LIETUVOS RESPUBLIKOS transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nr. iX-378 pakeitimo įstatymo projektO aiškinamasis raštas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Projektas) parengtas įgyvendinant 2021 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2021/2118 dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2009/103/EB (toliau – Direktyva), taip pat siekiant sumažinti praktikoje iškylančius ginčus dėl dabar galiojančio Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatų taikymo ir užtikrinti sklandesnį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – draudimas) reikalavimo įgyvendinimą, siekiant pritaikyti TPVCAPDĮ nuostatas prie įvykusių technologinių pokyčių ir suderinti galiojantį TPVCAPDĮ su kitais teisės aktais, tarptautiniais susitarimais ar įsipareigojimais. Projekte TPVCAPDĮ išdėstomas nauja redakcija. Pagrindinė Projekto rengimą paskatinusi priežastis – Direktyvos įgyvendinimas, perkeliant jos nuostatas į nacionalinę teisę. Bendras Direktyvos siekis – užtikrinti eismo įvykiuose, kuriuose dalyvauja transporto priemonė (-ės), kaip ji (jos) suprantama (-os) pagal Direktyvos nuostatas, nukentėjusių trečiųjų asmenų apsaugą.
Direktyvoje įtvirtinama:
Pagrindiniai Projekto uždaviniai: · sudaryti galimybę nukentėjusiems tretiesiems asmenims gauti eismo įvykyje patirtos žalos atlyginimą, kai bankrutuoja ar likviduojamas dėl nemokumo tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudikas; · užtikrinti nukentėjusių trečiųjų asmenų apsaugą aiškiai reglamentuojant žalos atlyginimo procesus, kai draudimas nereikalaujamas; · padidinti didžiausias draudimo sumas; · garantuoti sklandesnį TPVCAPDĮ taikymą ir užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktais kuriamą efektyvią draudimo sistemą, kurios tikslas – kuo operatyviau ir tinkamiau atlyginti žalą nukentėjusiems tretiesiems asmenims. 2. Projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Projekto rengėjai – Lietuvos Respublikos finansų ministerija kartu su Lietuvos banku ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuru (toliau – Biuras). Projektą parengė Finansų ministerijos Finansų rinkų politikos departamento (direktorė Vilma Mačerauskienė, tel. (8 5) 239 0174, el. p. [email protected]) Draudimo veiklos skyriaus vedėja Lolita Šumskaitė (tel. (8 5) 239 0180, el. p. [email protected]), vyriausiasis specialistas Evaldas Gavėnas (tel. (8 5) 239 0181, el. p. [email protected]), Lietuvos banko Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento Kredito ir draudimo priežiūros skyriaus vyriausiasis teisininkas Darius Andriukaitis (tel. 8 668 77048, el. p. [email protected]), Biuro Teisės departamento direktorė Renata Veselkienė (tel. (8 5) 210 4688, el. p. [email protected]). 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami Projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu nuostatos, susijusios su draudimu, įtvirtintos TPVCAPDĮ. Šiame įstatyme įtvirtinta ir dalis Direktyvos nuostatų, nes į jį perkelta 2009 m. rugsėjo 16 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB), kurią iš dalies Direktyva pakeitė. 3.1. Draudimo apimtis TPVCAPDĮ 1 straipsnio 2 dalyje nustatomas reikalavimas turėti draudimą kiekvienai privalomai registruoti motorinei transporto priemonei, skirtai važiuoti žeme, įskaitant mopedus, priekabas, puspriekabes (išskyrus bėgines transporto priemones). TPVCAPDĮ taip pat nustatomos išimtys, kada reikalavimas turėti draudimą netaikomas: naudojant transporto priemones oro uostuose, viešajam kelių eismui apribotose uždarose teritorijose, autodromuose sporto varžyboms, treniruotėms, parodoms ar mokymams vairuoti (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 3 dalis). 3.2. Draudimo išmoka TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalyje, apibrėžiančioje draudimo išmoką, nustatyta, kad tai yra pinigų suma, mokama draudiko arba Biuro. 3.3. Draudžiamasis įvykis, eismo įvykis ir transporto priemonės naudojimas TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalyje pateikta draudžiamojo eismo įvykio sąvoka, pagal kurią draudimo išmokos mokėjimo faktas eismo įvykį padaro draudžiamuoju. Transporto priemonės naudojimas TPVCAPDĮ neapibrėžiamas. 3.4. Eismo įvykio deklaracija TPVCAPDĮ 2 straipsnio 4 dalyje pateikta eismo įvykio deklaracijos apibrėžtis, kuri neapima šiuo metu naudojamų elektroninių eismo įvykio deklaracijų. 3.5. Eismo įvykių žalos atlyginimo institucija TPVCAPDĮ 2 straipsnio 6 dalyje pateikta eismo įvykių žalos atlyginimo institucijos apibrėžtis apima Europos Sąjungos valstybės narėje įsteigtą instituciją, kuri atlygina kitoje nei nukentėjusio trečiojo asmens gyvenamoji vieta Europos Sąjungos valstybėje narėje arba užsienio valstybėje, kurios nacionalinis draudikų biuras yra žaliosios kortelės sistemos narys, padarytą žalą. 3.6.
TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmoka nemokama atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui, kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui. 3.7. Pareiga sudaryti draudimo sutartį TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos draudimu ir kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Neregistruotinų transporto priemonių draudimo klausimai nėra reglamentuoti. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta transporto priemonės savininko pareiga sudaryti draudimo sutartį. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta pareiga asmeniui, kuris naudoja transporto priemonę pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartį, sudaryti draudimo sutartį. Jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, įstatymas nustato solidariąją šių asmenų atsakomybę sudaryti draudimo sutartį, jeigu nėra susitarta kitaip. 3.8. Draudimo sutarties sudarymas TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalyje nurodomas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas, kuris dar 2007 metais buvo pakeistas į Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymą. TPVCAPDĮ nenumato galimybės draudikui pateikti draudimo sutarties ar draudimo liudijimo draudėjui elektronine forma. TPVCAPDĮ nereglamentuoja, kaip draudikas turėtų identifikuoti asmenis, su kuriais sudaroma draudimo sutartis. TPVCAPDĮ nenumato draudikui teisės sudarant draudimo sutartį draudimo sutarčiai sudaryti reikalingą informaciją gauti iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės (toliau – duomenų bazė).
Kai draudimo sutartis sudaroma prieš transporto priemonės įregistravimą, draudimo liudijime transporto priemonės valstybinis numeris nenurodomas (išskyrus atvejus, kai transporto priemonės valstybinis numeris žinomas). Registruojant transporto priemonę šis draudimo liudijimas turi būti pateiktas įstaigai, atsakingai už transporto priemonių registraciją, o įstaiga jame įrašo transporto priemonės valstybinį numerį ir per 3 darbo dienas rašytine ar jai prilyginama forma turi pranešti draudikui. TPVCAPDĮ 6 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad, pasikeitus draudėjo gyvenamosios vietos ar buveinės adresui ir draudėjui apie tai nepranešus draudikui, draudėjui paskutiniu draudikui žinomu gyvenamosios vietos ar buveinės adresu registruotuoju laišku išsiųsti draudiko pareiškimai ir pranešimai laikomi įteiktais draudėjui. Šioje dalyje taip pat nustatytas vienintelis galimas su draudimo sutartimi susijusių draudimo sutarties šalių pareiškimų ir pranešimų teikimo būdas – raštu. TPVCAPDĮ 6 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu sudarytos kelios draudimo sutartys, įsigaliojus naujai draudimo sutarčiai, prieš tai dėl tos pačios transporto priemonės sudaryta draudimo sutartis pasibaigia. 3.9. Draudimo sutarties nutraukimas TPVCAPDĮ 7 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje teisę nutraukti įprastinę draudimo sutartį, nurodyta teisė nutraukti draudimo sutartį, jeigu tai yra esminis įprastinės draudimo sutarties pažeidimas, nuo draudėjo reikalavime nurodytos datos.
TPVCAPDĮ 7 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje pasienio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties (toliau – pasienio draudimo sutartis) nutraukimą, nustatytos tokio draudimo sutarties nutraukimo sąlygos, sumokėtos draudimo įmokos likučio grąžinimas. 3.10. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės (toliau – apdrausta transporto priemonė) savininko pasikeitimas TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuoti naujo transporto priemonės savininko ir draudiko veiksmai pasikeitus transporto priemonės savininkui, kai draudėjas perdavė naujam transporto priemonės savininkui dokumentus, kuriais patvirtinama sudaryta draudimo sutartis. Naujas savininkas, kuriam pereina draudėjo teisės ir pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį, ne vėliau nei per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos privalo draudikui raštu pranešti apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą. Gavęs šią informaciją draudikas turi teisę padidinti arba sumažinti draudimo įmoką dėl draudimo rizikos pasikeitimo. TPVCAPDĮ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta naujo transporto savininko teisė nutraukti draudimo sutartį. TPVCAPDĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mirus draudėjui naujas transporto priemonės valdytojas turi pareigą per 15 dienų draudikui pranešti apie transporto priemonės perėmimą valdyti, savo duomenis. 3.11. Draudimo sutarties įsigaliojimas ir galiojimas TPVCAPDĮ numato, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos.
TPVCAPDĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybė perduoti draudikui neatlygintinai laikinai saugoti transporto priemonės registracijos numerį, kai draudėjas yra atleistas nuo draudimo įmokų pagal galiojančią draudimo sutartį mokėjimo, jeigu transporto priemone bus nesinaudojama ilgiau kaip vieną mėnesį. Atleidus draudėją nuo draudimo įmokų mokėjimo, draudikas tai turi pažymėti draudimo liudijime. Pažymėtina, kad draudėjas, pateikęs prašymą atleisti nuo draudimo įmokų mokėjimo, jeigu draudėjas ketina nenaudoti transporto priemonės ilgiau kaip vieną mėnesį, privalo pateikti draudikui pasižadėjimą atleidimo nuo draudimo įmokų laikotarpiu nenaudoti ir neleisti naudoti kitiems asmenims draudimo sutartyje nurodytos transporto priemonės. TPVCAPDĮ 9 straipsnio 5 dalyje numatomas automatiškas įprastinės draudimo sutarties pratęsimas pasibaigus draudimo sutarties terminui. TPVCAPDĮ 9 straipsnio 9 dalyje nustatytas žaliosios kortelės išdavimo terminas – ne trumpesnis nei 15 dienų ir ne ilgesnis nei 12 mėnesių. Detaliau žaliosios kortelės išdavimas nereglamentuojamas. TPVCAPDĮ 9 straipsnio 10 dalyje nustatyta draudėjo teisė prašyti jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką išduoti pažymą apie su draudėjo transporto priemone susijusius žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą ir draudiko pareiga šią pažymą išduoti. Pažymos forma įstatyme nereglamentuota. 3.12. Draudimo sutarties galiojimo teritorija TPVCAPDĮ nenumato galimybės iš žaliosios kortelės išbraukti užsienio valstybes.
TPVCAPDĮ 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įprastinė draudimo sutartis suteikia draudimo apsaugą dėl žalos, padarytos per eismo įvykį nukentėjusiems tretiesiems asmenims, nuolat gyvenantiems Europos Sąjungos valstybėje narėje, jų tiesioginėje kelionėje tarp dviejų teritorijų, kuriose galioja Europos bendrijos steigimo sutartis, jei už teritoriją, per kurią vykstama, nėra atsakingo nacionalinio draudikų biuro. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje pripažįstamos kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonių arba filialų sudarytos draudimo sutartys. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta žaliosios kortelės suteikiama apsauga žaliojoje kortelėje nurodytose valstybėse pagal tų valstybių teisės aktus, jeigu draudėjas ir draudikas nesusitaria kitaip. 3.13. Draudimo sumos ir įmokos TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, – 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (įskaitant neturtinę eismo įvykio žalą) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. Šio straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad kas 5 metai nurodyti draudimo sumų dydžiai indeksuojami atsižvelgiant į Europos vartotojų kainų indekso santykinį pokytį per atitinkamą laikotarpį ir skelbiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime. TPVCAPDĮ, nedetalizuojant, kaip nustatomos draudimo įmokų sumos, tik nurodoma, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalis). 3.14. Eismo įvykio dalyvių ir nukentėjusių trečiųjų asmenų pareigos TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyta, kad apie eismo įvykį turi būti pranešta policijai Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais.
Galiojantis TPVCAPDĮ nenumato galimybės pildyti elektroninės eismo įvykio deklaracijos formos, kai eismo įvykio dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir, vadovaudamiesi Kelių eismo taisyklių nuostatomis, nekviečia policijos į eismo įvykio vietą. Be to, nėra reglamentuota, kokius duomenis, aprašant eismo įvykio aplinkybes ir braižant eismo įvykio schemą ant balto popieriaus lapo, turi pateikti neregistruotinos transporto priemonės valdytojas. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta eismo įvykio kaltininko pareiga jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką raštu informuoti apie įvykusį eismo įvykį, pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą dokumentą apie įvykio aplinkybes. TPVCAPDĮ nenustato pareigos transporto priemonės valdytojui, atsakingam už žalos padarymą, pateikti draudimo išmoką mokančiam subjektui visą turimą žalai administruoti reikalingą informaciją. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalyje nurodyti tik pagrindiniai veiksmai, kuriuos turi atlikti už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą atsakingas asmuo: raštu pranešti apie žalos padarymą Biurui, pateikti Biurui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. 3.15. Pretenzija dėl padarytos žalos Galiojančio TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinama nukentėjusio trečiojo asmens teisė atsakingam už žalą asmeniui pateikti pretenziją dėl padarytos žalos, nenustatyta pareiga apie tokį informavimą pranešti draudikui ar Biurui. Galiojantis TPVCAPDĮ nustato nukentėjusiam trečiajam asmeniui galimybę kreiptis į Biurą dėl turtui padarytos žalos atlyginimo, kai eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė ar kaltininko tapatybė nenustatyta (TPVCAPDĮ 13 straipsnio 4 dalis).
Pagal galiojantį reglamentavimą draudimo išmoka gali būti mokama tik nustačius eismo įvykį sukėlusią transporto priemonę arba kaltininko tapatybę. 3.16. Taikytina teisė Galiojantis TPVCAPDĮ nustato, kad tais atvejais, kai Lietuvos Respublikoje paskirtas atstovas pretenzijoms nagrinėti, spręsdamas draudimo išmokos mokėjimo klausimą, nustato ne Lietuvos Respublikos teritorijoje padarytą žalą, yra atsižvelgiama į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, draudimą reglamentuojančius teisės aktus (14 straipsnio 3 dalis). 3.17. Žalos nustatymas TPVCAPDĮ 15 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, norinčiam gauti išmoką, pateikti draudikui ar Biurui eismo įvykio deklaraciją. TPVCAPDĮ nustato, kad, esant padarytai žalai turtui, draudiko ar Biuro atstovas privalo apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą (15 straipsnio 2 dalis). TPVCAPDĮ 15 straipsnio 6 dalyje nustatoma atsakingo draudiko ar Biuro teisė, nustatant žalos dydį, siųsti nukentėjusį trečiąjį asmenį atlikti medicininės apžiūros. 3.18. Draudimo išmokos mokėjimo principai TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsakingas draudikas ar Biuras moka draudimo išmoką, kai nustatoma transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė už padarytą žalą. Draudimo išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktus. TPVCAPDĮ nereglamentuoja priekabos draudiko pareigos pateikti nukentėjusiam trečiajam asmeniui informacijos apie velkančios transporto priemonės draudiką, o jeigu šis nėra žinomas, – informacijos apie žalos atlyginimo mechanizmą. 3.19.
Vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu Biuras moka draudimo išmoką, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas tik kai nėra nustatyta eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė ir (ar) kaltininkas, Biuras moka draudimo išmoką dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje įvykusio eismo įvykio, kurio metu padaryta žala asmens sveikatai ir (ar) atimta asmens gyvybė. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą Biuras moka išmoką nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai atsakingam draudikui yra iškelta bankroto byla. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas draudimo išmokos mokėjimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (žala padaryta naudojant neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę) ir 2 punktą (eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė ir (ar) kaltininkas nenustatyti). TPVCAPDĮ nenustato franšizės taikymo mokant draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 4 dalyje nenustatyta galimybės kreiptis į Biurą dėl žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo, kai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiai kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonei iškelta bankroto byla arba pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo išmoka mokama pagal šio straipsnio 1 dalį dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, draudimo išmoka eismo įvykyje padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės Biurui mokama atsižvelgiant į Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko įvykis, teisės aktus. Įstatymas nereglamentuoja kaltininko teisių mokant draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalį.
TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalyje nereglamentuojama galimybė nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kurio gyvenamoji vieta yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, dėl žalos atlyginimo kreiptis į įstaigą, atsakingą už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonei iškelta bankroto byla arba pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo, ir Biuro pareiga kompensuoti tokiai įstaigai jos išmokėtą sumą. 3.20. Biuro nagrinėjamos pretenzijos TPVCAPDĮ nenumato galimybės Biurui, kaip žalos atlyginimo institucijai, mokėti draudimo išmokos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kuris nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, dėl žalos, padarytos kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, jeigu kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsteigtam kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui iškelta bankroto byla ar pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo. TPVCAPDĮ 18 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai Biuras nagrinėja pretenzijas kaip Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo institucija, sprendimas dėl draudimo išmokos mokėjimo priimamas ir pagal tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šiame straipsnyje taip pat nustatyti terminai, per kuriuos Biuras turi išnagrinėti pretenzijas dėl padarytos žalos. 3.21. Draudimo išmokos mokėjimo tvarka TPVCAPDĮ 19 straipsnio 6 dalyje nustatytas vienos darbo dienos terminas, per kurį draudikas ar Biuras turi pervesti draudimo išmoką turtą remontuojančiai įmonei. Galiojantis TPVCAPDĮ nenumato galimybės mokėti draudikui ar Biurui draudimo išmokos periodinėmis išmokomis. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad draudikai ar Biuras moka draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui proporcingai už padarytą žalą atsakingo asmens kaltei, kai už padarytą žalą atsakingi keli asmenys.
TPVCAPDĮ 19 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad ginčai tarp draudiko ar Biuro ir nukentėjusio trečiojo asmens sprendžiami teismo tvarka. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 15 dalyje nustatytas terminas, per kurį policija pateikia draudikui ar Biurui informaciją apie eismo įvykį. 3.22. Draudimo išmokos mokėjimas už draudikus, kuriems iškelta bankroto byla ar pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo TPVCAPDĮ 20 straipsnyje reglamentuojamas draudimo išmokos mokėjimas už atsakingus draudikus – Biuro narius, kuriems iškelta bankroto byla. Draudimo išmokų mokėjimas, kai draudikas yra likviduojamas dėl nemokumo, nėra reglamentuotas. Taip pat įstatymas nereglamentuoja Europos Sąjungos valstybių narių įstaigų, atsakingų už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonės bankrutuoja ar yra likviduojamos dėl nemokumo, bendradarbiavimo, išmokėtų draudimo išmokų susigrąžinimo iš įstaigos, kurios šalies atsakingas draudikas bankrutuoja ar yra likviduojamas dėl nemokumo. 3.23. Atleidimas nuo draudimo išmokos mokėjimo TPVCAPDĮ 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad draudimo išmoka nemokama, kai žala atsirado dėl karo veiksmų, teroristinių išpuolių, esant nepaprastajai padėčiai, branduolinės energijos poveikiui. 3.24. Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kai draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad ją grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. TPVCAPDĮ nenumatyta galimybė draudikui susigrąžinti iš sporto renginio ir veiklos, įskaitant lenktynes, varžybas, treniruotes, bandymus ar pasirodymus (toliau – renginys), organizatoriaus nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. 3.25.
TPVCAPDĮ nenumatyta galimybė Biurui susigrąžinti iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės institucijos, atsakingos už žalos atlyginimą draudimo įmonei tapus nemokiai, draudimo išmokos. TPVCAPDĮ nenumatyta galimybė Biurui susigrąžinti iš renginio organizatoriaus nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. 3.26. Biuro statusas TPVCAPDĮ nereglamentuoja, ar Biuras yra pelno siekianti organizacija, ar nėra. 3.27. Biuro funkcijos TPVCAPDĮ (26 straipsnio 2 punktas) nurodoma, kad Biuras moka draudimo išmoką įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais. TPVCAPDĮ 26 straipsnio 4 punkte nurodoma Biuro kaupiama informacija ir tvarkomi duomenys. Žaliųjų kortelių blankų spausdinimas ir platinimas yra Biuro funkcija, nustatyta TPVCAPDĮ 26 straipsnio 7 punkte. 3.28. Biuro teisės Galiojančio TPVCAPDĮ 27 straipsnio 1 dalies 5 punkte nenumatyta galimybė Biurui gauti informaciją iš valstybės informacinių sistemų valdytojų, valstybės informacinių sistemų tvarkytojų, registrų valdytojų, registrų tvarkytojų. Galiojančio TPVCAPDĮ 27 straipsnio 1 dalies 10 punkte reglamentuota Biuro teisė šiame straipsnyje nustatytas funkcijas pavesti atlikti kitiems asmenims. 3.29. Duomenų bazė TPVCAPDĮ 28 straipsnyje reglamentuoti duomenų bazės, kurią valdo Biuras, duomenų valdymo tikslai, pagrindai, tvarkomi duomenys, duomenų perdavimo duomenų bazei būdai, duomenų saugojimo trukmė, susipažinimo su duomenimis subjektai ir susipažinimo tvarka. Dabartinis reglamentavimas nėra visiškai suderintas su BDAR reikalavimais ir de facto Biuro atliekamomis funkcijomis ir duomenų bazėje tvarkomais duomenimis. 3.30. Biuro nariai TPVCAPDĮ 29 straipsnyje nustatyta tapimo Biuro nariu tvarka, Biuro narių pareigos. Tarp reglamentuotų pareigų nėra tokių, kurios padėtų įgyvendinti Direktyvos nuostatas, susijusias su draudimo išmokų mokėjimu už bankrutuojančius ar likviduojamus dėl nemokumo draudikus.
Šiame straipsnyje taip pat reglamentuoti atvejai, kai Biuro nariai netenka teisės dalyvauti Biuro valdyme, išstojimo iš Biuro ir Biuro nario teisių netekimo tvarka. 3.31. Biuro narių visuotinis susirinkimas TPVCAPDĮ 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kas gali dalyvauti Biuro narių visuotiniame susirinkime patariamojo balso teise. Tarp galinčių dalyvauti asmenų nurodytas ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovas. 3.32. Biuro taryba TPVCAPDĮ 32 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos Biuro tarybos funkcijos. 3.33. Biuro direktorius TPVCAPDĮ 33 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos Biuro direktoriaus funkcijos. 3.34. Biuro iždo lėšų investavimas TPVCAPDĮ 37 straipsnyje nustatyta, kad Biuro iždo laisvos lėšos investuojamos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. 3.35. Biuro atskaitomybė TPVCAPDĮ 39 straipsnio 1 dalyje nustatytas 4 mėnesių terminas nuo finansinių metų pabaigos, kada Biuro metinė finansinė ataskaita turi būti patikrinta audito įmonės, patvirtinta Biuro narių visuotiniame susirinkime ir pateikta Finansų ministerijai. TPVCAPDĮ 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Biuras savo finansines ataskaitas kiekvienais metais iki birželio 1 dienos privalo viešai paskelbti viename iš šalies dienraščių. 3.36. Draudimo kontrolės įgyvendinimas TPVCAPDĮ 41 straipsnio 2 dalyje nurodytos konkrečios institucijos, vykdančios draudimo kontrolę. Subjektams, atliekantiems traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų techninę apžiūrą, galimybė vykdyti draudimo kontrolę nenumatyta. TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad už draudimo sutarties sudarymą atsakingas asmuo privalo apdrausti transporto priemonę vėliausiai transporto priemonės registravimo dieną.
TPVCAPDĮ 41 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vykdant draudimo kontrolę tikrinamas asmuo privalo pateikti galiojantį draudimo liudijimą arba kitą dokumentą, kitos valstybės teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinantį draudimo sutarties galiojimą. Šiuo metu nustatyta, kad draudimo liudijimas turi būti pateikiamas valstybinę techninę apžiūrą atliekančiai įmonei prieš atliekant valstybinę techninę transporto priemonės apžiūrą. TPVCAPDĮ nereglamentuoja, kaip turėtų būti vykdoma neregistruotinų transporto priemonių draudimo kontrolė. TPVCAPDĮ 42 straipsnyje reglamentuoti Biuro veiksmai gavus informaciją iš institucijų, atsakingų už transporto priemonių valstybinę techninę apžiūrą, ir policijos veiksmai, gavus iš Biuro informaciją apie registruotas, bet neapdraustas transporto priemones. 3.37. Sprendimų apskundimo ir ginčų nagrinėjimo tvarka Galiojančiame TPVCAPDĮ nėra atskiro straipsnio, kuriame būtų reglamentuota sprendimų pagal TPVCAPDĮ apskundimo ir ginčų nagrinėjimo tvarka. Tokios nuostatos yra įtrauktos į kitus TPVCAPDĮ straipsnius. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama
Atsižvelgiant į nuolat vykstančius technologinius pokyčius ir atsirandančius vis naujus transporto priemonių tipus, Direktyvoje patikslinta motorinės transporto priemonės, kuriai taikomas reikalavimas turėti draudimą, apibrėžtis, įtraukiant didžiausią tokios transporto priemonės projektinį greitį ir grynąjį svorį (Direktyvos 1 straipsnio 1 punktas).
Siekiant perkelti Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, Projekto 1 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad reikalavimas apdrausti draudimu taikomas privalomoms registruoti važiuoti žeme skirtoms transporto priemonėms, kurių didžiausias projektinis greitis yra daugiau kaip 25 km/h arba didžiausias grynasis svoris – daugiau kaip 25 kg, o didžiausias projektinis greitis – daugiau kaip 14 km/h. Kadangi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 2 straipsnio 36 dalyje esanti motorinės transporto priemonės apibrėžtis neapima traktorių ir savaeigių mašinų, o šių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė turi būti draudžiama draudimu ir turi būti atlyginama jų padaryta žala (draudimo išimties šioms transporto priemonėms Direktyvoje nenumatyta), Projekte apibrėžiant privalomai registruotinas transporto priemones, kurioms taikomas Projektas, nurodoma, kad jis taikomas ir traktoriams ir savaeigėms mašinoms. Galiojančioje TPVCAPDĮ redakcijoje draudimas siejamas su transporto priemonių privaloma registracija, t. y. draudžiamos tik privalomai registruotinos transporto priemonės. Tačiau Direktyvoje draudimas su transporto priemonių privaloma registracija nesusietas, kas reiškia, kad draudžiamos turi būti visos motorinės transporto priemonės, atitinkančios Direktyvoje pateiktus draustinų transporto priemonių kriterijus: didžiausias projektinis greitis daugiau kaip 25 km/h arba didžiausias grynasis svoris – daugiau kaip 25 kg, o didžiausias projektinis greitis – daugiau kaip 14 km/h.
Siekiant tinkamai įgyvendinti Direktyvą, Projekto 1 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad TPVCAPDĮ taip pat taikomas ir nurodytus kriterijus atitinkančioms motorinėms transporto priemonėms, traktoriams ir savaeigėms mašinoms, kurių privaloma registracija pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius transporto priemonių registravimą, nenumatyta, t. y. neregistruotinoms transporto priemonėms. Toks reglamentavimas sudarys pareigą drausti iki šiol nedraustinas motorines transporto priemones, pvz., elektrinius paspirtukus, kurių projektinis greitis didesnis kaip 25 km/h, ir kitas privalomai neregistruotinas motorines transporto priemones, atitinkančias TPVCAPDĮ nurodytos draustinos transporto priemonės kriterijus. Projekto 1 straipsnio 2 dalyje siūloma nevartoti žodžio „mopedai“, nes tai perteklinis žodis, įvertinus Direktyvoje pateiktą transporto priemonės sąvoką ir SEAKĮ 2 straipsnio 33 dalyje pateiktą mopedo apibrėžtį. Direktyvoje (1 straipsnio 1 punktas) nustatyta, kad neįgaliųjų vežimėliai nepatenka į transporto priemonės apibrėžtį, todėl ši draudimo išimtis numatoma naujos redakcijos TPVCAPDĮ 1 straipsnio 2 dalyje. Kadangi sąvoka „neįgalusis“ pagal 2022 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 pakeitimo įstatymą Nr. XIV-1722 2024 m. sausio 1 d. pakeičiama į sąvoką „asmuo su negalia“, Projekte nustatoma, kad 2024 m. sausio 1 d. įsigalios Projekto 1 straipsnio 2 dalies redakcija, kurioje vartojama nauja sąvoka „asmuo su negalia“.
Projekto 1 straipsnio 3 dalyje aiškiau akcentuojamos su sportu susijusios uždaros teritorijos, kuriose transporto priemonių draudimo nereikalaujama. Tokiu būdu pavyktų sumažinti praktikoje kylančių ginčų dėl draudimo apsaugos apimties ir būtų įgyvendinta Direktyvos 3 straipsnio nuostata, nustatanti galimybę nereikalauti draudimo renginiuose, jeigu užtikrinama, kad renginio organizatorius ar bet kuris kitas asmuo turės alternatyvaus draudimo ar garantijos sutartį dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems tretiesiems asmenims (toks reikalavimas Projekte nustatomas). Siekiant visiškai įgyvendinti Direktyvos nuostatas nurodoma, kad renginio civilinės atsakomybės draudimo ar garantijos sutartis dėl žalos atlyginimo turi užtikrinti kuo panašesnį į Projektu reglamentuotą žalos atlyginimą. Taip pat, atsižvelgiant į Direktyvos preambulės 11 punktą, nustatoma, kam tenka pareiga, vadovaujantis Projekto nuostatomis, atlyginti žalą, jeigu renginio organizatorius nevykdo pareigos turėti numatytos renginio civilinės atsakomybės draudimo ar garantijos sutarties: atsakingam transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikui (kai žalą padarė apdrausta transporto priemonė) arba Biurui (kai žalą padarė neapdrausta transporto priemonė). Pažymėtina, kad Direktyva numato alternatyvą, kas gali turėti alternatyvaus draudimo ar garantijos sutartį dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Projekto nuostatomis renginio organizatoriui nustatoma pareiga turėti šį draudimą. Projekte atsisakoma draudimo išimties dėl mokymų vairuoti ir transporto priemonės naudojimo viešam kelių eismui apribotose uždaro pobūdžio teritorijose, kad būtų geriau užtikrinta nukentėjusių trečiųjų asmenų apsauga ir sudarytos galimybės lengviau gauti žalos atlyginimą.
Draudimo išimtis oro uostuose paliekama (Projekto 1 straipsnio 4 dalis). Tačiau oro uostai yra riboto patekimo zona. Nustatant išimtį dėl Projekto taikymo oro uostuose naudojamoms transporto priemonėms, turi būti taikoma Direktyvos 5 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad valstybei nukrypus nuo pareigos apdrausti, kiek tai susiję su transporto priemonėmis, naudojamomis tik riboto patekimo zonose, tokios transporto priemonės turi būti vertinamos taip pat, kurių atžvilgiu neįvykdyta apdraudimo pareiga. Atsižvelgiant į Direktyvos nuostatas, Projekto 1 straipsnio 4 dalyje nustatoma, kad transporto priemonės gali būti neapdraustos draudimu, kai jos naudojamos oro uostuose. Tačiau papildomai nustatoma, kad tokios transporto priemonės vertinamos taip pat, kaip ir neapdraustos transporto priemonės, jei nėra sudarytos oro uosto bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutarties. Toks reglamentavimas ne tik perkelia Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, tačiau taip pat pirmenybę dėl žalos atlyginimo oro uostuose suteikia oro uosto bendrosios civilinės atsakomybės draudimui. 4.2. Draudimo išmoka Projekto 2 straipsnio 2 dalyje patikslinama draudimo išmokos sąvoka, palyginti su galiojančia TPVCAPDĮ redakcija, nes atlyginant draudžiamojo įvykio žalą dalyvauja ne tik draudikai ar Biuras, bet ir kiti subjektai (kitų valstybių eismo įvykių žalos atlyginimo institucijos, kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijos, įpareigotos atlyginti žalą už nemokią draudimo įmonę, kitų valstybių garantiniai fondai, kitų valstybių nacionaliniai draudikų biurai), veikiantys pagal Direktyvą. 4.3.
Direktyvos 1 straipsnio 1a punkte pateikiama transporto priemonės naudojimo apibrėžtis atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus, pagal kuriuos transporto priemonės naudojimas apima transporto priemonės judėjimą ir stovėjimą. Perkeliant Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę Projekto 2 straipsnio 18 dalyje transporto priemonės naudojimas apibrėžiamas kaip transporto priemonės valdymas ar bet koks naudojimas, eismo įvykio metu atitinkantis jos, kaip transporto priemonės, funkciją, nepriklausomai nuo transporto priemonės charakteristikų ir vietovės, kurioje naudojama transporto priemonė, ir nuo to, ar ji stovi vietoje, ar juda. Kadangi TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas tik draudžiamasis eismo įvykis, o paties eismo įvykio apibrėžtis nepateikiama, eismo įvykis turėtų būti suprantamas taip, kaip jis apibrėžtas SEAKĮ 2 straipsnio 14 dalyje. Šiame įstatyme eismo įvykis susietas su transporto priemonės judėjimu. Projekte, siekiant išvengti TPVCAPDĮ, SEAKĮ ir Direktyvos nuostatų prieštaravimų, draudžiamojo eismo įvykio sąvoka išskiriama į dvi sąvokas: draudžiamasis įvykis ir eismo įvykis. Projekto 2 straipsnio 3 dalyje draudžiamasis įvykis apibrėžiamas kaip transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę lėmęs eismo įvykis, kuriam įvykus turi būti mokama draudimo išmoka. Į apibrėžtį taip pat įtraukiama ir sąlyga, kad transporto priemonė, kuriai nustatyta draudimo prievolė, turi būti naudojama pagal Projekto 2 straipsnio 18 dalį. Projekto 2 straipsnio 6 dalyje eismo įvykis apibrėžiamas kaip įvykis, kai judant, sustojus ar stovint transporto priemonei yra padaroma žala. Toks dviejų sąvokų išskyrimas sudaro galimybę įgyvendinti Direktyvos reikalavimą, kad būtų atlyginta ir stovinčios transporto priemonės padaryta žala, kai ji naudojama pagal Projekto 2 straipsnio 18 dalyje pateiktą transporto priemonės naudojimo apibrėžtį.
Siekiant aiškumo ir suderinti Projektą su SEAKĮ nuostatomis, Projekto 2 straipsnio 6 dalies pateiktoje eismo įvykio apibrėžtyje vartojama ir transporto priemonės sustojimo sąvoka. 4.4. Eismo įvykio deklaracija Atsižvelgiant į įvykusius technologinius pokyčius, Projekto 2 straipsnio 4 dalyje pateikiama eismo įvykio deklaracijos apibrėžtis buvo papildyta į ją įtraukiant ir elektroninę eismo įvykio deklaraciją, kurios forma pildoma Biuro administruojamomis informacinių technologijų priemonėmis. Elektroninė eismo įvykio deklaracija siejama tik su forma, kuri pildoma Biuro administruojamomis informacinių technologijų priemonėmis, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrinta, kad duomenys bus saugomi tinkamai, dėl formos neatitikimų nukentėjusiam trečiajam asmeniui nekils kliūčių gauti žalos atlyginimą, nebus neatitikimų dėl reikalaujamos pateikti informacijos atsižvelgiant į skirtingas elektroninių eismo įvykio deklaracijų formas, visi nukentėję asmenys turės vienodas garantijas, aiškią ir konkrečią sistemą, kaip turi būti administruojamos jų žalos, ir bus galimybė užtikrinti, kad elektronine eismo įvykio deklaracijos forma bus galima naudotis neatlygintinai. Elektroninė eismo įvykio deklaracija šiuo metu nėra reglamentuota TPVCAPDĮ, tačiau ji jau naudojama praktiškai. Biuras jau yra sukūręs ir faktiškai administruoja elektroninę eismo įvykio deklaracijos formą, kuri viešai prieinama interneto svetainėje draudimoivykiai.lt. Ši svetainė gali būti naudojama visų eismo įvykių dalyvių ir užtikrina visų eismo įvykių dalyvių lygiateisiškumą.
Atkreiptinas dėmesys, kad Biuras yra įsteigtas atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1945 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5. Lietuvai išreiškus norą tapti Europos Sąjungos nare, buvo iškelta sąlyga, kad Lietuva turėtų veikiančią draudimo sistemą, sistemos įgyvendinimą nustatantį teisės aktą (perkeliantį Europos Sąjungos direktyvas) ir būtų žaliosios kortelės sistemos narė. Vienas iš procedūrinių žingsnių Lietuvai prisijungiant prie žaliosios kortelės sistemos – kad Lietuvoje būtų įsteigtas konkretus juridinis asmuo – nacionalinis draudikų biuras, ir Vyriausybės patvirtinimas, kad nacionaliniam draudikų biurui yra suteikti reikalingi įgaliojimai. Dėl šios priežasties Biuro veikla bei steigimas buvo įtvirtintas įstatymuose (2001 m. birželio 14 d. Nr. IX-378 ir 2001 m. birželio 14 d. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo įgyvendinimo įstatyme Nr. IX-380). Pagrindinės Biuro funkcijos įtvirtintos TPVCAPDĮ ir iš esmės skirtos nukentėjusių trečiųjų asmenų interesams ginti, bendradarbiauti tarptautinėje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (žaliosios kortelės) sistemoje bei nacionaliniam draudimui koordinuoti. Būtina sąlyga atliekant šias funkcijas – su draudimu susijusios informacijos (įskaitant asmens duomenis) administravimas. Atitinkamai, ši sritis detaliai reglamentuota įstatymo lygiu.
Kadangi elektroninių eismo įvykių deklaracijų duomenys saugomi elektroninėje erdvėje, ypač svarbi tampa tinkama sukauptų duomenų sauga ir visapusiška atitiktis asmens duomenų apsaugos reikalavimams, todėl Biuras, kaip institucija, kurios duomenų saugos reglamentavimas yra išsamiausias ir kuri jau šiuo metu administruoja elektroninių eismo įvykių deklaracijų formų pildymo platformą, yra tinkamas subjektas aptariamai funkcijai atlikti. Projekte įtvirtinant, kad Biuras administruos elektroninę eismo įvykio deklaracijos formą (ką jis praktiškai daro jau ir dabar), prisidedama prie draudimo sistemos stabilumo. 4.5. Eismo įvykių žalos atlyginimo institucija Projekto 2 straipsnio 7 dalyje eismo įvykių žalos atlyginimo institucija apibrėžiama atsižvelgiant tiek į Direktyvos nuostatas, tiek į 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (toliau – reglamentas Roma II), kuris nuo 2009 metų įtvirtino žalos atlyginimui taikytinos teisės klausimus. Apibrėžtyje akcentuojami pagrindai, kuriais vadovaudamasi institucija veikia, nurodomi atvejai, kada atlyginama žala. 4.6. Draudimo suteikiama apsauga Projekto 3 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad draudimo išmoka nemokama, kai žala padaryta draudžiamąjį įvykį sukėlusiai transporto priemonei, joje esančiam transporto priemonės valdytojo turtui, kitam už žalą atsakingo transporto priemonės valdytojo turtui ir draudžiamąjį įvykį sukėlusiam vairuotojui. Šis reglamentavimas yra aiškesnis, palyginti su dabar galiojančio TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalimi. 4.7.
Projekto 4 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kada ir kur transporto priemonės turi būti apdraustos, nustatomi draudimo sutartis galintys sudaryti subjektai (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, įgyvendinanti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, užsienio valstybės draudimo įmonės filialas). Siūlomas pakeitimas prisidėtų prie aiškumo vertinant pagal Direktyvą nustatytą draudimo apimtį ir įgyvendinant ne gyvybės draudimo direktyvos nuostatas dėl draudimo rizikos taikymo. Pagal 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II), Lietuvoje registruotos transporto priemonės turi būti draudžiamos Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, kad dalis Projekto 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų transporto priemonių gali būti neregistruojamos (pvz., tam tikra žemės ūkio technika – priekabos, draudžiantis iki transporto priemonių įregistravimo ir pan.) arba neregistruotinos, Projekto 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiamos turi būti tiek registruotos, tiek neregistruotos transporto priemonės, kol jos naudojamos kaip transporto priemonės. Projekto 4 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad už draudimo sutarties sudarymą atsako atitinkamose valstybės informacinėse sistemose, registruose ir duomenų bazėse kaip transporto priemonės savininkas nurodytas asmuo. Tai suteiks daugiau aiškumo ir leis išvengti atitinkamų klausimų (kuris subjektas atsakingas už draudimo sutarties sudarymą), kurie šiuo metu praktikoje dažnai kyla draudėjams, draudikams, Biurui, policijai, teismams bei kitoms valstybinėms institucijoms, ir užtikrins sklandesnį draudimo sistemos, kuri suprantama kaip visuma priemonių, užtikrinančių, kad į draudimo apimtį patenkančios transporto priemonės bus apdraustos, veikimą.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK) vartojama atsakingo už draudimo sutarties sudarymą asmens sąvoka. Siekiant reglamentuoti situacijas, kai draudimo sutartis turi būti sudaryta dėl neregistruotinos transporto priemonės, nustatoma, kad už neregistruotinos transporto priemonės draudimo sutarties sudarymą, jeigu nėra žinomas paskutinis šios transporto priemonės savininkas, yra atsakingas šios transporto priemonės valdytojas. Kadangi draustinos transporto priemonės registruojamos ne viename registre (pvz., Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre, Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre ir kt.), be to, tiksliausi (naujausi ir aktualiausi) duomenys apie transporto priemonių savininkus kaupiami naujoje Transporto priemonių savininkų apskaitos informacinėje sistemoje (kuri nėra laikoma registru), ateityje gali atsirasti ir naujų transporto priemonių registrų, Projekto 4 straipsnio 2 dalyje pateikiama abstrakti nuoroda į atitinkamas valstybės informacines sistemas, registrus ir duomenų bazes (toliau kartu – valstybiniai registrai). Projekte taip pat atsisakoma nuostatų dėl atsakomybės sudaryti draudimo sutartį naudojant transporto priemonę pagal sutartis, panašias į finansinės nuomos (lizingo). Taip pat panaikinama galimybė asmenims, kuriems transporto priemonė priklauso bendrosios nuosavybės teise, susitarti dėl kitokios nei solidariosios atsakomybės sudaryti draudimo sutartį.
Siūlomas reglamentavimas užtikrins sklandų nuostatos taikymą praktikoje. Projekto 4 straipsnio 2 dalies papildymas nuostata, kad, mirus draudėjui, kai draudėjui nuosavybės teise priklausiusi transporto priemonė buvo neapdrausta arba draudimo sutartis pasibaigė po draudėjo mirties, draudimo sutartį laikotarpiui, kol transporto priemonių atitinkame valstybiniame registre nenurodytas naujas transporto priemonės savininkas, sudaro transporto priemonę faktiškai naudojantis asmuo, ištaisys galiojančio TPVCAPDĮ spragą, užkertančią galimybę apdrausti mirusiojo asmens transporto priemones tol, kol sutvarkomi palikimo klausimai. Taip pat reglamentuojami klausimai, susiję su draudimo sutarties sudarymu, kai miršta neregistruotinos transporto priemonės draudėjas. Pažymėtina, kad šiame straipsnyje reglamentuojami klausimai, susiję su draudėjo mirtimi, apima tuos atvejus, kai mirus asmeniui draudimo sutartis pasibaigė po mirties arba miręs asmuo net neturėjo draudimo sutarties. Siekiant nuoseklumo, Projekto 4 straipsnio 4 dalyje pateikiamos galiojančios TPVCAPDĮ redakcijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatos, nurodančios, kada privalo būti apdrausta transporto priemonė, papildomai reglamentuojant klausimus, susijusius su neregistruotinos ir neregistruotos transporto priemonės apdraudimu. Projekto 4 straipsnio 4 dalies 1 punkte taip pat nurodyta, kad transporto priemonė turi būti apdrausta vėliausiai registruojant transporto priemonę. Galiojančioje TPVCAPDĮ redakcijoje vartojama sąvoka „registravimo diena“, tačiau kadangi draudimo sutarties įsigaliojimą galima pasirinkti nuo bet kurios valandos, naujas reglamentavimas yra tikslesnis. Projekto 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte, siekiant aiškumo, nurodoma, kada turi būti apdrausta jau įregistruota transporto priemonė.
Kadangi tik draudikas turi galimybes užtikrinti, kad draudimo apsauga atitiktų įstatymo reikalavimus, tokia pareiga draudikui numatoma Projekto 4 straipsnio 5 dalyje. 4.8. Draudimo sutarties sudarymas Atsižvelgiant į tai, kad 2007 metais įsigaliojo Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, aktualus jo pavadinimas išdėstomas Projekte (6 straipsnio 1 dalis). Taip pat, atsižvelgiant į technologinius pokyčius ir vykstantį duomenų skaitmenizavimą, numatoma galimybė draudėjo prašymu pateikti tiek popierinę, tiek elektroninę draudimo sutartį ir draudimo liudijimą. Atsižvelgiant į tai, kad galiojančiame TPVCAPDĮ nereglamentuota, kaip draudikas turėtų identifikuoti asmenis, su kuriais sudaroma draudimo sutartis, Projekto 6 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė tokius asmenis identifikuoti vadovaujantis atitinkamų valstybinių registrų duomenimis. Toks reglamentavimas, apimantis asmens duomenų tvarkymą prieš sudarant draudimo sutartį, atitiktų BDAR, kurio 6 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad tvarkyti duomenis yra teisėta tik jeigu tvarkyti duomenis būtina siekiant įvykdyti sutartį, kurios šalis yra duomenų subjektas, arba siekiant imtis veiksmų duomenų subjekto prašymu prieš sudarant sutartį, nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad dalis Projekto 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų transporto priemonių gali būti neregistruojamos arba neregistruotinos, Projekto 6 straipsnio 2 dalyje nustatomas tokių transporto priemonių savininkų identifikavimo būdas. Taip pat nustatomas ir asmenų, sudarančių pasienio draudimo sutartis, identifikavimo būdas. Šioje Projekto dalyje nebelieka TPVCAPDĮ nuostatos, nurodančios, kaip gali būti ginčijamas draudiko atsisakymas sudaryti draudimo sutartį. Siekiant aiškumo ir vientisumo, ginčų nagrinėjimo tvarka nustatoma Projekto 41 straipsnyje „Sprendimų pagal šį įstatymą apskundimo ir ginčų nagrinėjimo tvarka“.
Projekto 6 straipsnio 3 dalyje, siekiant sudaryti draudėjui galimybę gauti kuo geresnį draudimo sutarties pasiūlymą, nustatoma draudėjo teisė savo iniciatyva pateikti papildomus dokumentus, turinčius įtakos vertinant draudimo riziką. Šiame straipsnyje siūloma nuostata, kad draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, gali iš duomenų bazės gauti draudimo sutarčiai sudaryti reikalingą, TPVCAPDĮ 27 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją, susijusią su draudėjo, transporto priemonės identifikavimo duomenimis, draustumu ir žalos atlyginimo atvejais ar jų nebuvimu, sudarys galimybę pasinaudoti duomenų bazės funkcinėmis galimybėmis ir užtikrintų tinkamą su asmens duomenų tvarkymu susijusių teisės aktų reikalavimų vykdymą. Be to, siūlomas reglamentavimas sumažintų administracinę naštą tiek draudikams (visa reikalinga informacija bus operatyviai prieinama vienoje vietoje), tiek draudėjams (nereikės teikti draudikui papildomų dokumentų), sumažintų žmogiškų klaidų riziką (nebūtų poreikio duomenų bazėje esančią informaciją vesti ranka). Projekto 6 straipsnio 5 dalyje numatoma, kad tais atvejais, kai draudimo sutartis sudaroma prieš transporto priemonės registravimą ir yra išduodamas draudimo liudijimas, kuriame nenurodomas transporto priemonės valstybinis numeris, už transporto priemonių valstybinę registraciją atsakinga institucija registracijos duomenis draudikui perduoda per duomenų bazę. Šis pakeitimas atliktas atsižvelgiant į įvykusius technologinius pokyčius informacijos perdavimo srityje ir taikomą praktiką. Projekto 6 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad informacija raštu teikiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme nustatytomis informacijos pateikimo draudėjams, apdraustiesiems, naudos gavėjams ar nukentėjusiems tretiesiems asmenims sąlygomis.
Tokios nuostatos išdėstytos atsižvelgiant į modernėjantį ir skaitmenizuojamą draudimo ir kitų finansinių paslaugų teikimą. Taip pat numatoma galimybė informaciją sutarties šalims teikti ne tik raštu, bet ir kitokiu abiejų sutarties šalių individualiai sutartu būdu, kas užtikrins, kad draudikas negalėtų reikalauti iš draudėjo jam teikti informaciją tik draudikui priimtinu būdu. Siekiant išvengti ydingo reglamentavimo, kuris dažnai lemia, kad, per klaidą sudarius antrąją draudimo sutartį (kuri, pagal galiojančio TPVCAPDĮ nuostatas, automatiškai pabaigia pirmosios draudimo sutarties galiojimą) ir vėliau ją nutraukus (tai gali būti atlikta ne tik draudėjo, bet ir draudiko dėl nesumokėtos draudimo įmokos ir pan.), transporto priemonės valdytojas faktiškai lieka be draudimo apsaugos, Projekto 6 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai sudarytos kelios draudimo sutartys, pareiga atlyginti žalą dėl eismo įvykio, įvykusio sutampančiu ar iš dalies sutampančiu draudimo sutarčių galiojimo laikotarpiu, tenka vėliau draudimo sutartį sudariusiam draudikui. Siūlomas reglamentavimas taip pat leis išvengti dvigubo draudimo išmokos išmokėjimo. Kadangi Projekte numatyta galimybė draudėjo pageidavimu gauti elektroninę draudimo sutartį ar liudijimą, todėl Projekto 6 straipsnio 11 dalyje, lyginant su galiojančia TPVCAPDĮ redakcija, brauktinas pirmasis sakinys kaip neleidžiantis užtikrinti elektroninių dokumentų išdavimo. Projekto 6 straipsnio 12 dalyje įtvirtinama draudiko pareiga draudėją informuoti apie galimybę pildyti elektroninės eismo įvykio deklaracijos formą.
Tokia nuostata suformuluota atsižvelgiant į susiformavusią praktiką ir technologinius pokyčius, sudarančius galimybę internetu užpildyti eismo įvykio deklaracijos formą. 4.9. Draudimo sutarties nutraukimas Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalimi, apie sutarties nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš 30 dienų. Siekiant, kad Projekto nuostatos neprieštarautų Civilinio kodekso nuostatoms, Projekto 7 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad įprastinė draudimo sutartis, jeigu yra esminis draudimo sutarties pažeidimas, turi būti nutraukiama nuo joje nurodytos draudėjo teisės nutraukti įprastinę draudimo sutartį atsiradimo datos. Analogiškos nuostatos, kiek jos susijusios su draudiko ir pasienio draudimo sutarties šalių teise nutraukti įprastinę ir pasienio draudimo sutartis, įtvirtintos Projekto 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Projekto 7 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti vienintelį pasienio draudimo sutarties nutraukimo atvejį vienos iš šalių iniciatyva – tik jei šios sutarties šalis sutarties neįvykdo ar ją vykdo netinkamai ir tai yra esminis pasienio draudimo sutarties pažeidimas. Pagal galiojančią TPVCAPDĮ redakciją draudikas turi galimybę bet kada nutraukti pasienio draudimo sutartį, kas nėra suderinama su reikalavimu, kad privalomos registruoti transporto priemonės turi būti apdraustos. Be to, atsižvelgiant į tarptautinę praktiką, nėra galimybės nutraukti pasienio sutarties draudėjo iniciatyva (kad nebūtų taip, kad įvažiuojant į šalį apsidraudžiama tik kertant sieną).
Kadangi Direktyvos 3 straipsnis numato valstybių narių pareigą užtikrinti, kad būtų apdraustos transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta valstybės teritorijoje, Projekto 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtinama nuostata, padėsianti šią pareigą įgyvendinti. Projekte nustatoma įprastinę draudimo sutartį įteikusio draudimo produktų platintojo pareiga transporto priemonės draudėją informuoti apie įprastinės draudimo sutarties termino pabaigą ir pareigą apdrausti transporto priemonę. 4.10. Apdraustos transporto priemonės savininko pasikeitimas Atsižvelgiant į siekį Projektu pakeisti praktikoje sudėtingai taikomas TPVCAPDĮ nuostatas dėl parduodamos transporto priemonės, Projekto 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami veiksmai pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui – nustatyta naujojo transporto priemonės savininko pareiga užtikrinti, kad bus sudaryta nauja draudimo sutartis prieš pradedant naudoti transporto priemonę. Toks reglamentavimas pagerintų draudėjų ir transporto priemonių valdytojų padėtį, sumažintų ginčus dėl TPVCAPDĮ taikymo ir užtikrintų sklandesnį draudimo sistemos veikimą. Dabartinis reglamentavimas yra ydingas, nes neįmanoma nustatyti, ar naujajam transporto priemonės savininkui buvo perduoti dokumentai, ar ne. Praktikoje dažnos situacijos, kai naujasis transporto priemonės savininkas apie tai, kad transporto priemonė yra nedrausta, sužino tik iš policijos arba sukėlęs eismo įvykį, nes buvęs transporto priemonės savininkas būna nutraukęs draudimo sutartį ir susigrąžinęs dalį įmokų. Projekto 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mirus draudėjui draudimo sutartis nepasibaigia, transporto priemonę faktiškai naudojančiam asmeniui pereina teisės ir pareigos pagal draudimo sutartį.
Projekte taip pat nustatoma transporto priemonę faktiškai naudojančio asmens pareiga per 5 dienas nuo faktiško transporto priemonės naudojimo pradžios dienos pranešti apie tai draudikui ir pateikti savo duomenis. Taip pat numatomos neigiamos pasekmės dėl nepranešimo apie transporto priemonės perėmimą naudoti. Neigiamos pasekmės gali kilti dėl to, kad nebuvo galima nustatyti transporto priemonę faktiškai naudojančio asmens ir pateikti jam aktualių pranešimų dėl draudimo sutarties ar žalos administravimo, įvertinti draudimo rizikos. Siekiant aiškumo, kada turi būti sudaroma nauja draudimo sutartis po draudėjo mirties, šiame straipsnyje taip pat nustatoma, kad nauja draudimo sutartis turi būti sudaryta pasibaigus draudimo sutarčiai, kuri buvo sudaryta iki draudėjo mirties. Šios nuostatos aiškiai reglamentuotų šiame straipsnyje nurodomų asmenų teises ir pareigas, be to, sumažintų ginčus dėl TPVCAPDĮ taikymo ir užtikrintų sklandesnį draudimo sistemos veikimą tais atvejais, kai miršta draudėjas. Pažymėtina, kad Projekto 8 straipsnio 2 dalyje nustatytas informacijos pateikimo draudikui terminas (5 dienos) nesutampa su Projekto 8 straipsnio 3 dalyje nustatytu informacijos pateikimo draudikui terminu (15 dienų).
Projekto 8 straipsnio 2 dalyje nustatomas 5 dienų informacijos apie faktišką transporto priemonės naudojimą po draudėjo mirties pateikimo draudikui terminas, nes iki informacijos pateikimo draudikui didinamas neapibrėžtumas tiek draudimo apsaugos teikėjui (draudikui), tiek draudimo apsaugos gavėjui (faktinį transporto priemonės valdymą perėmusiam asmeniui), kuris pradeda naudoti transporto priemonę ir gali sukelti eismo įvykį, tačiau draudikas dar nežino, kad bet kuri draudėjui (kuris yra miręs) adresuojama korespondencija dėl draudžiamojo įvykio nebus pristatyta adresatui. Trumpesnis informavimo terminas leis kuo greičiau padaryti su draudimo apsaugos teikimu susijusius pakeitimus, tokiu būdu sumažinant neapibrėžtumą tarp šalių. 4.11. Draudimo sutarties įsigaliojimas ir galiojimas Projekto 9 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodyto momento. Toks reglamentavimo poreikis kilo atsižvelgiant į tai, kad draudėjas turi teisę pasirinkti draudėjo sutarties įsigaliojimo dieną ir valandą ir tokia formuluotė labiau atitinka susiklosčiusią praktiką ir geriau užtikrina draudėjo teises. Projekto 9 straipsnio 3 dalyje nebereglamentuojama galiojančioje TPVCAPDĮ redakcijoje nustatyta galimybė perduoti draudikui neatlygintinai saugoti transporto priemonės registracijos numerį, kai draudėjas yra atleistas nuo draudimo įmokų pagal galiojančią draudimo sutartį mokėjimo, nes transporto priemone nebus naudojamasi ilgiau kaip vieną mėnesį. Šiame Projekto straipsnyje taip pat nebenustatoma draudiko pareiga atleidimo nuo draudimo įmokų mokėjimo faktą pažymėti draudimo liudijime, o nustatoma draudiko pareiga patvirtinti draudėjui atleidimo nuo draudimo įmokų faktą.
Tokiu reglamentavimu siekiama atsižvelgti į taikomą praktiką ir technologinius pokyčius. Be to, galiojančios TPVCAPDĮ nuostatos būtų sunkiai įgyvendinamos, jeigu draudėjas pasinaudotų elektroninio draudimo dokumento pateikimo galimybe. Galiojančioje TPVCAPDĮ redakcijoje nustatytas pažymėjimas apie atleidimą nuo draudimo įmokų mokėjimo draudimo liudijime buvo nustatytas išimtinai draudimo kontrolės tikslais, kad draudimo liudijimą tikrinantis asmuo matytų, ar suteikiama reikalaujama draudimo apsauga. Praktikoje draudimo kontrolė faktiškai vykdoma vadovaujantis ne popieriniais draudimo liudijimais (kurių pagal SEAKĮ net nebereikia su savimi turėti dalyvaujant kelių eisme), o Biuro administruojamos duomenų bazės pagrindu. Informaciją apie atleidimus nuo įmokų mokėjimo ir su tuo susijusius dalykus draudikai žymi savo duomenų bazėse, atitinkama informacija teikiama į Biuro administruojamą duomenų bazę. Dėl minėtų priežasčių daryti tokių žymų draudimo dokumentuose netikslinga. Siekiant lanksčiau reguliuoti draudėjo ir draudiko santykius, Projekto 9 straipsnio 3 dalyje numatoma galimybė draudėjui su draudiku aptartu abiem pusėms priimtinu būdu pateikti draudikui įsipareigojimą atleidimo nuo draudimo įmokų mokėjimo laikotarpiu nenaudoti pačiam ir neleisti naudoti kitiems asmenims draudimo sutartyje nurodytos transporto priemonės. Dabartinė TPVCAPDĮ redakcija draudimo sutarties termino pratęsimą numato kaip automatišką. Tačiau draudėjas ne visada gali norėti pratęsti draudimo sutartį, todėl Projekto 9 straipsnio 5 dalyje numatoma, kad „draudimo sutarties terminas gali būti pratęsiamas“.
Tokia formuluotė atitiks ir Draudimo įstatymo 99 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad, suėjus draudimo sutarties galiojimo terminui, draudimo sutartyje nustatytais atvejais draudimo sutarties terminas gali būti automatiškai pratęstas, bet ne ilgiau kaip vieniems metams, jei draudimo sutarties šalis nepareiškia nesutikimo pratęsti sutartį. Projekto 9 straipsnio 9 dalyje siūloma tikslinti lietuviškos žaliosios kortelės išdavimo sąlygas nustatant: 1) kad žalioji kortelė išduodama vadovaujantis Projekto nuostatomis ir tik transporto priemonėms, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje; 2) žaliosios kortelės įsigaliojimo terminą – nuo joje nurodytos dienos 00.00 valandos. Lietuva turi užtikrinti, kad nacionalinė (lietuviška) žalioji kortelė būtų išduodama laikantis žaliosios kortelės sistemos taisyklių. Siekiant tinkamo žaliųjų kortelių išdavimo, būtina TPVCAPDĮ papildyti nors minimaliomis taisyklėmis, kurias turi užtikrinti Lietuva, kaip žaliosios kortelės sistemos dalyvė. Tai sumažintų netinkamų žaliosios kortelės išdavimo atvejų, kurie atsiranda nesant Lietuvos teisės aktuose nustatytų konkrečių reikalavimų. Atsižvelgiant į Direktyvos 16 straipsnio nuostatas, Projekto 9 straipsnio 10 dalyje nurodoma, kad Europos Komisija tvirtina pažymos apie su draudėjo transporto priemone susijusius žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą formą (ši nuostata, kaip ir numatyta Direktyvoje, įsigalios 2024 m. balandžio 23 dieną arba Europos Komisijos įgyvendinimo aktų, kuriais patvirtinama pažymos apie su draudėjo transporto priemone susijusius žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą forma, taikymo pradžios dieną, atsižvelgiant į tai, kuri data vėlesnė). Suvienodintas tokių pažymų turinys ir forma leis supaprastinti pažymų patikrinimą ir autentiškumo nustatymą. 4.12.
Projekto 10 straipsnio 1 dalyje nustatoma galimybė išbraukti iš žaliosios kortelės užsienio valstybes. Šis klausimas ypač aktualus dėl tarptautinių sankcijų taikymo, tačiau esant galiojančiai TPVCAPDĮ redakcijai tokia galimybė gali būti ginčijama. Be to, tiek žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiuose teisės aktuose, tiek pačioje žaliojoje kortelėje suteikta teisė draudikui išbraukti pasirinktas užsienio (ne Europos ekonominės erdvės) valstybes, jei draudikas neturi galimybių užtikrinti tinkamos draudimo apsaugos kurioje nors trečiojoje valstybėje. Kai nesutinka suteikti apsaugos pagal žaliąją kortelę užsienio valstybėje vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, draudikas turi pažymėti žaliojoje kortelėje (Projekto 10 straipsnio 4 dalis). Projekto 10 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad įprastinė draudimo sutartis suteikia draudimo apsaugą dėl žalos, padarytos per eismo įvykį nukentėjusiems tretiesiems asmenims, nuolat gyvenantiems Europos Sąjungos valstybėje narėje, jų tiesioginėje kelionėje tarp dviejų teritorijų, kuriose galioja Europos Sąjungos steigimo sutartis, jei valstybėje, per kurią vykstama, nėra atsakingo nacionalinio draudikų biuro, tačiau pagal žaliosios kortelės sistemos taisykles tokia valstybė yra patronuojama kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro. Projekte taip pat siūloma nustatyti, kad įprastinė draudimo sutartis taip pat galioja užsienio valstybėse, kurios, vadovaujantis nacionalinių draudikų biurų konsoliduotais susitarimais pagal Europos Komisijos sprendimus, priskiriamos prilyginamoms pagal laisvą transporto priemonių judėjimą Europos Sąjungos valstybėms narėms – valstybėms, kurių transporto priemonėms panaikinamas draudimo tikrinimas.
Siūlomas reglamentavimas leistų sklandžiai įgyvendinti ne vieną Europos Komisijos įgyvendinamą sprendimą dėl Direktyvos 2009/103/EB taikymo, tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (pvz., 2005/849/EB; 2011/754/ES, 2020/1358, 2021/1145), ir suteiktų daugiau garantijų draudėjui. Šiuose Europos Komisijos sprendimuose nurodytos šalys prilyginamos Europos Sąjungos valstybėms pagal draudimo, kontrolės ir žalos atlyginimo sistemą. Nurodytų šalių ratas yra platesnis nei Europos ekonominės erdvės šalys ir Šveicarija, todėl įprastinės draudimo sutartys turi suteikti draudimo apsaugą visose šiose teritorijose. Siūlomas reglamentavimas taip pat gerintų apdraustųjų padėtį, nes būtų daugiau aiškumo dėl draudimo apsaugos. Galiojanti TPVCAPDĮ redakcija (10 straipsnio 3 dalis) neatitinka tarptautinės draudimo sistemos standartų (be Europos Sąjungos valstybių draudimo įmonių sudarytų draudimo sutarčių, į Lietuvą atvykstančios transporto priemonės gali būti apdraustos ir užsienio draudimo įmonių ar kitų Europos Sąjungos draudimo įmonių, išduodant žaliąsias korteles), yra galimai klaidinanti ir diskriminuoja užsienio valstybių draudimo įmones dėl jų teisės išduoti savo šalies transporto priemonėms savo nacionalinę žaliąją kortelę.
Siekiant pakeisti tokią padėtį Projekto 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad transporto priemonėms, kurios naudojamos Lietuvos Respublikoje ir kurių įprastinė buvimo vieta yra kitoje valstybėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamos ne tik kitų valstybių draudimo įmonių arba filialų sudarytos draudimo sutartys, bet ir draudimo liudijimai, kurie atitinka žaliosios kortelės sistemos narių tarpusavio susitarimus, ir kitų užsienio valstybių draudimo įmonių žaliosios kortelės. Tokie pakeitimai sudarytų sąlygas sklandžiai įgyvendinti minėtus Europos Komisijos įgyvendinamus sprendimus dėl Direktyvos 2009/103/EB taikymo, tikrinant motorinių transporto priemonių draudimą. Šiuose sprendimuose nurodytos šalys prilyginamos Europos Sąjungos valstybėms pagal draudimo, kontrolės ir žalos atlyginimo sistemą. Projekto 10 straipsnio 4 dalyje nustatant, kad žalioji kortelė galioja ir suteikia draudimo apsaugą ne tik žaliojoje kortelėje nurodytose valstybėse, bet ir tose valstybėse, kurios neturi nacionalinio draudikų biuro, bet pagal žaliosios kortelės sistemos taisykles yra patronuojamos kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro, yra išplečiama žaliosios kortelės galiojimo teritorija ir žaliosios kortelės suteikiama apsauga apima daugiau valstybių, pvz., Monaką, San Mariną ir kt. panašias žaliojoje kortelėje nenurodomas mažas valstybes. 4.13.
Atsižvelgiant į siekį užtikrinti vienodą minimalią nukentėjusių trečiųjų asmenų apsaugą visoje Europos Sąjungoje, Direktyvos 9 straipsnyje nustatytos mažiausios draudimo sumos. Perkeliant šiame Direktyvos straipsnyje esančias nuostatas į nacionalinę teisę, Projekto 11 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, neatsižvelgiant į tai, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 6 450 000 eurų dėl žalos asmeniui (įskaitant neturtinę eismo įvykio žalą) ir 1 300 000 eurų dėl žalos turtui. Kaip nustatyta Direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje, draudimo sumų dydžiai dėl žalos asmeniui ir dėl žalos turtui kas 5 metai nuo 2021 m. gruodžio 22 d. bus indeksuojami atsižvelgiant į Europos suderintą vartotojų kainų indeksą ir nurodomi Europos Komisijos deleguotuosiuose aktuose. Direktyvos 16 straipsnyje nustatyta, kad apskaičiuodamas draudimo įmokos dydį draudikas negali atsižvelgti į draudėjo pilietybę ar ankstesnę gyvenamąją vietą. Šias nuostatas siūloma perkelti į Projekto 11 straipsnio 4 dalį, kurios įsigaliojimas, kaip ir numatyta Direktyvoje, nustatomas 2024 m. balandžio 23 d. arba Europos Komisijos įgyvendinimo aktų, kuriais patvirtinama pažymos apie su draudėjo transporto priemone susijusius žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą forma, taikymo pradžios dieną, atsižvelgiant į tai, kuri data vėlesnė. Taip pat, atsižvelgiant į Direktyvos nuostatas, minėtame straipsnyje nustatoma, kad kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje išduota pažyma apie su draudėjo transporto priemone susijusius žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą laikoma lygiaverte Lietuvos Respublikoje išduotai pažymai. TPVCAPDĮ taip pat nustatomas reikalavimas draudikams politikos, susijusios su pažymų apie su draudėjo transporto priemone susijusius žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą panaudojimu apskaičiuojant draudimo įmokų dydžius, įgyvendinimo ataskaitas skelbti savo interneto svetainėse.
Toks reglamentavimas leis įgyvendinti Direktyvos sąlygą, kad valstybės narės galėtų patikrinti, ar draudimo įmonės pripažįsta pažymas apie ankstesnius reikalavimus atlyginti žalą ir kaip tai daro. Draudimo priežiūros institucijai nustatoma pareiga tikrinti, kaip draudikai laikosi jiems numatyto reikalavimo skelbti savo interneto svetainėse nurodytą informaciją. Projekto 11 straipsnio 7 dalyje nustatomas papildomas atvejis, kai draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas: pasikeitus transporto priemonės savininkui žala buvo padaryta nesudarius naujos draudimo sutarties. Siūlomas reglamentavimas turės neigiamas pasekmes naujajam transporto priemonės savininkui, kai nevykdoma pareiga sudaryti naują draudimo sutartį prieš pradedant naudoti transporto priemonę. 4.14. Eismo įvykio dalyvių ir nukentėjusių trečiųjų asmenų pareigos Projekto 12 straipsnio 1 dalyje sąvoka „su juo susijęs transporto priemonės valdytojas“ keičiama į „eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytojas“. Manytina, kad toks pakeitimas suteiks aiškumo, kam tenka įstatyme nustatytos pareigos. Pažymėtina, kad Projekto 12 straipsnio 1 dalyje dėstomos tik tos eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytojo pareigos, kurios nenurodytos SEAKĮ ir kurios atitinka žalą atlyginančio subjekto teisę prašyti asmenį, už kurį reikia atlyginti žalą, kad jis elgtųsi kuo ekonomiškiau, racionaliau ir atsakingiau, t. y. kad nebūtų nepagrįstai didinama žala.
Projekto 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nepateikiama nuoroda į Kelių eismo taisykles, kai apie eismo įvykį turi būti pranešta arba gali būti nepranešta policijai, o pateikiama abstraktesnė nuoroda į teisės aktus, reglamentuojančius atvejus, kada nebūtina apie eismo įvykį pranešti policijai. Toks reglamentavimas pateiktas atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis gali įvykti užsienyje ir vadovaujantis tos užsienio valstybės teisės aktais, kuriuose esantis reglamentavimas nebūtinai turi sutapti su Lietuvoje taikomu reglamentavimu, turėtų būti sprendžiama, būtina ar nebūtina į eismo įvykį kviesti policiją. Atsižvelgiant į technologinius pokyčius ir galimybę pildyti elektroninės eismo įvykio deklaracijos formą, Projekto 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinama galimybė eismo įvykio vietoje pildyti elektroninės eismo įvykio deklaracijos formą, kai eismo įvykio dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir, vadovaudamiesi taikytinais teisės aktais, reglamentuojančiais atvejus, kada nebūtina apie eismo įvykį pranešti policijai, nekviečia policijos į eismo įvykio vietą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad, vadovaujantis Projektu, turės būti draudžiamos ir neregistruotinos transporto priemonės, atitinkančios Projekte nurodytos greičio ir svorio kriterijus, siekiant lengviau identifikuoti šios transporto priemonės valdytojus nustatoma, kad aprašant eismo įvykio aplinkybes ir nubraižant eismo įvykio schemą ant švaraus popieriaus lapo, turės būti nurodomas šios transporto priemonės valdytojo asmens kodas.
Papildomai nustatoma, kad valstybinis numerio ženklas nurodomas tik jeigu jis yra, numatoma, kad turi būti nurodytas ir sugadintas turtas. Projekte numatyta galimybė ant švaraus popieriaus lapo aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir nubraižyti eismo įvykio schemą yra kraštutinė priemonė, sudaranti galimybę į eismo įvykio vietą nekviesti policijos, kai transporto priemonių valdytojai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir kai nė vienas eismo įvykio dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos formos ir nėra galimybės pildyti elektroninės eismo įvykio deklaracijos formos. Šiuo metu galiojančio TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas neatitinka įvykusių technologinių pokyčių ir realios susiklosčiusios praktikos, todėl Projekto 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte eismo įvykio kaltininkui numatoma galimybė ne tik raštu, bet ir Projekto 6 straipsnio 9 dalyje nurodytu būdu (raštu ir kitokiu abiejų sutarties šalių individualiai sutartu būdu) pranešti draudikui apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, kas supaprastintų nukentėjusių trečiųjų asmenų kreipimosi tvarką ir paspartintų žalos atlyginimo procesą. Faktiškai tokia praktika taikoma ir šiuo metu, tačiau galiojančios TPVCAPDĮ nuostatos (dėl būtinybės teikti deklaraciją ir pranešti tik raštu) ginčo atveju gali pabloginti nukentėjusio trečiojo asmens teises. Taip pat numatoma galimybė draudikui nepranešti apie eismo įvykį, kai buvo užpildyta elektroninės eismo įvykio deklaracijos forma.
Papildomai Projekte, be eismo įvykio deklaracijos arba šio dokumento skaitmeninės kopijos ar kito eismo įvykio dalyvių pasirašyto dokumento pateikimo, eismo įvykio kaltininkui numatoma alternatyvi pareiga leisti draudikui susipažinti su eismo įvykio deklaracija arba šio dokumento skaitmenine kopija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu. Projektu siekiama sudaryti galimybes operatyviai administruoti žalą ir išmokėti draudimo išmoką, todėl Projekto 12 straipsnio 2 dalyje siūloma įrašyti nuostatą, kad už žalą atsakingas transporto priemonės valdytojas privalo draudimo išmoką mokančio subjekto prašymu pateikti visus turimus įrodymus dėl eismo aplinkybių ir žalos. Siekiant aiškumo, šioje dalyje sąvoka „su eismo įvykiu susijęs transporto priemonės valdytojas“ pakeičiama sąvoka „eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytojas“. Projekto 12 straipsnio 3 dalyje aiškiau aptariami Biurui pavestų žalų administravimo klausimai, be to, detalizuojamos privalomos procedūros, priklausomai nuo kaltininko padaryto žalos tipo (ir straipsnio, kuriuo vadovaujantis tokia žala administruojama), aiškiau įvardijamos neapdraustos transporto priemonės valdytojo pareigos.
Naujas reglamentavimas suteiks aiškumo, kai žalą turi atlyginti Biuras, nes dabartinis reglamentavimas, nesant aiškumo, kelia daug neigiamų pasekmių tiek žalą sukėlusiam asmeniui (kuris, nežinodamas savo pareigų ir teisių, praleidžia tinkamą momentą įrodyti savo požiūrį), tiek nukentėjusiam trečiajam asmeniui (kuriam, dėl kaltininko keliamų klausimų praėjus ilgam laiko tarpui po įvykio, žalos atlyginimas užsitęsia, tampa sudėtinga užtikrinti sklandų ir operatyvų žalos atlyginimą, kaip to reikalauja Direktyva), tiek Biurui, kuris vietoj to, kad operatyviai atlygintų žalą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, yra priverstas vilkinti procesą tol, kol kaltininkas, dažnai nepagrįstai, ginčija net menkiausias eismo įvykio ir civilinės atsakomybės detales. Siūlomos Projekto 12 straipsnio 3 dalies nuostatos leistų užtikrinti greitesnį žalos administravimą bei teisingesnį žalos dydžio ir mokėtinos draudimo išmokos nustatymą. Be to, šioje dalyje taip pat nustatoma elektroninės eismo įvykio deklaracijos pateikimo galimybė. 4.15. Pretenzija dėl padarytos žalos Projektu siekiama kuo aiškiau reglamentuoti tiek nukentėjusių trečiųjų asmenų, tiek eismo įvykio kaltininkų veiksmus, kad eismo įvykio žalos administravimas būtų sklandesnis. Siekiant sumažinti dvigubo žalos atlyginimo riziką, Projekto 13 straipsnio 1 dalyje nustatoma nukentėjusio trečiojo asmens pareiga, norint gauti draudimo išmoką, kreiptis tiesiogiai į atsakingą draudiką arba Projekte nurodytais atvejais į Biurą.
Kaip papildomas saugiklis siekiant išvengti dvigubo žalos atlyginimo rizikos numatoma nukentėjusio trečiojo asmens pareiga raštu pranešti atsakingam draudikui ar Biurui, jeigu dėl žalos atlyginimo buvo kreiptasi ne tik į atsakingą draudiką ar Biurą, bet ir tiesiogiai į eismo įvykio kaltininką ir (ar) už žalą atsakingą asmenį. Draudimo objektas yra transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė, todėl žalai atlyginti pakanka duomenų apie eismo įvykį sukėlusią transporto priemonę. Kaltininko tapatybės įrodinėjimas yra žalos atlyginimą apsunkinanti aplinkybė, todėl Projekto 13 straipsnio 4 dalyje, palyginti su galiojančios TPVCAPDĮ 13 straipsnio 4 dalimi, atsisakoma kaltininko tapatybės įrodinėjimo sąlygos siekiant išmokėti draudimo išmoką. Be to, siūlomas reglamentavimas, kad išmoką mokantis subjektas moka draudimo išmoką tik jei nustatoma nedrausta transporto priemonė, leis sumažinti draudikų ginčus – esant neaiškumų dabar galiojančioje TPVCAPDĮ redakcijoje draudikai nespręsdavo žalos atlyginimo klausimo net ir paaiškėjus, kad vėliau identifikuota transporto priemonė eismo įvykio metu buvo apdrausta. Siūlomas reglamentavimas, susijęs su nedraustos transporto priemonės nustatymu (identifikavimu), bus taikomas ir neregistruotinoms transporto priemonėms, kurioms numatyta apdraudimo pareiga. Kadangi transporto priemonės yra neregistruotinos, kas reiškia, kad jos neturi valstybinių numerio ženklų, jų identifikavimas neabejotinai bus sudėtingesnis. Tačiau šio projekto tikslas nėra sukurti neregistruotinų transporto priemonių registracijos sistemą ir tiek Biuras, tiek draudikai, policija ar kitos institucijos turės prisitaikyti prie nustatomo reglamentavimo.
Viena iš galimybių, kaip palengvinti neregistruotinų draustinų transporto priemonių identifikaciją, – draudikai apdraustas transporto priemones galėtų žymėti holograminiais lipdukais. 4.16. Taikytina teisė Siekiant išvengti situacijų, kad tais atvejais, kai Lietuvos Respublikoje paskirtas atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti, spręsdamas draudimo išmokos mokėjimo klausimą ir nustatęs, kad žala padaryta ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, paprašo visus dokumentus pateikti pagal eismo įvykio šalies teisės aktų reikalavimus (blankai, kalba ir t. t.), Projekto 14 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad vadovavimasis valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, draudimą reglamentuojančiais teisės aktais yra papildoma alternatyva, taikoma greta vadovavimosi Lietuvos Respublikos teisės aktais. 4.17. Žalos nustatymas Atsižvelgiant į įvykusius technologinius pokyčius, Projekto 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinama sąlyga, kada nukentėjusiam trečiajam asmeniui, norint gauti išmoką, nereikia atsakingam draudikui ar Biurui pateikti eismo įvykio deklaracijos arba šio dokumento skaitmeninės kopijos, – kai buvo užpildyta elektroninės eismo įvykio deklaracijos forma. Projekto 15 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatoma galimybė vykdyti sugadinto ar sunaikinto turto apžiūros procedūrą nuotoliniu būdu pagal pateiktus turto sugadinimo ar sunaikinimo įrodymo dokumentus, nuotraukas ir (arba) vaizdo įrašus, jei tai pakankama, kad būtų tinkamai užfiksuoti padaryti turto sugadinimai ar sunaikinimas. Siūlomu reglamentavimu siekiama mažinti administracinę naštą (įskaitant naštą nukentėjusiems tretiesiems asmenims) ir įteisinama praktikoje jau taikoma žalos nustatymo sistema, vadovaujantis nukentėjusio trečiojo asmens pateiktais dokumentais.
Pažymėtina, kad nuotolinė turto apžiūros procedūra be nukentėjusio trečiojo asmens sutikimo negalės būti vykdoma, nes šiam nepateikus draudikui pirmiau nurodytų dokumentų, būtinų turtui padarytiems sugadinimams ar sunaikinimui tinkamai užfiksuoti, draudikas ar Biuras privalės apžiūrėti transporto priemonę. Kadangi atsakingas draudikas ar Biuras, nustatydamas žalą, neturi teisės duoti nukentėjusiam trečiajam asmeniui privalomai vykdytinų nurodymų dėl medicininės apžiūros atlikimo, Projekto 15 straipsnio 6 dalyje įtvirtinama atsakingo draudiko ar Biuro teisė siūlyti nukentėjusiam trečiajam asmeniui atlikti medicininę apžiūrą. Kadangi sąvoka „darbingumo lygis“ pagal 2022 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 pakeitimo įstatymą Nr. XIV-1722 2024 m. sausio 1 d. keičiama į sąvoką „dalyvumo lygis“, Projekte nustatoma, kad 2024 m. sausio 1 d. įsigalios patikslinta Projekto 15 straipsnio 7 dalies redakcija, kurioje vartojama nauja sąvoka „dalyvumo lygis“. Projekte nustatoma, kad Eismo įvykių informacinės sistemos valdytojas ir (arba) Administracinių nusižengimų registro valdytojas per duomenų bazę teikia draudikams ar Biurui informaciją apie eismo įvykį ir (arba) kelių eismo taisyklių pažeidimus (Projekto 15 straipsnio 8 dalis). Pagal šiuo metu taikomą praktiką, informaciją draudikams ir Biurui teikia policija. Kadangi nuo 2024 m. liepos 1 d. policija nebus Eismo įvykių informacinės sistemos valdytoja, Projekte nustatoma pareiga teikti informaciją Eismo įvykių informacinės sistemos valdytojui ir Administracinių nusižengimų registro valdytojui. Siūlomas reglamentavimas taip pat leis užtikrinti su asmens duomenų tvarkymu susijusių teisės aktų reikalavimus. 4.18.
Projekto 16 straipsnio 1 dalyje, siekiant pašalinti prieštaravimus reglamentui Roma II, nustatoma galimybė mokėti draudimo išmoką vadovaujantis draudimą reglamentuojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatais, Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais Europos Sąjungos valstybių narių institucijų, atsakingų už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, teises ir pareigas, bei sutarčių tarp Biuro ir kitų valstybių subjektų, dalyvaujančių atlyginant žalą, sąlygomis. Kadangi Biuras yra tarptautinės draudimo sistemos narys (žaliosios kortelės sistema), todėl dėl tarptautinių Biuro administruojamų žalų (kai draudimo išmokos mokėjimas neapsiriboja tik eismo įvykiais Lietuvoje) jis turi vadovautis tarptautinės draudimo sistemos dokumentais ir sutartimis bei vykdyti juose aptartas procedūras. Taip pat šiame straipsnyje aiškiau išdėstomos nuostatos, reglamentuojančios draudimo išmokos mokėjimo principus. Įgyvendinant Direktyvos 15a straipsnio reikalavimus Projekto 16 straipsnio 6 dalyje numatoma velkamos transporto priemonės draudiko pareiga, kai dėl žalos padarymo atsakomybė kyla velkančios transporto priemonės valdytojui, nukentėjusio trečiojo asmens prašymu pateikti informaciją apie velkančios transporto priemonės draudiką arba, jeigu velkančios transporto priemonės civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas nėra žinomas, – pateikti nukentėjusiam trečiajam asmeniui informaciją apie žalos atlyginimą vadovaujantis Projekto 17 straipsnio nuostatomis. 4.19. Biuro mokama draudimo išmoka Projekto 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte siūloma nustatyti, kad Biuras moka draudimo išmoką, kai neapdrausta transporto priemone padaryta žala ne tik Europos Sąjungos valstybėje narėje, bet ir valstybėje, prilyginamoje pagal laisvą transporto priemonių judėjimą Europos Sąjungos valstybei narei.
Siūlomas reglamentavimas pagerintų apdraustųjų padėtį, nes būtų daugiau aiškumo dėl draudimo apsaugos ir sudarytų sąlygas sklandžiai įgyvendinti Europos Komisijos įgyvendinamus sprendimus dėl Direktyvos 2009/103/EB taikymo, tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (pvz., 2005/849/EB, 2011/754/ES, 2020/1358, 2021/1145). Šiuose sprendimuose nurodytos šalys prilyginamos Europos Sąjungos valstybėms narėms pagal draudimo, kontrolės ir žalos atlyginimo sistemą. Projekto 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte atsisakyta reikalavimo nustatyti eismo įvykio kaltininką prieš išmokant draudimo išmoką pagal šį straipsnį. Draudimo objektas yra transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė, todėl žalai atlyginti pakanka eismo įvykį sukėlusios transporto priemonės. Tai užtikrins greitesnį žalos atlyginimą nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Projekto 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, perkeliant į nacionalinę teisę Direktyvos 10a straipsnio 1 dalies b punktą ir Direktyvos 25a straipsnio 1 dalies b punktą, nustatoma, kad Biuras moka išmoką dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir kai atsakingo draudiko atžvilgiu priimtas sprendimas pradėti likvidavimo procedūrą dėl nemokumo. Projekto 17 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad Biuras moka draudimo išmoką pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą taikydamas 300 eurų franšizę, kuri išskaičiuojama tik iš nustatytos žalos turtui sumos.
Taigi siūloma, kad franšizė būtų taikoma dėl padarytos žalos turtui, jei dėl to paties eismo įvykio nors vienam nukentėjusiam trečiajam asmeniui Biuras moka draudimo išmoką dėl padarytos žalos sveikatai, esant sunkiam sveikatos sutrikdymui. Nurodytu atveju franšizės taikymas nustatytas Direktyvos 10 straipsnyje, kuriame nustatyta ne didesnė nei 500 eurų franšizė. Taigi pateiktas siūlymas atitinka Direktyvos nuostatas. Pagal draudimo logiką reikėtų pabrėžti, kad Projekto 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos nėra civilinės atsakomybės objektas (t. y. tokiems eismo įvykiams netaikomos įprastos civilinės atsakomybės sąlygos: žalą sukėlė kaltas asmuo (kaltės sąlyga) savo neteisėtais veiksmais; tarp kaltininko veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys) ir jos įrašytos siekiant perkelti Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę. Tačiau Direktyva šiuo atveju bando kurti papildomą socialinės apsaugos modelį (o ne civilinės atsakomybės principais pagrįstą sistemą), kuris orientuotas į pagalbą nukentėjusiam trečiajam asmeniui dėl žalos sveikatai ar gyvybei. Tuo tarpu dėl turtinės žalos leidžiama daryti išlygas, taikant franšizę. Kadangi Europos Sąjungos teisės aktais nuolat plečiamos teiktinos draudimo apsaugos ribos, pagal kurias galutinis mokėtojas yra tas pats draudėjas (net ir dėl tų atvejų, kurie priskirti Biuro kompetencijai), todėl naudojimasis Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytomis išlygomis yra pagrįstas tuo atveju, jeigu valstybei kelia iššūkių didėjančios kainos (tarp jų ir draudimo).
Kiekvienai valstybei būtina pasirinkti strategiją, kurią sistemą palaikyti: ar besąlygišką visa apimančią eismo įvykiuose nukentėjusių trečiųjų asmenų apsaugą, už kurią solidariai turėtų susimokėti visi transporto priemonių valdytojai (tokiu atveju taikant nuoseklią sistemą, užtikrinančią, kad visų transporto priemonių valdytojai (net ir nedalyvaujantys viešajame kelių eisme) draustųsi), ar ieškoti balanso tarp draudėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų, nustatant atsakomybę tik dažniausiai pasitaikančiais ir pažeidžiamiausiais atvejais. Atsižvelgiant į nukentėjusio trečiojo asmens ir draudėjo interesus, siūloma nustatyti mažesnę (300 eurų) franšizę, nei galima pagal Direktyvą (iki 500 eurų). Nustatoma franšizė nebūtų didesnė, nei taikoma kitų rūšių draudimams, pvz., kasko draudimo atveju pagal viešai prieinamą informaciją draudimo įmonės numato galimybę rinktis franšizės dydį nuo 100 eurų iki 300 eurų. Pasirinktas franšizės dydis turi tiesioginį ryšį draudimo įmokos dydžiui, t. y. kuo didesnė franšizė, tuo mažesnė draudimo įmoka. Siekiant į nacionalinę teisę perkelti Direktyvos nuostatas (10a straipsnį), Projekto 17 straipsnio 4 dalyje nustatoma galimybė nukentėjusiam trečiajam asmeniui kreiptis į Biurą dėl žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo, kai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiai kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonei iškelta bankroto byla arba pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo.
Siekiant pašalinti prieštaravimus reglamentui Roma II, Projekto 17 straipsnio 5 dalyje nustatoma galimybė mokėti draudimo išmoką vadovaujantis ne tik valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktais, bet ir kitais žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiais teisės aktais. Kadangi Biuras yra tarptautinės draudimo sistemos narys (žaliosios kortelės sistema), dėl tarptautinių Biuro administruojamų žalų (kai draudimo išmokos mokėjimas neapsiriboja tik eismo įvykiais Lietuvoje) jis turi vadovautis tarptautinės draudimo sistemos dokumentais ir sutartimis bei vykdyti juose nustatytas procedūras. Taip pat Projekto 17 straipsnio 5 dalyje siūloma išdėstyti nuostatas, susijusias su informacijos kaltininkui teikimu, aiškiai reglamentuoti kaltininko teisę ginčyti žalos atlyginimą iki jos kompensavimo dienos. Aiškus kaltininko teisių ir jo informuotumo reglamentavimas leistų jam laiku įsitraukti į žalos atlyginimo procesą, kas sumažintų neaiškumų, ginčų ateityje, neblogintų nukentėjusio trečiojo asmens padėties dėl kaltininko trukdomo sklandaus žalos atlyginimo proceso, kai pirminiuose žalos atlyginimo etapuose kaltininkas elgiasi pasyviai.
Pažymėtina, kad aiškiai aptarta žalos administravimo sistema ir dalyvių teisės ir pareigos, apie kurias jie informuojami, yra ypač aktuali draudimo išmokas gavusiems nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kurie po ilgo laiko, reaguodami į kaltininko pradėtą tiek eismo įvykio aplinkybių, tiek padarytos žalos dydžio ginčijimo procesą, turi eikvoti tam daug laiko ir jėgų (tokiu būdu nukentėjęs asmuo net 2 kartus įtraukiamas į žalos administravimo procesą: vieną kartą – kai kreipiasi dėl draudimo išmokos, kitą kartą – kai kaltininkas pradeda ginčyti jo teisėtai gautą draudimo išmoką). Įgyvendinant Direktyvos 10a straipsnio 10 dalį, Projekto 17 straipsnio 6 dalies 5 punkte siūloma nustatyti, kad Biuras, atsižvelgdamas į Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius Europos Sąjungos valstybių narių institucijų, atsakingų už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, teises ir pareigas, susitarimų, pasirašytų tarp žalos atlyginimo institucijų, institucijų, įpareigotų atlyginti žalą už draudimo įmonę, kai draudimo įmonei iškelta bankroto byla arba pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo, ir garantinių fondų, nuostatas, turi kompensuoti kitos Europos Sąjungos valstybės narės institucijai, įpareigotai atlyginti žalą už draudimo įmonę, kuriai iškelta bankroto byla arba pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo, jos nukentėjusiam trečiajam asmeniui sumokėtą sumą ir sumokėti nustatytą atlygį už žalos administravimą, kai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudė Lietuvos Respublikoje įsteigta draudimo įmonė – Biuro narė, kuriai iškelta bankroto byla arba pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo.
Biuras privalo išmokėti kitos valstybės institucijai, įpareigotai atlyginti žalą, kai draudimo įmonei iškelta bankroto byla arba pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo, reikalaujamas sumas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo reikalavimo atlyginti minėtas sumas gavimo dienos, išskyrus atvejus, kai Biuro ir žalą atlyginusios institucijos sudarytuose susitarimuose nustatyti kiti terminai (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 7 dalis).
Projekto 17 straipsnio 6 dalies 5 punkto ir 17 straipsnio 7 dalies įsigaliojimas, kaip ir numatyta Direktyvoje, numatomas susitarimo tarp Biuro ir kitų Europos Sąjungos valstybės narių institucijų, atsakingų už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, sudarymo dieną arba Europos Komisijos deleguotųjų aktų, kurie susiję su teisėmis ir pareigomis dėl išmokėtų žalos atlyginimo sumų grąžinimo, kai draudikai bankrutuoja ar likviduojami dėl nemokumo, taikymo pradžios dieną, tačiau ne anksčiau nei 2023 m. gruodžio 23 d. 4.20. Biuro nagrinėjamos pretenzijos Siekiant perkelti Direktyvos 25a straipsnio nuostatas į nacionalinę teisę, Projekto 18 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatomas papildomas atvejis, kai Biuras moka draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kuris nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kai kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsteigtai (registruotai) kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo įmonei yra iškelta bankroto byla arba pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo.
Projekto 18 straipsnio 3 dalies 3 punkto įsigaliojimas, kaip ir numatyta Direktyvoje, nustatomas susitarimo tarp Biuro ir kitų Europos Sąjungos valstybės narių institucijų, atsakingų už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, sudarymo dieną arba Europos Komisijos deleguotųjų aktų, kurie susiję su teisėmis ir pareigomis dėl išmokėtų žalos atlyginimo sumų grąžinimo, kai draudikai bankrutuoja ar likviduojami dėl nemokumo, taikymo pradžios dieną, tačiau ne anksčiau nei 2023 m. gruodžio 23 d. Projekto 18 straipsnio 5 ir 6 dalyse, palyginti su galiojančia TPVCAPDĮ redakcija, aiškiau reglamentuojami terminai, per kuriuos Biuras turi išnagrinėti pretenzijas dėl padarytos žalos. Projekto 18 straipsnio 7 dalyje, siekiant pašalinti prieštaravimus reglamentui Roma II, nustatoma galimybė mokėti draudimo išmoką vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančius Europos Sąjungos valstybių narių institucijų, atsakingų už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, teises ir pareigas, sutarčių, pasirašytų tarp žalų atlyginimo institucijų, institucijų, įpareigotų atlyginti žalą už nemokias draudimo įmones, ir garantinių fondų, nuostatomis.
Šiame straipsnyje taip pat nustatoma papildoma galimybė Biurui nutraukti pretenzijos dėl padarytos žalos nagrinėjimą, kai tampa žinoma, kad nukentėjęs asmuo dėl žalos atlyginimo kreipėsi į kitos valstybės instituciją, atsakingą už žalos atlyginimą. Tai leistų išvengti galimo dvigubo žalos atlyginimo nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Siekiant suderinti Projekto nuostatas tarpusavyje, Projekto 18 straipsnio 8 dalyje nustatoma tvarka, kurios laikydamasis Biuras apie gautą pretenziją atlyginti žalą informuoja kitų šalių žalų atlyginimo įstaigas, draudikus, garantinius fondus, už žalą atsakingus asmenis. 4.21. Draudimo išmokos mokėjimo tvarka Projekto 19 straipsnio 5 dalyje nurodant sąlygas, kurioms esant mokama draudimo išmoka, nepateikiama nuoroda į Kelių eismo taisykles, kai apie eismo įvykį turi būti pranešta policijai, o pateikiama abstraktesnė nuoroda į teisės aktus, reglamentuojančius atvejus, kada apie eismo įvykį nebūtina pranešti policijai. Toks reglamentavimas nustatomas atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis gali įvykti užsienyje ir vadovaujantis tos užsienio valstybės teisės aktais, kuriuose esantis reglamentavimas nebūtinai turi sutapti su Lietuvoje taikomu reglamentavimu, turėtų būti sprendžiama, būtina ar nebūtina į eismo įvykį kviesti policiją.
Projekto 19 straipsnio 6 dalyje siūloma atsisakyti numatyto vienos darbo dienos termino, per kurį draudikas ar Biuras turi pervesti draudimo išmoką turtą remontuojančiai įmonei, nes dabartinis reguliavimas praktikoje yra neįgyvendinamas. Be to, praktikoje draudikai atsiskaito su remonto įmonėmis pagal nustatytą grafiką ir ne už vieną konkretų automobilio remontą, o už kelis (mokėjimo nurodymuose nurodomi žalų bylų numeriai) ir taip sutaupoma lėšų už banko pavedimus. Todėl Projekte nustatoma galimybė asmens pasirinkimu mokėti draudimo išmoką vienkartine išmoka (mokant vienkartinę išmoką, turi būti sudaromas susitarimas dėl visos žalos, kuri nustatyta vadovaujantis gautais dokumentais, atlyginimo) arba periodinėmis išmokomis. Svarbu paminėti, kad pagal TPVCAPDĮ Lietuvoje žalą atlygina ir kitų užsienio valstybių draudikų paskirti atstovai, kas vienos darbo dienos mokėjimo terminą daro praktiškai neįgyvendinamą. Atsižvelgiant į Projekto TPVCAPDĮ 6 straipsnio 10 dalyje siūlomus pakeitimus, susijusius su dvigubu draudimu, siūloma Projekto 19 straipsnio 9 dalyje nustatyti, kad draudikas nemoka draudimo išmokos nukentėjusiam trečiajam asmeniui proporcingai už žalą atsakingo asmens kaltei, kai už padarytą žalą atsakingi keli asmenys, jei yra sudarytos kelios draudimo sutartys dėl tos pačios transporto priemonės tam pačiam ar iš dalies sutampančiam sutarties galiojimo laikotarpiui.
Projekte siūloma nustatyti, kad tokiu atveju draudimo išmoka mokama vadovaujantis Projekto 6 straipsnio 10 dalies nuostatomis (pareiga atlyginti žalą dėl eismo įvykio, įvykusio sutampančiu ar iš dalies sutampančiu draudimo sutarčių galiojimo laikotarpiu, pagal kelias galiojančias sutartis tenka vėliau draudimo sutartį sudariusiam draudikui). Siūlomas reglamentavimas būtų aiškesnis, sumažintų ginčus dėl TPVCAPDĮ taikymo ir užtikrintų sklandesnį draudimo sistemos veikimą. Siekiant Projekto aiškumo ir vientisumo, Projekto 19 straipsnyje „Išmokos mokėjimo tvarka“ nenustatoma ginčų tarp nukentėjusio asmens ir draudikų bei Biuro sprendimo tvarka. Ginčų nagrinėjimo tvarka nustatoma Projekto 42 straipsnyje „Sprendimų pagal šį įstatymą apskundimo ir ginčų nagrinėjimo tvarka“. Projekto 19 straipsnyje taip pat nenustatomas informacijos apie eismo įvykius teikimas Biurui ar draudikui. Tokios informacijos teikimas reglamentuojamas Projekto 15 straipsnio 8 dalyje. 4.22. Draudimo išmokos mokėjimas už draudikus, kuriems iškelta bankroto byla ar pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo Projekto 20 straipsniu perkeliami Direktyvos 10a ir 25a straipsniai, kurie nustato nukentėjusių trečiųjų asmenų apsaugą dėl jų gyvenamojoje vietoje ir valstybėje, kuri nėra jų gyvenamoji vieta, įvykusiuose eismo įvykiuose patirtos žalos atlyginimo draudikui tapus nemokiam.
Kadangi Direktyva įpareigoja kiekvieną valstybę narę įsteigti arba įgalioti įstaigą, kuriai pavedama jos teritorijoje gyvenantiems asmenims atlyginti žalą, kurią padarė nemokios draudimo įmonės apdrausta transporto priemonė, šios funkcijos Lietuvoje numatomos Biurui, kuriam ir pagal galiojančią TPVCAPDĮ redakciją buvo numatytos funkcijos, susijusios su Biuro nario bankrotu. Projekto 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė nukentėjusiam trečiajam asmeniui kreiptis į Biurą dėl draudimo išmokos, kai atsakingam draudikui – Biuro nariui iškelta bankroto byla ar pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo. Siekiant, kad draudimo išmokos išmokėjimo procesas, kai atsakingas draudikas bankrutuoja ar likviduojamas dėl nemokumo, būtų kuo sklandesnis, Projekto 20 straipsnio 1 dalyje nurodomi subjektai, kuriuos Biuras privalo informuoti gavęs pretenziją dėl padarytos žalos, ir informavimo terminas (per 20 dienų nuo pretenzijos dėl padarytos žalos gavimo dienos turi informuoti atsakingą draudiką, kuriam iškelta bankroto byla ar pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo, kitos Europos Sąjungos valstybės narės instituciją, atsakingą už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, kurių pagrindinė buveinė yra toje valstybėje). Projekte nustatoma ir bankrutuojančio draudiko pareiga per 5 dienas nuo pranešimo gavimo Biurą informuoti apie draudimo išmokos išmokėjimą pagal pateiktą pretenziją dėl padarytos žalos arba atsisakymą prisiimti atsakomybę pagal pateiktą pretenziją dėl padarytos žalos.
Siūlomas reglamentavimas leistų išvengti dvigubo draudimo išmokos sumokėjimo, kai nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką išmoka Biuras ir bankrutuojantis ar likviduojamas dėl nemokumo draudikas, ir į nacionalinę teisę perkeltų Direktyvos 10a straipsnio 6 dalį ir 25a straipsnio 6 dalį. Garantiniai fondai, kurių funkciją atlieka ir Biuras, mokėdamas draudimo išmoką už nemokų draudiką, steigiami tam, kad užtikrintų nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių apsaugą draudikui tapus nemokiam. Europos Sąjungos teisės aktai nedraudžia (bet ir neverčia) valstybei kurti papildomų, vien tik draudėjų interesus saugančių, alternatyvių sistemų, Biurui nėra numatyta pareiga užtikrinti ir draudėjų interesų apsaugą. Todėl, siekiant didesnio aiškumo dėl Biuro teisių ir pareigų apimties, tikslinga Projekto 20 straipsnio 2 dalyje nustatyti, kad Biuras neperima bankrutuojančio draudiko draudimo sutarčių bei pagal jas kylančių teisių ir pareigų. Toks aiškumas ypač aktualus, nes praplečiant Biuro atsakomybės ribas dėl draudimo įmonių nemokumo pagal Direktyvą, didėja finansinė našta ir reikalingi papildomi administraciniai ištekliai. Projekto 20 straipsnio 5 dalyje, perkeliant Direktyvos 10a straipsnio 7 ir 8 dalių ir 25a straipsnio 7 ir 8 dalių nuostatas į nacionalinę teisę, nustatoma galimybė Biurui, gavus pretenziją dėl padarytos žalos, ne vėliau nei per 3 mėnesius nuo pretenzijos dėl padarytos žalos gavimo dienos pateikti motyvuotą pasiūlymą atlyginti visą žalą arba žalos dalį, taip pat nustatoma galimybė pateikti motyvuotą atsisakymą mokėti draudimo išmoką.
Įgyvendinant Direktyvos 10a straipsnio 8 dalies ir 25a straipsnio 8 dalies reikalavimus, Projekto 20 straipsnio 6 dalyje nustatomas 3 mėnesių terminas nuo motyvuoto pasiūlymo atlyginti visą žalą arba dalį žalos priėmimo dienos, per kurį Biuras privalo išmokėti draudimo išmoką. Projekto 20 straipsnio 10 dalyje, siekiant į nacionalinę teisę perkelti Direktyvos 10a straipsnio 9 dalies ir 25a straipsnio 9 dalies nuostatas, siūloma įtraukti nuostatas, apibrėžiančias Biuro bendradarbiavimą su kitų Europos Sąjungos valstybių narių įstaigomis, atsakingomis už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonės bankrutuoja ar yra likviduojamos dėl nemokumo, valstybinėmis institucijomis. Šiame straipsnyje, perkeliant į nacionalinę teisę Direktyvos 10a straipsnio 10 dalies nuostatas, taip pat nustatoma, kad tuo atveju, kai už bankrutuojantį ar likviduojamą dėl nemokumo draudiką yra atsakinga kitos Europos Sąjungos valstybės narės institucija, atsakinga už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, Biuras, išmokėjęs draudimo išmoką, perimtas nukentėjusio trečiojo asmens teises kaltininko ar jo draudimo įmonės atžvilgiu perduoda minėtai institucijai, kad ji galėtų įgyvendinti subrogacijos teisę.
Projekto 20 straipsnio 10 dalies įsigaliojimas, kaip ir numatyta Direktyvoje, nustatomas susitarimo tarp Biuro ir kitų Europos Sąjungos valstybės narių institucijų, atsakingų už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, sudarymo dieną arba Europos Komisijos deleguotųjų aktų, kurie susiję su teisėmis ir pareigomis dėl išmokėtų žalos atlyginimo sumų grąžinimo, kai draudikai bankrutuoja ar likviduojami dėl nemokumo, taikymo pradžios dieną, tačiau ne anksčiau nei 2023 m. gruodžio 23 d. 4.23. Atleidimas nuo draudimo išmokos mokėjimo Siekiant išvengti aplinkybių, kai draudimo išmoką atsisakoma mokėti prisidengiant nepaprastosios padėties paskelbimu, Projekto 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte atsisakoma nepaprastosios padėties paskelbimo kaip aplinkybės, leidžiančios atsakingam draudikui ar Biurui nemokėti draudimo išmokos. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos preambulės 5 punkte nurodoma, kad Direktyva 2009/103/EB netaikoma, jeigu eismo įvykio metu įprasta transporto priemonės funkcija yra naudojimas kitais tikslais nei kaip transporto priemonė, siūloma Projekto 21 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyti, kad draudimo išmoka nemokama, kai transporto priemonės naudojimas neatitinka Projekto 2 straipsnio 18 dalyje įtvirtintos transporto priemonės naudojimo apibrėžties.
Tokia nuostata atitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo poziciją šiuo klausimu ir leistų sukonkretinti draudimo apsaugos apimtį, kas leistų taupyti ne tik draudimo sistemos dalyvių, bet ir teismų išteklius. 4.24. Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas Atsižvelgiant į susiformavusią praktiką ir teismų išaiškinimus, Projekto 22 straipsnio 1 dalyje patikslinama už žalos padarymą atsakingo asmens sąvoka paaiškinant, kad tai yra transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, nustatyta tvarka atsakingas už žalos padarymą asmuo. Atsakingas už žalos padarymą asmuo nebūtinai gali būti transporto priemonę vairavęs asmuo, tokiu asmeniu gali būti darbdaviai, tėvai ir pan. Kadangi Projekto 1 straipsnio 3 dalyje draudikui nustatyta pareiga atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą, kai ją padarė apdrausta transporto priemonė renginyje ir renginio organizatorius neturi renginio civilinės atsakomybės draudimo ar garantijos sutarties, Projekto 22 straipsnio 3 dalyje numatyta draudiko teisė kreiptis į renginio organizatorių dėl išmokėtų sumų ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo. 4.25.
Kadangi Direktyva reglamentuoja klausimus, susijusius su nukentėjusių trečiųjų asmenų apsauga, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar yra likviduojama dėl nemokumo, ir Direktyvos 25a straipsnio 10 dalyje nustatyta žalos atlyginimo įstaigos teisė susigrąžinti už bankrutuojantį kitos šalies draudiką išmokėtas draudimo išmokas, siūloma Projekto 23 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtinti Biuro teisę susigrąžinti iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės institucijos, atsakingos už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, draudimo išmoką, išmokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kai žala padaryta transporto priemone, apdrausta draudimo įmonėje, kuriai iškelta bankroto byla ar pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo, kurios pagrindinė buveinė yra ne Lietuvos Respublikoje. Įgyvendinant Direktyvos 10a straipsnio 10 dalį Projekto 23 straipsnio 9 dalyje siūloma įtvirtinti Biuro teisę susigrąžinti iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės institucijos, atsakingos už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, draudimo išmoką, kai ji buvo išmokėta nukentėjusiam trečiajam asmeniui pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 3 dalies 2 punktą (už kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmones – pagal jų sudarytas draudimo sutartis, kurioms taikytina Lietuvos Respublikos teisė). Projekto 23 straipsnio 3 dalies 5 punkto ir 23 straipsnio 9 dalies įsigaliojimas, kaip ir numatyta Direktyvoje, nustatomas susitarimo tarp Biuro ir kitų Europos Sąjungos valstybės narių institucijų, atsakingų už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, sudarymo dieną arba Europos Komisijos deleguotųjų aktų, kurie susiję su teisėmis ir pareigomis dėl išmokėtų žalos atlyginimo sumų grąžinimo, kai draudikai bankrutuoja ar likviduojami dėl nemokumo, taikymo pradžios dieną, tačiau ne anksčiau nei 2023 m. gruodžio 23 d.
Atsižvelgiant į minėtus Direktyvos straipsnius ir siekiant Projekto straipsnių tarpusavio suderinamumo, siūloma nustatyti, kad Biuras, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui (Projekto 23 straipsnio 4 dalis), ir reikalaujamą sumą institucijai, atsakingai už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo (Projekto 23 straipsnio 5 dalis), turi teisę reikalauti, kad išmokėtos sumos ir kitos su draudimo išmokos mokėjimu susijusios sumos jam būtų grąžintos vadovaujantis nacionalinių draudikų biurų susitarimais ar kitomis sutartimis, sudarytomis tarp Biuro ir kitų valstybių institucijų, dalyvaujančių atlyginant žalą. Kadangi Projekto 1 straipsnio 3 dalyje Biurui nustatyta pareiga atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą, kai ją padarė neapdrausta transporto priemonė su sportu susijusiame renginyje ir renginio organizatorius neturi renginio civilinės atsakomybės draudimo ar garantijos sutarties, Projekto 23 straipsnio 8 dalyje numatyta Biuro teisė kreiptis į renginio organizatorių dėl išmokėtų sumų ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo. 4.26. Biuro statusas Projekto 24 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad biuras yra pelno nesiekianti organizacija. Nustatyti Biuro teisinę formą siūloma dėl aiškumo ir Biuro veiklos skaidrumo užtikrinimo. 4.27.
Projekto 25 straipsnio 2 punkte nurodoma, kad Biuras moka draudimo išmoką ne tik Projekto 17 straipsnyje nustatytais atvejais, kaip nurodyta šiuo metu galiojančioje TPVCAPDĮ redakcijoje, bet ir Projekto 18, 20 straipsniuose nustatytais atvejais, taip pat moka draudimo išmoką Projekto 19 straipsnio 10 dalyje nurodytiems subjektams už kitos valstybės atsakingą draudiką, jeigu draudikas nėra paskyręs Lietuvoje atstovo pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti. Siūlomu reglamentavimu siekiama TPVCAPDĮ suderinti su žaliosios kortelės sistemos teisės aktais, be to, siekiama suderinti TPVCAPDĮ tarpusavio nuostatas, nes Biuro mokamos draudimo išmokos suprantamos plačiau, nei nustatyta TPVCAPDĮ 17 straipsnyje. BDAR kaip vieną iš asmens duomenų tvarkymo principų nustato skaidrumo principą. Siekiant suderinti Projekto nuostatas su BDAR, Projekto 25 straipsnio 4 punkte akcentuojamas Biurui pavestų funkcijų ir dėl to tvarkomų asmens duomenų ryšys. Tuo pačiu tikslu Projekto 25 straipsnio 8 punkte nustatoma, kad Biuras tvarko ir teikia duomenis apie draudimo įmonių atstovus pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti. Pasikeitus Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatų reikalavimams dėl žaliųjų kortelių blankų spalvos ir platinimo, Projekto 25 straipsnio 7 punkte kaip Biuro funkcijos atsisakoma žaliųjų kortelių spausdinimo ir platinimo. Nustatoma su žaliųjų kortelių išdavimu susijusi Biuro funkcija – sprendimų dėl žaliųjų kortelių išdavimo priėmimas. Įgyvendinant Direktyvos 10a straipsnio 3 dalį ir 25a straipsnio 3 dalį Projekto 25 straipsnio 8¹ punkte Biurui nustatoma pareiga informuoti kitų Europos Sąjungos valstybių narių garantinius fondus ir žalų atlyginimo institucijas, įpareigotas atlyginti žalą už nemokias draudimo įmones, raštu informuoti apie Lietuvos Respublikoje įsteigtai draudimo įmonei iškeltą bankroto bylą arba tokios draudimo įmonės likvidavimą dėl nemokumo.
Toks reglamentavimas užtikrins sklandų nurodytų įstaigų bendradarbiavimą ir informuotumą. Projekto 25 straipsnio 8¹ punkto įsigaliojimas, kaip ir numatyta Direktyvoje, nustatomas susitarimo tarp Biuro ir kitų Europos Sąjungos valstybės narių institucijų, atsakingų už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, sudarymo dieną arba Europos Komisijos deleguotųjų aktų, kurie susiję su teisėmis ir pareigomis dėl išmokėtų žalos atlyginimo sumų grąžinimo, kai draudikai bankrutuoja ar likviduojami dėl nemokumo, taikymo pradžios dieną, tačiau ne anksčiau nei 2023 m. gruodžio 23 d. Siekiant Projekte nustatyti de facto Biuro atliekamas funkcijas, įgyvendinti BDAR nurodytą skaidrumo principą tvarkant duomenis, taip pat atsižvelgiant į BDAR nustatytą asmens duomenų tvarkymą vykdant sukčiavimo prevenciją, siekiant didesnio skaidrumo ir informuotumo, Projekto nuostatų tarpusavio suderinimo, Projekte nustatoma, kad Biuras susigrąžina išmokėtas ir kitas dėl žalos administravimo priklausančias sumas iš Projekte nurodytų asmenų ir vykdo pažeidimų, kurių metu neteisėtai naudojamasi draudimo sistema, prevenciją (25 straipsnio 9 punktas).
Įvertinus tai, kad mokėdamas draudimo išmokas ir vėliau vykdydamas išmokėtų sumų susigrąžinimą Biuras de facto vykdo tinkamo apsidraudimo kontrolę, Projekto 25 straipsnio 10 punkte siūloma nustatyti, kad Biuras atlieka šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos sudaryti draudimo sutartį vykdymo stebėseną (tikrina, ar transporto priemonė yra apdrausta, atsižvelgdamas į Projekte nustatytas išimtis). Be to, siūlomas reglamentavimas leistų Biurui stebėti ir draudikų veiklą bei nustatyti atvejus, kai Lietuvoje registruota transporto priemonė yra draudžiama kitoje valstybėje (kaip vienas iš masiškiausių atvejų paminėtina dar visai neseniai ilgą laiką egzistavusi antrinė rinka, kai Lietuvoje lietuviškos transporto priemonės buvo masiškai draudžiamos rusiškomis žaliosiomis kortelėmis, kartu nesuteikiant reikalingų garantijų nei draudėjams, nei nukentėjusiems tretiesiems asmenims). Projekto 25 straipsnio 11 punkte siūloma reglamentuoti, kad Biuras teikia prie draudimo sistemos veikimo užtikrinimo prisidedančioms institucijoms informaciją apie draudimą. Tokiu būdu būtų įtvirtintos Biuro de facto atliekamos funkcijos (čia būtų priskirtini Biuro vykdomi techniniai projektai dėl žaliųjų kortelių pasikeitimo, dėl elektroninių draudimo dokumentų, dėl draudimo sistemos dalyvių naudojamos savitarnos svetainės).
Prie šio punkto būtų priskirtos ir kitos TPVCAPDĮ nedetalizuotos, tačiau Direktyvoje nustatytos funkcijos (pvz., Direktyvos 2009/103/EB 26 straipsnyje nurodyta centrinė įstaiga, kuri elektronine forma saugo pagrindinius duomenis, reikalingus žalai sureguliuoti). Pažymėtina, kad Projekto 25 straipsnyje nurodomos tik pagrindinės Biuro atliekamos funkcijos. Nors, palyginti su galiojančia TPVCAPDĮ redakcija, Projekte nenurodoma, kad, pavyzdžiui, Biuras dalyvauja formuojant draudimo politiką Lietuvos Respublikoje, tačiau ši, kaip ir kitos Biuro atliekamos funkcijos, detaliau reglamentuojamos Biuro įstatuose ir kituose teisės aktuose, kaip nustatyta Projekto 25 straipsnio 12 punkte. 4.28. Biuro teisės Atsižvelgiant į taikomą praktiką bei siekiant sudaryti sąlygas Biurui tinkamai įgyvendinti jam numatytas funkcijas, Projekto 26 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatoma Biuro teisė neatlygintinai gauti iš valstybinių registrų Projekte numatytoms funkcijoms atlikti reikalingą informaciją, duomenis, juos kaupti ir jais naudotis. Galiojančios TPVCAPDĮ redakcijos 27 straipsnio 1 dalies 10 punkte išdėstytas baigtinis sąrašas funkcijų, kurias Biuras turi teisę pavesti atlikti kitiems asmenims. Kadangi sąrašas pateikiamas baigtinis, Projekto 26 straipsnio 1 dalies 11 punkte jį būtina papildyti pagal sritis, kuriose Biuras naudojasi paslaugomis, t. y. nustatoma, kad Biuras gali pavesti kitiems kompetentingiems subjektams susigrąžinti išmokėtas sumas ir skolą Biurui. Papildomas reglamentavimas svarbus siekiant užtikrinti skolos valdymo saugumą ir asmens duomenų apsaugos reikalavimus. 4.29.
Projekto 27 straipsnyje siūlomu reglamentavimu siekiama didinti Biuro veiklos aiškumą (aiškiau nurodyti Biurui priskirtas funkcijas ir pareigas, kurias Biuras de facto vykdo pagal Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, nurodyti Biuro de facto atliekamą duomenų, įskaitant asmens duomenis, tvarkymą), duomenų subjektų informuotumą apie Biuro veiklą, kas padėtų Projekto nuostatas suderinti su BDAR reikalavimais. Projekto 27 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad Biuras yra duomenų bazės tvarkytojas, duomenų bazėje tvarkomų asmens duomenų valdytojas. Pažymime, kad duomenų bazė nėra valstybės informacinė sistema, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme. Duomenų bazės tvarkytojas Biuras nėra nei valstybės institucija, nei įstaiga, bet Biurui Projektu pavedamos vykdyti funkcijos, kurioms atlikti būtini valstybinių registrų duomenys. Todėl Biuro duomenų bazės veikla reglamentuojama Projekte. Pažymime, kad duomenų bazė yra Biuro ir draudikų funkcijoms atlikti reikalinga priemonė. Siekiant tinkamai įgyvendinti BDAR reikalavimus, Projekto 27 straipsnio 1 dalyje nurodomi duomenų bazėje tvarkomų duomenų (įskaitant asmens duomenis) tikslai. Atsižvelgiant į Biuro de facto tvarkomus duomenis Projekto 27 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodoma, kad duomenų bazėje tvarkomi ir duomenys, susiję su pranešimais apie eismo įvykius, su žalos nustatymu ir jos atlyginimu susijusi informacija. Taip pat nurodoma, kad tvarkoma informacija apie už eismo įvykio metu padarytą žalą ir jos atlyginimą atsakingus asmenis (27 straipsnio 2 dalies 10 punktas), duomenys apie per eismo įvykį padarytų žalų administravimą ir draudimo išmokų mokėjimą (27 straipsnio 2 dalies 11 punktas). Projekto 27 straipsnio 32 dalies 1–11 punktuose reglamentuoti duomenų bazėje tvarkomi duomenys, kartu nurodant ir tvarkomų duomenų rūšis.
Kadangi tais atvejais, kai nukentėjęs trečiasis asmuo kreipiasi į Biurą dėl žalos atlyginimo, Biuras tvarko ir šio asmens sveikatos duomenis, kiek tai susiję su žalos administravimu ir (ar) sumokėtos draudimo išmokos susigrąžinimu, toks sveikatos duomenų tvarkymas nustatomas Projekto 27 straipsnio 3 dalyje. Siekiant užtikrinti BDAR reikalavimus, Projekte nustatomos duomenų subjektų teisių ir interesų apsaugos priemonės, t. y. nustatomas ribotas skaičius asmenų, kurie gali tvarkyti šiuos duomenis (asmenys, kuriems Biuras pavedė administruoti ar atlyginti žalą, įgyvendinti Projekto 23 straipsnį). Sveikatos duomenų tvarkymo apimtis (kiek tai susiję su žalos administravimu ir (ar) sumokėtos draudimo išmokos susigrąžinimu) taip pat užtikrina, kad duomenų subjektų teisės nebus pažeistos ir sveikatos duomenys bus tvarkomi tik Projekte nurodytu atveju. Siekiant aiškumo, kurie duomenų bazėje tvarkomi duomenys apima ir sveikatos duomenis, Projekto 2 dalies 8, 10 ir 11 punktuose nurodyta, kad šiuose punktuose nurodyti tvarkomi duomenys apima ir sveikatos duomenis. Siekiant į nacionalinę teisę perkelti Direktyvos 23 straipsnį, Projekto 27 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad Biuro nariai nedelsdami elektroniniu būdu perduoda Biurui ir informaciją apie pasibaigusį draudimo liudijimo galiojimą. Nedelsiant reiškia tai, kad duomenys turi būti perduodami iš karto, kuo greičiau ir bet koks uždelsimas negalimas. Šioje Projekto dalyje taip pat nustatoma, kad Biurui duomenų bazėje tvarkomus duomenis privalo neatlygintinai teikti valstybinių registrų tvarkytojai. Iš šių subjektų Biuras duomenis gauna ir dabar, tačiau galiojančioje TPVCAPDĮ redakcijoje tai nėra reglamentuota. Projekte numatoma, kad duomenis Biurui teikiantys subjektai ir draudikai privalo juos, esant poreikiui, nedelsdami perduoti, atnaujinti.
Draudikai su Biuro duomenimis mainosi realiuoju laiku, kas reiškia, kad duomenys turi būti perduodami iš karto, kuo greičiau ir bet koks uždelsimas negalimas. Projekte draudimo kontrolę numatoma įgyvendinti vadovaujantis duomenų bazėje sukauptais duomenimis, todėl bet koks duomenų teikimo atidėjimas sukeltų didelių problemų. Tas pats pasakytina ir apie kitus duomenis teikiančius subjektus – kadangi sudarydami draudimo sutartis draudikai per duomenų bazę gali pasitikrinti duomenis registruose, valstybės informacinėse sistemose, tokie duomenys turi būti pateikiami realiuoju laiku ir duomenų teikimo atidėjimas negalimas. Projekto 27 straipsnio 5 dalyje, atsižvelgiant į BDAR reikalavimus, nustatomas duomenų, susijusių su eismo įvykiu ir žalos atlyginimu, saugojimo terminas – 10 metų, išskyrus atvejus, kai aktualūs duomenys reikalingi ilgesnį laiką įsiskolinimui išieškoti. Pasibaigus draudimo sutartims, duomenų bazėje tvarkomi duomenys apie draudimo sutartis ir draudimo liudijimus (įskaitant asmens duomenis) turi būti saugomi 7 metus (toks pat terminas įtvirtintas ir galiojančiame TPVCAPDĮ). 7 metų duomenų saugojimo terminas atitinka Direktyvos 2009/103/EB 23 straipsnio 1 dalyje nustatytą duomenų saugojimo terminą. 10 metų duomenų saugojimo terminas nustatytas atsižvelgiant į tai, kiek laiko duomenų saugojimas gali būti aktualus žalų byloms administruoti ir išmokėtoms sumoms susigrąžinti, atsižvelgiant į pretenzijos pateikimo terminą reglamentuojančias Projekto nuostatas ir teismų praktiką, senaties (žalos atlyginimui, nepagrįstam praturtėjimui) proceso atnaujinimo terminus reglamentuojančias Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, atitinkamą teismų ir draudimo rinkoje taikomą praktiką.
10 metų terminas reikalingas nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų apsaugai užtikrinti: pagal Projektą nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis per 4 metus nuo eismo įvykio dienos, žalos administravimas priklausomai nuo aplinkybių gali užtrukti iki pusės metų, teisminiai procesai dėl žalos atlyginimo užtrunka iki 5 metų. Be to, per trumpi duomenų saugojimo terminai užkirs kelią gauti žalos atlyginimą, jei nukentėjęs trečiasis asmuo po kurio laiko kreipsis pakartotinai dėl žalos atlyginimo (pavyzdžiui, pablogėjus sveikatai ar pasikeitus pajamoms, dėl eismo įvykių, turinčių tarptautinį elementą, kuriems taikomi kitokie senaties terminai (10 ir daugiau metų)). Pažymėtina, kad Lietuvai taikomas ir reglamentas Roma II, pagal kurį dėl eismo įvykių Lietuvoje gali būti taikoma ne tik Lietuvos teisė (įskaitant senaties terminus). Sunaikinus pirminius eismo įvykio ir civilinės atsakomybės pagrindimo duomenis taptų neįmanoma sklandžiai įvertinti nukentėjusių trečiųjų asmenų reikalavimų. Be to, ir dėl eismo įvykių būna atvejų, kuriuose taikomas nepagrįstas praturtėjimas, kuriam pagal Lietuvos įstatymus numatytas 10 metų ieškinio senaties terminas. Toks terminas yra svarbus ir dėl perdraudimo specifikos – perdraudimo bylų administravimo procesas trunka gerokai ilgiau ir šis procesas reikalauja, kad būtų pagrindžiama iš perdraudikų reikalaujama suma remiantis eismo įvykio duomenims.
Projekto 27 straipsnio 6 dalyje, palyginti su galiojančia TPVCAPDĮ redakcija, papildomas asmenų, kuriems gali būti teikiama duomenų bazėje esanti informacija, sąrašas. Susipažinti su duomenų bazėje esančiais duomenimis numatoma leisti ir kitų valstybių garantiniams fondams, nemokumo administratoriams, draudimą kontroliuojančioms institucijoms, SEAKĮ nurodytiems susijusiems registrams ir valstybės informacinėms sistemoms, valstybės institucijoms ir įstaigoms – teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti. Šioje Projekto dalyje nustatoma, kad duomenų bazės informacija teikiama vadovaujantis duomenų teikimo sutartyse nustatyta tvarka ir apimtimi, nustatoma, kad Biuras informaciją teikia neatlygintinai. Be to, siūloma interneto svetainėje reglamentuoti Biuro prieigą prie šių duomenų, siekiant nustatyti draudimo galiojimą: transporto priemonės markės, modelio bei draudimo sutarties ir liudijimo numerių, jei užklausą pateikęs asmuo disponuoja transporto priemonę identifikuoti leidžiančiais duomenimis. Ši galimybė mažins kliūtis gauti informaciją apie eismo įvykį sukėlusios transporto priemonės draudimą ir leis operatyviau kreiptis dėl žalos atlyginimo. Privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai. Sudarant draudimo sutartį užprogramuojama situacija, kad apie tą sutartį informacija privalomai bus teikiama kitiems asmenims. Draudimas yra valstybės produktas saugoti nukentėjusius trečiuosius asmenis. Europos Sąjungos teisės aktuose deklaruojama, kad nukentėjusio trečiojo asmens interesai susižinoti apie transporto priemonę ir jos draudimą yra aukštesni ir realizuotini per specialiai tam sukurtas sistemas ir informacijos centrus.
Siekiama, kad nukentėjęs trečiasis asmuo kuo operatyviau gautų informaciją apie tai, kaip yra užtikrintas valstybės numatytas įsipareigojimas, kad transporto priemonė turi būti apdrausta. Transporto priemonės vairuotojui taip pat gali būti aktualu įsivertinti, ar jo valdoma transporto priemonė yra drausta (ir dėl kelionės poreikio dažnai tai reikia išsiaiškinti nedelsiant), todėl valstybė turi numatyti galimybę žmogui įsitikinti, kad jis per klaidą ar nežinojimą nepažeis teisės aktų. Vertinama, kad specifinės informacijos, kuri susijusi tik su draudimo sutartimi ir transporto priemone ir kuria užtikrinami ne duomenų subjekto, o trečiojo asmens interesai, pateikimas, kartu leidžiant vairuotojams nerizikuoti baudomis ir visu savo turtu dėl nedrausta transporto priemone padarytos žalos, yra proporcingas. Svarbu, kad teikiami duomenys ne apie konkretų asmenį, o apie transporto priemonės apdraudimą. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pateikus prašymą raštu galima gauti informaciją apie transporto priemonės draudimą. Bet teikiant rašytinę informaciją atsakymo parengimas užtrunka. Be to, informacija gali būti teikiama tik Biuro darbo metu, o toks susižinojimas daugeliu atveju jau gali būti pavėluotas (tiek dėl ne darbo dienomis ir valandomis įvykusio eismo įvykio, tiek dėl poreikio važiuoti ne darbo valandomis). Pagal SEAKĮ nuostatas (13 straipsnio 7 ir 8 dalys), transporto priemonės vairuotojas ne visais atvejais privalo su savimi vežiotis draudimo dokumentus. Taigi įvykus eismo įvykiui vienintelis būdas nustatyti, ar transporto priemonė yra apdrausta, nesant galimybės pačiam pasitikrinti, ar transporto priemonė yra drausta, būtų kreipimasis į Biurą, kuris turi nustatytas darbo valandas.
Pažymėtina, kad siekis, kad eisme dalyvautų kuo mažiau nedraustų transporto priemonių, yra valstybės prioritetas, nes neapdraustų transporto priemonių sukeltus eismo įvykius solidariai finansuoja visi apdraustieji. Valstybei aktualu taupyti visų apdraustųjų pinigus ir sudaryti galimybę norinčiam vairuoti transporto priemonę asmeniui pakartotinai įsitikinti, ar jo valdoma transporto priemonė yra drausta ir draudimo sutartis realiai galioja (nėra nutraukta dėl kokių nors priežasčių). Skaitmenizavimas sudaro galimybę šiuolaikinėmis priemonėmis, kuo paprastesniu būdu (neteikiant rašytinių prašymų) susižinoti, ar valdoma transporto priemonė turi draudimo apsaugą, į ką kreiptis dėl žalos atlyginimo. Siūlomą reglamentuoti prieigos sistemą turi nemažai kitų Europos Sąjungos valstybių narių, tokia sistema sudaro galimybes mažinti draudimo kaštus (kuo valstybė yra suinteresuota), nes rašytinės užklausos ir atsakymai į jas reikalauja tiek žmogiškųjų, tiek finansinių išteklių. Projekto 27 straipsnio 7 dalyje, atsižvelgiant į BDAR reikalavimus, nustatoma, kokius duomenis nukentėjusiems tretiesiems asmenims neatlygintinai teikia Biuras. Duomenų gavimo teisė taip pat nustatoma ir kitiems asmenims, turintiems teisę gauti duomenų bazėje esančią informaciją apie eismo įvykio dalyvius. Šioje dalyje nustatytas 7 metų nuo eismo įvykio dienos informacijos pateikimo terminas atitinka Direktyvos 2009/103/EB 23 straipsnio 3 dalyje nustatytą duomenų pateikimo terminą. Projekto 27 straipsnio 9 dalyje, atsižvelgiant į BDAR reikalavimus, nustatomi pagrindai, kuriems esant Biuras teikia duomenis kitos Europos Sąjungos valstybės narės informacijos centrui, žalos atlyginimo institucijai, garantiniam fondui.
Kad Biuras galėtų tinkamai atlikti visas jam priskirtas funkcijas, Projekto 27 straipsnio 10 dalyje nustatoma, kad Biuras turima informacija keičiasi su kitų šalių įstaigomis, atliekančiomis Biuro funkcijoms analogiškas funkcijas. Keitimasis informacija vyksta vadovaujantis BDAR nuostatomis. Vadovaujantis BDAR reikalavimais, Projekto 27 straipsnio 11 dalyje nustatomos duomenų bazėje tvarkomų asmens duomenų apsaugos priemonės. Projekto 27 straipsnio 12 dalyje nurodoma, kaip informuojami duomenų subjektai, kurių informacija tvarkoma duomenų bazėje (laikantis Projekto ir BDAR reikalavimų). Papildomai nustatoma, kad tais atvejais, kai duomenų subjektus su Biuru sieja žalos administravimo ar skolos santykiai, duomenų subjektai apie Biuro pradėtą administruoti žalą ir asmens duomenų tvarkymą dėl žalos administravimo ir žalos atlyginimo informuojami ir raštu. 4.30. Biuro nariai Projekto 28 straipsnio 1 dalyje, siekiant pakeisti praktikoje sunkiai įgyvendinamą reglamentavimą, siūloma aiškiai reglamentuoti tapimo Biuro nariu tvarką ir nustatyti, kada galima pradėti vykdyti draudimo veiklą – draudimo įmonės turi turėti teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje draudimą ir turi sumokėti stojamąjį Biuro nario įnašą. Atsižvelgiant į tai, kad įgyvendinant Direktyvos reikalavimus Biurui nustatomos papildomos funkcijos, susijusios su draudimo išmokų mokėjimu už nemokius draudikus, siūloma Projekto 28 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatyti Biuro nario pareigą teikti Biurui informaciją apie pasirašytų draudimo sutarčių apimtis, vykdant draudimą kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Tokia nuostata leistų objektyviai vertinti su draudimo įmonių nemokumu susijusią riziką, palengvintų būtinų finansinių išteklių planavimą.
Siekiant ištaisyti galiojančios TPVCAPDĮ redakcijos spragas, Projekto 28 straipsnio 6 dalyje nustatomi atvejai, kada Biuro nariai pašalinami iš Biuro. Kai Biuro narys pateikia prašymą išstoti iš Biuro, Biuro narys gali būti pašalinamas iš Biuro ne anksčiau kaip po 6 mėnesių po kreipimosi dėl išstojimo datos (Projekto 28 straipsnio 8 dalis). 6 mėnesių pašalinimo iš Biuro narių terminas nustatytas, kad būtų galima išspręsti finansavimo klausimus ir šalinamos draudimo įmonės problemos nebūtų perkeltos Biure veikiantiems subjektams. Siekiant išvengti situacijų, kai veikiančių ir riziką prisiimančių Biuro narių sprendimams turi įtakos ir tie nariai, kuriems sustabdoma teisė vykdyti draudimą, Projekto 28 straipsnio 9 dalyje siūloma nustatyti, kad Biuro nario narystės sustabdymo laikotarpiu Biuro narys netenka jam suteiktų teisių, išskyrus teisę nutraukti narystę Biure. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyva nustato Biurui funkcijas, susijusias su draudimo įmonių nemokumu, Projekte turėtų būti nuostatų, kurios užtikrintų sklandų Direktyvoje nustatytos naujos sistemos, susijusios su draudimo įmonių nemokumu, veikimą. Nesant tokių nuostatų didėja rizika, kad sistema negalės veikti sklandžiai, nebus galima objektyviai vertinti su draudimo įmonių nemokumu susijusios rizikos, numatyti tam būtinų finansinių išteklių. Siekiant sumažinti šias rizikas Projekto 28 straipsnio 13 dalyje siūloma nustatyti Lietuvos Respublikoje įsteigtai draudimo įmonei, siekiančiai įgyvendinti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje bei vykdyti draudimą toje valstybėje, pareigą tapti Biuro nare ir pervesti Biurui atskaitymus dėl šioje Europos Sąjungos valstybėje narėje vykdomo draudimo rizikos. Pažymėtina, kad šioje dalyje įtvirtinti atskaitymai nedubliuoja Projekto 28 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintų atskaitymų.
Direktyvos 10a straipsnio 2 dalis ir 25a straipsnio 2 dalis numato galimybę nustatyti, kad draudimo įmonės mokėtų finansinius įnašus joms leidimą veikti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje išdavusiai valstybei. Toks finansinių įnašų mokėjimas susijęs su nemokumo rizika. Lietuvos draudimo įmonė, ketinanti teikti paslaugas kitoje Europos Sąjungos valstybėje, „generuoja“ riziką ir galimas išmokas Lietuvos rinkai ir dėl to turi mokėti atskaitymus. Jei tokia draudimo įmonė Lietuvoje neplatins draudimo polisų, ji nemokės atskaitymų. Taip pat Projekto 28 straipsnio 13 dalyje, siekiant užtikrinti sklandų Direktyvoje nustatytos naujos sistemos, susijusios su draudimo įmonių nemokumu, veikimą, numatyta draudimo priežiūros institucijos pareiga teikti Biurui statistinę informaciją apie Lietuvos Respublikoje įsteigtos draudimo įmonės kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje platinamą draudimą, kuri būtina ankščiau nurodytiems atskaitymams apskaičiuoti ir jų kontrolei vykdyti. 4.31. Biuro narių visuotinis susirinkimas Kadangi draudimo srityje vartotojų teises gina draudimo priežiūros institucija, Projekto 30 straipsnio 3 dalyje tarp asmenų, galinčių dalyvauti Biuro narių visuotiniame susirinkime patariamojo balso teise, nenurodomas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovas. 4.32. Biuro taryba Projekte, palyginti su galiojančia TPVCAPDĮ redakcija, atsisakoma Biuro tarybos funkcijų reglamentavimo įstatymų lygmeniu. Šios funkcijos gali būti reglamentuotos Biuro įstatuose. 4.33. Biuro direktorius Projekte, palyginti su galiojančia TPVCAPDĮ redakcija, atsisakoma Biuro direktoriaus funkcijų reglamentavimo įstatymų lygmeniu. Šios funkcijos gali būti reglamentuotos Biuro įstatuose. 4.34.
Atsižvelgiant į tai, kad Biuras yra privatus subjektas, jo nuosavybės klausimų neturėtų reglamentuoti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Todėl Projekto 36 straipsnio 1 dalyje nustatomi Biuro iždo lėšų investavimo saugikliai (nurodoma, kur lėšas Biuras gali investuoti), o šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad Biuro iždo lėšų investavimo tvarką nustato Biuro direktorius. Kaip papildomas saugiklis, Projekto 36 straipsnio 3 dalyje nustatoma, kad Biuro iždo lėšų investavimo ataskaitos turi būti teikiamos Finansų ministerijai. 4.35. Biuro atskaitomybė Siekiant išvengti Projekto nuostatų keitimo keičiant Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą, Projekto 37 straipsnio 1 dalyje nenurodoma konkrečios finansinių ataskaitų rinkinio parengimo tvarkos ir terminų, tačiau pateikiama nuoroda į Asociacijų įstatymą. Projekte nereglamentuojamas finansinių ataskaitų viešas paskelbimas, nes pareiga asociacijos interneto svetainėje skelbti metinių finansinių ataskaitų rinkinį, veiklos ataskaitą kartu su auditoriaus išvada (kai finansinių ataskaitų auditas atliktas) įtvirtinta Asociacijų įstatymo 10¹ straipsnio 2 dalyje. 4.36. Draudimo kontrolės įgyvendinimas Projekto 39 straipsnio 2 dalyje, palyginti su TPVCAPDĮ 41 straipsnio 2 dalimi, nurodomas abstraktesnis subjektų, turinčių teisę vykdyti draudimo kontrolę, sąrašas: institucijos, įgaliotos tirti administracinius nusižengimus, susijusius su draudimu neapdraustų transporto priemonių dalyvavimu viešajame eisme. Toks reglamentavimas nustatytas siekiant išvengti Projekto prieštaravimo ANK 589 straipsniui, kuriame nustatyti subjektai, tiriantys administracinius nusižengimus, susijusius su transporto priemonės vairavimu neapsidraudus.
Kadangi minėtame ANK straipsnyje nurodyti subjektai, tiriantys administracinius nusižengimus, susijusius su draudimu neapdraustų transporto priemonių dalyvavimu viešajame eisme, gali keistis ir šių subjektų sąrašas gali būti papildytas arba pakeistas, Projekte nenustatomi konkretūs subjektai. Šiuo metu atliekant motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą tikrinamas ir transporto priemonių draudimo galiojimas. Siekiant nedaryti draudimo kontrolės išimties dėl draudimo galiojimo tikrinimo techninės apžiūros metu, Projekto 39 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad ir subjektai, atliekantys traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų techninę apžiūrą, vykdo transporto priemonių draudimo kontrolę. Projekto 39 straipsnio 2 dalyje ir kituose įstatymo straipsniuose nevartojama sąvoka „valstybinė techninė apžiūra“ ir vietoj jos vartojama sąvoka „motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomoji techninė apžiūra“, nes toks yra tikslus šios techninės apžiūros pavadinimas. Projekto 39 straipsnio 3 dalyje siūloma reglamentuoti, kad draudimo kontrolė vykdoma naudojantis duomenų bazėje sukauptais duomenimis arba dokumento, kitos valstybės teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinančio draudimo sutarties sudarymą, pagrindu. Dabar galiojanti TPVCAPDĮ redakcija neatitinka praktikos ir taikomų technologinių galimybių, prieštarauja SEAKĮ, pagal kurį vairuotojas neprivalo turėti draudimo dokumentų su savimi (13 straipsnio 7 dalis). Šiuo metu kontrolė vykdoma pagal Biuro administruojamoje duomenų bazėje sukauptus duomenis, naudojant sąsajas automatiniams duomenų mainams.
Kadangi Biuro administruojamoje duomenų bazėje nėra kitose valstybėse registruotų transporto priemonių draudimo duomenų, tokiais atvejais siūloma nustatyti galimybę pateikti kitos valstybės draudiko išduotą draudimo sutarties sudarymo patvirtinimo dokumentą. Siekiant suderinti Projekto 39 straipsnio 4 nuostatas su Projekto 39 straipsnio 3 dalimi bei atsižvelgiant į šiandieninę praktiką ir technologines galimybes, Projekte siūloma nustatyti, kad subjektai, vykdantys motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą, traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų techninę apžiūrą, draudimo kontrolę vykdo minėtų apžiūrų metu. Taigi atliekant minėtas technines apžiūras siūloma atsisakyti reikalavimo pateikti draudimo liudijimą. Be to, atsisakoma reikalavimo draudimo kontrolę atlikti prieš techninės apžiūros atlikimą, nes toks reglamentavimas nesuteikia pridėtinės vertės. Įgyvendinant Direktyvos 4 straipsnio reikalavimus ir siekiant netrukdyti laisvam asmenų judėjimui, Projekto 39 straipsnio 5 dalyje nustatoma, kad galima tikrinti transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra kitos valstybės teritorijoje (kita valstybė Projekte suprantama kaip kita Europos Sąjungos valstybės narė ar kita užsienio valstybė) ir kurios įvažiuoja į Lietuvos Respublikos teritoriją iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės, draudimą ne tik kai vykdomi patikrinimai, nesiekiant išimtinai tikrinti draudimo, bet ir kai vykdomi patikrinimai, kurie yra bendros transporto priemonių patikrinimų sistemos dalis ir nereikalauja stabdyti transporto priemonės.
Šiame straipsnyje taip pat atskleidžiama, kas yra atrankiniai nesisteminiai ir nediskriminaciniai patikrinimai – patikrinimai, kai draudimą reikia patikrinti įvykus eismo įvykiui, padarius Kelių eismo taisyklių pažeidimą ar įtarus, kad transporto priemonė neatitinka nustatytų transporto priemonės dalyvavimo viešajame eisme reikalavimų. Įgyvendinant Direktyvos 4 straipsnio reikalavimus Projekto 39 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti asmens duomenų tvarkymo pagrindus (draudimo tikrinimo teisinė prievolė), tikslus (kova su transporto priemonių vairavimu neapsidraudus). Taip pat nurodoma duomenų tvarkymo apimtis ir trukmė – tvarkomi visi asmens duomenys, be kurių negali būti atlikta draudimo kontrolė, ir tik tol, kol tai būtina draudimo kontrolės tikslams pasiekti. Siekiant detaliai įgyvendinti Direktyvos 4 straipsnio reikalavimus, nustatomi saugumo reikalavimai, susiję su duomenų tvarkymu draudimo kontrolės tikslais. Nustatoma, kad turi būti užtikrinama duomenų apsauga nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, praradimo, pakeitimo, atskleidimo be leidimo ar neteisėtos prieigos prie jų.
Papildomai, atsižvelgiant į Direktyvos reikalavimus, nustatoma, kad asmens duomenys vien tik draudimo kontrolės tikslais gali būti saugomi tik tol, kol atliekamas draudimo patikrinimas ir nustatoma, ar transporto priemonė yra apdrausta. Atlikus draudimo patikrinimą vien tik šio draudimo kontrolės tikslais ir nustačius, kad transporto priemonė yra apdrausta, asmens duomenys nedelsiant turi būti visiškai ištrinti. Nedelsiant reiškia iš karto ir bet koks uždelsimas negalimas. Draudimo patikrinimo metu negalint nustatyti, ar transporto priemonė yra apdrausta, asmens duomenys draudimo kontrolės tikslais gali būti saugomi ne ilgiau, nei būtina nustatyti, ar transporto priemonė yra apdrausta. Siūlomas reglamentavimas perkels Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę ir TPVCAPDĮ nuostatos atitiks BDAR reikalavimus, pagal kuriuos teisės aktuose nors minimaliai turi būti aprašyti asmens duomenų tvarkymo aspektai. Projekto 39 straipsnio 7 dalyje siūloma nurodyti ir nacionalinių draudikų biurų konsoliduotą susitarimą, kuriuo vadovaudamiesi draudikų biurai garantuoja, kad įvykus jų teritorijose tokių transporto priemonių sukeltiems eismo įvykiams bus atlyginta žala. Siekiant sklandžiai įgyvendinti Europos Komisijos įgyvendinamus sprendimus dėl Direktyvos 2009/103/EB taikymo, tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, Projekto 39 straipsnio 8 dalyje siūloma nustatyti reikalavimą turėti galiojantį draudimo liudijimą išvykstant iš Lietuvos Respublikos ne tik į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, bet ir į valstybes, prilyginamas pagal laisvą transporto priemonių judėjimą Europos Sąjungos valstybėms narėms.
Atsižvelgiant į tai, kad Projektu nustatoma pareiga drausti ir neregistruotinas transporto priemones, atitinkančias greičio ir svorio kriterijus, ir siekiant užtikrinti šių transporto priemonių draudimo kontrolės praktišką įgyvendinimą, Projekto 39 straipsnio 9 dalyje įvirtinamas reikalavimas neregistruotinų transporto priemonių valdytojams su savimi turėti ir tikrinančiojo pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios šio įstatymo reikalavimus, sudarymą. Pažymime, kad Projekto tikslas nebuvo sukurti šiuo metu neregistruotinų transporto priemonių, kurios pagal Direktyvos nuostatas privalo būti draudžiamos, registravimo sistemą. Draudikams paliekama diskrecijos teisė nusistatyti būdus, kaip geriausiai įgyvendinti reikalavimą apdrausti neregistruotinas transporto priemones ir palengvinti neregistruotinų draudžiamų transporto priemonių draudimo kontrolę, pvz., naudojant holograminius lipdukus. Siekiant Projekto straipsnių suderinamumo, Projekto 39 straipsnio 10 dalyje nustatoma, kad ir iš subjektų, atliekančių traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų techninę apžiūrą, gautą informaciją apie registruotas, bet neapdraustas transporto priemones Biuras persiunčia policijai. Projekte abstrakčiai reglamentuojami policijos veiksmai gavus tokią informaciją – sprendžia dėl poveikio priemonių taikymo, nes nuobaudų skyrimas nėra Projekto reglamentavimo sritis. 4.37.
Siekiant Projekto aiškumo ir vientisumo, Projekto 41 straipsnyje išdėstoma sprendimų pagal TPVCAPDĮ apskundimo ir ginčų nagrinėjimo tvarka. Svarbu pažymėti, jog siūlomu reglamentavimu nustatoma, kad Biuro ir nukentėjusių trečiųjų asmenų ginčai nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme (41 straipsnio 4 dalis), nes dabar pasitaiko atvejų, kai nukentėję asmenys dėl Biuro kompetencijos žalų klaidingai kreipiasi į administracinį teismą, taip sugaišdami tiek savo, tiek teismų laiką. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant Projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Numatomas poveikis verslui tenkančiai administracinei naštai. Rengiant Projektą pinigine išraiška įvertintas Projektu sukeliamų prisitaikymo prie reguliavimo išlaidų ūkio subjektams pokytis ir parengta teisės aktu sukeliamų arba teisės akto projektu galimų sukelti ūkio subjektų prisitaikymo prie reguliavimo išlaidų apskaičiavimo ataskaita. Minėtoje ataskaitoje apskaičiuota, kartu pateikiant paaiškinimus dėl atitinkamų kriterijų pasirinkimo, kiek išlaidų patirs neregistruotinų motorinių transporto priemonių nuomotojai dėl Projekte nustatyto reikalavimo apdrausti Projekte nustatyto greičio ir svorio kriterijus atitinkančias neregistruotinas motorines transporto priemones. Apskaičiuota bendra išlaidų suma – 57 093,75 euro. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimtas Projektas neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Projekto nuostatų įgyvendinimas įteisins technologinių priemonių naudojimą draudimo įmonių veikloje, kas palengvins kasdienę verslo veiklą. 8.
Projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams. 9. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Siekiant Projektu siūlomus pakeitimus inkorporuoti į teisinę sistemą, priimti naujų, pakeisti ar pripažinti netekusiais galios kitų galiojančių įstatymų nereikės. 10. Ar Projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o Projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 11. Ar Projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. 12. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Priėmus Projektą bus priimti konsoliduoti Vyriausybės ir finansų ministro įgyvendinamieji teisės aktai, kuriuose bus nustatytos Projekte numatytos tvarkos, keičiant ar pripažįstant netekusiais galios šiuos teisės aktus:
1Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimą Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ir indeksuotų draudimo sumų dydžių patvirtinimo“;
2Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 11 d. nutarimą Nr.
1463 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą“;
3Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. 1K-141 „Dėl Stojamojo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro nario įnašo dydžio ir jo mokėjimo taisyklių patvirtinimo“;
4Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 1K-484 „Dėl atskaitymų nuo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokų“;
5Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 1K-485 „Dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro iždo lėšų investavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
6Lietuvos Respublikos finansų ministro 2018 m. spalio 30 d. įsakymą Nr. 1K-367 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos dydžio nustatymo rekomendacijų patvirtinimo“. 13. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti
Projektui įgyvendinti papildomų valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų nereikės. 14. Projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Projekto rengimo metu suorganizuotas susitikimas su Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, valstybės įmonės „Regitra“, Lietuvos transporto saugos administracijos, Lietuvos kelių policijos atstovais dėl tinkamo Direktyvos įgyvendinimo apdraudžiant visas važiuoti žeme skirtas transporto priemones, kurių didžiausias projektinis greitis yra daugiau kaip 25 km/h arba didžiausias grynasis svoris – daugiau kaip 25 kg, o didžiausias projektinis greitis – daugiau kaip 14 km/h.
Buvo aptariama galimybė reikalauti draudimo transporto priemonėms, kurios nurodytos Direktyvos 1 straipsnyje pateiktoje transporto priemonių apibrėžtyje (motorinė, varoma tik mechanine energija, skirta važiuoti žeme, be ne bėgiais, kurios didžiausias projektinis greitis yra daugiau kaip 25 km/h arba didžiausias grynasis svoris – daugiau kaip 25 kg, o didžiausias projektinis greitis – daugiau kaip 14 km/h), bet kurios Lietuvoje nėra privalomai registruojamos (pvz., elektriniai paspirtukai ir kitos transporto priemonės, atitinkančios Direktyvoje pateiktą transporto priemonės apibrėžtį). Susitikime pateikta informacija, kad elektriniai paspirtukai ir kitos transporto priemonės, atitinkančios Direktyvoje pateiktą transporto priemonės apibrėžtį, negali būti privalomai registruojamos, nes: 1) neturi identifikavimo žymens suteikimo standarto; 2) neaiški numerio žymėjimo vieta; 3) turi tik technines specifikacijas, kurios neturi bendro standarto, formos, vienodo techninio duomenų rinkinio, bendrųjų dokumento apsaugos priemonių, todėl nebus galimybės identifikuoti, ar duomenų rinkinys nesuklastotas; 4) jei ši transporto priemonė turės galimybę dalyvauti viešajame eisme ir turės būti registruojama, – pagal SEAKĮ turi atitikti privalomą sąlygą – atlikta ir galioja techninė apžiūra, kuri šioms transporto priemonėms negali būti atlikta.
Galiojanti TPVCAPDĮ redakcija draudimą sieja su privaloma transporto priemonių registracija (1 straipsnio 2 dalis), t. y. turi būti draudžiamos transporto priemonės, kurioms numatyta privalomos registracijos pareiga. Kadangi transporto priemonės, kurioms šiuo metu nenumatyta registravimo pareiga, bet kurios atitinka Direktyvoje pateiktą draustinų transporto priemonių apibrėžtį (pvz., elektriniai paspirtukai ir kitos transporto priemonės), negali būti įregistruotos Lietuvoje, šios transporto priemonės negali būti ir apdraustos Lietuvoje. Susitikime buvo aptarta galimybė atsieti šių transporto priemonių draudimą nuo privalomos registracijos. Transporto priemonių, kurios atitinka Direktyvoje pateiktą draustinų transporto priemonių apibrėžtį, tačiau kurios negali būti įregistruotos Lietuvoje, draudimo klausimas buvo iškeltas Europos Komisijos organizuotame Direktyvos perkėlimo darbo grupės posėdyje. Komisijos atstovas nurodė, kad transporto priemonių privalomos registracijos kriterijų nustatymas yra valstybių narių kompetencija, tačiau transporto priemonių draudimas ir privaloma registracija nepriklauso vienas nuo kito.
Buvo nurodyta, kad motorinės transporto priemonės, atitinkančios Direktyvoje pateiktą draustinų transporto priemonių apibrėžtį, turi būti draudžiamos, nes nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų apsauga yra svarbiausia. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija 2022 m. rugpjūčio 8 d. rašte, adresuotame Finansų ministerijai, taip pat nurodė, kad Direktyva nesieja transporto priemonių draudimo su privaloma registracija ir pasiūlė įpareigoti elektrinių paspirtukų ir kitų panašių transporto priemonių, atitinkančių Direktyvoje pateiktą draustinų transporto priemonių apibrėžtį, naudotojus būti apsidraudusiems dalyvaujant viešajame eisme. Atsižvelgiant į Projekto rengimo metu gautas kompetentingų institucijų nuomones, į Projekto 1 straipsnio 2 dalį buvo įtrauktos nuostatos, susijusios su motorinių transporto priemonių, kurių privaloma registracija pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus nėra numatyta, draudimu. Atitinkamai į Projektą įtrauktos nuostatos, reglamentuojančios situacijas, susijusias su neregistruotinų transporto priemonių draudimu. 15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis
„Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas“, „Transporto priemonių draudikų biuras“, „žalioji kortelė“. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai
Papildomi Projekto pagrindimai ir paaiškinimai nereikalingi.
2023-11-23 Nr. XIVP-3305 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Projekto 1 straipsniu keičiamo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 1 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos uždarose teritorijose sporto renginiuose ir veikloje, įskaitant lenktynes, varžybas, treniruotes, bandymus ar pasirodymus. Projektu siūlomu teisiniu reguliavimu formuluojama bendra taisyklė, kad minėtų renginių metu padarytos žalos atlyginimas turėtų būti kompensuojamas renginio organizatoriaus civilinės atsakomybės draudimu ar garantijos sutartimi dėl žalos. Tačiau aptariamoje straipsnio dalyje taip pat formuluojama ir šios taisyklės išimtis – renginio organizatoriui nevykdant pareigos turėti šiame straipsnyje nurodytos renginio civilinės atsakomybės draudimo ar garantijos sutarties, pareiga atlyginti eismo įvykio žalą nukentėjusiam trečiajam asmeniui vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis tenka atsakingam transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikui (kai eismo įvykio žalą padarė apdrausta transporto priemonė) arba Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (toliau – Biuras) (kai eismo įvykio žalą padarė neapdrausta transporto priemonė). Siūlomos projekto nuostatos diskutuotinos.
Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi, draudikas, sumokėjęs išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui vadovaudamasis šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, turi teisę dėl išmokėtų sumų ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo kreiptis į renginio organizatorių. Pastebėtina, kad tokia keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 dalies formuluotė suponuoja tai, kad draudikui (ar Biurui) atlyginus už renginio metu transporto priemonės padarytą žalą trečiajam asmeniui, jis gali vykdyti regreso teisę tiek iš civilinės atsakomybės draudimo neturėjusio renginio organizatoriaus, tiek ir iš žalą padariusio atsakingo asmens – transporto priemonės valdytojo. Manytina, kad tokia projektu siūloma nuostata yra ydinga, nes renginyje su transporto priemone dalyvaujantis asmuo neturi galimybės įsitikinti, kad renginio organizatorius turi tinkamą renginio civilinės atsakomybės draudimą ar garantijos sutartį dėl žalos, be to, negali būti tikras, kad žalai kilus, ji bus išieškoma tik iš pareigos turėti civilinės atsakomybės draudimą nevykdžiusio renginio organizatoriaus. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatas siūlytina tikslinti, aiškiai nustatant, kad žalos atlyginimą išmokėjusio draudiko regreso teisė vykdoma tik iš renginio organizatoriaus. 2. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad keičiamo įstatymo nuostatos, kiek jos susijusios su pareiga sudaryti draudimo sutartį, netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos oro uostuose. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiuose įstatymuose nėra pateikiama „oro uosto“ sąvokos apibrėžtis, taigi iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kokią teritoriją apimtų „oro uostas“, pavyzdžiui, ar ši teritorija apimtų aerodromų prieigose esančias gatvių dalis bei transporto priemonių stovėjimo aikšteles. Pastebėtina, kad vadovaujantis 2021 m. lapkričio 24 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2021/2118 kuria iš dalies keičiama direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva) preambulės 7 punktu, valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė nustatyti ribotas nuo Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio nukrypti leidžiančias nuostatas, taikomas riboto patekimo zonose, į kurias leidimo neturintys asmenys neturėtų patekti, pavyzdžiui, konkrečios vietos teritorijose, taip pat jūrų ir oro uostų, kuriuose yra įrangos, zonose. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 4 dalies nereikėtų patikslinti nurodant, kad keičiamo įstatymo nuostatos, kiek jos susijusios su pareiga sudaryti draudimo sutartį, netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos riboto patekimo oro uostų teritorijose. 3. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 5 dalies 3 punkte vietoj žodžių „teisinį reguliavimą“ įrašytini žodžiai „teisės aktus“. 4. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje eismo įvykio sąvoką siūloma apibrėžti taip: „Eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant, sustojus ar stovint transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias ir jo elementai, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas.“ Ši projekto nuostata diskutuotina santykyje su Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu (toliau – SEAKĮ). Pirma, lyginant su SEAKĮ pateikta eismo įvykio apibrėžtimi, projekte pateikiama eismo įvykio apibrėžtis yra platesnė, nes pagal ją eismo įvykis yra siejamas ne tik su transporto priemonės judėjimu, bet ir su jos sustojimu ir stovėjimu.
Šiame kontekste pažymėtina tai, kad nors pagal teisėkūros taisykles nėra draudžiama viename įstatyme apibrėžtos sąvokos kitaip apibrėžti kitame įstatyme, jei specialiajame įstatyme pateikta sąvokos apibrėžtis yra būdinga tik tam tikrai santykių sričiai, vis tik skirtingas tos pačios sąvokos apibrėžimas dviejuose įstatymuose, kurių reguliavimo sritys yra glaudžiai susijusios, kelia abejonių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent SEAKĮ yra nustatytos policijos ir kitų pareigūnų teisės ir pareigos, susijusios su eismo saugumo užtikrinimu, tarp jų ir pareigos, susijusios su eismo įvykiais. Projektu įtvirtinus platesnę eismo įvykio sąvoką ir įvykus eismo įvykiui, kurio metu transporto priemonė stovi, policijos ir kitų eismo saugumą užtikrinančių pareigūnų pareigos, įvykus tokiam eismo įvykiui, nebūtų apibrėžtos jokiame teisės akte. Antra, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad SEAKĮ yra ir konkrečių nuostatų, nustatančių draudimo įmonės pareigas, susijusias su eismo įvykiu, pavyzdžiui, SEAKĮ 27 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta: „Kai draudimo įmonė, apdraudusi atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro įgalioti asmenys (paskirti ekspertai), vadovaudamiesi Vyriausybės patvirtintomis Eismo įvykių metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokų mokėjimo taisyklėmis, nustato, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam trečiajam asmeniui transporto priemonę remontuoti ekonomiškai netikslinga, informacija apie šią transporto priemonę turi būti pateikta Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registrui.“ Taigi, projekte plačiau apibrėžus eismo įvykio sąvoką, kiltų klausimas, koks eismo įvykis – įtvirtintas SEAKĮ ar keičiamame įstatyme, turimas mintyje.
Trečia, kelia abejonių tai, ar įvykus projekte apibrėžtam eismo įvykiui, kai transporto priemonė stovi, tokio eismo įvykio duomenys galėtų būti įtraukti į Eismo įvykių informacinę sistemą, nes pagal šios sistemos nuostatus ji yra tvarkoma vadovaujantis SEAKĮ. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat turint mintyje ir projekto aiškinamajame rašte pateiktus argumentus dėl būtinybės išplėsti eismo įvykio apibrėžtį, svarstytina, ar nereikėtų atitinkamai tikslinti ir SEAKĮ, nes priešingu atveju gali kilti aptariamos projekto nuostatos taikymo problemų. 5. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, 16 straipsnio 2 dalyje, 17, 18, 20, 23 straipsniuose, 27 straipsnio 10 dalyje bei projekto 2 straipsnyje yra nustatoma, kad Biuras moka draudimo išmoką dėl žalos atlyginimo tretiesiems nukentėjusiems asmenims ir tuo atveju, kai atsakingas draudikas bankrutuoja arba yra likviduojamas dėl nemokumo. Siūloma nuostata diskutuotina.
Pirma, pagal projekto aiškinamąjį raštą projekto nuostatose sąvokos „likviduojamas dėl nemokumo“ atsiradimas yra siejamas su Direktyvos nuostatų įgyvendinimu. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad perkeliant „Direktyvos 10a straipsnio 1 dalies b punktą ir Direktyvos 25a straipsnio 1 dalies b punktą, nustatoma, kad Biuras moka išmoką dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir kai atsakingo draudiko atžvilgiu priimtas sprendimas pradėti likvidavimo procedūrą dėl nemokumo“. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis minėta Direktyva keičiamos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) 268 straipsnio 1 dalies d punktu, likvidavimo procedūra yra apibrėžiama kaip kolektyvinis procesas, susijęs su draudimo įmonės turto realizavimu ir įplaukų paskirstymu atitinkamai kreditoriams, akcininkams ar nariams, kuriame būtinai dalyvauja kompetentingos institucijos, nepriklausomai nuo to, ar tas procesas yra pradėtas dėl nemokumo, savanoriškai ar priverstinai, taip pat toks kolektyvinis procesas, kuris nutraukiamas susitarus dėl dalinio skolų grąžinimo ar kitos panašios priemonės. Atsižvelgus į tai, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kodėl projekto nuostatose draudiko likvidavimas yra siejamas tik su vienu iš Direktyvos 2009/138/EB likvidavimo pagrindų – draudimo įmonės nemokumu. Pastebėtina, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar Biurui kiltų pareiga atlyginti draudiko, kuris likviduojamas kitu pagrindu nei nemokumas, turimas mokėti išmokas nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatas siūlytina tikslinti. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.106 straipsnis imperatyviai nustato juridinio asmens likvidavimo pagrindus, ir vienas jų – juridinio asmens likvidavimas dėl bankroto.
Pažymėtina, kad Juridinių asmenų nemokumo įstatyme taip pat yra vartojama juridinio asmens likvidavimo dėl bankroto sąvoka. Atsižvelgus į tai, siūlytina projekto nuostatas tikslinti, suderinant jas su galiojančiuose teisės aktuose vartojamomis sąvokomis, CK 2.106 straipsnyje bei Draudimo įstatymo 140 ir 142 straipsniuose nurodytais juridinių asmenų likvidavimo pagrindais. 6. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos, kai žala padaryta draudžiamąjį įvykį sukėlusiai transporto priemonei, joje esančiam transporto priemonės valdytojo turtui, kitam už žalą atsakingo transporto priemonės valdytojo turtui ir draudžiamąjį įvykį sukėlusiam vairuotojui. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis minėta keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies formuluote, draudžiamojo įvykio atveju draudikas ar Biuras turėtų atlyginti žalą transporto priemonėje esančiam, bet šios transporto priemonės valdytojui nepriklausančiam turtui (pavyzdžiui, transporto priemone ne už atlygį vežamam trečiojo asmens kroviniui, turtui), taigi projektu yra išplečiami žalos atlyginimo atvejai, nors projekto aiškinamajame rašte toks įstatymo projekto tikslas nėra nurodytas. Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, draudikas ar Biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui, nesiejant šio turto priklausomybės su transporto priemonės valdytoju. Atsižvelgus į išdėstytą, svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies formuluotė neturėtų būti atitinkamai patikslinta. 7.
keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pirmajame sakinyje, derinant su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, vietoj žodžio
„nustatomas“ įrašytinas žodis „identifikuojamas“. 8. Projekto 1 straipsniu
keičiamo įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje siūloma nustatyti, kad su draudimo sutartimi susiję draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti pateikiami raštu, tačiau sutarties šalys turi teisę pateikti pareiškimus ir pranešimus ir kitokiu abiejų sutarties šalių individualiai sutartu būdu. Taigi projektu siūloma nustatyti, kad draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai abiejų šalių susitarimu galėtų būti pateikiami ir žodžiu. Svarstytina, ar toks šalių tarpusavio pareiškimų ir pranešimų pateikimo būdas būtų proporcingas ir užtikrinantis draudėjo (ypač fizinio asmens) interesus. Atsižvelgus į tai, kad draudimo sutarties šalių tarpusavio komunikacija (pareiškimai, pranešimai) kilus ginčui turėtų įrodomąją galią, siūlytina tikslinti projekto nuostatas taip, kad draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai būtų pateikiami raštu arba individuliai sutartu būdu elektroninių ryšių priemonėmis. Pastebėtina ir tai, kad vadovaujantis projekto nuostatomis, keičiamo įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje pateikiama nuoroda į Draudimo įstatyme reglamentuojamas informacijos pateikimo sąlygas draudėjams, apdraustiesiems, naudos gavėjams ar nukentėjusiems tretiesiems asmenims, taip pat apima tik tuos atvejus, kai informacija yra teikiama raštu. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos atitinkamai tikslintinos. 9. Iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kodėl projekto 6 straipsnio 9 dalyje yra atsisakoma nuostatos, kad tuo atveju, kai pasikeitė draudėjo gyvenamosios vietos ar buveinės adresas ir draudėjas nepranešė apie tai draudikui, tai draudėjui paskutiniu draudikui žinomu gyvenamosios vietos ar buveinės adresu registruotu laišku išsiųsti draudiko pareiškimai ir pranešimai laikomi įteiktais draudėjui.
Svarstytina, ar minėta išbraukiama galiojančio įstatymo nuostata nebūtų aktuali tuo atveju, kai draudimo sutarties šalių tarpusavio komunikavimą būtų pasirinkta vykdyti raštu. 10. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui naujasis transporto priemonės savininkas, prieš pradėdamas naudoti transporto priemonę, privalo užtikrinti, kad būtų sudaryta nauja draudimo sutartis laikantis šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatų. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis projekto nuostatomis, transporto priemonės savininko pasikeitimas savaime nereiškia ankstesnės transporto priemonės draudimo sutarties pabaigos – keičiamo įstatymo 7 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimo sutarties pasibaigimą ir nutraukimą, toks sutarties pasibaigimo pagrindas nėra įtvirtinamas. Atsižvelgus į tai, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar tuo atveju, jeigu naujasis transporto priemonės savininkas neįvykdytų pareigos sudaryti naują draudimo sutartį, o senasis savininkas draudimo sutarties, už kurią sumokėtos visos draudimo įmokos, nebūtų nutraukęs, transporto priemonė būtų laikoma drausta, ar ne.
Pastebėtina, jog nors keičiamo įstatymo
naujos draudimo sutarties, kaip to reikalaujama pagal šio įstatymo 8 straipsnio
grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, manytina, kad šiame straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra pakankamas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal keičiamo įstatymo 11 straipsnio 6 dalį, reglamentuojančią, kada draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, minėtas atvejis (kai nesudaroma nauja draudimo sutartis) nėra nurodomas, o asmuo, po transporto priemonės įsigijimo turėjęs pareigą, bet nesudaręs draudimo sutarties, negali būti laikomas „draudėju“, nes neatitinka keičiamo įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje pateikiamos draudėjo apibrėžties – toks asmuo yra atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, tačiau į draudiką nesikreipė. Siekiant teisinio tikrumo bei siekiant išvengti aptariamos normos praktinio taikymo problemų, projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai patikslintos, ypač atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis CK 6.988 straipsnio 3 dalimi, privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai, t. y. aukščiau minėti aspektai turėtų būti aptariami keičiamame įstatyme. 11.
keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad draudėjui mirus, draudimo sutartis nepasibaigia, o transporto priemonę faktiškai naudojantis asmuo privalo per 5 dienas pranešti draudikui apie faktinį transporto priemonės naudojimą ir pateikti visą draudimo sutarčiai sudaryti būtiną informaciją. Neįvykdžius šios pareigos, transporto priemonę faktiškai naudojančiam asmeniui tenka visos pasekmės, atsirandančios dėl to, kad dėl nepranešimo draudikui apie transporto priemonės perėmimą naudoti nebuvo galima nustatyti transporto priemonę faktiškai naudojančio asmens ir pateikti jam aktualių pranešimų dėl draudimo sutarties ar žalos administravimo arba įvertinti draudimo rizikos. Projektu siūloma nuostata diskutuotina keliais aspektais. Pirma, pastebėtina, kad nėra aiškus minėtų nuostatų ir CK 6.1010 straipsnio, reglamentuojančio tiek draudiko, tiek ir draudėjo teisę į draudimo sutarties pakeitimą dėl draudimo rizikos padidėjimo ar sumažėjimo, santykis. Vadovaujantis projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatomu teisiniu reguliavimu, transporto priemonės draudėjui mirus, draudimo sutartis nepasibaigia, teisės ir pareigos pagal šią sutartį imperatyviai pereina naujajam valdytojui, kuris prievolę sudaryti naują draudimo sutartį turi tik pasibaigus senajai draudimo sutarčiai, kuri buvo sudaryta iki draudėjo mirties. Taigi iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar po draudėjo mirties draudimo sutartį perėmus naujam draudėjui ir ženkliai pasikeitus draudimo rizikai, draudimo sutartis galėtų būti pakeista, t. y. ar draudimo sutarties šalys turėtų teisę padidinti arba sumažinti draudimo įmoką dėl draudimo rizikos pasikeitimo, kaip tai yra aiškiai nustatyta šiuo metu galiojančio keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje.
Pažymėtina, kad po draudėjo mirties draudimo sutartį „perėmęs“ draudėjas per 5 dienas privalo pateikti draudikui duomenis, reikalingus draudiko (t. y. tik vienos iš draudimo sutarties šalių) draudimo rizikai įvertinti, tačiau tokio įvertinimo pasekmės – galimas sutarties sąlygų pakeitimas – nėra reglamentuojamas. Antra, pastebėtina, kad asmeniui faktiškai pradėjus valdyti transporto priemonę ir su ja padarius žalos tretiesiems asmenims, draudikas neturėtų objektyvios galimybės patikrinti, ar asmuo tinkamai įvykdė pareigą per 5 dienas pranešti draudikui apie faktinį transporto priemonės pradėjimą valdyti, t. y. naujasis transporto priemonės valdytojas bet kuriuo momentu iki transporto priemonės savininko pasikeitimo (paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo) eismo įvykio atveju galėtų tvirtinti, kad transporto priemonę pradėjo faktiškai valdyti mažiau nei prieš 5 dienas. Atsižvelgus į tai, manytina, kad siūlomu teisiniu reguliavimu draudikas neturėtų tinkamos galimybės efektyviai pervertinti civilinės atsakomybės rizikos dėl transporto priemonės valdytojo pasikeitimo. Trečia, nėra aiškus keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies santykis.
Viena vertus, po draudėjo mirties perimtos transporto priemonės draudimo sutartis nėra nutraukiama ir galioja iki joje nurodyto termino pabaigos, o nauja draudimo sutartis sudaroma tik pasibaigus senajai, tačiau vadovaujantis keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, draudimo sutartį po draudėjo mirties parėmęs draudėjas galėtų nutraukti šią sutartį įspėjęs ne vėliau kaip prieš 15 dienų iki draudimo sutarties nutraukimo. Pastebėtina, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar šiuo atveju naujajam draudėjui (kuris nebūtinai gali sutapti su mirusio draudėjo turto paveldėtoju, nes yra transporto priemonę faktiškai pradėjęs valdyti asmuo) būtų grąžinama sumokėta draudimo sutarties įmoka už likusį sutarties laikotarpį. Ketvirta, tuo atveju, jei pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą po draudėjo mirties draudimo sutartį perėmus naujam draudėjui ir ženkliai pasikeitus draudimo rizikai, draudimo sutartis galėtų būti pakeista (padidintos įmokos), nėra aiškus keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies santykis. Pažymėtina, kad įprastinė draudimo sutartis gali būti nutraukiama draudiko iniciatyva tik tuo atveju, jeigu draudėjas sutarties neįvykdo ar ją įvykdo netinkamai ir tai yra esminis įprastinės draudimo sutarties pažeidimas, nustatomas atsižvelgiant į CK
teisinio reguliavimo nėra aišku, ar po draudėjo mirties naujajam draudėjui perėmus draudimo sutartį, už kurią yra sumokėtos visos įmokos, ir yra per 5 dienas pranešta apie faktinį transporto priemonės perėmimą naudoti (taigi ji yra įvykdyta tinkamai), draudikas galėtų minėtą sutartį nutraukti savo iniciatyva motyvuodamas tuo, kad draudimo rizika ženkliai pakito, o naujasis draudėjas su tokiu draudimo sutarties pakeitimu (pavyzdžiui, įmokos padidinimu) nesutinka.
Atsižvelgus į išdėstytą ir vadovaujantis teisinio aiškumo principu, projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai tikslinamos, pašalinant aukščiau išdėstytus neaiškumus. 12. Siekiant teisinio aiškumo bei atsižvelgus į tai, kad projekte nustatomas konkretus draudimo sutarties įsigaliojimas momentas, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje formuluotė „nuo joje nurodyto momento“ keistina formuluote „joje nurodytu momentu“. Atitinkamai tikslintina ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 9 dalis vietoj formuluotės „nuo joje nurodytos dienos 00.00 valandos“ vartojant formuluotę „joje nurodytos dienos 00.00 valandą“. 13. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje formuluotėje „suteikia draudimo apsaugą žaliojoje kortelėje nurodytose ir neišbrauktose užsienio valstybėse“ atsisakytina žodžių „ir neišbrauktose“ kaip perteklinių, kadangi to paties straipsnio 4 dalyje nustatoma, jog „žalioji kortelė galioja ir suteikia draudimo apsaugą joje nurodytose valstybėse <...> draudikas gali nesuteikti draudimo apsaugos pagal žaliąją kortelę užsienio valstybėje, pažymėdamas tai žaliojoje kortelėje <...>“. 14.
įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad nukentėjęs trečiasis asmuo, kurio turtui padaryta žala Lietuvos Respublikoje, kai eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė nenustatyta, o žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, turi teisę pretenziją dėl padarytos žalos pateikti Biurui. Šiuo atveju Biuras nagrinėja pretenziją, nustato žalos dydį ir mokėtinos išmokos dydį šio įstatymo nustatyta tvarka, tačiau išmoką mokantis subjektas (iš projekto nuostatų nėra aišku, kurie subjektai patenka į šią sąvoką) išmoką moka tik nustačius (identifikavus) eismo įvykį sukėlusią nedraustą transporto priemonę (išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atvejį). Sistemiškai vertinant projekto nuostatas, išmoką mokančiam subjektui priskiriami: transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai, Biuras ar kiti šiame įstatyme nurodyti subjektai. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, kai eismo įvykis sukeliamas nedrausta transporto priemone, išmoką mokantis subjektas negali būti draudikas (nes transporto priemonė nedrausta), šiuo subjektu gali būti tik Biuras arba Eismo įvykių žalos atlyginimo institucija. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad būtent Biuras moka išmoką dėl žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos turėtų būti tikslinamos, išskiriant du teisinio reguliavimo atvejus – vieną, kai transporto priemonė yra drausta ir kitą, kai transporto priemonė yra nedrausta. Priešingu atveju liktų neaišku, kuris subjektas mokėtų draudimo išmoką Biurui nustačius, kad transporto priemonė yra apdrausta. 15.
straipsnio 3 dalyje be kita ko siūloma nustatyti: „Kai atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti, paskirtas Lietuvos Respublikoje, nustato Lietuvos Respublikos teritorijoje padarytą žalą ir sprendžia išmokos mokėjimo klausimą, taikytinos šio skyriaus nuostatos dėl žalos nustatymo tvarkos bei procedūrų ir išmokos mokėjimo. Kai atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti, paskirtas Lietuvos Respublikoje, nustato ne Lietuvos Respublikos teritorijoje padarytą žalą ir sprendžia išmokos mokėjimo klausimą, vadovaujamasi ir tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais.“ Iš šių projekto nuostatų matyti, kad eismo įvykiui įvykus ir žalą nustačius ne Lietuvos Respublikoje, užsienio valstybės teisės aktai, reglamentuojantys transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, būtų taikomi tik subsidiariai – kartu su atitinkamais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Pažymėtina, kad pagal
Konvencija) žala turėtų būti atlyginama pagal valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisę. Pagal 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (toliau – Reglamentas) nustatytą bendrą taisyklę taikytina teisė nustatoma remiantis tuo, kur atsirado žala. Pažymėtina, kad nei iš projekto aiškinamojo rašto, nei iš paties projekto nuostatų nėra aišku, kodėl projektu siūloma nukrypti nuo šios bendros taisyklės, nes tiek pagal Konvenciją, tiek pagal Reglamentą išimtis iš šios bendros taisyklės iš esmės galima tik vienu atveju – jei abiejų asmenų – traukiamo atsakomybėn asmens ir žalą patyrusio asmens – įprastinės gyvenamosios vietos žalos atsiradimo metu yra toje pačioje šalyje. 16.
įstatymo 15 straipsnio 3 dalies formuluotė „turto vertintojų ataskaitomis“ keistina formuluote „turto vertinimo ataskaitomis“, formuluotė „pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį“ – formuluote
„įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos žalos
dydis“, o formuluotė „asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas“ – formuluote „asmens turėtas turto vertinimo paslaugų išlaidas“. 17. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 15 straipsnio 9 dalyje įvedamo trumpinio (vietoj „finansų ministras“ vartoti „ministras“) siūlytina atsisakyti ir kitose keičiamo įstatymo nuostatose vartoti „finansų ministras“ (33 straipsnio 3 ir 4 dalyse,
dalyje). 18. Atkreiptinas dėmesys, jog projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 19 straipsnio 13 dalies formuluotė
„išmoką ir su išmokos mokėjimu susijusias sumas“ nėra visiškai aiški, kadangi
nėra aišku, kokios sumos laikytinos su išmokos mokėjimu susijusiomis sumomis, t. y. kokias kitas sumas be išmokų draudikas turi grąžinti Biurui. Atitinkamai ši pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 3, 4 ir 8 dalims ir projekto 2 straipsnio 4 dalies 9 punktui. Be to, pastebėtina, jog projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 25 straipsnio 9 punkte kaip viena iš Biuro funkcijų nurodoma „susigrąžina iš šiame įstatyme nustatytų asmenų išmokėtas ir kitas dėl žalos administravimo priklausančias sumas“. Siekiant teisinio aiškumo, vartojamos formuluotės vienodintinos. 19. Projekto 2 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad įstatymas, išskyrus tam tikras įstatymo nuostatas, įsigalioja 2023 m. gruodžio 23 d.
Atsižvelgus į tai, kad nustačius projektu siūlomą teisinį reguliavimą tiek fiziniams, tiek ir juridiniams asmenims atsirastų pareiga drausti motorines transporto priemones, kurių projektinis greitis didesnis kaip 25 km/h arba kurių didžiausias grynasis svoris – daugiau kaip 25 kg, o didžiausias projektinis greitis – daugiau kaip 14 km/h, kurios iki šiol nebuvo draudžiamos, taip pat ir kitas privalomai neregistruotinas motorines priemones, atitinkančias projekte nurodytos draustinos transporto priemonės kriterijus, o tokio teisinio reguliavimo įgyvendinimui ūkio subjektams (neregistruotinų transporto priemonių nuomotojams, draudikams) reikia laiko, manytina, kad projekto įsigaliojimo data turėtų būtų nustatyta, atsižvelgiant į Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalį, pagal kurią teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio
oficialaus paskelbimo dienos. 20. Projekto 2 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių išdėstymas tikslintinas pagal Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 „Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“, reikalavimus:
dalies 1 ir 2 punktai, 4 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 punktai dėstytini atskiromis projekto 2 straipsnio dalimis, atitinkamai patikslinant ir projekto 2 straipsnio 1 dalį. 20.2.
dalyje išdėstytus pakeitimus pakeitimų esmės dėstytinos taip: „Šio straipsnio 5 dalyje (pernumeravus dalis, turės būti nurodoma kita dalis) nurodytą dieną šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo ... straipsnio ... dalis papildoma .... punktu:“
taip: „Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalis papildoma 5 punktu, 17 straipsnis papildomas 7 dalimi <...> susitarimo tarp Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro <...>“. 20.4. Projekto 2 straipsnio 5 dalyje tam tikrų nuostatų įsigaliojimas turėtų būti siejamas ne su susitarimo sudarymo, o su susitarimo įsigaliojimo diena, todėl ši dalis atitinkamai tikslintina. 20.5. Projekto 2 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad
„Lietuvos Respublikos finansų ministerija Teisės aktų registro tvarkytoją
nedelsdama informuoja apie šio straipsnio 3 ir 4 dalių įsigaliojimo datą po šio straipsnio 3 ir 5 dalyse nurodytų sąlygų atsiradimo dienos“. Aptariama nuostata tikslintina atsižvelgus į tai, kad Teisės aktų registras turėtų būti informuojamas apie būsimą nurodytų sąlygų atsiradimo dieną – tiek Europos Komisijos įgyvendinamųjų aktų taikymo pradžios diena, tiek atitinkamo susitarimo įsigaliojimo diena bus žinomos iki atsirandant šioms sąlygoms. Departamento direktorius Dainius Zebleckis A. Dulevičiūtė-Akimovienė, tel. +370 5 209 6164, el. p. [email protected] M. Masteikienė, tel. +370 5 209 6843, el. p. [email protected] L. Schulte-Ebbert, tel. +370 5 209 6055, el. p. [email protected]
2023-12-14 Nr. XIVP-3305(2) Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Dėl projekto 1 straipsniu keičiamo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 2 straipsnio 6 dalyje pateiktos eismo įvykio sąvokos apibrėžties, kuri savo apimtimi skiriasi nuo eismo įvykio sąvokos apibrėžties, pateiktos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje, ir dėl to galinčių kilti praktinių keičiamo įstatymo taikymo problemų laikomės nuomonės, išdėstytos 2023-11-23 Teisės departamento išvadoje dėl pirmojo projekto varianto, reg. Nr. XIVP-3305. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje eismo įvykio sąvoką siūloma apibrėžti taip: „Eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant, sustojus ar stovint transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias ir jo elementai, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas.“ Ši projekto nuostata diskutuotina santykyje su Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu (toliau – SEAKĮ). Pirma, lyginant su SEAKĮ pateikta eismo įvykio apibrėžtimi, projekte pateikiama eismo įvykio apibrėžtis yra platesnė, nes pagal ją eismo įvykis yra siejamas ne tik su transporto priemonės judėjimu, bet ir su jos sustojimu ir stovėjimu.
Šiame kontekste pažymėtina tai, kad nors pagal teisėkūros taisykles nėra draudžiama viename įstatyme apibrėžtos sąvokos kitaip apibrėžti kitame įstatyme, jei specialiajame įstatyme pateikta sąvokos apibrėžtis yra būdinga tik tam tikrai santykių sričiai, vis tik skirtingas tos pačios sąvokos apibrėžimas dviejuose įstatymuose, kurių reguliavimo sritys yra glaudžiai susijusios, kelia abejonių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent SEAKĮ yra nustatytos policijos ir kitų pareigūnų teisės ir pareigos, susijusios su eismo saugumo užtikrinimu, tarp jų ir pareigos, susijusios su eismo įvykiais. Projektu įtvirtinus platesnę eismo įvykio sąvoką ir įvykus eismo įvykiui, kurio metu transporto priemonė stovi, policijos ir kitų eismo saugumą užtikrinančių pareigūnų pareigos, įvykus tokiam eismo įvykiui, nebūtų apibrėžtos jokiame teisės akte. Antra, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad SEAKĮ yra ir konkrečių nuostatų, nustatančių draudimo įmonės pareigas, susijusias su eismo įvykiu, pavyzdžiui, SEAKĮ 27 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta: „Kai draudimo įmonė, apdraudusi atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro įgalioti asmenys (paskirti ekspertai), vadovaudamiesi Vyriausybės patvirtintomis Eismo įvykių metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokų mokėjimo taisyklėmis, nustato, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam trečiajam asmeniui transporto priemonę remontuoti ekonomiškai netikslinga, informacija apie šią transporto priemonę turi būti pateikta Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registrui.“ Taigi, projekte plačiau apibrėžus eismo įvykio sąvoką, kiltų klausimas, koks eismo įvykis – įtvirtintas SEAKĮ ar keičiamame įstatyme, turimas mintyje. 2.
„apie būsimą šio straipsnio 4-12 dalių įsigaliojimo datą“ įrašytinas žodis
„atitinkamai“. Departamento direktorius Dainius Zebleckis A. Dulevičiūtė-Akimovienė, tel. +370 5 209 6164, el. p. [email protected] M. Masteikienė, tel. +370 5 209 6843, el. p. [email protected] L. Schulte-Ebbert, tel. +370 5 209 6055, el. p. [email protected]
2023-11-30
posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkė Irena Haase, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, nariai: Arvydą Anušauską pavaduojantis Bronislavas Matelis, Aušrinė Armonaitė, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Vilius Semeška, Algirdas Stončaitis, Andrius Vyšniauskas. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, vyriausioji specialistė Aidena Bacevičienė, padėjėjos: Meile Čeputienė, Rivena Zegerienė. Finansų ministerijos atstovai: L. Šumskaitė, E. Gavėnas, Lietuvos banko atstovas D. Andriukaitis, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovai: A. Križinauskas, T. Rudzkis, R. Veselkienė, Susisiekimo ministerijos atstovai: A. Karnilavičius, G. Pilipavičius, Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovai: A. Dulevičiūtė-Akimovienė, M. Masteikienė, L. Schulte-Ebbert, Draudimo brokeris A. Lepeška, SORAINENEN ekspertas, advokatas S. Drazdauskas. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
2223348 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1.
priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 1 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos uždarose teritorijose sporto renginiuose ir veikloje, įskaitant lenktynes, varžybas, treniruotes, bandymus ar pasirodymus. Projektu siūlomu teisiniu reguliavimu formuluojama bendra taisyklė, kad minėtų renginių metu padarytos žalos atlyginimas turėtų būti kompensuojamas renginio organizatoriaus civilinės atsakomybės draudimu ar garantijos sutartimi dėl žalos. Tačiau aptariamoje straipsnio dalyje taip pat formuluojama ir šios taisyklės išimtis
mokėjimu susijusių sumų grąžinimo kreiptis į renginio organizatorių.
Pastebėtina, kad tokia keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 dalies formuluotė suponuoja tai, kad draudikui (ar Biurui) atlyginus už renginio metu transporto priemonės padarytą žalą trečiajam asmeniui, jis gali vykdyti regreso teisę tiek iš civilinės atsakomybės draudimo neturėjusio renginio organizatoriaus, tiek ir iš žalą padariusio atsakingo asmens – transporto priemonės valdytojo. Manytina, kad tokia projektu siūloma nuostata yra ydinga, nes renginyje su transporto priemone dalyvaujantis asmuo neturi galimybės įsitikinti, kad renginio organizatorius turi tinkamą renginio civilinės atsakomybės draudimą ar garantijos sutartį dėl žalos, be to, negali būti tikras, kad žalai kilus, ji bus išieškoma tik iš pareigos turėti civilinės atsakomybės draudimą nevykdžiusio renginio organizatoriaus. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatas siūlytina tikslinti, aiškiai nustatant, kad žalos atlyginimą išmokėjusio draudiko regreso teisė vykdoma tik iš renginio organizatoriaus. Pritarti Siūloma Projekto 22 straipsnio 4 dalies formuluotė: „4. Draudikas, sumokėjęs išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui vadovaujantis šio įstatymo
išleistų lėšų grąžinimo ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo ir dėl to patirtų papildomų išlaidų atlyginimo kreiptis tik į renginio organizatorių.“ Siūloma 23 straipsnio 8 dalies formuluotė: „8.
Biuras, sumokėjęs išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui vadovaujantis šio įstatymo
administruoti išleistų lėšų ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo ir dėl to patirtų papildomų išlaidų atlyginimo kreiptis tik į renginio organizatorių.“
4
straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad keičiamo įstatymo nuostatos, kiek jos susijusios su pareiga sudaryti draudimo sutartį, netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos oro uostuose. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiuose įstatymuose nėra pateikiama „oro uosto“ sąvokos apibrėžtis, taigi iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kokią teritoriją apimtų „oro uostas“, pavyzdžiui, ar ši teritorija apimtų aerodromų prieigose esančias gatvių dalis bei transporto priemonių stovėjimo aikšteles. Pastebėtina, kad vadovaujantis 2021 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2021/2118 kuria iš dalies keičiama direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva) preambulės 7 punktu, valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė nustatyti ribotas nuo Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio nukrypti leidžiančias nuostatas, taikomas riboto patekimo zonose, į kurias leidimo neturintys asmenys neturėtų patekti, pavyzdžiui, konkrečios vietos teritorijose, taip pat jūrų ir oro uostų, kuriuose yra įrangos, zonose.
Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 4 dalies nereikėtų patikslinti nurodant, kad keičiamo įstatymo nuostatos, kiek jos susijusios su pareiga sudaryti draudimo sutartį, netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos riboto patekimo oro uostų teritorijose. Pritarti
53
vietoj žodžių „teisinį reguliavimą“ įrašytini žodžiai „teisės aktus“. Pritarti
6
įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant, sustojus ar stovint transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias ir jo elementai, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas.“ Ši projekto nuostata diskutuotina santykyje su Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu (toliau – SEAKĮ). Pirma, lyginant su SEAKĮ pateikta eismo įvykio apibrėžtimi, projekte pateikiama eismo įvykio apibrėžtis yra platesnė, nes pagal ją eismo įvykis yra siejamas ne tik su transporto priemonės judėjimu, bet ir su jos sustojimu ir stovėjimu.
Šiame kontekste pažymėtina tai, kad nors pagal teisėkūros taisykles nėra draudžiama viename įstatyme apibrėžtos sąvokos kitaip apibrėžti kitame įstatyme, jei specialiajame įstatyme pateikta sąvokos apibrėžtis yra būdinga tik tam tikrai santykių sričiai, vis tik skirtingas tos pačios sąvokos apibrėžimas dviejuose įstatymuose, kurių reguliavimo sritys yra glaudžiai susijusios, kelia abejonių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent SEAKĮ yra nustatytos policijos ir kitų pareigūnų teisės ir pareigos, susijusios su eismo saugumo užtikrinimu, tarp jų ir pareigos, susijusios su eismo įvykiais. Projektu įtvirtinus platesnę eismo įvykio sąvoką ir įvykus eismo įvykiui, kurio metu transporto priemonė stovi, policijos ir kitų eismo saugumą užtikrinančių pareigūnų pareigos, įvykus tokiam eismo įvykiui, nebūtų apibrėžtos jokiame teisės akte. Antra, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad SEAKĮ yra ir konkrečių nuostatų, nustatančių draudimo įmonės pareigas, susijusias su eismo įvykiu, pavyzdžiui, SEAKĮ 27 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta: „Kai draudimo įmonė, apdraudusi atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro įgalioti asmenys (paskirti ekspertai), vadovaudamiesi Vyriausybės patvirtintomis Eismo įvykių metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokų mokėjimo taisyklėmis, nustato, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam trečiajam asmeniui transporto priemonę remontuoti ekonomiškai netikslinga, informacija apie šią transporto priemonę turi būti pateikta Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registrui.“ Taigi, projekte plačiau apibrėžus eismo įvykio sąvoką, kiltų klausimas, koks eismo įvykis – įtvirtintas SEAKĮ ar keičiamame įstatyme, turimas mintyje.
Trečia, kelia abejonių tai, ar įvykus projekte apibrėžtam eismo įvykiui, kai transporto priemonė stovi, tokio eismo įvykio duomenys galėtų būti įtraukti į Eismo įvykių informacinę sistemą, nes pagal šios sistemos nuostatus ji yra tvarkoma vadovaujantis SEAKĮ. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat turint mintyje ir projekto aiškinamajame rašte pateiktus argumentus dėl būtinybės išplėsti eismo įvykio apibrėžtį, svarstytina, ar nereikėtų atitinkamai tikslinti ir SEAKĮ, nes priešingu atveju gali kilti aptariamos projekto nuostatos taikymo problemų. Nepritarti Pagal Projektu į nacionalinę teisę perkeliamą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2021/2118 (toliau – Direktyva), ESTT sprendimus (pvz. C-100/18) eismo įvykis, kada mokama draudimo išmoka, yra ir tada, kai transporto priemonė stovi. 2019 m po ESTT sprendimų dėl eismo įvykių (ne tik judant transporto priemonei) vyko konsultacijos su LR Susisiekimo ministerijos, LR Finansų ministerijos, Policijos departamento, Europos Teisės departamento atstovais.
Buvo nuspręsta, kad jeigu poreikis keisti SEAKĮ esantį eismo įvykio apibrėžimą kilo dėl to, kad buvo priimti ESTT sprendimai, susisiję su privalomuoju draudimu, turi būti keičiamas TPVCAPDĮ. Jeigu nacionaliniuose teisės aktuose negalima visose srityse naudoti unifikuoto eismo įvykio apibrėžimo, apimančio ir transporto priemonių stovėjimą, tai turi būti padaryta privalomąjį draudimą reglamentuojančiame specialiame įstatyme įvedant tokias terminų apibrėžtis, kurios atitiktų ES standartą. Pagal turimą informaciją „stacionarios“ žalos (kai jos padaromos nei vienai iš dalyvių transporto priemonių nejudant) nėra registruojamos Eismo įvykių informacinėje sistemoje. Jei reikia, tam naudojamas Administracinių nusižengimų registras, tačiau policija deda pastangas „suvesti“ abu tokio eismo įvykio dalyvius, kad jie galėtų užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Vertinama, kad nėra tikslinga SEAKĮ tikslinti eismo įvykio apibrėžimą, nes „stacionarios“ žalos – ne eismo įvykio sampratos loginės analizės rezultatas, o ESTT išvados, išplečiančios draudimo apsaugą. Į stovinčių transporto priemonių sukeltus eismo įvykius policija vyksta ir fiksuoja visas eismo įvykio aplinkybes (kaip nurodyta aukščiau, pirmiausiai stengiamasi, kad eismo įvykio dalyviai sutartų dėl eismo įvykio aplinkybių ir užsipildytų eismo įvykio deklaraciją), tokie draudiminiai įvykiai administruojami vadovaujantis Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, 16 straipsnio 2 dalyje, 17, 18, 20, 23 straipsniuose,
moka draudimo išmoką dėl žalos atlyginimo tretiesiems nukentėjusiems asmenims ir tuo atveju, kai atsakingas draudikas bankrutuoja arba yra likviduojamas dėl nemokumo. Siūloma nuostata diskutuotina. Pirma, pagal projekto aiškinamąjį raštą projekto nuostatose sąvokos „likviduojamas dėl nemokumo“ atsiradimas yra siejamas su Direktyvos nuostatų įgyvendinimu. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad perkeliant „Direktyvos 10a straipsnio 1 dalies b punktą ir Direktyvos 25a straipsnio 1 dalies b punktą, nustatoma, kad Biuras moka išmoką dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir kai atsakingo draudiko atžvilgiu priimtas sprendimas pradėti likvidavimo procedūrą dėl nemokumo“. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis minėta Direktyva keičiamos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) 268 straipsnio 1 dalies d punktu, likvidavimo procedūra yra apibrėžiama kaip kolektyvinis procesas, susijęs su draudimo įmonės turto realizavimu ir įplaukų paskirstymu atitinkamai kreditoriams, akcininkams ar nariams, kuriame būtinai dalyvauja kompetentingos institucijos, nepriklausomai nuo to, ar tas procesas yra pradėtas dėl nemokumo, savanoriškai ar priverstinai, taip pat toks kolektyvinis procesas, kuris nutraukiamas susitarus dėl dalinio skolų grąžinimo ar kitos panašios priemonės. Atsižvelgus į tai, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kodėl projekto nuostatose draudiko likvidavimas yra siejamas tik su vienu iš Direktyvos 2009/138/EB likvidavimo pagrindų – draudimo įmonės nemokumu.
Pastebėtina, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar Biurui kiltų pareiga atlyginti draudiko, kuris likviduojamas kitu pagrindu nei nemokumas, turimas mokėti išmokas nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatas siūlytina tikslinti. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.106 straipsnis imperatyviai nustato juridinio asmens likvidavimo pagrindus, ir vienas jų – juridinio asmens likvidavimas dėl bankroto. Pažymėtina, kad Juridinių asmenų nemokumo įstatyme taip pat yra vartojama juridinio asmens likvidavimo dėl bankroto sąvoka. Atsižvelgus į tai, siūlytina projekto nuostatas tikslinti, suderinant jas su galiojančiuose teisės aktuose vartojamomis sąvokomis, CK 2.106 straipsnyje bei Draudimo įstatymo 140 ir 142 straipsniuose nurodytais juridinių asmenų likvidavimo pagrindais. Pritarti Siūloma Projekte vartojamą sąvoką „likvidavimas dėl nemokumo“ keisti į sąvoką „likvidavimas“. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
2
straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos, kai žala padaryta draudžiamąjį įvykį sukėlusiai transporto priemonei, joje esančiam transporto priemonės valdytojo turtui, kitam už žalą atsakingo transporto priemonės valdytojo turtui ir draudžiamąjį įvykį sukėlusiam vairuotojui.
Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis minėta keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies formuluote, draudžiamojo įvykio atveju draudikas ar Biuras turėtų atlyginti žalą transporto priemonėje esančiam, bet šios transporto priemonės valdytojui nepriklausančiam turtui (pavyzdžiui, transporto priemone ne už atlygį vežamam trečiojo asmens kroviniui, turtui), taigi projektu yra išplečiami žalos atlyginimo atvejai, nors projekto aiškinamajame rašte toks įstatymo projekto tikslas nėra nurodytas. Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, draudikas ar Biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui, nesiejant šio turto priklausomybės su transporto priemonės valdytoju. Atsižvelgus į išdėstytą, svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies formuluotė neturėtų būti atitinkamai patikslinta. Pritarti Siūloma projekto 3 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip: „2. Šio įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos, kai žala padaryta draudžiamąjį įvykį sukėlusiai transporto priemonei, joje esančiam transporto priemonės valdytojo turtui, kitam už žalą atsakingo transporto priemonės valdytojo turtui ir draudžiamąjį įvykį sukėlusiam vairuotojui. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
622
pirmajame sakinyje, derinant su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, vietoj žodžio „nustatomas“ įrašytinas žodis „identifikuojamas“.
9
draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti pateikiami raštu, tačiau sutarties šalys turi teisę pateikti pareiškimus ir pranešimus ir kitokiu abiejų sutarties šalių individualiai sutartu būdu. Taigi projektu siūloma nustatyti, kad draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai abiejų šalių susitarimu galėtų būti pateikiami ir žodžiu. Svarstytina, ar toks šalių tarpusavio pareiškimų ir pranešimų pateikimo būdas būtų proporcingas ir užtikrinantis draudėjo (ypač fizinio asmens) interesus. Atsižvelgus į tai, kad draudimo sutarties šalių tarpusavio komunikacija (pareiškimai, pranešimai) kilus ginčui turėtų įrodomąją galią, siūlytina tikslinti projekto nuostatas taip, kad draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai būtų pateikiami raštu arba individuliai sutartu būdu elektroninių ryšių priemonėmis. Pastebėtina ir tai, kad vadovaujantis projekto nuostatomis, keičiamo įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje pateikiama nuoroda į Draudimo įstatyme reglamentuojamas informacijos pateikimo sąlygas draudėjams, apdraustiesiems, naudos gavėjams ar nukentėjusiems tretiesiems asmenims, taip pat apima tik tuos atvejus, kai informacija yra teikiama raštu. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos atitinkamai tikslintinos. Pritarti Siūloma Projekto 6 straipsnio 9 dalį išdėstyti taip:
„9. Su draudimo sutartimi susiję draudimo sutarties
šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti pateikiami raštu, tačiau sutarties šalys turi teisę pateikti pareiškimus ir pranešimus ir kitokiu abiejų sutarties šalių individualiai sutartu būdu.
Šiuo ir kitais šiame įstatyme nustatytais informacijos teikimo raštu atvejais informacija teikiama vadovaujantis Draudimo įstatyme nustatytomis informacijos pateikimo draudėjams, apdraustiesiems, naudos gavėjams ar nukentėjusiems tretiesiems asmenims sąlygomis. Sutarties šalys turi teisę pareiškimus ir pranešimus teikti ir kitokiu abiejų sutarties šalių individualiai sutartu būdu elektroninių ryšių priemonėmis."
9
reguliavimo nėra aišku, kodėl projekto 6 straipsnio 9 dalyje yra atsisakoma nuostatos, kad tuo atveju, kai pasikeitė draudėjo gyvenamosios vietos ar buveinės adresas ir draudėjas nepranešė apie tai draudikui, tai draudėjui paskutiniu draudikui žinomu gyvenamosios vietos ar buveinės adresu registruotu laišku išsiųsti draudiko pareiškimai ir pranešimai laikomi įteiktais draudėjui. Svarstytina, ar minėta išbraukiama galiojančio įstatymo nuostata nebūtų aktuali tuo atveju, kai draudimo sutarties šalių tarpusavio komunikavimą būtų pasirinkta vykdyti raštu. Pritarti Projekto 6 straipsnio 9 dalis papildytina: „Jei pasikeitė draudėjo gyvenamosios vietos ar buveinės adresas ir draudėjas nepranešė apie tai draudikui, tai draudėjui paskutiniu draudikui žinomu gyvenamosios vietos ar buveinės adresu registruotu laišku išsiųsti draudiko pareiškimai ir pranešimai laikomi įteiktais draudėjui.“
7 10.
Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui naujasis transporto priemonės savininkas, prieš pradėdamas naudoti transporto priemonę, privalo užtikrinti, kad būtų sudaryta nauja draudimo sutartis laikantis šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatų. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis projekto nuostatomis, transporto priemonės savininko pasikeitimas savaime nereiškia ankstesnės transporto priemonės draudimo sutarties pabaigos – keičiamo įstatymo 7 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimo sutarties pasibaigimą ir nutraukimą, toks sutarties pasibaigimo pagrindas nėra įtvirtinamas. Atsižvelgus į tai, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar tuo atveju, jeigu naujasis transporto priemonės savininkas neįvykdytų pareigos sudaryti naują draudimo sutartį, o senasis savininkas draudimo sutarties, už kurią sumokėtos visos draudimo įmokos, nebūtų nutraukęs, transporto priemonė būtų laikoma drausta, ar ne. Pastebėtina, jog nors keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje yra nurodoma, kad jei žala buvo padaryta nesudarius naujos draudimo sutarties, kaip to reikalaujama pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, manytina, kad šiame straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra pakankamas.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal keičiamo įstatymo 11 straipsnio 6 dalį, reglamentuojančią, kada draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, minėtas atvejis (kai nesudaroma nauja draudimo sutartis) nėra nurodomas, o asmuo, po transporto priemonės įsigijimo turėjęs pareigą, bet nesudaręs draudimo sutarties, negali būti laikomas „draudėju“, nes neatitinka keičiamo įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje pateikiamos draudėjo apibrėžties – toks asmuo yra atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, tačiau į draudiką nesikreipė. Siekiant teisinio tikrumo bei siekiant išvengti aptariamos normos praktinio taikymo problemų, projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai patikslintos, ypač atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis CK 6.988 straipsnio 3 dalimi, privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai, t. y. aukščiau minėti aspektai turėtų būti aptariami keičiamame įstatyme. Pritarti Siekiant aiškumo, Projekto 11 straipsnio 7 d. keistina taip: „7. Jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.
Tuo atveju, kai žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo
žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Tuo atveju, kai arba žala buvo padaryta naujam transporto priemonės savininkui nesudarius naujos draudimo sutarties, kaip to reikalaujama pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo naujo transporto priemonės savininko grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.“ Projekto 8 straipsnio 1 dalis tikslintina taip: „1. Pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui naujasis transporto priemonės savininkas, prieš pradėdamas naudoti transporto priemonę, privalo užtikrinti, kad būtų sudaryta nauja draudimo sutartis laikantis šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatų. Jeigu naujasis transporto priemonės savininkas nesudaro naujos draudimo sutarties kaip to reikalaujama šioje dalyje, tai vertinama kaip draudimo įmokų nemokėjimas už teikiamą draudimo apsaugą ir tokia draudimo apsauga įsigytai transporto priemonei besinaudojančiam transporto priemonės savininkui kyla šio įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytos pasekmės.“
2 11.
Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad draudėjui mirus, draudimo sutartis nepasibaigia, o transporto priemonę faktiškai naudojantis asmuo privalo per 5 dienas pranešti draudikui apie faktinį transporto priemonės naudojimą ir pateikti visą draudimo sutarčiai sudaryti būtiną informaciją. Neįvykdžius šios pareigos, transporto priemonę faktiškai naudojančiam asmeniui tenka visos pasekmės, atsirandančios dėl to, kad dėl nepranešimo draudikui apie transporto priemonės perėmimą naudoti nebuvo galima nustatyti transporto priemonę faktiškai naudojančio asmens ir pateikti jam aktualių pranešimų dėl draudimo sutarties ar žalos administravimo arba įvertinti draudimo rizikos. Projektu siūloma nuostata diskutuotina keliais aspektais. Pirma, pastebėtina, kad nėra aiškus minėtų nuostatų ir CK 6.1010 straipsnio, reglamentuojančio tiek draudiko, tiek ir draudėjo teisę į draudimo sutarties pakeitimą dėl draudimo rizikos padidėjimo ar sumažėjimo, santykis. Vadovaujantis projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatomu teisiniu reguliavimu, transporto priemonės draudėjui mirus, draudimo sutartis nepasibaigia, teisės ir pareigos pagal šią sutartį imperatyviai pereina naujajam valdytojui, kuris prievolę sudaryti naują draudimo sutartį turi tik pasibaigus senajai draudimo sutarčiai, kuri buvo sudaryta iki draudėjo mirties. Taigi iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar po draudėjo mirties draudimo sutartį perėmus naujam draudėjui ir ženkliai pasikeitus draudimo rizikai, draudimo sutartis galėtų būti pakeista, t. y. ar draudimo sutarties šalys turėtų teisę padidinti arba sumažinti draudimo įmoką dėl draudimo rizikos pasikeitimo, kaip tai yra aiškiai nustatyta šiuo metu galiojančio keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje.
Pažymėtina, kad po draudėjo mirties draudimo sutartį „perėmęs“ draudėjas per 5 dienas privalo pateikti draudikui duomenis, reikalingus draudiko (t. y. tik vienos iš draudimo sutarties šalių) draudimo rizikai įvertinti, tačiau tokio įvertinimo pasekmės – galimas sutarties sąlygų pakeitimas – nėra reglamentuojamas. Antra, pastebėtina, kad asmeniui faktiškai pradėjus valdyti transporto priemonę ir su ja padarius žalos tretiesiems asmenims, draudikas neturėtų objektyvios galimybės patikrinti, ar asmuo tinkamai įvykdė pareigą per 5 dienas pranešti draudikui apie faktinį transporto priemonės pradėjimą valdyti, t. y. naujasis transporto priemonės valdytojas bet kuriuo momentu iki transporto priemonės savininko pasikeitimo (paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo) eismo įvykio atveju galėtų tvirtinti, kad transporto priemonę pradėjo faktiškai valdyti mažiau nei prieš 5 dienas. Atsižvelgus į tai, manytina, kad siūlomu teisiniu reguliavimu draudikas neturėtų tinkamos galimybės efektyviai pervertinti civilinės atsakomybės rizikos dėl transporto priemonės valdytojo pasikeitimo. Trečia, nėra aiškus keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies santykis.
Viena vertus, po draudėjo mirties perimtos transporto priemonės draudimo sutartis nėra nutraukiama ir galioja iki joje nurodyto termino pabaigos, o nauja draudimo sutartis sudaroma tik pasibaigus senajai, tačiau vadovaujantis keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, draudimo sutartį po draudėjo mirties parėmęs draudėjas galėtų nutraukti šią sutartį įspėjęs ne vėliau kaip prieš
siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar šiuo atveju naujajam draudėjui (kuris nebūtinai gali sutapti su mirusio draudėjo turto paveldėtoju, nes yra transporto priemonę faktiškai pradėjęs valdyti asmuo) būtų grąžinama sumokėta draudimo sutarties įmoka už likusį sutarties laikotarpį. Ketvirta, tuo atveju, jei pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą po draudėjo mirties draudimo sutartį perėmus naujam draudėjui ir ženkliai pasikeitus draudimo rizikai, draudimo sutartis galėtų būti pakeista (padidintos įmokos), nėra aiškus keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies santykis. Pažymėtina, kad įprastinė draudimo sutartis gali būti nutraukiama draudiko iniciatyva tik tuo atveju, jeigu draudėjas sutarties neįvykdo ar ją įvykdo netinkamai ir tai yra esminis įprastinės draudimo sutarties pažeidimas, nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnyje nurodytus atvejus. Atsižvelgus į tai, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar po draudėjo mirties naujajam draudėjui perėmus draudimo sutartį, už kurią yra sumokėtos visos įmokos, ir yra per 5 dienas pranešta apie faktinį transporto priemonės perėmimą naudoti (taigi ji yra įvykdyta tinkamai), draudikas galėtų minėtą sutartį nutraukti savo iniciatyva motyvuodamas tuo, kad draudimo rizika ženkliai pakito, o naujasis draudėjas su tokiu draudimo sutarties pakeitimu (pavyzdžiui, įmokos padidinimu) nesutinka.
Atsižvelgus į išdėstytą ir vadovaujantis teisinio aiškumo principu, projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai tikslinamos, pašalinant aukščiau išdėstytus neaiškumus. Pritarti iš dalies Siūlomas Projekto 8 straipsnio 2 dalies pakeitimas:
„2. Draudėjui mirus draudimo sutartis nepasibaigia. Transporto
priemonę faktiškai naudojančiam asmeniui pereina draudėjo teisės ir pareigos (įskaitant ir pareiga informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką) pagal sudarytą draudimo sutartį. Transporto priemonę faktiškai naudojantis asmuo turi per 5 dienas 15 dienų nuo faktiško transporto priemonės naudojimo pradžios dienos pranešti apie tai draudikui, taip pat pateikti visą draudimo sutarčiai sudaryti būtiną informaciją nurodydamas transporto priemonės valdytojo tapatybę ir kontaktinius duomenis. Per nurodytą terminą nepranešus draudikui apie transporto priemonės perėmimą naudoti, transporto priemonę faktiškai naudojančiam asmeniui tenka visos pasekmės, atsirandančios dėl to, kad dėl nepranešimo draudikui apie transporto priemonės perėmimą naudoti nebuvo galima nustatyti transporto priemonę faktiškai naudojančio asmens ir pateikti jam aktualių pranešimų dėl draudimo sutarties ar žalos administravimo arba draudikui įvertinti padidėjusios draudimo rizikos. Draudimo rizikos padidėjimo ar sumažėjimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.1010 straipsnio nuostatas.
Pasibaigus draudimo sutarčiai, kuri buvo sudaryta iki draudėjo mirties, nauja draudimo sutartis sudaroma atsižvelgiant į šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas.“. 12. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
19
nustatomas konkretus draudimo sutarties įsigaliojimas momentas, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje formuluotė „nuo joje nurodyto momento“ keistina formuluote „joje nurodytu momentu“. Atitinkamai tikslintina ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 9 dalis vietoj formuluotės „nuo joje nurodytos dienos 00.00 valandos“ vartojant formuluotę „joje nurodytos dienos 00.00 valandą“. Pritarti
14
formuluotėje „suteikia draudimo apsaugą žaliojoje kortelėje nurodytose ir neišbrauktose užsienio valstybėse“ atsisakytina žodžių „ir neišbrauktose“ kaip perteklinių, kadangi to paties straipsnio 4 dalyje nustatoma, jog
„žalioji kortelė galioja ir suteikia draudimo apsaugą joje nurodytose
valstybėse <...> draudikas gali nesuteikti draudimo apsaugos pagal žaliąją kortelę užsienio valstybėje, pažymėdamas tai žaliojoje kortelėje <...>“. Pritarti Siūloma tokia Projekto 10 straipsnio 4 dalies redakcija:
„4. Žalioji kortelė galioja ir suteikia draudimo
apsaugą joje nurodytose ir neišbrauktose užsienio valstybėse, jei draudikas ir draudėjas nesusitaria kitaip, pagal tų valstybių teisės aktus. Priimdamas sprendimą nesuteikti draudimo apsaugos pagal žaliąją kortelę kurioje nors užsienio valstybėje draudikas turi vadovautis žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis.
Žalioji kortelė galioja ir tose valstybėse, kurios neturi nacionalinio draudikų biuro, bet pagal žaliosios kortelės sistemos taisykles yra patronuojamos kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro. Draudikas gali nesuteikti draudimo apsaugos pagal žaliąją kortelę užsienio valstybėje, pažymėdamas tai žaliojoje kortelėje vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis.“
4
nurodoma, kad nukentėjęs trečiasis asmuo, kurio turtui padaryta žala Lietuvos Respublikoje, kai eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė nenustatyta, o žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, turi teisę pretenziją dėl padarytos žalos pateikti Biurui. Šiuo atveju Biuras nagrinėja pretenziją, nustato žalos dydį ir mokėtinos išmokos dydį šio įstatymo nustatyta tvarka, tačiau išmoką mokantis subjektas (iš projekto nuostatų nėra aišku, kurie subjektai patenka į šią sąvoką) išmoką moka tik nustačius (identifikavus) eismo įvykį sukėlusią nedraustą transporto priemonę (išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atvejį). Sistemiškai vertinant projekto nuostatas, išmoką mokančiam subjektui priskiriami: transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai, Biuras ar kiti šiame įstatyme nurodyti subjektai. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, kai eismo įvykis sukeliamas nedrausta transporto priemone, išmoką mokantis subjektas negali būti draudikas (nes transporto priemonė nedrausta), šiuo subjektu gali būti tik Biuras arba Eismo įvykių žalos atlyginimo institucija.
Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad būtent Biuras moka išmoką dėl žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos turėtų būti tikslinamos, išskiriant du teisinio reguliavimo atvejus
Siūloma Projekto 13 straipsnio 4 dalies formuluotė: „4. Nukentėjęs trečiasis asmuo, kurio turtui padaryta žala Lietuvos Respublikoje, kai eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė nenustatyta, o žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, turi teisę pretenziją dėl padarytos žalos pateikti Biurui. Šiuo atveju Biuras nagrinėja pretenziją, nustato žalos dydį ir mokėtinos išmokos dydį šio įstatymo nustatyta tvarka, tačiau išmoką mokantis subjektas Biuras išmoką moka tik nustačius (identifikavus) eismo įvykį sukėlusią nedraustą transporto priemonę (išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atvejį). Jeigu paaiškėja, kad identifikuota transporto priemonė buvo drausta – išmoką moka atsakingas draudikas.“
3 15.
Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje be kita ko siūloma nustatyti: „Kai atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti, paskirtas Lietuvos Respublikoje, nustato Lietuvos Respublikos teritorijoje padarytą žalą ir sprendžia išmokos mokėjimo klausimą, taikytinos šio skyriaus nuostatos dėl žalos nustatymo tvarkos bei procedūrų ir išmokos mokėjimo. Kai atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti, paskirtas Lietuvos Respublikoje, nustato ne Lietuvos Respublikos teritorijoje padarytą žalą ir sprendžia išmokos mokėjimo klausimą, vadovaujamasi ir tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais.“ Iš šių projekto nuostatų matyti, kad eismo įvykiui įvykus ir žalą nustačius ne Lietuvos Respublikoje, užsienio valstybės teisės aktai, reglamentuojantys transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, būtų taikomi tik subsidiariai – kartu su atitinkamais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Pažymėtina, kad pagal 1971 m. gegužės 4 d. Konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės (toliau – Konvencija) žala turėtų būti atlyginama pagal valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisę. Pagal 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (toliau – Reglamentas) nustatytą bendrą taisyklę taikytina teisė nustatoma remiantis tuo, kur atsirado žala. Pažymėtina, kad nei iš projekto aiškinamojo rašto, nei iš paties projekto nuostatų nėra aišku, kodėl projektu siūloma nukrypti nuo šios bendros taisyklės, nes tiek pagal Konvenciją, tiek pagal Reglamentą išimtis iš šios bendros taisyklės iš esmės galima tik vienu atveju – jei abiejų asmenų – traukiamo atsakomybėn asmens ir žalą patyrusio asmens – įprastinės gyvenamosios vietos žalos atsiradimo metu yra toje pačioje šalyje.
Pritarti Siūloma Projekto 14 straipsnio 3 dalies nuostata: „3. Kai atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti, paskirtas Lietuvos Respublikoje, nustato Lietuvos Respublikos teritorijoje padarytą žalą ir sprendžia išmokos mokėjimo klausimą, taikytinos šio skyriaus nuostatos dėl žalos nustatymo tvarkos bei procedūrų ir išmokos mokėjimo. Kai atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti, paskirtas Lietuvos Respublikoje, nustato ne Lietuvos Respublikos teritorijoje padarytą žalą ir sprendžia išmokos mokėjimo klausimą, vadovaujamasi ir tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais.”
3
formuluote „turto vertinimo ataskaitomis“, formuluotė „pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį“ – formuluote
„įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos
žalos dydis“, o formuluotė „asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas“
333435389 17.
Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo
„ministras“) siūlytina atsisakyti ir kitose keičiamo įstatymo nuostatose
vartoti „finansų ministras“ (33 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 34 straipsnio 2 dalyje, 35 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 38 straipsnio 2 dalyje). Pritarti
2223252834
straipsniu keičiamo įstatymo 19 straipsnio 13 dalies formuluotė „išmoką ir su išmokos mokėjimu susijusias sumas“ nėra visiškai aiški, kadangi nėra aišku, kokios sumos laikytinos su išmokos mokėjimu susijusiomis sumomis, t. y. kokias kitas sumas be išmokų draudikas turi grąžinti Biurui. Atitinkamai ši pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 3, 4 ir
projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 25 straipsnio 9 punkte kaip viena iš Biuro funkcijų nurodoma „susigrąžina iš šiame įstatyme nustatytų asmenų išmokėtas ir kitas dėl žalos administravimo priklausančias sumas“. Siekiant teisinio aiškumo, vartojamos formuluotės vienodintinos. Pritarti Siekiant aiškumo, siūlomi šie Projekto pakeitimai:
dalis „13. Kilus draudiko ir Biuro ginčui dėl to, kuris iš jų turi mokėti išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kol bus visiškai išspręstas ginčas, išmoką išmoka Biuras per 30 dienų nuo nukentėjusio trečiojo asmens pretenzijos dėl padarytos žalos Biurui pateikimo dienos. Jeigu per 30 dienų neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų žalos atlyginimo pagrindui ar mokėtinos išmokos dydžiui nustatyti, išmoka mokama šio straipsnio 2 dalyje nurodytais terminais.
Jeigu Biurui išmokėjus išmoką paaiškėja, kad išmoką mokėti turėjo draudikas, draudikas grąžina Biurui išmoką, žalai administruoti išleistas lėšas bei atlygina dėl to patirtas papildomas išlaidas ir su išmokos mokėjimu susijusias sumas. 22 straipsnio 4 dalis: „4. Draudikas, sumokėjęs išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui vadovaujantis šio įstatymo
išleistų lėšų grąžinimo ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo ir dėl to patirtų papildomų išlaidų atlyginimo kreiptis tik į renginio organizatorių.“
dalis: „3. Biuras, šio įstatymo 18 straipsnio nustatyta tvarka sumokėjęs išmoką nukentėjusiems tretiesiems asmenims, dėl išmokėtų sumų, žalai administruoti išleistų lėšų ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo ir dėl to patirtų papildomų išlaidų atlyginimo turi teisę kreiptis į:“
dalis: „4. Biuras, išmokėjęs išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, vadovaudamasis Bendradarbiavimo nuostatais arba nacionalinių draudikų biurų susitarimais ar kitomis sutartimis su kitų valstybių institucijomis, dalyvaujančiomis atlyginant žalą, turi teisę reikalauti, kad išmokėtą išmoką, žalai administruoti išleistas lėšas ir kitas su išmokos mokėjimu susijusias sumas jam grąžintų ir dėl to patirtas papildomas išlaidas atlygintų kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės atsakingas draudikas, kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras, žalos atlyginimo institucija, kitos Europos Sąjungos valstybės narės institucija, atsakinga už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, ar garantinis fondas.“
dalis: „8.
Biuras, sumokėjęs išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui vadovaujantis šio įstatymo
administruoti išleistų lėšų ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo ir dėl to patirtų papildomų išlaidų atlyginimo kreiptis tik į renginio organizatorių.“
dalis:
„9. Biuras, sumokėjęs išmoką nukentėjusiems tretiesiems asmenims pagal
šio įstatymo 17 straipsnio 3 dalies 2 punktą, turi teisę dėl išmokėtų sumų, žalai administruoti išleistų lėšų ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo ir dėl to patirtų papildomų išlaidų atlyginimo kreiptis į kitos Europos Sąjungos valstybės narės instituciją, atsakingą už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo.“
punktas:
„9) susigrąžina iš šiame įstatyme nustatytų asmenų išmokėtas ir kitas dėl žalos administravimo
priklausančias sumas, žalai administruoti išleistas lėšas bei ir dėl to patirtas papildomas išlaidas, vykdo pažeidimų, kurių metu neteisėtai naudojamasi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistema, prevenciją;“ 28 str.
4 punktas:
„4) grąžinti Biurui išmoką, žalai administruoti išleistas lėšas ir
atlyginti dėl to patirtas papildomas išlaidas žalai administruoti ir išmokai mokėti išleistas lėšas, kai Biuras už Biuro narį išmokėjo išmoką;
1
nustatyti, kad įstatymas, išskyrus tam tikras įstatymo nuostatas, įsigalioja 2023 m. gruodžio 23 d.
Atsižvelgus į tai, kad nustačius projektu siūlomą teisinį reguliavimą tiek fiziniams, tiek ir juridiniams asmenims atsirastų pareiga drausti motorines transporto priemones, kurių projektinis greitis didesnis kaip 25 km/h arba kurių didžiausias grynasis svoris – daugiau kaip 25 kg, o didžiausias projektinis greitis – daugiau kaip 14 km/h, kurios iki šiol nebuvo draudžiamos, taip pat ir kitas privalomai neregistruotinas motorines priemones, atitinkančias projekte nurodytos draustinos transporto priemonės kriterijus, o tokio teisinio reguliavimo įgyvendinimui ūkio subjektams (neregistruotinų transporto priemonių nuomotojams, draudikams) reikia laiko, manytina, kad projekto įsigaliojimo data turėtų būtų nustatyta, atsižvelgiant į Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalį, pagal kurią teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio
oficialaus paskelbimo dienos. Nepritarti Tai yra pakeitimas pagal Direktyvą, kuris turi įsigalioti 2023 m. gruodžio 23 d. Įstatymo projektas buvo viešai paskelbtas teisės aktų sistemoje 2022 m. gruodžio 14 d., todėl manytina, kad tiek draudikai, tiek neregistruotinų transporto priemonių nuomotojai apie numatomus pakeitimus buvo informuoti ir galėjo jiems ruoštis. Svarbu, kad Projekto įsigaliojimas numatomas žiemos laikotarpiu, kada nuomotojai nevykdo neregistruotinų transporto priemonių nuomos veiklos. Be to, nukėlus nuostatų įsigaliojimą bus pažeisti nukentėjusių asmenų interesai, kadangi bus prarasta galimybė reikalauti iš atsakingų draudikų žalos atlyginimo dėl neregistruotina transporto priemone, atitinkančia greičio ir svorio kriterijus, padarytos žalos atlyginimo. 20.
pagal Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298
„Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“, reikalavimus:
punktai, 4 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 punktai dėstytini atskiromis projekto
dalį. 20.2. Atskiromis dalimis dėstant projekto 2 straipsnio 4 dalyje išdėstytus pakeitimus pakeitimų esmės dėstytinos taip: „Šio straipsnio 5 dalyje (pernumeravus dalis, turės būti nurodoma kita dalis) nurodytą dieną šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo ... straipsnio ... dalis papildoma .... punktu:“ 20.3. Projekto 2 straipsnio 5 dalis tikslintina ją išdėstant taip:
„Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalis papildoma 5 punktu, 17 straipsnis papildomas 7 dalimi <...> susitarimo tarp Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro <...>“. 20.4. Projekto 2 straipsnio 5 dalyje tam tikrų nuostatų įsigaliojimas turėtų būti siejamas ne su susitarimo sudarymo, o su susitarimo įsigaliojimo diena, todėl ši dalis atitinkamai tikslintina. 20.5. Projekto 2 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Lietuvos Respublikos finansų ministerija Teisės aktų registro tvarkytoją nedelsdama informuoja apie šio straipsnio 3 ir 4 dalių įsigaliojimo datą po šio straipsnio 3 ir 5 dalyse nurodytų sąlygų atsiradimo dienos“.
Aptariama nuostata tikslintina atsižvelgus į tai, kad Teisės aktų registras turėtų būti informuojamas apie būsimą nurodytų sąlygų atsiradimo dieną – tiek Europos Komisijos įgyvendinamųjų aktų taikymo pradžios diena, tiek atitinkamo susitarimo įsigaliojimo diena bus žinomos iki atsirandant šioms sąlygoms. Pritarti iš dalies Pritarti Teisės departamento siūlomiems 20.1. – 20.4 punktų pakeitimams. 20.5. punktas – nepritarti. Straipsnio esmė, kad Teisės aktų registras informuojamas apie straipsnio įsigaliojimo datą, o ne sąlygų atsiradimo datą. Teisės aktų registrui yra svarbi straipsnių įsigaliojimo data, o ne sąlygų atsiradimo data. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
9 Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas (toliau – TPVCAPD) yra privalomojo draudimo rūšis, kurio reglamentavimo pokyčiai liečia plačią visuomenės dalį. Atitinkamai, bet kokie TPVCAPDĮ pakeitimai gali būti atliekami tik įvertinus šiuos aspektus:
priemonių valdytojai (savininkai ar kiti naudotojai), draudėjai, nukentėję tretieji asmenys ar eismo įvykių liudininkai; 2.
TPVCAPDĮ turi būti skirtas apsaugoti visų šių asmenų interesus, susijusius tiek su draudimo sutarties sudarymu, tiek su jos administravimu – vartotojai turi turėti galimybę patys spręsti ir pasirinkti, kaip įgyvendinti savo teises, o valstybė neturėtų sudaryti sąlygų kurti diskriminuojančius mechanizmus;
priemonių2, per sausio-rugsėjo mėnesius sudaryta 2,6 mln. TPVCAPD sutarčių3;
45,6% TPVCAPD sutarčių. Vadinasi, beveik pusė draudėjų pasitiki ir naudojasi jų teikiamomis paslaugomis. Asociacijų vertinimu, siūlomas Projektas neatitinka juo deklaruojamo tikslo ir susijęs su esminiais pokyčiais:
ministerija (toliau – Finansų ministerija) parengė TPVCAPDĮ pakeitimus, kurių dalis neturi nieko bendra su ES reguliavimu ir labiausiai pažeidžiamų TPVCAPD santykių dalyvių interesų apsauga;
pakeitimai nėra smulkios korekcijos, siekiant įgyvendinti ES reguliavimą – tai yra esminiai TPVCAPDĮ pakeitimai, susiję su informacijos rinkimu, duomenimis ir keitimusi jais;
Projektu numatoma pertvarkyti ligšiolinę, nusistovėjusią TPVCAPDĮ sistemą draudėjų bei nukentėjusių asmenų nenaudai, kadangi įgyvendinus siūlomus pakeitimus jie turės naudotis el. sistemomis, kurių jie nepasirinko, t. y. draudikų el. savitarnomis ir transporto priemonių draudikų biuro (toliau – Biuras) sukurta ir tik jo teikiama elektroninės deklaracijos sistema. a. Dėl informacijos teikimo ir gavimo būdų Šiuo metu vartotojai turi galimybę keistis informacija su draudiku įvairiais būdais: telefonu, el. paštu, per el. savitarnas.
Tačiau rinkoje jau pastebimos neigiamos tendencijos, kai iš draudėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų atimama teisė patiems pasirinkti informacijos draudikui pateikimo ir informacijos gavimo iš draudiko būdą. Vartotojai verčiami naudotis el. savitarnomis, kurių jie patys nepasirinko, tokiu atveju jie lieka be galimybės pasikonsultuoti, bendrauti telefonu ar el. paštu, o tai yra ne tik nepatogu, bet net ir nepasiekiama ar nepriimtina tam tikroms gyventojų grupėms. Tokiu būdu sukuriami neigiami precedentai – vartotojas turi turėti galimybę valdyti situaciją ir pats spręsti, kaip, kokiais būdais, kokiais komunikacijos kanalais ir kieno pagalbą pasitelkiant jis nori sudaryti ir administruoti TPVCAPD sutartį. Dabartinis TPVCAPDĮ Projektas neatspindi šių tikslų. Finansų ministerijos pasiūlyta formuluotė, apibrėžianti komunikacijos su draudikais būdus, buvo koreguojama Projekto derinimo eigoje, tačiau dabartinė versija (Projekto 6 str. 9 d. ir Projekto 12 str. 1 d. 4 p.) nesprendžia įvardytos problemos, nes vis dar nėra detalizuoti informacijos teikimo ir gavimo būdai. Taigi, bendravimo su klientu būdo parinkimas lieka stipresniosios sutarties šalies – draudiko – valiai, nes vartotojas neturės galios standartinėje sutartyje susiderėti dėl jam parankaus keitimosi informacija būdo. Finansų ministerijos argumentai, paaiškinantys, kodėl nebuvo atsižvelgta į Asociacijų pastabas, teiktas ankstesniuose Projekto derinimo etapuose, yra paremti tik draudimo bendrovių interesais, t. y. nepagrįstai teigiama, kad vartotojams negali būti suteikta teisė pasirinkti komunikacijos būdo tik todėl, kad neva praktikoje kyla problemos dėl pranešimų registravimo, pokalbių įrašymo išlaidos ir pan. Kitaip tariant, Projekte siūlomi išimtinai draudikams patogūs ir palankūs komunikacijos būdai. Nepakoregavus Projekto 6 str.
Nepakoregavus Projekto 6 str. 9 d., draudėjo pranešimas, atliktas išsiunčiant paprastą el. laišką draudikui, taip informuojant apie eismo įvykį, draudiko galės būti pripažįstamas niekiniu, nes bus laikoma, kad draudėjas neįvykdė pareigos jam numatytos draudimo liudijime dėl kurio šalys „susitarė“ (nors dažnu atveju draudėjas apie tokį susitarimą, polise įrašytą smulkiu šriftu, nieko nežino). To pasekmė – draudikas galės argumentuoti, jog draudėjo pareigų nevykdymas (tinkamo pranešimo draudiko el. savitarnoje nepateikimas) suteikia jam teisę regresuoti (išsiieškoti žalos atlyginimo) į transporto priemonės valdytoją Projekto 22 str. 2 d. pagrindu. Pirmiau įvardytas problemas išspręstų šie Projekto nuostatų pokyčiai:
Pakeisti 6 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip:
„9. Su draudimo sutartimi susiję draudimo
sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti pateikiami raštu, el. paštu, telefonu, internetu ir kitais individualiai sutartais būdais tačiau sutarties šalys turi teisę pateikti pareiškimus ir pranešimus ir kitokiu abiejų sutarties šalių individualiai sutartu būdu. Šiuo ir kitais šiame įstatyme nustatytais informacijos teikimo raštu atvejais informacija teikiama vadovaujantis Draudimo įstatyme nustatytomis informacijos pateikimo draudėjams, apdraustiesiems, naudos gavėjams ar nukentėjusiems tretiesiems asmenims sąlygomis.“ Pritarti iš dalies Projekto 6 straipsnio 9 dalį siūloma tikslinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento siūlymą: „9. Su draudimo sutartimi susiję draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti pateikiami raštu, tačiau sutarties šalys turi teisę pateikti pareiškimus ir pranešimus ir kitokiu abiejų sutarties šalių individualiai sutartu būdu. Šiuo ir kitais šiame įstatyme nustatytais informacijos teikimo raštu atvejais informacija teikiama vadovaujantis Draudimo įstatyme nustatytomis informacijos pateikimo draudėjams, apdraustiesiems, naudos gavėjams ar nukentėjusiems tretiesiems asmenims sąlygomis.
Sutarties šalys turi teisę pareiškimus ir pranešimus teikti ir kitokiu abiejų sutarties šalių individualiai sutartu būdu elektroninių ryšių priemonėmis. Pateiktas siūlymas, pagal kurį draudimo sutarties šalys turi teisę su sutartimi susijusius pranešimus pateikti šalių individualiai sutartu būdu elektroninių ryšių priemonėmis sudaro galimybes sutarties šalims individualiai susitarti dėl informacijos teikimo būdo ir užtikrina, kad draudėjui nebus automatiškai nustatytas nepalankus informacijos teikimo būdas. Brokerių siūlymas projekte išvardinti galimus informacijos teikimo būdus gali sukelti informacijos pasimetimą, ginčus ir vėlavimus, nes bus neaišku kokiu būdu ir kokioje platformoje pateiktos informacijos draudikui reikia ieškoti. Tai gali sukelti draudikui nenumatytas informacijos saugojimo, apdorojimo išlaidas., ir tikėtina tai galėtų atsiliepti draudimo kainai. Pažymėtina, kad pateiktas siūlymas užtikrina, kad informacijos pateikimas raštu visada bus tinkamas informacijos pateikimo būdas. 2. Draudimo brokerių rūmai Lietuvos draudimo brokerių įmonių asociacija 2023-11-28 b. Dėl elektroninės eismo įvykio deklaracijos Projektu numatoma įdiegti elektroninę eismo įvykio deklaraciją kaip monopolinę platformą, skirtą valdyti ir administruoti draudimo bendrovių asociacijai – Biurui (Projekto 2 str. 4 d.). Šiuo metu rinkoje jau veikia liberali el. eismo įvykių deklaracijų sistema, suteikianti vartotojams galimybę pasirinkti jiems priimtiniausią ir patogiausią eismo įvykio deklaravimo platformą, taip garantuojant patogumą bei kuriant pridėtinę vertę.
Tačiau Projektu nepagrįstai numatoma naikinti tai, kas jau yra sukurta, sklandžiai veikia, yra itin teigiamai vertinama vartotojų, sistemą, į kurią vartotojų naudai yra investuota, kuri yra nuolatos tobulinama, todėl juda koja kojon su technologijomis. Asociacijos Projekto derinimo metu pasiūlė kompromisinį variantą – jei pasirenkama el. deklaracijų valdymo platformą priskirti Biuro monopolijai, tai ji turi būti atvira prisijungti ir naudoti įvairiems finansų rinkos dalyviams, ne tik draudikams. Prieiga finansų rinkos dalyviams, prižiūrimiems Lietuvos banko, prie Biuro sistemos galėtų būti įgyvendinama ir dabar galiojančio TPVCAPDĮ pagrindu, todėl ypatingų korekcijų Projekte tam nereikia. Lietuvos banko prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams teisės aktais keliami griežti organizaciniai, kvalifikaciniai ir kiti reikalavimai. Kaip pavyzdžiui, draudimo produktų platintojai turi laikytis Draudimo produktų platinimo direktyvos (toliau – IDD) reikalavimų, LR draudimo įstatymo (toliau – DĮ) (DĮ 160, 161, 162, 200 str. ir kt.), poįstatyminių aktų reikalavimų. Draudimo produktų platinimo veikla neapsiriboja draudimo sutarčių sudarymu, bet apima ir pagalbą administruojant sutartis, siekiant gauti draudimo išmoką (DĮ 2 str. 25 d. ir IDD 2 str. 1 d. 1 p.). Draudimo brokerių įmonių veikla tiesiogiai susijusi su jų klientų duomenų rinkimu ir tvarkymu brokerių paslaugų klientams teikimo tikslais. Tvarkydamos klientų duomenis brokerių įmonės veikia kaip duomenų valdytojos Bendrojo duomenų apsaugos reglamento prasme ir joms taikomos visos šio reglamento pareigos dėl duomenų tvarkymo teisėtumo užtikrinimo, duomenų subjektų teisių įgyvendinimo, tvarkomų duomenų saugumo priemonių įgyvendinimo.
Todėl draudimo brokerių įmonės privalo užtikrinti savo vykdomos asmens duomenų tvarkymo veiklos atitiktį visiems Bendrojo duomenų apsaugos reglamento reikalavimams. Be to, finansų rinkos dalyviams nuo 2025 m. sausio 17 d. bus papildomai taikomas Reglamentas ES (EU) 2022/2554 (DORA reglamentas), nustatantis labai aukštus kibernetinio saugumo reikalavimus. Atvėrus prieigą finansų rinkos dalyviams prie Biuro administruojamos sistemos, bus skatinamas žymiai didesnio rato draudėjų įtraukimas į šią automatizuoto deklaravimo sistemą, o rinkos dalyviai galės prie šio proceso prisidėti. Kuo prieinamesnė, pasiekiamesnė draudėjo prieiga (per finansų rinkos dalyvį) prie eismo įvykio deklaracijos įrankio, kuria pateikiamas pranešimas draudikui apie įvykusį eismo įvykį bei užtikrinama galimybė gauti pagalbą ją pildant stresinėje situacijoje ir kuo patogesnis informacijos perdavimas atsakingam draudikui, tuo labiau yra užtikrinamas vartotojo interesas. Be to, suteikus prieigą draudimo brokeriams prie el. deklaracijos sistemos yra užtikrinamas vienas iš esminių draudimo produktų platintojų veiklos įgyvendinimo būdų – tai pagalba draudėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui ne tik draudimo sutarties sudarymo metu, bet ir pagalba vartotojui painiame žalos administravimo procese. Draudimo brokeriai jau dabar daug paslaugų savo klientams teikia elektroninių sistemų būdu (draudimo pasiūlymų kūrimas, įvairių palyginimo įrankių pagalba ir pan.), todėl informacijos teikimas užtikrinant brokerių sistemų integraciją su Biuro administruojama sistema būtų natūralus ir reikalingas žingsnis.
Neįgyvendinus tokios integracijos, kyla rizika, kad didelė dalis klientų, jau įpratusių naudotis konkrečiomis, jiems įprastomis sistemomis, nepereis prie jiems naujos, atskiros Biuro sistemos, todėl proceso skaitmenizavimo tikslai nebus pasiekti, o vartotojai toliau rinksis popierinės deklaracijos pildymo būdą. Draudimo brokerių įmonės, šiuo metu teikiančios savo klientams galimybę ir įrankius užpildyti deklaracijas elektroniniu būdu, duomenis renka ir tvarko deklaracijos pildymo tikslais kaip duomenų valdytojos, privalančios užtikrinti visų Bendrojo duomenų apsaugos reglamento reikalavimų laikymąsi. Biuro elektroninės deklaracijos sistemoje gaunami ir tvarkomi duomenys taip pat būtų tvarkomi Biuro kaip duomenų valdytojo. Taigi, Biurui neatsirastų jokių papildomų pareigų, susijusių su finansų rinkos dalyvių tvarkomais duomenimis, o finansų rinkos dalyviai Biurui perduodamų deklaracijų duomenų nekauptų ir nesaugotų, ir tai eliminuotų su duomenų tvarkymu susijusias rizikas. Finansų ministerija Asociacijų ankstesnių siūlymų nepalaikė, motyvuodama tuo, kad Biuras neturės techninių galimybių prieigai įgyvendinti, siūlydama atidėti diskusijas kitiems etapams ir spręsti kitais būdais, kaip pavyzdžiui, individualiais rinkos dalyvių susitarimais su Biuru, o tai neužtikrina reikalingų nuostatų įtvirtinimo teisės akte ir įgyvendinimo praktikoje. Pirmiau įvardytas problemas išspręstų šie Projekto nuostatų pokyčiai:
Pakeisti Projekto 2 str.
4 d. ir ją išdėstyti taip:
“Eismo įvykio deklaracija – eismo įvykyje
dalyvavusių transporto priemonių valdytojų ranka pildomas ir pasirašomas arba Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro administruojamomis informacinių technologijų priemonėmis pildomas nustatytos formos dokumentas, kuriame fiksuojamas eismo įvykio faktas, aprašomos jo aplinkybės ir braižoma schema. Eismo įvykio deklaracijos forma, užpildyta Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro administruojamomis informacinių technologijų priemonėmis, šiame įstatyme suprantama kaip elektroninė eismo įvykio deklaracija, kuri turi suteikti atvirą prieigą informacinių technologijų integracijoms su finansų rinkos dalyvių, prižiūrimų priežiūros institucijos, informacinėmis sistemomis, pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro nustatytą techninę specifikaciją. Elektroninės eismo įvykių deklaracijos duomenys laikomi Duomenų bazės dalimi. Nepritarti Atvira prieiga prie Biuro administruojamos elektroninės eismo įvykių deklaracijos reikštų, kad bus sudaryta draudimo brokeriams nauja galimybė rinkti ir kaupti perteklinius asmens duomenis, kurie yra griežtai reglamentuoti įstatyme ir už kuriuos yra atsakingas Biuras. Draudimo brokeriai neturi teisinio pagrindo gauti ne savo kliento duomenis, visą reikalingą informaciją brokeriai gali gauti ir gauna iš draudiko. Draudimo brokeriai turi galimybę savo savitarnos svetainėse dėti internetines nuorodas į Biuro administruojamą el. eismo įvykio deklaraciją ir padėti savo klientams jas užpildyti. 3. Draudimo brokerių rūmai
727356 c. Dėl Biuro teikiamų duomenų ir pareigos informuoti draudėją apie besibaigiančią TPVCAPD sutartį Projekto 7 str.
produktų platintojams informuoti transporto priemonių valdytojus apie besibaigiančią draudimo sutartį:
„Įprastinę draudimo sutartį įteikęs draudimo
produktų platintojas likus ne mažiau kaip 15 dienų iki įprastinės draudimo sutarties termino pabaigos transporto priemonės draudėją trumpąja žinute (SMS) draudėjo nurodytu mobiliojo telefono numeriu arba draudėjo nurodytu elektroninio pašto adresu informuoja apie įprastinės draudimo sutarties termino pabaigą ir apie pareigą apdrausti transporto priemonę, kaip nustatyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 4 punkte“. Nepaisant to, kad draudimo tarpininkams numatoma ši nauja pareiga, tačiau įrankiai, skirti pareigos vykdymui, suteikti tik draudikams. T. y. tik draudikams numatoma prieiga prie Biuro valdomos duomenų bazės, kaip numatyta Projekto 6 str. 3 d. ir 27 str. 6 d., kuri yra būtina siekiant gauti informaciją apie draudimo sutarčių galiojimą. Siekiant, kad visi draudimo produktų platintojai galėtų tinkamai įgyvendinti Projekto 7 str. 5 d. numatytą pareigą ir kitas pareigas pagal DĮ, privaloma atsižvelgti į tai, kad:
platintojams, neišskiriant atskirų grupių, reikalinga prieiga prie atitinkamų duomenų, būtinų jų pareigų vykdymui;
duomenų gavimo pagrindas – draudimo produktų platinimo veikla pagal DĮ. Pavyzdžiui, visi draudimo produktų platintojai turi turėti galimybę sužinoti draudimo sutarties statusą (ar draudimo sutartis nebuvo nutraukta), kad galėtų tinkamai įgyvendinti informavimo pareigą;
prieigą prie duomenų, būtinų naujai numatomų pareigų vykdymui, išimtinai tik draudimo bendrovėms, o draudimo tarpininkus (brokerius) eliminuoti. Finansų ministerijos siūlomi pakeitimai sudaro įspūdį, kad valstybė siekia kurti draudikų monopolį ir riboja konkurenciją draudimo rinkoje; 4.
Draudimo brokerių teisė gauti informaciją iš Biuro valdomos duomenų bazės kyla įstatymų pagrindu, visų pirma, DĮ 161 str. 9 d., kuri numato, kad draudimo brokerių įmonė privalo visuomet veikti draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo ar nukentėjusio trečiojo asmens interesais. Taip pat, DĮ 2 str. 25(2) d. ir IDD 2 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Visa tai vienareikšmiškai rodo ir pagrindžia, kad draudimo brokeriai, kaip ir kiti draudimo produktų platintojai, padedantys sudaryti ir administruoti draudimo sutartis, turi pagrįstą, teisėtą ir aiškiai apibrėžtą pagrindą gauti atitinkamus duomenis iš Biuro valdomos duomenų bazės. Jeigu nebus užtikrintos lygios galimybės tarp visų draudimo produktų platintojų, dėl to galiausiai nukentės vartotojai, kadangi stiprės draudikų, kurie yra tiesiogiai suinteresuoti draudimo sutarties sudarymu ir gali daryti spaudimą draudėjui, galia bei įtaka, galimai nulemsianti rinkos pasidalinimus, nepagrįstą draudimo įmokų augimą ir kitus neigiamus padarinius vartotojams. Pažymėtina, kad vieninteliai Biuro nariai yra draudikai, jie dalyvauja Biuro valdyme, sprendimų priėmime ir per Biurą įgyvendina savo tikslus. Valstybė neturi jokio vaidmens Biure ir neturi jokios kontrolės funkcijos Biuro atžvilgiu. Taigi, Biuras veikia interesų konflikto ir duomenų monopolijos sąlygomis, todėl būtina skaidrinti šią sistemą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad draudėjams turi būti palikta teisė atsisakyti gauti priminimus apie įprastinės TPVCAPD sutarties termino pabaigą, kadangi tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys yra laisvi nuspręsti, ar tokie priminimai jiems yra reikalingi ir būtini. Pavyzdžiui, juridiniam asmeniui, turinčiam didelį transporto priemonių parką, gali būti nepriimtina kasdien gauti priminimus apie vienos ar kitos transporto priemonės draudimo apsaugos pabaigą. Priešingai, tokia informacija bus perteklinė.
Taip pat siūlome siaurinti šiuo metu Projekte numatytą vartotojų informacijos ir duomenų, kuriais būtų keičiamasi, apimtį, vengti perteklinių duomenų, taip apsaugant vartotojų interesus. Pirmiau įvardytas problemas išspręstų šie Projekto nuostatų pokyčiai: Pakeisti Projekto 7 str. 5 d. ir ją išdėstyti taip:
„5. Įprastinę draudimo sutartį įteikęs draudimo
produktų platintojas likus ne mažiau kaip 15 dienų iki įprastinės draudimo sutarties termino pabaigos transporto priemonės draudėją trumpąja žinute (SMS) draudėjo nurodytu mobiliojo telefono numeriu arba draudėjo nurodytu elektroninio pašto adresu informuoja apie įprastinės draudimo sutarties termino pabaigą ir apie pareigą apdrausti transporto priemonę, kaip nustatyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Draudėjas turi teisę atsisakyti gauti priminimą apie įprastinės draudimo sutarties termino pabaigą.“ Pakeisti Projekto 6 str. 3 d. ir ją išdėstyti taip:
„3. Prieš sudarydamas draudimo sutartį, draudėjas
privalo suteikti draudikui jo prašomą teisingą informaciją ir pateikti dokumentus, būtinus draudimo sutarčiai sudaryti. Draudėjas taip pat turi teisę savo iniciatyva pateikti papildomą informaciją ir (ar) dokumentus, draudiko nurodytus kaip turinčius reikšmės vertinant draudimo riziką. Draudikas turi teisę tikrinti, ar pateikta informacija teisinga. Draudikas Draudimo produktų platintojas taip pat turi teisę gauti iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės (toliau – duomenų bazė) šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodytą, draudimo sutarčiai sudaryti reikalingą informaciją,: susijusią su draudėjo, transporto priemonės identifikavimo duomenimis, draustumuą ir žalos atlyginimo atvejaisų skaičių.“ Pakeisti 27 str. 6 d. ir ją išdėstyti taip: „6.
Biuras duomenų bazėje esančią informaciją (įskaitant asmens duomenis) neatlygintinai teikia kitų valstybių nacionaliniams draudikų biurams, informacijos centrams, žalos atlyginimo institucijoms, garantiniams fondams, nemokumo administratoriams, privalomąjį draudimą kontroliuojančioms institucijoms, Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nurodytiems susijusiems registrams ir valstybės informacinėms sistemoms, valstybės institucijoms ir įstaigoms jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti, draudikams draudimo produktų platintojams, perdraudikams, nukentėjusiems per eismo įvykį asmenims ir kitiems asmenims, kurie turi teisę gauti tokio pobūdžio informaciją. Duomenų bazės informacija teikiama duomenų teikimo sutartyse nustatyta tvarka ir apimtimi, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nurodytus atvejus, kai informacija apie konkretų eismo įvykį, draudimo sutarties ar liudijimo galiojimą teikiama prašymą gavus raštu. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo galiojimui nustatyti Biuro interneto svetainėje teikiami šie duomenys: transporto priemonės markė, modelis bei draudimo sutarties ir liudijimo numeriai, jei užklausą pateikęs asmuo disponuoja transporto priemonę identifikuoti leidžiančiais duomenimis.“ Apibendrinant tai, kas išdėstyta pirmiau, Asociacijos maloniai prašo atsižvelgti į Asociacijų argumentus, pirmiau nurodytų nuostatų siūlomas korekcijas Projekto svarstymo TTK metu. Pritarti iš dalies Projekto 7 straipsnio 5 dalis buvo tikslinta pagal draudimo brokerių siūlymus aiškiai numatant, kad ir jiems numatoma pareiga informuoti apie besibaigiančią draudimo sutartį. Argumentų dėl to, kad draudimo brokeriai tokios galimybės gali neturėti, nebuvo teikta. Vertinama, kad draudimo brokeriai turi informaciją apie savo klientų draudimo sutarčių galiojimo pabaigą ir gali vykdyti informavimo pareigą.
Draudimo brokeriai anksčiau neteikė argumentų, kad priminimas apie draudimo sutarties nutraukimą gali būti perteklinė informacija draudėjui. Siekiant kompromiso, sutikrina su pateiktu siūlymu dėl projekto 7 straipsnio 5 dalies pakeitimo. Nesutiktina su pateiktais siūlymai dėl draudimo brokerių informacijos gavimo iš Duomenų bazės. Platūs įgaliojimai brokeriams gauti asmens duomenis nesant aiškioms sąlygoms ir kriterijams būtų ne tik didelė rizika asmens duomenų prasme, bet ir būtų techniškai neįgyvendinami (kaip reikėtų prisitaikyti prie kiekvieno atskiro produktų platintojo (kurių šiuo metu yra virš 100) su savo specifinėmis unikaliomis sistemomis), taip pat reikalautų numatyti papildomas pareigas Lietuvos bankui teikti detalią informaciją apie draudimo tarpininkus, jų pasikeitimus ir pan. bei išduoti sertifikatus ar tam tikras subjektas patenka į draudimo produkto platintojo kategoriją ir operatyviai informuoti, kad asmuo neturi teisės platinti draudimo produktų. Atkreiptinas dėmesys, kad Biuro administruojamoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazėje (toliau – Duomenų bazė) bus tvarkomi taip pat ir specialiųjų kategorijų asmens duomenys – sveikatos duomenys. Vadovaujantis 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – BDAR) asmens duomenys, gali būti tvarkomi tik laikantis su asmens duomenų tvarkymu susijusių principų, įtvirtintų BDAR 5 straipsnyje ir kai toks asmens duomenų tvarkymas gali būti pagrįstas bent viena teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlyga, nustatyta BDAR 6 ir (ar) 9 straipsniuose (priklausomai nuo tvarkomų asmens duomenų kategorijos).
straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, jog asmens duomenys turi būti tvarkomi nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu. Nėra aišku, kokiu tikslu brokeriai siekia gauti Duomenų bazėje tvarkomus asmens duomenis, dėl ko ir kaip siekia naudotis Duomenų bazės duomenimis, taip pat siūlyme nepagrįstas tokių asmens duomenų tvarkymo būtinumas. Pažymime, kad pagrindinis draudimo brokerių informacijos šaltinis yra jų klientas ir draudikas. Brokeriai vykdo draudimo produktų platinimo veiklą, atstovauja savo klientams. Jie nemoka draudimo išmokos, nevykdo rizikos vertinimo, neturi nei įstatyminio nei sutartinio pagrindo atstovauti abiems eismo įvykio dalyviams. Todėl nėra pagrindo suteikti draudimo brokeriams prieigą prie Duomenų bazėje esančių duomenų. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 pakeitimo įstatymo projektui (nauja redakcija) Nr. XIVP-3305 ES ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti pagal pateiktas pastabas ir komiteto pasiūlymą, kuriems pritarė komitetas. 6.2. Pasiūlymai: Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Teisės ir teisėtvarkos komitetas
2 Argumentai: Iš esmės pritarus Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabai projekto 8 straipsnio 2 daliai, bei įvertinus komitete išdėstytus argumentus, kad projekto rengėjų pasiūlytas 5 dienų terminas praktikoje sunkiai įgyvendinamas, pasiūlyti vietoj 5 dienų įrašyti 15 dienų terminą. Pasiūlymas:
Pakeisti 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Draudėjui mirus draudimo sutartis nepasibaigia. Transporto priemonę faktiškai naudojančiam asmeniui pereina draudėjo teisės ir pareigos (įskaitant ir pareiga informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką) pagal sudarytą draudimo sutartį. Transporto priemonę faktiškai naudojantis asmuo turi per 5 dienas 15 dienų nuo faktiško transporto priemonės naudojimo pradžios dienos pranešti apie tai draudikui, taip pat pateikti visą draudimo sutarčiai sudaryti būtiną informaciją nurodydamas transporto priemonės valdytojo tapatybę ir kontaktinius duomenis. Per nurodytą terminą nepranešus draudikui apie transporto priemonės perėmimą naudoti, transporto priemonę faktiškai naudojančiam asmeniui tenka visos pasekmės, atsirandančios dėl to, kad dėl nepranešimo draudikui apie transporto priemonės perėmimą naudoti nebuvo galima nustatyti transporto priemonę faktiškai naudojančio asmens ir pateikti jam aktualių pranešimų dėl draudimo sutarties ar žalos administravimo arba draudikui įvertinti padidėjusios draudimo rizikos. Draudimo rizikos padidėjimo ar sumažėjimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.1010 straipsnio nuostatas. Pasibaigus draudimo sutarčiai, kuri buvo sudaryta iki draudėjo mirties, nauja draudimo sutartis sudaroma atsižvelgiant į šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas.“. Pritarti 7.
7Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – 0,
susilaikė – 0. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Irena Haase, Agnė Širinskienė, Julius Sabatauskas. Komiteto pirmininkė Irena Haase Komiteto biuro patarėja I. Leonavičiūtė
Biudžeto ir finansų komitetas
PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO ĮSTATYMO NR. IX-378 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO XIVP-3305
pirmininko pavaduotojai Algirdas Butkevičius, Liudas Jonaitis, nariai: Valius Ąžuolas, Antanas Čepononis, Simonas Gentvilas, Dainių Kreivį pavaduojanti Dalia Asanavičiūtė, Matas Maldeikis, Vytautas Mitalas, Radvilė Morkunaitė-Mikulėnienė, Andrius Palionis, Juozas Varžgalys. Komiteto biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjai: Agnė Gedraitytė, Dalia Mudėnienė, Mindaugas Pečiulis, vyriausioji specialistė Audronė Čekanavičienė, padėjėja Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
22
48 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Projekto 1 straipsniu keičiamo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 1 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos uždarose teritorijose sporto renginiuose ir veikloje, įskaitant lenktynes, varžybas, treniruotes, bandymus ar pasirodymus. Projektu siūlomu teisiniu reguliavimu formuluojama bendra taisyklė, kad minėtų renginių metu padarytos žalos atlyginimas turėtų būti kompensuojamas renginio organizatoriaus civilinės atsakomybės draudimu ar garantijos sutartimi dėl žalos.
Tačiau aptariamoje straipsnio dalyje taip pat formuluojama ir šios taisyklės išimtis – renginio organizatoriui nevykdant pareigos turėti šiame straipsnyje nurodytos renginio civilinės atsakomybės draudimo ar garantijos sutarties, pareiga atlyginti eismo įvykio žalą nukentėjusiam trečiajam asmeniui vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis tenka atsakingam transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikui (kai eismo įvykio žalą padarė apdrausta transporto priemonė) arba Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (toliau – Biuras) (kai eismo įvykio žalą padarė neapdrausta transporto priemonė). Siūlomos projekto nuostatos diskutuotinos. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi, draudikas, sumokėjęs išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui vadovaudamasis šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, turi teisę dėl išmokėtų sumų ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo kreiptis į renginio organizatorių. Pastebėtina, kad tokia keičiamo įstatymo
atlyginus už renginio metu transporto priemonės padarytą žalą trečiajam asmeniui, jis gali vykdyti regreso teisę tiek iš civilinės atsakomybės draudimo neturėjusio renginio organizatoriaus, tiek ir iš žalą padariusio atsakingo asmens – transporto priemonės valdytojo.
Manytina, kad tokia projektu siūloma nuostata yra ydinga, nes renginyje su transporto priemone dalyvaujantis asmuo neturi galimybės įsitikinti, kad renginio organizatorius turi tinkamą renginio civilinės atsakomybės draudimą ar garantijos sutartį dėl žalos, be to, negali būti tikras, kad žalai kilus, ji bus išieškoma tik iš pareigos turėti civilinės atsakomybės draudimą nevykdžiusio renginio organizatoriaus. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatas siūlytina tikslinti, aiškiai nustatant, kad žalos atlyginimą išmokėjusio draudiko regreso teisė vykdoma tik iš renginio organizatoriaus. Pritarti Projekto 22 straipsnio 4 dalį išdėstyti taip:
„4. Draudikas, sumokėjęs išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui
vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, turi teisę dėl išmokėtų sumų, žalai administruoti išleistų lėšų ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo ir dėl to patirtų papildomų išlaidų atlyginimo kreiptis tik į renginio organizatorių.“ Projekto 23 straipsnio 8 dalį išdėstyti taip: „8. Biuras, sumokėjęs išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui vadovaujantis šio įstatymo
administruoti išleistų lėšų ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo ir dėl to patirtų papildomų išlaidų atlyginimo kreiptis tik į renginio organizatorių.“
2Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
4 2.
Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad keičiamo įstatymo nuostatos, kiek jos susijusios su pareiga sudaryti draudimo sutartį, netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos oro uostuose. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiuose įstatymuose nėra pateikiama „oro uosto“ sąvokos apibrėžtis, taigi iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kokią teritoriją apimtų „oro uostas“, pavyzdžiui, ar ši teritorija apimtų aerodromų prieigose esančias gatvių dalis bei transporto priemonių stovėjimo aikšteles. Pastebėtina, kad vadovaujantis 2021 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2021/2118 kuria iš dalies keičiama direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva) preambulės 7 punktu, valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė nustatyti ribotas nuo Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio nukrypti leidžiančias nuostatas, taikomas riboto patekimo zonose, į kurias leidimo neturintys asmenys neturėtų patekti, pavyzdžiui, konkrečios vietos teritorijose, taip pat jūrų ir oro uostų, kuriuose yra įrangos, zonose. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 4 dalies nereikėtų patikslinti nurodant, kad keičiamo įstatymo nuostatos, kiek jos susijusios su pareiga sudaryti draudimo sutartį, netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos riboto patekimo oro uostų teritorijose. Pritarti Projekto 1 straipsnio 4 dalį išdėstyti taip: „4. Šio įstatymo nuostatos, kiek jos susijusios su pareiga sudaryti draudimo sutartį, netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos riboto patekimo oro uostuose uostų teritorijose.
Tačiau tokios transporto priemonės vertinamos taip pat, kaip ir neapdraustos transporto priemonės, jei nėra sudarytos oro uosto bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutarties.“
3Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2023-11-231
3
keičiamo įstatymo 1 straipsnio 5 dalies 3 punkte vietoj žodžių „teisinį reguliavimą“ įrašytini žodžiai „teisės aktus“. Pritarti Projekto 1 straipsnio 5 dalies 3 punktą išdėstyti taip: „3) pagal Lietuvos Respublikos teisinį reguliavimą teisės aktus karinėms pajėgoms, kariams ir karinėms pajėgoms priskirtiems civiliams tarnautojams leidžiama atvykti į Lietuvos Respubliką.“
4Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2023-11-232
keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje eismo įvykio sąvoką siūloma apibrėžti taip: „Eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant, sustojus ar stovint transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias ir jo elementai, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas.“ Ši projekto nuostata diskutuotina santykyje su Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu (toliau – SEAKĮ). Pirma, lyginant su SEAKĮ pateikta eismo įvykio apibrėžtimi, projekte pateikiama eismo įvykio apibrėžtis yra platesnė, nes pagal ją eismo įvykis yra siejamas ne tik su transporto priemonės judėjimu, bet ir su jos sustojimu ir stovėjimu.
Šiame kontekste pažymėtina tai, kad nors pagal teisėkūros taisykles nėra draudžiama viename įstatyme apibrėžtos sąvokos kitaip apibrėžti kitame įstatyme, jei specialiajame įstatyme pateikta sąvokos apibrėžtis yra būdinga tik tam tikrai santykių sričiai, vis tik skirtingas tos pačios sąvokos apibrėžimas dviejuose įstatymuose, kurių reguliavimo sritys yra glaudžiai susijusios, kelia abejonių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent SEAKĮ yra nustatytos policijos ir kitų pareigūnų teisės ir pareigos, susijusios su eismo saugumo užtikrinimu, tarp jų ir pareigos, susijusios su eismo įvykiais. Projektu įtvirtinus platesnę eismo įvykio sąvoką ir įvykus eismo įvykiui, kurio metu transporto priemonė stovi, policijos ir kitų eismo saugumą užtikrinančių pareigūnų pareigos, įvykus tokiam eismo įvykiui, nebūtų apibrėžtos jokiame teisės akte. Antra, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad SEAKĮ yra ir konkrečių nuostatų, nustatančių draudimo įmonės pareigas, susijusias su eismo įvykiu, pavyzdžiui, SEAKĮ 27 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta: „Kai draudimo įmonė, apdraudusi atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro įgalioti asmenys (paskirti ekspertai), vadovaudamiesi Vyriausybės patvirtintomis Eismo įvykių metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokų mokėjimo taisyklėmis, nustato, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam trečiajam asmeniui transporto priemonę remontuoti ekonomiškai netikslinga, informacija apie šią transporto priemonę turi būti pateikta Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registrui.“ Taigi, projekte plačiau apibrėžus eismo įvykio sąvoką, kiltų klausimas, koks eismo įvykis – įtvirtintas SEAKĮ ar keičiamame įstatyme, turimas mintyje.
Trečia, kelia abejonių tai, ar įvykus projekte apibrėžtam eismo įvykiui, kai transporto priemonė stovi, tokio eismo įvykio duomenys galėtų būti įtraukti į Eismo įvykių informacinę sistemą, nes pagal šios sistemos nuostatus ji yra tvarkoma vadovaujantis SEAKĮ. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat turint mintyje ir projekto aiškinamajame rašte pateiktus argumentus dėl būtinybės išplėsti eismo įvykio apibrėžtį, svarstytina, ar nereikėtų atitinkamai tikslinti ir SEAKĮ, nes priešingu atveju gali kilti aptariamos projekto nuostatos taikymo problemų. Nepritarti Pagal Projektu į nacionalinę teisę perkeliamą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2021/2118 (toliau – Direktyva), ESTT sprendimus (pvz. C-100/18) eismo įvykis, kada mokama draudimo išmoka, yra ir tada, kai transporto priemonė stovi. 2019 m po ESTT sprendimų dėl eismo įvykių (ne tik judant transporto priemonei) vyko konsultacijos su LR Susisiekimo ministerijos, LR Finansų ministerijos, Policijos departamento, Europos Teisės departamento atstovais.
Buvo nuspręsta, kad jeigu poreikis keisti SEAKĮ esantį eismo įvykio apibrėžimą kilo dėl to, kad buvo priimti ESTT sprendimai, susisiję su privalomuoju draudimu, turi būti keičiamas TPVCAPDĮ. Jeigu nacionaliniuose teisės aktuose negalima visose srityse naudoti unifikuoto eismo įvykio apibrėžimo, apimančio ir transporto priemonių stovėjimą, tai turi būti padaryta privalomąjį draudimą reglamentuojančiame specialiame įstatyme įvedant tokias terminų apibrėžtis, kurios atitiktų ES standartą. Pagal turimą informaciją „stacionarios“ žalos (kai jos padaromos nei vienai iš dalyvių transporto priemonių nejudant) nėra registruojamos Eismo įvykių informacinėje sistemoje. Jei reikia, tam naudojamas Administracinių nusižengimų registras, tačiau policija deda pastangas „suvesti“ abu tokio eismo įvykio dalyvius, kad jie galėtų užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Vertinama, kad nėra tikslinga SEAKĮ tikslinti eismo įvykio apibrėžimą, nes
„stacionarios“ žalos – ne eismo įvykio sampratos loginės analizės rezultatas,
o ESTT išvados, išplečiančios draudimo apsaugą. Į stovinčių transporto priemonių sukeltus eismo įvykius policija vyksta ir fiksuoja visas eismo įvykio aplinkybes (kaip nurodyta aukščiau, pirmiausiai stengiamasi, kad eismo įvykio dalyviai sutartų dėl eismo įvykio aplinkybių ir užsipildytų eismo įvykio deklaraciją), tokie draudiminiai įvykiai administruojami vadovaujantis Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, 16 straipsnio 2 dalyje, 17, 18, 20,
nustatoma, kad Biuras moka draudimo išmoką dėl žalos atlyginimo tretiesiems nukentėjusiems asmenims ir tuo atveju, kai atsakingas draudikas bankrutuoja arba yra likviduojamas dėl nemokumo. Siūloma nuostata diskutuotina. Pirma, pagal projekto aiškinamąjį raštą projekto nuostatose sąvokos „likviduojamas dėl nemokumo“ atsiradimas yra siejamas su Direktyvos nuostatų įgyvendinimu. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad perkeliant „Direktyvos 10a straipsnio 1 dalies b punktą ir Direktyvos 25a straipsnio 1 dalies b punktą, nustatoma, kad Biuras moka išmoką dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir kai atsakingo draudiko atžvilgiu priimtas sprendimas pradėti likvidavimo procedūrą dėl nemokumo“. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis minėta Direktyva keičiamos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) 268 straipsnio 1 dalies d punktu, likvidavimo procedūra yra apibrėžiama kaip kolektyvinis procesas, susijęs su draudimo įmonės turto realizavimu ir įplaukų paskirstymu atitinkamai kreditoriams, akcininkams ar nariams, kuriame būtinai dalyvauja kompetentingos institucijos, nepriklausomai nuo to, ar tas procesas yra pradėtas dėl nemokumo, savanoriškai ar priverstinai, taip pat toks kolektyvinis procesas, kuris nutraukiamas susitarus dėl dalinio skolų grąžinimo ar kitos panašios priemonės. Atsižvelgus į tai, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kodėl projekto nuostatose draudiko likvidavimas yra siejamas tik su vienu iš Direktyvos 2009/138/EB likvidavimo pagrindų – draudimo įmonės nemokumu.
Pastebėtina, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar Biurui kiltų pareiga atlyginti draudiko, kuris likviduojamas kitu pagrindu nei nemokumas, turimas mokėti išmokas nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatas siūlytina tikslinti. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.106 straipsnis imperatyviai nustato juridinio asmens likvidavimo pagrindus, ir vienas jų – juridinio asmens likvidavimas dėl bankroto. Pažymėtina, kad Juridinių asmenų nemokumo įstatyme taip pat yra vartojama juridinio asmens likvidavimo dėl bankroto sąvoka. Atsižvelgus į tai, siūlytina projekto nuostatas tikslinti, suderinant jas su galiojančiuose teisės aktuose vartojamomis sąvokomis, CK 2.106 straipsnyje bei Draudimo įstatymo 140 ir 142 straipsniuose nurodytais juridinių asmenų likvidavimo pagrindais. Pritarti Projekto 2 straipsnio 7 dalį išdėstyti taip: „7.
Eismo įvykių žalos atlyginimo institucija (toliau – žalos atlyginimo institucija) – už eismo įvykio žalos atlyginimą nukentėjusiems tretiesiems asmenims atsakinga institucija, kuriai pagal valstybėje, kurioje ši institucija veikia, galiojančius teisės aktus ir (arba) susitarimus su kitų valstybių tokiomis žalos atlyginimo institucijomis ir
(arba) garantiniais fondais dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo pavesta administruoti eismo įvykio žalą, kai jis įvyko valstybėje, kuri nėra nuolatinė nukentėjusio trečiojo asmens gyvenamoji vieta, arba kai eismo įvykį sukėlė transporto priemonė, apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudimo įmonėje, kuriai iškelta bankroto byla ar pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo ir kurios pagrindinė buveinė yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nei valstybė, kurioje yra šios eismo įvykių žalos atlyginimo institucijos buveinė.“ Projekto 16 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip:
„1. Atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu eismo įvykio
metu naudojant šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodytą transporto priemonę ir esant visoms sąlygoms konstatuoti transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę yra padaryta žala. Išmoka mokama atsižvelgiant į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus ir (ar) Bendradarbiavimo nuostatus, Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius Europos Sąjungos valstybių narių institucijų, atsakingų už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, teises ir pareigas, bei Biuro ir kitų valstybių subjektų, dalyvaujančių atlyginant žalą, sutarčių sąlygas.“ Projekto 17 straipsnio 4 ir 6 dalis išdėstyti taip: „4.
Nukentėjęs trečiasis asmuo taip pat turi teisę kreiptis į Biurą dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje per draudžiamąjį įvykį padarytos žalos administravimo ir išmokos dėl šios žalos mokėjimo, kai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusi kitos valstybės draudimo įmonė (kuri išdavė Lietuvos Respublikoje galiojančią žaliąją kortelę ar kitą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą) nėra paskyrusi savo atstovo pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti Lietuvos Respublikoje arba kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiai kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonei iškelta bankroto byla arba pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo ir draudimo įmonė nėra paskyrusi savo atstovo pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti Lietuvos Respublikoje. Biuras moka išmoką dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje per draudžiamąjį įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, jei valstybės, kurios draudimo įmonė apdraudė kaltininko civilinę atsakomybę, nacionalinis draudikų biuras yra pasirašęs Bendradarbiavimo nuostatus arba susitarimą su Biuru dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo, išskyrus atvejus, kai žalą atlygino kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusi draudimo įmonė ar jos atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti.“ „6.
Kai Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje nukentėjęs trečiasis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kreipiasi dėl patirtos žalos atlyginimo į savo šalyje veikiančią žalos atlyginimo instituciją ar instituciją, įpareigotą atlyginti žalą už draudimo įmonę, kuriai iškelta bankroto byla arba pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo, Biuras, atsižvelgdamas į Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius Europos Sąjungos valstybių narių institucijų, atsakingų už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, teises ir pareigas, susitarimų, pasirašytų tarp žalos atlyginimo institucijų, institucijų, atsakingų už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonės bankrutuoja ar likviduojamos dėl nemokumo, ir garantinių fondų, nuostatas, kompensuoja kitos Europos Sąjungos valstybės narės institucijai jos nukentėjusiam trečiajam asmeniui sumokėtą sumą ir sumoka nustatytą atlygį už žalos administravimą esant bent vienai iš šių sąlygų:“ Projekto 18 straipsnio 7 ir 8 dalis išdėstyti taip:
„7. Jeigu išmokėti išmokos per šiame straipsnyje nurodytus terminus
neįmanoma dėl to, kad trūksta dokumentų, būtinų eismo įvykio aplinkybėms, draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti, Biuras turi išmokėti išmoką per 14 dienų, skaičiuojant nuo dienos, kai gauta visa reikalinga informacija ir dokumentai.
Paaiškėjus, kad atsakinga draudimo įmonė arba jos atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti pateikia pagrįstą atsakymą, Biuras nutraukia pretenzijos dėl padarytos žalos nagrinėjimą. Biuras taip pat nutraukia pretenzijos dėl padarytos žalos nagrinėjimą, jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo kaltininką ar atsakingą draudimo įmonę padavė į teismą dėl žalos atlyginimo ar kitos valstybės atsakingos institucijos pateikė informaciją, kad dėl šio eismo įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas ar teismo procesas dėl nukentėjusio trečiojo asmens veiksmų, arba tapo žinoma, kad nukentėjęs trečiasis asmuo dėl žalos atlyginimo kreipėsi į kitos valstybės instituciją, atsakingą už žalos atlyginimą. Sprendimas dėl išmokos mokėjimo priimamas pagal Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius Europos Sąjungos valstybių narių institucijų, atsakingų už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, teises ir pareigas, sutarčių, pasirašytų tarp žalos atlyginimo institucijų, institucijų, atsakingų už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, ir garantinių fondų, nuostatas. 8.
žalos ir jos nagrinėjimo terminus Biuras šio straipsnio 7 dalyje nurodytose sutartyse nustatyta tvarka ir terminais praneša kitos Europos Sąjungos valstybės narės atsakingam draudikui arba jo atstovui tokioms pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje, kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai, institucijai, atsakingai už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, ir (ar) garantiniam fondui bei už padarytą žalą atsakingam asmeniui, jeigu jis yra žinomas.“ Pakeisti projekto 20 straipsnio pavadinimą ir 1 dalį ir juos išdėstyti taip: „20 straipsnis. Išmokos mokėjimas už draudikus, kuriems iškelta bankroto byla ar pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo „Nukentėjęs trečiasis asmuo, norėdamas gauti išmoką iš Biuro šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu atveju, pats ar per savo atstovą privalo pateikti Biurui pretenziją dėl padarytos žalos kartu su visa informacija, reikalinga eismo įvykio aplinkybėms nustatyti ir eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti. Gavęs pretenziją dėl padarytos žalos Biuras ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo pretenzijos gavimo dienos apie tai raštu informuoja atsakingą draudiką, kuriam iškelta bankroto byla ar pradėta likvidavimo procedūra dėl nemokumo bankroto, ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės instituciją, atsakingą už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama, kurių pagrindinė buveinė yra toje valstybėje. Bankrutuojantis ar likviduojamas dėl nemokumo Atsakingas draudikas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos raštu informuoja Biurą apie išmokos išmokėjimą pagal pateiktą pretenziją dėl padarytos žalos arba atsisakymą prisiimti atsakomybę pagal pateiktą pretenziją.“ Projekto 23 straipsnio 4 ir 5 dalis išdėstyti taip: „4.
Biuras, išmokėjęs išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, vadovaudamasis Bendradarbiavimo nuostatais arba nacionalinių draudikų biurų susitarimais ar kitomis sutartimis su kitų valstybių institucijomis, dalyvaujančiomis atlyginant žalą, turi teisę reikalauti, kad išmokėtą išmoką ir kitas su žalos administravimu susijusias sumas, žalai administruoti išleistas lėšas jam grąžintų ir dėl to patirtas papildomas išlaidas atlygintų kitos valstybės atsakingas draudikas, kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras, žalos atlyginimo institucija, kitos Europos Sąjungos valstybės narės institucija, atsakinga už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, ar garantinis fondas. 5.
atlyginimo institucijai ar institucijai, atsakingai už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, reikalaujamą sumą, turi teisę išmokėtas sumas susigrąžinti iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro, žalos atlyginimo institucijos ar garantinio fondo, jeigu yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius Europos Sąjungos valstybių narių institucijų, atsakingų už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, teises ir pareigas, Bendradarbiavimo nuostatus, nacionalinių draudikų biurų susitarimus arba sutarčių su kitų valstybių institucijomis, dalyvaujančiomis atlyginant žalą, nuostatas.“ Projekto 27 straipsnio 10 dalį išdėstyti taip:
„10. Vykdydamas tarptautinius susitarimus Biuras, veikdamas kaip
Lietuvos Respublikos informacijos centras, garantinis fondas, žalos atlyginimo institucija, nacionalinis draudikų biuras, mokančioji įstaiga Lietuvos Respublikos draudimo įmonės bankroto ar likvidavimo dėl nemokumo atvejupagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, vadovaudamasis Reglamento (ES) 2016/679 nuostatomis keičiasi duomenimis su analogiškomis kitų valstybių institucijomis, kurios įgaliotos veikti kaip informacijos centrai, garantiniai fondai, žalos atlyginimo institucijos, nacionaliniai draudikų biurai ir institucijos, atsakingos už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, tiek, kiek tai būtina teisės aktuose pavestų funkcijų atlikimui ir susitarimų su šiomis institucijomis vykdymui, sklandžiam informacijos teikimo, žalos administravimo, atlyginimo ir išieškojimo procesui užtikrinti.“ Atitinkamai patikslinti projekto 2 straipsnį. Įstatymo įsigaliojimas, taikymas ir įgyvendinimas. 6.
6Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2023-11-233
keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos, kai žala padaryta draudžiamąjį įvykį sukėlusiai transporto priemonei, joje esančiam transporto priemonės valdytojo turtui, kitam už žalą atsakingo transporto priemonės valdytojo turtui ir draudžiamąjį įvykį sukėlusiam vairuotojui. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis minėta keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies formuluote, draudžiamojo įvykio atveju draudikas ar Biuras turėtų atlyginti žalą transporto priemonėje esančiam, bet šios transporto priemonės valdytojui nepriklausančiam turtui (pavyzdžiui, transporto priemone ne už atlygį vežamam trečiojo asmens kroviniui, turtui), taigi projektu yra išplečiami žalos atlyginimo atvejai, nors projekto aiškinamajame rašte toks įstatymo projekto tikslas nėra nurodytas. Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, draudikas ar Biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui, nesiejant šio turto priklausomybės su transporto priemonės valdytoju. Atsižvelgus į išdėstytą, svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies formuluotė neturėtų būti atitinkamai patikslinta. Pritarti Projekto 3 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:
„2. Šio įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei Biuras nemoka
išmokos, kai žala padaryta draudžiamąjį įvykį sukėlusiai transporto priemonei, joje esančiam transporto priemonės valdytojo turtui, kitam už žalą atsakingo transporto priemonės valdytojo turtui ir draudžiamąjį įvykį sukėlusiam vairuotojui. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-11-234
7.
Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pirmajame sakinyje, derinant su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, vietoj žodžio
„nustatomas“ įrašytinas žodis „identifikuojamas“. Pritarti
„2. Už draudimo sutarties sudarymą atsakingas atitinkamose valstybės informacinėse sistemose, registruose ir duomenų bazėse (toliau kartu – valstybiniai registrai) transporto priemonės savininku nurodytas asmuo arba, jeigu transporto priemonė neregistruota, paskutinis žinomas transporto priemonės savininkas (toliau – už draudimo sutarties sudarymą atsakingas asmuo), kuris identifikuojamas nustatomas vadovaujantis šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka..>“
8Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2023-11-236
keičiamo įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje siūloma nustatyti, kad su draudimo sutartimi susiję draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti pateikiami raštu, tačiau sutarties šalys turi teisę pateikti pareiškimus ir pranešimus ir kitokiu abiejų sutarties šalių individualiai sutartu būdu. Taigi projektu siūloma nustatyti, kad draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai abiejų šalių susitarimu galėtų būti pateikiami ir žodžiu. Svarstytina, ar toks šalių tarpusavio pareiškimų ir pranešimų pateikimo būdas būtų proporcingas ir užtikrinantis draudėjo (ypač fizinio asmens) interesus. Atsižvelgus į tai, kad draudimo sutarties šalių tarpusavio komunikacija (pareiškimai, pranešimai) kilus ginčui turėtų įrodomąją galią, siūlytina tikslinti projekto nuostatas taip, kad draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai būtų pateikiami raštu arba individuliai sutartu būdu elektroninių ryšių priemonėmis.
Pastebėtina ir tai, kad vadovaujantis projekto nuostatomis, keičiamo įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje pateikiama nuoroda į Draudimo įstatyme reglamentuojamas informacijos pateikimo sąlygas draudėjams, apdraustiesiems, naudos gavėjams ar nukentėjusiems tretiesiems asmenims, taip pat apima tik tuos atvejus, kai informacija yra teikiama raštu. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos atitinkamai tikslintinos. Pritarti Projekto 6 straipsnio 9 dalį išdėstyti taip: „9. Su draudimo sutartimi susiję draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti pateikiami raštu, tačiau sutarties šalys turi teisę pateikti pareiškimus ir pranešimus ir kitokiu abiejų sutarties šalių individualiai sutartu būdu. Šiuo ir kitais šiame įstatyme nustatytais informacijos teikimo raštu atvejais informacija teikiama vadovaujantis Draudimo įstatyme nustatytomis informacijos pateikimo draudėjams, apdraustiesiems, naudos gavėjams ar nukentėjusiems tretiesiems asmenims sąlygomis. Sutarties šalys turi teisę pareiškimus ir pranešimus teikti ir kitokiu abiejų sutarties šalių individualiai sutartu būdu elektroninių ryšių priemonėmis. Jeigu pasikeitė draudėjo gyvenamosios vietos ar buveinės adresas ir draudėjas apie tai nepranešė draudikui, draudiko pareiškimai ir pranešimai, registruotu laišku išsiųsti draudėjui paskutiniu draudikui žinomu gyvenamosios vietos ar buveinės adresu, laikomi įteiktais draudėjui.“
9Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2023-11-236
9.
Iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kodėl projekto 6 straipsnio 9 dalyje yra atsisakoma nuostatos, kad tuo atveju, kai pasikeitė draudėjo gyvenamosios vietos ar buveinės adresas ir draudėjas nepranešė apie tai draudikui, tai draudėjui paskutiniu draudikui žinomu gyvenamosios vietos ar buveinės adresu registruotu laišku išsiųsti draudiko pareiškimai ir pranešimai laikomi įteiktais draudėjui. Svarstytina, ar minėta išbraukiama galiojančio įstatymo nuostata nebūtų aktuali tuo atveju, kai draudimo sutarties šalių tarpusavio komunikavimą būtų pasirinkta vykdyti raštu. Pritarti Žr. komiteto siūlomą redakciją dėl 8 Teisės departamento pasiūlymo. 10. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-11-238
keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui naujasis transporto priemonės savininkas, prieš pradėdamas naudoti transporto priemonę, privalo užtikrinti, kad būtų sudaryta nauja draudimo sutartis laikantis šio įstatymo 4 straipsnio
nuostatomis, transporto priemonės savininko pasikeitimas savaime nereiškia ankstesnės transporto priemonės draudimo sutarties pabaigos – keičiamo įstatymo 7 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimo sutarties pasibaigimą ir nutraukimą, toks sutarties pasibaigimo pagrindas nėra įtvirtinamas. Atsižvelgus į tai, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar tuo atveju, jeigu naujasis transporto priemonės savininkas neįvykdytų pareigos sudaryti naują draudimo sutartį, o senasis savininkas draudimo sutarties, už kurią sumokėtos visos draudimo įmokos, nebūtų nutraukęs, transporto priemonė būtų laikoma drausta, ar ne.
Pastebėtina, jog nors keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje yra nurodoma, kad jei žala buvo padaryta nesudarius naujos draudimo sutarties, kaip to reikalaujama pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, manytina, kad šiame straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra pakankamas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal keičiamo įstatymo 11 straipsnio 6 dalį, reglamentuojančią, kada draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, minėtas atvejis (kai nesudaroma nauja draudimo sutartis) nėra nurodomas, o asmuo, po transporto priemonės įsigijimo turėjęs pareigą, bet nesudaręs draudimo sutarties, negali būti laikomas „draudėju“, nes neatitinka keičiamo įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje pateikiamos draudėjo apibrėžties – toks asmuo yra atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, tačiau į draudiką nesikreipė. Siekiant teisinio tikrumo bei siekiant išvengti aptariamos normos praktinio taikymo problemų, projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai patikslintos, ypač atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis CK 6.988 straipsnio 3 dalimi, privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai, t. y. aukščiau minėti aspektai turėtų būti aptariami keičiamame įstatyme. Pritarti Projekto 8 straipsnio 1 dalis tikslintina pagal Seimo narių grupės pateiktą siūlymą (siūlymas Nr. 2). „1.
„1. Pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui naujasis transporto priemonės savininkas,
prieš pradėdamas naudoti transporto priemonę, privalo užtikrinti, kad būtų sudaryta nauja draudimo sutartis laikantis šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatų. Jeigu draudėjas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, tokiu atveju naujajam transporto priemonės savininkui sudaryti naują draudimo sutartį nėra privaloma – jam pereina draudėjo teisės ir pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį, jeigu tai nurodyta pirkimo –pardavimo sutartyje. Naujasis transporto priemonės savininkas, kuriam perėjo draudėjo teisės ir pareigos, nedelsdamas, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Pranešus draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę, draudėjo teisių ir pareigų perėjimą, draudikas turi teisę padidinti arba sumažinti draudimo įmoką dėl draudimo rizikos pasikeitimo, o naujasis transporto priemonės savininkas turi teisę reikalauti sumažinti draudimo įmoką. Jei naujasis transporto priemonės savininkas per nurodytą terminą nepranešė draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę ir draudėjo teisių ir pareigų perėjimą, draudikas gali vertinti tai kaip pareigos pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimą nevykdymą. Naujasis transporto priemonės savininkas, kuriam perėjo draudėjo teisės ir pareigos, taip pat turi teisę nutraukti draudimo sutartį šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Jei draudimo sutartį ar draudimo liudijimą turintis naujasis transporto priemonės savininkas nutraukia draudimo sutartį, jam grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį.“ Siekiant aiškumo, Projekto 11 straipsnio 7 d. keistina taip: „7.
Jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Tuo atveju, kai žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį ir per tą laikotarpį transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Tuo atveju, kai arba žala buvo padaryta naujam transporto priemonės savininkui nesudarius naujos draudimo sutarties, kaip to reikalaujama pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo naujo transporto priemonės savininko grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.“
11Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2023-11-238
keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad draudėjui mirus, draudimo sutartis nepasibaigia, o transporto priemonę faktiškai naudojantis asmuo privalo per 5 dienas pranešti draudikui apie faktinį transporto priemonės naudojimą ir pateikti visą draudimo sutarčiai sudaryti būtiną informaciją.
Neįvykdžius šios pareigos, transporto priemonę faktiškai naudojančiam asmeniui tenka visos pasekmės, atsirandančios dėl to, kad dėl nepranešimo draudikui apie transporto priemonės perėmimą naudoti nebuvo galima nustatyti transporto priemonę faktiškai naudojančio asmens ir pateikti jam aktualių pranešimų dėl draudimo sutarties ar žalos administravimo arba įvertinti draudimo rizikos. Projektu siūloma nuostata diskutuotina keliais aspektais. Pirma, pastebėtina, kad nėra aiškus minėtų nuostatų ir CK 6.1010 straipsnio, reglamentuojančio tiek draudiko, tiek ir draudėjo teisę į draudimo sutarties pakeitimą dėl draudimo rizikos padidėjimo ar sumažėjimo, santykis. Vadovaujantis projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatomu teisiniu reguliavimu, transporto priemonės draudėjui mirus, draudimo sutartis nepasibaigia, teisės ir pareigos pagal šią sutartį imperatyviai pereina naujajam valdytojui, kuris prievolę sudaryti naują draudimo sutartį turi tik pasibaigus senajai draudimo sutarčiai, kuri buvo sudaryta iki draudėjo mirties. Taigi iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar po draudėjo mirties draudimo sutartį perėmus naujam draudėjui ir ženkliai pasikeitus draudimo rizikai, draudimo sutartis galėtų būti pakeista, t. y. ar draudimo sutarties šalys turėtų teisę padidinti arba sumažinti draudimo įmoką dėl draudimo rizikos pasikeitimo, kaip tai yra aiškiai nustatyta šiuo metu galiojančio keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje.
Pažymėtina, kad po draudėjo mirties draudimo sutartį „perėmęs“ draudėjas per 5 dienas privalo pateikti draudikui duomenis, reikalingus draudiko (t. y. tik vienos iš draudimo sutarties šalių) draudimo rizikai įvertinti, tačiau tokio įvertinimo pasekmės – galimas sutarties sąlygų pakeitimas – nėra reglamentuojamas. Antra, pastebėtina, kad asmeniui faktiškai pradėjus valdyti transporto priemonę ir su ja padarius žalos tretiesiems asmenims, draudikas neturėtų objektyvios galimybės patikrinti, ar asmuo tinkamai įvykdė pareigą per 5 dienas pranešti draudikui apie faktinį transporto priemonės pradėjimą valdyti, t. y. naujasis transporto priemonės valdytojas bet kuriuo momentu iki transporto priemonės savininko pasikeitimo (paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo) eismo įvykio atveju galėtų tvirtinti, kad transporto priemonę pradėjo faktiškai valdyti mažiau nei prieš 5 dienas. Atsižvelgus į tai, manytina, kad siūlomu teisiniu reguliavimu draudikas neturėtų tinkamos galimybės efektyviai pervertinti civilinės atsakomybės rizikos dėl transporto priemonės valdytojo pasikeitimo. Trečia, nėra aiškus keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies santykis.
Viena vertus, po draudėjo mirties perimtos transporto priemonės draudimo sutartis nėra nutraukiama ir galioja iki joje nurodyto termino pabaigos, o nauja draudimo sutartis sudaroma tik pasibaigus senajai, tačiau vadovaujantis keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, draudimo sutartį po draudėjo mirties parėmęs draudėjas galėtų nutraukti šią sutartį įspėjęs ne vėliau kaip prieš 15 dienų iki draudimo sutarties nutraukimo. Pastebėtina, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar šiuo atveju naujajam draudėjui (kuris nebūtinai gali sutapti su mirusio draudėjo turto paveldėtoju, nes yra transporto priemonę faktiškai pradėjęs valdyti asmuo) būtų grąžinama sumokėta draudimo sutarties įmoka už likusį sutarties laikotarpį. Ketvirta, tuo atveju, jei pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą po draudėjo mirties draudimo sutartį perėmus naujam draudėjui ir ženkliai pasikeitus draudimo rizikai, draudimo sutartis galėtų būti pakeista (padidintos įmokos), nėra aiškus keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies santykis. Pažymėtina, kad įprastinė draudimo sutartis gali būti nutraukiama draudiko iniciatyva tik tuo atveju, jeigu draudėjas sutarties neįvykdo ar ją įvykdo netinkamai ir tai yra esminis įprastinės draudimo sutarties pažeidimas, nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnyje nurodytus atvejus. Atsižvelgus į tai, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar po draudėjo mirties naujajam draudėjui perėmus draudimo sutartį, už kurią yra sumokėtos visos įmokos, ir yra per 5 dienas pranešta apie faktinį transporto priemonės perėmimą naudoti (taigi ji yra įvykdyta tinkamai), draudikas galėtų minėtą sutartį nutraukti savo iniciatyva motyvuodamas tuo, kad draudimo rizika ženkliai pakito, o naujasis draudėjas su tokiu draudimo sutarties pakeitimu (pavyzdžiui, įmokos padidinimu) nesutinka.
Atsižvelgus į išdėstytą ir vadovaujantis teisinio aiškumo principu, projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai tikslinamos, pašalinant aukščiau išdėstytus neaiškumus. Pritarti iš dalies Siūlomas Projekto 8 straipsnio 2 dalies pakeitimas:
„2. Draudėjui mirus draudimo sutartis nepasibaigia. Transporto
priemonę faktiškai naudojančiam asmeniui pereina draudėjo teisės ir pareigos (įskaitant ir pareiga informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką) pagal sudarytą draudimo sutartį. Transporto priemonę faktiškai naudojantis asmuo turi per 15 dienas dienų nuo faktiško transporto priemonės naudojimo pradžios dienos pranešti apie tai draudikui, taip pat pateikti visą draudimo sutarčiai sudaryti būtiną informaciją nurodydamas transporto priemonės valdytojo tapatybę ir kontaktinius duomenis. Per nurodytą terminą nepranešus draudikui apie transporto priemonės perėmimą naudoti, transporto priemonę faktiškai naudojančiam asmeniui tenka visos pasekmės, atsirandančios dėl to, kad dėl nepranešimo draudikui apie transporto priemonės perėmimą naudoti nebuvo galima nustatyti transporto priemonę faktiškai naudojančio asmens ir pateikti jam aktualių pranešimų dėl draudimo sutarties ar žalos administravimo arba draudikui įvertinti padidėjusios draudimo rizikos. Draudimo rizikos padidėjimo ar sumažėjimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.1010 straipsnio nuostatas.
Pasibaigus draudimo sutarčiai, kuri buvo sudaryta iki draudėjo mirties, nauja draudimo sutartis sudaroma atsižvelgiant į šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas.“ Dėl antro Teisės departamento išskirto aspekto pažymėtina, kad jeigu miręs transporto priemonės savininkas išsiderėjo mažą kainą dėl savo vairavimo gebėjimų (pvz. labai ilgas stažas) ir teigdamas, kad jis tik vienas naudos transporto priemonę, tai įvykus įvykiui su kitokiu valdytoju (net ir tokiam asmeniui būnant gyvam) tai jau būtų vertinta kaip laiku nepranešimas apie pasikeitimus dėl sutarties. Tas pats pasakytina ir apie transporto priemonės charakteristikų, kurios gali kardinaliai padidinti riziką, pakeitimą. Be to. terminas yra svarbus dėl aiškumo ir siekiant išvengti nesusipratimo bei neatidėlioti svarbių pranešimų (nepranešus laiku naujas transporto priemonės savininkas negalės ginčytis dėl to, kad laiku negavo pranešimo apie nesumokėtą draudimo įmokos dalį ir dėl to buvo nutraukta sutartis). Dėl trečio Teisės departamento išskirto aspekto pažymėtina, kad kadangi pagal projektą „asmeniui pereina draudėjo teisės ir pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį“, tai atitinkamai toks asmuo įgis visas teises pilna apimtimi. Kadangi transporto priemonė yra padidinto pavojaus šaltinis ir yra labai svarbu, jog būtų galima užtikrinti tokių transporto priemonių draudimo apsaugą – todėl naujomis nuostatomis siūloma Projekte ištaisyti šiuo metu esančią teisinio reguliavimo spragą, kai nėra aišku kaip vykdyti prievolę dėl transporto priemonių draudimo apsaugos, jei pasibaigia vienos iš sutarties šalių teisnumas ir veiksnumas (mirus asmeniui). Yra labai svarbu, kad sutartis toliau galiotų (nes pagal naują teisinį reglamentavimą žalą gali padaryti ir stovinti transporto priemonė (pvz., užsidegė)).
Tuo tarpu transporto priemonę po mirties norintis perimti ir aktyviai eksploatuoti asmuo visada turi pasirinkimo galimybę – prisiimti su ta transporto priemone susijusias pareigas (kontaktavimą su draudikų ir galimą sutarties sąlygų peržiūrėjimą) arba ne. Dėl ketvirto Teisės departamento išskirto aspekto pažymėtina, kad draudimo rizika yra labai svarbus elementas draudikui vykdant įsipareigojimus. Tuo atveju, jei asmuo apsidraudė su didele nuolaida dėl savo asmeninių savybių arba transporto priemonės eksploatavimo įpročių, natūralu, kad keičiantis situacijai sutartis gali būti peržiūrima, priešingu atveju tai būtų nesąžiningos ir gal net diskriminacinės sąlygos kitų panašių draudėjų atžvilgiu (kai vieni draudimo apsauga besinaudojantys asmenys turėtų papildomai susimokėti už draudimo rizikos didėjimą, o kiti – ne). Ir tam neturi reikšmės mirties faktas, nes net ir transporto priemonės savininkui esant gyvam, bet duodant naudotis transporto priemone kitam ne tokia geram vairuotojui, gali tekti keisti sutarties sąlygas, nes tokia buvo draudėjo valia – apsidrausti mažiausia kaina esant mažiausiai galimai rizikai. Tuo tarpu, kai asmuo perima transporto priemonę – ir sugalvoja transporto priemonę naudoti rizikingai veiklai – natūralu, kad draudimo sutartis nepereina ta pačia apimtimi, nes iš esmės pasikeitė sąlygos. 12. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-11-239
aiškumo bei atsižvelgus į tai, kad projekte nustatomas konkretus draudimo sutarties įsigaliojimas momentas, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje formuluotė „nuo joje nurodyto momento“ keistina formuluote „joje nurodytu momentu“.
Atitinkamai tikslintina ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 9 dalis vietoj formuluotės „nuo joje nurodytos dienos 00.00 valandos“ vartojant formuluotę „joje nurodytos dienos 00.00 valandą“. Pritarti Projekto 9 straipsnio 1 dalis keistina taip: „1. Draudimo sutartis įsigalioja nuo joje nurodyto nurodytu momento momentu.“ Projekto 9 straipsnio 9 dalis keistina taip:
„9. Draudikas, vadovaudamasis šio įstatymo nuostatomis, gali išduoti
žaliąją kortelę tik transporto priemonėms, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, ne trumpesniam kaip 15 dienų ir ne ilgesniam kaip 12 mėnesių terminui. Žalioji kortelė įsigalioja nuo joje nurodytos dienos 00.00 valandos valandą.“
13Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2023-11-2310
keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje formuluotėje „suteikia draudimo apsaugą žaliojoje kortelėje nurodytose ir neišbrauktose užsienio valstybėse“ atsisakytina žodžių „ir neišbrauktose“ kaip perteklinių, kadangi to paties straipsnio
joje nurodytose valstybėse <...> draudikas gali nesuteikti draudimo apsaugos pagal žaliąją kortelę užsienio valstybėje, pažymėdamas tai žaliojoje kortelėje <...>“. Pritarti Projekto 10 straipsnio 4 dalį išdėstyti taip: „4. Žalioji kortelė galioja ir suteikia draudimo apsaugą joje nurodytose ir neišbrauktose užsienio valstybėse, jei draudikas ir draudėjas nesusitaria kitaip, pagal tų valstybių teisės aktus.
Priimdamas sprendimą nesuteikti draudimo apsaugos pagal žaliąją kortelę kurioje nors užsienio valstybėje draudikas turi vadovautis žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Žalioji kortelė galioja ir tose valstybėse, kurios neturi nacionalinio draudikų biuro, bet pagal žaliosios kortelės sistemos taisykles yra patronuojamos kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro. Draudikas gali nesuteikti draudimo apsaugos pagal žaliąją kortelę užsienio valstybėje, pažymėdamas tai žaliojoje kortelėje vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis.“
14Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2023-11-2313
keičiamo įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad nukentėjęs trečiasis asmuo, kurio turtui padaryta žala Lietuvos Respublikoje, kai eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė nenustatyta, o žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, turi teisę pretenziją dėl padarytos žalos pateikti Biurui. Šiuo atveju Biuras nagrinėja pretenziją, nustato žalos dydį ir mokėtinos išmokos dydį šio įstatymo nustatyta tvarka, tačiau išmoką mokantis subjektas (iš projekto nuostatų nėra aišku, kurie subjektai patenka į šią sąvoką) išmoką moka tik nustačius (identifikavus) eismo įvykį sukėlusią nedraustą transporto priemonę (išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atvejį). Sistemiškai vertinant projekto nuostatas, išmoką mokančiam subjektui priskiriami: transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai, Biuras ar kiti šiame įstatyme nurodyti subjektai.
Atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, kai eismo įvykis sukeliamas nedrausta transporto priemone, išmoką mokantis subjektas negali būti draudikas (nes transporto priemonė nedrausta), šiuo subjektu gali būti tik Biuras arba Eismo įvykių žalos atlyginimo institucija. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo
dėl žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos turėtų būti tikslinamos, išskiriant du teisinio reguliavimo atvejus – vieną, kai transporto priemonė yra drausta ir kitą, kai transporto priemonė yra nedrausta. Priešingu atveju liktų neaišku, kuris subjektas mokėtų draudimo išmoką Biurui nustačius, kad transporto priemonė yra apdrausta. Pritarti Projekto 13 straipsnio 4 dalį išdėstyti taip: „4. Nukentėjęs trečiasis asmuo, kurio turtui padaryta žala Lietuvos Respublikoje, kai eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė nenustatyta, o žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, turi teisę pretenziją dėl padarytos žalos pateikti Biurui. Šiuo atveju Biuras nagrinėja pretenziją, nustato žalos dydį ir mokėtinos išmokos dydį šio įstatymo nustatyta tvarka, tačiau išmoką mokantis subjektas Biuras išmoką moka tik nustačius (identifikavus) eismo įvykį sukėlusią nedraustą transporto priemonę (išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atvejį). Jeigu paaiškėja, kad identifikuota transporto priemonė buvo drausta – išmoką moka atsakingas draudikas.“
15Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2023-11-2314
15.
Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje be kita ko siūloma nustatyti: „Kai atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti, paskirtas Lietuvos Respublikoje, nustato Lietuvos Respublikos teritorijoje padarytą žalą ir sprendžia išmokos mokėjimo klausimą, taikytinos šio skyriaus nuostatos dėl žalos nustatymo tvarkos bei procedūrų ir išmokos mokėjimo. Kai atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti, paskirtas Lietuvos Respublikoje, nustato ne Lietuvos Respublikos teritorijoje padarytą žalą ir sprendžia išmokos mokėjimo klausimą, vadovaujamasi ir tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais.“ Iš šių projekto nuostatų matyti, kad eismo įvykiui įvykus ir žalą nustačius ne Lietuvos Respublikoje, užsienio valstybės teisės aktai, reglamentuojantys transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, būtų taikomi tik subsidiariai – kartu su atitinkamais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Pažymėtina, kad pagal 1971 m. gegužės 4 d. Konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės (toliau – Konvencija) žala turėtų būti atlyginama pagal valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisę. Pagal
Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (toliau – Reglamentas) nustatytą bendrą taisyklę taikytina teisė nustatoma remiantis tuo, kur atsirado žala. Pažymėtina, kad nei iš projekto aiškinamojo rašto, nei iš paties projekto nuostatų nėra aišku, kodėl projektu siūloma nukrypti nuo šios bendros taisyklės, nes tiek pagal Konvenciją, tiek pagal Reglamentą išimtis iš šios bendros taisyklės iš esmės galima tik vienu atveju – jei abiejų asmenų – traukiamo atsakomybėn asmens ir žalą patyrusio asmens – įprastinės gyvenamosios vietos žalos atsiradimo metu yra toje pačioje šalyje.
Pritarti Siūloma Projekto 14 straipsnio 3 dalies nuostata:
„3. Kai atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti,
paskirtas Lietuvos Respublikoje, nustato Lietuvos Respublikos teritorijoje padarytą žalą ir sprendžia išmokos mokėjimo klausimą, taikytinos šio skyriaus nuostatos dėl žalos nustatymo tvarkos bei procedūrų ir išmokos mokėjimo. Kai atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti, paskirtas Lietuvos Respublikoje, nustato ne Lietuvos Respublikos teritorijoje padarytą žalą ir sprendžia išmokos mokėjimo klausimą, vadovaujamasi ir tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais.”
16Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2023-11-2315
vertintojų ataskaitomis“ keistina formuluote „turto vertinimo ataskaitomis“, formuluotė „pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį“ – formuluote „įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos žalos dydis“, o formuluotė „asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas“ – formuluote „asmens turėtas turto vertinimo paslaugų išlaidas“. Pritarti Projekto 15 straipsnio 3 dalį išdėstyti taip: „3.
Turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų vertinimo ataskaitomis, dokumentais, kuriais įrodomos padarytos žalos aplinkybės, faktas ir dydis, nuotraukomis, vaizdo įrašais. Nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija arba šio dokumento skaitmenine kopija, elektronine eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes. Jeigu atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotas asmuo neatvyko per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą ir (arba) nebuvo atlikta apžiūra nuotoliniu būdu, kaip tai numatyta šio straipsnio 2 dalyje, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pasamdyti įsigyti turto vertintoją vertinimo paslaugas, kad jis nustatytų būtų nustatytas turtui padarytos žalos dydį. Tokiu atveju atsakingas draudikas ar Biuras privalo atlyginti rinkos kainas atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertintojo vertinimo samdymo paslaugų išlaidas. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo. 17. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-11-2315
(vietoj „finansų ministras“ vartoti „ministras“) siūlytina atsisakyti ir kitose keičiamo įstatymo nuostatose vartoti „finansų ministras“ (33 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 34 straipsnio 2 dalyje, 35 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 38 straipsnio 2 dalyje). Pritarti Pakeisti Projekto 15 straipsnio 9 dalį:
„9. Eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos dydžio nustatymo
rekomendacijas tvirtina finansų ministras (toliau – ministras).
Pakeisti Projekto 33 straipsnio 3 ir 4 dalis:
„3. Stojamojo Biuro nario įnašo dydį, jo mokėjimo terminus ir tvarką
nustato finansų ministras. 4. Biuro narių atskaitymų dydį, pervedimo tvarką ir delspinigių už pavėluotą šių atskaitymų pervedimą dydį nustato finansų ministras.“ Pakeisti Projekto 34 straipsnio 2 dalį: „2. Biuro narių atskaitymų, skirtų prevencijos fondui kaupti, dalies dydį nustato finansų ministras.“ Siūloma keisti 35 straipsnio 2 dalies 1 punktą: „1) finansų ministro nustatytos dalies Biuro narių atskaitymų Biurui;“ Siūloma keisti Projekto 38 straipsnio 2 dalį:
visuotinio susirinkimo 3/4 balsų dauguma priimtu sprendimu gali kreiptis į Vyriausybę, kad ši pateiktų įstatymo dėl Biuro pertvarkymo, reorganizavimo ar likvidavimo projektą.“
18Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2023-11-2319
dėmesys, jog projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 19 straipsnio 13 dalies formuluotė „išmoką ir su išmokos mokėjimu susijusias sumas“ nėra visiškai aiški, kadangi nėra aišku, kokios sumos laikytinos su išmokos mokėjimu susijusiomis sumomis, t. y. kokias kitas sumas be išmokų draudikas turi grąžinti Biurui. Atitinkamai ši pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 3, 4 ir 8 dalims ir projekto 2 straipsnio 4 dalies 9 punktui. Be to, pastebėtina, jog projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 25 straipsnio
nustatytų asmenų išmokėtas ir kitas dėl žalos administravimo priklausančias sumas“. Siekiant teisinio aiškumo, vartojamos formuluotės vienodintinos. Pritarti Siekiant aiškumo, siūlomi šie Projekto pakeitimai:
„13.
Kilus draudiko ir Biuro ginčui dėl to, kuris iš jų turi mokėti išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kol bus visiškai išspręstas ginčas, išmoką išmoka Biuras per 30 dienų nuo nukentėjusio trečiojo asmens pretenzijos dėl padarytos žalos Biurui pateikimo dienos. Jeigu per
ar mokėtinos išmokos dydžiui nustatyti, išmoka mokama šio straipsnio 2 dalyje nurodytais terminais. Jeigu Biurui išmokėjus išmoką paaiškėja, kad išmoką mokėti turėjo draudikas, draudikas grąžina Biurui išmoką, žalai administruoti išleistas lėšas bei atlygina dėl to patirtas papildomas išlaidas ir su išmokos mokėjimu susijusias sumas. 22 straipsnio 4 dalis:
„4. Draudikas, sumokėjęs išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui
vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, turi teisę dėl išmokėtų sumų, žalai administruoti išleistų lėšų grąžinimo ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo ir dėl to patirtų papildomų išlaidų atlyginimo kreiptis tik į renginio organizatorių.“ 23 straipsnio 3 dalis:
„3. Biuras, šio įstatymo 18 straipsnio nustatyta tvarka
sumokėjęs išmoką nukentėjusiems tretiesiems asmenims, dėl išmokėtų sumų, žalai administruoti išleistų lėšų ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo ir dėl to patirtų papildomų išlaidų atlyginimo turi teisę kreiptis į:“ 23 straipsnio 4 dalis: „4.
Biuras, išmokėjęs išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, vadovaudamasis Bendradarbiavimo nuostatais arba nacionalinių draudikų biurų susitarimais ar kitomis sutartimis su kitų valstybių institucijomis, dalyvaujančiomis atlyginant žalą, turi teisę reikalauti, kad išmokėtą išmoką, žalai administruoti išleistas lėšas ir kitas su išmokos mokėjimu susijusias sumas jam grąžintų ir dėl to patirtas papildomas išlaidas atlygintų kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės atsakingas draudikas, kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras, žalos atlyginimo institucija, kitos Europos Sąjungos valstybės narės institucija, atsakinga už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo, ar garantinis fondas.“ 23 straipsnio 8 dalis:
„8. Biuras, sumokėjęs išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui
vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, turi teisę dėl išmokėtų sumų, žalai administruoti išleistų lėšų ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo ir dėl to patirtų papildomų išlaidų atlyginimo kreiptis tik į renginio organizatorių.“ 23 straipsnio 9 dalis: „9.
Biuras, sumokėjęs išmoką nukentėjusiems tretiesiems asmenims pagal šio įstatymo 17 straipsnio 3 dalies 2 punktą, turi teisę dėl išmokėtų sumų, žalai administruoti išleistų lėšų ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo ir dėl to patirtų papildomų išlaidų atlyginimo kreiptis į kitos Europos Sąjungos valstybės narės instituciją, atsakingą už žalos atlyginimą, kai draudimo įmonė bankrutuoja ar likviduojama dėl nemokumo.“ 25 straipsnio 9 punktas:
„9) susigrąžina iš šiame įstatyme nustatytų
asmenų išmokėtas ir kitas dėl žalos administravimo priklausančias sumas, žalai administruoti išleistas lėšas bei ir dėl to patirtas papildomas išlaidas, vykdo pažeidimų, kurių metu neteisėtai naudojamasi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistema, prevenciją;“ 28 str. 4 dalies 4 punktas: „4) grąžinti Biurui išmoką, žalai administruoti išleistas lėšas ir atlyginti dėl to patirtas papildomas išlaidas žalai administruoti ir išmokai mokėti išleistas lėšas, kai Biuras už Biuro narį išmokėjo išmoką;
19Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
1
įstatymo nuostatas, įsigalioja 2023 m. gruodžio 23 d.
Atsižvelgus į tai, kad nustačius projektu siūlomą teisinį reguliavimą tiek fiziniams, tiek ir juridiniams asmenims atsirastų pareiga drausti motorines transporto priemones, kurių projektinis greitis didesnis kaip 25 km/h arba kurių didžiausias grynasis svoris – daugiau kaip 25 kg, o didžiausias projektinis greitis – daugiau kaip 14 km/h, kurios iki šiol nebuvo draudžiamos, taip pat ir kitas privalomai neregistruotinas motorines priemones, atitinkančias projekte nurodytos draustinos transporto priemonės kriterijus, o tokio teisinio reguliavimo įgyvendinimui ūkio subjektams (neregistruotinų transporto priemonių nuomotojams, draudikams) reikia laiko, manytina, kad projekto įsigaliojimo data turėtų būtų nustatyta, atsižvelgiant į Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalį, pagal kurią teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Nepritarti Tai yra pakeitimas pagal Direktyvą, kuris turi įsigalioti 2023 m. gruodžio 23 d. Įstatymo projektas buvo viešai paskelbtas teisės aktų sistemoje 2022 m. gruodžio 14 d., todėl manytina, kad tiek draudikai, tiek neregistruotinų transporto priemonių nuomotojai apie numatomus pakeitimus buvo informuoti ir galėjo jiems ruoštis. Svarbu, kad Projekto įsigaliojimas numatomas žiemos laikotarpiu, kada nuomotojai nevykdo neregistruotinų transporto priemonių nuomos veiklos. Be to, nukėlus nuostatų įsigaliojimą bus pažeisti nukentėjusių asmenų interesai, kadangi bus prarasta galimybė reikalauti iš atsakingų draudikų žalos atlyginimo dėl neregistruotina transporto priemone, atitinkančia greičio ir svorio kriterijus, padarytos žalos atlyginimo. 20.
20Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
3, 4 ir 5 dalių išdėstymas tikslintinas pagal Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 „Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“, reikalavimus:
punktai, 3 dalies 1 ir 2 punktai, 4 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 punktai dėstytini atskiromis projekto 2 straipsnio dalimis, atitinkamai patikslinant ir projekto 2 straipsnio 1 dalį. 20.2. Atskiromis dalimis dėstant projekto 2 straipsnio 4 dalyje išdėstytus pakeitimus pakeitimų esmės dėstytinos taip:
„Šio straipsnio 5 dalyje (pernumeravus dalis, turės būti nurodoma kita
dalis) nurodytą dieną šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo ... straipsnio ... dalis papildoma .... punktu:“
išdėstant taip: „Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalis papildoma 5 punktu, 17 straipsnis papildomas 7 dalimi <...> susitarimo tarp Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro <...>“. 20.4. Projekto 2 straipsnio 5 dalyje tam tikrų nuostatų įsigaliojimas turėtų būti siejamas ne su susitarimo sudarymo, o su susitarimo įsigaliojimo diena, todėl ši dalis atitinkamai tikslintina. 20.5. Projekto 2 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Lietuvos Respublikos finansų ministerija Teisės aktų registro tvarkytoją nedelsdama informuoja apie šio straipsnio 3 ir 4 dalių įsigaliojimo datą po šio straipsnio 3 ir 5 dalyse nurodytų sąlygų atsiradimo dienos“.
Aptariama nuostata tikslintina atsižvelgus į tai, kad Teisės aktų registras turėtų būti informuojamas apie būsimą nurodytų sąlygų atsiradimo dieną – tiek Europos Komisijos įgyvendinamųjų aktų taikymo pradžios diena, tiek atitinkamo susitarimo įsigaliojimo diena bus žinomos iki atsirandant šioms sąlygoms. Pritarti. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Draudimo brokerių rūmai Lietuvos draudimo brokerių įmonių asociacija ,
9 Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas (toliau – TPVCAPD) yra privalomojo draudimo rūšis, kurio reglamentavimo pokyčiai liečia plačią visuomenės dalį. Atitinkamai, bet kokie TPVCAPDĮ pakeitimai gali būti atliekami tik įvertinus šiuos aspektus:
gyventojai – kaip transporto priemonių valdytojai (savininkai ar kiti naudotojai), draudėjai, nukentėję tretieji asmenys ar eismo įvykių liudininkai;
asmenų interesus, susijusius tiek su draudimo sutarties sudarymu, tiek su jos administravimu – vartotojai turi turėti galimybę patys spręsti ir pasirinkti, kaip įgyvendinti savo teises, o valstybė neturėtų sudaryti sąlygų kurti diskriminuojančius mechanizmus;
įregistruota 1,7 mln. transporto priemonių2, per sausio-rugsėjo mėnesius sudaryta 2,6 mln. TPVCAPD sutarčių3;
4pasitelkiant draudimo tarpininkus – brokerius,
2022 metais buvo sudaryta 45,6% TPVCAPD sutarčių.
Vadinasi, beveik pusė draudėjų pasitiki ir naudojasi jų teikiamomis paslaugomis. Asociacijų vertinimu, siūlomas Projektas neatitinka juo deklaruojamo tikslo ir susijęs su esminiais pokyčiais:
TPVCAPDĮ pakeitimus, kurių dalis neturi nieko bendra su ES reguliavimu ir labiausiai pažeidžiamų TPVCAPD santykių dalyvių interesų apsauga;
ES reguliavimą – tai yra esminiai TPVCAPDĮ pakeitimai, susiję su informacijos rinkimu, duomenimis ir keitimusi jais;
3nauju TPVCAPDĮ Projektu numatoma pertvarkyti ligšiolinę,
nusistovėjusią TPVCAPDĮ sistemą draudėjų bei nukentėjusių asmenų nenaudai, kadangi įgyvendinus siūlomus pakeitimus jie turės naudotis el. sistemomis, kurių jie nepasirinko, t. y. draudikų el. savitarnomis ir transporto priemonių draudikų biuro (toliau – Biuras) sukurta ir tik jo teikiama elektroninės deklaracijos sistema. a. Dėl informacijos teikimo ir gavimo būdų Šiuo metu vartotojai turi galimybę keistis informacija su draudiku įvairiais būdais: telefonu, el. paštu, per el. savitarnas. Tačiau rinkoje jau pastebimos neigiamos tendencijos, kai iš draudėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų atimama teisė patiems pasirinkti informacijos draudikui pateikimo ir informacijos gavimo iš draudiko būdą. Vartotojai verčiami naudotis el. savitarnomis, kurių jie patys nepasirinko, tokiu atveju jie lieka be galimybės pasikonsultuoti, bendrauti telefonu ar el. paštu, o tai yra ne tik nepatogu, bet net ir nepasiekiama ar nepriimtina tam tikroms gyventojų grupėms. Tokiu būdu sukuriami neigiami precedentai – vartotojas turi turėti galimybę valdyti situaciją ir pats spręsti, kaip, kokiais būdais, kokiais komunikacijos kanalais ir kieno pagalbą pasitelkiant jis nori sudaryti ir administruoti TPVCAPD sutartį.
Dabartinis TPVCAPDĮ Projektas neatspindi šių tikslų. Finansų ministerijos pasiūlyta formuluotė, apibrėžianti komunikacijos su draudikais būdus, buvo koreguojama Projekto derinimo eigoje, tačiau dabartinė versija (Projekto 6 str. 9 d. ir Projekto 12 str. 1 d. 4 p.) nesprendžia įvardytos problemos, nes vis dar nėra detalizuoti informacijos teikimo ir gavimo būdai. Taigi, bendravimo su klientu būdo parinkimas lieka stipresniosios sutarties šalies – draudiko – valiai, nes vartotojas neturės galios standartinėje sutartyje susiderėti dėl jam parankaus keitimosi informacija būdo. Finansų ministerijos argumentai, paaiškinantys, kodėl nebuvo atsižvelgta į Asociacijų pastabas, teiktas ankstesniuose Projekto derinimo etapuose, yra paremti tik draudimo bendrovių interesais, t. y. nepagrįstai teigiama, kad vartotojams negali būti suteikta teisė pasirinkti komunikacijos būdo tik todėl, kad neva praktikoje kyla problemos dėl pranešimų registravimo, pokalbių įrašymo išlaidos ir pan. Kitaip tariant, Projekte siūlomi išimtinai draudikams patogūs ir palankūs komunikacijos būdai. Nepakoregavus Projekto 6 str. 9 d., draudėjo pranešimas, atliktas išsiunčiant paprastą el. laišką draudikui, taip informuojant apie eismo įvykį, draudiko galės būti pripažįstamas niekiniu, nes bus laikoma, kad draudėjas neįvykdė pareigos jam numatytos draudimo liudijime dėl kurio šalys „susitarė“ (nors dažnu atveju draudėjas apie tokį susitarimą, polise įrašytą smulkiu šriftu, nieko nežino). To pasekmė – draudikas galės argumentuoti, jog draudėjo pareigų nevykdymas (tinkamo pranešimo draudiko el. savitarnoje nepateikimas) suteikia jam teisę regresuoti (išsiieškoti žalos atlyginimo) į transporto priemonės valdytoją Projekto 22 str. 2 d. pagrindu.
2 d. pagrindu. Pirmiau įvardytas problemas išspręstų šie Projekto nuostatų pokyčiai: Pakeisti 6 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip: „9. Su draudimo sutartimi susiję draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti pateikiami raštu, el. paštu, telefonu, internetu ir kitais individualiai sutartais būdais tačiau sutarties šalys turi teisę pateikti pareiškimus ir pranešimus ir kitokiu abiejų sutarties šalių individualiai sutartu būdu. Šiuo ir kitais šiame įstatyme nustatytais informacijos teikimo raštu atvejais informacija teikiama vadovaujantis Draudimo įstatyme nustatytomis informacijos pateikimo draudėjams, apdraustiesiems, naudos gavėjams ar nukentėjusiems tretiesiems asmenims sąlygomis.“ Pritarti iš dalies Projekto 6 straipsnio 9 dalį siūloma tikslinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 9 siūlymą:
Pateiktas siūlymas, pagal kurį draudimo sutarties šalys turi teisę su sutartimi susijusius pranešimus pateikti šalių individualiai sutartu būdu elektroninių ryšių priemonėmis sudaro galimybes sutarties šalims individualiai susitarti dėl informacijos teikimo būdo ir užtikrina, kad draudėjui nebus automatiškai nustatytas nepalankus informacijos teikimo būdas. Brokerių siūlymas projekte išvardinti galimus informacijos teikimo būdus gali sukelti informacijos pasimetimą, ginčus ir vėlavimus, nes bus neaišku kokiu būdu ir kokioje platformoje pateiktos informacijos draudikui reikia ieškoti. Tai gali sukelti draudikui nenumatytas informacijos saugojimo, apdorojimo išlaidas., ir tikėtina tai galėtų atsiliepti draudimo kainai. Pažymėtina, kad pateiktas siūlymas užtikrina, kad informacijos pateikimas raštu visada bus tinkamas informacijos pateikimo būdas. 2. Draudimo brokerių rūmai
draudimo brokerių įmonių asociacija24 b.
Dėl elektroninės eismo įvykio deklaracijos Projektu numatoma įdiegti elektroninę eismo įvykio deklaraciją kaip monopolinę platformą, skirtą valdyti ir administruoti draudimo bendrovių asociacijai – Biurui (Projekto 2 str. 4 d.). Šiuo metu rinkoje jau veikia liberali el. eismo įvykių deklaracijų sistema, suteikianti vartotojams galimybę pasirinkti jiems priimtiniausią ir patogiausią eismo įvykio deklaravimo platformą, taip garantuojant patogumą bei kuriant pridėtinę vertę. Tačiau Projektu nepagrįstai numatoma naikinti tai, kas jau yra sukurta, sklandžiai veikia, yra itin teigiamai vertinama vartotojų, sistemą, į kurią vartotojų naudai yra investuota, kuri yra nuolatos tobulinama, todėl juda koja kojon su technologijomis. Asociacijos Projekto derinimo metu pasiūlė kompromisinį variantą – jei pasirenkama el. deklaracijų valdymo platformą priskirti Biuro monopolijai, tai ji turi būti atvira prisijungti ir naudoti įvairiems finansų rinkos dalyviams, ne tik draudikams. Prieiga finansų rinkos dalyviams, prižiūrimiems Lietuvos banko, prie Biuro sistemos galėtų būti įgyvendinama ir dabar galiojančio TPVCAPDĮ pagrindu, todėl ypatingų korekcijų Projekte tam nereikia. Lietuvos banko prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams teisės aktais keliami griežti organizaciniai, kvalifikaciniai ir kiti reikalavimai. Kaip pavyzdžiui, draudimo produktų platintojai turi laikytis Draudimo produktų platinimo direktyvos (toliau – IDD) reikalavimų, LR draudimo įstatymo (toliau – DĮ) (DĮ 160, 161, 162, 200 str. ir kt.), poįstatyminių aktų reikalavimų. Draudimo produktų platinimo veikla neapsiriboja draudimo sutarčių sudarymu, bet apima ir pagalbą administruojant sutartis, siekiant gauti draudimo išmoką (DĮ 2 str. 25 d. ir IDD 2 str. 1 d. 1 p.). Draudimo brokerių įmonių veikla tiesiogiai susijusi su jų klientų duomenų rinkimu ir tvarkymu brokerių paslaugų klientams teikimo tikslais.
Tvarkydamos klientų duomenis brokerių įmonės veikia kaip duomenų valdytojos Bendrojo duomenų apsaugos reglamento prasme ir joms taikomos visos šio reglamento pareigos dėl duomenų tvarkymo teisėtumo užtikrinimo, duomenų subjektų teisių įgyvendinimo, tvarkomų duomenų saugumo priemonių įgyvendinimo. Todėl draudimo brokerių įmonės privalo užtikrinti savo vykdomos asmens duomenų tvarkymo veiklos atitiktį visiems Bendrojo duomenų apsaugos reglamento reikalavimams. Be to, finansų rinkos dalyviams nuo 2025 m. sausio 17 d. bus papildomai taikomas Reglamentas ES (EU) 2022/2554 (DORA reglamentas), nustatantis labai aukštus kibernetinio saugumo reikalavimus. Atvėrus prieigą finansų rinkos dalyviams prie Biuro administruojamos sistemos, bus skatinamas žymiai didesnio rato draudėjų įtraukimas į šią automatizuoto deklaravimo sistemą, o rinkos dalyviai galės prie šio proceso prisidėti. Kuo prieinamesnė, pasiekiamesnė draudėjo prieiga (per finansų rinkos dalyvį) prie eismo įvykio deklaracijos įrankio, kuria pateikiamas pranešimas draudikui apie įvykusį eismo įvykį bei užtikrinama galimybė gauti pagalbą ją pildant stresinėje situacijoje ir kuo patogesnis informacijos perdavimas atsakingam draudikui, tuo labiau yra užtikrinamas vartotojo interesas. Be to, suteikus prieigą draudimo brokeriams prie el. deklaracijos sistemos yra užtikrinamas vienas iš esminių draudimo produktų platintojų veiklos įgyvendinimo būdų – tai pagalba draudėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui ne tik draudimo sutarties sudarymo metu, bet ir pagalba vartotojui painiame žalos administravimo procese.
Draudimo brokeriai jau dabar daug paslaugų savo klientams teikia elektroninių sistemų būdu (draudimo pasiūlymų kūrimas, įvairių palyginimo įrankių pagalba ir pan.), todėl informacijos teikimas užtikrinant brokerių sistemų integraciją su Biuro administruojama sistema būtų natūralus ir reikalingas žingsnis. Neįgyvendinus tokios integracijos, kyla rizika, kad didelė dalis klientų, jau įpratusių naudotis konkrečiomis, jiems įprastomis sistemomis, nepereis prie jiems naujos, atskiros Biuro sistemos, todėl proceso skaitmenizavimo tikslai nebus pasiekti, o vartotojai toliau rinksis popierinės deklaracijos pildymo būdą. Draudimo brokerių įmonės, šiuo metu teikiančios savo klientams galimybę ir įrankius užpildyti deklaracijas elektroniniu būdu, duomenis renka ir tvarko deklaracijos pildymo tikslais kaip duomenų valdytojos, privalančios užtikrinti visų Bendrojo duomenų apsaugos reglamento reikalavimų laikymąsi. Biuro elektroninės deklaracijos sistemoje gaunami ir tvarkomi duomenys taip pat būtų tvarkomi Biuro kaip duomenų valdytojo. Taigi, Biurui neatsirastų jokių papildomų pareigų, susijusių su finansų rinkos dalyvių tvarkomais duomenimis, o finansų rinkos dalyviai Biurui perduodamų deklaracijų duomenų nekauptų ir nesaugotų, ir tai eliminuotų su duomenų tvarkymu susijusias rizikas. Finansų ministerija Asociacijų ankstesnių siūlymų nepalaikė, motyvuodama tuo, kad Biuras neturės techninių galimybių prieigai įgyvendinti, siūlydama atidėti diskusijas kitiems etapams ir spręsti kitais būdais, kaip pavyzdžiui, individualiais rinkos dalyvių susitarimais su Biuru, o tai neužtikrina reikalingų nuostatų įtvirtinimo teisės akte ir įgyvendinimo praktikoje.
Pirmiau įvardytas problemas išspręstų šie Projekto nuostatų pokyčiai: Pakeisti Projekto 2 str. 4 d. ir ją išdėstyti taip: “Eismo įvykio deklaracija – eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų ranka pildomas ir pasirašomas arba Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro administruojamomis informacinių technologijų priemonėmis pildomas nustatytos formos dokumentas, kuriame fiksuojamas eismo įvykio faktas, aprašomos jo aplinkybės ir braižoma schema. Eismo įvykio deklaracijos forma, užpildyta Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro administruojamomis informacinių technologijų priemonėmis, šiame įstatyme suprantama kaip elektroninė eismo įvykio deklaracija, kuri turi suteikti atvirą prieigą informacinių technologijų integracijoms su finansų rinkos dalyvių, prižiūrimų priežiūros institucijos, informacinėmis sistemomis, pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro nustatytą techninę specifikaciją. Elektroninės eismo įvykių deklaracijos duomenys laikomi Duomenų bazės dalimi.“ Nepritarti Atvira prieiga prie Biuro administruojamos elektroninės eismo įvykių deklaracijos reikštų, kad bus sudaryta draudimo brokeriams nauja galimybė rinkti ir kaupti perteklinius asmens duomenis, kurie yra griežtai reglamentuoti įstatyme ir už kuriuos yra atsakingas Biuras. Draudimo brokeriai neturi teisinio pagrindo gauti ne savo kliento duomenis, visą reikalingą informaciją brokeriai gali gauti ir gauna iš draudiko ir savo kliento.
Draudimo brokeriai turi galimybę savo savitarnos svetainėse dėti internetines nuorodas į Biuro administruojamą el. eismo įvykio deklaraciją ir padėti savo klientams jas užpildyti. Pateiktas siūlymas atverti finansų rinkos dalyviams prieigą prie Biuro administruojamos sistemos reikštų, kad tokią prieigą turėtų apie 900 finansų rinko dalyvių, tarp kurių būtų ir valiutos keityklos operatoriai, elektroninių pinigų įstaigų tarpininkai, tarpusavio skolinimo platformų operatoriai ir kt. Nėra aišku nei kodėl tokia prieiga yra reikalinga finansų rinkų dalyviams, nei kodėl elektroninės eismo įvykių deklaracijos duomenys turėtų būti laikomi Duomenų bazės dalimi. Pažymime, kad Projektas nereglamentuoja draudimo brokerių teisių ir pareigų (neskaitant siūlymo, kad draudimo veiklos platintojai informuotų draudėją apie besibaigiančią draudimo sutartį), tai LR Draudimo įstatymo reguliavimo dalykas. Todėl Projektas neužkerta galimybės draudimo brokeriams vykdyti veiklą ir platinti draudimo produktus, konsultuoti savo klientus. Pažymėtina, kad eismo įvykio aplinkybių deklaravimas neturėtų būti vertinamas kaip ūkinė veikla, kurią galima būtų padalinti ūkio subjektams. Teisės akte turi būti įtvirtintas universalus vieningas elgesio modelis, susijęs su eisimo įvykio įforminimo taisyklėmis. Visiems eismo įvykio dalyviams ir jų žalas administruojantiems subjektams turi būti aiškios, unifikuotos eismo įvykio taisyklės, ir tai nėra konkurencijos klausimas. Privalomojo draudimo esmė yra ta, kad tai yra draudimas nukentėjusio trečiojo asmens naudai ir tai neturi jokio ryšio su privalomojo draudimo produktų plėtra ar platinimu, nes pagrindinis ir svarbiausiais tikslas, kad asmuo gautų žalos atlyginimą ir tam esminę reikšmę turi vienodos sąlygos visiems, skaidrumas, aiškumas ir kad asmens duomenys būtų tvarkomi tinkamai.
Projektas buvo derintas su Konkurencijos Taryba, kuri konkurencijos teisės pažeidimų neįžvelgė. 3. Draudimo brokerių rūmai
draudimo brokerių įmonių asociacija6727356 c. Dėl Biuro teikiamų duomenų ir pareigos informuoti draudėją apie besibaigiančią TPVCAPD sutartį Projekto 7 str. 5 d. numatyta pareiga draudimo produktų platintojams informuoti transporto priemonių valdytojus apie besibaigiančią draudimo sutartį: „Įprastinę draudimo sutartį įteikęs draudimo produktų platintojas likus ne mažiau kaip
priemonės draudėją trumpąja žinute (SMS) draudėjo nurodytu mobiliojo telefono numeriu arba draudėjo nurodytu elektroninio pašto adresu informuoja apie įprastinės draudimo sutarties termino pabaigą ir apie pareigą apdrausti transporto priemonę, kaip nustatyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 4 punkte“. Nepaisant to, kad draudimo tarpininkams numatoma ši nauja pareiga, tačiau įrankiai, skirti pareigos vykdymui, suteikti tik draudikams. T. y. tik draudikams numatoma prieiga prie Biuro valdomos duomenų bazės, kaip numatyta Projekto 6 str. 3 d. ir 27 str. 6 d., kuri yra būtina siekiant gauti informaciją apie draudimo sutarčių galiojimą. Siekiant, kad visi draudimo produktų platintojai galėtų tinkamai įgyvendinti Projekto 7 str. 5 d. numatytą pareigą ir kitas pareigas pagal DĮ, privaloma atsižvelgti į tai, kad:
draudimo produktų platintojams, neišskiriant atskirų grupių, reikalinga prieiga prie atitinkamų duomenų, būtinų jų pareigų vykdymui; 2.
Draudimo produktų platintojų duomenų gavimo pagrindas – draudimo produktų platinimo veikla pagal DĮ. Pavyzdžiui, visi draudimo produktų platintojai turi turėti galimybę sužinoti draudimo sutarties statusą (ar draudimo sutartis nebuvo nutraukta), kad galėtų tinkamai įgyvendinti informavimo pareigą;
pagrindas suteikti prieigą prie duomenų, būtinų naujai numatomų pareigų vykdymui, išimtinai tik draudimo bendrovėms, o draudimo tarpininkus (brokerius) eliminuoti. Finansų ministerijos siūlomi pakeitimai sudaro įspūdį, kad valstybė siekia kurti draudikų monopolį ir riboja konkurenciją draudimo rinkoje;
brokerių teisė gauti informaciją iš Biuro valdomos duomenų bazės kyla įstatymų pagrindu, visų pirma, DĮ 161 str. 9 d., kuri numato, kad draudimo brokerių įmonė privalo visuomet veikti draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo ar nukentėjusio trečiojo asmens interesais. Taip pat, DĮ 2 str. 25(2) d. ir IDD 2 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Visa tai vienareikšmiškai rodo ir pagrindžia, kad draudimo brokeriai, kaip ir kiti draudimo produktų platintojai, padedantys sudaryti ir administruoti draudimo sutartis, turi pagrįstą, teisėtą ir aiškiai apibrėžtą pagrindą gauti atitinkamus duomenis iš Biuro valdomos duomenų bazės. Jeigu nebus užtikrintos lygios galimybės tarp visų draudimo produktų platintojų, dėl to galiausiai nukentės vartotojai, kadangi stiprės draudikų, kurie yra tiesiogiai suinteresuoti draudimo sutarties sudarymu ir gali daryti spaudimą draudėjui, galia bei įtaka, galimai nulemsianti rinkos pasidalinimus, nepagrįstą draudimo įmokų augimą ir kitus neigiamus padarinius vartotojams. Pažymėtina, kad vieninteliai Biuro nariai yra draudikai, jie dalyvauja Biuro valdyme, sprendimų priėmime ir per Biurą įgyvendina savo tikslus. Valstybė neturi jokio vaidmens Biure ir neturi jokios kontrolės funkcijos Biuro atžvilgiu.
Taigi, Biuras veikia interesų konflikto ir duomenų monopolijos sąlygomis, todėl būtina skaidrinti šią sistemą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad draudėjams turi būti palikta teisė atsisakyti gauti priminimus apie įprastinės TPVCAPD sutarties termino pabaigą, kadangi tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys yra laisvi nuspręsti, ar tokie priminimai jiems yra reikalingi ir būtini. Pavyzdžiui, juridiniam asmeniui, turinčiam didelį transporto priemonių parką, gali būti nepriimtina kasdien gauti priminimus apie vienos ar kitos transporto priemonės draudimo apsaugos pabaigą. Priešingai, tokia informacija bus perteklinė. Taip pat siūlome siaurinti šiuo metu Projekte numatytą vartotojų informacijos ir duomenų, kuriais būtų keičiamasi, apimtį, vengti perteklinių duomenų, taip apsaugant vartotojų interesus. Pirmiau įvardytas problemas išspręstų šie Projekto nuostatų pokyčiai:
Pakeisti Projekto 7 str. 5 d. ir ją išdėstyti taip: „5. Įprastinę draudimo sutartį įteikęs draudimo produktų platintojas likus ne mažiau kaip
priemonės draudėją trumpąja žinute (SMS) draudėjo nurodytu mobiliojo telefono numeriu arba draudėjo nurodytu elektroninio pašto adresu informuoja apie įprastinės draudimo sutarties termino pabaigą ir apie pareigą apdrausti transporto priemonę, kaip nustatyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Draudėjas turi teisę atsisakyti gauti priminimą apie įprastinės draudimo sutarties termino pabaigą.“ Pakeisti Projekto 6 str. 3 d. ir ją išdėstyti taip: „3. Prieš sudarydamas draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui jo prašomą teisingą informaciją ir pateikti dokumentus, būtinus draudimo sutarčiai sudaryti. Draudėjas taip pat turi teisę savo iniciatyva pateikti papildomą informaciją ir (ar) dokumentus, draudiko nurodytus kaip turinčius reikšmės vertinant draudimo riziką.
Draudikas turi teisę tikrinti, ar pateikta informacija teisinga. Draudikas Draudimo produktų platintojas taip pat turi teisę gauti iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės (toliau – duomenų bazė) šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodytą, draudimo sutarčiai sudaryti reikalingą informaciją,: susijusią su draudėjo, transporto priemonės identifikavimo duomenimis, draustumuą ir žalos atlyginimo atvejaisų skaičių.“ Pakeisti 27 str. 6 d. ir ją išdėstyti taip: „6. Biuras duomenų bazėje esančią informaciją (įskaitant asmens duomenis) neatlygintinai teikia kitų valstybių nacionaliniams draudikų biurams, informacijos centrams, žalos atlyginimo institucijoms, garantiniams fondams, nemokumo administratoriams, privalomąjį draudimą kontroliuojančioms institucijoms, Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nurodytiems susijusiems registrams ir valstybės informacinėms sistemoms, valstybės institucijoms ir įstaigoms jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti, draudikams draudimo produktų platintojams, perdraudikams, nukentėjusiems per eismo įvykį asmenims ir kitiems asmenims, kurie turi teisę gauti tokio pobūdžio informaciją. Duomenų bazės informacija teikiama duomenų teikimo sutartyse nustatyta tvarka ir apimtimi, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nurodytus atvejus, kai informacija apie konkretų eismo įvykį, draudimo sutarties ar liudijimo galiojimą teikiama prašymą gavus raštu.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo galiojimui nustatyti Biuro interneto svetainėje teikiami šie duomenys: transporto priemonės markė, modelis bei draudimo sutarties ir liudijimo numeriai, jei užklausą pateikęs asmuo disponuoja transporto priemonę identifikuoti leidžiančiais duomenimis.“ Pritarti iš dalies Pritarti pasiūlymui papildyti Projekto 7 straipsnio 5 dalį sakiniu:
„Draudėjas turi teisę atsisakyti gauti priminimą apie įprastinės
draudimo sutarties termino pabaigą.“ Projekto 7 straipsnio 5 dalis buvo tikslinta pagal draudimo brokerių siūlymus aiškiai numatant, kad ir jiems numatoma pareiga informuoti apie besibaigiančią draudimo sutartį savo klientą, draudimo brokeriai turi informaciją apie savo klientų draudimo sutarčių galiojimo pabaigą (arba gali tai pasitikrinti pas draudiką) ir gali vykdyti informavimo pareigą. Nesutiktina su pateiktais siūlymais dėl draudimo brokerių informacijos gavimo iš Duomenų bazės. Įstatyme nėra numatyta prievolės brokeriams informuoti visus draudėjus, todėl jiems nereikalingas informacijos gavimas iš Duomenų bazės.
Platūs įgaliojimai brokeriams gauti asmens duomenis nesant aiškioms sąlygoms ir kriterijams būtų ne tik didelė rizika asmens duomenų prasme, bet ir būtų techniškai neįgyvendinami (kaip reikėtų prisitaikyti prie kiekvieno atskiro produktų platintojo (kurių šiuo metu yra virš 100) su savo specifinėmis unikaliomis sistemomis), taip pat reikalautų numatyti papildomas pareigas Lietuvos bankui teikti detalią informaciją apie draudimo tarpininkus, jų pasikeitimus ir pan. bei išduoti sertifikatus ar tam tikras subjektas patenka į draudimo produkto platintojo kategoriją ir operatyviai informuoti, kad asmuo neturi teisės platinti draudimo produktų. Atkreiptinas dėmesys, kad Biuro administruojamoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazėje (toliau – Duomenų bazė) bus tvarkomi taip pat ir specialiųjų kategorijų asmens duomenys – sveikatos duomenys. Vadovaujantis 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – BDAR) asmens duomenys, gali būti tvarkomi tik laikantis su asmens duomenų tvarkymu susijusių principų, įtvirtintų BDAR 5 straipsnyje ir kai toks asmens duomenų tvarkymas gali būti pagrįstas bent viena teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlyga, nustatyta BDAR 6 ir (ar) 9 straipsniuose (priklausomai nuo tvarkomų asmens duomenų kategorijos). BDAR 5 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, jog asmens duomenys turi būti tvarkomi nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu.
Nėra aišku, kokiu tikslu brokeriai siekia gauti Duomenų bazėje tvarkomus asmens duomenis, dėl ko ir kaip siekia naudotis Duomenų bazės duomenimis, taip pat siūlyme nepagrįstas tokių asmens duomenų tvarkymo būtinumas. Pažymime, kad pagrindinis draudimo brokerių informacijos šaltinis yra jų klientas ir draudikas. Jeigu draudėjas ar nukentėjęs trečiasis asmuo norės, kad draudimo brokeris veiktų jo interesais, įskaitant ir duomenų tvarkymą, jis duos tam reikalingus įgaliojimus ir tai atitiks ir LR Draudimo įstatymo, ir BDAR reikalavimus. Brokeriai vykdo draudimo produktų platinimo veiklą, atstovauja savo klientams. Jie nemoka draudimo išmokos, nevykdo rizikos vertinimo, neturi nei įstatyminio nei sutartinio pagrindo atstovauti abiem eismo įvykio dalyviams. Todėl nėra pagrindo suteikti draudimo brokeriams prieigą prie Duomenų bazėje esančių duomenų, kadangi savo funkcijas vykdyti draudimo brokeriai gali ir be Duomenų bazėje esančių duomenų. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo nariai Julius Sabatauskas Orinta Leiputė, Kęstutis Vilkauskas, Eugenijus Sabutis, Tomas Bičiūnas, Algirdas Sysas, Liudas Jonaitis,
4 Argumentai: Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras) yra juridinių asmenų asociacija, vienijanti komercinius subjektus. Biurui nėra priskirtos viešojo administravimo ar draudimo rinkos priežiūros (tai atlieka Lietuvos bankas) funkcijos. Biuras neadministruoja žalų, kai įvyksta eismo įvykis (padaroma žala) ir atsiranda poreikis pildyti eismo įvykio deklaracijas.
Tai atlieka patys draudėjai, deklaracijos tiesiogiai perduodamos atsakingiems draudikams. Todėl siūlymas įstatyme priskirti elektroninės deklaravimo formos formavimo, keitimo ir kt. funkciją išimtinai vienai įstaigai nėra teisiškai ar logiškai pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagrindinius reikalavimus deklaracijai numato šis įstatymas, o žalą, kai ji padaroma apsidraudusio asmens, administruoja ne Biuras, o pats Draudikas. Teisiniai santykiai yra tarp draudėjų ir draudikų. Biuras administruoja tik tas žalas, kurių aplinkybės yra tokios, kad eismo deklaracija net negali būti užpildyta (kaltininkas, dėl kurio veiksmų/neveikimo padaroma žala, neturi galiojančios privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties). Taigi, manytina, kad Biuras neturi nieko bendra su eismo įvykio (žalos atsiradimo) deklaravimu ir šio tipo žalomis (kai yra galimybė pildyti deklaracijas), neatlieka jokių su tuo susijusių funkcijų, tad nėra jokio pagrindo jam priskirti apibrėžti el. deklaracijos formą ir administruoti pačią sistemą. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymu nėra nustatomi reikalavimai ranka pildomai deklaracijos formai, tad nėra aišku, kodėl įstatymo rengėjai siekia sukurti sąlygas tikėtinai aukštesnius reikalavimus draudėjams (vartotojams), norintiems deklaraciją pateikti elektroninėmis priemonėmis. Taip pat svarbu ir tai, kad priskyrus numatomą funkciją vienam juridiniam asmeniui, o šiam ja naudojantis, gali būti ribojama el. eismo įvykio deklaracijos produkto plėtra. Norintys draudikams pateikti kitus, vis labiau tobulėjančius elektroninius sprendimus, IT srities subjektai to negalės daryti lengvai, bus mažiau produktų, o esamų plėtojamas bus lėtesnis, nes bus priklausomas nuo Biuro valios.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, manytina, kad draudėjui turi būti sudaromos identiškos galimybės pildyti eismo įvykio deklaraciją tiek ranka, tiek ir elektroniniu būdu, nepriskiriant vienam asmeniui išimtinių teisių nustatinėti prievoles asmenims, su Biuru neturintiems jokio teisinio santykio (draudėjams). Pasiūlymas:
straipsnio 4 dalį ir išdėstyti ją taip:
deklaracija – eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų ranka arba informacinių technologijų priemonėmis pildomas ir pasirašomas arba Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro administruojamomis informacinių technologijų priemonėmis pildomas nustatytos formos dokumentas, kuriame fiksuojamas eismo įvykio faktas, aprašomos jo aplinkybės ir braižoma schema. Eismo įvykio deklaracijos forma, užpildyta informacinių technologijų priemonėmis Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro administruojamomis informacinių technologijų priemonėmis, šiame įstatyme suprantama kaip elektroninė eismo įvykio deklaracija. Nepritarti. :Eismo įvykio aplinkybių deklaravimas neturėtų būti vertinamas kaip ūkinė veikla, kurią galima būtų padalinti ūkio subjektams. Teisės akte turi būti įtvirtintas universalus vieningas elgesio modelis, susijęs su eisimo įvykio įforminimo taisyklėmis. Visiems eismo įvykio dalyviams ir jų žalas administruojantiems subjektams turi būti aiškios, unifikuotos eismo įvykio taisyklės, ir tai nėra konkurencijos klausimas. Privalomojo draudimo esmė yra ta, kad tai yra draudimas nukentėjusio trečiojo asmens naudai ir svarbiausiais tikslas yra tas, kad asmuo gautų žalos atlyginimą ir tam esminę reikšmę turi vienodos sąlygos visiems, skaidrumas, aiškumas ir kad asmens duomenys būtų tvarkomi tinkamai.
Projektas buvo derintas su Konkurencijos Taryba ir jie konkurencijos teisės pažeidimų nežvelgė. Išleisdama teisės aktą valstybė turi pasirūpinti eismo įvykių dalyvių, ypač nukentėjusių asmenų, interesų bei jų duomenų apsauga. Teisės akte turi būti aiškiai nurodoma, kaip turi būti įforminamas eismo įvykis tam: · Kad eismo įvykio dalyviai aiškiai žinotų, kaip jiems reikia elgtis (teisės akte įtvirtinamos aiškios gairės ir alternatyvos). Tai garantuoja, kad tokiu būdu (popierinė deklaracija arba įvykio aprašymas ant balto popieriaus lapo arba el. būdu duomenų pateikimas per saugias sistemas žalos administravime dalyvaujantiems subjektams) įforminus eismo įvykį nekils kliūčių gauti žalos atlyginimą; · kad neliktų neaiškumų ir dviprasmybių, jog el. būdu registravus eismo įvykį surinkti duomenys būtų prieinami ir tvarkomi saugiomis priemonėmis, taip pat, kad el. būdu užfiksuoti duomenys nedings, nebus laikomi „neaiškiuose“ trečiųjų valstybių serveriuose, prie duomenų galės prieiti subjektai, administruojantys žalą; · kad teisės akte aprašytu eismo įvykio įforminimo būdu būtų užtikrinama, jog asmens duomenys naudojami tinkamai (tuo tarpu nustačius abstrakčias alternatyvas, visa rizika būtų perkeliama ant eismo įvykio dalyvių pečių). Atsižvelgtina, kad eismo įvykyje dalyvauja 2 ar daugiau asmenų ir kiekvieno iš šių dalyvių draudimo įmonė gali skirtingai vertinti įvairių el. deklaracijų paslaugų teikėjų tinkamumą/priimtinumą (pvz., dėl el. deklaracijoje nurodomų duomenų išsamumo ar tikslumo). Tad užpildžius el. deklaraciją pagal vieno iš eismo įvykio dalyvių siūlymą ar reikalavimą, galima situacija, kai tokia el. deklaracija bus nepriimtina (nepakankama) kitos eismo įvykio šalies draudimo įmonei.
Pažymime, kad Biuras jau šiuo metu administruoja el. eismo įvykio deklaracijos formą, kuri yra sukurta vedlio principo ir maksimaliai atspindi popierinės eismo įvykio deklaracijos formą, kuri visose ES šalyse yra bendra. Atkreiptinas dėmesys, kad viena iš priežasčių, kodėl el. eismo įvykių deklaracijos administravimas pavedamas Biurui – galimybė užtikrinti tinkamą, BDAR reikalavimus atitinkantį asmens duomenų tvarkymą, pavedant tai daryti vienam subjektui, kurio veikla reglamentuota Projektu. Pateiktas siūlymas sudaro sąlygas kilti asmens duomenų apsaugos pažeidimams, kadangi įvairioms įmonėms, įstaigoms ir pan. atsiras galimybė rinkti ir kaupti perteklinius asmens duomenis, kurie yra griežtai reglamentuoti įstatyme ir už kuriuos yra atsakingas Biuras. 2. Seimo nariai Julius Sabatauskas Orinta Leiputė, Kęstutis Vilkauskas, Eugenijus Sabutis, Tomas Bičiūnas, Algirdas Sysas, Liudas Jonaitis,
1 Argumentai: Siūlomame projekte nėra pakankamo aiškumo, nuo kurio momento naujam transporto priemonės savininkui atsiranda ir ar atsiranda prievolė pranešti draudikui apie transporto priemonės valdytojo pasikeitimą. Manytina, kad transporto priemonės ankstesnis ir naujasis savininkas turi aiškiai, raštu sutarti dėl pareigų perleidimo. Taip pat iš siūlymo nėra aišku, ar pasikeitus transporto priemonės valdytojui senoji draudimo sutartis pasibaigia. Todėl siūloma palikti galiojančios įstatymo redakcijos aiškią ir detalią nuostatą, papildant ją imperatyviu reikalavimu sandorio šalims nustatyti teisų ir pareigų perleidimą pirkimo-pardavimo sutartyje bei teisę naujajam savininkui nutrakti dradimo sutartį. Pasiūlymas:
8 straipsnio 1 dalį ir išdėstyti ją taip: 1.
Jei Ppasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui naujasis transporto priemonės savininkas, prieš pradėdamas naudoti transporto priemonę, privalo užtikrinti, kad būtų sudaryta nauja draudimo sutartis laikantis šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatų., draudėjas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, tokiu atveju naujajam transporto priemonės savininkui pereina draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį, jeigu tai nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje. Naujasis transporto priemonės savininkas nedelsdamas, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Pranešus draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, draudikas turi teisę padidinti arba sumažinti draudimo įmoką dėl draudimo rizikos pasikeitimo, o naujasis transporto priemonės savininkas turi teisę reikalauti sumažinti draudimo įmoką. Jei naujasis transporto priemonės savininkas per nurodytą terminą nepranešė draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, draudikas gali vertinti tai kaip pareigos pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimą nevykdymą. Naujasis transporto priemonės savininkas taip pat turi teisę nutraukti draudimo sutartį šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Jei draudimo sutartį ar draudimo liudijimą turintis naujasis transporto priemonės savininkas nutraukia draudimo sutartį, jam grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį. Pritarti iš dalies. :Į pateiktą siūlymą atsižvelgtina, tačiau Projekte turi būti aiškia numatytas elgesio modelis tokiais atvejais, kai draudėjas neperduoda naujam transporto priemonės savininkui draudimo dokumentų, tokiu būdu ištaisant šiuo metu galiojančio įstatymo spragas.
Siūloma Projekto 8 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip::
„1. Pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui naujasis transporto priemonės savininkas, prieš pradėdamas naudoti
transporto priemonę, privalo užtikrinti, kad būtų sudaryta nauja draudimo sutartis laikantis šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatų. Jeigu draudėjas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, tokiu atveju naujajam transporto priemonės savininkui sudaryti naują draudimo sutartį nėra privaloma – jam pereina draudėjo teisės ir pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį, jeigu tai nurodyta pirkimo –pardavimo sutartyje. Naujasis transporto priemonės savininkas, kuriam perėjo draudėjo teisės ir pareigos, nedelsdamas, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Pranešus draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę, draudėjo teisių ir pareigų perėjimą, draudikas turi teisę padidinti arba sumažinti draudimo įmoką dėl draudimo rizikos pasikeitimo, o naujasis transporto priemonės savininkas turi teisę reikalauti sumažinti draudimo įmoką. Jei naujasis transporto priemonės savininkas per nurodytą terminą nepranešė draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę ir draudėjo teisių ir pareigų perėjimą, draudikas gali vertinti tai kaip pareigos pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimą nevykdymą. Naujasis transporto priemonės savininkas, kuriam perėjo draudėjo teisės ir pareigos, taip pat turi teisę nutraukti draudimo sutartį šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.
Jei draudimo sutartį ar draudimo liudijimą turintis naujasis transporto priemonės savininkas nutraukia draudimo sutartį, jam grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį.“ Atlikus 8 straipsnio 1 dalies pakeitimą reikia patikslinti ir Įstatymo projekto 11 straipsnio 7 dalį, kadangi ji buvo suderinta su 8 straipsnio 1 dalimi. Projekto 11 straipsnio 7 dalį išdėstyti taip: „7. Jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Tuo atveju, kai žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį ir per tą laikotarpį transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Tuo atveju, kai arba žala buvo padaryta naujam transporto priemonės savininkui nesudarius naujos draudimo sutarties, kaip to reikalaujama pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo naujo transporto priemonės savininko grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.“
Julius Sabatauskas Orinta Leiputė, Kęstutis Vilkauskas, Eugenijus Sabutis, Tomas Bičiūnas, Algirdas Sysas, Liudas Jonaitis,
4 Argumentai: Įstatymu yra siūloma Biurui netaikyti prievolės atlyginti žalos turtui tuo atveju, jeigu nėra nustatoma žalą padariusi transporto priemonė.
Tai reiškia, kad šia nuostata yra smarkiai bloginama asmenų, kuriems padaroma žala, padėtis, nes žalą padariusiam kaltininkui pasišalinus iš įvykio vietos, policijai nenustačius ir neįrodžius, kad būtent jis atsakingas eismo įvykį, nukentėjusiam asmeniui Biuras gali nekompensuoti žalos. Ši nuostata tam tikra prasme suponuoja situaciją, kad Biuras prisiima atsakomybę tik už ribotą dalį įvykių, t.y. tik tuos įvykius, dėl kurių Biuras gali teikti ieškinius ir siekti kompensuoti savo nukentėjusiems išmokėtas žalas, o tai neatitinka šio įstatymo ir Biurui jam priskirtinos funkcijos. Pasiūlymas:
Pakeisti 13 straipsnio 4 dalį ir išdėstyti ją taip:
4Nukentėjęs trečiasis asmuo, kurio turtui padaryta žala Lietuvos Respublikoje,
kai eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė nenustatyta, o žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, turi teisę pretenziją dėl padarytos žalos pateikti Biurui. Šiuo atveju Biuras nagrinėja pretenziją, nustato žalos dydį ir mokėtinos išmokos dydį šio įstatymo nustatyta tvarka., tačiau išmoką mokantis subjektas išmoką moka tik nustačius (identifikavus) eismo įvykį sukėlusią nedraustą transporto priemonę (išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atvejį). Nepritarti. :Siūlomos nuostatos (13 str. 4 d. ir 17 str. 1d. 2 p.) neblogina nukentėjusių trečiųjų asmenų padėties, kadangi iš esmės identiškos jos yra ir dabar galiojančioje įstatymo redakcijoje (pagal LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento 14 pastabą patikslinta Projekto 13 straipsnio 4 dalis).
Numatytas draudimo išmokos mokėjimo išimtis numato Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB ir ją iš dalies keičianti Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES)2021/2118, kurias įgyvendina Projektas. Direktyvos 2009/103/EB 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Valstybės narės gali riboti šios įstaigos mokamą žalos atlyginimą arba leisti jo nemokėti, jeigu žalą turtui sukėlė nenustatyta transporto priemonė“. Direktyva (ES)2021/2118 pakeičia Direktyvos 2009/103/EB
bet kuriam dėl to paties įvykio, kurio metu žala turtui buvo padaryta nenustatyta transporto priemone, nukentėjusiam asmeniui išmokėjo žalos atlyginimą už patirtą didelę žalą asmeniui, valstybės narės negali leisti neatlyginti žalos turtui remiantis tuo, kad transporto priemonė yra nenustatyta..“. Lietuva pasirinko taikyti Direktyvose numatytas išimtis dėl Direktyvos 2009/103/EB preambulės 14 punkte numatytų priežasčių: „valstybėms narėms turėtų būti palikta galimybė taikyti tam tikras ribotas išimtis dėl šios įstaigos mokamo žalos atlyginimo ir numatyti, kad, stengiantis išvengti sukčiavimų, nenustatyta transporto priemone padarytos žalos turtui atlyginimas galėtų būti apribotas arba visai nemokamas“. Pateiktas siūlymas galėtų padidinti sukčiavimo atvejų, siekiant nepagrįstai gauti draudimo išmokas, skaičių, taip pat, išplėtus draudimo apimtį, būtų galimas draudimo įmokų didėjimas, kuris paliestų visus draudėjus. 4. Seimo nariai Julius Sabatauskas Orinta Leiputė, Kęstutis Vilkauskas, Eugenijus Sabutis, Tomas Bičiūnas, Algirdas Sysas, Liudas Jonaitis,
12 Pakeisti 17 str. 1 d.
1 d. 2 p. ir išdėstyti jį taip:
2) Lietuvos Respublikos teritorijoje įvykusio draudžiamojo įvykio metu padaryta žala asmens sveikatai ir (ar) atimta asmens gyvybė, kai žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, tačiau eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė ir (ar) kaltininkas nėra nustatyti nenustatyta. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir dėl padarytos žalos turtui, jei dėl to paties draudžiamojo įvykio nors vienam nukentėjusiam trečiajam asmeniui Biuras moka išmoką dėl padarytos žalos asmeniui, esant sunkiam sveikatos sutrikdymui, kuris nustatomas vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis;
Nepritarti. : Žr. komiteto argumentus dėl Seimo narių grupės pasiūlymo 13 straipsnio 4 daliai. 5. Seimo nariai Julius Sabatauskas Orinta Leiputė, Kęstutis Vilkauskas, Eugenijus Sabutis, Tomas Bičiūnas, Algirdas Sysas, Liudas Jonaitis,
8 Argumentai: Įstatymo projekte yra siūloma numatyti iš valstybinių duomenų bazių, registrų teikti draudikams ir Biurui informaciją apie draudėjų padarytus kelių eismo taisyklių pažeidimus. Manytina, kad tokia informacija yra perteklinė, kadangi KET pažeidimų buvimas/nebuvimas, jų skaičius ir patys pažeidimai, niekaip neįtakoja konkrečios žalos, kurią turi atlyginti Biuras ar draudikas, dydžio ir nėra priežastis atsisakyti atlyginti žalą. Vadinasi, toks duomenų reikalavimas ir teikimas yra perteklinis. Be to, turint omenyje, kad projekte numatomas labai plati disponavimo duomenimis apibrėžtis (pavyzdžiui, teikti turimus duomenis draudikams), manytina, kad tokių duomenų gavimas ir rinkimas, dalinimasis jais gali būti nepagrįstai naudojamas draudimo rizikų vertinimui tarp draudikų, ir tai gali turėti įtakos ir galutinei draudiko draudėjui siūlomai civilinės atsakomybės draudimo kainai.
Taip pat nėra aišku, kaip projekte įvardijamas tikslas (nustatyti įvykio aplinkybes) yra sietinas su ankstesniais Kelių eismo taisyklių pažeidimais ta apimtimi, kuri yra Administracinių nusižengimų registre. Pasiūlymas:
straipsnio 8 dalies:
būtų įgyvendintas šio straipsnio 3 dalyje nurodytas reikalavimas nustatyti eismo įvykio aplinkybes, kaltininką ir šio įstatymo 27 straipsnio 6 dalies nuostatos, Eismo įvykių informacinės sistemos valdytojas ir (arba) Administracinių nusižengimų registro valdytojas per duomenų bazę draudikui ar Biurui pateikia turimą informaciją apie eismo įvykį. ir (arba) Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamose kelių eismo taisyklėse nustatytus šių taisyklių pažeidimus tokia apimtimi, kokia nustatyta Administracinių nusižengimų registrą reglamentuojančiuose teisės aktuose ir (arba) duomenų teikimo sutartyse. Nepritarti. :Ne visi eismo įvykiai yra fiksuojami jų dalyvių sutarimu – yra nemažai atvejų, kai eismo įvykių deklaracijos negali būti pildomos, o eismo įvykį registruoja ir tiria policijos pareigūnai.
Kadangi duomenys, susiję su tokiais eismo įvykiais ir svarbūs žalos administravimui, kaupiami tiek Eismo įvykių informacinėje sistemoje, tiek Administracinių nusižengimų registre (pvz., informacija apie atsakingą už žalos padarymą asmenį, blaivumą ar Kelių eismo taisyklių pažeidimus, dėl kurių kilo eismo įvykis), įvertinus informacinių technologijų lygį jie gali būti saugiai perduodami atsakingiems draudikams arba Biurui (kai kaltininkas neapsidraudęs) el. būdu vietoje tokios informacijos teikimo popierine (arba jai prilyginta) forma. Tokiu būdu taupomi policijos resursai bei didinamas policijos veiklos efektyvumas. Atkreiptinas dėmesys, kad el. būdu teikiamų duomenų apimtis sutampa su popierinėje (ar jai prilygintoje) formoje teikiamais duomenimis. Atsisakius aptariamos nuostatos išaugtų policijos darbo krūvis išduodant jų registruotų eismo įvykių pažymas ir būtų pažeisti nukentėjusių asmenų interesai, nes ilgiau užtruktų žalų administravimo procesas. Policijos registruojamų (įskaitinių) eismo įvykių duomenų teikimas yra būtinas eismo įvykio žalos administravimui ir yra vienintelis šaltinis draudikui gauti informaciją apie eismo įvykio, kurio žalą turi atlyginti, aplinkybes. Išbraukus šią nuostatą tektų grįžti prie popierinių pažymų siuntinėjimo, kas padidintų sąnaudas ir užimtų daug laiko Šiuo metu, pagal susiklosčiusią praktiką, Biuras visą reikiamą informaciją gana iš policijos. Kadangi nuo 2024 m. liepos 1 d. policija nebus Eismo įvykių informacinės sistemos valdytoja, Projekte nustatoma pareiga teikti informaciją Eismo įvykių informacinės sistemos valdytojui ir Administracinių nusižengimų registro valdytojui. 6.
Julius Sabatauskas Orinta Leiputė, Kęstutis Vilkauskas, Eugenijus Sabutis, Tomas Bičiūnas, Algirdas Sysas, Liudas Jonaitis,
4 Argumentai: Naujojoje įstatymo redakcijoje yra siūloma apibendrinta Biurui priskirtina funkcija – duomenų bazės valdymas. Redakcijoje nėra aišku, kokiu tikslu ir kokioms funkcijoms atlikti yra kuriama duomenų bazė, kokia apimtimi ir dėl kokių priežasčių ten yra kaupiami duomenys. Iš tolimesnių šio įstatymo nuostatų, apibrėžiančių duomenų bazės turinį, nėra jokio teisiškai pagrįsto, šiame įstatyme numatomo argumento ar funkcijos, kurios Biuras negalėtų atlikti neadministruodamas tokios duomenų bazės. Apibendrinta sąvoka „Duomenų bazė“ įneša painiavos ir sukuria galimybę rinkti, kaupti, dalintis ir kitaip disponuoti duomenimis, kurie nėra būtini Biurui įstatymo numatytai pagrindinei funkcijai (Lietuvoje pripažįstamu civilinės atsakomybės draudimu neapsidraudusių asmenų padaryta žalai kompensuoti). Todėl siūloma susiaurinti ir aiškiai numatyti duomenų bazės pobūdį ir joje kaupiamų duomenų tikslus, bei naudojimą, grįžtant prie ankstesnėje redakcijoje naudotos
„transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
duomenų bazę“ sąvokos, kuri atitinka biuro jam Lietuvos Respublikos šiuo ir teisės aktais priskiriamų funkcijų atlikimo apibrėžimą. Pasiūlymas: Pakeisti 25 straipsnio 4 dalį ir išdėstyti ją taip:
atsakomybės privalomuoju draudimu, valdo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazę (toliau – Duomenų bazė), tvarko Biuro funkcijoms įgyvendinti būtinus duomenis (įskaitant asmens duomenis); Nepritarti. :Projekto 6 straipsnio 3 dalyje yra įvestas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės trumpinys – duomenų bazė, kuris tolau vartojamas visame tekste.
Todėl Projekto 25 straipsnio 4 punkte vartojamas trumpinys „duomenų bazė“ ir yra suprantamas taip, kaip nurodyta Projekto 6 straipsnio 3 dalyje - transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazė. 7. Seimo nariai Julius Sabatauskas Orinta Leiputė, Kęstutis Vilkauskas, Eugenijus Sabutis, Tomas Bičiūnas, Algirdas
Asmens duomenys, kurie yra tvarkomi kitų subjektų, turi ypatingą apsaugą pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR). Naujos redakcijos įstatymo projekto 27 straipsnyje yra siūloma itin ženkliai išplėsti Biuro kaip duomenų valdytojo teises, nesukuriant jokių prievolių dėl tinkamo BDAR įgyvendinimo ir atsakomybių. Projekte siūloma suteikti teises valdyti ir disponuoti itin jautriais, o svarbiausia – su tiesioginėmis biuro funkcijomis nesusijusiais duomenimis, numatant nepagrįstai ilgą disponavimo jais laikotarpį (iki 10 metų po sutarties pasibaigimo). Konstatuotina, kad pagrindinei Biuro funkcijai atlikti visiškai užtenka informacijos apie draudėją, jo turimos (neturimos) draudimo sutarties duomenų, transporto priemonės identifikacinių duomenų, tačiau naujojoje įstatymo redakcijoje siūloma leisti ir išsireikalauti, valdyti ir disponuoti net ypatingai jautrumo sričiai priskiriamais duomenimis, pavyzdžiui, duomenimis apie sveikatą.
Atkreiptinas dėmesys, kad tik šiame straipsnyje Biurui yra priskiriama šio projekto sąvokose nesanti, bendrojo pobūdžio „informacijos centro funkcija“. Šiuo įstatymu nėra numatoma ir nėra sukonkretinama tokia Biurui priskiriama funkcija. Nėra aiškūs nei jos tikslai, nei informacijos, kuria disponuojama, apimtys. Informacijos teikimas, jos teikimo būdai suinteresuotoms šalims yra nustatytas šiuo ir kitais įstatymais, todėl manytina, kad čia kalbama apie ne šiuo įstatymu reglamentuota, o paties Biuro ir kitų subjektų nusistatyta keitimosi informacija ar informacijos teikimo galimybe, kuri neturi nieko bendra su šiame įstatyme aptariamomis subjektų teisėmis ir pareigomis. Atkreiptinas dėmesys, kad draudikui administruojant žalą, duomenis iš nukentėjusių asmenų tiesiogiai gauna atsakingi draudikai, Biuras tame nedalyvauja. Biurui administruojant žalą nėra jokio poreikio, pavyzdžiui, asmens sveikatos duomenų kaupimui. Nukentėjęs nuo neapsidraudusio eismo įvykio kaltininko asmuo, Biurui pats teikia dokumentus, pagrindžiančius jo patirtą žalą. Tuo tarpu Biuras, išnagrinėjęs žalą, priėmęs sprendimus dėl žalos kompensavimo, neturi jokios teisiškai ir logiškai pagrindžiamos teisės toliau kaupti ir laikyti duomenų bazėje tokią informaciją. Taip pat siūlomose formuluotėse yra labai daug neapibrėžtumo ir galimybių piktnaudžiavimui asmens duomenimis.
Pavyzdžiui, yra paliekama formuluotė „kiti duomenys, susiję su žalos padarymu, nustatymu ir atlyginimu“, kuri suponuoja tai, kad iš esmės galima prašyti, kaupti bei administruoti bet kokius duomenis, kurie Biurui gali pasirodyti reikšmingi ar nustatant žalos atsiradimo aplinkybes ar atlyginimą (pavyzdžiui, asmens darbo užmokesčio dydį ar pan.). Todėl siūlytina atsisakyti perteklinių asmens duomenų tvarkymo duomenų bazėje bei neapibrėžtų, bendro pobūdžio formuluočių. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl šios duomenų bazės Biurui suteikiamos nebūtinos ir perteklinės reikalavimų teisės valstybės institucijoms, registrams, įstaigoms, juridiniams ir fiziniams asmenims, praktiškai Biurui suteikiamas viešojo administravimo subjekto statusas. Žalos nustatymui į Biurą kreipęsis asmuo turi pateikti jo patirtą žalą pagrindžiančius dokumentus. Žalą patyręs asmuo turi išimtinę teisę ir pareigą teikti visus susijusius duomenis ir įrodymus (pristatyti, sudaryti sąlygas apžiūrėti apgadintą turtą, teikti medicinines pažymas ir t.t.), kad Biuras teisingai ir pagrįstai nustatytų žalą, tuo tarpu Biuras, turėdamas abejonių dėl žalos dydžio ar aplinkybių, turi teisę pats atlikti ar pavesti atlikti ekspertizes kitais būdais aiškintis jam svarbias aplinkybes. Tad visiškai neaišku, kodėl Biurui yra suteikiamos praktiškai absoliučios teisės reikalauti ir gauti visą jo manymu jam aktualią informaciją iš valstybinių įstaigų, jų registrų, juridinių ir fizinių asmenų ir kt. Čia svarbu paminėti, kad į šią formuluotę įeina ir imperatyvi prievolė teikti itin jautrius duomenis. Pavyzdžiui, remiantis tokia formuluote, Biuras turi teisę paprašyti ir neatlygintinai gauti neapibrėžto kiekio informaciją apie asmens sveikatos įrašus iš e-sveikatos duomenų bazės.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad tokia plati diskrecija reikalauti duomenų iš valstybinių įstaigų, registrų, įmonių ir kt. yra suteikiama tik specialios paskirties valstybiniams subjektams, pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamentui, Finansinių nusikaltimų tyrimų, Specialiųjų tyrimų tarnyboms, policijai ir tik pagal labai aiškiai reglamentuotas tvarkas. Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį, kad nors Biuras privalo nustatyti ir atlyginti žalą per gana trumpą laiką, įstatymo projekte, be aiškaus pagrindimo yra siūloma kaupti ir tvarkyti duomenis atitinkamai 7 ir 10 metų. Visiškai nėra aišku, kodėl atlyginus žalą, nesant ginčų ar pasibaigus draudimo sutarčiai yra poreikis apie asmens duomenis, taip pat duomenis, gautus iš valstybinių institucijų, registrų, medicinos įstaigų, kaupti ir tvarkyti septynis ar net dešimt metų. Manytina, kad toks ilgas laikotarpis yra nepagrįstas, o duomenys iš duomenų bazės būti pašalinti iškart atlyginus žalą ir/arba pasibaigus civilinės atsakomybės draudimo poliso galiojimui. Galiausiai, Biurui gaunant ir disponuojant itin jautria informacija, projekte yra leidžiama ja dalintis su draudikais, perdraudikais, nukentėjusiais ir kitais asmenimis, kurie turi teisę gauti tokio pobūdžio informaciją. Tokia teisė dalintis asmens duomenimis nėra niekaip susijusi su Biurui šiuo įstatymu numatytomis funkcijomis. Maža to, sukuria dideles piktnaudžiavimo, saugumo spragas, bei gali smarkiai pažeisti asmenų teises, kai jiems draudžiantis civilinės atsakomybės draudimu, jų asmeniniai duomenis gali būti perduoti Biuro nariams (draudikams), nors nėra jokio teisėto ar neteisėto poreikio nei vienai iš projekte siūlomų grupių tokios informacijos gauti. Praktikoje tai reikštų, kad asmeniui sudarius sutartį su vienu draudiku, jo duomenimis Biuras gali dalintis su kitu draudiku.
Pasiūlymas: 1.
Pasiūlymas:
straipsnio 2 dalies 1 punktą ir išdėstyti jį taip:
1) apie Biuro administruojamus įvykius: transporto priemonės, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (jei nustatyta), registracijos numeris ir kiti transporto priemonės identifikavimo, registravimo ir techniniai duomenys, taip pat transporto priemonės valdytojo (jei nustatyta) duomenys – asmens kodas, tapatybės identifikavimo (vardas, pavardė (pavadinimas), gyvenamosios vietos (buveinės) adresas; asmens
(įmonės) kodas ir (arba) gimimo data, o jei jų nėra, – kiti asmenį identifikuojantys kodai, gauti iš valstybinių registrų) ir kontaktiniai duomenys; Pakeisti 27 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir išdėstyti jį taip:
8) informacija apie Biuro administruojamus eismo įvykius, juos sukėlusius (jei nustatyta) ir eismo įvykyje nukentėjusius asmenis, taip pat su trečiuosius asmenis (identifikavimo (vardas, pavardė (pavadinimas), asmens (įmonės) kodas ir (arba) gimimo data) ir kontaktiniai duomenys, kiti duomenys, susiję su žalos padarymu, nustatymu ir atlyginimu), taip pat su pranešimais apie eismo įvykius, žalos padarymu, nustatymu ir jos atlyginimu susijusi informacija; (įskaitant sveikatos duomenis);
Pakeisti 27 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir išdėstyti jį taip:
10) informacija apie Biuro administruojamo atvejo už eismo įvykio metu padarytą žalą ir jos atlyginimą atsakingus asmenis (identifikavimo (vardas, pavardė (pavadinimas), asmens (įmonės) kodas ir (arba) gimimo data) ir kontaktiniai duomenys, kiti duomenys, susiję su išmokėtų ir kitų dėl žalos administravimo priklausančių sumų susigrąžinimu) (įskaitant sveikatos duomenis);
Pakeisti 27 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir išdėstyti jį taip:
11) informacija apie Biuro administruojamo atvejo per eismo įvykį padarytų žalų administravimą (numatomi įsipareigojimai, patirtą žalą pagrindžiantys duomenys (įskaitant asmens sveikatos duomenis) ir kita žalai administruoti svarbi informacija) ir išmokų mokėjimą.
Pakeisti 27 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir išdėstyti jį taip:
1) apie Biuro administruojamus įvykius: transporto priemonės, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (jei nustatyta), registracijos numeris ir kiti transporto priemonės identifikavimo, registravimo ir techniniai duomenys, taip pat transporto priemonės valdytojo (jei nustatyta) duomenys – asmens kodas, tapatybės identifikavimo (vardas, pavardė (pavadinimas), gyvenamosios vietos (buveinės) adresas; asmens
(įmonės) kodas ir (arba) gimimo data, o jei jų nėra, – kiti asmenį identifikuojantys kodai, gauti iš valstybinių registrų) ir kontaktiniai duomenys; Pakeisti 27 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir išdėstyti jį taip:
8) informacija apie Biuro administruojamus eismo įvykius, juos sukėlusius (jei nustatyta) ir eismo įvykyje nukentėjusius asmenis, taip pat su trečiuosius asmenis (identifikavimo (vardas, pavardė (pavadinimas), asmens (įmonės) kodas ir (arba) gimimo data) ir kontaktiniai duomenys, kiti duomenys, susiję su žalos padarymu, nustatymu ir atlyginimu), taip pat su pranešimais apie eismo įvykius, žalos padarymu, nustatymu ir jos atlyginimu susijusi informacija; (įskaitant sveikatos duomenis);
Pakeisti 27 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir išdėstyti jį taip:
10) informacija apie Biuro administruojamo atvejo už eismo įvykio metu padarytą žalą ir jos atlyginimą atsakingus asmenis (identifikavimo (vardas, pavardė (pavadinimas), asmens (įmonės) kodas ir (arba) gimimo data) ir kontaktiniai duomenys, kiti duomenys, susiję su išmokėtų ir kitų dėl žalos administravimo priklausančių sumų susigrąžinimu) (įskaitant sveikatos duomenis);
Pakeisti 27 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir išdėstyti jį taip:
11) informacija apie Biuro administruojamo atvejo per eismo įvykį padarytų žalų administravimą (numatomi įsipareigojimai, patirtą žalą pagrindžiantys duomenys (įskaitant asmens sveikatos duomenis) ir kita žalai administruoti svarbi informacija) ir išmokų mokėjimą. Nepritarti. :Projekto nuostatos yra suderintos su Valstybinės duomenų apsaugos inspekcija ir atitinka duomenų tvarkymui keliamus reikalavimus pagal BDAR nuostatas.
Projektas nėra duomenų tvarkymo taisyklės ir jame yra tik pačios pagrindinės nuostatos, susijusios su duomenų tvarkymu. Pažymime, kad Projekto 1 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad „Pagal šį įstatymą asmens duomenys tvarkomi vadovaujantis šiuo įstatymu,
(ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais asmens duomenų tvarkymą ir apsaugą.“ Taigi duomenų, tvarkytinų remiantis Projektu, tvarkymas bei apsauga užtikrinamas teisės aktais, kurių nuostatų perkelti į projektą nėra tikslinga. Biurui Projekte yra priskirta ne viena ES direktyvos numatyta funkcija, tarp jų informacijos centro funkcija. Direktyvos 2009/103/EB preambulės 43 p. nustatyta, kad „Paisydamos tokių nukentėjusiųjų šalių interesų, valstybės narės turėtų sukurti informacijos centrus, kurie užtikrintų, kad tokią informaciją dėl bet kurio eismo įvykio, kurį sukėlė motorinė transporto priemonė, būtų galima gauti nedelsiant. Tokie informacijos centrai nukentėjusiosioms šalims taip pat turėtų teikti informaciją apie atstovus žalos sureguliavimo reikalams. Būtina, kad šie informacijos centrai bendradarbiautų vienas su kitu ir greitai reaguotų į kitose valstybėse narėse esančių informacijos centrų prašymus suteikti informaciją apie atstovus žalos sureguliavimo reikalams. Būtų tikslinga, kad šie centrai rinktų informaciją apie tai, kada faktiškai baigiasi draudimo apsaugos galiojimas, o ne apie liudijimo pradinio termino pabaigą, jei nenutraukus sutarties, ji automatiškai pratęsiama“.
Direktyvos 2009/103/EB 23 Straipsnyje nurodoma kokia informacija turi būti tvarkoma informaciniame centre (transporto priemonės, kurios įprastinė buvimo vieta yra atitinkamos valstybės teritorijoje, registracijos numeris; draudimo liudijimai; draudimo apsaugos galiojimo pabaigos data; draudimo įmonių pavadinimai ir kt.). Projektas įgyvendina minėtos direktyvos nuostatas ir Biurui suteikiamos informacijos centro funkcijos. Todėl Biuro tvarkomojo duomenų bazėje esantys duomenys neapsiriboja tik Biuro administruojamais draudžiamaisiais įvykiais ir šioje dalyje pateikti siūlymai yra nepagrįsti. 8. Seimo nariai Julius Sabatauskas Orinta Leiputė, Kęstutis Vilkauskas, Eugenijus Sabutis, Tomas Bičiūnas, Algirdas Sysas, Liudas Jonaitis,
4 Pakeisti 27 straipsnio 4 dalį ir išdėstyti ją taip:
įstatymo veikimui užtikrinti, privalo neatlygintinai teikti duomenis teikiantys subjektai – valstybinių registrų tvarkytojai, įmonės, įstaigos ir organizacijos, įpareigotos tvarkyti duomenis pagal šių subjektų veiklą reglamentuojančius teisės aktus, draudikai, draudėjai, transporto priemonių savininkai, transporto priemonių valdytojai, eismo įvykio dalyviai ir liudininkai, Biuro skolininkai. Draudikai duomenis apie sudarytas draudimo sutartis, išduotus draudimo liudijimus, ir šių duomenų pasikeitimus, informaciją apie pasibaigusį draudimo liudijimo galiojimą nedelsdami perduoda Biurui jo nustatytomis elektroninėmis priemonėmis. Draudikai duomenis apie paskirtus atstovus pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti privalo pateikti nedelsdami, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atstovo paskyrimo dienos.
Jeigu duomenys pasikeičia, Biurui duomenis teikiantys subjektai ir draudikai privalo juos nedelsdami atnaujinti. Nepritarti. :Informacija iš siūlomų išbraukti subjektų reikalinga Biurui dėl Projekte numatytų Biuro funkcijų, susijusių su žalų administravimu (Projekto
sutikimais/pritarimais. Biurui negalint surinkti reikiamos informacijos, ši našta būtų perkelta nukentėjusiems asmenims. 9. Seimo nariai Julius Sabatauskas Orinta Leiputė, Kęstutis Vilkauskas, Eugenijus Sabutis, Tomas Bičiūnas, Algirdas Sysas, Liudas Jonaitis,
5 Pakeisti 27 straipsnio 5 dalį ir išdėstyti ją taip: Pasibaigus draudimo sutartims, duomenų bazėje tvarkomi duomenys apie draudimo sutartis ir draudimo liudijimus (įskaitant asmens duomenis) turi būti nedelsiant pašalinti. saugomi 7 metus. Pabaigus administruoti žalų bylas, duomenų bazėje tvarkomi duomenys (įskaitant asmens duomenis) apie eismo įvykį ir žalos atlyginimą turi būti pašalinami, saugomi
terminą įsiskolinimui išieškoti. Nepritarti. :7 ir 10 metų informacijos saugojimo terminai yra detaliai paaiškinti Projekto aiškinamojo rašto 4.29. punkte. Projekto 27 straipsnio 5 dalyje, atsižvelgiant į BDAR reikalavimus, nustatomas duomenų, susijusių su eismo įvykiu ir žalos atlyginimu, saugojimo terminas – 10 metų, išskyrus atvejus, kai aktualūs duomenys reikalingi ilgesnį laiką įsiskolinimui išieškoti. Pasibaigus draudimo sutartims, duomenų bazėje tvarkomi duomenys apie draudimo sutartis ir draudimo liudijimus (įskaitant asmens duomenis) turi būti saugomi 7 metus (toks pat terminas įtvirtintas ir galiojančiame TPVCAPDĮ).
atitinka Direktyvos 2009/103/EB 23 straipsnio 1 dalyje nustatytą duomenų saugojimo terminą. 10 metų duomenų saugojimo terminas nustatytas atsižvelgiant į tai, kiek laiko duomenų saugojimas gali būti aktualus žalų byloms administruoti ir išmokėtoms sumoms susigrąžinti, atsižvelgiant į pretenzijos pateikimo terminą reglamentuojančias Projekto nuostatas ir teismų praktiką, senaties (žalos atlyginimui, nepagrįstam praturtėjimui) proceso atnaujinimo terminus reglamentuojančias Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, atitinkamą teismų ir draudimo rinkoje taikomą praktiką. 10 metų terminas reikalingas nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų apsaugai užtikrinti: pagal Projektą nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis per 4 metus nuo eismo įvykio dienos, žalos administravimas priklausomai nuo aplinkybių gali užtrukti iki pusės metų, teisminiai procesai dėl žalos atlyginimo užtrunka iki 5 metų. Be to, per trumpi duomenų saugojimo terminai (arba, kaip pateikta siūlyme, duomenų saugojimo termino panaikinimas) užkirstų kelią gauti žalos atlyginimą, jei nukentėjęs trečiasis asmuo po kurio laiko kreipsis pakartotinai dėl žalos atlyginimo (pavyzdžiui, pablogėjus sveikatai ar pasikeitus pajamoms, dėl eismo įvykių, turinčių tarptautinį elementą, kuriems taikomi kitokie senaties terminai (10 ir daugiau metų)). Pažymėtina, kad Lietuvai taikomas ir reglamentas Roma II, pagal kurį dėl eismo įvykių Lietuvoje gali būti taikoma ne tik Lietuvos teisė (įskaitant senaties terminus). Sunaikinus pirminius eismo įvykio ir civilinės atsakomybės pagrindimo duomenis taptų neįmanoma sklandžiai įvertinti nukentėjusių trečiųjų asmenų reikalavimų.
Be to, ir dėl eismo įvykių būna atvejų, kuriuose taikomas nepagrįstas praturtėjimas, kuriam pagal Lietuvos įstatymus numatytas 10 metų ieškinio senaties terminas. Toks terminas yra svarbus ir dėl perdraudimo specifikos – perdraudimo bylų administravimo procesas trunka gerokai ilgiau ir šis procesas reikalauja, kad būtų pagrindžiama iš perdraudikų reikalaujama suma remiantis eismo įvykio duomenims. 10. Seimo nariai Julius Sabatauskas Orinta Leiputė, Kęstutis Vilkauskas, Eugenijus Sabutis, Tomas Bičiūnas, Algirdas Sysas, Liudas Jonaitis,
6 Pakeisti 27 straipsnio 6 dalį ir išdėstyti ją taip:
duomenis) neatlygintinai teikia kitų valstybių nacionaliniams draudikų biurams, informacijos centrams, žalos atlyginimo institucijoms, garantiniams fondams, nemokumo administratoriams, privalomąjį draudimą kontroliuojančioms institucijoms, Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nurodytiems susijusiems registrams ir valstybės informacinėms sistemoms, valstybės institucijoms ir įstaigoms jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti, draudikams, perdraudikams, nukentėjusiems per eismo įvykį asmenims ir kitiems asmenims, kurie turi teisę gauti tokio pobūdžio informaciją. Duomenų bazės informacija teikiama duomenų teikimo sutartyse nustatyta tvarka ir apimtimi, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nurodytus atvejus, kai informacija apie konkretų eismo įvykį, draudimo sutarties ar liudijimo galiojimą teikiama prašymą gavus raštu.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo galiojimui nustatyti Biuro interneto svetainėje teikiami šie duomenys: transporto priemonės markė, modelis bei draudimo sutarties ir liudijimo numeriai, jei užklausą pateikęs asmuo disponuoja transporto priemonę identifikuoti leidžiančiais duomenimis. Nepritarti. :Biuras teikia informaciją siūlomiems išbraukti asmenims dėl, kaip nurodyta aukščiau, Biurui priskirtų informacijos centro funkcijų. Nemokumo administratoriams Biuras teikia informaciją atsižvelgiant į jam pavedamas funkcijas susijusias su draudimo išmokos mokėjimu už bankrutuojančius ar likviduojamus draudikus (ES 2021/2118 direktyvos nuostatos). Minėtos direktyvos 10a straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad „valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje nurodyta įstaiga (pas mus tai Biuras) turėtų visus reikiamus įgaliojimus ir kompetenciją, kad galėtų bendradarbiauti su kitomis tokiomis įstaigomis kitose valstybėse narėse ... su kitomis suinteresuotomis šalimis, įskaitant draudimo įmonę, kurios atžvilgiu pradėta bankroto ar likvidavimo procedūra, jos administratorių ar likvidatorių.“ Neaišku dėl kokių priežasčių iš Projekto siūloma išbraukti 27 straipsnio 6 dalies paskutinį sakinį, numatantį galimybę Biuro internetinėje svetainėje pasitikrinti ar transporto priemonė yra drausta. Ši galimybė mažins kliūtis gauti informaciją apie eismo įvykį sukėlusios transporto priemonės draudimą ir leis operatyviau kreiptis dėl žalos atlyginimo. Privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai. Sudarant draudimo sutartį užprogramuojama situacija, kad apie tą sutartį informacija privalomai bus teikiama kitiems asmenims.
Draudimas yra valstybės produktas saugoti nukentėjusius trečiuosius asmenis. Europos Sąjungos teisės aktuose deklaruojama, kad nukentėjusio trečiojo asmens interesai susižinoti apie transporto priemonę ir jos draudimą yra aukštesni ir realizuotini per specialiai tam sukurtas sistemas ir informacijos centrus. Siekiama, kad nukentėjęs trečiasis asmuo kuo operatyviau gautų informaciją apie tai, kaip yra užtikrintas valstybės numatytas įsipareigojimas, kad transporto priemonė turi būti apdrausta. Transporto priemonės vairuotojui taip pat gali būti aktualu įsivertinti, ar jo valdoma transporto priemonė yra drausta (ir dėl kelionės poreikio dažnai tai reikia išsiaiškinti nedelsiant), todėl valstybė turi numatyti galimybę žmogui įsitikinti, kad jis per klaidą ar nežinojimą nepažeis teisės aktų. Svarbu, kad teikiami duomenys ne apie konkretų asmenį, o apie transporto priemonės apdraudimą. Siūlomą reglamentuoti prieigos sistemą turi nemažai kitų Europos Sąjungos valstybių narių, tokia sistema sudaro galimybes mažinti draudimo kaštus (kuo valstybė yra suinteresuota), nes rašytinės užklausos ir atsakymai į jas reikalauja tiek žmogiškųjų, tiek finansinių išteklių. 11. Seimo nariai Julius Sabatauskas Orinta Leiputė, Kęstutis Vilkauskas, Eugenijus Sabutis, Tomas Bičiūnas, Algirdas Sysas, Liudas Jonaitis,
3 Pakeisti 6 str. 3 d. ir išdėstyti ją taip:
sudarydamas draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui jo prašomą teisingą informaciją ir pateikti dokumentus, būtinus draudimo sutarčiai sudaryti. Draudikas turi teisę tikrinti, ar pateikta informacija teisinga. Draudėjas taip pat turi teisę savo iniciatyva pateikti papildomą informaciją ir (ar) dokumentus, draudiko nurodytus kaip turinčius reikšmės vertinant draudimo riziką. Draudikas turi teisę tikrinti, ar pateikta informacija teisinga.
Draudikas taip pat turi teisę gauti iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės (toliau – duomenų bazė) šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodytą, draudimo sutarčiai sudaryti reikalingą informaciją, susijusią su draudėjo, transporto priemonės identifikavimo duomenimis, draustumu ir žalos atlyginimo atvejais ar jų nebuvimu. Nepritarti. :Prieš sudarant draudimo sutartį draudikas vertina draudimo riziką. Siūlomas reglamentavimas, kai draudikas, prieš sudarydamas draudimo sutartį, gali gauti reikalingą informaciją iš duomenų bazės, sumažins administracinę naštą tiek draudikams (visa reikalinga informacija bus operatyviai prieinama vienoje vietoje), tiek draudėjams (nereikės teikti draudikui papildomų dokumentų), sumažins žmogiškų klaidų riziką (nebūtų poreikio duomenų bazėje esančią informaciją vesti ranka). Nepateikta argumentų, kodėl pasinaudojimas funkcinėmis duomenų bazės galimybėmis, sumažinant administracinę naštą, neturėtų būti galimas. Siūloma išbraukti nuostata neriboja draudikų teisės tikrinti ar pateikta informacija teisinga iš visų galimų šaltinių, inter alia ir Duomenų bazėje, tai nurodo jungtukas
„taip pat“. Vadovaujantis Projekto 27 straipsniu, duomenų bazėje kaupiami
atitinkami duomenys iš įvairių valstybės registrų, valstybės informacinių sistemų ir duomenų bazių, tačiau ne visais atvejais šių duomenų pakanka – pvz., sudarant pasienio draudimo sutartį, draudžiant neįregistruotą ar neregistruotiną transporto priemonę minėtuose registruose reikiamos informacijos nėra, todėl draudikas turi vadovautis draudėjo pateiktais dokumentais. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų / komisijų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p.
Teisės ir teisėtvarkos komitetas, 2023-11-308
Pritarti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 pakeitimo įstatymo projektui (nauja redakcija) Nr. XIVP-3305 ES ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti pagal pateiktas pastabas ir komiteto pasiūlymą, kuriems pritarė komitetas. 6.2. Pasiūlymai:
Pasiūlymas: Argumentai: Iš esmės pritarus Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabai projekto 8 straipsnio 2 daliai, bei įvertinus komitete išdėstytus argumentus, kad projekto rengėjų pasiūlytas 5 dienų terminas praktikoje sunkiai įgyvendinamas, pasiūlyti vietoj 5 dienų įrašyti 15 dienų terminą. Pasiūlymas:
Pakeisti 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Draudėjui mirus draudimo sutartis nepasibaigia. Transporto priemonę faktiškai naudojančiam asmeniui pereina draudėjo teisės ir pareigos (įskaitant ir pareiga informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką) pagal sudarytą draudimo sutartį. Transporto priemonę faktiškai naudojantis asmuo turi per 5 dienas 15 dienų nuo faktiško transporto priemonės naudojimo pradžios dienos pranešti apie tai draudikui, taip pat pateikti visą draudimo sutarčiai sudaryti būtiną informaciją nurodydamas transporto priemonės valdytojo tapatybę ir kontaktinius duomenis.
Per nurodytą terminą nepranešus draudikui apie transporto priemonės perėmimą naudoti, transporto priemonę faktiškai naudojančiam asmeniui tenka visos pasekmės, atsirandančios dėl to, kad dėl nepranešimo draudikui apie transporto priemonės perėmimą naudoti nebuvo galima nustatyti transporto priemonę faktiškai naudojančio asmens ir pateikti jam aktualių pranešimų dėl draudimo sutarties ar žalos administravimo arba draudikui įvertinti padidėjusios draudimo rizikos. Draudimo rizikos padidėjimo ar sumažėjimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.1010 straipsnio nuostatas. Pasibaigus draudimo sutarčiai, kuri buvo sudaryta iki draudėjo mirties, nauja draudimo sutartis sudaroma atsižvelgiant į šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas.“. Pritarti. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: 7.1. Sprendimas:
Pritarti komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms. 7.2. Pasiūlymai: Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projektu į nacionalinę teisę perkeliama ES Direktyva 2021/2118¹, kurios perkėlimo terminas iki 2023 m. gruodžio 23 d., vadovaujantis Seimo statuto 162 straipsnio 2 dalimi, siūlyti Seimui įstatymo projektą svarstyti skubos tvarka. 8. Balsavimo rezultatai: už – 10, prieš – 2, susilaikė – 0. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Mindaugas Lingė, Andrius Palionis. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nėra. PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas. Komiteto pirmininkas (Parašas) Mindaugas Lingė Komiteto biuro vedėja Alina Brazdilienė