Projekto lyginamasis variantas
Darbo kodekso 115 ir 122 straipsnių
išdėstyti taip:
„1. Suminė darbo laiko apskaita įvedama esant būtinumui
nepertraukiamai veikiančių įmonių, įstaigų ar organizacijų atskiruose padaliniuose (filialuose ar atstovybėse) arba veikloje, susijusioje su nepertraukiamų paslaugų teikimu ar nenutrūkstama gamyba ir reikalaujančioje nuolatinio darbuotojų buvimo, įvykdžius informavimo ir konsultavimo procedūrą su darbo taryba ir atsižvelgus į darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos nuomonę. Kitose įmonėse, įstaigose ar organizacijose suminė darbo laiko apskaita gali būti įvedama tik dėl to susitarus šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinėje sutartyje. Jeigu nustatyta suminė darbo laiko apskaita, dirbama darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku, laikantis nustatytų maksimaliojo darbo laiko reikalavimų.“
taip:
„3. Darbo (pamainų) grafikai turi būti sudaromi taip, kad nepažeistų
maksimaliojo penkiasdešimt dviejų keturiasdešimt aštuonių valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį laiko, netaikant šios taisyklės darbui pagal susitarimą dėl papildomo darbo ir budėjimui. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų darbuotojų keitimąsi pamainomis. Teisę pasirinkti pamainą per dvi darbo dienas nuo jų pranešimo turi asmenys, auginantys vaiką iki trejų metų, o asmenys, auginantys vaiką iki septynerių metų, jeigu yra tokia galimybė.“
Pakeisti 122 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
„3) kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo
dienų (pamainų) trukmė negali būti trumpesnė kaip vienuolika valandų iš eilės, o per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį darbuotojui turi būti suteiktas bent trisdešimt penkių keturiasdešimt aštuonių valandų nepertraukiamojo poilsio laikas.
Jeigu darbuotojo darbo dienos (pamainos) trukmė yra daugiau kaip dvylika valandų, bet ne daugiau kaip dvidešimt keturios valandos, nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienų (pamainų) laikas negali būti mažesnis negu dvidešimt keturios valandos;“. 3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas
1Šio įstatymo 2 straipsnis įsigalioja 2024 m.
sausio 1 d. 2. Šio įstatymo 1 straipsnis įsigalioja 2025 m. sausio
įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai
DĖL
ir uždaviniai: Vienas pagrindinių šiuolaikinio žmogaus iššūkių yra nuovargis darbe, kuris ilgainiui lemia perdegimą, ligas, šeimų griūtis. Didžiausią spaudimą patiria tie žmonės, kurie priversti dirbti suminiu darbo laiko grafiku, t. y. ne įprastu 8 darbo valandų režimu, o pamainomis, dažnai negaudami apmokėjimo už viršvalandžius, nors tam visiškai nėra jokio pagrindo – nei gamybinio, nei verslo specifikos. Pažymėtina, kad darbo teisės politika niekada nenumatė tokio scenarijaus ir keičiant Darbo kodeksą visada buvo deklaruojama, kad darbas be apmokamų viršvalandžių pamainomis (suminiu grafiku) turi būti išimtis, o ne taisyklė. Deja, faktinė situacija darbo rinkoje smarkiai skiriasi nuo deklaracijų. Sistemiškai vertinant
miestų, visų pirma, Kauno viešojo transporto darbuotojų situaciją, matome bendrą problemą – didelį transporto darbuotojų trūkumą. Įmonės nesugeba pasiūlyti deramų darbo sąlygų net ir didindamos algas. Žmonės alpsta ir serga darbe, todėl tokios darbo sąlygos nėra priimtinos naujiems darbuotojams. Žmogus neįvertina savo jėgų, dirba, kad daugiau uždirbtų, o transporto sektoriuje tai sukelia pavojų ne tik paties darbuotojo sveikatai, bet ir keleivių bei eismo dalyvių saugumui. Kitų sektorių darbuotojų padėtis nėra geresnė, nes įmonės Lietuvoje per dažnai imasi suminės darbo laiko apskaitos net ir tada, kai tam nėra būtinybės. Pavyzdžiui, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniuje taip pat taiko suminę darbo laiko apskaitą, nors tam nėra jokios būtinybės. Darbdaviams patarinėjantys teisininkai atvirai sako, jog, taikant šią sistemą, darbdaviui susidaro palanki situacija išvengti viršvalandžių.
O darbdaviai tai įvertina ir džiaugiasi galimybe turėti ilgas valandas dirbantį, savo sveikata rizikuojantį darbuotoją. Jeigu standartiškai darbo laikas yra 40 val. per savaitę, tai, taikant suminę darbo laiko apskaitą, darbo (pamainų) grafikai gali būti sudaromi taip, kad darbuotojai dirbtų iki 52 val. per savaitę. Jeigu, dirbant standartiniu darbo režimu, dirbti viršvalandžius reikalingas darbuotojo raštiškas sutikimas, o už susidariusius viršvalandžius turi būti apmokama po mėnesio, tai pagal suminę darbo laiko apskaitą darbdaviams leidžiama mokėti už viršvalandžius kas tris mėnesius, o darbuotojų sutikimo dirbti viršvalandžius nereikia. Kaip matome iš Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) 2022 m. gegužės 9 d. atliktos teisinio reguliavimo stebėsenos pažymos, 2021 m. VDI buvo sukaupta informacijos apie 12 811 įmonių, iš kurių suminę darbo laiko apskaitą 2021 m. taikė 3 440 įmonių, t. y. 26,85 proc., o tai yra milžiniška darbo rinkos dalis. Peršasi išvada, kad šiuo metu suminė laiko apskaita naudojama tiek užtikrini nepertraukiamą darbą, tiek naudotis ilgesniu savaitiniu darbuotojų darbo laiko režimu negu nustatytas standartinis –
suminę darbo laiko apskaitą, darbo (pamainų) grafikai turi būti sudaromi taip, kad nepažeistų maksimaliojo – 52 val. per savaitę režimo. Suminė darbo laiko apskaita tradiciškai taikoma gamybos įmonėse, kur būtinas nepertraukiamas įrengimų darbas. Tokios rizikingos darbuotojui apskaitos taikymą dažnu atveju sušvelnina aktyvus profesinių sąjungų veikimas gamyboje stebint, kad nebūtų darbo laiko apskaitos pažeidimų.
Žymiai sunkiau užtikrinti žmonių darbo ir poilsio teises tose įmonėse, kur nėra profesinių sąjungų ir kur dažniausiai suminė darbo laiko apskaita taikoma tik norint išvengti mokėjimo už viršvalandinį darbą. Esant didelei galios disproporcijai, darbuotojui sunku išsireikalauti minimalų poilsio poreikį užtikrinantį grafiką. Darbuotojas negali normaliai planuoti savo gyvenimo, nes kito mėnesio grafikus jis sužino tik prieš savaitę, be to, darbdavys gali keisti einamo mėnesio darbo grafiką, pranešus darbuotojui prieš dvi jo darbo dienas. Ir, jei įprastu atveju darbui sekmadieniais ir švenčių dienomis reikalingas darbuotojo sutikimas, tai suminė darbo laiko apskaita eliminuoja darbuotojo valią. Suderinti darbo ir šeimos santykius tampa itin sunku. Bendra studija, kurią atliko Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) ir Tarptautinė darbo organizacija (TDO), atskleidė, kad per savaitę dirbant 55 valandas ar daugiau, 35 proc. padidėja insulto rizika, 17 proc. – tikimybė mirti nuo išeminės širdies ligos, lyginant su 35–40 valandų darbo savaite. O kur dar prastėjanti žmonių psichinė sveikata: daugėja sergančiųjų depresija, įvairiomis priklausomybių ligomis, profesiniu perdegimu. Atėjo laikas iš esmės peržiūrėti darbo ir poilsio balansą, nes įvairiose šalyse, sprendžiant darbo našumo, robotizacijos iššūkius, vis dažniau taikomos strategijos dėl darbo laiko mažinimo – trumpesnių darbo savaičių ir ilgesnių atostogų . Trumpesnės darbo savaitės eksperimentus taiko šalys, regionai, miestai ir atskiros įmonės. 2023 m. kovą pasaulio žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad Jungtinės Karalystės (JK) įstatymų leidėjams buvo pristatyti vykdyto bandomojo projekto rezultatai, raginantys juos visiems dirbantiems britams įvesti 32 valandų darbo savaitę. Bandomajame projekte dalyvavo 61 įmonė iš įvairių JK sektorių.
Jos nuo praėjusių metų birželio įsipareigojo šešis mėnesius 20 proc. sutrumpinti visų darbuotojų darbo laiką. Esminis dalykas – įmonės turėjo užtikrinti, kad jų darbuotojams nebus mažinamas darbo užmokestis. Mažiausiai 56 iš 61 dalyvavusios įmonės teigė, kad planuoja ir toliau taikyti keturių darbo dienų savaitės režimą, o 18 įmonių patvirtino, kad ši politika tapo nuolatiniu pokyčiu. Vos trys įmonės teigė, kad kol kas neįsivedė keturių darbo dienų savaitės. Rezultatai parodė, kad tarp maždaug 2 900 darbuotojų, išbandžiusių trumpesnę darbo savaitę, gerokai sumažėjo streso ir įvairių ligų. Apie 39 proc. darbuotojų teigė, kad, palyginti su bandymo pradžia, patyrė mažiau streso, o nedarbingumo dienų skaičius projekto metu sumažėjo maždaug dviem trečdaliais. Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, iš tyrime dalyvaujančių įmonių išėjo 57 proc. mažiau darbuotojų. Be to, labai sumažėjo nerimo, miego sutrikimų ir perdegimo lygis, dauguma darbuotojų teigė, kad tapo lengviau derinti darbą su priežiūros pareigomis. Lietuva dar akivaizdžiai nepribrendo prie 4 darbo dienų savaitės, o, taikant suminę darbo laiko apskaitą, kai kuriems darbuotojams mes dar nesugebame užtikrinti normalios prieš 100 metų iškovotos 8 darbo valandų ir 5 darbo dienų darbo savaitės. Todėl, siekiant mažinti darbuotojų patiriamą ilgalaikį nuovargį, įtampą ir stresą Lietuvoje, geriausia pradėti nuo suminės darbo laiko apskaitos humanizavimo. Parengtu įstatymo projektu siūloma mažinti suminį darbo laiko apskaitos režimą iki 48 val. per savaitę bei numatyti suminės darbo laiko apskaitos naudojimą tik numačius darbdavio arba šakos kolektyvinėje sutartyje, jei įmonėje suminė darbo apskaita yra nebūtina dėl nepertraukiamų paslaugų arba nenutrūkstamos gamybos. Tai iš esmės paskatintų kolektyvinių susitarimų plėtrą tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose bei apsaugotų pažeidžiamus darbuotojus.
Šio pakeitimo įsigaliojimas būtų atidedamas daugiau nei metams nuo priėmimo tam, kad įmonės ir darbuotojai galėtų susitarti. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai: Seimo narių grupė. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai:
Darbo kodeksą buvo siekta pakeisti darbo santykių reglamentavimą, juos liberalizuoti, padaryti lankstesniais bei atsisakyti perteklinių normų. Liberalizuotas darbo kodeksas numato, kad suminė darbo laiko apskaita įvedama esant būtinumui bei įvykdžius informavimo ir konsultavimo procedūrą su darbo taryba ir atsižvelgus į darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos nuomonę (nors jos neigiamas įvertinimas darbdavio niekaip neįpareigoja). Ten, kur profsąjungos yra, situacija dar kontroliuojama, bet ten, kur jų nėra, o ypač regionuose, padėtis labai sunki. Darbo (pamainų) grafikai turi būti sudaromi taip, kad nepažeistų maksimaliojo penkiasdešimt dviejų valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį laiko, o per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį darbuotojui turi būti suteiktas bent trisdešimt penkių valandų nepertraukiamojo poilsio laikas. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Parengtu įstatymo projektu siūloma, kad suminė darbo laiko apskaita būtų įvedama esant būtinumui nepertraukiamai veikiančių įmonių, įstaigų ar organizacijų atskiruose padaliniuose (filialuose ar atstovybėse) arba veikloje, susijusioje su nepertraukiamų paslaugų teikimu ar nenutrūkstama gamyba ir reikalaujančioje nuolatinio darbuotojų buvimo, įvykdžius informavimo ir konsultavimo procedūrą su darbo taryba ir atsižvelgus į darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos nuomonę.
Kitose įmonėse, įstaigose ar organizacijose suminė darbo laiko apskaita gali būti įvedama tik dėl to susitarus šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinėje sutartyje. Jeigu nustatyta suminė darbo laiko apskaita, dirbama darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku, laikantis nustatytų maksimaliojo darbo laiko reikalavimų. Mažinant darbuotojų darbo krūvius, parengtame įstatymo projekte taip pat siūloma darbo (pamainų) grafikus sudaryti taip, kad nepažeistų maksimaliojo keturiasdešimt aštuonių valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį laiko, o per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį darbuotojui būtų suteiktas bent keturiasdešimt aštuonių valandų nepertraukiamojo poilsio laikas. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Priėmus įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Įstatymo priėmimas įtakos kriminogeninei situacijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Įstatymo įgyvendinimas paskatins socialinio dialogo ir kolektyvinių derybų plėtrą Lietuvoje.
Tai ilgainiui turės stabilizuojantį poveikį Lietuvos darbo rinkai, kuri konkuruoja aukštos pridėtinės vertės kategorijoje dėl žmonių gebėjimų ir žinių. 8. Ar įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams: Įstatymo projektas įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 998 „Dėl 2021–2030 metų Nacionalinio pažangos plano patvirtinimo“ patvirtinto 2021–2030 m. nacionalinio pažangos plano 2 strateginį tikslą „Didinti gyventojų socialinę gerovę ir įtrauktį, stiprinti sveikatą ir gerinti Lietuvos demografinę padėtį“. 9. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Priėmus projektą, teisės aktų keisti nereikės. 10. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymo projekte naujų sąvokų ir terminų nepateikiama. 11. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Įstatymo projektas neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams. 12. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti: Nereikės. 13.
prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais): Įstatymo projekto nuostatoms įgyvendinti galimai bus reikalingos papildomos biudžeto lėšos, nes suminį darbo laiko grafiką pakeitus įprastu darbovietėse, kur jis nėra būtinas, gali išaugti darbo užmokesčio fondo poreikiai. Tačiau biudžeto finansuojamose įstaigose dominuoja įprasto grafiko apskaita, todėl didelio poveikio valstybės ir savivaldybių biudžetams pokyčiai neturės. 14. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:
Rengiant įstatymo projektą, gautos profesinių sąjungų rekomendacijos. 15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis: Reikšminiai Įstatymo projekto žodžiai, kurių reikia jam įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc, yra „Darbo kodeksas“, „suminis grafikas“, „poilsis“, „darbo sauga“, „socialinis dialogas“, „kolektyviniai santykiai“. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai:
Nėra. Teikia Seimo nariai
Darbo kodekso 115 ir 122 straipsnių PAKEITIMO
2023-04-11 Nr. XIVP-2605 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Projekto 1 straipsniu keičiamo Darbo kodekso 115 straipsnio 1 ir 3 dalyse siūlomas reguliavimas dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo tik nepertraukiamai veikiančiose įmonėse ir siūlomos darbo laiko normos
Projekto aiškinamajame rašte siūlomas pakeitimas argumentuojamas tuo, kad tokiu būdu siekiama apsaugoti ne tik transporto sektoriuje dirbančių darbuotojų sveikatą, bet ir eismo dalyvių saugumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Darbo kodekso 121 straipsnis (lex specialis) nustato darbo laiko režimo ypatumus ekonominės veiklos srityse, konkrečiai, kad transporto srityje maksimaliojo darbo laiko reikalavimai ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimai, darbo laiko režimo ir darbo apskaitos taisyklės gali skirtis nuo šio kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar kolektyvinės sutartys. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534, 2.4 punkte numatyta, kad turi būti nustatytas pakankamas poilsis, išreikštas laiko vienetais, kad būtų galima užtikrinti, jog dirbdami darbuotojai dėl nuovargio nesusižeis patys, nepakenks savo sveikatai, nesužalos savo bendradarbių ar kitų asmenų. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas atitinka teisėkūros tikslingumo ir proporcingumo principus. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad tikslingumo principas reiškia, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis. 2.
kodekso 21 straipsnio 4 dalyje nurodytus darbdavio veiklą vykdančius struktūrinius organizacinius darinius (filialus, atstovybes ar kitus struktūrinius, gamybinius, prekybinius ar kitos veiklos padalinius), siūlome atitinkami patikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo Darbo kodekso 115 straipsnio 1 dalį. 3. Tikslintina projekto 2 straipsnio pakeitimo esmė, kadangi šiuo straipsniu yra keičiamas ne Darbo kodekso 122 straipsnio 3 dalies 3 punktas, o šio straipsnio 2 dalies 3 punktas. 4. Atsižvelgiant į tai, kad siūlomas teisinis reguliavimas gali turėti įtakos tiek darbuotojų, tiek darbdavių teisėms ir pareigoms, įstatymo projektą reikėtų derinti su Trišale taryba. Departamento direktorius Dainius Zebleckis J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected] I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected]
Socialinių reikalų ir darbo komitetas Pagrindinio komiteto IŠVADA
2024-06-19
dalyvavo: Paulė Kuzmickienė – komiteto pirmininkė, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Rima Baškienė, Algimantas Dumbrava, Justas Džiugelis, Vaida Giraitytė-Juškevičienė, Gintautas Kindurys, Linas Kukuraitis, Monika Ošmianskienė, Rasa Petrauskienė, Algirdas Sysas, Gintarė Skaistė, Jonas Varkalys; komiteto biuras: vedėja Ieva Kuodienė, patarėjos Dalia Aleksejūnienė, Diana Jonėnienė, Asta Kazlauskienė, Indrė Žukauskaitė, padėjėja Renata Liekienė; kviestieji asmenys: Tomas Tomilinas – Seimo narys, Vita Baliukevičienė – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo teisės grupės vadovė, Dalius Gedvilas – Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas, Daiva Macijauskė – Lietuvos pramonininkų konfederacijos Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento direktoriaus pavaduotoja, Eglė Ližaitytė – Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos vykdančioji direktorė, Inga Ruginienė – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė, Akvilė Razumienė – Lietuvos verslo konfederacijos patarėja-teisininkė, Emilis Ruželė – Lietuvos verslo konfederacijos l. e. p. generalinis direktorius, Rūta Skyrienė – Asociacijos
„Investuotojų Forumas“ vykdomoji direktorė, Rūta Vainienė – Lietuvos prekybos
įmonių asociacijos direktorė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.1 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2023-04-11)1
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1.
kodekso 115 straipsnio 1 ir 3 dalyse siūlomas reguliavimas dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo tik nepertraukiamai veikiančiose įmonėse ir siūlomos darbo laiko normos – keturiasdešimt aštuonių valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį, dirbant suminės darbo laiko apskaitos režimu, svarstytinas. Pažymėtina, kad suminė darbo laiko apskaita yra taikoma, kai darbo krūvis darbovietėje svyruoja ir yra nepastovus arba tokio darbo laiko režimo poreikį lemia darbuotojų atliekamų funkcijų esmė – dirbdamas tokiu režimu, darbuotojas darbo pareigas atlieka tuo metu, kada jos yra reikalingos, ir nedirba tuomet, kai tokio poreikio nėra. Esant suminei darbo laiko apskaitai, tai, koks yra darbuotojo darbo laiko režimas, taip pat kokios yra darbuotojo poilsio dienos, nustatoma pagal darbo grafiką. Todėl projektu nustačius siūlomą reguliavimą, liktų neaiškus suminės darbo laiko apskaitos reguliavimo ypatumas, nes dirbant kitais darbo laiko režimais (Darbo kodekso 113 straipsnio 2 dalis) būtų taikomos Darbo kodekso 114 straipsnio 1 punkto nuostatos, kurios nustato maksimalų vidutinį keturiasdešimt aštuonių per kiekvieną septynių dienų laikotarpį darbo laiką (,,vidutiniškai“ reiškia, kad septynių dienų darbo valandų skaičius turi būti apskaičiuojamas sudėjus kelių savaičių darbo valandų skaičių ir padalijus iš savaičių skaičiaus. Tad vieną laikotarpį (savaitę) gali būti dirbama, pavyzdžiui, 52 valandas, o kitą – jau
darbo laiko apskaitai visais atvejais darbo valandų skaičius per savaitę neturėtų būti didesnis kaip 48 valandos). Projekto aiškinamajame rašte siūlomas pakeitimas argumentuojamas tuo, kad tokiu būdu siekiama apsaugoti ne tik transporto sektoriuje dirbančių darbuotojų sveikatą, bet ir eismo dalyvių saugumą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Darbo kodekso 121 straipsnis (lex specialis) nustato darbo laiko režimo ypatumus ekonominės veiklos srityse, konkrečiai, kad transporto srityje maksimaliojo darbo laiko reikalavimai ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimai, darbo laiko režimo ir darbo apskaitos taisyklės gali skirtis nuo šio kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar kolektyvinės sutartys. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534, 2.4 punkte numatyta, kad turi būti nustatytas pakankamas poilsis, išreikštas laiko vienetais, kad būtų galima užtikrinti, jog dirbdami darbuotojai dėl nuovargio nesusižeis patys, nepakenks savo sveikatai, nesužalos savo bendradarbių ar kitų asmenų. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas atitinka teisėkūros tikslingumo ir proporcingumo principus. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad tikslingumo principas reiškia, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis. Pritarti. Komitetas siūlo grąžinti projektą iniciatoriams tobulinti. 1.2 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2023-04-11)1
darinius (filialus, atstovybes ar kitus struktūrinius, gamybinius, prekybinius ar kitos veiklos padalinius), siūlome atitinkami patikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo Darbo kodekso 115 straipsnio 1 dalį. Pritarti. Komitetas siūlo grąžinti projektą iniciatoriams tobulinti.
1.3 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2023-04-11)2
esmė, kadangi šiuo straipsniu yra keičiamas ne Darbo kodekso 122 straipsnio 3 dalies 3 punktas, o šio straipsnio 2 dalies 3 punktas. Pritarti. Komitetas siūlo grąžinti projektą iniciatoriams tobulinti. 1.4 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2023-04-11)
4Atsižvelgiant į tai,
kad siūlomas teisinis reguliavimas gali turėti įtakos tiek darbuotojų, tiek darbdavių teisėms ir pareigoms, įstatymo projektą reikėtų derinti su Trišale taryba. Pritarti. Trišalės tarybos išvada gauta 2024-02-27 protokolas Nr. TTP-3 2.1 Teisingumo ministerijos Europos Sąjungos teisės grupė (2023-04-24) Įvertinę Lietuvos Respublikos darbo kodekso 115 ir 122 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-2605 (toliau – Projektas) atitiktį Europos Sąjungos teisei, pažymime, kad pastabų ir pasiūlymų neturime. Tačiau primename, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuso 135 straipsnio 4 dalimi, turi būti rengiama Direktyvos 2002/14/EB[1] ir Projekto atitikties lentelė bei Direktyvos 2003/88/EB[2] ir Projekto atitikties lentelė, kadangi Projektu keičiamos nuostatos, susijusios su minėtų direktyvų įgyvendinimu. Pritarti. Komitetas siūlo grąžinti projektą iniciatoriams tobulinti. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos Respublikos trišalė taryba, 2024-02-27 protokolas Nr. TTP-3 SVARSTYTA. Dėl siūlomų Lietuvos Respublikos darbo kodekso 115 ir 122 straipsnių pakeitimų (po 2023-05-23 Trišalės tarybos posėdžio, protokolas Nr. TTP-7).
TTP-7). NUTARTA: Fiksuoti skirtingas nuomones dėl
„Dėl siūlomų Lietuvos Respublikos darbo kodekso 115 ir 122 straipsnių
pakeitimų“ (dėl Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2023 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. SV-S-916 „Dėl įstatymų projektų išvadų):
Respublikos darbo kodekso projekto siūlymais (2-asis darbotvarkės klausimas). Įvertinta. 2. Lietuvos prekybos įmonių asociacija (2024-04-22) Lietuvos prekybos įmonių asociacija („Asociacija”) susipažino su Darbo kodekso („DK”) 115 ir 122 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIVP-2605 („Projektas"), kuriuo siūloma susiaurinti suminės darbo laiko apskaitos įvedimo pagrindus, numatant, kad toks darbo laiko režimas gali būti įvedamas tik nepertraukiamai veikiančiose įmonėse arba veikloje, susijusioje su nepertraukiamų paslaugų teikimu ar nenutrūkstama gamyba ir reikalaujančioje nuolatinio darbuotojų buvimo, ir prašo Komiteto Projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti arba atmesti. Tokia pozicija grindžiama toliau dėstomais argumentais. Pirma, darbdavio įmonės veiklos nepertraukiamumas nėra ir negali būti vieninteliu būtinumą taikyti suminę apskaita lemiančiu kriterijumi.
Poreikis taikyti suminę apskaitą kyla situacijose, kai darbo krūvis darbovietėje svyruoja ir yra nepastovus arba tokio darbo laiko režimo poreikį lemia darbuotojų atliekamų funkcijų esmė - dirbdamas tokiu režimu, darbuotojas darbo pareigas atlieka tuo metu, kada jos yra reikalingos, ir nedirba tuomet, kai tokio poreikio nėra, dėl ko yra pasirenkamas ilgesnis apskaitinis laikotarpis ir jo metu dirbama skirtingu intensyvumu atskiromis savaitėmis (pvz., vieną savaitę - 33 valandas, kitą savaitę - 47 valandas, ir pan.). Darbdaviui neįrodžius būtinumo taikyti suminę apskaitą, t.y. neįrodžius, kad dėl objektyvių techninių gamybos, paslaugų teikimo sąlygų negalima laikytis darbuotojų atžvilgiu nustatytos kasdienės ar kassavaitinės darbo trukmės (40 valandų trukmės 5 darbo dienų savaitė), Valstybinė darbo inspekcija („VDI") pripažintų, kad suminė apskaita taikoma nepagrįstai (nesant būtinumo), o darbo laikas, dirbtas viršijant įprastinį darbo laiko režimą (t.y. nekintančią darbo dienos (pamainos) trukmę ir darbo dienų per savaitę skaičių) laikytinas viršvalandžiais (DK 119 str. 1 d.). Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio
akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis. Piktnaudžiavimo siekiant išvengti viršvalandžių mokėjimo, atvejai turi būti sprendžiami taikant kontrolės priemones, o ne teisinio reguliavimo pakeitimą, iš viso faktiškai panaikinant vieną iš darbo laiko apskaitos režimo rūšių ir darbo santykius darant dar nelankstesnius (tuo bloginant šalies ekonomikos konkurencingumą ir investicinį klimatą). Būtent suminė darbo laiko apskaita leidžia lanksčiau planuoti priimtų darbuotojų darbo laiką.
Natūralu, kad darbdaviai, negalėdami taikyti šio darbo laiko apskaitos režimo, vengtų priimti daugiau darbuotojų. Antra, suminė apskaita gali būti įvedama tik įvykdžius informavimo ir konsultavimo procedūrą su darbo taryba ir atsižvelgus į darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos nuomonę. Tai yra papildomas saugiklis, užkertantis kelią nepagrįstam suminės darbo laiko apskaitos taikymui. Be to, pagrindinis dokumentas, nustatantis darbo dienos trukmę esant suminei apskaitai, yra darbo (pamainų) grafikas, su kuriais darbuotojai supažindinami ne vėliau kaip prieš 7 dienas ir kurie gali būti keičiami tik išimtiniais, nuo darbdavio valios nepriklausančiais atvejais, įspėjus darbuotoją prieš 2 darbuotojo darbo dienas. Pažymėtina ir tai, kad darbo (pamainų) grafikų derinimo tvarka turi būti suderinta su darbo taryba, o kai jos nėra, ˗ su darbdavio lygmeniu veikiančia profesine sąjunga, arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka (DK 115 str. 2 d.). Tokia darbo grafikų sudarymo tvarka užtikrina darbuotojo galimybę iš anksto planuoti savo laiką. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, teigtina, jog galiojančios suminės darbo laiko apskaitos įvedimo sąlygos ir tvarka, taip pat darbo grafikų sudarymo ir derinimo sąlygos ir tvarka atitinka darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (DK 2 str.), todėl nėra keistinos. Trečia, Projekte siūlomos sąvokos
„nepertraukiamai veikianti įmonė“ „nepertraukiamų paslaugų teikimas“
"nenutrūkstama gamyba" yra neaiškios. Tokių sąvokų nėra nei DK, nei
kituose teisės aktuose. Taip pat suminei darbo laiko apskaitai įvesti nurodytas papildomas būtinas kriterijus: „reikalingas nuolatinis darbuotojų buvimas“. Kaip toks darbuotojo „buvimas" bus atskirtas nuo „aktyvaus budėjimo“? Ar iš vis suminė darbo laiko apskaita bus taikoma, kai įmonėje taikomas budėjimas?
Dėl neaiškaus planuojamo reguliavimo apimties, neįvertintų sąsajų su kitais darbo teisės institutais, iš viso nesuprantama kokiose įmonėse pagal šį reguliavimą, projekto autorių nuomone, galėtų būti taikoma suminė apskaita. Ketvirta, Projekto aiškinamojo rašto argumentas, kad suminės darbo laiko apskaitos taikymas lemia nuovargį darbe, perdegimą, ligas, yra atmestinas. Esant suminei apskaitai, darbo laiko režimas ir darbo laiko grafikas turi būti sudaryti taip, kad nebūtų pažeisti maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimai. Penkta, Projekte spekuliatyviai nurodoma, kad: „Jeigu standartiškai darbo laikas yra 40 val. per savaitę, tai, taikant suminę darbo laiko apskaitą, darbo (pamainų) grafikai gali būti sudaromi taip, kad darbuotojai dirbtų iki 52 val. per savaitę.“ Toks teiginys nepagrįstas nei įrodymais, nei tyrimais, nei VDI realių patikrinimų išvadomis, ir yra tiesiog deklaratyvus. Pirma, darbo (pamainų) grafikai turi būti sudaromi taip, kad nepažeistų maksimaliojo 52 valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį laiko (DK 115 str. 3 d.). Taigi, maksimalus 52 val. laiko ribojimas taikomas ne per savaitę, o per kiekvieną septynių dienų laikotarpį. VDI atlikdama patikrinimus griežtai baudžia, kai šis 52 val. per septynių paeiliui einančių dienų terminą yra pažeidžiamas, taikydama administracinę atsakomybę. Antra, esant suminei apskaitai, „darbdavys privalo sudaryti darbo (pamainų) grafikus taip, kad kiek įmanoma tolygiau paskirstytų darbuotojo darbo laiką per apskaitinį laikotarpį“ (DK 115 sr. 4 d.). Vidutinis darbo laikas per apskaitinį laikotarpį negali būti ilgesnis kaip vidutiniškai 40 valandų per septynių dienų laikotarpį, o įskaitant viršvalandžius - per kiekvieną septynių dienų laikotarpį negali būti ilgesnis kaip 48 valandos (DK 114 str. 1 p.).
laikotarpį darbuotojas negali būti skiriamas dirbti ilgiau kaip vidutiniškai
terminus VDI taip pat skaičiuoja ir jų nesilaikant - kontroliuoja ir baudžia. Atitinkamai, Projektu nepagrįstai siūloma pakeisti 115 straipsnio 3 dalį, sumažinant 52 val. laiko ribojimą per kiekvieną septynių dienų laikotarpį iki
yra įgaliotų institucijų kontroliuojamas. Šešta, Projektu siūloma pakeisti 122 straipsnio 3 dalies 3 punktą pailginant nepertraukiamojo poilsio laiką per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį nuo 35 val. iki 48 val. Toks siūlymas nepagrįstas jokia analize ir skaičiavimais. Septinta, Projekte numatoma, kad „kitose įmonėse, įstaigose ar organizacijose suminė darbo laiko apskaita gali būti įvedama tik dėl to susitarus šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinėje sutartyje.“ Darbo taryba būtent ir buvo numatyta kaip galimybė darbdaviui ir darbuotojų atstovams susitarti, kai nėra šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties, nėra profesinės sąjungos, taip pat mažesnėse įmonėse. Šiuo reguliavimu iš viso paneigiamas darbo tarybos reikalingumas, jos vaidmuo, nes darbdaviui nebebus galima tartis su darbo taryba dėl esminių darbo organizavimo reikalų, lanksčiau reguliuoti darbo santykių pagal poreikius. Įvertinta. 3. Lietuvos verslo konfederacija, Lietuvos pramoninkų konfederacija ir kt. (2024-04-23) Asociacija „Investors‘ Forum“, Lietuvos darbdavių konfederacija, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija, Lietuvos verslo konfederacija ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai, kaip Lietuvos Respublikos trišalės tarybos darbdavių organizacijos, kreipiasi dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK)
Projektas).
Pažymime, kad aukščiau nurodytos darbdavių organizacijos išnagrinėjo Projektą ir jam nepritaria dėl žemiau nurodytų priežasčių. 1. Projektu siūloma, kad suminė darbo laiko apskaita būtų įvedama
„esant būtinumui nepertraukiamai veikiančių įmonių, įstaigų ar
organizacijų atskiruose padaliniuose (filialuose ar atstovybėse) arba veikloje, susijusioje su nepertraukiamų paslaugų teikimu ar nenutrūkstama gamyba ir reikalaujančioje nuolatinio darbuotojų buvimo, įvykdžius informavimo ir konsultavimo procedūrą su darbo taryba ir atsižvelgus į darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos nuomonę. Kitose įmonėse, įstaigose ar organizacijose suminė darbo laiko apskaita gali būti įvedama tik dėl to susitarus šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinėje sutartyje“. Projektu taip pat siūloma darbo (pamainų) grafikus sudaryti taip, kad nepažeistų maksimaliojo 48 valandų per kiekvieną 7 dienų laikotarpį laiko, o per 7 paeiliui einančių dienų laikotarpį darbuotojui būtų suteiktas bent 48 valandų nepertraukiamojo poilsio laikas. Atkreipiame dėmesį į tai, kad inicijuotais pakeitimais vėl siekiama grįžti į jau buvusį reguliavimą, kai suminės darbo laiko apskaitos naudojimas buvo stipriai ribotas. Pasigendame ekonominio pagrindimo, kodėl suminės darbo laiko apskaitos reguliavimas turėtų būti apribotas taip, kad jis būtų neįgyvendinamas ir praktikoje tai reikštų jo panaikinimą. Ribojimas taikyti šį leistiną darbo režimą ir taip jau griežtai reglamentuotus darbo santykius darys tik dar mažiau lankstesnius. Pažymėtina, kad siūlomi pakeitimai iš esmės apribos darbdaviams darbo organizavimą prekybos, maitinimo, klientų aptarnavimo, medicinos paslaugų teikimo ir kt. sektoriuose, kur darbuotojų darbas negali būti organizuojamas nuo 8 iki 17 val. ar nuo 9 iki 18 val., o yra vykdomas, kai yra klientų, kai tie patys klientai nedirba.
Be to, drastiškas darbo organizavimo sąlygų pabloginimas lems investuotojų atbaidymą, kurie ir taip nesižavi mūsų geopolitine padėtimi. 2. Siūlomas reguliavimas yra ydingas dėl Projekte siūlomų neaiškių sąvokų – „nepertraukiamai veikianti įmonė“, „nepertraukiamų paslaugų teikimas“, „nenutrūkstama gamyba“. Tokių sąvokų nėra nei DK, nei kituose teisės aktuose. Aiškiai neapibrėžta ir tai, ar suminė apskaita turėtų būti taikoma nepertraukiamai veiklai ar įmonės atskiram padaliniui, nes Projekte jos nurodomos kaip alternatyvios, bet neaiškūs jų atskyrimo ir taikymo kriterijai. Taip pat suminei darbo laiko apskaitai įvesti nurodyti du būtinieji kriterijai: „veikloje, susijusioje su nepertraukiamų paslaugų teikimu ar nenutrūkstama gamyba ir reikalaujančioje nuolatinio darbuotojų buvimo“, tačiau neaišku, ką reiškia „reikalingas nuolatinis darbuotojų buvimas“. Kaip toks darbuotojo „buvimas“ bus atskirtas nuo
„aktyvaus budėjimo“? Ar iš vis suminė darbo laiko apskaita bus taikoma, kai
įmonėje taikomas budėjimas? Dėl neaiškios planuojamo reguliavimo apimties, neįvertintų sąsajų su kitais darbo teisės institutais, iš viso nesuprantama, kokiose įmonėse pagal šį reguliavimą, Projekto autorių nuomone, galėtų būti taikoma suminė darbo laiko apskaita. 3. Darbdavio įmonės veiklos nepertraukiamumas nėra ir negali būti vieninteliu būtinumą taikyti suminę apskaitą lemiančiu kriterijumi.
Poreikis taikyti suminę apskaitą kyla situacijose, kai darbo krūvis darbovietėje svyruoja ir yra nepastovus arba tokio darbo laiko režimo poreikį lemia darbuotojų atliekamų funkcijų esmė – dirbdamas tokiu režimu, darbuotojas darbo pareigas atlieka tuo metu, kada jos yra reikalingos, ir nedirba tuomet, kai tokio poreikio nėra, dėl ko yra pasirenkamas ilgesnis apskaitinis laikotarpis ir jo metu dirbama skirtingu intensyvumu atskiromis savaitėmis. Pažymėtina, kad suminė darbo laiko apskaita, be kita ko, aktuali darbdaviams, kurių veiklą įtakoja sezoniškumas (pvz. infrastruktūros statybos pagrindiniai darbai turi būti atliekami šiltuoju metų laiku – nuo pavasario vidurio iki rudens, tuo laikotarpiu darbų intensyvumas didžiausias, o žiemą darbų apimtys ir atitinkamai darbo laikas ženkliai sumažėja). 4. Atkreiptinas dėmesys, kad darbdaviui neįrodžius būtinumo taikyti suminę apskaitą, t. y. neįrodžius, kad dėl objektyvių techninių gamybos, paslaugų teikimo sąlygų negalima laikytis darbuotojų atžvilgiu nustatytos kasdienės ar kassavaitinės darbo trukmės (40 valandų trukmės 5 darbo dienų savaitę), Valstybinė darbo inspekcija pripažintų, kad suminė apskaita taikoma nepagrįstai (nesant būtinumo), o darbo laikas, dirbtas viršijant įprastinį darbo laiko režimą (t. y. nekintančią darbo dienos (pamainos) trukmę ir darbo dienų per savaitę skaičių) laikytinas viršvalandžiais (DK 119 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad tikslingumo principas reiškia, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis.
Piktnaudžiavimo, siekiant išvengti viršvalandžių mokėjimo, atvejai turi būti sprendžiami taikant kontrolės priemones, o ne teisinio reguliavimo pakeitimą, iš viso faktiškai panaikinant vieną iš darbo laiko apskaitos režimo rūšių. 5. Projekte numatoma, kad „kitose įmonėse, įstaigose ar organizacijose suminė darbo laiko apskaita gali būti įvedama tik dėl to susitarus šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinėje sutartyje.” Darbo taryba būtent ir buvo numatyta kaip galimybė darbdaviui ir darbuotojų atstovams susitarti, kai nėra šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties, nėra profesinės sąjungos, taip pat mažesnėse įmonėse. Siūlomu reguliavimu iš viso paneigiamas darbo tarybos reikalingumas, jos vaidmuo, nes darbdaviui nebebus galima tartis su darbo taryba dėl esminių darbo organizavimo reikalų, lanksčiau reguliuoti darbo santykių pagal poreikius. Numačius, kad „kitose įmonėse, įstaigose ar organizacijose“ susitarti dėl suminės darbo laiko apskaitos bus galima tik šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinėje sutartyje, turi būti įvertintos ir realios galimybės įgyvendinti tokį reguliavimą. Reguliavimas turi būti visiems darbo santykiams, bet Projekto autoriai, siekdami paskatinti kolektyvinių sutarčių sudarymą, neįvertina, kad jis neįmanomas daugelyje privataus sektoriaus sričių ir šiuo metu būtų taikomas ne visuotinai, o vienetams. Pažymėtina, kad siūlomas reguliavimas, kuris leistų įvesti suminę darbo laiko apskaitą, yra pernelyg apsunkintas.
Pagal DK 187 str. kolektyvinę sutartį galima sudaryti tik derantis profesinei sąjungai: „Darbdaviai, darbdavių organizacijos, profesinės sąjungos ir profesinių sąjungų organizacijos šio kodekso nustatyta tvarka turi teisę inicijuoti kolektyvines derybas dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo ar pakeitimo ir jose dalyvauti ir sudaryti kolektyvines sutartis“. Tai neįgyvendinama mažoms, vidutinėms įmonėms, o dažnai net ir didesniam verslui, nes darbdavys negali pats vienas sudaryti darbdavio lygmeniu kolektyvinės sutarties. Kai darbuotojų profesinės sąjungos, kuri turi teisę derėtis dėl kolektyvinės sutarties, nėra ir darbuotojai jos sudaryti nenori, darbdavys negali įtakoti, kad darbdavio lygmeniu atsirastų reali, darbuotojų interesus atstovaujanti profesinė sąjunga, nes tai darbuotojų pasirinkimas. Taigi, siūlomas reguliavimas sudarytų paskatas darbdaviui ieškoti išeičių ir sukurti formalią profsąjungą, kad galėtų su ja susitarti dėl kolektyvinės sutarties ir darbdaviui palankaus darbo organizavimo. Be to, nebūtinai profesinė sąjunga sutiks į kolektyvinę sutartį įtraukti suminę darbo laiko apskaitą. 6. Suminės darbo laiko apskaitos režimas yra įprasta darbo laiko apskaitos forma absoliučioje daugumoje šalių, nustatant aiškias apskaitos ir kontrolės taisykles. Mūsų nuomone, Lietuvoje apribojus suminės darbo laiko apskaitos naudojimo galimybes gamybos ir/ar prekybos įmonėse, bus, be kita ko, iš esmės paveiktas Lietuvos įmonių konkurencingumas tarptautiniame kontekste. Griežtesni darbo laiko apribojimai gali sukelti verslo veiklos sulėtėjimą, ypač lanksčioms ir sezoninėms įmonėms, kur darbo krūvis svyruoja. Tai gali sutrikdyti daugelio sektorių augimą. 7. Pažymėtina, kad DK 115 str. 3 d. numatytos 52 valandos suteikia lankstumo ne tik darbdaviui, bet ir darbuotojams, kurie pageidauja užsidirbti daugiau.
Atkreiptinas dėmesys, kad nuostata, jog „darbo (pamainų) grafikai turi būti sudaromi taip, kad nepažeistų maksimaliojo penkiasdešimt dviejų valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį laiko“ yra tiesiogiai susijusi su DK 119 str. 3 d., kurioje yra reglamentuota, kad „per septynių paeiliui einančių kalendorinių dienų laikotarpį negali būti dirbama ilgiau kaip aštuonias valandas viršvalandžių, nebent darbuotojas savo sutikimą dirbti iki dvylikos valandų viršvalandžių per savaitę išreikštų raštu. Tokiais atvejais negali būti pažeista maksimali vidutinė keturiasdešimt aštuonių valandų darbo laiko trukmė per savaitę, skaičiuojant per apskaitinį laikotarpį. Taigi, šiuo metu galiojantis reguliavimas apsaugo darbuotojus nuo ilgesnio nei 48 valandų darbo, jei jie neduoda raštiško sutikimo. Šioje situacijoje lieka apsaugoti tiek darbuotojai, kurie nenori dirbti daugiau, tiek darbdavys, kuris turi lankstumo ir norintiems gali suteikti papildomų valandų darbo. Atsižvelgiant į tai, kad vidutinis darbo laikas per apskaitinį laikotarpį negali būti ilgesnis kaip vidutiniškai 40 valandų per septynių dienų laikotarpį, o įskaitant viršvalandžius – per kiekvieną septynių dienų laikotarpį negali būti ilgesnis kaip 48 valandos (DK 114 str. 1 p.), tai per maksimalųjį 3 mėn. suminės darbo laiko apskaitos laikotarpį darbuotojas negali būti skiriamas dirbti ilgiau kaip vidutiniškai 48 valandas (su visais viršvalandžiais) per 7 dienas. Patikrinimų metu šiuos terminus Valstybinė darbo inspekcija skaičiuoja ir jų nesilaikant – kontroliuoja ir baudžia. Tad apibendrinant, manome, kad Projektu nepagrįstai siūloma pakeisti DK 115 str. 3 d., sumažinant 52 val. laiko ribojimą per kiekvieną septynių dienų laikotarpį iki 48 valandų, kadangi 48 valandų ribojimas jau nustatytas DK 114 str.
jau yra „apsaugotas“ ir įgaliotų institucijų kontroliuojamas), o be to, siūlomu pakeitimu būtų tik pablogintos sąlygos darbuotojams, nes jie netektų galimybės, esant rašytiniam pageidavimui, dirbti daugiau valandų. 8. Projektu siūloma pakeisti DK 122 str. 3 d. 3 p., pailginant nepertraukiamojo poilsio laiką per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį nuo 35 val. iki 48 val. Toks siūlymas nepagrįstas jokia analize ir skaičiavimais. 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir tarybos Direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų numato, kad visose ES valstybėse narėse darbuotojams turi būti suteikiamas bent 24 valandų ilgumo nepertraukiamas savaitinis poilsis. Tačiau kiekviena valstybė narė savo nacionaliniuose teisės aktuose gali nustatyti ilgesnį poilsio laiką, pvz. Švedijoje nustatytas 36 valandų, Danijoje 24 valandų, Suomijoje
nepertraukiamas poilsis. Lietuvoje, kaip žinia, jau dabar yra taikomas vienas iš ilgesnių ES savaitės nepertraukiamo savaitės poilsio periodas. Šalis turėtų išlikti patraukli užsienio investuotojams ir darbo teisinių santykių reglamentavimo prasme, todėl žiūrint kitų, pirmaujančių ES valstybių pavyzdžiu, 35 valandų savaitės nepertraukiamas poilsis yra pakankamas ir jo ilginti nėra pagrindo. 9. Svarstant siūlomus DK pakeitimus, reikėtų atsižvelgti į tai, kad jie nebūtinai bus palankūs darbuotojams. Ribojant ir sumažinant leidžiamas dirbti valandas darbuotojai praras galimybę daugiau užsidirbti, nes įmonės turės įdarbinti daugiau darbuotojų.
Akivaizdu, kad nustatant ilgesnį minimalų nepertraukiamą poilsį per 7 paeiliui einančias dienas, mažinant maksimalų darbo valandų skaičių per 7 dienų laikotarpį, įmonės praras dalį turimo lankstumo, teks persiplanuoti pamainas ir tai gali lemti didesnius darbdavio kaštus dėl poreikio turėti didesnį darbuotojų skaičių. Etatų skaičius (FTE) galimai nesikeis, tačiau tai turės įtakos darbuotojų skaičiui (headcount). Tai nulems didesnes administracines sąnaudas, didins darbdavio kaštus, susijusius su įvairių naudų teikimu, kurios priklauso nuo darbuotojų skaičiaus. Mažėjant verslo lankstumui, įmonės gali būti priverstos ir uždaryti dalį veiklos, siekiant išlaikyti finansinį stabilumą. Prisitaikymo būdai tikrai nepatiks darbuotojams – nuo atleidimų iki darbuotojų nuomos, algų mažinimo. Darbuotojai, negalintys užsidirbti pakankamai dėl riboto darbo laiko, gali jausti finansinį spaudimą, o tai skatintų nepasitenkinimą ir socialinę nelygybę. Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, manome, kad siūlomi DK pakeitimai yra parengti nuogąstaujant bei neįsigilinus į esminius dalykus ir nepateikiant konkrečių argumentų, mokslinių tyrimų, vertinimų, pagrindžiančių inicijuotų pakeitimų poreikį. Kadangi šiuo metu galiojančiame reguliavime jau yra sudėta saugiklių, užkertančių kelią nepagrįstam suminės darbo laiko apskaitos taikymui, todėl pirmiausia kylančius nuogąstavimus reikėtų tikrinti būtent per sukurtą sistemą, o ne darant pokyčius DK, kurie neabejotinai turės neigiamų pasekmių tiek verslui, tiek patiems darbuotojams. Atsižvelgiant į tai, maloniai prašome Projektui nepritarti ir palikti nepakeistą šiuo metu galiojantį suminės darbo laiko apskaitos ir nepertraukiamojo poilsio laiką per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį reglamentavimą. Įvertinta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5.
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų,
komisijų pasiūlymai: nepaskirta. 7. Komiteto sprendimas: grąžinti įstatymo projektą iniciatoriams tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, Teisingumo ministerijos Europos Sąjungos teisės grupės pastabą bei Trišalės tarybos išvadoje (2024-02-27 protokolas Nr. TTP-3) pateiktus Vyriausybės ir darbdavių pasiūlymus tęsti diskusijas šiuo klausimu. 8. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Monika Ošmianskienė. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepareikšta. Komiteto pirmininkė (Parašas) Paulė Kuzmickienė Komiteto biuro vedėja Ieva Kuodienė