Projekto lyginamasis variantas
2023 m. d. Nr. Vilnius
Pakeisti 3 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Sutuoktinio kitam sutuoktiniui ar tėvų arba vieno iš tėvų vaikui
suteikta pavardė rašoma Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose lietuviškais rašmenimis ir atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus, taip pat atvejus, kai norima suteikti moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės, turinčios galūnę -a ar -ia.“
įsigaliojimas ir įgyvendinimas
Vyriausybė ir jos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją iki 2023 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narė Ieva Pakarklytė
Įstatymo projektą rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai: Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas) parengtas norint sudaryti galimybę moterims suteikti pavardę su galūne -a ar -ia, jeigu pavardė yra daroma iš vyriškos pavardės, turinčios galūnę -a ar -ia (pvz. Šarka, Stundžia). Šio Įstatymo projekto rengimą paskatino gauti kreipimaisi iš gyventojų dėl susiklosčiusios padėties, kai moterys, pasirinkdamos vyro pavardę, gali rinktis tik galūnę -ienė arba -ė, net jeigu vyro pavardė yra moteriškos giminės ir baigiasi galūne -a ar -ia. Tai sukuria situacijas, kai tam tikrais atvejais moteriškos giminės asmens pavardė negali būti tokia pati kaip egzistuojantis moteriškos giminės žodis, nes tai prieštarauja galiojančiam moteriškų pavardžių darybos reglamentavimui. Šiuo Įstatymo projektu siekiama numatyti išimtį lietuvių pavardžių sistemoje ir leisti moterims vadintis tokia pačia pavarde kaip ir vyriškos giminės asmuo, iš kurio perimama pavardė, jeigu ši pavardė yra moteriškos giminės. Dabartiniame reglamentavime galima įžvelgti diskriminacijos apraiškų – moterys, kurių vyrų pavardės yra moteriškos giminės ir baigiasi -ė (pvz. Dirsė), turi teisę turėti tokią pačią pavardę, kaip ir jų vyrai, tačiau tokia teisė nėra suteikiama moterims, kurių vyrų pavardės yra moteriškos giminės ir baigiasi -a ar -ia. Tai sukuria skirtingas sąlygas moterims turėti tokią pačią pavardę kaip ir jų vyrai, nepaisant to, kad ir vienu, ir kitu atveju, vyro pavardė yra moteriškos giminės. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, šio Įstatymo projekto tikslas yra suteikti galimybę visoms moterims laisvai pasirinkti pavardės darybos formą (įskaitant ir galūnes -a ar -ia), jeigu ji yra daroma iš moteriškos giminės vyriškos pavardės.
Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai: Įstatymo projekto iniciatorė ir rengėja – Seimo narė Ieva Pakarklytė. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Šiuo metu moterų pavardžių daryba yra reglamentuojama Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“. Jame nurodyta, kad moterų pavardės daromos iš pamatinės vyriškos pavardės su priesagomis -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė arba -ienė, -(i)uvienė. Taip pat nurodyta, kad, kai norima turėti (suteikti) pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties, pavardė iš vyriškos pavardės gali būti daroma su galūne –ė. Nutarime įtvirtinta, kad, kai vyriška pavardė turi galūnę -ė, moteriška pavardė lieka nepakitusi, pvz.: Lapė, Kregždė. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Šiuo įstatymo projektu siūloma moters pavardės darymą reglamentuoti įstatymo lygmeniu tais atvejais, kai norima suteikti moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės, turinčios galūnę -a ar -ia. Įstatymu reglamentuoti pavardės darymą siūloma dėl to, kad tai susiję ne tik su kalbos normomis, tačiau ir asmens privačiu gyvenimu. Laukiami teigiami rezultatai – didesnė pasirinkimo laisvė renkant moters pavardės darybos būdą ir pašalinamos diskriminacijos apraiškos, kuomet moters galimybė turėti tokią pačią moteriškos giminės pavardę kaip vyras yra lemiama nuo jos nepriklausančių aplinkybių – vyro pavardės galūnės.
Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta: Priėmus įstatymą, neigiamų pasekmių nenumatoma. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:
Įstatymo priėmimas neturės įtakos kriminogeninei situacijai, korupcijai. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Įstatymo įgyvendinimas neturės pasekmių verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Ar įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams: Įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Įstatymą inkorporuojant į teisinę sistemą, kitų įstatymų priimti, keisti ar pripažinti netekusiais galios nereikės. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymo projektas parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas.
Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus: Įstatymo projektas neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams. Jeigu įstatymas reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti:
Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją iki 2023 m. gruodžio 31 d. turi priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):
Įstatymui įgyvendinti nereikės papildomų valstybės biudžeto lėšų. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados: Gauta doc. dr. Antano Smetonos parengta specialisto išvada. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis:
Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą: „pavardė“, „moteris“. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: Nėra.
2023-05-15 Nr. XIVP-2700 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Projektu siūloma papildyti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 3 straipsnio
forma (lietuviškais rašmenimis) darymo taisyklę, būtent kad tuo atveju, kai norima suteikti moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės su tokia pat galūne, tokia pavardė daroma neatsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį. Vertindami teikiamą siūlymą, pažymime, kad vienos konkrečios moterų pavardžių darymo taisyklės nustatymas keičiamame įstatyme sistemiškai nederėtų su kitomis šio įstatymo nuostatomis, kuriomis įtvirtinti tik svarbiausi, esminiai asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose reikalavimai. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinti du pagrindiniai Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašymo reikalavimai: 1) vardas ir pavardė turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis; 2) pavardės turi būti rašomos atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį (šių reikalavimų išimtys numatytos ne lietuvių tautybės asmenims ir tam tikras sąlygas atitinkantiems asmenims, kurių vardai ir pavardės dokumentų šaltiniuose įrašyti ne lietuviškais rašmenimis). Jokių kitų vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose reikalavimų, juolab konkrečių gramatinių vardo ir pavardės rašymo (darymo) taisyklių keičiamame įstatyme nėra nustatyta.
Toks teisinis reguliavimas grindžiamas tuo, kad įstatymuose turėtų būti nustatomos tik bendriausios taisyklės, kurios detalizuojamos ir jų įgyvendinimo tvarka reglamentuojama poįstatyminiuose teisės aktuose. Vadovaujantis šiuo principu, keičiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje Vyriausybei pavesta patvirtinti Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisykles. Vyriausybės 2022 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 424 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisyklių 8 punktu moterų pavardžių darymo reikalavimų nustatymo funkcija deleguota Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Taigi pasirinktas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį įgaliojimus nustatyti konkrečias moterų ir mergaičių pavardžių lietuviška forma darymo taisykles turi iš profesionalių kalbininkų sudaryta valstybės institucija – Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuriai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatyme yra nustatyti uždaviniai spręsti Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus, nustatyti lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, spręsti lietuvių kalbos norminimo klausimus, svarstyti visuomenės keliamus svarbius kalbos vartosenos ir norminimo klausimus ir priimti dėl jų sprendimus. Lietuviškų pavardžių rašymo taisyklėms nustatyti neabejotinai reikia specialių kalbotyros žinių, specialios (profesinės) kompetencijos. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendime dėl asmenvardžių rašymo yra pabrėžęs ypač svarbų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vaidmenį saugant valstybinę lietuvių kalbą.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad gramatinės vardų ir pavardžių rašymo taisyklės turėtų būti nustatomos remiantis ne įstatymų leidėjo politine valia, o kalbininkų profesine kompetencija ir specialiomis kalbotyros žiniomis. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad projektu siūlomas teisinis reguliavimas, kuriuo įstatyme būtų nustatyta viena konkreti gramatinė moterų pavardžių darymo taisyklė, ne tik sistemiškai nederėtų su keičiamo įstatymo nuostatomis, bet ir įsiterptų į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, specialiomis žiniomis grindžiamos profesinės kompetencijos sritį. Kartu pažymėtina, kad siūlomu teisiniu reguliavimu moterų lietuviškų pavardžių darybos taisyklių sistemos vientisumas būtų suardytas ir tuo požiūriu, kad projektu teikiama moterų pavardžių darybos taisyklė būtų vienintelė taikoma ne visoms, o tik daliai moterų ir mergaičių, nes siūlomu nauju būdu (su galūne -a ar -ia) lietuviškos moterų ir mergaičių pavardės galėtų būti daromos tik iš vyriškų pavardžių su tokia pat galūne. Svarstytina, ar toks teisinis reguliavimas atitiktų iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančius reikalavimus. 2.
2Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 27 d.
sprendime yra pažymėjęs, kad įstatymu nustatant, kaip piliečio pase turi būti rašomi asmens vardas ir pavardė, turėtų būti remiamasi specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija, todėl Seimas turi gauti tokių žinių ar tokią kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) oficialias išvadas, tarp jų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, kaip iš profesionalių kalbininkų sudarytos valstybės institucijos, pagal įstatymus turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, oficialią išvadą, ir negali į šias išvadas neatsižvelgti. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatyme yra nustatyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įgaliojimai, be kita ko, teikti valstybės institucijoms išvadas dėl teisės aktų projektų, kuriuose yra nuostatų, reglamentuojančių valstybinės kalbos vartojimą (3 straipsnio 3 punktas). Atsižvelgdami į tai, siūlytume dėl šio projekto gauti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadą. 3. Jeigu, nepritarus šios išvados 1 punkte išdėstytoms pastaboms, būtų nuspręsta nustatyti projektu teikiamą moterų pavardžių darybos taisyklę, siūlytume ją įtvirtinančią nuostatą išdėstyti taip:
„taip pat atvejus, kai norima turėti (suteikti) lietuvišką šeiminės padėties
nenurodančios formos moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, suteikiamą pagal vyrišką pavardę su galūne -a ar -ia, nekeičiant šios pavardės formos“. 4. Projekto 2 straipsnio 1 dalyje po žodžio „įstatymas“ įrašytina formuluotė „išskyrus šio straipsnio 2 dalį“. Departamento direktorius Dainius Zebleckis E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected] V. Staugaitytė, tel. (8 5) 239 6898, el. p. [email protected]
2024-06-19
posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkė Irena Haase, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, nariai: Gabrielių Landsbergį pavaduojanti Liudvika Pociūnienė, Aušrinę Armonaitę pavaduojanti Morgana Danielė, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Vilius Semeška, Algirdas Stončaitis, Andrius Vyšniauskas. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, vyriausioji specialistė Aidena Bacevičienė, padėjėjos: Meile Čeputienė, Rivena Zegerienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2023-05-15 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Projektu siūloma papildyti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 3 straipsnio
forma (lietuviškais rašmenimis) darymo taisyklę, būtent kad tuo atveju, kai norima suteikti moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės su tokia pat galūne, tokia pavardė daroma neatsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį.
Vertindami teikiamą siūlymą, pažymime, kad vienos konkrečios moterų pavardžių darymo taisyklės nustatymas keičiamame įstatyme sistemiškai nederėtų su kitomis šio įstatymo nuostatomis, kuriomis įtvirtinti tik svarbiausi, esminiai asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose reikalavimai. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinti du pagrindiniai Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašymo reikalavimai: 1) vardas ir pavardė turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis; 2) pavardės turi būti rašomos atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį (šių reikalavimų išimtys numatytos ne lietuvių tautybės asmenims ir tam tikras sąlygas atitinkantiems asmenims, kurių vardai ir pavardės dokumentų šaltiniuose įrašyti ne lietuviškais rašmenimis). Jokių kitų vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose reikalavimų, juolab konkrečių gramatinių vardo ir pavardės rašymo (darymo) taisyklių keičiamame įstatyme nėra nustatyta. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas tuo, kad įstatymuose turėtų būti nustatomos tik bendriausios taisyklės, kurios detalizuojamos ir jų įgyvendinimo tvarka reglamentuojama poįstatyminiuose teisės aktuose. Vadovaujantis šiuo principu, keičiamo įstatymo 3 straipsnio
asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisykles.
Vyriausybės 2022 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 424 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisyklių 8 punktu moterų pavardžių darymo reikalavimų nustatymo funkcija deleguota Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Taigi pasirinktas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį įgaliojimus nustatyti konkrečias moterų ir mergaičių pavardžių lietuviška forma darymo taisykles turi iš profesionalių kalbininkų sudaryta valstybės institucija – Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuriai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatyme yra nustatyti uždaviniai spręsti Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus, nustatyti lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, spręsti lietuvių kalbos norminimo klausimus, svarstyti visuomenės keliamus svarbius kalbos vartosenos ir norminimo klausimus ir priimti dėl jų sprendimus. Lietuviškų pavardžių rašymo taisyklėms nustatyti neabejotinai reikia specialių kalbotyros žinių, specialios (profesinės) kompetencijos. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendime dėl asmenvardžių rašymo yra pabrėžęs ypač svarbų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vaidmenį saugant valstybinę lietuvių kalbą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad gramatinės vardų ir pavardžių rašymo taisyklės turėtų būti nustatomos remiantis ne įstatymų leidėjo politine valia, o kalbininkų profesine kompetencija ir specialiomis kalbotyros žiniomis.
Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad projektu siūlomas teisinis reguliavimas, kuriuo įstatyme būtų nustatyta viena konkreti gramatinė moterų pavardžių darymo taisyklė, ne tik sistemiškai nederėtų su keičiamo įstatymo nuostatomis, bet ir įsiterptų į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, specialiomis žiniomis grindžiamos profesinės kompetencijos sritį. Kartu pažymėtina, kad siūlomu teisiniu reguliavimu moterų lietuviškų pavardžių darybos taisyklių sistemos vientisumas būtų suardytas ir tuo požiūriu, kad projektu teikiama moterų pavardžių darybos taisyklė būtų vienintelė taikoma ne visoms, o tik daliai moterų ir mergaičių, nes siūlomu nauju būdu (su galūne -a ar -ia) lietuviškos moterų ir mergaičių pavardės galėtų būti daromos tik iš vyriškų pavardžių su tokia pat galūne. Svarstytina, ar toks teisinis reguliavimas atitiktų iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančius reikalavimus. Pritarti iš dalies Siūloma pagrindiniam komitetui projektą tobulinti, įvertinant kad projektu siūlomas teisinis reguliavimas, kuriuo įstatyme būtų nustatyta viena konkreti gramatinė moterų pavardžių darymo taisyklė, sistemiškai nederėtų su keičiamo įstatymo nuostatomis. Taip pat atkreipti dėmesį, ar toks teisinis reguliavimas atitiktų iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančius reikalavimus. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2023-05-15 2.
Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendime yra pažymėjęs, kad įstatymu nustatant, kaip piliečio pase turi būti rašomi asmens vardas ir pavardė, turėtų būti remiamasi specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija, todėl Seimas turi gauti tokių žinių ar tokią kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) oficialias išvadas, tarp jų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, kaip iš profesionalių kalbininkų sudarytos valstybės institucijos, pagal įstatymus turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, oficialią išvadą, ir negali į šias išvadas neatsižvelgti. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatyme yra nustatyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įgaliojimai, be kita ko, teikti valstybės institucijoms išvadas dėl teisės aktų projektų, kuriuose yra nuostatų, reglamentuojančių valstybinės kalbos vartojimą (3 straipsnio 3 punktas). Atsižvelgdami į tai, siūlytume dėl šio projekto gauti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadą. Pritarti
išdėstytoms pastaboms, būtų nuspręsta nustatyti projektu teikiamą moterų pavardžių darybos taisyklę, siūlytume ją įtvirtinančią nuostatą išdėstyti taip: „taip pat atvejus, kai norima turėti (suteikti) lietuvišką šeiminės padėties nenurodančios formos moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, suteikiamą pagal vyrišką pavardę su galūne -a ar -ia, nekeičiant šios pavardės formos“. Pritarti
„įstatymas“ įrašytina formuluotė „išskyrus šio straipsnio 2 dalį“. Pritarti
2023-05-19 Įvertinę Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903
Sąjungos teisei pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų neturime.
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Rima J. 2023-05-09 Rašau moterų pavardžių su galūne -a klausimu. Leiskite atkreipti Jūsų dėmesį į kai kuriuos mitinius, išsigalvotus motyvus, lėmusius Ievos Pakarklytės projekto atsiradimą. 1 mitas. Nėra skirtumo, ar žodžio galūnė -a ar -ė. Ne, skirtumas yra. Kai santuokos metu moteris ima vyro pavardę, jos pavardė išvedama iš vyriškosios, pvz.: Alekna – Aleknienė arba Aleknė, Giniotis – Giniotienė arba Giniotė, Butkus –Butkuvienė arba Butkienė, arba Butkė ir t.t. Tai žodžių darybos sritis. O žodžių daryboje egzistuoja darybos būdo (dažniausiai priesagos) ir galūnės koreliacija, pavyzdžiui, verslininkas
Vytautas – Vytautė (ne *Vytauta), Rimgaila – Rimgailė (ne *Rimgaila). 2 mitas. Kalbą galima keisti. Ne, ne visas kalbos sritis įmanoma pakeisti. Taip, kartais kaitaliojame rašybą ir skyrybą, nuolat keičiame vienus žodžius kitais, bet neįmanoma prievarta pakeisti gramatinės sistemos ir žodžių darybos principų. Be abejo, sistema irgi kinta – bet kinta pati, natūraliai ir lėtai. Tarkim, nepastebimai nunyko dviskaita (du sūnu, dvi ranki ir pan.), nebevartojame tam tikrų linksnių (pvz., namopi, savimp pačiamp).
Juo labiau nesuprantamas būtų šiaip – keitimas tik dėl keitimo, nesant jokios būtinybės nei logikos. Kodėl, pavyzdžiui, turėtų nepatikti pora Giniota – Giniotė, bet jau gražiai skambėtų Giniota
nebekeičiamos, pavyzdžiui, vyras – Felipe Cruz Moreno, žmona – Isabella Martinez Perez, o jų vaikas – Julio Cruz Martinez. Išimtis? Galbūt. Nors dabar nėra jokios priežasties kažką keisti, bet jei būtume priversti sutikti su išimtimi
Manyčiau, taip. Atkreipdavau studentų dėmesį į lietuviškų moterų pavardžių informatyvumą: netekėjusi panelė (-aitė, -ytė, -ūtė, -utė), ištekėjusi moteris (-ienė) arba kažkodėl neatskleidžianti statuso (-ė be jokios priesagos). Užsieniečiai stebėdavosi ir žavėdavosi. Panašu, kad naujoviškoje moters pavardėje su –a galūne būtų užkoduota dar viena informacija: savos kultūros nekentėja. Atsižvelgti Siūloma pagrindiniam komitetui tobulinti projektą, atkreipiant dėmesį į pateiktas pastabas dėl moterų pavardžių rašybos. 2. Aušra G. 2023-06-30 Suprantu, kad šis klausimas, dėl kurio rašau šį laišką, nėra šiai dienai pirmo būtinumo klausimas valstybei, tačiau tai yra vienas iš opių klausimų mano būsimoje šeimoje. Noriu atkreipti dėmesį į kitos savaitės balsavimą dėl moterų pavardžių. Kaip jau žinote, šiai dienai po santuokos moteris gali rinktis tik pavardę su galūnėmis -ė arba -ienė (-uvienė). Aišku lieka mergautinės pavardės galimybė. Grįžtu prie savo būsimos šeimos: aš šiuo atveju kaip būsima žmona esu įpareigota rinktis savo būsimo vyro pavardės iškreiptą trumpinį su -ė galūne arba dar įdomiau-savo būsimo vyro motinos pavardę (-ienė). Pagal loginę seką, sukūrus šeimą-šeima gauna bendrą pavardę. Tačiau dėl dabartinių nuostatų aš esu priversta šeimą kurti pavardės atžvilgiu su vyro motina, bet ne su vyru. Pagal lietuvių kalbos gramatiką yra sekantis:(ištrauka) "Giminių yra dvi: vyriškoji ir moteriškoji. Daiktavardžiai nekaitomi giminėmis, o pagal formas yra kurios nors giminės. Vyriškosios giminės daiktavardžiai turi galūnes -as, -is, -ys, -(i)us, -uo: vyras, brólis, vagis, grėblỹs, sūnùs, sõdžius, vanduõ; moteriškosios giminės – -a, -ė, -i, -is, -uo: šaka, katė, duktė, marti, avis, sesuõ. Vėl grįžtu prie savo būsimos šeimos: taigi mano atveju mano būsimo vyro pavardė turi galūnę -a. Jei atsižvelgsime į anksčiau pateiktą ištrauka mano supratimu ši galūnė atitinka mano lytį, jei neklystu.
Taigi norėčiau paklausti Jūsų visų retorinio klausimo-kuo tai nusižengia šiuolaikinio žmogaus norui turėti bendrą šeimos pavardę, kas yra normalu visame likusiame pasaulyje? Labai atidžiai seku šią tema ir labai tikiuosi tai bus atsižvelgta Jūsų balsavimuose. Atsižvelgti Siūloma pagrindiniam komitetui tobulinti projektą. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvių kalbos institutas 2023-09-15 Lietuvių kalbos institutas, susipažinęs su Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIVP-2700, teikia toliau išdėstytas išvadas. Lietuvių kalbos instituto direktoriaus sudarytos darbo grupės parengtoms išvadoms dėl šio įstatymo projekto pritarė Lietuvių kalbos instituto mokslo taryba (2023 m. rugsėjo 14 d. posėdžio protokolas Nr. MT-6). LIETUVIŲ KALBOS INSTITUTO MOKSLO TARYBOS
lingvistiškai ydingas 2023 m. gegužės 4 d. įregistruotas Seimo narės Ievos Pakarklytės parengtas įstatymo projektas Nr. XIVP-2700 (toliau – Projektas), kuriuo siūloma dabar galiojančio Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3-io straipsnio 2-ą dalį papildyti ir išdėstyti taip (papildytas tekstas paryškintas): „2.
Sutuoktinio kitam sutuoktiniui ar tėvų arba vieno iš tėvų vaikui suteikta pavardė rašoma Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose lietuviškais rašmenimis ir atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus, taip pat atvejus, kai norima suteikti moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės, turinčios galūnę -a ar -ia.“ Siekiama, kad moteriškas pavardes būtų galima daryti ne tik tradiciniais būdais su priesagomis -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė, -ienė, -(i)uvienė ar 2003 m. įteisintu nepriesaginiu būdu su galūne -ė, bet ir iš vyriškų pavardžių, turinčių galūnę -(i)a – su tokia pačia galūne. Pabrėžtina, kad įstatymo papildymo tekste minimas moteriškos pavardės su galūne -(i)a suteikimas lingvistiškai negali būti traktuojamas kaip sisteminė pavardės daryba. Taigi tokiu įstatymo, kuris skirtas asmens vardo ir pavardės rašymui dokumentuose, papildymu būtų keičiama moteriškų pavardžių sistema. Šis įstatymo papildymas apskritai yra lingvistiškai ydingas – prieštarauja lietuvių kalbos dėsniams ir yra paremtas klaidingomis prielaidomis. Be to, pažymėtina, kad gramatiniai pavardžių formos aspektai apibrėžiami lietuvių kalbos gramatikose, o normos klausimus sprendžia Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo nutarimais ir rekomendacijomis. Todėl dalinis moteriškų pavardžių sudarymo reguliavimas Seime priimamu įstatymu yra nelogiškas ir griauna bendrinės lietuvių kalbos sistemos kodifikavimo nuoseklumą. Tai savo 2023 m. gegužės 15 d. išvadoje yra pažymėjęs ir Seimo kanceliarijos Teisės departamentas. Toliau Išvadoje apibūdinami esminiai Projekto trūkumai ir kai kurie prieštaringi su juo susijusios sklaidos momentai, taip pat nurodomi galimi neigiami padariniai lietuvių kalbos gramatinei sistemai. 2.
aiškinamajame rašte pateikiama klaidingos ir prieštaringos informacijos Projekto aiškinamajame rašte teigiama: „įstatymo projektas <...> parengtas norint sudaryti galimybę moterims suteikti pavardę su galūne -a ar -ia, jeigu pavardė yra daroma iš vyriškos pavardės, turinčios galūnę -a ar -ia (pvz. Šarka, Stundžia). Šiuo Įstatymo projektu siekiama numatyti išimtį lietuvių pavardžių sistemoje ir leisti moterims vadintis tokia pačia pavarde kaip ir vyriškos giminės asmuo, iš kurio perimama pavardė, jeigu ši pavardė yra moteriškos giminės.“ Taigi pirmoje pastraipoje kalbama apie moteriškų pavardžių darybą iš vyriškų pavardžių, o antroje – apie pavardės perėmimą, t. y. apie tos pačios formos pavardę tiek vyrams, tiek moterims. Tai vienas kitam logiškai prieštaraujantys dalykai. Aiškinamajame rašte (ir Projekto sklaidos tekstuose) taip pat remiamasi lingvistiškai klaidingu supratimu, kad vyrų pavardės su galūnėmis -ė, -a, -ia yra moteriškosios giminės. Tai veda prie nepagrįsto įsivaizdavimo, kad dabartiniame pavardžių reglamentavime
„galima įžvelgti diskriminacijos apraiškų“ (plačiau žr. 7-ą Išvados punktą). Pažymėtina, kad asmenvardžių raidos požiūriu vyrų pavardės su galūnėmis -ė,
-a, -ia susiformavo savarankiškai kaip vyriškosios giminės pavardės; sakinyje jos derinamos su vyriškosios giminės vardažodžiais (pvz.: tas Varna, mokinys Šarka ir pan.). Tokia jų giminė nurodoma ir Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (DLKG 2005: 64). Taigi negalima tapatinti skirtingų kalbos posistemių – bendrinių žodžių (šarka, tyla, kanopa) ir tikrinių žodžių (pavardžių Šarka, Tyla, Kanopa) – gramatinės giminės. Juo labiau nedera painioti asmens lyties ir gramatinės giminės kategorijos, todėl Projekto aiškinamojo rašto frazė „vyriškos giminės asmuo“ yra nesusipratimas. 3. Vieši Projekto aptarimai netapo konstruktyviomis diskusijomis Įstatymo Projektas sulaukė viešų aptarimų.
Žiniasklaidoje paskelbta straipsnių, transliuota interviu, Seime surengta Seimo nario Stasio Tumėno spaudos konferencija ir Projekto rengėjos Ievos Pakarklytės inicijuota diskusija (nuorodas žr. šaltinių sąraše), nuomonėmis keistasi socialiniuose tinkluose. Vis dėlto galima teigti, kad Projektui kalbininkų ir politikų išsakyta kritika (net ir tiesioginėje diskusijoje) jo rengėjos yra ignoruojama. Kai Projektas buvo pateiktas Seimo 2023 m. liepos 4 d. posėdyje, remtasi tais pačiais lingvistiškai klaidingais argumentais ir teigta, kad nesą tekę sutikti kalbininkų, kurie būtų sieję šių pavardžių įteisinimą su lietuvių kalbos gramatika; tai esąs žmogaus teisių klausimas ir privataus gyvenimo dalis. Todėl būtina dar kartą išryškinti esminius lingvistinius šio klausimo aspektus. 4. Pavardės – ne vien asmeninis reikalas Mėginant pagrįsti įvairius pavardžių sistemos pertvarkymo poreikius, stengiamasi įteigti mintį, kad pavardės esančios kiekvieno asmens privatus reikalas. Jeigu valstybė neleidžia piliečiui su savo pavarde elgtis, kaip jis nori, esą pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą ir dėl to net kreipiamasi į teismus. Tuo lietuviai esantys pasaulyje išskirtiniai, neleisdami pasirinkti pageidaujamos pavardės. Tokie aiškinimai yra nepagrįstas arba sąmoningas tiesos iškraipymas: daugumoje Europos valstybių pavardžių formų oficialioji vartosena yra reglamentuojama. Pabrėžtina, kad pavardės, kaip tikrinės leksikos vienetai, yra kalbos sistemos dalis. Jos tariamos, užrašomos kalbos rašmenimis, kirčiuojamos, linksniuojamos, turi darybinių ryšių, o jų kaitybos formos priklauso nuo sintaksinių ryšių sakinyje. Taigi pavardės yra lietuvių kalbos žodžiai, paklūstantys bendriesiems kalbos sistemos dėsningumams (yra išleistas ir Lietuvių pavardžių žodynas (LPŽ), skelbiama internetinė jo versija).
Asmenvardžiai sudaro atskirą asmens ir valstybės santykių sritį (kuriami asmenvardžių registrai), jie funkcionuoja viešojoje erdvėje, yra nuolat įtraukti į visuomenės komunikaciją. Pagaliau pavardės yra kalbinis ir apskritai kultūrinis lietuvių paveldas, per ištisas kartas perimamas kaip giminystės ryšių liudijimas. Todėl paisyti pavienių asmenų siekio palikti asmenvardžių vartojimą savireguliacijai ar asmeninių norų tenkinimui reiškia ignoruoti viešuosius visuomenės ir valstybės interesus. 5. Siūlomas Projektas naikina istoriškai natūraliai susiklosčiusios lietuvių pavardžių sistemos savitumą Ištekėjusių moterų pavardžių darybos iš vyrų pavardžių sistema iki šiol remiasi ir visada rėmėsi tik gyvąja kalba (žr. LKA, 112 ir 113 žemėlapius). Pavardės su priesagomis -ienė, -aitė, -ytė ir pan. nebuvo primestos kitų kalbų, šalių ar okupacinių režimų (okupaciniai režimai kaip tik siekė šias priesagas pakeisti kitomis), jas prieš kelis šimtus metų pradėjo vartoti patys lietuviai. Tai yra natūraliai susiformavęs lietuvių bendrinės kalbos faktas, kuris lietuvių moterų pavardėms ir lietuvių kalbai suteikia savitumo, išskirtinumo, todėl tokius mūsų moterų pavardžių darybos modelius reikia išlaikyti ir skatinti. Dirbtinis, daugiausia politinių motyvų inspiruotas kišimasis į šių asmenvardžių sistemą būtų ne modernumą rodantis, o natūralią jų raidą trikdantis administracinis veiksmas. Atlikus mokslinius lietuvių asmenvardžių raidos tyrimus (plg. Maciejauskienė 1991, Zinkevičius 2008 ir kt.), nerasta jokių duomenų, rodančių, kad moterų antrieji (t. y. po vardo ėję) asmenvardžiai, vėliau pasidarę pavardėmis, būtų turėję galūnes -a, -ia, t. y. būtų sutapę su tokias galūnes turinčiomis vyriškomis pavardėmis.
Taigi lietuvių moterų pavardžių darybos sistemos kontekste Projekto siūlymas nėra sisteminis ir vertintinas kaip dirbtinė naujovė. Bandymai jį remti sena baltiška moterų asmenvardžių darybos tradicija yra ištraukti iš visai kitokio konteksto: tuomet egzistavo vienanario įvardijimo sistema ir nebuvo jokių pavardžių formavimosi užuomazgų. Projektą priėmus lietuvių moterų pavardžių sistema kai kuriais atvejais sutaptų su slavų kalbų sistemomis. Galūnę -a turi ne tik lietuviškos kilmės vyrų pavardės (pvz.: Lydeka, Varna, Daugėla), bet ir daug slaviškos kilmės šio tipo asmenvardžių, todėl, pavyzdžiui, iš vyrų pavardžių, turinčių priesagas -enka, -anka, -ka (Bondarenka, Zaranka, Svirka, Ambraška, Baciuška) perimtos moterų pavardės turėtų tokią pačią formą kaip ir slavų kalbose. Jeigu vėliau šio įstatymo nuostatos būtų dar plėtojamos (o tokią prielaidą galima daryti, žr. šios Išvados 7-ą punktą), įtraukiant ir kitų formų pavardes, iš vyrų pavardžių, turinčių priesagas -skis, -inskas, -inskis, -anskas, -anskis, -ickas (jų yra keli tūkstančiai), padarytos moterų pavardės (iš Girskis – Girska, iš Kanarskis – Kanarska, iš Valinskas – Valinska, iš Kučinskis – Kučinska, iš Bakšanskas
Baranova, iš Beriozovas – Beriozova, iš Ignatjevas – Ignatjeva, iš Bašmakinas – Bašmakina).
Iki šiol tokius moterų pavardžių sudarymo modelius gali rinktis tik kitų tautybių Lietuvos Respublikos piliečių (lenkų, rusų ir kt.) šeimos, atsižvelgdamos į vyro giminės moterų pavardžių tradiciją. Įteisinta Projekto siūloma nuostata būtų akivaizdus lietuvių moterų pavardžių sistemos ardymo veiksnys. 6. Pavardės yra ne tik asmens tapatybės dalis, bet ir kalbos sistemos vienetai
prie lietuvių kalbos sistemos Bendrinėje kalboje su galūne ‑(i)a nedaromi pavadinimai pagal lyties skirtumą, konkrečiau – moteriškos lyties asmenų pavadinimai. Klaidinga teigti, kad, pavyzdžiui, žodis siuvėja padarytas iš siuvėjas – tai yra priesagos ‑ėjas, -ėja vediniai, kartu padaryti iš veiksmažodžio siūti (siuva, siuvo). Moterų pavardės sistemiškai negali būti laikomos galūnės ‑(i)a vediniais iš vyriškų pavardžių, tai prieštarautų lietuvių kalbos žodžių darybos dėsniams, nes ši galūnė darybiškai neatlieka skyrimo pagal lytį, įvardijimo pagal moteriškumą funkcijos. Gramatikos dėsniai (o ne šiaip tradicijos) nėra kuriami kalbininkų, jie susiformuoja pačios kalbos raidoje, ilgametės vartosenos praktikoje.
Kalbininkų darbas yra šiuos dėsnius išstudijuoti ir nustatyti normines formas kaip etaloną, kuriuo vadovaujamasi viešojoje erdvėje, bet kuris nereguliuoja tarminės ar šnekamosios kalbos vartosenos. Oficialių asmenvardžių formų nustatymas reikalauja kompetencijos ir neturi būti moksliškai nepagrįstų politinių sprendimų rezultatas. 6.2. Dirbtinai kuriamas moteriškų pavardžių atsiradimo būdas – pavardės perėmimas iš vyro Kadangi galūnė ‑(i)a lietuvių kalbos sistemoje nėra pavadinimų pagal moterišką lytį darybos priemonė, Projekte minimų pavardžių nebūtų galima laikyti dariniais, o jų atsiradimo – žodžių daryba. Šią funkciją – įvardyti moteriškos lyties asmenis ir gyvūnus – dėsningai nuo seno atlieka galūnė -ė (plg. vilkas – vilkė; naujažodžiai popiežė, viršilė, orakulė, net kūdikė rodo, kad ši jos funkcija tik stiprėja, plečiasi semantiniu aspektu). Todėl su ja daromos moterų pavardės šiuo atžvilgiu yra sistemiškos, net jeigu formaliai visiškai sutampa su vyriškomis, plg. vyras Kiaunė – moteris Kiaunė. Pãstarosios, nors ir nėra įprastos dėl to formalaus sutapimo, gramatikos požiūriu taisyklingos ir gramatinės sistemos neardo (be to, jų galūnė ir linksniavimas nesiskiria nuo turinčių priesagas -ienė, -aitė ir kt.). Pavardžių sistema, įteisinus nepriesagines moterų pavardes, išliko nuosekli darybos aspektu – visais atvejais moteriškos pavardės iš vyriškųjų yra daromos. Projekte siūlomu galūnės ‑(i)a atveju tai būtų visai kitas, invazinis moterų pavardžių atsiradimo būdas (pavardės perėmimas), neturintis ištakų lietuvių kalboje, jos struktūros nepamatuotas ir dėl to ateityje neabejotinai ją ardysiantis. Jokie formalūs sutapimai neturi skatinti kurti naujas taisykles, atveriančias vartus pavardžių darybos chaosui. 6.3.
Projekto diskursas atskleidė, kad noras turėti vienokią ar kitokią pavardės formą nėra susijęs tik su vieno tipo, būtent galūnę ‑(i)a turinčiomis, pavardėmis. Šiuo keliu žengiant siekiama apskritai suvienodinti lietuvių vyrų ir moterų pavardes. Projekto iniciatoriai atvirai pripažįsta, kad galutinis tikslas – vadinamasis anglosaksiškas pavardžių modelis, kai visų šeimos narių pavardės yra tos pačios formos. Toks siekis rodo, kad nesuprantama, neįvertinama ir nevertinama lietuvių kalbos specifika. Pavardes sumenkinant iki emblemos ar etiketės, pamirštama, kad tai yra žodžiai, kuriuos reikės rašyti ir tarti ne tik vardininko linksniu. Kaip ir kitus daiktavardžius, jas skiriame pagal giminę ir linksniuojame, jos turi kirčiavimo taisykles. Sutapatinus moterų pavardes su vyrų, atimtume iš mūsų gramatikos svarbią funkciją ‒ kalbos priemonėmis skirti asmenis pagal lytį: vien iš pavardės nebūtų galima spręsti, ar ji vyriška, ar moteriška. Ir tokių moteriškų pavardžių jau negalėtume linksniuoti (pvz., laiškas Daivai Morkūnui ar Daivai Morkūnas? Dirbsime su Jūrate Kubiliumi ar Jūrate Kubilius?), kaip tai atsitiko, pavyzdžiui, išeivijoje, kai lietuvių pavardės pateko į anglakalbę (kitokios gramatinės sistemos) aplinką. 6.4. Silpninamas pavardžių sistemos funkcionalumas ir apsunkinamas vartojimas Plėtojant Projekto nuostatas ir pereinant prie „anglosaksiško“ modelio, vyriškos pavardės išliktų linksniuojamos (laiškas Dainiui Morkūnui, dirbti su Arūnu Kubiliumi), o moteriškos pavardės, nuo vyriškų formaliai nesiskiriančios vienaskaitos vardininku, būtų nekaitomos (pavyzdžiui, seserys Kazlauskaitės taptų seserimis Kazlauskas), išderintų lietuvių kalbos morfologiją ir sintaksę. (Beje, tokia netvarka gramatikoje neprisidėtų prie moterų ir vyrų lygių galimybių siekio.) O tai jau šiurkštus ir nepamatuotas kišimasis į natūralią kalbos raidą. Gerokai apsunktų ir pavardžių vartojimas rišliame tekste.
Norėdami identifikuoti asmenį, žmonės būtų verčiami ieškoti įvairių papildomų kalbinių priemonių (iškiltų būtinybė greta vartoti vardą, priedėlius ponas, ponia ir kt., perteklinius įvardžius) tam, kad išreikštume tai, kas mūsų kalboje puikiai nusistovėjo pačioje pavardės formoje. Šiuo požiūriu lietuvių kalba taupesnė – tai ne kalbos trūkumas, o didelis privalumas. 7. Projektas sukuria prielaidas nelygioms galimybėms Projekto aiškinamajame rašte teigiama: „Dabartiniame reglamentavime galima įžvelgti diskriminacijos apraiškų – moterys, kurių vyrų pavardės yra moteriškos giminės ir baigiasi -ė (pvz. Dirsė), turi teisę turėti tokią pačią pavardę, kaip ir jų vyrai, tačiau tokia teisė nėra suteikiama moterims, kurių vyrų pavardės yra moteriškos giminės ir baigiasi -a ar -ia. Tai sukuria skirtingas sąlygas moterims turėti tokią pačią pavardę kaip ir jų vyrai, nepaisant to, kad ir vienu, ir kitu atveju, vyro pavardė yra moteriškos giminės.“ Kaip minėta šios Išvados 2-ame punkte ir 6.2 papunktyje, vyriškos ir moteriškos pavardės su galūne -ė yra netapačios, jos savyje turi skirtingą gramatinę informaciją: vyriškos pavardės su galūne -ė yra vyriškosios giminės, moteriškos pavardės su galūne -ė – moteriškosios giminės (sakinyje jos derinamos su skirtingų giminių vardažodžiais, plg. poetas Bložė, kompozitorė Paukštė). Dabartinė moterų pavardžių darybos sistema apskritai nėra diskriminacinė, ji paremta gyvąja kalba. Galiojantys įstatymai ir dabar moterims suteikia įvairių galimybių: rinktis tradicinę (priesaginę) arba nepriesaginę pavardės formą; ištekėjusioms moterims – pasilikti mergautinę pavardę arba priimti pavardę, padarytą iš vyro pavardės, arba rinktis dvigubą pavardę, sudarytą iš dviejų minėtų pavardžių. Esant tokiai įvairovei, iš pavardės jau negalima spręsti apie moters šeiminę padėtį.
Be to, ir vyrai gali imti žmonos šeimos pavardę (bet ne perimti moterišką gramatinę žmonos pavardės formą), pavyzdžiui, Gailiūtės vyras gali tapti Gailiumi (ne Gailiūte). Todėl ieškoti papildomų – dirbtinai kuriamų – raiškos galimybių neva dėl dar vis esančios diskriminacijos nėra prasminga. Projekto siūlymas įteisinti moteriškas pavardes su galūne -(i)a pagal tokią galūnę turinčias vyriškas pavardes, priešingai, sukuria prielaidas nelygioms galimybėms ir atveria kelią galimoms diskriminacijos apraiškoms. 1) Pavardžių su galūne -(i)a galėtų pageidauti ir tos moterys, kurių vyrų ar tėvų pavardės turi kitokias galūnes, todėl būtų reikalaujama įteisinti moteriškų pavardžių darybą su galūne -(i)a iš bet kurios kitos vyriškos pavardės (pvz.: Kazlauskas – Kazlauska, Butkus – Butka). Pažymėtina, kad lietuvių moterų pavardžių pagal vyrų pavardes darybos taisyklės iki šiol yra visuotinės, t. y. taikomos visais atvejais. Tai pasakytina tiek apie darybą su priesaga -ienė (čia tik numatyta galimybė kai kuriais atvejais pridėti papildomą priesagą -(i)uv-), tiek apie nepriesaginių pavardžių darybą su galūne -ė iš bet kurios vyriškos pavardės. 2) Leidus registruoti nuo vyro pavardės nesiskiriančią žmonos pavardę (Švėgžda, Alekna), būtų pažeistos lygios galimybės tą patį daryti kitoms moterims, kurių vyrų pavardės baigiasi kitokia galūne. Projekto aiškinamajame rašte kalbama apie siekį „numatyti išimtį lietuvių pavardžių sistemoje ir leisti moterims vadintis tokia pačia pavarde kaip ir vyriškos giminės asmuo, iš kurio perimama pavardė“. Tačiau padarius šią išimtį, neabejotinai būtų reikalaujama ją plėsti, kol būtų įteisintos moterų pavardės formos, vienaskaitos vardininku nesiskiriančios nuo vyriškų pavardžių (pvz.: Kazlauskas, Banys, Vaitkevičius). Tokios moterims suteiktos pavardės pažeistų morfologinę ir sintaksinę kalbos sistemą ir apsunkintų komunikaciją (žr. šių Išvadų 6.4 papunktį). 8.
abejonių LRT užsakymu „Baltijos tyrimų“ 2023 m. birželio 14–29 d. atlikta apklausa, kurioje klausta: „Kaip jūs manote, ar Lietuvoje reikėtų leisti naudoti moteriškas pavardes su „a“ raide pabaigoje?“ Apklausta 1020 Lietuvos gyventojų. Nustatyta, kad 47 proc. jų pritartų (18 proc. tikrai pritaria ir
nesutinka (15 proc. tikrai nepritaria ir 21 proc. greičiau linkę nepritarti), o 17 proc. neturi nuomonės arba neatsakė. Nors žiniasklaidoje aptariant apklausos rezultatus nuolat pabrėžiama, kad beveik pusė apklaustųjų mano, jog Lietuvoje reikėtų leisti tokias pavardes, nereikėtų šios apklausos laikyti rimtu tyrimu, įrodančiu pavardžių reformos būtinumą. Nekvestionuojant apklausos reprezentatyvumo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad klausimas suformuluotas pernelyg supaprastintai ir netiksliai. Pirmiausia, neaišku, ar klausiama tik apie lietuviškas pavardes (tai aktualu, nes klausinėti ir nelietuviai). Antra, remiamasi klaidinga nuostata, kad tai yra viso labo pavardžių rašybos dalykas. Absoliuti dauguma respondentų, be abejonės, nėra informuota apie galimus siūlomos pavardžių sistemos pertvarkos padarinius. Siekiant sužinoti apsvarstytą ir sąmoningai pasirinktą, o ne šiaip greitosiomis „sugeneruotą“, emocijomis grįstą ir pan. atsakymą, klausimą reikėtų formuluoti gerokai išsamiau ir tiksliau. Ko gero, žinant, kad ši naujovė gali ateityje neigiamai paveikti visą lietuvių kalbą, atsakymai būtų labiau pasverti ir jų statistika būtų kitokia. Rezultatų statistika taip pat nėra tokia vienareikšmiška. Matyti, kad trečdalis visuomenės turi tvirtą nuomonę, kiti nėra tikri dėl vienokio ar kitokio savo apsisprendimo, o 17 procentų nuomonės apskritai neturi ir jos neišreiškė. Moterų apklausta beveik šimtu, arba daugiau nei 9 proc., daugiau nei vyrų. Tai apytikriai atitinka dabartinį vyrų ir moterų skaičiaus santykį Lietuvoje.
Tačiau turint galvoje klausimo aktualumą būtent moterims, toks respondentų skaičiaus pagal lytį skirtumas gali būti svarbus ir, tikėtina, gali iškreipti apklausos rezultatus. Neatsispindi ir motyvai: žmonių neklausta, kodėl jie rinkosi taip atsakyti. Gali būti, kad moterys siūlomą galimybę vertina individualiau, o vyrai labiau atitrauktai, apskritai kaip reiškinį. Iš rezultatų aprašymo taip pat aišku, kad vertinta ir respondentų šeiminė padėtis, išsilavinimas, gyvenamoji vieta, tačiau statistinių duomenų, kaip pagal šiuos požymius yra pasiskirstę patys respondentai, nepateikta. Jei matyti 9 proc. skirtumas tarp apklaustų moterų ir vyrų skaičiaus, ar galima būti tikriems, kad tarp apklaustų moterų nedominuoja, apklausos rengėjų formuluotėmis, „18–29 metų“, „netekėjusios arba neturinčios partnerio“,
„gyvenančios didmiesčiuose“ moterys, kurių atsakymai daugiausia ir nulėmė
tokius apklausos rezultatus? Taigi ši apklausa iš esmės neparodė nieko daugiau nei kìtos panãšios paviršinės apklausos – mūsų visuomenė pasidalijusi į tuos, kuriems svarbu išlaikyti tradicines tautos vertybes, ir tuos, kurie iškelia žmogaus teises virš valstybės ir tautos interesų. Tokio pobūdžio apklausų rezultatais nereikėtų grįsti sprendimų esminiais valstybės ir tautos raidos (kalbos, istorijos ir pan.) klausimais. APIBENDRINIMAS Įstatymo projekto Nr. XIVP-2700, kuriuo norima „suteikti moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės, turinčios galūnę -a ar -ia“, formuluotės, jo aiškinamasis raštas, Projekto rengėjos Seimo narės Ievos Pakarklytės teiginiai žiniasklaidoje ir pristatant Projektą Seime rodo, kad Projektas parengtas neapgalvotai, remiantis klaidingomis, su kalbos mokslu prasilenkiančiomis prielaidomis ir nuostatomis, o pateikiami argumentai yra lingvistiškai nepagrįsti. 1.
natūraliai susidariusiais lietuvių moterų pavardžių darybos, raidos polinkiais. Bendrinėje lietuvių kalboje su galūne -(i)a nėra daromi asmenų pavadinimai pagal lyties skirtumą. Taigi ir siūloma moterų pavardžių daryba su tokia galūne iš vyriškų pavardžių prieštarauja lietuvių kalbos gramatikos dėsniams. Be to, Projekte siūlomas atvejis apskritai laikytinas ne moteriškų pavardžių daryba, o nauju moteriškų pavardžių sudarymo būdu – vyriškos pavardės formos perėmimu. 2. Dabartinė lietuvių moterų pavardžių darybos sistema yra visuotinė, t. y. apima visas pavardes. Projekto siūlymas sukurtų nelygias galimybes: ne visos moterys galėtų turėti pavardę su galūne -(i)a. Taip pat būtų sudarytas precedentas kai kurioms moterims perimti nepakeistą vyro pavardę. Visa tai ilgainiui neišvengiamai vestų prie išimčių dauginimo ir pavardžių sistemą padarytų nestabilią, nenatūralią ir nefunkcionalią, apsunkintų komunikaciją. Pastangos naikinti gramatinį vyrų ir moterų pavardžių skirtumą ir lietuvių pavardes paversti lyčiai neutraliomis (kad iš pavardės nebūtų suprantama, vyras tai ar moteris) būtų tolygios kėsinimuisi į lietuvių kalbos gramatinės sistemos savitumą, kuris susiklostė per šimtmečius. 3. Jeigu būtų įteisinta Projekto siūloma nuostata, kai kurios lietuvių moterų pavardės supanašėtų su slavų kalbų pavardėmis. Tai būtų akivaizdus lietuvių moterų pavardžių sistemos ardymo veiksnys ir grįžimas į pavardžių slavinimo laikotarpį. 4. Nepriesaginių moterų pavardžių darybos su galūne -ė įteisinimas buvo sociokultūriniu aspektu motyvuota reforma, išsitenkanti lietuvių kalbos sistemoje, nors ir sukurianti išimtį (gana retais atvejais moterų ir vyrų pavardės su šia galūne formaliai sutampa).
Šios išimties negalima laikyti precedentu ir jau nemotyvuotai, iš esmės remiantis tik subjektyviais estetiniais ir pan. kriterijais, toliau perdarinėti moterų pavardžių sistemą, neatsižvelgiant į natūraliai susiklosčiusią lietuvių kalbos sistemą ir savitumą. Priemonė pavarde nerodyti moters šeiminės padėties jau turimà ir naudojama, ši sociokultūrinė reikmė patenkinta. Rūpintis savo individualia tapatybe, ignoruojant visos tautos sukurtą kalbos tapatybę, yra nepriimtina, jei suvokiame save kaip tautą, visuomenę, o ne kaip paskirus individus. Šaltiniai Bilkis, Laimutis. Sava ar svetima? Dėl siūlymo leisti vartoti lietuvių moterų pavardes su galūne -a. – Lrt.lt, 2023-02-22. Prieiga: https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1920190/laimutis-bilkis-sava-ar-svetima-del-siulymo-leisti-vartoti-lietuviu-moteru-pavardes-su-galune-a Diskusija – Apskritojo stalo diskusija „Asmens pavardė – asmens pasirinkimas?“. – Atviras Seimas, 2023-05-31. Prieiga: https://www.youtube.com/watch?v=I678BYMkntg DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. 4-as pataisytas leidimas. Red. Vytautas Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. Kiseliūnaitė, Dalia. Dar kartą apie moterų pavardžių burbulą. – 15min.lt, 2023-06-06 Prieiga: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/dalia-kiseliunaite-dar-karta-apie-moteru-pavardziu-burbula-18-2064732 LKA – Lietuvių kalbos atlasas 3. Morfologija. Žemėlapiai. Vilnius: Mokslas, 1991. LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas, 1985, t. 1; 1989, t. 2. (ats. red. A. Vanagas, autoriai A. Vanagas, V. Maciejauskienė, M. Razmukaitė). Vilnius: Mokslas. Internetinė versija: https://ekalba.lt/pavardziu-duomenu-baze/ Maciejauskienė, Vitalija 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas.
Vilnius: Mokslas. Miliūnaitė, Rita. Kalba nėra pageidavimų koncertas, arba Ką gramatika sako apie Šarkas? Respublika.lt, 2023-02-07; perskelbta: Raseiniaitv.lt, 2023-02-10. Prieiga: http://raseiniaitv.lt/kalba-nera-pageidavimu-koncertas-arba-ka-gramatika-sako-apie-sarkas/ Miliūnaitė, Rita. Norima sujaukti lietuvių kalbą taip, kad ji taptų atgrasi. – Alkas.lt, 2023-07-26. Prieiga: https://alkas.lt/2023/07/26/r-miliunaite-norima-sujaukti-lietuviu-kalba-taip-kad-ji-taptu-atgrasi/#comments Murmulaitytė, Daiva. Virė virė košę, arba dar sykį apie pavardes „su a pabaigoje“. – Delfi.lt, 2023-08-11. Prieiga: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/daiva-murmulaityte-vire-vire-kose-arba-dar-syki-apie-pavardes-su-a-pabaigoje.d?id=94130745&fbclid=IwAR31vsiwsu12YtMt3ASqobpHfJHk2gkrW3wRNFAJgY6cToJndAdlWrvNxpk Spaudos konferencija – Seimo nario Stasio Tumėno spaudos konferencija „Ar reikia pyktis su gramatika ir keisti nusistovėjusias moterų pavardžių sudarymo tradicijas?“ – Atviras Seimas, 2023-05-17. Prieiga: https://www.youtube.com/watch?v=MxT4yQfp_ds Zinkevičius, Zigmas 2008: Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Atsižvelgti Siūloma pagrindiniam komitetui atkreipti dėmesį į Lietuvių kalbos instituto poziciją, kad gramatiniai pavardžių formos aspektai apibrėžiami lietuvių kalbos gramatikose, o normos klausimus sprendžia Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo nutarimais ir rekomendacijomis. Todėl dalinis moteriškų pavardžių sudarymo reguliavimas Seime priimamu įstatymu yra nelogiškas ir griauna bendrinės lietuvių kalbos sistemos kodifikavimo nuoseklumą. 2. Valstybinės lietuvių kalbos komisija 2023-09-25 Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada dėl Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto yra neigiama tiek dėl kalbinių, tiek dėl teisinių priežasčių.
Projekte siūloma papildyti Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo (toliau – Asmenvardžių įstatymas) 3 straipsnio 2 dalį, joje kaip išimtį nustatant vieną konkrečią moterų pavardžių lietuviška forma (lietuviškais rašmenimis) darymo taisyklę. Taip būtų nepaisoma teisinio aiškumo ir sistemiškumo principų, pažeidžiami lietuviškų pavardžių sistemos dėsningumai, daromas neigiamas poveikis šalies kalbiniam ir kultūriniam tapatumui bei savitumui. Moterų pavardės lietuvių kalboje yra išvestinės, jų sudarymo dėsningumai aprašyti gramatikose ir reglamentuoti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. N-2 (87) „Dėl moterų pavardžių darymo“. Moterų pavardės gali būti sudarytos su priesagomis, žyminčiomis jų šeiminį statusą, arba tuo atžvilgiu būti neutralios – be priesagos, tik su galūne -ė. Nepriesaginis darybos būdas vien su galūne –ė nustatytas šiuo nutarimu greta vyraujančio priesaginio siekiant išvengti prielaidų moterų diskriminacijai pagal šeiminį statusą. Pabrėžtina, kad jis paremtas autentiškais lietuvių kalbos faktais, fiksuotais istoriniuose dokumentuose ir tarmėse. Kartu pastebėtina, kad vyrų pavardės, kitaip nei moterų, kurios turi tik galūnę -ė, turi visas vardažodžių galūnes: -(i)as, -(i)a, -ė, -is, -(i)us, bet su galūne -ė jų yra mažiausia. Siūlymas nustatyti išimtį „dėl moterų pavardžių su galūnėmis -a ar -ia, kai tokia yra vyriška pavardė“, vertintinas kaip žingsnis link vyrų ir moterų pavardžių sutapimo, kitaip sakant, pažodinio „bendros pavardės“ nustatymo.
Tokių pageidavimų pasitaiko, o kai kuriais atvejais žengiama dar toliau, pageidaujant turėti pavardę be galūnės, t. y. atsisakyti lietuviškų baigmenų, trumpinti pavardę po skiemenį ar raidę iš vienos ar kitos jos pusės. Tokie asmenvardžiai nebebūtų lietuviškos pavardės. Lietuvių kalboje šeimos narių pavardės yra skirtingos formos – tai kultūrinis savitumas, nesudarantis pagrindo diskriminacijai. Europa yra daugiatautė ir daugiakalbė, kalbų savitumai čia yra gerbiami ir pripažįstama šalių teisė juos apsaugoti ir reglamentuoti. Nėra žinoma, kad lietuviai būtų iškėlę bylų dėl diskriminacijos pagal pavardės formą. Tuo labiau nėra žinoma, kad moteris dėl pavardės formos patirtų diskriminaciją šalyje – Lietuvoje moterys eina aukščiausio lygio pareigas Seime, Vyriausybėje, ar turėdamos lietuviškas pavardes su priesagomis, ar tik su galūne -ė, ar turėdamos kitakalbes pavardes. Svarbu apskritai priminti pavardės, kaip tam tikros asmenvardžių kategorijos, esmines ypatybes. Pavardės yra kitokie asmenvardžiai nei vardai, pravardės, slapyvardžiai. Pavardės esminė ypatybė – rodyti priklausymą šeimai ir giminei, todėl pavardės pakeitimas, palyginti su vardo pakeitimu, yra apribotas. Tiek moterų, tiek vyrų pavardės yra arba paveldimos, arba įgyjamos per santuoką. Lietuviškoje kultūroje sutuoktiniai turi ne vieną pasirinkimą: gali pasirinkti kaip bendrą pavardę kurią nors iš jų dviejų, gali pridurti sutuoktinio pavardę prie turimos arba gali apskritai turimos pavardės nekeisti – pasilikti iki santuokos turėtą savo pavardę (Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333, 9 p.).
1R-333, 9 p.). Taigi sutuoktiniai nebūtinai turi keisti turimą pavardę – jie gali turėti bendrą pavardę, bet jų, plačiau žiūrint, šeimos (giminės) narių pavardžių formos skiriasi pagal lytį. Pasirinkus keisti turimą pavardę į sutuoktinio (-ės) ar tokią pridėti prie turimos, atsižvelgiama į tai, kokios toje giminėje yra vyrų ir moterų pavardžių formos. Pavyzdžiui, jei vyras renkasi sutuoktinės pavarde Bironaitė giminės pavardę, įgyja pavardę ne Bironaitė, o tokią, kokia yra vyrų pavardė jos giminėje (Bironas) ir jų šeimos bendra pavardė, kaip ir giminės, – Bironai; taip pat ir moteris, jeigu renkasi sutuoktinio, kurio pavardė – Gruodys, pavardę, tai įgyja teisę turėti tokią pavardę, kaip moterys jo giminėje
Antra, svarstyti ir spręsti lietuvių kalbos vartosenos ir norminimo klausimus yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kompetencija ir funkcija pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą, atitinkamai „moterų pavardžių lietuviška forma (lietuviškais rašmenimis) darymo taisyklės“ neturėtų būti Asmenvardžių įstatymo objektas. Tam skirtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. N-2 (87)
„Dėl moterų pavardžių darymo“. Iš esmės sutinkame su Lietuvos
Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2023 m. gegužės
rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto“ 1 ir 2 punktuose pateiktomis pastabomis, tarp jų: „… projektu siūlomas teisinis reguliavimas, kuriuo įstatyme būtų nustatyta viena konkreti gramatinė moterų pavardžių darymo taisyklė, ne tik sistemiškai nederėtų su keičiamo įstatymo nuostatomis, bet ir įsiterptų į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, specialiomis žiniomis grindžiamos profesinės kompetencijos sritį.“ Taip pat sutinkame su Teisės departamento teiginiu, kad siūlomu teisiniu reguliavimu moterų lietuviškų pavardžių darybos taisyklių sistemos vientisumas būtų suardytas ir tuo požiūriu, kad projektu teikiama moterų pavardžių darybos taisyklė būtų vienintelė taikoma ne visoms, o tik daliai moterų ir mergaičių, nes siūlomu nauju būdu (su galūne -a ar -ia) lietuviškos moterų ir mergaičių pavardės galėtų būti daromos tik iš vyriškų pavardžių su tokia pat galūne ir toks teisinis reguliavimas kažin ar atitiktų iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančius reikalavimus. Atitinkamai, siekiant lygiateisiškumo, tektų nustatyti galimybę „daryti“ moterų pavardes taip pat ir su galūnėmis -(i)as, -is, -(i)us.
Kitaip sakant, pavardžių sistemos dėsningumų neliktų. Šiuolaikinėje visuomenėje gali nutikti, kad sąjunga bus sudaryta tarp asmenų pavarde Kavaliauskas ir Baranauskas, Jankus ir Sutkus, Daukša ir Radvila – aišku, kad tai vyrų, ne moterų pavardės. Kita vertus, gana nesunkiai suprantama, kad Jablonskaitė, Sapiegaitė, Jablonskienė, Sapiegienė, Jablonskė, Sapiegė – pavardės, sudarytos pagal lietuvišką, o Jablonska ir Sapega – pagal kitų kalbų tradiciją. Pritarti iš dalies Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendime dėl asmenvardžių rašymo yra pabrėžęs ypač svarbų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vaidmenį saugant valstybinę lietuvių kalbą. Taip pat atkreipti pagrindinio komiteto dėmesį, kad kaip pažymėjo komisija, projektu teikiama moterų pavardžių darybos taisyklė būtų vienintelė taikoma ne visoms, o tik daliai moterų ir mergaičių, nes siūlomu nauju būdu (su galūne -a ar -ia) lietuviškos moterų ir mergaičių pavardės galėtų būti daromos tik iš vyriškų pavardžių su tokia pat galūne ir toks teisinis reguliavimas kažin ar atitiktų iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančius reikalavimus. Atitinkamai, siekiant lygiateisiškumo, tektų nustatyti galimybę „daryti“ moterų pavardes taip pat ir su galūnėmis -(i)as, -is, -(i)us. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIVP-2700, siūlyti šį projektą pagrindiniam komitetui tobulinti, atsižvelgiant į pastabas ir pasiūlymus, kuriems pritarė komitetas. 7.
7Balsavimo rezultatai:
Balsuota alternatyviai (trys komiteto nariai nedalyvavo balsavime): Už sprendimą „Siūlyti pagrindiniam komitetui Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-2700 tobulinti, atsižvelgiant į pastabas ir pasiūlymus, kuriems pritarė komitetas.“ – 1. Už sprendimą „Pritariant iš esmės pateiktam Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIVP-2700, siūlyti šį projektą pagrindiniam komitetui tobulinti, atsižvelgiant į pastabas ir pasiūlymus, kuriems pritarė komitetas.“ – 5. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Irena Haase, Julius Sabatauskas. Komiteto pirmininkas Irena Haase Komiteto biuro patarėja I. Leonavičiūtė
švietimo ir mokslo komitetas
dalyvavo: Komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas, komiteto pirmininko pavaduotoja Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, komiteto nariai Dalia Asanavičiūtė, Eugenijus Jovaiša, Laima Nagienė, Aušrinė Norkienė, Beata Pietkiewicz, Edmundas Pupinis, Edita Rudelienė, Jurgita Šiugždinienė, Vilija Targamadzė, komiteto biuro vedėja Lina Vingrytė, biuro patarėjos Rūta Steponėnienė, Deimantė Žegunė, biuro padėjėja Indrė Martusevičienė. Kviestieji asmenys: Seimo narė Ieva Pakarklytė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Violeta Meiliūnaitė, Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja Daiva Murmulaitytė ir vyresnioji mokslo darbuotoja Dalia Kisieliūnaitė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2023-05-151 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Projektu siūloma papildyti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 3 straipsnio 2 dalį, joje kaip išimtį nustatant vieną konkrečią moterų pavardžių lietuviška forma (lietuviškais rašmenimis) darymo taisyklę, būtent kad tuo atveju, kai norima suteikti moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės su tokia pat galūne, tokia pavardė daroma neatsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį.
Vertindami teikiamą siūlymą, pažymime, kad vienos konkrečios moterų pavardžių darymo taisyklės nustatymas keičiamame įstatyme sistemiškai nederėtų su kitomis šio įstatymo nuostatomis, kuriomis įtvirtinti tik svarbiausi, esminiai asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose reikalavimai. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinti du pagrindiniai Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašymo reikalavimai: 1) vardas ir pavardė turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis; 2) pavardės turi būti rašomos atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį (šių reikalavimų išimtys numatytos ne lietuvių tautybės asmenims ir tam tikras sąlygas atitinkantiems asmenims, kurių vardai ir pavardės dokumentų šaltiniuose įrašyti ne lietuviškais rašmenimis). Jokių kitų vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose reikalavimų, juolab konkrečių gramatinių vardo ir pavardės rašymo (darymo) taisyklių keičiamame įstatyme nėra nustatyta. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas tuo, kad įstatymuose turėtų būti nustatomos tik bendriausios taisyklės, kurios detalizuojamos ir jų įgyvendinimo tvarka reglamentuojama poįstatyminiuose teisės aktuose. Vadovaujantis šiuo principu, keičiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje Vyriausybei pavesta patvirtinti Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisykles.
Vyriausybės 2022 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 424 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisyklių 8 punktu moterų pavardžių darymo reikalavimų nustatymo funkcija deleguota Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Taigi pasirinktas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį įgaliojimus nustatyti konkrečias moterų ir mergaičių pavardžių lietuviška forma darymo taisykles turi iš profesionalių kalbininkų sudaryta valstybės institucija – Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuriai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatyme yra nustatyti uždaviniai spręsti Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus, nustatyti lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, spręsti lietuvių kalbos norminimo klausimus, svarstyti visuomenės keliamus svarbius kalbos vartosenos ir norminimo klausimus ir priimti dėl jų sprendimus. Lietuviškų pavardžių rašymo taisyklėms nustatyti neabejotinai reikia specialių kalbotyros žinių, specialios (profesinės) kompetencijos. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendime dėl asmenvardžių rašymo yra pabrėžęs ypač svarbų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vaidmenį saugant valstybinę lietuvių kalbą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad gramatinės vardų ir pavardžių rašymo taisyklės turėtų būti nustatomos remiantis ne įstatymų leidėjo politine valia, o kalbininkų profesine kompetencija ir specialiomis kalbotyros žiniomis.
Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad projektu siūlomas teisinis reguliavimas, kuriuo įstatyme būtų nustatyta viena konkreti gramatinė moterų pavardžių darymo taisyklė, ne tik sistemiškai nederėtų su keičiamo įstatymo nuostatomis, bet ir įsiterptų į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, specialiomis žiniomis grindžiamos profesinės kompetencijos sritį. Kartu pažymėtina, kad siūlomu teisiniu reguliavimu moterų lietuviškų pavardžių darybos taisyklių sistemos vientisumas būtų suardytas ir tuo požiūriu, kad projektu teikiama moterų pavardžių darybos taisyklė būtų vienintelė taikoma ne visoms, o tik daliai moterų ir mergaičių, nes siūlomu nauju būdu (su galūne -a ar -ia) lietuviškos moterų ir mergaičių pavardės galėtų būti daromos tik iš vyriškų pavardžių su tokia pat galūne. Svarstytina, ar toks teisinis reguliavimas atitiktų iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančius reikalavimus. Pritarti
2Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 27 d.
sprendime yra pažymėjęs, kad įstatymu nustatant, kaip piliečio pase turi būti rašomi asmens vardas ir pavardė, turėtų būti remiamasi specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija, todėl Seimas turi gauti tokių žinių ar tokią kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) oficialias išvadas, tarp jų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, kaip iš profesionalių kalbininkų sudarytos valstybės institucijos, pagal įstatymus turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, oficialią išvadą, ir negali į šias išvadas neatsižvelgti.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatyme yra nustatyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įgaliojimai, be kita ko, teikti valstybės institucijoms išvadas dėl teisės aktų projektų, kuriuose yra nuostatų, reglamentuojančių valstybinės kalbos vartojimą (3 straipsnio 3 punktas). Atsižvelgdami į tai, siūlytume dėl šio projekto gauti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadą. Pritarti VLKK išvada gauta 2023-09-25. 1.3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
išdėstytoms pastaboms, būtų nuspręsta nustatyti projektu teikiamą moterų pavardžių darybos taisyklę, siūlytume ją įtvirtinančią nuostatą išdėstyti taip:
„taip pat atvejus, kai norima turėti (suteikti) lietuvišką šeiminės padėties
nenurodančios formos moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, suteikiamą pagal vyrišką pavardę su galūne -a ar -ia, nekeičiant šios pavardės formos“. Nesvarstyti Redakcinė pastaba, o projektą nuspręsta atmesti. 1.4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
šio straipsnio 2 dalį“. Nesvarstyti Redakcinė pastaba, o projektą nuspręsta atmesti. 2. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Europos Sąjungos teisės grupė 2023-05-19 Įvertinę Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr.
XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-2700 atitiktį Europos Sąjungos teisei pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų neturime. Pritarti
komisija 2023-09-25 Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada dėl Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto yra neigiama tiek dėl kalbinių, tiek dėl teisinių priežasčių. Projekte siūloma papildyti Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo (toliau – Asmenvardžių įstatymas) 3 straipsnio 2 dalį, joje kaip išimtį nustatant vieną konkrečią moterų pavardžių lietuviška forma (lietuviškais rašmenimis) darymo taisyklę. Taip būtų nepaisoma teisinio aiškumo ir sistemiškumo principų, pažeidžiami lietuviškų pavardžių sistemos dėsningumai, daromas neigiamas poveikis šalies kalbiniam ir kultūriniam tapatumui bei savitumui. Moterų pavardės lietuvių kalboje yra išvestinės, jų sudarymo dėsningumai aprašyti gramatikose ir reglamentuoti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. N-2 (87) „Dėl moterų pavardžių darymo“. Moterų pavardės gali būti sudarytos su priesagomis, žyminčiomis jų šeiminį statusą, arba tuo atžvilgiu būti neutralios – be priesagos, tik su galūne -ė. Nepriesaginis darybos būdas vien su galūne -ė nustatytas šiuo nutarimu greta vyraujančio priesaginio siekiant išvengti prielaidų moterų diskriminacijai pagal šeiminį statusą. Pabrėžtina, kad jis paremtas autentiškais lietuvių kalbos faktais, fiksuotais istoriniuose dokumentuose ir tarmėse. Kartu pastebėtina, kad vyrų pavardės, kitaip nei moterų, kurios turi tik galūnę -ė, turi visas vardažodžių galūnes: -(i)as, -(i)a, -ė, -is, -(i)us, bet su galūne -ė jų yra mažiausia.
Siūlymas nustatyti išimtį „dėl moterų pavardžių su galūnėmis -a ar -ia, kai tokia yra vyriška pavardė“, vertintinas kaip žingsnis link vyrų ir moterų pavardžių sutapimo, kitaip sakant, pažodinio „bendros pavardės“ nustatymo. Tokių pageidavimų pasitaiko, o kai kuriais atvejais žengiama dar toliau, pageidaujant turėti pavardę be galūnės, t. y. atsisakyti lietuviškų baigmenų, trumpinti pavardę po skiemenį ar raidę iš vienos ar kitos jos pusės. Tokie asmenvardžiai nebebūtų lietuviškos pavardės. Lietuvių kalboje šeimos narių pavardės yra skirtingos formos – tai kultūrinis savitumas, nesudarantis pagrindo diskriminacijai. Europa yra daugiatautė ir daugiakalbė, kalbų savitumai čia yra gerbiami ir pripažįstama šalių teisė juos apsaugoti ir reglamentuoti. Nėra žinoma, kad lietuviai būtų iškėlę bylų dėl diskriminacijos pagal pavardės formą. Tuo labiau nėra žinoma, kad moteris dėl pavardės formos patirtų diskriminaciją šalyje – Lietuvoje moterys eina aukščiausio lygio pareigas Seime, Vyriausybėje, ar turėdamos lietuviškas pavardes su priesagomis, ar tik su galūne -ė, ar turėdamos kitakalbes pavardes. Svarbu apskritai priminti pavardės, kaip tam tikros asmenvardžių kategorijos, esmines ypatybes. Pavardės yra kitokie asmenvardžiai nei vardai, pravardės, slapyvardžiai. Pavardės esminė ypatybė – rodyti priklausymą šeimai ir giminei, todėl pavardės pakeitimas, palyginti su vardo pakeitimu, yra apribotas. Tiek moterų, tiek vyrų pavardės yra arba paveldimos, arba įgyjamos per santuoką.
Lietuviškoje kultūroje sutuoktiniai turi ne vieną pasirinkimą: gali pasirinkti kaip bendrą pavardę kurią nors iš jų dviejų, gali pridurti sutuoktinio pavardę prie turimos arba gali apskritai turimos pavardės nekeisti
žiūrint, šeimos (giminės) narių pavardžių formos skiriasi pagal lytį. Pasirinkus keisti turimą pavardę į sutuoktinio (-ės) ar tokią pridėti prie turimos, atsižvelgiama į tai, kokios toje giminėje yra vyrų ir moterų pavardžių formos. Pavyzdžiui, jei vyras renkasi sutuoktinės pavarde Bironaitė giminės pavardę, įgyja pavardę ne Bironaitė, o tokią, kokia yra vyrų pavardė jos giminėje (Bironas) ir jų šeimos bendra pavardė, kaip ir giminės, – Bironai; taip pat ir moteris, jeigu renkasi sutuoktinio, kurio pavardė – Gruodys, pavardę, tai įgyja teisę turėti tokią pavardę, kaip moterys jo giminėje – Gruodienė arba Gruodė (bet ne Gruodys), o dukters pavardė dėsningai būtų Gruodytė ar Gruodė (bet ne Gruodaitė, nebent tokia moterų pavardžių tradicija toje giminėje). Verta pastebėti, kad kiekviena kalba turi savus asmenvardžių dėsningumus. Tarp Lietuvos Respublikos gyventojų taip pat funkcionuoja įvairiausių kalbinių tradicijų pavardžių, tarp jų ir su galūnėmis -(i)a. Tokios formos moterų pavardės sudarytos ne pagal norą– jos sudarytos pagal tų kitų kalbų (tikėtina
Nėra jokių duomenų, rodančių, kad moterų antrieji (t. y. po vardo ėję) asmenvardžiai, vėliau virtę pavardėmis, būtų turėję galūnes -a, -ia (t. y. kad būtų sutapę su tokias galūnes turinčiomis vyriškomis pavardėmis). Lietuviškos pavardės su galūnėmis -a ir -ia yra vyriškos, ne moteriškos. Apskritai šeimos narių – vyrų ir moterų – pavardės turi skirtingas, iš giminės tradicijos paveldėtas pavardės formas. Antra, svarstyti ir spręsti lietuvių kalbos vartosenos ir norminimo klausimus yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kompetencija ir funkcija pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą, atitinkamai „moterų pavardžių lietuviška forma (lietuviškais rašmenimis) darymo taisyklės“ neturėtų būti Asmenvardžių įstatymo objektas. Tam skirtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. N-2 (87) „Dėl moterų pavardžių darymo“. Iš esmės sutinkame su Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento
vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr.
XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto“ 1 ir 2 punktuose pateiktomis pastabomis, tarp jų: „… projektu siūlomas teisinis reguliavimas, kuriuo įstatyme būtų nustatyta viena konkreti gramatinė moterų pavardžių darymo taisyklė, ne tik sistemiškai nederėtų su keičiamo įstatymo nuostatomis, bet ir įsiterptų į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, specialiomis žiniomis grindžiamos profesinės kompetencijos sritį.“ Taip pat sutinkame su Teisės departamento teiginiu, kad siūlomu teisiniu reguliavimu moterų lietuviškų pavardžių darybos taisyklių sistemos vientisumas būtų suardytas ir tuo požiūriu, kad projektu teikiama moterų pavardžių darybos taisyklė būtų vienintelė taikoma ne visoms, o tik daliai moterų ir mergaičių, nes siūlomu nauju būdu (su galūne -a ar -ia) lietuviškos moterų ir mergaičių pavardės galėtų būti daromos tik iš vyriškų pavardžių su tokia pat galūne ir toks teisinis reguliavimas kažin ar atitiktų iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančius reikalavimus. Atitinkamai, siekiant lygiateisiškumo, tektų nustatyti galimybę „daryti“ moterų pavardes taip pat ir su galūnėmis -(i)as, -is, -(i)us. Kitaip sakant, pavardžių sistemos dėsningumų neliktų. Šiuolaikinėje visuomenėje gali nutikti, kad sąjunga bus sudaryta tarp asmenų pavarde Kavaliauskas ir Baranauskas, Jankus ir Sutkus, Daukša ir Radvila – aišku, kad tai vyrų, ne moterų pavardės. Kita vertus, gana nesunkiai suprantama, kad Jablonskaitė, Sapiegaitė, Jablonskienė, Sapiegienė, Jablonskė, Sapiegė – pavardės, sudarytos pagal lietuvišką, o Jablonska ir Sapega – pagal kitų kalbų tradiciją. Pritarti 3.2.
Pritarti
komisija 2024-09-17 Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – VLKK) išvada dėl Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pateikto pasiūlymo dėl Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo (toliau – Asmenvardžių įstatymas) 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – pasiūlymas), kaip ir dėl paties projekto Nr. XIVP-2700 (toliau – projektas), yra iš esmės neigiama tiek dėl kalbinių, tiek dėl teisinių priežasčių. Pagrindiniai VLKK argumentai dėl projekto esmės buvo pateikti 2023 m. rugsėjo 25 d. rašte Nr. S1-329 (1.7). Pasiūlyme nauja formuluote mėginama paslėpti projekto turinio ydingumą, tačiau vis tiek akivaizdu, kad kišamasi į kalbos taisyklių sritį, netinkamą reglamentuoti įstatyme, o pasitelkti gramatikos terminai kelia dalykinių diskusijų. Kartu pažeidžiami teisėkūroje keliami aiškumo, tikslumo principai. Pasiūlymas Asmenvardžių įstatymo 3 straipsnio 2 dalies projekto Nr.
XIVP-2700 formuluotę
„Sutuoktinio kitam sutuoktiniui ar tėvų arba vieno iš tėvų vaikui suteikta
pavardė rašoma Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose lietuviškais rašmenimis ir atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį, išskyrus šio straipsnio
pat atvejus, kai norima suteikti moterišką pavardę su galūne - a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės, turinčios galūnę -a ar -ia“ pakeisti kitokia: „Sutuoktinio kitam sutuoktiniui ar tėvų arba vieno iš tėvų vaikui suteikta pavardė rašoma Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose lietuviškais rašmenimis, atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį arba neatsižvelgiant į šiuos skirtumus, kai pavardė yra moteriškosios giminės gramatinės formos ir turi tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės gramatines reikšmes, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus“ kelia klausimų dėl projektu siūlomos įteisinti nuostatos apimties – jeigu ji išplečiama, pasiūlymas galbūt turėtų būti svarstomas ir vertinamas kaip naujas Asmenvardžių įstatymo projektas. Kad performuluota nuostata gali būti platesnė, rodo nauja sakinio sandara: projektu pasiūlyta dar viena išimtis prie Asmenvardžių įstatyme jau nustatytų po žodžio „išskyrus“, o pasiūlyme keičiama pati pagrindinė 2 dalies nuostata įvedant prieštaravimą: pasakius „atsižvelgiant [į pavardės formos skirtumus pagal lytį]“ čia pat paneigiama – „arba neatsižvelgiant [į šiuos skirtumus]“. Sukuriamas prieštaravimas, o neatsižvelgimo aplinkybės „kai...“ įvardytos apibendrintai ir neaiškiai.
Jeigu pasiūlyme norėta pasakyti aiškiau ir tiksliau tą patį, kas projekte, kalbos specialistų vertinimu, rezultatas priešingas – iš gramatikos terminų sukonstruota išimtis sudaro klaidingą įspūdį apie gramatikos dalykus. Gramatinė reikšmė yra arba moteriškosios giminės, arba vyriškosios giminės priklausomai nuo konkretaus asmens, bet ne ir vienokia, ir kitokia. Vadinasi, pasakymas „turi tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės gramatines reikšmes“ yra klaidingas. Gramatinės giminės semantika nėra matoma vien žodžio formoje. Gramatinė kategorija realizuojama ir formaliai, ir semantiškai – tai neatskiriami dalykai. Lietuvių kalboje vyrų pavardės turi visų tipų galūnes, o moterų pavardės yra išvestinės, sudarytos iš vyriškųjų ir visos – su galūne -ė. Todėl lietuviškame kultūriniame kontekste nekyla jokių abejonių dėl to, kokios lyties asmenys minimi sakinyje „Radvila kvietė Sapiegą“ ar „Razma diskutavo su Lopata“. Remiantis sintaksiniu-semantiniu kontekstu šios pavardės nėra moteriškosios giminės gramatinės reikšmės nei moteriškosios giminės gramatinės formos. Moteriškosios giminės asmenvardžiai būna išvestiniai, pvz.: iš vyr. Radvila – mot. Radvilė, Radvilienė, Radvilaitė; iš Strolia – mot. Strolė, Strolienė, Strolytė. Kalbant apie pavardes su galūne -ė, pvz., Liobė, vyriško asmenvardžio galūnė sutampa su vedinio galūne moters asmenvardyje (visos išvestinės moteriškos formos: Liobė, Liobienė, Liobytė). Taigi Liobė yra ir vyriškosios, ir moteriškosios giminės forma, tik vyro pavardėje -ė yra neišvestinio asmenvardžio galūnė, o moters pavardėje – išvestinio asmenvardžio darybinis afiksas (darybos rezultatas – galūnės vedinys).
Tokiu -ė sutapimu, matyt, norima pateisinti siūlomus kitokius sutapimus: -a, -ia (kaip projekto formuluotėje) ir galbūt dar -is, kilm. -ies, tačiau galiojančių moterų pavardžių sudarymo taisyklių atžvilgiu pasiūlymas, kuris kartu apima ir pavardes su galūne -ė, atrodo kaip iš tų taisyklių paimtas fragmentas. Kalbos požiūriu – nesistemiška, teisiniu požiūriu – netikslu, neaišku. Numatoma perspektyva – pavardžių darybos ignoravimas, šeimos narių pavardžių neskyrimas pagal lytį ir tada, kai galūnės -(i)as, -is, -ys, -(i)us. Siūloma performuluota nuostata yra bendro pobūdžio ir neaišku, kiek apskritai ji turėtų apimti, ar, kaip projekte, išbalansuotų vien tik lietuvių pavardžių kalbinę-kultūrinę sanklodą? VLKK įsitikinimu, lietuvių kalbos pavardžių savitumas, kartu ir moterų pavardžių darybos dėsningumai turėtų būti stabilizuoti ir išlaikyti. Pabrėžiame, kad moterų pavardės pagal dabartinę sanklodą yra lygiai visų vienodai su galūne -ė (be išimčių). Pavardės formos laisvas pasirinkimas be šeiminio statuso priesagų (-ienė ar -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė) vien tik su galūne -ė VLKK nutarimu yra nustatytas tam, kad iš moters pavardės, lygiai kaip iš vyro, asmens šeiminis statusas nebūtų matomas. Taip nutarimu buvo pašalintos tikros, o ne menamos diskriminacijos prielaidos. Šitas pavardžių modelis yra paremtas gyvosios kalbos (istoriniais ir tarmių) duomenimis, nepažeidžia žodžių darybos dėsningumų ir gramatinių principų. Projekto, taip pat ir pasiūlymo, formuluotės, priešingai, sudarytų ryškiai diskriminacines sąlygas ir šiurkščiai laužytų vardyno dėsningumus, nes vestų prie vyriškos formos pavardžių suteikimo, neatsižvelgiant į asmens lytį. Lietuvių kalba yra natūraliai išsaugojusi gramatinių formų požymius pagal lytį.
Lietuvių moterų pavardžių perėmimo be jokių darybos priemonių iš vyrų pavardžių niekada nebuvo. Tiek projekto, tiek pasiūlyme performuluotomis teisinio reguliavimo nuostatomis būtų daromas neigiamas poveikis bendrinei lietuvių kalbai, šalies kalbiniam ir kultūriniam tapatumui bei savitumui, derėjimui su lietuvių kalbos tradicija, būtų pažeidžiamas kalbinis pavardžių vientisumas. Pritarti
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Rima Jezukevičienė, 2023-05-09 Rašau moterų pavardžių su galūne -a klausimu. Leiskite atkreipti Jūsų dėmesį į kai kuriuos mitinius, išsigalvotus motyvus, lėmusius Ievos Pakarklytės projekto atsiradimą. 1 mitas. Nėra skirtumo, ar žodžio galūnė -a ar -ė. Ne, skirtumas yra. Kai santuokos metu moteris ima vyro pavardę, jos pavardė išvedama iš vyriškosios, pvz.: Alekna – Aleknienė arba Aleknė, Giniotis – Giniotienė arba Giniotė, Butkus – Butkuvienė arba Butkienė, arba Butkė ir t.t. Tai žodžių darybos sritis. O žodžių daryboje egzistuoja darybos būdo (dažniausiai priesagos) ir galūnės koreliacija, pavyzdžiui, verslininkas – verslininkė (bet ne *verslininka), pirmūnas – pirmūnė (ne *pirmūna), vilnietis – vilnietė (ne *vilnieta). Tačiau teisėjas – teisėja (ne *teisėjė), gydytojas – gydytoja (bet ne *gydytojė), gyventojas – gyventoja (bet ne *gyventojė) ir t.t. Jeigu žodis išvedamas be priesagos, poroje moteriška galūnė visada būna -ė, pvz.: bedarbis – bedarbė (bet ne *bedarba), neregys – neregė (ne *nerega), vilkas – vilkė (ne *vilka). Į pastarąją grupę patenka ir lietuviškų asmenvardžių poros, pvz.: Gintaras – Gintarė (ne *Gintara), Vytautas – Vytautė (ne *Vytauta), Rimgaila – Rimgailė (ne *Rimgaila). 2 mitas. Kalbą galima keisti. Ne, ne visas kalbos sritis įmanoma pakeisti.
Taip, kartais kaitaliojame rašybą ir skyrybą, nuolat keičiame vienus žodžius kitais, bet neįmanoma prievarta pakeisti gramatinės sistemos ir žodžių darybos principų. Be abejo, sistema irgi kinta – bet kinta pati, natūraliai ir lėtai. Tarkim, nepastebimai nunyko dviskaita (du sūnu, dvi ranki ir pan.), nebevartojame tam tikrų linksnių (pvz., namopi, savimp pačiamp). Juo labiau nesuprantamas būtų šiaip – keitimas tik dėl keitimo, nesant jokios būtinybės nei logikos. Kodėl, pavyzdžiui, turėtų nepatikti pora Giniota – Giniotė, bet jau gražiai skambėtų Giniota – Giniota? Šiuo atveju vyro pavardę prisiimti visgi norima, tik lietuviška žodžių daryba netinka? Vadinasi, klausimas nėra seksistinis. Ar tik čia nesusidūrėme su nelojalumu valstybei, lietuvybei ir gal su nepilnavertiškumo kompleksu ar savasties disforija (neapykanta viskam, kas sava)? 3 mitas. Užsienyje kyla nepatogumų, kai vyro ir žmonos pavardės nevienodos. Netiesa. Pasaulis seniausiai apsipratęs su kultūriniais tautų skirtumais. Pavardės dažnai turi nevienodas galūnes (Smirnov – Smirnova, Dobrovolski – Dobrovolska ir pan.), o daugybėje kultūrų iš viso nėra tradicijos turėti bendrą šeimos pavardę. Štai ispanų pavardės sudaromos, perimant vieną iš tėvo, kitą iš motinos, ir daugiau jau gyvenime nebekeičiamos, pavyzdžiui, vyras – Felipe Cruz Moreno, žmona – Isabella Martinez Perez, o jų vaikas – Julio Cruz Martinez. Išimtis? Galbūt. Nors dabar nėra jokios priežasties kažką keisti, bet jei būtume priversti sutikti su išimtimi – tai nebent toms pavardėms, kurių ir vyriška forma baigiasi -a (Dineika, Lazutka, Alekna, Murza ir kt.). Pagal analogiją su tokiais asmens pavadinimais kaip akiplėša, kvaiša, nenuorama, pikčiurna, vėpla, kerėpla, valkata ir kt. sistemai neprieštarautų -a formų vartojimas tiek vyro, tiek žmonos įvardijimui. Visiškai natūralus sakinys: Vyras vėpla, žmona irgi vėpla.
Tuomet greta abiem giminėms tinkančių (neigiamos konotacijos) vėpla, kerėpla ir kt. žodžių atsirastų nauja leksinė dviejų giminių grupė, kurioje moterų pavardės nebebūtų išvestos iš vyriškų pavardžių. Ar jos irgi turėtų kažkokį neigiamą atspalvį? Manyčiau, taip. Atkreipdavau studentų dėmesį į lietuviškų moterų pavardžių informatyvumą: netekėjusi panelė (- aitė, -ytė, -ūtė, -utė), ištekėjusi moteris (-ienė) arba kažkodėl neatskleidžianti statuso (-ė be jokios priesagos). Užsieniečiai stebėdavosi ir žavėdavosi. Panašu, kad naujoviškoje moters pavardėje su -a galūne būtų užkoduota dar viena informacija: savos kultūros nekentėja. Atsižvelgti
2Aušra Garuckaitė,
2023-06-30 Suprantu, kad šis klausimas, dėl kurio rašau šį laišką, nėra šiai dienai pirmo būtinumo klausimas valstybei, tačiau tai yra vienas iš opių klausimų mano būsimoje šeimoje. Noriu atkreipti dėmesį į kitos savaitės balsavimą dėl moterų pavardžių. Kaip jau žinote, šiai dienai po santuokos moteris gali rinktis tik pavardę su galūnėmis -ė arba -ienė (-uvienė). Aišku lieka mergautinės pavardės galimybė. Grįžtu prie savo būsimos šeimos: aš šiuo atveju kaip būsima žmona esu įpareigota rinktis savo būsimo vyro pavardės iškreiptą trumpinį su -ė galūne arba dar įdomiau-savo būsimo vyro motinos pavardę (-ienė). Pagal loginę seką, sukūrus šeimą-šeima gauna bendrą pavardę. Tačiau dėl dabartinių nuostatų aš esu priversta šeimą kurti pavardės atžvilgiu su vyro motina, bet ne su vyru. Pagal lietuvių kalbos gramatiką yra sekantis: (ištrauka) "Giminių yra dvi: vyriškoji ir moteriškoji. Daiktavardžiai nekaitomi giminėmis, o pagal formas yra kurios nors giminės. Vyriškosios giminės daiktavardžiai turi galūnes -as, -is, -ys, -(i)us, -uo: vyras, brolis, vagis, grėblys, sūnūs, sodžius, vanduo; moteriškosios giminės - -a, -ė, -i, -is, -uo: šaka, katė, duktė, marti, avis, sesuo.
Vėl grįžtu prie savo būsimos šeimos: taigi mano atveju mano būsimo vyro pavardė turi galūnę -a. Jei atsižvelgsime į anksčiau pateiktą ištrauka mano supratimu ši galūnė atitinka mano lytį, jei neklystu. Taigi norėčiau paklausti Jūsų visų retorinio klausimo-kuo tai nusižengia šiuolaikinio žmogaus norui turėti bendrą šeimos pavardę, kas yra normalu visame likusiame pasaulyje? Atsižvelgti
3Laura Cvilikaitė,
2024-07-02 Kviečiu jus pritarti šiam įstatymo projektui, kuris yra itin svarbus žmogaus laisvės klausimas. Esu kalbėjusi su nemaža dalimi Vilniaus gyventojų, vyrų ir moterų, kurie palaiko šią iniciatyvą ir skatina laisvę rinktis. Mano sužadėtinio pavardė Dirma, planuojame tuoktis šių metų Rugpjūčio 31 dieną, taigi pavardės klausimas yra aktualus mums ir bet kuriai kitai planuojančiai tuoktis porai. Aptarkime šį klausimą detaliau. Žemiau pateikiu ištrauką apie moteriškosios giminės galūnę: 1. Taigi, atsiranda klausimas, kodėl pavardė su moteriškąja galūne -a negali būti suteikta moteriai? Mano pačios vardas yra Laura, jis baigiasi galūne -a ir esu moteris, todėl atrodo elementaru turėti galimybę būti Laura Dirma. Tuo tarpu, vyro pavardė moteriškosios giminės būti gali, pavyzdžiui, Mindaugas Lingė. 2. Na ir dėl pačios žodžių darybos, tokie lietuviški žodžiai kaip Pelėda, Šaka, Tyla, skamba korektiškiau negu Pelėdė, Šakė ar Tylė. 3. Taip pat, noriu pažymėti, kad anksčiau nebuvo galima turėti ir pavardės su sutrumpinta -ė galūne; dabar ši pavardė yra įteisinta. 4. Galiausiai, žmogus su savo pavarde gyvena kiekvieną dieną, todėl galimybių rinktis turėtų būti daugiau. Atsižvelgti
pasiūlymai: Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.1. Lietuvių kalbos institutas 2023-09-15 Lietuvių kalbos institutas, susipažinęs su Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIVP-2700, teikia toliau išdėstytas išvadas. Lietuvių kalbos instituto direktoriaus sudarytos darbo grupės parengtoms išvadoms dėl šio įstatymo projekto pritarė Lietuvių kalbos instituto mokslo taryba (2023 m. rugsėjo 14 d. posėdžio protokolas Nr. MT-6). 1. Įstatymo projektas Nr. XIVP-2700 yra lingvistiškai ydingas
Nr. XIVP-2700 (toliau – Projektas), kuriuo siūloma dabar galiojančio Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3-io straipsnio 2-ą dalį papildyti ir išdėstyti taip (papildytas tekstas paryškintas): „2. Sutuoktinio kitam sutuoktiniui ar tėvų arba vieno iš tėvų vaikui suteikta pavardė rašoma Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose lietuviškais rašmenimis ir atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus, taip pat atvejus, kai norima suteikti moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės, turinčios galūnę -a ar -ia.“ Siekiama, kad moteriškas pavardes būtų galima daryti ne tik tradiciniais būdais su priesagomis -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė, -ienė, -(i)uvienė ar 2003 m. įteisintu nepriesaginiu būdu su galūne -ė, bet ir iš vyriškų pavardžių, turinčių galūnę -(i)a – su tokia pačia galūne. Pabrėžtina, kad įstatymo papildymo tekste minimas moteriškos pavardės su galūne -(i)a suteikimas lingvistiškai negali būti traktuojamas kaip sisteminė pavardės daryba.
Taigi tokiu įstatymo, kuris skirtas asmens vardo ir pavardės rašymui dokumentuose, papildymu būtų keičiama moteriškų pavardžių sistema. Šis įstatymo papildymas apskritai yra lingvistiškai ydingas – prieštarauja lietuvių kalbos dėsniams ir yra paremtas klaidingomis prielaidomis. Be to, pažymėtina, kad gramatiniai pavardžių formos aspektai apibrėžiami lietuvių kalbos gramatikose, o normos klausimus sprendžia Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo nutarimais ir rekomendacijomis. Todėl dalinis moteriškų pavardžių sudarymo reguliavimas Seime priimamu įstatymu yra nelogiškas ir griauna bendrinės lietuvių kalbos sistemos kodifikavimo nuoseklumą. Tai savo
departamentas. Toliau Išvadoje apibūdinami esminiai Projekto trūkumai ir kai kurie prieštaringi su juo susijusios sklaidos momentai, taip pat nurodomi galimi neigiami padariniai lietuvių kalbos gramatinei sistemai. 2. Projekto aiškinamajame rašte pateikiama klaidingos ir prieštaringos informacijos Projekto aiškinamajame rašte teigiama: „įstatymo projektas parengtas norint sudaryti galimybę moterims suteikti pavardę su galūne -a ar -ia, jeigu pavardė yra daroma iš vyriškos pavardės, turinčios galūnę -a ar -ia (pvz. Šarka, Stundžia). Šiuo Įstatymo projektu siekiama numatyti išimtį lietuvių pavardžių sistemoje ir leisti moterims vadintis tokia pačia pavarde kaip ir vyriškos giminės asmuo, iš kurio perimama pavardė, jeigu ši pavardė yra moteriškos giminės.“ Taigi pirmoje pastraipoje kalbama apie moteriškų pavardžių darybą iš vyriškų pavardžių, o antroje – apie pavardės perėmimą, t. y. apie tos pačios formos pavardę tiek vyrams, tiek moterims. Tai vienas kitam logiškai prieštaraujantys dalykai.
Aiškinamajame rašte (ir Projekto sklaidos tekstuose) taip pat remiamasi lingvistiškai klaidingu supratimu, kad vyrų pavardės su galūnėmis -ė, -a, -ia yra moteriškosios giminės. Tai veda prie nepagrįsto įsivaizdavimo, kad dabartiniame pavardžių reglamentavime „galima įžvelgti diskriminacijos apraiškų“ (plačiau žr. 7-ą Išvados punktą). Pažymėtina, kad asmenvardžių raidos požiūriu vyrų pavardės su galūnėmis -ė, -a, -ia susiformavo savarankiškai kaip vyriškosios giminės pavardės; sakinyje jos derinamos su vyriškosios giminės vardažodžiais (pvz.: tas Varna, mokinys Šarka ir pan.). Tokia jų giminė nurodoma ir Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (DLKG 2005: 64). Taigi negalima tapatinti skirtingų kalbos posistemių – bendrinių žodžių (šarka, tyla, kanopa) ir tikrinių žodžių (pavardžių Šarka, Tyla, Kanopa) – gramatinės giminės. Juo labiau nedera painioti asmens lyties ir gramatinės giminės kategorijos, todėl Projekto aiškinamojo rašto frazė
„vyriškos giminės asmuo“ yra nesusipratimas. 3. Vieši
Projekto aptarimai netapo konstruktyviomis diskusijomis Įstatymo Projektas sulaukė viešų aptarimų. Žiniasklaidoje paskelbta straipsnių, transliuota interviu, Seime surengta Seimo nario Stasio Tumėno spaudos konferencija ir Projekto rengėjos Ievos Pakarklytės inicijuota diskusija, nuomonėmis keistasi socialiniuose tinkluose. Vis dėlto galima teigti, kad Projektui kalbininkų ir politikų išsakyta kritika (net ir tiesioginėje diskusijoje) jo rengėjos yra ignoruojama. Kai Projektas buvo pateiktas Seimo
argumentais ir teigta, kad nesą tekę sutikti kalbininkų, kurie būtų sieję šių pavardžių įteisinimą su lietuvių kalbos gramatika; tai esąs žmogaus teisių klausimas ir privataus gyvenimo dalis. Todėl būtina dar kartą išryškinti esminius lingvistinius šio klausimo aspektus. 4.
Mėginant pagrįsti įvairius pavardžių sistemos pertvarkymo poreikius, stengiamasi įteigti mintį, kad pavardės esančios kiekvieno asmens privatus reikalas. Jeigu valstybė neleidžia piliečiui su savo pavarde elgtis, kaip jis nori, esą pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą ir dėl to net kreipiamasi į teismus. Tuo lietuviai esantys pasaulyje išskirtiniai, neleisdami pasirinkti pageidaujamos pavardės. Tokie aiškinimai yra nepagrįstas arba sąmoningas tiesos iškraipymas: daugumoje Europos valstybių pavardžių formų oficialioji vartosena yra reglamentuojama. Pabrėžtina, kad pavardės, kaip tikrinės leksikos vienetai, yra kalbos sistemos dalis. Jos tariamos, užrašomos kalbos rašmenimis, kirčiuojamos, linksniuojamos, turi darybinių ryšių, o jų kaitybos formos priklauso nuo sintaksinių ryšių sakinyje. Taigi pavardės yra lietuvių kalbos žodžiai, paklūstantys bendriesiems kalbos sistemos dėsningumams (yra išleistas ir Lietuvių pavardžių žodynas (LPŽ), skelbiama internetinė jo versija). Asmenvardžiai sudaro atskirą asmens ir valstybės santykių sritį (kuriami asmenvardžių registrai), jie funkcionuoja viešojoje erdvėje, yra nuolat įtraukti į visuomenės komunikaciją. Pagaliau pavardės yra kalbinis ir apskritai kultūrinis lietuvių paveldas, per ištisas kartas perimamas kaip giminystės ryšių liudijimas. Todėl paisyti pavienių asmenų siekio palikti asmenvardžių vartojimą savireguliacijai ar asmeninių norų tenkinimui reiškia ignoruoti viešuosius visuomenės ir valstybės interesus. 5. Siūlomas Projektas naikina istoriškai natūraliai susiklosčiusios lietuvių pavardžių sistemos savitumą Ištekėjusių moterų pavardžių darybos iš vyrų pavardžių sistema iki šiol remiasi ir visada rėmėsi tik gyvąja kalba (žr. LKA, 112 ir 113 žemėlapius).
LKA, 112 ir 113 žemėlapius). Pavardės su priesagomis -ienė, -aitė, -ytė ir pan. nebuvo primestos kitų kalbų, šalių ar okupacinių režimų (okupaciniai režimai kaip tik siekė šias priesagas pakeisti kitomis), jas prieš kelis šimtus metų pradėjo vartoti patys lietuviai. Tai yra natūraliai susiformavęs lietuvių bendrinės kalbos faktas, kuris lietuvių moterų pavardėms ir lietuvių kalbai suteikia savitumo, išskirtinumo, todėl tokius mūsų moterų pavardžių darybos modelius reikia išlaikyti ir skatinti. Dirbtinis, daugiausia politinių motyvų inspiruotas kišimasis į šių asmenvardžių sistemą būtų ne modernumą rodantis, o natūralią jų raidą trikdantis administracinis veiksmas. Atlikus mokslinius lietuvių asmenvardžių raidos tyrimus (plg. Maciejauskienė 1991, Zinkevičius 2008 ir kt.), nerasta jokių duomenų, rodančių, kad moterų antrieji (t. y. po vardo ėję) asmenvardžiai, vėliau pasidarę pavardėmis, būtų turėję galūnes -a, -ia, t. y. būtų sutapę su tokias galūnes turinčiomis vyriškomis pavardėmis. Taigi lietuvių moterų pavardžių darybos sistemos kontekste Projekto siūlymas nėra sisteminis ir vertintinas kaip dirbtinė naujovė. Bandymai jį remti sena baltiška moterų asmenvardžių darybos tradicija yra ištraukti iš visai kitokio konteksto: tuomet egzistavo vienanario įvardijimo sistema ir nebuvo jokių pavardžių formavimosi užuomazgų. Projektą priėmus lietuvių moterų pavardžių sistema kai kuriais atvejais sutaptų su slavų kalbų sistemomis. Galūnę -a turi ne tik lietuviškos kilmės vyrų pavardės (pvz.: Lydeka, Varna, Daugėla), bet ir daug slaviškos kilmės šio tipo asmenvardžių, todėl, pavyzdžiui, iš vyrų pavardžių, turinčių priesagas -enka, -anka, -ka (Bondarenka, Zaranka, Svirka, Ambraška, Baciuška) perimtos moterų pavardės turėtų tokią pačią formą kaip ir slavų kalbose.
Jeigu vėliau šio įstatymo nuostatos būtų dar plėtojamos (o tokią prielaidą galima daryti, žr. šios Išvados 7-ą punktą), įtraukiant ir kitų formų pavardes, iš vyrų pavardžių, turinčių priesagas -skis, -inskas, -inskis, -anskas, -anskis, -ickas (jų yra keli tūkstančiai), padarytos moterų pavardės (iš Girskis – Girska, iš Kanarskis – Kanarska, iš Valinskas – Valinska, iš Kučinskis – Kučinska, iš Bakšanskas – Bakšanska, iš Navickas – Navicka ir pan.) būtų tokios pačios kaip lenkų kalboje, o iš vyrų pavardžių su priesagomis -ovas, -evas, -inas (jų yra keli šimtai) būtų galima darytis moterų pavardes, visiškai sutampančias su rusų kalbos moteriškomis pavardėmis (iš Baranovas – Baranova, iš Beriozovas – Beriozova, iš Ignatjevas – Ignatjeva, iš Bašmakinas
Respublikos piliečių (lenkų, rusų ir kt.) šeimos, atsižvelgdamos į vyro giminės moterų pavardžių tradiciją . Įteisinta Projekto siūloma nuostata būtų akivaizdus lietuvių moterų pavardžių sistemos ardymo veiksnys. 6. Pavardės yra ne tik asmens tapatybės dalis, bet ir kalbos sistemos vienetai
sistemos Bendrinėje kalboje su galūne ‑(i)a nedaromi pavadinimai pagal lyties skirtumą, konkrečiau – moteriškos lyties asmenų pavadinimai. Klaidinga teigti, kad, pavyzdžiui, žodis siuvėja padarytas iš siuvėjas – tai yra priesagos ‑ėjas, -ėja vediniai, kartu padaryti iš veiksmažodžio siūti (siuva, siuvo).
Moterų pavardės sistemiškai negali būti laikomos galūnės ‑(i)a vediniais iš vyriškų pavardžių, tai prieštarautų lietuvių kalbos žodžių darybos dėsniams, nes ši galūnė darybiškai neatlieka skyrimo pagal lytį, įvardijimo pagal moteriškumą funkcijos. Gramatikos dėsniai (o ne šiaip tradicijos) nėra kuriami kalbininkų, jie susiformuoja pačios kalbos raidoje, ilgametės vartosenos praktikoje. Kalbininkų darbas yra šiuos dėsnius išstudijuoti ir nustatyti normines formas kaip etaloną, kuriuo vadovaujamasi viešojoje erdvėje, bet kuris nereguliuoja tarminės ar šnekamosios kalbos vartosenos. Oficialių asmenvardžių formų nustatymas reikalauja kompetencijos ir neturi būti moksliškai nepagrįstų politinių sprendimų rezultatas. 6.2. Dirbtinai kuriamas moteriškų pavardžių atsiradimo būdas – pavardės perėmimas iš vyro Kadangi galūnė ‑(i)a lietuvių kalbos sistemoje nėra pavadinimų pagal moterišką lytį darybos priemonė, Projekte minimų pavardžių nebūtų galima laikyti dariniais, o jų atsiradimo – žodžių daryba. Šią funkciją – įvardyti moteriškos lyties asmenis ir gyvūnus – dėsningai nuo seno atlieka galūnė -ė (plg. vilkas – vilkė; naujažodžiai popiežė, viršilė, orakulė, net kūdikė rodo, kad ši jos funkcija tik stiprėja, plečiasi semantiniu aspektu). Todėl su ja daromos moterų pavardės šiuo atžvilgiu yra sistemiškos, net jeigu formaliai visiškai sutampa su vyriškomis, plg. vyras Kiaunė – moteris Kiaunė. Pãstarosios, nors ir nėra įprastos dėl to formalaus sutapimo, gramatikos požiūriu taisyklingos ir gramatinės sistemos neardo (be to, jų galūnė ir linksniavimas nesiskiria nuo turinčių priesagas -ienė, -aitė ir kt.). Pavardžių sistema, įteisinus nepriesagines moterų pavardes, išliko nuosekli darybos aspektu – visais atvejais moteriškos pavardės iš vyriškųjų yra daromos.
Projekte siūlomu galūnės ‑(i)a atveju tai būtų visai kitas, invazinis moterų pavardžių atsiradimo būdas (pavardės perėmimas), neturintis ištakų lietuvių kalboje, jos struktūros nepamatuotas ir dėl to ateityje neabejotinai ją ardysiantis. Jokie formalūs sutapimai neturi skatinti kurti naujas taisykles, atveriančias vartus pavardžių darybos chaosui. 6.3. Lietuvių kalbos gramatika nėra „anglosaksiška“ Projekto diskursas atskleidė, kad noras turėti vienokią ar kitokią pavardės formą nėra susijęs tik su vieno tipo, būtent galūnę ‑(i)a turinčiomis, pavardėmis. Šiuo keliu žengiant siekiama apskritai suvienodinti lietuvių vyrų ir moterų pavardes. Projekto iniciatoriai atvirai pripažįsta, kad galutinis tikslas – vadinamasis anglosaksiškas pavardžių modelis, kai visų šeimos narių pavardės yra tos pačios formos. Toks siekis rodo, kad nesuprantama, neįvertinama ir nevertinama lietuvių kalbos specifika. Pavardes sumenkinant iki emblemos ar etiketės, pamirštama, kad tai yra žodžiai, kuriuos reikės rašyti ir tarti ne tik vardininko linksniu. Kaip ir kitus daiktavardžius, jas skiriame pagal giminę ir linksniuojame, jos turi kirčiavimo taisykles. Sutapatinus moterų pavardes su vyrų, atimtume iš mūsų gramatikos svarbią funkciją ‒ kalbos priemonėmis skirti asmenis pagal lytį: vien iš pavardės nebūtų galima spręsti, ar ji vyriška, ar moteriška. Ir tokių moteriškų pavardžių jau negalėtume linksniuoti (pvz., laiškas Daivai Morkūnui ar Daivai Morkūnas? Dirbsime su Jūrate Kubiliumi ar Jūrate Kubilius?), kaip tai atsitiko, pavyzdžiui, išeivijoje, kai lietuvių pavardės pateko į anglakalbę (kitokios gramatinės sistemos) aplinką. 6.4.
Plėtojant Projekto nuostatas ir pereinant prie „anglosaksiško“ modelio, vyriškos pavardės išliktų linksniuojamos (laiškas Dainiui Morkūnui, dirbti su Arūnu Kubiliumi), o moteriškos pavardės, nuo vyriškų formaliai nesiskiriančios vienaskaitos vardininku, būtų nekaitomos (pavyzdžiui, seserys Kazlauskaitės taptų seserimis Kazlauskas), išderintų lietuvių kalbos morfologiją ir sintaksę. (Beje, tokia netvarka gramatikoje neprisidėtų prie moterų ir vyrų lygių galimybių siekio.) O tai jau šiurkštus ir nepamatuotas kišimasis į natūralią kalbos raidą. Gerokai apsunktų ir pavardžių vartojimas rišliame tekste. Norėdami identifikuoti asmenį, žmonės būtų verčiami ieškoti įvairių papildomų kalbinių priemonių (iškiltų būtinybė greta vartoti vardą, priedėlius ponas, ponia ir kt., perteklinius įvardžius) tam, kad išreikštume tai, kas mūsų kalboje puikiai nusistovėjo pačioje pavardės formoje. Šiuo požiūriu lietuvių kalba taupesnė – tai ne kalbos trūkumas, o didelis privalumas. 7. Projektas sukuria prielaidas nelygioms galimybėms Projekto aiškinamajame rašte teigiama: „Dabartiniame reglamentavime galima įžvelgti diskriminacijos apraiškų – moterys, kurių vyrų pavardės yra moteriškos giminės ir baigiasi -ė (pvz. Dirsė), turi teisę turėti tokią pačią pavardę, kaip ir jų vyrai, tačiau tokia teisė nėra suteikiama moterims, kurių vyrų pavardės yra moteriškos giminės ir baigiasi -a ar -ia.
Tai sukuria skirtingas sąlygas moterims turėti tokią pačią pavardę kaip ir jų vyrai, nepaisant to, kad ir vienu, ir kitu atveju, vyro pavardė yra moteriškos giminės.“ Kaip minėta šios Išvados 2-ame punkte ir 6.2 papunktyje, vyriškos ir moteriškos pavardės su galūne -ė yra netapačios, jos savyje turi skirtingą gramatinę informaciją: vyriškos pavardės su galūne -ė yra vyriškosios giminės, moteriškos pavardės su galūne -ė – moteriškosios giminės (sakinyje jos derinamos su skirtingų giminių vardažodžiais, plg. poetas Bložė, kompozitorė Paukštė). Dabartinė moterų pavardžių darybos sistema apskritai nėra diskriminacinė, ji paremta gyvąja kalba. Galiojantys įstatymai ir dabar moterims suteikia įvairių galimybių: rinktis tradicinę (priesaginę) arba nepriesaginę pavardės formą; ištekėjusioms moterims – pasilikti mergautinę pavardę arba priimti pavardę, padarytą iš vyro pavardės, arba rinktis dvigubą pavardę, sudarytą iš dviejų minėtų pavardžių. Esant tokiai įvairovei, iš pavardės jau negalima spręsti apie moters šeiminę padėtį. Be to, ir vyrai gali imti žmonos šeimos pavardę (bet ne perimti moterišką gramatinę žmonos pavardės formą), pavyzdžiui, Gailiūtės vyras gali tapti Gailiumi (ne Gailiūte). Todėl ieškoti papildomų – dirbtinai kuriamų – raiškos galimybių neva dėl dar vis esančios diskriminacijos nėra prasminga. Projekto siūlymas įteisinti moteriškas pavardes su galūne -(i)a pagal tokią galūnę turinčias vyriškas pavardes, priešingai, sukuria prielaidas nelygioms galimybėms ir atveria kelią galimoms diskriminacijos apraiškoms. 1) Pavardžių su galūne -(i)a galėtų pageidauti ir tos moterys, kurių vyrų ar tėvų pavardės turi kitokias galūnes, todėl būtų reikalaujama įteisinti moteriškų pavardžių darybą su galūne -(i)a iš bet kurios kitos vyriškos pavardės (pvz.:
Kazlauskas – Kazlauska, Butkus – Butka).
Pažymėtina, kad lietuvių moterų pavardžių pagal vyrų pavardes darybos taisyklės iki šiol yra visuotinės, t. y. taikomos visais atvejais. Tai pasakytina tiek apie darybą su priesaga -ienė (čia tik numatyta galimybė kai kuriais atvejais pridėti papildomą priesagą -(i)uv-), tiek apie nepriesaginių pavardžių darybą su galūne -ė iš bet kurios vyriškos pavardės. 2) Leidus registruoti nuo vyro pavardės nesiskiriančią žmonos pavardę (Švėgžda, Alekna), būtų pažeistos lygios galimybės tą patį daryti kitoms moterims, kurių vyrų pavardės baigiasi kitokia galūne. Projekto aiškinamajame rašte kalbama apie siekį „numatyti išimtį lietuvių pavardžių sistemoje ir leisti moterims vadintis tokia pačia pavarde kaip ir vyriškos giminės asmuo, iš kurio perimama pavardė“. Tačiau padarius šią išimtį, neabejotinai būtų reikalaujama ją plėsti, kol būtų įteisintos moterų pavardės formos, vienaskaitos vardininku nesiskiriančios nuo vyriškų pavardžių (pvz.: Kazlauskas, Banys, Vaitkevičius). Tokios moterims suteiktos pavardės pažeistų morfologinę ir sintaksinę kalbos sistemą ir apsunkintų komunikaciją (žr. šių Išvadų 6.4 papunktį). 8. „Baltijos tyrimų“ 2023 m. birželio 14–29 d. atlikta apklausa kelia abejonių LRT užsakymu „Baltijos tyrimų“ 2023 m. birželio 14–29 d. atlikta apklausa, kurioje klausta: „Kaip jūs manote, ar Lietuvoje reikėtų leisti naudoti moteriškas pavardes su „a“ raide pabaigoje?“ Apklausta 1020 Lietuvos gyventojų. Nustatyta, kad 47 proc. jų pritartų (18 proc. tikrai pritaria ir 29 proc. yra linkę greičiau pritarti) tokiai naujovei, 36 proc. su tuo nesutinka (15 proc. tikrai nepritaria ir 21 proc. greičiau linkę nepritarti), o 17 proc. neturi nuomonės arba neatsakė.
Nors žiniasklaidoje aptariant apklausos rezultatus nuolat pabrėžiama, kad beveik pusė apklaustųjų mano, jog Lietuvoje reikėtų leisti tokias pavardes, nereikėtų šios apklausos laikyti rimtu tyrimu, įrodančiu pavardžių reformos būtinumą. Nekvestionuojant apklausos reprezentatyvumo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad klausimas suformuluotas pernelyg supaprastintai ir netiksliai. Pirmiausia, neaišku, ar klausiama tik apie lietuviškas pavardes (tai aktualu, nes klausinėti ir nelietuviai). Antra, remiamasi klaidinga nuostata, kad tai yra viso labo pavardžių rašybos dalykas. Absoliuti dauguma respondentų, be abejonės, nėra informuota apie galimus siūlomos pavardžių sistemos pertvarkos padarinius. Siekiant sužinoti apsvarstytą ir sąmoningai pasirinktą, o ne šiaip greitosiomis „sugeneruotą“, emocijomis grįstą ir pan. atsakymą, klausimą reikėtų formuluoti gerokai išsamiau ir tiksliau. Ko gero, žinant, kad ši naujovė gali ateityje neigiamai paveikti visą lietuvių kalbą, atsakymai būtų labiau pasverti ir jų statistika būtų kitokia. Rezultatų statistika taip pat nėra tokia vienareikšmiška. Matyti, kad trečdalis visuomenės turi tvirtą nuomonę, kiti nėra tikri dėl vienokio ar kitokio savo apsisprendimo, o 17 procentų nuomonės apskritai neturi ir jos neišreiškė. Moterų apklausta beveik šimtu, arba daugiau nei 9 proc., daugiau nei vyrų. Tai apytikriai atitinka dabartinį vyrų ir moterų skaičiaus santykį Lietuvoje. Tačiau turint galvoje klausimo aktualumą būtent moterims, toks respondentų skaičiaus pagal lytį skirtumas gali būti svarbus ir, tikėtina, gali iškreipti apklausos rezultatus. Neatsispindi ir motyvai: žmonių neklausta, kodėl jie rinkosi taip atsakyti.
Gali būti, kad moterys siūlomą galimybę vertina individualiau, o vyrai labiau atitrauktai, apskritai kaip reiškinį. Iš rezultatų aprašymo taip pat aišku, kad vertinta ir respondentų šeiminė padėtis, išsilavinimas, gyvenamoji vieta, tačiau statistinių duomenų, kaip pagal šiuos požymius yra pasiskirstę patys respondentai, nepateikta. Jei matyti 9 proc. skirtumas tarp apklaustų moterų ir vyrų skaičiaus, ar galima būti tikriems, kad tarp apklaustų moterų nedominuoja, apklausos rengėjų formuluotėmis, „18–29 metų“, „netekėjusios arba neturinčios partnerio“,
„gyvenančios didmiesčiuose“ moterys, kurių atsakymai daugiausia ir nulėmė
tokius apklausos rezultatus? Taigi ši apklausa iš esmės neparodė nieko daugiau nei kìtos panãšios paviršinės apklausos – mūsų visuomenė pasidalijusi į tuos, kuriems svarbu išlaikyti tradicines tautos vertybes, ir tuos, kurie iškelia žmogaus teises virš valstybės ir tautos interesų. Tokio pobūdžio apklausų rezultatais nereikėtų grįsti sprendimų esminiais valstybės ir tautos raidos (kalbos, istorijos ir pan.) klausimais. APIBENDRINIMAS Įstatymo projekto Nr. XIVP-2700, kuriuo norima „suteikti moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės, turinčios galūnę -a ar -ia“, formuluotės, jo aiškinamasis raštas, Projekto rengėjos Seimo narės Ievos Pakarklytės teiginiai žiniasklaidoje ir pristatant Projektą Seime rodo, kad Projektas parengtas neapgalvotai, remiantis klaidingomis, su kalbos mokslu prasilenkiančiomis prielaidomis ir nuostatomis, o pateikiami argumentai yra lingvistiškai nepagrįsti. 1. Projekte numatyta išimtis daryti moterų pavardes su galūne -(i)a neparemta natūraliai susidariusiais lietuvių moterų pavardžių darybos, raidos polinkiais. Bendrinėje lietuvių kalboje su galūne -(i)a nėra daromi asmenų pavadinimai pagal lyties skirtumą.
Taigi ir siūloma moterų pavardžių daryba su tokia galūne iš vyriškų pavardžių prieštarauja lietuvių kalbos gramatikos dėsniams. Be to, Projekte siūlomas atvejis apskritai laikytinas ne moteriškų pavardžių daryba, o nauju moteriškų pavardžių sudarymo būdu – vyriškos pavardės formos perėmimu. 2. Dabartinė lietuvių moterų pavardžių darybos sistema yra visuotinė, t. y. apima visas pavardes. Projekto siūlymas sukurtų nelygias galimybes: ne visos moterys galėtų turėti pavardę su galūne -(i)a. Taip pat būtų sudarytas precedentas kai kurioms moterims perimti nepakeistą vyro pavardę. Visa tai ilgainiui neišvengiamai vestų prie išimčių dauginimo ir pavardžių sistemą padarytų nestabilią, nenatūralią ir nefunkcionalią, apsunkintų komunikaciją. Pastangos naikinti gramatinį vyrų ir moterų pavardžių skirtumą ir lietuvių pavardes paversti lyčiai neutraliomis (kad iš pavardės nebūtų suprantama, vyras tai ar moteris) būtų tolygios kėsinimuisi į lietuvių kalbos gramatinės sistemos savitumą, kuris susiklostė per šimtmečius. 3. Jeigu būtų įteisinta Projekto siūloma nuostata, kai kurios lietuvių moterų pavardės supanašėtų su slavų kalbų pavardėmis. Tai būtų akivaizdus lietuvių moterų pavardžių sistemos ardymo veiksnys ir grįžimas į pavardžių slavinimo laikotarpį. 4. Nepriesaginių moterų pavardžių darybos su galūne -ė įteisinimas buvo sociokultūriniu aspektu motyvuota reforma, išsitenkanti lietuvių kalbos sistemoje, nors ir sukurianti išimtį (gana retais atvejais moterų ir vyrų pavardės su šia galūne formaliai sutampa). Šios išimties negalima laikyti precedentu ir jau nemotyvuotai, iš esmės remiantis tik subjektyviais estetiniais ir pan. kriterijais, toliau perdarinėti moterų pavardžių sistemą, neatsižvelgiant į natūraliai susiklosčiusią lietuvių kalbos sistemą ir savitumą. Priemonė pavarde nerodyti moters šeiminės padėties jau turimà ir naudojama, ši sociokultūrinė reikmė patenkinta.
Rūpintis savo individualia tapatybe, ignoruojant visos tautos sukurtą kalbos tapatybę, yra nepriimtina, jei suvokiame save kaip tautą, visuomenę, o ne kaip paskirus individus. Pritarti
2024-09-17 Lietuvių kalbos institutas, kaip specialių žinių ir specialią (profesinę) kompetenciją turinti institucija, teikia išvadą dėl 2024 m. liepos 16 d. Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komitetui pateikto siūlymo „Dėl Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo projekto Nr. XIVP-2700“. Išvada patvirtinta Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybos 2024 m. rugsėjo 16 d. (posėdžio protokolas Nr. MT-9). Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba siūlo nekeisti įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose Nr. XIV-903“ ir atmesti 2024 m. liepos 16 d. siūlymą dėl šio įstatymo pakeitimo. Nepritardama nepamatuotam lietuvių pavardžių sistemos reformavimui, Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba teikia šiuos argumentus. 1. Ekspertinės institucijos jau yra pateikusios išvadas, kuriose nepritariama ankstesniam mėginimui keisti lietuvių moterų pavardžių sistemą <...>
įteisinti naują moterų pavardžių suteikimo būdą – vyriškos pavardės perėmimą
Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba nepritaria siūlymams keisti įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose Nr. XIV-903“. 1. 2024 m. liepos 16 d. siūlymu dėl Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo siekiama visuomenei primesti lyčiai neutralias kalbos formas ir kartu – lyčiai neutralią lietuvių tapatybės sampratą.
Taip dirbtinai konstruojamomis kalbos priemonėmis, kurios iškrinta iš lietuvių kalbos sistemos, būtų skatinama realaus pagrindo neturinti mentalinė visuomenės savivokos kaita. Tai reikštų tą patį, ką ir Ievos Pakarklytės teikto projekto atveju, tik dar paspartinant gramatinių formų niveliacijos procesą. 2. Siūlomas invazinis, vadinamasis anglosaksiškas, moterų pavardžių atsiradimo būdas – vyriškos pavardės perėmimas, kai iš pavardės nebūtų aiški ją turinčio asmens lytis ir būtų prarasta galimybė tokiems tikriniams daiktavardžiams natūraliai, galūnėmis, reikšti vyriškąją arba moteriškąją giminę ir pagal tai sudaryti žodžių ryšius sakinyje. Jis neturi ištakų lietuvių kalboje, struktūriškai nėra pagrįstas ir dėl to ateityje neabejotinai lietuvių pavardžių sistemą griautų, atvertų vartus pavardžių darybos ir vartosenos chaosui. 3. Lietuvių kalba, kaip viena archajiškiausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų, yra sistemiškai išlaikiusi gramatinių formų skirtumus pagal lytį, todėl šių skirtumų naikinimas reikštų gramatinės sistemos ardymą, būtų didelis nuostolis tiek lietuvių kalbos savitumui, tiek kalbos normų stabilumui. Pritarti
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo narys Artūras Žukauskas, 2024-07-16 Argumentai: Dabartiniame Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr.
XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto reglamentavime galima įžvelgti diskriminacijos apraiškų – moterys, kurių sutuoktinių ar tėvų pavardės yra moteriškosios giminės gramatinės formos ir baigiasi galūne -ė, turi teisę turėti tokią pačią pavardę, kaip ir jų sutuoktiniai ar tėvai, tačiau tokia teisė nėra suteikiama moterims, kurių sutuoktinių ar tėvų pavardės yra moteriškosios giminės gramatinės formos ir baigiasi kitomis galūnėmis. Tai sukuria skirtingas sąlygas moterims turėti tokią pačią pavardę kaip ir jų sutuoktiniai ar tėvai, nepaisant to, kad ir vienu, ir kitu atveju, sutuoktinių ar tėvų pavardės yra moteriškosios giminės gramatinės formos. Atsižvelgiant į tai būtų suteikta galimybę visoms moterims pasirinkti sutuoktinio ar tėvų pavardę, jeigu ji yra moteriškosios giminės gramatinės formos. Pasiūlymas:
straipsnio pakeitimas Pakeisti 3 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,2. Sutuoktinio kitam sutuoktiniui ar tėvų arba vieno iš tėvų vaikui suteikta pavardė rašoma Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose lietuviškais rašmenimis, atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį arba neatsižvelgiant į šiuos skirtumus, kai pavardė yra moteriškosios giminės gramatinės formos ir turi tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės gramatines reikšmes, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus. Nepritarti Atsižvelgus į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Lietuvių kalbos instituto ekspertų argumentus, nuspręsta projektą atmesti. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.
1Teisės ir teisėtvarkos komitetas,
2024-06-19 Pritariant iš esmės pateiktam Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIVP-2700, siūlyti šį projektą pagrindiniam komitetui tobulinti, atsižvelgiant į pastabas ir pasiūlymus, kuriems pritarė komitetas. Nepritarti Atsižvelgus į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Lietuvių kalbos instituto ekspertų argumentus, nuspręsta projektą atmesti. 7. Komiteto sprendimas: atsižvelgus į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Lietuvių kalbos instituto ekspertų argumentus, projektą atmesti. 8. Balsavimo rezultatai: už – 6, prieš – 4, susilaikė – 1. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: A. Žukauskas, E. Jovaiša. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepareikšta. Komiteto pirmininkas (Parašas) Artūras Žukauskas ŠMK biuro vedėja Lina Vingrytė
komiteto pirmininkas: Laurynas Šedvydis; komiteto nariai: Eugenijus Gentvilas (komiteto pirmininko pavaduotojas), Matas Maldeikis, Antanas Nedzinskas, Česlav Olševski, Inga Ruginienė; Luką Savicką pavaduojantis Tomas Tomilinas; komiteto biuro vedėja Jolanta Savickienė; biuro patarėjos Eglė Gabrielė Gibė, Rūta Ragaliauskienė, Inga Strazdė; biuro padėjėja Ingrida Aidietienė. Kviestieji asmenys: Lietuvių kalbos instituto direktorius, Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Darius Ivoška, Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis; Vilniaus universiteto docentas dr. Antanas Smetona; Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė; Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė ir Lygių galimybių tarnybosTeisės grupės vyriausioji patarėja Laima Vengalė-Dits; Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė; tinklaraštininkė Goda Raibytė Aleksa; Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybos pirmininkė, Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Rita Miliūnaitė; pilietė Rima Jezukevičienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
kanceliarijos Teisės departamentas 2023-05-15 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1.1 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2023-05-151 1.
Projektu siūloma papildyti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 3 straipsnio 2 dalį, joje kaip išimtį nustatant vieną konkrečią moterų pavardžių lietuviška forma (lietuviškais rašmenimis) darymo taisyklę, būtent kad tuo atveju, kai norima suteikti moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės su tokia pat galūne, tokia pavardė daroma neatsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį. Vertindami teikiamą siūlymą, pažymime, kad vienos konkrečios moterų pavardžių darymo taisyklės nustatymas keičiamame įstatyme sistemiškai nederėtų su kitomis šio įstatymo nuostatomis, kuriomis įtvirtinti tik svarbiausi, esminiai asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose reikalavimai. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinti du pagrindiniai Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašymo reikalavimai: 1) vardas ir pavardė turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis; 2) pavardės turi būti rašomos atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį (šių reikalavimų išimtys numatytos ne lietuvių tautybės asmenims ir tam tikras sąlygas atitinkantiems asmenims, kurių vardai ir pavardės dokumentų šaltiniuose įrašyti ne lietuviškais rašmenimis). Jokių kitų vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose reikalavimų, juolab konkrečių gramatinių vardo ir pavardės rašymo (darymo) taisyklių keičiamame įstatyme nėra nustatyta. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas tuo, kad įstatymuose turėtų būti nustatomos tik bendriausios taisyklės, kurios detalizuojamos ir jų įgyvendinimo tvarka reglamentuojama poįstatyminiuose teisės aktuose.
Vadovaujantis šiuo principu, keičiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje Vyriausybei pavesta patvirtinti Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisykles. Vyriausybės 2022 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 424 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisyklių 8 punktu moterų pavardžių darymo reikalavimų nustatymo funkcija deleguota Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Taigi pasirinktas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį įgaliojimus nustatyti konkrečias moterų ir mergaičių pavardžių lietuviška forma darymo taisykles turi iš profesionalių kalbininkų sudaryta valstybės institucija – Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuriai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatyme yra nustatyti uždaviniai spręsti Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus, nustatyti lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, spręsti lietuvių kalbos norminimo klausimus, svarstyti visuomenės keliamus svarbius kalbos vartosenos ir norminimo klausimus ir priimti dėl jų sprendimus. Lietuviškų pavardžių rašymo taisyklėms nustatyti neabejotinai reikia specialių kalbotyros žinių, specialios (profesinės) kompetencijos. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendime dėl asmenvardžių rašymo yra pabrėžęs ypač svarbų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vaidmenį saugant valstybinę lietuvių kalbą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad gramatinės vardų ir pavardžių rašymo taisyklės turėtų būti nustatomos remiantis ne įstatymų leidėjo politine valia, o kalbininkų profesine kompetencija ir specialiomis kalbotyros žiniomis.
Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad projektu siūlomas teisinis reguliavimas, kuriuo įstatyme būtų nustatyta viena konkreti gramatinė moterų pavardžių darymo taisyklė, ne tik sistemiškai nederėtų su keičiamo įstatymo nuostatomis, bet ir įsiterptų į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, specialiomis žiniomis grindžiamos profesinės kompetencijos sritį. Kartu pažymėtina, kad siūlomu teisiniu reguliavimu moterų lietuviškų pavardžių darybos taisyklių sistemos vientisumas būtų suardytas ir tuo požiūriu, kad projektu teikiama moterų pavardžių darybos taisyklė būtų vienintelė taikoma ne visoms, o tik daliai moterų ir mergaičių, nes siūlomu nauju būdu (su galūne -a ar -ia) lietuviškos moterų ir mergaičių pavardės galėtų būti daromos tik iš vyriškų pavardžių su tokia pat galūne. Svarstytina, ar toks teisinis reguliavimas atitiktų iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančius reikalavimus. Pritarti 1.2 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
Teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendime yra pažymėjęs, kad įstatymu nustatant, kaip piliečio pase turi būti rašomi asmens vardas ir pavardė, turėtų būti remiamasi specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija, todėl Seimas turi gauti tokių žinių ar tokią kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) oficialias išvadas, tarp jų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, kaip iš profesionalių kalbininkų sudarytos valstybės institucijos, pagal įstatymus turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, oficialią išvadą, ir negali į šias išvadas neatsižvelgti.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatyme yra nustatyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įgaliojimai, be kita ko, teikti valstybės institucijoms išvadas dėl teisės aktų projektų, kuriuose yra nuostatų, reglamentuojančių valstybinės kalbos vartojimą (3 straipsnio 3 punktas). Atsižvelgdami į tai, siūlytume dėl šio projekto gauti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadą. Pritarti Išvada gauta 1.3 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
3. Jeigu, nepritarus šios išvados 1 punkte išdėstytoms pastaboms, būtų nuspręsta nustatyti projektu teikiamą moterų pavardžių darybos taisyklę, siūlytume ją įtvirtinančią nuostatą išdėstyti taip: „taip pat atvejus, kai norima turėti (suteikti) lietuvišką šeiminės padėties nenurodančios formos moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, suteikiamą pagal vyrišką pavardę su galūne -a ar -ia, nekeičiant šios pavardės formos“. Atsižvelgti Redakcinė pastaba, o projektą nuspręsta atmesti. 1.4 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
1
šio straipsnio 2 dalį“. Atsižvelgti Redakcinė pastaba, o projektą nuspręsta atmesti. 2. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Europos Sąjungos teisės grupė 2023-05-19 Įvertinę Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr.
XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-2700 atitiktį Europos Sąjungos teisei pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų neturime. Atsižvelgti
2023-09-25 Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada dėl Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto yra neigiama tiek dėl kalbinių, tiek dėl teisinių priežasčių. Projekte siūloma papildyti Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo (toliau – Asmenvardžių įstatymas) 3 straipsnio 2 dalį, joje kaip išimtį nustatant vieną konkrečią moterų pavardžių lietuviška forma (lietuviškais rašmenimis) darymo taisyklę. Taip būtų nepaisoma teisinio aiškumo ir sistemiškumo principų, pažeidžiami lietuviškų pavardžių sistemos dėsningumai, daromas neigiamas poveikis šalies kalbiniam ir kultūriniam tapatumui bei savitumui. Moterų pavardės lietuvių kalboje yra išvestinės, jų sudarymo dėsningumai aprašyti gramatikose ir reglamentuoti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. N-2
(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“. Moterų pavardės gali būti sudarytos su priesagomis, žyminčiomis jų šeiminį statusą, arba tuo atžvilgiu būti neutralios – be priesagos, tik su galūne -ė. Nepriesaginis darybos būdas vien su galūne -ė nustatytas šiuo nutarimu greta vyraujančio priesaginio siekiant išvengti prielaidų moterų diskriminacijai pagal šeiminį statusą. Pabrėžtina, kad jis paremtas autentiškais lietuvių kalbos faktais, fiksuotais istoriniuose dokumentuose ir tarmėse. Kartu pastebėtina, kad vyrų pavardės, kitaip nei moterų, kurios turi tik galūnę -ė, turi visas vardažodžių galūnes: -(i)as, -(i)a, -ė, -is, -(i)us, bet su galūne -ė jų yra mažiausia.
Siūlymas nustatyti išimtį „dėl moterų pavardžių su galūnėmis -a ar -ia, kai tokia yra vyriška pavardė“, vertintinas kaip žingsnis link vyrų ir moterų pavardžių sutapimo, kitaip sakant, pažodinio „bendros pavardės“ nustatymo. Tokių pageidavimų pasitaiko, o kai kuriais atvejais žengiama dar toliau, pageidaujant turėti pavardę be galūnės, t. y. atsisakyti lietuviškų baigmenų, trumpinti pavardę po skiemenį ar raidę iš vienos ar kitos jos pusės. Tokie asmenvardžiai nebebūtų lietuviškos pavardės. Lietuvių kalboje šeimos narių pavardės yra skirtingos formos – tai kultūrinis savitumas, nesudarantis pagrindo diskriminacijai. Europa yra daugiatautė ir daugiakalbė, kalbų savitumai čia yra gerbiami ir pripažįstama šalių teisė juos apsaugoti ir reglamentuoti. Nėra žinoma, kad lietuviai būtų iškėlę bylų dėl diskriminacijos pagal pavardės formą. Tuo labiau nėra žinoma, kad moteris dėl pavardės formos patirtų diskriminaciją šalyje – Lietuvoje moterys eina aukščiausio lygio pareigas Seime, Vyriausybėje, ar turėdamos lietuviškas pavardes su priesagomis, ar tik su galūne -ė, ar turėdamos kitakalbes pavardes. Svarbu apskritai priminti pavardės, kaip tam tikros asmenvardžių kategorijos, esmines ypatybes. Pavardės yra kitokie asmenvardžiai nei vardai, pravardės, slapyvardžiai. Pavardės esminė ypatybė – rodyti priklausymą šeimai ir giminei, todėl pavardės pakeitimas, palyginti su vardo pakeitimu, yra apribotas. Tiek moterų, tiek vyrų pavardės yra arba paveldimos, arba įgyjamos per santuoką.
Lietuviškoje kultūroje sutuoktiniai turi ne vieną pasirinkimą: gali pasirinkti kaip bendrą pavardę kurią nors iš jų dviejų, gali pridurti sutuoktinio pavardę prie turimos arba gali apskritai turimos pavardės nekeisti – pasilikti iki santuokos turėtą savo pavardę (Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333, 9 p.). Taigi sutuoktiniai nebūtinai turi keisti turimą pavardę – jie gali turėti bendrą pavardę, bet jų, plačiau žiūrint, šeimos (giminės) narių pavardžių formos skiriasi pagal lytį. Pasirinkus keisti turimą pavardę į sutuoktinio (-ės) ar tokią pridėti prie turimos, atsižvelgiama į tai, kokios toje giminėje yra vyrų ir moterų pavardžių formos. Pavyzdžiui, jei vyras renkasi sutuoktinės pavarde Bironaitė giminės pavardę, įgyja pavardę ne Bironaitė, o tokią, kokia yra vyrų pavardė jos giminėje (Bironas) ir jų šeimos bendra pavardė, kaip ir giminės, – Bironai; taip pat ir moteris, jeigu renkasi sutuoktinio, kurio pavardė – Gruodys, pavardę, tai įgyja teisę turėti tokią pavardę, kaip moterys jo giminėje – Gruodienė arba Gruodė (bet ne Gruodys), o dukters pavardė dėsningai būtų Gruodytė ar Gruodė (bet ne Gruodaitė, nebent tokia moterų pavardžių tradicija toje giminėje). Verta pastebėti, kad kiekviena kalba turi savus asmenvardžių dėsningumus. Tarp Lietuvos Respublikos gyventojų taip pat funkcionuoja įvairiausių kalbinių tradicijų pavardžių, tarp jų ir su galūnėmis -(i)a. Tokios formos moterų pavardės sudarytos ne pagal norą– jos sudarytos pagal tų kitų kalbų (tikėtina – latvių, lenkų, baltarusių (gudų), rusų) asmenvardžių dėsningumus ir toli gražu ne visada sutampa su vyriškomis. Taigi, pirma, pavardės yra kalbos sistemos dalis ir lietuvių kalboje turi savitus nusistovėjusius dėsningumus – siūloma pataisa nedera su lietuvių kalbos tradicija.
Nėra jokių duomenų, rodančių, kad moterų antrieji (t. y. po vardo ėję) asmenvardžiai, vėliau virtę pavardėmis, būtų turėję galūnes -a, -ia (t. y. kad būtų sutapę su tokias galūnes turinčiomis vyriškomis pavardėmis). Lietuviškos pavardės su galūnėmis -a ir -ia yra vyriškos, ne moteriškos. Apskritai šeimos narių – vyrų ir moterų – pavardės turi skirtingas, iš giminės tradicijos paveldėtas pavardės formas. Antra, svarstyti ir spręsti lietuvių kalbos vartosenos ir norminimo klausimus yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kompetencija ir funkcija pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą, atitinkamai
„moterų pavardžių lietuviška forma (lietuviškais rašmenimis) darymo
taisyklės“ neturėtų būti Asmenvardžių įstatymo objektas. Tam skirtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. N-2 (87) „Dėl moterų pavardžių darymo“. Iš esmės sutinkame su Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2023 m. gegužės 15 d. išvadoje Nr. XIVP-2700 „Dėl Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr.
XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto“ 1 ir 2 punktuose pateiktomis pastabomis, tarp jų: „… projektu siūlomas teisinis reguliavimas, kuriuo įstatyme būtų nustatyta viena konkreti gramatinė moterų pavardžių darymo taisyklė, ne tik sistemiškai nederėtų su keičiamo įstatymo nuostatomis, bet ir įsiterptų į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, specialiomis žiniomis grindžiamos profesinės kompetencijos sritį.“ Taip pat sutinkame su Teisės departamento teiginiu, kad siūlomu teisiniu reguliavimu moterų lietuviškų pavardžių darybos taisyklių sistemos vientisumas būtų suardytas ir tuo požiūriu, kad projektu teikiama moterų pavardžių darybos taisyklė būtų vienintelė taikoma ne visoms, o tik daliai moterų ir mergaičių, nes siūlomu nauju būdu (su galūne -a ar -ia) lietuviškos moterų ir mergaičių pavardės galėtų būti daromos tik iš vyriškų pavardžių su tokia pat galūne ir toks teisinis reguliavimas kažin ar atitiktų iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančius reikalavimus. Atitinkamai, siekiant lygiateisiškumo, tektų nustatyti galimybę „daryti“ moterų pavardes taip pat ir su galūnėmis -(i)as, -is, -(i)us. Kitaip sakant, pavardžių sistemos dėsningumų neliktų. Šiuolaikinėje visuomenėje gali nutikti, kad sąjunga bus sudaryta tarp asmenų pavarde Kavaliauskas ir Baranauskas, Jankus ir Sutkus, Daukša ir Radvila – aišku, kad tai vyrų, ne moterų pavardės. Kita vertus, gana nesunkiai suprantama, kad Jablonskaitė, Sapiegaitė, Jablonskienė, Sapiegienė, Jablonskė, Sapiegė – pavardės, sudarytos pagal lietuvišką, o Jablonska ir Sapega – pagal kitų kalbų tradiciją. Pritarti
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
katedros docentas Dr. Antanas Smetona 2022-08-12 Atsakydamas į Seimo narės Ievos Pakarklytės klausimą dėl moterų pavardžių raidos galimybių ir vadovaudamasis įgytu aukščiausiu išsilavinimu bei ilgamete patirtimi, teikiu savo, kaip srities specialisto, išaiškinimą: Dabartinė padėtis Lietuvių kalboje tradicinis moterų įvardijimas dvinaris – vardas ir pavardė. Atskirais atvejais gali būti du vardai (paprastai kasdienis vardas ir krikšto vardas) ir dvi pavardės (paprastai mergautinė ir ištekėjimo) (pvz., Milda Marija Petrauskaitė Mickevičienė). Lietuvės moterys savų pavardžių neturi – jos gauna pavardes pagal tėvo arba vyro pavardę, t.y. turi giminės pavardę, kuri perduodama per vyriškąją liniją (tokia tradicija). Moteriškų pavardžių struktūra grindžiama moters šeiminiu statusu: netekėjusios moterys įvardijamos pagal tėvo (giminės) pavardę su priesagomis -ytė, -aitė, -utė, -ūtė, -yčia (pvz.: Merčaitytė, Meištininkaitė, Pociūtė, Pociutė, Gembutyčia), ištekėjusios moterys įvardijamos pagal vyro (giminės) pavardę su priesagomis -ienė, -uvienė (pvz.: Petraitienė, Butkuvienė). Taip pat moterys turi galimybę susidaryti pavardes, neatskleidžiančias šeiminio statuso, t.y. be priesagų, tik su moteriškosios giminės galūne -ė (pvz.: Merčaitė, Meištininkė, Pocė, Gembutė, Petraitė, Butkė). Šiuo metu, atrodo, nėra teisinių kliūčių ir per moterišką liniją perduoti pavardes, bet tai retos išimtys. Pastaba: Pastaruoju metu visuomenėje skleidžiama, neva moterų pavardžių sistema, grindžiama jų šeimine padėtimi, yra giliai tradicinė ir labai tautiška bei
„patriarchališka“, o pavardės be priesagų – „feministinio darkymosi“
recidyvas.
Deja, iš tiesų yra visiškai atvirkščiai: nepriesaginė moteriškos giminės įvardijimo sistema yra senovinė baltiška (pvz.: vilkas – vilkė, briedis – briedė) ir visiškai tinkama žmonėms įvardyti (pvz.: Vilkė, Briedė), o štai įvardijimo sistema pagal šeiminę padėtį yra palyginti nauja ir svetima – susiformavo tik XVII amžiuje slavų kalbų pavyzdžiu (pvz., lenkų Jędrzejewicz – Jędrzejewiczowa – Jędrzejewiczówna). Moterų pavardžių sistemos kaitos perspektyvos Gyva kalba nuolatos kinta – būtent, kinta savaime, tačiau procesai įprastai labai lėti, skaičiuojami žmonių kartomis ir šimtais metų; vienos kartos žmonių vargiai pastebimi. Sąmoningo, valingo ir spartaus kalbos keitimo (reguliavimo) irgi esama – paprastai tai nutinka audringų visuomenės gyvenimo permainų metu ir/arba su standartine kalba. Standartinė kalba apskritai yra nors ir dirbtinis darinys, bet vis dėlto aukščiausia tautos kultūros išraiška, pasiekta jos švietėjų, literatų, politikų, nulemta sėkmingai susiklosčiusių istorinių aplinkybių. Todėl jos specifinė (ir spartesnė) kaita yra natūralus ir sąmoningas kalbos specialistų reikalas, pasireiškiantis per gramatikų ir žodynų nuolatinį atnaujinimą ir leidimą, atskirų kalbos faktų norminimą, kodifikavimą, standartinės kalbos oficialios vartosenos priežiūrą. Naujų normų diegimas per mokyklą, redaguojamą spaudą, VLKK ir VKI veikla, atskirų kalbos autoritetų pasisakymai ir tekstai lemia standartinės kalbos kaitą 1 pagal naujai susidarančias sociokultūrines aplinkybes, kurių raida naujaisiais laikais yra gerokai paspartėjusi. Pavyzdžiui, atsakingos institucijos sprendimas dėl moterų nepriesaginių pavardžių su galūne -ė buvo priimtas 2003 m. birželio 26 d.
Todėl šiandien vyresnio amžiaus žmonės dar pakritikuoja šį nutarimą dėl kišimosi į natūralią kalbos raidą ir „tradicijų griovimo“, tačiau šiandieninėms jaunamartėms tokia pavardės forma yra visiškai natūrali, suprantama ir atrodo visada buvusi. Dėl viso to visiškai natūraliai visuomenei kyla ir daugiau klausimų, susijusių su moterų pavardėmis: kodėl negalima moters pavardės padaryti be priesagos, bet su kitomis moteriškų daiktavardžio paradigmų galūnėmis -a, -is, -uo (pvz.:
Morozova, Šarka, Meška, Žuvis, Sesuo)?; kodėl negalima moterų įvardyti vyriškosios formos pavardėmis (pvz.: ponia Meškauskas, panelė Povilaitis)? Mes nesame originalūs – panašaus pobūdžio klausimų kyla net tose tautose, kur daug smarkiau laikomasi tradicinių vertybių, pavyzdžiui, islandų pavardžių (tiksliau, tėvavardžių) sistemoje visai neseniai atsirado trečiasis – lyčiai neutralus prievardis: Einars-son/Atla-dóttir/Eriks-bur (sūnus/duktė/ vaikas). Kas galima ir ko ne – tarp tradicijos ir gramatikos Natūrali kalbos kaita nėra nei chaotiška, nei stichiška – viskas vyksta pagal vidinius kalbos raidos dėsnius (kartais įtaką daro svetima kalba, bet paprastai lietuvių kalbotyros tradicijoje stengiamasi su tuo kovoti). Dėl to ir sąmoningas standartinės kalbos norminimas prasideda nuo kalbos stebėjimo, tyrimo, tų dėsnių nustatymo ir tik po to, remiantis tomis žiniomis, siūlomos vartotojams vienokios ar kitokios kalbos vartojimo rekomendacijos. Kadangi kalba yra ilgaamžis visos tautos kūrinys, suprantama, kad greta dėsningųjų sisteminių dalykų esama ir tradicinių. Pavyzdžiui, sisteminis dalykas yra moteriškosios giminės asmenų pavadinimų darymas iš vyriškosios su galūnėmis ir priesagomis: draugas/draugė, klasiokas/klasiokė, uošvis/uošvė/uošvienė, sargas/sargienė, karalius/karalienė, bet štai šalia svečias bus viešnia – nebe gramatinis darinys, o nauja leksema.
Šalia vyro bus žmona arba moteris, o šalia brolio
vyrė, brolė; svečia ir vyrienė net LKŽ yra paminėta. Atkreiptinas dėmesys, kad čia pavyzdžiai pateikti tokie, kur gramatines arba darybines formas atitinka leksinės. Tai svarbu todėl, kad kalbos gramatinė ar fonologinė kaita yra žymiai labiau suvaržytos nei leksinė, be to, bet kuri gramatinė reikšmė gali būti apskritai reiškiama leksiškai, o ne atvirkščiai. Kitas pavyzdys: siuvėjas ir rašytojas – 'asmenų pavadinimai pagal atliekamą veiksmą'. Kodėl ne siūtojas ir rašėjas? Tiesiog taip reikia, tokia tradicija. Arba marijampolietis, kazlinis, nidininkas ir salakonas – juk visi galėtų būti su populiariausia priesaga -ietis (kazlųrūdietis, nidietis, salakietis). Sistema iš principo to nedraudžia, bet tradicija – didi jėga. Suprantama, iki tol, kol netrukdo gyventi. Todėl „gražios” tautinės tradicijos lupti vaikus ar bobą ("Mauči, kaip matai gauni į snukį!" Žemaitė) ar vaikų skaičiuotės apie žyduką ir pagaliuką visiškai pelnytai vejamos lauk iš mūsų gyvenimo. Iš viso to turėtų būti aišku, kad to, kas kalboje yra gramatiška ir sistemiška, geriau neliesti, nes nežinia, nuo kokios plytos pajudinimo sugrius visas kalbos rūmas, o tai, kas yra leksiška ir tik tradiciška, nesunkiai galima derinti prie besikeičiančio gyvenimo sociokultūrinių poreikių. Apibendrinimo vietoje Visi lietuvių kalbos daiktavardžiai yra suklasifikuoti į moteriškus ir vyriškus. Tam turime 12 paradigmų, iš kurių moteriškos yra penkios: Žmon-a (6), Vyšn-ia (7), Bit-ė (8), Žuvi-ìs (9), Ses-uo (12).
Jų produktyvumas, paplitimas ir darybos galimybės labai nevienodos, bet visais šiais žodžiais moterys gali būti įvardijamos ir kalbos sistemai tai neprieštarauja (beje, kaip moterų slapyvardžiai kai kurie jų jau ir funkcionuoja). Daiktavardžio giminės kategorija gali būti semantiškai motyvuota ir nemotyvuota. 2 Suprantama, kad būtent asmenų pavadinimų giminė yra semantiškai motyvuota ir sudaro daiktavardžio giminės kaip reiškinio centrą. Dėl to, kad moteriškoji giminė yra žymėtasis kategorijos narys, jos paradigmoms gali priklausyti ir vyriškosios lyties asmenų pavadinimai (semantinė giminė), todėl Šarka (gen. Šarkos), Bitė (gen. Bitės), Simutìs (gen. Simutiẽs, kaip žuviẽs, širdiẽs, šaliẽs, mirtiẽs, akiẽs) gali reikšti ir vyrą, ir moterį. Tai bene vienintelis atvejis lietuvių kalboje, kai abi semantinės giminės reiškiamos ta pačia žodžio forma (galūne). Vyriškoji giminė yra nežymėtasis kategorijos narys, todėl moteriškosios lyties asmenims pavadinti sistemiškai netinka. Esama kelių išimtinių substantiva communia atvejų, kai moterys pavadinamos vyriškosios giminės daiktavardžiais, bet tai paprastai stilistiškai nėra neutralus dalykas – dažniausiai neigiamai arba pajuokiamai konotuotas (ir gana retas): ta merga tikras/tikra strakalas. Čia dar svarbu ir kontekstas. Todėl vyriškosios giminės daiktavardžiai, priklausantys likusioms 7 paradigmoms, sistemiškai netinka pavadinti moteriškosios lyties asmenims. Dr. Antanas Smetona VU Lietuvių kalbos katedros
Jezukevičienė, 2023-05-09 Rašau moterų pavardžių su galūne -a klausimu. Leiskite atkreipti Jūsų dėmesį į kai kuriuos mitinius, išsigalvotus motyvus, lėmusius Ievos Pakarklytės projekto atsiradimą. 1 mitas. Nėra skirtumo, ar žodžio galūnė -a ar -ė. Ne, skirtumas yra.
Ne, skirtumas yra. Kai santuokos metu moteris ima vyro pavardę, jos pavardė išvedama iš vyriškosios, pvz.: Alekna – Aleknienė arba Aleknė, Giniotis – Giniotienė arba Giniotė, Butkus – Butkuvienė arba Butkienė, arba Butkė ir t.t. Tai žodžių darybos sritis. O žodžių daryboje egzistuoja darybos būdo (dažniausiai priesagos) ir galūnės koreliacija, pavyzdžiui, verslininkas – verslininkė (bet ne *verslininka), pirmūnas – pirmūnė (ne *pirmūna), vilnietis – vilnietė (ne *vilnieta). Tačiau teisėjas – teisėja (ne *teisėjė), gydytojas – gydytoja (bet ne *gydytojė), gyventojas – gyventoja (bet ne *gyventojė) ir t.t. Jeigu žodis išvedamas be priesagos, poroje moteriška galūnė visada būna -ė, pvz.: bedarbis – bedarbė (bet ne *bedarba), neregys – neregė (ne *nerega), vilkas – vilkė (ne *vilka). Į pastarąją grupę patenka ir lietuviškų asmenvardžių poros, pvz.: Gintaras – Gintarė (ne *Gintara), Vytautas – Vytautė (ne *Vytauta), Rimgaila – Rimgailė (ne *Rimgaila). 2 mitas. Kalbą galima keisti. Ne, ne visas kalbos sritis įmanoma pakeisti. Taip, kartais kaitaliojame rašybą ir skyrybą, nuolat keičiame vienus žodžius kitais, bet neįmanoma prievarta pakeisti gramatinės sistemos ir žodžių darybos principų. Be abejo, sistema irgi kinta – bet kinta pati, natūraliai ir lėtai. Tarkim, nepastebimai nunyko dviskaita (du sūnu, dvi ranki ir pan.), nebevartojame tam tikrų linksnių (pvz., namopi, savimp pačiamp). Juo labiau nesuprantamas būtų šiaip – keitimas tik dėl keitimo, nesant jokios būtinybės nei logikos. Kodėl, pavyzdžiui, turėtų nepatikti pora Giniota – Giniotė, bet jau gražiai skambėtų Giniota – Giniota? Šiuo atveju vyro pavardę prisiimti visgi norima, tik lietuviška žodžių daryba netinka? Vadinasi, klausimas nėra seksistinis. Ar tik čia nesusidūrėme su nelojalumu valstybei, lietuvybei ir gal su nepilnavertiškumo kompleksu ar savasties disforija (neapykanta viskam, kas sava)? 3 mitas. Užsienyje kyla nepatogumų, kai vyro ir žmonos pavardės nevienodos. Netiesa.
Netiesa. Pasaulis seniausiai apsipratęs su kultūriniais tautų skirtumais. Pavardės dažnai turi nevienodas galūnes (Smirnov – Smirnova, Dobrovolski – Dobrovolska ir pan.), o daugybėje kultūrų iš viso nėra tradicijos turėti bendrą šeimos pavardę. Štai ispanų pavardės sudaromos, perimant vieną iš tėvo, kitą iš motinos, ir daugiau jau gyvenime nebekeičiamos, pavyzdžiui, vyras – Felipe Cruz Moreno, žmona – Isabella Martinez Perez, o jų vaikas – Julio Cruz Martinez. Išimtis? Galbūt. Nors dabar nėra jokios priežasties kažką keisti, bet jei būtume priversti sutikti su išimtimi – tai nebent toms pavardėms, kurių ir vyriška forma baigiasi -a (Dineika, Lazutka, Alekna, Murza ir kt.). Pagal analogiją su tokiais asmens pavadinimais kaip akiplėša, kvaiša, nenuorama, pikčiurna, vėpla, kerėpla, valkata ir kt. sistemai neprieštarautų -a formų vartojimas tiek vyro, tiek žmonos įvardijimui. Visiškai natūralus sakinys: Vyras vėpla, žmona irgi vėpla. Tuomet greta abiem giminėms tinkančių (neigiamos konotacijos) vėpla, kerėpla ir kt. žodžių atsirastų nauja leksinė dviejų giminių grupė, kurioje moterų pavardės nebebūtų išvestos iš vyriškų pavardžių. Ar jos irgi turėtų kažkokį neigiamą atspalvį? Manyčiau, taip. Atkreipdavau studentų dėmesį į lietuviškų moterų pavardžių informatyvumą: netekėjusi panelė (- aitė, -ytė, -ūtė, -utė), ištekėjusi moteris (-ienė) arba kažkodėl neatskleidžianti statuso (-ė be jokios priesagos). Užsieniečiai stebėdavosi ir žavėdavosi. Panašu, kad naujoviškoje moters pavardėje su -a galūne būtų užkoduota dar viena informacija: savos kultūros nekentėja. Atsižvelgti Pastebėjimas:
Lojalumo valstybei nebuvimo, savasties atsisakymo, asmens nepilnavertiškumo klausimai, bei argumentas „naujoviškoje moters pavardėje su -a galūne būtų užkoduota dar viena informacija: savos kultūros nekentėja.“ nėra etiški. 3.
3Aušra Garuckaitė,
2023-06-30 Suprantu, kad šis klausimas, dėl kurio rašau šį laišką, nėra šiai dienai pirmo būtinumo klausimas valstybei, tačiau tai yra vienas iš opių klausimų mano būsimoje šeimoje. Noriu atkreipti dėmesį į kitos savaitės balsavimą dėl moterų pavardžių. Kaip jau žinote, šiai dienai po santuokos moteris gali rinktis tik pavardę su galūnėmis -ė arba -ienė (-uvienė). Aišku lieka mergautinės pavardės galimybė. Grįžtu prie savo būsimos šeimos: aš šiuo atveju kaip būsima žmona esu įpareigota rinktis savo būsimo vyro pavardės iškreiptą trumpinį su -ė galūne arba dar įdomiau-savo būsimo vyro motinos pavardę (-ienė). Pagal loginę seką, sukūrus šeimą-šeima gauna bendrą pavardę. Tačiau dėl dabartinių nuostatų aš esu priversta šeimą kurti pavardės atžvilgiu su vyro motina, bet ne su vyru. Pagal lietuvių kalbos gramatiką yra sekantis: (ištrauka) "Giminių yra dvi: vyriškoji ir moteriškoji. Daiktavardžiai nekaitomi giminėmis, o pagal formas yra kurios nors giminės. Vyriškosios giminės daiktavardžiai turi galūnes -as, -is, -ys, -(i)us, -uo: vyras, brolis, vagis, grėblys, sūnūs, sodžius, vanduo; moteriškosios giminės - -a, -ė, -i, -is, -uo: šaka, katė, duktė, marti, avis, sesuo. Vėl grįžtu prie savo būsimos šeimos: taigi mano atveju mano būsimo vyro pavardė turi galūnę -a. Jei atsižvelgsime į anksčiau pateiktą ištrauka mano supratimu ši galūnė atitinka mano lytį, jei neklystu. Taigi norėčiau paklausti Jūsų visų retorinio klausimo-kuo tai nusižengia šiuolaikinio žmogaus norui turėti bendrą šeimos pavardę, kas yra normalu visame likusiame pasaulyje? Atsižvelgti
4Laura Cvilikaitė,
2024-07-02 Kviečiu jus pritarti šiam įstatymo projektui, kuris yra itin svarbus žmogaus laisvės klausimas. Esu kalbėjusi su nemaža dalimi Vilniaus gyventojų, vyrų ir moterų, kurie palaiko šią iniciatyvą ir skatina laisvę rinktis.
Mano sužadėtinio pavardė Dirma, planuojame tuoktis šių metų Rugpjūčio 31 dieną, taigi pavardės klausimas yra aktualus mums ir bet kuriai kitai planuojančiai tuoktis porai. Aptarkime šį klausimą detaliau. Žemiau pateikiu ištrauką apie moteriškosios giminės galūnę:
moteriškąja galūne -a negali būti suteikta moteriai? Mano pačios vardas yra Laura, jis baigiasi galūne -a ir esu moteris, todėl atrodo elementaru turėti galimybę būti Laura Dirma. Tuo tarpu, vyro pavardė moteriškosios giminės būti gali, pavyzdžiui, Mindaugas Lingė. 2. Na ir dėl pačios žodžių darybos, tokie lietuviški žodžiai kaip Pelėda, Šaka, Tyla, skamba korektiškiau negu Pelėdė, Šakė ar Tylė. 3. Taip pat, noriu pažymėti, kad anksčiau nebuvo galima turėti ir pavardės su sutrumpinta -ė galūne; dabar ši pavardė yra įteisinta. 4. Galiausiai, žmogus su savo pavarde gyvena kiekvieną dieną, todėl galimybių rinktis turėtų būti daugiau. Atsižvelgti
Manyčiau, pavardžių klausimas yra kultūrinis, bet kadangi problemos kėlėjai mėgino remtis lingvistika, tai diskusija šiek tiek nukrypo nuo esmės. Norėčiau kai ką patikslinti. 1. Taip, faktas yra tas, kad lietuviškos moterų pavardės gramatiškai yra išvestinės. Niekas įstatymais ir prievarta šito nenustatė, taip formuotis pavardėms leido mūsų kalbos sistema. Belieka suprasti, kokį turtą paveldėjome ir jį saugoti. Net sunku būtų rasti pasaulyje kitą panašią kalbą, kuri prilygtų mūsiškei kaitybos ir darybos priemonių taupumu, efektyvumu ir informatyvumu. Vedinius lengva atskirti. Pavyzdžiui, Pelenė yra vedinys iš pelenai, o Pelena – jau dirbtinis, sugalvotas žodis. Kalbos sistemos apgauti neįmanoma, ji keičiasi lėtai ir natūraliai, bet pati. Taip, tikra tiesa, kad -a / -ia žymi daugiausia moterišką vardažodžių giminę, betgi ne vien. Kaip ir -is galūnė.
Kaip ir -is galūnė. Ji įprastai mums rodo vyrišką gramatinę giminę, bet nebūtinai, plg. brolis, dantis, bet naktis, širdis. Esmė visai ne priklausymas giminės kategorijai, o tai, kuri galūnė yra dari, t.y. gali būti naujo žodžio sudarymo priemonė. Kai kurios galūnės gali, bet lyg tyčia – ne -a / -ia. Ir joks įstatymas neprivers šios galūnės dalyvauti žodžių daryboje. 2. Kadangi dabartinė tradicija yra išvesti pavardes iš kitų pavardžių, tuomet įstatymu reikėtų įtvirtinti antrą būdą: leiskime sau pavardes susigalvoti. Pagal afganistaniečių pavyzdį. Kodėl gi ne? Taigi naujoji Pelena tradicija reikštų ne gramatikos pažeidimą, o kultūrinį virsmą. Turėtų atsirasti kritinė masė piliečių, kuriems nebesvarbu dinastijos pratęsimas, šeimos garbė, ką jau bekalbėti apie tautinį pasididžiavimą. Pavardė jiems būtų lyg prekės etiketė, kurią prisitaikytų sau pagal mados klyksmą ir konjunktūrą. Subkultūros vertybės imtų viršų ir įstatymų leidėjai turėtų paklusti. Žinoma, skaudu, kad niekaip neatsikratome nepilnavertiškumo. Geriau imtume pavyzdį iš izraeliečių, kurie net neskirdavo į ambasadas žmogaus, kol jis nepasikeisdavo pavardės į hebrajišką. 3. Kūrybiniai pseudonimai nebuvo ir nėra diskriminuojami, tai viešojo gyvenimo dalis. Neteko girdėti, kad Violeta Urmana arba Rūta
pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
kontrolieriaus tarnyba 2025-05-06 Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, atsakydama į Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto prašymą pateikti nuomonę dėl Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas), teikia šiuos paaiškinimus pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriui suteiktą kompetenciją.
Atkreipiame dėmesį, kad lygių galimybių kontrolierius pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 14 straipsnį bei Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 19 straipsnį vykdo Lygių galimybių įstatymo bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo įgyvendinimo priežiūrą. Viena iš Lygių galimybių įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi lygių galimybių kontrolieriui suteiktos kompetencijos sričių yra tirti skundus, atlikti tyrimus savo iniciatyva ir teikti konsultacijas dėl paklausimų. Pažymėtina, kad lygių galimybių kontrolieriui nesuteikta teisė vertinti Seimo priimamų ir jau priimtų įstatymų nuostatas galimo prieštaravimo Lygių galimybių įstatymui aspektu. Kartu būtina pastebėti, kad Lygių galimybių įstatymo
teisė teikti išvadas ir rekomendacijas bet kokiais su diskriminacija susijusiais klausimais dėl šio įstatymo įgyvendinimo, taip pat pasiūlymus valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms dėl teisės aktų tobulinimo ir lygių teisių įgyvendinimo politikos prioritetų. Todėl, atsakydami į prašymą pateikti nuomonę dėl Įstatymo projekto, teikiame nuomonę, kuri, be kita ko, buvo pareikšta moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierės (toliau – kontrolierė) 2003 m. gegužės 4 d. pažymoje Nr.(03–SN–4) dėl galimos diskriminacijos lyties pagrindu, kai, pasak pareiškėjos, „moterys neturi galimybės pasirinkti jos vedybinio statuso (ištekėjusi ar ne) nenurodančios pavardės, tai yra tokios formos, kurioje nebūtų aiškias reikšmes turinčių priesagų -aitė, -ytė, -ūtė“ (pažyma pridedama word formatu, jos originalas yra archyvuojamas teisės aktų nustatyta tvarka ir nėra galimybių skubiai jo pateikti).
Kontrolierė minėtoje pažymoje vertino moterims sukeliamas pasekmes dėl pavardės, suteikiančios informaciją apie vedybinį statusą, vartojimo įsidarbinant, darbo santykių srityje ir „siekdama mergaitėms ir moterims (ištekėjusioms ir neištekėjusioms) sudaryti galimybę akivaizdžiai nepateikti duomenų apie jų šeiminę padėtį (Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 8 str. ), ir vadovaudamasi Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 punktais, numatančiais valdžios ir valdymo institucijų pareigą įgyvendinti moterų ir vyrų lygias teises“ pasiūlė „Valstybinei lietuvių kalbos komisijai papildyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos
kalbos rašyba ir skyryba“ (Vilnius, 1992, p.
34–35) ir numatyti, kad greta netekėjusių moterų ir mergaičių bei ištekėjusių moterų pavardžių darybos būtų numatytas alternatyvus pavardžių darybos variantas, kur mergaičių ir moterų pavardės būtų sudaromos taip, jog neteiktų galimos informacijos apie vedybinį statusą.“ Atkreiptinas dėmesys, kad kontrolierė, vertindama, ar moterys nepatiria diskriminacijos dėl to, kad įsidarbinimo metu, priešingai nei vyrų, gali būti preziumuojamas moters vedybinis statusas dėl įsidarbinant nurodomos pavardės su atitinkama galūne, nepasisakė, kokios konkrečiai moterų pavardžių galūnės būtų neutralios ir neatskleistų moters vedybinio statuso. Tačiau kontrolierė minėtoje pažymoje darė prielaidą, kad
„darbdavio išankstinę nuomonę bei sprendimą apie pretendentę lemia moters
pavardė, teikianti dažniausiai teisingą informaciją apie vedybinę padėtį. Tokioje pačioje situacijoje atsidūrusio vyro vedybinis statusas darbdaviui yra nežinomas, jeigu pats vyras nesuteikia šios informacijos.
Šiuo požiūriu vyrai, lyginant su mergaitėmis bei moterimis, yra „saugesnėje padėtyje“, t.y. jų pavardės teikia mažiau informacijos apie privatų gyvenimą.“ Todėl praėjus 20-iai metų nuo šios kontrolierės pažymos pasirašymo ir įvykus teisėkūros pokyčiams, pagal kuriuos šiuo metu moterims leidžiama turėti pavardę su vedybinio statuso neatskleidžiančia galūne -ė, manome, kad moterims, joms pageidaujant, turėtų būti sudarytos galimybės pasirinkti alternatyvias pavardes su neutralia galūne, kurių įvairovė gali būti skirtinga atsižvelgiant į kultūrines, istorines šalies bei lietuvių kalbos tradicijas, kitus aspektus. Atkreiptinas dėmesys, kad esant laisvam asmenų judėjimui, ypač Europos Sąjungos šalyse (bet neapsiribojant jomis), moterims tuokiantis, sudarius partnerystes užsienyje ir pasirenkant savo vyro /partnerio (-ės) pavardę arba suteikiant tokias pavardes vaikams, pasirenkama pavardė, kuri gali neatitikti lietuvių kalbos tradicijų. Taip atsitinka tiek tais atvejais, kai pasirenkama užsienietiška pavardė, tiek pasirenkant vyrišką pavardę su galūnėmis -a ar -as. Visgi lygių galimybių kontrolierė nėra kompetentinga pasisakyti, kokios konkrečiai moterų pavardžių galūnės turėtų būti naudojamos, kad jos neatskleistų moters vedybinio statuso. Tai, mūsų nuomone, yra specialiųjų šios srities žinių turinčių subjektų diskrecija spręsti moterų pavardžių darybos klausimus, visų pirma užtikrinant, kad pavardės garantuotų moters privatumo apie jos vedybinį statusą apsaugą. Atsižvelgti
institutas 2024-09-17 Lietuvių kalbos institutas, susipažinęs su Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903
išdėstytas išvadas.
Lietuvių kalbos instituto direktoriaus sudarytos darbo grupės parengtoms išvadoms dėl šio įstatymo projekto pritarė Lietuvių kalbos instituto mokslo taryba (2023 m. rugsėjo 14 d. posėdžio protokolas Nr. MT-6). Pritarti 2.1 Lietuvių kalbos institutas
lingvistiškai ydingas
Pakarklytės parengtas įstatymo projektas Nr. XIVP-2700 (toliau – Projektas), kuriuo siūloma dabar galiojančio Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3-io straipsnio 2-ą dalį papildyti ir išdėstyti taip (papildytas tekstas paryškintas):
„2. Sutuoktinio kitam sutuoktiniui ar tėvų arba
vieno iš tėvų vaikui suteikta pavardė rašoma Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose lietuviškais rašmenimis ir atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus, taip pat atvejus, kai norima suteikti moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės, turinčios galūnę -a ar -ia.“ Siekiama, kad moteriškas pavardes būtų galima daryti ne tik tradiciniais būdais su priesagomis -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė, -ienė, -(i)uvienė ar 2003 m. įteisintu nepriesaginiu būdu su galūne -ė, bet ir iš vyriškų pavardžių, turinčių galūnę -(i)a – su tokia pačia galūne. Pabrėžtina, kad įstatymo papildymo tekste minimas moteriškos pavardės su galūne -(i)a suteikimas lingvistiškai negali būti traktuojamas kaip sisteminė pavardės daryba. Taigi tokiu įstatymo, kuris skirtas asmens vardo ir pavardės rašymui dokumentuose, papildymu būtų keičiama moteriškų pavardžių sistema. Šis įstatymo papildymas apskritai yra lingvistiškai ydingas – prieštarauja lietuvių kalbos dėsniams ir yra paremtas klaidingomis prielaidomis.
Be to, pažymėtina, kad gramatiniai pavardžių formos aspektai apibrėžiami lietuvių kalbos gramatikose, o normos klausimus sprendžia Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo nutarimais ir rekomendacijomis. Todėl dalinis moteriškų pavardžių sudarymo reguliavimas Seime priimamu įstatymu yra nelogiškas ir griauna bendrinės lietuvių kalbos sistemos kodifikavimo nuoseklumą. Tai savo 2023 m. gegužės 15 d. išvadoje yra pažymėjęs ir Seimo kanceliarijos Teisės departamentas. Toliau Išvadoje apibūdinami esminiai Projekto trūkumai ir kai kurie prieštaringi su juo susijusios sklaidos momentai, taip pat nurodomi galimi neigiami padariniai lietuvių kalbos gramatinei sistemai. Pritarti . 2.2 Lietuvių kalbos institutas
klaidingos ir prieštaringos informacijos Projekto aiškinamajame rašte teigiama: „įstatymo projektas parengtas norint sudaryti galimybę moterims suteikti pavardę su galūne -a ar -ia, jeigu pavardė yra daroma iš vyriškos pavardės, turinčios galūnę -a ar -ia (pvz. Šarka, Stundžia). Šiuo Įstatymo projektu siekiama numatyti išimtį lietuvių pavardžių sistemoje ir leisti moterims vadintis tokia pačia pavarde kaip ir vyriškos giminės asmuo, iš kurio perimama pavardė, jeigu ši pavardė yra moteriškos giminės.“ Taigi pirmoje pastraipoje kalbama apie moteriškų pavardžių darybą iš vyriškų pavardžių, o antroje – apie pavardės perėmimą, t. y. apie tos pačios formos pavardę tiek vyrams, tiek moterims. Tai vienas kitam logiškai prieštaraujantys dalykai. Aiškinamajame rašte (ir Projekto sklaidos tekstuose) taip pat remiamasi lingvistiškai klaidingu supratimu, kad vyrų pavardės su galūnėmis -ė, -a, -ia yra moteriškosios giminės. Tai veda prie nepagrįsto įsivaizdavimo, kad dabartiniame pavardžių reglamentavime „galima įžvelgti diskriminacijos apraiškų“ (plačiau žr. 7-ą Išvados punktą).
7-ą Išvados punktą). Pažymėtina, kad asmenvardžių raidos požiūriu vyrų pavardės su galūnėmis -ė, -a, -ia susiformavo savarankiškai kaip vyriškosios giminės pavardės; sakinyje jos derinamos su vyriškosios giminės vardažodžiais (pvz.: tas Varna, mokinys Šarka ir pan.). Tokia jų giminė nurodoma ir Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (DLKG 2005: 64). pirmoje pastraipoje kalbama apie moteriškų pavardžių darybą iš vyriškų pavardžių, o antroje – apie pavardės perėmimą, t. y. apie tos pačios formos pavardę tiek vyrams, tiek moterims. Tai vienas kitam logiškai prieštaraujantys dalykai. Pritarti 2.3 Lietuvių kalbos institutas
diskusijomis Įstatymo Projektas sulaukė viešų aptarimų. Žiniasklaidoje paskelbta straipsnių, transliuota interviu, Seime surengta Seimo nario Stasio Tumėno spaudos konferencija ir Projekto rengėjos Ievos Pakarklytės inicijuota diskusija, nuomonėmis keistasi socialiniuose tinkluose. Vis dėlto galima teigti, kad Projektui kalbininkų ir politikų išsakyta kritika (net ir tiesioginėje diskusijoje) jo rengėjos yra ignoruojama. Kai Projektas buvo pateiktas Seimo 2023 m. liepos 4 d. posėdyje, remtasi tais pačiais lingvistiškai klaidingais argumentais ir teigta, kad nesą tekę sutikti kalbininkų, kurie būtų sieję šių pavardžių įteisinimą su lietuvių kalbos gramatika; tai esąs žmogaus teisių klausimas ir privataus gyvenimo dalis. Todėl būtina dar kartą išryškinti esminius lingvistinius šio klausimo aspektus. Pritarti 2.4 Lietuvių kalbos institutas
Mėginant pagrįsti įvairius pavardžių sistemos pertvarkymo poreikius, stengiamasi įteigti mintį, kad pavardės esančios kiekvieno asmens privatus reikalas. Jeigu valstybė neleidžia piliečiui su savo pavarde elgtis, kaip jis nori, esą pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą ir dėl to net kreipiamasi į teismus. Tuo lietuviai esantys pasaulyje išskirtiniai, neleisdami pasirinkti pageidaujamos pavardės.
Tokie aiškinimai yra nepagrįstas arba sąmoningas tiesos iškraipymas: daugumoje Europos valstybių pavardžių formų oficialioji vartosena yra reglamentuojama. Pabrėžtina, kad pavardės, kaip tikrinės leksikos vienetai, yra kalbos sistemos dalis. Jos tariamos, užrašomos kalbos rašmenimis, kirčiuojamos, linksniuojamos, turi darybinių ryšių, o jų kaitybos formos priklauso nuo sintaksinių ryšių sakinyje. Taigi pavardės yra lietuvių kalbos žodžiai, paklūstantys bendriesiems kalbos sistemos dėsningumams (yra išleistas ir Lietuvių pavardžių žodynas (LPŽ), skelbiama internetinė jo versija). Asmenvardžiai sudaro atskirą asmens ir valstybės santykių sritį (kuriami asmenvardžių registrai), jie funkcionuoja viešojoje erdvėje, yra nuolat įtraukti į visuomenės komunikaciją. Pagaliau pavardės yra kalbinis ir apskritai kultūrinis lietuvių paveldas, per ištisas kartas perimamas kaip giminystės ryšių liudijimas. Todėl paisyti pavienių asmenų siekio palikti asmenvardžių vartojimą savireguliacijai ar asmeninių norų tenkinimui reiškia ignoruoti viešuosius visuomenės ir valstybės interesus. Pritarti 2.5 Lietuvių kalbos institutas
susiklosčiusios lietuvių pavardžių sistemos savitumą Ištekėjusių moterų pavardžių darybos iš vyrų pavardžių sistema iki šiol remiasi ir visada rėmėsi tik gyvąja kalba (žr. LKA, 112 ir 113 žemėlapius). Pavardės su priesagomis -ienė, -aitė, -ytė ir pan. nebuvo primestos kitų kalbų, šalių ar okupacinių režimų (okupaciniai režimai kaip tik siekė šias priesagas pakeisti kitomis), jas prieš kelis šimtus metų pradėjo vartoti patys lietuviai. Tai yra natūraliai susiformavęs lietuvių bendrinės kalbos faktas, kuris lietuvių moterų pavardėms ir lietuvių kalbai suteikia savitumo, išskirtinumo, todėl tokius mūsų moterų pavardžių darybos modelius reikia išlaikyti ir skatinti.
Dirbtinis, daugiausia politinių motyvų inspiruotas kišimasis į šių asmenvardžių sistemą būtų ne modernumą rodantis, o natūralią jų raidą trikdantis administracinis veiksmas. Atlikus mokslinius lietuvių asmenvardžių raidos tyrimus (plg. Maciejauskienė 1991, Zinkevičius 2008 ir kt.), nerasta jokių duomenų, rodančių, kad moterų antrieji (t. y. po vardo ėję) asmenvardžiai, vėliau pasidarę pavardėmis, būtų turėję galūnes -a, -ia, t. y. būtų sutapę su tokias galūnes turinčiomis vyriškomis pavardėmis. Taigi lietuvių moterų pavardžių darybos sistemos kontekste Projekto siūlymas nėra sisteminis ir vertintinas kaip dirbtinė naujovė. Bandymai jį remti sena baltiška moterų asmenvardžių darybos tradicija yra ištraukti iš visai kitokio konteksto: tuomet egzistavo vienanario įvardijimo sistema ir nebuvo jokių pavardžių formavimosi užuomazgų. Projektą priėmus lietuvių moterų pavardžių sistema kai kuriais atvejais sutaptų su slavų kalbų sistemomis. Galūnę -a turi ne tik lietuviškos kilmės vyrų pavardės (pvz.: Lydeka, Varna, Daugėla), bet ir daug slaviškos kilmės šio tipo asmenvardžių, todėl, pavyzdžiui, iš vyrų pavardžių, turinčių priesagas -enka, -anka, -ka (Bondarenka, Zaranka, Svirka, Ambraška, Baciuška) perimtos moterų pavardės turėtų tokią pačią formą kaip ir slavų kalbose.
Jeigu vėliau šio įstatymo nuostatos būtų dar plėtojamos (o tokią prielaidą galima daryti, žr. šios Išvados 7-ą punktą), įtraukiant ir kitų formų pavardes, iš vyrų pavardžių, turinčių priesagas -skis, -inskas, -inskis, -anskas, -anskis, -ickas (jų yra keli tūkstančiai), padarytos moterų pavardės (iš Girskis – Girska, iš Kanarskis – Kanarska, iš Valinskas – Valinska, iš Kučinskis – Kučinska, iš Bakšanskas – Bakšanska, iš Navickas – Navicka ir pan.) būtų tokios pačios kaip lenkų kalboje, o iš vyrų pavardžių su priesagomis -ovas, -evas, -inas (jų yra keli šimtai) būtų galima darytis moterų pavardes, visiškai sutampančias su rusų kalbos moteriškomis pavardėmis (iš Baranovas – Baranova, iš Beriozovas – Beriozova, iš Ignatjevas
kt.) šeimos, atsižvelgdamos į vyro giminės moterų pavardžių tradiciją . Įteisinta Projekto siūloma nuostata būtų akivaizdus lietuvių moterų pavardžių sistemos ardymo veiksnys. Pritarti 2.6 Lietuvių kalbos institutas
ir kalbos sistemos vienetai Pritarti 2.6.1 Lietuvių kalbos institutas 2023-09-17
nepritaptų prie lietuvių kalbos sistemos Bendrinėje kalboje su galūne ‑(i)a nedaromi pavadinimai pagal lyties skirtumą, konkrečiau – moteriškos lyties asmenų pavadinimai. Klaidinga teigti, kad, pavyzdžiui, žodis siuvėja padarytas iš siuvėjas – tai yra priesagos ‑ėjas, -ėja vediniai, kartu padaryti iš veiksmažodžio siūti (siuva, siuvo).
Moterų pavardės sistemiškai negali būti laikomos galūnės ‑(i)a vediniais iš vyriškų pavardžių, tai prieštarautų lietuvių kalbos žodžių darybos dėsniams, nes ši galūnė darybiškai neatlieka skyrimo pagal lytį, įvardijimo pagal moteriškumą funkcijos. Gramatikos dėsniai (o ne šiaip tradicijos) nėra kuriami kalbininkų, jie susiformuoja pačios kalbos raidoje, ilgametės vartosenos praktikoje. Kalbininkų darbas yra šiuos dėsnius išstudijuoti ir nustatyti normines formas kaip etaloną, kuriuo vadovaujamasi viešojoje erdvėje, bet kuris nereguliuoja tarminės ar šnekamosios kalbos vartosenos. Oficialių asmenvardžių formų nustatymas reikalauja kompetencijos ir neturi būti moksliškai nepagrįstų politinių sprendimų rezultatas. 6.2. Dirbtinai kuriamas moteriškų pavardžių atsiradimo būdas – pavardės perėmimas iš vyro Kadangi galūnė ‑(i)a lietuvių kalbos sistemoje nėra pavadinimų pagal moterišką lytį darybos priemonė, Projekte minimų pavardžių nebūtų galima laikyti dariniais, o jų atsiradimo – žodžių daryba. Šią funkciją – įvardyti moteriškos lyties asmenis ir gyvūnus – dėsningai nuo seno atlieka galūnė -ė (plg. vilkas – vilkė; naujažodžiai popiežė, viršilė, orakulė, net kūdikė rodo, kad ši jos funkcija tik stiprėja, plečiasi semantiniu aspektu). Todėl su ja daromos moterų pavardės šiuo atžvilgiu yra sistemiškos, net jeigu formaliai visiškai sutampa su vyriškomis, plg. vyras Kiaunė – moteris Kiaunė. Pãstarosios, nors ir nėra įprastos dėl to formalaus sutapimo, gramatikos požiūriu taisyklingos ir gramatinės sistemos neardo (be to, jų galūnė ir linksniavimas nesiskiria nuo turinčių priesagas -ienė, -aitė ir kt.). Pavardžių sistema, įteisinus nepriesagines moterų pavardes, išliko nuosekli darybos aspektu – visais atvejais moteriškos pavardės iš vyriškųjų yra daromos.
Projekte siūlomu galūnės ‑(i)a atveju tai būtų visai kitas, invazinis moterų pavardžių atsiradimo būdas (pavardės perėmimas), neturintis ištakų lietuvių kalboje, jos struktūros nepamatuotas ir dėl to ateityje neabejotinai ją ardysiantis. Jokie formalūs sutapimai neturi skatinti kurti naujas taisykles, atveriančias vartus pavardžių darybos chaosui. 6.3. Lietuvių kalbos gramatika nėra „anglosaksiška“ Projekto diskursas atskleidė, kad noras turėti vienokią ar kitokią pavardės formą nėra susijęs tik su vieno tipo, būtent galūnę ‑(i)a turinčiomis, pavardėmis. Šiuo keliu žengiant siekiama apskritai suvienodinti lietuvių vyrų ir moterų pavardes. Projekto iniciatoriai atvirai pripažįsta, kad galutinis tikslas – vadinamasis anglosaksiškas pavardžių modelis, kai visų šeimos narių pavardės yra tos pačios formos. Toks siekis rodo, kad nesuprantama, neįvertinama ir nevertinama lietuvių kalbos specifika. Pavardes sumenkinant iki emblemos ar etiketės, pamirštama, kad tai yra žodžiai, kuriuos reikės rašyti ir tarti ne tik vardininko linksniu. Kaip ir kitus daiktavardžius, jas skiriame pagal giminę ir linksniuojame, jos turi kirčiavimo taisykles. Sutapatinus moterų pavardes su vyrų, atimtume iš mūsų gramatikos svarbią funkciją ‒ kalbos priemonėmis skirti asmenis pagal lytį: vien iš pavardės nebūtų galima spręsti, ar ji vyriška, ar moteriška. Ir tokių moteriškų pavardžių jau negalėtume linksniuoti (pvz., laiškas Daivai Morkūnui ar Daivai Morkūnas? Dirbsime su Jūrate Kubiliumi ar Jūrate Kubilius?), kaip tai atsitiko, pavyzdžiui, išeivijoje, kai lietuvių pavardės pateko į anglakalbę (kitokios gramatinės sistemos) aplinką. 6.4.
ir apsunkinamas vartojimas Plėtojant Projekto nuostatas ir pereinant prie
„anglosaksiško“ modelio, vyriškos pavardės išliktų linksniuojamos (laiškas
Dainiui Morkūnui, dirbti su Arūnu Kubiliumi), o moteriškos pavardės, nuo vyriškų formaliai nesiskiriančios vienaskaitos vardininku, būtų nekaitomos (pavyzdžiui, seserys Kazlauskaitės taptų seserimis Kazlauskas), išderintų lietuvių kalbos morfologiją ir sintaksę. (Beje, tokia netvarka gramatikoje neprisidėtų prie moterų ir vyrų lygių galimybių siekio.) O tai jau šiurkštus ir nepamatuotas kišimasis į natūralią kalbos raidą. Gerokai apsunktų ir pavardžių vartojimas rišliame tekste. Norėdami identifikuoti asmenį, žmonės būtų verčiami ieškoti įvairių papildomų kalbinių priemonių (iškiltų būtinybė greta vartoti vardą, priedėlius ponas, ponia ir kt., perteklinius įvardžius) tam, kad išreikštume tai, kas mūsų kalboje puikiai nusistovėjo pačioje pavardės formoje. Šiuo požiūriu lietuvių kalba taupesnė – tai ne kalbos trūkumas, o didelis privalumas. 2.7 Lietuvių kalbos institutas
Projekto aiškinamajame rašte teigiama: „Dabartiniame reglamentavime galima įžvelgti diskriminacijos apraiškų – moterys, kurių vyrų pavardės yra moteriškos giminės ir baigiasi -ė (pvz. Dirsė), turi teisę turėti tokią pačią pavardę, kaip ir jų vyrai, tačiau tokia teisė nėra suteikiama moterims, kurių vyrų pavardės yra moteriškos giminės ir baigiasi -a ar -ia.
Tai sukuria skirtingas sąlygas moterims turėti tokią pačią pavardę kaip ir jų vyrai, nepaisant to, kad ir vienu, ir kitu atveju, vyro pavardė yra moteriškos giminės.“ Kaip minėta šios Išvados 2-ame punkte ir 6.2 papunktyje, vyriškos ir moteriškos pavardės su galūne -ė yra netapačios, jos savyje turi skirtingą gramatinę informaciją: vyriškos pavardės su galūne -ė yra vyriškosios giminės, moteriškos pavardės su galūne -ė – moteriškosios giminės (sakinyje jos derinamos su skirtingų giminių vardažodžiais, plg. poetas Bložė, kompozitorė Paukštė). Dabartinė moterų pavardžių darybos sistema apskritai nėra diskriminacinė, ji paremta gyvąja kalba. Galiojantys įstatymai ir dabar moterims suteikia įvairių galimybių: rinktis tradicinę (priesaginę) arba nepriesaginę pavardės formą; ištekėjusioms moterims – pasilikti mergautinę pavardę arba priimti pavardę, padarytą iš vyro pavardės, arba rinktis dvigubą pavardę, sudarytą iš dviejų minėtų pavardžių. Esant tokiai įvairovei, iš pavardės jau negalima spręsti apie moters šeiminę padėtį. Be to, ir vyrai gali imti žmonos šeimos pavardę (bet ne perimti moterišką gramatinę žmonos pavardės formą), pavyzdžiui, Gailiūtės vyras gali tapti Gailiumi (ne Gailiūte). Todėl ieškoti papildomų – dirbtinai kuriamų – raiškos galimybių neva dėl dar vis esančios diskriminacijos nėra prasminga. Projekto siūlymas įteisinti moteriškas pavardes su galūne -(i)a pagal tokią galūnę turinčias vyriškas pavardes, priešingai, sukuria prielaidas nelygioms galimybėms ir atveria kelią galimoms diskriminacijos apraiškoms. 1) Pavardžių su galūne -(i)a galėtų pageidauti ir tos moterys, kurių vyrų ar tėvų pavardės turi kitokias galūnes, todėl būtų reikalaujama įteisinti moteriškų pavardžių darybą su galūne -(i)a iš bet kurios kitos vyriškos pavardės (pvz.: Kazlauskas – Kazlauska, Butkus – Butka).
Pažymėtina, kad lietuvių moterų pavardžių pagal vyrų pavardes darybos taisyklės iki šiol yra visuotinės, t. y. taikomos visais atvejais. Tai pasakytina tiek apie darybą su priesaga -ienė (čia tik numatyta galimybė kai kuriais atvejais pridėti papildomą priesagą -(i)uv-), tiek apie nepriesaginių pavardžių darybą su galūne -ė iš bet kurios vyriškos pavardės. 2) Leidus registruoti nuo vyro pavardės nesiskiriančią žmonos pavardę (Švėgžda, Alekna), būtų pažeistos lygios galimybės tą patį daryti kitoms moterims, kurių vyrų pavardės baigiasi kitokia galūne. Projekto aiškinamajame rašte kalbama apie siekį „numatyti išimtį lietuvių pavardžių sistemoje ir leisti moterims vadintis tokia pačia pavarde kaip ir vyriškos giminės asmuo, iš kurio perimama pavardė“. Tačiau padarius šią išimtį, neabejotinai būtų reikalaujama ją plėsti, kol būtų įteisintos moterų pavardės formos, vienaskaitos vardininku nesiskiriančios nuo vyriškų pavardžių (pvz.: Kazlauskas, Banys, Vaitkevičius). Tokios moterims suteiktos pavardės pažeistų morfologinę ir sintaksinę kalbos sistemą ir apsunkintų komunikaciją (žr. šių Išvadų 6.4 papunktį). Pritarti 2.8
8„Baltijos tyrimų“ 2023 m. birželio 14–29 d.
atlikta apklausa kelia abejonių LRT užsakymu „Baltijos tyrimų“ 2023 m. birželio 14–29 d. atlikta apklausa, kurioje klausta: „Kaip jūs manote, ar Lietuvoje reikėtų leisti naudoti moteriškas pavardes su „a“ raide pabaigoje?“ Apklausta 1020 Lietuvos gyventojų.
Nustatyta, kad 47 proc. jų pritartų (18 proc. tikrai pritaria ir 29 proc. yra linkę greičiau pritarti) tokiai naujovei, 36 proc. su tuo nesutinka (15 proc. tikrai nepritaria ir 21 proc. greičiau linkę nepritarti), o 17 proc. neturi nuomonės arba neatsakė. Nors žiniasklaidoje aptariant apklausos rezultatus nuolat pabrėžiama, kad beveik pusė apklaustųjų mano, jog Lietuvoje reikėtų leisti tokias pavardes, nereikėtų šios apklausos laikyti rimtu tyrimu, įrodančiu pavardžių reformos būtinumą. Nekvestionuojant apklausos reprezentatyvumo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad klausimas suformuluotas pernelyg supaprastintai ir netiksliai. Pirmiausia, neaišku, ar klausiama tik apie lietuviškas pavardes (tai aktualu, nes klausinėti ir nelietuviai). Antra, remiamasi klaidinga nuostata, kad tai yra viso labo pavardžių rašybos dalykas. Absoliuti dauguma respondentų, be abejonės, nėra informuota apie galimus siūlomos pavardžių sistemos pertvarkos padarinius. Siekiant sužinoti apsvarstytą ir sąmoningai pasirinktą, o ne šiaip greitosiomis „sugeneruotą“, emocijomis grįstą ir pan. atsakymą, klausimą reikėtų formuluoti gerokai išsamiau ir tiksliau. Ko gero, žinant, kad ši naujovė gali ateityje neigiamai paveikti visą lietuvių kalbą, atsakymai būtų labiau pasverti ir jų statistika būtų kitokia. Rezultatų statistika taip pat nėra tokia vienareikšmiška. Matyti, kad trečdalis visuomenės turi tvirtą nuomonę, kiti nėra tikri dėl vienokio ar kitokio savo apsisprendimo, o 17 procentų nuomonės apskritai neturi ir jos neišreiškė. Moterų apklausta beveik šimtu, arba daugiau nei 9 proc., daugiau nei vyrų. Tai apytikriai atitinka dabartinį vyrų ir moterų skaičiaus santykį Lietuvoje.
Tačiau turint galvoje klausimo aktualumą būtent moterims, toks respondentų skaičiaus pagal lytį skirtumas gali būti svarbus ir, tikėtina, gali iškreipti apklausos rezultatus. Neatsispindi ir motyvai: žmonių neklausta, kodėl jie rinkosi taip atsakyti. Gali būti, kad moterys siūlomą galimybę vertina individualiau, o vyrai labiau atitrauktai, apskritai kaip reiškinį. Iš rezultatų aprašymo taip pat aišku, kad vertinta ir respondentų šeiminė padėtis, išsilavinimas, gyvenamoji vieta, tačiau statistinių duomenų, kaip pagal šiuos požymius yra pasiskirstę patys respondentai, nepateikta. Jei matyti 9 proc. skirtumas tarp apklaustų moterų ir vyrų skaičiaus, ar galima būti tikriems, kad tarp apklaustų moterų nedominuoja, apklausos rengėjų formuluotėmis, „18–29 metų“, „netekėjusios arba neturinčios partnerio“, „gyvenančios didmiesčiuose“ moterys, kurių atsakymai daugiausia ir nulėmė tokius apklausos rezultatus? Taigi ši apklausa iš esmės neparodė nieko daugiau nei kìtos panãšios paviršinės apklausos – mūsų visuomenė pasidalijusi į tuos, kuriems svarbu išlaikyti tradicines tautos vertybes, ir tuos, kurie iškelia žmogaus teises virš valstybės ir tautos interesų. Tokio pobūdžio apklausų rezultatais nereikėtų grįsti sprendimų esminiais valstybės ir tautos raidos (kalbos, istorijos ir pan.) klausimais. Atsižvelgti Nacionalinis interesas ir žmogaus teisės neturėtų būti priešinami. 2.9 Lietuvių kalbos institutas 2024-09-17
Įstatymo projekto Nr. XIVP-2700, kuriuo norima
„suteikti moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės,
turinčios galūnę -a ar -ia“, formuluotės, jo aiškinamasis raštas, Projekto rengėjos Seimo narės Ievos Pakarklytės teiginiai žiniasklaidoje ir pristatant Projektą Seime rodo, kad Projektas parengtas neapgalvotai, remiantis klaidingomis, su kalbos mokslu prasilenkiančiomis prielaidomis ir nuostatomis, o pateikiami argumentai yra lingvistiškai nepagrįsti.
su galūne -(i)a neparemta natūraliai susidariusiais lietuvių moterų pavardžių darybos, raidos polinkiais. Bendrinėje lietuvių kalboje su galūne -(i)a nėra daromi asmenų pavadinimai pagal lyties skirtumą. Taigi ir siūloma moterų pavardžių daryba su tokia galūne iš vyriškų pavardžių prieštarauja lietuvių kalbos gramatikos dėsniams. Be to, Projekte siūlomas atvejis apskritai laikytinas ne moteriškų pavardžių daryba, o nauju moteriškų pavardžių sudarymo būdu – vyriškos pavardės formos perėmimu. 2. Dabartinė lietuvių moterų pavardžių darybos sistema yra visuotinė, t. y. apima visas pavardes. Projekto siūlymas sukurtų nelygias galimybes: ne visos moterys galėtų turėti pavardę su galūne -(i)a. Taip pat būtų sudarytas precedentas kai kurioms moterims perimti nepakeistą vyro pavardę. Visa tai ilgainiui neišvengiamai vestų prie išimčių dauginimo ir pavardžių sistemą padarytų nestabilią, nenatūralią ir nefunkcionalią, apsunkintų komunikaciją. Pastangos naikinti gramatinį vyrų ir moterų pavardžių skirtumą ir lietuvių pavardes paversti lyčiai neutraliomis (kad iš pavardės nebūtų suprantama, vyras tai ar moteris) būtų tolygios kėsinimuisi į lietuvių kalbos gramatinės sistemos savitumą, kuris susiklostė per šimtmečius. 3. Jeigu būtų įteisinta Projekto siūloma nuostata, kai kurios lietuvių moterų pavardės supanašėtų su slavų kalbų pavardėmis. Tai būtų akivaizdus lietuvių moterų pavardžių sistemos ardymo veiksnys ir grįžimas į pavardžių slavinimo laikotarpį. 4.
-ė įteisinimas buvo sociokultūriniu aspektu motyvuota reforma, išsitenkanti lietuvių kalbos sistemoje, nors ir sukurianti išimtį (gana retais atvejais moterų ir vyrų pavardės su šia galūne formaliai sutampa). Šios išimties negalima laikyti precedentu ir jau nemotyvuotai, iš esmės remiantis tik subjektyviais estetiniais ir pan. kriterijais, toliau perdarinėti moterų pavardžių sistemą, neatsižvelgiant į natūraliai susiklosčiusią lietuvių kalbos sistemą ir savitumą. Priemonė pavarde nerodyti moters šeiminės padėties jau turimà ir naudojama, ši sociokultūrinė reikmė patenkinta. Rūpintis savo individualia tapatybe, ignoruojant visos tautos sukurtą kalbos tapatybę, yra nepriimtina, jei suvokiame save kaip tautą, visuomenę, o ne kaip paskirus individus. Pritarti
Respublikos Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija
gramatikai būdingas ir lietuvių kalbos sandaros pagrindų neatitinkantis modelis, kuris ardytų nusistovėjusią lietuvių pavardžių sistemą ir pažeistų jos savitumą. Spręsti tokio lygmens lietuvių kalbos normų pokyčių klausimus yra kalbos ekspertų kompetencija (tai pažymėta ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2023 m. gegužės 15 d. išvadoje). 2. Atsižvelgtina į neigiamas kalbos ekspertų (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Lietuvių kalbos instituto) išvadas, kuriose, be kita ko, pažymima, kad projektas, kuriuo norima įteisinti lietuvių kalbai nebūdingą vyriškų pavardžių moterims perėmimo būdą, sukurtų prielaidas lietuvių moterų pavardėms panašėti į slaviškas pavardes su galūne -a, taip pat atsirastų precedentas reikalauti perimti vyriškas pavardes ir su kitomis galūnėmis. Noras turėti vienos formos bendrą visai šeimai nekaitomą pavardę neatitinka pamatinių lietuvių kalbos, kaip galūninės kalbos, gramatinės sistemos ypatybių. 3.
dėl kalbos kaitos, pavardžių formavimo ir visuomenės poreikių. NUTARTA:
komitetui projektą atmesti, nes juo siekiama įteisinti naują, lietuvių kalbos gramatinei sistemai nebūdingą moterų pavardžių darymo būdą (vyriškos pavardės perėmimą). 2. Tęsti platesnes, visapusiškas ekspertų diskusijas. Pritarti
teisę, pasiūlymai:-. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai:-. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: 7.1. Komiteto sprendimas: projektą atmesti. 7.2. Komiteto argumentai: Teisės departamento pateikti argumentai, kad Seimas turi atsižvelgti į kalbininkų nuomonę. Taigi atsižvelgta į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Lietuvių kalbos instituto ir Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos siūlymą nepritarti įstatymo projektui. 8. Balsavimo rezultatai: pritarti įstatymo projektui balsavo: už –2 , prieš – 1, susilaikė – 2 (nepritarta). 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Laurynas Šedvydis. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė:-. . Komiteto pirmininkas (Parašas) Laurynas Šedvydis Patarėja Eglė Gabrielė Gibė