projekto tikslai ir uždaviniai. Šiuo įstatymo projekto siekiama sudaryti sąlygas pelno nesiekiančioms organizacijoms, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas SSRS okupacijos metais, atkurti nuosavybes teises į šį turtą. Lietuvai 1990 m. kovo
turto grąžinimas teisėtiems savininkams buvo įvykdytas tik iš dalies: restitucijos teisė suteikta fiziniams asmenims, religinėms bendruomenėms ir žydų bendruomenėms. Vis dėlto, į šias kategorijas nepatenkantiems juridiniams asmenims, tame tarpe ir daugumai pelno nesiekiančių organizacijų, veikusių tarpukario laikotarpiu ir tęsiančių savo veiklą atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, tokia teisė suteikta nebuvo, išskyrus Lietuvos šaulių sąjungą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime konstatavo, kad okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau įvykdžius nacionalizaciją ir kitais neteisėtais būdais nusavinus privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti ne teisės pagrindu. Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, kad „tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“. Taigi, nacionalizuoto turto savininku ir toliau išliko jos teisėti savininkai, o valstybė tiesiog savavališku aktu užgrobė faktinį šios nuosavybės valdymą. Nuosavybės valdytoju de facto (bet ne de jure) tapo valstybė, o savininkais (kurių valdymo teisė neteisėtai apribota) išliko tie patys asmenys.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimu konstatavo, kad Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. lapkričio 15 d. priėmus principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymo apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekto iniciatoriai laikosi nuomonės, jog šiandien būtina išplėsti sovietinės okupacijos laikotarpiu neteisėtai nacionalizuoto nekilnojamojo turto restituciją, kad šia teise galėtų pasinaudoti ir ilgametės pelno nesiekiančios organizacijos, kurios veikė tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje ir tęsia savo veiklą šiandien. Šį siekį pagrindžia ir užsienio šalių praktika. Pavyzdžiui, Seimo kanceliarijos Tyrimų skyriaus atliktoje studijoje nustatyta, kad Estijoje ir Latvijoje atkūrus nepriklausomybę neteisėtai nacionalizuoto turto restitucijos teisė suteikta ir nereliginio pobūdžio juridiniams asmenims, tame tarpe ir pelno nesiekiančioms organizacijoms. Estijoje tai įtvirtinta 1991 m. birželio 13 d. priimtu įstatymu „Dėl Estijos Respublikos nuosavybės reformos principų“, kurio 9 straipsnyje numatyta, kad neteisėtai nusavinta nuosavybė grąžinama ne tik religinėms bendrijoms, bet ir pelno nesiekiančioms organizacijoms, veikusioms Estijoje iki 1940 m. birželio 16 d., ir tęsiančioms veiklą šaliai atkūrus nepriklausomybę.
Latvijoje sovietų režimo neteisėtai nacionalizuoto turto restitucijos teisė tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims (įskaitant pelno nesiekiančias organizacijas) numatyta keliuose atskiruose įstatymuose, reglamentuojančiuose nuosavybė teisių atkūrimą teisėtiems pastatų (1991 m. spalio 30 d. įstatymas „Dėl pastatų grąžinimo teisėtiems savininkams“), žemės (1991 m. lapkričio 20 d. įstatymas „Dėl žemės reformos miestuose“) ir kito turto (1993 m. balandžio 22 d. įstatymas „Dėl nuosavybės teisių į įmones ir kitus nuosavybės objektus atkūrimo“) savininkams. Šiuo požiūriu, galima teigti, kad kitose Baltijos šalyse neteisėtai nacionalizuotos turto restitucija buvo įgyvendinta platesniu mastu nei Lietuvoje. Siūlomas įstatymo projektas suteiktų Lietuvai dar vieną galimybę atkurti okupaciniu sovietinės valdžios laikotarpiu paneigtą teisingumą. Tuo pat metu, tai leistų sustiprinti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų sektorių ir padidintų šių organizacijų pasitikėjimą valstybe. Sėkminga, nediskriminacinė ir veiksminga nuosavybės restitucija yra vienas iš teisinės valstybės efektyvumo demokratinėje šalyje rodiklių. Tai jau daug metų nuosekliai akcentuoja tiek Lietuvos sąjungininkai užsienyje, visų pirma JAV, tiek tarptautinės organizacijos – ES ir NATO – kurių dalimi yra Lietuva. Pabrėžiama, jog būtina sukurti reguliacinę aplinką, kurioje restitucijos teisė būtų numatyta ne tik religinėms, bet ir kitoms bendruomeninėms organizacijoms. Neteisėtai nusavintai bendruomeninei nuosavybei turėtų būti taikoma restitucija neatsižvelgiant į tai, ar tai religinė ar pasaulietinė organizacija.
Įstatymo iniciatoriai, suprasdami nuosavybės santykių visuomenėje stabilumo svarbą, neteisėtai nacionalizuoto turto restitucijos taikymą Lietuvoje siūlo plėsti tik ribotam, aiškiai apibrėžtam juridinių asmenų ratui – tik pelno nesiekiančioms organizacijoms, veikusioms Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., atkūrusioms savo veiklą po 1990 m. kovo 11 d., tačiau juridinio asmens teises įgijusioms ne vėliau kaip 2019 m. sausio 1 d. Šiais kriterijais bus užtikrinta, kad restitucijos institutu nebūtų piktnaudžiaujama ir nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkuriamos tik tokioms organizacijoms, kurios vykdo nuoseklią ilgametę ir pelno nesiekiančią veiklą. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Lietuvos Respublikos Seimo narių Laikinoji Jaunimo pilietinio patriotinio ugdymo grupė. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu Lietuvos įstatymuose yra numatytos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas tik fiziniams asmenims (LR piliečiams), religinėms bendruomenėms ir žydams bei jų bendruomenėms. Kitiems juridiniams asmenims, tame tarpe ir pelno nesiekiančioms organizacijoms, ši teisė nėra įtvirtinta. Fizinių asmenų nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas pirmą kartą nustatytas 1991 m. birželio 18 d. priimtu įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Šiandien šiuos teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Įstatymas), kurį Seimas priėmė 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo preambulėje pabrėžta, kad tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Įstatymo 2 straipsnis nustato, kad nuosavybės teisės į Įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams:
1) turto savininkui;
2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams;
3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 m.) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;
4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;
5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Taigi, įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ 2 straipsnyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams – fiziniams asmenims (buvusiems savininkams ir kitiems pretendentams, atitinkantiems šiame įstatyme nustatytus reikalavimus). Įstatymo 3 straipsnis nustato, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą:
1) žemę;
2) miškus;
3) vandens telkinius;
4) ūkinės-komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius;
5) gyvenamuosius namus bei jų priklausinius. 2. Nuosavybės teisės atkuriamos ir į neišlikusį ši Nuosavybės teisės atkuriamos ir į neišlikusį 1, 2 ir 3 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą. Nuosavybės teisės atkuriamos ir į 4 bei 5 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą, kuris 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Religinių bendrijų nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo pagrindas yra Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas, priimtas Seimo 1995 m. kovo 21 d. Šiuo įstatymu teisė susigrąžinti išlikusį Lietuvos teritorijoje nekilnojamąjį turtą suteikta toms religinėms bendrijoms, kurios veikė Lietuvos Respublikoje iki
nusavintas iš religinių bendrijų be jų valios. Be to, tokią pat teisę turi religinės bendrijos, pripažintos atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėjomis (šis statusas turi būti aprobuotas atitinkamos religinės bendrijos vyriausiosios vadovybės). Įstatymas (galiojančioje suvestinėje redakcijoje) nustato, kad turtas gali būti grąžintas natūra arba išperkant.
Žydų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo pagrindas – Lietuvos Respublikos geros valios kompensacijos už neteisėtai nusavintą Lietuvos žydų ir Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymas, Seimo priimtas 2011 m. birželio 21 d. Nustatyta, kad kompensacija pagal šį įstatymą mokama už totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu neteisėtai nusavintą:
1) išlikusį Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą, išskyrus žemę;
2) iki Antrojo pasaulinio karo ar šio karo metais Lietuvoje gyvenusių žydų tautybės asmenų nekilnojamąjį turtą, išskyrus žemę, į kurią jie ar jų įpėdiniai neturėjo teisinės galimybės atkurti nuosavybės teisių vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka, taip pat bešeimininkį nekilnojamąjį turtą, perimtą valstybės nuosavybėn dėl Holokausto nelikus šio turto savininkų ar įpėdinių. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Įstatymo projektu siūloma numatyti teisę pelno nesiekiančioms organizacijoms, kurių nekilnojamasis turtas pagal SSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, siekti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, nustatyti jų nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas. Tokią teisę siūloma suteikti pelno nesiekiančioms organizacijoms, kurios teisėtai veikė Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. ir atsikūrusios arba tęsdamos savo veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje po 1990 m. Kovo 11 d., ir kurios juridinio asmens teises įgijo iki 2019 m. sausio 1 d. Naujuoju teisiniu reguliavimu tikimasi sudaryti sąlygas Lietuvoje veikiančioms istorinę reikšmę turinčioms pelno nesiekiančioms organizacijoms atgauti dėl sovietinės okupacijos prarastą nekilnojamąjį turtą.
Tai sudarytų geresnes sąlygas šioms organizacijoms tęsti savo veiklą, plėtoti tradicijas, šviesti visuomenę ir geriau ją įtraukti į savo veiklas. Įstatymu siekiama sustiprinti Lietuvoje veikiančias istorines pelno nesiekiančias organizacijas ir taip prisidėti prie aktyvesnės pilietinės visuomenės kūrimo. Sovietinės okupacijos laikotarpiu nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų sektorius Lietuvos faktiškai buvo sunaikintas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę nacionalizuoto turto restitucija buvo įgyvendinta tik iš dalies, ji neapėmė pelno nesiekiančių organizacijų. Visuotinai pripažįstama, kad šios organizacijos yra neatsiejama demokratinės visuomenės dalis, galinti pasiūlyti netipinių, pilietine iniciatyva pagrįstų problemų sprendimo būdų. Tai ypač svarbu geopolitinių grėsmių kontekste – nuo tarpukario veikiančios ir tvirtas tradicijas turinčios pelno nesiekiančios organizacijos paprastai dalijasi panašiu likimu kaip ir Lietuvos valstybės. Todėl tokių organizacijų idealai dažnai susieti su pagarba valstybingumui, jos vienija patriotiškai nusiteikusius asmenis. Išplėsdama nekilnojamojo turto restitucijos teisę tokioms pelno nesiekiančioms organizacijoms, valstybė ne tik sustiprins jas pačias, bet ir sukurs galimybes didinti visuomenės atsparumą krizėms ir išorės grėsmėms. Tokiu būdu gerindama tradicinių pelno nesiekiančių organizacijų padėtį, valstybė sudarys geresnes sąlygas šioms organizacijoms ugdyti Lietuvos visuomenės patriotiškumą, stiprinti jos narių organizuotumą ir tarpusavio ryšius. Galiausiai, okupaciniu laikotarpiu neteisėtai nacionalizuoto turto restitucija reikš teisingumo atkūrimą. 5.
rengiant įstatymų projektus toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus įstatymą, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminologinei situacijai, korupcijai Priimtas įstatymas neigiamos įtakos kriminologinei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Priimtas įstatymas neigiamos įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Ar įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams:
Įstatymo projektas strateginio lygmens planavimo dokumentams neprieštarauja. 9. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus įstatymą, kitų įstatymų keisti nereikės. 10. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardinantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 11. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus. 12. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, - kas ir kada juos turėtų priimti Šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi priimti iki 2024 m. gruodžio 31 d. 13.
fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Atkuriant teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, priimto įstatymo projekto nuostatoms įgyvendinti papildomų valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšų nereikės. 14. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Nėra. 15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam Įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą: „ne pelno organizacija“, „nekilnojamasis turtas“
„nuosavybė“, „nuosavybės perdavimas“, „teisė atgauti
nuosavybę“. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra.
projekto tikslai ir uždaviniai. Šiuo įstatymo projekto siekiama sudaryti sąlygas pelno nesiekiančioms organizacijoms, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas SSRS okupacijos metais, atkurti nuosavybes teises į šį turtą. Lietuvai 1990 m. kovo
turto grąžinimas teisėtiems savininkams buvo įvykdytas tik iš dalies: restitucijos teisė suteikta fiziniams asmenims, religinėms bendruomenėms ir žydų bendruomenėms. Vis dėlto, į šias kategorijas nepatenkantiems juridiniams asmenims, tame tarpe ir daugumai pelno nesiekiančių organizacijų, veikusių tarpukario laikotarpiu ir tęsiančių savo veiklą atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, tokia teisė suteikta nebuvo, išskyrus Lietuvos šaulių sąjungą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime konstatavo, kad okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau įvykdžius nacionalizaciją ir kitais neteisėtais būdais nusavinus privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti ne teisės pagrindu. Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, kad „tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“. Taigi, nacionalizuoto turto savininku ir toliau išliko jos teisėti savininkai, o valstybė tiesiog savavališku aktu užgrobė faktinį šios nuosavybės valdymą. Nuosavybės valdytoju de facto (bet ne de jure) tapo valstybė, o savininkais (kurių valdymo teisė neteisėtai apribota) išliko tie patys asmenys.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimu konstatavo, kad Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. lapkričio 15 d. priėmus principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymo apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekto iniciatoriai laikosi nuomonės, jog šiandien būtina išplėsti sovietinės okupacijos laikotarpiu neteisėtai nacionalizuoto nekilnojamojo turto restituciją, kad šia teise galėtų pasinaudoti ir ilgametės pelno nesiekiančios organizacijos, kurios veikė tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje ir tęsia savo veiklą šiandien. Šį siekį pagrindžia ir užsienio šalių praktika. Pavyzdžiui, Seimo kanceliarijos Tyrimų skyriaus atliktoje studijoje nustatyta, kad Estijoje ir Latvijoje atkūrus nepriklausomybę neteisėtai nacionalizuoto turto restitucijos teisė suteikta ir nereliginio pobūdžio juridiniams asmenims, tame tarpe ir pelno nesiekiančioms organizacijoms. Estijoje tai įtvirtinta 1991 m. birželio 13 d. priimtu įstatymu „Dėl Estijos Respublikos nuosavybės reformos principų“, kurio 9 straipsnyje numatyta, kad neteisėtai nusavinta nuosavybė grąžinama ne tik religinėms bendrijoms, bet ir pelno nesiekiančioms organizacijoms, veikusioms Estijoje iki 1940 m. birželio 16 d., ir tęsiančioms veiklą šaliai atkūrus nepriklausomybę.
Latvijoje sovietų režimo neteisėtai nacionalizuoto turto restitucijos teisė tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims (įskaitant pelno nesiekiančias organizacijas) numatyta keliuose atskiruose įstatymuose, reglamentuojančiuose nuosavybė teisių atkūrimą teisėtiems pastatų (1991 m. spalio 30 d. įstatymas „Dėl pastatų grąžinimo teisėtiems savininkams“), žemės (1991 m. lapkričio 20 d. įstatymas „Dėl žemės reformos miestuose“) ir kito turto (1993 m. balandžio 22 d. įstatymas „Dėl nuosavybės teisių į įmones ir kitus nuosavybės objektus atkūrimo“) savininkams. Šiuo požiūriu, galima teigti, kad kitose Baltijos šalyse neteisėtai nacionalizuotos turto restitucija buvo įgyvendinta platesniu mastu nei Lietuvoje. Siūlomas įstatymo projektas suteiktų Lietuvai dar vieną galimybę atkurti okupaciniu sovietinės valdžios laikotarpiu paneigtą teisingumą. Tuo pat metu, tai leistų sustiprinti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų sektorių ir padidintų šių organizacijų pasitikėjimą valstybe. Sėkminga, nediskriminacinė ir veiksminga nuosavybės restitucija yra vienas iš teisinės valstybės efektyvumo demokratinėje šalyje rodiklių. Tai jau daug metų nuosekliai akcentuoja tiek Lietuvos sąjungininkai užsienyje, visų pirma JAV, tiek tarptautinės organizacijos – ES ir NATO – kurių dalimi yra Lietuva. Pabrėžiama, jog būtina sukurti reguliacinę aplinką, kurioje restitucijos teisė būtų numatyta ne tik religinėms, bet ir kitoms bendruomeninėms organizacijoms. Neteisėtai nusavintai bendruomeninei nuosavybei turėtų būti taikoma restitucija neatsižvelgiant į tai, ar tai religinė ar pasaulietinė organizacija.
Įstatymo iniciatoriai, suprasdami nuosavybės santykių visuomenėje stabilumo svarbą, neteisėtai nacionalizuoto turto restitucijos taikymą Lietuvoje siūlo plėsti tik ribotam, aiškiai apibrėžtam juridinių asmenų ratui – tik pelno nesiekiančioms organizacijoms, veikusioms Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., atkūrusioms savo veiklą po 1990 m. kovo 11 d., tačiau juridinio asmens teises įgijusioms ne vėliau kaip 2019 m. sausio 1 d. Šiais kriterijais bus užtikrinta, kad restitucijos institutu nebūtų piktnaudžiaujama ir nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkuriamos tik tokioms organizacijoms, kurios vykdo nuoseklią ilgametę ir pelno nesiekiančią veiklą. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Lietuvos Respublikos Seimo narių Laikinoji Jaunimo pilietinio patriotinio ugdymo grupė. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu Lietuvos įstatymuose yra numatytos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas tik fiziniams asmenims (LR piliečiams), religinėms bendruomenėms ir žydams bei jų bendruomenėms. Kitiems juridiniams asmenims, tame tarpe ir pelno nesiekiančioms organizacijoms, ši teisė nėra įtvirtinta. Fizinių asmenų nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas pirmą kartą nustatytas 1991 m. birželio 18 d. priimtu įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Šiandien šiuos teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Įstatymas), kurį Seimas priėmė 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo preambulėje pabrėžta, kad tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Įstatymo 2 straipsnis nustato, kad nuosavybės teisės į Įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams:
1) turto savininkui;
2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams;
3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 m.) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;
4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;
5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Taigi, įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ 2 straipsnyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams – fiziniams asmenims (buvusiems savininkams ir kitiems pretendentams, atitinkantiems šiame įstatyme nustatytus reikalavimus). Įstatymo 3 straipsnis nustato, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą:
1) žemę;
2) miškus;
3) vandens telkinius;
4) ūkinės-komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius;
5) gyvenamuosius namus bei jų priklausinius. 2. Nuosavybės teisės atkuriamos ir į neišlikusį ši Nuosavybės teisės atkuriamos ir į neišlikusį 1, 2 ir 3 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą. Nuosavybės teisės atkuriamos ir į 4 bei 5 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą, kuris 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Religinių bendrijų nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo pagrindas yra Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas, priimtas Seimo 1995 m. kovo 21 d. Šiuo įstatymu teisė susigrąžinti išlikusį Lietuvos teritorijoje nekilnojamąjį turtą suteikta toms religinėms bendrijoms, kurios veikė Lietuvos Respublikoje iki
nusavintas iš religinių bendrijų be jų valios. Be to, tokią pat teisę turi religinės bendrijos, pripažintos atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėjomis (šis statusas turi būti aprobuotas atitinkamos religinės bendrijos vyriausiosios vadovybės). Įstatymas (galiojančioje suvestinėje redakcijoje) nustato, kad turtas gali būti grąžintas natūra arba išperkant.
Žydų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo pagrindas – Lietuvos Respublikos geros valios kompensacijos už neteisėtai nusavintą Lietuvos žydų ir Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymas, Seimo priimtas 2011 m. birželio 21 d. Nustatyta, kad kompensacija pagal šį įstatymą mokama už totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu neteisėtai nusavintą:
1) išlikusį Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą, išskyrus žemę;
2) iki Antrojo pasaulinio karo ar šio karo metais Lietuvoje gyvenusių žydų tautybės asmenų nekilnojamąjį turtą, išskyrus žemę, į kurią jie ar jų įpėdiniai neturėjo teisinės galimybės atkurti nuosavybės teisių vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka, taip pat bešeimininkį nekilnojamąjį turtą, perimtą valstybės nuosavybėn dėl Holokausto nelikus šio turto savininkų ar įpėdinių. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Įstatymo projektu siūloma numatyti teisę pelno nesiekiančioms organizacijoms, kurių nekilnojamasis turtas pagal SSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, siekti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, nustatyti jų nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas. Tokią teisę siūloma suteikti pelno nesiekiančioms organizacijoms, kurios teisėtai veikė Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. ir atsikūrusios arba tęsdamos savo veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje po 1990 m. Kovo 11 d., ir kurios juridinio asmens teises įgijo iki 2019 m. sausio 1 d. Naujuoju teisiniu reguliavimu tikimasi sudaryti sąlygas Lietuvoje veikiančioms istorinę reikšmę turinčioms pelno nesiekiančioms organizacijoms atgauti dėl sovietinės okupacijos prarastą nekilnojamąjį turtą.
Tai sudarytų geresnes sąlygas šioms organizacijoms tęsti savo veiklą, plėtoti tradicijas, šviesti visuomenę ir geriau ją įtraukti į savo veiklas. Įstatymu siekiama sustiprinti Lietuvoje veikiančias istorines pelno nesiekiančias organizacijas ir taip prisidėti prie aktyvesnės pilietinės visuomenės kūrimo. Sovietinės okupacijos laikotarpiu nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų sektorius Lietuvos faktiškai buvo sunaikintas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę nacionalizuoto turto restitucija buvo įgyvendinta tik iš dalies, ji neapėmė pelno nesiekiančių organizacijų. Visuotinai pripažįstama, kad šios organizacijos yra neatsiejama demokratinės visuomenės dalis, galinti pasiūlyti netipinių, pilietine iniciatyva pagrįstų problemų sprendimo būdų. Tai ypač svarbu geopolitinių grėsmių kontekste – nuo tarpukario veikiančios ir tvirtas tradicijas turinčios pelno nesiekiančios organizacijos paprastai dalijasi panašiu likimu kaip ir Lietuvos valstybės. Todėl tokių organizacijų idealai dažnai susieti su pagarba valstybingumui, jos vienija patriotiškai nusiteikusius asmenis. Išplėsdama nekilnojamojo turto restitucijos teisę tokioms pelno nesiekiančioms organizacijoms, valstybė ne tik sustiprins jas pačias, bet ir sukurs galimybes didinti visuomenės atsparumą krizėms ir išorės grėsmėms. Tokiu būdu gerindama tradicinių pelno nesiekiančių organizacijų padėtį, valstybė sudarys geresnes sąlygas šioms organizacijoms ugdyti Lietuvos visuomenės patriotiškumą, stiprinti jos narių organizuotumą ir tarpusavio ryšius. Galiausiai, okupaciniu laikotarpiu neteisėtai nacionalizuoto turto restitucija reiks teisingumo atkūrimą. Tai nei tik 5.
įstatymų projektus toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus įstatymą, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminologinei situacijai, korupcijai Priimtas įstatymas neigiamos įtakos kriminologinei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Priimtas įstatymas neigiamos įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus įstatymą, kitų įstatymų keisti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardinantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, - kas ir kada juos turėtų priimti Šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi priimti iki 2024 m. gruodžio 31 d. 12.
fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Atkuriant teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, priimto įstatymo projekto nuostatoms įgyvendinti papildomų valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Nėra. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam Įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą: „ne pelno organizacija“, „nekilnojamasis turtas“
„nuosavybė“, „nuosavybės perdavimas“, „teisė atgauti
nuosavybę“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra. Teikia
2024-03-19 Nr. XIVP-3526 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Pagal projekto 1 straipsnio nuostatas teikiamame projekte siūloma reglamentuoti Lietuvos Respublikos pelno nesiekiančių organizacijų, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas. Pagal projekto 3 straipsnyje siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą pelno nesiekiančioms organizacijoms nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkuriamos natūra, valstybei išmokant atitinkamo objekto rinkos vertės dydžio piniginę kompensaciją arba nuosavybėn perduodant kitą tokios pat vertės nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodytas bent apytikslis grąžintinų natūra nekilnojamojo turto objektų skaičius, taip pat nėra nurodoma, kokio dydžio valstybės biudžeto asignavimų reikės kompensacijoms išmokėti, jeigu nuosavybės teisės būtų atkuriamos į turtą, kuris neišlikęs dėl valstybės, savivaldybės priimtų sprendimų ar jis pagal įstatymus trečiųjų asmenų yra įgytas privačion nuosavybėn. Pažymėtina, kad dalyje gražintinų natūra nekilnojamojo turto objektų (pastatų) gali būti įsikūrusios valstybės ir savivaldybių institucijos, kurioms turėtų būti skirtos kitos patalpos (pastatai). Valstybės biudžete taip pat turėtų būti numatyti atitinkami valstybės biudžeto asignavimai kompensacijoms išmokėti. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad projekte nėra siūloma nustatyti kompensacijų išmokėjimo terminų ir tvarkos.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos piliečiams atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą mokėjimo terminai ir tvarka buvo reglamentuoti atskirame Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Kompensacijų įstatymas), įstatyme. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime, vertindamas Kompensacijų įstatymo nuostatų konstitucingumą, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką. Valstybės prisiimtiems įsipareigojimams įstatyme nustatytais būdais, sąlygomis ir tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą vykdyti, inter alia piniginėms kompensacijoms už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą mokėti, yra naudojamos valstybės biudžeto lėšos, kiti valstybės ištekliai. Valstybės prisiimtų įsipareigojimų našta tenka visai visuomenei, kurios nariai yra ir tie asmenys, kuriems yra atkuriamos nuosavybės teisės. Vadinasi, nustatydama nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką valstybė negali prisiimti tokio dydžio finansinių bei kitų įsipareigojimų, kurie visuomenei ir valstybei būtų nepakeliami, uždėtų visuomenei neproporcingai didelę finansinę bei kitokią naštą, galėtų sukelti socialinę įtampą ir priešpriešą, kurie neleistų ar trukdytų valstybei užtikrinti kitas konstitucines vertybes, neleistų ar trukdytų valstybei vykdyti jai pagal Konstituciją tenkančias funkcijas.
Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pažymėjo, kad valstybės prisiimti įsipareigojimai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti susieti su valstybės finansinėmis bei materialinėmis galimybėmis; nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai turi būti realūs – jie turi būti tokie, kad valstybė galėtų iki nustatyto laiko tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, reikėtų įvertinti, kiek nekilnojamojo turto objektų pelno nesiekiančioms organizacijoms turėtų būti grąžinti natūra, kiek valstybės biudžeto lėšų pareikalautų kompensacijų už nekilnojamąjį turtą, kurio neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų arba jis pagal įstatymus įsigytas privačion nuosavybėn, mokėjimui. Be to, projekte arba atskirame įstatyme, įvertinus valstybės finansines ir materialines galimybes, reikėtų nustatyti kompensacijų mokėjimo terminus ir tvarką. Konstitucijos 94 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvarko krašto reikalus, pagal Konstituciją ir įstatymus Vyriausybė yra atsakinga už valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų planavimą. Atsižvelgiant į tai, dėl teikiamo įstatymo projekto reikėtų gauti Vyriausybės išvadą. 2. Teikiamo projekto pavadinime ir projekto nuostatose yra vartojama „Lietuvos Respublikos pelno nesiekiančių organizacijų“ ir „pelno nesiekiančių organizacijų“ sąvokos, kurių turinys projekto nuostatuose nėra apibrėžtas.
Atsižvelgiant į tai, kad minėtos sąvokos turinys lemia kokiems subjektams būtų taikomas projektu siūlomas teisinis reguliavimas bei į tai, kad Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje nurodoma, kad
„<...> įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį,
tačiau iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu“ (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas), projekto nuostatos turi būti tikslinamos – arba pateikiant minėtos sąvokos apibrėžtį, arba atitinkamai papildant projekto nuostatas ir nurodant įstatymus, kuriuose minėta sąvoka yra vartojama. 3. Pastebėtina ir tai, kad projekto nuostatose, apibrėžiant tą patį subjektą yra vartojamos „Lietuvos Respublikos pelno nesiekiančios organizacijos“, „pelno nesiekiančios organizacijos“, „piliečių organizacijos“, „organizacijos“ ir „pareiškėjo“ sąvokos, todėl projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai tikslintinos, vartojant vienodą teisinę terminiją. 4. Projekto 2 straipsnyje siūloma nustatyti, kad „nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos visoms, išskyrus politines partijas, pelno nesiekiančioms organizacijoms, kurios teisėtai veikė Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. ir atsikūrusios arba tęsdamos savo veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje po 1990 m. Kovo 11 d., jeigu joms nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki šio įstatymo įsigaliojimo nebuvo atkurtos natūra kitais pagrindais ir (arba) už jį nebuvo sumokėta kompensacija“. Projekto nuostata diskutuotina keliais aspektais.
Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kas būtų laikoma pelno nesiekiančios organizacijos, t. y. juridinio asmens „atsikūrimu“. Vadovaujantis Civilinio kodekso ( toliau – CK) 2.59 straipsniu, juridiniai asmenys yra steigiami, o ne „atkuriami“, todėl projekto 2 straipsnio 1 dalis turėtų būti atitinkamai tikslintinas, derinant jį su CK nuostatomis, reglamentuojančiomis juridinio asmens steigimą. Antra, pastebėtina, kad projekte nėra jokių nuostatų, detalizuojančių, kokiais kriterijais remiantis pelno nesiekianti organizacija būtų laikoma iki 1940 m. birželio 15 d. veikusios pelno nesiekiančios organizacijos veiklos „tęsiniu“ po jos „atsikūrimo“, t. y. ar jai būtų keliami to paties juridinio asmens pavadinimo, veiklos pobūdžio ar kiti kriterijai ir koks subjektas būtų kompetentingas konstatuoti, kad konkreti pelno nesiekianti organizacija yra tinkamas subjektas pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog siūloma teisės norma yra tiesiogiai susijusi su asmenų teisėmis į nuosavybės teisės objektus. Atsižvelgiant į teisės doktriną, formuojamą Konstitucinio Teismo, pažymėtina, jog visas teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų teisėmis ir pareigomis turi būti įtvirtintas įstatymu. Be to, pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 1994 m. sausio 19 d. nutarime aiškiai pažymėjo, jog „<...> įstatymų leidėjas gali reguliuoti savininkų ir kitų nuosavybės teisinių santykių dalyvių subjektines teises tik įstatymu nustatydamas šių teisių turinį“. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tikslintinos, įstatymo lygmeniu nustatant aiškius ir nediskriminuojančius juridinio asmens veiklos „tęstinumo“ ir „atsikūrimo“ kriterijus ir juos vertinantį subjektą.
Trečia, pastebėtina ir tai, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku ir tai, kaip būtų sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas tuo atveju, jei į tam tikros iki 1940 m. birželio 15 d. veikusios pelno nesiekiančios organizacijos veiklos „tęstinumą“ pretenduotų kelios „atsikūrusios“ ar veiklą tęsiančios pelno nesiekiančios organizacijos. Projekto nuostatos tikslintinos, pašalinant šį neaiškumą. Ketvirta, loginiu ir kalbiniu aspektais tikslintina projekto 2 straipsnio 1 dalies nuostata „atsikūrusios arba tęsdamos savo veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje po 1990 m. Kovo 11 d.“. 5. Projekto
išlikusio nekilnojamojo turto teisių atkūrimą pagal šį įstatymą turi tik tos pelno nesiekiančios organizacijos, kurios juridinio asmens teises įgijo iki 2019 m. sausio 1 d. Atkreiptinas dėmesys, kad nei iš projekto aiškinamojo rašto, nei iš paties projekto nuostatų nėra aišku, kodėl yra pasirinkta būtent tokia data, ypač atsižvelgiant į tai, kad galimybė įsteigti („atkurti“) juridinį asmenį projektu nustatyta nuo 1990 m. kovo 11 d. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad galima nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, tik tada, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Priešingu atveju toks teisinis reguliavimas būtų laikomas kaip įtvirtinantis privilegiją. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pastebėtina, kad nei projekto nuostatose, nei aiškinamajame rašte nėra aiškiai nurodyta, dėl kokių objektyvių priežasčių pirma yra nustatomas labai ilgas (beveik 30 metų) terminas, per kurį suteikiama galimybė „įgyti juridinio asmens teises“ – įsteigti iki 1940 m. birželio 15 d. veikusios pelno nesiekiančios organizacijos veiklos „tęsėją“, ir antra – kodėl yra pasirenkama būtent 2019 m. sausio 1 d. data ir kuo juridiniai asmenys, įsteigti iki šios dienos objektyviai skirtųsi nuo juridinių asmenų, įsteigtų, pavyzdžiui 2020 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į išdėstytą, projekto nuostatos sistemiškai tikslintinos. Be to, projekto 2 straipsnio 2 dalyje prieš žodį „teisių“ įrašytinas žodis „nuosavybės“.
6Projekto 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad piliečių organizacijoms nuosavybės teisės į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkuriamos natūra, tačiau pastebėtina, kad projekte nėra detalizuojamos nekilnojamojo turto rūšys, į kurias būtų galimą atkurti nuosavybės teises. Atsižvelgiant į Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisėkūros aiškumo principą, reiškiantį, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas, siūlytina tikslinti projekto nuostatas, detalizuojant nekilnojamojo turto rūšis, į kurias, vadovaujantis projekto nuostatomis, būtų galima atkurti nuosavybės teises. 7. Tikslintina projekto 3 straipsnio 1 dalis, po žodžių „atkuriamos natūra“ įrašant žodžius „išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus“. 8. Projekto 3 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad nuosavybės teisės atkuriamos ir į tą nekilnojamąjį turtą, kuris 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų arba jis pagal įstatymus yra įgytas trečiojo asmens privačion nuosavybėn. Nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos į tą nekilnojamąjį turtą, kuris „pagal įstatymus yra įgytas trečiojo asmens privačion nuosavybėn“ nėra pakankamai aiški. Nėra aišku, iš kokio subjekto trečiųjų asmenų privačion nuosavybėn įgytas nekilnojamasis turtas turimas omenyje. Pažymėtina, kad nekilnojamąjį turtą tretieji asmenys galėjo įgyti iš pačių pelno nesiekiančių organizacijų arba iš valstybės (savivaldybės) įstatymų nustatyta tvarka jį privatizuodami. Pirmuoju atveju nuosavybės teisės pelno nesiekiančioms organizacijoms, manytina, neturėtų būti atkuriamos.
Jeigu projekte turimas omenyje ne pelno siekiančioms organizacijoms grąžintinas nekilnojamasis turtas, kurį tretieji asmenys įstatymų nustatyta tvarka įsigijo iš valstybės (savivaldybės ) jį privatizuodami, tai projekto nuostatas reikėtų atitinkamai patikslinti. 9. Iš projekto 3 straipsnio 2 dalies nuostatų nėra aišku, koks subjektas ir kokiu teisės aktu vadovaujantis būtų įgaliotas nustatyti pinigine kompensacija atlyginamą objekto rinkos vertę ir kito perduodamo nekilnojamojo turto vertę. Projekto nuostatos tikslintinos, pašalinant šį neaiškumą. Be to, iš šių projekto nuostatų nėra aišku, ar nekilnojamasis turtas (pastatai) būtų grąžinami natūra tokiu atveju, jei jie yra išlikę, tačiau šiuo metu jie yra iš esmės pertvarkyti (perstatyti, rekonstruoti, pakeistas didelis procentas pagrindinių pastato konstrukcijų ir pan.), ar už šiuos pastatus būtų mokama kompensacija ir kokio dydžio ši kompensacija būtų (pastatų rinkos vertės ar sumažinta atskaičius pastato pagerinimus). Projekto nuostatos tikslintinos, pašalinant šį neaiškumą. 10. Projekto 4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad vienas iš nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų galėtų būti statybos leidimas. Atkreiptinas dėmesys, kad statybą leidžiančių dokumentų funkcija ir tikslas yra susijęs tik su teise pradėti statinio statybos darbus, o ne patirtinti asmens nuosavybės teisę. Atsižvelgiant į tai, abejotina, ar minėtas „statybos leidimas“ yra tinkamas teisinis pagrindas nuosavybės teisės patvirtinimui. Jei pastabai būtų nepritarta, sąvoka „statybos leidimas“ derintina su Statybos įstatyme vartojama teisine terminija. 11. Iš projekto 5 straipsnio 2 dalies nuostatų nėra aišku, kokie pelno nesiekiančios organizacijos dokumentai apimtų „organizacijos registracijos dokumentą“.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad projekto nuostatose nėra reikalavimo pateikti dokumentus, liudijančius apie iki 1940 m. birželio 15 d. veikusios pelno nesiekiančios organizacijos veiklos tęstinumą ar „atsikūrimą“. Projekto nuostatos atitinkamai tikslintinos. 12. Atsižvelgiant į tai, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą teikiantis subjektas ne visada gali tiksliai žinoti visus turto, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises duomenis, svarstytina, ar projekto 6 straipsnio 1 dalies nuostatų nereikėtų papildyti nurodant, kad pateikiami tik pareiškėjui žinomi duomenys. 13. Projekto 7 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad pelno nesiekiančių organizacijų prašymus atkurti nuosavybės teises Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja ir sprendimus priima Vyriausybės įgaliota institucija, kurios žinioje šiuo metu turtas yra, o jei jis neišlikęs, sprendimus priima Finansų ministerija. Projekto nuostata diskutuotina keliais aspektais. Pirma, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aiškus sąvokos „kurios žinioje turtas yra“ turinys. Pastebėtina, kad teisinius santykius susijusius su valstybės ir savivaldybių turtu reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas bei specialūs, tam tikro turto valdymo ir (ar) naudojimo, ir (ar) disponavimo juo įstatymai, pavyzdžiui, Lietuvos banko įstatymas, Žemės įstatymas, kuriuose yra įvardijami minėto turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo pagrindai – nuosavybė, patikėjimo teisė, panauda, nuoma ir kt. – tuo tarpu tokio turto valdymo pagrindo kaip „buvimas žinioje“ galiojantys teisės aktai nenumato. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai tikslintinos.
Antra, atkreiptinas dėmesys, kad išlikęs nekilnojamasis turtas gali priklausyti nuosavybės teise ne tik valstybei, bet ir savivaldybei. Atsižvelgiant į tai abejotina, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą „savo žinioje“ galėtų turėti Vyriausybės įgaliota institucija. Pastebėtina ir tai, kad ir valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas ne visais atvejais yra Vyriausybės įgaliotos institucijos „žinioje“, nes Vyriausybės įgaliojimai valdyti atitinkamą turtą konkrečiam subjektui yra suteikiami tam tikroms funkcijoms atlikti, o ne tiesiog turėti nekilnojamąjį turtą „žinioje“. Atsižvelgiant į išdėstytą, projekto nuostatos tikslintinos nurodant konkrečius subjektus, kompetentingus spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus į išlikusį nekilnojamąjį turtą. 14. Projekto 7 straipsnio 2 dalyje reikėtų nurodyti subjektą, kuris turėtų įgaliojimus dėl svarbių priežasčių pratęsti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises apsvarstyti ir sprendimui tenkinti arba atmesti. Kartu svarstytina, ar projekte nereikėtų nurodyti, dėl kokių konkrečiai objektyvių priežasčių terminas galėtų būti pratęstas. 15. Atkreiptinas dėmesys, kad projekte nėra jokių nuostatų, reglamentuojančių turto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, nuomininkų ir kitų teisėtų valdytojų garantijas – sutarčių nutraukimo terminų, minėtiems asmenims suteikiamo kito turto ir pan. Projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai pildytinos. 16. Projekto 8 straipsnio 1 dalyje po žodžio „įstatymas“ įrašytini žodžiai „išskyrus šio straipsnio 2 dalį”. 17.
į tai, kad projekto nuostatos yra susijusios su valstybės ar savivaldybių turto valdymu, naudojimu ar disponavimu juo, taip pat su kompensacijų iš valstybės biudžeto mokėjimu, vadovaujantis Teisėkūros pagrindų įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi bei Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais (jeigu teisės aktu numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto valdymu, naudojimu ar disponavimu juo; kompensacijų mokėjimu iš valstybės ar savivaldybių biudžetų) turėtų būti atliktas projekto antikorupcinis vertinimas. Departamento direktorius Dainius Zebleckis N. Azguridienė, tel. +370 5 209 6546, el. p. [email protected] M. Masteikienė, tel. +370 5 209 6843, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. +370 5 209 6165, el. p. [email protected]
Žmogaus teisių komitetas
S
1Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis; komiteto nariai: Eugenijus
Gentvilas (komiteto pirmininko pavaduotojas), Matas Maldeikis, Antanas Nedzinskas, Česlav Olševski, Jūratė Zailskienė. Komiteto biuro vedėja Jolanta Savickienė, patarėjos Eglė Lukšienė, Rūta Ragaliauskienė, Inga Strazdė, Komiteto biuro padėjėja Ingrida Aidietienė. Kviestieji asmenys: Seimo narys Valdas Rakutis, Finansų ministerijos Valstybės turto valdymo departamento Valstybės turto valdymo politikos skyriaus patarėjas Erik Čižiūnas, Ateitininkų federacijos pirmininkas Gediminas Plečkaitis, atstovas Dainius Čičelis, korporacijos Neo-Lituania atstovai Vytautas Danilevičius ir Tomas Urba. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-11-06 Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.1 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
projekto 1 straipsnio nuostatas teikiamame projekte siūloma reglamentuoti Lietuvos Respublikos pelno nesiekiančių organizacijų, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas.
Pagal projekto 3 straipsnyje siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą pelno nesiekiančioms organizacijoms nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkuriamos natūra, valstybei išmokant atitinkamo objekto rinkos vertės dydžio piniginę kompensaciją arba nuosavybėn perduodant kitą tokios pat vertės nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodytas bent apytikslis grąžintinų natūra nekilnojamojo turto objektų skaičius, taip pat nėra nurodoma, kokio dydžio valstybės biudžeto asignavimų reikės kompensacijoms išmokėti, jeigu nuosavybės teisės būtų atkuriamos į turtą, kuris neišlikęs dėl valstybės, savivaldybės priimtų sprendimų ar jis pagal įstatymus trečiųjų asmenų yra įgytas privačion nuosavybėn. Pažymėtina, kad dalyje gražintinų natūra nekilnojamojo turto objektų (pastatų) gali būti įsikūrusios valstybės ir savivaldybių institucijos, kurioms turėtų būti skirtos kitos patalpos (pastatai). Valstybės biudžete taip pat turėtų būti numatyti atitinkami valstybės biudžeto asignavimai kompensacijoms išmokėti. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad projekte nėra siūloma nustatyti kompensacijų išmokėjimo terminų ir tvarkos.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos piliečiams atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą mokėjimo terminai ir tvarka buvo reglamentuoti atskirame Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Kompensacijų įstatymas), įstatyme. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime, vertindamas Kompensacijų įstatymo nuostatų konstitucingumą, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką. Valstybės prisiimtiems įsipareigojimams įstatyme nustatytais būdais, sąlygomis ir tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą vykdyti, inter alia piniginėms kompensacijoms už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą mokėti, yra naudojamos valstybės biudžeto lėšos, kiti valstybės ištekliai. Valstybės prisiimtų įsipareigojimų našta tenka visai visuomenei, kurios nariai yra ir tie asmenys, kuriems yra atkuriamos nuosavybės teisės. Vadinasi, nustatydama nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką valstybė negali prisiimti tokio dydžio finansinių bei kitų įsipareigojimų, kurie visuomenei ir valstybei būtų nepakeliami, uždėtų visuomenei neproporcingai didelę finansinę bei kitokią naštą, galėtų sukelti socialinę įtampą ir priešpriešą, kurie neleistų ar trukdytų valstybei užtikrinti kitas konstitucines vertybes, neleistų ar trukdytų valstybei vykdyti jai pagal Konstituciją tenkančias funkcijas.
Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pažymėjo, kad valstybės prisiimti įsipareigojimai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti susieti su valstybės finansinėmis bei materialinėmis galimybėmis; nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai turi būti realūs – jie turi būti tokie, kad valstybė galėtų iki nustatyto laiko tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, reikėtų įvertinti, kiek nekilnojamojo turto objektų pelno nesiekiančioms organizacijoms turėtų būti grąžinti natūra, kiek valstybės biudžeto lėšų pareikalautų kompensacijų už nekilnojamąjį turtą, kurio neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų arba jis pagal įstatymus įsigytas privačion nuosavybėn, mokėjimui. Be to, projekte arba atskirame įstatyme, įvertinus valstybės finansines ir materialines galimybes, reikėtų nustatyti kompensacijų mokėjimo terminus ir tvarką. Konstitucijos 94 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvarko krašto reikalus, pagal Konstituciją ir įstatymus Vyriausybė yra atsakinga už valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų planavimą. Atsižvelgiant į tai, dėl teikiamo įstatymo projekto reikėtų gauti Vyriausybės išvadą. Pritarti 1.2 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-11-06 2.
Teikiamo projekto pavadinime ir projekto nuostatose yra vartojama „Lietuvos Respublikos pelno nesiekiančių organizacijų“ ir „pelno nesiekiančių organizacijų“ sąvokos, kurių turinys projekto nuostatuose nėra apibrėžtas. Atsižvelgiant į tai, kad minėtos sąvokos turinys lemia kokiems subjektams būtų taikomas projektu siūlomas teisinis reguliavimas bei į tai, kad Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje nurodoma, kad „<...> įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu“ (2011 m. rugsėjo
minėtos sąvokos apibrėžtį, arba atitinkamai papildant projekto nuostatas ir nurodant įstatymus, kuriuose minėta sąvoka yra vartojama. Pritarti 1.3 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
ir tai, kad projekto nuostatose, apibrėžiant tą patį subjektą yra vartojamos
„Lietuvos Respublikos pelno nesiekiančios organizacijos“, „pelno
nesiekiančios organizacijos“, „piliečių organizacijos“, „organizacijos“ ir
„pareiškėjo“ sąvokos, todėl projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai
tikslintinos, vartojant vienodą teisinę terminiją. Pritarti 1.4 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos visoms, išskyrus politines partijas, pelno nesiekiančioms organizacijoms, kurios teisėtai veikė Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. ir atsikūrusios arba tęsdamos savo veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje po 1990 m.
Kovo 11 d., jeigu joms nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki šio įstatymo įsigaliojimo nebuvo atkurtos natūra kitais pagrindais ir (arba) už jį nebuvo sumokėta kompensacija“. Projekto nuostata diskutuotina keliais aspektais. Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kas būtų laikoma pelno nesiekiančios organizacijos, t. y. juridinio asmens „atsikūrimu“. Vadovaujantis Civilinio kodekso ( toliau – CK) 2.59 straipsniu, juridiniai asmenys yra steigiami, o ne „atkuriami“, todėl projekto 2 straipsnio 1 dalis turėtų būti atitinkamai tikslintinas, derinant jį su CK nuostatomis, reglamentuojančiomis juridinio asmens steigimą. Antra, pastebėtina, kad projekte nėra jokių nuostatų, detalizuojančių, kokiais kriterijais remiantis pelno nesiekianti organizacija būtų laikoma iki 1940 m. birželio 15 d. veikusios pelno nesiekiančios organizacijos veiklos „tęsiniu“ po jos „atsikūrimo“, t. y. ar jai būtų keliami to paties juridinio asmens pavadinimo, veiklos pobūdžio ar kiti kriterijai ir koks subjektas būtų kompetentingas konstatuoti, kad konkreti pelno nesiekianti organizacija yra tinkamas subjektas pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog siūloma teisės norma yra tiesiogiai susijusi su asmenų teisėmis į nuosavybės teisės objektus. Atsižvelgiant į teisės doktriną, formuojamą Konstitucinio Teismo, pažymėtina, jog visas teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų teisėmis ir pareigomis turi būti įtvirtintas įstatymu.
Be to, pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas
leidėjas gali reguliuoti savininkų ir kitų nuosavybės teisinių santykių dalyvių subjektines teises tik įstatymu nustatydamas šių teisių turinį“. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tikslintinos, įstatymo lygmeniu nustatant aiškius ir nediskriminuojančius juridinio asmens veiklos
„tęstinumo“ ir „atsikūrimo“ kriterijus ir juos vertinantį subjektą. Trečia,
pastebėtina ir tai, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku ir tai, kaip būtų sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas tuo atveju, jei į tam tikros iki 1940 m. birželio 15 d. veikusios pelno nesiekiančios organizacijos veiklos
„tęstinumą“ pretenduotų kelios „atsikūrusios“ ar veiklą tęsiančios pelno
nesiekiančios organizacijos. Projekto nuostatos tikslintinos, pašalinant šį neaiškumą. Ketvirta, loginiu ir kalbiniu aspektais tikslintina projekto 2 straipsnio 1 dalies nuostata „atsikūrusios arba tęsdamos savo veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje po 1990 m. Kovo 11 d.“. Pritarti 1.5 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
2 Projekto
turto teisių atkūrimą pagal šį įstatymą turi tik tos pelno nesiekiančios organizacijos, kurios juridinio asmens teises įgijo iki 2019 m. sausio 1 d. Atkreiptinas dėmesys, kad nei iš projekto aiškinamojo rašto, nei iš paties projekto nuostatų nėra aišku, kodėl yra pasirinkta būtent tokia data, ypač atsižvelgiant į tai, kad galimybė įsteigti („atkurti“) juridinį asmenį projektu nustatyta nuo 1990 m. kovo 11 d.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad galima nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, tik tada, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Priešingu atveju toks teisinis reguliavimas būtų laikomas kaip įtvirtinantis privilegiją. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
Pastebėtina, kad nei projekto nuostatose, nei aiškinamajame rašte nėra aiškiai nurodyta, dėl kokių objektyvių priežasčių pirma yra nustatomas labai ilgas (beveik 30 metų) terminas, per kurį suteikiama galimybė „įgyti juridinio asmens teises“ – įsteigti iki 1940 m. birželio 15 d. veikusios pelno nesiekiančios organizacijos veiklos „tęsėją“, ir antra – kodėl yra pasirenkama būtent 2019 m. sausio 1 d. data ir kuo juridiniai asmenys, įsteigti iki šios dienos objektyviai skirtųsi nuo juridinių asmenų, įsteigtų, pavyzdžiui 2020 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į išdėstytą, projekto nuostatos sistemiškai tikslintinos. Be to, projekto 2 straipsnio 2 dalyje prieš žodį „teisių“ įrašytinas žodis „nuosavybės“. Pritarti 1.6 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
1
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos natūra, tačiau pastebėtina, kad projekte nėra detalizuojamos nekilnojamojo turto rūšys, į kurias būtų galimą atkurti nuosavybės teises. Atsižvelgiant į Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisėkūros aiškumo principą, reiškiantį, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas, siūlytina tikslinti projekto nuostatas, detalizuojant nekilnojamojo turto rūšis, į kurias, vadovaujantis projekto nuostatomis, būtų galima atkurti nuosavybės teises. Pritarti
Tikslintina projekto 3 straipsnio 1 dalis, po žodžių „atkuriamos natūra“ įrašant žodžius
„išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus“. Pritarti
1.8 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
2
į tą nekilnojamąjį turtą, kuris 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų arba jis pagal įstatymus yra įgytas trečiojo asmens privačion nuosavybėn. Nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos į tą nekilnojamąjį turtą, kuris
„pagal įstatymus yra įgytas trečiojo asmens privačion nuosavybėn“ nėra
pakankamai aiški. Nėra aišku, iš kokio subjekto trečiųjų asmenų privačion nuosavybėn įgytas nekilnojamasis turtas turimas omenyje. Pažymėtina, kad nekilnojamąjį turtą tretieji asmenys galėjo įgyti iš pačių pelno nesiekiančių organizacijų arba iš valstybės (savivaldybės) įstatymų nustatyta tvarka jį privatizuodami. Pirmuoju atveju nuosavybės teisės pelno nesiekiančioms organizacijoms, manytina, neturėtų būti atkuriamos. Jeigu projekte turimas omenyje ne pelno siekiančioms organizacijoms grąžintinas nekilnojamasis turtas, kurį tretieji asmenys įstatymų nustatyta tvarka įsigijo iš valstybės (savivaldybės ) jį privatizuodami, tai projekto nuostatas reikėtų atitinkamai patikslinti. Pritarti 1.9 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
2
projekto 3 straipsnio 2 dalies nuostatų nėra aišku, koks subjektas ir kokiu teisės aktu vadovaujantis būtų įgaliotas nustatyti pinigine kompensacija atlyginamą objekto rinkos vertę ir kito perduodamo nekilnojamojo turto vertę. Projekto nuostatos tikslintinos, pašalinant šį neaiškumą.
Be to, iš šių projekto nuostatų nėra aišku, ar nekilnojamasis turtas (pastatai) būtų grąžinami natūra tokiu atveju, jei jie yra išlikę, tačiau šiuo metu jie yra iš esmės pertvarkyti (perstatyti, rekonstruoti, pakeistas didelis procentas pagrindinių pastato konstrukcijų ir pan.), ar už šiuos pastatus būtų mokama kompensacija ir kokio dydžio ši kompensacija būtų (pastatų rinkos vertės ar sumažinta atskaičius pastato pagerinimus). Projekto nuostatos tikslintinos, pašalinant šį neaiškumą. Pritarti 1.10 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
1
dokumentų galėtų būti statybos leidimas. Atkreiptinas dėmesys, kad statybą leidžiančių dokumentų funkcija ir tikslas yra susijęs tik su teise pradėti statinio statybos darbus, o ne patirtinti asmens nuosavybės teisę. Atsižvelgiant į tai, abejotina, ar minėtas „statybos leidimas“ yra tinkamas teisinis pagrindas nuosavybės teisės patvirtinimui. Jei pastabai būtų nepritarta, sąvoka „statybos leidimas“ derintina su Statybos įstatyme vartojama teisine terminija. Pritarti 1.11 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
2
projekto 5 straipsnio 2 dalies nuostatų nėra aišku, kokie pelno nesiekiančios organizacijos dokumentai apimtų „organizacijos registracijos dokumentą“. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad projekto nuostatose nėra reikalavimo pateikti dokumentus, liudijančius apie iki 1940 m. birželio 15 d. veikusios pelno nesiekiančios organizacijos veiklos tęstinumą ar „atsikūrimą“. Projekto nuostatos atitinkamai tikslintinos. Pritarti
Atsižvelgiant į tai, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą teikiantis subjektas ne visada gali tiksliai žinoti visus turto, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises duomenis, svarstytina, ar projekto 6 straipsnio 1 dalies nuostatų nereikėtų papildyti nurodant, kad pateikiami tik pareiškėjui žinomi duomenys. Pritarti 1.13 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
1
prašymus atkurti nuosavybės teises Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja ir sprendimus priima Vyriausybės įgaliota institucija, kurios žinioje šiuo metu turtas yra, o jei jis neišlikęs, sprendimus priima Finansų ministerija. Projekto nuostata diskutuotina keliais aspektais. Pirma, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aiškus sąvokos „kurios žinioje turtas yra“ turinys. Pastebėtina, kad teisinius santykius susijusius su valstybės ir savivaldybių turtu reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas bei specialūs, tam tikro turto valdymo ir (ar) naudojimo, ir (ar) disponavimo juo įstatymai, pavyzdžiui, Lietuvos banko įstatymas, Žemės įstatymas, kuriuose yra įvardijami minėto turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo pagrindai – nuosavybė, patikėjimo teisė, panauda, nuoma ir kt. – tuo tarpu tokio turto valdymo pagrindo kaip „buvimas žinioje“ galiojantys teisės aktai nenumato. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai tikslintinos. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad išlikęs nekilnojamasis turtas gali priklausyti nuosavybės teise ne tik valstybei, bet ir savivaldybei. Atsižvelgiant į tai abejotina, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą „savo žinioje“ galėtų turėti Vyriausybės įgaliota institucija.
Pastebėtina ir tai, kad ir valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas ne visais atvejais yra Vyriausybės įgaliotos institucijos „žinioje“, nes Vyriausybės įgaliojimai valdyti atitinkamą turtą konkrečiam subjektui yra suteikiami tam tikroms funkcijoms atlikti, o ne tiesiog turėti nekilnojamąjį turtą „žinioje“. Atsižvelgiant į išdėstytą, projekto nuostatos tikslintinos nurodant konkrečius subjektus, kompetentingus spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pritarti 1.14 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
1
svarbių priežasčių pratęsti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises apsvarstyti ir sprendimui tenkinti arba atmesti. Kartu svarstytina, ar projekte nereikėtų nurodyti, dėl kokių konkrečiai objektyvių priežasčių terminas galėtų būti pratęstas. Pritarti 1.15 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
dėmesys, kad projekte nėra jokių nuostatų, reglamentuojančių turto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, nuomininkų ir kitų teisėtų valdytojų garantijas
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
1
straipsnio 2 dalį”. Pritarti 1.17 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-11-06 17.
Atsižvelgiant į tai, kad projekto nuostatos yra susijusios su valstybės ar savivaldybių turto valdymu, naudojimu ar disponavimu juo, taip pat su kompensacijų iš valstybės biudžeto mokėjimu, vadovaujantis Teisėkūros pagrindų įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi bei Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais (jeigu teisės aktu numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto valdymu, naudojimu ar disponavimu juo; kompensacijų mokėjimu iš valstybės ar savivaldybių biudžetų) turėtų būti atliktas projekto antikorupcinis vertinimas. Pritarti
departamentas 2019-11-14 Įvertinę Lietuvos Respublikos Seimo pateikto derinti Lietuvos Respublikos pelno nesiekiančių organizacijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo projekto
pasiūlymų neturime. Atsižvelgti
pasiūlymai:-. Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Ateitininkų federacija 2024-11-06 Ateitininkų federacija, viena iš seniausių ir didžiausių jaunimo organizacijų Lietuvoje, kreipiasi į Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę ir Lietuvos Respublikos Seimo narius, dėl Lietuvos Respublikos Seime svarstomo „Pelno nesiekiančių organizacijų nuosavybės teisių j išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo" priėmimo. Šio teisės akto tikslas - atkurti nuosavybės teises toms pelno nesiekiančioms organizacijoms, kurių turtas buvo neteisėtai nusavintas sovietinės okupacijos metais.
Įstatymo priėmimas leistų Ateitininkų federacijai susigrąžinti istorinę nuosavybę - Ateitininkų rūmus, ir tokiu būdu įtvirtinti Ateitininkų federacijos misijos tęstinumą bei svarų indėlį į Lietuvos jaunimo ugdymą ir kultūrinės atminties puoselėjimą. Ateitininkų rūmai yra ne tik organizacijos centras, bet ir simbolis, jungiantis Lietuvos kultūrinį paveldą su ateitininkų misija ugdyti pilietišką, atsakingą ir vertybiškai subrendusį jaunimą. Nors nuo nepriklausomybės atkūrimo praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai, Ateitininkų federacijai teisėta nuosavybė vis dar nėra sugrąžinta. Ši teisinė ir moralinė skola kenkia ne tik mūsų organizacijai, bet ir visos Lietuvos kultūriniam gyvenimui, nes apriboja galimybes ateitininkams prisidėti prie švietimo ir kultūros puoselėjimo. Ateitininkų rūmų grąžinimas - tai ne tik teisinis formalumas, bet ir būtinas žingsnis istorinio teisingumo atstatymo link, kurio Lietuvos valstybė dar nėra iki galo įgyvendinusi. Grąžinus rūmus, Ateitininkų federacija galėtų efektyviau vystyti įvairiapusiškas veiklas, kurios prisideda prie Lietuvos jaunimo ugdymo ir visuomenės stiprinimo. Šiuo kreipimusi Ateitininkų federacija kviečia Seimo narius imtis konkrečių veiksmų ir neatidėlioti šio klausimo sprendimo. Istorinės skriaudos atitaisymas yra svarbus tiek Ateitininkų federacijai, tiek visos Lietuvos visuomenei. Turto grąžinimas Ateitininkų federacijai ir kitoms pelno nesiekiančioms jaunimo organizacijoms simbolizuotų valstybės įsipareigojimą remti jaunimo ugdymą. Prašome, kad Seimo nariai parodytų politinę valią ir raginame kuo skubiau priimti Pelno nesiekiančių organizacijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.
Nepritarti Nors ir gerbiant Ateitininkų federacijos veiklą, įstatymo projektui nepritartina: dėl nepakankamai aiškiai nustatytų įstatymo įgyvendinimo mechanizmų; dėl net preliminariai neįvertinto organizacijų, kurios įgytų teisę į nuosavybės atkūrimą, skaičiaus ir grąžinamo ar kompensuojamo turto vertės dydžio; dėl siūlymo kompensuoti turėtą turtą rinkos verte - siūlymas kompensuoti turtą rinkos verte neatitinka kitų įstatymų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, kriterijų. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:-. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.1 Seimo narys Valdas Rakutis 2024-10-23 Argumentai: Įstatyme nurodytas subjektas („pelno nesiekiančios organizacijos“) nevisiškai aiškiai reglamentuoja subjektų ratą, kuris turėtų teisę į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą, todėl įstatyme vartotina sąvoka „asociacija“, kurios turinys aptartas Įstatymo 1 straipsnyje. Dėl šios priežasties dera koreguoti ir įstatymo pavadinimą Pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo projekto pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
Nesvarstyta Nuspręsta pritarti Vyriausybės siūlymui nepritarti Lietuvos Respublikos pelno nesiekiančių organizacijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo projektui. 1.21 Argumentai: Be minėto patikslinimo, įvestina papildoma sąlyga su nuoroda į kriterijus, kuriems esant asociacija galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą.
Taip pat įvestina sąlyga, kad turto netekimo data yra po 1940 m. birželio 15 d. (okupacijos dienos), kadangi formaliai LSSR kaip tokios įstatymai atsirado tik po 1940 m. rugpjūčio 3 d., t. y. po Lietuvos Respublikos aneksavimo ir inkorporavimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos pelno nesiekiančių organizacijų, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus asociacijų, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos asociacijų įstatyme (toliau – asociacijos), kurios atitinka šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytus kriterijus ir kurioms (ar jų padaliniams) priklausęs nekilnojamasis turtas po 1940 m. birželio 15 d. buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas.“ Nesvarstyta
Įstatymo projektą su LR Civilinio kodekso 2.59 straipsnio nuostatomis, kurios nenumato tokios veiklos pradžios formos kaip „atkūrimas“, „tęsimas“ tikslinga koreguoti Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalį. Atitinkamai siūlytina iš Įstatymo projekto išbraukti 2 dalį, atsakant į Seimo Teisės departamento pastabas ir pašalinant abejones dėl šios dalies pagrįstumo. Vietoje to siūloma įvesti aiškius kriterijus, kurių visuma suteiktų teisę asociacijai įgyti teisę į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą, įskaitant ir tai, kad asociacija turi visų pirma atitikti nevyriausybinei organizacijai keliamus reikalavimus. Tai leistų aiškiai įvertinti ir nustatyti kiek asociacijų galėtų pretenduoti į teisių atkūrimą bei atsakytų į klausimus apie numatomo grąžinti turto ar valstybės mokėtinų kompensacijų apimtis.
Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsnio pavadinimą ir 1 dalį, ją išplečiant bei atsisakant 2 dalies bei išdėstyti jas taip:
„2 straipsnis. Organizacijos Asociacijos,
turinčios teisę į nuosavybės teisių atkūrimą:
į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos visoms, išskyrus politines partijas, pelno nesiekiančioms organizacijoms, kurios teisėtai veikė Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. ir atsikūrusios arba tęsdamos savo veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje po 1990 m. Kovo 11 d., jeigu joms nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki šio įstatymo įsigaliojimo nebuvo atkurtos natūra kitais pagrindais ir (arba) už jį nebuvo sumokėta kompensacija. asociacijoms, kurios atitinka visas žemiau nurodytas sąlygas:
Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatyme;
2) iki 1940 m. birželio 15 d. veikė draugijos teisine forma (jų pavadinime gali būti žodžiai „draugija“, „sąjunga“, „fondas“, „korporacija“ ar kiti) ir buvo įtrauktos į Vidaus Reikalų Ministerijos draugijų registrą;
birželio 15 d. veikusių draugijų veiklą. Veiklos atkūrimas reiškia, kad asociacija veikia tapačiu ar panašiu pavadinimu, naudoja tą pačią simboliką, siekia tų pačių ar panašių veiklos tikslų kaip iki 1940 m. birželio 15 d. veikusi draugija ir pripažįsta atitinkamai draugijai priklausiusių asmenų narystės tęstinumą;
25 metus;
įsigaliojimo joms nebuvo kitais pagrindais atkurtos natūra ir (arba) už jį nebuvo kompensuota.“ 2.
Teisę į išlikusio nekilnojamojo turto teisių atkūrimą pagal šį įstatymą turi tik tos pelno nesiekiančios organizacijos, kurios juridinio asmens teises įgijo iki
1.4 Seimo narys Valdas Rakutis 2024-10-233 1,2 Argumentai: Suvienodintos sąvokos, tiksliau išdėstyta, koks turtas yra šio įstatymo dalykas, kokiais būdais gali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Atskiros nekilnojamojo turto rūšys neįvardijamos, tačiau išskirta, kad nuosavybės teisės neatkuriamos į žemę bei preziumuojama, kad gali būti atkuriamos teisės į bet kurį nekilnojamąjį turtą (išskyrus žemę), kuris atitinka šio įstatymo numatytus kriterijus bei nėra konstitucinių kliūčių perduoti asociacijoms šį turtą (pvz., jei turtas yra išimtinė valstybės nuosavybė). Be to, pagal 2 dalį, jei turtas perduotas privačion nuosavybėn valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimais (t. y. privatizuotas), kompensavimo už tokį turtą tvarka bei sąlygos pavestos nustatyti Vyriausybei. Atitinkamai atsižvelgta į Teisės departamento pastabą, kad turtas turi būti netektas dėl valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimų, o ne privačių asmenų sandorių pasekoje. Pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 ir 2 dalis ir jas išdėstyti taip: „1.
Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytoms piliečių organizacijoms asociacijoms nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos natūra. nuosavybės teisės į įstatymo įsigaliojimo metu išlikusį nekilnojamąjį turtą, išskyrus žemę, vidaus vandenis, miškus, parkus ir turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, atkuriamos natūra. 2. Nuosavybės teisės atkuriamos ir į tą nekilnojamąjį turtą, kuris 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų arba jis pagal įstatymus yra įgytas trečiojo asmens privačion nuosavybėn. kuris buvo išlikęs iki 1990 m. kovo 11 d., tačiau po to jo nebeliko arba jis yra perleistas trečiojo asmens privačion nuosavybėn dėl valstybės ar savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Už šį turtą atlygina valstybė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - Vyriausybė) nustatyta tvarka bei sąlygomis sumokėdama atitinkamo objekto rinkos vertės dydžio piniginę kompensaciją arba nuosavybėn perduodama kitą tokios pat vertės nekilnojamąjį turtą.“ Nesvarstyta 1.5 Seimo narys Valdas Rakutis 2024-10-23 Argumentai:
Patikslintinas skyriaus pavadinimas pagal paties įstatymo pavadinimą. Toliau tekste šis pavadinimas bus trumpinamas. Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo 4 skyriaus pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
Nesvarstyta 1.6 Seimo narys Valdas Rakutis 2024-10-234 1,2 Argumentai: Statybos leidimai patys savaime nėra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, tačiau, turint omenyje tai, kad nemažai turtą apibūdinančių dokumentų gali būti karo metu žuvę, fragmentiški, fiziškai pažeisti ir nepilnai įskaitomi, turimi statybą leidžiantys dokumentai galėtų būti papildoma priemone įrodinėjant nuosavybės teises.
Taip pat patikslinta
teisenos tvarka, o ypatingosios teisenos tvarka - dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tas atspindėta ir tolesniame, 5 straipsnyje. Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 ir 2 dalis ir jas išdėstyti taip: „1. Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra - turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, statybos leidimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai, ar kiti taip pat kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. 2. Pelno nesiekiančios organizacijos Asociacijos, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka dėl atitinkamo juridinio fakto nustatymo. Nesvarstyta 1.7 Seimo narys Valdas Rakutis 2024-10-235 Argumentai:
Straipsnio ankstesnis pavadinimas neatitinka pakoreguoto straipsnio turinio (bus išbraukta dalis apie prašymo turinį (jo priedus), todėl jį būtina pakeisti Kadangi straipsnio 2 dalis aptarinėjo prašymo atkurti nuosavybės teises turinį, o tam yra kitas, atskiras straipsnis, 5 straipsnio 2 dalis išbrauktina, perkeliant ją į kitą, konkrečiai tam skirtą straipsnį.
Atitinkamai buvusi 3 dalis laikytina 2 dalimi, kadangi išbraukus 2 dalį straipsnyje kalbama tik apie prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus, iki kada galima pateikti prašymus nuosavybės teisės atkūrimui. Taip pat naujoje straipsnio redakcijoje vartojamos patikslintos sąvokos. Pasiūlymai:
Pakeisti Įstatymo 5 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
„5 straipsnis. Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį
turtą pateikimo tvarka terminai”. Pakeisti Įstatymo projekto 5 straipsnio 1, 3 dalis, išbraukti 2 dalį (ją perkeliant į 6 straipsnį), o buvusią 3 dalį laikyti 2 dalimi ir išdėstyti jas taip: „1. Nuosavybės teisės atkuriamos pelno nesiekiančioms organizacijoms, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti iki 2028 m. gruodžio 31 d. Asociacijų prašymai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (toliau - prašymai atkurti nuosavybės teises) turi būti pateikti iki 2028 m. gruodžio 31 d. Pelno nesiekiančioms organizacijoms Asociacijoms, praleidusioms nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamastas. 2. Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas organizacijos registracijos dokumentas ir pridedami nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. 32.
nesiekianti organizacija asociacija iki šio straipsnio 1 dalyje nurodytos datos kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o teismo sprendimas, nustatantis juridinę reikšmę turintį faktą, priimtas įsiteisėja po nurodytos datos, laikoma, kad pareiškėja asociacija nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus pateikė laiku. Nesvarstyta
perkelta į 6 straipsnį, kadangi ji aptaria prašymo sudėtinę dalį - jo priedus. Taip pat patikslinta kokie konkretūs duomenys turėtų būti nurodyti prašyme (išrašai iš juridinių asmenų registro, turto savininkas 1940 m. birželio 15 dienai ir kt.). Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, papildyti nauja, 2 dalimi (perkelta iš 5 straipsnio), o buvusią 2 dalį pakoreguoti ir laikyti 3 dalimi ir išdėstyti jas taip: „1. Prašyme atkurti nuosavybės teises nurodomas pelno nesiekiančios organizacijos jį pateikiančios asociacijos, turinčios teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pavadinimas, registracijos adresas, juridinio asmens kodas, buveinės adresas, išlikusio nekilnojamojo turto savininkas, įvardytas Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registre prašymo pateikimo dieną, o taip pat savininkas, buvęs 1940 m. birželio 15 d., turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas. 2. Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas prašymą teikiančios asociacijos duomenų išrašas iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro ir pridedami iki 1940 m. birželio 15 d. turėtas nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai bei kiti dokumentai, patvirtinantys asociacijos atitiktį šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytoms sąlygoms. 3.
kreipiamasi Kreipdamasi dėl nuosavybės teisių į šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą turtą atkūrimo, tuomet papildomai nurodoma, asociacija turi teisę nurodyti, kokios pareiškėjai žinomos aplinkybės ar kokie jai žinomi valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimai nulėmė atitinkamą turto būklę.“ Nesvarstyta 1.9 Seimo narys Valdas Rakutis 2024-10-237 Argumentai:
Straipsnio pavadinimą siūlytina keisti, atsižvelgiant į pakitusį straipsnio turinį. Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 7 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
„7 straipsnis. Prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo tvarka, nagrinėjimas
ir sprendimų priėmimas.“ Nesvarstyta
atsisakyti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pavesti spręsti dviem skirtingiems subjektams (įgaliotai institucijai ar Finansų ministerijai), vietoje to nustatant, kad Vyriausybės įgaliotoji institucija turėtų teisę pati savarankiškai nuspręsti, kokiu būdu turi būti atkuriamos nuosavybės teisės (natūra ar kompensuojant pinigais/turtu). Be to, paliekant keliems subjektams spręsti vieną klausimą, kyla neaiškumų dėl terminų, nagrinėjamų dokumentų perdavimo, apskundimo tvarkos bei terminų, kitaip sakant, siūlytina vieninteliu subjektu, kuris turės teisę spręsti asociacijos prašymą, laikyti Vyriausybės įgaliotąją instituciją. Projekte taip pat patikslintina apskundimo tvarka, referuojant į LR Administracinių bylų teisenos įstatymą. Kadangi pats straipsnis keičiamas iš esmės, jis išdėstytinas nauja redakcija. Pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo projekto 7 straipsnio 1-5 dalis, papildyti 6 dalimi ir straipsnį išdėstyti nauja redakcija taip: “1.Pelno nesiekiančių organizacijų prašymus atkurti nuosavybės teises Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja ir sprendimus priima Vyriausybės įgaliota institucija, kurios žinioje šiuo metu turtas yra, o jei jis neišlikęs, sprendimus priima Finansų ministerija. 2.
atkurti nuosavybės teises apsvarstomas ir sprendimas tenkinti arba atmesti prašymą priimamas per tris mėnesius nuo atitinkamo prašymo pateikimo dienos. Šis terminas dėl svarbių priežasčių, gali būti motyvuotu sprendimu pratęsiamas iki šešių mėnesių. 3. Jeigu kreipiantis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šio įstatymo 3 straipsnio
nustatyti ar turto būklę lėmė valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimas, prašymą nagrinėjanti institucija trūkstamus dokumentus ir kitą reikalingą informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų surenka savo iniciatyva. 4. Jeigu priimamas sprendimas prašymą atmesti, pareiškėjai raštu nurodomi šio sprendimo priėmimo motyvai ir jo apskundimo tvarka. 5. Jeigu nėra praėjęs šiame įstatyme numatytas terminas dėl prašymų nuosavybės teisių atkūrimo pateikimui ir pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teisės buvo atmestas, pareiškėja turi teisę prašymą teikti pakartotinai nurodant papildomas paaiškėjusias aplinkybes ar ištaisius kitus atmesto prašymo trūkumus. Priimtą institucijos sprendimą netenkinti prašymo galima skųsti teismui. 1. Asociacijų prašymai atkurti nuosavybės teises teikiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai (toliau - Įgaliotoji institucija). Sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima Įgaliotoji institucija. 2. Įgaliotoji institucija, nustačiusi, kad prie asociacijos prašymo yra pateikti ne visi dokumentai, nurodyti šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, pasiūlo asociacijai pateikti trūkstamus dokumentus. 3.
kreipiantis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą turtą asociacijos prašyme nurodytos informacijos nepakanka nustatyti, ar turto nebeliko arba jis yra perleistas trečiojo asmens privačion nuosavybėn dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų, Įgaliotoji institucija trūkstamus dokumentus ir kitą reikalingą informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų surenka savo iniciatyva. 4. Išnagrinėjusi asociacijos prašymą atkurti nuosavybės teises, Įgaliotoji institucija priima vieną iš šių sprendimų:
natūra, remiantis šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi;
kompensaciją, remiantis šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi;
įstatymo 2 straipsnyje nurodytų kriterijų arba pateikti dokumentai nepatvirtina asociacijos teisių į prašyme nurodytą nekilnojamąjį turtą. Jeigu priimamas sprendimas prašymą atmesti, asociacijai raštu nurodomi išsamūs šio sprendimo priėmimo motyvai ir sprendimo apskundimo tvarka. 5. Sprendimą dėl asociacijos prašymo atkurti nuosavybės teises Įgaliotoji institucija priima per 3 mėn. nuo prašymo pateikimo dienos. 6. Priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.“
Seimo Teisės departamento pastabas, siūlytina papildomai atskiru straipsniu aptarti teises bei garantijas tų asmenų, kurie naudojasi turtu nuosavybės teisių į jį atkūrimo dieną, numatant, kad šie asmenys galės naudotis turtu iki sudarytų sutarčių (patikėjimo, nuomos, panaudos ar pan.) termino pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip 5 metus.
Atitinkamai, esamą Projekto 8 straipsnį laikant 10 straipsniu, jo 1 dalį tikslinga papildyti sakinio dalimi apie tai, kad įstatymas įsigalioja nuo 2025 m. sausio 1 d., išskyrus 2 dalį, kuri numato Vyriausybės pareigą dar iki įstatymo įsigaliojimo priimti įstatymą įgyvendinančius teisės aktus. Pasiūlymas:
Papildyti Įstatymo projektą 8 straipsniu, o buvusį 8 straipsnį laikyti 10 straipsniu, papildant jo 1 dalį. Išdėstyti 8 straipsnį taip: „8 straipsnis. Garantijos grąžinto nekilnojamojo turto naudotojams. Asociacijoms pagal šį įstatymą grąžinto nekilnojamojo turto naudotojai, valdę šį turtą patikėjimo teisės, nuomos ar panaudos pagrindais pagal sutartis, sudarytas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, turi teisę ir toliau naudotis turtu iki sutartyse nustatyto termino pabaigos, bet ne ilgiau kaip penkerius metus nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo dienos.“ Išdėstyti 10 straipsnio 1 dalį taip:
„1. Šis įstatymas įsigalioja nuo 2025 m. sausio 1 d., išskyrus šio
straipsnio 2 dalį.“ Nesvarstyta 1.12 Seimo narys Valdas Rakutis 2024-10-23 9N Argumentai: Įstatymo projektą siūloma papildyti nauju, 9 straipsniu, kuris aptartų išimtinius atvejus, kuomet esant ypatingai svarbiems valstybės/visuomenės poreikiams ir jų negalint patenkinti kitu būdu, turtas gali būti valstybės nacionalizuojamas (išperkamas) LR Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pasiūlymas:
Papildyti Įstatymo projektą nauju, 9 straipsniu: „9 straipsnis.
Visuomenės poreikių užtikrinimas. Jei išlikęs nekilnojamasis turtas, į kurį teisės atkurtos pagal 3 straipsnio 1 dalį, yra naudojamas visuomenės poreikiams ir šie poreikiai negali būti patenkinti kitu būdu, jis išimtiniais atvejais gali būti paimamas visuomenės poreikiams tenkinti LR Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Už šį turtą atlygina valstybė, Vyriausybės nustatyta tvarka bei sąlygomis sumokėdama atitinkamo objekto rinkos vertės dydžio piniginę kompensaciją arba perduodama nuosavybėn kitą tokios pat vertės nekilnojamąjį turtą.“
Respublikos Vyriausybė 2025-11-12 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2024 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. SV-S-1351 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a: Nepritarti Lietuvos Respublikos pelno nesiekiančių organizacijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo projektui Nr. XIVP-3526 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
Pritarti
Respublikos Vyriausybė
siūloma nustatyti, kad Lietuvos Respublikos pelno nesiekiančių organizacijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Įstatymas) reglamentuoja Lietuvos Respublikos pelno nesiekiančių organizacijų, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas. Vadovaujantis šia nuostata pelno nesiekiančioms organizacijoms suteikiama teisė atkurti nuosavybės teises į bet kokios rūšies ir paskirties nekilnojamąjį turtą.
Toks teisinis reguliavimas nėra suderintas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio pirmosios dalies nuostata, kuri įtvirtina, kad žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad nurodyti objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn (išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia) (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos
atkuriamos nuosavybės teisės į turtą, kuris išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Be to, pažymėtina, kad dėl dalies pelno nesiekiančių organizacijų, įskaitant iki nepriklausomybės atkūrimo veikusias profesines sąjungas, turto Konstitucinis Teismas yra pasisakęs 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime, kuriame konstatuota, kad buvusių valstybinių organizacijų valdytas turtas atkūrus nepriklausomybę tapo valstybės nuosavybe ir įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei.
Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną, darytina išvada, kad Įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas, kuriuo būtų atkuriamos pelno nesiekiančių organizacijų nuosavybės teisės į bet kokios rūšies nekilnojamąjį turtą, kelia abejonių dėl atitikties Konstitucijai. Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalyje nenurodomos nekilnojamojo turto, į kurį būtų atkuriamos nuosavybės teisės, rūšys, taip pat nenustatyta išimčių dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo tais atvejais, kai nekilnojamasis turtas reikalingas valstybės ar savivaldybių funkcijoms vykdyti švietimo, sveikatos apsaugos, krašto apsaugos ar kitose srityse (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta išimtis dėl pastatų ir statinių, perduotų mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms). Taigi Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalis neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinto teisėkūros aiškumo principo, reiškiančio, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas, (toliau – teisėkūros aiškumo principas).
Pritarti 1.2 Lietuvos Respublikos
1
dalyje siūloma nuostata, pagal kurią nuosavybės teisės į Įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą būtų atkuriamos visoms, išskyrus politines partijas, pelno nesiekiančioms organizacijoms, kurios teisėtai veikė Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. ir kurios atsikūrė arba tęsia savo veiklą Lietuvos Respublikoje po 1990 m. kovo 11 d., jeigu joms nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki Įstatymo įsigaliojimo dienos nebuvo atkurtos natūra kitais pagrindais ir (arba) už jį nebuvo sumokėta kompensacija, kelia esminių teisinio aiškumo ir įgyvendinimo problemų. Įstatymo projekte ir jo aiškinamajame rašte nepateikta informacijos, kas priims juridinį faktą patvirtinantį sprendimą dėl tinkamo subjekto – pelno nesiekiančios organizacijos, išskyrus politines partijas, kuri teisėtai veikė Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. ir kuri atsikūrė arba tęsia savo veiklą Lietuvos Respublikoje po 1990 m. kovo 11 d., taip pat kurios nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, teisių ir pareigų perėmėjo (toliau – tinkamas subjektas) ir kokiais kriterijais remiantis bus vertinama, ar prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikė tinkamas subjektas. Šiuo atveju Įstatymo projekte nėra nustatyta, pagal kokius objektyvius kriterijus pelno nesiekianti organizacija bus laikoma iki 1940 metų veikusios pelno nesiekiančios organizacijos veiklos tęsėja ir teisių perėmėja – ar tai būtų pavadinimo, veiklos pobūdžio ar kitų požymių atitiktis.
Taip pat neaptartas klausimas, kas priims juridinį faktą patvirtinantį sprendimą dėl tinkamo subjekto, kai prašymą atkurti nuosavybės teises į tą patį nekilnojamojo turto objektą pateiks kelios pelno nesiekiančios organizacijos, tvirtindamos, kad jos yra tinkami subjektai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad Įstatymo projektas neužtikrina teisinio aiškumo, nenumato aiškios ir objektyvios subjekto tinkamumo vertinimo tvarkos ir neatsako į esminius praktinio taikymo klausimus. Tai gali lemti nevienodą Įstatymo taikymą, pažeisti asmenų teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principus bei sukurti teisinio neapibrėžtumo situacijas, kurias tektų spręsti teismine tvarka. Pritarti 1.3 Lietuvos
2
straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal Įstatymą turi tik tos pelno nesiekiančios organizacijos, kurios juridinio asmens teises įgijo iki 2019 m. sausio 1 d. Iš Įstatymo projekto nuostatų ir jo aiškinamojo rašto neaišku, kokiais kriterijais remiantis pasirinkta ši data ir kokie yra objektyvūs šio termino pasirinkimo pagrindai. Tokia nuostata eliminuoja teisę atkurti nuosavybės teises pelno nesiekiančioms organizacijoms, kurios juridinio asmens teises įgijo po 2019 m. sausio 1 d. ir kurioms negalės būti perduotas valstybės ar savivaldybės turtas.
Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime nurodė, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei, arba pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei. Pažymėtina tai, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje nustatytas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d., 2018 m. kovo 8 d., 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimai); šis principas taip pat suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad toks Įstatymo projekte nustatytas terminas prieštarauja Konstitucinio Teismo šiame nutarimo punkte nurodytuose nutarimuose išsakytai pozicijai dėl asmenų lygiateisiškumo sprendžiant nuosavybės atkūrimo klausimus ir valstybės ar savivaldybės turto perdavimo. Šiuo atveju Įstatymo projekte nustatytas 2019 m. sausio 1 d. terminas gali būti laikomas nepagrįsta privilegija organizacijoms, įsteigtoms iki 2019 m. sausio 1 d., atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai nusavintą turtą. Pritarti
2
straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad nuosavybės teisės atkuriamos ir į tą nekilnojamąjį turtą, kuris 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau vėliau jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų arba jis pagal įstatymus yra įgytas trečiojo asmens privačion nuosavybėn.
Už šį turtą atlygina valstybė sumokėdama atitinkamo objekto rinkos vertės dydžio piniginę kompensaciją arba nuosavybėn perduodama kitą tokios pat vertės nekilnojamąjį turtą. Nuosavybės teisių atkūrimas Lietuvos Respublikoje niekada nebuvo vykdomas kompensuojant turtą rinkos verte, todėl siūlomas teisinis reguliavimas sistemiškai nedera su teisiniu reguliavimu, kuris buvo nustatytas Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę. Šiuo atveju toks teisinis reguliavimas prieštarauja teisėkūros aiškumo principui, taip pat teisinio saugumo principui. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstatavo, kad teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Įstatymo projekte ir jo aiškinamajame rašte nepateikta informacijos apie valstybės biudžeto lėšų poreikį piniginėms kompensacijoms išmokėti. Šiuo atveju nenurodyta, kokia galėtų būti finansinė našta valstybei, jeigu pelno nesiekiančioms organizacijoms būtų atkuriamos nuosavybės teisės į turtą, kuris yra neišlikęs dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų ar kuris pagal įstatymus yra įgytas trečiojo asmens privačion nuosavybėn, taip pat neįvertintas kompensacijos už nekilnojamąjį turtą, kuris yra išlikęs ir naudojamas valstybės ar savivaldybių funkcijoms vykdyti, klausimas.
Taip pat Įstatymo projekte nereglamentuota, kokiais kriterijais vadovaujantis ir kokiais atvejais vietoj piniginės kompensacijos būtų galima perduoti nuosavybėn kitą tokios pačios vertės nekilnojamąjį turtą. Iš Įstatymo projekto nuostatų neaiški neišlikusio nekilnojamojo turto rinkos vertės dydžio nustatymo data, ar neišlikusio nekilnojamojo turto rinkos vertė turi būti nustatyta, kai nekilnojamasis turtas buvo sunaikintas, ar iki prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo dienos, taip pat nenustatyta, kokiu teisiniu pagrindu ir koks subjektas galės nustatyti neišlikusio nekilnojamojo turto rinkos vertę. Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra nurodęs, kad valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, uždėtų visuomenei neproporcingai didelę finansinę naštą, galėtų sukelti socialinę įtampą ir priešpriešą. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas. Atsižvelgiant į šias Įstatymo projekto nuostatas ir jo aiškinamajame rašte pateiktą informaciją, darytina išvada, kad siūlomo teisinio reguliavimo įgyvendinimas praktiškai neįmanomas dėl neapibrėžtų mechanizmų, neaiškių vertinimo kriterijų ir neįvertintų pasekmių valstybės finansams. Toks reguliavimas reikštų reikšmingą ir neprognozuojamą papildomą naštą valstybės biudžetui ir visuomenei, todėl kelia grėsmę finansiniam valstybės stabilumui. Pritarti 1.5 Lietuvos
1 5.
Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad nuosavybės teisių patvirtinimo dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei jų nėra, – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, statybų leidimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Iš šios nuostatos neaišku, kokie yra kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai, kuriais patvirtinama nuosavybės teisė. Įstatymo projekte turėtų būti pateiktas baigtinis nuosavybės teisių patvirtinimo dokumentų sąrašas, nes tokio sąrašo nebuvimas pažeidžia teisėkūros aiškumo principą. Be to, pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 87 dalį, statybą leidžiantis dokumentas – dokumentas, kuriuo kompetentinga institucija suteikia statytojui (užsakovui) teisę įgyvendinti statinio projektą. To paties straipsnio 99 dalyje nustatyta, kad statytojas (užsakovas) – Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis (fiziniai) asmuo (asmenys), juridinis (juridiniai) asmuo (asmenys) ar kita (kitos) užsienio organizacija (organizacijos), kurie investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kitai užsienio organizacijai). Kadangi statybos leidimas gali būti išduodamas statytojams (užsakovams), kurie gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys ir kurie savo funkcijas gali pavesti atlikti kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kitoms užsienio organizacijoms, statybos leidimas nelaikytinas nuosavybės teisių patvirtinimo dokumentu. Pritarti 1.6 Lietuvos
straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos pelno nesiekiančioms organizacijoms, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti iki 2028 m. gruodžio 31 d.
Pelno nesiekiančioms organizacijoms, praleidusioms nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pelno nesiekiančios organizacijos registracijos dokumentas ir pridedami nuosavybės teisių patvirtinimo dokumentai. Įstatymo projekte nenustatytas terminas, per kurį pelno nesiekianti organizacija turi pateikti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimančiai institucijai trūkstamus dokumentus, reikalingus sprendimui priimti, arba jeigu pelno nesiekianti organizacija pateikė tik prašymą atkurti nuosavybės teises ir nepateikė nuosavybės teisių patvirtinimo dokumentų. Pritarti 1.7 Lietuvos
1
projekto 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pelno nesiekiančių organizacijų prašymus atkurti nuosavybės teises Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja ir sprendimus priima Vyriausybės įgaliota institucija, kurios žinioje šiuo metu yra nekilnojamasis turtas, o jei jis neišlikęs, sprendimus priima Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Šiuo atveju nėra detalizuota, ką reiškia „žinioje“ – ar institucija turtą valdo patikėjimo, panaudos ar kitu pagrindu. Tai sukuria neaiškumų dėl institucijos kompetencijos. Be to, Įstatymo projekte nenumatyta, kas priimtų sprendimus, jei turtas priklauso savivaldybei, nors, pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą, sprendimus dėl savivaldybės turto gali priimti tik savivaldybės taryba, o ne Vyriausybės įgaliota institucija. Dėl šių trūkumų neaišku, kas konkrečiai turėtų priimti sprendimą kiekvienu atveju, todėl kyla didelė rizika, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nebus įmanoma įgyvendinti praktiškai, o sprendimų teisėtumas bus ginčijamas.
Tai pažeidžia teisėkūros aiškumo principą. Pritarti 1.8 Lietuvos
3
jeigu kreipiantis dėl nuosavybės teisių į Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą turtą atkūrimo pareiškėjo prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytos informacijos nepakanka nustatyti, ar turto būklę lėmė valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimas, prašymą nagrinėjanti institucija trūkstamus dokumentus ir kitą reikalingą informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų surenka savo iniciatyva. Sisteminiu požiūriu vertinant kitus įstatymus, reglamentuojančius nuosavybės teisių atkūrimą, prievolė pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatoma subjektui, kuris siekia atkurti savo nuosavybės teises, o ne subjektui, kuris priima sprendimus pateiktų dokumentų pagrindu. Todėl prievolė pateikti reikalingus arba trūkstamus dokumentus ir kitą reikalingą informaciją neturėtų būti perkeliama sprendimą priimančiai institucijai. Tokios nuostatos buvimas, be kita ko, užprogramuoja teisminius ginčus, jeigu sprendimą priimanti institucija priimtų neigiamą sprendimą dėl to, kad pelno nesiekiančios organizacijos pateikti dokumentai ar informacija yra nepakankami teigiamam sprendimui priimti. Tokiu atveju pelno nesiekiančiai organizacijai suteikiama galimybė skųsti tokį sprendimą motyvuojant būtent šia nuostata, kad sprendimą priimanti institucija neatliko jai Įstatymu nustatytos prievolės arba ją atliko netinkamai.
Be to, sprendimą priimanti institucija, net ir norėdama, negalėtų gauti trūkstamų dokumentų, kurie buvo priimti iki 1940 metų arba 1990 m. kovo 11 d., nes tokiais dokumentais galėtų disponuoti tik pelno nesiekiančios organizacijos, kurių turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, taip pat tokių dokumentų, kurie nebuvo suskaitmeninti ar buvo priskirti prie laikinai saugomų dokumentų. Pažymėtina tai, kad Įstatymo projekto 7 straipsnio 3 dalies nuostatos buvimas ir jos įgyvendinimas nuosavybės teisių atkūrimo procesą prailgina neapibrėžtam terminui. Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. nutarime yra nurodęs, kad konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės imperatyvai, konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai; taigi atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai taip pat negali būti tokie, kad sudarytų prielaidas nepagrįstai ilgai tęsti šį procesą. Dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė. Pritarti 1.9 Lietuvos
1
projekte neatsižvelgta į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo
Įstatymo projekto antikorupcinis vertinimas, nors Įstatymo projekto nuostatos yra susijusios su valstybės ar savivaldybių turto valdymu, naudojimu ar disponavimu juo ir numatomos kompensacijos iš valstybės biudžeto už nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai nusavintą turtą. Pritarti
pasiūlymai (argumentai): 6.1.
Sprendimas: projektą atmesti. 6.2. Argumentai: Vyriausybės bei Seimo kanceliarijos Teisės departamento nuomonė ir argumentai, kad siūlomo teisinio reguliavimo įgyvendinimas praktiškai neįmanomas dėl neapibrėžtų mechanizmų, neaiškių vertinimo kriterijų ir neįvertintų pasekmių valstybės finansams. Seimo nario V. Rakučio pasiūlymai iš dalies tikslintų įstatymo įgyvendinimo mechanizmus, tačiau įstatymo įgyvendinimo kaštai lieka visiškai neaiškūs, siūlymas kompensuoti turtą rinkos verte neatitinka kitų įstatymų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, kriterijų. 7. Balsavimo rezultatai: už - 2, prieš - 1, susilaikė – 2 (projektui nepritarta). 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Laurynas Šedvydis
atskiroji nuomonė:-. Komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis Patarėja Eglė Gabrielė Gibė