Projekto lyginamasis variantas
2023 m. d. Nr. Vilnius
Pakeisti 1 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Šis įstatymas nustato moters pagalbinio apvaisinimo ir
vaisingumo išsaugojimo paslaugų teikimo sąlygas, būdus, tvarką, įstatymų nustatyta tvarka santuoką sudariusių asmenų (toliau – sutuoktiniai), arba registruotos partnerystės sutartį sudariusių asmenų (toliau – partneriai) partnerių ir vienišų moterų, kurių prašymu atliekamas pagalbinis apvaisinimas, taip pat asmenų, kuriems teikiamos vaisingumo išsaugojimo paslaugos, teises.“2 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Papildyti
išdėstyti taip:
„7. Vieniša moteris – moteris nesudariusi santuokos
ar partnerystės. 78. Žmogaus embrionas (toliau – embrionas) – besivystantis žmogaus organizmas nuo apvaisinimo momento (žmogaus zigotos susidarymo) iki moters aštuntos nėštumo savaitės pabaigos. 89. Žmogaus embriono donorystė (toliau – embriono donorystė) – in vitro (ne moters kūne) esančio embriono perkėlimas į moters organizmą, kai perkeliamam embrionui sukurti nebuvo naudojamos tos moters lytinės ląstelės. 910. Žmogaus lytinės ląstelės (toliau – lytinės ląstelės) – moteriškos ir vyriškos ląstelės, dalyvaujančios zigotos susidaryme. 1011. Žmogaus lytinių ląstelių, embrionų arba reprodukcinių audinių konservavimas (toliau – konservavimas) – cheminių medžiagų naudojimas, aplinkos sąlygų arba kitų priemonių pakeitimas žmogaus lytinių ląstelių, embrionų arba reprodukcinių audinių apdorojimo metu, siekiant sustabdyti arba sulėtinti biologinį arba fizinį audinių ir ląstelių irimą. 1112. Žmogaus lytinių ląstelių, embrionų arba reprodukcinių audinių paruošimas (toliau – paruošimas) – žmogaus lytinių ląstelių, embrionų arba reprodukcinių audinių tvarkymas ir konservavimas tinkamomis sąlygomis.
(toliau – autologinis naudojimas) – iš žmogaus paimtų lytinių ląstelių arba reprodukcinių audinių naudojimas jam pačiam pagalbinio apvaisinimo tikslu. 1314. Žmogaus lytinių ląstelių bankas (toliau – lytinių ląstelių bankas) – asmens sveikatos priežiūros įstaiga, turinti licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai, kurioje nurodyta, kad ji įgijo teisę teikti licencijuojamas lytinių ląstelių banko paslaugas. 1415. Žmogaus lytinių ląstelių donoras (toliau – lytinių ląstelių donoras) – gyvas žmogus, savanoriškai duodantis lytinių ląstelių kito žmogaus pagalbiniam apvaisinimui. 1516. Žmogaus lytinių ląstelių donorystė (toliau – lytinių ląstelių donorystė)
atliekant teisės aktų nustatyta tvarka galima įsigyti žmogaus lytinių ląstelių. 1718. Žmogaus lytinių ląstelių laikymas (toliau – laikymas) – žmogaus lytinių ląstelių laikymas tinkamomis kontroliuojamomis sąlygomis iki jų paskirstymo. 1819. Žmogaus lytinių ląstelių paskirstymas (toliau – paskirstymas) – žmogaus lytinių ląstelių transportavimas į žmogaus lytinių ląstelių banką ar iš jo ir pristatymas pagalbinį apvaisinimą atliekančiam specialistui. 1819¹. Žmogaus reprodukciniai audiniai – žmogaus lytinių organų audiniai, kuriuose yra lytinių ląstelių. 1920. Žmogaus zigota (toliau – zigota) – ląstelė, atsirandanti susiliejus dviem žmogaus lytinėms ląstelėms.“
straipsnio pakeitimas
3 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „7.
Pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik naudojant apvaisinamos moters ir lytinių ląstelių donoro, su ja gyvenančio įstatymų nustatyta tvarka sutuoktinio ar partnerio, lytines ląsteles, išskyrus atvejus, kai pagalbinio apvaisinimo paslaugos teikiamos vienišoms moterims ar kai vieno iš sutuoktinių ar partnerio lytinės ląstelės yra pažeistos ar jų nepakanka ir dėl to jos negali būti panaudotos pagalbiniam apvaisinimui, taip pat tais atvejais, kai su jomis yra didelė rizika perduoti ligą, sukeliančią didelę negalią, kurios kriterijus nustato sveikatos apsaugos ministras.“
2Pakeisti 3 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:
„8. Embriono donorystė yra draudžiama, išskyrus atvejus, kai donorystei yra naudojamas lytinių ląstelių banke laikomas embrionas, kurio raštu atsisakė asmenys, nurodyti šio įstatymo
sutuoktiniai (partneriai). Embriono atsisakymas yra galimas ne anksčiau kaip praėjus dvejiems metams nuo pagalbinio apvaisinimo pradžios. Embriono atsisakymo ir jo panaudojimo kitų sutuoktinių (partnerių), vienišų moterų pagalbiniam apvaisinimui tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras.“
straipsnio pakeitimas
5 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo
negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės, taip pat tais atvejais, kai pagalbinio apvaisinimo paslaugos teikiamos vienišoms moterims, tais atvejais, kai siekiama išvengti didelę negalią sukeliančios ligos, kurios kriterijus nustato sveikatos apsaugos ministras, ar ją gydyti, ir tais atvejais, kai esama asmens sveikatos būklė ir (ar) prognozuojami sveikatos sutrikimai, ir (ar) paskirtas gydymas kelia pagrįstų abejonių dėl šio asmens tolesnio vaisingumo ir tas abejones patvirtina gydytojų konsiliumas.“ 2.
Pakeisti 5 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik įstatymų nustatyta tvarka
santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems veiksniems asmenims, partneriams, vienišoms moterims pateikus: asmens tapatybę, amžių, santuoką santuokos ar partnerystės sudarymą patvirtinančius dokumentus (kai asmenys susituokę), medicinos dokumentus, patvirtinančius šio straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų egzistavimą, rašytinį prašymą atlikti pagalbinį apvaisinimą ir šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyta tvarka pasirašytą nustatytos formos informuoto paciento sutikimą atlikti pagalbinį apvaisinimą.“5 straipsnis. 7 straipsnio pakeitimas
7 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Prieš pagalbinio apvaisinimo pradžią asmens sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojas, atliekantis pagalbinį apvaisinimą, privalo suprantamai informuoti abu sutuoktinius (partnerius), vienišą moterį apie pagalbinio apvaisinimo galimybes, numatomus naudoti pagalbinio apvaisinimo būdus, alternatyvas, naudą, riziką, galimas procedūrų medicinines, psichologines pasekmes, daugiavaisio nėštumo keliamą riziką motinai ir vaisiui, pagalbinio apvaisinimo sėkmės tikimybę, nurodydamas klinikinių nėštumų ir gimdymų skaičių (tiek bendrai žinomą medicinos praktikoje, tiek ir konkrečiai pasiekiamą pagalbinio apvaisinimo paslaugas teikiančioje sveikatos priežiūros įstaigoje), tenkantį numatomam taikyti būdui, taip pat sukurtų, tačiau į moters organizmą neperkeltų embrionų saugojimo lytinių ląstelių banke terminus.“
7 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Informacija, nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, prieš pagalbinio apvaisinimo
pradžią turi būti pateikta ir raštu, sutuoktiniams (partneriams), vienišai moteriai užpildant ir pasirašant informuoto paciento sutikimą.“
3Pakeisti 7 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Prieš pasirašant informuoto paciento sutikimą, abu sutuoktiniai (partneriai), vieniša moteris yra raštu informuojami apie preliminarią visos pagalbinio apvaisinimo procedūros kainą.“
straipsnio pakeitimas
10 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Valstybė skatina pagalbinio apvaisinimo technologijų, kuriomis siekiama embrionų gyvybingumo ir didžiausios saugaus nėštumo bei gimdymo tikimybės, taip pat kuriomis embrionai sukuriami panaudojant šaldytas moteriškas lytines ląsteles, vystymą. Embrionų gali būti sukuriama tiek, kiek vienu metu pavyksta sukurti, tačiau galutinį sprendimą dėl sukuriamų embrionų skaičiaus priima abu sutuoktiniai (partneriai), vieniša moteris, pasitarę su gydytoju.
Sprendimas fiksuojamas medicinos dokumentuose, gavus informuoto paciento rašytinį sutikimą. Vienu metu į moters organizmą perkeliamų embrionų skaičius negali viršyti trijų. Medicinos dokumentuose taip pat fiksuojama informacija apie:
perkėlimą į moters organizmą;
nutraukiant jų saugojimą, skaičių.“
10 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Sukurti, tačiau į moters organizmą neperkelti besivystantys embrionai laikomi lytinių ląstelių banke. Lytinių ląstelių banke embrionai saugomi ir naudojami sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Embrionai pagal sutuoktinių (partnerių), vienišos moters raštu pareikštą valią saugomi informuoto paciento sutikime nurodytą laiką, bet ne trumpiau kaip dvejus metus nuo pagalbinio apvaisinimo pradžios ir ne ilgiau kaip dešimt metų, nebent sutuoktiniai (partneriai), vieniša moteris yra pareiškę valią dėl ilgesnio embrionų saugojimo termino. Dvejus metus nuo pagalbinio apvaisinimo pradžios embrionų saugojimas lytinių ląstelių banke Vyriausybės nustatyta tvarka finansuojamas valstybės biudžeto lėšomis. Embrionų saugojimas pagal sutuoktinių (partnerių), vienišos moters pareikštą valią iki informuoto paciento sutikime nurodyto embrionų saugojimo termino pabaigos tęsiamas sutuoktinių (partnerių), vienišos moters lėšomis.
Pasibaigus pagal sutuoktinių (partnerių), vienišos moters raštu pareikštą valią embrionų saugojimo terminui, mirus vienišai moteriai, vienam arba abiem sutuoktiniams (partneriams), taip pat pasibaigus santuokai arba registruotai partnerystei, jei abu sutuoktiniai (partneriai), vieniša moteris yra sutikę dėl embrionų panaudojimo donorystei, embrionų laikymas sveikatos apsaugos ministro nustatytais pagrindais ir tvarka tęsiamas valstybės biudžeto lėšomis, tačiau ne ilgiau kaip dešimt metų nuo embrionų donacijos.“
10 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „7. Draudžiama nutraukti pagalbinio apvaisinimo metu sukurto ir į moters organizmą neperkelto besivystančio embriono saugojimą ir jį sunaikinti, išskyrus atvejus, kai:
1) pasibaigia pagal sutuoktinių (partnerių), vienišos moters raštu pareikštą valią embrionų saugojimo terminas ir nėra abiejų sutuoktinių (partnerių), vienišos moters šio įstatymo nustatyta tvarka pareikšto sutikimo dėl saugomų embrionų panaudojimo donorystei arba prašymo pratęsti embrionų saugojimo terminą;
2) miršta vienas ar abu sutuoktiniai (partneriai), vieniša moteris ir nėra abiejų šių asmenų ar vienišos moters šio įstatymo nustatyta tvarka pareikšto sutikimo dėl saugomų embrionų panaudojimo donorystei;
sutuoktinių (partnerių) šio įstatymo nustatyta tvarka pareikšto sutikimo dėl saugomų embrionų panaudojimo donorystei;
nuo embrionų donacijos.“
straipsnio pakeitimas Papildyti 12 straipsnį nauja dalimi ir ją išdėstyti taip: „2.
Vieniša moteris, pasirašiusi informuoto paciento sutikimą atlikti pagalbinį apvaisinimą, laikoma vaiko, gimusio po pagalbinio apvaisinimo, motina pagal įstatymą. Vieniša moteris, pasirašiusi informuoto paciento sutikimą atlikti pagalbinį apvaisinimą, lytinių ląstelių donoras, embriono donorai ar vaikas, gimęs po pagalbinio apvaisinimo naudojant lytinių ląstelių donoro lytines ląsteles ar embriono donorų embrioną, neturi teisės reikalauti, kad lytinių ląstelių donoro ar embriono donorų tėvystė (motinystė) būtų pripažinta ar nustatyta dėl vaiko, pradėto pagalbinio apvaisinimo būdu naudojant lytinių ląstelių donoro lytines ląsteles ar embriono donorų embrioną. Lytinių ląstelių donoro, embriono donorų ir vaiko, gimusio po pagalbinio apvaisinimo naudojant lytinių ląstelių donoro lytines ląsteles ar embriono donorų embrioną, bei jų giminaičių tarpusavio asmeninės neturtinės ir turtinės teisės bei pareigos neatsiranda.“8 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas Šis įstatymas įsigalioja 2024 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai Morgana Danielė
ir uždaviniai Lietuvos Respublikos pagalbinio apvaisinimo įstatymo Nr. XII-2608 1, 2, 3, 5, 7, 10 ir
parengtas, siekiant išplėsti ir patikslinti teisinį reguliavimą[1], kuriuo numatoma, kad pagalbinio apvaisinimo ir vaisingumo išsaugojimo paslaugos būtų teikiamos ne tik įstatymo nustatyta tvarka santuoką sudariusiems asmenims, bet ir nevaisingoms partnerystėje gyvenančioms poroms ir moterims, nesudariusioms santuokos ar partnerystės (toliau – vieniša moteris). Teikiamu Įstatymo projektu taip pat siekiama iš įstatymo išbraukti partnerystės sutartis, numatant tokią teisę nevaisingoms partnerystėje gyvenančioms poroms. Įstatymo projektą, plečiantį pagalbinio apvaisinimo paslaugos gavėjų ratą, paskatino žemiau apžvelgiamos priežastys. Pirma, Lietuva, kaip ir daugelis Vakarų valstybių, išgyvena demografinę krizę. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2022 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 806 tūkst. nuolatinių gyventojų, t. y. 4,8 tūkst. asmenų mažiau negu 2021 m. pradžioje. Nuo 2012 m. nuolatinių gyventojų skaičius sumažėjo 197,6 tūkst., arba 6,6 proc. 2021 metais Lietuvoje gimė mažiausiai naujagimių per daugiau nei 60 metų. Šiuo metu Lietuvoje vienai moteriai tenka vos 1,7 vaiko – 0,4 mažiau, nei statistiškai reikalingas minimalus bent jau stabilios, nesitraukiančios visuomenės demografinis rodiklis.[2] Remiantis „Eurostat“ duomenimis prognozuojama, kad per kelis dešimtmečius Lietuvoje gyventojų skaičius sumažės iki 2 mln. Valstybė turėtų būti suinteresuota mažinti įstatyminius barjerus ir plėsti pagalbinio apvaisinimo paslaugų gavėjų skaičių, taip didinat naujagimių skaičių ir siekiant demografinio stabilumo.
Antra, remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis[3], nevaisingumas užima penktąją vietą tarp rimčiausių globalinių sutrikimų ir taip prisideda prie naujagimių skaičiaus mažėjimo. Pasaulyje 1 iš 6 porų susiduria su nevaisingumu, apie 15 proc. nevaisingų porų pagalbinis apvaisinimas yra vienintelis tinkamas gydymo metodas. 25 mln. Europos Sąjungos piliečių yra susidūrę su įvairių formų vaisingumo sutrikimais. Pasaulyje per metus atliekama daugiau kaip 1,5 mln. pagalbinio apvaisinimo gydymo ciklų, po kurių gimsta daugiau nei 350 tūkst. naujagimių. Per beveik 40 metų nuo pagalbinio apvaisinimo atsiradimo pasaulį išvydo apie 6,5 mln. vaikų. Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų ir jų daugėja kasmet.[4] Apie 1000 porų kasmet pasinaudoja pagalbinio apvaisinimo paslaugomis. Pagalbinio apvaisinimo pagalba per metus gimsta apie 400 vaikų. Tačiau didinti šį skaičių, teikiant paslaugas platesniam Lietuvos piliečių ratui, stipriai riboja dabartinė įstatyminė bazė. Valstybė kelia gimstamumo didinimo tikslą, tačiau nevaisingos nesusituokusios poros ir vaisingo amžiaus vienišos Lietuvos moterys, kurios nori ir siekia susilaukti vaikų, pagalbinio apvaisinimo būdu to padaryti negali dėl šiuo metu galiojančių teisės aktų. Esant tokioms demografinėms aplinkybėms ir mokslo pažangos teikiamoms galimybėms, yra akivaizdu, kad valstybė privalo sudaryti sąlygas susilaukti vaikų visoms to pageidaujančioms nevaisingoms partnerystėje gyvenančioms poroms ir vienišoms moterims. Dar viena priežastis – lygių teisių į šeimos planavimą užtikrinimas. Šeimos planavimas – asmenų teisės laisvai ir atsakingai apsispręsti dėl vaikų turėjimo, jų skaičiaus. Teisė turėti, kurti šeimą įtvirtinta svarbiausiose tarptautinėse žmogaus teisių konvencijose ir nacionaliniuose teisės aktuose.
Pertekliniai barjerai gauti vaisingumo priežiūros paslaugas, jų diferencijavimas neigiamai veikia nevaisingus nesusituokusius asmenis, vienišas moteris. Valstybė turi skatinti ir remti šiuolaikinių šeimos planavimo metodų, kurių efektyvumas ir saugumas sveikatai yra pagrįstas medicinos mokslo įrodymais, taikymą visiems asmenims, nediskriminuojant nesusituokusių nevaisingų porų ir vienišų moterų. Norint siekti mokslo pažangos visuomenės gyvenime ir sudaryti palankias gydymosi sąlygas pacientams, įstatyminė bazė negali tapti pretekstu stagnacijai. 2021 m. gruodžio 10 d. Briuselyje vykusiame renginyje, pacientų asociacijoms nevaisingumo klausimais atstovaujanti organizacija „Fertility Europe“, kartu su Europos Parlamentiniu seksualinių ir reprodukcinių teisių forumu, pristatė Europos vaisingumo gydymo politikos atlasą (European Atlas of Fertility Treatment Policies[5]). Įvertinus 43 atlase pateiktų valstybių įstatyminę bazę, paslaugų finansavimą, paslaugų prieinamumą mes turime rodiklį kategorijoje „Prastas” ir esame šalia Rumunijos, Moldovos, Rusijos. Lietuvoje neteikiamos pagalbinio apvaisinimo paslaugos (intrauterininė inseminacija (IUI), apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF/ICSI) ir donorystė) vienišoms moterims, o paslaugos, kurios yra teikiamos, nėra pakankamai finansuojamos (IUI procedūros nefinansuojamos, IVF/ICSI finansuojami tik du ciklai). „Fertility Europe“ nurodo, kad vaisingumo gydymas turėtų būti teikiamas kaip sveikatos sistemos dalis, nediskriminuojant piliečių pagal šeiminį statusą. Galiausiai, apžvelgiant situaciją kitose Europos šalyse, pagalbinio apvaisinimo procedūras nesusituokusioms poroms ir vienišoms moterims užtikrina daugiau nei pusė ES valstybių.
Europos šalių pagalbinio apvaisinimo procedūros gali būti atliekamos ir vienišoms moterims, o 4 Europos šalyse – vienišoms moterims ribojama tik dalis procedūrų, pvz., Bulgarijoje, Islandijoje (draudžiama embriono donorystė), Kroatijoje (draudžiama dviguba donorystė – donoro sperma ir donorės kiaušialąstė), Vokietijoje (draudžiama embriono donorystė ir dviguba donorystė – donoro sperma ir donorės kiaušialąstė). Taip pat, norint pasinaudoti pagalbiniu apvaisinimu užtenka gyvenimo kartu fakto ar notaro patvirtinimo.[6] Todėl šiuo metu įstatyme įtvirtintas reikalavimas būti sudarius santuoką ar įregistravus partnerystę ne tik neatitinka tarptautinės praktikos, bet ir riboja asmenų teisę į sveikatos priežiūros paslaugas. Atsižvelgiant į tai, įstatyme nebeturėtų likti registruotos partnerystės reikalavimo. Svarbu atkreipti dėmesį, kad tarp valstybių, kurios numato galimybę pagalbinio apvaisinimo paslaugas gauti nesusituokusioms poroms ir vienišoms moterims, yra ir kaimyninės Latvija ir Estija. Tai parodo, kad mažėjant populiacijai Baltijos šalyse, valstybės imasi savo piliečiams mažinti įstatyminius barjerus, norint susilaukti vaikų. Tokie įstatymų skirtumai lemia medicininį turizmą, kai Lietuvos piliečiai siekia paslaugas gauti kaimyninėse valstybėse. Medicininis turizmas lemia Lietuvos privataus medicinos sektoriaus investicijas užsienyje, o už paslaugas sumokamos Lietuvos piliečių lėšos papildo ne Lietuvos biudžetą. Teikiamo Įstatymo projekto tikslas – pašalinti perteklinius įstatyminius barjerus pagalbinio apvaisinimo paslaugoms, kad jomis galėtų pasinaudoti nevaisingos partnerystėje gyvenančios poros ir vienišos moterys, ir taip didinti gimstamumą, užtikrinti piliečių teisę į mokslo pažangą, sveikatos apsaugą ir naujos gyvybės kūrimą.
Todėl, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, Įstatymo projektu siūlomas problemos sprendimas, pakeičiant įstatymo Nr. XII-2608 1, 2, 3, 5, 7, 10 ir 12 straipsnius. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projektą iniciavo ir parengė Seimo narė Morgana Danielė. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu įstatymas nustato moters pagalbinio apvaisinimo ir vaisingumo išsaugojimo paslaugų teikimo sąlygas, būdus, tvarką, įstatymų nustatyta tvarka tik santuoką sudariusių asmenų arba registruotos partnerystės sutartį sudariusių asmenų, kurių prašymu atliekamas pagalbinis apvaisinimas, taip pat asmenų, kuriems teikiamos vaisingumo išsaugojimo paslaugos, teises. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad pagalbinio apvaisinimo paslaugos būtų teikiamos vienišoms moterims bei nevaisingoms poroms, nesudariusioms partnerystės sutarčių. Tai leis daugiau asmenų pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo paslaugomis ir susilaukti savo biologinių vaikų, prisidės prie šių asmenų psichologinės gerovės ir Lietuvos populiacijos didėjimo. Priėmus įstatymą, pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo paslaugomis bus galima neatsižvelgiant į asmenų civilinį statusą. 5.
įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Įstatymo projektu neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymo projektas įtakos kriminogeninei situacijai, korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymo projektas leis vaisingumo klinikoms teikti daugiau paslaugų Lietuvoje, mažės vaisingumo klinikų filialų kėlimasis į kaimynines šalis. Mažės Lietuvos piliečių medicininis turizmas į kaimynines šalis. Vaisingumo klinikų paslaugų plėtra teigiamai veiks šalies biudžetą. 8. Ar įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams Įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams. 9. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Siekiant inkorporuoti įstatymą į teisinę sistemą, pakeisti ar panaikinti kitų galiojančių teisės aktų nereikės. 10. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis visų išvardintų reikalavimų. 11. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. 12.
juos turėtų priimti Iki siūlomo šio Įstatymo projekto įsigaliojimo reikės pakeisti šiuos įgyvendinamuosius teisės aktus:
gauti įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją, suteikiančią teisę teikti pagalbinio apvaisinimo paslaugas, darbuotojų, kurie tiesiogiai dalyvauja teikiant pagalbinio apvaisinimo paslaugas, mokymo kursų programos ir išklausytų kursų pripažinimo tvarkos“. 2. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. V-1452 „Dėl Pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo ir apmokėjimo privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis tvarkos aprašo patvirtinimo“. 3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. V-1468 „Dėl Žmogaus lytinių ląstelių bankų veiklos ir žmogaus lytinių ląstelių donorystės reikalavimų aprašo patvirtinimo“. 4. Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1270 „ Dėl Lietuvos Respublikos pagalbinio apvaisinimo įstatymo įgyvendinimo”. 13. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Pagalbinio apvaisinimo paslaugos, esant Pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo ir jų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto lėšomis tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr.
V-1452 „Dėl Pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo ir jų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), nurodytoms sąlygoms (kai moteris yra ne vyresnė kaip 42 metų amžiaus ir yra viena iš šių sąlygų: partneriai yra nevaisingi arba yra rizika su vieno iš partnerių lytinėmis ląstelėmis perduoti didelę negalią sukeliančią ligą), yra apmokamos PSDF lėšomis. Sudarius sąlygas pagalbinio apvaisinimo paslaugomis naudotis ne tik sutuoktiniams, partneriams, bet ir vienišoms moterims, gali reikėti daugiau PSDF biudžeto lėšų pagalbinio apvaisinimo paslaugoms apmokėti. 2020 m. pagalbinio apvaisinimo paslaugos PSDF biudžeto lėšomis suteiktos 6 269 asmenims (susituokusiems), išlaidos PSDF biudžetui sudarė 1 268 388 Eur. Kiek tokiomis paslaugomis pasinaudotų nesusituokusių nevaisingų porų ar vienišų moterų, ir kiek papildomai tam reikėtų lėšų, šiuo metu prognozuoti sudėtinga. 14. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Negauta. 15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis
„Pagalbinis apvaisinimas“, „vienišos moterys“, „partneriai“. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai
Nėra. Teikia Seimo narė Parašas Morgana Danielė [1] Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 1 str. 1 dalis.
pagalbinio apvaisinimo ir vaisingumo išsaugojimo paslaugų teikimo sąlygas, būdus, tvarką, įstatymų nustatyta tvarka santuoką sudariusių asmenų (toliau – sutuoktiniai) arba registruotos partnerystės sutartį sudariusių asmenų (toliau
Informacijos ir komunikacijos departamento analitinė apžvalga 23/16. (2023). Pagalbinio apvaisinimo galimybės vienišoms moterims Europos Sąjungos valstybėse narėse
2023-04-24 Nr. XIVP-2655 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Projekto 1 straipsniu keičiamo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 1 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad moters pagalbinio apvaisinimo ir vaisingumo išsaugojimo paslaugos būtų teikiamos ne tik sutuoktiniams, bet ir registruotos partnerystės sutarties nesudariusiems partneriams bei vienišoms moterims. Projektu siūlomas teisinis reguliavimas diskutuotinais šiais aspektais. Pirma, projektu siūloma atsisakyti galiojančiame įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, kad partneriais laikomi tik asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį. Siūlomu įstatymo projektu ne tik nėra nustatoma jokių objektyvių kriterijų, kuriais vadovaujantis vyras ir moteris galėtų būti laikomi „partneriais“, bet ir subjekto, turinčio teisę konstatuoti (patvirtinti), kad pagalbinio apvaisinimo paslaugų siekiantys asmenys gali būti laikomi partneriais. Pažymėtina, kad vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.18 straipsnio 9 punktu, partnerystė yra ne savo nuožiūra asmens sau suteiktas statusas, o civilinės būklės aktas, t. y. oficialiai registruojamas fizinio asmens teisinę padėtį lemiantis veiksmas ar įvykis, dėl kurio atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia fizinio asmens teisės ir pareigos (Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis CK 3.229 straipsniu, CK XV skyriaus „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“ normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius (pabraukta mūsų). Taigi vadovaujantis CK bei kitais galiojančiais įstatymais, partnerystė kaip civilinės būklės aktas gali būti registruojama ir sukelia teisines pasekmes tik įstatymo, o ne poįstatyminio teisės akto (ar juo labiau subjektyvaus asmenų pareiškimo) nustatyta tvarka. Antra, siūlomu teisiniu reguliavimu nėra keliama jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis asmenys galėtų būti laikomi partneriais. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek santuokos, tiek tikėtina ir įstatymų nustatyta tvarka registruotos partnerystės atveju, iki sudarant santuoką (partnerystę) yra vertinamos santuokos (partnerystės) sudarymo sąlygos – asmenų amžius, veiksnumas, draudimas tuoktis artimiesiems giminaičiams, draudimas pažeisti monogamijos principą (CK 3.12 – 3.17 straipsniai). Taigi santuokos ar registruotos partnerystės statusas reiškia garantiją, kad minėtos CK sąlygos jau yra patikrintos teisės aktų nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad siūlomu teisiniu reguliavimu, būtų pasikliaujama tik deklaratyviu asmenų pareiškimu apie partnerystę, nevertinant minėtų CK įtvirtintų santuokos sudarymo sąlygų, tokiu būdu neeliminuojant galimybės pagalbinio apvaisinimo paslaugas gauti, pavyzdžiui, „partneriams“ artimiesiems giminaičiams, ar „partneriams“, kai vienas iš jų dar nėra nutraukęs santuokos su kitu asmeniu. Trečia, atsižvelgiant į tai, kad projektu siūlomu teisiniu reguliavimu nėra tikrinama, ar pagalbinio apvaisinimo paslaugų siekiantys „partneriai“ nepažeidžia monogamijos principo, t. y. ar vienas iš jų nėra sudaręs santuokos (registruotos partnerystės) su kitu asmeniu, nėra aiškus keičiamo įstatymo 12 straipsnio „Pagalbinio apvaisinimo būdu pradėto vaiko kilmė“ santykis su CK 3.140 straipsnio 1 dalimi tuo atveju, jei susituokusi su kitu asmeniu moteris informuoto paciento sutikimą atlikti pagalbinį apvaisinimą pasirašo kartu su jos nurodytu „partneriu“ ir yra apvaisinama panaudojant lytinių ląstelių donoro (trečiojo asmens) lytines ląsteles. Vadovaujantis CK 3.140 straipsnio 1 dalimi, „jei vaiką pagimdė motina, kuri yra susituokusi, nors vaikas pradėtas iki santuokos, kaip vaiko tėvas gimimo įraše įrašomas vaiko motinos sutuoktinis“, tuo tarpu vadovaujantis keičiamo įstatymo 12 straipsniu, vaiko, gimusio po pagalbinio apvaisinimo tėvais pagal įstatymą yra laikomi „asmenys, pasirašę informuoto paciento sutikimą“. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos, reglamentuojančios vaiko kilmės nustatymą derintinos su CK įtvirtintu teisiniu reguliavimu.
Ketvirta, atkreiptinas dėmesys, kad nors šiuo metu nėra partnerystės teisinį institutą reglamentuojančio įstatymo, tačiau ateityje minėtą įstatymą priėmus ir partnerius įvardijus tik kaip registruotą partnerystės sutartį įstatymų nustatyta tvarka sudariusius asmenis, projektu teikiamo įstatymo nuostatos partneriams projekte numatytąja prasme nebegalėtų būti taikomos. Penkta, atkreiptinas dėmesys, kad iš projektu siūlomo teisinio reglamentavimo nėra aišku, kuo „vieniša moteris“ skiriasi nuo „deklaratyvioje partnerystėje“ esančios moters, nes vadovaujantis projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, jos abi yra „nesudariusios santuokos ar partnerystės“ (pabraukta mūsų). Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tikslintinos. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, siūlytina neatsisakyti šiuo metu galiojančio reikalavimo, kad partneriais būtų laikomi tik asmenys, įstatymų nustatyta tvarka sudarę registruotos partnerystės sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad siekiant išplėsti subjektų ratą, kuriems galėtų būti teikiamos pagalbinio apvaisinimo paslaugos, turėtų būti ne keičiamas galiojančiame įstatyme nurodytų subjektų statusas, o nurodomi papildomi subjektai, aiškiai ir išsamiai reglamentuojant juos apibrėžiančius kriterijus ir jiems taikomus reikalavimus. 2. Derinant projekto nuostatas tarpusavyje, projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 8 dalį reikėtų papildyti, nurodant subjektus, laikomus embriono donorais vienišos moters pagalbinio apvaisinimo atveju. 3.
straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, atvejus, kada galimas pagalbinis apvaisinimas, išskiriant kableliais ar jungtukais „ar“, nes projektu siūloma formuluotė suponuoja klaidingą nuostatą, kad kriterijus „tais atvejais, kai siekiama išvengti didelę negalią sukeliančios ligos“ priskirtinas tik vienišų moterų pagalbinio apvaisinimui. 4. Redakciniu aspektu tikslintina projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, nes pagal projektu siūlomą reguliavimą „veiksnumo“ reikalavimas taikomas tik susituokusiems asmenims, o ne visiems, pagalbinio apvaisinimo paslaugas siekiantiems gauti asmenims. Be to, žodžių junginys „(kai asmenys susituokę)“ brauktinas kaip perteklinis. 5. Vadovaujantis teisinio aiškumo principu, redakciniu aspektu tikslintinas projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas, vietoje žodžių „ir nėra abiejų šių asmenų ar vienišos moters“ įrašant žodžius „ir nėra sutuoktinių (partnerių) arba vienišos moters“. 6. Atsižvelgiant į tai, kad projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnis pildomas nauja dalimi, kuriame išdėstomos specialiosios nuostatos dėl vienišos moters pagalbinio apvaisinimo būdu pradėto vaiko kilmės, šio straipsnį 1 dalį (kurio nuostatos kaip bendrosios galiojančiame įstatyme taikomos visiems pagalbinio apvaisinimo dalyviams) reikėtų patikslinti, nurodant, kad jos nuostatos būtų taikomos ne visiems asmenims, o būtent tik sutuoktiniams ir partneriams. 7. Atsižvelgiant į tai, kad projekto 8 straipsnyje nėra nustatyta jokių nuostatų, reglamentuojančių įstatymo įgyvendinimą, projekto 2 straipsnio pavadinime reikėtų išbraukti žodžius „ir įgyvendinimas“.
Kita vertus, projekto aiškinamajame rašte nurodyta, jog įstatymui įgyvendinti reikės pakeisti poįstatyminius teisės aktus, todėl tokiu atveju, projekto 8 straipsnis pildytinas nuostatomis, reglamentuojančiomis įstatymo įgyvendinimą, t. y. šio straipsnio 2 dalyje reikėtų nurodyti, kurios valstybės institucijos ir iki kada priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, o 1 dalyje – nustatyti išimtį dėl šio straipsnio 2 dalies įsigaliojimo. 8. Projektas taisytinas vadovaujantis Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijomis, patvirtintomis teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 „Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“ (2021 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 1R-388 redakcija): 8.1. projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnis pildytinas dalimi su novela, (tokiu būdu nereikės pernumeruoti po jos einančių daug struktūrinių dalių), pakeitimo esmę išdėstant taip: „Papildyti 2 straipsnį 6² dalimi:“ ir tekste dėstyti tik pildomos 2 straipsnio 6²dalies tekstą. 8.2. atsižvelgiant į projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pakeitimus, siūlytina pakeitimo esmę dėstyti taip „1. Pakeisti 10 straipsnio 1 dalies nuostatą iki dvitaškio ir ją išdėstyti taip:“ ir toliau dėstyti tik šios dalies nuostatą iki dvitaškio. 8.3. siūlytina tikslinti projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio dėstymą, atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu galiojančio keičiamo įstatymo 12 straipsnį sudaro viena nenumeruota dalis, todėl pildant straipsnį 2 dalimi, buvusi straipsnio dalis turi būti pažymėta skaitmeniu „1“ ir visas straipsnis kartu su pavadinimu išdėstomas naujai. Pakeitimo esmė šiuo atveju rašytina taip: ,,Papildyti 12 straipsnį 2 dalimi ir visą straipsnį išdėstyti taip:“. 9.
į tai, kad Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijai priklauso valstybės politikos privalomojo sveikatos draudimo srityje formavimas, organizavimas, koordinavimas ir jos įgyvendinimo kontroliavimas, bei į tai, kad įstatymo įgyvendinimui reikės papildomų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, dėl teikiamo įstatymo projekto turėtų būti gauta Vyriausybės išvada. Departamento direktorius Dainius Zebleckis M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p. [email protected] E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6536, el. p. [email protected] I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected]