1163 Įstatymo projektas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, 11(1), 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymo projektas Parengė: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos Respublikos Vyriausybė XIVP-14

Lyginamasis variantas

2022-05-20 · the official register ↗

Projekto XIVP-1439(2) lyginamasis variantas

LIETUVOS RESPUBLIKOS

LiGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO Nr. IX-110 1, 5, 11¹, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsniŲ pakeitimo IR ĮSTATYMO PAPILDYMO PRIEDU

ĮSTATYMAS

2022 m. d. Nr. Vilnius

1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

1Šis įstatymas nurodo asmenis, draudžiamus ligos socialiniu draudimu ir motinystės socialiniu draudimu, nustato teisę į šių draudimo rūšių išmokas, jų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas. 2. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede.“

2 straipsnis. 5 straipsnio pakeitimas

1Pakeisti 5 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokos skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims šiais atvejais:

1) motinystės – apdraustajam asmeniui nėštumo ir gimdymo atostogų metu arba nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, išskyrus atvejus, numatytus šio įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje;

2) tėvystės – apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų metu arba tėvystės laikotarpiu;

3) vaiko priežiūros – apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni 18 arba 2 metai 24 mėnesiai, arba vaiko priežiūros laikotarpiu, išskyrus atvejus, numatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, arba vaiko priežiūros atostogų, suteiktų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalį, metu, (išskyrus atvejus, numatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte), bet ne ilgiau, iki vaikui sukaks 18 metų, jeigu įmotė (įtėvis) anksčiau negavo vaiko priežiūros išmokos tam pačiam vaikui prižiūrėti.“

2Pakeisti 5 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:

„4.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą motinystės socialiniu draudimu draudžiami asmenys, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nėštumo ir gimdymo, tėvystės ir vaiko priežiūros atostogos nesuteikiamos, nėštumo ir gimdymo laikotarpiu remiantis nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimu, prilyginami asmenims, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, o remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis apie vaiko gimimą (vaiko vardas, pavardė, asmens kodas (jei neturi, – gimimo data), motinos ir tėvo vardas, pavardė, asmens kodas (jei neturi, – gimimo data) arba vaiko gimimo faktą patvirtinančiu dokumentu, jeigu duomenų apie vaiko gimimą nėra Lietuvos Respublikos gyventojų registre, ir jų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui (toliau – Fondo valdybos teritorinis skyrius) pateiktu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus (toliau – Fondo valdybos direktorius) patvirtintos formos pranešimu apie pasirinktą tėvystės laikotarpį vaikui prižiūrėti ar vaiko priežiūros laikotarpį, – asmenims, kuriems suteiktos tėvystės ar vaiko priežiūros atostogos.“

3 straipsnis. 11¹ straipsnio pakeitimas

Pakeisti 11¹ straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Ligos išmoka asmeniui, kuris Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino metu vykdydamas savo profesinės veiklos sveikatos, visuomenės saugumo, viešosios tvarkos palaikymo ir (ar) švietimo srityje (srityse) funkcijas, kurias vykdant neišvengiamas (būtinas) kontaktas su pavojinga užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu, susirgo liga, dėl kurios Vyriausybė paskelbė ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną, mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų nuo trečiosios jo laikinojo nedarbingumo dienos, yra lygi 77,58 procento išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Šioje dalyje nurodytų aplinkybių buvimas patvirtinamas vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatuose nustatyta tvarka Valstybinio socialinio draudimo fondo Fondo valdybos teritoriniam skyriui (toliau – Fondo valdybos teritorinis skyrius) darbdavio pateiktu patvirtinimu, kurio formą tvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius Fondo valdybos direktorius (toliau – Patvirtinimo forma). Jeigu darbdavys Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatuose nustatyta tvarka Fondo valdybos teritoriniam skyriui nepateikia užpildytos Patvirtinimo formos, šioje dalyje nustatytu atveju, iki Fondo valdybos teritoriniam skyriui darbdavys pateikia užpildytą Patvirtinimo formą, asmeniui skiriama ir mokama šio įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio ligos išmoka, o gavus Patvirtinimo formą, paskirta ligos išmoka perskaičiuojama ir jos nepriemoka išmokama Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatuose nustatyta tvarka.“

4 straipsnis.

16 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 16 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:

„2) įstatymų nustatyta tvarka yra išleistas išėjęs jam suteiktų nėštumo ir gimdymo atostogų arba nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, išleistam nėštumo ir gimdymo atostogų, taip pat atvejus, numatytus šio straipsnio 3 dalyje;“. 5 straipsnis. 19 straipsnio pakeitimas

1Pakeisti 19 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Teisę gauti tėvystės išmoką turi tėvas (įtėvis), kuris:

1) yra apdraustas motinystės socialiniu draudimu;

2) įstatymų nustatyta tvarka yra išleistas išėjęs jam suteiktų tėvystės atostogų arba tėvystės laikotarpiu, išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, išleistam tėvystės atostogų;

3) iki pirmosios tėvystės atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejį, numatytą šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį.“

2Papildyti 19 straipsnį 3 dalimi:

„3. Jeigu gimęs vaikas mirė arba jeigu gimė negyvas vaikas ir dar neprasidėjo apdraustojo asmens tėvystės atostogos, tėvystės išmoka skiriama ir mokama už visą tėvystės atostogų laikotarpį, jei tėvystės atostogos prasideda ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo negyvo vaiko gimimo arba vaiko mirties dienos.

Jeigu vaikas miršta prasidėjusių tėvystės atostogų laikotarpiu, tėvystės išmoka skiriama ir mokama iki apdraustajam asmeniui suteiktų tėvystės atostogų arba tėvystės laikotarpio vaikui prižiūrėti pabaigos.“

6 straipsnis. 20 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 20 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „20. Tėvystės išmokos mokėjimo trukmė Tėvystės išmoka mokama tėvystės atostogų, suteiktų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 133 straipsnį, laikotarpiu arba tėvystės laikotarpiu.“

7 straipsnis. 22 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 22 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„22 straipsnis. Teisė gauti vaiko priežiūros išmoką

1.

Teisę gauti vaiko priežiūros išmoką turi vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas, ar šio straipsnio 6 dalyje nustatytas sąlygas atitinkantis vienas iš vaiko senelių (jeigu jis atitinka šioje dalyje nustatytas sąlygas ir tik tuo atveju, jeigu teisę gauti vaiko priežiūros išmoką tam pačiam vaikui prižiūrėti turi bent vienas iš vaiko tėvų (įtėvių), kuris:

1) yra apdraustas motinystės socialiniu draudimu, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 5 10, 6 11 ir 7 12 dalyse;

2) įstatymų nustatyta tvarka išleistas išėjęs jam suteiktų vaiko priežiūros atostogų arba vaiko priežiūros laikotarpiu, išskyrus atvejus pirmaisiais vaiko auginimo metais (iki vaikui sueis vieni metai arba pirmaisiais įvaikinto vaiko auginimo metais), kai vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos dėl grįžimo į darbą ar tarnybą, ar antraisiais vaiko auginimo metais (iki vaikui sueis 2 metai arba antraisiais įvaikinto vaiko auginimo metais), taip pat atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, išleistam vaiko priežiūros atostogų, ir atvejus, numatytus šio straipsnio 5 10 ir 6 11 dalyse;

3) iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejį, numatytą šio straipsnio 2 7 dalyje numatytą atvejį. 2. Teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už neperleidžiamų dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų, numatytų Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, ar vaiko priežiūros laikotarpio, išskyrus atvejus, nustatytus šio straipsnio 1 dalies 2 punkte, dalį turi kiekvienas iš vaiko tėvų (įtėvių) ar globėjų, atitinkančių šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.

Jeigu apdraustajam asmeniui gimsta du ir daugiau vaikų ar apdraustasis asmuo įvaikina arba globoja du ir daugiau vaikų, šioje dalyje nustatytą teisę turintis apdraustasis asmuo turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už kiekvieną vaiką atskirai, atsižvelgiant į vienu metu gimusių, įvaikintų arba globojamų vaikų skaičių. 3. Vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų nepasinaudojus neperleidžiamomis dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogomis, numatytomis Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, ar jų dalimi, kitam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui už nepanaudotą neperleidžiamų dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų laikotarpį vaiko priežiūros išmoka neskiriama ir nemokama. 4. Vaiką ne mažiau kaip du paskutinius pasirinktos vaiko priežiūros išmokos mokėjimo trukmės, iki vaikui sueis 18 arba 24 mėnesiai, mėnesius vienas auginantis vienas iš jo tėvų (įtėvių) ar globėjų turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už papildomą dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį, jeigu kitam tėvui (įtėviui) ar globėjui nebuvo išmokėta šio straipsnio 2 dalyje nurodyta vaiko priežiūros išmoka. Jeigu apdraustajam asmeniui gimsta du ir daugiau vaikų ar apdraustasis asmuo įvaikina arba globoja du ir daugiau vaikų, šioje dalyje nustatytą teisę turintis apdraustasis asmuo turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už kiekvieną vaiką atskirai, atsižvelgiant į vienu metu gimusių, įvaikintų arba globojamų vaikų skaičių. 5.

5Laikoma, kad vaiką augina vienas iš jo tėvų (įtėvių) ar globėjų, jei Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatuose nustatyta tvarka Fondo valdybos teritorinis skyrius nustato, kad:

1) kitas iš vaiko tėvų (įtėvių) ar globėjų yra miręs ar pripažintas mirusiu;

2) kitas iš vaiko tėvų (įtėvių) ar globėjų yra pripažintas nežinia kur esančiu;

3) kitam iš vaiko tėvų (įtėvių) terminuotai ar neterminuotai yra apribota tėvų valdžia;

4) vaikui, kurio priežiūrai suteiktos vaiko priežiūros atostogos, nenustatyta tėvystė;

5) vaikas, kurio priežiūrai suteiktos vaiko priežiūros atostogos, yra atskirtas nuo vieno iš jo tėvų (įtėvių);

6) kitas iš vaiko tėvų (įtėvių) ar globėjų pripažintas neveiksniu šioje srityje;

7) vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš jo tėvų (įtėvių), o kitam jo tėvų (įtėvių) apribotas bendravimas su vaiku;

8) kitas iš vaiko globėjų yra atleistas arba nušalintas nuo pareigų;

9) kitas iš vaiko tėvų (įtėvių) ar globėjų atlieka laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje ir dėl to negali prižiūrėti vaiko. 6. Vienas iš vaiko senelių turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką, išskyrus vaiko priežiūros išmoką, skiriamą ir mokamą vadovaujantis šio straipsnio 2 ir 4 dalimis, jeigu jis (ji) atitinka visas šias sąlygas:

1) jis (ji) atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas;

2) teisę gauti vaiko priežiūros išmoką tam pačiam vaikui prižiūrėti turi bent vienas iš vaiko tėvų. 2. 7. Jeigu apdraustasis asmuo neturi reikiamo motinystės socialinio draudimo stažo, nes šio stažo skaičiavimo laikotarpiu jam buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, motinystės socialinio draudimo stažas jam skaičiuojamas iš 24 mėnesių laikotarpio, buvusio iki vaikui, kurio priežiūrai apdraustajam asmeniui suteiktos atostogos, suėjo 2 metai. 3. 8.

8Jeigu apdraustasis asmuo, gaunantis vaiko priežiūros išmoką, įgyja teisę gauti motinystės išmoką dėl kito vaiko gimimo, globos ar įvaikinimo, jam mokamos abi šios išmokos, tačiau bendra išmokų suma negali būti didesnė kaip 77,58 procento 78 procentai išmokos gavėjo palankesnio kompensuojamojo uždarbio dydžio, pagal kurį yra apskaičiuota motinystės išmoka arba vaiko priežiūros išmoka. Jeigu apdraustasis asmuo, gaunantis vaiko priežiūros išmoką, įgyja teisę gauti vaiko priežiūros išmoką dėl kito vaiko gimimo, globos ar įvaikinimo, jam mokamos abi šios išmokos, tačiau bendra išmokų suma negali būti didesnė kaip 77,58 procento 78 procentai išmokos gavėjo palankesnio kompensuojamojo uždarbio dydžio, pagal kurį yra apskaičiuota vaiko priežiūros išmoka. Vaiko priežiūros išmokos mokamos neatsižvelgiant į tai, kurio vaiko priežiūrai suteiktos vaiko priežiūros atostogos. 4. 9. Asmeniui, neturinčiam teisės gauti vaiko priežiūros išmokos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų ir atitinkančiam Išmokų vaikams įstatyme nustatytas sąlygas, mokama išmoka besimokančio ar studijuojančio asmens vaiko priežiūrai pagal Išmokų vaikams įstatymą. 5. 10. Vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui, ar vienam iš senelių, gaunančiam vaiko priežiūros išmoką, kuris tapo neapdraustu asmeniu kuriam pasibaigė (pasibaigus darbo sutartis arba kuris buvo atleistas sutarčiai, atleistam iš tarnybos, nutraukusiam individualią ar kitą veiklą, sporto, atlikėjo veiklą arba pasibaigus draudimui pagal autorinę sutartį), vaiko priežiūros išmoka mokama šio įstatymo 23 ir 24 straipsniuose nustatyta tvarka. Ši nuostata taip pat taikoma skiriant vaiko priežiūros išmoką, jeigu teisė ją gauti atsirado prieš tai gimusio, globojamo ar įvaikinto vaiko auginimo iki 3 metų laikotarpiu. 6. 11.

11Vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui, ar vienam iš senelių, turinčiam šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą motinystės socialinio draudimo stažą, kuris per 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos tapo neapdraustu asmeniu kuriam pasibaigė (pasibaigus darbo sutartis arba kuris buvo atleistas sutarčiai, atleistam iš tarnybos, nutraukusiam individualią ar kitą veiklą, sporto, atlikėjo veiklą arba pasibaigus draudimui pagal autorinę sutartį) ir dėl to negavo vaiko priežiūros atostogų, vaiko priežiūros išmoka mokama šio įstatymo 23 ir 24 straipsniuose nustatyta tvarka. Ši nuostata taip pat taikoma skiriant vaiko priežiūros išmoką, jeigu teisė ją gauti atsirado prieš tai gimusio, globojamo ar įvaikinto vaiko auginimo iki 3 metų laikotarpiu. 7. 12. Vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų, gaunančiam pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, kuris nėra apdraustas motinystės socialiniu draudimu, vaiko priežiūros išmoka mokama šio įstatymo 23 ir 24 straipsniuose nustatyta tvarka, jeigu jam buvo mokėta motinystės ar tėvystės išmoka ir jis turi šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą motinystės socialinio draudimo stažą.“

8 straipsnis. 23 straipsnio pakeitimas

1Pakeisti 23 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Vaiko priežiūros išmoka mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu arba vaiko priežiūros laikotarpiu, išskyrus atvejus, numatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos tol, kol vaikui sueis vieni 18 arba 2 metai 24 mėnesiai, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, arba vaiko priežiūros atostogų, suteiktų pagal Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalį, laikotarpiu, išskyrus atvejus, numatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte.“

2Papildyti 23 straipsnį 1¹ dalimi:

„1¹.

Tėvams (įtėviams) ar globėjams pirmiausia pradedama mokėti vaiko priežiūros išmoka už neperleidžiamų dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį, nustatytą šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje.“

3Papildyti 23 straipsnį 1² dalimi:

„1². Vaiko priežiūros išmoka vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų skiriama ir mokama vadovaujantis šio įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi už paskutinius du pasirinktos vaiko priežiūros išmokos mokėjimo trukmės, iki vaikui sueis 18 arba 24 mėnesiai, mėnesius.“

9 straipsnis. 24 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 24 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„24 straipsnis. Vaiko priežiūros išmokos dydis

1Jeigu apdraustasis asmuo pasirenka gauti vaiko priežiūros išmoką, kol vaikui sueis 18 mėnesių, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama, iki vaikui sueis 18 mėnesių, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, o likusius mėnesius, Vaiko priežiūros išmokos dydis iki vaikui sueis vieni metai 18 mėnesių, yra 77,58 procento – 60 procentų šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią išmoką, kol vaikui sueis vieni metai. 2.

2Jeigu apdraustasis asmuo pasirenka gauti vaiko priežiūros išmoką, kol vaikui sueis 2 metai 24 mėnesiai, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama, iki vaikui sueis 24 mėnesiai, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, likusius mėnesius, šios išmokos dydis iki vaikui sueis vieni metai 12 mėnesių, yra 54,31 procento – 45 procentai, o nuo 12 mėnesių, iki vaikui sueis 2 metai 24 mėnesiai, – 31,03 procento 30 procentų šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. 3. Jeigu apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogos suteikiamos pagal Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalį, išskyrus atvejus, nustatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir jis pasirenka gauti vaiko priežiūros išmoką 18 mėnesių, Vaiko vaiko priežiūros išmokos dydis pirmaisiais įvaikinto vaiko auginimo metais išmoka jam skiriama ir mokama 18 mėnesių vaiko priežiūros atostogų, suteiktų pagal Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalį, laikotarpiu (išskyrus atvejus, numatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte), išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, o likusius mėnesius – yra 77,58 procento 60 procentų šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią išmoką 12 mėnesių. 4.

4Jeigu apdraustasis apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogos suteikiamos pagal Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalį, išskyrus atvejus, nustatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir jis pasirenka gauti vaiko priežiūros išmoką 24 mėnesius, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama 24 mėnesius, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, likusius pirmųjų įvaikinto vaiko auginimo metų mėnesius šios išmokos dydis pirmaisiais įvaikinto vaiko auginimo metais vaiko priežiūros atostogų, suteiktų pagal Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalį, laikotarpiu (išskyrus atvejus, numatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte) yra 54,31 procento – 45 procentai, o antraisiais įvaikinto vaiko auginimo metais – 31,03 procento 30 procentų šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. 2. 5. Vaiko priežiūros išmoka per mėnesį negali būti mažesnė už 6 bazinės socialinės išmokos, kurios dydį Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo nustatyta tvarka tvirtina Vyriausybė, dydžius, galiojusius praeitą ketvirtį iki teisės gauti vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos. 3. 6.

6Jeigu apdraustajam asmeniui gimsta du ir daugiau vaikų ar apdraustasis asmuo įvaikina arba globoja du ir daugiau vaikų ir jam yra suteiktos šių vaikų priežiūros atostogos arba pasirinktas vaiko priežiūros laikotarpis, išskyrus atvejus, numatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, vaiko priežiūros išmoka (šio straipsnio 1 ir 2 1–5 dalys dalyse nurodytais atvejais) didinama atsižvelgiant į vienu metu gimusių ar įvaikintų arba globojamų vaikų skaičių, tačiau mokama bendra išmokų suma negali būti didesnė kaip 78 77,58 procento procentai išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. 7. Jeigu apdraustasis asmuo, kuriam paskirta vaiko priežiūros išmoka, išskyrus vaiko priežiūros išmoką, skiriamą ir mokamą vadovaujantis šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalimis, vaiko priežiūros išmokos gavimo metu turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos motinystės socialinio draudimo įmokos, ar iš tuo metu vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, kurios pagal šį įstatymą nėra laikomos draudžiamosiomis pajamomis, arba gauna šio įstatymo nustatytas ligos (įskaitant išmokas, darbdavio mokamas dvi pirmąsias ligos dienas) ar profesinės reabilitacijos išmokas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos išmokas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu (toliau kartu šiame straipsnyje – pajamos ir (ar) išmokos), ir jam paskirtos vaiko priežiūros išmokos (bendros šių išmokų sumos) ir atitinkamą mėnesį apskaičiuotų pajamų ir (ar) išmokų suma neviršija arba yra lygi jo vidutinio mėnesinio kompensuojamojo uždarbio, apriboto minimaliu ir maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, pagal kurį buvo nustatytas vaiko priežiūros išmokos dydis, dydžiui, jam mokama viso dydžio paskirta vaiko priežiūros išmoka.

Jeigu apdraustajam asmeniui paskirtos vaiko priežiūros išmokos (bendros šių išmokų sumos) ir atitinkamą mėnesį apskaičiuotų pajamų ir (ar) išmokų suma viršija vidutinio mėnesinio kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį buvo nustatytas vaiko priežiūros išmokos dydis, dydį, jam mokamas jo vidutinio mėnesinio kompensuojamojo uždarbio, apriboto minimaliu ir maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, pagal kurį buvo nustatytas vaiko priežiūros išmokos dydis, ir apskaičiuotų pajamų ir (ar) išmokų skirtumas Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatuose nustatyta tvarka. 4. 8.

8Jeigu apdraustasis asmuo, kuriam, vadovaujantis šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, paskirta vaiko priežiūros išmoka, pirmaisiais vaiko auginimo metais (iki vaikui sueis vieni metai arba pirmaisiais įvaikinto vaiko auginimo metais) vaiko priežiūros išmokos gavimo metu turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos motinystės socialinio draudimo įmokos, ar iš pirmaisiais vaiko auginimo metais (iki vaikui sueis vieni metai arba pirmaisiais įvaikinto vaiko auginimo metais) vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, kurios pagal šį įstatymą nėra draudžiamosios pajamos, ar gauna šio įstatymo nustatytas ligos (įskaitant išmokas, darbdavio mokamas dvi pirmąsias ligos dienas) ar profesinės reabilitacijos išmokas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos išmokas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu ir (ar) išmokų, ir jų dydis mažesnis už vaiko priežiūros išmoką (bendrą šių išmokų sumą), jam mokamas vaiko priežiūros išmokos (bendros šių išmokų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį apskaičiuotų turėtų pajamų ir (ar) išmokų skirtumas Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatuose nustatyta tvarka. Jeigu apdraustojo asmens gaunamų šių pajamų ir (ar) išmokų dydis yra didesnis už jam paskirtos vaiko priežiūros išmoką išmokos dydį arba jai jam lygus, vaiko priežiūros išmoka nemokama. 9. Mokant vaiko priežiūros išmoką, į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos vaiko priežiūros išmokos mokėjimo metu gautos draudžiamosios pajamos už darbą, atliktą iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos. Antraisiais vaiko auginimo metais (iki vaikui sueis 2 metai arba antraisiais įvaikinto vaiko auginimo metais) vaiko priežiūros išmoka mokama neatsižvelgiant į tuo metu gautas pajamas ir (ar) išmokas. 10.

10Apdraustiesiems asmenims, nurodytiems šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje, papildomos dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalies laikotarpiu, nurodytu šio įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje, vaiko priežiūros išmoka mokama neatsižvelgiant į tuo metu gautas pajamas ir (ar) išmokas. 11. Asmenys, gaunantys pajamų tik iš sporto ar atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, laikomi turinčiais draudžiamųjų pajamų visą mėnesį, jeigu motinystės socialinio draudimo įmokos sumokėtos nuo pajamų sumos, ne mažesnės negu minimalioji mėnesinė alga. Jeigu motinystės socialinio draudimo įmokos sumokėtos nuo mažesnės negu minimalioji mėnesinė alga sumos, šių asmenų draudžiamųjų pajamų turėjimo laikotarpis laikomas proporcingai mažesniu. 12. Savarankiškai dirbantiems asmenims, nurodytiems Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, įgijusiems teisę gauti vaiko priežiūros išmoką, ši išmoka mokama neatsižvelgiant į pajamas, gautas vykdant jų, kaip Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytų savarankiškai dirbančių asmenų, veiklą. 13. Mokant vaiko priežiūros išmoką, neatsižvelgiama į meno kūrėjo statusą turinčio asmens draudimo valstybės lėšomis sumas. 5. 14. Jeigu asmeniui, atleidžiamam iš darbo ar tarnybos, išmokama išeitinė išmoka ar kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, paskirta vaiko priežiūros išmoka mokama neatsižvelgiant į šias draudžiamąsias pajamas. 6. 15. Kai Jeigu vaiko priežiūros išmokos gavimo laikotarpiu apdraustajam asmeniui išmokamos su darbo santykiais susijusios kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio vienkartinės išmokos, vaiko priežiūros išmoka mokama neatsižvelgiant į tai, kad nuo šių išmokų mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. 7. 16. Vaiko priežiūros išmoka apskaičiuojama ir mokama Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatuose nustatyta tvarka. 8. 17.

17Jeigu apdraustasis asmuo, kuriam yra suteiktos vaiko priežiūros atostogos, įsidarbina kitoje darbovietėje ir šioje darbovietėje jam suteikiamos vaiko priežiūros atostogos, vaiko priežiūros išmoka iš naujo neskiriama.“

10 straipsnis. Įstatymo papildymas priedu

Papildyti Įstatymą priedu: „Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo priedas

ĮGYVENDINAMI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI

12019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/1158 dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros, kuria panaikinama Tarybos direktyva 2010/18/ES.“

11 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas

1Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. 2. Tėvystės ir vaiko priežiūros išmokos už vaikus, gimusius ar įvaikintus iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, skiriamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius iki 2022 m. lapkričio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas

Teikia Socialinių reikalų ir darbo komiteto vardu Komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė

Aiškinamasis raštas

2022-03-18 · the official register ↗

LIETUVOS RESPUBLIKOS

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 1, 2, 25, 26, 30, 36, 40, 44, 46, 51, 52, 55, 56, 57, 59, 72¹, 75, 79, 107, 113, 117, 126, 133, 134, 137, 138, 169, 171 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, 11¹, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsniŲ pakeitimo IR ĮSTATYMO PAPILDYMO PRIEDU įstatymo, lietuvos respublikos LiGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO Nr. IX-110 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 11¹, 14, 16, 22, 23 IR 30 straipsniŲ pakeitimo įstatymo nr. xiv-752 11 straipsnio pakeitimo įstatymo, LIETUVOS RESPUBLIKOS Lygių galimybių įstatymo NR. IX-1826 2, 7 STRAIPSNIŲ IR PRIEDO PAKEITIMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS VADOVYBĖS APSAUGOS ĮSTATYMO NR. IX-1183 27 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽVALGYBOS ĮSTATYMO NR. VIII-1861 31 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO NR. I-480 44¹ STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO projektų aiškinamasis raštas

1Įstatymų projektų rengimą paskatinusios priežastys, parengtų projektų tikslai ir uždaviniai

Šeimos ir darbo derinimo nebuvimas šeimoms (vyrui ar /ir moteriai) gali atsiliepti neigiamomis pasekmėmis: suprastėjusia gyvenimo kokybe, psichologine įtampa, depresija, nerimu, piktnaudžiavimu alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis, finansų praradimu, padidėjusiu stresu santuokoje, skyrybų tikimybe, įtemptais vaikų ir tėvų santykiais[¹],[2]. Šeimos ir darbo derinimo konfliktai taip pat aktualūs ir darbdaviams, nes darbuotojų asmeninės gerovės stygius tiesiogiai atsiliepia darbo gerovei: darbo vietoje jie dažniausiai galvoja, kad neatliko savo šeimos pareigų, ir tai turi neigiamos įtakos jų darbo ir organizacijos pasiekimų rezultatams[¹]. Kadangi valstybių prioritetas yra kuo didesnis asmenų užimtumas (įtraukimas į darbo rinką), o asmenims svarbiausia yra sveikata ir gyvenimo kokybė šeimos ir darbo derinimo priemonės yra ypač aktualios.

Būdamos efektyvios, jos neabejotinai gali palengvinti šeimų ir atskirai individų gyvenimą. Šeimos politikos priemonės dažniausiai skirstomos į tris grupes[³],[4]. Pirmosios jungia šeimos politikos priemones – vaiko priežiūros atostogas (motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros) ir vaiko priežiūros institucijas[⁵]. Antroji grupė – darbo rinkos struktūros (darbo apsauga, lankstumas) priemonės. Trečioji grupė pavadinta socialinėmis normomis, susijusiomis su vyrų ir moterų vaidmenimis. Siekiant šeimoms padėti derinti šeiminius ir darbinius santykius, 2019 m. birželio 20 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/1158 dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros, kuria panaikinama Tarybos direktyva 2010/18/ES , kuria siekiama užtikrinti vyrų ir moterų lygybės dėl galimybių darbo rinkoje ir požiūrio darbe principo įgyvendinimą, pritaikant ir modernizuojant Europos Sąjungos teisinę sistemą, tėvams ir priežiūros pareigų turintiems asmenims sudaryti sąlygas geriau derinti darbo ir priežiūros pareigas. Tikslui pasiekti numatomos priemonės apima visas tris šeimos politikos priemonių grupes. Pirmoji grupė – neperleidžiamosios vaiko priežiūros atostogos motinai ir tėvui (bent du mėnesiai tėčiui (įtėviui) ar globėjui ir du motinai (įmotei) ar globėjai), tėvystės atostogos tėvui (bent dešimt dienų). Pažymėtina, kad Lietuvoje turime vienas ilgiausiai ir geriausiai apmokamas vaiko priežiūros atostogas, kurios sudaro saugias sąlygas tėvams rūpintis mažyliu, užmegzti tvirtą ryšį su vaiku. Tėčiai Lietuvoje taip pat gana noriai naudojasi apmokamu tėvystės atostogų mėnesiu, kurį gali išnaudoti iki vaikui sukanka vieneri metai.

Tačiau tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europos Sąjungoje tėčių įsitraukimas į vaikų auginimą, pasinaudojant vaiko priežiūros atostogomis, kai kuriais atvejais yra gana minimalus. Pavyzdžiui, net ir Lietuvoje atrodo, kad vaiko priežiūros atostogų išeinančių vyrų daugėja, bet dažniausiai jie išeina antraisiais vaiko priežiūros metais, tačiau toliau dirba ir vaiką vis tiek prižiūri mama. Pvz., 2020 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) duomenimis, 40 proc. vaiko priežiūros išmokos gavėjų antrais vaiko auginimo metais yra vyrai ir beveik visi jie – 90 proc. arba 7,5 tūkst. – dirba, o vaiku tuo metu rūpinasi mama. Visgi yra nemažai tyrimų, kurie nagrinėja tėčių įsitraukimo į vaiko priežiūrą naudą[⁶]. Pastebėta, kad tėčiai, pasinaudoję tėvystės atostogomis ar neperleidžiamomis atostogomis (vaiko priežiūros atostogomis) (Švedijos pavyzdys), labiau vertina šeimos tarpusavio santykius, suteikia daugiau galimybių moterims, prižiūrėdami vaikus, jie stiprina vaiko ir tėvo bei tėvo ir motinos ryšius[⁷],[8]. Antroji šeimos politikos priemonių grupė, kuri numatyta ir Direktyvoje (ES) 2019/1158, tai – lanksčios darbo sąlygos. Siekiant paskatinti darbuotojus, kurie yra tėvai ar prižiūri kitus asmenis, likti darbo rinkoje, tokiems darbuotojams turi būti suteikta galimybė savo darbo grafikus derinti su asmeniniais poreikiais ir prioritetais, taip pat susitariant dėl ne viso darbo laiko ar nuotolinio darbo. Verta paminėti, kad lanksčių darbo sąlygų gali prašyti darbuotojai, auginantys vaikus iki 8 metų ir prižiūrintieji asmenys. Nors Lietuvos Respublikos darbo kodekse įtvirtintos nuostatos, kurios leidžia derinti darbo ir šeiminius įsipareigojimus, praktikoje kai kurios galimybės nebuvo plačiau taikomos ir naudojamos. 2019 m. balandžio mėn.

2019 m. balandžio mėn. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atliko apklausą (buvo apklaustos 69 įmonės, kuriose dirba 12584 darbuotojai), pagal kurią tik 3 proc. darbuotojų naudojasi nuotoliniu darbu, 5 proc. naudojosi lanksčiu individualiu darbo grafiku. 2019 m. II ketv. Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse taikant imčių metodą buvo atliktas Darbo organizavimo ir darbo laiko nustatymo tvarkos statistinis tyrimas. Apklausta 7,5 tūkst. 15 metų amžiaus ir vyresnių užimtų gyventojų, tyrimo rezultatai perskaičiuoti visiems šio amžiaus užimtiems gyventojams. Lietuvoje kas dešimtas (11,6 proc.) užimtas gyventojas gali pats nustatyti savo darbo laiko pradžią ir pabaigą (Europos Sąjungos vidurkis – 20 proc.), 9,7 proc. (Europos Sąjungos vidurkis taip pat 20 proc.) – gali nustatyti savo darbo laiką su tam tikrais apribojimais. Lietuvoje 78,7 proc. dirbančiųjų darbo laiką nustato darbdavys, įmonė, užduotys ar klientai. Daugiau informacijos ir visi tyrimo rezultatai: https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?eventId=200463. Trečioji grupė – priemonės, skirtos apsaugoti darbuotoją nuo diskriminacijos (ypatingai susijusios dėl vyro ir moters vaidmens šeimoje) ar nuo mažiau palankaus požiūrio į juos dėl to, kad naudojasi savo teisėmis. Nors oficialios statistikos apie diskriminacijos atvejus, susijusius su Direktyvoje (ES) 2019/1158 nustatytomis garantijomis, nėra, tačiau yra žinoma, kad asmenys, pasinaudoję Direktyvoje (ES) 2019/1158 įtvirtintomis garantijomis, ypatingai, vaiko priežiūros atostogomis, patiria mažiau palankų požiūrį, yra diskriminuojami tolimesnėje karjeroje ir darbinėje veikloje. 2020 m. atlikto tyrimo „Šiuolaikiniai vyrai ir lyčių lygybė“[⁹] duomenys rodo, kad darbo aplinka vis dar nėra šeimai draugiška. Dažna praktika tokia, kad vyrams, grįžusiems į darbą po vaiko priežiūros atostogų, darbdavys padidina darbo užduočių ir /ar viršvalandžių naštą bei nenori suprasti darbuotojo šeiminių įsipareigojimų svarbos.

Jei vienas darbuotojas patiria spaudimą, persekiojimą ar nuolatinius patikrinimus, kiti darbuotojai net nebando prašyti ar reikalauti savo teisių. Direktyva (ES) 2019/1158 į nacionalinę teisę turi būti perkelta iki 2022 m. rugpjūčio 2 d. Nuo 1991 m. spalio 14 d. Tarybos direktyvos 91/533/EEB dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie galiojančias sutarties arba darbo santykių sąlygas priėmimo darbo rinka labai pasikeitė, nes dėl demografinių pokyčių ir perėjimo prie skaitmeninių technologijų atsirado naujų užimtumo formų, o tai sustiprino inovacijas, darbo vietų kūrimą ir darbo rinkos augimą. Kai kurių naujų formų užimtumas nuspėjamumo požiūriu labai skiriasi nuo tradicinių darbo santykių, todėl susijusiems darbuotojams gali pritrūkti tikrumo dėl taikytinų teisių ir socialinės apsaugos. Kintančiame darbo pasaulyje darbuotojams kyla vis didesnis poreikis būti visapusiškai informuotiems apie savo esmines darbo sąlygas ir ta informacija turėtų būti pateikta laiku ir raštu darbuotojams lengvai prieinama forma. Siekiant tinkamai įteisinti naujas užimtumo formas, Europos Sąjungos darbuotojams turėtų būti suteikta įvairių naujų būtiniausių teisių, kuriomis siekiama didinti darbo santykių saugumą ir nuspėjamumą ir drauge siekiama išsaugoti darbo rinkos gebėjimą prisitaikyti. Siekiant užtikrinti adekvatų visų Europos Sąjungos darbuotojų darbo sąlygų skaidrumą ir nuspėjamumą, nustatant reikalavimus, kurie yra susiję su informacija apie esminius darbo santykių aspektus ir su darbo sąlygomis, 2019 m. birželio 20 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/1152 dėl skaidrių ir nuspėjamų darbo sąlygų Europos Sąjungoje.

Direktyvos (ES) 2019/1152 tikslas – gerinti darbo sąlygas skatinant skaidresnį ir nuspėjamesnį užimtumą kartu užtikrinant darbo rinkos gebėjimą prisitaikyti. Darbuotojams turi būti suteikta teisė įdarbinimo pradžioje būti raštu informuotiems apie jų su darbo santykiais susijusias teises ir pareigas. Todėl pagrindinė informacija jiems turi būti perduota kuo skubiau. Direktyvoje (ES) 2019/1152 informacija yra labiau išplėsta. Pagal Darbo kodekso nuostatas darbuotojas paprastai ją gauna sudarydamas darbo sutartį (pavyzdinėje darbo sutarties formoje yra aptarti visi privalomi teiktinos informacijos elementai, kurie bus papildyti, įgyvendinant šią direktyvą). Direktyva (ES) 2019/1152 į nacionalinę teisę turi būti perkelta iki 2022 m. rugpjūčio 1 d. Siekiant sudaryti geresnes sąlygas derinti darbo ir priežiūros pareigas, skatinti vyrų ir moterų lygybės dėl galimybių darbo rinkoje ir požiūrio darbe principo įgyvendinimą bei įgyvendinti Direktyvą (ES) 2019/1158, taip pat užtikrinti adekvatų darbuotojų darbo sąlygų skaidrumą ir nuspėjamumą ir įgyvendinti Direktyvą (ES) 2019/1152, buvo parengti šie įstatymų projektai:

1) Lietuvos Respublikos darbo kodekso 1, 2, 25, 26, 30, 36, 40, 44, 46, 51, 52, 55, 56, 57, 59, 72¹, 75, 79, 107, 113, 117, 126, 133, 134, 137, 138, 169, 171 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Darbo kodekso projektas) (įgyvendinama Direktyva (ES) 2019/1158 ir Direktyva (ES) 2019/1152);

2) Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr.

IX-110 1, 5, 11¹, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymo projektas (toliau – Ligos ir motinystės įstatymo projektas) (įgyvendinama Direktyva (ES) 2019/1158);

3) Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo Nr. IX-1836 2, 7 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Lygių galimybių įstatymo projektas) (įgyvendinama Direktyva (ES) 2019/1158). 4) Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 11¹, 14, 16, 22, 23 ir 30 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-752 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo atliekami redakcinio pobūdžio 2021 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimto ir 2023 m. sausio 1 d. įsigaliosiančio Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 11¹, 14, 16, 22, 23 ir 30 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-752 11 straipsnio pakeitimai, suderinant juos su Ligos ir motinystės įstatymo projektu siūlomais pakeitimais. 5) Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo Nr.

IX-1183 27 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Vadovybės apsaugos įstatymo projektas) (įgyvendinama Direktyva (ES) 2019/1152);

6) Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo Nr. VIII-1861 31 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Žvalgybos įstatymo projektas) (įgyvendinama Direktyva (ES) 2019/1152);

7) Lietuvos Respublikos teismų įstatymo Nr. I-480 44¹ straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Teismų įstatymo projektas) (įgyvendinama Direktyva (ES) 2019/1152) (toliau kartu – Įstatymų projektai). Atsižvelgiant į socialinių partnerių dvišalius susitarimus, Darbo kodekso projektu taip pat siekiama tobulinti darbo santykių teisinį reguliavimą, taip pat atlikti redakcinio pobūdžio taisymus. 2. Įstatymų projektų iniciatoriai ir rengėjai Įstatymų projektus parengė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami Įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu Darbo kodekse įtvirtintas teisinis reguliavimas:

1Šiuo metu galioja 2010 m. kovo 8 d. Tarybos direktyva 2010/18/ES, įgyvendinanti patikslintą BUSINESSEUROPE, UEAPME, CEEP ir ETUC sudarytą Bendrąjį susitarimą dėl vaiko priežiūros atostogų, ir panaikinanti Direktyvą 96/34/EB. Šia direktyva darbuotojams nustatoma individuali ne trumpesnių kaip keturių mėnesių vaiko priežiūros atostogų teisė gimus vaikui ar jį įvaikinus. Direktyva 2010/18/ES nenumatoma jokių su užmokesčiu per vaiko priežiūros atostogas susijusių prievolių ir paliekama valstybėms narėms arba socialiniams partneriams išsamiau apibrėžti šių atostogų taisykles ir sąlygas. Direktyva 2010/18/ES nustatoma apsauga nuo atleidimo iš darbo ir nepalankaus elgesio dėl prašymo suteikti vaiko priežiūros atostogas ar jų naudojimo, nors konkretūs apsaugos užtikrinimo būdai nenustatomi. Direktyvos 2010/18/ES nuostatas šiuo metu įgyvendina Darbo kodekso 61, 133 ir 134 straipsnių nuostatos. Darbo kodekso nuostatos:

1.1.

Darbo kodekso nuostatos: 1.1. Šiuo metu Darbo kodekso 26 straipsnyje nėra aiškiai išskirta, kad diskriminacija yra draudžiama ir dėl to, kad darbuotojas naudojasi ar naudojosi Darbo kodekse numatytomis garantijomis (pvz., naudojasi ar naudojosi ne visu darbo laiku, nuotoliniu darbu, lanksčiu darbo grafiku, atostogomis ir kt.). Taip pat Darbo kodekso 59 straipsnio 2 dalyje nėra išskirta, kad darbo sutartis šio straipsnio pagrindu (t. y. darbdavio valia) negali būti nutraukta ir dėl to, kad darbuotojas naudojasi ar naudojosi Darbo kodekse numatytomis garantijomis. 1.2. Darbo kodekso 40 straipsnio 5 dalyje nenustatyta, kad ne visas darbo laikas nustatomas, jei pareikalauja darbuotojas ne tik slaugantis šeimos narį, bet ir kartu su juo gyvenantį asmenį bei ši teisė į ne viso darbo laiko nustatymą yra darbuotojams, auginantiems vaikus iki 3 m. (nėra iki 8 m.). Taip pat Darbo kodekso 52 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta, kad jeigu darbdavys neįrodo, kad dėl gamybinio būtinumo ar darbo organizavimo ypatumų tai sukeltų per dideles sąnaudas, jis privalo tenkinti darbuotojo prašymą dirbti nuotoliniu būdu, to pareikalavus nėščiai, neseniai pagimdžiusiai ar krūtimi maitinančiai darbuotojai, darbuotojui, auginančiam vaiką iki aštuonių metų, ir darbuotojui, vienam auginančiam vaiką iki 14 metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, darbuotojui pateikus prašymą, pagrįstą sveikatos priežiūros įstaigos išvada apie jo sveikatos būklę arba būtinybe slaugyti šeimos narį ar kartu su juo gyvenantį asmenį. Bei nėra analogiškų nuostatų dėl darbo laiko režimo pasirinkimo (Darbo kodekso 113 straipsnio 1 dalis). 1.3. Pagal Darbo kodekso 133 straipsnio 2 dalį ir 134 straipsnio 2 dalį tėvystės ir atostogų vaikui prižiūrėti, kai yra įvaikinamas vaikas, suteikimo terminai neužtikrina, kad tėvystės atostogos būtų suteiktos anksčiau nei atostogos vaikui prižiūrėti.

Praktikoje pasitaiko atvejų, kai pirmiausia pasinaudojus atostogomis vaikui prižiūrėti, prarandama teisė pasinaudoti tėvystės atostogomis, nes kreipimosi dėl tėvystės atostogų terminas jau būna praėjęs. 1.4. Darbo kodekso 134 straipsnis nenustato, kad pirmiausia dviejų mėnesių trukmės atostogų vaikui prižiūrėti turi teisę išnaudoti kiekvienas iš vaiko tėvų (globėjų, įtėvių) ir ši atostogų dalis niekam negali būti perleista. 1.5. Darbo kodekso 137 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata nustato nemokamų atostogų suteikimą tik slaugant sergantį šeimos narį, bet nenustato, kad taip pat slaugant ir kartu su juo gyvenantį asmenį. 1.6. Darbo kodekso 137 straipsnio 3 dalis nenustato, kad darbdavys privalo suteikti nemokamą laisvą laiką darbuotojui, jei darbuotojo prašymas susijęs su skubiomis šeiminėmis priežastimis ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju, kai darbuotojas privalo betarpiškai dalyvauti. 2. Šiuo metu galioja Direktyva 91/533/EEB, kurios nuostatos yra perkeltos į Darbo kodeksą. Šia direktyva yra įtvirtintas bendras reikalavimas, jog kiekvienas darbuotojas privalo gauti dokumentą, informuojantį apie esmines jo sutarties arba darbo santykių sąlygas. Direktyvos 91/533/EEB nuostatas šiuo metu įgyvendina Darbo kodekso 44 straipsnio nuostatos. Darbo kodekso nuostatos: 2.1. Darbo kodekso 25 straipsnio 3 dalis nenumato pareigos su užsieniečiu, nemokančiu lietuvių kalbos, sudaryti darbo sutartį ir kita jam suprantama kalba. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis, krovininio kelių transporto įmonėse, vykdančiose tarptautinius pervežimus, apie 60 proc. darbuotojų sudaro Lietuvos Respublikos piliečiai, tuo tarpu Ukrainos ir Baltarusijos piliečiai dalinasi antra ir trečia vietomis.

2020 m. šiame sektoriuje dirbo 73 900 vairuotojų. Šių ir kitų šalių piliečiai atvykę į Lietuvą įsidarbina Lietuvos krovininio kelių transporto įmonėse, tačiau nežinodami valstybinės kalbos nesupranta, dėl kokių darbo sutarties sąlygų susitaria. Darbo kodekso 25 straipsnio 2 dalyje nenustatytas reikalavimas dėl atsispausdinimo galimybės, kai perduodama informacija darbuotojui. 2.2. Darbo kodekso 26 straipsnyje nėra aiškiai nurodyta, kad diskriminacija yra draudžiama ir dėl to, kad darbuotojas naudojasi ar naudojosi Darbo kodekse numatytomis garantijomis. Taip pat Darbo kodekso 59 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta, kad darbo sutartis šio straipsnio pagrindu (t. y. darbdavio valia) negali būti nutraukta ir dėl to, kad darbuotojas naudojasi ar naudojosi Darbo kodekse numatytomis garantijomis. 2.3. Darbo kodekso 30 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad darbdavys imasi visų būtinų priemonių psichologinio smurto darbo aplinkoje prevencijai užtikrinti ir pagalbai asmenims, patyrusiems psichologinį smurtą darbo aplinkoje, suteikti. 2.4. Darbo kodekso 36 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta, kad sudarant terminuotą darbo sutartį, išbandymo terminas turi būti proporcingas šios sutarties terminui. 2.5.

2.5. Darbo kodekso 44 straipsnyje nenustatyta, kad darbdavys turi informuoti: išbandymo termino, jei toks yra, trukmę ir sąlygas; darbo sutarties pasibaigimo tvarką; viršvalandžius ir apmokėjimo už juos tvarką ir, jei taikoma, darbo (pamainos) pasikeitimo tvarką; Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatytą teisę į mokymo paslaugas; socialinio draudimo įstaigų, gaunančių su darbo santykiais susijusias socialinio draudimo įmokas, pavadinimą ir kitą per socialinio draudimo įstaigas teikiamą socialinę apsaugą už darbuotojus. Darbo kodekso 44 straipsnio 5 dalis nustato, kad šis straipsnis gali būti netaikomas darbuotojams, kurių darbo sutarties terminas yra trumpesnis negu vienas mėnuo. Tokios išimties Direktyva (ES) 2019/1152 nenumato. Darbo kodekso 107 straipsnis nenustato, kad darbdavys turi pranešti darbuotojui, kad jis gaus darbo užmokestį, kurį jis turi teisę gauti pagal valstybės, į kurią jis komandiruojamas, teisę; dienpinigius bei išmokas, skirtas su komandiruote susijusioms faktinėms kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidoms kompensuoti; nuorodą į priimančios valstybės interneto svetainės puslapį apie komandiruojamus darbuotojus. 2.6. Darbo kodekso 113 straipsnyje nenustatyta, kad darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku, kuriuose nurodomos darbo pradžios ir pabaigos valandos ir darbo dienos. 3. Darbo kodekso 2 straipsnyje nėra nurodyti visi nediskriminavimo atvejai, kurie paminėti kituose straipsniuose. Darbo kodekso 51 straipsnio garantijos dėl darbo santykių tęstinumo išlieka visais atvejais, jei vyksta darbdavio pertvarkymai, o ne jo likvidavimas, todėl šiame straipsnyje turi būti aiškiai numatyti pertvarkymo bei funkcijų perdavimo atvejai. Darbo kodekso 55 straipsnyje nėra numatyta, kad darbuotojas ir darbdavys turi teisę tartis dėl trumpesnio įspėjimo termino taikymo nei normoje nustatytasis 20 kalendorinių dienų terminas arba jo netaikymo. Dažnai darbuotojas ir darbdavys nežino apie tokią teisę.

Darbo kodekso 56 straipsnyje nėra numatytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, kai darbuotojas slaugo kartu su juo gyvenantį asmenį, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Darbo kodekso 57 straipsnyje nėra numatytas įspėjimo termino ilginimas, kai darbuotojo liga yra įtraukta į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintą sunkių ligų sąrašą. Šiuo metu Darbo kodekso 57 straipsnyje numatyta, kad atleidžiamam darbuotojui įstatymo nustatyta tvarka papildomai išmokama ilgalaikio darbo išmoka, atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamą darbo stažą toje darbovietėje. Tačiau tas pats darbdavys gali turėti kelias darbovietes, kuriose savo darbo funkciją tam tikru metu gali atlikti darbuotojas, tai yra jis gali būti perkeliamas iš vienos darbovietės į kitą. Darbo kodekso 72¹ straipsnyje nėra numatyto kriterijaus, kurį turi atitikti laikinojo įdarbinimo įmonė, – pateikti Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinė darbo inspekcija) informaciją Darbo kodekso 79 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka bei 79 straipsnyje nėra nustatytas terminas, kaip dažnai informaciją ji turi pateikti. Taip pat nėra nustatyta kriterijaus, kad laikinojo įdarbinimo įmonė turi turėti ne mažiau nei tris paeiliui einančius kalendorinius mėnesius laikinųjų darbuotojų. Šiuo metu informacija yra teikiama kas 6 mėnesius ir dažnai būna praradusi aktualumą. Teikiant informaciją kas mėnesį apie laikinuosius darbuotojus, Valstybinė darbo inspekcija turės galimybę realiu laiku sekti situaciją laikinojo įdarbinimo rinkoje, kas leis kokybiškiau atlikti veiklos priežiūrą. Darbo kodekso 133 straipsnyje nenustatyta, kad tėvystės atostogos gali būti skaidomos ne daugiau kaip į dvi dalis.

Darbo kodekso 138 straipsnyje yra numatytos pailgintos atostogos darbuotojams iki aštuoniolikos metų, darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, ir neįgaliems darbuotojams, jiems suteikiamos dvidešimt penkių darbo dienų kasmetinės atostogos (jeigu dirbama penkias dienas per savaitę) arba trisdešimt darbo dienų kasmetinės atostogos (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę). Jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, darbuotojui turi būti suteiktos penkių savaičių trukmės atostogos. Tačiau tai iš esmės yra ne pailgintos atostogos, o minimaliosios kasmetinės atostogos tam tikroms darbuotojų kategorijoms, todėl šios nuostatos turi būti 126 straipsnyje. Šiuo metu nėra nustatyta, kad jei įmonė veikia šalies mastu ir/ar savo struktūroje turi darbdavio veiklą vykdančius struktūrinius organizacinius darinius (filialus, atstovybes ar kitus struktūrinius, gamybinius, prekybinius ar kitos veiklos padalinius), juose, kai vidutinis struktūrinio organizacinio darinio darbuotojų skaičius yra dvidešimt ir daugiau darbuotojų, darbovietės lygmeniu gali būti renkama struktūrinio darinio darbo taryba, o darbdavio lygmeniu gali būti sudaroma jungtinė darbo taryba. Šiuo metu Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos teismų įstatyme ir Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatyme nėra reguliuojamas tose srityse dirbančiųjų informavimas apie darbo (tarnybos) sąlygas. Šiuo metu Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas:

1Šiuo metu Lietuvoje tėvai gali laisvai spręsti, kuris iš jų prižiūrės vaiką, o kuris darbuosis – neperleidžiamų vaiko priežiūros mėnesių nėra, tačiau tai lemia, kad dažniausiai vaikus prižiūri tik mamos, abu tėvai nėra linkę tarpusavyje dalintis vaiko priežiūra.

Daugelyje valstybių narių nėra apmokamų tėvystės ar vaiko priežiūros atostogų tik tėčiams ir tai lemia, kad mažai tėvų vyrų naudojasi atostogomis. Be to, Europos Sąjungoje nėra nustatyta minimali tėvystės atostogų ar neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų trukmė ir jos apmokėjimo dydis. Dėl šios priežasties matomi labai ryškūs skirtumai tarp šalių. Pvz., Nyderlandų Karalystė, Maltos Respublika, Graikijos Respublika suteikia tik 2 dienas apmokamų tėvystės atostogų, 5 apmokamas dienas suteikia Rumunija, Vengrija, 10 apmokamų dienų – Latvijos Respublika, Estijos Respublika, Belgijos Karalystė, 15 apmokamų dienų – Slovėnijos Respublika, Portugalijos Respublika, Lenkijos Respublika. Lietuvos Respublika turi vienas ilgiausių apmokamų tėvystės atostogų, trunkančias net 30 dienų. Skandinavijos šalys, tokios kaip Suomijos Respublika, Švedijos Karalystė, pasižymi labai ilgomis apmokamomis tėvystės atostogomis, tačiau jos nėra išskirtos kaip atskira rūšis ir yra integruotos į vaiko priežiūros atostogas, kurių tam tikras dienų skaičius skiriamas tik tėvui (neperleidžiamos vaiko priežiūros atostogos), pvz., Švedijos Karalystėje – 90 dienų (MISSOC, 2021), kitos šalys neperleidžiamųjų mėnesių neturi. Direktyva (ES) 2019/1158 numato pareigą visoms šalims įtvirtinti neperleidžiamas vaiko priežiūros atostogas moterims ir vyrams, kurios negali būti perleistos vienas kitam bei kitiems asmenims, vyrams užtikrinti bent dešimt dienų tėvystės atostogas bei įtraukti kitas šeimos ir darbo derinimo priemones. Direktyvos tikslas – siekti, kad tėvai kuo daugiau laiko praleistų su vaikais ir vaiko priežiūra siektų dalintis kiek įmanoma vienodai.

Direktyvos (ES) 2019/1158 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad darbuotojai, besinaudojantys teisėmis į Direktyvos (ES) 2019/1158 5 straipsnio 2 dalyje numatytas atostogas (vaiko priežiūros atostogas), gautų apmokėjimą arba pašalpą. 2. Ligos ir motinystės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaiko priežiūros išmokos trukmę gali pasirinkti pats apdraustasis, t. y. vaiko priežiūros išmoka mokama pagal šeimos pasirinkimą arba iki vaikui sukanka 12 mėnesių, arba iki sukanka 24 mėnesiai. Jeigu pasirenkama prižiūrėti vaiką iki 12 mėnesių, tai visą šį laiką mokama 77,58 proc. išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio vaiko priežiūros išmoka. Jeigu pasirenkama prižiūrėti vaiką iki 24 mėnesių, tai pirmuosius metus vaiko priežiūros išmoka siekia 54,31 proc. išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, antraisiais – 31,03 proc. išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio (Ligos ir motinystės įstatymo 24 straipsnio 1 dalis). Direktyva (ES) 2019/1158 nenustato konkretaus vaiko priežiūros išmokų dydžio, tačiau Direktyvos (ES) 2019/1158 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų atveju apmokėjimą apibrėžia valstybė narė arba socialiniai partneriai ir jie nustatomi tokiu būdu, kad abiem tėvams būtų sudarytos palankesnės sąlygos panaudoti vaiko priežiūros atostogas. 3. Ligos ir motinytės įstatyme nėra numatyta vieniems auginantiems vaikus skirti vaiko priežiūros išmoką už papildomus vaiko priežiūros mėnesius. Direktyva (ES) 2019/1158 konkrečiai nereglamentuoja vaiko priežiūros išmokos mokėjimo tais atvejais, kai yra tik vienas iš tėvų. Direktyvos (ES) 2019/1158 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad nebūtų galima perduoti dviejų mėnesių vaiko priežiūros atostogų.

Tad net, jei vaiką augina vienas iš tėvų, kito iš tėvų neperleidžiamųjų dviejų mėnesių vaiko priežiūros atostogų perleisti vaiką auginančiam vienam iš tėvų pagal Direktyvą (ES) 2019/1158 negalima. Tačiau Direktyva (ES) 2019/1158 neužkerta kelio valstybėms narėms nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo vieniems augintiems vaikus būtų galima skirti vaiko priežiūros išmoką už papildomą dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį. 4. Ligos ir motinystės įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, jeigu apdraustasis asmuo, kuriam paskirta vaiko priežiūros išmoka, pirmaisiais vaiko auginimo metais turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos motinystės socialinio draudimo įmokos, ar iš tuo metu vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, kurios pagal Ligos ir motinystės įstatymą nėra laikomos draudžiamosiomis pajamomis, arba gauna Ligos ir motinystės įstatymo nustatytas ligos (įskaitant išmokas, darbdavio mokamas dvi pirmąsias ligos dienas) ar profesinės reabilitacijos išmokas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos išmokas, mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu (toliau – pajamos ir (ar) išmokos) ir jų dydis mažesnis už vaiko priežiūros išmoką, jam mokamas vaiko priežiūros išmokos ir jo atitinkamą mėnesį turėtų pajamų ir (ar) išmokų skirtumas. Jeigu šių pajamų ir (ar) išmokų dydis yra didesnis už vaiko priežiūros išmoką arba jai lygus, vaiko priežiūros išmoka nemokama. Antraisiais vaiko auginimo metais vaiko priežiūros išmoka mokama neatsižvelgiant į tuo metu gautas pajamas ir (ar) išmokas, tad antraisiais vaiko auginimo metais dirbančiai mamai (tėčiui) mokamas ir visas darbo užmokestis, ir visa 31,03 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio vaiko priežiūros išmoka.

Tokia sistema lemia, kad antraisiais vaiko auginimo metais vaiko priežiūros išmoka dažnai skiriama tėčiui, kurio darbo užmokestis didesnis, tačiau dažniausiai jis neprižiūri vaiko, nes lieka dirbti, o mažyliu toliau rūpinasi išmokos nebegaunanti mama. Tokia situacija neskatina moterų grįžti į darbo rinką, o vyrų įsitraukti į šeiminį gyvenimą. Tuo tarpu pirmaisiais vaiko priežiūros išmokos gavimo metais išmokos mažinimas pilna apimtimi taip pat neskatina užsiimti darbine veikla. Direktyva (ES) 2019/1158 konkrečiai nereglamentuoja vaiko priežiūros išmokos mokėjimo gaunant darbinės veiklos pajamų, tačiau Europos Komisija susitikimų, vykusių 2019 m. gruodžio 10–11[¹⁰] ir 2021 m. gegužės 20 d.[¹¹], metu rekomendavo per neperleidžiamus vaiko priežiūros mėnesius nedirbti nuolatinio darbo, o tėvams prižiūrėti vaikus, taip stiprinant ryšį su jais. 5. Ligos ir motinystės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta viena iš sąlygų gauti tėvystės išmoką – iki pirmosios tėvystės atostogų dienos turėti ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą. Direktyvos (ES) 2019/1158 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali nustatyti, kad teisė į apmokėjimą už tėvystės atostogas būtų suteikiama tik turint tam tikrą ankstesnio darbo stažą, kuris negali būti ilgesnis nei šeši mėnesiai prieš pat numatomą vaiko gimimo datą. 6.

6Ligos ir motinystės įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu apdraustasis asmuo, gaunantis vaiko priežiūros išmoką, įgyja teisę gauti motinystės išmoką dėl kito vaiko gimimo, globos ar įvaikinimo, jam mokamos abi šios išmokos, tačiau bendra išmokų suma negali būti didesnė kaip 77,58 proc. išmokos gavėjo palankesnio kompensuojamojo uždarbio dydžio, pagal kurį yra apskaičiuota motinystės išmoka arba vaiko priežiūros išmoka. Jeigu apdraustasis asmuo, gaunantis vaiko priežiūros išmoką, įgyja teisę gauti vaiko priežiūros išmoką dėl kito vaiko gimimo, globos ar įvaikinimo, jam mokamos abi šios išmokos, tačiau bendra išmokų suma negali būti didesnė kaip 77,58 proc. išmokos gavėjo palankesnio kompensuojamojo uždarbio dydžio, pagal kurį yra apskaičiuota vaiko priežiūros išmoka. Ligos ir motinystės įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu apdraustajam asmeniui gimsta du ir daugiau vaikų ar apdraustasis asmuo įvaikina arba globoja du ir daugiau vaikų ir jam yra suteiktos šių vaikų priežiūros atostogos, vaiko priežiūros išmoka didinama atsižvelgiant į vienu metu gimusių ar įvaikintų arba globojamų vaikų skaičių, tačiau mokama bendra išmokų suma negali būti didesnė kaip 77,58 proc. išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. 7. Šiuo metu Ligos ir motinystės įstatyme nėra nuostatų dėl tėvystės išmokos mokėjimo gimus negyvam vaikui ar mirus vaikui. Direktyvos (ES) 2019/1158 preambulės 19 punkte nustatyta, kad valstybės narės taip pat turi galėti suteikti tėvystės atostogas gimus negyvam kūdikiui. 8. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą motinystės socialiniu draudimu draudžiami asmenys, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka tėvystės ir vaiko priežiūros atostogos nesuteikiamos (t. y. savarankiškai dirbantys asmenys), prilyginami asmenims, kuriems suteiktos tėvystės ar vaiko priežiūros atostogos, remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis apie vaiko gimimą.

Savarankiškai dirbantiems asmenims šiuo metu nėra reikalavimo pateikti pranešimo apie tėvystės ar vaiko priežiūros laikotarpį vaikui prižiūrėti, nors tokį pranešimą apie apdraustajam suteiktas (atšauktas) tėvystės atostogas arba atostogas vaikui prižiūrėti (forma 9-SD) teikia darbdavys, kai apdraustajam, vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis suteikiamos tėvystės atostogos ar vaiko priežiūros atostogos. Tad, atsižvelgiant į tai, kad tėvystės atostogos gali būti suteikiamos iki vaikui sukaks vieneri metai, o vaiko priežiūros atostogos – iki vaikui sukaks treji metai, nesant savarankiškai dirbančių asmenų pranešimo apie tėvystės ar vaiko priežiūros laikotarpį vaikui prižiūrėti, praktikoje sudėtinga nustatyti tėvystės ar vaiko priežiūros laikotarpį vaikui prižiūrėti. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 11¹, 14, 16, 22, 23 ir 30 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-752 11 straipsniu, įsigaliosiančiu 2023 m. sausio 1 d., keičiamos Ligos ir motinystės įstatymo 22 straipsnio 5 ir 6 dalys, kurių numeracija pasikeis pritarus Ligos ir motinystės įstatymo projektu siūlomiems pakeitimams.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas:

1) Neapima diskriminacijos atvejų, atsirandančių pagal Direktyvą (ES) 2019/1158, nėra įtvirtinta darbdavio pareiga darbe ir valstybės tarnyboje imtis priemonių, kad darbuotojas ar valstybės tarnautojas darbo vietoje nebūtų diskriminuojamas dėl Direktyvoje (ES) 2019/1158 įtvirtintų tėvystės atostogų, vaiko priežiūros atostogų, nemokamų atostogų, skirtų slaugyti sergantį šeimos narį, suteikimo bei lankstaus darbo grafiko nustatymo. Lygybės įstaiga, numatyta Direktyvos (ES) 2019/1158 15 straipsnyje, neturi kompetencijos nagrinėti diskriminacijos atvejų, susijusių su šia direktyva. 2) Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnis numato darbdavio pareigą įgyvendinti lygias galimybes darbe, o Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 6 straipsnis numato bendrą darbdavio pareigą įgyvendinti lygias moterų ir vyrų teises darbe. 4. Siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Darbo kodekso projektu siūloma:

1Įgyvendinant Direktyvą (ES) 2019/1158:

1.1. Direktyvos (ES) 2019/1158 11 straipsnis nustato, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad būtų uždraustas mažiau palankus požiūris į darbuotojus dėl to, kad jie pateikė prašymą suteikti Direktyvos (ES) 2019/1158 4, 5 ar 6 straipsnyje nurodytas atostogas ar atleisti nuo darbo, kaip nurodyta Direktyvos (ES) 2019/1158 7 straipsnyje, arba pasinaudojo Direktyvos (ES) 2019/1158 9 straipsnyje numatytomis teisėmis.

Įgyvendinant šias nuostatas ir siekiant uždrausti mažiau palankų požiūrį, yra tikslinamas Darbo kodekso 26 straipsnis, aiškiai nurodant, kad diskriminacija yra draudžiama ir dėl to, kad darbuotojas naudojasi ar naudojosi Darbo kodekse numatytomis garantijomis (pvz., naudojasi ar naudojosi ne visu darbo laiku, nuotoliniu darbu, lanksčiu darbo grafiku, atostogomis ir kt.). Taip pat patikslintas Darbo kodekso 59 straipsnio 2 dalis, siūlant numatyti, kad darbo sutartis šio straipsnio pagrindu (t. y. darbdavio valia) negali būti nutraukta ir dėl to, kad darbuotojas naudojasi ar naudojosi Darbo kodekse numatytomis garantijomis. Pastaroji nuostata taip pat įgyvendina Direktyvos (ES) 2019/1158 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad būtų uždrausta darbuotojus atleisti arba rengtis juos atleisti dėl to, kad jie pateikė prašymą suteikti Direktyvos (ES) 2019/1158 4, 5 ar 6 straipsnyje numatytas atostogas ar išėjo tokių atostogų, arba pasinaudojo Direktyvos (ES) 2019/1158 9 straipsnyje nurodyta teise prašyti lanksčių darbo sąlygų. 1.2. Darbo kodekso 40 straipsnio 5 dalis papildoma nuostata, kad ne visas darbo laikas nustatomas, jei pareikalauja darbuotojas ne tik slaugantis šeimos narį, bet ir kartu su juo gyvenantį asmenį bei pailginama ši teisė į ne viso darbo laiko nustatymą darbuotojams, auginantiems vaikus iki 8 m. (vietoj 3 m.).

Taip pat Darbo kodekso 52 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad jeigu darbdavys neįrodo, kad dėl gamybinio būtinumo ar darbo organizavimo ypatumų tai sukeltų per dideles sąnaudas, jis privalo tenkinti darbuotojo prašymą dirbti nuotoliniu būdu, to pareikalavus nėščiai, neseniai pagimdžiusiai ar krūtimi maitinančiai darbuotojai, darbuotojui, auginančiam vaiką iki aštuonių metų, ir darbuotojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, darbuotojui pateikus prašymą, pagrįstą sveikatos priežiūros įstaigos išvada apie jo sveikatos būklę arba būtinybe slaugyti šeimos narį ar kartu su juo gyvenantį asmenį. Taip pat siūloma papildyti analogiška nuostata dėl darbo laiko režimo pasirinkimo (Darbo kodekso 113 straipsnio 1 dalis). Šiomis nuostatomis siekiama įgyvendinti Direktyvos (ES) 2019/1158 9 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad valstybės narės privalo imtis būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad darbuotojai, kurie turi vaikų iki tam tikro amžiaus, ne mažesnio nei aštuoneri metai, ir prižiūrintieji asmenys turėtų teisę prašyti susitarimų dėl lanksčių darbo sąlygų priežiūros tikslais. 1.3. Siūloma tikslinti tėvystės ir atostogų vaikui prižiūrėti, kai yra įvaikinamas vaikas, suteikimo terminus, atsižvelgiant į tai, kad tėvystės atostogos turi būti suteiktos anksčiau nei atostogos vaikui prižiūrėti. 1.4.

1.4. Direktyvos (ES) 2019/1158 5 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų individualią teisę į keturių mėnesių vaiko priežiūros atostogas, kurios turi būti paimtos iki vaikas sulauks nustatyto amžiaus (iki aštuonerių metų amžiaus), kuris turi būti apibrėžtas kiekvienos valstybės narės arba kolektyvinėmis sutartimis. Tas amžius nustatomas tam, kad būtų užtikrinta, jog kiekvienas iš tėvų galėtų veiksmingai ir lygiomis teisėmis pasinaudoti savo teise į vaiko priežiūros atostogas. Valstybės narės užtikrina, kad nebūtų galima perduoti dviejų mėnesių vaiko priežiūros atostogų. Atsižvelgiant į šias nuostatas, atitinkamai keičiamas Darbo kodekso 134 straipsnis, siūlant nustatyti, kad dviejų mėnesių trukmės atostogų vaikui prižiūrėti dalį turi teisę išnaudoti kiekvienas iš vaiko tėvų (globėjų, įtėvių) iki vaikui sueis 18 ar 24 mėnesiai ir ši atostogų dalis niekam negali būti perleista. Kiekvienas iš tėvų (įtėvių, globėjų) imdamas atostogas vaikui prižiūrėti iki vaikui sukaks 18 ar 24 mėnesiai, pirmiausia turi teisę išnaudoti dviejų mėnesių trukmės dalį, kuri niekam negali būti perleista, t. y. tuo atveju, kai kiekvienas iš tėvų (įtėvių, globėjų) ima atostogas vaikui prižiūrėti iki vaikui sukaks 18 ar 24 mėnesiai, pirma išnaudoja 2 mėnesių trukmės neperleidžiamą dalį (pažymėtina, kad tai yra susiję su išmokų mokėjimu, nes už šią neperleidžiamą atostogų vaikui prižiūrėti dalį numatyta didžiausia išmoka). Išlieka nuostata, jog atostogos vaikui prižiūrėti gali būti imamos dalimis ir pakaitomis, tačiau neperleidžiamų dviejų mėnesių trukmės atostogų vaikui prižiūrėti dalį abu tėvai (įtėviai, globėjai) negali imti tuo pačiu metu.

Neperleidžiama dviejų mėnesių trukmės atostogų vaikui prižiūrėti dalis nelaikytina atskira atostogų rūšimi, nes savo esme (tikslu) ir suteikimo tvarka bei Direktyvos (ES) 2019/1158 prasme yra tos pačios atostogos vaikui prižiūrėti, tik ši dalis negali būti perleista kitam Darbo kodekso 134 straipsnio 1–2 dalyse nurodytam asmeniui ir suteikiama tik tėvams (įtėviams, globėjams). Kadangi tai yra neperleidžiama atostogų vaikui prižiūrėti dalis, nepanaudojus jų iki vaikui sukaks 18 ar 24 mėnesiai, jos yra prarandamos, t. y. nėra mokama išmoka, tuo tarpu išlieka Darbo kodekso nuostata, kad galima atostogas vaikui prižiūrėti imti iki vaikui sukaks 3 metai (likusi dalis nėra apmokama pagal Ligos ir motinystės įstatymo nuostatas). 1.5. Darbo kodekso 137 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata tikslinama, nustatant nemokamų atostogų suteikimą ne tik slaugant sergantį šeimos narį, bet ir kartu su juo gyvenantį asmenį. Šios nuostatos siūlomos, atsižvelgiant į tai, kad pagal Direktyvos (ES) 2019/1158 3 straipsnio 1 dalies c punktą „prižiūrinčiojo asmens atostogos – galimybė atleisti nuo darbo darbuotoją, kad jis asmeniškai prižiūrėtų giminaitį arba asmenį, kuris gyvena tame pačiame namų ūkyje, kaip ir darbuotojas, ir kuriam dėl rimtos medicininės priežasties reikia didelės priežiūros ar pagalbos, kaip apibrėžta kiekvienos valstybės narės;“ ir d punktą „prižiūrintysis asmuo – darbuotojas, asmeniškai prižiūrintis arba padedantis giminaičiui arba asmeniui, kuris gyvena tame pačiame namų ūkyje kaip ir darbuotojas ir kuriam dėl rimtos medicininės priežasties reikia didelės priežiūros ar pagalbos, kaip apibrėžta kiekvienos valstybės narės.“ 1.6.

Darbo kodekso 137 straipsnio 3 dalis pildoma nuostata, kad darbdavys privalo suteikti nemokamą laisvą laiką darbuotojui, jei darbuotojo prašymas susijęs su skubiomis šeiminėmis priežastimis ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju, kai darbuotojas privalo tiesiogiai dalyvauti. Šia nuostata įgyvendinamas Direktyvos (ES) 2019/1158 7 straipsnis dėl atleidimo nuo darbo dėl force majeure priežasčių, pagal kurį valstybės narės privalo imtis būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę būti atleistas nuo darbo dėl force majeure aplinkybių, susijusių su skubiomis šeiminėmis priežastimis ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju, kai darbuotojui būtina betarpiškai dalyvauti. 2. Įgyvendinant Direktyvą (ES) 2019/1152: 2.1. Siekiant tiksliai perkelti Direktyvos (ES) 2019/1152 3 straipsnio nuostatas, patikslinta Darbo kodekso 25 straipsnio 2 dalis (redakcinio pobūdžio pakeitimas, įrašant žodžius „ir atsispausdinti“). 2.2.

2.2. Direktyvos (ES) 2019/1152 17 straipsnis numato, kad valstybės narės nustato būtinas priemones, kad apsaugotų darbuotojus, įskaitant tuos darbuotojus, kurie yra darbuotojų atstovai, nuo darbdavio priešiško požiūrio ir neigiamų pasekmių pateikus skundą tiesiogiai darbdaviui arba atsirandančių pradėjus procesą siekiant užtikrinti, kad būtų paisoma šioje direktyvoje numatytų teisių. Įgyvendinant šias nuostatas ir siekiant uždrausti mažiau palankų požiūrį yra tikslinamas Darbo kodekso 26 straipsnis, aiškiai nurodant, kad diskriminacija yra draudžiama ir dėl to, kad darbuotojas naudojasi ar naudojosi Darbo kodekse numatytomis garantijomis. Taip pat patikslintas Darbo kodekso 59 straipsnio 2 dalis, siūlant numatyti, kad darbo sutartis šio straipsnio pagrindu (t. y. darbdavio valia) negali būti nutraukta ir dėl to, kad darbuotojas naudojasi ar naudojosi Darbo kodekse numatytomis garantijomis. Pastaroji nuostata taip pat įgyvendina Direktyvos 18 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad būtų uždrausta darbuotojus atleisti iš darbo arba imtis atleidimui iš darbo lygiaverčio poveikio priemonių ir rengtis jų atleidimui iš darbo, jei tokio atleidimo iš darbo priežastis – darbuotojų naudojimasis šioje direktyvoje numatytomis teisėmis. 2.3. Direktyvos (ES) 2019/1152 8 straipsnio 2 dalis nustato, kad terminuotų darbo santykių atveju, valstybės narės užtikrina, kad išbandymo termino trukmė būtų proporcinga numatomai sutarties trukmei. Įgyvendinant šias nuostatas, siūloma papildyti Darbo kodekso 36 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatant, kad sudarant terminuotą darbo sutartį, trumpesniam nei 6 mėnesių terminui, išbandymo terminas turi būti proporcingas šios sutarties terminui, t. y. atitinkamai trumpesnis negu trys mėnesiai. 2.4. Direktyvos (ES) 2019/1152 4 straipsnis išsamiai nurodo visus esminius darbo santykių aspektus, kuriuos turi darbdaviai informuoti darbuotojus. Atitinkamai yra papildytas Darbo kodekso 44 straipsnis.

Be šiuo metu numatytos informacijos, darbdavys papildomai turės informuoti: išbandymo termino, jei toks yra, trukmę ir sąlygas; darbo sutarties pasibaigimo tvarką; viršvalandžių nustatymo ir apmokėjimo už juos tvarką ir, jei taikoma, darbo (pamainos) pasikeitimo tvarką; Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatytą teisę į mokymo paslaugas; socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, gaunančių su darbo santykiais susijusias socialinio draudimo įmokas, pavadinimą ir kitą per socialinio draudimo fondo administravimo įstaigas teikiamą socialinę apsaugą už darbuotojus. Atitinkamai siūloma tikslinti Darbo kodekso 44 straipsnio 3 dalį, nustatant, kad jeigu viršvalandžių nustatymo ir apmokėjimo už juos tvarką, darbo (pamainos) pasikeitimo tvarką, išbandymo termino trukmę ir sąlygas, darbo sutarties pasibaigimo tvarką ar darbdavio teikiamą su socialiniu draudimu susijusiu apsaugą nustato darbo teisės normos, dokumente pateikiamos nuorodos į tai nustatančias darbo teisės normas. Tokia nuoroda į darbo teisės norma galima pagal Direktyvos (ES) 2019/1152 4 straipsnio 3 dalį. Taip pat siūloma panaikinti Darbo kodekso 44 straipsnio 5 dalį, kuri šiuo metu nustato, kad šis straipsnis gali būti netaikomas darbuotojams, kurių darbo sutarties terminas yra trumpesnis negu vienas mėnuo. Tokios išimties Direktyva (ES) 2019/1152 nenumato.

Direktyvos (ES) 2019/1152 7 straipsnis nustato papildomą informaciją į kitą valstybę narę ar trečiąją valstybę siunčiamiems darbuotojams, todėl kartu siūloma patikslinti Darbo kodekso 107 straipsnį tokia papildoma informacija, kaip valstybės (valstybių), į kurią (kurias) darbuotojas komandiruojamas, pavadinimas, darbo užmokestis, kurį jis turi teisę gauti pagal Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės (valstybių), į kurią jis komandiruojamas, teisę; dienpinigiai bei išmokos, skirtas su komandiruote susijusioms faktinėms kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidoms kompensuoti; nuoroda į priimančios Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės (valstybių) interneto svetainę apie komandiruojamus darbuotojus. 2.5. Direktyvos (ES) 2019/1152 2 straipsnio a dalis pateikia sąvoką: darbo grafikas – grafikas, kuriame nustatytos darbo pradžios ir pabaigos valandos ir dienos. Šią sąvoką siūloma nustatyti Darbo kodekso 113 straipsnyje, jį papildant nauja 4 dalimi: darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku, kuriuose nurodomos darbo pradžios ir pabaigos valandos ir darbo dienos. 2.6. Taip pat, siekiant sudaryti sąlygas darbuotojui aiškiai suprasti savo teises ir pareigas, nustatomas darbo sutartyje, Darbo kodekso projektu siūloma įtvirtinti pareigą darbdaviams darbo sutartis su darbuotojais iš kitų šalių pasirašyti ne tik lietuvių kalba, bet ir kita jiems suprantama kalba. 3. Patikslinti kai kurias Darbo kodekso nuostatas, kurios nėra susijusios su Direktyvos (ES) 2019/1158 ir Direktyvos (ES) 2019/1152 įgyvendinimu, tačiau buvo sutartos socialinių partnerių dvišaliuose pasitarimuose: 3.1. Darbo kodekso 1 straipsnyje patikslintas Darbo kodekso trumpinys. 3.2. Darbo kodekso 2 straipsnyje siūloma nurodyti nediskriminavimo atvejus, kurie paminėti kituose straipsniuose. 3.3.

3.3. Darbo kodekso 51 straipsnio garantijos dėl darbo santykių tęstinumo išlieka visais atvejais, jei vyksta darbdavio pertvarkymai, o ne jo likvidavimas, todėl šiame straipsnyje įtraukti pertvarkymo bei funkcijų perdavimo atvejai. 3.4. Darbo kodekso 55 straipsnyje siūloma nustatyti, kad darbuotojas ir darbdavys turi teisę tartis dėl trumpesnio įspėjimo termino taikymo nei normoje nustatytasis 20 kalendorinių dienų terminas arba jo netaikymo. 3.5. Darbo kodekso 56 straipsnyje siūloma numatyti darbo sutarties nutraukimo pagrindą, kai darbuotojas slaugo kartu su juo gyvenantį asmenį, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis; 3.6. Darbo kodekso 57 straipsnyje siūloma numatyti įspėjimo termino ilginimą, kai darbuotojo liga yra įtraukta į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintą sunkių ligų sąrašą. Taip pat siūloma numatyti, kad atleidžiamam darbuotojui įstatymo nustatyta tvarka papildomai išmokama ilgalaikio darbo išmoka, atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamą darbo stažą ne toje darbovietėje, o pas tą darbdavį. Tas pats darbdavys gali turėti kelias darbovietes, kuriose savo darbo funkciją tam tikru metu gali atlikti darbuotojas, tai yra jis gali būti perkeliamas iš vienos darbovietės į kitą. 3.7. Darbo kodekso 72¹ straipsnyje siūloma numatyti 2 naujus kriterijus, kuriuos turi atitikti laikinojo įdarbinimo įmonė: pateikti Valstybinei darbo inspekcijai informaciją Darbo kodekso 79 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka bei turi turėti ne mažiau nei tris paeiliui einančius kalendorinius mėnesius laikinųjų darbuotojų. Darbo kodekso 79 straipsnyje siūloma numatyti terminą, per kurį laikinojo įdarbinimo įmonė turi pateikti informaciją apie įdarbinimą per laikinojo įdarbinimo įmones. 3.8. Darbo kodekso 133 straipsnyje siūloma nustatyti, kad tėvystės atostogos gali būti skaidomos ne daugiau kaip į dvi dalis. 3.9.

3.9. Darbo kodekso 138 straipsnyje numatytas pailgintas atostogos darbuotojams iki aštuoniolikos metų, darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, ir neįgaliems darbuotojams, siūloma perkelti į 126 straipsnį, nes tai iš esmės nėra pailgintos atostogos, o minimaliosios kasmetinės atostogos tam tikroms darbuotojų kategorijoms. 3.10. Darbo kodekso 169 straipsnyje siūloma nustatyti, kad jei įmonė veikia šalies mastu ir/ar savo struktūroje turi darbdavio veiklą vykdančius struktūrinius organizacinius darinius (filialus, atstovybes ar kitus struktūrinius, gamybinius, prekybinius ar kitos veiklos padalinius), juose, kai vidutinis struktūrinio organizacinio darinio darbuotojų skaičius yra dvidešimt ir daugiau darbuotojų, darbovietės lygmeniu gali būti renkama struktūrinio darinio darbo taryba, o darbdavio lygmeniu gali būti sudaroma jungtinė darbo taryba. Priėmus Darbo kodekso projektu siūlomus pakeitimus, bus:

1) Įgyvendinta Direktyva (ES) 2019/1158 ir užtikrintos geresnės galimybės suderinti šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą, taip pat sudarytos sąlygos bendrai abiejų tėvų atsakomybei už vaiko auklėjimą ir vystymąsi, skatinant vyrus ir moteris lygiai dalytis priežiūros pareigomis bei skatinant moteris dalyvauti darbo rinkoje. 2) Įgyvendinta Direktyva (ES) 2019/1152 ir užtikrintas geresnis darbuotojų informavimas apie jų darbo sąlygas bei aiškiau reglamentuojamos gynimo priemonės, esant pažeidimams. 3) Priėmus socialinių partnerių dvišaliu susitarimu pasiūlytą tobulesnį darbo santykių teisinį reguliavimą, bus aiškiau sureguliuotos Darbo kodekso normos, Valstybinė darbo inspekcija kokybiškiau atliks laikinojo įdarbinimo veiklos priežiūrą. Priėmus Vadovybės apsaugos įstatymo, Teismų įstatymo, Žvalgybos įstatymo projektais siūlomus pakeitimus, bus sudarytos sąlygos poįstatyminiuose teisės aktuose reglamentuoti darbuotojų informavimą apie darbo sąlygas ir įgyvendinti Direktyvą (ES) 2019/1152.

Ligos ir motinystės įstatymo projektu siūloma:

1Siekiant, kad profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros politika prisidėtų prie lyčių lygybės užtikrinimo skatinant moteris dalyvauti darbo rinkoje, vyrus ir moteris lygiai dalytis priežiūros pareigomis bei mažinant vyrų ir moterų pajamų ir darbo užmokesčio skirtumus, siūloma įteisinti vaiko priežiūros išmokos mokėjimą neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais. Siūloma nustatyti, kad tėvams (įtėviams) ar globėjams pirmiausia pradedama mokėti vaiko priežiūros išmoka už neperleidžiamus vaiko priežiūros atostogų mėnesius (2 mėn. tėvo (įtėvio) ar globėjo ir 2 mėn. motinos (įmotės) ar globėjos) – tai reiškia, kad norėdamas pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis, vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjų pirma pasinaudoja neperleidžiamais vaiko priežiūros mėnesiais, po to – visais kitais. Neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais kiekvienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjų gali pasinaudoti iki kol vaikui sueis 18 arba 24 mėnesiai. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje (ES) 2019/1158 numatyta užtikrinti minimalų dviejų mėnesių vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, kurio tėvai negali perduoti vienas kitam, darbuotojams, kurie yra tėvai, Ligos ir motinystės įstatymo projekte siūloma vaiko priežiūros išmoką neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais skirti ir mokėti tik vaiko tėvams (įtėviams) ir globėjams (t. y. seneliai neturėtų teisės gauti vaiko priežiūros išmokos neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais).

Kadangi neperleidžiamųjų mėnesių laikotarpis yra individualus ir negali būti perleistas kitiems asmenims, nepasinaudojus minėtuoju vaiko priežiūros laikotarpiu jis dingsta ir bendra vaiko priežiūros mokėjimo trukmė šeimai sutrumpėja. Pavyzdys: jeigu vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjų nepasinaudoja dviejų mėnesių neperleidžiamųjų vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, kitam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų išmoka mokama iki kol vaikui sueis 16 arba 22 mėnesiai. Tais atvejais, kai vaiką pasirenka prižiūrėti tik seneliai, o abu tėvai (įtėviai) ar globėjai nusprendžia neperleidžiamu vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nepasinaudoti, išmoka seneliams mokama iki kol vaikui sueis 14 arba 20 mėnesiai. Taip pat siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai apdraustajam asmeniui vienu metu gimsta du ir daugiau vaikų ar apdraustasis asmuo įvaikina arba globoja du ir daugiau vaikų, šis asmuo turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už neperleidžiamų mėnesių laikotarpį už kiekvieną vaiką atskirai, atsižvelgiant į vienu metu gimusių, įvaikintų arba globojamų vaikų skaičių. Įteisinus vaiko priežiūros išmokos mokėjimą neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais, bus prisidėta prie vyrų ir moterų lygybės, susijusios su galimybėmis darbo rinkoje ir požiūriu darbe, tikslų įgyvendinimo, sudaromos palankesnės sąlygos motinų reintegracijai į darbo rinką joms pasinaudojus motinystės ir vaiko priežiūros atostogomis.

Taip pat tai leistų tėvams sukurti pagrindą tolygesniam atsakomybės pasiskirstymui ateityje, sumažinus motinai tenkančią naštą, stiprėtų tėvų santykiai, didesnis tėvo įsitraukimas į vaiko priežiūrą gali sušvelninti motinos po gimdymo ir depresijos rezultatus, taip pat gali padėti užmegzti labai tvirtus santykius su vaikais. Įteisinus vaiko priežiūros išmokos mokėjimą neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais, taip pat bus įgyvendinta Direktyvos (ES) 2019/1158 8 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad darbuotojai, besinaudojantys teisėmis į Direktyvos (ES) 2019/1158 5 straipsnio 2 dalyje numatytas atostogas (vaiko priežiūros atostogas), gautų apmokėjimą arba pašalpą. 2. Patikslinti vaiko priežiūros išmokų mokėjimo trukmę ir dydžius. Atsižvelgiant į viešosios konsultacijos metu gautus rezultatus, siūloma palikti vaiko priežiūros išmokos gavimo laikotarpio pasirinkimo galimybę ir nustatyti, kad vaiko priežiūros išmoka gali būti mokama pasirinktinai – arba iki vaikui sueina 18 mėnesių, arba iki vaikui sueina 24 mėnesiai. Pirmoji alternatyva – vaiko priežiūros išmokų mokėjimas iki kol vaikui sueis dveji metai – pasirinkta atsižvelgiant į vaiko priežiūros institucijų galimybes priimti mažamečius vaikus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 2, 7, 8, 24, 36, 47 ir 67 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr.

XIII-3416:

1) nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. (per 4 metus) turi būti užtikrintas privalomas ikimokyklinis ugdymas visiems 4 000 vaikų, kurie auga socialinę riziką patiriančiose šeimose;

2) nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. sudarytos galimybės vaikams ugdytis pagal priešmokyklinio ugdymo programą dvejus metus;

3) kasmet vienai amžiaus grupei nuo 2023 m. iki 2025 m. užtikrinti visuotinį ugdymą 4, 3 ir 2 metų amžiaus vaikams. Antroji alternatyva – vaiko priežiūros išmokos mokėjimas iki kol vaikui sueis 18 mėn. – pasirinkta atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu vaiko priežiūros išmokos mokėjimas iki vienerių metų nėra populiarus pasirinkimas tėvų tarpe (išmokos mokėjimą iki vienerių metų renkasi tik apie 1000 tėvų, kai dviejų metų išmokos mokėjimo laikotarpį renkasi virš 20 tūkst. tėvų). Be to, remiantis OECD 2018 m. („Education at a glance 2018“) duomenimis pastebėta, kad Lietuvoje tik apie 10 proc. vaikų iki dvejų metų lanko vaiko priežiūros įstaigas, didžioji dalis jų pradeda lankyti, kai vaikui sueina 1,5 m. Atsižvelgiant į tai, buvo siūloma vaiko priežiūros išmoką mokėti nuo 1,5 m., kai atsiranda realios galimybės vaiką leisti į vaiko priežiūros įstaigas ir taip šeimai lengviau derinti darbą ir šeimą. Pasirinkus vaiko priežiūros išmoką gauti iki vaikui sueina 18 mėnesių, siūloma vaiko priežiūros išmokos dydį nustatyti 60 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio. Pasirinkus vaiko priežiūros išmoką gauti iki vaikui sueina 24 mėnesiai, vaiko priežiūros išmokos dydis iki vaikui sueina 12 mėnesių būtų 45 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio, o nuo 12 mėnesių iki vaikui sueina 24 mėnesiai – 25 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Atsižvelgiant į tai, kad dažnai dėl pasiimtų vaiko priežiūros atostogų šeima netenka pajamų ir kad pagrindines pajamas šeimoje gaunantys asmenys gali pasinaudoti savo teise į vaiko priežiūros atostogas tik tuo atveju, jei už jas pakankamai atlyginama, kad būtų galima užtikrinti deramą gyvenimo lygį, neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais siūloma mokėti 78 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio vaiko priežiūros išmoką. Tokiu būdu asmenys būtų skatinami pasinaudoti neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais, nes vaiko priežiūros išmokos dydis nesiskirtų nuo gauto darbo užmokesčio ar būtų didesnis. Nustačius, kad neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais mokama 78 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio vaiko priežiūros išmoka, būtų įgyvendinta Direktyvos (ES) 2019/1158 8 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad vaiko priežiūros atostogų, kaip nurodyta 5 straipsnio 2 dalyje, atveju apmokėjimas arba pašalpa nustatomi tokiu būdu, kad abiem tėvams būtų sudarytos palankesnės sąlygos panaudoti vaiko priežiūros atostogas. Vaiko priežiūros išmokos mokėjimo trukmė ir dydžiai pasirinkti tokie, kad vaiko priežiūros išmokų gavėjai nenukentėtų ir, susumavus vaiko priežiūros išmokos sumą už visus metus, gautų tokio pat dydžio ar net didesnes vaiko priežiūros išmokas, nei gauna šiuo metu (žr. 1 ir 2 pav.). 1 pav. Vaiko priežiūros išmokų sistemų palyginimas, kai darbo užmokestis – minimali mėnesinė alga 2 pav. Vaiko priežiūros išmokų sistemų palyginimas, kai darbo užmokestis 1 476 Eur 3.

Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje (ES) 2019/1158 nenumatyta, kad tais atvejais, kai vaiką augina vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjų, jis turėtų teisę į 4 mėnesių (2 motinos (įmotės) ar globėjos) ir 2 tėvo (įtėvio) ar globėjo) neperleidžiamus vaiko priežiūros atostogų mėnesius, t. y. net tais atvejais, kai vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjų yra miręs, kitas iš tėvų (įtėvių) ar globėjų neturėtų teisės pasinaudoti kito tėvo neperleidžiamais mėnesiais, bei, siekiant nesumažinti socialinių garantijų vieniems vaikus auginantiems asmenims, įteisinti vaiko priežiūros išmoką už papildomą dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį tais atvejais, jei Fondo valdybos teritorinis skyrius nustato, kad vaiką augina vienas tėvų (įtėvių) ar globėjų. Ligos ir motinystės įstatymo projekte siūloma nustatyti baigtinį atvejų skaičių, kada bus laikoma kad vaiką augina vienas iš tėvų: kai kitas tėvas (įtėvis) ar globėjas yra miręs ar pripažintas mirusiu; kitas tėvas (įtėvis) ar globėjas yra pripažintas nežinia kur esančiu; kitam tėvui (įtėviui) ar globėjui terminuotai ar neterminuotai yra apribota tėvų valdžia; vaikui, kurio priežiūrai suteiktos vaiko priežiūros atostogos, nenustatyta tėvystė. Minėtieji kriterijai bus patvirtinami vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“, nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos gyventojų registro ir (ar) Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenimis, ir (ar) kitais asmens papildomai pateiktais dokumentais).

Svarbu paminėti, kad papildomos socialinės garantijos (papildoma vaiko priežiūros išmoka už dviejų mėnesių laikotarpį) suteikiamos vieniems vaikus auginantiems asmenims, taikant pozityviosios diskriminacijos principą, kuris reikalingas siekiant visuomenėje tam tikro socialinio stabilumo, kad asmenys, esantys labiau socialiai pažeidžiami, turėtų kiek įmanoma vienodesnes galimybes pasinaudoti teisėmis, kuriomis gali naudotis asmenys (šiuo atveju tėvai (įtėviai) ar globėjai), nepaveikti socialinės rizikos veiksnių (tokių kaip maitintojo netekimo). Kiti tėvai (įtėviai) ar globėjai gali nepasinaudoti neperleidžiamais mėnesiais dėl tokių priežasčių kaip – motinystės socialinio draudimo stažo neturėjimo, gyvenimo užsienyje, tarnybos užsienyje, ilgalaikės misijos ar kitų asmeninių priežasčių (pvz., nenoro), tačiau tai yra kiekvieno individualus pasirinkimas, kuris gali būti sprendžiamas, o tokie veiksniai, kaip maitintojo netekimas yra laikytini socialiai pažeidžiamais ir dėl to vieniems vaikus auginantiems asmenims reikalinga papildoma teisinė apsauga ir garantijos. Valstybės pareiga yra užtikrinti, kad socialiai labiau pažeidžiamų asmenų socialinė atskirtis būtų kiek įmanoma mažinama, kad jie kiek įmanoma aktyviau būtų įtraukti ir galėtų lengviau derinti darbinius ir šeiminius įsipareigojimus.

Atsižvelgiant į tai, kad asmens situacija auginant vaiką gali keistis, siūloma nustatyti, kad nustačius, kad vaiką ne mažiau kaip du paskutinius vaiko priežiūros išmokos mokėjimo trukmės, iki vaikui sueis 18 arba 24 mėnesiai, mėnesius augina vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjų, už papildomą dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį vaiko priežiūros išmoka tėvui (įtėviui) ar globėjui, pripažintam vienam auginančiam vaiką, skiriama ir mokama už paskutinius 2 pasirinktos vaiko priežiūros išmokos mokėjimo trukmės, iki vaikui sueis 18 arba 24 mėnesiai, mėnesius (t. y. paskutinius du mėnesius – 17 ir 18 mėn., arba 23 ir 24 mėn.). Papildomais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais siūloma mokėti 78 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio vaiko priežiūros išmoką. Įteisinus vaiko priežiūros išmoką už papildomą dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį tais atvejais, kai nustatoma, kad vaiką augina vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjų, bus užtikrintos vienų vaikus auginančių asmenų socialinės garantijos, t. y. 2 mėnesius, kuriais galėtų pasinaudoti kitas vaiko tėvas (įtėvis) ar globėjas, vaiko priežiūros išmoką gautų pats vaiką faktiškai vienas auginantis vienas iš tėvų. 4. Siekiant paskatinti vaiko priežiūros išmokų gavėjus užsiimti darbine veikla vaiko auginimo metu, patikslinti nuostatas dėl vaiko priežiūros išmokų dydžio tais atvejais, kai asmuo, gaudamas vaiko priežiūros išmoką, gauna ir darbinės veiklos pajamų. Konkrečiai siūloma: 4.1.

Konkrečiai siūloma: 4.1. Tais atvejais, kai vaiko priežiūros išmokos neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais gavimo metu asmuo turi pajamų ir (ar) išmokų ir: 4.1.1. jų dydis yra mažesnis už vaiko priežiūros išmoką, jam mokamas vaiko priežiūros išmokos ir jam atitinkamą mėnesį priskaičiuotų pajamų ir (ar) išmokų skirtumas; 4.1.2. jų dydis yra didesnis už jam paskirtos vaiko priežiūros išmokos dydį arba jam lygus, vaiko priežiūros išmoka nemokama. Nustačius, kad neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais egzistuoja galimybė dirbti, tačiau papildomai gaunamos pajamos sumažina vaiko priežiūros išmoką, asmenys bus skatinami kurti ryšį su vaiku būnant vaiko priežiūros atostogose ir prižiūrint vaiką namuose. 4.2. Tais atvejais, kai likusiu vaiko priežiūros išmokos gavimo metu asmuo turi pajamų ir (ar) išmokų ir: 4.2.1. paskirtos vaiko priežiūros išmokos ir jo atitinkamą mėnesį priskaičiuotų pajamų ir (ar) išmokų suma neviršija arba yra lygi jo vidutinio mėnesinio kompensuojamojo uždarbio, apriboto minimaliu ir maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, pagal kurį buvo nustatytas vaiko priežiūros išmokos dydis, dydžiui, apdraustajam asmeniui mokama viso dydžio jam paskirta vaiko priežiūros išmoka; 4.2.2. paskirtos vaiko priežiūros išmokos ir jam atitinkamą mėnesį priskaičiuotų pajamų ir (ar) išmokų suma viršija vidutinio mėnesinio kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį buvo nustatytas vaiko priežiūros išmokos dydis, dydį, apdraustajam asmeniui mokamas jo vidutinio mėnesinio kompensuojamojo uždarbio, apriboto minimaliu ir maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, pagal kurį buvo nustatytas vaiko priežiūros išmokos dydis, ir priskaičiuotų pajamų ir (ar) išmokų skirtumas.

Nustačius, kad visais kitais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais asmeniui suteikiama galimybė užsidirbti iki 100 proc. buvusio atlyginimo, bus skatinama moteris grįžti į darbo rinką, o vyrus įsitraukti į šeiminį gyvenimą, taip pat toks teisinis reguliavimas atitiks motinystės socialinio draudimo paskirtį – kompensuoti prarastas pajamas, nebebus paskatos tėvams keistis antraisiais vaiko auginimo metais ir vaiko priežiūros išmoką gautų tas iš tėvų, kuris realiai ir prižiūri vaiką. 4.3. Tais atvejais, kai vaiką augina vienas iš tėvų ir gauna vaiko priežiūros išmoką už papildomą dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį bei turi pajamų ir (ar) išmokų, vaiko priežiūros išmoka mokama neatsižvelgiant į tuo metu gautas pajamas ir (ar) išmokas. Nustačius, kad paskutinius du mėnesius vaiką augina vienas iš tėvų jam bus paskirta didesnio dydžio išmoka (78 proc.).

Atsižvelgiant į tai, kad papildomi mėnesiai bus skiriami tik du paskutinius vaiko priežiūros atostogų mėnesius, kai tikėtina, kad tėvas /mama, kuris vienas augina vaiką užsiims darbine, siekiant suteikti galimybę jam auginti vaiką ir toliau tęsti pradėtą darbinę veiklą išmoka nebus mažinama. 5. Siekiant įgyvendinti Direktyvos (ES) 2019/1158 8 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad ankstesnis darbo stažas tėvystės išmokai gauti negali būti ilgesnis nei šeši mėnesiai prieš pat numatomą vaiko gimimo datą, siūloma patikslinti motinystės socialinio draudimo stažo laikotarpį tėvystės išmokai gauti, vietoj šiuo metu reikalaujamo 12 mėnesių motinystės socialinio draudimo stažo nustatant 6 mėnesių motinystės socialinio draudimo stažo reikalavimą. Siekiant užtikrinti, kad asmenys neprarastų teisės gauti tėvystės išmokos sutrumpinus motinystės socialinio draudimo stažo laikotarpį, siūloma kartu netrumpinti laikotarpio, iš kurio skaičiuojamas reikalaujamas motinystės socialinio draudimo stažas. Tokiu būdu bus sudarytos palankesnės sąlygos gauti tėvystės išmoką, įgyvendinta Direktyvos (ES) 2019/1158 8 straipsnio 2 dalis. 6.

6Siekiant išvengti atvejų, kai gaunant dvi išmokas (pvz., motinystės išmoką ir vaiko priežiūros išmoką už neperleidžiamus vaiko priežiūros atostogų mėnesius), bendra išmokų suma yra mažesnė nei viena iš mokamų išmokų (vaiko priežiūros išmoka už neperleidžiamus vaiko priežiūros atostogų mėnesius), nustatyti, kad:

6.1. tais atvejais, kai asmeniui gimsta du ir daugiau vaikų ar apdraustasis asmuo įvaikina arba globoja du ir daugiau vaikų, mokama bendra vaiko priežiūros išmokų suma negali būti didesnė kaip 78 proc. išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio; 6.2. tais atvejais, kai asmuo, gaunantis vaiko priežiūros išmoką, įgyja teisę gauti motinystės išmoką dėl kito vaiko gimimo, globos ar įvaikinimo, jam mokamos abi šios išmokos, tačiau bendra išmokų suma negali būti didesnė kaip 78 proc. išmokos gavėjo palankesnio kompensuojamojo uždarbio dydžio, pagal kurį yra apskaičiuota motinystės išmoka arba vaiko priežiūros išmoka; 6.3. tais atvejais, kai asmuo, gaunantis vaiko priežiūros išmoką, įgyja teisę gauti vaiko priežiūros išmoką dėl kito vaiko gimimo, globos ar įvaikinimo, jam mokamos abi šios išmokos, tačiau bendra išmokų suma negali būti didesnė kaip 78 proc. išmokos gavėjo palankesnio kompensuojamojo uždarbio dydžio, pagal kurį yra apskaičiuota vaiko priežiūros išmoka. Tokiu būdu bus užtikrintos asmenų, gaunančių kelias išmokas vienu metu, socialinės garantijos ir bus užtikrinti teisėti lūkesčiai. 7. Įteisinti nuostatas dėl tėvystės išmokos mokėjimo gimus negyvam vaikui arba mirus vaikui, kurio priežiūrai apdraustajam asmeniui dar neprasidėjo tėvystės atostogos ar jau prasidėjusių tėvystės atostogų laikotarpiu.

Konkrečiai siūloma: 7.1. gimus negyvam vaikui arba mirus vaikui, kurio priežiūrai apdraustajam asmeniui dar neprasidėjo tėvystės atostogos, tėvystės išmoka skiriama ir mokama už visą tėvystės atostogų laikotarpį, jeigu tėvystės atostogos prasideda ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo negyvo vaiko gimimo arba vaiko mirties; 7.2. mirus vaikui prasidėjusių tėvystės atostogų laikotarpiu, tėvystės išmoka skiriama ir mokama iki suteiktų tėvystės atostogų pabaigos. Įteisinus nuostatas dėl tėvystės išmokos mokėjimo gimus negyvam vaikui arba mirus vaikui, kurio priežiūrai apdraustajam asmeniui dar neprasidėjo tėvystės atostogos ar jau prasidėjusių tėvystės atostogų laikotarpiu, teisinis reguliavimas taps aiškesnis, bus užtikrintos asmenų socialinės garantijos netekus kūdikio. 8. Nustatyti, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą motinystės socialiniu draudimu draudžiami asmenys, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka tėvystės ir vaiko priežiūros atostogos nesuteikiamos, prilyginami asmenims, kuriems suteiktos tėvystės ar vaiko priežiūros atostogos, ne tik remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis apie vaiko gimimą, tačiau ir tokių asmenų Fondo valdybos teritoriniam skyriui pateiktu pranešimu apie pasirinktą tėvystės ar vaiko priežiūros laikotarpį. Tokiu būdu bus lengviau nustatyti savarankiškai dirbančių asmenų tėvystės ar vaiko priežiūros laikotarpį vaikui prižiūrėti. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 11¹, 14, 16, 22, 23 ir 30 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr.

XIV-752 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu siūloma atlikti redakcinio pobūdžio pakeitimus – atsižvelgiant į 2021 m. gruodžio 14 d. priimtą Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 11¹, 14, 16, 22, 23 ir 30 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIV-752 ir Ligos ir motinystės įstatymo projektu siūlomus Ligos ir motinystės įstatymo 22 straipsnio pakeitimus, patikslinti nuodytu įstatymo projektu keičiamų Ligos ir motinystės įstatymo 22 straipsnio 5 ir 6 dalių numeraciją į atitinkamai 10 ir 11 dalis. Lygių galimybių įstatymo projektu siūloma:

1Direktyvos (ES) 2019/1158 11 straipsnis nustato, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad būtų uždraustas mažiau palankus požiūris į darbuotojus dėl to, kad jie pateikė prašymą suteikti Direktyvos (ES) 2019/1158 4, 5 ar 6 straipsnyje nurodytas atostogas ar atleisti nuo darbo, kaip nurodyta Direktyvos (ES) 2019/1158 7 straipsnyje, arba pasinaudojo Direktyvos (ES) 2019/1158 9 straipsnyje numatytomis teisėmis. Įgyvendinant šias nuostatas ir siekiant uždrausti mažiau palankų požiūrį, yra papildomas Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintas socialinės padėties sąvokos apibrėžimas, į ją įtraukiant ir šeiminę padėtį, bei 7 straipsnis, nustatant pareigą darbdaviui darbe ir valstybės tarnyboje imtis priemonių, kad darbuotojas ar valstybės tarnautojas darbo vietoje nebūtų diskriminuojamas dėl Direktyvoje (ES) 2019/1158 įtvirtintų tėvystės atostogų, vaiko priežiūros atostogų, nemokamų atostogų, skirtų slaugyti sergantį šeimos narį ar kartu su darbuotoju ar valstybės tarnautoju gyvenantį asmenį, suteikimo bei lankstaus darbo grafiko nustatymo.

Priėmus Lygių galimybių įstatymo projektu teikiamus siūlymus, numatytas naujas diskriminavimą darbe draudžiantis pagrindas, apimantis šioje direktyvoje numatytas garantijas, kuris padės darbuotojams derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus ir užtikrinti jų lygias galimybes darbe. 2. Papildžius Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnį nauju diskriminacijos pagrindu, įgyvendinamas ir Direktyvos (ES) 2019/1158 15 straipsnis, kuris nustato, kad nedarant poveikio darbo inspekcijų ar kitų įstaigų, užtikrinančių darbuotojų teisių taikymą, valstybės narės turi užtikrinti, kad vienodam požiūriui į visus asmenis, nediskriminuojant dėl lyties, skatinti, analizuoti, stebėti ir remti pagal 2006 m. liepos 5 d. priimtos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (nauja redakcija) (toliau – Direktyva 2006/54/EB) 20 straipsnį paskirta įstaiga ar įstaigos būtų kompetentinga (‑os) sprendžiant klausimus, susijusius su diskriminacija, kuriems taikoma ši direktyva.

Lietuvos Respublikoje pagal Direktyvos 2006/54/EB 20 straipsnį paskirta įstaiga yra Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, todėl ši imperatyvi Direktyvos (ES) 2019/1158 nuostata įpareigoja nustatyti kompetenciją Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai sprendžiant klausimus, susijusius su diskriminacija, kuriems taikoma Direktyva (ES) 2019/1158. Vadovaujantis Lygių galimybių įstatymo 10 straipsniu ir 12 straipsnio 1 dalimi, papildžius Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnį, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba būtų kompetentinga sprendžiant klausimus, susijusius su diskriminacija, kuriems taikoma Direktyva (ES) 2019/1158. Priėmus Lygių galimybių įstatymo projektu teikiamus siūlymus, bus įtvirtinta galimybė asmenims kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą dėl galimai pažeistų lygių galimybių šiame projekte numatytais pagrindais, o Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atitinkamai bus kompetentinga tirti skundus, atlikti tyrimus savo iniciatyva ir teikti konsultacijas dėl paklausimų.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad Direktyvos (ES) 2019/1152 būtų laikomasi ne vėliau kaip 2022 m. rugpjūčio 1 d., o Direktyvos (ES) 2019/1158 būtų laikomasi ne vėliau kaip 2022 m. rugpjūčio 2 d., siūloma nustatyti, kad Įstatymų projektais siūlomi pakeitimai įsigaliotų 2022 m. rugpjūčio 1 d. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimtų Įstatymų projektų pasekmės ir kokių priemonių reikia imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus Lygių galimybių įstatymo, Vadovybės apsaugos įstatymo, Teismų įstatymo, Žvalgybos įstatymo pakeitimus neigiamų pasekmių nenumatoma. Priėmus Darbo kodekso pakeitimus, kuriais darbdaviai, įdarbinantys užsieniečius, įpareigojami išversti darbo sutartį ir darbo teisės normas darbuotojui suprantama kalba, bei laikinojo įdarbinimo įmonės kas mėnesį Valstybinei darbo inspekcijai turės pranešti informaciją apie laikinųjų darbuotojų skaičių, padidės administracinė našta darbdaviams (277470,3 eurų). Pakeitimai, susiję su vertimu, yra būtini, nes šiuo metu darbuotojai, kurie atvyksta iš užsienio ir nežino lietuvių kalbos, neturėdami į jiems suprantama kalba išverstos darbo sutarties ir darbo teisės normų, nežino savo teisių ir tuo pačiu negali apginti savo pažeistų teisių. Dėl laikinojo įdarbinimo įmonių pranešimų dažnumo buvo sutarta su visais socialiniais partneriais, siekiant žinoti veikiančias laikinojo įdarbinimo įmones, tuo pačiu efektyviau jas kontroliuojant.

Priėmus Ligos ir motinystės įstatymo pakeitimus, gali kilti asmenų nepasitenkinimas dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo (pvz., dėl nustatytų neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų mėnesių tėčiams, vaiko priežiūros išmokų trukmės ir dydžių pasikeitimų, galimybės dirbti ir gauti viso dydžio vaiko priežiūros išmoką antrais vaiko auginimo metais panaikinimo), dėl to:

1) Ligos ir motinystės įstatymo projekte siūloma vaiko priežiūros išmokos dydį neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais nustatyti tokį, kuris nesiskirtų nuo asmens gauto darbo užmokesčio ar netgi būtų didesnis. 2) Vaiko priežiūros išmokos mokėjimo trukmė ir dydžiai pasirinkti tokie, kad vaiko priežiūros išmokų gavėjai nenukentėtų ir, susumavus vaiko priežiūros išmokos sumą už visus metus, gautų tokio pat dydžio ar net didesnes vaiko priežiūros išmokas, nei gauna šiuo metu. 6. Kokią įtaką priimti Įstatymų projektai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimti įstatymai neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai. 7. Kaip Įstatymų projektų įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir plėtrai Darbdaviai, įdarbinantys užsieniečius, turės skirti lėšas darbo sutarčių ir darbo teisės normų išvertimui. Laikinojo įdarbinimo įmonės dažniau turės teikti informaciją Valstybinei darbo inspekcijai (vietoj 2 kartų į metus, 12 kartų). 8. Ar Įstatymų projektai neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams Įstatymų projektai neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams. 9.

9Įstatymų projektų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios

Kartu su Darbo kodekso projektu parengti Ligos ir motinystės įstatymo, Lygių galimybių įstatymo, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 2, 4, 6, 8, 9, 10, 11, 11¹, 14, 16, 22, 23 ir 30 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-752 11 straipsnio pakeitimo įstatymo, Vadovybės apsaugos įstatymo, Teismų įstatymo ir Žvalgybos įstatymo projektai. 10. Įstatymų projektų atitiktis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimams ir Įstatymų projektų sąvokų bei jas įvardijančių terminų įvertinimas Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Įstatymų projektuose, išskyrus Lygių galimybių įstatymo projekte, naujų sąvokų nepateikiama, galiojančios sąvokos nekeičiamos. Lygių galimybių įstatymo projekte papildyta „socialinės padėties“ sąvoka įvertinta Terminų banko įstatymo nustatyta tvarka. 11. Įstatymų projektų atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei Įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentų nuostatas. 12. Įstatymų projektams įgyvendinti reikalingi įgyvendinamieji teisės aktai, šių aktų rengėjai ir terminai

1Įgyvendindami Darbo kodekso projektu teikiamus pasiūlymus, iki 2022 m. birželio 30 d.:

1.1. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turės parengti, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė turės priimti Pavyzdinės darbo sutarties su jūrininku formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr.

115 „Dėl pavyzdinės darbo sutarties su jūrininku formos patvirtinimo“, pakeitimą. 1.2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turės parengti, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė turės priimti Darbo laiko režimo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustatymo aprašo, Laikinojo įdarbinimo įmonių atitikties kriterijams, kuriuos turi atitikti laikinojo įdarbinimo įmonė, nustatymo tvarkos aprašo ir Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“, pakeitimus. 1.3. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turės parengti, o socialinės apsaugos ir darbo ministras turės priimti Pavyzdinės darbo sutarties formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. A1-343 „Dėl pavyzdinės darbo sutarties formos patvirtinimo“, pakeitimą. 2. Įgyvendindami Ligos ir motinystės įstatymo projekto teikiamus pasiūlymus, iki 2022 m. birželio 30 d.: 2.1. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turės parengti, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė turės priimti Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“, pakeitimą; 2.2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turės parengti, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė turės priimti Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr.

435 „Dėl Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro steigimo, jo nuostatų patvirtinimo ir veiklos pradžios nustatymo“, pakeitimą dėl duomenų ir informacijos apie savarankiškai dirbančio asmens pasirinktą tėvystės ar vaiko priežiūros laikotarpį teikimo registro tvarkytojui; 2.3. Fondo valdybos direktorius turės parengti ir patvirtinti Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių bei Pranešimo apie apdraustojo asmens tėvystės ar vaiko priežiūros laikotarpius (9-SD formos), patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 „Dėl Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, socialinio draudimo pranešimų/prašymo formų ir jų elektroninių duomenų struktūros aprašų patvirtinimo“, pakeitimus, nustatančius savarankiškai dirbantiems asmenims prievolę teikti Fondo valdybos teritoriniams skyriams duomenis ir informaciją apie tėvystės ar vaiko priežiūros laikotarpius bei šių duomenų ir informacijos pateikimo tvarką. 3. Lygių galimybių įstatymo projektu siūlomiems pakeitimams įgyvendinti įgyvendinamųjų teisės aktų parengti nereikės. 4. Įgyvendinant Vadovybės apsaugos įstatymo projektu teikiamus pasiūlymus, iki 2022 m. birželio 30 d. turės būti parengta ir priimta Vadovybės apsaugos tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka dėl pareigūnų informavimo apie jų tarnybos sąlygas. 5.

5Įgyvendinant Žvalgybos įstatymo projektu pateiktus pasiūlymus, iki 2022 m. birželio 30 d. turės būti parengtos ir priimtos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento direktoriaus ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktoriaus prie Krašto apsaugos ministerijos tvarkos dėl žvalgybos pareigūnų informavimo apie jų tarnybos sąlygas. 6. Įgyvendinant Teismų įstatymo projektu pateiktus pasiūlymus, iki 2022 m. birželio 30 d. turės būti parengta ir priimta Teisėjų tarybos tvarka dėl teisėjų informavimo apie jų darbo sąlygas. 13. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks Įstatymų projektams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti

Darbo kodekso projektu teikiamiems pasiūlymams įgyvendinti papildomų lėšų iš valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų nereikės, jų sutaupyti nenumatoma. Ligos ir motinystės įstatymo projektu teikiamiems pasiūlymams dėl sutrumpinto motinystės socialinio draudimo stažo tėvystės išmokai gauti, patikslintų vaiko priežiūros išmokos dydžių ir neperleidžiamų mėnesių apskaičiavimo tvarkos pakeitimų, preliminariais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. I ketvirčio skaičiavimais, 2022 metams reikės apie 8,5 mln. Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų, kurios numatytos Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2022 metų rodiklių patvirtinimo įstatyme. Įvertinus tai, kad Ligos ir motinystės įstatymo projektu teikiami kompleksiniai siūlymai (pvz., dėl vaiko priežiūros išmokos mokėjimo turint darbinės veiklos pajamų antraisiais vaiko auginimo metais), lėšų poreikis nurodytu įstatymo projektu teikiamiems siūlymams įgyvendinti bus mažesnis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad priimtam Ligos ir motinystės įstatymui įgyvendinti reikalingų papildomų lėšų suma priklausys nuo kelių kintamųjų:

1) dėl tėvystės ir /ar vaiko priežiūros išmokos skyrimo besikreipiančių asmenų skaičiaus (ypatingai dėl vaiko priežiūros išmokos neperleidžiamaisiais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais);

2) minėtų asmenų gautų draudžiamųjų pajamų (darbo užmokesčio);

3) vaiko priežiūros išmokos trukmės pasirinkimo (18 mėn. ar 24 mėn.);

4) dirbančiųjų ir gaunančių vaiko priežiūros išmoką asmenų skaičiaus pirmaisiais ir antraisiais vaiko auginimo metais;

5) kada kitas iš tėvų pasinaudos neperleidžiamais vaiko priežiūros mėnesiais. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nurodė, kad Lygių galimybių įstatymo projektui įgyvendinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai reikėtų papildomo finansavimo vieno darbuotojo darbo vietai – t. y., 30 000 Eur valstybės biudžeto lėšų kasmet. Atsižvelgiant į įsigaliojimo datą (2022 m. rugpjūčio 1 d.) Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai Finansų ministerija siūlo 2022 m. įgyvendinti Lygių galimybių įstatymo projektą iš jau skirtų biudžeto asignavimų. 14. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai, rekomendacijos ir išvados Rengiant Įstatymų projektus, specialistų vertinimų nebuvo gauta. Rengiant Ligos ir motinystės įstatymo projektą ir Darbo kodekso projektą, buvo organizuotos dvejos viešosios konsultacijos.

Pirmoji viešoji konsultacija su visuomene „Kaip paskatinti tėčius įsitraukti į vaiko priežiūrą: 2 alternatyvos, kaip siūloma keisti vaiko priežiūros atostogų tvarką“ vyko apklausos būdu nuo 2020 m. birželio 29 d. iki 2020 m. liepos 16 d., konsultacijos tikslas buvo supažindinti visuomenę su vaiko priežiūros išmokų mokėjimo neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais alternatyvomis, išsiaiškinti, kuri alternatyva visuomenei yra priimtinesnė (18 mėn. ar 24 mėn.), sulaukti visuomenės pasiūlymų dėl Direktyvos (ES) 2019/1158 nuostatų įgyvendinimo mūsų šalyje. Apklausoje dalyvavo beveik 2000 žmonių, pirmąją alternatyvą (24 mėn.) pasirinko 61 proc., antrąją (18 mėn.) – 39 proc. apklausos dalyvių. Išsamesnė informacija apie apklausos rezultatus: https://epilietis.lrv.lt/lt/konsultacijos/kaip-paskatinti-tecius-isitraukti-i-vaiku-prieziura-2-alternatyvos-kaip-siuloma-keisti-vaiko-prieziuros-atostogu-tvarka. Antrasis viešųjų konsultacijų etapas – nuotolinė ekspertų diskusija „Tėčių įtraukimas į šeimos gyvenimą: kaip keisis vaiko priežiūros atostogos?“, vyko 2021 m. vasario 15 d. Tai apskritojo stalo diskusija su ekspertais, kurios tikslas buvo išanalizuoti visuomenės pateiktus siūlymus, kaip įgyvendinti Direktyvą (ES) 2019/1158 mūsų šalyje. Viešosios konsultacijos rezultatai:https://epilietis.lrv.lt/lt/konsultacijos/nuotoline-ekspertu-diskusija-teciu-itraukimas-i-seimos-gyvenima-kaip-keisis-vaiko-prieziuros-atostogos. Po abiejų konsultacijų etapų gauti rezultatai buvo analizuojami su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovybe, Europos Komisijos atstovais. 15.

15Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno Eurovoc terminus, temas bei sritis

Reikšminiai Įstatymų projektų žodžiai, kurių reikia Įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc, yra „darbuotojas“, „darbdavys“, „atostogos“, „darbo sąlygos“, „darbo grafikas“, „bandomasis laikotarpis“, „komandiruotė“, „vaiko priežiūros išmoka“, „tėvystės išmoka“, „diskriminavimas“, „lygios galimybės“. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra. [¹] Greenhaus J., Powell, G. 2006. When work and family are allies: a theory of work-family enrichment [²] Lewis, S., Anderson, D., Lyonette, C., Payne., N., Wood., S. 2017. Work-Life Balance in Times of Recession, Austerity and Beyond. Routledge, ISBN: 978-1-31568326-3 [³] Kempe, J., Otonkorpi-Lehtoranta, K. 2006. Family-friendly personnel policy and workplace culture-challenges for working life [⁴] Tobio, C., Cordon, J. A. F. 2013. A social policy model for the reconciliation of employment and family life from gender equality perspective. International Review of Sociology – Revue Internationale de Sociologie, Vol. 23, No. 2, p. 379–400 [⁵] Esping-Andersen, G. 2009. The incomplete revolution: Adapting welfare states to women’s new roles. Cambridge: Polity Press [⁶] Haas, L. 2003. Parental Leave and Gender Equality: Lessons from the European Union [⁷] Vennis, E., Drew, E., Emerek, R., Mahon, E. 1998. Reconciling family and working life: working parents [⁸] Duvander, A. Z. 2014. How long should parental leave be? Attitudes to gender equality, family, and work as determinants of women‘s and men‘s parental leave in Sweden. Journal of Family issues [⁹] Pilinskaitė-Sotirovič, V., Kontvainė, V. 2020.

2020. Šiuolaikiniai vyrai ir lyčių lygybė

[¹⁰] Informal meeting with Member States on the implementation of the Work-Life Balance Directive [¹¹] Informal meeting with Member States on the implementation of the Work-Life Balance Directive

Teisės departamento išvada

2022-03-18 · the official register ↗

LIETUVOS RESPUBLIKOS

SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS

LiGOS IR

MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO Nr. IX-110

1, 5, 11¹, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsniŲ pakeitimo IR ĮSTATYMO

PAPILDYMO

PRIEDU ĮSTATYMO PROJEKTO

2022-03-25 Nr. XIVP-1439 Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas. 1. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, 11¹, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo priedu įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) projekto 2 straipsniu keičiamo 5 straipsnio 3 dalies 2 punktą siūloma pakeisti ir nustatyti, kad turintiems teisę gauti apdraustiesiems asmenims tėvystės išmoka skiriama apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų metu arba tėvystės laikotarpiu vaikui prižiūrėti tuo atveju, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos (čia ir toliau

• išskirta mūsų). Atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje vardijamos tikslinės atostogos, kurių laikotarpiu skiriamos tam tikros išmokos, siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, glaustumo, tikslumo ir aiškumo, formuluotės „vaikui prižiūrėti tuo atveju, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos“ siūlytina atsisakyti, nes ji apibrėžia ne suteikiamų atostogų rūšį, o vieną iš atostogų suteikimo sąlygų. Tokia nuostata šiame punkte yra perteklinė ir nenuosekli šios dalies 1 punkto bei keičiamo 2 punkto kontekste.

Pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje aptariamas laikotarpis apibrėžtas kaip „tėvystės laikotarpis“, todėl tokios sampratos reikėtų nuosekliai laikytis visame įstatymo projekte (keičiamo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 dalyje, keičiamo įstatymo 20 straipsnyje, keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir kitur) ir atsisakyti perteklinių, klaidinančių ir teisinį reguliavimą apsunkinančių formuluočių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte teikiama nuoroda į šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį suformuluota netinkamai. Atsižvelgiant į tai, kad nuoroda teikiama į to paties straipsnio dalį, ji turėtų būti teikiama ne į šio įstatymo, o į šio straipsnio atitinkamą normą. 2. Įstatymo projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 2 punkto pakeitimą reikėtų tikslinti. Neaišku, kodėl apdraustojo asmens, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginto asmeniui, kuriam suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, teisė gauti motinystės išmoką yra suformuluota kaip šios teisės išimtis. Pažymėtina, kad pagal įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, asmenys, kuriems nėštumo ir gimdymo, tėvystės ir vaiko priežiūros atostogos nesuteikiamos, remiantis nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimu, prilyginami asmenims, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, o remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis apie vaiko gimimą <...> asmenims, kuriems suteiktos tėvystės ar vaiko priežiūros atostogos.“ Atsižvelgiant į nurodytus teisinio reguliavimo pakeitimus, minėtus netikslumus reikėtų pašalinti. 3. Įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas reikėtų tikslinti.

Iš teikiamos formuluotės nėra aišku kokie atvejai turimi omenyje formuluotėje

„išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5

straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos“. Viena vertus, ši formuluotė gali būti suprasta kaip nustatanti išimtį, pagal kurią šie asmenys neturi teisės gauti tėvystės išmokos („Teisę gauti tėvystės išmoką turi tėvas (įtėvis), kuris įstatymų nustatyta tvarka yra išėjęs jam suteiktų tėvystės atostogų, išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos), tačiau toks aiškinimas neatitiktų iš keičiamo įstatymo 20 straipsnio ir kitų normų išplaukiančio teisinio reguliavimo, pagal kurį tėvystės laikotarpiu išmoka mokama. Kita vertus, formuluotė „išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos“ gali būti suprasta kaip nustatanti išimtį, pagal kurią ši asmenų grupė tėvystės atostogų neišeina, t. y. tėvystės atostogos nesuteikiamos. Tačiau toks išimties aiškinimas taip pat nėra tikslus, nes pagal įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 5 sttraipsnio 4 dalį, asmenys, kuriems nėštumo ir gimdymo, tėvystės ir vaiko priežiūros atostogos nesuteikiamos, remiantis nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimu, prilyginami asmenims, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, o remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis apie vaiko gimimą <...> asmenims, kuriems suteiktos tėvystės ar vaiko priežiūros atostogos.“ Atsižvelgiant į nurodytus teisinio reguliavimo pakeitimus, minėtus netikslumus reikėtų pašalinti. 4.

4. Įstatymo projekto 5 straipsniu

keičiamo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies normą „Jei gimęs vaikas mirė arba jei gimė negyvas vaikas ir dar neprasidėjo apdraustojo asmens tėvystės atostogos arba tėvystės laikotarpis vaikui prižiūrėti tuo atveju, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos, tėvystės išmoka skiriama ir mokama už visą tėvystės atostogų laikotarpį arba tėvystės laikotarpį vaikui prižiūrėti tuo atveju, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos, jeigu tėvystės atostogos arba tėvystės laikotarpis vaikui prižiūrėti prasideda ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo negyvo vaiko gimimo arba vaiko mirties dienos“ reikėtų tikslinti, nes iš aptariamų nuostatų neaišku, kokiu atveju atostogos yra laikytinos prasidėjusiomis. 5. Įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnyje reguliuojama teisė gauti vaiko priežiūros išmoką. Šio straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinti teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį,numatytą Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, teisę gauti vaiko priežiūros išmoką turi šio straipsnio 6 dalyje nustatytas sąlygas atitinkantis vienas iš vaiko senelių, tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį, į dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį, numatytą Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, seneliai teisės neturi, nors išimtis šio straipsnio 1 dalyje nėra numatyta, todėl, siekiant išvengti praktikoje galinčių kilti ginčų dėl šių normų tarpusavio santykio, jas reikėtų tikslinti ir derinti tarpusavyje.

Be to, galima preziumuoti, kad keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinti dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalis, numatyta Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, keičiamo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įvardinta neperleidžiamomis vaiko priežiūros atostogomis, numatytomis Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, o šio straipsnio 4 dalyje – papildoma dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalimi. Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, apibrėžiant minėtas atostogas ar jų dalis, reikėtų laikytis vienodos terminijos, o jeigu čia turimos omeny skirtingos atostogų rūšys, jas reikėtų atitinkamai apibrėžti ir reguliuoti. 6.

6Įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatų,

pagal kurias, jeigu apdraustajam asmeniui gimsta du ir daugiau vaikų ar apdraustasis asmuo įvaikina arba globoja du ir daugiau vaikų, apdraustasis asmuo turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už kiekvieną vaiką atskirai, atsižvelgiant į vienu metu gimusių, įvaikintų arba globojamų vaikų skaičių, reikėtų atsisakyti, nes jos prieštarauja keičiamo įstatymo 24 straipsnio 6 dalies normai, pagal kurią, jeigu apdraustajam asmeniui gimsta du ir daugiau vaikų ar apdraustasis asmuo įvaikina arba globoja du ir daugiau vaikų ir jam yra suteiktos šių vaikų priežiūros atostogos, išskyrus atvejus, numatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, vaiko priežiūros išmoka (šio straipsnio 1–5 dalys) didinama atsižvelgiant į vienu metu gimusių ar įvaikintų arba globojamų vaikų skaičių, tačiau mokama bendra išmokų suma negali būti didesnė kaip 78 procentai išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatos vertintinos kaip galimai prieštaraujančios konstituciniams teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principams ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui. Be to, šios nuostatos nedera su pagrindiniu socialinio draudimo principu – kompensuoti asmens prarastas pajamas ar jų dalį dėl socialinės rizikos įvykio. Pažymėtina, kad socialinio draudimo įmokos nėra mokamos priklausomai nuo turimų, įvaikių ar globojamų vaikų skaičiaus, todėl socialinio draudimo išmoka taip pat nėra sietina su vaikų, įvaikių, globojamų vaikų ar šeimos narių skaičiumi. Pastebėtina, kad Konstitucijos 29 straipsnio, įtvirtinančio asmenų lygiateisiškumo principą, 2 dalyje inter alia nustatyta, kad žmogui negalima teikti privilegijų dėl jo socialinės padėties.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad galima nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, tik tada, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Priešingu atveju toks teisinis reguliavimas būtų laikomas kaip įtvirtinantis privilegiją. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai, 2010 m. liepos 2 d. sprendimas). Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo, ir atvirkščiai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimuose, 2010 m. balandžio 20 d. sprendime,

2012 m. vasario 6 d. nutarime), kad asmens teisė į socialinę apsaugą

interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus.“ Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad neatsisakius siūlomo teisinio reguliavimo galėtų būti pažeistas konstitucinis teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principas ir asmenų lygiateisiškumo bei socialinės darnos imperatyvai. 7. Įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje formuluotės „jeigu jis atitinka šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas“ reikėtų atsisakyti, nes asmuo, neatitinkantis šio straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų apskritai neturi teisės į vaiko priežiūros išmoką. 8. Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo įstatymo 23 straipsnį siūloma papildyti 1¹ dalimi ir nustatyti, kad tėvams (įtėviams) ar globėjams pirmiausia pradedama mokėti vaiko priežiūros išmoka už neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų dalį, nustatytą šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal kartu su šiuo įstatymo projektu teikiamo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 1, 2, 25, 26, 30, 36, 40, 44, 46, 51, 52, 55, 56, 57, 59, 72¹, 75, 79, 107, 113, 117, 126, 133, 134, 137, 138, 169, 171 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr.

Nr. XIVP-1438) 24 straipsniu keičiamo Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalį, kiekvienas iš tėvų (įtėvių, globėjų), imdamas atostogas vaikui prižiūrėti, iki vaikui sukaks aštuoniolika ar dvidešimt keturi mėnesiai, pirmiausia turi teisę (bet ne pareigą) pasinaudoti dviejų mėnesių trukmės dalimi, kuri niekam negali būti perleista. Be to, neperleidžiamų dviejų mėnesių trukmės atostogų vaikui prižiūrėti dalį kiekvienas iš tėvų (įtėvių, globėjų) gali imti visą iš karto arba dalimis, todėl neaišku, kokiu tikslu teikiamas keičiamo įstatymo 23 straipsnio 1¹ dalyje numatytas teisinis reguliavimas ir kaip jis galėtų būti įgyvendintas Darbo kodekso normų kontekste. 9. Įstatymo projekto 9 straipsniu keičiamo įstatymo 24 straipsnio 8 ir 10 dalyse siūloma reguliuoti keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais laikotarpiais skiriamų vaiko priežiūros išmokų mokėjimo taisykles turint pajamų ir (ar) išmokų. Atsižvelgiant į tai, kad pagal kartu su šiuo įstatymo projektu teikiamo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 1, 2, 25, 26, 30, 36, 40, 44, 46, 51, 52, 55, 56, 57, 59, 72¹, 75, 79, 107, 113, 117, 126, 133, 134, 137, 138, 169, 171 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIVP-1438) 24 straipsniu keičiamo Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalį, šie vaiko priežiūros atostogų laikotarpiai yra neperleidžiami, neperleidžiamų dviejų mėnesių trukmės atostogų vaikui prižiūrėti dalį abu tėvai (įtėviai, globėjai) negali imti tuo pačiu metu. Pagal keičiamo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, nurodytais laikotarpiais skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pažymėta, kad „...Lietuvoje turime vienas ilgiausiai ir geriausiai apmokamas vaiko priežiūros atostogas, kurios sudaro saugias sąlygas tėvams rūpintis mažyliu, užmegzti tvirtą ryšį su vaiku.

Tėčiai Lietuvoje taip pat gana noriai naudojasi apmokamu tėvystės atostogų mėnesiu, kurį gali išnaudoti iki vaikui sukanka vieneri metai. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europos Sąjungoje tėčių įsitraukimas į vaikų auginimą, pasinaudojant vaiko priežiūros atostogomis, kai kuriais atvejais yra gana minimalus. Pavyzdžiui, net ir Lietuvoje atrodo, kad vaiko priežiūros atostogų išeinančių vyrų daugėja, bet dažniausiai jie išeina antraisiais vaiko priežiūros metais, tačiau toliau dirba ir vaiką vis tiek prižiūri mama. Pvz., 2020 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) duomenimis, 40 proc. vaiko priežiūros išmokos gavėjų antrais vaiko auginimo metais yra vyrai ir beveik visi jie – 90 proc. arba 7,5 tūkst. – dirba, o vaiku tuo metu rūpinasi mama. Visgi yra nemažai tyrimų, kurie nagrinėja tėčių įsitraukimo į vaiko priežiūrą naudą[¹]. Pastebėta, kad tėčiai, pasinaudoję tėvystės atostogomis ar neperleidžiamomis atostogomis (vaiko priežiūros atostogomis) (Švedijos pavyzdys), labiau vertina šeimos tarpusavio santykius, suteikia daugiau galimybių moterims, prižiūrėdami vaikus, jie stiprina vaiko ir tėvo bei tėvo ir motinos ryšius[²],[³].” Atsižvelgiant į įstatymo projekte numatytą teisinį reguliavimą ir projekto aiškinamajame rašte nurodytus argumentus, svarstytina, ar neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų metu mokama vaiko priežiūros išmoka nepaisant gaunamų pajamų ir kitų išmokų neskatins jų gavėjus dirbti, o ne stiprinti vaiko ir tėvo bei tėvo ir motinos ryšius. 10. Reikėtų patikslinti įstatymo priėmimo metus. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected] J.

Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected] [¹] Haas, L. 2003. Parental Leave and Gender Equality: Lessons from the European Union [²] Vennis, E., Drew, E., Emerek, R., Mahon, E. 1998. Reconciling family and working life: working parents [³] Duvander, A. Z. 2014. How long should parental leave be? Attitudes to gender equality, family, and work as determinants of women‘s and men‘s parental leave in Sweden. Journal of Family issues

Teisės departamento išvada

2022-05-20 · the official register ↗

LIETUVOS RESPUBLIKOS

SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS

LiGOS IR

MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO Nr. IX-110 1, 5, 11¹, 16,

19, 20, 22, 23, 24 straipsniŲ pakeitimo IR ĮSTATYMO PAPILDYMO PRIEDU ĮSTATYMO PROJEKTO 2022-05-25 Nr. XIVP-1439(2) Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, pastabų neturime. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected] J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected]

Komiteto išvada

2022-03-18 · the official register ↗

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Biudžeto ir finansų komitetas

PAPILDOMO KOMITETO IŠVADA

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS LIGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO NR. IX-110

1,

5, 111, 16, 19, 20, 22, 23, 24 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO PRIEDU

ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIVP-1439

2022-04-13 Nr. 109-P-19

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: Biudžeto ir finansų komiteto nariai: Mykolas

Majauskas, Algirdas Butkevičius, Liudas Jonaitis, Valius Ąžuolas, Antanas Čepononis, Vytautas Gapšys, Mantas Maldeikis, Kasparas Adomaitis – pavaduojantis Vytautą Mitalą, Andrius Palionis. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: Biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjos: Dalia Mudėnienė, Greta Genelienė, vyriausioji specialistė Audronė Čekanavičienė, padėjėjos Danguolė Zabulėnienė ir Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

• str. str. d.

p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2022-03-25 išvada Nr. XIVP-1439 Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas. 1. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, 111, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo priedu įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) projekto 2 straipsniu keičiamo 5 straipsnio 3 dalies 2 punktą siūloma pakeisti ir nustatyti, kad turintiems teisę gauti apdraustiesiems asmenims tėvystės išmoka skiriama apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų metu arba tėvystės laikotarpiu vaikui prižiūrėti tuo atveju, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos (čia ir toliau – išskirta mūsų).

Atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje vardijamos tikslinės atostogos, kurių laikotarpiu skiriamos tam tikros išmokos, siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, glaustumo, tikslumo ir aiškumo, formuluotės „vaikui prižiūrėti tuo atveju, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos“ siūlytina atsisakyti, nes ji apibrėžia ne suteikiamų atostogų rūšį, o vieną iš atostogų suteikimo sąlygų. Tokia nuostata šiame punkte yra perteklinė ir nenuosekli šios dalies 1 punkto bei keičiamo 2 punkto kontekste. Pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje aptariamas laikotarpis apibrėžtas kaip „tėvystės laikotarpis“, todėl tokios sampratos reikėtų nuosekliai laikytis visame įstatymo projekte (keičiamo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 dalyje, keičiamo įstatymo 20 straipsnyje, keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir kitur) ir atsisakyti perteklinių, klaidinančių ir teisinį reguliavimą apsunkinančių formuluočių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte teikiama nuoroda į šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį suformuluota netinkamai. Atsižvelgiant į tai, kad nuoroda teikiama į to paties straipsnio dalį, ji turėtų būti teikiama ne į šio įstatymo, o į šio straipsnio atitinkamą normą. Pritarti

2. Seimo kanceliarijos Teisės departamento

2022-03-25 išvada Nr. XIVP-1439 2.

XIVP-1439

2. Įstatymo projekto 4

straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 2 punkto pakeitimą reikėtų tikslinti. Neaišku, kodėl apdraustojo asmens, pagal šio įstatymo 5 straipsnio

4 dalį prilyginto asmeniui, kuriam suteiktos nėštumo ir

gimdymo atostogos, teisė gauti motinystės išmoką yra suformuluota kaip šios teisės išimtis. Pažymėtina, kad pagal įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, asmenys, kuriems nėštumo ir gimdymo, tėvystės ir vaiko priežiūros atostogos nesuteikiamos, remiantis nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimu, prilyginami asmenims, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, o remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis apie vaiko gimimą <...> asmenims, kuriems suteiktos tėvystės ar vaiko priežiūros atostogos.“ Atsižvelgiant į nurodytus teisinio reguliavimo pakeitimus, minėtus netikslumus reikėtų pašalinti. Pritarti

3. Seimo kanceliarijos Teisės departamento

2022-03-25 išvada Nr. XIVP-1439

3. Įstatymo projekto 5

straipsniu keičiamo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas reikėtų tikslinti. Iš teikiamos formuluotės nėra aišku kokie atvejai turimi omenyje formuluotėje „išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos“. Viena vertus, ši formuluotė gali būti suprasta kaip nustatanti išimtį, pagal kurią šie asmenys neturi teisės gauti tėvystės išmokos („Teisę gauti tėvystės išmoką turi tėvas (įtėvis), kuris įstatymų nustatyta tvarka yra išėjęs jam suteiktų tėvystės atostogų, išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo

5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam

suteiktos tėvystės atostogos), tačiau toks aiškinimas neatitiktų iš keičiamo įstatymo 20 straipsnio ir kitų normų išplaukiančio teisinio reguliavimo, pagal kurį tėvystės laikotarpiu išmoka mokama.

Kita vertus, formuluotė „išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos“ gali būti suprasta kaip nustatanti išimtį, pagal kurią ši asmenų grupė tėvystės atostogų neišeina, t. y. tėvystės atostogos nesuteikiamos. Tačiau toks išimties aiškinimas taip pat nėra tikslus, nes pagal įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, asmenys, kuriems nėštumo ir gimdymo, tėvystės ir vaiko priežiūros atostogos nesuteikiamos, remiantis nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimu, prilyginami asmenims, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, o remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis apie vaiko gimimą <...> asmenims, kuriems suteiktos tėvystės ar vaiko priežiūros atostogos.“

Atsižvelgiant į nurodytus teisinio reguliavimo pakeitimus, minėtus

netikslumus reikėtų pašalinti. Pritarti

4. Seimo kanceliarijos Teisės departamento

2022-03-25 išvada Nr. XIVP-1439 4.

XIVP-1439

4. Įstatymo projekto 5

straipsniu keičiamo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies normą „Jei gimęs vaikas mirė arba jei gimė negyvas vaikas ir dar neprasidėjo apdraustojo asmens tėvystės atostogos arba tėvystės laikotarpis vaikui prižiūrėti tuo atveju, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos, tėvystės išmoka skiriama ir mokama už visą tėvystės atostogų laikotarpį arba tėvystės laikotarpį vaikui prižiūrėti tuo atveju, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos, jeigu tėvystės atostogos arba tėvystės laikotarpis vaikui prižiūrėti prasideda ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo negyvo vaiko gimimo arba vaiko mirties dienos“ reikėtų tikslinti, nes iš aptariamų nuostatų neaišku, kokiu atveju atostogos yra laikytinos prasidėjusiomis. Spręsti pagrindiniame komitete

5. Seimo kanceliarijos Teisės departamento

2022-03-25 išvada Nr. XIVP-1439

5. Įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo

22 straipsnyje reguliuojama teisė gauti vaiko priežiūros išmoką. Šio straipsnio

2 dalyje siūloma įtvirtinti teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už

dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį,numatytą Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, teisę gauti vaiko priežiūros išmoką turi šio straipsnio 6 dalyje nustatytas sąlygas atitinkantis vienas iš vaiko senelių, tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį, į dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį, numatytą Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, seneliai teisės neturi, nors išimtis šio straipsnio 1 dalyje nėra numatyta, todėl, siekiant išvengti praktikoje galinčių kilti ginčų dėl šių normų tarpusavio santykio, jas reikėtų tikslinti ir derinti tarpusavyje.

Be to, galima preziumuoti, kad keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinti dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalis, numatyta Darbo kodekso

134 straipsnio 3 dalyje, keičiamo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje

įvardinta neperleidžiamomis vaiko priežiūros atostogomis, numatytomis Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, o šio straipsnio 4 dalyje

• papildoma dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalimi. Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, apibrėžiant minėtas atostogas ar jų dalis, reikėtų laikytis vienodos terminijos, o jeigu čia turimos omeny skirtingos atostogų rūšys, jas reikėtų atitinkamai apibrėžti ir reguliuoti. Spręsti pagrindiniame komitete

6. Seimo kanceliarijos Teisės departamento

2022-03-25 išvada Nr. XIVP-1439 6.

XIVP-1439

6. Įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo

22 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatų, pagal kurias, jeigu apdraustajam

asmeniui gimsta du ir daugiau vaikų ar apdraustasis asmuo įvaikina arba globoja du ir daugiau vaikų, apdraustasis asmuo turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už kiekvieną vaiką atskirai, atsižvelgiant į vienu metu gimusių, įvaikintų arba globojamų vaikų skaičių, reikėtų atsisakyti, nes jos prieštarauja keičiamo įstatymo 24 straipsnio 6 dalies normai, pagal kurią, jeigu apdraustajam asmeniui gimsta du ir daugiau vaikų ar apdraustasis asmuo įvaikina arba globoja du ir daugiau vaikų ir jam yra suteiktos šių vaikų priežiūros atostogos, išskyrus atvejus, numatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, vaiko priežiūros išmoka (šio straipsnio 1–5 dalys) didinama atsižvelgiant į vienu metu gimusių ar įvaikintų arba globojamų vaikų skaičių, tačiau mokama bendra išmokų suma negali būti didesnė kaip 78 procentai išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatos vertintinos kaip galimai prieštaraujančios konstituciniams teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principams ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui. Be to, šios nuostatos nedera su pagrindiniu socialinio draudimo principu – kompensuoti asmens prarastas pajamas ar jų dalį dėl socialinės rizikos įvykio. Pažymėtina, kad socialinio draudimo įmokos nėra mokamos priklausomai nuo turimų, įvaikių ar globojamų vaikų skaičiaus, todėl socialinio draudimo išmoka taip pat nėra sietina su vaikų, įvaikių, globojamų vaikų ar šeimos narių skaičiumi. Pastebėtina, kad Konstitucijos 29 straipsnio, įtvirtinančio asmenų lygiateisiškumo principą, 2 dalyje inter alia nustatyta, kad žmogui negalima teikti privilegijų dėl jo socialinės padėties.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad galima nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, tik tada, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Priešingu atveju toks teisinis reguliavimas būtų laikomas kaip įtvirtinantis privilegiją. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai, 2010 m. liepos 2 d. sprendimas). Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo, ir atvirkščiai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimuose, 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, 2012 m. vasario 6 d. nutarime), kad asmens teisė į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus.“ Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad neatsisakius siūlomo teisinio reguliavimo galėtų būti pažeistas konstitucinis teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principas ir asmenų lygiateisiškumo bei socialinės darnos imperatyvai. Spręsti pagrindiniame komitete

7. Seimo kanceliarijos Teisės departamento

2022-03-25 išvada Nr. XIVP-1439

7. Įstatymo projekto 7 straipsniu

keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje formuluotės „jeigu jis atitinka šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas“ reikėtų atsisakyti, nes asmuo, neatitinkantis šio straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų apskritai neturi teisės į vaiko priežiūros išmoką. Pritarti

8. Seimo kanceliarijos Teisės departamento

2022-03-25 išvada Nr. XIVP-1439

8. Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo įstatymo

23 straipsnį siūloma papildyti 1¹ dalimi ir nustatyti, kad tėvams (įtėviams) ar globėjams pirmiausia pradedama mokėti vaiko priežiūros išmoka už neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų dalį, nustatytą šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal kartu su šiuo įstatymo projektu teikiamo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 1, 2, 25, 26, 30, 36, 40, 44, 46, 51, 52, 55, 56, 57, 59, 72¹, 75, 79, 107, 113, 117, 126, 133, 134, 137, 138, 169, 171 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIVP-1438) 24 straipsniu keičiamo Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalį, kiekvienas iš tėvų (įtėvių, globėjų), imdamas atostogas vaikui prižiūrėti, iki vaikui sukaks aštuoniolika ar dvidešimt keturi mėnesiai, pirmiausia turi teisę (bet ne pareigą) pasinaudoti dviejų mėnesių trukmės dalimi, kuri niekam negali būti perleista. Be to, neperleidžiamų dviejų mėnesių trukmės atostogų vaikui prižiūrėti dalį kiekvienas iš tėvų (įtėvių, globėjų) gali imti visą iš karto arba dalimis, todėl neaišku, kokiu tikslu teikiamas keičiamo įstatymo 23 straipsnio 1¹ dalyje numatytas teisinis reguliavimas ir kaip jis galėtų būti įgyvendintas Darbo kodekso normų kontekste. Atsižvelgti

9. Seimo kanceliarijos Teisės departamento

2022-03-25 išvada Nr. XIVP-1439

9. Įstatymo projekto 9 straipsniu keičiamo

įstatymo 24 straipsnio 8 ir 10 dalyse siūloma reguliuoti keičiamo įstatymo

22 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais laikotarpiais skiriamų vaiko

priežiūros išmokų mokėjimo taisykles turint pajamų ir (ar) išmokų. Atsižvelgiant į tai, kad pagal kartu su šiuo įstatymo projektu teikiamo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 1, 2, 25, 26, 30, 36, 40, 44, 46, 51, 52, 55, 56, 57, 59, 72¹, 75, 79, 107, 113, 117, 126, 133, 134, 137, 138, 169, 171 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr.

Nr. XIVP-1438) 24 straipsniu keičiamo Darbo kodekso 134 straipsnio

3 dalį, šie vaiko priežiūros atostogų laikotarpiai yra neperleidžiami, neperleidžiamų

dviejų mėnesių trukmės atostogų vaikui prižiūrėti dalį abu tėvai (įtėviai, globėjai) negali imti tuo pačiu metu. Pagal keičiamo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, nurodytais laikotarpiais skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pažymėta, kad

„...Lietuvoje turime vienas ilgiausiai ir geriausiai apmokamas vaiko

priežiūros atostogas, kurios sudaro saugias sąlygas tėvams rūpintis mažyliu, užmegzti tvirtą ryšį su vaiku. Tėčiai Lietuvoje taip pat gana noriai naudojasi apmokamu tėvystės atostogų mėnesiu, kurį gali išnaudoti iki vaikui sukanka vieneri metai. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europos Sąjungoje tėčių įsitraukimas į vaikų auginimą, pasinaudojant vaiko priežiūros atostogomis, kai kuriais atvejais yra gana minimalus. Pavyzdžiui, net ir Lietuvoje atrodo, kad vaiko priežiūros atostogų išeinančių vyrų daugėja, bet dažniausiai jie išeina antraisiais vaiko priežiūros metais, tačiau toliau dirba ir vaiką vis tiek prižiūri mama. Pvz., 2020 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) duomenimis, 40 proc. vaiko priežiūros išmokos gavėjų antrais vaiko auginimo metais yra vyrai ir beveik visi jie –

90 proc. arba 7,5 tūkst. – dirba, o vaiku tuo metu rūpinasi mama. Visgi

yra nemažai tyrimų, kurie nagrinėja tėčių įsitraukimo į vaiko priežiūrą naudą[¹].

Pastebėta, kad tėčiai, pasinaudoję tėvystės atostogomis ar neperleidžiamomis atostogomis (vaiko priežiūros atostogomis) (Švedijos pavyzdys), labiau vertina šeimos tarpusavio santykius, suteikia daugiau galimybių moterims, prižiūrėdami vaikus, jie stiprina vaiko ir tėvo bei tėvo ir motinos ryšius[²],[³].” Atsižvelgiant į įstatymo projekte numatytą teisinį reguliavimą ir projekto aiškinamajame rašte nurodytus argumentus, svarstytina, ar neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų metu mokama vaiko priežiūros išmoka nepaisant gaunamų pajamų ir kitų išmokų neskatins jų gavėjus dirbti, o ne stiprinti vaiko ir tėvo bei tėvo ir motinos ryšius. Atsižvelgti

10. Seimo kanceliarijos Teisės departamento

2022-03-25 išvada Nr. XIVP-1439

10. Reikėtų patikslinti įstatymo

priėmimo metus. Pritarti

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir

kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

• str. str. d.

p. 1. Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacija, 2022-03-30 Pagal LR teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatas teikiame savo nuomonę dėl vaiko priežiūros išmokų sumažinimo Kadangi pagal pateiktą projektą bus atvejų, kai sumažės vaiko priežiūros išmoka, siūlome pakeisti įstatymo nuostatas, kad visoms gyventojų grupėms, po įstatymų pakeitimo vaiko priežiūros išmokos šeimai nesumažėtų. Galimi atvejai, kai gyventojų vaiko priežiūros išmokos sumažės pakeitus įstatymą:

1. Vienas

iš tėvų neturi draudiminio stažo ir šeima planavo rinktis 24 mėn. variantą. 2. Vienas iš tėvų nenori (negali) prižiūrėti vaiko (formaliai yra išsiskyręs, dingęs ar pats yra ligonis, kuriam reikalinga priežiūra) ir negalės pasinaudoti 2-jų mėnesių neperleidžiama išmoka, ko pasėkoje mama pasirinkusi 24 mėn. variantą gaus 2 mėn. sumažintą išmoką. 3.

3. Kiti

atvejai, pvz. paveiksliuke: Išmokos skyrimo tvarka Dabar galioja Projektas, nuo 2022/08/01 skirtumas

24 mėn. 24 mėn. 12 mėn.- 54,31%

4 mėn- 78%

8 mėn. - 45%

12 mėn. - 25%

12 mėn. -31,03%

vaiko priežiūros išmokų dydžio apribojimas, palankus tai šeimai, kurioje daugiau uždirba vyras bet visai nepalankus, jai daugiau uždirba moteris. Tokios sąlygos yra diskriminacinės. Siūlome naikinti antrų metų išmokų apribojimą, paliekant jį tokį, koks jis yra dabartiniame įstatyme ir neskriausti tų šeimų, kuriose moteris uždirba daugiau ir antrus vaiko priežiūros metus nori dirbti, kad galėtų patenkinti didėjančius šeimos poreikius. Spręsti pagrindiniame komitete

2A. Varkalienė,

2022-04-04 R. Mankevičiūtė,

2022-04-04

Gauti piliečių pasiūlymai. Spręsti pagrindiniame komitete

3. Nacionalinė

šeimų ir tėvų asociacija, 2022-04-06

2022 m. pavasario Seimo

sesijoje svarstymui teikiamas įstatymų projektų paketas, kuris skirtas 2019 m. birželio 20 d. priimtos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) Nr. 2019/1158 dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros (toliau - Direktyva) įgyvendinimui. Išanalizavus šj projektą, akivaizdu, kad siūlomu Direktyvos įgyvendinimo modeliu bloginama šeimų, auginančių vaikus, situacija Lietuvoje. Kaip įvardina ES Tarybos pranešimas spaudai, Direktyvos tikslas - padidinti moterų dalyvavimą darbo rinkoje ir paskatinti imti atostogas dėl šeimyninių priežasčių bei naudotis lanksčiomis darbo sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje moterų dalyvavimas darbo rinkoje yra vienas aukščiausių visoje Europos Sąjungoje. Esant tokioms aplinkybėms ir siekiant užtikrinti efektyvų šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimą, prioritetinių sprendimų reikalauja ne moterų įtraukimas ar grąžinimas į darbo rinką.

Mūsų šalyje veikiančiomis darbo rinkos sąlygomis svarbiau ieškoti priemonių, kurios sudarytų galimybes derinant šeimos ir darbo įsipareigojimus dirbant mažiau, daugiau dėmesio skiriant vaikų poreikiams ir kartu neprarandant šeimai taip svarbių pajamų, kai tik dviejų (persi)dirbančių asmenų dėka yra užtikrinama vaikų gerovė. 2021 m. vasario 5 dieną Ministerija organizavo nuotolinę ekspertų diskusiją tema „Tėčių įtraukimas į šeimos gyvenimą: kaip keisis vaiko priežiūros atostogos?". Ministerija kvietime ekspertams deklaravo, kad diskusijos tikslas yra su ekspertais išanalizuoti Ministerijos pasiūlytas alternatyvas ir visuomenės siūlymus, gautus įgyvendinant pirmąjį viešosios konsultacijos etapą - surengus visuomenės apklausą ir sulaukus visuomenės siūlymų, kaip mūsų šalyje įgyvendinti Europos Sąjungos direktyvą dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros. Diskusijos (viešos konsultacijos) metu tėvų ir šeimų organizacijos išsakė lūkesčius, kad sistemoje atsirastų kuo daugiau lankstumo, svarstyta galimybė papildomus neperleidžiamus tėvui (bet ne motinai) skirtus mėnesius suteikti po moters gaunamų vaiko priežiūros mėnesių pabaigos, „neatimant" jų iš mamų, ir nebloginant motinų padėties, palyginti su iki šiol esančia. Sveikintina, kad dabar siūlomame projekte atsirado alternatyva, kai šeimos gali rinktis vaiko priežiūros atostogų trukmę iš dviejų variantų - 18 ir 24 mėnesių. Taip pat galima pasidžiaugti, kad įtraukiama platesnė galimybė vaiko priežiūros atostogas suteikti seneliams. Tačiau matome, kad į kitus šeimų organizacijų pasiūlymus atsižvelgta nebuvo.

Direktyvos 16 straipsnis leidžia valstybėms nustatyti palankesnes sąlygas, nei numatyta Direktyvos nuostatose, taip pat Direktyvos įžangos 46 punkte nurodoma, jog „Įgyvendinant šią direktyvą, neturėtų būti mažinamos esamos teisės pagal Sąjungos teisę ir jos įgyvendinimas neturėtų būti teisėtas pagrindas mažinti bendrą apsaugos, suteikiamos darbuotojams šios direktyvos taikymo srityje, lygį44, todėl reikalaujame nebloginti dabar šeimoms suteikiamų garantijų, ir siūlome toliau nurodytus pakeitimus: 1. Ministerijos pasiūlyme nurodoma, kad dviem mamos ar tėčio neperleidžiamais apmokamais mėnesiais turi būti pasinaudota šeimos pasirinktos trukmės vaiko priežiūros atostogų išmokos mokėjimo metu (iki vaikui sukaks 18 arba 24 mėn.). Siūlome šiuos du neperleidžiamus mėnesius tėvams ar mamoms apmokėti papildomai prie pagrindinės vaiko priežiūros atostogų išmokos (18 ar 24 mėn. trukmės), netrumpinant šios pagrindinės išmokos mokėjimo trukmės, o suteikiant galimybę šią išmoką gauti pasibaigus 18 ar 24 mėnesių išmokos mokėjimui. Pabrėžtina, kad Direktyvoje nurodyta, jog šie neperleidžiami mėnesiai gali būti panaudoti iki vaikui sukaks aštuoneri metai (5 str.), todėl toks teisės gauti išmoką ir atostogas sutrumpinimas iki 18 ar 24 mėnesių laikytinas neproporcingu. 2. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje vaiko priežiūros atostogos gali būti suteikiamos iki 3 metų, neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų metu, kuomet jas pasirenka tėtis, mamos statusas lieka neaiškus. Tuo atveju, jei vaiko priežiūros atostogos trunka iki 3 (trijų) metų ir neperleidžiamomis atostogomis naudojasi tėtis (įtėvis, globėjas), siūlome įtvirtinti, kad mama (įmotė, globėja) turi teisę išlaikyti savo darbo vietą ir įgyja teise naudotis neapmokamomis atostogomis. 3.

3. Dėl išmokos dydžio

Direktyva nenustato konkrečių nuostatų, taigi Ministerijos siūlomame projekte siekis keisti dabartinę išmokos skaičiavimo sistemą vaiko priežiūros atostogų metu nėra tiesiogiai susijęs su Direktyvos įgyvendinimu. Tiek pirmaisiais, tiek antraisiais metais vaiko priežiūros atostogų metu išmoka 24 mėn. variante mažinama: pirmaisiais metais dabar mokama 54,31 proc. buvusio atlyginimo, pasiūlyme nurodoma mokėti 45 proc., antraisiais metais atitinkamai dabar numatyta 31,03 proc., siūloma 25 proc. Nepriklausimai nuo to, jog neperleidžiamų mėnesių metu mokama visas į rankas gautas atlyginimas, vis tiek didžiąja dalimi atvejų šeimos situacija toks siūlymas pablogins, ypač tuo atveju, jei vienas iš tėvų pasirinks nepasinaudoti savo neperleidžiamomis atostogomis. Tai itin svarbu. Ypač atsižvelgiant faktą, kad Lietuvoje neliko pajamų mokesčių lengvatų, kurios priklausytų nuo išlaikomų asmenų šeimoje skaičiaus. Jas panaikinus, tėvai visą likusį dalyvavimo darbo rinkoje laikotarpį mokės mokesčius, nepaisant augančių poreikių didesnėms pajamoms dėl vaikų poreikių. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad mokesčių našta auginant vaikus yra viena didžiausių Europos Sąjungoje. Esant tokiai mokesčių sistemai ir mažinant išmokas yra netesimi duoti rinkėjams įsipareigojimai mažinti mokestinę naštą dirbantiems (šeimoms) ir prioretizuoti šeimos gerovę didinančias sritis. Demografinė situacija Lietuvoje taip pat yra labai sudėtinga, o išmokų auginant vaikus mažinimas neskatina šeimų apsispręsti turėti daugiau vaikų. Todėl siūlome nemažinti šeimų gaunamų išmokų, o svarstyti, kaip garantuoti šeimų poreikius atitinkančių pajamų stabilumą pagal išlaikomų asmenų skaičių šeimoje, kompleksiškai derinant pajamų, mokesčių joms ir išmokų santykį. 4. Taip pat įstatymo projekte keičiasi galimybė dirbti ir gauti darbo užmokestį vaiko priežiūros atostogų metu.

Tokia galimybė atsiranda anksčiau - kai pasibaigia neperleidžiami mamos ar tėčio atostogų mėnesiai, tačiau pagal Ministerijos siūlymą, darbo užmokesčio ir gaunamos pašalpos suma negalės būti didesnė nei vaiką prižiūrinčio asmens buvęs darbo užmokestis. Tokia nuostata, šį raštą pasirašiusių organizacijų nuomone, kaip tik siaurina ir blogina galimybes moterims sugrįžti į darbo rinką, nes jos gali dirbti tik mažesne apimtimi, dalimi etato, negali ieškoti pelningesnio darbo ar veiklos. Siūlome palikti dabar galiojančią tvarką ir leisti kitais, ne neperleidžiamų atostogų mėnesiais motinai dirbti ir užsidirbti, neribojant šios galimybės ankstesnio darbo užmokesčio suma. 5. Siūlome papildyti egzistuojančią vaiko priežiūros išmokos skaičiavimo tvarką ir leisti tėvams rinktis išmokos skaičiavimą pagal abiejų tėvų darbo užmokesčio vidurkį, kaip papildomą alternatyvą prie dabartinio skaičiavimo, kai skaičiuojama pagal vieno iš tėvų, kuris naudojasi vaiko priežiūros atostogomis. Toks valstybės požiūris į šeimą, kaip 2 tėvų visumą, leis lengviau susikeisti tėvams rolėmis, prižiūrint vaikus. Tai stiprins šeimą ir padės lengviau pasiekti direktyvos tikslus: dalintis šeimos naštą bei derinti darbo-kaijeros interesus abiems tėvams. Taip pat tokia galimybė tėvams nuims šeimos narių darbo interesų konfrontaciją bei padės turėti pastovų valstybės paramos lygį, nepriklausomai nuo tuo metu vaiką prižiūrinčioj o vieno iš tėvų. Vaiko priežiūros atostogų apmokėjimo ir tvarkos klausimai yra labai svarbūs jaunoms šeimoms, siekiančioms karjeros ir kartu ketinančioms susilaukti vaikų. Atsižvelgdami į tai, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, taip pat į kritinę demografinę padėtį Lietuvoje, manome, kad sąlygos prižiūrėti vaikus negali būti bloginamos, jeigu siekiame palankios šeimai aplinkos. Vaiko priežiūros atostogų išmokos nėra parama šeimoms.

Tai netekto darbingumo pajamų kompensavimo išmoka, mokama viso darbinio stažo trukmės dviejų tėvų mokesčių dėka (draudimo įmokų pagrindu). Taip pat tai yra gimstamumo skatinimo ir skurdo mažinimo priemonė. Kadangi šios išmokos mechanizme tampriai sąveikauja valstybės ir piliečių interesai, atsakomybė už šios priemonės sėkmę bei finansavimą turi būti dalinama proporcingai abiems šalims t. y. antraisiais metais finansinės paramos šeimai mokėjimas galėtų būti vykdomas ir iš valstybės biudžeto. Spręsti pagrindiniame komitete

4. Informacinis

vyrų teisių Lietuvoje tinklalapis vyruteises.lt, 2022-04-06 Įvertinus Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, 11(1), 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymo projektą (toliau - Įstatymo projektą), teikiamos šios pastabos:

1. Įstatymo projekto 7

straipsniu siūloma keisti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalį, nustatant, kad vienam iš tėvų

(įtėvių) ar globėjų nepasinaudojus neperleidžiamomis vaiko priežiūros atostogomis, numatytomis Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, ar jų dalimi, vaiko priežiūros išmoka už nepanaudotą neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų laikotarpį negalėtu būti skiriama ar išmokama (čia ir toliau - išskirta pasiūlymo teikėjo) kitam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateikiama informacija apie, Įstatymo projekto rengėjos nuomone, nepakankamą vyrų įsitraukimą į šeimos gyvenimą ir perteklinį dalyvavimą profesinėje veikloje („ mažai tėvų vyrų naudojasi atostogomis

„situacija neskatina vyrų įsitraukti į šeiminį gyvenimą“ ir pan.). Manytina,

kad asmens pasirinkimo laisvė neturėtų priklausyti nuo kitų asmenų nuomonių ar subjektyvių įžvalgų apie jo priimamus sprendimus.

Siūlomas teisinis reguliavimas paneigtų teisinių santykių subjektų pasirinkimo laisvę ir įgyvendintų dirbtinai trečiųjų šalių sukonstruotus lūkesčius šių teisinių santykių subjektų elgesyje, todėl šiam siūlymui nepritartina. Siūlytina atsiriboti nuo teisinio reguliavimo, orientuoto į vyrų elgesio kontrolę, ir sudaryti galimybę tėvams (įtėviams) ar globėjams pasirinkti tinkamiausią vaiko priežiūros atostogų pasidalijimo tarpusavyje alternatyvą pagal individualias aplinkybes, kurios yra žinomos ir suprantamos tik šių teisinių santykių subjektams. 2. Įstatymo projekto aiškinamojo rašto 14 punkte pateikiama informacija apie 2020 metais vykdytą visuomenės apklausą dėl galimų vaiko priežiūros išmokos alternatyvų, tačiau pabrėžtina, kad visuomenei nebuvo suteikta galimybė pasisakyti dėl kertinio teisinio reguliavimo pokyčio - vaiko priežiūros atostogų perleidimo galimybės panaikinimo. Vienas iš Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų teisėkūros subjektams yra konsultavimasis su visuomene laiku ir dėl esminiu klausimu. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte taip pat nepateikiama informacija apie tai, su kuriomis vyrų interesus atstovaujančiomis organizacijomis buvo konsultuojamasi Įstatymo projekto rengimo metu. Manytina, kad prieš įgyvendinant siūlomus teisinio reguliavimo pokyčius yra imperatyvu išsiaiškinti kuo didesnės visuomenės dalies interesus ir prioritetus, ir šiuos pokyčius įgyvendinti tik esant akivaizdžiam ir nedviprasmiškam visuomenės palaikymui. Spręsti pagrindiniame komitete

5. Nacionalinė

šeimos taryba, 2022-04-12 Nacionalinė šeimos taryba (toliau - Taryba), išnagrinėjusi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, l1¹, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymo projektą Nr.

XIVP-1439

(toliau - Įstatymo projektas), pritaria pagrindiniam Įstatymo projekto tikslui - įgyvendinti 2019 m. birželio 20 d. priimtą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/1158, sudaryti geresnes sąlygas derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, skatinti vyrų ir moterų lygybę dėl galimų darbo rinkos iššūkių ir požiūrio darbe principo įgyvendinimo, teikia pastabas ir pasiūlymus:

1. Taryba pažymi, kad kalbant

apie tėčių įsitraukimą į mažamečių vaikų priežiūrą, tyrimu duomenys rodo, kad vienose šalyse labiau negu kitose tėčiai noriau išeina tėvystės atostogų (Jurado Guerrero ir Munoz-Comet 2020), o viena geriausiai veikiančių skatinamųjų priemonių, kurias, 2021 m. duomenimis, naudojo vienuolika pasaulio valstybių, yra skirti papildomus (bonus) tėvystės atostogų mėnesius su sąlyga, jeigu pasinaudojama viena dalimi atostogų (pavyzdžiui, jeigu tėčiai pasinaudoja dviem tėvystės atostogų mėnesiais Vokietijoje, jie gauna dar du papildomus tėvystės atostogų mėnesius, taigi bendra tėčiams priklausanti vaiko priežiūros dalis padidėja iki keturių mėnesių) (Koslowski ir kt. 2021). Kadangi Lietuvoje taikomas sąlyginis vaiko priežiūros modelis, nukreiptas į dirbančius asmenis (Brazienė 2021, 36), jis taip pat gali gilinti ir socialinę nelygybę. Be to, mažamečius vaikus auginančių moterų užimtumas yra glaudžiai susijęs su ikimokyklinio amžiaus ugdymo įstaigų trūkumu Lietuvoje (Cižauskaitė ir Gruževskis 2018), ir dėl to joms tenka didesnė priežiūros namuose našta (Pilinkaitė-Sotirovič ir Kontvainė 2020). Taryba atkreipia dėmesį, kad šeimos neprieštarauja direktyvos perkėlimui.

Jos sutinka, kad tėvas gali būti skatinamas lanksčiai rinktis apmokamas neperleidžiamas tėvystės atostogas ir pabūti su vaiku suminius du mėnesius, tokiu būdu gerinant vaiko ir tėvo emocinį ryšį, padedant motinai ruoštis integracijai į darbo rinką, kai tėvas gali imti šias neperleidžiamas tėvystės atostogas kad ir po savaitę 8 mėnesius ar pora dienų per savaitę 24 mėnesius(taip susidarytų 60dienų), atsižvelgiant į šeimos poreikius, susitarimą tarpusavyje ir su darbdaviu. Tačiau daugeliui šeimų nepriimtinas dabartinės išmokų tvarkos keitimas, kuris nėra susijęs su direktyva. Naujai siūloma išmokų tvarka pablogina dalies šeimų situaciją, ko direktyva nerekomenduoja. Tai vyksta, kai:

• darbdavys nesutinka išleisti šeimos tėvo į neperleidžiamas atostogas dėl darbo pobūdžio. Tada tėvas patiria dvigubą spaudimą-iš darbdavio neimti atostogų, o iš valstybės bei šeimos -imti atostogas. Tai nepagerina darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimo, kelia įtampą;
• tėvai išsiskyrę (tėvas turi priklausomybes, smurtauja, nedirba ar dėl kitų analogiškų priežasčių įvyksta 70% skyrybų) ir toks tėvas negali vienas tinkamai pasirūpinti vaiku, o motinai sutrumpinamos motinystės atostogos dviem mėnesiais ir sumažėja jai skiriamos išmokos dydis, lyginant su dabartine tvarka. Vienos motinos(ir vieno tėčio) šeimos ir dabar daug dažniau susiduria su skurdu negu abiejų tėvų šeimos. Šia reforma dar pablogintųjų situaciją. Ypač, kai vaikams iki 24 mėnesių neužtikrinamos priežiūros paslaugos;
• auga kainos, didėja infliacija ir bedarbystė ir esama išmoka vaiko auginimui dažnai nepakankama ir ją mažinti reiškia bloginti šeimų finansinę būklę;
• šeimos ir taip išgyvena būtinybę įveikti vis daugiau įtampų, kylančių dėl išorinio chaoso, susijusio su pandemija, karu, vykstančiu kaimyninėje valstybėje ir kitomis grėsmėmis.

Vykdyti pokyčius, kurie neišvengiamai įneša dar daugiau įtampos ir netikrumo šeimai, reiškia bloginti šeimos psichoemocinę būklę. Todėl Taryba pažymi, kad teikiamame Įstatymo projekte nėra numatyta Įvesti skatinamųjų priemonių, bet siūloma eiti veikiau tam tikro ekonominio spaudimo keliu, kai tėčiams nepasirinkus pasinaudoti savo neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais, šeima bendroje sumoje gaus trumpesnes atostogas. Tarybos manymu, Įvedus neperleidžiamus mėnesius ne pridedant atostogų mėnesius tėčiams papildomai, bet trumpinant vaiko priežiūros atostogų trukmę neperleidžiamų atostogų mėnesių sąskaita, šeimų finansinė gerovė, lyginant su dabartine (renkantis ilgesnės trukmės vaiko priežiūros atostogas), gali nukentėti. Todėl Taryba siūlo prie pateiktų vaiko priežiūros atostogų trukmės alternatyvų - 18 ir 24 mėnesių - papildomai pridėti du neperleidžiamus vaiko priežiūros atostogų mėnesius tėčiams. Tokiu būdu nenukentės tėvai, įregistravę ištuokas, o tėčiai bus labiau suinteresuoti pasinaudoti savo atostogų dalimi, nesijausdami, kad „atima“ ją iš mamų. Šeimos situacija tokiu būdu nebūtų bloginama. Šeimos, kurios galėtų, be įtampos ir spaudimo, pasinaudotų tėčiui skirtomis neperleidžiamomis vaiko priežiūros atostogomis, ir be pasipriešinimo priimtų direktyvos idėją. Tokiu būdu nenukentėtų tėvai, vieni auginantys vaikus (net tie, kurie yra išsiskyrę), o šeimos/poros, kartu auginančios vaikus, gautų realią pozityvią paskatą pasinaudoti neperleidžiamais vaiko priežiūros mėnesiais. 2.

2. Tarybos manymu, Įstatymo

projekte siūlomos išmokos, kol vaikui sueis 24 mėnesiai - 45 procentai ir 25 procentai gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžiai pablogina finansinę šeimų situaciją. Pagausėjus šeimai ir padidėjus išlaidoms, reikėtų vertinti šeimos pajamų ir išlaidų santykį, atsižvelgiant į jų dydžius iki vaiko gimimo. Todėl Taryba kartoja savo pasiūlymą, kurį teikė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai 2021 m. rugpjūčio mėnesį (Nr. 21-8-2-1) pirmais vaiko priežiūros atostogų metais įvesti 54,31 procento, o antraisiais - 31,03 procento išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. 3. Tarybos manymu, Įstatymo projekte siūlomas reglamentavimas, antraisiais vaiko auginimo metais riboti darbo pajamas vaiko priežiūros metu, kompensuojant iki vaiko gimimo gautą uždarbį ir nustatyti mažą vaiko išmokos procentą, gali pabloginti kai kurių šeimų finansinę padėtį gimus vaikui. Todėl Taryba siūlo ateityje papildomai svarstyti galimybę didinti vaiko pinigus. Pridedama: iliustracija, pademonstruojanti, kaip gali pablogėti šeimos situacija, atsižvelgiant į konkrečios šeimos pajamų kaitą. Pavyzdyje atsiskleidžia, kaip numatyta išmokų pertvarka finansiškai paveiks visos šeimos pajamas, jeigu tėtis neturės galimybės pasinaudoti savo neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų dalimi. Spręsti pagrindiniame komitete

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų

pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

• str. str. d.

p. 1. Seimo narys G. Paluckas,

2022-04-04¹¹

1 Argumentai: Nekvestionuojant įstatyme siūlomų pakeitimų turinio, atkreiptinas dėmesys, kad tarp įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo datų esantis nedidelis laiko atstumas sukuria neapibrėžtumą dėl išėjimo į motinystės atostogas laiko, terminų ir gaunamų draudimo išmokų sumų, kurios dažnai jau yra suplanuotos šeimos biudžetuose.

Todėl racionalu būtų įstatymo nuostatų įsigaliojimą atidėti iki 2023 metų sausio 1 dienos, kad šie pakeitimai nesukeltų neapibrėžtumo jau dabar vaikų besilaukiančioms motinoms. Pasiūlymas: Siūlome pakeisti šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį išdėstant ją taip:

1. Šis

įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. Spręsti pagrindiniame komitete

2. Seimo nariai

R. Žemaitaitis, A. Širinskienė,

2022-04-05⁷

11 Pasiūlymas 22 straipsniui:

7 straipsnis. 22 straipsnio pakeitimas

4. Vaiką ne

mažiau kaip du paskutinius pasirinktos vaiko priežiūros išmokos mokėjimo trukmės, iki vaikui sueis 18 24 arba 24 26 mėnesiai, mėnesius vienas auginantis vienas iš jo tėvų (įtėvių) ar globėjų turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už papildomą dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį, jeigu jis atitinka šio straipsnio

1 dalyje nurodytas sąlygas ir kitam tėvui (įtėviui) ar globėjui nebuvo

išmokėta šio straipsnio 2 dalyje nurodyta vaiko priežiūros išmoka. Jeigu apdraustajam asmeniui gimsta du ir daugiau vaikų ar apdraustasis asmuo įvaikina arba globoja du ir daugiau vaikų, šioje dalyje nustatytą teisę turintis apdraustasis asmuo turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už kiekvieną vaiką atskirai, atsižvelgiant į vienu metu gimusių, įvaikintų arba globojamų vaikų skaičių. Pasiūlymas įstatymo įsigaliojimo, įgyvendinimo ir taikymo straipsniui: 11 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas

1. Šis

įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2022 2023 m. rugpjūčio sausio 1 d. Spręsti pagrindiniame komitete

3. Seimo nariai

I. Kačinskaitė-Urbonienė, V.

Kačinskaitė-Urbonienė, V. Giraitytė-Juškevičienė, V. Jukna, V. Fiodorovas, 2022-04-06⁷ Argumentai: Pasiūlymo tikslas – sudaryti galimybę tėvams, neperleidžiant vaiko priežiūros atostogų, pasirinkti, kas prižiūrės vaiką ilgesnį laiką, ir vienam jų 4 mėnesius gauti padidintą išmoką, kad nei vienos šeimos finansinė situacija, lyginant su dabartine išmokų sistema, nepasikeistų. Siūloma nustatyti, kad vienam iš tėvų nepasinaudojus vaiko priežiūros atostogomis, kitam iš tėvų išmoka būtų mokama papildomai tiek laiko, kiek atostogų nepanaudojo vienas iš tėvų. Pasiūlymas

1. Pakeisti įstatymo projekto 7 straipsniu siūlomą keisti 22 straipsnio 3 dalį

ir ją išdėstyti taip: „3. Vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų nepasinaudojus neperleidžiamomis vaiko priežiūros atostogomis, numatytomis Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, ar jų dalimi, kitam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui už nepanaudotą neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų laikotarpį paskirta vaiko priežiūros išmoka neskiriama ir nemokama mokama papildomai tiek laiko, kiek vaiko priežiūros atostogų nepanaudojo vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjų.“

Spręsti pagrindiniame komitete

4. Seimo nariai

I. Kačinskaitė-Urbonienė, V. Giraitytė-Juškevičienė, V. Jukna, V. Fiodorovas, 2022-04-06⁹ Argumentai: Pasiūlymo tikslas – sudaryti galimybę tėvams vaiko priežiūros atostogų pirmaisiais metais dirbti ir galuti vaiko priežiūros išmoką ir tuo atveju, kai pajamų dydis yra didesnis už vaiko priežiūros išmoką arba jai lygus. Siūloma nustatyti, kad pirmaisiais vaiko auginimo metais tėvas ar motina, gavę pajamų ir (ar) išmokų, didesnių už vaiko priežiūros išmoką arba jai lygių, galėtų gauti ir vaiko priežiūros išmoką, kurios dydis neviršytų vieno šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Tokiu būdu bus sudarytos prielaidos tėvams dirbti, neprarasti profesinių įgūdžių ir gauti didesnę savo uždirbamų pajamų dalį. Pasiūlymas

1. Pakeisti įstatymo projekto 9 straipsniu siūlomą keisti 24 straipsnio 7 dalį

ir ją išdėstyti taip: „7.

Jeigu apdraustasis asmuo, kuriam paskirta vaiko priežiūros išmoka, išskyrus vaiko priežiūros išmoką, skiriamą ir mokamą vadovaujantis šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalimis, vaiko priežiūros išmokos gavimo metu turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos motinystės socialinio draudimo įmokos, ar iš tuo metu vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, kurios pagal šį įstatymą nėra laikomos draudžiamosiomis pajamomis, arba gauna šio įstatymo nustatytas ligos (įskaitant išmokas, darbdavio mokamas dvi pirmąsias ligos dienas) ar profesinės reabilitacijos išmokas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos išmokas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu (toliau kartu šiame straipsnyje – pajamos ir (ar) išmokos), ir jam paskirtos vaiko priežiūros išmokos (bendros šių išmokų sumos) ir atitinkamą mėnesį apskaičiuotų pajamų ir (ar) išmokų suma neviršija arba yra lygi jo vidutinio mėnesinio kompensuojamojo uždarbio, apriboto minimaliu ir maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, pagal kurį buvo nustatytas vaiko priežiūros išmokos dydis, dydžiui, jam mokama viso dydžio paskirta vaiko priežiūros išmoka.

Jeigu apdraustajam asmeniui paskirtos vaiko priežiūros išmokos (bendros šių išmokų sumos) ir atitinkamą mėnesį apskaičiuotų pajamų ir (ar) išmokų suma viršija vidutinio mėnesinio kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį buvo nustatytas vaiko priežiūros išmokos dydis, dydį, jam mokamas jo vidutinio mėnesinio kompensuojamojo uždarbio, apriboto minimaliu ir maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, pagal kurį buvo nustatytas vaiko priežiūros išmokos dydis, ir apskaičiuotų pajamų ir (ar) išmokų skirtumas mokama vaiko priežiūros išmoka, kurios dydis negali viršyti vieno šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, galiojusio užpraeitą ketvirtį iki teisės gauti vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatuose nustatyta tvarka.“ Spręsti pagrindiniame komitete 5.

Seimo nariai I. Kačinskaitė-Urbonienė, V. Giraitytė-Juškevičienė, V. Jukna, V. Fiodorovas, 2022-04-06¹¹ Argumentai: Pasiūlymo tikslas – sudaryti galimybę šiuo metu jau vaikų besilaukiantiems ar jų susilaukti planuojantiems tėvams pasiruošti reikšmingai reformai vaiko priežiūros išmokų reguliavime. Siūloma nustatyti, kad įstatymas įsigalioja ne 2022 m. rugpjūčio 1 d., o

2023 m. kovo 1 d. Pasiūlymas

1Pakeisti įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2022

m. rugpjūčio 2023 m. kovo 1 d.“

2Pakeisti įstatymo projekto 11 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo

valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius iki 2022 m. birželio 30 d. 2023 m. sausio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.“

Spręsti pagrindiniame komitete

6. Seimo nariai

R. Baškienė, L. Nagienė, L.

Nagienė, L. Mogenienė, 2022-04-07⁹ Argumentai: Vertinant siekį padėti šeimoms auginti vaikus bei matant blogėjančią ekonominę padėtį ir su tuo susijusius būsimus sunkumus, Ligos ir motinystės įstatymu (XIVP-1439) siūlomas vaiko priežiūros išmokos dydžio mažinimas (nuo buvusio 77,58 proc. iki 60 proc.), nors ir būtų prailgintas iki 18 mėnesių, deja netaptų parama jaunoms šeimos. Atkreiptinas dėmesys, kad galimybės suteikimas jau pirmais vaiko gyvenimo metais tėvams dirbti būtų realizuotas ne visų tėvų, todėl buhalterinis skaičiavimas dėl

„nesumažėjančių“ pajamų neatitiktų realybės. Žinotina ir tai, kad įstatymu

siūloma galimybė dirbti ir gauti vaiko priežiūros išmoką būtų apribota, kad gaunama atlyginimo ir vaiko priežiūros išmokos suma viršytų buvusio darbo užmokesčio dydžio. Dar blogesnė padėtis teikiamu įstatymu siūloma tėvams, pasirinkusiems vaiką auginti dvejus metus. Pirmais metais vaiko priežiūros išmoka būtų sumažinama nuo 54,31 proc. iki 45 proc., o antraisiais metais mažinama nuo 31,03 iki 25 proc. Ir, priešingai negu dabar veikia teisinis reguliavimas, antraisiais vaiko gyvenimo metais, gaunama atlyginimo ir vaiko priežiūros išmokos suma negalėtų viršyti buvusio darbo užmokesčio dydžio. Todėl, pritariant ES Direktyvos (2019/1158) įgyvendinimui įvedant neperleidžiamas vaiko priežiūros atostogas bei sudarant galimybę ir pirmaisiais vaiko gyvenimo metais dirbti, toliau padedant šeimoms auginti vaikus ir vykdyti šeimai palankią politiką siūlome drastiškai nemažinti vaiko priežiūros išmokos dydžių. Pasiūlymas:

Pakeisti 9 straipsniu keičiamo įstatymo 24 straipsnio 1,2,3,4 ir 9 dalis ir jas išdėstyti taip: „1.

Jeigu apdraustasis asmuo pasirenka gauti vaiko priežiūros išmoką, kol vaikui sueis

18 mėnesių, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama, iki vaikui

sueis 18 mėnesių, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio

2 ir 4 dalyse nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir mokamos vaiko

priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, o likusius mėnesius, iki vaikui sueis 18 mėnesių, – 60 70 procentų šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. 2. Jeigu apdraustasis asmuo pasirenka gauti vaiko priežiūros išmoką, kol vaikui sueis

24 mėnesiai, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama, iki vaikui

sueis 24 mėnesiai, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio

2 ir 4 dalyse nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir

mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, likusius mėnesius, iki vaikui sueis 12 mėnesių, – 45 54 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, o nuo 12 mėnesių, iki vaikui sueis 24 mėnesiai, – 25 31 procento išmoka šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio mokama neatsižvelgiant į tuo metu gautas pajamas ir (ar) išmokas. 3.

3. Jeigu apdraustajam

asmeniui vaiko priežiūros atostogos suteikiamos pagal Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalį, išskyrus atvejus, nustatytus šio įstatymo

22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir jis pasirenka gauti vaiko

priežiūros išmoką 18 mėnesių, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama

18 mėnesių, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio

3 dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalyse

nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, o likusius mėnesius – 60 70 procentų šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. 4. Jeigu apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogos suteikiamos pagal Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalį, išskyrus atvejus, nustatytus šio įstatymo

22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir jis pasirenka gauti vaiko

priežiūros išmoką 24 mėnesius, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama

24 mėnesius, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio

3 dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4

dalyse nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, likusius pirmųjų įvaikinto vaiko auginimo metų mėnesius – 45 54 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, o antraisiais įvaikinto vaiko auginimo metais – 25 31 procento išmoka šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio mokama neatsižvelgiant į tuo metu gautas pajamas ir (ar) išmokas. 9. Mokant vaiko priežiūros išmoką, į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos vaiko priežiūros išmokos mokėjimo metu gautos draudžiamosios pajamos už darbą, atliktą iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos. Antraisiais vaiko auginimo metais (iki vaikui sueis 24 mėnesiai arba antraisiais įvaikinto vaiko auginimo metais) vaiko priežiūros išmoka mokama neatsižvelgiant į tuo metu gautas pajamas ir (ar) išmokas.“

Spręsti pagrindiniame komitete

7. L.

L. Kukuraitis, T. Tomilinas, 2022-04-12⁹ Argumentai: Iki šiol galiojanti vaiko priežiūros išmokų sistema skatina šeimas vaikus prižiūrėti iki 2 metų, nes per dvejus metus išmokama didesnė suma negu per vienerius. Vyriausybės pateiktoje vaiko priežiūros sistemos pertvarkoje finansiškai šeimos skatinamos bus rinktis 18 mėnesių vaiko priežiūros laikotarpį, kadangi joms bus sumokama didesnė išmokų suma negu besirenkančioms 24 mėnesius. Pagal LR SADM pateiktus skaičiavimus, skirtumas gali siekti iki 10%, kas vaikus auginančioms šeimoms yra didelė suma. Vertindami, kad šiuo metu egzistuojanti vaikų priežiūros institucinė sistema, ypač miestuose, nėra pasiruošusi priimti 1,5 metų vaikus į darželius, teikiame pasiūlymą, pagal kurį bendra sumokama išmokų suma į rankas būtų panaši tiek renkantis 18 mėnesių, tiek 24 mėnesius. Tegul šeimos pačios, vertindamos savo šeimos ir bendruomenėje esančių viešųjų paslaugų galimybes sprendžia, kurį vaiko priežiūros laikotarpį rinktis. Sistemos lankstumas didina pasitikėjimą ja. Pasiūlymas:

Pakeisti 9 straipsniu keičiamo įstatymo 24 straipsnio 2, 4 dalis ir jas išdėstyti taip: „2. Jeigu apdraustasis asmuo pasirenka gauti vaiko priežiūros išmoką, kol vaikui sueis

24 mėnesiai, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama, iki vaikui

sueis 24 mėnesiai, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio

2 ir 4 dalyse nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir

mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, likusius mėnesius, iki vaikui sueis 12 mėnesių, – 45 procentai, o nuo 12 mėnesių, iki vaikui sueis

24 mėnesiai, – 25 procentai 30 procentų šios

išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. 4.

4. Jeigu

apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogos suteikiamos pagal Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalį, išskyrus atvejus, nustatytus šio įstatymo

22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir jis pasirenka gauti vaiko

priežiūros išmoką 24 mėnesius, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama

24 mėnesius, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio

3 dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4

dalyse nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, likusius pirmųjų įvaikinto vaiko auginimo metų mėnesius – 45 procentai, o antraisiais įvaikinto vaiko auginimo metais – 25 procentai 30 procentų šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.“

Spręsti pagrindiniame komitete

6Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:

6.1. Sprendimas: siūlyti pagrindiniam komitetui tobulinti

įstatymo projektą, atsižvelgiant į Biudžeto ir finansų komiteto ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento pateiktus pasiūlymus bei įvertinti Valstybės kontrolės pateiktą nuomonę. Atkreiptinas dėmesys, kad atsižvelgiant į bendrą vaiko priežiūros išmokos sumą iki kol vaikui sueis 18 ar 24 mėnesiai, šiuo įstatymo projektu tėvai yra skatinami grįžti į darbą ankščiau ir rinktis eiti vaiko priežiūros atostogų iki kol vaikui sueis 18 mėnesių. Pažymėtina, kad skatinant tėvus rinktis vaiko priežiūros atostogas iki kol vaikui sueis 18 mėnesių, reikėtų atitinkamai pritaikyti ir infrastruktūrą – užtikrinti, kad vaikai turėtų galimybę patekti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas nuo 18 mėnesių. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal šiuo metu galiojančią sistemą antraisiais vaiko metais galima ir dirbti, gaunant visą darbo užmokestį, ir gauti visą vaiko priežiūros išmoką.

Pastebėtina, kad pirmaisiais vaiko metais absoliuti dauguma gaunančių vaiko priežiūros išmoką yra motinos, o antraisiais vaiko metais beveik 40 % gaunančių vaiko priežiūros išmoką yra tėčiai (manytina dėl didesnio darbo užmokesčio), iš kurių apie 90 % dirba. Priėmus įstatymo projektą, galimybės antraisias vaiko priežiūros metais gauti ir visą darbo užmokestį, ir vaiko priežiūros išmoką neliks, todėl, tikėtina, apie 35 % šeimų bendra vaiko priežiūros išmokos suma per visą vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, lyginant su šiuo metu esančia sistema, gali būti mažesnė. 6.2. Pasiūlymai:

1. Atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą, jog šiuo metu

kūdikio besilaukiančioms šeimoms būtų taikomos šiuo metu galiojančios įstatymo nuostatos, siūloma nustatyti vėlesnę įstatymo projekto įsigaliojimo datą – 2023 m. kovo 1 d. 7. Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – 1, susilaikė – 0. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: M. Majauskas, A. Čepononis, L. Jonaitis. Komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas Biuro patarėja G. Genelienė

Komiteto išvada

2022-05-20 · the official register ↗

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

SOCIALINIŲ REIKALŲ IR DARBO KOMITETAS

PAGRINDINIO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LIGOS IR MOTINYSTĖS

SOCIALINIO DRAUDIMO įstatymo nr. ix-110 1, 5, 11¹, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo priedu įstatymo projekto nr. xivp-1439 2022-05-18

Nr. 103-P-23

Vilnius

1. Komiteto posėdyje

dalyvavo: Mindaugas Lingė – komiteto pirmininkas, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Rima Baškienė, Juozas Baublys (pavaduojantis Joną Varkalį), Algimantas Dumbrava, Justas Džiugelis, Vaida Giraitytė-Juškevičienė, Gintautas Kindurys, Linas Kukuraitis, Monika Ošmianskienė, Audrius Petrošius (pavaduojantis Gintarę Skaistę), Algirdas Sysas; komiteto biuras: Evelina Bulotaitė – biuro vedėja, patarėjos: Dalia Aleksejūnienė, Diana Jonėnienė, Asta Kazlauskienė, Ieva Kuodienė, padėjėjos Renata Liekienė, Indrė Žukauskaitė; kviestieji asmenys: Ieva Kačinskaitė-Urbonienė – Seimo narė, Jadvyga Andriuškevičiūtė – Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresn. patarėja, Vilniaus universiteto atstovai: Romas Lazutka, Daiva Skučienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai: Monika Navickienė – socialinės apsaugos ir darbo ministrė, Donata Telišauskaitė-Čekanavičė – Socialinio draudimo grupės vyresn. patarėja Vilma Pėčė – Socialinio draudimo grupės patarėja, Birutė Sabatauskaitė – lygių galimybių kontrolierė, Julita Varanauskienė – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktorė, Jūratė Šeduikienė – asociacijos ,,Moterų informacijos centras“ direktorė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

• str. str. d.

p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2022-03-25² Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas. 1.

1. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo

Nr. IX-110 1, 5, 11¹, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo priedu įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) projekto

2 straipsniu keičiamo 5 straipsnio 3 dalies 2

punktą siūloma pakeisti ir nustatyti, kad turintiems teisę gauti apdraustiesiems asmenims tėvystės išmoka skiriama apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų metu arba tėvystės laikotarpiu vaikui prižiūrėti tuo atveju, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos (čia ir toliau – išskirta mūsų). Atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje vardijamos tikslinės atostogos, kurių laikotarpiu skiriamos tam tikros išmokos, siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, glaustumo, tikslumo ir aiškumo, formuluotės

„vaikui prižiūrėti tuo atveju, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5

straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos“ siūlytina atsisakyti, nes ji apibrėžia ne suteikiamų atostogų rūšį, o vieną iš atostogų suteikimo sąlygų. Tokia nuostata šiame punkte yra perteklinė ir nenuosekli šios dalies 1 punkto bei keičiamo 2 punkto kontekste. Pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje aptariamas laikotarpis apibrėžtas kaip „tėvystės laikotarpis“, todėl tokios sampratos reikėtų nuosekliai laikytis visame įstatymo projekte (keičiamo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 dalyje, keičiamo įstatymo 20 straipsnyje, keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir kitur) ir atsisakyti perteklinių, klaidinančių ir teisinį reguliavimą apsunkinančių formuluočių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte teikiama nuoroda į šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį suformuluota netinkamai. Atsižvelgiant į tai, kad nuoroda teikiama į to paties straipsnio dalį, ji turėtų būti teikiama ne į šio įstatymo, o į šio straipsnio atitinkamą normą. Pritarti.

Pritarti. Žr. Komiteto patobulinto įstatymo projekto 2, 4 straipsnius, 5 straipsnio 2 dalį, 7 ir 9 straipsnius. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2022-03-25⁴

2. Įstatymo projekto 4

straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 2 punkto pakeitimą reikėtų tikslinti. Neaišku, kodėl apdraustojo asmens, pagal šio įstatymo 5 straipsnio

4 dalį prilyginto asmeniui, kuriam suteiktos nėštumo ir

gimdymo atostogos, teisė gauti motinystės išmoką yra suformuluota kaip šios teisės išimtis. Pažymėtina, kad pagal įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, asmenys, kuriems nėštumo ir gimdymo, tėvystės ir vaiko priežiūros atostogos nesuteikiamos, remiantis nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimu, prilyginami asmenims, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, o remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis apie vaiko gimimą <...> asmenims, kuriems suteiktos tėvystės ar vaiko priežiūros atostogos.“ Atsižvelgiant į nurodytus teisinio reguliavimo pakeitimus, minėtus netikslumus reikėtų pašalinti. Pritarti. Žr. Komiteto patobulinto įstatymo projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 2 punktą. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2022-03-25⁵

1

3. Įstatymo projekto 5

straipsniu keičiamo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas reikėtų tikslinti. Iš teikiamos formuluotės nėra aišku kokie atvejai turimi omenyje formuluotėje „išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos“.

Viena vertus, ši formuluotė gali būti suprasta kaip nustatanti išimtį, pagal kurią šie asmenys neturi teisės gauti tėvystės išmokos („Teisę gauti tėvystės išmoką turi tėvas (įtėvis), kuris įstatymų nustatyta tvarka yra išėjęs jam suteiktų tėvystės atostogų, išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos), tačiau toks aiškinimas neatitiktų iš keičiamo įstatymo 20 straipsnio ir kitų normų išplaukiančio teisinio reguliavimo, pagal kurį tėvystės laikotarpiu išmoka mokama. Kita vertus, formuluotė „išskyrus atvejus, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos“ gali būti suprasta kaip nustatanti išimtį, pagal kurią ši asmenų grupė tėvystės atostogų neišeina, t. y. tėvystės atostogos nesuteikiamos. Tačiau toks išimties aiškinimas taip pat nėra tikslus, nes pagal įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio

4 dalį, asmenys, kuriems nėštumo ir gimdymo, tėvystės ir vaiko

priežiūros atostogos nesuteikiamos, remiantis nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimu, prilyginami asmenims, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, o remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis apie vaiko gimimą <...> asmenims, kuriems suteiktos tėvystės ar vaiko priežiūros atostogos.“ Atsižvelgiant į nurodytus teisinio reguliavimo pakeitimus, minėtus netikslumus reikėtų pašalinti. Pritarti. Žr. Komiteto patobulinto įstatymo projekto

5 straipsnio 1 dalimi keičiamo įstatymo 19

straipsnio 1 dalies 2 punktą. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2022-03-25⁵

2 4.

Įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies normą „Jei gimęs vaikas mirė arba jei gimė negyvas vaikas ir dar neprasidėjo apdraustojo asmens tėvystės atostogos arba tėvystės laikotarpis vaikui prižiūrėti tuo atveju, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos, tėvystės išmoka skiriama ir mokama už visą tėvystės atostogų laikotarpį arba tėvystės laikotarpį vaikui prižiūrėti tuo atveju, kai apdraustasis asmuo pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį prilyginamas asmeniui, kuriam suteiktos tėvystės atostogos, jeigu tėvystės atostogos arba tėvystės laikotarpis vaikui prižiūrėti prasideda ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo negyvo vaiko gimimo arba vaiko mirties dienos“ reikėtų tikslinti, nes iš aptariamų nuostatų neaišku, kokiu atveju atostogos yra laikytinos prasidėjusiomis. Nepritarti. Laikoma, kad tėvystės atostogos prasideda, kai faktiškai tėvas jau būna išėjęs tėvystės atostogose. T. y., žiūrime ne tėvystės atostogų suteikimo faktą, bet faktinį tėvystės atostogų prasidėjimą, nes šie momentai gali ir nesutapti. Projekte sąmoningai nurodomas tik prasidėjimo faktas, nes tėvystės atostogos ir negalėtų prasidėti be tėvystės atostogų suteikimo. Patikslinti nuostatas, papildant „tėvystės atostogų suteikimo“ faktu netikslinga, nes atostogos gali būti ir nesuteiktos, pvz., dar nėra darbuotojo prašymo ir darbdavio įsakymo dėl atostogų suteikimo. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, siūloma nuostatų netikslinti ir taip nesusiaurinti siūlomo reguliavimo. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2022-03-25⁷

• (22) (2)

5. Įstatymo projekto 7

straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnyje reguliuojama teisė gauti vaiko priežiūros išmoką. Šio straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinti teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį, numatytą Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 22 straipsnio

1 dalį, teisę gauti vaiko priežiūros išmoką turi šio straipsnio 6

dalyje nustatytas sąlygas atitinkantis vienas iš vaiko senelių, tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį, į dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį, numatytą Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, seneliai teisės neturi, nors išimtis šio straipsnio 1 dalyje nėra numatyta, todėl, siekiant išvengti praktikoje galinčių kilti ginčų dėl šių normų tarpusavio santykio, jas reikėtų tikslinti ir derinti tarpusavyje. Be to, galima preziumuoti, kad keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinti dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalis, numatyta Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, keičiamo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įvardinta neperleidžiamomis vaiko priežiūros atostogomis, numatytomis Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, o šio straipsnio 4 dalyje – papildoma dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalimi. Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, apibrėžiant minėtas atostogas ar jų dalis, reikėtų laikytis vienodos terminijos, o jeigu čia turimos omeny skirtingos atostogų rūšys, jas reikėtų atitinkamai apibrėžti ir reguliuoti. Pritarti iš dalies. Žr. Komiteto patobulinto įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3 dalis, taip pat 8 straipsnio 2 dalimi teikiamą keičiamo įstatymo 23 straipsnio papildymą 1¹ dalimi. Nepritarta pastabai tikslinti įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, joje nustatant išimtį vienam iš vaiko senelių, nes nukreipiančioje į šio straipsnio 6 dalį normoje išimtis jau yra nustatyta. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2022-03-25⁷ 6.

Įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatų, pagal kurias, jeigu apdraustajam asmeniui gimsta du ir daugiau vaikų ar apdraustasis asmuo įvaikina arba globoja du ir daugiau vaikų, apdraustasis asmuo turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už kiekvieną vaiką atskirai, atsižvelgiant į vienu metu gimusių, įvaikintų arba globojamų vaikų skaičių, reikėtų atsisakyti, nes jos prieštarauja keičiamo įstatymo 24 straipsnio 6 dalies normai, pagal kurią, jeigu apdraustajam asmeniui gimsta du ir daugiau vaikų ar apdraustasis asmuo įvaikina arba globoja du ir daugiau vaikų ir jam yra suteiktos šių vaikų priežiūros atostogos, išskyrus atvejus, numatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, vaiko priežiūros išmoka (šio straipsnio 1–5 dalys) didinama atsižvelgiant į vienu metu gimusių ar įvaikintų arba globojamų vaikų skaičių, tačiau mokama bendra išmokų suma negali būti didesnė kaip 78 procentai išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatos vertintinos kaip galimai prieštaraujančios konstituciniams teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principams ir Konstitucijos

23 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui. Be to, šios

nuostatos nedera su pagrindiniu socialinio draudimo principu – kompensuoti asmens prarastas pajamas ar jų dalį dėl socialinės rizikos įvykio. Pažymėtina, kad socialinio draudimo įmokos nėra mokamos priklausomai nuo turimų, įvaikių ar globojamų vaikų skaičiaus, todėl socialinio draudimo išmoka taip pat nėra sietina su vaikų, įvaikių, globojamų vaikų ar šeimos narių skaičiumi. Pastebėtina, kad Konstitucijos 29 straipsnio, įtvirtinančio asmenų lygiateisiškumo principą, 2 dalyje inter alia nustatyta, kad žmogui negalima teikti privilegijų dėl jo socialinės padėties.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad galima nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, tik tada, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Priešingu atveju toks teisinis reguliavimas būtų laikomas kaip įtvirtinantis privilegiją. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai,

2010 m. liepos 2 d. sprendimas). Konstitucinis teisinės valstybės principas

neatsiejamas nuo teisingumo principo, ir atvirkščiai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimuose,

2010 m. balandžio 20 d. sprendime, 2012 m. vasario 6 d. nutarime), kad asmens

teisė į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus.“ Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad neatsisakius siūlomo teisinio reguliavimo galėtų būti pažeistas konstitucinis teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principas ir asmenų lygiateisiškumo bei socialinės darnos imperatyvai. Nepritarti. 1. Įstatymo projektu siūloma, kad gimus dviem ir daugiau vaikų būtent vaiko priežiūros išmokos mokėjimo laikotarpis už neperleidžiamus mėnesius būtų ilginamas, atsižvelgiant į vienu metu gimusių, įvaikintų arba globojamų vaikų skaičių. Tai reiškia, kad kiekvienas iš tėvų, įtėvių ar globėjų turės galimybę pasinaudoti po keturis mėnesius neperleidžiamų atostogų (už kiekvieną mėnesį mokant 78 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio) už vienu metu gimusius, globojamus ar įvaikintus du vaikus;

2. Pastebėtina, kad ir šiuo metu galioja nuostata, kad abu tėvai gali

gauti vaiko priežiūros išmoką už tuo pat metu gimusius du ir daugiau vaikų.

Jei tėvai pasirenka gauti vienus metus, tai abu gauna viso savo uždarbio išmoką; 3.Tokiu atveju, jeigu tik vienas iš tėvų pasinaudotų galimybe gauti vaiko priežiūros išmoką už abu vaikus, ši išmoka būtų mokama tokiu pat principu, kaip yra dabar (vaiko priežiūros išmoka būtų didinama atsižvelgiant į vienu metu gimusių vaikų skaičių, tačiau bendra išmokų suma negalėtų būti didesnė kaip 78 % išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio). Todėl keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatos neprieštarauja keičiamo įstatymo 24 straipsnio 6 daliai;

4. Prieštaravimo

konstituciniam teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principams ir asmenų lygiateisiškumo bei socialinės darnos imperatyvams neįžvelgiama, nes vienu metu gimus keliems vaikams išmokos priklauso už kiekvieną vaiką atskirai. Be to, išmokos dydis visada ribojamas viso darbo užmokesčio, iš kurio paskaičiuota išmoka, suma. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2022-03-25⁷

7. Įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje

formuluotės „jeigu jis atitinka šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas“ reikėtų atsisakyti, nes asmuo, neatitinkantis šio straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų apskritai neturi teisės į vaiko priežiūros išmoką. Pritarti. Žr. Komiteto patobulinto įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 dalį, kurioje atsisakyta nurodytos formuluotės. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2022-03-25⁸

2

8. Įstatymo projekto 8

straipsniu keičiamo įstatymo 23 straipsnį siūloma papildyti 1¹ dalimi ir nustatyti, kad tėvams (įtėviams) ar globėjams pirmiausia pradedama mokėti vaiko priežiūros išmoka už neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų dalį, nustatytą šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal kartu su šiuo įstatymo projektu teikiamo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 1, 2, 25, 26, 30, 36, 40, 44, 46, 51, 52, 55, 56, 57, 59, 72¹, 75, 79, 107, 113, 117, 126, 133, 134, 137, 138, 169, 171 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIVP-1438) 24 straipsniu keičiamo Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalį, kiekvienas iš tėvų (įtėvių, globėjų), imdamas atostogas vaikui prižiūrėti, iki vaikui sukaks aštuoniolika ar dvidešimt keturi mėnesiai, pirmiausia turi teisę (bet ne pareigą) pasinaudoti dviejų mėnesių trukmės dalimi, kuri niekam negali būti perleista. Be to, neperleidžiamų dviejų mėnesių trukmės atostogų vaikui prižiūrėti dalį kiekvienas iš tėvų (įtėvių, globėjų) gali imti visą iš karto arba dalimis, todėl neaišku, kokiu tikslu teikiamas keičiamo įstatymo 23 straipsnio 1¹ dalyje numatytas teisinis reguliavimas ir kaip jis galėtų būti įgyvendintas Darbo kodekso normų kontekste. Nepritarti. Darbo kodekso projekte nustatyta teisė tėvams paimti vaiko priežiūros atostogas, jei šie pageidauja. Ligos ir motinystės socialinio draudimo projekte nustatoma, kad tėvams (įtėviams) ar globėjams pirmiausia mokama vaiko priežiūros išmoka už neperleidžiamus vaiko priežiūros atostogų mėnesius, o po to – visus kitus vaiko priežiūros mėnesius. Nepasinaudojus Darbo kodekse numatyta teise gauti neperleidžiamus vaiko priežiūros atostogų mėnesius, nebus taikomas ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytas apmokėjimas už neperleidžiamus mėnesius. Tad Ligos ir motinystės socialinio draudimo projekto ir Darbo kodekso projekto nuostatos yra suderintos. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2022-03-25⁹

• (24) (8,
• 10) 9.

Įstatymo projekto 9 straipsniu keičiamo įstatymo 24 straipsnio 8 ir 10 dalyse siūloma reguliuoti keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais laikotarpiais skiriamų vaiko priežiūros išmokų mokėjimo taisykles turint pajamų ir (ar) išmokų. Atsižvelgiant į tai, kad pagal kartu su šiuo įstatymo projektu teikiamo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 1, 2, 25, 26, 30, 36, 40, 44, 46, 51, 52, 55, 56, 57, 59, 72¹, 75, 79, 107, 113, 117, 126, 133, 134, 137, 138, 169, 171 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIVP-1438) 24 straipsniu keičiamo Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalį, šie vaiko priežiūros atostogų laikotarpiai yra neperleidžiami, neperleidžiamų dviejų mėnesių trukmės atostogų vaikui prižiūrėti dalį abu tėvai (įtėviai, globėjai) negali imti tuo pačiu metu. Pagal keičiamo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, nurodytais laikotarpiais skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pažymėta, kad „...Lietuvoje turime vienas ilgiausiai ir geriausiai apmokamas vaiko priežiūros atostogas, kurios sudaro saugias sąlygas tėvams rūpintis mažyliu, užmegzti tvirtą ryšį su vaiku. Tėčiai Lietuvoje taip pat gana noriai naudojasi apmokamu tėvystės atostogų mėnesiu, kurį gali išnaudoti iki vaikui sukanka vieneri metai. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europos Sąjungoje tėčių įsitraukimas į vaikų auginimą, pasinaudojant vaiko priežiūros atostogomis, kai kuriais atvejais yra gana minimalus. Pavyzdžiui, net ir Lietuvoje atrodo, kad vaiko priežiūros atostogų išeinančių vyrų daugėja, bet dažniausiai jie išeina antraisiais vaiko priežiūros metais, tačiau toliau dirba ir vaiką vis tiek prižiūri mama.

Pvz., 2020 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) duomenimis, 40 proc. vaiko priežiūros išmokos gavėjų antrais vaiko auginimo metais yra vyrai ir beveik visi jie – 90 proc. arba 7,5 tūkst. – dirba, o vaiku tuo metu rūpinasi mama. Visgi yra nemažai tyrimų, kurie nagrinėja tėčių įsitraukimo į vaiko priežiūrą naudą[¹]. Pastebėta, kad tėčiai, pasinaudoję tėvystės atostogomis ar neperleidžiamomis atostogomis (vaiko priežiūros atostogomis) (Švedijos pavyzdys), labiau vertina šeimos tarpusavio santykius, suteikia daugiau galimybių moterims, prižiūrėdami vaikus, jie stiprina vaiko ir tėvo bei tėvo ir motinos ryšius[²],[³].” Atsižvelgiant į įstatymo projekte numatytą teisinį reguliavimą ir projekto aiškinamajame rašte nurodytus argumentus, svarstytina, ar neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų metu mokama vaiko priežiūros išmoka nepaisant gaunamų pajamų ir kitų išmokų neskatins jų gavėjus dirbti, o ne stiprinti vaiko ir tėvo bei tėvo ir motinos ryšius. Nepritarti. Pagal įstatymo projekte numatytą teisinį reguliavimą neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais yra galimybė dirbti, tačiau papildomai gaunamos pajamos sumažina vaiko priežiūros išmoką arba apsprendžia, kad ši išmoka iš viso nemokama. Tais atvejais, kai vaiką augina vienas iš tėvų ir gauna vaiko priežiūros išmoką už papildomą dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį bei turi pajamų ir (ar) išmokų, vaiko priežiūros išmoka mokama neatsižvelgiant į tuo metu gautas pajamas ir (ar) išmokas.

Atsižvelgiant į tai, kad papildomi mėnesiai bus skiriami tik du paskutinius vaiko priežiūros atostogų mėnesius, kai tikėtina, kad tėvas/mama, kuris vienas augina vaiką jau užsiims darbine veikla, siekiant suteikti galimybę jam auginti vaiką ir toliau tęsti pradėtą darbinę veiklą neperleidžiamų mėnesių vaiko priežiūros išmoka turi būti nemažinama. 10. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2022-03-25

10. Reikėtų

patikslinti įstatymo priėmimo metus. Pritarti. 11. Doc. dr. Daiva Skučienė, Doc. dr. Jekaterina Navickė, Doc. dr. Rūta Brazienė, Prof. dr. Boguslavas Gruževskis, Asist. dr. Lina Šumskaitė, Vilniaus Universiteto Filosofijos fakultetas (apsvarstyta Socialinės politikos katedroje) 2022-05-09

ATSAKYMAS Į KREIPIMĄSI (2022-04-25 Nr. S-2022) DĖL POVEIKIO VERTINIMO IŠVADOS

Atsakant į 2022-04-25 kreipimąsi dėl Lietuvos Respublikos Seimui pateikto svarstyti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, 111, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymo projekto Nr. XIVP-1439 poveikio vertinimo. Norime atkreipti dėmesį, kad išsamus vertinimas reikalautų specialaus taikomojo tyrimo ir ilgesnės trukmės. Nesant tokios galimybės, pateikiame savo vertinimą, kuris remiasi mūsų ankstesniais tyrimais, tyrimais atliktais kitose užsienio šalyse, socialinės politikos teoriniais pagrindais bei atitinkamos srities moksline literatūra. Poveikio vertinimas Šeimų finansinei padėčiai, kai asmens pajamos yra: lygios minimaliajai mėnesinei algai (MMA), iki vidutinio darbo užmokesčio (VDU), lygios VDU, didesnės kaip 2 VDU; ir kai vienas iš tėvų nedirba..

Siūlomas vaiko priežiūros išmokų skaičiavimo ir trukmės pakeitimų projektas iš esmės keičia dabar galiojančią tvarką, nes vaiko priežiūros atostogų pasirinkimas pratęsiamas nuo 12 mėn. iki 18 mėn. Keturi įvardijami išmokos tarifai 60% - 18 mėn,, 45% - 12 mėn. ir 25% - 12-24 mėn. ir 78% už neperleidžiamus mėnesius įneša nemažai neaiškumų į sistemą. Siūlome palikti galiojantį pajamų kompensavimo mechanizmą (77,58%) kompensuojamojo darbo užmokesčio iki 12 mėn., kuris būtų mokamas iš socialinio draudimo lėšų. Taip pat išliktų vienodas 78 proc. tarifas už neperleidžiamus 4 mėnesius, po 2 mėn. kiekvienam iš tėvų. Jei vienas iš vaiką prižiūrinčių asmenų yra bedarbis ir gauna nedarbo išmoką, tai jokio kito kompensacinio mechanizmo iš Sodros lėšų nenumatyti; o jei asmuo negauna nedarbo išmokos, tai jis patenka į socialinės paramos sistemos gavėjų ratą. Tokiu atveju taip pat nereikėtų numatyti kitų socialinio draudimo sistemos kompensavimo mechanizmų, nes nauja draudiminė rizika neatsiranda. Šeimos pajamos tokiu atveju nenukentėtų, nes vienas iš asmenų gauna darbo užmokestį, kuris galimai yra didesnis nei vaiko priežiūros išmoka. Siūloma neperleidžiamus vaiko priežiūros mėnesius palikti 12 mėn. vaiko priežiūros atostogų trukmės ribose. Pritariame dėl vienų vaikus auginančių tėvų galimybės naudotis keturiais neperleidžiamais mėnesiais, taip kaip ir numatoma įstatymo projekte. 2. Moterų grįžimui į darbo rinką, atsižvelgiant į siūlomas nuostatas dėl vaiko priežiūros išmokos mokėjimo, kai turima darbo pajamų. Diskutuotina, ar siūlomas projektas prisidėtų prie ankstesnio moterų grįžimo į darbo rinką, nes formuluojant šiuos pasiūlymus nėra atsižvelgia į ikimokyklinio ugdymo tinklo galimybes užtikrinant paslaugų suteikimą vaikams nuo 1 metų amžiaus.

Tai žinoma ir įsisenėjusi problema Lietuvoje, nes egzistuoja ugdymo paslaugų jaunesniems nei 2 metai amžiaus vaikams trūkumas. Tai vienas iš esminių dėmenų, siekiant subalansuoti šeimos ir darbo derinimo klausimą. Jeigu šiuo metu nėra galimybės užtikrinti ugdymo paslaugų prieinamumo visiems vaikams nuo 1-2 metų amžiaus, tai 1,5 metų išmoka ankstesnio moterų grįžimo į darbo rinką klausimo nespręs. Atvirkščiai moterys/vyrai turės ir toliau rinktis 2 metų trukmės vaiko priežiūros atostogas ir atitinkamai išmokas. Jeigu būtų mokama mūsų anksčiau siūloma socialinio draudimo išmoka 12 mėn., tai reikėtų spręsti vaikų priežiūros klausimą nuo 1 metų kitomis priemonėmis, kad moterys galėtų grįžti į darbą. Pavyzdžiui, tai galėtų būti mokama išmoka visiems vienoda iš valstybės biudžeto lėšų, kuria būtų galima kompensuoti perkamos jaunesnių nei 2 metai vaikų ugdymo/priežiūros paslaugos rinkoje (privatūs darželiai, auklės ar kt.) kaštus. Tokia išmoka būtų mokama iki vaikui sueis 2 metai. Ji gali būti laikina, iki valstybė išspręs tokios priežiūros galimybę plėsdama vaikų priežiūros institucijų tinklą. Universali išmoka galėtų būti mokama iki 2024 metų ar iki kito termino, kai ikimokyklinio ugdymas bus užtikrinamas valstybės. 3. Šalies demografinei situacijai (per artimiausią dešimtmetį). Demografinis argumentas šio projekto rėmuose yra gana populiarus ir pasitelkiamas sustiprinti grėsmę arba paskatinti atskirus sprendimus. Kitose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad išmokų pokyčiai turi tik trumpalaikį poveikį demografinei raidai. Arba demografinės tendencijos turi gana kompleksinį ir įvairialypį priežastingumą, kuris menkai susijęs su išmokomis.

Todėl manome, kad tai labiau komunikacinis argumentas nei priemonė realiai galinti padaryti poveikį gimstamumui. O konkrečiai atsakyti į klausimą, ar šeimos keistų ir kaip keistų savo elgseną reaguodamos į išmokų pakeitimus, reikalingas tokių šeimų tyrimas konkrečiame kontekste. 4. Išsituokusių moterų, auginančių vaikus, padėčiai ir geriausiems vaiko interesams (kai įtempti santykiai tarp tėvų, kai neperleidžiamas atostogas ima vienas iš vaiko tėvų, negyvenantis kartu su vaiku ir jo nelankantis). Sociologiniai tyrimai, nagrinėjantys tėčių dalyvavimą vaikų auginime po skyrybų, atskleidžia, kad alimentų nemokantys tėvai retais atvejais išlaiko ryšį su vaikais, su jais susitinka ar kitaip leidžia laiką (Tereškinas. Maslauskaitė 2017).Siekiant sumažinti išsituokusių moterų įrodinėjimo naštą, kad buvęs sutuoktinis nelanko vaiko ar nesidomi juo, siūlome pasinaudoti Socialinio draudimo duomenų baze, kurioje apskaitomi vaiko išlaikymo nemokantys asmenys. Tokiu atveju neperleidžiami mėnesiai tenka vaiką auginančiai moteriai/vyrui kaip ir vienų vaikus auginančių tėvų atveju. 1. Kaip būtų galima teisiškai ir praktiškai užtikrinti, kad vaiko priežiūros išmoką gautų tik asmuo, faktiškai prižiūrintis vaiką, neribojant prižiūrinčio asmens pajamų iš darbo santykių, kaip kad siūloma vaiko priežiūros išmokų sistemos pertvarkos nuostatose. Reikėtų įvertinti kiek tokių atvejų yra ir kaip tai atliepia socialinio draudimo sistemai, moralinėms nuostatoms dėl sukčiavimo ir pan. Tada reikėtų įvertinti kokie būtų kontrolės mechanizmo kaštai. Tada būtų galima apsispręsti dėl galimų praktinių veiksmų nesilaikant teisės normų. Plačios diskusijos dėl vaikų priežiūros bei įvairių finansinių pažeidimų šioje srityje (ypač tėvų/vyrų nedalyvavimas vaikų ugdymo finansavime) parodo, jog būtina sustiprinti jaunimo paruošimą gyvenimui šeimoje bendrojo ugdymo mokykloje.

Reikia žymiai daugiau laiko skirti šių klausimų aptarimui ir kryptingam jaunimo atitinkamų kompetencijų ugdymui. Mūsų nuomone, efektyvus motinystės socialinis draudimas LR Seime turi būti svarstomas ne tik kaip finansinė bei teisinio reguliavimo problemą, bet ir kaip šalies jaunimo kokybiško ugdymo ir pasiruošimo pilnaverčiam šeimos gyvenimui problema. Svarstydami atskirus klausimus, neturime pamiršti pagrindinio tikslo – laimingo šeimų gyvenimo užtikrinimo, o draudiminės išmokos sudaro jame tik nedidelę dalį. 2. Kaip paveiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto tvarumą trumpuoju (vienų metų) ir ilguoju (5–10 metų) laikotarpiais Seimo nario Lino Kukuraičio pasiūlymas, kuriuo, siekiant užtikrinti panašias vaiko priežiūros išmokas į šiuo metu galiojančias, būtų nustatyti tokie vaiko priežiūros išmokų dydžiai: 64 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio (toliau – KU) dydžio iki vaikui sueis 18 mėnesių, o alternatyviu atveju iki 24 mėnesių – 54 procentai KU dydžio iki vaikui sueis 12 mėnesių, nuo 12 mėnesių iki vaikui sueis 24 mėnesiai – 33 procentai KU dydžio, paliekant Vyriausybės pasiūlytą šios išmokos dydį neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais nepakeistą (t. y. 78 procentai KU dydžio). Siūlome kitą dizainą, todėl pagal L.Kukuraičio siūlymą, išlaidų neprognozuojame. Pasiūlymas apima dviejų metų laikotarpį ir iš esmės atitraukia moteris/vyrus iš darbo rinkos. Ir Sodros biudžetui ir moterų dalyvavimui darbo rinkoje veiksmingiausias ir efektyviausias pasiūlymas būtų mokant draudiminę išmoką iki vienerių metų. O nuo vienerių metų sprendžiant vaiko priežiūros kompensavimo mechanizmą ugdymo institucijoje ar kt. (pvz. įvedant universalią išmoką) iki vaikui sueis 2 metai.

Apsvarstyta Vilniaus Universiteto Socialinės politikos katedroje. Įvertinta. 12. Vilniaus Universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto profesorius R. Lazutka 2022-05-09 Atsakymas Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui į Vilniaus universitete gautą parašymą (2022-04-25 Nr. S-2022) Dėl poveikio vertinimo išvados apie Lietuvos Respublikos Seimui pateiktą svarstyti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, 111, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymo projektą Nr. XIVP-1439 (toliau – Prašymas). Kadangi Vilniaus universitete svarstant atsakymą į Prašymą ne su visais argumentais sutikau, siunčiu savo atskirą nuomonę. Prašyme nurodytas įstatymo projekto poveikis šeimų finansinei padėčiai, moterų grįžimui į darbo rinką, šalies demografinei situacijai ar išsituokusių moterų, auginančių vaikus, padėčiai priklausys nuo pasikeitusios gyventojų elgsenos reaguojant į teisinio reguliavimo pakeitimą. Gyventojų elgsenos tyrimui reikalingas duomenų rinkimas, jų analizė ir eksperimentai. Tam paprastai skiriamas bent 2-3 metų trukmės tyrimų projekto laikotarpis ir finansiniai ištekliai. Todėl patiekiame ekspertinę keičiamų įstatymo straipsnių vertinimo išvadą, kuri parengta kitose šalyse atiliktų tyrimų, tarptautinės socialinės politikos patirties ir socialinės apsaugos teorinių principų pagrindu. Pateiktais Seimui įstatymo pakeitimais siekiama įgyvendinti EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVĄ (ES) 2019/1158 2019 m. birželio 20 d. dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros (toliau – Direktyva) ir kartu patobulinti Lietuvoje galiojančią vaiko priežiūros išmokų tvarką. 1.

1. Naujoji Direktyva vaiko

priežiūros atostogų trukmės ir jų apmokėjimo srityje numato žemiau išvardintus reikalavimus, kurie iki šiol nėra įgyvendinti Lietuvoje. Vaiko priežiūros atostogų trukmę apibrėžia Direktyvos 5 straipsnis:

a) kiekvienas darbuotojas turi turėti individualią teisę į keturių mėnesių vaiko priežiūros atostogas, kurios turi būti paimtos iki vaikas sulauks nustatyto amžiaus (iki aštuonerių metų amžiaus), kuris turi būti apibrėžtas kiekvienos valstybės narės;

b) negalima perduoti teisės dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogas. Jei kuris nors iš tėvų tais dviem mėn. nepasinaudoja, šeima jų netenka. Apmokėjimą arba pašalpą vaiko priežiūros atostogų metu apibrėžia Direktyvos 8 straipsnis:

a) valstybės narės užtikrina, tokį apmokėjimą arba pašalpą, kad abiem tėvams būtų sudarytos palankesnės sąlygos panaudoti vaiko priežiūros atostogas;

b) Taigi, Direktyva nenurodo kiekybinio kriterijaus kokio dydžio išmoka sudarytų tėvams sudarytų palankias sąlygas pasinaudoti reglamentuojamomis atostogomis. Tačiau toks kriterijus nurodomas apibrėžiant Tėvystės atostogų apmokėjimą ir teigiama, kad išmoka

„turi užtikrinti pajamas, kurios būtų bent lygiavertės pajamoms, kurias

darbuotojas gautų padaręs veiklos pertrauką dėl priežasčių, susijusių su jo sveikatos būkle“. 2. Įgyvendinant Direktyvą Lietuvoje esamo vaiko priežiūros atostogų ir jų apmokėjimo reglamentavimo kontekste, pakaktų padaryti tik tokius pakeitimus:

a) Šiuo metu įstatymu suteikiamų trijų metų atostogų laikotarpiu išskirti keturis mėnesius, du, iš kurių turėtų teisę gauti tik motina ir du, iš kurių – tik tėvas. Taip būtų įgyvendintas Direktyvos reikalavimas dėl neperleidžiamų dviejų mėnesių.

b) Direktyvos reikalaujamų 4 mėn. kiekvienam iš tėvų, tame tarpe neperleidžiamų atostogų metu išmoką nustatyti lygią laikinai nedarbingumo išmokos dydžio, t.y. 62,06 proc. nuo darbo užmokesčio iki mokesčių ( „ant popieriaus“), o tai yra 80 proc. algos po mokesčių („į rankas“).

Šiuo metu Lietuvoje vaiko priežiūros išmokų dydžiai nėra pakankami kai pasirenkama prižiūrėti vaiką iki dvejų metų, nes pirmaisiais priežiūros metais išmokos dydis siekia tik 54,31 proc., antraisiais – 31,03 proc. nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“ (kai pasirenkama prižiūrėti vaiką iki vienerių metų, išmokos dydis siekia 77,58 proc.). Taigi, kad būtų įgyvendintas Direktyvos reikalavimas dėl išmokos dydžio, t. y. kad abiem tėvams būtų sudarytos palankesnės sąlygos panaudoti vaiko priežiūros atostogomis mokamas išmokas bent neperleidžiamų atostogų metu turėtų būti padidintos nuo išvardintų 54,31 proc. ar 31,03 proc. bent iki minėtų 62,02 proc. Jei išmokos būtų daug mažesnės už darbo užmokestį, vienas iš tėvų (kurio atlyginimas didesnis) gali vengti atostogų dėl reikšmingo šeimos pajamų sumažėjimo jų metu. 3. Seime svarstomos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisos įgyvendina Direktyvos reikalavimus:

a) įveda po du neperleidžiamus mėnesius motinai ir tėvui;

b) neperleidžiamų mėnesių metu nustato išmokos dydį 78 proc. nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“, kas atitinka 100,54 proc. „į rankas“. Tai tenkina Direktyvos reikalavimą – „kad abiem tėvams būtų sudarytos palankesnės sąlygos panaudoti vaiko priežiūros atostogas“. 4. Seime svarstomos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisos, kurios keičia vaiko priežiūros atostogų išmokas, nepriklausomai nuo Direktyvos reikalavimų:

a) keičia pasirenkamus išmokos mokėjimo laikotarpius vietoje metų ir dviejų į 1,5 metų ir 2; Argumentuojama, kad šiuo metu retai renkamasi išmoką gauti vienus metus, daugiausia renkamasi 2 metų išmokos mokėjimas. Tai nėra pagrįstas argumentas, nes renkamasi išmoką gauti du metus, nes per du metus gaunama bendra išmokos suma didesnė, nei išmokama suma per vienerius metus.

Tai nėra susiję su realiu grįžimo į darbo rinką momentu, nes antrais metais vis tiek galima gauti iš visą išmoką ir bet kokį darbo užmokestį.

b) mažina išmokų dydžius perleidžiamų atostogų metu, kad kompensuotų išlaidas padidintoms išmokos neperleidžiamų atostogų metų (taip išvengiama bendrų išlaidų vaiko priežiūros atostogoms apmokėti augimo);

c) Keičia išmokos ir algos derinimo tvarką. Dabar pirmais išmokos mokėjimo metais uždirbtų pajamų suma mažinama išmoka, todėl dirbti neverta, o antrais metais – nemažinama, t.y. mokama visa išmoka, nepriklausomai ar dirbama ir kiek uždirbama. Įstatymo pataisos numato, kad visą vaiko priežiūros atostogų išmokos mokėjimo laikotarpį, išmoka bus nemažinama tik jeigu jos ir uždarbio suma neviršys uždarbį, gautą iki vaiko priežiūros atostogų. Tuo skatinama derinti vaiko priežiūrą ir darbą tik ne visu krūviu. 5. Kuo ydinga dabartinė vaiko priežiūros išmokų tvarka ir ar numatytos pataisos tas ydas ištaiso?

a) Pirmaisiais išmokos mokėjimo metais išmoka išskaičiuojama iš uždirbtų pajamų (jei dirbama) ir tuo riboja net labai mažos apimties dalinį darbą. Pateikta pataisa numato išskaičiuoti išmoką tik ta dalimi, kuria ji kartu su darbo užmokesčiu viršytų atlyginimą, gautą iki išmokų mokėjimo. Taigi, būtų galima derinti dalinį darbą su vaiko priežiūros išmoką. Nors toks pakeitimas sumažina, bet visai nepanaikina manipuliavimo išmoka galimybės, nes ir toliau išmoką įforminti bus palankiau daugiau uždirbančiam tėvui (nes nuo didesnės algos priskaičiuojama didesnė išmoka) nors realiai vaiką prižiūrės motina. Tokiu atveju tėvas gali susitarti su darbdaviu, kad nemažinant darbo krūvio, alga būtų sumažinta jos derinimo su išmoka laikotarpiu, bet po to, praėjus išmokos laikotarpiui, tą sumažintą dalį darbdavys gali išmokėti kaip priedą prie įprastos algos.

Tuo vargu ar bus užsiimama didelėse solidžiose įstaigose ir įmonėse, tačiau tūkst. mažų, po kelis ar keliolika darbuotojų turinčių įmonių sukontroliuoti neįmanoma (Lietuvoje yra virš 100 tūkst. įmonių 1400 tūkst. darbuotojų). Panašios manipuliacinės praktikos jau yra paplitę, kai darbuotojui įmonės vardu perkamos prekės vengiant mokesčių nuo algos, o darbuotojui sumažinama alga, kad juo būtų kompensuotos įmonės išlaidos perkant tą prekę (pvz., auto, telefonai., kompiuteriai ir kt.). Taigi, net ir įvedus išmokos ir algos sumines lubas, įstatymo spraga, leidžianti apgaudinėti valstybę nebus užtaisyta.

b) Antraisiais vaiko priežiūros metais esama išmokos mokėjimo tvarka kaip tik be jokių apribojimų leidžia manipuliuoti išmoka (a) punkte aprašytu būdu, t.y. išmoka ima dirbantis ir vaiko neprižiūrintis tėvas, nors išmokos paskirtis yra kompensuoti vaiką prižiūrinčio asmens netektą atlyginimą. O realiai vaiką prižiūri mama, kuri išmokos negauna (taip šeimoms naudingiau, nes esant didesnėms vyrų algoms, didesnė ir nuo jos skaičiuojama išmoka; kita vertus laikomasi tradicijos kai vaiką prižiūri mama). Teikiamos įstatymo pataisos visą išmokos mokėjimo laikotarpį leistų derinti su alga, taikant (a) punkte aprašytą apribojimą. Todėl ir manipuliavimo, piktnaudžiavimo galimybės išlieka kaip jos aprašytos (a) punkte.

c) Išmokos, mokamos kaip procentinė dalis buvusios algos, palaiko didelę pajamų nelygybę, nors ir taikant dviejų vidutinių algų „lubas“ (apie 3360 eurų „ant popieriaus“, apie 2000 eurų „į rankas“). Nors „lubos“ atrodo neaukštos, bet 93 proc. visų darbuotojų jos neturi poveikio, nes jų alga nesiekia tų lubų.

Todėl beveik visiems, išskyrus

7 proc. išmokų gavėjų, mokamos išmokos, proporcingos jų gautai algai ir

išmokų dydžio skirtumai yra iki 8 kartų – nuo minimalios 252 eurų iki 2000 eurų. Didelė dalis (apie 20 proc., pagal vaikų iki dviejų metų amžiaus ir išmokų gavėjų statistiką) šeimų išmokos visai negauna, nes netenkina draudimo stažo reikalavimo. Socialinio draudimo išmokos, būdamos susietos su buvusia alga, atkartoja rinkose susiklosčiusią pajamų nelygybę. Pateiktos pataisos, kaip parodyta (a) punkte įveda, kiek didesnį pajamų apribojimą susiejant išmoką ir darbo užmokestį tos išmokos mokėjimo laikotarpiu, tačiau pajamų nelygybės mažinimui neturės didesnio poveikio, o tai yra viena iš aštriausių Lietuvos socialinių problemų. Viena iš socialinių išmokų funkcijų yra nelygybė švelninimas. Nei dabartinė, nei būsima išmoka tos funkcijos neatliks. 6. Kaip pertvarkyti vaiko priežiūros išmokų sistemą, kad būtų įgyvendinti Direktyvos reikalavimai ir būtų įveiktos dabartinės jos ydos?

a) kaip ir numatyta įstatymo pataisose, įvesti po du Direktyvos reikalaujamus neperleidžiamus atostogų mėnesius motinai ir tėvui, kurių metu būtų mokamos socialinio draudimo išmokos 78 proc. nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“, kas atitinka 100,54 proc. „į rankas“, kaip ir numatyta Seimui pateiktose įstatymo pataisose.

b) Likusį vaiko priežiūros atostogų laikotarpį mokėti nedraudiminę kategorinę, visiems vienodo dydžio išmoką iš valstybės biudžeto, teisė į kurią bei jos dydis nebūtų siejamas su nei vieno iš tėvų užimtumu bei gaunama alga ir jos dydžiu. Konkretus išmokos dydis turėtų būti pasirinktas atsižvelgiant į biudžeto galimybes, dalies Sodros išlaidų atlaisvinimą dėl siūlomo pakeitimo ir į susiklosčiusius dabartinius išmokų dydžius, kad vidutiniškai šeimų padėtis nebūtų pabloginta.

O dėl pertvarkos atlaisvintas Sodros lėšas nukreipti kitoms draudimo išmokoms finansuoti pensijas (atkreipiame dėmesį, jog esant deficitui motinystės/tėvystės/vaiko priežiūros išmokų eilutėje, de facto lėšos šioms draudimo išmokoms yra finansuojamos iš kitų įmokų Sodrai, pvz. pensijų). Kategorinės „flat-rate“ iš valstybės biudžeto išmokos tikslas būtų kompensuoti vaiko priežiūros išlaidas, nesvarbu kuo jos bepasireiškia – netekta tėvo/mamos alga, jos dalimi ar vaiko priežiūros paslaugos pirkimu. Būtų panaikinta paskata manipuliuoti išmokos gavėjo pasirinkimu šeimoje (motinos ar vyro), siekiant ne pagal paskirtį naudoti išmoką ir įmonėse, siekiant apeiti išmokos ir darbo užmokesčio derinimo apribojimus įmonėse (žr. 5 skyriaus a ir b punktai). Nepriklausomai, kuris iš tėvų dirba, kokia apimtimi dirba ar prižiūri vaiką, šeima visada gautų tokio pat dydžio išmoką. O paskata į vaiko priežiūrą įsitraukti tėvui kuriama Direktyvos įvedamomis neperleidžiamomis atostogomis bei esama tėvystės išmoka. Toks išmokos dizaino pakeitimas padėtų geriau realizuoti ir kitą vaiko priežiūros išmokos tikslą, t. y. daugiau galimybių suteikti tėvams dalyvauti darbo rinkoje, nes kategorinė išmoka neprarandama ir nemažėja priklausomai nuo jos gavėjų uždarbio. Tėvai rinktųsi kaip derinti vaiko priežiūrą ir darbą, remdamiesi finansine padėtimi šeimoje, vaiko interesais, jo priežiūros galimybių įvairove, tėvų profesiniais prioritetais, bet ne išmokų tvarkos spragomis, kas yra labai paplitę dabartinėje išmokų tvarkoje. Svarstomos įstatymo pataisos Seime, kaip parodyta aukščiau, tų ydų neeliminuoja.

Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje jau yra iš valstybės biudžeto mokamos kategorinės išmokos, skirtos neįgaliems vaikams ir suaugusiems prižiūrėti bei slaugyti – Tikslinės priežiūros (pagalbos) ir slaugos išlaidų kompensacijos. Sveiko mažo vaiko priežiūra taip pat neturi draudiminiam įvykiui būdingų savybių, todėl neturėtų būti draudžiama socialiniu draudimu, bet teikiama kaip parama šeimai. Kategorinė išmoka, būdama vienodo dydžio, veiksmingai prisidėtų ir prie pajamų nelygybės mažinimo tarp šeimų su vaikais ir vaikų lygių galimybių didinimo, ir išplėstų aprėptį iki

100 proc. šeimų, turinčių mažus

vaikus. Įvertinta. 13. Vilniaus Universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto (toliau – EVAF) dekanė prof. dr. Aida Mačerinskienė, 2022-05-11 Nr. G-2022-4236 (teikiamos EVAF prof. dr. Romo Lazutkos vertinimo išvados)

DĖL POVEIKIO VERTINIMO IŠVADOS

VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto vardu teikiame mūsų kolegos, profesoriaus dr. Romo Lazutkos atsakymą į jūsų pateiktą kreipimąsi dėl poveikio vertinimo išvados apie Lietuvos Respublikos Seimui pateiktą svarstyti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, 111, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymo projektą Nr. XIVP-1439 (toliau – Prašymas). Prašyme nurodytas įstatymo projekto poveikis šeimų finansinei padėčiai, moterų grįžimui į darbo rinką, šalies demografinei situacijai ar išsituokusių moterų, auginančių vaikus, padėčiai priklausys nuo pasikeitusios gyventojų elgsenos reaguojant į teisinio reguliavimo pakeitimą. Gyventojų elgsenos tyrimui reikalingas duomenų rinkimas, jų analizė ir eksperimentai. Tam paprastai skiriamas bent 2-3 metų trukmės tyrimų projekto laikotarpis ir finansiniai ištekliai.

Todėl patiekiame ekspertinę keičiamų įstatymo straipsnių vertinimo išvadą, kuri parengta kitose šalyse atiliktų tyrimų, tarptautinės socialinės politikos patirties ir socialinės apsaugos teorinių principų pagrindu. Pateiktais Seimui įstatymo pakeitimais siekiama įgyvendinti EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVĄ (ES) 2019/1158

2019 m. birželio 20 d. dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir

asmeninio gyvenimo pusiausvyros (toliau – Direktyva) ir kartu patobulinti Lietuvoje galiojančią vaiko priežiūros išmokų tvarką. 1. Naujoji Direktyva vaiko priežiūros atostogų trukmės ir jų apmokėjimo srityje numato žemiau išvardintus reikalavimus, kurie iki šiol nėra įgyvendinti Lietuvoje. Vaiko priežiūros atostogų trukmę apibrėžia Direktyvos 5 straipsnis:

a) kiekvienas darbuotojas turi turėti individualią teisę į keturių mėnesių vaiko priežiūros atostogas, kurios turi būti paimtos iki vaikas sulauks nustatyto amžiaus (iki aštuonerių metų amžiaus), kuris turi būti apibrėžtas kiekvienos valstybės narės;

b) negalima perduoti teisės dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogas. Jei kuris nors iš tėvų tais dviem mėn. nepasinaudoja, šeima jų netenka. Apmokėjimą arba pašalpą vaiko priežiūros atostogų metu apibrėžia Direktyvos 8 straipsnis:

• a) valstybės

narės užtikrina, tokį apmokėjimą arba pašalpą, kad abiem tėvams būtų sudarytos palankesnės sąlygos panaudoti vaiko priežiūros atostogas; Direktyva nenurodo kiekybinio kriterijaus kokio dydžio išmoka sudarytų tėvams palankias sąlygas pasinaudoti reglamentuojamomis atostogomis. Tačiau toks kriterijus nurodomas apibrėžiant Tėvystės atostogų apmokėjimą ir teigiama, kad išmoka „turi užtikrinti pajamas, kurios būtų bent lygiavertės pajamoms, kurias darbuotojas gautų padaręs veiklos pertrauką dėl priežasčių, susijusių su jo sveikatos būkle“. 2.

2. Įgyvendinant Direktyvą

Lietuvoje esamo vaiko priežiūros atostogų ir jų apmokėjimo reglamentavimo kontekste, pakaktų padaryti tik tokius pakeitimus:

• a) Šiuo

metu įstatymu suteikiamų 3 metų atostogų laikotarpiu išskirti keturis mėnesius, du, iš kurių turėtų teisę gauti tik motina ir du, iš kurių – tik tėvas. Taip būtų įgyvendintas Direktyvos reikalavimas dėl neperleidžiamų dviejų mėnesių.

• b) Direktyvos

reikalaujamų 4 mėn. kiekvienam iš tėvų, tame tarpe, neperleidžiamų atostogų metu išmoką nustatyti lygią laikinai nedarbingumo išmokos dydžio, t.y. 62,06 proc. nuo darbo užmokesčio iki mokesčių ( „ant popieriaus“), o tai yra 80 proc. algos po mokesčių (į rankas). Šiuo metu Lietuvoje vaiko priežiūros išmokų dydžiai nėra pakankami kai pasirenkama prižiūrėti vaiką iki dvejų metų, nes pirmaisiais priežiūros metais išmokos dydis siekia tik 54,31 proc., antraisiais – 31,03 proc. nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“ (kai pasirenkama prižiūrėti vaiką iki vienerių metų, išmokos dydis siekia 77,58 proc.). Taigi, kad būtų įgyvendintas Direktyvos reikalavimas dėl išmokos dydžio, t.y. kad abiem tėvams būtų sudarytos palankesnės sąlygos panaudoti vaiko priežiūros atostogomis mokamas išmokas bent neperleidžiamų atostogų metu turėtų būti padidintos nuo išvardintų 54,31 proc. ar 31,03 proc. bent iki minėtų 62,02 proc. Jei išmokos būtų daug mažesnės už darbo užmokestį, vienas iš tėvų ar abu gali vengti atostogų, vengdamas pajamų sumažėjimo. 3. Seime svarstomos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisos įgyvendina Direktyvos reikalavimus:

a) įveda po du neperleidžiamus mėnesius motinai ir tėvui;

b) neperleidžiamų mėnesių metu nustato išmokos dydį 78 proc. nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“, kas atitinka 100,54 proc. „į rankas“. 4.

4. Seime svarstomos Ligos ir motinystės

socialinio draudimo įstatymo pataisos, kurios keičia vaiko priežiūros atostogų išmokas, nepriklausomai nuo Direktyvos reikalavimų:

• a) keičia

pasirenkamus išmokos mokėjimo laikotarpius vietoje metų ir dviejų į 1,5 metų ir 2;

• b) mažina

išmokų dydžius perleidžiamų atostogų metu, kad kompensuotų išlaidas padidintoms išmokos neperleidžiamų atostogų metų (taip išvengiama bendrų išlaidų vaiko priežiūros atostogoms apmokėti augimo);

• c) Keičia

išmokos ir algos derinimo tvarką. Dabar pirmais išmokos mokėjimo metais uždirbtų pajamų suma mažinama išmoka, todėl dirbti neverta, o antrais metais

• nemažinama, t.y. mokama visa išmoka, nepriklausomai ar dirbama ir kiek uždirbama. Įstatymo pataisos numato, kad visą vaiko priežiūros atostogų išmokos mokėjimo laikotarpį, išmoka bus nemažinama tik jeigu jos ir uždarbio suma neviršys uždarbį, gautą iki vaiko priežiūros atostogų. Tuo skatinama derinti vaiko priežiūrą ir darbą tik ne visu krūviu. 5. Kuo ydinga dabartinė vaiko priežiūros išmokų tvarka ir ar numatytos pataisos tas ydas ištaiso?

• a) Pirmaisiais

išmokos mokėjimo metais išmoka išskaičiuojama iš uždirbtų pajamų (jei dirbama) ir tuo riboja net labai mažos apimties dalinį darbą. Pateikta pataisa numato išskaičiuoti išmoką tik ta dalimi, kuria ji kartu su darbo užmokesčiu viršytų atlyginimą, gautą iki išmokų mokėjimo. Taigi, būtų galima derinti dalinį darbą su vaiko priežiūros išmoką. Tačiau toks pakeitimas tik kiek sumažina, bet nepanaikina dabar paplitusios manipuliavimo išmoka galimybės, nes ir toliau išmoką įforminti bus palankiau daugiau uždirbančiam tėvui (nes nuo didesnės algos priskaičiuojama didesnė išmoka) nors realiai vaiką prižiūrės motina. Be to yra galimybė manipuliuoti ir tėvo algos dydžiu, t.y. ją mokėti sumažintą derinimo iš išmoka laikotarpiu, o po to tą sumažintą dalį išmokėti kaip priedą prie įprastos algos praėjus išmokos laikotarpiui.

Tokios manipuliacinės praktikos jau yra paplitę įmonėse, kai darbuotojui įmonės vardu perkamos prekės vengiant mokesčių nuo algos, o darbuotojui sumažinama alga, kad juo būtų kompensuotos įmonės išlaidos perkant tą prekę (pvz., auto, tel., kompiuteriai ir kt.). Taigi, nes ir įvedus išmokos ir algos sumines lubas, įstatymo spraga, leidžianti apgaudinėti valstybę nebus užtaisyta.

• b) Antraisiais

vaiko priežiūros metais esama išmokos mokėjimo tvarka kaip tik be jokių apribojimų leidžia manipuliuoti išmoka (a) punkte aprašytu būdu, t.y. išmoka ima dirbantis ir vaiko neprižiūrintis tėvas, nors išmokos paskirtis yra kompensuoti vaiką prižiūrinčio asmens netektą atlyginimą. O realiai vaiką prižiūri mama, kuri išmokos negauna (taip šeimoms naudingiau, nes esant didesnėms vyrų algoms, didesnė ir nuo jos skaičiuojama išmoka; kita vertus laikomasi tradicijos kai vaiką prižiūri mama). Teikiamos įstatymo pataisos visą išmokos mokėjimo laikotarpį leistų derinti su alga, taikant (a) punkte aprašytą apribojimą. Todėl ir manipuliavimo, piktnaudžiavimo galimybės išlieka kaip jos aprašytos (a) punkte.

• c) Palaiko

didelę pajamų nelygybę, nes išmokos priklauso nuo buvusios algos nors ir taikant dviejų vidutinių algų (apie lubas 3360 eurų „ant popieriaus“, apie 2000 eurų „į rankas“) lubas, o minimali išmoka nustatyta 252 eurai, taigi, išmokų skirtumai yra iki 8 kartų. Didelė dalis (apie 20 proc., pagal vaikų iki dviejų metų amžiaus ir išmokų gavėjų statistiką) šeimų išmokos visai negauna, nes netenkina draudimo stažo reikalavimo. Socialinio draudimo išmokos, būdamos susietos su buvusia alga, atkartoja rinkose susiklosčiusią pajamų nelygybę.

Nors ir taikomos išmokų lubos, jos yra labai aukštai (dvi vidutinės algos) ir 93 proc. visų darbuotojų neturi poveikio, nes jų alga nesiekia tų lubų. Pateiktos pataisos, kaip parodyta (a) punkte įveda, kiek didesnį pajamų apribojimą susiejant išmoką ir darbo užmokestį tos išmokos mokėjimo laikotarpiu, tačiau pajamų nelygybei neturės didesnio poveikio, o tai yra viena iš aštriausių Lietuvos socialinių problemų. 6. Kaip pertvarkyti vaiko priežiūros išmokų sistemą, kad būtų įgyvendinti Direktyvos reikalavimai ir būtų įveiktos dabartinės jos ydos?

a) kaip ir numatyta įstatymo pataisose, įvesti po du Direktyvos reikalaujamus neperleidžiamus atostogų mėnesius motinai ir tėvui, kurių metu būtų mokamos socialinio draudimo išmokos 78 proc. nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“, kas atitinka 100,54 proc. „į rankas“.

b) Likusį vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu mokėti nedraudiminę kategorinę, visiems vienodo dydžio išmoką iš valstybės biudžeto, teisė į kurią bei jos dydis nebūtų siejamas su nei vieno iš tėvų užimtumu bei gaunama alga ir jos dydžiu. Konkretus išmokos dydis turėtų būti pasirinktas atsižvelgiant į biudžeto galimybes, dalies Sodros išlaidų atlaisvinimą dėl siūlomo pakeitimo ir į susiklosčiusius dabartinius išmokų dydžius, kad vidutiniškai šeimų padėtis nebūtų pabloginta. O dėl pertvarkos atlaisvintas Sodros lėšas nukreipti kitoms draudimo išmokoms finansuoti (atkreipiame dėmesį, jog esant deficitui motinystės/tėvystės/vaiko priežiūros išmokų eilutėje, de facto lėšos šioms draudimo išmokoms yra finansuojamos iš kitų įmokų Sodrai, pvz. pensijų). Tokios išmokos tikslas būtų kompensuoti vaiko priežiūros išlaidas, nesvarbu kuo jos bepasireiškia – netekta tėvo/mamos alga, jos dalimi ar vaiko priežiūros paslaugos pirkimu.

Būtų panaikinta paskata manipuliuoti išmokos gavėjo pasirinkimu šeimoje (motinos ar vyro), siekiant ne pagal paskirtį naudoti išmoką ir įmonėse, siekiant apeiti išmokos ir darbo užmokesčio derinimo apribojimus įmonėse (žr. 5 skyriaus a ir b punktai). Kategorinė išmoka, būdama vienodo dydžio, prisidėtų prie pajamų nelygybės mažinimo tarp šeimų su vaikais ir vaikų lygių galimybių didinimo. Toks perėjimas padėtų geriau realizuoti kitą vaiko priežiūros išmokos tikslą, t. y. daugiau galimybių suteikti tėvams dalyvauti darbo rinkoje, nes kategorinė išmoka neprarandama, nemažėja priklausomai nuo jos gavėjų uždarbio. Tėvai rinktųsi kaip derinti vaiko priežiūrą ir darbą, remdamiesi finansine padėtimi šeimoje, vaiko interesais, jo priežiūros galimybių įvairove, tėvų profesiniais prioritetais, bet ne išmokų tvarkos spragomis, kas yra labai paplitę dabartinėje išmokų tvarkoje ir svarstomos įstatymo pataisos Seime, kaip parodyta aukščiau, tų ydų neeliminuoja. Įvertinta. VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto rašte pateikta nuomonė iš esmės atitinka prof. R. Lazutkos atskirai pateiktą nuomonę (žr. išvados 12 punktą). 14. Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto vadovė S. Mikulionienė, 2022-05-10 Numatomo teisinio reguliavimo (Įstatymo projektas Nr. XIVP-1439) poveikio vertinimo išvada Svarbu pabrėžti, kad Lietuvos socialinių tyrimų centras (toliau LSMC) nevykdė tyrimų, betarpiškai susietų su Lietuvos Respublikos Seimui pateikto svarstyti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, 111, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymo projekto Nr. XIVP-1439 poveikio vertinimu.

XIVP-1439 poveikio vertinimu. Atsakydami į Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2022 m. balandžio 25 d. kreipimąsi dėl numatomo teisinio reguliavimo (Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, 111, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymo projekto Nr. XIVP-1439, toliau – Įstatymo projektas) poveikio vertinimo išvados, pagal kompetenciją teikiame apibendrintą atsakymą į pateiktus klausimus. Motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų sistema yra svarbi darbo ir šeimos derinimo politikos dalis, stipriai veikianti abiejų tėvų dalyvavimą tiek darbo rinkoje, tiek šeimos gyvenime. Motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų tyrimai rodo1, kad užsitęsęs motinų buvimas vaiko priežiūros atostogose gali turėti neigiamą poveikį jų karjeros pažangai ir dalyvavimui darbo rinkoje. Taip pat tyrimais įrodyta, kad nors vyrų dalyvavimas vaiko priežiūroje ankstyvojoje kūdikystėje vaikui teikia įvairiapusę naudą, tačiau vyrams tenka nepalyginamai mažesnė vaiko priežiūros atostogų dalis. Įstatymo projekte numatyti pakeitimai tikėtina paskatins abu tėvus tolygiau dalintis vaiko priežiūros atostogomis, o motinas – anksčiau grįžti į darbo rinką. Vertinant numatomo teisinio reguliavimo poveikį šalies demografinei situacijai, sunku tikėtis reikšmingų demografinių pokyčių trumpalaikėje perspektyvoje, tačiau tolygesnis vaiko priežiūros pasidalijimas tarp abiejų tėvų gali inicijuoti teigiamus poslinkius visuomenės sąmonėje, kurie ilgalaikėje perspektyvoje, esant palankiai politinei, ekonominei ir socialinei situacijai, per įsisąmonintą lyčių lygybę ir tolygesnį šeiminių ir profesinių įsipareigojimų pasidalijimą gali paskatinti teigiamus demografinius pokyčius. Tai suponuoja Švedijos pavyzdys – ši šalis dar 1974 m. pirmoji pasaulyje įdiegė lyčių atžvilgiu neutralią vaiko priežiūros atostogų programą.

Kaip teigia Olah ir Neyer, Švedijos pavyzdys yra ypač vertingas, nes ši šalis, nepaisant didelio šeimos nestabilumo lygio visuomenėje, sugebėjo neleisti gimstamumui smukti ir išlikti labai žemame lygyje, išlaikydama gana stabilią gyventojų amžiaus struktūrą ir išvengdama naujų socialinių pavojų. Įvertinus Įstatymo projekte numatytus teisinio reguliavimo pakeitimus darytina išvada, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1158 perkėlimas į nacionalinę teisę padės abiem tėvams geriau derinti šeiminius ir profesinius įsipareigojimus ir sustiprins pusiausvyrą tarp asmeninio ir profesinio gyvenimo. Kartu reikia paminėti, jog:

• 2019 m. birželio 20 d. Europos

Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1158 dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros perkėlimas į nacionalinę teisę, mūsų nuomone, nereikalauja daryti esminių pokyčių vaiko priežiūros atostogų sistemoje, t.y. ilginti arba trumpinti vaiko priežiūros atostogų trukmę, mažinti arba didinti išmokas. Perkeliant Direktyvos nuostatas iš principo užtektų šalyje galiojančią vaiko priežiūros atostogų sistemą tik labiau subalansuoti lyčių lygybės požiūriu įvedant po du neperleidžiamus vaiko priežiūros atostogų mėnesius motinai ir tėvui.

• Toliau tobulinant esamą

sistemą svarstytina ir galimybė šeimoms sudaryti vaiko priežiūros planą, kurį pasirašytų abu tėvai ir kuriame atsispindėtų pasirinktas vaiko priežiūros pasidalijimo bei išmokų gavimo variantas. Toks planas galėtų būti aptariamas su kvalifikuotu socialinio draudimo specialistu, kuris paaiškintų visas su pasirinktu planu kylančias rizikas. Tokiu atveju neperleidžiamą išmoką gautų tėvas ir motina, bei gebėtų atsakingai priimti sprendimą dėl vaiko priežiūros išmokos gavimo antrais vaiko gyvenimo metais.

Išimties atveju, jei vaiko tėvas negyvena kartu su vaikais, jų nelanko, tėvystės išmokos gauti neturėtų ir „tėvo išmoką“ turėtų gauti vaiko motina arba globėja(-as). Taip pat papildomomis priemonėmis reikalinga užtikrinti, kad išmoką gautų faktiškai vaiką prižiūrintis asmuo. Vertinant įstatymo pakeitimus Lietuvos visuomenės demografinei raidai tikslinga aptarti tik poveikį gimstamumui, bet ne kitiems demografiniams procesams (mirtingumas, migracija):

• Pastarųjų dviejų

dešimtmečių gimstamumo raida Lietuvoje buvo dinamiška: atsigavimą keitė regresas. Suminis gimstamumo rodiklis (SGR, vidutinis vaikų skaičius, kurį pagimdo viena reproduktyvaus amžiaus moteris) kilo nuo 1,23 (žemiausia bet kada fiksuotas) 2002 m. - iki 1,7 reikšmės 2015 m. Paskesniais metais SGR mažėjo ir 2020 m. pasiekė 1,48.

• Šiuo dviejų dešimtmečių laikotarpiu su vaiko auginimu susijusių atostogų reglamentavimas kito bent septynis kartus, tačiau nei tiesioginio trumpalaikio nei ilgalaikio poveikio gimstamumo tendencijoms neturėjo. Nors gimstamumo rodiklių atsigavimas po

2008 m. neretai politikos ir viešajame diskurse siejamas su vaiko priežiūros

atostogų pasikeitimais (itin dosnios ir ilgos atostogos), tai – klaidinga. Tyrimai rodo, kad šis efektas pirmiausia sietinas su demografiniais veiksniais, t.y. kompensaciniu gimstamumu atsirandančiu dėl vaikų susilaukimo kalendoriaus pokyčių reproduktyvų amžių baigiančiose kohortose.

Bendrai, demografiniams procesams (taip pat ir gimstamumui) poveikį turi ne pavieniai viešosios politikos elementai, bet jų visumos, o taip pat visuomenės socialinė-ekonominė raida.

• Gimstamumo tendencijoms,

kaip rodo tyrimai, didžiausią efektą daro paramos šeimai politika, kurioje harmoningai, tarpusavyje darniai veikia priemonių sistema padedanti motinoms ir tėvams laviruoti tarp darbo ir šeimos pareigų, suteikianti galimybes nepatirti tiesioginių ir perspektyvinių praradimų dėl vaikų susilaukimo ir auginimo tiek mamoms, tiek ir tėčiams. Su vaiko priežiūra susijusios atostogos yra tik vienas iš šios politikos komponentų. Lietuvai būdinga su vaiko auginimu susijusių atostogų sistema vertintina kaip vaikų priežiūrą feminizuojanti, įtvirtinanti moters-prižiūrinčiosios vaidmenį. Ir nors ilgos ir dosniai apmokamos vaiko priežiūros atostogos gali atrodyti kaip premija motinystei, ilgalaikėje perspektyvoje tai tampa bauda. Šeimoje kuriamos ir palaikomos lyčių nelygybės transliuojasi į lyčių nelygybes darbo rinkoje, lyčių pajamų nelygybes, skurdo feminizaciją senatvėje.

• Todėl valstybės lygmeniu

kuriama politika, kuri nukreipta į lyčių vaidmenų simetrijos didinimą šeimoje yra vertintina teigiamai ypač, jei tokie politikos principai perkeliami plėtojant ir kitas paramos šeimai politikos sritis. Apibendrinant reikia pažymėti, jog siekiant Lietuvoje užtikrinti įrodymais grįstos politikos vykdymą, konsultacijas su mokslininkais tikslinga pradėti anksčiau, įtraukiant juos į atitinkamas darbo grupes, o socialinių pokyčių vertinimui organizuoti atitinkamus (galbūt – reikminius) mokslinius tyrimus. Tai leistų objektyviai ir pagrįstai atsakyti į politikus dominančius klausimus bei geriau suprasti mūsų visuomenėje vykstančius procesus. Įvertinta. 15.

15. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto

dekanas prof. dr. T. Davulis DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS LIGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO

PROJEKTO

Atsakydami į Jūsų 2022 m. balandžio 25 d. kreipimąsi Nr. S-2022-1686 „Dėl poveikio vertinimo išvados“, pateikiame Vilniaus universiteto atstovų nuomonę ir pastabas dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) projekto. 1. Dėl atvejų, kas yra laikoma ,,vienas auginantis vaiką” Siūlomos naujos Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies formuluotės ir turinio normos idėja yra aiški – tais atvejais, kai neperduodama dalimi nepasinaudojama tuo atveju, kai kitas iš tėvų yra laikomas „vienu auginančiu vaiką“, jo teisės į „pilnas“ apmokamas atostogas neribojamas. Tačiau Įstatymo normoje numatyti tik keli atvejai, kuomet vienas iš tėvų laikomas „vienu auginančiu vaiką“. Rekomenduojame apsvarstyti galimybę numatyti papildomus atvejus ir į tokias aplinkybes įtraukti dar vieną kategoriją asmenų – tuos, kurių santuoka yra nutraukta arba nustatytas gyvenimas skyriumi (separacija) ir vienam iš tėvų apribota bendravimo tvarka

• t. y., teismo sprendimu vaiką prižiūri tik vienas iš tėvų, o kitam bendravimo tvarka apribota (jis negali bendrauti su vaiku) ir jis vaiko prižiūrėti dėl to faktiškai negalės. Pažymėtina, kad kompetentingai institucijai vertinant tokį faktą būtų prienami patikimi duomenys – teismo

sprendimas, kuriame nustatyti vieno iš tėvų apribojimai bendraujant su vaiku. Taip pat rekomenduojame apsvarstyti galimybę įtraukti ir aplinkybę, kai vienas iš tėvų įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniais šioje srityje. 2. Dėl darbo vaiko priežiūros atostogų metu Siekiant išlaikyti socialinio draudimo sistemos principų taikymą ir stabilumą, Įstatyme pasirinkta nauja vaiko priežiūros išmokos mokėjimo sistema, kai gaunamų darbinių pajamų ir išmokos suma neviršija prieš tai buvusio darbo užmokesčio.

Iš esmės ji vertintina teigiamai, kadangi šios išmokos tikslas yra kompensuoti dėl socialinės rizikos prarastas pajamas. Priešingu atveju, gali atsirasti piktnaudžiavimo atvejų, kai tėvai, bendraudami su darbdaviais fiktyviai susimažintų darbo užmokesčius, o vėliau skirtumą išsimokėtų per priedus. Tad ši nauja norma atspindi socialinio draudimo paskirtį - iki vaiko priežiūros pradžios (draudiminio įvykio/socialinės rizikos) buvusios pajamos būtų kompensuojamos, jei jos sumažėtų. 3. Dėl išmokų dydžių Neperleidžiami vaiko priežiūros atostogų mėnesiai, kurių metu mokama 78 proc. vaiko priežiūros išmoka gali skatinti tėvus-vyrus pasinaudoti jais, kadangi jie apmokami iš esmės tokia pačia dalimi kaip ir buvęs darbo užmokestis. Dėl siūlomų išmokų dydžių apskritai šiuo metu negalime pateikti savo nuomonės, kadangi konkretūs ekonominiai-finansiniai aspektai ir situacijų modeliavimas reikalauja papildomo tyrimo ir skaičiavimų. 4. Dėl teisinės technikos Norėtume pateikti pastabą dėl siūlomo Įstatymo projekto teisinės technikos. Pastebėtina, kad naudojamos normų formuluotės yra itin komplikuotos (ypatingai Įstatymo 22 straipsnio 7 dalis, nustatanti išmokų apskaičiavimo tvarką gaunant pajamų). Vienas iš bendrųjų teisės principų reikalauja, kad įstatymo norma turi būti aiški ir suprantama. Ji negali stilistiškai būti formuluojama taip, kad apsunkintų, iškreiptų ar sudarytų prielaidas dviprasmiškam normos taikymui, aiškinimu ir interpretavimui. Tikimės, kad mūsų pastabos bus naudingos. Įvertinta. Žr. Komiteto pasiūlymą dėl papildomų atvejų, kuomet vienas iš tėvų laikomas ,,vienu auginančiu vaiką“, nustatymo keičiamo įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje (Komiteto išvados 7.2 punkte). 3.

3Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:

Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę str. str. d. p. 1. Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė D. Čibirienė, 2022-03-29 Nr. G-2022-2753 * Pagal LR teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatas teikiame savo nuomonę dėl vaiko priežiūros išmokų sumažinimo Kadangi pagal pateiktą projektą bus atvejų, kai sumažės vaiko priežiūros išmoka, siūlome pakeisti įstatymo nuostatas, kad visoms gyventojų grupėms, po įstatymų pakeitimo vaiko priežiūros išmokos šeimai nesumažėtų. Galimi atvejai, kai gyventojų vaiko priežiūros išmokos sumažės pakeitus įstatymą:

1Vienas iš tėvų neturi draudiminio stažo ir šeima planavo rinktis 24 mėn. variantą. 2. Vienas iš tėvų nenori

(negali) prižiūrėti vaiko (formaliai yra išsiskyręs, dingęs ar pats yra ligonis, kuriam reikalinga priežiūra) ir negalės pasinaudoti 2-jų mėnesių neperleidžiama išmoka, ko pasekoje mama pasirinkusi 24 mėn. variantą gaus 2 mėn. sumažintą išmoką. 3. Kiti atvejai, pvz. paveiksliuke: Išmokos skyrimo tvarka Dabar galioja Projektas, nuo 2022/08/01 skirtumas 24 mėn. 24 mėn. 12 mėn.- 54,31% 4 mėn- 78% 12 mėn. -31,03% 8 mėn. - 45% 12 mėn. - 25% Viso, bus paskaičiuota išmokos nuo asmeninio VDU (% * mėn.sk.) 1024.08% 972.00% -52.08% Viso, bus paskaičiuota išmokos per 24 mėn., kai VDU=1000 eur 10240.8 9720 -520.8

4Nustatytas vaiko priežiūros išmokų dydžio apribojimas, palankus tai šeimai, kurioje daugiau uždirba vyras bet visai nepalankus, jai daugiau uždirba moteris. Tokios sąlygos yra diskriminacinės. Siūlome naikinti antrų metų išmokų apribojimą, paliekant jį tokį, koks jis yra dabartiniame įstatyme ir neskriausti tų šeimų, kuriose moteris uždirba daugiau ir antrus vaiko priežiūros metus nori dirbti, kad galėtų patenkinti didėjančius šeimos poreikius. Įvertinta. Komitetas nepritarė susijusiems Seimo narių R. Baškienės, L. Nagienės, L.

Nagienės, L. Mogenienės 2022-04-07 pasiūlymams. 2. A. Varkalienė, 2022-04-04¹¹ Kreipiuosi į Jus dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, 11(1), 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymo projekto (Nr. XIVP-1439). Projektą seime planuojama tvirtinti balandžio 19 dieną, o įsigaliojimo data rugpjūčio 1 d. Moterys, gimdančios rugpjūčio mėnesį (iš karto po įsigaliojimo datos), balandžio mėnesį bus 5 mėnesį besilaukiančios. Nėštumas buvo planuotas ir išmokos apskaičiuotos pagal senąją tvarką, kadangi iki pat kovo mėn. Vyriausybės posėdžio nebuvo aišku šis įstatymo projektas bus tvirtinamas šiemet ar ne. Prašytume atsižvelgti į tai, kad nėštumas labai trapus laikotarpis, o nauja motinystės išmokų tvarka kelia daug nerimo bei sumaišties, ir pavėlinti įstatymo įsigaliojimo datą, t. y. į 2023 m. sausio 1 d. Iki šio įstatymo įsigaliojimo taip bus likę 9 mėnesiai, SODRA ir kitos institucijos taip pat turėtų daugiau laiko pasiruošti naujovėms. Ačiū už sugaištą laiką skaitant šį laišką. Tikimės, kad į tai bus atsižvelgta svarstant šį projektą. Pritarti. Komiteto patobulintame įstatymo projekte nustatyta Įstatymo įsigaliojimo data - 2023 m. sausio 1 d. 3. R. Mankevičiūtė, 2022-04-03 Nr. G-2022-2960¹¹ Visuomenės atstovo siūlymas:

Siūlome pakeisti šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį išdėstant ją taip:

1. Šis

įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. Turėtumėte skirti pakankamai laiko visuomenei, kad šie pakeitimai nesukeltų neapibrėžtumo jau dabar vaikų besilaukiančioms motinoms. Nes šeima planuodama vaiką skaičiuoja. Ir dabar besilaukiančios moterys vertino savo galimybes atsižvelgdamos į seną tvarką. Ir dabar jos gyvena labai neramiai ir negali džiaugtis laukimu, nes situacija pasikeitė ir daugeliui pablogės. Ir manau, neetiška yra ankstinti įstatymo įsigaliojimo laiką (kaip siūloma liepos 1d.), kai jau visa visuomenė yra informuota, kad įsigaliotų nuo rugpjūčio 1d. Pritarti.

Pritarti. Komiteto patobulintame įstatymo projekte nustatyta Įstatymo įsigaliojimo data - 2023 m. sausio 1 d. 4. Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkė V. Vasiliauskienė, 2022-04-06 Nr. G-2022-3013²

• (5) (1)
• (3) PASIŪLYMAI LR LIGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO

DRAUDIMO ĮSTATYMO NR. IX-110 1, 5, 11¹, 19, 22, 23, 24 STRAIPSNIŲ

PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO PRIEDU ĮSTATYMO PROJEKTUI IR SUSIJUSIEMS

TEISĖS AKTAMS

2022 m. pavasario Seimo sesijoje svarstymui teikiamas įstatymų

projektų paketas, kuris skirtas 2019 m. birželio 20 d. priimtos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) Nr. 2019/1158 dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros (toliau - Direktyva) įgyvendinimui. Išanalizavus šj projektą, akivaizdu, kad siūlomu Direktyvos įgyvendinimo modeliu bloginama šeimų, auginančių vaikus, situacija Lietuvoje. Kaip įvardina ES Tarybos pranešimas spaudai, Direktyvos tikslas - padidinti moterų dalyvavimą darbo rinkoje ir paskatinti imti atostogas dėl šeimyninių priežasčių bei naudotis lanksčiomis darbo sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje moterų dalyvavimas darbo rinkoje yra vienas aukščiausių visoje Europos Sąjungoje. Esant tokioms aplinkybėms ir siekiant užtikrinti efektyvų šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimą, prioritetinių sprendimų reikalauja ne moterų įtraukimas ar grąžinimas į darbo rinką. Mūsų šalyje veikiančiomis darbo rinkos sąlygomis svarbiau ieškoti priemonių, kurios sudarytų galimybes derinant šeimos ir darbo įsipareigojimus dirbant mažiau, daugiau dėmesio skiriant vaikų poreikiams ir kartu neprarandant šeimai taip svarbių pajamų, kai tik dviejų (persi)dirbančių asmenų dėka yra užtikrinama vaikų gerovė. 2021 m. vasario 5 dieną Ministerija organizavo nuotolinę ekspertų diskusiją tema „Tėčių įtraukimas į šeimos gyvenimą: kaip keisis vaiko priežiūros atostogos?".

Ministerija kvietime ekspertams deklaravo, kad diskusijos tikslas yra su ekspertais išanalizuoti Ministerijos pasiūlytas alternatyvas ir visuomenės siūlymus, gautus įgyvendinant pirmąjį viešosios konsultacijos etapą - surengus visuomenės apklausą ir sulaukus visuomenės siūlymų, kaip mūsų šalyje įgyvendinti Europos Sąjungos direktyvą dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros. Diskusijos (viešos konsultacijos) metu tėvų ir šeimų organizacijos išsakė lūkesčius, kad sistemoje atsirastų kuo daugiau lankstumo, svarstyta galimybė papildomus neperleidžiamus tėvui (bet ne motinai) skirtus mėnesius suteikti po moters gaunamų vaiko priežiūros mėnesių pabaigos, „neatimant" jų iš mamų, ir nebloginant motinų padėties, palyginti su iki šiol esančia. Sveikintina, kad dabar siūlomame projekte atsirado alternatyva, kai šeimos gali rinktis vaiko priežiūros atostogų trukmę iš dviejų variantų - 18 ir 24 mėnesių. Taip pat galima pasidžiaugti, kad įtraukiama platesnė galimybė vaiko priežiūros atostogas suteikti seneliams. Tačiau matome, kad į kitus šeimų organizacijų pasiūlymus atsižvelgta nebuvo. Direktyvos 16 straipsnis leidžia valstybėms nustatyti palankesnes sąlygas, nei numatyta Direktyvos nuostatose, taip pat Direktyvos įžangos

46 punkte nurodoma, jog „Įgyvendinant šią direktyvą, neturėtų būti

mažinamos esamos teisės pagal Sąjungos teisę ir jos įgyvendinimas neturėtų būti teisėtas pagrindas mažinti bendrą apsaugos, suteikiamos darbuotojams šios direktyvos taikymo srityje, lygį“, todėl reikalaujame nebloginti dabar šeimoms suteikiamų garantijų, ir siūlome toliau nurodytus pakeitimus: 1.

Ministerijos pasiūlyme nurodoma, kad dviem mamos ar tėčio neperleidžiamais apmokamais mėnesiais turi būti pasinaudota šeimos pasirinktos trukmės vaiko priežiūros atostogų išmokos mokėjimo metu (iki vaikui sukaks 18 arba 24 mėn.). Siūlome šiuos du neperleidžiamus mėnesius tėvams ar mamoms apmokėti papildomai prie pagrindinės vaiko priežiūros atostogų išmokos (18 ar 24 mėn. trukmės), netrumpinant šios pagrindinės išmokos mokėjimo trukmės, o suteikiant galimybę šią išmoką gauti pasibaigus 18 ar 24 mėnesių išmokos mokėjimui. Pabrėžtina, kad Direktyvoje nurodyta, jog šie neperleidžiami mėnesiai gali būti panaudoti iki vaikui sukaks aštuoneri metai (5 str.), todėl toks teisės gauti išmoką ir atostogas sutrumpinimas iki 18 ar 24 mėnesių laikytinas neproporcingu. 2. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje vaiko priežiūros atostogos gali būti suteikiamos iki 3 metų, neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų metu, kuomet jas pasirenka tėtis, mamos statusas lieka neaiškus. Tuo atveju, jei vaiko priežiūros atostogos trunka iki 3 (trijų) metų ir neperleidžiamomis atostogomis naudojasi tėtis (įtėvis, globėjas), siūlome įtvirtinti, kad mama (įmotė, globėja) turi teisę išlaikyti savo darbo vietą ir įgyja teise naudotis neapmokamomis atostogomis. 3. Dėl išmokos dydžio Direktyva nenustato konkrečių nuostatų, taigi Ministerijos siūlomame projekte siekis keisti dabartinę išmokos skaičiavimo sistemą vaiko priežiūros atostogų metu nėra tiesiogiai susijęs su Direktyvos įgyvendinimu.

Tiek pirmaisiais, tiek antraisiais metais vaiko priežiūros atostogų metu išmoka 24 mėn. variante mažinama: pirmaisiais metais dabar mokama 54,31 proc. buvusio atlyginimo, pasiūlyme nurodoma mokėti 45 proc., antraisiais metais atitinkamai dabar numatyta 31,03 proc., siūloma 25 proc. Nepriklausimai nuo to, jog neperleidžiamų mėnesių metu mokama visas į rankas gautas atlyginimas, vis tiek didžiąja dalimi atvejų šeimos situacija toks siūlymas pablogins, ypač tuo atveju, jei vienas iš tėvų pasirinks nepasinaudoti savo neperleidžiamomis atostogomis. Tai itin svarbu. Ypač atsižvelgiant faktą, kad Lietuvoje neliko pajamų mokesčių lengvatų, kurios priklausytų nuo išlaikomų asmenų šeimoje skaičiaus. Jas panaikinus, tėvai visą likusį dalyvavimo darbo rinkoje laikotarpį mokės mokesčius, nepaisant augančių poreikių didesnėms pajamoms dėl vaikų poreikių. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad mokesčių našta auginant vaikus yra viena didžiausių Europos Sąjungoje. Esant tokiai mokesčių sistemai ir mažinant išmokas yra netesimi duoti rinkėjams įsipareigojimai mažinti mokestinę naštą dirbantiems (šeimoms) ir prioretizuoti šeimos gerovę didinančias sritis. Demografinė situacija Lietuvoje taip pat yra labai sudėtinga, o išmokų auginant vaikus mažinimas neskatina šeimų apsispręsti turėti daugiau vaikų. Todėl siūlome nemažinti šeimų gaunamų išmokų, o svarstyti, kaip garantuoti šeimų poreikius atitinkančių pajamų stabilumą pagal išlaikomų asmenų skaičių šeimoje, kompleksiškai derinant pajamų, mokesčių joms ir išmokų santykį. 4. Taip pat įstatymo projekte keičiasi galimybė dirbti ir gauti darbo užmokestį vaiko priežiūros atostogų metu.

Tokia galimybė atsiranda anksčiau - kai pasibaigia neperleidžiami mamos ar tėčio atostogų mėnesiai, tačiau pagal Ministerijos siūlymą, darbo užmokesčio ir gaunamos pašalpos suma negalės būti didesnė nei vaiką prižiūrinčio asmens buvęs darbo užmokestis. Tokia nuostata, šį raštą pasirašiusių organizacijų nuomone, kaip tik siaurina ir blogina galimybes moterims sugrįžti į darbo rinką, nes jos gali dirbti tik mažesne apimtimi, dalimi etato, negali ieškoti pelningesnio darbo ar veiklos. Siūlome palikti dabar galiojančią tvarką ir leisti kitais, ne neperleidžiamų atostogų mėnesiais motinai dirbti ir užsidirbti, neribojant šios galimybės ankstesnio darbo užmokesčio suma. 5. Siūlome papildyti egzistuojančią vaiko priežiūros išmokos skaičiavimo tvarką ir leisti tėvams rinktis išmokos skaičiavimą pagal abiejų tėvų darbo užmokesčio vidurkį, kaip papildomą alternatyvą prie dabartinio skaičiavimo, kai skaičiuojama pagal vieno iš tėvų, kuris naudojasi vaiko priežiūros atostogomis. Toks valstybės požiūris į šeimą, kaip 2 tėvų visumą, leis lengviau susikeisti tėvams rolėmis, prižiūrint vaikus. Tai stiprins šeimą ir padės lengviau pasiekti direktyvos tikslus: dalintis šeimos naštą bei derinti darbo-karjeros interesus abiem tėvams. Taip pat tokia galimybė tėvams nuims šeimos narių darbo interesų konfrontaciją bei padės turėti pastovų valstybės paramos lygį, nepriklausomai nuo tuo metu vaiką prižiūrinčioj o vieno iš tėvų. Vaiko priežiūros atostogų apmokėjimo ir tvarkos klausimai yra labai svarbūs jaunoms šeimoms, siekiančioms karjeros ir kartu ketinančioms susilaukti vaikų. Atsižvelgdami į tai, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, taip pat į kritinę demografinę padėtį Lietuvoje, manome, kad sąlygos prižiūrėti vaikus negali būti bloginamos, jeigu siekiame palankios šeimai aplinkos. Vaiko priežiūros atostogų išmokos nėra parama šeimoms.

Tai netekto darbingumo pajamų kompensavimo išmoka, mokama viso darbinio stažo trukmės dviejų tėvų mokesčių dėka (draudimo įmokų pagrindu). Taip pat tai yra gimstamumo skatinimo ir skurdo mažinimo priemonė. Kadangi šios išmokos mechanizme tampriai sąveikauja valstybės ir piliečių interesai, atsakomybė už šios priemonės sėkmę bei finansavimą turi būti dalinama proporcingai abiems šalims t. y. antraisiais metais finansinės paramos šeimai mokėjimas galėtų būti vykdomas ir iš valstybės biudžeto. Įvertinta. Dėl 1 pasiūlymo: Vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje yra vienos ilgiausių ir geriausiai apmokamų, lyginant su kitomis Europos valstybėmis. Papildomai dviem mėnesiais pailginus vaiko priežiūros išmokų mokėjimą vaikus auginantys asmenys dar ilgiau pasitrauktų iš darbo rinkos. Dėl 2 pasiūlymo: Žr. Komiteto išvadą dėl įstatymo projekto Nr. XIVP-1438. Dėl 3 pasiūlymo:

Komitetas nepritarė susijusiems Seimo narių R. Baškienės, L. Nagienės, L. Mogenienės 2022-04-07 pasiūlymams. 5. Informacinis vyrų teisių Lietuvoje tinklalapis vyruteises.lt 2022-04-08⁷

• (2) (3)

Įvertinus Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, 11(1), 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymo projektą (toliau - Įstatymo projektą), teikiamos šios pastabos:

1. Įstatymo projekto 7 straipsniu siūloma keisti Lietuvos Respublikos

ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalį, nustatant, kad vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų nepasinaudojus neperleidžiamomis vaiko priežiūros atostogomis, numatytomis Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, ar jų dalimi, vaiko priežiūros išmoka už nepanaudotą neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų laikotarpį negalėtų būti skiriama ar išmokama (čia ir toliau - išskirta pasiūlymo teikėjo) kitam iš tėvų

(įtėvių) ar globėjui.

Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateikiama informacija apie, Įstatymo projekto rengėjos nuomone, nepakankamą vyrų įsitraukimą į šeimos gyvenimą ir perteklinį dalyvavimą profesinėje veikloje („mažai tėvų vyrų naudojasi atostogomis „situacija neskatina vyrų įsitraukti į šeiminį gyvenimą“ ir pan.). Manytina, kad asmens pasirinkimo laisvė neturėtų priklausyti nuo kitų asmenų nuomonių ar subjektyvių įžvalgų apie jo priimamus sprendimus. Siūlomas teisinis reguliavimas paneigtų teisinių santykių subjektų pasirinkimo laisvę ir įgyvendintų dirbtinai trečiųjų šalių sukonstruotus lūkesčius šių teisinių santykių subjektų elgesyje, todėl šiam siūlymui nepritartina. Siūlytina atsiriboti nuo teisinio reguliavimo, orientuoto į vyrų elgesio kontrolę, ir sudaryti galimybę tėvams (įtėviams) ar globėjams pasirinkti tinkamiausią vaiko priežiūros atostogų pasidalijimo tarpusavyje alternatyvą pagal individualias aplinkybes, kurios yra žinomos ir suprantamos tik šių teisinių santykių subjektams. 2. Įstatymo projekto aiškinamojo rašto 14 punkte pateikiama informacija apie 2020 metais vykdytą visuomenės apklausą dėl galimų vaiko priežiūros išmokos alternatyvų, tačiau pabrėžtina, kad visuomenei nebuvo suteikta galimybė pasisakyti dėl kertinio teisinio reguliavimo pokyčio - vaiko priežiūros atostogų perleidimo galimybės panaikinimo.

Vienas iš Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų teisėkūros subjektams yra konsultavimasis su visuomene laiku ir dėl esminių klausimų. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte taip pat nepateikiama informacija apie tai, su kuriomis vyrų interesus atstovaujančiomis organizacijomis buvo konsultuojamasi Įstatymo projekto rengimo metu. Manytina, kad prieš įgyvendinant siūlomus teisinio reguliavimo pokyčius yra imperatyvu išsiaiškinti kuo didesnės visuomenės dalies interesus ir prioritetus, ir šiuos pokyčius įgyvendinti tik esant akivaizdžiam ir nedviprasmiškam visuomenės palaikymui. Įvertinta. Dėl 1 pirmo pasiūlymo:

Komitetas nepritarė susijusiam Seimo narių I. Kačinskaitės – Urbonienės, V. Giraitytės – Juškevičienės, V. Juknos, V. Fiodorovo, 2022-04-06 pasiūlymui (dėl įstatymo projekto 7 straipsnio). 6. Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkė R. Jurkuvienė, 2022-04-12 Nacionalinė šeimos taryba (toliau – Taryba), išnagrinėjusi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, 111, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymo projektą Nr. XIVP-1439 (toliau – Įstatymo projektas), pritaria pagrindiniam Įstatymo projekto tikslui – įgyvendinti 2019 m. birželio 20 d. priimtą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/1158, sudaryti geresnes sąlygas derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, skatinti vyrų ir moterų lygybę dėl galimų darbo rinkos iššūkių ir požiūrio darbe principo įgyvendinimo, teikia pastabas ir pasiūlymus: 1.

Taryba pažymi, kad kalbant apie tėčių įsitraukimą į mažamečių vaikų priežiūrą, tyrimų duomenys rodo, kad vienose šalyse labiau negu kitose tėčiai noriau išeina tėvystės atostogų (Jurado-Guerrero ir Munoz-Comet 2020), o viena geriausiai veikiančių skatinamųjų priemonių, kurias, 2021 m. duomenimis, naudojo vienuolika pasaulio valstybių, yra skirti papildomus

(bonus) tėvystės atostogų mėnesius su sąlyga, jeigu pasinaudojama viena dalimi atostogų (pavyzdžiui, jeigu tėčiai pasinaudoja dviem tėvystės atostogų mėnesiais Vokietijoje, jie gauna dar du papildomus tėvystės atostogų mėnesius, taigi bendra tėčiams priklausanti vaiko priežiūros dalis padidėja iki keturių mėnesių) (Koslowski ir kt. 2021). Kadangi Lietuvoje taikomas sąlyginis vaiko priežiūros modelis, nukreiptas į dirbančius asmenis (Brazienė 2021, 36), jis taip pat gali gilinti ir socialinę nelygybę. Be to, mažamečius vaikus auginančių moterų užimtumas yra glaudžiai susijęs su ikimokyklinio amžiaus ugdymo įstaigų trūkumu Lietuvoje (Čižauskaitė ir Gruževskis 2018), ir dėl to joms tenka didesnė priežiūros namuose našta (Pilinkaitė-Sotirovič ir Kontvainė 2020). Taryba atkreipia dėmesį, kad šeimos neprieštarauja direktyvos perkėlimui.

Jos sutinka, kad tėvas gali būti skatinamas lanksčiai rinktis apmokamas neperleidžiamas tėvystės atostogas ir pabūti su vaiku suminius du mėnesius, tokiu būdu gerinant vaiko ir tėvo emocinį ryšį, padedant motinai ruoštis integracijai į darbo rinką, kai tėvas gali imti šias neperleidžiamas tėvystės atostogas kad ir po savaitę 8 mėnesius ar pora dienų per savaitę 24 mėnesius(taip susidarytų 60dienų), atsižvelgiant į šeimos poreikius, susitarimą tarpusavyje ir su darbdaviu. Tačiau daugeliui šeimų nepriimtinas dabartinės išmokų tvarkos keitimas, kuris nėra susijęs su direktyva. Naujai siūloma išmokų tvarka pablogina dalies šeimų situaciją, ko direktyva nerekomenduoja. Tai vyksta, kai: ⚫ darbdavys nesutinka išleisti šeimos tėvo į neperleidžiamas atostogas dėl darbo pobūdžio. Tada tėvas patiria dvigubą spaudimą-iš darbdavio neimti atostogų, o iš valstybės bei šeimos -imti atostogas. Tai nepagerina darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimo, kelia įtampą; ⚫ tėvai išsiskyrę (tėvas turi priklausomybes, smurtauja, nedirba ar dėl kitų analogiškų priežasčių įvyksta 70% skyrybų) ir toks tėvas negali vienas tinkamai pasirūpinti vaiku, o motinai sutrumpinamos motinystės atostogos dviem mėnesiais ir sumažėja jai skiriamos išmokos dydis, lyginant su dabartine tvarka. Vienos motinos(ir vieno tėčio) šeimos ir dabar daug dažniau susiduria su skurdu negu abiejų tėvų šeimos. Šia reforma dar pablogintų jų situaciją. Ypač, kai vaikams iki 24 mėnesių neužtikrinamos priežiūros paslaugos; ⚫ auga kainos, didėja infliacija ir bedarbystė ir esama išmoka vaiko auginimui dažnai nepakankama ir ją mažinti reiškia bloginti šeimų finansinę būklę; ⚫ šeimos ir taip išgyvena būtinybę įveikti vis daugiau įtampų, kylančių dėl išorinio chaoso, susijusio su pandemija, karu, vykstančiu kaimyninėje valstybėje ir kitomis grėsmėmis.

Vykdyti pokyčius, kurie neišvengiamai įneša dar daugiau įtampos ir netikrumo šeimai, reiškia bloginti šeimos psichoemocinę būklę. Todėl Taryba pažymi, kad teikiamame Įstatymo projekte nėra numatyta įvesti skatinamųjų priemonių, bet siūloma eiti veikiau tam tikro ekonominio spaudimo keliu, kai tėčiams nepasirinkus pasinaudoti savo neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais, šeima bendroje sumoje gaus trumpesnes atostogas. Tarybos manymu, įvedus neperleidžiamus mėnesius ne pridedant atostogų mėnesius tėčiams papildomai, bet trumpinant vaiko priežiūros atostogų trukmę neperleidžiamų atostogų mėnesių sąskaita, šeimų finansinė gerovė, lyginant su dabartine (renkantis ilgesnės trukmės vaiko priežiūros atostogas), gali nukentėti. Todėl Taryba siūlo prie pateiktų vaiko priežiūros atostogų trukmės alternatyvų – 18 ir 24 mėnesių – papildomai pridėti du neperleidžiamus vaiko priežiūros atostogų mėnesius tėčiams. Tokiu būdu nenukentės tėvai, įregistravę ištuokas, o tėčiai bus labiau suinteresuoti pasinaudoti savo atostogų dalimi, nesijausdami, kad „atima“ ją iš mamų. Šeimos situacija tokiu būdu nebūtų bloginama. Šeimos, kurios galėtų, be įtampos ir spaudimo, pasinaudotų tėčiui skirtomis neperleidžiamomis vaiko priežiūros atostogomis, ir be pasipriešinimo priimtų direktyvos idėją. Tokiu būdu nenukentėtų tėvai, vieni auginantys vaikus (net tie, kurie yra išsiskyrę), o šeimos/poros, kartu auginančios vaikus, gautų realią pozityvią paskatą pasinaudoti neperleidžiamais vaiko priežiūros mėnesiais. 2.

2. Tarybos manymu, Įstatymo projekte siūlomos išmokos, kol vaikui

sueis 24 mėnesiai - 45 procentai ir 25 procentai gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžiai pablogina finansinę šeimų situaciją. Pagausėjus šeimai ir padidėjus išlaidoms, reikėtų vertinti šeimos pajamų ir išlaidų santykį, atsižvelgiant į jų dydžius iki vaiko gimimo. Todėl Taryba kartoja savo pasiūlymą, kurį teikė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai 2021 m. rugpjūčio mėnesį (Nr. 21-8-2-1) pirmais vaiko priežiūros atostogų metais įvesti 54,31 procento, o antraisiais – 31,03 procento išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. 3. Tarybos manymu, Įstatymo projekte siūlomas reglamentavimas, antraisiais vaiko auginimo metais riboti darbo pajamas vaiko priežiūros metu, kompensuojant iki vaiko gimimo gautą uždarbį ir nustatyti mažą vaiko išmokos procentą, gali pabloginti kai kurių šeimų finansinę padėtį gimus vaikui. Todėl Taryba siūlo ateityje papildomai svarstyti galimybę didinti vaiko pinigus. Pridedama: iliustracija, pademonstruojanti, kaip gali pablogėti šeimos situacija, atsižvelgiant į konkrečios šeimos pajamų kaitą. Pavyzdyje atsiskleidžia, kaip numatyta išmokų pertvarka finansiškai paveiks visos šeimos pajamas, jeigu tėtis neturės galimybės pasinaudoti savo neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų dalimi. Įvertinta. Dėl 1 pasiūlymo žr. argumentus prie Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkės V. Vasiliauskienės 1 pasiūlymo. Dėl 2 pasiūlymo:

Komitetas nepritarė susijusiems Seimo narių R. Baškienės, L. Nagienės, L. Mogenienės 2022-04-07 pasiūlymams dėl įstatymo projekto 9 str. 7. Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė D. Juodkaitė, 2022-04-15²

• (5) 1
• (3) N

<...> 9. Taip pat vertinant su DK susijusias sritis, prašome inicijuoti papildomą Ligos ir socialinio draudimo įstatymo keitimą, susijusį su kartu gyvenančio asmens slauga ir priežiūra, šiam asmeniui susirgus.

2020 m. dėl pandeminės situacijos buvo koreguotas šio

įstatymo 5 straipsnio 5 punktas, kurio tikslas buvo užtikrinti su suaugusiais negalią turinčiais asmenimis gyvenančių darbuotojų galimybę gauti ligos išmoką dėl pandemijos neveikiant dienos centrams ir kitoms institucijoms, prižiūrinčioms žmones su negalia. Tačiau to nepakanka. Dalis žmonių su negalia nelanko jokių dienos centrų (dėl jų trūkumo) ir jų kasdieninių gyvybinių funkcijų užtikrinimas priklauso tik nuo kartu gyvenančių asmenų pagalbos. Didelei daliai žmonių su sunkia negalia iš viso jokios socialinės paslaugos (pagalba į namus, dienos centrai, socialinės dirbtuvės ar koks nors kitas užimtumas) neprieinamas, todėl jie lieka namuose, tačiau su jais gyvenantys žmonės siekia darbo santykių, lanksčių darbo sąlygų, kad galėtų patys egzistuoti ir pragyventi. Todėl teisę gauti ligos išmoką turi turėti teisę asmenys, gyvenantys kartu su neįgaliais asmenimis, kuriems nustatyta slauga ar priežiūra. Todėl siūlome tikslinti šio įstatymo 5 straipsnio 2 punktą:

“2) sergantiems šeimos nariams ir kartu gyvenantiems asmenims su

negalia, kuriems nustatyta slauga ar priežiūra, slaugyti. Ši išmoka skiriama, jeigu gydytojo nurodymu būtina slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį;”. Įvertinta. Pasiūlymu siūloma plėsti asmenų ratą, kuriuos slaugant galėtų būti mokama ligos išmoka prižiūrinčiam asmeniui už ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas. Pastebėtina, kad svarstomo įstatymo projekto Nr. XIVP-1439 tikslas – sudaryti sąlygas tėvams geriau derinti darbo ir priežiūros pareigas įgyvendinant Direktyvą (ES) 2019/1158 (projekte nėra siūlomi ligos išmokų mokėjimo pakeitimai).

Todėl siekiant spręsti dirbantiems asmenims, prižiūrintiems slaugomus asmenis, aktualų klausimą, kreiptasi į Trišalę tarybą, prašant socialinių partnerių nuomonės šiuo klausimu. 8. Asociacijos ,,Moterų informacijos centras“ direktorė J. Šeduikienė, 2022-05-16⁷

• (22) (5)

Šiuo metu LR Seime svarstomas LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymas (toliau – įstatymas) kuriame numatytos neperleidžiamos vaiko priežiūros atostogos. Sveikindami šios nuostatos, padėsiančios derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, gerinti moterų situaciją darbo rinkoje ir skatinsiančios tėvų (vyrų) įsitraukimo į vaikų priežiūrą atsiradimą, tuo pačiu norime atkreipti dėmesį į įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatas, kuriomis yra apibrėžiama, kokias atvejais laikoma, kad vaiką augina vienas iš tėvų. Įstatymo 7 str. 5 punkte numatyti atvejai:

1) kitas tėvas (įtėvis) ar globėjas yra miręs ar pripažintas mirusiu;

2) kitas tėvas

(įtėvis) ar globėjas yra pripažintas nežinia kur esančiu;

3) kitam tėvui (įtėviui) ar globėjui terminuotai ar neterminuotai yra apribota tėvų valdžia;

4) vaikui, kurio priežiūrai suteiktos vaiko priežiūros atostogos, nenustatyta tėvystė. Siūlome šį straipsnį papildyti nuostata, reglamentuojančia, kad vaiko priežiūros atostogos nėra trumpinamos tais atvejais, kai:

• kitam tėvui (įtėviui) ar globėjui skirtos laikinosios apsaugos priemonės dėl smurto artimoje aplinkoje pagal LR apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 str. ir

LR Civilinio kodekso 3.65 str.,

• kitam tėvui (įtėviui) ar globėjui skirta kardomoji priemonė kurios metu jis negali vykdyti tam tikrų įsipareigojimų ir/ar negali pasinaudoti tam tikromis teisėmis, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl smurto artimoje aplinkoje.

Tai ypač svarbu siekiant išvengti antrinės viktimizacijos bei organizuojant pagalbą asmenims nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje. Įvertinta. Nepritarti įtvirtinti dėl smurto artimoje aplinkoje taikomus suvaržymus kaip vieną iš pagrindų laikyti motiną ar tėvą vienu auginančiu vaiką, nes tos priemonės yra trumpalaikės, o vaiko priežiūros atostogos 18 ar 24 mėnesiai, todėl, jeigu smurto artimoje aplinkoje faktas būtų patvirtintas, reikėtų taikyti kituose punktuose siūlomus pagrindus, pavyzdžiui, tėvų valdžios apribojimą, ar bendravimo apribojimą. Analogiški argumentai dėl kardomosios priemonės taikymo, jeigu kardomoji priemonė taikyta kelias dienas, ar mėnesį – manytina, kad ji būtų nepagrįsta. 9. Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos Vadovė J. Cinskienė, 2022-05-17⁷

• (22) (5)

Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija (toliau – Asociacija), vienijanti 16 specializuotos kompleksinės pagalbos centrų, teikiančių pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims, atkreipia dėmesį į šiuo metu LR Seime svarstomą LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymą (toliau – įstatymas), kuriame numatytos neperleidžiamos vaiko priežiūros atostogos. Asociacijos narių nuomone šios nuostatos padės derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, gerinti moterų situaciją darbo rinkoje ir skatinti tėvų (vyrų) įsitraukimo į vaikų priežiūrą atsiradimą.

Tačiau Asociacija atkreipia dėmesį į įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatas, kuriomis yra apibrėžiama, kokias atvejais laikoma, kad vaiką augina vienas iš tėvų. Įstatymo 7 str. 5 punkte numatyti atvejai:

1) kitas tėvas

(įtėvis) ar globėjas yra miręs ar pripažintas mirusiu;

2) kitas tėvas

(įtėvis) ar globėjas yra pripažintas nežinia kur esančiu;

3) kitam tėvui (įtėviui) ar globėjui terminuotai ar neterminuotai yra apribota tėvų valdžia;

4) vaikui, kurio priežiūrai suteiktos vaiko priežiūros atostogos, nenustatyta tėvystė. Pažymime, kad šias įstatymo nuostatas būtina suderinti su naujausia LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo redakcija, įsigaliosiančia nuo 2023 m. liepos 1 d., kuriame įtvirtintas apsaugos nuo smurto orderis, ir tuo pagrindu, kad būtų pasiektas vienodas teisės aktų suderinamumas ir loginė įgyvendinimo seka, siūlome LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą papildyti nuostata, reglamentuojančia, kad vaiko priežiūros atostogos nėra trumpinamos tais atvejais, kai:

• kitam tėvui (įtėviui) ar globėjui skirtos laikinosios apsaugos priemonės dėl smurto artimoje aplinkoje pagal LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 str. ir LR Civilinio kodekso 3.65 str.,
• kitam tėvui (įtėviui) ar globėjui skirta kardomoji priemonė, kurios metu jis negali vykdyti tam tikrų įsipareigojimų ir/ar negali pasinaudoti tam tikromis teisėmis, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl smurto artimoje aplinkoje.

Atkreipiame dėmesį, kad tokia nuostata būtų svarbi asmeniui, kuris patiria smurtą artimoje aplinkoje, ir būtų išvengta antrinė viktimizacija, apie kurią kalbama ir Europos Tarybos konvencijoje dėl Smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, kai vienam iš tėvų būtų taikomas apsaugos nuo smurto orderis ar kardomoji priemonė nesiartinti ir jis negalėtų tuo metu būti vaiko priežiūros atostogose. Įvertinta. Žr. argumentus prie identiškų Asociacijos ,,Moterų informacijos centras“ pasiūlymų. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:

Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

• str. str. d.

p. 1. Lygių galimybių kontrolierė B. Sabatauskaitė, 2022-04-13

DĖL ĮSTATYMŲ PROJEKTŲ

Susipažinusi su Lietuvos Respublikos darbo kodekso 1, 2, 25, 26, 30, 36, 40, 44, 46, 51, 52, 55, 56, 57, 59, 72(1), 75, 79, 107, 113, 117, 126, 133, 134, 137, 138, 169, 171 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektu (reg. Nr.

Nr. XIVP-1438; toliau – DK projektas), Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo Nr. IX-1826 2, 7 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektu (reg. Nr. 21-27603(4); toliau – LGĮ projektas) bei kitais susijusiais teisės aktų projektais, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (toliau

• Tarnyba) teikia šias pastabas ir pasiūlymus: <<...>>

5. Keičiamu teisiniu reguliavimo darbuotojams siekiama sudaryti

sąlygas rinktis vieną iš dviejų vaiko priežiūros atostogų būdų (18 arba 24 mėnesių trukmės su neperleidžiamuoju laikotarpiu vienam iš tėvų). Siūlome apsvarstyti trečiąjį vaiko priežiūros atostogų modelį, leidžiantį vienam iš tėvų pasirinkti 12 mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogas, įskaitant neperleidžiamą laikotarpį, nustatant proporcingai didesnę išmoką, jei pasirenkamos trumpesnės vaiko priežiūros atostogos. Pažymėtina, kad ypatinga svarba tenka vaikų priežiūros ir kitų būtinų paslaugų vystymui, nepriklausomai nuo tėvų pasirenkamo laikotarpio. Valstybės neužtikrinamas pakankamas paslaugų prieinamumas negali būti priežastimi negalėti pasirinkti trumpesnio vaiko priežiūros atostogų laikotarpio, sudarant galimybes gauti ir proporcingai didesnę išmoką. Atkreiptinas dėmesys, kad Direktyva skatinama motinų reintegracija į darbo rinką joms pasinaudojus motinystės ir vaiko priežiūros atostogomis ir tam sudaromos palankesnės sąlygos. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad „kadangi dauguma tėvų vyrų nesinaudoja teise į vaiko priežiūros atostogas arba didelę jiems priklausančių atostogų dalį perduoda motinoms, šia direktyva nuo vieno iki dviejų mėnesių pailginamas minimalus vaiko priežiūros atostogų laikotarpis, kurio tėvai negali perduoti vienas kitam, siekiant paskatinti tėvus vyrus imti vaiko priežiūros atostogas, kartu išsaugant kiekvieno iš tėvų teisę į ne trumpesnes kaip keturių mėnesių vaiko priežiūros atostogas, kaip numatyta Direktyvoje 2010/18/ES.

Užtikrinant, kad kiekvienas iš tėvų atskirai galėtų gauti bent dviejų mėnesių vaiko priežiūros atostogas ir kad jų nebūtų galima perduoti kitam iš tėvų, siekiama paskatinti tėvus vyrus naudotis savo teise į tokias atostogas.“ Pastebėtina, kad kompensuojamas vaiko priežiūros atostogų laikotarpis Lietuvoje yra vienas ilgiausių Europos Sąjungos valstybėse. 6. Remiantis Direktyvos 20 str. 1 dalimi, valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip

2022 m, rugpjūčio 2 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės aktų

pakeitimus atliekant skubos tvarka, nebūtų pilnai atsižvelgiama į teisėtų lūkesčių principą, šeimų, kurios šiuo metu laukiasi vaikų, negalėdami aiškiai planuoti vaiko priežiūros atostogų, besikeičiant jų kompensuojamam ilgiui bei kompensacijos dydžiui. <<...>>. Įvertinta. Atsižvelgta į 6 punkte pateiktą pastebėjimą (Komiteto patobulintu įstatymo projektu nustatyta keičiamo įstatymo įsigaliojimo data – 2023 m. sausio 1 d.). 2. Lygių galimybių kontrolierė B. Sabatauskaitė, 2022-04-15⁷

• (22) (5)
• (5) DĖL ĮSTATYMŲ PROJEKTŲ

Susipažinusi su Lietuvos Respublikos darbo kodekso 1, 2, 25, 26, 30, 36, 40, 44, 46, 51, 52, 55, 56, 57, 59, 72(1), 75, 79, 107, 113, 117, 126, 133, 134, 137, 138, 169, 171 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektu (reg. Nr. XIVP-1438; toliau - DK projektas), Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr.

IX-110 1, 5, 11(1), 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo priedu įstatymo projekto (toliau - LMSDJ projektas), Respublikos lygių galimybių įstatymo Nr. IX-1826 2, 7 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektu (reg. Nr. 21-27603(4); toliau - LGJ projektas) bei kitais susijusiais teisės aktų projektais, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (toliau - Tarnyba) teikia šias papildomas pastabas ir pasiūlymus:

LMSDį projekto 7 straipsnyje, kuriuo šiuo metu galiojančio LMSDJ 22 straipsnį siūloma pildyti nauja 5 dalimi, numatyta, kuriais atvejais laikoma, kad vaiką augina vienas iš jo tėvų (įtėvių) ar globėjų. Tais atvejais vaiko priežiūros atostogos nėra trumpinamos neperleidžiamu laikotarpiu, t. y. asmuo, vaiką auginantis vienas, turi teisę gauti išmoką už papildomą dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį, kaip tai numatyta naujai siūlomoje 22 straipsnio 4 dalyje. Siūlytina papildyti LMSDJ 22 straipsnio 5 dalį 5 punktu, siekiant užkirsti kelią galimai diskriminacijai asmenų, su kuriais teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Konkrečiai, siūlytina netrumpinti vaiko priežiūros atostogų motinai, tėvui, įmotei, įtėviui ar globėjai (-ui), su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, o kitas iš tėvų (įtėvių, globėjų) faktiškai nedalyvauja vaiko gyvenime, nereiškia valios jame dalyvauti lygiavertiškai. Akcentuotina, jog praktikoje dažnai susiklosto situacijos, kai vaiko priežiūra tenka tik vienam iš tėvų (jtėvių, globėjų) (dažniausiai - moterims), pvz., po vaiko tėvų santuokos nutraukimo, galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, vieno iš tėvų nedalyvavimo vaiko priežiūroje, nebendravimo su vaiku.

Nurodytais atvejais asmenys, su kuriais nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, jiems sutrumpinus vaiko priežiūros atostogas, atsidurtų blogesnėje padėtyje, nes šiems asmenims vaiko priežiūros atostogų trukmė sutrumpėtų dviem mėnesiais, kadangi kitas iš tėvų (jtėvių, globėjų) nesidalinantis vaiko priežiūra, nesinaudotų neperleidžiamu vaiko priežiūros laikotarpiu. Tokiais praktikoje dažnai pasitaikančiais atvejais asmenys, faktiškai auginantys vaiką vieni ir dėl šios priežasties patiriantys didesnę atsakomybės naštą dėl vaiko auginimo, priežiūros, netektų teisės j papildomas dviejų mėnesių vaiko priežiūros atostogas. Tokiu būdu minėti asmenys, praradę teisę j dviejų mėnesių vaiko priežiūros atostogas, atsidurtų blogesnėje padėtyje, nei kartu vaiko priežiūra besidalinantys vaiko tėvai (įtėviai, globėjai). Atkreiptinas dėmesys, kad šiems atvejams reglamentuoti nepakanka LMSDJ projekto 22 straipsnyje naujai siūlomos 5 dalies 3 punkto, kuris leistų netrumpinti vaiko priežiūros atostogų, kai kitam tėvui (jtėviui) ar globėjui terminuotai ar neterminuotai yra apribota tėvų valdžia. Tėvų valdžia praktikoje apribojama tik išskirtiniais kritiniais atvejais, tai nėra taikoma, pvz., skyrybų atveju, kai po santuokos nutraukimo vienas iš tėvų visiškai atsiriboja nuo dalyvavimo vaiko gyvenime ir kitas iš tėvų defacto vaiką augina vienas. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, siūlytina apsvarstyti papildyti LMSDJ 22 straipsnio 5 dalį 5 punktu (atitinkamai LMSDJ projekto 7 straipsnį): „5.

Laikoma, kad vaiką augina vienas iš jo tėvų (įtėvių) ar globėjų, jei Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatuose nustatyta tvarka Fondo valdybos teritorinis skyrius nustato, kad:

1) kitas tėvas (įtėvis) ar globėjas yra miręs ar pripažintas mirusiu;

2) kitas tėvas (įtėvis) ar globėjas yra pripažintas nežinia kur esančiu;

3) kitam tėvui (įtėviui) ar globėjui terminuotai ar neterminuotai yra apribota tėvų valdžia;

4) vaikui, kurio priežiūrai suteiktos vaiko priežiūros atostogos, nenustatyta tėvystė. 5) teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su šiuo asmeniu." Įvertinta. Komitetas pritarė patikslintam pasiūlymui dėl keičiamo įstatymo 22 straipsnio 5 dalies papildymo nauju 7 punktu, jame aptariant ne tik vaiko gyvenamosios vietos nustatymą su vienu iš jo tėvų (įtėvių), bet ir kito iš jo tėvų (įtėvių) apribotą bendravimą su vaiku (žr. Komiteto išvados 7.2 punkte). 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

• str. str. d.

p. 1. Seimo nariai I. Kačinskaitė – Urbonienė, V. Giraitytė – Juškevičienė, V. Jukna, V. Fiodorovas, 2022-04-06⁷

• (22) (3)

Argumentai: Pasiūlymo tikslas – sudaryti galimybę tėvams, neperleidžiant vaiko priežiūros atostogų, pasirinkti, kas prižiūrės vaiką ilgesnį laiką, ir vienam jų 4 mėnesius gauti padidintą išmoką, kad nei vienos šeimos finansinė situacija, lyginant su dabartine išmokų sistema, nepasikeistų. Siūloma nustatyti, kad vienam iš tėvų nepasinaudojus vaiko priežiūros atostogomis, kitam iš tėvų išmoka būtų mokama papildomai tiek laiko, kiek atostogų nepanaudojo vienas iš tėvų. Pasiūlymas

1. Pakeisti įstatymo projekto 7 straipsniu siūlomą keisti 22 straipsnio 3 dalį

ir ją išdėstyti taip: „3.

Vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų nepasinaudojus neperleidžiamomis vaiko priežiūros atostogomis, numatytomis Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje, ar jų dalimi, kitam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui už nepanaudotą neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų laikotarpį paskirta vaiko priežiūros išmoka neskiriama ir nemokama mokama papildomai tiek laiko, kiek vaiko priežiūros atostogų nepanaudojo vienas iš tėvų

(įtėvių) ar globėjų.“ Nepritarti. Argumentai: Direktyvoje (ES) 2019/1158 nustatyta, kad neperleidžiami mėnesiai negali būti perduodami kitam iš vaiką prižiūrinčių asmenų. Tai yra pagrindinė direktyvos nuostata, kurios negalima interpretuoti kitaip, nei nustatyta. 2. Seimo nariai R. Žemaitaitis, A. Širinskienė, 2022-04-05⁷

• (22) (4)

Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,4. Vaiką ne mažiau kaip du paskutinius pasirinktos vaiko priežiūros išmokos mokėjimo trukmės, iki vaikui sueis 18

24 arba 24 26 mėnesiai, mėnesius vienas auginantis

vienas iš jo tėvų (įtėvių) ar globėjų turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už papildomą dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį, jeigu jis atitinka šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas ir kitam tėvui (įtėviui) ar globėjui nebuvo išmokėta šio straipsnio 2 dalyje nurodyta vaiko priežiūros išmoka. Jeigu apdraustajam asmeniui gimsta du ir daugiau vaikų ar apdraustasis asmuo įvaikina arba globoja du ir daugiau vaikų, šioje dalyje nustatytą teisę turintis apdraustasis asmuo turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už kiekvieną vaiką atskirai, atsižvelgiant į vienu metu gimusių, įvaikintų arba globojamų vaikų skaičių.“ Nepritarti. Argumentai: 1.

Argumentai:

1. Pagal Seimo narių pasiūlymus, gautųsi papildomas 6 mėnesių tarpas

(nuo 16 iki 22 mėn., nes vienas vaiką auginantis tėvas jau būtinai turėtų pasinaudoti 23 ir 24 mėn. vaiko auginimo mėnesį) arba 2 mėnesių tarpas (nuo

23 iki 24 mėn., nes vienas vaiką auginantis tėvas jau būtinai turėtų

pasinaudoti 25 ir 26 mėn.). Minėtasis tarpas nebūtų apmokamas vaiko priežiūros išmoka, be to, tai apsunkintų išmokos mokėjimo administravimą, sudarytų prielaidas ateityje ilginti vaiko priežiūros išmokos mokėjimo mėnesius (kas reikštų, kad tėvai dar ilgiau iškristų iš darbo rinkos), taip pat didesnį lėšų poreikį. Atsižvelgiant į Europos Komisijos rekomendacijas, papildomus mėnesius pirmiau paminėtiems asmenims Vyriausybės pateiktame projekte siūloma mokėti vaiko priežiūros išmokos mokėjimo pabaigoje (du paskutinius mėnesius, t. y. 17 ir 18 mėn., arba 23 ir 24 mėn.). 2. Pasiūlymu teikiamas papildomas išmokos mokėjimo trukmės pailginimas pareikalautų papildomų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų, todėl reikėtų didinti ir įmokos tarifą. 3. Pastebėtina, kad Įstatymo projekte nustatyta papildoma vaiko priežiūros išmoka už dviejų mėnesių laikotarpį vieniems vaikus auginantiems asmenims, yra kaip papildoma socialinė garantija (Direktyva (ES) 2019/1158 konkrečiai nereglamentuoja vaiko priežiūros išmokos mokėjimo tais atvejais, kai yra tik vienas iš tėvų). 3. Seimo narės R. Baškienė, L. Nagienė, L. Mogenienė, 2022-04-07⁹

• (24) Argumentai:

Vertinant siekį padėti šeimoms auginti vaikus bei matant blogėjančią ekonominę padėtį ir su tuo susijusius būsimus sunkumus, Ligos ir motinystės įstatymu (XIVP-1439) siūlomas vaiko priežiūros išmokos dydžio mažinimas (nuo buvusio 77,58 proc. iki 60 proc.), nors ir būtų prailgintas iki 18 mėnesių, deja netaptų parama jaunoms šeimos.

Atkreiptinas dėmesys, kad galimybės suteikimas jau pirmais vaiko gyvenimo metais tėvams dirbti būtų realizuotas ne visų tėvų, todėl buhalterinis skaičiavimas dėl „nesumažėjančių“ pajamų neatitiktų realybės. Žinotina ir tai, kad įstatymu siūloma galimybė dirbti ir gauti vaiko priežiūros išmoką būtų apribota, kad gaunama atlyginimo ir vaiko priežiūros išmokos suma viršytų buvusio darbo užmokesčio dydžio. Dar blogesnė padėtis teikiamu įstatymu siūloma tėvams, pasirinkusiems vaiką auginti dvejus metus. Pirmais metais vaiko priežiūros išmoka būtų sumažinama nuo 54,31 proc. iki 45 proc., o antraisiais metais mažinama nuo 31,03 iki 25 proc. Ir, priešingai negu dabar veikia teisinis reguliavimas, antraisiais vaiko gyvenimo metais, gaunama atlyginimo ir vaiko priežiūros išmokos suma negalėtų viršyti buvusio darbo užmokesčio dydžio. Todėl, pritariant ES Direktyvos (2019/1158) įgyvendinimui įvedant neperleidžiamas vaiko priežiūros atostogas bei sudarant galimybę ir pirmaisiais vaiko gyvenimo metais dirbti, toliau padedant šeimoms auginti vaikus ir vykdyti šeimai palankią politiką siūlome drastiškai nemažinti vaiko priežiūros išmokos dydžių. Pasiūlymas:

Pakeisti 9 straipsniu keičiamo įstatymo 24 straipsnio 1,2,3,4 ir 9 dalis ir jas išdėstyti taip: „1.

Jeigu apdraustasis asmuo pasirenka gauti vaiko priežiūros išmoką, kol vaikui sueis 18 mėnesių, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama, iki vaikui sueis

18 mėnesių, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio 3

dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, o likusius mėnesius, iki vaikui sueis 18 mėnesių, – 60 70 procentų šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. 2. Jeigu apdraustasis asmuo pasirenka gauti vaiko priežiūros išmoką, kol vaikui sueis 24 mėnesiai, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama, iki vaikui sueis

24 mėnesiai, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio 3

dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, likusius mėnesius, iki vaikui sueis 12 mėnesių, – 45 54 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, o nuo 12 mėnesių, iki vaikui sueis 24 mėnesiai, – 25 31 procento išmoka šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio mokama neatsižvelgiant į tuo metu gautas pajamas ir (ar) išmokas. 3.

3. Jeigu apdraustajam asmeniui vaiko

priežiūros atostogos suteikiamos pagal Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalį, išskyrus atvejus, nustatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir jis pasirenka gauti vaiko priežiūros išmoką 18 mėnesių, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama

18 mėnesių, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio

3 dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalyse

nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, o likusius mėnesius – 60 70 procentų šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. 4. Jeigu apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogos suteikiamos pagal Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalį, išskyrus atvejus, nustatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir jis pasirenka gauti vaiko priežiūros išmoką 24 mėnesius, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama 24 mėnesius, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio

3 dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4

dalyse nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, likusius pirmųjų įvaikinto vaiko auginimo metų mėnesius – 45 54 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, o antraisiais įvaikinto vaiko auginimo metais – 25 31 procento išmoka šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio mokama neatsižvelgiant į tuo metu gautas pajamas ir (ar) išmokas. 9. Mokant vaiko priežiūros išmoką, į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos vaiko priežiūros išmokos mokėjimo metu gautos draudžiamosios pajamos už darbą, atliktą iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos. Antraisiais vaiko auginimo metais (iki vaikui sueis

24 mėnesiai arba antraisiais įvaikinto vaiko auginimo metais) vaiko

priežiūros išmoka mokama neatsižvelgiant į tuo metu gautas pajamas ir (ar) išmokas.“ Nepritarti. Argumentai: 1.

Argumentai:

1. Komitetas pritarė Seimo narių L. Kukuraičio ir T. Tomilino

pasiūlymui nustatyti vaiko priežiūros išmokos, mokamos antraisiais vaiko auginimo metais, dydį (pasirinkus gauti šią išmoką iki vaikui sueis 24 mėnesiai) – 30 procentų kompensuojamojo uždarbio dydžio (o ne 25 procentus kompensuojamojo uždarbio, kaip siūlė Vyriausybė). 2. Norint padidinti išmokas „perleidžiamais mėnesiais“ reiktų mažinti išmokas „neperleidžiamais mėnesiais“. Direktyvos perkėlimu buvo siekiama, kad šeimos per visą vaiko priežiūros laikotarpį gautų ne mažesnes pajamas, nei šiuo metu gauna tokios pat šeimos. 3. Nustačius Seimo narių R. Baškienės, L. Nagienės, L. Mogenienės siūlomus vaiko priežiūros išmokų dydžius (abiejų alternatyvų atvejais) remiantis 2022 m. duomenimis, lėšų poreikis visiems 9 straipsniu teikiamiems pasiūlymams įgyvendinti 2023 metais – 64,8 mln. Eur (metams). Tikėtina, kad lėšų poreikis būtų dar didesnis, nes Seimo narės siekia, kad būtų leidžiama dirbti antrais vaiko auginimo metais, todėl išliktų problema, kad tėčiai gaudami vaiko priežiūros išmoką ir toliau dirbtų, o mama prižiūrėtų vaiką ir išmokos negautų. 4. Europos Komisija griežtai pasisakė, kad neperleidžiamų atostogų metu tėčiai ir mamos negalėtų dirbti ir gauti vaiko priežiūros išmoką, taip pat ir likusiais mėnesiais toks išmokos mokėjimas, gaunant darbinių pajamų, yra ydingas ir turi būti koreguotinas. 5. Komiteto patobulintu projektu sprendžiama problema, kai tėčiai tik pasinaudoja vaiko priežiūros atostogomis ir gauna išmoką, o mama tuo metu prižiūri vaiką, todėl tikėtina, kad lėšų poreikis bus dar mažesnis, nes tėčiai nebus suinteresuoti naudotis vaiko priežiūros garantijomis dirbdami. 2022 m. atnaujintais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, numatomas lėšų poreikis Komiteto patobulinto įstatymo projekto 9 straipsnio nuostatoms įgyvendinti 2023 metais – 31,4 mln. Eur (metams). 4. Seimo nariai L. Kukuraitis, T.

Kukuraitis, T. Tomilinas 2022-04-12⁹

• (24) (2),
• (4) Argumentai:

Iki šiol galiojanti vaiko priežiūros išmokų sistema skatina šeimas vaikus prižiūrėti iki 2 metų, nes per dvejus metus išmokama didesnė suma negu per vienerius. Vyriausybės pateiktoje vaiko priežiūros sistemos pertvarkoje finansiškai šeimos skatinamos bus rinktis 18 mėnesių vaiko priežiūros laikotarpį, kadangi joms bus sumokama didesnė išmokų suma negu besirenkančioms 24 mėnesius. Pagal LR SADM pateiktus skaičiavimus, skirtumas gali siekti iki 10%, kas vaikus auginančioms šeimoms yra didelė suma. Vertindami, kad šiuo metu egzistuojanti vaikų priežiūros institucinė sistema, ypač miestuose, nėra pasiruošusi priimti 1,5 metų vaikus į darželius, teikiame pasiūlymą, pagal kurį bendra sumokama išmokų suma į rankas būtų panaši tiek renkantis 18 mėnesių, tiek 24 mėnesius. Tegul šeimos pačios, vertindamos savo šeimos ir bendruomenėje esančių viešųjų paslaugų galimybes sprendžia, kurį vaiko priežiūros laikotarpį rinktis. Sistemos lankstumas didina pasitikėjimą ja. Pasiūlymas:

Pakeisti 9 straipsniu keičiamo įstatymo 24 straipsnio 2, 4 dalis ir jas išdėstyti taip:

„2. Jeigu apdraustasis asmuo pasirenka gauti

vaiko priežiūros išmoką, kol vaikui sueis 24 mėnesiai, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama, iki vaikui sueis

24 mėnesiai, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio 3

dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, likusius mėnesius, iki vaikui sueis 12 mėnesių, – 45 procentai, o nuo 12 mėnesių, iki vaikui sueis

24 mėnesiai, – 25 procentai 30 procentų šios išmokos

gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. 4.

4. Jeigu apdraustajam asmeniui vaiko

priežiūros atostogos suteikiamos pagal Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalį, išskyrus atvejus, nustatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir jis pasirenka gauti vaiko priežiūros išmoką 24 mėnesius, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama 24 mėnesius, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio

3 dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4

dalyse nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, likusius pirmųjų įvaikinto vaiko auginimo metų mėnesius – 45 procentai, o antraisiais įvaikinto vaiko auginimo metais – 25 procentai 30 procentų šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.“ Pritarti. 5. Seimo narė I. Kačinskaitė-Urbonienė, 2022-05-18⁹

• (24) (2)

Argumentai: Pasiūlymo tikslas – sudaryti realią galimybę tėvams derinti darbą ir vaiko priežiūrą, užtikrinti pakankamas pajamas, kompensuoti patiriamas išlaidas bei svarstyti galimybę ateityje atskirti motinystės (tėvystės) išmokų ir išmokų vaiko priežiūrai reguliavimą. Remiantis ekspertų išvadomis, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas neturėtų reguliuoti vaiko priežiūros išmokų, kurios neturėtų būti siejamos su socialiniu draudimu – jas turėtų reguliuoti Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymas. Siūlytina, kad ateityje vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu turėtų būti mokama išmoka, nebūtų ribojama draudimo principų. Taip pat siūlytina apsvarstyti galimybę kardinaliai nekeisti išmokų dydžių dėl to, kad įvedamas papildomas reguliavimas dėl neperleidžiamų atostogų abiems tėvams. Visgi, jei numatoma, kad bus peržiūrima vaiko priežiūros išmokų sistema siūloma nustatyti, kad:

• 1) vaiko priežiūros išmoka antraisiais vaiko priežiūros metais sudarytų ne 25, o 31

procentą išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, taip kaip yra šiuo metu.

Manytina, kad drastiškas išmokos mažėjimas gali turėti neigiamų pasekmių planuojant šeimos biudžetą vaiko priežiūros metais;

2) vaiko auginimo metu tėvas ar motina neprarastų pajamų ir (ar) išmokų, didesnių už vaiko priežiūros išmoką arba jai lygių;

• 3) įstatymas įsigaliotų ne 2022 m. rugpjūčio 1 d., o 2023 m. kovo 1 d. Pasiūlymas

1. Pakeisti įstatymo projekto 9 straipsniu siūlomą keisti 24 straipsnio 2 dalį

ir ją išdėstyti taip:

„2. Jeigu apdraustasis asmuo pasirenka gauti vaiko priežiūros išmoką, kol vaikui

sueis 24 mėnesiai, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama, iki vaikui sueis 24 mėnesiai, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, likusius mėnesius, iki vaikui sueis 12 mėnesių, – 45 procentai, o nuo

12 mėnesių, iki vaikui sueis 24 mėnesiai, – 25 procentai 31

procentas šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.“ Nepritarti. Komitetas pritarė Seimo narių L. Kukuraičio ir T. Tomilino pasiūlymams nustatyti vaiko priežiūros išmokos, mokamos antraisiais vaiko auginimo metais, dydį (pasirinkus gauti šią išmoką iki vaikui sueis 24 mėnesiai) – 30 procentų kompensuojamojo uždarbio dydžio (o ne 25 procentus, kaip siūlė Vyriausybė). Žr. Komiteto patobulinto įstatymo projekto 9 straipsniu keičiamo įstatymo 24 straipsnio 2 ir 4 dalis. 6. Seimo narė I. Kačinskaitė-Urbonienė, 2022-05-18⁹

• (24) (4)

Argumentai: kaip ir prie Seimo narės I. Kačinskaitės-Urbonienės 2022-05-18 pasiūlymo dėl įstatymo projekto 24 straipsnio 2 dalies. Pasiūlymas: 1.

Pasiūlymas:

1. Pakeisti įstatymo projekto 9 straipsniu siūlomą keisti 24 straipsnio 4 dalį

ir ją išdėstyti taip:

„4. Jeigu apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogos suteikiamos pagal

Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalį, išskyrus atvejus, nustatytus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir jis pasirenka gauti vaiko priežiūros išmoką 24 mėnesius, vaiko priežiūros išmoka jam skiriama ir mokama 24 mėnesius, išskyrus atvejį, numatytą šio įstatymo 22 straipsnio

3 dalyje, iš kurių šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalyse

nustatytais laikotarpiais jam skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos dydis yra 78 procentai šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, likusius pirmųjų įvaikinto vaiko auginimo metų mėnesius – 45 procentai, o antraisiais įvaikinto vaiko auginimo metais – 25 procentai

31 procentas šios išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio

dydžio.“ Nepritarti. Žr. argumentus prie susijusio Seimo narės I. Kačinskaitės-Urbonienės 2022-05-18 pasiūlymo (dėl projekto 9 straipsniu keičiamo įstatymo 24 straipsnio 2 dalies). 7. Seimo nariai I. Kačinskaitė – Urbonienė, V. Giraitytė – Juškevičienė, V. Jukna, V. Fiodorovas, 2022-04-06⁹

• (24) (7)

Argumentai: Pasiūlymo tikslas – sudaryti galimybę tėvams vaiko priežiūros atostogų pirmaisiais metais dirbti ir gauti vaiko priežiūros išmoką ir tuo atveju, kai pajamų dydis yra didesnis už vaiko priežiūros išmoką arba jai lygus. Siūloma nustatyti, kad pirmaisiais vaiko auginimo metais tėvas ar motina, gavę pajamų ir (ar) išmokų, didesnių už vaiko priežiūros išmoką arba jai lygių, galėtų gauti ir vaiko priežiūros išmoką, kurios dydis neviršytų vieno šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Tokiu būdu bus sudarytos prielaidos tėvams dirbti, neprarasti profesinių įgūdžių ir gauti didesnę savo uždirbamų pajamų dalį. Pasiūlymas:

1. Pakeisti įstatymo projekto 9 straipsniu siūlomą keisti 24 straipsnio 7 dalį

ir ją išdėstyti taip: „7.

Jeigu apdraustasis asmuo, kuriam paskirta vaiko priežiūros išmoka, išskyrus vaiko priežiūros išmoką, skiriamą ir mokamą vadovaujantis šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalimis, vaiko priežiūros išmokos gavimo metu turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos motinystės socialinio draudimo įmokos, ar iš tuo metu vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, kurios pagal šį įstatymą nėra laikomos draudžiamosiomis pajamomis, arba gauna šio įstatymo nustatytas ligos (įskaitant išmokas, darbdavio mokamas dvi pirmąsias ligos dienas) ar profesinės reabilitacijos išmokas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos išmokas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu (toliau kartu šiame straipsnyje – pajamos ir (ar) išmokos), ir jam paskirtos vaiko priežiūros išmokos (bendros šių išmokų sumos) ir atitinkamą mėnesį apskaičiuotų pajamų ir (ar) išmokų suma neviršija arba yra lygi jo vidutinio mėnesinio kompensuojamojo uždarbio, apriboto minimaliu ir maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, pagal kurį buvo nustatytas vaiko priežiūros išmokos dydis, dydžiui, jam mokama viso dydžio paskirta vaiko priežiūros išmoka.

Jeigu apdraustajam asmeniui paskirtos vaiko priežiūros išmokos (bendros šių išmokų sumos) ir atitinkamą mėnesį apskaičiuotų pajamų ir (ar) išmokų suma viršija vidutinio mėnesinio kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį buvo nustatytas vaiko priežiūros išmokos dydis, dydį, jam mokamas jo vidutinio mėnesinio kompensuojamojo uždarbio, apriboto minimaliu ir maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, pagal kurį buvo nustatytas vaiko priežiūros išmokos dydis, ir apskaičiuotų pajamų ir (ar) išmokų skirtumas mokama vaiko priežiūros išmoka, kurios dydis negali viršyti vieno šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, galiojusio užpraeitą ketvirtį iki teisės gauti vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatuose nustatyta tvarka.“ Nepritarti. Argumentai: 1.

Argumentai:

1Siūlymas mokėti vaiko priežiūros išmoką,

kurios dydis negalėtų viršyti vieno šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio tuo atveju, jeigu asmeniui paskirtos išmokos ir pajamų suma viršija asmens kompensuojamojo uždarbio dydį, nesiderina su socialinio draudimo principu - kompensuoti asmens prarastų darbo pajamų dalį. 2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pasiūlymu teikiamas vaiko priežiūros išmokos mokėjimo reguliavimas turint pajamų, būtų taikomas laikotarpiu iki kol vaikui sueis 18 arba 24 mėnesiai (o ne vien tik pirmaisiais metais, kaip nurodyta argumentuose dėl pasiūlymo). 8. Seimo narė I. Kačinskaitė-Urbonienė, 2022-05-18⁹

• (24) (7)

Argumentai: kaip ir prie Seimo narės I. Kačinskaitės-Urbonienės 2022-05-18 pasiūlymo dėl įstatymo projekto 24 straipsnio 2 dalies. Pasiūlymas:

1. Atsisakyti įstatymo projekto 9 straipsniu siūlomo keisti 24 straipsnio 7

dalies: „7.

Jeigu apdraustasis asmuo, kuriam paskirta vaiko priežiūros išmoka, išskyrus vaiko priežiūros išmoką, skiriamą ir mokamą vadovaujantis šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 4 dalimis, vaiko priežiūros išmokos gavimo metu turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos motinystės socialinio draudimo įmokos, ar iš tuo metu vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, kurios pagal šį įstatymą nėra laikomos draudžiamosiomis pajamomis, arba gauna šio įstatymo nustatytas ligos (įskaitant išmokas, darbdavio mokamas dvi pirmąsias ligos dienas) ar profesinės reabilitacijos išmokas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos išmokas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu (toliau kartu šiame straipsnyje – pajamos ir (ar) išmokos), ir jam paskirtos vaiko priežiūros išmokos (bendros šių išmokų sumos) ir atitinkamą mėnesį apskaičiuotų pajamų ir (ar) išmokų suma neviršija arba yra lygi jo vidutinio mėnesinio kompensuojamojo uždarbio, apriboto minimaliu ir maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, pagal kurį buvo nustatytas vaiko priežiūros išmokos dydis, dydžiui, jam mokama viso dydžio paskirta vaiko priežiūros išmoka.

Jeigu apdraustajam asmeniui paskirtos vaiko priežiūros išmokos (bendros šių išmokų sumos) ir atitinkamą mėnesį apskaičiuotų pajamų ir (ar) išmokų suma viršija vidutinio mėnesinio kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį buvo nustatytas vaiko priežiūros išmokos dydis, dydį, jam mokamas jo vidutinio mėnesinio kompensuojamojo uždarbio, apriboto minimaliu ir maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, pagal kurį buvo nustatytas vaiko priežiūros išmokos dydis, ir apskaičiuotų pajamų ir (ar) išmokų skirtumas Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatuose nustatyta tvarka Pasirinkus gauti vaiko priežiūros išmoką 24 mėnesius, nuo 12 mėnesių, iki vaikui sueis 24 mėnesiai arba antraisiais įvaikinto vaiko auginimo metais vaiko priežiūros išmoka mokama neatsižvelgiant į tuo metu gautas pajamas ir (ar) išmokas.“ Nepritarti.

Argumentai:

1. Pritarta Vyriausybės pasiūlytoms nuostatoms dėl vaiko priežiūros

išmokos mokėjimo gaunant darbo pajamų. Šią Vyriausybės pasiūlytą vaiko priežiūros išmokos mokėjimo sistemą, gaunant darbinių pajamų, teigiamai įvertino ekspertai (žr. išvados 2 dalį, VU Teisės fakulteto ekspertinį vertinimą). 2. Pagal pasiūlymą antraisiais vaiko auginimo metais leidžiant dirbti ir gauti išmoką būtų nesprendžiama šiuo metu egzistuojanti problema, kai vaiko priežiūros išmoką pasirenka gauti vaiko tėvas, kuris lieka dirbti, o vaiką ir toliau prižiūri darbinių pajamų negaunanti mama, ko pasekoje gali būti mažesnė jos socialinio draudimo pensija. 3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą vaiko priežiūros išmokos dydžio neįtakoja gaunamos savarankiškos veiklos pajamos (ši nuostata įstatymo projektu nekeičiama). 9. Seimo narys G.

Seimo narys G. Paluckas, 2022-04-04¹¹ Argumentai: Nekvestionuojant įstatyme siūlomų pakeitimų turinio, atkreiptinas dėmesys, kad tarp įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo datų esantis nedidelis laiko atstumas sukuria neapibrėžtumą dėl išėjimo į motinystės atostogas laiko, terminų ir gaunamų draudimo išmokų sumų, kurios dažnai jau yra suplanuotos šeimos biudžetuose. Todėl racionalu būtų įstatymo nuostatų įsigaliojimą atidėti iki 2023 metų sausio 1 dienos, kad šie pakeitimai nesukeltų neapibrėžtumo jau dabar vaikų besilaukiančioms motinoms. Pasiūlymas:

Siūlome pakeisti šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį išdėstant ją taip:

1. Šis įstatymas, išskyrus

šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2022 m. rugpjūčio 1 d. 2023 m. sausio 1 d. Pritarti iš dalies. Argumentai: Pritariant pasiūlymui dėl Įstatymo įsigaliojimo datos, taip pat turi būti pakeista įstatymo projekto 11 straipsnio 3 dalis. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 11 straipsnį ir jį išdėstyti taip: ,,11 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas

1. Šis įstatymas, išskyrus

šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2022 m. rugpjūčio 1 d. 2023 m. sausio 1 d. 2. Tėvystės ir vaiko priežiūros išmokos už vaikus, gimusius ar įvaikintus iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, skiriamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius iki 2022 m. birželio 30 d. lapkričio

30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.“

10. Seimo

nariai R. Žemaitaitis, A. Širinskienė, 2022-04-05¹¹ Pasiūlymas įstatymo įsigaliojimo, įgyvendinimo ir taikymo straipsniui:

1. Šis

įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2022 2023 m. rugpjūčio sausio 1 d. Pritarti iš dalies. Argumentai: Pritarta Seimo nario G. Palucko pasiūlymui nustatyti įstatymo įsigaliojimo datą 2023-01-01 (su Komiteto patikslinimu). Žr.

Žr. Komiteto pasiūlymą prie Seimo nario G. Palucko pasiūlymo). 11. Seimo nariai I. Kačinskaitė – Urbonienė, V. Giraitytė – Juškevičienė, V. Jukna, V. Fiodorovas, 2022-04-06¹¹ Argumentai: Pasiūlymo tikslas – sudaryti galimybę šiuo metu jau vaikų besilaukiantiems ar jų susilaukti planuojantiems tėvams pasiruošti reikšmingai reformai vaiko priežiūros išmokų reguliavime. Siūloma nustatyti, kad įstatymas įsigalioja ne 2022 m. rugpjūčio 1 d., o 2023 m. kovo 1 d. Pasiūlymas:

1Pakeisti įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2022 m.

rugpjūčio 2023 m. kovo 1 d.“

2Pakeisti įstatymo projekto 11 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo

valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius iki 2022

• m. birželio

30 d. 2023 m. sausio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės

aktus.“ Nepritarti. Argumentai: Pritarta Seimo nario G. Palucko pasiūlymui nustatyti įstatymo įsigaliojimo datą 2023-01-01 (su Komiteto patikslinimu). Žr. Komiteto pasiūlymą prie Seimo nario G. Palucko pasiūlymo. 12. Seimo narė I. Kačinskaitė-Urbonienė, 2022-05-18¹¹ Argumentai: kaip ir prie Seimo narės I. Kačinskaitės-Urbonienės 2022-05-18 pasiūlymo dėl įstatymo projekto 24 straipsnio 2 dalies. Pasiūlymas

1Pakeisti įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2022 m.

rugpjūčio 2023 m. kovo 1 d.“

2Pakeisti įstatymo projekto 11 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo

valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius iki 2022

• m. birželio

30 d. 2023 m. vasario 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės

aktus.“ Nepritarti. Argumentai: Pritarta Seimo nario G.

Palucko pasiūlymui nustatyti įstatymo įsigaliojimo datą 2023-01-01 (su Komiteto patikslinimu). Žr. Komiteto pasiūlymą prie Seimo nario G. Palucko pasiūlymo. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

• str. str. d.

p. 1. Biudžeto ir finansų komitetas,

2022-04-13

*

6Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:

6.1. Sprendimas: siūlyti pagrindiniam komitetui tobulinti įstatymo projektą, atsižvelgiant į Biudžeto ir finansų komiteto ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento pateiktus pasiūlymus bei įvertinti Valstybės kontrolės pateiktą nuomonę. Atkreiptinas dėmesys, kad atsižvelgiant į bendrą vaiko priežiūros išmokos sumą iki kol vaikui sueis 18 ar 24 mėnesiai, šiuo įstatymo projektu tėvai yra skatinami grįžti į darbą ankščiau ir rinktis eiti vaiko priežiūros atostogų iki kol vaikui sueis 18 mėnesių. Pažymėtina, kad skatinant tėvus rinktis vaiko priežiūros atostogas iki kol vaikui sueis 18 mėnesių, reikėtų atitinkamai pritaikyti ir infrastruktūrą – užtikrinti, kad vaikai turėtų galimybę patekti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas nuo 18 mėnesių. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal šiuo metu galiojančią sistemą antraisiais vaiko metais galima ir dirbti, gaunant visą darbo užmokestį, ir gauti visą vaiko priežiūros išmoką. Pastebėtina, kad pirmaisiais vaiko metais absoliuti dauguma gaunančių vaiko priežiūros išmoką yra motinos, o antraisiais vaiko metais beveik 40 % gaunančių vaiko priežiūros išmoką yra tėčiai (manytina dėl didesnio darbo užmokesčio), iš kurių apie 90 % dirba. Priėmus įstatymo projektą, galimybės antraisias vaiko priežiūros metais gauti ir visą darbo užmokestį, ir vaiko priežiūros išmoką neliks, todėl, tikėtina, apie 35 % šeimų bendra vaiko priežiūros išmokos suma per visą vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, lyginant su šiuo metu esančia sistema, gali būti mažesnė. Pritarti iš dalies.

Pritarti iš dalies. Pritarta Komiteto patobulintam įstatymo projektui, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir pasiūlymus, kuriems Komitetas pritarė. Komiteto patobulintame projekte nustatytas vaiko priežiūros išmokos, mokamos antraisiais vaiko auginimo metais, dydis (pasirinkus gauti šią išmoką iki vaikui sueis 24 mėnesiai) – 30 procentų kompensuojamojo uždarbio dydžio (o ne 25 procentai kompensuojamojo uždarbio, kaip siūlė Vyriausybė). Nepritarta Biudžeto ir finansų komiteto pasiūlymui nustatyti įstatymo įsigaliojimo datą

• 2023 m. kovo 1 d. (žr. Komiteto nuomonę prie Biudžeto ir finansų komiteto pasiūlymo, išvados 6.2 punkte). 2. Biudžeto ir finansų komitetas, 2022-04-13¹¹ 6.2. Pasiūlymai:

1. Atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos

principą, jog šiuo metu kūdikio besilaukiančioms šeimoms būtų taikomos šiuo metu galiojančios įstatymo nuostatos, siūloma nustatyti vėlesnę įstatymo projekto įsigaliojimo datą – 2023 m. kovo 1 d. Nepritarti. Pritarta Seimo nario G. Palucko pasiūlymui nustatyti įstatymo įsigaliojimo datą 2023-01-01 (su Komiteto patikslinimu). Žr. Komiteto pasiūlymą prie Seimo nario G. Palucko pasiūlymo. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:

7.1 Sprendimas: pritarti Komiteto patobulintam

įstatymo projektui ir Komiteto išvadai. 7.2 Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

• str. str. d.

p. 1. Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2022-05-18²

• (5) 2
• (4) Argumentai:

1.Atsižvelgiant į tai, kad gali būti situacijų, kai vaiko duomenų gali nebūti Lietuvos Respublikos gyventojų registre (Lietuvos apdraustasis, vaikas gyvena ne Lietuvoje, ir jo duomenys įregistruoti ne Lietuvos gyventojų registre), būtina papildyti, kad tokiais atvejais (jeigu duomenų apie vaiko gimimą nėra Lietuvos Respublikos gyventojų registre) asmuo gali pateikti ir vaiko gimimo faktą patvirtinantį dokumentą; 2.

Kartu pritariant Seimo kanceliarijos Teisės departamento 1 pastabai, nurodyti laikotarpį, atsižvelgiant į tikslinių atostogų rūšį. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,2. Pakeisti 5 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą motinystės socialiniu draudimu draudžiami asmenys, kuriems nėštumo ir gimdymo, tėvystės ir vaiko priežiūros atostogos nesuteikiamos, nėštumo ir gimdymo laikotarpiu remiantis nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimu prilyginami asmenims, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, o remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis apie vaiko gimimą (vaiko vardas, pavardė, asmens kodas (jei neturi, – gimimo data), motinos ir tėvo vardas, pavardė, asmens kodas (jei neturi, – gimimo data) arba vaiko gimimo faktą patvirtinančiu dokumentu, jeigu duomenų apie vaiko gimimą nėra Lietuvos Respublikos gyventojų registre, ir jų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui (toliau – Fondo valdybos teritorinis skyrius) pateiktu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus (toliau – Fondo valdybos direktorius) patvirtintos formos pranešimu apie pasirinktą tėvystės laikotarpį vaikui prižiūrėti ar vaiko priežiūros laikotarpį, kurio formą tvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius (toliau – Fondo valdybos direktorius), – asmenims, kuriems suteiktos tėvystės ar vaiko priežiūros atostogos.“ Pritarti. 2. Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2022-05-18⁷

• (22) (10,
• 11) Argumentai:

Komitete pritarus pasiūlymui nustatyti įstatymo projektu Nr. XIVP-1439 keičiamo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo datą – 2023 m. sausio 1 d., šio įstatymo projekto nuostatas būtina suderinti su kartu pateikto Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, 11¹, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo priedu įstatymo projekto Nr. XIVP-1440 nuostatomis (projektu Nr. XIVP-1440 keičiamo įstatymo 22 straipsnio 5 ir 6 dalių normų turinį inkorporuojant į projekto Nr.

XIVP-1439 7 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 10 ir 11 dalis). Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 10 ir 11 dalis ir jas išdėstyti taip: ,,10. Vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui, ar vienam iš senelių, gaunančiam vaiko priežiūros išmoką, kuris tapo neapdraustu asmeniu kuriam pasibaigė (pasibaigus darbo sutartis arba kuris buvo atleistas sutarčiai, atleistam iš tarnybos, nutraukusiam individualią ar kitą veiklą, sporto, atlikėjo veiklą arba pasibaigus draudimui pagal autorinę sutartį), vaiko priežiūros išmoka mokama šio įstatymo 23 ir 24 straipsniuose nustatyta tvarka. Ši nuostata taip pat taikoma skiriant vaiko priežiūros išmoką, jeigu teisė ją gauti atsirado prieš tai gimusio, globojamo ar įvaikinto vaiko auginimo iki 3 metų laikotarpiu. 11. Vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui, ar vienam iš senelių, turinčiam šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą motinystės socialinio draudimo stažą, kuris per 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos tapo neapdraustu asmeniu kuriam pasibaigė (pasibaigus darbo sutartis arba kuris buvo atleistas sutarčiai, atleistam iš tarnybos, nutraukusiam individualią ar kitą veiklą, sporto, atlikėjo veiklą arba pasibaigus draudimui pagal autorinę sutartį) ir dėl to negavo vaiko priežiūros atostogų, vaiko priežiūros išmoka mokama šio įstatymo

23 ir 24 straipsniuose nustatyta tvarka. Ši nuostata taip pat taikoma

skiriant vaiko priežiūros išmoką, jeigu teisė ją gauti atsirado prieš tai gimusio, globojamo ar įvaikinto vaiko auginimo iki 3 metų laikotarpiu.“ Pritarti. 3.

3. Socialinių

1.Patikslinti keičiamo įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 3 punktą, kuriame globėjas negali būti nurodytas, nes ne visais atvejais jam gali būti taikomos analogiškos kaip tėvams normos, pavyzdžiui, dėl tėvų valdžios ribojimo; 2.Atsižvelgiant į Vilniaus universiteto Teisės fakulteto rekomendaciją numatyti papildomus atvejus, kai vienas iš tėvų laikomas ,,vienu auginančiu vaiką“, pritariant patikslintam Lygių galimybių kontrolierės B. Sabatauskaitės 2022-04-15 pasiūlymui (dėl keičiamo įstatymo 22 straipsnio papildymo 7 punktu), taip pat atsižvelgiant į Civilinio kodekso 3.246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas (pagal kurias globėjas gali būti atleistas arba nušalintas nuo pareigų), bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomonei. Pasiūlymai:

1. Patikslinti

keičiamo įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip; ,,3) kitam iš vaiko tėvuių (įtėviuių) ar globėjui terminuotai ar neterminuotai yra apribota tėvų valdžia;“

2. Papildyti

įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 5 dalį 5 -11 punktais: ,,5) vaikas, kurio priežiūrai suteiktos vaiko priežiūros atostogos, yra atskirtas nuo vieno iš jo tėvų (įtėvių);

6) kitas iš vaiko tėvų (įtėvių) ar globėjų pripažintas neveiksniu šioje srityje;

7) vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš jo tėvų (įtėvių), o kitam jo tėvų

(įtėvių) apribotas bendravimas su vaiku;

8) kitas iš vaiko globėjų yra atleistas arba nušalintas nuo pareigų;

9) kitas iš vaiko tėvų (įtėvių) ar globėjų atlieka laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje ir dėl to negali prižiūrėti vaiko.“ Pritarti. 8. Balsavimo rezultatai: už – 7, prieš – 0, susilaikė – 2. 9. Komiteto paskirtas pranešėjas: Mindaugas Lingė. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepareikšta. PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė Komiteto biuro patarėja D.

Jonėnienė [¹] Haas, L. 2003. Parental Leave and Gender Equality: Lessons from the European Union [²] Vennis, E., Drew, E., Emerek, R., Mahon, E. 1998. Reconciling family and working life: working parents [³] Duvander, A. Z. 2014. How long should parental leave be? Attitudes to gender equality, family, and work as determinants of women‘s and men‘s parental leave in Sweden. Journal of Family issues