Projekto lyginamasis variantas
Pakeisti 2 straipsnio 14 punktą ir jį išdėstyti taip:
„14. Vartojimo kredito gavėjas (vartotojas) – fizinis asmuo, sulaukęs 21 metų
amžiaus, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Vartojimo kredito gavėju gali būti tik toks asmuo, kuris gauna realias pajamas ir nėra įrašytas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas. 2 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas 1.Pakeisti 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo
kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamojeuose duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose atlikęs patikrinimą. Vartojimo kredito gavėjo pateikta informacija privalo būti patikrinta mokumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsta kitais dokumentais. Vartojimo kredito gavėjo mokumo patikrinimas mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.“ 2.Papildyti 8 straipsnį nauja 2 dalimi: „Prieš sudarant kitą vartojimo kredito sutartį, vartojimo kredito davėjas sutarties pasirašymą atideda 48 valandoms.“
straipsnio 2 dalies pakeitimas Pakeisti 21 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 36 procentųai.“
papildymas 25¹ straipsniu Papildyti įstatymą 25¹ straipsniu ir jį išdėstyti taip: „25¹ straipsnis. Reikalavimai skolinimui
paskolos davėjų suteikta vartojimo kreditų suma negali būti didesnė kaip 1000 eurų per dvylikos mėnesių laikotarpį. 2.Šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų laikymąsi privalo užtikrinti priežiūros institucija.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. RESPUBLIKOS PREZIDENTAS Teikia: Seimo narys Povilas Gylys
Projekto XIIP–2963(2) lyginamasis variantas
Pakeisti 2 straipsnio 14 punktą ir jį išdėstyti taip:
„14. Vartojimo kredito gavėjas (vartotojas) – fizinis asmuo, sulaukęs 21 metų
amžiaus, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Vartojimo kredito gavėju gali būti tik toks asmuo, kuris gauna realias pajamas ir nėra įrašytas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas. 2 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas 1.Pakeisti 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo
kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamojeuose duomenų bazėje registruose ir informacinėse sistemose atlikęs patikrinimą. Vartojimo kredito gavėjo pateikta informacija privalo būti patikrinta mokumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsta kitais dokumentais. Vartojimo kredito gavėjo mokumo patikrinimas mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.“ 2.Papildyti 8 straipsnį nauja 2 dalimi: „Prieš sudarant kitą vartojimo kredito sutartį, vartojimo kredito davėjas sutarties pasirašymą atideda 48 valandoms.“
straipsnio 2 dalies pakeitimas Pakeisti 21 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 36 procentųai.“
papildymas 25¹ straipsniu Papildyti įstatymą 25¹ straipsniu ir jį išdėstyti taip: „25¹ straipsnis. Reikalavimai skolinimui
tapatybę ir pasirašius sutartį. 2.Šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų laikymąsi privalo užtikrinti priežiūros institucija.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. RESPUBLIKOS PREZIDENTAS Teikia Seimo nariai: Povilas Gylys Aurelija Stancikienė
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai: 2012 m. lapkričio mėnesį Lietuvos bankas atliko tyrimą, iš kurio paaiškėjo, kad vidutinė metinė paskolos kaina, kurią sumoka vartotojai greitųjų kreditų bendrovėms, vidutiniškai yra 216 procentų ir tai 10-18 kartų viršija tą kainą, kurią sumoka finansų įstaigų (bankų, kredito unijų, lizingo bendrovių) klientai, todėl galima teigti, kad greitųjų kreditų bendrovių nustatyta kaina nėra nei protinga, nei teisinga. Analizuojant greitųjų kreditų bendrovių reklamos, viešųjų ryšių kampanijas matyti, kad jos yra itin intensyvios, jose apstu klaidinančios, tikrovės neatitinkančios informacijos. Paskolos, kurias reklamuoja šios bendrovės, dažniausiai reklamuojamos kaip pigios arba net nemokamos ir tai klaidina vartotojus. Iš Lietuvos banko tyrimo matyti, kad greitųjų paskolų rinka auga du-tris kartus per metus ir 2012 m. lapkričio mėn. duomenimis siekė beveik 80 mln. litų. Vertinant tyrimų duomenis galima teigti, kad greitųjų kreditų bendrovių klientais yra daugiau kaip 100 tūkst. asmenų. Tuo tarpu iš esmės nėra nė vienos veiksmingos socialinės kampanijos, kurios skatintų atsakingą finansinių paslaugų pasirinkimą, atspindėtų įsipareigojimų naštą bei teisines pasekmes. Iš Lietuvos banko tyrimo matyti, kad greitųjų kreditų paslaugos apima ne tik jaunus žmones. Jomis naudojasi įvairių amžiaus grupių gyventojai, kurių didžiąją dalį – net 64 proc. - sudaro vyresni nei 25 metų asmenys. Analizuojant pradelstas sutartis aiškėja, kad daugiausiai - net 61 proc. - pradelsusių sutartis asmenys, kuriems daugiau kaip 25 metai Iš Lietuvos banko tyrimo matyti, kad net 36 proc. greitųjų kreditų bendrovių klientų yra asmenys iki 25 m.
Konsultuojantis su studentų organizacijomis, vartotojų, pensininkų organizacijomis, aiškėja, kad už jaunų žmonių prisiimtus įsipareigojimus greitųjų kreditų bendrovėms neretai reikia atsakyti tėvams arba seneliams, kurie padeda sumokėti jaunų žmonių paimtas paskolas ir didžiules palūkanas. Tokia tendencija rodo, kad dėl neatsakingo skolinimo jauniems žmonėms, klaidinančios reklamos, greitųjų kreditų bendrovių klientais prieš savo valią tampa jaunų žmonių artimieji. Vartotojų interesus ginančios organizacijos spartų įsiskolinusių greitųjų paskolų bendrovėms skaičiaus augimą vadina socialine problema. Teigiama, kad daugelis klientų būna suklaidinti greitųjų paskolų reklamos ir tik po to, kai sudaroma vartojimo kredito sutartis, dažnai supranta, kad teks grąžinti du kartus ir didesnę sumą nei ta, kurią gavo iš greitųjų paskolų bendrovės. Paėmęs nedidelę paskolą, pvz. automobiliui ar buitinei technikai įsigyti, vidutines pajamas gaunantis asmuo turėtų grąžinti didžiąją dalį savo ar šeimos ūkio pajamų. Tokiu atveju, net ir turėdamas darbą ir pajamas, dėl nesąžiningos paskolos kainos 10-20 tūkst. litų paskolą vieneriems metams ar ilgesniam laikotarpiui paėmęs dirbantis asmuo iš esmės priartėtų prie skurdo ribos, būtų sutrikdytas jo mokumas. Lietuvos bankas savo nutarimais nustato atsakingo skolinimosi tvarką, vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimą, taisykles, kuriomis vartojimo kredito davėjai privalo vadovautis prieš tai, kai bus priimtas sprendimas išduoti vartojimo kreditą. Analizuojant Lietuvos banko teisės aktus matyti, kad Lietuvos banko sprendimai skirti tam, kad būtų apsaugoti vartojimo kredito davėjų - kredito įstaigų ir privačių įmonių, išduodančių smulkiuosius kreditus, interesai.
Nei galiojantys įstatymai, nei Lietuvos banko nutarimai neapsaugo vartotojų nuo nesąžiningos reklamos ir nuo neprotingos, nepagrįstos vartojimo kredito kainos. Vartotojų teises ginančių organizacijų bei Lietuvos banko veikla šviečiant finansinių paslaugų vartotojus neatsveria tų reklamos ir viešųjų ryšių kampanijų, kurias organizuoja greitųjų kreditų bendrovės. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Įstatymo projekto iniciatorius Seimo narys Povilas Gylys. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Galiojančiame Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punkte numatyta: „14. Vartojimo kredito gavėjas (vartotojas) – fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms.“ Galiojančiame Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas,
vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Vartojimo kredito gavėjo mokumo patikrinimas mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.“ Galiojančiame Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 ir 2 dalyse numatyta:
“1. Bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti
sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. 2.
nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų”. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama: Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad bendra vartojimo kredito kaina negalėtų viršyti daugiau kaip 36 proc. Manau, kad šis dydis atitinka šalies visuomenės finansines galimybes, yra teisingas ir užtikrina vartojimo kredito gavėjų ir vartojimo kredito davėjų interesų pusiausvyrą. Šis dydis pasirinktas atsižvelgiant į tai, kad vidutinė metinė paskolos kaina finansų įstaigose – bankuose, kredito unijose – yra 12-24 proc. Vartojimo kredito kainų lubos apsaugotų menkesnes finansines žinias apie finansines paslaugas turinčių žmonių interesus, apsaugotų šalies visuomenę nuo nepagrįstų sprendimų pasirenkant finansines paslaugas. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito gavėjas gali būti tik fizinis asmuo, sulaukęs 21 metų amžiaus, o taip pat tik toks asmuo, kuris gauna realias pajamas ir nėra įrašytas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas. Iš gyventojų skundų, laiškų bei istorijų viešoje erdvėje yra žinoma, kad vartojimo kreditai išdavinėjami darbo ir pajamų neturintiems jaunuoliams, priklausomybės problemų turintiems asmenims. Tokie žmonės (kredito gavėjai) įsisuka į ydingą skolinimosi ratą – vieną skolą dengia kito kredito sąskaita. Sukantis šiam ydingam ratui susidaro suma, kuri griauna visos šeimos ekonomiką, nes neatsakingas skolinimas jauniems žmonėms greitųjų kreditų bendrovių klientais prieš savo valią paverčia ir artimuosius. Tokių istorijų Lietuvoje tūkstančiai. Vadinasi, ir tūkstančiai sugriautų ar bent apgriautų likimų. Įgyvendinus šį projektą tikimasi apsaugoti žmones bei jų šeimas nuo didelių problemų ir net mirčių. 5.
teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta: Priėmus Įstatymą neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:
Įstatymo priėmimas įtakos kriminogeninei situacijai, korupcijai, verslo sąlygoms neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Priimti įstatymai tiesioginės įtakos verslo sąlygoms ir verslo plėtrai neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Priėmus Įstatymo projektą kitų teisės aktų keisti ar panaikinti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų, atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos teisės normas. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti: Nereikės. 12.
biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais): Papildomų lėšų iš valstybės biudžeto šis projektas nepareikalaus. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:
Nėra. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyną „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis:
„Vartojimo kreditas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone,
reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: Nėra. Teikia: Seimo narys Povilas Gylys
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai: 2012 m. lapkričio mėnesį Lietuvos bankas atliko tyrimą, iš kurio paaiškėjo, kad vidutinė metinė paskolos kaina, kurią sumoka vartotojai greitųjų kreditų bendrovėms, vidutiniškai yra 216 procentų ir tai 10-18 kartų viršija tą kainą, kurią sumoka finansų įstaigų (bankų, kredito unijų, lizingo bendrovių) klientai, todėl galima teigti, kad greitųjų kreditų bendrovių nustatyta kaina nėra nei protinga, nei teisinga. Analizuojant greitųjų kreditų bendrovių reklamos, viešųjų ryšių kampanijas matyti, kad jos yra itin intensyvios, jose apstu klaidinančios, tikrovės neatitinkančios informacijos. Paskolos, kurias reklamuoja šios bendrovės, dažniausiai reklamuojamos kaip pigios arba net nemokamos ir tai klaidina vartotojus. Iš Lietuvos banko tyrimo matyti, kad greitųjų paskolų rinka auga du-tris kartus per metus ir 2012 m. lapkričio mėn. duomenimis siekė beveik 80 mln. litų. Vertinant tyrimų duomenis galima teigti, kad greitųjų kreditų bendrovių klientais yra daugiau kaip 100 tūkst. asmenų. Tuo tarpu iš esmės nėra nė vienos veiksmingos socialinės kampanijos, kurios skatintų atsakingą finansinių paslaugų pasirinkimą, atspindėtų įsipareigojimų naštą bei teisines pasekmes. Iš Lietuvos banko tyrimo matyti, kad greitųjų kreditų paslaugos apima ne tik jaunus žmones. Jomis naudojasi įvairių amžiaus grupių gyventojai, kurių didžiąją dalį – net 64 proc. - sudaro vyresni nei 25 metų asmenys. Analizuojant pradelstas sutartis aiškėja, kad daugiausiai - net 61 proc. - pradelsusių sutartis asmenys, kuriems daugiau kaip 25 metai Iš Lietuvos banko tyrimo matyti, kad net 36 proc. greitųjų kreditų bendrovių klientų yra asmenys iki 25 m.
Konsultuojantis su studentų organizacijomis, vartotojų, pensininkų organizacijomis, aiškėja, kad už jaunų žmonių prisiimtus įsipareigojimus greitųjų kreditų bendrovėms neretai reikia atsakyti tėvams arba seneliams, kurie padeda sumokėti jaunų žmonių paimtas paskolas ir didžiules palūkanas. Tokia tendencija rodo, kad dėl neatsakingo skolinimo jauniems žmonėms, klaidinančios reklamos, greitųjų kreditų bendrovių klientais prieš savo valią tampa jaunų žmonių artimieji. Vartotojų interesus ginančios organizacijos spartų įsiskolinusių greitųjų paskolų bendrovėms skaičiaus augimą vadina socialine problema. Teigiama, kad daugelis klientų būna suklaidinti greitųjų paskolų reklamos ir tik po to, kai sudaroma vartojimo kredito sutartis, dažnai supranta, kad teks grąžinti du kartus ir didesnę sumą nei ta, kurią gavo iš greitųjų paskolų bendrovės. Paėmęs nedidelę paskolą, pvz. automobiliui ar buitinei technikai įsigyti, vidutines pajamas gaunantis asmuo turėtų grąžinti didžiąją dalį savo ar šeimos ūkio pajamų. Tokiu atveju, net ir turėdamas darbą ir pajamas, dėl nesąžiningos paskolos kainos 10-20 tūkst. litų paskolą vieneriems metams ar ilgesniam laikotarpiui paėmęs dirbantis asmuo iš esmės priartėtų prie skurdo ribos, būtų sutrikdytas jo mokumas. Lietuvos bankas savo nutarimais nustato atsakingo skolinimosi tvarką, vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimą, taisykles, kuriomis vartojimo kredito davėjai privalo vadovautis prieš tai, kai bus priimtas sprendimas išduoti vartojimo kreditą. Analizuojant Lietuvos banko teisės aktus matyti, kad Lietuvos banko sprendimai skirti tam, kad būtų apsaugoti vartojimo kredito davėjų - kredito įstaigų ir privačių įmonių, išduodančių smulkiuosius kreditus, interesai.
Nei galiojantys įstatymai, nei Lietuvos banko nutarimai neapsaugo vartotojų nuo nesąžiningos reklamos ir nuo neprotingos, nepagrįstos vartojimo kredito kainos. Vartotojų teises ginančių organizacijų bei Lietuvos banko veikla šviečiant finansinių paslaugų vartotojus neatsveria tų reklamos ir viešųjų ryšių kampanijų, kurias organizuoja greitųjų kreditų bendrovės. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Įstatymo projekto iniciatorius Seimo narys Povilas Gylys. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Galiojančiame Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punkte numatyta: „14. Vartojimo kredito gavėjas (vartotojas) – fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms.“ Galiojančiame Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas,
vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Vartojimo kredito gavėjo mokumo patikrinimas mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.“ Galiojančiame Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 ir 2 dalyse numatyta:
“1. Bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti
sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. 2.
nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų”. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama: Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad bendra vartojimo kredito kaina negalėtų viršyti daugiau kaip 36 proc. Manau, kad šis dydis atitinka šalies visuomenės finansines galimybes, yra teisingas ir užtikrina vartojimo kredito gavėjų ir vartojimo kredito davėjų interesų pusiausvyrą. Šis dydis pasirinktas atsižvelgiant į tai, kad vidutinė metinė paskolos kaina finansų įstaigose – bankuose, kredito unijose – yra 12-24 proc. Vartojimo kredito kainų lubos apsaugotų menkesnes finansines žinias apie finansines paslaugas turinčių žmonių interesus, apsaugotų šalies visuomenę nuo nepagrįstų sprendimų pasirenkant finansines paslaugas. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito gavėjas gali būti tik fizinis asmuo, sulaukęs 21 metų amžiaus, o taip pat tik toks asmuo, kuris gauna realias pajamas ir nėra įrašytas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas. Iš gyventojų skundų, laiškų bei istorijų viešoje erdvėje yra žinoma, kad vartojimo kreditai išdavinėjami darbo ir pajamų neturintiems jaunuoliams, priklausomybės problemų turintiems asmenims. Tokie žmonės (kredito gavėjai) įsisuka į ydingą skolinimosi ratą – vieną skolą dengia kito kredito sąskaita. Sukantis šiam ydingam ratui susidaro suma, kuri griauna visos šeimos ekonomiką, nes neatsakingas skolinimas jauniems žmonėms greitųjų kreditų bendrovių klientais prieš savo valią paverčia ir artimuosius. Tokių istorijų Lietuvoje tūkstančiai. Vadinasi, ir tūkstančiai sugriautų ar bent apgriautų likimų. Įgyvendinus šį projektą tikimasi apsaugoti žmones bei jų šeimas nuo didelių problemų ir net mirčių.
Siekiant šių tikslų, įstatymo projektu siūloma įtvirtinti nuostatą, kad būtų skolinama tik tiesiogiai nustačius asmens tapatybę ir pasirašius sutartį. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Priėmus Įstatymą neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Įstatymo priėmimas įtakos kriminogeninei situacijai, korupcijai, verslo sąlygoms neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Priimti įstatymai tiesioginės įtakos verslo sąlygoms ir verslo plėtrai neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Priėmus Įstatymo projektą kitų teisės aktų keisti ar panaikinti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų, atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos teisės normas. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti: Nereikės. 12.
biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais): Papildomų lėšų iš valstybės biudžeto šis projektas nepareikalaus. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:
Nėra. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyną „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis:
„Vartojimo kreditas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone,
reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: Nėra. Teikia: Seimo narys Povilas Gylys
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2015-04- Nr. Į 2015-04-20 Nr. XIIP-2963 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 2, 8 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. XIIP-2963 (toliau – Projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
punktą, kuriame apibrėžiama „vartojimo kredito gavėjo (vartotojo)“ sąvoka. Siūloma įtvirtinti, kad vartotoju būtų laikomas ne jaunesnis nei 21 metų amžiaus asmuo. Toks siūlymas nustatyti asmeniui tam tikrus kriterijus, kad jis galėtų sudaryti vartojimo kredito sutartį, vertintinas bendrajame fizinių asmenų civilinio veiksnumo kontekste. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sukanka aštuoniolika metų. Todėl (su tam tikromis išimtimis, pavyzdžiui, emancipacijos atveju) asmuo susikurti civilines teises ir prisiimti civilines pareigas, taigi ir sudaryti įvairaus pobūdžio civilines sutartis, gali nuo 18 metų. Projektu šią ribą siūloma didinti ir nustatyti, kad vartojimo kredito sutartį asmuo galėtų sudaryti nuo 21 metų amžiaus. Pažymime, kad daugelį fiziniam asmeniui žalingų veiksmų (pirkti alkoholį, tabako gaminius, žaisti azartinius žaidimus) asmuo gali atlikti sulaukęs 18 metų.
Įtvirtinus siūlomą nuostatą, jaunesnis nei 21 metų asmuo, net ir visiškai suvokdamas savo prisiimamų įsipareigojimų reikšmingumą bei turėdamas pakankamai pajamų, vis tiek negalėtų gauti vartojimo kredito. Taip pat pastebime, kad jaunesni nei 21 metų asmenys, net ir gaudami teisėtų pajamų iš darbo santykių ar kitokios veiklos, netektų galimybės gauti kreditinę kortelę. Įvertinus visa tai, manome, kad dėl to, jog Projektu būtų daroma išimtis iš CK 2.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, Projekte turėtų būti pateiktas išsamus siūlomos nuostatos pagrindimas, kodėl toks apribojimas yra tinkamas ir būtinas tikslo pasiekimui. 2. Projekto 2 straipsniu siekiama pakeisti įstatymo 8 straipsnį taip, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą kredito davėjas privalėtų gavėjo mokumą vertinti, be kita ko, registruotose ir informacinėse sistemose. Be to, vartojimo kredito gavėjo pateikta informacija papildomai turėtų būti vertinama mokumui vertinti naudojamose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsta kitais dokumentais. Pažymėtina, kad Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „Valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje. Valstybės narės, kurių teisės aktuose reikalaujama, kad kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje, gali išlaikyti šį reikalavimą“. Pagal minėtą direktyvos nuostatą kreditorius turi du būdus įvertinti vartotojo mokumą: remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija arba atlikęs patikrinimą duomenų bazėje, kai to reikia.
Pirma, pagal siūlomą Projekto variantą, vartojimo kredito gavėjo pateikta informacija visuomet privalomai turėtų būti tikrinama mokumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsta kitais dokumentais. Nei iš Projekto aiškinamojo rašto, nei iš Projekto nuostatų nėra aišku, kokiuose registruose ir kokiose informacinėse sistemose informacijos apie vartotoją paieška turėtų būti vykdoma. Taip pat nėra aišku, kokio turinio papildoma informacija galėtų būti pateikta ir kas ją būtų įpareigotas pateikti (ar vartotojas, ar jos turėtų ieškoti pats kredito davėjas), kad vartojimo kredito gavėjo pateikta informacija būtų pagrįsta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu informacija apie vartojimo kredito gavėjus jau yra tvarkoma duomenų bazėje, kurią prižiūri Lietuvos bankas. Šioje duomenų bazėje kaupiama vartojimo kredito davėjų teikiama informacija apie vartojimo kredito gavėją, paimtos vartojimo kredito paskolos dydį ir kita su vartojimo kredito paskola susijusi informacija (Paskolų rizikos duomenų bazės tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 125 (Lietuvos banko valdybos 2010 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 03-48 redakcija), II skyrius). Manome, kad tokios informacijos, kokia pateikiama minėtoje duomenų bazėje, kredito davėjui iš esmės turi visiškai pakakti siekiant įvertinti vartojimo kredito gavėjo patikimumą ir nuspręsti, ar tokiam vartotojui gali būti suteikiamas vartojimo kreditas. 3. Projekto 2 straipsnio 2 dalimi siekiama įtvirtinti, kad prieš sudarant kitą vartojimo kredito sutartį, vartojimo kredito davėjas sutarties pasirašymą privalėtų atidėti 48 valandoms.
Nors Projekto aiškinamajame rašte apie šią nuostatą neužsiminta, iš šios nuostatos formuluotės manytina, kad ji būtų taikoma vartojimo kredito gavėjo sudaromai antrai ir visoms kitoms vartojimo kredito sutartims. Darytina išvada, kad tokia norma siekiamas tikslas – suteikti vartojimo kredito gavėjui papildomo laiko apsvarstymui, ar jam iš tiesų reikia sudaryti vartojimo kredito sutartį ir įvertinus, kad ji nėra būtina, jos atsisakyti. Kita vertus, nėra aišku, kodėl nuostata siekiama sukurti įpareigojimą tik „kitai“ sudaromai vartojimo kredito sutarčiai ir kodėl toks įpareigojimas nenustatomas taip pat ir pirmai vartojimo kredito sutarčiai. Todėl Projekto aiškinamajame rašte turėtų būti įvardintas konkretus tokia nuostata siekiamas tikslas ir pagrįsta, kodėl būtent tokia siūloma priemonė yra tinkama ir proporcinga siekiamam tikslui. Pastebėtina ir tai, kad, net ir priėmus Projektu siūlomą reguliavimą, vartotojai vis tiek galėtų laisvai sudaryti vartojimo kredito sutartis be laiko apribojimo su kitose valstybėse narėse įsisteigusiais ūkio subjektais. Tokiu atveju būtų sukurta situacija, kai Lietuvos Respublikoje įsisteigę ūkio subjektai atsidurtų mažiau palankioje konkurencinėje padėtyje nei kitose valstybėse narėse įsisteigę ūkio subjektai, kuriems netaikomas laiko apribojimas sudarant vartojimo kredito sutartis. Atsižvelgiant į visa tai, siūlome Projekto aiškinamajame rašte konkrečiai įvardinti nuostata siekiamą tikslą ir pagrįsti tokios nuostatos tinkamumą bei proporcingumą. Pažymime, kad Projektu siūlomi apribojimai galėtų būti pagrįsti išskirtinai svarbiais visuomenės interesais, tokiais kaip vartotojų apsauga, tačiau siūlomo reguliavimo tinkamumas ir proporcingumas turėtų būti išsamiai pagrįstas. 4.
vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu negalėtų būti didesnė kaip 36 procentai. Jei šio įsipareigojimo būtų nesilaikoma, tokia vartojimo kredito kainos metinė norma būtų laikoma neprotinga ir nepagrįsta. Visų pirma manome, kad Projekto 3 straipsnio siūlymu yra ribojama ūkio subjektų veiklos laisvė, bus galimai iškreipiama kreditorių konkurencija ir sudaromos vidaus rinkos kliūtys. Nustatant maksimalią kredito kainos metinę normą, į kurią patenka visi su kredito išdavimu ir administravimu susiję mokesčiai, yra ribojama paslaugos teikėjo laisvė siūlyti paslaugas už jo paties nustatytą kainą. Tokia išankstinė kontrolė gali būti pateisinama svarbiais visuomenės interesais, pavyzdžiui, vartotojų apsauga, tačiau turi būti įsitikinta ir pagrįsta, kad tokia kontrolės sistema yra tinkama ir griežtai proporcinga siekiamam tikslui ir to tikslo neįmanoma pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Be to, vadovaujantis Direktyvos 2008/48/EB
įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kreditorius prieš vartotojui imant vartojimo kreditą privalo iš anksto nurodyti bendrą kredito sumą ir bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą. Atsižvelgdami į tai manome, kad vartotojas kiekvienu atveju gali pats įvertinti kokią paslaugą ir už kokią kainą jam siūloma pirkti bei apsispręsti, ar tokią paslaugą pirkti. Antra, vartojimo kredito sutarties kaina yra apibrėžta Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio g punkte.
Į šią kainą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų, ir kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui; taip pat įskaičiuojamos su kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, visų pirma draudimo įmokos, jei papildomai privaloma sudaryti paslaugų sutartį siekiant gauti kreditą apskritai arba taikyti skelbiamas nuostatas ir sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad į vartojimo kredito kainą įtraukiamos ne tik palūkanos, bet ir visi su sutarties administravimu susiję mokesčiai (kurie dažniausiai būna fiksuoto dydžio), manome, kad, ypač tais atvejais, kai imami maži vartojimo kreditai, 36 procentų riba galėtų būti labai dažnai viršijama. Todėl svarstytina, ar tam tikrais atvejais kredito davėjams iš vis apsimokėtų teikti mažų sumų vartojimo kreditus. Dėl visų šių priežasčių, siūlome Projekto 3 straipsniu siekiamus tikslus ir priemones (jų tinkamumą bei proporcingumą) išsamiai pagrįsti Projekto aiškinamajame rašte. 5. Projekto 4 straipsnio 1 dalimi siekiama įtvirtinti, kad bendra vartojimo kredito paskolos davėjų suteikta vartojimo kreditų sumą negalėtų būti didesnė kaip 1000 eurų per dvylikos mėnesių laikotarpį. Pastebėtina, kad siūloma nuostata sukurtų daug kliūčių. Pirma, bus sudaromos kliūtys ūkio subjektų veiklos laisvei, nes ūkio subjektams būtų užkirstas kelias laisvai siūlyti ir teikti savo paslaugas. Manytina, kad įtvirtinus tokį reguliavimą kai kuriems ūkio subjektams netgi tektų nutraukti savo veiklą. Antra, būtų iš esmės panaikinta galimybė gauti didelės vertės vartojimo kreditus, pavyzdžiui, paskolą būstui ar automobiliui įsigyti. Trečia, tokie pakeitimai darytų žymią įtaką ūkio subjektų tarpusavio konkurencijai.
Pavyzdžiui, vartojimo kredito gavėjui, gavus 800 eurų vartojimo kreditą iš vieno vartojimo kredito davėjo, kitas vartojimo kredito davėjas galėtų suteikti tik 200 eurų vartojimo kreditą, nors toks vartojimo kreditas būtų siūlomas ir žymiai geresnėmis sąlygomis nei pirmasis kreditas. Pažymime, kad Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas atsakingo skolinimo principas, kuris taikomas kredito davėjui suteikiant vartojimo kreditą. Šis principas reiškia, kad vartojimo kredito davėjas, prieš suteikdamas vartojimo kreditą, privalo įsitikinti, ar vartotojas gauna pakankamai pajamų, kad galėtų grąžinti vartojimo kreditą. Šis atsakingo skolinimo principas yra detalizuotas 2013 m. kovo 19 d. Nr. 03-62 Lietuvos banko valdybos nutarimu „Dėl vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Nuostatai). Šiuose Nuostatose yra įtvirtintos dvi pagrindinės sąlygos: 1) atsakingojo skolinimo principo yra laikomasi, jeigu sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės kredito dalinio grąžinimo ir palūkanų įmokos, apskaičiuojamos padalijus visų kredito grąžinimo ir palūkanų sumą iš kredito trukmės, pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms, dydis sudaro ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų (Nuostatų 9 punktas); 2) turi būti atsižvelgta į ne mažiau kaip 4 mėnesių vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų istorijos vidurkį ir vertinama, ar sutartyje nustatyto vartojimo kredito grąžinimo laikotarpiu gaunamų tvarių pajamų pakaks visiems įsipareigojimams finansų įstaigoms vykdyti (Nuostatų 11 punktas). Tik įgyvendinus šias dvi sąlygas vartojimo kredito davėjas gali sudaryti sutartį su vartotoju.
Įvertinus tai, matyti, kad šiuo metu galioja pakankamą vartotojo apsaugą užtikrinančios teisės normos, kuriomis vadovaujantis įsitikinama, ar vartotojas galės įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus nepriklausomai nuo šių įsipareigojimų dydžio. Atsižvelgiant į visa tai, manome, kad tokiu atveju, kai yra užtikrinamas tinkamas atsakingo skolinimo principo įgyvendinimas, bendros vartojimo kredito sumos ribojimas būtų iš esmės negalimas. Galiausiai atkreipiame dėmesį, kad Projektu siūloma norma neužkirs kelio vartojimo kredito gavėjams kreiptis į kitų valstybių narių kredito davėjus ir iš ten gauti didesnes nei 1000 eurų per 12 mėnesių laikotarpį vartojimo kredito sumas. Dėl šios priežasties keltinas klausimas, ar bus iš viso pasiektas siūloma nuostata siekiamas tikslas. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Gintarė Taluntytė, tel. 8 70663 699, el. p. [email protected]
NR. XI-1253 2, 8 ir 21
2015-04-27 Nr. XIIP-2963 Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsniu, nustatant jame maksimalią vienam vartojimo kredito gavėjui visų vartojimo kredito davėjų suteikiamą sumą per 12 mėnesių – 1000 eurų. Pažymėtina, kad projekto nuostata, kuria ribojama vienam kredito gavėjui per 12 mėnesių suteikiama vartojimo kredito suma iki 1000 eurų, savaime neriboja suteikti didesnę vartojimo kredito sumą pagal kitus įstatymus, tačiau kiti įstatymai nenustato tokių vartotojo teisių gynimo būdų, kokius nustato keičiamas įstatymas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į projektu keičiamo įstatymo tikslą, nurodytą galiojančio įstatymo 1 straipsnyje: „Šio įstatymo paskirtis – nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų mokumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais.“ Manytina, kad vertinama projekto nuostata neatitinka juo siūlomo keisti įstatymo tikslų, nes ji pašalina iš keičiamo įstatymo reguliavimo srities teisinius santykius, kai vartotojai skolinasi didesnę nei 1000 eurų sumą, ir taip pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus. Taigi projektas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatai „valstybė gina vartotojo interesus“.
Be to, projekto nuostata, kai nustatoma maksimali kredito suma per kalendorinius metus, neatsižvelgiant į kredito gavėjų finansines galimybes grąžinti kreditą, manytume, nepagrįstai riboja ne tik kredito gavėjų, bet ir kredito davėjų teises, be pagrindo varžo asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sutarčių sudarymo laisvę, ir galimai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuosavybė neliečiama; šio straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą (Konstitucinio Teismo
1000 eurų dydžiu apribojama visų be išimties asmenų teisė skolintis lėšas, reikalingas asmeninėms, šeimos, namų ūkio reikmėms pagal keičiamą įstatymą, neatsižvelgiant į tai, kad skirtingų asmenų finansinės galimybės grąžinti kreditą gali būti nevienodos, manytina, nepagrįstai ribojama asmenų teisė įgyti nuosavybę. Atsižvelgus į tai, projektu siūlomas teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad keičiamas įstatymas priimtas įgyvendinant 2008 m. balandžio 23 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančią Tarybos direktyvos 87/102/EEB nuostatas, todėl jį keičiant turi būti užtikrinta, kad nebus pažeisti Direktyvos 2008/48/EB reikalavimai (toliau – Direktyva 2008/48/EB). Pažymėtina, kad Direktyvos 2008/48/EB pagrindinis tikslas – siekiant sukurti tikrą vidaus rinką užtikrinti, kad visi Bendrijos vartotojai naudotųsi aukštu ir vienodu jų interesų apsaugos lygiu. Manytina, kad pritarus vertinamai projekto nuostatai, būtų pažeidžiamos ir Direktyvos 2008/48/EB nuostatos dėl aukštos vartotojų teisių apsaugos, be to, jomis galimai būtų ribojama laisvė teikti paslaugas, iškreipiama kreditorių konkurencija ir sudaromos kliūtys vidaus rinkai. 2. Projekto 1 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito gavėju gali būti fizinis asmuo, sulaukęs 21 metų amžiaus, be to, vartojimo kredito gavėju gali būti tik toks asmuo, kuris gauna realias pajamas ir nėra įrašytas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas. Projekto nuostatos diskutuotinos. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.5 straipsnį, fizinis asmuo įgyja visišką veiksnumą, kai jam sueina 18 metų. Taigi projektu siūloma riboti fizinių asmenų iki 21 metų amžiaus veiksnumą. Pastebėtina, kad pritarus projektui, 21 metų amžiaus riba kredito gavėjui būtų nustatyta tik tada, kai sudaromos vartojimo kredito sutartys, tačiau kitais atvejais, kai sudaromos kitos kredito sutartys, kurioms keičiamas įstatymas netaikomas (hipotekos, išperkamosios nuomos, kredito sutartys, kai bendra suteikiamo kredito suma viršija 75000 eurų ir pan.), šis ribojimas nebūtų taikomas. Manytume, kad toks teisinis reguliavimas būtų nenuoseklus ir nelogiškas.
Projektu taip pat siūloma nustatyti, kad kredito gavėju gali būti tik toks asmuo, kuris gauna realias pajamas, tačiau iš projekto nuostatų nėra aišku, koks sąvokos „realios pajamos“ turinys. Kita vertus, galiojančio įstatymo 8 straipsnyje yra nustatyta vartojimo kredito davėjo pareiga įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą, todėl siūloma nuostata laikytina pertekline. Projekto nuostata, kad vartojimo kredito gavėju gali būti tik toks asmuo, kuris gauna realias pajamas ir nėra įrašytas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas, taip pat daugiau riboja asmenų veiksnumą, kai jie nori sudaryti vartojimo kredito sutartis, nei tais atvejais, kai jie sudaro kitas kredito sutartis, kurių suma gali būti ženkliai didesnė nei vartojimo kredito suma. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 2.11 straipsnį, fizinių asmenų veiksnumas gali būti apribotas teismo tvarka, jeigu jie piktnaudžiauja alkoholiniai gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Taigi asmens įrašymas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas jo veiksnumo savaime neriboja. Be to, tuo atveju, kai teismo sprendimu asmens veiksnumas yra apribotas, asmuo savarankiškai gali priimti sprendimą skolintis pinigų, jeigu jų suma ne didesnė kaip du vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai (bruto), o jei ši suma didesnė – gali skolintis su rūpintojo sutikimu. Manytume, kad siūloma nuostata neatitinka nurodytų CK nuostatų, ji nėra pakankamai pagrįsta, siūlomas reguliavimas nenuoseklus ir nelogiškas. Šiame kontekste pastebėtina, kad kredito įstaigos, vertindamos kredito gavėjų galėjimą sudaryti kredito sutartis, gali naudotis Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro duomenimis teisės aktų nustatyta tvarka. Projekto 1 straipsnį tobulinant teisės technikos požiūriu, šio straipsnio pakeitimų esmėje žodis ,,punktą“ keistinas žodžiu ,,dalį“. 3.
keičiamo įstatymo 8 straipsnį nuostata: „Prieš sudarant kitą vartojimo kredito sutartį, vartojimo kredito davėjas sutarties pasirašymą atideda 48 valandoms.“ Pažymėtina, kad neaišku, kokia kita vartojimo kredito sutartis turima omenyje, todėl projektas tikslintinas. Taip pat abejotina, ar siūloma nuostata yra pakankamai pagrįsta, nes galiojantis įstatymas nustato kitus būdus vartojimo kredito gavėjo teisėtiems interesams apginti. Pavyzdžiui, kredito gavėjas turi teisę atsisakyti vartojimo kredito sutarties (11 straipsnio 7 dalis, 15 straipsnio 1 dalis). Šiame kontekste pastebėtina, kad keičiamu įstatymu įgyvendinama Direktyva 2008/48/EB nenustato kredito davėjų prievolės atidėti vartojimo kredito sutarčių pasirašymo, joje nustatyti kiti vartotojų teisių gynimo būdai, todėl svarstytinas vertinamų nuostatų atitikimas Direktyvos 2008/48/EB nuostatoms. Tobulinant projekto 2 straipsnio teisinę techniką, šio straipsnio 2 dalyje dėstant keičiamo įstatymo 8 straipsnio naujos 2 dalies turinį, šią dalį reikėtų pažymėti 2 numeriu. Be to, tuo atveju, kai straipsnis yra papildomas nauja struktūrine dalimi, kitos struktūrinės dalys pernumeruojamos. Atsižvelgus į tai, projekto 2 straipsnį reikėtų papildyti 3 dalimi, keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2-6 dalims suteikiant 3-7 numerius. 4. Projekto 3 straipsniu siūloma keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą sutarties sudarymo momentu sumažinti nuo 200 iki 36 procentų. Toks siūlymas nėra pagrindžiamas jokiais skaičiavimais, todėl kelia abejonių jo pagrįstumas.
Atkreiptinas dėmesys, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – tai bendra vartojimo kredito kaina (t.y. kaina, kurią sudaro visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti), išreikšta metiniu procentų dydžiu. Jau minėtos Direktyvos 2008/48/EB I priede yra nustatyta lygtis, pagal kurią nustatoma bendros kredito kainos metinė norma. Lietuvos bankas, vadovaudamasis įstatymais ir Direktyvos 2008/48/EB nustatytomis taisyklėmis, tvirtina Bendros vartojimo kredito kainos metinės normos skaičiavimo taisykles. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad dėl teikiamo projekto savo nuomonę turėtų pareikšti Lietuvos bankas. 5. Projekto 4 straipsniu siūloma keičiamo įstatymo 25¹ straipsnio nuostata dėl maksimalios vienam vartojimo kredito gavėjui visų vartojimo kredito davėjų suteikiamos sumos per 12 mėnesių – 1000 eurų nedera su galiojančio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata, kurioje nustatyta, kad keičiamas įstatymas netaikomas kredito sutartims, kai bendra suteikiamo kredito suma yra didesnė negu 75 000 eurų. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D.Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el.p. [email protected] S.Švedas, tel. 239 61 65, el.p. [email protected]
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2015-05- Nr. Į 2015-05-05 Nr. XIIP-2963(2) Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 2, 8 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. XIIP-2963(2) (toliau – Projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
punktą, kuriame apibrėžiama „vartojimo kredito gavėjo (vartotojo)“ sąvoka. Siūloma įtvirtinti, kad vartotoju būtų laikomas ne jaunesnis nei 21 metų amžiaus asmuo. Toks siūlymas nustatyti asmeniui tam tikrus kriterijus, kad jis galėtų sudaryti vartojimo kredito sutartį, vertintinas bendrajame fizinių asmenų civilinio veiksnumo kontekste. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sukanka aštuoniolika metų. Todėl (su tam tikromis išimtimis, pavyzdžiui, emancipacijos atveju) asmuo susikurti civilines teises ir prisiimti civilines pareigas, taigi ir sudaryti įvairaus pobūdžio civilines sutartis, gali nuo 18 metų. Projektu šią ribą siūloma didinti ir nustatyti, kad vartojimo kredito sutartį asmuo galėtų sudaryti nuo
alkoholį, tabako gaminius, žaisti azartinius žaidimus) asmuo gali atlikti sulaukęs 18 metų.
Įtvirtinus siūlomą nuostatą, jaunesnis nei 21 metų asmuo, net ir visiškai suvokdamas savo prisiimamų įsipareigojimų reikšmingumą bei turėdamas pakankamai pajamų, vis tiek negalėtų gauti vartojimo kredito. Taip pat pastebime, kad jaunesni nei 21 metų asmenys, net ir gaudami teisėtų pajamų iš darbo santykių ar kitokios veiklos, netektų galimybės gauti kreditinę kortelę. Įvertinus visa tai, manome, kad dėl to, jog Projektu būtų daroma išimtis iš CK 2.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, Projekte turėtų būti pateiktas išsamus siūlomos nuostatos pagrindimas, kodėl toks apribojimas yra tinkamas ir būtinas tikslo pasiekimui (pavyzdžiui, Projekto aiškinamajame rašte galėtų būti pateikta informacija, kiek vidutiniškai asmenų iki 21 metų amžiaus negrąžina prisiimtų vartojimo kreditų ir pan.). 2. Projekto 2 straipsniu siekiama pakeisti įstatymo 8 straipsnį taip, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą kredito davėjas privalėtų gavėjo mokumą vertinti, be kita ko, registruose ir informacinėse sistemose. Be to, vartojimo kredito gavėjo pateikta informacija papildomai turėtų būti vertinama mokumui vertinti naudojamose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsta kitais dokumentais. Pažymėtina, kad Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „Valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje. Valstybės narės, kurių teisės aktuose reikalaujama, kad kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje, gali išlaikyti šį reikalavimą“.
Pagal minėtą direktyvos nuostatą kreditorius turi du būdus įvertinti vartotojo mokumą: remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija arba atlikęs patikrinimą duomenų bazėje, kai to reikia. Pirma, pagal siūlomą Projekto variantą, vartojimo kredito gavėjo pateikta informacija visuomet privalomai turėtų būti tikrinama mokumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsta kitais dokumentais. Nei iš Projekto aiškinamojo rašto, nei iš Projekto nuostatų nėra aišku, kokiuose registruose ir kokiose informacinėse sistemose informacijos apie vartotoją paieška turėtų būti vykdoma. Taip pat nėra aišku, kokio turinio papildoma informacija galėtų būti pateikta ir kas ją būtų įpareigotas pateikti (ar vartotojas, ar jos turėtų ieškoti pats kredito davėjas), kad vartojimo kredito gavėjo pateikta informacija būtų pagrįsta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu informacija apie vartojimo kredito gavėjus jau yra tvarkoma duomenų bazėje, kurią prižiūri Lietuvos bankas. Šioje duomenų bazėje kaupiama vartojimo kredito davėjų teikiama informacija apie vartojimo kredito gavėją, paimtos vartojimo kredito paskolos dydį ir kita su vartojimo kredito paskola susijusi informacija (Paskolų rizikos duomenų bazės tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 125 (Lietuvos banko valdybos 2010 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 03-48 redakcija), II skyrius). Manome, kad tokios informacijos, kokia pateikiama minėtoje duomenų bazėje, kredito davėjui iš esmės turi visiškai pakakti siekiant įvertinti vartojimo kredito gavėjo patikimumą ir nuspręsti, ar tokiam vartotojui gali būti suteikiamas vartojimo kreditas. 3.
sudarant kitą vartojimo kredito sutartį, vartojimo kredito davėjas sutarties pasirašymą privalėtų atidėti 48 valandoms. Nors Projekto aiškinamajame rašte apie šią nuostatą neužsiminta, iš šios nuostatos formuluotės manytina, kad ji būtų taikoma vartojimo kredito gavėjo sudaromai antrai ir visoms kitoms vartojimo kredito sutartims. Darytina išvada, kad tokia norma siekiamas tikslas – suteikti vartojimo kredito gavėjui papildomo laiko apsvarstymui, ar jam iš tiesų reikia sudaryti vartojimo kredito sutartį ir įvertinus, kad ji nėra būtina, jos atsisakyti. Kita vertus, nėra aišku, kodėl nuostata siekiama sukurti įpareigojimą tik „kitai“ sudaromai vartojimo kredito sutarčiai ir kodėl toks įpareigojimas nenustatomas taip pat ir pirmai vartojimo kredito sutarčiai. Todėl Projekto aiškinamajame rašte turėtų būti įvardintas konkretus tokia nuostata siekiamas tikslas ir pagrįsta, kodėl būtent tokia siūloma priemonė yra tinkama ir proporcinga siekiamam tikslui. Pastebėtina ir tai, kad, net ir priėmus Projektu siūlomą reguliavimą, vartotojai vis tiek galėtų laisvai sudaryti vartojimo kredito sutartis be laiko apribojimo su kitose valstybėse narėse įsisteigusiais ūkio subjektais. Tokiu atveju būtų sukurta situacija, kai Lietuvos Respublikoje įsisteigę ūkio subjektai atsidurtų mažiau palankioje konkurencinėje padėtyje nei kitose valstybėse narėse įsisteigę ūkio subjektai, kuriems netaikomas laiko apribojimas sudarant vartojimo kredito sutartis. Atsižvelgiant į visa tai, siūlome Projekto aiškinamajame rašte konkrečiai įvardinti nuostata siekiamą tikslą ir pagrįsti tokios nuostatos tinkamumą bei proporcingumą. Pažymime, kad Projektu siūlomi apribojimai galėtų būti pagrįsti išskirtinai svarbiais visuomenės interesais, tokiais kaip vartotojų apsauga, tačiau siūlomo reguliavimo tinkamumas ir proporcingumas turėtų būti išsamiai pagrįstas. 4.
vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu negalėtų būti didesnė kaip 36 procentai. Jei šio įsipareigojimo būtų nesilaikoma, tokia vartojimo kredito kainos metinė norma būtų laikoma neprotinga ir nepagrįsta. Visų pirma manome, kad Projekto 3 straipsnio siūlymu yra ribojama ūkio subjektų veiklos laisvė, bus galimai iškreipiama kreditorių konkurencija ir sudaromos vidaus rinkos kliūtys. Nustatant maksimalią kredito kainos metinę normą, į kurią patenka visi su kredito išdavimu ir administravimu susiję mokesčiai, yra ribojama paslaugos teikėjo laisvė siūlyti paslaugas už jo paties nustatytą kainą. Tokia išankstinė kontrolė gali būti pateisinama svarbiais visuomenės interesais, pavyzdžiui, vartotojų apsauga, tačiau turi būti įsitikinta ir pagrįsta, kad tokia kontrolės sistema yra tinkama ir griežtai proporcinga siekiamam tikslui ir to tikslo neįmanoma pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Be to, vadovaujantis Direktyvos 2008/48/EB
įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kreditorius prieš vartotojui imant vartojimo kreditą privalo iš anksto nurodyti bendrą kredito sumą ir bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą. Atsižvelgdami į tai manome, kad vartotojas kiekvienu atveju gali pats įvertinti kokią paslaugą ir už kokią kainą jam siūloma pirkti bei apsispręsti, ar tokią paslaugą pirkti. Antra, vartojimo kredito sutarties kaina yra apibrėžta Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio g punkte.
Į šią kainą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų, ir kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui; taip pat įskaičiuojamos su kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, visų pirma draudimo įmokos, jei papildomai privaloma sudaryti paslaugų sutartį siekiant gauti kreditą apskritai arba taikyti skelbiamas nuostatas ir sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad į vartojimo kredito kainą įtraukiamos ne tik palūkanos, bet ir visi su sutarties administravimu susiję mokesčiai (kurie dažniausiai būna fiksuoto dydžio), manome, kad, ypač tais atvejais, kai imami maži vartojimo kreditai, 36 procentų riba galėtų būti labai dažnai viršijama. Todėl svarstytina, ar tam tikrais atvejais kredito davėjams iš vis apsimokėtų teikti mažų sumų vartojimo kreditus. Dėl visų šių priežasčių, siūlome Projekto 3 straipsniu siekiamus tikslus ir priemones (jų tinkamumą bei proporcingumą) išsamiai pagrįsti Projekto aiškinamajame rašte. 5. Projekto 4 straipsniu įstatymas papildomas 25¹straipsniu ir jo 1 dalyje nustatoma, kad skolinama tiesiogiai nustačius asmens tapatybę ir pasirašius sutartį. Iš šios nuostatos analizės darytina išvada, kad įtvirtinus tokią nuostatą būtų galimai užkirsta galimybė sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu (naudojantis ryšio priemonėmis). Todėl toks pasiūlymas diskutuotinas. Pažymėtina tai, kad pagrindinės vartotojų teisės sudarant vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu yra užtikrinamos 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir Direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (toliau – Direktyva 2002/65/EB).
Šioje direktyvoje nustatomi pagrindiniai reikalavimai informacijai, kurią finansinės paslaugos teikėjas turi suteikti paslaugos gavėjui tais atvejais, kai sutartis dėl finansinės paslaugos sudaroma naudojant nuotolinio ryšio priemones. Direktyvos 2002/65/EB 3 konstatuojamoje dalyje nurodoma, kad „vartotojų interesams svarbu be diskriminacijos naudotis kuo didesniu Bendrijoje teikiamų finansinių paslaugų skaičiumi, kad jie galėtų pasirinkti geriausiai jų poreikius atitinkančias finansines paslaugas. Užtikrinant pasirinkimo laisvę, kuri yra svarbiausia vartotojų teisė, ir siekiant padidinti vartotojų pasitikėjimą nuotoline prekyba, būtina aukšto lygio vartotojų apsauga“. Toliau 5 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad finansinės paslaugos dėl savo nematerialaus pobūdžio ypač tinka nuotolinei prekybai, todėl nuotolinę prekybą finansinėmis paslaugomis reglamentuojančios teisinės sistemos įtvirtinimas turėtų padidinti vartotojų pasitikėjimą naujų technologijų, tokių kaip elektroninė prekyba, naudojimu nuotolinei prekybai finansinėmis paslaugomis. Vadovaujantis Direktyvos 2002/65/EB 3 straipsnio 1 dalimi, vartotojui turi būti pateikiama tam tikra nurodyta informacija, susijusi su paslaugų teikėju, finansine paslauga, nuotoline sutartimi ir žalos atlyginimu dar prieš sudarant finansinių paslaugų sutartį. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad Direktyva 2002/65/EB yra nustatomi esminiai vartotojų apsaugos standartai tam, kad vartotojai galėtų finansinių paslaugų sutartis sudaryti nuotoliniu būdu ir taip būtų užtikrinta jų teisė išsirinkti jiems tinkamiausią finansinių paslaugų sutartį.
Galiausiai pažymėtina, kad susijusios Direktyvos 2002/65/EB nuostatos dėl informacijos pateikimo vartotojui yra perkeltos į Lietuvos Respublikos vartotojų gynybos įstatymą. Be to, įvertinus Direktyvos 2008/48/EB nuostatas, darytina išvada, kad vartotojui, kai kredito sutartis jo prašymu sudaroma naudojantis nuotolinio ryšio priemonėmis, yra nustatoma tam tikra apsauga. Siekiant, kad vartotojas nebūtų klaidinamas ir jam būtų suteikta visa būtina informacija, Direktyvos 2008/48/EB 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kreditorius yra įpareigotas pateikti vartotojui visą prieš sutarties sudarymą reikalingą informaciją, naudodamas „Europos tipinės informacijos apie vartojimo kreditą“ formą iš karto po kredito sutarties sudarymo. Ši forma numatyta Direktyvos 2008/48/EB II priede. Be to, kreditorius yra įpareigojamas pateikti ir papildomą informaciją, nurodytą II priedo 5 dalyje. Jeigu vartotojui yra pateikiama minėta informacija, yra laikoma, kad vartotojo interesai yra apsaugomi pakankamu lygiu. Kartu atkreiptinas dėmesys į dar vieną Direktyvos 2008/48/EB 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartotojo apsaugos priemonę – vartotojas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti kredito sutarties per
finansinių paslaugų sutartį vartotojui yra pateikiama Direktyvoje 2008/48/EB ir Direktyvoje 2002/65/EB nurodyta informacija, jo interesai yra laikomi užtikrinamais pakankamu lygiu.
Kartu pažymime, kad Projektu uždraudžiant vieną iš vartojimo kredito sutarčių sudarymo būdų, Projekto aiškinamajame rašte turėtų būti išsamiai pagrįsta, kodėl tokia priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui ir ar siekiamo tikslo negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Galiausiai atkreipiame dėmesį, kad, net jeigu būtų priimtas Projektu siūlomas reguliavimas, tai neužkirstų kelio paslaugų gavėjams vartojimo kreditus, naudojantis ryšio priemonėmis, gauti iš kitose valstybėse narėse įsiteigusių vartojimo kredito paslaugos teikėjų. 6. Projekto 4 straipsniu įstatymas papildomas 25¹straipsniu ir jo 2 dalyje nustatoma, kad šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų laikymąsi privalo užtikrinti priežiūros institucija. Atkreipiame dėmesį, kad bendroji pareiga užtikrinti visų iš įstatymo kylančių reikalavimų laikymąsi priežiūros institucijai jau yra nustatyta 28 straipsnio 1 punkte. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Gintarė Taluntytė, tel. 8 70663 699, el. p. [email protected]
NR. XI-1253 2, 8 ir 21
2015-05-06 Nr. XIIP-2963(2) Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito gavėju gali būti fizinis asmuo, sulaukęs 21 metų amžiaus, be to, vartojimo kredito gavėju gali būti tik toks asmuo, kuris gauna realias pajamas ir nėra įrašytas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas. Projekto nuostatos diskutuotinos. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.5 straipsnį, fizinis asmuo įgyja visišką veiksnumą, kai jam sueina 18 metų. Taigi projektu siūloma riboti fizinių asmenų iki 21 metų amžiaus veiksnumą. Pastebėtina, kad pritarus projektui, 21 metų amžiaus riba kredito gavėjui būtų nustatyta tik tada, kai sudaromos vartojimo kredito sutartys, tačiau kitais atvejais, kai sudaromos kitos kredito sutartys, kurioms keičiamas įstatymas netaikomas (hipotekos, išperkamosios nuomos, kredito sutartys, kai bendra suteikiamo kredito suma viršija 75000 eurų ir pan.), šis ribojimas nebūtų taikomas. Manytume, kad toks teisinis reguliavimas būtų nenuoseklus ir nelogiškas. Be to, manytina, kad vertinama nuostata gali sukelti neigiamų pasekmių, nes jai pritarus, asmenys nuo 18 iki 21 metų amžiaus galės sudaryti vartojimo kredito sutartis pagal CK, tačiau jų teisės ir teisėti interesai bus mažiau ginami nei kitų asmenų, nes būtent keičiamas įstatymas nustato aukštesnį kredito gavėjų teisių apsaugos lygį nei CK ir kiti galiojantys įstatymai. Projektu taip pat siūloma nustatyti, kad kredito gavėju gali būti tik toks asmuo, kuris gauna realias pajamas, tačiau iš projekto nuostatų nėra aišku, koks sąvokos „realios pajamos“ turinys.
Kita vertus, galiojančio įstatymo 8 straipsnyje yra nustatyta vartojimo kredito davėjo pareiga įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą, todėl siūloma nuostata laikytina pertekline. Projekto nuostata, kad vartojimo kredito gavėju gali būti tik toks asmuo, kuris gauna realias pajamas ir nėra įrašytas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas, taip pat daugiau riboja asmenų veiksnumą, kai jie nori sudaryti vartojimo kredito sutartis, nei tais atvejais, kai jie sudaro kitas kredito sutartis, kurių suma gali būti ženkliai didesnė nei vartojimo kredito suma. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 2.11 straipsnį, fizinių asmenų veiksnumas gali būti apribotas teismo tvarka, jeigu jie piktnaudžiauja alkoholiniai gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Taigi asmens įrašymas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas jo veiksnumo savaime neriboja. Be to, tuo atveju, kai teismo sprendimu asmens veiksnumas yra apribotas, asmuo savarankiškai gali priimti sprendimą skolintis pinigų, jeigu jų suma ne didesnė kaip du vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai (bruto), o jei ši suma didesnė – gali skolintis su rūpintojo sutikimu. Manytume, kad siūloma nuostata neatitinka nurodytų CK nuostatų, ji nėra pakankamai pagrįsta, siūlomas reguliavimas nenuoseklus ir nelogiškas. Šiame kontekste pastebėtina, kad kredito įstaigos, vertindamos kredito gavėjų galėjimą sudaryti kredito sutartis, gali naudotis Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro duomenimis teisės aktų nustatyta tvarka. Projekto 1 straipsnį tobulinant teisės technikos požiūriu, šio straipsnio pakeitimų esmėje žodis ,,punktą“ keistinas žodžiu ,,dalį“. 2.
keičiamo įstatymo 8 straipsnį nuostata: „Prieš sudarant kitą vartojimo kredito sutartį, vartojimo kredito davėjas sutarties pasirašymą atideda 48 valandoms.“ Pažymėtina, kad neaišku, kokia kita vartojimo kredito sutartis turima omenyje, todėl projektas tikslintinas. Taip pat abejotina, ar siūloma nuostata yra pakankamai pagrįsta, nes galiojantis įstatymas nustato kitus būdus vartojimo kredito gavėjo teisėtiems interesams apginti. Pavyzdžiui, kredito gavėjas turi teisę atsisakyti vartojimo kredito sutarties (11 straipsnio 7 dalis, 15 straipsnio 1 dalis). Šiame kontekste pastebėtina, kad keičiamu įstatymu įgyvendinama Direktyva 2008/48/EB nenustato kredito davėjų prievolės atidėti vartojimo kredito sutarčių pasirašymo, joje nustatyti kiti vartotojų teisių gynimo būdai, todėl svarstytinas vertinamų nuostatų atitikimas Direktyvos 2008/48/EB nuostatoms. Tobulinant projekto 2 straipsnio teisinę techniką, šio straipsnio 2 dalyje dėstant keičiamo įstatymo 8 straipsnio naujos 2 dalies turinį, šią dalį reikėtų pažymėti 2 numeriu. Be to, tuo atveju, kai straipsnis yra papildomas nauja struktūrine dalimi, kitos struktūrinės dalys pernumeruojamos. Atsižvelgus į tai, projekto 2 straipsnį reikėtų papildyti 3 dalimi, keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2-6 dalims suteikiant 3-7 numerius. 3. Projekto 3 straipsniu siūloma keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą sutarties sudarymo momentu sumažinti nuo 200 iki 36 procentų. Toks siūlymas nėra pagrindžiamas jokiais skaičiavimais, todėl kelia abejonių jo pagrįstumas.
Atkreiptinas dėmesys, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – tai bendra vartojimo kredito kaina (t.y. kaina, kurią sudaro visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti), išreikšta metiniu procentų dydžiu. Jau minėtos Direktyvos 2008/48/EB I priede yra nustatyta lygtis, pagal kurią nustatoma bendros kredito kainos metinė norma. Lietuvos bankas, vadovaudamasis įstatymais ir Direktyvos 2008/48/EB nustatytomis taisyklėmis, tvirtina Bendros vartojimo kredito kainos metinės normos skaičiavimo taisykles. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad dėl teikiamo projekto savo nuomonę turėtų pareikšti Lietuvos bankas. 4. Projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 25¹ straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad skolinama tiesiogiai nustačius asmens tapatybę ir pasirašius sutartį. Tokia nuostata iš esmės paneigia galimybę sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu, todėl manytina, kad ji neatitinka galiojančio įstatymo nuostatų dėl vartojimo kredito sutarčių nuotoliniu būdu sudarymo ir atitinkamų Direktyvos 2008/48/EB nuostatų. Taip pat manytina, kad vertinamo straipsnio 2 dalis yra perteklinė, nes priežiūros institucija privalo vykdyti ne tik šio straipsnio, bet visų įstatymo reikalavimų laikymosi priežiūrą. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D.Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el.p. [email protected] S.Švedas, tel. 239 6165, el.p. [email protected]
TEISĖTVARKOS komitetas
DĖL
pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, komiteto nariai: Juozas Bernatonis, Stasys Brundza, Vitalijus Gailius, Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro vedėja Dalia Latvelienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Rita Karpavičiūtė, Jurgita Janušauskienė, Irma Leonavičiūtė, Gintarė Morkūnienė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, komiteto padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. NNr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę SStr. SStr. d. P. 11. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2015-04-2714 Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsniu, nustatant jame maksimalią vienam vartojimo kredito gavėjui visų vartojimo kredito davėjų suteikiamą sumą per 12 mėnesių – 1000 eurų. Pažymėtina, kad projekto nuostata, kuria ribojama vienam kredito gavėjui per 12 mėnesių suteikiama vartojimo kredito suma iki 1000 eurų, savaime neriboja suteikti didesnę vartojimo kredito sumą pagal kitus įstatymus, tačiau kiti įstatymai nenustato tokių vartotojo teisių gynimo būdų, kokius nustato keičiamas įstatymas.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į projektu keičiamo įstatymo tikslą, nurodytą galiojančio įstatymo 1 straipsnyje: „Šio įstatymo paskirtis
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatai „valstybė gina vartotojo interesus“. Be to, projekto nuostata, kai nustatoma maksimali kredito suma per kalendorinius metus, neatsižvelgiant į kredito gavėjų finansines galimybes grąžinti kreditą, manytume, nepagrįstai riboja ne tik kredito gavėjų, bet ir kredito davėjų teises, be pagrindo varžo asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sutarčių sudarymo laisvę, ir galimai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuosavybė neliečiama; šio straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Taigi vertinama projekto nuostata, kuria maksimaliu 1000 eurų dydžiu apribojama visų be išimties asmenų teisė skolintis lėšas, reikalingas asmeninėms, šeimos, namų ūkio reikmėms pagal keičiamą įstatymą, neatsižvelgiant į tai, kad skirtingų asmenų finansinės galimybės grąžinti kreditą gali būti nevienodos, manytina, nepagrįstai ribojama asmenų teisė įgyti nuosavybę. Atsižvelgus į tai, projektu siūlomas teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad keičiamas įstatymas priimtas įgyvendinant 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančią Tarybos direktyvos 87/102/EEB nuostatas, todėl jį keičiant turi būti užtikrinta, kad nebus pažeisti Direktyvos 2008/48/EB reikalavimai (toliau – Direktyva 2008/48/EB). Pažymėtina, kad Direktyvos 2008/48/EB pagrindinis tikslas – siekiant sukurti tikrą vidaus rinką užtikrinti, kad visi Bendrijos vartotojai naudotųsi aukštu ir vienodu jų interesų apsaugos lygiu. Manytina, kad pritarus vertinamai projekto nuostatai, būtų pažeidžiamos ir Direktyvos 2008/48/EB nuostatos dėl aukštos vartotojų teisių apsaugos, be to, jomis galimai būtų ribojama laisvė teikti paslaugas, iškreipiama kreditorių konkurencija ir sudaromos kliūtys vidaus rinkai.
Pritarti Atsižvelgiant į Teisės departamento pastabos dalį, kad įtvirtinant siūlomą teisinį reguliavimą, asmenų kaip vartotojų besiskolinančių didesnę nei 1000 eurų sumą teisių apsauga nebūtų tokia aukšta (t.y. siūloma projekto nuostata pašalina iš keičiamo įstatymo reguliavimo srities teisinius santykius, kai vartotojai skolinasi didesnę nei 1000 eurų sumą, ir taip pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus), papildomai pastebėtina, kad Vartojimo kredito įstatyme yra apibrėžta, kad šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, kai bendra suteikiamo kredito suma yra didesnė negu 75 000 eurų (3 str. 2 d. 3 p.). Pritariant Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje pateiktiems argumentams, pabrėžtina, kad ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį taip, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujų ūkio subjektų ar likviduoti esančiųjų; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti. <...> Konstitucinis teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja ir tai, kad ūkinės veiklos ribojimo (draudimo) priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (2009 m. spalio 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Tuo tarpu projekto 4 straipsniu siūlomas nustatyti ribojimas (Bendra vartojimo kredito gavėjui paskolos davėjų suteikta vartojimo kreditų suma negali būti didesnė kaip 1000 eurų per dvylikos mėnesių laikotarpį), nesiejamas ir negrindžiamas jokiomis kitomis aplinkybėmis, kurios galėtų būti objektyviu pagrindu ar objektyviomis priežastimis siūlomam draudimui įtvirtinti. Taip pat šis ribojimas būtų taikomas neatsižvelgiant į tokais aplinkybes kaip vartojimo kredito gavėjo mokumas ir pan. Atsižvelgiant į tai siūlomas teisinis reguliavimas negali būti traktuojamas kaip proporcingas ir neprieštaraujantis ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui. 3.
Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 67 straipsnio 3 punktu, apsvarstęs Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2015 m. balandžio 27 d. išvadą, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr.XI-1253 2, 8, ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto 4 straipsnyje siūlomas teisinis reguliavimas, kad „bendra vartojimo kredito gavėjui paskolos davėjų suteikta vartojimo kreditų suma negali būti didesnė kaip 1000 eurų per dvylikos mėnesių laikotarpį“ prieštarauja Konstitucijoje 46 straipsnio nuostatai „Valstybė gina vartotojo interesus“, 46 straipsnyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui bei sutarčių sudarymo laisvės principui bei Konstitucijos 23 straipsniui. 4. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu. 5. Komiteto paskirti pranešėjai:
Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas
FINANSŲ komitetas
NR. XI-1253 2, 8 ir 21
1Komiteto posėdyje dalyvavo: Biudžeto ir finansų komiteto nariai: Petras Narkevičius, Bronius Bradauskas,
Kęstutis Glaveckas, Kęstutis Bartkevičius, Irena Degutienė, Povilas Gylys, Andrius Palionis, Rytas Kupčinskas, Raimundas Markauskas, Antanas Nesteckis, Gintaras Tamošiūnas. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjai: Janina Alasevičienė, Dalia Mudėnienė, Gediminas Morkūnas, Jolanta Dzikaitė, padėjėjos Danguolė Zabulėnienė ir Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kance-liarijos Teisės departa-mentas, 2015-05-06 išvada Nr. XIIP-2963(2)1
straipsnio 14 dalyje siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito gavėju gali būti fizinis asmuo, sulaukęs 21 metų amžiaus, be to, vartojimo kredito gavėju gali būti tik toks asmuo, kuris gauna realias pajamas ir nėra įrašytas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas. Projekto nuostatos diskutuotinos. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.5 straipsnį, fizinis asmuo įgyja visišką veiksnumą, kai jam sueina 18 metų. Taigi projektu siūloma riboti fizinių asmenų iki 21 metų amžiaus veiksnumą.
Pastebėtina, kad pritarus projektui, 21 metų amžiaus riba kredito gavėjui būtų nustatyta tik tada, kai sudaromos vartojimo kredito sutartys, tačiau kitais atvejais, kai sudaromos kitos kredito sutartys, kurioms keičiamas įstatymas netaikomas (hipotekos, išperkamosios nuomos, kredito sutartys, kai bendra suteikiamo kredito suma viršija 75000 eurų ir pan.), šis ribojimas nebūtų taikomas. Manytume, kad toks teisinis reguliavimas būtų nenuoseklus ir nelogiškas. Be to, manytina, kad vertinama nuostata gali sukelti neigiamų pasekmių, nes jai pritarus, asmenys nuo 18 iki 21 metų amžiaus galės sudaryti vartojimo kredito sutartis pagal CK, tačiau jų teisės ir teisėti interesai bus mažiau ginami nei kitų asmenų, nes būtent keičiamas įstatymas nustato aukštesnį kredito gavėjų teisių apsaugos lygį nei CK ir kiti galiojantys įstatymai. Atsižvelgta Kito įstatymo projekto (Nr. XIIP-3370) 11 straipsnyje, kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, numatoma įtvirtinti alternatyvą, nustatančią, kad „Vartojimo kredito sutartis negali būti sudaroma su jaunesniu kaip 18 metų asmeniu“. 2. 1 Projektu taip pat siūloma nustatyti, kad kredito gavėju gali būti tik toks asmuo, kuris gauna realias pajamas, tačiau iš projekto nuostatų nėra aišku, koks sąvokos „realios pajamos“ turinys. Kita vertus, galiojančio įstatymo 8 straipsnyje yra nustatyta vartojimo kredito davėjo pareiga įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą, todėl siūloma nuostata laikytina pertekline. Atsižvelgta Kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370), kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, numatoma įtvirtinti atitinkamas alternatyvias nuostatas ir jų laikymosi procedūras, užtikrinančias kad vartojimo paskolos būtų suteikiamos tik kreditingumo reikalavimus atitinkantiems asmenims. Be to, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 14 dalies nuostata, apibrėžianti vartojimo kredito gavėjo sąvoką, nėra keičiama. 3.
Teisės departa-mentas, 2015-05-06 išvada Nr. XIIP-2963(2)1 Projekto nuostata, kad vartojimo kredito gavėju gali būti tik toks asmuo, kuris gauna realias pajamas ir nėra įrašytas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas, taip pat daugiau riboja asmenų veiksnumą, kai jie nori sudaryti vartojimo kredito sutartis, nei tais atvejais, kai jie sudaro kitas kredito sutartis, kurių suma gali būti ženkliai didesnė nei vartojimo kredito suma. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 2.11 straipsnį, fizinių asmenų veiksnumas gali būti apribotas teismo tvarka, jeigu jie piktnaudžiauja alkoholiniai gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Taigi asmens įrašymas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas jo veiksnumo savaime neriboja. Be to, tuo atveju, kai teismo sprendimu asmens veiksnumas yra apribotas, asmuo savarankiškai gali priimti sprendimą skolintis pinigų, jeigu jų suma ne didesnė kaip du vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai (bruto), o jei ši suma didesnė – gali skolintis su rūpintojo sutikimu. Manytume, kad siūloma nuostata neatitinka nurodytų CK nuostatų, ji nėra pakankamai pagrįsta, siūlomas reguliavimas nenuoseklus ir nelogiškas. Šiame kontekste pastebėtina, kad kredito įstaigos, vertindamos kredito gavėjų galėjimą sudaryti kredito sutartis, gali naudotis Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro duomenimis teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgta Kito įstatymo projektu (Nr. XIIP-3370), kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 14 dalies nuostata, apibrėžianti vartojimo kredito gavėjo sąvoką, nėra keičiama. 4. Seimo kance-liarijos Teisės departa-mentas, 2015-05-06 išvada Nr. XIIP-2963(2)1 Projekto 1 straipsnį tobulinant teisės technikos požiūriu, šio straipsnio pakeitimų esmėje žodis ,,punktą“ keistinas žodžiu ,,dalį“. Nesvarstytina Seimo Biudžeto ir finansų komitetas siūlo atmesti įstatymo projektą Nr.
XIIP-2963(2) (žr. šios išvados
Teisės departa-mentas, 2015-05-06 išvada Nr. XIIP-2963(2)22
keičiamo įstatymo 8 straipsnį nuostata: „Prieš sudarant kitą vartojimo kredito sutartį, vartojimo kredito davėjas sutarties pasirašymą atideda 48 valandoms.“ Pažymėtina, kad neaišku, kokia kita vartojimo kredito sutartis turima omenyje, todėl projektas tikslintinas. Taip pat abejotina, ar siūloma nuostata yra pakankamai pagrįsta, nes galiojantis įstatymas nustato kitus būdus vartojimo kredito gavėjo teisėtiems interesams apginti. Pavyzdžiui, kredito gavėjas turi teisę atsisakyti vartojimo kredito sutarties (11 straipsnio 7 dalis, 15 straipsnio 1 dalis). Šiame kontekste pastebėtina, kad keičiamu įstatymu įgyvendinama Direktyva 2008/48/EB nenustato kredito davėjų prievolės atidėti vartojimo kredito sutarčių pasirašymo, joje nustatyti kiti vartotojų teisių gynimo būdai, todėl svarstytinas vertinamų nuostatų atitikimas Direktyvos 2008/48/EB nuostatoms. Atsižvelgta Kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370), kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, šios nuostatos nėra. 6. Seimo kance-liarijos Teisės departa-mentas, 2015-05-06 išvada Nr. XIIP-2963(2) Tobulinant projekto 2 straipsnio teisinę techniką, šio straipsnio 2 dalyje dėstant keičiamo įstatymo 8 straipsnio naujos 2 dalies turinį, šią dalį reikėtų pažymėti 2 numeriu. Be to, tuo atveju, kai straipsnis yra papildomas nauja struktūrine dalimi, kitos struktūrinės dalys pernumeruojamos. Atsižvelgus į tai, projekto 2 straipsnį reikėtų papildyti 3 dalimi, keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2-6 dalims suteikiant 3-7 numerius. Nesvarstytina Seimo Biudžeto ir finansų komitetas siūlo atmesti įstatymo projektą Nr. XIIP-2963(2) (žr. šios išvados
Teisės departa-mentas, 2015-05-06 išvada Nr. XIIP-2963(2)3 3.
3
straipsnio 2 dalyje maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą sutarties sudarymo momentu sumažinti nuo 200 iki 36 procentų. Toks siūlymas nėra pagrindžiamas jokiais skaičiavimais, todėl kelia abejonių jo pagrįstumas. Atkreiptinas dėmesys, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – tai bendra vartojimo kredito kaina (t.y. kaina, kurią sudaro visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti), išreikšta metiniu procentų dydžiu. Jau minėtos Direktyvos 2008/48/EB I priede yra nustatyta lygtis, pagal kurią nustatoma bendros kredito kainos metinė norma. Lietuvos bankas, vadovaudamasis įstatymais ir Direktyvos 2008/48/EB nustatytomis taisyklėmis, tvirtina Bendros vartojimo kredito kainos metinės normos skaičiavimo taisykles. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad dėl teikiamo projekto savo nuomonę turėtų pareikšti Lietuvos bankas. Atsižvelgta Seimo Biudžeto ir finansų komitetas pritarė kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370) teikiamam siūlymui pakeisti keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, nustatant kiek didesnę maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, bet kartu iš esmės sugriežtinant vartojimo paskolų rinkos reguliavimą. 8. Seimo kance-liarijos Teisės departa-mentas, 2015-05-06 išvada Nr. XIIP-2963(2)4
straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad skolinama tiesiogiai nustačius asmens tapatybę ir pasirašius sutartį.
Tokia nuostata iš esmės paneigia galimybę sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu, todėl manytina, kad ji neatitinka galiojančio įstatymo nuostatų dėl vartojimo kredito sutarčių nuotoliniu būdu sudarymo ir atitinkamų Direktyvos 2008/48/EB nuostatų. Atsižvelgta Kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370), kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, šių nuostatų nėra. 9. Seimo kance-liarijos Teisės departa-mentas, 2015-05-06 išvada Nr. XIIP-2963(2) Taip pat manytina, kad vertinamo straipsnio 2 dalis yra perteklinė, nes priežiūros institucija privalo vykdyti ne tik šio straipsnio, bet visų įstatymo reikalavimų laikymosi priežiūrą. Atsižvelgta Kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370), kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, šios nuostatos nėra. 10. Europos teisės departa-menras prie
siekiama pakeisti įstatymo 2 straipsnio 14 punktą, kuriame apibrėžiama
„vartojimo kredito gavėjo (vartotojo)“ sąvoka. Siūloma įtvirtinti, kad
vartotoju būtų laikomas ne jaunesnis nei 21 metų amžiaus asmuo. Toks siūlymas nustatyti asmeniui tam tikrus kriterijus, kad jis galėtų sudaryti vartojimo kredito sutartį, vertintinas bendrajame fizinių asmenų civilinio veiksnumo kontekste. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sukanka aštuoniolika metų. Todėl (su tam tikromis išimtimis, pavyzdžiui, emancipacijos atveju) asmuo susikurti civilines teises ir prisiimti civilines pareigas, taigi ir sudaryti įvairaus pobūdžio civilines sutartis, gali nuo 18 metų.
Projektu šią ribą siūloma didinti ir nustatyti, kad vartojimo kredito sutartį asmuo galėtų sudaryti nuo
fiziniam asmeniui žalingų veiksmų (pirkti alkoholį, tabako gaminius, žaisti azartinius žaidimus) asmuo gali atlikti sulaukęs 18 metų. Įtvirtinus siūlomą nuostatą, jaunesnis nei 21 metų asmuo, net ir visiškai suvokdamas savo prisiimamų įsipareigojimų reikšmingumą bei turėdamas pakankamai pajamų, vis tiek negalėtų gauti vartojimo kredito. Taip pat pastebime, kad jaunesni nei
veiklos, netektų galimybės gauti kreditinę kortelę. Įvertinus visa tai, manome, kad dėl to, jog Projektu būtų daroma išimtis iš CK
turėtų būti pateiktas išsamus siūlomos nuostatos pagrindimas, kodėl toks apribojimas yra tinkamas ir būtinas tikslo pasiekimui (pavyzdžiui, Projekto aiškinamajame rašte galėtų būti pateikta informacija, kiek vidutiniškai asmenų iki 21 metų amžiaus negrąžina prisiimtų vartojimo kreditų ir pan.). Atsižvelgta Kito įstatymo projekto (Nr. XIIP-3370) 11 straipsnyje, kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, numatoma įtvirtinti alternatyvą, nustatančią, kad „Vartojimo kredito sutartis negali būti sudaroma su jaunesniu kaip 18 metų asmeniu“. 11. Europos teisės departa-menras prie
vartojimo kredito sutarties sudarymą kredito davėjas privalėtų gavėjo mokumą vertinti, be kita ko, registruose ir informacinėse sistemose.
Be to, vartojimo kredito gavėjo pateikta informacija papildomai turėtų būti vertinama mokumui vertinti naudojamose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsta kitais dokumentais. Pažymėtina, kad Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „Valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje. Valstybės narės, kurių teisės aktuose reikalaujama, kad kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje, gali išlaikyti šį reikalavimą“. Pagal minėtą direktyvos nuostatą kreditorius turi du būdus įvertinti vartotojo mokumą: remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija arba atlikęs patikrinimą duomenų bazėje, kai to reikia. Pirma, pagal siūlomą Projekto variantą, vartojimo kredito gavėjo pateikta informacija visuomet privalomai turėtų būti tikrinama mokumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsta kitais dokumentais. Nei iš Projekto aiškinamojo rašto, nei iš Projekto nuostatų nėra aišku, kokiuose registruose ir kokiose informacinėse sistemose informacijos apie vartotoją paieška turėtų būti vykdoma. Taip pat nėra aišku, kokio turinio papildoma informacija galėtų būti pateikta ir kas ją būtų įpareigotas pateikti (ar vartotojas, ar jos turėtų ieškoti pats kredito davėjas), kad vartojimo kredito gavėjo pateikta informacija būtų pagrįsta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu informacija apie vartojimo kredito gavėjus jau yra tvarkoma duomenų bazėje, kurią prižiūri Lietuvos bankas.
Šioje duomenų bazėje kaupiama vartojimo kredito davėjų teikiama informacija apie vartojimo kredito gavėją, paimtos vartojimo kredito paskolos dydį ir kita su vartojimo kredito paskola susijusi informacija (Paskolų rizikos duomenų bazės tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 125 (Lietuvos banko valdybos 2010 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 03-48 redakcija), II skyrius). Manome, kad tokios informacijos, kokia pateikiama minėtoje duomenų bazėje, kredito davėjui iš esmės turi visiškai pakakti siekiant įvertinti vartojimo kredito gavėjo patikimumą ir nuspręsti, ar tokiam vartotojui gali būti suteikiamas vartojimo kreditas Atsižvelgta Kito įstatymo projekto (Nr. XIIP-3370) 8 straipsnyje, kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, numatoma įtvirtinti atitinkamas alternatyvias nuostatas ir jų laikymosi procedūras, užtikrinančias kad vartojimo paskolos būtų suteikiamos tik kreditingumo reikalavimus atitinkantiems asmenims. Šių asmenų kreditingumą privalėtų įvertinti vartojimo kredito davėjas, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti pagal informaciją, esančią naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais dokumentais. 12. Europos teisės departa-menras prie
2
kitą vartojimo kredito sutartį, vartojimo kredito davėjas sutarties pasirašymą privalėtų atidėti 48 valandoms. Nors Projekto aiškinamajame rašte apie šią nuostatą neužsiminta, iš šios nuostatos formuluotės manytina, kad ji būtų taikoma vartojimo kredito gavėjo sudaromai antrai ir visoms kitoms vartojimo kredito sutartims.
Darytina išvada, kad tokia norma siekiamas tikslas – suteikti vartojimo kredito gavėjui papildomo laiko apsvarstymui, ar jam iš tiesų reikia sudaryti vartojimo kredito sutartį ir įvertinus, kad ji nėra būtina, jos atsisakyti. Kita vertus, nėra aišku, kodėl nuostata siekiama sukurti įpareigojimą tik „kitai“ sudaromai vartojimo kredito sutarčiai ir kodėl toks įpareigojimas nenustatomas taip pat ir pirmai vartojimo kredito sutarčiai. Todėl Projekto aiškinamajame rašte turėtų būti įvardintas konkretus tokia nuostata siekiamas tikslas ir pagrįsta, kodėl būtent tokia siūloma priemonė yra tinkama ir proporcinga siekiamam tikslui. Pastebėtina ir tai, kad, net ir priėmus Projektu siūlomą reguliavimą, vartotojai vis tiek galėtų laisvai sudaryti vartojimo kredito sutartis be laiko apribojimo su kitose valstybėse narėse įsisteigusiais ūkio subjektais. Tokiu atveju būtų sukurta situacija, kai Lietuvos Respublikoje įsisteigę ūkio subjektai atsidurtų mažiau palankioje konkurencinėje padėtyje nei kitose valstybėse narėse įsisteigę ūkio subjektai, kuriems netaikomas laiko apribojimas sudarant vartojimo kredito sutartis. Atsižvelgiant į visa tai, siūlome Projekto aiškinamajame rašte konkrečiai įvardinti nuostata siekiamą tikslą ir pagrįsti tokios nuostatos tinkamumą bei proporcingumą. Pažymime, kad Projektu siūlomi apribojimai galėtų būti pagrįsti išskirtinai svarbiais visuomenės interesais, tokiais kaip vartotojų apsauga, tačiau siūlomo reguliavimo tinkamumas ir proporcingumas turėtų būti išsamiai pagrįstas. Atsižvelgta Kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370), kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, šios nuostatos nėra. 13. Europos teisės departa-menras prie Lietuvos Respubli-kos teisingumo ministe-rijos, 2015-05-21 4.
Projekto
kainos metinė norma sutarties sudarymo metu negalėtų būti didesnė kaip 36 procentai. Jei šio įsipareigojimo būtų nesilaikoma, tokia vartojimo kredito kainos metinė norma būtų laikoma neprotinga ir nepagrįsta. Visų pirma manome, kad Projekto 3 straipsnio siūlymu yra ribojama ūkio subjektų veiklos laisvė, bus galimai iškreipiama kreditorių konkurencija ir sudaromos vidaus rinkos kliūtys. Nustatant maksimalią kredito kainos metinę normą, į kurią patenka visi su kredito išdavimu ir administravimu susiję mokesčiai, yra ribojama paslaugos teikėjo laisvė siūlyti paslaugas už jo paties nustatytą kainą. Tokia išankstinė kontrolė gali būti pateisinama svarbiais visuomenės interesais, pavyzdžiui, vartotojų apsauga, tačiau turi būti įsitikinta ir pagrįsta, kad tokia kontrolės sistema yra tinkama ir griežtai proporcinga siekiamam tikslui ir to tikslo neįmanoma pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Be to, vadovaujantis Direktyvos 2008/48/EB 5 straipsnio 1 dalies g punktu ir atitinkamai Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kreditorius prieš vartotojui imant vartojimo kreditą privalo iš anksto nurodyti bendrą kredito sumą ir bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą. Atsižvelgdami į tai manome, kad vartotojas kiekvienu atveju gali pats įvertinti kokią paslaugą ir už kokią kainą jam siūloma pirkti bei apsispręsti, ar tokią paslaugą pirkti. Antra, vartojimo kredito sutarties kaina yra apibrėžta Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio g punkte.
Į šią kainą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų, ir kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui; taip pat įskaičiuojamos su kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, visų pirma draudimo įmokos, jei papildomai privaloma sudaryti paslaugų sutartį siekiant gauti kreditą apskritai arba taikyti skelbiamas nuostatas ir sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad į vartojimo kredito kainą įtraukiamos ne tik palūkanos, bet ir visi su sutarties administravimu susiję mokesčiai (kurie dažniausiai būna fiksuoto dydžio), manome, kad, ypač tais atvejais, kai imami maži vartojimo kreditai,
tam tikrais atvejais kredito davėjams iš vis apsimokėtų teikti mažų sumų vartojimo kreditus. Dėl visų šių priežasčių, siūlome Projekto 3 straipsniu siekiamus tikslus ir priemones (jų tinkamumą bei proporcingumą) išsamiai pagrįsti Projekto aiškinamajame rašte. Atsižvelgta Seimo Biudžeto ir finansų komitetas pritarė kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370) teikiamam siūlymui pakeisti keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, nustatant kiek didesnę maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, bet kartu iš esmės sugriežtinant vartojimo paskolų rinkos reguliavimą. 14. Europos teisės departa-menras prie
nustatoma, kad skolinama tiesiogiai nustačius asmens tapatybę ir pasirašius sutartį. Iš šios nuostatos analizės darytina išvada, kad įtvirtinus tokią nuostatą būtų galimai užkirsta galimybė sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu (naudojantis ryšio priemonėmis). Todėl toks pasiūlymas diskutuotinas.
Pažymėtina tai, kad pagrindinės vartotojų teisės sudarant vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu yra užtikrinamos 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir Direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (toliau – Direktyva 2002/65/EB). Šioje direktyvoje nustatomi pagrindiniai reikalavimai informacijai, kurią finansinės paslaugos teikėjas turi suteikti paslaugos gavėjui tais atvejais, kai sutartis dėl finansinės paslaugos sudaroma naudojant nuotolinio ryšio priemones. Direktyvos 2002/65/EB 3 konstatuojamoje dalyje nurodoma, kad „vartotojų interesams svarbu be diskriminacijos naudotis kuo didesniu Bendrijoje teikiamų finansinių paslaugų skaičiumi, kad jie galėtų pasirinkti geriausiai jų poreikius atitinkančias finansines paslaugas. Užtikrinant pasirinkimo laisvę, kuri yra svarbiausia vartotojų teisė, ir siekiant padidinti vartotojų pasitikėjimą nuotoline prekyba, būtina aukšto lygio vartotojų apsauga“. Toliau 5 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad finansinės paslaugos dėl savo nematerialaus pobūdžio ypač tinka nuotolinei prekybai, todėl nuotolinę prekybą finansinėmis paslaugomis reglamentuojančios teisinės sistemos įtvirtinimas turėtų padidinti vartotojų pasitikėjimą naujų technologijų, tokių kaip elektroninė prekyba, naudojimu nuotolinei prekybai finansinėmis paslaugomis. Vadovaujantis Direktyvos 2002/65/EB 3 straipsnio 1 dalimi, vartotojui turi būti pateikiama tam tikra nurodyta informacija, susijusi su paslaugų teikėju, finansine paslauga, nuotoline sutartimi ir žalos atlyginimu dar prieš sudarant finansinių paslaugų sutartį.
Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad Direktyva 2002/65/EB yra nustatomi esminiai vartotojų apsaugos standartai tam, kad vartotojai galėtų finansinių paslaugų sutartis sudaryti nuotoliniu būdu ir taip būtų užtikrinta jų teisė išsirinkti jiems tinkamiausią finansinių paslaugų sutartį. Galiausiai pažymėtina, kad susijusios Direktyvos 2002/65/EB nuostatos dėl informacijos pateikimo vartotojui yra perkeltos į Lietuvos Respublikos vartotojų gynybos įstatymą. Be to, įvertinus Direktyvos 2008/48/EB nuostatas, darytina išvada, kad vartotojui, kai kredito sutartis jo prašymu sudaroma naudojantis nuotolinio ryšio priemonėmis, yra nustatoma tam tikra apsauga. Siekiant, kad vartotojas nebūtų klaidinamas ir jam būtų suteikta visa būtina informacija, Direktyvos 2008/48/EB 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kreditorius yra įpareigotas pateikti vartotojui visą prieš sutarties sudarymą reikalingą informaciją, naudodamas „Europos tipinės informacijos apie vartojimo kreditą“ formą iš karto po kredito sutarties sudarymo. Ši forma numatyta Direktyvos 2008/48/EB II priede. Be to, kreditorius yra įpareigojamas pateikti ir papildomą informaciją, nurodytą II priedo 5 dalyje. Jeigu vartotojui yra pateikiama minėta informacija, yra laikoma, kad vartotojo interesai yra apsaugomi pakankamu lygiu. Kartu atkreiptinas dėmesys į dar vieną Direktyvos 2008/48/EB 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartotojo apsaugos priemonę – vartotojas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti kredito sutarties per 14 kalendorinių dienų.
Atsižvelgdami į visa tai, manome, kad, kai sudarant finansinių paslaugų sutartį vartotojui yra pateikiama Direktyvoje 2008/48/EB ir Direktyvoje 2002/65/EB nurodyta informacija, jo interesai yra laikomi užtikrinamais pakankamu lygiu. Kartu pažymime, kad Projektu uždraudžiant vieną iš vartojimo kredito sutarčių sudarymo būdų, Projekto aiškinamajame rašte turėtų būti išsamiai pagrįsta, kodėl tokia priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui ir ar siekiamo tikslo negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Galiausiai atkreipiame dėmesį, kad, net jeigu būtų priimtas Projektu siūlomas reguliavimas, tai neužkirstų kelio paslaugų gavėjams vartojimo kreditus, naudojantis ryšio priemonėmis, gauti iš kitose valstybėse narėse įsiteigusių vartojimo kredito paslaugos teikėjų. Atsižvelgta Kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370), kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, šių nuostatų nėra. 15. Europos teisės departa-menras prie
nustatoma, kad šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų laikymąsi privalo užtikrinti priežiūros institucija. Atkreipiame dėmesį, kad bendroji pareiga užtikrinti visų iš įstatymo kylančių reikalavimų laikymąsi priežiūros institucijai jau yra nustatyta 28 straipsnio 1 punkte. Atsižvelgta Kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370), kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, šios nuostatos nėra. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.
asociacija, 2015-05-27 raštas Nr. S-011 Lietuvos Respublikos Seimo valdyba, atsižvelgdama į Seimo Biudžeto ir finansų komiteto siūlymą, nusprendė prašyti Vyriausybės pateikti išvadą dėl 2015-05-05 Seimo narių Povilo Gylio ir Aurelijos Stancikienės įregistruoto Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 2,
Įstatymo projektas). Šio Įstatymo projekto nuostatos ne saugo, o nepagrįstai riboja asmenų iki 21 metų, asmenų įrašytų į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas veiksnumą, sutarties laisvės principą. Įstatymo formuluotės yra neaiškios ir nelogiškos, žlugdančios verslą ir nepagrįstai apribojančios asmenų teises. Nepateikiant jokių skaičiavimų ir pagrįstų argumentų Įstatymo projektu siekiama sumažinti bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą iki 36 %, kas reikštų, jog mažuosius vartojimo kreditus teikiančios bendrovės būtų priverstos atsisakyti smulkių vartojimo kreditų teikimo ar netgi visiškai pasitraukti iš šio verslo. Taip pat siūlomos nuostatos užkirstų kelią sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu, kas prieštarautų Direktyvai 2008/48/EEB, kuri privalo būti perkelta į Vartojimo kredito įstatymą (toliau - VKĮ). Įstatymo projektui nepritarė ir Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, kuris 2015-05-06 pateikė išvadą šiam Įstatymo projektui (toliau - Išvada). Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija (toliau – LSVKA) teikia savo argumentus dėl pateikto Įstatymo projekto nepriimtinumo ir nepagrįstumo ir prašo į juos atsižvelgti rengiant Vyriausybės išvadą. 1.
vartojimo kreditai gali būti suteikiami tik asmenims, sulaukusiems 21 metų amžiaus ir neįrašytiems į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas, prieštarauja Civiliniame kodekse (toliau - CK) įtvirtintoms nuostatoms reglamentuojančioms asmenų veiksnumą, nepagrįstai suteikia prioritetą kitoms (ne vartojimo) kredito sutartims. Fizinis asmuo įgyja visišką veiksnumą nuo 18 metų (CK 2.5 straipsnis). Fizinių asmenų veiksnumas gali būti apribotas tik teismo tvarka, jeigu jie piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, taigi vien asmens įrašymas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas jo veiksnumo savaime neriboja. Tuo tarpu Įstatymo projektu siūloma riboti fizinių asmenų iki 21 metų amžiaus ir asmenų, įrašytų į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas, veiksnumą. Apribojus šių asmenų teisę sudaryti vartojimo kredito sutartis, susidarytų absurdiška situacija, kuomet asmenys nuo 18 iki
turinčių asmenų įskaitas, negalėtų sudaryti vartojimo kredito sutarties, tačiau turėtų teisę sudaryti kitas kredito sutartis, kurioms VKĮ netaikomas (pvz., būsto kredito sutartis, išperkamosios nuomos sutartis, net kredito sutartis, kai bendra suteikiamo kredito suma viršija 75000 eurų). Taigi šie asmenys galėtų prisiimti žymiai didesnius finansinius įsipareigojimus, tačiau neturėtų teisės gauti 50 ar 100 eurų vartojimo kredito atsiradus neatidėliotiniems poreikiams. Toks teisinis reguliavimas nepagrįstai apribotų asmenų veiksnumą be to, priešingai deklaruojamiems Įstatymo projekto tikslams, galėtų padidinti jaunų asmenų įsiskolinimą, kadangi, negalėdami gauti smulkaus vartojimo kredito, jie būtų priversti imti kreditą, užtikrintą nekilnojamojo turto įkeitimu, sudaryti kitas sutartis, kurioms netaikomas VKĮ arba skolintis pinigus šešėlyje.
Pažymėtina ir tai, kad vartojimo kredito davėjai šiuo metu gali naudotis ir naudojasi Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro duomenimis teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau informacija apie priklausomybės ligas ir psichikos sutrikimus turinčius asmenis, kurie nėra pripažinti neveiksniais ar ribotai veiksniais, yra konfidenciali ir vartojimo kredito davėjams neprieinama, todėl realiai, reikalavimas nesuteikti vartojimo kreditų asmenims įrašytiems į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas, yra neįgyvendinamas. Tokia situacija prieštarauja bendrajam teisės principui nemo tenetur ad impossibile bei lex non cogit ad impossibilia, draudžiantiems iš asmenų reikalauti to, ko neįmanoma įgyvendinti. 2. Siūlymas nustatyti, kad kredito gavėju gali būti tik toks asmuo, kuris gauna realias pajamas yra neaiškus ir nekonkretus, todėl praktiškai neįgyvendinamas. Iš Įstatymo projekto nuostatų nėra aišku, koks sąvokos „realios pajamos“ turinys. Šiuo metu galiojančio VKĮ 8 straipsnyje yra reglamentuojamas vartojimo kredito gavėjo mokumo tikrinimas, o taip pat Darbo grupėje buvo pateiktas pasiūlymas, jog VKĮ turėtų būti ne tik įtvirtinta pareiga patikrinti asmens kreditingumą, bet ir aiškiai apibrėžiama kas yra atsakingas skolinimas, todėl manytina, kad siūloma nuostata yra perteklinė ir neįgyvendinama dėl jos nekonkretumo. 3. Siūlymas prieš sudarant kitą vartojimo kredito sutartį sutarties pasirašymą atidėti 48 valandoms ne tik neaiškus, bet ir pažeidžia sutarčių laisvės principą. Iš Įstatymo projekte siūlomos formuluotės neaišku kas laikytina kita sutartimi.
Paaiškinimas nepateiktas ir aiškinamajame rašte, todėl nėra aišku ko siekiama šia nuostata. Bet kuriuo atveju, visi vartojimo kredito gavėjai, sudarę vartojimo kredito sutartį, turi teisę atsisakyti šios sutarties per 14 dienų nuo jos sudarymo (Vartojimo kredito direktyvos 2008/48/EC 14 str., LR Vartojimo kredito įstatymo 15 str.). Taigi sudarius vartojimo kredito sutartį skubotai ar gerai neapgalvojus, kredito gavėjas gali jos atsisakyti. Tačiau, mūsų turimais duomenimis, šia teise Lietuvoje yra pasinaudoję mažiau nei 0,5% vartotojų, kas atitinka ir Mankowski (2003, 1147) tyrimo išvadas. Tai yra, teisė atsisakyti kredito nėra itin dažnai naudojama, kas leidžia teigti, kad didžioji dauguma vartotojų nėra linkę apsigalvoti, o sprendimas skolintis yra priimamas ne impulsyviai. Šią aplinkybę patvirtina ir Lietuvos mažojo vartojimo kreditų vartotojų elgsenos tyrimai (Astromskis, 2014). Tyrimais nustatyta ir tai, kad mažaisiais vartojimo kreditais Lietuvoje yra naudojamasi būtiniesiems poreikiams tenkinti, kuomet vartotojui nėra prieinamos arba nėra priimtinos kitos alternatyvos. Šiame kontekste ikisutartinis atšalimo periodas bus žalingas ne tik dėl didesnių skolinimosi sąnaudų, tačiau dar ir dėl to, kad pastūmės vartotojus ieškoti brangesnių, taip pat ir šešėlinių (neteisėtų), alternatyvų (Mann ir Hawkins, 2007; Edmiston, 2011 ir kt.). Būtent dėl nebūdingo impulsyvumo ir kitų kredito prieinamumo ribojimo pavojų vartojimo kreditams paprastai nėra nustatomi ikisutartiniai atšalimo periodai. Nei vienoje Europos Sąjungos valstybėje ikisutartinis atšalimo periodas nėra taikomas. Ikisutartinio atšalimo periodo kontekste reikia priminti ir tai, kad vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiamas Lietuvos ūkis, yra asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (LRK 46 str. 1 d.). LR Konstitucijos 46 str.
LR Konstitucijos 46 str. 3 d. kontekste negalima pateisinti tokio reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis; Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario mėn. 26 d., 2009 m. spalio mėn. 8 d., 1997 m. vasario 13 d., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 30 d; 2008 m. birželio mėn. 30 d. nutarimai). Tai suponuoja valstybės ir savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais savo sprendimais ar veiksmais be objektyvaus ir konstituciškai pateisinamos priežasties nekliudyti reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, nežlugdyti jų ūkinių pastangų ir neužkirsti joms kelio, net jeigu jų naudingumas visuomenei ir nėra akivaizdus (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d.; 2009 m. birželio mėn. 8 d. ; 2009 m. balandžio mėn. 29 2006 m. gegužės mėn. 31 d. nutarimai). Impulsyvaus skolinimosi kontekste didžiausią grėsmę vartotojų interesams kelia momentiškai prieinamos kredito lėšos kortelėse ar kitose mokėjimo priemonėse. Tačiau akivaizdu, kad ikisutartinio atšalimo periodo įvedimas šiems kreditavimo produktams padarytų juos neveiksmingus ir iš esmės paneigtų verslo galimybes. Dėl šios priežasties LR Vartojimo kredito įstatyme kredito kortelėms ir kai kurioms kitoms kreditavimo rūšims yra daromos išimtys. Greito prieinamumo kontekste mažieji vartojimo kreditai, nors yra prieinami lėčiau, tačiau yra viena iš artimesnių alternatyvų kredito kortelėms ir kitoms greito kreditavimo rūšims. Atitinkamai, 2 dienų ikisutartinio atšalimo periodo įvedimas iš esmės paneigtų šio verslo, kurio esminė savybė yra automatizuotas ir greitas kreditavimo procesas, galimybes. Siūlomas reguliavimas taip pat pažeistų sutarčių laisvės principą.
Abi vartojimo sutarties šalys yra veiksnūs asmenys, veikiantys savo interesais, sutarties sudarymo metu išreiškiantys savo valią tokią sutartį sudaryti. Taigi įstatymo leidėjo dirbtinai nustatytas ribojimas sudaryti civilinėje apyvartoje leidžiamas sutartis tam tikrą laiką tiesiogiai pažeistų sutarčių laisvės principą. Ribojimas sudaryti vartojimo kredito sutartis iš karto iš esmės keistų smulkiųjų vartojimo kreditų paslaugos, kuri skirta išspręsti nedideles, laikinas, netikėtas finansines problemas, esmę. Smulkieji vartojimo kreditų davėjai būtų diskriminuojami kitų finansų įstaigų (pagrinde komercinių bankų ir kredito unijų) atžvilgiu, kadangi kitoms kredito sutartims tokie ribojimai nenumatyti. 4. Siūlymas maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą (toliau -BVKKMN) sutarties sudarymo momentu sumažinti nuo
ir užkertantis kelią nedideles pajamas gaunantiems asmenims iškilus būtinybei legaliai pasiskolinti nedidelę sumą. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad šis dydis pasirinktas atsižvelgiant į tai, kad vidutinė metinė paskolos kaina finansų įstaigose – bankuose, kredito unijose – yra 12-24 %. Kaip teisingai pastebėta Išvadoje, siūlymas nėra pagrindžiamas jokiais skaičiavimais, todėl kelia abejonių jo pagrįstumas. Be to, kredito įstaigos praktiškai neteikia smulkių vartojimo kreditų, todėl BVKKMN ribojimo nustatymas remiantis paskolos kaina finansų įstaigose yra visiškai nepagrįstas. Kredito išdavimo sąnaudos tik nedidele dalimi priklauso nuo kredito sumos, todėl skaičiuojant proporcingai, nedidelio vartojimo kredito kaina yra gerokai didesnė nei didesnio kredito. Vartojimo kredito davėjai, vertindami kliento mokumą, tikrina informaciją apie asmenį įvairiuose registruose ir duomenų bazėse.
Išduodama vidutinio dydžio kreditą (100 eurų) vartojimo kredito bendrovė vidutiniškai išleidžia apie 2,30 eurų vien tik asmens mokumui pagrindinėse duomenų bazėse įvertinti. Kai kurios įmonės mokumui įvertinti išleidžia ir gerokai didesnes sumas, nes įkainis paprastai priklauso nuo įmonės per tam tikrą periodą atliekamų užklausų skaičiaus – kuo užklausų daugiau – tuo, registrų paslaugas teikiantys subjektai, gali nustatyti mažesnį įkainį. Todėl smulkios vartojimo kreditus teikiančios bendrovės registrų/duomenų bazių administratoriams moka didesnį įkainį dėl ko pabrangsta paslaugos savikaina. Įmonės užklausas į duomenų bazes daro vertindamos visų kredito prašymus pateikusių asmenų mokumą ir tik daliai yra suteikiamas vartojimo kreditas. 2011 metais patenkintų ir atmestų paraiškų santykis buvo 1:3 (vienam suteiktam kreditui tekdavo trys atmesti prašymai suteikti kreditą), 2014 m. šis santykis buvo 1:5. BVKKMN turėtų būti sąžininga ir veiksminga abiems sandorio pusėms – kreditoriui ir skolininkui. Tai yra, kredito kaina turėtų padengti kreditavimo sąnaudas ir suteikti sąžiningą pelno normą. Jei kredito kainos apribojimas bus toks, kad nepadengs sąnaudų, tai kredito sandoris nebus pradėtas nes nebus norinčiųjų (galinčių) skolinti. Todėl palūkanų normų ribojimas gali pabloginti kai kurių vartotojų padėtį, nes jiems gali būti užkirstas kelias legaliai skolintis, o siekdami patenkinti būtinuosius savo poreikius ar likviduoti „finansinio šoko“ situacijas, gali būti pastūmėti link nekontroliuojamų šešėlinių kredito rinkų, kurių veiklos metodai yra abejotini teisėtumo prasme. Dar daugiau, pigaus kredito prieinamumas neskatina taupyti ir apriboja finansinės infrastruktūros vystymąsi (Hudon ir Sandberg, 2011). Nobelio premijos laureato Yunus (2006) nuomone, kredito kaina turėtų padengti kreditavimo sąnaudas ir suteikti sąžiningą pelno normą.
Lietuvoje vartojimo kreditų kaina yra mažiausia (tyrimo metu buvo vertinamos 3 didžiausių vartojimo kreditų davėjų, veiklą vykdančių penkiolikoje valstybių, suteikiamų kreditų kainos). 2013 m. Pasaulio banko pateiktoje Atsakingojo skolinimo reguliavimo priemonių apžvalgoje[1] taip pat yra vienareikšmiai nurodoma (para. 107), kad kredito kainos ribojimai turi būti nustatomi atsižvelgiant į kredito sąnaudas ir teikiamą naudą, lyginant su kitomis vartotojui prieinamomis alternatyvomis. Tuo pačiu Pasaulio bankas įspėjo, kad dalies vartotojų stūmimas iš formalaus finansų sektoriaus į neformalųjį (šešėlinį) yra viena pagrindinių kredito prieinamumo ribojimo grėsmių. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Europos Komisijos užsakymu atliktą kredito kainos ribojimų Europos Sąjungoje tyrimą[2]. Tyrime yra padaryta empiriškai pagrįsta išvada, kad kredito kainos ribojimas nėra aiškiai ekonomiškai pagrįstas reguliavimo būdas, kaip kad kartais yra teigiama. Tyrime pažymima, kad kredito kainos ribojimas keičia kredito pasiūlą mažiausiai trimis aspektais:
kredito kainos apribojimai užkerta galimybes kai kurioms vartotojų grupėms pasiskolinti (kas gali būti ir tiesioginis reguliuotojo tikslas);
kredito kainos ribojimas gali sumažinti kreditavimo apimtis ar atskirų kredito rūšių pasiūlą;
kreditoriai sieks pakeisti savo verslo procesus ar kreditavimo sąlygas taip, kad apeitų kredito kainos ribojimus. Remiantis Lietuvos banko parengtu vartojimo kredito davėjų pelningumo rodiklių palyginimu su bankais, matyti, kad vidutinės vartojimo kreditų bendrovių ir bankų 2011-2013 m. grynojo ir veiklos pelningumo reikšmės yra iš esmės panašios, o grynasis pelningumas bankų sektoriuje yra net didesnis. Apie
eurų (345 litų).
Analizuojant šių kreditų išdavimo sąnaudas matyti, jog BVKKMN norma 100 eurų kreditams, imamiems 30 dienų terminui, gali būti mažinama ne daugiau kaip iki 180 proc. (žr. lentelę žemiau). Nes esant mažesnei BVKKMN normai, pavyzdžiui, 150 proc., įmonių gaunama kaina nebepadengia kreditų išdavimo sąnaudų. 2013 m. apie 10 proc. visų smulkiųjų vartojimo kreditų sudarė 200 eurų (690 litų) kreditai. Informacija, kaip kinta 200 eurų (30 d. terminui) vartojimo kredito išdavimo sąnaudos priklausomai nuo BVKKMN dydžio, pateikiama žemiau. Nustačius BVKKMN dydį tokį, koks siūlomas Įstatymo projekte, smulkieji vartojimo kreditai taptų nuostolingi. Dėl ko smulkieji vartojimo kreditai iš viso nebūtų teikiami ir vartojimo kredito gavėjai, norėdami gauti vartojimo kreditą turėtų imti didesnį kreditą nei jiems reikalinga ar ilgesniam laikui, kas ženkliai padidintų jų išlaidas, o nedideles pajamas gaunantys asmenys iš viso neturėtų jokių galimybių greitai pasiskolinti nedidelę pinigų sumą, dėl ko dalis jų skolintųsi šešėlyje. 5. Siūlymas skolinti tik tiesiogiai nustačius tapatybę prieštarauja Direktyvai 2008/48/EEB Siūlymas numatyti, kad skolinama tik tiesiogiai nustačius asmens tapatybę ir pasirašius sutartį, iš esmės paneigtų galimybę sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu, kas prieštarautų ir Direktyvai 2008/48/EB, kuri privalo būti perkelta į VKĮ. Pažymėtina, kad ne tik privatus sektorius, tačiau ir Lietuvos valstybės institucijos jau kelis metus vis dažniau asmens tapatybę nustato remiantis elektroniniais duomenimis, gautais per elektroninės bankininkystės ar kitas nuotolines sistemas. Kuo toliau, tuo labiau verslas ir viešasis sektorius visas savo paslaugas plečia šia – nuotolinių prieigų − kryptimi.
Šiame kontekste plačiausiai paplitusiais asmens tapatybės nustatymo naudojantis elektroninės bankininkystės sistemomis pavyzdžiais galėtų būti:
administravimo institucijų informacinių sistemų interoperabilumo (sąveikumo) sistema (toliau vadinama – VAIISIS)[3], kurios tikslas sudaryti valstybės ar savivaldybės institucijoms sąlygas teikti teisės aktų nustatytas elektronines paslaugas „vieno langelio“ principu;
teismų elektroninių paslaugų portalas, pasiekiamas adresu e.teismas.lt;
valdžios vartai, pasiekiami adresu www.epaslaugos.lt[4];
administravimo ir deklaravimo portalas „Mano VMI“, pasiekiamas adresu www.vmi.lt;
socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Elektroninė gyventojų aptarnavimo sistema „EGAS“, pasiekiama adresu www.sodra.lt;
mokėjimo įstaigos, kaip pvz. bekontaktė mobiliųjų atsiskaitymų sistemą Mokipay, arba – mokėjimų sistemą www.mokėjimai.lt,
kiti. Šiame kontekste geros praktikos pavyzdžiu, asmens tapatybės nustatymo kontekste, yra laikytina Estijos patirtis, kurioje identifikuojantis tik per elektroninės bankininkystės sistemas galima ne tik steigti įmones ar naudotis kasdieninėmis valdžios paslaugomis, tačiau ir balsuoti parlamentiniuose rinkimuose. Dar daugiau, neseniai Estija pradėjo įgyvendinti ir e-pilietybės koncepciją visiems užsienio subjektams, kuri taip pat yra grindžiama tapatybės nustatymu per elektroninės bankininkystės sistemas. Čia naudojimasis banko teikiama duomenų rinkmena yra visiškai prilygintas tapatybės nustatymui iš dokumento. Iš visumos argumentų akivaizdu, kad siūlomos pataisos ne tik neatitinka elektroninių paslaugų laikmečio bei realiai vykstančios asmens tapatybės nustatymo praktikos ir strateginės e-valdžios vystymo krypties.
Teisėkūros palaikomi elektroninių duomenų naudojimo draudimai ir ribojimai sudaro itin nepalankias sąlygas užsienio investicijoms į verslus, kurie grindžiami nuotoline sąveika su vartotojais. LSVKA pastebi tendencijas, kad nuo Lietuvos rinkos nusisuka inovatyvias mokėjimo priemones ar kitas finansines paslaugas kuriančios ir diegiančios bendrovės. Taigi, draudimas remtis nuotolinėmis sistemomis gautais asmenį identifikuojančiais duomenimis nuotolinį verslą vykdančiam subjektui ne tik reiškia jo verslo paneigimą, bet ir papildomus barjerus elektroniniam verslui ir inovacijoms. Be to, privačiam sektoriui neteisingo teisės taikymo pasekoje yra sukurti ne lygiaverčiai, o aukštesni reikalavimai identifikuojant klientus nuotoliniu būdu, nes valstybės institucijos, teikdamos elektronines paslaugas, vartotojus identifikuoja elektroniniu būdu vien tik turėdamos asmens kodą, vardą ir pavardę, gaunamus per elektroninės bankininkystės sistemas. Tokiu būdu yra ribojama elektroninio verslo plėtra, finansinės inovacijos ir ūkinės veiklos laisvė, daroma žala nuotolines paslaugas naudojantiems vartotojams. 6. Prašymai Aukščiau išdėstyti argumentai patvirtina, kad Seimo narių Povilo Gylio ir Aurelijos Stancikienės įregistruoto Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 2, 8 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto nuostatos yra neaiškios, nepagrįstos konkrečiais skaičiavimais ar duomenimis. Siūlomi VKĮ pakeitimai ne užtikrina vartojimo kreditų gavėjų interesus, bet nepagrįstai suvaržo dalies asmenų teisę gauti nedidelį vartojimo kreditą, dėl to asmenys turės imti didesnius kreditus, įkeičiant jiems nuosavybės teise priklausantį turtą ar skolintis šešėlyje.
Sumažinus BVKKMN tiek kiek siūloma Įstatymo projekte, nedidelius vartojimo kreditus teikiančios bendrovės bus priverstos užsidaryti, tačiau žonių poreikis skolintis nedings, todėl neatmestina, kad priėmus siūlomus pakeitimus gerokai padidėtų nelegalus skolinimas, kuomet besiskolinančio asmens interesai visiškai nėra ginami. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, prašome nepritarti įregistruotam Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 2, 8 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui. Atsižvelgta iš dalies Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. 979 pateiktoje išvadoje (žr. toliau) bei ją pagrindžiančiais argumen-tais taip pat siūloma nepritarti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 2, 8 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP- 2963(2 ). Be to, Vyriausybės išvadoje (žr. šios išvados 5 punktą) atkreipiamas dėmesys į tai, kad „Siekiant iš esmės spręsti neatsakingo skolinimo ir skolinimosi problemas nepažeidžiant konstitucinių teisinės valstybės principų, teisinio reglamentavimo priemonės numatytos Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. SV-S-730 „Dėl darbo grupės vartojimo kredito reglamentavimui tobulinti sudarymo“ sudarytos darbo grupės parengtame ir 2015 m. birželio 30 d. įregistruotame Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 31, 33, 34, 38, 40 straipsnių pakeitimo, trečiojo skirsnio ir penktojo skirsnio pavadinimų pakeitimo, 1, 2 priedų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 11¹, 14¹, 21¹, 22¹, 22², 23¹ ir 25¹ straipsniais, penktuoju¹ skirsniu įstatymo projekte Nr. XIIP-3370“.
XIIP-3370“. Atsižvelgdamas į tai, taip pat į Seimo kanceliarijos teisės departamento bei Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos banko išvadose pateiktas pastabas, Seimo Biudžeto ir finansų komitetas nepritaria konkretiems įstatymo projekte Nr. XIIP-2963(2) teikiamiems pasiūlymams (žr. šios išvados 2., 4., ir 7.1. punktus) bet pritaria atitinkamiems alternaty-viems įstatymo projekte Nr. XIIP-3370 teikiamiems pasiūlymams, tarp jų ir tiems, kuriais iš esmės sugriežtinamas vartojimo paskolų rinkos reguliavimas. 2. Lietuvos žmogaus teisių koordinavi-mo centras, 2015-09-28 išvados
Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 979 (toliau – Nutarimas) dėl Seimui pateikto LR Vartojimo kredito įstatymo 2, 8 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto (Nr. XIIP-2963(2)), kuriuo siūloma sugriežtinti neatsakingo skolinimosi galimybes. Minėtame projekte (toliau – Projektas), siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito (greitųjų kreditų) gavėju gali būti tik asmuo nuo 21 metų ir neįrašytas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų sąrašus, kad kredito davėjai privalo patikrinti gavėjo asmens mokumą, tiesiogiai nustatyti asmens tapatybę ir kt. Vyriausybė 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimu atmetė minėtą įstatymo projektą, siūlydama Seimui jam nepritarti (Nutarimą rengė Finansų ministerijos Finansų rinkų politikos departamento direktorius Sigitas Mitkus, Kapitalo rinkų skyriaus vedėja Lora Gogelytė, vyriausioji specialistė Ramunė Radvilienė).
Pagrindiniai Nutarime išdėstyti motyvai – Projekto siūlymai neva prieštarauja Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (LR CK), neva reikalavimas tikrinti vartojimo kredito gavėjų kreditingumą prieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoms, o kredito gavėjui negalima taikyti vadinamojo „atšalimo laikotarpio“, nes kiti Lietuvos ūkio subjektai neva atsidurtų mažiau palankioje konkurencinėje padėtyje nei kitose valstybėse narėse įsisteigę ūkio subjektai, kuriems netaikomas laiko apribojimas sudarant vartojimo kredito sutartis ir pan. Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras mano, kad 2015 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 979 dėl LR Vartojimo kredito įstatymo 2, 8 ir 21 straipsnių pakeitimų ir papildymų yra nepagrįstas, nes paremtas klaidinančiais argumentais:
Dėl fizinio asmens veiksnumo Nepagrįstas ir klaidinantis Nutarimo argumentas, kad visišką fizinio asmens veiksnumą, kuris atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės ( 18 metų), išimtinai reglamentuoja LR CK kodekso 2.5 straipsnis, neva skolinimosi galimybių ribojimas pilnamečiams asmenims iki 21 metų prieštarautų minėtai CK nuostatai.
Atkreiptinas dėmesys, kad LR Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnis nustato, jog „Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis <...> jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu.“ LR Seimo rinkimų įstatymo 2 str. nustato, kad „Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris <...> yra ne jaunesnis kaip 25 metų...“ Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 3 str.4 dalis nustato, kad į Europos Parlamentą „gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris... rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų...“. LR Azartinių lošimų įstatymo10 str.10 dalis nustato, kad „Lošimus, organizuojamus lošimo namuose (kazino), gali lošti asmenys, kuriems yra sukakę 21 metai. Jaunesnius kaip 21 metų asmenis draudžiama įleisti į lošimo namus (kazino)“. Galiausiai D kategorijos automobilius (autobusą) vairuoti įgyja teisę asmenys taip pat ne jaunesni kaip 21 metų. Akivaizdu, kad minėti teisės aktai neprieštarauja LR CK nuostatoms, o visuomenė atskirais atvejais gali ir privalo nustatyti asmeniui amžiaus cenzą, įvertindama jo galimų veiksmų padarinius tiek pačiam asmeniui, tiek visuomenei. Deja, Nutarimo rengėjai neatsižvelgė į tai ir sureikšmindami verslo konkurencingumą kredito davėjų interesus iškėlė aukščiau už visuomenės poreikius -l greitųjų kreditų paskolas ir toliau gauna asmenys, neturintys jokių pajamų. Sodros duomenimis tokių klientų yra net 21 proc.
Net trečdalis vėluojančių grąžinti paskolas yra jaunesni nei 25 metų amžiaus. 86 proc. greitųjų kreditų vartotojų (įskaitant ir jaunesnius nei 25 m. amžiaus) gavo juos anonimiškai. Todėl daugėja atvejų, kad dėl problemų, kurias kelia nežabotas greitųjų kreditų įmonių elgesys, jauni asmenys padaro žiaurius nusikaltimus arba baigia gyvenimą savižudybe. Analogiškai formalus ir eliminuojantis visuomenės socialinės problemos sprendimą yra Nutarimo teiginys, jog fizinio asmens veiksnumas gali būti apribotas tik teismo tvarka, o asmens įrašymas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas jo veiksnumo neva savaime neriboja. Pažymėtina, kad Projektu nėra siūloma pažeisti LR Psichikos sveikatos priežiūros ar kitų įstatymų nuostatas ir nėra kvestionuojama, kad asmenų, piktnaudžiaujančių alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis, veiksnumas gali būti apribotas tik teismine tvarka. Tačiau Nutarimo autoriai negali nuneigti fakto, kad Kelių eismo taisyklės draudžia vairuoti transporto priemonę neblaiviems, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų asmenims. Šias pareigas pažeidus, vairuotojui atsiranda administracinė atsakomybė pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (ATPK). Analogiškai šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu laikomas neblaivumas, jei darbuotojas darbo metu darbe yra apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių ar toksinių medžiagų. ATPK 4112 straipsnis nustato piniginę baidą asmeniui, kuris būdamas darbo vietoje neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų vengia pasitikrinti girtumą ar apsvaigimą. Galiausiai girto asmens pasirodymas viešosiose vietose, įžeidžiant žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę taip pat užtraukia įspėjimą arba baudą nuo aštuonių iki keturiolikos eurų (ATPK 178 str.) Taigi teigti, kad visuomenė negali riboti asmens teisių, jei pastarasis yra neblaivus, nėra jokio pagrindo.
Atsižvelgiant į galimas pasekmes pačiam asmeniui ir visuomenei, jo teisės gali ir privalo būti ribojamos, jei tik asmuo yra apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Dėl Projekto prieštaravimų ES teisės aktams Abejotinas Nutarimo teiginys, kad Projekto siūlymas tikrinti vartojimo kredito gavėjų kreditingumą registruose ir informacinėse sistemose prieštarautų Europos Sąjungos teisės aktams (Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvai 2008/48/EB nuostatoms), neva ES teisės aktai nereikalauja išsamiai patikrinti kredito gavėjo kreditingumą (mokumą) pagal pateiktus dokumentus ir registruose bei informacinėse sistemose. Vadovaujantis tokia Nutarimo rengėjų logika Lietuvos teisinėje sistemoje būtų draudžiama viskas, ko nenumato ES teisė. Tačiau taip nėra. Išsamus kredito gavėjo mokumo (kreditingumo) tikrinimas ne tik neprieštarauja ES teisei, bet ir negali būti laikomas pertekliniu, jei Vyriausybės Nutarimo rengėjai realiai įvertintų susidariusią kritinę situaciją mūsų visuomenėje: vien šiais metais skolų išieškotojams ir antstoliams perduoti skoloms išieškoti net 136,4 tūkst. vartojimo kreditų sutartis pasirašę kreditų gavėjai. Lyginant su praėjusiais metais, per pirmąjį šių metų pusmetį dėl greitųjų kreditų 36 proc. padaugėjo gyventojų turto areštų. Be to greitųjų kreditų vartotojai skolinasi vis didesnes sumas, dėl ko pradelstų mokėjimų skaičius vien per šiuos metus padidėjo 11 proc. ir pasiekė net 174 tūkst.
Dėl vartojimo kredito metinių palūkanų Kontraversiškas yra Nutarimo teiginys, neva siūlymas sumažinti bendros vartojimo kredito kainos metinę normą nuo 200 procentų iki 36 procentų yra nesuderinamas su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatomis, įtvirtinančiomis laisvę teikti paslaugas, neva Projekto siūlymas iškreiptų kreditorių konkurenciją ir sudarytų vidaus rinkos kliūtis. Ir čia pat teigiama, kad tokia išankstinė kontrolė yra pateisinama tik dėl svarbių visuomenės interesų, pavyzdžiui, vartotojų apsaugos, tačiau turi būti įsitikinta ir pagrįsta, kad tokia kontrolės sistema yra tinkama ir griežtai proporcinga siekiamam tikslui. Manytina, kad Nutarimo rengėjai neabejojo, jog Projektu siekiama stiprinti vartotojų apsaugą. Kita vertus pats faktas, kad beveik trečdalis Lietuvos gyventojų gyvena ties skurdo riba, o apie 20 procentų jų yra žemiau skurdo ribos, negali kelti abejonių, jog visuomenės skurdinimas ir gyventojų socialinės atskirties mažinimas atitinka svarbiausius visuomenės interesus ir lūkesčius. Tuo tarpu greitųjų kreditų vartojimas įgavo visuomenei pavojingą mastą. Vien 2014 m. gyventojams buvo suteikta per 706 tūkst. vartojimo kreditų, kurių vertė beveik 78 mln. eurų (268 mln. litų). Jais naudojosi per 200 tūkst. žmonių. Tai reiškia, kad vidutiniškai vienas vartotojas skolinosi net 3,5 karto per metus. Akivaizdu, jog retas vartotojas gali gražinti kelias paskolas per metus, kurių palūkanų vidurkis siekia net 200 proc. Dėl itin didelių palūkanų daugelis greitųjų kreditų naudotojų neišgali jų laiku grąžinti, o pradelsę yra priversti dar skolintis tam, kad jas grąžintų. Vien 2014 m. gruodį pradelstų (daugiau kaip 60 dienų) įsiskolinimų suma greitųjų kreditų bendrovėms buvo per 91 mln. eurų (arba 315 mln. litų).
Kaip minėta, šiemet dėl greitųjų kreditų 36 proc. padaugėjo gyventojų turto areštų, o pradelstų mokėjimų skaičius padidėjo 11 proc. Tokios neprotingai didelės palūkanos prieštarauja sąžiningo verslo kriterijams ir jų negali pateisinti jokia kreditorių konkurencija ar menamos vidaus rinkos kliūtys. Pareiga valstybei ginti vartotojus kyla iš LR Konstitucijos 46 straipsnio (Valstybė gina vartotojo interesus), juolab kai greitųjų kreditų plėtra jau kelia pavojų nacionaliniam saugumui: daug prasiskolinusiųjų neteko paskutinio būsto ir atsidūrė socialiniame užribyje (narkomanija, alkoholizmas, savižudybės), o didžiausia jų dalis yra priversta parduoti savo turtą ir emigruoti iš Lietuvos. Dėl kitų Nutarimo teiginių Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras nepasisako, tačiau pažymi, kad jie taip pat yra konjunktūrinio pobūdžio ir neatspindi LR konstitucijos 5 str. nuostatos, kad valdžios įstaigos (įskaitant ir LR Finansų ministeriją) tarnauja žmonėms. Pats faktas, kad greitųjų kreditų verslas yra uždraustas 23 JAV valstijose, o kai kuriose ES šalyse jis ribojamas, rodo, jog demokratinėse valstybėse visuomenės poreikiai yra keliami aukščiau už verslo poreikius: pvz., Švedijoje draudžiama suteikti greitąjį kreditą spontaniškai (per kelias minutes) paliekant naudotojui laiko apsigalvoti ir teikiamas tik sudarius kredito sutartį. Estijoje yra uždrausta bet kokia greitųjų kreditų reklama.
Visa tai nelaikoma prieštaravimu nei ES teisės aktams, nei konkurencijai rinkoje, t.y. nenuogąstaujama, kad Švedijos arba Estijos ūkio subjektai atsidurs „mažiau palankioje konkurencinėje padėtyje nei kitose valstybėse narėse įsisteigę ūkio subjektai“ Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras dar kartą primena LR Seimui, Vyriausybei ir Finansų ministerijai, kad Lietuva ir toliau pirmauja pagal savižudybių skaičių pasaulyje, kad šalyje yra plačiai paplitusi narkomanija ir alkoholizmas, kad beveik trečdalis Lietuvos šeimų gyvena ties skurdo riba, o 20 proc. žemiau skurdo ribos, kad didėjanti socialinė atskirtis skatina masinę gyventojų emigraciją, kuri tapo šalies nacionalinio saugumo problema, todėl pabrėžtinai ragina Lietuvos Respublikos Seimą ir Vyriausybę:
kredito įstatymo pataisas, ribojančias greitųjų kreditų bendrovių reklamą, neleidžiančias greitųjų kreditų bendrovių reklamai skverbtis į privačią žmogaus gyvenimo erdvę (SMS žinutės, el. laiškai, individualūs telefoniniai pokalbiai reklamos tikslais ir kt.);
sąlygas pajamų negaunantiems asmenims, įskaitant jaunus iki 25 metų amžiaus asmenis;
psichotropinių medžiagų apsvaigusiems asmenims, taip pat asmenims, įtrauktiems į priklausomybės ar psichiatrijos ligų įskaitą;
tapatybės asmeniu. Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras ir toliau mano, kad greitųjų kreditų bendrovių veikla, kaip ypač socialiai jautri visuomenei, turi būti tik licencijuojama ir griežtai valstybės priežiūros institucijų kontroliuojama.
Atsižvelgta iš dalies Atsižvelgta:
1) Seimo nutarimu visi vartojimo kredito rinkos reglamentavimą griežtinan-tys įstatymų projektai Seimo rudens sesijos metu bus svarstomi kaip prioritetiniai ir skubos tvarka;
2) Kito įstatymo projekto (Nr. XIIP-3370) 8 straipsnyje, kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, numatoma įtvirtinti atitinkamas alternatyvias nuostatas ir jų laikymosi procedūras, užtikrinančias kad vartojimo paskolos būtų suteikiamos tik kreditingumo reikalavimus atitinkantiems asmenims. Šių asmenų kreditingumą privalėtų įvertinti vartojimo kredito davėjas, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti pagal informaciją, esančią naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais dokumentais. Tokiu būdu pajamų negaunantys asmenys, tarp jų jauni asmenys iki 25 metų amžiaus, visiškai netenka teisės gauti greituosius kreditus;
3) Biudžeto ir finansų komitetas pritarė kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370) teikiamam siūlymui pakeisti keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, nustatant kiek didesnę maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, bet kartu iš esmės sugriežtinant vartojimo paskolų rinkos reguliavimą;
4) Biudžeto ir finansų komitetas tai pat pritarė kitame įstatymo projekte (Nr.
XIIP-3370) teikiamam siūlymui sugriežtinti greitųjų kreditų bendrovių reklamai taikomus reikalavimus:
a) vartojimo kredito sutartį reklamuojanti standartinė reklama turi būti pateikiama tipiniame pavyzdyje;
b) priežiūros institucijai suteikiama teisė uždrausti skleisti neteisingą, klaidinančią ar neaiškią vartojimo kredito sutarčių reklamą ir prireikus įpareigoti jau paleistą reklamą patikslinti ir (arba) paneigti;
c) uždraudžiama nurodyti vartojimo kredito davėjus arba Tarpusavio skolinimo platformos operatorius kaip rėmėjus ar kitaip juos reklamuoti įstaigose, visuomenės informavimo priemonėse ir įvairiuose renginiuose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų. Neatsižvelgta
1) į siūlymą neskolinti nuo alkoholio ar narkotikų bei psichotropinių medžiagų apsvaigusiems asmenims, taip pat asmenims, įtrauktiems į priklausomybės ar psichotropinių ligų įskaitą atsižvelgiant į šias aplinkybes:
a) pagal CK 2.11 straipsnį, fizinių asmenų veiksnumas gali būti apribotas teismo tvarka, jeigu jie piktnaudžiauja alkoholiniai gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Taigi asmens įrašymas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas jo veiksnumo savaime neriboja. Be to, tuo atveju, kai teismo sprendimu asmens veiksnumas yra apribotas, asmuo savarankiškai gali priimti sprendimą skolintis pinigų, jeigu jų suma ne didesnė kaip du vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai (bruto), o jei ši suma didesnė – gali skolintis su rūpintojo sutikimu.
Todėl Lietuvos žmogau teisių koordinavimo centro siūloma nuostata neatitinka nurodytų CK nuostatų, ji nėra pakankamai pagrįsta, siūlomas reguliavimas nenuoseklus ir nelogiškas;
b) šiame kontekste pastebėtina, kad kredito įstaigos, vertindamos kredito gavėjų galėjimą sudaryti kredito sutartis, gali naudotis Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro duomenimis teisės aktų nustatyta tvarka. 2 ) Lietuvos žmogau teisių koordinavimo centro siūlymas įtvirtinti reikalavimą, kad būtų skolinama tik sudarant paskolos sutartį su nustatytos tapatybės asmeniu iš esmės paneigia galimybę sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu. Todėl darytina išvada, kad šis siūlymas neatitinka galiojančio įstatymo nuostatų dėl vartojimo kredito sutarčių nuotoliniu būdu sudarymo ir atitinkamų Direktyvos 2008/48/EB nuostatų. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
(Projekto 1 straipsnis, Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 dalies pakeitimas)
būti tik fizinis asmuo, sulaukęs 21 metų amžiaus. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.5 straipsniu visiškas fizinio asmens civilinis veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės, t. y. 18 metų.
straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas riboti asmens civilinį teisnumą ar veiksnumą kitaip nei įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka. Siekiant išsaugoti teisinio reguliavimo balansą, pasiūlymas vertintinas kitų asmeniui žalingų veiksmų ribojimo kontekste. Svarbu pažymėti, kad, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymas atitinkamai galimybę įsigyti alkoholio, tabako gaminių, žaisti azartinius žaidimus sieja su bendru, CK numatytu, civilinio veiksnumo amžiumi – 18 metų. Atsižvelgdami į tai, abejojame, ar Projekte siūlomas fizinių asmenų veiksnumo ribojimas yra teisiškai pagrįstas. Dar daugiau, manome, kad įtvirtinus aptariamą pasiūlymą būtų sukurtas nenuoseklus teisinis reguliavimas, nes civilinio veiksnumo ribojimas nebūtų taikomas į Vartojimo kredito įstatymo taikymo sritį nepatenkančioms kitoms kredito sutartims, pavyzdžiui, kredito sutartims, užtikrintoms nekilnojamojo turto įkeitimu, kredito sutartims, kai suteikiamo kredito suma didesnė negu
Kito įstatymo projekto (Nr. XIIP-3370) 11 straipsnyje, kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, numatoma įtvirtinti alternatyvą, nustatančią, kad „Vartojimo kredito sutartis negali būti sudaroma su jaunesniu kaip 18 metų asmeniu“. 2. Lietuvos bankas, 2015-06-03 raštas Nr. S
kredito gavėjo (vartotojo) sąvokos papildymo (Projekto 1 straipsnis, Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 dalies pakeitimas) 1.2.
Dėl Projekto nuostatos, kad vartojimo kredito gavėju gali būti tik toks asmuo, kuris, be kita ko, nėra įrašytas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas, svarbu pažymėti, kad pagal CK 2.11 straipsnio 1 dalies nuostatas fizinių asmenų veiksnumas gali būti apribotas teismo tvarka, jeigu jie piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad asmens įrašymas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas jo veiksnumo neapriboja. Dar daugiau, net ir tada, kai asmens veiksnumas yra apribotas teismo tvarka, vadovaujantis CK 2.11 straipsnio 2 dalies nuostatomis, asmuo gali priimti sprendimą skolintis pinigų, jeigu jų suma ne didesnė kaip du vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai (bruto), o jei ši suma didesnė, – gali skolintis su rūpintojo sutikimu. Atsižvelgdami į tai, kad siūloma Projekto nuostata galimai neatitinka CK reikalavimų, manome, kad Projektas turėtų būti derinamas su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Atsižvelgta Kito įstatymo projektu (Nr. XIIP-3370), kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 14 dalies nuostata, apibrėžianti vartojimo kredito gavėjo sąvoką, nėra keičiama. 3. Lietuvos bankas, 2015-06-03 raštas Nr. S
kredito gavėjo (vartotojo) sąvokos papildymo (Projekto 1 straipsnis, Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 dalies pakeitimas)
nustatyti, kad vartojimo kredito gavėju gali būti tik toks asmuo, kuris gauna realias pajamas. Pabrėžtina, kad ir pagal šiuo metu galiojantį Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnį ir Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr.
03-62 patvirtintus Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatus vartojimo kredito davėjas jau dabar privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą, t. y. jo pajamas, jų tvarumą ir kt., todėl manome, kad siūloma nuostata yra perteklinė. Atsižvelgta Kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370), kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, numatoma įtvirtinti atitinkamas alternatyvias nuostatas ir jų laikymosi procedūras, užtikrinančias kad vartojimo paskolos būtų suteikiamos tik kreditingumo reikalavimus atitinkantiems asmenims. Be to, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 14 dalies nuostata, apibrėžianti vartojimo kredito gavėjo sąvoką, nėra keičiama. 4. Lietuvos bankas, 2015-06-03 raštas Nr. S
2Dėl pakeitimų,
susijusių su vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimu (Projekto 2 straipsnis, Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pakeitimas ir papildymas nauja 2 dalimi)
pritaria Projekte siūlomam reikalavimui vertinant vartojimo kredito gavėjo mokumą visada atlikti patikrinimą registruose ir informacinėse sistemose. Pažymėtina, kad šią valstybės narės teisę numato ir Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalies antrasis sakinys, kuriame nurodyta, kad „valstybės narės, kurių teisės aktuose reikalaujama, kad kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje, gali išlaikyti šį reikalavimą.“ Atsižvelgta Kito įstatymo projekto (Nr. XIIP-3370) 8 straipsnyje, kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, numatoma įtvirtinti atitinkamas alternatyvias nuostatas ir jų laikymosi procedūras, užtikrinančias kad vartojimo paskolos būtų suteikiamos tik kreditingumo reikalavimus atitinkantiems asmenims.
Šių asmenų kreditingumą privalėtų įvertinti vartojimo kredito davėjas, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti pagal informaciją, esančią naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais dokumentais. 5. Lietuvos bankas, 2015-06-03 raštas Nr. S
2Dėl pakeitimų,
susijusių su vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimu (Projekto 2 straipsnis, Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pakeitimas ir papildymas nauja 2 dalimi)
tai, kad Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, kokiu tikslu siūloma atsisakyti galiojančios nuostatos, reikalaujančios rašytinio vartojimo kredito gavėjo sutikimo gavimo patikrinimui registruose ir informacinėse sistemose atlikti, nors toks sutikimas yra būtinas vadovaujantis asmens duomenų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, manome, kad Projektas tikslintinas. Atsižvelgta Kito įstatymo projektu (Nr. XIIP-3370), kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, keičiamo įstatymo nuostata, reikalaujanti rašytinio vartojimo kredito gavėjo sutikimo gavimo patikrinimui registruose ir informacinėse sistemose atlikti
2Dėl pakeitimų,
susijusių su vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimu (Projekto 2 straipsnis, Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pakeitimas ir papildymas nauja 2 dalimi) 2.3.
Projekte siūloma papildyti Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnį nauja 2 dalimi ir nustatyti, kad „prieš sudarant kitą vartojimo kredito sutartį, vartojimo kredito davėjas sutarties pasirašymą atideda 48 valandoms.“ Pažymėtina, kad Projekte neapibrėžta ir nepaaiškinta sąvoka „kita vartojimo kredito sutartis“, taip pat nepaaiškintas šios nuostatos tikslas, todėl nėra aišku, kokioms vartojimo kredito sutartims ši nuostata būtų taikoma. Taip pat svarstytina, kodėl vartojimo kredito sutarties pasirašymą siūloma atidėti tik „kitoms“ vartojimo kredito sutartims, o ne visoms. Atsižvelgta Kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370), kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, šios nuostatos nėra. 7. Lietuvos bankas, 2015-06-03 raštas Nr. S
vartojimo kredito kainos metinės normos (toliau – BVKKMN) dydžio (Projekto 3 straipsnis, Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies pakeitimas) Projekte siūloma sumažinti šiuo metu Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 200 proc. BVKKMN iki 36 proc. Pažymėtina, kad toks siūlymas jau buvo pateiktas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo
Respublikos Vyriausybė 2013 m. gruodžio 18 d. priėmė nutarimą Nr. 1205[5] (toliau – Nutarimas). Nutarime nurodyta, kad pritariama pateikto projekto teisinio reguliavimo tikslui – užtikrinti protingą, pagrįstą, vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą atitinkančią bendrą vartojimo kredito kainą, tačiau pateiktas siūlymas Lietuvos Respublikos Seimui nesvarstyti šio projekto dėl Nutarime nurodytų priežasčių.
Viena iš priežasčių – neatsakingojo skolinimo ir skolinimosi keliamoms problemoms spręsti vien siūlomos priemonės, t. y. BVKKMN sumažinimo iki 36 proc., nepakanka, nes būtinos kompleksinės priemonės, padedančios apsaugoti vartotojų interesus. Lietuvos bankas palaiko iniciatyvą mažinti šiuo metu Vartojimo kredito įstatyme nustatytą 200 proc. BVKKMN, tačiau, kaip ir nurodyta Nutarime, manome, kad reikalingi sisteminiai Vartojimo kredito įstatymo pakeitimai, kuriais būtų siekiama iš esmės spręsti vartojimo kreditų rinkos problemas. Atsižvelgta Seimo Biudžeto ir finansų komitetas pritarė kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370) teikiamam siūlymui pakeisti keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, nustatant kiek didesnę maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą negu siūloma įstatymo projekte Nr. XIIP-2963(2), bet kartu iš esmės sugriežtinant vartojimo paskolų rinkos reguliavimą. 8. Lietuvos bankas, 2015-06-03 raštas Nr. S
skolinimui (Projekto 4 straipsnis, Vartojimo kredito įstatymo papildymas 25¹ straipsniu)
nustatyti, kad „skolinama tiesiogiai nustačius asmens tapatybę ir pasirašius sutartį.“ Atsižvelgiant į tai, kad siūloma nuostata galimai panaikintų vartojimo kredito sutarčių sudarymo nuotoliniu būdu galimybes, tikėtina, kad nuostata nebūtų suderinama su atitinkamomis Direktyvos 2008/48/EB nuostatomis. Atsižvelgta Kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370), kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, šių nuostatų nėra. 9. Lietuvos bankas, 2015-06-03 raštas Nr. S 2015/(21. 10 -2101)-12-24934 4.
skolinimui (Projekto 4 straipsnis, Vartojimo kredito įstatymo papildymas 25¹ straipsniu)
laikymąsi privalo užtikrinti priežiūros institucija. Pažymėtina, kad ši nuostata yra perteklinė, nes bendroji pareiga užtikrinti visų Vartojimo kredito įstatyme nustatytų reikalavimų laikymąsi priežiūros institucijai jau yra nustatyta šio įstatymo 28 straipsnio 1 punkte. Atsižvelgta Kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370), kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, šios nuostatos nėra. 10. Lietuvos bankas, 2015-06-03 raštas Nr. S 2015/(21. 10 -2101)-12-2493 Papildomai norime atkreipti dėmesį į tai, kad nors Lietuvos bankas palaiko iniciatyvą keisti Vartojimo kredito įstatymą, tačiau, kaip jau minėta, Lietuvos banko nuomone, siekiant išspręsti problemas, kylančias vartojimo kreditų rinkoje, būtini sisteminiai šio įstatymo pakeitimai. Tuo tarpu Projekte pateikti siūlymai neatsakingojo skolinimo ir skolinimosi problemą spręstų tik iš dalies. Be to, atsižvelgiant į Europos Komisijos Sveikatos ir vartotojų reikalų generalinio direktorato 2013 m. vasario 15 d. raštą Nr. 4644/13/SNCO dėl tinkamo 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB nuostatų perkėlimo ir įgyvendinimo, būtina atlikti ir kitus Vartojimo kredito įstatymo pakeitimus, kurie nėra numatyti Projekte.
Šiame kontekste pažymėtina, kad siekiant iš esmės spręsti vartojimo kreditų rinkos problemas Lietuvoje (agresyvios vartojimo kredito sutarčių reklamos, neatsakingojo skolinimo ir skolinimosi, nepagrįsto ir neprotingo BVKKMN dydžio, neproporcingų vartojimo kredito davėjams ir tarpininkams taikomų baudų dydžių ir kt.) Lietuvos bankas kartu su Lietuvos Respublikos finansų ministerija parengė ir Lietuvos Respublikos Seimo valdybos sudarytai Darbo grupei vartojimo kredito reglamentavimui tobulinti pateikė Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo projektą, kuriame pateikiami siūlymai dėl atitinkamų šio įstatymo pakeitimų. Šiuo metu minėtas įstatymo projektas yra svarstomas Darbo grupėje. Atsižvelgta Vartojimo kredito reglamentavimo tobulini-mo klausimai iš esmės yra sprendžiami kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370), kuriam iš esmės pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas,
įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respub-likos Vyriausy-bė, 2015-09-10 nutarimas Nr. 979 Argumentai: Nepritarti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 2, 8 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2963(2) (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
iš esmės spręsti neatsakingo skolinimo ir skolinimosi problemas nepažeidžiant konstitucinių teisinės valstybės principų, teisinio reglamentavimo priemonės numatytos Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr.
SV-S-730 „Dėl darbo grupės vartojimo kredito reglamentavimui tobulinti sudarymo“ sudarytos darbo grupės parengtame ir 2015 m. birželio 30 d. įregistruotame Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 31, 33, 34, 38, 40 straipsnių pakeitimo, trečiojo skirsnio ir penktojo skirsnio pavadinimų pakeitimo, 1, 2 priedų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 11¹, 14¹, 21¹, 22¹, 22², 23¹ ir 25¹ straipsniais, penktuoju¹ skirsniu įstatymo projekte Nr. XIIP-3370. 2. Įstatymo projektu keičiamo Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) 2 straipsnio 14 dalyje siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito gavėju gali būti tik 21 metų sulaukęs fizinis asmuo, gaunantis realias pajamas ir neįrašytas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 2.5 straipsniu, visiškas fizinio asmens veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės, t. y. 18 metų, todėl Įstatymo projekto siūlymas riboti skolinimosi galimybę pilnamečiams asmenims iki 21 metų neatitinka minėtos Civilinio kodekso nuostatos. Be to, pastebėtina, kad, pritarus siūlomai nuostatai, 21 metų amžiaus riba kredito gavėjui būtų nustatyta tik tada, kai sudaromos vartojimo kredito sutartys, tačiau kitais atvejais, kai sudaromos kredito sutartys, kurioms Vartojimo kredito įstatymas netaikomas, šis ribojimas nebūtų taikomas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į 2015 m. kovo 26 d.
Lietuvos Respublikos Seimo priimtus Civilinio kodekso pakeitimus, kuriais greta jau galiojančių asmens neveiksnumą ar ribotą veiksnumą reglamentuojančių nuostatų įtvirtintas ir asmens neveiksnumo ar riboto veiksnumo tam tikroje srityje institutas, numatantis galimybę psichikos sutrikimų turintį asmenį teismo sprendimu pripažinti neveiksniu ar ribotai veiksniu tik tam tikroje srityje (pvz., turtinių sandorių). Kadangi fizinio asmens veiksnumas gali būti apribotas tik teismo tvarka, asmens įrašymas į priklausomybės ligų ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų įskaitas jo veiksnumo savaime neriboja. 3. Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalimi siūloma Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimą visuomet tikrinti vartojimo kredito gavėjų kreditingumą registruose ir informacinėse sistemose. Tai prieštarautų 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL 2008 L 133, p. 66) (toliau – Direktyva 2008/48/EB) nuostatoms, pagal kurias Vartojimo kredito įstatyme turi būti numatyta galimybė rinktis vertinti kreditingumą remiantis arba iš vartojimo kredito gavėjų gauta pakankama informacija, kuri yra pagrindžiama dokumentais, arba atlikus patikrinimą registruose ir informacinėse sistemose
Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnį papildyti nauja 2 dalimi, kuria siekiama nustatyti, kad, prieš sudarydamas kitą vartojimo kredito sutartį, vartojimo kredito davėjas atidėtų sutarties pasirašymą 48 valandoms. Iš minėtos Įstatymo projekto nuostatos neaišku, kodėl vadinamojo „atšalimo laikotarpio“ nenumatoma taikyti pirmajai vartojimo kredito sutarčiai, be to, Įstatymo projekte nenustatytas mechanizmas, kaip užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi.
Pastebėtina ir tai, kad, net ir priėmus siūlomą reguliavimą, vartotojai vis tiek galėtų laisvai, be laiko apribojimo, sudaryti vartojimo kredito sutartis su kitose valstybėse narėse įsisteigusiais ūkio subjektais. Tokiu atveju būtų sukurta situacija, kai Lietuvos Respublikoje įsisteigę ūkio subjektai atsidurtų mažiau palankioje konkurencinėje padėtyje nei kitose valstybėse narėse įsisteigę ūkio subjektai, kuriems netaikomas laiko apribojimas sudarant vartojimo kredito sutartis. Įstatymo projekte siūlomų apribojimų tinkamumas ir proporcingumas nėra išsamiai pagrįsti. 5. Įstatymo projekte bendros vartojimo kredito kainos metinę normą siūloma sumažinti nuo
sumažinimas atitinka siekiamą tikslą. Be to, siūloma Įstatymo projekto nuostata gali būti traktuojama kaip nesuderinama su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatomis, įtvirtinančiomis laisvę teikti paslaugas. Šiuo siūlymu gali būti iškreipiama kreditorių konkurencija ir sudaromos vidaus rinkos kliūtys, todėl tokia išankstinė kontrolė pateisinama tik dėl svarbių visuomenės interesų, pavyzdžiui, vartotojų apsaugos, tačiau turi būti įsitikinta ir pagrįsta, kad tokia kontrolės sistema yra tinkama ir griežtai proporcinga siekiamam tikslui ir to tikslo neįmanoma pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. 6. Įstatymo projekto 4 straipsnio nuostata, kad gali būti skolinama tik tiesiogiai nustačius asmens tapatybę, įtvirtintų draudimą skolinti, vartojimo kredito sutartis sudarant nuotoliniu būdu.
Pažymėtina, kad toks ribojimas prieštarautų Direktyvos 2008/48/EB nuostatoms, leidžiančioms vartojimo kredito sutartis sudaryti nuotoliniu būdu, be to, tai sumažintų vartotojų galimybes be diskriminacijos kuo daugiau naudotis Europos Sąjungoje teikiamomis finansinėmis paslaugomis – net ir įtvirtinus siūlomą nuostatą, Lietuvos vartotojai galėtų skolintis tik iš Lietuvoje, bet ne kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsisteigusių ūkio subjektų. Priėmus šią įstatymo nuostatą, būtų sudarytos diskriminacinės sąlygos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagrindinės vartotojų teisės sudarant vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu taip pat yra užtikrinamos 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir Direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (OL 2002 L 271, p. 16) (toliau – Direktyva 2002/65/EB). Direktyvoje 2002/65/EB nustatyti esminiai vartotojų apsaugos standartai, kad vartotojai galėtų finansinių paslaugų sutartis sudaryti nuotoliniu būdu ir taip būtų užtikrinta jų teisė išsirinkti jiems tinkamiausią finansinių paslaugų sutartį. Pažymėtina, kad šios susijusios Direktyvos 2002/65/EB nuostatos dėl informacijos pateikimo vartotojui yra perkeltos į Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymą. Todėl, kai sudarant finansinių paslaugų sutartį vartotojui yra pateikiama Direktyvoje 2008/48/EB ir Direktyvoje 2002/65/EB nurodyta informacija, laikoma, kad jo interesai yra užtikrinami pakankamu lygiu. Pasiūlymas:
Nepritarti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 2, 8 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2963(2). Atsižvelgta Atsižvelgdamas į Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr.
komitetas iš esmės pritarė kitam alternatyviam įstatymo projektui (Nr. XIIP-3370). Pastarajame projekte, be kita ko, numatoma nustatyti kiek didesnę maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą negu siūloma projekte Nr. XIIP-2963(2), bet kartu yra numatoma iš esmės sugriežtinant vartojimo paskolų rinkos reguliavimą. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai: nepaskirti. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai. 7.1. Sprendimas (pagal Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas Seimo statuto
atmesti atsižvelgiant į Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. 979 pateiktą išvadą, taip pat atsižvelgiant į pirmiau teikiamą Seimo Biudžeto ir finansų komiteto argumentuotą nuomonę dėl ekspertų, kitų suinteresuotų asmenų ir Lietuvos banko išvadų bei pasiūlymų. 8. Balsavimo rezultatai: už - 7; prieš - 0; susilaikė - 2. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Andrius Palionis, Kęstutis Glaveckas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepateikta. Komiteto pirmininkas Petras Narkevičius [1] http://documents.worldbank.org/curated/en/2013/10/18639527/responsible-lending-overview-regulatory-tools [2] Reifner, U., Clerc-Renaud, S., Knobloch, M. R. (2009). Study on Interest Rate Restrictions in the EU. - Final Report. Hamburg: iff, pp. 1-432
įsteigta vadovaujantis 2004-04-19 LR Vyriausybės nutarimu patvirtintų Valstybės informacinių sistemų steigimo ir įteisinimo taisyklių 8 punktu [4] Elektroninės valdžios koncepcija patvirtinta 2002 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 2115; detaliau reglamentuota Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr.
administravimo plėtros iki 2010 metų strategijos patvirtinimo“. [5] https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.E4D649D4AABE