Projekto lyginamasis variantas
2015
straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigta draudimo įmonė, steigimosi teisę ir (arba) teisę teikti paslaugas įgyvendinanti kitų Europos ekonominės erdvės valstybių draudimo įmonė ir Draudimo įstatymo nustatyta tvarka draudimo veiklos leidimą gavęs Lietuvos Respublikoje įsteigtas užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, turintys teisę vykdyti draudimo veiklą. 2. Eksporto kredito draudėjas
priemonių rinkų įstatyme (toliau – Finansinių priemonių rinkų įstatymas). 4. Garantijų institucijos garantijos gavėjas – Lietuvos Respublikos ir (ar) užsienio valstybės kredito įstaiga, finansinės nuomos (lizingo) bendrovė, draudimo įmonė, eksporto kredito draudėjas, kredituojantis eksportuotojas, pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti faktoringo sandorius ar garantijų institucijos garantuojamo finansavimo gavėjo išleistų obligacijų savininkas. 5.
garantijos gavėjo garantijų institucijos garantuojamam finansavimo gavėjui suteikto finansavimo pagal paskolos, finansinės nuomos ( lizingo), faktoringo, obligacijų įsigijimo sandorį grąžinimas ir (arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjimas, atidėto mokėjimo (suteikto prekinio kredito) pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą prekių, paslaugų ar darbų pardavimo sandorį sumokėjimas, ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengimas. 6. Garantijų institucijos garantuojamas finansavimo gavėjas – Lietuvos Respublikos juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įsteigtas Europos ekonominės erdvės valstybės narės įmonės filialas, Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas asmuo, kuriam, vadovaujantis Europos Sąjungos teise, yra suteiktos analogiškos teisės kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiui, gavęs finansavimą iš garantijų institucijos garantijos gavėjo. 7. Garantijų institucijos individuali garantija (toliau – individuali garantija) – garantijų institucijos įsipareigojimas garantijų institucijos garantijos gavėjui garantijoje nurodyta suma ir sąlygomis visiškai ar iš dalies atsakyti už garantijų institucijos garantuojamos prievolės vykdymą. 8. Garantijų institucijos portfelinė garantija (toliau – portfelinė garantija) – garantijų institucijos įsipareigojimas garantijų institucijos garantijos gavėjui garantijoje nurodyta suma ir sąlygomis visiškai ar iš dalies atsakyti už garantijų institucijos garantuojamų prievolių, įtrauktų į garantuojamą portfelį, vykdymą arba padengti dalį nuostolių, susijusių su garantijų institucijos prisiimama kredito rizika. 9.
garantijos gavėjo kredito rizikos, susijusios su garantijų institucijos garantuojamiems finansavimo gavėjams suteikto finansavimo sandorių portfeliu, portfelinės garantijos suteikimo atveju, arba dalis kredito rizikos, susijusios su kredituojančio eksportuotojo prekių, paslaugų ar darbų pirkėju, eksporto kredito garantijos suteikimo atveju. 2. 10. Grynasis skolinių įsipareigojimų pokyčio limitas – didžiausias galimas grynasis skolinių įsipareigojimų pokytis per biudžetinius metus. 3. 11. Grynasis skolinių įsipareigojimų pokytis – per tam tikrą laikotarpį Vyriausybės valstybės vardu skolinantis prisiimtų ir įvykdytų įsipareigojimų sumų skirtumas. 4. 12. Išvestinės finansinės priemonės – Finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 4–10 punktuose nurodytos finansinės priemonės. 5. 13. Kiti įsipareigojamieji skolos dokumentai – dokumentai, kuriais patvirtinamas skolinantis prisiimtas įsipareigojimas (neapimantis įsipareigojimų, prisiimamų išplatinant Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašant paskolų sutartis, finansinės nuomos (lizingo) sutartis, suteikiant valstybės garantijas) grąžinti dokumentuose nurodytą pinigų sumą šiuose dokumentuose sutartomis (nustatytomis) sąlygomis (komerciniai popieriai, paprastieji ir įsakomieji vekseliai, depozitų sertifikatai ir pan.). 14. Kredituojantis eksportuotojas
asmuo, eksportuojantis prekes, paslaugas ar darbus į kitas šalis, ir taikantis eksportuojamų prekių, paslaugų ar darbų pirkėjui apmokėjimo už parduotas prekes, suteiktas paslaugas ar atliktus darbus atidėjimą (t. y. suteikiantis pirkėjui prekinį kreditą). 6. 15.
viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui grąžinti tokią pat pinigų sumą ir mokėti palūkanas, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta kitaip. Tokia paskolos sutartis neapima vertybinių popierių išleidimo arba kitų įsipareigojamųjų skolos dokumentų pasirašymo. 7. 16. Skolos grąžinimo sutartis – Vyriausybei atstovaujančios Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Finansų ministerija) ir valstybės skolininko arba valstybės garantuojamo skolininko sudaryta sutartis dėl skolos valstybei, atsiradusios dėl šių skolininkų neįvykdytų arba netinkamai įvykdytų įsipareigojimų pagal valstybės perskolinamos paskolos arba valstybės garantuojamos paskolos sutartis, grąžinimo. 8. 17. Užsienio kreditoriai – juridiniai ar fiziniai asmenys, kurių pagrindiniai asmeniniai ir ekonominiai interesai yra kitose (ne Lietuvos Respublikoje) šalyse ir kurie nuolat veikia ar gyvena kitose šalyse arba veikia ar gyvena Lietuvos Respublikoje trumpiau negu vienus metus ir yra įsigiję Vyriausybės vertybinių popierių, suteikę paskolų pagal paskolų sutartis arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus. 9. 18. Valdžios sektorius – sektorius, apimantis centrinės valdžios (Vyriausybės ir kitų prie šio sektoriaus priskiriamų subjektų), vietos valdžios (savivaldybių ir kitų prie šio sektoriaus priskiriamų subjektų) ir valstybės socialinės apsaugos fondų (Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo ir kitų prie šio sektoriaus priskiriamų subjektų) sektorius. Subjektų priskyrimą prie sektorių ir klasifikavimą pagal sektorius nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 10. 19.
arba jos dalį ir sumokėti už grąžinamą skolą ar jos dalį palūkanas vidaus arba užsienio kreditoriui už valstybės garantuojamą skolininką, jeigu šis neįvykdo paskolos sutartyje arba kituose įsipareigojamuosiuose skolos dokumentuose nustatytų įsipareigojimų arba įvykdo ne visus tokius įsipareigojimus. 11. 20. Valstybės garantija tarptautinei finansų institucijai – valstybės turtinis įsipareigojimas Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje ar šios sutarties pagrindu pasirašytame susitarime nustatytomis sąlygomis įvykdyti turtinius įsipareigojimus pagal tarptautinės finansų institucijos suteiktas arba garantuotas paskolų sutartis, jeigu kitų šalių subjektai neįvykdo šiose paskolų sutartyse nustatytų įsipareigojimų arba įvykdo ne visus tokius įsipareigojimus. 12. 21. Valstybės garantija už garantijų instituciją – valstybės turtinis įsipareigojimas įvykdyti jos savo garantuojamos garantijų institucijos įsipareigojimus Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms, finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms, garantijų institucijos garantijos gavėjams , jeigu garantijų institucija neįvykdo garantijoje nustatytų įsipareigojimų arba įvykdo ne visus tokius įsipareigojimus. 13. 22.
Vyriausybės įsteigtas juridinis asmuo, kuris garantijų institucijos garantijos gavėjams užtikrina Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms, finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms pagal garantijas Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims, Lietuvos Respublikoje įsteigtiems Europos ekonominės erdvės valstybių narių įmonių filialams, Lietuvos Respublikos piliečiams ar kitiems asmenims, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos teise, yra suteiktos analogiškos teisės kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, teikiamų paskolų (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti) grąžinimą, naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą ir kurio įsipareigojimų grąžinti visą skolą arba jos dalį ir už grąžinamą skolą ar jos dalį sumokėti palūkanas įvykdymą garantuoja valstybė g arantijų institucijos garantuojamų prievolių vykdymą arba nuostolių, susijusių su garantijų institucijos prisiimama kredito rizika, atlyginimą. 14. 23. Valstybės garantuojama paskola – Lietuvos Respublikos juridinio asmens, Lietuvos Respublikoje įsteigto Europos ekonominės erdvės valstybės narės įmonės filialo ar Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme (toliau – Mokslo ir studijų įstatymas) nurodytos valstybės remiamos paskolos gavėjo gauta paskola pagal sutartį, sudarytą su vidaus arba užsienio kreditoriumi, arba pagal kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, kuriais užtikrinamų įsipareigojimų grąžinti visą skolą ar jos dalį ir už grąžinamą skolą ar jos dalį sumokėti palūkanas įvykdymą garantuoja valstybė. 15. 24.
24Valstybės garantuojamas skolininkas – Lietuvos Respublikos juridinis asmuo,
Lietuvos Respublikoje įsteigtas Europos ekonominės erdvės valstybės narės įmonės filialas ar Mokslo ir studijų įstatyme nurodytos valstybės remiamos paskolos gavėjas, gavę valstybės garantuojamą paskolą pagal sutartį, kurios įsipareigojimų grąžinti visą skolą ar jos dalį ir už grąžinamą skolą ar jos dalį sumokėti palūkanas įvykdymą garantuoja valstybė. 16. 25. Valstybės perskolinama paskola (toliau – perskolinama paskola) – Vyriausybės nustatyta tvarka iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų Lietuvos Respublikos juridiniam asmeniui, Lietuvos Respublikoje įsteigtam Europos ekonominės erdvės valstybės narės įmonės filialui (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetines įstaigas) suteikiama paskola. 17. 26. Valstybės skola – prie valdžios sektoriaus priskiriamų subjektų, turinčių teisę skolintis, prisiimtų, bet dar neįvykdytų įsipareigojimų grąžinti kreditoriams lėšas, pasiskolintas išplatinant Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašant paskolų sutartis, finansinės nuomos (lizingo) sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, konsoliduota suma. 18. 27 . Valstybės skolininkas – Lietuvos Respublikos juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įsteigtas Europos ekonominės erdvės valstybės narės įmonės filialas, pagal sutartį, sudarytą su valstybe, arba pagal kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus gavę perskolinamą paskolą, įsipareigoję valstybei ją tinkamai naudoti ir grąžinti ir (arba) prisiėmę įsipareigojimus pagal skolos grąžinimo sutartis. 19. 28. Valstybės vardu pasiskolintos lėšos – Vyriausybei atstovaujančios Finansų ministerijos Vyriausybės nustatyta tvarka pasiskolintos lėšos, gautos išplatinant Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašant paskolų sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus. 20. 29.
asmeniniai ir ekonominiai interesai yra Lietuvos Respublikoje, kurie nuolat veikia ar gyvena Lietuvos Respublikoje arba veikia ar gyvena kitose šalyse trumpiau negu vienus metus ir yra įsigiję Vyriausybės vertybinių popierių, suteikę paskolų pagal paskolų sutartis arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus. 21. 30. Vyriausybės vertybiniai popieriai – vidaus ar užsienio rinkose Vyriausybės valstybės vardu išleidžiami vertybiniai popieriai, kuriais patvirtinama jų turėtojų teisė nustatytais terminais gauti jų nominaliąją vertę atitinkančią sumą, palūkanas ar kitą ekvivalentą. 22. 31. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose.“
straipsnio pakeitimas
išdėstyti taip: „3) finansavimo, skirto įrangai, mechanizmams naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių kainos ar jos dalies sumokėjimo pagal naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių ir įrenginiams įsigyti pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis, sudarytas su finansinės nuomos (lizingo) bendrovėmis;“
punktais: „
papildyti, pagal sudarytas faktoringo sutartis, arba investicijoms finansuoti ir (ar) apyvartinėms lėšoms papildyti, išleidžiant ir parduodant obligacijas ;
5) kredito rizikos sumažinimo, siekiant paskatinti Lietuvoje veikiančių ūkio subjektų pagamintų prekių, suteiktų paslaugų ar vykdomų darbų eksportą į kitas šalis;
paskatinti smulkiojo ir vidutinio verslo ir kitų ūkio subjektų finansavimą. “
straipsnio pakeitimas Pakeisti 8 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „8 straipsnis. Garantijų institucijų steigimas ir valstybės garantija už garantijų instituciją 1.
Vyriausybė turi teisę steigti garantijų institucijas, kurios užtikrintų Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms, finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms pagal garantijas Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims, Lietuvos Respublikoje įsteigtiems Europos ekonominės erdvės valstybių narių įmonių filialams ar Lietuvos Respublikos piliečiams arba kitiems asmenims, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos teise, yra suteiktos analogiškos teisės kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, teikiamų paskolų grąžinimą ir naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą g arantijų institucijos garantuojamas prievoles ir (arba) garantijų institucijos garantijos gavėjams atlygintų dalį nuostolių, susijusių su garantijos institucijos prisiimama kredito rizika , jeigu tam tikroms programoms įgyvendinti yra numatyta lėšų tų metų valstybės biudžete ar valstybės fonduose. 2. Už garantijų institucijos įsipareigojimų Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms ir finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms pagal garantijų institucijos garantijos gavėjams pagal individualias ir portfelines garantijas įvykdymą garantuoja valstybė. Vyriausybė kiekvienais metais kiekvienai garantijų institucijai nustato įsipareigojimų pagal individualias ir portfelines garantijas limitus limitą . Kai teikiamos individualios garantijos, į garantijų institucijai nustatytą įsipareigojimų limitą įskaičiuojama įsipareigojimų pagal suteiktas individualias garantijas suma, kai teikiamos portfelinės garantijos – maksimali suma, mokėtina pagal suteiktas portfelines garantijas. Šie Garantijų institucijoms nustatytų limitai limitų suma negali viršyti Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme nustatyto limito. 3.
nustatyta tvarka pasirašo garantijų institucijos vadovas. Vyriausybės įsteigtų garantijų institucijų įsipareigojimai Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms ir finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms pagal garantijas prilyginami valstybės garantijai. Garantijų institucijos suteikta garantija garantijų institucijos garantijos gavėjams pagal individualias ir portfelines garantijas prilyginama valstybės garantijai. 4. Garantijų institucija , įgyvendindama valstybės vykdomas programas, Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja Lietuvos Respublikos juridinių asmenų, Lietuvos Respublikoje įsteigtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių įmonių filialų ar Lietuvos Respublikos piliečių arba kitų asmenų, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos teise, yra suteiktos analogiškos teisės kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, prašymus užtikrinti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms, kurios teikia jiems paskolas (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti), paskolų grąžinimą ir naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių kainos ar jos dalies sumokėjimą finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms, kurios finansuoja naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių įsigijimą, tvarko suteiktų garantijų įsipareigojimų pagal suteiktas individualias ir portfelines garantijas apskaitą, kontroliuoja prižiūri , kaip yra vykdomos garantijos individualių ir portfelinių garantijų sąlygos, ir taiko poveikio priemones garantijų sąlygų nevykdantiems garantijų institucijos skolininkams, Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms ir finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms imasi atitinkamų poveikio priemonių individualių garantijų sąlygų nevykdančių garantijų institucijos garantuojamų skolininkų atžvilgiu ir (arba) individualių ir portfelinių garantijų gavėjų atžvilgiu . 5.
įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytas garantijas ir bet kokia kita forma negali užtikrinti kitų ūkio subjektų prievolių, išskyrus pačios garantijų institucijos prievoles ir jų vykdymui užtikrinti teikiamus užtikrinimo būdus. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija garantijų institucijai gali pavesti vykdyti ir kitas teisės aktuose nurodytas veiklas. 5. 6. Garantijų institucijos veiklos priežiūrą atlieka ir šios institucijos atskaitomybę nustato Vyriausybės įgaliota institucija. 6. 7. Garantijų institucija ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos privalo pateikti Vyriausybei įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinį kartu su auditoriaus išvada. 7. 8. Jeigu garantijų institucijos nuostoliai pasiekia ketvirtį įstatinio kapitalo dydžio, Vyriausybė garantijų institucija turi sustabdyti naujų individualių ir portfelinių garantijų teikimą. “. 4 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
5 dalių ir 4 straipsnio nuostatos, susijusios su faktoringu, obligacijų įsigijimo sandor io grąžinim u ir (arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjim u , atidėto mokėjimo (suteikto prekinio kredito) pagal kredituojančio eksportuotojo sudaryt ą prekių, paslaugų ar darbų pardavimo sandor į, sumokėjim u , ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengim u taikomos nuo 2016
2016 m. gegužės
įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia: Seimo narys Remigijus Žemaitaitis
Projekto lyginamasis variantas
2016
straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
Respublikos ir (ar) užsienio valstybės kredito įstaiga, finansinės nuomos (lizingo) bendrovė, draudimo įmonė, kredituojantis eksportuotojas, pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti faktoringo sandorius ar garantijų institucijos garantuojamo finansavimo gavėjo išleistų obligacijų savininkas. 5.
garantijų institucijos garantijos gavėjo garantijų institucijos garantuojamam finansavimo gavėjui suteikto finansavimo pagal paskolos, finansinės nuomos ( lizingo), faktoringo, obligacijų įsigijimo sandorį grąžinimas ir (arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjimas arba kredituojančio eksportuotojo atidėto mokėjimo (suteikto komercinio kredito) pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą prekių, paslaugų ar darbų pardavimo sandorį sumokėjimas, ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengimas. 6. Garantijų institucijos garantuojamas finansavimo gavėjas – Lietuvos Respublikos juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įsteigtas Europos ekonominės erdvės valstybės narės įmonės filialas, Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas asmuo, kuriam, vadovaujantis Europos Sąjungos teise, yra suteiktos analogiškos teisės kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiui, gavęs finansavimą iš garantijų institucijos garantijos gavėjo. 7. Garantijų institucijos individuali garantija (toliau – individuali garantija) – garantijų institucijos įsipareigojimas garantijų institucijos garantijos gavėjui garantijoje nurodyta suma ir sąlygomis visiškai ar iš dalies atsakyti už garantijų institucijos garantuojamos prievolės vykdymą. 8. Garantijų institucijos portfelinė garantija (toliau – portfelinė garantija) – garantijų institucijos įsipareigojimas garantijų institucijos garantijos gavėjui garantijoje nurodyta suma ir sąlygomis visiškai ar iš dalies atsakyti už garantijų institucijos garantuojamų prievolių, įtrauktų į garantuojamą portfelį, vykdymą arba padengti dalį nuostolių, susijusių su garantijų institucijos prisiimama kredito rizika. 9.
dalis garantijų institucijos garantijos gavėjo kredito rizikos, susijusios su garantijų institucijos garantuojamiems finansavimo gavėjams suteikto finansavimo sandorių portfeliu, portfelinės garantijos suteikimo atveju, arba dalis kredito rizikos, susijusios su kredituojančio eksportuotojo prekių, paslaugų ar darbų pirkėju, eksporto kredito garantavimo atveju. 2. 10. Grynasis skolinių įsipareigojimų pokyčio limitas – didžiausias galimas grynasis skolinių įsipareigojimų pokytis per biudžetinius metus. 3. 11. Grynasis skolinių įsipareigojimų pokytis – per tam tikrą laikotarpį Vyriausybės valstybės vardu skolinantis prisiimtų ir įvykdytų įsipareigojimų sumų skirtumas. 4. 12. Išvestinės finansinės priemonės – Finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 4–10 punktuose nurodytos finansinės priemonės. 5. 13. Kiti įsipareigojamieji skolos dokumentai – dokumentai, kuriais patvirtinamas skolinantis prisiimtas įsipareigojimas (neapimantis įsipareigojimų, prisiimamų išplatinant Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašant paskolų sutartis, finansinės nuomos (lizingo) sutartis, suteikiant valstybės garantijas) grąžinti dokumentuose nurodytą pinigų sumą šiuose dokumentuose sutartomis (nustatytomis) sąlygomis (komerciniai popieriai, paprastieji ir įsakomieji vekseliai, depozitų sertifikatai ir pan.). 14. Kredituojantis eksportuotojas
eksportuojantis prekes, paslaugas ar darbus į kitas šalis, ir taikantis eksportuojamų prekių, paslaugų ar darbų pirkėjui apmokėjimo už parduotas prekes, suteiktas paslaugas ar atliktus darbus atidėjimą (t. y. suteikiantis pirkėjui komercinį kreditą). 6. 15.
skolinimosi arba skolinimo priemonė, kai paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui grąžinti tokią pat pinigų sumą ir mokėti palūkanas, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta kitaip. Tokia paskolos sutartis neapima vertybinių popierių išleidimo arba kitų įsipareigojamųjų skolos dokumentų pasirašymo. 7. 16. Skolos grąžinimo sutartis – Vyriausybei atstovaujančios Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Finansų ministerija) ir valstybės skolininko arba valstybės garantuojamo skolininko sudaryta sutartis dėl skolos valstybei, atsiradusios dėl šių skolininkų neįvykdytų arba netinkamai įvykdytų įsipareigojimų pagal valstybės perskolinamos paskolos arba valstybės garantuojamos paskolos sutartis, grąžinimo. 8. 17. Užsienio kreditoriai – juridiniai ar fiziniai asmenys, kurių pagrindiniai asmeniniai ir ekonominiai interesai yra kitose (ne Lietuvos Respublikoje) šalyse ir kurie nuolat veikia ar gyvena kitose šalyse arba veikia ar gyvena Lietuvos Respublikoje trumpiau negu vienus metus ir yra įsigiję Vyriausybės vertybinių popierių, suteikę paskolų pagal paskolų sutartis arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus. 9. 18. Valdžios sektorius – sektorius, apimantis centrinės valdžios (Vyriausybės ir kitų prie šio sektoriaus priskiriamų subjektų), vietos valdžios (savivaldybių ir kitų prie šio sektoriaus priskiriamų subjektų) ir valstybės socialinės apsaugos fondų (Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo ir kitų prie šio sektoriaus priskiriamų subjektų) sektorius. Subjektų priskyrimą prie sektorių ir klasifikavimą pagal sektorius nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 10. 19.
garantija – valstybės turtinis įsipareigojimas grąžinti visą skolą arba jos dalį ir sumokėti už grąžinamą skolą ar jos dalį palūkanas vidaus arba užsienio kreditoriui už valstybės garantuojamą skolininką, jeigu šis neįvykdo paskolos sutartyje arba kituose įsipareigojamuosiuose skolos dokumentuose nustatytų įsipareigojimų arba įvykdo ne visus tokius įsipareigojimus. 11. 20. Valstybės garantija tarptautinei finansų institucijai – valstybės turtinis įsipareigojimas Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje ar šios sutarties pagrindu pasirašytame susitarime nustatytomis sąlygomis įvykdyti turtinius įsipareigojimus pagal tarptautinės finansų institucijos suteiktas arba garantuotas paskolų sutartis, jeigu kitų šalių subjektai neįvykdo šiose paskolų sutartyse nustatytų įsipareigojimų arba įvykdo ne visus tokius įsipareigojimus. 12. 21. Valstybės garantija už garantijų instituciją – valstybės turtinis įsipareigojimas įvykdyti jos savo garantuojamos garantijų institucijos įsipareigojimus Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms, finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms, garantijų institucijos garantijos gavėjams , jeigu garantijų institucija neįvykdo garantijoje nustatytų įsipareigojimų arba įvykdo ne visus tokius įsipareigojimus. 13. 22.
garantuojama garantijų institucija (toliau – garantijų institucija) – Vyriausybės įsteigtas juridinis asmuo, kuris garantijų institucijos garantijos gavėjams užtikrina Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms, finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms pagal garantijas Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims, Lietuvos Respublikoje įsteigtiems Europos ekonominės erdvės valstybių narių įmonių filialams, Lietuvos Respublikos piliečiams ar kitiems asmenims, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos teise, yra suteiktos analogiškos teisės kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, teikiamų paskolų (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti) grąžinimą, naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą ir kurio įsipareigojimų grąžinti visą skolą arba jos dalį ir už grąžinamą skolą ar jos dalį sumokėti palūkanas įvykdymą garantuoja valstybė g arantijų institucijos garantuojamų prievolių vykdymą arba nuostolių, susijusių su garantijų institucijos prisiimama kredito rizika, atlyginimą. 14. 23. Valstybės garantuojama paskola – Lietuvos Respublikos juridinio asmens, Lietuvos Respublikoje įsteigto Europos ekonominės erdvės valstybės narės įmonės filialo ar Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme (toliau – Mokslo ir studijų įstatymas) nurodytos valstybės remiamos paskolos gavėjo gauta paskola pagal sutartį, sudarytą su vidaus arba užsienio kreditoriumi, arba pagal kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, kuriais užtikrinamų įsipareigojimų grąžinti visą skolą ar jos dalį ir už grąžinamą skolą ar jos dalį sumokėti palūkanas įvykdymą garantuoja valstybė. 15. 24.
garantuojamas skolininkas – Lietuvos Respublikos juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įsteigtas Europos ekonominės erdvės valstybės narės įmonės filialas ar Mokslo ir studijų įstatyme nurodytos valstybės remiamos paskolos gavėjas, gavę valstybės garantuojamą paskolą pagal sutartį, kurios įsipareigojimų grąžinti visą skolą ar jos dalį ir už grąžinamą skolą ar jos dalį sumokėti palūkanas įvykdymą garantuoja valstybė. 16. 25. Valstybės perskolinama paskola (toliau – perskolinama paskola) – Vyriausybės nustatyta tvarka iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų Lietuvos Respublikos juridiniam asmeniui, Lietuvos Respublikoje įsteigtam Europos ekonominės erdvės valstybės narės įmonės filialui (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetines įstaigas) suteikiama paskola. 17. 26. Valstybės skola – prie valdžios sektoriaus priskiriamų subjektų, turinčių teisę skolintis, prisiimtų, bet dar neįvykdytų įsipareigojimų grąžinti kreditoriams lėšas, pasiskolintas išplatinant Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašant paskolų sutartis, finansinės nuomos (lizingo) sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, konsoliduota suma. 18. 27 . Valstybės skolininkas – Lietuvos Respublikos juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įsteigtas Europos ekonominės erdvės valstybės narės įmonės filialas, pagal sutartį, sudarytą su valstybe, arba pagal kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus gavę perskolinamą paskolą, įsipareigoję valstybei ją tinkamai naudoti ir grąžinti ir (arba) prisiėmę įsipareigojimus pagal skolos grąžinimo sutartis. 19. 28. Valstybės vardu pasiskolintos lėšos – Vyriausybei atstovaujančios Finansų ministerijos Vyriausybės nustatyta tvarka pasiskolintos lėšos, gautos išplatinant Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašant paskolų sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus. 20. 29.
pagrindiniai asmeniniai ir ekonominiai interesai yra Lietuvos Respublikoje, kurie nuolat veikia ar gyvena Lietuvos Respublikoje arba veikia ar gyvena kitose šalyse trumpiau negu vienus metus ir yra įsigiję Vyriausybės vertybinių popierių, suteikę paskolų pagal paskolų sutartis arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus. 21. 30. Vyriausybės vertybiniai popieriai – vidaus ar užsienio rinkose Vyriausybės valstybės vardu išleidžiami vertybiniai popieriai, kuriais patvirtinama jų turėtojų teisė nustatytais terminais gauti jų nominaliąją vertę atitinkančią sumą, palūkanas ar kitą ekvivalentą. 22. 31. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose.“
straipsnio pakeitimas
taip: „3) finansavimo, skirto įrangai, mechanizmams naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių kainos ar jos dalies sumokėjimo pagal naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių ir įrenginiams įsigyti pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis, sudarytas su finansinės nuomos (lizingo) bendrovėmis;“
2Papildyti 4 straipsnio 4 dalį 4 punktu:
„
papildyti, pagal sudarytas faktoringo sutartis, arba investicijoms finansuoti ir (ar) apyvartinėms lėšoms papildyti, išleidžiant ir parduodant obligacijas ; “
3Papildyti 4 straipsnio 4 dalį 5 punktu:
„5) kredito rizikos sumažinimo, siekiant paskatinti
Lietuvoje veikiančių ūkio subjektų pagamintų prekių, suteiktų paslaugų ar vykdomų darbų eksportą į kitas šalis;“
2Papildyti 4 straipsnio 4 dalį 6 punktu:
„
paskatinti smulkiojo ir vidutinio verslo ir kitų ūkio subjektų finansavimą.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 8 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „8 straipsnis.
steigimas ir valstybės garantija už garantijų instituciją
1Vyriausybė turi teisę steigti garantijų institucijas,
kurios užtikrintų Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms, finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms pagal garantijas Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims, Lietuvos Respublikoje įsteigtiems Europos ekonominės erdvės valstybių narių įmonių filialams ar Lietuvos Respublikos piliečiams arba kitiems asmenims, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos teise, yra suteiktos analogiškos teisės kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, teikiamų paskolų grąžinimą ir naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą g arantijų institucijos garantuojamas prievoles ir (arba) garantijų institucijos garantijos gavėjams atlygintų dalį nuostolių, susijusių su garantijos institucijos prisiimama kredito rizika , jeigu tam tikroms programoms įgyvendinti yra numatyta lėšų tų metų valstybės biudžete ar valstybės fonduose. 2. Už garantijų institucijos įsipareigojimų Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms ir finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms pagal garantijų institucijos garantijos gavėjams pagal individualias ir portfelines garantijas įvykdymą garantuoja valstybė. Vyriausybė kiekvienais metais kiekvienai garantijų institucijai nustato įsipareigojimų pagal individualias ir portfelines garantijas limitus limitą . Kai teikiamos individualios garantijos, į garantijų institucijai nustatytą įsipareigojimų limitą įskaičiuojama įsipareigojimų pagal suteiktas individualias garantijas suma, kai teikiamos portfelinės garantijos – maksimali suma, mokėtina pagal suteiktas portfelines garantijas.
Šie Garantijų institucijoms nustatytų limitai limitų suma negali viršyti Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme nustatyto limito. 3. Garantijų institucijos garantijas Vyriausybės nustatyta tvarka pasirašo garantijų institucijos vadovas. Vyriausybės įsteigtų garantijų institucijų įsipareigojimai Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms ir finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms pagal garantijas prilyginami valstybės garantijai. Garantijų institucijos suteikta garantija garantijų institucijos garantijos gavėjams pagal individualias ir portfelines garantijas prilyginama valstybės garantijai. 4.
programas, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka nagrinėja garantijų institucijos garantuojamų finansavimo gavėjų Lietuvos Respublikos juridinių asmenų, Lietuvos Respublikoje įsteigtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių įmonių filialų ar Lietuvos Respublikos piliečių arba kitų asmenų, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos teise, yra suteiktos analogiškos teisės kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, prašymus suteikti garantijas , užtikrinti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms, kurios teikia jiems paskolas (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti), paskolų grąžinimą ir naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių kainos ar jos dalies sumokėjimą finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms, kurios finansuoja naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių įsigijimą, tvarko suteiktų garantijų įsipareigojimų pagal suteiktas individualias ir portfelines garantijas apskaitą, kontroliuoja prižiūri , kaip yra vykdomos garantijos individualių ir portfelinių garantijų sąlygos, ir taiko poveikio priemones garantijų sąlygų nevykdantiems garantijų institucijos skolininkams, Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms ir finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms imasi atitinkamų poveikio priemonių individualių garantijų sąlygų nevykdančių garantijų institucijos garantuojamų skolininkų atžvilgiu ir (arba) individualių ir portfelinių garantijų gavėjų atžvilgiu . 5. Garantijų institucija gali teikti tik šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytas garantijas ir bet kokia kita forma negali užtikrinti kitų ūkio subjektų prievolių, išskyrus pačios garantijų institucijos prievoles ir jų vykdymui užtikrinti teikiamus užtikrinimo būdus. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija garantijų institucijai gali pavesti vykdyti ir kitas teisės aktuose nurodytas veiklas. 5. 6.
atskaitomybę nustato Vyriausybės įgaliota institucija. 6. 7. Garantijų institucija ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos privalo pateikti Vyriausybei įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinį kartu su auditoriaus išvada. 7. 8. Jeigu garantijų institucijos nuostoliai pasiekia ketvirtį įstatinio kapitalo dydžio, Vyriausybė garantijų institucija turi sustabdyti naujų individualių ir portfelinių garantijų teikimą. “. 5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas
5 dalių ir 4 straipsnio nuostatos, susijusios su faktoringu, obligacijų įsigijimo sandor io grąžinim u ir (arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjim u , atidėto mokėjimo (suteikto komercinio kredito ) pagal kredituojančio eksportuotojo sudaryt ą prekių, paslaugų ar darbų pardavimo sandor į, sumokėjim u , ir
(arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengim u taikomos nuo 2016
Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2016 m. liepos
Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia: Lietuvos Respublikos Seimo narys Remigijus Žemaitaitis
Projekto
lyginamasis variantas
2016
straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
Draudimo įstatymas) nustatyta tvarka draudimo veiklos licenciją gavusi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigta draudimo įmonė, steigimosi teisę ir (arba) teisę teikti paslaugas įgyvendinanti kitų Europos ekonominės erdvės valstybės narės draudimo įmonė ir Draudimo įstatymo nustatyta tvarka draudimo veiklos leidimą gavęs Lietuvos Respublikoje įsteigtas užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, turintys teisę vykdyti draudimo veiklą. 2. Eksporto kredito draudėjas
ūkinę komercinę veiklą vykdantis juridinis asmuo, eksportuojantis į kitas šalis lietuviškos kilmės prekes, turinčias Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduotą prekių kilmės sertifikatą, liudijantį, kad prekės pagamintos Lietuvos Respublikoje, ir taikantis šių prekių pirkėjui apmokėjimo už parduotas prekes atidėjimą (t. y. suteikiantis pirkėjui komercinį kreditą). 6. 9. Paskola
Respublikoje) šalyse ir kurie nuolat veikia ar gyvena kitose šalyse arba veikia ar gyvena Lietuvos Respublikoje trumpiau negu vienus metus ir yra įsigiję Vyriausybės vertybinių popierių, suteikę paskolų pagal paskolų sutartis arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus. 9. 13. Valdžios sektorius
sutartyje, šios sutarties pagrindu pasirašytame susitarime arba Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytomis sąlygomis įvykdyti turtinius įsipareigojimus pagal tarptautinės finansų institucijos pasirašytas arba garantuotas paskolų, vertybinių popierių emisijos platinimo arba kitas skolinimo (skolinimosi) sutartis, jeigu tarptautinė finansų institucija arba trečiųjų šalių subjektai neįvykdo šiose sutartyse nustatytų įsipareigojimų arba įvykdo ne visus tokius įsipareigojimus. 12. 16. Valstybės garantija už garantijų instituciją
Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms, finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms, garantijų institucijos garantijos gavėjams , jeigu garantijų institucija neįvykdo garantijoje nustatytų įsipareigojimų arba įvykdo ne visus tokius įsipareigojimus. 13. 17.
(toliau – garantijų institucija) – Vyriausybės įsteigtas juridinis asmuo, kuris garantijų institucijos garantijos gavėjams užtikrina Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms, finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms pagal garantijas Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims, Lietuvos Respublikoje įsteigtiems Europos ekonominės erdvės valstybių narių įmonių filialams, Lietuvos Respublikos piliečiams ar kitiems asmenims, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos teise, yra suteiktos analogiškos teisės kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, teikiamų paskolų (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti) grąžinimą, naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą ir kurio įsipareigojimų grąžinti visą skolą arba jos dalį ir už grąžinamą skolą ar jos dalį sumokėti palūkanas įvykdymą garantuoja valstybė g arantijų institucijos garantuojamų įsipareigojimų vykdymą arba nuostolių, susijusių su garantijų institucijos prisiimama kredito rizika, atlyginimą. 14. 18. Valstybės garantuojama paskola
Vyriausybės nustatyta tvarka iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų Lietuvos Respublikos juridiniam asmeniui, Lietuvos Respublikoje įsteigtam Europos ekonominės erdvės valstybės narės įmonės filialui (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetines įstaigas) suteikiama paskola. 17. 21. Valstybės skola
Lietuvos Respublikoje įsteigtas Europos ekonominės erdvės valstybės narės įmonės filialas, pagal sutartį, sudarytą su valstybe, arba pagal kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus gavę perskolinamą paskolą, įsipareigoję valstybei ją tinkamai naudoti ir grąžinti ir (arba) prisiėmę įsipareigojimus pagal skolos grąžinimo sutartis. 19. 23. Valstybės vardu pasiskolintos lėšos
kreditoriai
Respublikos įstatymuose.“
straipsnio pakeitimas
1Papildyti 4 straipsnio 4 dalį 4 punktu:
„
finansuotojui pagal faktoringo sutartis, skirtas kliento apyvartinėms lėšoms papildyti ; “
2Papildyti 4 straipsnio 4 dalį 5 punktu:
„5) dalies atidėto mokėjimo pagal kredituojančio
eksportuotojo sudarytą lietuviškos kilmės prekių, turinčių Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduotą prekių kilmės sertifikatą, liudijantį, kad prekės pagamintos Lietuvos Respublikoje, pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjimo ar draudimo įmonės eksporto kredito draudėjui sumokėtos draudimo išmokos dalies padengimo;“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 8 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „8 straipsnis. Garantijų institucijų steigimas ir valstybės garantija už garantijų instituciją 1.
Vyriausybė turi teisę steigti garantijų institucijas, kurios užtikrintų Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms, finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms, draudimo įmonėms, piniginio reikalavimo dalinio apmokėjimo finansuotojams pagal faktoringo sutartis, kredituojantiems eksportuotojams pagal garantijas Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims, Lietuvos Respublikoje įsteigtiems Europos ekonominės erdvės valstybių narių įmonių filialams ar Lietuvos Respublikos piliečiams arba kitiems asmenims, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos teise, yra suteiktos analogiškos teisės kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, teikiamų paskolų grąžinimą , ir naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą , piniginio reikalavimo dalinį apmokėjimą pagal faktoringo sutartis, dalies atidėto mokėjimo pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjimą ar draudimo įmonės eksporto kredito draudėjui sumokėtos draudimo išmokos dalies padengimą , jeigu tam tikroms programoms įgyvendinti yra numatyta lėšų tų metų valstybės biudžete ar valstybės fonduose. 2. Už garantijų institucijos įsipareigojimų Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms , ir finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms , draudimo įmonėms, piniginio reikalavimo dalinio apmokėjimo finansuotojams pagal faktoringo sutartis, kredituojantiems eksportuotojams pagal garantijas įvykdymą garantuoja valstybė. Vyriausybė kiekvienais metais kiekvienai garantijų institucijai nustato įsipareigojimų pagal garantijas limitus. Šie limitai negali viršyti Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme nustatyto limito. 3.
tvarka pasirašo garantijų institucijos vadovas. Vyriausybės įsteigtų garantijų institucijų įsipareigojimai Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms , ir finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms , draudimo įmonėms, piniginio reikalavimo dalinio apmokėjimo finansuotojams pagal faktoringo sutartis, kredituojantiems eksportuotojams pagal garantijas prilyginami valstybės garantijai. 4. Garantijų institucija, įgyvendindama valstybės vykdomas programas, Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja Lietuvos Respublikos juridinių asmenų, Lietuvos Respublikoje įsteigtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių įmonių filialų ar Lietuvos Respublikos piliečių arba kitų asmenų, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos teise, yra suteiktos analogiškos teisės kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, prašymus užtikrinti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms, kurios teikia jiems paskolas (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti), paskolų grąžinimą , ir naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą , piniginio reikalavimo dalinį apmokėjimą pagal faktoringo sutartis, dalies atidėto mokėjimo pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjimą ar draudimo įmonės eksporto kredito draudėjui sumokėtos draudimo išmokos dalies padengimą, tvarko suteiktų garantijų įsipareigojimų pagal suteiktas garantijas apskaitą, kontroliuoja, kaip yra vykdomos garantijos sąlygos, ir taiko poveikio priemones garantijų sąlygų nevykdantiems garantijų institucijos skolininkams, Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms , ir finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms . , draudimo įmonėms, piniginio reikalavimo dalinio apmokėjimo finansuotojams pagal faktoringo sutartis ir kredituojantiems eksportuotojams. 5.
ir šios institucijos atskaitomybę nustato Vyriausybės įgaliota institucija. 6 . Garantijų institucija ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos privalo pateikti Vyriausybei įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinį kartu su auditoriaus išvada. 7. Jeigu garantijų institucijos nuostoliai pasiekia ketvirtį įstatinio kapitalo dydžio, Vyriausybė turi sustabdyti naujų garantijų teikimą. “
Pakeisti 12 straipsnį į ir jį išdėstyti taip: „12 straipsnis. Atskaitomybė
privalo pateikti Seimui valstybės skolos ataskaitas, įeinančias į teikdama Seimui nacionalinį finansinių ataskaitų rinkinį, kartu teikia Finansų ministerijos nustatyta tvarka parengtą informaciją apie valstybės skolą . Ataskaitų formas, atitinkančias šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatas, nustato finansų ministras.“
ataskaitas teikdama Seimui išvadą ir audito ataskaitą dėl nacionalinio finansinių ataskaitų rinkinio. “ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
2 aiškinamasis raštas DĖL Lietuvos Respublikos
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai: Pagal dabar galiojantį Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymą (toliau – Įstatymas):
institucija (toliau – garantijų institucija) užtikrina Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms, finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms pagal garantijas Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims, Lietuvos Respublikoje įsteigtiems Europos ekonominės erdvės valstybių narių įmonių filialams, Lietuvos Respublikos piliečiams ar kitiems asmenims, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos teise, yra suteiktos analogiškos teisės kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, teikiamų paskolų (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti) grąžinimą, naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą ir kurio įsipareigojimų grąžinti visą skolą arba jos dalį ir už grąžinamą skolą ar jos dalį sumokėti palūkanas įvykdymą garantuoja valstybė. Šiuo metu Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatyme nėra numatyta galimybė kredito įstaigai užtikrinti: · faktoringo sutartyje nustatyto piniginio reikalavimo dalinį ar visišką apmokėjimą; · atidėto mokėjimo (suteikto eksporto kredito ) pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą prekių, paslaugų ar darbų pardavimo sandorį sumokėjimas, ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengimą; · suteikto finansavimo pagal obligacijų įsigijimo sandorį grąžinimas ir (arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjimą. 1.2.
galiojančioje Įstatymo redakcijoje nustatyta galimybė garantijų institucijai teikti garantijas tik už naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sandorius. Šiuo metu Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatyme nėra numatyta galimybė įsigyti ir jo poreikius atitinkančios pakankamos kokybės ir tinkamos kainos naudotą įrangą, naudotus mechanizmus ir (arba) naudotus įrenginius. Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo Nr. I-1508 2, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) tikslai:
1) pagerinti verslo subjektų priėjimą prie išorinių finansavimo šaltinių (trumpalaikio efektyvaus kreditavimo), sudarant galimybes garantijų institucijoms užtikrinti ne tik teikiamų paskolų grąžinimą, gamybinės įrangos ir (arba) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą finansų įstaigoms, bet taip pat užtikrinti kredito įstaigoms faktoringo sutartyje nustatyto piniginio reikalavimo dalinį arba visišką apmokėjimą, kai pagal garantijas tokių įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, užtikrinti atidėto mokėjimo (suteikto eksporto kredito) pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą prekių, paslaugų ar darbų pardavimo sandorį sumokėjimą, ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengimą bei užtikrinti suteikto finansavimo pagal obligacijų įsigijimo sandorį grąžinimą ir
(arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjimą;
2) suteikti galimybę verslo subjektams įsigyti ir jo poreikius atitinkančios pakankamos kokybės ir tinkamos kainos naudotą įrangą, naudotus mechanizmus ir (arba) naudotus įrenginius.
I-1508 2, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) tikslai:
1) pagerinti verslo subjektų priėjimą prie išorinių finansavimo šaltinių (trumpalaikio efektyvaus kreditavimo), sudarant galimybes garantijų institucijoms užtikrinti ne tik teikiamų paskolų grąžinimą, gamybinės įrangos ir (arba) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą finansų įstaigoms, bet taip pat užtikrinti kredito įstaigoms faktoringo sutartyje nustatyto piniginio reikalavimo dalinį arba visišką apmokėjimą, kai pagal garantijas tokių įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, užtikrinti atidėto mokėjimo (suteikto eksporto kredito) pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą prekių, paslaugų ar darbų pardavimo sandorį sumokėjimą, ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengimą bei užtikrinti suteikto finansavimo pagal obligacijų įsigijimo sandorį grąžinimą ir
(arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjimą;
2) suteikti galimybę verslo subjektams įsigyti ir jo poreikius atitinkančios pakankamos kokybės ir tinkamos kainos naudotą įrangą, naudotus mechanizmus ir (arba) naudotus įrenginius. Įstatymo projektu taip pat siekiama pagerinti Lietuvos įmonių priėjimą prie išorinių finansavimo šaltinių, didinti verslo konkurencingumą, išplėsti Lietuvos įmonių eksporto apimtis ir galimybes, atrandant naujas rinkas bei stiprinti eksportuotojų pozicijas tarptautinėje rinkoje, įvesti naujas sąvokas. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Įstatymo projekto iniciatorius ir rengėjas – Lietuvos Respublikos Seimo narys Remigijus Žemaitaitis. 3.
metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Pagal Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį valstybės garantuojama garantijų institucija – Vyriausybės įsteigtas juridinis asmuo, kuris užtikrina Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms, finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms pagal garantijas Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims, Lietuvos Respublikoje įsteigtiems Europos ekonominės erdvės valstybių narių įmonių filialams, Lietuvos Respublikos piliečiams ar kitiems asmenims, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos teise, yra suteiktos analogiškos teisės kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, teikiamų paskolų (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti) grąžinimą, naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą ir kurio įsipareigojimų grąžinti visą skolą arba jos dalį ir už grąžinamą skolą ar jos dalį sumokėti palūkanas įvykdymą garantuoja valstybė. Garantijų institucijos pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą negali teikti garantijų kredito įstaigoms už faktoringo, eksporto kredito, obligacijų įsigijimo, naudotos įrangos, naudotų mechanizmų ir (arba) naudotų įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sandorius. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Priėmus siūlomą Įstatymo projektą, smulkiojo ir vidutinio verslo (toliau – SVV) subjektams bus pasiūlytas platesnis finansinių priemonių, garantuojamų valstybės garantija, pasirinkimas ir tai turės tiesioginę teigiamą įtaką sprendžiant verslo subjektų priėjimo prie išorinio finansavimo trūkumus. Naujų įstatymo projekto nuostatų įgyvendinimas turės teigiamą įtaką verslo subjektams, ieškantiems ir pradedantiems bendradarbiauti su naujais verslo partneriais, minimizuos riziką, susijusią su klientų nemokumu, apyvartinių lėšų trūkumu.
Atsižvelgiant į tai, kad pradėti teikti garantijas pagal faktoringo, eksporto kredito ir obligacijų įsigijimo sutartis garantijų institucijai reikės papildomo, atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme nustatomo, limito, atitinkamos įstatymo nuostatos, susijusios su minėtais sandoriais, bus taikomos nuo 2016 m. gegužės 1 d. Galimybė valstybės garantija garantuoti platesnį sandorių skaičių neturės įtakos, t. y. nedidins kasmet Seimo valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme garantijų institucijoms nustatomo garantijų limito. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Kadangi teisinis reguliavimas nėra keičiamas iš esmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo Nr. XI-2220 15 straipsnio 1 dalimi ir Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės
vertinimo metodikos patvirtinimo ir įgyvendinimo“, 3 punktu, numatomo teisinio reguliavimo poveikis nevertintas. Priėmus Įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Įstatymo projektas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai:
Priimtas įstatymas turės teigiamą įtaką verslo sąlygoms ir jo plėtrai.
Viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria įmonės yra lėšų trūkumas apyvartiniam ir investiciniam kapitalui. Verslo subjektų prieinamumui prie finansavimo šaltinių gerinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 887 „Dėl smulkaus ir vidutinio verslo plėtros“ įsteigė garantijų instituciją UAB
„Investicijų ir verslo garantijos“, kurios tikslas yra mažinti kreditavimo
riziką kredito institucijoms, garantuojant SVV subjektų paskolų dalinį grąžinimą. Tačiau 2008 m. visą pasaulį užklupusi ekonominė krizė privertė bankus griežčiau vertinti verslo subjektų prašymus suteikti paskolas, todėl priėjimas prie išorinių finansavimo šaltinių išlieka vis dar ribotas. · Alternatyvus banko paskoloms finansavimo šaltinis yra faktoringas – vienas populiariausių greitųjų verslo finansavimo įrankių, suteikiančių pagreitį besivystančiam verslui. Faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą. Faktoringo paslauga efektyviausia tiems SVV subjektams, kurie turi sunkumų dėl laiku jiems nesumokamų skolų. Faktoringas padeda sureguliuoti įmonės piniginius srautus, užtikrina jų pastovumą. Pažymėtina, jog naudojimasis faktoringo paslauga neužkerta kelio įmonei naudotis ir kitais finansavimo šaltiniais, todėl faktoringas paprastai vertinamas kaip lanksti, nesudėtinga verslo finansavimo forma. Lietuvos bankų asociacijos 2013 m.
II ketv. duomenimis, faktoringo portfelis dar nepasiekė lygio, buvusio iki krizės, t. y. faktoringo portfelis dabar yra 268,61 mln. Lt mažesnis palyginti su 2007 m. III ketvirčiu (2007 m. III ketv. buvo 1 759,39 mln. Lt, o 2013 m. II ketv. – 1 490,78 mln. Lt). Faktoringo paslaugas teikiančios kredito įstaigos reaguoja į makroekonominius pokyčius, vis dar jaučiamas po pasaulinės recesijos rizikos dėl klientų nemokumo buvimas, kita vertus, ir SVV subjektai atsargiau planuoja investicijas, siekdami išlaikyti stabilius ir teigiamus pinigų srautus. · Eksporto kredito garantija arba draudimas yra vieni iš efektyviausių eksporto rizikos minimizavimo instrumentų. Eksporto kredito rizikos minimizavimas reikalingas siekiant užtikrinti verslo konkurencingumą veržiantis į strategines eksporto rinkas ir skverbiantis į naujas (palengvėja derybų procesas su potencialiais pirkėjais). Problema, kad Lietuvoje veikiantys privatūs draudikai nedraudžia arba nepakankamai draudžia neparduotinos eksporto kredito rizikos. Neparduotina eksporto kredito rizika – rizika, susijusi su pirkėjais ne iš Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių ir iš šalių, kurios nėra Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narės.
Eksporto kredito garantijų ar draudimo agentūros vienokia ar kitokia forma veikia visose ES valstybėse (išskyrus Airiją, Kiprą ir Maltą), todėl Lietuvos eksportuotojams sudarytos nevienodos sąlygos kitų šalių atžvilgiu skverbiantis į naujas rinkas, užmezgant naujus komercinius santykius su potencialiais klientais iš neparduotinos eksporto kredito rizikos šalių. · Garantijos už obligacijų įsigijimo sandorius – skatinamas alternatyvus įmonių finansavimo būdas, kadangi garantija būtų užtikrinamas suteikto finansavimo pagal obligacijų įsigijimo sandorį grąžinimas ir (arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjimas. · Garantijos už naudotos įrangos, naudotų mechanizmų ir (arba) naudotų įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sandorius suteiktų galimybę įsigyti ir jo poreikius atitinkančios pakankamos kokybės ir tinkamos kainos naudotą gamybinę įrangą ir
(arba) naudotus įrenginius. Siūlymas grindžiamas tuo, kad ne kiekviena įmonė, ypač pradėjusi veiklą, gali įsigyti naują ir brangiai kainuojančią gamybinę įrangą ir (arba) įrenginius, o įmonės veiklos poreikiams patenkinti tinka ir geros kokybės naudota gamybinė įranga ir (arba) įrenginiai. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Reikės pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimą Nr. 887 „Dėl smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros“. 9.
r įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka: Taip, įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Taip, įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti: Įstatymui įgyvendinti Lietuvos Respublikos ūkio ministerija iki 2016 m. liepos 1 d. turės parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 887 „Dėl smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros“ pakeitimo projektą. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):
Patvirtinus Įstatymo projektą, planuojama įgyvendinti: garantijų už faktoringo sandorius priemonę, jai skiriant iki 5,8 mln. eurų ES struktūrinių fondų lėšų; garantijų už eksporto kreditų sandorių priemonę, jai skiriant iki 7 mln. eurų grįžusių lėšų iš pagal anksčiau Ūkio ministerijos įgyvendintas priemones; garantijų už obligacijų įsigijimo sandorių priemonę, jai skiriant iki 3 mln. eurų grįžusių lėšų iš pagal anksčiau Ūkio ministerijos įgyvendintas priemones. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:
Rengiant Įstatymo projektą specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14.
paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis: „faktoringas“, „eksporto kreditas“, „obligacijos“. 15. Kiti , iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: Nėra. Teikia: Seimo narys Remigijus Žemaitaitis
2 aiškinamasis raštas DĖL Lietuvos Respublikos
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai: Pagal dabar galiojantį Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymą (toliau – Įstatymas):
institucija (toliau – garantijų institucija) užtikrina Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms, finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms pagal garantijas Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims, Lietuvos Respublikoje įsteigtiems Europos ekonominės erdvės valstybių narių įmonių filialams, Lietuvos Respublikos piliečiams ar kitiems asmenims, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos teise, yra suteiktos analogiškos teisės kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, teikiamų paskolų (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti) grąžinimą, naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą ir kurio įsipareigojimų grąžinti visą skolą arba jos dalį ir už grąžinamą skolą ar jos dalį sumokėti palūkanas įvykdymą garantuoja valstybė. Šiuo metu Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatyme nėra numatyta galimybė kredito įstaigai užtikrinti: · faktoringo sutartyje nustatyto piniginio reikalavimo dalinį ar visišką apmokėjimą; · atidėto mokėjimo (suteikto eksporto kredito ) pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą prekių, paslaugų ar darbų pardavimo sandorį sumokėjimas, ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengimą; · suteikto finansavimo pagal obligacijų įsigijimo sandorį grąžinimas ir (arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjimą. 1.2.
galiojančioje Įstatymo redakcijoje nustatyta galimybė garantijų institucijai teikti garantijas tik už naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sandorius. Šiuo metu Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatyme nėra numatyta galimybė įsigyti ir jo poreikius atitinkančios pakankamos kokybės ir tinkamos kainos naudotą įrangą, naudotus mechanizmus ir (arba) naudotus įrenginius. Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo Nr. I-1508 2, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) tikslai:
1) pagerinti verslo subjektų priėjimą prie išorinių finansavimo šaltinių (trumpalaikio efektyvaus kreditavimo), sudarant galimybes garantijų institucijoms užtikrinti ne tik teikiamų paskolų grąžinimą, gamybinės įrangos ir (arba) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą finansų įstaigoms, bet taip pat užtikrinti kredito įstaigoms faktoringo sutartyje nustatyto piniginio reikalavimo dalinį arba visišką apmokėjimą, kai pagal garantijas tokių įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, užtikrinti atidėto mokėjimo (suteikto eksporto kredito) pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą prekių, paslaugų ar darbų pardavimo sandorį sumokėjimą, ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengimą bei užtikrinti suteikto finansavimo pagal obligacijų įsigijimo sandorį grąžinimą ir
(arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjimą;
2) suteikti galimybę verslo subjektams įsigyti ir jo poreikius atitinkančios pakankamos kokybės ir tinkamos kainos naudotą įrangą, naudotus mechanizmus ir (arba) naudotus įrenginius.
I-1508 2, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) tikslai:
1) pagerinti verslo subjektų priėjimą prie išorinių finansavimo šaltinių (trumpalaikio efektyvaus kreditavimo), sudarant galimybes garantijų institucijoms užtikrinti ne tik teikiamų paskolų grąžinimą, gamybinės įrangos ir (arba) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą finansų įstaigoms, bet taip pat užtikrinti kredito įstaigoms faktoringo sutartyje nustatyto piniginio reikalavimo dalinį arba visišką apmokėjimą, kai pagal garantijas tokių įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, užtikrinti atidėto mokėjimo (suteikto eksporto kredito) pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą prekių, paslaugų ar darbų pardavimo sandorį sumokėjimą, ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengimą bei užtikrinti suteikto finansavimo pagal obligacijų įsigijimo sandorį grąžinimą ir
(arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjimą;
2) suteikti galimybę verslo subjektams įsigyti ir jo poreikius atitinkančios pakankamos kokybės ir tinkamos kainos naudotą įrangą, naudotus mechanizmus ir (arba) naudotus įrenginius. Įstatymo projektu taip pat siekiama pagerinti Lietuvos įmonių priėjimą prie išorinių finansavimo šaltinių, didinti verslo konkurencingumą, išplėsti Lietuvos įmonių eksporto apimtis ir galimybes, atrandant naujas rinkas bei stiprinti eksportuotojų pozicijas tarptautinėje rinkoje, įvesti naujas sąvokas. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Įstatymo projekto iniciatorius ir rengėjas – Lietuvos Respublikos Seimo narys Remigijus Žemaitaitis. 3.
metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Pagal Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį valstybės garantuojama garantijų institucija – Vyriausybės įsteigtas juridinis asmuo, kuris užtikrina Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms, finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms pagal garantijas Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims, Lietuvos Respublikoje įsteigtiems Europos ekonominės erdvės valstybių narių įmonių filialams, Lietuvos Respublikos piliečiams ar kitiems asmenims, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos teise, yra suteiktos analogiškos teisės kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, teikiamų paskolų (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti) grąžinimą, naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą ir kurio įsipareigojimų grąžinti visą skolą arba jos dalį ir už grąžinamą skolą ar jos dalį sumokėti palūkanas įvykdymą garantuoja valstybė. Garantijų institucijos pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą negali teikti garantijų kredito įstaigoms už faktoringo, eksporto kredito, obligacijų įsigijimo, naudotos įrangos, naudotų mechanizmų ir (arba) naudotų įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sandorius. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Priėmus siūlomą Įstatymo projektą, smulkiojo ir vidutinio verslo (toliau – SVV) subjektams bus pasiūlytas platesnis finansinių priemonių, garantuojamų valstybės garantija, pasirinkimas ir tai turės tiesioginę teigiamą įtaką sprendžiant verslo subjektų priėjimo prie išorinio finansavimo trūkumus. Naujų įstatymo projekto nuostatų įgyvendinimas turės teigiamą įtaką verslo subjektams, ieškantiems ir pradedantiems bendradarbiauti su naujais verslo partneriais, minimizuos riziką, susijusią su klientų nemokumu, apyvartinių lėšų trūkumu.
Atsižvelgiant į tai, kad pradėti teikti garantijas pagal faktoringo, eksporto kredito ir obligacijų įsigijimo sutartis garantijų institucijai reikės papildomo, atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme nustatomo, limito, atitinkamos įstatymo nuostatos, susijusios su minėtais sandoriais, bus taikomos nuo 2016 m. gegužės 1 d. Galimybė valstybės garantija garantuoti platesnį sandorių skaičių neturės įtakos, t. y. nedidins kasmet Seimo valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme garantijų institucijoms nustatomo garantijų limito. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Kadangi teisinis reguliavimas nėra keičiamas iš esmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo Nr. XI-2220 15 straipsnio 1 dalimi ir Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės
vertinimo metodikos patvirtinimo ir įgyvendinimo“, 3 punktu, numatomo teisinio reguliavimo poveikis nevertintas. Priėmus Įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Įstatymo projektas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai:
Priimtas įstatymas turės teigiamą įtaką verslo sąlygoms ir jo plėtrai.
Viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria įmonės yra lėšų trūkumas apyvartiniam ir investiciniam kapitalui. Verslo subjektų prieinamumui prie finansavimo šaltinių gerinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 887 „Dėl smulkaus ir vidutinio verslo plėtros“ įsteigė garantijų instituciją UAB
„Investicijų ir verslo garantijos“, kurios tikslas yra mažinti kreditavimo
riziką kredito institucijoms, garantuojant SVV subjektų paskolų dalinį grąžinimą. Tačiau 2008 m. visą pasaulį užklupusi ekonominė krizė privertė bankus griežčiau vertinti verslo subjektų prašymus suteikti paskolas, todėl priėjimas prie išorinių finansavimo šaltinių išlieka vis dar ribotas. · Alternatyvus banko paskoloms finansavimo šaltinis yra faktoringas – vienas populiariausių greitųjų verslo finansavimo įrankių, suteikiančių pagreitį besivystančiam verslui. Faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą. Faktoringo paslauga efektyviausia tiems SVV subjektams, kurie turi sunkumų dėl laiku jiems nesumokamų skolų. Faktoringas padeda sureguliuoti įmonės piniginius srautus, užtikrina jų pastovumą. Pažymėtina, jog naudojimasis faktoringo paslauga neužkerta kelio įmonei naudotis ir kitais finansavimo šaltiniais, todėl faktoringas paprastai vertinamas kaip lanksti, nesudėtinga verslo finansavimo forma. Lietuvos bankų asociacijos 2013 m.
II ketv. duomenimis, faktoringo portfelis dar nepasiekė lygio, buvusio iki krizės, t. y. faktoringo portfelis dabar yra 268,61 mln. Lt mažesnis palyginti su 2007 m. III ketvirčiu (2007 m. III ketv. buvo 1 759,39 mln. Lt, o 2013 m. II ketv. – 1 490,78 mln. Lt). Faktoringo paslaugas teikiančios kredito įstaigos reaguoja į makroekonominius pokyčius, vis dar jaučiamas po pasaulinės recesijos rizikos dėl klientų nemokumo buvimas, kita vertus, ir SVV subjektai atsargiau planuoja investicijas, siekdami išlaikyti stabilius ir teigiamus pinigų srautus. · Eksporto kredito garantija arba draudimas yra vieni iš efektyviausių eksporto rizikos minimizavimo instrumentų. Eksporto kredito rizikos minimizavimas reikalingas siekiant užtikrinti verslo konkurencingumą veržiantis į strategines eksporto rinkas ir skverbiantis į naujas (palengvėja derybų procesas su potencialiais pirkėjais). Problema, kad Lietuvoje veikiantys privatūs draudikai nedraudžia arba nepakankamai draudžia neparduotinos eksporto kredito rizikos. Neparduotina eksporto kredito rizika – rizika, susijusi su pirkėjais ne iš Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių ir iš šalių, kurios nėra Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narės.
Eksporto kredito garantijų ar draudimo agentūros vienokia ar kitokia forma veikia visose ES valstybėse (išskyrus Airiją, Kiprą ir Maltą), todėl Lietuvos eksportuotojams sudarytos nevienodos sąlygos kitų šalių atžvilgiu skverbiantis į naujas rinkas, užmezgant naujus komercinius santykius su potencialiais klientais iš neparduotinos eksporto kredito rizikos šalių. · Garantijos už obligacijų įsigijimo sandorius – skatinamas alternatyvus įmonių finansavimo būdas, kadangi garantija būtų užtikrinamas suteikto finansavimo pagal obligacijų įsigijimo sandorį grąžinimas ir (arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjimas. · Garantijos už naudotos įrangos, naudotų mechanizmų ir (arba) naudotų įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sandorius suteiktų galimybę įsigyti ir jo poreikius atitinkančios pakankamos kokybės ir tinkamos kainos naudotą gamybinę įrangą ir
(arba) naudotus įrenginius. Siūlymas grindžiamas tuo, kad ne kiekviena įmonė, ypač pradėjusi veiklą, gali įsigyti naują ir brangiai kainuojančią gamybinę įrangą ir (arba) įrenginius, o įmonės veiklos poreikiams patenkinti tinka ir geros kokybės naudota gamybinė įranga ir (arba) įrenginiai. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Reikės pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimą Nr. 887 „Dėl smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros“. 9.
r įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka: Taip, įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Taip, įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti: Įstatymui įgyvendinti Lietuvos Respublikos ūkio ministerija iki 2016 m. liepos 1 d. turės parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 887 „Dėl smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros“ pakeitimo projektą. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):
Patvirtinus Įstatymo projektą, planuojama įgyvendinti: garantijų už faktoringo sandorius priemonę, jai skiriant iki 5,8 mln. eurų ES struktūrinių fondų lėšų; garantijų už eksporto kreditų sandorių priemonę, jai skiriant iki 7 mln. eurų grįžusių lėšų iš pagal anksčiau Ūkio ministerijos įgyvendintas priemones; garantijų už obligacijų įsigijimo sandorių priemonę, jai skiriant iki 3 mln. eurų grįžusių lėšų iš pagal anksčiau Ūkio ministerijos įgyvendintas priemones. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:
Rengiant Įstatymo projektą specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14.
paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis: „faktoringas“, „eksporto kreditas“, „obligacijos“. 15. Kiti , iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: Nėra. Teikia: Lietuvos Respublikos Seimo narys Remigijus Žemaitaitis
2009-11-
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected] . Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2016-01- Nr. Į 2015-12-17 Nr. S-2015-8115 Lietuvos Respublikos Seimui
Europos teisės departamentas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Seimo posėdžių sekretoriato raštu pateiktą Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo Nr. I-1508 2, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-3909 (toliau – įstatymo projektas). Pateiktu įstatymo projektu siūloma nustatyti galimybę teikti valstybės pagalbą (valstybės garantiją) faktoringo sutartyse nustatytam piniginio reikalavimo daliniam ar visiškam apmokėjimui, eksporto kredito sumokėjimui, eksporto kredito draudimo garantijai, obligacijų įsigijimo gražinimo ar mokamų palūkanų sumokėjimui. Primintina, kad valstybės pagalba, pažeidžianti vidaus rinką ir konkurenciją, nėra leidžiama Europos Sąjungoje (tai numatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107, 108 straipsniuose). Tik tam tikros valstybės pagalbos rūšys, atitinkančios valstybės pagalbą reglamentuojančiuose ES teisės aktuose nustatytus reikalavimus, gali būti laikomos neprieštaraujančiomis bendrai vidaus rinkai. Įstatymo projekto nuostatos, kuriomis siūloma valstybės pagalbos forma eksportuotojams, eksporto kreditoriams ir draudikams iš principo laikytina nesuderinama su vidaus rinka, nes darys įtakos prekybai kredito draudimo paslaugomis Sąjungos viduje. Taip gali būti iškraipoma skirtingų valstybių narių draudikų tarpusavio konkurencija ir taip netiesiogiai veikiama Sąjungos vidaus prekyba, neatsižvelgiant į tai, ar tai Sąjungos vidaus eksportas, ar eksportas už Sąjungos ribų.
Todėl Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklėmis draudžiama valstybės pagalba, kai valstybiniai draudikai apdraudžia parduotiną eksporto riziką. Leistini eksporto kredito draudimai tik nuo laikinai neparduotinos rizikos, kurių rizikos laikotarpis yra trumpesnis nei 2 metai ir jei yra išpildomos visos sąlygos, nustatytos Europos Komisijos komunikate valstybėms narėms dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo trumpalaikiam eksporto kredito draudimui (2012/C 392/01). Vertinant garantijomis suteikiamą valstybės pagalbą būtina atsižvelgti į reikalavimus, nustatytus Komisijos pranešime dėl ES sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai (2008/C 155/02), kad ši pagalbos rūšis nebūtų laikoma pažeidžiančia vidaus rinkos sąlygas ir konkurenciją. Atitinkamai garantijos gavėjui yra keliami specifiniai reikalavimai, kurių vienas – neturi būti teikiama valstybės garantija finansinių sunkumų turintiems gavėjams, turi būti nustatytos metinių priemokų ribos (atsižvelgiant į rizikos dengimo apimtis), kurias viršijus valstybės garantija nebūtų laikoma pagalba, nes būtų atitikmuo garantijos priemokų, taikomų finansų rinkose. Kartu paminėtina, kad pagal 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamento Nr. 1407/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai, 1 straipsnio d dalį draudžiama teikti pagalbą su eksportu susijusiai veiklai trečiosiose šalyse arba valstybėse narėse, tai yra pagalbą, tiesiogiai susijusią su eksportuojamais kiekiais, platinimo tinklo kūrimu bei veikla, arba kitomis einamosiomis išlaidomis, susijusiomis su eksporto veikla.
Tokia valstybės pagalbos forma, kai pagalba (garantija) teikiama faktoringo sandorio pagrindu nustatytam piniginio reikalavimo daliniam arba visiškam apmokėjimui, iš esmės vertintina šalia minėtų ES valstybės pagalbos taisyklių, taikytinų garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai, ir pagal ES valstybės pagalbos taisykles, taikytinas rizikos finansų investicijoms, paskoloms, obligacijų įsigijimui (žr. Komisijos komunikatą dėl valstybės pagalbos rizikos finansų investicijoms skatinti gairių (2014/C 19/04). Todėl pažymėtina, kad remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsniu, valstybėms narėms nustatyta pareiga iš anksto pranešti Europos Komisijai apie ketinimus suteikti, pakeisti vidaus rinką ar konkurenciją galinčią pažeisti valstybės pagalbą, kad Europos Komisija galėtų iš anksto pateikti savo pastabas. Atitinkamai valstybė narė negali numatytų priemonių įgyvendinti iki bus gautas Europos Komisijos pritarimas. Kadangi minėtos valstybės pagalbos rūšys, susijusios su garantijos teikimu eksporto sandoriuose atsirandančiai rizikai mažinti, investicijomis, paskolomis atitiktų visus valstybės pagalbos kriterijus, kuriai taikytinos nustatytos valstybės pagalbos taisyklės, siūlomi įstatymo projektu pakeitimai turi būti suderinti su Europos Komisija.
Taip pat siūlytume kreiptis dėl įstatymo projektu pateiktų siūlymų, susijusių su valstybės pagalba, vertinimo į Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, kuri pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra koordinuojanti institucija valstybės pagalbos, kuriai taikomos Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklės, klausimais. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Daiva Stepanienė, tel.: 8 706 68 083, el. p. [email protected]
2016-01-04 Nr. XIIP-3909 Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
išplėsti finansinių įsipareigojimų, kurių įvykdymas užtikrinamas valstybės garantija , ratą ir nustatyti, kad valstybės garantuojama garantijų institucija galėtų užtikrinti ne tik teikiamų paskolų (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti) grąžinimą, naujos gamybinės įrangos ir (arba) naujų įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą, bet ir faktoringo sutartyje nustatyto piniginio reikalavimo dalinį ar visišką apmokėjimą, atidėto mokėjimo (suteikto eksporto kredito) pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą prekių, paslaugų ar darbų pardavimo sandorio sumokėjimą ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos kredito draudėjui padengimą bei suteikto finansavimo pagal obligacijų įsigijimo sandorį grąžinimą ir (arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjimą. Pažymėtina, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Taigi, projektu siūlomos priemonės gali būti laikomos valstybės pagalba.
Atsižvelgiant į tai, teikiamam projektui taikytini: Komisijos pranešimas dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai 2008/C 155/02 (toliau – Komisijos pranešimas) bei Komisijos komunikatas valstybėms narėms dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo trumpalaikiam eksporto kredito draudimui 2012/C 392/01 (su paskutiniais pakeitimai, padarytais Komisijos komunikatu 2013/C 372/01) (toliau – Komisijos komunikatas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Komisijos pranešime yra nustatytos sąlygos, kurioms esant nelaikoma, kad yra suteikta pagalba (dėl tokios teikiamos pagalbos nereikia pranešti Europos Komisijai pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį). Nors Komisijos pranešime nurodytos sąlygos yra diferencijuojamos, priklausomai nuo garantijos rūšies (atskirai nurodomos sąlygos individualioms garantijoms, individualioms garantijoms mažoms ir vidutinėms įmonėms, garantijų schemoms bei garantijų schemoms mažoms ir vidutinėms įmonėms), apibendrintai būtų galima nurodyti šias sąlygas: paskolos gavėjas neturi finansinių sunkumų; garantija turi būti susieta su konkrečiu finansiniu sandoriu, kuriame nustatyta didžiausia suma ir terminas; garantija užtikrinama ne daugiau kaip 80 procentų negrąžintos paskolos arba kito finansinio įsipareigojimo; už garantiją sumokama atitinkama kaina. Pažymėtina, kad nei teikiamame projekte, nei galiojančiame įstatyme iš esmės nėra nustatyta jokių naujai teikiamų garantijų teikimo sąlygų, taip pat nėra pateikta blanketinė nuoroda į Komisijos pranešimą, todėl toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip nederantis su aptarto Komisijos pranešimo nuostatomis. Kiek tai susiję su eksporto kredito garantijomis, pabrėžtina, kad Komisijos komunikate yra aptariamas SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymas ir įtvirtinamas bendras draudimas teikti pagalbą parduotinos rizikos eksporto kredito draudimui.
Ir tik Komisijos komunikato 4 skirsnyje yra numatytos tam tikros parduotinos rizikos apibrėžties išimtys ir nustatomos valstybės kišimosi sąlygos laikinai neparduotinos rizikos draudimo atveju („parduotina rizika“ pagal Komisijos komunikatą laikoma komercinė ir politinė rizika, kurios ilgiausias rizikos laikotarpis yra trumpesnis negu dveji metai ir kurią patiria valstybiniai ir nevalstybiniai pirkėjai Komisijos komunikato priede išvardytose šalyse, visa kita rizika šiame komunikate laikoma neparduotina). Komisijos komunikato 18 punkte nurodoma, kad nepaisant parduotinos rizikos apibrėžties, tam tikra komercinė ir politinė rizika, kurią patiria pirkėjai, įsikūrę priede išvardintose šalyse, yra laikoma laikinai neparduotina šiais atvejais:
a) jeigu Komisija nusprendžia laikinai pašalinti vieną ar kelias šalis iš priede nurodytų parduotinos rizikos šalių sąrašo, nes privataus draudimo rinkos pajėgumai toje šalyje arba šalyse yra nepakankami, kad būtų apdrausta visa ekonomiškai pagrįsta rizika;
b) jeigu Komisija, gavusi valstybės narės pranešimą, nusprendžia, kad rizika, kurią patiria mažosios ir vidutinės įmonės, kurių bendra metinė eksporto apyvarta neviršija 2 mln. EUR, yra laikinai neparduotina eksportuotojams pranešančiojoje valstybėje narėje;
c) jeigu Komisija, gavusi valstybės narės pranešimą, nusprendžia, kad vienos rizikos rūšies draudimas, kurio rizikos laikotarpis yra bent jau nuo 181 dienos iki mažiau nei dvejų metų, yra laikinai neparduotinas eksportuotojams pranešančiojoje valstybėje narėje;
d) jeigu Komisija, gavusi valstybės narės pranešimą, nusprendžia, kad trūkstant eksporto kredito draudimo, tam tikra rizika yra laikinai neparduotina eksportuotojams pranešančiojoje valstybėje narėje.
Pažymėtina, kad Komisijos komunikato 4.3 skirsnyje yra nustatytos draudimo nuo laikinai neparduotinos rizikos teikimo sąlygos: draudimo kokybė, rizikos prisiėmimo principai, tinkama kainodara, skaidrumas ir ataskaitų teikimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tik Komisijos komunikato 18 punkto a papunktyje nurodyta rizika gali būti draudžiama, nepranešus Europos Komisijai. Visais kitais atvejais (18 punkto b, c ir d papunkčiai) rizika gali būti draudžiama, tik pranešus Europos Komisijai bei gavus jos sutikimą . Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teikiant Komisijai pranešimą pagal Komisijos komunikato b ir c papunkčius, jame reikia nurodyti, kad valstybė narė kreipėsi į pagrindinius valstybės draudikus ir tarpininkus toje valstybėje narėje ir suteikė galimybę pateikti įrodymų, kad tokią riziką ten galima apdrausti. Komisijos komunikato 18 punkto d papunktyje nurodytos rizikos atvejais pranešime Komisijai valstybė narė turi įrodyti, kad toje valstybėje narėje eksportuotojai negali pasinaudoti draudimu dėl pasiūlos sutrikimo privačioje draudimo rinkoje, sumažėjus pajėgumui arba susiaurėjus siūlomų produktų įvairovei, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptartasis Komisijos komunikatas be kita ko yra ir riboto galiojimo, t.y. taikomas iki 2018m. gruodžio 31 d.
Pažymėtina, kad projekte siekiama įtvirtinti „absoliučias“ eksporto kredito garantijas, nesiejant jų su jokiais Komisijos komunikate nustatytais atvejais, sąlygomis ir nesuderinus su Europos Komisija numatomų teikti naujų valstybės pagalbos priemonių, todėl Europos Komisija, manydama, kad tokie ketinimai pagal SESV 107 straipsnį yra nesuderinami su vidaus rinka, galėtų pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą. Toliau pateikiamos pastabos dėl konkrečių projekto nuostatų, kurios tobulintinos (taip pat ir dėl eksporto kredito, jeigu jų nebūtų atsisakyta dėl galimo prieštaravimo Europos Sąjungos teisei). 2. Projekto 1 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje teikiama eksporto kredito draudėjo apibrėžtis tikslintina, nurodant, kokią draudimo sutartį turi būti sudaręs kredituojantis eksportuotojas, kad jis galėtų būti laikomas eksporto kredito draudėju. 3. Projekto 1 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje teikiamas siūlymas nustatyti, kad garantijų institucijos garantijos gavėjai yra ir kreditoriai ( kredito įstaiga, finansinės nuomos (lizingo) bendrovė, draudimo įmonė, teikiantys finansavimą) , ir jų skolininkai ( eksporto kredito draudėjas, kredituojantis eksportuotojas, pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti faktoringo sandorius, gaunantys finansavimą), nesuprantamas ir kelia abejonių dėl šios nuostatos atitikimo kitoms projekto ir galiojančio įstatymo nuostatoms.
Pavyzdžiui, to paties straipsnio 5 dalyje apibrėžiant garantijų institucijos garantuojamą prievolę siūloma nustatyti, kad tai yra garantijų institucijos garantijos gavėjo (t.y. bet kurio 4 dalyje nurodyto subjekto) garantijų institucijos garantuojamam finansavimo gavėjui (apibrėžtas 6 dalyje) suteikto finansavimo pagal atitinkamą sandorį grąžinimas, palūkanų sumokėjimas, atidėto mokėjimo sumokėjimas, draudimo išmokos padengimas. Be to, neaišku, kuri faktoringo sutarties šalis, finansuotojas ar klientas, turima omenyje nurodant, kad garantijos gavėju yra „pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti faktoringo sandorius “. Jeigu siekiama nurodyti finansuotoją, tai pagal Civilinio kodekso 6.903 ir 6.904 straipsnių nuostatas, finansuotoju pagal faktoringo sutartį gali būti tik bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę vykdyti faktoringo veiklą . Įstatymai nenustato specialių reikalavimų klientui pagal faktoringo sutartį. 4. Projekto 1 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje siūloma garantijų institucijos garantuojamos prievolės apibrėžtis ydinga, nes garantijų institucijos garantuojama prievolė apibrėžiama ne išvardijant garantuojamas prievoles (paskola, lizingas, faktoringas), bet nurodant šios institucijos teikiamas garantijas (finansavimo grąžinimas, palūkanų sumokėjimas ir pan.). 5.
finansavimo gavėjo“ sąvoką, lieka neaiškus šios sąvokos santykis su „valstybės garantuojamu skolininku“. Šiame kontekste ypatingas dėmesys atkreiptinas į tai, kad galiojančiame įstatyme yra nustatytos tam tikros pareigos tik valstybės garantuojamam skolininkui (3 straipsnio 13 dalis, 9 straipsnis), tuo tarpu projektu garantijų institucijos garantuojam finansavimo gavėjui nesiūloma nustatyti jokių pareigų. 6. Projekto 1 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateikiama garantijų institucijos individualios garantijos apibrėžtis. Siekiant teisinio aiškumo, svarstytina galimybė šią dalį papildyti nuostata, paaiškinančia, kokiu būdu garantuojamas prievolės vykdymas pvz., grąžinant konkrečią paskolą, sumokant finansinės nuomos (lizingo) sumą, apmokant faktoringo sutartyje nustatytą piniginį reikalavimą ir pan. 7. Projekto 1 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, apibrėžiant garantijų institucijos portfelinę garantiją, nurodomas ir garantijų institucijos įsipareigojimas „ padengti dalį nuostolių, susijusių su garantijų institucijos prisiimama kredito rizika“. Tačiau nei iš šios nuostatos, nei iš 2 straipsnio 9 dalies nuostatų, kuriose pateikiama garantijų institucijos prisiimamos kredito rizikos apibrėžtis, nei iš kitų projekto nuostatų neaišku, kokiais atvejais ir kokiu būdu garantijų institucija prisiima kredito riziką.
Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų garantijų dėl eksporto kredito draudimo įstatymo, galiojusio nuo
1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. , 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad „ valstybė prisiima įsipareigojimą padengti dalį draudėjo nuostolių dėl pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, jeigu privačios draudimo įmonės neprisiima dalies eksporto kredito draudimo rizikos.“ Jame taip pat buvo nustatyta, kad „Garantijos teikiamos draudėjui, kai jis yra sudaręs eksporto kredito draudimo sutartį su draudimo įmone, turinčia investicinį kredito reitingą, ir draudimo rizikos laikotarpis yra trumpesnis negu dveji metai.“ Manytume, kad projektas turėtų būti papildytas atitinkamomis nuostatomis, užtikrinančiomis skaidrų ir efektyvų valstybės lėšų naudojimą. 8. Projekto 1 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje siūloma nustatyti, kad garantijų institucijos prisiimama kredito rizika yra „ dalis kredito rizikos, susijusios su kredituojančio eksportuotojo prekių, paslaugų ar darbų pirkėju, eksporto kredito garantijos suteikimo atveju“. Pastebėtina, kad projekte nėra nuostatų, kokią dalį kredito rizikos gali prisiimti garantijų institucija (kokios valstybės prisiimamos atsakomybės ribos), kokias sąlygas turi atitikti draudėjas, kad jam būtų teikiama valstybės garantija. Be to, nėra aišku, kas tai yra „eksporto kredito garantija“, nes jos apibrėžtis projekte neteikiama, taip pat neaišku, kokiomis sąlygomis ji gali būti teikiama. Projektas tobulintinas, pašalinant nurodytus neaiškumus. 9.
dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje pateikiama „kredituojančio eksportuotojo“ apibrėžtis neatitinka Europos Sąjungos teisės: viena vertus, SESV
reiškia, kad vykdyti ekonominę veiklą kitoje valstybėje narėje turi teisę ne tik Lietuvoje veikiantys juridiniai asmenys, kaip numatyta projekte, bet ir Europos ekonominės erdvės valstybių įmonių filialai, neturintys juridinio asmens statuso. Be to, įsisteigimo laisvės subjektais gali būti ir ES, ir ELPA valstybių piliečiai. Kita vertus „kredituojančio eksportuotojo“ apibrėžtis neatitinka ir Komisijos komunikato, atsižvelgiant į tai, kad pagal pateiktą apibrėžimą prekės, paslaugos ir darbai galės būti eksportuojami į bet kokią užsienio šalį, nepriklausomai nuo to, ar ši šalis priskirta neparduotinos rizikos ar laikinai neparduotinos rizikos šalims pagal Komisijos komunikate nustatytus reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiuose teisės aktuose vartojamas komercinio kreditavimo terminas, o ne prekinio kredito (pvz., Civilinio kodekso 6.885 straipsnis). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad terminas „kredituojantis eksportuotojas“ nėra aprobuotas terminas, kaip tai nustatyta Terminų banko įstatyme. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tobulintinos. 10. Projekto
valstybės garantuojamos garantijų institucijos apibrėžtis neaiški, todėl tobulintina.
Pastebėtina, kad galiojančiame įstatyme yra nurodyti šie garantijų institucijos požymiai:
nuomos (lizingo) bendrovių) pagal garantijas įstatyme išvardintiems asmenims teikiamų paskolų (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti) grąžinimą, naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą ir
grąžinamą skolą ar jos dalį sumokėti palūkanas įvykdymą garantuoja valstybė. 11. Projekto 2 straipsnio 1 dalyje dėstomo keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos tobulintinos. Atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.567 straipsnyje pateiktą lizingo (finansinės nuomos) sutarties sampratą, reikėtų vietoj „finansavimo, skirto <...> įrenginiams įsigyti“, įrašyti, kad garantija teikiama – dėl „<...> įrenginių kainos ar jos dalies sumokėjimo pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis <...>“, kaip tai įrašyta galiojančiame įstatyme. 12. Siekiant aiškumo, projekto 2 straipsnio 2 dalyje dėstomo keičiamo įstatymo 4 straipsnio
teikiama garantija dėl piniginio reikalavimo dalinio arba visiško apmokėjimo pagal faktoringo sutartis, sudarytas su garantijos institucijos garantijos gavėju. Atitinkamai reikėtų nurodyti ir kam, kokia garantija ir kokiu pagrindu suteikiama „išleidžiant ir parduodant obligacijas“. 13.
rojekto 2 straipsnio 2 dalyje dėstomo keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 5 punkte siūloma nustatyti, kad garantijų institucija gali teikti garantijas dėl „kredito rizikos sumažinimo, siekiant paskatinti Lietuvoje veikiančių ūkio subjektų pagamintų prekių, suteiktų paslaugų ar vykdomų darbų eksportą į kitas šalis;“, o 6 punkte
4 straipsnio 1 dalimi siūloma nustatyti, kad tam tikros įstatymo nuostatos, susijusios su faktoringu, obligacijų įsigijimo sandorio grąžinimu ir pan. būtų taikomos nuo 2016 m. gegužės 1 d. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Biudžeto sandaros įstatymo 12 straipsnį „M okesčių įstatymai, kiti įstatymai ir teisės aktai bei jų pakeitimai, darantys įtaką atitinkamų biudžetinių metų biudžeto pajamoms, asignavimams ir valstybės skolai, įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka, bet priimami ne vėliau kaip tų biudžetinių metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas “ . 16. Atsižvelgiant į tai, kad teikiamu projektu siekiama reglamentuoti visuomeninius santykius, susijusius su tam tikrų išmokų mokėjimu iš valstybės biudžeto, pagal Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktą turėtų būti atliktas teikiamo projekto antikorupcinis vertinimas. 17. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos skolos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį valstybės garantijas teikia ir įsipareigojimus pagal kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus prisiima Vyriausybė, siūlytume kreiptis į Vyriausybę dėl išvados pateikimo. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. daina.petrauskaite @lrs.lt L. Schulte-Ebbert, tel. (8 5) 2396 498, el.
2009-11-
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected] . Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2016-03- Nr. Į 2016-02-24 Nr. S-2016-1122 Lietuvos Respublikos Seimui
Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau
Respublikos Seimui 2016 m. sausio 14 d. raštu Nr. NR-24. Atitinkamai ir ETD pastabas pakartojame naujai pateikto įstatymo projekto atžvilgiu, kuriuo taip pat siūloma nustatyti galimybę teikti valstybės pagalbą (valstybės garantiją) faktoringo sutartyse nustatytam piniginio reikalavimo daliniam ar visiškam apmokėjimui, eksporto kredito sumokėjimui, eksporto kredito draudimo garantijai, obligacijų įsigijimo gražinimo ar mokamų palūkanų sumokėjimui. Primintina, kad valstybės pagalba, pažeidžianti vidaus rinką ir konkurenciją, nėra leidžiama Europos Sąjungoje (tai numatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107, 108 straipsniuose).
Tik tam tikros valstybės pagalbos rūšys, atitinkančios valstybės pagalbą reglamentuojančiuose ES teisės aktuose nustatytus reikalavimus, gali būti laikomos neprieštaraujančiomis bendrai vidaus rinkai. Įstatymo projekto nuostatos, kuriomis siūloma valstybės pagalbos forma eksportuotojams, eksporto kreditoriams ir draudikams iš principo laikytina nesuderinama su vidaus rinka, nes darys įtakos prekybai kredito draudimo paslaugomis Sąjungos viduje. Taip gali būti iškraipoma skirtingų valstybių narių draudikų tarpusavio konkurencija ir taip netiesiogiai veikiama Sąjungos vidaus prekyba, neatsižvelgiant į tai, ar tai Sąjungos vidaus eksportas, ar eksportas už Sąjungos ribų. Todėl Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklėmis draudžiama valstybės pagalba, kai valstybiniai draudikai apdraudžia parduotiną eksporto riziką. Leistini eksporto kredito draudimai tik nuo laikinai neparduotinos rizikos, kurių rizikos laikotarpis yra trumpesnis nei 2 metai ir jei yra išpildomos visos sąlygos, nustatytos Europos Komisijos komunikate valstybėms narėms dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo trumpalaikiam eksporto kredito draudimui (2012/C 392/01). Vertinant garantijomis suteikiamą valstybės pagalbą būtina atsižvelgti į reikalavimus, nustatytus Komisijos pranešime dėl ES sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai (2008/C 155/02), kad ši pagalbos rūšis nebūtų laikoma pažeidžiančia vidaus rinkos sąlygas ir konkurenciją.
Atitinkamai garantijos gavėjui yra keliami specifiniai reikalavimai, kurių vienas – neturi būti teikiama valstybės garantija finansinių sunkumų turintiems gavėjams, turi būti nustatytos metinių priemokų ribos (atsižvelgiant į rizikos dengimo apimtis), kurias viršijus valstybės garantija nebūtų laikoma pagalba, nes būtų atitikmuo garantijos priemokų, taikomų finansų rinkose. Kartu paminėtina, kad pagal 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamento Nr. 1407/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai, 1 straipsnio d dalį draudžiama teikti pagalbą su eksportu susijusiai veiklai trečiosiose šalyse arba valstybėse narėse, tai yra pagalbą, tiesiogiai susijusią su eksportuojamais kiekiais, platinimo tinklo kūrimu bei veikla, arba kitomis einamosiomis išlaidomis, susijusiomis su eksporto veikla. Tokia valstybės pagalbos forma, kai pagalba (garantija) teikiama faktoringo sandorio pagrindu nustatytam piniginio reikalavimo daliniam arba visiškam apmokėjimui, iš esmės vertintina šalia minėtų ES valstybės pagalbos taisyklių, taikytinų garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai, ir pagal ES valstybės pagalbos taisykles, taikytinas rizikos finansų investicijoms, paskoloms, obligacijų įsigijimui (žr. Komisijos komunikatą dėl valstybės pagalbos rizikos finansų investicijoms skatinti gairių (2014/C 19/04). Todėl pažymėtina, kad remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsniu, valstybėms narėms nustatyta pareiga iš anksto pranešti Europos Komisijai apie ketinimus suteikti, pakeisti vidaus rinką ar konkurenciją galinčią pažeisti valstybės pagalbą, kad Europos Komisija galėtų iš anksto pateikti savo pastabas.
Atitinkamai valstybė narė negali numatytų priemonių įgyvendinti iki bus gautas Europos Komisijos pritarimas. Kadangi minėtos valstybės pagalbos rūšys, susijusios su garantijos teikimu eksporto sandoriuose atsirandančiai rizikai mažinti, investicijomis, paskolomis atitiktų visus valstybės pagalbos kriterijus, kuriai taikytinos nustatytos valstybės pagalbos taisyklės, siūlomi įstatymo projektu pakeitimai turi būti suderinti su Europos Komisija. Taip pat siūlytume kreiptis dėl įstatymo projektu pateiktų siūlymų, susijusių su valstybės pagalba, vertinimo į Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, kuri pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra koordinuojanti institucija valstybės pagalbos, kuriai taikomos Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklės, klausimais. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Daiva Stepanienė, tel.: 8 706 68 083, el. p. [email protected]
2016-02-26 Nr. XIIP-3909(2) Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
išplėsti finansinių įsipareigojimų, kurių įvykdymas užtikrinamas valstybės garantija , ratą ir nustatyti, kad valstybės garantuojama garantijų institucija galėtų užtikrinti ne tik teikiamų paskolų (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti) grąžinimą, naujos gamybinės įrangos ir (arba) naujų įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą, bet ir faktoringo sutartyje nustatyto piniginio reikalavimo dalinį ar visišką apmokėjimą, atidėto mokėjimo (suteikto eksporto kredito) pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą prekių, paslaugų ar darbų pardavimo sandorio sumokėjimą ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos kredito draudėjui padengimą bei suteikto finansavimo pagal obligacijų įsigijimo sandorį grąžinimą ir (arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjimą. Pažymėtina, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Taigi, projektu siūlomos priemonės gali būti laikomos valstybės pagalba.
Atsižvelgiant į tai, teikiamam projektui taikytini: Komisijos pranešimas dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai 2008/C 155/02 (toliau – Komisijos pranešimas) bei Komisijos komunikatas valstybėms narėms dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo trumpalaikiam eksporto kredito draudimui 2012/C 392/01 (su paskutiniais pakeitimai, padarytais Komisijos komunikatu 2013/C 372/01) (toliau – Komisijos komunikatas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Komisijos pranešime yra nustatytos sąlygos, kurioms esant nelaikoma, kad yra suteikta pagalba (dėl tokios teikiamos pagalbos nereikia pranešti Europos Komisijai pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį). Nors Komisijos pranešime nurodytos sąlygos yra diferencijuojamos, priklausomai nuo garantijos rūšies (atskirai nurodomos sąlygos individualioms garantijoms, individualioms garantijoms mažoms ir vidutinėms įmonėms, garantijų schemoms bei garantijų schemoms mažoms ir vidutinėms įmonėms), apibendrintai būtų galima nurodyti šias sąlygas: paskolos gavėjas neturi finansinių sunkumų; garantija turi būti susieta su konkrečiu finansiniu sandoriu, kuriame nustatyta didžiausia suma ir terminas; garantija užtikrinama ne daugiau kaip 80 procentų negrąžintos paskolos arba kito finansinio įsipareigojimo; už garantiją sumokama atitinkama kaina. Pažymėtina, kad nei teikiamame projekte, nei galiojančiame įstatyme iš esmės nėra nustatyta jokių naujai teikiamų garantijų teikimo sąlygų, taip pat nėra pateikta blanketinė nuoroda į Komisijos pranešimą, todėl toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip nederantis su aptarto Komisijos pranešimo nuostatomis. Kiek tai susiję su eksporto kredito garantijomis, pabrėžtina, kad Komisijos komunikate yra aptariamas SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymas ir įtvirtinamas bendras draudimas teikti pagalbą parduotinos rizikos eksporto kredito draudimui.
Ir tik Komisijos komunikato 4 skirsnyje yra numatytos tam tikros parduotinos rizikos apibrėžties išimtys ir nustatomos valstybės kišimosi sąlygos laikinai neparduotinos rizikos draudimo atveju („parduotina rizika“ pagal Komisijos komunikatą laikoma komercinė ir politinė rizika, kurios ilgiausias rizikos laikotarpis yra trumpesnis negu dveji metai ir kurią patiria valstybiniai ir nevalstybiniai pirkėjai Komisijos komunikato priede išvardytose šalyse, visa kita rizika šiame komunikate laikoma neparduotina). Komisijos komunikato 18 punkte nurodoma, kad nepaisant parduotinos rizikos apibrėžties, tam tikra komercinė ir politinė rizika, kurią patiria pirkėjai, įsikūrę priede išvardintose šalyse, yra laikoma laikinai neparduotina šiais atvejais:
a) jeigu Komisija nusprendžia laikinai pašalinti vieną ar kelias šalis iš priede nurodytų parduotinos rizikos šalių sąrašo, nes privataus draudimo rinkos pajėgumai toje šalyje arba šalyse yra nepakankami, kad būtų apdrausta visa ekonomiškai pagrįsta rizika;
b) jeigu Komisija, gavusi valstybės narės pranešimą, nusprendžia, kad rizika, kurią patiria mažosios ir vidutinės įmonės, kurių bendra metinė eksporto apyvarta neviršija 2 mln. EUR, yra laikinai neparduotina eksportuotojams pranešančiojoje valstybėje narėje;
c) jeigu Komisija, gavusi valstybės narės pranešimą, nusprendžia, kad vienos rizikos rūšies draudimas, kurio rizikos laikotarpis yra bent jau nuo 181 dienos iki mažiau nei dvejų metų, yra laikinai neparduotinas eksportuotojams pranešančiojoje valstybėje narėje;
d) jeigu Komisija, gavusi valstybės narės pranešimą, nusprendžia, kad trūkstant eksporto kredito draudimo, tam tikra rizika yra laikinai neparduotina eksportuotojams pranešančiojoje valstybėje narėje.
Pažymėtina, kad Komisijos komunikato 4.3 skirsnyje yra nustatytos draudimo nuo laikinai neparduotinos rizikos teikimo sąlygos: draudimo kokybė, rizikos prisiėmimo principai, tinkama kainodara, skaidrumas ir ataskaitų teikimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tik Komisijos komunikato 18 punkto a papunktyje nurodyta rizika gali būti draudžiama, nepranešus Europos Komisijai. Visais kitais atvejais (18 punkto b, c ir d papunkčiai) rizika gali būti draudžiama, tik pranešus Europos Komisijai bei gavus jos sutikimą . Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teikiant Komisijai pranešimą pagal Komisijos komunikato b ir c papunkčius, jame reikia nurodyti, kad valstybė narė kreipėsi į pagrindinius valstybės draudikus ir tarpininkus toje valstybėje narėje ir suteikė galimybę pateikti įrodymų, kad tokią riziką ten galima apdrausti. Komisijos komunikato 18 punkto d papunktyje nurodytos rizikos atvejais pranešime Komisijai valstybė narė turi įrodyti, kad toje valstybėje narėje eksportuotojai negali pasinaudoti draudimu dėl pasiūlos sutrikimo privačioje draudimo rinkoje, sumažėjus pajėgumui arba susiaurėjus siūlomų produktų įvairovei, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptartasis Komisijos komunikatas be kita ko yra ir riboto galiojimo, t.y. taikomas iki 2018m. gruodžio 31 d.
Pažymėtina, kad projekte siekiama įtvirtinti „absoliučias“ eksporto kredito garantijas, nesiejant jų su jokiais Komisijos komunikate nustatytais atvejais, sąlygomis ir nesuderinus su Europos Komisija numatomų teikti naujų valstybės pagalbos priemonių, todėl Europos Komisija, manydama, kad tokie ketinimai pagal SESV 107 straipsnį yra nesuderinami su vidaus rinka, galėtų pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą. Toliau pateikiamos pastabos dėl konkrečių projekto nuostatų, kurios tobulintinos (taip pat ir dėl eksporto kredito, jeigu jų nebūtų atsisakyta dėl galimo prieštaravimo Europos Sąjungos teisei). 2. Projekto 2 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje teikiama eksporto kredito draudėjo apibrėžtis tobulintina, derinant su Civilinio kodekso 6.987, 6.988 straipsnių nuostatomis. Pastebėtina, kad draudimo objektu yra atitinkami turtiniai interesai, o ne žalos atlyginimas, įvykus draudžiamajam įvykiui draudėjui yra išmokama draudimo išmoka, kurios dydis nebūtinai lygus draudėjo patirtų nuostolių dydžiui. Manytina, kad apibrėžiant eksporto kredito draudėją pakaktų nurodyti jo sudaromos draudimo sutarties rūšį. 3. Projekto 2 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostata, kad garantijų institucijos garantijos gavėju yra pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti faktoringo sandorius , tobulintina. Neaišku, kuri faktoringo sutarties šalis, finansuotojas ar klientas, turima omenyje. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Civilinio kodekso 6.903 ir 6.904 straipsnių nuostatas, finansuotoju pagal faktoringo sutartį gali būti tik bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę vykdyti faktoringo veiklą . Įstatymai nenustato specialių reikalavimų klientui pagal faktoringo sutartį. 4.
dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje siūloma garantijų institucijos garantuojamos prievolės apibrėžtis ydinga. Pagal Civilinį kodeksą garantija yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Garantijų institucijos užtikrinamos prievolės yra nurodytos keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje. Vertinamoje nuostatoje nurodyti garantijų institucijos įsipareigojimai garantijų gavėjams - finansavimo grąžinimas, palūkanų sumokėjimas, kredituojančio eksportuotojo atidėto mokėjimo sumokėjimas, draudimo išmokos padengimas, laikytini garantijų institucijos teikiama garantija (vienašaliu įsipareigojimu pagal garantijos sandorį, garantiją), jos pagrindu atsiranda garantijų institucijos prievolė garantijos gavėjui. Pastebėtina, kad garantijų institucijos garantuojamos prievolės terminas yra vartojamas projekto 1 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7, 8 ir
straipsnio 7, 8 ir 22 dalių nuostatos nėra aiškios. 5. Pažymėtina, kad projektu apibrėžus naują – „garantijų institucijos garantuojamo finansavimo gavėjo“ sąvoką, lieka neaiškus šios sąvokos santykis su „valstybės garantuojamu skolininku“. Šiame kontekste ypatingas dėmesys atkreiptinas į tai, kad galiojančiame įstatyme yra nustatytos tam tikros pareigos tik valstybės garantuojamam skolininkui (3 straipsnio 13 dalis, 9 straipsnis), tuo tarpu projektu garantijų institucijos garantuojamam finansavimo gavėjui nesiūloma nustatyti jokių pareigų, nors juo siūloma išplėsti valstybės pagalbą, teikiamą garantijų institucijų garantijomis, o garantijų institucijos įsipareigojimų pagal jų suteiktas garantijas įvykdymą garantuoja valstybė. 6.
straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateikiama garantijų institucijos individualios garantijos apibrėžtis tobulintina, atsižvelgiant į šios išvados 4 pastabą, taip pat į tai, kad pagal Civilinio kodekso 6.90 straipsnį, garanto atsakomybė yra subsidiari. 7. Projekto 2 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje pateikiama garantijų institucijos portfelinės garantijos apibrėžtis tobulintina, atsižvelgiant į šios išvados 6 pastabą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad vertinamoje dalyje nurodomas garantijų institucijos įsipareigojimas „ padengti dalį nuostolių, susijusių su garantijų institucijos prisiimama kredito rizika“. Tačiau nei iš šios nuostatos, nei iš 2 straipsnio 9 dalies nuostatų, kuriose pateikiama garantijų institucijos prisiimamos kredito rizikos apibrėžtis, nei iš kitų projekto nuostatų neaišku, kokiais atvejais garantijų institucija prisiima kredito riziką. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų garantijų dėl eksporto kredito draudimo įstatymo, galiojusio nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. , 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad „ valstybė prisiima įsipareigojimą padengti dalį draudėjo nuostolių dėl pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, jeigu privačios draudimo įmonės neprisiima dalies eksporto kredito draudimo rizikos.“ Jame taip pat buvo nustatyta, kad „Garantijos teikiamos draudėjui, kai jis yra sudaręs eksporto kredito draudimo sutartį su draudimo įmone, turinčia investicinį kredito reitingą, ir draudimo rizikos laikotarpis yra trumpesnis negu dveji metai.“ Manytume, kad projektas turėtų būti papildytas atitinkamomis nuostatomis, užtikrinančiomis skaidrų ir efektyvų valstybės lėšų naudojimą. 8.
straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje siūloma nustatyti, kad garantijų institucijos prisiimama kredito rizika yra „ dalis kredito rizikos, susijusios su kredituojančio eksportuotojo prekių, paslaugų ar darbų pirkėju, eksporto kredito garantijos suteikimo atveju“. Pastebėtina, kad projekte nėra nuostatų, kokią dalį kredito rizikos gali prisiimti garantijų institucija (kokios valstybės prisiimamos atsakomybės ribos), kokias sąlygas turi atitikti draudėjas, kad jam būtų teikiama valstybės garantija. Be to, nėra aišku, kas tai yra „eksporto kredito garantija“, nes jos apibrėžtis projekte neteikiama, taip pat neaišku, kokiomis sąlygomis ji gali būti teikiama. Projektas tobulintinas, pašalinant nurodytus neaiškumus. 9. Projekto 2 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje pateikiama „kredituojančio eksportuotojo“ apibrėžtis neatitinka Europos Sąjungos teisės: viena vertus, SESV
reiškia, kad vykdyti ekonominę veiklą kitoje valstybėje narėje turi teisę ne tik Lietuvoje veikiantys juridiniai asmenys, kaip numatyta projekte, bet ir Europos ekonominės erdvės valstybių įmonių filialai, neturintys juridinio asmens statuso. Be to, įsisteigimo laisvės subjektais gali būti ir ES, ir ELPA valstybių piliečiai. Kita vertus „kredituojančio eksportuotojo“ apibrėžtis neatitinka ir Komisijos komunikato, atsižvelgiant į tai, kad pagal pateiktą apibrėžimą prekės, paslaugos ir darbai galės būti eksportuojami į bet kokią užsienio šalį, nepriklausomai nuo to, ar ši šalis priskirta neparduotinos rizikos ar laikinai neparduotinos rizikos šalims pagal Komisijos komunikate nustatytus reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad terminas „kredituojantis eksportuotojas“ nėra aprobuotas terminas, kaip tai nustatyta Terminų banko įstatyme. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tobulintinos. 10.
straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje pateikta valstybės garantuojamos garantijų institucijos apibrėžtis neaiški, todėl tobulintina. Pastebėtina, kad galiojančiame įstatyme yra nurodyti šie garantijų institucijos požymiai:
nuomos (lizingo) bendrovių) teikiamų pagal garantijas įstatyme išvardintiems asmenims paskolų (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti) grąžinimą, naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą ir
grąžinamą skolą ar jos dalį sumokėti palūkanas įvykdymą garantuoja valstybė. 11. Projekto 3 straipsnio 1 dalyje dėstomo keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos tobulintinos. Atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.567 straipsnyje pateiktą lizingo (finansinės nuomos) sutarties sampratą, reikėtų vietoj „finansavimo, skirto <...> įrenginiams įsigyti“, įrašyti, kad garantija teikiama – dėl „<...> įrenginių kainos ar jos dalies sumokėjimo pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis <...>“, kaip tai įrašyta galiojančiame įstatyme. 12. Siekiant aiškumo, projekto 3 straipsnio 2 dalyje dėstomo keičiamo įstatymo 4 straipsnio
6.903, 6.905 straipsnių nuostatas, siūlytina nurodyti, kad faktoringo atveju teikiama garantija dėl piniginio reikalavimo dalinio arba visiško apmokėjimo pagal faktoringo sutartis, sudarytas su garantijos institucijos garantijos gavėju. Taip pat reikėtų nurodyti kam, kokia garantija ir kokiu pagrindu suteikiama „išleidžiant ir parduodant obligacijas“. 13.
rojekto 3 straipsnio 2 dalyje dėstomo keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 5 punkte siūloma nustatyti, kad garantijų institucija gali teikti garantijas dėl „kredito rizikos sumažinimo, siekiant paskatinti Lietuvoje veikiančių ūkio subjektų pagamintų prekių, suteiktų paslaugų ar vykdomų darbų eksportą į kitas šalis;“, o 6 punkte – „kredito rizikos sumažinimo, siekiant paskatinti smulkiojo ir vidutinio verslo ir kitų ūkio subjektų finansavimą“. Neaiškus nurodytų nuostatų santykis su kitomis projekto nuostatomis, nustatančiomis, kad garantijų institucija garantuoja atidėto mokėjimo (suteikto prekinio kredito) pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą prekių, paslaugų ar darbų pardavimo sandorį sumokėjimą, ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengimą (keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis), taip pat su nuostatomis dėl garantijų institucijos prisiimamos kredito rizikos (keičiamo įstatymo 2 straipsnio 9 ir
neaiškumus. 14. Projekto 5 straipsnio 1 dalimi siūloma nustatyti, kad tam tikros įstatymo nuostatos, susijusios su faktoringu, obligacijų įsigijimo sandorio grąžinimu ir pan. būtų taikomos nuo 2016 m. gegužės 1 d. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Biudžeto sandaros įstatymo 12 straipsnį „M okesčių įstatymai, kiti įstatymai ir teisės aktai bei jų pakeitimai, darantys įtaką atitinkamų biudžetinių metų biudžeto pajamoms, asignavimams ir valstybės skolai, įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka, bet priimami ne vėliau kaip tų biudžetinių metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas “ . Kartu pastebėtina, kad formuluotė „nuostatos, susijusios su <...> obligacijų įsigijimo sandorio grąžinimu“ neaiški, todėl taisytina.
Projekte nėra jokių teisės normų dėl obligacijų įsigijimo sandorių
„grąžinimo“, sandorių „grąžinimas“ nereglamentuojamas nei keičiamame, nei
kituose įstatymuose, pagal Civilinį kodeksą sandoris gali būti pripažintas niekiniu ar negaliojančiu, šiais atvejais taikoma restitucija, viena sandorio šalis grąžina visa, ką yra gavusi iš kitos sandorio šalies. 15. Pagal projekto 5 straipsnį, priimtas įstatymas, išskyrus šiame straipsnyje nurodytas nuostatas, įsigaliotų kitą dieną po jo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre. Tačiau pagal projekto 6 straipsnį, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi priimti įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus iki
pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų, kad įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina. 16. Projektas neatitinka teisės technikos taisyklių, nes prasideda 2 straipsniu. Tobulinant projektą, taisytina straipsnių numeracija. Be to, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnyje sąvokas įvardijantys terminai turi būti paryškinti. 17. Projekto aiškinamajame rašte teigiama: „ Priėmus siūlomą Įstatymo projektą, smulkiojo ir vidutinio verslo (toliau – SVV) subjektams bus pasiūlytas platesnis finansinių priemonių, garantuojamų valstybės garantija, pasirinkimas ir tai turės tiesioginę teigiamą įtaką sprendžiant verslo subjektų priėjimo prie išorinio finansavimo trūkumus.“ Pastebėtina, kad projekte yra tik viena nuostata, kuri išskirtinai taikoma smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams (keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punktas).
Todėl kitos projektu teikiamo įstatymo nuostatos galės būti taikomos ir tiems ūkio subjektams, kurie nepriskirtini smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad valstybės paramą smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams, įskaitant garantijų teikimą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas. 18. Atsižvelgiant į tai, kad teikiamu projektu siekiama reglamentuoti visuomeninius santykius, susijusius su tam tikrų išmokų mokėjimu iš valstybės biudžeto, pagal Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktą turėtų būti atliktas teikiamo projekto antikorupcinis vertinimas. 19. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos skolos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį valstybės garantijas teikia ir įsipareigojimus pagal kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus prisiima Vyriausybė, siūlytume kreiptis į Vyriausybę dėl išvados pateikimo. Dėl projekto nuostatų, susijusių su valstybės pagalba, taip pat siūlytume kreiptis ir į Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, nes pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 45 straipsnį ši institucija yra koordinuojanti institucija valstybės pagalbos, kuriai taikomos Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklės, klausimais. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. daina.petrauskaite @lrs.lt L.
Schulte-Ebbert, tel. (8 5) 2396 498, el.
2016-12-19 Nr. XIIP-3909(3) Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje pateikiama „kredituojančio eksportuotojo“ apibrėžtis tikslintina. Viena vertus, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau - SESV) 49 straipsnis garantuoja ne tik pirminę, bet ir antrinę įsisteigimo laisvę. Tai reiškia, kad vykdyti ekonominę veiklą kitoje valstybėje narėje turi teisę ne tik Lietuvoje veikiantys juridiniai asmenys, kaip numatyta projekte, bet ir Europos ekonominės erdvės valstybių įmonių filialai, neturintys juridinio asmens statuso. Be to, įsisteigimo laisvės subjektais gali būti ir ES, ir ELPA valstybių piliečiai. Kita vertus
„kredituojančio eksportuotojo“ apibrėžtis neatitinka ir Komisijos komunikato
valstybėms narėms dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo trumpalaikiam eksporto kredito draudimui 2012/C 392/01 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos komunikatu 2013/C 372/01 (toliau
išplėsti finansinių įsipareigojimų, kurių įvykdymas užtikrinamas valstybės garantija, ratą ir nustatyti, kad valstybės garantuojama garantijų institucija galėtų užtikrinti ne tik teikiamų paskolų (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti) grąžinimą, naujos gamybinės įrangos ir (arba) naujų įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą, bet ir faktoringo sutartyje nustatyto piniginio reikalavimo dalinį apmokėjimą bei dalies atidėto mokėjimo pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą lietuviškos kilmės prekių pirkimo-pardavimo sutartį sumokėjimą ar draudimo įmonės eksporto kredito draudėjui sumokėtos draudimo išmokos dalies sumokėjimą. Pakartotinai atkreipiame dėmesį tai, kad nurodytos priemonės gali būti laikomos valstybės pagalba, pažeidžiančia vidaus rinką ir konkurenciją ir dėl to neleidžiamos pagal SESV 107 straipsnį. Tik tam tikros valstybės pagalbos rūšys, atitinkančios valstybės pagalbą reglamentuojančiuose Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytus reikalavimus, gali būti laikomos neprieštaraujančiomis vidaus rinkai. Pažymėtina, kad nors 2016 m. gruodžio 7 d. Biudžeto ir finansų komiteto išvadoje (toliau – Išvada) nurodoma, kad visos projekte numatytos garantijos būtų teikiamos vadovaujantis atitinkamais ES teisės aktais, tačiau to nesiūloma nustatyti pačiame projekte, o tik nurodoma, kad atitinkamos valstybės pagalbos režimas bus nustatytas Vyriausybės nutarimu ar ministro įsakymu. Negalime sutikti su tokiu vertinimu. Pažymėtina, kad nurodomame Vyriausybės nutarime ne tik turės būti nustatytas pats valstybės pagalbos režimas, t.y. garantijų teikimo tvarka, bet ir, atsižvelgiant į ES teisės aktų (2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 1407/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai; 2014 m. birželio 17 d. Komisijos Reglamento (ES) Nr.
Komisijos Reglamento (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius; Komisijos komunikato) nuostatas - susiaurintas įstatymo nuostatų turinys. Pažymėtina, kad tokiu teisiu reguliavimu ne tik galėtų būti pažeista Europos Sąjungos teisė, bet ir sukurti nepagrįsti lūkesčiai ūkio subjektams. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad „poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. ir kiti nutarimai). Atsižvelgiant į tai, siūlytume projekte nurodyti, kad jame numatomos garantijos teikiamos, vadovaujantis atitinkamais ES teisės aktais. 3. Svarstytina, ar, siekiant tinkamai pasiruošti įstatymo įgyvendinimui, nereikėtų numatyti vėlesnės jo įsigaliojimo datos. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. daina.petrauskaite @lrs.lt L. Schulte-Ebbert, tel. (8 5) 2396 498, el.
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO Biudžeto ir finansų komitetas
2, 4 IR 8 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-3909(2) 2016 m. gruodžio 7 d. Nr. 109-P-56(6) Vilnius
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
Biudžeto ir finansų komiteto nariai: Stasys Jakeliūnas, Andrius Palionis, Kęstutis Glaveckas, Vida Ačienė, Valius Ąžuolas, Kęstutis Bartkevičius, Andrius Kubilius, Mykolas Majauskas, Aušra Maldeikienė, Viktoras Rinkevičius, Rita Tamašunienė, Juozas Varžgalys. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjai: Janina Alasevičienė, Dalia Mudėnienė, Jolanta Dzikaitė, padėjėjos Danguolė Zabulėnienė ir Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę str. str. d. p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-02-26 Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.
Projektu siūloma išplėsti finansinių įsipareigojimų, kurių įvykdymas užtikrinamas valstybės garantija , ratą ir nustatyti, kad valstybės garantuojama garantijų institucija galėtų užtikrinti ne tik teikiamų paskolų (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti) grąžinimą, naujos gamybinės įrangos ir (arba) naujų įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą, bet ir faktoringo sutartyje nustatyto piniginio reikalavimo dalinį ar visišką apmokėjimą, atidėto mokėjimo (suteikto eksporto kredito) pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą prekių, paslaugų ar darbų pardavimo sandorio sumokėjimą ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos kredito draudėjui padengimą bei suteikto finansavimo pagal obligacijų įsigijimo sandorį grąžinimą ir (arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjimą. Pažymėtina, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Taigi, projektu siūlomos priemonės gali būti laikomos valstybės pagalba.
Atsižvelgiant į tai, teikiamam projektui taikytini: Komisijos pranešimas dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai 2008/C 155/02 (toliau – Komisijos pranešimas) bei Komisijos komunikatas valstybėms narėms dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo trumpalaikiam eksporto kredito draudimui 2012/C 392/01 (su paskutiniais pakeitimai, padarytais Komisijos komunikatu 2013/C 372/01) (toliau – Komisijos komunikatas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Komisijos pranešime yra nustatytos sąlygos, kurioms esant nelaikoma, kad yra suteikta pagalba (dėl tokios teikiamos pagalbos nereikia pranešti Europos Komisijai pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį). Nors Komisijos pranešime nurodytos sąlygos yra diferencijuojamos, priklausomai nuo garantijos rūšies (atskirai nurodomos sąlygos individualioms garantijoms, individualioms garantijoms mažoms ir vidutinėms įmonėms, garantijų schemoms bei garantijų schemoms mažoms ir vidutinėms įmonėms), apibendrintai būtų galima nurodyti šias sąlygas: paskolos gavėjas neturi finansinių sunkumų; garantija turi būti susieta su konkrečiu finansiniu sandoriu, kuriame nustatyta didžiausia suma ir terminas; garantija užtikrinama ne daugiau kaip
garantiją sumokama atitinkama kaina. Pažymėtina, kad nei teikiamame projekte, nei galiojančiame įstatyme iš esmės nėra nustatyta jokių naujai teikiamų garantijų teikimo sąlygų, taip pat nėra pateikta blanketinė nuoroda į Komisijos pranešimą, todėl toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip nederantis su aptarto Komisijos pranešimo nuostatomis. Kiek tai susiję su eksporto kredito garantijomis, pabrėžtina, kad Komisijos komunikate yra aptariamas SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymas ir įtvirtinamas bendras draudimas teikti pagalbą parduotinos rizikos eksporto kredito draudimui.
Ir tik Komisijos komunikato 4 skirsnyje yra numatytos tam tikros parduotinos rizikos apibrėžties išimtys ir nustatomos valstybės kišimosi sąlygos laikinai neparduotinos rizikos draudimo atveju („parduotina rizika“ pagal Komisijos komunikatą laikoma komercinė ir politinė rizika, kurios ilgiausias rizikos laikotarpis yra trumpesnis negu dveji metai ir kurią patiria valstybiniai ir nevalstybiniai pirkėjai Komisijos komunikato priede išvardytose šalyse, visa kita rizika šiame komunikate laikoma neparduotina). Komisijos komunikato 18 punkte nurodoma, kad nepaisant parduotinos rizikos apibrėžties, tam tikra komercinė ir politinė rizika, kurią patiria pirkėjai, įsikūrę priede išvardintose šalyse, yra laikoma laikinai neparduotina šiais atvejais:
nurodytų parduotinos rizikos šalių sąrašo, nes privataus draudimo rinkos pajėgumai toje šalyje arba šalyse yra nepakankami, kad būtų apdrausta visa ekonomiškai pagrįsta rizika;
kurią patiria mažosios ir vidutinės įmonės, kurių bendra metinė eksporto apyvarta neviršija 2 mln. EUR, yra laikinai neparduotina eksportuotojams pranešančiojoje valstybėje narėje;
rizikos rūšies draudimas, kurio rizikos laikotarpis yra bent jau nuo 181 dienos iki mažiau nei dvejų metų, yra laikinai neparduotinas eksportuotojams pranešančiojoje valstybėje narėje;
eksporto kredito draudimo, tam tikra rizika yra laikinai neparduotina eksportuotojams pranešančiojoje valstybėje narėje.
Pažymėtina, kad Komisijos komunikato 4.3 skirsnyje yra nustatytos draudimo nuo laikinai neparduotinos rizikos teikimo sąlygos: draudimo kokybė, rizikos prisiėmimo principai, tinkama kainodara, skaidrumas ir ataskaitų teikimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tik Komisijos komunikato 18 punkto a papunktyje nurodyta rizika gali būti draudžiama, nepranešus Europos Komisijai. Visais kitais atvejais (18 punkto b, c ir d papunkčiai) rizika gali būti draudžiama, tik pranešus Europos Komisijai bei gavus jos sutikimą . Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teikiant Komisijai pranešimą pagal Komisijos komunikato b ir c papunkčius, jame reikia nurodyti, kad valstybė narė kreipėsi į pagrindinius valstybės draudikus ir tarpininkus toje valstybėje narėje ir suteikė galimybę pateikti įrodymų, kad tokią riziką ten galima apdrausti. Komisijos komunikato 18 punkto d papunktyje nurodytos rizikos atvejais pranešime Komisijai valstybė narė turi įrodyti, kad toje valstybėje narėje eksportuotojai negali pasinaudoti draudimu dėl pasiūlos sutrikimo privačioje draudimo rinkoje, sumažėjus pajėgumui arba susiaurėjus siūlomų produktų įvairovei, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptartasis Komisijos komunikatas be kita ko yra ir riboto galiojimo, t.y. taikomas iki 2018m. gruodžio 31 d.
Pažymėtina, kad projekte siekiama įtvirtinti „absoliučias“ eksporto kredito garantijas, nesiejant jų su jokiais Komisijos komunikate nustatytais atvejais, sąlygomis ir nesuderinus su Europos Komisija numatomų teikti naujų valstybės pagalbos priemonių, todėl Europos Komisija, manydama, kad tokie ketinimai pagal SESV
straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą. Toliau pateikiamos pastabos dėl konkrečių projekto nuostatų, kurios tobulintinos (taip pat ir dėl eksporto kredito, jeigu jų nebūtų atsisakyta dėl galimo prieštaravimo Europos Sąjungos teisei). Atsižvelgti. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba savo išvadose dėl įstatymo projekto nurodė, kad, vadovaujantis Europos Komisijos išaiškinimu, yra galimybė garantijų institucijoms teikti tokias garantijas, kurios nebūtų laikomos valstybės pagalba. Visos garantijos, išskyrus eksporto kreditų garantijas, būtų teikiamos vadovaujantis 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1407/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL 2013 L 352, p. 1) arba 2014 m. birželio 17 d. Komisijos Reglamentu (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius (OL 2014 L 187, p. 1). Pagal planuojamą eksporto kreditų priemonę garantijos už sandorius, kurių atidėto mokėjimo terminas iki 2 metų (trumpalaikis eksporto kreditas), būtų teikiamos tik už Lietuvoje sukurtos produkcijos eksporto sandorius į neparduotinos rizikos šalis, kaip jos apibrėžtos Komisijos komunikate valstybėms narėms dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo trumpalaikiam eksporto kredito draudimui 2012/C 392/01 (toliau – Komunikatas).
Europos Komisijos išaiškinime Lietuvai nurodyta, kad trumpalaikio eksporto kreditų garantijoms į neparduotinos rizikos šalis nėra taikomas Komunikatas ir tokia pagalba nėra laikoma valstybės pagalba, apie kurią reikėtų pranešti Europos Komisijai. Įstatymas nėra teisės aktas, kuriame reiktų nustatyti valstybės pagalbos režimą, kadangi priemonė gali būti įgyvendinama remiantis skirtingais valstybės pagalbą reglamentuojančiais teisės aktais arba rinkos sąlygomis (ne valstybės pagalba). Konkretus pagalbos rėžimas konkrečiai priemonei nustatomas Vyriausybės nutarimu, tvirtinant priemonės sąlygas bei priemonę įgyvendinsiančios institucijos ministro įsakymu. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2
teikiama eksporto kredito draudėjo apibrėžtis tobulintina, derinant su Civilinio kodekso 6.987, 6.988 straipsnių nuostatomis. Pastebėtina, kad draudimo objektu yra atitinkami turtiniai interesai, o ne žalos atlyginimas, įvykus draudžiamajam įvykiui draudėjui yra išmokama draudimo išmoka, kurios dydis nebūtinai lygus draudėjo patirtų nuostolių dydžiui. Manytina, kad apibrėžiant eksporto kredito draudėją pakaktų nurodyti jo sudaromos draudimo sutarties rūšį. Pritarti. Patikslinti 2 straipsnio 2 dalį. „ 2.
„
eksportuotojas, su draudimo įmone sudaręs draudimo sutartį dėl nuostolių, patirtų negavus komerciniu kreditu atidėtų mokėjimų už eksportuotas lietuviškos kilmės prekes, turinčias Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduotą prekių kilmės sertifikatą, liudijantį, kad prekės pagamintos Lietuvos Respublikoje, padengimo. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
4
nuostata, kad garantijų institucijos garantijos gavėju yra pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti faktoringo sandorius , tobulintina. Neaišku, kuri faktoringo sutarties šalis, finansuotojas ar klientas, turima omenyje. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Civilinio kodekso
gali būti tik bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę vykdyti faktoringo veiklą . Įstatymai nenustato specialių reikalavimų klientui pagal faktoringo sutartį. Pritarti. Išbraukti 2 straipsnio 4 dalį. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
5
straipsnio 5 dalyje siūloma garantijų institucijos garantuojamos prievolės apibrėžtis ydinga. Pagal Civilinį kodeksą garantija yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Garantijų institucijos užtikrinamos prievolės yra nurodytos keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje. Vertinamoje nuostatoje nurodyti garantijų institucijos įsipareigojimai garantijų gavėjams
Pastebėtina, kad garantijų institucijos garantuojamos prievolės terminas yra vartojamas projekto 1 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7, 8 ir 22 dalyse, tačiau dėl ydingos jo apibrėžties 2 straipsnio 5 dalyje, 2 straipsnio 7, 8 ir 22 dalių nuostatos nėra aiškios. Pritarti. Išbraukti 2 straipsnio 5 dalį. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
6
projektu apibrėžus naują – „garantijų institucijos garantuojamo finansavimo gavėjo“ sąvoką, lieka neaiškus šios sąvokos santykis su „valstybės garantuojamu skolininku“. Šiame kontekste ypatingas dėmesys atkreiptinas į tai, kad galiojančiame įstatyme yra nustatytos tam tikros pareigos tik valstybės garantuojamam skolininkui (3 straipsnio 13 dalis, 9 straipsnis), tuo tarpu projektu garantijų institucijos garantuojamam finansavimo gavėjui nesiūloma nustatyti jokių pareigų, nors juo siūloma išplėsti valstybės pagalbą, teikiamą garantijų institucijų garantijomis, o garantijų institucijos įsipareigojimų pagal jų suteiktas garantijas įvykdymą garantuoja valstybė. Pritarti. Išbraukti 2 straipsnio 6 dalį. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
7
straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateikiama garantijų institucijos individualios garantijos apibrėžtis tobulintina, atsižvelgiant į šios išvados 4 pastabą, taip pat į tai, kad pagal Civilinio kodekso 6.90 straipsnį, garanto atsakomybė yra subsidiari. Pritarti. Išbraukti 2 straipsnio 7 dalį. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
8 7.
Projekto 2 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje pateikiama garantijų institucijos portfelinės garantijos apibrėžtis tobulintina, atsižvelgiant į šios išvados 6 pastabą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad vertinamoje dalyje nurodomas garantijų institucijos įsipareigojimas „ padengti dalį nuostolių, susijusių su garantijų institucijos prisiimama kredito rizika“. Tačiau nei iš šios nuostatos, nei iš 2 straipsnio 9 dalies nuostatų, kuriose pateikiama garantijų institucijos prisiimamos kredito rizikos apibrėžtis, nei iš kitų projekto nuostatų neaišku, kokiais atvejais garantijų institucija prisiima kredito riziką. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų garantijų dėl eksporto kredito draudimo įstatymo, galiojusio nuo
31 d. , 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad „ valstybė prisiima įsipareigojimą padengti dalį draudėjo nuostolių dėl pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, jeigu privačios draudimo įmonės neprisiima dalies eksporto kredito draudimo rizikos.“ Jame taip pat buvo nustatyta, kad
„Garantijos teikiamos draudėjui, kai jis yra sudaręs eksporto kredito
draudimo sutartį su draudimo įmone, turinčia investicinį kredito reitingą, ir draudimo rizikos laikotarpis yra trumpesnis negu dveji metai.“ Manytume, kad projektas turėtų būti papildytas atitinkamomis nuostatomis, užtikrinančiomis skaidrų ir efektyvų valstybės lėšų naudojimą. Pritarti. Išbraukti 2 straipsnio 8 dalį. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
9
siūloma nustatyti, kad garantijų institucijos prisiimama kredito rizika yra „ dalis kredito rizikos, susijusios su kredituojančio eksportuotojo prekių, paslaugų ar darbų pirkėju, eksporto kredito garantijos suteikimo atveju“.
Pastebėtina, kad projekte nėra nuostatų, kokią dalį kredito rizikos gali prisiimti garantijų institucija (kokios valstybės prisiimamos atsakomybės ribos), kokias sąlygas turi atitikti draudėjas, kad jam būtų teikiama valstybės garantija. Be to, nėra aišku, kas tai yra
„eksporto kredito garantija“, nes jos apibrėžtis projekte neteikiama, taip
pat neaišku, kokiomis sąlygomis ji gali būti teikiama. Projektas tobulintinas, pašalinant nurodytus neaiškumus Pritarti. Išbraukti 2 straipsnio 9 dalį. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
14
dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje pateikiama „kredituojančio eksportuotojo“ apibrėžtis neatitinka Europos Sąjungos teisės: viena vertus, SESV 49 straipsnis garantuoja ne tik pirminę, bet ir antrinę įsisteigimo laisvę. Tai reiškia, kad vykdyti ekonominę veiklą kitoje valstybėje narėje turi teisę ne tik Lietuvoje veikiantys juridiniai asmenys, kaip numatyta projekte, bet ir Europos ekonominės erdvės valstybių įmonių filialai, neturintys juridinio asmens statuso. Be to, įsisteigimo laisvės subjektais gali būti ir ES, ir ELPA valstybių piliečiai. Kita vertus „kredituojančio eksportuotojo“ apibrėžtis neatitinka ir Komisijos komunikato, atsižvelgiant į tai, kad pagal pateiktą apibrėžimą prekės, paslaugos ir darbai galės būti eksportuojami į bet kokią užsienio šalį, nepriklausomai nuo to, ar ši šalis priskirta neparduotinos rizikos ar laikinai neparduotinos rizikos šalims pagal Komisijos komunikate nustatytus reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad terminas „kredituojantis eksportuotojas“ nėra aprobuotas terminas, kaip tai nustatyta Terminų banko įstatyme.
Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tobulintinos. Pritarti. Patikslinti sąvoką. 10. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
22
pateikta valstybės garantuojamos garantijų institucijos apibrėžtis neaiški, todėl tobulintina. Pastebėtina, kad galiojančiame įstatyme yra nurodyti šie garantijų institucijos požymiai:
finansinės nuomos (lizingo) bendrovių) teikiamų pagal garantijas įstatyme išvardintiems asmenims paskolų (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti) grąžinimą, naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą ir
grąžinamą skolą ar jos dalį sumokėti palūkanas įvykdymą garantuoja valstybė. Pritarti. 11. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
1
įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos tobulintinos. Atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.567 straipsnyje pateiktą lizingo (finansinės nuomos) sutarties sampratą, reikėtų vietoj „finansavimo, skirto <...> įrenginiams įsigyti“, įrašyti, kad garantija teikiama – dėl „<...> įrenginių kainos ar jos dalies sumokėjimo pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis <...>“, kaip tai įrašyta galiojančiame įstatyme. Pritarti. Atsižvelgiant į Vyriausybės išvadas įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 punktas nekeičiamas. 12. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2
aiškumo, projekto 3 straipsnio 2 dalyje dėstomo keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatos tobulintinos.
Atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.903, 6.905 straipsnių nuostatas, siūlytina nurodyti, kad faktoringo atveju teikiama garantija dėl piniginio reikalavimo dalinio arba visiško apmokėjimo pagal faktoringo sutartis, sudarytas su garantijos institucijos garantijos gavėju. Taip pat reikėtų nurodyti kam, kokia garantija ir kokiu pagrindu suteikiama „išleidžiant ir parduodant obligacijas“. Pritarti. Patikslinti 3 straipsnio 2 dalį pagal Vyriausybės išvadoje pateiktą pasiūlymą. 13. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
3
dalyje dėstomo keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 5 punkte siūloma nustatyti, kad garantijų institucija gali teikti garantijas dėl „kredito rizikos sumažinimo, siekiant paskatinti Lietuvoje veikiančių ūkio subjektų pagamintų prekių, suteiktų paslaugų ar vykdomų darbų eksportą į kitas šalis;“, o 6 punkte – „kredito rizikos sumažinimo, siekiant paskatinti smulkiojo ir vidutinio verslo ir kitų ūkio subjektų finansavimą“. Neaiškus nurodytų nuostatų santykis su kitomis projekto nuostatomis, nustatančiomis, kad garantijų institucija garantuoja atidėto mokėjimo (suteikto prekinio kredito) pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą prekių, paslaugų ar darbų pardavimo sandorį sumokėjimą, ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengimą (keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis), taip pat su nuostatomis dėl garantijų institucijos prisiimamos kredito rizikos (keičiamo įstatymo 2 straipsnio 9 ir 22 dalys, 8 straipsnis). Projektas tobulintinas, pašalinant nurodytus neaiškumus. Pritarti. Patikslinti 3 straipsnio 3 dalį pagal Vyriausybės išvadoje pateiktą pasiūlymą. 14. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
1 14.
Projekto 5 straipsnio 1 dalimi siūloma nustatyti, kad tam tikros įstatymo nuostatos, susijusios su faktoringu, obligacijų įsigijimo sandorio grąžinimu ir pan. būtų taikomos nuo 2016 m. gegužės 1 d. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Biudžeto sandaros įstatymo 12 straipsnį „Mokesčių įstatymai, kiti įstatymai ir teisės aktai bei jų pakeitimai, darantys įtaką atitinkamų biudžetinių metų biudžeto pajamoms, asignavimams ir valstybės skolai, įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka, bet priimami ne vėliau kaip tų biudžetinių metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas “ . Kartu pastebėtina, kad formuluotė „nuostatos, susijusios su <...> obligacijų įsigijimo sandorio grąžinimu“ neaiški, todėl taisytina. Projekte nėra jokių teisės normų dėl obligacijų įsigijimo sandorių „grąžinimo“, sandorių
„grąžinimas“ nereglamentuojamas nei keičiamame, nei kituose įstatymuose,
pagal Civilinį kodeksą sandoris gali būti pripažintas niekiniu ar negaliojančiu, šiais atvejais taikoma restitucija, viena sandorio šalis grąžina visa, ką yra gavusi iš kitos sandorio šalies. Pritarti. Išbraukti įstatymo projekto 5 straipsnį. Skolos įstatymo pakeitimas neturės įtakos valstybės biudžeto pajamoms, asignavimams ir valstybės skolai. 15. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
15Pagal projekto 5 straipsnį,
priimtas įstatymas, išskyrus šiame straipsnyje nurodytas nuostatas, įsigaliotų kitą dieną po jo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre. Tačiau pagal projekto 6 straipsnį, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi priimti įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus iki 2016 m. liepos 1d.
Tokia projekto 6 straipsnio nuostata neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų, kad įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina. Atsižvelgti. Išbraukti įstatymo projekto 5 straipsnį. 16. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
16Projektas neatitinka teisės technikos taisyklių,
nes prasideda 2 straipsniu. Tobulinant projektą, taisytina straipsnių numeracija. Be to, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnyje sąvokas įvardijantys terminai turi būti paryškinti. Pritarti. 17. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
teigiama: „Priėmus siūlomą Įstatymo projektą, smulkiojo ir vidutinio verslo (toliau – SVV) subjektams bus pasiūlytas platesnis finansinių priemonių, garantuojamų valstybės garantija, pasirinkimas ir tai turės tiesioginę teigiamą įtaką sprendžiant verslo subjektų priėjimo prie išorinio finansavimo trūkumus.“ Pastebėtina, kad projekte yra tik viena nuostata, kuri išskirtinai taikoma smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams (keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punktas). Todėl kitos projektu teikiamo įstatymo nuostatos galės būti taikomos ir tiems ūkio subjektams, kurie nepriskirtini smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad valstybės paramą smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams, įskaitant garantijų teikimą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas. Atsižvelgti. 18. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-02-26 18.
Atsižvelgiant į tai, kad teikiamu projektu siekiama reglamentuoti visuomeninius santykius, susijusius su tam tikrų išmokų mokėjimu iš valstybės biudžeto, pagal Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktą turėtų būti atliktas teikiamo projekto antikorupcinis vertinimas. Pritarti. Gauta Specialiųjų tyrimų tarnybos antikorupcinio vertinimo išvada. 19. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
pagal Lietuvos Respublikos skolos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį valstybės garantijas teikia ir įsipareigojimus pagal kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus prisiima Vyriausybė, siūlytume kreiptis į Vyriausybę dėl išvados pateikimo. Dėl projekto nuostatų, susijusių su valstybės pagalba, taip pat siūlytume kreiptis ir į Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, nes pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 45 straipsnį ši institucija yra koordinuojanti institucija valstybės pagalbos, kuriai taikomos Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklės, klausimais. Pritarti. Gauta Vyriausybės išvada. 20. Europos teisės departamentas prie TM, 2016-03-15 Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ETD) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Seimo posėdžių sekretoriato raštu pateiktą Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo Nr. I-1508 2, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-3909(2) (toliau – įstatymo projektas). Atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad pateiktas įstatymo projektas iš esmės nesiskiria nuo Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo Nr. I-1508 2, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3909, kurį ETD vertino dėl atitikties Europos Sąjungos teisei ir pateikė savo pastabas Lietuvos Respublikos Seimui 2016 m. sausio 14 d. raštu Nr. NR-24.
NR-24. Atitinkamai ir ETD pastabas pakartojame naujai pateikto įstatymo projekto atžvilgiu, kuriuo taip pat siūloma nustatyti galimybę teikti valstybės pagalbą (valstybės garantiją) faktoringo sutartyse nustatytam piniginio reikalavimo daliniam ar visiškam apmokėjimui, eksporto kredito sumokėjimui, eksporto kredito draudimo garantijai, obligacijų įsigijimo gražinimo ar mokamų palūkanų sumokėjimui. Primintina, kad valstybės pagalba, pažeidžianti vidaus rinką ir konkurenciją, nėra leidžiama Europos Sąjungoje (tai numatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107, 108 straipsniuose). Tik tam tikros valstybės pagalbos rūšys, atitinkančios valstybės pagalbą reglamentuojančiuose ES teisės aktuose nustatytus reikalavimus, gali būti laikomos neprieštaraujančiomis bendrai vidaus rinkai. Įstatymo projekto nuostatos, kuriomis siūloma valstybės pagalbos forma eksportuotojams, eksporto kreditoriams ir draudikams iš principo laikytina nesuderinama su vidaus rinka, nes darys įtakos prekybai kredito draudimo paslaugomis Sąjungos viduje. Taip gali būti iškraipoma skirtingų valstybių narių draudikų tarpusavio konkurencija ir taip netiesiogiai veikiama Sąjungos vidaus prekyba, neatsižvelgiant į tai, ar tai Sąjungos vidaus eksportas, ar eksportas už Sąjungos ribų. Todėl Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklėmis draudžiama valstybės pagalba, kai valstybiniai draudikai apdraudžia parduotiną eksporto riziką. Leistini eksporto kredito draudimai tik nuo laikinai neparduotinos rizikos, kurių rizikos laikotarpis yra trumpesnis nei
komunikate valstybėms narėms dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo trumpalaikiam eksporto kredito draudimui (2012/C 392/01).
Vertinant garantijomis suteikiamą valstybės pagalbą būtina atsižvelgti į reikalavimus, nustatytus Komisijos pranešime dėl ES sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai (2008/C 155/02), kad ši pagalbos rūšis nebūtų laikoma pažeidžiančia vidaus rinkos sąlygas ir konkurenciją. Atitinkamai garantijos gavėjui yra keliami specifiniai reikalavimai, kurių vienas – neturi būti teikiama valstybės garantija finansinių sunkumų turintiems gavėjams, turi būti nustatytos metinių priemokų ribos (atsižvelgiant į rizikos dengimo apimtis), kurias viršijus valstybės garantija nebūtų laikoma pagalba, nes būtų atitikmuo garantijos priemokų, taikomų finansų rinkose. Kartu paminėtina, kad pagal 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamento Nr. 1407/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo
de minimis pagalbai, 1 straipsnio d dalį draudžiama teikti pagalbą su eksportu susijusiai veiklai trečiosiose šalyse arba valstybėse narėse, tai yra pagalbą, tiesiogiai susijusią su eksportuojamais kiekiais, platinimo tinklo kūrimu bei veikla, arba kitomis einamosiomis išlaidomis, susijusiomis su eksporto veikla. Tokia valstybės pagalbos forma, kai pagalba (garantija) teikiama faktoringo sandorio pagrindu nustatytam piniginio reikalavimo daliniam arba visiškam apmokėjimui, iš esmės vertintina šalia minėtų ES valstybės pagalbos taisyklių, taikytinų garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai, ir pagal ES valstybės pagalbos taisykles, taikytinas rizikos finansų investicijoms, paskoloms, obligacijų įsigijimui (žr.
Komisijos komunikatą dėl valstybės pagalbos rizikos finansų investicijoms skatinti gairių (2014/C 19/04). Todėl pažymėtina, kad remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsniu, valstybėms narėms nustatyta pareiga iš anksto pranešti Europos Komisijai apie ketinimus suteikti, pakeisti vidaus rinką ar konkurenciją galinčią pažeisti valstybės pagalbą, kad Europos Komisija galėtų iš anksto pateikti savo pastabas. Atitinkamai valstybė narė negali numatytų priemonių įgyvendinti iki bus gautas Europos Komisijos pritarimas. Kadangi minėtos valstybės pagalbos rūšys, susijusios su garantijos teikimu eksporto sandoriuose atsirandančiai rizikai mažinti, investicijomis, paskolomis atitiktų visus valstybės pagalbos kriterijus, kuriai taikytinos nustatytos valstybės pagalbos taisyklės, siūlomi įstatymo projektu pakeitimai turi būti suderinti su Europos Komisija. Taip pat siūlytume kreiptis dėl įstatymo projektu pateiktų siūlymų, susijusių su valstybės pagalba, vertinimo į Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, kuri pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra koordinuojanti institucija valstybės pagalbos, kuriai taikomos Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklės, klausimais. Atsižvelgti. Visos garantijos, išskyrus eksporto kreditų garantijas, būtų teikiamos vadovaujantis 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1407/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL 2013 L 352, p. 1) arba 2014 m. birželio 17 d. Komisijos Reglamentu (ES) Nr.
Komisijos Reglamentu (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius (OL 2014 L 187, p. 1). Pagal planuojamą eksporto kreditų priemonę garantijos už sandorius, kurių atidėto mokėjimo terminas iki 2 metų (trumpalaikis eksporto kreditas), būtų teikiamos tik už Lietuvoje sukurtos produkcijos eksporto sandorius į neparduotinos rizikos šalis, kaip jos apibrėžtos Komisijos komunikate valstybėms narėms dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo trumpalaikiam eksporto kredito draudimui 2012/C 392/01 (toliau – Komunikatas). Europos Komisijos išaiškinime Lietuvai nurodyta, kad trumpalaikio eksporto kreditų garantijoms į neparduotinos rizikos šalis nėra taikomas Komunikatas ir tokia pagalba nėra laikoma valstybės pagalba, apie kurią reikėtų pranešti Europos Komisijai. Įstatymas nėra teisės aktas, kuriame reiktų nustatyti valstybės pagalbos režimą, kadangi priemonė gali būti įgyvendinama remiantis skirtingais valstybės pagalbą reglamentuojančiais teisės aktais arba rinkos sąlygomis (ne valstybės pagalba). Konkretus pagalbos rėžimas konkrečiai priemonei nustatomas Vyriausybės nutarimu, tvirtinant priemonės sąlygas bei priemonę įgyvendinsiančios institucijos ministro įsakymu. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarnyba 2016-05-17
konkurencijos taryba gavo 2016 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto raštą Nr. S‑2016-2739, kuriame prašoma pateikti išvadas dėl Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo Nr. I-1508 2, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr.
(toliau – Įstatymo projektas) siūlomo teisinio reguliavimo.
padidinti finansinių priemonių, kurios garantuojamos valstybės garantijomis, pasirinkimą, numatant galimybę teikti valstybės garantijas už faktoringo, eksporto kredito, obligacijų įsigijimo, naudotos įrangos, mechanizmų ir įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sandorius (toliau kartu – Priemonės).
Priemonėms gali būti taikomos Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklės. Valstybės pagalbos buvimas nustatomas tada, kai tenkinami visi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) 107 straipsnio 1 dalyje išvardinti valstybės pagalbos kriterijai, tai yra, parama:
iš jos išteklių;
subjektus arba tam tikrų prekių gamybą ir suteikia išskirtinę ekonominę naudą;
iškraipyti konkurenciją;
narių tarpusavio prekybai.
gali būti perduodami įvairiai – kaip tiesioginės dotacijos, paskolos, garantijos, tiesioginės investicijos į įmonių kapitalą ir išmokos natūra. Šiuo atveju būtų naudojamos valstybės garantijos, todėl pirmasis valstybės pagalbos kriterijus būtų tenkinamas.
aiškinamajame rašte numatyta, kad Priemonėmis galės naudotis smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai, tokiu būdu padidinant jų prieinamumą prie finansavimo šaltinių. Todėl Priemonės yra selektyvios ir suteikia ūkio subjektams išskirtinę naudą, kurios jie negautų rinkos sąlygomis.
valstybės pagalbos kriterijus, pažymėtina, kad Priemonės nukreiptos į ūkio subjektus, kurie veikia įvairiose rinkose, kuriose gali veikti ir kitų valstybių narių ūkio subjektai, o dalis Priemonių yra skirtos prekių ir paslaugų eksportui skatinti.
Atsižvelgiant į tai, tikėtina, kad Priemonės darys poveikį konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių, todėl jos turėtų būti laikomos valstybės pagalba.
išaiškinusi, kad garantijos už sandorius, kurių atidėto mokėjimo terminas yra iki 2 metų, susijusius su prekių ir paslaugų eksportu į neparduotinos rizikos šalis, kaip jos apibrėžtos Komisijos komunikate valstybėms narėms dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo trumpalaikiam eksporto kredito draudimui (2012/C 392/01) (toliau – Komisijos komunikatas), nėra laikytinos valstybės pagalba. Atsižvelgiant į šį išaiškinimą, tokioms eksporto kredito garantijoms valstybės pagalbos taisyklės neturėtų būti taikomos.
visus valstybės pagalbos kriterijus atitinkanti parama gali būti teikiama tik iš anksto apie ją pranešus Europos Komisijai pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalies nuostatas ir gavus iš jos pritarimą, arba taikant vieno iš išankstinio pranešimo išimtį numatančių Europos Komisijos dokumentų nuostatas. Todėl Įstatymo projekte numatytos taikyti Priemonės turėtų būti parengtos vadovaujantis Komisijos komunikato ir Komisijos pranešimo dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai (2008/C 155/02) nuostatomis ir pradėtos įgyvendinti tik gavus Europos Komisijos pritarimą.
projekto rengėjams įvertinti galimybę valstybės garantijų teikimo už faktoringo, obligacijų įsigijimo ir finansinės nuomos (lizingo) sandorius atveju taikyti
18 d. Komisijos reglamentą Nr.
Komisijos reglamentą Nr. 1407/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai arba 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamentą (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius, kurie nereikalauja išankstinio pagalbos priemonės derinimo su Europos Komisija.
projekto rengėjams aiškinamajame rašte papildomai nurodyti, kuriais Europos Sąjungos teisės aktais numatoma vadovautis siekiant užtikrinti Priemonių atitiktį valstybės pagalbos reikalavimams.
pateiktos informacijos, maloniai prašome kreiptis į mūsų instituciją. Atsižvelgti. Visos garantijos, išskyrus eksporto kreditų garantijas, būtų teikiamos vadovaujantis 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1407/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL 2013 L 352, p. 1) arba 2014 m. birželio 17 d. Komisijos Reglamentu (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius (OL 2014 L 187, p. 1). Pagal planuojamą eksporto kreditų priemonę garantijos už sandorius, kurių atidėto mokėjimo terminas iki 2 metų (trumpalaikis eksporto kreditas), būtų teikiamos tik už Lietuvoje sukurtos produkcijos eksporto sandorius į neparduotinos rizikos šalis, kaip jos apibrėžtos Komisijos komunikate valstybėms narėms dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo trumpalaikiam eksporto kredito draudimui 2012/C 392/01 (toliau – Komunikatas). Europos Komisijos išaiškinime Lietuvai nurodyta, kad trumpalaikio eksporto kreditų garantijoms į neparduotinos rizikos šalis nėra taikomas Komunikatas ir tokia pagalba nėra laikoma valstybės pagalba, apie kurią reikėtų pranešti Europos Komisijai.
Įstatymas nėra teisės aktas, kuriame reiktų nustatyti valstybės pagalbos režimą, kadangi priemonė gali būti įgyvendinama remiantis skirtingais valstybės pagalbą reglamentuojančiais teisės aktais arba rinkos sąlygomis (ne valstybės pagalba). Konkretus pagalbos rėžimas konkrečiai priemonei nustatomas Vyriausybės nutarimu, tvirtinant priemonės sąlygas bei priemonę įgyvendinsiančios institucijos ministro įsakymu. 2. Specialiųjų tyrimų tarnyba 2016-10-28 Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto 2016-10-18 prašymą Nr. S-2016-6704, atlikome Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo Nr. I-1508 (toliau – įstatymas) 2, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3909(2) (toliau – projektas) antikorupcinį vertinimą. Atliekant antikorupcinį vertinimą nustatyta, kad projektu siekiama reglamentuoti visuomeninius santykius, susijusius su išmokų mokėjimu iš valstybės biudžeto.
Projektas numato išplėsti finansinių įsipareigojimų, kurių įvykdymas užtikrinamas valstybės garantija , ratą ir nustatyti, kad valstybės garantuojama garantijų institucija (toliau – garantijų institucija) galėtų užtikrinti ne tik teikiamų paskolų (investicijoms finansuoti ir apyvartinėms lėšoms papildyti) grąžinimą, naujos gamybinės įrangos ir (arba) naujų įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytos kainos ar jos dalies sumokėjimą, bet ir:
apmokėjimą, atidėto mokėjimo (suteikto eksporto kredito), pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą prekių, paslaugų ar darbų pardavimo sandorio, sumokėjimą;
padengimą;
pagal obligacijų įsigijimo sandorį grąžinimą ir (arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjimą. Pritardami Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2016-02-26 išvadoje Nr. XIIP-3909(2) pastaboms, papildome jas šiais argumentais:
<...> kad nei teikiamame projekte, nei galiojančiame įstatyme iš esmės nėra nustatyta jokių naujai teikiamų garantijų teikimo sąlygų, taip pat nėra pateikta blanketinė nuoroda į Komisijos pranešimą, todėl toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip nederantis su aptarto Komisijos pranešimo nuostatomis <...> . Projektu siūlomas platesnis finansinių priemonių, garantuojamų valstybės garantija, pasirinkimas, tačiau nei iš projekto, nei iš aiškinamojo rašto nėra aišku, ar naujai siūlomoms garantijų institucijos teikiamoms garantijoms bus taikomos tokios pat sąlygos, kaip ir šiuo metu nustatytoms valstybės garantijoms.
Pažymėtina, kad Valstybės perskolinamų paskolų ir valstybės garantijų teikimo, suteiktų perskolinamų paskolų grąžinimo ir valstybės garantijų administravimo taisyklėse [1] (toliau – Valstybės garantijų taisyklės) yra nustatytos bendrosios sąlygos, kurios taikomos šiuo metu teikiamoms valstybės garantijoms, taip pat ir garantijų institucijos teikiamoms garantijoms. Todėl manome, kad Valstybės garantijų taisyklėse nustatytos bendrosios sąlygos nebus taikomos naujai siūlomoms garantijų institucijos teikiamoms garantijoms, jei minėtos taisyklės nebus pakeistos (projekto rengėjas aiškinamajame rašte nenurodo Valstybės garantijų taisyklių pakeitimo) . Siekdami teisinio reguliavimo aiškumo ir skaidraus valstybės lėšų naudojimo, siūlome, priėmus projektą, pakeisti Valstybės garantijų taisykles , įtvirtinant projektu naujai siūlomas garantijų institucijos teikiamas garantijas, kurioms būtų taikomos nustatytos bendrosios teikimo sąlygos arba nustatyti teikimo sąlygas šioms garantijoms. 2. Dėl 7 ir 8 pastabų teiginių, kad
<...>
neaišku, kokiais atvejais garantijų institucija prisiima kredito riziką <...>, <...> projekte nėra nuostatų, kokią dalį kredito rizikos gali prisiimti garantijų institucija
<...>
.
Manome, kad (a) atvejų, kai garantijų institucijos prisiima kredito riziką, nenustatymas, (b) prisiimamų kredito rizikos dalių (susijusių su garantijų institucijos garantuojamiems finansavimo gavėjams suteikto finansavimo sandorių portfeliu, portfelinės garantijos suteikimo atveju, arba su kredituojančio eksportuotojo prekių, paslaugų ar darbų pirkėju, eksporto kredito garantavimo atveju) nenustatymas yra ydingi antikorupciniu požiūriu, nes garantijų institucijos įsipareigoja iš valstybės lėšų padengti dalį nuostolių, susijusių su garantijų institucijos prisiimta kredito rizika. Siekdami teisinio reguliavimo aiškumo, skaidraus valstybės lėšų panaudojimo, siūlome nustatyti garantijų institucijos prisiimamos kredito rizikos atvejus ir valstybės prisiimamos atsakomybės ribas. Atsižvelgti. 1. Garantijų institucijų teikiamų garantijų atveju, Valstybės skolos įstatymo poįstatyminis teisė aktas yra ne STT minimos Valstybės perskolinamų paskolų ir valstybės garantijų teikimo, suteiktų perskolinamų paskolų grąžinimo ir valstybės garantijų administravimo taisyklės, bet atitinkamos garantijų institucijos (INVEGOS, Garfondo) veiklą reglamentuojantis LRV nutarimas (pvz. LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr. 887 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės Investicijų ir verslo garantijos“ veiklos“ arba LRV nutarimas, reglamentuojantis atitinkamų garantijų teikimą (pvz. LR Vyriausybės 2009 m. birželio 10 d. nutarimas Nr. 569 „ Dėl Paskolų garantijų kredito įstaigoms už didelių įmonių imamas paskolas teikimo nuostatų patvirtinimo“). Šiuose LRV nutarimuose detalizuojamas Valstybės skolos įstatymo nuostatų įgyvendinimas, nustatomi konkretūs reikalavimai ir ribojimai atitinkamų garantijų teikimo veiklai.
Pažymėtina kad kiekvienos rūšies garantijų (SVV paskolų garantijų, lizingo garantijų, didelių įmonių paskolų garantijų, eksporto kredito garantijos ir kt.) teikimas ir sąlygos yra nustatytos ne garantijų institucijos vidiniais teisės aktais, bet garantijų teikimo nuostatuose ar taisyklėse, patvirtintose LRV nutarimu arba LRV pavedimu ŪM arba ŽŪM ministro įsakymu. Atsižvelgiant į tai, manome, kad priėmus Įstatymo projektą, nėra tikslinga pildyti Valstybės perskolinamų paskolų ir valstybės garantijų teikimo, suteiktų perskolinamų paskolų grąžinimo ir valstybės garantijų administravimo taisykles, bet bus būtina patvirtinti atitintamus naujų garantijų (faktoringo, eksporto kreditų garantijų ir pan.) teikimo nuostatus, tvirtinamus LRV nutarimu arba ministro įsakymu. 2. Pažymėtina, kad garantijų institucijų prisiimama rizika pagal suteikiamas garantijas, yra kontroliuojama ir valdoma tvirtinant prisiimamų įsipareigojimų pagal suteiktas garantijas, limitus, kurių atitinkama garantijų institucija negali viršyti, taip pat nustatant ribojimus, garantijų teikimo sumines apimtis ir panašiai tvirtinant atitinkamų garantijų teikimo nuostatus. Kiekvienais metais LR Seimas tvirtindamas valstybės biudžeto rodiklius, nustato limitą garantijų institucijų prisiimamiems įsipareigojimams. Patvirtintą limitą LR Vyriausybė savo nutarimu paskirsto tarp atskirų garantijų institucijų. Taip pat tvirtindama atitinkamų garantijų teikimo nuostatus, LRV ar jos įgaliota institucija nustato ne tik kokio dydžio garantijos gali būti teikiamos ar kokia dalis gali būti garantuojama, bet taip pat esant poreikiui gali būti nustatyta ir bendra įsipareigojimų suma, kuri gali būti suteikta teikiant atitinkamas garantijas (pvz. LR Vyriausybės 2009 m. birželio 10 d. nutarimo Nr.
Dėl Paskolų garantijų kredito įstaigoms už didelių įmonių imamas paskolas teikimo nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas). Pažymėtina, kad konkretūs ribojimai skirtingų garantijų teikimo atvejais gali skirtis priklausomai nuo atitinkamos kreditavimo rinkos poreikių (skirtingų kreditavimo produktų specifikos ir papildomos valstybės intervencijos poreikio, kuris paskatintų kreditavimą), nuo valstybės pagalbos schemos ar ES teisės aktų, reguliuojančių valstybės pagalbos, įskaitant ir teikiamą garantijų forma, teikimą skirtinguose sektoriuose arba skirtingais tikslais. Pažymėtina, kad LRV arba jos pavedimų atitinkama ministerija, tvirtindama atitinkamų garantijų teikimo nuostatus, nustato esminius ribojimus ir sąlygas, nustato valstybės intervencijos per garantijų institucijos vykdomą garantijų teikimą apimtis. Tai nustatoma įvertinus atitinkamai veiklai skatinti (SVV kreditavimą skatinti, eksportą skatinti, investicijų kreditavimą skatinti, daugiabučių modernizavimo projektų kreditavimą skatinti ir pan.) suplanuotus biudžeto asignavimus. Pažymėtina, kad garantijų institucijos taiko papildomas priemones ir reikalavimus prisiimamai kredito rizikai valdyti, bet visais atvejais negali viršyti atitinkamuose garantijų teikimo nuostatuose nustatytų apribojimų ir sąlygų. LRV nutarimais, ES teisės aktais, nustatančiais kokiomis sąlygomis garantijų teikimas vertinamas kaip skaidri ir suderinta valstybės pagalbos teikimo schema atitinkamose situacijose ar ūkio sektoriuose, patvirtintais atitinkamų garantijų teikimo nuostatais yra reglamentuotas garantijų institucijos prisiimamos rizikos, kurios dalis yra dengiama iš viešųjų finansinių išteklių, lygis ir apimtys, yra skaidriai ir aiškiai nustatytos esminės garantijų suteikimo sąlygos, bei atitinkamų garantijų teikimo apimtys, tuo užtikrinant skaidrų valstybės lėšų panaudojimą, atsakingą valstybės skolos dalies valdymą. 5.
iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2016-09-28 d. Nutarimas Nr. 951 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. SV-S-1468 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 46 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutari a:
Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo Nr. I-1508 2, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3909(2) (toliau – Įstatymo projektas) nuostatoms, kuriomis siekiama suteikti galimybę garantijų institucijoms užtikrinti kredito įstaigoms faktoringo sutartyje nustatyto piniginio reikalavimo dalinį apmokėjimą, kai pagal garantijas tokių įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, atidėto mokėjimo pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą prekių pirkimo–pardavimo sutartį dalinį sumokėjimą ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengimą, tačiau pasiūlyti tobulinti Įstatymo projekto teisinio reguliavimo priemones, atsižvelgiant į šias pastabas ir pasiūlymus: 1.1.
Atsižvelgiant į faktoringo priemonės turinį, kad garantijų institucijos garantijomis gali užtikrinti ne finansavimą, o kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, kurį klientas (kreditorius) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (finansuotojui) mainais už pinigus, ir siekiant, kad šios priemonės naudojimas nebūtų laikomas su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, tai yra garantijų institucijai suteikiant teisę teikti garantiją ne dėl viso, o dėl dalies piniginio reikalavimo apmokėjimo, pasiūlyti tikslinti Įstatymo projekto
Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo (toliau – Valstybės skolos įstatymas) 4 straipsnio 4 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „4) piniginio reikalavimo dalinio apmokėjimo finansuotojui pagal faktoringo sutartis, skirtas kliento apyvartinėms lėšoms papildyti ;“. 1.2.
garantuoja ne už siektinus rezultatus, o už konkrečias priemones ir prievoles, siekiant, kad šios priemonės naudojimas nebūtų laikomas su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, tai yra garantijų institucijai suteikiant teisę teikti garantiją ne dėl viso, o dėl dalies atidėto įsipareigojimo padengimo, ir skatinant lietuviškos kilmės prekių, turinčių Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduotą prekių kilmės sertifikatą, liudijantį, kad prekės pagamintos Lietuvos Respublikoje (toliau – lietuviškos kilmės prekės), eksportą, pasiūlyti tikslinti Įstatymo projekto 3 straipsnio
punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) dalies atidėto mokėjimo pagal kredituojančio
eksportuotojo sudarytą lietuviškos kilmės prekių, turinčių Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduotą prekių kilmės sertifikatą, liudijantį, kad prekės pagamintos Lietuvos Respublikoje, pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjimo ir
(arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengimo.“ Pritarti. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nuostatoms, kuriomis siekiama sudaryti galimybes garantijų institucijoms suteikti galimybę verslo subjektams su garantijų institucijų garantija įsigyti jų poreikius atitinkančios pakankamos kokybės ir tinkamos kainos naudotą įrangą, naudotus mechanizmus ir (arba) naudotus įrenginius, užtikrinti suteikto finansavimo pagal obligacijų įsigijimo sandorį grąžinimą ir (arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjimą, taip pat atidėto mokėjimo (suteikto eksporto kredito) pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą paslaugų ar darbų pardavimo sandorį sumokėjimą ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengimą dėl šių priežasčių: 2.1.
Valstybės skolos įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos, kad garantijų institucijos garantijas gali teikti dėl naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių kainos ar jos dalies sumokėjimo pagal naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartis, sudarytas su finansinės nuomos (lizingo) bendrovėmis, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Seimui 2010 m. lapkričio 23 d. priėmus Valstybės skolos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XI-1162 (įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d.), atsižvelgiant į naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių likvidumo trūkumą , jų vertės antrinėje rinkoje spartų mažėjimą dėl mažo potencialių klientų skaičiaus ir į tai, kad finansinės nuomos (lizingo) bendrovės dėl padidėjusios likvidumo rizikos buvo priverstos kliento prašyti papildomų užstatų ar garantijų. Šiuo atveju garantijos gavimas padeda išspręsti papildomo užstato ar garantijos klausimą, skatina naujas įmones finansuoti finansinės nuomos ( lizingo) būdu, taip pat atnaujinti įmonių naudojamą įrangą ir (arba) įrenginius, diegti moderniausias technologijas.
Atsižvelgiant į naudotos įrangos ir (arba) įrenginių kainą, jos prieinamumą ir valdomą kainos kitimo riziką, papildoma valstybės parama netikslinga ir nereikalinga. 2.2. Garantijos už Lietuvos Respublikos juridinio asmens, Lietuvos Respublikoje įsteigto Europos ekonominės erdvės valstybės narės įmonės filialo leidžiamas obligacijas yra garantuojamam bankiniam kreditui alternatyvi priemonė verslo subjektų investicijoms finansuoti ir (ar) apyvartinėms lėšoms papildyti, tačiau dėl mažesnių poveikio skolininkui galimybių būtų nuostolingesnė už atitinkamų charakteristikų bankinį kreditą. Garantuojamo bankinio kredito garantija teikiama finansų įstaigai, kuri privalo kontroliuoti kredito lėšų naudojimą pagal tikslinę paskirtį, vykdyti skolininko finansinio pajėgumo priežiūrą, už kreditą įkeisto turto naudojimo priežiūrą ir kita. Tai įprastinės kreditoriaus funkcijos, kurios turi būti atliekamos, nesvarbu, ar kreditas garantuojamas ar ne. Kai prievolės vykdomos netinkamai (dėl kreditoriaus kaltės), garantijos išmoka finansų įstaigai mažinama. Įkeisto turto realizavimo pajamos mažina kreditoriaus ir (arba) garanto patiriamą nuostolį. Kai skolinamasi išleidžiant obligacijas, nei finansų patarėjas, nei finansų tarpininkas – obligacijų platintojas, nei fiskalinis agentas, nei galutinis investuotojas (faktinis skolininko kreditorius) neturi galimybių atlikti nurodytų kreditoriaus funkcijų. Taigi garantas turėtų prisiimti papildomą nuostolį dėl neefektyvios skolininko priežiūros, skolininko piktybinės veikos ir įkeisto turto praradimo. Pritarti. 2.3.
valstybės pagalbos priemonėmis skatinti lietuviškos kilmės prekių eksportą ir negalint nustatyti darbų ir paslaugų kilmės, paslaugų, darbų ir nelietuviškos kilmės prekių eksporto kredito garantijos netikslingos. Pritarti. 2.4. Valstybės garantijomis prisiimami valstybės turtiniai įsipareigojimai grąžinti visą skolą arba jos dalį ir sumokėti už grąžinamą skolą ar jos dalį palūkanas vidaus arba užsienio kreditoriui už skolininką, už kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, jeigu šis neįvykdo paskolos sutartyje arba kituose įsipareigojamuosiuose skolos dokumentuose nustatytų įsipareigojimų arba įvykdo juos ne visus, neįtraukiami į valstybės skolą, kol valstybė Valstybės skolos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka nepradeda vykdyti savo turtinių įsipareigojimų pagal valstybės garantiją, tai yra kol skolininkas nenustoja pats vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų kreditoriui. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nors suteikta valstybės garantija tiesiogiai nedidina valstybės skolos, tačiau su rizikingais projektais susijęs garantavimas potencialiai didina valstybės skolos augimo riziką, taigi ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų poreikį. Pritarti. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų / komisijų pasiūlymai: negauta. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
(pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas Seimo statuto
argumentai): Pritarti komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms. 7.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p.
Biudžeto ir finansų komitetas 2016-12-074 N Argumentai: Siekiant įgyvendinti Valstybės kontrolės rekomendacijas ir išvengti Skolos ataskaitų rengimo dubliavimo (rengia Finansų ministerija ir Statistikos departamentas) papildyti įstatymo projektą nauju straipsniu. Pasiūlymas: Papildyti projektą 4 straipsniu. „
Pakeisti 12 straipsnį į ir jį išdėstyti taip:
privalo pateikti Seimui valstybės skolos ataskaitas, įeinančias į teikdama Seimui nacionalinį finansinių ataskaitų rinkinį, kartu teikia Finansų ministerijos nustatyta tvarka parengtą informaciją apie valstybės skolą . Ataskaitų formas, atitinkančias šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatas, nustato finansų ministras.“
valstybės skolos ataskaitas teikdama Seimui išvadą ir audito ataskaitą dėl nacionalinio finansinių ataskaitų rinkinio. “ Pritarti. 8. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Valius Ąžuolas, Kęstutis Glaveckas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nėra PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas Komiteto biuro vedėja Alina Brazdilienė [1] Valstybės perskolinamų paskolų ir valstybės garantijų teikimo, suteiktų perskolinamų paskolų grąžinimo ir valstybės garantijų administravimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-06-04 nutarimu Nr. 667.
667Prieiga per internetą:
https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.7CD8E3B70B3E/AjtLpKFUcd.