straipsnio papildymas 3 ir 4 dalimis Papildyti 8 straipsnį 3 ir 4 dalimis: „3. Pavėžėjimo paslaugų operatorius – Lietuvos Respublikoje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigtas juridinis asmuo, valdantis Lietuvoje veikiančią skaitmeninę platformą ar naudojantis Lietuvoje veikiančią trečiojo asmens skaitmeninę platformą (platformas) ar kitokią sistemą, sudarančią sąlygas susitarti dėl pavėžėjimo paslaugų, ir užtikrinantis, kad pavėžėjimo paslaugos yra teikiamos vairuotojų per platformą. Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklą juridinis asmuo gali vykdyti tik kai tenkinamos visos šios sąlygos:
1) jam išduotas Valstybinės transporto inspekcijos prie Susisekimo ministerijos leidimas pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklai vykdyti. 2) visą veiklos vykdymo laikotarpį pavėžėjimo paslaugų operatorius yra apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę pagal Vyriausybės ar jos įgaliotojos institucijos patvirtintas Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus privalomojo civilinės atsakomybės draudimo taisykles;
paslaugų operatoriui bei jo veiklos sąlygos, reikalavimai asmenims, teikiantiems keleivių bei bagažo pavėžėjimo naudojantis skaitmenine pavėžėjimo paslaugų platforma, bei šių paslaugų teikimo tvarka nustatomi Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos ir keleivių bei bagažo pavėžėjimo paslaugų teikimo taisyklėse, kurias tvirtina Susisiekimo ministras.“
straipsnio 1 dalies pakeitimas ir papildymas 13 dalimi
1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Keleiviai vežami keleiviams vežti pagamintomis
keleivinėmis kelių transporto priemonėmis – autobusais, troleibusais, lengvaisiais automobiliais, lengvaisiais automobiliais taksi.
Keleivių vežimą reglamentuoja Susisiekimo ministerijos patvirtintos Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės bei , Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės bei Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos ir keleivių bei bagažo pavėžėjimo paslaugų teikimo taisykles. “
13 dalimi: „
per skaitmeninę pavėžėjimo platformą teikimui atskiras leidimas ar licencija nėra išduodami. Pavėžėjimo paslaugas galima teikti lengvaisiais automobiliais teisės aktais neuždraustais būdais Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos ir keleivių bei bagažo pavėžėjimo paslaugų teikimo taisyklėse, patvirtintose Susisiekimo ministro, nustatyta tvarka.“
įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja
Respublikos Seimo priimtą įstatymą. RESPUBLIKOS PREZIDENTĖ DALIA
Teikia Seimo nariai : Mindaugas Bastys Juras Požela Irena Šiaulienė Remigijus Žemaitaitis Vytautas Gapšys Šarūnas Gustainis Viktoras Fiodorovas Andrius Palionis Dainius Kreivys
straipsnio papildymas 3 ir 4 dalimis Papildyti 7 straipsnį 3 ir 4 dalimis: „3. Pavėžėjimo paslaugų operatorius – Lietuvos Respublikoje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigtas juridinis asmuo, valdantis Lietuvoje veikiančią skaitmeninę platformą ar naudojantis Lietuvoje veikiančią trečiojo asmens skaitmeninę platformą (platformas) ar kitokią sistemą, sudarančią sąlygas susitarti dėl pavėžėjimo paslaugų, ir užtikrinantis, kad pavėžėjimo paslaugos yra teikiamos vairuotojų per platformą. Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklą juridinis asmuo gali vykdyti tik kai tenkinamos visos šios sąlygos:
1) jam išduotas Valstybinės transporto inspekcijos prie Susisekimo ministerijos leidimas pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklai vykdyti. 2) visą veiklos vykdymo laikotarpį pavėžėjimo paslaugų operatorius yra apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę pagal Vyriausybės ar jos įgaliotojos institucijos patvirtintas Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus privalomojo civilinės atsakomybės draudimo taisykles;
paslaugų operatoriui bei jo veiklos sąlygos, reikalavimai asmenims, teikiantiems keleivių bei bagažo pavėžėjimo naudojantis skaitmenine pavėžėjimo paslaugų platforma, bei šių paslaugų teikimo tvarka nustatomi Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos ir keleivių bei bagažo pavėžėjimo paslaugų teikimo taisyklėse, kurias tvirtina Susisiekimo ministras.“
straipsnio 1 dalies pakeitimas ir papildymas 13 dalimi
1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Keleiviai vežami keleiviams vežti pagamintomis
keleivinėmis kelių transporto priemonėmis – autobusais, troleibusais, lengvaisiais automobiliais, lengvaisiais automobiliais taksi.
Keleivių vežimą reglamentuoja Susisiekimo ministerijos patvirtintos Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės bei , Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės bei Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos ir keleivių bei bagažo pavėžėjimo paslaugų teikimo taisykles. “
2Papildyti 18 straipsnį 13 dalimi:
„
13Pavėžėjimo paslaugų per skaitmeninę pavėžėjimo platformą teikimui atskiras leidimas ar licencija nėra išduodami. Pavėžėjimo paslaugas galima teikti lengvaisiais automobiliais teisės aktais neuždraustais būdais Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos ir keleivių bei bagažo pavėžėjimo paslaugų teikimo taisyklėse, patvirtintose Susisiekimo ministro, nustatyta tvarka.“ 3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2015 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. RESPUBLIKOS PREZIDENTĖ DALIA
GRYBAUSKAITĖ Teikia Seimo nariai: Mindaugas Bastys Juras Požela (pasirašė 2015-12-08) Irena Šiaulienė (pasirašė 2015-12-08) Remigijus Žemaitaitis (pasirašė 2015-12-08) Vytautas Gapšys (pasirašė 2015-12-08) Šarūnas Gustainis (pasirašė 2015-12-08) Viktoras Fiodorovas (pasirašė 2015-12-08) Andrius Palionis (pasirašė 2015-12-08)
Projekto lyginamasis variantas
2016 m. d. Nr. Vilnius
straipsnio pakeitimas Papildyti 7 straipsnį 3 dalimi: „
organizatorius – fizinis ar juridinis asmuo, organizuojantis keleivių vežimą ar sudarantis technines ir organizacines sąlygas vežėjui ir keleiviui susitarti dėl keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais paslaugų .“
straipsnio pakeitimas
1 dalį ir ją išdėstyti taip: „
vežami keleiviams vežti pagamintomis keleivinėmis kelių transporto priemonėmis
Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės.“
13 dalimi: „
už atlygį lengvuoju automobiliu – vežimo paslauga, vežėjo atlygintinai teikiama lengvuoju automobiliu pagal su keleiviu sudarytą rašytinę sutartį arba dėl kurios vežėjas su keleiviu susitaria tarpininkaujant keleivių vežimo organizatoriui. Sutartį dėl keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu, o tais atvejais, kai keleivių vežimo sutartis sudaroma telekomunikacijų galiniais įrenginiais – duomenis apie susitarimą dėl keleivių vežimo už atlygį sąlygų Keleivių ir bagažo vežimo taisyklėse arba Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėse nustatyta tvarka vežėjas ar jo pavedimu – keleivių vežimo organizatorius privalo pateikti kelių transporto kontrolės institucijoms.
Kai dėl keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu susitariama tarpininkaujant keleivių vežimo organizatoriui, keleivių vežimo organizatorius užtikrina, kad keleiviui bus suteikta teisės aktų reikalavimus atitinkanti keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu paslauga .“
14 dalimi: „
lengvaisiais automobiliais paslaugas gali teikti tik turėdami teisėtai valdomus lengvuosius automobilius, atitinkančius bendruosius motorinių transporto priemonių reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, ir Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėse nustatyta tvarka pateikę deklaraciją apie ketinimą vykdyti veiklą savivaldybės institucijai pagal vežėjo įmonės buveinės registracijos vietą arba gyvenamąją vietą, jeigu vežėjas yra fizinis asmuo. Vežėjui leidimas teikti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais paslaugas laikomas išduotu kitą dieną nuo deklaracijos apie ketinimą vykdyti šią veiklą pateikimo savivaldybės institucijai arba nuo deklaracijoje apie ketinimą vykdyti veiklą nurodytos dienos, jeigu ši diena yra vėlesnė negu deklaracijos apie ketinimą vykdyti veiklą pateikimo savivaldybės institucijai diena. Vežėjas turi teisę pavesti keleivių vežimo organizatoriui pateikti deklaraciją savivaldybės institucijai vežėjo vardu.
Leidimo teikti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais paslaugas galiojimas sustabdomas, kai vežėjas pažeidžia Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių reikalavimus, lengvasis automobilis, kuris įrašytas šiame leidime, neatitinka nustatytų reikalavimų ir vežėjui nustatomas ne trumpesnis kaip 30 darbo dienų terminas trūkumams pašalinti. Leidimo galiojimas panaikinamas, kai vežėjas pats atsisako naudotis leidimu, perleidžia kitam asmeniui lengvąjį automobilį, kuris įrašytas leidime, paaiškėja, kad leidimui gauti buvo pateikti klaidingi duomenys, per nustatytą terminą nepanaikinamos priežastys, dėl kurių buvo sustabdytas šio leidimo galiojimas. Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais paslaugas teikiantys vežėjai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatyta tvarka ir mokesčių įstatymuose nustatytais terminais privalo teikti informaciją apie iš keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklos gaunamas pajamas arba pavesti šią informaciją Valstybinei mokesčių inspekcijai vežėjo vardu teikti keleivių vežimo organizatoriui, su kuriuo vežėjas yra sudaręs sutartį .“
įgyvendinimas
dalį, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2016 m. gruodžio 31 d. priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
DĖL
priežastys, pirminiai jo siūlytojai ir asmenys, dalyvavę rengiant projektą Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo teikimo priežastis – teisinis netikrumas dėl keleivių pavėžėjimo lengvaisiais automobiliais, neatitinkančio taksi veiklos pobūdžio, reglamentavimo. Šiuo metu keleivių vežimą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos nurodo, kad keleiviai gali būti vežami lengvaisiais automobiliais, tačiau nėra detalizuojama, kaip ši veikla gali būti vykdoma, ypatingai atsižvelgiant į visuomenės skaitmeninio amžiaus ir technologijų tendencijas bei dalijimosi ekonomikos principus. Pirminis teikiamo įstatymo projekto siūlytojas – Lietuvos verslo konfederacija. Rengiant teikiamą įstatymo projektą dalyvavę asmenys: Mindaugas Bastys, Juras Požėla, Remigijus Žemaitaitis, Vytautas Gapšys, Šarūnas Gustainis. 2. Teikiamo įstatymo projekto tikslai ir uždaviniai Įstatymo projekto tikslas – įtvirtinti pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos ir pavėžėjimo paslaugų teikimo naudojantis skaitmenine pavėžėjimo platforma prielaidas. Siekiant įstatymo projekto tikslo, nustatomi šie uždaviniai:
reikalavimus šiam operatoriui ir jo veiklos sąlygas;
priemonėmis ne taksi automobiliais;
minimalius reikalavimus pavėžėjimo paslaugų operatoriams;
teisinis reglamentavimas Šiuo metu galiojančiame Kelių transporto kodekse nustatyta, kad keleiviai vežami keleiviams vežti pagamintomis keleivinėmis kelių transporto priemonėmis – autobusais, troleibusais, lengvaisiais automobiliais, lengvaisiais automobiliais taksi.
Keleivių vežimą reglamentuoja Susisiekimo ministerijos patvirtintos Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės bei Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės. Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės detaliau keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais nereglamentuoja. Kelių transporto kodekse išskiriama vežimų organizavimo sąvoka neapriboja teisės organizuoti technines sąlygas ir teisinius santykius tarp keleivio ir vežėjo elektroniniu būdu, tačiau esamas teisins reguliavimas nenustato elektroninių platformų, kuriose paslaugų teikėjai ir gavėjai susitaria dėl teikiamų paslaugų teikimo, reguliavimo ir paslaugų, teikiamų per šias platformas, operatorių teisinio statuso. Be to, vairuotojas, užsiregistravęs tokioje elektroninėje platformoje ir teikiantis pavėžėjimo paslaugas, nėra laikomas vežėju keleivių vežimą keliais reglamentuojančių Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų prasme. Pasaulyje plintančios modernios dalinimosi ekonomikos (angl. shared economy ) tendencijos nusipelno ir Lietuvos teisės aktų leidėjo dėmesio. Kol kas dalinimosi ekonomikos reglamentavimo pavyzdžiai Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos sutelktinio finansavimo įstatymo projektas ir Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, kurių nuostatose siekiama reglamentuoti atitinkamai tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus bei sutelktinio finansavimo platformos operatoriaus veiklą. 4.
4Numatomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos,
naujai reglamentuojamų klausimų teigiamos savybės ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Priėmus įstatymo projektą bus panaikintas teisinio reglamentavimo dėl keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais vakuumas ir bus įtvirtintas dalijimosi ekonomikos principas keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais srityje. Priėmus įstatymo projektą ir jį detalizuojančius antrinius teisės aktus bus reglamentuotas keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais modelis, kai pavėžėjimo paslaugos teikiamos pasitelkus skaitmeninę pavėžėjimo platformą ir pavėžėjimo paslaugų operatoriui prisiimant paslaugų teikėjų kvalifikacinių reikalavimų tenkinimo priežiūros funkcijas bei su tuo susijusią atsakomybę. Įstatymo projektu bus užtikrintas tinkamas vartotojų (keleivių) informavimas, skaidrus paslaugų teikimas ir atlyginimo už suteiktas pavėžėjimo paslaugas apskaitymas. Minimalių reikalavimų pavėžėjimo paslaugų operatoriui nustatymas bei šios veiklos vykdymas tik turint Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisekimo ministerijos išduotą leidimą bei privalomo civilinės atsakomybės draudimo reikalavimai pirmiausia užtikrins saugumą ir kokybės standartus vairuotojams, keleiviams ir pačioms pavėžėjimo paslaugoms, taip pat pavėžėjimo paslaugų operatoriaus atliekamos priežiūros efektyvumą ir rinkos dalyvių, teikiančių pavėžėjimo paslaugas, patikimumą. Priėmus įstatymo projektą bus sudarytos sąlygos veikti naudojantis skaitmenine pavėžėjimo platforma (-omis), padėsiančia (-omis) geriau užtikrinti keleivių vežimo paslaugas teikiančių vairuotojų pajamų apskaitymą ir apmokestinimą. Tai bus pasiekta būtent per skaitmeninės pavėžėjimo platformos naudojimą, nes sąskaitos už suteiktas pavėžėjimo paslaugas bus elektroninės, generuojamos platformoje ir joje saugomos, todėl kompetentingos institucijos turės didesnes galimybes gauti išsamią informaciją apie pavėžėjimo paslaugas teikiančių vairuotojų veiklos mastą ir uždirbamas pajamas.
Skaitmeninė pavėžėjimo platforma taip pat padės užtikrinti vartotojų, t.y. keleivių, interesus, nes visiems keleiviams iš anksto bus atskleidžiamas užmokesčio už pavėžėjimą apskaičiavimo metodas. 5. Galimos neigiamos priimto įstatymo projekto pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus teikiamą įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Įtaka, kurią turės įstatymas kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimtas įstatymo projektas neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai Lietuvoje. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir plėtrai Priimtas įstatymo projektas turės teigiamos įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai, kadangi atsiras alternatyvi taksi veiklai keleivių vežimo sistema, sudaranti sąlygas keleivių vežimo paslaugų lengvaisiais automobiliais kokybei gerinti, skaidriai konkurencijai tarp keleivių vežimo paslaugas teikiančių subjektų palaikyti, vežimo paslaugų kainų konkurencingumui, tačiau taip pat prisidės prie miestų transporto sistemų plėtros ir taršos mažinimo. Pavėžėjimo paslaugų teikėjai turės alternatyvų individualios veiklos vykdymo būdą, o skaitmeninės pavėžėjimo platformos veikimo principai užtikrins skaidrų pajamų apskaitymą ir mokesčių sumokėjimą. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie šios srities teisės aktai tebegalioja (pateikiamas šių teisės aktų sąrašas) ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą projektą Įstatymo projektas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kitiems įstatymams.
Šiuo metu galiojantis teisės aktas, kurį reikės pakeisti, yra Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1996 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 304
„Dėl Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos
nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1996, Nr. 102-2333; 2003, Nr. 100-4511; 2004, Nr. 50-1674, Nr. 138-5046; 2005, Nr. 9-297; 2007, Nr. 115-4726). 9. Įstatymo projekto atitiktis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimams ir bendrinės lietuvių kalbos normoms, projekto sąvokų ir jas įvardijančių terminų įvertinimas Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas atitinka Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimus ir bendrinės lietuvių kalbos normas. Įstatymo projektas sąvokų ir jas įvardijančių terminų neįtvirtina, todėl Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka nėra įvertintas. 10. Įstatymo projekto atitiktis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams. 11.
lydimųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys Įstatymo projektui įgyvendinti reikalinga parengti Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos ir keleivių bei bagažo pavėžėjimo paslaugų teikimo bei Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus privalomojo civilinės atsakomybės draudimo taisykles , kurias atitinkamai tvirtins Susisiekimo ministras bei Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 12. Kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai) Priimtam įstatymui įgyvendinti papildomų valstybės biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto autorius ar autorių grupė, įstatymo projekto iniciatoriai: institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai Teikiamą įstatymo projektą rengė Lietuvos verslo konfederacija. 14. Reikšminiai įstatymo projekto žodžiai „Pavėžėjimo paslaugų operatorius“, „pavėžėjimas“, „keleivių vežimas lengvaisiais automobiliais“. Seimo nariai:
Mindaugas Bastys Juras Požela Irena Šiaulienė Remigijus Žemaitaitis Vytautas Gapšys Šarūnas Gustainis Viktoras Fiodorovas
DĖL
priežastys, pirminiai jo siūlytojai ir asmenys, dalyvavę rengiant projektą Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo teikimo priežastis – teisinis netikrumas dėl keleivių pavėžėjimo lengvaisiais automobiliais, neatitinkančio taksi veiklos pobūdžio, reglamentavimo. Šiuo metu keleivių vežimą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos nurodo, kad keleiviai gali būti vežami lengvaisiais automobiliais, tačiau nėra detalizuojama, kaip ši veikla gali būti vykdoma, ypatingai atsižvelgiant į visuomenės skaitmeninio amžiaus ir technologijų tendencijas bei dalijimosi ekonomikos principus. Pirminis teikiamo įstatymo projekto siūlytojas – Lietuvos verslo konfederacija. Rengiant teikiamą įstatymo projektą dalyvavę asmenys: Mindaugas Bastys, Juras Požėla, Remigijus Žemaitaitis, Vytautas Gapšys, Šarūnas Gustainis. 2. Teikiamo įstatymo projekto tikslai ir uždaviniai Įstatymo projekto tikslas – įtvirtinti pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos ir pavėžėjimo paslaugų teikimo naudojantis skaitmenine pavėžėjimo platforma prielaidas. Siekiant įstatymo projekto tikslo, nustatomi šie uždaviniai:
reikalavimus šiam operatoriui ir jo veiklos sąlygas;
priemonėmis ne taksi automobiliais;
minimalius reikalavimus pavėžėjimo paslaugų operatoriams;
teisinis reglamentavimas Šiuo metu galiojančiame Kelių transporto kodekse nustatyta, kad keleiviai vežami keleiviams vežti pagamintomis keleivinėmis kelių transporto priemonėmis – autobusais, troleibusais, lengvaisiais automobiliais, lengvaisiais automobiliais taksi.
Keleivių vežimą reglamentuoja Susisiekimo ministerijos patvirtintos Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės bei Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės. Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės detaliau keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais nereglamentuoja. Kelių transporto kodekse išskiriama vežimų organizavimo sąvoka neapriboja teisės organizuoti technines sąlygas ir teisinius santykius tarp keleivio ir vežėjo elektroniniu būdu, tačiau esamas teisins reguliavimas nenustato elektroninių platformų, kuriose paslaugų teikėjai ir gavėjai susitaria dėl teikiamų paslaugų teikimo, reguliavimo ir paslaugų, teikiamų per šias platformas, operatorių teisinio statuso. Be to, vairuotojas, užsiregistravęs tokioje elektroninėje platformoje ir teikiantis pavėžėjimo paslaugas, nėra laikomas vežėju keleivių vežimą keliais reglamentuojančių Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų prasme. Pasaulyje plintančios modernios dalinimosi ekonomikos (angl. shared economy ) tendencijos nusipelno ir Lietuvos teisės aktų leidėjo dėmesio. Kol kas dalinimosi ekonomikos reglamentavimo pavyzdžiai Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos sutelktinio finansavimo įstatymo projektas ir Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, kurių nuostatose siekiama reglamentuoti atitinkamai tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus bei sutelktinio finansavimo platformos operatoriaus veiklą. 4.
4Numatomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos,
naujai reglamentuojamų klausimų teigiamos savybės ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Priėmus įstatymo projektą bus panaikintas teisinio reglamentavimo dėl keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais vakuumas ir bus įtvirtintas dalijimosi ekonomikos principas keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais srityje. Priėmus įstatymo projektą ir jį detalizuojančius antrinius teisės aktus bus reglamentuotas keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais modelis, kai pavėžėjimo paslaugos teikiamos pasitelkus skaitmeninę pavėžėjimo platformą ir pavėžėjimo paslaugų operatoriui prisiimant paslaugų teikėjų kvalifikacinių reikalavimų tenkinimo priežiūros funkcijas bei su tuo susijusią atsakomybę. Įstatymo projektu bus užtikrintas tinkamas vartotojų (keleivių) informavimas, skaidrus paslaugų teikimas ir atlyginimo už suteiktas pavėžėjimo paslaugas apskaitymas. Minimalių reikalavimų pavėžėjimo paslaugų operatoriui nustatymas bei šios veiklos vykdymas tik turint Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisekimo ministerijos išduotą leidimą bei privalomo civilinės atsakomybės draudimo reikalavimai pirmiausia užtikrins saugumą ir kokybės standartus vairuotojams, keleiviams ir pačioms pavėžėjimo paslaugoms, taip pat pavėžėjimo paslaugų operatoriaus atliekamos priežiūros efektyvumą ir rinkos dalyvių, teikiančių pavėžėjimo paslaugas, patikimumą. Priėmus įstatymo projektą bus sudarytos sąlygos veikti naudojantis skaitmenine pavėžėjimo platforma (-omis), padėsiančia (-omis) geriau užtikrinti keleivių vežimo paslaugas teikiančių vairuotojų pajamų apskaitymą ir apmokestinimą. Tai bus pasiekta būtent per skaitmeninės pavėžėjimo platformos naudojimą, nes sąskaitos už suteiktas pavėžėjimo paslaugas bus elektroninės, generuojamos platformoje ir joje saugomos, todėl kompetentingos institucijos turės didesnes galimybes gauti išsamią informaciją apie pavėžėjimo paslaugas teikiančių vairuotojų veiklos mastą ir uždirbamas pajamas.
Skaitmeninė pavėžėjimo platforma taip pat padės užtikrinti vartotojų, t.y. keleivių, interesus, nes visiems keleiviams iš anksto bus atskleidžiamas užmokesčio už pavėžėjimą apskaičiavimo metodas. 5. Galimos neigiamos priimto įstatymo projekto pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus teikiamą įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Įtaka, kurią turės įstatymas kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimtas įstatymo projektas neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai Lietuvoje. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir plėtrai Priimtas įstatymo projektas turės teigiamos įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai, kadangi atsiras alternatyvi taksi veiklai keleivių vežimo sistema, sudaranti sąlygas keleivių vežimo paslaugų lengvaisiais automobiliais kokybei gerinti, skaidriai konkurencijai tarp keleivių vežimo paslaugas teikiančių subjektų palaikyti, vežimo paslaugų kainų konkurencingumui, tačiau taip pat prisidės prie miestų transporto sistemų plėtros ir taršos mažinimo. Pavėžėjimo paslaugų teikėjai turės alternatyvų individualios veiklos vykdymo būdą, o skaitmeninės pavėžėjimo platformos veikimo principai užtikrins skaidrų pajamų apskaitymą ir mokesčių sumokėjimą. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie šios srities teisės aktai tebegalioja (pateikiamas šių teisės aktų sąrašas) ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą projektą Įstatymo projektas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kitiems įstatymams.
Šiuo metu galiojantis teisės aktas, kurį reikės pakeisti, yra Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1996 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 304
„Dėl Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos
nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1996, Nr. 102-2333; 2003, Nr. 100-4511; 2004, Nr. 50-1674, Nr. 138-5046; 2005, Nr. 9-297; 2007, Nr. 115-4726). 9. Įstatymo projekto atitiktis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimams ir bendrinės lietuvių kalbos normoms, projekto sąvokų ir jas įvardijančių terminų įvertinimas Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas atitinka Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimus ir bendrinės lietuvių kalbos normas. Įstatymo projektas sąvokų ir jas įvardijančių terminų neįtvirtina, todėl Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka nėra įvertintas. 10. Įstatymo projekto atitiktis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams. 11.
lydimųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys Įstatymo projektui įgyvendinti reikalinga parengti Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos ir keleivių bei bagažo pavėžėjimo paslaugų teikimo bei Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus privalomojo civilinės atsakomybės draudimo taisykles , kurias atitinkamai tvirtins Susisiekimo ministras bei Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 12. Kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai) Priimtam įstatymui įgyvendinti papildomų valstybės biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto autorius ar autorių grupė, įstatymo projekto iniciatoriai: institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai Teikiamą įstatymo projektą rengė Lietuvos verslo konfederacija. 14. Reikšminiai įstatymo projekto žodžiai „Pavėžėjimo paslaugų operatorius“, „pavėžėjimas“, „keleivių vežimas lengvaisiais automobiliais“. Seimo nariai Mindaugas Bastys Juras Požela (pasirašė 2015-12-08) Irena Šiaulienė (pasirašė 2015-12-08) Remigijus Žemaitaitis (pasirašė 2015-12-08) Vytautas Gapšys (pasirašė 2015-12-08) Šarūnas Gustainis (pasirašė 2015-12-08) Viktoras Fiodorovas (pasirašė 2015-12-08) Andrius Palionis (pasirašė 2015-12-08)
2015-12-09 Nr. XIIP-3852(2) Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
papildyti Kelių transporto kodekso
sąvoka „Pavėžėjimo paslaugų operatorius“. Jį siūloma apibrėžti kaip Lietuvos Respublikoje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigtą juridinį asmenį, valdantį Lietuvoje veikiančią skaitmeninę platformą ar naudojantį Lietuvoje veikiančią trečiojo asmens skaitmeninę platformą (platformas) ar kitokią sistemą, sudarančią sąlygas susitarti dėl pavėžėjimo paslaugų, ir užtikrinantį, kad pavėžėjimo paslaugos yra teikiamos vairuotojų per platformą. Šis siūlymas vertintinas kaip ginčytinas. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad projekto iniciatoriai siekia reglamentuoti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais modelį, kai pavėžėjimo paslaugos teikiamos pasitelkus skaitmeninę pavėžėjimo platformą. Projektu iš esmės numatoma reglamentuoti iki tol įstatyminiame lygmenyje nereglamentuotus pavėžėjimo paslaugų teisinius santykius. Atsižvelgiant į tai, projekte ar kituose įstatymų projektuose turėtų būti atskleisti pavėžėjimo paslaugų samprata, jų teisinio reglamentavimo pagrindinės nuostatos bei atliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo projekto tekste pateikiama sąvoka „pavežėjimo paslaugų operatorius“, tuo tarpu Kelių transporto kodekso vartojamos sąvokos „vežimai“,
„vežėjas“ (reglamentuotos antrajame kodekso skirsnyje), taip pat lieka
neapibrėžtos sąvokų „pavėžėjimas“ ar „pavėžėjimo paslaugos“, ar „pavėžėjas“ reikšmės, įstatymo projektu nėra pateikiamas šių sąvokų turinys, siūlomais pakeitimais numatomas pavėžėjimo paslaugų valdymas per operatorių, tačiau lieka nereglamentuota kas yra pats pavėžėjimas ir jo paslaugos, kas gali atlikti ar vykdyti šias paslaugas, kokie reikalavimai būtų taikomi pavėžėjimo paslaugų teikėjams ir kt. 2. Derinant projekto nuostatas tarpusavyje, pastebėtina, jog projekto 1 straipsnyje vartojamos sąvokos „skaitmeninė platforma (platformos)“ turinys nėra aiškus, kadangi ji nėra apibrėžiama teisės aktuose. Siekiant teisinio aiškumo šią sąvoką būtų tikslinga apibrėžti. Taip pat reikėtų suvienodinti įstatymo projekto 1 ir 2 straipsniuose vartojamas skirtingas sąvokas: “skaitmeninė platforma”, “platforma”, skaitmeninė pavežėjimo paslaugų platforma”, “skaitmeninė pavėžėjimo platforma”. 3. Projekto 1 straipsnyje pateikiama keičiamo kodekso 7 straipsnio 4 dalis koreguotina dėl neaiškaus turinio. Manytume, jog po žodžių
„reikalavimai asmenims, teikiantiems keleivių bei bagažo pavėžėjimo naudojantis
skaitmenine pavėžėjimo paslaugų platforma” praleistas žodis „paslaugas”. 4. Projekto 2 straipsnio 2 dalies siūlyme papildyti keičiamo kodekso 18 straipsnį 13 dalimi numatoma, jog „pavėžėjimo paslaugų per skaitmeninę pavėžėjimo platformą teikimui atskiras leidimas ar licencija nėra išduodami“ , o minimas paslaugas „galima teikti lengvaisiais automobiliais teisės aktais neuždraustais būdais “.
Kelių transporto reguliavimas yra viešosios teisės sritis, o viešojoje teisėje vyrauja imperatyvaus reguliavimo metodas ir galioja principas „leidžiama tik tai, kas nurodyta teisės akte“. Atsižvelgiant į tai, minėtos projekto formuluotės yra perteklinės ir projektas turėtų būti atitinkamai pakoreguotas. 5. Atkreiptinas dėmesys, jog, kad pagal projekto 1 ir 2 straipsniais siūlomus keičiamo įstatymo 7 ir 18 straipsnių pakeitimus, priėmus įstatymą, reikėtų keisti esančius bei parengti naujus poįstatyminius teisės aktus. Atsižvelgus į tai, reikėtų papildyti projekto 3 straipsnį atskira struktūrine dalimi, pasiūlant Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Pastaroji dalis turėtų įsigalioti anksčiau nei visas įstatymas tam, kad būtų teisinis pagrindas Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai iki įstatymo įsigaliojimo parengti ir priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, projekto 3 straipsnio pavadinime reikėtų įrašyti žodžius „ir įgyvendinimas“. 6. Atsižvelgiant į tai, jog projekto 3 straipsnyje numatyta įstatymo įsigaliojimo data - 2015 m. sausio 1 d. jau yra praėjusi, įsigaliojimo data turėtų būti atitinkamai pakoreguota. 7.
Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 1 dalimi nustatyta, jog „ Kelių transporto valstybinį valdymą vykdo Susisiekimo ministerija ir savivaldybių institucijos“, o vadovaujantis minėto straipsnio 2 dalimi „Susisiekimo ministerija pagal savo kompetenciją leidžia savivaldybėms, fiziniams ir juridiniams asmenims privalomus teisės aktus, reguliuojančius kelių transporto veiklą ir keleivių bei krovinių vežimą”, manytume, kad dėl projektu siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės išvada. 8. Projektas koreguotinas atsižvelgiant į juridinės technikos taisykles:
PAPILDYMO“ išbraukiant kaip perteklinius;
keitimo pobūdžio, straipsnio pavadinime turi būti rašomas žodis „pakeitimas“. Atsižvelgiant į tai, projekto 1 straipsnio pavadinime išbrauktini žodžiai „papildymas 3 ir 4 dalimis“, vietoj jų įrašytinas žodis „pakeitimas“, o projekto 2 straipsnio pavadinime išbrauktini žodžiai „ 1 dalies pakeitimas ir papildymas 13 dalimi“ vietoj jų įrašytinas žodis „pakeitimas“. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis V. Vėgelis, tel. (8 5) 239 6899, el. p. vidmondas.vegelis @lrs.lt E. Sadauskienė, tel. (8 5) 239 6167, el. p. erika.sadauskiene @lrs.lt
Biudžetinė įstaiga, Vil niaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. etd @etd.lt . Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2015-12- Nr. Į 2015-12-03 Nr. S-2015-7555 Ir į 2015-12-08 Nr. S-2015-7799 Lietuvos Respublikos Seimui
Įvertinę tai, kad yra pateiktas Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 ir 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. XIIP-3852 tikslinantis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7 ir 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr. XIIP-3852(2) (toliau – Projektas), pažymime, kad pirminio Projekto varianto nevertinsime. Išnagrinėję Projektą teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
paslaugų operatorius yra apibrėžiamas kaip Lietuvos Respublikoje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigtas juridinis asmuo. Atkreipiame dėmesį, kad kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įsteigti asmenys gali neturėti juridinio asmens statuso, todėl Projektu įtvirtinamą apibrėžimą siūlome formuluoti plačiau: „Pavėžėjimo paslaugų operatorius yra apibrėžiamas kaip Lietuvos Respublikoje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigtas juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys <...>“. Tokia nuostata bus užtikrinta, kad ir kitokios asmenų teisinės formos taip pat galės būti pripažintos pavėžėjimo paslaugų operatoriumi. 2.
įtvirtinamas reikalavimas, kad pavėžėjimo paslaugų operatorius gali pradėti vykdyti veiklą tik tuomet, kai jam yra išduotas Valstybinės transporto inspekcijos prie Susisekimo ministerijos leidimas pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklai vykdyti. Atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas) yra svarstoma byla C-434/15, Asociación Profesional Elite Taxi prieš Uber Systems Spain , kurioje keliamas pagrindinis klausimas, ar, atsižvelgiant į tai, kad
direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (toliau – Direktyva 2006/123/EB) 2 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyta, jog ši direktyva netaikoma paslaugoms transporto srityje, siekiant pelno atsakovės vykdoma tarpininkavimo tarp lengvųjų automobilių savininkų ir asmenų, kuriems reikia mieste judėti iš vienos vietos į kitą, veikla, kurią vykdydama ji valdo ir tvarko informacinių technologijų priemones, t. y. sąsają ir programinę įrangą („išmaniuosius telefonus ir technologijų platformas“, kaip nurodo atsakovė), kuriomis naudodamiesi šie asmenys gali užmegzti ryšį, turi būti laikoma transporto veikla, elektronine tarpininkavimo paslauga ar informacinei visuomenei priskiriama paslauga. Kitaip tariant, byloje yra keliamas klausimas, ar pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla gali būti suprantama kaip transporto veikla, elektroninė tarpininkavimo paslauga ar informacinei visuomenei priskiriama paslauga. Jeigu Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakytų teigiamai, t.y. nuspręstų, kad pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla laikoma transporto veikla, elektronine tarpininkavimo paslauga ar informacinei visuomenei priskiriama paslauga, tai reikštų, kad ši veikla nepatenka į Direktyvos 2006/123/EB taikymo sritį ir šiai veiklai ši direktyva netaikoma.
Tokiu atveju pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklai bus tiesiogiai taikomos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) nuostatos ir todėl šiai veiklai nustatomos sąlygos nagrinėtinos šių nuostatų kontekste. SESV 56 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas riboti laisvę teikti paslaugas. Pagal šį straipsnį reikalaujama ne tik pašalinti bet kokią kitoje valstybėje narėje įsteigtų paslaugų teikėjų diskriminaciją dėl nacionalinės priklausomybės, bet ir panaikinti bet kokį, net ir vienodai tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams taikomą, apribojimą, jeigu juo draudžiama kitoje valstybėje narėje įsteigto ir joje teisėtai analogiškas paslaugas teikiančio paslaugų teikėjo veikla, jai trukdoma ar ji daroma mažiau patraukli (šiuo klausimu žr. Sprendimo Alpine Investments , C‑384/93, EU:C:1995:126, 35 punktą ir Sprendimo Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International
nustatoma pareiga turėti leidimą tiek, kiek ji bus taikoma kitose valstybėse narėse įsiteigusiems asmenims, sukurs laisvo paslaugų teikimo apribojimą.
Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės teisės aktai, kuriais reglamentuojama Sąjungos lygiu nesuderinta sritis ir kurie vienodai taikomi bet kuriam asmeniui ar įmonei, vykdantiems veiklą atitinkamos valstybės narės teritorijoje, nepaisant jų ribojamojo poveikio laisvei teikti paslaugas , gali būti pateisinami, jei atitinka privalomą bendrojo intereso, kuris vis dar neginamas pagal paslaugų teikėjui jo įsisteigimo valstybėje narėje taikomas nuostatas, pagrindą, yra tinkami užtikrinti, kad bus įgyvendintas jais siekiamas tikslas, ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (Sprendimo Arblade ir kt. , C‑369/96 ir C‑376/96, EU:C:1999:575, 34 ir 35 punktai; Sprendimo dos Santos Palhota ir kt. , EU:C:2010:589, 45 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; Sprendimo Komisija prieš Belgiją , EU:C:2012:814,
tuomet, jei jis būtų pagrįstas bendrojo intereso pagrindu, būtų nediskriminacinis, būtinas ir proporcingas. Kita vertus, jei Teisingumo Teismas minėtoje byloje C-434/15 pripažintų, kad pavėžėjimo operatoriaus paslaugos nelaikytinos transporto veikla, elektronine tarpininkavimo paslauga ar informacinei visuomenei priskiriama paslauga, tai reikštų, kad tokiai veiklai taikoma Direktyva 2006/123/EB ir todėl ši veikla nagrinėtina šios direktyvos kontekste.
Direktyvos 2006/123/EB 16 straipsnio
valstybė narė negali apriboti kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo laisvės teikti paslaugas, nustatydama teikėjo įsipareigojimą gauti valstybės narės kompetentingų institucijų leidimą , taip pat įsiregistruoti tos valstybės narės registre arba joje esančiose profesinėse įstaigose ar asociacijose, išskyrus šioje direktyvoje arba kituose Europos Sąjungos teisės aktuose numatytus atvejus. To paties straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinti nukrypti leidžiantys pagrindai, jei jie pagrįsti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ar aplinkos apsaugos sumetimais, ir jeigu jie yra be diskriminacijos taikomi visiems asmenims, jie yra būtini ir proporcingi. Kaip matyti iš viso to, kas išdėstyta, turi egzistuoti tam tikras bendrojo intereso pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima reikalauti gauti leidimą iš visų asmenų. Vis dėlto, Projekto aiškinamajame rašte nebuvo nurodyti jokie bendrojo intereso pagrindai ir nebuvo pažymėta, kad jų taikymas yra būtinas. Todėl nėra pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima teigti, kad reikalavimas gauti leidimą yra būtinas ir proporcingas kitose valstybėse narėse analogišką veiklą vykdančių asmenų atžvilgiu. Manytume, kad egzistuoja ir mažiau šią veiklą ribojančių priemonių, pavyzdžiui, asmeniui gali būti nustatyta šiuo atveju proporcinga pareiga informuoti kompetentingas institucijas, kad jis ketina pradėti teikti analogiškas paslaugas Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdami į tai, siūlome tikslinti Projekto nuostatas. 3.
taip pat įtvirtinamas antras reikalavimas, kad pavėžėjimo paslaugų operatorius galėtų pradėti vykdyti veiklą tik tuomet, kai per visą veiklos vykdymo laikotarpį jis būtų apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę pagal Vyriausybės ar jos įgaliotojos institucijos patvirtintas Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus privalomojo civilinės atsakomybės draudimo taisykles. Pastebėtina, jog iš šios nuostatos neaišku, koks veiklos draudimas bus laikomas tinkamu draudimu. Be to, nuostatą formuluojant taip, kad asmuo turi būti apsidraudęs savo civilinę atsakomybę pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintas taisykles, susidaro įspūdis, kad asmuo savo veiklos negalės apdrausti kitoje valstybėje narėje vadovaujantis kitos valstybės narės teisės aktais. Neabejotina, kad pavėžėjimo paslaugų operatorius, siekiant paslaugomis besinaudojančių asmenų apsaugos, turi būti tinkamai apdraudęs savo veiklą. Vis dėlto, įpareigojimas būti tinkamai apsidraudusiam negali sukurti asmeniui laisvės teikti paslaugas arba įsisteigimo laisvės apribojimų. Tokia sąlyga taikytina nepriklausomai nuo to, ar pavėžėjimo operatoriaus veikla būtų pripažinta kaip patenkanti ar nepatenkanti į Direktyvos 2006/123/EB taikymo sritį. Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką SESV 56 straipsniu reikalaujama panaikinti bet kokius laisvės teikti paslaugas ribojimus, nustatytus dėl to, kad paslaugų teikėjas įsteigtas kitoje valstybėje nei ta, kurioje teikiama paslauga (žr. Sprendimo Komisija prieš Italiją , EU:C:1991:78, 15 punktą; Sprendimo FKP Scorpio Konzertproduktionen , EU:C:2006:630, 31 punktą ir Sprendimo X , EU:C:2012:635, 21 punktą). Analogiška praktika suformuota ir SESV 49 straipsniu atžvilgiu, pažymint, kad šis straipsnis draudžia įsisteigimo laisvės apribojimus, t. y. visas nacionalines priemones, kurios gali trukdyti Sąjungos įmonėms įgyvendinti
užtikrinamą įsisteigimo laisvę arba šį įgyvendinimą padaryti ne tokį patrauklų.
Apribojimo sąvoka apima priemones, kurių imasi valstybė narė ir kurios, nors ir taikomos vienodai, turi poveikio kitų valstybių narių įmonių patekimui į rinką ir taip sudaro prekybos Sąjungoje kliūčių (žr. Sprendimo Grupo Itevelesa SL , C-168/14, 67 punktą, Sprendimo SOA Nazionale Costruttori
45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Šie ribojimai, kaip minėta, gali būti pateisinami tik bendrojo intereso pagrindu ir jei jie yra nediskriminaciniai, būtini ir proporcingi. Todėl manytume, kad proporcinga iš asmens būtų reikalauti papildomo draudimo tuo atveju, jei galimos žalos nepadengtų kitoje valstybėje narėje įgytas draudimas. Vertinant aptariamą reikalavimą Direktyvos 2006/123/EB kontekste, t.y. jei pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla būtų pripažinta kaip patenkanti į šios Direktyvos taikymo sritį, atkreiptinas dėmesys į Direktyvos 2006/123/EB 98 ir 99 konstatuojamąsias dalis. Šiose dalyse paminėta, kad „kiekvienas subjektas, teikiantis paslaugas, susijusias su tiesiogine ir konkrečia rizika gavėjo ar trečiojo asmens sveikatai, saugai ar finansams, turėtų iš principo būti apsidraudęs tinkamu profesinės atsakomybės draudimu arba pateikti kitą lygiavertę ar panašią garantiją, tai yra visų pirma toks subjektas paprastai turėtų turėti tinkamą paslaugų, teikiamų vienoje ar daugiau valstybių narių, kurios nėra įsisteigimo valstybės narės, draudimo apsaugą. Draudimas ar garantija turėtų atitikti rizikos pobūdį ir dydį. Tai reiškia, kad teikėjams reikalinga peržengiančio sieną draudimo apsauga tik tuomet, kai teikėjas faktiškai teikia paslaugas kitose valstybėse narėse.
Valstybėms narėms nebūtina nustatyti išsamesnių draudimo apsaugos taisyklių ir, pavyzdžiui, minimalių draudimo sumų ar draudimo apsaugos netaikymo ribų“. Be to, Direktyvos 2006/123/EB
narių teritorijoje, valstybės narės negali reikalauti iš teikėjo profesinės atsakomybės draudimo arba garantijos, jeigu teikėjas kitoje valstybėje narėje, kurioje jis jau įsisteigęs, turi tokią pačią garantiją arba iš esmės savo paskirtimi ir dydžiu, vertinant pagal draudimo riziką, draudimo sumą ar garantijos didžiausią sumą ir galimas draudimo apsaugos netaikymo sritis, jai lygiavertę garantiją. Jeigu tokia garantija yra lygiavertė tik iš dalies, valstybės narės gali reikalauti papildomos neapdraustų aspektų garantijos. Valstybė narė, reikalaujanti, kad jos teritorijoje įsisteigęs teikėjas įsigytų profesinės atsakomybės draudimą arba pateiktų kokią nors kitą garantiją, turi pripažinti kitos valstybės narės draudimo įstaigos išduotą tokio draudimo pažymą kaip pakankamą įrodymą“. Įvertinus šias nuostatas ir direktyvos tikslus, pažymėtina, kad tiek iš siekiančio Lietuvos Respublikoje teikti paslaugas, tiek iš siekiančio įsisteigti asmens papildomo draudimo galima reikalauti tik tuomet, kai jo turimas draudimas nėra pakankamas žalai atlyginti. Atsižvelgdami į visa tai, siūlytume Projektą tikslinti. 4. Projekto 1 straipsniu įstatymo 7 straipsnis papildomas 4 dalimi, kurioje įtvirtinama, jog k iti reikalavimai pavėžėjimo paslaugų operatoriui bei jo veiklos sąlygos, reikalavimai asmenims, teikiantiems keleivių bei bagažo pavėžėjimo naudojantis skaitmenine pavėžėjimo paslaugų platforma bei šių paslaugų teikimo tvarka nustatomi Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos ir keleivių bei bagažo pavėžėjimo paslaugų teikimo taisyklėse, kurias tvirtina Susisiekimo ministras.
Tokia nuostata siekiama Susisiekimo ministrui suteikti įgaliojimus riboti pavėžėjimo operatorių ūkinės veiklos laisvę. Pažymime, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas praktikoje yra įtvirtinęs, kad riboti ūkinės veiklos laisvę galima tik tuomet, jei tai yra daroma įstatymu (pavyzdžiui, 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas, 2008 m. gruodžio 4 d.). Atsižvelgiant į tai, esminės sąlygos, taikytinos ūkio subjektui, siekiančiam užsiimti pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla, gali būti nustatytos tik įstatymu. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Gintarė Taluntytė, tel. 8 70663 699, el. p. [email protected]
VISUOMENĖS PLĖTROS komitetaS
Nr. XIIP-3852(2)
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
Komiteto pirmininkas Mindaugas Bastys, Komiteto nariai: Viktoras Fiodorovas, Sergejus Jovaiša, Gediminas Kirkilas, Pranas Žeimys, Komiteto biuro vedėjas Vidas Ramanavičius, biuro patarėja Irina Jurkšuvienė, biuro padėjėja Lina Giriūnienė. Kviestieji asmenys: Lietuvos verslo konfederacijos atstovas, lobistas A. Romanovskis,
„Uber“ atstovas Vytautas Černiauskas. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų
išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos : Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2015-12-09 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
Kelių transporto kodekso 7 straipsnį sąvoka „Pavėžėjimo paslaugų operatorius“. Jį siūloma apibrėžti kaip Lietuvos Respublikoje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigtą juridinį asmenį, valdantį Lietuvoje veikiančią skaitmeninę platformą ar naudojantį Lietuvoje veikiančią trečiojo asmens skaitmeninę platformą (platformas) ar kitokią sistemą, sudarančią sąlygas susitarti dėl pavėžėjimo paslaugų, ir užtikrinantį, kad pavėžėjimo paslaugos yra teikiamos vairuotojų per platformą. Šis siūlymas vertintinas kaip ginčytinas. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad projekto iniciatoriai siekia reglamentuoti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais modelį, kai pavėžėjimo paslaugos teikiamos pasitelkus skaitmeninę pavėžėjimo platformą. Projektu iš esmės numatoma reglamentuoti iki tol įstatyminiame lygmenyje nereglamentuotus pavėžėjimo paslaugų teisinius santykius.
Atsižvelgiant į tai, projekte ar kituose įstatymų projektuose turėtų būti atskleisti pavėžėjimo paslaugų samprata, jų teisinio reglamentavimo pagrindinės nuostatos bei atliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo projekto tekste pateikiama sąvoka „pavėžėjimo paslaugų operatorius“, tuo tarpu Kelių transporto kodekso vartojamos sąvokos
„vežimai“, „vežėjas“ (reglamentuotos antrajame kodekso skirsnyje), taip pat
lieka neapibrėžtos sąvokų „pavėžėjimas“ ar „pavėžėjimo paslaugos“, ar
„pavėžėjas“ reikšmės, įstatymo projektu nėra pateikiamas šių sąvokų turinys,
siūlomais pakeitimais numatomas pavėžėjimo paslaugų valdymas per operatorių, tačiau lieka nereglamentuota kas yra pats pavėžėjimas ir jo paslaugos, kas gali atlikti ar vykdyti šias paslaugas, kokie reikalavimai būtų taikomi pavėžėjimo paslaugų teikėjams ir kt. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
tarpusavyje, pastebėtina, jog projekto 1 straipsnyje vartojamos sąvokos
„skaitmeninė platforma (platformos)“ turinys nėra aiškus, kadangi ji nėra
apibrėžiama teisės aktuose. Siekiant teisinio aiškumo šią sąvoką būtų tikslinga apibrėžti. Taip pat reikėtų suvienodinti įstatymo projekto 1 ir 2 straipsniuose vartojamas skirtingas sąvokas: “skaitmeninė platforma”,
“platforma”, skaitmeninė pavežėjimo paslaugų platforma”, “skaitmeninė
pavėžėjimo platforma”. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
koreguotina dėl neaiškaus turinio. Manytume, jog po žodžių „reikalavimai asmenims, teikiantiems keleivių bei bagažo pavėžėjimo naudojantis skaitmenine pavėžėjimo paslaugų platforma” praleistas žodis „paslaugas”. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2015-12-09 4.
Projekto 2 straipsnio 2 dalies siūlyme papildyti keičiamo kodekso 18 straipsnį 13 dalimi numatoma, jog „pavėžėjimo paslaugų per skaitmeninę pavėžėjimo platformą teikimui atskiras leidimas ar licencija nėra išduodami“ , o minimas paslaugas
„galima teikti lengvaisiais automobiliais
teisės aktais neuždraustais būdais
“. Kelių transporto reguliavimas yra viešosios teisės sritis, o
viešojoje teisėje vyrauja imperatyvaus reguliavimo metodas ir galioja principas „leidžiama tik tai, kas nurodyta teisės akte“. Atsižvelgiant į tai, minėtos projekto formuluotės yra perteklinės ir projektas turėtų būti atitinkamai pakoreguotas. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
dėmesys, jog, kad pagal projekto 1 ir 2 straipsniais siūlomus keičiamo įstatymo 7 ir 18 straipsnių pakeitimus, priėmus įstatymą, reikėtų keisti esančius bei parengti naujus poįstatyminius teisės aktus. Atsižvelgus į tai, reikėtų papildyti projekto 3 straipsnį atskira struktūrine dalimi, pasiūlant Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Pastaroji dalis turėtų įsigalioti anksčiau nei visas įstatymas tam, kad būtų teisinis pagrindas Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai iki įstatymo įsigaliojimo parengti ir priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, projekto 3 straipsnio pavadinime reikėtų įrašyti žodžius „ir įgyvendinimas“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
tai, jog projekto 3 straipsnyje numatyta įstatymo įsigaliojimo data - 2015 m. sausio 1 d. jau yra praėjusi, įsigaliojimo data turėtų būti atitinkamai pakoreguota. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2015-12-09 7.
Atsižvelgiant į tai, kad Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 1 dalimi nustatyta, jog „ Kelių transporto valstybinį valdymą vykdo Susisiekimo ministerija ir savivaldybių institucijos“, o vadovaujantis minėto straipsnio 2 dalimi „Susisiekimo ministerija pagal savo kompetenciją leidžia savivaldybėms, fiziniams ir juridiniams asmenims privalomus teisės aktus, reguliuojančius kelių transporto veiklą ir keleivių bei krovinių vežimą”, manytume, kad dėl projektu siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės išvada. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
atsižvelgiant į juridinės technikos taisykles:
kaip perteklinius; 8.2. nepriklausomai nuo straipsnio dalių ar punktų keitimo pobūdžio, straipsnio pavadinime turi būti rašomas žodis „pakeitimas“. Atsižvelgiant į tai, projekto 1 straipsnio pavadinime išbrauktini žodžiai „papildymas 3 ir 4 dalimis“, vietoj jų įrašytinas žodis „pakeitimas“, o projekto 2 straipsnio pavadinime išbrauktini žodžiai „ 1 dalies pakeitimas ir papildymas 13 dalimi“ vietoj jų įrašytinas žodis „pakeitimas“. Pritarti
teisės departamentas prie TM 2015-12-28 Įvertinę tai, kad yra pateiktas Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 ir 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. XIIP-3852 tikslinantis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7 ir 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr. XIIP-3852(2) (toliau – Projektas), pažymime, kad pirminio Projekto varianto nevertinsime. Išnagrinėję Projektą teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
straipsniu įstatymo 7 straipsnis papildomas 3 dalimi, pagal kurią pavėžėjimo paslaugų operatorius yra apibrėžiamas kaip Lietuvos Respublikoje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigtas juridinis asmuo.
Atkreipiame dėmesį, kad kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įsteigti asmenys gali neturėti juridinio asmens statuso, todėl Projektu įtvirtinamą apibrėžimą siūlome formuluoti plačiau: „Pavėžėjimo paslaugų operatorius yra apibrėžiamas kaip Lietuvos Respublikoje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigtas juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys < ...>“. Tokia nuostata bus užtikrinta, kad ir kitokios asmenų teisinės formos taip pat galės būti pripažintos pavėžėjimo paslaugų operatoriumi. Atsižvelgti
teisės departamentas prie TM
įtvirtinamas reikalavimas, kad pavėžėjimo paslaugų operatorius gali pradėti vykdyti veiklą tik tuomet, kai jam yra išduotas Valstybinės transporto inspekcijos prie Susisekimo ministerijos leidimas pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklai vykdyti. Atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas) yra svarstoma byla C-434/15, Asociación Profesional Elite Taxi prieš Uber Systems Spain , kurioje keliamas pagrindinis klausimas, ar, atsižvelgiant į tai, kad 2006 m. gruodžio 12 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (toliau – Direktyva 2006/123/EB) 2 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyta, jog ši direktyva netaikoma paslaugoms transporto srityje, siekiant pelno atsakovės vykdoma tarpininkavimo tarp lengvųjų automobilių savininkų ir asmenų, kuriems reikia mieste judėti iš vienos vietos į kitą, veikla, kurią vykdydama ji valdo ir tvarko informacinių technologijų priemones, t. y. sąsają ir programinę įrangą („išmaniuosius telefonus ir technologijų platformas“, kaip nurodo atsakovė), kuriomis naudodamiesi šie asmenys gali užmegzti ryšį, turi būti laikoma transporto veikla, elektronine tarpininkavimo paslauga ar informacinei visuomenei priskiriama paslauga. Kitaip tariant, byloje yra keliamas klausimas, ar pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla gali būti suprantama kaip transporto veikla, elektroninė tarpininkavimo paslauga ar informacinei visuomenei priskiriama paslauga. Jeigu Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakytų teigiamai, t.y. nuspręstų, kad pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla laikoma transporto veikla, elektronine tarpininkavimo paslauga ar informacinei visuomenei priskiriama paslauga, tai reikštų, kad ši veikla nepatenka į Direktyvos 2006/123/EB taikymo sritį ir šiai veiklai ši direktyva netaikoma. Tokiu atveju pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklai bus tiesiogiai taikomos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) nuostatos ir todėl šiai veiklai nustatomos sąlygos nagrinėtinos šių nuostatų kontekste. SESV 56 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas riboti laisvę teikti paslaugas.
Pagal šį straipsnį reikalaujama ne tik pašalinti bet kokią kitoje valstybėje narėje įsteigtų paslaugų teikėjų diskriminaciją dėl nacionalinės priklausomybės, bet ir panaikinti bet kokį, net ir vienodai tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams taikomą, apribojimą, jeigu juo draudžiama kitoje valstybėje narėje įsteigto ir joje teisėtai analogiškas paslaugas teikiančio paslaugų teikėjo veikla, jai trukdoma ar ji daroma mažiau patraukli (šiuo klausimu žr. Sprendimo Alpine Investments
Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International , C‑42/07, EU:C:2009:519, 51 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Todėl pažymime, kad Projektu nustatoma pareiga turėti leidimą tiek, kiek ji bus taikoma kitose valstybėse narėse įsiteigusiems asmenims, sukurs laisvo paslaugų teikimo apribojimą. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės teisės aktai, kuriais reglamentuojama Sąjungos lygiu nesuderinta sritis ir kurie vienodai taikomi bet kuriam asmeniui ar įmonei, vykdantiems veiklą atitinkamos valstybės narės teritorijoje, nepaisant jų ribojamojo poveikio laisvei teikti paslaugas , gali būti pateisinami, jei atitinka privalomą bendrojo intereso, kuris vis dar neginamas pagal paslaugų teikėjui jo įsisteigimo valstybėje narėje taikomas nuostatas, pagrindą, yra tinkami užtikrinti, kad bus įgyvendintas jais siekiamas tikslas, ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (Sprendimo Arblade ir kt. , C‑369/96 ir C‑376/96, EU:C:1999:575, 34 ir 35 punktai; Sprendimo dos Santos Palhota ir kt. , EU:C:2010:589, 45 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; Sprendimo Komisija prieš Belgiją , EU:C:2012:814,
tik tuomet, jei jis būtų pagrįstas bendrojo intereso pagrindu, būtų nediskriminacinis, būtinas ir proporcingas.
Kita vertus, jei Teisingumo Teismas minėtoje byloje C-434/15 pripažintų, kad pavėžėjimo operatoriaus paslaugos nelaikytinos transporto veikla, elektronine tarpininkavimo paslauga ar informacinei visuomenei priskiriama paslauga, tai reikštų, kad tokiai veiklai taikoma Direktyva 2006/123/EB ir todėl ši veikla nagrinėtina šios direktyvos kontekste. Direktyvos 2006/123/EB
apriboti kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo laisvės teikti paslaugas, nustatydama teikėjo įsipareigojimą gauti valstybės narės kompetentingų institucijų leidimą , taip pat įsiregistruoti tos valstybės narės registre arba joje esančiose profesinėse įstaigose ar asociacijose, išskyrus šioje direktyvoje arba kituose Europos Sąjungos teisės aktuose numatytus atvejus. To paties straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinti nukrypti leidžiantys pagrindai, jei jie pagrįsti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ar aplinkos apsaugos sumetimais, ir jeigu jie yra be diskriminacijos taikomi visiems asmenims, jie yra būtini ir proporcingi. Kaip matyti iš viso to, kas išdėstyta, turi egzistuoti tam tikras bendrojo intereso pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima reikalauti gauti leidimą iš visų asmenų. Vis dėlto, Projekto aiškinamajame rašte nebuvo nurodyti jokie bendrojo intereso pagrindai ir nebuvo pažymėta, kad jų taikymas yra būtinas. Todėl nėra pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima teigti, kad reikalavimas gauti leidimą yra būtinas ir proporcingas kitose valstybėse narėse analogišką veiklą vykdančių asmenų atžvilgiu.
Manytume, kad egzistuoja ir mažiau šią veiklą ribojančių priemonių, pavyzdžiui, asmeniui gali būti nustatyta šiuo atveju proporcinga pareiga informuoti kompetentingas institucijas, kad jis ketina pradėti teikti analogiškas paslaugas Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdami į tai, siūlome tikslinti Projekto nuostatas. Atsižvelgti
teisės departamentas prie TM
taip pat įtvirtinamas antras reikalavimas, kad pavėžėjimo paslaugų operatorius galėtų pradėti vykdyti veiklą tik tuomet, kai per visą veiklos vykdymo laikotarpį jis būtų apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę pagal Vyriausybės ar jos įgaliotojos institucijos patvirtintas Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus privalomojo civilinės atsakomybės draudimo taisykles. Pastebėtina, jog iš šios nuostatos neaišku, koks veiklos draudimas bus laikomas tinkamu draudimu. Be to, nuostatą formuluojant taip, kad asmuo turi būti apsidraudęs savo civilinę atsakomybę pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintas taisykles, susidaro įspūdis, kad asmuo savo veiklos negalės apdrausti kitoje valstybėje narėje vadovaujantis kitos valstybės narės teisės aktais. Neabejotina, kad pavėžėjimo paslaugų operatorius, siekiant paslaugomis besinaudojančių asmenų apsaugos, turi būti tinkamai apdraudęs savo veiklą. Vis dėlto, įpareigojimas būti tinkamai apsidraudusiam negali sukurti asmeniui laisvės teikti paslaugas arba įsisteigimo laisvės apribojimų. Tokia sąlyga taikytina nepriklausomai nuo to, ar pavėžėjimo operatoriaus veikla būtų pripažinta kaip patenkanti ar nepatenkanti į Direktyvos 2006/123/EB taikymo sritį.
Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką SESV 56 straipsniu reikalaujama panaikinti bet kokius laisvės teikti paslaugas ribojimus, nustatytus dėl to, kad paslaugų teikėjas įsteigtas kitoje valstybėje nei ta, kurioje teikiama paslauga (žr. Sprendimo Komisija prieš Italiją , EU:C:1991:78,
FKP Scorpio Konzertproduktionen , EU:C:2006:630, 31 punktą ir Sprendimo X , EU:C:2012:635,
atžvilgiu, pažymint, kad šis straipsnis draudžia įsisteigimo laisvės apribojimus, t. y. visas nacionalines priemones, kurios gali trukdyti Sąjungos įmonėms įgyvendinti SESV užtikrinamą įsisteigimo laisvę arba šį įgyvendinimą padaryti ne tokį patrauklų. Apribojimo sąvoka apima priemones, kurių imasi valstybė narė ir kurios, nors ir taikomos vienodai, turi poveikio kitų valstybių narių įmonių patekimui į rinką ir taip sudaro prekybos Sąjungoje kliūčių (žr. Sprendimo Grupo Itevelesa SL , C-168/14, 67 punktą, Sprendimo SOA Nazionale Costruttori
45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Šie ribojimai, kaip minėta, gali būti pateisinami tik bendrojo intereso pagrindu ir jei jie yra nediskriminaciniai, būtini ir proporcingi. Todėl manytume, kad proporcinga iš asmens būtų reikalauti papildomo draudimo tuo atveju, jei galimos žalos nepadengtų kitoje valstybėje narėje įgytas draudimas. Vertinant aptariamą reikalavimą Direktyvos 2006/123/EB kontekste, t.y. jei pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla būtų pripažinta kaip patenkanti į šios Direktyvos taikymo sritį, atkreiptinas dėmesys į Direktyvos 2006/123/EB 98 ir 99 konstatuojamąsias dalis.
Šiose dalyse paminėta, kad „kiekvienas subjektas, teikiantis paslaugas, susijusias su tiesiogine ir konkrečia rizika gavėjo ar trečiojo asmens sveikatai, saugai ar finansams, turėtų iš principo būti apsidraudęs tinkamu profesinės atsakomybės draudimu arba pateikti kitą lygiavertę ar panašią garantiją, tai yra visų pirma toks subjektas paprastai turėtų turėti tinkamą paslaugų, teikiamų vienoje ar daugiau valstybių narių, kurios nėra įsisteigimo valstybės narės, draudimo apsaugą. Draudimas ar garantija turėtų atitikti rizikos pobūdį ir dydį. Tai reiškia, kad teikėjams reikalinga peržengiančio sieną draudimo apsauga tik tuomet, kai teikėjas faktiškai teikia paslaugas kitose valstybėse narėse. Valstybėms narėms nebūtina nustatyti išsamesnių draudimo apsaugos taisyklių ir, pavyzdžiui, minimalių draudimo sumų ar draudimo apsaugos netaikymo ribų“. Be to, Direktyvos 2006/123/EB 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, „kai teikėjas steigiasi valstybių narių teritorijoje, valstybės narės negali reikalauti iš teikėjo profesinės atsakomybės draudimo arba garantijos, jeigu teikėjas kitoje valstybėje narėje, kurioje jis jau įsisteigęs, turi tokią pačią garantiją arba iš esmės savo paskirtimi ir dydžiu, vertinant pagal draudimo riziką, draudimo sumą ar garantijos didžiausią sumą ir galimas draudimo apsaugos netaikymo sritis, jai lygiavertę garantiją. Jeigu tokia garantija yra lygiavertė tik iš dalies, valstybės narės gali reikalauti papildomos neapdraustų aspektų garantijos.
Valstybė narė, reikalaujanti, kad jos teritorijoje įsisteigęs teikėjas įsigytų profesinės atsakomybės draudimą arba pateiktų kokią nors kitą garantiją, turi pripažinti kitos valstybės narės draudimo įstaigos išduotą tokio draudimo pažymą kaip pakankamą įrodymą“. Įvertinus šias nuostatas ir direktyvos tikslus, pažymėtina, kad tiek iš siekiančio Lietuvos Respublikoje teikti paslaugas, tiek iš siekiančio įsisteigti asmens papildomo draudimo galima reikalauti tik tuomet, kai jo turimas draudimas nėra pakankamas žalai atlyginti. Atsižvelgdami į visa tai, siūlytume Projektą tikslinti. Atsižvelgti
teisės departamentas prie TM
straipsniu įstatymo 7 straipsnis papildomas 4 dalimi, kurioje įtvirtinama, jog k iti reikalavimai pavėžėjimo paslaugų operatoriui bei jo veiklos sąlygos, reikalavimai asmenims, teikiantiems keleivių bei bagažo pavėžėjimo naudojantis skaitmenine pavėžėjimo paslaugų platforma bei šių paslaugų teikimo tvarka nustatomi Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos ir keleivių bei bagažo pavėžėjimo paslaugų teikimo taisyklėse, kurias tvirtina Susisiekimo ministras. Tokia nuostata siekiama Susisiekimo ministrui suteikti įgaliojimus riboti pavėžėjimo operatorių ūkinės veiklos laisvę. Pažymime, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas praktikoje yra įtvirtinęs, kad riboti ūkinės veiklos laisvę galima tik tuomet, jei tai yra daroma įstatymu (pavyzdžiui, 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas, 2008 m. gruodžio 4 d.). Atsižvelgiant į tai, esminės sąlygos, taikytinos ūkio subjektui, siekiančiam užsiimti pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla, gali būti nustatytos tik įstatymu. Atsižvelgti
ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai : negauta. 5.
įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo nariai: Andrius Palionis, Mindaugas Bastys. 2015-12-171 Argumentai: Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus paslaugomis naudosis vairuotojai, kurie privalo registruoti individualią veiklą , išsiimdami individualios veiklos pažymą Mokesčių inspekcijoje. Atsižvelgiant į tai, kad asmenims, teikiantiems Pavėžėjimo paslaugas, nenumatyta prievolė naudoti taksometrą, skirtą kelionės kainai apskaičiuoti ir kaupti duomenys apie gautus atsiskaitymus už vykdomą veiklą, būtina numatyti prievolę Pavėžėjimo paslaugų operatoriui, kontrolę atliekančioms institucijoms automatizuotai tarpusavio sutartyje nustatytais terminais teikti duomenis apie vairuotojus ir jų gautas pajamas naudojantis Lietuvoje veikiančia skaitmenine platforma ar naudojantis Lietuvoje veikiančia trečiojo asmens skaitmenine platforma (platformas) ar kitokia sistema, sudarančia sąlygas susitarti dėl pavėžėjimo paslaugų. Pasiūlymas:
Papildyti Projekto 1 straipsniu keičiamo Kelių transporto kodekso 7 str. 4 dalį nauju pirmu sakiniu ir Projekto 1 straipsniu keičiamo Kelių transporto kodekso 7 str. 4 dalį išdėstyti taip: „4. Pavėžėjimo paslaugų operatorius turi kelių transporto kontrolę atliekančioms institucijoms automatizuotai tarpusavio sutartyje nustatytais terminais teikti duomenis apie asmenis, teikiančius keleivių ir bagažo pavėžėjimo paslaugas naudojantis Lietuvoje veikiančia skaitmenine platforma ar Lietuvoje veikiančia trečiojo asmens skaitmenine platforma (platformomis) ar kitokia sistema, sudarančia sąlygas susitarti dėl pavėžėjimo paslaugų, ir šių asmenų pajamas.
Kiti reikalavimai pavėžėjimo paslaugų operatoriui bei jo veiklos sąlygos, reikalavimai asmenims, teikiantiems keleivių bei bagažo pavėžėjimo naudojantis skaitmenine pavėžėjimo paslaugų platforma, bei šių paslaugų teikimo tvarka nustatomi Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos ir keleivių bei bagažo pavėžėjimo paslaugų teikimo taisyklėse, kurias tvirtina Susisiekimo ministras.“ Pritarti iš dalies Argumentai:
Atsisakyti projekto 1 straipsniu keičiamo Kelių transporto kodekso 7 str. 4 dalies, o prievolę teikti duomenys apie atsiskaitymus numatyti 2 straipsnio 3 dalyje. Žr. IVPK 3 pasiūlymo paskutinį sakinį: „Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais vežėjai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatyta tvarka ir mokesčių įstatymuose nustatytais terminais privalo teikti informaciją apie iš keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklos gaunamas pajamas arba pavesti šią informaciją Valstybinei mokesčių inspekcijai vežėjo vardu teikti keleivių vežimo organizatoriui, su kuriuo vežėjas yra sudaręs sutartį.“
2016-06-15 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. SV-S-1306 „Dėl įstatymų ir nutarimo projektų išvadų“ 19 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutari a: Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr.
XIIP-3852(2) (toliau – Įstatymo projektas), tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui tobulinti Įstatymo projektą pagal šiuos pasiūlymus:
nustatyti, kad „Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklą juridinis asmuo gali vykdyti tik kai tenkinamos visos šios sąlygos:
1) jam išduotas Valstybinės transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos leidimas pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklai vykdyti. 2) visą veiklos vykdymo laikotarpį pavėžėjimo paslaugų operatorius yra apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę pagal Vyriausybės ar jos įgaliotojos institucijos patvirtintas Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus privalomojo civilinės atsakomybės draudimo taisykles;“. Svarstant galimybę licencijuoti tam tikrą veiklą, turi būti įvertinta šia veikla keliama rizika pažeisti svarbų visuomenės interesą. Veiklos licencijavimas yra tinkama teisinio reguliavimo priemonė, jeigu atitinka būtinumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principus. Būtinumo principas reiškia, kad veikla gali būti licencijuojama tik siekiant išspręsti aiškiai nustatytą problemą ir apsaugoti svarbų visuomenės interesą (visuomenės sveikatą, visuomenės saugą, viešąją tvarką, visuomenės saugumą ir panašiai).
Proporcingumo principas reiškia, kad veiklos licencijavimas pripažįstamas tinkama teisinio reguliavimo priemone veiklos licencijavimu siekiamam tikslui pasiekti, kai nėra mažiau ribojančių priemonių nustatytai problemai spręsti ir svarbiam visuomenės interesui apsaugoti, tai yra įvertinus veiklos licencijavimo alternatyvas (pavyzdžiui, savireguliacijos galimybę, veiklos sąlygų laikymosi priežiūrą ir kontrolę), nustatoma, kad veiklos licencijavimu siekiamų tikslų kitos priemonės nepadėtų pasiekti, o pasirinkta teisinio reguliavimo priemonė – veiklos licencijavimas
(pavyzdžiui, veiklos sąlygų laikymosi) neužtikrintų šio intereso apsaugos. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Įstatymo projektą pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla negali sukelti rizikos pažeisti svarbius visuomenės interesus, pavyzdžiui, sutrikdyti keleivių sveikatą, kadangi keleivius vežtų ne pats pavėžėjimo paslaugų operatorius, o vežėjas, darytina išvada, kad siūlomas pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos licencijavimo būtinumas yra netikslingas. Be to, nustatyti reikalavimą apdrausti profesinę civilinę atsakomybę turėtų būti siūloma tik tuomet, kai vykdoma veikla reikalauja didelės atsakomybės, o priimti klaidingi sprendimai gali padaryti tiesioginės žalos klientams ar jų turtui.
Atsižvelgiant į tai, kad numatoma pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla nereikalauja didelės atsakomybės ir šia veikla iš esmės negalima tiesiogiai padaryti žalos klientams ar jų turtui, darytina išvada, kad toks reguliavimas įtvirtintų neadekvačią administracinę naštą ūkio subjektams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui atsisakyti Įstatymo projekto
kodekso (toliau – Kodeksas) 7 straipsnį 3 dalimi. Pritarti iš dalies Argumentai: Žr. IVPK pasiūlymą 1. Siūloma ne atsisakyti šios dalies, o ją pakeisti. 3. LRV
straipsniu siūlomą Kodekso 7 straipsnio 4 dalies redakciją susisiekimo ministras turės teisę nustatyti papildomus (Kodekse nenumatytus) reikalavimus pavėžėjimo paslaugų operatoriui ir veiklos sąlygas, taip pat reikalavimus asmenims, teikiantiems keleivių ir bagažo pavėžėjimo paslaugas, naudojantis skaitmenine pavėžėjimo paslaugų platforma. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus, esminį poveikį ūkinei veiklai galinčias daryti ekonominio poveikio priemones, kurios turi būti taikomos, kai nevykdomi ar netinkamai vykdomi nustatyti įpareigojimai, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją galima tik įstatymu.
Atsižvelgiant į tai, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui atsisakyti Įstatymo projekto 1 straipsnio, kuriuo siūloma papildyti Kodekso 7 straipsnį 4 dalimi, Įstatymo projekto 2 straipsnio, kuriuo siūloma pakeisti Kodekso 18 straipsnio 1 dalį, taip pat Įstatymo projekto 2 straipsnio, kuriuo siūloma papildyti Kodekso 18 straipsnį 13 dalimi. Siekiant užtikrinti vienodas konkurencines sąlygas keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais rinkoje, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti, kad keleiviai lengvaisiais automobiliais už atlygį gali būti vežami tik dviem būdais: lengvaisiais automobiliais arba lengvaisiais automobiliais taksi susisiekimo ministro tvirtinamose Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėse nustatyta tvarka, o vežėjai gali teikti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais arba lengvaisiais automobiliais taksi paslaugas tik turėdami susisiekimo ministro nustatyta tvarka apipavidalintus, teisėtai valdomus lengvuosius automobilius, atitinkančius bendruosius motorinių transporto priemonių reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, ir Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėse nustatyta tvarka pateikę deklaraciją apie numatomą veiklos vykdymą savivaldybės institucijai pagal vežėjo įmonės buveinės registracijos vietą arba gyvenamąją vietą, jeigu vežėjas fizinis asmuo.
Taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti, kad vežėjui leidimas teikti keleivių vežimo paslaugas už atlygį lengvaisiais automobiliais arba lengvaisiais automobiliais taksi laikomas išduotu kitą dieną nuo deklaracijos apie ketinimą vykdyti šią veiklą pateikimo savivaldybės institucijai arba nuo deklaracijoje apie ketinimą vykdyti veiklą nurodytos dienos, jeigu ši diena yra vėlesnė nei deklaracijos apie ketinimą vykdyti veiklą pateikimo savivaldybės institucijai diena.
Lietuvos Respublikos Seimui pritarus šiems pasiūlymams, taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui apibrėžti sąvoką „keleivių vežimas už atlygį lengvuoju automobiliu“ ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskirti šią veiklą nuo keleivių vežimo lengvuoju automobiliu taksi, įstatymo lygmeniu įtvirtinti licencijuojamos veiklos sąlygas, leidimų turėtojų teises ir pareigas, leidimo galiojimo sustabdymo, leidimo galiojimo sustabdymo panaikinimo ir leidimo galiojimo panaikinimo pagrindus. Pritarti iš dalies Argumentai:
Atsisakyti Įstatymo projekto 1 straipsnio, kuriuo siūloma papildyti Kodekso 7 straipsnį 4 dalimi, o kitas dalis pakeisti. Žiūrėti IVPK 2, 3, 4 pasiūlymus. 4. LRV
civilinio kodekso 1.73 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad rašytinės formos dokumentui yra prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.
Atsižvelgiant į tai, kad keleivių vežimo veiklą kontroliuojančios institucijos neturi galimybės nustatyti esamo ar įvykusio keleivių vežimo fakto pagal šiame punkte nurodytu būdu sudarytas sutartis, todėl neturi galimybės užtikrinti efektyvios teisės aktų, reglamentuojančių keleivių vežimo veiklą, laikymosi kontrolės, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti, kad keleiviai už atlygį lengvaisiais automobiliais (ne lengvaisiais automobiliais taksi) vežami pagal sudarytas su jais rašytines sutartis, o tokiu atveju, kai keleivių vežimo sutartis yra sudaroma telekomunikacijų galiniais įrenginiais, vežėjas privalo sudarytos keleivių vežimo sutarties kopiją iš karto po tokios sutarties sudarymo Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių arba Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių (priklausomai nuo transporto priemonės, kuria bus vykdomas keleivių vežimas pagal sutartį (autobusu ar lengvuoju automobiliu) nustatyta tvarka pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija). Taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti, kad keleivių vežimo organizatorius Valstybinės mokesčių inspekcijos nustatyta tvarka privalo teikti informaciją apie vežėjų, su kuriais jis yra sudaręs sutartis, gautas pajamas, taip pat užtikrinti, kad keleivinio transporto užsakovas gaus keleivių vežimo paslaugą, atitinkančią teisės aktų nustatytus reikalavimus.
Lietuvos Respublikos Seimui pritarus šiam pasiūlymui, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui apibrėžti sąvoką
„keleivių vežimo organizatorius“ ir nustatyti, kad keleivių vežimo
organizatorius gali būti bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, organizuojantis keleivių vežimą užsakovui. Be to, šio įstatymo įgyvendinamiesiems teisės aktams priimti reikės laiko. Pagal Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalį teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po 3 mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti, kad įstatymas įsigalioja 2017 m. gegužės 1 dieną. Pritarti Argumentai:
vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti administracines poveikio priemones, kurios užtikrintų, kad būtų laikomasi nustatytų reikalavimų. Pritarti Argumentai: Žr. IVPK 1 pasiūlymą. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai : 6.1. Sprendimas: Iš esmės pritarti LR kelių transporto kodekso 7, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-3852(2) ir s iūlyti pagrindiniam komitetui pritarti Komiteto sprendimui dėl įstatymo projekto Nr. XIIP-3852(2) ir koreguoti jį pagal Vyriausybės išvadoje pateiktas pastabas ir Komiteto pasiūlymus. 6.2. Pasiūlymai:
Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1 Pasiūlymas: Pakeisti 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „ 1 straipsnis. 7 straipsnio papildymas Papildyti 7 straipsnį 3 nauja dalimi: „3. Keleivių vežimo organizatorius – fizinis ar juridinis asmuo, sudarantis technines ir organizacines sąlygas vežėjui ir keleiviui susitarti dėl keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais paslaugų.“
21 Pasiūlymas: Pakeisti 2 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Keleiviai vežami keleiviams vežti pagamintomis keleivinėmis kelių transporto priemonėmis – autobusais, troleibusais, lengvaisiais automobiliais, lengvaisiais automobiliais taksi. Keleivių vežimą reglamentuoja Susisiekimo ministerijos patvirtintos Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės bei Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės.“
22 Pasiūlymas: Pakeisti 2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„13. Keleivių vežimas už atlygį lengvuoju automobiliu –
vežimo paslauga, vežėjo atlygintinai teikiama lengvuoju automobiliu pagal su keleiviu sudarytą rašytinę sutartį arba dėl kurios vežėjas su keleiviu susitaria keleivių vežimo organizatoriaus pagalba. Sutartį dėl keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu, o tais atvejais kai keleivių vežimo sutartis sudaromas telekomunikacijų galiniais įrenginiais – duomenis apie susitarimą dėl vežimo už atlygį sąlygų Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių arba Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių nustatyta tvarka vežėjas ar jo pavedimu – keleivių vežimo organizatorius privalo pateikti kelių transporto kontrolės institucijoms.
Kai dėl keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu susitariama keleivių vežimo organizatoriaus pagalba, keleivių vežimo organizatorius užtikrina, kad keleiviui bus suteikta teisės aktų reikalavimus atitinkanti vežimo lengvuoju automobiliu už atlygį paslauga.“
23 Pasiūlymas: Pakeisti 2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Vežėjai keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais paslaugas gali teikti tik turėdami teisėtai valdomus lengvuosius automobilius, atitinkančius bendruosius motorinių transporto priemonių reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, ir Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėse nustatyta tvarka pateikę deklaraciją apie numatomą veiklos vykdymą savivaldybės institucijai pagal vežėjo įmonės buveinės registracijos vietą arba gyvenamąją vietą, jeigu vežėjas fizinis asmuo. Vežėjui leidimas teikti keleivių vežimo paslaugas už atlygį lengvaisiais automobiliais laikomas išduotu kitą dieną nuo deklaracijos apie ketinimą vykdyti šią veiklą pateikimo savivaldybės institucijai arba nuo deklaracijoje apie ketinimą vykdyti veiklą nurodytos dienos, jeigu ši diena yra vėlesnė nei deklaracijos apie ketinimą vykdyti veiklą pateikimo savivaldybės institucijai diena. Vežėjas turi teisę pavesti keleivių vežimo organizatoriui pateikti deklaraciją savivaldybės institucijai vežėjo vardu.
Leidimo galiojimas sustabdomas, kai vežėjas pažeidžia Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių reikalavimus, lengvasis automobilis, kuris įrašytas leidime, neatitinka nustatytų reikalavimų ir vežėjui nustatomas ne trumpesnis kaip 30 darbo dienų terminas trūkumams pašalinti. Leidimo galiojimas panaikinamas, kai vežėjas pats atsisako naudotis leidimu, perleidžia kitam asmeniui lengvąjį automobilį, kuris įrašytas leidime, paaiškėja, kad leidimui gauti buvo pateikti klaidingi duomenys, per nustatytą terminą nepanaikinamos priežastys, dėl kurių buvo sustabdytas leidimo galiojimas. Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais vežėjai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatyta tvarka ir mokesčių įstatymuose nustatytais terminais privalo teikti informaciją apie iš keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklos gaunamas pajamas arba pavesti šią informaciją Valstybinei mokesčių inspekcijai vežėjo vardu teikti keleivių vežimo organizatoriui, su kuriuo vežėjas yra sudaręs sutartį.“
3 Pasiūlymas: Pakeisti 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „
m. sausio 1 d. 2. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.“
7Balsavimo rezultatai:
pritarta bendru sutarimu. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: M. Bastys. Komiteto pirmininkas Mindaugas Bastys
komitetas
dalyvavo: komiteto nariai: R.Žemaitaitis, A.Skardžius, K.Daukšys, S.Dmitrijev, Z.Jedinskij, A.Mockus, J.Razma, R.Sinkevičius, B.Vėsaitė. Komiteto biuro: vedėja R.Zabarauskienė; patarėjai: D.Šaltmeris, R.Petkūnienė, L.Jasiukėnienė, R.Danė; padėjėjos Z.Jodkonienė ir G.Mickienė. Kviestieji asmenys: Vilniaus m. savivaldybės tarybos sekretorius S.Girdzijauskas, Lietuvos verslo konfederacijos lobistas A.Romanovskis, Susisiekimo ministerijos specialistas M.Žvinklis, Taksi paslaugų teikėjų asociacijos atstovas R.Kriukovas, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas V.Sutkus, Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai D.Berneckis ir R.Virvilienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
kodekso 7 straipsnį sąvoka „Pavėžėjimo paslaugų operatorius“. Jį siūloma apibrėžti kaip Lietuvos Respublikoje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigtą juridinį asmenį, valdantį Lietuvoje veikiančią skaitmeninę platformą ar naudojantį Lietuvoje veikiančią trečiojo asmens skaitmeninę platformą (platformas) ar kitokią sistemą, sudarančią sąlygas susitarti dėl pavėžėjimo paslaugų, ir užtikrinantį, kad pavėžėjimo paslaugos yra teikiamos vairuotojų per platformą. Šis siūlymas vertintinas kaip ginčytinas. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad projekto iniciatoriai siekia reglamentuoti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais modelį, kai pavėžėjimo paslaugos teikiamos pasitelkus skaitmeninę pavėžėjimo platformą.
Projektu iš esmės numatoma reglamentuoti iki tol įstatyminiame lygmenyje nereglamentuotus pavėžėjimo paslaugų teisinius santykius. Atsižvelgiant į tai, projekte ar kituose įstatymų projektuose turėtų būti atskleisti pavėžėjimo paslaugų samprata, jų teisinio reglamentavimo pagrindinės nuostatos bei atliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo projekto tekste pateikiama sąvoka „pavežėjimo paslaugų operatorius“, tuo tarpu Kelių transporto kodekso vartojamos sąvokos „vežimai“, „vežėjas“ (reglamentuotos antrajame kodekso skirsnyje), taip pat lieka neapibrėžtos sąvokų „pavėžėjimas“ ar „pavėžėjimo paslaugos“, ar „pavėžėjas“ reikšmės, įstatymo projektu nėra pateikiamas šių sąvokų turinys, siūlomais pakeitimais numatomas pavėžėjimo paslaugų valdymas per operatorių, tačiau lieka nereglamentuota kas yra pats pavėžėjimas ir jo paslaugos, kas gali atlikti ar vykdyti šias paslaugas, kokie reikalavimai būtų taikomi pavėžėjimo paslaugų teikėjams ir kt. Pritarti. Pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „
papildymas Papildyti 7 straipsnį 3 nauja dalimi: „3. Keleivių vežimo organizatorius – fizinis ar juridinis asmuo, sudarantis technines ir organizacines sąlygas vežėjui ir keleiviui susitarti dėl keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais paslaugų. “1
2Derinant projekto nuostatas tarpusavyje,
pastebėtina, jog projekto 1 straipsnyje vartojamos sąvokos „skaitmeninė platforma (platformos)“ turinys nėra aiškus, kadangi ji nėra apibrėžiama teisės aktuose. Siekiant teisinio aiškumo šią sąvoką būtų tikslinga apibrėžti.
Taip pat reikėtų suvienodinti įstatymo projekto 1 ir 2 straipsniuose vartojamas skirtingas sąvokas: “skaitmeninė platforma”,
“platforma”, skaitmeninė pavežėjimo paslaugų platforma”, “skaitmeninė
pavėžėjimo platforma”. Pritarti. Įstatymo projekto 1 straipsnį siūloma tikslinti pagal aukščiau pateiktą formuluotę. 1
kodekso 7 straipsnio 4 dalis koreguotina dėl neaiškaus turinio. Manytume, jog po žodžių „reikalavimai asmenims, teikiantiems keleivių bei bagažo pavėžėjimo naudojantis skaitmenine pavėžėjimo paslaugų platforma” praleistas žodis „paslaugas”. Pritarti. Įstatymo projekto 1 straipsnį siūloma tikslinti pagal aukščiau pateiktą formuluotę. 22
papildyti keičiamo kodekso 18 straipsnį 13 dalimi numatoma, jog „pavėžėjimo paslaugų per skaitmeninę pavėžėjimo platformą teikimui atskiras leidimas ar licencija nėra išduodami“ , o minimas paslaugas „galima teikti lengvaisiais automobiliais teisės aktais neuždraustais būdais “. Kelių transporto reguliavimas yra viešosios teisės sritis, o viešojoje teisėje vyrauja imperatyvaus reguliavimo metodas ir galioja principas „leidžiama tik tai, kas nurodyta teisės akte“. Atsižvelgiant į tai, minėtos projekto formuluotės yra perteklinės ir projektas turėtų būti atitinkamai pakoreguotas. Pritarti. Patikslinti 2 straipsnio 2 dalį:
Pakeisti 2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „13. Keleivių vežimas už atlygį lengvuoju automobiliu – vežimo paslauga, vežėjo atlygintinai teikiama lengvuoju automobiliu pagal su keleiviu sudarytą rašytinę sutartį arba dėl kurios vežėjas su keleiviu susitaria keleivių vežimo organizatoriaus pagalba.
Sutartį dėl keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu, o tais atvejais kai keleivių vežimo sutartis sudaromas telekomunikacijų galiniais įrenginiais – duomenis apie susitarimą dėl vežimo už atlygį sąlygų Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių arba Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių nustatyta tvarka vežėjas ar jo pavedimu – keleivių vežimo organizatorius privalo pateikti kelių transporto kontrolės institucijoms. Kai dėl keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu susitariama keleivių vežimo organizatoriaus pagalba, keleivių vežimo organizatorius užtikrina, kad keleiviui bus suteikta teisės aktų reikalavimus atitinkanti vežimo lengvuoju automobiliu už atlygį paslauga.“3
pagal projekto 1 ir 2 straipsniais siūlomus keičiamo įstatymo 7 ir 18 straipsnių pakeitimus, priėmus įstatymą, reikėtų keisti esančius bei parengti naujus poįstatyminius teisės aktus. Atsižvelgus į tai, reikėtų papildyti projekto 3 straipsnį atskira struktūrine dalimi, pasiūlant Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Pastaroji dalis turėtų įsigalioti anksčiau nei visas įstatymas tam, kad būtų teisinis pagrindas Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai iki įstatymo įsigaliojimo parengti ir priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, projekto 3 straipsnio pavadinime reikėtų įrašyti žodžius „ir įgyvendinimas“. Pritarti. 3 straipsnį siūloma papildyti 2 dalimi, nustatančiu pavedimus Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai. 3 6.
3
numatyta įstatymo įsigaliojimo data - 2015 m. sausio 1 d. jau yra praėjusi, įsigaliojimo data turėtų būti atitinkamai pakoreguota. Pritarti. Įstatymo įsigaliojimo datą siūloma nustatyti 2017 m. sausio 1 d. 7. Atsižvelgiant į tai, kad Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 1 dalimi nustatyta, jog „ Kelių transporto valstybinį valdymą vykdo Susisiekimo ministerija ir savivaldybių institucijos“, o vadovaujantis minėto straipsnio 2 dalimi „Susisiekimo ministerija pagal savo kompetenciją leidžia savivaldybėms, fiziniams ir juridiniams asmenims privalomus teisės aktus, reguliuojančius kelių transporto veiklą ir keleivių bei krovinių vežimą”, manytume, kad dėl projektu siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta
juridinės technikos taisykles:
žodžius „IR PAPILDYMO“ išbraukiant kaip perteklinius;
dalių ar punktų keitimo pobūdžio, straipsnio pavadinime turi būti rašomas žodis „pakeitimas“. Atsižvelgiant į tai, projekto 1 straipsnio pavadinime išbrauktini žodžiai „papildymas 3 ir 4 dalimis“, vietoj jų įrašytinas žodis
„pakeitimas“, o projekto 2 straipsnio pavadinime išbrauktini žodžiai „ 1
dalies pakeitimas ir papildymas 13 dalimi“ vietoj jų įrašytinas žodis
„pakeitimas“. Pritarti. Juridinės technikos patikslinimai. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų
ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Pil. G.Riabokas, 2016-04-04 Išrašas iš el. paštu atsiųsto laiško:
apibrėžta sąvoka „pavėžėjimas“;
būti traktuojamas ir ribojamas kiekiais per dieną ne daugiau, kaip 2 kartus. Pvz., pavėžėjęs ryte vykdamas į darbą, gali pavėžėti keleivį už atlygį. 3.
taksi paslaugas Vilniaus mieste šiuo metu yra pakankamas kiekis, iš kurių keleivis gali išsirinkti be jokių apribojimų. 4. Šiuo metu niekas negali užtikrinti, kad mobiliosios platformos savininkas gali suteikti teisingą, patikimą informaciją mokesčiams administruoti. Kadangi jis turi galimybę pats koreguoti gautus ar turimus duomenis sau naudinga linkme. 5. Negali būti. Kad tai pačiai veiklai vykdyti (nesvarbu, kaip ji traktuojama) būtų taikomi skirtingi reikalavimai ir normatyvai. 6. Įteisinus šią paslaugą, išlieka tikimybė, kad po kurio laiko taksi veikla iš viso išnyks, nes visi dabar esami taksi vairuotojai persiorientuos į „pavėžėjus“. Atsižvelgti Įstatymo projektas patobulintas. Atkreiptinas dėmesys, kad konkrečių pasiūlymų nėra pateikta. 2. Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga „Solidarumas“, 2016-03-09 Išrašas iš 2016-03-09 rašto Nr.10-013 (Seimo reg.: 2016-03-09, Nr.g-2016-2277): „Todėl reikalaujame:
suvienyti valstybės institucijų ir socialinių partnerių jėgas, kad būtų sustabdyta ši nelegali veikla bei apsaugota legaliai dirbančių taksi vairuotojų darbą, nes valstybės pareiga – ginti sąžiningai dirbančius mokesčių mokėtojus, priešingu atveju, neatmetama galimybė kreiptis į ES Teisingumo teismą dėl žmogaus teisių pažeidimo Lietuvoje;
nesant teisinei bazei savavališkai ėmėsi teikti dispečerines bei „pavėžėjimo“ nuosavais automobiliais paslaugas, be apskaitos priemonių ir kitų būtinų reikalavimų, numatytų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėse – reikalaujame atlikti tyrimą dėl galimai nusikalstamos veiklos, ieškoti galimai nuslėptus mokesčius ir grąžinti galimai nuslėptus mokesčius valstybei. Viešai paskelbti apie mokesčių išieškojimą arba sustabdyti šių įmonių veiklą;
kontroliuojančių institucijų darbą;
reglamentuojančių teisinę bazę, kad ji atitiktų šių dienų informacinių technologijų pokyčiams.“ Atsižvelgti Įstatymo projektas patobulintas.
Atkreiptinas dėmesys, kad konkrečių pasiūlymų nėra pateikta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Europos teisės departamentas prie teisingumo ministerijos, 2015-12-28 Įvertinę tai, kad yra pateiktas Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 ir 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. XIIP-3852 tikslinantis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7 ir 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr. XIIP-3852(2) (toliau
papildomas 3 dalimi, pagal kurią pavėžėjimo paslaugų operatorius yra apibrėžiamas kaip Lietuvos Respublikoje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigtas juridinis asmuo. Atkreipiame dėmesį, kad kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įsteigti asmenys gali neturėti juridinio asmens statuso, todėl Projektu įtvirtinamą apibrėžimą siūlome formuluoti plačiau: „Pavėžėjimo paslaugų operatorius yra apibrėžiamas kaip Lietuvos Respublikoje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigtas juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys <...>“. Tokia nuostata bus užtikrinta, kad ir kitokios asmenų teisinės formos taip pat galės būti pripažintos pavėžėjimo paslaugų operatoriumi. 2. Projektu įtvirtinamas reikalavimas, kad pavėžėjimo paslaugų operatorius gali pradėti vykdyti veiklą tik tuomet, kai jam yra išduotas Valstybinės transporto inspekcijos prie Susisekimo ministerijos leidimas pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklai vykdyti.
Atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas) yra svarstoma byla C-434/15, Asociación Profesional Elite Taxi prieš Uber Systems Spain , kurioje keliamas pagrindinis klausimas, ar, atsižvelgiant į tai, kad
direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (toliau – Direktyva 2006/123/EB) 2 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyta, jog ši direktyva netaikoma paslaugoms transporto srityje, siekiant pelno atsakovės vykdoma tarpininkavimo tarp lengvųjų automobilių savininkų ir asmenų, kuriems reikia mieste judėti iš vienos vietos į kitą, veikla, kurią vykdydama ji valdo ir tvarko informacinių technologijų priemones, t. y. sąsają ir programinę įrangą („išmaniuosius telefonus ir technologijų platformas“, kaip nurodo atsakovė), kuriomis naudodamiesi šie asmenys gali užmegzti ryšį, turi būti laikoma transporto veikla, elektronine tarpininkavimo paslauga ar informacinei visuomenei priskiriama paslauga. Kitaip tariant, byloje yra keliamas klausimas, ar pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla gali būti suprantama kaip transporto veikla, elektroninė tarpininkavimo paslauga ar informacinei visuomenei priskiriama paslauga. Jeigu Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakytų teigiamai, t.y. nuspręstų, kad pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla laikoma transporto veikla, elektronine tarpininkavimo paslauga ar informacinei visuomenei priskiriama paslauga, tai reikštų, kad ši veikla nepatenka į Direktyvos 2006/123/EB taikymo sritį ir šiai veiklai ši direktyva netaikoma.
Tokiu atveju pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklai bus tiesiogiai taikomos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) nuostatos ir todėl šiai veiklai nustatomos sąlygos nagrinėtinos šių nuostatų kontekste. SESV 56 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas riboti laisvę teikti paslaugas. Pagal šį straipsnį reikalaujama ne tik pašalinti bet kokią kitoje valstybėje narėje įsteigtų paslaugų teikėjų diskriminaciją dėl nacionalinės priklausomybės, bet ir panaikinti bet kokį, net ir vienodai tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams taikomą, apribojimą, jeigu juo draudžiama kitoje valstybėje narėje įsteigto ir joje teisėtai analogiškas paslaugas teikiančio paslaugų teikėjo veikla, jai trukdoma ar ji daroma mažiau patraukli (šiuo klausimu žr. Sprendimo Alpine Investments , C‑384/93, EU:C:1995:126, 35 punktą ir Sprendimo Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International , C‑42/07, EU:C:2009:519, 51 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Todėl pažymime, kad Projektu nustatoma pareiga turėti leidimą tiek, kiek ji bus taikoma kitose valstybėse narėse įsiteigusiems asmenims, sukurs laisvo paslaugų teikimo apribojimą.
Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės teisės aktai, kuriais reglamentuojama Sąjungos lygiu nesuderinta sritis ir kurie vienodai taikomi bet kuriam asmeniui ar įmonei, vykdantiems veiklą atitinkamos valstybės narės teritorijoje, nepaisant jų ribojamojo poveikio laisvei teikti paslaugas , gali būti pateisinami, jei atitinka privalomą bendrojo intereso, kuris vis dar neginamas pagal paslaugų teikėjui jo įsisteigimo valstybėje narėje taikomas nuostatas, pagrindą, yra tinkami užtikrinti, kad bus įgyvendintas jais siekiamas tikslas, ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (Sprendimo Arblade ir kt. , C‑369/96 ir C‑376/96, EU:C:1999:575, 34 ir
dos Santos Palhota ir kt. , EU:C:2010:589, 45 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; Sprendimo Komisija prieš Belgiją , EU:C:2012:814, 44 punktas). Todėl reikalavimas turėti leidimą galėtų būti įtvirtintas tik tuomet, jei jis būtų pagrįstas bendrojo intereso pagrindu, būtų nediskriminacinis, būtinas ir proporcingas. Kita vertus, jei Teisingumo Teismas minėtoje byloje C-434/15 pripažintų, kad pavėžėjimo operatoriaus paslaugos nelaikytinos transporto veikla, elektronine tarpininkavimo paslauga ar informacinei visuomenei priskiriama paslauga, tai reikštų, kad tokiai veiklai taikoma Direktyva 2006/123/EB ir todėl ši veikla nagrinėtina šios direktyvos kontekste.
Direktyvos 2006/123/EB
valstybė narė negali apriboti kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo laisvės teikti paslaugas, nustatydama teikėjo įsipareigojimą gauti valstybės narės kompetentingų institucijų leidimą , taip pat įsiregistruoti tos valstybės narės registre arba joje esančiose profesinėse įstaigose ar asociacijose, išskyrus šioje direktyvoje arba kituose Europos Sąjungos teisės aktuose numatytus atvejus. To paties straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinti nukrypti leidžiantys pagrindai, jei jie pagrįsti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ar aplinkos apsaugos sumetimais, ir jeigu jie yra be diskriminacijos taikomi visiems asmenims, jie yra būtini ir proporcingi. Kaip matyti iš viso to, kas išdėstyta, turi egzistuoti tam tikras bendrojo intereso pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima reikalauti gauti leidimą iš visų asmenų. Vis dėlto, Projekto aiškinamajame rašte nebuvo nurodyti jokie bendrojo intereso pagrindai ir nebuvo pažymėta, kad jų taikymas yra būtinas. Todėl nėra pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima teigti, kad reikalavimas gauti leidimą yra būtinas ir proporcingas kitose valstybėse narėse analogišką veiklą vykdančių asmenų atžvilgiu. Manytume, kad egzistuoja ir mažiau šią veiklą ribojančių priemonių, pavyzdžiui, asmeniui gali būti nustatyta šiuo atveju proporcinga pareiga informuoti kompetentingas institucijas, kad jis ketina pradėti teikti analogiškas paslaugas Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdami į tai, siūlome tikslinti Projekto nuostatas. 3.
reikalavimas, kad pavėžėjimo paslaugų operatorius galėtų pradėti vykdyti veiklą tik tuomet, kai per visą veiklos vykdymo laikotarpį jis būtų apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę pagal Vyriausybės ar jos įgaliotojos institucijos patvirtintas Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus privalomojo civilinės atsakomybės draudimo taisykles. Pastebėtina, jog iš šios nuostatos neaišku, koks veiklos draudimas bus laikomas tinkamu draudimu. Be to, nuostatą formuluojant taip, kad asmuo turi būti apsidraudęs savo civilinę atsakomybę pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintas taisykles, susidaro įspūdis, kad asmuo savo veiklos negalės apdrausti kitoje valstybėje narėje vadovaujantis kitos valstybės narės teisės aktais. Neabejotina, kad pavėžėjimo paslaugų operatorius, siekiant paslaugomis besinaudojančių asmenų apsaugos, turi būti tinkamai apdraudęs savo veiklą. Vis dėlto, įpareigojimas būti tinkamai apsidraudusiam negali sukurti asmeniui laisvės teikti paslaugas arba įsisteigimo laisvės apribojimų. Tokia sąlyga taikytina nepriklausomai nuo to, ar pavėžėjimo operatoriaus veikla būtų pripažinta kaip patenkanti ar nepatenkanti į Direktyvos 2006/123/EB taikymo sritį. Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką SESV 56 straipsniu reikalaujama panaikinti bet kokius laisvės teikti paslaugas ribojimus, nustatytus dėl to, kad paslaugų teikėjas įsteigtas kitoje valstybėje nei ta, kurioje teikiama paslauga (žr. Sprendimo Komisija prieš Italiją , EU:C:1991:78, 15 punktą; Sprendimo FKP Scorpio Konzertproduktionen , EU:C:2006:630, 31 punktą ir Sprendimo X , EU:C:2012:635, 21 punktą). Analogiška praktika suformuota ir SESV
įsisteigimo laisvės apribojimus, t. y. visas nacionalines priemones, kurios gali trukdyti Sąjungos įmonėms įgyvendinti
užtikrinamą įsisteigimo laisvę arba šį įgyvendinimą padaryti ne tokį patrauklų.
Apribojimo sąvoka apima priemones, kurių imasi valstybė narė ir kurios, nors ir taikomos vienodai, turi poveikio kitų valstybių narių įmonių patekimui į rinką ir taip sudaro prekybos Sąjungoje kliūčių (žr. Sprendimo Grupo Itevelesa SL , C-168/14, 67 punktą, Sprendimo SOA Nazionale Costruttori
45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Šie ribojimai, kaip minėta, gali būti pateisinami tik bendrojo intereso pagrindu ir jei jie yra nediskriminaciniai, būtini ir proporcingi. Todėl manytume, kad proporcinga iš asmens būtų reikalauti papildomo draudimo tuo atveju, jei galimos žalos nepadengtų kitoje valstybėje narėje įgytas draudimas. Vertinant aptariamą reikalavimą Direktyvos 2006/123/EB kontekste, t.y. jei pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla būtų pripažinta kaip patenkanti į šios Direktyvos taikymo sritį, atkreiptinas dėmesys į Direktyvos 2006/123/EB 98 ir 99 konstatuojamąsias dalis. Šiose dalyse paminėta, kad „kiekvienas subjektas, teikiantis paslaugas, susijusias su tiesiogine ir konkrečia rizika gavėjo ar trečiojo asmens sveikatai, saugai ar finansams, turėtų iš principo būti apsidraudęs tinkamu profesinės atsakomybės draudimu arba pateikti kitą lygiavertę ar panašią garantiją, tai yra visų pirma toks subjektas paprastai turėtų turėti tinkamą paslaugų, teikiamų vienoje ar daugiau valstybių narių, kurios nėra įsisteigimo valstybės narės, draudimo apsaugą. Draudimas ar garantija turėtų atitikti rizikos pobūdį ir dydį. Tai reiškia, kad teikėjams reikalinga peržengiančio sieną draudimo apsauga tik tuomet, kai teikėjas faktiškai teikia paslaugas kitose valstybėse narėse.
Valstybėms narėms nebūtina nustatyti išsamesnių draudimo apsaugos taisyklių ir, pavyzdžiui, minimalių draudimo sumų ar draudimo apsaugos netaikymo ribų“. Be to, Direktyvos 2006/123/EB
valstybių narių teritorijoje, valstybės narės negali reikalauti iš teikėjo profesinės atsakomybės draudimo arba garantijos, jeigu teikėjas kitoje valstybėje narėje, kurioje jis jau įsisteigęs, turi tokią pačią garantiją arba iš esmės savo paskirtimi ir dydžiu, vertinant pagal draudimo riziką, draudimo sumą ar garantijos didžiausią sumą ir galimas draudimo apsaugos netaikymo sritis, jai lygiavertę garantiją. Jeigu tokia garantija yra lygiavertė tik iš dalies, valstybės narės gali reikalauti papildomos neapdraustų aspektų garantijos. Valstybė narė, reikalaujanti, kad jos teritorijoje įsisteigęs teikėjas įsigytų profesinės atsakomybės draudimą arba pateiktų kokią nors kitą garantiją, turi pripažinti kitos valstybės narės draudimo įstaigos išduotą tokio draudimo pažymą kaip pakankamą įrodymą“. Įvertinus šias nuostatas ir direktyvos tikslus, pažymėtina, kad tiek iš siekiančio Lietuvos Respublikoje teikti paslaugas, tiek iš siekiančio įsisteigti asmens papildomo draudimo galima reikalauti tik tuomet, kai jo turimas draudimas nėra pakankamas žalai atlyginti. Atsižvelgdami į visa tai, siūlytume Projektą tikslinti. 4. Projekto 1 straipsniu įstatymo 7 straipsnis papildomas 4 dalimi, kurioje įtvirtinama, jog k iti reikalavimai pavėžėjimo paslaugų operatoriui bei jo veiklos sąlygos, reikalavimai asmenims, teikiantiems keleivių bei bagažo pavėžėjimo naudojantis skaitmenine pavėžėjimo paslaugų platforma bei šių paslaugų teikimo tvarka nustatomi Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos ir keleivių bei bagažo pavėžėjimo paslaugų teikimo taisyklėse, kurias tvirtina Susisiekimo ministras.
Tokia nuostata siekiama Susisiekimo ministrui suteikti įgaliojimus riboti pavėžėjimo operatorių ūkinės veiklos laisvę. Pažymime, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas praktikoje yra įtvirtinęs, kad riboti ūkinės veiklos laisvę galima tik tuomet, jei tai yra daroma įstatymu (pavyzdžiui, 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas, 2008 m. gruodžio 4 d.). Atsižvelgiant į tai, esminės sąlygos, taikytinos ūkio subjektui, siekiančiam užsiimti pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla, gali būti nustatytos tik įstatymu. Atsižvelgti į nuomonę. Įstatymo projektas patobulintas. Atkreiptinas dėmesys, kad konkrečių pasiūlymų nėra pateikta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2016-06-15 nutarimas Nr. 5991 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. SV-S-1306 „Dėl įstatymų ir nutarimo projektų išvadų“ 19 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutari a:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-3852(2) (toliau – Įstatymo projektas), tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui tobulinti Įstatymo projektą pagal šiuos pasiūlymus: 1.
Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad „Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklą juridinis asmuo gali vykdyti tik kai tenkinamos visos šios sąlygos:
1) jam išduotas Valstybinės transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos leidimas pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklai vykdyti. 2) visą veiklos vykdymo laikotarpį pavėžėjimo paslaugų operatorius yra apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę pagal Vyriausybės ar jos įgaliotojos institucijos patvirtintas Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus privalomojo civilinės atsakomybės draudimo taisykles;“. Svarstant galimybę licencijuoti tam tikrą veiklą, turi būti įvertinta šia veikla keliama rizika pažeisti svarbų visuomenės interesą. Veiklos licencijavimas yra tinkama teisinio reguliavimo priemonė, jeigu atitinka būtinumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principus. Būtinumo principas reiškia, kad veikla gali būti licencijuojama tik siekiant išspręsti aiškiai nustatytą problemą ir apsaugoti svarbų visuomenės interesą (visuomenės sveikatą, visuomenės saugą, viešąją tvarką, visuomenės saugumą ir panašiai). Proporcingumo principas reiškia, kad veiklos licencijavimas pripažįstamas tinkama teisinio reguliavimo priemone veiklos licencijavimu siekiamam tikslui pasiekti, kai nėra mažiau ribojančių priemonių nustatytai problemai spręsti ir svarbiam visuomenės interesui apsaugoti, tai yra įvertinus veiklos licencijavimo alternatyvas (pavyzdžiui, savireguliacijos galimybę, veiklos sąlygų laikymosi priežiūrą ir kontrolę), nustatoma, kad veiklos licencijavimu siekiamų tikslų kitos priemonės nepadėtų pasiekti, o pasirinkta teisinio reguliavimo priemonė – veiklos licencijavimas – neriboja ūkio subjektų teisių ir laisvių daugiau, nei to reikia veiklos licencijavimu siekiamam tikslui pasiekti.
Proporcingumo principas reiškia ir tai, kad išankstinis ūkio subjekto patikrinimas iš esmės sumažintų veikla keliamą riziką pažeisti svarbų visuomenės interesą, o vėlesnis patikrinimas (pavyzdžiui, veiklos sąlygų laikymosi) neužtikrintų šio intereso apsaugos. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Įstatymo projektą pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla negali sukelti rizikos pažeisti svarbius visuomenės interesus, pavyzdžiui, sutrikdyti keleivių sveikatą, kadangi keleivius vežtų ne pats pavėžėjimo paslaugų operatorius, o vežėjas, darytina išvada, kad siūlomas pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos licencijavimo būtinumas yra netikslingas. Be to, nustatyti reikalavimą apdrausti profesinę civilinę atsakomybę turėtų būti siūloma tik tuomet, kai vykdoma veikla reikalauja didelės atsakomybės, o priimti klaidingi sprendimai gali padaryti tiesioginės žalos klientams ar jų turtui. Atsižvelgiant į tai, kad numatoma pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla nereikalauja didelės atsakomybės ir šia veikla iš esmės negalima tiesiogiai padaryti žalos klientams ar jų turtui, darytina išvada, kad toks reguliavimas įtvirtintų neadekvačią administracinę naštą ūkio subjektams.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui atsisakyti Įstatymo projekto 1 straipsnio , kuriuo siūloma papildyti Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – Kodeksas) 7 straipsnį 3 dalimi. Pritarti iš dalies. Įstatymo projekto 1 straipsnio neatsisakyti (kaip siūlo LRV), o jį patikslinti. 2
Įstatymo projekto 1 straipsniu siūlomą Kodekso 7 straipsnio 4 dalies redakciją susisiekimo ministras turės teisę nustatyti papildomus (Kodekse nenumatytus) reikalavimus pavėžėjimo paslaugų operatoriui ir veiklos sąlygas, taip pat reikalavimus asmenims, teikiantiems keleivių ir bagažo pavėžėjimo paslaugas, naudojantis skaitmenine pavėžėjimo paslaugų platforma. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus, esminį poveikį ūkinei veiklai galinčias daryti ekonominio poveikio priemones, kurios turi būti taikomos, kai nevykdomi ar netinkamai vykdomi nustatyti įpareigojimai, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją galima tik įstatymu. Atsižvelgiant į tai, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui atsisakyti Įstatymo projekto 1 straipsnio, kuriuo siūloma papildyti Kodekso 7 straipsnį 4 dalimi, Įstatymo projekto 2 straipsnio, kuriuo siūloma pakeisti Kodekso 18 straipsnio 1 dalį, taip pat Įstatymo projekto 2 straipsnio, kuriuo siūloma papildyti Kodekso 18 straipsnį 13 dalimi.
Siekiant užtikrinti vienodas konkurencines sąlygas keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais rinkoje, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti, kad keleiviai lengvaisiais automobiliais už atlygį gali būti vežami tik dviem būdais: lengvaisiais automobiliais arba lengvaisiais automobiliais taksi susisiekimo ministro tvirtinamose Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėse nustatyta tvarka, o vežėjai gali teikti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais arba lengvaisiais automobiliais taksi paslaugas tik turėdami susisiekimo ministro nustatyta tvarka apipavidalintus, teisėtai valdomus lengvuosius automobilius, atitinkančius bendruosius motorinių transporto priemonių reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, ir Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėse nustatyta tvarka pateikę deklaraciją apie numatomą veiklos vykdymą savivaldybės institucijai pagal vežėjo įmonės buveinės registracijos vietą arba gyvenamąją vietą, jeigu vežėjas fizinis asmuo. Taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti, kad vežėjui leidimas teikti keleivių vežimo paslaugas už atlygį lengvaisiais automobiliais arba lengvaisiais automobiliais taksi laikomas išduotu kitą dieną nuo deklaracijos apie ketinimą vykdyti šią veiklą pateikimo savivaldybės institucijai arba nuo deklaracijoje apie ketinimą vykdyti veiklą nurodytos dienos, jeigu ši diena yra vėlesnė nei deklaracijos apie ketinimą vykdyti veiklą pateikimo savivaldybės institucijai diena.
Lietuvos Respublikos Seimui pritarus šiems pasiūlymams, taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui apibrėžti sąvoką „keleivių vežimas už atlygį lengvuoju automobiliu
“ ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskirti šią veiklą nuo
keleivių vežimo lengvuoju automobiliu taksi, įstatymo lygmeniu įtvirtinti licencijuojamos veiklos sąlygas, leidimų turėtojų teises ir pareigas, leidimo galiojimo sustabdymo, leidimo galiojimo sustabdymo panaikinimo ir leidimo galiojimo panaikinimo pagrindus. Pritarti. Sąvoka „keleivių vežimas už atlygį lengvuoju automobiliu“ yra nustatoma (2 straipsnio 2 dalis). 3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.73 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad rašytinės formos dokumentui yra prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.
Atsižvelgiant į tai, kad keleivių vežimo veiklą kontroliuojančios institucijos neturi galimybės nustatyti esamo ar įvykusio keleivių vežimo fakto pagal šiame punkte nurodytu būdu sudarytas sutartis, todėl neturi galimybės užtikrinti efektyvios teisės aktų, reglamentuojančių keleivių vežimo veiklą, laikymosi kontrolės, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti, kad keleiviai už atlygį lengvaisiais automobiliais (ne lengvaisiais automobiliais taksi) vežami pagal sudarytas su jais rašytines sutartis, o tokiu atveju, kai keleivių vežimo sutartis yra sudaroma telekomunikacijų galiniais įrenginiais, vežėjas privalo sudarytos keleivių vežimo sutarties kopiją iš karto po tokios sutarties sudarymo Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių arba Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių (priklausomai nuo transporto priemonės, kuria bus vykdomas keleivių vežimas pagal sutartį (autobusu ar lengvuoju automobiliu) nustatyta tvarka pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija). Taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti, kad keleivių vežimo organizatorius Valstybinės mokesčių inspekcijos nustatyta tvarka privalo teikti informaciją apie vežėjų, su kuriais jis yra sudaręs sutartis, gautas pajamas, taip pat užtikrinti, kad keleivinio transporto užsakovas gaus keleivių vežimo paslaugą, atitinkančią teisės aktų nustatytus reikalavimus.
Lietuvos Respublikos Seimui pritarus šiam pasiūlymui, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui apibrėžti sąvoką „keleivių vežimo organizatorius“ ir nustatyti, kad keleivių vežimo organizatorius gali būti bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, organizuojantis keleivių vežimą užsakovui. Be to, šio įstatymo įgyvendinamiesiems teisės aktams priimti reikės laiko. Pagal Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalį teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po 3 mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti, kad įstatymas įsigalioja 2017 m. gegužės 1 dieną. Pritarti. 4. Reglamentavus keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti administracines poveikio priemones, kurios užtikrintų, kad būtų laikomasi nustatytų reikalavimų. Pritarti. Iki įstatymo įsigaliojimo Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai pavedama parengti reikalingus teisės aktus. 2. Seimo narys A.Palionis, M.Bastys, 2015-12-171 Argumentai:
Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus paslaugomis naudosis vairuotojai, kurie privalo registruoti individualią veiklą , išsiimdami individualios veiklos pažymą Mokesčių inspekcijoje.
Atsižvelgiant į tai, kad asmenims, teikiantiems Pavėžėjimo paslaugas, nenumatyta prievolė naudoti taksometrą, skirtą kelionės kainai apskaičiuoti ir kaupti duomenys apie gautus atsiskaitymus už vykdomą veiklą, būtina numatyti prievolę Pavėžėjimo paslaugų operatoriui, kontrolę atliekančioms institucijoms automatizuotai tarpusavio sutartyje nustatytais terminais teikti duomenis apie vairuotojus ir jų gautas pajamas naudojantis Lietuvoje veikiančia skaitmenine platforma ar naudojantis Lietuvoje veikiančia trečiojo asmens skaitmenine platforma (platformas) ar kitokia sistema, sudarančia sąlygas susitarti dėl pavėžėjimo paslaugų. Pasiūlymas:
Papildyti Projekto 1 straipsniu keičiamo Kelių transporto kodekso 7 str. 4 dalį nauju pirmu sakiniu ir Projekto 1 straipsniu keičiamo Kelių transporto kodekso 7 str. 4 dalį išdėstyti taip: „4. Pavėžėjimo paslaugų operatorius turi kelių transporto kontrolę atliekančioms institucijoms automatizuotai tarpusavio sutartyje nustatytais terminais teikti duomenis apie asmenis, teikiančius keleivių ir bagažo pavėžėjimo paslaugas naudojantis Lietuvoje veikiančia skaitmenine platforma ar Lietuvoje veikiančia trečiojo asmens skaitmenine platforma (platformomis) ar kitokia sistema, sudarančia sąlygas susitarti dėl pavėžėjimo paslaugų, ir šių asmenų pajamas. Kiti reikalavimai pavėžėjimo paslaugų operatoriui bei jo veiklos sąlygos, reikalavimai asmenims, teikiantiems keleivių bei bagažo pavėžėjimo naudojantis skaitmenine pavėžėjimo paslaugų platforma, bei šių paslaugų teikimo tvarka nustatomi Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos ir keleivių bei bagažo pavėžėjimo paslaugų teikimo taisyklėse, kurias tvirtina Susisiekimo ministras.“ Pritarti.
Pritarti Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto siūlymui: prievolę teikti duomenis apie atsiskaitymus numatyti ne siūlomame įstatymo projekto 1 straipsnyje, o įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalyje. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Informacinės visuomenės plėtros komitetas, 2016-06-23 Iš esmės pritarti LR kelių transporto kodekso 7, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-3852(2) ir s iūlyti pagrindiniam komitetui pritarti Komiteto sprendimui dėl įstatymo projekto Nr. XIIP-3852(2) ir koreguoti jį pagal Vyriausybės išvadoje pateiktas pastabas ir Komiteto pasiūlymus. Pritarti. 1 Pasiūlymas:
Pakeisti 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„ 1 straipsnis. 7 straipsnio papildymas Papildyti 7 straipsnį 3 nauja dalimi:
„3. Keleivių vežimo organizatorius – fizinis ar juridinis asmuo sudarantis technines ir organizacines sąlygas vežėjui ir keleiviui susitarti dėl keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais paslaugų.“ Pritarti
2 1 Pasiūlymas: Pakeisti 2 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Keleiviai vežami keleiviams vežti pagamintomis keleivinėmis kelių transporto priemonėmis – autobusais, troleibusais, lengvaisiais automobiliais, lengvaisiais automobiliais taksi. Keleivių vežimą reglamentuoja Susisiekimo ministerijos patvirtintos Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės bei Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės.“ Pritarti.
22 Pasiūlymas: Pakeisti 2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„13. Keleivių vežimas už atlygį lengvuoju automobiliu –
vežimo paslauga, vežėjo atlygintinai teikiama lengvuoju automobiliu pagal su keleiviu sudarytą rašytinę sutartį arba dėl kurios vežėjas su keleiviu susitaria keleivių vežimo organizatoriaus pagalba. Sutartį dėl keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu, o tais atvejais kai keleivių vežimo sutartis sudaromas telekomunikacijų galiniais įrenginiais – duomenis apie susitarimą dėl vežimo už atlygį sąlygų Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių arba Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių nustatyta tvarka vežėjas ar jo pavedimu – keleivių vežimo organizatorius privalo pateikti kelių transporto kontrolės institucijoms. Kai dėl keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu susitariama keleivių vežimo organizatoriaus pagalba, keleivių vežimo organizatorius užtikrina, kad keleiviui bus suteikta teisės aktų reikalavimus atitinkanti vežimo lengvuoju automobiliu už atlygį paslauga.“ Pritarti. 2 3N Pasiūlymas:
Pakeisti 2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Vežėjai keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais paslaugas gali teikti tik turėdami teisėtai valdomus lengvuosius automobilius, atitinkančius bendruosius motorinių transporto priemonių reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, ir Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėse nustatyta tvarka pateikę deklaraciją apie numatomą veiklos vykdymą savivaldybės institucijai pagal vežėjo įmonės buveinės registracijos vietą arba gyvenamąją vietą, jeigu vežėjas fizinis asmuo.
Vežėjui leidimas teikti keleivių vežimo paslaugas už atlygį lengvaisiais automobiliais laikomas išduotu kitą dieną nuo deklaracijos apie ketinimą vykdyti šią veiklą pateikimo savivaldybės institucijai arba nuo deklaracijoje apie ketinimą vykdyti veiklą nurodytos dienos, jeigu ši diena yra vėlesnė nei deklaracijos apie ketinimą vykdyti veiklą pateikimo savivaldybės institucijai diena. Vežėjas turi teisę pavesti keleivių vežimo organizatoriui pateikti deklaraciją savivaldybės institucijai vežėjo vardu. Leidimo galiojimas sustabdomas, kai vežėjas pažeidžia Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių reikalavimus, lengvasis automobilis, kuris įrašytas leidime, neatitinka nustatytų reikalavimų ir vežėjui nustatomas ne trumpesnis kaip 30 darbo dienų terminas trūkumams pašalinti. Leidimo galiojimas panaikinamas, kai vežėjas pats atsisako naudotis leidimu, perleidžia kitam asmeniui lengvąjį automobilį, kuris įrašytas leidime, paaiškėja, kad leidimui gauti buvo pateikti klaidingi duomenys, per nustatytą terminą nepanaikinamos priežastys, dėl kurių buvo sustabdytas leidimo galiojimas.
Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais vežėjai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatyta tvarka ir mokesčių įstatymuose nustatytais terminais privalo teikti informaciją apie iš keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklos gaunamas pajamas arba pavesti šią informaciją Valstybinei mokesčių inspekcijai vežėjo vardu teikti keleivių vežimo organizatoriui, su kuriuo vežėjas yra sudaręs sutartį.“ Pritarti. Papildyti 2 straipsnį nauja 3 dalimi, kurią išdėstyti taip: „3. Papildyti 18 straipsnį 14 dalimi: „14. Vežėjai keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais paslaugas gali (...)“3 Pasiūlymas:
Pakeisti 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „
m. sausio 1 d. 2. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.“ Pritarti. 3 straipsnį išdėstyti taip: „
ir įgyvendinimas
1Šis įstatymas,
išskyrus šio straipsnio 2 dalį , įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2016 m. gruodžio 31 d. priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.“
pasiūlymai: 7.1. Sprendimas: pritarti komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadai. 7.2. Pasiūlymai: nėra. 8. Balsavimo rezultatai:
„susilaikė“. 9. Komiteto paskirti pranešėjai:
A.Mockus. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė : nėra. PRIDEDAMA: komiteto patobulintas įstatymo projektas ir jo lyginamasis variantas.
Komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis