Projekto lyginamasis variantas
2021 m. ........................... d. Nr. Vilnius 1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Papildyti 2 straipsnį 7¹ dalimi ir ją išdėstyti taip:
„7¹.“Iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d.
turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai: Dalia Asanavičiūtė Andrius Bagdonas Arvydas Pocius Justinas Urbanavičius Andrius Kupčinskas Emanuelis Zingeris Linas Slušnys Irena Haase Antanas Vinkus Stasys Tumėnas Radvilė Morkūnaitė – Mikulėnienė Rita Tamašunienė Tomas Vytautas Raskevičius Jonas Gudauskas Mindaugas Skritulskas Laurynas Kasčiūnas Romualdas Vaitkus Ieva Kačinskaitė – Urbonienė Žygimantas Pavilionis Vaida Giraitytė Eugenijus Gentvilas Jurgita Sejonienė Silva Lengvinienė Arvydas Anušauskas Evelina Dobrovolska Stasys Šedbaras Vilija Targamadzė Linas Jonauskas Gintautas Paluckas Rūta Miliūtė Lukas Savickas
Projekto lyginamasis variantas
Vilnius
Papildyti 2 straipsnį 7¹ dalimi ir ją išdėstyti taip: „7¹.“Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę,– asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio
Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymais numatytas privalomas procedūras ir šių asmenų atžvilgiu priimti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narė Dalia Asanavičiūtė
Projekto XIVP-430(3) lyginamasis variantas
Papildyti 2 straipsnį 1¹ dalimi: „1¹. Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio
Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
2021-04-30 Nr. XIVP-430 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Projektu siūloma Pilietybės įstatymo 2 straipsnyje
„Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ apibrėžti šiame įstatyme vartojamą sąvoką „Iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“
kaip reiškiančią asmenį, Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusį „bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d.“, t. y. kaip apimančią ir tuos asmenis, kurie 1940 m. birželio 15 d. jau buvo netekę turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį šie asmenys ir jų palikuonys turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad tokia „asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę“ samprata atitinka tikrąją įstatymų leidėjo valią, kuri yra paneigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje pateiktu šios sąvokos aiškinimu, pakeitusiu iki tol egzistavusią Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas toje nutartyje konstatavo, kad „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys“, taip pat pažymėjo, jog svarbu, kad asmuo „Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d.“. Vertinant projekte pateiktą siūlymą pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo institutas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principu.
Pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio
Teismas yra konstatavęs, kad, kaip matyti iš 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatų, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu (kuris reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta SSRS agresija (inter alia Lietuvos Respublikos teritorijos okupacija ir aneksija) nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių) ir kad iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris inter alia suponuoja tai, kad tarptautinės ir Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu SSRS pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 metais, kaip SSRS agresijos pasekmė, buvo niekinis aktas; taigi šis aktas nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę; vadinasi, sovietinės okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų ir jų palikuonių) nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės (2013 m. vasario 22 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai, 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas). Taigi, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendime, šis teismas pabrėžė Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto svarbą taikant Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą.
Atsižvelgdami į tai, manome, kad nustatant projektu siūlomą teisinį reguliavimą, kuriuo sąvoka „asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“ būtų apibrėžta kaip apimanti ir tuos asmenis, kurie 1940 m. birželio
šiems asmenims bei jų palikuonims atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, būtų nepaisoma Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principo (ir iškreipiama šiuo principu grindžiamo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo instituto esmė), taigi toks teisinis reguliavimas neatitiktų Lietuvos Respublikos pilietybės konstitucinės sampratos ir prieštarautų Konstitucijos 12 straipsniui. Pagal Pilietybės įstatymą asmenims, netekusiems Lietuvos Respublikos pilietybės, ji gali būti grąžinama (2 straipsnio 11 dalis, 21 straipsnis), o lietuvių kilmės asmenys, niekada neturėję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi teisę įgyti ją supaprastinta tvarka, t. y. netaikant natūralizacijos sąlygų (2 straipsnio 14 dalis, 10 straipsnis). Taigi manytina, kad tiems asmenims, kurie neteko Lietuvos Respublikos pilietybės dar iki 1940 m. birželio 15 d., ji galėtų būti grąžinta, o jos niekada neturėjusiems šių asmenų palikuonims, jeigu jie yra lietuvių kilmės asmenys, – suteikta supaprastinta tvarka. Tuo metu Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas turi būti reguliuojamas ir taikomas paisant šio teisės instituto pagrindą sudarančio Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principo, t. y. neignoruojant Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto svarbos. 2.
siūlomas teisinis reguliavimas, taikomas kartu su kitomis Pilietybės įstatymo nuostatomis, suponuotų atvejų, kai Lietuvos Respublikos piliečiai kartu būtų ir kitų valstybių piliečiai, padaugėjimą, nes apibrėžus sąvoką „asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“ taip, kad ji apimtų ir asmenis, iš Lietuvos Respublikos išvykusius ir jos pilietybės netekusius iki Lietuvos Respublikos okupacijos 1940 m. birželio 15 d., šie asmenys ir jų palikuonys turėtų teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakę turimos kitos valstybės pilietybės (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 7 straipsnio 3, 4 punktai, 9 straipsnio 1, 2 dalys). Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotą oficialiąją konstitucinę doktriną dvigubos (daugybinės) pilietybės klausimu, pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas galėtų prieštarauti Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas bendras draudimas turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę: „niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, tačiau šis draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos
asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis; reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją, tačiau tai darydamas jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais; Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali vadovautis nuostata, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų nereikia riboti (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d., 2017 m. spalio 20 d. sprendimai).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas bendras draudimas turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę: „niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, tačiau šis draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos
asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis; reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją, tačiau tai darydamas jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais; Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali vadovautis nuostata, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų nereikia riboti (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d., 2017 m. spalio 20 d. sprendimai). Taigi Seimas turi diskreciją nustatyti atvejus, kai asmuo gali įgyti arba atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakęs turimos kitos valstybės pilietybės, taip pat ir išplėsti Pilietybės įstatyme nustatytą tokių atvejų sąrašą, tačiau tai darydamas jis yra saistomas konstitucinio reikalavimo, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų ypač reti, išimtiniai.
Todėl priimant sprendimą dėl galimybių Lietuvos Respublikos piliečiams kartu būti ir kitų valstybių piliečiais plėtimo kaskart būtina įvertinti ne tik tai, kokiu mastu dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų padaugėjimą lemtų numatomas naujas dvigubos (daugybinės) pilietybės įgijimo pagrindas, bet ir tai, kiek tokių atvejų suponuoja Pilietybės įstatyme jau nustatytas teisinis reguliavimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad reguliuojant dvigubos (daugybinės) pilietybės įgijimą konstituciškai svarbus yra ne tik tokios pilietybės atvejų kiekio kriterijus. Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendime pažymėta, kad pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka galėtų būti suteikiama tik tokiu išskirtiniu pagrindu, kuris konstituciškai pateisintų bendro draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę išimtį. Į šį kriterijų turėtų būti atsižvelgiama reguliuojant ne tik pilietybės suteikimą išimties tvarka, bet ir kitus dvigubos (daugybinės) pilietybės įgijimo atvejus, be kita ko, atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietybė atkuriama neatsisakius turimos kitos valstybės pilietybės. Vertinant projekte numatytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad jis suponuotų ne atskirus, išimtinius dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejus, bet gana ženklų jų kiekį.
Be to, mūsų nuomone, Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas „bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d.“, jeigu jos netekta dar iki Lietuvos Respublikos okupacijos 1940 m. birželio 15 d., nėra tokia aplinkybė, kuria būtų galima konstituciškai pagrįsti bendro draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę išimtį. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas, paprašytas išaiškinti, ar dvigubą (daugybinę) pilietybę galėtų turėti po nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos Respublikos išvykę piliečiai,
Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, įstatymu negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę gyventi į kitas valstybes ir įgiję jų pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Tai patvirtinta ir Konstitucinio Teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendime, kuriame konstatuota, kad nėra pagrindo kitaip vertinti galimybę įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį galimybė turėti dvigubą (daugybinę) pilietybę būtų suteikta po 1990 m. kovo 11 d. į ES arba (ir) NATO valstybes nares išvykusiems ir jų pilietybę įgijusiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, jog dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų, inter alia 12 straipsnio, peržiūros ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri nustatyta pačioje Konstitucijoje (2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas, 2013 m. kovo 13 d., 2017 m. spalio 20 d. sprendimai). 3.
į šios išvados 1 ir 2 punktuose išdėstytas pastabas nebūtų atsižvelgta, nustatant projektu siūlomą teisinį reguliavimą reikėtų atsižvelgti į tai, kad Pilietybės įstatymo 2 straipsnyje (jo dalyse) pagrindinės šio įstatymo sąvokos yra išdėstytos abėcėlės tvarka, taigi sąvoka „Iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“ turėtų būti apibrėžiama ne šio straipsnio 7¹ dalyje, o jo 3¹ dalyje. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad siūlomą sąvoką derėtų formuluoti atsižvelgiant į to paties straipsnio 2, 3 dalyse apibrėžtų sąvokų ir 9 straipsnio
Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalyje. Projekto
išdėstyti taip“. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis O. Buišienė, tel. (8 5) 239 6160, el. p. [email protected] V. Staugaitytė, tel. (8 5) 239 6898, el. p. [email protected]
2021-06-02 Nr. XIVP-430(2) Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. Projektu siūloma Pilietybės įstatymo 2 straipsnyje „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ įtvirtinti šiame įstatyme vartojamą sąvoką „Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“ ir ją apibrėžti kaip reiškiančią asmenį, Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusį „bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d.“; kartu kitame sakinyje siūloma nustatyti išimtį, pagal kurią ši sąvoka neapimtų „asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymais numatytas privalomas procedūras ir šių asmenų atžvilgiu priimti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo“. Pagal Pilietybės įstatymą asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (2 straipsnio 17 dalis, 9 straipsnis). Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad praktikoje asmenims, besikreipiantiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, užkraunama neproporcingai didelė įrodinėjimo našta, reikalaujant įrodyti, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmens protėvis 1940 m. birželio 15 d. nebuvo jos netekęs; dėl ribotų išlikusių archyvų duomenų, nenuoseklios ir decentralizuotos piliečių asmens dokumentų registracijos tarpukariu tvarkos, neišlikusių tarpukario Lietuvos Respublikos gyventojų surašymų duomenų, kitų istorinių aplinkybių tai įrodyti neretai gali būti neįmanoma. Atsižvelgiant į tai, projektu siekiama palengvinti pareiškėjų įrodinėjimo naštą.
Teisės departamento specialistų nuomone, siekiant projekto aiškinamajame rašte nurodyto tikslo turėtų būti ne apibrėžiama „asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę“ sąvoka, o koreguojamas pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto nustatymo teisinis reguliavimas. Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo institutas yra grindžiamas jos tęstinumo principu, kurį taikant yra svarbus šios pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. faktas (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimus, 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą). Atsižvelgiant į tai, „asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“, kaip teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę subjektas, negali būti suprantamas ir aiškinamas kitaip kaip asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę turėjo 1940 m. birželio
jos apibrėžti nėra poreikio. Tai, ar asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, yra fakto klausimas (Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas). Kokiais įrodymais remiantis šis faktas nustatomas, kaip paskirstoma įrodinėjimo našta, yra ne subjekto, turinčio teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, apibrėžties, o šios teisės įgyvendinimo reguliavimo dalykas.
Kitaip tariant, Teisės departamento specialistų nuomone, projekte pateiktą siūlymą (kurio esmė ta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusio asmens atžvilgiu iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo priimtas oficialus valstybės institucijos sprendimas dėl šios pilietybės netekimo, sprendžiant pilietybės atkūrimo klausimą būtų laikoma, jog tas asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę) reikėtų įgyvendinti ne Pilietybės įstatymo 2 straipsnyje apibrėžiant sąvoką „asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“, o koreguojant šio įstatymo nuostatas, kuriomis reguliuojama pilietybės atkūrimo tvarka (be kita ko, 38 straipsnį, kuriame nurodyti dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kurie turi būti pateikiami kartu su prašymu atkurti šią pilietybę). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad reguliuojant Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, Teisės departamento specialistų nuomone, neužtektų įtvirtinti tik patį principą, kuriuo vadovaujantis būtų nustatomas faktas, jog asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. nebuvo jos netekęs (jeigu šią pilietybę įgijusio asmens atžvilgiu iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo priimtas oficialus valstybės institucijos sprendimas dėl jos netekimo, laikoma, kad asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę), bet reikėtų aiškiai reglamentuoti ir tai, kokį dokumentą turėtų pateikti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo siekiantis pareiškėjas, įrodydamas tą faktą, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens atžvilgiu iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo priimtas oficialus valstybės institucijos sprendimas dėl šios pilietybės netekimo.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis O. Buišienė, tel. (8 5) 239 6160, el. p. [email protected] V. Staugaitytė, tel. (8 5) 239 6898, el. p. [email protected]
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS ĮSTATYMO NR. XI-1196
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, laikomės nuomonės, išdėstytos Teisės departamento 2021 m. birželio 2 d. išvadoje projektui Nr. XIVP-430(2). Departamento direktorius Andrius Kabišaitis O. Buišienė, tel. (8 5) 239 6160, el. p. [email protected] V. Staugaitytė, tel. (8 5) 239 6898, el. p. [email protected]
Teisės ir teisėtvarkos komitetas
DĖL
2021-12-
1Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė
Širinskienė, nariai: Aušrinės Armonaitės pavaduotojas Vytautas Raskevičius, Irena Haase, Gabrieliaus Landsbergio pavaduotojas Andrius Navickas, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Algirdas Stončaitis. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos:
Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė. Kviestieji asmenys: TD vyresnioji patarėja Viktorija Staugaitytė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, VRM Migracijos politikos grupės patarėjos Daiva Vežikauskaitė, Daiva Vežikauskienė, advokatas Dainius Ambrazaitis. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2021-06-02 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.
Projektu siūloma Pilietybės įstatymo 2 straipsnyje
„Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ įtvirtinti šiame įstatyme vartojamą sąvoką
„Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“ ir ją apibrėžti kaip reiškiančią asmenį, Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusį „bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d.“; kartu kitame sakinyje siūloma nustatyti išimtį, pagal kurią ši sąvoka neapimtų „asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymais numatytas privalomas procedūras ir šių asmenų atžvilgiu priimti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo“. Pagal Pilietybės įstatymą asmenys, iki 1940 m. birželio
atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (2 straipsnio
aiškinamajame rašte nurodyta, kad praktikoje asmenims, besikreipiantiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, užkraunama neproporcingai didelė įrodinėjimo našta, reikalaujant įrodyti, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmens protėvis 1940 m. birželio 15 d. nebuvo jos netekęs; dėl ribotų išlikusių archyvų duomenų, nenuoseklios ir decentralizuotos piliečių asmens dokumentų registracijos tarpukariu tvarkos, neišlikusių tarpukario Lietuvos Respublikos gyventojų surašymų duomenų, kitų istorinių aplinkybių tai įrodyti neretai gali būti neįmanoma. Atsižvelgiant į tai, projektu siekiama palengvinti pareiškėjų įrodinėjimo naštą.
Teisės departamento specialistų nuomone, siekiant projekto aiškinamajame rašte nurodyto tikslo turėtų būti ne apibrėžiama „asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę“ sąvoka, o koreguojamas pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto nustatymo teisinis reguliavimas. Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo institutas yra grindžiamas jos tęstinumo principu, kurį taikant yra svarbus šios pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. faktas (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimus, 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą). Atsižvelgiant į tai, „asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“, kaip teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę subjektas, negali būti suprantamas ir aiškinamas kitaip kaip asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę turėjo
pakankamai aiški, ir jos apibrėžti nėra poreikio. Tai, ar asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, yra fakto klausimas (Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas). Kokiais įrodymais remiantis šis faktas nustatomas, kaip paskirstoma įrodinėjimo našta, yra ne subjekto, turinčio teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, apibrėžties, o šios teisės įgyvendinimo reguliavimo dalykas.
Kitaip tariant, Teisės departamento specialistų nuomone, projekte pateiktą siūlymą (kurio esmė ta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusio asmens atžvilgiu iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo priimtas oficialus valstybės institucijos sprendimas dėl šios pilietybės netekimo, sprendžiant pilietybės atkūrimo klausimą būtų laikoma, jog tas asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę) reikėtų įgyvendinti ne Pilietybės įstatymo 2 straipsnyje apibrėžiant sąvoką „asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę“, o koreguojant šio įstatymo nuostatas, kuriomis reguliuojama pilietybės atkūrimo tvarka (be kita ko, 38 straipsnį, kuriame nurodyti dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kurie turi būti pateikiami kartu su prašymu atkurti šią pilietybę). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad reguliuojant Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, Teisės departamento specialistų nuomone, neužtektų įtvirtinti tik patį principą, kuriuo vadovaujantis būtų nustatomas faktas, jog asmuo
Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. nebuvo jos netekęs (Teisės departamento specialistų nuomone, neužtektų įtvirtinti tik patį principą, kuriuo vadovaujantis būtų nustatomas faktas, jog asmuo
Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. nebuvo jos netekęs), bet reikėtų aiškiai reglamentuoti ir tai, kokį dokumentą turėtų pateikti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo siekiantis pareiškėjas, įrodydamas tą faktą, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens atžvilgiu iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo priimtas oficialus valstybės institucijos sprendimas dėl šios pilietybės netekimo.
Nepritarti Pritartina Vyriausybės išvados tai daliai, kuria iš esmės pritariama dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. IX-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2)“ tikslui aiškiau nustatyti iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktui nustatyti taikomą teisinį reguliavimą ir kad įstatymo projekte siūloma nauja sąvoka galėtų būti laikoma kaip patikslinanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygas. Kiekvienu atveju, priimant sprendimą atkurti arba neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenims, turintiems ir neatsisakantiems kitos valstybės pilietybės, vertinamos individualios aplinkybės. Dėl TD nuomonės, kad neužtektų įtvirtinti tik patį principą, kuriuo vadovaujantis būtų nustatomas faktas, jog asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. nebuvo jos netekęs, vertinant ją istoriniu aspektu pažymėtina, kad pagal 1928 m.
Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis“, valstybės institucijos, turėjusios įgaliojimus taikyti šią nuostatą, interpretavo taip: „Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte buvo konstatuota, jog „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės“ o „Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba“ (Vytautas Sinkevičius
„Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ (Vilnius, 2002)). Klausymų metu diskutuota, kad ši sąvoka patikslintų
pilietybės atkūrimo sąlygas ir šiuo patikslinimu būtų suformuluota aiški nuomonė, kad priimant sprendimus, reikėtų atsižvelgti į pilietybės netekimo faktą, kuris būtų pagal numatytus reikalavimus atitinkamai įformintas. Diskutuota ir tuo aspektu, kad jeigu šią pilietybę įgijusio asmens atžvilgiu iki
institucijos sprendimas dėl jos netekimo, tai ar būtų galima laikyti, kad asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. 2. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Europos Sąjungos teisės grupė 2021-06-03 Įvertinę Lietuvos Respublikos Seimo pateikto derinti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr.
pažymime, kad pastabų ir pasiūlymų neturime. Atsižvelgti
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Faina Kukliansky lobistė 2021-05-12 Pastaruoju metu asmenys, siekiantys atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę susiduria su dirbtinais sunkumais, kuriuos čia norėčiau labai trumpai aptarti ir pateikti pasiūlymus: Pažeidžiamas gerojo administravimo principas, įtvirtintas LR Viešojo administravimo įstatymo 3 str. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2021 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. 3K-112 „Dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 3K-319 „Dėl Klientų aptarnavimo Migracijos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2021-04-30, Nr. 2021-09311) nenumatytas atstovavimo institutas, o migracijos departamentas viešojo administravimo procedūrą atkuriant pilietybę pradeda tik pareiškėjui asmeniškai pateikus elektroninį dokumentą, kurio atstovas pateikti negalės. Tokia tvarka iš esmės pablogina pareiškėjo padėtį, nes jis negali naudotis atstovo (kvalifikuoto advokato) pagalba. Ko gero tai vienintelė valstybės teikiama paslauga, kurioje advokatui neleidžiama realizuoti savo profesinių pareigų, o asmeniui naudotis advokato pagalba. Tuo tarpu, pareiškimų pateikimo ir dokumentų pateikimo procedūra darosi vis labiau komplikuota. Darbuotojų telefonai nenurodomi, o pareigūnai, kurių telefonai nurodomi, neatsiliepia arba neturi pakankamos kvalifikacijos atsakyti į klausimus.
Vietoj to, kad palengvintų asmenims, norintiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę administracinę procedūrą, ji yra apsunkinate, ir dargi panaikinant atstovo, dažniausiai kvalifikuoto advokato, institutą atkuriant pilietybę. Migracijos departamentas nėra strateginio pobūdžio slapta organizacija. Jos tikslas vykdyti viešojo administravimo procedūras ir padėti pareiškėjui, o ne slapstytis nuo jo. Didžioji dauguma pareiškėjų yra užsieniečiai, ambasados yra perkrautos arba nepriima pareiškėjų, jiems pakankamai sunku esant tokiems asmenų aptarnavimo standartams pasiekti rezultatų norint atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nors tokią teisę jie turėtų. Nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 migracijos departamentas sprendžia, kad asmuo, kuris paliko Lietuvą iki 1940 m. birželio 15 d., nekreipdamas dėmesio į aplinkybę, kad jų atžvilgiu nebuvo priimtas sprendimas apie pilietybės netekimą, neturi teisės į Lietuvos pilietybės atkūrimą. Taip formuojama ir teismų praktika. Nei migracijos departamentas, nei teismai nekreipia jokio dėmesio į pilietybės „nustojimo“ arba netekimo privalomas procedūras, tuo pažeisdami įstatymo galiojimo laike ir erdvėje principą. Dažni sprendimai remiasi prielaidomis ir tik todėl, kad nėra dokumento, galinčio įrodyti, kad asmuo būtent 1940 m. birželio 15 d. asmuo buvo Lietuvos pilietis. Tokio dokumento neišduoda ir archyvas. Lietuvos centrinis archyvas gali išduoti pažymą tik apie tai, kad yra žinių apie asmens pilietybės netekimą, jeigu toks dokumentas saugomas archyve.
Sutinku, kad pareiškėjui tenka įrodinėjimo našta, kad jis ar jo bočiai buvo Lietuvos piliečiais, bet tai, kad jis neteko pilietybės įstatymo nustatyta tvarka privalo įrodyti institucija, vykdanti viešąjį administravimą ir tokiu būdu nustatanti juridinį faktą, t.y. migracijos departamentas. Migracijos departamentas reikalauja dokumento, kuris neegzistuoja. Tai, kad asmuo neteko Lietuvos pilietybės, nesant tai įrodančio dokumento, yra tik prielaida. 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. Teisės doktrinoje analizuojant pilietybės netekimo pagrindus tarpukario laikotarpiu, nurodoma, jog 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis“, valstybės institucijos, turėjusios įgaliojimus taikyti šią nuostatą, interpretavo taip: „Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte buvo konstatuota, jog „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės“ (Vytautas Sinkevičius „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ (Vilnius, 2002)).
Šioje teisės doktrinoje taip pat pažymima, kad „atvejams, kai Lietuvos pilietybės būdavo netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, priskirtini ir tie, kai Lietuvos pilietybės netekdavo moteris, „jei ji išteka už svetimšalio ir tuomi įgyja vyro pilietybę.“ Pilietybės teisių pripažinimo komisija buvo tos nuomonės, kad „jei moteris ištekėjimo faktu automatiškai neįgyja vyro pilietybės, (ji) gali būti laikoma nenustojusia Lietuvos pilietybės“; „vien tik atleidimo iš Lietuvos pilietybės dokumento išdavimas dar nereikšdavo, kad asmuo dėl to netekdavo Lietuvos pilietybės. Asmuo buvo laikomas Lietuvos piliečiu tol, kol įgydavo kitos valstybės pilietybę“, o „Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba“. Šiuo metu veikianti LR Pilietybės įstatymo redakcija turi būti peržiūrėta ir patobulinta taip, kad asmenys, kurie siekia atkurti Lietuvos pilietybę ir valstybės tarnautojai konstatuojantys, kad asmuo turi teisę į Lietuvos Pilietybės atkūrimą arba jos neturi, nesusidurtų su įstatymų dviprasmybėmis ir galėtų teisingai, protingai ir sąžiningai spręsti kiekvieno asmens pareiškimą. Todėl, manyčiau, kad įstatymą reikėtų papildyti šiuo straipsniu:
71Iki 1940 m. birželio 15 d.
Iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo – asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, netekusių Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, kai jų atžvilgiu priimtas sprendimas apie pilietybės netekimą. Pritarti iš dalies Siūlomas komitete patobulintas projekto iniciatorių variantas. „Papildyti 2 straipsnį 1¹ dalimi: „1¹. Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.“
pasiūlymai: negauta
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos Respublikos vyriausybė
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto
Seimo valdybos 2021 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. SV-S-140 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. IX-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2)“ (toliau – įstatymo projektas) tikslui aiškiau nustatyti iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktui nustatyti taikomą teisinį reguliavimą, tačiau, sprendžiant dėl pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės tinkamumo, atsižvelgti į šiuos aspektus: 1.
Įstatymo projektu siūloma papildyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą nauja sąvoka: „Asmuo, iki 1940 m. birželio
iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymais numatytas privalomas procedūras ir šių asmenų atžvilgiu priimti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.“ Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos Respublikoje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Tarpukario ir po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos Respublikoje istoriškai susiklosčiusios faktinės aplinkybės, nepalanki politinė situacija buvo priežastis, dėl kurios kai kurie asmenys, siekdami apsaugoti savo, šeimos saugumą, buvo priversti išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tokiems asmenims, kurių ypatingas ryšys su Lietuvos Respublika nutrūko ne dėl pačių asmenų valios, įstatymų leidėjas nustatė Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo institutą, kuris reglamentuotas šiuo metu galiojančiame Pilietybės įstatyme.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pažymi, kad lingvistinis ir sisteminis Pilietybės įstatymo normų aiškinimas suponuoja išvadą, jog pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Išimties dėl dvigubą pilietybę įtvirtinančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos Respublikos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos pilietis, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 27 ir 32 punktai). Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies formuluotė, nustatanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, suponuoja ypatingo asmens ryšio su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, atkūrimą, o ne išdėsto sąlygas, kada Lietuvos Respublikos pilietybė, net kai asmuo pats jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta. Pilietybės įstatyme įtvirtintas Lietuvos Respublikos ir jos pilietybės tęstinumo principas reiškia, kad tam, jog asmuo galėtų pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, jis turi būti Lietuvos Respublikos pilietis (jo palikuonis) išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu ir būti Lietuvos Respublikos piliečiu 1940 m. birželio 15 d.
Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Pilietybės įstatymo
Respublikos pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 47 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 23 punktas). 1922 m. birželio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildyme 6 paragrafu buvo nustatyta, kad „žmonės, kurie einant šio įstatymo I § ir jo pastaba, ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI-jo straipsnio pirmąja dalimi, yra laikomi Lietuvos piliečiais, bet gyvena svetimos valstybės teritorijoje, jeigu svetimoje valstybėje nėra natūralizavęsi, privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir, pristatę jiems savo pilietybės įrodymus, išsiimti Lietuvos pasus“. Abejotina ir nėra argumentų teigti, kad asmenys, kurie užsienyje buvo natūralizavęsi ir įstatymas jų neįpareigojo išsiimti Lietuvos Respublikos pasų, galėtų būti laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 20 straipsnyje buvo įtvirtinti atvejai, kada Lietuvos Respublikos pilietis netekdavo Lietuvos Respublikos pilietybės; visi šie atvejai susiję su kitos valstybės pilietybės įgijimu.
Tik vidaus reikalų ministro leidimu Lietuvos Respublikos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, galėjo pasilikti Lietuvos Respublikos pilietybę; pagal šio įstatymo 26 straipsnį, pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro pasiūlymu. Tarpukario Lietuvos teisės aktuose taip pat buvo vadovaujamasi principine nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu negali būti ir kitos valstybės pilietis, išskyrus atskiras išimtis (1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, 1938 m. Lietuvos Konstitucija, Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Todėl įstatymo projekte siūlomos nuostatos neturėtų išplėsti tarpukario Lietuvos teisės taikymą suteikiant teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. Lietuvos Respublikos piliečiais laikant net ir tuos asmenis, kurie pripažinti praradusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. dėl a) kitos valstybės pilietybės įgijimo ar b) ryšio su Lietuvos Respublikos gyvenimu nutrūkimo. Taigi, įstatymo projekte siūloma nauja sąvoka galėtų būti laikoma kaip patikslinanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygas, tačiau ji išplėstų asmenų, galinčių kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir neatsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, grupę.
Taip pat įstatymo projekto lydimuosiuose dokumentuose nėra paaiškinta, ar galimas Lietuvos Respublikos pilietybės praradimas (dėl kitos valstybės pilietybės įgijimo ar ryšio su Lietuvos Respublikos gyvenimu nutrūkimo) turėtų būti siejamas su valdžios institucijų priimtais sprendimais asmens atžvilgiu ir ar tokia sąlyga neprieštarautų Pilietybės įstatyme įtvirtintam Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo institutui, kurio tikslas – atkurti ypatingą asmens ryšį su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, o ne išdėstyti sąlygas, kada pilietybė, net kai asmuo jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta. 2. Įstatymo projekto lydimuosiuose dokumentuose nėra paaiškinta ir įvertinta, ar įstatymo projektas neišplėstų 1922 m., 1928 m. ir
pilietybė būtų atkuriama asmeniui (jo palikuoniui), kuris būtų įgijęs kitos valstybės pilietybę, nors pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas asmuo negalėjo būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiu. 3.
Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymais numatytas privalomas procedūras ir šių asmenų atžvilgiu priimti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, tačiau įstatymo projekto lydimuosiuose dokumentuose nėra paaiškinta ir įvertinta, kaip įstatymų leidėjui reikėtų pasielgti dėl tų asmenų, kurių atžvilgiu nebuvo priimti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo vien dėl to, kad informacija apie įgytą kitos valstybės pilietybę to meto Lietuvos Respublikos institucijoms nebuvo žinoma, ar dėl kitų priežasčių, ir ar jų palikuonys galėtų pasinaudoti teise tapti Lietuvos Respublikos piliečiais, nepaisant to, kad jų protėviai galėtų būti pripažinti netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės. 4. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra tikslių duomenų, ar valstybės archyvuose yra išlikę visi duomenys apie asmenų pilietybę ar apie jos netekimą (panaikinimą) (kai kuriais atvejais išlikusios asmenų Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) bylos, valstybės institucijų susirašinėjimai iki 1940 m. birželio 15 d. pilietybės klausimais ir pan., kur asmenys, turėję Lietuvos Respublikos pilietybę tam tikru laikotarpiu, vėliau nurodomi kaip svetimšaliai ar netekę Lietuvos Respublikos pilietybės asmenys). Todėl įstatymų leidėjas turėtų įsivertinti, ar įstatymo projekto tikslas siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiektas, nes šiuo teisiniu reguliavimu nenustatomas aiškus Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo iki 1940 m. birželio 15 d. fakto nustatymas, taip pat ar tokiu reguliavimu būtų užtikrinamas Lietuvos Respublikos ir jos pilietybės tęstinumo principas. Pritarti iš dalies Pritarti Vyriausybės nutarimo daliai „iš esmės pritarti dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. IX-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr.
XIVP-430(2)“ tikslui aiškiau nustatyti iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktui nustatyti taikomą teisinį reguliavimą“ ir kad įstatymo projekte siūloma nauja sąvoka galėtų būti laikoma kaip patikslinanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygas. Klausymų metu buvo visapusiškai analizuojami Vyriausybės išvadoje pateikti aspektai dėl pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės tinkamumo, ir atsižvelgiant į projektu siūlomo reguliavimo tikslą, kuriam Vyriausybė pritaria, aiškiau nustatyti iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktui nustatyti taikomą teisinį reguliavimą, bet Vyriausybei nepasiūlius alternatyvaus teisinio reguliavimo šiam tikslui pasiekti, siūlomas atsižvelgiant į redakcinius ir teisės aktui keliamus reikalavimus, komiteto patobulintas iniciatorių variantas. Kadangi sąvokos dėstomos pagal abėcėlę, tai šiuo atveju reikėtų pildyti 1¹dalimi, todėl siūloma projekto variantą išdėstyti taip: „1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Papildyti 2 straipsnį 1¹ dalimi: „1¹. Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.“
6Seimo paskirtų papildomų komitetų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Žmogaus teisių komitetas 2021-11-18 * iš esmės pritarti įstatymo projektui Nr. XIVP-430(2) ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti. Pritarti 7.
komiteto patobulintam projekto XIVP-430(3) variantui ir komiteto išvadoms. 8. Balsavimo rezultatai: už – 5, prieš – 1, susilaikė – 2. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Stasys Šedbaras, Julius Sabatauskas, Algirdas Stončaitis. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas (Parašas) Stasys Šedbaras Komiteto biuro patarėja Rita Karpavičiūtė