Projekto lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS GERIAMOJO VANDENS ĮSTATYMO NR. IX-433 7 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 2021 m. Nr. Vilnius 1 straipsnis. 7 straipsnio pakeitimas Papildyti 7 straipsnį 4 dalimi:
„4. Viešojo maitinimo įstaigos klientų (pirkėjų) prašymu kartu su tiekiamu maistu turi nemokamai pateikti teisės aktų nustatytus saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu.“ 2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
1Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2022 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2021 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narys Lukas Savickas
Projekto lyginamasis variantas
2021 m. Nr. Vilnius
straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Šis įstatymas nustato į rinką tiekiamo, maisto
įmonėse, viešojo maitinimo įstaigose ir individualiai asmeniniame namų ūkyje naudojamo geriamojo vandens saugos ir kokybės užtikrinimo sąlygas ir tiekimą įgyvendinant Lietuvos Respublikos gyventojų teisę vartoti sveiką ir švarų geriamąjį vandenį bei gauti informaciją apie jo saugą ir kokybę.“
straipsnio pakeitimas Papildyti 7 straipsnį 4 dalimi: „4. Viešojo maitinimo įstaigos klientų (pirkėjų) prašymu kartu su tiekiamu maistu turi pateikti teisės aktų nustatytus saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu, neišskiriant kainos už pateikiamą vandenį.“
įsigaliojimas ir įgyvendinimas
dalį, įsigalioja 2022 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2021 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narys Lukas Savickas
Projekto Nr. XIVP- 853(3) lyginamasis variantas
2022 m. Nr. Vilnius
straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Šis įstatymas nustato į rinką tiekiamo, maisto
įmonėse, viešojo maitinimo įstaigose ir individualiai asmeniniame namų ūkyje naudojamo geriamojo vandens saugos ir kokybės užtikrinimo sąlygas ir tiekimą įgyvendinant Lietuvos Respublikos gyventojų teisę vartoti sveiką ir švarų geriamąjį vandenį bei gauti informaciją apie jo saugą ir kokybę.“
straipsnio pakeitimas Papildyti 7 straipsnį 4 dalimi: „4. Viešojo maitinimo įstaigos kartu su tiekiamu maistu klientų (pirkėjų) prašymu turi pateikti teisės aktų nustatytus saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu.“
įsigaliojimas ir įgyvendinimas
dalį, įsigalioja 2022 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2021 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narys Lukas Savickas
Projekto Nr. XIVP- 853(4) lyginamasis variantas
2022 m. Nr. Vilnius
straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Šis įstatymas nustato į rinką tiekiamo, maisto
įmonėse, viešojo maitinimo įstaigose ir individualiai asmeniniame namų ūkyje naudojamo geriamojo vandens saugos ir kokybės užtikrinimo sąlygas ir tiekimą įgyvendinant Lietuvos Respublikos gyventojų teisę vartoti sveiką ir švarų geriamąjį vandenį bei gauti informaciją apie jo saugą ir kokybę.“
straipsnio pakeitimas Papildyti 7 straipsnį 4 dalimi: „4. Viešojo maitinimo įstaigos kartu su tiekiamu maistu klientų (pirkėjų) prašymu turi pateikti teisės aktų nustatytus saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu.“
įsigaliojimas ir įgyvendinimas
dalį, įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2022 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė Aistė Gedvilienė
2021-09-22 Nr. XIVP-853 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
(pirkėjų) prašymu kartu su tiekiamu maistu turi nemokamai pateikti teisės aktų nustatytus saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu“. Pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą viešojo maitinimo įstaigos joms vandentiekiu patiektą geriamąjį vandenį, už kurį minėtos įstaigos sumoka vandens tiekėjui nustatytą kainą, o patiektas geriamasis vanduo yra viešosios maitinimo įstaigos nuosavybė, privalėtų neatlygintinai, neribotais kiekiais pateikti įstaigų klientams kartu su tiekiamu maistu. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai.“ Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog yra garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga.
Subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau savininkas negali peržengti įstatymų nustatytų ribų, varžyti kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, jog pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. (Konstitucinio Teismo inter alia
Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės; jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, jog pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
Manytina, kad projektu siūlomu teisiniu reguliavimu, pagal kurį savininkas be jo valios privalėtų savo nuosavybę perduoti neatlygintinai kitiems asmenims, nepagrįstai suvaržoma savininko teisė savo nuožiūra ir interesais naudotis jam priklausančiu turtu ir juo disponuoti, o projektu siūlomi nuosavybės teisės ribojimai neatitinka nuosavybės teisės ribojimo sąlygų. Atsižvelgiant į tai, projektu siūlomas teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Be to, Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime pažymėjo, kad asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė. Taigi projekto nuostatomis nepagrįstai ribojant viešojo maitinimo įstaigų teisę į nuosavybę, nepagrįstai ribojamos teisės naudoti geriamąjį vandenį vien jų ūkinei veiklai, jų pačių poreikiams tenkinti. Pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą viešojo maitinimo įstaigos, kurias įstatymas įpareigotų joms nuosavybės teise priklausantį geriamąjį vandenį neatlygintinai perduoti tretiesiems asmenims, patirtų papildomų išlaidų, kurių valstybė, įstatyme nustatydama tokį įpareigojimą, nekompensuotų, o tokių subjektų ūkinė veikla, mūsų nuomone, būtų nepagrįstai suvaržyta. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos galimai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Be to, projekto nuostatos diskutuotinos šiais aspektais: Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Šis įstatymas nustato į rinką tiekiamo, maisto įmonėse ir individualiai asmeniniame namų ūkyje naudojamo geriamojo vandens saugos ir kokybės užtikrinimo sąlygas įgyvendinant Lietuvos Respublikos gyventojų teisę vartoti sveiką ir švarų geriamąjį vandenį bei gauti informaciją apie jo saugą ir kokybę“; šio straipsnio 3 dalis nustato, kad „Geriamojo vandens naudojimo kitokiems, negu nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, tikslams tvarką nustato kiti teisės aktai“. Pažymėtina, kad pagal aiškinamąjį raštą projektu siūlomų nuostatų tikslas „įtvirtinti viešojo maitinimo įstaigų pareigą klientų (pirkėjų) prašymu kartu su tiekiamu maistu nemokamai pateikti geriamąjį vandentiekio vandenį“ Atsižvelgiant į tai, abejotina, ar projektu siūlomos nuostatos atitinka keičiamo įstatymo reguliavimo paskirtį ir tikslą, nurodytus keičiamo įstatymo 1 straipsnyje. Be to, abejotina, ar projekto nuostatos yra ir keičiamo įstatymo 7 straipsnio reguliavimo dalykas, nes šis straipsnis reglamentuoja geriamojo vandens naudojimą maisto įmonėse ir visuomeniniuose pastatuose. Antra, atkreiptinas dėmesy, kad Maisto įstatymo 2 straipsnio 1 dalis apibrėžia sąvoką „maistas“, kuri suprantama „kaip apibrėžta 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 178/2002), 2 straipsnyje“.
178/2002), 2 straipsnyje“. Šio reglamento 2 straipsnis nustato, kad „Šiame reglamente "maistas" (arba "maisto produktas") – tai medžiaga arba produktas, perdirbtas, perdirbtas iš dalies arba neperdirbtas, kurį žmogus nurys arba pagrįstai tikimasi, kad nurys. "Maistas" – tai ir gėrimas, kramtomoji guma ar kuri nors kita medžiaga, įskaitant vandenį, apgalvotai įdėta į maistą jį gaminant, ruošiant ar apdorojant. Nepažeidžiant Direktyvų 80/778/EEB ir 98/83/EB reikalavimų, maistui priskiriamas vanduo, esantis už Direktyvos 98/83/EB 6 straipsnyje apibrėžtos atitikties vietos“. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar maisto sąvoka savo turiniu neapima ir geriamojo vandens, tiekiamo vandentiekiu. Atkreiptinas dėmesys, kad Maisto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Šis įstatymas nustato pateikiamo į rinką maisto ir jo tvarkymo reikalavimus, valstybės institucijų ir visuomeninių vartotojų teisių gynimo organizacijų kompetenciją užtikrinant maisto saugą, taip pat reglamentuoja maisto tvarkymo subjektų ir su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojų ir tiekėjų pareigas ir atsakomybę“. Atsižvelgiant į tai, manytina, jog projektu siūlomos nuostatos yra būtent Maisto įstatymo reguliavimo dalyku. Trečia, projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Nuo 2021 m. pradžios įsigaliojo Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2020/2184 dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės. <...> Direktyvoje nurodoma, jog turi būti gerinama prieiga prie žmonėms vartoti skirto vandens. Todėl Direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog atsižvelgiant į vandens paskirstymo vietos, regionines ir kultūrines perspektyvas ir aplinkybes, valstybės narės imasi būtinų priemonių pagerinti ar išlaikyti prieigą prie žmonėms vartoti skirto vandens visiems gyventojams.
Be kitų minėtame straipsnyje nurodytų priemonių, valstybėms narėms rekomenduojama skatinti nemokamai arba už nedidelį aptarnavimo mokestį siūlyti šį vandenį restoranų, valgyklų bei kitų maisto ir gėrimų tiekimo įstaigų klientams. Direktyvos nuostatos į nacionalinę teisę turi būti perkeltos iki 2023 m. sausio 12 d“. Atsižvelgiant į šias projekto aiškinamojo rašto nuostatas, nėra aišku, kodėl projektu siūloma nustatyti viešojo maitinimo įstaigoms pareigą kartu su tiekiamu maistu būtent nemokamai klientams pateikti geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu, nes, manytina, kad tokio geriamojo vandens pateikimas taip pat turi tam tikras sąnaudas (pavyzdžiui, tokį vandenį viešojo maitinimo įstaigos perka iš geriamojo vandens tiekėjų ir kt.), o iš projekto nuostatų nėra aišku, ar tokios išlaidos viešojo maitinimo įstaigoms būtų kompensuojamos. Be to, nėra aišku, kodėl geriamasis vanduo, tiekiamas vandentiekiu, klientams būtų pateikiamas nemokamai tik kartu su tiekiamu maistu (ar tai reiškia, kad klientui paprašius pateikti tik tokio geriamojo vandens, bet neužsisakius maisto, toks geriamasis vanduo būtų nemokamai nepateikiamas (pateikiamas už mokestį). 2. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Seimo statuto 135 straipsnio 4 dalies 2 punktą „Įstatymo ar kito Seimo priimamo teisės akto projekto iniciatoriai prie projekto prideda atitikties lentelę, kurioje pateikiamas įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų ir įstatymo projekto atitikimas pagal straipsnius, kai įstatymo projektu įgyvendinamos Europos Sąjungos teisės normos“. Pažymėtina, kad tokia atitikties lentelė prie projekto nėra pateikta. 3.
straipsnį Vyriausybė pagal savo kompetenciją yra atsakinga už Europos Sąjungos teisės perkėlimą į nacionalinę teisę ir jos įgyvendinimą. Europos Sąjungos teisės aktai į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkeliami ir įgyvendinami Vyriausybės nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad dėl siūlomo teisinio reguliavimo reikėtų gauti Vyriausybės išvadą. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis N. Azguridienė, tel. (8 5) 239 6546, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
2021-10-20 Nr. XIVP-853(2) Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: Projekto 2 straipsniu keičiamo Geriamojo vandens įstatymo (toliau - keičiamas įstatymas) 7 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Viešojo maitinimo įstaigos klientų (pirkėjų) prašymu kartu su tiekiamu maistu turi pateikti teisės aktų nustatytus saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu, neišskiriant kainos už pateikiamą vandenį.“ Projektu siūlomas teisinis reguliavimas svarstytinas šiais aspektais:
Pirma, šiose projekto nuostatose vartojamos formuluotės „neišskiriant kainos už pateikiamą vandenį“ turinys nėra pakankamai aiškus, nes neaišku, ar ši formuluotė būtų suprantama ir, taikant įstatymą, aiškinama, kad viešojo maitinimo įstaigos klientų (pirkėjų) prašymu kartu su tiekiamu maistu turi pateikti geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu, atskirai už jį neimant mokesčio, t. y. nemokamai, ar siūloma nustatyti, kad tokio geriamojo vandens patiekimo kaštai yra įskaičiuoti į kito tiekiamo maisto kainą ir atskirai sąskaitoje nenurodomi. Projekto aiškinamajame rašte taip pat aiškiai nenurodoma, kaip šios projekto nuostatos būtų suprantamos ir, priėmus įstatymą, taikomos. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatas siūlytina tikslinti. Antra, abejotina, ar projekto nuostatos yra keičiamo įstatymo 7 straipsnio reguliavimo dalyku, nes šis straipsnis reglamentuoja geriamojo vandens naudojimą maisto įmonėse ir visuomeniniuose pastatuose. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar projektu keičiamo įstatymo 7 straipsnio pavadinimo nereikėtų patikslinti.
Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad Maisto įstatymo 2 straipsnio 1 dalis apibrėžia sąvoką „maistas“, kuri suprantama „kaip apibrėžta 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 178/2002), 2 straipsnyje“. Šio reglamento 2 straipsnis nustato, kad „Šiame reglamente „maistas“ (arba „maisto produktas“) – tai medžiaga arba produktas, perdirbtas, perdirbtas iš dalies arba neperdirbtas, kurį žmogus nurys arba pagrįstai tikimasi, kad nurys. „Maistas“ – tai ir gėrimas, kramtomoji guma ar kuri nors kita medžiaga, įskaitant vandenį, apgalvotai įdėta į maistą jį gaminant, ruošiant ar apdorojant. Nepažeidžiant Direktyvų 80/778/EEB ir 98/83/EB reikalavimų, maistui priskiriamas vanduo, esantis už Direktyvos 98/83/EB 6 straipsnyje apibrėžtos atitikties vietos“. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar maisto sąvoka savo turiniu neapima ir geriamojo vandens, tiekiamo vandentiekiu. Atkreiptinas dėmesys, kad Maisto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Šis įstatymas nustato pateikiamo į rinką maisto ir jo tvarkymo reikalavimus, valstybės institucijų ir visuomeninių vartotojų teisių gynimo organizacijų kompetenciją užtikrinant maisto saugą, taip pat reglamentuoja maisto tvarkymo subjektų ir su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojų ir tiekėjų pareigas ir atsakomybę“. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad nors projekto 1 straipsniu ir siūloma papildyti keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, manytina, jog projektu siūlomos nuostatos yra būtent Maisto įstatymo reguliavimo dalyku.
Ketvirta, projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Nuo 2021 m. pradžios įsigaliojo Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2020/2184 dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės. Minėtoji Direktyva visų pirma yra skirta pateikti peržiūrėtas taisykles (Direktyva dėstoma nauja redakcija), skirtas apsaugoti žmonių sveikatą nuo žmonėms vartoti skirto vandens užterštumo, užtikrinant, kad vanduo būtų sveikas ir švarus. Taip pat siekiama nustatyti higienos reikalavimus medžiagoms, kurios liečiasi su geriamuoju vandeniu, pagerinti prieigą prie žmonėms vartoti skirto vandens bei nustatyti ekonomiškai efektyvų, rizika grindžiamą požiūrį į vandens kokybės stebėseną. Be kita ko Direktyvoje nurodoma, jog turi būti gerinama prieiga prie žmonėms vartoti skirto vandens. Todėl Direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog atsižvelgiant į vandens paskirstymo vietos, regionines ir kultūrines perspektyvas ir aplinkybes, valstybės narės imasi būtinų priemonių pagerinti ar išlaikyti prieigą prie žmonėms vartoti skirto vandens visiems gyventojams. Be kitų minėtame straipsnyje nurodytų priemonių, valstybėms narėms rekomenduojama skatinti nemokamai arba už nedidelį aptarnavimo mokestį siūlyti šį vandenį restoranų, valgyklų bei kitų maisto ir gėrimų tiekimo įstaigų klientams. Direktyvos nuostatos į nacionalinę teisę turi būti perkeltos iki 2023 m. sausio 12 d.“ Atkreipiame dėmesį, kad pagal Vyriausybės įstatymo 51 straipsnį Vyriausybė pagal savo kompetenciją yra atsakinga už Europos Sąjungos teisės perkėlimą į nacionalinę teisę ir jos įgyvendinimą. Europos Sąjungos teisės aktai į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkeliami ir įgyvendinami Vyriausybės nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad dėl siūlomo teisinio reguliavimo reikėtų gauti Vyriausybės išvadą.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis N. Azguridienė, tel. (8 5) 239 6546, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
2022-05-06 Nr. XIVP-853(4) Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šią pastabą: Projekto 2 straipsniu keičiamo Geriamojo vandens įstatymo (toliau - keičiamas įstatymas) 7 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Viešojo maitinimo įstaigos kartu su tiekiamu maistu klientų (pirkėjų) prašymu turi pateikti teisės aktų nustatytus saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu.“ Taigi, projektu keičiamame įstatyme siūloma įtvirtinti imperatyvią nuostatą, kad viešojo maitinimo įstaigos, klientams (pirkėjams) paprašius, kartu su tiekiamu maistu privalo pateikti vandentiekiu tiekiamą geriamąjį vandenį. Projektu siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių šiais aspektais:
Pirma, iš projekto aiškinamojo rašto nuostatų darytina išvada, kad teikiamu įstatymo projektu siekiama įgyvendinti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2020/2184 dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės nuostatas. Atkreipiame dėmesį, kad Direktyvoje, be kita ko, nurodoma, jog turi būti gerinama prieiga prie žmonėms vartoti skirto vandens. Direktyvos 16 straipsnio
ir kultūrines perspektyvas ir aplinkybes, valstybės narės imasi būtinų priemonių pagerinti ar išlaikyti prieigą prie žmonėms vartoti skirto vandens visiems gyventojams. Be kitų minėtame straipsnyje nurodytų priemonių, valstybėms narėms rekomenduojama skatinti nemokamai arba už nedidelį aptarnavimo mokestį siūlyti šį vandenį restoranų, valgyklų bei kitų maisto ir gėrimų tiekimo įstaigų klientams.
Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar vertinamoji projekto nuostata galėtų būti vertinama kaip skatinanti priemonė, nes ja nustatomas privalomas reikalavimas viešojo maitinimo įstaigoms savo klientams kartu su kitais patiekalais teikti vandentiekiu tiekiamą geriamąjį vandenį. Vertinant projekto nuostatas svarbu paminėti ir tai, kad pagal Vyriausybės įstatymo 51 straipsnį Vyriausybė pagal savo kompetenciją yra atsakinga už Europos Sąjungos teisės perkėlimą į nacionalinę teisę ir jos įgyvendinimą. Europos Sąjungos teisės aktai į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkeliami ir įgyvendinami Vyriausybės nustatyta tvarka. 2022 m. vasario 2 d. Vyriausybės nutarime Nr. 78 ,,Dėl Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymo Nr. IX-433 1 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-853(2)“ buvo pateikti argumentai, dėl kurių Vyriausybė iš esmės nepritaria šio įstatymo projektui. Minėto nutarimo 2 punkte nurodoma, kad ,,Siekiant tinkamai perkelti Direktyvos (ES) 2020/2184 nuostatas į nacionalinę teisę, reikia kompleksiškai įvertinti teisės aktų nuostatas, todėl Aplinkos ministerija pagal kompetenciją rengia Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 pakeitimo įstatymo projektą, kuriame bus reglamentuojami prieigos ir kiti su paslaugų teikimu susiję klausimai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija pagal kompetenciją rengia Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymo Nr. IX-433 pakeitimo įstatymo projektą, kuriame bus reglamentuojami vandens saugos ir kokybės klausimai“. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, svarstytina, ar teikiamas įstatymo projektas neturėtų būti svarstomas kartu su Vyriausybės rengiamais ir Seimui pateiktais įstatymų projektais.
Antra, jeigu būtų nepritarta aukščiau išdėstytai pastabai, atkreipiame dėmesį, kad projekto 2 straipsnyje dėstomoje keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje siūloma reglamentuoti vandentiekiu tiekiamo geriamojo vandens naudojimą viešojo maitinimo įstaigose. Ši nuostata nedera su keičiamo įstatymo 7 straipsnio pavadinimu, kuriame tokie objektai nėra nurodomi. Atsižvelgiant į tai, keičiamo įstatymo 7 straipsnio pavadinimas turėtų būti papildytas, šalia kitų objektų nurodant ir viešojo maitinimo įstaigas. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis N. Azguridienė, tel. (8 5) 239 6546, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
aplinkos apsaugos komitetas
2022-04-20
posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkė Aistė Gedvilienė, komiteto nariai: Kasparas Adomaitis, Aidas Gedvilas, Ligita Girskienė, Petras Gražulis, Linas Jonauskas, Tomas Tomilinas, Justinas Urbanavičius, Romualdas Vaitkus, Arūnas Valinskas (pavaduojantis Agnę Bilotaitę); komiteto biuro darbuotojai: vedėja Birutė Pūtienė, patarėjai: Rasa Liucija Matusevičiūtė, Aistrida Latvėnė, Jolita Jakučionytė, Audrius Želvys, padėjėja Vida Katinaitė; kviestieji asmenys: Seimo narys Lukas Savickas, Taršos prevencijos politikos grupės Vandentvarkos ir nuotekų tvarkymo politikos vyr. specialistė Judita Vaišnorienė, Ministro pirmininko patarėjas Dalius Krinickas, Respublikos Prezidento patarėja Agnė Jakstienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.
2021-10-202 Projekto 2 straipsniu keičiamo Geriamojo vandens įstatymo (toliau - keičiamas įstatymas) 7 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Viešojo maitinimo įstaigos klientų (pirkėjų) prašymu kartu su tiekiamu maistu turi pateikti teisės aktų nustatytus saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu, neišskiriant kainos už pateikiamą vandenį.“ Projektu siūlomas teisinis reguliavimas svarstytinas šiais aspektais:
Pirma, šiose projekto nuostatose vartojamos formuluotės „neišskiriant kainos už pateikiamą vandenį“ turinys nėra pakankamai aiškus, nes neaišku, ar ši formuluotė būtų suprantama ir, taikant įstatymą, aiškinama, kad viešojo maitinimo įstaigos klientų (pirkėjų) prašymu kartu su tiekiamu maistu turi pateikti geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu, atskirai už jį neimant mokesčio, t. y. nemokamai, ar siūloma nustatyti, kad tokio geriamojo vandens patiekimo kaštai yra įskaičiuoti į kito tiekiamo maisto kainą ir atskirai sąskaitoje nenurodomi. Projekto aiškinamajame rašte taip pat aiškiai nenurodoma, kaip šios projekto nuostatos būtų suprantamos ir, priėmus įstatymą, taikomos. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatas siūlytina tikslinti. Pritarti Atsižvelgus į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabą pakeisti Projekto 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. 7 straipsnio pakeitimas Papildyti 7 straipsnį 4 dalimi: „4. Viešojo maitinimo įstaigos klientų (pirkėjų) prašymu kartu su tiekiamu maistu turi pateikti teisės aktų nustatytus saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu, neišskiriant kainos už pateikiamą vandenį.““
2021-10-20 Antra, abejotina, ar projekto nuostatos yra keičiamo įstatymo 7 straipsnio reguliavimo dalyku, nes šis straipsnis reglamentuoja geriamojo vandens naudojimą maisto įmonėse ir visuomeniniuose pastatuose.
Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar projektu keičiamo įstatymo 7 straipsnio pavadinimo nereikėtų patikslinti. Nepritarti Komiteto manymu, straipsnio pavadinimo keisti nereikia, nes, iš esmės, projekto nuostatos siejasi su geriamojo vandens naudojimu maisto įmonėse ir visuomeniniuose pastatuose. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2021-10-201 Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad Maisto įstatymo 2 straipsnio 1 dalis apibrėžia sąvoką „maistas“, kuri suprantama „kaip apibrėžta 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 178/2002), 2 straipsnyje“. Šio reglamento 2 straipsnis nustato, kad „Šiame reglamente
„maistas“ (arba „maisto produktas“) – tai medžiaga arba produktas,
perdirbtas, perdirbtas iš dalies arba neperdirbtas, kurį žmogus nurys arba pagrįstai tikimasi, kad nurys. „Maistas“ – tai ir gėrimas, kramtomoji guma ar kuri nors kita medžiaga, įskaitant vandenį, apgalvotai įdėta į maistą jį gaminant, ruošiant ar apdorojant. Nepažeidžiant Direktyvų 80/778/EEB ir 98/83/EB reikalavimų, maistui priskiriamas vanduo, esantis už Direktyvos 98/83/EB 6 straipsnyje apibrėžtos atitikties vietos“. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar maisto sąvoka savo turiniu neapima ir geriamojo vandens, tiekiamo vandentiekiu.
Atkreiptinas dėmesys, kad Maisto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Šis įstatymas nustato pateikiamo į rinką maisto ir jo tvarkymo reikalavimus, valstybės institucijų ir visuomeninių vartotojų teisių gynimo organizacijų kompetenciją užtikrinant maisto saugą, taip pat reglamentuoja maisto tvarkymo subjektų ir su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojų ir tiekėjų pareigas ir atsakomybę“. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad nors projekto 1 straipsniu ir siūloma papildyti keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, manytina, jog projektu siūlomos nuostatos yra būtent Maisto įstatymo reguliavimo dalyku. Nepritarti Projektu siūlomi geriamojo vandens naudojimo nuostatų pakeitimai nėra Lietuvos Respublikos maisto įstatymo Nr. VIII-1608 objektas. Projektas parengtas vadovaujantis 2020 m. gruodžio 16 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2020/2184 dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (nauja redakcija), Direktyvos (ES) 2020/2184 tikslai – apsaugoti žmonių sveikatą nuo neigiamo poveikio, kylančio dėl bet kokio žmonėms vartoti skirto vandens užterštumo, užtikrinant, kad vanduo būtų sveikas ir švarus, pagerinti prieigą prie žmonėms vartoti skirto vandens; nustatoma, kad valstybės narės privalo imtis būtinų priemonių, kad pagerintų ar išlaikytų prieigą prie žmonėms vartoti skirto vandens visiems gyventojams. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2021-10-20 Ketvirta, projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Nuo 2021 m. pradžios įsigaliojo Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2020/2184 dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės. Minėtoji Direktyva visų pirma yra skirta pateikti peržiūrėtas taisykles (Direktyva dėstoma nauja redakcija), skirtas apsaugoti žmonių sveikatą nuo žmonėms vartoti skirto vandens užterštumo, užtikrinant, kad vanduo būtų sveikas ir švarus.
Taip pat siekiama nustatyti higienos reikalavimus medžiagoms, kurios liečiasi su geriamuoju vandeniu, pagerinti prieigą prie žmonėms vartoti skirto vandens bei nustatyti ekonomiškai efektyvų, rizika grindžiamą požiūrį į vandens kokybės stebėseną. Be kita ko Direktyvoje nurodoma, jog turi būti gerinama prieiga prie žmonėms vartoti skirto vandens. Todėl Direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog atsižvelgiant į vandens paskirstymo vietos, regionines ir kultūrines perspektyvas ir aplinkybes, valstybės narės imasi būtinų priemonių pagerinti ar išlaikyti prieigą prie žmonėms vartoti skirto vandens visiems gyventojams. Be kitų minėtame straipsnyje nurodytų priemonių, valstybėms narėms rekomenduojama skatinti nemokamai arba už nedidelį aptarnavimo mokestį siūlyti šį vandenį restoranų, valgyklų bei kitų maisto ir gėrimų tiekimo įstaigų klientams. Direktyvos nuostatos į nacionalinę teisę turi būti perkeltos iki 2023 m. sausio 12 d.“ Atkreipiame dėmesį, kad pagal Vyriausybės įstatymo 51 straipsnį Vyriausybė pagal savo kompetenciją yra atsakinga už Europos Sąjungos teisės perkėlimą į nacionalinę teisę ir jos įgyvendinimą. Europos Sąjungos teisės aktai į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkeliami ir įgyvendinami Vyriausybės nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad dėl siūlomo teisinio reguliavimo reikėtų gauti Vyriausybės išvadą. Pritarti 2022-02-02 gauta Lietuvos Respublikos
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta
pasiūlymai: negauta
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2022-02-02 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. SV-S-313 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:
Nepritarti Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymo Nr. IX-433 1 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIVP-853(2) (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
direktyva (ES) 2020/2184 dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (nauja redakcija), kurioje atnaujinami vandens kokybės standartai, nustatomas rizika grindžiamas požiūris į vandens stebėseną, gerinama vartotojams teikiama informacija apie vandens kokybę, nustatomi medžiagoms, kurios liečiasi su geriamuoju vandeniu, taikomi būtini higienos reikalavimai. Direktyvos (ES) 2020/2184 tikslai – apsaugoti žmonių sveikatą nuo neigiamo poveikio, kylančio dėl bet kokio žmonėms vartoti skirto vandens užterštumo, užtikrinant, kad vanduo būtų sveikas ir švarus, pagerinti prieigą prie žmonėms vartoti skirto vandens. Direktyvos (ES) 2020/2184 16 straipsnis reglamentuoja pagrindinius prieigos prie žmonėms vartoti skirto vandens aspektus. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės privalo imtis būtinų priemonių, kad pagerintų ar išlaikytų prieigą prie žmonėms vartoti skirto vandens visiems gyventojams, visų pirma valstybių narių nustatytoms pažeidžiamoms ir marginalizuotoms grupėms, 2 dalyje numatomos tam tikros priemonės, kurių tikslas yra skatinti naudoti vandentiekio vandenį, tačiau lauko ir vidaus įrangą viešosiose erdvėse privaloma įrengti tik kai tai techniškai įmanoma ir atsižvelgiant į konkrečias vietos sąlygas, pavyzdžiui klimatą ar geografiją.
Valstybės narės taip pat gali imtis žmonėms vartoti skirto vandentiekio vandens naudojimo skatinimo priemonių, pavyzdžiui, skatinti nemokamai arba už nedidelį mokestį siūlyti vandenį restoranų, valgyklų, kitų maisto ir gėrimų tiekimo įstaigų klientams, tačiau tai neprivaloma. Atkreiptinas dėmesys, kad viešojo maitinimo įstaiga vandentiekiu patiektą geriamąjį vandenį įsigyja iš geriamojo vandens tiekėjų už jį sumokėdama geriamojo vandens tiekėjui nustatytą kainą, geriamasis vanduo tampa viešosios maitinimo įstaigos nuosavybe, kurią ji turi teisę savo nuožiūra valdyti, naudoti ir juo disponuoti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnis). Įvertinus tai, darytina išvada, kad Įstatymo projektu viešojo maitinimo įstaigoms siūloma pareiga kartu su maistu tiekti geriamąjį vandenį suvaržytų šių teisinių santykių subjektų santykius daugiau, nei to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti, būtų nesilaikoma proporcingumo ir efektyvumo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 ir
kitomis priemonėmis, ne tik teisės aktais. Pavyzdžiui, Aplinkos ministerijos organizuojama iniciatyva „Vanduo iš čiaupo – Tau geriausias“ arba „Geriamasis vanduo iš čiaupo nemokamai!“.
Pastarosios iniciatyvos metu viešojo maitinimo įstaigas (restoranus, kavines, barus) ir viešbučius raginta plėtoti svetingą ir aplinkai nekenksmingą verslą, visada pasiūlyti lankytojams geriamojo vandens iš čiaupo nemokamai. 2. Siekiant tinkamai perkelti Direktyvos (ES) 2020/2184 nuostatas į nacionalinę teisę, reikia kompleksiškai įvertinti teisės aktų nuostatas, todėl Aplinkos ministerija pagal kompetenciją rengia Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 pakeitimo įstatymo projektą, kuriame bus reglamentuojami prieigos ir kiti su paslaugų teikimu susiję klausimai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija pagal kompetenciją rengia Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymo Nr. IX-433 pakeitimo įstatymo projektą, kuriame bus reglamentuojami vandens saugos ir kokybės klausimai. Nepritarti Teisė į švarų vandenį yra kildinama iš Konstitucijos nuostatų, užtikrinančių aplinkos, asmens orumo, sveikatos ir gyvybės apsaugą, ir kitų nuostatų, susijusių su kitomis prigimtinėmis žmogaus teisėmis ir konstitucinėmis nuostatomis. Jei viešojo maitinimo įstaiga maisto ruošimui naudoja saugų ir kokybišką vandentiekio vandenį, vadinasi jis yra taip pat tinkamas bei saugus gerti klientams. Priešingu atveju tokios kavinės ir restoranai negalėtų veikti. Komiteto manymu, siūlomas įstatymo pakeitimas gali būti priimtas, nelaukiant, kol Aplinkos ministerija parengs Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 pakeitimo įstatymo projektą, kuriame bus reglamentuojami prieigos ir kiti su paslaugų teikimu susiję klausimai. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai: nėra
7Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymo Nr.
IX-433
pasiūlymams. 7.2. Pasiūlymai: nėra
sutarimu. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: J. Urbanavičius. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nėra PRIDEDAMA. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymo Nr. IX-433 1 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIVP-853(3), jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkė (Parašas) Aistė Gedvilienė Biuro patarėjas Audrius Želvys