Nr. XIP-3532(2) projekto lyginamasis variantas
1.73 straipsnio 1 dalį nauju 10 punktu: „1. Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi:
1) fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu;
2) juridinių asmenų steigimo sandoriai, išskyrus ūkinių bendrijų steigimo sandorius, kurie turi būti sudaromi notarine forma;
3) prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys;
4) draudimo sutartys;
5) arbitražiniai susitarimai;
6) kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys;
7) preliminarinės sutartys;
8) asmens išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys;
9) taikos sutartys;
10) motorinės transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartys;
10) 11) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą.“
straipsnio 10 punktą laikyti 11 punktu. 2 straipsnis. 6.431¹ straipsnio papildymas Papildyti įstatymą 6.431¹ straipsniu:
„6.431¹ straipsnis. Motorinės transporto priemonės pirkimo – pardavimo
sutartis Motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie motorinę transporto priemonę, kurią pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui. Pardavėjas pirkimo–pardavimo sutartyje privalo pirkėjui nurodyti (deklaruoti) ridos duomenis, taip pat visus eismo ar kitus įvykius, kuriuose per penkerius metus dalyvavo motorinė transporto priemonė. Privalomų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.“
įsigaliojimas ir įgyvendinimas
straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2015 m. lapkričio 1 d. 2.
Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2015 m. spalio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
TEISĖTVARKOS komitetas
S DĖL
1Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko
pavaduotojas Stasys Šedbaras, komiteto nariai: Viliją Aleknaitę-Abramkienę pavaduojanti Agnė Bilotaitė, Juozas Bernatonis, Stasys Brundza, Vitalijus Gailius, Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro vedėja Dalia Latvelienė, komiteto biuro patarėjai: I. Leonavičiūtė, M. Civilkienė, J. Janušauskienė, R. Karpavičiūtė, G. Morkūnienė, R. Varanauskienė, L. Zdanavičienė, komiteto biuro padėjėjos M. Banytė, A. Bacevičienė. 2-4. Ekspertų, konsultantų, specialistų, piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai, išvados, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė
Teisingumo ministerijos 2011-09-27 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.305 straipsnio papildymo ir Kodekso XXIII skyriaus papildymo penkioliktuoju skirsniu įstatymo projektą (toliau – Įstatymo projektas), pažymime, kad pateikto Įstatymo projekto tikslingumas kelia abejonių dėl toliau dėstomų argumentų.
Pirmiausia, mūsų nuomone, aiškinamajame rašte nurodytam Įstatymo projekto tikslui (apsaugoti pirkėjo interesus ir nustatyti prievolę transporto priemonės pardavėjui nurodyti visus esminius parduodamos motorinės transporto priemonės trūkumus) pasiekti pakanka šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso nuostatų, kurios tinkamai įgyvendina ne tik ES teisės aktus dėl vartotojų teisių apsaugos, ypač kiek tai susiję su pardavėjo pareiga suteikti vartotojui visapusišką informaciją apie parduodamo daikto trūkumus, bet ir užtikrina, kad pirkėjui visada būtų suteikta pardavėjo garantija dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės (Civilinio kodekso 6.317 straipsnio 2 dalis), kas padeda užtikrinti ir profesionalių pirkėjų teisėtų interesų apsaugą. Be to, pastebime, kad su kai kuriais aiškinamajame rašte išdėstytais teiginiais negalima sutikti iš esmės. Pavyzdžiui, aiškinamojo rašto 3 punkte nurodyta „šiuo metu nėra nustatyta prievolės įsigyjant ar parduodant motorinę transporto priemonę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį“. Nors Civilinis kodeksas neįpareigoja tokios sutarties sudaryti raštu, tai nereiškia, kad pirkimo-pardavimo sutartis apskritai yra nesudaroma. Pastebėtina, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.162 straipsnį sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. CK 6.181 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą.
Remiantis Civilinio kodekso 6.311 ir 1.71 straipsniu, pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaroma ne tik raštu, bet ir žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais. Taigi, akceptas gali būti išreiškiamas ne tik raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, pvz., priimant daiktą. Žinoma, CK nedraudžia įstatymuose (ar pačiame CK) įtvirtinti reikalavimą tam tikrą sutartį sudaryti konkrečia forma, pvz., notarine, rašytine, kaip ir nedraudžia įtvirtinti, kad sutarties formos reikalavimo nesilaikymas sutartį daro negaliojančia. Vis dėlto, išanalizavus Įstatymo projekto 2 straipsnio nuostatas, akivaizdu, kad projekto rengėjai nesiekia įtvirtinti nuostatos, pagal kurią motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymas rašytine forma lemtų sutarties negaliojimą. Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, Įstatymo projekte siūlomo įtvirtinti rašytinės formos reikalavimo nesilaikymas neįtakotų paties sutarties sudarymo fakto, t. y. sutartis būtų laikoma sudaryta, vis dėlto šalims sukeltų problemų įrodinėjant tokios sutarties sudarymo faktą (kas prieštarauja pačiam Įstatymo projekto tikslui). Remiantis CK 1.93 straipsnio 2 ir 6 dalimis, įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių (t. y. ir pirkėjo, ir pardavėjo) teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, nebent teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo principais nuspręstų leisti remtis liudytoju parodymais. Taigi, mūsų nuomone, siūloma Įstatymo projekto nuostata gali ne palengvinti pirkėjo teisių įgyvendinimą, bet tam tikrais atvejais jį apsunkinti. Be to, pastebėtina, kad Įstatymo projektu siūlomos įtvirtinti nuostatos, pagal kurią pardavėjui perdavus pirkėjui netinkamos kokybės daiktą, taikomos CK 6.333 straipsnio taisyklės, tikslingumas taip pat kelia abejonių.
Pastebėtina, kad CK 6.333 straipsnyje įtvirtintos bendrosios pardavėjo teisės ir pareigos, kurios taikomos kiekvienu atveju, jei įstatymai nenumato kitaip. Kiek tai susiję su pardavėjo pareiga atskleisti visus esminius trūkumus, pastebėtina, kad CK 6.333 straipsnio 2 dalyje, numatyta, jog pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Vadinasi, net ir priėmus Įstatymo projektą, minėta CK 6.333 straipsnio 2 dalies nuostata ir toliau būtų taikoma, todėl abejotina, ar, priėmus siūlomus CK pakeitimus, pirkėjo interesų apsauga padidėtų. Tokią abejonę dar labiau sustiprina tai, kad, kaip jau minėta, ir šiuo metu galiojančioje CK 6.317 straipsnio 2 dalies redakcijoje įtvirtinta pardavėjo pareiga užtikrinti parduodamo daikto kokybę. Taip pat pastebėtina, kad Įstatymo projekto siūlymas įpareigoti pardavėją nurodyti, ar ridos duomenys yra autentiški, taip pat įvardyti registruotus eismo įvykius, kuriuose per 5 metus (neaišku kuriuos, ar pastaruosius, ar bet kuriuos 5 transporto priemonės eksploatavimo metus) parduodama motorinė transporto priemonė dalyvavo, vertintinas kaip apsunkinantis pardavėjo teisę disponuoti nuosavybe. Pastebėtina, kad, jei, pvz., pardavėjas, įsigijęs transporto priemonę nutaria ją parduoti po 3 metų, tai įpareigojimas nurodyti visus eismo įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė dalyvavo per pastaruosius 5 metus, reikalautų iš pardavėjo papildomos patikros (juk ne visada pardavėjas žinos, ar iki jam įsigyjant transporto priemonę ji buvo dalyvavusi eismo įvykiuose, analogiška pastaba teiktina ir dėl ridos autentiškumo).
Kitaip sakant, siūlomos įtvirtinti pardavėjo pareigos tam tikrais atvejais lemtų pardavėjo atsakomybę už kitų asmenų (pvz., ankstesnio motorinės transporto priemonės savininko ar valdytojo) veiksmus (pvz., ridos duomenų pakeitimą). Atsižvelgti Po klausymų projektas patobulintas. 2. Lietuvos kelių policijos tarnyba 2011-11-15 Pritariame projekte numatytiems tikslams apsaugoti transporto priemonės pirkėjo interesus, kartu gerinti ir eismo saugumą. Tačiau manome, kad siūlomi įpareigojimai pardavėjui nurodyti (deklaruoti) visus esminius perkamos motorinės transporto priemonės trūkumus, ar parduodamos motorinės transporto priemonės saugos sistemos atitinka gamintojo nurodytus reikalavimus, ar ridos duomenys yra autentiški, kokiuose registruotuose eismo įvykiuose per 5 metus motorinė transporto priemonė dalyvavo, yra sunkiai įgyvendinami. Kiekvienas transporto priemonės pardavėjas negali būti specialistu, išmanančiu automobilio techninę būklę, nebent prieš parduodant transporto priemonę pardavėjui būtų nustatyta pareiga atlikti jai techninę apžiūrą. Abejotina, ar be specialios ekspertizės pardavėjas gali žinoti, ar parduodamos motorinės transporto priemonės saugos sistemos atitinka gamintojo nurodytus reikalavimus, taip pat garantuoti, kad ridos duomenys yra autentiški, jei automobilis prieš tai priklausė kitam asmeniui. Taip pat vargu, ar automobilio pardavėjas žinos, kokiuose registruotuose eismo įvykiuose per 5 metus parduodama transporto priemonė dalyvavo, jei jis šio automobilio savininku yra trumpesnį nei 5 metų laikotarpį.
Siūlome šias problemas spęsti sukuriant atitinkamą registrą, kuriame būtų kaupiami visi reikalingi duomenys apie transporto priemonę. Į tokį registrą galėtų būti teikiami duomenys iš draudimo bendrovių ir policijos apie automobilio dalyvavimą eismo įvykyje ir jų metu padarytus sugadinimus, iš techninių apžiūrų centrų – apie techninės apžiūros atlikimą ir nustatytus techninius trūkumus, iš automobilius remontuojančių įmonių – apie atliktą automobilio remontą ir pan. Manome, kad tokia vieša informacija leistų pirkėjui įvertinti norimą pirkti automobilį. Pardavus transporto priemonę, kurios kokybė neatitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, ginčas turėtų būti sprendžiamas remiantis bendrais Civiliniame kodekse įtvirtintais principais. Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos
„Transeksta“ tinklapyje jau dabar galima įvedus transporto priemonės
identifikavimo numerį ir registracijos liudijimo numerį susipažinti su automobilio techninės apžiūros istorija (kada atlikta, iki kada galioja, kokie tikrinimo metu buvo nustatyti trūkumai). Pritariame, kad kelių transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartims turėtų būti taikoma rašytinė forma ir siūlome atitinkamai papildyti Civilinio kodekso 1.73 straipsnio 1 dalį. Pritarti iš dalies Po klausymų projektas patobulintas. Papildyta Civilinio kodekso 1.73 straipsnio 1 dalis. 2014 m. liepos 1 d. galioja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27¹ straipsnis, kuriame numatyta sąveika tarp registrų ir duomenų bazių. 3.
2011-11-17 Įstatymo projektu siūloma reglamentuoti motorinių transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą, siekiant „užtikrinti Lietuvos teritorijoje parduodamų motorinių transporto priemonių atitikimą būtiniausiems saugos reikalavimams, patikslinti motorinių transporto priemonių pirkimo-pardavimo teisinį reguliavimą ir spręsti egzistuojančias problemas“[¹]. Apibendrinus, pagrindinis projekto siūlymas yra reikalavimas pardavėjui nurodyti su transporto priemonės trūkumais susijusią informaciją. Siūlomajame Civilinio kodekso XXIII skyriaus penkioliktajame skirsnyje (toliau – penkioliktojo skirsnio) nėra aiškiai apibrėžtos šalių teisės ir pareigos, sutarties dalykas ir sutarties samprata. Ir nors, sistemiškai aiškinant matyti, kad motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti motorinę transporto priemonę pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti motorinę transporto priemonę ir sumokėti už ją nustatytą pinigų sumą (kainą), tačiau teisinio apibrėžtumo dėlei siūlome tai numatyti projekte. Pagal projektą, penkioliktojo skirsnio nuostatos būtų taikomos motorinių transporto priemonių pirkimui–pardavimui. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal dabar galiojantį Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, motorinė transporto priemonė yra „variklį turinti transporto priemonė, išskyrus skirtas judėti ne keliais bėgines transporto priemones, traktorius ir kitas savaeiges transporto priemones“[²], kas apima automobilius, motociklus, mopedus, keturračius motociklus ir lengvuosius keturračius motociklus. Atsižvelgiant į projektą rengti paskatinusias priežastis, galima kelti klausimą ar reikalinga projekte siūlomus reikalavimus kelti visų šių transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartims.
Projektu sprendžiama problema dėl parduodamų motorinių transporto priemonių kokybės, tačiau egzistuoja ir kita problema – nusikalstamu būdu įgytų transporto priemonių perpardavinėjimas[³]. Esant priemonių jai išspręsti (pvz. pardavėjo pareiga dalyvauti registruojant teisių perleidimą ir pan.), siūlytina jas įtraukti į projektą. Viena iš siūlomų pardavėjo pareigų yra nurodyti „kokiuose registruotuose eismo įvykiuose per 5 metus parduodama motorinė transporto priemonė dalyvavo“. Galima kelti pagrįstą abejonę ar Lietuvos Respublikoje motorinę transporto priemonę trumpiau nei prieš 5 metus įsigyję pardavėjai turės galimybes gauti tokius duomenis, ypač, jeigu anksčiau transporto priemonė buvo registruota ir eksploatuojama ne Lietuvos Respublikoje, todėl tokiems atvejams turėtų būti numatyta išlyga. Pritarti iš dalies Po klausymų projektas patobulintas. 4. Vidaus reikalų ministerija 2011-11-08 Atsakydami į Jūsų 2011 m. spalio 27 d. raštą Nr. S-2011-9087, kuriame prašote pateikti išvadą dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.305 straipsnio papildymo ir Kodekso XXIII skyriaus papildymo penkioliktuoju skirsniu įstatymo projekto Nr. XIP-3532 (toliau – projektas), pažymime, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prireikus Seimo Pirmininkas, Seimo valdyba savo iniciatyva ar komiteto siūlymu gali parašyti, kad dėl svarstomo projekto savo išvadas Lietuvos Respublikos Seimui pateiktų Lietuvos Respublikos Vyriausybė bei kitos institucijos. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, informuojame, kad Vidaus reikalų ministerija pateiks savo išvadą dėl projekto, kai jis bus gautas Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka. Atsižvelgti Seimo statuto 147 straipsnis. Pagrindinio komiteto pasirengimas svarstyti įstatymo projektą 1.
Komitetas, Seimo paskirtas kaip pagrindinis nagrinėti įstatymo projektą, kurio svarstymo procedūra pradėta, ne vėliau kaip per savaitę turi savo posėdyje apsvarstyti pasirengimą projektą nagrinėti komitete. 2. Tam komitetas paskiria atsakingus komiteto narius - komiteto išvadų rengėjus (paprastai vieną iš Seimo daugumos, vieną iš Seimo mažumos), numatoma, kokių ekspertų nuomonės privalo būti išklausytos, gali būti paprašyta kitų komitetų ar valstybės institucijų papildomų išvadų, numatoma, iki kada pastabas, pasiūlymus ir pataisas komitetui gali pateikti suinteresuoti asmenys, kada išvadų rengėjai privalo komitetui pateikti pirmąjį išvadų projektą, priimti kiti parengiamieji sprendimai. 3. Asmenys, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pastabas ir pasiūlymus gali pateikti likus ne mažiau kaip
komiteto išvadų projektas. 7. Pagrindinis komitetas privalo Seimo valdybos nustatyta tvarka Seimo interneto svetainėje paskelbti informaciją, iki kada komitete yra laukiama pasiūlymų ir pastabų iš suinteresuotų asmenų ir kaip galima susipažinti su įstatymo projekto tekstu. Pagrindinis komitetas turi projektą išsiuntinėti suinteresuotoms valstybės institucijoms, o prireikus – ir visuomeninėms organizacijoms, savivaldybėms, politinėms partijoms, kad šios galėtų atsiųsti vertinimus. Seimo valdyba arba Seniūnų sueiga gali nustatyti, kokioms institucijoms ar asmenims projektas privalo būti nusiųstas, arba gali pagrindinį komitetą atleisti nuo šioje dalyje nustatytų pagrindinio komiteto prievolių. 8. Visą dėl įstatymo projekto gautą medžiagą įvertina bei apibendrina pagrindinis komitetas. 5. Teisingumo ministerija 2011-11-17 Teisingumo ministerija, pagal kompetenciją išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2011 m. spalio 27 d. raštu Nr.
S-2011-9084 pateiktą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.305 straipsnio papildymo ir kodekso XXIII skyriaus papildymo penkioliktuoju skirsniu įstatymo projektą (toliau – įstatymo projektas), teikia šias pastabas ir pasiūlymus. 1. Vertinant tikslą pastebėtina, kad pardavėjo pareiga užtikrinti parduodamų daiktų kokybę, taip pat pirkėjo teisių gynimo būdai jau yra įtvirtinti atskirose Civilinio kodekso nuostatose (6.317 str. 2 d., 6.333 str., 6.336 str., 6.63 str. 2 d., 6.256 str. 2 d., 6.334 str.). Be to, vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties atveju be bendrųjų pirkimo–pardavimo nuostatų yra taikomas ir specialus teisinis reguliavimas. Pavyzdžiui, Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 1 dalyje ir šiuo metu yra įtvirtinta, kad parduodami daiktai turi būti saugūs. Daiktų saugos reikalavimus nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Atsižvelgiant į tai manytina, kad įstatymo projekte siūlomas numatyti teisinis reguliavimas iš esmės dubliuoja ir kartoja galiojančias nuostatas. Atsižvelgti Po klausymų projektas patobulintas. 6. Teisingumo ministerija
kitus tikslus, nurodytus aiškinamajame rašte, t. y. sudaryti sąlygas pirkėjui būti užtikrintam, kad jo įsigyjama transporto priemonė yra saugi ir tinkama eksploatuoti, kadangi visais atvejais pareiga laikytis teisės aktų reikalavimų, susijusių su transporto priemonės dalyvavimu eisme, tenka asmeniui, sandorio pagrindu tapusiam transporto priemonės savininku ar valdytoju. To nepadarius transporto priemonės valdytojui gali kilti atsakomybė Civilinio kodekso 6.270 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinių (transporto priemonių, mechanizmų ir kt.) padarytą žalą, pagrindu.
Taigi abejotina, ar siūlomas teisinis reguliavimas yra tinkamas prevenciniams tikslams pasiekti (saugumui keliuose užtikrinti). Pritarti iš dalies Po klausymų projektas patobulintas. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
keičiamas Seimui 2011 m. birželio 21 d. priėmus Civilinio kodekso 1.3, 1.65, 2.139, 5.39, 5.50, 5.52, 5.53, 5.54, 5.60 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XI-1484, atkreiptinas dėmesys į Seimo statuto 135 straipsnio 7 dalies nuostatas. Atsižvelgti
2011-09-201 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnį siūloma papildyti nauja 5 dalimi, nustatant, kad motorinių transporto priemonių pirkimui-pardavimui taikomos šio skyriaus normos, jeigu kiti įstatymai nenustato specialiųjų pirkimo - pardavimo taisyklių. Projekto 1 straipsnio 2 dalimi siūloma nustatyti, kad buvusi 6.305 straipsnio 4 dalis laikytina 5 dalimi. Pažymėtina, kad kartu su teikiamu projektu nėra teikiami kitų įstatymų, kuriuose būtų nustatytos specialiosios motorinių transporto priemonių pirkimo – pardavimo taisyklės. Projekto aiškinamajame rašte taip pat nėra nurodoma, kad reikalingi kitų įstatymų pakeitimai ar papildymai, nustatant tokias taisykles. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projektu siūlomas pakeitimas nėra perteklinis.
Jeigu projekto autoriai siūlomu pakeitimu turi tikslą nustatyti, kad keičiamame CK gali būti įtvirtintos specialiosios motorizuotų transporto priemonių pirkimo-pardavimo taisyklės, kurios yra pateiktos projekto 2 straipsnyje, tai siūlomą pakeitimą atitinkamai reikėtų patikslinti. Be to, projekto 1 straipsnis taisytinas juridinės technikos požiūriu. Atkreiptinas dėmesys, kad iš projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalių siūlomų pakeitimų seka, kad keičiamas straipsnis turėtų dvi tuo pačiu penktu numeriu pažymėtas dalis. Siekiant to išvengti, bei atsižvelgiant į juridinės technikos taisyklių reikalavimus, projekto 1 straipsnio 1 dalies pakeitimų esmėje vietoj skaičiaus ir žodžio ,,5 dalimi“ reikėtų įrašyti skaičių ir žodį ,,4 dalimi“, o po pakeitimo esmės kabutėse išdėstytoje siūlomoje keičiamo straipsnio naujos dalies redakcijoje reikėtų patikslinti jos numerį vietoj skaičiaus ,,5.“ įrašant skaičių ,,4.“. Pritarti
straipsnio redakcijoje siūloma nustatyti, kad projektu teikiamos XXIII skyriaus penkioliktojo skirsnio normos būtų taikomos motorinių transporto priemonių pirkimui – pardavimui. Svarstytina, ar siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas nėra perteklinis, nes projekto 2 straipsnyje dėstomo skirsnio reguliavimo dalykas ir taikymo ribos yra nurodytos šio skirsnio pavadinime bei atskiruose jo straipsniuose. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar aptariamo straipsnio nereikėtų atsisakyti. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, kai straipsnis turi vienintelę dalį, ji numeriu nežymima. Atsižvelgus į tai, 6.431.1straipsnio vienintelės dalies numeriu žymėti nereikia. Pritarti
3Projekto 2 straipsnyje dėstomoje keičiamo CK 6.
431.2 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis turi būti rašytinės formos. Atkreiptinas dėmesys, kad Transporto pagrindų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė - bet koks savaeigis mechanizmas ar mechanizmų junginys, skirtas keleiviams, bagažui ir (arba) kroviniams vežti. To paties įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad transporto rūšys yra šios: geležinkelių, kelių, jūrų, oro ir vidaus vandenų transportas. Atsižvelgus į tai, transporto priemonės, tame tarpe motorinės transporto priemonės, gali būti tiek kelių, tiek oro (orlaiviai), tiek jūrų transporto priemonės (laivai). Pažymėtina, kad pagal galiojančias CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 1.98 straipsnio 3 dalies nuostatas, sandoriai dėl įstatymuose numatytų laivų ir orlaivių perleidimo turi būti sudaromi notarine forma. Atsižvelgus į tai, nėra aiškus projektu siūlomų nuostatų santykis su minėtų CK straipsnių normomis. Svarstytina, ar projektu siūlomų CK 6. 431.2 straipsnio 1 dalies nuostatų nereikėtų patikslinti, įtvirtinant, kad rašytinės formos turėtų būti kelių motorinių transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartys. Pritarti iš dalies Įstatymas papildomas Civilinio kodekso 1.73 straipsniu. Transporto veikslo pagrindų įstatymo 2 straipsnyje yra numatyta transporto priemonės sąvoka, tačiau projekte siekiama reguliuoti motorinių transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartis. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 34 dalyje numatyta, kad motorinė transporto priemonė – variklį turinti transporto priemonė, išskyrus skirtas judėti ne keliais bėgines transporto priemones, traktorius ir savaeiges mašinas. Tai neapima orlaivius, laivus, kurie yra laikomi nekilnojamojo turto objektais. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2011-09-202 4.
Iš projekto 2 straipsnyje dėstomo CK 6.431.2 straipsnio 2 dalies pirmojo ir antrojo sakinių sektų, kad pardavėjas pirkimo-pardavimo sutartyje privalo pirkėjui nurodyti visus esminius perkamos motorinės transporto priemonės trūkumus, o iš šios dalies paskutiniojo sakinio - kad trūkumų pateikimo formą nustatytų Vyriausybė. Projekto nuostatos tikslintinos, aiškiai įvardinant duomenų pateikimo formą. Be to, minėtoje dalyje siūloma nustatyti, kad pardavėjas privalo nurodyti, ar parduodamos motorinės transporto priemonės saugos sistema atitinka gamintojo nurodytus reikalavimus, ar ridos duomenys yra autentiški, kokiuose registruotuose eismo įvykiuose dalyvavo. Pažymėtina, jog tam, kad nustatyti, ar transporto priemonės saugos sistema atitinka gamintojo nustatytus reikalavimus, pardavėjas turėtų atlikti tokios transporto priemonės autotechninę ekspertizę. Taigi pardavėjas patirtų tam tikrų išlaidų, kurios galėtų įtakoti parduodamos transporto priemonės kainą. Be to, kyla abejonių, ar pardavėjas galėtų garantuoti ridos autentiškumą, ypač, jeigu jis iki pardavimo nebuvo vienintelis tokios autotransporto priemonės savininkas (naudotojas). Todėl svarstytina, ar toks reikalavimas galėtų būtų realiai įgyvendinamas. Kartu svarstytina, ar pardavėjas galėtų gauti informaciją apie registruotus autoįvykius, kuriuose parduodama autotransporto priemonė dalyvavo, ypač tuo atveju, jeigu parduodama transporto priemonė buvo įsigyta ir eksploatuojama užsienio valstybėse. Atsižvelgiant į išdėstyta, svarstytina, ar projektu siūlomi nustatyti reikalavimai praktikoje galėtų būti realiai įgyvendinti. Pritarti iš dalies Po klausymų projektas patobulintas. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2011-09-202 5.
Projekto aiškinamajame rašte nurodomas projekto tikslas – efektyviau apsaugoti pirkėjo interesus, užtikrinant, kad parduodama motorinė transporto priemonė atitiktų būtiniausius saugos reikalavimus, o šiuo metu galiojantis reguliavimas, kai pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu juos pirkėjas žino arba jie yra akivaizdūs, taip pat tai, kad įrodinėjimo našta dėl įsigyto daikto trūkumų tenka pirkėjui, vertinamas kaip nepakankamai saugantis pirkėjo teises. Diskutuotina, ar siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti nurodyti tikslai. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymai ar sutartis gali numatyti pardavėjo pareigą garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas ketino jį naudoti, o 3 dalyje – kad tais atvejais, kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles. Tačiau projektu siūloma nustatyti tik pardavėjo pareigą nurodyti (deklaruoti) visus esminius parduodamos motorinės transporto priemonės trūkumus, t. y. nesiūloma įtvirtinti pardavėjo pareigos garantuoti pirkėjui, kad jo parduodama motorinė transporto priemonė atitinka sutarties sąlygas. Todėl nesant įstatyme įtvirtintos pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę, neatsirastų ir Civilinio kodekso 6.333 straipsnyje nustatyta jo pareiga įrodyti, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar nereikėtų papildyti siūlomo teisino reguliavimo. Pritarti iš dalies Po klausymų projektas patobulintas. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
6Projekto 2 straipsnyje dėstomos CK 6.
„parduodamos”. Atsižvelgti Patobulinus projektą, pastaba tapo neaktuali. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
straipsnyje siūloma nustatyti, kokios pasekmės kyla, pardavėjui perdavus pirkėjui netinkamos kokybės daiktą. Siūloma nustatyti, kad tokiu atveju taikomas CK 6.333 straipsnis. Svarstytina, ar šio straipsnio nereikėtų atsisakyti kaip perteklinio, nes projekto 2 straipsnyje dėstomame kodekso XXIII skyriaus penkioliktajame skirsnyje nėra siūloma nustatyti jokių specialių taisyklių, kurios būtų taikomos, pardavus netinkamos kokybės motorinę transporto priemonę. Nesant specialių taisyklių, net ir neesant atskiro nurodymo, būtų taikomos bendrosios parduodamų daiktų kokybę reglamentuojančios normos. Pritarti
straipsnių galimai yra pertekliniai (šios Išvados 1, 2, 7 punktai), svarstytina, ar siekiant projekto aiškinamajame rašte nurodytų tikslų nepakaktų papildyti CK 6.431¹ straipsniu. Pritarti
nuostatas, Vyriausybė turėtų tvirtinti duomenų apie transporto priemonės trūkumus pateikimo formą ir pateikiamų duomenų sąrašą, todėl projektą reikėtų papildyti nauju straipsniu, kuriame būtų išdėstyti atitinkami pasiūlymai
įstatymo įsigaliojimo datą. Pritarti
pardavėjas privalo nurodyti kokiuose registruotuose eismo įvykiuose per 5 metus parduodama motorinė transporto priemonė dalyvavo.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad dėl objektyvių priežasčių ne visuomet tokią sąlygą įmanoma įgyvendinti, kadangi pardavėjas gali būti transporto savininku trumpiau nei 5 metus. Atitinkamai siūlome papildyti aptariamą sąlygą ir leisti nurodyti eismo įvykius, kurie įvyko per laikotarpį kai pardavėjas buvo transporto priemonės savininku. Kita vertus, tokia sąlyga leistų pirkėjui sužinoti apie eismo įvykius, kurie įvyko ir per ilgesnį nei 5 metų laikotarpį, tarkime, jei pardavėjas yra transporto priemonės savininku ilgiau nei 5 metus, tuo pačiu pardavėjo našta dėl to tokios sąlygos nepasunkėtų. Taip pat siūlome patikslinti, kad Įstatymo projekto penkioliktasis skirsnis taikomas tik naudotoms transporto priemonėms, kadangi parduodant naujas transporto priemones, pirkėjui ši informacija nėra aktuali, o pardavėjams papildomos informacijos ruošimas ir teikimas būtų tik papildomų formalumų tvarkymas, kuris reikalautų papildomo laiko bei išlaidų ir sukeltų daug nepatogumų. Atitinkamai siūlome papildyti Įstatymo projektą:
išdėstyti taip: ,,1. Šio skirsnio normos taikomos naudotų motorinių transporto priemonių pirkimui–pardavimui.”
taip: ,,2. Motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie motorinę transporto priemonę, kurią pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui. Pardavėjas privalo pirkėjui nurodyti (deklaruoti) visus esminius perkamos motorinės transporto priemonės trūkumus.
Pardavėjas privalo nurodyti ar parduodamos motorinės transporto priemonės saugos sistemos atitinka gamintojo nurodytus reikalavimus, ar ridos duomenys yra autentiški, kokiuose parduodama motorinė transporto priemonė dalyvavo registruotuose eismo įvykiuose per
savininku parduodama motorinė transporto priemonė dalyvavo. Duomenų apie motorinę transporto priemonę ir motorinės transporto priemonės trūkumus pateikimo forma ir pateikiamų duomenų sąrašas tvirtinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės.” Nepritarti Užtikrinant lygiateisiškumo principą, reikalavimai sutartims dėl motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo neturėtų būti diferencijuojami, atsižvelgiant į tai, ar parduodama nauja ar naudota motorinė transporto priemonė. Apribojus informacijos pateikimą apie eismo įvykius, kuriuose dalyvavo motorinė transporto priemonė laikotarpiu, kurį pardavėjas buvo motorinės transporto priemonės savininku, nebūtų pasiekti įstatymo projekto tikslai. 11. Lietuvos autoverslininkų asociacija
normos, kurios neadekvačiai išplėtė vartotojo teises ir pranašumą prieš pardavėjus ir finansinių paslaugų teikėjus, nepagrįstai išplėtė pardavėjų atsakomybes ribas, įtraukia pardavėjus, finansinių paslaugų teikėjus bei vartotojus į ginčus, taipogi jos viršijo ES teisės reikalavimus bei rekomendacijas. Nagrinėjant netinkamos kokybės daiktų grąžinimo atvejį 1999 m. gegužės 25 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB ,,Dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų” (toliau vadinama – Direktyva 1999/44/EB) preambulės konstatuojamoji
numatyti, kad bet kokios vartotojui atlygintinos išlaidos gali būti sumažintos atsižvelgiant į tai, kad vartotojas, pateikus jam prekes, turėjo iš jų naudos; kadangi detali tvarka, nustatanti sutarties nutraukimo sąlygas, gali būti įtvirtinta nacionalinės teisės aktuose”. Pagal Lietuvos Respublikos teisines normas (Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalis;
Vartojimo kredito įstatymo 2 dalies 2 punktas) vartotojui pasinaudojus teise atsisakyti prekių pirkimo sutarties, vartotojas turi teisę reikalauti sugražinti visą prekės kainą, t.y. nacionalinėje teisėje nenumatyta būtinybė įvertinti vartotojo gautą naudą naudojant prekę. Net Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 848 patvirtintoje Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos 2011–2014 metų strategijos (toliau vadinama – Strategija) 13 punkte (1.2 uždavinys – didinti vartotojų teisių gynimo veiksmingumą) konstatuojamas faktas, kad ,,<>vartotojai dažnai nelinkę į kompromisus ir neretai, įsigiję netinkamos kokybės daiktą, siekia sutartį nutraukti. Taip pažeidžiama vartotojų ir verslininkų interesų pusiausvyra, nes verslininkai dažnai nepagrįstai turi prisiimti visas su sutarties nutraukimu susijusias neigiamas pasekmes<>. Dėl susidariusios padėties Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba organizavo š.m. gegužės
asociacijos ir Lietuvos bankų asociacijos atstovai.
Praktikoje vertinimas ir pripažinimas dėl prekių neatitikimo pirkimo–pardavimo sutarties yra sudėtingas, subjektyvus, įmanomos įvairios interpretacijos: smulkūs komplektacijos neatitikimai (nepaisant, kad pardavėjas būtų linkęs sumažinti kainą ar pašalinti trūkumus); nesuspėjus suremontuoti automobilio, pavyzdžiui per vieną mėnesį kaip tai numatyta Vartojimo kredito įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje (nepagamintos dalys ar vėluota jas pristatyti, nepaisant, kad pardavėjas suteiktų pakaitinį automobilį); galiausiai, noras pareikšti/pastebėti tokį faktą gali ateiti praktiškai gerokai panaudojus automobilį ir jį nudėvėjus (šiuo metu pardavėjai transporto priemonėms suteikia gamyklinę garantiją nuo 2 iki 7 metų ir jos galiojimo metu galimi apeliavimai į sutarties atitikimus/neatitikimus). Tai tik keletas pavyzdžių įrodančių, kad procesas gali būti labai įvairus bei kūrybingas, o ypač tais atvejais, jei to siekiama tikslingai, konkrečiu atveju dėl ekonominės naudos – pasinaudoti vartotojui suteikta teise panaudojus prekę norimą laikotarpį susigražinti visas įmokas (lizingo atveju) arba visą prekės kainą. Pasekmės:
vėliau susigrąžinti visas lėšas už naujos prekės kainą;
į tai, kad vartotojas, pateikus jam prekes, turėjo iš jų naudos (Direktyvos 1999/44/EB preambulės 15 konstatuojamoji dalis),
sumažinti prekės kainą arba grąžinti pirkėjo už prekę sumokėtą kainą. Pagal Direktyvą 1999/44/EB, pirmiausiai pirkėjas turi teisę reikalauti pakeisti daiktą ar pašalinti jo trūkumus, ir tik jeigu tai neįmanoma ar neproporcinga, tada naudotis viena iš kitų dviejų teisių gynimo priemonių – reikalauti atitinkamai sumažinti kainą arba grąžinti kainą. Atitinkamai siūlome papildyti Įstatymo projektą:
pakeitimo ją išdėstant taip: „1.
Jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas pirmiausiai turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti: kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės, arba kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus ar atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti. Jeigu nėra galimybės daikto pakeisti tinkamos kokybės daiktu, neįmanoma pašalinti jo trūkumų arba pardavėjas per protingą terminą neįgyvendino pirkėjo pasirinktos teisės gynimo priemonės, pirkėjas turi teisę reikalauti, kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina arba grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Kai pirkėjas kurį laiką netrukdomai naudojosi įsigytu daiktu, pardavėjas, grąžindamas pirkėjui sumokėtą už daiktą kainą, turi teisę iš jos išskaičiuoti sumą, kuria sumažėjo daikto vertė.“
laikant jį netekusiu galios. 3. Dėl LR CK6.363 straipsnio 8 dalies pakeitimo ją išdėstant taip: ,,8. Jei Pirkėjas vietoj šio straipsnio 4–7 dalyse numatytų reikalavimų pardavėjas per protingą laiką neįgyvendino arba jų neįgyvendino nesukeldamas didelių nepatogumų pirkėjui, pirkėjas gali reikalauti atitinkamai sumažinti kainą arba vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą, tačiau neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu prekės neatitikimas yra nedidelis. Šiuo atveju netinkamos kokybės daiktą pardavėjo reikalavimu pirkėjas turi grąžinti pardavėjo sąskaita.
Jei pirkėjas daikto nenaudojo, tai Ppardavėjas, grąžindamas pirkėjui sumokėtą kainą, neturi teisės iš jos išskaičiuoti sumą, kuria sumažėjo daikto vertė dėl jo naudojimo ar daikto išvaizdos praradimo arba dėl kitokių aplinkybių. Kai pirkėjas daiktą naudojo, pardavėjas, grąžindamas pirkėjui sumokėtą kainą, turi teisę iš jos išskaičiuoti sumą, kuria sumažėjo daikto vertė.”
papildymo terminu, per kurį pirkėjas privalo informuoti pardavėją apie išaiškėjusį daikto trūkumą. Siūlome numatyti Direktyvos 1999/44/EB preambulės konstatuojamojoje 19 dalyje nurodytą minimalų terminą, t.y. 2 mėnesius. Toks reglamentavimas įvertintų, kad vartotojas naudojo prekę bei gavo naudą, suteiktų lygiavertę teisinę padėtį vartotojų, pardavėjų ir finansinių paslaugų teikėjų santykiuose, veiktų saugiklio principu ir neskatintų galimų piktnaudžiavimo atvejų, taip pat būtų atitinkantis ES teisę. Tikimės, kad mūsų pasiūlymai bus nagrinėjami ir įgyvendinant prisidės prie siekio subalansuoti vartotojų apsaugą. Pritarti iš dalies 2014 m. birželio 13 d. įsigaliojo Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalies pakeitimai, numatantys, kad pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas mažareikšmis, kaip ir nurodyta Direktyvos 1999/44/EB 6 straipsnio 6 dalyje. Tokiu būdu buvo užtikrintas proporcingumo principo įgyvendinimas užkirstas kelias piktnaudžiavimo atvejams.
Dėl Direktyvos 1999/44/EB preambulės 15 konstatuojamosios dalies atkreiptinas dėmesys, kad Europos Sąjungos Teisingumo teismas 2008 m. balandžio 17 d. sprendimu byloje C-404/06 išaiškino, kad Direktyvos 1999/44/EB 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktus, leidžiančius pardavėjui, kuris pardavė sutarties neatitinkančią vartojimo prekę, reikalauti iš vartotojo kompensacijos už sutarties neatitinkančios prekės naudojimą iki jos pakeitimo. Dėl vartotojų teisių prioriteto tvarka išdėstymo pastebėtina, kad Direktyva 1999/44/EB yra minimalaus harmonizavimo, todėl valstybės gali numatyti aukštesnius reikalavimus. Siūlomas pakeitimas žymiai sumažintų vartotojų, kurie yra silpnesnė sutarties šalis, apsaugą. 12. Teisingumo ministerija
reikalavimą motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandorį sudaryti raštu, pažymėtina, kad įstatymo projekte siūlomas numatyti transporto pirkimo–pardavimo sutarties rašytinės formos reikalavimo nesilaikymas savaime nedaro šios sutarties negaliojančios, nes tik Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 1 dalies atveju, t. y. kai toks padarinys įsakmiai nustatytas įstatymuose, sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Pagal Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 6 dalį teismui suteikta diskrecijos teisė netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, be kita ko, kai yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų. Be to, rašytinės sandorio formos reikalavimas nepanaikina šalies pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus.
Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 178 straipsniu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Atsižvelgiant į tai abejotina, ar rašytinės formos sandorio reikalavimas prisidėtų prie įstatymo projekte identifikuojamų tikslų įgyvendinimo, kadangi vis tiek išliktų ginčų dėl parduotų daiktų kokybės tikimybė. Atsižvelgti
įtvirtinti reikalavimą pardavėjui transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti (deklaruoti) visus esminius perkamos motorinės transporto priemonės trūkumus, tačiau kas laikytina esminiais transporto priemonės trūkumais turėtų būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Atsižvelgiant į tai, kad esminiai transporto priemonės trūkumai yra vertinamoji sąvoka, abejotinas šio reikalavimo įtvirtinimo tikslingumas. Pritarti
reikalavimą pateikti konkrečius įstatyme nurodytus duomenis, t. y. ar parduodamos motorinės transporto priemonės saugos sistemos atitinka gamintojo nurodytus reikalavimus, ar ridos duomenys yra autentiški, taip pat pateikti duomenis, kokiuose registruotuose eismo įvykiuose per 5 metus parduodama transporto motorinė priemonė dalyvavo.
Vertinant siūlymą įstatyme įtvirtinti baigtinį duomenų, kurie turi būti nurodyti transporto pirkimo–pardavimo sutartyje, sąrašą, pastebėtina, kad privatiniai teisiniai santykiai turi būti grindžiami nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius bei kitais civilinės teisės principais (Civilinio kodekso 1.2 straipsnis). Remiantis sutarties laisvės principu, įtvirtintu Civilinio kodekso 6.156 straipsnyje, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Šis principas pirmiausia reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti, savarankiškai nustatyti sudaromos sutarties sąlygas, turinį bei formą. Sutarties šalys, be kita ko, turi teisę laisva valia įvertinti riziką dėl prisiimamų prievolių apimties bei turinio ir pasinaudoti pasirinkimo teise – sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį konkrečiomis sąlygomis ar jos nesudaryti. Atsižvelgiant į tai abejotina, ar siūlomas teisinis reguliavimas atitiktų dispozityvų civilinių santykių reguliavimo metodą bei neapsunkintų civilinės apyvartos. Tokių reikalavimų įtvirtinimas taip pat nebūtų pagrįstas sąžiningų civilinių teisinių santykių dalyvių atžvilgiu.
Nurodytieji reikalavimai didintų administracinę būtiniausią naštą bei viešojo administravimo veiksmų įtaką privatiniams teisiniams santykiams (asmenys, siekiantys parduoti transporto priemonę, turėtų kreiptis į kompetentingas institucijas, galinčias pateikti informaciją apie eismo įvykius; kreiptis dėl motorinės transporto priemonės saugos sistemos atitikimo gamintojo nurodytiems reikalavimams įvertinimo; abejotina, ar visais atvejais informacija apie eismo įvykius galima laisvai disponuoti; praktinių problemų įgyvendinant nurodytąjį reikalavimai taip pat galėtų kilti tais atvejais, kai transporto priemonė nebuvo eksploatuota 5 metus ar kitą laikotarpį Lietuvos Respublikoje ir pan.), o tai neskatintų privatinių teisinių santykių ir juos varžytų. Įstatymo projekte taip pat nenumatytas pereinamasis laikotarpis, kuris leistų transporto priemonių pardavėjams prisiderinti prie pasikeitusio teisinio reguliavimo, sukaupti reikiamus duomenis ir pan. Pritarti iš dalies Po klausymų projektas patobulintas. 15. Teisingumo ministerija
6Civilinio kodekso 6.333 straipsnis yra bendroji norma, taikytina,
jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų. Atsižvelgiant į tai manytina, kad Civilinio kodekso papildymas nauju 6.431.3 straipsniu, kuriame pateikiama nuoroda į Civilinio kodekso 6.333 straipsnį yra perteklinis, kadangi net ir nesant šios nuostatos Civilinio kodekso 6.333 straipsnis būtų taikomas. Pritarti
2011-11-032 Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymo projektu siūlomos įtvirtinti nuostatos, pagal kurią pardavėjui perdavus pirkėjui netinkamos kokybės daiktą, taikomos CK 6.333 straipsnio taisyklės, tikslingumas yra diskutuotinas. CK 6.333 straipsnyje įtvirtintos bendrosios pardavėjo teisės ir pareigos, kurios taikomos kiekvienu atveju, jei įstatymai nenumato kitaip.
Kiek tai susiję su pardavėjo pareiga atskleisti visus esminius trūkumus, pastebėtina, kad CK 6.333 straipsnio 2 dalyje, numatyta, jog pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Vadinasi, net ir priėmus Įstatymo projektą, minėta CK 6.333 straipsnio 2 dalies nuostata ir toliau būtų taikoma, todėl abejotina, ar, priėmus siūlomus CK pakeitimus, pirkėjo interesų apsauga padidėtų. Todėl, mūsų nuomone, atitinkamas pataisas reikėtų daryti ne tik CK, bet ir profiliniuose įstatymuose. Antra, - projekto 2 straipsnyje dėstomoje keičiamo CK 6.431.2 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis turi būti rašytinės formos. Pastebėtina, kad Transporto pagrindų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė - bet koks savaeigis mechanizmas ar mechanizmų junginys, skirtas keleiviams, bagažui ir (arba) kroviniams vežti. To paties įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad transporto rūšys yra šios: geležinkelių, kelių, jūrų, oro ir vidaus vandenų transportas. Atsižvelgus į tai, transporto priemonės, tame tarpe motorinės transporto priemonės, gali būti tiek kelių, tiek oro (orlaiviai), tiek jūrų transporto priemonės (laivai). Pažymėtina, kad pagal galiojančias CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 1.98 straipsnio 3 dalies nuostatas, sandoriai dėl įstatymuose numatytų laivų ir orlaivių perleidimo turi būti sudaromi notarine forma. Atsižvelgus į tai, nėra aiškus projektu siūlomų nuostatų santykis su minėtų CK straipsnių normomis.
Todėl, mūsų nuomone, projektu siūlomų CK 6.431.2 straipsnio 1 dalies nuostatas reikėtų patikslinti, nustatant, kad rašytinės formos turėtų būti kelių motorinių transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartys. Trečia, - projektu siūloma nustatyti, kad pardavėjas privalo nurodyti, ar parduodamos motorinės transporto priemonės saugos sistema atitinka gamintojo nurodytus reikalavimus, ar ridos duomenys yra autentiški, kokiuose registruotuose eismo įvykiuose dalyvavo. Pažymėtina, jog tam, kad nustatyti, ar transporto priemonės saugos sistema atitinka gamintojo nustatytus reikalavimus, pardavėjas turėtų atlikti tokios transporto priemonės autotechninę ekspertizę. Taigi pardavėjas galimai patirtų tam tikrų išlaidų, kurios galėtų įtakoti parduodamos transporto priemonės kainą. Be to, kyla abejonių, ar pardavėjas galėtų garantuoti ridos autentiškumą, ypač, jeigu jis iki pardavimo nebuvo vienintelis tokios autotransporto priemonės savininkas (naudotojas). Todėl svarstytina, ar toks reikalavimas galėtų būtų realiai įgyvendinamas. Todėl, mūsų nuomone, svarstytina įtvirtinti pardavėjo galimybę nurodyti, kad jis neturi jokios informacijos apie galimų defektų buvimą/nebuvimą; parduodamą motorinės transporto priemonę jis parduoda „kaip yra“. Ketvirta, - svarstytina, ar pardavėjas galėtų gauti informaciją apie registruotus autoįvykius, kuriuose parduodama autotransporto priemonė dalyvavo. Tokia galimybė būtų, jei veiktų sukurtas ir tiek pirkėjams, tiek pardavėjams prieinamas registras, kuriame tokie įvykiai būtų fiksuojami. Todėl, mūsų nuomone, atitinkamas pataisas reikėtų daryti ne tik CK, bet ir profiliniuose įstatymuose.
Penkta, - pagal projektu siūlomas CK 6.431.2 straipsnio 2 dalies nuostatas, Vyriausybė turėtų tvirtinti duomenų apie transporto priemonės trūkumus pateikimo formą ir pateikiamų duomenų sąrašą, todėl projektą reikėtų papildyti nauju straipsniu, kuriame būtų išdėstyti atitinkami pasiūlymai Vyriausybei, bei nustatyti vėlesnę nei projekto 3 straipsnyje nurodyta įstatymo įsigaliojimo datą. Pritarti iš dalies Po klausymų projektas patobulintas. 17. Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacija Transeksta 2011-11-042 Informuojame, kad pastabų ir pasiūlymų dėl Civilinio kodekso 6.305 straipsnio papildymo ir Kodekso XXIII skyriaus papildymo penkioliktuoju skirsniu įstatymo projekto Nr. XIP-3532 neturime. Norime atkreipti dėmesį, kad norint įgyvendinti šio projekto 6.431.2 straipsnio 2 dalį turėtų būti sukurtas bendras Lietuvos kelių transporto priemonių registras, kuriam duomenis teiktų Draudikų biuras apie transporto priemones, kurioms yra išmokėta padaryta žala, Policijos departamentas apie transporto priemones dalyvavusias eismo įvykiuose ir Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacija „Transeksta“ apie techninės apžiūros atlikimą ir jos metu nustatytus trūkumus bei ridą. Papildžius esamą Lietuvos kelių transporto priemonių registrą, kurį tvarko VĮ „Regitra“, atitinkamais duomenimis, transporto priemonės pardavėjas negalėtų nurodyti klaidingus parduodamos transporto priemonės duomenis. Atsižvelgti 2014 m. liepos 1 d. galioja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27¹ straipsnis, kuriame numatyta sąveika tarp registrų ir duomenų bazių. 18. Susisiekimo ministerija 2011-11-302 Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto (toliau – Komitetas) 2011 m. spalio 27 d. raštu Nr. S-2011-9078 „Dėl išvadų pateikimo įstatymo projektui Nr.
XIP-3532“ pateiktą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.305 straipsnio papildymo ir kodekso XXIII skyriaus papildymo penkioliktuoju skirsniu įstatymo projektą (toliau – projektas), teikia šias pastabas:
Respublikos susisiekimo ministerijos nuomone, projekto
straipsnyje apibrėžtos keičiamo 6.431.1 straipsnio penkioliktojo skirsnio taikymo ribos yra nurodytos šio skirsnio pavadinime, taip pat jo straipsniuose. Pritarti
straipsnio 2 dalyje vietoj žodžio „perkamos“ žodį „parduodamos“. Atsižvelgti Patobulinus projektą, pastaba tapo neaktuali. 20. Susisiekimo ministerija
3Susisiekimo ministerijos specialistų nuomone, projekto nuostata,
kad pardavėjas privalo pirkėjui nurodyti (deklaruoti) visus esminius parduodamos motorinės transporto priemonės trūkumus ir kitus duomenis, išvardytus projekte, praktiškai bus sunkiai įgyvendinama. Paslėptų trūkumų negali žinoti ir pats transporto priemonės savininkas. Praktika rodo, kad net ir naujos bei apynaujės transporto priemonės turi trūkumų, kurie šalinami jų eksploatacijos metu. Pritarti iš dalies Po klausymų projektas patobulintas. 21. Susisiekimo ministerija
transporto priemonės trūkumus, nurodyti, ar ridos duomenys yra autentiški, taip pat įvardyti registruotus eismo įvykius, kuriuose per 5 metus (neaišku, kuriuos, ar pastaruosius, ar bet kuriuos 5 transporto priemonės eksploatavimo metus, jei ji eksploatuota daugiau kaip 5 metus) parduodama motorinė transporto priemonė dalyvavo, apsunkins pardavėjo teisę disponuoti nuosavybe. Atkreiptinas dėmesys, kad nėra įvardyta, kokie trūkumai yra esminiai.
Pastebėtina, kad, jei pardavėjas, įsigijęs transporto priemonę disponuoja ja mažiau kaip 5 metus, tai įpareigojimas nurodyti visus eismo įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė dalyvavo per pastaruosius 5 metus, pardavėjui gali būti neįgyvendinamas (juk ne visada pardavėjas žinos, ar iki jam įsigyjant transporto priemonę ji buvo dalyvavusi eismo įvykiuose, jei transporto priemonė buvo eksploatuojama kitose šalyse, tokių duomenų gavimas gali būti ir visai neįmanomas, dažniausiai per nurodytą laikotarpį transporto priemonė pakeičia ne vieną ir ne du savininkus). Visiškai analogiška situacija ir dėl ridos autentiškumo patvirtinimo. Reikalavimas nurodyti, ar transporto priemonės saugos sistemos atitinka gamintojo nurodytus reikalavimus, lems pardavėjo kreipimąsi į trečiuosius asmenis, greičiausiai ekspertus, kadangi tokiam įpareigojimui įgyvendinti reikalingos specialios žinios. Neaišku, kas turės prisiimti atsakomybę, jei tretieji asmenys pateiks netinkamas išvadas. Kitaip sakant, siūlomos įtvirtinti pardavėjo pareigos tam tikrais atvejais lemtų pardavėjo atsakomybę už kitų asmenų (pvz., ankstesnio motorinės transporto priemonės savininko ar valdytojo) veiksmus (pvz., ridos duomenų pakeitimą). Manome, kad visi būtini pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytini duomenys turi būti išvardyti Civiliniame kodekse, o ne Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime. Pritarti iš dalies Po klausymų projektas patobulintas. 22. Susisiekimo ministerija 2011-11-30 Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija teikia siūlymus dėl projekto tobulinimo:
Susisiekimo ministerijos nuomone, pirkėjas, norintis objektyviai įvertinti parduodamos motorinės transporto priemonės techninę būklę, prieš pirkdamas ją gali paprašyti pardavėjo parduodama motorine transporto priemone nuvažiuoti į automobilių dirbtuves ir patikrinti jos techninę būklę.
Taip išaiškėtų dalis esminių parduodamos motorinės transporto priemonės trūkumų ir motorinės transporto priemonės atitiktis gamintojo nurodytiems reikalavimams. Susisiekimo ministerija siūlo pirkimo–pardavimo sutartyje numatyti šiuos rekomendacinius punktus, kuriuose būtų nurodoma informacija apie motorinės transporto priemonės techninę būklę po patikros automobilių dirbtuvėse:
1Esminiai perkamos motorinės transporto priemonės trūkumai. 2. Motorinės transporto priemonės saugos sistemos atitiktis gamintojo
nurodytiems reikalavimams. 3. Ridos duomenų autentiškumas. 4. Informacija apie parduodamos motorinės transporto priemonės dalyvavimą registruotuose eismo įvykiuose per tam tikrą laikotarpį. Pažymime, kad, mūsų nuomone, išvardyti rekomendaciniai punktai neturėtų būti privalomi, nes tiek motorinės transporto priemonės savininkas, tiek automobilių dirbtuvių specialistai ne visada gali pateikti tikslią ir išsamią informaciją apie parduodamos motorinės transporto priemonės saugos sistemų atitiktį gamintojo nurodytiems reikalavimams ir ridos duomenų autentiškumą. Nepritarti Projektas patobulintas, tačiau pritarus ministerijos pasiūlymui nebūtų pasiekti projekto aiškinamajame rašte nurodyti tikslai. 23. Teisingumo ministerija 2012-06-26 Teisingumo ministerija pagal kompetenciją išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2012 m. birželio 15 d. raštu Nr.
S-2012-5109 išdėstytą prašymą įvertinti Lietuvos autoverslininkų asociacijos pasiūlymus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
įstatymo projektui Nr. XIP-3532 (toliau - jstatymo projektas) ir paaiškinti dėl 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų 1999/44/EB (toliau - Garantijų direktyva) perkėlimo į nacionalinę teisę ir teikia informaciją bei nuomonę prašomais klausimais. 1. Įvertinusi pirmąjį Lietuvos autoverslininkų asociacijos pasiūlymą, kuriuo siūloma jstatymo projekto 6.431.2 straipsnio 2 dalyje numatytą prievolę motorinės transporto priemonės pardavėjui nurodyti registruotus eismo įvykius, kuriuose parduodama transporto priemonė dalyvavo per 5 metus, keisti prievole nurodyti eismo įvykius per laikotarpį, kurį pardavėjas yra motorinės transporto priemonės savininku, Teisingumo ministerija atkreipia dėmesį, kad 2011 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. (1.1 l.)-7R-9380, teikdama teisinę išvadą įstatymo projektui, jau yra išreiškusi abejonę dėl jstatymo projekto 6.431.2 straipsnio 2 dalyje pateikto siūlymo įtvirtinti reikalavimą pateikti konkrečius įstatyme nurodytus duomenis (t.y. ar parduodamos motorinės transporto priemonės saugos sistemos atitinka gamintojo nurodytus reikalavimus, ar ridos duomenys yra autentiški, taip pat pateikti duomenis, kokiuose registruotose eismo įvykiuose per 5 metus parduodama transporto motorinė priemonė dalyvavo) tikslingumo. Teisingumo ministerija nurodė, kad minėtų reikalavimų nustatymas gali apsunkinti civilinę apyvartą, taip pat galimai varžytų privatinius teisinius santykius.
Atsižvelgiant į tai, manytina, jog Lietuvos autoverslininkų asociacijos pasiūlymas leistų sumažinti motorinių transporto priemonių pardavėjams tenkančią administracinę naštą, nurodant registruotų autoįvykių, kuriuose parduodama motorinė transporto priemonė dalyvavo, skaičių, tačiau abejotina, ar ši priemonė pakankama, taip pat, ar nustačius prievolę teikti kitus
reikalavimai būtų proporcingi siekiamiems tikslams. Civilinio kodekso 6.334 straipsnį, Teisingumo ministerija informuoja, kad šis Civilinio kodekso straipsnis nustato bendrąsias pirkėjo teises, įsigijus netinkamos kokybės daiktą. Atkreiptinas dėmesys, kad Garantijų direktyvoje yra įtvirtintos specialiosios taisyklės teisiniams santykiams, kylantiems iš vartojimo sutarčių. Šie teisiniai santykiai yra reguliuojami Civilinio kodekso Šeštosios knygos XXIII skyriaus Ketvirtajame skirsnyje „Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių ypatumai“. Civilinio kodekso 6.363 straipsnis nustato vartotojo teises, kai jam parduodamas netinkamos kokybės daiktas. Būtent šiuo straipsniu į nacionalinę teisę yra perkelta Garantijų direktyva. Pažymėtina, kad Garantijų direktyva yra minimalaus harmonizavimo, todėl ją įgyvendindamos valstybės narės gali nustatyti ir griežtesnius vartotojų teisių apsaugos reikalavimus. Perkeldama Garantijų direktyvos nuostatas, Lietuva numatė vartotojams teisę savo pasirinkimu vietoj kitų teisių gynimo būdų bet kuriuo metu reikalauti vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą, taip pat teisę reikalauti atlyginti nuostolius (Civilinio kodekso 6.363 straipsnio
Garantijų direktyvą buvo nustatyti griežtesni vartotojų teisių apsaugos standartai.
Pažymėtina, kad tai neprieštarauja Garantijos direktyvos nuostatoms, nes, kaip minėta, ši direktyva yra minimalaus harmonizavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos autoverslininkų asociacija, siūlydama keisti Civilinio kodekso 6.334 straipsnį, nustatantį bendrąsias taisykles pirkėjui, įsigijus netinkamos kokybės daiktą, remiasi argumentais, sietinais su vartojimo teisinių santykių reguliavimu, todėl iš esmės netinkančiais Civilinio kodekso 6.334 straipsnio pakeitimams argumentuoti. Civilinio kodekso 6.334 straipsnio 1 dalyje numatyta bendroji taisyklė, kad pardavėjas atsako už parduoto daikto netinkamą kokybę, jei pardavėjas nenurodė pirkėjui ir su juo neaptarė daikto trūkumų. Pardavėjui perdavus netinkamos kokybės daiktą, pirkėjas savo pasirinkimu gali pareikšti pardavėjui 6.334 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus. Nurodyti teisių gynimo būdai yra alternatyvūs, tačiau kokiais bei kaip iš 6.334 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisių gynimo būdų bus galima pasinaudoti priklauso nuo tam tikrų sąlygų ir nuo pirkimo-pardavimo sutarties pobūdžio (kaip minėta, tam tikrus teisinius santykius reguliuoja specialiosios Civilinio kodekso taisyklės, pavyzdžiui, vartojimo pirkimo-pardavimo, nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo ir pan.). Atskirai neanalizuojant visų 6.334 straipsnio 1 dalyje numatytų galimų reikalavimų, atkreiptinas dėmesys į šios dalies 4 punkte numatytą reikalavimą grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Pažymėtina, kad, tai ko siekiama Lietuvos autoverslininkų asociacijos siūlymu, yra iš esmės įtvirtinta Civilinio kodekso 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte kaip bendra taisyklė.
Remiantis Civilinio kodekso 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktu pirkėjo teisė nutraukti sutartį vienašališkai, t.y. nesikreipiant į teismą, galima tik tuo atveju, jei yra Civilio kodekso 6.217 straipsnyje numatytos sąlygos. Sutarties nutraukimas šio Civilinio kodekso straipsnio prasme yra galimas, kai kitų teisių gynimo būdų, numatytų Civilinio kodekso 6.334 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose, įskaitant ir nuostolių atlyginimą, neužtenka apginti pažeistų pirkėjo teisių. Tokiu būdu sutarties nutraukimas Civilinio kodekso 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme yra kraštutinė priemonė {ultima ratio). Atsižvelgiant į tai, abejotinas Lietuvos autoverslininkų asociacijos siūlymas įtvirtinti pirkėjo teisių gynimo priemonių eiliškumą, nes Civilinis kodeksas bendra taisykle įtvirtina pirkėjo ir pardavėjo interesų pusiausvyrą ir nustato pagrįstus šalių teisių gynimo būdus. Atskirai aptartinas Lietuvos autoverslininkų asociacijos pasiūlymas, kuriuo siekiama įtvirtinti teisę sutarties nutraukimo atveju iš grąžinamos sumos išskaičiuoti sumą, kuria sumažėjo daikto vertė. Kaip buvo pažymėta, sutarties nutraukimas laikomas kraštutinė priemone, t.y. daikto trūkumai turi būti esminiai, kurie negali būti nei pašalinami, nei netinkamos kokybės daiktas negali būti pakeistas tinkamos kokybės daiktu, arba pardavėjas atsisako ištaisyti daikto trūkumus ar atlyginti tokių trūkumų pašalinimo išlaidas, arba tokie daikto trūkumų pašalinimo būdai yra pagrįstai nepriimtini pirkėjui.
Atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso 6.221 straipsnio l dalis numato, kad sutarties nutraukimo atveju abi šalys atleidžiamos nuo sutarties vykdymo, tačiau šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi, t.y. taikoma restitucija. Tokiu būdu pirkėjas grąžina pardavėjui iš jo gautus daiktus, o pirkėjas pirkėjo sumokėtą kainą. Be to, Civilinis kodeksas numato pirkėjui ir galimybę reikalauti nuostolių atlyginimo (Civilinio kodekso 6.221 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, manytina, kad siūlymas suteikti teisę sutarties nutraukimo atveju iš grąžinamos sumos išskaičiuoti sumą, kuria sumažėjo daikto vertė, iš esmės pažeistų pirkėjo teises, nes pardavėjas, perduodamas pirkėjui netinkamos kokybės daiktą, pažeidė sutartį, t.y. kartu pažeidė ir pirkėjo teises, todėl turi prisiimti atitinkamą atsakomybę. Pažymėtina, kad, nutraukiant sutartį pagal Civilinio kodekso 6.334 straipsnio
priemonės nėra galimos, todėl rinkdamasis kraštutinę teisių gynimo priemonę - sutarties nutraukimą, pirkėjas pagrįstai gina savo teises, kurias, netinkamai vykdydamas sutartį ir negalėdamas pakartotinai kitu būdu tinkamai jos įvykdyti, pažeidė pardavėjas.
Kadangi Civilinis kodeksas garantuoja pirkėjui teisę šalia sutarties nutraukimo kartu reikšti reikalavimą dėl civilinės atsakomybės atlyginimo (kuri yra laikoma atskira prievole), tokiu būdu aišku, kad Lietuvos autoverslininkų asociacijos siūlymas sutarties nutraukimo atveju iš grąžinamos sumos išskaičiuoti sumą, kuria sumažėjo daikto vertė, tam tikra prasme sumažintų pardavėjo atsakomybės už netinkamą sutarties įvykdymą ribas ir iš esmės paneigtų pirkėjo teisę į nuostolius. Tokiu būdu manytina, kad Civilinio kodekso nuostatos tinkamai reguliuoja pirkėjo teises, įsigijus netinkamos kokybės daiktą. Kadangi autoverslininkų asociacija savo argumentaciją iš esmės grindžia vartotojų teisių apsaugos nuostatomis, atskirai aptartinas kitų, t.y. vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių nuostatos, vartotojui įsigijus netinkamos kokybės daiktą. Kaip jau minėta, vartotojo teises tokiu atveju nustato Civilinio kodekso 6.363 straipsnio nuostatos, kuriomis remiantis vartotojas gali vienašališkai nutraukti sutartį neišnaudodamas kitų teisių gynimo būdų. Teisingumo ministerija yra atkreipusi vartotojų ir verslo asociacijų dėmesį (tarp jų ir Lietuvos autoverslininkų asociacijos) į pasitaikančius vartotojų piktnaudžiavimo šia teise atvejus. Teisingumo ministerija ne kartą yra pažymėjusi, kad Civilinio kodekso nuostatos įtvirtina draudimą piktnaudžiauti savo teisėmis (Civilinio kodekso
nustatytos piktnaudžiavimo teisinės pasekmės.
Nustačius, jog vartotojas piktnaudžiauja savo teisėmis, teismas gali apskritai atsisakyti ginti jo subjektinę teisę, be to, žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta dėl piktnaudžiavimo teise atvejų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005 konstatuota, kad „teismai pažeidė Civilinio kodekso
vienų asmenų teisės ginamos taip, kad kyla sunkių pasekmių kitiems“. Taip pat paminėtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008, kurioje teismas konstatavo, kad fizinis asmuo santykiuose su juridiniu asmeniu negali piktnaudžiauti savo, kaip silpnesnės šalies, statusu. Ši problema, kaip teisingai pastebėjo Lietuvos autoverslininkų asociacija, yra identifikuota ir Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos 2011 - 2014 m. strategijoje, patvirtintoje Vyriausybės 2011 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 848 (toliau - strategija). Strategijoje numatyta iki 2012 m. IV ketvirčio pateikti projektus, kuriuose būtų sprendžiama problema dėl vartotojų piktnaudžiavimo vienašališka sutarties nutraukimo teise. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, vadovaudamasi strategija, šiuo metu identifikuoja esamas problemas, kartu ir organizuoja susitikimus su suinteresuotais asmenimis. Tokiu būdu ieškoma optimalaus varianto užtikrinti vartotojų ir verslininkų interesų pusiausvyrą.
Strategijos priemonę planuojama įgyvendinti numatytais terminais ir šių metų pabaigoje pateikti Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos Seimui teisės aktų pakeitimų projektus. Atsižvelgti Projektas patikslintas atsisakant nuorodos į Civilinio kodekso 6.333 straipsnį. Taip pat žiūrėti prie 11 punkto pateiktus argumentus. 24. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2012-06-26 Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau - Tarnyba)
teisėtvarkos komiteto (toliau - Komitetas) 2012 m. birželio 15 d. pranešimą, kuriame nurodoma, kad Komitetas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.305 straipsnio papildymo ir kodekso XXIII skyriaus papildymo penkioliktuoju skirsniu įstatymo projektą Nr. XIP-3532 (toliau - Projektas) svarsto kaip pagrindinis komitetas. Minėtu raštu Komitetas paprašė pateikti informaciją dėl Lietuvos autoverslininkų asociacijos (toliau - Asociacija) pasiūlymų, susijusių su vartotojų teisių apsauga, bei dėl 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl vartojimo prekių ir pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų 1999/44/EB (toliau - Direktyva 1999/44/EB) nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę. Informuojame, kad Tarnybos funkcijas įtvirtina Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (Žin.,1994, Nr. 94-1833; 2007, Nr. 12-488) 12 straipsnio 1 dalis, kuri, be kita ko, numato, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų skundus, įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja sutarčių standartines sąlygas ir ginčija nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos įstatymo septintojo skirsnio nustatyta tvarka gina vartotojų viešąjį interesą.
Informuojame, kad nuo 2012-01-01 finansinių paslaugų teikėjų veiklos priežiūros funkcijos iš Tarnybos perduotos Lietuvos bankui, todėl vartotojų ir finansų įstaigų ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja Lietuvos bankas Lietuvos banko įstatymo numatytais atvejais ir tvarka. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad dėl Asociacijos pasiūlymų, kurie susiję su finansinių paslaugų teikėjų ir vartotojų santykiais, nuomonę turi pareikšti Lietuvos Bankas. 1. Dėl pirmo Asociacijos pasiūlymo:
Asociacija siūlo nustatyti pardavėjo pareigą teikti informaciją vartotojui ne apie motorinės transporto priemonės eismo įvykius per penkis transporto priemonės eksploatavimo metus (kaip nurodoma Projekte), tačiau pirkėją informuoti tik apie eismo įvykius, kuriuose dalyvavo ši priemonė per laikotarpį, kai pardavėjas buvo transporto priemonės savininku. Tarnyba, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pažymi, kad Asociacijos siūlomi pakeitimai, kuriais mažinama pardavėjo pareigos pateikti informaciją vartotojui apimtis gali nepagrįstai sumažinti vartotojo teisę į išsamią ir visapusišką informaciją. Asociacija siūlo Projekte nustatyti, kad jei parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų, tai pirkėjas pirmiausia turi teisę pareikalauti, kad daiktas būtų pakeistas arba pašalinti daikto trūkumai, taip pat atlygintos išlaidos trūkumams šalinti.
Tik jei neįmanoma trūkumų pašalinti, vartotojas galėtų pasinaudoti kitomis teisėmis, pavyzdžiui, sumažinti pirkimo kainą, atsisakyti sutarties ir kita. Asociacijos atstovų nuomone, Direktyva 1999/44/EB nėra tinkamai perkelta į Civilinį kodeksą (Žin., 2.000, Nr. 74-2262). Tarnyba įvertinusi antrą Asociacijos pasiūlymą, pagal kompetenciją teikia informaciją. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog Direktyvos 1999/44/EB preambulės 24 punkte yra nurodyta, kad valstybėms narėms, norinčioms užtikrinti dar didesnį vartotojų apsaugos lygį, turėtų būti leista Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui srityje, kuriai taikoma ši direktyva, priimti arba palikti galioti griežtesnes nuostatas. Taigi Direktyva 1999/44/EB yra minimalaus harmonizavimo lygio - jos tikslas buvo sukurti Europos Sąjungoje vienodas teisines prielaidas (pagrindus), minimalius standartus, kuriais remiantis tolesnis reglamentavimas vyktų nacionaliniu lygiu. Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje yra numatyta didesnė vartotojo, įsigijusio netinkamos kokybės prekę, teisių apsauga nei to reikalauja Direktyvos 1999/44/EB minimalūs standartai. Pagal Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 4 dalį pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas (išskyrus maisto produktus), turintis pardavėjo neaptartų trūkumų, savo pasirinkimu turi teisę per šio kodekso 6.338 straipsnyje nurodytą terminą reikalauti iš pardavėjo: 1) pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 2) atitinkamai sumažinti prekės kainą; 3) per protingą terminą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus; 4) atlyginti daikto trūkumų pašalinimo išlaidas, jeigu pardavėjui per protingą terminą jų nepašalinus trūkumus pašalino pirkėjas pats ar trečiųjų asmenų padedamas.
Pagal šio straipsnio 6 dalį, pakeisti techniškai sudėtingą ir brangią prekę pirkėjas turi teisę reikalauti, jeigu tos prekės kokybei nustatyti reikalavimai iš esmės pažeisti. Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pirkėjas vietoj šio straipsnio 4-7 dalyse numatytų reikalavimų gali vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. Atkreiptinas dėmesys, kad aukščiau paminėti vartotojo reikalavimai pardavėjui yra ne sąlyginiai, o alternatyvūs, kadangi vieną iš jų vartotojas pardavėjui gali pateikti atsižvelgdamas į savo asmeninius poreikius ir interesus. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gegužės 12 d. nutartimi Nr. 3K-3-237/2008 civilinėje byloje UAB „Titlis“ v. D. Ž. išaiškino, kad Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 4-8 dalyse įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo užsakovui (pirkėjui) suteikiama absoliuti diskrecija rinktis jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų ir nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą.
Pažymėtina, kad pagal Direktyvos 1999/44/EB 3 straipsnio
pardavėjas nemokamai pataisytų arba pakeistų prekes, nebent tai yra neįmanoma ar neproporcinga, o pagal Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę pardavėjas privalo vykdyti bet kurį iš aukščiau minėtų Civilinio kodekso 6.363 straipsnyje numatytų pirkėjo - vartotojo, įsigijusio nekokybišką prekę, reikalavimą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta aukščiau, Tarnybos nuomone, Direktyvos 1999/44/EB nuostatos yra tinkamai perkeltos į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę, nustatant didesnę vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, įsigijusio netinkamos kokybės prekę, teisių apsaugą, todėl daryti Civilinio kodekso nuostatų pakeitimų nėra tikslinga. Atsižvelgti Žiūrėti prie 11 punkto pateiktus argumentus. 5.
iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai: negauta. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai. 7.1. Sprendimas: Pritarti komiteto patobulintam Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.305 straipsnio papildymo ir kodekso XXIII skyriaus papildymo penkioliktuoju skirsniu įstatymo projektui Nr. XIP-3532 ir komiteto išvadoms. \8. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu „už“. 9. Komiteto išvadų rengėjai: J. Sabatauskas, S. Šedbaras. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. PRIDEDAMA:
Komiteto siūlomas įstatymo projektas, įstatymo projekto lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas [1] Aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.305 straipsnio papildymo ir kodekso XXIII skyriaus papildymo penkioliktuoju skirsniu įstatymo projekto. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=405891&p_query=&p_tr2=>. [2] Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Valstybės žinios 2000, Nr. 92-2883. [3] Apgautųjų automobilius atima pagal įstatymus. Prieiga per internetą: <http://www.alfa.lt/straipsnis/10398391/Apgautuju.automobilius.atima.pagal.istatymus=2010-08-04_07-07/>.