Projekto lyginamasis variantas
2015 m. d. Nr. Vilnius
Pakeisti 5 straipsnio 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) asmenys be pilietybės ir kitų valstybių piliečiai, gaunantys Lietuvos Respublikoje išduodamus asmens dokumentus, deklaruojantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje ar registruojantys asmens civilinės būklės pasikeitimus ar partnerystę ir jos pasikeitimus Lietuvos Respublikos institucijose.“
1Pakeisti 9 straipsnio 1 dalies 11 punktą ir jį išdėstyti taip:
„11) tėvų, vaikų ir sutuoktinių bei partnerių, kai abu partneriai yra pasirašę bendrą pareiškimą dėl partnerystės ir jis yra patvirtintas notarine tvarka, asmens kodai; jeigu asmens kodai nesuteikti, – kiti asmens duomenys, pagrįsti dokumentais ir nurodyti Gyventojų registro nuostatuose;“. 2. Papildyti 9 straipsnio 1 dalį 20 punktu:
„20) abiejų partnerių pasirašyto ir notarine
tvarka patvirtinto bendro pareiškimo dėl partnerystės ir pareiškimo dėl partnerystės pabaigos duomenys (pareiškimą pasirašę asmenys, pareiškimo patvirtinimo vieta ir data, žyma apie notarinį patvirtinimą, duomenų įrašymo data).“
3Papildyti 9 straipsnio 1 dalį 21 punktu:
„21) teismo pavadinimas ir teismo sprendimo,
kuriuo partnerystė pripažinta negaliojančia, įsiteisėjimo data, duomenų įrašymo data.“
Pakeisti 13 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Gyventojų registrui duomenis teikia institucijos, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymų suteikta teisė priimti sprendimus įrašyti į Gyventojų registrą šio įstatymo 9 straipsnyje išvardytus duomenis bei jų pasikeitimus., notarai, kai teikia duomenis pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės ar pagal notarine tvarka patvirtintą bendrą abiejų partnerių ar vieno iš partnerių vienašalį pareiškimą dėl partnerystės pabaigos, taip pat teismai, kai teikia duomenis pagal nutartį, kuria partnerystė pripažinta negaliojančia.“
Šis įstatymas įsigalioja 2016 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projekto lyginamasis variantas
2016 m. d. Nr. Vilnius
Pakeisti 5 straipsnio 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) asmenys be pilietybės ir kitų valstybių piliečiai, gaunantys Lietuvos Respublikoje išduodamus asmens dokumentus, deklaruojantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje ar registruojantys asmens civilinės būklės pasikeitimus kurie gauna Lietuvos Respublikoje išduodamus asmens dokumentus, deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje ar kurių civilinės būklės aktai ar partnerystė ir jos pasikeitimai registruojami Lietuvos Respublikos institucijose.“
1Pakeisti 9 straipsnio 1 dalies 11 punktą ir jį išdėstyti taip:
„11) tėvų, vaikų ir sutuoktinių bei partnerių, kai abu partneriai yra pasirašę bendrą pareiškimą dėl partnerystės ir jis yra patvirtintas notarine tvarka, asmens kodai; jeigu asmens kodai nesuteikti, – kiti asmens duomenys, pagrįsti dokumentais ir nurodyti Gyventojų registro nuostatuose;“. 2. Papildyti 9 straipsnio 1 dalį 20 punktu:
„20) abiejų partnerių pasirašyto ir notarine
tvarka patvirtinto bendro pareiškimo dėl partnerystės ir notarine tvarka patvirtinto bendro abiejų partnerių ar vieno iš partnerių vienašalio pareiškimo dėl partnerystės pabaigos duomenys (pareiškimą pasirašę asmenys, pareiškimo patvirtinimo vieta ir data, žyma apie notarinį patvirtinimą, duomenų įrašymo data);“. 3. Papildyti 9 straipsnio 1 dalį 21 punktu:
„21) teismo pavadinimas ir teismo sprendimo,
kuriuo partnerystė pripažinta negaliojančia, įsiteisėjimo data, duomenų įrašymo data.“
Pakeisti 13 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Gyventojų registrui duomenis teikia institucijos, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymų suteikta teisė priimti sprendimus įrašyti į Gyventojų registrą šio įstatymo 9 straipsnyje išvardytus duomenis bei ir jų pasikeitimus., notarai, kai teikia duomenis pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės ar pagal notarine tvarka patvirtintą bendrą abiejų partnerių ar vieno iš partnerių vienašalį pareiškimą dėl partnerystės pabaigos, taip pat teismai, kai teikia duomenis pagal sprendimą, kuriuo partnerystė pripažinta negaliojančia.“
m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2017 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą Respublikos Prezidentas
PAKEITIMO ĮSTATYMO, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nr. Nr. VIII-1864 50 straipsnio pakeitimo IR 28 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ĮSTATYMO, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 ir 444 straipsnių pakeitimo įstatymo ir lietuvos respublikos gyventojų registro įstatymo nr. I-2237 5, 9 ir 13 straipsnių pakeitimo ĮSTATYMO projektų
projektų tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.18, 2.19, 3.16, 3.140, 3.150 straipsnių, Kodekso trečiosios knygos VI dalies XV skyriaus ir 5.13 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Projektas), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 50 straipsnio pakeitimo ir 28 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 ir 444 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas ir Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo Nr. I-2237 5, 9 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau visi kartu – Įstatymų projektai) parengti siekiant sudaryti sąlygas funkcionuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos XV skyriuje numatytoms teisės normoms, reguliuojančioms bendrai gyvenančių asmenų, nesudariusių santuokos (partnerių), teisinius santykius (šios normos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsniu, šiuo metu nėra galiojančios). Įstatymų projektais įgyvendinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta 2012 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ Nr.
XII-51, 149 punktas: „Laikysime šeimos gyvenimą asmens privataus gyvenimo dalimi, todėl valstybės tikslas bus ne nurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį asmenims pasirinkti, o sureguliuoti šeimos santykius taip, kad neatsižvelgiant į pasirinktą gyvenimo modelį būtų vienodai užtikrinta bendrai gyvenančių asmenų tarpusavio atsakomybė, tinkamas pareigų vykdymas, jų turtinių interesų apsauga ir, kai šie asmenys turi vaikų, jų vaikų gerovė ir teisių gynimas.“
Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame, be kita ko, buvo paminėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Todėl valstybė turi pareigą ne tik „nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai“, bet ir pareigą „įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį) ir kt.)“.
Poreikis reglamentuoti partnerystės institutą išlieka ir ypač išryškėja, kai teismai sprendžia ginčus tarp partnerių, tačiau negali remtis CK įtvirtintomis negaliojančiomis partnerystės institutą reglamentuojančiomis nuostatomis (CK trečiosios knygos XV skyrius). Tokia situacija skatina teismus partnerių ginčus spręsti remiantis komercinius teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės nuostatomis arba bendrosiomis teisės normomis, o teismų praktika bylose, susijusiose su partnerių santykiais, yra nevienalytė ir stokoja sistemingumo. Tokia situacija dar labiau didina visuomenės nepasitikėjimą teismais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-383/2008 bei Nr. 3K-3-302/2006 teisėjų kolegija bendrą asmenų gyvenimą nesusituokus pripažino kaip pagrindą atsirasti bendrajai dalinei nuosavybei tarp partnerių, nustatyti uzufruktą partnerių vaikams iki pilnametystės. 2006 metais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006, partnerių tarpusavio santykiai tapatinti su šeiminiais santykiais (CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ reglamentuojami teisiniai santykiai atsiranda santuokos, giminystės, bendro gyvenimo nesudarius santuokos ir kitokiais įstatyme įtvirtintais pagrindais). Vis dėlto pastebima teismų praktikos šiais klausimais kaita. 2010 ir 2011 metais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-482/2010 bei Nr.
3K-3-482/2010 bei Nr. 3K-3-410/2011 nesusituokusių ir gyvenančių kartu asmenų santykiai imti traktuoti kaip prievolių (komercinės) teisės dalis, jiems pritaikant CK šeštojoje knygoje įtvirtintą jungtinės veiklos (partnerystės) institutą. Taigi teismų praktika patvirtina, kad šiuo metu realiai egzistuoja faktiniai partnerystės santykiai, tačiau šie santykiai vis dar nėra sureguliuoti teisės aktais. Įstatymų projektų tikslai ir uždaviniai Įstatymų projektais siekiama užtikrinti partnerystėje faktiškai gyvenančių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, taip pat užtikrinti teisinį aiškumą užpildant teisės spragą, atsiradusią dėl to, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintas partnerystės reguliavimas nėra galiojantis. Atsižvelgiant į tai, Įstatymų projektais siūloma suteikti teisinę apsaugą partneriams (santuokos neįregistravusiems bendrai gyvenantiems vyrui ir moteriai, sukuriantiems šeiminius santykius) ir partnerių vaikams sureguliuojant tiek turtinius, tiek asmeninius neturtinius partnerių tarpusavio santykius ir partnerių turtinius santykius su trečiasiais asmenimis ir tokiu būdu sprendžiant praktines problemas, tokias kaip disponavimas partnerių bendru turtu, partnerių vaiko kilmės iš tėvo nustatymas, partnerių tarpusavio išlaikymas, paveldėjimas po vieno iš partnerių mirties ir kt. Įstatymų projektais taip pat siekiama įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančią valstybės pareigą (išsamiai paaiškintą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime) ne tik nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų ginamos bendrai gyvenančių ir santuokos nesudariusių vyro ir moters bei jų vaikų teisės ir teisėti interesai, bet ir įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeiminius santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių). 2.
(institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymų projektų parengimą inicijavo ir Įstatymų projektus parengė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. 3. Dabartinis Įstatymų projektuose aptartų teisinių santykių reguliavimas CK 3.229 straipsnyje nustatyta: „CK trečiosios knygos XV skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius“. Taigi šiuo metu CK trečiosios knygos XV skyriaus normomis numatyta reglamentuoti registruotą partnerystę (ne partnerystę pagal įstatymą, kaip siūloma Projektu), o įregistravus partnerystę, partnerystės institutą reglamentuojančios normos galėtų būti pradedamos taikyti tik tada, jeigu bendras gyvenimas trunka ne mažiau kaip vienus metus. Tačiau, kaip minėta, pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnį, CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Šis įstatymas nebuvo priimtas, todėl CK trečiosios knygos XV skyriaus normos nėra įsigaliojusios, taigi CK 3.299–3.305 straipsniai negali būti taikomi. Šiuo metu CK trečiosios knygos XV skyriaus normomis numatyta reglamentuoti kai kuriuos partnerių turtinius santykius, tačiau nereglamentuojami partnerių tarpusavio asmeniniai neturtiniai santykiai, partnerių santykiai su trečiaisiais asmenimis, partnerių tarpusavio išlaikymas, partnerių vaikų kilmės iš tėvo pusės nustatymas, paveldėjimo klausimai, vienam iš partnerių mirus.
Nesant galiojančio partnerystės teisinių santykių reglamentavimo, šiuo metu asmenų, kurie faktiškai gyvena kaip partneriai, turtiniai ginčai teismų praktikoje sprendžiami nevienodai: kai kuriais atvejais teismai taiko bendrosios dalinės nuosavybės taisykles, t. y. daiktinės teisės institutą (CK ketvirtoji knyga), kai kuriais atvejais – jungtinės veiklos (partnerystės), t. y. prievolių teisės institutą. Tačiau nei vienu, nei kitu atveju partneriai nėra pakankamai apsaugoti įstatymais, o partnerių vaikų interesai gali būti ginami tik remiantis bendrosiomis CK trečiosios knygos nuostatomis. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prašymas procesą atnaujinti yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo klausimais, jeigu bent viena iš šalių po sprendimo įsiteisėjimo sudarė naują santuoką arba įregistravo partnerystę. Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatyme partneriai tarp šio registro objektų nėra numatyti. 4. Siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir laukiami teigiami rezultatai Projekto CK 3.229 straipsnyje partnerystę siūloma apibrėžti kaip vyro ir moters (partnerių) bendrą gyvenimą, sukuriant šeiminius santykius, neįregistravus santuokos.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad šiuo metu CK įtvirtintas partnerystės instituto reguliavimas, taip pat pirmiau minėta Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata įpareigoja valstybę įstatymais apsaugoti „santuokos nesudariusių vyro ir moters bendrą gyvenimą, kuris yra grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas“. Atsižvelgiant į tai, pagal keičiamo CK 3.229 straipsnio 1 dalį, partnerystė būtų suprantama tik kaip vyro ir moters (partnerių) bendras gyvenimas kuriant šeiminius santykius neįregistravus santuokos. Partneriai taip pat turės būti sulaukę pilnametystės, nesudarę santuokos tarpusavyje ar su kitais asmenimis ir nebūti kitų asmenų partneriais. Be to, kaip ir santuokoje, galiotų draudimas partnerystę sudaryti artimiesiems giminaičiams – tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais, seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams su seserimis, pusbroliams su pusseserėmis, dėdėms su dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais. Veiksnumas – sąlyga, kurią partneriai turi atitikti partnerystės pradžios momentu. Partnerystės pagal įstatymą modelis Atkreiptinas dėmesys, jog siūlomoje straipsnio formuluotėje yra įtvirtinamas toks vyro ir moters asmeninių santykių modelis, kurio pagrindas yra ne registruota civilinė sutartis, o faktinis vyro ir moters gyvenimas kartu sukuriant šeiminius santykius – partnerystė pagal įstatymą, kai šeiminiai bendro gyvenimo santykiai sukelia teisinių padarinių nereikalaujant papildomų formalumų.
Kartu pažymėtina, kad Projektu suteikiama galimybė partneriams išviešinti savo partnerystę. Partnerystės išviešinimas aktualus tiek partnerių tarpusavio santykiuose, tiek partnerių santykiuose su jų vaikais, tiek partnerių santykiuose su trečiaisiais asmenimis – partnerystės faktas prieš trečiuosius asmenis galės būti panaudotas, jeigu Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įregistruotas abiejų partnerių pasirašytas ir notarine tvarka patvirtintas bendras pareiškimas dėl partnerystės (Projektu keičiama CK
gyventojų registrui per 3 darbo dienas pateiktų notaras (duomenis dėl partnerystės pripažinimo negaliojančia pateiktų teismas). Pareiškimas dėl partnerystės, taip pat pareiškimas dėl partnerystės pabaigos taptų Lietuvos Respublikos gyventojų registro tvarkomu duomeniu po to, kai būtų atlikti šie veiksmai:
1) abu partneriai pasirašo bendrą pareiškimą dėl partnerystės arba bendrą abiejų partnerių ar vieno iš jų vienašalį pareiškimą dėl partnerystės pabaigos;
2) šie pareiškimai yra patvirtinti notarine tvarka;
3) duomenis pagal šiuos pareiškimus notaras perduota Lietuvos Respublikos gyventojų registrui. Tokia tvarka reiškia, kad duomenys apie partnerius, kurie nepasirašo ir notarui nepateikia tokio pareiškimo dėl partnerystės, nebūtų registro objektai, nors partnerystė tarp šių partnerių būtų laikoma sudaryta.
Papildomai pastebėtina, kad abiejų partnerių pasirašyto ir notarine tvarka patvirtinto pareiškimo dėl partnerystės data ir duomenų apie partnerystę pateikimo ar įrašymo į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą data nebūtinai sutaptų su faktine partnerystės pradžia, t. y. asmenų partnerystė galėtų prasidėti anksčiau negu partneriai nuspręstų ją išviešinti. Atsižvelgiant į šiuos siūlomus CK pakeitimus, kartu teikiamas Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo Nr. I-2237 5, 9 ir
nuostatas dėl šio registro objektų, jame tvarkomų duomenų, taip pat duomenų šiam registrui teikimo. Pagal Projekto nuostatas pareiškimo dėl partnerystės įregistravimas Lietuvos Respublikos gyventojų registre sukeltų šias teisines pasekmes: a) gimusio vaiko kilmė iš tėvo pusės būtų nustatoma taikant tokią pačią supaprastintą tvarką, kaip ir santuokos atveju (žr. Projektu keičiamą CK 3.140 straipsnio 6 dalį); b) partneriai turėtų galimybę pagal CK 3.101–3.108 straipsnius sudaryti sutartį dėl tarpusavio turtinių teisių ir pareigų bei turto teisinio režimo – kitokio, nei numatyta Projektu siūlomose CK nuostatose (Projektu siūloma keisti CK 3.230 straipsnio 2 dalis), c) palikėją pergyvenęs partneris paveldėtų pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra) (Projektu siūlomas keisti CK 5.13 straipsnis). Taigi Projektu siūlomas partnerystės pagal įstatymą modelis, su galimybe partnerystę išviešinti.
Pasirinkus tokį modelį, pagal kurį nereikalaujama partnerystės registravimo, tais atvejais, kai vienas iš partnerių nenorės atskleisti partnerystės santykių tretiesiems asmenims ir vengs išviešinti partnerystės santykius, vyro ir moters bendras gyvenimas sukuriant šeiminius santykius vis tiek būtų laikomas partneryste. Tokiu būdu partnerystės santykiai būtų reglamentuojami, visų pirma, užtikrinant partnerių tarpusavio santykių aiškumą bei stabilumą, taip pat leis išvengti silpnesniojo partnerio diskriminavimo ir jo turtinių bei asmeninių neturtinių teisių pažeidimo ir apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – taip būtų maksimaliai reglamentuoti faktiškai egzistuojantys partnerių santykiai. Kartu pastebėtina, kad partnerystės pagal įstatymą atveju išliktų esminis procedūrinis partnerystės ir santuokos skirtumas: partnerystės teisiniai santykiai atsirastų vyrui ir moteriai gyvenant kartu ir sukuriant šeiminius santykius, nereikalaujant papildomų formalumų, o norint sudaryti santuoką ją reikėtų įregistruoti nustatyta tvarka. Alternatyvaus, registruotos partnerystės, modelio pasirinkimas lemtų silpnesnę faktiškai kartu gyvenančių, tačiau partnerystės nustatyta tvarka neįregistravusių partnerių, taip pat jų vaikų apsaugą, ypač tokiais atvejais, kai vienas iš partnerių vengtų išviešinti faktinę partnerystę. Kartu pažymėtina, kad registruotos partnerystės institutas daugelyje Europos valstybių yra skirtas tos pačios lyties asmenų santykiams įteisinti, atsižvelgiant į tai, kad šie asmenys neturi teisės sudaryti santuokos. Tos pačios lyties asmenų registruota partnerystė yra numatyta pagal Danijos, Norvegijos, Švedijos, Islandijos, Olandijos, Vokietijos, Suomijos teisę.
Apibendrinant pažymėtina, kad pagrindinis partnerystės instituto teisinio reguliavimo tikslas yra ne tokių santykių išviešinimas, bet partnerių ir jų vaikų apsauga, kylanti iš įstatymo ir atsirandanti partneriams neatlikus jokių formalių veiksmų. Šiuo aspektu partnerystės pagal įstatymą modelis yra pranašesnis už registruotos partnerystės modelį. Kartu pastebėtina, kad partnerystės pagal įstatymą institutas buvo siūlytas ir rengiant 2000 m. CK projektą, tačiau tuo metu buvo susidurta ne tiek su partnerystės pagal įstatymą modelio, kiek su paties partnerystės instituto kritika. Siekiant užtikrinti naujojo CK priėmimą, registruotos partnerystės modelio įtvirtinimas buvo pasirinktas kaip kompromisinis šių santykių teisinio reguliavimo variantas. Partnerių bendras gyvenimas kartu sukuriant šeiminius santykius Pabrėžtina, jog Projekte bendras gyvenimas kartu nėra ribojamas konkrečiu terminu. Manytina, kad kiekvienu konkrečiu atveju partnerių šeiminio gyvenimo kartu nuolatinumui ir ilgalaikiškumui apibrėžti negali būti nustatomas tam tikras laiko tarpas, dirbtinai reiškiantis, jog terminui suėjus partnerių gyvenimas kartu tampa ilgalaikis ir nuolatinis. Pažymėtina, jog partnerystės pagal įstatymą institutas būtų pradedamas taikyti nuo partnerių faktinio gyvenimo pradžios jiems sukuriant šeiminius santykius, tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad abiejų partnerių bendro gyvenimo tikslas turi sutapti – siekis sukurti šeiminius santykius, t. y. partnerius turi vienyti bendro tikslo suvokimas, noras prisiimti tarpusavio įsipareigojimus. Partnerystė pagal įstatymą, nenustatant minimalaus bendro gyvenimo termino, kuriam suėjus pradedamos taikyti partnerystę reglamentuojančios normos, yra įtvirtina Prancūzijoje – partnerystė siejama su stabilumo ir nuolatinumo kriterijais dviem žmonėms gyvenant poroje.
Švedijoje, kurios skirtingų lyčių partnerystės teisinis reguliavimas įstatymais panašus į Projektu siūlomą teisinį reglamentavimą, taip pat nėra nustatyto minimalaus bendro gyvenimo termino, o partnerystę reglamentuojančios teisės normos taikomos nuo faktinės partnerių gyvenimo pradžios, kuomet partnerius (moterį ir vyrą) sieja nuolatinis bendras gyvenimas, poros (seksualiniai) santykiai ir bendrai naudojamas būstas. Projekto rengėjų nuomone, Lietuvoje reglamentuojant partnerių bendrą gyvenimą nėra tikslinga konkrečiu terminu apibrėžti partnerių tarpusavio gyvenimo, kaip jis suprantamas pagal Projektą, sąvokos, tačiau būtina, kad partnerių bendras gyvenimas atitiktų sąlygą, jog partneriai, gyvendami kartu, sukuria šeiminius santykius. Kilus ginčui dėl partnerystės santykių egzistavimo, nurodytų kriterijų vertinimas būtų paliktas teismo diskrecijai. Kartu pažymėtina, kad Projekte nepateikiamas šeiminių santykių, kurių siekia partneriai, apibrėžimas, atsižvelgiant į principinę valstybės nuostatą gerbti šeimos santykių privatumą ir aplinkybę, kad teismai, spręsdami konkretų ginčą konkrečiu metu, įvertinę visas aplinkybes ir visuomenės nuostatas, apibrėžia, ką visuomenė tuo metu laiko šeima. Tačiau, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių bei teisinio apibrėžtumo principus, manytina, kad svarbu išskirti šeiminius santykius identifikuojančius bruožus.
Bruožai, skiriantys šeiminius santykius nuo kitų santykių, gali būti gyvenimas kartu, pasižymintis stabilumu ir nuolatinumu, asmeninis emocinis ryšys, kuris pasireiškia partnerių tarpusavio asmeninėmis neturtinėmis teisėmis ir pareigomis, bendrai naudojamas būstas, rūpinimasis bendra buitimi ir poilsiu, vienas kito sveikata, turto įsigijimas, turimo turto naudojimas bendriems poreikiams tenkinti, turimo turto bendra priežiūra, bendrų vaikų turėjimas, rūpinimasis bendrų vaikų arba vieno iš partnerių vaikų auklėjimu bei išlaikymu. Nustatyti šalių tarpusavio asmeninių neturtinių santykių pobūdį, identifikuojant šeiminių santykių bruožus, gali būti reikšminga, kai tarp partnerių yra kilęs ginčas dėl partnerystės buvimo fakto, jos pabaigos ar pradžios momento. Projekte, pabrėžiant partnerių sukuriamų šeiminių santykių svarbą, siūloma įtvirtinti asmenines neturtines partnerių teises ir pareigas, konkrečiai: lojalumo pareigą, pareigą gerbti vienas kitą ir pareigą remti kitą partnerį moraliai (Projektu siūlomo keisti CK 3.229 straipsnio 2 dalis). Minėtos pareigos yra tiek teisinės, tiek moralinės partnerių pareigos vienas kitam. Šios pareigos yra susijusios tarpusavyje ir vienos pažeidimas reikštų kitos pažeidimą, be to, jos savitos tuo, kad už šių pareigų nevykdymą nėra numatyta sankcijų, tuo labiau, negalima priversti partnerių vykdyti šias pareigas. Aptariamų asmeninių neturtinių partnerių pareigų pažeidimas ar jų nevykdymas gali reikšti partnerystės pabaigą. Lojalumo pareiga reiškia, kad partneris turi veikti kito partnerio, partnerių šeiminio gyvenimo interesais, t. y. jis negali priešinti savo asmeninių interesų kito partnerio ar partnerių šeiminio gyvenimo interesams. Lojalumas reikalauja iš partnerių abipusio pasitikėjimo vienas kitu, jų atvirumo. Partnerio neištikimybė reikštų lojalumo pareigos pažeidimą.
Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad partneriai privalo paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus partnerių šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu, nenaudoti vienam prieš kitą ir kitus partnerių šeimos narius fizinės prievartos, smurto, negrasinti, nedaryti psichologinio spaudimo ir panašiai. Pareiga remti kitą partnerį moraliai reiškia, kad partneriai privalo rūpintis vienas kitu: fizine, psichologine, dvasine būkle. Be kita to, atkreipiamas dėmesys, kad partnerystės teisiniams santykiams, kaip ir visiems CK trečioje knygoje reglamentuojamiems santykiams, taikomas CK trečiosios knygos I dalies I skyrius, kuriame nustatyti šeimos teisės šaltiniai (CK 3.2 straipsnis), šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai (CK 3.3 straipsnis) ir kitos nuostatos. Partnerių turto teisinis režimas Projektu keičiamo CK trečiosios knygos XV skyriaus normomis siūloma reguliuoti partnerių turto teisinį režimą nustatant, kad partnerystės laikotarpiu partnerių ar vieno jų įgyjamam turtui taikoma bendrosios dalinės nuosavybės prezumpcija, kurią, ginčo atveju, galima paneigti. Atkreipiamas dėmesys, kad teismai (ypač Lietuvos Aukščiausiasis Teismas), spręsdami partnerių ginčus, formuoja praktiką, kad partnerių nuosavybė laikytina būtent bendrąja daline nuosavybe, taikant bendrosios dalinės nuosavybės prezumpciją. Ši prezumpcija iš esmės reiškia įrodinėjimo naštos perkėlimą partnerystę neigiančiam partneriui – o tai, daugeliu atveju, reikštų didesnę teisinę apsaugą partneryste besiremiančiam partneriui. Be to, bendrosios dalinės nuosavybės prezumpcija yra paneigiama ir gali būti nuginčijama. Jeigu tarp partnerių kiltų ginčas dėl partnerystės pradžios ir pabaigos momento, vadovaujantis CPK 442 straipsnio 1 punktu ir 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, tokie ginčai būtų sprendžiami ypatingosios teisenos tvarka.
Asmeninė partnerių nuosavybė, remiantis Projektu keičiamu CK 3.234 straipsniu, nelaikoma bendrosios dalinės partnerių nuosavybės dalimi, tačiau, kaip ir santuokos atveju, nepriklausomai nuo nuosavybės rūšies, partnerystėje yra siūloma išskirti specialų turto teisinį režimą – partnerių bendram šeiminiam gyvenimui naudojamą turtą, kuriam mutatis mutandis taikomi CK 3.84–3.86 straipsniai („šeimos turtas“). Projekte taip pat nustatyta, kad tol, kol neįrodyta kitaip, partnerių dalys jų bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygios (Projektu siūlomo keisti CK 3.230 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad tame pačiame straipsnyje siūloma įtvirtinti partneriams galimybę susitarti dėl kitokio turto teisinio režimo, nei nustato Projektu keičiamos CK nuostatos. Tačiau įvertinus būtinybę tokią pagal vedybų sutarčiai taikomas taisykles sudarytą sutartį registruoti, ją galėtų sudaryti partneriai, išviešinę savo partnerystę, t. y. kai Lietuvos Respublikos gyventojų registro nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įregistruotas pareiškimas dėl partnerystės. Nuostata dėl galimybės susitarti dėl kitokio turto teisinio režimo, tikėtina, gali būti vienas iš veiksnių, skatinančių asmenis išviešinti partnerystę. Remiantis Projekte siūlomo turto, priklausančio partneriams bendrosios dalinės nuosavybės teise, teisinio režimo samprata, laikoma, kad turtu, kuris yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė, partneriai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Be to, taikoma prezumpcija, kad kai vienas partneris sudaro sandorius, yra laikoma, kad gautas kito partnerio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito partnerio sutikimas (Projektu siūlomo keisti CK 3.231 straipsnio 1 dalis).
Pagal to paties straipsnio 2 dalį, kito partnerio rašytinis sutikimas reikalingas tais atvejais, kai siekiama parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti, išnuomoti, įkeisti partnerių bendram šeiminiam gyvenimui naudojamą turtą, kaip jis suprantamas pagal Projektu siūlomą CK 3.234¹ straipsnį (ar kitaip suvaržyti teises į šį turtą) (santuokos atveju – šeimos turto teisinio režimo atitikmuo). Atsižvelgiant į iš šeimos teisinių santykių kylančias disponavimo turtu ypatybes, taip pat į tai, kad partneriai disponuoja turtu, kaip tai siūloma preziumuoti, bendru sutarimu, partnerių tarpusavio santykiuose netaikomas CK 4.79 straipsnis, t. y. vienam partneriui parduodant jam priklausančią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kitam partneriui nėra taikoma pirmumo teisė pirkti bendrosios dalinės nuosavybės dalį. Pabrėžtina, kad partnerystės institutu visų pirma siekiama sureglamentuoti turtines partnerių teises ir pareigas bei apsaugoti partnerius ir jų vaikus, todėl sandorius, kuriuos partneris sudarė nesant kito partnerio sutikimo, tokio sutikimo nedavęs partneris gali ginčyti ir reikalauti sudarytus sandorius pripažinti negaliojančiais, tačiau jeigu partnerystės faktas nėra išviešintas ir trečiasis asmuo buvo sąžiningas, negalima reikalauti sandorių pripažinti negaliojančiais. Partnerių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles kyla remiantis Projektu siūloma CK 3.231 straipsnio 7 dalimi.
Partnerių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles sąlygos ir apimtis yra panaši į sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles, tik momentas, kuris aktualus nustatant civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles ir kuris santuokos atveju yra laikomas „santuokos įregistravimo momentu“, partnerystės atveju būtų laikomas „partnerystės pradžios momentu“, kaip jis suprantamas pagal Projektu siūlomą CK 3.229 straipsnio 1 dalį. Turto padalijimas Partnerių bendrąja daline nuosavybe esantis turtas gali būti padalijamas vienu iš šių būdų: partnerių susitarimu arba teismo sprendimu pagal šio skyriaus taisykles vieno partnerio ar jų kreditorių reikalavimu tiek partneriams esant partnerystėje, tiek jai pasibaigus (Projektu keičiamas CK 3.232 straipsnis). Bendrąja daline partnerių nuosavybe esančio turto padalijimo tvarka nustatyta Projektu keičiamame CK 3.233 straipsnyje. Bendrąja daline partnerių nuosavybe esantį turtą teismas dalintų remdamasis Projektu siūlomu CK 3.233 straipsniu, pagal kurio pirmą dalį teismas nustato abiejų partnerių ar vieno jų vardu įgytą turtą ir asmeninės nuosavybės teise partneriams priklausantį turtą, bei sudaro balansą pagal CK 3.118 straipsnio taisykles, išlaikydamas teismų suformuotą turto balanso sudarymo praktiką. Turtas dalijamas natūra ir lygiomis dalimis, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus ir kitas svarbias aplinkybes. Dalindamas bendrąja daline nuosavybe esantį turtą, nuo lygių dalių principo teismas turi teisę nukrypti, jeigu, atsižvelgiant į partnerių nepilnamečių vaikų interesus ir kitas svarbias aplinkybes, būtų teisinga ir protinga vienam partneriui priteisti didesnę turto dalį (Projektu keičiamo CK 2.233 straipsnio 3 dalis). Be to, svarbu paminėti, kad partneriai turi pareigą vienas kitą remti materialiai (Projektu keičiamo CK 3.229 straipsnio 2 dalis).
Tai reikštų ir galimybę išlaikymo reikalingam partneriui prašyti teismo, jam sprendžiant dėl bendrosios dalinės partnerių nuosavybės turto padalijimo, priteisti išlaikymą vienam partneriui iš kito partnerio. Siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui, pasibaigus partnerystei, jeigu teismas nesprendė dėl partnerių bendrosios dalinės nuosavybės padalijimo, išlaikymo reikalingas partneris per tris mėnesius nuo partnerystės pabaigos gali kreiptis į teismą prašydamas, kad teismas jam priteistų išlaikymą iš buvusio partnerio. Partnerių tarpusavio išlaikymo prievolei mutatis mutandis taikomas CK 3.72 straipsnis. Faktai, kad partneris pažeidė asmenines neturtines partnerių pareigas kito partnerio atžvilgiu ir tai nulėmė partnerystės pabaigą, galėtų būti pagrindas atsisakyti nustatyti išlaikymą kaltam partneriui. Siekiant užtikrinti partnerystės teisinių santykių stabilumą, kuriam, kaip jau minėta, būdingi šeiminių santykių bruožai, manytina, tikslinga įtvirtinti bendrą taisyklę, kad partneris, pergyvenęs savo partnerį (tais atvejais, kai partnerystė buvo išviešinta), paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra) (Projektu keičiamas CK 5.13 straipsnis). Atkreipiamas dėmesys, kad partneriai galėtų susitarti ir dėl kitokių paveldėjimo taisyklių, kiek tai leidžia galiojantys teisės aktai. Vaikų apsauga Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad partnerystės institutas yra siejamas su pastovumu, nuolatiniu ir ilgalaikiu santykių tarp vyro ir moters, kurie siekia sukurti šeiminius santykius, pobūdžiu, todėl vaiko interesų apsaugos tikslais, Projekte tikslinga įtvirtinti tėvystės prezumpciją, taikomą partnerystės teisiniuose santykiuose.
Atsižvelgiant į tai, Projektu siūloma papildyti CK 3.140 straipsnį 6 dalimi ir įtvirtinti, kad jei vaiką pagimdė motina, kuri su vyru yra partneriai pagal CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatas, vaiko kilmė iš tėvo nustatoma mutatis mutandis taikant 3.140 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias vaiko kilmės nustatymą. Tačiau, siekiant teisinio apibrėžtumo, šią taisyklę siūloma taikyti tik tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įregistruotas pareiškimas dėl partnerystės (t. y. kai partnerystė yra išviešinta). Atkreiptinas dėmesys, kad nepilnamečių vaikų interesų apsaugai taip pat skirtos Projektu keičiamo CK 3.233 straipsnio nuostatos, reguliuojančios partnerių bendrosios dalinės nuosavybės padalijimą, pagal kurias visais atvejais dalijant turtą turi būti atsižvelgiama į partnerių vaikų interesus. Be to, į partnerių nepilnamečių vaikų interesus atsižvelgiama ir tais atvejais, kai sprendžiama dėl partnerių teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimo (Projektu keičiamas CK 3.235 straipsnis). Vaikų išlaikymas būtų reguliuojamas pagal bendras CK trečiosios knygos IV dalies normas. Kiti susiję pakeitimai Atsižvelgiant į pirmiau aptartus partnerystės ir santuokos skirtumus, Projekte siūloma išbraukti žodį „partnerystę“ iš CK 2.18 ir 2.19 straipsnių, pagal kurių nuostatas partnerystė šiuo metu priskiriama civilinės būklės aktams. Atsižvelgiant į Projekte ir Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo Nr.
I-2237 5, 9 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte siūlomas nuostatas dėl partnerystės registravimo, kartu pateiktas įstatymo projektas, kuriuo netekusiais galios siūloma pripažinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 28 straipsnį ir 50 straipsnio 1 punkto f papunktį, kuriuose numatytas partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo priėmimas. Atsižvelgiant į tai, kad Projektu siūlomas neregistruotos partnerystės (partnerystės pagal įstatymą) modelis, kartu pateiktas CPK 366 ir 444 straipsnių nuostatas keičiantis įstatymo projektas. Galiojančio CPK 444 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl gimimo, įvaikinimo, santuokos sudarymo ar nutraukimo, partnerystės, mirties įregistravimo fakto nustatymo ar kitų civilinės būklės aktų. Pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalį valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį, o civilinės būklės aktų registracijos tikslu yra laikomas siekis patvirtinti, kad šie juridiniai faktai įvyko ir kada įvyko. Siekiant atriboti santuokos institutą nuo partnerystės instituto ir atsižvelgiant į Projektu siūlomą neregistruotinos partnerystės modelį, Projekte taip pat siūloma nelaikyti partnerystės civilinės būklės aktu. Pažymėtina, kad partnerių susitarimas dėl partnerystės, nors ir nebūtų laikomas civilinės būklės aktu, būtų laikomas juridiniu faktu. Atsižvelgiant į tai, pateiktu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 ir 444 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu siūloma atitinkamai keisti 444 straipsnio 2 dalies 3 punktą, atsisakant nuostatos, kad teismas nagrinėja bylas dėl partnerystės, kaip civilinės būklės akto, įregistravimo fakto nustatymo.
Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 442 straipsnio 1 punktu ir 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, bylos dėl partnerystės fakto nustatymo būtų nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Galimas partnerystės pagal įstatymą modelio teisinio reguliavimo trūkumas yra tas, kad išliks tikimybė, kad, jeigu vienas iš partnerių neigtų partnerystės faktą ir nesutiktų jo išviešinti, kilus ginčui tarp partnerių, kitas partneris būtų priverstas kreiptis į teismą ir įrodinėti partnerystės buvimo, partnerystės pradžios ir (ar) pabaigos faktus. Nepaviešinus partnerystės santykių egzistavimo, tikėtina, kad apie partnerystės santykius nebus informuoti ir tretieji asmenys. Kita vertus, vadovaujantis CPK 442 straipsnio 1 punktu ir 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, bylos dėl partnerystės fakto nustatymo būtų nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad pagrindinis Projektu siūlomo partnerystės teisinio reguliavimo tikslas yra ne tokių santykių išviešinimas prieš trečiuosius asmenis, o, visų pirma, silpnesniojo partnerio teisinė apsauga, taip pat jų vaikų teisių ir interesų apsauga. Be to, svarbus ir individualios pasirinkimo laisvės aspektas
Partnerystės instituto teisinis reguliavimas taip pat sudarys prielaidas vienodesnei teismų praktikai sprendžiant ginčus, susijusius su partneryste, o tai lems didesnį visuomenės pasitikėjimą teismais. 6. Galima priimtų įstatymų įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymų priėmimas įtakos kriminogeninei situacijai, korupcijai neturės. 7. Galima priimtų įstatymų įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymų priėmimas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, galiojantys teisės aktai, kuriuos būtina pakeisti, panaikinti ar priimti, priėmus teikiamus Įstatymų projektus Atkreiptinas dėmesys, kad kai kuriuose šiuo metu galiojančiuose įstatymuose bei įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose yra nuostatų, kuriose minima partnerystė ar jos įregistravimas, nustatomos partnerių teisės ir pareigos. Siekiant teisinio aiškumo bei teisinio reguliavimo nuoseklumo, kiti įstatymai ir teisės aktai, kuriais suteikiamos teisės ar nustatomos pareigos partnerystėje esantiems asmenims, turėtų būti aiškinami ir taikomi vadovaujantis keičiamo CK trečiosios knygos XV skyriuje pateikta partnerių ir partnerystės samprata ir apibrėžimais. Be to, tolimesnėje perspektyvoje visi teisės aktų projektai, kuriais nustatomos pareigos ar suteikiamos teisės partnerystėje esantiems asmenims, turėtų būti suderinami su keičiamo CK trečiosios knygos XV skyriumi kompetentingoms institucijoms peržiūrint atitinkamus teisės aktus bei parengiant reikiamus teisės aktų pakeitimo projektus. 9.
Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimams, Įstatymų projektų sąvokų ir jas įvardijančių terminų įvertinimas Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimus. Įstatymų projektais keičiamuose įstatymuose įstatyme vartojamos sąvokos ir (ar) jas įvardijantys terminai nekeičiami, taip pat nesiūlomos naujos sąvokos. 10. Įstatymų projektų atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams Europos Žmogaus Teisių Teismas 2013 m. lapkričio 7 d. paskelbė sprendimą byloje Vallianatos and Other v. Greece, kuriame pasisakė, jog valstybės teisės sistemoje įteisinant partnerystę negalima savaime eliminuoti tos pačios lyties partnerysčių, toks eliminavimas turėtų turėti svarų pagrindą. Atkreipiamas dėmesys, kad daugelyje Europos valstybių tos pačios lyties asmenų santykiams įteisinti yra skirtas registruotos partnerystės institutas, tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra siūloma įtvirtinti neregistruotos partnerystės institutą. Be to, pabrėžtina, kad tiek CK įtvirtintas partnerystės instituto reguliavimas, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostata ir ją paaiškinęs Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas šiuo metu įpareigoja valstybę įstatymais apsaugoti „santuokos nesudariusių vyro ir moters bendrą gyvenimą, kuris yra grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas“. 11.
įgyvendinamieji teisės aktai, šių aktų rengėjai ir parengimo terminai Siekiant į teisinę sistemą inkorporuoti siūlomas Įstatymų projektų nuostatas, iki siūlomo šių projektų įsigaliojimo reikės pakeisti Lietuvos Respublikos gyventojų registro nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1495, taip pat Vedybų sutarčių registro nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1284. 12. Valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšos, kurių prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais
biudžeto ar kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų nereikės. Reikiamus Gyventojų registro duomenų bazės pakeitimus numatoma įdiegti įgyvendinant bendrą Gyventojų registro modernizavimo projektą, kurio finansavimas planuojamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. 13. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Teisingumo ministerija, rengdama įstatymų projektus, kuriais įtvirtinamas partnerystės pagal įstatymą modelis, rėmėsi Teisės instituto 2006 metais atlikto tyrimo „Partnerystės instituto reglamentavimas Europos valstybėse“ parengta ataskaita. Ataskaitoje išsamiai aprašyta Švedijos, Ispanijos ir kitų Europos šalių praktika partnerystės reglamentavimo srityje. Analizuojant CK pakeitimo galimybes taip pat buvo atsižvelgta į 2008 m. Teisingumo ministerijos užsakymu atliktą mokslinę išvadą apie partnerystės institutą (išvadą parengė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir civilinio proceso katedros dėstytojai: prof. habil. dr. Valentinas Mikelėnas, doc. dr. Vytautas Mizaras ir dr. Saulius Aviža). Mokslinėje išvadoje yra siūloma partnerystės teisinių santykių reguliavimui pasirinkti partnerystės pagal įstatymą modelį.
Teisingumo ministerija taip pat rėmėsi Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos rėmuose 2008 m. kovo mėn. parengtu preliminariu dokumentu Nr. 11 vidaus teisės ir tarptautinės privatinės teisės vystymasis gyvenimo nesusituokus, įskaitant ir registruotą partnerystę, klausimu. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai Įstatymų projektų žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną „Eurovoc“, yra „partnerystė“, „partneriai“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Paminėtinos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, taip pat kitų ministerijų ankstesnės iniciatyvos reglamentuoti partnerystės teisinius santykius:
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 204 pritarė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos parengtam Lietuvos Respublikos partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projektui ir pateikė jį Lietuvos Respublikos Seimui. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2004 m. liepos 14 d. pasiūlė grąžinti projektą tobulinti, taip pat pasiūlė atlikti tyrimus dėl svarstyto įstatymo įsigaliojimo pasekmių ir, atsižvelgiant į kitų valstybių patirtį, iš esmės apsispręsti dėl registruotos partnerystės instituto tikslingumo. Seimas 2004 m. lapkričio 2 d. plenariniame posėdyje priėmė sprendimą Lietuvos Respublikos partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projektą Nr. IXP-3272 grąžinti iniciatoriams tobulinti. 2006 m. kovo 8 d. Teisės institutas Teisingumo ministerijos užsakymu parengė tyrimą „Partnerystės instituto reglamentavimas Europos valstybėse“. 2006 m. rugsėjo 4 d.
2006 m. rugsėjo 4 d. Vyriausybės pasitarime, atsižvelgiant į Vidaus reikalų ministerijos pateiktą informaciją ir nuomonę, buvo priimtas sprendimas nerengti atskiro partnerystę reglamentuojančio įstatymo, o pavesti Teisingumo ministerijai pateikti CK pakeitimo projektą. Teisingumo ministras sudarė tarpžinybinę darbo grupę, į kurią buvo įtraukti akademinės visuomenės, Lietuvos notarų rūmų, Centrinės hipotekos įstaigos, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Teisingumo ministerijos atstovai. Darbo grupė parengė CK 2.18, 2.19, 3.16, 3.229, 3.230, 3.232, 3.234, 3.235 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.2291, 3.2292 straipsniais įstatymo projektą, kuriame buvo nustatyta partnerystės registravimo tvarka bei patikslintos kai kurios CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos. Šiam projektui Vyriausybė 2007 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu Nr. 828 pritarė, tačiau 2007 m. rugsėjo 25 d. Seimas priėmė sprendimą grąžinti projektą Nr. XP-2459 iniciatoriams tobulinti. Teisingumo ministerija, atsižvelgdama į tai, kad 2007 m. Seimas grąžino tobulinti įstatymo projektą, kuriuo buvo pasiūlytas registruojamos partnerystės modelis, paskelbė viešąjį pirkimą kreipdamasi į Lietuvos aukštojo mokslo įstaigas dėl mokslinės išvados dėl partnerystės teisinių santykių reguliavimo alternatyvų pateikimo. Tyrimą 2008 m. atliko ir mokslinę išvadą parengė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir civilinio proceso katedros dėstytojai (prof. habil. dr. V. Mikelėnas, doc. dr. V. Mizaras ir dr. S. Aviža). Išvadoje pasiūlytas partnerystės pagal įstatymą modelis. Vadovaudamasi pateiktais siūlymais, Teisingumo ministerija parengė CK 2.18, 2.19, 3.229, 3.230, 3.234 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo buvo siūloma CK įtvirtinti partnerystės pagal įstatymą modelį, ir šį projektą pateikė Vyriausybei.
Vyriausybės kanceliarijos Teisės departamentas šiam projektui pateikė pastabas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio pavaduotojo 2008 m. liepos 14 d. pavedimas Nr. 12-4799) ir iš esmės išreiškė nepritarimą įstatymo projektu siūlomam partnerystės pagal įstatymą modeliui. Atsižvelgdama į tai, kad tiek partnerystės pagal įstatymą modelis, tiek registruotos partnerystės modelis turi ir privalumų, ir trūkumų, taip pat į tai, kad kompetentingos institucijos nėra vieningos nuomonės dėl to, kuris iš galimų teisinio reguliavimo modelių turėtų būti įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisės aktuose, 2009 m. spalio 7 d. Teisingumo ministerija visuomenei ir suinteresuotoms institucijoms išvadoms pateikė du alternatyvius įstatymų projektus. Pirmuoju projektu siūlyta įtvirtinti partnerystės pagal įstatymą modelį, kai vyras ir moteris, kurie bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (partneriai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius, būtų savaime laikomi partneriais, nereikalaujant atlikti jokių veiksmų. Antruoju projektu siūlyta nustatyti registruotos partnerystės modelį bei CK reglamentuoti partnerystės registravimo tvarką. Nei vienas iš dviejų įstatymo projektų nepateiktas Vyriausybei. 2011 m. lapkričio 10 d. Teisingumo ministerija parengė ir pateikė visuomenei ir institucijoms derinti CK 2.18, 2.19, 3.140, 3.229, 3.230, 3.231, 3.232, 3.233, 3.234, 3.235 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.2291, 3.2341, 3.2342 straipsniais įstatymo projektą. Projektu siūlytas partnerystės pagal įstatymą modelis, o partnerystę siūlyta apibrėžti kaip vyro ir moters (partnerių) bendrą gyvenimą šeimoje neįregistravus santuokos. Projektas nebuvo pateiktas Vyriausybei.
PAKEITIMO ĮSTATYMo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 50 straipsnio pakeitimo IR
civilinio proceso kodekso 366 ir 444 straipsnių pakeitimo įstatymo ir lietuvos respublikos gyventojų registro įstatymo nr. I-2237 5, 9 ir 13 straipsnių pakeitimo
projektų tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.18, 2.19, 3.3, 3.16, 3.140, 3.141, 3.143, 3.146, 3.147, 3.150 straipsnių, Kodekso trečiosios knygos VI dalies XV skyriaus ir 5.13, 6.588, 6.590, 6.744 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau – CK projektas), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 50 straipsnio pakeitimo ir 28 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 ir 444 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas ir Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo Nr. I-2237 5, 9 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau visi kartu – Įstatymų projektai) parengti siekiant sudaryti sąlygas funkcionuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos XV skyriuje numatytoms teisės normoms, reguliuojančioms bendrai gyvenančių asmenų, nesudariusių santuokos (partnerių), teisinius santykius. Įstatymų projektais įgyvendinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta 2012 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ Nr.
XII-51, 149 punktas: „Laikysime šeimos gyvenimą asmens privataus gyvenimo dalimi, todėl valstybės tikslas bus ne nurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį asmenims pasirinkti, o sureguliuoti šeimos santykius taip, kad neatsižvelgiant į pasirinktą gyvenimo modelį būtų vienodai užtikrinta bendrai gyvenančių asmenų tarpusavio atsakomybė, tinkamas pareigų vykdymas, jų turtinių interesų apsauga ir, kai šie asmenys turi vaikų, jų vaikų gerovė ir teisių gynimas.“
Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Todėl valstybė turi pareigą ne tik „nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai“, bet ir pareigą „įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį) ir kt.)“.
Reguliuoti bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos taip pat tikslinga atsižvelgiant į tai, kad faktiniai partnerystės santykiai egzistuoja, tačiau teismai, praktikoje spręsdami ginčus tarp partnerių, negali remtis CK įtvirtintomis trečiosios knygos XV skyriaus normomis dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos, kadangi nepriimtas specialus įstatymas, reguliuojantis partnerystės įregistravimo tvarką. Pastebėtina, kad teismų praktika šiose bylose yra nenuosekli ir kelis kartus iš esmės keitėsi: pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006, sugyventinių tarpusavio santykiai buvo priskirti prie artimų šeiminiams santykiams. Šioje byloje teismas taip pat konstatavo, kad sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jeigu įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. 2010 ir 2011 metais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šioje srityje pasikeitė: savo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010, taip pat 2011 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.
3K-3-410/2011, bendras gyvenimas neįregistravus santuokos buvo kvalifikuotas kaip tokių asmenų susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, jam pritaikant CK šeštojoje knygoje įtvirtintą jungtinės veiklos (partnerystės) institutą. Tokia situacija sukuria teisinį netikrumą dėl partnerių tarpusavio santykiams taikytinos teisės ir gali pažeisti partnerių teisėtus lūkesčius, taip pat mažina pasitikėjimą teismų sistema. Atsižvelgiant į tai, Įstatymų projektais siekiama užtikrinti bendrai neįregistravus santuokos gyvenančių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą užpildant teisės spragą, atsiradusią dėl to, kad CK trečiosios knygos XV skyriuje įtvirtintas bendro gyvenimo neįregistravus santuokos teisinis reguliavimas nėra galiojantis. Šių projektų tikslas taip pat yra įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančią valstybės pareigą ne tik nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų ginamos bendrai gyvenančių ir santuokos nesudariusių vyro ir moters bei jų vaikų teisės ir teisėti interesai, bet ir įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeiminius santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių). Įstatymų projektais siūloma suteikti teisinę apsaugą partneriams (santuokos neįregistravusiems bendrai gyvenantiems vyrui ir moteriai, sukuriantiems šeiminius santykius) ir jų vaikams (įvaikiams) sureguliuojant tiek turtinius, tiek asmeninius neturtinius tarpusavio santykius, taip pat partnerių turtinius santykius su trečiaisiais asmenimis tokiu būdu sprendžiant pagrindines praktines problemas, tokias kaip disponavimas partnerių bendru turtu, partnerių vaikų kilmės nustatymas, partnerių tarpusavio išlaikymas, paveldėjimas po vieno iš partnerių mirties ir kt. 2.
(institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymų projektų parengimą inicijavo ir Įstatymų projektus parengė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. 3. Dabartinis Įstatymų projektuose aptartų teisinių santykių reguliavimas CK 3.229 straipsnyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos XV skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Taigi, CK įtvirtintas registruotos partnerystės institutas. Pakartotinai pastebėtina, kad, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnį, CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Šis įstatymas nebuvo priimtas, taigi, CK trečiosios knygos XV skyriaus normos nėra įsigaliojusios. CK trečiosios knygos XV skyriaus normomis reguliuojami kai kurie partnerių turtinių santykių aspektai, tačiau nereguliuojami kiti svarbūs bendro gyvenimo aspektai, pradedant partnerių santykiais su trečiaisiais asmenimis, partnerių tarpusavio išlaikymu, baigiant partnerių vaikų kilmės nustatymu ir paveldėjimo vienam iš partnerių mirus klausimais. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo klausimais, jeigu bent viena iš šalių po sprendimo įsiteisėjimo sudarė naują santuoką arba įregistravo partnerystę, taip pat bankroto bylose. Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatyme asmenys, registruojantys partnerystę ir jos pakeitimus, tarp šio registro objektų nėra numatyti. 4.
ir laukiami teigiami rezultatai Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus Konstitucinio Teismo
straipsniu siūloma tikslinti CK 3.229 straipsnio nuostatas pateikiant partnerystės apibrėžimą: vadovaujantis patikslinto CK 3.229 straipsnio 1 dalies nuostatomis, partnerystė būtų suprantama kaip vyro ir moters (partnerių) bendras gyvenimas kuriant šeiminius santykius neįregistravus santuokos, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir (ar) panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Pagal siūlomas CK projekto nuostatas, partneryste būtų laikomas tik vyro ir moters bendras gyvenimas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybei yra suteikta plati diskrecija atsižvelgiant į istoriškai susiklosčiusias tradicines ir kultūrines vertybes nuspręsti, kokį šeimos modelį, kaip siektiną ir geriausiai atspindintį visuomenės daugumos vertybes ir prioritetus, skatinti. Atsižvelgiant į tai, CK projektu siūloma reguliuoti šio projekto priėmimo metu vyraujančias kitas nei santuoka šeimos gyvenimo formas, t.y. skirtingų lyčių asmenų partnerystę. Kartu pastebėtina, kad CK projektu atsisakoma CK 3.229 straipsnio 1 dalyje nustatyto vienerių metų bendro gyvenimo neįregistravus santuokos termino. Manytina, kad kiekvienu konkrečiu atveju partnerių šeiminio gyvenimo kartu nuolatinumui ir ilgalaikiškumui apibrėžti neturėtų būti nustatomas bendras terminas, kuriam suėjus partnerių gyvenimas kartu automatiškai būtų laikomas ilgalaikiu ir nuolatiniu – toks teisinis reguliavimas neleistų tinkamai atsižvelgti į individualias kiekvienos poros faktinio gyvenimo aplinkybes ir galėtų pažeisti trumpiau nei nustatytas terminas partnerystėje gyvenančių asmenų teises ir interesus.
Partnerystė pagal įstatymą, nenustatant minimalaus bendro gyvenimo termino, kuriam suėjus pradedamos taikyti partnerystę reguliuojančios normos, yra įtvirtina Prancūzijoje – partnerystė siejama su stabilumo ir nuolatinumo kriterijais dviem žmonėms gyvenant poroje. Švedijoje, kurios skirtingų lyčių partnerystės teisinis reguliavimas panašus į CK projektu siūlomą teisinį reguliavimą, taip pat nėra nustatyto minimalaus bendro gyvenimo termino: čia partnerystę reguliuojančios teisės normos taikomos nuo faktinės partnerių gyvenimo pradžios, kai partnerius sieja nuolatinis bendras gyvenimas, poros (seksualiniai) santykiai ir bendrai naudojamas būstas. Vadovaujantis keičiamo CK 3.229 straipsnio nuostatomis, partnerystės pagal įstatymą institutas būtų pradedamas taikyti nuo partnerių faktinio gyvenimo pradžios jiems sukuriant šeiminius santykius, tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad partnerius turi vienyti bendro tikslo – sukurti šeiminius santykius – suvokimas, taip pat noras prisiimti tarpusavio įsipareigojimus. Siekiant gerbti šeimos santykių privatumą ir autonomiją, CK projekte nėra pateiktas konkretus šeiminių santykių, kuriuos sukurti siekia partneriai, apibrėžimas.
Kitas vertus, siekiant užtikrinti teisinį aiškumą ir apibrėžtumą, CK projektu keičiamo CK 3.229 straipsnio 1 dalyje pateikti pagrindiniai partnerių bendro gyvenimo kuriant šeiminius santykius neįregistravus santuokos bruožai, kurie padėtų bendrai gyvenantiems vyrui ir moteriai bei teismams vienareikšmiškiau vertinti tarp vyro ir moters susiklosčiusių santykių pobūdį, taip pat leistų atskirti šiuos santykius nuo kitų panašių santykių: tai pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir (ar) panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas grindžiami vyro ir moters tarpusavio santykiai. Šie požymiai išskirti atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime suformuluotą jurisprudenciją. Kartu pastebėtina, kad CK projekte nepateiktas baigtinis ir išsamus partnerystės požymių sąrašas, taigi, konkretų ginčą sprendžiantiems teismams paliekama diskrecija, įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes ir to laikotarpio visuomenės nuostatas, kaip partnerystę kvalifikuoti ir kitus panašius požymius atitinkančius vyro ir moters tarpusavio santykius. Siekiant pabrėžti partnerių kuriamų šeiminių santykių svarbą, CK projektu keičiamo CK 3.229 straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinti asmenines neturtines partnerių teises ir pareigas: pareigą būti vienas kitam lojaliu ir gerbti vienas kitą, taip pat remti vienas kitą moraliai. Minėtos pareigos yra tiek teisinės, tiek moralinės. Šios pareigos yra susijusios tarpusavyje ir vienos pažeidimas reikštų kitos pažeidimą, be to, jos savitos tuo, kad už šių pareigų nevykdymą nėra numatyta sankcijų, tuo labiau, negalima priversti partnerių vykdyti šias pareigas.
Kita vertus, nurodytų asmeninių neturtinių partnerių pareigų pažeidimas ar jų nevykdymas gali reikšti partnerystės pabaigą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad partnerystės teisinių santykių reguliavimas būtų grindžiamas keičiamo CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais principais, tokiais kaip partnerystės savanoriškumo, partnerių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo bei kitais šioje dalyje nurodytais principais. Be to, partneriams taip pat galiotų keičiamo CK 3.16 straipsnyje įtvirtintas draudimas pažeisti monogamijos principą. Keičiamo CK 3.229 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad partnerystė sukelia šiame skyriuje numatytas teisines pasekmes nuo partnerių bendro gyvenimo pradžios momento, to paties straipsnio 5 dalyje nustatant, kad partnerystės faktą prieš trečiuosius asmenis gali panaudoti tik registruotoje partnerystėje esantys partneriai, tai yra, jeigu Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įrašyti duomenys pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės. Taigi, CK projekte siūloma įtvirtinti faktinės partnerystės arba partnerystės pagal įstatymą modelį, pagal kurį šeiminiai bendro gyvenimo santykiai sukelia teisinių padarinių nereikalaujant papildomų formalumų. Kita vertus, siekiant šį faktą panaudoti prieš trečiuosius asmenis, partnerystė turėtų būti registruojama, t. y. abu partneriai turėtų pasirašyti bendrą pareiškimą dėl partnerystės, šį pareiškimą turėtų patvirtinti notaras. Duomenis pagal tokį pareiškimą notaras per 3 darbo dienas nuo tokio pareiškimo patvirtinimo pateiktų Lietuvos Respublikos gyventojų registrui.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad abiejų partnerių pasirašyto ir notarine tvarka patvirtinto pareiškimo dėl partnerystės data ir duomenų apie partnerystę įrašymo į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą data nebūtinai sutaptų su faktine partnerystės pradžia, t. y. asmenų partnerystė galėtų prasidėti anksčiau negu partneriai nuspręstų ją išviešinti. CK projektu siūlomas partnerystės modelis, pagal kurį nereikalaujama partnerystės registravimo ir reguliuojami faktiškai egzistuojantys partnerių tarpusavio santykiai, leistų užtikrinti partnerių tarpusavio santykių aiškumą, taip pat išvengti silpnesniojo partnerio turtinių bei asmeninių neturtinių teisių pažeidimų tais atvejais, kai kitas partneris vengs išviešinti partnerystę. Be to, siūlomas partnerystės pagal įstatymą modelis leistų išlaikyti esminį procedūrinį partnerystės ir santuokos skirtumą: partnerystės teisiniai santykiai atsirastų vyrui ir moteriai bendrai gyvenant ir kuriant šeiminius santykius nereikalaujant jokių formalumų, o norint sudaryti santuoką ją reikėtų nustatyta tvarka įregistruoti. Taigi, pagrindinis CK projekte siūlomo partnerystės teisinio reguliavimo tikslas yra ne tokių santykių išviešinimas, bet partnerių ir jų vaikų apsauga, kylanti iš įstatymo ir atsirandanti partneriams neatlikus jokių formalių veiksmų. Kartu pastebėtina, kad partnerystės pagal įstatymą institutas buvo siūlytas dar rengiant 2001 m. CK projektą, tačiau tuo metu buvo susidurta ne tiek su partnerystės pagal įstatymą modelio, kiek su paties partnerystės instituto kritika. Siekiant užtikrinti naujojo CK priėmimą, registruotos partnerystės modelio įtvirtinimas buvo pasirinktas kaip kompromisinis šių santykių teisinio reguliavimo variantas. Atsižvelgiant į šiuos siūlomus CK pakeitimus, kartu teikiamas Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo Nr.
I-2237 5, 9 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, atitinkamai papildant galiojančias nuostatas dėl šio registro objektų, jame tvarkomų duomenų, taip pat duomenų šiam registrui teikimo. Pagal CK projekto nuostatas pareiškimo dėl partnerystės įregistravimas Lietuvos Respublikos gyventojų registre sukeltų šias teisines pasekmes: a) gimusio vaiko kilmės iš tėvo pusės nustatymas, tėvystės pripažinimas ir nuginčijimas būtų grindžiamas iš esmės analogiškais principais, kaip ir susituokusių tėvų vaikų tėvystė (žr. keičiamus CK 3.140, 3.141, 3.143, 3.146, 3.147, 3.150 straipsnius); b) partneriams būtų suteikta galimybė savo susitarimu nustatyti kitokį nei keičiamo CK 3.231 straipsnyje numatytą partnerių turto teisinį režimą (žr. keičiamo CK 3.230 straipsnio 2 dalį) c) palikėją pergyvenęs partneris paveldėtų pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra) (žr. keičiamo CK 5.13 straipsnį). Toks teisinis reguliavimas siūlomas siekiant apsaugoti susijusių trečiųjų asmenų teisėtus interesus ir lūkesčius, įvertinus iš tėvystės kylančių teisių ir pareigų pobūdį bei svarbą, taip pat būtinybę užtikrinti aiškią vaiko tėvystę. Kartu pastebėtina, kad siūlomas teisinis reguliavimas atitinka galiojančių CK 1.75 straipsnio nuostatų dėl teisinės sandorių registracijos ir jos pasekmių pagrindu susiklosčiusią praktiką, todėl negalėtų būti vertinamas kaip faktinėje partnerystėje esančių asmenų diskriminacija registruotoje partnerystėje esančių asmenų atžvilgiu. Keičiamo CK 3.229 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti sąlygas, kurias atitinkantys asmenys gali pradėti partnerystę: partneriai turės būti sulaukę pilnametystės, nesudarę santuokos tarpusavyje ar su kitais asmenimis ir nebūti kitų asmenų partneriais.
Be to, kaip ir santuokoje, galiotų draudimas partnerystę sudaryti artimiesiems giminaičiams – tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais, seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams su seserimis, pusbroliams su pusseserėmis, dėdėms su dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais. Pradėdami partnerystę, partneriai taip pat turės būti veiksnūs. Ribotai veiksnus šioje srityje asmuo negalės pradėti partnerystės be rūpintojo rašytinio sutikimo. Jeigu rūpintojas tokio sutikimo neduotų, ribotai veiksnaus šioje srityje asmens prašymu leidimą pradėti partnerystę galėtų duoti teismas. Asmuo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neveiksniu šioje srityje, negalėtų pradėti partnerystės. Šios nuostatos iš esmės analogiškos kaip ir galiojančio CK 3.15 straipsnio nuostatos. Siekiant partnerystės teisinių santykių apibrėžtumo, CK projekte siūloma įtraukti naują CK 3.229¹ straipsnį, kuriame numatyti partnerystės pabaigos pagrindai, taip pat jos pripažinimo negaliojančia sąlygos ir tvarka. Keičiamo CK 3.230 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad turtas, partnerystės laikotarpiu įgytas abiejų partnerių ar vieno jų vardu, laikomas bendrąja daline partnerių nuosavybe, kartu preziumuojant, kad partnerių bendrosios dalinės nuosavybės dalys yra lygios, kol nėra įrodyta kitaip. Atkreipiamas dėmesys, kad teismai, praktikoje spręsdami turtinius partnerių ginčus, jau suformavo praktiką, pagal kurią taikoma partnerių bendros dalinės nuosavybės prezumpcija. Ši prezumpcija leidžia perkelti įrodinėjimo naštą partnerystę neigiančiam partneriui, o tai, daugeliu atveju, reikštų didesnę teisinę apsaugą partneryste besiremiančiam partneriui. Kita vertus, ši prezumpcija teisės aktuose nustatyta tvarka gali būti nuginčyta.
Kartu pastebėtina, kad šis režimas būtų netaikomas asmeninei partnerių nuosavybei, kuri, vadovaujantis keičiamu CK 3.233 straipsniu, būtų nustatoma mutantis mutandis taikant šio kodekso 3.89 straipsnio nuostatas dėl asmeninės sutuoktinių nuosavybės. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į siūlomas naujas CK
gyvenimui naudojamas turtas, jo teisinis režimas ir šio režimo pabaiga. Nustatant tokį turtą, mutatis mutandis būtų taikomos galiojančios CK 3.84 straipsnio nuostatos dėl šeimos turto, o remiantis panašiais principais, kurie įtvirtinti CK 3.84 straipsnio 4 dalyje, turtas įgytų partnerių bendram šeiminiam gyvenimui naudojamo turto teisinį statusą nuo partnerių bendro gyvenimo pradžios momento, tačiau šį faktą prieš trečiuosius asmenis galėtų panaudoti tik registruotoje partnerystėje esantys partneriai ir tik tuo atveju, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip partnerių bendram šeiminiam gyvenimui naudojamas turtas. Kartu pastebėtina, kad keičiamo CK 3.230 straipsnio 2 dalyje registruotoje partnerystėje esantiems partneriams suteikta galimybė sudaryti sutartį, kurioje jie nustatytų savo turtines teises ir pareigas partnerystės metu, taip pat partnerystei pasibaigus. Tokia sutartis ir jos pakeitimai, pagal analogiją su vedybų sutartimi, turėtų būti patvirtinti notarine tvarka ir įregistruoti vedybų sutarčių registre. Šiai sutarčiai taip pat mutatis mutandis būtų taikomos kitos galiojančio CK 3.101 – 3.108 straipsnių nuostatos. CK projekte taip pat numatytos nuostatos, skirtos partnerių turto teisiniam režimui, taip pat tokio turto padalijimui ir buvusio partnerio išlaikymui reguliuoti (žr. keičiamo CK 3.231 – 3.232 straipsniai).
Pastebėtina, kad šiuose straipsniuose siūlomas nuostatos labai panašios į galiojančias CK nuostatas, reguliuojančias sutuoktinių turto teisinį režimą, sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles, sutuoktinių turto padalijimą, tarpusavio išlaikymą. Atsižvelgiant į iš šeimos teisinių santykių kylančias disponavimo turtu ypatybes, taip pat į tai, kad partneriai disponuoja turtu, kaip tai siūloma preziumuoti, bendru sutarimu, keičiamo CK 3.231 straipsnio 7 dalyje siūloma aiškiai nustatyti, kad partnerių, kaip bendraturčių, tarpusavio santykiuose netaikomas CK 4.79 straipsnis, t. y. vienam partneriui parduodant jam priklausančią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kitam partneriui nėra taikoma pirmumo teisė pirkti bendrosios dalinės nuosavybės dalį. Įvertinus tarp partnerių susiklostančių turtinių santykių pobūdį ir poreikį užtikrinti palikėją pergyvenusio partnerio turtines teises ir interesus, keičiamame CK 5.13 straipsnyje siūloma numatyti galimybę palikėją pergyvenusiam partneriui paveldėti pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais. Siekiant užtikrinti teisinį apibrėžtumą, taip pat tinkamai atsižvelgti į kitų suinteresuotų asmenų interesus, paveldėjimo teisę palikėją pergyvenusiam partneriui siūloma suteikti tik tuo atveju, jeigu partnerio mirties dieną partneriai buvo registruotoje partnerystėje. Kadangi CK projektu siūlomas neregistruotos partnerystės (partnerystės pagal įstatymą) modelis, o civilinės būklės aktų, tokių kaip santuoka, gimimas ar mirtis, registracijos tikslas yra patvirtinti, kad šie juridiniai faktai įvyko ir kada įvyko, partnerystės siūloma nelaikyti civilinės būklės aktu. Kita vertus, partnerystė būtų laikoma juridiniu faktu.
Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis CPK 442 straipsnio 1 punktu ir 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, bylos dėl partnerystės fakto nustatymo būtų nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Atsižvelgiant į tai, Įstatymų projektais atitinkamai patikslintos galiojančiuose įstatymuose numatytos nuostatos, pagal kurias partnerystė priskirta prie civilinės būklės aktų CK projektu taip pat siūloma atsisakyti sąvokos
„sugyventiniai“ pereinant prie tikslesnės sąvokos „partneriai“ vartojimo. Siekiant išvengti kitų galiojančių teisės aktų, kuriuose vartojamos sąvokos „sugyventinis“
, „sugyventinis (partneris)“, keitimo, CK projekto 17 straipsnyje siūloma numatyti bendrą nuostatą, pagal kurią kituose teisės aktuose vartojamos minėtos sąvokos atstoja sąvoką „partneris“. Atsižvelgiant į CK projekte ir Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo Nr. I-2237 5, 9 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte siūlomas nuostatas dėl partnerystės registravimo, kartu pateiktas įstatymo projektas, kuriuo netekusiais galios siūloma pripažinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 28 straipsnį ir 50 straipsnio 1 punkto f papunktį, numatančius partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo priėmimą. Siekiant suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir, prireikus, kitoms kompetentingoms institucijoms pakankamai laiko pasirengti tinkamam šių Įstatymų projektų įgyvendinimui, Įstatymų projektų įsigaliojimą siūloma nukelti į 2018 m. sausio 1 d. 5.
vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Įstatymų projektų priėmimas pašalintų bendro gyvenimo neįregistravus santuokos, kuris tampa vis labiau paplitusiu visuomeniniu reiškiniu, teisinio reguliavimo spragą, taip pat leistų įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančią valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo taip pat būtų ginamos bendrai gyvenančių ir santuokos nesudariusių vyro ir moters bei jų vaikų teisės ir teisėti interesai. Įstatymų projektais sureguliuojant tiek turtinius, tiek asmeninius neturtinius partnerių tarpusavio santykius, taip pat partnerių turtinius santykius su trečiaisiais asmenimis būtų išspręstos pagrindinės praktinės problemos, su kuriomis susiduria partneriai, tokios kaip disponavimas bendru partnerių turtu, partnerių vaikų kilmės nustatymas, partnerių tarpusavio išlaikymas, paveldėjimas po vieno iš partnerių mirties ir kt., leistų apsaugoti silpnesniojo partnerio ir partnerių vaikų teises ir teisėtus interesus. Tokio teisinio reguliavimo buvimas taip pat užtikrintų nuoseklią teismų praktiką šioje srityje, o tai padidintų visuomenės pasitikėjimą teismų sistema. Pritarus partnerystės pagal įstatymą modeliui, išliks ginčų dėl partnerystės buvimo fakto tikimybė: jeigu vienas iš partnerių neigtų partnerystės faktą ir nesutiktų jo išviešinti, kitas partneris būtų priverstas kreiptis į teismą ir įrodinėti partnerystės buvimo, partnerystės pradžios ir (ar) pabaigos faktus. Nepaviešinus partnerystės santykių egzistavimo, apie partnerystės santykius nebus informuoti ir tretieji asmenys. Kita vertus, vadovaujantis CPK 442 straipsnio 1 punktu ir 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, bylos dėl partnerystės fakto nustatymo būtų nagrinėjamos paprastesne ir greitesne ypatingosios teisenos tvarka. 6.
Įstatymų priėmimas įtakos kriminogeninei situacijai, korupcijai neturės. 7. Galima priimtų įstatymų įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymų priėmimas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, galiojantys teisės aktai, kuriuos būtina pakeisti, panaikinti ar priimti, priėmus teikiamus Įstatymų projektus Atkreiptinas dėmesys, kad kai kuriuose galiojančiuose įstatymuose bei įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose yra nuostatų, kuriose minima partnerystė ar jos įregistravimas, nustatomos partnerių ar sugyventinių teisės ir pareigos. Siekiant teisinio nuoseklumo, tokie teisės aktai turėtų būti aiškinami ir taikomi vadovaujantis keičiamo CK trečiosios knygos XV skyriuje pateikta partnerių ir partnerystės samprata, prireikus po Įstatymų projektų priėmimo juos atitinkamai patikslinant. Kartu pastebėtina, kad poreikis keisti galiojančius teisės aktus sumažėtų pritarus CK projekto 17 straipsnio nuostatai, pagal kurią kituose teisės aktuose vartojami žodžiai
„sugyventinis“ , „sugyventinis (partneris)“ atstotų žodį „partneris“. Galiojančiuose teisės aktuose tam tikros teisės ir
pareigos nustatytos tik sutuoktiniams, partneriams atitinkamų teisių ir pareigų nenumatant. Įvertinus ilgas ir itin sudėtingas diskusijas tiek dėl pačios partnerystės teisinio reguliavimo, tiek konkretaus jos modelio pasirinkimo, manytina, kad šiame etape kitų galiojančių teisės aktų peržiūra ir atitinkamų projektų parengimas lemtų neefektyvų ir neekonomišką tam būtinų laiko ir žmogiškųjų išteklių panaudojimą. Kitų teisės aktų peržiūra būtų tikslinga tik apsisprendus dėl konkretaus partnerystės teisinio reguliavimo modelio. 9.
Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimams, Įstatymų projektų sąvokų ir jas įvardijančių terminų įvertinimas Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimus. Įstatymų projektais keičiamuose įstatymuose įstatyme vartojamos sąvokos ir (ar) jas įvardijantys terminai nekeičiami, taip pat nesiūlomos naujos sąvokos. 10. Įstatymų projektų atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą byloje Vallianatos and Other v. Greece, kuriame šis teismas konstatavo, kad, valstybės teisės sistemoje įteisinant registruotą partnerystę, nesant tam svarbių priežasčių negalima eliminuoti tos pačios lyties partnerysčių. Pastebėtina, kad daugelyje Europos valstybių tos pačios lyties asmenų santykiams įteisinti yra skirtas registruotos partnerystės institutas, tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra siūloma įtvirtinti neregistruotos partnerystės institutą, kuris skirtas tarp santuokos nesudariusių vyro ir moters faktiškai susiklosčiusių santykių ir iš to kylančių problemų teisiniam reguliavimui. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostatą išaiškinęs Konstitucinis Teismas savo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime įpareigojo valstybę įstatymais apsaugoti tik santuokos nesudariusių vyro ir moters bendrą gyvenimą. 11.
įgyvendinamieji teisės aktai, šių aktų rengėjai ir parengimo terminai Siekiant į teisinę sistemą inkorporuoti siūlomas Įstatymų projektų nuostatas, iki siūlomo šių projektų įsigaliojimo reikės pakeisti Lietuvos Respublikos gyventojų registro nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1495, taip pat Vedybų sutarčių registro nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1284. 12. Valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšos, kurių prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais). Įstatymų projektų įgyvendinimui papildomų valstybės biudžeto ar kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų nereikės. Reikiamus Gyventojų registro duomenų bazės pakeitimus numatoma įdiegti įgyvendinant bendrą Gyventojų registro modernizavimo projektą, kurio finansavimas planuojamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. 13. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Rengiant Įstatymų projektus buvo atsižvelgta į Teisės instituto 2006 metais atlikto tyrimo „Partnerystės instituto reglamentavimas Europos valstybėse“ parengtą ataskaitą, kurioje išsamiai aprašyta Švedijos, Ispanijos ir kitų Europos šalių praktika partnerystės teisinio reguliavimo srityje. Analizuojant CK pakeitimo galimybes taip pat buvo atsižvelgta į 2008 m. Teisingumo ministerijos užsakymu pateiktą mokslinę išvadą, kurioje partnerystės teisinių santykių reguliavimui siūlyta pasirinkti partnerystės pagal įstatymą modelį. Teisingumo ministerija taip pat rėmėsi Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos rėmuose 2008 m. kovo mėn. parengtu preliminariu dokumentu Nr. 11 vidaus teisės ir tarptautinės privatinės teisės vystymosi gyvenimo nesusituokus, įskaitant ir registruotą partnerystę, klausimu. 14.
įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai Įstatymų projektų žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną „Eurovoc“, yra „partnerystė“, „partneriai“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Papildomi pagrindimai ir paaiškinimai neteikiami.
2015-08-26 Nr. XIIP-3398 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 20 punkte vartojama sąvoka „pareiškimas dėl partnerystės pabaigos“, o projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje – sąvoka „notarine tvarka patvirtintas bendras abiejų partnerių ar vieno iš partnerių vienašalis pareiškimas dėl partnerystės pabaigos“ (čia ir toliau – išskirta mūsų). Pastarąją, konkretesnę sąvoką siūlytina vartoti ir projekto 2 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 20 punkte; ji vartojama ir projekto Nr. XIIP-3395 6 straipsniu teikiamo Civilinio kodekso 3.229¹ straipsnio
straipsnio 3 dalimi keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 21 punkte minimas teismo sprendimas, kuriuo partnerystė pripažinta negaliojančia, o projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje – teismo nutartis, kuriuo partnerystė pripažinta negaliojančia. Siūlytina projekte vartoti vieningą terminiją. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekto Nr. XIIP-3395 6 straipsniu teikiamo Civilinio kodekso 3.229¹ straipsnio
negaliojančia. Valstybinės teisės skyriaus vedėja, pavaduojanti departamento direktorių Jurgita Meškienė A. Jatkevičius, tel. (8 5) 239 6843, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
2016-09-08 Nr. XIIP-3398(2) Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šią pastabą: Pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą Gyventojų registre būtų nurodomi duomenys tik apie tuos partnerius, kurie yra pasirašę bendrą notarine tvarka patvirtintą pareiškimą dėl partnerystės. Atkreipiame dėmesį, kad partnerystės juridinis faktas gali būti nustatytas ir teismų sprendimais. Todėl, manytina, kad Gyventojų registre turėtų būti duomenys apie partnerius, nurodytus pastaruosiuose sprendimuose. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto nuostatų nereikėtų atitinkamai papildyti. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]