DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS POLITIKOS PAGRINDŲ ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS VIETOS SAVIVALDOS ĮSTATYMO NR. I-533 6 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS ĮSTATYMO I-733 2 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTŲ
1Įstatymų projektų rengimą paskatinusios priežastys, parengtų projektų tikslai ir uždaviniai
Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. XIV-72 „Dėl Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, nuostatose akcentuojama, kad kultūra, kūrybiškumas ir talentas yra svarbiausi Lietuvos ištekliai, nulemiantys brandžios laisvos asmenybės ir pilietinės visuomenės raidą. Stipri pilietinė visuomenė neįmanoma be pagarbos kultūrai, kuri nėra išlaikytinė, ji teikia akivaizdžią ekonominę naudą, kuria darbo vietas ir leidžia efektyviausiai skleisti žinią apie Lietuvą. Kultūra įvardijama kaip puikus visuomenės socialinių problemų sprendimo įrankis. Šiuolaikinėje visuomenėje ne tik žmogus turi ieškoti kultūros, bet ir kultūra turi artėti prie žmogaus. Lietuvos kultūros politikos modelio koncepcijos įgyvendinimas nuo pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo yra tapęs vienu iš plačiausiai diskutuojamų kultūros politikos klausimų. Pastebima, kad nuo pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo formuojant kultūros politikos modelį visgi nebuvo užtikrinama nuosekli, tvari ir integrali kultūros politika, siekiant spręsti atskirų kultūros sričių problemas pavieniui.
Atskiras kultūros sritis, įstaigų tinklus ar įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai stokoja įstatymiškai apibrėžto konceptualaus Lietuvos kultūros politikos principų, sąvokų ir kultūros sektoriuje veikiančių subjektų tarpusavio sąveikos pagrindo, kuris šiuo metu reglamentuojamas skirtingo lygmens ir pobūdžio teisės aktuose ir neatspindi bendrosios kultūros sampratos, kultūros politikos tikslų, jos formavimo ir įgyvendinimo principų, kultūros politiką formuojančių ir įgyvendinančių subjektų vaidmens, jų atsakomybių kultūros srityse bei tarpusavio bendradarbiavimo principų. Tai potencialiai skatina kultūros sričių ir kultūros įstaigų tarpusavio konkurenciją, gilina kultūros sektoriaus fragmentaciją. Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto (toliau – KPPĮ projektas), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo I-533 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – VSĮ projektas) ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos projekto I-733 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – NKPAĮ projektas) (toliau kartu – Įstatymų projektai), rengimą sąlygojusi problematika plačiai aptariama šalies strateginiuose dokumentuose, įvairiose studijose bei tyrimuose ir yra aktuali visiems kūrėjams, kultūros įstaigoms bei kultūros vartotojams:
1Lietuvos Respublikos Seimas 2010 m. birželio 30 d. nutarime „Dėl Lietuvos kultūros politikos gairių įgyvendinimo“ Nr. XI-977 (toliau – Gairės) įvardino siekį atnaujinti Lietuvos kultūros politikos modelį ir numatyti valstybės įsipareigojimus kultūros srityje. Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo 2021-2024 metų prioritetų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Seimo 2021 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr.
XIV-517 „Dėl Lietuvos kultūros politikos gairių įgyvendinimo 2021-2024 metų prioritetų aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), konstatavo, kad esminės pažangos kultūros srityje iki šiol nepasiekta – kultūra išlieka nepakankamai valstybės remiama sritimi, jos infrastruktūros atnaujinimas nesulaukia visaverčio dėmesio, o kultūros finansavimo modelis, taikant institucijų ir organizacijų vykdomos veiklos ir įgyvendinamų projektų dalinį rėmimą nėra tvarus ir kokybiškas, todėl būtina iš esmės atnaujinti ir suderinti kultūros politikos priemonių sistemą, t. y. kad pagal Gaires numatyti siekiai nėra iš esmės įgyvendinti ir pažanga iš esmės nebuvo pasiekta. Apraše nurodoma, kad pagrindiniai valstybės įsipareigojimai kultūros srityje yra kultūros kaip strateginės valstybės raidos sudedamosios dalies įtvirtinimas, kultūros savireguliacijos ir prieinamumo principų užtikrinimas. Atsižvelgiant į tai, valstybės įsipareigojimų kultūros srityje sistemą pasiūlyta visapusiškai apibrėžti kultūros politikos pagrindus reglamentuojančiuose teisės aktuose ir kituose strateginiuose kultūros politikos plėtros teisės aktuose, kuriais būtų suformuotas Lietuvos kultūros politikos, kaip mūsų valstybės kultūros politikos visumos, modelis ir nustatyti valstybės įsipareigojimai kultūros srityje. 2. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2017 m. vasario 28 d. audito ataskaitoje Nr.
VA-P-50-2-3 „Kaip Kultūros ministerija formuoja kultūros politiką, organizuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą“ (toliau – Ataskaita) konstatuota, kad Kultūros ministerija turi imtis aktyviau formuoti valstybės kultūros politiką ir organizuoti jos įgyvendinimą, kad įvyktų teigiamų pokyčių: kultūros valdymas būtų demokratizuojamas, kultūros srities valdymas turi būti orientuotas į rezultatus, o politikos įgyvendinimo priežiūra vykdoma taip, kad paskatintų įstaigas tobulinti veiklą. Ataskaitoje pateikiamos pastabos ir rekomendacijos pabrėžia poreikį išgryninti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos vaidmenį formuojant politiką ir panaikinti trikdžius, kurie apsunkina šį vaidmenį efektyviai realizuoti. 3. 2017 m. atliktame tyrime „Kultūros politikos pagrindų įstatymo poreikio analizė“ pateiktoje kultūros srities tyrimų analizėje identifikuotos esminės bendrosios kultūros problemos, kurios vis dar aktualios kiekvienoje tirtoje kultūros srityje ir suponuoja kultūros teisinės bazės suderinamo su kitų sričių įstatymų reguliavimu: nesistemiška, nemodeliuojama kultūros politikos srities teisinės aplinkos plėtra, atskiras kultūros sritis, įstaigų tinklus ir įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai neturi aiškaus vieningo teisinio pagrindo, kai kurie galimo horizontalaus teisinio reguliavimo elementai plėtojami fragmentuotai ir nesistemiškai ir pan. 4. 2018 m. atlikto tyrimo „Lietuvos kultūros politikos modelis. Lietuvos kultūros formavimo perspektyvų analizė“ duomenimis, nors Lietuvos Respublikos Konstitucija apibrėžia tarptautines tendencijas bei demokratijos vertybes atspindinčios Lietuvos kultūros politikos modelio teisines ir politines sąlygas, tačiau Lietuvos ir Europos valstybių kultūros politikos bei jos konteksto raida kelia poreikį konceptualiai atnaujinti kultūros politikos ir jos subjekto – kultūros per se – apibrėžtis. 5.
5Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2019 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 665 „Dėl Lietuvos kultūros politikos strategijos patvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos kultūros politikos strategijoje numatytas strateginis tikslas – darnios visuomenės ir gerovės kūrimui įtrauki kultūra, numatant šio tikslo įgyvendinimo kryptis: subalansuota ir integrali kultūros politika, kūrybinga asmenybė ir tvirtos tapatybės visuomenė, vertę kurianti kultūra. Atsižvelgiant į šias kryptis, joms iškelti tikslai bei uždaviniai šių tikslų pasiekimui. Pažymėtina, kad šiame strateginiame dokumente išskirti uždaviniai: užtikrinti lyderystę ir funkcijų proporcingumą kultūros įstaigų tinkle, užtikrinti kultūros politikos vaidmenį formuojant ir įgyvendinant nacionalinius prioritetus, skatinti tolygų vertės ir įvairių raiškos formų kultūros prieinamumą ir pan. minėtų uždavinių įgyvendinimui yra akcentuojamas skirtingų kultūros sričių nepakankamo integralumo mažinimas per kitas valstybės valdymo sritis. 6. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama Valstybės pažangos strategiją „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030““, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. XI-2015 „Dėl Valstybės pažangos strategijos „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030““ patvirtinimo“, 2020 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 998 „Dėl 2021-2030 metų nacionalinio pažangos plano patvirtinimo“ patvirtino 2021-2030 metų nacionalinį pažangos planą (toliau – Planas), kuriame ypatingas dėmesys skiriamas horizontaliesiems principams, kuriais siekiama nuosekliai formuoti visuomenės pažangai svarbias vertybes ir skatinti norimus požiūrio ir elgsenos pokyčius, valstybės pažangos tikslus siejant su kūrybinio potencialo naudojimu ir plėtra kaip vieną didžiausių pridėtinių verčių generuojantį ekonominį išteklių naujiems produktams kurti, paslaugoms teikti, pridėtinei vertei didinti.
Plane įvardijami tikslai, numatyti įvairiuose lygmenyse skirtingose viešojo valdymo srityse, jų partnerystėje siejami su žemo kultūrinio konteksto iššūkio įveikimu, t. y. kultūros ministro valdymo srityje esančių priemonių ir įrankių (įskaitant kūrybinį kultūros sektoriuje veikiančių subjektų potencialą) įveiklinimas ir panaudojimas (pritaikymas). 7. 2022 m. Vyriausybės strateginės analizės centro atliktoje Kultūros ir iššūkių tapatybei sprendimo galimybių studijoje nurodoma, kad kultūros sektoriaus potencialas turi būti maksimaliai išnaudojamas sprendžiant kitų sričių iššūkius ir problemas, kultūros politika turi būti orientuota į geografinės atskirties įveiką, socialinės atskirties mažinimą ir kultūrinio kapitalo didinimą. 8. Valstybės ateities vizijos „Lietuva 2050“ koncepcijos pagrindas – kultūra. Todėl KPPĮ projekto pagrindu būtų sukurtos prielaidos sėkmingiau kultūrą integruoti ir į kitas viešojo valdymo sritis, siekiant realizuoti „Lietuva 2050“ vizijoje numatytas ambicijas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nurodyti teisės aktai bei atlikti tyrimai parodo deklaruojamą subalansuotos, nuoseklios ir integralios kultūros politikos poreikį.
Indikuojama, kad nėra visa apimančio teisės akto, kuriuo būtų užtikrinti kultūros politikos tikslai bei šių tikslų įgyvendinimui numatytos teisinės, infrastruktūros, ekonominės priemonės, nustatančios ir įteisinančios valstybės įsipareigojimų kultūros srityje visumą, kultūros politikos pagrindą orientuojant į teritorinių netolygumų mažinimą, siekiant geresnio bendradarbiavimo visais lygmenimis. Šiuo atveju išskiriamos šios Įstatymų projektų rengimą paskatinusios priežastys:
1Trūksta už valstybės kultūros politikos formavimą ir įgyvendinimą atsakingų institucijų, savivaldos bei kultūros lauko dalyvių bendraveikos, jų vaidmuo bei funkcinės atsakomybės nėra susietos į vieningą sistemą. 2. Kultūros politikos formavimas ir įgyvendinimas neorientuotas į rezultatus ir veiklos tobulinimą. 3. Nepakankamas savivaldos įsitraukimas ir iniciatyvumas formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką. Įstatymų projektų tikslas:
Apibrėžti kultūros politikos tikslą ir pagrindinius uždavinius, kultūros politikos principus, pagrindinių kultūros politiką formuojančių ir įgyvendinančių institucijų kompetenciją, kultūros dalyvių sistemą, santykį tarp valstybės ir savivaldybių institucijų įgyvendinant kultūros politiką, kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimą.
Pabrėžtina, kad derinant Įstatymų projektus liko nesuderintos suinteresuotųjų asmenų pastabos ir (ar) siūlymai, kuriais buvo siūloma tikslinti (papildyti) KPPĮ projektą reguliavimu, kuris nebuvo vertintas atliekant KPPĮ projekto poveikio vertinimą, atitinkamai nenustatytas pateiktų siūlymų poreikis ir tikslingumas, siektini rezultatai, galimos priemonės, poveikis tikslinėms grupėms, reguliuojamai sričiai, regionų plėtrai, valstybės institucinei sandarai bei finansams, kadangi tokie siūlymai neatliepia nurodomų Įstatymų projektų tikslo, t. y. pasirinktos KPPĮ projekto koncepcijos ir (arba) Įstatymų projektų objekto. Šiuo atveju pastabos ir siūlymai, į kuriuos liko neatsižvelgta yra specialiųjų kultūros srities įstatymų objektas ir Įstatymų projektų atžvilgiu laikytini pertekliniais. Nepaisant to, jie nelaikytini ydingais ir (ar) neįgyvendinamais, tačiau ne Įstatymų projektais. Atsižvelgiant į siūlytas teisinio reguliavimo kryptis ateityje galės būti atsižvelgiama specialiųjų kultūros srities įstatymų bei kitų teisės aktų apimtyje. Įstatymų projektų uždaviniai:
1KPPĮ projekto uždaviniai:
1Įtvirtinti kultūros politikos įgyvendinime dalyvaujančių subjektų sistemą numatant jų vaidmenį. 2. Įtvirtinti bendradarbiavimo su už kitų valstybės politikos sričių formavimą ir įgyvendinimą atsakingomis institucijomis mechanizmą, užtikrinantį skirtingų valdymo sričių sąveiką ir bendrą atsakomybę dėl kultūros politikos sprendimų ar priemonių įgyvendinimo susijusiose srityse. 3. Numatyti galimybes platesniam nevyriausybinių organizacijų, meno kūrėjų ir kitų kultūros lauko dalyvių įsitraukimui į kultūros politikos įgyvendinimą.
4Numatyti, kad savivaldybių institucijų vykdoma kultūros politika turėtų vieningas gaires visoje Lietuvos Respublikoje. 2. VSĮ projekto uždavinys – tikslinti savivaldybių savarankiškosios funkcijos – kultūros – apibrėžtį siejant ją su KPPĮ projekto nuostatomis ir tikslais, t. y. nebeišskiriant bendrosios kultūros, tikslinant etnokultūros sąvoką, bei funkcijoje atsisakant perteklinės nuorodos į konkrečių kultūros įstaigų steigimą, reorganizavimą, pertvarkymą bei likvidavimą. Taip pat aptariama nuostata išplečiama ne tik dalyvavimu kultūros plėtros projektuose, tačiau apskritai kultūros projektuose, kurių veiklos nebūtinai susijusios su kultūros plėtra, tačiau ir su kitomis kultūrinėmis veiklomis bei jų finansavimu. Taip VSĮ projekte nustatant teisinį reguliavimą, kuris būtų logiškas, nuoseklus ir suprantamas, atitinkamai derėtų su KPPĮ projekto teisės normomis. 3. NKPAĮ projekto uždavinys – atsisakyti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme numatytos kultūros paveldo sąvokos, jos apibrėžimą patikslinant ir numatant KPPĮ projekte. Pažymėtina, kad kultūros paveldo sąvoka ir samprata yra platesnio pobūdžio nei nekilnojamasis kultūros paveldas, todėl, manytina, būtent KPPĮ projekte ji turėtų būti numatyta, kaip bendroji sąvoka, taikoma tiek materialiajam, tiek nematerialiajam kultūros paveldui. 2. Įstatymų projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai
Įstatymų projektų rengimas inicijuotas vykdant Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr.
XIV-72 „Dėl Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, 72.3 papunkčio nuostatas, įgyvendinant Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 155 „Dėl Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano patvirtinimo“, 2.6 papunkčio nuostatą. Įstatymų projektus parengė Kultūros ministerijos Teisės ir žmogiškųjų išteklių skyrius (vedėjas Virginijus Varnaitis, tel. Nr. 8 608 43764, el. p. [email protected]). 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai 3.1. Šiuo metu kultūros srityje veikia daugiau nei 20 įstatymų (Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymas, Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymas, Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas, Lietuvos Respublikos kultūros centrų įstatymas, Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymas, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas, Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, Lietuvos Respublikos dainų švenčių tradicijos įstatymas, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas ir kt.) bei kiti žemesnės teisinės galios programiniai bei strateginiai teisės aktai, reguliuojantys atskiras kultūros politikos sritis, kultūros įstaigų veiklą. Tačiau jie neapima kultūros politikos visumos. Pasitaiko atvejų, kai iš esmės identiškiems teisiniams santykiams galioja skirtingas teisinis reguliavimas, taikomi skirtingi principai ir pan.
Be to, kultūros politikos tikslai, priemonės bei įvairių institucijų kompetencija kultūros politikos srityje yra reglamentuota skirtingo lygmens teisės aktuose, be to, neretai tarpsektorinė /tarpinstitucinė veiklos sritis, susijusi su kultūra, yra priskiriama kitų ministerijų kompetencijai neįtvirtinus jokio funkcinio ryšio su Kultūros ministerija. Visų įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose aptariamų teisinių santykių detalus aptarimas nėra tikslingas. Pažymėtina, kad šiuo metu Lietuvoje pasirinkta kultūros finansavimo sistema artimiausia skandinaviškajam kultūros politikos modeliui, o Baltijos šalių ir kitų Europos valstybių patirtis rodo, kad efektyviausios yra kompleksiškos kultūros politikos įgyvendinimo finansinės priemonės, apimančios kultūros įstaigų tinklų plėtrą ir išlaikymą bei kultūros projektų finansavimą. Taikant jau nurodytą esantį kultūros finansavimo mechanizmą kyla poreikis derinti pagrindinius valstybės ir savivaldos finansavimo, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei nevyriausybinio sektoriaus dalyvavimo kultūros politikos įgyvendinime principus. Atsižvelgiant į tai, kad kultūros srities įstatymais ir (ar) kitais teisės aktais iš esmės yra sureglamentuoti atskirų kultūros politikos sričių teisiniai santykiai, bei į šio aiškinamojo rašto 1 punkte nurodomas aplinkybes ir esančią problematiką, KPPĮ projektu nesiekiama pakeisti šiuo metu esančio galiojančio teisinio reglamentavimo iš esmės ar kultūros srities finansavimo sistemos, tačiau tik pašalinti galiojančio reguliavimo spragas, nustatyti bendrą ir kryptingą kultūros raidos ir plėtros teisinių santykių įtvirtinimą, kaip pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme ar Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatyme. 3.2.
3.2. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 13 punkte šiuo metu numatoma, kad savarankiškąja savivaldybės funkcija inter alia laikytinas gyventojų bendrosios kultūros ugdymas ir etnokultūros puoselėjimas (dalyvavimas kultūros plėtros projektuose, muziejų, teatrų, kultūros centrų ir kitų kultūros įstaigų steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas, likvidavimas ir jų veiklos priežiūra, savivaldybių viešųjų bibliotekų steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas ir jų veiklos priežiūra). 3.3. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje šiuo metu numatoma kultūros paveldo sąvoka, kuri apibrėžia kultūros paveldą kaip iš karta iš kartos paveldimas, perimamas, sukurtas ir perduodamas kultūros vertybes, svarbias etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu, t. y. apimanti tiek materialųjį, tiek nematerialųjį, tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį kultūros paveldą, kai tuo tarpu Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 1 straipsnyje numatoma minėto įstatymo paskirtis išimtinai siejama su Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimu. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama KPPĮ projekto struktūra ir turinio logika pagrįsta šiais esminiais aspektais:
1) siekiama reglamentuoti tik numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metu išanalizuotus ir įvertintus aspektus;
2) kultūrą suvokti kaip visumą, neskaidant jos į sudėtines dalis (menas, paveldas ir kt.), o išskirti tik objektyviais, unikaliais požymiais pasižyminčius subjektus;
3) nekartoti kituose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, prireikus pateikiant nuorodas į jas. 4.1. KPPĮ projekto nuostatos orientuotos į fundamentalius, visoms kultūros sritims ir tokio paties ar panašaus pobūdžio susiklostantiems teisiniams santykiams taikomus principus ir (ar) pamatines nuostatas.
Šios nuostatos būtų grindžiamos tarpinstituciniu, tarpsritiniu ir tarpsektoriniu bendradarbiavimu, kultūros potencialą išnaudojant didinant kuriamą kultūros ir kūrybinio sektoriaus kapitalą bei sprendžiant ir kitų sričių iššūkius bei problemas (geografines, socialinės atskirties mažinimo, paslaugų prieinamumo, užimtumo ir pan.). 4.1.1. KPPĮ projektu apibrėžiama bendra kultūros samprata, jos elementai per KPPĮ projekto 2 straipsnyje pateikiamas bendrąsias sąvokas, kurios taikomos visam kultūros sektoriui, t. y. kultūra, kultūrinės ir kūrybinės kompetencijos, kultūros dalyvis, kultūros ir kūrybinės industrijos, kultūros įstaiga, kultūros paslauga, kultūros paveldas. 4.1.2. KPPĮ projektu struktūruojamas kultūros politikos įgyvendinimas, KPPĮ projekto 3 straipsnyje apibrėžiant kultūros politikos tikslą ir pagrindinius uždavinius, siekiant šio tikslo įgyvendinimo. Pažymėtina, kad KPPĮ projekto 3 straipsnyje inter alia nustatomas kultūros politikos pagrindinis uždavinys – sudaryti sąlygas žmogaus kultūrinių teisių ir laisvių realizavimui. Kultūrinės teisės KPPĮ projekte suprantamos taip, kaip jos apibūdinamos Konstitucijoje (II, III, IV skirsniuose), 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei 1966 m. gruodžio 19 d.
Tarptautinių ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte ir inter alia apima asmenų teisę dalyvauti kultūros gyvenime, veikloje ir laisvai kurti nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, rasės, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, gyvenamosios vietos, įsitikinimų ir pažiūrų, įgyti pagrindinių kūrybinių ir kultūrinių kompetencijų, būtinų siekiant pažinti ir aktyviai dalyvauti Lietuvos ir pasaulio kultūroje, kultūriniame švietime, Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių išsaugojime, realizuoti dvasinius ir materialius autoriaus interesus, susijusius su kultūros ir meno kūryba ir kt. 4.1.3. KPPĮ projekto 4 straipsnyje įtvirtinami pagrindiniai kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo principai: bendradarbiavimo, horizontalumo, pagarbos žmogaus kūrybai, kultūros prieinamumo, kultūros tarptautiškumo, „pagarbaus atstumo“ ir savitumo. Pažymėtina, kad kultūrai, kaip ir kitoms viešosios politikos sritims, taikomi bendrieji teisės principai, kurie įprastai teisės aktuose nėra kartojami. Šiuo atveju KPPĮ projektu įtvirtinami tik specialieji principai, kuriais grindžiamas kultūros politikos formavimas ir įgyvendinimas. 4.1.4. KPPĮ projekto 4 straipsnio 2 punkte įtvirtinamas horizontalumo principas, kuriuo grindžiama kultūros ir kitų politikos sričių (aplinkos, ekonomikos bei inovacijų, finansų, krašto apsaugos, regionų plėtros, socialinės apsaugos, susisiekimo, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, teisingumo, užsienio politikos ir žemės ūkio) sąveika. KPPĮ projekto 5 straipsnyje reglamentuojami skirtingų politikos valdymo sričių tarpusavio ryšiai, sukuriantys prielaidas skirtingų viešojo valdymo sričių ir už kultūros politikos įgyvendinimą atsakingų institucijų bendraveikai.
Pažymėtina, kad KPPĮ projekto 5 straipsnyje nurodytos politikos sritys nėra išimtinai susijusios tik su ministerijomis, tačiau ir įstaigomis prie ministerijų pagal kompetenciją, bei su savivaldybėmis ir jų institucijomis, todėl nėra tikslinga KPPĮ projekte įstatymo lygmeniu jų atskirai išskirti ir (ar) nurodyti bendradarbiavimo pagrindinių nuostatų ar įvardinti atitinkamų institucijų kompetenciją. Šiuo atveju KPPĮ projektu nenustatomi nauji bendradarbiavimo mechanizmai ir (ar) naujos bendradarbiavimo formos, nei yra šiuo metu (dalyvavimas tarpinstitucinių komisijų, darbo grupių ir kitų kolegialių subjektų veikloje, teisės aktų derinimas, metodinė pagalba ir kt.). 4.1.5. KPPĮ projekto 6 straipsnyje reglamentuojamas valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vaidmuo formuojant ir (ar) įgyvendinant kultūros politiką. Atsižvelgiant į tai, kad tik dalis savivaldybių (dažniausiai – didžiųjų miestų savivaldybės) turi pakankamai išteklių savarankiškai tolygiai formuoti ir įgyvendinti kultūros politiką savo teritorijoje, KPPĮ projekto 6 straipsnio 4 dalyje numatoma, kad savivaldai numatoma galimybė veikti pagal kultūros ministrui priskirtų valdymo sričių[¹] (pavyzdžiui, etninė kultūra, kultūrinė edukacija, kultūros centrai ir kt.) savivaldybių kultūros politikos gaires, kuriose nustatomi šių sričių raidos tikslai ir kryptys, rekomenduojami kultūros politikos savivaldybėje prioritetai. Savivaldybių kultūros politikos gairės yra KPPĮ projekto įgyvendinamasis teisės aktas, kurį numatoma priimti iki Įstatymų projektų įsigaliojimo.
Pažymėtina, kad savivaldybių kultūros politikos gairės bus rengiamos atsižvelgiant į valstybės planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus, teikiami siūlymai bei rekomendacijos jų įgyvendinimui, atsižvelgiant į susiklosčiusią gerąją praktiką. Minėtas gaires numatoma nuolat peržiūrėti, atsižvelgiant į valstybės politikos krypčių prioritetų kaitą, naujuose valstybės planavimo dokumentuose numatytus tikslus ir pan. 4.1.6. KPPĮ projekto 7 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama, kad savivaldybės, įgyvendindamos Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 13 punkte nustatytą savarankiškąją savivaldybių funkciją, turi įvertinti objektyvius kultūros būklės ir procesų rezultatus ir rodiklius, teikiamų ar numatomų teikti kultūros paslaugų kiekį, mastą, kokybę, savivaldybės bendruomenių viešųjų interesų tenkinimą. 4.1.7. KPPĮ projekto 7 straipsnio 2 dalyje apibrėžiamas valstybės ir savivaldybių institucijų sąveika ir bendradarbiavimo sritys įgyvendinant kultūros politiką. Užtikrinant horizontaliojo principo kultūros politikoje įgyvendinimą formuojant atskirų viešosios politikos sričių tikslų įgyvendinimo priemones, įtvirtinamas aktyvus savivaldos vaidmuo priimant sprendimus, susijusius su kultūra ir jos plėtra bei prieinamumu, integruojant ir akcentuojant bendradarbiavimą. 4.1.8. KPPĮ projekto III skyriuje reglamentuojama kultūrą kuriančių ir joje veikiančių subjektų sistema: kultūros įstaigos, meno kūrėjai, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, teikiantys kultūros paslaugas, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, aktyviai, sistemingai ir kryptingai kuriantys kultūrą ir joje dalyvaujantys. Pažymėtina, kad KPPĮ projekto 9 straipsnyje yra išskiriamos tik nacionalinių kultūros įstaigų vaidmuo, atsižvelgiant į jų specialų statusą, funkcijas ir misiją.
Atitinkamai šiuo atveju KPPĮ projekto III skyriaus nuostatose nėra tikslinga įtvirtinti kitų kultūros sričių įstaigų (valstybinių įstaigų, savivaldybių įstaigų ir kt.), kurių funkcijos reglamentuojamos specialiuosiuose įstatymuose, įsipareigojimus pakartotinai. Dėl tos pačios priežasties, t. y., išskirtinio teisinio statuso, įtvirtinto atskiruose įstatymuose, ir (ar) misijos, KPPĮ projekto atitinkamai 10 ir 11 straipsniuose reglamentuojamas nevyriausybinių organizacijų ir meno kūrėjų kaip kultūros dalyvių vaidmuo. 4.1.9. KPPĮ projekto 12 straipsnyje numatomas valstybės įsipareigojimas sudaryti galimybes įgyti ir tobulinti profesines ir bendrąsias kompetencijas. Kultūros įstaigoms, kurių savininkė ar dalininkė (-ės) yra valstybė ar savivaldybė (-ės) numatyta pareiga užtikrinti, o kitoms kultūros įstaigoms - skatinti nuolatinį ir sistemingą kultūros ir meno darbuotojų kompetencijų ugdymą. Pažymėtina, kad šias nuostatas Kultūros ministerija jau įgyvendina per 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonę Nr. 08-001-04-01-01 „Aukštos meninės vertės, įvairaus ir įtraukaus kultūros turinio prieinamumo didinimas“, patvirtintos 2022 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-274 „Dėl 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės Nr.
08-001-04- 01-01 „Aukštos meninės vertės, įvairaus ir įtraukaus kultūros turinio prieinamumo didinimas“ aprašo patvirtinimo“, kurios pagrindu pradėta vykdyti veikla – „Kultūros sektoriaus darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas“, sukuriant tvarią kultūros sektoriaus darbuotojų kompetencijų tobulinimo sistemą, orientuotą į kultūros paslaugų kokybinius pokyčius ir užtikrinančią vienodas galimybes viso viešojo, nevyriausybinio bei privataus kultūros sektoriaus darbuotojams tobulinti savo kompetencijas. Kultūros sektoriaus darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo proceso vykdymas paremtas trijų lygmenų įstaigų sistema, susidedančia iš sprendimus priimančio subjekto (Kultūros ministerijos), atitinkamos srities koordinatoriaus – kvalifikacijos tobulinimo kompetencijų centrų ir naudos gavėjų (kultūros įstaigų ir jų darbuotojų). Siekiant užtikrinti ilgalaikį kultūros sektoriaus darbuotojų tobulėjimą, reikalingų naujausių žinių ir įgūdžių gavimą esamuoju laiku, kvalifikacijos tobulinimo įgyvendinime atskirtos bendrosios, profesinės ir vadybinės kompetencijos. Bendrąsias kompetencijas siūloma tobulinti visiems kultūros darbuotojams pagal jų veiklos ir atliekamų funkcijų aktualumą. Bendrųjų kompetencijų tobulinimo procesą organizuoja ir įgyvendina (bendradarbiaujant su kitų kultūros sektorių atstovais) Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Profesinių kompetencijų tobulinimo procesą organizuoja ir įgyvendina kvalifikacijos tobulinimo kompetencijų centrai, t. y. nacionalinio lygmens kultūros įstaigos, atsakingos už kompetencijų tobulinimą atitinkamoje kultūros srityje.
Profesionaliojo scenos meno įstaigų darbuotojų atliekamų funkcijų specifiškumas reikalauja kitokio profesinių kompetencijų tobulinimo organizavimo, todėl šių darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimas vyks pagal individualius atskirų įstaigų poreikius, atrenkant aktualiausias tobulintinas sritis ir būdus, skatinant įstaigas sistemiškai bendradarbiauti tarpusavyje. Vieningo ir visaapimančio kultūros sektoriaus darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo proceso sukūrimas yra sudėtingas veiksmas, todėl jis bus įgyvendinamas palaipsniui dėl ribotų išteklių. I-jame etape kultūros darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo procese dalyvaus valstybės kultūros įstaigų ir savivaldybių kultūros centrų darbuotojai. II-jame etape kultūros sektoriaus darbuotojų kvalifikacijos kėlimo procesas bus išplėstas, įtraukiant į jį savivaldybių kultūros įstaigų (išskyrus kultūros centrus) ir valstybės kultūros įstaigų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina kitos ministerijos ar valstybės institucijos, darbuotojus. Iki 2030 m. planuojama, kad ne mažiau kaip 15 tūkstančių unikalių kultūros sektoriaus (valstybės, savivaldybių įstaigų, nevyriausybinių organizacijų ir privataus kultūros sektoriaus) darbuotojų (65 proc. visų kultūros sektoriaus darbuotojų) patobulins savo kvalifikaciją (bendrąsias ir (ar) profesines kompetencijas). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, KPPĮ projekto 13 straipsnio 2 dalyje numatoma, kad KPPĮ projekto 12 straipsnio nuostatos įsigalios vėliau, t. y. 2026 m. sausio 1 d.
2026 m. sausio 1 d. Nurodytomis KPPĮ projekto nuostatomis bus sudaromos efektyvesnės prielaidos spręsti teisinio reguliavimo fragmentiškumo ir nenuoseklumo trūkumus, numatomomis fundamentaliomis (principinėmis) nuostatomis, kurių pagrindu tie patys teisiniai santykiai skirtingose kultūros srityse būtų reguliuojami tapačiai. KPPĮ apjungs jau galiojančius atskirus įstatymus, neatliekant pastarųjų esminių pakeitimų, užtikrindamas nereglamentuotų kultūros sričių ir atskirų įstatymų tarpusavio derinimo teisinius pagrindus. Jame įtvirtinti kultūros politikos principai, kultūros subjektų sistema ir funkciniai ryšiai sudarys vieningą pagrindą tvariai ir nuosekliai teisėkūros kultūros srityje raidai. Pažymėtina, kad dabartinis atskirų kultūros sričių tobulinimas neleidžia spręsti egzistuojančių esminių teisinių spragų. Tuo pagrindu KPPĮ projekto 1 straipsnyje įtvirtinama jo vieta kultūros sritį reglamentuojančių teisės aktų sistemoje. Šiuo atveju jeigu priėmus KPPĮ tarp jame nustatyto teisinio reguliavimo ir kitų kultūros sritį reguliuojančių įstatymų nuostatų atsirastų prieštaravimų – būtų taikomos KPPĮ nuostatos. 4.2. VSĮ projekto 6 straipsnio 13 punktą siūlytina tikslinti, savarankiškąja savivaldybės kultūros funkciją apibrėžiant kaip: „gyventojų kultūros ugdymas ir etninės kultūros puoselėjimas (dalyvavimas kultūros projektuose ir (ar) jų finansavimas, kultūros įstaigų steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas, likvidavimas ir jų veiklos priežiūra;“. Toks reguliavimas pašalins teisinį neaiškumą, interpretuojant, kas yra bendroji kultūra, jos nevertinant selektyviai ir ją apibrėžiant taip, kaip numatoma KPPĮ projekto 2 straipsnyje. Atitinkamai tikslinant etnokultūros sąvoką, bei funkcijoje atsisakant perteklinės nuorodos į konkrečių kultūros įstaigų steigimą, reorganizavimą, pertvarkymą bei likvidavimą.
Taip pat aptariama nuostata išplečiama ne tik dalyvavimu kultūros plėtros projektuose, tačiau apskritai kultūros projektuose, kurių veiklos nebūtinai susijusios su kultūros plėtra, tačiau ir su kitomis kultūrinėmis veiklomis bei jų finansavimu. Taip VSĮ projekte nustatant teisinį reguliavimą, kuris būtų logiškas, nuoseklus ir suprantamas, atitinkamai derantis su KPPĮ projektu nustatomu reguliavimu ir jo turiniu. 4.3. NKPAĮ projekto 2 straipsnio 13 punktą, kuriame numatyta kultūros paveldo sąvoka, siūlytina pripažinti netekusiu galios. Atitinkamai šią sąvoką numatant KPPĮ projekto 2 straipsnio 7 dalyje: „kultūros paveldas – iš karto į kartą perduodamos materialios ir nematerialios kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu, socialiniu ar moksliniu požiūriu, kurios yra Lietuvos valstybės istorinės raidos, kūrybos ir saviraiškos rezultatas, neatskiriama valstybės ir jos piliečių tapatumo dalis, saugoma dėl jos viešojo intereso ir kultūrinės reikšmės“. Kaip jau minėta aiškinamajame rašte, kultūros paveldo sąvoka yra platesnio pobūdžio nei šiuo metu numatoma Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, įskaitant ir tai, kad ji apima ne tik nekilnojamąjį kultūros paveldą, todėl KPPĮ projekte ji numatoma kaip sąvoka, apimanti materialųjį ir nematerialųjį kultūros paveldą. Teigiami rezultatai, kurių tikimasi:
1Užtikrinti aiškų ir visiems vienodai suprantamą teisinį reguliavimą, sukuriant prielaidas nuosekliam kultūros politikos teisiniam reglamentavimui. 2. Įtvirtinti aiškų kultūros politikos įgyvendinime veikiančius subjektus, jų kompetencijas ir funkcinius ryšius. 3. Sudaryti teisines prielaidas nevyriausybinių organizacijų, meno kūrėjų ir kitų subjektų įsitraukimui į kultūros politikos įgyvendinimą. 4.
4Sudaryti teisines prielaidas nuosekliam kultūros planavimui ir įgyvendinimui, paremtas ilgalaikiais tikslais, orientuotais į kultūros sektoriaus vystymą ir kultūros politikos formavimo tradiciją. 5. Sudaryti prielaidas lygesnėms kultūrinėms galimybėms visiems Lietuvos gyventojams. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant Įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta
Kartu su Įstatymų projektais yra teikiamas atskiras dokumentas – didesnio poveikio teisės akto projekto poveikio vertinimo rezultatų pažyma. 6. Kokią įtaką priimti įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymų projektai esminės įtakos korupcijai ir šalies kriminogeninei situacijai neturės. 7. Kaip įstatymų įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymų projektai verslo sąlygoms ir jo plėtrai esminės įtakos neturės, tačiau prisidės prie kultūros įstaigų, teikiančių kultūros paslaugas, nevyriausybinio sektoriaus teikiamų kultūros paslaugų plėtros. 8. Ar įstatymų projektai neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams Įstatymų projektai neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams. 9. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus Įstatymų projektus, nenumatoma priimti ar keisti teisės aktų. 10.
10Ar Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka
Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Įstatymų projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai yra suderinti bei aprobuoti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 11. Ar Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymų projektų nuostatos atitinka Europos Sąjungos dokumentams ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. 12. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti KPPĮ projektui įgyvendinti iki 2024 m. gruodžio 31 d. reikės priimti kultūros ministro įsakymu tvirtinamas Savivaldybių kultūros politikos gaires. 13. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Priėmus Įstatymų projektus, jų įgyvendinimas papildomų valstybės biudžeto asignavimų nepareikalaus. Kaip minėta, Kultūros ministerija jau įgyvendina kultūros srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimą per 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonę Nr. 08-001-04-01-01 „Aukštos meninės vertės, įvairaus ir įtraukaus kultūros turinio prieinamumo didinimas“, patvirtintos 2022 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr.
ĮV-274 „Dėl 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės Nr. 08-001-04- 01-01 „Aukštos meninės vertės, įvairaus ir įtraukaus kultūros turinio prieinamumo didinimas“ aprašo patvirtinimo“. Šiam kompetencijų tobulinimui iki 2030 m. iš 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos lėšų numatyta 11 mln. Eur. Papildomų asignavimų poreikio nenumatoma. 14. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Rengiant Įstatymų projektus ir vykdant viešąsias konsultacijas buvo įsigytos kultūros srities mokslininko, humanitarinių mokslų daktaro R. Makselio konsultacinės ekspertinės paslaugos. 15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis
„kultūra“, „kultūrinės ir kūrybinės kompetencijos, „kultūros dalyvis“, „kultūros ir kūrybinės industrijos“, „kultūros įstaiga“, „kultūros paveldas“, „horizontalumo principas“. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai
Laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio mėn. iki 2023 m. birželio mėn. Kultūros ministerijoje buvo suorganizuotos 5 viešosios konsultacijos (apskritojo stalo diskusijos) su skirtingomis tikslinėmis grupėmis ir skirtingų kultūros sektoriaus sričių atstovais. Laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 27 d. iki 2024 m. kovo 15 d. buvo vykdomas konsultavimasis su visuomene, Įstatymų projektus paskelbus E.pilietis tinklapyje ir Kultūros ministerijos internetinėje svetainėje. [¹] Nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 330 „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“.
2024-04-25 Nr. XIVP-3654 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Teikiamo Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto (toliau – projektas) 1 straipsnio 1 dalyje siūloma įtvirtinti įstatymo tikslą. Pažymėtina, kad įstatymo tikslu suprantama socialinių teisinių santykių tikrovė, kurią įstatymų leidėjas konkrečiu teisiniu sureguliavimu nori sukurti, įstatymu siekiami padariniai tam tikroje visuomeninių santykių srityje. Tuo tarpu įstatymo paskirtimi teisėkūroje paprastai laikomas įstatymo reguliavimo objektas, dalykas, teisiniai santykiai, kuriuos įstatyme nustatytomis teisinio reguliavimo priemonėmis siekiama sureglamentuoti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad projekto 1 straipsnio 1 dalyje, kurioje vardijami įstatymo reguliavimo dalykui priklausantys teisiniai santykiai, yra apibrėžiama įstatymo paskirtis, o ne tikslas. Atsižvelgiant į tai, projekto 1 straipsnio pavadinimą siūlome dėstyti taip: „Įstatymo paskirtis ir taikymas“, o šio straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių
„Šio įstatymo tikslas – apibrėžti“ įrašyti žodžius „Šis įstatymas nustato“. 2. Atsižvelgiant į Seimo
ratifikuotoje Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje vartojamą terminiją, o taip pat į tai, kad tautinės bendrijos dažnai suprantamos kaip juridiniai asmenys, atstovaujantys ir tenkinantys tautinei mažumai priklausančių asmenų interesus, siūlome projekto 1 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžių „tautinėms bendrijoms“ įrašyti žodžius „tautinėms mažumoms“. Taip pat ginčytina, kad tik tautinėms mažumoms priklausantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę puoselėti savo kultūrą.
Vadovaujantis Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, tokią teisę turi visi be išimties Lietuvos Respublikoje gyvenantys ir atitinkamai tautinei mažumai priklausantys asmenys. 3. Projekto 1 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, kad jeigu tarp šio įstatymo ir kitų kultūros sritį reguliuojančių įstatymų nuostatų yra prieštaravimų, taikomos šio įstatymo nuostatos, konstrukcija teisės požiūriu yra ydinga, nes konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams reikalavimus, pagal kuriuos, be kita ko, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius. Taigi, teisės sistemos darnos prasme projekte neturėtų būti normų, prieštaraujančių kitiems įstatymams. Atsižvelgiant į tai, siūlome šioje dalyje tiesiog nustatyti bendrųjų ir specialiųjų įstatyminių normų taikymo taisyklę, esant jų tarpusavio konkurencijai. Taigi, derinant projekto nuostatas su kitais galiojančiais teisės aktais, kuriais nustatomas analogiškas konkurencinių teisės normų tarpusavio taikymo santykis, projekto 1 straipsnio 3 dalyje vietoj formuluotės
„Jeigu tarp šio įstatymo ir kitų kultūros sritį reguliuojančių įstatymų
nuostatų yra prieštaravimų“ įrašytina formuluotė „Jeigu kituose kultūros sritį reguliuojančiuose įstatymuose nustatytos kitokios nei šiame įstatyme įtvirtintos nuostatos“. 4. Projekto 2 straipsnio 3 dalyje brauktinas perteklinis žodis „kitas“. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad šioje dalyje apibrėžiamos sąvokos „kultūros dalyvis“ apibrėžimo turinys implikuoja, kad kultūros dalyviu bus laikomas ir aktyviai kultūros renginiuose tik kaip žiūrovas dalyvaujantis asmuo.
Jeigu siūlomu reguliavimu siekiama nustatyti kitokią kultūros dalyvio apibrėžtį (pagal kurią kultūros dalyviu būtų laikomas aktyviai dalyvaujantis kultūros kūrime, o ne dalyvaujantis pačioje kultūroje), sąvoką reikėtų tikslinti. Analogiško turinio pastaba taikytina ir dėl projekto 8 straipsnio 1 dalies 4 punkto formuluotės. 5. Projekto 2 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad kultūros įstaiga gali būti Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, jo filialas ar padalinys. Vertindami šią nuostatą, pažymime, kad nėra aišku, koks kitas juridinio asmens padalinys (be filialo) galėtų teikti kultūros paslaugas (pažymėtina, kad juridinių asmenų atstovybės ūkinės veiklos vykdyti negali). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikoje padalinius galėtų steigti ne tik užsienio juridiniai asmenys, bet ir kitos organizacijos. Atsižvelgiant į tai, projekto 2 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių „jo filialas ar padalinys“ siūlome įrašyti žodžius „ar tokio juridinio asmens padalinys arba užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys“. 6. Derinant projekto nuostatas tarpusavyje, projekto 3 straipsnio pavadinime prieš žodį „uždaviniai“ įrašytinas žodis „pagrindiniai“ (taip, kaip numatyta šio straipsnio 2 dalyje). 7. Atsižvelgiant į tai, kad kultūros politikos principai yra ne įgyvendinami, o taikomi (įgyvendinant kultūros politiką), projekto 6 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių „principų įgyvendinimą“ įrašytini žodžiai „principų taikymą“. 8. Projekto 8 straipsnio 1 dalies 3 punktas pildytinas, numatant, kad kultūros paslaugas gali teikti ne tik fiziniai ir juridiniai asmenys, tačiau ir kitos organizacijos bei tokių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniai.
Atsižvelgiant į tai, projekto 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte po žodžių „kiti fiziniai ir juridiniai asmenys“ siūlome įrašyti žodžius „kitos organizacijos ar jų padaliniai“. 9. Projekto 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte vietoj žodžių „fiziniai ir juridiniai asmenys“ siūlome įrašyti žodžius „kultūros dalyviai“. 10. Projekto 8 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžių
„kultūros politiką“ įrašytini žodžiai „kultūros politikos formavimą ir (ar)
įgyvendinimą“. 11. Siekiant teisinio aiškumo, projekte reikėtų atskleisti 9 straipsnyje minimų nacionalinių kultūros įstaigų statuso ypatumus (kriterijus, išskiriančius nacionalines kultūros įstaigas iš kitų kultūros įstaigų tarpo). 12. Siekiant teisės akto glaustumo, projekto 11 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtina blanketinė nuoroda, brauktina kaip perteklinė ir jokios papildomos reguliacinės reikšmės neturinti nuostata. Departamento direktorius Dainius Zebleckis I. Gaisrytė, tel. (0 5) 209 6376, e. p. [email protected] E. Mušinskis, tel. (0 5) 209 6356, e. p. [email protected] L. Schulte-Ebbert, tel. (0 5) 209 6055, el. p. [email protected]
2024-06-17 Nr. XIVP-3654(3) Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Siekiant teisinio aiškumo bei atsižvelgiant į tai, kad sunku įsivaizduoti asmens dalyvavimą pačioje kultūroje, t. y. žmonių individualios ir (ar) kolektyvinės kūrybinės veiklos rezultate (pagal projekto 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą sąvokos „kultūra“ apibrėžimą), projekto 2 straipsnio 3 dalyje vietoj žodžių „ar joje dalyvaujantis“ siūlytina įrašyti žodžius „ar dalyvaujantis jos kūrime“. Analogiško turinio pastaba taikytina ir dėl projekto 8 straipsnio 1 dalies 4 punkto formuluotės. 2. Projekto 2 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad kultūros įstaiga gali būti Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, jo filialas ar padalinys. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikoje filialus gali steigti ne tik Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys, tačiau ir užsienio juridiniai asmenys bei kitos organizacijos. Kultūros komiteto 2024 m. birželio 5 d. išvadoje Nr. 121-P-17 pateiktas argumentas, kad užsienio subjektų tikslas – jų pačių kultūros sklaida, o ne Lietuvos kultūros populiarinimas, ir kad šie subjektai yra kultūros vykdytojai, bet ne Lietuvos kultūros įgyvendintojai, niekaip nėra susijęs su projekto 2 straipsnio 5 dalyje apibrėžtu „kultūros įstaigos“ sąvokos turiniu, pagal kurį kultūros įstaiga būtų laikoma juridinis asmuo, jo filialas ar padalinys, kurio pagrindinė veikla yra skirta teikti kultūros paslaugas (o ne populiarinti Lietuvos kultūrą ar įgyvendinti Lietuvos kultūrą).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad kultūros įstaigomis įstatymo taikymo požiūriu turėtų būti laikomi ir užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos padaliniai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, kurių pagrindinė veikla yra skirta teikti kultūros paslaugas. 3. Pagal projekto 2 straipsnio 5 dalyje pateiktą „kultūros įstaigos“ sąvokos apibrėžtį valstybės archyvas būtų laikomas kultūros įstaiga. Iš pačios sąvokos apibrėžties matyti, kad pagrindinis kultūros įstaigą nusakantis požymis yra tai, kad jos pagrindinė veikla turi būti susijusi su kultūros paslaugų teikimu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Dokumentų ir archyvų įstatymą „archyvas“ yra „įstaiga ar jos struktūrinis padalinys arba kita sukauptų dokumentų saugojimo vieta“. Taigi, archyvo (tame tarpe ir valstybės archyvo) pagrindė paskirtis yra saugoti sukauptus dokumentus. Kelia abejonių, ar tokia veikla galėtų būti laikoma kultūros paslaugų teikimu, ir atitinkamai, ar tokią veiklą vykdantis valstybės archyvas galėtų būti laikomas kultūros įstaiga. 4. Projekto 2 straipsnio 8 dalyje siūloma apibrėžti „regioninės kultūros politikos“ sąvoką ir nustatyti, kad tai nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės) kultūros politikos formavimas, įgyvendinimas ir stebėsena. Siūlomos sąvokos įtvirtinimas įstatyme ginčytinas dėl kelių priežasčių. Pirma, projekto 2 straipsnyje apibrėžiamos tik įstatyme vartojamos sąvokos.
Įstatymo paskirtis nėra įvedinėti ir apibrėžti sąvokų, kurios gali atsirasti (o gali ir neatsirasti) įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Įstatymuose įvedant, apibrėžiant ir vartojant sąvoką, turi būti aiškus ne tik šios sąvokos turinys, tačiau ir jos paskirtis bei teisinė reikšmė visame įstatymo teisinio reguliavimo objekto kontekste. Antra, pats siūlomos sąvokos
„regioninė kultūros politika“ apibrėžimas yra nelogiškas ir klaidinantis, nes
nustato, kad regionine kultūros politika laikomas nacionalinio lygmens politikos formavimas. Logiška būtų manyti, kad regionine kultūros politika turėtų būti laikomas būtent regionų lygmens politikos formavimas, įgyvendinimas ir stebėsena. Trečia, nėra aišku, kodėl minint nacionalinio lygmens kultūros politikos formuojančias institucijas, nėra paminėta Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, nes ji pagal projekto 6 straipsnio 4 dalį būtent ir yra pagrindinė valstybės institucija, formuojanti valstybės kultūros politiką, organizuojanti, koordinuojanti ir kontroliuojanti jos įgyvendinimą. Be to, pažymime, kad jeigu būtų pritarta siūlomam „regioninės kultūros politikos“ sąvokos ir jos apibrėžimo įtvirtinimui projekto 2 straipsnio 8 dalyje, projekto 6 straipsnio 1 dalyje Seimo ir Vyriausybės pavadinimai turėtų būti rašomi jau be žodžių
„Lietuvos Respublikos“. 5. Projekto 6 straipsnio 3 dalyje
siūloma nustatyti, kad kultūros prioritetams ir ilgalaikiams uždaviniams nustatyti Strateginio valdymo įstatyme nustatyta tvarka rengiama nacionalinė darbotvarkė.
Tačiau pažymėtina, kad siūloma nuostata nedera su paties Strateginio valdymo įstatymo 7 straipsnio 1 punktu, kuriame įtvirtinta, kad nacionalinės darbotvarkės rengiamos Europos Sąjungos teisės aktams ir (arba) kitiems tarptautiniams įsipareigojimams, ir (arba) Nacionalinio saugumo strategijoje įtvirtintiems valstybės nacionalinio saugumo sistemos plėtros, užsienio, gynybos ir vidaus politikos prioritetams, ilgalaikiams uždaviniams įgyvendinti. 6. Derinant projekto nuostatas tarpusavyje, projekto 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte po „fiziniai ir juridiniai asmenys“ įrašytini žodžiai „kitos organizacijos ar jų padaliniai“. 7. Projekto 9 straipsnyje 2 dalyje vietoj žodžių „Nacionalinių kultūros įstaigų savininko“ įrašytini žodžiai „Valstybės kaip nacionalinės kultūros įstaigos savininkės“. 8. Projekto 13 straipsnio 1 dalyje turėtų būti pateikta dispozicinė nuoroda į šio straipsnio 4, o ne 3 dalį. Departamento direktorius Dainius Zebleckis I. Gaisrytė, tel. (0 5) 209 6376, e. p. [email protected] E. Mušinskis, tel. (0 5) 209 6356, e. p. [email protected] L. Schulte-Ebbert, tel. (0 5) 209 6055, el. p. [email protected]
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto
2024-05-29
Žukauskas, Komiteto pirmininko pavaduotoja Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, Komiteto nariai Dalia Asanavičiūtė, Eugenijus Jovaiša, Laima Nagienė, Aušrinė Norkienė, Beata Pietkiewicz, Edita Rudelienė, Linas Slušnys (pavaduojantis Edmundą Pupinį), Jurgita Šiugždinienė, Vilija Targamadzė, Švietimo ir mokslo komiteto biuro darbuotojai: vedėja Lina Vingrytė, patarėjos Justina Paukštė, Rūta Steponėnienė, Deimantė Žegunė, padėjėja Girmantė Petrauskaitė.Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Švietimo, mokslo ir kultūros grupės vadovė Jolanta Karpavičienė ir grupės patarėjas Mindaugas Bundza. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Seimo kanceliarijos teisės departamentas
1 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Teikiamo Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto (toliau – projektas) 1 straipsnio 1 dalyje siūloma įtvirtinti įstatymo tikslą. Pažymėtina, kad įstatymo tikslu suprantama socialinių teisinių santykių tikrovė, kurią įstatymų leidėjas konkrečiu teisiniu sureguliavimu nori sukurti, įstatymu siekiami padariniai tam tikroje visuomeninių santykių srityje. Tuo tarpu įstatymo paskirtimi teisėkūroje paprastai laikomas įstatymo reguliavimo objektas, dalykas, teisiniai santykiai, kuriuos įstatyme nustatytomis teisinio reguliavimo priemonėmis siekiama sureglamentuoti.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad projekto
priklausantys teisiniai santykiai, yra apibrėžiama įstatymo paskirtis, o ne tikslas. Atsižvelgiant į tai, projekto 1 straipsnio pavadinimą siūlome dėstyti taip: „Įstatymo paskirtis ir taikymas“, o šio straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių „Šio įstatymo tikslas – apibrėžti“ įrašyti žodžius „Šis įstatymas nustato“. Pritarti 1.2 Seimo kanceliarijos teisės departamentas
2
apsaugos pagrindų konvencijoje vartojamą terminiją, o taip pat į tai, kad tautinės bendrijos dažnai suprantamos kaip juridiniai asmenys, atstovaujantys ir tenkinantys tautinei mažumai priklausančių asmenų interesus, siūlome projekto 1 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžių „tautinėms bendrijoms“ įrašyti žodžius „tautinėms mažumoms“. Taip pat ginčytina, kad tik tautinėms mažumoms priklausantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę puoselėti savo kultūrą. Vadovaujantis Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, tokią teisę turi visi be išimties Lietuvos Respublikoje gyvenantys ir atitinkamai tautinei mažumai priklausantys asmenys. Nepritarti Siūloma palikti įstatymo projekto rengėjų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje vartojamą terminą. 1.3 Seimo kanceliarijos teisės departamentas
3 3.
Projekto 1 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, kad jeigu tarp šio įstatymo ir kitų kultūros sritį reguliuojančių įstatymų nuostatų yra prieštaravimų, taikomos šio įstatymo nuostatos, konstrukcija teisės požiūriu yra ydinga, nes konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams reikalavimus, pagal kuriuos, be kita ko, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius. Taigi, teisės sistemos darnos prasme projekte neturėtų būti normų, prieštaraujančių kitiems įstatymams. Atsižvelgiant į tai, siūlome šioje dalyje tiesiog nustatyti bendrųjų ir specialiųjų įstatyminių normų taikymo taisyklę, esant jų tarpusavio konkurencijai. Taigi, derinant projekto nuostatas su kitais galiojančiais teisės aktais, kuriais nustatomas analogiškas konkurencinių teisės normų tarpusavio taikymo santykis, projekto
kultūros sritį reguliuojančių įstatymų nuostatų yra prieštaravimų“ įrašytina formuluotė „Jeigu kituose kultūros sritį reguliuojančiuose įstatymuose nustatytos kitokios nei šiame įstatyme įtvirtintos nuostatos“. Pritarti 1.4 Seimo kanceliarijos teisės departamentas
3
perteklinis žodis „kitas“. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad šioje dalyje apibrėžiamos sąvokos „kultūros dalyvis“ apibrėžimo turinys implikuoja, kad kultūros dalyviu bus laikomas ir aktyviai kultūros renginiuose tik kaip žiūrovas dalyvaujantis asmuo. Jeigu siūlomu reguliavimu siekiama nustatyti kitokią kultūros dalyvio apibrėžtį (pagal kurią kultūros dalyviu būtų laikomas aktyviai dalyvaujantis kultūros kūrime, o ne dalyvaujantis pačioje kultūroje), sąvoką reikėtų tikslinti.
Analogiško turinio pastaba taikytina ir dėl projekto 8 straipsnio 1 dalies 4 punkto formuluotės. Pritarti 1.5 Seimo kanceliarijos teisės departamentas
5
5Projekto 2 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti,
kad kultūros įstaiga gali būti Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, jo filialas ar padalinys. Vertindami šią nuostatą, pažymime, kad nėra aišku, koks kitas juridinio asmens padalinys (be filialo) galėtų teikti kultūros paslaugas (pažymėtina, kad juridinių asmenų atstovybės ūkinės veiklos vykdyti negali). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikoje padalinius galėtų steigti ne tik užsienio juridiniai asmenys, bet ir kitos organizacijos. Atsižvelgiant į tai, projekto 2 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių „jo filialas ar padalinys“ siūlome įrašyti žodžius „ar tokio juridinio asmens padalinys arba užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys“. Pritarti 1.6 Seimo kanceliarijos teisės departamentas
„pagrindiniai“ (taip, kaip numatyta šio straipsnio 2 dalyje). Pritarti
1.7 Seimo kanceliarijos teisės departamentas
1
principai yra ne įgyvendinami, o taikomi (įgyvendinant kultūros politiką), projekto 6 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių „principų įgyvendinimą“ įrašytini žodžiai „principų taikymą“. Pritarti 1.8 Seimo kanceliarijos teisės departamentas
13
pildytinas, numatant, kad kultūros paslaugas gali teikti ne tik fiziniai ir juridiniai asmenys, tačiau ir kitos organizacijos bei tokių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniai.
Atsižvelgiant į tai, projekto 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte po žodžių „kiti fiziniai ir juridiniai asmenys“ siūlome įrašyti žodžius „kitos organizacijos ar jų padaliniai“. Pritarti 1.9 Seimo kanceliarijos teisės departamentas
14
žodžių „fiziniai ir juridiniai asmenys“ siūlome įrašyti žodžius „kultūros dalyviai“. Pritarti 1.10 Seimo kanceliarijos teisės departamentas
2
„kultūros politiką“ įrašytini žodžiai „kultūros politikos formavimą ir (ar)
įgyvendinimą“. Pritarti 1.11 Seimo kanceliarijos teisės departamentas
atskleisti 9 straipsnyje minimų nacionalinių kultūros įstaigų statuso ypatumus (kriterijus, išskiriančius nacionalines kultūros įstaigas iš kitų kultūros įstaigų tarpo). Pritarti 1.12 Seimo kanceliarijos teisės departamentas
3
straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtina blanketinė nuoroda, brauktina kaip perteklinė ir jokios papildomos reguliacinės reikšmės neturinti nuostata. Pritarti
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.1 Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-161 Teikiame pastabas 2024 05 17 LR Seimo Kultūros komitete vyksiantiems LR kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto (Nr. XIVP-3654) klausymams. Analizuodami ir vertindami pateiktą įstatymo projekto tekstą pastebėjome, kad jame nėra tinkamai atspindėtos 2024 m. vasario 8 d.
Kultūros ministerijoje įstatymo rengėjų įvardintos problemos ir siūlomi jų sprendimai Kultūros politikos pagrindų įstatymu. Šio rašto priede Nr. 2024- 05-16 / 11-1 pateikiame siūlymus kaip galima būtų papildyti ar patikslinti įstatymą, pagal jo pristatymo metu įvardintas problemas ir galimus jų sprendimo būdus, bei kitus siūlymus ar pastebėjimus. Dar norėtume atkreipti dėmesį, kad įstatyme numatytų tikslų ir uždavinių įgyvendinimui nėra įvardinti finansavimo šaltiniai. Įstatyme nenurodžius finansavimo šaltinių, tikslai ir uždaviniai gali likti labiau deklaratyvūs, pvz., „skatinti“, taip pat neaišku, kaip numatoma
„sudaryti sąlygas“ ar „užtikrinti“. Įstatymų
leidėjų dėmesį norėtume atkreipti į tai, kad Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymas yra viešosios, o ne civilinės teisės aktas, tad jo antrame straipsnyje turėtų būti išvardintos visos toliau įstatyme naudojamos sąvokos ir jų aprašyme turėtų būti baigtinis subjektų sąrašas, tad naudojamos apibrėžtys „ir kitus“, „ir kt.“ kažin ar yra tinkamos. Įstatymo tikslas Nustatyti kultūros politikos tikslą, bendruosius kultūros politikos principus, pagrindinių kultūros politiką formuojančių ir įgyvendinančių valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją ir vaidmenį užtikrinant valstybės, regioninės kultūros politikos formavimą bei įgyvendinimą, kultūros įstaigų sistemą, kultūrinio ir kūrybinio sektoriaus darbuotojų statusą, nevyriausybinių organizacijų vaidmenį formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką.
Papildyti 1 straipsnį (Įstatymo tikslas) Šio įstatymo tikslas – apibrėžti kultūros politikos tikslą ir uždavinius, kultūros politikos principus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vaidmenį formuojant ir (ar) įgyvendinant kultūros politiką, savivaldybių kultūros politikos santykį su valstybės kultūros politika, nevyriausybinių organizacijų vaidmenį formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką, kultūros dalyvių sistemą, jų tarpusavio ryšius ir vaidmenį, kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimą. Spręsti pagrindiniam komitetui 1.2 Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-162 Galimi KPP įstatymo lygio sprendimai:
Į kultūros politikos subjektų sąrašą įtraukti meno kūrėjus ir jų organizacias. Papildyti 2 straipsnį (Pagrindinės šio įstatymo sąvokos), nes „Kultūros dalyvis“ yra labai abstrakti savoka, neturinti aiškių sąsajų su Meno kūrėjais, Meno kūrėjų organizacijomis, Nevyriausybinėmis organizacijomis, kai tarp sąvokų yra aiškiai apibrėžta KKI – 4. Kultūros ir kūrybinės industrijos. Papildyti 8, 9 ir 10 punktais, esamą 8 punktą numeruoti 12 punktu:
profesionaliojo meno kūrinius kuriantis, juos savitai atliekantis fizinis asmuo, kuriam įstatymo numatyta tvarka yra suteiktas Lietuvos Respublikos meno kūrėjo statusas. 9. Meno kūrėjų organizacija – profesionaliojo meno kūrėjus pagal meno sritis arba tokių sričių derinius vienijanti asociacija, veikianti pagal Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymą 10.
Profesionalusis menas – originalus, aukšto meistriškumo ir meninio lygio, asmens arba kolektyvo, sukurtos arba savitai atliktos meninės veiklos rezultatas, tokiu pripažįstamas profesionaliųjų meno vertintojų. 11. Nevyriausybinė organizacija (toliau – NVO) – nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų valdymo nepriklausomas savanoriškumo pagrindais įsteigtas visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas nėra siekti politinės valdžios arba įgyvendinti vien tik religinius tikslus. Spręsti pagrindiniam komitetui 1.3 Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-163 Įstatymo tikslas Nustatyti kultūros politikos tikslą, bendruosius kultūros politikos principus, pagrindinių kultūros politiką formuojančių ir įgyvendinančių valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją ir vaidmenį užtikrinant valstybės, regioninės kultūros politikos formavimą bei įgyvendinimą, kultūros įstaigų sistemą, kultūrinio ir kūrybinio sektoriaus darbuotojų statusą, nevyriausybinių organizacijų vaidmenį formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką. Papildyti 3 straipsnio (Kultūros politikos tikslas ir uždaviniai) 2 dalį 6 punktu:
6) Nustatyti nevyriausybinių organizacijų vaidmenį formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką. Spręsti pagrindiniam komitetui 1.4 Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-164 Problema: Sumenkęs pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis Galimi KPP įstatymo lygio sprendimai: Valstybės institucijų, viešojo administravimo subjektų (t.p. kultūros tarybos, regioninių kultūros tarybų), nacionalinių kultūros įstaigų, valstybinių kultūros įstaigų, savivaldos institucijų (t.p. regionų plėtros tarybų), savivaldos kultūros įstaigų, NVO, meno kūrėjų asociacijų funkcijų ir atsakomybės KP srityje apibrėžimas.
Problema: „Kultūros ministerijai pavaldžios įstaigos“ – pasenusi sovietinė sąvoka, atspindintį įsisenėjusią praktiką dalinti kultūros įstaigas į „savas“ (t.y. valstybines) ir „svetimas“ (t.y. NVO). Galimi KPP įstatymo lygio sprendimai: Įstatyme pateiktas valstybės, NVO, meno kūrėjų ir jų asociacijų dalyvavimo kultūros politikoje principų apibrėžimas. Problema:
Dažnai VĮ ir NVO užuot papildžiusios vienos kitą, nesveikai ir nelygiomis sąlygomis konkuruoja dėl finansavimo ir veiklai reikalingos kultūros infrastruktūros. Galimi KPP įstatymo lygio sprendimai: Valstybės institucijų, viešojo administravimo subjektų (t.p. kultūros tarybos, regioninių kultūros tarybų), nacionalinių kultūros įstaigų, valstybinių kultūros įstaigų, savivaldos institucijų (t.p. regionų plėtros tarybų), savivaldos kultūros įstaigų, NVO, meno kūrėjų asociacijų funkcijų ir atsakomybės KP srityje apibrėžimas. Problema:
Dažnai VĮ ir NVO užuot papildžiusios vienos kitą, nesveikai ir nelygiomis sąlygomis konkuruoja dėl finansavimo ir veiklai reikalingos kultūros infrastruktūros. Galimi KPP įstatymo lygio sprendimai: Valstybės institucijų, viešojo administravimo subjektų (t.p. kultūros tarybos, regioninių kultūros tarybų), nacionalinių kultūros įstaigų, valstybinių kultūros įstaigų, savivaldos institucijų (t.p. regionų plėtros tarybų), savivaldos kultūros įstaigų, NVO, meno kūrėjų asociacijų funkcijų ir atsakomybės KP srityje apibrėžimas.
Papildyti 4 straipsnį (Kultūros politikos principai) Kultūros politika formuojama ir įgyvendinama remiantis šiais principais: Atstatyti buvusį 9 punktą, numeruojant jį 8, papildant ankstesnę jo formuluotę: 8) tiesioginio dalyvavimo. Kultūros politikos formavimas vykdomas dalyvaujant NVO ir Meno kūrėjų asociacijoms, poįstatyminių aktų nustatyta tvarka apibrėžiant jų funkcijas bei atsakomybes Kultūros politikos įgyvendinime. Arba
8) tiesioginio dalyvavimo. Kultūros politikos formavimas ir įgyvendinimas vykdomas kartu su NVO ir Meno kūrėjų asociacijoms, poįstatyminių aktų nustatyta tvarka įvairiomis formomis įtraukiant kultūros dalyvių atstovus; Arba papildyti esančius punktus:
ir kultūros dalyviai bendrai siekia kultūros politikos tikslo įgyvendinimo, poįstatyminių aktų nustatyta tvarka bendradarbiauja tarpusavyje ir, atsižvelgdami į objektyvius kultūros būklės ir procesų stebėsenos rodiklius ir rezultatus, derina prioritetus, priemones, veiksmus ir sprendimų įgyvendinimo būdus;
6) „pagarbaus atstumo“.
Valstybė ir savivaldybės finansuoja atskirų kultūros sričių projektus ir tęstines veiklas, nesikišdamos į jų turinį ir kūrybos procesą, o finansuojamų projektų ir veiklų vertinimą patiki kultūros ekspertams; Spręsti pagrindiniam komitetui 1.5 Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-165 Išbraukti dalį 5 straipsnio (Kultūros horizontalumo principo taikymas kitose politikos srityse)
11) užsienio politikos srityje – kultūrinės diplomatijos priemonės kuria teigiamą Lietuvos įvaizdį, pristato objektyviais informacijos šaltiniais pagrįstą šalies istoriją, garsina Lietuvos vardą, didina jos žinomumą pasaulyje, skatina tarptautinius kultūrinius mainus Valstybė remia užsienio lietuvių bendruomenių pastangas išsaugoti tautinį tapatumą, siekia išsaugoti užsienyje esantį Lietuvai reikšmingą kultūros paveldą,skatina Lietuvos kultūros puoselėjimą užsienyje ir pasikeitimą idėjomis tarp Lietuvos kultūros dalyvių ir užsienyje kuriančios Lietuvos diasporos; (Abejojame ar kultūros ir meno tikslas gali būti: “Pristatyti šalies istoriją pagrįstą objektyviais informacijos šaltiniais.”) Spręsti pagrindiniam komitetui 1.6 Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-167 Papildyti 7 straipsnį. (Savivaldybių kultūros politika ir jos santykis su valstybės kultūros politika): 2.
Valstybė ir savivaldybės finansuoja atskirų kultūros sričių projektus ir tęstines veiklas, nesikišdamos į jų turinį ir kūrybos procesą, o finansuojamų projektų ir veiklų vertinimą patiki kultūros ekspertams; Spręsti pagrindiniam komitetui 1.5 Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-165 Išbraukti dalį 5 straipsnio (Kultūros horizontalumo principo taikymas kitose politikos srityse)
11) užsienio politikos srityje – kultūrinės diplomatijos priemonės kuria teigiamą Lietuvos įvaizdį, pristato objektyviais informacijos šaltiniais pagrįstą šalies istoriją, garsina Lietuvos vardą, didina jos žinomumą pasaulyje, skatina tarptautinius kultūrinius mainus Valstybė remia užsienio lietuvių bendruomenių pastangas išsaugoti tautinį tapatumą, siekia išsaugoti užsienyje esantį Lietuvai reikšmingą kultūros paveldą,skatina Lietuvos kultūros puoselėjimą užsienyje ir pasikeitimą idėjomis tarp Lietuvos kultūros dalyvių ir užsienyje kuriančios Lietuvos diasporos; (Abejojame ar kultūros ir meno tikslas gali būti: “Pristatyti šalies istoriją pagrįstą objektyviais informacijos šaltiniais.”) Spręsti pagrindiniam komitetui 1.6 Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-167 Papildyti 7 straipsnį. (Savivaldybių kultūros politika ir jos santykis su valstybės kultūros politika):
savivaldybių institucijos ir įstaigos bendradarbiauja tarpusavyje:
2) priimdamos sprendimus dėl kultūros dalyvių, meno kūrėjų ir NVO organizacijų įtraukimo į kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo procesus;
3) užtikrindamos tolygią kultūros raidą, kultūros paveldo apsaugą. meno kūrėjų ir jų organizacijų ir kultūros ir kūrybinių industrijų veiklų plėtrą savivaldybėse; Spręsti pagrindiniam komitetui 1.7 Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-168 Problema: Į KKP įstatymą neįtraukti individualūs kūrėjai Galimi KPP įstatymo lygio sprendimai:
Į kultūros politikos subjektų sąrašą įtraukti meno kūrėjus ir jų organizacijas. Papildyti 8 straipsnį (Kultūros dalyviai) 1.
Kultūros dalyviai yra:
2) meno kūrėjai ir jų organizacijos;
3) kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, teikiantys kultūros paslaugas; Jie 3 punkte yra minimi „kiti fiziniai asmenys“, o „meno kūrėjai” yra fiziniaia smenys, tai 2 punkte gali būti įvardinti ir juridiniai asmenys – „meno kūrėjų organizacijos“. 2. Už kultūros politiką atsakingos valstybės ir savivaldybių institucijos, pasitelkdamos kartu su šio straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytusais kultūros dalyviuais, užtikrina tolygų ir kokybišką kultūros paslaugų teikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir sudaro sąlygas visoms visuomenės grupėms dalyvauti kultūroje ir pažinti kultūros įvairovę. Spręsti pagrindiniam komitetui 1.8 Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-169 Problema:
NVO dalyvavimo kultūros politikoje sąlygų užtikrinimas Galimi KPP įstatymo lygio sprendimai: NVO įvardijamos, kaip kultūros įstaigų sistemos dalis (8 straipsnis). Papildyti 9 straipsnį (Nacionalinės kultūros įstaigos) Nacionalinės viešojo sektoriaus ir NVO kultūros įstaigos atlieka lyderių vaidmenį įstatymais ar kitais teisės aktais pavestose srityse, užtikrina ilgalaikę kultūros politikos įgyvendinimo raidą, savo veikloje taikydamos pažangias kultūros kūrybos, kultūros paveldo puoselėjimo ir aktualizavimo, kultūros sklaidos priemones. Spręsti pagrindiniam komitetui 1.9 Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-1610 Problema:
NVO dalyvavimo kultūros politikoje sąlygų užtikrinimas Galimi KPP įstatymo lygio sprendimai: apibrėžiamas NVO vaidmuo įgyvendinant kultūros politiką (9 straipsnis) Šis straipsnis neturi 3 punkto, bet jis galėtų atsirasti. Jame galima būti apibrėžti kokiomis formomis ir kaip NVO organizacijos dalyvauja kultūros politikos tikslo formavime, jei tai nebus atspindėta kituose šio įstatymo straipsnių papildymuose, nes 3 punkte aptariamas tik galimas dalyvavimas kultūros politikos tikslo įgyvendinime.
Spręsti pagrindiniam komitetui 1.10 Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-1611 Konsultacijų metu aptartų problemų sprendimo būdai – MENO KŪRĖJAI IR JŲ ORGANIZACIJOS Problema: Neaišku, kaip meno kūrėjai ir jų organizacijos gali dalyvauti kultūros politikos procesuose. Galimi KPP įstatymo lygio sprendimai:
Valstybės institucijų, viešojo administravimo subjektų (t.p. kultūros tarybos, regioninių kultūros tarybų), nacionalinių kultūros įstaigų, valstybinių kultūros įstaigų, savivaldos institucijų (t.p. regionų plėtros tarybų), savivaldos kultūros įstaigų, NVO, meno kūrėjų asociacijų funkcijų ir atsakomybės KP srityje apibrėžimas. Problema: Neaiški meno kūrėjų asociacijų misija – ar jos turi atlikti ir kai kurias profsąjungų funkcijas? Galimi KPP įstatymo lygio sprendimai: Apibrėžti meno kūrėjų asociacijų misiją, kurioje būtų išryškintas jų, kaip nepriklausomų organizacijų balsas dalyvaujant kultūros politikos procesuose. Problema: Dažnai suplakama profesionalioji meno kūryba su populiaraus meno kūrybos praktika tokiu būdu skatinama jų nesveika konkurencija. Galimi KPP įstatymo lygio sprendimai:
Pateikti profesionaliojo meno apibrėžimą, pabrėžiant jo estetinį, nekomercinį („menas menui“) pobūdį, išryškinant jo skirtumus lyginant su
su kitomis sritimis.
Galimi KPP įstatymo lygio sprendimai: Įtraukti reikalavimą, kad meno kūrėjų darbo santykiai būtų reguliuojami pagal pasiektą trišalį susitarimą, pasiektą vadovaujantis teisingo atlygio už darbą, tinkamų darbo sąlygų ir socialinio draudimo garantijų principais. (šis tekstas raudonai pažymėtas KM pristatymo skaidrėse) Problema: Kūrėjai ir atlikėjai negauna teisingo atlyginimo už viešai demonstruojamus ir atliekamus kūrinius. Galimi KPP įstatymo lygio sprendimai: Įtvirtinti nuostatą, kad kūrėjai ir atlikėjai turi gauti teisingą atlyginimą už viešai demonstruojamus ir atliekamus kūrinius. Patikslinti ir papildyti 11 straipsnį (Meno kūrėjai ir Meno kūrėjų organizacijos)
kūrėjų organizacijos, užtikrina kultūros gyvybingumą ir aktualumą, kultūrinio tapatumo tęstinumą, reflektuodami ir kūrybiškai reaguodami į kylančius kultūrinius ir vertybinius iššūkius, kintančias geopolitines, ekonomines, socialines ir kitas aplinkybes. 2. Viešojo sektoriaus Kultūros įstaigos bendradarbiauja su meno kūrėjais ir Meno kūrėjų organizacijomis, skatina meno kūrėjų veiklą, kūrybos sklaidą, sudarydamos galimybę pristatyti visuomenei meno kūryboje atsispindinčią meninės raiškos įvairovę. 3. Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso suteikimo ir panaikinimo pagrindus ir tvarką teisinį veiklos reguliavimą ir jų teises į valstybės paramą bei veiklos ir kūrybinių programų finansavimą nustato Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas. (MK ir MKO įstatymas: 4. Meno kūrėjų organizacijų veikla ir kūrybinės programos finansuojamos iš Kultūros ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.) Problema: Neaišku, kaip meno kūrėjai ir jų organizacijos gali dalyvauti kultūros politikos procesuose. Galimi KPP įstatymo lygio sprendimai:
Įtvirtinti nuostatą, kad kūrėjai ir atlikėjai turi gauti teisingą atlyginimą už viešai demonstruojamus ir atliekamus kūrinius.
Papildyti dar vienu punktu:
asociacijų atstovai dalyvauja valstybės ir savivaldybių institucijoms formuojant kultūros politiką ir nustatant kultūros politikos tikslus ir uždavinius, kultūros politikos principus. Spręsti pagrindiniam komitetui 1.11 Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-1611 Problema: Neaišku, kaip meno kūrėjai ir jų organizacijos gali dalyvauti kultūros politikos procesuose. Galimi KPP įstatymo lygio sprendimai: Valstybės institucijų, viešojo administravimo subjektų (t.p. kultūros tarybos, regioninių kultūros tarybų), nacionalinių kultūros įstaigų, valstybinių kultūros įstaigų, savivaldos institucijų (t.p. regionų plėtros tarybų), savivaldos kultūros įstaigų, NVO, meno kūrėjų asociacijų funkcijų ir atsakomybės KP srityje apibrėžimas. Problema: Neaiški meno kūrėjų asociacijų misija – ar jos turi atlikti ir kai kurias profsąjungų funkcijas? Galimi KPP įstatymo lygio sprendimai: Apibrėžti meno kūrėjų asociacijų misiją, kurioje būtų išryškintas jų, kaip nepriklausomų organizacijų balsas dalyvaujant kultūros politikos procesuose. Papildyti 11 straipsnį (Meno kūrėjai ir Meno kūrėjų organizacijos), jei tai nebus papildytas 2 straipsnis: Pagrindinės šio įstatymo sąvokos. 1. Meno kūrėjai ir Meno kūrėjų organizacijos, kaip juos apibrėžia LR meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas, užtikrina kultūros gyvybingumą ir aktualumą, kultūrinio tapatumo tęstinumą, reflektuodami ir kūrybiškai reaguodami į kylančius kultūrinius ir vertybinius iššūkius, kintančias geopolitines, ekonomines, socialines ir kitas aplinkybes. Spręsti pagrindiniam komitetui 1.12 Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-1612 3 straipsnis. Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijos statuso suteikimo pagrindai 2 dalis: 2.
Meno kūrėjų organizacijos statusas suteikiamas asociacijai, jeigu ji atitinka visus šiuos pagrindus:
1) asociaciją yra įsteigę ne mažiau kaip 25 meno kūrėjai arba ne mažiau kaip penkios meno kūrėjo statusą turinčios organizacijos; Papildyti 12 straipsnį (Kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimas)
užtikrina galimybesę įgyti ir
(ar) tobulinti kultūros dalyvių vykdomoms funkcijoms reikalingas bendrąsias ir (ar) profesines kompetencijas (toliau – kompetencijos). 3. Kultūros įstaigos, kurių savininkė ar dalininkė (-ės) yra valstybė ar savivaldybė (-ės), užtikrina, o kitosų kultūros įstaigosų skatina nuolatinįs ir sistemingąas savo darbuotojų kompetencijų tobulinimąas vykdomas valstybės finansavimo programomis. Spręsti pagrindiniam komitetui 2.1 Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga 2024-05-17 Šiuo raštu norime išreikšti savo poziciją dėl 2024 metų vasario 27 d. įregistruoto Lietuvos Respublikos Kultūros pagrindų įstatymo projekto (Reg.nr. 24-3056) ir pasiūlyti pakeitimus, kuriais būtų užtikrintas kokybiškas bei kultūros ir meno sektoriaus interesus atitinkantis sektoriaus ir valstybės santykių reguliavimas. Džiaugiamės, jog įstatymo projektas rengiamas atlikus išsamią šio įstatymo reguliavimo apimties galimybių analizę. Ypač svarbiu įstatymo projekto privalumu laikome tai, jog jame įvardijami įsipareigojimai konstitucinėms saviraiškos laisvės teisėms ir laisvėms. Iš esmės pritariame projekte įvardintiems kultūros politikos principams. Nors pritariame įstatymo projekte deklaruojamiems kultūros politikos principams, manome jog projekte pasiūlytos nuostatos bei jų hierarchija nepaaiškina, kaip šie principai bus įgyvendinti. Todėl manome, jog tokia forma ir turiniu, kokia siūloma projekte, nebus pasiekti įstatymo projekte įvardinti tikslai ir įgyvendinti uždaviniai.
Pasirašančioms organizacijoms ypač svarbu, jog įstatyme būtų įgyvendintas 2024 metų vasario 8 d. LR kultūros ministerijoje vykusio įstatymo koncepcijos pristatymo metu įvardintos problematikos (prioritetai) - „Teisingo atlygio meno kūrėjams bei jų socialinių garantijų ir NVO dalyvavimo kultūros politikoje sąlygų užtikrinimas”. Manome, kad šie prioritetai yra labai svarbūs valstybės ir kultūros lauko santykių sureguliavimui, o jais būtų pasiekta aukštesnė kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo kokybė bei taip prisidedama prie visų Lietuvos žmonių gerovės. Visgi manome, jog tokia forma ir turiniu, kuris buvo pasiūlytas šiame projekte, įstatymas šių prioritetų išpildyti negali. Todėl teikiame šias pastabas, jas grindžiančius argumentus bei iš jų sekančius siūlymus įstatymo projekto pakeitimams Spręsti pagrindiniam komitetui 2.1 Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga 2024-05-17 Kultūrinių funkcijų išskyrimas Manome, jog pagrindinis įstatymo projekto trūkumas yra tas, jog jame susilaikoma nuo tiesioginio kultūrinių funkcijų išskyrimo. Kadangi be funkcijų išskyrimo nėra įmanoma aiškiai aprašyti ir reguliuoti kultūros politikos sistemą (kas yra vienas iš poveikio vertinime įvardintų įstatymo tikslų), vengiant tiesiogiai įvardinti kultūros funkcijas įstatymo projekte funkcijos visgi įvardijamos netiesiogiai. Tai daroma gausiai taikant apibrėžtas ir neapibrėžtas (tik iš dalies funkcijų esmę atliepiančias sąvokas), kuriomis nepagrįstai susiaurinami regulaivimo subjektai bei kontekstai.
Pavyzdžiui, sąvoka „kultūros paslauga” (apibrėžiama kaip „kultūrinė, meninė ar pažintinė veikla, kuria teikiama nemateriali nauda ar sukuriamas materialus produktas, tenkinantis visuomenės kultūrinius poreikius ir viešuosius interesus.”) suponuoja, jog reguliavimui svarbios tik tos situacijos, kai galima įvardinti teikėjo ir gavėjo santykius, jų mainuose atsirandančią naudą bei visuomenės poreikius. Tuo tarpu įstatymo projekto trečio straipsnio antroje dalyje pateiktos nuorodos į kultūrines teises rodo rengėjo siekį reguliuoti kur kas platesnes situacijas, kuriose turi būti užtikrinamos asmens teisės. Tokios situacijos gali atsirasti net jei nėra „kultūros paslaugos” apibrėžime įvardintų mainų santykių. Netiesioginis kultūrinių funkcijų įvardijimas pastebimas ne tik sąvokų apibrėžimuose, bet ir kitose projekto teksto vietose. Pavyzdžiui, „humanizmo” principas, kuris ketvirtajame straipsnyje įvardintas kaip „Kultūrą kuria žmonės, o informacinės technologijos, dirbtinis intelektas ir kitos techninės ar skaitmeninės priemonės yra žmogaus kūrybos įrankiai” gali būti interpretuojamas kaip „kūrybos” funkcijos apibrėžimo dalis. Įgyvendinant kultūros stebėseną Lietuvoje šiuo metu sekama ESSnet-Culture ekspertų tinklo parengtomis rekomendacijomis. Jų ekspertizėje teigiama, jog be funkcijų apibrėžimo negali būti formuojami tikslūs stebėsenos objektai. Tad pasirinkimas įstatymo projekte neįvardinti funkcijų prieštarauja tame pačiame projekte įvardintam „nuolatinės stebėsenos” principui.
Todėl remiantis šiais argumentais siūlome:
pirmo skyriaus antrajame skirsnyje (iš karto po kultūros apibrėžimo) pateikti bendrąjį kultūrinių funkcijų apibrėžimą bei šių šešių atskirųjų funkcijų apibrėžimus: kūryba, gamyba ir leidyba, sklaida ir prekyba, išsaugojimas, švietimas, valdymas ir reguliavimas; 1.2 Atsižvelgiant į kultūros politikos horizontalumo principą, drauge pateikti tokį apibrėžimą: „kitos kultūrinės funkcijos - kitose politikos srityse įgyvendinamos funkcijos, kuriomis siekiama šio įstatymo tikslų arba kultūrinės kompetencijos pasitelkiamos kitų nei kultūros politikos sričių tikslams pasiekti.”;
skyrius formuoti atsižvelgiant į funkcijų turinį. Formuojant įstatymo teiginius visur laikytis funkcijų hierarchijos.
Pavyzdžiui, įstatymo preambulės teiginius siūlome perstruktūruoti atsižvelgiant į jų sąsajas su kultūrinėmis funkcijomis tokiu būdu: „pripažindamas, kad kultūrinės veiklos pagrindas yra asmens kūrybos laisvė; gerbdamas asmens ir bendruomenių teises į kultūrinį tapatumą, dalyvavimą kultūroje ir savirealizaciją, tradicijų puoselėjimą siekiant atviros, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės; pripažindamas, kad kultūra yra Lietuvos valstybės tapatumo ir tęstinumo pagrindas; tvirtindamas, kad kultūra yra demokratiškos ir darnios pilietinės visuomenės sąlyga; konstatuodamas poreikį remti ir puoselėti kultūrą; pabrėždamas, kad lietuvių kalba, raštas, menas, tradicijos, etnokultūra, istorija ir kultūros paveldas leidžia saugoti, kurti ir puoselėti Lietuvos kultūrinį savitumą pasaulyje; pripažindamas, kad kultūros paveldo apsauga yra viešasis interesas; pripažindamas savaiminę ir savarankišką kultūros vertę, kuri padeda siekti kitų valstybės politikos tikslų, siekdamas įtvirtinti lygiavertį kultūros politikos vaidmenį ir tęstinumą valstybės politikoje, skelbdamas, kad kultūra yra Lietuvos vystymosi paskata ir žmonių gerovės pagrindas; kultūra kuria reikšmingą pridėtinę vertę valstybei švietimo, mokslo, ekonomikos, aplinkos, sveikatos, saugumo, socialinėje ir užsienio politikos srityse bei skatina darnią visuomenės raidą; priima šį įstatymą.”
preambulės teksto dalį „gerbdamas asmens ir bendruomenių teises į kultūrinį tapatumą, dalyvavimą kultūroje ir savirealizaciją, tradicijų puoselėjimą siekiant atviros, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ siūlome trumpinti į „gerbdamas asmens ir bendruomenių teises į kultūrinį tapatumą, dalyvavimą kultūroje ir savirealizaciją, tradicijų puoselėjimą”.
Pavyzdžiui, įstatymo preambulės teiginius siūlome perstruktūruoti atsižvelgiant į jų sąsajas su kultūrinėmis funkcijomis tokiu būdu: „pripažindamas, kad kultūrinės veiklos pagrindas yra asmens kūrybos laisvė; gerbdamas asmens ir bendruomenių teises į kultūrinį tapatumą, dalyvavimą kultūroje ir savirealizaciją, tradicijų puoselėjimą siekiant atviros, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės; pripažindamas, kad kultūra yra Lietuvos valstybės tapatumo ir tęstinumo pagrindas; tvirtindamas, kad kultūra yra demokratiškos ir darnios pilietinės visuomenės sąlyga; konstatuodamas poreikį remti ir puoselėti kultūrą; pabrėždamas, kad lietuvių kalba, raštas, menas, tradicijos, etnokultūra, istorija ir kultūros paveldas leidžia saugoti, kurti ir puoselėti Lietuvos kultūrinį savitumą pasaulyje; pripažindamas, kad kultūros paveldo apsauga yra viešasis interesas; pripažindamas savaiminę ir savarankišką kultūros vertę, kuri padeda siekti kitų valstybės politikos tikslų, siekdamas įtvirtinti lygiavertį kultūros politikos vaidmenį ir tęstinumą valstybės politikoje, skelbdamas, kad kultūra yra Lietuvos vystymosi paskata ir žmonių gerovės pagrindas; kultūra kuria reikšmingą pridėtinę vertę valstybei švietimo, mokslo, ekonomikos, aplinkos, sveikatos, saugumo, socialinėje ir užsienio politikos srityse bei skatina darnią visuomenės raidą; priima šį įstatymą.”
preambulės teksto dalį „gerbdamas asmens ir bendruomenių teises į kultūrinį tapatumą, dalyvavimą kultūroje ir savirealizaciją, tradicijų puoselėjimą siekiant atviros, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ siūlome trumpinti į „gerbdamas asmens ir bendruomenių teises į kultūrinį tapatumą, dalyvavimą kultūroje ir savirealizaciją, tradicijų puoselėjimą”. Tokį pasiūlymą teikiame, nes tradicijų saugojimas yra vertingas ir dėl kitų šioje formuluotėje neįvardintų priežasčių, kurias Lietuvos valstybė tai jau pripažino pasirašydama UNESCO Konvenciją dėl kultūros raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo.
Spręsti pagrindiniam komitetui 2.2 Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga 2024-05-17 II. Paramos kūrybai įtvirtinimas Manome, kad pasiūlymas įstatymo koncepciją formuoti aplink „kultūrinių teisių” sąvoką ženkliai gerina projekto kokybę, ją lyginant su ankstesniais įstatymo kūrimo bandymais. Taip pat manome, jog tokia įstatymo formavimo kryptis atitinka Konstitucijos dvasią bei Lietuvos žmonių teises, interesus, troškimą kurti demokratišką visuomenę. LR Konstitucijoje yra įvardinta, jog valstybę kuria Tauta. Tad tokios kūrybos galimybes įtvirtinantis saviraiškos laisvės principas hierarchiškai turėtų užimti pirmą vietą įstatymo tekste - tik po jo aiškinant valstybės įsikišimo priežastis, aplinkybes ir būdus. Todėl:
įstatymo skyrių paskirti išskirtinai su kūrybos funkcija susijusiam reglamentavimui, kuriame būtų išaiškinama, kaip valstybė, konstatuodama poreikį remti ir puoselėti kultūrą taip pat įgyvendina įstatymo projekte įvardintus „kūrybos ir saviraiškos laisvės”, „rankos atstumo” ir „tvarumo” principus. Nors įstatymo projektas deklaruoja kertinių ir visuotinių teisių įtvirtinimą, jis taip pat siūlo „kultūros dalyvio” apibrėžimą, kuriuo ribojamas ratas subjektų, kurių teisės šiuo įstatymu gali būti įtvirtinamos. „Dalyvių” apibrėžimas taip pat yra nepagrįstai atskiriamas nuo kitų antrajame projekto straipsnyje įvardijamų apibrėžimų. Apibrėžiant „dalyvį” referuojama į „kultūros paslaugas”, o šios sąvokos ribotumus bei aiškių jos ryšių su kultūros funkcijomis trūkumą jau argumentavime aukščiau.
Kultūros dalyvio apibrėžimas neišskiria specifinių subjektų, kuriems veikiant yra galimos įtampos tarp saviraiškos ir kūrybos laisvių bei valstybės siekio remti kultūrą. Dažniausiai su tokiomis įtampomis susiduriantys subjektais yra menininkai. Todėl atsižvelgiant į šiuos argumentus siūlome:
dalyvio” apibrėžimo;
antrajame straipsnyje pateikti tokį menininko apibrėžimą: „Menininkas - asmuo, kuris reguliariai užsiima menine kūryba ir (arba) ją laiko esmine savo gyvenimo dalimi.” Įstatyme įtvirtinus menininką, kaip subjektą tampa įmanoma įtvirtinti valstybės įsipareigojimą remti kūrybos veiklas, taip detalizuojant įstatymo projekto preambulėje konstatuotą poreikį remti kultūrą. Menininkas yra kultūros lauko profesija. Savo praktikoje menininkai susiduria su specifinėmis profesinėmis rizikomis, neigiamai veikiančiomis jų ekonominę ir socialinę padėtį. Todėl antrajame įstatymo skyriuje siūlome straipsnį, kuriame:
projekto 11 straipsnio 1 skirsnį taip įvardinti valstybės intervencijos į kūrybines veiklas pagrindą: „Menininkai savo kūrybine veikla užtikrina kultūros gyvybingumą. Išskirtiniai aukštos meninės vertės kūriniai padeda permąstyti kultūrinius tapatumus, suprasti save ir kitus besikeičiančiame Pasaulyje. Tokia kūryba užtikrina kultūros aktualumą bei atsinaujinimą. Todėl valstybė ir savivalda finansuoja naujų kūrinių sukūrimą.”
projekto 11 straipsnio 3 skirsnį įvardinti meno kūrėjo statuso poreikį: “Siekdama įtvirtinti menininkų profesines teises valstybė suteikia meno kūrėjo statusą šio statuso siekiantiems menininkams.
Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso suteikimo ir panaikinimo pagrindus ir tvarką, jų teises į valstybės paramą nustato Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas.” 2.6 atsižvelgiant į specifines menininkų profesines rizikas bei poreikį aktyviai įtvirtinti jų profesinius interesus, tame pačiame straipsnyje siūlome šią formuluotę: „Dėl teisingo atlygio principų už kūrinių sukūrimą ir jų sklaidą sutariama trišalėje taryboje, kurią sudaro meno kūrėjų organizacijų atstovai, kultūros įstaigų atstovai bei kultūros ministerijos atstovai. Trišalės tarybos susitarimai įtvirtinami trišale sutartimi. Trišalėje sutartyje įvardijami teisingo atlygio už kūrinių sukūrimą ir jų sklaidą principai bei įkainių už įprastas sklaidos veiklas gairės. Trišalės sutarties įgyvendinimą prižiūri Lietuvos kultūros taryba. Valstybė užtikrina meno kūrėjų, profesionaliojo scenos meno įstaigų kūrybinių darbuotojų papildomas socialines garantijas, sudarančias sąlygas vykdyti kūrybinę veiklą.” Svarbus šio įstatymo projekto privalumas yra tas, jog jame įvardijami Lietuvos kultūros politikos įgyvendinime de facto jau taikomi „rankos atstumo”, „tvarumo” bei
„tarptautiškumo” principai remiant kultūrines veiklas. Šie principai aiškina
kūrybos ir saviraiškos laisvės dilemas, kai kultūrines veiklas finansuoja valstybė. Visgi projekte šie principai įvardijami deklaratyviai. Nėra paaiškinamos pačios bendriausios situacijos, kuriose kyla pavojus šių principų įgyvendinimui.
Todėl šiame straipsnyje taip siūlome įtvirtinti šiuos principus:
atstumo” principą finansuojant kūrybos funkciją siūlome įtvirtinti tokia straipsnio formuluote: “Valstybė ir savivaldybės finansuodamos kūrinių sukūrimą nesikiša į kūrybos procesą ir kūrinių turinį. Kūrinių meninę vertę ir išskirtinumą vertina atitinkamos meno srities ekspertai.”
principą finansuojant kūrybos funkciją siūlome įtvirtinti tokia straipsnio formuluote: „Finansuodama kūrybinę veiklą valstybė turi atsižvelgti į atskirų meno sričių vystymąsi. Priimdama kūrybinės veiklos finansavimo sprendimus valstybė negali diskriminuoti atskirų meno sričių. Valstybė privalo remti naujai atsirandančias sritis ir skatinti tolygų kūrybinės kokybės vystymąsi visose meno srityse. Vertinimus apie meno sričių raidą bei vystymosi poreikius teikia mokslininkai ir sričių ekspertai.“ 2.9
„Tarptautiškumo” principą siūlome įtvirtinti tokia straipsnio formuluote: „Siekdama
meno sričių atsinaujinimo ir kūrybos įvairovės valstybė finansuoja meno kūrėjų ir kūrybos profesionalų dalyvavimą tarptautinėse veiklose. Dalyvavimo tokiose veiklose tikslingumą ir naudą sričių raidai vertina meno sričių ekspertai.“ Manome, jog įstatymas turėtų įvardinti ir „mėgėjų” kūrybos skatinimo pagrindus bei valstybės bei savivaldos vaidmenį tenkinant tokiomis veiklomis užsiimančių menininkų poreikius. Mūsų nuomone politiką įgyvendinančiuose teisės aktuose turėtų būti atsisakoma stigmatizuojančios „mėgėjų meno” ar „menininko-mėgėjo sąvokos”. Šiems subjektams siūlome taikyti menininkų sąvoką, o pagrindu jų veiklai skatinti siūlome laikyti moksliniais tyrimais įrodytą teigiamą dalyvavimo kūrybos veiklose poveikį žmonių gerovei bei bendruomenių gyvybingumui.
Todėl siūlome:
įvardinti meninės ir kūrybinės veiklos, kuria nebūtinai pasiekiama didelio išskirtinumo arba aukščiausios meninės vertės, skatinimo pagrindus bei valstybės ir savivaldybių įsipareigojimus ją remti. Taip pat šiose veiklose įtvirtinti tvarumo principo įgyvendinimą draudžiant diskriminuoti tokio pobūdžio kūrybinę veiklą skirtingose kultūros ir meno srityse. Spręsti pagrindiniam komitetui 2.3 Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga 2024-05-17 III. Tolygios sklaidos įtvirtinimas Kūrybos sklaida nėra galima be kūrinio gamybos ar leidybos. Įstatymo projekte šiuo metu nėra nuostatų, kurios paaiškintų valstybės dalyvavimo gamyboje bei leidyboje pagrindus. Vienas šiuo metu kultūros politikoje jau taikomas pagrindas yra sąlyginai mažas lietuvių kalbos naudotojų skaičius. Dėl šios priežasties ne visais atvejais yra galima gyvybinga kultūros laikmenų rinka. Tad siekdama kalbos gyvybingumo valstybė skatina kūrinių gamybą bei leidybą. Valstybė taip pat saugo autorinių teisių savininkų interesus. Bet šių veikimų pagrindų įstatymo projektas neaprašo, nesieja su įstatymo nuostatomis ir tikslais. Todėl siūlome: 3.1 Įstatymo projekte įvardinti valstybės dalyvavimo įgyvendinant gamybos ar leidybos funkcijas pagrindus. Svarbiu įstatymo siekiu yra užtikrinti kultūros prieinamumą visiems Lietuvos Respublikos gyventojams. Šio principo įgyvendinimas tiesiogiai susijęs su teritoriniu kultūros prieinamumu. Tačiau svarbūs yra ir medijuoti sklaidos būdai - per žiniasklaidą, paveldo skaitmenizavimą ir kitais būdais. Kultūros sklaida laisvai užsiima visi Lietuvos žmonės, taip pat ir susibūrę į nevyriausybines organizacijas.
Siekiant tokias veiklas skatinti valstybė ir savivalda finansuoja tokias nevyriausybinių organizacijų veiklas, taip pat steigia ir tiesiogiai finansuoja tokias veiklas įgyvendinančias įstaigas. Toks valstybės ir savivaldos dalyvavimas būtinas įstatymo tikslams pasiekti, tačiau kelia poreikį aiškiau apibrėžti „nutolusio rankos“ bei „tvarumo” principų taikymą. Todėl įstatymo tekste siūlome: 3.2 Atskirai apibrėžti valstybės bei savivaldos dalyvavimo sklaidos funkcijos įgyvendinime pagrindus ir pareigas. 3.3 Įtvirtinti
„rankos atstumo” principą finansuojant sklaidos funkciją šia formuluote:
„Valstybė ir savivaldybės finansuodamos meno ir kultūros sklaidą nesikiša į
sprendimus dėl sklaidos turinio. Sklaidos prioritetus nustato ir sprendimus dėl sklaidos veiklų turinio priima kultūros ekspertai.”
principą finansuojant sklaidos funkciją siūlome įtvirtinti šia formuluote:
„Finansuodama sklaidos funkciją valstybė ir savivaldybės turi užtikrinti, kad
nebūtų ribojama meninės raiškos ir kultūros reiškinių įvairovė.“ Įstatymo projekte pasigendame dėmesio ir paveldo sričiai. Įstatymas neaprašo skirtingų šios srities veikėjų sisteminių sąsajų, taip pat jų sąsajų su kūrybos bei sklaidos funkcijų įgyvendinimu. Todėl siūlome:
įvardinti valstybės ir savivaldybių dalyvavimo įgyvendinant saugojimo funkciją pagrindus ir įsipareigojimus;
įtvirtinti nuostatą, jog „Valstybė finansuoja aukščiausią meninę vertę ir didžiausią poveikį Lietuvos meno istorijai turinčių meno kūrinių įsigijimą. Kūrinių meninę vertę ir poveikį meno istorijai vertina meno ekspertai ir mokslininkai.“ 3.7 Reglamentuoti savivaldybių pareigas skatinti kultūros sklaidos veiklas, įskaitant tokias, kurias įgyvendina Nevyriausybinio sektoriaus organizacijos ar menininkai.
Spręsti pagrindiniam komitetui 2.4 Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga 2024-05-17 IV. Horizontalumo principo įgyvendinimas Įstatymo projekto penktajame straipsnyje įvardintos kultūros politikos sąsajos su kitomis politikos sritimis. Manome, jog dėmesys kultūros politikos horizontalumui yra sveikintinas. Tačiau penktajame skyriuje pateiktas įvardinimas savaime nėra pakankamas siekiant užtikrinti skirtingas politikos sritis valdančių institucijų pastangų koordinavimą siekiant šio įstatymo tikslo. Penktajame straipsnyje pateiktus kultūros politikos horizontalumo pavyzdžius iš esmės galima apibendrinti kaip dviejų rūšių koordinavimo situacijas. Pirmosios rūšies situacijose įgyvendinant kitų sričių politiką gali būti palengvinamas arba apsunkinamas šio įstatymo tikslų įgyvendinimas. Pavyzdžiui, architektūros ar miestų plėtros politikos priemonės gali padėti arba apsunkinti paveldo išsaugojimą ir iš to atsiranda poreikis atskirų sričių institucijų koordinavimui. Antrosios rūšies situacijose kultūros sektoriaus ištekliais ar kultūrinėmis kompetencijomis gali būti pasiekiama kitų politikos sričių tikslų. Pavyzdžiui, meno sklaida užsienyje gali būti finansuojama siekiant diplomatinių tikslų.
Atitinkamai siūlome:
nuostatą, kad tais atvejais, kai įgyvendinant kitų sričių politiką gali būti palengvinamas arba apsunkinamas šio įstatymo tikslų įgyvendinimas, politiką formuojančios institucijos į sprendimų priėmimą privalo įtraukti kultūros srities politiką formuojančias ir įgyvendinančias institucijas bei organizacijas, nepriklausomai nuo jų teisinės formos;
įtvirtinti nuostatą, kad tais atvejais, kai kultūros sektoriaus ištekliais ir kompetencijomis gali būti pasiekiama kitų politikos sričių tikslų, šių tikslų įgyvendinimas finansuojamas iš tų sričių tikslams įgyvendinimui skirtų biudžeto lėšų. Įstatymas turėtų įpareigoti kultūros srities politiką formuojančias ir įgyvendinančias institucijas teikti pagalbą įgyvendinant šiuos valstybės tikslus, o kitų politikos sričių institucijas - laikytis šio įstatymo nuostatų. Viena svarbiausių horizontalaus koordinavimo su kultūros politika reikalaujančių sričių yra švietimo ir mokslo politika. Įstatymo projekte apibrėžiant „kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimą” nepaaiškinamos įsipareigojimų skirtys ir veiklos sąsajos tarp kultūros lauko subjektų bei formalaus ir neformalaus švietimo sistemų bei mokslo įstaigų.Todėl siūlome:
pilnai apibrėžti kultūros kompetencijų tobulinimo sistemą, kurioje būtų įvardinamos formalaus ir neformalaus švietimo sistemos bei mokslo institucijų funkcijos plėtojant kultūrines kompetencijas. Spręsti pagrindiniam komitetui 2.5 Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga 2024-05-17 V. Apibendrinimas Manome, jog įstatyme besiremiant kultūros funkcijų apibrėžimu bei jų hierarchija galima pasiekti aukštesnės reguliavimo kokybės. Reguliavimas yra tik vienas iš politikos elementų, per kurį reiškiasi kultūros politikos tikslai ir uždaviniai.
Politikos tikslams ir uždaviniams ne mažiau svarbią įtaką turi Vyriausybių programos, finansavimo instrumentai, kitos viešosios politikos priemonės. Todėl manome, kad projekte pasiūlytas įstatymo tikslas apibrėžti politikos tikslą yra nerealistiškas. Be to šio tikslo formuluotė referuoja į patį save
tikslą formuluoti siūlome tokiu būdu: „Skatinant Lietuvos kultūros gyvybingumą užtikrinti žmogaus kultūrines teises.” Manome, jog tokia formuluotė tiksliai atspindi konstitucinius reguliavimo pagrindus bei iš valstybės dalyvavimo kultūros politikoje kylančias dilemas. Tokia formuluotė nurodo, kad kultūra kyla iš Tautos ir todėl valstybė dalyvaudama kultūroje turi pareigą aktyviai saugoti kultūrines teises ir negali jų pažeisti. Taip pat toks „rankos atstumo” principas formuluotėje derinamas su valstybės pareigą skatinti kultūrą siekiant jos gyvibingumo;
uždaviniais turėtų būti detalizuojama ko valstybė siekia reguliuodama skirtingas kultūrines funkcijas, o įstatymo teksto hierarchija turėtų sekti uždaviniais ir išplėtoti reguliavimo argumentaciją. Todėl apibendrindami iki šiol išsakytus siūlymus siūlome tokią įstatymo struktūrą:
Bendrosios nuostatos;
Kūryba;
Sklaida;
Paveldo saugojimas;
Valdymas;
Kultūrinės kompetencijos;
Horizontalus koordinavimas;
Baigiamosios nuostatos Taip sukuriant aiškesnę reguliavimo intervencinę logiką galima būtų pateikti ir grįsti smulkesnius dabartinio projekto teksto komentarus.
Pavyzdžiui, projekte siūlomas „kultūros” apibrėžimas tiksliai apibrėžia įstatymo objektą, tačiau nuoroda tik į „istoriškai susiformavusias” reikšmes šį objektą nepagrįstai riboja. Pagal šį apibrėžimą subkultūrų ar menininkų kuriamos reikšmių sistemos, kurios neturi aiškaus istorinio pagrindo, negalėtų būti interpretuojamos kaip „kultūros” dalis. Todėl:
projekte pateikti „kultūros” apibrėžimo siūlome išbraukti žodžius „istoriškai susiformavusi“. Intervencinė logika, kurią siūlome šiais komentarais taip pat leistų eksplicitiškai taikyti įstatyme aprašytus principus be rizikos, kad jie bus prieštaringai interpretuojami. Pavyzdžiui, projekte įvardintas „nuolatinės stebėsenos” principas nurodo sveikintiną siekį kultūros politiką formuoti atsižvelgiant į faktus apie socialinę realybę. Tačiau pats principo apibrėžimas ignoruoja tai, kad kultūros reiškiniai interpretuojami ne tik objektyvistiškai. Tiesioginis šio principo taikymas būtų žalingas kultūros politikos kokybei, nes taip apibrėžtu principu galima būtų ignoruoti siūlymus, grįstus humanistikos tyrimų rezultatais. Humanistikos tyrimai ypač retai seka pozityvistine epistemologija, į kurią nurodo „nuolatinis stebėsenos principas”.
Todėl:
projekte siūlome įtvirtinti nuostatą, jog „Kultūros politika formuojama ir įgyvendinama atsižvelgiant į mokslinių tyrimų rezultatus.”
įstatymo projekte nustatyti principus, kuriais remiantis būtų formuojamas kultūros finansavimo modelis, ypač menininkų ir nevyriausybinių organizacijų, kuris atitiktų tvarumo ir rankos atstumo principus. Šiame įstatymo projekto komentare išreiškėme tik esmines pastabas ir komentarus, kuriuos buvo įmanoma pateikti per komentavimui skirtą laiką. Todėl prašome aktyviai informuoti apie įstatymo rengimo eigą bei įtraukti į konsultacijas, kuriose būtų galimybė reaguoti į pakeitimus bei toliau teikti smulkesnius siūlymus, pastabas ir komentarus. Spręsti pagrindiniam komitetui 3.1 Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija 2024-05-151 Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija (toliau – NKIKIA) išnagrinėjusi
Kultūros pagrindų įstatymo projektą (toliau – įstatymo projektas), pripažįsta, kad įstatymo projektas yra svarbus ir reikalingas žingsnis Lietuvos visuomenei bei kultūros laukui, siekiant įtvirtinti kultūros sritį, pabrėžti jos svarbą, užtikrinti kokybišką kultūros ir kūrybinio sektoriaus interesus atitinkantį, valstybės ir savivaldos bei kultūros lauko dalyvių santykių reguliavimą. Atkreipiame dėmesį, kad įstatymo projektas turėtų labiau atsižvelgti į šiuolaikinės visuomenės poreikius bei kultūros ir kūrybinio sektoriaus plėtros tendencijas, aiškiai pasisakyti apie kultūros vaidmenį ateities visuomenėje, turėti aiškesnes sąsajas su jau patvirtintais strateginiais dokumentais, ypač Lietuvos vizija „Lietuva 2050“, kuri buvo rengta aktyviai įtraukiant valstybės, savivaldos institucijas bei platų socialinių partnerių spektrą.
Atsižvelgiant į pateiktą įstatymo projektą, teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
organizacijų” ir išdėstyti taip: Šio įstatymo tikslas – apibrėžti kultūros politikos tikslą ir uždavinius, kultūros politikos principus, valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų bei nevyriausybinių organizacijų vaidmenį formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką, savivaldybių kultūros politikos santykį su valstybės kultūros politika, kultūros dalyvių sistemą, jų tarpusavio ryšius ir vaidmenį, kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimą. Spręsti pagrindiniam komitetui 3.2 Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija 2024-05-152 2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos:
projekte sąvoka „kultūros dalyvis“ apima kultūros paslaugas teikiančius, kuriančius ar joje dalyvaujančius subjektus, todėl trūksta aiškumo, ar į šią sąvoką patenka kultūros dalyvius atstovaujantys subjektai, pvz. atstovaujančios asociacijos, siūlome papildyti: Kultūros dalyvis – kultūros paslaugas teikiantis asmuo ar kitas asmuo, aktyviai, sistemingai ir kryptingai kuriantis visų sričių kultūrą, joje dalyvaujantis, ar atstovaujantis kultūros paslaugas teikiančius ar kultūrą kuriančius dalyvius (asociacijos, sąjungos ir kt.) . 2.2.
2.2. Atsižvelgiant į tai, kad kultūros lauke veikia, ne tik menininkai ir kūrėjai, bet ir kultūros ir kūrybos profesionalai, kurių veikla būtina sėkmingam kultūros paslaugų ir produktų kūrimo ir sklaidos procesuose, tačiau jų veikla neapibrėžta teisės aktuose. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos dokumentuose naudojamas nuostatas, rekomendacijas ir finansavimo priemones, siūlome antrąjį 1 įstatymo projekto straipsnį papildyti sąvoka „Kultūros ir kūrybos profesionalai“ – kultūros ir kūrybos specialistai, dirbantys kultūros ir kūrybiniame sektoriuje, profesijos, kurių veikla ir atsakomybės, susijusios su kūryba, gamyba ir sklaida, bei dažniausiai įkūnija kūrybinę raišką, saugomą intelektinės nuosavybės teisėmis, turinčią kultūrinę, kūrybinę, socialinę ar ekonominę vertę. Spręsti pagrindiniam komitetui 3.3 Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija 2024-05-153
uždaviniai. Siūlome 3 straipsnio antros dalies 4 papunktį papildyti ir praplėsi tokia formuluotę “visų sričių” ir išdėstyti taip:
“4) užtikrinti tolygų kokybiškų visų sričių kultūros paslaugų
prieinamumą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Lietuvos kultūros sklaidą užsienyje;” Spręsti pagrindiniam komitetui 3.4 Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija 2024-05-154 4 straipsnis. Kultūros politikos principai. Siūlome įtraukti lygiateisiškumo, inovatyvumo bei įvairovės principus. Užtikrinant įvairiems kultūros dalyviams lygias teises ir sąlygas, ne tik gauti kultūros paslaugas, bet ir jas teikti. Tai ypač aktualu nevyriausybinio sektoriaus atstovams teikiantiems kultūros paslaugas. Taip pat įtvirtintas inovatyvuvo principas labiau atlieptų vizijos Lietuva 2050 nuostatas ir suponuotų platesnes galimybes valstybei skatinti, o kultūros lauke kurti inovacijas.
Įvairovės principu siekti “užtikrinti kultūros įvairovę, visos kultūros sritys Lietuvoje laikomos lygiavertės viena kitos atžvilgiu.“ Taip pat, siūlome papildyti šio straipsnio 4 punktą, kultūros prieinamumo principą ir išdėstyti taip: „kultūros prieinamumo. Visiems Lietuvos Respublikos gyventojams sudaromos vienodos sąlygos dalyvauti visų sričių kultūroje“. Spręsti pagrindiniam komitetui 3.5 Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija 2024-05-155
politikos srityse. Įstatymo projektas, turėtų įvertinti ir numatyti aplinkybes bei sumažinti įtampas, susijusias su nepalankiom socialinėm ir ekonominėm sąlygom kultūros ir kūrybos sektoriuje veikiančių profesionalų (apimant individualiai dirbančius asmenis) atžvilgiu. Siūlome:
socialinės apsaugos srityje. Kultūra, įtraukdama socialiai pažeidžiamus asmenis į kultūros veiklas, stiprina socialinę sanglaudą, mažina socialinių problemų riziką, socialinę atskirtį, didina socialinę integraciją. Valstybė užtikrina meno kūrėjų, profesionaliojo scenos meno įstaigų kūrybinių darbuotojų, kultūros ir kūrybos profesionalų papildomas socialines garantijas ir/ar mokestines lengvatas, sudarančias sąlygas vykdyti kūrybinę ir kultūrinę veiklą.“ Spręsti pagrindiniam komitetui 3.6 Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija
vaidmuo formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką.
Siulome praplėsti ir aiškiau apibrėžti Kultūros ministro rekomendacijų apimtis formuluojant taip: „Kultūros ministras nustato savivaldybių kultūros politikos rekomendacijas, siūlo bazinių kultūros paslaugų paketo standartą.“ Spręsti pagrindiniam komitetui 3.7 Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija
7III skyriuje, 8 straipsnyje. Kultūros dalyviai, aiškiau nusakyti atstovaujančių asociacijų ar organizacijų vaidmenį
bei kultūros dalyvių lygias galimybes ir sąlygas teikti kultūros paslaugas ir 1 punkto 3 papunktį išdėstyti taip:
“3) kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, teikiantys visų sričių
kultūros paslaugas, taip pat atstovaujantys kultūros paslaugas teikiančius dalyvius (asociacijos, sąjungos ir kt.)” Spręsti pagrindiniam komitetui 3.8 Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija 2024-05-1510 10 straipsnis. Nevyriausybinės organizacijos, papildyti 1 punktą: „1. Nevyriausybinės organizacijos, dalyvauja kultūros politikos formavime ir įgyvendinime, savo kultūrinės ir kūrybinės veiklos tikslus ir jų įgyvendinimo formas pasirinkdamos savarankiškai ir nepriklausomai, prisideda prie kultūros politikos tikslo įgyvendinimo:“ Spręsti pagrindiniam komitetui 3.9 Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija
būtų formuojamas kultūros finansavimo modelis, ypač NVO sektoriaus, kuris atitiktų tvarumo ir rankos atstumo principus. Spręsti pagrindiniam komitetui 3.10 Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija 2024-05-15 10.
Taip pat atsižvelgiant į vizijos „Lietuva 2050” nuostatas siūlome įstatymo projekte pastiprinti ir įtraukti nuostatas susijusias su skaitmeninių produktų ir paslaugų kūrimu, stiprinat Lietuvos kultūros ir kūrybinio sektoriaus konkurencingumą, orientuojant kultūros dalyvius įgyti atitinkamas kompetencijas, o valstybę didinti investicijas į pažangių kūrybos formų skatinimą. Spręsti pagrindiniam komitetui 3.11 Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija
veiklos skatinimo modelius, tam tikslui galėt būti steigiamos atskiros kultūros ir kūrybinių industrijų laisvos ekonominės zonos bei sudarytos specialios socialinės, ekonominės, teisinės ir administracinės sąlygos. Spręsti pagrindiniam komitetui
pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.1 Lietuvos
3 N Teikiame siūlymus Lietuvos Respublikos Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektui (toliau – Projektas) Nr. XIVP-3654. 1. Siūlome Projekto II Skyriaus („Valstybės ir savivaldybių kultūros politika“) 6 straipsnį papildyti nauja 3 dalimi: Nacionalinė darbotvarkė kultūros prieinamumo klausimais ir Nacionalinės darbotvarkės kultūros prieinamumo klausimais planas rengiami Strateginio valdymo įstatymo nustatyta tvarka, jų įgyvendinimą organizuoja ir kontroliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė (arba jos įgaliota institucija). Spręsti pagrindiniam komitetui 1.2 Lietuvos
4 N 2.
Siūlome to pačio straipsnio dalį, kuri numato kultūros ministro nustatomas savivaldybių kultūros politikos gaires, tikslinti: Kultūros ministras nustato savivaldybių kultūros politikos gaires, kuriose įtvirtinamos kultūros politikos tikslo ir uždavinių įgyvendinimo savivaldybėse stebėsenos, renkamų kultūros statistikos rodiklių, savivaldybių kultūros įstaigų (ar jų filialų) steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo, savivaldybių kultūros dalyvių finansavimo, taip pat šio įstatymo
kultūros politikos įgyvendinimo savivaldybėse rekomendacijos. Spręsti pagrindiniam komitetui 1.3 Lietuvos
2
papildyti nauja 2 dalimi: Atsižvelgdama į šio straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes, valstybė skatina ir remia bendrą kelių savivaldybių ir (arba) suformuotos funkcinės zonos teritorijoje veikiančių savivaldybių viešųjų paslaugų (ar jų dalies) kultūros srityje teikimą. Kelių savivaldybių ir (arba) suformuotose funkcinių zonų teritorijose veikiančių savivaldybių viešųjų paslaugų (ar jų dalies) kultūros srityje teikimo taisykles ir formas, galimas prielaidas, skatinimo būdus nustato kultūros ministras. Spręsti pagrindiniam komitetui 1.4 Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarija 2024-05-16 N Taip pat siūlome keisti Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymą, jį papildant Kultūros paso apibrėžimu („Kultūros pasas – priemonė mokinių kultūros pažinimo įpročiams ugdyti ir jų kultūros patirčiai plėsti, teikiant jiems tam tikras kultūros ir meno paslaugas.“) ir nauju 18 straipsniu:
pasas
patyrimo įpročius, užtikrinant kokybiškų kultūros ir meno paslaugų prieinamumą.
Laikomasi nuostatos, kad asmenų kultūrinių įpročių formavimas turi būti nuoseklus ir sisteminis, pritaikant kultūros ir meno paslaugas prie kiekvienos amžiaus grupės poreikių, žinių, galimybių priimti ir suvokti informaciją. 2. Kultūros pasas įgyvendinamas vadovaujantis prieinamumo, įtraukties, savarankiškumo, atvirumo, įvairovės ir kokybės principais. 3. Kultūros paso paslaugos teikiamos: 3.1. Lietuvos Respublikos mokiniams, besimokantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas (išskyrus besimokantiems pagal suaugusiųjų bendrojo ugdymo programas);
formaliojo švietimo programas ir Europos mokyklose pagal lietuvių kalbos programas besimokantiems mokiniams. 4. Kultūros paso administravimo, jo indeksavimo pagal savivaldybių socialinius ir ekonominius rodiklius, finansavimo tvarka reglamentuojama kultūros ministro ir švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka. 5. Kultūros paso būdu asmens įgyta kompetencija gali būti pripažįstama kaip baigta formaliojo švietimo programos (išskyrus studijų programas) dalis švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka arba kaip studijų programos dalis – aukštosios mokyklos nustatyta tvarka. Taip pat siūlome keisti Lietuvos Respublikos Regioninės plėtros įstatymą numatant, kad regioninė politika, jos įgyvendinimo instrumentai skatina ne tik socialinių ir ekonominių, bet ir kultūros prieinamumo skirtumus tarp regionų ir pačiuose regionuose.
To pačio įstatymo 23 straipsnio 13 dalį papildyti ir suformuluoti taip: Atstovus į partnerių grupę deleguoja Regioninės kultūros tarybos, darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijos, Darbo kodekso nustatyta tvarka atrinktos į Lietuvos Respublikos trišalę tarybą, Nevyriausybinių organizacijų taryba ir Nacionalinė bendruomeninių organizacijų taryba. Į partnerių grupę deleguoti atstovai turi būti nepriekaištingos reputacijos, kaip ji suprantama pagal šio įstatymo 22 straipsnio 7 dalį. To pačio straipsnio 14 dalies 1 punktą papildyti ir suformuluoti taip: partnerių grupėje būtų atstovaujama kiekvienai iš šių interesų grupių: verslo organizacijų interesų grupei, profesinių sąjungų organizacijų interesų grupei, kultūros, bendruomeninių ir kitų nevyriausybinių organizacijų interesų grupei. Interesų grupei partnerių grupėje gali būti neatstovaujama tik tuo atveju, kai į partnerių grupę nedeleguojamas šiai interesų grupei atstovaujantis kandidatas;
Lietuvos Respublikos Prezidentas yra pabrėžęs, kad privalome šiuo metu rengiamą Kultūros politikos pagrindų įstatymą matyti kaip esminį lūžį, Lietuvos politinėje darbotvarkėje įtvirtinant kultūros statusą valstybės sąrangoje. Pasak šalies vadovo, turime vertinti visą turimą informaciją, taip pat analizuoti, kokius kitus – tiek šakinius kultūros, tiek ir kitų sričių įstatymus bei teisės aktus reikia tikslinti, kad kultūra iš tikrųjų taptų mūsų kasdienybės vektoriumi ir šviesios ateities pagrindu. Pritarti iš dalies Komitetas iš esmės pritaria teikiamam siūlymui, tačiau siūlo jį svarstyti ir rengti naują projektą atskirai nuo teikiamo įstatymo projekto.
2.1 Etninės kultūros globos taryba 2024-05-16 Etninės kultūros globos taryba (toliau – EKGT, Taryba) išnagrinėjo Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektą Nr. XIVP-3654 (toliau – KPP įstatymas) ir teikia savo išvadas bei siūlymus dėl šio projekto tobulinimo:
puiki KPP įstatymo preambulė, kurioje pabrėžiama kultūros svarba Lietuvos valstybės tapatumui ir tęstinumui, atkreipiamas dėmesys į tradicijų, etninės kultūros, kultūros paveldo reikšmę saugant, kuriant ir puoselėjant Lietuvos kultūrinį savitumą pasaulyje, taip pat skelbiama, kad kultūra yra Lietuvos vystymosi paskata ir žmonių gerovės pagrindas, sukuriantis reikšmingą pridėtinę vertę įvairiose valstybės politikos srityse, deklaruojamas siekis įtvirtinti lygiavertį kultūros politikos vaidmenį ir tęstinumą valstybės politikoje, konstatuojamas poreikis remti ir puoselėti kultūrą. Tokios nuostatos atitinka tausojamąjį kultūros politikos tipą, kai valstybė globoja (remia, saugo) pasirinktas kultūros vertybes, formuoja kryptingus postūmius sistemingomis nuostatomis, kuriomis turėtų vadovautis vykdomosios institucijos. Tausojamąjį kultūros politikos tipą įpareigoja rinktis Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios preambulėje pabrėžiama, jog Konstituciją skelbia „lietuvių tauta [...], išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“, o Konstitucijos 42 straipsnis nustato, kad valstybė remia kultūrą, „rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga“. Nuostatas dėl valstybės pareigos remti pamatines lietuviškos kultūros vertybes (kalbą, etninę kultūrą, kultūros savitumą, papročius ir kultūros paveldą) pabrėžia ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas. Pritarti 2.2
2 2.
Tačiau KPP įstatymo preambulėje įvardyto siekio įtvirtinti lygiavertį kultūros politikos vaidmenį valstybės politikoje neatspindi 3 straipsnyje nurodyti kultūros politikos tikslas ir kultūros politikos uždaviniai, kur nebėra jokių nuostatų stiprinti kultūros vaidmenį, kad ji taptų Lietuvos tapatybės pagrindu (kaip teigiama Valstybės pažangos strategijoje „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“, patvirtintoje 2023 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XIV-2466). KPP įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įvardijant kultūros politikos uždavinius visiškai neužsimenama apie būtinybę puoselėti nacionalinę kultūrą, tautinę savimonę, užtikrinti kultūros paveldo (nematerialaus ir materialaus) išsaugojimą, apsiribojama tik uždaviniu puoselėti Lietuvos etnografinių regionų kultūrinį savitumą. Termino nacionalinė kultūra iš viso nėra visame KPP įstatymo tekste, nors Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlyje „Nacionalinio saugumo pagrindai“ apibrėžiant Kultūros politiką nurodoma: „Valstybės pareiga išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą, užtikrinant lietuvių kalbos apsaugą ir tęstinumą, globojant etninę kultūrą ir vietos tradicijas, saugant kultūros paveldą.“ (beje, Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad rengiant naujų ir galiojančių įstatymų pakeitimo projektus, jų nuostatos turi būti suderintos su Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatomis).
Tuo remdamiesi siūlome į KPP 3 straipsnio 2 dalį papildomai įtraukti šiuos uždavinius: · nacionalinės kultūros plėtra ir tautinės tapatybės puoselėjimas; · kultūros paveldo (nematerialaus ir materialaus) išsaugojimas, Lietuvos įsipareigojimų dėl įsitraukimo į įvairias kultūrines tarptautines konvencijas ar kitas tarptautines sutartis įgyvendinimas; · dalyvavimas tarptautiniuose kultūros procesuose, Lietuvos kultūrinių pasiekimų sklaida; · Lietuvos visuomenės įtraukimo į kultūrines veiklas, kultūros sklaidos ir edukacijos stiprinimas; · imigrantų integravimas į Lietuvos kultūrą, kultūrinio dialogo skatinimas; · užsienio lietuvių tapatybės išsaugojimas ir įtraukties į Lietuvos kultūros procesus didinimas. Spręsti pagrindiniam komitetui 2.3
3
dėmesį, kad KPP įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nurodyti kai kurių etnografinių regionų pavadinimai neatitinka Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 6 1 straipsnio 5 dalies 8 punkte ir 10 dalyje įtvirtintų etnografinių regionų pavadinimų: ne Dzūkija, o Dzūkija (Dainava); ne Suvalkija, o Suvalkija (Sūduva). Spręsti pagrindiniam komitetui 2.4
6 4.
KPP įstatymo
srityse“ detaliau įvardijant kultūros sąsajas su Socialinės apsaugos sritimi kelia abejonių teiginys „Valstybė užtikrina meno kūrėjų, profesionaliojo scenos meno įstaigų kūrybinių darbuotojų papildomas socialines garantijas, sudarančias sąlygas vykdyti kūrybinę veiklą“. Atkreipiame dėmesį, kad išskiriant tik meno kūrėjus (kurių statuso neturi dauguma etninės kultūros puoselėtojų) ir profesionaliojo scenos meno kūrėjus, pažeidžiamas lygiateisiškumo principas kitų kultūros sričių atžvilgiu, todėl ši nuostata yra diskriminacinė. Spręsti pagrindiniam komitetui 2.5
kultūros dalyvių išskiriami tik meno kūrėjai, tarsi kitų kultūros puoselėtojų, kurie neturi meno kūrėjo statuso (kaip minėta, tokio statuso neturi dauguma etninės kultūros puoselėtojų, o taip pat pagal UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo konvenciją pripažintų nematerialaus kultūros paveldo vertybių puoselėtojai), vaidmuo būtų visiškai nesvarbus kultūros politikoje. Tokia nuostata vėlgi yra diskriminacinė, todėl siūlome aptariamą KPP įstatymo 11 straipsnio pavadinimą keisti į: „Meno kūrėjų ir kitų kultūros puoselėtojų vaidmuo kultūros politikoje“, atitinkamai pakeičiant ir atskirų šio straipsnio dalių formuluotes. Spręsti pagrindiniam komitetui 2.6
vaidmuo labai svarbus įgyvendinant kultūros politikos siekius ne tik Lietuvos regionuose, bet ir sostinėje, kituose didmiesčiuose. Todėl labai svarbus KPP įstatymo 7 straipsnis „Savivaldybių kultūros politikos santykis su valstybės kultūros politika“.
Šiame straipsnyje pateiktos nuostatos neįvardija aiškių valstybės įpareigojimų savivaldybėms užtikrinti kultūros politikos įgyvendinimą, nes to neleidžia Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme įtvirtinta savarankiška savivaldybių funkcija kultūros atžvilgiu. Dėl to siūlome kartu su KPP įstatymo projektu teikti Vietos savivaldos įstatymo pakeitimus, siekiant savivaldybių funkciją dėl kultūros politikos įgyvendinimo priskirti valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms (išsamų siūlymą žr. EKGT rašte 2024-05-16 Nr. S-168 „Dėl Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo projekto“). Spręsti pagrindiniam komitetui 2.7 Etninės kultūros globos taryba 2024-05-16 4,5
įstatymo tekste trūksta dėmesio kultūros finansavimui, konkretaus bent jau esamos kultūros finansavimo sistemos įvardijimo. Apie kultūros finansavimą užsiminta tik dukart: 4 straipsnyje apibūdinant pagarbaus atstumo principą (skiriant valstybės ir savivaldybės finansavimą atskirų kultūros sričių projektams ir veikloms nesikišama į jų turinį, vertinimas patikimas kultūros ekspertams) ir 5 straipsnyje apibūdinant kultūros politikos sąsajas su finansų sritimi (valstybė sudaro sąlygas ir skatina investuoti į kultūros paveldo apsaugą, taiko finansines paskatas kultūros sritims, skatina mecenatystę). To nepakanka siekiant įgyvendinti minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnį, kuris pabrėžia valstybės vaidmenį remiant kultūrą, Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsaugą.
Stebina tai, kad KPP įstatymo projekte visiškai neužsimenama apie svarbiausius kultūros finansavimo šaltinius iš valstybės biudžeto – Lietuvos kultūros tarybos skiriamas lėšas kultūros ir meno sritims bei atskiroms kultūros programoms, Kultūros ministerijos bei kitų ministerijų lėšas (pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijos skiriamas lėšas tautiniam paveldui),
projekte ne kartą paminėtas terminas kultūros sritys (1 straipsnio 1 dalyje,
sąvokos kultūros sritys išaiškinimo. Sąvokos kultūros sritys aiškus įvardijimas itin aktualus, kadangi KPP įstatymo 5 straipsnyje apibūdinant kultūros politikos sąsajas su finansų sritimi nurodoma, jog valstybė teikia finansines paskatas kultūros sritims. Siūlome sąvokos kultūros sritys apibrėžimą pateikti KPP įstatymo 2 straipsnyje išvardijant kultūros sritis remiantis Lietuvos kultūros tarybos sudarytu kultūros ir meno sričių sąrašu (Literatūra, Muzika, Scenos menai, Taikomieji menai, Vizualieji menai) ir papildant jį Etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo sritimi. Atsižvelgdama į pateiktas pastabas, EKGT nepritaria Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektui Nr. XIVP-3654 ir siūlo jį iš esmės tobulinti. Spręsti pagrindiniam komitetui 3.1 Seimo Ateities komitetas 2024-05-16 Teikiamos Seimo Ateities komiteto pastabos Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektui Nr. XIVP-3654. 1. Kultūros politikos pagrindų įstatymo (toliau – KPPĮ) projektą (toliau – Projektas) būtina geriau suderinti su valstybės pažangos strategija „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“, LR Seimo patvirtinta 2023 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr.
XIV-2466 (toliau – Vizija). Kaip rodo Projekto aiškinamojo rašto 8 punktas, Projekto rengėjai yra susipažinę tik su Vizijos koncepcija, bet ne su Seimo patvirtintu Vizijos dokumentu, kuriame kultūrai numatytas fundamentalus vaidmuo. Spręsti pagrindiniam komitetui 3.2
1 Atkreiptinas dėmesys, kad Vizijoje, kaip ir Projekte, kultūra suprantama dvejopai: ne tik kaip kultūros sektoriaus institucijų veiklos rezultatas, bet ir kaip „mus kaip bendruomenę jungianti paveldėta, mūsų kuriama ir permąstoma simbolių ir prasmių visuma, apibrėžianti asmens santykį su pačiu savimi, kitais ir pasauliu“ (pabraukta cituojant, Vizija, p. 19). Plg. Projekte: „žmonių individualios ir (ar) kolektyvinės kūrybinės veiklos rezultatas, istoriškai susiformavusi ir nuolat kuriama reikšmių, simbolių ir įgūdžių sistema, įkūnijanti žmonių pasaulėžiūrą ir vertybes, apimanti kalbą, žinias, menus, raštiją, tikėjimus, moralę, papročius, kitus materialius objektus ir nematerialius reiškinius, su tuo susijusias technologijas ir kitus vertingus asmenų ir bendruomenių gebėjimus ir veiklas“ (pabraukta cituojant, Projektas, 2 str. 1 punktas). Būtent šia, platesniąja, reikšme kultūra suvokiama kaip Vizijos pagrindas. Tačiau Projektas iš esmės reglamentuoja tik kultūros sektoriaus subjektų sistemą ir sąveiką. Nekvestionuojant tokio reglamentavimo poreikio ir tikslingumo, vis dėlto reikėtų Projektą papildyti sąsajomis su platesne kultūros sąvokos reikšme, su kultūros kaip visuomenės tapatybę grindžiančios prasmių ir simbolių sistemos vaidmeniu, kurį pabrėžia Vizija. Toliau išdėstomi galimi konkretūs Projekto patikslinimai ir papildymai. Spręsti pagrindiniam komitetui 3.3
3 3.
Atkreiptinas dėmesys, kad Projekto 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžta „Kultūros dalyvio“ sąvoka ir Projekto III skyrius „Kultūros dalyviai“ iš kultūros eliminuoja piliečius ir kitus eilinius visuomenės narius, kurie pagal plačiąją kultūros apibrėžtį yra tikrieji ir pagrindiniai kultūros subjektai. Šias projekto nuostatas reikėtų patikslinti, suderinant su Projekto 2 str. 1 punkte pateikta „Kultūros“ sąvokos apibrėžtimi ir šios sąvokos apibrėžtimi ir faktine vartosena Vizijoje. Spręsti pagrindiniam komitetui 3.4
2
papildyti kultūros politikos uždaviniais, susijusiais su Vizijos pažangos kryptimis ir kultūros kaip Vizijos pagrindo vaidmeniu: a. demokratinės politinės kultūros ugdymo; b. pilietinės tapatybės, pagrįstos pasitikėjimo, bendradarbiavimo, atsakomybės ir pilietinio dalyvavimo nuostatomis ir Lietuvos ir Europos istorijos ir kultūros paveldu, ugdymo; c. įvairiapusės, išsilavinusios, kūrybiškos, atsparios, empatiškos, bendruomeniškos ir nuolat besimokančios asmenybės ugdymo; d. kultūrinės transformacijos, nukreiptos į tvarios visuomenės nuostatų formavimąsi, į vartotojų kultūros ir įpročių atsisakymą, skatinimo, atsakomybės už gamtinę aplinką, kultūros ir visuomenės tapatybės išsaugojimą ir plėtojimą stiprinimo. Spręsti pagrindiniam komitetui 3.5 Seimo Ateities komitetas
5Projekto 5 straipsnį papildyti punktu,
skirtu valstybės veiklos sričiai „valstybės valdymas, regioninė politika ir viešasis administravimas“ (Strateginio valdymo įstatymas, 3 str. 26 d. 1 punktas), ir jame suformuluoti kultūros horizontalumo taikymo principus, išplaukiančius iš Vizijos 1 pažangos krypties „Piliečių kuriama demokratija“ pažangos srities „Kultūros vaidmens valstybėje ir bendruomenių saitų stiprinimas“. Spręsti pagrindiniam komitetui
59 6.
Projekto 5 straipsnio 9 punkto formuluotes suderinti su Vizijos 2 pažangos krypties formuluotėmis, kuriose numatoma, kad „Švietimas ir mokslas [turi būti] išplėtoti kaip kertinė Lietuvos kultūros dalis, užtikrinanti šios kultūros ir ja grindžiamos valstybės tęstinumą, gyvybingumą ir intelektualinį savarankiškumą“ (Vizija, p. 28), ir kuriose apibūdinamas švietimo ir mokslo kaip kertinių kultūros perteikimo bei turtinimo kanalų vaidmuo. Pritarti Žr. Komiteto siūlymą Nr. 1. 3.7
punktų formuluotes, jas suderinant su atitinkamomis Vizijos pažangos krypčių formuluotėmis. Spręsti pagrindiniam komitetui
2024-05-17 Valstybinė kultūros paveldo komisija (toliau
Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 6 straipsnio pakeitimo įstatymo (TAIS Nr. XIVP-3655) ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo Nr. I-733
komisija 2024 m. kovo 13 d. raštu Nr. V11-27 „Dėl Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto“ Kultūros ministerijai pateikė pastabas Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektui (toliau – Įstatymo projektas). Vertiname, kad į kai kurias pastabas buvo atsižvelgta, tačiau esminės pastabos aktualios ir šiai Įstatymo projekto redakcijai. Paveldo komisijos 2024 m. gegužės 15 d. neeiliniame posėdyje buvo pritarta anksčiau teiktoms ir dar aktualioms pastaboms.
Konstatuota, kad Įstatymo projekto idėjos siekis yra sveikintinas, nes šia idėja (Įstatymo projektu) bandoma sureguliuoti ar inicijuoti kultūros plėtros procesų vienodą, tolygią, lygiateisę sklaidą, į Lietuvos kultūros politikos gaires perkeliami šiuolaikiniai kultūros sampratos ir jos idealų principai, deklaruojamos tarptautinių institucijų idėjos ir bendros gerosios tendencijos. Tačiau šiame Įstatymo projekte yra pateikiamos idėjinės kultūros politikos kūrimo ir įgyvendinimo kryptys. Paveldo komisija abejoja, ar dokumento forma yra tinkama ir dokumentas turi būti teikiamas kaip įstatymo projektas. Šis dokumentas savo turiniu labiau atitinka strategijoms ar gairėms būdingą reglamentavimą. Įstatymo projekte nustatytas kultūros politikos tikslas, uždaviniai, suformuluoti kultūros politikos principai bei jų taikymas kitose politikos srityse, nustatytos valstybės ir savivaldybių kompetencijos kultūros politikos srityje, nurodyti kultūros dalyviai, tačiau jo apimtis ir turinys nesureguliuos visuomeninių santykių kultūros politikos srityje, o tik apibrėš šios politikos kryptis. Būtina Įstatymo projekte aprašyti ir kai kurias papildomas sąvokas, kaip pvz., „kultūros kūrėjai“, esamas sąvokas koreguoti, kaip pvz., „kultūros dalyviai“, „kultūros paslauga“. Papildyti ir koreguoti Įstatymo projekte įvardintus uždavinius. Visi konkretūs pastebėjimai pateikiami pridedamame priede. Apibendrinus, galima teigti, kad Įstatymo projektas kultūros paveldo apsaugai nepadeda, o kaip tik suteikia dar daugiau neaiškumo ir neapibrėžtumo, kas neigiamai veikia patį paveldo apsaugos procesą. Jame neakcentuojamas kultūros paveldo ryšys su esama ar planuojama įgyvendinti kultūros politika.
Įstatymo projekte įvardintas tikslas – „įtvirtinti kultūros politikos įgyvendinime dalyvaujančių subjektų sistemą numatant jų vaidmenį“ – nėra pilnai atskleistas ir neįvertinti visi kultūros politikos įgyvendinime dalyvaujantys subjektai, nėra sudarytos sąlygos ir neužtikrinta kultūros paveldo objektų ir teritorijų integracija į kultūros politikos sistemą. Spręsti pagrindiniam komitetui
Asociacija „Kultūros savivaldos kolegija“ susipažino su Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektu (toliau – Įstatymas) ir teigiamai vertina šio įstatymo pokyčių būtinybę. Asociacijai
„Kultūros savivaldos kolegija“, kaip ir kitoms regionų asociacijoms, nebuvo
suteikta galimybė dalyvauti diskusijose rengiant įstatymo projektą, savo siūlymus buvome pateikę Kultūros ministerijai, tačiau praktiškai į juos nėra atsižvelgta, todėl, išklausę LRS Kultūros komiteto posėdžio diskusijas teikiame šiuos siūlymus. Įstatymo projektas lauktas ir regionų bendruomenės, pirmiausia, tikintis tęstinumo, nes Lietuvos Respublikos Seimas
kaitos gairių patvirtinimo“ patvirtino Gaires, kuriose nemažai dėmesio skirta ne tik Lietuvos kultūros tarybos steigimui, bet ir regionų kultūros politikai. Viena iš gairių įgyvendinimo priemonių buvo parengti Regionų kultūrinės plėtros programą. Tačiau pasikeitus strateginio planavimo metodikai, Regionų kultūros plėtros programos nebeliko. Nebėra ne tik aukščiau įvardinto Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo tęstinumo, bet ir jokio strateginio, regionų kultūros politiką reglamentuojančio, dokumento. Atkreipiame dėmesį, kad etnografiniai regionai ir regionai – nėra tapatu. Teikiame siūlymus, kurių įtvirtinimas iš esmės keistų situaciją. 1.
Lietuvoje, tai svarbi valstybinės ir regioninės kultūros politikos formuotoja ir įgyvendintoja, todėl valstybės ir savivaldos pasitikėjimas ir konstruktyvus dialogas yra būtinas ir aiškus. Įstatymo rengėjai yra įvardinę problemas, ko siekiama šiuo įstatymu „Šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas yra fragmentiškas ir nepakankamai sistemiškas, kadangi stokoja įstatymiškai apibrėžto konceptualaus kultūros politikos principų, sąvokų ir kultūros sektoriuje veikiančių subjektų tarpusavio sąveikos pagrindo…“, mūsų nuomone, Kultūros politikos pagrindų įstatyme turėtų būti laikomasi nuoseklumo aprėpiant nacionalinį, regioninį ir vietos savivaldos lygmenis. Regionų kultūros strategija /plėtra nėra įteisinta nė viename įstatyme ar kitu teisės aktu. Kai tuo tarpu nacionalinė kultūra turi 2021-09-29 LRV nutarimu Nr. 781 „Dėl 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programos patvirtinimo“ patvirtintą programą. Siūlymas. Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatyme įteisinti regionų kultūros politikos sąvoką, o regionų kultūros politikos gaires deklaruoti Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme, taip pat papildyti šio teisės akto 23 straipsnio 13 dalį, kuris įgalintų Regioninės kultūros tarybos atstovus lygiavertiškai dalyvauti partnerių grupėje. Spręsti pagrindiniam komitetui
rengimą paskatinusias priežastis, kuriose įvardinti savivaldos kultūros politikos trukdžiai: „1.
Trūksta už valstybės kultūros politikos formavimą ir įgyvendinimą atsakingų institucijų, savivaldos bei kultūros lauko dalyvių bendraveikos, jų vaidmuo bei funkcinės atsakomybės nėra susietos į vieningą sistemą… Nepakankamas savivaldos įsitraukimas ir iniciatyvumas formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką.“ Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos kultūros taryba užsako nemažai kultūros lauko, taip pat ir savivaldos, regionų, tyrimų, tačiau, kaip toliau vyksta tyrimų rekomendacijų įgyvendinimas, daugeliu atveju nėra akcentuojama. Siūlymas. Siekiant išspręsti rengėjų įvardintas problemas ir aktualizuoti kultūros tyrimus, siūlome Kultūros politikos pagrindų įstatymo II skyriaus 6 straipsnio 4 dalyje aiškiau detalizuoti kultūros ministro nustatomas savivaldybių kultūros politikos gaires (įvardinant ne tik įstaigų steigimo, reorganizavimo ar likvidavimo funkcijas, bet ir prioritetus kultūros specialistų poreikio, paslaugų kokybės rodiklių, kultūros pokyčių stebėsenos, finansavimo srityse, bendradarbiavimo su NVO ir kitais sektoriais bei naujovių diegimo veiklos sistemoje modelius). Tuo pačiu Vietos savivaldos įstatymo nuostatos turėtų būti ne „kosmetinės“, o kultūros politikos turinį įtakojančios. Regionų kultūra negali likti užribyje, mes turime būti išgirsti, ir tik konstruktyvus bendradarbiavimas visuose lygmenyse, gebėjimas kalbėtis ir susitarti gali įnešti realius, pamatuojamus ir teigiamus kultūros lauko pokyčius bei padėti spręsti įsisenėjusias / augančias problemas regionuose. Spręsti pagrindiniam komitetui 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.
8 Argumentai: Įstatymo projekte nėra kultūros lauke vartojamos „regioninės kultūros politikos“ sąvokos, kurią derėtų įteisinti būtent Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatyme. Įstatymo projekto 2 straipsnyje „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ turėtų būti apibrėžta „regioninės kultūros politikos“ sąvoka. Pasiūlymas:
Papildyti 2 straipsnį nauja 8 dalimi ir ją išdėstyti taip: „8. Regioninė kultūros politika – nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės) kultūros politikos formavimas, įgyvendinimas ir stebėsena.“
pagrindiniam komitetui
8 Argumentai: Įstatymo projekte nėra kultūros lauke vartojamos „regiono kultūros politikos“ sąvokos, kurią derėtų įteisinti būtent Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatyme. Įstatymo projekto 2 straipsnyje „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ turėtų būti apibrėžta „regiono kultūros politikos“ sąvoka. Pasiūlymas:
Papildyti 2 straipsnį nauja 9 dalimi ir ją išdėstyti taip: „9. Regiono kultūros politika
pagrindiniam komitetui
8 Argumentai: Papildžius Įstatymo projektą naujomis 2 straipsnio 8 ir 9 dalimis, esamą 2 straipsnio 8 dalį laikyti nauja 10 dalimi. Pasiūlymas: Pakeisti 2 straipsnio 8 dalies numeraciją ir ją išdėstyti taip: „8 10.
Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos išdėstytos Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme, Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatyme, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatyme, Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatyme, Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme, Lietuvos Respublikos strateginio valdymo įstatyme, Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų įstatyme, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme.“
11 Argumentai: Atsižvelgiant į kultūros politikos principus – bendradarbiavimo ir horizontalumo principus, į 2024 m. gegužės 17 d. Kultūros komiteto posėdyje išsakytus pagrįstus argumentus, į nevyriausybinių organizacijų plėtros valstybės politiką, į Įstatymo projekto 10 straipsnį „Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo kultūros politikoje“, siūlytina Įstatymo projekte, apibrėžiant įstatymo tikslą, nurodyti ir nevyriausybines organizacijas. Pasiūlymas:
Pakeisti 1 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Šio įstatymo tikslas – apibrėžti kultūros politikos tikslą ir uždavinius, kultūros politikos principus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų vaidmenį formuojant ir (ar) įgyvendinant kultūros politiką, savivaldybių kultūros politikos santykį su valstybės kultūros politika, kultūros dalyvių sistemą, jų tarpusavio ryšius ir vaidmenį, kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimą.“ Spręsti pagrindiniam komitetui 5.
Seimo narys Stasys Tumėnas 2024-05-22 Argumentai: Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalies 5 punktą, atsižvelgiant į bendradarbiavimo ir kultūros prieinamumo principus, į pasiūlymą Nr. 4, reikėtų papildyti nevyriausybinėmis organizacijomis. Pasiūlymas: Pakeisti 3 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip: „5) stiprinti valstybės institucijų ir įstaigų, savivaldybių institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų ir kultūros dalyvių bendradarbiavimą.“
pagrindiniam komitetui
5 Argumentai: Įstatymo projektas eksplicitiškai ir imperatyviai nenustato pareigos Kultūros ministerijai vykdyti kultūros politikos įgyvendinimo, kultūros politikos principų įgyvendinimo, kultūros politikos tikslo pasiekimo, kultūros politikos pagrindinių uždavinių įgyvendinimo savivaldybėse stebėsenos. Todėl siūlytina Įstatymo projekto 6 straipsnį papildyti nauja 5 dalimi. Pasiūlymas:
Papildyti 6 straipsnį nauja 5 dalimi ir ją išdėstyti taip: „Lietuvos Respublikos kultūros ministerija vykdo kultūros politikos įgyvendinimo savivaldybėse stebėseną.“
pagrindiniam komitetui
16 Argumentai: Atsižvelgiant į kultūros lauke veikiančių nevyriausybinių organizacijų praktiką ir potencialą, į 2024 m. gegužės 17 d. Kultūros komiteto posėdyje išsakytus pagrįstus argumentus, siūlytina papildyti Įstatymo projekto 10 straipsnio 1 dalį nauju 6 punktu.
Pasiūlymas: Papildyti 10 straipsnio 1 dalį nauju 6 punktu ir jį išdėstyti taip: „6) konsultuodamos ir teikdamos ekspertinio vertinimo paslaugas.“
pagrindiniam komitetui
6Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
įstatymo projektui Nr. XIVP-3654 ir siūlyti pagrindiniam Komitetui jį svarstyti atsižvelgiant į Teisės departamento pastabas, kurioms Komitetas pritarė, ir Komiteto pasiūlymą. 6.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Švietimo ir mokslo komitetas
9 Argumentai: Pritariant Ateities komiteto pastabai, kad kultūra valstybės pažangos vizijoje „Lietuva 2050“ suprantama dvejopai – ne tik kaip kultūros sektoriaus veiklos rezultatas, bet ir, svarbiausia, kaip visuomenės tapatybę grindžianti simbolių ir reikšmių sistema, kad kultūra yra ne vien kultūros institucijų, bet ir socialinės politikos sritis, kultūros plačiąja prasme perteikimas ir aktualizavimas turėtų atsispindėti švietimo ir mokslo srityje. Pasiūlymas:
„9) švietimo ir mokslo srityje – valstybė
plėtoja švietimą ir mokslą kaip svarbią Lietuvos nacionalinės kultūros dalį, švietimo įstaigos ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijos perteikia ir aktualizuoja Lietuvos kultūros tradiciją, sudaro sąlygas įgyti ir ugdo Lietuvos visuomenę siejančias vertybines ir pilietines nuostatas, socialines, kultūrines ir kūrybines kompetencijas, o kultūra yra aktuali svarbi formaliojo ir neformaliojo švietimo dalis, kultūrinės edukacijos, skaitymo skatinimo, raštingumo ugdymo ir mokymosi visą gyvenimą pagrindas ir, kultūra vystoma mokslinių tyrimų moksliniais tyrimais ir mokslu grįstomis inovacijomis objektas;“
7Balsavimo rezultatai: už –10, prieš – 0,
susilaikė – 1. 8.
Žukaskas Švietimo ir mokslo komiteto biuro vedėja Lina Vingrytė, patarėja Deimantė Žegunė.
posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, komiteto pirmininko pavaduotojas Robertas Šarknickas, komiteto nariai Angelė Jakavonytė, Vytautas Kernagis, Liuda Pociūnienė, Stasys Tumėnas, Kęstutis Vilkauskas. Komiteto biuro vedėja Agnė Jonaitienė, komiteto biuro patarėjos Milda Gureckienė, Aušra Pocienė, Deimantė Pukytė, padėjėja Danguolė Zabulėnienė. Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė Daina Urbanavičienė, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Teisės ir žmogiškųjų išteklių skyriaus vedėjas Virginijus Varnaitis, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Teisės ir žmogiškųjų išteklių skyriaus patarėja Simona Grybkauskaitė, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Atminties institucijų politikos grupės vyriausioji specialistė Erika Petunovienė, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Švietimo, mokslo ir kultūros grupės vadovė Jolanta Karpavičienė, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Švietimo, mokslo ir kultūros grupės patarėjas Mindaugas Bundza, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko patarėja kultūros klausimais Gabrielė Žaidytė, Seimo narys Edmundas Pupinis, Lietuvos kultūros instituto vadovas, ekspertas Rasius Makselis, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Vaidutė Ščiglienė, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Jonas Staselis, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos direktorė Edita Sabalionytė, Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas, pilietis Kęstutis Urba. 2.
2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2024-04-261 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. Teikiamo Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto (toliau – projektas) 1 straipsnio 1 dalyje siūloma įtvirtinti įstatymo tikslą. Pažymėtina, kad įstatymo tikslu suprantama socialinių teisinių santykių tikrovė, kurią įstatymų leidėjas konkrečiu teisiniu sureguliavimu nori sukurti, įstatymu siekiami padariniai tam tikroje visuomeninių santykių srityje. Tuo tarpu įstatymo paskirtimi teisėkūroje paprastai laikomas įstatymo reguliavimo objektas, dalykas, teisiniai santykiai, kuriuos įstatyme nustatytomis teisinio reguliavimo priemonėmis siekiama sureglamentuoti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad projekto 1 straipsnio 1 dalyje, kurioje vardijami įstatymo reguliavimo dalykui priklausantys teisiniai santykiai, yra apibrėžiama įstatymo paskirtis, o ne tikslas. Atsižvelgiant į tai, projekto 1 straipsnio pavadinimą siūlome dėstyti taip: „Įstatymo paskirtis ir taikymas“, o šio straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių „Šio įstatymo tikslas – apibrėžti“ įrašyti žodžius „Šis įstatymas nustato“. Pritarti Žr. Kultūros komiteto pasiūlymą Nr. 1. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
2
mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje vartojamą terminiją, o taip pat į tai, kad tautinės bendrijos dažnai suprantamos kaip juridiniai asmenys, atstovaujantys ir tenkinantys tautinei mažumai priklausančių asmenų interesus, siūlome projekto 1 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžių „tautinėms bendrijoms“ įrašyti žodžius „tautinėms mažumoms“.
Taip pat ginčytina, kad tik tautinėms mažumoms priklausantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę puoselėti savo kultūrą. Vadovaujantis Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, tokią teisę turi visi be išimties Lietuvos Respublikoje gyvenantys ir atitinkamai tautinei mažumai priklausantys asmenys. Pritarti iš dalies Įstatymo projekte vartojama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje vartojama „tautinių bendrijų“ sąvoka, kadangi ji atliepia Konstitucijos 37 straipsnyje įtvirtintą teisę piliečiams, priklausantiems tautinėms bendrijoms, puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Projektu siekiama apimti platesnę visuomenės dalį nei vien tik tautines mažumas. Sąvoka „tautinės bendrijos“ suprantama plačiau, nes apima ir tas tautines mažumas, kurios turi savo (etninę) valstybę, ir tas – kurios neturi, pvz., karaimai, totoriai. Siūloma patikslinti įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Šis įstatymas neriboja tautinėms bendrijoms priklausančių Lietuvos
Respublikos piliečių gyventojų teisės puoselėti savo kultūrą.“
kanceliarijos Teisės departamentas
3 3.
Projekto 1 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, kad jeigu tarp šio įstatymo ir kitų kultūros sritį reguliuojančių įstatymų nuostatų yra prieštaravimų, taikomos šio įstatymo nuostatos, konstrukcija teisės požiūriu yra ydinga, nes konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams reikalavimus, pagal kuriuos, be kita ko, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius. Taigi, teisės sistemos darnos prasme projekte neturėtų būti normų, prieštaraujančių kitiems įstatymams. Atsižvelgiant į tai, siūlome šioje dalyje tiesiog nustatyti bendrųjų ir specialiųjų įstatyminių normų taikymo taisyklę, esant jų tarpusavio konkurencijai. Taigi, derinant projekto nuostatas su kitais galiojančiais teisės aktais, kuriais nustatomas analogiškas konkurencinių teisės normų tarpusavio taikymo santykis, projekto
kultūros sritį reguliuojančių įstatymų nuostatų yra prieštaravimų“ įrašytina formuluotė „Jeigu kituose kultūros sritį reguliuojančiuose įstatymuose nustatytos kitokios nei šiame įstatyme įtvirtintos nuostatos“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
3
perteklinis žodis „kitas“. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad šioje dalyje apibrėžiamos sąvokos „kultūros dalyvis“ apibrėžimo turinys implikuoja, kad kultūros dalyviu bus laikomas ir aktyviai kultūros renginiuose tik kaip žiūrovas dalyvaujantis asmuo. Jeigu siūlomu reguliavimu siekiama nustatyti kitokią kultūros dalyvio apibrėžtį (pagal kurią kultūros dalyviu būtų laikomas aktyviai dalyvaujantis kultūros kūrime, o ne dalyvaujantis pačioje kultūroje), sąvoką reikėtų tikslinti.
Analogiško turinio pastaba taikytina ir dėl projekto 8 straipsnio 1 dalies 4 punkto formuluotės. Nepritarti Sąvoka
„kultūros dalyvis yra suderinta ir aprobuota Valstybinės lietuvių kalbos
komisijos. Žodis „kitas“, šiuo atveju, nelaikytinas pertekliniu, nes jis atskiria nurodomas alternatyvas ir aiškiai suponuoja, kad kultūros dalyviu laikomas ne tik kultūros paslaugas teikiantis asmuo, bet ir kitas asmuo, aktyviai, sistemingai ir kryptingai kuriantis kultūrą ar joje dalyvaujantis. Sąvoka
„kultūros dalyvis“ išplėtojama įstatymo projekto 8
straipsnio 1 dalyje, kurioje įvardinama kultūros dalyvių sistema. Vadovaujantis minėtu straipsniu, kultūros renginių žiūrovas nelaikomas kultūros dalyviu. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
5
nustatyti, kad kultūros įstaiga gali būti Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, jo filialas ar padalinys. Vertindami šią nuostatą, pažymime, kad nėra aišku, koks kitas juridinio asmens padalinys (be filialo) galėtų teikti kultūros paslaugas (pažymėtina, kad juridinių asmenų atstovybės ūkinės veiklos vykdyti negali). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikoje padalinius galėtų steigti ne tik užsienio juridiniai asmenys, bet ir kitos organizacijos. Atsižvelgiant į tai, projekto 2 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių „jo filialas ar padalinys“ siūlome įrašyti žodžius „ar tokio juridinio asmens padalinys arba užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys“. Nepritarti Nesutiktina, nes praktikoje pasitaiko atvejų, kai įstaigoje ar organizacijoje veikia choras, orkestras ir pan., ir jie yra laikomi ne padaliniu, o filialu.
Užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų padalinių įtraukimas nepagrįstai išplėstų Lietuvos kultūros įstaigų tinklą, be to, papildomai turėtų būti keičiami kiti kultūros srities įstatymai. Pažymėtina, kad užsienio juridiniai asmenys ar kitos organizacijos įprastai nesivadovauja Lietuvos kultūros politikos kryptimis (išskyrus atvejus, kai prisideda prie jų įgyvendinimo planavimo ar dalyvauja programinėse veiklose). Tokių užsienio subjektų tikslas – jų pačių kultūros sklaida, o ne Lietuvos kultūros populiarinimas. Šie subjektai yra kultūros vykdytojai, bet ne Lietuvos kultūros įgyvendintojai. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
6Derinant projekto nuostatas tarpusavyje,
projekto 3 straipsnio pavadinime prieš žodį „uždaviniai“ įrašytinas žodis
„pagrindiniai“ (taip, kaip numatyta šio straipsnio 2 dalyje). Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
1
politikos principai yra ne įgyvendinami, o taikomi (įgyvendinant kultūros politiką), projekto 6 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių „principų įgyvendinimą“ įrašytini žodžiai „principų taikymą“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
13
pildytinas, numatant, kad kultūros paslaugas gali teikti ne tik fiziniai ir juridiniai asmenys, tačiau ir kitos organizacijos bei tokių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniai. Atsižvelgiant į tai, projekto 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte po žodžių „kiti fiziniai ir juridiniai asmenys“ siūlome įrašyti žodžius „kitos organizacijos ar jų padaliniai“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
14
vietoj žodžių „fiziniai ir juridiniai asmenys“ siūlome įrašyti žodžius „kultūros dalyviai“.
Nepritarti Siekiant teisinės logikos ir aiškumo, siūlytina apibrėžiant kultūros dalyvių sąvoką nevartoti žodžio „kultūros dalyviai“, o aiškiai įvardinti asmenis, kurie aktyviai, sistemingai ir kryptingai kurdami kultūrą ar joje dalyvaudami yra laikomi kultūros dalyviais. 10. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
2
žodžių „kultūros politiką“ įrašytini žodžiai „kultūros politikos formavimą ir
(ar) įgyvendinimą“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
reikėtų atskleisti 9 straipsnyje minimų nacionalinių kultūros įstaigų statuso ypatumus (kriterijus, išskiriančius nacionalines kultūros įstaigas iš kitų kultūros įstaigų tarpo). Pritarti Žr. Kultūros komiteto pasiūlymą Nr. 5. 12. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
3
perteklinė ir jokios papildomos reguliacinės reikšmės neturinti nuostata. Pritarti
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-16 Teikiame pastabas 2024 05 17 LR Seimo Kultūros komitete vyksiantiems LR kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto (Nr. XIVP-3654) klausymams. Analizuodami ir vertindami pateiktą įstatymo projekto tekstą pastebėjome, kad jame nėra tinkamai atspindėtos 2024 m. vasario 8 d. Kultūros ministerijoje įstatymo rengėjų įvardintos problemos ir siūlomi jų sprendimai Kultūros politikos pagrindų įstatymu. Šio rašto priede Nr.
Šio rašto priede Nr. 2024-05-16 / 11-1 pateikiame siūlymus kaip galima būtų papildyti ar patikslinti įstatymą, pagal jo pristatymo metu įvardintas problemas ir galimus jų sprendimo būdus, bei kitus siūlymus ar pastebėjimus. Dar norėtume atkreipti dėmesį, kad įstatyme numatytų tikslų ir uždavinių įgyvendinimui nėra įvardinti finansavimo šaltiniai. Įstatyme nenurodžius finansavimo šaltinių, tikslai ir uždaviniai gali likti labiau deklaratyvūs, pvz., „skatinti“, taip pat neaišku, kaip numatoma „sudaryti sąlygas“ ar „užtikrinti“. Nepritarti Kultūros finansavimo šaltinių reglamentavimas nėra šio įstatymo reguliavimo dalykas ir neatliepia įstatymo tikslo bei pasirinktos įstatymo projekto koncepcijos. Kultūros finansavimo šaltiniai, tvarka ir kt. yra reglamentuoti kituose įstatymuose, įgyvendinamuosiuose teisės aktuose bei planavimo dokumentuose. 2. Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-162 Įstatymų leidėjų dėmesį norėtume atkreipti į tai, kad Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymas yra viešosios, o ne civilinės teisės aktas, tad jo antrame straipsnyje turėtų būti išvardintos visos toliau įstatyme naudojamos sąvokos ir jų aprašyme turėtų būti baigtinis subjektų sąrašas, tad naudojamos apibrėžtys „ir kitus“, „ir kt.“ kažin ar yra tinkamos. Nepritarti Įstatymo projekto 2 straipsnyje apibrėžiamos pagrindinės, o ne visos šio įstatymo sąvokos. Baigtinio subjektų sąrašo išvardinimas nėra tikslingas, nes tokiu atveju, pasikeitus ar atsiradus naujiems subjektams, kiekvieną kartą būtų reikalingas įstatymo pakeitimas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo projekte apibrėžtų sąvokų formuluotės atitinka teisėkūros principus ir teisinės technikos reikalavimus ir yra suderintos bei aprobuotos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos. 3.
1 Papildyti
Šio įstatymo tikslas – apibrėžti kultūros politikos tikslą ir uždavinius, kultūros politikos principus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vaidmenį formuojant ir (ar) įgyvendinant kultūros politiką, savivaldybių kultūros politikos santykį su valstybės kultūros politika, nevyriausybinių organizacijų vaidmenį formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką, kultūros dalyvių sistemą, jų tarpusavio ryšius ir vaidmenį, kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimą. Pritarti iš dalies Žr. Kultūros komiteto pasiūlymą Nr. 1. 4. Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-162 Papildyti 2 straipsnį (Pagrindinės šio įstatymo sąvokos), nes „Kultūros dalyvis“ yra labai abstrakti sąvoka, neturinti aiškių sąsajų su Meno kūrėjais, Meno kūrėjų organizacijomis, Nevyriausybinėmis organizacijomis, kai tarp sąvokų yra aiškiai apibrėžta KKI
originalius profesionaliojo meno kūrinius kuriantis, juos savitai atliekantis fizinis asmuo, kuriam įstatymo numatyta tvarka yra suteiktas Lietuvos Respublikos meno kūrėjo statusas. 9. Meno kūrėjų organizacija – profesionaliojo meno kūrėjus pagal meno sritis arba tokių sričių derinius vienijanti asociacija, veikianti pagal Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymą. 10. Profesionalusis menas – originalus, aukšto meistriškumo ir meninio lygio, asmens arba kolektyvo, sukurtos arba savitai atliktos meninės veiklos rezultatas, tokiu pripažįstamas profesionaliųjų meno vertintojų. 11. Nevyriausybinė organizacija (toliau – NVO) – nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų valdymo nepriklausomas savanoriškumo pagrindais įsteigtas visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas nėra siekti politinės valdžios arba įgyvendinti vien tik religinius tikslus.
Nepritarti Sąvokos „meno kūrėjas“, „meno kūrėjų organizacija“, „profesionalusis menas“ yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatyme. Sąvoka „nevyriausybinė organizacija“ apibrėžta Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatyme. Įstatymo projekto 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos išdėstytos išvardintuose įstatymuose. 5. Lietuvos meno kūrėjų asociacija
2 Papildyti 3 straipsnio (Kultūros politikos tikslas ir uždaviniai) 2 dalį 6 punktu:
6) Nustatyti nevyriausybinių organizacijų vaidmenį formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką. Pritarti iš dalies Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, politiką formuoja ir įgyvendina valstybės ir savivaldybės institucijos, o ne nevyriausybinės organizacijos. Atkreiptinas dėmesys, kad nevyriausybinių organizacijų vaidmens nustatymas nėra vienas iš kultūros politikos pagrindinių uždavinių, o tai yra būdas šiems uždaviniams pasiekti. Žr. Kultūros komiteto pasiūlymą Nr. 6. 6. Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-164 Papildyti 4 straipsnį (Kultūros politikos principai) Kultūros politika formuojama ir įgyvendinama remiantis šiais principais:
Atstatyti buvusį 9 punktą, numeruojant jį 8, papildant ankstesnę jo formuluotę:
8) tiesioginio dalyvavimo. Kultūros politikos formavimas vykdomas dalyvaujant NVO ir Meno kūrėjų asociacijoms, poįstatyminių aktų nustatyta tvarka apibrėžiant jų funkcijas bei atsakomybes Kultūros politikos įgyvendinime. Arba 8) tiesioginio dalyvavimo.
Kultūros politikos formavimas ir įgyvendinimas vykdomas kartu su NVO ir Meno kūrėjų asociacijoms, poįstatyminių aktų nustatyta tvarka įvairiomis formomis įtraukiant kultūros dalyvių atstovus; Arba papildyti esančius punktus:
1) bendradarbiavimo. Kultūros politiką formuojantys ir įgyvendinantys subjektai ir kultūros dalyviai bendrai siekia kultūros politikos tikslo įgyvendinimo, poįstatyminių aktų nustatyta tvarka bendradarbiauja tarpusavyje ir, atsižvelgdami į objektyvius kultūros būklės ir procesų stebėsenos rodiklius ir rezultatus, derina prioritetus, priemones, veiksmus ir sprendimų įgyvendinimo būdus;
6) „pagarbaus atstumo“. Valstybė ir savivaldybės finansuoja atskirų kultūros sričių projektus ir tęstines veiklas, nesikišdamos į jų turinį ir kūrybos procesą, o finansuojamų projektų ir veiklų vertinimą patiki kultūros ekspertams; Nepritarti Atkreiptinas dėmesys, kad ne tik nevyriausybinės organizacijos ir meno kūrėjų asociacijos, bet ir kiti kultūros dalyviai lygiais pagrindais dalyvauja siekiant kultūros politikos tikslo. Nevyriausybinių organizacijų dalyvavimo būdai ir formos gali būti įvairūs, todėl nėra tikslinga juos reglamentuoti poįstatyminiais teisės aktais. 7. Lietuvos meno kūrėjų asociacija
11 Išbraukti dalį 5 straipsnio (Kultūros horizontalumo principo taikymas kitose politikos srityse)
11) užsienio politikos srityje – kultūrinės diplomatijos priemonės kuria teigiamą Lietuvos įvaizdį, pristato objektyviais informacijos šaltiniais pagrįstą šalies istoriją, garsina Lietuvos vardą, didina jos žinomumą pasaulyje, skatina tarptautinius kultūrinius mainus.
Valstybė remia užsienio lietuvių bendruomenių pastangas išsaugoti tautinį tapatumą, siekia išsaugoti užsienyje esantį Lietuvai reikšmingą kultūros paveldą, skatina Lietuvos kultūros puoselėjimą užsienyje ir pasikeitimą idėjomis tarp Lietuvos kultūros dalyvių ir užsienyje kuriančios Lietuvos diasporos; (Abejojame ar kultūros ir meno tikslas gali būti: “Pristatyti šalies istoriją pagrįstą objektyviais informacijos šaltiniais.”) Pritarti Siūloma patikslinti įstatymo projekto 5 straipsnio 11 punktą ir jį išdėstyti taip:
„11) užsienio politikos srityje – kultūrinės diplomatijos priemonės kuria teigiamą Lietuvos įvaizdį,
pristato objektyviais informacijos šaltiniais pagrįstą šalies istoriją, garsina Lietuvos vardą, didina jos žinomumą pasaulyje, skatina tarptautinius kultūrinius mainus. Valstybė remia užsienio lietuvių bendruomenių pastangas išsaugoti tautinį tapatumą, siekia išsaugoti užsienyje esantį Lietuvai reikšmingą kultūros paveldą, skatina Lietuvos nacionalinės kultūros puoselėjimą užsienyje ir pasikeitimą idėjomis tarp Lietuvos kultūros dalyvių ir užsienyje kuriančios Lietuvos diasporos;“. 8. Lietuvos meno kūrėjų asociacija
2 2, 3 Papildyti 7 straipsnį. (Savivaldybių kultūros politika ir jos santykis su valstybės kultūros politika): 2.
Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bendradarbiauja tarpusavyje:
2) priimdamos sprendimus dėl kultūros dalyvių, meno kūrėjų ir NVO organizacijų įtraukimo į kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo procesus;
3) užtikrindamos tolygią kultūros raidą, kultūros paveldo apsaugą, meno kūrėjų ir jų organizacijų ir kultūros ir kūrybinių industrijų veiklų plėtrą savivaldybėse; Nepritarti Siūlomas 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto pakeitimas yra netikslingas, kadangi kultūros dalyvio sąvoka apima meno kūrėjus ir meno kūrėjų organizacijas bei nevyriausybines organizacijas. Atkreiptinas dėmesys, kad kultūros ir kūrybinės industrijos jau savaime yra ekonominės veiklos, todėl papildomai įrašyti žodį „veiklų“ – netikslinga. 9. Lietuvos meno kūrėjų asociacija
8122 Papildyti 8 straipsnį (Kultūros dalyviai)
1Kultūros dalyviai yra:
2) meno kūrėjai ir jų organizacijos;
3) kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, teikiantys kultūros paslaugas; Jie 3 punkte yra minimi „kiti fiziniai asmenys“, o „meno kūrėjai” yra fiziniai asmenys, tai 2 punkte gali būti įvardinti ir juridiniai asmenys – „meno kūrėjų organizacijos“. 2. Už kultūros politiką atsakingos valstybės ir savivaldybių institucijos, pasitelkdamos kartu su šio straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytusais kultūros dalyviuais, užtikrina tolygų ir kokybišką kultūros paslaugų teikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir sudaro sąlygas visoms visuomenės grupėms dalyvauti kultūroje ir pažinti kultūros įvairovę. Pritarti iš dalies Siūloma papildyti įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) meno kūrėjai ir meno kūrėjų organizacijos;“.
Pabrėžtina, kad pareiga užtikrinti tolygų ir kokybišką kultūros paslaugų teikimą tenka kultūros politiką formuojantiems ir (ar) įgyvendinantiems subjektams, o ne kitiems kultūros dalyviams. 10. Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-169 Papildyti 9 straipsnį (Nacionalinės kultūros įstaigos) Nacionalinės viešojo sektoriaus ir NVO kultūros įstaigos atlieka lyderių vaidmenį įstatymais ar kitais teisės aktais pavestose srityse, užtikrina ilgalaikę kultūros politikos įgyvendinimo raidą, savo veikloje taikydamos pažangias kultūros kūrybos, kultūros paveldo puoselėjimo ir aktualizavimo, kultūros sklaidos priemones. Nepritarti Nacionalinės kultūros įstaigos yra tik valstybės įstaigos. Įstatymo projekto 9 straipsnis skirtas išimtinai nacionalinių kultūros įstaigų vaidmeniui kultūros politikoje reglamentuoti. Nevyriausybinių organizacijų vaidmeniui – skirtas įstatymo projekto 10 straipsnis. 11. Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-1610 Šis straipsnis neturi 3 punkto, bet jis galėtų atsirasti. Jame galima būti apibrėžti kokiomis formomis ir kaip NVO organizacijos dalyvauja kultūros politikos tikslo formavime, jei tai nebus atspindėta kituose šio įstatymo straipsnių papildymuose, nes 3 punkte aptariamas tik galimas dalyvavimas kultūros politikos tikslo įgyvendinime. Pritarti Žr. Kultūros komiteto pasiūlymą Nr. 6. 12. Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-1611 1, 2, 3 Patikslinti ir papildyti 11 straipsnį (Meno kūrėjai ir Meno kūrėjų organizacijos)
organizacijos, užtikrina kultūros gyvybingumą ir aktualumą, kultūrinio tapatumo tęstinumą, reflektuodami ir kūrybiškai reaguodami į kylančius kultūrinius ir vertybinius iššūkius, kintančias geopolitines, ekonomines, socialines ir kitas aplinkybes. 2.
įstaigos bendradarbiauja su meno kūrėjais ir Meno kūrėjų organizacijomis, skatina meno kūrėjų veiklą, kūrybos sklaidą, sudarydamos galimybę pristatyti visuomenei meno kūryboje atsispindinčią meninės raiškos įvairovę. 3. Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso suteikimo ir panaikinimo pagrindus ir tvarką teisinį veiklos reguliavimą ir jų teises į valstybės paramą bei veiklos ir kūrybinių programų finansavimą nustato Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas. (MK ir MKO įstatymas: 4. Meno kūrėjų organizacijų veikla ir kūrybinės programos finansuojamos iš Kultūros ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.) Papildyti dar vienu punktu:
asociacijų atstovai dalyvauja valstybės ir savivaldybių institucijoms formuojant kultūros politiką ir nustatant kultūros politikos tikslus ir uždavinius, kultūros politikos principus. Pritarti iš dalies Siūloma patikslinti įstatymo projekto 11 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
„11 straipsnis. Meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų vaidmuo kultūros
politikoje“. Siūloma patikslinti įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Meno kūrėjai ir meno kūrėjų organizacijos užtikrina kultūros gyvybingumą ir aktualumą, kultūrinio tapatumo
tęstinumą, reflektuodami ir kūrybiškai reaguodami į kylančius kultūrinius ir vertybinius iššūkius, kintančias geopolitines, ekonomines, socialines ir kitas aplinkybes.“ Atkreiptinas dėmesys, kad atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabą siūloma įstatymo projekto 11 straipsnio 3 dalį išbraukti kaip perteklinę. Siūloma papildyti įstatymo projekto 11 straipsnį nauja 3 dalimi: „3.
Meno kūrėjai ir meno kūrėjų organizacijos teikia nuomonę, išvadas ar siūlymus valstybės ir savivaldybės institucijoms ir įstaigoms dėl kultūros politikos formavimo ir (ar) įgyvendinimo, kultūros politikos prioritetų nustatymo, kultūros srities teisinio reglamentavimo tobulinimo.“ Atkreiptinas dėmesys, kad siūlomo tikslinti straipsnio sąvokos ir formuluotės suderintos su Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymo nuostatomis. 13. Lietuvos meno kūrėjų asociacija
1 Papildyti 11 straipsnį (Meno kūrėjai ir Meno kūrėjų organizacijos), jei tai nebus papildytas 2 straipsnis: Pagrindinės šio įstatymo sąvokos. 1. Meno kūrėjai ir Meno kūrėjų organizacijos, kaip juos apibrėžia LR meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas, užtikrina kultūros gyvybingumą ir aktualumą, kultūrinio tapatumo tęstinumą, reflektuodami ir kūrybiškai reaguodami į kylančius kultūrinius ir vertybinius iššūkius, kintančias geopolitines, ekonomines, socialines ir kitas aplinkybes. Nepritarti Siūloma įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies blanketinė nuostata yra perteklinė. 14. Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024-05-1612 1, 3 Papildyti 12 straipsnį (Kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimas)
užtikrina galimybesę įgyti ir (ar) tobulinti kultūros dalyvių vykdomoms funkcijoms reikalingas bendrąsias ir (ar) profesines kompetencijas (toliau – kompetencijos). 3. Kultūros įstaigos, kurių savininkė ar dalininkė (-ės) yra valstybė ar savivaldybė (-ės), užtikrina, o kitosų kultūros įstaigosų skatina nuolatinįis ir sistemingąas savo darbuotojų kompetencijų tobulinimąas vykdomas valstybės finansavimo programomis. Nepritarti Įstatymo projektu nesiekiama įtvirtinti pareigą valstybei ar savivaldybėms privalomai tobulinti viešajam sektoriui nepriskirtinų kultūros įstaigų darbuotojų kompetencijas. 15.
industrijų asociacija
1 Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija (toliau – NKIKIA) išnagrinėjusi 2024 metų balandžio
projektą (toliau – įstatymo projektas), pripažįsta, kad įstatymo projektas yra svarbus ir reikalingas žingsnis Lietuvos visuomenei bei kultūros laukui, siekiant įtvirtinti kultūros sritį, pabrėžti jos svarbą, užtikrinti kokybišką kultūros ir kūrybinio sektoriaus interesus atitinkantį, valstybės ir savivaldos bei kultūros lauko dalyvių santykių reguliavimą. Atkreipiame dėmesį, kad įstatymo projektas turėtų labiau atsižvelgti į šiuolaikinės visuomenės poreikius bei kultūros ir kūrybinio sektoriaus plėtros tendencijas, aiškiai pasisakyti apie kultūros vaidmenį ateities visuomenėje, turėti aiškesnes sąsajas su jau patvirtintais strateginiais dokumentais, ypač Lietuvos vizija
„Lietuva 2050“, kuri buvo rengta aktyviai įtraukiant valstybės, savivaldos
institucijas bei platų socialinių partnerių spektrą. Atsižvelgiant į pateiktą įstatymo projektą, teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
nevyriausybinių organizacijų” ir išdėstyti taip: Šio įstatymo tikslas – apibrėžti kultūros politikos tikslą ir uždavinius, kultūros politikos principus, valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų bei nevyriausybinių organizacijų vaidmenį formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką, savivaldybių kultūros politikos santykį su valstybės kultūros politika, kultūros dalyvių sistemą, jų tarpusavio ryšius ir vaidmenį, kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimą. Pritarti iš dalies Žr. Kultūros komiteto pasiūlymą Nr. 1. Įstatymo projekte konceptualiai atsižvelgiama į Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“, tačiau vizija, iš esmės, parodo, kaip turėtume matyti, o įstatymo projektu siekiama įtvirtinti konkrečius santykius ir tarpusavio ryšius. 16.
industrijų asociacija
3
šio įstatymo sąvokos:
„kultūros dalyvis“ apima kultūros paslaugas teikiančius, kuriančius ar joje
dalyvaujančius subjektus, todėl trūksta aiškumo, ar į šią sąvoką patenka kultūros dalyvius atstovaujantys subjektai, pvz. atstovaujančios asociacijos, siūlome papildyti: Kultūros dalyvis – kultūros paslaugas teikiantis asmuo ar kitas asmuo, aktyviai, sistemingai ir kryptingai kuriantis visų sričių kultūrą, joje dalyvaujantis, ar atstovaujantis kultūros paslaugas teikiančius ar kultūrą kuriančius dalyvius (asociacijos, sąjungos ir kt.). Nepritarti Kultūros dalyvių sistema ir ją sudarantys subjektai yra aiškiai apibrėžti įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatyme nustatytas asociacijų tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesus ir juos ginti. Jeigu asociacija turi tik šias funkcijas, t. y. ji, kaip juridinis asmuo, nedalyvauja kultūros paslaugų teikime ar kultūros kūrime, nėra pagrindo ją laikyti kultūros dalyviu. Tais atvejais, kai asociacija dalyvauja kultūroje, ji yra priskirtina kultūros dalyviams, todėl siūlymas laikytinas pertekliniu. 17. Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija 2024-05-162
kultūros lauke veikia, ne tik menininkai ir kūrėjai, bet ir kultūros ir kūrybos profesionalai, kurių veikla būtina sėkmingam kultūros paslaugų ir produktų kūrimo ir sklaidos procesuose, tačiau jų veikla neapibrėžta teisės aktuose.
Atsižvelgiant į Europos Sąjungos dokumentuose naudojamas nuostatas, rekomendacijas ir finansavimo priemones, 1 siūlome antrąjį įstatymo projekto straipsnį papildyti sąvoka „Kultūros ir kūrybos profesionalai“ – kultūros ir kūrybos specialistai, dirbantys kultūros ir kūrybiniame sektoriuje, profesijos, kurių veikla ir atsakomybės, susijusios su kūryba, gamyba ir sklaida, bei dažniausiai įkūnija kūrybinę raišką, saugomą intelektinės nuosavybės teisėmis, turinčią kultūrinę, kūrybinę, socialinę ar ekonominę vertę. Nepritarti Siūloma sąvoka
„kultūros ir kūrybos profesionalai“ nėra vartojama įstatymo projekte, o šio
įstatymo projekto 2 straipsnyje yra apibrėžtos tik pagrindinės šio įstatymo sąvokos. Pasiūlymo teikėjas naują sąvoką toliau įstatymo projekte siūlo vartoti tik vieną kartą, t. y. 5 straipsnio 6 punkte apibrėžiant kultūros horizontalumo principo taikymą socialinės apsaugos srityje, todėl, manytina, kad šis siūlymas apibrėžti papildomą sąvoką yra netikslingas ir perteklinis. 18. Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija
24
politikos tikslas ir uždaviniai. Siūlome 3 straipsnio antros dalies 4 papunktį papildyti ir praplėsi tokia formuluotę “visų sričių” ir išdėstyti taip: “4) užtikrinti tolygų kokybiškų visų sričių kultūros paslaugų prieinamumą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Lietuvos kultūros sklaidą užsienyje;” Nepritarti Siūlomas įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalies
nuostatos esmės. Siūloma tikslinti įstatymo projekto formuluotė atitinka teisinės technikos reikalavimus. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad kultūros sričių sąrašas nėra aiškiai įvardintas ir
(ar) apibrėžtas. 19.
industrijų asociacija
politikos principai. Siūlome įtraukti lygiateisiškumo, inovatyvumo bei įvairovės principus. Užtikrinant įvairiems kultūros dalyviams lygias teises ir sąlygas, ne tik gauti kultūros paslaugas, bet ir jas teikti. Tai ypač aktualu nevyriausybinio sektoriaus atstovams teikiantiems kultūros paslaugas. Taip pat įtvirtintas inovatyvumo principas labiau atlieptų vizijos Lietuva
kultūros lauke kurti inovacijas. Įvairovės principu siekti “užtikrinti kultūros įvairovę, visos kultūros sritys Lietuvoje laikomos lygiavertės viena kitos atžvilgiu.“ Taip pat, siūlome papildyti šio straipsnio 4 punktą, kultūros prieinamumo principą ir išdėstyti taip: „kultūros prieinamumo. Visiems Lietuvos Respublikos gyventojams sudaromos vienodos sąlygos dalyvauti visų sričių kultūroje“. Pritarti iš dalies Žr. Kultūros komiteto pasiūlymą Nr. 3. Manytina, kad Kultūros komiteto siūloma įvairovės principo formuluotė iš dalies apima ir inovatyvumo principą. Siūlomas lygiateisiškumo principas laikomas universaliu ir, iš esmės, taikomu visose srityse. Siūlomas įstatymo projekto 4 straipsnio 4 punkto papildymas žodžiais „visų sričių“ yra perteklinis ir nekeičiantis nuostatos esmės. 20. Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija
6
horizontalumo principo taikymas kitose politikos srityse. Įstatymo projektas, turėtų įvertinti ir numatyti aplinkybes bei sumažinti įtampas, susijusias su nepalankiom socialinėm ir ekonominėm sąlygom kultūros ir kūrybos sektoriuje veikiančių profesionalų (apimant individualiai dirbančius asmenis) atžvilgiu. 2 Siūlome:
kitais kultūros dalyviais: „6) socialinės apsaugos srityje.
Kultūra, įtraukdama socialiai pažeidžiamus asmenis į kultūros veiklas, stiprina socialinę sanglaudą, mažina socialinių problemų riziką, socialinę atskirtį, didina socialinę integraciją. Valstybė užtikrina meno kūrėjų, profesionaliojo scenos meno įstaigų kūrybinių darbuotojų, kultūros ir kūrybos profesionalų papildomas socialines garantijas ir/ar mokestines lengvatas, sudarančias sąlygas vykdyti kūrybinę ir kultūrinę veiklą.“ Nepritarti Atkreiptinas dėmesys, kad socialinės garantijos meno kūrėjams, profesionaliojo scenos meno įstaigų kūrybiniams darbuotojams, atsižvelgiant į jų statusą ir veiklos specifiką, reglamentuojamos specialiaisiais įstatymais. Papildomų socialinių garantijų ir/ar mokestinių lengvatų kultūros ir kūrybos profesionalams reglamentavimas nėra grindžiamas objektyviomis priežastimis, be to, toks reglamentavimas turi būti suderintas su kitais galiojančiais teisės aktais, atitinkamai įvertinus ir poveikį valstybės finansams bei kitoms sritims. 21. Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija
4
ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vaidmuo formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką. Siūlome praplėsti ir aiškiau apibrėžti Kultūros ministro rekomendacijų apimtis formuluojant taip: „Kultūros ministras nustato savivaldybių kultūros politikos rekomendacijas, siūlo bazinių kultūros paslaugų paketo standartą.“ Pritarti iš dalies Atsižvelgiant į šį ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos pasiūlymą, siūloma patikslinti įstatymo projekto 6 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4.
Kultūros ministras nustato savivaldybių kultūros politikos gaires, kuriose įtvirtinami atskirų kultūros sričių raidos tikslai ir kryptys, rekomenduojami savivaldybių kultūros politikos prioritetai įtvirtinamos kultūros politikos tikslo ir uždavinių įgyvendinimo savivaldybėse stebėsenos, renkamų kultūros statistikos rodiklių, tolygaus ir kokybiško kultūros paslaugų teikimo savivaldybių teritorijose, šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje numatytų bendradarbiavimo sričių įgyvendinimo ir kitos kultūros politikos įgyvendinimo savivaldybėse rekomendacijos.“
industrijų asociacija
13
straipsnyje. Kultūros dalyviai, aiškiau nusakyti atstovaujančių asociacijų ar organizacijų vaidmenį bei kultūros dalyvių lygias galimybes ir sąlygas teikti kultūros paslaugas ir 1 punkto 3 papunktį išdėstyti taip: “3) kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, teikiantys visų sričių kultūros paslaugas, taip pat atstovaujantys kultūros paslaugas teikiančius dalyvius (asociacijos, sąjungos ir kt.)” Nepritarti Siūlomas įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto papildymas žodžiais „visų sričių“ yra perteklinis ir nekeičiantis nuostatos esmės. Kultūros dalyvių sistema ir ją sudarantys subjektai yra aiškiai apibrėžti įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalyje. 23. Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija
1
810 straipsnis. Nevyriausybinės organizacijos,
papildyti 1 punktą: „1.
Nevyriausybinės organizacijos, dalyvauja kultūros politikos formavime ir įgyvendinime, savo kultūrinės ir kūrybinės veiklos tikslus ir jų įgyvendinimo formas pasirinkdamos savarankiškai ir nepriklausomai, prisideda prie kultūros politikos tikslo įgyvendinimo:“ Nepritarti Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, politiką formuoja ir įgyvendina valstybės ir savivaldybės institucijos, o ne nevyriausybinės organizacijos. 24. Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija
9Siūlome įstatymo projekte nustatyti principus,
kuriais remiantis būtų formuojamas kultūros finansavimo modelis, ypač NVO sektoriaus, kuris atitiktų tvarumo ir rankos atstumo principus. Nepritarti Šiuo įstatymo projektu nesiekiama reglamentuoti ar pakeisti kultūros srities finansavimo sistemos. 25. Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija
nuostatas siūlome įstatymo projekte pastiprinti ir įtraukti nuostatas susijusias su skaitmeninių produktų ir paslaugų kūrimu, stiprinant Lietuvos kultūros ir kūrybinio sektoriaus konkurencingumą, orientuojant kultūros dalyvius įgyti atitinkamas kompetencijas, o valstybę didinti investicijas į pažangių kūrybos formų skatinimą. Pritarti iš dalies Iš dalies atsižvelgiant į šį pasiūlymą, siūloma įstatymo projektą papildyti įvairovės principu (žr. Kultūros komiteto pasiūlymą Nr. 3). 26. Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija
sektoriaus veiklos skatinimo modelius, tam tikslui galėtų būti steigiamos atskiros kultūros ir kūrybinių industrijų laisvos ekonominės zonos bei sudarytos specialios socialinės, ekonominės, teisinės ir administracinės sąlygos. Nepritarti Laisvųjų ekonominių zonų steigimą ir funkcionavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymas. 27.
sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga 2024-05-17 Šiuo raštu norime išreikšti savo poziciją dėl 2024 metų vasario 27 d. įregistruoto Lietuvos Respublikos Kultūros pagrindų įstatymo projekto (Reg. Nr. 24-3056) ir pasiūlyti pakeitimus, kuriais būtų užtikrintas kokybiškas bei kultūros ir meno sektoriaus interesus atitinkantis sektoriaus ir valstybės santykių reguliavimas. Džiaugiamės, jog įstatymo projektas rengiamas atlikus išsamią šio įstatymo reguliavimo apimties galimybių analizę. Ypač svarbiu įstatymo projekto privalumu laikome tai, jog jame įvardijami įsipareigojimai konstitucinėms saviraiškos laisvės teisėms ir laisvėms. Iš esmės pritariame projekte įvardintiems kultūros politikos principams. Nors pritariame įstatymo projekte deklaruojamiems kultūros politikos principams, manome jog projekte pasiūlytos nuostatos bei jų hierarchija nepaaiškina, kaip šie principai bus įgyvendinti. Todėl manome, jog tokia forma ir turiniu, kokia siūloma projekte, nebus pasiekti įstatymo projekte įvardinti tikslai ir įgyvendinti uždaviniai. Pasirašančioms organizacijoms ypač svarbu, jog įstatyme būtų įgyvendintas 2024 metų vasario 8 d. LR kultūros ministerijoje vykusio įstatymo koncepcijos pristatymo metu įvardintos problematikos (prioritetai) - „Teisingo atlygio meno kūrėjams bei jų socialinių garantijų ir NVO dalyvavimo kultūros politikoje sąlygų užtikrinimas”. Manome, kad šie prioritetai yra labai svarbūs valstybės ir kultūros lauko santykių sureguliavimui, o jais būtų pasiekta aukštesnė kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo kokybė bei taip prisidedama prie visų Lietuvos žmonių gerovės. Visgi manome, jog tokia forma ir turiniu, kuris buvo pasiūlytas šiame projekte, įstatymas šių prioritetų išpildyti negali. Todėl teikiame šias pastabas, jas grindžiančius argumentus bei iš jų sekančius siūlymus įstatymo projekto pakeitimams.
Pritarti iš dalies Meno kūrėjų, profesionaliojo scenos meno įstaigų kūrybinių darbuotojų papildomų socialinių garantijų užtikrinimas yra atspindėtas taikant kultūros horizontalumo principą. Nevyriausybinių organizacijų dalyvavimą kultūros politikoje užtikrina siūlomas įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalies pakeitimas ir 10 straipsnio 1 dalies papildymas nauju 6 punktu (žr. Kultūros komiteto pasiūlymus Nr. 1 ir Nr. 6). 28. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga 2024-05-172 I. Kultūrinių funkcijų išskyrimas Manome, jog pagrindinis įstatymo projekto trūkumas yra tas, jog jame susilaikoma nuo tiesioginio kultūrinių funkcijų išskyrimo. Kadangi be funkcijų išskyrimo nėra įmanoma aiškiai aprašyti ir reguliuoti kultūros politikos sistemą (kas yra vienas iš poveikio vertinime įvardintų įstatymo tikslų), vengiant tiesiogiai įvardinti kultūros funkcijas įstatymo projekte funkcijos visgi įvardijamos netiesiogiai. Tai daroma gausiai taikant apibrėžtas ir neapibrėžtas (tik iš dalies funkcijų esmę atliepiančias sąvokas), kuriomis nepagrįstai susiaurinami reguliavimo subjektai bei kontekstai. Pavyzdžiui, sąvoka „kultūros paslauga” (apibrėžiama kaip „kultūrinė, meninė ar pažintinė veikla, kuria teikiama nemateriali nauda ar sukuriamas materialus produktas, tenkinantis visuomenės kultūrinius poreikius ir viešuosius interesus.”) suponuoja, jog reguliavimui svarbios tik tos situacijos, kai galima įvardinti teikėjo ir gavėjo santykius, jų mainuose atsirandančią naudą bei visuomenės poreikius. Tuo tarpu įstatymo projekto trečio straipsnio antroje dalyje pateiktos nuorodos į kultūrines teises rodo rengėjo siekį reguliuoti kur kas platesnes situacijas, kuriose turi būti užtikrinamos asmens teisės. Tokios situacijos gali atsirasti net jei nėra
„kultūros paslaugos” apibrėžime įvardintų mainų santykių.
Netiesioginis kultūrinių funkcijų įvardijimas pastebimas ne tik sąvokų apibrėžimuose, bet ir kitose projekto teksto vietose. Pavyzdžiui, „humanizmo” principas, kuris ketvirtajame straipsnyje įvardintas kaip „Kultūrą kuria žmonės, o informacinės technologijos, dirbtinis intelektas ir kitos techninės ar skaitmeninės priemonės yra žmogaus kūrybos įrankiai” gali būti interpretuojamas kaip
„kūrybos” funkcijos apibrėžimo dalis. Įgyvendinant kultūros stebėseną Lietuvoje
šiuo metu sekama ESSnet-Culture ekspertų tinklo parengtomis rekomendacijomis. Jų ekspertizėje teigiama, jog be funkcijų apibrėžimo negali būti formuojami tikslūs stebėsenos objektai. Tad pasirinkimas įstatymo projekte neįvardinti funkcijų prieštarauja tame pačiame projekte įvardintam „nuolatinės stebėsenos” principui. Todėl remiantis šiais argumentais siūlome: 1.1 Įstatymo pirmo skyriaus antrajame skirsnyje (iš karto po kultūros apibrėžimo) pateikti bendrąjį kultūrinių funkcijų apibrėžimą bei šių šešių atskirųjų funkcijų apibrėžimus: kūryba, gamyba ir leidyba, sklaida ir prekyba, išsaugojimas, švietimas, valdymas ir reguliavimas; 1.2 Atsižvelgiant į kultūros politikos horizontalumo principą, drauge pateikti tokį apibrėžimą: „kitos kultūrinės funkcijos - kitose politikos srityse įgyvendinamos funkcijos, kuriomis siekiama šio įstatymo tikslų arba kultūrinės kompetencijos pasitelkiamos kitų nei kultūros politikos sričių tikslams pasiekti.”; 1.3 Įstatymo skyrius formuoti atsižvelgiant į funkcijų turinį. Formuojant įstatymo teiginius visur laikytis funkcijų hierarchijos.
Pavyzdžiui, įstatymo preambulės teiginius siūlome perstruktūruoti atsižvelgiant į jų sąsajas su kultūrinėmis funkcijomis tokiu būdu: „pripažindamas, kad kultūrinės veiklos pagrindas yra asmens kūrybos laisvė; gerbdamas asmens ir bendruomenių teises į kultūrinį tapatumą, dalyvavimą kultūroje ir savirealizaciją, tradicijų puoselėjimą siekiant atviros, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės; pripažindamas, kad kultūra yra Lietuvos valstybės tapatumo ir tęstinumo pagrindas; tvirtindamas, kad kultūra yra demokratiškos ir darnios pilietinės visuomenės sąlyga; konstatuodamas poreikį remti ir puoselėti kultūrą; pabrėždamas, kad lietuvių kalba, raštas, menas, tradicijos, etnokultūra, istorija ir kultūros paveldas leidžia saugoti, kurti ir puoselėti Lietuvos kultūrinį savitumą pasaulyje; pripažindamas, kad kultūros paveldo apsauga yra viešasis interesas; pripažindamas savaiminę ir savarankišką kultūros vertę, kuri padeda siekti kitų valstybės politikos tikslų, siekdamas įtvirtinti lygiavertį kultūros politikos vaidmenį ir tęstinumą valstybės politikoje, skelbdamas, kad kultūra yra Lietuvos vystymosi paskata ir žmonių gerovės pagrindas; kultūra kuria reikšmingą pridėtinę vertę valstybei švietimo, mokslo, ekonomikos, aplinkos, sveikatos, saugumo, socialinėje ir užsienio politikos srityse bei skatina darnią visuomenės raidą; priima šį įstatymą.” 1.4 Įstatymo preambulės teksto dalį „gerbdamas asmens ir bendruomenių teises į kultūrinį tapatumą, dalyvavimą kultūroje ir savirealizaciją, tradicijų puoselėjimą siekiant atviros, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ siūlome trumpinti į „gerbdamas asmens ir bendruomenių teises į kultūrinį tapatumą, dalyvavimą kultūroje ir savirealizaciją, tradicijų puoselėjimą”.
Pavyzdžiui, įstatymo preambulės teiginius siūlome perstruktūruoti atsižvelgiant į jų sąsajas su kultūrinėmis funkcijomis tokiu būdu: „pripažindamas, kad kultūrinės veiklos pagrindas yra asmens kūrybos laisvė; gerbdamas asmens ir bendruomenių teises į kultūrinį tapatumą, dalyvavimą kultūroje ir savirealizaciją, tradicijų puoselėjimą siekiant atviros, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės; pripažindamas, kad kultūra yra Lietuvos valstybės tapatumo ir tęstinumo pagrindas; tvirtindamas, kad kultūra yra demokratiškos ir darnios pilietinės visuomenės sąlyga; konstatuodamas poreikį remti ir puoselėti kultūrą; pabrėždamas, kad lietuvių kalba, raštas, menas, tradicijos, etnokultūra, istorija ir kultūros paveldas leidžia saugoti, kurti ir puoselėti Lietuvos kultūrinį savitumą pasaulyje; pripažindamas, kad kultūros paveldo apsauga yra viešasis interesas; pripažindamas savaiminę ir savarankišką kultūros vertę, kuri padeda siekti kitų valstybės politikos tikslų, siekdamas įtvirtinti lygiavertį kultūros politikos vaidmenį ir tęstinumą valstybės politikoje, skelbdamas, kad kultūra yra Lietuvos vystymosi paskata ir žmonių gerovės pagrindas; kultūra kuria reikšmingą pridėtinę vertę valstybei švietimo, mokslo, ekonomikos, aplinkos, sveikatos, saugumo, socialinėje ir užsienio politikos srityse bei skatina darnią visuomenės raidą; priima šį įstatymą.” 1.4 Įstatymo preambulės teksto dalį „gerbdamas asmens ir bendruomenių teises į kultūrinį tapatumą, dalyvavimą kultūroje ir savirealizaciją, tradicijų puoselėjimą siekiant atviros, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ siūlome trumpinti į „gerbdamas asmens ir bendruomenių teises į kultūrinį tapatumą, dalyvavimą kultūroje ir savirealizaciją, tradicijų puoselėjimą”. Tokį pasiūlymą teikiame, nes tradicijų saugojimas yra vertingas ir dėl kitų šioje formuluotėje neįvardintų priežasčių, kurias Lietuvos valstybė tai jau pripažino pasirašydama UNESCO Konvenciją dėl kultūros raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo.
Nepritarti Kultūrinių funkcijų nustatymas įstatymo projekte neatitinka pasirinktos įstatymo koncepcijos. Nėra tikslinga įstatyme įtvirtinti baigtinį kultūrinių funkcijų sąrašą, nes tai nepagrįstai jas ribotų, t. y. nereglamentuota funkcija automatiškai nebūtų laikoma kultūrine. Manytina, kad siūlymas per daug išplečia kultūrines funkcijas (pvz., prekybos funkcija), t. y. jas būtų sudėtinga atskirti nuo kitų, pavyzdžiui, ekonominių, socialinių ar pan. funkcijų. Įstatymo projekte tam numatomos horizontalumo principo sąsajos. 29. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga
11 1,3 II. Paramos kūrybai įtvirtinimas Manome, kad pasiūlymas įstatymo koncepciją formuoti aplink „kultūrinių teisių” sąvoką ženkliai gerina projekto kokybę, ją lyginant su ankstesniais įstatymo kūrimo bandymais. Taip pat manome, jog tokia įstatymo formavimo kryptis atitinka Konstitucijos dvasią bei Lietuvos žmonių teises, interesus, troškimą kurti demokratišką visuomenę. LR Konstitucijoje yra įvardinta, jog valstybę kuria Tauta. Tad tokios kūrybos galimybes įtvirtinantis saviraiškos laisvės principas hierarchiškai turėtų užimti pirmą vietą įstatymo tekste - tik po jo aiškinant valstybės įsikišimo priežastis, aplinkybes ir būdus. Todėl: 2.1 Antrąjį įstatymo skyrių paskirti išskirtinai su kūrybos funkcija susijusiam reglamentavimui, kuriame būtų išaiškinama, kaip valstybė, konstatuodama poreikį remti ir puoselėti kultūrą taip pat įgyvendina įstatymo projekte įvardintus „kūrybos ir saviraiškos laisvės”, „rankos atstumo” ir „tvarumo” principus.
Nors įstatymo projektas deklaruoja kertinių ir visuotinių teisių įtvirtinimą, jis taip pat siūlo „kultūros dalyvio” apibrėžimą, kuriuo ribojamas ratas subjektų, kurių teisės šiuo įstatymu gali būti įtvirtinamos. „Dalyvių” apibrėžimas taip pat yra nepagrįstai atskiriamas nuo kitų antrajame projekto straipsnyje įvardijamų apibrėžimų. Apibrėžiant „dalyvį” referuojama į
„kultūros paslaugas”, o šios sąvokos ribotumus bei aiškių jos ryšių su
kultūros funkcijomis trūkumą jau argumentavime aukščiau. Kultūros dalyvio apibrėžimas neišskiria specifinių subjektų, kuriems veikiant yra galimos įtampos tarp saviraiškos ir kūrybos laisvių bei valstybės siekio remti kultūrą. Dažniausiai su tokiomis įtampomis susiduriantys subjektais yra menininkai. Todėl atsižvelgiant į šiuos argumentus siūlome:
„kultūros dalyvio” apibrėžimo; 2.3 Įstatymo antrajame straipsnyje pateikti tokį menininko apibrėžimą: „Menininkas
Įstatyme įtvirtinus menininką, kaip subjektą tampa įmanoma įtvirtinti valstybės įsipareigojimą remti kūrybos veiklas, taip detalizuojant įstatymo projekto preambulėje konstatuotą poreikį remti kultūrą. Menininkas yra kultūros lauko profesija. Savo praktikoje menininkai susiduria su specifinėmis profesinėmis rizikomis, neigiamai veikiančiomis jų ekonominę ir socialinę padėtį. Todėl antrajame įstatymo skyriuje siūlome straipsnį, kuriame: 2.4 keičiant projekto 11 straipsnio 1 skirsnį taip įvardinti valstybės intervencijos į kūrybines veiklas pagrindą: „Menininkai savo kūrybine veikla užtikrina kultūros gyvybingumą.
Išskirtiniai aukštos meninės vertės kūriniai padeda permąstyti kultūrinius tapatumus, suprasti save ir kitus besikeičiančiame Pasaulyje. Tokia kūryba užtikrina kultūros aktualumą bei atsinaujinimą. Todėl valstybė ir savivalda finansuoja naujų kūrinių sukūrimą.” 2.5 pildant projekto 11 straipsnio 3 skirsnį įvardinti meno kūrėjo statuso poreikį: “Siekdama įtvirtinti menininkų profesines teises valstybė suteikia meno kūrėjo statusą šio statuso siekiantiems menininkams. Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso suteikimo ir panaikinimo pagrindus ir tvarką, jų teises į valstybės paramą nustato Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas.” 2.6 atsižvelgiant į specifines menininkų profesines rizikas bei poreikį aktyviai įtvirtinti jų profesinius interesus, tame pačiame straipsnyje siūlome šią formuluotę: „Dėl teisingo atlygio principų už kūrinių sukūrimą ir jų sklaidą sutariama trišalėje taryboje, kurią sudaro meno kūrėjų organizacijų atstovai, kultūros įstaigų atstovai bei kultūros ministerijos atstovai. Trišalės tarybos susitarimai įtvirtinami trišale sutartimi. Trišalėje sutartyje įvardijami teisingo atlygio už kūrinių sukūrimą ir jų sklaidą principai bei įkainių už įprastas sklaidos veiklas gairės. Trišalės sutarties įgyvendinimą prižiūri Lietuvos kultūros taryba. Valstybė užtikrina meno kūrėjų, profesionaliojo scenos meno įstaigų kūrybinių darbuotojų papildomas socialines garantijas, sudarančias sąlygas vykdyti kūrybinę veiklą.” Nepritarti Siūloma įstatymo projekto struktūra neatitinka pasirinktos įstatymo projekto koncepcijos ir loginės struktūros. Įstatymo projekto 2 straipsnyje yra apibrėžiama kultūros dalyvio sąvoka, o 8 straipsnio 1 dalyje įvardijama visa kultūros dalyvių sistema.
Nesutiktina, kad sąvokos „kultūros dalyvis“ apibrėžime iš esmės referuojama į kultūros paslaugas – lygiaverčiai referuojama ir į kultūros kūrimą bei dalyvavimą kultūroje. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo projekte vietoj siūlomo termino „menininkas“ vartojamas
„meno kūrėjo“ terminas, kuris apibrėžtas Meno kūrėjo ir meno kūrėjų
organizacijų statuso įstatyme. Šiuo įstatymu nesiekiama reglamentuoti meno kūrėjų statuso suteikimo pagrindų ar teisingo atlygio principų. 30. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga 2024-05-174 Svarbus šio įstatymo projekto privalumas yra tas, jog jame įvardijami Lietuvos kultūros politikos įgyvendinime de facto jau taikomi „rankos atstumo”,
„tvarumo” bei „tarptautiškumo” principai remiant kultūrines veiklas. Šie
principai aiškina kūrybos ir saviraiškos laisvės dilemas, kai kultūrines veiklas finansuoja valstybė. Visgi projekte šie principai įvardijami deklaratyviai. Nėra paaiškinamos pačios bendriausios situacijos, kuriose kyla pavojus šių principų įgyvendinimui. Todėl šiame straipsnyje taip siūlome įtvirtinti šiuos principus: 2.7
„Rankos atstumo” principą finansuojant kūrybos funkciją siūlome įtvirtinti
tokia straipsnio formuluote: “Valstybė ir savivaldybės finansuodamos kūrinių sukūrimą nesikiša į kūrybos procesą ir kūrinių turinį. Kūrinių meninę vertę ir išskirtinumą vertina atitinkamos meno srities ekspertai.” 2.8
„Tvarumo” principą finansuojant kūrybos funkciją siūlome įtvirtinti tokia
straipsnio formuluote: „Finansuodama kūrybinę veiklą valstybė turi atsižvelgti į atskirų meno sričių vystymąsi. Priimdama kūrybinės veiklos finansavimo sprendimus valstybė negali diskriminuoti atskirų meno sričių. Valstybė privalo remti naujai atsirandančias sritis ir skatinti tolygų kūrybinės kokybės vystymąsi visose meno srityse.
Vertinimus apie meno sričių raidą bei vystymosi poreikius teikia mokslininkai ir sričių ekspertai.“ 2.9
„Tarptautiškumo” principą siūlome įtvirtinti tokia straipsnio formuluote: „Siekdama
meno sričių atsinaujinimo ir kūrybos įvairovės valstybė finansuoja meno kūrėjų ir kūrybos profesionalų dalyvavimą tarptautinėse veiklose. Dalyvavimo tokiose veiklose tikslingumą ir naudą sričių raidai vertina meno sričių ekspertai.“ Manome, jog įstatymas turėtų įvardinti ir „mėgėjų” kūrybos skatinimo pagrindus bei valstybės bei savivaldos vaidmenį tenkinant tokiomis veiklomis užsiimančių menininkų poreikius. Mūsų nuomone politiką įgyvendinančiuose teisės aktuose turėtų būti atsisakoma stigmatizuojančios „mėgėjų meno” ar „menininko-mėgėjo sąvokos”. Šiems subjektams siūlome taikyti menininkų sąvoką, o pagrindu jų veiklai skatinti siūlome laikyti moksliniais tyrimais įrodytą teigiamą dalyvavimo kūrybos veiklose poveikį žmonių gerovei bei bendruomenių gyvybingumui. Todėl siūlome: 2.10 Įstatyme įvardinti meninės ir kūrybinės veiklos, kuria nebūtinai pasiekiama didelio išskirtinumo arba aukščiausios meninės vertės, skatinimo pagrindus bei valstybės ir savivaldybių įsipareigojimus ją remti. Taip pat šiose veiklose įtvirtinti tvarumo principo įgyvendinimą draudžiant diskriminuoti tokio pobūdžio kūrybinę veiklą skirtingose kultūros ir meno srityse. Pritarti iš dalies Siūlomas
„rankos atstumo“ principas įtvirtintas įstatymo projekto 4 straipsnio 6 punkte. Siūlomas
„tvarumo“ principas įstatymo projekte išreiškiamas per kultūros politikos
tikslą ir pagrindinius uždavinius. Siūlomas kultūros tarptautiškumo principas yra įtvirtintas įstatymo projekto 4 straipsnio 5 punkte. 31. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga 2024-05-17 III.
Tolygios sklaidos įtvirtinimas Kūrybos sklaida nėra galima be kūrinio gamybos ar leidybos. Įstatymo projekte šiuo metu nėra nuostatų, kurios paaiškintų valstybės dalyvavimo gamyboje bei leidyboje pagrindus. Vienas šiuo metu kultūros politikoje jau taikomas pagrindas yra sąlyginai mažas lietuvių kalbos naudotojų skaičius. Dėl šios priežasties ne visais atvejais yra galima gyvybinga kultūros laikmenų rinka. Tad siekdama kalbos gyvybingumo valstybė skatina kūrinių gamybą bei leidybą. Valstybė taip pat saugo autorinių teisių savininkų interesus. Bet šių veikimų pagrindų įstatymo projektas neaprašo, nesieja su įstatymo nuostatomis ir tikslais. Todėl siūlome: 3.1 Įstatymo projekte įvardinti valstybės dalyvavimo įgyvendinant gamybos ar leidybos funkcijas pagrindus. Svarbiu įstatymo siekiu yra užtikrinti kultūros prieinamumą visiems Lietuvos Respublikos gyventojams. Šio principo įgyvendinimas tiesiogiai susijęs su teritoriniu kultūros prieinamumu. Tačiau svarbūs yra ir medijuoti sklaidos būdai - per žiniasklaidą, paveldo skaitmenizavimą ir kitais būdais. Kultūros sklaida laisvai užsiima visi Lietuvos žmonės, taip pat ir susibūrę į nevyriausybines organizacijas. Siekiant tokias veiklas skatinti valstybė ir savivalda finansuoja tokias nevyriausybinių organizacijų veiklas, taip pat steigia ir tiesiogiai finansuoja tokias veiklas įgyvendinančias įstaigas. Toks valstybės ir savivaldos dalyvavimas būtinas įstatymo tikslams pasiekti, tačiau kelia poreikį aiškiau apibrėžti „nutolusio rankos“ bei „tvarumo” principų taikymą. Todėl įstatymo tekste siūlome: 3.2 Atskirai apibrėžti valstybės bei savivaldos dalyvavimo sklaidos funkcijos įgyvendinime pagrindus ir pareigas. 3.3 Įtvirtinti
„rankos atstumo” principą finansuojant sklaidos funkciją šia formuluote:
„Valstybė ir savivaldybės finansuodamos meno ir kultūros sklaidą nesikiša į sprendimus dėl sklaidos turinio.
Sklaidos prioritetus nustato ir sprendimus dėl sklaidos veiklų turinio priima kultūros ekspertai.” 3.4
„Tvarumo” principą finansuojant sklaidos funkciją siūlome įtvirtinti šia
formuluote: „Finansuodama sklaidos funkciją valstybė ir savivaldybės turi užtikrinti, kad nebūtų ribojama meninės raiškos ir kultūros reiškinių įvairovė.“ Įstatymo projekte pasigendame dėmesio ir paveldo sričiai. Įstatymas neaprašo skirtingų šios srities veikėjų sisteminių sąsajų, taip pat jų sąsajų su kūrybos bei sklaidos funkcijų įgyvendinimu. Todėl siūlome: 3.5 Įstatyme įvardinti valstybės ir savivaldybių dalyvavimo įgyvendinant saugojimo funkciją pagrindus ir įsipareigojimus; 3.6 Įstatyme įtvirtinti nuostatą, jog „Valstybė finansuoja aukščiausią meninę vertę ir didžiausią poveikį Lietuvos meno istorijai turinčių meno kūrinių įsigijimą. Kūrinių meninę vertę ir poveikį meno istorijai vertina meno ekspertai ir mokslininkai.“ 3.7 Reglamentuoti savivaldybių pareigas skatinti kultūros sklaidos veiklas, įskaitant tokias, kurias įgyvendina Nevyriausybinio sektoriaus organizacijos ar menininkai. Nepritarti Siūlymas įstatymo struktūrą formuoti atsižvelgiant į kultūrines funkcijas ir įtvirtinti valstybės ir savivaldybių dalyvavimo įgyvendinant gamybos ar leidybos, sklaidos, saugojimo funkcijas pagrindus neatitinka šio įstatymo projekto koncepcijos ir loginės struktūros. 32. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga
12 IV. Horizontalumo principo įgyvendinimas Įstatymo projekto penktajame straipsnyje įvardintos kultūros politikos sąsajos su kitomis politikos sritimis. Manome, jog dėmesys kultūros politikos horizontalumui yra sveikintinas.
Tačiau penktajame skyriuje pateiktas įvardinimas savaime nėra pakankamas siekiant užtikrinti skirtingas politikos sritis valdančių institucijų pastangų koordinavimą siekiant šio įstatymo tikslo. Penktajame straipsnyje pateiktus kultūros politikos horizontalumo pavyzdžius iš esmės galima apibendrinti kaip dviejų rūšių koordinavimo situacijas. Pirmosios rūšies situacijose įgyvendinant kitų sričių politiką gali būti palengvinamas arba apsunkinamas šio įstatymo tikslų įgyvendinimas. Pavyzdžiui, architektūros ar miestų plėtros politikos priemonės gali padėti arba apsunkinti paveldo išsaugojimą ir iš to atsiranda poreikis atskirų sričių institucijų koordinavimui. Antrosios rūšies situacijose kultūros sektoriaus ištekliais ar kultūrinėmis kompetencijomis gali būti pasiekiama kitų politikos sričių tikslų. Pavyzdžiui, meno sklaida užsienyje gali būti finansuojama siekiant diplomatinių tikslų. Atitinkamai siūlome: 4.1 Įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad tais atvejais, kai įgyvendinant kitų sričių politiką gali būti palengvinamas arba apsunkinamas šio įstatymo tikslų įgyvendinimas, politiką formuojančios institucijos į sprendimų priėmimą privalo įtraukti kultūros srities politiką formuojančias ir įgyvendinančias institucijas bei organizacijas, nepriklausomai nuo jų teisinės formos; 4.2 Įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad tais atvejais, kai kultūros sektoriaus ištekliais ir kompetencijomis gali būti pasiekiama kitų politikos sričių tikslų, šių tikslų įgyvendinimas finansuojamas iš tų sričių tikslams įgyvendinimui skirtų biudžeto lėšų. Įstatymas turėtų įpareigoti kultūros srities politiką formuojančias ir įgyvendinančias institucijas teikti pagalbą įgyvendinant šiuos valstybės tikslus, o kitų politikos sričių institucijas - laikytis šio įstatymo nuostatų. Viena svarbiausių horizontalaus koordinavimo su kultūros politika reikalaujančių sričių yra švietimo ir mokslo politika.
Įstatymo projekte apibrėžiant
„kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimą” nepaaiškinamos įsipareigojimų
skirtys ir veiklos sąsajos tarp kultūros lauko subjektų bei formalaus ir neformalaus švietimo sistemų bei mokslo įstaigų. Todėl siūlome: 4.3 Įstatyme pilnai apibrėžti kultūros kompetencijų tobulinimo sistemą, kurioje būtų įvardinamos formalaus ir neformalaus švietimo sistemos bei mokslo institucijų funkcijos plėtojant kultūrines kompetencijas. Nepritarti Pažymėtina, kad pareiga sprendimus, priimamus įgyvendinant kitų sričių politiką, derinti su kultūros politikos sprendimais yra įtvirtinta reglamentuojant horizontalumo principą. 33. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga
211 V. Apibendrinimas Manome, jog įstatyme besiremiant kultūros funkcijų apibrėžimu bei jų hierarchija galima pasiekti aukštesnės reguliavimo kokybės. Reguliavimas yra tik vienas iš politikos elementų, per kurį reiškiasi kultūros politikos tikslai ir uždaviniai. Politikos tikslams ir uždaviniams ne mažiau svarbią įtaką turi Vyriausybių programos, finansavimo instrumentai, kitos viešosios politikos priemonės. Todėl manome, kad projekte pasiūlytas įstatymo tikslas apibrėžti politikos tikslą yra nerealistiškas. Be to šio tikslo formuluotė referuoja į patį save - „tikslas apibrėžti tikslą” nurodo į formulavimo klaidą arba faktą, jog tikslas nėra aiškus. Todėl siūlome atsisakyti „kultūros politikos tikslo ir uždavinio formulavimo” ir tiksliau apibrėžti paties įstatymo tikslus bei uždavinius: 5.1 Įstatymo tikslą formuluoti siūlome tokiu būdu: „Skatinant Lietuvos kultūros gyvybingumą užtikrinti žmogaus kultūrines teises.” Manome, jog tokia formuluotė tiksliai atspindi konstitucinius reguliavimo pagrindus bei iš valstybės dalyvavimo kultūros politikoje kylančias dilemas.
Tokia formuluotė nurodo, kad kultūra kyla iš Tautos ir todėl valstybė dalyvaudama kultūroje turi pareigą aktyviai saugoti kultūrines teises ir negali jų pažeisti. Taip pat toks „rankos atstumo” principas formuluotėje derinamas su valstybės pareiga skatinti kultūrą siekiant jos gyvybingumo; 5.2 Įstatymo uždaviniais turėtų būti detalizuojama ko valstybė siekia reguliuodama skirtingas kultūrines funkcijas, o įstatymo teksto hierarchija turėtų sekti uždaviniais ir išplėtoti reguliavimo argumentaciją. Todėl apibendrindami iki šiol išsakytus siūlymus siūlome tokią įstatymo struktūrą:
Skyrius: Bendrosios nuostatos;
Skyrius: Kūryba;
Skyrius: Gamyba ir leidyba;
Skyrius: Sklaida;
Skyrius: Paveldo saugojimas;
Skyrius: Valdymas;
Skyrius: Kultūrinės kompetencijos;
Skyrius: Horizontalus koordinavimas;
Baigiamosios nuostatos. Taip sukuriant aiškesnę reguliavimo intervencinę logiką galima būtų pateikti ir grįsti smulkesnius dabartinio projekto teksto komentarus. Pavyzdžiui, projekte siūlomas „kultūros” apibrėžimas tiksliai apibrėžia įstatymo objektą, tačiau nuoroda tik į „istoriškai susiformavusias” reikšmes šį objektą nepagrįstai riboja. Pagal šį apibrėžimą subkultūrų ar menininkų kuriamos reikšmių sistemos, kurios neturi aiškaus istorinio pagrindo, negalėtų būti interpretuojamos kaip „kultūros” dalis. Todėl:
įstatymo projekte pateikti „kultūros” apibrėžimo siūlome išbraukti žodžius „istoriškai susiformavusi“.
Intervencinė logika, kurią siūlome šiais komentarais taip pat leistų eksplicitiškai taikyti įstatyme aprašytus principus be rizikos, kad jie bus prieštaringai interpretuojami. Pavyzdžiui, projekte įvardintas „nuolatinės stebėsenos” principas nurodo sveikintiną siekį kultūros politiką formuoti atsižvelgiant į faktus apie socialinę realybę. Tačiau pats principo apibrėžimas ignoruoja tai, kad kultūros reiškiniai interpretuojami ne tik objektyvistiškai. Tiesioginis šio principo taikymas būtų žalingas kultūros politikos kokybei, nes taip apibrėžtu principu galima būtų ignoruoti siūlymus, grįstus humanistikos tyrimų rezultatais. Humanistikos tyrimai ypač retai seka pozityvistine epistemologija, į kurią nurodo „nuolatinis stebėsenos principas”. Todėl: 5.4 įstatymo projekte siūlome įtvirtinti nuostatą, jog „Kultūros politika formuojama ir įgyvendinama atsižvelgiant į mokslinių tyrimų rezultatus.” 5.5 Siūlome įstatymo projekte nustatyti principus, kuriais remiantis būtų formuojamas kultūros finansavimo modelis, ypač menininkų ir nevyriausybinių organizacijų, kuris atitiktų tvarumo ir rankos atstumo principus. Šiame įstatymo projekto komentare išreiškėme tik esmines pastabas ir komentarus, kuriuos buvo įmanoma pateikti per komentavimui skirtą laiką. Todėl prašome aktyviai informuoti apie įstatymo rengimo eigą bei įtraukti į konsultacijas, kuriose būtų galimybė reaguoti į pakeitimus bei toliau teikti smulkesnius siūlymus, pastabas ir komentarus.
Nepritarti Pažymėtina, kad įstatymo tikslas apibrėžia socialinių teisinių santykių tikrovę, kurią siekiama sukurti konkrečiu teisiniu reguliavimu, įstatymu siekiamus padarinius tam tikroje visuomeninių santykių srityje, tuo tarpu šiame įstatymo projekte, iš esmės, nustatoma įstatymo paskirtis, t. y. įstatymo reguliavimo objektas, dalykas, teisiniai santykiai, kuriuos siekiama reglamentuoti įstatyme nustatytomis teisinio reguliavimo priemonėmis. Pasirinkta įstatymo projekto koncepcija grindžiama ne su kultūrinėmis funkcijomis susieta įstatymo struktūra. 34. Asociacija „Kultūros savivaldos kolegija“ 2024-05-222 Asociacija „Kultūros savivaldos kolegija“ susipažino su Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektu (toliau – Įstatymas) ir teigiamai vertina šio įstatymo pokyčių būtinybę. Asociacijai
„Kultūros savivaldos kolegija“, kaip ir kitoms regionų asociacijoms, nebuvo
suteikta galimybė dalyvauti diskusijose rengiant įstatymo projektą, savo siūlymus buvome pateikę Kultūros ministerijai, tačiau praktiškai į juos nėra atsižvelgta, todėl, išklausę LRS Kultūros komiteto posėdžio diskusijas teikiame šiuos siūlymus. Įstatymo projektas lauktas ir regionų bendruomenės, pirmiausia, tikintis tęstinumo, nes Lietuvos Respublikos Seimas
kaitos gairių patvirtinimo“ patvirtino Gaires, kuriose nemažai dėmesio skirta ne tik Lietuvos kultūros tarybos steigimui, bet ir regionų kultūros politikai. Viena iš gairių įgyvendinimo priemonių buvo parengti Regionų kultūrinės plėtros programą. Tačiau pasikeitus strateginio planavimo metodikai, Regionų kultūros plėtros programos nebeliko.
Nebėra ne tik aukščiau įvardinto Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo tęstinumo, bet ir jokio strateginio, regionų kultūros politiką reglamentuojančio, dokumento. Atkreipiame dėmesį, kad etnografiniai regionai ir regionai – nėra tapatu. Teikiame siūlymus, kurių įtvirtinimas iš esmės keistų situaciją. 1. Savivalda nėra atskiras darinys Lietuvoje, tai svarbi valstybinės ir regioninės kultūros politikos formuotoja ir įgyvendintoja, todėl valstybės ir savivaldos pasitikėjimas ir konstruktyvus dialogas yra būtinas ir aiškus. Įstatymo rengėjai yra įvardinę problemas, ko siekiama šiuo įstatymu „Šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas yra fragmentiškas ir nepakankamai sistemiškas, kadangi stokoja įstatymiškai apibrėžto konceptualaus kultūros politikos principų, sąvokų ir kultūros sektoriuje veikiančių subjektų tarpusavio sąveikos pagrindo…“, mūsų nuomone, Kultūros politikos pagrindų įstatyme turėtų būti laikomasi nuoseklumo aprėpiant nacionalinį, regioninį ir vietos savivaldos lygmenis. Regionų kultūros strategija /plėtra nėra įteisinta nė viename įstatyme ar kitu teisės aktu. Kai tuo tarpu nacionalinė kultūra turi 2021-09-29 LRV nutarimu Nr. 781 „Dėl 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programos patvirtinimo“ patvirtintą programą. Siūlymas. Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatyme įteisinti regionų kultūros politikos sąvoką, o regionų kultūros politikos gaires deklaruoti Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme, taip pat papildyti šio teisės akto 23 straipsnio 13 dalį, kuris įgalintų Regioninės kultūros tarybos atstovus lygiavertiškai dalyvauti partnerių grupėje. Nepritarti Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo projekto 2 straipsnyje apibrėžiamos tik tos sąvokos, kurios yra vartojamos šiame įstatyme. Įstatymo projekte nėra vartojama sąvoka „regionų kultūros politika“.
Atskirai reglamentuoti regionų kultūros politiką nėra tikslinga, nes kultūra yra savivaldybių savarankiškoji funkcija, todėl įstatymo nuostatos bus taikomos tiesiogiai. Balsavimo rezultatai: už – 4, prieš – 2, susilaikė – 0
4
rengimą paskatinusias priežastis, kuriose įvardinti savivaldos kultūros politikos trukdžiai:
„1. Trūksta už valstybės kultūros politikos
formavimą ir įgyvendinimą atsakingų institucijų, savivaldos bei kultūros lauko dalyvių bendraveikos, jų vaidmuo bei funkcinės atsakomybės nėra susietos į vieningą sistemą… Nepakankamas savivaldos įsitraukimas ir iniciatyvumas formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką.“ Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos kultūros taryba užsako nemažai kultūros lauko, taip pat ir savivaldos, regionų, tyrimų, tačiau, kaip toliau vyksta tyrimų rekomendacijų įgyvendinimas, daugeliu atveju nėra akcentuojama. Siūlymas. Siekiant išspręsti rengėjų įvardintas problemas ir aktualizuoti kultūros tyrimus, siūlome Kultūros politikos pagrindų įstatymo II skyriaus 6 straipsnio 4 dalyje aiškiau detalizuoti kultūros ministro nustatomas savivaldybių kultūros politikos gaires (įvardinant ne tik įstaigų steigimo, reorganizavimo ar likvidavimo funkcijas, bet ir prioritetus kultūros specialistų poreikio, paslaugų kokybės rodiklių, kultūros pokyčių stebėsenos, finansavimo srityse, bendradarbiavimo su NVO ir kitais sektoriais bei naujovių diegimo veiklos sistemoje modelius). Tuo pačiu Vietos savivaldos įstatymo nuostatos turėtų būti ne „kosmetinės“, o kultūros politikos turinį įtakojančios. Regionų kultūra negali likti užribyje, mes turime būti išgirsti, ir tik konstruktyvus bendradarbiavimas visuose lygmenyse, gebėjimas kalbėtis ir susitarti gali įnešti realius, pamatuojamus ir teigiamus kultūros lauko pokyčius bei padėti spręsti įsisenėjusias / augančias problemas regionuose.
Pritarti iš dalies Atsižvelgiant į šį ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos pasiūlymą, siūloma patikslinti įstatymo projekto 6 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Kultūros ministras nustato savivaldybių kultūros
politikos gaires, kuriose įtvirtinami atskirų kultūros sričių raidos tikslai ir kryptys, rekomenduojami savivaldybių kultūros politikos prioritetai įtvirtinamos kultūros politikos tikslo ir uždavinių įgyvendinimo savivaldybėse stebėsenos, renkamų kultūros statistikos rodiklių, tolygaus ir kokybiško kultūros paslaugų teikimo savivaldybių teritorijose, šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje numatytų bendradarbiavimo sričių įgyvendinimo ir kitos kultūros politikos įgyvendinimo savivaldybėse rekomendacijos.“
2024-05-29 Pirma pastaba – III skyriaus pavadinimas KULTŪROS DALYVIAI. Suprantu, kas norėta pasakyti, tačiau būdamas matematikos srities, kur viskas griežtai logiškai susieta, pradedant aksiomomis ir baigiant teoremomis, sakau, kad tai ... nesąmonė. Kur kas taikliau gal būtų KULTŪROS RAIŠKOS ir SKLAIDOS
Nes pati sąvoka KULTŪRA (ją suvokiant humanizmo lobyno prasme) yra šventas dalykas, tad nereikia užleisti ant jos galimų korupcionierių ar kolchozinių kultūrnamių girtuoklystės. Tegul jaučia pagarbų atstumą. Antra pastaba – KULTŪROS SVARBA reikalauja nuolatinio žvilgsnio už horizontų – į ateitį. Todėl derėtų kažkaip įteisinti KULTŪROS POLITIKOS STRATEGAVIMĄ. „Kultūra“ nevykusioje strategijoje LT-2050 minėta net 95 kartus, kaip savotiška panacėja, tačiau beviltiškai. Todėl vertėtų įterpti nuolatinį strateginio projektavimo mechanizmo apibūdinimą, galbūt, net per
Trečia pastaba – dėl Kultūros politikos apibrėžties nebuvimo. Ji turėtų būti gal tokia: Kultūros politika – viešųjų reikalų kultūros sferoje tvarkymas, kuriuo siekiama naujų verčių ir visapusės pažangos kūrimo. Nepritarti Siūlymas įtvirtinti sąvoką „kultūros raiškos ir sklaidos dalyviai“ yra netikslingas, kadangi įneštų daugiau neaiškumo, šiuo atveju, reikėtų papildomai apibrėžti ir kultūros raiškos turinį ir pan. Kultūros politikos sąvoką įstatymo projekte atspindi kultūros politikos tikslas ir pagrindiniai uždaviniai. 37. Kęstutis Urba
beveik du šimtai įvairių kultūros sąvokos apibrėžimų, aiškinimų, todėl labai svarbu susitarti kurią sąvoką naudojame.
a) Nuo Antikos laikų eina pats bendriausias KULTŪROS apibrėžimas – visa tai ką sukūrė žmogus greta gamtos – NATŪROS. Šiame kontekste KULTŪRA gali būti pozityvi ir negatyvi – pvz. nacių ar bolševikų kultūra.
b) Dar 18 a. filosofo I. Kanto diskutantas – kitas Karaliaučiaus u-to auklėtinis J. G. Herderis (jam yra paminklas Veimare), beje, bendravęs ir su Giote, konkretizavo kultūros lauką gan plačia prasme: Kultūra apima ne tik menus, bet ir prekybą, pramonę, mokslą, politines institucijas, literatūrą, papročius, įsitikinimus... Kad kultūros politika privalo plėstis į gerokai platesnes valstybinio gyvenimo sferas, o nebūti tapatinama vien su menais ir paveldu, akcentuoja žymiausi šių laikų pasaulio kultūrologai M.Weberis, M. Klein. Pažangi kultūra yra tokia, kuri padeda siekti žymiausių pasaulio mąstytojų aptiktų ir įvardintų visų visuomenių tikslų: GEROVĖS, TEISINGUMO SAUGUMO, LAISVIŲ ir TVARKOS. 2. KULTŪROS SAMPRATA „Kultūros politikos įstatymo projekte“. Pats įstatymo projekte pateiktas apibrėžimas „1.
Kultūra – žmonių individualios ir (ar) kolektyvinės kūrybinės veiklos rezultatas, istoriškai susiformavusi ir nuolat kuriama reikšmių, simbolių ir įgūdžių sistema, įkūnijanti žmonių pasaulėžiūrą ir vertybes, apimanti kalbą, žinias, menus, raštiją, tikėjimus, moralę, papročius, kitus materialius objektus ir nematerialius reiškinius, su tuo susijusias technologijas ir kitus vertingus asmenų ir bendruomenių gebėjimus ir veiklas.“ atitinka plačios kultūros sampratos „Herderišką tradiciją“ jau vien dėl „kitus materialius objektus ir nematerialinius reiškinius“, nes tai apima kad ir kultūros lauką siejamą su darbo ir poilsio, verslo, teisine, politine, valdymo, žiniasklaidos, mokslo, ugdymo, šeimos, kalbos, elgesio, jaunimo, kūno, ekologine, o ne tik minimomis kalbos... meninę, paveldo bei kitas išvardintas reikšmingas visuomenei kultūras. Visgi, įstatymo tekstas duoda suprasti, kad Kultūra tapatinama tik su pozityviąja jos puse, kad ir aiškiai neįvardinant Kultūros politikos tikslų. Kitaip tariant, KULTŪRA įstatymo projekte tapatintina su pažangiąja kultūra. Tai verčia įstatymą šiek tiek „steriliu“, atitrūkusiu nuo visuomenės piktžaizdžių, tačiau šviesus kelrodis, irgi, yra, visai neblogai. 1. KULTŪROS SAMPRATA strategijoje „Lietuva 2050“. Šios strategijos eseistinio pobūdžio tekste žodžio šaknis „kult-„ eklektiškiausiai žaižaruoja net 95 kartus įvairiausiomis prasmėmis ir kontekstais, o pats į kultūros sąvokos apibrėžimą pretenduojantis sakinys tėra pateiktas tik 18-me puslapyje su aiškiais alogizmais ir painiava (kultūra tai simboliai ir prasmės, o po to
Vizijos pamatas – kultūra Kultūra yra valstybės, kaip politinio darinio, išlikimo ir gyvybingumo pagrindinė sąlyga. Tai mus kaip bendruomenę jungianti paveldėta, mūsų kuriama ir permąstoma simbolių ir prasmių visuma, apibrėžianti asmens santykį su pačiu savimi, kitais ir pasauliu.
Ji leidžia žmonėms bendrauti, įprasminti ir plėtoti savo žinias bei požiūrį į gyvenimą. Kultūra suteikia prasmę pasauliui ir žmogaus egzistencijai. Šiame dokumente ji apima Lietuvos materialųjį ir nematerialųjį paveldą, kultūriškai įprasmintą gamtos paveldą, tautos atmintį, kasdienę visuomenės kultūrą, jos vertybes ir praktikas, mokslą, taip pat profesionaliąją kūrybą ir naująsias kūrybinės raiškos formas – mūsų praeitį, dabartį, ateitį. Taigi, turime aiškų disonansą tarp kultūros apibrėžčių strategijoje ir įstatymo projekte situacijos vertinime logikos prasme, kur viskas turi būti aksiomatiškai pagrįsta ir logiškai surišta be dviprasmiškų interpretacijų, juolab pasižiūrėjus į strategijos rodiklius skirtus kultūrai „Vizijos pamatas: kultūra – mūsų tapatybės pagrindas. 28.1. Visuomenės dalis, kuri labai didžiuojasi savo šalies pilietybe; 28.2. Tapatinimasis su Lietuva: gyventojų, kurie jaučiasi artimai susiję su Lietuva, dalis (proc.)“ matosi elementari strateguotojų iš Vilniaus universiteto Filosofijos katedros, matomai, suignoravusios Lietuvos Kultūros tyrimų institutą, ir, galiausiai, Seimo Ateities k-to bei jo biuro niekdirbystė: kultūros termino vartosena strategijos tekste liko elementariai nesuvaldyta. Beje, tai nėra joks priekaištas Seimo Kultūros k-to biurui, nes jis atlieka savo pareigas – užtikrina esamą kultūrinio proceso, apimančio menus ir paveldą vyksmą – status quo, o prieštarauti vyriausybės įdirbiui jam neleidžia elementari neformalioji subordinacija. Tačiau, tiek jau to – tų universitetinių, kanceliarinių „piktžolių“, nes įstatymo projektas atrodo gerokai pažangesnis ir perspektyvesnis, o strategija-vizija yra atskiras „paplaukęs“ žanras. 3. ĮSTATYMO projekto privalumai ir trūkumai.
Tam kad įstatymas duotų ryškią pridedamąją vertę, o ne liktų vien „proginiu-paradiniu“, jis turi duoti eigą naujos Kultūros politikos sukūrimui, kurios „maksima“ būtų:
akademinė bendruomenė gavusi užsakymą pateiktų tiek valdžiai, tiek ir visuomenei – pirmiausiai „Kultūros kongresui“, mokslinį darbą - „METŲ KULTŪROS KNYGĄ“, kurioje būtų nušviečiami ir vertinami pokyčiai plačiame kultūros lauke: apimtų su darbo ir poilsio, verslo, teisine, politine, valdymo, žiniasklaidos, mokslo, ugdymo, šeimos, kalbos, elgesio, jaunimo, kūno, ekologine, o ne tik minimomis kalbos... meninę, paveldo bei kitas išvardintas susijusias reikšmingas visuomenei kultūras. Tegul visuomenė ir valdžia tvarkosi! Įstatymo projektas lyg ir kuria tam prielaidas: žodžio „moksl-“ šaknis figūruoja 8 kartus, o labiausiai taikinio dešimtuką atitinka: kultūra yra aktuali ... ir mokslinių tyrimų objektas; (5 str.9) bei
dalyvių kompetencijų tobulinimas organizuojamas ir vykdomas vadovaujantis šiais principais: 1) aktualumo – kompetencijų ugdymui naudojama aktuali informacija ir moksliniai metodai; (12 str. 4). Taigi, įstatymo vertę apspręs, kiek Kultūros ministerija vaisingai bendradarbiaus su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o Seimo Kultūros ir Švietimo ir mokslo k-tai sutartinai vykdys parlamentinę kontrolę minimu aspektu. Pagaliau, jie gi gali kreiptis į Lietuvos Mokslo tarybą ir inicijuoti atitinkamą reikminį mokslinį tyrimą tiek Lietuvos kultūros tyrimų institutui, tiek ir Lietuvos Socialinių tyrimų centrui bei jungtinėms akademinėms pajėgoms iš kitų Lietuvos mokslo institucijų, kad pagaliau, rastųsi, „Metų kultūros knyga“.
Atvirai kalbant, man jau pabodo aiškinti šiuos elementarius dalykus, pradedant ex-ministru Biručiu, Kultūros ministerijos strategais – („mes turime patvirtintas trimetes strategijas... ko tamsta norite?“) ir baigiant dabartiniu ministru Kairiu: sąstingis, stagnacija akivaizdi, nenoras siekti permainų yra akivaizdi, nors eilėje valstybės sferų situacija dramatiškai grėsminga: tebeina kaimo nykra, stinga darbuotojų gyvybinėse sveikatos, švietimo, teisėsaugos sferose, darbo jėgos stygių kažkiek naikino ukrainiečiai ir t. t. - visa tai egzistuojančios politinės ir valdymo antikultūros per dešimtmečius pasekmė.
vyriausybėje atsiranda vicepremjeras KULTŪRAI plačiąja prasme, kurio pagrindinis rūpestis išvardintos kultūros rūšys, kurios turi tapti bendru daugelio ministerijų, o ne vien dabartinės „Menų ir paveldo“ = Kultūros ministerijos rūpesčiu. Tik tada Kultūros politika taps esminiu Lietuvos pažangos veiksniu. Redakcinio pobūdžio pastebėjimas glūdi nevykusioje
„KULTŪROS DALYVIO“ formuluotėje, kuri keistina į KULTŪROS RAIŠKOS IR SKLAIDOS DALYVIAI (kitas
variantas - KULTŪRINIO PROCESO DALYVIAI), kad nebūtų loginio prieštaravimo pateiktam kultūros proceso apibrėžimui. Esminis dabartinio įstatymo projekto trūkumas yra tame, kad jame nebuvo Kultūros politikos apibrėžties, kurią derėtų formuluoti tokiu būdu: Kultūros politika - viešųjų reikalų kultūros sferoje tvarkymas, kuriuo siekiama naujų verčių ir visapusės pažangos kūrimo. Kadangi politika yra gan plačiai suvokiama, būtent, kaip viešųjų reikalų tvarkymas. Toks apibrėžimo stygius sukuria prielaidas pvz., E.
Pupinio, kuris dar ir painioja politikieriškumą su politika, demagogijoms Kultūros k-to posėdyje, kurios iš vis kvestionuoja tokį įstatymą. Įstatymo projektas, nors ir palieka perspektyvą minimai kultūros politikai plačiausia prasme jau vien Kultūros apibrėžtimi bei mokslo svarbos kultūros tyrimuose pabrėžimu, tačiau jis tolesniais straipsniais aiškiai nuslysta į kultūros sampratą dar gan siaura prasme - tradiciškai menų raišką ir sklaidą, paveldą. Įstatyme suignoruota NVO dalyvavimas kultūros politikos formavime, todėl ginant Lietuvos Konstitucijos demokratiškumo, piliečių dalyvavimo nuostatas derėtų priimti tokią formuluotę:
Nevyriausybinės organizacijos, savo kultūrinės ir kūrybinės veiklos tikslus ir jų įgyvendinimo formas pasirinkdamos savarankiškai ir nepriklausomai, prisideda prie kultūros politikos formavimo ir jos tikslų įgyvendinimo. Išvada – dabartinė Kultūros politikos įstatymo redakcija savo dvasia atitinka valdininkų įstatymą valdininkijos įsigalėjimui ir reikiamai nebrėžia naujos kultūros politikos perspektyvos, nors ir iš dalies kuria jai prielaidas. Ypač, tai akivaizdu 5-me straipsnyje, kuriame brėžiamos kultūros sąsajų gijos su ministerijų kompetencijomis, o ne ir su plačiomis išvardintomis aukščiau šiame tekste kultūrinio lauko sferomis, pradedant darbo ir poilsio, verslo kultūromis.... Akivaizdu, kad iškrenta, netgi, toks valstybės politikos fragmentas, kaip tarnybinė etika, neatsiejama nuo politinės ir valdymo kultūros. 1 straipsnis. Įstatymo tikslas ir taikymas
„1. Šio įstatymo tikslas – apibrėžti kultūros politikos tikslą ir
uždavinius, kultūros politikos principus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vaidmenį formuojant ir (ar) įgyvendinant kultūros politiką, savivaldybių kultūros politikos santykį su valstybės kultūros politika, kultūros proceso dalyvių sistemą, jų tarpusavio ryšius ir vaidmenį, kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimą.“
Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
„Kultūros politika - viešųjų reikalų kultūros sferoje tvarkymas, kuriuo
siekiama naujų verčių ir visapusės pažangos kūrimo.“
„3. Kultūrinio proceso dalyvis – kultūros paslaugas teikiantis
asmuo ar kitas asmuo, aktyviai, sistemingai ir kryptingai kuriantis kultūrą ar joje dalyvaujantis.“
„4) kultūros prieinamumo. Visiems Lietuvos Respublikos gyventojams
sudaromos vienodos sąlygos dalyvauti kultūriniuose procesuose;“. 5 straipsnis. Kultūros horizontalumo principo taikymas kitose valstybės politikos srityse
„13) kitose srityse – įvertinami šioms sritims reikšmingi kultūros
veiksniai sąlytyje su darbo ir poilsio, verslo, teisine, politine, valdymo, žiniasklaidos, mokslo, ugdymo, šeimos, kalbos, elgesio, jaunimo, kūno, ekologine, minimomis menine, paveldo bei kitomis reikšmingomis visuomenei kultūromis.“
ir įstaigų vaidmuo formuojant ir (ar) įgyvendinant kultūros politiką „4. Kultūros ministras kartu su Lietuvos savivaldybių asociacija nustato savivaldybių kultūros politikos gaires, kuriose įtvirtinami atskirų kultūros sričių raidos tikslai ir kryptys, rekomenduojami savivaldybių kultūros politikos prioritetai.“
(kitas variantas – KULTŪRINIO PROCESO DALYVIAI)
„1. Kultūros raiškos ir sklaidos dalyviai
yra:“. 10 straipsnis. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo kultūros politikoje „1.
Nevyriausybinės organizacijos, savo kultūrinės ir kūrybinės veiklos tikslus ir jų įgyvendinimo formas pasirinkdamos savarankiškai ir nepriklausomai, prisideda prie kultūros politikos formavimo ir jos tikslų įgyvendinimo:“. 12 straipsnis. Kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimas „1. Valstybė sudaro galimybes įgyti ir (ar) tobulinti kultūrinio proceso dalyvių vykdomoms funkcijoms reikalingas bendrąsias ir (ar) profesines kompetencijas (toliau – kompetencijos).“
„2. Kultūrinio proceso dalyvių kompetencijų ugdymo tikslas –
užtikrinti aukštos kokybės kultūros paslaugų teikimą, turimų kompetencijų, gebėjimų ir praktinių įgūdžių tobulinimą ir įgijimą, sudaryti galimybes taikyti pažangius veiklos metodus ir priemones.“
„4. Kultūrinio proceso dalyvių kompetencijų tobulinimas
organizuojamas ir vykdomas vadovaujantis šiais principais:
1) aktualumo – kompetencijų ugdymui naudojama aktuali informacija ir moksliniai metodai;
2) lygybės – skirtingose srityse veikiantiems kultūrinio proceso dalyviams sudaromos vienodos sąlygos ugdyti kompetencijas;
3) tikslingumo – kompetencijų ugdymas yra pagrįstas konkrečiais kultūrinio proceso dalyvių poreikiais.“. Nepritarti Pritartina nuomonei, kad kultūros samprata turi būti plati, apimanti ne tik menus ir paveldą, tačiau, manytina, kad įstatymo projekto kontekste kultūros sąvoka yra apibrėžiama ir suprantama plačiąja prasme. Idėja dėl mokslinio darbo „Metų kultūros knyga“ yra nereglamentuotina svarstomame įstatymo projekte. Siūlymas įtvirtinti sąvoką „kultūros raiškos ir sklaidos dalyviai“ yra netikslingas, kadangi įneštų daugiau neaiškumo, šiuo atveju, reikėtų papildomai apibrėžti ir kultūros raiškos turinį ir pan. Kultūrinio proceso dalyvių sąvoka galbūt būtų aiškesnė, tačiau, vėlgi, šios sąvokos įvedimas reikalautų papildomo kultūrinio proceso apibrėžimo. Manytina, kad kultūros politikos sąvoką įstatymo projekte atspindi kultūros politikos tikslas ir pagrindiniai uždaviniai.
Pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, politiką formuoja ir įgyvendina valstybės ir savivaldybės institucijos, o ne nevyriausybinės organizacijos. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija 2024-05-166 Teikiame siūlymus Lietuvos Respublikos Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektui (toliau – Projektas) Nr. XIVP-3654. 1. Siūlome Projekto II Skyriaus („Valstybės ir savivaldybių kultūros politika“) 6 straipsnį papildyti nauja 3 dalimi:
Nacionalinė darbotvarkė kultūros prieinamumo klausimais ir Nacionalinės darbotvarkės kultūros prieinamumo klausimais planas rengiami Strateginio valdymo įstatymo nustatyta tvarka, jų įgyvendinimą organizuoja ir kontroliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė (arba jos įgaliota institucija). Pritarti Siūloma papildyti įstatymo projekto 6 straipsnį nauja 3 dalimi:
„3. Kultūros prioritetams ir ilgalaikiams uždaviniams nustatyti
Strateginio valdymo įstatymo nustatyta tvarka rengiama nacionalinė darbotvarkė.“ Buvusias 6 straipsnio 3 ir 4 dalis laikyti atitinkamai 4 ir 5 dalimis. 2. Lietuvos
4 2.
Siūlome to pačio straipsnio dalį, kuri numato kultūros ministro nustatomas savivaldybių kultūros politikos gaires, tikslinti: Kultūros ministras nustato savivaldybių kultūros politikos gaires, kuriose įtvirtinamos kultūros politikos tikslo ir uždavinių įgyvendinimo savivaldybėse stebėsenos, renkamų kultūros statistikos rodiklių, savivaldybių kultūros įstaigų (ar jų filialų) steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo, savivaldybių kultūros dalyvių finansavimo, taip pat šio įstatymo
kultūros politikos įgyvendinimo savivaldybėse rekomendacijos. Pritarti Siūloma patikslinti įstatymo projekto 6 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Kultūros ministras nustato savivaldybių kultūros
politikos gaires, kuriose įtvirtinami atskirų kultūros sričių raidos tikslai ir kryptys, rekomenduojami savivaldybių kultūros politikos prioritetai įtvirtinamos kultūros politikos tikslo ir uždavinių įgyvendinimo savivaldybėse stebėsenos, renkamų kultūros statistikos rodiklių, tolygaus ir kokybiško kultūros paslaugų teikimo savivaldybių teritorijose, šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje numatytų bendradarbiavimo sričių įgyvendinimo ir kitos kultūros politikos įgyvendinimo savivaldybėse rekomendacijos.“
nauja 2 dalimi: Atsižvelgdama į šio straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes, valstybė skatina ir remia bendrą kelių savivaldybių ir (arba) suformuotos funkcinės zonos teritorijoje veikiančių savivaldybių viešųjų paslaugų (ar jų dalies) kultūros srityje teikimą. Kelių savivaldybių ir (arba) suformuotose funkcinių zonų teritorijose veikiančių savivaldybių viešųjų paslaugų (ar jų dalies) kultūros srityje teikimo taisykles ir formas, galimas prielaidas, skatinimo būdus nustato kultūros ministras.
Pritarti Siūloma papildyti įstatymo projekto 7 straipsnį nauja 2 dalimi:
„2. Bendrai kelių savivaldybių teritorijoje ir
(ar) funkcinėse zonose kultūros dalyvių teikiamos kultūros paslaugos finansuojamos kultūros ministro nustatytais atvejais ir tvarka.“ Buvusią 7 straipsnio 2 dalį laikyti atitinkamai 3 dalimi. 4. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija 2024-05-16 Taip pat siūlome keisti Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymą, jį papildant Kultūros paso apibrėžimu („Kultūros pasas – priemonė mokinių kultūros pažinimo įpročiams ugdyti ir jų kultūros patirčiai plėsti, teikiant jiems tam tikras kultūros ir meno paslaugas.“) ir nauju 18 straipsniu:
pasas
paso paskirtis – ugdyti asmenų savarankiško kultūros pažinimo ir patyrimo įpročius, užtikrinant kokybiškų kultūros ir meno paslaugų prieinamumą. Laikomasi nuostatos, kad asmenų kultūrinių įpročių formavimas turi būti nuoseklus ir sisteminis, pritaikant kultūros ir meno paslaugas prie kiekvienos amžiaus grupės poreikių, žinių, galimybių priimti ir suvokti informaciją. 2. Kultūros pasas įgyvendinamas vadovaujantis prieinamumo, įtraukties, savarankiškumo, atvirumo, įvairovės ir kokybės principais. 3. Kultūros paso paslaugos teikiamos:
Respublikos mokiniams, besimokantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas (išskyrus besimokantiems pagal suaugusiųjų bendrojo ugdymo programas);
bendrojo ugdymo mokyklose užsienyje pagal užsienio valstybės formaliojo švietimo programas ir Europos mokyklose pagal lietuvių kalbos programas besimokantiems mokiniams. 4.
paso administravimo, jo indeksavimo pagal savivaldybių socialinius ir ekonominius rodiklius, finansavimo tvarka reglamentuojama kultūros ministro ir švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka. 5. Kultūros paso būdu asmens įgyta kompetencija gali būti pripažįstama kaip baigta formaliojo švietimo programos (išskyrus studijų programas) dalis švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka arba kaip studijų programos dalis
Respublikos Prezidento kanceliarija 2024-05-16 Taip pat siūlome keisti Lietuvos Respublikos Regioninės plėtros įstatymą numatant, kad regioninė politika, jos įgyvendinimo instrumentai skatina ne tik socialinių ir ekonominių, bet ir kultūros prieinamumo skirtumus tarp regionų ir pačiuose regionuose. To pačio įstatymo 23 straipsnio 13 dalį papildyti ir suformuluoti taip:
Atstovus į partnerių grupę deleguoja Regioninės kultūros tarybos, darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijos, Darbo kodekso nustatyta tvarka atrinktos į Lietuvos Respublikos trišalę tarybą, Nevyriausybinių organizacijų taryba ir Nacionalinė bendruomeninių organizacijų taryba. Į partnerių grupę deleguoti atstovai turi būti nepriekaištingos reputacijos, kaip ji suprantama pagal šio įstatymo 22 straipsnio 7 dalį. To pačio straipsnio 14 dalies 1 punktą papildyti ir suformuluoti taip: partnerių grupėje būtų atstovaujama kiekvienai iš šių interesų grupių: verslo organizacijų interesų grupei, profesinių sąjungų organizacijų interesų grupei, kultūros, bendruomeninių ir kitų nevyriausybinių organizacijų interesų grupei. Interesų grupei partnerių grupėje gali būti neatstovaujama tik tuo atveju, kai į partnerių grupę nedeleguojamas šiai interesų grupei atstovaujantis kandidatas;
Atsižvelgti 6.
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija 2024-05-16 Lietuvos Respublikos Prezidentas yra pabrėžęs, kad privalome šiuo metu rengiamą Kultūros politikos pagrindų įstatymą matyti kaip esminį lūžį, Lietuvos politinėje darbotvarkėje įtvirtinant kultūros statusą valstybės sąrangoje. Pasak šalies vadovo, turime vertinti visą turimą informaciją, taip pat analizuoti, kokius kitus – tiek šakinius kultūros, tiek ir kitų sričių įstatymus bei teisės aktus reikia tikslinti, kad kultūra iš tikrųjų taptų mūsų kasdienybės vektoriumi ir šviesios ateities pagrindu. Pritarti
kultūros globos taryba 2024-05-16 Etninės kultūros globos taryba (toliau – EKGT, Taryba) išnagrinėjo Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektą Nr. XIVP-3654 (toliau – KPP įstatymas) ir teikia savo išvadas bei siūlymus dėl šio projekto tobulinimo:
puiki KPP įstatymo preambulė, kurioje pabrėžiama kultūros svarba Lietuvos valstybės tapatumui ir tęstinumui, atkreipiamas dėmesys į tradicijų, etninės kultūros, kultūros paveldo reikšmę saugant, kuriant ir puoselėjant Lietuvos kultūrinį savitumą pasaulyje, taip pat skelbiama, kad kultūra yra Lietuvos vystymosi paskata ir žmonių gerovės pagrindas, sukuriantis reikšmingą pridėtinę vertę įvairiose valstybės politikos srityse, deklaruojamas siekis įtvirtinti lygiavertį kultūros politikos vaidmenį ir tęstinumą valstybės politikoje, konstatuojamas poreikis remti ir puoselėti kultūrą. Tokios nuostatos atitinka tausojamąjį kultūros politikos tipą, kai valstybė globoja (remia, saugo) pasirinktas kultūros vertybes, formuoja kryptingus postūmius sistemingomis nuostatomis, kuriomis turėtų vadovautis vykdomosios institucijos.
Tausojamąjį kultūros politikos tipą įpareigoja rinktis Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios preambulėje pabrėžiama, jog Konstituciją skelbia „lietuvių tauta [...], išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“, o Konstitucijos 42 straipsnis nustato, kad valstybė remia kultūrą, „rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga“. Nuostatas dėl valstybės pareigos remti pamatines lietuviškos kultūros vertybes (kalbą, etninę kultūrą, kultūros savitumą, papročius ir kultūros paveldą) pabrėžia ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas. Pritarti
kultūros globos taryba
2
įtvirtinti lygiavertį kultūros politikos vaidmenį valstybės politikoje neatspindi 3 straipsnyje nurodyti kultūros politikos tikslas ir kultūros politikos uždaviniai, kur nebėra jokių nuostatų stiprinti kultūros vaidmenį, kad ji taptų Lietuvos tapatybės pagrindu (kaip teigiama Valstybės pažangos strategijoje „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“, patvirtintoje 2023 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XIV-2466). KPP įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įvardijant kultūros politikos uždavinius visiškai neužsimenama apie būtinybę puoselėti nacionalinę kultūrą, tautinę savimonę, užtikrinti kultūros paveldo (nematerialaus ir materialaus) išsaugojimą, apsiribojama tik uždaviniu puoselėti Lietuvos etnografinių regionų kultūrinį savitumą.
Termino nacionalinė kultūra iš viso nėra visame KPP įstatymo tekste, nors Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlyje „Nacionalinio saugumo pagrindai“ apibrėžiant Kultūros politiką nurodoma: „Valstybės pareiga išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą, užtikrinant lietuvių kalbos apsaugą ir tęstinumą, globojant etninę kultūrą ir vietos tradicijas, saugant kultūros paveldą.“(beje, Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad rengiant naujų ir galiojančių įstatymų pakeitimo projektus, jų nuostatos turi būti suderintos su Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatomis). Tuo remdamiesi siūlome į KPP 3 straipsnio 2 dalį papildomai įtraukti šiuos uždavinius:
ir tautinės tapatybės puoselėjimas;
(nematerialaus ir materialaus) išsaugojimas, Lietuvos įsipareigojimų dėl įsitraukimo į įvairias kultūrines tarptautines konvencijas ar kitas tarptautines sutartis įgyvendinimas;
kultūros procesuose, Lietuvos kultūrinių pasiekimų sklaida;
į kultūrines veiklas, kultūros sklaidos ir edukacijos stiprinimas;
Lietuvos kultūrą, kultūrinio dialogo skatinimas;
išsaugojimas ir įtraukties į Lietuvos kultūros procesus didinimas. Pritarti iš dalies Siūloma patikslinti įstatymo projekto 4 straipsnio 7 punktą ir jį išdėstyti taip: „7) savitumo.
Kultūros politikos sprendimai priimami siekiant išsaugoti ir puoselėti unikalius Lietuvos nacionalinės kultūros aspektus, sąlygotus Lietuvos kultūrinių, istorinių, geografinių, etninių, socialinių, religinių, politinių ir kitų aplinkybių.“ Siūlomi papildomai įtraukti kultūros politikos uždaviniai iš esmės yra įvardinti ir išreikšti kituose įstatymo projekto straipsniuose, todėl juos atskirai apibrėžti kaip kultūros politikos pagrindinius uždavinius nėra tikslinga. 9. Etninės kultūros globos taryba
23
straipsnio 3 punkte nurodyti kai kurių etnografinių regionų pavadinimai neatitinka Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 61 straipsnio 5 dalies 8 punkte ir 10 dalyje įtvirtintų etnografinių regionų pavadinimų: ne Dzūkija, o Dzūkija (Dainava); ne Suvalkija, o Suvalkija (Sūduva). Pritarti Siūloma pakeisti įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
„3) skatinti kultūros įvairovę, puoselėti Lietuvos etnografinių regionų
(Aukštaitijos, Dzūkijos (Dainavos), Suvalkijos (Sūduvos), Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos) kultūrinį savitumą;“. 10. Etninės kultūros globos taryba
6
„Kultūros horizontalumo principo taikymas kitose politikos srityse“ detaliau įvardijant kultūros sąsajas su Socialinės apsaugos sritimi kelia abejonių teiginys „Valstybė užtikrina meno kūrėjų, profesionaliojo scenos meno įstaigų kūrybinių darbuotojų papildomas socialines garantijas, sudarančias sąlygas vykdyti kūrybinę veiklą“. Atkreipiame dėmesį, kad išskiriant tik meno kūrėjus (kurių statuso neturi dauguma etninės kultūros puoselėtojų) ir profesionaliojo scenos meno kūrėjus, pažeidžiamas lygiateisiškumo principas kitų kultūros sričių atžvilgiu, todėl ši nuostata yra diskriminacinė.
Nepritarti Atkreiptinas dėmesys, kad atsižvelgiant į meno kūrėjų, profesionaliojo scenos meno įstaigų kūrybinių darbuotojų statusą ir veiklos specifiką specialiaisiais įstatymais šiems asmenims užtikrinamos papildomos socialinės garantijos. 11. Etninės kultūros globos taryba
vaidmuo kultūros politikoje“ nepagrįstai iš visų kultūros dalyvių išskiriami tik meno kūrėjai, tarsi kitų kultūros puoselėtojų, kurie neturi meno kūrėjo statuso (kaip minėta, tokio statuso neturi dauguma etninės kultūros puoselėtojų, o taip pat pagal UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo konvenciją pripažintų nematerialaus kultūros paveldo vertybių puoselėtojai), vaidmuo būtų visiškai nesvarbus kultūros politikoje. Tokia nuostata vėlgi yra diskriminacinė, todėl siūlome aptariamą KPP įstatymo 11 straipsnio pavadinimą keisti į:„Meno kūrėjų ir kitų kultūros puoselėtojų vaidmuo kultūros politikoje“, atitinkamai pakeičiant ir atskirų šio straipsnio dalių formuluotes. Nepritarti Atkreiptinas dėmesys, kad specialus meno kūrėjų statusas yra įtvirtintas Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatyme. 12. Etninės kultūros globos taryba
kultūros politikos siekius ne tik Lietuvos regionuose, bet ir sostinėje, kituose didmiesčiuose. Todėl labai svarbus KPP įstatymo 7 straipsnis
„Savivaldybių kultūros politikos santykis su valstybės kultūros politika“. Šiame straipsnyje pateiktos nuostatos neįvardija aiškių valstybės
įpareigojimų savivaldybėms užtikrinti kultūros politikos įgyvendinimą, nes to neleidžia Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme įtvirtinta savarankiška savivaldybių funkcija kultūros atžvilgiu.
Dėl to siūlome kartu su KPP įstatymo projektu teikti Vietos savivaldos įstatymo pakeitimus, siekiant savivaldybių funkciją dėl kultūros politikos įgyvendinimo priskirti valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms (išsamų siūlymą žr. EKGT rašte 2024-05-16 Nr. S-168 „Dėl Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo projekto“). Nesvarstyti Šis pasiūlymas yra registruotas ir bus vertinamas svarstant šį įstatymo projektą lydintįjį Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-3655. 13. Etninės kultūros globos taryba
finansavimui, konkretaus bent jau esamos kultūros finansavimo sistemos įvardijimo. Apie kultūros finansavimą užsiminta tik dukart: 4 straipsnyje apibūdinant pagarbaus atstumo principą (skiriant valstybės ir savivaldybės finansavimą atskirų kultūros sričių projektams ir veikloms nesikišama į jų turinį, vertinimas patikimas kultūros ekspertams) ir 5 straipsnyje apibūdinant kultūros politikos sąsajas su finansų sritimi (valstybė sudaro sąlygas ir skatina investuoti į kultūros paveldo apsaugą, taiko finansines paskatas kultūros sritims, skatina mecenatystę). To nepakanka siekiant įgyvendinti minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnį, kuris pabrėžia valstybės vaidmenį remiant kultūrą, Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsaugą.
Stebina tai, kad KPP įstatymo projekte visiškai neužsimenama apie svarbiausius kultūros finansavimo šaltinius iš valstybės biudžeto –Lietuvos kultūros tarybos skiriamas lėšas kultūros ir meno sritims bei atskiroms kultūros programoms, Kultūros ministerijos bei kitų ministerijų lėšas (pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijos skiriamas lėšas tautiniam paveldui), savivaldybių lėšas. Nepritarti Šiuo įstatymo projektu nesiekiama iš esmės pakeisti galiojantį teisinį reglamentavimą ar kultūros srities finansavimo sistemą. 14. Etninės kultūros globos taryba
sritys (1 straipsnio 1 dalyje, 5 straipsnio 3 punkte, 9 straipsnyje, 12 straipsnio 4 dalyje), tačiau trūksta sąvokos kultūros sritys išaiškinimo. Sąvokos kultūros sritys aiškus įvardijimas itin aktualus, kadangi KPP įstatymo 5 straipsnyje apibūdinant kultūros politikos sąsajas su finansų sritimi nurodoma, jog valstybė teikia finansines paskatas kultūros sritims. Siūlome sąvokos kultūros sritys apibrėžimą pateikti KPP įstatymo 2 straipsnyje išvardijant kultūros sritis remiantis Lietuvos kultūros tarybos sudarytu kultūros ir meno sričių sąrašu (Literatūra, Muzika, Scenos menai, Taikomieji menai, Vizualieji menai) ir papildant jį Etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo sritimi. Nepritarti Įstatymo projekte apibrėžti ir aiškiai įvardinti kultūros sritis yra netikslinga. Toks įvardijimas ribotų naujų kultūros sričių pripažinimą keičiantis kūrybiniams, socialiniams, ekonominiams ir kt. veiksniams. 15. Etninės kultūros globos taryba 2024-05-16 Atsižvelgdama į pateiktas pastabas, EKGT nepritaria Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektui Nr. XIVP-3654 ir siūlo jį iš esmės tobulinti. Nepritarti Žr. Kultūros komiteto siūlomą sprendimą.
kultūros paveldo komisija 2024-05-17 Valstybinė kultūros paveldo komisija (toliau – Paveldo komisija) susipažino su Teisės aktų informacinėje sistemoje registruotais Kultūros politikos pagrindų įstatymo (TAIS Nr. XIVP-3654), Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 6 straipsnio pakeitimo įstatymo (TAIS Nr. XIVP-3655) ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo Nr. I-733 2 straipsnio pakeitimo įstatymo (TAIS Nr. XIVP-3656) projektais. Paveldo komisija 2024 m. kovo 13 d. raštu Nr. V11-27 „Dėl Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto“ Kultūros ministerijai pateikė pastabas Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektui (toliau – Įstatymo projektas). Vertiname, kad į kai kurias pastabas buvo atsižvelgta, tačiau esminės pastabos aktualios ir šiai Įstatymo projekto redakcijai. Paveldo komisijos 2024 m. gegužės 15 d. neeiliniame posėdyje buvo pritarta anksčiau teiktoms ir dar aktualioms pastaboms. Konstatuota, kad Įstatymo projekto idėjos siekis yra sveikintinas, nes šia idėja (Įstatymo projektu) bandoma sureguliuoti ar inicijuoti kultūros plėtros procesų vienodą, tolygią, lygiateisę sklaidą, į Lietuvos kultūros politikos gaires perkeliami šiuolaikiniai kultūros sampratos ir jos idealų principai, deklaruojamos tarptautinių institucijų idėjos ir bendros gerosios tendencijos. Tačiau šiame Įstatymo projekte yra pateikiamos idėjinės kultūros politikos kūrimo ir įgyvendinimo kryptys. Paveldo komisija abejoja, ar dokumento forma yra tinkama ir dokumentas turi būti teikiamas kaip įstatymo projektas. Šis dokumentas savo turiniu labiau atitinka strategijoms ar gairėms būdingą reglamentavimą.
Įstatymo projekte nustatytas kultūros politikos tikslas, uždaviniai, suformuluoti kultūros politikos principai bei jų taikymas kitose politikos srityse, nustatytos valstybės ir savivaldybių kompetencijos kultūros politikos srityje, nurodyti kultūros dalyviai, tačiau jo apimtis ir turinys nesureguliuos visuomeninių santykių kultūros politikos srityje, o tik apibrėš šios politikos kryptis. Būtina Įstatymo projekte aprašyti ir kai kurias papildomas sąvokas, kaip pvz., „kultūros kūrėjai“, esamas sąvokas koreguoti, kaip pvz., „kultūros dalyviai“, „kultūros paslauga“. Papildyti ir koreguoti Įstatymo projekte įvardintus uždavinius. Visi konkretūs pastebėjimai pateikiami pridedamame priede. Apibendrinus, galima teigti, kad Įstatymo projektas kultūros paveldo apsaugai nepadeda, o kaip tik suteikia dar daugiau neaiškumo ir neapibrėžtumo, kas neigiamai veikia patį paveldo apsaugos procesą. Jame neakcentuojamas kultūros paveldo ryšys su esama ar planuojama įgyvendinti kultūros politika. Įstatymo projekte įvardintas tikslas – „įtvirtinti kultūros politikos įgyvendinime dalyvaujančių subjektų sistemą numatant jų vaidmenį“ – nėra pilnai atskleistas ir neįvertinti visi kultūros politikos įgyvendinime dalyvaujantys subjektai, nėra sudarytos sąlygos ir neužtikrinta kultūros paveldo objektų ir teritorijų integracija į kultūros politikos sistemą. Nepritarti Šiuo metu nėra visa apimančio teisės akto, kuriuo būtų nustatomi kultūros politikos tikslai, numatomos šių tikslų įgyvendinimui skirtos teisinės, infrastruktūros, ekonominės priemonės, nustatančios ir įteisinančios valstybės įsipareigojimų kultūros srityje visumą, todėl šiuo įstatymo projektu siekiama įstatymiškai nustatyti konceptualų Lietuvos kultūros politikos principų, sąvokų ir kultūros sektoriuje veikiančių subjektų tarpusavio sąveikos pagrindą.
Įstatymo projektu nesiekiama atkartoti specialiųjų kultūros srities įstatymų nuostatų, įvardinti visų kultūros politikos įgyvendinime dalyvaujančių subjektų ir pan. Pažymėtina, kad kultūros paveldo apsaugos sritį reglamentuoja specialieji įstatymai. 17. Valstybinė kultūros paveldo komisija
3 Siūlome koreguoti Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalyje esančią sąvoką, kad atsispindėtų, jog kultūros paveldas yra integrali visos kultūros dalis. Svarbu pabrėžti, kad kultūros paveldas jau sukurtas, o ne kuriamas (kuriamas nebent tik ateičiai), kaip, kad bandoma apibrėžti „kultūros dalyvio“ sąvokoje. Nepritarti Tai, kad kultūros paveldas yra integrali kultūros dalis ir yra ne kuriamas, o sukurtas atspindi pati „kultūros“ sąvoka. Tuo tarpu, kultūros dalyvio sąvoka apibrėžia kultūros subjektus. 18. Valstybinė kultūros paveldo komisija
5 Siūlome koreguoti Įstatymo projekto 2 straipsnio 5 dalyje esančią sąvoką taip: „5. Kultūros įstaiga – Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, jo filialas ar padalinys, kurio pagrindinė veikla yra skirta teikti kultūros ir sklaidos paslaugas (biblioteka, cirkas, galerija, kino teatras, koncertinė įstaiga, kultūros centras, meno centras, meno inkubatorius, muziejus, parodų salė, teatras, kultūrinių renginių organizatorius ir kt.).“ Nepritarti Siūlomas sąvokos „kultūros įstaiga“ apibrėžimas įvestų daugiau neaiškumo, nes nėra paaiškinamas termino „kultūrinių renginių organizatorius“ turinys.
Atkreiptinas dėmesys, kad sąvokos „kultūros įstaiga“ apibrėžime išvardintų kultūros įstaigų sąrašas nėra baigtinis. Siūlymas įrašyti, kad kultūros įstaigos veikla yra teikti kultūros ir sklaidos paslaugas, neatitinka kultūros paslaugos sąvokos. 19. Valstybinė kultūros paveldo komisija
6 Siūlome koreguoti Įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalyje esančią sąvoką taip: „6. Kultūros paslauga – kultūrinė, kultūros paveldo taikomoji-tiriamoji, kultūros ir kultūros paveldo sklaidos, meninė ar pažintinė veikla, kuria teikiama nemateriali ar materiali nauda, ar sukuriamas materialus produktas, tenkinantis visuomenės kultūrinius poreikius ir viešuosius interesus.“ Pritarti iš dalies Siūloma patikslinti įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:
„6. Kultūros paslauga – kultūrinė, kūrybinė,
meninė ar pažintinė veikla, kuria teikiama materiali ar nemateriali nauda ar sukuriamas materialus produktas, tenkinantis visuomenės kultūrinius ar kūrybinius poreikius ir (ar) viešuosius interesus.“ Manytina, kad kultūros paslaugos apibrėžimas turi būti universalus, o ne pritaikytas išskirtinai kultūros paveldo sričiai, todėl siūlymas papildyti veiklos formas nėra pagrįstas. 20.
kultūros paveldo komisija
25 Siūlome koreguoti Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įvardintą uždavinį taip: „4) stiprinti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nekilnojamojo kultūros paveldo valdytojų (savininkų) ir kultūros dalyvių bendradarbiavimą.“ Nepritarti Manytina, kad siūlymas išskirtinį vaidmenį stiprinant tarpusavio bendradarbiavimą suteikti nekilnojamojo kultūros paveldo valdytojams (savininkams) yra nepagrįstas. 21. Valstybinė kultūros paveldo komisija
2 Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalyje yra įvardinti kultūros politikos tikslą įgyvendinantys uždaviniai, tačiau tarp jų nėra vieno iš pagrindinių – integralumo – uždavinio. 4 straipsnyje kalbama apie kultūros politikos principus, kuriame pirmu punktu įvardintas horizontalumo principas (įtvirtinantis integralumą). Manome, kad uždaviniai ir principai turi derėti, todėl siūlome Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalyje įvardinti naują uždavinį: „5) užtikrinti kultūros politikos sąveiką ir dermę su kitomis valstybės politikos sritimis.“ Pritarti iš dalies Integralumo principas yra glaudžiai susijęs ir įstatymo projekte išreikštas per horizontalumo principą. Pritartina, kad įstatymo projekte įvardinti kultūros politikos pagrindiniai uždaviniai turi derėti su kultūros politikos principais, tačiau jie neprivalo būti tiesiogiai susieti ar vieni kitus atkartoti. 22.
kultūros paveldo komisija 2024-05-177 Siūlome papildyti Įstatymo projekto 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą taip: „3) steigia ir išlaiko kultūros įstaigas, skatina tokių įstaigų steigimą ir kultūros paslaugų teikėjus ir
(ar) gali Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka sudaryti sutartis dėl viešųjų kultūros paslaugų teikimo su kitais viešai pasirenkamais kultūros paslaugų teikėjais, ir (ar) gali Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka perduoti viešųjų kultūros paslaugų teikimą kitai savivaldybei ar regiono plėtros tarybai;“ Nesvarstyti Siūlyme minimas įstatymo projekto 7 straipsnio 1 dalies
ir suinteresuotosioms institucijoms derinti teiktame įstatymo projekte. Seime registruotame projekte šios įstatymo nuostatos nėra. 23. Valstybinė kultūros paveldo komisija
1 Įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalyje yra įvardinti kultūros dalyviai. Šiame sąraše nėra įvardinta viena iš kultūros dalyvių grupių – kultūros paslaugas gavę ir priimantys subjektai. Šie dalyviai yra ne tik kultūros paslaugų gavėjai, bet ir paklausos kūrėjai. Siūlome šią kultūros dalyvių grupę įvardinti. Nepritarti Įstatymas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles. Suformuluoti imperatyvius reikalavimus ar suteikti jau turimas dispozityvias teises kultūros paslaugas gaunantiems subjektams nėra tikslinga. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo Ateities komitetas 2024-05-10 Teikiamos Seimo Ateities komiteto pastabos Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektui Nr. XIVP-3654. 1.
Įstatymo projekte konceptualiai atsižvelgiama į Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“, tačiau vizija iš esmės parodo, kaip turėtume matyti, o įstatymo projektu siekiama įtvirtinti konkrečius santykius ir tarpusavio ryšius. 2. Seimo
ir Projekte, kultūra suprantama dvejopai: ne tik kaip kultūros sektoriaus institucijų veiklos rezultatas, bet ir kaip „mus kaip bendruomenę jungianti paveldėta, mūsų kuriama ir permąstoma simbolių ir prasmių visuma, apibrėžianti asmens santykį su pačiu savimi, kitais ir pasauliu“ (pabraukta cituojant, Vizija, p. 19). Plg. Projekte: „žmonių individualios ir (ar) kolektyvinės kūrybinės veiklos rezultatas, istoriškai susiformavusi ir nuolat kuriama reikšmių, simbolių ir įgūdžių sistema, įkūnijanti žmonių pasaulėžiūrą ir vertybes, apimanti kalbą, žinias, menus, raštiją, tikėjimus, moralę, papročius, kitus materialius objektus ir nematerialius reiškinius, su tuo susijusias technologijas ir kitus vertingus asmenų ir bendruomenių gebėjimus ir veiklas“ (pabraukta cituojant, Projektas, 2 str. 1 punktas). Būtent šia, platesniąja, reikšme kultūra suvokiama kaip Vizijos pagrindas. Tačiau Projektas iš esmės reglamentuoja tik kultūros sektoriaus subjektų sistemą ir sąveiką.
Nekvestionuojant tokio reglamentavimo poreikio ir tikslingumo, vis dėlto reikėtų Projektą papildyti sąsajomis su platesne kultūros sąvokos reikšme, su kultūros kaip visuomenės tapatybę grindžiančios prasmių ir simbolių sistemos vaidmeniu, kurį pabrėžia Vizija. Toliau išdėstomi galimi konkretūs Projekto patikslinimai ir papildymai. Pritarti iš dalies Manytina, kad, iš esmės, įstatymo projekte yra gana aiškiai įtvirtinta kultūros kaip visuomenės tapatybę grindžiančios prasmių ir simbolių sistemos reikšmė. 3. Seimo
straipsnio 3 dalyje apibrėžta „Kultūros dalyvio“ sąvoka ir Projekto III skyrius „Kultūros dalyviai“ iš kultūros eliminuoja piliečius ir kitus eilinius visuomenės narius, kurie pagal plačiąją kultūros apibrėžtį yra tikrieji ir pagrindiniai kultūros subjektai. Šias projekto nuostatas reikėtų patikslinti, suderinant su Projekto 2 str. 1 punkte pateikta „Kultūros“ sąvokos apibrėžtimi ir šios sąvokos apibrėžtimi ir faktine vartosena Vizijoje. Nepritarti Manytina, kad įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžtos sąvokos „kultūros dalyvis“ turinys ir 8 straipsnio 1 dalyje įvardyta kultūros dalyvių sistema implikuoja, kad įstatymo projekte apibūdinami tik tie asmenys, kurie yra aiškiai ir nedviprasmiškai išskiriami bei kiti asmenys, kurie sistemingai ir kryptingai kuria kultūrą ar joje dalyvauja. Nėra būtina eksplicitiškai nurodyti visų žmonių ar piliečių, nes tokiu atveju nebebus poreikio apskritai nustatyti ir apibrėžti sistemą. 4. Seimo
2 4.
Projekto 3 straipsnio 2 dalį siūlytina papildyti kultūros politikos uždaviniais, susijusiais su Vizijos pažangos kryptimis ir kultūros kaip Vizijos pagrindo vaidmeniu: a. demokratinės politinės kultūros ugdymo; b. pilietinės tapatybės, pagrįstos pasitikėjimo, bendradarbiavimo, atsakomybės ir pilietinio dalyvavimo nuostatomis ir Lietuvos ir Europos istorijos ir kultūros paveldu, ugdymo; c. įvairiapusės, išsilavinusios, kūrybiškos, atsparios, empatiškos, bendruomeniškos ir nuolat besimokančios asmenybės ugdymo; d. kultūrinės transformacijos, nukreiptos į tvarios visuomenės nuostatų formavimąsi, į vartotojų kultūros ir įpročių atsisakymą, skatinimo, atsakomybės už gamtinę aplinką, kultūros ir visuomenės tapatybės išsaugojimą ir plėtojimą stiprinimo. Nepritarti Lietuvos ateities vizijoje „Lietuva 2050“ nurodytos pažangos kryptys nėra išimtinai tik kultūros politikos formavimo kryptys, jos taip pat apima ir kitas viešojo valdymo sritis. Šios pažangos kryptys įgyvendinamos visoms valstybės institucijoms bendradarbiaujant tarpusavyje ir siekiant strateginio planavimo dokumentuose numatytų rezultatų. Būtų netikslinga numatyti kultūros dalyviams ir už kultūros politikos formavimą ir
(ar) įgyvendinimą atsakingoms institucijoms visų vizijoje įvardintų pažangos krypčių koordinavimą ir (ar) įgyvendinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad, iš esmės, įstatymo projekte nurodyti principai, pagrindiniai uždaviniai bei horizontalumo sąsajos apima vizijoje numatytas kryptis. 5. Seimo Ateities komitetas
5Projekto 5 straipsnį papildyti punktu,
skirtu valstybės veiklos sričiai „valstybės valdymas, regioninė politika ir viešasis administravimas“ (Strateginio valdymo įstatymas, 3 str. 26 d. 1 punktas), ir jame suformuluoti kultūros horizontalumo taikymo principus, išplaukiančius iš Vizijos 1 pažangos krypties „Piliečių kuriama demokratija“ pažangos srities „Kultūros vaidmens valstybėje ir bendruomenių saitų stiprinimas“.
Pritarti iš dalies Kultūros horizontalumo principo taikymas regioninės politikos srityje yra nustatytas įstatymo projekto 5 straipsnio 5 punkte. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo projekto 5 straipsnyje įvardytų valstybės politikos sričių sąrašas nėra baigtinis – 13 punkte nurodoma, kad kitose srityse įvertinami šioms sritims reikšmingi kultūros veiksniai. Įstaigų tarpusavio bendradarbiavimą ir sąsajas viešojo administravimo srityje numato imperatyvios Viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Įstatymo projekte taip pat nurodoma, kad kultūra yra demokratijos pagrindas, toliau detaliau išskleidžiami bendruomenių saitai instrumentiniame lygmenyje ir pan., todėl manytina, kad pasiūlymas iš esmės yra atspindėtas įstatymo projekte. 6. Seimo
9
formuluotes suderinti su Vizijos 2 pažangos krypties formuluotėmis, kuriose numatoma, kad „Švietimas ir mokslas [turi būti] išplėtoti kaip kertinė Lietuvos kultūros dalis, užtikrinanti šios kultūros ir ja grindžiamos valstybės tęstinumą, gyvybingumą ir intelektualinį savarankiškumą“ (Vizija, p. 28), ir kuriose apibūdinamas švietimo ir mokslo kaip kertinių kultūros perteikimo bei turtinimo kanalų vaidmuo. Pritarti Žr. Švietimo ir mokslo komiteto pasiūlymą. 7. Seimo
punktų formuluotes, jas suderinant su atitinkamomis Vizijos pažangos krypčių formuluotėmis. Pritarti iš dalies Manytina, kad įstatymo projekto formuluotės atitinka pagrindines vizijos idėjas ir pažangos kryptis. 8.
8 N Argumentai: Įstatymo projekte nėra kultūros lauke vartojamos „regioninės kultūros politikos“ sąvokos, kurią derėtų įteisinti būtent Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatyme. Įstatymo projekto 2 straipsnyje „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ turėtų būti apibrėžta „regioninės kultūros politikos“ sąvoka. Pasiūlymas:
Papildyti 2 straipsnį nauja 8 dalimi ir ją išdėstyti taip: „8. Regioninė kultūros politika – nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės) kultūros politikos formavimas, įgyvendinimas ir stebėsena.“ Nepritarti Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo projekto 2 straipsnyje apibrėžiamos tik tos sąvokos, kurios yra vartojamos šiame įstatyme. Įstatymo projekte nėra vartojama sąvoka „regioninė kultūros politika“. Atskirai reglamentuoti regionų kultūros politiką nėra tikslinga, nes kultūra yra savivaldybių savarankiškoji funkcija, todėl įstatymo nuostatos bus taikomos tiesiogiai. Balsavimo rezultatai: už – 5, prieš – 1, susilaikė – 0
9 N Argumentai: Įstatymo projekte nėra kultūros lauke vartojamos „regiono kultūros politikos“ sąvokos, kurią derėtų įteisinti būtent Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatyme. Įstatymo projekto 2 straipsnyje „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ turėtų būti apibrėžta
„regiono kultūros politikos“ sąvoka. Pasiūlymas:
Papildyti 2 straipsnį nauja 9 dalimi ir ją išdėstyti taip: „9. Regiono kultūros politika – regiono ir (ar) savivaldybės lygmens kultūros politikos formavimas, įgyvendinimas ir stebėsena.“ Nepritarti Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo projekto 2 straipsnyje apibrėžiamos tik tos sąvokos, kurios yra vartojamos šiame įstatyme. Įstatymo projekte nėra vartojama sąvoka „regiono kultūros politika“. Atskirai reglamentuoti regionų kultūros politiką nėra tikslinga, nes kultūra yra savivaldybių savarankiškoji funkcija, todėl įstatymo nuostatos bus taikomos tiesiogiai.
Balsavimo rezultatai: už – 5, prieš – 1, susilaikė – 0
Stasys Tumėnas 2024-05-222 Argumentai: Papildžius Įstatymo projektą naujomis 2 straipsnio 8 ir 9 dalimis, esamą 2 straipsnio 8 dalį laikyti nauja 10 dalimi. Pasiūlymas: Pakeisti 2 straipsnio 8 dalies numeraciją ir ją išdėstyti taip:
„8 10. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos išdėstytos
Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme, Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatyme, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatyme, Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatyme, Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme, Lietuvos Respublikos strateginio valdymo įstatyme, Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų įstatyme, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme.“ Nepritarti Nepritartina pasiūlymams įstatymo projekto 2 straipsnį papildyti naujomis 8 ir 9 dalimis. 11. Seimo narys
1 Argumentai: Atsižvelgiant į kultūros politikos principus
Įstatymo projekte, apibrėžiant įstatymo tikslą, nurodyti ir nevyriausybines organizacijas. Pasiūlymas: Pakeisti 1 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Šio įstatymo tikslas – apibrėžti kultūros politikos tikslą ir uždavinius, kultūros politikos principus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų vaidmenį formuojant ir (ar) įgyvendinant kultūros politiką, savivaldybių kultūros politikos santykį su valstybės kultūros politika, kultūros dalyvių sistemą, jų tarpusavio ryšius ir vaidmenį, kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimą.“ Pritarti iš dalies Žr. Kultūros komiteto pasiūlymą Nr. 1. 12. Seimo narys
25 Argumentai: Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalies 5 punktą, atsižvelgiant į bendradarbiavimo ir kultūros prieinamumo principus, į pasiūlymą Nr. 4, reikėtų papildyti nevyriausybinėmis organizacijomis. Pasiūlymas: Pakeisti 3 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip: „5) stiprinti valstybės institucijų ir įstaigų, savivaldybių institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų ir kultūros dalyvių bendradarbiavimą.“ Nepritarti Vadovaujantis įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžta kultūros dalyvių sistema, nevyriausybinės organizacijos yra laikomos lygiaverčiais kultūros dalyviais, todėl siūlymas papildomai išskirti nevyriausybines organizacijas yra perteklinis. 13. Seimo narys
5 N Argumentai: Įstatymo projektas eksplicitiškai ir imperatyviai nenustato pareigos Kultūros ministerijai vykdyti kultūros politikos įgyvendinimo, kultūros politikos principų įgyvendinimo, kultūros politikos tikslo pasiekimo, kultūros politikos pagrindinių uždavinių įgyvendinimo savivaldybėse stebėsenos. Todėl siūlytina Įstatymo projekto 6 straipsnį papildyti nauja 5 dalimi.
Pasiūlymas: Papildyti 6 straipsnį nauja 5 dalimi ir ją išdėstyti taip:
„Lietuvos Respublikos kultūros ministerija vykdo
kultūros politikos įgyvendinimo savivaldybėse stebėseną.“ Pritarti iš dalies Atsižvelgiant į šį ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos pasiūlymą, siūloma patikslinti įstatymo projekto 6 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Kultūros ministras nustato savivaldybių kultūros
politikos gaires, kuriose įtvirtinami atskirų kultūros sričių raidos tikslai ir kryptys, rekomenduojami savivaldybių kultūros politikos prioritetai įtvirtinamos kultūros politikos tikslo ir uždavinių įgyvendinimo savivaldybėse stebėsenos, renkamų kultūros statistikos rodiklių, tolygaus ir kokybiško kultūros paslaugų teikimo savivaldybių teritorijose, šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje numatytų bendradarbiavimo sričių įgyvendinimo ir kitos kultūros politikos įgyvendinimo savivaldybėse rekomendacijos.“ Taip pat žr. Kultūros komiteto pasiūlymą Nr. 4. 14. Seimo narys
16 N Argumentai: Atsižvelgiant į kultūros lauke veikiančių nevyriausybinių organizacijų praktiką ir potencialą, į 2024 m. gegužės 17 d. Kultūros komiteto posėdyje išsakytus pagrįstus argumentus, siūlytina papildyti Įstatymo projekto 10 straipsnio 1 dalį nauju 6 punktu. Pasiūlymas: Papildyti 10 straipsnio 1 dalį nauju 6 punktu ir jį išdėstyti taip:
„6) konsultuodamos ir teikdamos ekspertinio vertinimo paslaugas.“
Pritarti iš dalies Žr. Kultūros komiteto pasiūlymą Nr. 6. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Švietimo ir mokslo komitetas
9 Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projektui Nr.
XIVP-3654 ir siūlyti pagrindiniam Komitetui jį svarstyti atsižvelgiant į Teisės departamento pastabas, kurioms Komitetas pritarė, ir Komiteto pasiūlymą. Argumentai: Pritariant Ateities komiteto pastabai, kad kultūra valstybės pažangos vizijoje „Lietuva 2050“ suprantama dvejopai – ne tik kaip kultūros sektoriaus veiklos rezultatas, bet ir, svarbiausia, kaip visuomenės tapatybę grindžianti simbolių ir reikšmių sistema, kad kultūra yra ne vien kultūros institucijų, bet ir socialinės politikos sritis, kultūros plačiąja prasme perteikimas ir aktualizavimas turėtų atsispindėti švietimo ir mokslo srityje. Pasiūlymas: „9) švietimo ir mokslo srityje – valstybė plėtoja švietimą ir mokslą kaip svarbią Lietuvos nacionalinės kultūros dalį, švietimo įstaigos ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijos perteikia ir aktualizuoja Lietuvos kultūros tradiciją, sudaro sąlygas įgyti ir ugdo Lietuvos visuomenę siejančias vertybines ir pilietines nuostatas, socialines, kultūrines ir kūrybines kompetencijas, o kultūra yra aktuali svarbi formaliojo ir neformaliojo švietimo dalis, kultūrinės edukacijos, skaitymo skatinimo, raštingumo ugdymo ir mokymosi visą gyvenimą pagrindas ir, kultūra vystoma mokslinių tyrimų moksliniais tyrimais ir mokslu grįstomis inovacijomis objektas;“.
Pritarti iš dalies Siūloma patikslinti įstatymo projekto 5 straipsnio 9 punktą ir jį išdėstyti taip:
„9) švietimo ir mokslo srityje – valstybė plėtoja švietimą ir mokslą
kaip svarbią Lietuvos nacionalinės kultūros dalį, švietimo įstaigos ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijos perteikia ir aktualizuoja šalies kultūros tradicijas, sudaro sąlygas įgyti ir ugdo vertybines ir pilietines nuostatas, socialines, kultūrines ir kūrybines kompetencijas, o kultūra yra aktuali svarbi formaliojo ir neformaliojo švietimo dalis, kultūrinės edukacijos, skaitymo skatinimo, raštingumo ugdymo ir mokymosi visą gyvenimą pagrindas ir mokslinių tyrimų objektas, kultūra vystoma moksliniais tyrimais ir mokslu grįstomis inovacijomis;“. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projektui Nr. XIVP-3654(2), komiteto išvadoms ir pasiūlymams. 7.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.
11 T Atsižvelgiant į Teisės departamento pastabą dėl to, kad įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalyje vardijami įstatymo reguliavimo dalykui priklausantys teisiniai santykiai, t. y. apibrėžiama įstatymo paskirtis, o ne tikslas, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos, Seimo nario Stasio Tumėno pasiūlymus dėl didesnio nevyriausybinių organizacijų, meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų įtraukimo į kultūros politiką, siūloma pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio pavadinimą, 1 straipsnio 1 dalį ir juos išdėstyti taip: „1 straipsnis. Įstatymo tikslas paskirtis ir taikymas „1. Šio įstatymo tikslas – apibrėžti Šis įstatymas nustato kultūros politikos tikslą ir uždavinius, kultūros politikos principus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vaidmenį formuojant ir (ar) įgyvendinant kultūros politiką, savivaldybių kultūros politikos santykį su valstybės kultūros politika, kultūros dalyvių sistemą, jų tarpusavio ryšius ir nacionalinių kultūros įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų vaidmenį kultūros politikoje, kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimą.“
5 Vertinant įstatymo projekto 2 straipsnio 5 dalyje apibrėžtą kultūros įstaigos sąvoką, pasigendama valstybės archyvo kaip itin svarbios kultūros įstaigos įvardinimo, todėl siūloma patikslinti įstatymo projekto 2 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Kultūros įstaiga – Lietuvos Respublikoje
teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, jo filialas ar padalinys, kurio pagrindinė veikla yra skirta teikti kultūros paslaugas (biblioteka, cirkas, galerija, kino teatras, koncertinė įstaiga, kultūros centras, meno centras, meno inkubatorius, muziejus, parodų salė, teatras, valstybės archyvas ir kt.).“ Pritarti 3.
3 N Atsižvelgiant į Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos pasiūlymą dėl įvairovės principo, kuris suponuotų platesnes galimybes užtikrinti kultūros raiškos įvairovę, įtvirtinimo, siūloma papildyti įstatymo projekto 4 straipsnį nauju 3 punktu:
„3) įvairovės. Kultūros politiką formuojantys ir įgyvendinantys
subjektai ir kultūros dalyviai, siekdami kultūros politikos tikslų, skatina kultūros raiškos įvairovę, sudaro sąlygas pažinti skirtingus Lietuvos ir užsienio kultūros reiškinius, taikyti įvairius inovatyvius ir efektyvius kūrybos ar dalyvavimo kultūroje būdus, ieškoti kūrybiškų sprendimų;“. Buvusius 4 straipsnio 3–7 punktus laikyti atitinkamai
25 Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projekto 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybių institucijos, įgyvendindamos šį įstatymą ir kitus kultūros srities įstatymus, vertina objektyvius kultūros būklės ir procesų rezultatus ir rodiklius, o Kultūros ministerijai pareiga vykdyti stebėseną kyla tiek iš numatyto bendradarbiavimo principo, tiek iš įstatymo projekto 14 straipsnyje nustatyto ex post vertinimo, siekiant nedubliuoti valstybės ir savivaldybių institucijų vykdomų funkcijų, siūloma papildyti įstatymo projekto 7 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) vykdydamos kultūros politikos įgyvendinimo ir žmogaus
kultūrinių teisių ir laisvių įgyvendinimo stebėseną.“ Pritarti 5.
2 N Atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabą, kad siekiant teisinio aiškumo, įstatymo projekte reikėtų atskleisti nacionalinių kultūros įstaigų statuso ypatumus, siūloma papildyti įstatymo projekto 9 straipsnį nauja 2 dalimi: „2. Nacionalinių kultūros įstaigų savininkė yra valstybė. Nacionalinių kultūros įstaigų savininko teises ir pareigas įgyvendina Kultūros ministerija.“
laikyti atitinkamai 1 dalimi. Pritarti
16 N Atsižvelgiant į Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos, Seimo nario Stasio Tumėno pasiūlymus apibrėžti, kokiomis formomis nevyriausybinės organizacijos dalyvauja kultūros politikoje, siūloma įstatymo projekto 10 straipsnio 1 dalį papildyti nauju 6 punktu: „6) teikdamos nuomonę, išvadas ar siūlymus valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms dėl kultūros politikos formavimo ir
(ar) įgyvendinimo, kultūros politikos prioritetų nustatymo, kultūros srities teisinio reglamentavimo tobulinimo.“ Pritarti 7.
Kultūros komitetas 2024-06-0513 Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos pasiūlymą įstatymo projekto 6 straipsnį papildyti nauja 3 dalimi, reglamentuojančia nacionalinės darbotvarkės rengimo pagrindus, siūloma patikslinti įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo nuostatas, t. y. pakeisti įstatymo projekto 13 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„1. Šis įstatymas, išskyrus 6 straipsnio 3 dalį, 12 straipsnį ir
šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2025 m. sausio 1 d. 2. Šio įstatymo 12 straipsnis įsigalioja 2026 m. sausio 1 d. 3. Šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis įsigalioja 2026 m. liepos
įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.“
paskirti pranešėjai: Vytautas Juozapaitis. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepareikšta. PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas Nr. XIVP-3654(2). Komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis Kultūros komiteto biuro patarėja Deimantė Pukytė