Projekto lyginamasis variantas
22¹, 22², 23¹IR
2015 m. d. Nr. Vilnius1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, ir vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų mokumą kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų bei paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais.“2 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas
2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant
palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui.
Į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jei privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis.“
2Pakeisti 2 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Fiksuotoji vartojimo kredito palūkanų norma – vartojimo kredito davėjo arba
paskolos davėjo (tarpusavio skolinimo atveju) ir vartojimo kredito gavėjo susitarta viena vartojimo kredito palūkanų norma, nustatyta visai vartojimo kredito sutarties trukmei, arba kelios vartojimo kredito palūkanų normos daliniams laikotarpiams, išimtinai taikant fiksuotą konkrečią palūkanų procentų dalį.
Jei vartojimo kredito sutartyje nustatytos ne visos vartojimo kredito palūkanų normos, laikoma, kad vartojimo kredito palūkanų norma yra fiksuota tik daliniams laikotarpiams, kurių vartojimo kredito palūkanų normos yra nustatomos išimtinai taikant fiksuotą konkrečią palūkanų procentų dalį, dėl kurios susitarta sudarant vartojimo kredito sutartį.“
3Papildyti 2 straipsnį nauja 6 dalimi:
„6. Nusiraminimo laikotarpis – 2 kalendorinių dienų laikotarpis, per kurį vartojimo
kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti vartojimo kredito sutarties ir grąžinti vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui (tarpusavio skolinimo atveju) jam išmokėtą vartojimo kredito sumą nemokėdamas palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išlaidų ar kompensacijų.“
dalimis. 5. Pakeisti 2 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip:
„7. Metinė vartojimo Vartojimo kredito palūkanų norma – metinė palūkanų
norma, išreikšta fiksuotu arba kintamu procentų dydžiu, kasmet taikomu išmokėtai vartojimo kredito daliai.“
6Pakeisti 2 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip:
„9. Priežiūros institucija – Lietuvos bankas, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka vykdantis vartojimo kreditų kredito davėjų, ir vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatorių veiklos priežiūros funkcijas.“
7Papildyti 2 straipsnį nauja 12 dalimi:
„12.
Tarpusavio skolinimas – veikla, kai per tarpusavio skolinimo platformą fiziniai asmenys (toliau – paskolos davėjas) teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus vartojimo kredito gavėjams.“
straipsnį nauja 13 dalimi:
„13. Tarpusavio skolinimo platforma – tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus
administruojama informacinė sistema, per kurią vykdomas tarpusavio skolinimas.“
straipsnį nauja 14 dalimi:
„14. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus vadovas – tarpusavio skolinimo
platformos operatoriaus teisinę formą reglamentuojančiame įstatyme ir jo steigimo dokumentuose nurodytas vadovas, valdymo ar kito organo (išskyrus dalyvių susirinkimą) narys.“
straipsnį nauja 15 dalimi:
„15. Tarpusavio skolinimo platformos operatorius – akcinė bendrovė arba uždaroji
akcinė bendrovė, kuri administruoja tarpusavio skolinimo platformą.“
straipsnio 11, 12 ir 13 dalis laikyti atitinkamai 16, 17 ir 18 dalimis. 12. Papildyti 2 straipsnį nauja 19 dalimi:
„19. Vartojimo kredito davėjo vadovas – vartojimo kredito davėjo teisinę formą
reglamentuojančiame įstatyme ir jo steigimo dokumentuose nurodytas vadovas, valdymo ar kito organo (išskyrus dalyvių susirinkimą) narys.“
13Buvusias 2 straipsnio 14, 15, 16, 17 ir 18 dalis laikyti atitinkamai 20, 21, 22,
23 ir 24 dalimis. 14. Pakeisti 2 straipsnio 21 dalį ir ją išdėstyti taip: „21. Vartojimo kredito sutarties šalys – vartojimo kredito davėjas ir vartojimo kredito gavėjas. Tarpusavio skolinimo atveju – tarpusavio skolinimo platformos operatorius, paskolos davėjas ir vartojimo kredito gavėjas.“
straipsnio 22 dalį ir ją išdėstyti taip: „22.
Vartojimo kredito sutartis – sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo atveju) suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.“
straipsnio 23 dalį ir ją išdėstyti taip: „23. Vartojimo kredito tarpininkas – asmuo, kuris nėra vartojimo kredito davėjas arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius ir kuris verslo arba profesijos tikslais už atlygį atlieka bent vieną iš šių veiksmų:
1) pateikia arba siūlo vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui;
2) padeda vartojimo kredito gavėjui atlikti kitus su vartojimo kredito gavimu susijusius veiksmus, išskyrus šios dalies 1 punkte numatytą veiksmą;
3) vartojimo kredito davėjo arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus vardu sudaro vartojimo kredito sutartį su vartojimo kredito gavėju.“3 straipsnis. 3 straipsnio pakeitimas
3 straipsnio 2 dalį 12 punktu: „12) kredito sutartims, pagal kurias kredito davėjas, kurio pagrindinė veikla nėra finansinių paslaugų teikimas, suteikia kredito gavėjui kreditą be palūkanų ir kitų mokesčių, skirtą finansuoti prekėms, kurios yra būtinos norint naudotis kredito davėjo teikiamomis paslaugomis.“
2Pakeisti 3 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:
„6.
Vartojimo kredito sutartims, kuriose numatoma galimybė vartojimo kredito davėjui ir vartojimo kredito gavėjui bei paskolos davėjui (tarpusavio skolinimo atveju) susitarti dėl atidėto mokėjimo arba keisti kredito grąžinimo metodą, kai vartojimo kredito gavėjas jau nevykdo savo įsipareigojimų pagal pradinę vartojimo kredito sutartį, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytas sutartis, taikomi tik šio įstatymo 1, 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10 straipsniai, 11 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1–9, 11, 17 punktai, 5 ir 8 dalys, 12, 14, 17, 18–38 straipsniai ir priežiūros institucijos nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinės normos apskaičiavimo tvarka, jeigu:
1) tikėtina, kad toks susitarimas padės išvengti skolų išieškojimo dėl įsipareigojimų nevykdymo;
2) tokiu susitarimu vartojimo kredito gavėjui nebūtų nustatytos blogesnės sąlygos negu tos, kurios nustatytos pradinėje vartojimo kredito sutartyje.“4 straipsnis. 4 straipsnio pakeitimas Pakeisti 4 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„4 straipsnis. Vartojimo kredito sutarties reklamai taikomi
reikalavimai
palūkanų norma arba bet kokios su vartojimo kreditu susijusios išlaidos, privalo būti aiškiai, glaustai ir pastebimai nurodyta ši standartinė informacija:
1) fiksuotoji ir (arba) kintamoji vartojimo kredito palūkanų norma ir informacija apie išlaidas, įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą;
4) jei taikoma, vartojimo kredito sutarties trukmė ir vartojimo kredito grąžinimo terminas (kai jie nesutampa);
kreditas suteikiamas atidedant mokėjimą už konkrečias prekes ar paslaugas;
6) jei taikoma, bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma ir dalinių mokėjimų suma. 2.
turi būti pateikiama tipiniame pavyzdyje. 3. Priežiūros institucija turi teisę uždrausti skleisti neteisingą, klaidinančią ar neaiškią vartojimo kredito sutarčių reklamą ir prireikus įpareigoti jau paskleistą reklamą patikslinti ir (arba) paneigti. 24. Jeigu su vartojimo kredito sutartimi susijusios papildomų paslaugų teikimo sutarties sudarymas yra būtinas vartojimo kreditui gauti arba skelbiamoms nuostatoms ir sąlygoms taikyti ir tos paslaugos kainos negalima nustatyti iš anksto, nurodant bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, aiškiai ir pastebimai nurodoma pareiga sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį. 35. Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos draudimo vartotojams draudimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatos vartojimo kredito sutarčių reklamai taikomos tiek, kiek to nereglamentuoja šio straipsnio nuostatos. 6. Priežiūros institucija turi teisę detalizuoti šiame straipsnyje nustatytus vartojimo kredito sutarčių reklamos reikalavimus. 7. Draudžiama nurodyti vartojimo kredito davėjus arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius kaip rėmėjus ar kitaip juos reklamuoti:
1) ugdymo įstaigose, kurias lanko jaunesni kaip 18 metų asmenys;
2) koncertų, sporto, labdaros ir (ar) paramos bei kitų renginių, skirtų asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, vietose ir jų reklamoje;
3) teatro spektaklių, kino filmų ir videofilmų, skirtų asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, demonstravimo vietose ir jų reklamoje;
4) visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje;
5) akcijose, konkursuose, skirtuose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje.“5 straipsnis. 5 straipsnio pakeitimas
5 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „4) vartojimo kredito sutarties trukmė ir vartojimo kredito grąžinimo terminas (kai jie nesutampa);“. 2.
dalies 7 punktą ir jį išdėstyti taip: „7) bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma ir kartu pateikiamas standartinis tipinis pavyzdys, kuriame būtų paminėtos visos šios normos apskaičiavimo prielaidos; (jei vartojimo kredito sutartyje numatomi skirtingi lėšų išmokėjimo būdai ir dėl to taikomi skirtingi mokesčiai ar vartojimo kredito palūkanų normos, vartojimo kredito davėjas privalo nurodyti, kad šios rūšies vartojimo kredito sutartyje numatyti skirtingi lėšų išmokėjimo būdai gali lemti didesnę bendros vartojimo kredito kainos metinę normą); jeigu vartojimo kredito gavėjas informuoja vartojimo kredito davėją apie vieną arba kelias jo pasirinkto vartojimo kredito sutarties sąlygas, pavyzdžiui, tokias kaip vartojimo kredito sutarties trukmė arba bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma, vartojimo kredito davėjas atsižvelgia į šias vartojimo kredito gavėjo nurodytas sąlygas;“. 3. Pakeisti 5 straipsnio 2 dalies 15 punktą ir jį išdėstyti taip: „15) vartojimo kredito gavėjo teisė grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir informacija apie vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo (tarpusavio skolinimo atveju) teisę į kompensaciją, šios kompensacijos apskaičiavimo, atsižvelgiant į šio įstatymo 17 straipsnio nuostatas, tvarka;“
taip: „16) vartojimo kredito gavėjo teisė šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais nedelsiant ir nemokamai gauti informaciją apie rezultatus, gautus duomenų bazėse registruose ir valstybės bei kitose informacinėse sistemose (toliau – informacinės sistemos) patikrinus vartojimo kredito gavėjo mokumą kreditingumą;“
6 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „4) vartojimo kredito sutarties trukmė ir vartojimo kredito grąžinimo terminas, kai jie sutampa;“. 2.
6 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip: „6) bendros vartojimo kredito kainos metinė norma ir kartu pateikiamas standartinis tipinis pavyzdys, kuriame būtų paminėtos visos šios normos apskaičiavimo prielaidos;“. 3. Pakeisti 6 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir jį išdėstyti taip: „10) vartojimo kredito gavėjo teisė šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais nedelsiant ir nemokamai gauti informaciją apie rezultatus, gautus duomenų bazėse registruose ir informacinėse sistemose patikrinus vartojimo kredito gavėjo mokumą kreditingumą;“. 4. Pakeisti 6 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) vartojimo kredito gavėjo teisė grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir informacija apie vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo (tarpusavio skolinimo atveju) teisę į kompensaciją, šios kompensacijos apskaičiavimo, atsižvelgiant į šio įstatymo 17 straipsnio nuostatas, tvarka.“
skirsnio pavadinimo pakeitimas Pakeisti trečiojo skirsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas Pakeisti 8 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „8 straipsnis. Pareiga įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą kreditingumą
vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą kreditingumą, remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir prireikus mokumui atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamoje naudojamuose duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose atlikęs patikrinimą arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais dokumentais.
Vartojimo kredito gavėjo mokumo kreditingumo patikrinimas mokumui kreditingumui vertinti naudojamoje naudojamuose duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus. 2. Jeigu vartojimo kredito sutarties šalys po vartojimo kredito sutarties sudarymo susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą, prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą vartojimo kredito davėjas atnaujina turimą finansinę informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo įvertina jo mokumą kreditingumą. 3. Vartojimo kredito gavėjų mokumo kreditingumo vertinimo tikslais naudojami asmens duomenys tvarkomi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. 4.
4Vartojimo kredito gavėjų mokumo kreditingumo vertinimo taisyklės rengiamos vadovaujantis šiais vartojimo
kredito gavėjų mokumo kreditingumo vertinimo principais reikalavimais, kuriuos nustato šio įstatymo 22 straipsnyje nurodyta priežiūros institucija.:
1) vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo tikslas yra įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti;
2) vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo potencialas;
3) skolinimas grindžiamas (atsižvelgiama į istorinius duomenis, ekonomikos cikliškumą) visų vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio ribojimu;
4) vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį. 5. Šio straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus detalizuoja priežiūros institucija. 56. Vartojimo kredito gavėjas privalo pateikti vartojimo kredito davėjo prašomą informaciją, reikalingą vartojimo kredito gavėjo mokumui kreditingumui įvertinti. 67.
mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo mokumą kreditingumą ir vartojimo kredito davėjo neįvertintos arba netinkamai įvertintos aplinkybės iš esmės lėmė pavėluotą įmokų mokėjimą.“
Pakeisti 9 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „9 straipsnis. Duomenų bazės Registrai ir informacinės sistemos
kredito gavėjų mokumo kreditingumo vertinimo vertinimui naudojamų duomenų bazių valdytojai registrų ir informacinių sistemų tvarkytojai privalo nediskriminacinėmis sąlygomis teikti duomenis kitose valstybėse narėse įsisteigusiems vartojimo kredito davėjams. 2. Jeigu prašymas gauti vartojimo kreditą atmetamas remiantis vartojimo kredito gavėjo mokumo kreditingumo patikrinimo duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose metu gautais rezultatais, vartojimo kredito davėjas nedelsdamas ir nemokamai informuoja vartojimo kredito gavėją apie šio patikrinimo rezultatus ir pateikia informaciją apie duomenų bazę registrus ir informacines sistemas, kurioje kuriose atliktas jo mokumo kreditingumo patikrinimas. 3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija neteikiama, kai pateikti tokią informaciją draudžiama pagal kitus teisės aktus arba kai tokios informacijos pateikimas prieštarauja viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo tikslams. 4. Priežiūros institucija savo nustatyta tvarka ir vadovaudamasi asmens duomenų teisinę apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais turi teisę tvarkyti duomenis apie vartojimo kredito gavėjus. Vartojimo kredito davėjai privalo priežiūros institucijai teikti duomenis apie vartojimo kredito gavėjus ir turi teisę naudotis šiais duomenimis priežiūros institucijos teisės aktų nustatyta tvarka.“
1.
taip: „2) vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito tarpininko, jei taikoma ir jis yra fizinis asmuo, taip pat paskolos davėjo (tarpusavio skolinimo atveju) vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas; vartojimo kredito davėjo ir, jei taikoma, vartojimo kredito tarpininko pavadinimas, buveinės adresas;“
dalį 14¹ punktu:
„14¹) vartojimo kredito gavėjo teisė nusiraminimo laikotarpiu
atsisakyti vartojimo kredito sutarties, šios teisės įgyvendinimo tvarka, taip pat informacija apie vartojimo kredito gavėjo pareigą grąžinti išmokėtą vartojimo kredito sumą;“
taip: „17) vartojimo kredito gavėjo teisė grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir jo grąžinimo tvarka, informacija apie vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo (tarpusavio skolinimo atveju) teisę į kompensaciją ir šios kompensacijos apskaičiavimo, atsižvelgiant į šio įstatymo 17 straipsnio nuostatas, tvarka;“
taip:
„20) kompetentingos priežiūros institucijos
pavadinimas ir adresas.“
5Pakeisti 11 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:
„8. Pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį laikotarpį nei 6 mėnesiai (180 dienų). Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.“
straipsniu Papildyti Įstatymą 11¹ straipsniu:
„11¹straipsnis. Vartojimo kredito sutarčių
sudarymo ir lėšų išmokėjimo ribojimai
sutartis negali būti sudaroma su jaunesniu kaip 18 metų asmeniu. 2.
sutartis negali būti sudaroma su neveiksniu asmeniu ar ribotai veiksniu asmeniu, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito davėjas ar vartojimo kredito tarpininkas turi pagrindžiančius dokumentus, kad neveiksnaus asmens vardu vartojimo kredito sutartį sudaro jo globėjas arba ribotai veiksnus asmuo vartojimo kredito sutarties sudarymui turi rūpintojo sutikimą. Vartojimo kredito davėjas ir vartojimo kredito tarpininkas privalo įsitikinti, kad asmuo, norintis sudaryti vartojimo kredito sutartį, nėra pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu. 3. Lėšos pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui negali būti išmokamos nuo
12 straipsnis. 14 straipsnio pakeitimas Pakeisti 14 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „14 straipsnis. Neterminuotos vartojimo kredito sutarties nutraukimas
gavėjas, nepatirdamas papildomų išlaidų, turi teisę bet kuriuo metu nutraukti neterminuotą vartojimo kredito sutartį, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito gavėjas ir vartojimo kredito davėjas bei paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo atveju) yra susitarę dėl išankstinio pranešimo laikotarpio. Šis laikotarpis negali būti ilgesnis kaip vienas mėnuo. 2. Vartojimo kredito sutarties šalys sutartyje gali numatyti, kad vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo atveju) turi teisę nutraukti neterminuotą vartojimo kredito sutartį bent prieš du mėnesius pateikdamas vartojimo kredito gavėjui patvariojoje laikmenoje parengtą rašytinį pranešimą apie vartojimo kredito sutarties nutraukimą. 3. Vartojimo kredito sutarties šalys sutartyje gali numatyti, kad vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo atveju) turi teisę dėl objektyviai pagrįstų priežasčių nutraukti lėšų išmokėjimą pagal neterminuotą vartojimo kredito sutartį.
Vartojimo kredito davėjas turi pranešti vartojimo kredito gavėjui apie lėšų išmokėjimo nutraukimą ir nurodyti to priežastis patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu, jei įmanoma, prieš lėšų išmokėjimo nutraukimą arba nedelsiant po to, išskyrus atvejus, kai pateikti tokią informaciją draudžiama pagal kitus teisės aktus arba kai tokios informacijos pateikimas prieštarauja viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo tikslams.“
straipsniu Papildyti Įstatymą 14¹ straipsniu: „14¹ straipsnis. Nusiraminimo laikotarpis
1Nusiraminimo laikotarpiu vartojimo kredito gavėjas,
nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti vartojimo kredito sutarties ir grąžinti vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui (tarpusavio skolinimo atveju) jam išmokėtą vartojimo kredito sumą nemokėdamas palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išlaidų ar kompensacijų. Nusiraminimo laikotarpis prasideda:
1) nuo vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos;
2) nuo dienos, kurią vartojimo kredito gavėjas gavo vartojimo kredito sutarties nuostatas ir sąlygas bei informaciją pagal šio įstatymo 11 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalį, jeigu ta diena yra vėlesnė už šios dalies 1 punkte nurodytąją. 2. Vartojimo kredito gavėjas, norėdamas nusiraminimo laikotarpiu pasinaudoti teise atsisakyti vartojimo kredito sutarties, ne vėliau kaip iki šio laikotarpio pabaigos praneša apie tai vartojimo kredito davėjui ir grąžina vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui (tarpusavio skolinimo atveju) jam išmokėtą vartojimo kredito sumą.
Tokiu atveju vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo atveju) neturi teisės iš vartojimo kredito gavėjo reikalauti palūkanų ar jokių kitų mokesčių, išlaidų ar kompensacijų. 3. Jeigu vartojimo kredito gavėjas nusiraminimo laikotarpiu pasinaudoja teise atsisakyti vartojimo kredito sutarties, be jokių papildomų įsipareigojimų nutraukiama ir su vartojimo kredito sutartimi susijusi papildomų paslaugų, kurias teikia vartojimo kredito davėjas arba trečioji šalis pagal jos ir vartojimo kredito davėjo sutartį, teikimo sutartis. 4. Nutraukus vartojimo kredito sutartį, pirkimo–pardavimo sutartis gali būti nutraukta kitų teisės aktų nustatyta tvarka. 5. Tais atvejais, kai vartojimo kredito gavėjas atsisako vartojimo kredito sutarties nusiraminimo laikotarpiu, netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos dėl pirkėjo teisės atsisakyti sutarties, sudarytos ne prekybai skirtose patalpose, ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatos dėl vartotojų teisės atsisakyti finansinių paslaugų sutarties, sudarytos nuotolinio ryšio priemonėmis. 6. Nusiraminimo laikotarpiu vartojimo kredito gavėjui naudojantis teise atsisakyti vartojimo kredito sutarties šio įstatymo 15 straipsnio nuostatos netaikomos.“14 straipsnis. 15 straipsnio pakeitimas 1.
1Pakeisti 15 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:
„2) nedelsdamas, ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie vartojimo kredito sutarties atsisakymą išsiuntimo vartojimo kredito davėjui dienos, grąžina vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui (tarpusavio skolinimo atveju) vartojimo kreditą ir palūkanas, susikaupusias nuo dienos, kurią buvo išmokėtas vartojimo kreditas, iki vartojimo kredito grąžinimo dienos. Šios palūkanos apskaičiuojamos pagal sutartą vartojimo kredito palūkanų normą. Vartojimo kredito sutarties atsisakymo atveju vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo atveju) neturi teisės iš vartojimo kredito gavėjo gauti jokios kitos kompensacijos, išskyrus kompensaciją už viešojo administravimo įstaigoms sumokėtus negrąžinamus mokesčius.“
15 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Jeigu vartojimo kredito gavėjas pagal šį straipsnį
pasinaudoja teise atsisakyti vartojimo kredito sutarties, jis turi teisę be jokių papildomų įsipareigojimų nutraukti nutraukiama ir su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų, kurias teikia vartojimo kredito davėjas arba trečioji šalis pagal jos ir vartojimo kredito davėjo sutartį, teikimo sutartį sutartis.“
1Pakeisti 16 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
„16 straipsnis. Susietojo vartojimo kredito sutarties
nutraukimas sutartys“. 2. Pakeisti 16 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Kai vartojimo kredito gavėjas pasinaudoja teise
atsisakyti prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties, jis turi teisę nutraukti be jokių papildomų įsipareigojimų nutraukiama ir susietojo vartojimo kredito sutartį sutartis be jokių papildomų įsipareigojimų.“
3Pakeisti 16 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2.
Kai vartojimo kredito gavėjas pasinaudoja teise atsisakyti prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties ar pasinaudoja teise ją nutraukti dėl to, kad Jeigu pardavėjas ar paslaugos teikėjas netiekia prekių ar neteikia paslaugų arba jos tiekiamos (teikiamos) tik iš dalies, arba jos neatitinka prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties, vartojimo kredito gavėjas turi teisę:
1) sustabdyti savo prievolių pagal susietojo vartojimo kredito sutartį vykdymą;
2) reikalauti, kad vartojimo kredito davėjas grąžintų jam sumokėtas įmokas.“16 straipsnis. 17 straipsnio pakeitimas
17 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Vartojimo kredito grąžinimo anksčiau nustatyto termino atveju vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo atveju) turi teisę į teisingą ir objektyviai pagrįstą kompensaciją už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su vartojimo kredito grąžinimu anksčiau nustatyto termino, atliekamu tuo laikotarpiu, kuriam nustatyta fiksuotoji vartojimo kredito palūkanų norma. Vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo atveju) gali reikalauti šios kompensacijos tik tuo atveju, kai anksčiau nustatyto termino grąžinamas vartojimo kreditas ar jo dalis viršija 2 320 eurų per bet kurį dvylikos mėnesių laikotarpį.“
išdėstyti taip: „3. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta kompensacija vartojimo kredito davėjui ir paskolos davėjui (tarpusavio skolinimo atveju) negali viršyti vieno procento anksčiau nustatyto termino grąžinamos vartojimo kredito dalies, jeigu laikotarpis nuo vartojimo kredito grąžinimo anksčiau nustatyto termino datos iki sutartos vartojimo kredito sutarties pabaigos datos yra ilgesnis kaip vieni metai.
Kitais atvejais kompensacija vartojimo kredito davėjui ir paskolos davėjui (tarpusavio skolinimo atveju) negali viršyti 0,5 procento anksčiau nustatyto termino grąžinamos vartojimo kredito dalies.“
17 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo atveju) išimtiniais atvejais gali reikalauti didesnės, negu nurodyta šio straipsnio 3 dalyje, kompensacijos, jeigu gali įrodyti, kad nuostoliai, kuriuos jis patyrė dėl anksčiau nustatyto termino grąžinamo vartojimo kredito, didesni už sumą, apskaičiuotą pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatas.“
17 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Jeigu vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo (tarpusavio skolinimo atveju) reikalaujama kompensacija didesnė už jo patirtus nuostolius, vartojimo kredito gavėjas gali reikalauti atitinkamai sumažinti kompensaciją. Tokiu atveju nuostolius sudaro sudarant vartojimo kredito sutartį sutartos palūkanų normos ir palūkanų normos, už kurią vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo atveju) gali skolinti rinkoje anksčiau termino grąžinamą vartojimo kreditą ar jo dalį, atsižvelgiant į administracines išlaidas dėl išankstinio grąžinimo, skirtumas.“
17 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip:
„7. Kompensacija vartojimo kredito davėjui ir paskolos davėjui (tarpusavio
skolinimo atveju) neturi viršyti palūkanų sumos, kurią vartojimo kredito gavėjas būtų sumokėjęs, jeigu vartojimo kreditą grąžintų vartojimo kredito sutartyje nurodytu laiku.”17 straipsnis. 19 straipsnio pakeitimas 1.
1Pakeisti 19 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
„19 straipsnis. Vartojimo kredito sutarties nutraukimas
vartojimo kredito davėjo arba paskolos davėjo (tarpusavio skolinimo atveju) reikalavimu“
2Pakeisti 19 straipsnio įžanginę dalį ir ją išdėstyti taip:
„Vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo atveju) turi teisę nutraukti vartojimo kredito sutartį, kai yra visos šios sąlygos:“18 straipsnis. 20 straipsnio pakeitimas Pakeisti 20 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „20 straipsnis. Vekselių, čekių ir skolos raštų naudojimas
kredito davėjui ir paskolos davėjui (tarpusavio skolinimo atveju) draudžiama priimti įmokas iš vartojimo kredito gavėjo vekseliais, čekiais ar skolos raštais. 2. Vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo atveju), pažeidęs šio straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą, turi atlyginti vartojimo kredito gavėjui visus nuostolius, susijusius su tolesniu vekselių, čekių ar skolos raštų naudojimu. 3. Nepažeisdamas šiame įstatyme nustatytų vartojimo kredito gavėjo teisių, vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo atveju) turi teisę priimti vekselius iš vartojimo kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdamas užtikrinti, kad vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti.“19 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas Pakeisti 21 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „21 straipsnis. Bendrai vartojimo kredito kainai taikomi reikalavimai
1Bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga,
pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. 2.
kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu bet kuriuo vartojimo kredito sutarties galiojimo momentu:
1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai yra didesnės kaip 0,04 procentų bendros vartojimo kredito sumos;
2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. 3. Priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, arba teismas Teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą.“
Papildyti Įstatymą 21¹ straipsniu: „21¹ straipsnis. Prašymas neleisti arba uždrausti sudaryti vartojimo kredito sutartis
turi teisę priežiūros institucijai pateikti prašymą neleisti jam sudaryti vartojimo kredito sutarčių, pakeisti šį prašymą ar jo atsisakyti. Prašyme neleisti sudaryti vartojimo kredito sutarčių turi būti nurodytas terminas, per kurį asmeniui nebūtų leidžiama sudaryti minėtų sutarčių. Prašymų neleisti sudaryti vartojimo kredito sutarčių pateikimo, šių prašymų pakeitimo ir atsisakymo tvarką nustato priežiūros institucija. 2. Prašymą neleisti sudaryti vartojimo kredito sutarčių pateikęs asmuo nedelsiant įrašomas į priežiūros institucijos tvarkomą Asmenų, dėl kurių yra pateikti prašymai neleisti jiems sudaryti vartojimo kredito sutarčių, sąrašą (toliau šiame straipsnyje – Sąrašas). Pasibaigus šio straipsnio 4 dalyje nurodytam terminui, asmuo, kuriam neleidžiama sudaryti minėtų sutarčių, išbraukiamas iš Sąrašo. 3.
Sąrašą ir išbraukiami iš jo priežiūros institucijos nustatyta tvarka. 4. Asmeniui, įrašytam į Sąrašą, neleidžiama sudaryti vartojimo kredito sutarčių jo prašyme nurodytą laikotarpį. Jeigu asmens prašyme neleisti jam sudaryti vartojimo kredito sutarčių nenurodytas terminas, per kurį jam nebūtų leidžiama sudaryti minėtų sutarčių, laikoma, kad šis terminas yra 2 metai nuo asmens įrašymo į Sąrašą dienos. 5. Asmeniui, piktnaudžiaujančiam teise sudaryti vartojimo kredito sutartis, teismas įstatymų nustatyta tvarka gali uždrausti sudaryti vartojimo kredito sutartis. Prašymą uždrausti asmeniui sudaryti vartojimo kredito sutartis arba prašymą panaikinti draudimą sudaryti vartojimo kredito sutartis turi teisę teismui pateikti asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Kreiptis į teismą dėl draudimo sudaryti vartojimo kredito sutartis panaikinimo turi teisę taip pat ir asmuo, kuriam buvo uždrausta sudaryti vartojimo kredito sutartis. Prašymai uždrausti asmeniui, piktnaudžiaujančiam šia teise, sudaryti vartojimo kredito sutartis arba prašymai panaikinti draudimą sudaryti vartojimo kredito sutartis mutatis mutandis nagrinėjami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso V dalies XXVIII skyriuje nustatyta tvarka. Teismas per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo uždrausti asmeniui, piktnaudžiaujančiam šia teise, sudaryti vartojimo kredito sutartis arba panaikinti draudimą sudaryti vartojimo kredito sutartis įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti sprendimo kopiją priežiūros institucijai. Priežiūros institucija teismo sprendimo pagrindu asmenis įrašo į Sąrašą teismo sprendime nurodytam laikotarpiui arba išbraukia iš jo. 6. Vartojimo kredito davėjams ir vartojimo kredito tarpininkams draudžiama sudaryti vartojimo kredito sutartį su įrašytu į Sąrašą asmeniu. Patikra, ar asmuo nėra įrašytas į Sąrašą, atliekama sprendimo dėl vartojimo kredito suteikimo priėmimo momentu.
Vartojimo kredito sutartis, sudaryta su į Sąrašą įrašytu asmeniu, laikoma negaliojančia. 7. Vartojimo kredito davėjai ir vartojimo kredito tarpininkai turi teisę naudotis asmenų, įtrauktų į Sąrašą, duomenimis priežiūros institucijos teisės aktų nustatyta tvarka.“
Pakeisti penktojo skirsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
Pakeisti 22 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„22 straipsnis. Viešasis vartojimo kredito davėjų sąrašas
tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys. 2. Vartojimo kredito davėjo vadovu, fiziniu arba juridiniu asmeniu, arba kartu veikiančiu asmeniu, kuriam tiesiogiai ar netiesiogiai priklausančių balsavimo teisių arba įstatinio kapitalo dalis yra lygi arba viršija 20 procentų arba kuris gali daryti tiesioginį ir
(arba) netiesioginį lemiamą poveikį, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatyme, vartojimo kredito davėjo veiklai, negali būti asmuo, pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, susijusį su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu, sunkų, labai sunkų nusikaltimą arba nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai ar juos atitinkančias nusikalstamas veikas pagal kitų valstybių baudžiamuosius įstatymus, jeigu jo teistumas nėra išnykęs.
Kartu veikiančiais asmenimis šiame straipsnyje laikomi du arba daugiau asmenų, kurie, remdamiesi aiškiai sudarytu ar numanomu žodiniu arba rašytiniu susitarimu, įgyvendina arba siekia įgyvendinti savo teises, turimas pagal šioje dalyje nurodytą vartojimo kredito davėjo įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį. 23. Asmuo gali būti įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, jeigu jis atitinka šio įstatymo ir priežiūros institucijos teisės aktų reikalavimus ir pateikia priežiūros institucijai šiuos dokumentus ir informaciją:
1) priežiūros institucijos nustatytos formos prašymą įrašyti jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą;
2) informaciją apie viešąjį registrą, kuriame priežiūros institucija gali patikrinti pagrindinius asmens duomenis.
Kilus abejonių, priežiūros Priežiūros institucija prireikus turi teisę prašyti pateikti išplėstinį viešojo registro išrašą;
3) informaciją apie šio straipsnio 2 dalyje nurodytus asmenis ir dokumentus ir duomenis, patvirtinančius, kad jie atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus;
34) vartojimo kredito gavėjų mokumo kreditingumo vertinimo taisykles;
45) vartojimo kredito gavėjų skundų nagrinėjimo taisykles ir informaciją apie duomenų bazes registrus ir informacines sistemas, kuriose tikrinamas vartojimo kredito gavėjų mokumas kreditingumas;
56) vartojimo kredito davėjo vardu veikiančių vartojimo kredito tarpininkų sąrašą, jeigu asmuo naudojasi vartojimo kredito tarpininkų paslaugomis. 34. Priežiūros institucija, išnagrinėjusi asmens prašymą, informaciją ir pateiktus dokumentus, ne vėliau kaip per 15 30 darbo dienų nuo prašymo pateikimo gavimo dienos priima sprendimą įrašyti arba atsisakyti įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ir apie tai raštu praneša pareiškėjui.
Kilus abejonių, priežiūros institucija turi teisę prašyti asmens pateikti papildomą informaciją ar dokumentus kuriuos jis turi pateikti priežiūros institucijai ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo priežiūros institucijos pranešimo gavimo dienos Jei priežiūros institucija paprašo papildomų dokumentų ir (arba) informacijos, reikalingos sprendimui priimti, arba juos savo iniciatyva pateikia prašymą dėl įrašymo į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą pateikęs asmuo ir (arba) priežiūros institucija dėl informacijos pateikimo kreipiasi į šio įstatymo 22² straipsnyje nurodytus asmenis, Šiuo atveju priežiūros institucija sprendimą įrašyti arba atsisakyti įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ji priima ne vėliau kaip per 1530 darbo dienų nuo papildomos informacijos ir (arba) dokumentų pateikimo gavimo dienos. 45. Priežiūros institucija atsisako įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, jeigu asmuo neatitinka šiame įstatyme ir priežiūros institucijos teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nepateikia šio straipsnio 2 dalyje teisės aktuose nurodytų dokumentų ir (arba) informacijos, pateikia ne visą informaciją ir (arba) dokumentus ir per nustatytą terminą dokumentų ir (arba) informacijos nepapildo, pateikia neteisingą informaciją. 56. Vartojimo kredito davėjas nedelsdamas privalo pateikti priežiūros institucijai informaciją apie aplinkybių, buvusių įrašant asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, ir šio straipsnio 2 dalyje teisės aktuose nurodytų dokumentų ir (arba) informacijos pasikeitimus, kai tik šie pasikeitimai įvyksta. 67.
išbraukti vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, jeigu:
1) paaiškėja, kad įrašant į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą vartojimo kredito davėjas pateikė priežiūros institucijai suklastotus dokumentus;
2) paaiškėja šio straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės;
23) vartojimo kredito davėjas per nustatytą terminą, kuris turi būti ne trumpesnis kaip 20 darbo dienų, nepašalina aplinkybių, dėl kurių jis yra laikinai išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo;
34) vartojimo kredito davėjas šiurkščiai pažeidė teisės aktus arba per vienus vienerius metus pakartotinai padarė pažeidimą, už kurį jam buvo paskirta pritaikyta šiame įstatyme nustatyta bauda poveikio priemonė;
45) vartojimo kredito davėjui yra iškelta bankroto byla, jis likviduojamas ar pasibaigia kitais įstatymų nustatytais pagrindais;
6) vartojimo kredito davėjas nepradeda verstis vartojimo kreditų teikimo veikla per 6 mėnesius nuo jo įrašymo į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą dienos arba nebevykdo šios veiklos daugiau kaip 6 mėnesius;
7) vartojimo kredito davėjas pateikia prašymą išbraukti jį iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, kai vartojimo kredito davėjas nepradeda verstis vartojimo kreditų teikimo veikla arba nebevykdo šios veiklos ir neturi galiojančių vartojimo kredito sutarčių. 78. Vartojimo kredito davėjas, priežiūros institucijos sprendimu išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo šio straipsnio 6
nurodytais pagrindais, gali būti vėl įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ne anksčiau kaip po vienų vienerių metų nuo sprendimo išbraukti jį iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo priėmimo dienos. 89.
laikinai išbraukti vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, jeigu
1) paaiškėja, kad įrašant vartojimo kredito davėją į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą buvo pateikti neteisingi duomenys;
2) vartojimo kredito davėjas nepateikia informacijos šio įstatymo 23 straipsnyje nustatyta tvarka. 910. Priežiūros institucija, gavusi iš vartojimo kredito davėjo rašytinę informaciją, kad pašalintos priežastys, dėl kurių jis buvo laikinai išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, ne vėliau kaip per 5
šios informacijos gavimo dienos vėl įrašo vartojimo kredito davėją į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Jei priežiūros institucija paprašo papildomų dokumentų ir (arba) informacijos, reikalingos sprendimui priimti, ir (arba) juos savo iniciatyva pateikia vartojimo kredito davėjas, priežiūros institucija sprendimą įrašyti arba atsisakyti įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą priima ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo papildomos informacijos ir (arba) dokumentų gavimo dienos. 10. Priežiūros institucija privalo išbraukti vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo rašytiniu vartojimo kredito davėjo prašymu. 11. Vartojimo kredito davėjas, nutraukęs vartojimo kreditų teikimo veiklą, apie tai praneša priežiūros institucijai. 12. Priežiūros institucija viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą skelbia priežiūros institucijos interneto svetainėje. Asmenys įrašomi į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, išbraukiami iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo ir Viešasis vartojimo kredito davėjų sąrašas tvarkomas priežiūros institucijos teisės aktuose nustatyta tvarka.“
Papildyti Įstatymą 22¹ straipsniu:
„22¹ straipsnis. Teisių ir pareigų pagal vartojimo
kredito sutartis perleidimas 1.
Vartojimo kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui. 2. Priežiūros institucija, išbraukusi vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo šio įstatymo 22 straipsnio 7 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytais pagrindais, turi teisę įpareigoti vartojimo kredito davėją perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis kitam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui. 3. Teisių ir pareigų pagal vartojimo kredito sutartis perleidimo tvarką nustato priežiūros institucija.“
Papildyti Įstatymą 22² straipsniu:
„22² straipsnis. Priežiūros institucijos teisė
į informaciją
ir juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų padaliniai priežiūros institucijos prašymu privalo pateikti jai informaciją, taip pat ir konfidencialią, duomenis, dokumentus, jų kopijas, reikalingą jos funkcijoms atlikti ir teisėms įgyvendinti. 2. Priežiūros institucija turi teisę kreiptis į kitų valstybių narių ar užsienio valstybių kompetentingas institucijas, finansų ir kapitalo rinkos priežiūros institucijas, už vartotojų teisių apsaugą atsakingas institucijas ar kitas institucijas, fizinius ir juridinius asmenis, kitas organizacijas ir jų padalinius su prašymu pateikti informaciją, reikalingą priežiūros funkcijoms atlikti ir teisėms įgyvendinti.“
Pakeisti 23 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Vartojimo kredito davėjai ne rečiau kaip kartą per metus privalo pateikti priežiūros institucijai informaciją apie vykdomą vartojimo kreditų teikimo veiklą priežiūros institucijos nustatytais terminais ir tvarka, įskaitant informaciją apie suteiktų vartojimo kreditų rūšis, skaičių ir mastą, vidutines vartojimo kreditų sumas, vidutinę bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, metinę vartojimo kredito palūkanų normą, vartojimo kredito sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemones, vartotojų pradelstų mokėjimų sumas. Šią informaciją priežiūros institucija apibendrinusi skelbia viešai priežiūros institucijos teisės aktuose nustatyta tvarka.“
Papildyti Įstatymą 23¹ straipsniu:
„23¹ straipsnis. Vartojimo kredito davėjo finansinių
ataskaitų rinkiniai
finansinių ataskaitų rinkinius, kurie turi būti audituoti. 2. Metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymui, auditui ir jo atlikimo tvarkai taikomi Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai.“
Pakeisti 24 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„24 straipsnis. Viešasis Viešieji vartojimo
kredito tarpininkų sąrašas sąrašai
veikla, veikdamas kaip nepriklausomas vartojimo kredito tarpininkas, tik tada, kai priežiūros institucija jį įrašo į viešąjį nepriklausomų vartojimo kredito tarpininkų sąrašą. 2. Asmuo turi teisę verstis vartojimo kredito tarpininko veikla, veikdamas vieno arba kelių vartojimo kredito davėjų vardu, t. y. kaip priklausomas tarpininkas, tik tada, kai vartojimo kredito davėjas jį įrašo į viešąjį vartojimo kredito davėjo vardu veikiančių tarpininkų sąrašą.
Kiekvienas vartojimo kredito davėjas privalo tvarkyti viešąjį jo vardu veikiančių vartojimo kredito tarpininkų sąrašą ir užtikrinti, kad asmenys jo vardu veiktų tik tada, kai šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka buvo įrašyti į viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą. 23. Asmuo gali būti įrašytas į šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą, kai pateikia priežiūros institucijai arba vartojimo kredito davėjui informaciją apie viešąjį registrą, kuriame priežiūros institucija arba vartojimo kredito davėjas gali patikrinti pagrindinius asmens duomenis. Kilus abejonių, priežiūros Priežiūros institucija arba vartojimo kredito davėjas prireikus turi teisę prašyti asmenį pateikti išplėstinį viešojo registro išrašą. 3. Asmuo neprivalo priežiūros institucijai pateikti šio straipsnio 2 dalyje nurodytos informacijos, jeigu vartojimo kredito davėjas šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka informavo priežiūros instituciją apie jį kaip vartojimo kredito tarpininką. Toks asmuo į viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą įrašomas po to, kai vartojimo kredito davėjas šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka informavo priežiūros instituciją apie jį kaip vartojimo kredito tarpininką. 4. Priežiūros institucija ir vartojimo kredito davėjai apie asmens įrašymą į viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus sąrašus skelbia ir šią informaciją periodiškai atnaujina savo interneto svetainėje svetainėse.
Asmenys įrašomi į viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą ir viešasis Viešieji vartojimo kredito tarpininkų sąrašas sąrašai tvarkomas tvarkomi priežiūros institucijos teisės aktuose nustatyta tvarka.“
Papildyti Įstatymą 25¹ straipsniu: „25¹ straipsnis. Viešasis tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašas
tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą. Teisės verstis tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys. 2. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus vadovu, fiziniu arba juridiniu asmeniu, arba kartu veikiančiu asmeniu, kuriam tiesiogiai ar netiesiogiai priklausančių balsavimo teisių arba įstatinio kapitalo dalis yra lygi arba viršija 20 procentų arba kuris gali daryti tiesioginį ir
(arba) netiesioginį lemiamą poveikį, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatyme, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veiklai, negali būti asmuo, pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, susijusį su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu, sunkų, labai sunkų nusikaltimą arba nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai ar juos atitinkančias nusikalstamas veikas pagal kitų valstybių baudžiamuosius įstatymus, jeigu jo teistumas nėra išnykęs.
Kartu veikiančiais asmenimis šiame straipsnyje laikomi du arba daugiau asmenų, kurie, remdamiesi aiškiai sudarytu ar numanomu žodiniu arba rašytiniu susitarimu, įgyvendina arba siekia įgyvendinti savo teises, turimas pagal šioje dalyje nurodytą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus įstatinio kapitalo ir
(arba) balsavimo teisių dalį. 3. Asmuo gali būti įrašytas į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, jeigu jis atitinka šio įstatymo ir priežiūros institucijos teisės aktų reikalavimus ir pateikia priežiūros institucijai šiuos dokumentus ir informaciją:
patikrinti pagrindinius asmens duomenis.
Priežiūros institucija prireikus turi teisę prašyti pateikti išplėstinį viešojo registro išrašą;
3) informaciją apie šio straipsnio 2 dalyje nurodytus asmenis ir dokumentus bei duomenis, patvirtinančius, kad jie atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus;
kredito gavėjų kreditingumas;
tarpininkų sąrašą, jeigu asmuo naudojasi vartojimo kredito tarpininkų paslaugomis.“
Papildyti Įstatymą penktuoju¹ skirsniu:
straipsnis. Reikalavimai tarpusavio skolinimui
vienam vartojimo kredito gavėjui gali suteikti ne didesnį kaip 500 eurų vartojimo kreditą per dvylikos mėnesių laikotarpį. 2. Bendra visiems vartojimo kredito gavėjams paskolos davėjo suteiktų vartojimo kreditų suma negali būti didesnė kaip 5 000 eurų per dvylikos mėnesių laikotarpį. 3. Šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų laikymąsi privalo užtikrinti tarpusavio skolinimo platformos operatorius. 25³ straipsnis. Reikalavimai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui 1.
Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mutatis mutandis taikomos visos šiame įstatyme ir jį įgyvendinančiuose priežiūros institucijos teisės aktuose vartojimo kredito davėjui taikomos nuostatos, išskyrus šio įstatymo 22 straipsnio 1–5 dalių nuostatas. 2. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui kiti įstatymai, reglamentuojantys finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, jeigu tarpusavio skolinimo platformos operatorius yra finansų įstaiga, taip pat atitinkamos teisinės formos, kurios pagrindu tarpusavio skolinimo platformos operatorius veikia, asmeniui taikomi tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip. 3. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 40 000 eurų. 4. Tarpusavio skolinimo platformos operatorius privalo parengti ir patvirtinti veiklos tęstinumo planą, numatantį priemones ir procedūras, skirtas užtikrinti, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla būtų vykdoma nuolat ir nenutrūkstamai, taip pat užtikrinančias sklandų vartojimo kredito sutarčių administravimą ir nepertraukiamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą nenumatytų aplinkybių atvejais. 5.
platformos operatorius privalo nuolat laikytis šių reikalavimų:
1) sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis paskolos davėjui ir vartojimo kredito gavėjui sąlygomis ir jų interesais, taip pat nediskriminuoti vartojimo kredito gavėjų;
2) veikti rūpestingai, profesionaliai ir atsargiai;
3) turėti ir naudoti veiklai reikalingas bei patikimas priemones ir procedūras;
4) paskolos davėjui ir vartojimo kredito gavėjui pakankamai atskleisti su jais susijusią ir jiems reikalingą informaciją;
5) įgyvendinti ir taikyti veiksmingas organizacines ir administracines priemones, skirtas užkirsti kelią interesų konfliktams, kurie galėtų neigiamai paveikti paskolos davėjų ir vartojimo kredito gavėjų interesus;
6) užtikrinti, kad informacija, duomenys ir dokumentai apie paskolos davėją, taip pat ikisutartinė, sutartinė ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus susirašinėjimo su paskolos davėju ir vartojimo kredito gavėju informacija, duomenys ir dokumentai (gautus paskolos davėjo ir vartojimo kredito gavėjo sutikimus, patvirtinimus ir kitų šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimą ar svarbią su vartojimo kredito suteikimu susijusią informaciją patvirtinantys duomenys, dokumentai ir informacija) būtų saugomi ne trumpiau kaip 10 metų nuo vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos, jeigu kiti teisės aktai nenustato ilgesnio dokumentų saugojimo termino;
8) vykdyti priežiūros institucijos nurodymus. 6. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. 7.
platformos operatorius savo interneto svetainėje privalo skelbti šią informaciją:
1) tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pavadinimą, buveinės adresą ir duomenis ryšiui palaikyti;
2) informaciją apie organizacines ir administracines priemones, skirtas užkirsti kelią interesų konfliktams;
3) detalią išieškojimo vykdymo procedūrą vartojimo kredito gavėjui laiku nevykdant vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų;
4) kitą priežiūros institucijos teisės aktuose nurodytą informaciją. 25⁴ straipsnis. Papildomi informavimo sudarant vartojimo kredito sutartį reikalavimai
sutarties sudarymo tarpusavio skolinimo platformos operatorius, be kitos šiame įstatyme nurodytos informacijos, paskolos davėjui privalo pateikti šią informaciją:
mokesčius ir kitus mokėjimus;
2) vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo rezultatus;
3) detalią išieškojimo vykdymo procedūrą vartojimo kredito gavėjui laiku nevykdant vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų;
4) informaciją apie tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veiklos tęstinumo planą;
5) informaciją apie tai, ar paskolos davėjas turi teisę perleisti reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui;
6) kitas paskolos davėjo, vartojimo kredito gavėjo ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus teises ir pareigas, susijusias su tarpusavio skolinimu. 2. Iki vartojimo kredito sutarties sudarymo tarpusavio skolinimo platformos operatorius privalo supažindinti paskolos davėją su paskolos davėjo prisiimama rizika (operatoriaus nemokumo rizika, pasitraukimo iš veiklos rizika, interesų konflikto rizika, vartojimo kredito gavėjo nemokumo rizika, netinkamo vartojimo kredito sutarties vykdymo rizika ir kitomis konkrečiam tarpusavio skolinimo platformos operatoriui ir jo veiklai būdingomis rizikos rūšimis). 3.
sutarties sudarymo tarpusavio skolinimo platformos operatorius, be kitos šiame įstatyme nurodytos informacijos, vartojimo kredito gavėjui privalo pateikti informaciją apie vartojimo kredito gavėjo, paskolos davėjo ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus teises ir pareigas, susijusias su tarpusavio skolinimu. 4. Priežiūros institucija turi teisę detalizuoti tarpusavio skolinimo, tarpusavio skolinimo platformos ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veiklos reikalavimus.”
Pakeisti 27 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Šio įstatymo pažeidimus nagrinėja ir sankcijas poveikio priemones už šio įstatymo pažeidimus taiko priežiūros institucija.“
28 straipsnio 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) prižiūri, ar vartojimo kredito davėjai, ir vartojimo kredito tarpininkai ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriai tinkamai laikosi šiame įstatyme ir jo pagrindu priimtuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų;“
straipsnio 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) savo iniciatyva nagrinėja galimus šio įstatymo ir jo pagrindu priimtų teisės aktų pažeidimus;“
28 straipsnį nauju 4 punktu ir jį išdėstyti taip: „4) atlieka asmenų veiklos patikrinimus, jeigu įtaria, kad jie pažeidžia šį įstatymą ir jo pagrindu priimtus teisės aktus;“
28 straipsnį nauju 5 punktu ir jį išdėstyti taip: „5) gauna priežiūrai atlikti reikalingą informaciją, duomenis, dokumentus, jų kopijas, kitą informaciją, duomenis, dokumentus ir jų kopijas iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, registrų ar informacinių sistemų, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatorių, kitų fizinių ir juridinių asmenų, kitų organizacijų ir jų padalinių; 5.
Papildyti 28 straipsnį nauju 6 punktu ir jį išdėstyti taip:
„6) tvarko Asmenų, dėl kurių yra pateikti prašymai neleisti jiems
sudaryti vartojimo kredito sutarčių, sąrašą;“
straipsnio 7 punktą ir jį išdėstyti taip: „7) skiria taiko šiame įstatyme nustatytas sankcijas poveikio priemones vartojimo kredito davėjams, ir vartojimo kredito tarpininkams ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriams, taip pat kitiems asmenims, pažeidusiems šį įstatymą ar jo pagrindu priimtus teisės aktus;“32 straipsnis. 29 straipsnio pakeitimas Pakeisti 29 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:
„2) prašyme nurodyti faktiniai duomenys jau buvo patikrinti
ir dėl jų priimtas priežiūros institucijos nutarimas (sprendimas);“
Pakeisti 31 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Priežiūros institucija galimus šio įstatymo pažeidimus išnagrinėja ir sankcijas poveikio priemones skiria taiko ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo šio įstatymo 29 straipsnyje nurodyto prašymo priežiūros institucijai pateikimo dienos ar šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodyto sprendimo priėmimo dienos.“34 straipsnis. 33 straipsnio pakeitimas Pakeisti 33 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „33 straipsnis. Nutarimas (sprendimas) atlikus šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą 1.
Priežiūros institucija, atlikusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, priima nutarimą (sprendimą), kuriame turi būti nurodyta:
1) nutarimą (sprendimą) priėmusios institucijos pavadinimas;
2) nutarimo (sprendimo) priėmimo data ir vieta;
3) nutarimą (sprendimą) priėmusio asmens (kolegialaus organo) duomenys, posėdžio sekretorius, šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūros dalyviai ir kiti dalyvavę suinteresuoti asmenys;
4) asmens, dėl kurio veiksmų (neveikimo) buvo priimtas nutarimas (sprendimas), duomenys;
5) šio įstatymo 29 straipsnyje nurodyto prašymo turinys;
6) nustatytos šio įstatymo nuostatų pažeidimo faktinės aplinkybės;
7) pažeidimo faktą patvirtinantys įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas (sprendimas);
8) šio įstatymo straipsnis, nustatantis atsakomybę už pažeidimą;
9) asmens, dėl kurio veiksmų (neveikimo) buvo priimtas nutarimas (sprendimas), paaiškinimai ir jų įvertinimas;
10) priimtas sprendimas;
11) nutarimo (sprendimo) įvykdymo tvarka ir terminas, per kurį nutarimą (sprendimą) būtina įvykdyti;
12) nutarimo (sprendimo) apskundimo terminai ir tvarka. 2. Priežiūros institucija, atlikusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, turi teisę priimti šiuos sprendimus:
1) įpareigoti asmenį, pažeidusį šio įstatymo reikalavimus, nutraukti neteisėtus veiksmus;
2) taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas poveikio priemones;
3) netaikyti sankcijų poveikio priemonių, kai nenustatomas šio įstatymo nuostatų pažeidimas. 3. Šiame straipsnyje nurodytas priežiūros institucijos nutarimas (sprendimas) per 3 darbo dienas nuo jo priėmimo registruotu laišku išsiunčiamas pareiškėjui ir asmeniui, dėl kurio šis nutarimas (sprendimas) priimtas.“
Pakeisti 34 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„34 straipsnis. Atsakomybė už šio įstatymo
pažeidimus
šio įstatymo nuostatų pažeidimus priežiūros institucija gali skirti nuo 289 iki 8 688 eurų baudą.
Pakartotinai per vienus metus padarius pažeidimą, už kurį jau buvo paskirta šio įstatymo nustatyta bauda, gali būti skiriama didesnė, iki 34
įstatymo saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, priežiūros institucija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali taikyti nuobaudą–įspėjimą, neskirdama baudos. 1. Priežiūros institucija turi teisę asmenims skirti šias baudas:
1) už priežiūros institucijos reikalavimo pateikti informaciją ir dokumentus, reikalingus šio įstatymo pažeidimui tirti, nevykdymą ar netinkamą vykdymą, jeigu prieš tai asmuo buvo įspėtas dėl šio reikalavimo nevykdymo – iki 2 896 eurų;
2) už priežiūros institucijos pagal šį įstatymą duotų nurodymų nevykdymą ar netinkamą vykdymą – iki 1 procento bendrųjų metinių veiklos pajamų praėjusiais finansiniais metais arba iki 1448 eurų už kiekvieną nurodymo nevykdymo ar netinkamo vykdymo dieną;
3) už vertimąsi vartojimo kredito teikimo ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla, jeigu asmuo yra laikinai išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo ar viešojo tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašo, – iki 2 procentų bendrųjų metinių veiklos pajamų praėjusiais finansiniais metais;
4) už kitus šio įstatymo ir jo pagrindu priimtų teisės aktų pažeidimus – vartojimo kredito davėjui ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriui iki 0,1 procento bendrųjų metinių veiklos pajamų praėjusiais finansiniais metais, kitiems asmenims iki 2 896 eurų, taip pat kitas šiame įstatyme nustatytas poveikio priemones. 2.
kurį jau buvo pritaikyta šio įstatymo nustatyta poveikio priemonė, gali būti skiriama bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių veiklos pajamų praėjusiais finansiniais metais arba šio įstatymo 22 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatyta poveikio priemonė. 3. Asmenims, kurie verčiasi vartojimo kredito teikimo, tarpininkavimo ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla, tačiau nėra įrašyti į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, viešąjį nepriklausomų vartojimo kredito tarpininkų sąrašą ar viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, priežiūros institucija turi teisę skirti iki 57 924 eurų baudą. 4. Jeigu pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, priežiūros institucija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali taikyti įspėjimą. 52. Skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 63 ir 74 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bauda mažinama nuo jos vidutinio iki minimalaus dydžio, o kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bauda didinama nuo jos vidutinio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos mažinimas ar didinimas motyvuojamas priežiūros institucijos nutarime (sprendime). 63. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padaręs pažeidimą asmuo savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms atsirasti, nutraukė pažeidimą, bendradarbiavo su priežiūros institucija tyrimo metu, atlygino nuostolius ir (ar) pašalino padarytą žalą.
Priežiūros institucija gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes. 74. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padaręs pažeidimą asmuo kliudė atlikti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus. 5. Skundą dėl priežiūros institucijos nutarimo skirti baudą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių bauda asmeniui, kuris pažeidė šį įstatymą, būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę baudą, negu šiame straipsnyje nustatyta minimali bauda. 6. Už priežiūros institucijos reikalavimo pateikti informaciją ir dokumentus, reikalingus šio įstatymo pažeidimui tirti, nevykdymą ar netinkamą vykdymą, jeigu prieš tai asmuo buvo įspėtas dėl šio reikalavimo nevykdymo, asmeniui gali būti skiriama bauda iki 2 896 eurų.“36 straipsnis. 35 straipsnio pakeitimas Pakeisti 35 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „35 straipsnis. Viešas skelbimas Priežiūros institucija, šio įstatymo 33 straipsnyje nurodytame nutarime (sprendime) konstatavusi, kad asmuo pažeidė šio įstatymo reikalavimus, apie tai skelbia viešai savo interneto svetainėje praėjus 30 kalendorinių dienų po nutarimo (sprendimo) priėmimo. Jeigu per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo (sprendimo) priėmimo asmuo, dėl kurio veiksmų nutarimas (sprendimas) priimtas, apskundžia jį teismui, priežiūros institucija apie šio įstatymo nuostatų pažeidimą viešai savo interneto svetainėje skelbia pasibaigus teismo procesui.“
Pakeisti 36 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „36 straipsnis. Priežiūros institucijos nutarimo (sprendimo) vykdymas
1Priežiūros institucijos nutarimas (sprendimas) turi būti įvykdytas ne vėliau kaip per 30
kalendorinių dienų nuo dienos, kurią šio įstatymo reikalavimus pažeidusiam asmeniui jis buvo įteiktas. Apskundus priežiūros institucijos nutarimą (sprendimą) dėl baudos skyrimo, bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos. 2. Priežiūros institucijos nutarimas (sprendimas) yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Priežiūros institucijos nutarimas (sprendimas) gali būti pateikiamas vykdyti ne vėliau kaip per trejus metus nuo jo priėmimo dienos.“
Pakeisti 37 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „37 straipsnis. Priežiūros institucijos nutarimo (sprendimo) apskundimas
1Asmuo, nesutinkantis su priežiūros institucijos nutarimu (sprendimu), turi teisę per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo (sprendimo) priėmimo dienos apskųsti jį teismui Lietuvos Respublikos
administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. 2. Kreipimasis į teismą sustabdo priežiūros institucijos nutarimo (sprendimo) dėl baudos skyrimo vykdymą.“39 straipsnis. 38 straipsnio pakeitimas Pakeisti 38 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Vartotojų ginčai su vartojimo kredito davėju, ir vartojimo kredito tarpininku ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriumi nagrinėjami Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme nustatyta tvarka.“
Pakeisti 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) tai, kad Lietuvos Respublikoje prašymus dėl šio įstatymo pažeidimų nagrinėja ir sankcijas poveikio priemones už šio įstatymo pažeidimus taiko priežiūros institucija;“. 41 straipsnis. 1 priedo pakeitimas
1Pakeisti 1 priedo 2.3 papunktį ir jį išdėstyti taip:
„2.3. bendra vartojimo kredito kaina: Vartojimo kredito palūkanų norma arba, jei taikoma, skirtingos vartojimo kredito palūkanų normos [Procentais:
Bendros vartojimo kredito kainos metinė norma (MN) Bendra vartojimo kredito kaina, išreikšta metiniu procentų dydžiu MN nurodoma siekiant padėti Jums palyginti skirtingus pasiūlymus. [Procentais, standartinis tipinis pavyzdys, kuriame nurodomos visos čia nustatytos normos apskaičiavimo prielaidos] Ar tam, kad būtų suteiktas vartojimo kreditas ar vartojimo kreditui būtų taikomos skelbiamos sąlygos, būtina:
Taip (ne) [Jei taip, nurodyti draudimo rūšis] Taip (ne) [Jei taip, nurodyti papildomų paslaugų rūšis] Su vartojimo kredito sutartimi susijusios išlaidos Jei taikoma Būtina turėti vieną ar kelias banko sąskaitas tam, kad būtų registruojamos mokėjimo operacijos ir išmokamos lėšos Jei taikoma Konkrečių mokėjimo priemonių (pvz., vartojimo kredito kortelių) naudojimo išlaidų suma Jei taikoma Kitos išlaidos, susijusios su vartojimo kredito sutartimi Jei taikoma Šioje formoje nurodytų išlaidų, susijusių su vartojimo kredito sutartimi, keitimo sąlygos Jei taikoma Pareiga sumokėti atlyginimą notarui Išlaidos pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais Įmokų nemokėjimas Jums gali turėti rimtų pasekmių (pvz., priverstinis pardavimas) ir gali pasunkinti vartojimo kredito gavimą. Dėl įmokų nemokėjimo Jūs turėsite sumokėti [taikoma palūkanų norma ir jos tikslinimo tvarka ir, kai taikoma, netesybos už įsipareigojimų nevykdymą].“
priedo 2.4 papunktį ir jį išdėstyti taip: „2.4. kiti svarbūs aspektai: Teisė atsisakyti sutarties Jūs turite teisę per 14 kalendorinių dienų atsisakyti vartojimo kredito sutarties. Išankstinis grąžinimas Jūs turite teisę bet kuriuo metu anksčiau nustatyto termino grąžinti visą vartojimo kreditą arba jo dalį. Vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas, jei taikoma, išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atveju turi teisę gauti kompensaciją. [Kompensacijos nustatymas (apskaičiavimo metodas) pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 17 straipsnį] Mokumo Kreditingumo tikrinimas duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose Vartojimo kredito davėjas privalo nedelsdamas nemokamai pranešti Jums apie mokumo kreditingumo patikrinimo duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose rezultatus, jeigu Jūsų prašymas gauti vartojimo kreditą buvo atmestas remiantis tokiu patikrinimu.
Tai netaikoma, kai suteikti informaciją draudžiama pagal kitus teisės aktus arba tai prieštarauja viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo tikslams. Teisė gauti vartojimo kredito sutarties projektą Pateikęs prašymą, Jūs turite teisę nemokamai gauti vartojimo kredito sutarties projekto kopiją. Ši nuostata netaikoma, jei vartojimo kredito davėjas, gavęs Jūsų prašymą, nenori su Jumis sudaryti vartojimo kredito sutarties. Jei taikoma Laikotarpis, kuriuo vartojimo kredito davėjas įsipareigoja pagal ikisutartinę informaciją. Ši informacija galioja nuo ... iki ...“. 42 straipsnis. 2 priedo pakeitimas
priedo 2.3 papunktį ir jį išdėstyti taip: „2.3. bendra vartojimo kredito kaina: Vartojimo kredito palūkanų norma arba, jei taikoma, skirtingos vartojimo kredito palūkanų normos [Procentais:
Bendros vartojimo kredito kainos metinė norma (MN) Bendra vartojimo kredito kaina, išreikšta metiniu procentų dydžiu.
MN nurodoma siekiant padėti Jums palyginti skirtingus pasiūlymus. [Procentais, standartinis tipinis pavyzdys, kuriame nurodomos visos čia nustatytos normos apskaičiavimo prielaidos] Jei taikoma Mokesčiai Jei taikoma Mokesčių keitimo sąlygos [Nuo vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos mokamos išlaidos ar taikomi mokesčiai] Išlaidos pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais Dėl įmokų nemokėjimo Jūs turėsite sumokėti [taikoma palūkanų norma ir jos tikslinimo tvarka, kai taikoma, netesybos už įsipareigojimų nevykdymą].“
priedo 2.4 papunktį ir jį išdėstyti taip: „2.4. kiti svarbūs aspektai: Vartojimo kredito sutarties nutraukimas [Vartojimo kredito sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka] Vartojimo kredito davėjas privalo nedelsdamas nemokamai pranešti Jums apie mokumo kreditingumo patikrinimo duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose rezultatus, jeigu Jūsų prašymas gauti vartojimo kreditą buvo atmestas remiantis tokiu patikrinimu. Tai netaikoma, kai suteikti informaciją draudžiama pagal kitus teisės aktus arba tai prieštarauja viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo tikslams Jei taikoma Laikotarpis, kuriuo vartojimo kredito davėjas įsipareigoja pagal ikisutartinę informaciją. Ši informacija galioja nuo … iki …“. 3.
priedo 2.5 papunktį ir jį išdėstyti taip:
„2.5. jei taikoma, papildoma informacija, kurią prieš
vartojimo kredito sutarties sudarymą pateikia asmuo, nurodytas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje, arba papildoma informacija, pateikiama skolos perskaičiavimui skirto vartojimo kredito atvejais: Dalinių įmokų mokėjimas ir (tam tikrais atvejais) paskirstymo tvarka Jūs turėsite sumokėti: [Dalinių įmokų mokėjimo grafiko, kuriame nurodoma vartojimo kredito gavėjui privalomų įmokų dydis, jų skaičius ir periodiškumas, standartinis tipinis pavyzdys] Bendra suma, kurią Jūs turėsite sumokėti Išankstinis grąžinimas Jūs turite teisę bet kuriuo metu anksčiau termino grąžinti visą vartojimo kreditą arba jo dalį. Jei taikoma Vartojimo kredito davėjas turi teisę gauti kompensaciją vartojimo kredito išankstinio grąžinimo atveju. [Kompensacijos nustatymas (apskaičiavimo metodas) pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 17 straipsnį]“43 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
d. 3. Šio įstatymo įsigaliojimo dieną viešajame vartojimo kredito davėjų sąraše esantys asmenys privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos pateikti priežiūros institucijai šio įstatymo 22 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų laikymosi patvirtinimo dokumentus ir duomenis. Priežiūros institucija išbraukia iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo asmenis, per nurodytą terminą neįvykdžiusius šios pareigos. 4. Asmenys, kurie Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus priežiūros institucijai pateikė iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą nėra įrašomi, o pateikti dokumentai jiems grąžinami per 5 darbo dienas. 5.
vartojimo kredito davėjų sąraše esantiems Lietuvos banko prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams, kurių šio įstatymo 22 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų nepriekaištingą reputaciją yra įvertinęs Lietuvos bankas. 6. Šio įstatymo 29 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 2 dalyje nurodyto įstatinio kapitalo reikalavimui nustatomas pereinamasis laikotarpis, t. y. iki
kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 20 000 eurų, o nuo 2017 m. sausio 1 d. –
bankas priima sprendimus ir atlieka veiksmus, reikalingus šiam įstatymui įgyvendinti. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia projektą rengusios darbo grupės nariai, Seimo nariai: Bronius Bradauskas Vytautas Gapšys Remigijus Žemaitaitis
Projekto Nr. XIIP-3370(2) lyginamasis variantas
2015 m. d. Nr. Vilnius1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, ir vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų mokumą kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais.“2 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas
2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant
palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui.
Į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jeigu privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis.“
2Pakeisti 2 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Fiksuotoji vartojimo kredito palūkanų norma – vartojimo kredito davėjo arba
paskolos davėjo ir vartojimo kredito gavėjo susitarta viena vartojimo kredito palūkanų norma, nustatyta visai vartojimo kredito sutarties trukmei, arba kelios vartojimo kredito palūkanų normos daliniams laikotarpiams, išimtinai taikant fiksuotą konkrečią palūkanų procentų dalį.
Jei vartojimo kredito sutartyje nustatytos ne visos vartojimo kredito palūkanų normos, laikoma, kad vartojimo kredito palūkanų norma yra fiksuota tik daliniams laikotarpiams, kurių vartojimo kredito palūkanų normos yra nustatomos išimtinai taikant fiksuotą konkrečią palūkanų procentų dalį, dėl kurios susitarta sudarant vartojimo kredito sutartį.“
3Papildyti 2 straipsnį nauja 6 dalimi:
„6. Nusiraminimo laikotarpis – 2 kalendorinių dienų laikotarpis, per kurį vartojimo
kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti vartojimo kredito sutarties ir grąžinti vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui jam išmokėtą vartojimo kredito sumą nemokėdamas palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išlaidų ar kompensacijų.“
11 dalimis. 5. Pakeisti 2 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip:
„7. Metinė vartojimo Vartojimo kredito palūkanų norma – metinė palūkanų
norma, išreikšta fiksuotu arba kintamu procentų dydžiu, kasmet taikomu išmokėtai vartojimo kredito daliai.“
6Pakeisti 2 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip:
„9. Priežiūros institucija – Lietuvos bankas, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka vykdantis vartojimo kreditų kredito davėjų, ir vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatorių veiklos priežiūros funkcijas.“
7Papildyti 2 straipsnį nauja 12 dalimi:
„12. Tarpusavio skolinimas – veikla, kai per tarpusavio skolinimo platformą fiziniai
asmenys (toliau – paskolos davėjas) teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus vartojimo kredito gavėjams.“
straipsnį nauja 13 dalimi: „13.
Tarpusavio skolinimo platforma – tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus administruojama informacinė sistema, per kurią vykdomas tarpusavio skolinimas.“
straipsnį nauja 14 dalimi:
„14. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus vadovas – tarpusavio skolinimo
platformos operatoriaus teisinę formą reglamentuojančiame įstatyme ir jo steigimo dokumentuose nurodytas vadovas, valdymo ar kito organo (išskyrus dalyvių susirinkimą) narys.“
straipsnį nauja 15 dalimi:
„15. Tarpusavio skolinimo platformos operatorius – juridinis asmuo, kuris administruoja
tarpusavio skolinimo platformą.“
straipsnio 11, 12 ir 13 dalis laikyti atitinkamai 16, 17 ir 18 dalimis. 12. Papildyti 2 straipsnį nauja 19 dalimi:
„19. Vartojimo kredito davėjo vadovas – vartojimo kredito davėjo teisinę formą
reglamentuojančiame įstatyme ir jo steigimo dokumentuose nurodytas vadovas, valdymo ar kito organo (išskyrus dalyvių susirinkimą) narys.“
13Buvusias 2 straipsnio 14, 15, 16, 17 ir 18 dalis laikyti atitinkamai 20, 21, 22,
23 ir 24 dalimis. 14. Pakeisti 2 straipsnio 21 dalį ir ją išdėstyti taip: „21. Vartojimo kredito sutarties šalys – vartojimo kredito davėjas ir vartojimo kredito gavėjas. Tarpusavio skolinimo atveju – tarpusavio skolinimo platformos operatorius, paskolos davėjas ir vartojimo kredito gavėjas.“
straipsnio 22 dalį ir ją išdėstyti taip: „22. Vartojimo kredito sutartis – sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.“
straipsnio 23 dalį ir ją išdėstyti taip: „23.
Vartojimo kredito tarpininkas – asmuo, kuris nėra vartojimo kredito davėjas arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius ir kuris verslo arba profesijos tikslais už atlygį atlieka bent vieną iš šių veiksmų:
1) pateikia arba siūlo vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui;
2) padeda vartojimo kredito gavėjui atlikti kitus su vartojimo kredito gavimu susijusius veiksmus, išskyrus šios dalies 1 punkte numatytą veiksmą;
3) vartojimo kredito davėjo arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus vardu sudaro vartojimo kredito sutartį su vartojimo kredito gavėju.“3 straipsnis. 3 straipsnio pakeitimas
3 straipsnio 2 dalį 12 punktu: „12) kredito sutartims, pagal kurias kredito davėjas, kurio pagrindinė veikla nėra finansinių paslaugų teikimas, suteikia kredito gavėjui kreditą be palūkanų ir kitų mokesčių, skirtą finansuoti prekėms, kurios yra būtinos norint naudotis kredito davėjo teikiamomis paslaugomis.“
2Pakeisti 3 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:
„6. Vartojimo kredito sutartims, kuriose numatoma galimybė vartojimo kredito davėjui, paskolos davėjui ir vartojimo kredito gavėjui susitarti dėl atidėto mokėjimo arba keisti kredito grąžinimo metodą, kai vartojimo kredito gavėjas jau nevykdo savo įsipareigojimų pagal pradinę vartojimo kredito sutartį, išskyrus šio straipsnio
straipsniai, 11 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1–9, 11, 17 punktai, 5 ir 8 dalys, 12, 14, 17, 18–38 straipsniai ir priežiūros institucijos nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinės normos apskaičiavimo tvarka, jeigu:
1) tikėtina, kad toks susitarimas padės išvengti skolų išieškojimo dėl įsipareigojimų nevykdymo;
2) tokiu susitarimu vartojimo kredito gavėjui nebūtų nustatytos blogesnės sąlygos negu tos, kurios nustatytos pradinėje vartojimo kredito sutartyje.“
Pakeisti 4 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„4 straipsnis. Vartojimo kredito sutarties reklamai taikomi
reikalavimai
palūkanų norma arba bet kokios su vartojimo kreditu susijusios išlaidos, privalo būti aiškiai, glaustai ir pastebimai nurodyta ši standartinė informacija:
kredito kainą;
4) jeigu taikoma, vartojimo kredito sutarties trukmė ir vartojimo kredito grąžinimo terminas (kai jie nesutampa);
kreditas suteikiamas atidedant mokėjimą už konkrečias prekes ar paslaugas;
6) jeigu taikoma, bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma ir dalinių mokėjimų suma. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta standartinė informacija turi būti pateikiama tipiniame pavyzdyje. 3.
ar neaiškią vartojimo kredito sutarčių reklamą ir prireikus įpareigoti jau paskleistą reklamą patikslinti ir (arba) paneigti. 24. Jeigu su vartojimo kredito sutartimi susijusios papildomų paslaugų teikimo sutarties sudarymas yra būtinas vartojimo kreditui gauti arba skelbiamoms nuostatoms ir sąlygoms taikyti ir tos paslaugos kainos negalima nustatyti iš anksto, nurodant bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, aiškiai ir pastebimai nurodoma pareiga sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį. 35. Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos draudimo vartotojams draudimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatos vartojimo kredito sutarčių reklamai taikomos tiek, kiek to nereglamentuoja šio straipsnio nuostatos. 6. Priežiūros institucija turi teisę detalizuoti šiame straipsnyje nustatytus vartojimo kredito sutarčių reklamos reikalavimus. 7. Draudžiama skleisti vartojimo kredito reklamą:
1) ugdymo įstaigose, kuriose ugdomi jaunesni kaip 18 metų asmenys;
2) koncertų, sporto, labdaros ir (ar) paramos bei kitų renginių, skirtų asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, vietose ir jų reklamoje;
3) teatro spektaklių, kino filmų ir videofilmų, skirtų asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, demonstravimo vietose ir jų reklamoje;
4) visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje;
5) akcijose, konkursuose, skirtuose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje.“5 straipsnis. 5 straipsnio pakeitimas
5 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „4) vartojimo kredito sutarties trukmė ir vartojimo kredito grąžinimo terminas (kai jie nesutampa);“. 2.
dalies 7 punktą ir jį išdėstyti taip: „7) bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma ir kartu pateikiamas standartinis tipinis pavyzdys, kuriame būtų paminėtos visos šios normos apskaičiavimo prielaidos; jeigu vartojimo kredito sutartyje numatomi skirtingi lėšų išmokėjimo būdai ir dėl to taikomi skirtingi mokesčiai ar vartojimo kredito palūkanų normos, vartojimo kredito davėjas privalo nurodyti, kad šios rūšies vartojimo kredito sutartyje numatyti skirtingi lėšų išmokėjimo būdai gali lemti didesnę bendros vartojimo kredito kainos metinę normą); jeigu vartojimo kredito gavėjas informuoja vartojimo kredito davėją apie vieną arba kelias jo pasirinkto vartojimo kredito sutarties sąlygas, pavyzdžiui, tokias kaip vartojimo kredito sutarties trukmė arba bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma, vartojimo kredito davėjas atsižvelgia į šias vartojimo kredito gavėjo nurodytas sąlygas;“. 3. Pakeisti 5 straipsnio 2 dalies 15 punktą ir jį išdėstyti taip: „15) vartojimo kredito gavėjo teisė grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir informacija apie vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo teisę į kompensaciją, šios kompensacijos apskaičiavimo, atsižvelgiant į šio įstatymo 17 straipsnio nuostatas, tvarka;“. 4. Pakeisti 5 straipsnio 2 dalies 16 punktą ir jį išdėstyti taip: „16) vartojimo kredito gavėjo teisė šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais nedelsiant ir nemokamai gauti informaciją apie rezultatus, gautus duomenų bazėse registruose ir valstybės bei kitose informacinėse sistemose (toliau – informacinės sistemos) patikrinus vartojimo kredito gavėjo mokumą kreditingumą;“. 6 straipsnis. 6 straipsnio pakeitimas
6 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „4) vartojimo kredito sutarties trukmė ir vartojimo kredito grąžinimo terminas, kai jie sutampa;“. 2.
6 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip: „6) bendros vartojimo kredito kainos metinė norma ir kartu pateikiamas standartinis tipinis pavyzdys, kuriame būtų paminėtos visos šios normos apskaičiavimo prielaidos;“. 3. Pakeisti 6 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir jį išdėstyti taip: „10) vartojimo kredito gavėjo teisė šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais nedelsiant ir nemokamai gauti informaciją apie rezultatus, gautus duomenų bazėse registruose ir informacinėse sistemose patikrinus vartojimo kredito gavėjo mokumą kreditingumą;“. 4. Pakeisti 6 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) vartojimo kredito gavėjo teisė grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir informacija apie vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo teisę į kompensaciją, šios kompensacijos apskaičiavimo, atsižvelgiant į šio įstatymo 17 straipsnio nuostatas, tvarka.“
skirsnio pavadinimo pakeitimas Pakeisti trečiojo skirsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas Pakeisti 8 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „8 straipsnis. Pareiga įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą kreditingumą
vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą kreditingumą, remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir prireikus mokumui atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamoje naudojamuose duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose atlikęs patikrinimą arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais.
Vartojimo kredito gavėjo mokumo kreditingumo patikrinimas mokumui kreditingumui vertinti naudojamoje naudojamuose duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose atliekamas gavus vartojimo kredito gavėjo rašytinį sutikimą, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus. 2. Jeigu vartojimo kredito sutarties šalys po vartojimo kredito sutarties sudarymo susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą, prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą vartojimo kredito davėjas atnaujina turimą finansinę informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo įvertina jo mokumą kreditingumą. 3. Vartojimo kredito gavėjų mokumo kreditingumo vertinimo tikslais naudojami asmens duomenys tvarkomi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. 4.
4Vartojimo kredito gavėjų mokumo kreditingumo vertinimo taisyklės rengiamos vadovaujantis šiais vartojimo
kredito gavėjų mokumo kreditingumo vertinimo principais reikalavimais, kuriuos nustato šio įstatymo 22 straipsnyje nurodyta priežiūros institucija.:
1) vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo tikslas yra įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti;
2) vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo potencialas;
3) skolinimas grindžiamas (atsižvelgiama į istorinius duomenis, ekonomikos cikliškumą) visų vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio ribojimu;
4) vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį. 5. Šio straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus detalizuoja priežiūros institucija. 56. Vartojimo kredito gavėjas privalo pateikti vartojimo kredito davėjo prašomą informaciją, reikalingą vartojimo kredito gavėjo mokumui kreditingumui įvertinti. 67.
mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo mokumą kreditingumą ir vartojimo kredito davėjo neįvertintos arba netinkamai įvertintos aplinkybės iš esmės lėmė pavėluotą įmokų mokėjimą.“
Pakeisti 9 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „9 straipsnis. Duomenų bazės Registrai ir informacinės sistemos
kredito gavėjų mokumo kreditingumui vertinimo vertinti naudojamų duomenų bazių valdytojai registrų ir informacinių sistemų tvarkytojai privalo nediskriminacinėmis sąlygomis teikti duomenis kitose valstybėse narėse įsisteigusiems vartojimo kredito davėjams. 2. Jeigu prašymas gauti vartojimo kreditą atmetamas remiantis vartojimo kredito gavėjo mokumo kreditingumo patikrinimo duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose metu gautais rezultatais, vartojimo kredito davėjas nedelsdamas ir nemokamai informuoja vartojimo kredito gavėją apie šio patikrinimo rezultatus ir pateikia informaciją apie duomenų bazę registrus ir informacines sistemas, kurioje kuriuose atliktas jo mokumo kreditingumo patikrinimas. 3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija neteikiama, kai pateikti tokią informaciją draudžiama pagal kitus teisės aktus arba kai tokios informacijos pateikimas prieštarauja viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo tikslams. 4. Priežiūros institucija, vadovaudamasi asmens duomenų teisinę apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais, savo nustatyta tvarka turi teisę tvarkyti duomenis apie vartojimo kredito gavėjus. Vartojimo kredito davėjai privalo priežiūros institucijai teikti duomenis apie vartojimo kredito gavėjus ir turi teisę naudotis šiais duomenimis priežiūros institucijos teisės aktų nustatyta tvarka.“
1.
taip: „2) vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito tarpininko, jeigu taikoma ir jis yra fizinis asmuo, taip pat paskolos davėjo vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas; vartojimo kredito davėjo ir, jeigu taikoma, vartojimo kredito tarpininko pavadinimas, buveinės adresas;“. 2. Papildyti 11 straipsnio 2 dalį 14¹ punktu:
„14¹) vartojimo kredito gavėjo teisė nusiraminimo laikotarpiu
atsisakyti vartojimo kredito sutarties, šios teisės įgyvendinimo tvarka, taip pat informacija apie vartojimo kredito gavėjo pareigą grąžinti išmokėtą vartojimo kredito sumą;“. 3. Pakeisti 11 straipsnio 2 dalies 17 punktą ir jį išdėstyti taip: „17) vartojimo kredito gavėjo teisė grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir jo grąžinimo tvarka, informacija apie vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo teisę į kompensaciją ir šios kompensacijos apskaičiavimo, atsižvelgiant į šio įstatymo 17 straipsnio nuostatas, tvarka;“. 4. Pakeisti 11 straipsnio 2 dalies 20 punktą ir jį išdėstyti taip:
„20) kompetentingos priežiūros institucijos
pavadinimas ir adresas;“. 5. Pakeisti 11 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip: „8. Pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip
vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.“
straipsniu Papildyti Įstatymą 11¹ straipsniu:
„11¹straipsnis. Vartojimo kredito sutarčių
sudarymo ribojimai
sutartis negali būti sudaroma su jaunesniu kaip 18 metų asmeniu. 2.
sutartis negali būti sudaroma su neveiksniu asmeniu ar ribotai veiksniu asmeniu, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito davėjas ar vartojimo kredito tarpininkas turi pagrindžiančius dokumentus, kad neveiksnaus asmens vardu vartojimo kredito sutartį sudaro jo globėjas arba ribotai veiksnus asmuo vartojimo kredito sutarčiai sudaryti turi rūpintojo sutikimą. Vartojimo kredito davėjas ir vartojimo kredito tarpininkas privalo įsitikinti, kad asmuo, norintis sudaryti vartojimo kredito sutartį, nėra pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu. 3. Vartojimo kredito sutartys negali būti sudaromos nuo 22 valandos iki 7 valandos.“12 straipsnis. 14 straipsnio pakeitimas Pakeisti 14 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „14 straipsnis. Neterminuotos vartojimo kredito sutarties nutraukimas
gavėjas, nepatirdamas papildomų išlaidų, turi teisę bet kuriuo metu nutraukti neterminuotą vartojimo kredito sutartį, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito gavėjas ir vartojimo kredito davėjas bei paskolos davėjas yra susitarę dėl išankstinio pranešimo laikotarpio. Šis laikotarpis negali būti ilgesnis kaip vienas mėnuo. 2. Vartojimo kredito sutarties šalys sutartyje gali numatyti, kad vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas turi teisę nutraukti neterminuotą vartojimo kredito sutartį bent prieš du mėnesius pateikdamas vartojimo kredito gavėjui patvariojoje laikmenoje parengtą rašytinį pranešimą apie vartojimo kredito sutarties nutraukimą. 3. Vartojimo kredito sutarties šalys sutartyje gali numatyti, kad vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas turi teisę dėl objektyviai pagrįstų priežasčių nutraukti lėšų išmokėjimą pagal neterminuotą vartojimo kredito sutartį.
Vartojimo kredito davėjas turi pranešti vartojimo kredito gavėjui apie lėšų išmokėjimo nutraukimą ir nurodyti to priežastis patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu, jei įmanoma, prieš lėšų išmokėjimo nutraukimą arba nedelsiant po to, išskyrus atvejus, kai pateikti tokią informaciją draudžiama pagal kitus teisės aktus arba kai tokios informacijos pateikimas prieštarauja viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo tikslams.“
straipsniu Papildyti Įstatymą 14¹ straipsniu: „14¹ straipsnis. Nusiraminimo laikotarpis
1Nusiraminimo laikotarpiu vartojimo kredito gavėjas,
nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti vartojimo kredito sutarties ir grąžinti vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui jam išmokėtą vartojimo kredito sumą nemokėdamas palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išlaidų ar kompensacijų. Nusiraminimo laikotarpis prasideda:
1) nuo vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos;
2) nuo dienos, kurią vartojimo kredito gavėjas gavo vartojimo kredito sutarties nuostatas ir sąlygas bei informaciją pagal šio įstatymo 11 straipsnį, jeigu ta diena yra vėlesnė už šios dalies 1 punkte nurodytąją. 2. Vartojimo kredito gavėjas, norėdamas nusiraminimo laikotarpiu pasinaudoti teise atsisakyti vartojimo kredito sutarties, ne vėliau kaip iki šio laikotarpio pabaigos praneša apie tai vartojimo kredito davėjui ir grąžina vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui jam išmokėtą vartojimo kredito sumą. Tokiu atveju vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas neturi teisės iš vartojimo kredito gavėjo reikalauti palūkanų ar jokių kitų mokesčių, išlaidų ar kompensacijų. 3.
pasinaudoja teise atsisakyti vartojimo kredito sutarties, be jokių papildomų įsipareigojimų nutrūksta ir su vartojimo kredito sutartimi susijusi papildomų paslaugų, kurias teikia vartojimo kredito davėjas arba trečioji šalis pagal jos ir vartojimo kredito davėjo sutartį, teikimo sutartis. 4. Nutraukus vartojimo kredito sutartį, pirkimo–pardavimo sutartis gali būti nutraukta kitų teisės aktų nustatyta tvarka. 5. Tais atvejais, kai vartojimo kredito gavėjas atsisako vartojimo kredito sutarties nusiraminimo laikotarpiu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos dėl pirkėjo teisės atsisakyti sutarties, sudarytos ne prekybai skirtose patalpose, ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatos dėl vartotojų teisės atsisakyti finansinių paslaugų sutarties, sudarytos nuotolinio ryšio priemonėmis, netaikomos. 6. Kai nusiraminimo laikotarpiu vartojimo kredito gavėjas naudojasi teise atsisakyti vartojimo kredito sutarties, šio įstatymo 15 straipsnio nuostatos netaikomos.“14 straipsnis. 15 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 15 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:
„2) nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie vartojimo kredito sutarties atsisakymą išsiuntimo vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui dienos, grąžina vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui vartojimo kreditą ir palūkanas, susikaupusias nuo dienos, kurią buvo išmokėtas vartojimo kreditas, iki vartojimo kredito grąžinimo dienos. Šios palūkanos apskaičiuojamos pagal sutartą vartojimo kredito palūkanų normą. Vartojimo kredito sutarties atsisakymo atveju vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas neturi teisės iš vartojimo kredito gavėjo gauti jokios kitos kompensacijos, išskyrus kompensaciją už viešojo administravimo įstaigoms sumokėtus negrąžinamus mokesčius.“
15 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3.
Jeigu vartojimo kredito gavėjas pagal šį straipsnį pasinaudoja teise atsisakyti vartojimo kredito sutarties, jis turi teisę be jokių papildomų įsipareigojimų nutraukti nutrūksta ir su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų, kurias teikia vartojimo kredito davėjas arba trečioji šalis pagal jos ir vartojimo kredito davėjo sutartį, teikimo sutartį sutartis.“
1Pakeisti 16 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
„16 straipsnis. Susietojo vartojimo kredito sutarties
nutraukimas sutartys“. 2. Pakeisti 16 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Kai vartojimo kredito gavėjas pasinaudoja teise
atsisakyti prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties, jis turi teisę nutraukti be jokių papildomų įsipareigojimų nutrūksta ir susietojo vartojimo kredito sutartį sutartis be jokių papildomų įsipareigojimų.“
3Pakeisti 16 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Kai vartojimo kredito gavėjas pasinaudoja teise
atsisakyti prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties ar pasinaudoja teise ją nutraukti dėl to, kad Jeigu pardavėjas ar paslaugos teikėjas netiekia prekių ar neteikia paslaugų arba jos tiekiamos (teikiamos) tik iš dalies, arba jos neatitinka prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties, vartojimo kredito gavėjas turi teisę:
1) sustabdyti savo prievolių pagal susietojo vartojimo kredito sutartį vykdymą;
2) reikalauti, kad vartojimo kredito davėjas grąžintų jam sumokėtas įmokas.“16 straipsnis. 17 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 17 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2.
Vartojimo kredito grąžinimo anksčiau nustatyto termino atveju vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas turi teisę į teisingą ir objektyviai pagrįstą kompensaciją už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su vartojimo kredito grąžinimu anksčiau nustatyto termino, atliekamu tuo laikotarpiu, kuriam nustatyta fiksuotoji vartojimo kredito palūkanų norma. Vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas gali reikalauti šios kompensacijos tik tuo atveju, kai anksčiau nustatyto termino grąžinamas vartojimo kreditas ar jo dalis viršija 2
išdėstyti taip: „3. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta kompensacija vartojimo kredito davėjui ir paskolos davėjui negali viršyti vieno procento anksčiau nustatyto termino grąžinamos vartojimo kredito dalies, jeigu laikotarpis nuo vartojimo kredito grąžinimo anksčiau nustatyto termino datos iki sutartos vartojimo kredito sutarties pabaigos datos yra ilgesnis kaip vieni metai. Kitais atvejais kompensacija vartojimo kredito davėjui ir paskolos davėjui negali viršyti 0,5 procento anksčiau nustatyto termino grąžinamos vartojimo kredito dalies.“
3Pakeisti 17 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas išimtiniais atvejais gali reikalauti didesnės, negu nurodyta šio straipsnio 3 dalyje, kompensacijos, jeigu gali įrodyti, kad nuostoliai, kuriuos jis patyrė dėl anksčiau nustatyto termino grąžinamo vartojimo kredito, didesni už sumą, apskaičiuotą pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatas.“
17 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Jeigu vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo reikalaujama kompensacija didesnė už jo patirtus nuostolius, vartojimo kredito gavėjas gali reikalauti atitinkamai sumažinti kompensaciją.
Tokiu atveju nuostolius sudaro sudarant vartojimo kredito sutartį sutartos palūkanų normos ir palūkanų normos, už kurią vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas gali skolinti rinkoje anksčiau termino grąžinamą vartojimo kreditą ar jo dalį, atsižvelgiant į administracines išlaidas dėl išankstinio grąžinimo, skirtumas.“
5Pakeisti 17 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip:
„7. Kompensacija vartojimo kredito davėjui ir paskolos davėjui neturi
viršyti palūkanų sumos, kurią vartojimo kredito gavėjas būtų sumokėjęs, jeigu vartojimo kreditą grąžintų vartojimo kredito sutartyje nurodytu laiku.“17 straipsnis. 19 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 19 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
„19 straipsnis. Vartojimo kredito sutarties nutraukimas
vartojimo kredito davėjo arba paskolos davėjo reikalavimu“. 2. Pakeisti 19 straipsnio pirmąją pastraipą ir ją išdėstyti taip: „Vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas turi teisę nutraukti vartojimo kredito sutartį, kai yra visos šios sąlygos:“. 18 straipsnis. 20 straipsnio pakeitimas Pakeisti 20 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „20 straipsnis. Vekselių, čekių ir skolos raštų naudojimas
kredito davėjui ir paskolos davėjui draudžiama priimti įmokas iš vartojimo kredito gavėjo vekseliais, čekiais ar skolos raštais. 2. Vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas, pažeidę šio straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą, turi atlyginti vartojimo kredito gavėjui visus nuostolius, susijusius su tolesniu vekselių, čekių ar skolos raštų naudojimu. 3.
šiame įstatyme nustatytų vartojimo kredito gavėjo teisių, vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas turi teisę priimti vekselius iš vartojimo kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdami užtikrinti, kad vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti.“19 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas Pakeisti 21 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „21 straipsnis. Bendrai vartojimo kredito kainai taikomi reikalavimai
1Bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga,
pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, ir vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. 2. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu:
1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai yra didesnės kaip 0,04 procentų bendros vartojimo kredito sumos;
2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. 3. Priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, arba teismas Teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą.“
Papildyti Įstatymą 21¹ straipsniu: „21¹ straipsnis. Prašymas neleisti arba uždrausti sudaryti vartojimo kredito sutartis
asmuo) turi teisę priežiūros institucijai pateikti prašymą neleisti jam sudaryti vartojimo kredito sutarčių, pakeisti šį prašymą ar jo atsisakyti.
Prašyme neleisti sudaryti vartojimo kredito sutarčių turi būti nurodytas terminas, per kurį asmeniui nebūtų leidžiama sudaryti minėtų sutarčių. Prašymų neleisti sudaryti vartojimo kredito sutarčių pateikimo, šių prašymų pakeitimo ir atsisakymo tvarką nustato priežiūros institucija. 2. Prašymą neleisti sudaryti vartojimo kredito sutarčių pateikęs asmuo nedelsiant įrašomas į priežiūros institucijos tvarkomą Asmenų, dėl kurių yra pateikti prašymai neleisti jiems sudaryti vartojimo kredito sutarčių, sąrašą (toliau šiame straipsnyje – Sąrašas). Pasibaigus šio straipsnio 4 dalyje nurodytam terminui, asmuo, kuriam neleidžiama sudaryti minėtų sutarčių, išbraukiamas iš Sąrašo. 3. Asmenys įrašomi į Sąrašą ir išbraukiami iš jo priežiūros institucijos nustatyta tvarka. 4. Asmeniui, įrašytam į Sąrašą, neleidžiama sudaryti vartojimo kredito sutarčių jo prašyme nurodytą laikotarpį. Jeigu asmens prašyme neleisti jam sudaryti vartojimo kredito sutarčių nenurodytas terminas, per kurį jam nebūtų leidžiama sudaryti minėtų sutarčių, laikoma, kad šis terminas yra 2 metai nuo asmens įrašymo į Sąrašą dienos. 5. Asmeniui, piktnaudžiaujančiam teise sudaryti vartojimo kredito sutartis, teismas įstatymų nustatyta tvarka gali uždrausti sudaryti vartojimo kredito sutartis. Prašymą uždrausti asmeniui sudaryti vartojimo kredito sutartis arba prašymą panaikinti draudimą sudaryti vartojimo kredito sutartis turi teisę teismui pateikti asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Kreiptis į teismą dėl draudimo sudaryti vartojimo kredito sutartis panaikinimo turi teisę taip pat ir asmuo, kuriam buvo uždrausta sudaryti vartojimo kredito sutartis.
Prašymai uždrausti asmeniui, piktnaudžiaujančiam šia teise, sudaryti vartojimo kredito sutartis arba prašymai panaikinti draudimą sudaryti vartojimo kredito sutartis mutatis mutandis nagrinėjami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso V dalies XXVIII skyriuje nustatyta tvarka. Teismas per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo uždrausti asmeniui, piktnaudžiaujančiam šia teise, sudaryti vartojimo kredito sutartis arba panaikinti draudimą sudaryti vartojimo kredito sutartis įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti sprendimo kopiją priežiūros institucijai. Priežiūros institucija gauto teismo sprendimo pagrindu asmenis įrašo į Sąrašą teismo sprendime nurodytam laikotarpiui arba išbraukia iš jo. 6. Vartojimo kredito davėjams ir vartojimo kredito tarpininkams draudžiama sudaryti vartojimo kredito sutartį su įrašytu į Sąrašą asmeniu. Patikra, ar asmuo nėra įrašytas į Sąrašą, atliekama sprendimo dėl vartojimo kredito suteikimo priėmimo momentu. Vartojimo kredito sutartis, sudaryta su į Sąrašą įrašytu asmeniu, laikoma negaliojančia. 7. Vartojimo kredito davėjai ir vartojimo kredito tarpininkai turi teisę naudotis asmenų, įtrauktų į Sąrašą, duomenimis priežiūros institucijos teisės aktų nustatyta tvarka.“
Pakeisti penktojo skirsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
VEIKLOS PRIEŽIŪRA“. 22 straipsnis. 22 straipsnio pakeitimas Pakeisti 22 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„22 straipsnis. Viešasis vartojimo kredito davėjų sąrašas
tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą.
Teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys. 2.
asmeniu arba kartu veikiančiu asmeniu, kuriam tiesiogiai ar netiesiogiai priklausančių balsavimo teisių arba įstatinio kapitalo dalis yra lygi arba viršija 20 procentų arba kuris gali daryti tiesioginį ir
(arba) netiesioginį lemiamą poveikį, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatyme, vartojimo kredito davėjo veiklai, negali būti asmuo, atitinkantis bent vieną iš šių sąlygų:
1) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, susijusį su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu, sunkų, labai sunkų nusikaltimą arba nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai ar juos atitinkančias nusikalstamas veikas pagal kitų valstybių baudžiamuosius įstatymus, jeigu jo teistumas nėra išnykęs;
2) kuriam daugiau kaip kartą per vienus metus taikyta administracinė sankcija arba kita įstatymuose nustatyta poveikio priemonė, kai ši sankcija arba poveikio priemonė buvo pritaikyta už įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio finansinių paslaugų teikimą arba finansų įstaigų veiklą, reikalavimų pažeidimą;
ir (arba) balsavimo teisių dalį arba dalį, leidžiančią daryti lemiamą įtaką juridiniam asmeniui, arba yra ar buvo vadovu juridinio asmens, kuriam buvo pritaikyta poveikio priemonė už šiurkštų įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio finansinių paslaugų teikimą arba finansų įstaigų veiklą, reikalavimų pažeidimą arba už tokį pažeidimą buvo panaikinta teisė verstis finansinių paslaugų teikimu arba tas juridinis asmuo buvo pripažintas kaltu dėl šios dalies 1 punkte nurodyto nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo. 3.
asmenimis laikomi du arba daugiau asmenų, kurie, remdamiesi aiškiai sudarytu ar numanomu žodiniu arba rašytiniu susitarimu, įgyvendina arba siekia įgyvendinti savo teises, turimas pagal šioje dalyje nurodytą vartojimo kredito davėjo įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį. 4. Vartojimo kredito davėjas privalo iš anksto pranešti priežiūros institucijai apie visus būsimus šio straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų pasikeitimus, kartu pateikdamas priežiūros institucijos nustatytą informaciją, reikalingą įvertinti, ar naujai skiriami arba planuojami rinkti vadovai ir (arba) kiti asmenys atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Naujai paskirti arba išrinkti vartojimo kredito davėjo vadovai gali pradėti eiti pareigas, o kiti asmenys – įsigyti vartojimo kredito davėjo balsavimo teisių arba įstatinio kapitalo dalį tik po to, kai priežiūros institucija pritaria jų kandidatūroms arba įsigijimo sandoriui. 5. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyti priežiūros institucijos pritarimai išduodami šio straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. 26. Asmuo gali būti įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, jeigu jis atitinka šio įstatymo ir priežiūros institucijos teisės aktų reikalavimus ir pateikia priežiūros institucijai šiuos dokumentus, duomenis ir informaciją:
1) priežiūros institucijos nustatytos formos prašymą įrašyti jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą;
2) informaciją apie viešąjį registrą, kuriame priežiūros institucija gali patikrinti pagrindinius asmens duomenis.
Kilus abejonių, priežiūros Priežiūros institucija prireikus turi teisę prašyti pateikti išplėstinį viešojo registro išrašą;
3) informaciją apie šio straipsnio 2 dalyje nurodytus asmenis, dokumentus ir duomenis, patvirtinančius, kad jie atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus;
34) vartojimo kredito gavėjų mokumo kreditingumo vertinimo taisykles;
45) vartojimo kredito gavėjų skundų nagrinėjimo taisykles ir informaciją apie duomenų bazes registrus ir informacines sistemas, kuriuose tikrinamas vartojimo kredito gavėjų mokumas kreditingumas;
56) vartojimo kredito davėjo vardu veikiančių vartojimo kredito tarpininkų sąrašą, jeigu asmuo naudojasi vartojimo kredito tarpininkų paslaugomis. 37. Priežiūros institucija, išnagrinėjusi asmens prašymą, informaciją ir pateiktus dokumentus, duomenis ir informaciją, ne vėliau kaip per 15 30 darbo dienų nuo prašymo pateikimo gavimo dienos priima sprendimą įrašyti arba atsisakyti įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ir apie tai raštu praneša pareiškėjui.
Kilus abejonių, priežiūros institucija turi teisę prašyti asmens pateikti papildomą informaciją ar dokumentus kuriuos jis turi pateikti priežiūros institucijai ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo priežiūros institucijos pranešimo gavimo dienos Jeigu priežiūros institucija paprašo papildomų dokumentų, duomenų ir (arba) informacijos, reikalingų sprendimui priimti, arba juos savo iniciatyva pateikia prašymą dėl įrašymo į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą pateikęs asmuo ir (arba) priežiūros institucija dėl dokumentų, duomenų ir (arba) informacijos pateikimo kreipiasi į šio įstatymo 22² straipsnyje nurodytus asmenis, Šiuo atveju priežiūros institucija sprendimą įrašyti arba atsisakyti įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą priežiūros institucija priima ne vėliau kaip per 1530 darbo dienų nuo papildomos papildomų dokumentų, duomenų ir (arba) informacijos ir (arba) dokumentų pateikimo gavimo dienos. 48. Priežiūros institucija atsisako įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, jeigu asmuo arba jo parengtos vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisyklės neatitinka šiame įstatyme nustatytų reikalavimų ir juos detalizuojančių priežiūros institucijos teisės aktų, nepateikia šio straipsnio 2 dalyje teisės aktuose nurodytų dokumentų, duomenų ir (arba) informacijos, pateikia ne visus dokumentus, duomenis ir (arba) informaciją ir per nustatytą terminą dokumentų, duomenų ir (arba) informacijos nepapildo, pateikia neteisingus dokumentus, duomenis ir (arba) informaciją. 59.
priežiūros institucijai informaciją apie aplinkybių, buvusių įrašant asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, ir šio straipsnio 2 dalyje teisės aktuose nurodytų dokumentų, duomenų ir (arba) informacijos pasikeitimus, kai tik šie pasikeitimai įvyksta. 6. Priežiūros institucija turi teisę motyvuotu sprendimu išbraukti vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, jeigu:
1) paaiškėja, kad įrašant į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą vartojimo kredito davėjas pateikė priežiūros institucijai suklastotus dokumentus;
2) vartojimo kredito davėjas per nustatytą terminą, kuris turi būti ne trumpesnis kaip 20 darbo dienų, nepašalina aplinkybių, dėl kurių jis yra laikinai išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo;
3) vartojimo kredito davėjas per vienus metus pakartotinai padarė pažeidimą, už kurį jam buvo paskirta šiame įstatyme nustatyta bauda;
4) vartojimo kredito davėjui yra iškelta bankroto byla, jis likviduojamas ar pasibaigia kitais įstatymų nustatytais pagrindais;
kredito davėjas išbraukiamas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo paties vartojimo kredito davėjo prašymu arba priežiūros institucijos iniciatyva, esant šiame straipsnyje nurodytiems pagrindams. 11. Nebevykdantis vartojimo kreditų teikimo veiklos arba nepradėjęs jos vykdyti per 6 mėnesius nuo jo įrašymo į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą dienos, vartojimo kredito davėjas apie tai nedelsdamas privalo pranešti priežiūros institucijai ir pateikti:
sutartis, jeigu tokių yra, perleidimą kitam vartojimo kredito davėjui. 12.
straipsnio 11 dalyje nurodytais atvejais priežiūros institucija vartojimo kredito davėjo prašymu išbraukia vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, jeigu vartojimo kredito davėjas neturi galiojančių vartojimo kredito sutarčių arba teisės ir pareigos pagal galiojančias vartojimo kredito sutartis yra perleistos kitam vartojimo kredito davėjui. 13. Priežiūros institucija turi teisę motyvuotu sprendimu išbraukti vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, kitais negu šio straipsnio 11 dalyje nurodytais pagrindais, jeigu:
pasibaigia kitais įstatymų nustatytais pagrindais;
sprendimu išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo šio straipsnio 6
nurodytais pagrindais, gali būti vėl įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ne anksčiau kaip po vienų metų nuo sprendimo išbraukti jį iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo priėmimo dienos. Vartojimo kredito davėjas, išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo kitais šiame įstatyme nurodytais pagrindais, negali būti įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Vartotojų ginčai su išbrauktu iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo asmeniu toliau nagrinėjami Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme nustatyta tvarka. 8. Priežiūros institucija turi teisę motyvuotu sprendimu laikinai išbraukti vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, jeigu
1) paaiškėja, kad įrašant vartojimo kredito davėją į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą buvo pateikti neteisingi duomenys;
2) vartojimo kredito davėjas nepateikia informacijos šio įstatymo 23 straipsnyje nustatyta tvarka. 9.
rašytinę informaciją, kad pašalintos priežastys, dėl kurių jis buvo laikinai išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šių priežasčių pašalinimo dienos įrašo vartojimo kredito davėją į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. 10. Priežiūros institucija privalo išbraukti vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo rašytiniu vartojimo kredito davėjo prašymu. 11. Vartojimo kredito davėjas, nutraukęs vartojimo kreditų teikimo veiklą, apie tai praneša priežiūros institucijai. 1215. Priežiūros institucija viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą skelbia priežiūros institucijos interneto svetainėje. Asmenys įrašomi į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, išbraukiami iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo ir Viešasis vartojimo kredito davėjų sąrašas tvarkomas priežiūros institucijos teisės aktuose nustatyta tvarka.“
Papildyti Įstatymą 22¹ straipsniu:
„22¹ straipsnis. Teisių ir pareigų pagal vartojimo
kredito sutartis perleidimas
pareigas pagal vartojimo kredito sutartis tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui. 2. Priežiūros institucija, priimdama sprendimą išbraukti vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu arba priimdama šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą sprendimą laikinai uždrausti vartojimo kredito davėjui sudarinėti vartojimo kredito sutartis, turi teisę įpareigoti vartojimo kredito davėją perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis kitam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui. 3. Teisių ir pareigų pagal vartojimo kredito sutartis perleidimo tvarką nustato priežiūros institucija.“
Įstatymo papildymas 22² straipsniu Papildyti Įstatymą 22² straipsniu:
„22² straipsnis. Priežiūros institucijos teisė
į informaciją
ir juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų padaliniai priežiūros institucijos prašymu privalo pateikti jai informaciją, taip pat ir konfidencialią, duomenis, dokumentus, jų kopijas, reikalingą jos funkcijoms atlikti ir teisėms įgyvendinti. 2. Priežiūros institucija turi teisę kreiptis į kitų valstybių narių ar užsienio valstybių kompetentingas institucijas, finansų ir kapitalo rinkos priežiūros institucijas, už vartotojų teisių apsaugą atsakingas institucijas ar kitas institucijas, fizinius ir juridinius asmenis, kitas organizacijas ir jų padalinius su prašymu pateikti informaciją, reikalingą priežiūros funkcijoms atlikti ir teisėms įgyvendinti.“
Pakeisti 23 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Vartojimo kredito davėjai ne rečiau kaip kartą per vienus
metus privalo pateikti priežiūros institucijai informaciją apie vykdomą vartojimo kreditų teikimo veiklą priežiūros institucijos nustatytais terminais ir tvarka, įskaitant informaciją apie suteiktų vartojimo kreditų rūšis, skaičių ir mastą, vidutines vartojimo kreditų sumas, vidutinę bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, metinę vartojimo kredito palūkanų normą, vartojimo kredito sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemones, vartotojų pradelstų mokėjimų sumas. Šią informaciją priežiūros institucija apibendrinusi skelbia viešai priežiūros institucijos teisės aktuose nustatyta tvarka.“
Papildyti Įstatymą 23¹ straipsniu:
„23¹ straipsnis. Vartojimo kredito davėjo finansinių
ataskaitų rinkiniai 1.
Jeigu pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą vartojimo kredito davėjas privalo sudaryti metinius finansinių ataskaitų rinkinius, jie turi būti audituoti. 2. Metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymui, auditui ir jo atlikimo tvarkai taikomi Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai.“
Pakeisti 24 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„24 straipsnis. Viešasis Viešieji vartojimo
kredito tarpininkų sąrašas sąrašai
veikla, veikdamas kaip nepriklausomas vartojimo kredito tarpininkas, tik tada, kai priežiūros institucija jį įrašo į viešąjį nepriklausomų vartojimo kredito tarpininkų sąrašą. 2. Asmuo turi teisę verstis vartojimo kredito tarpininko veikla, veikdamas vieno arba kelių vartojimo kredito davėjų vardu, t. y. kaip priklausomas tarpininkas, tik tada, kai vartojimo kredito davėjas jį įrašo į viešąjį vartojimo kredito davėjo vardu veikiančių tarpininkų sąrašą. Kiekvienas vartojimo kredito davėjas privalo tvarkyti viešąjį jo vardu veikiančių vartojimo kredito tarpininkų sąrašą ir užtikrinti, kad asmenys jo vardu veiktų tik tada, kai šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka buvo įrašyti į viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą. 23. Asmuo gali būti įrašytas į šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus viešuosius vartojimo kredito tarpininkų sąrašus, kai pateikia priežiūros institucijai arba vartojimo kredito davėjui informaciją apie viešąjį registrą, kuriame priežiūros institucija arba vartojimo kredito davėjas gali patikrinti pagrindinius asmens duomenis. Kilus abejonių, priežiūros Priežiūros institucija arba vartojimo kredito davėjas prireikus turi teisę prašyti asmenį pateikti išplėstinį viešojo registro išrašą.
Priežiūros institucija arba vartojimo kredito davėjas per 3 darbo dienas raštu informuoja asmenį apie priimtą sprendimą neįrašyti asmens į šio straipsnio 1 arba 2 dalyje nurodytą sąrašą. 3. Asmuo neprivalo priežiūros institucijai pateikti šio straipsnio 2 dalyje nurodytos informacijos, jeigu vartojimo kredito davėjas šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka informavo priežiūros instituciją apie jį kaip vartojimo kredito tarpininką. Toks asmuo į viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą įrašomas po to, kai vartojimo kredito davėjas šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka informavo priežiūros instituciją apie jį kaip vartojimo kredito tarpininką. 4. Priežiūros institucija ir vartojimo kredito davėjai apie asmens įrašymą į viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus sąrašus skelbia ir šią informaciją periodiškai atnaujina savo interneto svetainėje svetainėse. Asmenys įrašomi į viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą ir viešasis Viešieji vartojimo kredito tarpininkų sąrašas sąrašai tvarkomas tvarkomi priežiūros institucijos teisės aktuose nustatyta tvarka.“
Papildyti Įstatymą 25¹ straipsniu: „25¹ straipsnis. Viešasis tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašas
tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą. Teisės verstis tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys. 2.
operatoriaus vadovu, fiziniu arba juridiniu asmeniu arba kartu veikiančiu asmeniu, kuriam tiesiogiai ar netiesiogiai priklausančių balsavimo teisių arba įstatinio kapitalo dalis yra lygi arba viršija 20 procentų arba kuris gali daryti tiesioginį ir (arba) netiesioginį lemiamą poveikį, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatyme, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veiklai, negali būti asmuo, atitinkantis bent vieną iš šių sąlygų:
pinigų plovimu ar teroristų finansavimu, sunkų, labai sunkų nusikaltimą arba nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai ar juos atitinkančias nusikalstamas veikas pagal kitų valstybių baudžiamuosius įstatymus, jeigu jo teistumas nėra išnykęs;
kita įstatymuose nustatyta poveikio priemonė, kai ši sankcija arba poveikio priemonė buvo pritaikyta už įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio finansinių paslaugų teikimą arba finansų įstaigų veiklą, reikalavimų pažeidimą;
ir (arba) balsavimo teisių dalį arba dalį, leidžiančią daryti lemiamą įtaką juridiniam asmeniui, arba yra ar buvo vadovu juridinio asmens, kuriam buvo pritaikyta poveikio priemonė už šiurkštų įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio finansinių paslaugų teikimą arba finansų įstaigų veiklą, reikalavimų pažeidimą arba už tokį pažeidimą buvo panaikinta teisė verstis finansinių paslaugų teikimu arba tas juridinis asmuo buvo pripažintas kaltu dėl šios dalies 1 punkte nurodyto nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo. 3.
asmenimis laikomi du arba daugiau asmenų, kurie, remdamiesi aiškiai sudarytu ar numanomu žodiniu arba rašytiniu susitarimu, įgyvendina arba siekia įgyvendinti savo teises, turimas pagal šioje dalyje nurodytą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį. 4. Tarpusavio skolinimo platformos operatorius privalo iš anksto pranešti priežiūros institucijai apie visus būsimus šio straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų pasikeitimus, kartu pateikdamas priežiūros institucijos nustatytą informaciją, reikalingą įvertinti, ar naujai skiriami arba planuojami rinkti vadovai ir (arba) kiti asmenys atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Naujai paskirti arba išrinkti tarpusavio skolinimo platformos vadovai gali pradėti eiti pareigas, o kiti asmenys – įsigyti tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus balsavimo teisių arba įstatinio kapitalo dalį tik po to, kai priežiūros institucija pritaria jų kandidatūroms arba įsigijimo sandoriui. 5. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyti priežiūros institucijos pritarimai išduodami šio įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. 6. Asmuo gali būti įrašytas į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, jeigu jis atitinka šio įstatymo ir priežiūros institucijos teisės aktų reikalavimus ir pateikia priežiūros institucijai šiuos dokumentus, duomenis ir informaciją:
patikrinti pagrindinius asmens duomenis.
Priežiūros institucija prireikus turi teisę prašyti pateikti išplėstinį viešojo registro išrašą;
3) informaciją apie šio straipsnio 2 dalyje nurodytus asmenis ir dokumentus bei duomenis, patvirtinančius, kad jie atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus;
vartojimo kredito gavėjų kreditingumas;
tarpininkų sąrašą, jeigu asmuo naudojasi vartojimo kredito tarpininkų paslaugomis.“
Papildyti Įstatymą penktuoju¹ skirsniu:
straipsnis. Reikalavimai tarpusavio skolinimui
vienam vartojimo kredito gavėjui gali suteikti ne didesnį kaip 500 eurų vartojimo kreditą per dvylikos mėnesių laikotarpį. 2. Bendra visiems vartojimo kredito gavėjams paskolos davėjo suteiktų vartojimo kreditų suma negali būti didesnė kaip 5 000 eurų per dvylikos mėnesių laikotarpį. 3. Šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų laikymąsi privalo užtikrinti tarpusavio skolinimo platformos operatorius. 25³ straipsnis. Reikalavimai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui 1.
Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mutatis mutandis taikomos visos šiame įstatyme ir jį įgyvendinančiuose priežiūros institucijos teisės aktuose vartojimo kredito davėjui taikomos nuostatos, išskyrus šio įstatymo 22 straipsnio 1–5 dalių nuostatas. 2. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui kiti įstatymai, reglamentuojantys finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, jeigu tarpusavio skolinimo platformos operatorius yra finansų įstaiga, taip pat atitinkamos teisinės formos, kurios pagrindu tarpusavio skolinimo platformos operatorius veikia, asmeniui taikomi tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip. 3. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 40 000 eurų. 4. Tarpusavio skolinimo platformos operatorius privalo parengti ir patvirtinti veiklos tęstinumo planą, numatantį priemones ir procedūras, skirtas užtikrinti, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla būtų vykdoma nuolat ir nenutrūkstamai, taip pat užtikrinančias sklandų vartojimo kredito sutarčių administravimą ir nepertraukiamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą nenumatytų aplinkybių atvejais. 5.
platformos operatorius privalo nuolat laikytis šių reikalavimų:
1) sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis paskolos davėjui ir vartojimo kredito gavėjui sąlygomis ir jų interesais, taip pat nediskriminuoti vartojimo kredito gavėjų;
2) veikti rūpestingai, profesionaliai ir atsargiai;
3) turėti ir naudoti veiklai reikalingas bei patikimas priemones ir procedūras;
4) paskolos davėjui ir vartojimo kredito gavėjui pakankamai atskleisti su jais susijusią ir jiems reikalingą informaciją;
5) įgyvendinti ir taikyti veiksmingas organizacines ir administracines priemones, skirtas užkirsti kelią interesų konfliktams, kurie galėtų neigiamai paveikti paskolos davėjų ir vartojimo kredito gavėjų interesus;
6) užtikrinti, kad informacija, duomenys ir dokumentai apie paskolos davėją, taip pat ikisutartinė, sutartinė ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus susirašinėjimo su paskolos davėju ir vartojimo kredito gavėju informacija, duomenys ir dokumentai (gautus paskolos davėjo ir vartojimo kredito gavėjo sutikimus, patvirtinimus ir kitų šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimą ar svarbią su vartojimo kredito suteikimu susijusią informaciją patvirtinantys duomenys, dokumentai ir informacija) būtų saugomi ne trumpiau kaip 10 metų nuo vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos, jeigu kiti teisės aktai nenustato ilgesnio dokumentų saugojimo termino;
8) vykdyti priežiūros institucijos nurodymus. 6. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. 7.
platformos operatorius savo interneto svetainėje privalo skelbti šią informaciją:
1) tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pavadinimą, buveinės adresą ir duomenis ryšiui palaikyti;
2) informaciją apie organizacines ir administracines priemones, skirtas užkirsti kelią interesų konfliktams;
3) detalią išieškojimo vykdymo procedūrą vartojimo kredito gavėjui laiku nevykdant vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų;
4) kitą priežiūros institucijos teisės aktuose nurodytą informaciją. 25⁴ straipsnis. Papildomi informavimo sudarant vartojimo kredito sutartį reikalavimai
sutarties sudarymo tarpusavio skolinimo platformos operatorius, be kitos šiame įstatyme nurodytos informacijos, paskolos davėjui privalo pateikti šią informaciją:
mokesčius ir kitus mokėjimus;
2) vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo rezultatus;
3) detalią išieškojimo vykdymo procedūrą vartojimo kredito gavėjui laiku nevykdant vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų;
4) informaciją apie tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veiklos tęstinumo planą;
5) informaciją apie tai, ar paskolos davėjas turi teisę perleisti reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui;
6) kitas paskolos davėjo, vartojimo kredito gavėjo ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus teises ir pareigas, susijusias su tarpusavio skolinimu. 2. Iki vartojimo kredito sutarties sudarymo tarpusavio skolinimo platformos operatorius privalo supažindinti paskolos davėją su paskolos davėjo prisiimama rizika (operatoriaus nemokumo rizika, pasitraukimo iš veiklos rizika, interesų konflikto rizika, vartojimo kredito gavėjo nemokumo rizika, netinkamo vartojimo kredito sutarties vykdymo rizika ir kitomis konkrečiam tarpusavio skolinimo platformos operatoriui ir jo veiklai būdingomis rizikos rūšimis). 3.
sutarties sudarymo tarpusavio skolinimo platformos operatorius, be kitos šiame įstatyme nurodytos informacijos, vartojimo kredito gavėjui privalo pateikti informaciją apie vartojimo kredito gavėjo, paskolos davėjo ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus teises ir pareigas, susijusias su tarpusavio skolinimu. 4. Priežiūros institucija turi teisę detalizuoti tarpusavio skolinimo, tarpusavio skolinimo platformos ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veiklos reikalavimus.“
Pakeisti 27 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Šio įstatymo pažeidimus nagrinėja ir sankcijas poveikio priemones už šio įstatymo pažeidimus taiko priežiūros institucija.“
28 straipsnio 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) prižiūri, ar vartojimo kredito davėjai, ir vartojimo kredito tarpininkai ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriai tinkamai laikosi šiame įstatyme ir jo pagrindu priimtuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų;“. 2. Pakeisti 28 straipsnio 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) savo iniciatyva nagrinėja galimus šio įstatymo ir jo pagrindu priimtų teisės aktų pažeidimus;“. 3. Papildyti 28 straipsnį nauju 4 punktu: „4) atlieka asmenų veiklos patikrinimus, jeigu įtaria, kad jie pažeidžia šį įstatymą ir jo pagrindu priimtus teisės aktus;“. 4. Papildyti 28 straipsnį nauju 5 punktu: „5) gauna priežiūrai atlikti reikalingą informaciją, duomenis, dokumentus, jų kopijas, kitą informaciją, duomenis, dokumentus ir jų kopijas iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, registrų ar informacinių sistemų, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatorių, kitų fizinių ir juridinių asmenų, kitų organizacijų ir jų padalinių;“. 5. Papildyti 28 straipsnį nauju 6 punktu:
„6) tvarko Asmenų, dėl kurių yra pateikti prašymai neleisti jiems
sudaryti vartojimo kredito sutarčių, sąrašą;“. 6.
straipsnio 7 punktą ir jį išdėstyti taip: „7) skiria taiko šiame įstatyme nustatytas sankcijas poveikio priemones vartojimo kredito davėjams, ir vartojimo kredito tarpininkams ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriams, taip pat kitiems asmenims, pažeidusiems šį įstatymą ar jo pagrindu priimtus teisės aktus;“. 32 straipsnis. 29 straipsnio pakeitimas Pakeisti 29 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:
„2) prašyme nurodyti faktiniai duomenys jau buvo patikrinti
ir dėl jų priimtas priežiūros institucijos nutarimas (sprendimas);“. 33 straipsnis. 31 straipsnio pakeitimas Pakeisti 31 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Priežiūros institucija galimus šio įstatymo pažeidimus išnagrinėja ir sankcijas poveikio priemones skiria taiko ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo šio įstatymo 29 straipsnyje nurodyto prašymo priežiūros institucijai pateikimo dienos ar šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodyto sprendimo priėmimo dienos.“34 straipsnis. 33 straipsnio pakeitimas Pakeisti 33 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „33 straipsnis. Nutarimas (sprendimas) atlikus šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą 1.
Priežiūros institucija, atlikusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, priima nutarimą (sprendimą), kuriame turi būti nurodyta:
1) nutarimą (sprendimą) priėmusios institucijos pavadinimas;
2) nutarimo (sprendimo) priėmimo data ir vieta;
3) nutarimą (sprendimą) priėmusio asmens (kolegialaus organo) duomenys, posėdžio sekretorius, šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūros dalyviai ir kiti dalyvavę suinteresuoti asmenys;
4) asmens, dėl kurio veiksmų (neveikimo) buvo priimtas nutarimas (sprendimas), duomenys;
5) šio įstatymo 29 straipsnyje nurodyto prašymo turinys;
6) nustatytos šio įstatymo nuostatų pažeidimo faktinės aplinkybės;
7) pažeidimo faktą patvirtinantys įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas (sprendimas);
8) šio įstatymo straipsnis, nustatantis atsakomybę už pažeidimą;
9) asmens, dėl kurio veiksmų (neveikimo) buvo priimtas nutarimas (sprendimas), paaiškinimai ir jų įvertinimas;
10) priimtas sprendimas;
11) nutarimo (sprendimo) įvykdymo tvarka ir terminas, per kurį nutarimą (sprendimą) būtina įvykdyti;
12) nutarimo (sprendimo) apskundimo terminai ir tvarka. 2. Priežiūros institucija, atlikusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, turi teisę priimti šiuos sprendimus:
1) įpareigoti asmenį, pažeidusį šio įstatymo reikalavimus, nutraukti neteisėtus veiksmus;
2) taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas poveikio priemones;
operatorių pakeisti vadovą;
operatoriui sudarinėti vartojimo kredito sutartis;
tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašo;
36) netaikyti sankcijų poveikio priemonių, kai nenustatomas šio įstatymo nuostatų pažeidimas. 3.
nutarimas (sprendimas) per 3 darbo dienas nuo jo priėmimo registruotu laišku išsiunčiamas pareiškėjui ir asmeniui, dėl kurio šis nutarimas (sprendimas) priimtas.“
Pakeisti 34 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „34 straipsnis. Atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus Baudos
šio įstatymo nuostatų pažeidimus priežiūros institucija gali skirti nuo 289 iki
buvo paskirta šio įstatymo nustatyta bauda, gali būti skiriama didesnė, iki 34
įstatymo saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, priežiūros institucija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali taikyti nuobaudą–įspėjimą, neskirdama baudos. 1. Priežiūros institucija turi teisę asmenims skirti šias baudas:
1) už priežiūros institucijos reikalavimo pateikti informaciją ir dokumentus, reikalingus šio įstatymo pažeidimui tirti, nevykdymą ar netinkamą vykdymą, jeigu prieš tai asmuo buvo įspėtas dėl šio reikalavimo nevykdymo, – iki 2 896 eurų;
2) už priežiūros institucijos pagal šį įstatymą duotų nurodymų nevykdymą ar netinkamą vykdymą – iki 1 procento bendrųjų metinių veiklos pajamų arba iki 1 448 eurų už kiekvieną nurodymo nevykdymo ar netinkamo vykdymo dieną;
3) už kitus šio įstatymo ir jo pagrindu priimtų teisės aktų pažeidimus – vartojimo kredito davėjui ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriui iki 0,1 procento bendrųjų metinių veiklos pajamų, kitiems asmenims iki 2 896 eurų, taip pat kitas šiame įstatyme nustatytas poveikio priemones. 2. Pakartotinai per vienus metus padarius pažeidimą, už kurį jau buvo pritaikyta šio įstatymo nustatyta poveikio priemonė, gali būti skiriama bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių veiklos pajamų. 3.
juridinis asmuo priklauso patronuojančiajai įmonei, bendrosios metinės veiklos pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, yra pajamos, nurodytos pagrindinės patronuojančiosios įmonės praėjusių metų konsoliduotoje finansinėje ataskaitoje. 4. Tais atvejais, kai neįmanoma nustatyti juridinio asmens bendrųjų metinių veiklos pajamų, priežiūros institucija turi teisę vietoj šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos baudos skirti juridiniam asmeniui baudą iki 80 000 eurų. 5. Asmenims, kurie verčiasi vartojimo kredito teikimo, tarpininkavimo ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla, tačiau nėra įrašyti į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, viešąjį nepriklausomų vartojimo kredito tarpininkų sąrašą ar viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, priežiūros institucija turi teisę skirti iki 57 924 eurų baudą. 6. Jeigu pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, priežiūros institucija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali skirti įspėjimą. 72. Skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 3 8 ir 4 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bauda mažinama nuo jos vidutinio iki minimalaus dydžio, o kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bauda didinama nuo jos vidutinio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos mažinimas ar didinimas motyvuojamas priežiūros institucijos nutarime (sprendime). 83.
aplinkybės, kai padaręs pažeidimą asmuo savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms atsirasti, nutraukė pažeidimą, bendradarbiavo su priežiūros institucija tyrimo metu, atlygino nuostolius ir (ar) pašalino padarytą žalą. Priežiūros institucija gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes. 94. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padaręs pažeidimą asmuo kliudė atlikti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus. 5. Skundą dėl priežiūros institucijos nutarimo skirti baudą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių bauda asmeniui, kuris pažeidė šį įstatymą, būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę baudą, negu šiame straipsnyje nustatyta minimali bauda. 6. Už priežiūros institucijos reikalavimo pateikti informaciją ir dokumentus, reikalingus šio įstatymo pažeidimui tirti, nevykdymą ar netinkamą vykdymą, jeigu prieš tai asmuo buvo įspėtas dėl šio reikalavimo nevykdymo, asmeniui gali būti skiriama bauda iki 2 896 eurų.“36 straipsnis. 35 straipsnio pakeitimas Pakeisti 35 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „35 straipsnis. Viešas skelbimas Priežiūros institucija, šio įstatymo 33 straipsnyje nurodytame nutarime konstatavusi, kad asmuo pažeidė šio įstatymo reikalavimus, apie tai skelbia viešai savo interneto svetainėje praėjus 30 kalendorinių dienų po nutarimo priėmimo. Jeigu per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo priėmimo asmuo, dėl kurio veiksmų nutarimas priimtas, apskundžia jį teismui, priežiūros institucija apie šio įstatymo nuostatų pažeidimą viešai savo interneto svetainėje skelbia pasibaigus teismo procesui.
Informacija apie pritaikytas poveikio priemones, įskaitant informaciją apie padaryto teisės akto pažeidimo esmę ir jį padariusio asmens tapatybę, skelbiama priežiūros institucijos interneto svetainėje nedelsiant po to, kai nutarimas (sprendimas) šio įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka išsiunčiamas arba įteikiamas asmeniui, kuriam poveikio priemonė buvo pritaikyta. Jeigu priežiūros institucijos nutarimas (sprendimas) taikyti poveikio priemonę yra apskundžiamas, priežiūros institucijos interneto svetainėje taip pat pateikiama informacija apie dėl pritaikytų poveikio priemonių pateiktus skundus ir jų nagrinėjimo rezultatus. Jeigu informacijos apie pritaikytas poveikio priemones paskelbimas galėtų padaryti neigiamos įtakos finansų rinkos stabilumui, atliekamam ikiteisminiam tyrimui arba neproporcingos žalos fiziniams ar juridiniams asmenims, šios informacijos skelbimas atidedamas tol, kol šios aplinkybės išnyksta, arba ji skelbiama neatskleidžiant informacijos apie pažeidimą padariusį asmenį.“
Pakeisti 36 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „36 straipsnis. Priežiūros institucijos nutarimo (sprendimo) vykdymas
1Priežiūros institucijos nutarimas (sprendimas) turi būti įvykdytas ne vėliau kaip per 30
kalendorinių dienų nuo dienos, kurią šio įstatymo reikalavimus pažeidusiam asmeniui jis buvo įteiktas. Apskundus priežiūros institucijos nutarimą (sprendimą) dėl baudos skyrimo, bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos. 2. Priežiūros institucijos nutarimas (sprendimas) yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Priežiūros institucijos nutarimas (sprendimas) gali būti pateikiamas vykdyti ne vėliau kaip per trejus metus nuo jo priėmimo dienos.“
Pakeisti 37 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „37 straipsnis. Priežiūros institucijos nutarimo (sprendimo) apskundimas
1Asmuo, nesutinkantis su priežiūros institucijos nutarimu (sprendimu), turi teisę per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo (sprendimo) priėmimo dienos apskųsti jį teismui Lietuvos Respublikos
administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. 2. Kreipimasis į teismą sustabdo priežiūros institucijos nutarimo (sprendimo) dėl baudos skyrimo vykdymą.“39 straipsnis. 38 straipsnio pakeitimas Pakeisti 38 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Vartotojų ginčai su vartojimo kredito davėju, ir vartojimo kredito tarpininku ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriumi nagrinėjami Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme nustatyta tvarka.“40 straipsnis. 40 straipsnio pakeitimas Pakeisti 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) tai, kad Lietuvos Respublikoje prašymus dėl šio įstatymo pažeidimų nagrinėja ir sankcijas poveikio priemones už šio įstatymo pažeidimus taiko priežiūros institucija;“. 41 straipsnis. 1 priedo pakeitimas 1.
1Pakeisti 1 priedo 2.3 papunktį ir jį išdėstyti taip:
„2.3. bendra vartojimo kredito kaina: Vartojimo kredito palūkanų norma arba, jei taikoma, skirtingos vartojimo kredito palūkanų normos [Procentais:
Bendros vartojimo kredito kainos metinė norma (MN) Bendra vartojimo kredito kaina, išreikšta metiniu procentų dydžiu MN nurodoma siekiant padėti Jums palyginti skirtingus pasiūlymus. [Procentais, standartinis tipinis pavyzdys, kuriame nurodomos visos čia nustatytos normos apskaičiavimo prielaidos] Ar tam, kad būtų suteiktas vartojimo kreditas ar vartojimo kreditui būtų taikomos skelbiamos sąlygos, būtina:
Taip (ne) [Jei taip, nurodyti papildomų paslaugų rūšis] Su vartojimo kredito sutartimi susijusios išlaidos Jei taikoma Būtina turėti vieną ar kelias banko sąskaitas tam, kad būtų registruojamos mokėjimo operacijos ir išmokamos lėšos Jei taikoma Konkrečių mokėjimo priemonių (pvz., vartojimo kredito kortelių) naudojimo išlaidų suma Jei taikoma Kitos išlaidos, susijusios su vartojimo kredito sutartimi Jei taikoma Šioje formoje nurodytų išlaidų, susijusių su vartojimo kredito sutartimi, keitimo sąlygos Jei taikoma Pareiga sumokėti atlyginimą notarui Išlaidos pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais Įmokų nemokėjimas Jums gali turėti rimtų pasekmių (pvz., priverstinis pardavimas) ir gali pasunkinti vartojimo kredito gavimą. Dėl įmokų nemokėjimo Jūs turėsite sumokėti [taikoma palūkanų norma ir jos tikslinimo tvarka ir, kai taikoma, netesybos už įsipareigojimų nevykdymą].“ 2.
Pakeisti 1 priedo 2.4 papunktį ir jį išdėstyti taip: „2.4. kiti svarbūs aspektai: Teisė atsisakyti sutarties Jūs turite teisę per 14 kalendorinių dienų atsisakyti vartojimo kredito sutarties. Išankstinis grąžinimas Jūs turite teisę bet kuriuo metu anksčiau nustatyto termino grąžinti visą vartojimo kreditą arba jo dalį. Vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas, jei taikoma, išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atveju turi teisę gauti kompensaciją. [Kompensacijos nustatymas (apskaičiavimo metodas) pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 17 straipsnį] Mokumo Kreditingumo tikrinimas duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose Vartojimo kredito davėjas privalo nedelsdamas nemokamai pranešti Jums apie mokumo kreditingumo patikrinimo duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose rezultatus, jeigu Jūsų prašymas gauti vartojimo kreditą buvo atmestas remiantis tokiu patikrinimu. Tai netaikoma, kai suteikti informaciją draudžiama pagal kitus teisės aktus arba tai prieštarauja viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo tikslams. Teisė gauti vartojimo kredito sutarties projektą Pateikęs prašymą, Jūs turite teisę nemokamai gauti vartojimo kredito sutarties projekto kopiją. Ši nuostata netaikoma, jei vartojimo kredito davėjas, gavęs Jūsų prašymą, nenori su Jumis sudaryti vartojimo kredito sutarties. Jei taikoma Laikotarpis, kuriuo vartojimo kredito davėjas įsipareigoja pagal ikisutartinę informaciją. Ši informacija galioja nuo ... iki ...“. 42 straipsnis. 2 priedo pakeitimas 1.
priedo 2.3 papunktį ir jį išdėstyti taip: „2.3. bendra vartojimo kredito kaina: Vartojimo kredito palūkanų norma arba, jei taikoma, skirtingos vartojimo kredito palūkanų normos [Procentais:
Bendros vartojimo kredito kainos metinė norma (MN) Bendra vartojimo kredito kaina, išreikšta metiniu procentų dydžiu. MN nurodoma siekiant padėti Jums palyginti skirtingus pasiūlymus. [Procentais, standartinis tipinis pavyzdys, kuriame nurodomos visos čia nustatytos normos apskaičiavimo prielaidos] Jei taikoma Mokesčiai Jei taikoma Mokesčių keitimo sąlygos [Nuo vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos mokamos išlaidos ar taikomi mokesčiai] Išlaidos pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais Dėl įmokų nemokėjimo Jūs turėsite sumokėti [taikoma palūkanų norma ir jos tikslinimo tvarka, kai taikoma, netesybos už įsipareigojimų nevykdymą].“
priedo 2.4 papunktį ir jį išdėstyti taip: „2.4. kiti svarbūs aspektai: Vartojimo kredito sutarties nutraukimas [Vartojimo kredito sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka] Vartojimo kredito davėjas privalo nedelsdamas nemokamai pranešti Jums apie mokumo kreditingumo patikrinimo duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose rezultatus, jeigu Jūsų prašymas gauti vartojimo kreditą buvo atmestas remiantis tokiu patikrinimu. Tai netaikoma, kai suteikti informaciją draudžiama pagal kitus teisės aktus arba tai prieštarauja viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo tikslams Jei taikoma Laikotarpis, kuriuo vartojimo kredito davėjas įsipareigoja pagal ikisutartinę informaciją. Ši informacija galioja nuo … iki …“. 3.
priedo 2.5 papunktį ir jį išdėstyti taip:
„2.5. jei taikoma, papildoma informacija, kurią prieš
vartojimo kredito sutarties sudarymą pateikia asmuo, nurodytas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje, arba papildoma informacija, pateikiama skolos perskaičiavimui skirto vartojimo kredito atvejais: Dalinių įmokų mokėjimas ir (tam tikrais atvejais) paskirstymo tvarka Jūs turėsite sumokėti: [Dalinių įmokų mokėjimo grafiko, kuriame nurodoma vartojimo kredito gavėjui privalomų įmokų dydis, jų skaičius ir periodiškumas, standartinis tipinis pavyzdys] Bendra suma, kurią Jūs turėsite sumokėti Išankstinis grąžinimas Jūs turite teisę bet kuriuo metu anksčiau termino grąžinti visą vartojimo kreditą arba jo dalį. Jei taikoma Vartojimo kredito davėjas turi teisę gauti kompensaciją vartojimo kredito išankstinio grąžinimo atveju. [Kompensacijos nustatymas (apskaičiavimo metodas) pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 17 straipsnį]“43 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
d. 3. Asmenys, po šio įstatymo įsigaliojimo dienos ketinantys verstis vartojimo kredito tarpininko veikla, veikdami kaip nepriklausomi vartojimo kredito tarpininkai, privalo per vieną mėnesį nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos pateikti priežiūros institucijai prašymą įrašyti juos į šio įstatymo 27 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodytą viešąjį nepriklausomų vartojimo kredito tarpininkų sąrašą. 4.
kredito tarpininko veikla, veikdami kaip priklausomi vartojimo kredito tarpininkai, privalo per vieną mėnesį nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos įgyvendinti šio įstatymo 27 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. 5. Šio įstatymo įsigaliojimo dieną į viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą įrašyti asmenys, bet neįrašyti į šio įstatymo 27 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 24 straipsnio 1 arba 2 dalyje nurodytą sąrašą, vartojimo kredito tarpininko veikla turi teisę verstis vieną mėnesį nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Priežiūros institucija vieną mėnesį nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos skelbia viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą. 6. Šio įstatymo įsigaliojimo dieną į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašyti asmenys privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos pateikti priežiūros institucijai šio įstatymo 22 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų laikymosi patvirtinimo dokumentus ir duomenis. Priežiūros institucija išbraukia iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo asmenis, per nurodytą terminą neįvykdžiusius šios pareigos. 7. Asmenys, kurie Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus priežiūros institucijai pateikė iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą nėra įrašomi, o pateikti dokumentai jiems grąžinami per 5 darbo dienas. 8. Šio straipsnio 3 dalies reikalavimas netaikomas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytiems Lietuvos banko prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams, kurių šio įstatymo 22 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų nepriekaištingą reputaciją yra įvertinęs Lietuvos bankas. 9.
vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 3 dalyje nurodyto įstatinio kapitalo reikalavimui nustatomas pereinamasis laikotarpis, t. y. iki
kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 20 000 eurų, o nuo 2017 m. sausio 1 d. –
bankas priima sprendimus ir atlieka veiksmus, reikalingus šiam įstatymui įgyvendinti. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
PRIEDŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 11¹, 14¹, 21¹, 22¹, 22², 23¹IR 25¹ STRAIPSNIAIS, PENKTUOJU¹ SKIRSNIU
priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Rengti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 31, 33, 34, 38, 40 straipsnių pakeitimo, trečiojo skirsnio ir penktojo skirsnio pavadinimų pakeitimo, 1, 2 priedų pakeitimo ir įstatymo papildymo 11¹, 14¹, 21¹, 22¹, 22², 23¹ir 25¹ straipsniais, penktuoju¹ skirsniu įstatymo projektą (toliau – Įstatymo projektas) paskatino situacija Lietuvos vartojimo kreditų rinkoje. Lietuvos banko, vykdančio vartojimo kredito rinkos priežiūros funkcijas, 2012 metais atlikto Lietuvos gyventojų finansinės elgsenos ir raštingumo tyrimo rezultatai atskleidė nepakankamus gyventojų gebėjimus racionaliai tvarkyti šeimos ir asmeninius finansus, ypač polinkį atidėlioti finansinių problemų sprendimą. 33 proc. tyrime dalyvavusių šalies gyventojų pripažino per paskutinius 12 mėnesių susidūrę su situacija, kai pajamos nepadengė visų pragyvenimo išlaidų. Tačiau tik 44 proc. gyventojų, patyrę finansinį nepriteklių, ieško būdų, kaip apriboti išlaidas, kad situacija nesikartotų, likusi dauguma – skolinasi, ne visada įvertindami realias skolų grąžinimo galimybes. Tokius Lietuvos gyventojų įpročius dar labiau skatina intensyvi vartojimo kredito sutarčių reklama, nes reklamos mastai neabejotinai daro įtaką žmonių elgesiui ir pritraukia vartotojus, susigundžiusius galimybe savo poreikius tenkinti nedelsiant ir neatsižvelgiant į finansines galimybes.
Vertinant visų rūšių vartojimo kreditus, pažymėtina, kad, Lietuvos banko duomenimis, 2014 m. pabaigoje buvo 22,94 proc. (179,90 tūkst.) kreditų, kurių skolinius įsipareigojimus buvo vėluojama vykdyti ilgiau nei 60 dienų iš eilės. Bendra šių įsiskolinimų suma 2014 m. gruodžio 31 d. sudarė 91,32 mln. EUR (315,30 mln. Lt) (įskaitant delspinigius, netesybas ir kitas pagal sutartis mokėtinas sumas). Didžiausia pradelsta suma susidarė už didesnius nei 290 EUR (1 000 Lt) vartojimo kreditus, 2014 m. pabaigoje įsiskolinimai sudarė 60,22 mln. EUR (2013 m. pab. – 50,65 mln. EUR). Mažųjų vartojimo kreditų pradelsta suma sudarė 25,58 mln. EUR (2013 m. pab. – 24,38 mln. EUR), pradelsimai pagal susietojo vartojimo kreditus – 4,65 mln. EUR, o pagal sąskaitos kreditavimo sutartis – 0,86 mln. EUR. Dažniausiai vartojimo kredito gavėjai vėluoja mokėti įmokas už paimtus mažuosius vartojimo kreditus. Tokių kreditų gavėjų pradelstų mokėti paskolų skaičius 2014 m. gruodžio 31 d. sudarė 90,57 tūkst. Palyginti su praėjusiais metais, jis padidėjo 11,13 proc. Tačiau sparčiai daugėja ir vėluojamų grąžinti didesnių nei 290 EUR kreditų. Metų pabaigoje tokių kreditų buvo 74,68 tūkst. ir, palyginti su 2013 m. gruodžio 31 d., padaugėjo 30,21 proc. Manytina, kad didėjančiam bendram vartotojų įsiskolinimui įtakos turi ir nepakankamai išsamus vartotojų kreditingumo vertinimas. Lietuvos banko duomenimis, vartojimo kredito davėjai dažnai tenkinasi paties vartotojo pateiktais ne visada išsamiais duomenimis ir netikrina tų duomenų atitinkamose duomenų bazėse, motyvuodami, kad vartotojo pateikta informacija ir duomenys jiems buvo pakankami sprendimui dėl vartojimo kredito suteikimo priimti.
Norint užtikrinti atsakingą skolinimą ir skolinimąsi, svarbu užtikrinti tinkamus reikalavimus dėl vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo. Atsakingą skolinimą ir skolinimąsi sustiprintų ir nekredituotinų asmenų sąrašo reglamentavimas. Teisiškai reglamentavus galimybę asmenims patiems prašyti neleisti jiems sudaryti vartojimo kredito sutarčių, būtų įtvirtinta vartojimo kredito davėjų atsakomybė už asmenų, įtrauktų į minėtą sąrašą, kreditavimą. Lietuvos banko duomenimis, tarpusavio skolinimo (angl. peer-to-peer) platformos, kuriose organizuojama veikla savo pobūdžiu atitinka vartojimo kreditų teikimo veiklą, skverbiasi į Lietuvos finansų rinką. Šiose platformose fiziniai asmenys (vartotojai) gali skolinti ir skolintis lėšas tarpusavyje. Dėl teisinio šių platformų statuso neapibrėžtumo kyla rizika, kad vartojimo kredito gavėjai negalės pasinaudoti jiems pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą (toliau – Įstatymas) suteikiamu jų teisių apsaugos režimu. Be to, kyla rizika, kad esami vartojimo kredito davėjai, pasinaudodami teisiniu arbitražu, gali pereiti į šiuo metu nereguliuojamą veiklą, taip didindami šešėlinio skolinimosi mastą. Atsižvelgiant į tai ir siekiant teisinio aiškumo, Įstatyme siūloma reglamentuoti tarpusavio skolinimo veiklą. Be to, keletas teikiamo Įstatymo projekto pakeitimų yra siūlomi atsižvelgiant į Europos Komisijos Sveikatos ir vartotojų reikalų generalinio direktorato 2013 m. vasario 15 d. raštą Nr. 4644/13/SNCO dėl tinkamo 2008 m. balandžio 23 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 200/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB) nuostatų perkėlimo ir įgyvendinimo. Atsižvelgiant į Europos Komisijos pastabas siūloma atlikti tam tikrus Įstatymo pakeitimus, kurie padės Įstatymo nuostatas visiškai suderinti su Direktyva 2008/48/EB. Įstatymo projekto pagrindinis tikslas – reguliuoti vartojimo kredito rinką taip, kad vartojimo kredito davėjai skolintų, o vartojimo kredito gavėjai skolintųsi atsakingai, vartojimo kredito sutarčių reklama būtų aiški ir neklaidinanti, o už Įstatymo pažeidimus būtų taikoma pažeidimui proporcinga atsakomybė. 2. Įstatymo projekte siūlomų nuostatų teisinio reguliavimo būklė šiuo metu. 2.1. Dėl vartojimo kredito sutarčių reklamos. Šiuo metu vartojimo kredito sutarčių reklamos priežiūra apsiriboja patikrinimu, ar reklamoje, kurioje nurodoma palūkanų norma arba bet kokios su vartojimo kreditu susijusios išlaidos, pateikiama visa Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta standartinė informacija. Vartojimo kredito davėjai reklamose nenurodo jokių su kreditu susijusių išlaidų, o kartu ir minėtos standartinės informacijos ir apsiriboja bendro pobūdžio skambiomis frazėmis. Tokio turinio reklamų (kuriose nenurodomos jokios išlaidos) Įstatymas nereglamentuoja, nors jos ir daro didelį poveikį asmenims. 2.2. Dėl atsakingo skolinimo principo ir pareigos tikrinti duomenų bazes Atsižvelgiant į galiojančio Įstatymo 8 straipsnį, reglamentuojantį vartotojo kredito davėjo pareigą tikrinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, vartojimo kredito davėjas gali pasikliauti vien paties vartojimo kredito gavėjo pateikiama, tačiau jokiais dokumentais nepagrįsta informacija, o duomenų bazės tikrinamos tik paties vartojimo kredito davėjo nuožiūra, manant, kad tai reikalinga. 2.3. Dėl galimybės atsisakyti vartojimo kredito sutarties.
Pagal galiojantį reguliavimą vartotojai turi teisę atsisakyti vartojimo kredito sutarties per 14 dienų nuo sutarties sudarymo sumokėdami pagal sutartį priskaičiuotas palūkanas. Jokio vadinamojo nusiraminimo laikotarpio, per kurį vartotojas be finansinių pasekmių galėtų atsisakyti vartojimo kredito sutarties, Įstatymas nenumato. 2.4. Dėl bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka minėto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. nėra protinga, pagrįsta, neatitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma (toliau – BVKKMN) sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. BVKKMN iš esmės yra sintetinis rodiklis, leidžiantis klientui palyginti skirtingų paskolų teikėjų siūlomų vartojimo kreditų kainą ir įvertinti, kokiomis sąlygomis jam palankiau imti kreditą. Skaičiuojant BVKKMN įtraukiamos palūkanos ir visi su kredito išdavimu ir administravimu susiję mokesčiai. BVKKMN išreiškiama procentais per metus. Žinodamas BVKKMN asmuo gali objektyviai palyginti skirtingas paskolos suteikimo sąlygas ir lengvai bei teisingai nuspręsti iš ko skolintis. Praktika rodo, kad BVKKMN dydis priklauso nuo paskolos termino ir sumos dydžio – kuo didesnė paskolos suma ir kuo ilgesniam laikui skolinamasi, tuo BVKKMN dydis mažesnis. 2.5. Dėl vartojimo kredito sutarčių sudarymo ribojimų. Įstatyme nėra įtvirtinta vartotojo teisė teikti prašymą neleisti jam sudaryti vartojimo kredito sutarčių bei vartojimo kredito davėjo pareiga tokiu atveju nesudaryti vartojimo kredito sutarčių. 2.6. Dėl reikalavimų vartojimo kredito davėjų vadovams.
Įstatymas nenumato reikalavimų, taikytinų asmenims, galintiems daryti reikšmingą įtaką vartojimo kredito rinkoje veikiantiems juridiniams asmenims, ar šių juridinių asmenų vadovams. 2.7. Dėl vartojimo kredito davėjams ir jų tarpininkams taikomų poveikio priemonių ir baudų dydžių. Šiuo metu Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyti baudų dydžiai neleidžia pasiekti poveikio priemonės tikslų – nubausti pažeidėją ir atgrasyti jį bei kitus vartojimo kredito rinkos dalyvius nuo naujų teisės pažeidimų. Už Įstatymo pažeidimus, jei nėra nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, skiriama minėtame Įstatymo straipsnyje nustatytos sankcijos mediana, t. y. 4 489 eurai. Pažymėtina, kad tokia suma dideles pajamas gaunantiems vartojimo kredito davėjams yra nereikšminga ir jokio baudžiamojo poveikio neturi, kita vertus, smulkiesiems ir mažesnes pajamas gaunantiems rinkos dalyviams tai yra neproporcingai didelė bauda. 2.8. Dėl tarpusavio skolinimo veiklos reglamentavimo. Įstatymas nenumato reikalavimų, taikytinų tarpusavio skolinimo veiklai, kuri savo esme atitinka vartojimo kreditų teikimo veiklą, reglamentuojamą Įstatymu. 3. Siūlomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos ir teigiami rezultatai, kurių laukiama priėmus Įstatymo projektą 3.1. Dėl vartojimo kredito sutarčių reklamos. Įstatymo 4 straipsnio pakeitimu siūloma griežtinti vartojimo kredito sutarčių reklamos kontrolę. Įstatymo projekto 4 straipsnyje siūloma Įstatymo 4 straipsnį papildyti nuostatomis, įtvirtinančiomis bendro pobūdžio reikalavimą, kad visa informacija apie vartojimo kredito davėjo ar vartojimo kredito tarpininko veiklą ir siūlomas paslaugas būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Kartu Įstatymo projektu siūloma įtvirtinti teisę priežiūros institucijai reklamos reikalavimus detalizuoti įstatymo įgyvendinamajame teisės akte.
Atitinkamai vartojimo kredito davėjams, nesilaikantiems Įstatymo projekte siūlomų nustatyti nuostatų ir juos detalizuojančių įstatymo įgyvendinamojo teisės akto nuostatų, būtų taikoma Įstatyme nustatyta atsakomybė. Be to, Įstatymo 4 straipsnio pakeitimu siūloma riboti vartojimo kredito davėjų ar tarpusavio skolinimo platformų operatorių reklamos pasiekiamumą asmenims iki 18 metų, nustatant tokios reklamos ribojimą atitinkamose vietose. 3.2. Dėl atsakingo skolinimo principo ir pareigos tikrinti duomenų bazes. Galiojančiame įstatyme įtvirtintas vartojimo kredito gavėjų kreditingumui vertinti gautos informacijos tikrinimas duomenų bazėse, tačiau atsižvelgus į Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatas, Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti reikalavimą informaciją tikrinti ne duomenų bazėse, o registruose ir valstybės bei kitose informacinėse sistemose (toliau – registrai ir informacinės sistemos). Šiuo metu tik dalis vartojimo kredito davėjų – bankai ir kredito unijos, turi galimybę naudotis Lietuvos banko tvarkomos Paskolų rizikos duomenų bazės duomenimis (ne tiesiogiai, o per užklausą Lietuvos bankui), naudojamais tikrinant vartotojo kreditingumą (jie turi teisę teikti duomenis ir gauti reikiamų duomenų, pvz., tikrinant ar asmuo nėra paėmęs kredito iš kito kredito davėjo). Siekiant sudaryti galimybę ir kitiems vartojimo kredito davėjams (pvz., ne kredito įstaigoms), kurie iki šiol neturėjo tokios prieigos, teikti ir gauti duomenis apie vartojimo kredito gavėjus iš Lietuvos banko tvarkomos minėtos bei kitų duomenų bazių, Įstatymo projekto 9 straipsniu siūloma nustatyti, kad Lietuvos bankas savo nustatyta tvarka ir vadovaudamasi asmens duomenų teisinę apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais turi teisę tvarkyti duomenis apie vartojimo kredito gavėjus.
Priežiūros institucijos nustatyta tvarka vartojimo kredito davėjai privalo priežiūros institucijai teikti duomenis apie vartojimo kredito gavėjus ir turi teisę naudotis šiais duomenimis priežiūros institucijos teisės aktų nustatyta tvarka. Reglamentavus vartojimo kredito davėjų pareigą teikti duomenis priežiūros institucijai apie vartojimo kredito davėjus, Lietuvos bankas gaus prieigą prie visų kredito davėjų teikiamų duomenų apie vartojimo kredito gavėjus. Be to, Įstatymo projektu siekiama nustatyti įpareigojimą vartojimo kredito davėjams iš vartojimo kredito gavėjų gautą informaciją tikrinti remiantis dokumentais arba patikrinti kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose (Įstatymo projekto 8 straipsnis). Šis naujas reguliavimas reikštų, kad vartojimo kredito davėjai negalės be išlygų pasikliauti vartotojų nurodomais duomenimis be jų pagrindimo dokumentų ar patikrinimo atitinkamose registruose ir informacinėse sistemose. Siekiant užtikrinti kuo atsakingesnį vartotojų kreditingumo vertinimą, Įstatymo 8 straipsnyje siūloma įtvirtinti esminius kreditingumo vertinimo reikalavimus, kurie šiuo metu yra detalizuoti Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d nutarimu Nr. 03-62 patvirtintuose Vartojimo kreditų gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatuose.
Kartu vartojimo kredito davėjams, tinkamai nevykdantiems vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo, siūlytina ne tik taikyti administracines nuobaudas, bet ir Įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatyti, kad, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertina vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, vartojimo kredito gavėjui pavėluotai mokant įmokas jo padėtis būtų palengvinama ir jis neturėtų vartojimo kredito davėjui mokėti ne tik netesybų ir mokesčių, bet ir sutartyje nustatytų palūkanų. Tai tam tikra prasme būtų drausminanti priemonė vartojimo kreditų davėjams, galimai tinkamai nesivadovaujantiems atsakingojo skolinimo principais, nededantiems pastangų, kad būtų įvertinta tikroji besiskolinančio asmens finansinė padėtis. Analizuojant vartojimo kredito sutartis pastebima, kad tokiose sutartyse vartotojui yra nustatoma neproporcingai didelė atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų netinkamą vykdymą, lyginant su vartojimo kredito davėjui nustatyta atsakomybe už jo įsipareigojimų nevykdymą. Palūkanų netaikymas panaikintų atsakomybės disproporciją, dėl kurios vartotojas atsiduria blogesnėje padėtyje nei vartojimo kredito davėjas ir subalansuotų abiejų sutarties šalių atsakomybę. 3.3. Dėl vartojimo kredito suteikimo laiko apribojimo. Įstatymo projekto 11 straipsnyje, siekiant apsaugoti vartotojus, ypač tuos, kurie piktnaudžiauja sudarydami vartojimo kredito sutartis, siūloma įtvirtinti nuostatas, draudžiančias vadinamuosius naktinius kreditus – siūloma drausti išmokėti vartojimo kredito lėšas nuo 22 valandos iki 8 valandos. Priešingai nei yra dabar, jei prašymas išduoti vartojimo kreditą ir būtų pateiktas naktį, pavyzdžiui, esant bare ar lošimų namuose, vartojimo kredito lėšų išmokėjimas būtų galimas tik ryte. 3.4.
Siekiant apsaugoti vartotojus, ypač tuos, kurie sprendimus skolintis priima neapgalvotai, siūloma Įstatyme įtvirtinti 2 kalendorinių dienų nusiraminimo laikotarpį, per kurį vartojimo kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties galėtų atsisakyti vartojimo kredito sutarties ir grąžinti vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui (tarpusavio skolinimo atveju) jam išmokėtą vartojimo kredito sumą be jokių palūkanų, mokesčių ar kompensacijų. 3.5. Dėl bendros vartojimo kredito kainos metinės normos (BVKKMN). Įvertinus įvairius vartojimo kredito rinkos tyrimų rezultatus, taip pat atsižvelgiant į vartotojų pateikiamą informaciją, manytina, kad pokyčiai vartojimo kredito rinkos reguliavime yra reikalingi ir kad vienas iš instrumentų apsaugant vartotojų interesus galėtų būti BVKKMN reguliavimo peržiūrėjimas. Šiuo metu Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje imperatyviai įtvirtinta maksimali 200 procentų BVKKMN kelia abejones, ar ji iš tiesų atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir ar toks dydis visada gali būti laikomas sąžiningu ir atitinkančiu vartotojo interesus. Statistika rodo, kad dažniausiai vartotojai skolinasi mažas sumas (iki 115 Eur (400 Lt.)). Tokio dydžio kreditai yra santykinai brangiausi tiek vartojimo kredito davėjams, tiek, atitinkamai, ir jų gavėjams. Vartojimo kredito davėjai, suteikdami vartojimo kreditus, patiria išlaidas, kurių jie negali įtakoti, arba gali įtakoti tik nežymiai. Tai – lėšų skolinimosi išlaidos, vartotojo pateiktų duomenų tikrinimo registruose ir informacinėse sistemose išlaidos, kredito administravimo išlaidos ir kt. Pernelyg reikšmingas BVKKMN dydžio mažinimas sąlygotų tai, kad gaunama kredito kaina ne visada padengtų visų su šių kreditų išdavimu susijusių išlaidų ir rizikos, todėl mažų sumų ir trumpo laikotarpio greitieji kreditai taptų santykinai dar brangesni ir mažiau prieinami vartotojams.
Tokiu atveju galėtų susidaryti situacija, kai vartotojai būtų priversti skolintis gerokai didesnes sumas ir ilgesniems laikotarpiams, nei jiems iš tikrųjų reikia, didindami savo įsipareigojimus. Atsižvelgiant į tai ir siekiant užtikrinti tinkamą skolinimo principų laikymąsi ir vartotojų interesų apsaugą, Įstatymo projekte siūloma nustatyti 2 pakopų vartojimo kredito kainos sudedamųjų dalių reguliavimo sistemą: vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma - ne didesnė kaip
kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai – ne didesnės kaip 0,04 procentų bendros vartojimo kredito sumos. Taip pat siūloma Įstatymą papildyti visiems vartojimo kreditams taikytina nuostata, kad vartojimo kreditų kaina negali viršyti bendros vartojimo kredito sumos. Manytina, kad siūloma sistema leis nustatyti kuo optimalesnius BVKKMN ir palūkanų bei kitų mokesčių, tiesiogiai įtakojančių bendrą vartojimo kredito kainą, dydžius, viena vertus, siekiant sumažinti vartotojams tenkančią finansinę naštą, kita vertus, turint omenyje, kad pernelyg didelis ribojimas, ypač vadinamų mažųjų kreditų, gali būti neproporcingas siekiamam tikslui ir galėtų būti laikomas pernelyg varžančiu laisvę teikti paslaugas. Užsienio praktika. Vartojimo kreditų palūkanų norma vienaip ar kitaip reguliuojama daugumoje valstybių narių.
Kai kuriose valstybėse narėse palūkanų dydis nėra apribotas tiesiogiai, tačiau labai didelės palūkanos gali būti pripažintos kaip nesąžininga komercinė veikla ir tokie sandoriai pripažįstami niekiniais (Vokietija) arba draudžiamos neproporcingos ir reikšmingai didesnės nei įprasta vartojimo kredito palūkanos (Ispanija). Tarp ribojančių palūkanų dydžius valstybių vienos pasirinkusios palūkanų normos reguliavimą, kitose reguliuojamas maksimalus BVKKMN dydis. Tačiau minėtų rodiklių reguliavimas nėra vieningas – vienose valstybėse palūkanų reguliavimas taikomas tik tam tikros rūšies, dydžio ir laikotarpio kreditams, kitos tuo tarpu reguliuoja visus kreditus, diferencijuodamos maksimalias galimas palūkanas pagal atskiras kreditų rūšis. Be to, reguliuojant palūkanų normos dydžius, jie valstybėse narėse lyginami su skirtingais elementais: rinkoje vyraujančia ar vidutine kredito įstaigų taikoma palūkanų norma, taip pat su Centrinio banko nustatyta vidutine metine palūkanų norma ar vidutine BVKKMN. 3.6. Dėl vartojimo kredito sutarčių. Šiuo metu Lietuvoje veikia kreditų biuro
„Creditinfo“ įsteigtas nekredituotinų asmenų registras, kuriuo kredito davėjai,
jų teigimu, naudojasi asmeniui kreipiantis dėl vartojimo kredito. Tačiau pažymėtina, kad minėto registro veikla teisiškai nėra reglamentuota, atitinkamai nėra numatyta ir atsakomybė vartojimo kredito davėjams, suteikusiems vartojimo kreditą asmenims, kurie įtraukti į minėtą registrą. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projekto 19 straipsniu siūloma papildyti Įstatymą 21¹ straipsniu, numatančiu kiekvienam fiziniam asmeniui teisę pateikti prašymą neleisti sudaryti vartojimo kredito sutarčių ir nurodyti terminą, per kurį jam nebūtų leidžiama sudaryti minėtų sutarčių, – šį prašymą asmuo turėtų pateikti priežiūros institucijai, tvarkančiai Asmenų, dėl kurių yra pateikti prašymai neleisti jiems sudaryti vartojimo kredito sutarčių, sąrašą.
Vartojimo kredito davėjams būtų draudžiama sudaryti vartojimo kredito sutartis su asmenimis, įrašytais minėtame sąraše. Vartojimo kredito davėjai, prieš priimdami sprendimą dėl vartojimo kredito suteikimo, turėtų patikrinti, ar asmuo, prašantis suteikti kreditą nėra įrašytas į minėtą sąrašą. Praktika rodo, kad vartojimo kredito gavėjų įsiskolinimas vartojimo kredito davėjams dažnai paveikia ir kitus jų šeimų narius, neretai net nežinančius apie sutuoktinio ar kito šeimos nario įsiskolinimą – pvz., įsiskolinusio sutuoktinio skolos išieškomos iš bendro šeimos turto. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projekto 20 straipsniu, papildančiu įstatymą 21¹ straipsniu, siūloma nustatyti, kad fiziniam asmeniui, piktnaudžiaujančiam teise sudaryti vartojimo kredito sutartis, teismas įstatymų nustatyta tvarka taip pat galėtų uždrausti sudaryti vartojimo kredito sutartis. Prašymą uždrausti asmeniui sudaryti vartojimo kredito sutartis ar prašymą panaikinti šį draudimą teismui turėtų teisę pateikti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Kreiptis į teismą dėl draudimo sudaryti vartojimo kredito sutartis panaikinimo turėtų teisę taip pat ir asmuo, kuriam buvo uždrausta sudaryti vartojimo kredito sutartis. Asmenys, kuriems teismas uždraudė sudaryti vartojimo kredito sutartis, teismo nustatyto draudimo laikotarpiu būtų įrašomi į Asmenų, dėl kurių yra pateikti prašymai neleisti jiems sudaryti vartojimo kredito sutarčių, sąrašą. 3.7. Dėl reikalavimų vartojimo kredito davėjams ir jų vadovams.
Finansų rinkoje veikiantiems subjektams, įskaitant ir piniginių lėšų skolinimu užsiimančius subjektus, keliami griežtesni veiklos reikalavimai (licencijavimas, nuolatinė valstybinė priežiūra, papildomų ataskaitų teikimas ir t. t.). Šie reikalavimai reikalingi siekiant įgyvendinti tinkamą vartotojų teisių apsaugos sistemą bei užtikrinti finansų rinkų stabilumą. Atsižvelgiant į tai, kad vartojimo kreditų davėjų paslaugomis dažnai naudojasi finansinių žinių stokojantys asmenys, ne visada gebantys tinkamai įvertinti prisiimamus įsipareigojimus ir dėl to laikytini silpnesniąja sutarties šalimi, įstatyme būtina įtvirtinti papildomas nuostatas, padėsiančias sustiprinti vartotojų pasitikėjimą rinka ir apsaugoti vartotojų interesus. Manytina, kad vartojimo kreditus turėtų teikti tik patikimi vartojimo kredito davėjai, todėl Įstatymo projekto 22 straipsniu siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito davėjo vadovu, fiziniu arba juridiniu asmeniu, arba kartu veikiančiu asmeniu, kuriam tiesiogiai ar netiesiogiai priklausančių balsavimo teisių arba įstatinio kapitalo dalis yra lygi arba viršija 20 procentų arba kuris gali daryti tiesioginį ir (arba) netiesioginį lemiamą poveikį vartojimo kredito davėjo veiklai, negali būti asmuo, pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, susijusį su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu, sunkų, labai sunkų nusikaltimą arba nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai ar juos atitinkančias nusikalstamas veikas pagal kitų valstybių baudžiamuosius įstatymus, jeigu jo teistumas nėra išnykęs.
Nustačius, kad vartojimo kreditų teikimo veikla ketinančiam verstis asmeniui reikšmingą įtaką galintis daryti asmuo neatitinka šių reikalavimų, asmenį būtų atsisakoma įrašyti į priežiūros institucijos tvarkomą vartojimo kredito davėjų sąrašą arba vartojimo kredito davėjų sąraše esantis asmuo būtų išbraukiamas iš šio sąrašo. Be to, siekiant, kad vartojimo kreditus teiktų griežtą, socialiai atsakingą ir skaidrią veiklą užtikrinantys vartojimo kredito davėjai, Įstatymo projekto 26 straipsniu siūloma nustatyti pareigą vartojimo kredito davėjams kasmet atlikti metinių finansinių ataskaitų auditą. 3.8. Dėl vartojimo kredito davėjams ir jų tarpininkams taikomų poveikio priemonių. Siekiant, kad baudų dydžiai būtų proporcingi galimiems Įstatymo pažeidimams ir atgrasytų pažeidėjus nuo naujų teisės pažeidimų, Įstatymo projekto 35 straipsniu siūloma Įstatymo 34 straipsnyje už priežiūros institucijos nurodymų nevykdymą įtvirtinti iki 1 proc. (už pakartotinį pažeidimą – iki 10 proc.) bendrųjų metinių veiklos pajamų dydžio baudą.
Už vertimąsi vartojimo kredito teikimo ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla asmenims, laikinai išbrauktiems iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo ar viešojo tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašo, siūloma įtvirtinti iki 2 procentų bendrųjų metinių veiklos pajamų dydžio baudą. Siūlomi baudų dydžiai pasirinkti atsižvelgus į kitų finansų rinkos dalyvių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytus baudų dydžius. Taip pat Įstatymo projekto 31 straipsniu siūloma papildyti Įstatymo 28 straipsnį numatant priežiūros institucijai teisę, kai yra pagrindas įtarti Įstatymo pažeidimus, atlikti ne tik vartojimo kredito davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų, tačiau ir kitų asmenų, veikiančių neteisėtai, t. y. neįtrauktų į vartojimo kredito davėjų sąrašą, veiklos patikrinimus bei taikyti poveikio priemones už nustatytus pažeidimus. Atitinkamai Įstatymo projekto 35 straipsniu siūloma nustatyti, kad asmenims (įsisteigusiems tiek Lietuvos Respublikoje, tiek kitose valstybėse narėse), kurie verčiasi vartojimo kredito teikimo veikla, tačiau nėra įrašyti į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ar viešąjį nepriklausomų vartojimo kredito tarpininkų sąrašą, priežiūros institucija turi teisę skirti iki 57 924 eurų baudą. Baudos dydis parinktas atsižvelgus į kitų finansų rinkos dalyvių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytas poveikio priemones už veiklą neturint tam suteiktos teisės (licencijos).
Atkreiptinas dėmesys, kad sankcijos už vertimąsi vartojimo kredito teikimo ar tarpininkavimo veikla būnant neįtrauktiems į viešąjį sąrašą bus taikomos ir kitų valstybių narių subjektams, teikiantiems atitinkamas vartojimo kredito paslaugas Lietuvoje. Pažymėtina, kad laisvo paslaugų judėjimo užtikrinimo prasme siūloma nuostata dėl poveikio priemonių ne tik Lietuvos Respublikoje įsisteigusiems subjektams nelaikytina ribojančia, kadangi siūlomos poveikio priemonės yra nediskriminacinio pobūdžio, numatoma jas taikyti atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir mastą, o ne į subjektą, padariusį pažeidimą. Be to, poveikio priemonių taikymas visiems vartojimo kreditų teikėjams, neatsižvelgiant į tai, ar jie įsisteigę Lietuvoje, ar ne, yra būtinas ta prasme, kad įstatymo projekto tikslas – vartotojų interesų gynimas, o vartotojai, ketinantys sudaryti vartojimo kredito sutartis ar jau sudarę jas su Lietuvos subjektais, neturi turėti pranašumo vartotojų gynimo prasme vartotojų, ketinančių ar jau sudariusių sutartis su kitų valstybių narių subjektais. Manytina, kad siūlomos nuostatos dėl poveikio priemonių taikymo yra tinkamos bendrojo intereso – vartotojų interesų gynimo – siekimui, proporcingos ir būtinos. 3.9. Dėl išimties subjektams, kurių pagrindinė veikla nėra vartojimo kreditų teikimas.
Vykdydamas vartojimo kredito davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų veiklos priežiūrą, Lietuvos bankas susidūrė su Įstatymo taikymo ryšio paslaugų teikėjams ir kitoms panašaus pobūdžio veikla besiverčiančioms įmonėms problema, kai šios, teikdamos ryšio paslaugas (kanalų transliavimas, saugos paslaugos, interneto ar telefono ryšio paslaugos), kartu sudaro finansavimo sandorius, kuriais klientams suteikia galimybę išsimokėtinai įsigyti įrangą, reikalingą paslaugoms teikti (pavyzdžiui, TV priedėlis, saugos siųstuvas, telefonas ir pan.). Paprastai įranga išsimokėtinai parduodama be pabrangimo – palūkanos ir kiti mokesčiai netaikomi, o prekės kainos mokėjimas išdėstomas dalimis. Atlikęs Įstatymo nuostatų taikymo aptariamai veiklai vertinimą, Lietuvos bankas padarė išvadą, kad šiuo metu galiojančio Įstatymo nuostatos, taikant lingvistinį aiškinimą, formaliai taikytinos šiai veiklai. Nepaisant to, praktinis Įstatymo reikalavimų taikymas anksčiau aptartoms įrangos finansavimo sutartims dėl teikiamų paslaugų ir parduodamų susijusių prekių specifikos kelia itin daug praktinių problemų, todėl yra sunkiai įgyvendinamas (pradedant tinkamu standartinės informacijos apie vartojimo kreditą pildymu ir baigiant objektyvių galimybių realizuoti Įstatyme įtvirtintą vartotojo teisę atsisakyti vartojimo kredito sutarties per 14 kalendorinių dienų nebuvimu dėl kreditu finansuojamos įrangos specifikos (pastaroji patenka į nekeičiamų ir negrąžinamų prekių sąrašą)). Svarbu pažymėti, jog aptariama padėtis susidarė dėl to, kad Lietuva nepasirinko ir į nacionalinę teisę neperkėlė Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio
sutartims, kai už kreditą nemokamos palūkanos ir kiti mokesčiai, Direktyva 2008/48/EB netaikoma.
Pažymėtina, kad beveik visos ES valstybės narės (Vokietija, Jungtinė Karalystė, Suomija, Švedija, Estija, Latvija ir kt.) yra visiškai arba iš dalies perkėlusios minėtą išimtį, todėl praktikoje nesusiduria su panašaus pobūdžio problema. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes ir užsienio šalių praktiką, taip pat įvertinus Lietuvos vartojimo kreditų rinkos specifiką Įstatymo projekto 3 straipsniu siūloma Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį papildyti
sutartims, pagal kurias kredito davėjas, kurio pagrindinė veikla nėra finansinių paslaugų teikimas, suteikia kredito gavėjui kreditą be palūkanų ir kitų mokesčių, skirtą finansuoti prekėms, kurios yra būtinos norint naudotis kredito davėjo teikiamomis paslaugomis. 3.10. Dėl tarpusavio skolinimo veiklos reglamentavimo. Europoje pastaruoju metu sparčiai populiarėja tarpusavio skolinimo veikla, kai vartotojams per tam tikslui sukurtą internetinę platformą sudaroma galimybė skolinti(-s) pinigus tarpusavyje. Šios veiklos užuomazgos pastebimos ir Lietuvoje – Lietuvos bankas identifikuoja atvejus, kai Lietuvos vartotojams yra siūloma pasinaudoti šių platformų teikiamais pranašumais lyginant su vartojimo kredito davėjais ir pasiskolinti lėšas per platformą. Į Lietuvos banką kreipiasi subjektai, kurie aktyviai domisi galimybėmis steigti įvairaus pobūdžio skolinimo platformas Lietuvoje.
Nepaisant to, kad tokia veikla savo esme atitinka vartojimo kreditų teikimo veiklą, egzistuoja teisinio vertinimo problematika – nėra aišku, kas tokiame santykyje laikytinas vartojimo kredito davėju (tiesioginis lėšų skolintojas ar platformos valdytojas, ar nė vienas iš jų) ir kam tenka Įstatyme įtvirtintos pareigos. Teisinio aiškumo nebuvimas sudaro sąlygas vartojimo kreditų teikimo veiklai persikelti į nereguliuojamą erdvę, tokiu būdu išvengiant priežiūrinių reikalavimų ir nepagrįstai paliekant vartotoją be jam Įstatymo suteikiamo teisinio apsaugos režimo. Siekiant suvaldyti tarpusavio skolinimo veiklos keliamą riziką vartotojams ir potencialią grėsmę lygiavertėms konkurencinėms sąlygoms rinkoje, Įstatymo projektu siūloma:
1) numatyti, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriumi, administruojančiu tarpusavio skolinimo platformą ir vykdančiu tarpusavio skolinimo veiklą, galės būti akcinė bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė. Teisę verstis tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla asmuo įgis tik tada, kai Įstatymo nustatyta tvarka priežiūros institucija – Lietuvos bankas – įrašys jį į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą;
2) nustatyti, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mutatis mutandis taikomi visi Įstatyme ir jį įgyvendinančiuose Lietuvos banko teisės aktuose vartojimo kredito davėjui nustatyti reikalavimai. Taip pat Įstatymą siūloma papildyti nauju skirsniu, nustatančiu papildomus reikalavimus (ypatumus) tarpusavio skolinimo veiklai ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriui;
3) nustatyti, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus įstatinis kapitalas privalės būti ne mažesnis kaip 40 000 eurų. Šio reikalavimo atitiktis turės būti tikrinama įrašymo į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą metu.
Įstatinio kapitalo reikalavimo įtvirtinimu siekiama suvaldyti riziką, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla gali pradėti verstis asmenys, kurie nėra pasiruošę tvariam ir ilgalaikiam paslaugų teikimui;
4) nustatyti, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius privalės parengti ir patvirtinti veiklos tęstinumo planą, numatantį priemones ir procedūras, skirtas užtikrinti, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla būtų vykdoma nuolat ir nenutrūkstamai, taip pat užtikrinančias sklandų vartojimo kredito sutarčių administravimą ir nepertraukiamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą nenumatytų aplinkybių atvejais. Veiklos tęstinumo planas Lietuvos bankui būtų pateikiamas kartu su kitais dokumentais įrašymo į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą metu. Pažymėtina, kad kitų Europos Sąjungos šalių požiūrį į tarpusavio skolinimo veiklą yra gana skirtingas – Didžiojoje Britanijoje jau kurį laiką be kliūčių veiklą vykdančios tarpusavio skolinimo platformos nuo 2014 m. balandžio mėn. sulaukė naujo reguliavimo (buvo įvesti minimalūs kapitalo reikalavimai, klientų pinigų saugumo taisyklės, atskleidimo ir reklamos reikalavimai, užtikrintas vartojimo kredito sutarčių administravimo tęstinumas platformos operatoriaus bankroto atveju ir kt.). Vokietijoje pirmiausia žiūrima į modelio veikimo principus ir tik jei yra įžvelgiama indėlių priėmimo požymių (platformos operatoriai ar patys skolininkai verslo tikslais pritraukia lėšas iš neapibrėžto subjektų rato), reikalaujama kreiptis dėl kredito įstaigos licencijos. Estijoje tarpusavio skolinimo veikla šiuo metu funkcionuoja be jokių apribojimų. 3.11. Kiti siūlomi Įstatymo pakeitimai.
Įstatymo 22 straipsnio 3 dalis numato 15 dienų terminą, per kurį priežiūros institucija turi įvertinti pateiktus dokumentus ir priimti sprendimą įrašyti arba atsisakyti įrašyti asmenį į viešuosius vartojimo kredito davėjų sąrašus. Ši terminą siūloma keisti, atsižvelgiant į Įstatymo projekto 22 straipsniu siūlomus įstatymo 22 straipsnio pakeitimus, susijusius su vartojimo kredito rinkoje veikiantiems juridiniams asmenims reikšmingą įtaką galintiems daryti asmenims, šiems juridiniams asmenims vadovaujantiems asmenims ir kitiems šiame straipsnyje nurodytus požymius atitinkantiems asmenims nustatytus reikalavimus. Vertindama šiuos asmenis, priežiūros institucija turės atlikti papildomus veiksmus, susijusius su asmens duomenų rinkimu ir vertinimu, taip pat ir veiksmus, numatytus Įstatymo projekto 24 straipsniu įtvirtinamame 22²straipsnyje, todėl siūloma Įstatyme nustatytą 15 darbo dienų terminą pratęsti iki 30 darbo dienų. Įstatymo projekto 27 straipsniu siūloma papildyti Įstatymo 24 straipsnį įtvirtinant vartojimo kredito davėjo pareigą tvarkyti jo vardu veikiančių vartojimo kredito tarpininkų sąrašą. Šia nuostata siekiama sumažinti vartojimo kredito tarpininkų, veikiančių vieno arba kelių vartojimo kredito davėjų vardu, administracinę naštą, optimizuojant jų įrašymo į viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą procedūrą ir įpareigojant patį vartojimo kredito davėją tvarkyti jo vardu veikiančių vartojimo kredito tarpininkų sąrašus. Numačius pareigą vartojimo kredito davėjui užtikrinti, kad asmenys jo vardu pradėtų veikti tik tuomet, kai Įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka jie įrašomi į viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą, būtų užtikrintas didesnis priklausomų vartojimo kredito tarpininkų veiklos skaidrumas, taip pat būtų aiškiai atskleidžiamas jo santykis su vartojimo kredito davėju arba davėjais. Pažymėtina, kad toks modelis yra sėkmingai taikomas draudimo sektoriuje.
Atsižvelgiant į praktikoje kylančias problemas, kuomet priežiūros institucijos prašoma į vartojimo kredito davėjų sąrašą įtraukti įvairia labdaringa veikla užsiimančias viešąsias įstaigas (VšĮ) ir siekiant teisinio aiškumo Įstatymo 22 straipsnio 1 dalį siūloma papildyti nuostata, kad teisės verstis vartojimo kredito davėjų veikla neturi ir pelno nesiekiantys asmenys. Be to, Įstatymą siūloma papildyti 22¹ straipsniu, reglamentuojančiu teisių ir pareigų pagal vartojimo kredito sutartis perleidimą, nustatant, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui. Taip pat Įstatymo projekte atlikti atitinkami pakeitimai atsižvelgiant į suinteresuotų institucijų ir kitų asmenų pateiktas pastabas bei pasiūlymus, kurie buvo gauti atsakant į Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Broniaus Bradausko 2014 m. spalio mėn. rašytinius klausimus dėl vartojimo kredito teisinio reguliavimo. Įstatymo projekte atlikti ir kiti tam tikri redakcinio pobūdžio patikslinimai. 3.12. Pakeitimai, susiję su Direktyvos 2008/48/EB įgyvendinimu. Atsižvelgiant į Europos Komisijos Sveikatos ir vartotojų reikalų generalinio direktorato 2013 m. vasario 15 d. raštą Nr. 4644/13/SNCO dėl tinkamo 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB nuostatų perkėlimo ir įgyvendinimo, siūlomi tokie Įstatymo pakeitimai:
pateikiamoje iki sutartinėje informacijoje kartu su vartojimo kredito sutarties trukme turi būti nurodytas ir vartojimo kredito grąžinimo terminas (kai jie nesutampa).
Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje 2008/48/EB nėra tokio reikalavimo, ir siekiant tiksliai suderinti Įstatymo nuostatas su Direktyvos 2008/48/EB nuostatomis, Įstatymo projekte siūloma atsisakyti reikalavimo nurodyti vartojimo kredito grąžinimo terminą (Įstatymo projekto 4, 5, 6 straipsniai);
vartojamą terminą „mokumas“ pakeisti į terminą „kreditingumas“ – tokiu būdu būtų tiksliai perkeltas Direktyvoje 2008/48/EB vartojamas angliškas terminas „creditworthiness“;
perkėlimą, Įstatymo projekto 4 straipsnyje siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito gavėjui teikiamoje iki sutartinėje informacijoje, kuri turi būti pateikta tipiniame pavyzdyje, nurodant bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą ir bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą turi būti įvertintos ir vartojimo kredito gavėjo nurodytos pageidaujamos jo pasirinkto vartojimo kredito sutarties sąlygos, pvz., vartojimo kredito sutarties trukmė arba bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma (jeigu vartotojas tokias sąlygas pateikia). 4. Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Neigiamų pasekmių, priėmus Įstatymo projektą, nenumatoma. 5. Kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymo projektas neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai. 6.
sąlygoms ir jo plėtrai Tikėtina, kad siūlomas BVKKMN dydžio sumažinimas priklausomai nuo vartojimo kredito sutarties trukmės ir nusiraminimo laikotarpio įtvirtinimas gali turėti nežymią įtaką vartojimo kreditų rinkai. Vartojimo kreditų teikėjams gali tekti peržiūrėti teikiamų kreditų kainodarą, siekiant, kad pajamos iš šių kreditų padengtų su šių kreditų išdavimu susijusias išlaidas bei riziką ir rinkoje išlaikyti tarp vartotojų populiarius nedidelių sumų ir trumpo laikotarpio kreditus. Visgi BVKKMN dydžio sumažinimas priklausomai nuo vartojimo kredito sutarties laikotarpio yra pakankamai optimalus, todėl rinkos dalyviai neturėtų patirti reikšmingų nuostolių. Taip pat tam tikrų vartojimo kreditų savikainai gali turėti įtakos sugriežtinti vartotojų kreditingumo tikrinimo reikalavimai (prievolės tikrinti vartotojų pateiktą informaciją registruose ir informacinėse sistemose, jei ji nepagrįsta kitais dokumentais), dėl kurių vartojimo kredito davėjams nežymiai padidės vartojimo kredito suteikimo išlaidos. Sumažintas BVKKMN dydis labiausiai atsilieps mažųjų vartojimo kreditų savikainai, taigi atitinkamai labiausiai palies tokius kreditus teikiančius verslo subjektus – jie turės ieškoti vartojimo kreditų savikainos mažinimo galimybių, siekiant išlaikyti savo teikiamų kreditų pasiūlą rinkoje. 7. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie šios srities teisės aktai tebegalioja (pateikiamas šių aktų sąrašas) ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar pripažinti netekusiais galios, priėmus teikiamą projektą Priėmus Įstatymo projektą, reikės pakeisti Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 23 d. nutarimą Nr. 03-62 „Dėl Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų patvirtinimo“, prireikus – kitus priežiūros institucijos teisės aktus. 8.
Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai atitinka vartojamus galiojančiuose įstatymuose. 9. Ar Įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. 10. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys Įstatymui įgyvendinti lydimųjų teisės aktų rengti nereikės. 11. Kiek valstybės biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas) Įstatymui įgyvendinti papildomų lėšų iš valstybės biudžeto nereikės. 12. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Negauta. 14. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projektą rengė Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. SV-S-730 „Dėl darbo grupės vartojimo kredito reglamentavimui tobulinti sudarymo“ sudaryta darbo grupė. 15.
kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc Reikšminiai žodžiai, kurių reikia, kad šis Įstatymas būtų įtrauktas į kompiuterinę sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: vartojimo kredito sutartis, reklama, vartotojas, bendra vartojimo kredito kainos metinė norma, vartojimo kredito davėjas.
Teikia projektą rengusios darbo grupės nariai, Seimo nariai: Bronius Bradauskas Vytautas Gapšys Remigijus Žemaitaitis
2015-08-13 Nr. XIIP-3370 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
siūloma apibrėžti sąvoką ,,nusiraminimo laikotarpis“, kurioje nustatoma, kad per 2 kalendorinių dienų laikotarpį vartojimo kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti vartojimo kredito sutarties, grąžinti vartojimo kreditą, nemokėdamas jokių palūkanų ir kitų mokesčių, išlaidų ar kompensacijų. Projekto nuostata diskutuotina. Nacionalinėje teisėje nėra vartojamas terminas „nusiraminimo laikotarpis“, o pagal projektu siūlomą jo apibrėžtį, tai būtų laikotarpis, per kurį vartotojas gali įgyvendinti savo teisę atsisakyti sutarties. Pastebėtina, kad šis terminas labiau būdingas anglų teisei (cooling-off period), o kontinentinės teisės valstybės panašaus į nurodytąjį termino nevartoja, jose, kaip ir Lietuvos teisėje, paprastai įtvirtinama vartotojo teisė atsisakyti sutarties per tam tikrą laikotarpį. Be to, vertinama norma yra klaidinanti. Priėmus teikiamą įstatymo projektą, vartotojas turėtų teisę atsisakyti sutarties ne tik per 2 dienų „nusiraminimo laikotarpį“, bet ir per įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytą 14 kalendorinių dienų laikotarpį. Taigi siūloma nuostata yra klaidinanti. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad keičiamu įstatymu yra įgyvendinta 2008 m. balandžio 23 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau
visiško suderinimo. Pastebėtina, kad jos 14 straipsnyje yra nustatyta, kad vartotojas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti kredito sutarties per keturiolika kalendorinių dienų, taip pat atsisakymo teisinės pasekmės. Minėto straipsnio nuostatos yra perkeltos į galiojančio įstatymo 15 straipsnį. Taigi svarstytina, ar vertinama projekto nuostata neprieštarauja Direktyvai 2008/48/EB, kiek tai susiję su jos taikymo sritimi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlytina atsisakyti projekto nuostatų dėl „nusiraminimo laikotarpio“ arba pakeisti šio laikotarpio pavadinimą taip, kad jis atitiktų jo esmę, bei suderinti su galiojančio įstatymo 15 straipsnio nuostatomis. Ši pastaba taikytina ir projekto 13 straipsniui. 2. Projekto 2 straipsnio 15 dalyje dėstomoje keičiamo įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje siūlytina išbraukti žodžius skliaustuose „(tarpusavio skolinimo atveju)“, kaip perteklinius, nes to paties straipsnio 7 dalyje dėstomoje 2 straipsnio 12 dalyje yra nurodyta, kas laikytina paskolos davėjais. Ši pastaba taikytina ir projekto 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 3 daliai, 6 straipsnio 4 daliai, 10 straipsnio 1 ir 3 dalims, 12, 13, 14, 16, 19,
straipsnio 21 ir 22 dalių nuostatos nedera tarpusavyje, kiek tai susiję su tarpusavio skolinimo platformos operatoriumi: pagal vienas nuostatas jis yra sutarties šalis, bet pagal kitas nuostatas jis neprisiima jokių įsipareigojimų dėl vartojimo kredito sutarties.
Jeigu projekto rengėjų nuomone ir šiuo atveju
terminas „vartojimo kredito davėjas“ apima tarpusavio skolinimo platformos operatorių, kaip nurodoma projekto 29 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 25³ straipsnio 1 dalies nuostatose, siūlytume apsvarstyti galimybę nurodytas 25³ straipsnio 1 dalies nuostatas, atitinkamai jas modifikavus, įrašyti įstatymo pradžioje, išdėstant jas atskira 2 straipsnio dalimi, kad nekiltų problemų įstatymą interpretuojant ir jį taikant. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nepaisant nurodytų 25³ straipsnio 1 dalies nuostatų, kai kur projekto tekste tarpusavio skolinimo platformos operatoriai nurodomi šalia vartojimo kredito davėjų (pvz., projekto
straipsnio 4 dalis, 31 straipsnyje dėstomi keičiamo įstatymo 28 straipsnio 1, 5, 7 punktai), todėl nėra pakankamai aišku, kada vartojimo kredito davėjus reikia suprasti tik kaip vartojimo kredito davėjus, o kada kaip vartojimo kredito davėjus ir tarpusavio skolinimo platformos operatorius. Projektas taisytinas, pašalinant nurodytus neaiškumus. Toliau projektas vertintas, darant prielaidą, kad projekte, išskyrus keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1-5 dalis, terminas
„vartojimo kredito davėjai“ apima ir terminą „tarpusavio skolinimo platformos
operatoriai“. 4. Projekto 3 straipsnio 2 dalyje dėstomos keičiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalies nuostatos tobulintinos. Manytume, kad paskolos davėjai turėtų būti įrašyti po vartojimo kredito davėjų, o ne po vartojimo kredito gavėjų, kitu atveju tekstas yra klaidinantis ir nelogiškas.
Vartojimo kredito sutarties šalys, kurios gali susitarti dėl atidėto mokėjimo pagal projekto 2 straipsnio 14 dalį yra dvi – kreditorius (vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas ir tarpusavio skolinimo platformos operatorius) ir skolininkas (vartojimo kredito gavėjas). 5. Projekto 5 straipsnio 2 dalyje siūloma papildyti keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 7 punktą nuostata: „jeigu vartojimo kredito gavėjas informuoja vartojimo kredito davėją apie vieną arba kelias jo pasirinkto vartojimo kredito sutarties sąlygas, pavyzdžiui, tokias kaip vartojimo kredito sutarties trukmė arba bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma, vartojimo kredito davėjas atsižvelgia į šias vartojimo kredito gavėjo nurodytas sąlygas.“ Pastebėtina, kad keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje yra dėstomas nustatytos formos standartinės informacijos apie vartojimo kreditą turinys, todėl manytina, kad vertinama nuostata turėtų būti dėstoma kitame straipsnyje. Be to, vertinama nuostata nėra aiški, neaišku, ką reiškia galimybė iš standartinės informacijos pasirinkti „vieną ar kelias vartojimo kredito sutarties sąlygas“ ir kokiu būdu į jas turėtų būti atsižvelgta – ar būtų galima siūlyti savo sąlygas (pvz., kitą sutarties trukmę), ar galima atsisakyti kai kurių sąlygų ir pan. Projektas tobulintinas, pašalinant nurodytus neaiškumus. 6. Projekto 9 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo
priežiūros institucija pirmiausia turi vadovautis įstatymais. 7. Projekto 13 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 14¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte siūloma nustatyti, kad nusiraminimo laikotarpis prasideda nuo dienos, kai vartojimo kredito gavėjas gavo kredito sutarties nuostatas ir sąlygas bei informaciją pagal šio įstatymo 11 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalį.
Atkreipiame dėmesį, kad projektu keičiamo įstatymo 14¹straipsnio 1 dalyje siūloma įtvirtinti kredito gavėjo teisę nusiraminimo laikotarpiu atsisakyti kredito vartojimo sutarties. Pastarojoje dalyje nėra nurodyta informacija, kuri turėtų būti pateikiama kredito gavėjui. Atsižvelgus į tai, svarstytina ar vertinamosios projekto nuostatos nereikėtų patikslinti. 8. Projekto 13 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 14¹ straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito gavėjui nusiraminimo laikotarpiu atsisakius vartojimo kredito sutarties, nutraukiama ir su vartojimo kredito sutartimi susijusi papildomų paslaugų, kurias teikia vartojimo kredito davėjas arba trečioji šalis pagal jos ir vartojimo kredito davėjo sutartį, teikimo sutartis. Iš projekto nuostatų nėra pakankamai aišku, kurios sutarties šalies iniciatyva ir kokiu pagrindu yra nutraukiamos papildomos paslaugų sutartys. Projektu siūloma keičiamo įstatymo nuostata galėtų būti aiškinama ir taip, kad, vartojimo kredito gavėjui atsisakius vartojimo kredito sutarties, papildomos sutartys laikomos nutrūkusiomis savaime nuo pagrindinės - vartojimo kredito sutarties atsisakymo dienos. Projektas tobulintinas pašalinant šiuos neaiškumus. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti projekto 14 straipsnio 2 dalimi siūlomas keičiamo įstatymo
įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas. 9. Projekto 14 straipsnio 1 dalyje dėstomame keičiamo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte po žodžių „išsiuntimo vartojimo kredito davėjui“ įrašytini žodžiai „arba paskolos davėjui“. 10.
straipsnį, šio straipsnio 2 dalies nuostatos dėl teisinių pasekmių taikomos dviem atvejais: kai vartojimo kredito gavėjas pasinaudoja teise atsisakyti prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties ir kai jis pasinaudoja teise sutartį nutraukti dėl to, kad pardavėjas ar paslaugos teikėjas netiekia prekių ar neteikia paslaugų arba jos tiekiamos (teikiamos) tik iš dalies, arba jos neatitinka prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties. Tačiau pakeitus 16 straipsnio 1 ir 2 dalis taip, kaip siūloma, 16 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl teisinių pasekmių negalėtų būti taikomos 16 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju. Svarstytina galimybė papildyti projektą, nustatant vartojimo kredito davėjo teises, kai nutraukiama susietojo vartojimo kredito sutartis, kaip nustatyta projekte dėstomoje 16 straipsnio 1 dalyje. 11. Projekto 19 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis taisytina, papildant ją nuostatomis dėl paskolos davėjų. 12. Projekto 19 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatos diskutuotinos. Projekto aiškinamajame rašte pateikti argumentai, kodėl reikalinga tokia prezumpcija, manytina, yra pagrįsti. Tačiau kelia abejonių ribojimų mastas, nes nepateikti jokie faktai ar skaičiavimai, kurie leistų teigti, kad siūlomi ribojimai yra proporcingi ir padedantys užtikrinti vartojimo kredito sutarties šalių interesų pusiausvyrą – užtikrinti ir vartotojo interesus, ir kredito davėjų teisingas pajamas. 13.
įstatymo 22 straipsnio redakcija tobulintina, suvienodinant atskirose šio straipsnio dalyse ir dalių punktuose tuo pačiu tikslu vartojamas formuluotes:
„pateikia <...> informaciją apie <...> asmenis ir dokumentus ir
duomenis“, „pateiktus dokumentus“, „papildomų dokumentų ir (arba) informacijos“, „papildomos informacijos ir (arba) dokumentų“, „dėl informacijos pateikimo“, „gavusi <...> informaciją“, „nuo šios informacijos gavimo“,
„paprašo papildomų dokumentų ir (arba) informacijos“. 14. Projekto 22 straipsnyje dėstomo keičiamo
įstatymo 22 straipsnio 7 dalies 4 punkte siūloma nustatyti, kad priežiūros institucija turi teisę išbraukti asmenį iš viešojo kredito davėjų sąrašo, jeigu vartojimo kredito davėjas šiurkščiai pažeidė teisės aktus. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kurie konkrečiai teisės aktų pažeidimai būtų laikomi šiurkščiais. Taikant įstatymą ši nuostata gali būti nevienodai aiškinama. Siekiant to išvengti, manytume, projektą reikėtų papildyti įvardinant teisės aktų konkrečias nuostatas, kurias pažeidus, būtų laikoma, kad asmuo padarė šiurkštų pažeidimą, arba nustatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos šiurkštūs teisės aktų pažeidimai būtų išskiriami iš kitų teisės aktų pažeidimų tarpo. 15. Projekto 23 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 22¹ straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad priežiūros institucija „turi teisę įpareigoti vartojimo kredito davėją perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis kitam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui“. Neaišku, ar toliau būtų vykdomos ir kaip būtų vykdomos vartojimo kredito sutartys, jei vertinamo straipsnio nustatytu atveju priežiūros institucija šia teise nepasinaudotų. Taip pat neaišku, kaip būtų vykdomos vartojimo kredito sutartys, jeigu vartojimo kredito davėjas, išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, nevykdytų priežiūros institucijos įpareigojimo perleisti teises pagal šias sutartis.
Projektas tobulintinas, pašalinant šiuos neaiškumus. 16. Projekto 26 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 23¹ straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito davėjas privalo sudaryti metinius finansinių ataskaitų rinkinius, kurie turi būti audituoti. Minėto straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymui, auditui ir jo atlikimo tvarkai taikomi Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai. Atkreipiame dėmesį, kad įmonių finansinės atskaitomybės rengimą, subjektus, kurie privalo parengti finansinių ataskaitų rinkinius nustato Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas. Pastarojo įstatymo
ribotos civilinės atsakomybės pelno siekiantys juridiniai asmenys. Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iš neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų tarpo sudaryti finansines ataskaitas pagal šio įstatymo reikalavimus privalo tik tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos, kurių visi tikrieji nariai yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės arba kurios veikia kaip investicinės bendrovės. Tuo tarpu pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą vartojimo kredito davėjais galėtų būti bet kuris neribotos civilinės atsakomybės pelno siekiantis juridinis asmuo ir visi be išimties neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, esantys vartojimo kredito davėjais, privalėtų sudaryti metinių finansinių ataskaitų rinkinius. Atsižvelgus į tai, projekto 26 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 23¹ straipsnio nuostatas reikėtų suderinti su aukščiau minėtomis Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo nuostatomis. 17.
straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas asmenys turėtų teisę verstis nepriklausomo ar priklausomo vartojimo kredito tarpininko veikla, jeigu juos priežiūros institucija ar kredito davėjas atitinkamai įrašytų į viešąjį nepriklausomų vartojimo kredito tarpininkų sąrašą arba į vartojimo kredito tarpininkų sąrašą. Pagal galiojančias keičiamo įstatymo nuostatas visi vartojimo kredito tarpininkai gali verstis tiek nepriklausomo vartojimo kredito tarpininko, tiek priklausomo vartojimo kredito tarpininko veikla, jeigu juos priežiūros institucija įrašo į viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą, t.y. į vieną sąrašą. Iš projekto nuostatų lieka neaišku, ar, įsigaliojus įstatymui, vartojimo kredito tarpininkai, įrašyti į pastarąjį sąrašą turėtų teisę toliau vykdyti savo veiklą, ar jie savo veiklą galėtų tęsti tik tuomet, jeigu įsigaliojus įstatymui, būtų įrašyti į vieną iš dviejų naujų sąrašų. Svarstytina, ar projektą nereikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šį neaiškumą. 18. Iš projekto 27 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 24 straipsnio
kredito davėjai apie priimtą sprendimą neįrašyti asmenį atitinkamai į viešąjį nepriklausomų vartojimo kredito tarpininkų sąrašą ar viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą privalėtų juos apie tai informuoti. Jeigu privalėtų informuoti, tai nėra aiškų, per kokį konkrečiai terminą tai privalėtų atlikti. Svarstytina, ar projektą nereikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šiuos neaiškumus. 19. Projekto 28 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 25¹ straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad teisės verstis tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys. Ši projekto nuostata galėtų būti aiškinama taip, kad visi pelno siekiantys juridiniai asmenys gali verstis minėta veikla.
Šiame kontekste atkreipiame dėmesį, kad pagal projekto 2 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 2 straipsnio
ir uždarosios akcinės bendrovės. Nurodytas projekto nuostatas reikia suderinti tarpusavyje. 20. Projekto 28 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 25² straipsnio 1 ir 2 dalyse siūloma nustatyti reikalavimus tarpusavio skolinimuisi: paskolos davėjas vienam vartojimo kredito gavėjui galėtų suteikti ne didesnį kaip 500 eurų vartojimo kreditą per dvylikos mėnesių laikotarpį, o bendra visiems vartojimo kredito gavėjams paskolos davėjo suteiktų vartojimo kreditų suma negalėtų būti didesnė kaip 5000 eurų per dvylikos mėnesių laikotarpį. Atkreipiame dėmesį, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta kokiais konkrečiai argumentais remiantis siūloma apriboti paskolos davėjų teisę skolinti pinigines lėšas ir būtent aukščiau nurodytais konkrečiais dydžiais nustatyti paskolos davėjų skolinimo limitus. Kyla abejonių, ar tokie ribojimai yra būtini ir atitinka proporcingumo principą. 21. Projekto 35 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose siūloma nustatyti, kad priežiūros institucija už šio įstatymo pažeidimus turi teisę skirti baudas, kurių dydis būtų skaičiuojamas procentais nuo asmenų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Atkreiptinas dėmesys, kad galimi atvejai, kai asmenys padarytų pažeidimus jų pirmųjų finansinių metų eigoje. Iš projekto nuostatų lieka neaišku, kokio dydžio baudos tokiu atveju asmenims būtų skiriamos. Projektą reikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šį neaiškumą. 22.
siūlomą nustatyti, kad tuo atveju, kai pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, priežiūros institucija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali asmenims neskirti baudų ar kitų poveikio priemonių, bet taikyti tik įspėjimą. Atkreipiame dėmesį, kad pagal galiojančio keičiamo įstatymo 34 straipsnio 5 dalies nuostatas teismas, išnagrinėjęs skundą dėl priežiūros institucijos nutarimo skirti baudą, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę baudą, negu šiame straipsnyje nustatyta minimali bauda. Tačiau projekto 35 straipsniu šią galiojančio įstatymo nuostatą siūloma išbraukti. Taigi pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą priežiūros institucijai skiriant sankcijas už įstatymo pažeidimus būtų suteikiami didesni nei teismui įgaliojimai. Toks siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių, nes teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo teismai ir galutinį sprendimą, ar asmeniui taikoma sankcija yra proporcinga padarytam pažeidimui turėtų nustatyti teismas, o ne kita institucija. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos. 23. Projekto 43 straipsnio 6 dalyje pateikta nuoroda į šio įstatymo
dalį tikslintina, pateikiant nuorodą į to paties straipsnio 3 dalį. 24. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikromis projekto nuostatomis yra perkeliamos arba keičiamos kai kurios Direktyvos 2008/48/EB nuostatos, turėtų būti parengta projekto atitikties lentelė, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnio 4 dalies 2 punkte. Civilinės teisės skyriaus vedėja, pavaduojanti departamento direktorių Daina Petrauskaitė D. Petrauskaitė, tel. (8
5) 239 6376, el. p. [email protected] S.
Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2015-07- Nr. Į 2015-06-30 Nr. XIIP-3370 Lietuvos Respublikos Seimui
11, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 36, 37,
21¹, 22¹, 22², 23¹ IR 25¹
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 40 straipsnių pakeitimo, trečiojo skirsnio ir penktojo skirsnio pavadinimų pakeitimo, 1, 2 priedų pakeitimo ir įstatymo papildymo 11¹, 14¹, 21¹, 22¹, 22², 23¹ ir 25¹ straipsniais, penktuoju¹ skirsniu įstatymo projektą Nr. XIIP-3370 (toliau – Projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
įtvirtinama nusiraminimo laikotarpio sąvoka. Ši sąvoka reiškia 2 kalendorinių dienų laikotarpį, per kurį vartojimo kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti vartojimo kredito sutarties ir grąžinti vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui (tarpusavio skolinimo atveju) jam išmokėtą vartojimo kredito sumą nemokėdamas palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išlaidų ar kompensacijų. Atkreipiame dėmesį, kad 2008 m. balandžio 23 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB) 14 straipsnyje yra numatytas keturiolikos kalendorinių dienų trukmės vartotojo teisė atsisakyti vartojimo kredito sutarties. Be to, Direktyvos 2008/48/EB 14 straipsnio 3 dalies b punkte numatyta, kad „be nepagrįsto delsimo, ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie atsisakymą išsiuntimo kreditoriui sumoka kreditoriui kapitalo sumą ir palūkanas už šią kapitalo sumą, susikaupusias nuo dienos, kurią buvo išmokėtas kreditas, iki dienos, kurią sumokama kapitalo suma. Palūkanos apskaičiuojamos remiantis sutarta kredito palūkanų norma. Atsisakymo atveju kreditorius neturi teisės gauti jokios kitos kompensacijos iš vartotojo, išskyrus kompensaciją už kreditoriaus bet kurioms viešosios administracijos įstaigoms sumokėtus bet kuriuos negrąžinamus mokesčius“. Šia nuostata užtikrinama minimali kreditoriaus interesų apsauga. Pažymėtina, kad Direktyva 2008/48/EB, remiantis jos 1 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į 9 konstatuojamąją dalį, joje nurodytose srityse yra visiško suderinimo. Be to, Direktyvos 2008/48/EB 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „šioje direktyvoje pateikiamos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, besiskiriančių nuo nustatytų šioje direktyvoje“. Atsižvelgiant į visa tai, manome, kad Projekte įtvirtinama galimybė vartotojui pasinaudoti nusiraminimo laikotarpiu, vartotojui suteikiant teisę per dvi kalendorines dienas atsisakyti vartojimo kredito sutarties negrąžinant kredito davėjui palūkanų, tiek, kiek tai susiję su Direktyvos 2008/48/EB taikymo sritimi, galimai prieštarauja Direktyvos 2008/48/EB 14 straipsniui. Be to, atkreipiame dėmesį į tai, kad Direktyvos 2008/48/EB 14 straipsnis šiuo metu yra perkeltas į įstatymo 15 straipsnyje.
Galiausiai atkreipiame dėmesį, kad iš Projekto nuostatų neaišku, ar vartotojas per nusiraminimo laikotarpį turėtų galimybę naudotis gautu vartojimo kreditu. 2. Projekto
skolinimas yra tokia veikla, kai per tarpusavio skolinimo platformą fiziniai asmenys (paskolos davėjai) teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus vartojimo kredito gavėjams. Toliau Projekto 29 straipsniu papildomo įstatymo 25² straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad paskolos davėjas vienam vartojimo kredito gavėjui gali suteikti ne didesnį kaip 500 eurų vartojimo kreditą per dvylikos mėnesių laikotarpį. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinama, jog bendra visiems vartojimo kredito gavėjams paskolos davėjo suteiktų vartojimo kreditų suma negali būti didesnė kaip 5 000 eurų per dvylikos mėnesių laikotarpį. Pažymime, kad Projekto aiškinamajame rašte nėra pateikta informacija ir priežastys, kodėl paskolos davėjas galėtų maksimaliai suteikti būtent nustatomo dydžio paskolą ir dėl kokių priežasčių negalėtų būti skolinamos didesnės sumos. Atsižvelgiant į tai, kad Projektu pirmą kartą bus reglamentuojami tarpusavio skolinimo teisiniai santykiai, prašome Projekto aiškinamajame rašte pagrįsti tarpusavio skolinimui nustatomų limitų dydžius. 3. Projekto
skolinimo platformos operatorius yra akcinė bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė, kuri administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Toliau Projekto 28 straipsniu papildomoje įstatymo 25¹ straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad tarpusavio skolinimo operatoriaus veikla negali verstis fiziniai asmenys arba pelno nesiekiantys asmenys.
Manome, jog ši nuostata yra perteklinė, nes įtvirtinamas tarpusavio skolinimo operatoriaus veiklos apibrėžimas iš karto suponuoja, kad operatoriaus veikla negalės verstis fiziniai ir ne pelno siekiantys asmenys. Kartu Projekto aiškinamajame rašte turėtų būti pateikti argumentai, kodėl yra ribojamos tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus teisinės formos ir kokių tikslų tokiu ribojimu siekiama. Be to, Projektu papildomo įstatymo 25³ straipsnio 3 dalyje įtvirtinama, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 40 000 eurų. Nors Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo
turi būti ne mažesnis kaip 40 000 eurų, nėra aišku, kodėl tokio paties dydžio įstatinio kapitalo reikalavimas nustatytas ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kurių įstatinis kapitalas pagal Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 4 dalį turi būti ne mažesnis kaip 2 500 eurų. Prašytume tokio reikalavimo argumentus pateikti Projekto aiškinamajame rašte. 4. Projektu papildomo įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje nustatoma, kad vartojimo kredito davėjo vadovas – vartojimo kredito davėjo teisinę formą reglamentuojančiame įstatyme ir jo steigimo dokumentuose nurodytas vadovas, valdymo ar kito organo (išskyrus dalyvių susirinkimą) narys. Nėra aišku, į kokį kredito davėjo teisinę formą reglamentuojantį įstatymą yra daroma nuoroda, todėl siūlome daryti nuorodą į konkretų teisės aktą arba tikslinti sąvoką ją performuluojant. 5. Projekto aiškinamajame rašte nėra paaiškinta, kodėl Projekto 10 straipsniu keičiamoje įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatoma, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį laikotarpį nei 6 mėnesiai.
Ribojant netesybų terminą
dėl vartojimo kredito sutarties netinkamo vykdymo atsirandančių nuostolių užtikrinimo būdo. Manome, kad siekiant apsaugoti vartotojų interesus kredito davėjų teisės gali būti nepagrįstai susiaurintos. Be to, vartotojai galėtų būti skatinami piktnaudžiauti ir ilgiau negrąžinti prisiimtų vartojimo kreditų jei žinotų, kad netesybos bus skaičiuojamos tik už 6 mėnesius nepriklausomai nuo vartojimo kredito grąžinimo termino, kuris viršytų 6 mėnesių laikotarpį. Dėl šios priežasties Projekto aiškinamajame rašte turėtų būti įtvirtinti tokį ribojimą pagrindžiantys argumentai. 6. Projekto
įtvirtinti, kad lėšos pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui negalėtų būti išmokamos nuo 22 valandos iki 7 valandos. Pastebime, kad Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, jog lėšos pagal sudarytą sutartį negalėtų būti išmokamos nuo 22 valandos iki 8 (o ne 7) valandos. Todėl prašome Projekte ir aiškinamajame rašte nurodomas valandas suderinti. 7. Projekto
priežiūros institucija gali atsisakyti įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, jeigu asmuo neatitinka šiame įstatyme ir priežiūros institucijos teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pažymime, kad pagal Konstitucinio Teismo praktiką, esminiai reikalavimai, kuriuos turi atitikti subjektas, kad galėtų užsiimti tam tikra veikla, turi būti nustatyti įstatymu (pavyzdžiui, 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).
Atsižvelgiant į tai, manome, kad papildomi reikalavimai asmenims, siekiantiems būti įrašytais į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, negali būti nustatomi priežiūros institucijos priimamuose teisės aktuose. Tokia pati pastaba teiktina ir dėl Projekto 28 straipsniu papildomo įstatymo 25¹straipsnio
vartojimo kredito davėjas gali būti išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, jei jis šiurkščiai pažeidė teisės aktus. Nėra aišku, kokia subjekto veikla bus laikoma šiurkščiu pažeidimu, be to, siūlome detalizuoti teisės aktus, už kurių pažeidimą vartojimo kredito davėjas galėtų būti pašalintas iš sąrašo. 9. Projekto
terminas dėl sprendimo priėmimo dėl asmens įrašymo į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ir 15 darbo dienų terminas dėl sprendimo priėmimo nuo papildomos informacijos pateikimo dienos yra keičiami į 30 darbo dienų terminą. Be to, to paties straipsnio 10 dalyje šiuo metu nustatytas 5 darbo dienų terminas keičiamas į 30 darbo dienų terminą tais atvejais, kai priežiūros institucija, pašalinus priežastis dėl kurių vartojimo kredito davėjas buvo išbrauktas iš sąrašo, vėl įrašo vartojimo kredito davėją į viešąjį sąrašą. Taip pat nustatomas naujas 30 darbo dienų terminas tais atvejais, kai davėjas pateikia trūkstamą informaciją ar papildomus dokumentus. Projekto aiškinamajame rašte nepateikta informacija, kad šiuo metu minėtose nuostatose nustatytų terminų nepakaktų minėtų veiksmų atlikimui, todėl neaišku, kodėl nustatyti terminai turėtų būti ilginami.
Manome, kad tokių ilgų terminų nustatymas būtų galimai nepagrįstas, o minėtų veiksmų atlikimas nustačius tokius ilgus terminus galėtų būti vilkinamas. 10. Projekto
teisę verstis vartojimo kredito tarpininko veikla kaip nepriklausomas vartojimo kredito tarpininkas. Toliau 2 dalyje jau vartojama priklausomo vartojimo kredito tarpininko sąvoka. Pažymime, kad nėra aiškūs nepriklausomo ir priklausomo vartojimo kredito davėjų tarpininkų sąvokų skirtumai. Siūlytume Projektu šias sąvokas įtvirtinti įstatymo 2 straipsnyje. Be to, keltinas klausimas, ar negalėtų būti sukurtas vienas vartojimo kredito davėjų tarpininkų sąrašas, kuris apimtų tiek priklausomus, tiek ir nepriklausomus vartojimo kredito tarpininkus. 11. Įvertinus tai, kad tam tikromis Projekto nuostatomis yra perkeliamos arba keičiamos kai kurios Direktyvos 2008/48/EB nuostatos, turėtų būti parengta Projekto atitikties lentelė (Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnio 4 dalies
direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Gintarė Taluntytė, tel. 8 70663 699, el. p. [email protected]
2015-10-07 Nr. XIIP-3370(2) Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateikiama „nusiraminimo laikotarpio“ apibrėžtis, o projekto 13 straipsniu siūloma papildyti keičiamą įstatymą 14¹ straipsniu, kuriame įtvirtinama vartojimo kredito davėjo teisė atsisakyti vartojimo kredito sutarties „nusiraminimo laikotarpiu“ – per 2 kalendorines dienas ir nustatomos tokio atsisakymo teisinės pasekmės, kurios skiriasi nuo nustatytų galiojančio įstatymo 15 straipsnyje. Pakartotinai atkreipiame dėmesį į tai, kad nurodytos projekto nuostatos galimai prieštarauja 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB) 14 straipsniui, kurio nuostatos yra perkeltos į galiojančio įstatymo 15 straipsnį.
Pažymėtina, kad ši Direktyva joje nurodytose srityse yra visiško suderinimo, jos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kadangi šioje direktyvoje pateikiamos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, besiskiriančių nuo nustatytų šioje direktyvoje.“ Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Europos Komisijos Komunikato Europos Parlamentui dėl Tarybos priimtos bendrosios pozicijos siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vartojimo kredito sutarčių (KOM(2007) 546 galutinis) išvadas, kuriose be kita ko konstatuota: „Ikisutartinė informacija, sutartinė informacija, MPPN ir teisė atsisakyti yra visiškai suderintos ir užtikrintas aukštas vartotojų informavimo lygis bei apsauga bei nustatomos tikros vartotojų kreditų vidaus rinkos sąlygos.“ Pastebėtina, kad Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. rugpjūčio 4 d. išvadoje taip pat atkreipė dėmes į vertinamų projekto nuostatų galimą prieštaravimą Direktyvos 2008/48/EB 14 straipsniui. Kartu atkreiptinas dėmesys į kai kurias Direktyvos 2008/48/EB nuostatas, kurios leidžia nacionalinėje teisėje, esant reikalui, įtvirtinti papildomas vartotojų teisių apsaugos priemones, nesusijusias su teise atsisakyti sutarties, pavyzdžiui, jos 30 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad „Valstybės narės gali reglamentuoti siūlymo sudaryti kredito sutartį teisinę tvarką, visų pirma tai, kada jis pateikiamas, ir tą laikotarpį, per kurį kreditoriui privaloma laikytis savo pasiūlymo“, 14 straipsnio 7 dalyje nustatyta: „Šis straipsnis neturi įtakos bet kuriems nacionalinės teisės aktams, nustatantiems laikotarpį, kurio metu sutartis negali būti pradedama vykdyti.“ 2.
Jeigu nebūtų atsižvelgta į šios Išvados 1 punktą, pakartotinai atkreipiame dėmesį, kad terminas
„nusiraminimo laikotarpis“ teisės aktuose nėra vartojamas. Pastebėtina, kad
projekto rengėjai nepateikė argumentų, kodėl reikia vartoti naują nacionalinei teisei nebūdingą terminą, taip pat nenurodė, ar buvo kreiptasi dėl šio termino aprobavimo Terminų banko įstatyme nustatyta tvarka. Aptariamas terminas yra vertinys iš anglų kalbos „cooling-off period“, kuris į lietuvių kalbą, atsižvelgiant į kontekstą, oficialiuose Europos Sąjungos dokumentuose verčiamas kaip „atsisakymo“, „apsisprendimo“, „apsigalvojimo“, „pasirinkimo“ laikotarpis[1], tačiau sutarčių teisėje jis suprantamas vienareikšmiškai – tai laikotarpis, per kurį sutarties šalis turi teisę atsisakyti sutarties. Pastebėtina ir tai, kad projekto 13 straipsnyje dėstomos keičiamo įstatymo 14¹ straipsnio nuostatos nustato teisės atsisakyti sutarties sąlygas ir atsisakymo teisines pasekmes, todėl manytume, kad šio straipsnio pavadinimas „Nusiraminimo laikotarpis“ neatitinka straipsnio turinio. 3. Projekto 11 straipsniu siūloma papildyti keičiamą įstatymą 11¹ straipsniu, kuriame nustatomas draudimas sudaryti vartojimo kredito sutartį su neveiksniu ar ribotai veiksniu asmeniu.
Atkreiptinas dėmesys, kad 2016 m. sausio 1 d. įsigalioja Civilinio kodekso pakeitimo įstatymas Nr. XII-1566, kuriuo keičiamos kodekso nuostatos dėl asmenų neveiksnumo, t.y. nustatoma, kad asmuo gali būti pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu tik tam tikroje srityje, taip pat įvedamas sprendimų priėmimo naudojantis kito asmens pagalba institutas. Taigi priėmus projektu teikiamą įstatymą ir jam įsigaliojus, kaip siūloma, 2015 m. gruodžio 1 d., jo nuostatos nuo 2016 m. sausio 1 d. bus nesuderintos su Civilinio kodekso nuostatomis dėl asmenų, kurie pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais tam tikroje srityje ar kurie naudojasi pagalba priimant sprendimus tam tikroje srityje, todėl gali kilti teisės taikymo problemų. 4. Projekto
,,atvejais“ reikėtų įrašyti žodį ,,pagrindais“. 5. Atsižvelgiant į tai, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius nustato sąlygas, susijusias su tarpusavio skolinimu (projekto 29 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 25⁴ straipsnio 1 dalis), taip pat ir paskolos davėjo teises ir pareigas, svarstytina galimybė papildyti projekto 29 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 25³ straipsnio 5 dalies 1 punktą nuostata, draudžiančia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui diskriminuoti paskolos davėjus. 6. Projekto
punktuose siūloma nustatyti, kad priežiūros institucija už šio įstatymo pažeidimus turi teisę skirti baudas, kurių dydis būtų skaičiuojamas procentais nuo asmenų bendrųjų metinių veiklos pajamų. Iš projekto nuostatų nėra pakankamai aišku pagal kokias taisykles būtų apskaičiuojamos asmens bendrosios metinės veiklos pajamos.
Nėra aišku, ar į asmens bendrąsias metines veiklos pajamas būtų įtraukiamos pajamos, gautos tais kalendoriniais metais, kai pažeidimas buvo padarytas, ar apimtų visas pajamas, gautas už vienerių metų laikotarpį iki pažeidimo padarymo, ar bendrosios metinės veiklos pajamos būtų apskaičiuojamos remiantis kitomis taisyklėmis. Svarstytina, ar, siekiant teisinio aiškumo, projekte nereikėtų nustatyti asmenų bendrųjų metinių veiklos pajamų, nuo kurių būtų skiriama bauda, apskaičiavimo taisykles. 7. Projekto
„jeigu juridinis asmuo priklauso patronuojančiai įmonei“ ir „pajamos, nurodytos
pagrindinės patronuojančios įmonės“ tikslintinos, nes galiojančiuose įstatymuose nėra nustatyta, ką reiškia „priklausyti“ patronuojančiai įmonei ar kas yra „pagrindinė“ patronuojanti įmonė. Pastebėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatymo 5 straipsnį, konsoliduojamos patronuojančiosios įmonės ir visų jos patronuojamųjų įmonių finansinės ataskaitos. 8. Projekto 35 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad tuo atveju, jeigu pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, priežiūros institucija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali asmenims neskirti baudų ar kitų poveikio priemonių, bet taikyti tik įspėjimą. Atkreipiame dėmesį, kad pagal galiojančias keičiamo įstatymo 34 straipsnio 5 dalies nuostatas teismas, išnagrinėjęs skundą dėl priežiūros institucijos nutarimo skirti baudą, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę baudą, negu šiame straipsnyje nustatyta minimali bauda.
Projekto 35 straipsniu šią galiojančio įstatymo nuostatą siūloma išbraukti. Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo
priežiūros institucijos nutarimo (sprendimo) skirti baudą, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes skirti mažesnę baudą, nei numatyta įstatyme, ar skirti tik įspėjimą, jeigu nustatytų, kad pažeidimas yra mažareikšmis, neturėtų teisės, nes tokia teismo teisė įstatyme nebūtų nustatyta. Taigi pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą priežiūros institucijai skiriant sankcijas už įstatymo pažeidimus būtų suteikiami platesni už teismus įgaliojimai. Toks siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių, nes teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo teismai ir galutinį sprendimą, ar asmeniui taikoma sankcija yra proporcinga padarytam pažeidimui turėtų nustatyti tik teismas, o ne kita institucija. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, svarstytina, ar projekto 35 straipsniu siūlomo galiojančio keičiamo įstatymo 34 straipsnio 5 dalies nuostatos išbraukimo nereikėtų atsisakyti, ją papildant, kad teismas, nustatęs, kad pažeidimas yra mažareikšmis ir juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, turi teisę skirti įspėjimą. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected] [1] Žr. pavyzdžius interneto svetainėje adresu: http://lt.linguee.com/angl%C5%B3-lietuvi%C5%B3/vertimas/cooling+off+period.html
biudžeto ir finansų komitetas
3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 29, 31,
14¹, 21¹, 22¹, 22², 23¹
1Komiteto posėdyje dalyvavo: Biudžeto ir finansų komiteto nariai: Petras Narkevičius, Bronius Bradauskas,
Kęstutis Glaveckas, Kęstutis Bartkevičius, Irena Degutienė, Povilas Gylys, Andrius Palionis, Rytas Kupčinskas, Raimundas Markauskas, Antanas Nesteckis, Gintaras Tamošiūnas. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjai: Janina Alasevičienė, Dalia Mudėnienė, Gediminas Morkūnas, Jolanta Dzikaitė, padėjėjos Danguolė Zabulėnienė ir Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-33702133
keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje siūloma apibrėžti sąvoką ,,nusiraminimo laikotarpis“, kurioje nustatoma, kad per 2 kalendorinių dienų laikotarpį vartojimo kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti vartojimo kredito sutarties, grąžinti vartojimo kreditą, nemokėdamas jokių palūkanų ir kitų mokesčių, išlaidų ar kompensacijų. Projekto nuostata diskutuotina. Nacionalinėje teisėje nėra vartojamas terminas „nusiraminimo laikotarpis“, o pagal projektu siūlomą jo apibrėžtį, tai būtų laikotarpis, per kurį vartotojas gali įgyvendinti savo teisę atsisakyti sutarties.
Pastebėtina, kad šis terminas labiau būdingas anglų teisei (cooling-off period), o kontinentinės teisės valstybės panašaus į nurodytąjį termino nevartoja, jose, kaip ir Lietuvos teisėje, paprastai įtvirtinama vartotojo teisė atsisakyti sutarties per tam tikrą laikotarpį. Be to, vertinama norma yra klaidinanti. Priėmus teikiamą įstatymo projektą, vartotojas turėtų teisę atsisakyti sutarties ne tik per 2 dienų „nusiraminimo laikotarpį“, bet ir per įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytą 14 kalendorinių dienų laikotarpį. Taigi siūloma nuostata yra klaidinanti. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad keičiamu įstatymu yra įgyvendinta 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB). Ši Direktyva joje nurodytose srityse yra visiško suderinimo. Pastebėtina, kad jos 14 straipsnyje yra nustatyta, kad vartotojas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti kredito sutarties per keturiolika kalendorinių dienų, taip pat atsisakymo teisinės pasekmės. Minėto straipsnio nuostatos yra perkeltos į galiojančio įstatymo 15 straipsnį. Taigi svarstytina, ar vertinama projekto nuostata neprieštarauja Direktyvai 2008/48/EB, kiek tai susiję su jos taikymo sritimi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlytina atsisakyti projekto nuostatų dėl „nusiraminimo laikotarpio“ arba pakeisti šio laikotarpio pavadinimą taip, kad jis atitiktų jo esmę, bei suderinti su galiojančio įstatymo 15 straipsnio nuostatomis. Ši pastaba taikytina ir projekto 13 straipsniui.
Atsižvelgti iš dalies Argumentai: Manytina, kad siūlymas įstatymo projektu papildyti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą (toliau – įstatymas) nuostatomis, reglamentuojančiomis 2 kalendorinių dienų nusiraminimo laikotarpį, neprieštarauja Direktyvos 2008/48/EB 14 straipsnio nuostatoms, reglamentuojančioms vartotojo galimybę atsisakyti vartojimo kredito sutarties per 14 kalendorinių dienų, kadangi Įstatymo nuostatos garantuoja vartotojui
nustatytas sąlygas. Tai pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokiu atveju vartotojas vartojimo kredito davėjui privalo grąžinti ne tik jam suteiktą vartojimo kreditą, bet ir susikaupusias palūkanas. Tuo tarpu papildžius Įstatymą vartotojo galimybe atsisakyti vartojimo kredito sutarties per pirmąsias 2 kalendorines dienas, vartotojui garantuojamos ypatingai geros sąlygos, kadangi tokiu atveju jis nepatiria jokių nuostolių, t. y. vartotojas vartojimo kredito davėjui privalo grąžinti tik suteiktą vartojimo kreditą, tačiau nei palūkanų nei jokių kitų mokesčių iš jo nereikalaujama, taigi vartotojui sudaromos sąlygos ramiai apmąstyti savo sprendimą be jokių neigiamų pasekmių. 2. Seimo kanceliari-jos Teisės departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-3370235610101213141619201523413
dalyje dėstomoje keičiamo įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje siūlytina išbraukti žodžius skliaustuose „(tarpusavio skolinimo atveju)“, kaip perteklinius, nes to paties straipsnio 7 dalyje dėstomoje 2 straipsnio 12 dalyje yra nurodyta, kas laikytina paskolos davėjais. Ši pastaba taikytina ir projekto 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 3 daliai, 6 straipsnio 4 daliai, 10 straipsnio 1 ir 3 dalims, 12, 13, 14, 16, 19, 20 straipsniams.
Atsižvelgti Pasiūlymas: Patikslinti įstatymo projektu keičiamo Įstatymo 2 straipsnio 5 ir 22 dalys, 3 straipsnio 6 dalis, 5 straipsnio 2 dalies 15 punktas, 6 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 11 straipsnio 2 dalies 2 ir 17 punktai, 14 straipsnis, 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 17 straipsnio 2, 3, 5, 6 ir 7 dalys, 19 straipsnis, 20 straipsnis) išbraukiant jose žodžius
„(tarpusavio skolinimo atveju)“. 3. Seimo kanceliari-jos Teisės
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-337022291415
nedera tarpusavyje, kiek tai susiję su tarpusavio skolinimo platformos operatoriumi: pagal vienas nuostatas jis yra sutarties šalis, bet pagal kitas nuostatas jis neprisiima jokių įsipareigojimų dėl vartojimo kredito sutarties. Jeigu projekto rengėjų nuomone ir šiuo atveju 2 straipsnio 22 dalyje pateikiamoje vartojimo kredito sutarties apibrėžtyje terminas
„vartojimo kredito davėjas“ apima tarpusavio skolinimo platformos
operatorių, kaip nurodoma projekto 29 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 25³ straipsnio 1 dalies nuostatose, siūlytume apsvarstyti galimybę nurodytas 25³ straipsnio 1 dalies nuostatas, atitinkamai jas modifikavus, įrašyti įstatymo pradžioje, išdėstant jas atskira 2 straipsnio dalimi, kad nekiltų problemų įstatymą interpretuojant ir jį taikant. Neatsižvelgti Argumentai:
Pažymėtina, kad Įstatymo projekto 29 straipsnyje dėstomo Įstatymo 25³ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mutatis mutandis taikomos visos Įstatyme ir jį įgyvendinančiuose priežiūros institucijos teisės aktuose vartojimo kredito davėjui taikomos nuostatos.
Tuo tarpu Įstatymo projekto 2 straipsnyje dėstomo 2 straipsnio ir 31 straipsnyje dėstomo Įstatymo 28 straipsnis atitinkamai apibrėžia Įstatyme vartojamas sąvokas ir nustato priežiūros institucijos teises ir pareigas. Atsižvelgiant į tai ir siekiant išvengti praktinių Įstatymo taikymo ir interpretavimo problemų, manytina, tiek Įstatymo sąvokos, tiek priežiūros institucijos teisės ir pareigos turėtų būti numatytos atskirai kiekvieno prižiūrimo subjekto atžvilgiu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje pateiktą vartojimo kredito sutarties apibrėžimą tarpusavio skolinimo platformos operatorius nesuteikia ir neįsipareigoja suteikti vartojimo kredito, nereiškia, kad jam šia sutartimi nenustatomos jokios kitos pareigos ar teisės. Vartojimo kredito sutartyje šalys gali numatyti įvairias teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu. 4. Seimo kanceliari-jos Teisės departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-33702224311916
3Kartu atkreiptinas dėmesys,
kad nepaisant nurodytų 25³ straipsnio 1 dalies nuostatų, kai kur projekto tekste tarpusavio skolinimo platformos operatoriai nurodomi šalia vartojimo kredito davėjų (pvz., projekto 2 straipsnio 1, 9, 16 dalys, 4 straipsnyje dėstoma keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, 31 straipsnyje dėstomi keičiamo įstatymo 28 straipsnio 1, 5, 7 punktai), todėl nėra pakankamai aišku, kada vartojimo kredito davėjus reikia suprasti tik kaip vartojimo kredito davėjus, o kada kaip vartojimo kredito davėjus ir tarpusavio skolinimo platformos operatorius. Projektas taisytinas, pašalinant nurodytus neaiškumus.
Toliau projektas vertintas, darant prielaidą, kad projekte, išskyrus keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1-5 dalis, terminas
„vartojimo kredito davėjai“ apima ir terminą „tarpusavio skolinimo platformos
operatoriai“. Atsižvelgti iš dalies Argumentai: Žr. argumentus dėl pirmiau Seimo teisės departamento išvadoje teikiamos 3 pastabos. Pasiūlymas: Pasiūlymu taip pat atsižvelgta ir į toliau teikiamą Lietuvos bankų asociacijos 6 pastabą (žr. šios išvados 3 punktą). Patikslinti įstatymo projekto 4 straipsnyje dėstomo Įstatymo 4 straipsnio 7 dalies įžanginę dalį ir ją išdėstyti taip: „7. Draudžiama nurodyti vartojimo kredito davėjus arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius kaip rėmėjus ar kitaip juos reklamuoti skleisti vartojimo kredito reklamą:“
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-337032
dalyje dėstomos keičiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalies nuostatos tobulintinos. Manytume, kad paskolos davėjai turėtų būti įrašyti po vartojimo kredito davėjų, o ne po vartojimo kredito gavėjų, kitu atveju tekstas yra klaidinantis ir nelogiškas. Vartojimo kredito sutarties šalys, kurios gali susitarti dėl atidėto mokėjimo pagal projekto 2 straipsnio 14 dalį yra dvi – kreditorius (vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas ir tarpusavio skolinimo platformos operatorius) ir skolininkas (vartojimo kredito gavėjas). Atsižvelgti Pasiūlymas:
Patikslinti įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamą Įstatymo 3 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6.
Vartojimo kredito sutartims, kuriose numatoma galimybė vartojimo kredito davėjui, paskolos davėjui ir vartojimo kredito gavėjui bei paskolos davėjui (tarpusavio skolinimo atveju) susitarti dėl atidėto mokėjimo arba keisti kredito grąžinimo metodą, kai vartojimo kredito gavėjas jau nevykdo savo įsipareigojimų pagal pradinę vartojimo kredito sutartį, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytas sutartis, taikomi tik šio įstatymo 1, 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10 straipsniai, 11 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1–9, 11, 17 punktai,
nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinės normos apskaičiavimo tvarka, jeigu:
1) tikėtina, kad toks susitarimas padės išvengti skolų išieškojimo dėl įsipareigojimų nevykdymo;
2) tokiu susitarimu vartojimo kredito gavėjui nebūtų nustatytos blogesnės sąlygos negu tos, kurios nustatytos pradinėje vartojimo kredito sutartyje.“
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-337052
dalyje siūloma papildyti keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 7 punktą nuostata: „jeigu vartojimo kredito gavėjas informuoja vartojimo kredito davėją apie vieną arba kelias jo pasirinkto vartojimo kredito sutarties sąlygas, pavyzdžiui, tokias kaip vartojimo kredito sutarties trukmė arba bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma, vartojimo kredito davėjas atsižvelgia į šias vartojimo kredito gavėjo nurodytas sąlygas.“ Pastebėtina, kad keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje yra dėstomas nustatytos formos standartinės informacijos apie vartojimo kreditą turinys, todėl manytina, kad vertinama nuostata turėtų būti dėstoma kitame straipsnyje.
Be to, vertinama nuostata nėra aiški, neaišku, ką reiškia galimybė iš standartinės informacijos pasirinkti „vieną ar kelias vartojimo kredito sutarties sąlygas“ ir kokiu būdu į jas turėtų būti atsižvelgta – ar būtų galima siūlyti savo sąlygas (pvz., kitą sutarties trukmę), ar galima atsisakyti kai kurių sąlygų ir pan. Projektas tobulintinas, pašalinant nurodytus neaiškumus. Neatsižvelgti Argumentai:
Pažymėtina, kad įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 7 punktu yra perkeliamas Direktyvos 2008/48/EB 5 straipsnio 1 dalies 2 pastraipos g punktas „bendros kredito kainos metinė norma ir bendra vartotojo mokama suma, pateikiant tipinį pavyzdį, kuriame būtų paminėtos visos prielaidos, naudotos šiai normai apskaičiuoti; jei vartotojas pranešė kreditoriui apie jo pasirinkto kredito vieną ar kelis elementus, pavyzdžiui, kredito sutarties trukmę ir bendrą kredito sumą, kreditorius atsižvelgia į šiuos elementus; <...>.“
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-33709
nuostatos tobulintinos, atsižvelgiant į tai, kad priežiūros institucija pirmiausia turi vadovautis įstatymais. Atsižvelgti Pasiūlymas: Patikslinti įstatymo projekto 9 straipsniu keičiamo Įstatymo 9 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4.
Priežiūros institucija, vadovaudamasi asmens duomenų teisinę apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais, savo nustatyta tvarka ir vadovaudamasi asmens duomenų teisinę apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais turi teisę tvarkyti duomenis apie vartojimo kredito gavėjus. Vartojimo kredito davėjai privalo priežiūros institucijai teikti duomenis apie vartojimo kredito gavėjus ir turi teisę naudotis šiais duomenimis priežiūros institucijos teisės aktų nustatyta tvarka.“
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-33701314152
dalies 2 punkte siūloma nustatyti, kad nusiraminimo laikotarpis prasideda nuo dienos, kai vartojimo kredito gavėjas gavo kredito sutarties nuostatas ir sąlygas bei informaciją pagal šio įstatymo 11 straipsnį ir šio straipsnio
atsisakyti kredito vartojimo sutarties. Pastarojoje dalyje nėra nurodyta informacija, kuri turėtų būti pateikiama kredito gavėjui. Atsižvelgus į tai, svarstytina ar vertinamosios projekto nuostatos nereikėtų patikslinti. Atsižvelgti Pasiūlymas: Patikslinti įstatymo projekto 13 straipsniu dėstomo 14¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:
„2) nuo dienos, kurią vartojimo kredito gavėjas
gavo vartojimo kredito sutarties nuostatas ir sąlygas bei informaciją pagal šio įstatymo 11 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalį, jeigu ta diena yra vėlesnė už šios dalies 1 punkte nurodytąją.“
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-3370 8.
straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 14¹ straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito gavėjui nusiraminimo laikotarpiu atsisakius vartojimo kredito sutarties, nutraukiama ir su vartojimo kredito sutartimi susijusi papildomų paslaugų, kurias teikia vartojimo kredito davėjas arba trečioji šalis pagal jos ir vartojimo kredito davėjo sutartį, teikimo sutartis. Iš projekto nuostatų nėra pakankamai aišku, kurios sutarties šalies iniciatyva ir kokiu pagrindu yra nutraukiamos papildomos paslaugų sutartys. Projektu siūloma keičiamo įstatymo nuostata galėtų būti aiškinama ir taip, kad, vartojimo kredito gavėjui atsisakius vartojimo kredito sutarties, papildomos sutartys laikomos nutrūkusiomis savaime nuo pagrindinės - vartojimo kredito sutarties atsisakymo dienos. Projektas tobulintinas pašalinant šiuos neaiškumus. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti projekto 14 straipsnio 2 dalimi siūlomas keičiamo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies ir projekto 15 straipsnyje pateiktas siūlomas keičiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsižvelgti Pasiūlymas:
Patikslinti įstatymo projekto 13 straipsniu dėstomo 14¹ straipsnio 3 dalį ir jį išdėstyti taip:
„3. Jeigu vartojimo kredito gavėjas nusiraminimo
laikotarpiu pasinaudoja teise atsisakyti vartojimo kredito sutarties, be jokių papildomų įsipareigojimų nutraukiama nutrūksta ir su vartojimo kredito sutartimi susijusi papildomų paslaugų, kurias teikia vartojimo kredito davėjas arba trečioji šalis pagal jos ir vartojimo kredito davėjo sutartį, teikimo sutartis.“ Patikslinti įstatymo projekto 14 straipsniu keičiamą Įstatymo 15 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3.
Jeigu vartojimo kredito gavėjas pagal šį straipsnį pasinaudoja teise atsisakyti vartojimo kredito sutarties, be jokių papildomų įsipareigojimų nutraukiama nutrūksta ir su vartojimo kredito sutartimi susijusi papildomų paslaugų, kurias teikia vartojimo kredito davėjas arba trečioji šalis pagal jos ir vartojimo kredito davėjo sutartį, teikimo sutartis.“ Patikslinti įstatymo projekto 15 straipsniu keičiamą įstatymo 16 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Kai vartojimo kredito gavėjas pasinaudoja teise atsisakyti prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties, be jokių papildomų įsipareigojimų nutraukiama nutrūksta ir susietojo vartojimo kredito sutartis.“
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-3370141
dalies 2 punkte po žodžių „išsiuntimo vartojimo kredito davėjui“ įrašytini žodžiai „arba paskolos davėjui“. Atsižvelgti Pasiūlymas: Patikslinti įstatymo projekto 15 straipsniu keičiamo Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) nedelsdamas, ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie vartojimo kredito sutarties atsisakymą išsiuntimo vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui dienos, grąžina vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui (tarpusavio skolinimo atveju) vartojimo kreditą ir palūkanas, susikaupusias nuo dienos, kurią buvo išmokėtas vartojimo kreditas, iki vartojimo kredito grąžinimo dienos.
Šios palūkanos apskaičiuojamos pagal sutartą vartojimo kredito palūkanų normą. Vartojimo kredito sutarties atsisakymo atveju vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo atveju) neturi teisės iš vartojimo kredito gavėjo gauti jokios kitos kompensacijos, išskyrus kompensaciją už viešojo administravimo įstaigoms sumokėtus negrąžinamus mokesčius.“
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-337015
nuostatos. Pastebėtina, kad pagal galiojančio įstatymo 16 straipsnį, šio straipsnio 2 dalies nuostatos dėl teisinių pasekmių taikomos dviem atvejais: kai vartojimo kredito gavėjas pasinaudoja teise atsisakyti prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties ir kai jis pasinaudoja teise sutartį nutraukti dėl to, kad pardavėjas ar paslaugos teikėjas netiekia prekių ar neteikia paslaugų arba jos tiekiamos (teikiamos) tik iš dalies, arba jos neatitinka prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties. Tačiau pakeitus 16 straipsnio 1 ir 2 dalis taip, kaip siūloma, 16 straipsnio
vartojimo kredito davėjo teises, kai nutraukiama susietojo vartojimo kredito sutartis, kaip nustatyta projekte dėstomoje 16 straipsnio 1 dalyje.
Atsižvelgti Pasiūlymas: Žiūrėti pirmiau Biudžeto ir finansų komiteto teikiamą pasiūlymą dėl Seimo kanceliarijos
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-337019
taisytina, papildant ją nuostatomis dėl paskolos davėjų. Atsižvelgti Pasiūlymas: Patikslinti įstatymo projekto 19 straipsniu keičiamą įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, ir vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros.“
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-337019
nuostatos diskutuotinos. Projekto aiškinamajame rašte pateikti argumentai, kodėl reikalinga tokia prezumpcija, manytina, yra pagrįsti. Tačiau kelia abejonių ribojimų mastas, nes nepateikti jokie faktai ar skaičiavimai, kurie leistų teigti, kad siūlomi ribojimai yra proporcingi ir padedantys užtikrinti vartojimo kredito sutarties šalių interesų pusiausvyrą – užtikrinti ir vartotojo interesus, ir kredito davėjų teisingas pajamas. Atsižvelgta Pasiūlymas:
Įstatymo projektą rengusiai grupei, taip pat Biudžeto ir finansų komitetui buvo pateikti atitinkami faktai ir skaičiavimai. 14. Seimo kanceliari-jos Teisės departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-337022 13.
straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 22 straipsnio redakcija tobulintina, suvienodinant atskirose šio straipsnio dalyse ir dalių punktuose tuo pačiu tikslu vartojamas formuluotes: „pateikia <...> informaciją apie <...> asmenis ir dokumentus ir duomenis“, „pateiktus dokumentus“,
„papildomų dokumentų ir (arba) informacijos“, „papildomos informacijos ir
(arba) dokumentų“, „dėl informacijos pateikimo“, „gavusi <...> informaciją“, „nuo šios informacijos gavimo“, „paprašo papildomų dokumentų ir
(arba) informacijos“. Atsižvelgti Pasiūlymas: Suvienodinti formuluotes. Žr. pirmiau Biudžeto ir finansų komiteto teikiamą pasiūlymą dėl Seimo kanceliarijos
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-337022
punkte siūloma nustatyti, kad priežiūros institucija turi teisę išbraukti asmenį iš viešojo kredito davėjų sąrašo, jeigu vartojimo kredito davėjas šiurkščiai pažeidė teisės aktus. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kurie konkrečiai teisės aktų pažeidimai būtų laikomi šiurkščiais. Taikant įstatymą ši nuostata gali būti nevienodai aiškinama. Siekiant to išvengti, manytume, projektą reikėtų papildyti įvardinant teisės aktų konkrečias nuostatas, kurias pažeidus, būtų laikoma, kad asmuo padarė šiurkštų pažeidimą, arba nustatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos šiurkštūs teisės aktų pažeidimai būtų išskiriami iš kitų teisės aktų pažeidimų tarpo. Atsižvelgti Argumentai:
Sutikti su pastaba. Įstatyme turėtų būti įtvirtinti visi reikalavimai, kuriuos turi atitikti vartojimo kredito davėjai, jų vadovai ir dalyviai. Neatitinkant šių reikalavimų, turėtų būti taikomos poveikio priemonės.
Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekto 22 straipsniu keičiam0 įstatymo 22 straipsnyje tikslintini reikalavimai vadovams, taip pat esminę įtaką galintiems daryti asmenims, o išbraukimas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo turėtų būti priežiūros institucijos taikoma poveikio priemonė esant Įstatymo reikalavimų pažeidimui. Be to, tikslinga išbraukimą iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo reglamentuoti ir paties vartojimo kredito davėjo iniciatyva, taip pat jį likviduojant ar bankroto atveju. Šiuo tikslu tikslintini ir įstatymo 22¹ straipsnis, 33 straipsnio 2 dalis, 34 straipsnio 1 ir 2 dalys, 25¹ straipsnis. Toliau teikiamame pasiūlyme kartu yra atsižvelgta ir į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 14 pastabą, ir į Europos departamento prie LR Teisingumo ministerijos 34 pastabą. Pasiūlymas:
Patikslinti įstatymo projekto 22 straipsniu keičiamą įstatymo 22 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„22 straipsnis. Viešasis vartojimo kredito
davėjų sąrašas
asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys. 2.
juridiniu asmeniu, arba kartu veikiančiu asmeniu, kuriam tiesiogiai ar netiesiogiai priklausančių balsavimo teisių arba įstatinio kapitalo dalis yra lygi arba viršija 20 procentų arba kuris gali daryti tiesioginį ir (arba) netiesioginį lemiamą poveikį, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatyme, vartojimo kredito davėjo veiklai, negali būti asmuo, atitinkantis bent vieną iš šių sąlygų:
1) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, susijusį su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu, sunkų, labai sunkų nusikaltimą arba nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai ar juos atitinkančias nusikalstamas veikas pagal kitų valstybių baudžiamuosius įstatymus, jeigu jo teistumas nėra išnykęs.;
2) kuriam daugiau kaip kartą per vienerius metus taikyta administracinė sankcija arba kita įstatymuose nustatyta poveikio priemonė, kai ši sankcija arba poveikio priemonė buvo pritaikyta už įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio finansinių paslaugų teikimą arba finansų įstaigų veiklą, reikalavimų pažeidimą;
3) tiesiogiai ar netiesiogiai valdo arba valdė kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį arba dalį, leidžiančią daryti lemiamą įtaką juridiniam asmeniui, arba yra ar buvo vadovu juridinio asmens, kuriam buvo pritaikyta poveikio priemonė už šiurkštų įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio finansinių paslaugų teikimą arba finansų įstaigų veiklą, reikalavimų pažeidimą arba už tokį pažeidimą buvo panaikinta teisė verstis finansinių paslaugų teikimu arba tas juridinis asmuo buvo pripažintas kaltu dėl šios dalies 1 punkte nustatyto nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo. 3.
nurodytais Kartu kartu veikiančiais asmenimis šiame straipsnyje laikomi du arba daugiau asmenų, kurie, remdamiesi aiškiai sudarytu ar numanomu žodiniu arba rašytiniu susitarimu, įgyvendina arba siekia įgyvendinti savo teises, turimas pagal šioje dalyje nurodytą vartojimo kredito davėjo įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį. 4. Vartojimo kredito davėjas privalo iš anksto pranešti priežiūros institucijai apie visus būsimus šio straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų pasikeitimus, kartu pateikdamas priežiūros institucijos nustatytą informaciją, reikalingą įvertinti, ar naujai skiriami arba planuojami rinkti vadovai ir (arba) kiti asmenys atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Naujai paskirti arba išrinkti vartojimo kredito davėjo vadovai gali pradėti eiti pareigas, o kiti asmenys – įsigyti vartojimo kredito davėjo balsavimo teisių arba įstatinio kapitalo dalį tik po to, kai priežiūros institucija pritaria jų kandidatūroms arba įsigijimo sandoriui. 5. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyti priežiūros institucijos pritarimai išduodami šio straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. 36. Asmuo gali būti įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, jeigu jis atitinka šio įstatymo ir priežiūros institucijos teisės aktų reikalavimus ir pateikia priežiūros institucijai šiuos dokumentus, duomenis ir informaciją:
1) prašymą įrašyti jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą;
2) informaciją apie viešąjį registrą, kuriame priežiūros institucija gali patikrinti pagrindinius asmens duomenis.
Priežiūros institucija prireikus turi teisę prašyti pateikti išplėstinį viešojo registro išrašą;
3) informaciją apie šio straipsnio 2 dalyje nurodytus asmenis, ir dokumentus ir duomenis, patvirtinančius, kad jie atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus;
4) vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisykles;
5) informaciją apie registrus ir informacines sistemas, kuriose tikrinamas vartojimo kredito gavėjų kreditingumas;
6) vartojimo kredito davėjo vardu veikiančių vartojimo kredito tarpininkų sąrašą, jeigu asmuo naudojasi vartojimo kredito tarpininkų paslaugomis. 47. Priežiūros institucija, išnagrinėjusi asmens prašymą ir pateiktus dokumentus, duomenis ir informaciją, ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos priima sprendimą įrašyti arba atsisakyti įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ir apie tai raštu praneša pareiškėjui. Jei priežiūros institucija paprašo papildomų dokumentų, duomenų ir (arba) informacijos, reikalingos sprendimui priimti, arba juos savo iniciatyva pateikia prašymą dėl įrašymo į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą pateikęs asmuo ir (arba) priežiūros institucija dėl dokumentų, duomenų ir
(arba) informacijos pateikimo kreipiasi į šio įstatymo 22² straipsnyje nurodytus asmenis, sprendimą įrašyti arba atsisakyti įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ji priima ne vėliau kaip per
(arba) informacijos ir (arba) dokumentų gavimo dienos. 58.
atsisako įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, jeigu asmuo arba jo parengtos vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisyklės neatitinka šiame įstatyme nustatytų reikalavimų ir juos detalizuojančių priežiūros institucijos teisės aktuose aktų nustatytų reikalavimų, nepateikia teisės aktuose nurodytų dokumentų, duomenų ir (arba) informacijos, pateikia ne visą visus dokumentus, duomenis ir (arba) informaciją ir (arba) dokumentus ir per nustatytą terminą dokumentų, duomenų ir (arba) informacijos nepapildo, pateikia neteisingą neteisingus duomenis ir (arba) informaciją. 69. Vartojimo kredito davėjas nedelsdamas privalo pateikti priežiūros institucijai informaciją apie aplinkybių, buvusių įrašant asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, ir teisės aktuose nurodytų dokumentų, duomenų ir (arba) informacijos pasikeitimus, kai tik šie pasikeitimai įvyksta. 710.
turi teisę motyvuotu sprendimu išbraukti vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, jeigu:
1) paaiškėja, kad įrašant į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą vartojimo kredito davėjas pateikė priežiūros institucijai suklastotus dokumentus;
2) paaiškėja šio straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės;
3) vartojimo kredito davėjas per nustatytą terminą, kuris turi būti ne trumpesnis kaip 20 darbo dienų, nepašalina aplinkybių, dėl kurių jis yra laikinai išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo;
4) vartojimo kredito davėjas šiurkščiai pažeidė teisės aktus arba per vienerius metus pakartotinai padarė pažeidimą, už kurį jam buvo pritaikyta šiame įstatyme nustatyta poveikio priemonė;
5) vartojimo kredito davėjui yra iškelta bankroto byla, jis likviduojamas ar pasibaigia kitais įstatymų nustatytais pagrindais;
6) vartojimo kredito davėjas nepradeda verstis vartojimo kreditų teikimo veikla per 6 mėnesius nuo jo įrašymo į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą dienos arba nebevykdo šios veiklos daugiau kaip 6 mėnesius;
7) vartojimo kredito davėjas pateikia prašymą išbraukti jį iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, kai vartojimo kredito davėjas nepradeda verstis vartojimo kreditų teikimo veikla arba nebevykdo šios veiklos ir neturi galiojančių vartojimo kredito sutarčių. Vartojimo kredito davėjas išbraukiamas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo paties vartojimo kredito davėjo prašymu arba priežiūros institucijos iniciatyva, esant šiame straipsnyje nurodytiems pagrindams. 11.
kreditų teikimo veiklos arba nepradėjęs jos vykdyti per 6 mėnesius nuo jo įrašymo į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą dienos, vartojimo kredito davėjas apie tai nedelsdamas privalo pranešti priežiūros institucijai ir pateikti:
1) prašymą išbraukti jį iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo;
2) informaciją apie galiojančias vartojimo kredito sutartis, jeigu tokių yra;
3) informaciją apie teisių ir pareigų pagal galiojančias vartojimo kredito sutartis, jeigu tokių yra, perleidimą kitam vartojimo kredito davėjui. 12. Šio straipsnio 11 dalyje nurodytais atvejais priežiūros institucija vartojimo kredito davėjo prašymu išbraukia vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, jeigu vartojimo kredito davėjas neturi galiojančių vartojimo kredito sutarčių arba teisės ir pareigos pagal galiojančias vartojimo kredito sutartis yra perleistos kitam vartojimo kredito davėjui. 13. Priežiūros institucija turi teisę motyvuotu sprendimu išbraukti vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, kitais nei šio straipsnio 11 dalyje nurodytais pagrindais, jeigu:
1) vartojimo kredito davėjui yra iškelta bankroto byla, jis likviduojamas ar pasibaigia kitais įstatymų nustatytais pagrindais;
2) kitais šiame įstatyme nurodytais pagrindais. 148. Vartojimo kredito davėjas, priežiūros institucijos sprendimu išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo šio straipsnio 7 11 dalies dalyje 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytais pagrindais, gali būti vėl įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo sprendimo išbraukti jį iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo priėmimo dienos. Vartojimo kredito davėjas, išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo kitais šiame įstatyme nurodytais pagrindais, negali būti įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą.
Vartotojų ginčai su išbrauktu iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo asmeniu nagrinėjami Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme nustatyta tvarka. 9. Priežiūros institucija turi teisę motyvuotu sprendimu laikinai išbraukti vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, jeigu vartojimo kredito davėjas nepateikia informacijos šio įstatymo 23 straipsnyje nustatyta tvarka. 10. Priežiūros institucija, gavusi iš vartojimo kredito davėjo rašytinę informaciją, kad pašalintos priežastys, dėl kurių jis buvo laikinai išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo dienos vėl įrašo vartojimo kredito davėją į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Jei priežiūros institucija paprašo papildomų dokumentų ir (arba) informacijos, reikalingos sprendimui priimti, ir (arba) juos savo iniciatyva pateikia vartojimo kredito davėjas, priežiūros institucija sprendimą įrašyti arba atsisakyti įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą priima ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo papildomos informacijos ir (arba) dokumentų gavimo dienos. 11. Vartojimo kredito davėjas, nutraukęs vartojimo kreditų teikimo veiklą, apie tai praneša priežiūros institucijai. 1215. Priežiūros institucija viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą skelbia priežiūros institucijos interneto svetainėje. Viešasis vartojimo kredito davėjų sąrašas tvarkomas priežiūros institucijos teisės aktuose nustatyta tvarka.“ Patikslinti Įstatymo projekto 23 straipsniu Įstatymą papildantį 22¹ straipsnį ir jį išdėstyti taip: „22¹ straipsnis. Teisių ir pareigų pagal vartojimo kredito sutartis perleidimas 1.
Vartojimo kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui. 2. Priežiūros institucija, išbraukusi priimdama sprendimą išbraukti vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo šio įstatymo 2233 straipsnio 72 dalies 1, 2, 3 ir 4 5 punktuose punkte nurodytais nurodytu pagrindais pagrindu arba priimdama šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą sprendimą laikinai uždrausti vartojimo kredito davėjui sudarinėti vartojimo kredito sutartis, turi teisę įpareigoti vartojimo kredito davėją perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis kitam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui. 3. Teisių ir pareigų pagal vartojimo kredito sutartis perleidimo tvarką nustato priežiūros institucija.“ Patikslinti Įstatymo projekto 34 straipsniu keičiamą Įstatymo 33 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Priežiūros institucija, atlikusi šio įstatymo
pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, turi teisę priimti šiuos sprendimus:
1) įpareigoti asmenį, pažeidusį šio įstatymo reikalavimus, nutraukti neteisėtus veiksmus;
2) taikyti šio įstatymo nustatytas poveikio priemones;
3) įpareigoti vartojimo kredito davėją ar tarpusavio skolinimo platformos operatorių pakeisti vadovą;
4) laikinai uždrausti vartojimo kredito davėjui ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriui sudarinėti vartojimo kredito sutartis;
5) išbraukti asmenį iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo arba viešojo tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašo;
63) netaikyti poveikio priemonių, kai nenustatomas šio įstatymo nuostatų pažeidimas.“ Išbraukti Įstatymo projekto 35 straipsniu keičiamo Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 3 punktą, o šio straipsnio 2 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip: „2.
Pakartotinai per vienerius metus padarius pažeidimą, už kurį jau buvo pritaikyta šio įstatymo nustatyta poveikio priemonė, gali būti skiriama bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių veiklos pajamų praėjusiais finansiniais metais arba šio įstatymo 22 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatyta poveikio priemonė.“ Patikslini Įstatymo projekto 28 straipsniu Įstatymą papildantį 25¹ straipsnį ir jį išdėstyti taip: „25¹ straipsnis. Viešasis tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašas
skolinimo platformos operatoriaus veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą. Teisės verstis tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys. 2.
vadovu, fiziniu arba juridiniu asmeniu, arba kartu veikiančiu asmeniu, kuriam tiesiogiai ar netiesiogiai priklausančių balsavimo teisių arba įstatinio kapitalo dalis yra lygi arba viršija 20 procentų arba kuris gali daryti tiesioginį ir (arba) netiesioginį lemiamą poveikį, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatyme, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veiklai, negali būti asmuo, atitinkantis bent vieną iš šių sąlygų:
1) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, susijusį su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu, sunkų, labai sunkų nusikaltimą arba nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai ar juos atitinkančias nusikalstamas veikas pagal kitų valstybių baudžiamuosius įstatymus, jeigu jo teistumas nėra išnykęs.;
2) kuriam daugiau kaip kartą per vienerius metus taikyta administracinė sankcija arba kita įstatymuose nustatyta poveikio priemonė, kai ši sankcija arba poveikio priemonė buvo pritaikyta už įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio finansinių paslaugų teikimą arba finansų įstaigų veiklą, reikalavimų pažeidimą;
3) tiesiogiai ar netiesiogiai valdo arba valdė kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį arba dalį, leidžiančią daryti lemiamą įtaką juridiniam asmeniui, arba yra ar buvo vadovu juridinio asmens, kuriam buvo pritaikyta poveikio priemonė už šiurkštų įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio finansinių paslaugų teikimą arba finansų įstaigų veiklą, reikalavimų pažeidimą arba už tokį pažeidimą buvo panaikinta teisė verstis finansinių paslaugų teikimu arba tas juridinis asmuo buvo pripažintas kaltu dėl šios dalies 1 punkte nustatyto nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo. 3.
nurodytais Kkartu veikiančiais asmenimis šiame straipsnyje laikomi du arba daugiau asmenų, kurie, remdamiesi aiškiai sudarytu ar numanomu žodiniu arba rašytiniu susitarimu, įgyvendina arba siekia įgyvendinti savo teises, turimas pagal šioje dalyje nurodytą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus įstatinio kapitalo ir
(arba) balsavimo teisių dalį. 4. Tarpusavio skolinimo platformos operatorius privalo iš anksto pranešti priežiūros institucijai apie visus būsimus šio straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų pasikeitimus, kartu pateikdamas priežiūros institucijos nustatytą informaciją, reikalingą įvertinti, ar naujai skiriami arba planuojami rinkti vadovai ir (arba) kiti asmenys atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Naujai paskirti arba išrinkti tarpusavio skolinimo platformos vadovai gali pradėti eiti pareigas, o kiti asmenys – įsigyti tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus balsavimo teisių arba įstatinio kapitalo dalį tik po to, kai priežiūros institucija pritaria jų kandidatūroms arba įsigijimo sandoriui. 5. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyti priežiūros institucijos pritarimai išduodami šio įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. 36. Asmuo gali būti įrašytas į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, jeigu jis atitinka šio įstatymo ir priežiūros institucijos teisės aktų reikalavimus ir pateikia priežiūros institucijai šiuos dokumentus ir informaciją:
1) prašymą įrašyti jį į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą;
2) informaciją apie viešąjį registrą, kuriame priežiūros institucija gali patikrinti pagrindinius asmens duomenis.
Priežiūros institucija prireikus turi teisę prašyti pateikti išplėstinį viešojo registro išrašą;
3) informaciją apie šio straipsnio 2 dalyje nurodytus asmenis ir dokumentus bei duomenis, patvirtinančius, kad jie atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus;
4) informaciją apie įstatinio kapitalo reikalavimų tenkinimą;
5) veiklos tęstinumo planą;
6) vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisykles;
7) informaciją apie registrus ir informacines sistemas, kuriose tikrinamas vartojimo kredito gavėjų kreditingumas;
8) tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus vardu veikiančių vartojimo kredito tarpininkų sąrašą, jeigu asmuo naudojasi vartojimo kredito tarpininkų paslaugomis.“
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-337023
dalyje siūloma nustatyti, kad priežiūros institucija „turi teisę įpareigoti vartojimo kredito davėją perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis kitam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui“. Neaišku, ar toliau būtų vykdomos ir kaip būtų vykdomos vartojimo kredito sutartys, jei vertinamo straipsnio nustatytu atveju priežiūros institucija šia teise nepasinaudotų. Taip pat neaišku, kaip būtų vykdomos vartojimo kredito sutartys, jeigu vartojimo kredito davėjas, išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, nevykdytų priežiūros institucijos įpareigojimo perleisti teises pagal šias sutartis. Projektas tobulintinas, pašalinant šiuos neaiškumus.
Neatsižvelgti Argumentai: Atsižvelgiant į tai, kad praktikoje gali susidaryti įvairios situacijos, kai vartojimo kredito davėjas išbraukiamas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo (pvz., vartojimo kredito davėjas jau nebeturi galiojančių vartojimo kredito sutarčių ir pan.), Įstatymo projekte būtina nustatyti priežiūros institucijos teisę, o ne pareigą įpareigoti vartojimo kredito davėją perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis. Tuo atveju, jeigu iš sąrašų išbrauktas vartojimo kredito davėjas turės galiojančių vartojimo kredito sutarčių, priežiūros institucija ir pasinaudotų minėta teise. Tuo tarpu asmenims, nevykdantiems priežiūros institucijos reikalavimų, kaip ir kitų pažeidimų atveju, galėtų būti taikomos Įstatyme nustatytos poveikio priemonės. Be to, pagal Įstatymo projekto 23 straipsniu keičiamo Įstatymo 22¹ straipsnio
vartojimo kredito sutartis tvarką. 17. Seimo kanceliari-jos Teisės departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-337026
dėstomo keičiamo įstatymo 23¹ straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito davėjas privalo sudaryti metinius finansinių ataskaitų rinkinius, kurie turi būti audituoti. Minėto straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymui, auditui ir jo atlikimo tvarkai taikomi Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai. Atkreipiame dėmesį, kad įmonių finansinės atskaitomybės rengimą, subjektus, kurie privalo parengti finansinių ataskaitų rinkinius nustato Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas. Pastarojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas įmonėms, kurios yra ribotos civilinės atsakomybės pelno siekiantys juridiniai asmenys.
Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iš neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų tarpo sudaryti finansines ataskaitas pagal šio įstatymo reikalavimus privalo tik tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos, kurių visi tikrieji nariai yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės arba kurios veikia kaip investicinės bendrovės. Tuo tarpu pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą vartojimo kredito davėjais galėtų būti bet kuris neribotos civilinės atsakomybės pelno siekiantis juridinis asmuo ir visi be išimties neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, esantys vartojimo kredito davėjais, privalėtų sudaryti metinių finansinių ataskaitų rinkinius. Atsižvelgus į tai, projekto 26 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 23¹ straipsnio nuostatas reikėtų suderinti su aukščiau minėtomis Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo nuostatomis. Atsižvelgti Pasiūlymas:
Patikslinti Įstatymo projekto 26 straipsniu dėstomo Įstatymo 23¹ straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Jeigu pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės
atskaitomybės įstatymą Vartojimo vartojimo kredito davėjas privalo sudaryti metinius finansinių ataskaitų rinkinius, kurie jie turi būti audituoti.“
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-337027
straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas asmenys turėtų teisę verstis nepriklausomo ar priklausomo vartojimo kredito tarpininko veikla, jeigu juos priežiūros institucija ar kredito davėjas atitinkamai įrašytų į viešąjį nepriklausomų vartojimo kredito tarpininkų sąrašą arba į vartojimo kredito tarpininkų sąrašą.
Pagal galiojančias keičiamo įstatymo nuostatas visi vartojimo kredito tarpininkai gali verstis tiek nepriklausomo vartojimo kredito tarpininko, tiek priklausomo vartojimo kredito tarpininko veikla, jeigu juos priežiūros institucija įrašo į viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą, t.y. į vieną sąrašą. Iš projekto nuostatų lieka neaišku, ar, įsigaliojus įstatymui, vartojimo kredito tarpininkai, įrašyti į pastarąjį sąrašą turėtų teisę toliau vykdyti savo veiklą, ar jie savo veiklą galėtų tęsti tik tuomet, jeigu įsigaliojus įstatymui, būtų įrašyti į vieną iš dviejų naujų sąrašų. Svarstytina, ar projektą nereikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šį neaiškumą. Atsižvelgti Pasiūlymas:
Patikslinti Įstatymo projekto 43 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „43 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
įstatymo 20 straipsnį, įsigalioja 2015 m. lapkričio 1 d. 2. Šio įstatymo 20 straipsnis įsigalioja 2016 m. lapkričio1 d. 3. Asmenys, po šio įstatymo įsigaliojimo dienos ketinantys verstis vartojimo kredito tarpininko veikla, veikdami kaip nepriklausomi vartojimo kredito tarpininkai, privalo per 1 mėnesį nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos pateikti priežiūros institucijai prašymą įrašyti juos į šio įstatymo 27 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodytą viešąjį nepriklausomų vartojimo kredito tarpininkų sąrašą. 4.
įsigaliojimo dienos ketinantys verstis vartojimo kredito tarpininko veikla, veikdami kaip priklausomi vartojimo kredito tarpininkai, privalo per 1 mėnesį nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos įgyvendinti šio įstatymo 27 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. 5. Šio įstatymo įsigaliojimo dieną viešajame vartojimo kredito tarpininkų sąraše esantys asmenys, neįrašyti į šio įstatymo 27 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 24 straipsnio 1 arba 2 dalyje nurodytą sąrašą, vartojimo kredito tarpininko veikla turi teisę verstis 1 mėnesį nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Priežiūros institucija 1 mėnesį nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos skelbia viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą. 36. Šio įstatymo įsigaliojimo dieną viešajame vartojimo kredito davėjų sąraše esantys asmenys privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos pateikti priežiūros institucijai šio įstatymo 22 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų laikymosi patvirtinimo dokumentus ir duomenis. Priežiūros institucija išbraukia iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo asmenis, per nurodytą terminą neįvykdžiusius šios pareigos. 47. Asmenys, kurie Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus priežiūros institucijai pateikė iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą nėra įrašomi, o pateikti dokumentai jiems grąžinami per 5 darbo dienas. 58. Šio straipsnio 36 dalies reikalavimas netaikomas viešajame vartojimo kredito davėjų sąraše esantiems Lietuvos banko prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams, kurių šio įstatymo 22 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų nepriekaištingą reputaciją yra įvertinęs Lietuvos bankas. 69.
straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 2 dalyje nurodyto įstatinio kapitalo reikalavimui nustatomas pereinamasis laikotarpis, t. y. iki 2016 m. gruodžio 31 d. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 20 000 eurų, o nuo 2017 m. sausio 1 d. – 40 000 eurų. 710. Lietuvos bankas priima sprendimus ir atlieka veiksmus, reikalingus šiam įstatymui įgyvendinti.“
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-337027
dėstomo keičiamo įstatymo 24 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatų nėra aišku, ar priežiūros institucija ir vartojimo kredito davėjai apie priimtą sprendimą neįrašyti asmenį atitinkamai į viešąjį nepriklausomų vartojimo kredito tarpininkų sąrašą ar viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą privalėtų juos apie tai informuoti. Jeigu privalėtų informuoti, tai nėra aiškų, per kokį konkrečiai terminą tai privalėtų atlikti. Svarstytina, ar projektą nereikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šiuos neaiškumus. Atsižvelgti Pasiūlymas:
Patikslinti įstatymo projekto 27 straipsniu dėstomo Įstatymo 24 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Asmuo gali būti įrašytas į šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą viešąjį vartojimo kredito tarpininkų sąrašą, kai pateikia priežiūros institucijai arba vartojimo kredito davėjui informaciją apie viešąjį registrą, kuriame priežiūros institucija arba vartojimo kredito davėjas gali patikrinti pagrindinius asmens duomenis. Priežiūros institucija arba vartojimo kredito davėjas prireikus turi teisę prašyti asmenį pateikti išplėstinį viešojo registro išrašą. Priežiūros institucija arba vartojimo kredito davėjas per 3 darbo dienas raštu informuoja asmenį apie priimtą sprendimą neįrašyti asmens į šio straipsnio 1 arba 2 dalyje nurodytą sąrašą.“
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-3370282 19.
2
dėstomo keičiamo įstatymo 25¹ straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad teisės verstis tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys. Ši projekto nuostata galėtų būti aiškinama taip, kad visi pelno siekiantys juridiniai asmenys gali verstis minėta veikla. Šiame kontekste atkreipiame dėmesį, kad pagal projekto 2 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 2 straipsnio 15 dalies nuostatas vartojimo platformos operatoriumi galėtų būti tik akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės. Nurodytas projekto nuostatas reikia suderinti tarpusavyje. Atsižvelgti Pasiūlymas:
Patikslinti įstatymo 2 straipsnio 15 dalį ir ją išdėstyti taip:
„15. Tarpusavio skolinimo platformos operatorius –
akcinė bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą.“
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-337028
dėstomo keičiamo įstatymo 25² straipsnio 1 ir 2 dalyse siūloma nustatyti reikalavimus tarpusavio skolinimuisi: paskolos davėjas vienam vartojimo kredito gavėjui galėtų suteikti ne didesnį kaip 500 eurų vartojimo kreditą per dvylikos mėnesių laikotarpį, o bendra visiems vartojimo kredito gavėjams paskolos davėjo suteiktų vartojimo kreditų suma negalėtų būti didesnė kaip 5000 eurų per dvylikos mėnesių laikotarpį. Atkreipiame dėmesį, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta kokiais konkrečiai argumentais remiantis siūloma apriboti paskolos davėjų teisę skolinti pinigines lėšas ir būtent aukščiau nurodytais konkrečiais dydžiais nustatyti paskolos davėjų skolinimo limitus. Kyla abejonių, ar tokie ribojimai yra būtini ir atitinka proporcingumo principą. Atsižvelgta Pasiūlymas:
Įstatymo projektą rengusiai darbo grupei, taip pat Biudžeto ir finansų komitetui atitinkami argumentai buvo pateikti. 22. Seimo kanceliari-jos Teisės departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-337035 21.
dėstomo keičiamo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose siūloma nustatyti, kad priežiūros institucija už šio įstatymo pažeidimus turi teisę skirti baudas, kurių dydis būtų skaičiuojamas procentais nuo asmenų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Atkreiptinas dėmesys, kad galimi atvejai, kai asmenys padarytų pažeidimus jų pirmųjų finansinių metų eigoje. Iš projekto nuostatų lieka neaišku, kokio dydžio baudos tokiu atveju asmenims būtų skiriamos. Projektą reikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šį neaiškumą. Atsižvelgti Argumentai:
Pasiūlymas teikiamas kartu su pirmiau teikiamu pasiūlymu dėl Seimo kanceliarijos Teisės departamento 15 pastabos. Pasiūlymas: Patikslinti įstatymo projekto 35 straipsnyje dėstomo 34 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „34 straipsnis. Atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus Baudos 1.
Priežiūros institucija turi teisę asmenims skirti šias baudas:
1) už priežiūros institucijos reikalavimo pateikti informaciją ir dokumentus, reikalingus šio įstatymo pažeidimui tirti, nevykdymą ar netinkamą vykdymą, jeigu prieš tai asmuo buvo įspėtas dėl šio reikalavimo nevykdymo – iki 2 896 eurų;
2) už priežiūros institucijos pagal šį įstatymą duotų nurodymų nevykdymą ar netinkamą vykdymą
3) už vertimąsi vartojimo kredito teikimo ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla, jeigu asmuo yra laikinai išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo ar viešojo tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašo, – iki 2 procentų bendrųjų metinių veiklos pajamų praėjusiais finansiniais metais;
34) už kitus šio įstatymo ir jo pagrindu priimtų teisės aktų pažeidimus – vartojimo kredito davėjui ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriui iki 0,1 procento bendrųjų metinių veiklos pajamų praėjusiais finansiniais metais, kitiems asmenims iki 2
vienerius metus padarius pažeidimą, už kurį jau buvo pritaikyta šio įstatymo nustatyta poveikio priemonė, gali būti skiriama bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių veiklos pajamų praėjusiais finansiniais metais arba šio įstatymo 22 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatyta poveikio priemonė. 3. Jeigu juridinis asmuo priklauso patronuojančiajai įmonei, bendrosios metinės veiklos pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, yra pajamos, nurodytos pagrindinės patronuojančiosios įmonės praėjusių metų konsoliduotoje finansinėje ataskaitoje. 4.
4Tais atvejais,
kai neįmanoma nustatyti juridinio asmens bendrųjų metinių veiklos pajamų, priežiūros institucija turi teisę vietoj šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos baudos skirti juridiniam asmeniui baudą iki 80 000 eurų. 53. Asmenims, kurie verčiasi vartojimo kredito teikimo, tarpininkavimo ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla, tačiau nėra įrašyti į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, viešąjį nepriklausomų vartojimo kredito tarpininkų sąrašą ar viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, priežiūros institucija turi teisę skirti iki 57 924 eurų baudą. 64. Jeigu pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, priežiūros institucija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali taikyti įspėjimą. 75. Skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 68 ir 79 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bauda mažinama nuo jos vidutinio iki minimalaus dydžio, o kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bauda didinama nuo jos vidutinio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos mažinimas ar didinimas motyvuojamas priežiūros institucijos nutarime (sprendime). 86. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padaręs pažeidimą asmuo savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms atsirasti, nutraukė pažeidimą, bendradarbiavo su priežiūros institucija tyrimo metu, atlygino nuostolius ir (ar) pašalino padarytą žalą. Priežiūros institucija gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes. 97.
padaręs pažeidimą asmuo kliudė atlikti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus.“
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-337035
straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje siūlomą nustatyti, kad tuo atveju, kai pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, priežiūros institucija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali asmenims neskirti baudų ar kitų poveikio priemonių, bet taikyti tik įspėjimą. Atkreipiame dėmesį, kad pagal galiojančio keičiamo įstatymo 34 straipsnio 5 dalies nuostatas teismas, išnagrinėjęs skundą dėl priežiūros institucijos nutarimo skirti baudą, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę baudą, negu šiame straipsnyje nustatyta minimali bauda. Tačiau projekto 35 straipsniu šią galiojančio įstatymo nuostatą siūloma išbraukti. Taigi pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą priežiūros institucijai skiriant sankcijas už įstatymo pažeidimus būtų suteikiami didesni nei teismui įgaliojimai. Toks siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių, nes teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo teismai ir galutinį sprendimą, ar asmeniui taikoma sankcija yra proporcinga padarytam pažeidimui turėtų nustatyti teismas, o ne kita institucija. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos. Neatsižvelgti Argumentai:
Pažymėtina, kad įstatymo projekto 35 straipsniu šiuo metu galiojančio Įstatymo 34 straipsnio 5 dalį siūloma išbraukti, kadangi ji yra perteklinė.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsniu, administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, be kita ko, gali priimti sprendimą patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą, taip pat patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. Manytina, kad minėtos nuostatos teismui ir be atskiros nuostatos įtvirtinimo įstatyme suteikia teisę sumažinti priežiūros institucijos nutarimu (sprendimu) paskirtą baudą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir kituose finansų rinkos dalyvių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nėra atskirai įtvirtinta minėta teismo teisė, nors baudų skyrimo tvarka yra analogiška įstatyme nustatytai (pavyzdžiui, Bankų įstatymo 74 straipsnis). 24. Seimo kanceliari-jos Teisės departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-3370
dalyje pateikta nuoroda į šio įstatymo 29 straipsnyje išdėstyto Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 2 dalį tikslintina, pateikiant nuorodą į to paties straipsnio 3 dalį. Atsižvelgti Pasiūlymas: Patikslinti įstatymo projekto 43 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:
„6. Šio įstatymo 29 straipsnyje išdėstyto
Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 23 dalyje nurodyto įstatinio kapitalo reikalavimui nustatomas pereinamasis laikotarpis, t. y. iki 2016 m. gruodžio 31 d. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 20 000 eurų, o nuo 2017 m. sausio 1 d. – 40 000 eurų.“
departa-mentas, 2015-08-13 išvada Nr. XIIP-3370 24.
tam tikromis projekto nuostatomis yra perkeliamos arba keičiamos kai kurios Direktyvos 2008/48/EB nuostatos, turėtų būti parengta projekto atitikties lentelė, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnio
Pasiūlymas: Parengtą įstatymo projekto atitikties lentelę teikti kartu su patikslintu įstatymo projektu. 26. Europos teisės departa-mentas prie Lietuvos
3
įtvirtinama nusiraminimo laikotarpio sąvoka. Ši sąvoka reiškia 2 kalendorinių dienų laikotarpį, per kurį vartojimo kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti vartojimo kredito sutarties ir grąžinti vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui (tarpusavio skolinimo atveju) jam išmokėtą vartojimo kredito sumą nemokėdamas palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išlaidų ar kompensacijų. Atkreipiame dėmesį, kad 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB) 14 straipsnyje yra numatytas keturiolikos kalendorinių dienų trukmės vartotojo teisė atsisakyti vartojimo kredito sutarties. Be to, Direktyvos 2008/48/EB 14 straipsnio 3 dalies b punkte numatyta, kad „be nepagrįsto delsimo, ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie atsisakymą išsiuntimo kreditoriui sumoka kreditoriui kapitalo sumą ir palūkanas už šią kapitalo sumą, susikaupusias nuo dienos, kurią buvo išmokėtas kreditas, iki dienos, kurią sumokama kapitalo suma. Palūkanos apskaičiuojamos remiantis sutarta kredito palūkanų norma. Atsisakymo atveju kreditorius neturi teisės gauti jokios kitos kompensacijos iš vartotojo, išskyrus kompensaciją už kreditoriaus bet kurioms viešosios administracijos įstaigoms sumokėtus bet kuriuos negrąžinamus mokesčius“.
Šia nuostata užtikrinama minimali kreditoriaus interesų apsauga. Pažymėtina, kad Direktyva 2008/48/EB, remiantis jos 1 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į 9 konstatuojamąją dalį, joje nurodytose srityse yra visiško suderinimo. Be to, Direktyvos 2008/48/EB 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „šioje direktyvoje pateikiamos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, besiskiriančių nuo nustatytų šioje direktyvoje“. Atsižvelgiant į visa tai, manome, kad Projekte įtvirtinama galimybė vartotojui pasinaudoti nusiraminimo laikotarpiu, vartotojui suteikiant teisę per dvi kalendorines dienas atsisakyti vartojimo kredito sutarties negrąžinant kredito davėjui palūkanų, tiek, kiek tai susiję su Direktyvos 2008/48/EB taikymo sritimi, galimai prieštarauja Direktyvos 2008/48/EB 14 straipsniui. Be to, atkreipiame dėmesį į tai, kad Direktyvos 2008/48/EB 14 straipsnis šiuo metu yra perkeltas į įstatymo 15 straipsnyje. Galiausiai atkreipiame dėmesį, kad iš Projekto nuostatų neaišku, ar vartotojas per nusiraminimo laikotarpį turėtų galimybę naudotis gautu vartojimo kreditu. Atsižvelgti iš dalies Argumentai: Manytina, kad siūlymas įstatymo projektu papildyti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą nuostatomis, reglamentuojančiomis 2 kalendorinių dienų nusiraminimo laikotarpį, neprieštarauja Direktyvos 2008/48/EB 14 straipsnio nuostatoms, reglamentuojančioms vartotojo galimybę atsisakyti vartojimo kredito sutarties per 14 kalendorinių dienų, kadangi Įstatymo nuostatos garantuoja vartotojui
nustatytas sąlygas.
Tai pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokiu atveju vartotojas vartojimo kredito davėjui privalo grąžinti ne tik jam suteiktą vartojimo kreditą, bet ir susikaupusias palūkanas. Tuo tarpu papildžius įstatymą vartotojo galimybe atsisakyti vartojimo kredito sutarties per pirmąsias 2 kalendorines dienas, vartotojui garantuojamos ypatingai geros sąlygos, kadangi tokiu atveju jis nepatiria jokių nuostolių, t. y. vartotojas vartojimo kredito davėjui privalo grąžinti tik suteiktą vartojimo kreditą, tačiau nei palūkanų nei jokių kitų mokesčių iš jo nereikalaujama, taigi vartotojui sudaromos sąlygos ramiai apmąstyti savo sprendimą be jokių neigiamų pasekmių. 27. Europos teisės departa-mentas prie
297
tarpusavio skolinimas yra tokia veikla, kai per tarpusavio skolinimo platformą fiziniai asmenys (paskolos davėjai) teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus vartojimo kredito gavėjams. Toliau Projekto 29 straipsniu papildomo įstatymo 25² straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad paskolos davėjas vienam vartojimo kredito gavėjui gali suteikti ne didesnį kaip 500 eurų vartojimo kreditą per dvylikos mėnesių laikotarpį.
To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinama, jog bendra visiems vartojimo kredito gavėjams paskolos davėjo suteiktų vartojimo kreditų suma negali būti didesnė kaip 5 000 eurų per dvylikos mėnesių laikotarpį. Pažymime, kad Projekto aiškinamajame rašte nėra pateikta informacija ir priežastys, kodėl paskolos davėjas galėtų maksimaliai suteikti būtent nustatomo dydžio paskolą ir dėl kokių priežasčių negalėtų būti skolinamos didesnės sumos. Atsižvelgiant į tai, kad Projektu pirmą kartą bus reglamentuojami tarpusavio skolinimo teisiniai santykiai, prašome Projekto aiškinamajame rašte pagrįsti tarpusavio skolinimui nustatomų limitų dydžius. Atsižvelgti Pasiūlymas:
Atitinkama informacija ir priežastys pateiktos Įstatymo projektą rengusiai darbo grupei, taip pat Biudžeto ir finansų komitetui. 28. Europos teisės departa-mentas prie
2810
įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatoma, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius yra akcinė bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė, kuri administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Toliau Projekto 28 straipsniu papildomoje įstatymo 25¹ straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad tarpusavio skolinimo operatoriaus veikla negali verstis fiziniai asmenys arba pelno nesiekiantys asmenys. Manome, jog ši nuostata yra perteklinė, nes įtvirtinamas tarpusavio skolinimo operatoriaus veiklos apibrėžimas iš karto suponuoja, kad operatoriaus veikla negalės verstis fiziniai ir ne pelno siekiantys asmenys. Kartu Projekto aiškinamajame rašte turėtų būti pateikti argumentai, kodėl yra ribojamos tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus teisinės formos ir kokių tikslų tokiu ribojimu siekiama.
Atsižvelgti Argumentai: Manytina, kad įstatymo projekto 28 straipsniu papildomoje Įstatymo 25¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas fiziniams asmenims ir pelno nesiekiantiems asmenims verstis tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla nėra perteklinis reikalavimas, kadangi priešingu atveju, minėti asmenys galės verstis tokia veikla, tačiau jiems nebus taikomi Įstatymo reikalavimai. Pažymėtina, kad atitinkama nuostata vartojimo kredito davėjų atžvilgiu yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje. Pasiūlymas:
Patikslinti įstatymo 2 straipsnio 15 dalį ir ją išdėstyti taip:
„15. Tarpusavio skolinimo platformos operatorius –
akcinė bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą.“
4. Be to, Projektu papildomo įstatymo 25³ straipsnio 3 dalyje įtvirtinama, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 40 000 eurų. Nors Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad akcinės bendrovės įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 40 000 eurų, nėra aišku, kodėl tokio paties dydžio įstatinio kapitalo reikalavimas nustatytas ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kurių įstatinis kapitalas pagal Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 4 dalį turi būti ne mažesnis kaip 2 500 eurų. Prašytume tokio reikalavimo argumentus pateikti Projekto aiškinamajame rašte. Neatsižvelgti Argumentai:
Pažymėtina, kad įstatymo projektu siūloma tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, kaip finansų rinkos dalyviui, nustatyti 40 000 eurų įstatinio kapitalo reikalavimą.
Kaip ir nurodyta Įstatymo projekto aiškinamojo rašto 3.10 dalyje, „įstatinio kapitalo reikalavimo įtvirtinimu siekiama suvaldyti riziką, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla gali pradėti verstis asmenys, kurie nėra pasiruošę tvariam ir ilgalaikiam paslaugų teikimui“. Nepriklausomai nuo to, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymą uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 2 500 eurų, specialiuosiuose įstatymuose nedraudžiama prižiūrimiems ir specifine veikla ketinantiems verstis subjektams nustatyti didesnio įstatinio kapitalo reikalavimą. Tai yra įprasta praktika. 30. Europos teisės departa-mentas prie
12
vartojimo kredito davėjo vadovas – vartojimo kredito davėjo teisinę formą reglamentuojančiame įstatyme ir jo steigimo dokumentuose nurodytas vadovas, valdymo ar kito organo (išskyrus dalyvių susirinkimą) narys. Nėra aišku, į kokį kredito davėjo teisinę formą reglamentuojantį įstatymą yra daroma nuoroda, todėl siūlome daryti nuorodą į konkretų teisės aktą arba tikslinti sąvoką ją performuluojant. Neatsižvelgti Argumentai:
Pažymėtina, kad įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje vartojimo kredito davėjas apibrėžtas kaip asmuo, išskyrus fizinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus. Atsižvelgiant į tai, kad vartojimo kredito davėjo teisinės formos gali būti įvairios ir jas reglamentuoja skirtingi įstatymai, Įstatymo projektu siūlomoje Įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje įtvirtinta atitinkama nuostata dėl vartojimo kredito davėjo teisinę formą reglamentuojančių įstatymų. 31.
keičiamoje įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatoma, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį laikotarpį nei 6 mėnesiai. Ribojant netesybų terminą 6 mėnesiais yra susiaurinama kredito davėjo teisė reikalauti netesybų kaip dėl vartojimo kredito sutarties netinkamo vykdymo atsirandančių nuostolių užtikrinimo būdo. Manome, kad siekiant apsaugoti vartotojų interesus kredito davėjų teisės gali būti nepagrįstai susiaurintos. Be to, vartotojai galėtų būti skatinami piktnaudžiauti ir ilgiau negrąžinti prisiimtų vartojimo kreditų jei žinotų, kad netesybos bus skaičiuojamos tik už
viršytų 6 mėnesių laikotarpį. Dėl šios priežasties Projekto aiškinamajame rašte turėtų būti įtvirtinti tokį ribojimą pagrindžiantys argumentai. Atsižvelgti Pasiūlymas: Papildyti įstatymo projekto aiškinamąjį raštą. 32. Europos teisės departa-mentas prie
dalyje siekiama įtvirtinti, kad lėšos pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui negalėtų būti išmokamos nuo 22 valandos iki
pagal sudarytą sutartį negalėtų būti išmokamos nuo 22 valandos iki 8 (o ne 7) valandos. Todėl prašome Projekte ir aiškinamajame rašte nurodomas valandas suderinti. Atsižvelgti Pasiūlymas: Tikslintinas įstatymo projekto aiškinamojo rašto tekstas, nurodant vietoje 8 valandos, 7 valandą. 33. Europos teisės departa-mentas prie Lietuvos
28 8.
Projekto
priežiūros institucija gali atsisakyti įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, jeigu asmuo neatitinka šiame įstatyme ir priežiūros institucijos teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pažymime, kad pagal Konstitucinio Teismo praktiką, esminiai reikalavimai, kuriuos turi atitikti subjektas, kad galėtų užsiimti tam tikra veikla, turi būti nustatyti įstatymu (pavyzdžiui, 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas). Atsižvelgiant į tai, manome, kad papildomi reikalavimai asmenims, siekiantiems būti įrašytais į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, negali būti nustatomi priežiūros institucijos priimamuose teisės aktuose. Tokia pati pastaba teiktina ir dėl Projekto 28 straipsniu papildomo įstatymo 25¹straipsnio 3 dalies. Atsižvelgti. Argumentai:
Žr. pirmiau Biudžeto ir finansų komiteto teikiamą pasiūlymą dėl Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje pateiktos 15 pastabos. 34. Europos teisės departa-mentas prie
keičiamo įstatymo 22 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodoma, kad vartojimo kredito davėjas gali būti išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, jei jis šiurkščiai pažeidė teisės aktus. Nėra aišku, kokia subjekto veikla bus laikoma šiurkščiu pažeidimu, be to, siūlome detalizuoti teisės aktus, už kurių pažeidimą vartojimo kredito davėjas galėtų būti pašalintas iš sąrašo. Atsižvelgti. Pasiūlymas:
Žr. pirmiau Biudžeto ir finansų komiteto teikiamą pasiūlymą dėl Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje pateiktos 15 pastabos. 35. Europos teisės departa-mentas prie Lietuvos Respubli-kos teisingumo ministreri-jos, 2015-08-0422 10.
Projekto 22 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje nustatytas 15 darbo dienų terminas dėl sprendimo priėmimo dėl asmens įrašymo į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ir 15 darbo dienų terminas dėl sprendimo priėmimo nuo papildomos informacijos pateikimo dienos yra keičiami į 30 darbo dienų terminą. Be to, to paties straipsnio 10 dalyje šiuo metu nustatytas 5 darbo dienų terminas keičiamas į 30 darbo dienų terminą tais atvejais, kai priežiūros institucija, pašalinus priežastis dėl kurių vartojimo kredito davėjas buvo išbrauktas iš sąrašo, vėl įrašo vartojimo kredito davėją į viešąjį sąrašą. Taip pat nustatomas naujas 30 darbo dienų terminas tais atvejais, kai davėjas pateikia trūkstamą informaciją ar papildomus dokumentus. Projekto aiškinamajame rašte nepateikta informacija, kad šiuo metu minėtose nuostatose nustatytų terminų nepakaktų minėtų veiksmų atlikimui, todėl neaišku, kodėl nustatyti terminai turėtų būti ilginami. Manome, kad tokių ilgų terminų nustatymas būtų galimai nepagrįstas, o minėtų veiksmų atlikimas nustačius tokius ilgus terminus galėtų būti vilkinamas. Neatsižvelgti. Argumentai:
Pažymėtina, kad paaiškinimas dėl prailginto termino reikalingumo pateiktas įstatymo projekto aiškinamojo rašto
priežiūros institucija turi įvertinti pateiktus dokumentus ir priimti sprendimą įrašyti arba atsisakyti įrašyti asmenį į viešuosius vartojimo kredito davėjų sąrašus. Ši terminą siūloma keisti, atsižvelgiant į Įstatymo projekto 22 straipsniu siūlomus įstatymo 22 straipsnio pakeitimus, susijusius su vartojimo kredito rinkoje veikiantiems juridiniams asmenims reikšmingą įtaką galintiems daryti asmenims, šiems juridiniams asmenims vadovaujantiems asmenims ir kitiems šiame straipsnyje nurodytus požymius atitinkantiems asmenims nustatytus reikalavimus.
Vertindama šiuos asmenis, priežiūros institucija turės atlikti papildomus veiksmus, susijusius su asmens duomenų rinkimu ir vertinimu, taip pat ir veiksmus, numatytus Įstatymo projekto 24 straipsniu įtvirtinamame 22²straipsnyje, todėl siūloma įstatyme nustatytą 15 darbo dienų terminą pratęsti iki 30 darbo dienų“. 36
2
įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad asmuo turi teisę verstis vartojimo kredito tarpininko veikla kaip nepriklausomas vartojimo kredito tarpininkas. Toliau 2 dalyje jau vartojama priklausomo vartojimo kredito tarpininko sąvoka. Pažymime, kad nėra aiškūs nepriklausomo ir priklausomo vartojimo kredito davėjų tarpininkų sąvokų skirtumai. Siūlytume Projektu šias sąvokas įtvirtinti įstatymo 2 straipsnyje. Be to, keltinas klausimas, ar negalėtų būti sukurtas vienas vartojimo kredito davėjų tarpininkų sąrašas, kuris apimtų tiek priklausomus, tiek ir nepriklausomus vartojimo kredito tarpininkus. Neatsižvelgti. Argumentai:
Pažymėtina, kad įstatymo projekto 27 straipsniu keičiamame Įstatymo 24 straipsnyje aiškiai įvardijami dviejų rūšių vartojimo kredito tarpininkai – nepriklausomi vartojimo kredito tarpininkai ir priklausomi vartojimo kredito tarpininkai (tie, kurie veikia vieno arba kelių vartojimo kredito davėjų vardu).
Minėto straipsnio formuluotės yra aiškios ir lakoniškos, t. y. nepriklausomo vartojimo kredito tarpininko pobūdį nusako žodžiai „veikdamas kaip nepriklausomas tarpininkas“, o priklausomo vartojimo kredito tarpininko – „veikdamas vieno arba kelių vartojimo kredito davėjų vardu“. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad visiškai netikslinga įstatyme atskirai įtvirtinti priklausomo ir nepriklausomo tarpininko sąvokas. Tuo tarpu vienas vartojimo kredito davėjų tarpininkų sąrašas negali būti tvarkomas, kadangi juos tvarkantys asmenys yra skirtingi, t. y. kaip nustatyta Įstatymo projekto 27 straipsniu keičiamoje Įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje, nepriklausomų vartojimo kredito tarpininkų sąrašą tvarkys priežiūros institucija, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, priklausomų vartojimo kredito tarpininkų sąrašus tvarkys kiekvienas vartojimo kredito davėjas. 37. Europos teisės departa-mentas prie
keičiamos kai kurios Direktyvos 2008/48/EB nuostatos, turėtų būti parengta Projekto atitikties lentelė (Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Atsižvelgti. Pasiūlymas: Parengti ir teikti įstatymo projekto atitikties lentelę kartu su Biudžeto ir finansų komiteto patobulintu įstatymo projektu. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija, 2015-07-03 raštas Nr. S-0178 Atsižvelgti iš dalies.
Argumentai: Pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalį, kurią įgyvendina Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, vartotojo kreditingumas visų pirma turi būti vertinamas remiantis pakankama iš vartojimo kredito gavėjo gauta informacija, todėl Įstatymo projekto 8 straipsniu siūlomi Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pakeitimai susiję būtent su šios informacijos pagrindimu. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendime byloje CA Consumer Finance SA prieš Ingrid Bakkaus, Charline Bonato, Florian Bonato, C-449/13 (toliau – ESTT sprendimas byloje Nr. C-449/13) teismas konstatavo, kad bet kuriuo atveju vartojimo kredito gavėjo pateikta informacija privalo būti pagrįsta patvirtinančiais įrodymais. Pasiūlymas:
Patikslinti įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais dokumentais įrodymais. Vartojimo kredito gavėjo kreditingumo patikrinimas kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.“
asociacija, 2015-07-03 raštas Nr. S-0178 Neatsižvelgti. Argumentai: Pažymėtina, kad pastaboje siūlomi pakeitimai neturėtų jokios pridėtinės vertės, kadangi tai niekaip neįtakotų vartojimo kredito davėjo pareigos įsitikinti vartojimo kredito gavėjo pateiktos informacijos pagrįstumu ir surinkti šią informaciją pagrindžiančius įrodymus.
Be to, nors Direktyvos 2008/48/EB preambulės 26 punkte, be kita ko, pasakyta, kad
„vartotojai taip pat turėtų veikti apdairiai ir laikytis savo sutartinių
įsipareigojimų“, tačiau net ir Direktyva nenustato jokių pareigų vartojimo kredito gavėjui pareigų, susijusių su informacijos pateikimu. 3. Lietuvos bankų asociacija, 2015-09-10 raštas Nr. 02/0919 Lietuvos bankų asociacija, susipažinusi su Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto sukurtos darbo grupės parengtu Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo įstatymo projektu (toliau – projektas), teikia šias pastabas:
projektu siūlomų įtvirtinti nuostatų neatitikimai Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai dėl vartojimo kredito sutarčių Nr. 2008/48/EC (toliau – direktyva) gali nulemti neigiamą Europos Sąjungos institucijų reakciją bei sankcijų pritaikymą. Europos Komisija jau 2013 metais atkreipė Lietuvos Respublikos institucijų dėmesį į visiško harmonizavimo principo laikymosi svarbą ir nurodė šalinti trūkumus. Nors įstatymo projektu yra šalinami Europos Komisijos nurodyti neatitikimai, tačiau tuo pačiu yra sukuriami dar didesni nukrypimai nuo direktyvos. Kaip jau minėjome, direktyva yra visiško harmonizavimo teisės aktas. Šią poziciją patvirtina šios direktyvos preambulės nuostatos:
A. Direktyvos
tam tikrų įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kredito sutartimis, suderinimą. B. Direktyvos 22 str.
Direktyvos
pateikiamos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, besiskiriančių nuo nustatytų šioje direktyvoje“. C. Direktyvos preambulės (7) p., kuris nustato poreikį reglamentuoti vartojimo kredito rinką, kaip vieną iš suderintų Bendrijos sistemų. D. Direktyvos preambulės (8) p., nustatantis laisvą kredito pasiūlymų judėjimą. E. Direktyvos preambulės (9) p., kuris pasako, kad šis dokumentas yra visiško suderinimo dokumentas ir leidžia valstybėms narėms taikyti tik tokias išimtis, kurios reglamentuoja aspektus, kurie nėra reglamentuoti direktyvoje – „Būtinas visiškas suderinimas, siekiant užtikrinti, kad visi Bendrijos vartotojai naudotųsi aukštu ir vienodu jų interesų apsaugos lygiu, ir siekiant sukurti tikrą vidaus rinką. Todėl valstybėms narėms neturėtų būti leidžiama toliau taikyti arba priimti kitokias, nei nustatyta šioje direktyvoje, nacionalines nuostatas. Tačiau toks apribojimas turėtų būti taikomas tik pagal šią direktyvą suderintoms nuostatoms. Kai tokių suderintų nuostatų nėra, valstybės narėms turėtų būti leidžiama toliau taikyti arba priimti nacionalinės teisės aktus.“ Direktyvos rengėjai pasisakė, kad nacionalinių teisės aktų, kurie nustato griežtesnį reglamentavimą nei yra pateikta direktyvoje, priėmimas yra ydingas, pažeidžiantis vartotojų pasirinkimo teisę bei iškraipantis prekių ir paslaugų paklausą (žr. direktyvos preambulės (4 p).) Ta pati nuostata nurodo, kad toks reglamentavimas iškraipo konkurenciją ir sudaro vidaus rinkos kliūtis. Griežtesnių nei direktyvoje nurodyta nuostatų ar kitokių nuostatų priėmimas, trukdytų pasiekti vieną iš direktyvos preambulėje (6) p. įtvirtintų tikslų – laisvą prekių ir paslaugų judėjimą. Būtina nepamiršti, kad Europos Sąjungos vienas iš tikslų yra skatinti vieningos prekių ir paslaugų rinkos sukūrimą, kuris taip pat yra įtvirtintas ir minimoje direktyvoje.
Šis tikslas bus paneigtas priėmus su direktyva nesuderintas nuostatas. Su direktyva nesuderintų nuostatų priėmimas neleis keliose rinkose veikiantiems subjektams sukurti unifikuotų sprendimų, kurių nebuvimas, pareikalaus didesnių kūrimo ir administravimo kaštų ir atitinkamai ribos konkurenciją. Mūsų nuomone projekte siūlomi žemiau nurodyti pakeitimai, susiję su bendros vartojimo kredito kainos ribojimais neatitinka direktyvos ir dėl to pažeis visiško harmonizavimo principą bei sudarys prielaidas inicijuoti teisines procedūras prieš Lietuvos Respubliką:
a) Direktyvos 3 str. 1 dalies i) punkte yra aiškiai nurodyta, kad bendros kredito kainos metinė norma nustatoma metiniu procentu (pats pavadinimas suponuoja šią išvadą) - „bendros kredito kainos metinė norma – bendra kredito kaina vartotojui, išreikšta metiniu bendros kredito kainos procentu, prireikus įskaičiuojant kainą, nurodytą 19 straipsnio
reikalaujanti apskaičiuoti vienos dienos kredito kainos normą, pažeidžia visiško harmonizavimo principą ir vers sukurti papildomą rodiklį, kuris nebus žinomas kitose ES šalyse. Sukurdami įstatymu naują rodiklį, sukuriame vartotojui lūkestį, kad jis galės šį dydį ir jo sąžiningumą įvertinti pats, tuo tarpu nereikalaujama šio dydžio nurodyti Standartinėje informacijos apie vartojimo kreditą formoje. Šio rodiklio neįtraukimas įstatymo leidėjo buvo atliktas tikslingai, kadangi ši forma yra vieninga visai ES ir tuo parodoma, jog netiesiogiai yra pripažįstama, kad toks rodiklis prieštarautų visiško harmonizavimo principui;
Neatsižvelgti. Argumentai: Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visiško harmonizavimo reikalauja ne visos Direktyvos 2008/48/EB nuostatos.
Pažymėtina, kad praktikoje jau yra nustatyta, kurios Direktyvos 2008/48/EB nuostatos yra visiško harmonizavimo, o kurias valstybės narės gali taikyti, derindamos su konkrečioje valstybėje narėje egzistuojančia situacija. Visuotinai pripažįstama, kad visiško harmonizavimo straipsniais laikytini tik Direktyvos 2008/48/EB 5, 6, 10, 14, 16 ir 19 straipsniai[1]. Taigi, valstybėms narėms Direktyva 2008/48/EB palieka galimybę nacionalinės teisės normomis reglamentuoti visiško harmonizavimo nereikalaujančias sritis. Būtent šias sritis liečiančiose nuostatose įstatymo projektu siūloma atlikti pakeitimus. Taip pat pažymėtina, kad įstatymo projekto
BVKKMN dydžio ribojimus, tačiau minėta nuostata niekaip neriboja galimybės BVKKMN nurodyti ir paskaičiuoti vienu bendru procentiniu dydžiu. 4. Lietuvos bankų asociacija, 2015-09-10 raštas Nr. 02/0919
b) Įstatymo 21 str. 2 dalyje siūloma įtvirtinti prezumpcija dėl kainos neatitikimo, jei ji viršija nustatytus dydžius „bet kuriuo vartojimo kredito sutarties galiojimo momentu“ taip pat prieštarauja direktyvai, kadangi joje įtvirtintas principas skaičiuoti bendros vartojimo kredito kainos metinę normą „sutarties sudarymo momentu“, o ne „bet kuriuo sutarties sudarymo momentu.“ Šią išvadą patvirtina ir Europos Komisijos studijoje dėl bendros kredito kainos metinės normos skaičiavimo pateiktos nuostatos. Vertinant direktyvos nuostatas, kurios reglamentuoja bendros kredito kainos metinės normos skaičiavimą, informacijos pateikimą vartojimo kredito gavėjui, vartojimo kredito sutartyje privalomą informaciją, akivaizdu, kad šis dydis yra ir turi būti skaičiuojamas tik prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą.
Tokiam skaičiavimo momentui, direktyva specialiai įtvirtina prielaidų mechanizmą, be kurio bendros kredito kainos metinės normos apskaičiavimas būtų neįmanomas. Norime ypatingai atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad toks pakeitimas yra neteisingas ne tik direktyvos nuostatų atžvilgiu, bet ir visiškai neįmanomas nei techniškai, nei logiškai, kadangi bendros kredito kainos metinė norma visada didės priklausomai nuo kredito sumos amortizavimo. Mažėjant kredito sumai, vis didesnę santykinę reikšmę bendros kredito kainos metinės normos apskaičiavime įgis ne kredito suma, bet papildomos sumos (pvz., prieš keletą metų kliento jau sumokėtas sutarties sudarymo mokestis ir pan.), kurios, pavyzdžiui, kredito grąžinimo termino pabaigoje gali net keliasdešimt kartų viršyti paskutinę likusią sumokėti kredito grąžinimo įmoką, kas reikštų, jog iš karto būdų pažeidžiamas siūlomas patvirtinti Įstatymo 21 str. 2 dalies 2 p. reikalavimas. Atsižvelgiant į tai, siūlome išlaikyti šiuo metu įtvirtintus principus, kurie atitinka direktyvą ir palikti šiuo metu įstatyme nustatytus ribojimus, kurie atitinka direktyvos principus, tik sumažinant nustatytus dydžius iki 75 proc. t. y. siūlome šią įstatymo 21 str. 2 dalies redakciją: „2. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 75 procentai.“ Atsižvelgti iš dalies.
Argumentai: Siūlymu įstatymo projekto 19 straipsniu keičiamo Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyti, kad BVKKMN nustatytus reikalavimus atitiktų bet kuriuo vartojimo kredito sutarties galiojimo momentu, siekiama išspręsti vartojimo kredito sutarčių pratęsimų problemą, nes įtvirtintus minėtą reikalavimą pratęsimų mokesčių dydžiai taptų pažeidžiantys Įstatymą, taip pat ši nuostata leistų užtikrinti, kad vartojimo kredito davėjai netaikytų kitų nepagrįstų mokesčių vartojimo kredito sutarties galiojimo metu, kurie ženkliai padidina BVKKMN ir realiai vartojimo kredito gavėjo sumokamą kainą. Pasiūlymas:
Patikslinti įstatymo projekto 19 straipsniu keičiamo Įstatymo 21 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu bet kuriuo vartojimo kredito sutarties galiojimo sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu:
1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai yra didesnės kaip 0,04 procentų bendros vartojimo kredito sumos;
2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą.“
raštas Nr. 02/098
c) Direktyvos neatitinka ir įstatymo projekte siūlomos įtvirtinti nuostatos dėl mokumo vertinimo, t. y. jos prieštarauja direktyvos 8 str. 1 daliai. Minėta direktyvos nuostata įtvirtina dispozityvumo principą tikrinti informaciją duomenų bazėse.
Dispozityvumas yra aiškiai matomas iš tokių žodžių kaip
„atitinkamais atvejais“ ir „prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje
duomenų bazėje“. Be to, pareigos visada tikrinti informaciją registruose ir informacinėse sistemose neteisėtumas, kai tai privalėtų daryti kredito įstaiga, yra aiškiai matomas ir iš direktyvos preambulės (26) p., kuriame kredito įstaigoms, kurios veikia 2006-06-14 direktyvos 2006/48/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo pagrindu, leidžiama vadovautis ir ilgalaikių komercinių santykiu metu pateikta informacija. Ši direktyvos preambulės nuostata leidžianti naudoti ilgalaikių komercinių santykių metu gautą informaciją vertinant vartotojo kreditingumą, aiškiai įtvirtina galimybę kredito įstaigoms vertinti kredito gavėjų kreditingumą ne pagal informaciją gautą iš kredito gavėjo rengiant konkrečią kredito sutartį. Be to, tai, kad direktyvos 8 str. 1 dalyje nurodyta, jog „Valstybės narės, kurių teisės aktuose reikalaujama, kad kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje, gali išlaikyti šį reikalavimą“ reiškia, kad tose valstybėse, kur tokia pareiga buvo nustatyta, tai ji naujai neturi būti nustatoma. Atsižvelgiant į tai siūlome patikslinti 8 str. 1 dalies redakciją (siūlomi pakeitimai pabraukti) „1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą kreditingumą, remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir prireikus mokumui atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamoje naudojamuose duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose atlikęs patikrinimą arba įvertina kreditingumą remdamasis vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais turimais dokumentais ar turima pakankama informacija.
Vartojimo kredito gavėjo mokumo kreditingumo patikrinimas mokumui kreditingumui vertinti naudojamoje naudojamuose duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus. Atsižvelgti iš dalies. Argumentai:
Pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalį, kurią įgyvendina Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, vartotojo kreditingumas visų pirma turi būti vertinamas remiantis pakankama iš vartojimo kredito gavėjo gauta informacija, todėl Įstatymo projekto 8 straipsniu siūlomi Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pakeitimai susiję būtent su šios informacijos pagrindimu. Be to, ESTT sprendime byloje Nr. C-449/13 teismas konstatavo, kad bet kuriuo atveju vartojimo kredito gavėjo pateikta informacija privalo būti pagrįsta patvirtinančiais įrodymais. Pasiūlymas:
Patikslinti įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas,
vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais dokumentais įrodymais.
Vartojimo kredito gavėjo kreditingumo patikrinimas kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.“
raštas Nr. 02/094
neproporcingas vertinant tikslus ir sukeliamas pasekmes. Tokia reklamą ribojanti nuostata turėtų neproporcingą poveikį smulkių kreditų teikėjams ir bankams, nes pirmųjų prekės ženklas iš esmės ir reprezentuoja greitojo vartojimo kredito paslaugą, kai tuo tarpu bankų prekės ženklas reprezentuoja visą platų spektrą bankų paslaugų ir veiklas, tarp kurių vartojimo kreditavimas tik viena iš daugelio veiklų. Ši reklamą ribojanti nuostata gali riboti mūsų dalyvavimą remiant pačius įvairiausius renginius (švietimo programos, bėgimo maratonai, dviračių maratonai, koncertai ir t. t.), nes bankai gali remti tokį renginį kaip tiesiog finansų įstaiga, bet ne vartojimo paskolas teikiantis subjektas, ir tokiu atveju bankų vardas negalės būti minimas. Atsižvelgiant į tai, siūlome nustatyti, kad ribojama vartojimo kreditų teikimo paslauga, bet ne pats vartojimo kredito davėjo vardo ar prekės ženklo naudojimas, t. y. siūlome tokią įstatymo 4 str. 7 dalies redakciją: „7.
7 dalies redakciją:
„7. Draudžiama vartojimo kreditų reklama:
skirtuose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, jų reklamoje;
kaip 18 metų, demonstravimo vietose ir jų reklamoje;
metų, ir jų reklamoje;
5) akcijose, konkursuose, skirtuose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje.“ Atsižvelgti. Žr. pirmiau Biudžeto ir finansų komiteto teikiamą pasiūlymą dėl Seimo teisės departamento išvadoje pateiktos 4 pastabos. 7. Lietuvos bankų asociacija, 2015-09-10 raštas Nr. 02/0963
informacijos pateikimo pagal dabar galiojančią nuostatą, jog informacija turi būti pateikta raštu patvarioje laikmenoje, bankas dalinai atskleistų komercinę paslaptį, nes tokia informacija parodytų bankų vertinimo procesus, tikrinamus registrus. Šiuo atveju, siūlytume numatyti, jog tokią informaciją užtenka vartojimo kredito gavėjui pateikti žodžiu. Neatsižvelgti. Argumentai:
Įstatymo projekto 6 straipsniu keičiamo Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 10 punkte nėra nustatyta pareiga pateikti informaciją patvariojoje laikmenoje. 8. Lietuvos bankų asociacija, 2015-09-10 raštas Nr. 02/098
nuomone, siūlomas įstatymo 8 str. 7 dalies pakeitimas, kuriuo netinkamo mokumo įvertinimo atveju kredito davėjas negaus palūkanų, galimai prieštarauja Konstitucinės teisės normoms, nes jis sukels neadekvačias pasekmes kredito davėjams. Projekto nuostata, kuri nustato, kad netinkamo mokumo įvertinimo atveju kredito gavėjas nemoka netesybų ir kitų mokesčių, yra pakankama sankcija kredito davėjui. Norime pažymėti, kad palūkanos atlieka dvejopo pobūdžio funkcijas – atlygio ir nuostolių kompensavimo.
Tokia pozicija aiškiai pateikta Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikos apžvalgoje Nr. AC-37-1 dėl netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo. Projektu siekiama apriboti galimybę gauti atlygį už suteiktą paslaugą. Teikdami kreditavimo paslaugas kredito davėjai patys už palūkanas skolinasi finansų rinkose bei už priimtus indėlius moka palūkanas, patiria veiklos kaštus, todėl toks įstatyme
„nemokamo“ kreditavimo įtvirtinimas, didintų kredito davėjų nuostolius bei
būtų ekonomiškai nepagrįstas ir neatitiktų finansų sistemos stabilumo principo. Atsižvelgiant į LAT suformuotas praktikos nuostatas bei Civilinio kodekso reikalavimus, galima teigti, kad tokios įstatymo nuostatos ribos kreditoriaus teisę gauti teisingą atlygį už jau suteiktą paslaugą, t. y. vers paslaugas teikti nemokamai. Toks reikalavimas neatitinka daugelio Konstitucijoje užfiksuotų principų, pradedant teisėtų lūkesčių principu ir pan. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, sutinkame, kad neteisingo mokumo įvertinimo atveju kaip sankcija gali būti taikomas tik apribojimas gauti netesybas, kaip nuostolių už netinkamą prievolės vykdymą patenkinimą. Taip pat mūsų nuomone, netikslinga iš įstatymo projektu siūlomo keisti 8 str. 7 p. išbraukti šias nuostatas „ir vartojimo kredito davėjo neįvertintos arba netinkamai įvertintos aplinkybės iš esmės lėmė pavėluotą įmokų mokėjimą“. Išbraukus šias nuostatas, praktikoje galėtų atsirasti paradoksalių atvejų, kuomet kredito davėjas, netinkamai įvertinęs kredito gavėjo mokumą, patiria nuostolius, nors netinkamas kredito gavėjo mokumo įvertinimas neturėjo jokios įtakos finansinių įsipareigojimų nevykdymui (pvz., kredito gavėjas po kredito sutarties sudarymo prisiėmė per daug papildomų finansinių įsipareigojimų).
Tai reikštų, kad kredito davėjams būtų taikomos sankcijos nesant esminio atsakomybės atsiradimo pagrindo, t. y. nebūtų priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, siūlome palikti galioti šiuo metu galiojančio įstatymo 8 str. 6 dalies redakciją. Neatsižvelgti. Argumentai: Pažymėtina, kad atsižvelgiant į šiuo metu esančią situaciją vartojimo kreditų rinkoje (dažnus vartotojų skundus dėl netinkamo mokumo vertinimo, inspektavimų metu nustatomus atitinkamus pažeidimus), akivaizdu, kad šiuo metu galiojančio įstatymo 8 straipsnio 6 dalies nuostatos nepakanka tinkamos vartotojų mokymo vertinimo praktikos užtikrinimui, todėl jos pakeitimai yra neišvengiamai reikalingi. Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo Įstatymo 8 straipsnio 6 dalies pakeitimais siekiama sukurti paskatą vartojimo kredito davėjui tinkamai atlikti savo pareigas vartojimo kredito gavėjo atžvilgiu, t. y. jeigu vartojimo kredito davėjas nevykdo jam ekspresyviai Įstatymu įtvirtintų pareigų – nesivadovauja atsakingojo skolinimo principais, nededa pastangų, kad būtų įvertinta tikroji besiskolinančio asmens finansinė padėtis, už tai vartojimo kredito davėjams neturėtų būti mokamos ne tik netesybos ir mokesčiai, bet ir palūkanos. Taip pat pažymėtina, kad atitinkama nuostata įtvirtinta ir Prancūzijos teisėje. Dar daugiau – jos teisėtumą jau patikrino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT). ESTT jokių abejonių dėl tokios nuostatos neišsakė – netgi priešingai, pasakė, kad ši sankcija turi atgrasomąjį poveikį, tik reikia, kad kitos nacionalinės nuostatos jos nesusilpnintų: „53.
Iš tiesų, jeigu sankcija, pagal kurią prarandama teisė į palūkanas, būtų susilpninta ar net visiškai panaikinta dėl to, kad taikant padidintas įstatyme nustatyto dydžio palūkanas galėtų būti kompensuojamas tokios sankcijos poveikis, tai neišvengiamai reikštų, kad sankcija nėra iš tiesų atgrasomojo pobūdžio (pagal analogiją žr. 1994 m. birželio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C 382/92, Rink. p. I 2435, 56–58 punktus)“[2]. 9. Lietuvos bankų asociacija, 2015-09-10 raštas Nr. 02/099
įstatymo 9 str. 4 p. pakeitimo, kuriame nurodoma vartojimo kredito davėjo pareiga priežiūros institucijai teikti duomenis apie vartojimo kredito gavėjus. Kyla klausimas, ar šio straipsnio tikslui įgyvendinti bus formuojamas atskiras vartojimo kredito gavėjų registras? Rinkos dalyviams yra svarbu žinoti, kadangi ši nuostata gali pareikalauti papildomų investicijų bei laiko. Neatsižvelgti Argumentai:
Pažymėtina, kad, kaip ir žinoma Lietuvos bankų asociacijai, įstatymo projekto 9 straipsniu siūloma nauja įstatymo 9 straipsnio 4 dalis yra susijusi su Lietuvos banko administruojamos Paskolų rizikos duomenų bazės plėtra, t. y. kad joje būtų kaupiami ne tik kredito įstaigų, bet ir vartojimo kreditus reikiančių įmonių duomenys. 10. Lietuvos bankų asociacija, 2015-09-10 raštas Nr. 02/0911
papildymas 11¹ str. 2 dalimi. Jame, be kita ko, numatyta, kad vartojimo kredito davėjas ir vartojimo kredito tarpininkas privalo įsitikinti, kad asmuo, norintis sudaryti vartojimo kredito sutartį, nėra pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu.
Šiai dienai egzistuoja duomenų bazė tokiems duomenims patikrinti, bet naudojimasis ja yra brangus (įvertinant aplinkybę, kad pagal planuojamus pakeitimus norint įsitikinti, kad klientas nėra neveiksnus, turėtų būti tikrinamas kiekvienas asmuo), o tokios išlaidos būtų neproporcingos siekiamam tikslui. Tuo atveju, jei sutartis sudaroma su neveiksniu (ribotai veiksniu) asmeniu, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, tokiu atveju, priklausomai nuo kreditoriaus sąžiningumo ir atliktų veiksmų sudarant sutartį, jis teismo sprendimu arba, apskritai, negali reikalauti iš kliento vykdyti sutartį (grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti palūkanas bei kitus mokesčius), arba turi teisę reikalauti tik kredito dalies. Mūsų nuomone, tokios Civilinio kodekso numatytos pasekmės yra pakankamos kredito davėjų atžvilgiu ir papildomų įpareigojimų, kurios sukeltų dar didesnes pasekmes ir neproporcingas išlaidas, vartojimo kredito įstatyme nustatyti nereikėtų, taigi 11¹ str. 2 dalies papildymo minėta dalimi siūlytina atsisakyti. Neatsižvelgti Argumentai:
Pažymėtina, kad aptariamas pakeitimas įgyvendina rinkos dalyvių pasiūlymą, pateiktą svarstant Įstatymo projektą Seimo Valdybos sudarytoje Darbo grupėje vartojimo kredito reglamentavimui tobulinti (toliau
Lietuvos banko ekspertai bei suinteresuoti rinkos dalyviai. 11.. Lietuvos bankų asociacija, 2015-09-10 raštas Nr. 02/0911
(ribojimas išmokėti lėšas naktį) yra neįgyvendinama techniškai ir toks ribojimas sukels itin nepageidaujamas ir sunkias pasekmes visiems vartotojams, kurie naudojasi kredito kortelėmis ir kitais limitiniais vartojimo kredito produktais.
Toks pakeitimas reikštų, kad bankai privalo sustabdyti klientams priėjimą prie jų kredito lėšų kredito kortelės pagalba. Tai tikrai sukels nepatogumų klientams atsiskaitant ir parduotuvėse, ir restoranuose ir ypatingai užsienyje, kur dėl laiko skirtumo, tuo metu būtų diena ir klientai negalėtų nei apsipirkti parduotuvėse, nei užsimokėti už benziną ir t. t. lygiai tokie patys sunkumai būtų ir tiems klientams, kurie naudojasi pavyzdžiui kredito linijos paslauga, ar overdraft‘o sąskaitoje paslauga. Lietuva įvesdama šį ribojimą taptų vienintelė valstybe Europoje. Atsižvelgiant į tai, kad šie ribojimai yra neadekvatūs, neproporcingi ir sukeliantys nepageidautinas pasekmes vartotojams, siūlome numatyti, kad ribojamas yra ne lėšų išmokėjimas, bet sutarčių sudarymas, t. y. siūlome šią Įstatymo 11¹ str. 3 dalies redakciją:
„3. Vartojimo kredito sutartys negali būti sudaromos nuo 22 valandos iki 7
valandos.“ Atsižvelgti Pasiūlymas: Patikslinti įstatymo projekto 11 straipsniu dėstomo 11¹ straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Lėšos pagal sudarytą vartojimo Vartojimo kredito sutartį sutartys vartojimo kredito gavėjui negali būti išmokamos sudaromos nuo 22 valandos iki
raštas Nr. 02/09213
2 str. 6 d. bei 14¹ str. 1 d. numatytas nusiraminimo laikotarpis, per kurį atsisakius kredito nereikia mokėti jokių mokesčių, prieštarauja paslaugų atlygintinumo principui. Per šį laikotarpį galimas neapmokestintas išmokėjimas ir grąžinimas, nes klientas tuo laikotarpiu gali pasinaudoti ir 14 d. nemokamo išankstinio grąžinimo terminu. Nusiraminimo laikotarpis būtų tikslingas tik tuomet, jei tuo periodu nebūtų galima išmokėti ir kredito.
Tokiu atveju, nesiūlytume tokio laikotarpio daryti ilgesnio nei 1 darbo diena. Be to, nėra aišku, kaip minėtas nusiraminimo laikotarpis būtų taikomas lizingo (išperkamosios nuomos) atveju, t. y. iš pateiktos formuluotės matyti, kad kredito davėjas negali reikalauti palūkanų ar jokių kitų mokesčių, išlaidų ar kompensacijų, todėl neaišku, ar būtų galima reikalauti, kad kredito gavėjas atlygintų nuostolius, jei klientas atsisakytų naujo automobilio lizingo (išperkamosios nuomos) sutarties nusiraminimo laikotarpiu. Todėl siūlome papildyti 14¹ straipsnio 6 dalį taip: „6. Nusiraminimo laikotarpis netaikomas susieto vartojimo kredito sutartims, o vartojimo kredito gavėjui naudojantis teise atsisakyti vartojimo kredito sutarties šio įstatymo 15 straipsnio nuostatos netaikomos.“ Neatsižvelgti Argumentai:
Pažymėtina, kad įstatymo projektu siūlomu įtvirtinti nusiraminimo laikotarpiu siekiama skatinti vartotojus apmąstyti vartojimo kredito reikalingumą ir sudaryti galimybę nepatiriant jokių nuostolių per 2 kalendorines dienas atsisakyti sudarytos vartojimo kredito sutarties, nepriklausomai nuo to, ar jis sudaro paprastą vartojimo kredito sutartį ar susietojo vartojimo kredito sutartį. 13. Lietuvos bankų asociacija, 2015-09-10 raštas Nr. 02/0913 Be to, nuostata, įtvirtinta 14¹ str. 3 d., esant kompleksinėms paslaugoms, kai viena iš jų vartojimo kreditas, neproporcingai ribotų vartotojų teisę pasirinkti, ar kartu su vartojimo kredito atsisakymu, atsisakyti ir papildomų paslaugų, kurios yra jam naudingos. Pavyzdžiui, asmuo gali atsisakyti kredito kortelei nustatyto limito, bet jis nebūtinai turi atsisakyti kitų teikiamų paslaugų – galimybės atsiskaityti, kelionių draudimo ir pan. Neatsižvelgti.
Neatsižvelgti. Argumentai: Pažymėtina, kad įstatymo projekto 13 straipsnyje dėstomo 14¹ straipsnio 3 dalies nuostatos yra analogiškos Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatoms, kuriomis yra perkelta
raštas Nr. 02/0915
vartojimo kredito sutarties (16 str. 2 d.) - projekte numatyta, kad kredito gavėjas gali sustabdyti savo prievolių pagal susietojo vartojimo kredito sutartį vykdymą arba reikalauti, kad kredito davėjas grąžintų jam sumokėtas įmokas, jei prekės netiekiamos, jos tiekiamos iš dalies arba neatitinka sutarties sąlygų. Siūloma atsisakyti sąlygos, kad kredito gavėjui norint pasinaudoti šiomis teisėmis prieš tai turėtų būti nutraukiama pirkimo - pardavimo arba paslaugų sutartis. Siūlomas pakeitimas pažeistų kredito davėjo interesus lizingo (išperkamosios nuomos) atveju, kadangi klientas (kredito gavėjas) paprastai kreipiasi į kredito davėją jau išsirinkęs tiek konkretų turtą, tiek ir jo pardavėją, todėl lizingo bendrovė tokiam kliento pasirinkimui niekaip nedaro įtakos ir neatsako už turto kokybę, tačiau, įsigaliojus siūlomam įstatymo pakeitimui, klientas (kredito gavėjas) galėtų arba sustabdyti mokėjimų pagal lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį vykdymą, arba apskritai susigrąžinti visas įmokas, o pareiga spręsti ginčą dėl turto kokybės būtų perkelta tik kredito davėjui. Neatsižvelgti. Argumentai:
Pažymėtina, kad įstatymo
dalis. Be to, dėl aukščiau nurodytos Įstatymo nuostatos Europos Komisijos Sveikatos ir vartotojų reikalų generalinis direktoratas Lietuvos Respublikai yra pateikęs pastabas, pagal kurias ir siūloma tikslinti pastaboje minimą Įstatymo nuostatą. 15. Lietuvos bankų asociacija, 2015-09-10 raštas Nr. 02/0935
keičiamos įstatymo 34 str. 1 d. 2 p. ir šio str. 2 d. numatytos sankcijos yra neproporcingos, pažeidžiančios kredito davėjų interesus.
labiau 10 procentų (pakartotinio pažeidimo atveju) bauda nuo bendrųjų metinių veiklos pajamų ir 1448 eur per dieną yra labai dideli dydžiai. Esant tokiai nuostatai, kredito davėjai už bet kokį pažeidimą galėtų tikėtis tokių sankcijų, kas būtų nepagrįsta. Įstatymo nuostatų tinkamas įgyvendinimas yra procesas, susidedantis iš daugybės techninių ir intelektualinių sprendimų. Tam, kad jokia sankcija nebūtų paskirta, kredito davėjai privalo visa apimtimi įgyvendinti įstatymo reikalavimus, tačiau įstatymo ir jį detalizuojančių poįstatyminių aktų nuostatos daugialypės, dinamiškos ir jų įgyvendinimas reikalauja išsamios analizės ir tinkamų sprendimų, todėl gali būti atvejų, kai kredito davėjai manys, kad įstatymo nuostatas įgyvendino tinkamai, tačiau priežiūros institucija turės priekaištų ir jau turės pagrindą skirti sankciją. Dėl šių priežasčių manome, kad sankcijos turėtų būti skiriamos tik po įspėjimo (kad būtų aišku, koks yra pažeidimas ir kokie veiksmai turėtų būti atliekami, kad įstatymo reikalavimai būtų vykdomi), bei jos turėtų būti sumažintos (o išbraukimas iš kredito davėjų sąrašo kaip sankcija už bet kokį pakartotinį pažeidimą apskritai panaikinta) ir nustatytos baudų ribos, pavyzdžiui, siūlome tokios formuluotes: „34 str. 1 d. 2 p. už priežiūros institucijos pagal šį įstatymą duotų nurodymų nevykdymą ar netinkamą vykdymą – iki 0,5 procento bendrųjų metinių veiklos pajamų praėjusiais finansiniais metais, bet ne daugiau nei
netinkamo vykdymo dieną, jeigu prieš tai asmuo buvo įspėtas dėl šių nurodymų nevykdymo.“
„34 str. 2 d. Pakartotinai per vienerius metus padarius pažeidimą, už kurį jau buvo
pritaikyta šio įstatymo nustatyta poveikio priemonė, gali būti skiriama bauda iki 2 procentų bendrųjų metinių veiklos pajamų praėjusiais finansiniais metais, bet ne daugiau nei 30000 Eur.“ Neatsižvelgti.
Argumentai: Įstatymo projekto 35 straipsniu keičiamame Įstatymo 34 straipsnyje baudų dydžiai nurodyti ne konkrečiu vienu procentiniu bendrųjų metinių veiklos pajamų dydžiu, o „iki“ atitinkamo procentinio dydžio. Tai reiškia, kad kiekvienu individualiu atveju, atsižvelgiant į tame pačiame straipsnyje nurodytas aplinkybes (atsakomybę lengvinančias, sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdi, mąstą ir pan.), nustatoma pagrįsto dydžio bauda. Dar daugiau, nėra pagrindo teigti, kad siūlomi baudų dydžiai yra nepagrįsti, neproporcingi ir per dideli, kadangi skaičiavimo bazė yra visiškai individualizuota (pažeidėjo bendrosios metinės veiklos pajamos), be to, kitiems finansų rinkų dalyviams jie yra gerokai didesni (pvz., iki 10 procentų bendrųjų metinių veiklos pajamų net tuo atveju, kai nėra pakartotinumo). 16. Lietuvos bankų asociacija, 2015-09-10 raštas Nr. 02/0943
įsigaliojimo terminas priklauso nuo galutinės įstatymo redakcijos. Tuo atveju, jei bus atsižvelgta į šiame rašte pateiktas pastabas, tai įstatymo įsigaliojimo terminas galėtų būti po 6 mėnesių nuo įstatymo paskelbimo. Tačiau, jei įstatymas bus priimtas toks, koks yra parengtas (ypatingai, jei liks nuostatos dėl vienos dienos bendros vartojimo kredito kainos normos, kainos ribojimas bet kuriuo sutarties laikotarpiu, ribojamas kredito lėšų išmokėjimas), tai įstatymo įsigaliojimo terminas turėtų būti nustatyta 2016 m. liepos 01 d. toks terminas būtinas dėl to, kad bankai šiuo metu visus savo resursus yra sutelkę į tokių svarbių projektų kaip SEPA ir PLAIS įgyvendinimą, o nuo 2016 metų kovo mėnesio jau turės būti įgyvendinę dar nepriimto Būsto kredito įstatymo reikalavimus. Neatsižvelgti.
Neatsižvelgti. Argumentai: Atsižvelgiant į tai, kad situacija vartojimo kreditų rinkoje yra prasta ir negerėja (vis daugiau žmonių įsiskolina, pradelsia mokėjimus ir pan.), manytina, kad įstatymo projektas turėtų įsigalioti projekte nurodytais terminais. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
101332
laikotarpio“ (Projekto 2 straipsnio 3 dalis, 10 straipsnio 2 dalis ir 13 straipsnis). Lietuvos banko nuomone, Projektu siūlomas reglamentuoti „nusiraminimo laikotarpis“, t. y. kai vartojimo kredito gavėjui suteikiama galimybė per 2 kalendorines dienas atsisakyti vartojimo kredito sutarties, nepriklausomai nuo to, kad vartotojui nereikės mokėti palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išlaidų ar kompensacijų, o tik grąžinti jam išmokėtą vartojimo kredito sumą, neišspręs šiuo metu egzistuojančių problemų dėl vartotojų spontaniškai ir neapgalvotai priimamų sprendimų prisiimti įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Vien tai, kad nusiraminimo laikotarpis prasideda, kai vartojimo kredito sutartis jau sudaryta, t. y. pinigai vartotojui jau išmokėti, tikėtina sulaikys vartotojus apsvarstyti galimybę juos grąžinti vartojimo kredito davėjui. Dar daugiau, spontanišką sprendimą paimti vartojimo kreditą, dažniausiai seka spontaniškas pagal vartojimo kredito sutartį gautos paskolos panaudojimas, todėl vartotojas paprasčiausiai nebeturės ką grąžinti vartojimo kredito davėjui.
Lietuvos bankas mano, kad pagrįsta ir racionalu teisiniu reguliavimu skatinti ne tik atsakingą skolinimą, tačiau ir racionalų pačių vartotojų skolinimąsi, todėl manytina, kad gerokai efektyvesnis būdas išspręsti anksčiau minėtas problemas ir skatinti, kad vartotojai geriau apmąstytų vartojimo kredito poreikį ir apsvarstytų visus finansavimo šaltinius (galimybę sutaupyti tinkamai planuojant pajamas ir išlaidas, atsisakant nebūtinų išlaidų, kreiptis pagalbos į artimuosius ir pan.), yra „nusiraminimo laikotarpio“ prieš sudarant vartojimo kredito sutartį įtvirtinimas Projekte. Lietuvos banko duomenimis, apie 24 procentus visų vartojimo kreditų nuo vartojimo kredito gavėjo tapatybės nustatymo (t. y. kai vartotojas perveda vartojimo kredito davėjui 0,01 Eur) vartojimo kredito gavėjui yra išmokami per pirmąsias 30 min., o iki 1 valandos – apie 42 procentus visų vartojimo kreditų. Tuo tarpu įtvirtinus 24 valandų „nusiraminimo laikotarpį“ nuo paraiškos vartojimo kreditui gauti pateikimo iki vartojimo kredito sutarties sudarymo ir piniginių lėšų išmokėjimo, vartojimo kredito gavėjai neturėtų galimybės pasielgti neatsakingai ir neapgalvotai bei neracionaliai panaudoti suteiktą vartojimo kreditą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos bankas siūlo atsisakyti Projekto nuostatų, reglamentuojančių 2 kalendorinių dienų „nusiraminimo laikotarpį“ po vartojimo kredito sutarties sudarymo, o vietoje jų Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą (toliau – Įstatymas) papildyti nauju 10¹ straipsniu ir jį išdėstyti taip: „10¹ straipsnis. Vartojimo kredito gavėjo prašymas suteikti arba padidinti vartojimo kreditą 1.
Vartojimo kredito sutartis arba jos pakeitimas gali būti sudaromas tik tada, jei, be kita ko, prieš sudarant vartojimo kredito sutartį arba jos pakeitimą vartojimo kredito gavėjas šiame straipsnyje nustatytais terminais pateikė vartojimo kredito davėjui prašymą suteikti arba padidinti vartojimo kreditą. 2. Vartojimo kredito davėjas privalo turėti ir naudoti efektyvias ir patikimas priemones ir procedūras, užtikrinančias tikslaus vartojimo kredito davėjui pateiktų vartojimo kredito gavėjų prašymų suteikti arba padidinti vartojimo kreditą pateikimo ir vartojimo kredito sutarties arba jos pakeitimo sudarymo laiko fiksavimą. 3. Vartojimo kredito davėjas privalo informuoti prašymą suteikti arba padidinti vartojimo kreditą pateikusį vartojimo kredito gavėją apie tai, kad šio straipsnio nustatyta tvarka vartojimo kredito gavėjui nesikreipus į vartojimo kredito davėją dėl vartojimo kredito sutarties arba jos pakeitimo sudarymo, vartojimo kredito sutartis arba jos pakeitimas nebus sudarytas. 4. Vartojimo kredito sutartis arba jos pakeitimas gali būti sudarytas ne anksčiau kaip po 24 valandų ir ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo vartojimo kredito gavėjo prašymo suteikti arba padidinti vartojimo kreditą pateikimo vartojimo kredito davėjui laiko ir nėra kitų aplinkybių, darančių vartojimo kredito suteikimą, gavimą arba vartojimo kredito sumos padidinimą negalimu. 5. Vartojimo kredito davėjas šio straipsnio 2 dalyje nurodytus vartojimo kredito gavėjų prašymus suteikti arba padidinti vartojimo kreditą ir jų tikslų pateikimo laiką pagrindžiančius dokumentus, taip pat sudarytas vartojimo kredito sutartis ir kitus šio įstatymo ir priežiūros institucijos teisės aktų reikalavimus pagrindžiančius dokumentus privalo saugoti 10 metų ir nedelsdamas juos pateikti priežiūros institucijai jai paprašius. 6.
netaikomi susietojo vartojimo kredito sutartims.“ Nepritarti Pritarta įstatymo projekto iniciatorių teikiamo įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalimi, 10 straipsnio 2 dalimi ir
laikotarpį“ ir vartojimo kredito gavėjo teises bei pareigas per šį laikotarpį. 2. Lietuvos bankas, 2015-09-28 raštas Nr. S
kredito davėjams, jų tarpininkams ir kitiems asmenims taikomų poveikio priemonių (Projekto 35 straipsnis). Lietuvos bankas pritaria Projekto aiškinamajame rašte nurodytiems argumentams, kad šiuo metu Įstatymo 34 straipsnyje nustatyti baudų dydžiai neleidžia pasiekti poveikio priemonės tikslų, t. y. nubausti pažeidėją ir atgrasyti jį bei kitus vartojimo kredito rinkos dalyvius nuo naujų teisės pažeidimų, todėl baudų dydžius būtina keisti. Vis dėlto, abejotina, ar Projekto 35 straipsniu keičiamame Įstatymo 34 straipsnyje nurodyti baudų dydžiai atgrasys pažeidėjus nuo naujų teisės pažeidimų, taip pat, kad jie yra reikšmingi vartojimo kredito davėjams ir turės baudžiamąjį poveikį. Pažymėtina, kad nors nuo 2012 m. sausio 1 d. iki šios dienos bendra Lietuvos banko 48 vartojimo kredito davėjams paskirtų baudų suma yra didesnė kaip 155 000 Eur, tačiau paskirti baudų dydžiai neatgrasė vartojimo kredito davėjų nuo tolimesnių Įstatymo pažeidimų, o nesant galimybės taikyti poveikio priemonių vartojimo kredito davėjų vadovams, vartojimo kredito davėjams ir toliau vadovauja tie patys asmenys, kurie daro tuos pačius Įstatymo pažeidimus. Taip pat Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad siūlomi baudų dydžiai pasirinkti atsižvelgus į kitų finansų rinkos dalyvių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytus baudų dydžius.
Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos bankų įstatyme nustatyta, kad juridiniams asmenims gali būti skiriama iki 10 procentų bendrųjų metinių veiklos pajamų bauda, o fiziniams asmenims – net iki 5 milijonų eurų bauda (tokie patys baudų dydžiai nustatyti ir Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatyme). Pažymėtina, kad minėti baudų dydžiai nustatyti įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą, manytina, kad tik vartojimo kredito davėjams, jų tarpininkams ir kitiems asmenims reikšmingi baudų dydžiai gali padėti pasiekti poveikio priemonės tikslų, todėl Lietuvos bankas siūlo pakeisti Projekto 35 straipsniu keičiamą Įstatymo 34 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „34 straipsnis. Atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus Baudos 1.
Priežiūros institucija turi teisę asmenims skirti šias baudas:
1) už priežiūros institucijos reikalavimo pateikti informaciją ir dokumentus, reikalingus šio įstatymo pažeidimui tirti, nevykdymą ar netinkamą vykdymą, jeigu prieš tai asmuo buvo įspėtas dėl šio reikalavimo nevykdymo – iki 2 896 eurų;
2) už priežiūros institucijos pagal šį įstatymą duotų nurodymų nevykdymą ar netinkamą vykdymą
3) už vertimąsi vartojimo kredito teikimo ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla, jeigu asmuo yra laikinai išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo ar viešojo tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašo, – iki 2 procentų bendrųjų metinių veiklos pajamų praėjusiais finansiniais metais;
4) už kitus šio įstatymo ir jo pagrindu priimtų teisės aktų pažeidimus – vartojimo kredito davėjui ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriui iki 0,1 procento bendrųjų metinių veiklos pajamų praėjusiais finansiniais metais, kitiems asmenims iki 2 896 eurų, taip pat kitas šiame įstatyme nustatytas poveikio priemones. 1) juridiniams asmenims
2) fiziniams asmenims – iki 50 000 eurų baudą. 2. Pakartotinai per vienerius metus padarius pažeidimą, už kurį jau buvo pritaikyta šio įstatymo nustatyta poveikio priemonė, gali būti skiriama bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių veiklos pajamų praėjusiais finansiniais metais arba šio įstatymo 22 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatyta poveikio priemonė. 2. Už priežiūros institucijos pagal šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalį duotų nurodymų nevykdymą arba netinkamą vykdymą priežiūros institucija turi teisę skirti baudą iki 1 procento bendrųjų metinių pajamų arba iki 1 500 eurų už kiekvieną nurodymo nevykdymo arba netinkamo vykdymo dieną. 3.
asmuo priklauso patronuojančiajai įmonei, bendrosios metinės pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, yra pajamos, nurodytos pagrindinės patronuojančiosios įmonės praėjusių metų konsoliduotoje finansinėje ataskaitoje. 4. Tais atvejais, kai neįmanoma nustatyti juridinio asmens bendrųjų metinių pajamų, priežiūros institucija turi teisę vietoj šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos baudos skirti juridiniam asmeniui baudą iki 80 000 eurų. 53. Asmenims, kurie verčiasi vartojimo kredito teikimo, tarpininkavimo ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla, tačiau nėra įrašyti į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, viešąjį nepriklausomų vartojimo kredito tarpininkų sąrašą ar viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, priežiūros institucija turi teisę skirti iki 57 924 eurų baudą. 4. Jeigu pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, priežiūros institucija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali taikyti įspėjimą. 65. Skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 6 7 ir 7 8 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bauda mažinama nuo jos vidutinio iki minimalaus dydžio, o kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bauda didinama nuo jos vidutinio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos mažinimas ar didinimas motyvuojamas priežiūros institucijos nutarime (sprendime). 76.
lengvinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padaręs pažeidimą asmuo savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms atsirasti, nutraukė pažeidimą, bendradarbiavo su priežiūros institucija tyrimo metu, atlygino nuostolius ir
(ar) pašalino padarytą žalą. Priežiūros institucija gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes. 87. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padaręs pažeidimą asmuo kliudė atlikti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus arba pakartotinai padarė tokį patį pažeidimą, už kurį jau buvo pritaikyta šiame įstatyme nustatyta poveikio priemonė.“ Nepritarti Pritarta įstatymo projekto iniciatorių teikiamo įstatymo projekto 34 straipsniu keičiamo įstatymo 34 straipsnio nuostatoms, padidinančioms baudas ir sugriežtinančioms atsakomybę už įstatymo pažeidimus. 3. Lietuvos bankas, 2015-09-28 raštas Nr. S
apie Įstatymo pažeidimus (Projekto 36 straipsnis). Pažymėtina, kad šiuo metu galiojančios Įstatymo 35 straipsnio nuostatos neleidžia priežiūros institucijai nedelsiant informuoti visuomenę apie Įstatymą pažeidusiam subjektui pritaikytas poveikio priemones. Nors Lietuvos bankas gana dažnai taiko vartojimo kredito davėjams poveikio priemones už Įstatymo pažeidimus, tačiau daugeliu atvejų vartojimo kredito davėjai jas skundžia teismui, o teisminiai procesai tęsiasi kelis metus, todėl visuomenė apie padarytus Įstatymo pažeidimus ir juos padariusius subjektus informuojama labai pavėluotai[3].
Taip pat svarbu pabrėžti tai, kad galiojanti Įstatymo nuostata užkertą kelią pasiekti esminį poveikio priemonių tikslą – prevencinį poveikį rinkai, riboja kitų potencialių ar esamų nubausto subjekto klientų galimybę gauti informaciją apie šio paslaugos teikėjo įvykdytus Įstatymo pažeidimus, ir, esant poreikiui, patiems atitinkamai reaguoti (nesudaryti su tokiu subjektu vartojimo kredito sutarčių, kreiptis į priežiūros instituciją su analogiška problema ar pan.). Be to, visi finansinių paslaugų teikimą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos įstatymai, išskyrus Įstatymą, numato priežiūros institucijos pareigą viešai skelbti atitinkamą informaciją apie pritaikytas poveikio priemones. Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytus argumentus, Lietuvos bankas siūlo pakeisti Projekto 36 straipsniu keičiamą Įstatymo 35 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „35 straipsnis. Viešas skelbimas Priežiūros institucija, šio įstatymo 33 straipsnyje nurodytame nutarime (sprendime) konstatavusi, kad asmuo pažeidė šio įstatymo reikalavimus, apie tai skelbia viešai savo interneto svetainėje praėjus 30 kalendorinių dienų po nutarimo (sprendimo) priėmimo. Jeigu per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo (sprendimo) priėmimo asmuo, dėl kurio veiksmų nutarimas (sprendimas) priimtas, apskundžia jį teismui, priežiūros institucija apie šio įstatymo nuostatų pažeidimą viešai savo interneto svetainėje skelbia pasibaigus teismo procesui.
Informacija apie pritaikytas poveikio priemones, įskaitant informaciją apie padaryto teisės akto pažeidimo esmę ir jį padariusio asmens tapatybę, skelbiama priežiūros institucijos interneto svetainėje nedelsiant po to, kai nutarimas (sprendimas) šio įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka išsiunčiamas arba įteikiamas asmeniui, kuriam poveikio priemonė buvo pritaikyta. Jeigu priežiūros institucijos nutarimas (sprendimas) taikyti poveikio priemonę yra apskundžiamas, priežiūros institucijos interneto svetainėje taip pat pateikiama informacija apie dėl pritaikytų poveikio priemonių pateiktus skundus ir jų nagrinėjimo rezultatus. Jei informacijos apie pritaikytas poveikio priemones paskelbimas galėtų padaryti neigiamos įtakos finansų rinkos stabilumui, atliekamam ikiteisminiam tyrimui arba neproporcingos žalos fiziniams ar juridiniams asmenims, šios informacijos skelbimas atidedamas tol, kol šios aplinkybės išnyksta, arba ji skelbiama neatskleidžiant informacijos apie pažeidimą padariusį asmenį.“ Nepritarti Neturėtų būti galimai varžoma teismų veikla tęsiantis teisminiams procesams. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo nariai Valdas Skarbalius, Vilija Filipovi-čienė, Darius Ulickas, 2015-09-088 Argumentai: Įstatymo projekto 8 straipsnis, kuriuo keičiama Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 8 straipsnio 1 dalis, reglamentuoja pareigą įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą.
Įstatymo projekte numatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą: 1) remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose; arba 2) pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais dokumentais. Tuo tarpu aiškinamajame rašte pateiktas aiškinimas šią nuostatą nepagrįstai išplečia ir nurodo, jog vartotojo pateikti duomenys turi būti tikrinami visais atvejais, t. y. jie turi būti pagrindžiami dokumentais ar patikrinti atitinkamuose registruose ir informacinėse sistemose. Siekiant išvengti skirtingo šios nuostatos interpretavimo ir ginčų ateityje, bei atsižvelgiant į susiklosčiusią kreditingumo vertinimo praktiką, VKĮ 8 straipsnio 1 dalis turėtų būti tikslinama. Taip pat siūloma numatyti, kad kreditingumas galėtų būti pagrindžiamas ne tik dokumentais, bet ir duomenimis ar informacija tam, kad būtų galima remtis ir elektroniniu būdu gauta informacija. Pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamą 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kreditingumą kitais dokumentais, duomenimis ar informacija.
Vartojimo kredito gavėjo kreditingumo patikrinimas kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.“ Atsižvelgti iš dalies. Argumentai: Pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalį, kurią įgyvendina įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, vartotojo kreditingumas visų pirma turi būti vertinamas remiantis pakankama iš vartojimo kredito gavėjo gauta informacija, todėl Įstatymo projekto 8 straipsniu siūlomi įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pakeitimai susiję būtent su šios informacijos pagrindimu. Be to, ESTT sprendime byloje Nr. C-449/13 teismas konstatavo, kad bet kuriuo atveju vartojimo kredito gavėjo pateikta informacija privalo būti pagrįsta patvirtinančiais įrodymais. Pasiūlymas:
Patikslinti įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais dokumentais įrodymais.
Vartojimo kredito gavėjo kreditingumo patikrinimas kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.“
Filipovi-čienė, Darius Ulickas, 2015-09-088 Argumentai: VKĮ 8 straipsnio 6 dalis numato vartojimo kredito gavėjo pareigą pateikti vartojimo kredito davėjo prašomą informaciją. Siekiant skatinti atsakingą skolinimąsi, o ne tik atsakingą skolinimą, būtina įtvirtinti pareigą vartojimo kredito gavėjui pateikti tikslią ir teisingą informaciją. 2009 metais Europos Komisijos viešoje konsultacijoje dėl atsakingojo skolinimo ir skolinimosi Europos Sąjungoje, kurios tikslas buvo išanalizuoti dėl Direktyvos 2008/48/EB priėmimo kylančius atsakingojo skolinimo ir skolinimosi klausimus, dėmesys skirtas ne tik atsakingojo skolinimo, bet ir atsakingojo skolinimosi principui. Šioje konsultacijoje aiškiai įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kredito gavėjai nesielgs atsakingai, kreditoriai niekada nebus pajėgūs išlaikyti ir įgyvendinti atsakingo skolinimo politikos. Konsultacijoje taip pat buvo apibrėžta, kas yra laikoma atsakinguoju skolinimusi: atsakingasis skolinimasis – tai kredito gavėjo tinkamos pastangos tam, kad jis:
a) pateiktų teisingą ir tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją kredito davėjui, ir
b) tinkamai įvertinęs savo asmenines ir finansines aplinkybes priimtų informuotus ir tvarius finansinius sprendimus.
Pasaulio bankas 2013 metų Atsakingojo skolinimo reguliavimo priemonių apžvalgoje (86 paragrafas) yra akcentavęs, kad bet koks neteisingos informacijos pateikimas turėtų būti aktyviai persekiojamas ir adekvačiai baudžiamas. Europos Komisijos nuomonei, kad atsakingai veikti turi ir kredito gavėjai, yra pritaręs ir EUROFINAS. Atsižvelgiant į tai, VKĮ 8 straipsnio 6 dalis turėtų būti papildyta, numatant pareigą vartojimo kredito davėjui pateikti tikslią ir teisingą informaciją. Pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo VKĮ 8 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Vartojimo kredito gavėjas privalo pateikti vartojimo kredito davėjui tikslią ir teisingą informaciją apie savo pajamas, išlaidas, turimus įsipareigojimus ir kitą vartojimo kredito davėjo prašomą informaciją, reikalingą vartojimo kredito gavėjo kreditingumui įvertinti.“ Neatsižvelgti. Argumentai:
Pažymėtina, kad pastaboje siūlomi pakeitimai neturėtų jokios pridėtinės vertės, kadangi tai niekaip neįtakotų vartojimo kredito davėjo pareigos įsitikinti vartojimo kredito gavėjo pateiktos informacijos pagrįstumu ir surinkti šią informaciją pagrindžiančius įrodymus. Be to, nors Direktyvos 2008/48/EB preambulės 26 punkte, be kita ko, pasakyta, kad
„vartotojai taip pat turėtų veikti apdairiai ir laikytis savo sutartinių
įsipareigojimų“, tačiau net ir Direktyva nenustato jokių pareigų vartojimo kredito gavėjo teikiamai informacijai. 3.
Filipovi-čienė, Darius Ulickas, 2015-09-088 Argumentai: Esamas teisinis reguliavimas, kuomet vartojimo kredito gavėjas gali nemokėti netesybų ir mokesčių, jei vartojimo kredito gavėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, ir tai iš esmės lėmė pavėluotą įmokų mokėjimą, užtikrina vartojimo kredito gavėjų interesus, todėl jo keisti nėra pagrindo. Vartojimo kredito gavėjui naudojantis pinigais visais atvejais kyla pareiga mokėti palūkanas už naudojimąsi pinigais. Kodėl už naudojimąsi pinigais neturėtų būti mokamos palūkanos, nėra pateikta pagrįstų argumentų. Taip pat nėra argumentuota, kodėl turėtų būti neatsižvelgiama į tai, ar kredito gavėjo neįvertintos, ar netinkamai įvertintos aplinkybės, turėjo įtakos pavėluotam įmokų mokėjimui ar ne, todėl siūloma palikti šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą. Pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo VKĮ 8 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „7. Palūkanos, Netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą ir vartojimo kredito davėjo neįvertintos arba netinkamai įvertintos aplinkybės iš esmės lėmė pavėluotą įmokų mokėjimą.“ Neatsižvelgti. Argumentai:
Pažymėtina, kad atsižvelgiant į šiuo metu esančią situaciją vartojimo kreditų rinkoje (dažnus vartotojų skundus dėl netinkamo mokumo vertinimo, inspektavimų metu nustatomus atitinkamus pažeidimus), akivaizdu, kad šiuo metu galiojančio Įstatymo 8 straipsnio 6 dalies nuostatos nepakanka, todėl jos pakeitimai yra neišvengiamai reikalingi.
Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo Įstatymo 8 straipsnio 6 dalies pakeitimais siekiama sukurti paskatą vartojimo kredito davėjui tinkamai atlikti savo pareigas vartojimo kredito gavėjo atžvilgiu, t. y. jeigu vartojimo kredito davėjas nesivadovauja atsakingojo skolinimo principais, nededa pastangų, kad būtų įvertinta tikroji besiskolinančio asmens finansinė padėtis, už tai vartojimo kredito davėjams neturėtų būti mokamos ne tik netesybos ir mokesčiai, bet ir palūkanos. Taip pat pažymėtina, kad atitinkama nuostata įtvirtinta ir Prancūzijos teisėje. Dar daugiau – jos teisėtumą jau patikrino ESTT. ESTT jokių abejonių dėl tokios nuostatos neišsakė – netgi priešingai, pasakė, kad ši sankcija turi atgrasomąjį poveikį, tik reikia, kad kitos nacionalinės nuostatos jos nesusilpnintų: „53. Iš tiesų, jeigu sankcija, pagal kurią prarandama teisė į palūkanas, būtų susilpninta ar net visiškai panaikinta dėl to, kad taikant padidintas įstatyme nustatyto dydžio palūkanas galėtų būti kompensuojamas tokios sankcijos poveikis, tai neišvengiamai reikštų, kad sankcija nėra iš tiesų atgrasomojo pobūdžio (pagal analogiją žr. 1994 m. birželio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C 382/92, Rink. p. I 2435, 56–58 punktus)“[4]. 4. Seimo nariai Valdas Skarbalius, Vilija Filipovi-čienė, Darius Ulickas, 2015-09-089 Argumentai:
Siūloma numatyti, kad tais atvejais, kai vartojimo kredito gavėjo prašymas suteikti vartojimo kreditą atmetamas remiantis kreditingumo patikrinimo metu gautais rezultatais, informacija apie patikrinimo rezultatus būtų teikiama kredito gavėjui paprašius.
Toks pakeitimas nepažeistų vartojimo kredito gavėjo interesų, kadangi tik labai nedidelė dalis vartojimo kredito gavėjų pageidauja gauti tokią informaciją, be to, informacija vartojimo kredito gavėjui paprašius būtų pateikiama nedelsiant ir neatlygintinai. Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 9 straipsniu keičiamo VKĮ 9 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Jeigu prašymas gauti vartojimo kreditą atmetamas remiantis vartojimo kredito gavėjo kreditingumo patikrinimo registruose ir informacinėse sistemose metu gautais rezultatais, vartojimo kredito gavėjo prašymu vartojimo kredito davėjas nedelsdamas ir nemokamai informuoja vartojimo kredito gavėją apie šio patikrinimo rezultatus ir pateikia informaciją apie registrus ir informacines sistemas, kuriose atliktas jo kreditingumo patikrinimas.“ Neatsižvelgti. Argumentai:
Pažymėtina, kad įstatymo projekto 9 straipsniu keičiama Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi perkeliama Direktyvos 2008/48/EB 9 straipsnio 2 dalis, kurioje aiškiai nurodyta, kad vartojimo kredito davėjas visada privalo būti informuotas, jeigu jo prašymas gauti vartojimo kreditą atmetamas remiantis vartojimo kredito gavėjo kreditingumo patikrinimo registruose ir informacinėse sistemose metu gautais rezultatais. 5.
Filipovi-čienė, Darius Ulickas, 2015-09-0811 Argumentai: Įstatymo projekto 11 straipsnyje yra siūloma papildyti VKĮ 11¹straipsniu, siekiant mažinti šešėlinį skolinimą, kuomet fiziniai asmenys prisidengdami juridiniais asmenimis, skolina grynuosius pinigus, tačiau sudaryti sandoriai nėra apskaitomi, nemokami mokesčiai, netaikomi vartotojų apsaugos mechanizmai, įtvirtinti įstatymuose, ir atsižvelgiant į bendrą siekį mažinti atsiskaitymus grynaisiais pinigais, siūloma numatyti draudimą lėšas pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį išmokėti grynaisiais pinigais ne prekybai skirtose patalpose. Ši nuostata užtikrintų, kad lėšos pagal sudarytas vartojimo kredito sutartis nebūtų išmokamos bet kur, o tik tam pritaikytose prekybai skirtose patalpose, kas prisidėtų prie saugumo, šešėlio mažinimo bei atsiskaitymų grynaisiais pinigais mažinimo. Pasiūlymas:
Papildyti Įstatymo projekto 11 straipsniu siūlomą VKĮ 11¹straipsnį 4 dalimi ir ją išdėstyti taip: „4. Lėšos pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui negali būti išmokamos grynaisiais pinigais ne prekybai skirtose patalpose.“ Neatsižvelgti. Argumentai: Siūloma nuostata jau buvo svarstyta įstatymo projektą rengusioje darbo grupėje ir apsispręsta, kad nėra būtinybės ir nepagrįsta riboti vieną veiklos modelį, neribojant piniginių lėšų išmokėjimo grynaisiais kitose vietose. 6. Seimo nariai Valdas Skarbalius, Vilija Filipovi-čienė, Darius Ulickas, 2015-09-0819 Argumentai:
Nepagrįstai didelis bendros vartojimo kredito kainos metinės normos (toliau – BVKKMN) maksimalios ribos mažinimas gali privesti prie to, kad vartojimo kredito davėjams bus nepelninga teikti mažiausių sumų vartojimo kreditus, dėl ko nedideles pajamas gaunantys asmenys, kilus nenumatytoms aplinkybėms, dėl kurių skubiai prireikia pinigų, nebegalėtų jų greitai pasiskolinti ir būtų priversti ieškoti kitų būtų gauti pinigų, kas gali prisidėti prie šešėlinio paskolų teikimo.
BVKKMN neturėtų būti mažinama tiek, kad vartojimo kreditus teikti taptų nuostolinga. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2015-08-13 išvadoje Nr. XIIP-3370 dėl Įstatymo projekto (toliau
norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai yra didesnės kaip 0,04 procentų bendros vartojimo kredito sumos;
kredito sumą.
Manytina, kad 1 punkte įtvirtintas palūkanų ir kitų išlaidų ribojimas yra pakankamas, todėl BVKKMN neturėtų būti apribojama dar ir numatant, kad bendra vartojimo kredito kaina negali būti didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą (2 punktas). Atsižvelgiant į tai, siūlytina atsisakyti 2 punkto. Pasiūlymas:
Išbraukti Įstatymo projekto 19 straipsniu keičiamo 21 straipsnio 2 dalies 2 punktą: „2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą.“ Neatsižvelgti. Argumentai: Įstatymo projekto 19 straipsniu keičiamos įstatymo
įstatymo projektą rengusioje darbo grupėje, be kita ko, dalyvaujant ir suinteresuotiems rinkos dalyviams. Įvertinus darbo grupės narių ir rinkos dalyvių nuomones, apsispręsta įtvirtinti būtent tokias BVKKMN dydį reglamentuojančias nuostatas. 7. Seimo nariai Valdas Skarbalius, Vilija Filipovi-čienė, Darius Ulickas, 2015-09-0820 Argumentai:
Įstatymo projekto 20 straipsniu yra siūloma papildyti VKĮ 21¹straipsniu, kurio 7 dalyje įtvirtinta vartojimo kredito davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų teisė naudotis asmenų, įtrauktų į priežiūros institucijos tvarkomą Asmenų, dėl kurių yra pateikti prašymai neleisti jiems sudaryti vartojimo kredito sutarčių, sąrašą (toliau – Sąrašas), duomenimis.
Tam, kad vartojimo kredito davėjai ir tarpininkai galėtų teikti paslaugas ir nebūtų sudaroma kliūčių duomenims apie Sąraše esančius asmenis gauti, įstatyme turi būti aiškiai įtvirtinta, kad vartojimo kreditų davėjams ir vartojimo kredito tarpininkams informacija apie asmenis, įrašytus į Sąrašą, būtų teikiama automatiniu būdu nepertraukiamai ir nedelsiant (ne tik priežiūros institucijos darbo metu). Pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo projekto 20 straipsniu siūlomą VKĮ 21¹ straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip:
„7. Vartojimo kredito davėjai ir vartojimo kredito tarpininkai turi
teisę naudotis asmenų, įtrauktų į Sąrašą, duomenimis priežiūros institucijos teisės aktų nustatyta tvarka. Priežiūros institucija privalo užtikrinti, kad vartojimo kreditų davėjams ir vartojimo kredito tarpininkams informacija apie asmenis, įrašytus į Sąrašą, būtų teikiama automatiniu būdu nepertraukiamai ir nedelsiant (ne tik priežiūros institucijos darbo metu).“ Neatsižvelgti. Argumentai:
Pažymėtina, kad, be kita ko, būdas, kuriuo bus teikiami duomenys apie asmenis, įrašytus į sąrašą, taip pat laikas ir kiti techniniai aspektai bus nustatyti priežiūros institucijos teisės aktuose. Taip pat svarbu pabrėžti, kad Lietuvos bankas, rengdamas naudojimosi sąrašu tvarką, neabejotinai turės vadovautis Įstatymo projekte įtvirtintomis nuostatomis, t. y. Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti draudimą sudaryti vartojimo kredito sutartis nuo 22 valandos iki 7 valandos, todėl darytina išvada, kad visu kitu paros metu, atitinkama informacija turėtų būti prieinama. 8.
Filipovi-čienė, Darius Ulickas, 2015-09-0822 Argumentai: Įstatymo projekto 22 straipsniu yra siūloma pakeisti VKĮ 22 straipsnį, kurio 3 ir 5 dalyse numatyta, kad asmuo gali būti įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, jeigu jis atitinka šio įstatymo ir priežiūros institucijos teisės aktų reikalavimus. Pagal Konstitucinio teismo praktiką, esminiai reikalavimai, kuriuos turi atitikti subjektas, kad galėtų užsiimti tam tikra veikla, turi būti nustatyti įstatymu. Todėl papildomi reikalavimai asmenims, siekiantiems būti įrašytais į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, negali būti nustatomi priežiūros institucijos priimamuose teisės aktuose. Atsižvelgiant į Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015-08-04 išvadą dėl Įstatymo projekto (toliau – Europos teisės departamento išvada), siūloma atsisakyti nuostatų, suteikiančių teisę priežiūros institucijai savo teisės aktuose numatyti papildomus reikalavimus asmenims, siekiantiems būti įrašytais į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo projekto 22 straipsniu keičiamo VKĮ 22 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Asmuo gali būti įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, jeigu jis
atitinka šio įstatymo ir priežiūros institucijos teisės aktų reikalavimus ir pateikia priežiūros institucijai šiuos dokumentus ir informaciją:
patikrinti pagrindinius asmens duomenis.
Priežiūros institucija prireikus turi teisę prašyti pateikti išplėstinį viešojo registro išrašą;
duomenis, patvirtinančius, kad jie atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus;
vartojimo kredito gavėjų kreditingumas;
sąrašą, jeigu asmuo naudojasi vartojimo kredito tarpininkų paslaugomis.“ Pakeisti Įstatymo projekto 22 straipsniu keičiamo VKĮ 22 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Priežiūros institucija atsisako įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, jeigu asmuo neatitinka šiame įstatyme ir priežiūros institucijos teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nepateikia teisės aktuose nurodytų dokumentų ir (arba) informacijos, pateikia ne visą informaciją ir (arba) dokumentus ir per nustatytą terminą dokumentų ir (arba) informacijos nepapildo, pateikia neteisingą informaciją.“ Atsižvelgti. Argumentai:
Žr. pirmiau Biudžeto ir finansų komiteto teikiamą pasiūlymą dėl Seimo kanceliarijos Teisės departamento15 pastabos. 9.
Filipovi-čienė, Darius Ulickas, 2015-09-0822 Argumentai: Įstatymo projekto 22 straipsniu yra keičiamas VKĮ 22 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatytas terminas sprendimui dėl asmens įrašymo į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašymo yra ilginamas dvigubai (nuo 15 iki 30 darbo dienų), šio straipsnio 10 dalyje nustatytas terminas vartojimo kredito davėjo, išbraukto iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, įrašymo į sąrašą pašalinus išbraukimo iš sąrašo priežastis yra ilginamas 6 kartus (nuo 5 iki 30 darbo dienų). Analogiškai ilginami ir nustatyti terminai sprendimui nuo papildomos informacijos gavimo dienos priėmimui. Kaip pastebėta ir Europos teisės departamento išvadoje, Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nenurodyta, kodėl galiojančiame VKĮ nustatyti terminai turėtų būti taip ženkliai ilginami. Įstatymo projekte numatyti nepagrįstai ilgi terminai yra reikšmingas apsunkinimas verslui, todėl nesant objektyvių priežasčių šių terminų ilginimui, siūloma palikti šiuo metu nustatytus terminus priežiūros institucijos veiksmams atlikti. Pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo projekto 22 straipsniu keičiamo VKĮ 22 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Priežiūros institucija, išnagrinėjusi asmens prašymą ir pateiktus dokumentus,
ne vėliau kaip per 30 15 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos priima sprendimą įrašyti arba atsisakyti įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ir apie tai raštu praneša pareiškėjui.
Jei priežiūros institucija paprašo papildomų dokumentų ir (arba) informacijos, reikalingos sprendimui priimti, arba juos savo iniciatyva pateikia prašymą dėl įrašymo į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą pateikęs asmuo ir (arba) priežiūros institucija dėl informacijos pateikimo kreipiasi į šio įstatymo 22² straipsnyje nurodytus asmenis, sprendimą įrašyti arba atsisakyti įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ji priima ne vėliau kaip per
dokumentų gavimo dienos.“ Pakeisti Įstatymo projekto 22 straipsniu keičiamo VKĮ 22 straipsnio 10 dalį ir ją išdėstyti taip:
„10. Priežiūros institucija, gavusi iš vartojimo kredito davėjo rašytinę
informaciją, kad pašalintos priežastys, dėl kurių jis buvo laikinai išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, ne vėliau kaip per 5
įrašo vartojimo kredito davėją į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Jei priežiūros institucija paprašo papildomų dokumentų ir (arba) informacijos, reikalingos sprendimui priimti, ir (arba) juos savo iniciatyva pateikia vartojimo kredito davėjas, priežiūros institucija sprendimą įrašyti arba atsisakyti įrašyti asmenį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą priima ne vėliau kaip per 30 5 darbo dienųas nuo papildomos informacijos ir (arba) dokumentų gavimo dienos“. Neatsižvelgti. Argumentai:
Žr. Biudžeto ir finansų komiteto pateiktus argumentus dėl Seimo kanceliarijos Teisės departamento 35 pastabos. 10.
Filipovi-čienė, Darius Ulickas, 2015-09-0822 Argumentai: Įstatymo projekto 22 straipsnyje, kuriuo keičiamas VKĮ 22 straipsnio 7 dalies 4 punktas, numatyta, jog priežiūros institucija turi teisę motyvuotu sprendimu išbraukti vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, jei vartojimo kredito davėjas šiurkščiai pažeidė teisės aktus. Kaip nurodyta ir Teisės departamento bei Europos teisės departamento išvadose,
„šiurkštaus pažeidimo“ sąvoka neapibrėžta nei Įstatymo projekte, nei jo
aiškinamajame rašte. Vertinamoji sąvoka VKĮ įtvirtintų neapibrėžtumą, kas gali sukelti daug ginčų ateityje, todėl siūloma tokį vertinamąjį kriterijų išbraukti. Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 22 straipsniu keičiamo VKĮ 22 straipsnio 7 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „4) vartojimo kredito davėjas šiurkščiai pažeidė teisės aktus arba per vienerius metus pakartotinai padarė pažeidimą, už kurį jam buvo pritaikyta šiame įstatyme nustatyta poveikio priemonė bauda;“ Atsižvelgti iš dalies. Pasiūlymas:
Žr. Biudžeto ir finansų komiteto pasiūlymą dėl Seimo kanceliarijos Teisės departamento 15 pastabos. 11. Seimo nariai Valdas Skarbalius, Vilija Filipovi-čienė, Darius Ulickas, 2015-09-0823 Argumentai: Įstatymo projektu siūloma papildyti VKĮ nauju 22¹ straipsniu „Teisių ir pareigų pagal vartojimo kredito sutartis perleidimas“. Šio straipsnio 2 dalimi priežiūros institucijai suteikiama teisė išbraukus vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, įpareigoti vartojimo kredito davėją perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis kitam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui.
Teisės departamento išvadoje pagrįstai abejojama siūlomo reguliavimo įgyvendinamu, be to, toks reguliavimas nepagrįstai suvaržytų vartojimo kreditų davėjų teisę disponuoti savo turtu, neadekvačiai išplėstų priežiūros institucijos teises kištis į privačių bendrovių komercinę veiklą ir spręsti, kuriai kitai bendrovei perduoti turtą ir kokiomis sąlygomis. Priežiūros institucijai negali būti suteikiamos tokios teisės, kurias gali turėti tik teismas, todėl siūloma išbrauti šio straipsnio 2 ir 3 dalis. Pasiūlymai:
Išbraukti Įstatymo projekto 23 straipsniu siūlomo papildyti VKĮ 22¹ straipsnio 2 ir 3 dalis:
„2. Priežiūros institucija, išbraukusi vartojimo kredito davėją iš viešojo
vartojimo kredito davėjų sąrašo šio įstatymo 22 straipsnio 7 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytais pagrindais, turi teisę įpareigoti vartojimo kredito davėją perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis kitam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui. 3. Teisių ir pareigų pagal vartojimo kredito sutartis perleidimo tvarką nustato priežiūros institucija.“ Neatsižvelgti. Argumentai:
Pažymėtina, kad įstatymo projekto 23 straipsnyje dėstomame keičiamo įstatymo 22¹ straipsnyje siūloma nustatyti priežiūros institucijos teisę įpareigoti iš viešųjų vartojimo kredito davėjų sąrašų išbrauktą vartojimo kredito davėją perleisti teises ir pareigas pagal galiojančias vartojimo kredito sutartis kita vartojimo kredito davėjui siekiant užtikrinti vartotojų apsaugą pagal Įstatymą net tuo atveju, kai vartojimo kredito davėjas yra braukiamas iš viešųjų vartojimo kredito davėjų sąrašų.
Priešingu atveju, išbraukus vartojimo kredito davėją iš sąrašų, vartotojams, kurių vartojimo kredito sutartys liktų galioti, nebebūtų taikomos Įstatyme įtvirtintos apsaugos priemonės (maksimali netesybų riba, sąlyginis sutarties nutraukimas vartojimo kredito davėjo iniciatyva ir pan.). 12. Seimo nariai Valdas Skarbalius, Vilija Filipovi-čienė, Darius Ulickas, 2015-09-0832 Argumentai:
Šiuo metu VKĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreiptis į priežiūros instituciją dėl galimo VKĮ pažeidimo turi tik vartotojų asociacijos, todėl ne vartotojų asociacijoms siunčiant pranešimus su įrodymais apie VKĮ pažeidimus į juos yra nereaguojama, kadangi teisė kreiptis į priežiūros instituciją įstatyme nėra numatyta. Siūloma numatyti, kad į priežiūros instituciją dėl galimo VKĮ pažeidimo galėtų kreiptis visos asociacijos, kas padėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi VKĮ nuostatų. Pasiūlymai:
Papildyti Įstatymo projekto 32 straipsnį dėl VKĮ 29 straipsnio 1 dalies pakeitimo ir ją išdėstyti taip: „1. Kreiptis į priežiūros instituciją dėl galimo šio įstatymo pažeidimo turi teisę kredito gavėjai, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, vartotojų asociacijos (toliau - pareiškėjai), pateikdami priežiūros institucijai prašymą raštu.“ Neatsižvelgti.
Argumentai: Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad įstatymo projekte įtvirtinus siūlomą pakeitimą, į priežiūros tarnybą galėtų kreiptis įvairios asociacijos, kurios tokiu atveju turėtų galimybę piktnaudžiauti teise teikti priežiūros institucijai skundus (pavyzdžiui, siekdami pakenkti ar trukdyti konkurentui, siekdami naudos sau ir pan.). Tuo tarpu įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi siekiama apginti vartotoją nuo galimo įstatymo pažeidimo. 13. Seimo nariai Valdas Skarbalius, Vilija
363738 Argumentai: VKĮ numatyta, kad priežiūros institucija, atlikusi įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, priima nutarimą. Toks reguliavimas yra tinkamas ir pagrįstas, argumentų, kodėl priežiūros institucijai turėtų būti suteikiama teisė priimti ne tik nutarimus, bet ir sprendimus, t. y. vienasmenius aktus, nėra pateikta. Priežiūros institucija, ypač tais atvejais, kai sprendžiama dėl atsakomybės, turėtų priimti nutarimus kaip yra ir šiuo metu, o ne sprendimus, kurie priimami vieno asmens ir neužtikrinant nešališko, kolegialaus nagrinėjimo, todėl siūloma keisti įstatymo projektą išbraukiant teisę priežiūros institucijai priimti sprendimus. Pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo projekto 34 straipsniu keičiamą VKĮ 33 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „33 straipsnis. Nutarimas (sprendimas) atlikus šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą 1.
Priežiūros institucija, atlikusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, priima nutarimą (sprendimą), kuriame turi būti nurodyta:
posėdžio sekretorius, šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūros dalyviai ir kiti dalyvavę suinteresuoti asmenys;
duomenys;
paaiškinimai ir jų įvertinimas;
būtina įvykdyti;
procedūrą, turi teisę priimti šiuos sprendimus:
veiksmus;
pažeidimas. 3. Šiame straipsnyje nurodytas priežiūros institucijos nutarimas (sprendimas) per 3 darbo dienas nuo jo priėmimo registruotu laišku išsiunčiamas pareiškėjui ir asmeniui, dėl kurio šis nutarimas (sprendimas) priimtas.“ Pakeisti Įstatymo projekto 36 straipsniu keičiamą VKĮ 35 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „35 straipsnis.
Viešas skelbimas Priežiūros institucija, šio įstatymo 33 straipsnyje nurodytame nutarime (sprendime) konstatavusi, kad asmuo pažeidė šio įstatymo reikalavimus, apie tai skelbia viešai savo interneto svetainėje praėjus 30 kalendorinių dienų po nutarimo (sprendimo) priėmimo. Jeigu per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo (sprendimo) priėmimo asmuo, dėl kurio veiksmų nutarimas (sprendimas) priimtas, apskundžia jį teismui, priežiūros institucija apie šio įstatymo nuostatų pažeidimą viešai savo interneto svetainėje skelbia pasibaigus teismo procesui.“ Pakeisti Įstatymo projekto 37 straipsniu keičiamą VKĮ 36 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„36 straipsnis. Priežiūros institucijos nutarimo (sprendimo) vykdymas
turi būti įvykdytas ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kurią šio įstatymo reikalavimus pažeidusiam asmeniui jis buvo įteiktas. Apskundus priežiūros institucijos nutarimą (sprendimą) dėl baudos skyrimo, bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos. 2. Priežiūros institucijos nutarimas (sprendimas) yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Priežiūros institucijos nutarimas (sprendimas) gali būti pateikiamas vykdyti ne vėliau kaip per trejus metus nuo jo priėmimo dienos.“ Pakeisti Įstatymo projekto 38 straipsniu keičiamą VKĮ 37 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „37 straipsnis. Priežiūros institucijos nutarimo (sprendimo) apskundimas 1.
Asmuo, nesutinkantis su priežiūros institucijos nutarimu (sprendimu), turi teisę per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo (sprendimo) priėmimo dienos apskųsti jį teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. 2. Kreipimasis į teismą sustabdo priežiūros institucijos nutarimo (sprendimo) dėl baudos skyrimo vykdymą.“ Neatsižvelgti. Argumentai:
Pažymėtina, kad tai, kokį dokumentą, t. y. sprendimą ar nutarimą, priima institucija, priklauso nuo jos organizacinės struktūros, valdymo sudėties, funkcijų pasiskirstymo ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad priimamų dokumentų pavadinimai gali skirtis priklausomai nuo to, vienasmenis ar kolegialus organas priima atitinkamą sprendimą, įstatymo projektu siūlomi techniniai pakeitimai, t. y. greta žodžio „nutarimas“ įrašyti žodį „(sprendimas)“. Be to, ir šiuo metu galiojančio įstatymo 33 straipsnio nuostatos nedraudžia priimti vienasmenį sprendimą, kadangi lingvistinė ir sisteminė Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies analizė akivaizdai pagrindžia, kad įstatymų leidėjas šioje nuostatoje skliaustelius naudoja alternatyvai, o ne sukonkretinimui nurodyti. Tokią skliaustelių naudojimo reikšmę pagrindžia ir kiti įstatymo 33 straipsnio 1 dalies punktai, pavyzdžiui, įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad priimame nutarime turi būti nurodyti „asmens, dėl kurio veiksmų (neveikimo) buvo priimtas nutarimas, duomenys“. Akivaizdu, kad žodžiai „veiksmai“ ir
„neveikimas“ turi priešingas reikšmes, todėl žodis „neveikimas“ negali
detalizuoti žodžio „veiksmai“. Taigi įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtina nuostata reiškia, kad priimame nutarime turi būti nurodyti jį priėmusio asmens arba kolegialaus organo duomenys. 14.
Filipovi-čienė, Darius Ulickas, 2015-09-0835 Argumentai: Įstatymo projekto 35 straipsniu keičiamo VKĮ 34 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose siūloma nustatyti, kad priežiūros institucija už šio įstatymo pažeidimus turi teisę skirti baudas, kurių dydis būtų skaičiuojamas procentais nuo asmenų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Teisės departamento išvadoje pateikta pagrįsta pastaba, jog galimi atvejai, kai asmenys padarytų pažeidimus jų pirmųjų finansinių metų eigoje ir tokiu atveju, iš Įstatymo projekto nuostatų lieka neaišku, kokio dydžio baudos būtų skiriamos tokiems asmenims. Taip pat manytina, kad Įstatymo projekte numatytas baudų dydis neatitinka protingumo ir teisingumo principų. Baudos, numatytos VKĮ, didintinos, tačiau neturėtų būti nepakeliamos verslui ir padidintos daugiau nei 2 kartus. Įstatymo projekte siūloma išbraukti nuostatą, pagal kurią teismas, išnagrinėjęs skundą dėl priežiūros institucijos nutarimo skirti baudą, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę baudą, negu šiame straipsnyje numatyta minimali bauda. Kaip teisingai pastebėta Teisės departamento išvadoje, pagal siūlomą teisinį reguliavimą priežiūros institucijai skiriant poveikio priemones už įstatymo pažeidimus būtų suteikiami didesni įgaliojimai nei teismui. Tik teismas Lietuvoje vykdo teisingumą ir tik teismas, o ne priežiūros institucija, išnagrinėjęs bylą ir išsamiai įsigilinęs į konkretų atvejį, atsižvelgus į visas aplinkybes gali nustatyti ar asmeniui taikoma sankcija yra proporcinga. Todėl įstatyme paliktina šiuo metu esanti nuostata, kuri suteikia teisę teismui skirti mažesnę nei VKĮ numatytą sankciją. Pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo projekto 35 straipsniu keičiamą VKĮ 34 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „34 straipsnis. Atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus 1.
Priežiūros institucija turi teisę asmenims skirti šias baudas:
reikalingus šio įstatymo pažeidimui tirti, nevykdymą ar netinkamą vykdymą, jeigu prieš tai asmuo buvo įspėtas dėl šio reikalavimo nevykdymo – iki 2 896 eurų;
netinkamą vykdymą – iki 1 procento bendrųjų metinių veiklos pajamų praėjusiais finansiniais metais arba iki 1448 eurų už kiekvieną nurodymo nevykdymo ar netinkamo vykdymo dieną;
operatoriaus veikla, jeigu asmuo yra laikinai išbrauktas iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo ar viešojo tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašo, – iki 2 procentų bendrųjų metinių veiklos pajamų praėjusiais finansiniais metais 17 500 eurų;
pagrindu priimtų teisės aktų pažeidimus
saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, priežiūros institucija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali taikyti įspėjimą. 5. Skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bauda mažinama nuo jos vidutinio iki minimalaus dydžio, o kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bauda didinama nuo jos vidutinio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos mažinimas ar didinimas motyvuojamas priežiūros institucijos nutarime (sprendime). 6. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padaręs pažeidimą asmuo savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms atsirasti, nutraukė pažeidimą, bendradarbiavo su priežiūros institucija tyrimo metu, atlygino nuostolius ir (ar) pašalino padarytą žalą. Priežiūros institucija gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes. 7. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padaręs pažeidimą asmuo kliudė atlikti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus. 8.
teismas, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių bauda asmeniui, kuris pažeidė šį įstatymą, būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę baudą, negu šiame straipsnyje nustatyta minimali bauda.“ Atsižvelgti iš dalies. Argumentai:
Pažymėtina, kad įstatymo projekto 35 straipsniu keičiamo Įstatymo 34 straipsnio nuostatos buvo išsamiai ir detaliai apsvarstytos Darbo grupėje ir apsispręsta dėl nuostatų, kurios ir pateiktos įstatymo projekte. Pasiūlymas: Žr. pirmiau teikiamus Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pasiūlymus dėl Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje teikiamų 22 ir 23 pastabų. 15. Seimo narys Povilas Gylys,
3 Argumentai: 2015 m. rugsėjo 09 d. Lietuvos bankas apžvelgė naujausias tendencijas Lietuvos vartojimo kredito rinkoje. Duomenys rodo, kad sparčiai daugėja teikiamų didesnių nei 290 eurų kreditų, toliau auga pradelstų mokėjimų skaičius ir suma, daugėja atvejų, kai skola perduodama išieškoti tretiesiems asmenims; vartojimo kreditus gauna ir tie asmenys, kurie neturi pajamų; vėluojamų grąžinti kreditų skaičius auga; kas ketvirtas galiojantis kreditas pratęstas bent vieną kartą, iš jų net 40 proc. pratęsta penkis ir daugiau kartų; vis daugiau klientų perduodama skolų išieškotojams ir teismams – 2015 m. birželio 30 d. duomenimis išieškoti perduota 136,4 tūkst. vartojimo kredito sutarčių; itin sparčiai daugėja ir vartojimo kredito davėjų inicijuojamų klientų turto areštų. Akivaizdu, kad skolinama neatsakingai, kad paskolas ir toliau gauna neturintys jokių pajamų asmenys. Todėl daugėja atvejų, kad dėl problemų, kurias kelia nežabotas greitųjų kreditų įmonių elgesys, jauni asmenys atsiduria socialiniame užribyje (narkomanija, alkoholizmas, savižudybės, emigracija).
Valstybės pareiga ginti vartotojus kyla ir iš Konstitucijos 46 str. Pasiūlymas: Papildyti įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalį nauju 7 punktu ir jį išdėstyti taip „7) Prieš sudarant kitą vartojimo kredito sutartį, vartojimo kredito davėjas sutarties pasirašymą atideda 48 valandoms.“ Nepritarti Argumentai:
Vartojimo kredito gavėjų interesų apsaugą įstatymo projekte XIIP-3370 numatoma užtikrinti šiomis nuostatomis, kurioms pritarė Biudžeto ir finansų komitetas:
1) įstatymo projekto iniciatorių teikiamo įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalimi, 10 straipsnio 2 dalimi ir
„nusiraminimo laikotarpį“ ir vartojimo kredito gavėjo teises bei pareigas per
šį laikotarpį;
2) įstatymo projekto iniciatorių teikiamo įstatymo projekto kitomis nuostatomis, kuriomis užtikrinama, kad vartojimo paskolos būtų suteikiamos tik kreditingumo reikalavimus atitinkantiems asmenims ir įtvirtinama teisė kiekvienam fiziniam asmeniui priežiūros institucijai pateikti prašymą neleisti jam sudaryti vartojimo kredito sutarčių įrašant į Asmenų, dėl kurių yra pateikti tokie prašymai, sąrašą. Be to, asmeniui, piktnaudžiaujančiam teise sudaryti vartojimo kredito sutartis, teismas įstatymų nustatyta tvarka gali uždrausti sudaryti tokias sutartis. Šiais ir visais kitais įstatymo projekte XIIP-3370 numatomais vartojimo kredito teisinio reguliavimo sugriežtinimais būtų apsaugoti vartotojų interesai. 16. Seimo narys Povilas Gylys, 2015-09-29 Argumentai:
Atsižvelgiant į tai, jog reklama, kurioje yra piktnaudžiaujama žmonių pasitikėjimu, jų patirties ar žinių stoka, yra draudžiama. O iš aukščiau pateiktų argumentų, įrodančių neatsakingo skolinimo pasekmes, akivaizdu, kad jaunas žmogus, juo labiau moksleivis, gyvenimiškos patirties stokoja.
Moksliniais tyrimais yra grįstas ir Lietuvos žmonių finansinis neišprusimas. Pasiūlymas: Papildyti įstatymo projekto 4 straipsnio 7 dalį nauju 6 punktu ir jį išdėstyti taip:
„6) Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių transliuotojų ir
retransliuotojų transliuojamose programose nuo 6 valandos iki 22 valandos (išskyrus tiesiogiai ir ištisai transliuojamus ar retransliuojamus tarptautinius meno, kultūros ar sporto renginius).“ Nepritarti Argumentai: Įstatymo projekto XIIP-3370 4 straipsniu, kuriam pritarė Biudžeto ir finansų komitetas, numatomi nestandartiniai ir pakankamai griežti reikalavimai vartojimo kredito sutarties reklamai, tarp jos ir reklamai visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje. 17. Seimo narys Povilas Gylys, 2015-09-29 Argumentai:
Šiuo pasiūlymu eliminuojamas kredito ėmimas kito asmens vardu, sukčiavimas iš įkalinimo įstaigų, kredito suteikimas nepilnamečiams bei apsvaigusiems asmenims. Pasiūlymas parengtas atsižvelgus į Vyriausybės išsakytas pastabas. Šiuo pasiūlymu sutarties sudarymas nuotoliniu būdu nėra ribojamas. Asmenys ir toliau galės sutartis sudaryti nuotoliniu būdu, tačiau pinigų pervedimas turėtų vykti tik po to, kai kreditą išduodanti įstaiga nustatytų asmens tapatybę tiesiogiai. Pasiūlymas: 25²straipsnį papildyti nauja 4 dalimi ir ją išdėstyti taip: „4. Po kredito sutarties sudarymo tarp vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo, pinigų suma į kredito gavėjo nurodytą sąskaitą patenka tiesiogiai nustačius asmens tapatybę.“ Nepritarti Argumentai:
Tokia nuostata iš esmės paneigia galimybę sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu, todėl manytina, kad ji neatitinka galiojančio įstatymo nuostatų dėl vartojimo kredito sutarčių nuotoliniu būdu sudarymo ir atitinkamų Direktyvos 2008/48/EB nuostatų. 6.
komitetų, komisijų pasiūlymai: nepaskirti. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai. 7.1. Sprendimas (pagal Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas Seimo statuto
komiteto patobulintam įstatymo projektui, komiteto išvadoms ir toliau pateiktam pasiūlymui. 7.2. Pasiūlymai: Patikslinti įstatymo projekto 43 straipsnio 1 dalį taip:
„1. Šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnį, įsigalioja 2015 m.
lapkričio 1 d. 2015 m. gruodžio 1 d.“
8Balsavimo rezultatai: už - 9; prieš - 0;
susilaikė - 2. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Andrius Palionis, Kęstutis Glaveckas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepateikta. PRIDEDAMA: Komiteto siūlomas patobulintas įstatymo projektas ir jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas Petras Narkevičius [1] http://www.europarl.europa.eu/document/activities/cont/201201/20120130ATT36564/20120130ATT36564EN.pdf , psl. 7 ir 8. [2] http://curia.europa.eu/juris/liste.jsf?language=lt&jur=C,T,F&num=C-565/12&td=ALL [3] Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki šios dienos Lietuvos banko vartojimo kredito davėjams paskirtų baudų suma yra didesnė kaip 155 000 Eur, tačiau iki šiol apie 100 000 Eur sumą, t. y. 2/3 bendros paskirtų baudų sumos, Lietuvos bankas nėra paskelbęs viešai (įvardindamas konkretų pažeidėją, pažiedimo esmę ir baudos skyrimo aplinkybes) kadangi to neleidžia šiuo metu galiojantis Įstatymas. [4] http://curia.europa.eu/juris/liste.jsf?language=lt&jur=C,T,F&num=C-565/12&td=ALL