Projekto Lyginamasis variantas
2021 m. d. Nr. Vilnius
14 straipsnio 1 dalį ir išdėstyti ją taip: „1. Pacientui nuo 16 18 metų sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos tik su jo sutikimu, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo atvejus, kai pacientas negali savo valios išreikšti pats.“
dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Nepilnamečiam pacientui iki 16 metų sveikatos
priežiūra teikiama tik su jo atstovų sutikimu, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo atvejus. Sveikatos priežiūros specialistai visais atvejais turi parinkti tokius diagnostikos ir gydymo metodus, kurie labiausiai atitiktų nepilnamečio interesus, atsižvelgdami pirmiausia į nepilnamečio, taip pat į jo atstovų valią. Jeigu yra nesutarimų tarp nepilnamečio paciento iki
konsiliumas, atsižvelgdamas į nepilnamečio interesus.“
ir ją išdėstyti taip: „3. Nepilnametis pacientas iki
dokumentuose, gali pats teisingai vertinti savo sveikatos būklę, turi teisę savarankiškai kreiptis ir spręsti dėl jam reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. 4. Panaikinti
Šis įstatymas įsigalioja nuo 2022 m. kovo
Prezidentas Teikia Seimo nariai Ligita Girskienė Arvydas Nekrošius Aidas Gedvilas Dainius Kepenis Dainius Gaižauskas Asta Kubilienė Valius Ąžuolas Gintautas Kindurys Laima Mogenienė Vilija Targamadzė Beata Petkevič Kęstutis Mažeika Guoda Burokienė Zenonas Streikus Deividas Labanavičius
NR. I-1562 14
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – PTŽSAĮ) 14 straipsnio 1 dalis reglamentuoja nepilnamečių asmenų nuo 16 metų teisę savarankiškai be tėvų (įtėvių, globėjų) sutikimo kreiptis dėl bet kokių sveikatos priežiūros suteikimo, t. y. sveikatos priežiūros paslaugos pacientams nuo 16 metų teikiamos tik su šių asmenų sutikimu (o ne jų tėvų, įtėvių, globėjų sutikimu), išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo atvejus, kai pacientas negali savo valios išreikšti pats. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – Civilinis kodeksas) apibrėžiamas nepilnamečių asmenų nuo 14 iki 18 metų veiksnumas. Civilinio kodekso 2.8 straipsnio 1 dalis numato, jog „Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sandorius sudaro, turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. Sutikimo forma turi atitikti sudaromo sandorio formą. Sandoriai, sudaryti be atstovų pagal įstatymą sutikimo, galioja, jeigu tokį sutikimą atstovas pagal įstatymą duoda po sandorio sudarymo.“ Tai reiškia, jog įgyvendinti savo teises, t.y. sudaryti sutartis, pasirašyti leidimus ar sutikimus, asmuo įgyja tik nuo pilnametystės, t.y. 18 metų. 1995 m. liepos
Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Vaiko teisių konvencijos 1 straipsnyje numatyta, kad vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jei pagal taikomą įstatymą pilnametystė nepripažinta anksčiau. Analogiška nuostata yra ir Vaiko teisių konvencija remiantis priimtame Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje, kurioje nurodoma, kad vaiku yra laikomas asmuo iki 18 metų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.
Taigi tiek tarptautiniu, tiek ir nacionaliniu lygmeniu vaiko sąvoka yra unifikuota. Pagal šiuo metu galiojančias Civilinio kodekso nuostatas nepilnamečiai vaikai nuo 16 iki
sutikimo įgyvendinti savo teises gali tik išimtinais atvejais. Įstatymų leidėjas atskiruose teisės aktuose yra nustatęs minėtas išimtis, kuomet nepilnametis vaikas nuo 16 metų gali naudotis tam tikromis paslaugomis ir jų poreikio nuspręsti be tėvų sutikimo. Sveikatos priežiūros paslaugos pagal PTŽSAĮ
nepilnametis asmuo nuo 16 metų turi teisę kreiptis dėl bet kokių sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo jam be tėvų sutikimo ir be jų žinios. Tai reiškia, kad nepilnametis asmuo pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą gali savarankiškai nuspręsti ir kreiptis ne tik dėl profilaktinių sveikatos priežiūros paslaugų, įprastų ambulatorinių ir rizikos nekeliančių sveikatos priežiūros paslaugų, bet taip pat ir invazinių, intervencinių, chirurginių sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo. Įvertinant, kad asmens visiškas veiksnumas visų pirma siejamas su pilnametyste (arba emancipacija), o dalinis veiksnumas atsiranda nuo 14 metų amžiaus, akivaizdu, kad valstybei iškyla pareiga teisinėmis priemonėmis įtvirtinti neturinčių veiksnumo dėl amžiaus asmenų atstovavimo teisinius pagrindus. Civilinis kodeksas imperatyviai nustato, kad vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra prižiūrimi tėvų (3.155 str. 1 d.), o tėvai yra savo neveiksnių vaikų atstovais pagal įstatymą (3.157 str. 1 d.).
atstovauti nepilnamečiam vaikui, bet taip pat ir visišką tėvų atsakomybę už nepilnamečius vaikus. Vertinant ribotą nepilnamečių asmenų nuo 16 metų socialinę ir intelektinę brandą, toks teisinis reguliavimas, kuris leidžia nepilnamečiam vaikui savarankiškai be tėvų leidimo ir žinios spręsti su jo sveikata susijusius klausimus, yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse nustatytomis tėvų pareigomis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis numato, jog „Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti“, o Civilinio kodekso 3.155 straipsnyje apibrėžiamas tėvų valdžios turinys „1. Vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi; 2. Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.“ Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 straipsnis, reglamentuojantis pagrindines vaiko tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teises, pareigas ir atsakomybę, numato, jog „2. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą privalo rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti ir sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis, tobulėti; 3.
Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą rūpintis <...> vaiko sveikata.“ Taigi šiai dienai galiojančiu teisiniu reguliavimu valstybė viena vertus leidžia nepilnamečiam vaikui nuo 16 metų pačiam be tėvų žinios ir be jų sutikimo apsispręsti ir kreiptis dėl sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, tačiau, kita vertus, visą riziką ir atsakomybę dėl galimos žalos vaiko sveikatai po tokių savarankiškų sprendimų priėmimo perkelia vaiko tėvams (įtėviams, globėjams), nors tėvai yra visiškai eliminuoti iš sprendimų dėl sveikatos priežiūros paslaugų priėmimo. Galiojant tokiam teisiniam reguliavimui, valstybėje susiklosto paradoksali ir prieštaringa situacija, kuomet nepilnametis asmuo, sulaukęs 16 metų, be tėvų sutikimo negali užsisakyti tatuiruotės, negali įsiverti auskaro, negali įsigyti alkoholio, tabako gaminių ar net energetinių gėrimų, negali kreiptis psichologo pagalbos, negali kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo, tačiau gali savarankiškai spręsti visus klausimus dėl savo sveikatos priežiūros. Atskirai reiktų pažymėti, jog pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 11 straipsnį, imunoprofilaktika gali būti taikoma asmenims tik jų sutikimu, išskyrus kituose teisės aktuose numatytus atvejus, o kai jie neveiksnūs tam tikroje srityje, - gavus atstovų pagal įstatymą sutikimą. Nors šią įstatymo nuostatą galima būtų aiškinti taip, kad riboto veiksnumo asmenims, kokiais yra nepilnamečiai nuo 16 metų, imunoprofilaktika turėtų būti taikoma tik su jų tėvų sutikimu, tačiau praktikoje šiai dienai imunoprofilaktika tokiems asmenims taikoma be tėvų žinios ir be jų sutikimo.
Valstybės pozicija, kuomet imunoprofilaktika taikoma nepilnamečiams asmenims, sulaukusiems 16 metų, be jų tėvų žinios ir sutikimo, yra grindžiama būtent šiuo metu galiojančia PTŽSAĮ 14 straipsnio 1 dalimi. Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, kyla poreikis suvienodinti teisinį reguliavimą sveikatos priežiūros srityje nepilnamečių nuo 16 iki 18 metų amžiaus atžvilgiu, numatant, jog tokiems asmenims sveikatos priežiūros paslaugo gali būti teikiamos tik su jų tėvų žinia ir sutikimu, o tais atvejais, kuomet 16 metų sulaukusio vaiko ir jo tėvų nuomonės išsiskiria, klausimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tokiam asmeniui turėtų spręsti kompetentingų gydytojų konsiliumas. Teikiamo projekto tikslas – pašalinti teisinį neaiškumą sveikatos priežiūros paslaugų srityje nepilnamečių asmenų, sulaukusių 16 metų amžiaus, atžvilgiu bei užtikrinti tokių asmenų tėvų, įtėvių ar globėjų teisę žinoti, kokios sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos jų vaikui (įvaikiui, globotiniui), taip pat teisę išsakyti savo nuomonę dėl vaiko sveikatos priežiūros sutinkant arba nesutinkant su konkrečių sveikatos priežiūros paslaugų teikimu jų vaikui (įvaikiui, globotiniui). 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai. Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai - Seimo narė Ligita Girskienė. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai.
straipsnio 1 dalis numato, jog „pacientui nuo 16 metų sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos tik su jo sutikimu, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo atvejus, kai pacientas negali savo valios išreikšti pats.“ Ši teisės norma nustato taisyklę, kad asmeniui, sulaukusiam 16 metų, visos sveikatos priežiūros paslaugos (išskyrus būtinąją pagalbą, kai pacientas negali savo valios išreikšti pats) teikiamos be tėvų sutikimo ir jų neinformavus. Tokiu būdu yra pažeidžiamas konstitucinis tėvų valdžios principas ir tėvams, turintiems pareigą rūpintis vaikų sveikata, nepagrįstai perkeliama visa atsakomybė už ribotai veiksnaus asmens, nepilnamečio, sulaukusio 16 metų amžiaus, savarankiškai priimtus sprendimus sveikatos priežiūros srityje. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama. Siūlomu reguliavimu siekiama nustatyti aiškią ir unifikuotą taisyklę, jog visais atvejais, sveikatos priežiūros paslaugos nepilnamečiams asmenims iki 18 metų yra teikiamos tik gavus išankstinį tėvų pritarimą, išskyrus atskiruose įstatymuose nustatytas išimtis. Priėmus siūlomą projektą būtų užtikrinta, jog ribotos socialinės ir intelektinės brandos asmenys patys vieni savarankiškai nepriimtų atsakingų sprendimų, susijusių su jų sveikatos priežiūra, o į tokių sprendimų priėmimo procesą būtų įtraukti vaiko tėvai. Siūlomo reguliavimo nustatymas taip pat užtikrintų, jog tėvai žinotų, kokias sveikatos priežiūros paslaugas gavo jų vaikas, kokie galimi tokių paslaugų šalutiniai poveikiai, komplikacijos ir kokių veiksmų imtis, kad būtų iki minimumo sumažinta komplikacijų atsiradimo rizika. 5.
teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Neigiamų priimto įstatymo pasekmių nenumatoma. Priimtas įstatymas prisidės prie teisinio aiškumo, nepilnamečių asmenų nuo 16 iki 18 metų amžiaus teisinio statuso sveikatos priežiūros srityje apibrėžtumo, užtikrins galimybę tėvams tinkamai įgyvendinti konstitucinį tėvų valdžios principą ir padės tėvams tinkamai atlikti įstatyminę pareigą rūpintis savo vaikų sveikata. 6. Kokią įtaką priimti įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Įstatymo priėmimas kriminogeninei situacijai ir korupcijai įtakos neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Įstatymo pakeitimas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Ar įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams:
Įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams. 9. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Siekiant įstatymo projekte siūlomus pakeitimus inkorporuoti į teisinę sistemą, priimti naujų, pakeisti ar pripažinti netekusiais galios galiojančių įstatymų nereikės. 10. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Įstatymo projekte naujų sąvokų nėra. 11.
įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. Įstatymo projekto nuostatos neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir atitinka Europos Sąjungos dokumentus. 12. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti. Įstatymui įgyvendinti įgyvendinamųjų teisės aktų priimti nereikės. 13. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti. Įstatymų pakeitimų projektams įgyvendinti valstybės biudžeto lėšų nereikės. 14. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis. Paciento sutikimas, pacientų teisės, invazinės ir (ar) intervencinės procedūros. 16. Kiti, iniciatoriaus nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. Teikia Seimo nariai Ligita Girskienė Arvydas Nekrošius Aidas Gedvilas Dainius Kepenis Dainius Gaižauskas Asta Kubilienė Valius Ąžuolas Gintautas Kindurys Laima Mogenienė Vilija Targamadzė Beata Petkevič Kęstutis Mažeika Guoda Burokienė Zenonas Streikus Deividas Labanavičius
2021-12-17 Nr. XIVP-1244 Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1Pažymėtina,
kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsnio nuostatos, kuriomis siūloma nustatyti, kad sveikatos priežiūros paslaugos tik su jo sutikimu teikiamos pacientui nuo 18 metų, o ne nuo 16 metų (kaip yra dabar galiojančiame įstatyme) prieštarauja Civilinio kodekso, 6.726 straipsnio 1 dalies imperatyviai nuostatai, kad nepilnametis, sukakęs šešiolika metų, gali pats savo vardu sudaryti asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartį ir atlikti tiesiogiai su šia sutartimi susijusius teisinius veiksmus. Šio Civilinio kodekso straipsnio 3 dalis nustato, jog įstatymai gali numatyti atvejus, kai asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutarties šalimi gali būti tik pilnametis asmuo. Tačiau tokia nuostata suteikia teisę kituose įstatymuose numatyti atskirus – išimtinius ir pagrįstus – su objektyviais kriterijais susijusius atvejus, kai nepilnamečio teisė, savo vardu sudaryti asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartį ir atlikti tiesiogiai su šia sutartimi susijusius teisinius veiksmus, galėtų būti apribota. Tačiau ši nuostata jokiu būdu neįgalina visiškai paneigti analizuojamą nepilnamečių teisę. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso 1.3 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad „Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms“.
Todėl atsižvelgiant į tai, kad Civilinis kodeksas nesuteikia pirmenybės kituose įstatymuose visiškai apriboti nepilnamečių asmenų teisę, savo vardu sudaryti asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartį ir atlikti tiesiogiai su šia sutartimi susijusius teisinius veiksmus, siūloma įstatymo pakeitimo nuostata negalėtų būti taikoma ir būtų niekinė. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad pasiūlymas prieštarauja ir kitoms keičiamo įstatymo nuostatoms, kuriose sistemiškai ir nuosekliai įtvirtintas bendras sveikatos apsaugos srityje pripažintas principas, kad pacientas nuo 16 metų įgyja pilną veiksnumą sveikatos priežiūros srityje. Todėl jeigu nebūtų atsižvelgta į šią pastabą, reiktų nuosekliai keisti daugelį keičiamo įstatymo nuostatų, jose nustatant naują reguliavimą dėl pilno veiksnumo sveikatos priežiūros srityje atsiradimo amžiaus ribos. Be to, reikėtų revizuoti Civilinio kodekso nuostatas. 2. Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles, projekto 1 straipsnio vienintele struktūrine dalimi turėtų būti keičiamas ir nauja redakcija dėstomas visas įstatymo 14 straipsnis (nes keičiama daugiau nei pusė straipsnio struktūrinių dalių). Departamento direktorius Andrius Kabišaitis E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]