15a pavyzdys Lyginamasis variantas
2016 m. d. Nr. Vilnius
Pakeisti 4 straipsnio 4, 5 ir 6 dalis ir jas išdėstyti taip:
„4. Valstybės saugumo departamentas, turėdamas
duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų 48 valandas panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį. 5. Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų 48 valandas priima sprendimą dėl užsieniečiui išduoto leidimo gyventi arba užsieniečio teisės gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo. ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį. 6. Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, papildoma arba laikinoji apsauga, kelia grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam suteikta papildoma apsauga, kelia grėsmę visuomenei, užsienietis, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą.
Migracijos departamentas sprendimą dėl pabėgėlio statuso, papildomos arba laikinosios apsaugos panaikinimo priima ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų 48 valandas nuo duomenų gavimo dienos., gavęs užsieniečio paaiškinimus žodžiu arba raštu. Migracijos departamentui priėmus sprendimą panaikinti pabėgėlio statusą, papildomą arba laikinąją apsaugą, užsieniečiui turi būti išaiškinta šio sprendimo apskundimo tvarka. 2 straipsnis. 76 straipsnio pakeitimas Pakeisti 76 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:
„8) dėl rimtų priežasčių gali būti laikomas
keliančiu grėsmę valstybės saugumui arba viešajai tvarkai arba buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.“
Pakeisti 88 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 3 dalies 4 punktą ir jas išdėstyti taip: „5) yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. 4) yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ar visuomenei;“
Pakeisti 90 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir jį išdėstyti taip: „9) yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.“
pakeitimas Pakeisti 98¹ straipsnio 1,2 dalis ir jas išdėstyti taip:
„1. Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos
nario keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu. Asmens elgesys turi kelti realią ir akivaizdžią grėsmę. Vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar vien nusikalstamos veikos padarymu. 2. Sprendimas, kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis arba jo šeimos narys dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką ar jam panaikinama teisė gyventi Lietuvos Respublikoje, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir būti proporcingas.”
Pakeisti 127 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio
galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 7 1 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui priėmimo dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.”
Pakeisti 130 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3.
Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. “
Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narys Kęstutis Masiulis
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai: Į bendrą Europos Sąjungos Šengeno erdvę atvykus daug imigrantų be dokumentų ir su keliančiomis grėsmę vertybinėmis nuostatomis, būtina griežtinti užsieniečių, kurie kelia grėsmę valstybės ir jos piliečių saugumui, kontrolę. Įstatymo pataisomis siekiama, kad valstybinės institucijos kuo greičiau ir efektyviau reaguotų, gavusios informacijos, kad užsienietis esantis Lietuvoje kelia grėsmę valstybei ir jos gyventojams. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Šiuo metu terminai ir teisės užsieniečiams, kurie kelia grėsmę valstybės ir jos gyventojų, aptarti nepakankamai atsižvelgiant į valstybės interesus. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
1Siūlau, kad užsieniečiai,
keliantys grėsmę valstybės saugumui, netektų teisės gyventi Lietuvoje per 48 val. Dabar yra 14 d. 2. Siūlau, kad kalbant apie valstybės saugumą, būtų atsisakyti tokių sąvokų, kaip "rimtas pagrindas", "rimtos priežastys", "reali grėsmė",
"akivaizdi grėsmė", "objektyvūs duomenys", "svarbios
priežastys". Tai filosofinės ir diskusinės sąvokos, kurios nepadeda greitai ir efektyviai priimti sprendimų, o tai gali būti labai rizikinga, kai kalbame apie žmonių saugumą. 3. Siekiant kuo greičiau išprašyti iš Lietuvos nepageidaujamus užsieniečius ir užkirsti galimybes piktnaudžiauti, sudaroma teisinė galimybė per 1 dieną pareikalauti išvykti iš šalies, vos tik priimamas toks sprendimas. 5.
teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta: Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:
Didesnės valstybės institucijų galios ir greičiau priimami sprendimai turės teigiamos įtakos mažinant nusikalstamumą. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Dėl didesnio valstybės saugumo pagerės verslo sąlygos. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka: Taip. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Įstatymo projektas neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir atitinka Europos Sąjungos teisės aktus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti:
valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais): Jokio ženklaus lėšų poreikio pasikeitimo nenumatoma. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:
Negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis: 15.
Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: Teikia Seimo narys Parašas Kęstutis Masiulis
Vilnius
2016-08-29 Nr. XIIP-4641 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį Migracijos departamentui priėmus sprendimą dėl užsieniečiui išduoto leidimo gyventi, užsieniečio teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ar pabėgėlio statuso, papildomos arba laikinosios apsaugos panaikinimo (dėl to, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo), jis nebebūtų informuojamas apie tokį sprendimą. Pagal projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 127 straipsnio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę nustatomas terminas būtų skaičiuojamas ne nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, o nuo jo priėmimo dienos. Manome, kad nustačius tokį teisinį reguliavimą, būtų paneigta asmens teisė į gynybą, t.y. siūlomas teisinis reguliavimas neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos turi teisę kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad asmens informavimas apie jo atžvilgiu priimtą sprendimą yra būtina asmens teisės į gynybą, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, sąlyga.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, nurodė, jog Lietuvoje, kaip teisinėje valstybėje, kiekvienam turi būti užtikrinta galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2003 m. kovo 4 d.,
teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos – teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d.. 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
Priešingu atveju tektų konstatuoti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą (Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d., 2001 m. vasario 22 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Vertinant aptariamas projekto nuostatas pažymėtina ir tai, kad asmens teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą yra įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 16 straipsnyje. Pažymėtina ir tai, kadi daugumoje Europos Sąjungos teisės aktų, kurie yra įgyvendinami Įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, pavyzdžiui 2013 m. birželio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – Direktyva 2013/32/ES), 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvoje 2003/109/EB dėl trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso, 2009 m. gegužės 25 d. Tarybos direktyvoje 2009/50/EB dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą ir kt. kaip atskira papildoma procesinė garantija, siekiant užtikrinti veiksmingą asmens teisių gynybą, yra nustatyta valstybių narių prievolė informuoti asmenis apie valstybės institucijų jų atžvilgiu priimtus sprendimus. Taigi, nustačius siūlomą teisinį reguliavimą, būtų pažeisti ir tarptautinės bei Europos Sąjungos teisės aktai.
Siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja ir pačiam keičiamam įstatymui: 3 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, kad užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai; 136 straipsniui, įtvirtinančiam sprendimų, priimtų pagal šį įstatymą, apskundimo teisę, 140¹ straipsnio 1 daliai, pagal kurią užsienietis, gavęs šio įstatymo 4 straipsnio 4, 5 arba 6 dalyje nurodytą sprendimą panaikinti jam išduoti leidimą gyventi ar jo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje arba panaikinti jam suteiktą pabėgėlio statusą, papildomą arba laikinąją apsaugą, turi teisę jį skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (pabraukimas – mūsų). 2. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi siūloma nustatyti tokį teisinį reguliavimą pagal kurį Migracijos departamentas galėtų priimti sprendimą dėl pabėgėlio statuso, papildomos arba laikinosios apsaugos panaikinimo, ir negavęs užsieniečio paaiškinimų bei neišaiškinus šio sprendimo apskundimo tvarkos. Pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas neatitinka Direktyvos 2013/32/ES 45 straipsnio, nustatančio tarptautinės apsaugos panaikinimo konkrečiam asmeniui procesines taisykles. 3. Pagal projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 76 straipsnio 4 dalies 8 punktą (projekte klaidingai nurodoma 76 straipsnio 8 dalis) Migracijos departamento sprendimu prašymas suteikti prieglobstį būtų nagrinėjamas iš esmės skubos tvarka ir nesant rimtų priežasčių, dėl kurių prieglobsčio prašytojas gali būti laikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas neatitinka Direktyvos 2013/32/ES 31 straipsnio 8 dalies j punkto nuostatos. 4.
projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 5 punktą prieglobsčio prašytojui būtų nesuteikiamas pabėgėlio statusas, ir nesant rimto pagrindo manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o pagal keičiamo įstatymo 88 straipsnio 3 dalies 4 punktą prieglobsčio prašytojui būtų nesuteikia papildoma apsauga – ir nesant rimto pagrindo manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir visuomenei. Toks teisinis reguliavimas neatitinka 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų asmenų ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – Direktyva 2011/95/) 12, 14 ir 17 straipsnių nuostatų. 5. Projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostata, pagal kurią užsieniečiui suteiktas pabėgėlio statusas panaikinamas, ir nesant rimto pagrindo manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, neatitinka Direktyvos 2011/95/ES 14 straipsnio. 6. Pažymėtina, kad projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 98¹ straipsnyje siūloma atsisakyti nuostatų, kurios galiojančiame įstatyme yra nustatytos įgyvendinant 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr.
1612/68 ir naikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) 27 straipsnį, kuriame yra įtvirtinti Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės įvažiuoti į šalį ir teisės gyventi šalyje apribojimai dėl valstybinės politikos, visuomenės priežasčių bendrieji principai: vertinamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų; pateisinimai, kurie yra nesusiję su atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais nėra priimtini; priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir pan. Pažymėtina, kad Direktyvoje 2004/38/EB toks teisinis reguliavimas buvo nustatytas, atsižvelgiant į ypatingą Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių statusą, t.y. į tai, kad jie, pasinaudodami Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suteiktomis teisėmis ir laisvėmis, galutinai integravosi priimančioje valstybėje narėje. Taigi, aptariamos nuostatos vertintinos kaip neatitinkančios nei Direktyvos 2004/38/EB tikslų, nei jos 27 straipsnio. 7. Projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 1 iki 30 dienų terminas. Pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas neatitinka 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 1 dalies, kurioje yra nustatomas 7 – 30 dienų terminas.
Be to, nustačius siūlomą teisinį reguliavimą, tampa nebeaiškus aptariamos nuostatos santykis su įstatymo 127 straipsnio 3¹ dalimi, kurioje yra nustatyta, kad esant tam tikrom aplinkybėm, užsieniečiui gali būti nustatytas it trumpesnis n`egu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. 8. Projekto 6 straipsniu (iš tiesų turėtų būti nurodomas 7 straipsnis) keičiamo įstatymo 130 straipsnio 3 dalis neatitinka Direktyvos 2011/95/ES 21 straipsnio, pagal kurį valstybės narės gali grąžinti pabėgėlį, jeigu yra rimtų priežasčių laikyti jį keliančiu pavojų valstybės narės, kurioje jis yra, saugumui. 9. Projektas taisytinas teisės technikos požiūriu:
dėstytini atskirose 1 straipsnio dalyse;
straipsnio 4 dalies 8 punktas;
straipsnio 3 dalies 4 punkto pakeitimai dėstytini atskirose 3 straipsnio dalyse;
dalis, projekto 5 straipsnyje pakeitimo esmė dėstytina tai: „Pakeisti 98¹ straipsnį ir jį išdėstyti taip:“;
yra keičiamas 130 straipsnis, pavadinime vietoj skaičiaus „6“ įrašytinas skaičius „7“. 10. Atsižvelgiant į tai, kad projektu siūlomi pakeitimai yra susiję su Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų kompetencija, siūlytume kreiptis į Vyriausybę dėl išvados pateikimo. Viešosios teisės skyriaus vedėja, pavaduojanti departamento direktorių Jurgita Meškienė L. Schulte-Ebbert, tel. (8 5) 2396 498, el. p. [email protected]
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2016-09- Nr. Į 2016-07-29 Nr. S-2016-5353 Lietuvos Respublikos Seimui dėl LIETUVOS
90, 98¹, 127, 130 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMo projekto nr. xiip-4641 atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 4, 76, 88, 90, 98¹, 127, 130 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-4641 (toliau – Projektas) toliau teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. Pažymėtina, kad Projektu keičiamos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 (toliau – Įstatymas) nuostatos įgyvendina toliau nurodytus Europos Sąjungos teisės aktus. ES teisės aktai, įtvirtinantys Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, taip pat trečiųjų šalių piliečių teises: · 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – Direktyva 2003/109/EB); · 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – Direktyva 2004/38/EB); · 2008 m. gruodžio 16 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2008/115/EB); ES teisės aktai dėl tarptautinės ir laikinosios apsaugos suteikimo ir panaikinimo pagrindų: · 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą (toliau – Direktyva 2001/55/EB); · 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – Direktyva 2011/95/ES); · 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – Direktyva 2013/32/ES). Pažymime, kad Projektu pakeitus Įstatymo nuostatas, įgyvendinančias minėtus Europos Sąjungos teisės aktus, taip, kaip siūloma Projekte, šių ES teisės aktų nuostatos nebūtų perkeltos ir įgyvendintos nacionalinėje teisėje arba būtų perkeltos netinkamai. Tai ypač aktualu kalbant apie direktyvas, kurios nėra tiesioginio taikymo teisės aktai, ir todėl jos turi būti perkeltos į valstybių narių nacionalinę teisę.
Dėl Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, taip pat trečiųjų šalių piliečių teisių Pirma, Projekto 1 straipsnyje siūloma sutrumpinti laikotarpį, per kurį šiame straipsnyje išvardytais atvejais Migracijos departamentas turi panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nuo 14 kalendorinių dienų iki 48 valandų. Svarstytina, ar tokio trumpo laikotarpio pakaktų Migracijos departamentui prieš priimant sprendimą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje nuodugniai įvertinti tokios priemonės proporcingumą. Šiuo atžvilgiu visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje. Pagal šiuo metu galiojančią Įstatymo 106 straipsnio 6 dalį Europos Sąjungos piliečiui ir (ar) jo šeimos nariui netekus teisės gyventi Lietuvos Respublikoje dėl jų keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai jie yra išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos. Pažymėtina, kad laisvas asmenų judėjimas yra vienas iš Europos Sąjungos pagrindų, todėl šią teisę suteikiančios nuostatos turi būti aiškinamos plačiai, o nuo šio principo leidžiančios nukrypti nuostatos – griežtai[1]. Pažymėtina, jog pagal Direktyvos 2004/38/EB nuostatas Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių išsiuntimas iš šalies dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių yra priemonė, galinti rimtai pakenkti asmenims, kurie, pasinaudodami jiems Sutarties suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis, galutinai integravosi priimančiojoje valstybėje narėje.
Todėl tokių priemonių taikymo sritis turėtų būti apribota pagal proporcingumo principą, kad būtų atsižvelgta į susijusių asmenų integracijos laipsnį, jų gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje trukmę, jų amžių, sveikatos būklę, šeimyninę bei ekonominę padėtį ir sąsajas su jų kilmės šalimi. Taigi prieš priimdama sprendimą dėl išsiuntimo iš šalies dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių, priimančioji valstybė narė turi atlikti proporcingumo vertinimą pagal aukščiau išdėstytus aspektus[2]. Visų pirma, turi būti atsižvelgta į veiksnius, išvardytus Direktyvos 2004/38/EB
asmens ekonominiam, asmeniniam ir šeiminiam gyvenimui (įskaitant kitus šeimos narius, kurie turėtų teisę pasilikti priimančiojoje valstybėje narėje); sunkumų, su kuriais susijusio asmens kilmės šalyje susidurs sutuoktinis arba partneris ir bet kuris jų vaikų, pobūdis; ryšių stiprumas (giminės, apsilankymai, kalbos mokėjimas) arba ryšių nebuvimas su kilmės valstybe nare ir su priimančiąja valstybe nare (pavyzdžiui, susijęs asmuo gimė priimančiojoje šalyje arba gyveno joje nuo pat mažens); gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje trukmė (turisto padėtis skiriasi nuo asmens, išgyvenusio priimančiojoje valstybėje narėje daugelį metų); amžius ir sveikatos būklė[3].
Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad Valstybės saugumo departamentui informavus Migracijos departamentą, jog yra duomenų, kad Sąjungos pilietis ar jo šeimos narys kelia grėsmę valstybės saugumui, arba Policijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai informavus Migracijos departamentą, kad yra nustatyta, kad Sąjungos pilietis ar jo šeimos narys kelia grėsmę viešajai tvarkai, Migracijos departamentas turi įvertinti, ar Sąjungos piliečio ar jo šeimos nario asmeninis elgesys kelia pakankamai didelę grėsmę, dėl kurios reikia imtis ribojamosios priemonės, ar priemonė yra tinkama ir neviršija to, kas būtina siekiant norimo tikslo, ir ar nėra švelnesnių priemonių tam tikslui pasiekti, t. y., Migracijos departamentas turi atlikti proporcingumo vertinimą, kad nuspręstų, ar Sąjungos pilietis arba jo šeimos narys gali būti išsiųstas iš šalies dėl viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo priežasčių. Atsižvelgdami į tai abejojame, ar Projektu siūlomas 48 valandų laikotarpis yra pakankamas siekiant, kad Migracijos departamentas tinkamai atliktų proporcingumo vertinimą.
Analogiška pastaba taikytina dėl užsieniečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai Direktyvos 2003/109/EB prasme. Šios direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į gyvenimo jų teritorijoje trukmę, suinteresuoto asmens amžių, to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams, ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą. Antra, Projekto 1 straipsniu atsisakoma Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse įtvirtintų nuostatų, pagal kurias užsienietis turi būti nedelsiant informuojamas apie panaikintą leidimą gyventi arba panaikintą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje šiame straipsnyje išvardytais atvejais. Taip pat Projekto
įtvirtinti, kad terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, būtų skaičiuojamas ne nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, o nuo sprendimo priėmimo dienos. Pažymėtina, kad galiojančios Įstatymo nuostatos, pagal kurias užsienietis turi būti informuojamas apie panaikintą leidimą gyventi arba panaikintą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, įgyvendina Direktyvos 2004/38/EB 30 straipsnį, skaitomą kartu su 27 straipsnio 1 dalimi, kuriame nurodyta, kad ES piliečiai ir jų šeimos nariai apie sprendimus apriboti jų judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių informuojami taip, kad gerai suvoktų jų turinį ir pasekmes jiems, taip pat jie tiksliai ir išsamiai informuojami apie valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežastis, kuriomis buvo grindžiamas sprendimas jų atžvilgiu, nebent tai prieštarautų valstybės saugumui.
Tame pačiame direktyvos straipsnyje taip pat nurodyta, kad pranešime apie priimtą sprendimą apriboti ES piliečių ir jų šeimos narių judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę nurodomas teismas ar administracinė institucija, kurioje atitinkamas asmuo gali pateikti apeliaciją, apeliacijos pateikimo terminas ir, jei taikytina, laikas, per kurį asmuo turi palikti valstybės narės teritoriją. Komisijos komunikate dėl Direktyvos 2004/38/EB perkėlimo ir taikymo gairių[4] nurodyta, kad susijusiam asmeniui visada turi būti pranešama apie bet kokią priemonę, kurios imtasi dėl viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo priežasčių. Taip pat minėtomis Įstatymo nuostatomis įgyvendinamas Direktyvos 2003/109/EB 10 straipsnis, kuriame nurodyta, kad priėmus sprendimą panaikinti ilgalaikio gyventojo statusą kiekvienu atveju nurodomos to sprendimo priežastys. Apie bet kurį tokį sprendimą pranešama suinteresuotam trečiosios šalies piliečiui laikantis atitinkamos valstybės nacionalinės teisės aktuose numatytos pranešimų pateikimo tvarkos. Pranešime nurodoma, kokios yra atitinkamos pažeistos teisės gynimo priemonės, bei laikotarpis, per kurį suinteresuotas asmuo gali imtis veiksmų.
Jei ilgalaikio gyventojo statusas panaikinamas ar prarandamas, arba nepratęsiamas leidimas gyventi, suinteresuotas asmuo turi teisę atitinkamoje valstybėje narėje ginčyti tokius sprendimus teismo keliu. Pažymėtina, kad su pareiga informuoti yra glaudžiai susijusi teisė į veiksmingą gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, kuri yra ES teisės bendrasis principas, nustatytas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje. Sprendimai turi būti visiškai pagrįsti ir juose turi būti surašyti visi faktiniai ir teisiniai pagrindai, kuriais remiantis jie priimti, kad susijęs asmuo galėtų imtis efektyvių veiksmų siekdamas užtikrinti savo gynybą[5]. Teisė į veiksmingą gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą taip pat įtvirtinta tarptautinėje teisėje (pavyzdžiui, žr. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 ir 13 straipsnius). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad Projektu siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pažeistos anksčiau minėtos tiek ES, tiek tarptautinės teisės aktų nuostatos. Trečia, Projekto 5 straipsniu keičiamas Įstatymo 98¹ straipsnis atsisakant tam tikrų nuostatų, pagal kurias vertinama, ar Europos Sąjungos valstybės narės pilietis arba jo šeimos narys kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
Konkrečiai, atsisakoma nuostatos, kad asmens elgesys turi kelti realią ir akivaizdžią grėsmę, vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar vien nusikalstamos veikos padarymu, o sprendimas, kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis arba jo šeimos narys dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką ar jam panaikinama teisė gyventi Lietuvos Respublikoje, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir būti proporcingas. Pažymėtina, kad galiojančiomis Įstatymo nuostatomis, kurių siūloma atsisakyti Projektu, yra įgyvendinama Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad
„priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo
priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu. Buvę kriminaliniai nusikaltimai patys savaime negali būti tokių priemonių ėmimosi priežastis. Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, kurie yra nesusiję su atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini [paryškinta mūsų]“. Atkreipiame dėmesį, kad dėl Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalies nuostatų netinkamo perkėlimo į nacionalinę teisę Europos Komisija 2013 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikai pateikė papildomą pagrįstą nuomonę (Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūra Nr.
2011/2083), kurioje ji, be kita ko, nurodė, kad perkeliant Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalyje pateiktą pavojaus, leidžiančio valstybei narei imtis ribojančių priemonių dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar sveikatos priežasčių, apibrėžtį reikia aiškiai nustatyti, kad toks pavojus turi būti ne tik „tikras“, bet ir „(esamas) ir pakankamai rimtas“ bei „kenkiantis vienam iš pagrindinių visuomenės interesų“. Kad Europos Komisija nutrauktų minėtą ES teisės pažeidimo procedūrą Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalies nuostatos turi būti visiškai ir tinkamai perkeltos į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę. Priešingu atveju Europos Komisija galėtų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, ir, vadovaujantis Sutarties dėl ES veikimo 260 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikai būtų paskirtos finansinės sankcijos. Ketvirta, Projekto 6 straipsniu keičiama Įstatymo 127 straipsnio 1 dalies nuostata įtvirtinant trumpesnį terminą (nuo 1 dienos), kurį gali nustatyti kompetentinga institucija, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pažymėtina, kad galiojančia Įstatymo 127 straipsnio 1 dalies nuostata įgyvendinama Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad „sprendime grąžinti numatomas atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų“. Taigi Projekte pateiktas siūlymas keisti šią Įstatymo nuostatą įtvirtinant trumpesnį terminą negu septynios dienos, kurį gali nustatyti kompetentinga institucija, per kurį užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos, prieštarauja minėtai Direktyvos 2008/115/EB nuostatai. Dėl tarptautinės ir laikinosios apsaugos suteikimo ir panaikinimo pagrindų Visų pirma pažymėtina, kad persekiojamam asmeniui teisė prašyti prieglobsčio pripažinta pagrindine Sąjungos teise ir įtvirtinta Chartijoje.
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 78 straipsnyje yra nustatyta, kad ES kuria bendrą prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politiką siekdama „užtikrinti, kad nebūtų pažeistas negrąžinimo principas. Ši politika privalo neprieštarauti [1951 m. liepos 28 d. Konvencijai dėl pabėgėlių statuso (toliau – Ženevos konvencija), ir jos 1967 m. sausio 31 d. Protokolui dėl pabėgėlių statuso] bei kitoms atitinkamoms sutartims“, tarp jų EŽTK. Pagal šią politiką buvo priimti antrinės teisės aktai prieglobsčio srityje. Visų pirma, reikalavimams trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimui prie tarptautinės apsaugos gavėjų, t. y. pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos suteikimui, taip pat reikalavimams jų apsaugai, taikoma Direktyva 2011/95/ES; reikalavimams dėl laikinos apsaugos suteikimo taikoma Direktyva 2001/55/EB; tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendra tvarka yra nustatyta Direktyvoje 2013/32/ES ir kt. Direktyvos 2011/95/ES preambulės
teisės ir laikomasi principų, pripažintų visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Šia direktyva visų pirma siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui ir prieglobsčio prašytojų bei juos lydinčių šeimos narių teisę į prieglobstį, taip pat skatinti taikyti tos Chartijos 1, 7, 11, 14, 15, 16, 18, 21, 24, 34 ir 35 straipsnius, todėl direktyva turėtų būti atitinkamai įgyvendinama“.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) taip pat yra patvirtinęs, kad aiškinant Direktyvą 2011/95/ES turi būti atsižvelgiama į pagrindines teises ir principus, visų pirma patvirtintus Chartijoje, bendrą jos sistemą ir tikslą, laikantis Ženevos konvencijos ir kitų svarbių sutarčių, nurodytų SESV 78 straipsnio
teisė yra iš esmės paremta pagrindinėmis teisėmis ir principais, įtvirtintais tarptautinėje teisėje, visų pirma, Ženevos konvencijoje bei EŽTK, todėl aiškinant antrinės ES teisės aktus turi būti atsižvelgiama į minėtų tarptautinės teisės aktų nuostatas bei į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau
Sąjungos teisėje įtvirtintus būtiniausius standartus. Pagal Direktyvos 2011/95/ES 13 straipsnį valstybės narės suteikia šį statusą trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuris priskiriamas pabėgėliams remiantis šios direktyvos II ir III skyriais. Kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas[7], iš minėtos direktyvos
aktas, darytina išvada, kad valstybės narės šiuo klausimu diskrecijos neturi.
Atsižvelgiant į tai akivaizdu, kad asmenims, kurie dėl pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės negali grįžti į savo kilmės valstybę arba jeigu būtų į ją grąžinti, jiems kiltų pavojus patirti didelę žalą (t. y. pabėgėliams, papildomą ar laikiną apsaugą galintiems gauti asmenims), taikoma išimtinė jų priėmimo į šalį tvarka. Teisingumo Teismo generalinis advokatas Paolo Mengozzi bylose B ir D[⁸] yra pažymėjęs, kad vienas iš pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindų tikslų, nurodomų nuo pat Ženevos konvencijos parengiamųjų darbų – nesuteikti pabėgėlio statuso asmenims, kurie dėl savo elgesio tapo „nevertais“ Konvencijos suteikiamos tarptautinės apsaugos. Tačiau svarbu nepamiršti, kad nesuteikimo pagrindai atima Ženevos konvencijoje ir Direktyvoje 2011/95/ES numatytas garantijas iš asmenų, kurių atžvilgiu buvo patvirtintas tarptautinės apsaugos poreikis, ir dėl to jie sudaro išimtis, kurioms humanitarinė norma netaikoma. Dėl galimų jų taikymo pasekmių veikti reikia ypač atsargiai[⁹]. Toliau pažymėtina, kad panaikinus asmeniui jau suteiktą pabėgėlio statusą, papildomą arba laikinąją apsaugą asmuo netenka visų jam prieš tai suteiktų garantijų, įtvirtintų anksčiau nurodytuose ES ir tarptautiniuose teisės aktuose. Be to, tokiu atveju jis būtų laikomas neteisėtai esančiu trečiosios šalies piliečiu, kurį būtų netgi galima grąžinti į jo kilmės valstybę vadovaujantis Direktyvos 2008/115/EB nuostatomis[10].
Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Ženevos konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Nė viena susitarianti valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlių į šalį, kur jų gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių pažiūrų“. EŽTT savo praktikoje aiškina EŽTK 2 ir 3 straipsnius kaip draudžiančius grąžinti asmenį į kitą šalį, jeigu dėl to jam grėstų tikras pavojus, kad elgesys su juo prieštaraus kuriai nors iš šių straipsnių nuostatų, t. y., su EŽTK 2 straipsniu susijusiais atvejais neturi kilti jokių abejonių, jog grįžusiam asmeniui grėstų mirtis, o su 3 straipsniu susijusiais atvejais turi būti galima pagrįstai manyti, kad išsiuntus asmenį jam grėstų tikras pavojus, jog jis bus kankinamas arba su juo bus kitaip netinkamai elgiamasi, kaip yra uždrausta šiame straipsnyje. Konkrečiai, EŽTT nusprendė, kad EŽTK 3 straipsnyje yra įtvirtinta viena pagrindinių demokratinės visuomenės vertybių; jame besąlygiškai uždrausta kankinti, žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgtis su žmogumi arba jį taip bausti, nepriklausomai nuo aukos elgesio, kad ir kiek jis būtų nepageidautinas ar pavojingas. Pagal 3 straipsnį valstybė turi prisiimti atsakomybę už bet kokį išsiuntimą, jeigu remiantis pagrįstais įrodymais galima spręsti, kad jos išsiųstam asmeniui grėsė tikras pavojus patirti kankinimų ar kitokį žiaurų, nežmonišką ar jo orumą žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamam toje šalyje, į kurią jis buvo grąžintas[11]. Svarbu pažymėti ir tai, kad EŽTK 15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuo įsipareigojimų pagal EŽTK 3 straipsnį nukrypti negalima jokiais atvejais, t. y. net ir „kilus karui ar esant kitokiai nepaprastai padėčiai, dėl kurių atsiranda grėsmė tautos gyvavimui[12]“.
Negrąžinimo principas, kaip pagrindinė teisė, taip pat įtvirtintas Chartijos 18 straipsnyje ir 19 straipsnio 2 dalyje. Su Chartija susijusiuose išaiškinimuose (2007/C 303/02) nustatyta, kad Chartijos 19 straipsnio 2 dalis apima atitinkamą EŽTT praktiką, susijusią su EŽTK 3 straipsniu[13]. Direktyvos 2011/95/ES preambulės 16 konstatuojamojoje dalyje šiuo klausimu nurodyta, kad joje gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi Chartijoje įtvirtintų principų bei visų pirma siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui ir prieglobsčio prašytojų bei juos lydinčių šeimos narių teisę į prieglobstį. Direktyvos 2011/95/ES 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad pabėgėliai paprastai yra saugomi nuo grąžinimo. Be to, Teisingumo Teismas ne kartą pažymėjo[¹⁴], kad bendroji Europos prieglobsčio sistema grindžiama visapusišku ir visiems galiojančiu Ženevos konvencijos taikymu ir garantija, kad nė vienas asmuo nebus išsiųstas atgal, kur dar kartą gali būti persekiojamas. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog valstybės narės ne tik privalo savo nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, bet taip pat nesivadovauti tokiu antrinės teisės teksto aiškinimu, kuris pažeistų Sąjungos teisės sistemos saugomas pagrindines teises arba kitus bendruosius Sąjungos teisės principus[¹⁵]. Kita vertus, Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmenys gali būti grąžinti į valstybę, kur jų gyvybei ar laisvei gresia pavojus, jeigu jie „dėl svarbių priežasčių laikomi pavojingais šalies, kurioje jie yra, saugumui arba nuteisti įsigaliojusiu nuosprendžiu už ypač sunkų nusikaltimą ir kelia visuotinį pavojų šaliai“.
Taip pat Direktyvos 2011/95/ES 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šio principo išimtis, pagal kurią leidžiama grąžinti pabėgėlį, oficialiai pripažintą arba ne, jeigu yra pagrindo laikyti jį pavojingu valstybės narės, kurioje jis yra, saugumui, kaip nustatyta minėtos direktyvos 21 straipsnio
ir kelia pavojų tos valstybės narės visuomenei, kaip nustatyta tos pačios direktyvos 21 straipsnio 2 dalies b punkte, ir jeigu tai yra nedraudžiama pagal tarptautinius įsipareigojimus, kaip nurodyta šios direktyvos 21 straipsnio 1 dalyje. Vis dėlto Teisingumo Teismas yra išaiškinęs[16], jog nors pabėgėlio išsiuntimas iš principo leidžiamas pagal Direktyvos 2011/95/ES 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtį, jis yra tik ultima ratio, kurią valstybė narė gali panaudoti, kai jokia kita priemonė neįmanoma arba nepakankama atsižvelgiant į grėsmę, kurią atitinkamas pabėgėlis kelia šios valstybės narės saugumui ar visuomenei. Tuo atveju, kai valstybė narė pagal šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalį panaikina asmeniui suteiktą pabėgėlio statusą, nutraukia jo galiojimą ar atsisako jį pratęsti, toks asmuo pagal minėtos direktyvos 14 straipsnio 6 dalį turi teisę pasinaudoti teisėmis, nustatytomis, be kita ko, Ženevos konvencijos 32 ir 33 straipsniuose (pavyzdžiui, teise pateikti įrodymus ar skundą kompetentingoms institucijoms). Direktyvos 2011/95/ES 21 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymo atitinkamam pabėgėliui padariniai gali būti labai sunkūs, nes jis gali būti grąžintas į šalį, kurioje jam gali grėsti pavojus būti persekiojamam.
Dėl šios priežasties šioje nuostatoje numatytos griežtos išsiuntimo sąlygos; konkrečiai kalbant, tik pabėgėlis, nuteistas už „itin sunkų nusikaltimą“, laikytinas keliančiu „grėsmę šios valstybės narės visuomenei“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Apibendrinant pažymėtina, kad nors tiek Ženevos konvencijoje, tiek ES teisėje yra leidžiama nukrypti nuo negrąžinimo principo, iš tiesų tokia galimybė yra labai ribota ir ja gali būti pasinaudojama tik išimtiniais atvejais, kai nėra jokių galimybių taikyti kitų priemonių. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, toliau teikiame nuomonę dėl konkrečių Projekto nuostatų, susijusių su pabėgėlio statuso, papildomos arba laikinosios apsaugos nesuteikimo ir panaikinimo sąlygomis. Pirma, Projekto 1 straipsnyje siūloma sutrumpinti laikotarpį, per kurį šiame straipsnyje išvardytais atvejais Migracijos departamentas turi priimti sprendimą dėl pabėgėlio statuso, papildomos arba laikinosios apsaugos panaikinimo, nuo 14 kalendorinių dienų iki 48 valandų. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta anksčiau dėl negrąžinimo principo taikymo, pažymėtina, kad prieš priimdamas sprendimą dėl pabėgėlio statuso, papildomos arba laikinosios apsaugos panaikinimo Migracijos departamentas kiekvienu konkrečiu atveju turi nuodugniai įvertinti asmens keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui ar visuomenei lygį bei visas kitas aplinkybes, susijusias su konkrečiu asmeniu, ir jam kilsiančių padarinių jį grąžinus į kilmės valstybę, taip pat ar yra kitų
padaryti per tokį trumpą laiką kaip 48 valandas, mūsų nuomone, yra neįmanoma. Atsižvelgdami į tai galime teigti, kad aptariama Projekto nuostata prieštarauja ES ir tarptautinėje teisėje įtvirtintam negrąžinimo principui.
Antra, Projekto 1 straipsniu atsisakoma Įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatos, pagal kurią Migracijos departamentas sprendimą dėl pabėgėlio statuso, papildomos arba laikinosios apsaugos panaikinimo priima prieš tai gavęs užsieniečio paaiškinimus žodžiu arba raštu, taip pat nuostatos, pagal kurią Migracijos departamentui priėmus sprendimą panaikinti pabėgėlio statusą, papildomą arba laikinąją apsaugą jam turi būti išaiškinta šio sprendimo apskundimo tvarka. Visų pirma pažymime, kad Direktyvoje 2013/32/ES yra išsamiai reglamentuota tarptautinės apsaugos panaikinimo tvarka. Direktyvos 2013/32/ES 45 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta, jog turi būti užtikrinta, kad tuo atveju, kai kompetentinga institucija svarsto, ar panaikinti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės tarptautinę apsaugą, atitinkamam asmeniui būtų suteikta galimybė žodžiu arba raštu nurodyti priežastis, kodėl jam neturėtų būti panaikinta tarptautinė apsauga. Taip pat Direktyvos 2013/32/ES preambulės 49 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad pabėgėlio arba papildomos apsaugos statuso panaikinimo atveju valstybės narės turėtų užtikrinti, kad asmenys, kurie naudojasi tarptautine apsauga, būtų tinkamai informuoti apie galimą jų statuso persvarstymą ir jiems būtų suteikta galimybė pateikti savo nuomonę prieš institucijoms priimant pagrįstą sprendimą panaikinti jų statusą. Be to, Direktyvos 2013/32/ES 45 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kompetentingai institucijai priėmus sprendimą panaikinti tarptautinę apsaugą kartu turi būti raštu pateikiama šio sprendimo apskundimo tvarka.
Direktyvos 2013/32/ES preambulės 50 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad pagal pagrindinį Sąjungos teisės principą sprendimus, priimtus dėl tarptautinės apsaugos prašymo, sprendimus dėl atsisakymo atnaujinti prašymo nagrinėjimą po jo nutraukimo ir sprendimus dėl pabėgėlio arba papildomos apsaugos statuso panaikinimo, galima veiksmingai apskųsti teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad priėmus Projektu siūlomas nuostatas būtų pažeistos ne tik anksčiau minėtos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, bet ir nebūtų užtikrinta teisė į veiksmingą gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Chartijos 47 straipsnio 1 dalyje, EŽTK 6 ir 13 straipsniuose, taip pat Ženevos konvencijos 16 straipsnyje. Be to, nesuteikus nurodytiems asmenims minėtų garantijų nebūtų užtikrintas negrąžinimo principo laikymasis. Trečia, Projekto 2 straipsniu keičiamas Įstatymo 76 straipsnio 4 dalies 8 punktas nustatant, jog tam, kad prašymas suteikti prieglobstį būtų nagrinėjamas iš esmės skubos tvarka, pakaktų prieglobsčio prašytojo keliamos grėsmės valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, t. y., būtų atsisakoma galiojančios nuostatos, pagal kurią turi egzistuoti rimtos priežastys, kad prieglobsčio prašytojas galėtų būti laikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Pažymėtina, kad galiojanti Įstatymo 76 straipsnio 4 dalies 8 punkto nuostata įgyvendina Direktyvos 2013/32/ES 31 straipsnio 8 dalies j punktą, kuriame įtvirtinta, kad tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra gali būti paspartinta ir
(arba) vykdoma pasienyje arba tranzito zonose, jeigu prašytojas dėl rimtų priežasčių gali būti laikomas keliančiu grėsmę valstybės narės nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai.
Taip pat Direktyvos 2013/32/ES preambulės 20 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai kyla didelių nacionalinio saugumo arba viešosios tvarkos problemų, nagrinėjimo procedūra gali būti paspartinta, be to, tik griežtai apibrėžtais atvejais. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad siūloma Projekto nuostata neatitinka Direktyvos 2013/32/ES nuostatų. Ketvirta, Projekto 3 straipsniu atsisakoma Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir 3 dalies 4 punkte įtvirtintos pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo sąlygos, pagal kurią turėtų būti rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ar visuomenei, t. y., pagal minėtas Projekto nuostatas užtektų, jog egzistuotų bet koks (vadinasi, net ir menkas) pagrindas manyti, kad užsienietis kelią nurodytą grėsmę, kad jam būtų nesuteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga. Analogiškai Projekto 4 straipsniu keičiamas Įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 9 punktas, kuriame numatytas pagrindas panaikinti užsieniečiui suteiktą pabėgėlio statusą. Pažymėtina, kad Direktyvos 2011/95/ES 12 straipsnio 2 dalyje bei 14 straipsnio 4 ir
asmeniui pabėgėlio statuso arba jį panaikinti, jeigu yra rimtų priežasčių laikyti jį keliančiu pavojų valstybės narės, kurioje jis yra, saugumui, arba jis yra galutiniu teismo sprendimu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų tos valstybės narės visuomenei.
Direktyvos 2011/95/ES 17 straipsnio 1 dalyje ir 19 straipsnio 3 dalyje atitinkamai nustatyta, kad trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės nesuteikiamas papildomą apsaugą galinčio gauti asmens statusas arba jis turi būti panaikintas, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad šis asmuo kelia pavojų valstybės narės visuomenei ar saugumui. Kaip matyti, Direktyvos 2011/95/ES nuostatose yra aiškiai suformuluota valstybėms narėms pareiga savo nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinti, kad tik tuo atveju, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ar visuomenei, jam gali būti nesuteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga, arba suteiktas pabėgėlio statusas gali būti panaikintas, ir nuo šių direktyvos nuostatų negali būti nukrypta. Taip pat atkreiptinas dėmesys į anksčiau išdėstytą negrąžinimo principo turinį. Penkta, Projekto 7 straipsniu siūloma nustatyti, kad Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas negrąžinimo principas netaikomas užsieniečiui, kuris kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo ir kelia grėsmę visuomenei, t. y. atsisakant galiojančio reikalavimo, kad negrąžinimo principas netaikomas tik tokiu atveju, jeigu egzistuoja svarbios priežastys, kad užsienietis galėtų būti laikomas keliančiu grėsmę šalies saugumui arba visuomenei.
Be viso to, kas nurodyta anksčiau dėl negrąžinimo principo taikymo, papildomai pažymėtina, kad Projektu siūloma formuluotė, pagal kurią asmuo galėtų būti grąžintas į jo kilmės valstybę net ir nesant svarbių priežasčių jį laikyti pavojingu valstybės saugumui ar visuomenei, nėra suderinama nei su tarptautinių, nei su ES teisės aktų formuluotėmis. Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenys gali būti grąžinti į valstybę, kur jų gyvybei ar laisvei gresia pavojus, tik tuo atveju, jeigu jie „dėl svarbių priežasčių laikomi pavojingais šalies, kurioje jie yra, saugumui arba nuteisti įsigaliojusiu nuosprendžiu už ypač sunkų nusikaltimą ir kelia visuotinį pavojų šaliai [paryškinta mūsų]“. Direktyvos 2011/95/ES 21 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad valstybės narės gali grąžinti pabėgėlį, oficialiai pripažintą arba ne, jeigu yra rimtų priežasčių laikyti jį keliančiu pavojų valstybės narės, kurioje jis yra, saugumui arba jis yra galutiniu teismo sprendimu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų tos valstybės narės visuomenei. Pažymėtina, kad ES teisės neįgyvendinimas reiškia ES teisės pažeidimą. Lietuvos Respublika 2015 m. rugsėjo 23 d. gavo Europos Komisijos oficialų pranešimą dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūros Nr. 2015/0442 dėl Direktyvos 2013/32/ES neperkėlimo. Taip pat 2015 sausio 28 d. Lietuvos Respublika gavo Europos Komisijos oficialų pranešimą dėl ES teisės pažeidimo procedūros Nr.
2015/0070 dėl Direktyvos 2011/95/ES neperkėlimo. Kad Europos Komisija nutrauktų minėtas ES teisės pažeidimo procedūras šių direktyvų nuostatos turi būti visiškai ir tinkamai perkeltos į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę. Priešingu atveju Europos Komisija dėl šių direktyvų neperkėlimo galėtų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, ir, vadovaujantis Sutarties dėl ES veikimo 260 straipsnio
išdėstytus aspektus siūlytina iš esmės keisti Projekto nuostatas arba jų atsisakyti. Papildomai pažymime, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 135 straipsnio 4 dalimi, prie Projekto turėtų būti pridedamos atitikties lentelės, kuriose pateikiamas visų anksčiau išvardytų direktyvų ir Projekto nuostatų atitikimas pagal straipsnius. Generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas Vaida Čepaitė, tel. 8 706 63 688, el. p. [email protected] [1] 1975 m. spalio 28 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo Rutili prieš Ministre de l'intérieur, 36/75, EU:C:1975:137, 27 punktas; 1977 m. spalio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Regina prieš Bouchereau, 30/77, EU:C:1977:172, 33 punktas ir 2008 m. liepos 10 d. Teisingumo sprendimo Jipa, C-33/07, EU:C:2008:396, 23 punktas. [2] Žr. Direktyvos 2004/38/EB preambulės 23 ir 24 konstatuojamąsias dalis, taip pat šios direktyvos 28 straipsnio 1 dalį. [3] Žr. Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai dėl geresnio direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje nuostatų perkėlimo ir taikymo gairių (KOM/2009/0313 galutinis) 3.3 paragrafą. [4] Žr.
Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai dėl geresnio direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje nuostatų perkėlimo ir taikymo gairių (KOM/2009/0313 galutinis) 3.6 paragrafą. [5] 1975 m. spalio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rutili prieš Ministre de l'intérieur, 36/75, EU:C:1975:137, 37‑39 punktai. [6] 2010 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aydin Salahadin Abdulla ir kt., C-175/08, C‑176/08, C-178/08 ir C-179/08, EU:C:2010:105, 53, 54 punktai; 2010 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo B ir D, C-57/09 ir C‑101/09, EU:C:2010:661, 78 punktas. [7] 2015 m. birželio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo T., C-373/13, EU:C:2015:413, 63 punktas. [8] 2010 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo generalinio advokato išvados B ir D, C‑57/09 ir C‑101/09, EU:C:2010:302, 53, 98 punktai. [9] „Global consultations on International Protection“, 2001 m. gegužės 3–4 d. (Išvadų, pateikiamų JTVKPR interneto svetainėje, 4 punktas). [10] Žr. Direktyvos 2008/115/EB preambulės 9 konstatuojamąją dalį. [11] 2007 m. sausio 11 d. EŽTT sprendimo Salah Sheekh prieš Nyderlandus, Nr. 1948/04, 135 punktas; 1989 m. liepos 7 d. EŽTT sprendimas Soering prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 14038/88,; 1991 m. spalio 30 d. EŽTT sprendimas Vilvarajah ir kt. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 13163/87, 13164/87, 13165/87, 13447/87 ir 13448/87.
15 straipsnio 1 dalis. [13] 1996 m. gruodžio 17 d. EŽTT sprendimas Ahmed prieš Austriją, Nr. 25964/94, 1989 m. liepos 7 d. EŽTT sprendimas Soering prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 14038/88. [14] Žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą N.
S. ir kt., C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865; 2010 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aydin Salahadin Abdulla ir kt., C‑175/08, C‑176/08, C‑178/08 ir C‑179/08, EU:C:2010:105, 53 punktą ir 2010 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bolbol,
38 punktą. [15] Šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą N. S. ir kt., C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865; 2003 m. lapkričio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lindqvist, C‑101/01, EU:C:2003:596,
barreaux francophones et germanophone ir kt., C‑305/05, EU:C:2007:383, 28 punktą. [16] 2015 m. birželio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo T., C-373/13, EU:C:2015:413, 71 punktas.
TEISĖTVARKOS komitetas
pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Stasys Brundza, Juozas Bernatonis,Vitalijus Gailius, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Dalia Latvelienė, Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Seimo kanceliarijos Teisės departamento Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės skyriaus vedėja L. Schulte-Ebbert. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. NNr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę SStr. SStr. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2016-08-291 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
dalyse siūloma nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį Migracijos departamentui priėmus sprendimą dėl užsieniečiui išduoto leidimo gyventi, užsieniečio teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ar pabėgėlio statuso, papildomos arba laikinosios apsaugos panaikinimo (dėl to, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo), jis nebebūtų informuojamas apie tokį sprendimą.
Pagal projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 127 straipsnio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę nustatomas terminas būtų skaičiuojamas ne nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, o nuo jo priėmimo dienos. Manome, kad nustačius tokį teisinį reguliavimą, būtų paneigta asmens teisė į gynybą, t.y. siūlomas teisinis reguliavimas neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos turi teisę kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad asmens informavimas apie jo atžvilgiu priimtą sprendimą yra būtina asmens teisės į gynybą, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, sąlyga. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, nurodė, jog Lietuvoje, kaip teisinėje valstybėje, kiekvienam turi būti užtikrinta galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2006 m. sausio 16 nutarimai).
Asmeniui garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos – teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d.. 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Priešingu atveju tektų konstatuoti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą (Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d., 2001 m. vasario 22 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
Vertinant aptariamas projekto nuostatas pažymėtina ir tai, kad asmens teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą yra įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 16 straipsnyje. Pažymėtina ir tai, kadi daugumoje Europos Sąjungos teisės aktų, kurie yra įgyvendinami Įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, pavyzdžiui 2013 m. birželio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – Direktyva 2013/32/ES), 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvoje 2003/109/EB dėl trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso, 2009 m. gegužės 25 d. Tarybos direktyvoje 2009/50/EB dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą ir kt. kaip atskira papildoma procesinė garantija, siekiant užtikrinti veiksmingą asmens teisių gynybą, yra nustatyta valstybių narių prievolė informuoti asmenis apie valstybės institucijų jų atžvilgiu priimtus sprendimus. Taigi, nustačius siūlomą teisinį reguliavimą, būtų pažeisti ir tarptautinės bei Europos Sąjungos teisės aktai.
Siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja ir pačiam keičiamam įstatymui: 3 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, kad užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai; 136 straipsniui, įtvirtinančiam sprendimų, priimtų pagal šį įstatymą, apskundimo teisę, 140¹ straipsnio 1 daliai, pagal kurią užsienietis, gavęs šio įstatymo 4 straipsnio 4, 5 arba 6 dalyje nurodytą sprendimą panaikinti jam išduoti leidimą gyventi ar jo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje arba panaikinti jam suteiktą pabėgėlio statusą, papildomą arba laikinąją apsaugą, turi teisę jį skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (pabraukimas – mūsų). Pritarti Konstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostata, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos turi teisę kreiptis į teismą, įtvirtina asmens konstitucinę teisę turėti nešališką ginčo arbitrą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai iš svarbiausių teisinės valstybės vertybių. KT konstatavo, kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, kad teisme turi būti ginamos asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne.
Pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmenų laisvių ir teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme <...> ir negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (KT
dirbtinai suvaržoma asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą arba nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (2004 05 13 nutarimas). Atkreiptinas dėmesys, kad projektu siūlomos nuostatos neatitinka Direktyvų 2013/32/ES,2011/95/ES,2008/115/EB,2004/38/EB bei prieštarauja ir pačiam keičiamam įstatymui. Pažymėtina, kad galiojančia Įstatymo 127 straipsnio 1 dalies nuostata įgyvendinama Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad „sprendime grąžinti numatomas atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų“. Taigi Projekte pateiktas siūlymas keisti šią Įstatymo nuostatą įtvirtinant trumpesnį terminą negu septynios dienos, kurį gali nustatyti kompetentinga institucija, per kurį užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos, prieštarauja minėtai Direktyvos 2008/115/EB nuostatai;
Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog nors pabėgėlio išsiuntimas iš principo leidžiamas pagal Direktyvos 2011/95/ES 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtį, jis yra tik ultima ratio, kurią valstybė narė gali panaudoti, kai jokia kita priemonė neįmanoma arba nepakankama atsižvelgiant į grėsmę, kurią atitinkamas pabėgėlis kelia šios valstybės narės saugumui ar visuomenei.
Tuo atveju, kai valstybė narė pagal šios direktyvos 14 straipsnio
ar atsisako jį pratęsti, toks asmuo pagal minėtos direktyvos 14 straipsnio
konvencijos 32 ir 33 straipsniuose (pavyzdžiui, teisę pateikti įrodymus ar skundą kompetentingoms institucijoms). Pažymėtina ir tai, kad priėmus projektu siūlomas nuostatas, būtų pažeistos ne tik anksčiau minėtos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, bet ir nebūtų užtikrinta teisė į veiksmingą gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Chartijos 47 straipsnio 1 dalyje, EŽTK 6 ir 13 straipsniuose, taip pat Ženevos konvencijos 16 straipsnyje. 3.Komiteto sprendimas: Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 67 straipsnio 3 punktu, įvertinęs Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2016 m. rugpjūčio 29 d. išvadą ir atsižvelgdamas į komitete išdėstytus argumentus, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ NR. IX-2206 4, 76, 88, 90, 98¹, 127, 130 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto NR.
XIIP-4641 siūlomos nuostatos prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam teisminės gynybos prioriteto ir universalumo principui. 4. Balsavimo rezultatai: už – 6, prieš – 0, susilaikė – 0. 5. Komiteto paskirti pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Rita Karpavičiūtė