įstatyme. Projekto tikslas – įpareigoti perkančiąsias organizacijas integruoti vietos maisto produkciją į viešuosius pirkimus, užtikrinant trumpųjų tiekimo grandinių plėtrą. Projekto uždavinys – nustatyti privalomą 30 procentų minimalią kvotą maisto produktams, įsigyjamiems iš smulkių ir vidutinių ūkininkų 100 kilometrų spinduliu. 2. Įstatymų projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projekto iniciatorius – Seimo narys Matas Skamarakas. 2. Kaip šiuo metu yra reguliuojami Įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu galiojančiame Viešųjų pirkimų įstatymo 17 straipsnyje yra įtvirtinti pagrindiniai pirkimų principai, aplinkosaugos ir socialiniai kriterijai (žalieji pirkimai). Nors poįstatyminiai aktai rekomenduoja skatinti trumpąsias grandines, įstatymo lygiu nėra numatyta jokių privalomų kvotų ar imperatyvių įsipareigojimų pirkimų vykdytojams, todėl didžioji dalis maisto pirkimų vis dar atitenka importuojamai arba stambiųjų ūkių produkcijai. Tai palieka perkančiosioms organizacijoms galimybę pasirinkti administraciškai paprastesnį kelią – pirkimus vykdyti centralizuotai per stambius tarpininkus, visiškai neatsižvelgiant į strateginius valstybės tikslus, trumpųjų grandinių plėtrą bei ES Žaliojo kurso gaires. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Įstatymo projektu įvedama privaloma 30 % maisto produktų vertės ar kiekio kvota trumpųjų grandinių dalyviams (ne daugiau kaip vienas tarpininkas, atstumas iki 100 km).
Laukiami teigiami rezultatai: viešųjų pirkimų lėšos liks vietos bendruomenėse, stiprindamos smulkiuosius ir jaunuosius ūkininkus, ūkininkai moka mokesčius savivaldybėje, kuria darbo vietas kaimiškose vietovėse ir skatina vietos vartojimą;
transportavimo logistikos CO2 pėdsaką, o tai atitinka ES Žaliojo kurso tikslus; ugdymo ir gydymo įstaigos bus aprūpinamos šviežesniu, mažiau apdorotu, mažiau konservantų turinčiais produktais, kurie nebuvo sandėliuojami mėnesiais ar transportuojami per pusę Europos; sukuriamas decentralizuotas ir autonomiškas maisto tiekimo tinklas, kuris krizės, hibridinių grėsmių ar logistinės blokados atveju užtikrins nepertraukiamą jautrių įstaigų (mokyklų, ligoninių) maitinimą. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant Įstatymų projektus toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Kadangi teisinis reguliavimas nėra keičiamas iš esmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi ir Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo“, 4 punktu, numatomo teisinio reguliavimo poveikis nevertintas. Priėmus įstatymą neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimti įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimtas įstatymas tiesioginės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijos lygiui neturės. 7.
ir jo plėtrai Priimtas įstatymas neturės neigiamos įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Bus sukurta stabili ir garantuota rinka mažiems, labai mažiems ir vidutiniams ūkininkams, o tai paskatins naujų darbo vietų kūrimąsi kaimo vietovėse bei skatins kooperaciją. 8. Ar Įstatymų projektai neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams Įstatymo projektas strateginio lygmens planavimo dokumentams neprieštarauja. 9. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Tam, kad Įstatymas būtų inkorporuotas į teisinę sistemą, kitų įstatymų priimti, galiojančių įstatymų pakeisti ar panaikinti nereikės. Reikės pakeisti tik poįstatyminius aktus – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymus, reglamentuojančius trumpųjų maisto grandinių sertifikavimą bei Viešųjų pirkimų tarnybos metodinius nurodymus. 10. Ar Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o Įstatymų projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 11. Ar Įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams. 12.
įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Žemės ūkio ministras ir Viešųjų pirkimų tarnyba iki 2027 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Viešųjų pirkimų tarnyba iki įstatymo įsigaliojimo dienos privalo atnaujinti viešųjų pirkimų metodines rekomendacijas ir supaprastintų maisto produktų pirkimų pavyzdines taisykles, suderintas su šio įstatymo nuostatomis. 13. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymo projekto įgyvendinimas nepareikalaus papildomų valstybės biudžeto lėšų. 14. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimai ir išvados negautos. 15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems Įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Trumpoji maisto tiekimo grandinė, jaunieji ūkininkai, maisto produktai, maitinimo paslaugos. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra. [1] https://zua.lrv.lt/public/canonical/1756980986/1512/ESTEP_pirminiai%20TMTG%20tyrimo%20rezultatai_v3.pdf
TEISĖS DEPARTAMENTO IŠVADA dėl Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Atspausdinta iš e-seimas.lrs.lt
2026-10-01 Nr. XVP-1881 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Projekto 1 straipsniu siūloma pakeisti Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 17 straipsnį ir nustatyti, kad „perkančioji organizacija, vykdydama maisto produktų ir maitinimo paslaugų viešuosius pirkimus, privalo užtikrinti, kad ne mažiau kaip 30 procentų perkamų maisto produktų kiekio ar vertės sudarytų produktai, įsigyjami tiesiogiai iš labai mažų, mažų ir vidutinių ūkių subjektų, veikiančių trumpojoje maisto tiekimo grandinėje, kai maisto produktai iš gamybos vietos galutiniam vartotojui pristatomi ne daugiau kaip su vienu tarpininku ir ne didesniu kaip 100 kilometrų atstumu nuo ūkio (gamybos) vietos. Jeigu pirkimo objektas dėl savo specifikos negali būti skaidomas arba regiono teritorijoje nėra tokių produktų pasiūlos, perkančioji organizacija tai privalo motyvuotai pagrįsti pirkimo dokumentuose“. Projektu siūlomas teisinis reguliavimas diskutuotinas keliais aspektais. 1.1. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo 2 straipsnio 36¹dalyje yra įtvirtinta trumposios žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinės (toliau – trumpoji maisto tiekimo grandinė) sąvoka, kurioje detalizuojama, kas yra laikoma trumpąja maisto tiekimo grandine ir kokie subjektai atitinka jos kriterijus.
Pastebėtina, kad projekto 1 straipsniu siūlomas teisinis reguliavimas nedera su minėta keičiamo įstatymo 2 straipsnio 36¹dalyje įtvirtinta trumposios maisto tiekimo grandinės sąvoka, nes jame praplečiamas maisto tiekimo grandinės subjektų ratas (nurodomi labai maži, maži ir vidutiniai ūkio subjektai, kai pagal keičiamo įstatymo 2 straipsnio 36¹dalį yra nurodomi žemės ūkio veiklos subjektai, atitinkantys labai mažai, mažai ir vidutinei įmonei keliamus reikalavimus, nurodytus Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme), be to, projekte įvedamas papildomas trumposios maisto tiekimo grandinės kriterijus – ne didesnis kaip 100 kilometrų atstumas nuo ūkio (gamybos) vietos. Atsižvelgiant į tai ir siekiant teisinio aiškumo ir nuoseklumo, projekto nuostatos sistemiškai tikslintinos, jas derinant su keičiamame įstatyme apibrėžta ir vartojama terminija. 1.2. Pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta imperatyvi prievolė perkančiajai organizacijai užtikrinti, kad vykdant pirkimą būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo principų. Keičiamo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis draudžia planuoti pirkimus taip, kad būtų dirbtinai sumažinta konkurencija nepagrįstai sudarant palankesnes sąlygas tam tikriems tiekėjams. Sistemiškai vertinant galiojančio teisinio reguliavimo nuostatas, abejotina, ar projektu siūlomas teisinis reguliavimas, išimtinai rezervuojantis
geografinę lokaciją, dera su minėtomis keičiamo įstatymo 17 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis. 1.3.
veikimo (toliau – SESV) 34 straipsniu, tarp valstybių narių uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės. Pažymėtina, kad toks ribojimas galėtų būti pateisinamas tik labai išimtiniais atvejais pagal SESV 36 straipsnį ir yra grindžiamas visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos bei pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais. Vadovaujantis SESV 36 straipsniu, tokie draudimai arba apribojimai neturi tapti savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu, taigi manytina, kad ekonominiai motyvai (siekis paremti vietos ūkininkus ar skatinti regiono ekonomiką, kaip nurodoma įstatymo projekto aiškinamajame rašte) negali būti pateisinamas pagrindas riboti laisvą prekių judėjimą Europos Sąjungos viduje. 2. Projekto 1 straipsniu siūloma nustatyti pareigą perkančiosioms organizacijoms užtikrinti, kad ne mažiau kaip 30 procentų perkamų maisto produktų kiekio ar vertės sudarytų produktai, įsigyjami iš tam tikrų ūkio subjektų. Svarstytina, ar projekto nuostatų nereikėtų papildomai įvertinti dėl atitikties Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklėms (SESV 107 ir 108 straipsniams), kadangi konkretiems žemės ūkio sektoriaus subjektams nustatomas papildomas pranašumas sudaro selektyvų ekonominį pranašumą, todėl gali būti taikomas reikalavimas atitikti žemės ūkio sektoriaus valstybės pagalbos taisykles bei gauti išankstinį Europos Komisijos pritarimą. 3. Projektas tikslintinas, vadovaujantis Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijomis, patvirtintomis teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 „Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“. 3.1. Tikslintinas projekto 2 straipsnio pavadinimas, nes šiame straipsnyje nėra reglamentuojamos taikymo nuostatos. 3.2.
taip: „Papildyti 17 straipsnį 7 dalimi“. 3.3. Vienintelė projekto 2 straipsnio dalis nenumeruotina. 4. Siekiant teisinio aiškumo bei norint išvengti galimų taikymo problemų, projektas pildytinas nuostatomis dėl jo taikymo, aptariant nuostatų taikymą iki įstatymo įsigaliojimo pradėtoms ir įstatymo įsigaliojimo metu nebaigtoms viešųjų pirkimų procedūroms. 5. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės
inovacijų ministerijos nuostatų patvirtinimo“, 7.1. papunktį, kuriame nustatyta, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerijos veiklos tikslas yra formuoti valstybės politiką bendrosios ekonomikos (makroekonomikos) srityje ir organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti šios politikos įgyvendinimą bei 7.2 papunktį, kuriame nurodyta, kad šios ministerijos veiklos tikslas yra taip pat formuoti valstybės politiką konkurencijos ir valstybės pagalbos srityse ir organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti šios politikos įgyvendinimą, manytina, kad dėl siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės nuomonė. 6. Pagal Seimo statuto 135 straipsnio 4 dalies 1 punktą, įstatymo projekto iniciatoriai prie projekto prideda teikiamo įstatymo projekto lyginamąjį variantą, kuriame atspindėta projektu siūlomų pakeitimų esmė. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 17 straipsnio 7 dalies nuostatos projekte ir jo lyginamajame variante nesutampa, todėl reikėtų jas suderinti. 7. Konkurencijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad Konkurencijos taryba pagal kompetenciją atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų projektų ekspertizę, teikia Seimui ir Vyriausybei išvadas dėl šių aktų poveikio konkurencijai. Atsižvelgiant į tai, dėl teikiamo projekto reikėtų gauti Konkurencijos tarybos nuomonę. 8.
į tai, kad projektu siūlomu teisiniu reguliavimu siekiama reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su viešaisiais pirkimais, vadovaujantis Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 6 punktu, turi būti atliekamas įstatymo projekto antikorupcinis vertinimas. Departamento direktorius Dainius Zebleckis K. Capel Cuevas, tel. (0 5) 209 6168, el. p. [email protected] M. Masteikienė, tel. (0 5) 209 6843, el. p. [email protected]