2016-01-18 Nr. XIIP-3944 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams ir teis ės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – keičiamo įstatymo) 2 straipsnio
atveju, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, – ir jos savininko susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkas prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti“ (pabraukta mūsų). Atkreipiame dėmesį, kad tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos yra neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kurie konkrečiai subjektai turėtų sudaryti taikos sutartį ūkinių bendrijų bankroto atveju, nes ūkinių bendrijų dalyviai yra tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, bet nei vieni iš jų Ūkinių bendrijų įstatyme nėra įvardinami kaip ūkinių bendrijų savininkai. Atsižvelgus į tai, vertinamoji projekto nuostata tikslintina. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, atitinkamai reikėtų patikslinti ir keičiamo įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 45 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 dalį, 57 straipsnio 1 dalies nuostatas. 2. Keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkte siūloma nustatyti, jog tais atvejais, kai asmuo pripažintas nežinia kur esančiu, pareiškimą teismui gali paduoti įmonės dalyviai. Pastebėtina, jog asmens dingimas sprendžiamas ir kitomis formomis. Pavyzdžiui, pagal Civilinio kodekso 2.31 straipsnį, fizinį asmenį galima paskelbti mirusiu.
Svarstytina, ar atsižvelgiant į šią aplinkybę įstatymas neturėtų būti atitinkamai papildytas. 3. Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte siūloma nustatyti, kad kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė tapo nemoki nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius. Svarstytina, ar, siekiant aiškumo ir konkretumo, projekte nereikėtų nustatyti konkretaus termino, per kurį valdymo organas privalėtų apie įmonės nemokumą informuoti įmonės dalyvius. Kitu atveju nuostata ,,nedelsdamas“ taikant įstatymą gali būti nevienodai aiškinama. 4. Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,teismui priėmus pareiškimą ir informaciją apie priimtą pareiškimą paskelbus specialioje interneto svetainėje , pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų kopijas įmonės vadovas ar pagal kompetenciją kiti asmenys privalo pateikti įmonės dalyviams, jiems paprašius“ (pabraukta mūsų). Iš projekto nuostatų nėra aišku, ar aukščiau minėta informacija turėtų būti skelbiama teismo, nagrinėsiančio pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą, specialioje interneto svetainėje, ar keičiamo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos, kuriai įstatymu būtų nustatyta pareiga savo interneto svetainėje skelbti duomenis apie įmonių bankroto procesus. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto nuostatų nereikėtų atitinkamai patikslinti. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, reikėtų atitinkamai patikslinti ir keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostatas. 5. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje vartojama santrumpa „MMA“. Tokios santrumpos vartojimas įstatyme nėra aptartas, todėl atsižvelgiant į teisės technikos taisykles siūlytina jos vartojimą aptarti. 6.
nustatyti, kad ,,atskirasis skundas dėl nutarties iškelti bankroto bylą (ar jos dalies), arba nutarties laikinai pavaduoti arba atstatydinti administratorių Lietuvos apeliaciniame teisme turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 14 dienų nuo atskirojo skundo gavimo. Atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti paduoti per 7 darbo dienas nuo atskirojo skundo kopijos gavimo dienos. Jei nėra kitų įrodymų, atskirojo skundo kopija laikoma gauta po 3 darbo nuo atskirojo skundo išsiuntimo byloje dalyvaujantiems asmenims dienos”. Pažymėtina, kad vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 335 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama. Teismas, gavęs atskirąjį skundą, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 115 straipsnio 2 dalimi, gali priimti nutartį ir nustatyti ne trumpesnį nei 7 dienų terminą atskirojo skundo trūkumams šalinti. Civilinio proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu asmuo pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Kai atskirojo skundo trūkumai būtų ištaisyti, dalyvaujantys byloje asmenys per 7 darbo dienas turėtų teisę pateikti teismui atsiliepimus į atskirąjį skundą. Tik po to atskirasis skundas su visais priedais būtų siunčiamas apeliacinės instancijos teismui. Kyla abejonių, ar apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, per 14 kalendorinių dienų terminą, kuris būtų skaičiuojamas nuo atskirojo skundo gavimo dienos, suspėtų tokį skundą išnagrinėti. Svarstytina, ar projekte nereikėtų nustatyti, kad skundo išnagrinėjimo terminas skaičiuojamas ne nuo skundo gavimo, bet nuo jo priėmimo dienos arba bylos medžiagos su atskiruoju skundu ir atsiliepimais į atskirąjį skundą gavimo apeliaciniame teisme dienos.
Be to, vertinamojoje projekto nuostatoje po skaičiaus ir žodžio ,,3 darbo“ įrašytinas žodis ,,dienų“. 7. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad teismas administratoriui įteikia įsiteisėjusios nutarties iškelti įmonei bankroto bylą kopiją. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 2 punkte,
taip pat siūloma nustatyti, kad minėtuose straipsniuose nurodytiems asmenims turėtų būti pateikiamos teismo procesinių dokumentų (teismo nutarčių, sprendimų) kopijos. Atkreipiame dėmesį, kad pagal Civilinio proceso kodekso 275 straipsnyje ir kituose kodekso straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą asmenims paprastai yra įteikiamos teismo sprendimų ir kitų teismo procesinių dokumentų patvirtintos kopijos. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar aukščiau nurodytų keičiamo įstatymo straipsnio nuostatų nereikėtų patikslinti. 8. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad administratorius ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos pateikia duomenis ir dokumentus juridinių asmenų registrui dėl teisinio statuso ,,bankrutuojantis“ įregistravimo. Atkreipiame dėmesį, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kokius konkrečiai duomenis ir dokumentus administratorius turėtų pateikti juridinių asmenų registrui tam, kad aukščiau minėtas įmonės statusas būtų įregistruotas. Siekiant pašalinti šį neaiškumą, svarstytina, ar pateikiami registrui duomenys ar dokumentai neturėtų būti nurodyti keičiamame įstatyme arba pateikta nuoroda į teisės aktą, kuriame pateiktini duomenys ir dokumentai būtų konkrečiai įvardinti. 9.
įstatymo 115 straipsnis) siūloma atsisakyti teisinio reguliavimo, susijusio su bankroto administratoriaus pažymėjimo panaikinimu. Atsižvelgiant į tai, jog toks pažymėjimas patvirtina administratoriaus kvalifikaciją, kelia abejonių, jog toks pažymėjimas nebegalės būti panaikinamas, pavyzdžiui, tais atvejais, kai asmuo pateikė melagingus duomenis pažymėjimui gauti ir kt. Pažymėtina, jog administratoriaus išbraukimas iš Asmenų, teikiančių įmonių bankroto administravimo paslaugas, sąrašo (toliau – Sąrašas) negali ir neturi būti prilygintas kvalifikacinio pažymėjimo panaikinimui, nes Sąraše įrašomi asmenys, turintys teisę teikti bankroto administravimo paslaugas Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu, pavyzdžiui, asmenį išbraukus iš Sąrašo dėl to, jog asmuo netobulino kvalifikacijos, toks asmuo išsaugotų administratoriaus pažymėjimą ir kitose valstybėse būtų laikomas asmeniu turinčiu tinkamą kvalifikaciją teikti administratoriaus paslaugas, nes ir toliau turėtų tinkamą kvalifikaciją patvirtinantį pažymėjimą. Svarstytina, ar siūlomas pakeitimas yra proporcingas siekiamiems tikslams. 10. Keičiamo įstatymo 21 straipsnio 8 dalies 5 punkte siūloma nustatyti, kad iš įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo išbraukiamas likviduojamas juridinis asmuo. Atkreipiame dėmesį, kad pagal Civilinio kodekso 2.95 straipsnio 1 dalies nuostatas juridiniai asmenys pasibaigia ne tik likvidavimo, bet ir reorganizavimo būdu. Atsižvelgus į tai, iš aukščiau minėto sąrašo turėtų būti išbraukiami ne tik likviduojami juridiniai asmenys, bet juridiniai asmenys, kurie pasibaigia dėl jų reorganizavimo. 11. Keičiamo įstatymo 21 straipsnio 8 dalies 9 punkte siūloma nustatyti, kad tam tikras asmuo išbraukiamas iš bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo, jei Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka netobulino kvalifikacijos.
Manytina, jog aptariamas teisinis reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su asmenų teise teikti bankroto administravimo paslaugas, todėl teigtina, jog esminiai kvalifikacijos tobulinimo reikalavimai, pavyzdžiui, forma ir terminai, turėtų būti įtvirtinti įstatyme. Be to, manytina, jog Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos pareiga parengti tvarką, pagal kurią būtų tobulinama kvalifikacija turėtų būti ne numanoma iš aptariamos sankcijos, o tiesiogiai įtvirtinta įstatyme. 12. Keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte siūloma nustatyti, kad bankroto administratoriumi galėtų būti Lietuvos Respublikoje įsteigtas privatus juridinis asmuo , įgijęs teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas projektu keičiamo įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi pagal projektu siūlomas nuostatas įmonių bankroto administravimo paslaugas Lietuvos Respublikoje galėtų teikti tik Lietuvos Respublikoje įsteigti privatūs juridiniai asmenys. Tuo tarpu pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas kitų valstybių narių ne tik privatūs, bet ir viešieji juridiniai asmenys turėtų teisę Lietuvos Respublikoje teikti aukščiau nurodytas paslaugas laikinai arba vienkartinai. Atsižvelgus į tai, diskutuotina, ar kitų valstybių narių juridiniams asmenims nebūtų sudarytos palankesnės sąlygos teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas Lietuvos Respublikoje nei Lietuvos Respublikoje įsteigtiems juridiniams asmenims. Svarstytina, ar projekto nuostatos, kad Lietuvos Respublikoje teikti įmonių bankroto paslaugas turi teisę teikti tik Lietuvos Respublikoje įsteigti privatūs juridiniai asmenys nereikėtų atsisakyti. 13.
pastraipoje siūloma nustatyti, kad ,,šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, atlikdami pareigas turi teisę:“. Atkreipiame dėmesį, kad keičiamo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nurodomi daug įvairių asmenų, susijusių su bankrutuojančia įmone. Tuo atveju, jeigu turimas tikslas nustatyti, kad projekto 23 straipsnio
pirmojoje pastraipoje nurodyti asmenys, tai juos reikėtų konkrečiai įvardinti ar pateiktą nuorodą patikslinti. 14. Keičiamo įstatymo 31 straipsnio pavadinime po skaičiaus, žyminčio straipsnio numerį, reikėtų įrašyti žodį ,,straipsnis“. 15. Keičiamo įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad atskirasis skundas turi būti išnagrinėtas teisme per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacinės instancijos teisme dienos . Pažymėtina, kad vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 334, 335 straipsnio nuostatomis, atskirojo skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgus į tai, vertinamoji projekto nuostata tikslintina. Siūlytina tikslinti nuostatą ir nustatyti, jog a tskirasis skundas turi būti išnagrinėtas teisme per 30 dienų nuo jo gavimo apeliacinės instancijos teisme dienos, o ne nuo priėmimo dienos. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti ir projektu siūlomas keičiamo įstatymo 50 straipsnio 4 dalies nuostatas. 16. Vadovaujantis teisinio aiškumo principu keičiamo įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nurodytina kokia įmonės dalyvių dauguma gali pateikti pasiūlymą restruktūrizuoti bankrutuojančią įmonę. Tuo atveju, jei tokį pasiūlymą galima pateikti tik tuomet, jei jam pritaria visi įmonės dalyviai, tai taip pat aiškiai nurodytina. 17.
kokios teisinės pasekmės kyla kreditoriui perėmusiam ar atsisakiusiam perimti nuostatoje minimą turtą, pavyzdžiui, ar mažinama kreditoriaus reikalavimų apimtis, jei mažinama, tai kokia verte – įkaito turėtojo siūlyta pardavimo kainos apimti, ar administratoriaus nustatyta, ar kita verte. Priešingu atveju teisės normos paskirtis būtų neaiški. 18. Keičiamo įstatymo 54 straipsnio 9 dalyje siūloma įtvirtinti naujas nuostatas, susijusias su bankroto administravimo išlaidų padengimu iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Atsižvelgiant į tai, kad hipotekos kreditorius pagal siūlomą nuostatą galės patirti net iki 15 procentų turto vertės nuostolių, lėšas panaudojant bankroto administravimo išlaidų padengimui, bei į tai, jog tokios sąlygos iki šiol nebuvo, svarstytina, ar nuostata neturėtų būti taikoma tik po įstatymo įsigaliojimo pradėtiems bankroto procesams, kadangi ši nuostata blogina kreditorių teisinę padėtį jau prasidėjusiuose bankroto procesuose. Manytina, jog hipotekos kreditoriams turėtų būti sudaryta galimybė įvertinti pasikeitusias Įmonių bankroto įstatymo nuostatas ir jų įtaką turto įkeitimo sąlygoms. 19. Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo ir aiškumo, projekto 3 straipsnyje pirmiausia turėtų būti dėstomos nuostatos dėl įstatymo įsigaliojimo, o tik po to reglamentuojamas įstatymo taikymas. Atsižvelgus į tai, siūlomos projekto 3 straipsnio 4 dalies nuostatos turėtų būti dėstomos šio straipsnio 1 dalyje, pakeičiant kitų šio straipsnio struktūrinių dalių numeraciją. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected] D. Zebleckis tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
komitetas
IIP-3944 2016 m. gegužės 04 d. Nr.108-P-13
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
komiteto nariai: R.Žemaitaitis, A.Skardžius, K.Daukšys, S.Dmitrijev, Š.Gustainis, Z.Jedinskij, , A.Mockus, J.Razma, B.Vėsaitė, R.Žilinskas. Komiteto biuro : vedėja R.Zabarauskienė; patarėjai: D.Šaltmeris, R.Duburaitė, R.Petkūnienė, L.Jasiukėnienė, R.Danė; padėjėjos Z.Jodkonienė ir G.Mickienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
6
Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – keičiamo įstatymo) 2 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,taikos sutartis – kreditorių ir įmonės, o tuo atveju, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, – ir jos savininko susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkas prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti“ (pabraukta mūsų). Atkreipiame dėmesį, kad tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos yra neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kurie konkrečiai subjektai turėtų sudaryti taikos sutartį ūkinių bendrijų bankroto atveju, nes ūkinių bendrijų dalyviai yra tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, bet nei vieni iš jų Ūkinių bendrijų įstatyme nėra įvardinami kaip ūkinių bendrijų savininkai. Atsižvelgus į tai, vertinamoji projekto nuostata tikslintina.
Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, atitinkamai reikėtų patikslinti ir keičiamo įstatymo
dalį, 57 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsižvelgti. 514
siūloma nustatyti, jog tais atvejais, kai asmuo pripažintas nežinia kur esančiu, pareiškimą teismui gali paduoti įmonės dalyviai. Pastebėtina, jog asmens dingimas sprendžiamas ir kitomis formomis. Pavyzdžiui, pagal Civilinio kodekso 2.31 straipsnį, fizinį asmenį galima paskelbti mirusiu. Svarstytina, ar atsižvelgiant į šią aplinkybę įstatymas neturėtų būti atitinkamai papildytas. Atsižvelgti. 811
siūloma nustatyti, kad kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė tapo nemoki nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius. Svarstytina, ar, siekiant aiškumo ir konkretumo, projekte nereikėtų nustatyti konkretaus termino, per kurį valdymo organas privalėtų apie įmonės nemokumą informuoti įmonės dalyvius. Kitu atveju nuostata ,,nedelsdamas“ taikant įstatymą gali būti nevienodai aiškinama. Atsižvelgti. 83
nustatyti, kad ,,teismui priėmus pareiškimą ir informaciją apie priimtą pareiškimą paskelbus specialioje interneto svetainėje , pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų kopijas įmonės vadovas ar pagal kompetenciją kiti asmenys privalo pateikti įmonės dalyviams, jiems paprašius“ (pabraukta mūsų).
Iš projekto nuostatų nėra aišku, ar aukščiau minėta informacija turėtų būti skelbiama teismo, nagrinėsiančio pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą, specialioje interneto svetainėje, ar keičiamo įstatymo
įstatymu būtų nustatyta pareiga savo interneto svetainėje skelbti duomenis apie įmonių bankroto procesus. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto nuostatų nereikėtų atitinkamai patikslinti. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, reikėtų atitinkamai patikslinti ir keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostatas. Atsižvelgti. 103
vartojama santrumpa „MMA“. Tokios santrumpos vartojimas įstatyme nėra aptartas, todėl atsižvelgiant į teisės technikos taisykles siūlytina jos vartojimą aptarti. Atsižvelgti. 107
nustatyti, kad ,,atskirasis skundas dėl nutarties iškelti bankroto bylą (ar jos dalies), arba nutarties laikinai pavaduoti arba atstatydinti administratorių Lietuvos apeliaciniame teisme turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 14 dienų nuo atskirojo skundo gavimo. Atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti paduoti per 7 darbo dienas nuo atskirojo skundo kopijos gavimo dienos. Jei nėra kitų įrodymų, atskirojo skundo kopija laikoma gauta po 3 darbo nuo atskirojo skundo išsiuntimo byloje dalyvaujantiems asmenims dienos”. Pažymėtina, kad vadovaujantis Civilinio proceso kodekso
teismą, kurio nutartis yra skundžiama.
Teismas, gavęs atskirąjį skundą, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 115 straipsnio 2 dalimi, gali priimti nutartį ir nustatyti ne trumpesnį nei 7 dienų terminą atskirojo skundo trūkumams šalinti. Civilinio proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu asmuo pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Kai atskirojo skundo trūkumai būtų ištaisyti, dalyvaujantys byloje asmenys per 7 darbo dienas turėtų teisę pateikti teismui atsiliepimus į atskirąjį skundą. Tik po to atskirasis skundas su visais priedais būtų siunčiamas apeliacinės instancijos teismui. Kyla abejonių, ar apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, per 14 kalendorinių dienų terminą, kuris būtų skaičiuojamas nuo atskirojo skundo gavimo dienos, suspėtų tokį skundą išnagrinėti. Svarstytina, ar projekte nereikėtų nustatyti, kad skundo išnagrinėjimo terminas skaičiuojamas ne nuo skundo gavimo, bet nuo jo priėmimo dienos arba bylos medžiagos su atskiruoju skundu ir atsiliepimais į atskirąjį skundą gavimo apeliaciniame teisme dienos. Be to, vertinamojoje projekto nuostatoje po skaičiaus ir žodžio ,,3 darbo“ įrašytinas žodis ,,dienų“. Atsižvelgti. 124
administratoriui įteikia įsiteisėjusios nutarties iškelti įmonei bankroto bylą kopiją. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 2 punkte, 14 straipsnio 2 dalyje, 39 straipsnio 4 dalies 3 punkte, 60 straipsnio 2 dalyje taip pat siūloma nustatyti, kad minėtuose straipsniuose nurodytiems asmenims turėtų būti pateikiamos teismo procesinių dokumentų (teismo nutarčių, sprendimų) kopijos.
Atkreipiame dėmesį, kad pagal Civilinio proceso kodekso 275 straipsnyje ir kituose kodekso straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą asmenims paprastai yra įteikiamos teismo sprendimų ir kitų teismo procesinių dokumentų patvirtintos kopijos. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar aukščiau nurodytų keičiamo įstatymo straipsnio nuostatų nereikėtų patikslinti. Atsižvelgti. 125
administratorius ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos pateikia duomenis ir dokumentus juridinių asmenų registrui dėl teisinio statuso ,,bankrutuojantis“ įregistravimo. Atkreipiame dėmesį, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kokius konkrečiai duomenis ir dokumentus administratorius turėtų pateikti juridinių asmenų registrui tam, kad aukščiau minėtas įmonės statusas būtų įregistruotas. Siekiant pašalinti šį neaiškumą, svarstytina, ar pateikiami registrui duomenys ar dokumentai neturėtų būti nurodyti keičiamame įstatyme arba pateikta nuoroda į teisės aktą, kuriame pateiktini duomenys ir dokumentai būtų konkrečiai įvardinti. Atsižvelgti. 18
straipsnis) siūloma atsisakyti teisinio reguliavimo, susijusio su bankroto administratoriaus pažymėjimo panaikinimu. Atsižvelgiant į tai, jog toks pažymėjimas patvirtina administratoriaus kvalifikaciją, kelia abejonių, jog toks pažymėjimas nebegalės būti panaikinamas, pavyzdžiui, tais atvejais, kai asmuo pateikė melagingus duomenis pažymėjimui gauti ir kt.
Pažymėtina, jog administratoriaus išbraukimas iš Asmenų, teikiančių įmonių bankroto administravimo paslaugas, sąrašo (toliau – Sąrašas) negali ir neturi būti prilygintas kvalifikacinio pažymėjimo panaikinimui, nes Sąraše įrašomi asmenys, turintys teisę teikti bankroto administravimo paslaugas Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu, pavyzdžiui, asmenį išbraukus iš Sąrašo dėl to, jog asmuo netobulino kvalifikacijos, toks asmuo išsaugotų administratoriaus pažymėjimą ir kitose valstybėse būtų laikomas asmeniu turinčiu tinkamą kvalifikaciją teikti administratoriaus paslaugas, nes ir toliau turėtų tinkamą kvalifikaciją patvirtinantį pažymėjimą. Svarstytina, ar siūlomas pakeitimas yra proporcingas siekiamiems tikslams. Atsižvelgti. 2185
įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo išbraukiamas likviduojamas juridinis asmuo. Atkreipiame dėmesį, kad pagal Civilinio kodekso 2.95 straipsnio 1 dalies nuostatas juridiniai asmenys pasibaigia ne tik likvidavimo, bet ir reorganizavimo būdu. Atsižvelgus į tai, iš aukščiau minėto sąrašo turėtų būti išbraukiami ne tik likviduojami juridiniai asmenys, bet juridiniai asmenys, kurie pasibaigia dėl jų reorganizavimo. Atsižvelgti. 2189
tikras asmuo išbraukiamas iš bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo, jei Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka netobulino kvalifikacijos.
Manytina, jog aptariamas teisinis reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su asmenų teise teikti bankroto administravimo paslaugas, todėl teigtina, jog esminiai kvalifikacijos tobulinimo reikalavimai, pavyzdžiui, forma ir terminai, turėtų būti įtvirtinti įstatyme. Be to, manytina, jog Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos pareiga parengti tvarką, pagal kurią būtų tobulinama kvalifikacija turėtų būti ne numanoma iš aptariamos sankcijos, o tiesiogiai įtvirtinta įstatyme. Atsižvelgti. 2214
dalies 4 punkte siūloma nustatyti, kad bankroto administratoriumi galėtų būti Lietuvos Respublikoje įsteigtas privatus juridinis asmuo , įgijęs teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas projektu keičiamo įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi pagal projektu siūlomas nuostatas įmonių bankroto administravimo paslaugas Lietuvos Respublikoje galėtų teikti tik Lietuvos Respublikoje įsteigti privatūs juridiniai asmenys. Tuo tarpu pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas kitų valstybių narių ne tik privatūs, bet ir viešieji juridiniai asmenys turėtų teisę Lietuvos Respublikoje teikti aukščiau nurodytas paslaugas laikinai arba vienkartinai. Atsižvelgus į tai, diskutuotina, ar kitų valstybių narių juridiniams asmenims nebūtų sudarytos palankesnės sąlygos teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas Lietuvos Respublikoje nei Lietuvos Respublikoje įsteigtiems juridiniams asmenims. Svarstytina, ar projekto nuostatos, kad Lietuvos Respublikoje teikti įmonių bankroto paslaugas turi teisę teikti tik Lietuvos Respublikoje įsteigti privatūs juridiniai asmenys nereikėtų atsisakyti. Atsižvelgti. 232 13.
232
nustatyti, kad ,,šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, atlikdami pareigas turi teisę:“. Atkreipiame dėmesį, kad keičiamo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nurodomi daug įvairių asmenų, susijusių su bankrutuojančia įmone. Tuo atveju, jeigu turimas tikslas nustatyti, kad projekto 23 straipsnio 2 dalyje siūlomas nustatyti pareigas turėtų tik 23 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje nurodyti asmenys, tai juos reikėtų konkrečiai įvardinti ar pateiktą nuorodą patikslinti. Atsižvelgti. 31
numerį, reikėtų įrašyti žodį ,,straipsnis“. Atsižvelgti. 436
skundas turi būti išnagrinėtas teisme per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacinės instancijos teisme dienos . Pažymėtina, kad vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 334, 335 straipsnio nuostatomis, atskirojo skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgus į tai, vertinamoji projekto nuostata tikslintina. Siūlytina tikslinti nuostatą ir nustatyti, jog a tskirasis skundas turi būti išnagrinėtas teisme per 30 dienų nuo jo gavimo apeliacinės instancijos teisme dienos, o ne nuo priėmimo dienos. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti ir projektu siūlomas keičiamo įstatymo 50 straipsnio 4 dalies nuostatas. Atsižvelgti. 473
įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nurodytina kokia įmonės dalyvių dauguma gali pateikti pasiūlymą restruktūrizuoti bankrutuojančią įmonę. Tuo atveju, jei tokį pasiūlymą galima pateikti tik tuomet, jei jam pritaria visi įmonės dalyviai, tai taip pat aiškiai nurodytina. Atsižvelgti. 543 17.
543
kokios teisinės pasekmės kyla kreditoriui perėmusiam ar atsisakiusiam perimti nuostatoje minimą turtą, pavyzdžiui, ar mažinama kreditoriaus reikalavimų apimtis, jei mažinama, tai kokia verte – įkaito turėtojo siūlyta pardavimo kainos apimtimi, ar administratoriaus nustatyta, ar kita verte. Priešingu atveju teisės normos paskirtis būtų neaiški. Atsižvelgti. 549
18Keičiamo įstatymo 54 straipsnio 9 dalyje siūloma įtvirtinti naujas nuostatas,
susijusias su bankroto administravimo išlaidų padengimu iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Atsižvelgiant į tai, kad hipotekos kreditorius pagal siūlomą nuostatą galės patirti net iki 15 procentų turto vertės nuostolių, lėšas panaudojant bankroto administravimo išlaidų padengimui, bei į tai, jog tokios sąlygos iki šiol nebuvo, svarstytina, ar nuostata neturėtų būti taikoma tik po įstatymo įsigaliojimo pradėtiems bankroto procesams, kadangi ši nuostata blogina kreditorių teisinę padėtį jau prasidėjusiuose bankroto procesuose. Manytina, jog hipotekos kreditoriams turėtų būti sudaryta galimybė įvertinti pasikeitusias Įmonių bankroto įstatymo nuostatas ir jų įtaką turto įkeitimo sąlygoms. Atsižvelgti. 19. Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo ir aiškumo, projekto 3 straipsnyje pirmiausia turėtų būti dėstomos nuostatos dėl įstatymo įsigaliojimo, o tik po to reglamentuojamas įstatymo taikymas. Atsižvelgus į tai, siūlomos projekto 3 straipsnio 4 dalies nuostatos turėtų būti dėstomos šio straipsnio 1 dalyje, pakeičiant kitų šio straipsnio struktūrinių dalių numeraciją. Atsižvelgti. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.
1 16, a Įtvirtinant pareigą administratoriui teikti kreditorių susirinkimui lėšų surinkimo-paskirstymo planą yra didinama administracinė našta bankroto administratoriui, o tokios prievolės įtvirtinimas negarantuoja nei surinktinų pajamų dydžio, nei fakto, kad jos apskritai bus surinktos ir paskirstytos kreditoriams. Atsižvelgti. 301 iš ĮBĮ 30 str. 1 d. formuluotė „ Jei įmonės turtas yra įkeistas, laikoma, kad, įmonė neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, kai teismo vertinimu arba lėšų surinkimo plane numatomų gauti lėšų už įmonės neįkeistą turtą ir 15 procentų numatomų gauti už įkeistą turtą lėšų sumos nepakanka surinkimo-paskirstymo plane numatomoms administravimo išlaidoms apmokėti. “ nėra aiški ir suprantama, o pati norma neatitinka logikos ir elementarių sintaksės taisyklių. Iš šios normos dalies nėra net aišku nuo kokios turto vertės bus skaičiuojamas procentas, leidžiantis konstatuoti, kad bankrutuojanti bendrovė neturi turto arba jo nepakaktų padengti administravimo išlaidoms – ar nuo įkeitimo lakšte nurodytosios vertės, ar nuo balansinės, ar nuo rinkos, ar kitos. Tokiu būdu, nenustatant tikslių gairių nuo ko, kaip ir kuriais atvejais skaičiuoti atitinkamą procentą, kad būtų įvertinta supaprastintai bankroto procedūrai taikytina esminė sąlyga, ir įtvirtinant absoliučiai neaiškią teisės normą, neišvengiama nei piktnaudžiavimo ir subjektyvaus interpretavimo galimybė, nei papildyta teisės norma įveda aiškumo, sprendžiant tokios bankroto procedūros rūšies taikymą. Atsižvelgti. 361
„Administratorius per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti
įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo raštu įspėja įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo įteikimo nutraukia su jais darbo sutartis “.
Taip pat naujuoju teisės aktu vis tik nesistengiama išspręsti praktikoje egzistuojančias problemas: įmonių bankroto įstatymo, kaip specialiojo teisės akto, galia prieš bendrąsias darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias darbuotojo atleidimą, jam turint laikinąjį nedarbingumą, esant gimdymo-motinystės atostogose ir pan. Pagal įmonių bankroto įstatymo nuostatas darbuotojas yra atleidžiamas po
nereglamentuoja darbuotojų atleidimo atvejų, jei šie turi nedarbingumą, yra gimdymo-motinystės atostogose ir kitų specialiųjų darbuotojų atleidimą ribojančių atvejų, kurie reglamentuojami darbo kodekse. Pabrėžtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, kad bankroto administratorius neturi teisės atleisti sergančio asmens, motinystės ir/ar gimdymo atostogose esančios moters ir pan., nurodant, kad šiuo atveju negali būti taikomos specialiojo įstatymo lakoniškos nuostatos. Dėl to, manytina, kad įmonių bankroto įstatymas turėtų būti papildytas teismų praktikoje išaiškintomis taisyklėmis ir plačiau reglamentuoti darbuotojų atleidimo ribojimus darbdavio bankroto atvej
darbuotojus, kuriems neįsiteikia įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo (pavyzdžiui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriai reikalauja atleisti po
informavimu apie darbo santykių nutraukimą teismų praktikos aspektu). Dėl to siūloma, įtvirtinti įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo papildomus būdus (spauda; Vyriausybės įgaliotos institucijos tinklalapyje ir pan.). Atsižvelgti.
Atsižvelgti. 375
„Jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta bankrotą
tyčiniu, administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos arba nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos, jeigu šie dokumentai perduoti po nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos, privalo patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju laikoma, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos“. Įtvirtinus tokią nuostatą, jog pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu, administratorius įpareigojamas patikrinti sandorius, sudarytus už penkerius metus iki bankroto bylos iškėlimo momento ir juos ginčyti teisme, nėra išsprendžiamas ieškinio senaties klausimas. Be to, pagal naujojo ĮBĮ nuostatas, nėra nustatytas ir terminas, per kurį administratorius ir kreditoriai gali kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, kas reiškia, kad tokią teisę-pareigą galima įgyvendinti bet kurioje bankroto stadijoje (nenumatytas ir draudimas). Akcentuotina, kad ieškinio senaties terminas pagal ĮBĮ 23 str. 1 d. 17 p. ir LR CK 6.66 str. pradedami skaičiuoti nuo administratoriaus apie sudarytus sandorius sužinojimo momento ir sandorių gavimo dienos. Tokiu būdu, teismui, pripažinus bendrovės bankrotą tyčiniu, praėjus vieneriems metams po dokumentų perdavimo administratoriui momento, administratorius nebeturi subjektinės teisės kreiptis į teismą dėl sandorių, kuriuos patikrino papildomai už dvejus metus nuo įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, pripažinimo negaliojančiais.
Taigi, nustatant tik materialinėje teisėje įpareigojimą administratoriui, nėra sukuriamos procesinės teisės normos, leidžiančios įgyvendinti nustatytą pareigą. Tokiu būdu, šios normos ydingumas lemia ne tik teisinį neapibrėžtumą, tačiau bendru atveju sąlygotų ir išvadą, kad administratorius nevykdo įstatymu nustatytų pareigų, neatsižvelgiant į faktą, kad tos pareigos įgyvendinimui nėra nustatytos specialios procesinės taisyklės. Atsižvelgti. 383 Už kreditorių patikrinimui skirtą darbo laiką ir dokumentų kopijų pateikimą administratorius gali pareikalauti iš patikrinimą atliekančių kreditorių pagrįsto dydžio atlyginimo. <...>“ Nors įstatymas ir nustato teisę administratoriui reikalauti atlyginimo už sugaištą laiką, kreditoriams tikrinant bendrovės dokumentus, tačiau nėra nustatyta nei kokio dydžio atlyginimo administratorius gali reikalauti, nei kokie tokio atlyginimo skaičiavimo metodai. Pabrėžtina, kad Ūkio ministerijos nurodytas tokios teisės akto nuostatos įtvirtinimas, argumentuojant, jog toks reglamentavimas buvo iki šios teisės akto projekto sukūrimo, nesudaro jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad nuostata yra logiška, teisinga ir atlieka tikrąją savo funkciją, siekiant sureguliuoti teisnius santykius. Atsižvelgti. 391
„Pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti
ne vėliau kaip per
nuo teismo nutarties, kuriai įsiteisėjus patvirtinta reikalavimų suma sudaro daugiau kaip pusę pateiktų kreditorių reikalavimų sumos, įsiteisėjimo dienos arba teismo nutarties, kuria nustatoma, kad patvirtinta reikalavimų suma tapo didesnė negu pusė pateiktų kreditorių reikalavimų sumos, įsiteisėjimo dienos.
Teismas nutartimi, kuria patvirtinami neginčijami kreditorių reikalavimai, gali priimti sprendimą, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo nutarties, kuriai įsiteisėjus patvirtinta reikalavimų suma sudaro mažiau kaip pusę pateiktų kreditorių reikalavimų sumos, nustatęs, kad ginčijami kreditorių reikalavimai nebegalės turėti lemiamos įtakos pirmojo kreditorių susirinkimo sprendimams, nes patvirtinta reikalavimų dalis, nepriklausomai nuo likusios pareikštų reikalavimų dalies patvirtinimo (nepatvirtinimo), užtikrina vienam ar keliems kreditoriams balsų daugumą, reikalingą kreditorių susirinkimo sprendimams priimti <...>“. Naujoje ĮBĮ redakcijoje yra sutrumpinamas terminas, per kurį turi įvykti pirmasis kreditorių susirinkimas (dabar galiojančioje – 30 darbo dienų), tačiau vertinant šį ĮBĮ sistemiškai pirmajam kreditorių susirinkimui privalomai teikiamos informacijos, paruoštinų dokumentų kiekį (pavyzdžiui, lėšų surinkimo-paskirstymo planas), yra žymiai didesnis, įstatymu praplečiant bankroto administratoriaus iki pirmojo kreditorių susirinkimo atliktinų darbų mastą, tačiau sutrumpinant ir taip trumpą pirmojo kreditorių susirinkimo suorganizavimo terminą. Pabrėžtina, kad tarp tokių šio įstatymo nuostatų (dėl privalomai atliktinų darbų ir pirmojo kreditorių susirinkimo termino sutrumpinimo) nėra loginės sekos ir elementaraus sisteminio sąsajumo, kadangi toks termino sutrumpinimas nėra proporcingas atliktinų darbų iki pirmojo kreditorių susirinkimo mastui. Atsižvelgti.
Atsižvelgti. 4016
„Kreditorių susirinkimas turi šias teises: <...> siūlyti
teismui priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kreditorių susirinkimas patvirtinęs galutinę administratoriaus veiklos ataskaitą privalo priimti nutarimą kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos
“. Kaip matyti iš teisės normos konstrukcijos, sprendimas dėl įmonės
pabaigos gali būti priimamas tik išsprendus galutinės bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos patvirtinimo klausimą. Šiuo nėra aišku, kokią reikšmę turės kreditorių susirinkimo patvirtintos tarpinės veiklos ataskaitos, kai galutinės bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos kreditoriai nepatvirtins (kreditoriai turi teisę reikalauti iš administratoriaus ir tarpinių ataskaitų):
išmokėti atlyginimą (vertinant dabartinę teismų praktiką ir LR CK nuostatas, reglamentuojančias pavedimo teisinius santykius);
ataskaitos patvirtinimas yra formalus procedūrinis veiksmas, ar
ataskaita, nepaisant ankstesniųjų laikotarpių, bus lemiamoji, daranti tiesioginę įtaką tiek teismo sprendimui dėl įmonės pabaigos, tiek administratoriaus atlyginimo išmokėjimui. Tokiu būdu, įstatyme neįtvirtinant elementarių teisės instituto dalių, reglamentuojančių administratoriaus ataskaitų reikšmę ir juridinę galią, nors pagal nuoseklią teismų praktiką patvirtintos ataskaitos laikomos pavedimo tinkamu įvykdymu ir sudarančios teisinį pagrindą administratoriui išmokėti atlyginimą, sąlygojamas ne tik didesnis civilinių ginčų skaičius, tačiau ir kreditorių piktnaudžiavimas kelių rūšių ataskaitų nepatvirtinimu, siekiant nemokėti atlygio administratoriui. Atsižvelgti. 415
„Kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne
vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią šioje dalyje nurodyti asmenys sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą.
Kreditorių susirinkimo nutarimą gali apskųsti kreditorius, kuris balsavo prieš kreditorių susirinkimo nutarimą, administratorius ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys, kurių teisės yra pažeidžiamos nutarimu . Kreditorius, kuris nedalyvavo kreditorių susirinkime arba nebalsavo prieš nutarimą, jo skųsti negali, išskyrus atvejus, kai jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie nutarimo svarstymą. Teismas panaikina kreditorių susirinkimo nutarimą, jeigu jį priimant buvo iš esmės pažeistos jo priėmimo procedūros ir šis pažeidimas nebuvo ištaisytas, jeigu nutarimas prieštarauja įstatymams arba pažeidžia prieš nutarimą balsavusių kreditorių arba kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus“. Įstatymo norma, įtvirtinanti praplėstą subjektų, galinčių skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus, ratą ne tik prailgina pačią bankroto procedūrą, tačiau ir didina teisminių ginčų skaičių. Kaip matyti iš aukščiau pacituotos teisės normos, nėra aišku, kas gali patekti į subjektų ratą „kiti byloje dalyvaujantys asmenys, kurių teisės yra pažeidžiamos nutarimu“. Tokiu būdu, paliekant teisės normą laisvam interpretavimui, galimai bus pažeidžiami ne tik bendrovės ir jo kreditorių teisės, tačiau ir kliudoma operatyviam bankroto procesui. Atsižvelgti. 461 „1.
461 „1. Taikos sutartyje turi būti nurodoma:
1) įmonei daromos nuolaidos ir kreditorių reikalavimai;
2) įmonės ir (arba) jos savininkų įsipareigojimai patenkinti kreditorių reikalavimus iš su darbo santykiais susijusių ar kitaip teisėtai gaunamų pajamų;
3) kreditorių reikalavimų patenkinimo būdai ir terminai;
4) įmonės ir (arba) jos savininkų atsakomybė už taikos sutarties nevykdymą.“ Pažymėtina, kad iki taikos sutarties sudarymo momento, administratorius, vadovaudamasis įstatymu, privalo vykdyti bankroto procedūrą, kurios vykdymui yra patiriamos išlaidos. Kitaip tariant, iki teismo patvirtintos taikos sutarties įsiteisėjimo momento, įmonių bankroto įstatymas nenustoja galioti ir turi būti vykdomos įstatyme nustatytos bankroto procedūros. Tokiu būdu, neišsprendžiant bankroto administravimo išlaidų, patirtų iki teismo patvirtintos taikos sutarties įsiteisėjimo momento, atlyginimo/padengimo klausimo, būtų pažeidžiamos bankroto administratoriaus teisės ir teisėti interesai, nes pavedimo teisiniai santykiai bankroto procese yra atlygintini. Pabrėžtina, kad neretai praktikoje susiduriama su situacija, kuomet administratoriui, kuris tam, kad įvykdyti jam įstatymu nustatytas funkcijas (pavyzdžiui, informacinė pareiga; turto apsaugos ir valdymo išlaidos ir pan.) patirtos būtinosios išlaidos iki nutarties, kuria patvirtinama taikos sutartis bankroto byloje, įsiteisėjimo momento nėra atlyginamos, o atliktas darbas nėra apmokamas, kas tiesiogiai prieštarauja pavedimo teisinių santykių atlygintinumo požymiui. Tokiu būdu, administratorius įmonės bei kreditorių, inicijavusių bankroto bylos iškėlimo faktą, tačiau galiausiai sudarius taikos sutartį bankroto byloje, atžvilgiu yra silpnesnioji šalis, kadangi visas patirtas išlaidas lieka padengti tik jam, priešingu atveju būtų pažeisti įmonių bankroto įstatymo reikalavimai, kas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Dėl to, siūloma įstatymu nustatyti, kad sudarius taikos sutartį bankroto byloje, administratoriaus patirtas išlaidas atlygina bendrovė . Atsižvelgti. 47, 48, 49 Dėl 11skirsnio:
Prieš pradedant plačiau aprašyti šio instituto reikšmę bei galimas pasekmes bankroto byloje, akcentuotini keli faktai, kuriuos nustatė Valstybė kontrolė:
, o kreditorių interesai yra nepakankamai apsaugoti;
laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2015 m. buvo nutrauktos, o įmonėms iškeltos bankroto bylos (234 įmonės)
keliamos ir nemokioms įmonėms , todėl tokios galimybės suteikimas yra bankroto procedūrų atitolinimas ir kreditorių galimybių atgauti savo lėšas mažinimas (Priedas Nr. 1). Pažymėtina ir tai, kad pagal Valstybės kontrolės rekomendacijas reikia keisti teisės aktus, kurie užtikrintų, kad nemokioms įmonėms nebūtų keliamos restruktūrizavimo bylos, kas neabejotai leidžia daryti išvadą, kad pakartotinė galimybė bendrovei restruktūrizuotis, kuomet jau yra iškelta bankroto byla, t. y. jau nustačius faktą, kad įmonė yra nemoki, sąlygotų ne tik neoperatyvias, ilgai truksiančias, dažniausias nerezultatyvias procedūras, bet ir kreditorių bei bankroto administratoriaus teisių ir teisėtų interesų pažeidimą.
Taigi, dėl aukščiau išdėstyto, manytina, kad nėra tikslinga, racionalu ir efektyvu ĮBĮ įtvirtinti papildomą galimybę bendrovei iškelti restruktūrizavimo bylą, sukuriant dar vieną terpę viešąjį interesą turinčioje byloje piktnaudžiauti įstatymo suteiktomis teisėmis. Nėra suprantama, kuo dabartinis restruktūrizavimo-bankroto teisinis reguliavimas nėra tinkamas, kokias problemas sąlygoja toks reglamentavimas ir kokiu tikslu ĮBĮ yra įtvirtinamas dar vienas operatyvumo problemą didinantis institutas. Manytina, kad tikslingiau ir racionaliau būtų praplėsti restruktūrizavimo įstatymo nuostatas ir tobulinti restruktūrizavimo procedūras, nei gilinti problematiką bankroto procedūrose. Atsižvelgti. 5254174 Dėl 52 str. 1 d. 1 p. bei 54 str. 7 d. 4 p. „Įmonės turtas parduodamas: rinkos kaina. Rinkos kaina gali būti nustatoma parduodant turtą iš varžytynių arba pagal analogiško turto pardavimo rinkoje kainas. Kreditorių susirinkimo nutarimu turto rinkos kainą gali nustatyti nepriklausomi turto vertintojai“; „ nepardavus įkeisto turto varžytynėse šio įstatymo nustatyta tvarka ir šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui šios dalies 3 punkte nustatyta tvarka – įvertinamas ir parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Turto pardavimui mutatis mutandis taikoma šio straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose nustatyta tvarka“.
Minėtos nuostatos leidžia daryti išvadą, kad rinkos kaina gali būti nustatoma varžytynėse, taip pat pagal analogiško turto pardavimo rinkoje kainas, tačiau nėra suprantamas nei tokios turto pardavimo kainos nustatymo metodas, nei kas turi teisę rinkos kainą nustatyti. Be to, iš šios nuostatos akivaizdu, kad objektyvi rinkos kaina, kurią nustato specialiąsias žinias turintys asmenys, bankroto procese bus nustatoma tik po varžytynių, kas tuo pačiu leidžia daryti ir išvadą, kad varžytynėse turtas buvo pardavinėjamas ne rinkos kaina. Tokia nelogiška nuostata sąlygoja dviprasmišką normos interpretavimą, ginčus dėl turto pardavimo kainos bei nesuponuoja išvados, kad turtas visais atvejais bus parduodamas už realią rinkoje egzistuojančią ar didesnę kainą tiek varžytynių, tiek kitu būdu. Iš šių nuostatų taip pat akivaizdu, kad turto kaina varžytynėse nustatoma neobjektyviai ir neaišku kokiu būdu kaina apskritai yra nustatoma, kadangi turto vertinimas yra atliekamas tik po varžytynių etapo. Tokiu būdu, varžytynėse nustatant bet kokią turto kainą ir jose nieko nepardavus, bet kuris kreditorius gali išreikšti norą perimti turtą ir atlikti finansinio reikalavimo įskaitymą, nors galimai po varžytynių, atliekant turto vertinimą, jo reali rinkos kaina būtų kelis ar keliolika kartų didesnė nei kaina, už kurią turtas buvo perduotas kreditoriui. Tokios įstatymo nuostatos akivaizdžiai padidina piktnaudžiavimo, korupcijos ir kreditorių teisių pažeidimo galimybes. Atsižvelgti. 53
„Kai administratorius, rengdamas įmonės lėšų surinkimo – paskirstymo planą,
nustato, kad įmonės pardavimas atitinka šio įstatymo 52 straipsnyje nustatytus principus, jis nedelsdamas informaciją apie galimą įmonės pardavimą paskelbia šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje.
Šioje interneto svetainėje pateikiamas trumpas įmonės aprašymas, nurodoma numatoma kreditorių susirinkimo, kuriame bus svarstomas įmonės turto pardavimo klausimas, data, taip pat kontaktiniai duomenys, kuriais galima gauti daugiau informacijos apie galimą įmonės pardavimą.“ Pabrėžtina, kad teisės aktu nėra reglamentuojami atvejai, kuomet kai kurie kreditoriai nepareiškė savo finansinių reikalavimų bankroto byloje dėl nežinojimo apie bankroto bylos iškėlimą ar kitų priežasčių, tačiau galiausiai įmonė yra parduodama tretiesiems asmenims, kas leidžia daryti išvadą, kad tie kreditoriai pagal civilinio kodekso nuostatas savo reikalavimus pateikti jau veikiančiai įmonei, kuri buvo įsigyta bankroto proceso metu, tokiu būdu iš esmės pažeidžiant įmonės, kaip turtinio komplekso, įgijėjo interesus, t. y. teisės aktas nereglamentuoja, kokios pasekmės kyla įmonės įgijėjui, už kokias prievoles jis gali atsakyti ir pan., kas automatu sąlygoja komplikuotą ir absoliučiai nereglamentuotą turto realizavimo būdą.
Maža to, ĮBĮ nereglamentuoja ir bankroto procedūros eigos, kuomet įmonė, kaip turtinis kompleksas, yra parduodamas tretiesiems asmenims – bankroto byla nutraukiama ar tik išregistruojamas įmonės teisinis statusas; taip pat ar įmonės, kaip turtinio komplekso, nuosavybės teisė pereina tik paskirsčius už įmonės pardavimą gautas lėšas; kokia procedūra vyksta ir kokiu būdu ji yra vykdoma, jei parduodama tik esminė įmonės dalis; ar administratorius be įmonės gali administruoti turtą, jį realizuoti; iki kokios bankroto procedūros stadijos yra galimas įmonės, kaip turtinio komplekso pardavimas, ar įmonę, kaip turtinį kompleksą, galima parduoti tik įmonę pripažinus bankrutavusia ir likviduojama ir pan. Pabrėžtina, kad teisės aktas nenustato ir kokiu būdu turi būti vertinamas įmonės, kaip turtinio komplekso, pardavimo atitikimas įtvirtintiems principams.
Akcentuotina, kad vien įmonės, kaip turtinio komplekso, pardavimo įtvirtinimas teisės akte, nesąlygoja jo realaus veikimo bei fakto, kad teisinis institutas bus veiksnus ir nesąlygos tik dar sudėtingesnės įmonės turto realizavimo procedūros, o tuo pačiu ir neoperatyvaus bankroto proceso. Atsižvelgti. 537 Dėl prievolių pasibaigimo įskaitymo bankroto procese ĮBĮ 53 str. 7 d. ir kiti numato galimybę bankroto procese bankrutavusios įmonės turtą (neaišku kokia verte) užskaityti su kreditoriaus finansiniu reikalavimu, pažeidžiant tiek ĮBĮ 56 str. nustatytą kreditorių eilę, tiek bendruosius bankroto proceso principus bei pačią bankroto proceso esmę. Įstatymu įtvirtinant tokią galimybę nėra išsprendžiamos su turto pardavimu susijusios problemos, kylančios iš šiuo metu galiojančio įstatymo, tačiau sukuriamos naujos, pažeidžiančios kreditorių lygiateisiškumą, suteikiant prioritetą bet kuriam iš kreditorių gauti pirmesniam savo reikalavimo patenkinimą turtu (įstatymas be kita ko užprogramuoja, kad turtas gali būti parduodamas už bet kokią, tačiau ne rinkos kainą). Be to, bankroto procese yra kaupiamos lėšos, kurios, atskaičius administravimo išlaidas, dengia kiekvienos pirmesnės eilės pirmesniojo etapo finansinius reikalavimus proporcingai. Tokiu būdu, įtvirtinus bankroto procese įskaitymo institutą, tokių lėšų tikėtina, kad realiai nebus gauta, o kiekvienas kreditorius, turintis didžiausią finansinį reikalavimą (tuo pačiu turintis ĮBĮ įtvirtintą papildomą teisę įgyti ir perleisti savo reikalavimo teisę) sieks atlikti reikalavimo teisės ir turto įskaitymą. Tokias galimybes sustiprina ir kitos ĮBĮ nuostatos, tokios kaip ĮBĮ 54 str.
2 d.. (neparduotas varžytynėse sumažinus pardavimo kainą šios dalies
kadangi su įstatyme užfiksuotu kainos mažinimo procentu išvengiama realių lėšų surinkimo ir pardavimo aukštesne kaina varžytynėse. Negana to, įstatymu nėra užtikrinta administravimo išlaidų dengimo tvarka, esant įskaitymui. Tokiu būdu, atlikus kreditoriaus finansinio reikalavimo, kuris yra didesnis nei turto vertė (neaišku kokia, nes įstatymas ne tik nenustato realių gairių, tačiau ir prilygina varžytynėse parduodamo turto kainą rinkos kainai) , administratoriui iš kreditoriaus reikės išsireikalauti tokių išlaidų padengimą, kas savaime užprogramuoja ne tik administratoriaus teisių pažeidimą, tačiau ir civilinius ginčus. Be to, valstybinėms įstaigoms ir kitiems subjektams, kurių finansiniai reikalavimai yra tvirtinami antrąja eile, kitų teisės aktų pagrindu yra nustatyti specialūs reikalavimai ir tvarka, siekiant įsigyti bet kokios rūšies turtą savo funkcijoms vykdyti. Tokiu būdu, antros eilės kreditoriai, viešojo administravimo (ne verslo subjektai) pagal šias įstatymo nuostatas būtų priversti perimti bet kokį bankrutavusios įmonės turtą, kad jų finansinis reikalavimas bent dalimi pasidengtų, nors šiųjų funkcijos nėra susijusios su turto pardavimu ar pelno siekimu. Pabrėžtina, kad ĮBĮ nuostatos, leidžiančios bankroto procese atlikti įskaitymą su kreditoriaus finansiniu reikalavimu, tiesiogiai sudaro palankesnes sąlygas trečiajai kreditorių eilei gauti finansinio reikalavimo patenkinimą, peršokant pirmąją, antrąją eiles bei įkaito turėtoją, kuris nenorėjo perimti turto. Atsižvelgti. Dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo Kaip ir buvo minėta aukščiau, nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr.
IX-2016 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymas, kuris pakeitė iki šiol galiojusį teisinį reglamentavimą dėl bankrutavusios bendrovės turto pardavimo tvarkos, t. y. pasikeitė turto realizavimo procedūros reguliavimas. Nuo 2016 m. sausio
realizavimu bankroto procese, nustato, kad nekilnojamasis ir įkeistas turtas, taip pat turtas, kurio vertė viršija 250 bazinių socialinių išmokų dydžio sumą, išskyrus gyvūnus ir kitą greitai gendantį turtą, vertybinius popierius ir antstolio parduodamą turtą (turto pardavimo procedūrą pradėjus iki bankroto bylos iškėlimo), parduodamas iš varžytynių. Taigi, minėtas įmonių bankroto procedūrų reglamentuojančių teisės normų pakeitimas iš esmės dar neturėjo laiko ir realių galimybių būti įvertintu ir atskleisti jo taikymo geruosius ir bloguosius aspektus tam, kad pakeisto teisės akto taikymo rezultatai būtų naudojami tobulinti teisės normas. Akcentuotina, kad siekis vėl pakeisti turto realizavimo bankroto procedūroje tvarką, rodo absoliučią nepagarbą Lietuvos Respublikos Prezidentės inicijuotoms ir Lietuvos Respublikos Seimo priimtoms pataisoms bei akivaizdžiai parodo bankroto procedūroje dalyvaujančių subjektų - interesų grupių įtaką teisės aktų sudarytojams priimti tokį teisės aktą, kuris būtų parankus tik tam tikriems subjektams. Akcentuotina, kad teisėkūros procedūra trunka ilgą laiką, o jos kaitos rezultatų sulaukiama praėjus tik tam tikram laikui, dėl to siekiant pakeisti prieš tris mėnesius pakeisto įmonių bankroto įstatymo nuostatas rodo neatitiktį teisėkūros tikslams bei asmenų, kuriems taikomas minėtas teisės aktas, teisių pažeidimą dėl nuolatinės normų kaitos. Atsižvelgti.
Atsižvelgti. 543 „ Įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko turtas , į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus šio įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko turimo turto, parduodamas: <...> šios dalies 2 punkte nurodytas turtas antrosiose ir kiekvienose paskesnėse varžytynėse parduodamas 20 procentų mažinant pardavimo kainą . Pakartotinėse varžytynėse turto kaina negali būti mažinama. „ Šia teisės norma yra įtvirtinama dar viena terpė piktnaudžiavimui, kadangi ji garantuoja, kad antrųjų varžytynių metu ir kiekvienose paskesnėse varžytynėse pardavimo kaina automatu bus sumažinta 20 %, kas lems sumažėjusį arba visai neegzistuojantį pirkėjų siekį turtą įsigyti pirmose ar ankstesnėse varžytynėse didesne kaina. Paminėtina, kad šia teisės norma įtvirtinant imperatyvą antrose varžytynėse ir kiekvienose paskesnėse varžytynėse turtą parduoti už 20 % mažesnę kainą, vyraus potencialių pirkėjų susitarimai nedalyvauti varžytynėse, jose nepasiūlyti pradinės kainos. Tokiu būdu, pats įstatymas įtvirtina galimą kreditorių teisių pažeidimą, nes eliminuoja realią galimybę išvengti nesąžiningų susitarimų ir parduoti turtą pirmųjų varžytynių ar kiekvienų paskesnių varžytynių metu, kol turto kaina pasieks 20 % pradinės pardavimo kainos (ĮBĮ 54 str. 1 d. 2 p. ir 4 p.) Pavyzdžiui, praktikoje yra susiduriama su situacija, kai bankrutavusiai bendrovei priklauso keliasdešimties žemės sklypų kvartalas, dažniausiai turintis aiškų potencialių pirkėjų ratą. Tokiu būdu, siekiant pigiau įsigyti kvartalo dalį, tarp turtą siekiančių įsigyti asmenų vyraus susitarimai nepirkti turto pirmosiose varžytynėse, nes pagal įstatymą turto kaina antrosiose varžytynėse bus automatu 20 % mažesnė nei pirmosiose.
Kadangi kvartalą sudaro daug žemės sklypų, realios galimybės, kad pirmosiose varžytynėse jie visi bus nupirkti yra itin maža arba apskritai neegzistuojanti, todėl potencialūs žemės sklypų įgijėjai visada naudosis įstatymo imperatyvu ir lauks mažesnės antrosiose turto varžytynėse nustatytos kainos. Atsižvelgti. 541 2, 4 „ Įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko turtas , į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus šio įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko turimo turto, parduodamas: <...> iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka (išskyrus šios dalies 1 punkte ir šio straipsnio 4, 5 dalyse ir 6 dalies 1 punkte nurodytus atvejus) <...>“. <...> šios dalies 2 punkte nenurodytas turtas ir šios dalies 2 punkte nurodytas turtas, neparduotas varžytynėse sumažinus pardavimo kainą šios dalies 3 punkte nustatyta tvarka iki 20 procentų pradinės pardavimo kainos arba iki 2 000 eurų , parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Turto pardavimo be varžytynių tvarka ir jo pardavimo kaina ne vėliau kaip per
interneto svetainėje.“ Pažymėtina, kad teisės aktu ne tik absoliučiai paneigiama kreditorių diskrecijos teisė spręsti visus klausimus, susijusius su bendrovės turtu, tačiau tuo pačiu eliminuojamos ir visos galimybės turtą parduoti kita tvarka, nors šioji ekonominiu požiūriu gali būti naudingesnė bendrovei ir jos kreditoriams arba matoma akivaizdi žala turtą parduodant varžytynėse.
Pavyzdžiui, pirmosiose varžytynėse nedalyvavo nei vienas pirkėjas, pagal teisės aktus tarp pirmųjų ir antrųjų turi būti 10-30 dienų pertrauka. Iki antrųjų varžytynių atsirado pirkėjas, nupirksiantis turtą žymiai didesne kaina nei nustatytoji kaina varžytynėse, tačiau su sąlyga, kad turtą įsigys tik per trumpesnį terminą nei laiko tarpas iki antrųjų varžytynių. Tokiu būdu, esant realiam pirkėjui, kuris pasiūlo didesnę nei antrųjų varžytynių kaina, ir visuomet esant netikrumo situacijai, ar varžytynėse apskritai dalyvaus kiti pirkėjai, dėl teisės aktų ribojimų turtas negalės būti parduodamas kitu būdu, nors ekonominiu ir laiko pažiūriu toks pardavimas būtų naudingas, nesukelsiantis žalos bendrovei ir jos kreditoriams. Pabrėžtina, kad teisės aktu neįmanoma sureguliuoti visų praktikoje galimų situacijų, todėl ĮBĮ neįtvirtinant išimčių, kuomet kreditoriai galėtų, atsižvelgdami į gautiną naudą arbą žalos dydį, kurį sukeltų turto realizavimas varžytynių būdu, parduoti bendrovės turtą kitu būdu, nei varžytynėse, akivaizdu, kad neretais atvejais žala įmonei dėl ne ekonomiško ir operatyvaus turto pardavimo gali būti didelė, eliminuojanti kreditorių diskrecijos teisę bei pažeidžianti jų teises ir teisėtus interesus.
Tokiu būdu, siūlytina, kad teisės aktu būtų nustatyti išimtiniai atvejai, kada turtas galėtų būti nerealizuojamas varžytynių būdu, pavyzdžiui, kreditorių susirinkimui priėmus nutarimą leisti parduoti turtą kitu nei varžytynių būdu bei tai patvirtinus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Be to, įstatymu nustatant, kad visas turtas parduodamas tik varžytynėse, nėra garantuojama ir duomenų apsauga, kuomet yra parduodamas kredito įstaigos paskolų portfelis ir kiti panašaus pobūdžio civilinės teisės objektai. Pažymėtina, kad elektroninių varžytynių sistemoje yra privaloma pateikti visus duomenis apie parduodamą turtą, kas sudaro terpę, kad subjektų, turinčių paskolą, duomenys bus paskleisti viešai, neužtikrinant duomenų apsaugos, nes būtent kiekvieno paskolos gavėjo asmeniniai duomenys ir sudarys viešai skelbtinų elektroninių varžytynių sistemoje duomenų apie parduodamą turtą bazę.
Be to, duomenis apie finansų įstaigų paskolų portfelį ar kitus panašaus pobūdžio civilinės teisės objektus pagal šį teisės aktą bus leidžiama atskleisti bet kuriam asmeniui, net ir tam, kuris neturi jokio intereso tokio turto įsigijimu, tačiau dėl teisės akto suteikiamos teisės naudosis galimybe sužinoti tiek konfidencialią informaciją, tiek privačių asmenų duomenis, t. y. teisės aktu nenustatyti ribojantys faktoriai susipažinti su specifinį turtą apibūdinančiais duomenis, sąlygoja tiek duomenų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų, tiek konfidencialios informacijos atskleidimo bet kuriems asmenims atvejus. Atsižvelgti. 542
„<...> Jei kreditorių, norinčių perimti turtą už paskutinėse
varžytynėse, kuriose jis buvo parduodamas, nustatytą pardavimo kainą, nėra, turtas šioje dalyje nustatyta tvarka kreditorių susirinkimo sprendimu gali būti perduodamas kreditoriams už mažesnę kainą. Turto perdavimo aktą pasirašo administratorius ir perimantis turtą kreditorius.“ Šia nuostata, koreliuojanti su įskaitymo galimybe bankroto procese, akivaizdžiai prieštarauja bankroto proceso tikslams, bendriesiems teisės principams, kreditorių eiliškumui bei pačių kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams. Vadovaujantis tokia įstatymo nuostata, kuri iš esmės riboja potencialių turto pirkėjų ratą, nes tretieji asmenys turtą galės nusipirkti tik varžytynių metu, o neįvykus varžytynėms, kreditoriai sąmoningai neperims turto paskutiniųjų varžytynių kaina, nes ją tų pačių kreditorių nutarimu bus galima sumažinti, kad ir iki mažareikšmės sumos.
Taigi, tokia įstatyminė nuostata neužtikrina bankroto proceso skaidrumo ir suponuoja ne tik padidėjančių civilinių ginčų bankroto byloje skaičių, tačiau prieštarauja bankroto proceso tikslams. Atsižvelgti. 548 „Kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo šio straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą. Jei perimamo turto kaina yra didesnė negu įkaito turėtojo ir (ar) hipotekos kreditoriaus teismo patvirtinti reikalavimai, susidaręs skirtumas turi būti įmokėtas į įmonės kreditorių sąskaitą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio turto perdavimo dienos. Visais atvejais, kai administratorius perduoda įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per 10 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas šio straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje“. Iš šios nuostatos darytina išvada, kad turto pirkėjui atsiskaičius su pardavėju už įsigytą turtą, t. y. įvykdžius piniginę prievolę pardavėjui ir tokiu būdu iš esmės pasibaigus prievoliniams teisiniams santykiams, yra atskaitomos administravimo išlaidos ir likusi suma yra pervedama įkaito turėtojui.
Tokiu būdu, normoje pavartoto žodžio „sumoka“ prievolių teisės prasme turėtų apimti ir kitus prievolės (atsikaitymo už turtą) pasibaigimo būdus, iš kurių vienas – prievolės pabaigą įskaitymu. Taigi, ĮBĮ įtvirtinus įskaitymo institutą, kuriuo kreditoriams yra suteikiama teisė perimti turtą, jo vertę užskaitant su kreditoriaus finansinio reikalavimo dydžiu, ir šioje teisės normoje numatant, kad tik pirkėjui (kuris šiuo atveju laikytinas kreditorius) sumokant lėšas už turtas, atskaitomos administravimo išlaidos ir likusi suma pervedama įkaito turėtojui, darytina išvada, kad įvykus įskaitymui (kreditoriaus perimto turto vertės ir kreditoriaus finansinio reikalavimo dydžio), kreditorius, perėmęs turtą, neturi prievolės padengti administravimo išlaidų. Tokiu būdu, tokia netiksli nuostata, turinti akivaizdžių logikos trūkumų, praktikoje suponuotų begalę problemų, o tuo pačiu padidintų ir civilinių ginčų skaičius, nes kreditorius, perimantis turtą, būtų nepagrįstai geresnėje padėtyje nei kiti, išvengiant administravimo išlaidų dengimo. Taigi, nors įstatymas ir palieka dabar galiojančio įstatymo nuostatas, kad pardavus įkeistą turtą, administratorius sumoka įkaito turėtojui jam tenkančią turto pardavimo kainos dalį, tačiau tokia nuostata visiškai nekoreliuoja su kita šio įstatymo norma, numatančia, kad bankroto procese galima atlikti užskaitą. Tokiu būdu, akivaizdžiai būtų pažeidžiamos ne tik šio įstatymo nuostatos (pavyzdžiui, ĮBĮ 54 str. 7 d.), tačiau ir įkaito turėtojo interesai, atlikus užskaitą bankroto procese, kurią leidžia ĮBĮ 53 str. 7 d., 54 str. 2., 54 str. 6 d. 5 p. ir kiti ĮBĮ straipsniai. Atsižvelgti.
Atsižvelgti. 549
„Pardavus ar perdavus įkeistą turtą, įkaito turėtojas, hipotekos
kreditorius apmoka visas dėl įkeisto turto patirtas administravimo išlaidas. Jei pagal lėšų surinkimo–paskirstymo planą, įvertinus gautinas lėšas iš neįkeisto įmonės turto, nustatoma, kad iš šio neįkeisto turto gautinų lėšų neužteks kitoms bankroto administravimo išlaidoms apmokėti ,
ar už parduotą įkeistą turtą gautų lėšų, likusių atskaičius dėl įkeisto turto patirtas administravimo išlaidas. Įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius administratoriaus motyvuotu prašymu gali sutikti padengti didesnę nei šioje dalyje nurodyta administravimo išlaidų dalį ar visas administravimo išlaidas, kai visas turtas yra įkeistas. Pardavus ar perdavus įkeistą turtą įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti, kad administratorius parduoto ar perduoto turto administravimo išlaidas pagrįstų dokumentais“. Gali susiklostyti ir tokie atvejai, kuomet įkeistas turtas nebus likvidus, neatsiradus norinčiųjų pirkti tokį turtą, įkaito turėtojui atsisakius jį perimti ir galiausiai ĮBĮ nustatyta tvarka suėjus 24 mėnesių likvidavimo terminus jį nurašius, arba įkeistas turtas bus parduotas už tokią kainą, kuri nepadengia net su įkeistu turtu susijusių išlaidų. Tokiu būdu, nėra aišku, iš ko bus padengiamos bankroto proceso administravimo išlaidos – nebus dengiamos apskritai ar įkaito turėtojas ar valstybės fondas padengs visą ar dalį administravimo išlaidų.
Vėlgi sukuriama teisinio neapibrėžtumo situacija, sudaranti geresnes sąlygas įkaito turėtojui nei kitiems bankroto byloje dalyvaujantiems asmenims ar bankroto administratorius, nes įkaito turėtojams (didžiąja dalimi bankai ir kitos kredito įstaigos), prisiėmusiems riziką finansuoti juridinį asmenį ir leidusiems savo prievolės įvykdymui įkeisti nelikvidų ar nepakankamo likvidumo turtą pati rizika ir nuostoliai
„atsiperka“ banko nustatyta palūkanų norma. Tuo tarpu, ne tik kad tokiems
įkaito turėtojams yra akivaizdžiai apribojamas dengtinų išlaidų procentas, tačiau teisės aktas apskritai nenumato, kas padengs bankroto administravimo išlaidas, jei įkeistas turtas bus nurašytas arba jo pardavimo kaina nepadengs net su įkeistu turtu susijusių išlaidų, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad vykdomoji valdžia, veikdama valstybės vardu ir siekianti, kad būtų priimtas šis ĮBĮ, imasi priemonių, jog bankai ir kitos finansų įstaigos praturtėtų valstybės biudžeto ar kitų Lietuvos Respublikoje veikiančių ūkio subjektų sąskaita. Pažymėtina ir tai, kad ĮBĮ neįtvirtina atvejų iki kurio momento įkaito turėtojas dalyvauja išlaidų dengime, tačiau sisteminė ĮBĮ analizė leidžia daryti išvadą, kad pardavus ar perėmus turtą, įkaito turėtojas pasitraukia iš visų išlaidų dengimo, nepaisant galimų atvejų, kuomet bankroto procese kitų lėšų bankroto proceso metu neatsiras, tačiau dėl įmonės sudėtingumo ir problemiškumo išlaidų dydis gali padidėti (pavyzdžiui, prieš bendrovės išregistravimą, tampa žinoma, neutilizuotos cheminės ar kitos atliekos, kurių pašalinimo išlaidų valstybės fondai nedengia ).
Tokios situacijos suponuoja išvadą, kad pardavus įkeistą turtą ir bankroto procese atsiradus kitoms būtinoms išlaidoms, visas išlaidas privalės padengti bankroto administratorius, nes toje pačioje normoje įtvirtintas dar vienas saugiklis įkaito turėtojui (dažniausiai, bankams ir kitoms kredito įstaigoms)
Priešingu atveju, įstatymu įtvirtinus, kad kita administravimo išlaidų dalis nebus padengta, būtų pažeidžiamos administratoriaus teisės ir teisėti interesai ir reikštų, kad visos bankroto procese patirtos išlaidos turi būti finansuojamos tik bankroto administratoriaus, nors šis nėra kaltas, kad įmonei, kurios kreditoriai, įskaitant ir bankus bei kitas kredito įstaigas, ją finansavo ir leido jos įsipareigojimams išaugti, buvo iškelta bankroto byla. Paminėtina, kad nors toje pačioje normoje yra įtvirtinta galimybė administratoriui kreiptis į įkaito turėtoją padengti visas administravimo išlaidas, įkaito turėtojas vis tiek turi subjektinę teisę atsisakyti jas dengti, o toks atsisakymas net nesukurtų jokių teisinių pasekmių ir galimybės administratoriui savo teises ginti teisme. Be to, įstatymu įtvirtinant išimtinai palankiausias sąlygas bankams ir kitoms kredito įstaigoms, šie subjektai, turėdami rizikos ribas, apkraus administratorių įpareigojimais ir darbais ( kurie neretais atvejais yra tik siekis diktuoti sąlygas administratoriui), kurių atlikimui bet kokiu atveju yra reikalingos lėšos, tačiau prie tokių darbų atlikimo išlaidų neprisidės, nes turės įstatymu nustatytą dengimo procentą. Atkreiptinas dėmesys, kad ši nuostata akivaizdžiai gina ir išimtinai apsaugo tik vieno subjekto dalyvaujančio bankroto procese teises ir interesus, t. y. įkaito turėtojų, kuriais dažniausiai būna finansų įstaigos. Tokia protekcionistinė teisės norma akivaizdžiai prieštarauja ĮBĮ nuostatai, kad su kreditoriais atsiskaitoma tik atlyginus administravimo išlaidas, bei pažeidžia būtent administratoriaus teises ir teisėtus interesus, administravimo išlaidų naštą perkeliant nuo įkaito turėtojo ant administratoriaus.
Pabrėžtina, kad pagal nuoseklią teismų praktiką visos bankrutavusios įmonės bankroto procese patirtos išlaidos turi būti atlyginamos, o tik jas padengus, gali būti tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai. Vertinant šią įstatymo nuostatą kitų ĮBĮ normų kontekste, nėra aišku ir logiškai suprantama, kodėl ir kuo remiantis buvo nustatyta toks įkaito turėtojui tenkantis administravimo išlaidų padengimo procentas nuo įkeisto turto pardavimo ar perdavimo vertės. Išanalizavus šią įstatymo normą, akivaizdu, jog jos priėmimui didžiausią įtaką padarė bankų ir kitų kredito įstaigų lobistai, siekiant išimtinai šiems subjektams sumažinti riziką kredito gavėjo bankroto atveju, o neretu atveju ir nepagrįstai praturtėti bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių sąskaita. Pabrėžtina, kad bankai ir kitos kredito įstaigos, suteikdamos kreditą bendrovei, kuri vėliau bankrutavo, apskaičiuoja visas galimas rizikas, kas atsispindi kredito sutarties sąlygose bei palūkanų normoje. Tokiu būdu, tokių kreditorių grupei nepagrįstai nuimant administravimo išlaidų naštą ir suteikiant tik maksimalią, 15 % riziką nuo visų kredito gavėjo bankroto procese patirtų išlaidų, ir nenustatant kitų šaltinių, iš kurių būtų dengiama kita administravimo išlaidų dalis, administratoriaus atžvilgiu reikštų priverstinį neatlygintiną darbą, draudžiamą Konstitucijos bei kitų teisės aktų. Atsižvelgti.
1 „ Įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus prašymu iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto priėmimo dienos perduodamas įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui už nepriklausomo turto vertintojo nustatytą rinkos kainą , jei įkeistas turtas nenaudojamas vykdant ūkinę komercinę veiklą arba ūkinė komercinė veikla nevykdoma ir kreditorių susirinkimas pritaria perdavimui nustatyta rinkos kaina. Šiame punkte nurodytu atveju įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius, perimantis turtą, nebalsuoja kreditorių susirinkime įkeisto turto rinkos kainos nustatymo klausimu. Kreditorių susirinkimo nepritarimas turto perdavimui nustatyta rinkos kaina įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, turi būti motyvuotas.“. Kaip matyti iš šios įstatymo nuostatos, įkaito turėtojui yra suteikiama teisė perimti įkeistą turtą iki bus priimta nutartis dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, t. y. iki termino, kuomet kreditoriai turi įstatyminę teisę sudaryti taikos sutartį bankroto procese. Tokia nuostata yra ne tik eliminuojama kreditorių ir įmonės savininkų teisė apskritai sudaryti taikos sutartį, nes įkeistas turtas, kuris paprastai būna esminis elementas bendrovių veiklos vykdymui (nekilnojamasis turtas, įrenginiai ir pan.), būtų perduotas įkaito turėtojui. Pabrėžtina, kad to paties ĮBĮ 45 str. 4 d. įtvirtinta, kad „Taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos.“ , o 50 str. 2 d. 1 p. –
„Teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima
nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto, jei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo <...>“.
Taigi, iš šių dviejų nuostatų akivaizdu, kad taikos sutartis bankroto procese gali būti sudaroma per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos, o jos nesudarant – priimama nutartis pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Taigi, kaip matyti iš aukščiau pacituotų ĮBĮ nuostatų ir aptariamos nuostatos, leidžiančios įkaito turėtojui perimti įkeistą turtą iki bus priimta nutartis dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, egzistuoja akivaizdus loginis prieštaravimas, kas lemia, kad arba viena, arba kita nuostata realiai negalės būti įgyvendinta. Be to, įstatymo norma numato, kad įkaito turėtojas perima įkeistą turtą už nepriklausomo turto vertintojo nustatytą kainą. Niekam ne paslaptis, jog turto vertintojai ir bankai bei kitos kredito įstaigos kooperuojasi, siekdami abipusės naudos – turto vertintojai užsitikrina užsakymų, o tuo pačiu ir pelno, dydį, o bankams ir kitoms kredito įstaigoms pateikiamas kuo mažesnės nustatytos vertės turto vertinimas. Tokiu būdu, net nenustatant, kad tokį turto vertinimą atlieka administratoriaus parinktas vertintojas, padidinama piktnaudžiavimo rizika, o tuo pačiu pažeidžiamos bankrutuojančios/bankrutavusios bendrovės bei jos kreditorių teisės ir teisėtų interesai. Logiška manyti, kad įkaito turėtojas bet kokiu atveju sieks, jog perimamo turto kaina būtų kuo mažesnė tam, kad perėmus turtą, nekiltų jokia rizika grąžinti turto vertės dalį pingine išraiška bendrovei.
Pabrėžtina, kad suteikiant tokią teisę įkaito turėtojui, jis dar pačioj bankroto pradžioj išvengtų administravimo išlaidų dengimo bet kokios naštos, o šiame įstatyme vis tiek palikus restruktūrizavimo galimybę ir šią nuostatą, akivaizdu, kad realaus restruktūrizavimo net nebūtų, jei įkaito turėtojas pasinaudotų šia įstatymo suteikta teise. Atsižvelgti. 5411
„Jeigu per 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę
bankrutavusia įsiteisėjimo dienos lieka neparduoto ir kreditoriams neperduoto bankrutavusios įmonės turto ir kreditorių nepatenkintų reikalavimų, šis turtas, kaip neturintis rinkos vertės, kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, sprendimu turi būti nurašytas. Nurašytas bankrutavusios įmonės turtas (išskyrus nekilnojamąjį turtą) ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo nurašymo dienos turi būti panaudojamas arba sunaikinamas kreditorių nustatyta tvarka. Nurašytą nekilnojamąjį turtą, tokios būklės, kokios jis yra jo nurašymo dieną, administratorius ne vėliau kaip per 30 dienų po jo nurašymo dienos pagal perdavimo aktą turi neatlygintinai perduoti savivaldybei, kurios teritorijoje yra šis nekilnojamasis turtas. Per nurodytą terminą savivaldybė privalo perimti šį turtą. Kreditorių susirinkimo prašymu šioje dalyje nurodytą 24 mėnesių terminą teismas gali pratęsti vieną kartą ne ilgau kaip metams “. Dėl turto nurašymo Analizuojant šią teisės normą ir atsižvelgiant į šiuo metu esančią praktiką, akivaizdu, kad teisės aktas ir realybė nekoreliuoja tarpusavyje. Paminėtina, kad bendrovės turtą sudaro ne tik kilnojamieji ir nekilnojamieji objektai, tačiau ir turtinės teisės.
Tokiu būdu, tarkim vykstant ginčui keliose instancijose dėl debitorinės skolos (turtinės teisės) priteisimo ir suėjus 24 mėn. arba 36 mėn. terminui pagal šio įstatymo nuostatas civilinė byla turėtų būti nutraukiama, nepaisant to, kad rezultate bendrovė gautų turtinę naudą/arba įvyko bendrovės turto varžytynės, jų dalyvis arba asmuo, kuriam nebuvo leista dalyvauti varžytynėse, pateikia skundą dėl tokių varžytynių pripažinimo neteisėtomis, o tokia byla hipotetiškai yra nagrinėjama visose instancijose. Tokiu būdu, suėjus 24 mėn. arba 36 mėn. terminui pagal šio įstatymo nuostatas, administratorius privalėtų turtą nurašyti ir perduoti savivaldybei, nors iš tokio turto realizavimo bankroto procese būtų tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai ir padengiamos administravimo išlaidos. Maža to, teisės aktas vėlgi neišsprendžia praktikoje egzistuojančių problemų, kuomet savivaldybės atsisako perimti neparduotą nekilnojamąjį turtą (dažniausiai, inžinerinius tinklus), pateikiant aibę reikalavimų administratoriui, pavyzdžiui, atidalinti inžinerinius kanalizacijos tinklus, nes dalis priklauso daugiabučiui, o ne miestui; arba atlikti pakartotinius kadastrinius matavimus, nes jie nėra tokie, kokius galėtų priimti savivaldybė ir pan. Akcentuotina, kad turto nurašymas bankroto procese vyksta prieš kreditorių nutarimą įpareigoti administratorių kreiptis dėl įmonės pabaigos, kuomet turto niekas nenori įsigyti, o administravimo išlaidų sąmata yra išnaudota.
Dėl to, siūlytina koreguoti nuostatą, kad savivaldybės perima turtą besąlygiškai, nereikalaujant iš administratoriaus papildomų veiksmų, susijusių su perduodamu turtu, atlikimo, priešingu atveju, vėlgi yra pažeidžiami bankroto administratoriaus interesai, kuomet administratorius privalo padengti tam tikras su nurašytu turtu susijusias išlaidas tam, kad būtų įvykdyta tiek įstatymu, tiek kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta prievolė išregistruoti įmonę. Dėl likvidavimo procedūrų termino Šia teisės norma nustato maksimalų trejų metų likvidavimo terminą, tačiau tas pats įstatymas neproporcingai padidina procedūrinių veiksmų (restruktūrizavimo bylos kėlimas bankroto procese ar papildomų planų ir ataskaitų rengimas bei tvirtinimas) mastą. Pabrėžtina, kad įstatyme nėra numatyti atvejai, jei įmonės likvidavimo procedūra nėra baigiama per trejus metus, kas leidžia daryti išvadą, kad nepaisant objektyvių aplinkybių, visos nepabaigtos bankroto procedūros, suėjus terminui, turi būti nutraukiamos (pavyzdžiui, atsisakoma ieškinių) arba administratorius turi vykdyti procedūrą, kuri būtų neteisėta. Pabrėžtina, kad bankroto byla yra civilinė byla, nagrinėjama pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą, todėl specialiajame įstatyme nustatytas likvidavimo termino imperatyvas iš esmės neretais atvejais prieštarautų civilinį procesą reglamentuojančioms teisės normoms. Atsižvelgti. 572
„Sąmatos tvirtinimo klausimą teismas sprendžia rašytinio proceso
tvarka, prireikus skiriamas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismo nutartis dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo yra galutinė ir neskundžiama “.
Teisės normoje įtvirtinus, kad pirmosios instancijos teismo nutartis dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo yra galutinė ir neskundžiama prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikai, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, kad asmens apeliacijos teisė negali būti ribojama. Be to, ši teisės norma nustatoma, kad administravimo išlaidų sąmata yra patvirtinama, jei kreditoriai atsižvelgia į Vyriausybės patvirtintus rekomendacinius dydžius, t. y. šia teisės norma kreditoriams nėra nustatoma pareiga vadovautis Vyriausybės patvirtintais rekomendaciniais dydžiais, o suteikiama plati pasirinkimo laisvė. Atsižvelgti. 581 „Atlygis administratoriui nustatomas už visą įmonės administravimo laikotarpį atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintas Atlygio administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisykles (toliau – Atlygio taisyklės)“. Iš šios teisės normos lingvistinės konstrukcijos („atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintas Atlygio administratoriui už bankroto administraviman nustatymo taisykles“) galima daryti pagrįstą išvadą, kad Atlygio taisyklės yra tik rekomendacinio pobūdžio, neturinčios imperatyvo kreditoriams nustatant atlyginimo dydį administratoriui, t. y. pagal teisės normą kreditoriai gali ir atsižvelgti, ir neatsižvelgti į poįstatyminio teisės akto nuostatas. Esant tokiai teisės normos logikai, akivaizdu, kad dar vieno poįstatyminio akto priėmimas, neva turintis sureguliuoti administratoriaus atlyginimą nustatyto dydį, netenka prasmės, nes Atlygio taisyklės pagal ĮBĮ gali turėti tik rekomendacinio pobūdžio galią, o ne privalomąją galią.
Kaip matyti iš šios įstatymo nuostatos, aukštesnės teisinės galios aktu – ĮBĮ – nėra nustatomi esminiai bankroto administratoriui mokėtino atlygio paskaičiavimo metodai ir skyrimo principai, kuriais būtų sukuriamas teisinis imperatyvas, neleidžiantis pažeisti administratoriaus teisių ir teisėtų interesų. Be to, vien vertinant šio įstatymo normas, darytina netiesioginė išvada, kad didžiosios dalies administravimo išlaidų dengimo našta nepagrįstai yra perkeliama administratoriui, todėl nenustatant elementarių taisyklių ir principų tiek dėl atlygio dydžio, tiek dėl fakto, kad administratorius nebus atsakingas už administravimo išlaidų dengimą, poįstatyminiame teisės akte gali būti įtvirtinama toks išlaidų dengimo mechanizmas, kas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktui – šiam įstatymui. Esant tokioms nuostatoms, net nenubrėžiančioms esminių gairių dėl atlygio administratoriui dydžio ir mokėjimo, suponuojama išvada, kad ir Atlygio taisyklės nebus susietos su pavedimo ir atlygintinų paslaugų teisės normomis bei teismų praktika, tokiu būdu, pažeidžiant privalomo bankroto procese dalyvaujančio subjekto – bankroto administratoriaus (ūkio subjekto) teises ir teisėtus lūkesčius, iš esmės galimai įtvirtinant ir neatlygintiną darbą. Vertinant sistemiškai viso ĮBĮ nuostatas, akivaizdu, kad administratoriaus, kuris yra atsakingas už visą bendrovės bankroto procedūros vykdymą, kuravimą, teisės ir teisėti interesai absoliučiai nėra ginami, didinamas administratoriui tenkančios rizikos lygis bei neužtikrinama, kad už atliktą darbą su administratoriumi bus atsiskaityta.
Tuo pačiu įstatymu yra nustatoma įstatymo leidėjui paprasčiausias būdas, kad administratoriaus atlyginimo dydį ir mokėjimo tvarką nustatytų poįstatyminis teisės aktas, rengiamas vykdomosios valdžios įgaliotų asmenų. Kaip matyti iš šiuo metu susiklosčiusios situacijos, kai ĮBĮ įpareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybę sukurti ir patvirtinti bankroto administratorių atrankos taisykles, šios buvo sudarytos, nesivadovaujant objektyviais paskaičiavimais, netestuojant programos, ko rezultate dabar galiojančios atrankos taisyklės prieštarauja Konkurencijos įstatymo nuostatoms, o administratorius programa skiria, pažeidžiant tiek taisyklių, tiek įstatymo nuostatas, tačiau teisinių gynybos priemonių nei bankroto administratorių atrankos taisyklėse, nei dabar galiojančiame ĮBĮ nėra numatyta. Tokiu būdu, vėl įpareigojus Vyriausybę sukurti taisykles, nustatančias administratoriui mokėtino atlygio skyrimo tvarką ir dydį per, kaip taisyklė, trumpus terminus, bus sukurtos ir patvirtintos tokios taisyklės, kurios gali akivaizdžiai pažeisti administratoriaus teisėtus interesus ir prieštarauti atlygintinų pavedimo teisinių santykių esmei. Be to, tokias taisykles sukūrus tik po tokio įstatymo įsigaliojimo, vyraus teisinis neapibrėžtumas ir netikrumas, kadangi iki įstatymo įsigaliojimo momento taisyklės nebus vertinamos viso įsigaliojančio įstatymo kontekste, padidinat riziką, kad įsigaliojus įstatymui, taisyklės bus tinkamos ir nepažeidžiančios tiek kitų įstatymų nuostatų, teismų praktikos bei administratoriaus teisių.
Šiuo taip pat akcentuotina, jog pagal šią teisės normą atlygis bankroto administratoriui yra nustatomas už visą įmonės administravimo laikotarpį, neatsižvelgiant į galimą bankroto proceso trukmę. Kaip jau minėta šiose pastabose aukščiau 24/36 mėnesių laikotarpis, per kurį turi būti užbaigiamos bankroto procedūros, praktikoje dėl kai kurių aspektų (pavyzdžiui, civilinės bylos dėl skolos/žalos priteisimo yra nagrinėjimas visose instancijose arba bankrutuojančios įmonės turtas iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, o tokia įregistravimo procedūra trunka ilgiau nei nustatytas likvidavimo terminas, arba aplinkos apsaugos institucija neišduoda pažymos, reikalingos priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos, nes nėra pašalintos pavojingos atliekos, kurių utilizavimui nėra lėšų, o valstybė nekompensuoja ar kompensuoja nepakankami tokių medžiagų utilizavimą ir pan.) nėra ir objektyviai negali būti užbaigiamos. Dėl to įstatymu nustačius griežtas bankroto procedūros ribas ir būtent jas susiejus su bankroto administratoriaus atlyginimu yra sąlygojama, kad bankroto administratorius, nuo kurio paslaugų teikimo tiesiogiai nepriklausė bankroto procedūros trukmė, ilgesnė nei įstatymu nustatyta, paslaugas privalės teikti neatlygintinai, kas prieštarauja ir pavedimo teisinių santykių atlygintinumo reikalavimams. Atsižvelgti. 584
„Atlygio administratoriui suma ir jo mokėjimo tvarka nustatoma
pavedimo sutartyje.
Atlygio administratoriui suma gali būti išmokama visa iš karto baigus bankroto procesą arba dalimis bankroto proceso metu, bet ne mažiau kaip 30 procentų atlygio sumos išmokama bankroto proceso pabaigoje, kreditorių susirinkimui įvertinus lėšų surinkimo–paskirstymo plano ataskaitą.“ Įmonių bankroto įstatymu siekiama vėl apriboti ne atliktinų funkcijų mastą ar užkirsti kelią kreditoriams piktnaudžiauti procesu, tačiau administratoriaus atlyginimą bei išmokėjimą. Teisės norma nustato, kad ne mažiau kaip 30 % atlygio sumos yra išmokama kreditoriams įvertinus lėšų surinkimo-paskirstymo planą, t. y. mažiausiai 30 % administratoriaus atlyginimo bus išmokama bankroto proceso pabaigoje, kreditoriams subjektyviai (nes nėra nustatomi objektyvūs kriterijai) įvertinus lėšų surinkimo-paskirstymo planą. Pabrėžtina, kad lėšų surinkimo-paskirstymo planas yra sudaromas prieš pirmąjį kreditorių susirinkimą, yra preliminarus, netikslus, jį sudarant nėra žinoma už kiek bus parduotas turtas tretiesiems asmenims, kokios bus skolų išieškojimo aplinkybės ir galimybės ir panašiai, todėl jo vertinimą sieti su mažiausiai 30 % atlyginimo sumokėjimo administratoriui faktu, nėra racionalu, logiška ir akivaizdžiai sąlygoja, kad dėl paties plano netikslumo ir ne tokių rezultatų pasiekimo, administratoriui nebus išmokamas mažiausiai 30 % atlyginimo, kas pažeis tiek administratoriaus teisės, teisėtus interesus ir lūkesčius bei suponuos civilinių ginčų skaičių. Pabrėžtina, kad teisės norma užprogramuota tokiu būdu, kad bankroto proceso pabaigoje administratoriui gali būti nuspręsti išmokėti/neišmokėti ir 99 % atlyginimo sumos. Dėl to, siūlytina įstatymu nenustatyti tokios juridinės galios lėšų surinkimo-paskirstymo planui bei nereglamentuoti procento, kuris turės būti išmokamas administratoriui tik bankroto procedūros pabaigoje, kreditoriams subjektyviai įvertinus lėšų surinkimo-paskirstymo planą.
Juk akivaizdu, kad kreditoriai visada yra suinteresuoti, kad administratoriaus atlyginimo suma būtų kuo mažesnė arba apskritai neišmokama, nes ta dalimi būtų proporcingai dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai. Atsižvelgti. 594 „ Nutarimą dėl administravimo išlaidų mokėjimo būdo priima pirmasis kreditorių susirinkimas. Administravimo išlaidų mokėjimo būdas nurodomas pavedimo sutartyje. Administratoriaus prašymu kreditorių susirinkimas bankroto proceso eigoje gali priimti nutarimą pakeisti administravimo išlaidų mokėjimo būdą, atsižvelgdamas į administratoriaus darbo rezultatus ir kreditorių sąskaitoje sukauptą lėšų sumą. Administravimo išlaidų mokėjimo būdas gali būti keičiamas, jei administratorius pateikia lėšų panaudojimo pagal nustatytą būdą ataskaitą ir kreditorių susirinkimas ataskaitai pritaria. Pavedimo sutartyje nurodoma administravimo išlaidų mokėjimo būdo pakeitimo data, kuri turi sutapti su laikotarpio, už kurį pateikta ataskaita, pabaiga“. Analizuojant šią teisės normą ir atsižvelgiant į šiuo metu esančią praktiką, akivaizdu, kad teisės aktas ir realybė nekoreliuoja tarpusavyje. Numatant, kad kreditoriai, atsižvelgdami į administratoriaus darbo rezultatus, sprendžia ar pakeisti administravimo išlaidų mokėjimo būdą, nėra užtikrinamos administratoriaus teisės. Pavyzdys: bankrutuojanti bendrovė yra didelė, turi daug nekilnojamojo turto, pirmajame kreditorių susirinkime buvo nustatytas tiesioginis išlaidų mokėjimo būdas. Kreditoriams nepatinka administratorius, nors šis elgiasi įstatymo ribose, jo veiksmai neprieštarauja nei įstatymui, nei kreditorių nutarimams.
Kreditoriai priima nutarimą pakeisti mokėjimo būdą į kompensacinį, nes tarkim, dėl būtinųjų išlaidų nėra kaupiamos lėšos finansinių reikalavimų dengimui, nors administratorius pagal šio įstatymo 59 str. 1. 2 p. nesutinka su mokėjimo būdo pakeitimu. Turto apsaugos ir būklės palaikymo kasmėnesinės išlaidos yra didelės, tačiau dėl būdo pakeitimo, administratorius, kuriam įstatymas imperatyviai nustato pareigą apsaugoti turtą ir išlaikyti jį geros būklės, privalės finansuoti tokias išlaidas iki bankroto proceso pabaigos, kol kreditoriai galbūt priims nutarimą tokias išlaidas padengti ir atlyginti jas administratoriui. Tai sąlygoja, kad administratorius privalo turėti didelius finansinius išteklius, kad pagal šį įstatymą galėtų vykdyti funkcijas ir prisiimti visą riziką, kad tokios išlaidos net nebus atlygintos (įkaito turėtojo procentas). Taigi, įstatymas nustato tokias taisykles, kurios nekoreliuoja su realybe, prieštarauja teismų praktikai bei įtvirtina galimybę, kad administratoriui nustatyto atlyginimo dydis gali būti mažinamas retrospektyviai, pažeidžiant administratoriaus teisėtus lūkesčius, o tuo pačiu paneigiant ir nuoseklią teismų praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutart is civilinėje byloje Nr. 2-1780/2013 ;
Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-618/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2013). Pabrėžtina, kad kreditoriai gali ir atsižvelgti, ir neatsižvelgti į darbo rezultatus, t. y. subjektyvusis vertinimas (įstatymu nėra nustatyti objektyvieji vertinimo kriterijai), nepaisant atliktų veiksmų ar ataskaitoje nurodyto, sprendžiant klausimą dėl administravimo išlaidų mokėjimo būdo.
Nėra suprantama ir logiškai pagrindžiama kaip administravimo išlaidų mokėjimo būdas gali koreliuoti su atliktais darbais ir lemti kaip turi būti dengiamos išlaidos ar atvirkščiai. Atsižvelgti. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai: nepaskirti. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: 7.1. Sprendimas: atsižvelgiant į gausiai pateiktas pastabas ir pasiūlymus – įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams tobulinti, įvertinant visus gautus pasiūlymus ir pastabas, o taip pat atsižvelgiant į 2015 m. lapkričio 18 d. Ekonomikos komitete vykusios apvalaus stalo diskusijos „Nemokumo teisinės aplinkos tobulinimo perspektyvos“ metu akademinės bendruomenės ir verslo asocijuotų struktūrų išsakytą nuomonę dėl tikslingumo įmonių bankroto ir įmonių restruktūrizavimo procedūras reglamentuoti vienu teisės aktu. 7.2. Pasiūlymai: nėra. 8. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirti pranešėjai:
R.Žemaitaitis. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė : nėra. PRIDEDAMA: priedų nėra. Komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis