Projekto lyginamasis variantas
PROCESO KODEKSO 128, 141 ir 142 STRAIPSNIų PAKEITIMO bei kodekso papildymo 174¹straipsniu
straipsnio pakeitimas Pakeisti 128 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Paskiriant suėmimą dalyvavęs prokuroras nedelsdamas privalo apie įtariamojo suėmimą pranešti vienam iš suimtojo nurodytų šeimos narių, artimųjų giminaičių arba kitam suimtojo nurodytam asmeniui. Jeigu suimtasis jokio asmens nenurodo, prokuroras savo nuožiūra turi pranešti vienam iš įtariamojo šeimos narių ar artimųjų giminaičių, jei šį pavyksta nustatyti. Jeigu suimtasis yra nepilnametis, prokuroras nedelsdamas privalo apie nepilnamečio įtariamojo suėmimą pranešti nepilnamečio tėvams arba kitiems atstovams pagal įstatymą, o kai toks pranešimas prieštarautų suimto nepilnamečio interesams, – kitam tinkamam pilnamečiui asmeniui. Be to, suimtam įtariamajam turi būti nedelsiant sudaryta galimybė pačiam susisiekti su vienu iš jo nurodytų šeimos narių, artimųjų giminaičių arba kitu suimtojo nurodytu asmeniu. Neatidėliotinais atvejais, kai pagrįstai manoma, kad toks pranešimas arba susisiekimas keltų realų pavojų suimtojo šeimos narių, artimųjų giminaičių ar kitų asmenų gyvybei, sveikatai ar laisvei arba pakenktų vykstančiam baudžiamajam procesui, Prokuroras prokuroras motyvuotu nutarimu laikinai gali atsisakyti pranešti apie paskirtą suėmimą arba neleisti susisiekti su suimtojo nurodytu asmeniu, jeigu tai pakenktų ikiteisminio tyrimo sėkmei arba sukeltų pavojų suimtojo šeimos narių, artimųjų giminaičių ar kitų asmenų saugumui. Šiuo atveju, taip pat tais atvejais, kai suimtas nepilnametis neturi tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą ar jų nepavyksta nustatyti arba kai pranešimas šiems asmenims prieštarautų suimto nepilnamečio interesams, apie nepilnamečio įtariamojo suėmimą būtina nedelsiant pranešti valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai.
Prokuroro nutarimas per penkias dienas nuo nutarimo nuorašo įteikimo įtariamajam ar jo gynėjui dienos gali būti apskųstas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo šį skundą išnagrinėti per septynias dienas nuo jo gavimo ir priimti nutartį. Ikiteisminio tyrimo teisėjo priimta nutartis neskundžiama.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 141 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Jeigu tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą prireikia įtariamajam daryti teismo medicinos ar stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, įtariamasis ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti atiduotas į ekspertizės įstaigą ir laikomas ten iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui arba teismui. Buvimo ekspertizės įstaigoje laikas įskaitomas į suėmimo laiką.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 142 straipsnį ir išdėstyti jį taip: „142 straipsnis. Atvesdinimas
1Įtariamasis,
kaltinamasis, nukentėjusysis ir kiekvienas šaukiamas kaip liudytojas asmuo privalo šaukiami atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą. Be pateisinamos priežasties neatvykęs pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą įtariamasis, kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas gali būti atvesdinami. Jeigu įtariamojo ar kaltinamojo buvimo vieta nežinoma, ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi skelbiama įtariamojo ar kaltinamojo paieška. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo apie įtariamojo paieškos paskelbimą nedelsdamas raštu pranešti prokurorui. 2.
ar kaltinamasis, kuriam tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą prireikia daryti teismo medicinos ar ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, atsisakęs atvykti ar be pateisinamos priežasties neatvykęs pas teismo ekspertą ar į ekspertizės įstaigą, gali būti atvesdintas teismo medicinos ar ambulatorinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti. 3. Jeigu įtariamojo ar kaltinamojo buvimo vieta nežinoma, ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi skelbiama įtariamojo ar kaltinamojo paieška. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo apie įtariamojo paieškos paskelbimą nedelsdamas raštu pranešti prokurorui. 2. 4. Asmenį atvesdina policija ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi. 5. Asmens atvesdinimo vykdymo tvarką nustato Lietuvos policijos generalinis komisaras.“
papildymas 174¹ straipsniu Papildyti Kodeksą 174¹ straipsniu:
„174¹straipsnis. Ikiteisminio tyrimo priskyrimas pagal Europos prokuratūros kompetencijos sritį. Vilniaus apygardos teismas, gavęs Europos deleguotojo prokuroro ar
Europos prokuroro skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) ar jo pavedimu paskirto prokuroro nutarimo atsisakyti perduoti ikiteisminį tyrimą Europos prokuratūrai, vadovaudamasis Reglamente (ES) 2017/1939 nustatyta Europos prokuratūros kompetencija, priima sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo priskyrimo. Skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Vilniaus apygardos teismo teisėjas, įvertinęs Reglamento (ES) 2017/1939 nuostatas, pateikto skundo argumentus, priima sprendimą panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) ar jo pavedimu paskirto prokuroro nutarimą atsisakyti perduoti ikiteisminį tyrimą Europos prokuratūrai ir įpareigoja ne vėliau kaip per penkias dienas perduoti ikiteisminį tyrimą Europos prokuratūrai arba priima sprendimą atmesti skundą.
Vilniaus apygardos teismo teisėjas dėl to priima motyvuotą nutartį. Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos ir yra neskundžiama. Kai Vilniaus apygardos teismo teisėjui kyla abejonių, ar ikiteisminis tyrimas priskirtinas Europos prokuratūros kompetencijos sričiai, jis atideda skundo nagrinėjimą ir kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo, kol bus gautas šios institucijos prejudicinis sprendimas.“
įsigaliojimas ir įgyvendinimas
1Šis įstatymas,
išskyrus 2 ir 3 straipsnius, įsigalioja 2022 m. spalio 1 d. 2. Šio įstatymo 2 ir 3 straipsniai įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. 3. Policijos generalinis komisaras iki 2022 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo 2 ir
šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projekto XIVP-1902(2) lyginamasis variantas
PROCESO KODEKSO 128, 141, 142 STRAIPSNIų PAKEITIMO ir kodekso papildymo 174¹straipsniu
straipsnio pakeitimas Pakeisti 128 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Paskiriant suėmimą dalyvavęs prokuroras nedelsdamas privalo apie įtariamojo suėmimą pranešti vienam iš suimtojo nurodytų šeimos narių, artimųjų giminaičių arba kitam suimtojo nurodytam asmeniui. Jeigu suimtasis jokio asmens nenurodo, prokuroras savo nuožiūra turi pranešti vienam iš įtariamojo šeimos narių ar artimųjų giminaičių, jei šį pavyksta nustatyti. Jeigu suimtasis yra nepilnametis, prokuroras nedelsdamas privalo apie nepilnamečio įtariamojo suėmimą pranešti nepilnamečio tėvams arba kitiems atstovams pagal įstatymą, o kai toks pranešimas prieštarautų suimto nepilnamečio interesams, – kitam tinkamam pilnamečiui asmeniui. Be to, suimtam įtariamajam turi būti nedelsiant sudaryta galimybė pačiam susisiekti su vienu iš jo nurodytų šeimos narių, artimųjų giminaičių arba kitu suimtojo nurodytu asmeniu. Kai pagrįstai manoma, kad toks pranešimas arba susisiekimas keltų akivaizdų pavojų suimtojo šeimos narių, artimųjų giminaičių ar kitų asmenų gyvybei, sveikatai ar laisvei arba akivaizdžiai pakenktų vykstančiam baudžiamajam procesui, Prokuroras prokuroras motyvuotu nutarimu laikinai gali atsisakyti pranešti apie paskirtą suėmimą arba neleisti susisiekti su suimtojo nurodytu asmeniu, jeigu tai pakenktų ikiteisminio tyrimo sėkmei arba sukeltų pavojų suimtojo šeimos narių, artimųjų giminaičių ar kitų asmenų saugumui. Šiuo atveju, taip pat tais atvejais, kai suimtas nepilnametis neturi tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą ar jų nepavyksta nustatyti arba kai pranešimas šiems asmenims prieštarautų suimto nepilnamečio interesams, apie nepilnamečio įtariamojo suėmimą būtina nedelsiant pranešti valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai.
Prokuroro nutarimas per penkias dienas nuo nutarimo nuorašo įteikimo įtariamajam ar jo gynėjui dienos gali būti apskųstas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo šį skundą išnagrinėti per septynias dienas nuo jo gavimo ir priimti nutartį. Ikiteisminio tyrimo teisėjo priimta nutartis neskundžiama.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 141 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Jeigu tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą prireikia įtariamajam daryti teismo medicinos ar stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, įtariamasis ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti atiduotas į ekspertizės įstaigą ir laikomas ten iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui arba teismui. Buvimo ekspertizės įstaigoje laikas įskaitomas į suėmimo laiką.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 142 straipsnį ir išdėstyti jį taip: „142 straipsnis. Atvesdinimas
1Įtariamasis,
kaltinamasis, nukentėjusysis ir kiekvienas šaukiamas kaip liudytojas asmuo privalo šaukiami atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą. Be pateisinamos priežasties neatvykęs pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą įtariamasis, kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas gali būti atvesdinami. Jeigu įtariamojo ar kaltinamojo buvimo vieta nežinoma, ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi skelbiama įtariamojo ar kaltinamojo paieška. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo apie įtariamojo paieškos paskelbimą nedelsdamas raštu pranešti prokurorui. 2.
ar kaltinamasis, kuriam tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą prireikia daryti teismo medicinos ar ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę ir kuris atsisako atvykti ar be pateisinamos priežasties neatvyksta pas teismo ekspertą ar į ekspertizės įstaigą, gali būti atvesdintas teismo medicinos ar ambulatorinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti. 3. Jeigu įtariamojo ar kaltinamojo buvimo vieta nežinoma, ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi skelbiama įtariamojo ar kaltinamojo paieška. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo apie įtariamojo paieškos paskelbimą nedelsdamas raštu pranešti prokurorui. 2. 4. Asmenį atvesdina policija ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi. Atvesdinamas asmuo turi būti pristatytas į atvesdinimo vietą per įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau kaip per penkias valandas. Atvesdinimo laikas skaičiuojamas nuo faktinio asmens laisvės apribojimo pradžios momento.“
papildymas 174¹ straipsniu Papildyti Kodeksą 174¹ straipsniu:
„174¹straipsnis. Ikiteisminio tyrimo priskyrimas pagal Europos prokuratūros kompetencijos sritį
Vilniaus apygardos teismas, gavęs Europos deleguotojo prokuroro ar Europos prokuroro skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) ar jo pavedimu paskirto prokuroro nutarimo atsisakyti perduoti ikiteisminį tyrimą Europos prokuratūrai, vadovaudamasis Reglamente (ES) 2017/1939 nustatyta Europos prokuratūros kompetencija, priima sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo priskyrimo. Skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.
Vilniaus apygardos teismo teisėjas, įvertinęs Reglamento (ES) 2017/1939 nuostatas, gauto skundo argumentus, priima sprendimą panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) ar jo pavedimu paskirto prokuroro nutarimą atsisakyti perduoti ikiteisminį tyrimą Europos prokuratūrai ir įpareigoja ne vėliau kaip per penkias dienas perduoti ikiteisminį tyrimą Europos prokuratūrai arba priima sprendimą atmesti skundą. Vilniaus apygardos teismo teisėjas dėl to priima motyvuotą nutartį. Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos ir yra neskundžiama. Kai Vilniaus apygardos teismo teisėjui kyla abejonių, ar ikiteisminis tyrimas priskirtinas Europos prokuratūros kompetencijai, jis kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo ir atideda skundo nagrinėjimą tol, kol bus gautas šios institucijos prejudicinis sprendimas.“5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
įstatymas, išskyrus 4 straipsnį, įsigalioja 2022 m. lapkričio 1 d. 2. Šio įstatymo 4 straipsnis įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. 3. Generalinis prokuroras iki 2022 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo 4 straipsnio įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
DĖL Lietuvos Respublikos baudžiamojo PROCESO kodekso 128, 141 IR 142
ir uždaviniai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 128, 141 ir 142 straipsnių pakeitimo bei kodekso papildymo 174¹ straipsniu įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas) parengtas siekiant pašalinti toliau nustatytus Lietuvos nacionalinio teisinio reguliavimo trūkumus:
i) Europos Komisijos (toliau – Komisija) nustatytą Europos Sąjungos teisės pažeidimą (pažeidimo procedūros Nr. INFR(2021)2138) dėl netinkamo 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu (toliau – Direktyva 2013/48) 5 straipsnio 3 dalies nuostatų (nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo teisės reikalauti, kad apie laisvės atėmimą būtų informuotas trečiasis asmuo, taikymo) perkėlimo į Lietuvos nacionalinę teisę. ii) Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2018 m. birželio 26 d. paskelbtame Lietuvos Respublikai nepalankiame sprendime byloje D. R. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 691/15), kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl asmens, kuriam baudžiamojo proceso metu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 208 ir 209 straipsnių nustatyta tvarka teismo paskirta ambulatorinė psichiatrijos ekspertizė, priverstinio pristatymo į ekspertizės įstaigą teisėtumo, nustatytą nacionalinės teisės prieštaravimą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsniui (Teisė į laisvę ir saugumą); iii) Komisijos nustatytą galimą teisinio reguliavimo trūkumą dėl 2017 m. spalio 12 d.
Europos Tarybos reglamento (ES) 2017/1939, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas Europos prokuratūros įsteigimo srityje (toliau – Reglamentas (ES) 2017/1939), 25 straipsnio 6 dalies nuostatos, susijusios su kompetentingos institucijos paskyrimu sprendžiant ginčą dėl kompetencijos priskyrimo, netinkamo perkėlimo į Lietuvos nacionalinę teisę. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai. Įstatymo projekto iniciatorius – Teisingumo ministerija. Įstatymo projekto dalį, susijusią su Komisijos nustatytu ES teisės pažeidimu dėl netinkamo Direktyvos 2013/48 nuostatų perkėlimo į Lietuvos nacionalinę teisę bei
m. birželio 26 d. paskelbtame sprendime byloje D. R. prieš Lietuvą nustatytų Lietuvos nacionalinio teisinio reguliavimo trūkumų pašalinimu parengė Teisingumo ministerijos Baudžiamosios justicijos grupės (vadovė Simona Mesonienė, tel. 2662873, el. paštas [email protected]) patarėjas Tomas Naruševičius (tel. 266 2903, el. paštas [email protected]). Įstatymo projekto dalį susijusią su Reglamento (ES) 2017/1939 įgyvendinimu parengė Teisingumo ministerijos Tarptautinio bendradarbiavimo ir žmogaus teisių politikos grupės (vadovas Darius Žilys, tel. (8 5) 266 2877, el. p. [email protected]) vyresnioji patarėja Andrada Bavėjan, tel. 2662940, el. paštas [email protected]) bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ekspertais. 3.
šiuo metu yra reguliuojami Įstatymo projekte aptariami teisiniai santykiai. 1. Dėl netinkamo
2021 m. lapkričio 12 d. gautas Komisijos oficialus pranešimas dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimo (pažeidimo procedūros Nr. INFR(2021)2138), kuriame nurodoma, jog Lietuvos Respublika neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų ir į nacionalinę teisę tinkamai neperkėlė Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies (nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo teisės reikalauti, kad apie laisvės atėmimą būtų informuotas trečiasis asmuo, taikymo). Pažymėtina, kad Direktyvos 2013/48 5 straipsnyje teigiama, jog valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji, kurių laisvė atimta, turėtų teisę reikalauti, kad nepagrįstai nedelsiant apie jų laisvės atėmimą būtų informuotas bent vienas jų nurodytas asmuo, pvz., giminaitis ar darbdavys, jei jie to pageidauja (Direktyvos 2013/48
kaltinamasis yra vaikas, valstybės narės užtikrina, kad už tėvystę atsakingas asmuo būtų kuo greičiau informuotas apie laisvės atėmimą ir jo priežastis, išskyrus atvejus, kai tai prieštarautų vaiko interesams; tokiais atvejais informuojamas kitas tinkamas suaugęs asmuo. Šios dalies tikslais vaiku laikomas jaunesnis nei 18 metų asmuo (Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 2 dalis). Valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo 1 ir 2 dalyse nustatytų teisių taikymo, jei, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, tai pateisinama dėl vienos iš šių įtikinamų priežasčių: a) kai yra neatidėliotinas poreikis išvengti rimtų neigiamų pasekmių asmens gyvybei, laisvei arba fizinei neliečiamybei; b) kai yra neatidėliotinas poreikis užkirsti kelią padėčiai, kai baudžiamajam procesui galėtų kilti rimtas pavojus (Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalis). Savo ruožtu, Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies nuostatos į Lietuvos nacionalinę teisę buvo perkeltos 2017 m. gegužės 11 d.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 10, 44, 48, 50, 52, 69, 69-1, 71-1, 72, 128, 140, 168, 190, 192, 196, 197, 233 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo Nr. XIII-357 10 straipsniu, kuriuo BPK 128 straipsnio (pranešimas apie įtariamojo suėmimą) 1 dalyje įtvirtintos, be kita ko, sekančios nuostatos: „[...] Prokuroras motyvuotu nutarimu laikinai gali atsisakyti pranešti apie paskirtą suėmimą arba neleisti susisiekti su suimtojo nurodytu asmeniu, jeigu tai pakenktų ikiteisminio tyrimo sėkmei arba sukeltų pavojų suimtojo šeimos narių, artimųjų giminaičių ar kitų asmenų saugumui [...]“. Komisija, įvertinusi nustatytą nacionalinį teisinį reguliavimą, kuriuo perkeltos Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, pateikė sekančias kritiškas išvadas, motyvuojant analizuojamų BPK 128 straipsnio (pranešimas apie įtariamojo suėmimą) 1 dalies nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo teisės reikalauti, kad apie laisvės atėmimą būtų informuotas trečiasis asmuo, neatitikimą Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies reikalavimams:
konkrečios bylos atžvilgiu, kaip tai nustatyta Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose;
sėkmei neatitinka reikalavimo, kad turi būti kilęs rimtas pavojus procesui, kaip tai reikalaujama pagal Direktyvos (ES) 2013/48 5 straipsnio 3 dalies b punktą;
128 straipsnio 1 dalyje numatyta nuoroda į pavojų suimtojo šeimos narių, artimųjų giminaičių ar kitų asmenų saugumui viršija tai, kas galima pagal Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies a punktą (rimtos neigiamos pasekmės gyvybei, laisvei ar fizinei neliečiamybei), todėl BPK 128 straipsnio 1 dalies minėtos nuostatos gali būti interpretuojamos per plačiai.
Komisija, įvertinusi nustatytą nacionalinį teisinį reguliavimą, kuriuo perkeltos Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, pateikė sekančias kritiškas išvadas, motyvuojant analizuojamų BPK 128 straipsnio (pranešimas apie įtariamojo suėmimą) 1 dalies nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo teisės reikalauti, kad apie laisvės atėmimą būtų informuotas trečiasis asmuo, neatitikimą Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies reikalavimams:
konkrečios bylos atžvilgiu, kaip tai nustatyta Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose;
sėkmei neatitinka reikalavimo, kad turi būti kilęs rimtas pavojus procesui, kaip tai reikalaujama pagal Direktyvos (ES) 2013/48 5 straipsnio 3 dalies b punktą;
128 straipsnio 1 dalyje numatyta nuoroda į pavojų suimtojo šeimos narių, artimųjų giminaičių ar kitų asmenų saugumui viršija tai, kas galima pagal Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies a punktą (rimtos neigiamos pasekmės gyvybei, laisvei ar fizinei neliečiamybei), todėl BPK 128 straipsnio 1 dalies minėtos nuostatos gali būti interpretuojamos per plačiai. Vadovaudamasi išdėstytu, Komisija nurodo, kad Lietuvos Respublika neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų ir į nacionalinę teisę tinkamai neperkėlė Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies (nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo teisės reikalauti, kad apie laisvės atėmimą būtų informuotas trečiasis asmuo, taikymo). 2. Dėl EŽTT 2018 m. birželio 26 d. paskelbtame sprendime byloje D. R. prieš Lietuvą nustatytų Lietuvos nacionalinio teisinio reguliavimo trūkumų
2018 m. birželio 26 d. paskelbtame Lietuvos Respublikai nepalankiame sprendime byloje D. R. prieš Lietuvą (peticijos Nr.
691/15) buvo sprendžiamas klausimas dėl asmens, kuriam baudžiamojo proceso metu BPK 208 ir 209 straipsnių nustatyta tvarka teismo paskirta ambulatorinė psichiatrijos ekspertizė, priverstinio pristatymo į ekspertizės įstaigą teisėtumo. EŽTT konstatavo, kad Lietuvos nacionalinėje teisėje nėra įtvirtintas prievartos mechanizmo taikymas asmenims, atsisakantiems atvykti į baudžiamojo proceso metu teismo paskirtą ambulatorinę psichiatrijos ekspertizę, todėl laisvė asmeniui, kuris buvo prievarta pristatytas ambulatorinei ekspertizei atlikti, buvo atimta ne „įstatymo nustatyta tvarka“, kaip to reikalauja Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis. Šiame kontekste analizuojant BPK nuostatas, reglamentuojančias ekspertizės skyrimo pagrindus, pirmiausia privalu pastebėti tai, kad BPK nėra įtvirtinta teismo skiriamų ekspertizių rūšių baigtinio sąrašo. Tačiau BPK yra diferencijuojami bendrieji ekspertizių skyrimo pagrindai: pavyzdžiui ekspertizės skyrimo tvarka ikiteisminio tyrimo metu reglamentuota BPK 209 straipsnyje, tuo tarpu ekspertizės skyrimas ir darymas bylos nagrinėjimo teisme metu įtvirtintas BPK 286 straipsnyje. Atitinkamai BPK 209 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras, pripažinęs būtinumą skirti ekspertizę, raštu apie tai praneša įtariamajam, jo gynėjui ir kitiems ekspertizės rezultatais suinteresuotiems proceso dalyviams ir nurodo terminą, per kurį šie asmenys gali pateikti prašymus dėl klausimų ekspertui, dėl konkretaus eksperto skyrimo ir pateikti papildomą medžiagą ekspertizei. Po to, prokuroras su pareiškimu dėl ekspertizės kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją. BPK 209 straipsnio 2 – 4 dalyse nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo teisėjas, nusprendęs, jog būtina skirti ekspertizę, priima nutartį skirti ekspertizę. Nutartyje skirti ekspertizę nurodoma: nusikalstamos veikos aplinkybės; pagrindas ekspertizei skirti; atlikti ekspertizę paskiriama ekspertizės įstaiga arba ekspertas; klausimai ekspertui; ekspertui pateikiama medžiaga.
Nutartis skirti ekspertizę nusiunčiama į ekspertizės įstaigą arba įteikiama ekspertui. Tuo tarpu BPK 286 straipsnio
nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva. Nutartį paskirti ekspertizę paskelbia teisiamojo posėdžio pirmininkas ir įteikia ją ekspertui. Jeigu ekspertas teismo posėdyje nedalyvauja, priimtą nutartį teismas siunčia vykdyti ekspertizės įstaigai arba asmeniui, kuriam pavedama daryti ekspertizę. Vis dėlto siekiamam Įstatymo projekto 2 ir 3 straipsniais įtvirtinti reguliavimui teisinę reikšmę turi teismo psichiatrijos ekspertizių skirstymas į atskiras kategorijas, kurį įtvirtina Teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. V-616 (toliau – Aprašas). Pažymėtina, kad Aprašo 8 punkte nurodoma, jog priklausomai nuo atlikimo sąlygų teismo psichiatrijos ekspertizės skirstomos į ambulatorines ir stacionarines. Aprašo 8.1. papunktyje įtvirtinta, kad ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė atliekama tais atvejais, kai ekspertinę išvadą galima pateikti remiantis vienkartiniais tyrimais. Tuo tarpu Aprašo 8.2. papunktyje apibrėžiama stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė, kuri atliekama tada, kai ekspertinei išvadai pateikti reikia ilgalaikio ekspertinio tyrimo. Svarbu ir tai, kad stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė atliekama tik Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VTPT) specializuotų ekspertizių skyriuje. Taigi, vieni iš esminių skirtumų tarp minėtų teismo psichiatrijos ekspertizių rūšių yra tyrimo atlikimo trukmė ir vieta.
Analizuojamo teisinio reguliavimo kontekste būtina pastebėti, kad Aprašo 30 punkte teigiama, jog tiriamojo asmens dalyvavimą teismo psichiatrijos ekspertizėje (tiek ambulatorinėje, tiek stacionarinėje) turi užtikrinti ekspertizę skyręs teismas ar teisėjas, ar jo pavedimu kita institucija. Išsamiau tiriamojo asmens atvykimo į teismo ambulatorinę ar stacionarinę psichiatrijos ekspertizę klausimai (ambulatorinio tyrimo laikas, vieta ir kiti su ekspertizės atlikimu susiję klausimai) sprendžiami eksperto, kuriam pavesta atlikti ekspertizę, ir teismo ar teisėjo, ar prokuroro susitarimu. Aprašo 31 punkte taip pat teigiama, jog tiriamajam asmeniui nustatytu laiku neatvykus arba jo atstovui nepristačius jo teismo psichiatrijos ekspertizei (ambulatorinei ar stacionarinei), apie tai raštu informuojamas ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras, ar teismas, skyręs ekspertizę. Šiame kontekste, svarbu atkreipti dėmesį ir į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų tarnybos viršininko
Nr. 12P-19 redakcija), 5 punktą, kuriame nurodoma, kad tiriamieji asmenys privalo atvykti į VTPT padalinį jiems praneštu laiku. Be to, šiame punkte teigiama, kad asmenis, atsisakančius atvykti į ekspertizę (be kita ko ir į teismo ambulatorinę psichiatrijos ekspertizę), policijos pareigūnai įstatymų numatyta tvarka gali į ekspertinę įstaigą atvesdinti. Savo ruožtu, analizuojant BPK teisinį reglamentavimą nurodytais aspektais, būtina atkreipti dėmesį ir į BPK 141 ir
nuostatos, susijusios su asmenų dalyvavimo baudžiamajame procese užtikrinimu.
Atitinkamai BPK 141 straipsnio, kuriame reglamentuota procesinės prievartos priemonė – atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą, 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą prireikia įtariamajam daryti teismo medicinos ar teismo psichiatrijos ekspertizę, įtariamasis ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti atiduotas į ekspertizės įstaigą ir laikomas ten iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui arba teismui. Buvimo ekspertizės įstaigoje laikas įskaitomas į suėmimo laiką. Be to, BPK 141 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad į ekspertizės įstaigą gali būti atiduotas ir kaltinamasis. Iš pateiktų nuostatų matyti, kad vis dėlto juose yra įtvirtintas teisinis mechanizmas, leidžiantis priverstinai pristatyti asmenį (įtariamąjį ar kaltinamąjį) teismo paskirtai psichiatrijos ekspertizei. Tačiau tokiais atvejais įtariamasis ar kaltinamais yra laikomas ekspertizės įstaigoje iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui ar teismui, o joje išbūtas laikas įskaitomas į suėmimo laiką. Be kita ko, BPK 141 straipsnio 3 dalyje yra teigiama, kad laikymo ekspertizės įstaigoje terminai nustatomi ar pratęsiami laikantis tos pačios tvarkos kaip ir skiriant, pratęsiant ar apskundžiant suėmimą. Iš pateiktų nuostatų aišku, kad analizuojama procesinė prievartos priemonė susijusi su ilgesnio pobūdžio asmens laisvės apribojimu (tokia priemonė iš esmės prilyginama suėmimui), todėl lemia didesnę intervenciją į pamatines žmogaus teises, atitinkamai turi būti sankcionuota ir teismo nutartimi (BPK 141 straipsnio 1 dalis).
Iš to seka, kad analizuojama procesinė prievartos priemonė (atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą) yra susijusi su stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės rūšimi, ir įtariamojo ar kaltinamojo pristatymo ambulatorinei teismo psichiatrijos ekspertizei (trumpalaikiams – vienkartiniams tyrimams) klausimų nereglamentuoja. Tuo tarpu, žvelgiant į BPK 142 straipsnį, kuriame reglamentuota procesinė prievartos priemonė – atvesdinimas, galime pastebėti, kad šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo ir kiekvieno šaukiamo liudytoju asmens prievolė šaukiamam atvykti tik pas tiksliai apibrėžtą subjektų ratą, t. y. pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą. Taip pat šioje dalyje teigiama, kad be pateisinamos priežasties neatvykęs pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą įtariamasis, kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas gali būti atvesdinami. Iš to seka, kad atitinkamai nėra pagrindo remtis ir šiomis nuostatomis, siekiant prievarta užtikrinti įtariamojo ar kaltinamojo dalyvavimą ambulatorinėje teismo psichiatrijos ekspertizėje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad BPK nenumato teisinio mechanizmo, leidžiančio asmenis, atsisakiusius atvykti ar be pateisinamos priežasties neatvykusius į baudžiamojo proceso metu teismo paskirtą ambulatorinę psichiatrijos ekspertizę, atvesdinti pas teismo ekspertą ar į ekspertizės įstaigą, todėl ir anksčiau minėtos poįstatyminių teisės aktų nuostatos (kas liečia teisinį reguliavimą, susijusį su ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės rūšimi) BPK nėra atspindėtos. 3.
(ES) 2017/1939 nuostatų įgyvendinimo
pateikė Lietuvai paklausimą dėl Lietuvos nacionalinės teisės nuostatų suderinimo su Reglamentu (ES) 2017/1939. Komisija, įvertinusi Lietuvos Respublikos nacionalinį teisinį reguliavimą, iškėlė pagrįstų abejonių, kad Lietuva netinkamai įgyvendino Reglamento (ES) 2017/1939 25 straipsnio 6 d. nuostatą, susijusią su kompetentingų institucijų paskyrimu. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2021 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. I-62 Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. I-40 „Dėl Rekomendacijų patvirtinimo“ pakeitimo 79 punkte Generalinei prokuratūrai suteikta kompetencija spręsti Europos prokuratūros ir Generalinės prokuratūros kompetencijos konfliktus. Šiame punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai Europos prokuratūra ir Generalinė prokuratūra nesusitaria, ar nusikalstami veiksmai patenka į Europos prokuratūros kompetencijos sritį, sprendimą, kas yra kompetentingas tirti bylą, priima Generalinė prokuratūra. Komisija konstatavo, kad ši nuostata gali būti nesuderinama su Reglamento (ES) 2017/1939 42 straipsnio 2 dalies c punktu, nes Generalinė prokuratūra nėra „teismas“, kaip apibrėžta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnyje ir kaip išaiškino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), todėl Generalinė prokuratūra negalėtų kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kad šis išaiškintų Reglamento (ES) 2017/1939 22 ir 25 straipsnius, susijusius su Europos prokuratūros ir nacionalinių prokurorų kompetencijos konfliktais. Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią ESTT įgyvendinti savo kompetenciją Reglamento (ES) 2017/1939 ribose. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Generalinio prokuroro įsakymu Nr.
I-62 patvirtintose rekomendacijose nenumatyta galimybė apskųsti aptariamą Generalinės prokuratūros sprendimą teismui, kas tik patvirtina, jog teisminės institucijos, sprendžiant ginčą dėl kompetencijos konfliktų, nedalyvauja, todėl iškilus neaiškumams dėl Europos prokuratūros kompetencijos ribų, ESTT negalėtų šio klausimu įvertinti ir pateikti prejudicinio sprendimo. Paminėtina, ir tai, kad nesutarimo tarp Europos prokuratūros ir nacionalinės prokuratūros dėl kompetencijos priskyrimo klausimas ir tokio sprendimo priėmimo tvarka įtvirtinta ne įstatymu, o išimtinai Generalinio prokuroro įsakymu. Tikėtina, kad Komisija gali pateikti Lietuvai oficialų pranešimą dėl minėtos Reglamento (ES) 2017/1939 nuostatos netinkamo įgyvendinimo nacionalinėje teisėje. Atsižvelgiant į tai ir siekiant, kad Lietuvai nebūtų pradėta pažeidimo procedūra siūloma ištaisyti šį teisinio reguliavimo trūkumą papildant Baudžiamojo proceso kodeksą 174¹straipsniu, kurio nuostatomis būtų tinkamai įgyvendinta Reglamento (ES) 2017/1939 25 straipsnio 6 dalis. Pažymėtina, kad atsakydama į Komisijos paklausimą Lietuva nurodė, kad pakeitimus numatoma priimti iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Pagal Reglamento (ES) 2017/1939 42 straipsnio 2 dalies c punktą ESTT turi išimtinę kompetenciją, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento (ES) 2017/1939 22 ir 25 straipsnių aiškinimo, kiek tai susiję su Europos prokuratūros ir kompetentingų nacionalinių institucijų kompetencijos kolizija. Kadangi pagal esamą nacionalinį reguliavimą teisminės institucijos sprendžiant aptariamą ginčą nedalyvauja, o tokią sprendimo priėmimo funkciją turi atlikti teisminė institucija įstatymo projektu siūloma reglamentuoti ginčo dėl kompetencijos priskyrimo sprendimo procedūrą, numatant jog, sprendžiant ginčą dėl kompetencijos priskyrimo, tokį sprendimą priimtų teismas.
Teritorinėje prokuratūroje pradėto nusikalstamos veikos, kuri galimai patenka į Europos prokuratūros kompetencijos sritį, ikiteisminio tyrimo priskyrimo klausimą siūloma pavesti spręsti Vilniaus apygardos teismui. Reglamento (ES) 2017/1939 tinkamam taikymui Lietuvos Respublikoje buvo priimtas įstatymas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 35, 168, 170, 214, 217, 218, 234, 381, 418, 426 straipsnių ir priedo pakeitimų, Kodekso papildymo 17⁴ ir 67¹ straipsniais; Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo Nr. I-599 1, 11, 28, 29, 34¹ straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 37¹¹ ir 37¹² straipsniais įstatymas; Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo Nr. XII-1322 1, 51, 59, 65, 69 straipsnių ir priedo pakeitimo bei įstatymo papildymo nauju XIV skyriumi įstatymas; Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2021 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. I-62 Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. I-40 „Dėl Rekomendacijų patvirtinimo“ pakeitimo; Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2021 m. kovo 12 d. Nr. I-63 įsakymas Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. I-110 „Dėl Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos“ pakeitimo. 4. Siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama. 1.
Įstatymo projekto
siekiama pašalinti Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies perkėlimo į nacionalinę teisę trūkumus, t. y. išspręsti žemiau aprašomas Komisijos identifikuotas Direktyvos 2013/48 įgyvendinimo spragas: Pirma, jau minėta, kad Komisija, įvertinusi nustatytą Lietuvos nacionalinį teisinį reglamentavimą, nurodė, jog BPK
konkrečios bylos atžvilgiu, kaip tai nustatyta Direktyvos 2013/48 5 straipsnio
siekiant užtikrinti, jog Lietuvos nacionalinės teisės nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo teisės reikalauti, kad apie laisvės atėmimą būtų informuotas trečiasis asmuo, būtų sietinos su neatidėliotinumo reikalavimais, kaip tai reikalaujama pagal Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies a ir b punktus, būtina BPK 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prokuroro galimybę laikinai atsisakyti pranešti apie paskirtą suėmimą arba neleisti susisiekti su suimtojo nurodytu asmeniu, susieti su Įstatymo projektu siūlomu įtvirtinti nauju požymiu
Komisijos, BPK 128 straipsnio 1 dalyje numatyta bendra nuoroda į pakenkimą ikiteisminio tyrimo sėkmei neatitinka reikalavimo, kad turi būti kilęs rimtas pavojus procesui, kaip tai reikalaujama pagal Direktyvos (ES) 2013/48 5 straipsnio 3 dalies b punktą. Siekiant eliminuoti nustatytą reglamentavimo spragą, t. y. užtikrinti, jog nacionalinio reguliavimo nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo teisės reikalauti, kad apie laisvės atėmimą būtų informuotas trečiasis asmuo, būtų sietinos su kilusiu pavojumi visam procesui, siektina, kad BPK 128 straipsnio 1 dalies analizuojamose nuostatose būtų, be kita ko, įtvirtinta nuoroda ir į „pagrįstą manymą“ („kai pagrįstai manoma“) dėl galimų neigiamų pasekmių vykstančiam baudžiamajam procesui.
Kartu analizuojamose BPK 128 straipsnio 1 dalies nuostatose siektina išbraukti ir pasak Komisijos per plačiai interpretuotiną požymį – „ikiteisminio tyrimo sėkmei“ ir vietoj jo įtvirtinti BPK gana plačiai naudojamą požymį „[pakenktų] vykstančiam baudžiamajam procesui“, t. y. įtvirtinti sekančią BPK 128 straipsnio 1 dalies minėtų nuostatų struktūrą: „Neatidėliotinais atvejais, kai pagrįstai manoma, kad toks pranešimas arba susisiekimas [...] pakenktų vykstančiam baudžiamajam procesui, prokuroras motyvuotu nutarimu laikinai gali atsisakyti pranešti apie paskirtą suėmimą arba neleisti susisiekti su suimtojo nurodytu asmeniu“. Pažymėtina, kad tokiu atveju nukrypimas nuo teisės reikalauti, kad apie laisvės atėmimą būtų informuotas trečiasis asmuo, Įstatymo projekte būtų užtikrintas daugeliais naujais apribojimais, kurie sistemiškai šalintų Komisijos identifikuotus Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies b punkto nuostatų perkėlimo į Lietuvos nacionalinę teisę trūkumus. Kitaip tariant, nukrypimai nuo teisės reikalauti, kad apie laisvės atėmimą būtų informuotas trečiasis asmuo, galėtų būti vykdomi pirmiausiai, tik neatidėliotinais atvejais, kas suponuoja, kad proceso metu turi būti iškilusi neordinarinė situacija dėl kurios iškyla poreikis veikti tučtuojau .
Be kita ko, nukrypimai galėtų būti taikomi tik tada, kai pagrįstai manytina, jog jie pakenks vykstančiajam baudžiamajam procesui, t. y. baudžiamojo proceso metu atsiranda poreikis ne tik veikti neatidėliotinai, bet ir turi būti nustatyta duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad neapribojus asmens teisės reikalauti, kad apie laisvės atėmimą būtų informuotas trečiasis asmuo, atsiras neigiamos pasekmės baudžiamajam procesui. Ir galiausiai, BPK 128 straipsnio 1 dalies nuostatose, ir šiuo metu numatyta prokuroro prievolė motyvuoti nutarimą, kurio pagrindu sankcionuojami analizuojami nukrypimai, todėl būtų privaloma motyvuoti tiek analizuojamų priemonių taikymo neatidėliotiną poreikį, tiek aplinkybes, kad neapribojus asmens teisės reikalauti, jog apie laisvės atėmimą būtų informuotas trečiasis asmuo, bus pakenkta baudžiamajam procesui. Manytina, jog aptartų reikalavimų visuma yra orientuota į rimto pavojaus baudžiamajam procesui situacijas, todėl, savo ruožtu, toks kompleksinis analizuojamo nacionalinio teisinio reguliavimo pakeitimas tinkamai įgyvendintų ir Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies b punkto reikalavimus. Trečia, galiausiai, Komisija nurodo, jog BPK 128 straipsnio 1 dalyje numatyta nuoroda į pavojų suimtojo šeimos narių, artimųjų giminaičių ar kitų asmenų saugumui viršija tai, kas galima pagal Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies a punktą (rimtos neigiamos pasekmės gyvybei, laisvei ar fizinei neliečiamybei), todėl BPK 128 straipsnio 1 dalies minėtos nuostatos gali būti interpretuojamos per plačiai.
Atsižvelgiant į pateiktą Komisijos vertinimą ir siekiant pašalinti šiuo metu esantį teisinio reguliavimo trūkumą, tikslinga iš BPK 128 straipsnio 1 dalies analizuojamų nuostatų išbraukti požymį „saugumui“, vietoj to įtvirtinant požymius – „gyvybei, sveikatai ar laisvei“, kuriuos siektina, be kita ko, susieti ir su bendra nuoroda į „realų pavojų“, tokiu būdų papildomai užtikrinant ir leidžiančių nukrypti nuostatų taikymo pagrįstumą, t. y. BPK 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti sekančią analizuojamų nuostatų struktūrą: „Neatidėliotinais atvejais, kai pagrįstai manoma, kad toks pranešimas arba susisiekimas keltų realų pavojų suimtojo šeimos narių, artimųjų giminaičių ar kitų asmenų gyvybei, sveikatai ar laisvei [...] prokuroras motyvuotu nutarimu laikinai gali atsisakyti pranešti apie paskirtą suėmimą arba neleisti susisiekti su suimtojo nurodytu asmeniu“. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad minėtus BPK 128 straipsnio 1 dalyje siūlomus įtvirtinti naujus požymius – „gyvybei, sveikatai ar laisvei“, kuriuos siektina, be kita ko, susieti ir su bendra nuoroda į „realų pavojų“, siūlytina kartu sieti ir su jau anksčiau aptariamais „neatidėliotinumo“ bei „pagrįsto manymo“ požymiais, tokiu būdu papildomai užtikrinant asmenų baudžiamajame procese apsaugą. Savo ruožtu, manytina, kad aptariamais teisinio reguliavimo pokyčiais bus ištaisytas Komisijos nustatytas trūkumas, kuris užtikrintų ir tinkamą Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatų perkėlimą į nacionalinę teisę.
Atsižvelgiant į išdėstytą, BPK 128 straipsnio 1 dalyje siekiama įtvirtinti sekančias nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo teisės reikalauti, kad apie laisvės atėmimą būtų informuotas trečiasis asmuo: „[...] Neatidėliotinais atvejais, kai pagrįstai manoma, kad toks pranešimas arba susisiekimas keltų realų pavojų suimtojo šeimos narių, artimųjų giminaičių ar kitų asmenų gyvybei, sveikatai ar laisvei arba pakenktų vykstančiam baudžiamajam procesui, prokuroras motyvuotu nutarimu laikinai gali atsisakyti pranešti apie paskirtą suėmimą arba neleisti susisiekti su suimtojo nurodytu asmeniu [...]“. 2. Dėl BPK 141 ir
2018 m. birželio 26 d. paskelbtame sprendime byloje D. R. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 691/15) nustatytą Lietuvos nacionalinio teisinio reguliavimo spragą, visų pirma Įstatymo projekto 2 straipsniu siūlytina patikslinti BPK 141 straipsnio 1 dalį, nustatant, jog procesinė prievartos priemonė – atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą taikoma būtent stacionarinėms teismo psichiatrijos ekspertizės rūšims.
Be to, siekiant minėtų tikslų, Įstatymo projekto 3 straipsniu siekiama išplėsti atvesdinimo taikymo pagrindus ir įtvirtinti BPK galimybę, užtikrinančią įtariamojo ar kaltinamojo dalyvavimą ambulatorinėje teismo psichiatrijos ekspertizėje tuo atveju, kai minėti proceso dalyviai atsisako atvykti ar be pateisinamos priežasties neatvyksta patys, t. y. siūloma BPK 142 straipsnio
ar kaltinamasis, kuriam tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą prireikia daryti teismo medicinos ar ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, atsisakęs atvykti ar be pateisinamos priežasties neatvykęs pas teismo ekspertą ar į ekspertizės įstaigą, gali būti atvesdintas teismo medicinos ar ambulatorinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti“. Šiame kontekste pastebėtina, kad nurodytose nuostatose teismo psichiatrijos ekspertizę taip pat siekiama susieti su terminu „ambulatorinė“. Be kita ko, siūlomi BPK
priežiūros įstaigą (BPK 141 straipsnis) ir atvesdinimo (BPK 142 straipsnis) taikymo ribas, užtikrinant asmenų dalyvavimą teismo psichiatrijos ekspertizėse. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tapatus sąvokų (ambulatorinė bei stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė) diferencijavimas yra numatytas ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 467 straipsnyje.
Pažymėtina, kad Įstatymo projekto 3 straipsniu kartu siūlytina BPK 142 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti galimybę atvesdinti įtariamąjį ar kaltinamąjį ne tik į ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, bet ir į teismo medicinos ekspertizę (kai ekspertinę išvadą galima pateikti remiantis vienkartiniais tyrimais), be kita ko, kuri teisiniu pagrindu nėra klasifikuojama į ambulatorinę ir stacionarinę. Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į BPK 141 straipsnį, kuriame reglamentuota, savo pobūdžiu panaši į siekiamą įtvirtinti teisinį reguliavimą, procesinė prievartos priemonė – atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą. Kaip jau buvo minėta, BPK 141 straipsnio 1 dalyje yra numatyta galimybė įtariamąjį ar kaltinamąjį atiduoti į teismo ekspertizės įstaigą ir teismo medicinos ekspertizei atlikti, tačiau taip pat minėta, kad analizuojama procesinė prievartos priemonė (atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą) orientuota tik į teismo ekspertizės rūšis, susijusias su ilgalaikiais ekspertiniais tyrimais, be kita ko ir ilgalaikiu asmens laisvės apribojimu – minėtais atvejais įtariamasis ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti atiduotas į ekspertizės įstaigą ir laikomas ten iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui arba teismui, o buvimo ekspertizės įstaigoje laikas įskaitomas į suėmimo laiką. Atitinkamai šiuo metu BPK nėra įtvirtinto teisinio mechanizmo leidžiančio kaltinamąjį ar įtariamąjį pristatyti ne tik į ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, bet ir į teismo medicinos ekspertizę, kai ekspertinę išvadą galima pateikti remiantis vienkartiniais tyrimais. Siekiant išvengti EŽTT 2018 m. birželio 26 d. sprendime byloje D. R. prieš Lietuvą (peticijos Nr.
691/15) identifikuotų teisinių spragų, tuo atveju, kai atsiras poreikis atvesdinti įtariamąjį ar kaltinamąjį į teismo medicinos ekspertizę (vienkartiniams tyrimams atlikti), siūlytina BPK 142 straipsnio 2 dalyje kartu užtikrinti ir tokią galimybę. Kartu svarbu pabrėžti ir tai, kad skirtingai nei BK 141 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta specifinė įtariamojo ar kaltinamojo laikymo vieta – ekspertizės įstaiga, Įstatymo projekto 3 straipsniu siūlytina BK 142 straipsnio 2 dalyje numatyti galimybę atvesdinti įtariamąjį ar kaltinamąjį ne tik į ekspertizės įstaigą, bet ir pas teismo ekspertą. Šiame kontekste svarbu pažymėti tai, kad Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, jog teismo ekspertizes atlieka būtent teismo ekspertai, įrašyti į teismo ekspertų sąrašą. Atsižvelgiant į tai, jog ambulatorinėms teismo psichiatrijos ekspertizėms, skirtingai nei stacionarinėms, nėra nustatyta specifinių reikalavimų (kaip jau minėta stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės gali būti atliekamos tik VTPT padalinyje), yra tikslinga numatyti platesnes siūlomos įtvirtinti BPK 142 straipsnio 2 dalyje normos taikymo ribas, įtvirtinant nuostatą, kad atvesdinimas gali būti vykdomas ir pas teismo ekspertą nepriklausomai nuo įstaigos ar kitos vietos, kurioje teismo ekspertas atlieka savo profesines funkcijas. 3. Dėl BPK papildymo nauju 174¹ straipsniu Siekiant pašalinti Reglamento (ES) 2017/1939 25 straipsnio 6 dalies įgyvendinimo trūkumą, Įstatymo projekto 4 straipsniu siūloma papildyti BPK nauju 174¹straipsniu, kuriame būtų nustatoma ginčo dėl kompetencijos priskyrimo sprendimo procedūra, numatanti, jog ginčo dėl kompetencijos priskyrimo klausimą, kai nusikalstami veiksmai galimai patenka į Europos prokuratūros kompetencijos sritį, spręstų Vilniaus apygardos teismas.
Reglamento (ES) 2017/1939 25 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jei Europos prokuratūra ir nacionalinės prokuratūros nesutaria dėl to, ar nusikalstami veiksmai patenka į Reglamento (ES) 2017/1939 22 straipsnio 2 arba 3 dalies ar 25 straipsnio 2 arba 3 dalies taikymo sritį, sprendimą, kas turi būti kompetentingas tirti bylą, priima nacionalinės institucijos, kompetentingos priimti sprendimą dėl baudžiamojo persekiojimo kompetencijos priskyrimo nacionaliniu lygmeniu. Valstybės narės nustato, kuri nacionalinė institucija priims sprendimą dėl kompetencijos priskyrimo. Tokį galutinį sprendimą priimanti institucija gali būti tik tokia, kuri turi teisę kreiptis į ESTT, taigi vertinant nacionalinių ir Europos Sąjungos teisės aktų kontekste tai būtų tik teismas. Pažymėtina, kad svarstant šios nuostatos įgyvendinimą buvo vertinamos kelios alternatyvos, kuriam teismui suteikti įgaliojimus priimti sprendimą dėl kompetencijos priskyrimo. Kaip viena iš galimų alternatyvų įvertinta galimybė suteikti šiuos įgaliojimus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Visgi, atsižvelgiant į kitų Europos Sąjungos valstybių narių praktiką, pagal kurią kai kuriose ES valstybėse narėse tokie įgaliojimai suteikti aukštesnės instancijos teismams (pvz. Slovakijoje yra paskirtas Aukščiausias teismas) bei įvertinus sprendžiamo klausimo pobūdį, turinį ir teisines pasekmes, nuspręsta, kad tinkamesnė alternatyva būtų tokius įgaliojimus suteikti aukštesnės instancijos teismui.
Todėl siūloma, kad sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo priskyrimo ar atsisakymo priskirti Europos prokuratūros kompetencijos sričiai priimtų Vilniaus apygardos teismas. Siūlomame straipsnyje įtvirtinama, kad Vilniaus apygardos teismas, gavęs Europos deleguotojo prokuroro ar Europos prokuroro skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) ar jo pavedimu paskirto prokuroro nutarimo atsisakyti perduoti ikiteisminį tyrimą Europos prokuratūrai, vadovaudamasis Reglamente (ES) 2017/1939 nustatyta Europos prokuratūros kompetencija, priima sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo priskyrimo. Pažymėtina, kad šiame straipsnyje siūloma numatyti, kad skundas gali būti paduodamas tik dėl nutarimo atsisakyti perduoti ikiteisminį tyrimą Europos prokuratūrai. Paminėtina, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2021 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. I-63 patvirtintose rekomendacijose „Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos“, 39 punkte numatyta, kad „Ikiteisminio tyrimo įstaigoje gauti pareiškimai apie nusikalstamą veiką, dėl kurios Europos prokuratūra galėtų pasinaudoti savo kompetencija, kartu su užpildytu nustatytos formos pranešimu Europos prokuratūrai apie nusikalstamą veiką ne vėliau kaip per dvi darbo dienas perduodami Generalinei prokuratūrai ir apie tai informuojamas pareiškėjas. Generalinė prokuratūra šią informaciją perduoda Europos prokuratūrai ir apie tai informuoja pareiškėją“. Tai reiškia, kad Generalinė prokuratūra visuomet privalo informuoti Europos prokuratūrą apie galimai jos kompetencijai priskirtų nusikalstamų veikų nustatymą. Taigi, šioje stadijoje ginčo negali būti, kadangi Generalinė prokuratūra neturi teisės šiame etape vertinti Europos prokuratūros kompetencijos, o vykdo privalomą veiksmą.
Ginčas dėl kompetencijos priskyrimo gali kilti tik tada, kai ikiteisminis tyrimas jau yra pradėtas priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2021 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. I-62 patvirtintose rekomendacijose „Dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“ Generalinei prokuratūrai yra suteikiama teisė perduoti ar neperduoti jau vykdomą ikiteisminį tyrimą Europos prokuratūrai. Šiuo atveju Europos prokuratūra turi teisę, bet ne pareigą priimti ikiteisminį tyrimą, todėl visa iniciatyvos teisė išimtinai priklauso Europos prokuratūrai. Jeigu Europos prokuratūra atsisako priimti ikiteisminį tyrimą, Generalinė prokuratūra jį organizuoja bendra tvarka ir neturi teisės skųsti Europos prokuratūros sprendimo nepriimti ikiteisminio tyrimo. Atsižvelgiant į tai BPK 174¹ straipsnyje siūloma numatyti, kad tik Europos prokuroras ar Europos deleguotasis prokuroras turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, skųsdamas Generalinio prokuroro ar jo pavaduotojo sprendimą atsisakyti perduoti ikiteisminį tyrimą Europos prokuratūrai. BPK 174¹ straipsnyje taip pat siūloma įtvirtinti Europos deleguotojo prokuroro ar Europos prokuroro paduoto skundo nagrinėjimo, teismo sprendimo priėmimo tvarką ir terminus.
Be to, siekiant suderinti nacionalinės teisės nuostatas su Reglamento (ES) 2017/1939 42 straipsnio 2 dalies c punktu, nustatančiu ESTT specialią kompetenciją priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento (ES) 2017/1939 22 ir 25 straipsnių aiškinimo, kiek tai susiję su Europos prokuratūros ir kompetentingų nacionalinių institucijų kompetencijos kolizija, siūloma įtvirtinti nuostatas, užtikrinančias galimybę Vilniaus apygardos teismo teisėjui kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo, tais atvejais kai kyla abejonių, ar ikiteisminis tyrimas priskirtinas Europos prokuratūros kompetencijos sričiai. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Numatoma, kad Įstatymo projektas neigiamų pasekmių neturės. 6. Galima priimto įstatymo įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai. Priimtas Įstatymo projektas neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. Kadangi Įstatymo projekto nuostatomis siekiama užtikrinti Lietuvos nacionalinės teisės ir Reglamento (ES) 2017/1939 visišką suderinamumą Europos prokuratūros kompetencijos srityje, Įstatymo projekto priėmimas turės teigiamos įtakos kriminogeninei situacijai. 7. Galima priimto įstatymo įgyvendinimo įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Įstatymo projekto nuostatų įgyvendinimas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Ar įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams? Įstatymo projektas strateginio lygmens planavimo dokumentams neprieštarauja. 9.
inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Siekiant Įstatymo projekte siūlomus pakeitimus inkorporuoti į teisinę sistemą, priimti naujų, pakeisti ar pripažinti netekusiais galios galiojančių įstatymų nereikės. Priėmus Įstatymo projektą, reikės pakeisti Rekomendacijas dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam, patvirtintas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2021 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. I-62 dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. I-40 „Dėl rekomendacijų patvirtinimo‘ pakeitimo). 10. Įstatymo projekto atitiktis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimams, sąvokų ir terminų įvertinimas. Įstatymo projektas atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimus. Įstatymo projektas naujų sąvokų nenustato, todėl jų įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka nereikia. 11. Įstatymo projekto atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei. Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. 12. Įstatymui įgyvendinti reikalingi įgyvendinamieji teisės aktai, juos priimti turintys subjektai. Priėmus Įstatymo projektą reikės pakeisti Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2021 m. kovo 12 d. įsakymą Nr. I-62 Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. I-40 „Dėl Rekomendacijų patvirtinimo“ (panaikinti 79 p. nuostatą). Pakeitimus padarys Generalinė prokuratūra. Kitų įgyvendinamųjų teisės aktų priimti nereikės. 13. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti.
Įstatymo įgyvendinimui papildomų valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų neprireiks. 14. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Įstatymo projekto dalis, susijusi su Komisijos nustatytu ES teisės pažeidimu dėl netinkamo Direktyvos 2013/48 nuostatų perkėlimo į Lietuvos nacionalinę teisę pašalinimu be pastabų suderinta su Nacionalinės teismų administracija bei Vidaus reikalų ministerija. Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacijos bei Generalinės prokuratūros gautos pastabos aptartos pridedamojo derinimo pažymoje. Su
m. birželio 26 d. paskelbtame sprendime byloje D. R. prieš Lietuvą nustatytų Lietuvos nacionalinio teisinio reguliavimo trūkumų pašalinimu susijusi Įstatymo projekto dalis suderinta be pastabų su Generaline prokuratūra bei Valstybine teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o taip pat suderinta su Valstybine teismo medicinos tarnyba bei Nacionaline teismų administracija, atsižvelgiant į gautų pastabų dalį. Nacionalinės teismų administracijos ir Vidaus reikalų ministerijos gautos pastabos aptartos pridedamojo derinimo pažymoje. Įstatymo projekto dalis, susijusi su Reglamento (ES) 2017/1939 įgyvendinimu be pastabų suderinta su Generaline prokuratūra. Nacionalinės teismų administracijos pastabos, gautos derinimo metu, aptartos pridedamoje derinimo pažymoje. 15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis.
Reikšminiai Įstatymo projekto žodžiai, kurių reikia jiems įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, yra „Baudžiamojo proceso kodeksas“, „Pranešimas apie įtariamojo suėmimą“, „procesinė prievartos priemonė“, „atvesdinimas“, „atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą“, „teismo ekspertizė“, „Europos prokuratūra“, „Europos prokuroras“, „prejudicinis sprendimas“.. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra
2022-10-28 Nr. XIVP-1902(2) Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šią pastabą: Atsižvelgiant į teisėkūros procedūrų trukmę, projekto 5 straipsnio 1 dalyje numatoma įstatymo įsigaliojimo data (2022 m. lapkričio 1 d.) turėtų būti koreguojama. Privatinės teisės skyriaus vyresnysis patarėjas, laikinai atliekantis departamento direktoriaus funkcijas Dainius Zebleckis J. Meškienė, tel. (8 5) 239 6089, el. p. [email protected] S. Mikšys, tel. (8 5) 239 6891, el. p. [email protected]
128, 141 IR 142 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO BEI KODEKSO PAPILDYMO 174¹STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIVP-1902 2022-09-28
posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, komiteto nariai: Aušrinė Armonaitė, Irena Haase, Linas Slušnys pavaduojantis Dainių Kreivį, Andrius Vyšniauskas pavaduojantis Gabrielių Landsbergį, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Algirdas Stončaitis. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė. Institucijų atstovai: Teisingumo ministerijos Baudžiamosios justicijos grupės vadovė Simona Mesonienė, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus patarėjas Simonas Mikšys. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
kanceliarijos Teisės departamentas 2022-08-171 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.
Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK)
atvejais, kai pagrįstai manoma, kad toks pranešimas arba susisiekimas keltų realų pavojų suimtojo šeimos narių, artimųjų giminaičių ar kitų asmenų gyvybei, sveikatai ar laisvei arba pakenktų vykstančiam baudžiamajam procesui, prokuroras motyvuotu nutarimu laikinai gali atsisakyti pranešti apie paskirtą suėmimą arba neleisti susisiekti su suimtojo nurodytu asmeniu”. Siūlomas teisinis reguliavimas diskutuotinas. BPK sąvoka „neatidėliotini atvejai” vartojama apibūdinant atvejus, kai tam tikri procesiniai veiksmai, įskaitant procesinių sprendimų priėmimą, turi būti atliekami greičiau nei įprastai[[1]] (pvz., žr. BPK 160¹ straipsnį). Iš galiojančios redakcijos BPK 128 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 sakinių išplaukia, jog klausimas dėl pranešimo apie įtariamojo suėmimą kitam asmeniui ir klausimas dėl suimto įtariamojo susisiekimo su jo nurodytu asmeniu sprendžiami nedelsiant po to, kai įtariamajam paskiriamas suėmimas. Tai suponuoja, jog tiek prokuroro nutarimas laikinai atsisakyti pranešti apie paskirtą suėmimą kitam asmeniui, tiek prokuroro nutarimas laikinai neleisti susisiekti su suimtojo nurodytu asmeniu visais atvejais priimami tuo pačiu laiku – irgi nedelsiant po to, kai baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui buvo paskirtas suėmimas. Vadinasi, pagal BPK 128 straipsnio 1 dalies nuostatas teisiškai nėra įmanoma tokia situacija, kai nurodyti prokuroro nutarimai būtų priimami kokia nors dar labiau pagreitinta tvarka, t. y. nukrypstant nuo įprastinio tokių nutarimų priėmimo momento.
Dėl to, mūsų nuomone, formuluotė „neatidėliotini atvejai” įstatymo projekte vartojama nesilaikant BPK kontekste susiformavusios šios formuluotės sampratos. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo projektu įgyvendinamuose Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose kalbama ne apie suimtojo teisės informuoti kitus asmenis ribojimą „neatidėliotinais atvejais”, o apie šios teisės ribojimą, kai yra „neatidėliotinas poreikis” išvengti rimtų neigiamų pasekmių asmens gyvybei, laisvei arba fizinei neliečiamybei, taip pat apie suimtojo teisės informuoti kitus asmenis ribojimą, kai yra „neatidėliotinas poreikis” užkirsti kelią padėčiai, kuriai esant baudžiamajam procesui galėtų kilti rimtas pavojus. Manytina, jog Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose sąvoka „neatidėliotinas poreikis” vartojama turint omenyje situacijas, kai suimtojo teisė informuoti kitus asmenis ribojama siekiant išvengti šiuose punktuose nurodytų neigiamų padarinių, kurie, neapribojus minėtos suimtojo teisės, galėtų kilti ne kada nors tolimoje ateityje, o būtent artimiausiu metu. Kitaip tariant, žodžiai „neatidėliotinas poreikis” iš esmės išreiškia Direktyvos 2013/48
atsiradimo momentą. Jeigu taip, tuomet pažymėtina, kad netolimoje ateityje galinčius kilti padarinius tiksliausia būtų apibūdinti vartojant padarinių (pavojaus) akivaizdumo kriterijų.
Pvz., baudžiamosiose bylose dėl būtinosios ginties instituto taikymo pažymima, kad neigiamus padarinius baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams galintis sukelti užpuoliko kėsinimasis atitinka akivaizdumo požymį ne tik tada, kai kėsinimasis jau prasidėjo, bet ir tada, kai jis tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams[[2]]. Atsižvelgiant į tai, svarstytina galimybė įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamos BPK 128 straipsnio 1 dalies 5 sakinyje žodžius „neatidėliotinais atvejais” išbraukti, o vietoje žodžio „realų”, kuris Direktyvos 2013/48 tekste apskritai nėra vartojamas, įrašyti žodį „akivaizdų”. Pritarti Pritartina pateiktam siūlymui BPK 128 straipsnio 1 dalies 5 sakinyje žodžius „neatidėliotinais atvejais” išbraukti, o vietoje žodžio „realų”, įrašyti žodį „akivaizdų”. Tačiau pastebėtina ir tai, kad Europos Komisija yra pateikusi nuomonę, kad BPK 128 straipsnio 1 dalyje neatsižvelgiama į neatidėliotinumo reikalavimą konkrečios bylos atžvilgiu, kaip tai nustatyta Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose. Šiame kontekste pastebėtina, jog atlikus siūlomas korekcijas, akivaizdumo elementas (kuris iš esmės įgyvendintų neatidėliotinumo reikalavimą) būtų siejamas tik su Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatų įgyvendinimu, tačiau neatidėliotinumo reikalavimas yra numatytas ir Direktyvos 2013/48 5 straipsnio 3 dalies b punkte. Atsižvelgiant į tai, BPK 128 straipsnio 1 dalies 5 sakinyje siekiamą įtvirtinti akivaizdumo elementą tikslinga sieti ne tik su pavojumi suimtojo šeimos narių, artimųjų giminaičių ar kitų asmenų gyvybei, sveikatai ar laisvei, bet ir su pakenkimu vykstančiam baudžiamajam procesui. Todėl siūlytina BPK projekto 1 straipsnį išdėstyti taip:
pakeitimas Pakeisti 128 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Paskiriant suėmimą dalyvavęs prokuroras
nedelsdamas privalo apie įtariamojo suėmimą pranešti vienam iš suimtojo nurodytų šeimos narių, artimųjų giminaičių arba kitam suimtojo nurodytam asmeniui. Jeigu suimtasis jokio asmens nenurodo, prokuroras savo nuožiūra turi pranešti vienam iš įtariamojo šeimos narių ar artimųjų giminaičių, jei šį pavyksta nustatyti. Jeigu suimtasis yra nepilnametis, prokuroras nedelsdamas privalo apie nepilnamečio įtariamojo suėmimą pranešti nepilnamečio tėvams arba kitiems atstovams pagal įstatymą, o kai toks pranešimas prieštarautų suimto nepilnamečio interesams, – kitam tinkamam pilnamečiui asmeniui. Be to, suimtam įtariamajam turi būti nedelsiant sudaryta galimybė pačiam susisiekti su vienu iš jo nurodytų šeimos narių, artimųjų giminaičių arba kitu suimtojo nurodytu asmeniu. Kai pagrįstai manoma, kad toks pranešimas arba susisiekimas keltų akivaizdų pavojų suimtojo šeimos narių, artimųjų giminaičių ar kitų asmenų gyvybei, sveikatai ar laisvei arba akivaizdžiai pakenktų vykstančiam baudžiamajam procesui, Prokuroras prokuroras motyvuotu nutarimu laikinai gali atsisakyti pranešti apie paskirtą suėmimą arba neleisti susisiekti su suimtojo nurodytu asmeniu, jeigu tai pakenktų ikiteisminio tyrimo sėkmei arba sukeltų pavojų suimtojo šeimos narių, artimųjų giminaičių ar kitų asmenų saugumui. Šiuo atveju, taip pat tais atvejais, kai suimtas nepilnametis neturi tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą ar jų nepavyksta nustatyti arba kai pranešimas šiems asmenims prieštarautų suimto nepilnamečio interesams, apie nepilnamečio įtariamojo suėmimą būtina nedelsiant pranešti valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai. Prokuroro nutarimas per penkias dienas nuo nutarimo nuorašo įteikimo įtariamajam ar jo gynėjui dienos gali būti apskųstas ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo šį skundą išnagrinėti per septynias dienas nuo jo gavimo ir priimti nutartį. Ikiteisminio tyrimo teisėjo priimta nutartis neskundžiama.“
kanceliarijos Teisės departamentas
įstatymo projekto 3 straipsniu keičiama BPK 142 straipsnio 5 dalimi, asmens atvesdinimo vykdymo tvarka būtų nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro tvirtinamame poįstatyminiame teisės akte. Pažymėtina, jog atvesdinimą kaip procesinį veiksmą numato ne tik BPK, bet ir Administracinių nusižengimų kodeksas[[³]] (toliau – ANK), Civilinio proceso kodeksas[[⁴]] (toliau – CPK) bei Administracinių bylų teisenos įstatymas[[⁵]] (toliau – ABTĮ). Tačiau tokio pobūdžio nuostatos, jog atvesdinimo vykdymo tvarka reglamentuojama poįstatyminiame teisės akte, nėra nei ANK, nei CPK, nei ABTĮ. Manytina, jog teisinės sistemos nuoseklumo požiūriu būtų logiška to paties procesinio veiksmo vykdymo tvarką reglamentuoti tame pačiame poįstatyminiame teisės akte (ar keliuose poįstatyminiuose teisės aktuose) nepriklausomai nuo to, kuriame iš procesų šis veiksmas yra atliekamas. Atsižvelgiant į tai, svarstytina galimybė teikti ANK, CPK bei ABTĮ pakeitimo įstatymų projektus, kuriais šie teisės aktai būti papildyti analogiškomis nuostatomis, įpareigojančiomis Lietuvos policijos generalinį komisarą priimti poįstatyminį teisės aktą dėl atvesdinimo vykdymo tvarkos atitinkamai administracinių nusižengimų teisenoje, civiliniame procese ir administracinių bylų teisenoje.
Kita vertus, jeigu įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamoje BPK 142 straipsnio 5 dalyje omenyje turimas tik toks poįstatyminis teisės aktas, kuris skirtas reglamentuoti kokius nors specifinius ir išimtinai su baudžiamuoju procesu susijusius atvesdinimo aspektus (pvz., įtariamojo ar kaltinamojo atvesdinimą teismo medicinos ar ambulatorinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti), tuomet įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamoje BPK 142 straipsnio 5 dalyje tai turėtų būti nurodyta expressis verbis. Nepritarti Pirmiausiai, privalu pažymėti, kad analizuojamu projektu siūlomos įtvirtinti nuostatos nukreiptos į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. birželio 26 d. paskelbtame Lietuvos Respublikai nepalankiame sprendime byloje D. R. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 691/15) nustatytų nacionalinio teisinio reguliavimo spragų šalinimą, todėl pateikti siūlymai papildyti ABTĮ, CPK, ANK atitinkamomis nuostatomis iš esmės laikytini peržengiančiais įstatymo projekto užsibrėžto tikslo ribas. Be to, siūlomi ABTĮ, CPK ir ANK pakeitimai iš pradžių turėtų būti išdiskutuoti, aptarti ir derinami su atsakingomis institucijomis, todėl abejotina, kad šioje teisėkūros procedūros stadijoje tikslinga inicijuoti papildomus procesus, kurie iš esmės vilkintų analizuojamo projekto, be kita ko, susijusio ir su Europos Komisijos inicijuotomis pažeidimo procedūromis, teisėkūros procedūras. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-08-175 3.
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad, priėmus įstatymą, reikės pakeisti Rekomendacijas dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam, patvirtintas generalinio prokuroro įsakymu. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekto 5 straipsnyje turėtų būti išdėstytas pavedimas generaliniam prokurorui priimti šio įstatymo įgyvendinamąjį teisės aktą. Pritarti Atsižvelgiant į pastabą, taip pat į tai, kad nustatoma vėlesnė įsigaliojimo data, teikiama patobulinta 5 straipsnio redakcija:
„5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
įstatymas, išskyrus 2, 3 ir 4 straipsnius straipsnį, įsigalioja 2022 m. spalio lapkričio 1 d. 2. Šio įstatymo 2, 3 ir 4 straipsniai straipsnis įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. 3. Policijos generalinis komisaras iki 2022 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo 2 ir 3 straipsnių įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. 4. Generalinis prokuroras iki 2022 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo 4 straipsnio įgyvendinamuosius teisės aktus.“
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: nėra. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: nėra. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Algirdas Stončaitis, 2022-09-21 3,54 Argumentai: Žmogaus teisių ribojimas yra sudėtinga konstitucinės teisės problema. Žmogaus teisių ribojimai laikomi pagrįstais, jeigu jie yra teisėti ir būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai.
Konstitucijos
bendroji sąlyga nurodoma, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba savavališkai suimamas, niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Įstatymo projekto 3 straipsniu siekiama išplėsti atvesdinimo taikymo pagrindus ir įtvirtinti BPK galimybę, užtikrinančią įtariamojo ar kaltinamojo dalyvavimą ambulatorinėje teismo psichiatrijos ekspertizėje tuo atveju, kai minėti proceso dalyviai atsisako atvykti ar be pateisinamos priežasties neatvyksta patys, t. y. siekiama nustatyti atvesdinimo taikymo ribas. Atvesdinimo institutas yra numatytas ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK), tačiau dabar nei ANK, nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nėra nustatytas atvesdinimo terminas. Pažymėtina, kad atvesdinimo vykdymas iš esmės yra susijęs su asmens laisvės apribojimu. Žmogaus teisių ribojimas yra sudėtinga konstitucinės teisės problema. Žmogaus teisių ribojimai laikomi pagrįstais, jeigu jie yra teisėti ir būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Konstitucijos
bendroji sąlyga nurodoma, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba savavališkai suimamas, niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Todėl terminas, per kurį įvykdomas atvesdinimas, turi būti nustatomas įstatymuose.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu BPK projektu šis aspektas neišsprendžiamas, nors Įstatymo projekto tikslas pašalinti Lietuvos nacionalinio teisinio reguliavimo trūkumus. Pasiūlymas: Pakeisti 3 straipsniu keičiamo Įstatymo 142 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „142 straipsnis. Atvesdinimas
4Asmenį atvesdina policija ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu,
ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi. Atvesdinimas nuo jo pradėjimo iki asmens pristatymo ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarime, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartyje nurodytam pareigūnui, ar į nurodytą vietą negali trukti ilgiau nei 5 valandas.“ Pritarti iš dalies Argumentai:
Pritarta iš esmės Seimo nario pasiūlymui – nustatyti maksimalų atvesdinimui reikalingą terminą – penkias valandas, tačiau teikiama patikslinta pasiūlymo redakcija, kadangi turi būti nustatytas atvesdinimo pradžios momentas ir, kad nebūtų piktnaudžiaujama šiuo penkių valandų maksimaliu laiku, patikslinama, kad atvesdinimas turi būti atliktas per įmanomai trumpiausią laiką. Dėl Seimo nario pasiūlytos nuostatos, kuriai Komitetas pritarė, keičiasi Vyriausybės pasiūlyta atvesdinimo koncepcija, todėl atsisakyta projekto 3 straipsnio naujos 5 dalies. Dėl to pakeistas ir projekto 5 straipsnis, t. y. nebelieka 5 straipsnyje pavedimo Policijos generaliniam komisarui parengti įgyvendinamuosius teisės aktus. Teikiama patikslinta projekto 3 straipsnio 4 dalies redakcija, o šio straipsnio nauja 5 dalis išbraukiama:
„2. 4. Asmenį atvesdina policija ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu,
ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi. Atvesdinamas asmuo turi būti pristatytas į atvesdinimo vietą per įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau kaip per penkias valandas. Atvesdinimo laikas skaičiuojamas nuo faktinio asmens laisvės apribojimo pradžios momento. 5.
policijos generalinis komisaras.“ Teikiama projekto 5 straipsnio patikslinta redakcija:
„5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
1Šis įstatymas, išskyrus 4 straipsnį,
įsigalioja 2022 m. lapkričio 1 d. 2. Šio įstatymo 4 straipsnis įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. 3. Generalinis prokuroras iki 2022 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo 4 straipsnio įgyvendinamuosius teisės aktus.“
papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai: nėra. 7. Komiteto sprendimas: pritarti Komiteto patobulintam įstatymo projektui XIVP-1902(2) ir Komiteto išvadoms. 8. Balsavimo rezultatai: už – 9, prieš – 0, susilaikė – 0. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Stasys Šedbaras, Agnė Širinskienė, Irena Haase. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas XIVP-1902(2), jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras Komiteto biuro patarėja Dalia Latvelienė