Projekto lyginamasis variantas
1Papildyti 2 straipsnį 1¹ dalimi:
„1¹. Iškaba – ant ar prie reklamos davėjo buveinės pastato
arba reklamos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietoje ar prie jos įrengiama speciali išorinės reklamos pateikimo priemonė, ant kurios ar kurioje pateikiama informacija: reklamos davėjo pavadinimas ir (arba) reklamos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.), ir (arba) parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas (avalynė, automobilių remontas ir kt.). Iškaba taip pat laikoma tokios informacijos pateikimo vieta ant reklamos davėjo buveinės arba prekybos ar paslaugų teikimo vietos pastato sienos, langų ar durų. Be nurodytos informacijos, iškaboje gali būti pateikiamas prekių ženklas, emblema, reklamos davėjo vardas, pavardė.“
2Pakeisti 2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai,
skydai, stulpai, vitrinos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, langai, durys, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. Išorine reklama taip pat laikoma:
1) reklama, kurios pateikimo priemonės yra patalpose, tačiau ji yra matoma tik iš lauko pusės;
2) iškaboje pateikiama informacija.“
3Pakeisti 2 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:
„6. Pradinio maitinimo kūdikių mišiniai – specialios paskirties
maisto produktai kūdikiams, visiškai patenkinantys jų mitybos poreikius pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, kol pradedama maitinti papildomai kaip apibrėžta 2013 m. birželio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.
609/2013 dėl kūdikiams ir mažiems vaikams skirtų maisto produktų, specialiosios medicininės paskirties maisto produktų ir viso paros raciono pakaitalų svoriui kontroliuoti ir kuriuo panaikinami Tarybos direktyva 92/52/EEB, Komisijos direktyvos 96/8/EB, 1999/21/EB, 2006/125/EB ir 2006/141/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/39/EB ir Komisijos reglamentai (EB) Nr. 41/2009 ir (EB) Nr. 953/2009 (OL
Pakeisti 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„12 straipsnis. Išorinės reklamos įrengimo
reikalavimai
1Draudžiama įrengti išorinę reklamą:
1) keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose, išskyrus stendus, eismo dalyvius informuojančius apie kelio būklę. Išorinę reklamą įrengti taip pat draudžiama gatvėse ir prie jų, jeigu ji gali užstoti technines eismo reguliavimo priemones, pabloginti matomumą, akinti eismo dalyvius, kelti pavojų eismo dalyviams. Taip pat draudžiama Draudžiama naudoti išorinę reklamą, imituojančią kelio ženklus ir (ar) naudojančią kelio ženklų simboliką. Reklama, įrengta pažeidžiant šiuos reikalavimus, turi būti nuimta, nugriauta ar išmontuota neatlyginant nuostolių jos savininkui arba įrengusių asmenų lėšomis;
2) ant skulptūrų, paminklų ir medžių;
3) gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose, jeigu išorinė reklama nesusijusi su draustiniuose ar valstybiniuose parkuose saugomais kompleksais ir objektais (vertybėmis). Šis draudimas netaikomas įrengiant išorinę reklamą draustiniuose ir valstybiniuose parkuose esančių miestų ir miestelių teritorijose;
4) neturint žemę, statinius ar kitus objektus, ant kurių ji įrengiama, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens (toliau – savininkas) sutikimo.; bendrosios nuosavybės atveju, – neturint Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka priimto bendraturčių sutikimo.
Tuo atveju, kai reklama įrengiama ant bendrojo naudojimo objektų, – neturint butų ir kitų patalpų savininkų daugumos sutikimo, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip Laikoma, kad butų ir kitų patalpų savininkų sutikimas ant bendrojo naudojimo objekte esančių reklamos davėjo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomų negyvenamosios paskirties patalpų, kuriose yra jo buveinė arba prekybos ar paslaugų teikimo vieta, išorinės sienos įrengti iškabą, kuriai nenaudojamas apšvietimas, išduotas, kai gauta butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, bet ne mažiau kaip 1/4 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų. 5) neturint leidimo įrengti išorinę reklamą (toliau – leidimas), išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. 2.
2Leidimas nereikalingas, kai:
1) reklamos pateikimo priemonės yra nekilnojamojo turto registre įregistruotame statinyje su stogu ir galinėmis sienomis ar be sienų ir ant šių reklamos pateikimo priemonių pateikiama reklama yra susijusi su šiame statinyje vykdoma veikla;
2) reklamos pateikimo priemonės yra patalpose, tačiau reklama yra matoma iš lauko pusės;
3) išorinė reklama pateikiama ant transporto priemonių, kurios naudojamos pagal jų tiesioginę paskirtį žmonėms ir (arba) kroviniams vežti, išskyrus atvejus, kai ant transporto priemonės įrengiama speciali reklamos pateikimo priemonė ir ant jos pateikiama išorinė reklama;
4) iškaba turi būti įrengiama pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymu, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymu įgaliotos institucijos patvirtintą formą;
5) įrengiama ne didesnio kaip 0,3 m² ploto iškaba ir ant jos ar joje pateikiamas reklamos davėjo pavadinimas. Be nurodytos informacijos, šioje iškaboje gali būti pateikiamas prekių ženklas, emblema, reklamos davėjo vardas, pavardė. 2. 3. Įrengti išorinę reklamą kultūros paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose leidžiama tik Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatytais atvejais gavus už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimą, saugomose teritorijose – suderinus su gavus saugomų teritorijų direkcija direkcijos arba regiono aplinkos apsaugos departamentu departamento, kai saugomoje teritorijoje nėra įsteigtos saugomų teritorijų direkcijos, sutikimą. 3. 4. Išorinės reklamos įrengimo taisykles, kuriose nustatoma išorinės reklamos įrengimo reikalavimai, leidimų išdavimo tvarka ir jų galiojimo terminai, reikalavimų ir reikalavimų, susijusių su leidimo išdavimu, atsisakymu išduoti leidimą, įspėjimu apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą ir leidimo galiojimo panaikinimu, įgyvendinimo tvarka, tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) arba jos įgaliota institucija. 4. 5.
įrengiama vadovaujantis projektavimą, statybą, kultūros paveldo objektų ir kraštovaizdžio apsaugą, teritorijų planavimą, eismo saugumą ir valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiaisiais planais specialiojo teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) kompleksinio ar bendraisiais teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais. 5. 6. Leidimas suteikia teisę leidime nurodytoje vietoje įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą arba skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės. 6. 7. Leidimus išduoda, apie galimą leidimų galiojimo panaikinimą įspėja, leidimų galiojimą panaikina Savivaldybės savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija arba, kai savivaldybės gyventojų skaičius yra didesnis kaip 100 tūkstančių gyventojų, – savivaldybės vykdomoji institucija ar jos įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas (toliau kartu – leidimą išduodanti institucija), vadovaudamasi vadovaudamiesi šiuo įstatymu ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis. išduoda leidimus, sustabdo jų galiojimą, panaikina galiojimo sustabdymą, panaikina leidimų galiojimą. Tuo atveju, kai savivaldybės vykdomoji institucija išduoti leidimus, įspėti apie galimą leidimų galiojimo panaikinimą, panaikinti leidimų galiojimą įgalioja savivaldybės administracijos valstybės tarnautoją, ji turi sudaryti patariamąją komisiją šio straipsnio 9 dalyje nurodytiems dokumentams vertinti ir siūlymams dėl leidimų išdavimo teikti (toliau – Komisija) ir patvirtinti jos veiklos nuostatus.
Komisija vertina, ar reklaminės veiklos subjekto, siekiančio gauti leidimą, pateikti dokumentai atitinka šiame įstatyme ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse nustatytus reikalavimus, ir Komisijos nuostatuose nustatyta tvarka teikia siūlymus dėl leidimo išdavimo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui. 8. Leidimo galiojimo terminas nustatomas atsižvelgiant į paraiškoje išduoti leidimą nurodytą laikotarpį, tačiau negali būti ilgesnis kaip 10 metų, kai įrengiama iškaba ar išorinė reklama, kurioje pateikiamas tik prekių ženklas, ir ilgesnis kaip 5 metai, kai įrengiama kita išorinė reklama. 9. Reklaminės veiklos subjektas, norėdamas gauti leidimą, jį išduodančiai institucijai pateikia paraišką išduoti leidimą, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse nustatyto turinio išorinės reklamos įrengimo projektą ir kitus šiose taisyklėse nustatytus leidimui išduoti reikalingus dokumentus (toliau kartu – dokumentai leidimui išduoti). 10. Leidimas išduodamas arba reklaminės veiklos subjektui pateikiamas rašytinis motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo visų tinkamai įformintų dokumentų leidimui išduoti gavimo. Jeigu pateikti ne visi, nevisiškai ar neteisingai užpildyti dokumentai leidimui išduoti arba juose pateikti neteisingi duomenys, leidimą išduodanti institucija per 5 darbo dienas nuo dokumentų leidimui išduoti gavimo dienos praneša apie tai reklaminės veiklos subjektui ir nustato ne trumpesnį kaip 5 darbo dienų ir ne ilgesnį kaip 15 darbo dienų terminą trūkumams pašalinti.
Tokiu atveju 20 darbo dienų terminas skaičiuojamas nuo visų papildytų (patikslintų) dokumentų leidimui išduoti gavimo dienos. Jeigu per nurodytą 20 darbo dienų terminą leidimą išduodanti institucija neišduoda leidimo ir nepateikia motyvuoto rašytinio atsisakymo išduoti leidimą, laikoma, kad leidimas išduotas. 11. Jeigu leidimą turintis reklaminės veiklos subjektas (toliau – leidimo turėtojas) nori gauti naują leidimą, jis leidimą išduodančiai institucijai ne vėliau kaip prieš 20 darbo dienų iki leidimo galiojimo termino pabaigos turi pateikti dokumentus leidimui išduoti, išskyrus dokumentus, kuriuos reklaminės veiklos subjektas jau yra pateikęs leidimą išduodančiai institucijai turimam leidimui gauti ir juose pateikti duomenys ir (ar) informacija nepasikeitė. Naujas leidimas išduodamas šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka ir terminais. 7.12.
7.12. Leidimas neišduodamas, jeigu:
1) pateikiami ne visi, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse nurodyti nevisiškai ar neteisingai užpildyti dokumentai leidimui išduoti pateikti dokumentai neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų arba pateikti neteisingi duomenys ir reklaminės veiklos subjektas neįvykdo leidimus išduodančios savivaldybės vykdomosios institucijos reikalavimo per jos nustatytą terminą 5 darbo dienas ištaisyti pašalinti šiuos trūkumus;
2) numatoma įrengti išorinė reklama neatitinka šiame straipsnyje nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų.;
3) reklaminės veiklos subjektas nesumoka savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, tarybos nustatytos vietinės rinkliavos, jeigu vietinės rinkliavos nuostatuose nustatyta, kad vietinė rinkliava už leidimo išdavimą turi būti sumokėta prieš išduodant leidimą. 8.13. Reklaminės veiklos subjekto leidimo galiojimas sustabdomas Leidimo turėtojas įspėjamas apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą, jeigu:
1) paaiškėja, kad leidimui gauti buvo pateikti neteisingi duomenys;
2) išorinė reklama įrengta nesilaikant leidime nurodyto išorinės reklamos įrengimo projekto.;
3) leidimo turėtojas nesumoka savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, tarybos nustatytos vietinės rinkliavos vietinės rinkliavos nuostatuose nustatyta tvarka, jeigu vietinės rinkliavos nuostatuose nustatyta, kad vietinė rinkliava už leidimo išdavimą mokama po leidimo išdavimo. 9. Reklaminės veiklos subjekto leidimo galiojimo sustabdymas panaikinamas, jeigu reklaminės veiklos subjektas įvykdo leidimus išduodančios institucijos reikalavimus per 5 darbo dienas ištaisyti nurodytus trūkumus. 10.14.
10.14. Leidimo galiojimas panaikinamas, jeigu:
1) reklaminės veiklos subjektas leidimo turėtojas pateikia paraišką panaikinti leidimo galiojimą;
2) reklaminės veiklos subjektas leidimo turėtojas (juridinis asmuo) yra likviduotas ar likviduojamas;
3) reklaminės veiklos subjektas leidimo turėtojas (fizinis asmuo) miršta;
4) reklaminės veiklos subjektas leidimo turėtojas, sustabdžius jo leidimo galiojimą, įspėjus apie jo leidimo galiojimo galimą panaikinimą, neįvykdo leidimus leidimą išduodančios savivaldybės vykdomosios institucijos reikalavimų per 5 darbo dienas ištaisyti pašalinti nurodytus trūkumus pažeidimus per Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse nustatytą terminą;
5) pasibaigia šio straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 3 dalyje nurodytuose dokumentuose žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių įrengta išorinė reklama, savininko nustatytas sutikimo galiojimo terminas. 11. Leidimai registruojami savivaldybės vykdomosios institucijos nustatyta tvarka ir informacija apie jų išdavimą skelbiama savivaldybės interneto svetainėje. 12. 15.
terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, reklaminės veiklos subjektas Leidimo turėtojas privalo per savivaldybės vykdomosios institucijos terminą:
1) išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, arba nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką., kai pasibaigia leidimo galiojimo terminas ar leidimo galiojimas panaikinamas, – per leidimą išduodančios institucijos nustatytą ne trumpesnį kaip vienos darbo dienos, tačiau ne ilgesnį kaip 40 darbo dienų nuo leidimo galiojimo termino pabaigos ar leidimo galiojimo panaikinimo dienos terminą, kuris nurodomas leidime ar leidimą išduodančios institucijos pranešime apie sprendimą panaikinti leidimo galiojimą;
2) pašalinti iškabą, kai nutraukia savo veiklą buveinės pastate ar prekybos ar paslaugų teikimo vietoje, kurioje ar prie kurios įrengta jo iškaba, – ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo savo veiklos nutraukimo buveinės pastate ar prekybos ar paslaugų teikimo vietoje;
3) užtikrinti, kad išorinė reklama būtų tvarkinga, nesugadinta, įrengta pagal leidime nurodytą išorinės reklamos įrengimo projektą;
4) pranešti leidimą išdavusiai institucijai apie pasikeitusius duomenis: leidimo turėtojo (juridinio asmens) teisinę formą, pavadinimą, buveinės adresą; leidimo turėtojo (fizinio asmens) vardą, pavardę; adresą korespondencijai, telefono numerį, elektroninio pašto adresą – ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šių duomenų pasikeitimo. 16. Kai pagal šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose nustatytas išimtis išorinei reklamai įrengti leidimo nereikia, reklaminės veiklos subjektas privalo pašalinti reklamą, išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, sutvarkyti aplinką – ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo savo veiklos nutraukimo buveinės pastate ar prekybos ar paslaugų teikimo vietoje, kurioje įrengta ši išorinė reklama, dienos. 17.
17Leidimo turėtojas turi šias teises:
1) leidime nurodytoje vietoje pagal jame nurodytą išorinės reklamos įrengimo projektą įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą arba skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės;
2) apskųsti leidimą išduodančios institucijos sprendimus, kai jis mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi teisėti interesai yra pažeisti;
3) kitas įstatymų ir kitų teisės aktų jam suteiktas teises.“
Pakeisti 14 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „14 straipsnis. Maisto reklama
1Reklamoje draudžiama:
1) nurodyti ar užsiminti apie tas maisto savybes, kurių jis neturi, taip pat apie žmogaus ligų gydymo ar profilaktines savybes ir kitas savybes, jeigu tokios informacijos pateikimas neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų;
2) nurodyti, kad koks nors maistas turi ypatingų savybių, jeigu iš tikrųjų tokios savybės būdingos visiems panašiems gaminiams. Draudžiama 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004 (OL 2011 L 304, p. 18), ir kitų teisės aktų, nustatančių reikalavimus maisto reklamai, nuostatų neatitinkanti maisto reklama. 2. Pradinio maitinimo kūdikių mišinių reklama leidžiama tik sveikatos priežiūros specialistams skirtuose leidiniuose ir mokslo publikacijose teisės aktų, nustatančių informacijos apie šiuos mišinius teikimo reikalavimus, nustatyta tvarka. 3.
reklamoje privalo būti nurodyta, kad maistas yra genetiškai modifikuotas, jeigu pagal teisės aktų, nustatytus nustatančių reikalavimus genetiškai modifikuoto maisto ženklinimui, nuostatas jį ženklinant turi būti pateikiama informacija apie tai, kad maistas – genetiškai modifikuoti organizmai, kad maisto sudėtyje arba jo sudedamosiose dalyse yra genetiškai modifikuotų organizmų, kad maistas pagamintas iš genetiškai modifikuotų organizmų arba jo sudėtyje yra iš genetiškai modifikuotų organizmų pagamintų dalių. 4. Maisto papildų reklamoje privalo būti nuoroda „Maisto papildas“. 5. Draudžiama nurodyti energinius gėrimus kaip rėmėjų gaminius ar kitaip juos reklamuoti:
1) ugdymo įstaigose, kurias lanko jaunesni kaip 18 metų asmenys;
2) koncertų, sporto, labdaros ir (ar) paramos bei kitų renginių, skirtų asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, vietose ir jų reklamoje;
3) teatro spektaklių, kino filmų ir videofilmų, skirtų asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, demonstravimo vietose ir jų reklamoje;
4) visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje;
5) akcijose, konkursuose, skirtuose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje. 6. Draudžiama energinius gėrimus nemokamai platinti reklamos tikslais jaunesniems kaip 18 metų asmenims. 7. Energinių gėrimų reklamoje privalo būti įrašyti žodžiai „nevartoti su alkoholiniais gėrimais“. 8. Šio straipsnio 3, 4 ir 7 dalyse nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai reklamoje pateikiami tik šiose dalyse nurodyto maisto gamintojų pavadinimai ir (ar) jų prekių ženklai. 8.9. Šio straipsnio 3, 4 ir 7 dalyse nurodytos informacijos pateikimo reklamoje taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.“
Pakeisti 15 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „15 straipsnis.
Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos prietaisų ir aparatų priemonių (prietaisų) reklama Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos prietaisų ir aparatų priemonių (prietaisų) reklamoje draudžiama naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį, remtis sveikatos priežiūros institucijų, sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis.“
1Pakeisti 19 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:
„4) savivaldybių vykdomosios institucijos – dėl šio įstatymo 12
straipsnio 1, 2 3, 4 5, ir 12 15 ir 16 dalių nuostatų;“. 2. Pakeisti 19 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos – dėl šio
įstatymo 12 straipsnio 1, 2 3, 4 5 dalių, ir 12 15 dalies 1, 2 ir 3 punktų, 16 dalių dalies nuostatų (dėl išorinės reklamos įrengimo kultūros paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose);“. 3. Pakeisti 19 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip:
„6) saugomų teritorijų direkcija arba regiono aplinkos apsaugos
departamentas, kai saugomoje teritorijoje nėra įsteigtos saugomų teritorijų direkcijos, – dėl šio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 3, 4
nuostatų (dėl išorinės reklamos įrengimo saugomose teritorijose).“
Pakeisti 21 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Priežiūros institucijų darbuotojams draudžiama atskleisti jiems
patikėtą reklaminės veiklos subjektų ar kitų asmenų, į kuriuos kreipiasi priežiūros institucija dėl šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimui tirti reikalingų dokumentų ar kitos informacijos pateikimo, (toliau
Papildyti įstatymą 21¹ straipsniu:
„21¹ straipsnis. Komercinių paslapčių apsauga
1.
Reklaminės veiklos subjektai ar kiti asmenys, teikdami šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimui tirti reikalingus dokumentus ar kitą informaciją priežiūros institucijai arba nedelsdami, kai tik sužino, kad priežiūros institucija turi dokumentų ar kitos informacijos, sudarančios jų komercinę paslaptį, gali pateikti priežiūros institucijai prašymą dėl jų komercinių paslapčių apsaugos. Šiame prašyme turi būti aiškiai ir motyvuotai nurodyta, kurią informaciją priežiūros institucija turėtų laikyti reklaminės veiklos subjekto ar kitų asmenų komercine paslaptimi. 2. Priežiūros institucija ar jos įgaliotas pareigūnas ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo dėl komercinių paslapčių apsaugos gavimo dienos priima sprendimą dėl prašymo tenkinimo ar atsisakymo jį tenkinti ir praneša reklaminės veiklos subjektui ar kitam asmeniui, jei priimamas sprendimas prašyme nurodytos informacijos nelaikyti komercine paslaptimi. Prašymas dėl komercinių paslapčių apsaugos netenkinamas, jeigu jame nurodyta informacija įstatymais pripažįstama vieša arba turi ar gali turėti įrodomosios reikšmės nustatant šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimą. Šio prašymo nagrinėjimo metu reklaminės veiklos subjekto ar kito asmens prašyme nurodyta informacija laikoma komercinę paslaptį turinčia informacija. 3. Jeigu reklaminės veiklos subjektas ar kitas asmuo pateikia prašymą dėl komercinių paslapčių apsaugos, bet nenurodo, kurią konkrečią informaciją priežiūros institucija turi laikyti reklaminės veiklos subjekto ar kito asmens komercine paslaptimi, priežiūros institucija gali reikalauti, kad prašymą pateikęs reklaminės veiklos subjektas ar kitas asmuo per priežiūros institucijos nustatytą ne trumpesnį kaip 3 darbo dienų terminą nurodytų šią informaciją.
Jeigu per nustatytą terminą reklaminės veiklos subjektas ar kitas asmuo nenurodo, kurią konkrečią informaciją priežiūros institucija turi laikyti komercine paslaptimi, laikoma, kad priežiūros institucijos turima informacija nėra komercinę paslaptį sudaranti informacija.“
Pakeisti 24 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Už šio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 3, 4
subjektams gali būti skiriama bauda nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų.“
1Pakeisti 25 straipsnio 5 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) nėra faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad šis
įstatymas buvo pažeistas, ir pareiškėjas be pateisinamos priežasties per priežiūros institucijos nustatytą ne trumpesnį kaip 5 darbo dienų terminą nepateikia jo pranešimą (skundą) pagrindžiančių dokumentų ir duomenų;“. 2. Pakeisti 25 straipsnio 5 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip:
„6) pranešime (skunde) nurodyti faktai yra mažareikšmiai, nedarantys
žalos šio įstatymo saugomiems asmenų interesams.“
3Pakeisti 25 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:
„8.
Motyvuotas priežiūros institucijos nutarimas pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą, motyvuotas priežiūros institucijos nutarimas arba motyvuotas priežiūros institucijos įgalioto pareigūno sprendimas atsisakyti pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą turi būti priimtas ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo šio straipsnio 4 dalyje nurodytus reikalavimus atitinkančio pranešimo (skundo) gavimo dienos, išskyrus šio straipsnio 5 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytus atvejus. Apie priimtą priežiūros institucijos nutarimą arba priežiūros institucijos įgalioto pareigūno sprendimą pareiškėjas informuojamas raštu ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo nutarimo ar sprendimo priėmimo dienos. Šio straipsnio 5 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais motyvuotas priežiūros institucijos nutarimas arba motyvuotas priežiūros institucijos įgalioto pareigūno sprendimas atsisakyti pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą turi būti priimtas ir apie tai pareiškėjas turi būti informuotas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo (skundo) gavimo dienos.“
4Pakeisti 25 straipsnio 13 dalį ir ją išdėstyti taip:
„13. Pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviai pranešimo
(skundo) nagrinėjimo metu turi teisę duoti paaiškinimus žodžiu ar raštu, pateikti papildomą informaciją ir kitus dokumentus, taip pat, gavę šio straipsnio 15 14 dalyje nurodytą informaciją apie pranešimo
(skundo) nagrinėjimą priežiūros institucijoje, susipažinti su gautais dokumentais ir kita informacija, išskyrus dokumentus ir informaciją, kurie sudaro valstybės, tarnybos, komercinę arba profesinę paslaptį. Jeigu norima susipažinti su dokumentais, kuriuose yra komercinių paslapčių komercinę paslaptį sudarančia informacija, būtina gauti reklaminės veiklos subjekto ar kito asmens, su kurio komercines paslaptis sudarančiais dokumentais komercinę paslaptį sudarančia informacija norima susipažinti, sutikimą.“ 5.
Pakeisti 25 straipsnio 14 dalį ir ją išdėstyti taip:
„14. Priežiūros institucija pranešimą (skundą) nagrinėja rašytinio
arba žodinio proceso tvarka. Pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviams ne vėliau kaip prieš 21 kalendorinę dieną iki pranešimo (skundo) nagrinėjimo priežiūros institucijoje dienos registruotu laišku pranešama apie galimus šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus, pranešimo (skundo) nagrinėjimo vietą ir laiką, pasiūloma susipažinti su gautais dokumentais ir kita informacija, išskyrus dokumentus ir informaciją, kurie sudaro valstybės, tarnybos, komercinę ar profesinę paslaptį, informuojama, kad, norint susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, būtina gauti reklaminės veiklos subjekto ar kito asmens, su kurio komercinę paslaptį sudarančia informacija norima susipažinti, sutikimą, taip pat pasiūloma ne vėliau kaip prieš 7 kalendorines dienas iki pranešimo (skundo) nagrinėjimo priežiūros institucijoje dienos raštu pateikti paaiškinimus.“
6Pakeisti 25 straipsnio 15 dalį ir ją išdėstyti taip:
„15.
Pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviams ne vėliau kaip prieš 21 kalendorinę dieną iki pranešimo (skundo) nagrinėjimo priežiūros institucijoje dienos registruotu laišku pranešama apie galimus šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus, pranešimo (skundo) nagrinėjimo vietą ir laiką, nurodoma pranešimo (skundo) nagrinėjimo tvarka, pasiūloma susipažinti su gautais dokumentais ir kita informacija, išskyrus dokumentus ir informaciją, kurie sudaro valstybės, tarnybos, komercinę ar profesinę paslaptį, taip pat pasiūloma ne vėliau kaip prieš 7 kalendorines dienas iki pranešimo
(skundo) nagrinėjimo priežiūros institucijoje dienos raštu pateikti paaiškinimus. Priežiūros institucija pranešimą (skundą) nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviai turi teisę ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki pranešimo
(skundo) nagrinėjimo priežiūros institucijoje dienos pateikti motyvuotą prašymą dėl pranešimo (skundo) nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Pranešimo
(skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviui pateikus motyvuotą prašymą dėl pranešimo (skundo) nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, priežiūros institucija priima sprendimą pranešimą (skundą) nagrinėti rašytinio arba žodinio proceso tvarka ir apie tai informuoja pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyvius.“
Pakeisti 26 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Priežiūros institucijos paskirta bauda į valstybės biudžetą sumokama
ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo nutarimo dėl baudos paskyrimo priėmimo dienos.“
1Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 5 dalį, įsigalioja 2017 m.
gegužės 1 d. 2.
įsigaliojimo, galioja iki juose nurodyto termino pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip 10 metų po šio įstatymo įsigaliojimo, kai įrengta iškaba ar išorinė reklama, kurioje pateiktas tik prekių ženklas, ir ne ilgiau kaip 5 metus po šio įstatymo įsigaliojimo, kai įrengta kita išorinė reklama. 3. Leidimai įrengti išorinę reklamą, išduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, kuriuose galiojimo terminas nėra nustatytas, galioja ne ilgiau kaip
pateiktas tik prekių ženklas, ir ne ilgiau kaip 5 metus po šio įstatymo įsigaliojimo, kai įrengta kita išorinė reklama. 4. Iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo ir leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo, leidimų galiojimo sustabdymo, leidimų galiojimo sustabdymo panaikinimo ar leidimų galiojimo panaikinimo procedūros tęsiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusius teisės aktus. 5. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projekto lyginamasis variantas
1Papildyti 2 straipsnį 1¹ dalimi:
„1¹. Iškaba – ant ar prie reklamos davėjo buveinės pastato
arba reklamos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietoje ar prie jos įrengiama speciali išorinės reklamos pateikimo priemonė, ant kurios ar kurioje pateikiama informacija: reklamos davėjo pavadinimas ir (arba) reklamos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.), ir (arba) parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas (avalynė, automobilių remontas ir kt.). Iškaba taip pat laikoma tokios informacijos pateikimo vieta ant reklamos davėjo buveinės arba prekybos ar paslaugų teikimo vietos pastato sienos, langų ar durų. Be nurodytos informacijos, iškaboje gali būti pateikiamas prekių ženklas, logotipas, emblema, darbo laikas, reklamos davėjo vardas, pavardė.“
2Pakeisti 2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai,
skydai, stulpai, vitrinos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, langai, durys, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. Išorine reklama taip pat laikoma:
1) reklama, kurios pateikimo priemonės yra patalpose, tačiau ji yra matoma tik iš lauko pusės;
2) iškaboje pateikiama informacija.“
3Pripažinti netekusia galios 2 straipsnio 6 dalį. 6. Pradinio maitinimo kūdikių mišiniai – specialios paskirties maisto
produktai kūdikiams, visiškai patenkinantys jų mitybos poreikius pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, kol pradedama maitinti papildomai. 2 straipsnis. 12 straipsnio pakeitimas Pakeisti 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„12 straipsnis. Išorinės reklamos įrengimo
reikalavimai 1.
Draudžiama įrengti išorinę reklamą:
1) keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose, išskyrus stendus, eismo dalyvius informuojančius apie kelio būklę. Išorinę reklamą įrengti taip pat draudžiama gatvėse ir prie jų, jeigu ji gali užstoti technines eismo reguliavimo priemones, pabloginti matomumą, akinti eismo dalyvius, kelti pavojų eismo dalyviams. Taip pat draudžiama Draudžiama naudoti išorinę reklamą, imituojančią kelio ženklus ir (ar) naudojančią kelio ženklų simboliką. Reklama, įrengta pažeidžiant šiuos reikalavimus, turi būti nuimta, nugriauta ar išmontuota neatlyginant nuostolių jos savininkui arba įrengusių asmenų lėšomis;
2) ant skulptūrų, paminklų ir medžių;
3) gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose, jeigu išorinė reklama nesusijusi su draustiniuose ar valstybiniuose parkuose saugomais kompleksais ir objektais (vertybėmis). Šis draudimas netaikomas įrengiant išorinę reklamą draustiniuose ir valstybiniuose parkuose esančių miestų ir miestelių teritorijose;
4) neturint žemę, statinius ar kitus objektus, ant kurių ji įrengiama, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens (toliau – savininkas) sutikimo.
Tuo atveju, kai reklama įrengiama ant bendrojo naudojimo objektų, – neturint butų ir kitų patalpų savininkų daugumos sutikimo, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip Kai išorinė reklama įrengiama ant bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų, – jeigu nėra bendraturčių sutarimo, nurodyto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 4.75 straipsnio 1 dalyje; kai išorinė reklama įrengiama ant daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų, – neturint šių namų butų ir kitų patalpų savininkų sprendimo dėl sutikimo įrengti išorinę reklamą, priimto Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai ant daugiabučiame gyvenamajame name esančių reklamos davėjo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomų negyvenamosios paskirties patalpų, kuriose yra jo buveinė arba prekybos ar paslaugų teikimo vieta, išorinės sienos, kuri yra bendrojo naudojimo objektas, įrengiama iškaba, kuriai nenaudojamas apšvietimas.
Šiais atvejais laikoma, kad butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas dėl sutikimo įrengti iškabą priimtas, kai gauta butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, bet ne mažiau kaip 1/4 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų, o kai ši išorinė siena pagal butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos, jungtinės veiklos sutarties dalyvių arba bendrojo naudojimo objektų administratoriaus sudarytą bendrojo naudojimo objektų sąrašą naudojama tenkinti ne viso daugiabučio gyvenamojo namo, o tik atskiroje jo dalyje esančių butų ir kitų patalpų savininkų poreikius – ne mažiau kaip 1/4 tos dalies butų ir kitų patalpų savininkų balsų;
5) neturint leidimo įrengti išorinę reklamą (toliau – leidimas), išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. 2.
2Leidimas nereikalingas, kai:
1) reklamos pateikimo priemonės yra nekilnojamojo turto registre įregistruotame statinyje su stogu ir galinėmis sienomis ar be sienų ir ant šių reklamos pateikimo priemonių pateikiama reklama yra susijusi su šiame statinyje vykdoma veikla;
2) reklamos pateikimo priemonės yra patalpose, tačiau reklama yra matoma iš lauko pusės;
3) išorinė reklama pateikiama ant transporto priemonės, įrengtos kaip prekių pardavimo vieta, arba kuri naudojama pagal jos tiesioginę paskirtį žmonėms ir (arba) kroviniams vežti, išskyrus atvejus, kai ant transporto priemonės įrengiama speciali reklamos pateikimo priemonė ir ant jos pateikiama išorinė reklama;
4) iškaba turi būti įrengiama pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymu, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymu įgaliotos institucijos patvirtintą formą;
5) ne didesnio kaip 0,3 m² ploto iškaba įrengiama pagal savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama iškaba, vykdomosios institucijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą ir ant jos ar joje pateikiamas reklamos davėjo pavadinimas. Be nurodytos informacijos, šioje iškaboje gali būti pateikiamas prekių ženklas, logotipas, emblema, darbo laikas, reklamos davėjo vardas, pavardė. 2. 3. Įrengti išorinę reklamą kultūros paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose leidžiama tik Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatytais atvejais gavus už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimą, saugomose teritorijose – suderinus su gavus saugomų teritorijų direkcija direkcijos arba regiono aplinkos apsaugos departamentu departamento, kai saugomoje teritorijoje nėra įsteigtos saugomų teritorijų direkcijos, sutikimą. 3. 4.
taisykles, kuriose nustatoma išorinės reklamos įrengimo reikalavimai, leidimų išdavimo tvarka ir jų galiojimo terminai, reikalavimų ir reikalavimų, susijusių su leidimo išdavimu, atsisakymu išduoti leidimą, įspėjimu apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą ir leidimo galiojimo panaikinimu, įgyvendinimo tvarka, tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) arba jos įgaliota institucija. 4. 5. Išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis projektavimą, architektūrą, statybą, kultūros paveldo objektų ir kraštovaizdžio apsaugą, teritorijų planavimą, eismo saugumą ir valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiaisiais planais specialiojo teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) kompleksinio ar bendraisiais teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais, tuo atveju, kai išorinė reklama įrengiama pagal savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą – ir savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintais tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo reikalavimais. 5. 6. Leidimas suteikia teisę leidime nurodytoje vietoje įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą arba skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės. 6. 7. Leidimus išduoda, apie galimą leidimų galiojimo panaikinimą įspėja, leidimų galiojimą panaikina Savivaldybės savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija (toliau
Leidimą išduodanti institucija patvirtina tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektus ir šios išorinės reklamos įrengimo reikalavimus. 8. Leidimo galiojimo terminas nustatomas atsižvelgiant į paraiškoje išduoti leidimą nurodytą laikotarpį, tačiau negali būti ilgesnis kaip 10 metų. 9. Reklaminės veiklos subjektas, norėdamas gauti leidimą, jį išduodančiai institucijai pateikia paraišką išduoti leidimą, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse nustatyto turinio išorinės reklamos įrengimo projektą ir kitus šiose taisyklėse nustatytus leidimui išduoti reikalingus dokumentus (toliau kartu – dokumentai leidimui išduoti). 10. Leidimas išduodamas arba reklaminės veiklos subjektui pateikiamas rašytinis motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 20 darbo dienų, o kai reklama įrengiama pagal leidimą išduodančios institucijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą – 10 darbo dienų nuo visų tinkamai įformintų dokumentų leidimui išduoti gavimo. Jeigu per nurodytus terminus leidimą išduodanti institucija neišduoda leidimo ir nepateikia motyvuoto rašytinio atsisakymo išduoti leidimą, laikoma, kad leidimas išduotas. 11.
turėtojas) nori gauti naują leidimą, jis leidimą išduodančiai institucijai ne vėliau kaip prieš 20 darbo dienų iki leidimo galiojimo termino pabaigos turi pateikti dokumentus leidimui išduoti, išskyrus dokumentus, kuriuos reklaminės veiklos subjektas jau yra pateikęs leidimą išduodančiai institucijai turimam leidimui gauti ir juose pateikti duomenys ir (ar) informacija nepasikeitė. Naujas leidimas išduodamas šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka ir terminais. 7.12. Leidimas neišduodamas, jeigu:
1) pateikiami ne visi, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse nurodyti nevisiškai ar neteisingai užpildyti dokumentai leidimui išduoti pateikti dokumentai neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų arba pateikti neteisingi duomenys ir reklaminės veiklos subjektas neįvykdo leidimus išduodančios savivaldybės vykdomosios institucijos reikalavimo per jos nustatytą terminą 5 darbo dienas ištaisyti pašalinti šiuos trūkumus;
2) numatoma įrengti išorinė reklama neatitinka šiame straipsnyje nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų.;
3) reklaminės veiklos subjektas nesumoka savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, tarybos nustatytos vietinės rinkliavos, jeigu vietinės rinkliavos nuostatuose nustatyta, kad vietinė rinkliava už leidimo išdavimą turi būti sumokėta prieš išduodant leidimą. 8.13. Reklaminės veiklos subjekto leidimo galiojimas sustabdomas Leidimo turėtojas įspėjamas apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą, jeigu:
1) paaiškėja, kad leidimui gauti buvo pateikti neteisingi duomenys;
2) išorinė reklama įrengta nesilaikant leidime nurodyto išorinės reklamos įrengimo projekto.;
3) leidimo turėtojas nesumoka savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, tarybos nustatytos vietinės rinkliavos vietinės rinkliavos nuostatuose nustatyta tvarka, jeigu vietinės rinkliavos nuostatuose nustatyta, kad vietinė rinkliava už leidimo išdavimą mokama po leidimo išdavimo.
panaikinamas, jeigu reklaminės veiklos subjektas įvykdo leidimus išduodančios institucijos reikalavimus per 5 darbo dienas ištaisyti nurodytus trūkumus. 10.14. Leidimo galiojimas panaikinamas, jeigu:
1) reklaminės veiklos subjektas leidimo turėtojas pateikia paraišką panaikinti leidimo galiojimą;
2) reklaminės veiklos subjektas leidimo turėtojas (juridinis asmuo) yra likviduotas ar likviduojamas;
3) reklaminės veiklos subjektas leidimo turėtojas (fizinis asmuo) miršta;
4) reklaminės veiklos subjektas leidimo turėtojas, sustabdžius jo leidimo galiojimą, įspėjus apie jo leidimo galiojimo galimą panaikinimą, neįvykdo leidimus leidimą išduodančios savivaldybės vykdomosios institucijos reikalavimų per 5 darbo dienas ištaisyti pašalinti nurodytus trūkumus pažeidimus per Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse nustatytą terminą;
5) pasibaigia šio straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 3 dalyje nurodytuose dokumentuose žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių įrengta išorinė reklama, savininko nustatytas sutikimo galiojimo terminas.;
6) leidimo turėtojas nutraukia savo veiklą buveinės pastate arba prekybos ar paslaugų teikimo vietoje, kurioje ar prie kurios įrengta jo iškaba. 11. Leidimai registruojami savivaldybės vykdomosios institucijos nustatyta tvarka ir informacija apie jų išdavimą skelbiama savivaldybės interneto svetainėje.
terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, reklaminės veiklos subjektas Leidimo turėtojas privalo per savivaldybės vykdomosios institucijos terminą:
1) išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, arba nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką., kai pasibaigia leidimo galiojimo terminas ar leidimo galiojimas panaikinamas, – per leidimą išduodančios institucijos nustatytą ne trumpesnį kaip vienos darbo dienos, tačiau ne ilgesnį kaip 40 darbo dienų nuo leidimo galiojimo termino pabaigos ar leidimo galiojimo panaikinimo dienos terminą, kuris nurodomas leidime ar leidimą išduodančios institucijos pranešime apie sprendimą panaikinti leidimo galiojimą;
2) užtikrinti, kad išorinė reklama būtų tvarkinga, nesugadinta, įrengta pagal leidime nurodytą išorinės reklamos įrengimo projektą. 16. Kai pagal šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose nustatytas išimtis išorinei reklamai įrengti leidimo nereikia, reklaminės veiklos subjektas privalo pašalinti reklamą, išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, sutvarkyti aplinką – ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo savo veiklos nutraukimo buveinės pastate arba prekybos ar paslaugų teikimo vietoje, kurioje ar prie kurios įrengta ši išorinė reklama, dienos. 17. Leidimo turėtojas turi teisę leidime nurodytoje vietoje pagal jame nurodytą išorinės reklamos įrengimo projektą įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą arba skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės.“
Pakeisti 14 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „14 straipsnis. Maisto reklama 1.
1Reklamoje draudžiama:
1) nurodyti ar užsiminti apie tas maisto savybes, kurių jis neturi, taip pat apie žmogaus ligų gydymo ar profilaktines savybes ir kitas savybes, jeigu tokios informacijos pateikimas neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų;
2) nurodyti, kad koks nors maistas turi ypatingų savybių, jeigu iš tikrųjų tokios savybės būdingos visiems panašiems gaminiams. Draudžiama 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004 (OL 2011 L 304, p. 18), ir kitų teisės aktų, nustatančių reikalavimus maisto reklamai, nuostatų neatitinkanti maisto reklama. 2. Pradinio maitinimo kūdikių mišinių ir tolesnio maitinimo kūdikių mišinių reklama leidžiama tik sveikatos priežiūros specialistams skirtuose leidiniuose ir mokslo publikacijose teisės aktų, nustatančių informacijos apie šiuos mišinius teikimo reikalavimus, nustatyta tvarka. 3. Maisto reklamoje privalo būti nurodyta, kad maistas yra genetiškai modifikuotas, jeigu pagal teisės aktų, nustatytus nustatančių reikalavimus genetiškai modifikuoto maisto ženklinimui, nuostatas jį ženklinant turi būti pateikiama informacija apie tai, kad maistas – genetiškai modifikuoti organizmai, kad maisto sudėtyje arba jo sudedamosiose dalyse yra genetiškai modifikuotų organizmų, kad maistas pagamintas iš genetiškai modifikuotų organizmų arba jo sudėtyje yra iš genetiškai modifikuotų organizmų pagamintų dalių. 4. Maisto papildų reklamoje privalo būti nuoroda „Maisto papildas“. 5.
kaip rėmėjų gaminius ar kitaip juos reklamuoti:
1) ugdymo įstaigose, kurias lanko jaunesni kaip 18 metų asmenys;
2) koncertų, sporto, labdaros ir (ar) paramos bei kitų renginių, skirtų asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, vietose ir jų reklamoje;
3) teatro spektaklių, kino filmų ir videofilmų, skirtų asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, demonstravimo vietose ir jų reklamoje;
4) visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje;
5) akcijose, konkursuose, skirtuose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje. 6. Draudžiama energinius gėrimus nemokamai platinti reklamos tikslais jaunesniems kaip 18 metų asmenims. 7. Energinių gėrimų reklamoje privalo būti įrašyti žodžiai „nevartoti su alkoholiniais gėrimais“. 8. Šio straipsnio 3, 4 ir 7 dalyse nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai reklamoje pateikiami tik šiose dalyse nurodyto maisto gamintojų pavadinimai ir (ar) jų prekių ženklai, logotipai. 8.9. Šio straipsnio 3, 4 ir 7 dalyse nurodytos informacijos pateikimo reklamoje taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.“
Pakeisti 15 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„15 straipsnis. Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos prietaisų
ir aparatų priemonių (prietaisų) reklama Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos prietaisų ir aparatų priemonių (prietaisų) reklamoje draudžiama naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį, remtis sveikatos priežiūros institucijų įstaigų, sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis.“
1Pakeisti 19 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:
„4) savivaldybių vykdomosios institucijos – dėl šio įstatymo 12
straipsnio 1, 2 3, 4 5, 15 ir 12 16 dalių nuostatų;“. 2.
2Pakeisti 19 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos – dėl šio
įstatymo 12 straipsnio 1, 2 3, 4 5, 15 ir
paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose);“. 3. Pakeisti 19 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip:
„6) saugomų teritorijų direkcija arba regiono aplinkos apsaugos
departamentas, kai saugomoje teritorijoje nėra įsteigtos saugomų teritorijų direkcijos, – dėl šio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 3, 4 5, 15 ir 12 16 dalių nuostatų (dėl išorinės reklamos įrengimo saugomose teritorijose).“
Pakeisti 21 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Priežiūros institucijų darbuotojams draudžiama atskleisti jiems
patikėtą reklaminės veiklos subjektų ar kitų asmenų, į kuriuos kreipiasi priežiūros institucija dėl šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimui tirti reikalingų dokumentų ar kitos informacijos pateikimo (toliau – kiti asmenys), komercinę paslaptį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“
Papildyti įstatymą 21¹ straipsniu:
„21¹ straipsnis. Komercinių paslapčių apsauga
įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimui tirti reikalingus dokumentus ar kitą informaciją priežiūros institucijai arba nedelsdami, kai tik sužino, kad priežiūros institucija turi dokumentų ar kitos informacijos, sudarančios jų komercinę paslaptį, gali pateikti priežiūros institucijai prašymą dėl jų komercinių paslapčių apsaugos. Šiame prašyme turi būti aiškiai ir motyvuotai nurodyta, kurią informaciją priežiūros institucija turėtų laikyti reklaminės veiklos subjekto ar kitų asmenų komercine paslaptimi. 2.
priimamas galutinis priežiūros institucijos nutarimas ar kitoks galutinis sprendimas dėl nagrinėjamo klausimo priima sprendimą dėl prašymo tenkinimo ar atsisakymo jį tenkinti ir praneša reklaminės veiklos subjektui ar kitam asmeniui, jei priimamas sprendimas prašyme nurodytos informacijos nelaikyti komercine paslaptimi. Prašymas dėl komercinių paslapčių apsaugos netenkinamas, jeigu jame nurodyta informacija įstatymais pripažįstama vieša arba turi įrodomosios reikšmės nustatant šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimą. Šio prašymo nagrinėjimo metu reklaminės veiklos subjekto ar kito asmens prašyme nurodyta informacija laikoma komercinę paslaptį turinčia informacija. 3. Jeigu reklaminės veiklos subjektas ar kitas asmuo pateikia prašymą dėl komercinių paslapčių apsaugos, bet nenurodo, kurią konkrečią informaciją priežiūros institucija turi laikyti reklaminės veiklos subjekto ar kito asmens komercine paslaptimi, priežiūros institucija gali reikalauti, kad prašymą pateikęs reklaminės veiklos subjektas ar kitas asmuo per priežiūros institucijos nustatytą ne trumpesnį kaip 3 darbo dienų terminą nurodytų šią informaciją. Reklaminės veiklos subjektas ar kitas asmuo, kurio komercinę paslaptį sudarančią informaciją turi priežiūros institucija, gali būti įpareigotas per priežiūros institucijos nustatytą terminą pateikti dokumento ar kitos informacijos išrašą be komercinę paslaptį sudarančios informacijos ir siekiamos apsaugoti informacijos aprašymą. Jeigu per nustatytą terminą reklaminės veiklos subjektas ar kitas asmuo nenurodo, kurią konkrečią informaciją priežiūros institucija turi laikyti komercine paslaptimi, nepateikia dokumento ar kitos informacijos išrašo be komercinę paslaptį sudarančios informacijos bei siekiamos apsaugoti informacijos aprašymo, laikoma, kad priežiūros institucijos turima informacija nėra komercinę paslaptį sudaranti informacija.“
Pakeisti 24 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Už šio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 3, 4
5, 15 ir 12 16 dalyse nustatytų reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų.“
1Pakeisti 25 straipsnio 5 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) nėra faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad šis
įstatymas buvo pažeistas, ir pareiškėjas be pateisinamos priežasties per priežiūros institucijos nustatytą ne trumpesnį kaip 5 darbo dienų terminą nepateikia jo pranešimą (skundą) pagrindžiančių dokumentų ir duomenų;“. 2. Pakeisti 25 straipsnio 5 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip:
„6) pranešime (skunde) nurodyti faktai yra mažareikšmiai, nedarantys
žalos šio įstatymo saugomiems asmenų interesams.“
3Pakeisti 25 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:
„8. Motyvuotas priežiūros institucijos nutarimas
pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą, motyvuotas priežiūros institucijos nutarimas arba motyvuotas priežiūros institucijos įgalioto pareigūno sprendimas atsisakyti pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą turi būti priimtas ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo šio straipsnio 4 dalyje nurodytus reikalavimus atitinkančio pranešimo (skundo) gavimo dienos, išskyrus šio straipsnio 5 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytus atvejus.
Apie priimtą priežiūros institucijos nutarimą arba priežiūros institucijos įgalioto pareigūno sprendimą pareiškėjas informuojamas raštu ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo nutarimo ar sprendimo priėmimo dienos. Šio straipsnio 5 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais motyvuotas priežiūros institucijos nutarimas arba motyvuotas priežiūros institucijos įgalioto pareigūno sprendimas atsisakyti pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą turi būti priimtas ir apie tai pareiškėjas turi būti informuotas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo (skundo) gavimo dienos.“
4Pakeisti 25 straipsnio 13 dalį ir ją išdėstyti taip:
„13. Pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviai pranešimo
(skundo) nagrinėjimo metu turi teisę duoti paaiškinimus žodžiu ar raštu, pateikti papildomą informaciją ir kitus dokumentus, taip pat, gavę šio straipsnio 15 14 dalyje nurodytą informaciją apie pranešimo
(skundo) nagrinėjimą priežiūros institucijoje, susipažinti su gautais dokumentais ir kita informacija, išskyrus dokumentus ir informaciją, kurie sudaro valstybės, tarnybos, komercinę arba profesinę paslaptį. Jeigu norima susipažinti su dokumentais, kuriuose yra komercinių paslapčių komercinę paslaptį sudarančia informacija, būtina gauti reklaminės veiklos subjekto ar kito asmens, su kurio komercines paslaptis sudarančiais dokumentais komercinę paslaptį sudarančia informacija norima susipažinti, sutikimą.“
5Pakeisti 25 straipsnio 14 dalį ir ją išdėstyti taip:
„14.
Priežiūros institucija pranešimą (skundą) nagrinėja rašytinio arba žodinio proceso tvarka. Pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviams ne vėliau kaip prieš 14 darbo dienų iki pranešimo (skundo) nagrinėjimo priežiūros institucijoje dienos registruotu laišku pranešama apie galimus šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus, pranešimo (skundo) nagrinėjimo vietą ir laiką, pasiūloma susipažinti su gautais dokumentais ir kita informacija, išskyrus dokumentus ir informaciją, kurie sudaro valstybės, tarnybos, komercinę ar profesinę paslaptį, informuojama, kad, norint susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, būtina gauti reklaminės veiklos subjekto ar kito asmens, su kurio komercinę paslaptį sudarančia informacija norima susipažinti, sutikimą, taip pat pasiūloma raštu pateikti paaiškinimus.“
6Pakeisti 25 straipsnio 15 dalį ir ją išdėstyti taip:
„15. Pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviams ne vėliau kaip
prieš 21 kalendorinę dieną iki pranešimo (skundo) nagrinėjimo priežiūros institucijoje dienos registruotu laišku pranešama apie galimus šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus, pranešimo (skundo) nagrinėjimo vietą ir laiką, nurodoma pranešimo (skundo) nagrinėjimo tvarka, pasiūloma susipažinti su gautais dokumentais ir kita informacija, išskyrus dokumentus ir informaciją, kurie sudaro valstybės, tarnybos, komercinę ar profesinę paslaptį, taip pat pasiūloma ne vėliau kaip prieš 7 kalendorines dienas iki pranešimo
(skundo) nagrinėjimo priežiūros institucijoje dienos raštu pateikti paaiškinimus. Priežiūros institucija pranešimą (skundą) nagrinėja rašytine tvarka. Pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviai turi teisę ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki pranešimo (skundo) nagrinėjimo priežiūros institucijoje dienos pateikti motyvuotą prašymą dėl pranešimo (skundo) nagrinėjimo žodine tvarka.
Pranešimo
(skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviui pateikus motyvuotą prašymą dėl pranešimo (skundo) nagrinėjimo žodine tvarka, priežiūros institucija priima sprendimą pranešimą (skundą) nagrinėti rašytine arba žodine tvarka ir apie tai informuoja pranešimo
(skundo) nagrinėjimo procedūros dalyvius.“
Pakeisti 26 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Priežiūros institucijos paskirta bauda į valstybės biudžetą sumokama
ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo nutarimo dėl baudos paskyrimo priėmimo dienos.“
straipsnio 5 dalį, įsigalioja 2018 m. gegužės 1 d. 2. Leidimai įrengti išorinę reklamą, išduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, galioja iki juose nurodyto termino pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip 10 metų po šio įstatymo įsigaliojimo. 3. Leidimai įrengti išorinę reklamą, išduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, kuriuose galiojimo terminas nėra nustatytas, galioja ne ilgiau kaip 10 metų po šio įstatymo įsigaliojimo. 4. Iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo ir leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo, leidimų galiojimo sustabdymo, leidimų galiojimo sustabdymo panaikinimo ar leidimų galiojimo panaikinimo procedūros tęsiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusius teisės aktus. 5. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Komiteto patobulinto įstatymo projekto lyginamasis variantas
1Papildyti 2 straipsnį 1¹ dalimi:
„1¹. Iškaba – ant ar prie reklamos davėjo buveinės pastato
arba reklamos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietoje ar prie jos įrengiama speciali išorinės reklamos pateikimo priemonė, ant kurios ar kurioje pateikiama informacija: reklamos davėjo pavadinimas ir (arba) reklamos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.), ir (arba) parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas (avalynė, automobilių remontas ir kt.). Iškaba taip pat laikoma tokios informacijos pateikimo vieta ant reklamos davėjo buveinės arba prekybos ar paslaugų teikimo vietos pastato sienos, langų ar durų. Be nurodytos informacijos, iškaboje gali būti pateikiami prekių ženklas, logotipas, emblema, darbo laikas, reklamos davėjo vardas, pavardė.“
2Pakeisti 2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai,
skydai, stulpai, vitrinos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, langai, durys, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. Išorine reklama taip pat laikoma:
1) reklama, kurios pateikimo priemonės yra patalpose (vitrinose, langų ir (arba) durų vidinėse pusėse), tačiau ji yra matoma iš lauko pusės;
2) iškaboje pateikiama informacija.“
3Pripažinti netekusia galios 2 straipsnio 6 dalį. 6. Pradinio maitinimo kūdikių mišiniai – specialios paskirties maisto
produktai kūdikiams, visiškai patenkinantys jų mitybos poreikius pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, kol pradedama maitinti papildomai. 2 straipsnis. 12 straipsnio pakeitimas Pakeisti 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „12 straipsnis.
reikalavimai
1Draudžiama įrengti išorinę reklamą:
1) keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose, išskyrus stendus, eismo dalyvius informuojančius apie kelio būklę. Išorinę reklamą įrengti taip pat draudžiama gatvėse ir prie jų, jeigu ji gali užstoti technines eismo reguliavimo priemones, pabloginti matomumą, akinti eismo dalyvius, kelti pavojų eismo dalyviams. Taip pat draudžiama Draudžiama naudoti išorinę reklamą, imituojančią kelio ženklus ir (ar) naudojančią kelio ženklų simboliką. Reklama, įrengta pažeidžiant šiuos reikalavimus, turi būti nuimta, nugriauta ar išmontuota neatlyginant nuostolių jos savininkui arba įrengusių asmenų lėšomis;
2) ant skulptūrų, paminklų ir medžių;
3) gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose, jeigu išorinė reklama nesusijusi su draustiniuose ar valstybiniuose parkuose saugomais kompleksais ir objektais (vertybėmis). Šis draudimas netaikomas įrengiant išorinę reklamą draustiniuose ir valstybiniuose parkuose esančių miestų ir miestelių teritorijose;
4) neturint žemę, statinius ar kitus objektus, ant kurių ji įrengiama, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens (toliau – savininkas) sutikimo.
Tuo atveju, kai reklama įrengiama ant bendrojo naudojimo objektų, – neturint butų ir kitų patalpų savininkų daugumos sutikimo, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip Kai išorinė reklama įrengiama ant bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų, – jeigu nėra bendraturčių sutarimo, nurodyto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalyje; kai išorinė reklama įrengiama ant daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų, – neturint šių namų butų ir kitų patalpų savininkų sprendimo dėl sutikimo įrengti išorinę reklamą, priimto Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai ant daugiabučiame gyvenamajame name esančių reklamos davėjo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomų negyvenamosios paskirties patalpų, kuriose yra jo buveinė arba prekybos ar paslaugų teikimo vieta, išorinės sienos, kuri yra bendrojo naudojimo objektas, įrengiama iškaba, kuriai nenaudojamas apšvietimas.
Šiais atvejais laikoma, kad butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas dėl sutikimo įrengti iškabą priimtas, kai gauta butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, bet ne mažiau kaip 1/4 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų, o kai ši išorinė siena pagal butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos, jungtinės veiklos sutarties dalyvių arba bendrojo naudojimo objektų administratoriaus sudarytą bendrojo naudojimo objektų sąrašą naudojama tenkinti ne viso daugiabučio gyvenamojo namo, o tik atskiroje jo dalyje esančių butų ir kitų patalpų savininkų poreikius, – ne mažiau kaip 1/4 tos dalies butų ir kitų patalpų savininkų balsų;
5) neturint leidimo įrengti išorinę reklamą (toliau – leidimas), išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. 2.
2Leidimas nereikalingas, kai:
1) reklamos pateikimo priemonės yra nekilnojamojo turto registre įregistruotame statinyje su stogu ir galinėmis sienomis ar be sienų ir ant šių reklamos pateikimo priemonių pateikiama reklama yra susijusi su šiame statinyje vykdoma veikla;
2) reklamos pateikimo priemonės yra patalpose, tačiau reklama yra matoma iš lauko pusės;
3) išorinė reklama pateikiama ant transporto priemonės, kuri įrengta kaip prekių pardavimo vieta arba naudojama pagal jos tiesioginę paskirtį žmonėms ir (arba) kroviniams vežti, išskyrus atvejus, kai ant transporto priemonės įrengiama speciali reklamos pateikimo priemonė ir ant jos pateikiama išorinė reklama;
4) iškaba turi būti įrengiama pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymu, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymu įgaliotos institucijos patvirtintą formą;
5) įrengiama ne didesnio kaip 0,3 m² ploto iškaba;
6) įrengiama Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus atitinkanti iškaba, ant kurios ar kurioje pateikiamas tik reklamos davėjo pavadinimas ir (arba) vardas, pavardė arba reklamos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.), arba parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas (avalynė, automobilių remontas ir kt.) ir (arba) darbo laikas. 2. 3. Įrengti išorinę reklamą kultūros paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose leidžiama tik Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatytais atvejais gavus už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimą, saugomose teritorijose – suderinus su gavus saugomų teritorijų direkcija direkcijos arba regiono aAplinkos apsaugos departamentu departamento, kai saugomoje teritorijoje nėra įsteigtos saugomų teritorijų direkcijos, sutikimą. 3. 4.
taisykles, kuriose nustatoma išorinės reklamos įrengimo reikalavimai, leidimų išdavimo tvarka ir jų galiojimo terminai, reikalavimų ir reikalavimų, susijusių su leidimo išdavimu, atsisakymu išduoti leidimą, įspėjimu apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą ir leidimo galiojimo panaikinimu, įgyvendinimo tvarka, tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) arba jos įgaliota institucija. 4. 5. Išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis projektavimą, architektūrą, statybą, kultūros paveldo objektų ir kraštovaizdžio apsaugą, teritorijų planavimą, eismo saugumą ir valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiaisiais planais specialiojo teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) kompleksinio ar bendraisiais teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais, tuo atveju, kai išorinė reklama įrengiama pagal savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą – ir savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintais tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo reikalavimais. 5. 6. Leidimas suteikia teisę leidime nurodytoje vietoje įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą arba skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės. 6. 7. Leidimus išduoda, apie galimą leidimų galiojimo panaikinimą įspėja, leidimų galiojimą panaikina Savivaldybės savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija (toliau
Leidimą išduodanti institucija patvirtina tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektus ir šios išorinės reklamos įrengimo reikalavimus. 8. Leidimo galiojimo terminas nustatomas atsižvelgiant į paraiškoje išduoti leidimą nurodytą laikotarpį, tačiau negali būti ilgesnis kaip 10 metų. 9. Reklaminės veiklos subjektas, norėdamas gauti leidimą, jį išduodančiai institucijai pateikia paraišką išduoti leidimą, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse nustatyto turinio išorinės reklamos įrengimo projektą ir kitus šiose taisyklėse nustatytus leidimui išduoti reikalingus dokumentus (toliau kartu – dokumentai leidimui išduoti). 10. Leidimas išduodamas arba reklaminės veiklos subjektui pateikiamas rašytinis motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 20 darbo dienų, o kai reklama įrengiama pagal leidimą išduodančios institucijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą – 10 darbo dienų nuo visų tinkamai įformintų dokumentų leidimui išduoti gavimo. Jeigu per nurodytus terminus leidimą išduodanti institucija neišduoda leidimo ir nepateikia motyvuoto rašytinio atsisakymo išduoti leidimą, laikoma, kad leidimas išduotas. 11.
turėtojas) nori gauti naują leidimą, jis leidimą išduodančiai institucijai ne vėliau kaip prieš 20 darbo dienų iki leidimo galiojimo termino pabaigos turi pateikti dokumentus leidimui išduoti, išskyrus dokumentus, kuriuos reklaminės veiklos subjektas jau yra pateikęs leidimą išduodančiai institucijai turimam leidimui gauti ir juose pateikti duomenys ir (ar) informacija nepasikeitė. Naujas leidimas išduodamas šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka ir terminais. 7.12. Leidimas neišduodamas, jeigu:
1) pateikiami ne visi, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse nurodyti nevisiškai ar neteisingai užpildyti dokumentai leidimui išduoti pateikti dokumentai neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų arba pateikti neteisingi duomenys ir reklaminės veiklos subjektas neįvykdo leidimus išduodančios savivaldybės vykdomosios institucijos reikalavimo per jos nustatytą terminą 5 darbo dienas ištaisyti pašalinti šiuos trūkumus;
2) numatoma įrengti išorinė reklama neatitinka šiame straipsnyje nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų.;
3) reklaminės veiklos subjektas nesumoka savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, tarybos nustatytos vietinės rinkliavos, jeigu vietinės rinkliavos nuostatuose nustatyta, kad vietinė rinkliava už leidimo išdavimą turi būti sumokėta prieš išduodant leidimą. 8.13. Reklaminės veiklos subjekto leidimo galiojimas sustabdomas Leidimo turėtojas įspėjamas apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą, jeigu:
1) paaiškėja, kad leidimui gauti buvo pateikti neteisingi duomenys;
2) išorinė reklama įrengta nesilaikant leidime nurodyto išorinės reklamos įrengimo projekto.;
3) leidimo turėtojas nesumoka savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, tarybos nustatytos vietinės rinkliavos vietinės rinkliavos nuostatuose nustatyta tvarka, jeigu vietinės rinkliavos nuostatuose nustatyta, kad vietinė rinkliava už leidimo išdavimą mokama po leidimo išdavimo.
panaikinamas, jeigu reklaminės veiklos subjektas įvykdo leidimus išduodančios institucijos reikalavimus per 5 darbo dienas ištaisyti nurodytus trūkumus. 10.14. Leidimo galiojimas panaikinamas, jeigu:
1) reklaminės veiklos subjektas leidimo turėtojas pateikia paraišką panaikinti leidimo galiojimą;
2) reklaminės veiklos subjektas leidimo turėtojas (juridinis asmuo) yra likviduotas ar likviduojamas;
3) reklaminės veiklos subjektas leidimo turėtojas (fizinis asmuo) miršta;
4) reklaminės veiklos subjektas leidimo turėtojas, sustabdžius jo leidimo galiojimą, įspėjus apie jo leidimo galiojimo galimą panaikinimą, neįvykdo leidimus leidimą išduodančios savivaldybės vykdomosios institucijos reikalavimų per 5 darbo dienas ištaisyti pašalinti nurodytus trūkumus pažeidimus per Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse nustatytą terminą;
5) pasibaigia šio straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 3 dalyje nurodytuose dokumentuose žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių įrengta išorinė reklama, savininko nustatytas sutikimo galiojimo terminas.;
6) leidimo turėtojas nutraukia savo veiklą buveinės pastate arba prekybos ar paslaugų teikimo vietoje, kurioje ar prie kurios įrengta jo iškaba. 11. Leidimai registruojami savivaldybės vykdomosios institucijos nustatyta tvarka ir informacija apie jų išdavimą skelbiama savivaldybės interneto svetainėje.
terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, reklaminės veiklos subjektas Leidimo turėtojas privalo per savivaldybės vykdomosios institucijos terminą:
1) išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, arba nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką., kai pasibaigia leidimo galiojimo terminas ar leidimo galiojimas panaikinamas, – per leidimą išduodančios institucijos nustatytą ne trumpesnį kaip vienos darbo dienos, tačiau ne ilgesnį kaip 40 darbo dienų nuo leidimo galiojimo termino pabaigos ar leidimo galiojimo panaikinimo dienos terminą, kuris nurodomas leidime ar leidimą išduodančios institucijos pranešime apie sprendimą panaikinti leidimo galiojimą;
2) užtikrinti, kad išorinė reklama būtų tvarkinga, nesugadinta, įrengta pagal leidime nurodytą išorinės reklamos įrengimo projektą. 16. Kai pagal šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytas išimtis išorinei reklamai įrengti leidimo nereikia, reklaminės veiklos subjektas privalo pašalinti reklamą, išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, sutvarkyti aplinką – ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo savo veiklos nutraukimo buveinės pastate arba prekybos ar paslaugų teikimo vietoje, kurioje ar prie kurios įrengta ši išorinė reklama, dienos. 17. Leidimo turėtojas turi teisę leidime nurodytoje vietoje pagal jame nurodytą išorinės reklamos įrengimo projektą įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą arba skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės.“
Pakeisti 14 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „14 straipsnis. Maisto reklama 1.
1Reklamoje draudžiama:
1) nurodyti ar užsiminti apie tas maisto savybes, kurių jis neturi, taip pat apie žmogaus ligų gydymo ar profilaktines savybes ir kitas savybes, jeigu tokios informacijos pateikimas neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų;
2) nurodyti, kad koks nors maistas turi ypatingų savybių, jeigu iš tikrųjų tokios savybės būdingos visiems panašiems gaminiams. Draudžiama 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004 (OL 2011 L 304, p. 18), ir kitų teisės aktų, nustatančių reikalavimus maisto reklamai, nuostatų neatitinkanti maisto reklama. 2. Pradinio maitinimo kūdikių mišinių ir tolesnio maitinimo kūdikių mišinių reklama leidžiama tik sveikatos priežiūros specialistams skirtuose leidiniuose ir mokslo publikacijose teisės aktų, nustatančių informacijos apie šiuos mišinius teikimo reikalavimus, nustatyta tvarka. 3. Maisto reklamoje privalo būti nurodyta, kad maistas yra genetiškai modifikuotas, jeigu pagal teisės aktų, nustatytus nustatančių reikalavimus genetiškai modifikuoto maisto ženklinimui, nuostatas jį ženklinant turi būti pateikiama informacija apie tai, kad maistas – genetiškai modifikuoti organizmai, kad maisto sudėtyje arba jo sudedamosiose dalyse yra genetiškai modifikuotų organizmų, kad maistas pagamintas iš genetiškai modifikuotų organizmų arba jo sudėtyje yra iš genetiškai modifikuotų organizmų pagamintų dalių. 4. Maisto papildų reklamoje privalo būti nuoroda „Maisto papildas“. 5.
kaip rėmėjų gaminius ar kitaip juos reklamuoti:
1) ugdymo įstaigose, kurias lanko jaunesni kaip 18 metų asmenys;
2) koncertų, sporto, labdaros ir (ar) paramos bei kitų renginių, skirtų asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, vietose ir jų reklamoje;
3) teatro spektaklių, kino filmų ir videofilmų, skirtų asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, demonstravimo vietose ir jų reklamoje;
4) visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje;
5) akcijose, konkursuose, skirtuose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje. 6. Draudžiama energinius gėrimus nemokamai platinti reklamos tikslais jaunesniems kaip 18 metų asmenims. 7. Energinių gėrimų reklamoje privalo būti įrašyti žodžiai „nevartoti su alkoholiniais gėrimais“. 8. Šio straipsnio 3, 4 ir 7 dalyse nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai reklamoje pateikiami tik šiose dalyse nurodyto maisto gamintojų pavadinimai ir (ar) jų prekių ženklai, logotipai. 8.9. Šio straipsnio 3, 4 ir 7 dalyse nurodytos informacijos pateikimo reklamoje taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.“
Pakeisti 15 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„15 straipsnis. Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos prietaisų
ir aparatų priemonių (prietaisų) reklama Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos prietaisų ir aparatų priemonių (prietaisų) reklamoje draudžiama naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį, remtis sveikatos priežiūros institucijų įstaigų, sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis.“
1Pakeisti 19 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:
„4) savivaldybių vykdomosios institucijos – dėl šio įstatymo 12
straipsnio 1, 2 3, 4 5, 15 ir 12 16 dalių nuostatų;“. 2.
2Pakeisti 19 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos – dėl šio
įstatymo 12 straipsnio 1, 2 3, 4 5, 15 ir
paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose);“. 3. Pakeisti 19 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip:
„6) saugomų teritorijų direkcija arba regiono aAplinkos
apsaugos departamentas, kai saugomoje teritorijoje nėra įsteigtos saugomų teritorijų direkcijos, – dėl šio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 3,
reklamos įrengimo saugomose teritorijose).“
Pakeisti 21 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Priežiūros institucijų darbuotojams draudžiama atskleisti jiems
patikėtą reklaminės veiklos subjektų ar kitų asmenų, į kuriuos kreipiasi priežiūros institucija dėl šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimui tirti reikalingų dokumentų ar kitos informacijos pateikimo (toliau – kiti asmenys), komercinę paslaptį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“
Papildyti Įstatymą 21¹ straipsniu:
„21¹ straipsnis. Komercinių paslapčių apsauga
įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimui tirti reikalingus dokumentus ar kitą informaciją priežiūros institucijai arba nedelsdami, kai tik sužino, kad priežiūros institucija turi dokumentų ar kitos informacijos, sudarančios jų komercinę paslaptį, gali pateikti priežiūros institucijai prašymą dėl jų komercinių paslapčių apsaugos. Šiame prašyme turi būti aiškiai ir motyvuotai nurodyta, kurią informaciją priežiūros institucija turėtų laikyti reklaminės veiklos subjekto ar kitų asmenų komercine paslaptimi. 2.
priimamas galutinis priežiūros institucijos nutarimas ar kitoks galutinis sprendimas dėl nagrinėjamo klausimo, priima sprendimą dėl prašymo tenkinimo ar atsisakymo jį tenkinti ir praneša reklaminės veiklos subjektui ar kitam asmeniui, jeigu priimamas sprendimas prašyme nurodytos informacijos nelaikyti komercine paslaptimi. Prašymas dėl komercinių paslapčių apsaugos netenkinamas, jeigu jame nurodyta informacija įstatymais pripažįstama vieša arba turi įrodomosios reikšmės nustatant šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimą. Šio prašymo nagrinėjimo metu reklaminės veiklos subjekto ar kito asmens prašyme nurodyta informacija laikoma komercinę paslaptį sudarančia informacija. 3. Jeigu reklaminės veiklos subjektas ar kitas asmuo pateikia prašymą dėl komercinių paslapčių apsaugos, bet nenurodo, kurią konkrečią informaciją priežiūros institucija turi laikyti reklaminės veiklos subjekto ar kito asmens komercine paslaptimi, priežiūros institucija gali reikalauti, kad prašymą pateikęs reklaminės veiklos subjektas ar kitas asmuo per priežiūros institucijos nustatytą ne trumpesnį kaip 3 darbo dienų terminą nurodytų šią informaciją. Reklaminės veiklos subjektas ar kitas asmuo, kurio komercinę paslaptį sudarančią informaciją turi priežiūros institucija, gali būti įpareigotas per priežiūros institucijos nustatytą terminą pateikti dokumento ar kitos informacijos išrašą be komercinę paslaptį sudarančios informacijos ir siekiamos apsaugoti informacijos aprašymą. Jeigu per nustatytą terminą reklaminės veiklos subjektas ar kitas asmuo nenurodo, kurią konkrečią informaciją priežiūros institucija turi laikyti komercine paslaptimi, nepateikia dokumento ar kitos informacijos išrašo be komercinę paslaptį sudarančios informacijos bei siekiamos apsaugoti informacijos aprašymo, laikoma, kad priežiūros institucijos turima informacija nėra komercinę paslaptį sudaranti informacija.“
Pakeisti 24 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Už šio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 3, 4
5, 15 ir 12 16 dalyse nustatytų reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų.“
1Pakeisti 25 straipsnio 5 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) nėra faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad šis
įstatymas buvo pažeistas, ir pareiškėjas be pateisinamos priežasties per priežiūros institucijos nustatytą ne trumpesnį kaip 5 darbo dienų terminą nepateikia jo pranešimą (skundą) pagrindžiančių dokumentų ir duomenų;“. 2. Pakeisti 25 straipsnio 5 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip:
„6) pranešime (skunde) nurodyti faktai yra mažareikšmiai, nedarantys
žalos šio įstatymo saugomiems asmenų interesams.“
3Pakeisti 25 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:
„8. Motyvuotas priežiūros institucijos nutarimas
pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą, motyvuotas priežiūros institucijos nutarimas arba motyvuotas priežiūros institucijos įgalioto pareigūno sprendimas atsisakyti pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą turi būti priimtas ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo šio straipsnio 4 dalyje nurodytus reikalavimus atitinkančio pranešimo (skundo) gavimo dienos, išskyrus šio straipsnio 5 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytus atvejus.
Apie priimtą priežiūros institucijos nutarimą arba priežiūros institucijos įgalioto pareigūno sprendimą pareiškėjas informuojamas raštu ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo nutarimo ar sprendimo priėmimo dienos. Šio straipsnio 5 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais motyvuotas priežiūros institucijos nutarimas arba motyvuotas priežiūros institucijos įgalioto pareigūno sprendimas atsisakyti pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą turi būti priimtas ir apie tai pareiškėjas turi būti informuotas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo (skundo) gavimo dienos.“
4Pakeisti 25 straipsnio 13 dalį ir ją išdėstyti taip:
„13. Pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviai pranešimo
(skundo) nagrinėjimo metu turi teisę duoti paaiškinimus žodžiu ar raštu, pateikti papildomą informaciją ir kitus dokumentus, taip pat, gavę šio straipsnio 15 14 dalyje nurodytą informaciją apie pranešimo
(skundo) nagrinėjimą priežiūros institucijoje, susipažinti su gautais dokumentais ir kita informacija, išskyrus dokumentus ir informaciją, kurie sudaro valstybės, tarnybos, komercinę arba profesinę paslaptį. Jeigu norima susipažinti su dokumentais, kuriuose yra komercinių paslapčių komercinę paslaptį sudarančia informacija, būtina gauti reklaminės veiklos subjekto ar kito asmens, su kurio komercines paslaptis sudarančiais dokumentais komercinę paslaptį sudarančia informacija norima susipažinti, sutikimą.“
5Pakeisti 25 straipsnio 14 dalį ir ją išdėstyti taip:
„14.
Priežiūros institucija pranešimą (skundą) nagrinėja rašytinio arba žodinio proceso tvarka. Pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviams ne vėliau kaip prieš 14 darbo dienų iki pranešimo (skundo) nagrinėjimo priežiūros institucijoje dienos registruotu laišku pranešama apie galimus šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus, pranešimo (skundo) nagrinėjimo vietą ir laiką, pasiūloma susipažinti su gautais dokumentais ir kita informacija, išskyrus dokumentus ir informaciją, kurie sudaro valstybės, tarnybos, komercinę ar profesinę paslaptį, informuojama, kad, norint susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, būtina gauti reklaminės veiklos subjekto ar kito asmens, su kurio komercinę paslaptį sudarančia informacija norima susipažinti, sutikimą, taip pat pasiūloma raštu pateikti paaiškinimus.“
6Pakeisti 25 straipsnio 15 dalį ir ją išdėstyti taip:
„15. Pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviams ne vėliau
kaip prieš 21 kalendorinę dieną iki pranešimo (skundo) nagrinėjimo priežiūros institucijoje dienos registruotu laišku pranešama apie galimus šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus, pranešimo (skundo) nagrinėjimo vietą ir laiką, nurodoma pranešimo (skundo) nagrinėjimo tvarka, pasiūloma susipažinti su gautais dokumentais ir kita informacija, išskyrus dokumentus ir informaciją, kurie sudaro valstybės, tarnybos, komercinę ar profesinę paslaptį, taip pat pasiūloma ne vėliau kaip prieš 7 kalendorines dienas iki pranešimo
(skundo) nagrinėjimo priežiūros institucijoje dienos raštu pateikti paaiškinimus. Priežiūros institucija pranešimą (skundą) nagrinėja rašytine tvarka. Pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviai turi teisę ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki pranešimo (skundo) nagrinėjimo priežiūros institucijoje dienos pateikti motyvuotą prašymą dėl pranešimo (skundo) nagrinėjimo žodine tvarka.
Pranešimo
(skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviui pateikus motyvuotą prašymą dėl pranešimo (skundo) nagrinėjimo žodine tvarka, priežiūros institucija priima sprendimą pranešimą (skundą) nagrinėti rašytine arba žodine tvarka ir apie tai informuoja pranešimo
(skundo) nagrinėjimo procedūros dalyvius.“
Pakeisti 26 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Priežiūros institucijos paskirta bauda į valstybės biudžetą sumokama
ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo nutarimo dėl baudos paskyrimo priėmimo dienos.“
straipsnio 5 dalį, įsigalioja 2018 m. gegužės liepos 1 d. 2. Leidimai įrengti išorinę reklamą, išduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, galioja iki juose nurodyto termino pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip 10 metų po šio įstatymo įsigaliojimo. 3. Leidimai įrengti išorinę reklamą, išduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, kuriuose galiojimo terminas nėra nustatytas, galioja ne ilgiau kaip 10 metų po šio įstatymo įsigaliojimo. 4. Iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo ir leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo, leidimų galiojimo sustabdymo, leidimų galiojimo sustabdymo panaikinimo ar leidimų galiojimo panaikinimo procedūros tęsiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusius teisės aktus. 5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2018 m. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Kreivys
tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo Nr. VIII-1871 2, 12, 14, 15, 19, 21, 24, 25 ir 26 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 21¹ straipsniu įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas) parengtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) nuostatų, reglamentuojančių butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, pakeitimus, praktikoje kylančius teisinio reguliavimo neaiškumus ir suinteresuotų institucijų siūlymus, taip pat siekiant Lietuvos Respublikos reklamos įstatymą (toliau – Reklamos įstatymas) suderinti su Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymu (toliau – Paslaugų įstatymas). Įstatymo projekto tikslas – pagerinti išorinės reklamos verslo aplinką, mažinti reklaminės veiklos subjektams informacinių įpareigojimų sukeliamą administracinę naštą, pašalinti Reklamos įstatymo įgyvendinimo praktikoje išryškėjusius trūkumus. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projekto iniciatorė – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Pramonės ir prekybos departamento Vidaus prekybos politikos skyriaus (vedėja Birutė Janutėnienė, tel. 8 706 64 756) vyriausioji specialistė Vitalija Stanionienė (tel. 8 706 64 851). 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami Įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Reklamos įstatyme išorinė reklama apibrėžta kaip reklama, kurios įvairios specialios ir pritaikytos pateikimo priemonės yra ne patalpose.
Išorinės reklamos įrengimo reikalavimai ir leidimų įrengti išorinę reklamą (toliau – leidimas) išdavimo, jų galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir leidimų galiojimo panaikinimo reikalavimai yra nustatyti Reklamos įstatymo
įrengti išorinę reklamą ant bendrojo naudojimo objektų neturint butų ar kitų patalpų savininkų daugumos sutikimo, taip pat draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint leidimo ją įrengti. Pastarasis draudimas taikomas visai išorinei reklamai, neatsižvelgiant į jos įrengimo vietą ar pateikimo priemones. Kaip parodė praktika, tam tikrais atvejais, pvz., įrengiant išorinę reklamą parduotuvių vitrinose ar statinyje, kuris turi stogą, bet neturi sienų ir negali būti laikomas patalpa, taip pat pateikiant išorinę reklamą ant transporto priemonių ar įrengiant nedidelių matmenų iškabas, šis draudimas yra neproporcingas siekiamiems tikslams ir nepagrįstai didina verslui administracinę naštą. Be to, pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio nuostatas leidimus išduoda, sustabdo jų galiojimą, panaikina galiojimo sustabdymą, panaikina leidimų galiojimą savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija. Ši institucija taip pat nustato terminą, per kurį, pasibaigus leidimo galiojimo terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, reklaminės veiklos subjektas privalo išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką. Taip pat šiame straipsnyje nustatytas reikalavimas reklaminės veiklos subjektui ištaisyti savivaldybės vykdomosios institucijos nurodytus dokumentų, pateiktų leidimui gauti, trūkumus ar išorinės reklamos įrengimo trūkumus per 5 darbo dienas.
Tačiau pagal šio straipsnio nuostatas leidimų galiojimo terminą nustato ne Reklamos įstatymas, o jo įgyvendinamasis teisės aktas – Išorinės reklamos įrengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670
„Dėl Išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos
ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 405 „Dėl Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių patvirtinimo“ ir jį keitusių įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ (toliau – Išorinės reklamos įrengimo taisyklės). Be to, Reklamos įstatyme nustatytas draudimas įrengti išorinę reklamą gatvėse ir prie jų, jeigu ji gali užstoti technines eismo reguliavimo priemones, pabloginti matomumą, akinti eismo dalyvius, kelti pavojų eismo dalyviams, tačiau įstatyme reklaminės veiklos subjektui nėra nustatyta reikalavimo įrengiant išorinę reklamą vadovautis eismo saugumą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Taip pat Reklamos įstatyme nenustatytos reklaminės veiklos subjektų, turinčių leidimus, teisės, nenustatytas terminas, per kurį turėtų būti išduotas leidimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatomis, už leidimo išdavimą mokama vietinė rinkliava, kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatoma savivaldybės tarybos patvirtintuose vietinės rinkliavos nuostatuose. Pažymėtina, kad minėtuose nuostatuose paprastai nustatoma, kad už leidimo išdavimą vietinė rinkliava gali būti sumokama ne tik prieš išduodant leidimą, bet ir jį išdavus, tačiau Reklamos įstatyme nėra numatyta galimybės panaikinti leidimo galiojimą, jeigu reklaminės veiklos subjektas nesumoka vietinės rinkliavos.
Reklamos įstatyme taip pat nėra nustatyta pareigos reklaminės veiklos subjektui pašalinti iškabą, kai jis nutraukia savo veiklą buveinės pastate ar prekybos ar paslaugų teikimo vietoje, ant (prie) kurios įrengta jo iškaba. Pagal Reklamos įstatymo 14 straipsnio nuostatas, maisto reklamoje turi būti pateikta minėtame straipsnyje nurodyta privaloma informacija, t. y. nuoroda, kad maistas yra genetiškai modifikuotas (maisto reklamoje), nuoroda „Maisto papildas“ (maisto papildų reklamoje) ir žodžiai „nevartoti su alkoholiniais gėrimais“ (energinių gėrimų reklamoje), tačiau kai kuriais atvejais, pateikiant reklamoje tik maisto gamintojo pavadinimą ar jo prekių ženklą (pvz., ant pastatų sienų ar durų, ant kurių įrengtos iškabos ir pateikti prekių ženklai, ant kepuraičių, pieštukų ar kitų suvenyrų ir pan.) reikalavimas pateikti minėtą privalomą informaciją verslui sukelia nepagrįstą naštą, yra perteklinis ir neproporcingas siekiamam tikslui. Reklamos įstatymo 21 straipsnyje nustatytas draudimas priežiūros institucijų darbuotojams atskleisti jiems patikėtą reklaminės veiklos subjektų komercinę paslaptį, tačiau įstatyme nėra nuostatų, reglamentuojančių komercinių paslapčių apsaugą. Pagal Reklamos įstatymo 26 straipsnio nuostatas, priežiūros institucijų (tarp jų – ir savivaldybės vykdomosios institucijos) paskirta bauda sumokama į valstybės biudžetą. 4.
teigiamų rezultatų laukiama Dėl Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 2 straipsnio Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekte vartojama iškabos sąvoka, siūloma papildyti Reklamos įstatymo 2 straipsnį iškabos sąvokos apibrėžtimi, kuri šiuo metu yra nustatyta Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse. Siekiant išvengti galimų neaiškumų atskiriant iškabą nuo kitos išorinės reklamos, pvz., nustatant leidimo galiojimo terminą ar taikant Įstatymo projekte numatytą reikalavimą pašalinti iškabą, kai reklaminės veiklos subjektas nutraukia savo veiklą buveinės pastate arba prekybos ar paslaugų teikimo vietoje, ant (prie) kurios įrengta iškaba, iškabos sąvokos apibrėžtyje nurodoma iškabos pateikimo vieta ir nustatomas baigtinis sąrašas informacijos, kurią galima pateikti iškaboje. Iškaboje pateikiama informacija – reklamos davėjo pavadinimas, prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas, parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas – didina reklamos davėjo ar jo prekybos ar paslaugų teikimo vietos žinomumą, kuris yra vienas esminių veiksnių, skatinančių įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Todėl, vadovaujantis Reklamos įstatyme įtvirtinta reklamos sąvoka, iškaboje pateikiama informacija laikytina reklama, be to, iškabos paprastai įrengiamos pastato išorėje. Atsižvelgiant į tai ir siekiant teisinio aiškumo, siūloma atitinkamai patikslinti Reklamos įstatyme įtvirtintą išorinės reklamos sąvoką. Be to, išorinės reklamos sąvoką siūloma tikslinti atsižvelgiant į teismų praktiką, pagal kurią reklama pripažintina išorine ir tuo atveju, kai reklamos pateikimo priemonė yra patalpų viduje, bet reklama yra matoma iš lauko pusės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-306/2007). Be to, Įstatymo projektu siūloma Reklamos įstatyme pateiktą pradinio maitinimo kūdikių mišinių sąvokos apibrėžtį suderinti su 2013 m. birželio 12 d.
Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 609/2013 dėl kūdikiams ir mažiems vaikams skirtų maisto produktų, specialiosios medicininės paskirties maisto produktų ir viso paros raciono pakaitalų svoriui kontroliuoti ir kuriuo panaikinami Tarybos direktyva 92/52/EEB, Komisijos direktyvos 96/8/EB, 1999/21/EB, 2006/125/EB ir 2006/141/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/39/EB ir Komisijos reglamentai (EB) Nr. 41/2009 ir (EB) Nr. 953/2009 (toliau – reglamentas Nr. 609/2013), kuris taikomas nuo 2016 m. liepos 20 d. Dėl Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio Įstatymo projekte siūloma tikslinti Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir išbraukti kaip perteklines nuostatas, susijusias su stendų, informuojančių eismo dalyvius apie kelio būklę, įrengimu ir su išorinės reklamos, įrengtos nesilaikant 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų draudimų, pašalinimu. Pažymėtina, kad stenduose pateikiama informacija apie kelio būklę nelaikytina reklama, todėl tokių stendų įrengimas yra ne Reklamos įstatymo reguliavimo dalykas, o išorinės reklamos, įrengtos nesilaikant Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų draudimų, pašalinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kelių įstatymas ir jo įgyvendinamasis teisės aktas – Kelių priežiūros tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 „Dėl Kelių priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, įtvirtinanti draudimą įrengti išorinę reklamą ant bendrojo naudojimo objektų, neturint butų ir kitų patalpų savininkų daugumos sutikimo, apsunkina, o kartais ir padaro neįmanomą išorinės reklamos, taigi ir iškabos, įrengimą ant šių objektų.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82, 4.83, 4.84, 4.85 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuris įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d., numato galimybę kituose įstatymuose įtvirtinti kitokią sprendimų dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo priėmimo tvarką nei butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma pagrįsti sprendimai. Atsižvelgiant į tai ir siekiant mažinti administracinę naštą verslui bei suderinti butų ir kitų patalpų savininkų bei reklaminės veiklos subjektų interesus, Įstatymo projekte siūloma supaprastinti butų ir kitų patalpų savininkų sprendimų priėmimo tvarką – nustatyti, kad butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas dėl sutikimo ant daugiabučiame name esančių negyvenamosios paskirties patalpų (t. y. parduotuvės, kirpyklos ir kt.) išorinės sienos įrengti nešviečiančią iškabą priimamas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, bet ne mažiau kaip 1/4 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio
sutikimo įrengti minėtą iškabą būtų priimamas balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, o ne daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, tačiau kartu nustatomas butų ir kitų patalpų savininkų interesus ginantis saugiklis – bet kuriuo atveju susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių savininkų daugumos duotas pritarimas dėl iškabos įrengimo turi sudaryti ne mažiau kaip 1/4 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų.
Pažymėtina, kad minėta Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata būtų taikoma:
(jo pavadinimą, teikiamų paslaugų pavadinimą, prekių ženklą ir pan. (žr. Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalyje pateiktą iškabos sąvoką). T. y. siūloma išimtį taikyti tik tuo atveju, kai ant bendrojo naudojimo objekto pateikiamas informacinio pobūdžio tekstas, o ne kai reklamuojamas konkretus produktas ar paslauga;
Šiame kontekste reikalavimas įrengiant iškabą dar kartą gauti bendraturčių daugumos sutikimą vertintinas kaip perteklinis;
Taip pat pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 4.85 straipsnio nuostatas, reguliuojančias pakartotinį sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priėmimą, susirinkime dalyvavusių balsų daugumos, bet ne mažiau kaip 1/4 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų, pritarimas yra laikomas pakankamu užtikrinant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad įrengiant ant daugiabučiame name esančių gyvenamosios paskirties patalpų ar daugiabučiame name esančių negyvenamosios paskirties patalpų išorinės sienos reklamą ar šviečiančią iškabą bendraturčių daugumos sutikimas būtų privalomas. Pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint leidimo ją įrengti. Tačiau toks absoliutus draudimas tam tikrais atvejais nepagrįstai riboja ūkinę komercinę veiklą bei yra neproporcingas siekiamam tikslui – apsaugoti visuomenės interesus (miesto aplinkos apsaugą, kraštovaizdžio apsaugą, istorinio paveldo išsaugojimą, gyventojų saugą ir kt.). Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamas Reklamos įstatymo 12 straipsnis pildomas 2 dalimi, kurioje nustatomas baigtinis sąrašas atvejų, kada leidimas įrengti išorinę reklamą yra nereikalingas.
Visų pirma, ši išimtis nustatoma įrengiant išorinę reklamą statinyje, kuris turi stogą, tačiau neturi sienų ir negalėtų būti laikomas patalpa (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad dėl verslo specifikos kai kurios prekės parduodamos ar paslaugos teikiamos (prekyba degalais, transporto paslaugos ir kt.) tokiame statinyje ir jame kaip ir, pavyzdžiui, parduotuvės viduje, įrengiama parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų reklama. Įrengiant reklamą parduotuvės viduje leidimas nereikalingas, tuo tarpu ūkio subjektai, įrengdami šiame statinyje reklamą, kuri paprastai yra skirta šioje teritorijoje esantiems asmenims (pvz., degalų reklama degalinėje) ir nedaro įtakos miesto aplinkai ir kraštovaizdžiui, patiria papildomų finansinių išlaidų ir laiko sąnaudų, susijusių su leidimo gavimu. Atsižvelgiant į tai ir siekiant mažinti administracinę naštą verslui bei pašalinti verslo sąlygų skirtumus, siūloma Reklamos įstatymo 12 straipsnį papildyti ir nustatyti, kad įrengiant reklamą nekilnojamojo turto registre įregistruotame statinyje su stogu ir galinėmis sienomis ar be jų leidimas nereikalingas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymas statinį apibrėžia kaip pastatą arba inžinerinį statinį, turintį laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Tais atvejais, kai išorinė reklama būtų įrengiama objekte, kuris nėra statinys, t. y. neatitinka statiniui keliamų reikalavimų (pvz., viešojo transporto stotelės), ar yra laikinas statinys (t. y. nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre), ši išimtis nebūtų taikoma.
Reikalavimo turėti leidimą taip pat siūloma netaikyti tuo atveju, kai reklama įrengiama patalpose (pvz., parduotuvių vitrinose), tačiau yra matoma iš lauko pusės (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio
Respublikos notariato įstatymu ir Lietuvos Respublikos antstolių įstatymu įgaliotos institucijos patvirtintą formą (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pažymėtina, kad minėtuose įstatymuose Lietuvos Respublikos teisingumo ministras yra įgaliotas nustatyti vienodą visiems notarų biurams ir visoms antstolių kontoroms iškabų formą, todėl reikalavimas gauti leidimą šioms iškaboms įrengti (t. y. leidimą išduodančiai institucijai pateikti iškabos įrengimo projektą ir kitus leidimui išduoti reikalingus dokumentus) yra perteklinis. Siekiant mažinti administracinę naštą ir atsižvelgiant į kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse taikomą praktiką (pvz., pagal Didžiojoje Britanijoje nustatytą išorinės reklamos įrengimo teisinį reguliavimą leidimo nereikia įrengiant` ne didesnio kaip 0,3 m² ploto reklamą http://www.legislation.gov.uk/uksi/2007/783/contents/made) bei į suinteresuotų institucijų siūlymus, išimtį, kai leidimas nereikalingas, siūloma taikyti įrengiant nedidelių matmenų iškabą, kurioje pateikiamas reklamos davėjo pavadinimas, pvz., UAB Projektavimo biuras ir pan. (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
Pažymėtina, kad minėtoje iškaboje, kaip yra nurodyta Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalyje pateiktoje iškabos sąvokoje, be nurodyto reklamos davėjo pavadinimo galės būti pateikiamas prekių ženklas, emblema, reklamos davėjo vardas, pavardė. Be to, reikalavimo turėti leidimą siūloma netaikyti, kai išorinė reklama pateikiama ant transporto priemonių (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pastarosios išimties atveju, pažymėtina, kad pagal Reklamos įstatyme įtvirtintą išorinės reklamos sąvoką viena iš išorinės reklamos pritaikytų pateikimo priemonių yra transporto priemonės, tačiau praktikoje kyla neaiškumų, kokiais atvejais įrengiant išorinę reklamą ant transporto priemonių turėtų būti taikomas reikalavimas turėti leidimą, nes Reklamos įstatymas nenumato šio reikalavimo taikymo išimčių, o pagal šiuo metu galiojančių Išorinės reklamos įrengimo taisyklių nuostatas, reikalavimas turėti leidimą taikomas tik įrengiant reklamą ant keleivinio kelių transporto priemonių, vežančių keleivius reguliariais vietinio susisiekimo maršrutais, ir lengvųjų automobilių taksi, taip pat kai išorinė reklama pateikiama ant reklaminio įrenginio, įrengto ant transporto priemonės.
Todėl siekiant teisinio aiškumo ir atsižvelgiant į kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse taikomą praktiką, kai reikalavimas turėti leidimą netaikomas pateikiant reklamą ant transporto priemonių, kurios naudojamos pagal jų tiesioginę paskirtį, siūloma nustatyti, kad leidimas būtų nereikalingas, kai išorinė reklama pateikiama ant transporto priemonių, kurios naudojamos pagal jų tiesioginę paskirtį žmonėms ir (arba) kroviniams vežti, išskyrus atvejus, kai ant transporto priemonės įrengiamas reklaminis įrenginys ir ant jo pateikiama išorinė reklama. Pažymėtina, kad Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1998 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 55 „Dėl Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo nuostatų patvirtinimo“, yra nustatyti išorinės reklamos įrengimo reikalavimai, kurie sudaro galimybes užtikrinti saugų jos pateikimą ant minėtų transporto priemonių, todėl reikalavimas gauti leidimą įrengiant reklamą ant keleivinio kelių transporto priemonių, vežančių keleivius reguliariais vietinio susisiekimo maršrutais, ir lengvųjų automobilių taksi, yra perteklinis.
Kartu pažymėtina, kad, siekiant apsaugoti visuomenės interesus, tais atvejais, kai būtų įrengiama išorinė reklama, kuriai įrengti nereikia gauti leidimo pagal Įstatymo projekte siūlomas išimtis, šios reklamos įrengimui būtų taikomi Įstatymo projekte nustatyti išorinės reklamos įrengimo reikalavimai (pvz., įrengiant minėtą išorinę reklamą kultūros paveldo objektuose ar saugomose teritorijose, reikės gauti už kultūros paveldo objektų ar saugomų teritorijų apsaugą atsakingų institucijų sutikimą, išorinė reklama turės būti įrengiama vadovaujantis Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje nurodytais teisės aktais ir kt.) ir atsakomybė už šių reikalavimų nesilaikymą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Paslaugų įstatymo nuostatas reikalavimai, kurių vykdydami veiklą turi laikytis leidimą gavę paslaugų teikėjai, turi būti nustatyti įstatymais, bei į tai, kad išorinė reklama neturi kelti pavojaus eismo dalyviams, siūloma papildyti Reklamos įstatymo 12 straipsnio
vadovaujamasi eismo saugumą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2015 m. spalio 2 d. antikorupcinio vertinimo išvadoje Nr.
4-01-6987 „Dėl Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 6 dalies ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimą“ (toliau – išvada), be kita ko, atkreiptas dėmesys į tai, kad didžiųjų miestų savivaldybių administracijų direktoriams tenka per didelė administracinė našta pasirašyti visus savivaldybės išduodamus leidimus ir licencijas, bei pasiūlyta nustatyti, kad savivaldybėse, kuriose gyventojų yra daugiau kaip 100 tūkstančių, leidimus išduoda, sustabdo leidimų galiojimą, panaikina galiojimo sustabdymą, panaikina leidimų galiojimą, taip pat nustato terminus dokumentų leidimui gauti ar išorinės reklamos įrengimo trūkumams pašalinti ne tik savivaldybės vykdomoji institucija, bet ir jos įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas. Atsižvelgiant į tai ir siekiant, kad operatyviau būtų sprendžiami su leidimų išdavimu susiję klausimai (pvz., Vilniaus miesto savivaldybės vykdomoji institucija per metus išduoda daugiau kaip 1000 leidimų), Įstatymo projekte siūloma tikslinti atitinkamas Reklamos įstatymo 12 straipsnio nuostatas ir nustatyti, kad savivaldybėse, kuriose gyventojų skaičius didesnis kaip 100 tūkstančių, (2015 m. Lietuvos statistikos departamento duomenimis Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių miestų savivaldybėse gyventojų skaičius buvo didesnis kaip 100 tūkstančių) leidimus išduoda, įspėja apie galimą leidimų galiojimo panaikinimą, panaikina leidimų galiojimą, taip pat nustato terminus dokumentų leidimui gauti trūkumams pašalinti savivaldybės vykdomoji institucija arba jos įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas (toliau kartu – leidimą išduodanti institucija).
T. y. savivaldybėse, kuriose gyventojų skaičius yra didesnis kaip 100 tūkstančių, savivaldybių vykdomajai institucijai suteikiama galimybė pasirinkti, ar leidimus išduoda ir kitus su leidimų išdavimu susijusius klausimus sprendžia savivaldybės vykdomoji institucija, ar jos įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas. Atsižvelgiant į tai, jog išvadoje pažymima, kad sprendimo dėl leidimo išdavimo priėmimo teisės perdavimas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui galėtų būti įgyvendintas tik esant pakankamam kontrolės mechanizmui, Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad tuo atveju, kai savivaldybės vykdomoji institucija išduoti leidimus įgalioja savivaldybės administracijos valstybės tarnautoją, ji sudaro komisiją, kuri vertina, ar leidimo prašančio ūkio subjekto pateikti dokumentai atitinka Reklamos įstatyme ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse nustatytus reikalavimus, ir teikia siūlymus dėl leidimo išdavimo. Pažymėtina, kad sprendimą dėl leidimo išdavimo priimtų savivaldybės vykdomosios institucijos įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, o minėtos komisijos siūlymas dėl leidimo išdavimo būtų patariamojo pobūdžio. Pagal Paslaugų įstatymo nuostatas, leidimai gali būti išduodami ribotai galiojimo trukmei, kai tai pateisinama svarbiais visuomenės interesais. Pažymėtina, kad išorinė reklama daro didelę įtaką urbanistinei ir architektūrinei miesto aplinkai ir kraštovaizdžiui.
Miesto aplinka (statiniai, želdiniai, mažosios architektūros elementai) keičiasi, taip pat keičiasi reklamos gamybos technologijos, medžiagos, estetiniai reikalavimai ir pan., ir, atsižvelgiant į šiuos pokyčius, atitinkamai turėtų keistis ir išorinė reklama. Be to, pagal Reklamos įstatymo nuostatas, leidimas suteikia teisę ne tik skleisti reklamą, bet ir įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę (t. y. stendą, skydą, stulpą ir pan.). Minėti reklaminiai įrenginiai paprastai yra laikini statiniai, kuriuos leidžiama naudoti ribotą terminą. Todėl, siekiant užtikrinti svarbius visuomenės interesus (miesto aplinkos apsaugą, kraštovaizdžio apsaugą, istorinio paveldo išsaugojimą, gyventojų saugą ir kt.), ir atsižvelgiant į laikotarpį, per kurį paprastai atsiperka investicijos į išorinės reklamos įrengimą, Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 8 dalyje siūloma nustatyti, kad leidimas išduodamas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui, kai įrengiama iškaba, ar išorinė reklama, kurioje pateikiamas tik prekių ženklas, ir ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, kai įrengiama kita išorinė reklama. Tuo atveju, kai įrengiama iškaba ar išorinė reklama, kurioje pateikiamas tik prekių ženklas, siūloma nustatyti ilgesnį leidimo galiojimo terminą, kadangi iškabos ir prekių ženklai paprastai nesikeičia eilę metų ir naujo leidimo gavimas tai pačiai iškabai ar prekių ženklui kas 5 metai būtų nepagrįsta našta verslui. Kartu pažymėtina, kad leidimo galiojimo trukmės ribojimas nėra naujai nustatomas teisinis reguliavimas. Šiuo metu galiojančiose Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse yra nustatytas 5 metų leidimo galiojimo terminas.
Be to, nustatant leidimo galiojimo terminą atsižvelgta į kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse taikomą praktiką (pvz., išorinės reklamos įrengimo teisinį reguliavimą Didžiojoje Britanijoje http://www.legislation.gov.uk/uksi/2007/783/contents/made). Atsižvelgiant į Paslaugų įstatymo nuostatas, reglamentuojančias, kad leidimų išdavimo tvarkos esminiai reikalavimai turi būti nustatyti įstatymais, Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje siūloma nustatyti terminą, per kurį reklaminės veiklos subjektui turėtų būti išduodamas leidimas. Pažymėtina, kad minėtas reikalavimas taip pat yra įtvirtintas šiuo metu galiojančiose Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse. Kaip parodė Reklamos įstatymo taikymo praktika, šiuo metu Reklamos įstatyme nustatytas 5 darbo dienų terminas, per kurį reklaminės veiklos subjektas turi pašalinti leidimui gauti pateiktų dokumentų trūkumus yra per trumpas. Todėl, siekiant pagerinti verslo sąlygas, Įstatymo projekte siūloma numatyti, kad minėtas terminas turi būti ne trumpesnis kaip 5 darbo dienos, tačiau ne ilgesnis kaip 15 darbo dienų. Šiuo metu galiojančio Reklamos įstatymo nuostata dėl leidimo galiojimo sustabdymo praktikoje yra sunkiai pritaikoma, nes, sustabdžius leidimo galiojimą, turėtų būti išardoma speciali išorinės reklamos pateikimo priemonė ir nukabinama reklama, o tai reklaminės veiklos subjektui sukeltų nepagrįstai didelę finansinę naštą. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Licencijavimo pagrindų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr.
Licencijavimo pagrindų aprašas), nuostata, kad leidimo turėtojas turi būti įspėjamas apie numatomą taikyti poveikio priemonę, Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 13 dalyje siūloma numatyti leidimo turėtojo įspėjimą apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą. Be to, vadovaujantis minėto Licencijavimo pagrindų aprašo nuostatomis, siūloma Reklamos įstatyme įtvirtinti reklaminės veiklos subjektų, turinčių leidimus, teises ir pareigas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal šiuo metu galiojančio Reklamos įstatymo nuostatas nėra teisinio pagrindo neišduoti leidimo ar įspėti apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą, jeigu reklaminės veiklos subjektas nesumoka savivaldybės tarybos nustatytos vietinės rinkliavos, siūloma papildyti Reklamos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintų leidimo neišdavimo (12 dalis) ir įspėjimo apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą pagrindų (13 dalis) sąrašą ir atitinkamai nustatyti, kad leidimas neišduodamas ar leidimo turėtojas įspėjamas apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą, jeigu reklaminės veiklos subjektas nesumoka vietinės rinkliavos. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai reklaminės veiklos subjektas nutraukia savo veiklą buveinės pastate arba prekybos ar paslaugų teikimo vietoje, ant (prie) kurios įrengta iškaba, tačiau nenukabina iškabos, todėl, siekiant kad nebūtų klaidinami vartotojai, Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 15 dalies 2 punktu siūloma reklaminės veiklos subjektui nustatyti pareigą minėtu atveju pašalinti iškabą ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo savo veiklos nutraukimo buveinės pastate arba prekybos ar paslaugų teikimo vietoje.
Taip pat siūloma minėtą išorinės reklamos pašalinimo terminą taikyti ir tuo atveju, kai pagal Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose nustatytas išimtis leidimo nereikia ir reklaminės veiklos subjektas nutraukia savo veiklą prekybos ar paslaugų teikimo vietoje, kurioje įrengta ši išorinė reklama. Kai pasibaigia leidimo galiojimo terminas ar leidimo galiojimas panaikinamas, siūloma, kad išorinės reklamos pašalinimo terminą, kuris būtų ne ilgesnis kaip
šiuo atveju reklaminės veiklos subjektas privalėtų ne tik nukabinti reklamą, bet ir išardyti reklaminį įrenginį, kuris gali būti ir statinys, todėl pagrįstą išorinės reklamos pašalinimo terminą, įvertinusi visas aplinkybes (reklaminio įrenginio sudėtingumą, klimato sąlygas ir pan.), turėtų nustatyti leidimą išduodanti institucija. Dėl Įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 14 straipsnio Nuo 2014 m. gruodžio 13 d. maisto reklamai taikomas 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr.
1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004 (OL 2011 L304, p. 18) (toliau – reglamentas Nr. 1925/2006), 7 straipsnis, kuriame išdėstyti informacijos apie maistą teikimo vartotojams reikalavimai. Atsižvelgiant į tai ir siekiant teisės aktų suderinamumo, Įstatymo projekte siūloma Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, dubliuojančias minėto reglamento 7 straipsnio nuostatas, išbraukti. Be to, siekiant užtikrinti reglamento Nr. 1925/2006 7 straipsnio įgyvendinimo priežiūrą bei atsižvelgiant į tai, kad reikalavimai reklamai yra nustatyti ir kituose Europos Sąjungos teisės aktuose, pvz., reglamente Nr. 609/2013, 2015 m. rugsėjo 25 d. Komisijos deleguotajame reglamente (ES) 2016/128, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 609/2013 papildomas specialiaisiais specialiosios medicininės paskirties maisto produktų sudėties ir informacijos apie juos teikimo reikalavimais, ir kt., siūloma nustatyti, kad draudžiama reglamento Nr. 1925/2006 ir kitų teisės aktų, nustatančių reikalavimus maisto reklamai, nuostatų neatitinkanti reklama. Be to, siūloma šį straipsnį papildyti nauja nuostata, nustatančia atvejus, kada nebūtų reikalaujama reklamoje pateikti nuorodą, kad maistas yra genetiškai modifikuotas (genetiškai modifikuoto maisto reklamoje), nuorodą „Maisto papildas“ (maisto papildų reklamoje) ar žodžius „nevartoti su alkoholiniais gėrimais“ (energinių gėrimų reklamoje).
T. y. siūloma šio reikalavimo netaikyti, kai reklamoje pateikiami tik minėtų maisto gamintojų pavadinimai ir (ar) jų prekių ženklai, pvz., ant pastatų sienų, durų ar langų, reklaminių kepuraičių, pieštukų ir pan., kadangi minėtos informacijos pateikimas prie prekių ženklo ar maisto gamintojo pavadinimo sukelia verslui nepagrįstą naštą, yra sunkiai įgyvendinamas (pvz., nėra vietos tokios informacijos pateikimui ant suvenyrinio pieštuko), taip pat yra perteklinis ir neproporcingas siekiamam tikslui. Dėl Įstatymo projekto 4 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 15 straipsnio Siekiant, kad teisės aktuose būtų vartojami sunorminti lietuvių kalbos terminai, siūloma Reklamos įstatymo 15 straipsnyje vartojamą terminą „medicinos prietaisai ir aparatai“ keisti į terminą „medicinos priemonės (prietaisai)“, kuris yra vartojamas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme. Pažymėtina, kad pagal šio termino apibrėžtį „aparatas“ yra vienas iš objektų, laikomu medicinos priemone (prietaisu).
Dėl Įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 19 straipsnio ir 8 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 24 straipsnio Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnis išdėstomas nauja redakcija ir pasikeitė šio straipsnio dalių numeracija, bei į tai, kad 12 straipsnio 16 dalyje siūloma nustatyti reklaminės veiklos subjektui naują pareigą, atitinkamai tikslinami Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktai, nustatantys šiame įstatyme nustatytų reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą atliekančias institucijas, ir Reklamos įstatymo 24 straipsnio 4 dalis, nustatanti baudas už Reklamos įstatyme nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų nesilaikymą. Dėl Įstatymo projekto 6 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 21 straipsnio, 7 straipsnio, papildančio Reklamos įstatymą 21¹ straipsniu, ir 9 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 25 straipsnio Siekiant tinkamai įgyvendinti Reklamos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatą, draudžiančią priežiūros institucijos darbuotojams atskleisti jiems patikėtą reklaminės veiklos subjektų komercinę paslaptį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, Įstatymo projekte siūloma Reklamos įstatymą papildyti nauju straipsniu, kuriame būtų nustatyta priežiūros institucijų informavimo apie tai, kurią informaciją priežiūros institucija turėtų laikyti reklaminės veiklos subjekto komercine paslaptimi, tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad priežiūros institucijos privalo saugoti ne tik jiems patikėtą reklaminės veiklos subjektų, bet ir kitų asmenų, į kuriuos kreipiasi priežiūros institucija dėl pažeidimui tirti reikalingų dokumentų ar kitos informacijos pateikimo, komercinę paslaptį, atitinkamai tikslinama Reklamos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis ir 25 straipsnio 13 dalis.
Dėl Įstatymo projekto 9 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 25 straipsnio Reklamos įstatymo 25 straipsnio nuostatos tikslinamos siekiant jas suderinti su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta mažareikšmio teisės aktų reikalavimo pažeidimo sąvoka (Reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 6 punktas), įvertinus šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų įgyvendinimo praktikoje išryškėjusius trūkumus (Reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 5 punktas, 25 straipsnio 8 dalis) bei siekiant teisinio aiškumo dėl priežiūros institucijos priimamo sprendimo pranešimą (skundą) nagrinėti rašytinio ar žodinio proceso tvarka (Reklamos įstatymo 25 straipsnio 14 ir 15 dalys). Pažymėtina, kad pranešimo (skundo) nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka mažintų administracinę naštą, todėl Įstatymo projekto 9 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 25 straipsnio 15 dalyje siūloma nustatyti, kad pranešimas (skundas) nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyvių motyvuotu prašymu priežiūros institucija nusprendžia pranešimą (skundą) nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Dėl Įstatymo projekto 10 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 26 straipsnio Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., baudos už administracinius teisės pažeidimus (tarp jų ir Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų) įskaitomos į tą biudžetą, iš kurio išlaikoma institucija ar įstaiga, kurios įgaliotas pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą arba skyrė baudą, išskyrus kituose įstatymuose nustatytus atvejus. Tokių baudų ir kitų iš valstybės ar savivaldybių biudžetų neišlaikomų subjektų paskirtų baudų už administracinius teisės pažeidimus įskaitymo ir paskirstymo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai ir siekiant teisės aktų suderinamumo, Įstatymo projekte siūloma tikslinti Reklamos įstatymo 26 straipsnį ir atsisakyti nuostatos, kad priežiūros institucijos paskirta bauda sumokama į valstybės biudžetą. Dėl Įstatymo projekto 11 straipsnio, nustatančio Įstatymo įsigaliojimą, taikymą ir įgyvendinimą Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti leidimų galiojimo terminą, ir siekiant pašalinti verslo sąlygų skirtumus reklamos rinkoje konkuruojantiems verslo subjektams, Įstatymo projekte siūloma nustatyti leidimų, išduotų iki šio įstatymo įsigaliojimo, galiojimo tvarką.
T. y. siūloma nustatyti, kad leidimai, išduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, galioja iki juose nurodyto termino pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip 10 metų, kai įrengta iškaba ar išorinė reklama, kurioje pateiktas tik prekių ženklas, ir ne ilgiau kaip 5 metus, kai įrengta kita išorinė reklama. Taip pat siūloma nustatyti atitinkamai 10 metų ir 5 metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį reklaminės veiklos subjektai, turintys leidimus, kuriuose nėra nustatyto jų galiojimo termino, galėtų teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į leidimą išduodančią instituciją dėl leidimo, kuriame būtų nustatytas galiojimo terminas, išdavimo. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Numatomo teisinio reguliavimo teigiamos pasekmės aptartos šio aiškinamojo rašto 4 dalyje. Priėmus Įstatymo projektą ūkio subjektams daugiau kaip 350 tūkst. eurų sumažėtų informacinių įpareigojimų sukeliama administracinė našta (pvz. nustačius atvejus, kai leidimas įrengti išorinę reklamą nereikalingas, sumažėtų administracinė našta, susijusi su dokumentų leidimui gauti parengimu). Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimtas Įstatymas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7.
Priimtas Įstatymas darytų teigiamą įtaką verslui, nes taptų aiškesnė ūkio subjektų teisinė aplinka, taip pat būtų sudarytos prielaidos efektyviau prižiūrėti, kaip laikomasi Įstatyme nustatytų reklamos naudojimo reikalavimų. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus Įstatymo projektą, kitų teisės aktų priimti, pakeisti ar pripažinti netekusiais galios galiojančius teisės aktus nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekte yra apibrėžiama nauja sąvoka, taip pat tikslinamos jau į Lietuvos Respublikos terminų banką įtrauktos sąvokos, šios sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos teisės aktus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Priėmus Įstatymo projektą, reikės atitinkamai pakeisti Išorinės reklamos įrengimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro
patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr.
ir jį keitusių įsakymų pripažinimo netekusiais galios“, ir Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 14 straipsnio 3, 4 ir 7 dalyse nurodytos informacijos pateikimo reklamoje taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2015 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 4-671 „Dėl Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 14 straipsnio 3, 4 ir 7 dalyse nurodytos informacijos pateikimo reklamoje taisyklių patvirtinimo“. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymo projekte siūlomoms nuostatoms įgyvendinti papildomų lėšų nereikės, taip pat jų nebus ir sutaupyta. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymo projektas teikiamas konsultacijoms su visuomene Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą: „reklama“, „išorinė reklama“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra.
tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo Nr. VIII-1871 2, 12, 14, 15, 19, 21, 24, 25 ir 26 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 21¹ straipsniu įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas) parengtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) nuostatų, reglamentuojančių butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, pakeitimus, praktikoje kylančius teisinio reguliavimo neaiškumus ir suinteresuotų institucijų siūlymus, taip pat siekiant Lietuvos Respublikos reklamos įstatymą (toliau – Reklamos įstatymas) suderinti su Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymu (toliau – Paslaugų įstatymas). Įstatymo projekto tikslas – pagerinti išorinės reklamos verslo aplinką, mažinti reklaminės veiklos subjektams informacinių įpareigojimų sukeliamą administracinę naštą, pašalinti Reklamos įstatymo įgyvendinimo praktikoje išryškėjusius trūkumus. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projekto iniciatorė – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Pramonės ir prekybos departamento Vidaus prekybos politikos skyriaus (vedėja Birutė Janutėnienė, tel. 8 706 64 756) vyriausioji specialistė Vitalija Stanionienė (tel. 8 706 64 851). 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami Įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Reklamos įstatyme išorinė reklama apibrėžta kaip reklama, kurios įvairios specialios ir pritaikytos pateikimo priemonės yra ne patalpose.
Išorinės reklamos įrengimo reikalavimai ir leidimų įrengti išorinę reklamą (toliau – leidimas) išdavimo, jų galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir leidimų galiojimo panaikinimo reikalavimai yra nustatyti Reklamos įstatymo
įrengti išorinę reklamą ant bendrojo naudojimo objektų neturint butų ar kitų patalpų savininkų daugumos sutikimo, taip pat draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint leidimo ją įrengti. Pastarasis draudimas taikomas visai išorinei reklamai, neatsižvelgiant į jos įrengimo vietą ar pateikimo priemones. Kaip parodė praktika, tam tikrais atvejais, pvz., įrengiant išorinę reklamą parduotuvių vitrinose ar statinyje, kuris turi stogą, bet neturi sienų ir negali būti laikomas patalpa, taip pat pateikiant išorinę reklamą ant transporto priemonių ar įrengiant nedidelių matmenų iškabas, šis draudimas yra neproporcingas siekiamiems tikslams ir nepagrįstai didina verslui administracinę naštą. Be to, pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio nuostatas leidimus išduoda, sustabdo jų galiojimą, panaikina galiojimo sustabdymą, panaikina leidimų galiojimą savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija. Ši institucija taip pat nustato terminą, per kurį, pasibaigus leidimo galiojimo terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, reklaminės veiklos subjektas privalo išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką. Taip pat šiame straipsnyje nustatytas reikalavimas reklaminės veiklos subjektui ištaisyti savivaldybės vykdomosios institucijos nurodytus dokumentų, pateiktų leidimui gauti, trūkumus ar išorinės reklamos įrengimo trūkumus per 5 darbo dienas.
Tačiau pagal šio straipsnio nuostatas leidimų galiojimo terminą nustato ne Reklamos įstatymas, o jo įgyvendinamasis teisės aktas – Išorinės reklamos įrengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 „Dėl Išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro
įrengimo tipinių taisyklių patvirtinimo“ ir jį keitusių įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ (toliau – Išorinės reklamos įrengimo taisyklės). Be to, Reklamos įstatyme nustatytas draudimas įrengti išorinę reklamą gatvėse ir prie jų, jeigu ji gali užstoti technines eismo reguliavimo priemones, pabloginti matomumą, akinti eismo dalyvius, kelti pavojų eismo dalyviams, tačiau įstatyme reklaminės veiklos subjektui nėra nustatyta reikalavimo įrengiant išorinę reklamą vadovautis eismo saugumą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Taip pat Reklamos įstatyme nenustatytos reklaminės veiklos subjektų, turinčių leidimus, teisės, nenustatytas terminas, per kurį turėtų būti išduotas leidimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatomis, už leidimo išdavimą mokama vietinė rinkliava, kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi savivaldybės tarybos patvirtintuose vietinės rinkliavos nuostatuose. Pažymėtina, kad minėtuose nuostatuose paprastai nustatoma, kad už leidimo išdavimą vietinė rinkliava gali būti sumokama ne tik prieš išduodant leidimą, bet ir jį išdavus, tačiau Reklamos įstatyme nėra numatyta galimybės panaikinti leidimo galiojimą, jeigu reklaminės veiklos subjektas nesumoka vietinės rinkliavos.
Pagal Reklamos įstatymo 14 straipsnio nuostatas, maisto reklamoje turi būti pateikta minėtame straipsnyje nurodyta privaloma informacija, t. y. nuoroda, kad maistas yra genetiškai modifikuotas (maisto reklamoje), nuoroda „Maisto papildas“ (maisto papildų reklamoje) ir žodžiai „nevartoti su alkoholiniais gėrimais“ (energinių gėrimų reklamoje), tačiau kai kuriais atvejais, pateikiant reklamoje tik maisto gamintojo pavadinimą ar jo prekių ženklą (pvz., ant pastatų sienų ar durų, ant kurių įrengtos iškabos ir pateikti prekių ženklai, ant kepuraičių, pieštukų ar kitų suvenyrų ir pan.), reikalavimas pateikti minėtą privalomą informaciją verslui sukelia nepagrįstą naštą, yra perteklinis ir neproporcingas siekiamam tikslui. Reklamos įstatymo 21 straipsnyje nustatytas draudimas priežiūros institucijų darbuotojams atskleisti jiems patikėtą reklaminės veiklos subjektų komercinę paslaptį, tačiau įstatyme nėra nuostatų, reglamentuojančių komercinių paslapčių apsaugą. Pagal Reklamos įstatymo 26 straipsnio nuostatas, priežiūros institucijų (tarp jų – ir savivaldybės vykdomosios institucijos) paskirta bauda sumokama į valstybės biudžetą. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Dėl Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 2 straipsnio Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekte vartojama iškabos sąvoka, siūloma papildyti Reklamos įstatymo 2 straipsnį iškabos sąvokos apibrėžtimi, kuri šiuo metu yra nustatyta Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse.
Siekiant išvengti galimo neaiškumo atskiriant iškabą nuo kitos išorinės reklamos, pavyzdžiui, tais atvejais, kai leidimas iškabai įrengti nereikalingas, iškabos sąvokos apibrėžtyje nurodoma iškabos pateikimo vieta ir nustatomas baigtinis sąrašas informacijos, kurią galima pateikti iškaboje. Iškaboje pateikiama informacija – reklamos davėjo pavadinimas, prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas, parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas – didina reklamos davėjo ar jo prekybos ar paslaugų teikimo vietos žinomumą, kuris yra vienas esminių veiksnių, skatinančių įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Todėl, vadovaujantis Reklamos įstatyme įtvirtinta reklamos sąvoka, iškaboje pateikiama informacija laikytina reklama, be to, iškabos paprastai įrengiamos pastato išorėje. Atsižvelgiant į tai ir siekiant teisinio aiškumo, siūloma atitinkamai patikslinti Reklamos įstatyme įtvirtintą išorinės reklamos sąvoką. Be to, išorinės reklamos sąvoką siūloma tikslinti atsižvelgiant į teismų praktiką, pagal kurią reklama pripažintina išorine, ir tuo atveju, kai reklamos pateikimo priemonė yra patalpų viduje, bet reklama yra matoma iš lauko pusės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-306/2007). Be to, Įstatymo projekte siūloma atsisakyti Reklamos įstatyme pateiktos pradinio maitinimo kūdikių mišinių sąvokos apibrėžties, nes ši sąvoka yra įtvirtinta tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės akte – 2013 m. birželio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr.
609/2013 dėl kūdikiams ir mažiems vaikams skirtų maisto produktų, specialiosios medicininės paskirties maisto produktų ir viso paros raciono pakaitalų svoriui kontroliuoti ir kuriuo panaikinami Tarybos direktyva 92/52/EEB, Komisijos direktyvos 96/8/EB, 1999/21/EB, 2006/125/EB ir 2006/141/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/39/EB ir Komisijos reglamentai (EB) Nr. 41/2009 ir (EB) Nr. 953/2009 (toliau – reglamentas Nr. 609/2013), kuris taikomas nuo 2016 m. liepos 20 d. Dėl Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio Įstatymo projekte siūloma tikslinti Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir išbraukti kaip perteklines nuostatas, susijusias su stendų, informuojančių eismo dalyvius apie kelio būklę, įrengimu ir su išorinės reklamos, įrengtos nesilaikant 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų draudimų, pašalinimu. Pažymėtina, kad stenduose pateikiama informacija apie kelio būklę nelaikytina reklama, todėl tokių stendų įrengimas yra ne Reklamos įstatymo reguliavimo dalykas, o išorinės reklamos, įrengtos nesilaikant Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų draudimų, pašalinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kelių įstatymas ir jo įgyvendinamasis teisės aktas – Kelių priežiūros tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 „Dėl Kelių priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, įtvirtinanti draudimą įrengti išorinę reklamą ant bendrojo naudojimo objektų, neturint butų ir kitų patalpų savininkų daugumos sutikimo, apsunkina, o kartais ir padaro neįmanomą išorinės reklamos, taigi ir iškabos, įrengimą ant šių objektų.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82, 4.83, 4.84, 4.85 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuris įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d., numato galimybę kituose įstatymuose įtvirtinti kitokią sprendimų dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo priėmimo tvarką nei butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma pagrįsti sprendimai. Atsižvelgiant į tai ir siekiant mažinti administracinę naštą verslui bei suderinti butų ir kitų patalpų savininkų bei reklaminės veiklos subjektų interesus, Įstatymo projekte siūloma supaprastinti butų ir kitų patalpų savininkų sprendimų priėmimo tvarką – nustatyti, kad butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas dėl sutikimo ant daugiabučiame name esančių negyvenamosios paskirties patalpų (t. y. parduotuvės, kirpyklos ir kt.) išorinės sienos įrengti nešviečiančią iškabą priimamas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, bet ne mažiau kaip 1/4 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas). T. y. Įstatymo projekte siūloma, kad sprendimas dėl sutikimo įrengti minėtą iškabą būtų priimamas balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, o ne daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, tačiau kartu nustatomas butų ir kitų patalpų savininkų interesus ginantis saugiklis – bet kuriuo atveju susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių savininkų daugumos duotas pritarimas dėl iškabos įrengimo turi sudaryti ne mažiau kaip 1/4 butų ir kitų patalpų savininkų balsų.
Pažymėtina, kad minėta Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata būtų taikoma:
(jo pavadinimą, teikiamų paslaugų pavadinimą, prekių ženklą ir pan. (žr. Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalyje pateiktą iškabos sąvoką). T. y. siūloma išimtį taikyti tik tuo atveju, kai ant bendrojo naudojimo objekto pateikiamas informacinio pobūdžio tekstas, o ne kai reklamuojamas konkretus produktas ar paslauga;
Šiame kontekste reikalavimas įrengiant iškabą dar kartą gauti bendraturčių daugumos sutikimą vertintinas kaip perteklinis;
Taip pat pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 4.85 straipsnio nuostatas, reguliuojančias pakartotinį sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priėmimą, susirinkime dalyvavusių balsų daugumos, bet ne mažiau kaip 1/4 butų ir kitų patalpų savininkų balsų, pritarimas yra laikomas pakankamu užtikrinant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad įrengiant ant daugiabučiame name esančių gyvenamosios paskirties patalpų ar daugiabučiame name esančių negyvenamosios paskirties patalpų išorinės sienos reklamą arba šviečiančią iškabą bendraturčių daugumos sutikimas būtų privalomas. Pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint leidimo ją įrengti. Tačiau toks absoliutus draudimas tam tikrais atvejais nepagrįstai riboja ūkinę komercinę veiklą bei yra neproporcingas siekiamam tikslui – apsaugoti visuomenės interesus (miesto aplinkos apsaugą, kraštovaizdžio apsaugą, istorinio paveldo išsaugojimą, gyventojų saugą ir kt.). Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamas Reklamos įstatymo 12 straipsnis pildomas 2 dalimi, kurioje nustatomas baigtinis sąrašas atvejų, kai leidimas įrengti išorinę reklamą yra nereikalingas.
Visų pirma, ši išimtis nustatoma įrengiant išorinę reklamą statinyje, kuris turi stogą, tačiau neturi sienų ir negalėtų būti laikomas patalpa (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad dėl verslo specifikos kai kurios prekės parduodamos ar paslaugos teikiamos (prekyba degalais, transporto paslaugos ir kt.) tokiame statinyje ir jame kaip ir, pavyzdžiui, parduotuvės viduje, įrengiama parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų reklama. Įrengiant reklamą parduotuvės viduje leidimas nereikalingas, tačiau ūkio subjektai, įrengdami minėtame statinyje reklamą, kuri paprastai yra skirta statinio teritorijoje esantiems asmenims (pvz., degalų reklama degalinėje) ir nedaro įtakos miesto aplinkai ir kraštovaizdžiui, patiria papildomų finansinių išlaidų ir laiko sąnaudų, susijusių su leidimo gavimu. Atsižvelgiant į tai ir siekiant mažinti administracinę naštą verslui bei pašalinti verslo sąlygų skirtumus, siūloma Reklamos įstatymo 12 straipsnį papildyti ir nustatyti, kad įrengiant reklamą nekilnojamojo turto registre įregistruotame statinyje su stogu ir galinėmis sienomis ar be jų leidimas nereikalingas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymas statinį apibrėžia kaip pastatą arba inžinerinį statinį, turintį laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Tais atvejais, kai išorinė reklama būtų įrengiama objekte, kuris nėra statinys, t. y. neatitinka statiniui keliamų reikalavimų (pvz., viešojo transporto stotelės), ar yra laikinas statinys (t. y. nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre), ši išimtis nebūtų taikoma.
Reikalavimo turėti leidimą taip pat siūloma netaikyti tuo atveju, kai reklama įrengiama patalpose (pvz., parduotuvių vitrinose), tačiau yra matoma iš lauko pusės (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nes šiuo atveju licencijavimu siekiamą tikslą – apsaugoti visuomenės interesus, galima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis, t. y. veiklos sąlygų laikymosi priežiūra ir kontrole. Pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo ir Lietuvos Respublikos antstolio įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos teisingumo ministras nustato vienodą visiems notarų biurams ir visoms antstolių kontoroms iškabų formą, todėl reikalavimas gauti leidimą šioms iškaboms įrengti (t. y. leidimą išduodančiai institucijai pateikti iškabos įrengimo projektą ir kitus leidimui išduoti reikalingus dokumentus) yra perteklinis. Atsižvelgiant į tai, reikalavimo turėti leidimą siūloma netaikyti tuo atveju, kai iškaba įrengiama pagal įgaliotos institucijos patvirtintą formą (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Siekiant mažinti administracinę naštą ir atsižvelgiant į kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse taikomą praktiką (pvz., pagal Didžiojoje Britanijoje nustatytą išorinės reklamos įrengimo teisinį reguliavimą leidimo nereikia įrengiant ne didesnio kaip 0,3 m² ploto reklamą http://www.legislation.gov.uk/uksi/2007/783/contents/made) bei į suinteresuotų institucijų siūlymus, išimtį, kai leidimas nereikalingas, siūloma taikyti taip pat tais atvejais, kai įrengiama nedidelių matmenų iškaba pagal savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio iškabos įrengimo projektą ir ant jos pateikiamas reklamos davėjo pavadinimas, pvz., UAB Projektavimo biuras ir pan. (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pažymėtina, kad minėtoje iškaboje, kaip yra nurodyta Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalyje pateiktoje iškabos sąvokoje, be nurodyto reklamos davėjo pavadinimo, galės būti pateikiamas prekių ženklas, logotipas, emblema, darbo laikas, reklamos davėjo vardas, pavardė. Be to, reikalavimo turėti leidimą siūloma netaikyti, kai išorinė reklama pateikiama Įstatymo projekte nurodytais atvejais ant transporto priemonių (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
Pastarosios išimties atveju pažymėtina, kad pagal Reklamos įstatyme įtvirtintą išorinės reklamos sąvoką viena iš išorinės reklamos pritaikytų pateikimo priemonių yra transporto priemonės, tačiau praktikoje kyla neaiškumų, kokiais atvejais įrengiant išorinę reklamą ant transporto priemonių turėtų būti taikomas reikalavimas turėti leidimą, nes Reklamos įstatymas nenumato šio reikalavimo taikymo išimčių, o pagal šiuo metu galiojančių Išorinės reklamos įrengimo taisyklių nuostatas reikalavimas turėti leidimą taikomas tik įrengiant reklamą ant keleivinio kelių transporto priemonių, vežančių keleivius reguliariais vietinio susisiekimo maršrutais, ir lengvųjų automobilių taksi, taip pat kai išorinė reklama pateikiama ant reklaminio įrenginio, įrengto ant transporto priemonės. Todėl siekiant teisinio aiškumo ir atsižvelgiant į kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse taikomą praktiką, kai reikalavimas turėti leidimą netaikomas pateikiant reklamą ant transporto priemonių, kurios naudojamos pagal jų tiesioginę paskirtį, siūloma nustatyti, kad leidimas būtų nereikalingas, kai išorinė reklama pateikiama ant transporto priemonių, kurios naudojamos pagal jų tiesioginę paskirtį žmonėms ir (arba) kroviniams vežti, ar kurios įrengtos kaip prekių pardavimo vieta, išskyrus atvejus, kai ant transporto priemonės įrengiamas reklaminis įrenginys ir ant jo pateikiama išorinė reklama. Pažymėtina, kad Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1998 m. vasario 12 d. įsakymu Nr.
Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo nuostatų patvirtinimo“, yra nustatyti išorinės reklamos įrengimo reikalavimai, kurie sudaro galimybes užtikrinti saugų jos pateikimą ant minėtų transporto priemonių, todėl reikalavimas gauti leidimą įrengiant reklamą ant keleivinio kelių transporto priemonių, vežančių keleivius reguliariais vietinio susisiekimo maršrutais, ir lengvųjų automobilių taksi, yra perteklinis. Kartu pažymėtina, kad, siekiant apsaugoti visuomenės interesus, tais atvejais, kai būtų įrengiama išorinė reklama, kuriai įrengti nereikia gauti leidimo pagal Įstatymo projekte siūlomas išimtis, šios reklamos įrengimui būtų taikomi Įstatymo projekte nustatyti išorinės reklamos įrengimo reikalavimai (pvz., įrengiant minėtą išorinę reklamą kultūros paveldo objektuose ar saugomose teritorijose, reikėtų gauti už kultūros paveldo objektų ar už saugomų teritorijų apsaugą atsakingų institucijų sutikimą, išorinė reklama turėtų būti įrengiama vadovaujantis Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje nurodytais teisės aktais ir kt.) ir atsakomybė už šių reikalavimų nesilaikymą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Paslaugų įstatymo nuostatas reikalavimai, kurių vykdydami veiklą turi laikytis leidimą gavę paslaugų teikėjai, turi būti nustatyti įstatymais, ir į tai, kad išorinė reklama neturi kelti pavojaus eismo dalyviams, siūloma papildyti Reklamos įstatymo 12 straipsnio
straipsnio 5 dalis) ir nustatyti, kad įrengiant išorinę reklamą, be kita ko, būtų vadovaujamasi eismo saugumą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis.
Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus reklaminės veiklos subjektas, norėdamas gauti leidimą, leidimą išduodančiai institucijai, be kita ko, turi pateikti išorinės reklamos įrengimo projektą. Siekiant sumažinti verslo patiriamas išlaidas minėtam projektui parengti ir pagreitinti leidimų išdavimą, siūloma sudaryti galimybę reklaminės veiklos subjektui įrengti išorinę reklamą vadovaujantis savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintais tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektais ir šios reklamos įrengimo reikalavimais. Atsižvelgiant į tai, atitinkamai tikslinamas Reklamos įstatymo 12 straipsnis (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5, 7 ir 10 dalys). Pagal Paslaugų įstatymo nuostatas leidimai gali būti išduodami ribotai galiojimo trukmei, kai tai pateisinama svarbiais visuomenės interesais. Pažymėtina, kad išorinė reklama daro didelę įtaką urbanistinei ir architektūrinei miesto aplinkai ir kraštovaizdžiui. Miesto aplinka (statiniai, želdiniai, mažosios architektūros elementai) keičiasi, taip pat keičiasi reklamos gamybos technologijos, medžiagos, estetiniai reikalavimai ir pan., ir, atsižvelgiant į šiuos pokyčius, atitinkamai turėtų keistis ir išorinė reklama. Be to, pagal Reklamos įstatymo nuostatas leidimas suteikia teisę ne tik skleisti reklamą, bet ir įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę (t. y. stendą, skydą, stulpą ir pan.).
Minėti reklaminiai įrenginiai paprastai yra laikini statiniai, kuriuos leidžiama naudoti ribotą terminą. Todėl, siekiant užtikrinti svarbių visuomenės interesų apsaugą (miesto aplinkos apsaugą, kraštovaizdžio apsaugą, istorinio paveldo išsaugojimą, gyventojų saugą ir kt.) ir atsižvelgiant į laikotarpį, per kurį paprastai atsiperka investicijos į išorinės reklamos įrengimą, Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 8 dalyje siūloma nustatyti, kad leidimas išduodamas ne ilgesniam kaip
į kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse taikomą praktiką (pvz., išorinės reklamos įrengimo teisinį reguliavimą Didžiojoje Britanijoje http://www.legislation.gov.uk/uksi/2007/783/contents/made). Kartu pažymėtina, kad leidimo galiojimo trukmės ribojimas nėra naujai nustatomas teisinis reguliavimas. Šiuo metu galiojančiose Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse yra nustatytas 5 metų leidimo galiojimo terminas. Atsižvelgiant į Paslaugų įstatymo nuostatas, reglamentuojančias, kad leidimų išdavimo tvarkos esminiai reikalavimai turi būti nustatyti įstatymais, Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje siūloma nustatyti terminą, per kurį reklaminės veiklos subjektui turėtų būti išduodamas leidimas. Šiuo metu galiojančio Reklamos įstatymo nuostata dėl leidimo galiojimo sustabdymo praktikoje yra sunkiai pritaikoma, nes, sustabdžius leidimo galiojimą, turėtų būti išardoma speciali išorinės reklamos pateikimo priemonė ir nukabinama reklama, o tai reklaminės veiklos subjektui sukeltų nepagrįstai didelę finansinę naštą. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Licencijavimo pagrindų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr.
Licencijavimo pagrindų aprašas), nuostata, kad leidimo turėtojas turi būti įspėjamas apie numatomą taikyti poveikio priemonę, Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 13 dalyje siūloma numatyti leidimo turėtojo įspėjimą apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal šiuo metu galiojančio Reklamos įstatymo nuostatas nėra teisinio pagrindo neišduoti leidimo ar įspėti apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą, jeigu reklaminės veiklos subjektas nesumoka savivaldybės tarybos nustatytos vietinės rinkliavos, siūloma papildyti Reklamos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintų leidimo neišdavimo (12 dalis) ir įspėjimo apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą pagrindų (13 dalis) sąrašą ir atitinkamai nustatyti, kad leidimas neišduodamas ar leidimo turėtojas įspėjamas apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą, jeigu reklaminės veiklos subjektas nesumoka vietinės rinkliavos. Praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai leidimo turėtojas nutraukia veiklą buveinės pastate arba prekybos ar paslaugų teikimo vietoje, kurioje ar prie kurios įrengta iškaba, tačiau nenukabina iškabos, todėl šioje vietoje pradėjęs veiklą kitas verslo subjektas neturi galimybės įrengti savo iškabos, be to, taip yra klaidinami vartotojai. Siekiant spęsti šią problemą, siūloma papildyti Reklamos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintą leidimo galiojimo panaikinimo pagrindų sąrašą ir nustatyti, kad minėtais atvejais leidimo galiojimas panaikinamas (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 14 dalies 6 punktas). Vadovaujantis Licencijavimo pagrindų aprašo nuostatomis, siūloma Reklamos įstatyme įtvirtinti reklaminės veiklos subjektų teises ir pareigas.
Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 15 dalyje siūloma tiksliau apibrėžti pareigą leidimo turėtojui pašalinti reklamą, kai pasibaigia leidimo galiojimo terminas ar leidimo galiojimas panaikinamas. Be to, siekiant, kad nebūtų klaidinami vartotojai, analogišką pareigą siūloma taip pat nustatyti reklaminės veiklos subjektui ir tais atvejais, kai pagal Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose nustatytas išimtis leidimo nereikia ir reklaminės veiklos subjektas nutraukia savo veiklą prekybos ar paslaugų teikimo vietoje, kurioje įrengta ši išorinė reklama. Kai pasibaigia leidimo galiojimo terminas ar leidimo galiojimas panaikinamas, siūloma, kad išorinės reklamos pašalinimo terminą, kuris būtų ne ilgesnis kaip 40 darbo dienų, nustatytų leidimą išduodanti institucija. Pažymėtina, kad šiuo atveju reklaminės veiklos subjektas privalėtų ne tik nukabinti reklamą, bet ir išardyti reklaminį įrenginį, kuris gali būti ir statinys, todėl pagrįstą išorinės reklamos pašalinimo terminą, įvertinusi visas aplinkybes (reklaminio įrenginio sudėtingumą, klimato sąlygas ir pan.), turėtų nustatyti leidimą išduodanti institucija. Dėl Įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 14 straipsnio Nuo 2014 m. gruodžio 13 d. maisto reklamai taikomas 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr.
608/2004 (toliau – reglamentas Nr. 1169/2011), 7 straipsnis, kuriame išdėstyti informacijos apie maistą teikimo vartotojams reikalavimai. Atsižvelgiant į tai ir siekiant teisės aktų suderinamumo, Įstatymo projekte siūloma Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, dubliuojančias minėto reglamento 7 straipsnio nuostatas, išbraukti. Be to, siekiant užtikrinti reglamento Nr. 1169/2011 7 straipsnio įgyvendinimo priežiūrą ir atsižvelgiant į tai, kad reikalavimai reklamai yra nustatyti ir kituose Europos Sąjungos teisės aktuose, pvz., reglamente Nr. 609/2013, 2015 m. rugsėjo 25 d. Komisijos deleguotajame reglamente (ES) 2016/128, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 609/2013 papildomas specialiaisiais specialiosios medicininės paskirties maisto produktų sudėties ir informacijos apie juos teikimo reikalavimais, ir kt., siūloma nustatyti, kad draudžiama reglamento Nr. 1169/2011 ir kitų teisės aktų, nustatančių reikalavimus maisto reklamai, nuostatų neatitinkanti reklama. Atsižvelgiant į tai, kad 2006 m. gruodžio 22 d. Komisijos direktyva 2006/141/EB dėl pradinių mišinių kūdikiams ir tolesnio maitinimo mišinių, iš dalies keičianti Direktyvą 1999/21/EB ir ją įgyvendinanti Lietuvos higienos norma HN 107:2013 „Specialios mitybinės paskirties maisto produktai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 666 „Dėl „Lietuvos higienos normos HN 107:2013 „Specialios mitybinės paskirties maisto produktai“ patvirtinimo“, nustato ne tik pradinio maitinimo kūdikių mišinių, bet ir tolesnio maitinimo kūdikių mišinių reklamos reikalavimus ir siekiant teisės aktų suderinamumo, siūloma atitinkamai tikslinti Reklamos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį.
Be to, siūloma šį straipsnį papildyti nauja nuostata, nustatančia atvejus, kai nebūtų reikalaujama reklamoje pateikti nuorodą, kad maistas yra genetiškai modifikuotas (genetiškai modifikuoto maisto reklamoje), nuorodą „Maisto papildas“ (maisto papildų reklamoje) ar žodžius „nevartoti su alkoholiniais gėrimais“ (energinių gėrimų reklamoje). T. y. siūloma šio reikalavimo netaikyti, kai reklamoje pateikiami tik minėtų maisto gamintojų pavadinimai ir (ar) jų prekių ženklai, logotipai, pvz., ant pastatų sienų, durų ar langų, reklaminių kepuraičių, pieštukų ir pan., kadangi minėtos informacijos pateikimas prie prekių ženklo, logotipo ar maisto gamintojo pavadinimo sukelia verslui nepagrįstą naštą, yra sunkiai įgyvendinamas (pvz., nėra vietos tokiai informacijai pateikti ant suvenyrinio pieštuko), taip pat yra perteklinis ir neproporcingas siekiamam tikslui. Dėl Įstatymo projekto 4 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 15 straipsnio Siekiant, kad teisės aktuose būtų vartojami sunorminti lietuvių kalbos terminai, siūloma Reklamos įstatymo 15 straipsnyje vartojamą terminą „medicinos prietaisai ir aparatai“ keisti į terminą „medicinos priemonės (prietaisai)“, kuris yra vartojamas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme. Pažymėtina, kad pagal šio termino apibrėžtį „aparatas“ yra vienas iš objektų, laikomu medicinos priemone (prietaisu).
Dėl Įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 19 straipsnio ir 8 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 24 straipsnio Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnis išdėstomas nauja redakcija ir pasikeitė šio straipsnio dalių numeracija, atitinkamai tikslinami Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktai, nustatantys šiame įstatyme nustatytų reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą atliekančias institucijas, ir Reklamos įstatymo 24 straipsnio 4 dalis, nustatanti baudas už Reklamos įstatyme nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų nesilaikymą. Dėl Įstatymo projekto 6 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 21 straipsnio, 7 straipsnio, papildančio Reklamos įstatymą 21¹ straipsniu, ir 9 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 25 straipsnio Siekiant tinkamai įgyvendinti Reklamos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatą, draudžiančią priežiūros institucijos darbuotojams atskleisti jiems patikėtą reklaminės veiklos subjektų komercinę paslaptį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, Įstatymo projekte siūloma Reklamos įstatymą papildyti nauju straipsniu, kuriame būtų nustatyta priežiūros institucijų informavimo apie tai, kurią informaciją priežiūros institucija turėtų laikyti reklaminės veiklos subjekto komercine paslaptimi, tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad priežiūros institucijos privalo saugoti ne tik jiems patikėtą reklaminės veiklos subjektų, bet ir kitų asmenų, į kuriuos kreipiasi priežiūros institucija dėl pažeidimui tirti reikalingų dokumentų ar kitos informacijos pateikimo, komercinę paslaptį, atitinkamai tikslinama Reklamos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis ir 25 straipsnio 13 dalis.
Dėl Įstatymo projekto 9 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 25 straipsnio Reklamos įstatymo 25 straipsnio nuostatos tikslinamos siekiant jas suderinti su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta mažareikšmio teisės aktų reikalavimo pažeidimo sąvoka (Reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 6 punktas), įvertinus šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų įgyvendinimo praktikoje išryškėjusius trūkumus (Reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 5 punktas, 25 straipsnio 8 dalis) bei siekiant teisinio aiškumo dėl priežiūros institucijos priimamo sprendimo pranešimą (skundą) nagrinėti rašytine ar žodine tvarka (Reklamos įstatymo 25 straipsnio 14 ir 15 dalys). Pažymėtina, kad pranešimo (skundo) nagrinėjimas rašytine tvarka mažintų administracinę naštą, todėl Įstatymo projekto 9 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 25 straipsnio 15 dalyje siūloma nustatyti, kad pranešimas (skundas) nagrinėjamas rašytine tvarka, išskyrus atvejus, kai pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyvių motyvuotu prašymu priežiūros institucija nusprendžia pranešimą (skundą) nagrinėti žodine tvarka. Dėl Įstatymo projekto 10 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 26 straipsnio Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., baudos už administracinius teisės pažeidimus (tarp jų ir Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų) įskaitomos į tą biudžetą, iš kurio išlaikoma institucija ar įstaiga, kurios įgaliotas pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą arba skyrė baudą, išskyrus kituose įstatymuose nustatytus atvejus.
Tokių baudų ir kitų iš valstybės ar savivaldybių biudžetų neišlaikomų subjektų paskirtų baudų už administracinius teisės pažeidimus įskaitymo ir paskirstymo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai ir siekiant teisės aktų suderinamumo, Įstatymo projekte siūloma tikslinti Reklamos įstatymo 26 straipsnį ir atsisakyti nuostatos, kad priežiūros institucijos paskirta bauda sumokama į valstybės biudžetą. Dėl Įstatymo projekto 11 straipsnio, nustatančio Įstatymo įsigaliojimą, taikymą ir įgyvendinimą Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti leidimų galiojimo terminą, ir siekiant pašalinti verslo sąlygų skirtumus reklamos rinkoje konkuruojantiems verslo subjektams, Įstatymo projekte siūloma nustatyti leidimų, išduotų iki šio įstatymo įsigaliojimo, galiojimo tvarką. T. y. siūloma nustatyti, kad leidimai, išduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, galioja iki juose nurodyto termino pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip 10 metų. Taip pat siūloma nustatyti 10 metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį reklaminės veiklos subjektai, turintys leidimus, kuriuose nėra nustatyto jų galiojimo termino, galėtų teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į leidimą išduodančią instituciją dėl leidimo, kuriame būtų nustatytas galiojimo terminas, išdavimo. 5.
įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Numatomo teisinio reguliavimo teigiamos pasekmės aptartos šio aiškinamojo rašto 4 dalyje. Priėmus Įstatymo projektą, ūkio subjektams daugiau kaip 360 tūkst. eurų sumažėtų informacinių įpareigojimų sukeliama administracinė našta (pvz., nustačius atvejus, kai leidimas įrengti išorinę reklamą nereikalingas, ir ilgesnį leidimo galiojimo terminą sumažėtų administracinė našta, susijusi su dokumentų leidimui gauti parengimu). Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimtas Įstatymas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Priimtas Įstatymas darytų teigiamą įtaką verslui, nes taptų aiškesnė ūkio subjektų teisinė aplinka, taip pat būtų sudarytos prielaidos efektyviau prižiūrėti, kaip laikomasi Įstatyme nustatytų reklamos naudojimo reikalavimų. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus Įstatymo projektą, kitų teisės aktų priimti, pakeisti ar pripažinti netekusiais galios galiojančius teisės aktus nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų.
Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekte yra apibrėžiama nauja sąvoka, taip pat tikslinama jau į Lietuvos Respublikos terminų banką įtraukta sąvoka, šios sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos teisės aktus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Priėmus Įstatymo projektą, reikės atitinkamai pakeisti Išorinės reklamos įrengimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro
patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 405 „Dėl Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių patvirtinimo“ ir jį keitusių įsakymų pripažinimo netekusiais galios“, ir Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 14 straipsnio 3, 4 ir 7 dalyse nurodytos informacijos pateikimo reklamoje taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro
įstatymo 14 straipsnio 3, 4 ir 7 dalyse nurodytos informacijos pateikimo reklamoje taisyklių patvirtinimo“. 12.
fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymo projekte siūlomoms nuostatoms įgyvendinti papildomų lėšų nereikės, taip pat jų nebus ir sutaupyta. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą: „reklama“, „išorinė reklama“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra.
12, 14, 15, 19, 21, 24, 25 IR 26 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 21¹ STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO 2016-10-10 Nr. XIIP-4775 Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
nustatyti, jog išorinę reklamą draudžiama įrengti „bendrosios nuosavybės atveju, – neturint Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka priimto bendraturčių sutikimo“. Pastebėtina, jog nuostatos turinys neaiškus. Civilinio kodekso 4.77 straipsnyje ir kitur kodekso tekste nereguliuojama ir nenustatoma tvarka, pagal kurią būtų priimamas bendraturčių sutikimas. Be to, nėra aišku, kas turima omenyje kalbant apie bendraturčių sutikimo „priėmimą“, nes Civiliniame kodekse kalbama tik apie tokio sutikimo turėjimą. Siūlytina nuostatą taisyti, kad ji atitiktų Civilinio kodekso nuostatas ir nurodyti konkrečius kodekso straipsnius, kuriais derėtų vadovautis. 2. Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte siūloma nustatyti, jog „Laikoma, kad butų ir kitų patalpų savininkų sutikimas ant bendrojo naudojimo objekte esančių reklamos davėjo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomų negyvenamosios paskirties patalpų, kuriose yra jo buveinė arba prekybos ar paslaugų teikimo vieta, išorinės sienos įrengti iškabą, kuriai nenaudojamas apšvietimas, išduotas, kai gauta butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, bet ne mažiau kaip 1/4 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų“. Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Atkreiptinas dėmesys, jog nėra aišku apie kokio pobūdžio butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimą nuostatoje kalbama, kas ir kokiu būdu tokį susirinkimą galėtų ir turėtų teisę organizuoti, neaišku: kas nutiktų, jei šaukiamas susirinkimas neįvyktų; kokia tvarka susirinkime galima balsuoti raštu; ar, kalbant apie balsavimą raštu, turimas omenyje išankstinis balsavimas; kaip būtų nustatomas balsų skaičius tenkantis vienam savininkui, jeigu butas ar kita patalpa nuosavybės teise priklauso keliems savininkams, neaiškūs ir kiti klausimai, todėl reguliavimas tobulintinas. Pažymėtina, jog tuo atveju, jei aptariama nuostata yra susijusi su Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, priėmimo tvarka, tokios sąsajos turėtų būti aiškiai deklaruotos, pateikiant nuorodą į minėtą kodekso straipsnį ir nurodant, jog sprendimai priimami šiame straipsnyje nustatyta tvarka bei atsisakant perteklinio reguliavimo dėl tam tikros daugumos reikalavimo, kadangi, tai jau yra įtvirtinta Civiliniame kodekse. Tuo atveju, jei siekiama įtvirtinti teisinį reguliavimą, nesietiną su kodekso nuostatomis, reguliavimas tobulintinas ir detalizuotinas, kad būtų aiški jo esmė ir taikymo tvarka, nes priešingu atveju reguliavimo būtų neįmanoma pritaikyti praktiškai. 3. Projekto 9 straipsniu keičiamo įstatymo 25 straipsnio 15 dalyje, reguliuojant pranešimų (skundų) nagrinėjimą, vartojamos sąvokos „žodinis procesas“, „rašytinis procesas“. Pastebėtina, jog neaišku apie kokio pobūdžio procesus nuostatoje kalbama, nes įstatymas nereguliuoja jokių procesinių dalykų. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog šios sąvokos yra būdingos tik teisminio proceso reguliavimui, todėl svarstytina galimybė aptariamų sąvokų įstatymo tekste atsisakyti. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected];
D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
12, 14, 15, 19, 21, 24, 25 IR 26 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 21¹ STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO 2017-09-26 Nr. XIIP-4775(2) Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1Pažymėtina,
kad tuo atveju, jei teisės akto, institucijos, pareigų ir pan. pavadinimas, kuris prasideda žodžiais „Lietuvos Respublika“, minimas ne kartą, pirmą kartą parašius visą pavadinimą, toliau jis gali būti rašomas be žodžių „Lietuvos Respublika“ ir neįvedus trumpinio. Atsižvelgus į tai, projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte reikėtų atsisakyti perteklinės „Civilinio kodekso“ santrumpos. 2. Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto paskutiniajame sakinyje vietoj formuluotės „susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių“ reikėtų vartoti formuluote susirinkime ar raštu balsavusių“, nes pagal Civilinį kodeksą sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priėmimą lemia ne susirinkime dalyvavusių, o dėl vieno ar kito sprendimo balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų skaičius. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected];
D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
12, 14, 15, 19, 21, 24, 25 IR 26 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 21¹ STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO 2018-04-16 Nr. XIIP-4775(3) Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
punkto paskutiniajame sakinyje vietoj formuluotės „susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių“ reikia vartoti formuluotę „susirinkime ar raštu balsavusių“, nes pagal Civilinio kodekso nuostatas, sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priėmimą lemia ne susirinkime dalyvavusių, o dėl vieno ar kito sprendimo balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų skaičius. 2. Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punkto turinys tobulintinas, atsisakant žodžių skliaustuose „(parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.)“ ir „(avalynė, automobilių remontas ir kt.)“, atsižvelgiant į tai, kad įstatyme turi būti įtvirtinamos norminės nuostatos, jame nėra pateikiami pavyzdžiai. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected];
D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
komitetas
DĖL
24, 25 IR 26 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 21¹ STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-4775
pirmininkas Virginijus Sinkevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Kreivys, Komiteto nariai: Mindaugas Bastys, Eugenijus Gentvilas, Zbignev Jedinskij, Gabrielius Landsbergis, Tadas Langaitis, Raimundas Martinėlis, Bronislovas Matelis, Virgilijus Poderys, Jurgis Razma, Artūras Skardžius. Komiteto biuro vedėja Regina Zabarauskienė, patarėjai: Raimonda Danė, Rasa Ona Duburaitė, Laura Jasiukėnienė, Irina Jurkšuvienė, Darius Šaltmeris, padėjėjos: Zita Jodkonienė ir Giedrė Mickienė. Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos ūkio viceministras Ramūnas Burokas, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Vidaus prekybos politikos skyriaus vedėja Birutė Janutėnienė, vyr. specialistė Vitalija Stanionienė, Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos atstovai: Ąžuolas Čekanavičius, Giedrė Skerniškienė, Maisto papildų gamintojų asociacijos atstovai: Andrej Rudanov, Neringa Bulakienė, Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė Aistė Žilinskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-10 Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
nustatyti, jog išorinę reklamą draudžiama įrengti „bendrosios nuosavybės atveju, – neturint Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka priimto bendraturčių sutikimo“.
Pastebėtina, jog nuostatos turinys neaiškus. Civilinio kodekso 4.77 straipsnyje ir kitur kodekso tekste nereguliuojama ir nenustatoma tvarka, pagal kurią būtų priimamas bendraturčių sutikimas. Be to, nėra aišku, kas turima omenyje kalbant apie bendraturčių sutikimo „priėmimą“, nes Civiliniame kodekse kalbama tik apie tokio sutikimo turėjimą. Siūlytina nuostatą taisyti, kad ji atitiktų Civilinio kodekso nuostatas ir nurodyti konkrečius kodekso straipsnius, kuriais derėtų vadovautis. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
nustatyti, jog „Laikoma, kad butų ir kitų patalpų savininkų sutikimas ant bendrojo naudojimo objekte esančių reklamos davėjo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomų negyvenamosios paskirties patalpų, kuriose yra jo buveinė arba prekybos ar paslaugų teikimo vieta, išorinės sienos įrengti iškabą, kuriai nenaudojamas apšvietimas, išduotas, kai gauta butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, bet ne mažiau kaip 1/4 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų“. Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Atkreiptinas dėmesys, jog nėra aišku apie kokio pobūdžio butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimą nuostatoje kalbama, kas ir kokiu būdu tokį susirinkimą galėtų ir turėtų teisę organizuoti, neaišku: kas nutiktų, jei šaukiamas susirinkimas neįvyktų; kokia tvarka susirinkime galima balsuoti raštu; ar, kalbant apie balsavimą raštu, turimas omenyje išankstinis balsavimas; kaip būtų nustatomas balsų skaičius tenkantis vienam savininkui, jeigu butas ar kita patalpa nuosavybės teise priklauso keliems savininkams, neaiškūs ir kiti klausimai, todėl reguliavimas tobulintinas. Pažymėtina, jog tuo atveju, jei aptariama nuostata yra susijusi su Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, priėmimo tvarka, tokios sąsajos turėtų būti aiškiai deklaruotos, pateikiant nuorodą į minėtą kodekso straipsnį ir nurodant, jog sprendimai priimami šiame straipsnyje nustatyta tvarka bei atsisakant perteklinio reguliavimo dėl tam tikros daugumos reikalavimo, kadangi, tai jau yra įtvirtinta Civiliniame kodekse. Tuo atveju, jei siekiama įtvirtinti teisinį reguliavimą, nesietiną su kodekso nuostatomis, reguliavimas tobulintinas ir detalizuotinas, kad būtų aiški jo esmė ir taikymo tvarka, nes priešingu atveju reguliavimo būtų neįmanoma pritaikyti praktiškai. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
pranešimų (skundų) nagrinėjimą, vartojamos sąvokos „žodinis procesas“,
„rašytinis procesas“. Pastebėtina, jog neaišku apie kokio pobūdžio procesus
nuostatoje kalbama, nes įstatymas nereguliuoja jokių procesinių dalykų. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog šios sąvokos yra būdingos tik teisminio proceso reguliavimui, todėl svarstytina galimybė aptariamų sąvokų įstatymo tekste atsisakyti. Pritarti 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: nėra. 4.
savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: nėra. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo nariai: R. Žemaitaitis, D. Kaminskas,
4 Argumentai: Maisto papildų reklamos tendencijos neramina, ypač turint omenyje, kad dažnai įstatymo nuostatos pažeidžiamos tendencingai, o ne dėl informacijos trūkumo ar nežinojimo. Maisto papildų gamintojai ir platintojai visais įmanomais būdais bando vartotojams įpiršti maisto papildus kaip panacėją nuo visų sveikatos negalavimų, objektyvūs jų sudėties tyrimai atskleidžia kardinaliai priešingą situaciją. 2014 m. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai, šiemet patikrinę 257 skirtingų pavadinimų maisto papildus, nustatė, kad 38 proc. neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dažniausiai etiketėse naudojami neleistini ir vartotojus klaidinantys teiginiai apie sveikumą, daromos draudžiamos nuorodos į gydomąsias ar profilaktines savybes. Pavyzdžiui, "šis produktas pasižymi priešuždegiminėmis ir antivirusinėmis savybėmis", "tinka sergantiems artritu", "palengvina peršalimo simptomus",
"vartoti esant kraujospūdžio sutrikimams". Ekspertai pastebi, jog
patys gamintojai dažnai netiria savo produktų ir nežino jų tikrosios sudėties. Kasmet Lietuvoje parduodama apie 72 mln. vaistų pakuočių. Pagal suvartojamų vaistų vidutinę paros dozę Lietuva priskiriama prie daugiausiai vaistų suvartojančių Europos Sąjungos šalių. Sveikatos specialistai teigia, kad šiam skaičiui įtakos turi tai, kad dažnai Lietuvos gyventojai nesistengia kuo daugiau sužinoti apie šalutinį vaistų poveikį ir kaip reikėtų juos vartoti.
Šiuo metu dažnas pirkėjas savitarnos skyriuose pats, be vaistininko pagalbos, prisirenka kelių rūšių analogiškų vaistų ar maisto papildų neklausdamas nei kaip juos vartoti, nei ar jie reikalingi, nes vaistų ir maisto papildų reklama netiesiogiai skatina jų įsigyti ir vartoti. Pabrėžtina, jog vaistų ir maisto papildų reklama yra glaudžiai susijusi su visuomenės nuomonės formavimu. Vaistų reklama skatina žmonės vis dažniau įsigyti vaistus didesniais kiekiais, o tai reikšmingai padidina vartojimo ir jo keliamų problemų riziką. Šiuo metu reklama skatina neracionalų vaistų ir maisto papildų pirkimą ir vartojimą, o tai yra žalinga ir kenkia žmonių sveikatai. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) surinkti duomenys signalizuoja, kad neracionalus vaistų vartojimas – rimta problema visame pasaulyje. Neracionaliai vartojami vaistai gali ne padėti žmogui pasveikti, bet priešingai – pakenkti jo organizmui. Medikai vis dažniau stebisi pačių žmonių neatsakingumu, savo sveikatos nesaugojimu. Dabar tapo normalu, kad vaistus gali rinktis tarsi saldainius ar makaronus, kurie yra labiau reklamuojami. Žmonės, kurie remiasi klaidinga informacija, apgaulingu savo įsitikinimu ir negebėjimu suprasti sveikatos problemos bei jos gydymo būdų, o tai lemia, kad nukenčia jų sveikata. Didžioji dalis žmonių vaistus renkasi pagal reklamos kiekį ir savo vidinį supratimą, tačiau dėl jų vartojimo ir galimo šalutinio poveikio nepasitaria su gydytoju ar vaistininku. Pažymėtina, jog labai svarbu yra įvertinti vaisto tinkamumą: ar jis pasirinktas atsižvelgiant į jo efektyvumo, saugumo, tinkamumo ir prieinamumo kriterijus. Itin svarbus yra tinkamo paciento principas: vaistas laikomas priimtinu pacientui, kai nėra kontraindikacijų, o nepageidaujamo poveikio tikimybė minimali.
Be to, pacientui turi būti suteikta tinkama informacija tiek apie jo būklę, tiek apie skirtą vaistą. Pasiūlymas: Pakeisti 14 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Maisto papildų reklamoje privalo būti nuoroda „Maisto papildas“. Gyventojams skirtoje reklamoje draudžiama reklamuoti maisto papildus visomis reklamos formomis.“ Nepritarti Pasiūlymas analogiškas Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo Nr.VIII-1871 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-481. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, atsižvelgdamas į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2017-03-27 išvadą ir įvertinęs Projekto atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priėmė sprendimą, kad Projekto nuostatos, kuriomis siūloma įtvirtinti absoliutų maisto papildų visų formų reklamos draudimą gyventojams, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintam informacijos laisvės principui, Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui bei teisinės valstybės principui (Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2017-04-05 išvada Nr. 102-P-12). Taip pat žr. Komiteto sprendimą. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymas: nėra. 7. Komiteto / Komisijos išvados rengėjų komitetui /komisijai siūlomas sprendimas ir pasiūlymai:
Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, taip pat į Ekonomikos komiteto posėdžio metu išsakytus Komiteto narių argumentus, jog įstatymo projektu siekiama per daug detaliai reglamentuoti ir kai kuriais atvejais suvaržyti reklamos veiklos subjektų veikimą (pvz., įstatyme iškabos sąvokoje itin detaliai nurodant informaciją, kuri gali būti skelbiama; nustatant perteklines pareigas reklamos leidimo turėtojui ir kt.). 7.2. Pasiūlymai: nėra. 8.
8Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirtas pranešėjas: Dainius Kreivys. 10. Komiteto atskiroji nuomonė: nėra. Komiteto pirmininkas
Virginijus Sinkevičius Komiteto biuro patarėja Raimonda Danė
Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas Papildomo komiteto IŠVADA
NR. XIIp-4775(2) 2017-11-08
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
Komiteto pirmininkas Povilas Urbšys, komiteto pirmininko pavaduotojas Algis Strelčiūnas, komiteto nariai: Valentinas Bukauskas, Guoda Burokienė, Ričardas Juška, Gintautas Kindurys, Vanda Kravčionok, Kęstutis Masiulis, Zenonas Streikus, Irena Šiaulienė. Komiteto biuras: vedėja Lina Milonaitė, patarėjai: Algirdas Astrauskas, Rasa Mačiulytė, Jurgita Marcinkutė, Kristina Šimkutė, konsultantas Bronius Kleponis, padėjėja Genovaitė Jasaitienė, Dokumentų departamento Teisės aktų redagavimo ir vertimo skyriaus vyr. specialistė Eglė Jonevičienė. Kviestieji asmenys: Ūkio ministerijos Pramonės ir prekybos departamento direktorius Vaidas Gricius, Ūkio ministerijos Pramonės ir prekybos departamento Vidaus prekybos skyriaus vedėja Birutė Janutėnienė, Ūkio ministerijos Pramonės ir prekybos departamento Vidaus prekybos skyriaus vyriausioji specialistė Vitalija Stanionienė, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriaus pavaduotojas Rimantas Čiapas. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2017-09-262 Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.
Pažymėtina, kad tuo atveju, jei teisės akto, institucijos, pareigų ir pan. pavadinimas, kuris prasideda žodžiais „Lietuvos Respublika“, minimas ne kartą, pirmą kartą parašius visą pavadinimą, toliau jis gali būti rašomas be žodžių „Lietuvos Respublika“ ir neįvedus trumpinio. Atsižvelgus į tai, projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte reikėtų atsisakyti perteklinės „Civilinio kodekso“ santrumpos. Pritarti
ar raštu balsavusių“ reikėtų vartoti formuluote susirinkime ar raštu balsavusių“, nes pagal Civilinį kodeksą sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priėmimą lemia ne susirinkime dalyvavusių, o dėl vieno ar kito sprendimo balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų skaičius. Pritarti
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1
1 Argumentai: Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad „Iškaboje pateikiama informacija – reklamos davėjo pavadinimas, prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas, parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas – didina reklamos davėjo ar jo prekybos ar paslaugų teikimo vietos žinomumą, kuris yra vienas esminių veiksnių, skatinančių įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Todėl, vadovaujantis Reklamos įstatyme įtvirtinta reklamos sąvoka, iškaboje pateikiama informacija laikytina reklama“.
Remiantis tokia aiškinamojo rašto prielaida, Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį siūloma papildyti 2 punktu, jog iškaboje pateikiama informacija yra išorinė reklama. LPIĄ nuomone, yra nepagrįsta bet kokią iškaboje nurodytą informaciją laikyti reklaminio pobūdžio. Toliau pateikiami šią nuomonę pagrindžiantys argumentai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išorinės reklamos bylose akcentuojama, jog esamas teisinis reguliavimas, pagal kurį, viena vertus, išorinei reklamai, kaip ir bet kuriai kitai reklamai apskritai, turi būti būdingas ir skatinimas įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis (Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalis), tačiau, kita vertus, bendrovės iškaba su jos pavadinimo užrašu jau savaime laikytina išorine reklama (2013 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-670 patvirtintas išorinės reklamos įrengimo taisykles), stokoja teisinio aiškumo, yra prieštaringas[¹]. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje pabrėžiama, jog Reklamos įstatyme nesuformuluoti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis spręstina, ar tokia specialioji priemonė, kaip iškaba, pripažįstama skatinančia įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, o tai yra esminis reklamos požymis[²]. Atkreiptinas dėmesys į šios kategorijos bylose suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pripažįstama, jog išorinės reklamos sąvoka negali būti interpretuojama taip, kad bet kuri iškaba jau pati savaime yra išorinė reklama. Norint tam tikrą iškabą laikyti išorine reklama, be kita ko, būtina nustatyti, kad ji atitinka bendruosius reklamos (…) požymius, t. y. tokiu būdu ir forma yra skleidžiama informacija, (…) skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis[³].
Aukščiau cituotos teismų jurisprudencijos kontekste manytina, jog Įstatymo projektas nesprendžia kasacinio teismo įvardintos galiojančio teisinio reguliavimo ydingumo problemos, nes Įstatymo projektu siūloma tiesiog iš Išorinės reklamos įrengimo taisyklių į Įstatymo mechaniškai perkelti iškabos sąvoką. Tačiau primintina, jog kasacinis teismas aukščiau cituotose bylose atliko Išorinės reklamos įrengimo taisyklių ir Įstatymo sisteminį vertinimą pripažino, jog šių dviejų teisės aktų nustatytas teisinis reguliavimas stokoja teisinio aiškumo, yra prieštaringas. Dar daugiau, galima pagrįstai teigti, jog Įstatymo projektu kategoriškai įtvirtinant, jog iškaboje pateikiama informacija besąlygiškai yra išorinė reklama, tačiau Įstatymo nesuformuluojant konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina, ar tokia specialioji priemonė, kaip iškaba, pripažįstama skatinančia įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, kasacinio teismo įvardintas galiojančio teisinio reguliavimo ydingumas būtų tik didinamas. Iš aukščiau cituotų teismų precedentų matyti aiškiai suformuota ir teismų nuosekliai taikoma pozicija netapatinti iškabos su išorine reklama, o kiekvienu atveju vertinti, ar iškaboje yra pateikta informacija, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis ir tik šiuos požymius atitinkančią informaciją talpinančią iškabą laikyti išorine reklama.
Besąlyginis iškabos pripažinimas reklamos priemone, o iškabos turinio – išorine reklama, ne tik prieštarauja suformuotai teismų praktikai, tačiau yra nelogiškas, neproporcingas ir prieštarauja Įstatymo projekto aiškinamajame rašte deklaruojamam tikslui pagerinti išorinės reklamos verslo aplinką, mažinti reklaminės veiklos subjektams informacinių įpareigojimų sukeliamą administracinę naštą, pašalinti Reklamos įstatymo įgyvendinimo praktikoje išryškėjusius trūkumus. Būtų nepagrįsta ir nelogiška teigti, jog bendrinio pobūdžio informacija, pvz.: „maisto prekių parduotuvė“, „kirpykla“, „taros supirktuvė“, „darbo laikas“, kuria siekiama išimtinai tik informuoti visuomenę, pvz., apie tam tikrame pastate įsikūrusią įmonę, o ne skatinti ją įsigyti prekes ar naudotis paslaugomis, yra išorinė reklama vien dėl to, jog ji pateikta iškaboje. Pavyzdžiui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymu, prekybos įmonės privalo iš pirkėjų priimti vienkartinių pakuočių atliekas; dažnu atveju automatizuotos vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo priemonės (kioskai) pastatomos lauke, ant jų įrengiant iškabą „Taromatas“, „Taros supirktuvė“. Pagal Įstatymo projektu siūlomą reguliavimą tokia iškaba būtų pripažinta išorine reklama, kurios įrengimui privalo gauti leidimą ir sumokėti rinkliavą (pažymėtina, jog tokia iškaba net nepatenka į Įstatymo
dalies 6 punkte numatomą išimtį, kai leidimas nereikalingas).
Atkeiptinas dėmesys, jog Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad: „Iškabos tikslas yra pateikti esminę, minimalią informaciją apie ūkio subjektą (jo pavadinimą, teikiamų paslaugų pavadinimą, prekių ženklą ir pan. (žr. Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje pateiktą iškabos sąvoką). T. y. siūloma išimtį taikyti tik tuo atveju, kai ant bendrojo naudojimo objekto pateikiamas informacinio pobūdžio tekstas, o ne kai reklamuojamas konkretus produktas ar paslauga.“. Šiame kontekste juo labiau nesuprantamu tampa besąlyginis iškabos pripažinimas reklamos priemone. Pasiūlymas:
Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip:
straipsnį 1¹ dalimi:
„1¹. Iškaba – ne patalpose (ant ar prie reklamos
davėjo buveinės pastato arba reklamos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietoje ar prie jos, ant prekybos ar paslaugų teikimo vietos pastato sienos, langų ar durų išorinių pusių) įrengiama speciali išorinės reklamos informacijos pateikimo priemonė, ant kurios ar kurioje pateikiama informacija: reklamos informacijos davėjo pavadinimas ir (arba) reklamos informacijos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.), ir (arba) parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas (avalynė, automobilių remontas ir kt.), prekių ženklas, logotipas, emblema, darbo laikas, reklamos informacijos davėjo vardas, pavardė. Iškaba taip pat laikoma tokios informacijos pateikimo vieta ant reklamos davėjo buveinės arba prekybos ar paslaugų teikimo vietos pastato sienos, langų ar durų.
Be nurodytos informacijos, iškaboje gali būti pateikiamas prekių ženklas, logotipas, emblema, darbo laikas, reklamos davėjo vardas, pavardė. Iškaba, ant kurios ar kurioje pateikiama tik nereklaminio pobūdžio informacija (pavyzdžiui, tik prekybos ar paslaugų teikimo vietos bendrinis pavadinimas, parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų bendrinis pavadinimas, darbo laikas ir kt.), nelaikoma išorine reklama.“. Nepritarti Įstatymo projekte detalizuojama iškabos sąvoka bei nustatomi žymūs palengvinimai verslo subjektams, t. y. apibrėžiami atvejai, kada leidimai įrengti išorinę reklamą nereikalingi, supaprastinta sprendimų priėmimo procedūra gaunant daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų sutikimą, jei iškaba įrengiama ant daugiabučio gyvenamojo namo, savivaldybės vykdomosios institucijos įpareigojamos patvirtinti tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą ir kt. Pasiūlyme siūlomas teisinis reguliavimas, siekiant sudaryti dar palankesnes sąlygas verslo subjektams ir atsisakant nuostatos, kad iškaba yra išorinė reklama, sukurtų teisinio reglamentavimo spragą:
2 Argumentai: Įstatymo projekte siūloma netaikyti reikalavimo turėti leidimą tuo atveju, kai reklama įrengiama patalpose (pvz., parduotuvių vitrinose), tačiau yra matoma iš lauko pusės (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio
aiškinamajame rašte grindžiamas tuo, kad visuomenės interesų apsaugos tikslas gali būti pasiektas ne licencijavimu, o mažiau ribojančiomis priemonėmis, t. y. veiklos sąlygų laikymosi priežiūra ir kontrole, LPĮA mano, jog, siekiant išspręsti praktikoje kylančias skirtingo traktavimo problemas, būtina patikslinti Įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalimi keičiamo Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, pavyzdžių pagalba paaiškinant, kad, be kita ko, reklama, pateikiama pastato langų ir (arba) durų vidinėse pusėse, priskirtina reklamos įrengiamos patalpose, tačiau matomai iš lauko pusės, kategorijai. Argumentai dėl besąlyginio iškabos pripažinimo reklamos priemone nepagrįstumo pateikti pasiūlymo 1 punkte. Pasiūlymas:
Įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:
straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, langai, durys, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. Išorine reklama taip pat laikoma:
1) reklama, kurios pateikimo priemonės yra patalpose (pvz. vitrinose, langų ir (arba) durų vidinėse pusėse), tačiau ji yra matoma tik iš lauko pusės;
2) iškaboje pateikiama informacija.“ Nepritarti Žr. argumentus prie pasiūlymo Nr. 1, nes šie pasiūlymas yra susiję. 3.
2017-11-062 Argumentai: Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad leidimas įrengti išorinę reklamą nereikalingas, kai ne didesnio kaip 0,3 m2 ploto iškaba įrengiama pagal savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama iškaba, vykdomosios institucijos patvirtintą tipinį iškabos įrengimo projektą ir ant jos ar joje pateikiamas reklamos davėjo pavadinimas. (Įstatymo projektu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punktas). LPĮA nuomone, išimties taikymas tik iškaboms, kurios atitinka savivaldybės patvirtintą tipinį iškabos įrengimo projektą, iš esmės padaro išimties taikymą neįmanomu. Reikšminga dalis prekybos ir paslaugų įmonių (prekybos centrai, kavinės, restoranai, viešbučiai) veikia visoje Lietuvos teritorijoje. Kiekviena tokia bendrovė yra patvirtinusi ir visoje Lietuvoje naudoja vieningas iškabas. Akivaizdu, jog kiekviena savivaldybė patvirtins skirtingus tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo reikalavimus (Įstatymo projektu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalis), o tai neišvengiamai sąlygos, kad reklaminės veiklos subjekto vieninga
(tipinė) iškaba niekada neatitiks visų be išimties savivaldybių tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo reikalavimus. Taigi, reklaminės veiklos subjektai faktiškai negalės pasinaudoti Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkte siūloma įtvirtinti išimtimi, o tai būtų nesuderinama su Įstatymo projekte aiškinamajame rašte deklaruojamu Įstatymo projekto tikslu -– pagerinti išorinės reklamos verslo aplinką, mažinti reklaminės veiklos subjektams informacinių įpareigojimų sukeliamą administracinę naštą. Be to, Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos apie iškaboje leidžiamą pateikti informaciją yra perteklinės, nes jau yra numatytos Įstatymo projektu keičiamo Reklamos įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalyje. Pasiūlymas:
Pakeisti 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „12 straipsnis.
2Leidimas nereikalingas, kai:
1) reklamos pateikimo priemonės yra nekilnojamojo turto registre įregistruotame statinyje su stogu ir galinėmis sienomis ar be sienų ir ant šių reklamos pateikimo priemonių pateikiama reklama yra susijusi su šiame statinyje vykdoma veikla;
2) reklamos pateikimo priemonės yra patalpose, tačiau reklama yra matoma iš lauko pusės;
3) išorinė reklama pateikiama ant transporto priemonės, įrengtos kaip prekių pardavimo vieta, arba kuri naudojama pagal jos tiesioginę paskirtį žmonėms ir (arba) kroviniams vežti, išskyrus atvejus, kai ant transporto priemonės įrengiama speciali reklamos pateikimo priemonė ir ant jos pateikiama išorinė reklama;
4) iškaba turi būti įrengiama pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymu, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymu įgaliotos institucijos patvirtintą formą;
5) įrengiama ne didesnio kaip 0,3 m² ploto iškaba įrengiama pagal savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama iškaba, vykdomosios institucijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą ir ant jos ar joje pateikiamas reklamos davėjo pavadinimas. Be nurodytos informacijos, šioje iškaboje gali būti pateikiamas prekių ženklas, logotipas, emblema, darbo laikas, reklamos davėjo vardas, pavardė. Nepritarti Žr. argumentus prie pasiūlymo Nr. 1, nes šie pasiūlymas yra susiję. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo narys E. Pupinis 2017-10-242 Argumentai: Šiuo metu, pagal kitus teisės aktus, gyvenamojo namo butų ar patalpų savininkų sprendimai dėl su būstu susijusių klausimų dažniausiai priimami 50 + 1 balsų dauguma.
Be to, pastaruoju metu viešoje erdvėje kylant vis daugiau diskusijų ir nesutarimų dėl išorinių reklamų turinio ar kokybės, leidimas ant išorinės sienos įrengti iškabą pritarus balsavusių daugumai, esant ne mažiau 1/4 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų gali iššaukti likusios dalies būsto gyventojų nepasitenkinimą ir konfliktines situacijas. Todėl siūlymu įstatymo projektui siekiama, jog leidimas dėl išorės reklamų būtų išduodamas tada, kai butų ir kitų patalpų savininkų balsavusių daugumos duotas pritarimas dėl iškabos įrengimo turi sudaryti ne mažiau kaip 1/2 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų. Pasiūlymas:
Pakeisti 2 straipsnį jį išdėstyti taip: „4) neturint žemę, statinius ar kitus objektus, ant kurių ji įrengiama, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens (toliau – savininkas) sutikimo. Kai išorinė reklama įrengiama ant bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų, – jeigu nėra bendraturčių sutarimo, nurodyto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas)
gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų, – neturint šių namų butų ir kitų patalpų savininkų sprendimo dėl sutikimo įrengti išorinę reklamą, priimto Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai ant daugiabučiame gyvenamajame name esančių reklamos davėjo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomų negyvenamosios paskirties patalpų, kuriose yra jo buveinė arba prekybos ar paslaugų teikimo vieta, išorinės sienos, kuri yra bendrojo naudojimo objektas, įrengiama iškaba, kuriai nenaudojamas apšvietimas.
Šiais atvejais laikoma, kad butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas dėl sutikimo įrengti iškabą priimtas, kai gauta butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, bet ne mažiau kaip 1/4 1/2 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų, o kai ši išorinė siena pagal butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos, jungtinės veiklos sutarties dalyvių arba bendrojo naudojimo objektų administratoriaus sudarytą bendrojo naudojimo objektų sąrašą naudojama tenkinti ne viso daugiabučio gyvenamojo namo, o tik atskiroje jo dalyje esančių butų ir kitų patalpų savininkų poreikius – ne mažiau kaip 1/4 1/2 tos dalies butų ir kitų patalpų savininkų balsų;“ Nepritarti Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata siekiama palengvinti sąlygas smulkiajam verslui (ypač regionuose, kur nėra didelio butų trūkumo ir yra galimybė daugiabučio gyvenamojo namo pirmame aukšte vykdyti komercinę veiklą), Jeigu daugiabučiame gyvenamajame name yra komercinės patalpos, iškaba būtina, nes joje pateikiama informacija apie ūkio subjektą (teikiamų paslaugų pavadinimas, prekių ženklas).
Kaip parodė praktika, reikalavimas įrengiant iškabą gauti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų daugumos sutikimą apsunkina, o kartais ir padaro neįmanomą jos įrengimą ant šio objekto (dalis savininkų gyvena kitoje vietoje, butai tušti ar išnuomoti ir pan.). Įstatymo projekte šią problemą siūloma spręsti supaprastinant butų ir kitų patalpų savininkų sprendimų priėmimo tvarką, Pažymėtina, kad šią išimtį siūloma taikyti tik tuo atveju, kai ant gyvenamosios paskirties patalpų išorinės sienos įrengiama nešviečianti iškaba (kuri daugiabučio namo gyventojams nesukelia nepatogumų), o ne kai reklamuojamos konkretus produktas.
Taip pat pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 4.85 straipsnio nuostatas, reguliuojančias pakartotinį sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priėmimą, susirinkime dalyvavusių balsų daugumos, bet ne mažiau kaip 1/4 butų ir kitų patalpų savininkų balsų, pritarimas yra laikomas pakankamu užtikrinant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
pateiktam įstatymo projektui Nr. XIIP-4775(2) ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas. 6.2. Pasiūlymai: nėra. 7. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Vanda Kravčionok. Komiteto pirmininkas (Parašas) Povilas Urbšys Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto biuro patarėja Rasa Mačiulytė [1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo administracinė byla Nr. 2AT-45-895-2015 [2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo administracinė byla 2AT-7-32-511/2015 [3] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A756-2267/2011
komitetas
DĖL
24, 25 IR 26 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 21¹ STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-4775(2)
pirmininkas Virginijus Sinkevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Kreivys, Komiteto nariai: Mindaugas Bastys, Antanas Baura, Eugenijus Gentvilas, Zbignev Jedinskij, Gabrielius Landsbergis, Tadas Langaitis, Raimundas Martinėlis, Bronislovas Matelis, Virgilijus Poderys, Jurgis Razma, Artūras Skardžius. Komiteto biuro vedėja Rima Petkūnienė, patarėjai: Raimonda Danė, Rasa Ona Duburaitė, Laura Jasiukėnienė, Irina Jurkšuvienė, Darius Šaltmeris, padėjėja Zita Jodkonienė. Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Vidaus prekybos politikos skyriaus vedėja Birutė Janutėnienė, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos prezidentas Laurynas Vilimas. 2. Komiteto 2017-12-06 posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Kreivys, Komiteto nariai:
Antanas Baura, Eugenijus Gentvilas, Zbignev Jedinskij, Gabrielius Landsbergis, Bronius Markauskas, Bronislovas Matelis, Rūta Miliūtė, Jurgis Razma, Virginijus Sinkevičius, Artūras Skardžius. Komiteto biuro vedėja Rima Petkūnienė, patarėjai: Raimonda Danė, Rasa Ona Duburaitė, Laura Jasiukėnienė, Irina Jurkšuvienė, Darius Šaltmeris, padėjėja Zita Jodkonienė. Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Vidaus prekybos politikos skyriaus vedėja Birutė Janutėnienė, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos prezidentas Laurynas Vilimas. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.
kanceliarijos Teisės departamentas,
14 Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1Pažymėtina,
kad tuo atveju, jei teisės akto, institucijos, pareigų ir pan. pavadinimas, kuris prasideda žodžiais „Lietuvos Respublika“, minimas ne kartą, pirmą kartą parašius visą pavadinimą, toliau jis gali būti rašomas be žodžių „Lietuvos Respublika“ ir neįvedus trumpinio. Atsižvelgus į tai, projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte reikėtų atsisakyti perteklinės
„Civilinio kodekso“ santrumpos. 2. Projekto 2
straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto paskutiniajame sakinyje vietoj formuluotės „susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių“ reikėtų vartoti formuluotę „susirinkime ar raštu balsavusių“, nes pagal Civilinį kodeksą sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priėmimą lemia ne susirinkime dalyvavusių, o dėl vieno ar kito sprendimo balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų skaičius. Pritarti iš dalies Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamento redakcinio pobūdžio pastabai Nr. 1 – atsisakyti perteklinės
„Civilinio kodekso“ santrumpos. Nepritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamento antrai pastabai, kuria siūloma Projekto 2 straipsniu
keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte vietoj formuluotės „susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių“ vartoti formuluotę „susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių“, kadangi Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra pateikiamos nuorodos į Civilinio kodekso 4.85 straipsnį, todėl Projekte, siekiant aiškumo, tikslinga vartoti minėtame Civilinio kodekso straipsnyje vartojamas formuluotes. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto
paskutinio sakinio formuluotė „susirinkime dalyvavusių“ yra vartojama Civilinio kodekso 4.85 straipsnio 2 dalyje.
Komiteto pasiūlymas: Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą išdėstyti taip:
„4) neturint žemę, statinius ar kitus objektus, ant kurių ji
įrengiama, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens (toliau – savininkas) sutikimo. Tuo atveju, kai reklama įrengiama ant bendrojo naudojimo objektų, – neturint butų ir kitų patalpų savininkų daugumos sutikimo, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip Kai išorinė reklama įrengiama ant bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų, – jeigu nėra bendraturčių sutarimo, nurodyto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 4.75 straipsnio 1 dalyje; kai išorinė reklama įrengiama ant daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų, – neturint šių namų butų ir kitų patalpų savininkų sprendimo dėl sutikimo įrengti išorinę reklamą, priimto Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai ant daugiabučiame gyvenamajame name esančių reklamos davėjo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomų negyvenamosios paskirties patalpų, kuriose yra jo buveinė arba prekybos ar paslaugų teikimo vieta, išorinės sienos, kuri yra bendrojo naudojimo objektas, įrengiama iškaba, kuriai nenaudojamas apšvietimas.
Šiais atvejais laikoma, kad butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas dėl sutikimo įrengti iškabą priimtas, kai gauta butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, bet ne mažiau kaip 1/4 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų, o kai ši išorinė siena pagal butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos, jungtinės veiklos sutarties dalyvių arba bendrojo naudojimo objektų administratoriaus sudarytą bendrojo naudojimo objektų sąrašą naudojama tenkinti ne viso daugiabučio gyvenamojo namo, o tik atskiroje jo dalyje esančių butų ir kitų patalpų savininkų poreikius – ne mažiau kaip 1/4 tos dalies butų ir kitų patalpų savininkų balsų;“ 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos prekybos įmonių asociacija,
1 Argumentai: Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad „Iškaboje pateikiama informacija – reklamos davėjo pavadinimas, prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas, parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas – didina reklamos davėjo ar jo prekybos ar paslaugų teikimo vietos žinomumą, kuris yra vienas esminių veiksnių, skatinančių įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Todėl, vadovaujantis Reklamos įstatyme įtvirtinta reklamos sąvoka, iškaboje pateikiama informacija laikytina reklama“. Remiantis tokia aiškinamojo rašto prielaida, Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį siūloma papildyti 2 punktu, jog iškaboje pateikiama informacija yra išorinė reklama. LPIĄ nuomone, yra nepagrįsta bet kokią iškaboje nurodytą informaciją laikyti reklaminio pobūdžio. Toliau pateikiami šią nuomonę pagrindžiantys argumentai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išorinės reklamos bylose akcentuojama, jog esamas teisinis reguliavimas, pagal kurį, viena vertus, išorinei reklamai, kaip ir bet kuriai kitai reklamai apskritai, turi būti būdingas ir skatinimas įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis (Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalis), tačiau, kita vertus, bendrovės iškaba su jos pavadinimo užrašu jau savaime laikytina išorine reklama (2013 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-670 patvirtintas išorinės reklamos įrengimo taisykles), stokoja teisinio aiškumo, yra prieštaringas[1]. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje pabrėžiama, jog Reklamos įstatyme nesuformuluoti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis spręstina, ar tokia specialioji priemonė, kaip iškaba, pripažįstama skatinančia įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, o tai yra esminis reklamos požymis[2].
Atkreiptinas dėmesys į šios kategorijos bylose suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pripažįstama, jog išorinės reklamos sąvoka negali būti interpretuojama taip, kad bet kuri iškaba jau pati savaime yra išorinė reklama. Norint tam tikrą iškabą laikyti išorine reklama, be kita ko, būtina nustatyti, kad ji atitinka bendruosius reklamos (…) požymius, t. y. tokiu būdu ir forma yra skleidžiama informacija, (…) skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis[3]. Aukščiau cituotos teismų jurisprudencijos kontekste manytina, jog Įstatymo projektas nesprendžia kasacinio teismo įvardintos galiojančio teisinio reguliavimo ydingumo problemos, nes Įstatymo projektu siūloma tiesiog iš Išorinės reklamos įrengimo taisyklių į Įstatymo mechaniškai perkelti iškabos sąvoką. Tačiau primintina, jog kasacinis teismas aukščiau cituotose bylose atliko Išorinės reklamos įrengimo taisyklių ir Įstatymo sisteminį vertinimą pripažino, jog šių dviejų teisės aktų nustatytas teisinis reguliavimas stokoja teisinio aiškumo, yra prieštaringas. Dar daugiau, galima pagrįstai teigti, jog Įstatymo projektu kategoriškai įtvirtinant, jog iškaboje pateikiama informacija besąlygiškai yra išorinė reklama, tačiau Įstatymo nesuformuluojant konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina, ar tokia specialioji priemonė, kaip iškaba, pripažįstama skatinančia įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, kasacinio teismo įvardintas galiojančio teisinio reguliavimo ydingumas būtų tik didinamas.
Iš aukščiau cituotų teismų precedentų matyti aiškiai suformuota ir teismų nuosekliai taikoma pozicija netapatinti iškabos su išorine reklama, o kiekvienu atveju vertinti, ar iškaboje yra pateikta informacija, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis ir tik šiuos požymius atitinkančią informaciją talpinančią iškabą laikyti išorine reklama. Besąlyginis iškabos pripažinimas reklamos priemone, o iškabos turinio – išorine reklama, ne tik prieštarauja suformuotai teismų praktikai, tačiau yra nelogiškas, neproporcingas ir prieštarauja Įstatymo projekto aiškinamajame rašte deklaruojamam tikslui pagerinti išorinės reklamos verslo aplinką, mažinti reklaminės veiklos subjektams informacinių įpareigojimų sukeliamą administracinę naštą, pašalinti Reklamos įstatymo įgyvendinimo praktikoje išryškėjusius trūkumus. Būtų nepagrįsta ir nelogiška teigti, jog bendrinio pobūdžio informacija, pvz.:
„maisto prekių parduotuvė“, „kirpykla“, „taros supirktuvė“, „darbo laikas“,
kuria siekiama išimtinai tik informuoti visuomenę, pvz., apie tam tikrame pastate įsikūrusią įmonę, o ne skatinti ją įsigyti prekes ar naudotis paslaugomis, yra išorinė reklama vien dėl to, jog ji pateikta iškaboje. Pavyzdžiui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymu, prekybos įmonės privalo iš pirkėjų priimti vienkartinių pakuočių atliekas; dažnu atveju automatizuotos vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo priemonės (kioskai) pastatomos lauke, ant jų įrengiant iškabą „Taromatas“, „Taros supirktuvė“.
Pagal Įstatymo projektu siūlomą reguliavimą tokia iškaba būtų pripažinta išorine reklama, kurios įrengimui privalo gauti leidimą ir sumokėti rinkliavą (pažymėtina, jog tokia iškaba net nepatenka į Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatomą išimtį, kai leidimas nereikalingas). Atkeiptinas dėmesys, jog Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad: „Iškabos tikslas yra pateikti esminę, minimalią informaciją apie ūkio subjektą (jo pavadinimą, teikiamų paslaugų pavadinimą, prekių ženklą ir pan. (žr. Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje pateiktą iškabos sąvoką). T. y. siūloma išimtį taikyti tik tuo atveju, kai ant bendrojo naudojimo objekto pateikiamas informacinio pobūdžio tekstas, o ne kai reklamuojamas konkretus produktas ar paslauga.“. Šiame kontekste juo labiau nesuprantamu tampa besąlyginis iškabos pripažinimas reklamos priemone. Pasiūlymas:
Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip:
1Papildyti 2 straipsnį 1¹ dalimi:
„1¹.
Iškaba – ne patalpose (ant ar prie reklamos davėjo buveinės pastato arba reklamos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietoje ar prie jos, ant prekybos ar paslaugų teikimo vietos pastato sienos, langų ar durų išorinių pusių) įrengiama speciali išorinės reklamos informacijos pateikimo priemonė, ant kurios ar kurioje pateikiama informacija: reklamos informacijos davėjo pavadinimas ir (arba) reklamos informacijos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.), ir (arba) parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas (avalynė, automobilių remontas ir kt.), prekių ženklas, logotipas, emblema, darbo laikas, reklamos informacijos davėjo vardas, pavardė. Iškaba taip pat laikoma tokios informacijos pateikimo vieta ant reklamos davėjo buveinės arba prekybos ar paslaugų teikimo vietos pastato sienos, langų ar durų. Be nurodytos informacijos, iškaboje gali būti pateikiamas prekių ženklas, logotipas, emblema, darbo laikas, reklamos davėjo vardas, pavardė. Iškaba, ant kurios ar kurioje pateikiama tik nereklaminio pobūdžio informacija (pavyzdžiui, tik prekybos ar paslaugų teikimo vietos bendrinis pavadinimas, parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų bendrinis pavadinimas, darbo laikas ir kt.), nelaikoma išorine reklama.“.
Pritarti iš dalies Nepritarti siūlymui keisti Įstatymo projekte pateiktą iškabos sąvokos apibrėžtį ir iškaboje pateikiamą informaciją nelaikyti išorine reklama, bet papildyti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamą Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalį
įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus atitinkanti iškaba, ant kurios ar kurioje pateikiamas tik reklamos davėjo pavadinimas ir (arba) vardas, pavardė, arba reklamos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.), arba parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas (avalynė, automobilių remontas ir kt.), ir (arba) darbo laikas.“ Komiteto pasiūlymas:
Papildyti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalį nauju 6 punktu ir jį išdėstyti taip:
„6) įrengiama Lietuvos Respublikos Vyriausybės
įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus atitinkanti iškaba, ant kurios ar kurioje pateikiamas tik reklamos davėjo pavadinimas ir (arba) vardas, pavardė arba reklamos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.), arba parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas (avalynė, automobilių remontas ir kt.) ir (arba) darbo laikas.“
įmonių asociacija,
2 Argumentai: Įstatymo projekte siūloma netaikyti reikalavimo turėti leidimą tuo atveju, kai reklama įrengiama patalpose (pvz., parduotuvių vitrinose), tačiau yra matoma iš lauko pusės (Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Visiškai palaikydama šį siūlymą, kuris Įstatymo projekto aiškinamajame rašte grindžiamas tuo, kad visuomenės interesų apsaugos tikslas gali būti pasiektas ne licencijavimu, o mažiau ribojančiomis priemonėmis, t. y. veiklos sąlygų laikymosi priežiūra ir kontrole, LPĮA mano, jog, siekiant išspręsti praktikoje kylančias skirtingo traktavimo problemas, būtina patikslinti Įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalimi keičiamo Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, pavyzdžių pagalba paaiškinant, kad, be kita ko, reklama, pateikiama pastato langų ir (arba) durų vidinėse pusėse, priskirtina reklamos įrengiamos patalpose, tačiau matomai iš lauko pusės, kategorijai. Argumentai dėl besąlyginio iškabos pripažinimo reklamos priemone nepagrįstumo pateikti pasiūlymo 1 punkte. Pasiūlymas:
Įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:
2Pakeisti 2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai,
skydai, stulpai, vitrinos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, langai, durys, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. Išorine reklama taip pat laikoma:
1) reklama, kurios pateikimo priemonės yra patalpose (pvz. vitrinose, langų ir (arba) durų vidinėse pusėse), tačiau ji yra matoma tik iš lauko pusės;
2) iškaboje pateikiama informacija. Pritarti iš dalies Pritarti Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Reklamos įstatymo
skliausteliuose reklamos pateikimo priemones patalpose, t. y. vitrinos, langų, durų vidinės pusės.
Nepritarti siūlymui išbraukti minėto 2 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Žr. argumentus dėl pirmojo Asociacijos pasiūlymo. Komiteto pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo 2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai,
skydai, stulpai, vitrinos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, langai, durys, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. Išorine reklama taip pat laikoma:
1) reklama, kurios pateikimo priemonės yra patalpose (vitrinose, langų ir (arba) durų vidinėse pusėse), tačiau ji yra matoma iš lauko pusės;
2) iškaboje pateikiama informacija.“
įmonių asociacija, 2017-11-062 Argumentai: Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad leidimas įrengti išorinę reklamą nereikalingas, kai ne didesnio kaip 0,3 m2 ploto iškaba įrengiama pagal savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama iškaba, vykdomosios institucijos patvirtintą tipinį iškabos įrengimo projektą ir ant jos ar joje pateikiamas reklamos davėjo pavadinimas. (Įstatymo projektu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punktas). LPĮA nuomone, išimties taikymas tik iškaboms, kurios atitinka savivaldybės patvirtintą tipinį iškabos įrengimo projektą, iš esmės padaro išimties taikymą neįmanomu. Reikšminga dalis prekybos ir paslaugų įmonių (prekybos centrai, kavinės, restoranai, viešbučiai) veikia visoje Lietuvos teritorijoje. Kiekviena tokia bendrovė yra patvirtinusi ir visoje Lietuvoje naudoja vieningas iškabas.
Akivaizdu, jog kiekviena savivaldybė patvirtins skirtingus tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo reikalavimus (Įstatymo projektu keičiamo Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalis), o tai neišvengiamai sąlygos, kad reklaminės veiklos subjekto vieninga (tipinė) iškaba niekada neatitiks visų be išimties savivaldybių tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo reikalavimus. Taigi, reklaminės veiklos subjektai faktiškai negalės pasinaudoti Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkte siūloma įtvirtinti išimtimi, o tai būtų nesuderinama su Įstatymo projekte aiškinamajame rašte deklaruojamu Įstatymo projekto tikslu -– pagerinti išorinės reklamos verslo aplinką, mažinti reklaminės veiklos subjektams informacinių įpareigojimų sukeliamą administracinę naštą. Be to, Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos apie iškaboje leidžiamą pateikti informaciją yra perteklinės, nes jau yra numatytos Įstatymo projektu keičiamo Reklamos įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalyje. Pasiūlymas:
Pakeisti 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„12 straipsnis. Išorinės reklamos įrengimo reikalavimai
2.
Leidimas nereikalingas, kai:
1) reklamos pateikimo priemonės yra nekilnojamojo turto registre įregistruotame statinyje su stogu ir galinėmis sienomis ar be sienų ir ant šių reklamos pateikimo priemonių pateikiama reklama yra susijusi su šiame statinyje vykdoma veikla;
2) reklamos pateikimo priemonės yra patalpose, tačiau reklama yra matoma iš lauko pusės;
3) išorinė reklama pateikiama ant transporto priemonės, įrengtos kaip prekių pardavimo vieta, arba kuri naudojama pagal jos tiesioginę paskirtį žmonėms ir (arba) kroviniams vežti, išskyrus atvejus, kai ant transporto priemonės įrengiama speciali reklamos pateikimo priemonė ir ant jos pateikiama išorinė reklama;
4) iškaba turi būti įrengiama pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymu, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymu įgaliotos institucijos patvirtintą formą;
5) įrengiama ne didesnio kaip 0,3 m² ploto iškaba įrengiama pagal savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama iškaba, vykdomosios institucijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą ir ant jos ar joje pateikiamas reklamos davėjo pavadinimas. Be nurodytos informacijos, šioje iškaboje gali būti pateikiamas prekių ženklas, logotipas, emblema, darbo laikas, reklamos davėjo vardas, pavardė. Pritarti iš dalies Komiteto pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Leidimas nereikalingas, kai:
1) reklamos pateikimo priemonės yra nekilnojamojo turto registre įregistruotame statinyje su stogu ir galinėmis sienomis ar be sienų ir ant šių reklamos pateikimo priemonių pateikiama reklama yra susijusi su šiame statinyje vykdoma veikla;
2) reklamos pateikimo priemonės yra patalpose, tačiau reklama yra matoma iš lauko pusės;
3) išorinė reklama pateikiama ant transporto priemonės, kuri įrengta kaip prekių pardavimo vieta arba naudojama pagal jos tiesioginę paskirtį žmonėms ir (arba) kroviniams vežti, išskyrus atvejus, kai ant transporto priemonės įrengiama speciali reklamos pateikimo priemonė ir ant jos pateikiama išorinė reklama;
4) iškaba turi būti įrengiama pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymu, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymu įgaliotos institucijos patvirtintą formą;
5) įrengiama ne didesnio kaip 0,3 m² ploto iškaba;
6) įrengiama Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus atitinkanti iškaba, ant kurios ar kurioje pateikiamas tik reklamos davėjo pavadinimas ir
(arba) vardas, pavardė arba reklamos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.), arba parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas (avalynė, automobilių remontas ir kt.) ir (arba) darbo laikas.“
savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: nėra. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo narys A. Pupinis,
14 Argumentai: Šiuo metu, pagal kitus teisės aktus, gyvenamojo namo butų ar patalpų savininkų sprendimai dėl su būstu susijusių klausimų dažniausiai priimami 50 + 1 balsų dauguma.
Be to, pastaruoju metu viešoje erdvėje kylant vis daugiau diskusijų ir nesutarimų dėl išorinių reklamų turinio ar kokybės, leidimas ant išorinės sienos įrengti iškabą pritarus balsavusių daugumai, esant ne mažiau 1/4 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų gali iššaukti likusios dalies būsto gyventojų nepasitenkinimą ir konfliktines situacijas. Todėl siūlymu įstatymo projektui siekiama, jog leidimas dėl išorės reklamų būtų išduodamas tada, kai butų ir kitų patalpų savininkų balsavusių daugumos duotas pritarimas dėl iškabos įrengimo turi sudaryti ne mažiau kaip 1/2 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų. Pasiūlymas:
Pakeisti 2 straipsnį jį išdėstyti taip: „4) neturint žemę, statinius ar kitus objektus, ant kurių ji įrengiama, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens (toliau – savininkas) sutikimo. Kai išorinė reklama įrengiama ant bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų, – jeigu nėra bendraturčių sutarimo, nurodyto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 4.75 straipsnio 1 dalyje; kai išorinė reklama įrengiama ant daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų, – neturint šių namų butų ir kitų patalpų savininkų sprendimo dėl sutikimo įrengti išorinę reklamą, priimto Civilinio kodekso
gyvenamajame name esančių reklamos davėjo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomų negyvenamosios paskirties patalpų, kuriose yra jo buveinė arba prekybos ar paslaugų teikimo vieta, išorinės sienos, kuri yra bendrojo naudojimo objektas, įrengiama iškaba, kuriai nenaudojamas apšvietimas.
Šiais atvejais laikoma, kad butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas dėl sutikimo įrengti iškabą priimtas, kai gauta butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, bet ne mažiau kaip 1/4 1/2 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų, o kai ši išorinė siena pagal butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos, jungtinės veiklos sutarties dalyvių arba bendrojo naudojimo objektų administratoriaus sudarytą bendrojo naudojimo objektų sąrašą naudojama tenkinti ne viso daugiabučio gyvenamojo namo, o tik atskiroje jo dalyje esančių butų ir kitų patalpų savininkų poreikius – ne mažiau kaip 1/4 1/2 tos dalies butų ir kitų patalpų savininkų balsų;“ Nepritarti Nepritarti.
Siūloma keisti Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir nustatyti, kad butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas dėl sutikimo ant daugiabučiame name esančių negyvenamosios paskirties patalpų išorinės sienos įrengti nešviečiančią iškabą būtų priimamas susirinkime dalyvavusių ar raštu balsavusių butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, bet ne mažiau kaip 1/2 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų (projekte siūloma ne mažiau kaip 1/4 balsų). Siūlytina nepritarti pasiūlymui dėl šių priežasčių:
Verslui, ypač smulkiajam, vykdančiam savo veiklą daugiabučiame name, iškaba būtina, nes joje pateikiama informacija apie ūkio subjektą vartotojui padeda surasti verslo veiklos vietą, didina jos žinomumą. Šiuo metu galiojantis reikalavimas įrengiant iškabą gauti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų daugumos sutikimą didina verslui administracinę naštą, o kartais padaro ir neįmanomą iškabos įrengimą ant šio objekto (dalis savininkų yra išvykę iš Lietuvos, emigravę ar išnuomavę butus ir pan.).
Seimo nario pasiūlymas šios problemos iš esmės neišspręstų, nes vietoj šiuo metu reikalaujamų butų ir kitų patalpų savininkų daugumos balsų (50 proc.+1 balsas) būtų reikalaujama ne mažiau kaip 1/2 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų (50 proc.). Įstatymo projekte siūloma supaprastinta butų ir kitų patalpų savininkų sprendimo dėl sutikimo įrengti iškabą priėmimo tvarka butų ir kitų patalpų savininkų interesų nepažeistų, nes:
1) išimtis būtų taikoma tik tuo atveju, kai ant negyvenamosios paskirties patalpų išorinės sienos įrengiama nešviečianti iškaba (t.y., kuri daugiabučio gyventojams nesukelia nepatogumų, galinčių pakenkti jų sveikatai ar normaliam gyvenimo ritmui), o ne kai reklamuojamos konkretus produktas ar paslauga, todėl gyventojų nesutarimų dėl jos turinio ar įrengimo neturėtų kilti;
2) šiuo metu galiojančios teisinio reguliavimo priemonės – leidimo įrengti iškabą išdavimas (išduodant leidimą vertinama, ar iškabos projektas atitinka teisės aktų reikalavimus, tarp jų ir iškabos medžiagai, formai ir pan.), reikalavimas gauti daugumos sutikimą keičiant patalpų paskirtį (t.y. įrengiant daugiabutyje komercines patalpas) ir pan. sudaro galimybes apsaugoti butų ir kitų patalpų savininkų interesus;
3) Pagal Civilinio kodekso 4.85 straipsnio nuostatas, reguliuojančias pakartotinį sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priėmimą, susirinkime dalyvavusių balsų daugumos, bet ne mažiau kaip 1/4 visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų, pritarimas yra laikomas pakankamu užtikrinant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymas:
Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas, 2017-11-08 Iš esmės pritarti iniciatorių pateiktam įstatymo projektui Nr. XIIP-4775(2) ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas. Pritarti iš dalies Žr. Komiteto sprendimą. 7. Komiteto / Komisijos išvados rengėjų komitetui /komisijai siūlomas sprendimas ir pasiūlymai:
įstatymo projektui ir komiteto išvadoms. 7.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo Ekonomikos komitetas,
3 Argumentai: Įgyvendinant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos inicijuotą reorganizaciją – sujungti Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentus į vieną įstaigą
Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo Nr. IX-1005 6, 27, 30, 37, 48 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-772 ir su juo susijusius įstatymus. Įstatymai įsigalios 2018 m. liepos 1 d. Vienas iš priimtų susijusių (lydinčiųjų) įstatymų – Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo Nr. VIII-1871 12, 19 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIII-781 (toliau – Reklamos įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XIII-781). Siekiant teisės aktų suderinamumo, šiame įstatyme pakeistos galiojančio Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 ir
aplinkos apsaugos departamento įrašytas Aplinkos apsaugos departamentas.
Lygiagrečiai svarstomame Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos parengtame Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo Nr. VIII-1871 2, 12, 14, 15, 19, 21, 24, 25 ir 26 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 21¹ straipsniu įstatymo projekte Nr. XIIP-4775(2) (toliau – Reklamos įstatymo pakeitimo projektas Nr. XIIP-4775(2)) be kitų pakeitimų, siūloma kitokia Reklamos įstatymo 12 straipsnio struktūra bei keičiamas 19 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, kad į įstatymų paketą dėl vykdomos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės organizavimo sistemos pertvarkos Reklamos įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XIII-781 buvo įtrauktas kaip lydimasis įstatymas, bei į tai, kad Seime lygiagrečiai svarstomu Reklamos įstatymo pakeitimo projektu Nr. XIIP-4775(2), siūloma kitokia Reklamos įstatymo 12 straipsnio struktūra bei kitaip reglamentuoti 19 straipsnį, siūlytina atskiru įstatymo projektu Reklamos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XIII-781 pripažinti netekusiu galios, o jo nuostatas perkelti į Reklamos įstatymo pakeitimo projektą Nr. XIIP-4775(2) ir pakeisti šio projekto įsigaliojimo datą – vietoj 2018 m. gegužės 1 d. nustatyti 2018 m. liepos 1 d.(t. y. suderinant su institucijų pertvarkos data). Komiteto pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo 12 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. 3.
išorinę reklamą kultūros paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose leidžiama tik Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatytais atvejais gavus už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimą, saugomose teritorijose – suderinus su gavus saugomų teritorijų direkcija direkcijos arba regiono aplinkos Aplinkos apsaugos departamentu departamento, kai saugomoje teritorijoje nėra įsteigtos saugomų teritorijų direkcijos, sutikimą.“
2Seimo Ekonomikos komitetas,
16 Komiteto pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo 19 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip:
„6) saugomų teritorijų direkcija arba regiono aplinkos Aplinkos apsaugos departamentas, kai saugomoje
teritorijoje nėra įsteigtos saugomų teritorijų direkcijos, – dėl šio įstatymo
teritorijose).“
3Seimo Ekonomikos komitetas,
1 Komiteto pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 5 dalį, įsigalioja 2018 m.
gegužės liepos 1 d.“
8Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirtas pranešėjas: Antanas Baura. 10. Komiteto atskiroji nuomonė: nėra. PRIDEDAMA. Komiteto patobulintas įstatymo projektas ir jo lyginamasis
variantas. Komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Kreivys Ekonomikos komiteto biuro patarėja Raimonda Danė [1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo administracinė byla Nr. 2AT-45-895-2015 [2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo administracinė byla 2AT-7-32-511/2015 [3] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A756-2267/2011