Įstatymo projekto lyginamasis variantas
2015 m. d. Nr. Vilnius
Pakeisti 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
“1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito
davėjas, tik gavęs priežiūros institucijos patvirtinimą ir vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Vartojimo kredito sutartis negali būti sudaroma su vartojimo kredito gavėju, paaiškėjus, kad vartojimo kredito gavėjas yra sudaręs galiojančią sutartį su kitu vartojimo kredito gavėju. Vartojimo kredito gavėjo mokumo patikrinimas mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.”
Pakeisti 9 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
“1. Lietuvos Respublikoje įsisteigusių vartojimo kredito davėjų
naudojamų vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo duomenų bazių valdytojai privalo kreiptis į priežiūros instituciją ir gauti dokumentus, pagrindžiančius vartotojo kredito gavėjo pateiktą informaciją apie jo mokumą ir nediskriminacinėmis sąlygomis teikti duomenis kitose valstybėse narėse įsisteigusiems vartojimo kredito davėjams.”
Pripažinti netekusiu galios 10 straipsnį:
“10 straipsnis. Vartojimo kredito sutarties sudarymo nuotoliniu būdu
ypatumai
kredito sutartis gali būti sudaroma nuotoliniu būdu su vartojimo kredito gavėju, jeigu vartojimo kredito davėjas įsitikina tokia vartojimo kredito gavėjo valia. 2.
kredito sutartis gali būti sudaroma nuotoliniu būdu su vartojimo kredito gavėju, kuris nėra vartojimo kredito davėjo, į kurį jis kreipiasi dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo, klientas, tik įstatymų nustatyta tvarka nustačius to vartojimo kredito gavėjo tapatybę. Jeigu vartojimo kredito gavėjo tapatybė nenustatyta įstatymų nustatyta tvarka, vartojimo kredito sutartis negali būti sudaroma nuotoliniu būdu.”
pakeitimas Pakeisti 11 straipsnio 1 dalies 11 punktą ir jį išdėstyti taip:
“11) pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybosų ar
palūkanosų dalis, kurios turi būti įskaitomos į bendrą vartojimo kredito sumą ir sumokėtas palūkanas, ir jų apskaičiavimo tvarka, kurią nustato priežiūros institucija;
pakeitimas Pakeisti 21 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
“2. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio
straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 50 procentų.”
Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai Birutė Vėsaitė Orinta Leiputė
Įstatymo projekto lyginamasis variantas
2015 m. d. Nr. Vilnius
Pakeisti 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
“1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito
davėjas, tik gavęs priežiūros institucijos patvirtinimą ir vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Vartojimo kredito sutartis negali būti sudaroma su vartojimo kredito gavėju, paaiškėjus, kad vartojimo kredito gavėjas yra sudaręs galiojančią sutartį su kitu vartojimo kredito davėju. Vartojimo kredito gavėjo mokumo patikrinimas mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.”
Pakeisti 9 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
“1. Lietuvos Respublikoje įsisteigusių vartojimo kredito davėjų
naudojamų vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo duomenų bazių valdytojai privalo kreiptis į priežiūros instituciją ir gauti dokumentus, pagrindžiančius vartotojo kredito gavėjo pateiktą informaciją apie jo mokumą ir nediskriminacinėmis sąlygomis teikti duomenis kitose valstybėse narėse įsisteigusiems vartojimo kredito davėjams.”
Pripažinti netekusiu galios 10 straipsnį:
“10 straipsnis. Vartojimo kredito sutarties sudarymo nuotoliniu būdu
ypatumai
kredito sutartis gali būti sudaroma nuotoliniu būdu su vartojimo kredito gavėju, jeigu vartojimo kredito davėjas įsitikina tokia vartojimo kredito gavėjo valia. 2.
kredito sutartis gali būti sudaroma nuotoliniu būdu su vartojimo kredito gavėju, kuris nėra vartojimo kredito davėjo, į kurį jis kreipiasi dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo, klientas, tik įstatymų nustatyta tvarka nustačius to vartojimo kredito gavėjo tapatybę. Jeigu vartojimo kredito gavėjo tapatybė nenustatyta įstatymų nustatyta tvarka, vartojimo kredito sutartis negali būti sudaroma nuotoliniu būdu.”
pakeitimas Pakeisti 11 straipsnio 1 dalies 11 punktą ir jį išdėstyti taip:
“11) pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybosų ar
palūkanosų dalis, kurios turi būti įskaitomos į bendrą vartojimo kredito sumą ir sumokėtas palūkanas, ir jų apskaičiavimo tvarka, kurią nustato priežiūros institucija;
pakeitimas Pakeisti 21 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
“2. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio
straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 50 procentų.”
Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai Birutė Vėsaitė Orinta Leiputė
Įstatymo projekto lyginamasis variantas
2015 m. d. Nr. Vilnius
Pakeisti 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
“1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito
davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Nauja vartojimo kredito sutartis negali būti sudaroma, kai įvertinus vartojimo kredito gavėjo mokumą, paaiškėja, jog kredito gavėjas turi kitą galiojančią vartojimo kredito sutartį, kurios vykdymo metu kredito gavėjui bent du kartus per paskutinius 12 mėnesių iki kreipimosi dėl naujos vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos, buvo ar yra taikomos netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais. Vartojimo kredito gavėjo mokumo patikrinimas mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.”
Pakeisti 9 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
“1. Lietuvos Respublikoje įsisteigusių vartojimo kredito davėjų
naudojamų vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo duomenų bazių valdytojai privalo apie vartojimo kredito gavėjo mokumą nediskriminacinėmis sąlygomis teikti duomenis tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse narėse įsisteigusiems vartojimo kredito davėjams.”
Pripažinti netekusiu galios 10 straipsnį:
“10 straipsnis. Vartojimo kredito sutarties sudarymo nuotoliniu būdu
ypatumai
kredito sutartis gali būti sudaroma nuotoliniu būdu su vartojimo kredito gavėju, jeigu vartojimo kredito davėjas įsitikina tokia vartojimo kredito gavėjo valia. 2.
kredito sutartis gali būti sudaroma nuotoliniu būdu su vartojimo kredito gavėju, kuris nėra vartojimo kredito davėjo, į kurį jis kreipiasi dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo, klientas, tik įstatymų nustatyta tvarka nustačius to vartojimo kredito gavėjo tapatybę. Jeigu vartojimo kredito gavėjo tapatybė nenustatyta įstatymų nustatyta tvarka, vartojimo kredito sutartis negali būti sudaroma nuotoliniu būdu.”
pakeitimas Pakeisti 11 straipsnio 1 dalies 11 punktą ir jį išdėstyti taip:
“11) pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybos ar
palūkanos turėtų būti įskaitomos į bendrą paimto vartojimo kredito sumą, ir jų apskaičiavimo tvarka;
pakeitimas Pakeisti 21 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
“2. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio
straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 50 procentų.”6 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
1Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį,
įsigalioja 2016 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2015 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai Birutė Vėsaitė Orinta Leiputė
ir uždaviniai Šiandien pasiskolinti pinigų lengva ir labai paprasta. Greitieji vartojimo kreditai siūlomi mobiliajame telefone (SMS), internete, pašte, prekybos centruose ir todėl pritrūkus lėšų gyventojai ima kreditus, o ne skolinasi iš bendradarbių ar draugų. Statistiniai duomenys bauginantys. Vykdant tokią agresyvią rinkodarą, vadinamųjų “greitųjų” vartojimo kreditų portfelis pastatariais metais pučiasi intin sparčiai. Lietuvos banko duomenimis, nuo 2011 metų iki 2014 metų birželio vartojimo kredito davėjų, kurie teikė daugiausiai mažuosius vartojimo kreditus (iki 1000 lt.), bendras paskolų portfelis išaugo nuo 83,18 mln. iki 262,08 mln.litų, t.y. daugiau nei 3 kartus. 2014 m. smulkiųjų vartojimo kreditų (11 smulkiųjų kreditų įmonių) išduota 545.900, kiek mažiau nei 2013 m. (547.600). Lietuvos gyventojai iš jų pasiskolino per 54,5 mln. eurų, maždaug tiek pat kiek ir užpernai. Kaip rodo tendencija, vis daugiau žmonių nesugeba laiku atsiskaityti su skolintojais. Jie yra įtraukiami į “užburtą paskolų ratą”, o tai gresia didžiulėmis socialinėmis pasekmėmis. Didelį nerimą kelia ir jaunimo polinkis skolintis – beveik 40 proc. visų sudarytojų vartojimo kredito sutarčių priklauso jaunesniems nei 25 metų asmenims. Siekiant išspręsti sudėtingą situaciją Lietuvos vartojimo kredito rinkoje, todėl ir teikiame Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Įstatymo projektu siekiama užtikrinti atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą, įteisinti reguliavimą, užkertant galimybę galimam vartojimo kreditų bendrovių piktnaudžiavimui ir labiau apsaugoti vartotojų interesus.
Siekiant užkardyti atvejus, kai vartojimo kreditai suteikiami pajamų neturintiems asmenims arba asmenims, negalintiems prisiimti finansinių įsipareigojimų, projekte siūloma nustatyti atsakingojo skolinimo principo ir pareigos privalomumą atsakingai tikrinant vartojimo kredito gavėjo mokumą. Projekto nuostatomis siūloma sumažinti vartojimo kredito kainos metinę normą, nustatyti, kad į bendrą vartojimo kredito sumą, turi būti įskaitomos ir pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybų ar palūkanų dalis, kurią nustato priežiūros institucija, taip pat siūloma uždrausti sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotolinio ryšio priemonėmis. Tai būtų viena iš priemonių sprendžiant vartojimo kreditų teikimo veiklos teisinio reguliavimo esančias spragas. Taip pat būtų galima tikėtis atsakingesnės vartojimo kredito teikėjų veiklos ir, kas itin svarbu, atsakingesnio vartotojų skolinimosi, o be to sumažėtų asmenų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičius bei atskirtis visuomenėje ir socialinis nestabilumas. 2. Projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Projektų iniciatoriai – LR Seimo narės Birutė Vėsaitė, Orinta Leiputė . 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami Projektuose aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu vartojimo kredito teisininius santykius reguliuoja Civilinio kodekso nuostatos, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas. Vadovaujantis šiuo metu Vartojimo kredito galiojančiomis nuostatomis, vartojimo kredito davėjai neturi besąlyginės pareigos tikrinti duomenų bazėse vartotojų pajamas ir kitus jų įsipareigojimus.
Skolinimu besiverčiančios finansų įstaigos privalo laikytis specialių Finansų įstaigų įstatymo reikalavimų, tačiau vartotojų apsaugos požiūriu, skolinimo veikla Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra pakankamai reglamentuota. Be to, pažymėtina, jog atsakingo skolinimo principas tarnauja visų pirma vartojimo kreditų gavėjams. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Teikiamo įstatymo projekto nuostatomis siūlau užtikrinti atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą, įteisinti reguliavimą užkertant galimybę galimam vartojimo kreditų bendrovių piktnaudžiavimui ir labiau apsaugoti vartotojų interesus. Be to nustatyti teisinį reguliavimą, kuris skatintų vartojimo kreditus išduodančias įstaigas kruopščiau, atidžiau ir išsamiau vertinti kreditų gavėjų mokumą bei neišduoti kreditų asmenims, kurie nėra pajėgūs įvykdyti prisiimamų finansinių įsipareigojimų. Vartojimo kredito gavėjo padėtis būtų palengvinama, jeigu vartojimo kredito sutartyje bus aiškiai nurodoma pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybų ar palūkanų dalis, kurias nustatys priežiūros institucija, ir aiškiai nustatyta, kad jos turi būti įskaitomos į bendrą vartojimo kredito sumą ir sumokėtas palūkanas. Taip pat būtų galima tikėtis atsakingesnės vartojimo kredito teikėjų veiklos ir, kas itin svarbu, atsakingesnio vartotojų skolinimosi, o tai sąlygotų mažėjimą asmenų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičius bei atskirtis visuomenėje ir socialinis nestabilumas. 5.
rengiant įstatymų projektus toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus Įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimti įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimtas Įstatymo projektas neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir plėtrai Priėmus numatytus pakeitimus bus užtikrinta kredito davėjų kontrolė ir priežiūra, taip pat būtų apsaugoti vartojimo kreditų gavėjų (vartotojų, fizinių asmenų) interesai, atsakingesnis vartotojų skolinimasis, sumažėtų asmenų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičius bei atskirtis visuomenėje ir socialinis nestabilumas. Taip pat mažėtų emigracija, sumažėtų administracinė našta tėvams, kurie moka už savo vaikų, dažnai nepilnamečių, neatsakingus finansinius sprendimus. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Siekiant į teisinę sistemą inkorporuoti priimtą Projektą naujų įstatymų priimti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Projektuose nėra įtvirtinta naujų sąvokų ir jas įvardijančių terminų. 10.
laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektai neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 12. Valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšos, kurių prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymo nuostatoms įgyvendinti papildomų valstybės biudžeto lėšų nereikės. 13. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Projektus įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: vartotojų kredito davėjas, vartojimo kredito gavėjas, pavėluoto įmokų mokėjimo netesybos ar palūkanos. 14. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra. Seimo nariai Birutė Vėsaitė Orinta Leiputė
ir uždaviniai Šiandien pasiskolinti pinigų lengva ir labai paprasta. Greitieji vartojimo kreditai siūlomi mobiliajame telefone (SMS), internete, pašte, prekybos centruose ir todėl pritrūkus lėšų gyventojai ima kreditus, o ne skolinasi iš bendradarbių ar draugų. Statistiniai duomenys bauginantys. Vykdant tokią agresyvią rinkodarą, vadinamųjų “greitųjų” vartojimo kreditų portfelis pastatariais metais pučiasi intin sparčiai. Lietuvos banko duomenimis, nuo 2011 metų iki 2014 metų birželio vartojimo kredito davėjų, kurie teikė daugiausiai mažuosius vartojimo kreditus (iki 1000 lt.), bendras paskolų portfelis išaugo nuo 83,18 mln. iki 262,08 mln.litų, t.y. daugiau nei 3 kartus. 2014 m. smulkiųjų vartojimo kreditų (11 smulkiųjų kreditų įmonių) išduota 545.900, kiek mažiau nei 2013 m. (547.600). Lietuvos gyventojai iš jų pasiskolino per 54,5 mln. eurų, maždaug tiek pat kiek ir užpernai. Kaip rodo tendencija, vis daugiau žmonių nesugeba laiku atsiskaityti su skolintojais. Jie yra įtraukiami į “užburtą paskolų ratą”, o tai gresia didžiulėmis socialinėmis pasekmėmis. Didelį nerimą kelia ir jaunimo polinkis skolintis – beveik 40 proc. visų sudarytojų vartojimo kredito sutarčių priklauso jaunesniems nei 25 metų asmenims. Siekiant išspręsti sudėtingą situaciją Lietuvos vartojimo kredito rinkoje, todėl ir teikiame Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Įstatymo projektu siekiama užtikrinti atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą, įteisinti reguliavimą, užkertant galimybę galimam vartojimo kreditų bendrovių piktnaudžiavimui ir labiau apsaugoti vartotojų interesus.
Siekiant užkardyti atvejus, kai vartojimo kreditai suteikiami pajamų neturintiems asmenims arba asmenims, negalintiems prisiimti finansinių įsipareigojimų, projekte siūloma nustatyti atsakingojo skolinimo principo ir pareigos privalomumą atsakingai tikrinant vartojimo kredito gavėjo mokumą. Projekto nuostatomis siūloma sumažinti vartojimo kredito kainos metinę normą, nustatyti, kad į bendrą vartojimo kredito sumą, turi būti įskaitomos ir pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybų ar palūkanų dalis, kurią nustato priežiūros institucija, taip pat siūloma uždrausti sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotolinio ryšio priemonėmis. Tai būtų viena iš priemonių sprendžiant vartojimo kreditų teikimo veiklos teisinio reguliavimo esančias spragas. Taip pat būtų galima tikėtis atsakingesnės vartojimo kredito teikėjų veiklos ir, kas itin svarbu, atsakingesnio vartotojų skolinimosi, o be to sumažėtų asmenų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičius bei atskirtis visuomenėje ir socialinis nestabilumas. 2. Projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Projektų iniciatoriai – LR Seimo narės Birutė Vėsaitė, Orinta Leiputė . 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami Projektuose aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu vartojimo kredito teisininius santykius reguliuoja Civilinio kodekso nuostatos, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas. Vadovaujantis šiuo metu Vartojimo kredito galiojančiomis nuostatomis, vartojimo kredito davėjai neturi besąlyginės pareigos tikrinti duomenų bazėse vartotojų pajamas ir kitus jų įsipareigojimus.
Skolinimu besiverčiančios finansų įstaigos privalo laikytis specialių Finansų įstaigų įstatymo reikalavimų, tačiau vartotojų apsaugos požiūriu, skolinimo veikla Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra pakankamai reglamentuota. Be to, pažymėtina, jog atsakingo skolinimo principas tarnauja visų pirma vartojimo kreditų gavėjams. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Teikiamo įstatymo projekto nuostatomis siūlau užtikrinti atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą, įteisinti reguliavimą užkertant galimybę galimam vartojimo kreditų bendrovių piktnaudžiavimui ir labiau apsaugoti vartotojų interesus. Be to nustatyti teisinį reguliavimą, kuris skatintų vartojimo kreditus išduodančias įstaigas kruopščiau, atidžiau ir išsamiau vertinti kreditų gavėjų mokumą bei neišduoti kreditų asmenims, kurie nėra pajėgūs įvykdyti prisiimamų finansinių įsipareigojimų. Vartojimo kredito gavėjo padėtis būtų palengvinama, jeigu vartojimo kredito sutartyje bus aiškiai nurodoma pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybų ar palūkanų dalis, kurias nustatys priežiūros institucija, ir aiškiai nustatyta, kad jos turi būti įskaitomos į bendrą vartojimo kredito sumą ir sumokėtas palūkanas. Taip pat būtų galima tikėtis atsakingesnės vartojimo kredito teikėjų veiklos ir, kas itin svarbu, atsakingesnio vartotojų skolinimosi, o tai sąlygotų mažėjimą asmenų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičius bei atskirtis visuomenėje ir socialinis nestabilumas. 5.
rengiant įstatymų projektus toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus Įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimti įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimtas Įstatymo projektas neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir plėtrai Priėmus numatytus pakeitimus bus užtikrinta kredito davėjų kontrolė ir priežiūra, taip pat būtų apsaugoti vartojimo kreditų gavėjų (vartotojų, fizinių asmenų) interesai, atsakingesnis vartotojų skolinimasis, sumažėtų asmenų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičius bei atskirtis visuomenėje ir socialinis nestabilumas. Taip pat mažėtų emigracija, sumažėtų administracinė našta tėvams, kurie moka už savo vaikų, dažnai nepilnamečių, neatsakingus finansinius sprendimus. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Siekiant į teisinę sistemą inkorporuoti priimtą Projektą naujų įstatymų priimti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Projektuose nėra įtvirtinta naujų sąvokų ir jas įvardijančių terminų. 10.
laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektai neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 12. Valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšos, kurių prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymo nuostatoms įgyvendinti papildomų valstybės biudžeto lėšų nereikės. 13. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Projektus įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: vartotojų kredito davėjas, vartojimo kredito gavėjas, pavėluoto įmokų mokėjimo netesybos ar palūkanos. 14. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra. Seimo nariai Birutė Vėsaitė Orinta Leiputė
ir uždaviniai Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 8, 9, 10,
varianto rengimą paskatino siekis užtikrinti atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą, taip pat įteisinti reguliavimą, užkertant galimybę galimam vartojimo kreditų bendrovių piktnaudžiavimui ir labiau apsaugoti vartotojų interesus. Taip pat siekis panaikinti pirminio Įstatymo projekto prieštaravimus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 ir 29 straipsniams, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2015-03-23 išvadą bei Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir Teisėtvarkos komiteto 2015-04-22 išvadą (minėtose išvadose teigiama, kad pirminio Įstatymo projekto nuostatos reglamentuojančios, dėl vartojimo kredito sutarčių sudarymo draudimo prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems principams - 46 straipsnyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui bei sąžiningos konkurencijos laisvės principui ir 29 straipsnyje įtvirtintam visuotiniam lygiateisiškumo principui). Šiandiena pasiskolinti pinigų lengva ir labai paprasta. Greitieji vartojimo kreditai siūlomi mobiliajame telefone (SMS), internete, pašte, prekybos centruose ir todėl pritrūkus lėšų gyventojai ima kreditus, o ne skolinasi iš bendradarbių ar draugų. Greitieji kreditai teikiami ir savimi pasirūpinti nesugebantiems ar pajamų negaunantiems asmenims. 2014 m. juos gavo per 75 tūkst. jaunesnių nei 25 metų asmenų. Šios amžiaus grupės asmenys sudaro apie 36 proc. visų minėtų kreditų vartotojų.
Be to, jaunimo nedarbas Lietuvoje siekia daugiau kaip 20 procentų, kad apie 0,5 mln. jaunuolių studijuoja arba mokosi ir negauna jokių pajamų, jų skolas priversti sumokėti tėvai, artimieji, dažnai dešimteriopai didesnes sumas su palūkanomis ir delspinigiais, išieškant antstoliams. Vykdant tokią “agresyvią” rinkodarą, vadinamųjų “greitųjų” vartojimo kreditų portfelis pastatariais metais pučiasi intin sparčiai. Lietuvos banko duomenimis, nuo 2011 metų iki 2014 metų birželio vartojimo kredito davėjų, kurie teikė daugiausiai mažuosius vartojimo kreditus (iki 1000 lt.), bendras paskolų portfelis išaugo nuo 83,18 mln. iki 262,08 mln.litų, t.y. daugiau nei 3 kartus. 2014 m. smulkiųjų vartojimo kreditų (11 smulkiųjų kreditų įmonių) išduota 545.900, kiek mažiau nei 2013 m. (547.600). Lietuvos gyventojai iš jų pasiskolino per 54,5 mln. eurų, maždaug tiek pat kiek ir užpernai. Kaip rodo tendencija, vis daugiau žmonių nesugeba laiku atsiskaityti su skolintojais. Jie yra įtraukiami į “užburtą paskolų ratą”, o tai gresia didžiulėmis socialinėmis pasekmėmis. Gyventojų skolos greitųjų kreditų bendrovėms auga ir dėl neprotingai didelių palūkanų, kurių vidutinė norma viršija 100 ar net 200 proc. per metus. Tokios palūkanos vertintinos kaip lupikavimas piktnaudžiaujant žmonių silpnybėmis ar net priklausomybių ligomis (neatsakingas vartojimas, alkoholizmas, narkomanija, azartiniai lošimai ir kt.). Dėl itin didelių palūkanų daugelis greitųjų kreditų naudotojų neišgali jų laiku grąžinti, o pradelsę yra priversti dar skolintis tam, kad grąžintų. Vien
kreditų bendrovėms buvo per 91 mln. eurų (arba 315 mln. litų), o visa pradelstų įsiskolinimų suma sudarė 1,043 mlrd. eurų (3,6 mlrd. litų).
Įstatymo projektu siekiama užtikrinti atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą, įteisinti reguliavimą, užkertant galimybę galimam vartojimo kreditų bendrovių piktnaudžiavimui ir labiau apsaugant vartotojų interesus. Siekiant užkardyti atvejus, kai vartojimo kreditai suteikiami pajamų neturintiems asmenims arba asmenims, negalintiems prisiimti finansinių įsipareigojimų, projekte siūloma nustatyti atsakingojo skolinimo principo ir pareigos privalomumą atsakingai tikrinant vartojimo kredito gavėjo mokumą bei nustatyti tam tikrus atsakingo skolinimosi kriterijus, kurie apsaugotų prasiskolinusius asmenis (vartotojus) ir neleistų toliau skolintis. Užtikrinant sąžiningus verslo praktikos reikalavimus bei nepažeidžiant vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros, siūloma nustatyti reikalavimus, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 50 procentų. Taip pat siūloma uždrausti sudaryti vartojimo kredito sutartis nuotolinio ryšio priemonėmis. Tai būtų viena iš priemonių sprendžiant vartojimo kreditų teikimo veiklos teisinio reguliavimo esančias spragas, be to būtų galima tikėtis atsakingesnės vartojimo kredito teikėjų veiklos ir, kas itin svarbu, atsakingesnio vartotojų skolinimosi. Sumažėtų socialinė atskirtis visuomenėje ir socialinis nestabilumas, taip pat sumažėtų asmenų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičius, emigracija. 2. Projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Projektų iniciatoriai – LR Seimo narės Birutė Vėsaitė, Orinta Leiputė . 3.
šiuo metu yra reguliuojami Projektuose aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu vartojimo kredito teisininius santykius reguliuoja Civilinio kodekso nuostatos, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas. Vadovaujantis šiuo metu Vartojimo kredito galiojančiomis nuostatomis, vartojimo kredito davėjai neturi besąlyginės pareigos tikrinti duomenų bazėse vartotojų pajamas ir kitus jų įsipareigojimus. Skolinimu besiverčiančios finansų įstaigos privalo laikytis specialių Finansų įstaigų įstatymo reikalavimų, tačiau vartotojų apsaugos požiūriu, skolinimo veikla Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra pakankamai reglamentuota. Be to, pažymėtina, jog atsakingo skolinimo principas tarnauja visų pirma vartojimo kreditų gavėjams. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Teikiamo įstatymo projekto nuostatomis siūloma užtikrinti atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą, įteisinti reguliavimą užkertant galimybę galimam vartojimo kreditų bendrovių piktnaudžiavimui ir labiau apsaugoti vartotojų interesus. Be to nustatyti teisinį reguliavimą, kuris skatintų vartojimo kreditus išduodančias įstaigas kruopščiau, atidžiau ir išsamiau vertinti kreditų gavėjų mokumą bei neišduoti kreditų asmenims, kurie nėra pajėgūs įvykdyti prisiimamų finansinių įsipareigojimų. Apsaugant vartotojų interesus, siūloma nustatyti tam tikrus atsakingo skolinimosi kriterijus, kurie apsaugotų prasiskolinusius asmenis (vartotojus) toliau skolintis, nustatant, jog jeigu kredito gavėjas turi kitą galiojančią vartojimo kredito sutartį ir kurios vykdymo metu kredito gavėjui bent du kartus per paskutinius 12 mėnesių iki kreipimosi dėl naujos vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos, buvo ar yra taikomos netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais.
Taip pat nustatyti reikalavimus, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 50 procentų, be to siūloma reglamentuoti, kad asmenys neturėtų galimybės sudaryti vartojimo kredito sutarties nuotolinio ryšio priemonėmis. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymų projektus toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus Įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimti įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimtas Įstatymo projektas neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir plėtrai Priėmus numatytus pakeitimus bus užtikrinta kredito davėjų kontrolė ir priežiūra, taip pat būtų apsaugoti vartojimo kreditų gavėjų (vartotojų, fizinių asmenų) interesai, atsakingesnis vartotojų skolinimasis, sumažėtų asmenų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičius bei atskirtis visuomenėje ir socialinis nestabilumas. Taip pat mažėtų emigracija, sumažėtų administracinė našta tėvams, kurie moka už savo vaikų, dažnai nepilnamečių, neatsakingus finansinius sprendimus. 8.
inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Siekiant į teisinę sistemą inkorporuoti priimtą Projektą naujų įstatymų priimti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Projektuose nėra įtvirtinta naujų sąvokų ir jas įvardijančių terminų. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektai neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 12. Valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšos, kurių prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymo nuostatoms įgyvendinti papildomų valstybės biudžeto lėšų nereikės. 13. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Projektus įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: vartotojų kredito davėjas, vartojimo kredito gavėjas, pavėluoto įmokų mokėjimo netesybos ar palūkanos. 14. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra.
Seimo nariai Birutė Vėsaitė Orinta Leiputė
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2015-04- Nr. Į 2015-03-12 Nr. XIIP-2821(2) Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 8, 9, 10, 11 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-2821(2) (toliau – Projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
straipsnio 1 dalį taip, kad 1) prieš sudarant vartojimo kredito sutartį kredito davėjas būtų įpareigotas gauti priežiūros institucijos patvirtinimą, 2) kredito davėjui būtų uždrausta sudaryti sutartis su kredito gavėju, jei jis jau yra sudaręs vartojimo kredito sutartį su kitu kredito davėju. Dėl įpareigojimo gauti priežiūros institucijos patvirtinimą Pažymime, kad vartojimo kredito klausimai yra reglamentuojami 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančia Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB). Ši direktyva, remiantis jos 1 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į 9 konstatuojamąją dalį, joje nurodytose srityse yra visiško suderinimo. Tai reiškia, kad Direktyva 2008/48/EB nustatomos vartotojų apsaugos priemonės, o valstybėms narėms nėra leidžiama toliau taikyti arba priimti kitokias nacionalines nuostatas. Direktyvos 2008/48/EB 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „šioje direktyvoje pateikiamos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, besiskiriančių nuo nustatytų šioje direktyvoje“.
Vis dėlto, toks apribojimas taikomas tik pagal direktyvą suderintoms nuostatoms. Kai tokių suderintų nuostatų nėra, valstybės narėms turėtų būti leidžiama toliau taikyti arba priimti nacionalinės teisės aktus. Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje. Valstybės narės, kurių teisės aktuose reikalaujama, kad kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje, gali išlaikyti šį reikalavimą. Pagal minėtą direktyvos nuostatą kreditorius turi du būdus įvertinti vartotojo mokumą: remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija arba atlikęs patikrinimą duomenų bazėje, kai to reikia. Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nėra palikta galimybė nustatyti, kad kreditorius, prieš sudarydamas vartojimo kredito sutartį, būtų įpareigotas kreiptis į papildomą asmenį dėl leidimo sudaryti sutartį. Todėl manome, kad Projektu siūlomas reguliavimas būtų nesuderinamas su Direktyvos 2008/48/EB
įgyvendina Lietuvos banko Priežiūros tarnyba. Vadovaujantis Paskolų rizikos duomenų bazės tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 125 (Lietuvos banko valdybos 2010 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 03-48 redakcija), 8 punktu, duomenų bazės valdytojas yra taip pat Lietuvos bankas.
Atsižvelgiant į tai, neaišku, kokią papildomą pridėtinę vertę galėtų turėti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos patvirtinimas po atlikto vartotojo patikrinimo duomenų bazėje. Kitaip tariant, abejotina, ar priežiūros institucija disponuoja kitokiais dokumentais, nei jie yra pateikti duomenų bazėje, nes priežiūros institucija ir duomenų bazės valdytojas yra iš esmės vienas ir tas pats asmuo. Taip pat pastebėtina, kad Lietuvos bankas apskritai nėra juridinius faktus patvirtinantis asmuo. Todėl tokios nuostatos tikslingumas svarstytinas. Kartu manome, kad Projektu sukuriant Lietuvos banko Priežiūros institucijai papildomus įpareigojimus, turėtų taip pat būti svarstomas klausimas, kokių papildomų išteklių (daugiau dirbančių asmenų ir pan.) priežiūros institucijai reikėtų šiems papildomiems įpareigojimams įgyvendinti. Galiausiai pastebime, kad apie tokio įpareigojimo poreikį nėra užsiminta Projekto aiškinamajame rašte, todėl poreikis kredito davėjui kreiptis į priežiūros instituciją patvirtinimo turėtų būti išsamiai pagrįstas (nurodant priežastis ir pagrindžiant siūlomas priemones) Projekto aiškinamajame rašte. Atsižvelgdami į visa tai, manome, kad Projekto įpareigojimas kreiptis į priežiūros instituciją dėl patvirtinimo nesiderina su Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalimi, be to, toks įpareigojimas nesukurtų papildomos pridėtinės vertės, atsižvelgiant į tai, kad priežiūros institucija ir duomenų bazės valdytojas yra iš esmės tas pats asmuo. Dėl draudimo sudaryti sutartis su kredito gavėju, jei jis jau yra sudaręs vartojimo kredito sutartį su kitu kredito davėju Kaip minėta, Projektu siūloma įstatymo 8 straipsnio 1 dalį keisti taip, kad kredito davėjui būtų uždrausta sudaryti sutartis su kredito gavėju, jei jis jau yra sudaręs vartojimo kredito sutartį su kitu kredito davėju.
Pažymime, kad pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastaboms, kad Projekto 1 straipsnyje siūlomas teisinis reguliavimas dėl vartojimo kredito sutarčių sudarymo draudimo galimai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui bei sąžiningos konkurencijos laisvės principui ir 29 straipsnyje įtvirtintam visuotiniam lygiateisiškumo principui. Be to, išnagrinėjus Projekto siūlymą, darytina išvada, kad Projekto 1 straipsniu siūlant keisti įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, taip pat siekiama užkirsti kelią tokiems atvejams, kai vartotojas, imdamas kitą(-us) vartojimo kreditą(-us) iš kitų kreditorių, tokius kreditus imtų mažiau palankiomis sąlygomis nei pirmąjį kreditą. Manome, kad ne visais atvejais kiti kreditoriai siūlys vartojimo kreditus blogesnėmis sąlygomis, todėl galimi ir atvejai, kai apdairus vartotojas kitą vartojimo kreditą galės gauti palankesnėmis sąlygomis nei iš pirmojo kreditoriaus. Be to, įtvirtinus Projektu siūlomą nuostatą, kai antrąjį ir kitus kreditus bus galima imti tik iš to paties kreditoriaus, toks kreditorius kaip tik įgis plačią diskreciją be konkurencijos nustatyti jam palankias kitų vartojimo kreditų sąlygas, nes vartotojas neturės teisės rinktis kitų paslaugų teikėjų. Dėl to nuostatos tikslingumas svarstytinas ir šiuo aspektu. Dėl Projekto 2 straipsnio 2.
straipsnio 1 dalį taip, kad vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo duomenų bazių valdytojai būtų įpareigoti kreiptis į priežiūros instituciją dėl pagrindžiančių dokumentų dėl vartotojo kredito gavėjo pateiktos informacijos apie jo mokumą pagrindimo. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi yra perkeliama Direktyvos 2008/48/EB 9 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, kad, kai kreditas suteikiamas kitoje valstybėje, kiekviena valstybė narė kitos valstybės narės kreditoriams užtikrina prieigą prie duomenų bazių, naudojamų toje valstybėje narėje vartotojų kreditingumui įvertinti. Prieiga užtikrinama nediskriminacinėmis sąlygomis. Taigi minėtos direktyvos nuostatos pagrindinis tikslas – visiems kreditoriams nediskriminacinėmis sąlygomis suteikti prieigą prie duomenų bazių. Toks pats tikslas yra siekiamas ir minėtą direktyvos nuostatą perkeliančia Vartojimo kredito įstatymo
nuostata iškreiptų Vartojimo kredito įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi siekiamą tikslą – suteikti prieigą prie duomenų bazių visiems kreditoriams nediskriminacinėmis sąlygomis. Antra, siūlomas reglamentavimas yra nelogiškas. Kaip minėta, duomenų bazės valdytojas yra Lietuvos bankas. Taigi iš esmės Lietuvos bankas būtų įpareigotas kreiptis į save dėl papildomų dokumentų gavimo. Be to, svarstytina, ar Lietuvos bankas disponuoja papildoma informacija, nei ji pateikta duomenų bazėje, kuri galėtų daryti įtaką vartotojo pateiktų dokumentų patikrinimui. Dėl šių priežasčių manome, kad Projekto 2 straipsniu siūloma nuostata nesiderina su Direktyvos 2008/48/EB 9 straipsnio 1 dalimi ir yra netikslinga nacionalinės teisės prasme. Dėl
vartojimo kredito sutartis naudojantis nuotolinio ryšio priemonėmis.
Įvertinus Direktyvos 2008/48/EB nuostatas, darytina išvada, kad vartotojui, kai kredito sutartis jo prašymu sudaroma naudojantis nuotolinio ryšio priemonėmis, yra nustatoma tam tikra apsauga. Siekiant, kad vartotojas nebūtų klaidinamas ir jam būtų suteikta visa būtina informacija, Direktyvos 2008/48/EB 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kreditorius yra įpareigotas pateikti vartotojui visą prieš sutarties sudarymą reikalingą informaciją, naudodamas „Europos tipinės informacijos apie vartojimo kreditą“ formą iš karto po kredito sutarties sudarymo. Ši forma numatyta Direktyvos 2008/48/EB II priede. Be to, kreditorius yra įpareigojamas pateikti ir papildomą informaciją, nurodytą II priedo 5 dalyje. Jeigu vartotojui yra pateikiama minėta informacija, yra laikoma, kad vartotojo interesai yra apsaugomi pakankamu lygiu. Kartu atkreiptinas dėmesys į dar vieną Direktyvos 2008/48/EB 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartotojo apsaugos priemonę – vartotojas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti kredito sutarties per 14 kalendorinių dienų. Pažymėtina ir tai, kad pagrindinės vartotojų teisės sudarant vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu yra užtikrinamos 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir Direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (toliau – Direktyva 2002/65/EB). Šioje direktyvoje nustatomi pagrindiniai reikalavimai informacijai, kurią finansinės paslaugos teikėjas turi suteikti paslaugos gavėjui tais atvejais, kai sutartis dėl finansinės paslaugos sudaroma naudojant nuotolinio ryšio priemones.
Direktyvos 2002/65/EB 3 konstatuojamoje dalyje nurodoma, kad „vartotojų interesams svarbu be diskriminacijos naudotis kuo didesniu Bendrijoje teikiamų finansinių paslaugų skaičiumi, kad jie galėtų pasirinkti geriausiai jų poreikius atitinkančias finansines paslaugas. Užtikrinant pasirinkimo laisvę, kuri yra svarbiausia vartotojų teisė, ir siekiant padidinti vartotojų pasitikėjimą nuotoline prekyba, būtina aukšto lygio vartotojų apsauga“. Toliau 5 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad finansinės paslaugos dėl savo nematerialaus pobūdžio ypač tinka nuotolinei prekybai, todėl nuotolinę prekybą finansinėmis paslaugomis reglamentuojančios teisinės sistemos įtvirtinimas turėtų padidinti vartotojų pasitikėjimą naujų technologijų, tokių kaip elektroninė prekyba, naudojimu nuotolinei prekybai finansinėmis paslaugomis. Vadovaujantis Direktyvos 2002/65/EB 3 straipsnio 1 dalimi, vartotojui turi būti pateikiama tam tikra nurodyta informacija, susijusi su paslaugų teikėju, finansine paslauga, nuotoline sutartimi ir žalos atlyginimu dar prieš sudarant finansinių paslaugų sutartį. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad Direktyva 2002/65/EB yra nustatomi esminiai vartotojų apsaugos standartai tam, kad vartotojai galėtų finansinių paslaugų sutartis sudaryti nuotoliniu būdu ir taip būtų užtikrinta jų teisė išsirinkti jiems tinkamiausią finansinių paslaugų sutartį. Galiausiai pažymėtina, kad susijusios Direktyvos 2002/65/EB nuostatos dėl informacijos pateikimo vartotojui yra perkeltos į Lietuvos Respublikos vartotojų gynybos įstatymą.
Atsižvelgdami į visa tai, manome, kad, kai sudarant finansinių paslaugų sutartį vartotojui yra pateikiama Direktyvoje 2008/48/EB ir Direktyvoje 2002/65/EB nurodyta informacija, jo interesai yra laikomi užtikrinamais pakankamu lygiu. Kartu pažymime, kad Projektu uždraudžiant vieną iš vartojimo kredito sutarčių sudarymo būdų, Projekto aiškinamajame rašte turėtų būti išsamiai pagrįsta, kodėl tokia priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui ir ar siekiamo tikslo negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Galiausiai atkreipiame dėmesį, kad, net jeigu būtų priimtas Projektu siūlomas reguliavimas, tai neužkirstų kelio paslaugų gavėjams vartojimo kreditus, naudojantis ryšio priemonėmis, gauti iš kitose valstybėse narėse įsiteigusių vartojimo kredito paslaugos teikėjų. Dėl Projekto 4 straipsnio
sutartyje aiškiai ir glaustai nurodoma 1) netesybų ar palūkanų dalis, kurios turi būti įskaitomos į bendrą vartojimo kredito sumą ir sumokėtas palūkanas, ir
2) jų apskaičiavimo tvarka, kurią nustato priežiūros institucija. Pirmiausia pažymime, kad įstatymo 11 straipsnio 1 dalies
punktas, kuriame įtvirtinta, jog kredito sutartyje aiškiai ir glaustai nurodoma kredito sutarties sudarymo dieną galiojančios palūkanos už pavėluotus mokėjimus ir jų tikslinimo tvarka bei, kai taikoma, bet kurie mokesčiai, mokami už įsipareigojimų neįvykdymą. Šis punktas, vadovaujantis Direktyvos 2008/48/EB 22 straipsnio 1 dalimi, yra visiško suderinimo, todėl valstybei narei nėra palikta diskrecija priimti kitokias nacionalines nuostatas, nei nurodyta Direktyvos 2008/48/EB 10 straipsnio 2 dalies l punkte.
Kaip minėta, vienas iš Projekto 4 straipsnio tikslų – siekis įtvirtinti nuostatą, kad netesybų ar palūkanų dalis būtų įskaitomos į bendrą vartojimo kredito sumą. Pažymėtina, kad toks siūlymas nesiderina su Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio l punktu, kuriame įtvirtinta, kad bendra kredito suma – tai limitas arba visos sumos, kuriomis suteikiama galimybė naudotis pagal kredito sutartį. Kitaip tariant, tai kredito sutartyje nustatoma suma, kuria vartotojas gali naudotis savo reikmėms. Pažymėtina, kad netesybos ir palūkanos turi kitą reikšmę. Netesybomis laikomi tokie mokėjimai, kuriuos skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, kai prievolė yra neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai (pavyzdžiui, praleistas prievolei įvykdyti skirtas terminas). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnio 1 dalį, netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Be to, atkreipiame dėmesį ir į tai, kad vartotojui, kuris moka vartojimo kredito įmokas laiku ir laikydamasis visų vartojimo kredito sutarties sąlygų, pareiga mokėti netesybas nekyla. Palūkanos savo esme reiškia atlyginimą, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais. Jos taip pat gali būti skaičiuojamos ir už piniginės prievolės praleidimą, kaip tai suprantama pagal CK. 6.261 straipsnį. Todėl netesybos pagal savo prasmę yra laikomos viena iš prievolių užtikrinimo būdų, o palūkanos yra suprantamos kaip papildomas mokestis kreditoriui už pinigų skolinimą.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad siūlymas įskaityti netesybas ir palūkanas į bendrą kredito sumą nesiderina su Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio l punkte pateikta bendros vartojimo kredito sumos sąvoka. Galiausiai manome, kad Projekto 4 straipsnio siūlymas įskaityti netesybas ir palūkanas į bendrą kredito sumą yra galimai susijęs ne su „bendra kredito suma“, tačiau su siūlymu netesybas ir palūkanas įskaityti į
„bendrą kredito kainą vartotojui“. Atkreipiame dėmesį, kad ši sąvoka yra
apibrėžiama Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio g punkte kaip „visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų, ir kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui; taip pat įskaičiuojamos su kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, visų pirma draudimo įmokos, jei papildomai privaloma sudaryti paslaugų sutartį siekiant gauti kreditą apskritai arba taikyti skelbiamas nuostatas ir sąlygas“. Taigi ši sąvoka apima ir palūkanas, o tai reiškia, kad pagal Direktyvos 2008/48/EB nuostatas, kreditorius iš anksto vartotojui turi suteikti visą informaciją apie bendrą vartojimo kredito kainą, kurią apskaičiuojant įtraukiamos ir palūkanos, kurias vartotojui reikės sumokėti. Kitaip tariant, bendra kredito kaina – tai tokia pinigų suma, kurią vartotojas privalės visais atvejais sumokėti imdamas vartojimo kreditą. Su šios sumos dydžiu vartotojas privalo būti supažindintas iš anksto. Netesybos, kaip minėta, yra bauda už tam tikrų sutarties sąlygų nesilaikymą, todėl jos yra mokamos ne visais atvejais, o tik tais atvejais, kai yra pažeidžiamos tam tikros sutarties sąlygos.
Atsižvelgiant į tai, netesybų įskaičiuoti į bendrą vartojimo kredito kainą negalima, nes neaišku, ar jas reikės mokėti ir ar jos apskritai bus vartojimo kredito sutartyje nustatytos. Įvertinę visa tai, manome, kad minėtas Projekto siūlymas nedera su Direktyvos 2008/48/EB 10 straipsnio 2 dalies l punktu ir 3 straipsnio l punktu, todėl siūlome jo atisakyti. Kitas Projekto 4 straipsnio siekis – nustatyti, kad palūkanų apskaičiavimo tvarką nustatytų priežiūros institucija. Pastebime, kad Direktyvos 2008/48/EB 19 konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje paminėta, kad nustatydami kredito palūkanų normas, kredito dalių mokėjimo periodiškumą ir palūkanų kapitalizavimą, kreditoriai turėtų naudoti savo įprastus apskaičiavimo metodus, taikomus atitinkamam vartojimo kreditui. Paprastai vartojimo kredito sutarčių nuostatos, kuriose nustatoma palūkanų norma, yra laikomos tipinėmis sutarčių sąlygomis, t.y. tokiomis sąlygomis, kurias kreditoriai parengia iš anksto. Kaip matyti iš minėtos konstatuojamosios dalies, Direktyva 2008/48/EB teisė nustatyti palūkanų normas iš esmės paliekama kreditoriams. Iš Direktyvos 2008/48/EB nuostatų negalima daryti išvados, kad teisė nustatyti palūkanų apskaičiavimo tvarką būtų palikta kitam asmeniui nei kreditorius. Siekiant užtikrinti, kad kreditoriai nepiktnaudžiautų savo teisėmis sudarydami vartojimo kredito sutartis ir nustatydami vartotojams nepagrįstai nepalankius palūkanų dydžius, Europos Sąjungos mastu vartotojai yra saugomi jiems nustatant papildomą apsaugą. Tokia apsauga yra numatyta 1993 m. balandžio
vartotojais. Šios direktyvos nuostatos dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse yra perkeltos į CK XVIII¹ skyrių.
Todėl vartotojų apsauga nuo kreditorių piktnaudžiavimo nustatant nepagrįstai dideles palūkanas šiuo metu yra užtikrinama galiojančiomis minėtų teisės aktų nuostatomis. Galiausiai, pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalį, palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Atsižvelgiant į tai, Projekto siūlymas nesiderintų ir su CK įtvirtinta nuostata. Įvertinę į visa tai, manome, kad Projekto siūlymas, jog palūkanų apskaičiavimo tvarką nustatytų Priežiūros institucija, nedera su Direktyvoje 2008/48/EB įtvirtinta palūkanų apskaičiavimo tvarka, kuri palikta kreditoriui, be to, jis taip pat nedera su CK 6.37 straipsnio 1 dalies nuostata. Dėl Projekto 5 straipsnio
bendra vartojimo kredito kaina nebus laikoma protinga ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu bus didesnė kaip 50 procentų. Visų pirma manome, kad tokiu siūlymu yra ribojama ūkio subjektų veiklos laisvė, bus galimai iškreipiama kreditorių konkurencija ir sudaromos vidaus rinkos kliūtys. Nustatant maksimalią kredito kainos metinę normą, į kurią patenka visi su kredito išdavimu ir administravimu susiję mokesčiai, yra ribojama paslaugos teikėjo laisvė siūlyti paslaugas už jo paties nustatytą kainą. Tokia išankstinė kontrolė gali būti pateisinama svarbiais visuomenės interesais, pavyzdžiui, vartotojų apsauga, tačiau turi būti įsitikinta ir pagrįsta, kad tokia kontrolės sistema yra tinkama ir griežtai proporcinga siekiamam tikslui ir to tikslo neįmanoma pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis.
Vis dėlto, kaip minėta, vadovaujantis Direktyvos 2008/48/EB 5 straipsnio 1 dalies g punktu ir atitinkamai Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kreditorius prieš vartotojui imant vartojimo kreditą privalo iš anksto nurodyti bendrą kredito sumą ir bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą. Atsižvelgdami į tai manome, kad vartotojas kiekvienu atveju gali pats įvertinti kokią paslaugą ir už kokią kainą jam siūloma pirkti bei apsispręsti, ar tokią paslaugą pirkti. Antra, kaip minėta, vartojimo kredito sutarties kaina yra apibrėžta Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio g punkte. Į šią kainą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų, ir kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui; taip pat įskaičiuojamos su kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, visų pirma draudimo įmokos, jei papildomai privaloma sudaryti paslaugų sutartį siekiant gauti kreditą apskritai arba taikyti skelbiamas nuostatas ir sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad į vartojimo kredito kainą įtraukiamos ne tik palūkanos, bet ir visi su sutarties administravimu susiję mokesčiai (kurie dažniausiai būna fiksuoto dydžio), manome, kad, ypač tais atvejais, kai imami maži vartojimo kreditai, 50 procentų riba galėtų būti labai dažnai viršijama. Todėl svarstytina, ar tam tikrais atvejais kredito davėjams iš vis apsimokėtų teikti mažų sumų vartojimo kreditus. Dėl visų šių priežasčių, siūlome Projekto 5 straipsniu siekiamus tikslus ir priemones (jų tinkamumą bei proporcingumą) išsamiai pagrįsti Projekto aiškinamajame rašte.
Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Gintarė Taluntytė, tel. 8 70663 699, el. p. [email protected]
2015-03-23 Nr. XIIP-2821(2) Vilnius Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsniu siūloma keisti įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, nustatant, jog
„Vartojimo kredito sutartis negali būti sudaroma su vartojimo kredito davėju,
paaiškėjus, kad vartojimo kredito gavėjas yra sudaręs galiojančią sutartį su kitu vartojimo kredito davėju.“ Pažymėtina, jog projekto 1 straipsnyje siūlomas teisinis reguliavimas dėl vartojimo kredito sutarčių sudarymo draudimo galimai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems principams - 46 straipsnyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui bei sąžiningos konkurencijos laisvės principui ir 29 straipsnyje įtvirtintam visuotiniam lygiateisiškumo principui. Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog priėmus teikiamo turinio įstatymo pakeitimą bet kuris kredito gavėjas, turintis galiojančią vartojimo kredito sutartį, dėl papildomo kredito suteikimo galės kreiptis tik į tą kredito davėją, su kuriuo jis jau turi galiojančią vartojimo kredito sutartį, nes visiems kitiems kredito davėjams projekto nuostatomis siūloma imperatyviai uždrausti sudaryti sutartis su tokiu kredito gavėju. Taigi vienintelis tikslas, kuris bus pasiektas priėmus siūlomą nuostatą, bus vartojimo kredito davėjų konkurencijos uždraudimas, kai kredito gavėjas jau yra sudaręs galiojančią vartojimo kredito sutartį. Atsižvelgus į tai, kad projektu siūloma apriboti tiek kredito davėjų, tiek kredito gavėjų galimybę laisvai sudaryti vartojimo kredito sutartis, manytina, jog tokiu būdu šiems subjektams trukdoma savarankiškai priimti jų ūkinei veiklai reikalingus sprendimus.
Šiame kontekste pažymėtina, jog kartu su projektu pateiktame aiškinamajame rašte netgi nepateikiami šio konkretaus ribojimo motyvai, pagrįstumas, tad vertinant tik projekte išdėstytą siūlymą proporcingumo principo aspektu, pabrėžtina, jog projektu siūlomas ribojimas nesiejamas su jokiomis kitomis aplinkybėmis, kurios galėtų būti objektyviu pagrindu siūlomam draudimui įtvirtinti – pagal projekto nuostatas siūlomas draudimas būtų taikomas visiškai neatsižvelgiant netgi į vartojimo kredito gavėjo mokumą ir pan. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį taip, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujų ūkio subjektų ar likviduoti esančiųjų; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti. <...> Konstitucinis teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja ir tai, kad ūkinės veiklos ribojimo (draudimo) priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (2009 m. spalio 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą, yra pažeidžiamos kitose šio straipsnio dalyse išdėstytos teisės normos arba sudaroma prielaidos jas pažeisti (2009 m. spalio 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas).
Atsižvelgus į tai, jog siūlomas teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, atitinkamai manytina, jog aptartos nuostatos taip pat galimai prieštarauja ir Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, įtvirtinančiai sąžiningos konkurencijos laisvę. Antra, pažymėtina, jog nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. <...> (2005 m. gegužės 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal aptartas projektu siūlomas nuostatas ne tik siūloma riboti ūkinės veiklos laisvę, tačiau siūlomas nustatyti draudimas dėl vartojimo kredito sutarčių sudarymo suformuluotas taip, kad vieni vartojimo kredito davėjai galėtų būti diskriminuojami kitų vartojimo kredito davėjų atžvilgiu. Pažymėtina, jog projektu siūlomas nustatyti draudimas dėl sutarčių sudarymo su vartojimo kredito gavėjais, jau turinčiais galiojančią sutartį su kitu vartojimo kredito davėju, yra nesiejamas su jokiomis objektyviai tokį draudimą galinčiomis pateisinti aplinkybėmis, o patį galiojančios sutarties egzistavimo faktą laikyti aplinkybe, pagrindžiančia siūlomą skirtingą teisinį reguliavimą, nebūtų objektyviai pagrįsta. Atsižvelgus į tai, svarstytinas siūlomų nuostatų suderinamumas ir su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmens lygiateisiškumo principu. Kaip ne kartą buvo pasisakęs Konstitucinis Teismas, vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (2009 m. birželio 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). 2.
vartojimo kredito davėjas gali atlikti vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimą „tik gavęs priežiūros institucijos patvirtinimą“. Atkreiptinas dėmesys, jog nei galiojančiame įstatyme, nei teikiamame įstatymo projekte nereguliuojami jokie teisiniai santykiai, pagal kuriuos priežiūros institucija turėtų teikti kokius nors patvirtinimus dėl mokumo įvertinimo, dėl ko siūlomo pakeitimo esmė yra neaiški ir neįgyvendinama. Atsižvelgus į tai, siūlytina atskleisti siūlomo pakeitimo esmę ir prasmę, nurodyti, kokio pobūdžio
„patvirtinimas“ turimas omenyje: kokiame teisės akte toks patvirtinimas yra
numatytas, ką turėtų patvirtinti priežiūros institucija, kokio pobūdžio dokumentas tai turėtų būti, kokiu būdu jis turėtų būti pateikiamas (raštu ar elektroninėmis priemonėmis) ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. 3. Atkreiptinas dėmesys, jog įstatymo projekto ir įstatymo projekto lyginamasis variantai skiriasi, nenuosekliai vartojant sąvokas „kredito davėjas“ ir „kredito gavėjas“. Tuo atveju, jei vertinti įstatymo projekto tekstą, pažymėtina, jog keičiama nuostata nustato tam tikras kredito davėjų pareigas, todėl nėra suprantama, kodėl siūlomoje nuostatoje vartojama loginė konstrukcija „Vartojimo kredito sutartis negali būti sudaroma su vartojimo kredito davėju“. Šiuo atveju derėtų kalbėti apie sutarties sudarymą su kredito gavėju. 4. Projekto 2 straipsniu siūloma keisti įstatymo 9 straipsnio 1 dalį nustatant, jog „Lietuvos Respublikoje įsisteigusių vartojimo kredito davėjų naudojamų vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo duomenų bazių valdytojai privalo kreiptis į priežiūros instituciją ir gauti dokumentus, pagrindžiančius vartotojo kredito gavėjo pateiktą informaciją apie jo mokumą ir nediskriminacinėmis sąlygomis teikti duomenis kitose valstybėse narėse įsisteigusiems vartojimo kredito davėjams.“ (pabrauktas siūlomas pakeitimas). Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Pirma, pastebėtina, jog nėra aiškios teikiamo pakeitimo sąsajos su įstatymo projektui keliamais tikslais ir užduotimis. Atkreiptinas dėmesys, jog įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad projektu siekiama spręsti tam tikras problemas, susijusias su vartojimo kreditų teikimo praktika Lietuvoje. Tačiau siūloma keisti nuostata yra išimtinai susijusi su duomenų teikimu kitose valstybėse narėse įsisteigusiems kredito davėjams. Priėmus siūlomą pakeitimą normos paskirtis nepasikeistų, t. y. nuostata ir toliau jokiais aspektais nebūtų taikoma Lietuvoje įsisteigusiems kredito davėjams. Antra, kaip jau minėta, siūlomu pakeitimu būtų nustatyta išskirtinė duomenų teikimo tvarka kitose valstybėse narėse įsisteigusiems kredito davėjams. Toks pakeitimo turinys diskutuotinas Lietuvoje įsisteigusių kredito davėjų bei kitose valstybėse narėse įsisteigusių kredito davėjų teisės gauti vienodo patikimumo informaciją, t. y. lygiateisiškumo aspektu, nes Lietuvoje įsisteigusiems kredito davėjams informacija ir toliau būtų teikiama iki šiol galiojusiu būdu. Trečia, kelia abejonių siūlomos nuostatos adresatas, t. y. tai, jog įpareigojimas nustatomas vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo duomenų bazių valdytojams (toliau - bazių valdytojai). Pastebėtina, jog kredito davėjas ir bazės valdytojas dažnu atveju nesutampa. Todėl bazės valdytojui nustatoma pareiga gauti papildomą informaciją, kuria jis nedisponuoja ir kurią jis turėtų gauti iš trečiojo asmens, kelia abejonių. Neaišku, kodėl tokios pareigos negalima nustatyti tiesiogiai kredito davėjui, kad jis pats kreiptųsi į priežiūros instituciją ir gautų reikalingus duomenis. Ketvirta, teikiamoje nuostatoje vartojamas terminas
„dokumentai“ kelia abejonių dėl jo esmės. Vadovaujantis teisinio aiškumo
principu siūlytina aiškiai nurodyti, ar turėtų būti gaunami dokumentai, ar pakaktų gauti duomenis.
Jei turėtų būti gaunami dokumentai, siūlytina atkleisti, kokio pobūdžio dokumentai tai turėtų būti, kokios formos, kokio teisės akto pagrindu sudaromi ir kt., nes pagal galiojantį teisinį reguliavimą priežiūros institucija aptariamų dokumentų neteikia. Penkta, pastebėtina, jog šiuo metu priežiūros institucija disponuoja duomenimis, įregistruotais Lietuvos banko administruojamoje Paskolų rizikos duomenų bazėje (toliau – PRDB). PRDB kaupia duomenis apie kiekvieną paskolos gavėjui suteiktą 1000 litų arba didesnę paskolą. Duomenis į PRDB teikia Lietuvos bankas, Lietuvos Respublikoje įregistruoti bankai, užsienio bankų filialai, kredito unijos, Centrinė kredito unija.[1] Taigi priežiūros institucija nedisponuoja tokiais duomenimis. Šešta, pažymėtina, jog net tuo atveju, jei priežiūros institucija disponuotų duomenimis apie kredito gavėjų turimas paskolas, ji negalėtų pateikti duomenų „pagrindžiančių vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją apie jo mokumą“, nes turimų paskolų kiekis ir jų suma nėra ir negali būti vieninteliu kriterijumi, lemiančiu tam tikro asmens mokumą. Kaip nurodoma 2013 m. kovo 19 d. Lietuvos banko valdybos nutarime Nr.
03-62 Dėl vartojimo kredito gavėjų mokumo ir atsakingojo skolinimo nuostatų patvirtinimo, Vartojimo kredito davėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjo mokumą, privalo surinkti informaciją ir įvertinti kredito gavėjo finansinę padėtį, išlaidas pagal grupes, susijusias su įsiskolinimais finansų įstaigoms ir kitiems asmenims, vartojimo kredito gavėjo kredito istoriją ir informaciją apie tai, ar vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo arba netinkamai vykdė finansinius įsipareigojimus, vartojimo kredito gavėjo nurodytų arba vartojimo kredito davėjui žinomų aplinkybių įtaką vartojimo kredito gavėjo ekonominei ir finansinei padėčiai bei vartojimo kredito gavėjo galimybes tinkamai vykdyti finansinius įsipareigojimus, kitas reikšmingas aplinkybes.[2] Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes bei į tai, jog galiojantys teisės aktai nenustato, kad priežiūros institucija turi teisę rinkti ar gauti duomenis apie visus Lietuvos Respublikos piliečius, apie jų finansinę padėtį, teigtina, jog siūloma nuostata yra deklaratyvi, nes nebus jokių galimybių ją taikyti praktikoje. 5. Projekto 3 straipsniu siūloma pripažinti netekusiu galios įstatymo 10 straipsnį, kuris reguliuoja sutarčių sudarymą nuotoliniu būdu. Pasiūlymo turinys kelia abejonių dėl jo derėjimo su projektui keliamais tikslais ir užduotimis. Pastebėtina, jog tuo atveju, jei šio įstatymo straipsnio taikymo srityje kyla tam tikrų problemų, svarstytina teisinio reguliavimo tobulinimo galimybė, tokiu būdu išsaugant progresyvų sandorių sudarymo būdą, o ne draudimu sprendžiant kilusias problemas. 6.
įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 11 punktą nustatant, jog vartojimo kredito sutartyje, be kita ko, aiškiai ir glaustai nurodoma „pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybų ar palūkanų dalis, kurios turi būti įskaitomos į bendrą vartojimo kredito sumą ir sumokėtas palūkanas, ir jų apskaičiavimo tvarka, kurią nustato priežiūros institucija“ (pabrauktas siūlomas pakeitimas). Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, pastebėtina, jog teikiamu pasiūlymu yra keičiama sąvokos „Bendros vartojimo kredito sumos“ apibrėžtis. Ši sąvoka yra išdėstyta įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, todėl siekiant pakeisti jos esmę, derėtų keisti įstatymo 2 straipsnio 3 dalį. Antra, pažymėtina, jog „Bendra vartojimo kredito suma“ apibrėžiama kaip „kredito suma, kuria suteikiama galimybė naudotis pagal vartojimo kredito sutartį“. Todėl sunku įsivaizduoti, kaip ir kokiu būdu netesybos ir pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokėtinos palūkanos galėtų būti įskaitytos į bendrą vartojimo kredito sumą, kuria suteikiama galimybė naudotis pagal vartojimo kredito sutartį. Aptartame kontekste taip pat neaišku, kodėl teikiamo pasiūlymo atveju prie loginės konstrukcijos „į bendrą vartojimo kredito sumą“ jungtuku „ir“ prijungti žodžiai „sumokėtas palūkanas“. Vadovaujantis teisinio aiškumo principu siūlytina atskleisti tikrąją pasiūlymo esmę ir prasmę bei galimą jo įgyvendinimo tvarką. Trečia, siūlytina atskleisti, kas turima omenyje siūlant įstatyme nustatyti, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais netesybų ar palūkanų skaičiavimo tvarką nustato priežiūros institucija. Pažymėtina, jog keičiamo įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje yra imperatyviai nustatyta: „Pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną.
Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.“ Pažymėtina, jog įstatyme nustatyta tvarka pagal teisės aktų hierarchijos principą visuomet turės viršenybę poįstatyminio akto atžvilgiu, taigi kitos tvarkos, nei nustatyta įstatyme priežiūros institucija nustatyti negalės. Manytina, jog pasiūlymas neturi teisinio krūvio ir yra perteklinis. Analogiška pastaba taikytina ir dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos. Pažymėtina, jog palūkanų skaičiavimo ir mokėjimo tvarka yra pakankamai detaliai reglamentuojama Civiliame kodekse. Be to, jei palūkanų dydis yra aiškus, tai jų apskaičiavimo tvarka, verslininkui, vykdančiam veiklą kreditų teikimo srityje, neturėtų kelti sunkumų. Tuo atveju, jei pasiūlymu norėta nustatyti, jog priežiūros institucija nustato ne palūkanų skaičiavimo tvarką, o, pavyzdžiui, galimą maksimalų jų dydį, nuostata taip pat vertintina kritiškai, nes palūkanų dydis yra tiesiogiai susijęs su asmenų teise verstis tam tikru verslu, todėl visas teisinis reguliavimas, kaip ne kartą nurodė Konstitucinis Teismas, susijęs su asmenų teisėmis, privalo būti įtvirtintas įstatymuose, o ne poįstatyminiuose teisės aktuose. 7. Projekto 5 straipsniu siūloma keisti įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, nustatant, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka reikalavimų: būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros, jei bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 50 procentų. Galiojanti norma yra 200 procentų.
Pastebėtina, jog aiškinamajame rašte nepateikiama jokių skaičiavimų ar faktų, pagrindžiančių būtent tokį normos mažinimą. Manytina, jog dėl šios nuostatos derėtų gauti priežiūros institucijos ir kitų suinteresuotų asmenų nuomonę, kad vartojimo kredito verslas netaptų nuostolingu ir neišnyktų. Ši nuostata taip pat diskutuotina ir tuo aspektu, jog ji galėtų būti taikoma tik į ateitį, t. y. tik nuo įstatymo pakeitimo įsigaliojimo. Tokiu būdu, būtų sukurta situacija, kai daug asmenų šiuo metu turinčių galiojančias vartojimo kredito sutartis naudotųsi tokiais kreditais žymiai blogesnėmis sąlygomis, nei tie asmenys, kurie kreipsis dėl vartojimo kreditų suteikimo po įstatymo pakeitimo. Svarstytina, ar tokia situacija nepažeis asmenų lygiateisiškumo principo. 8. Atsižvelgus į tai, kad projekto nuostatų įgyvendinimui bus reikalinga priimti ir kitus teisės aktus, o šie teisės aktai turi įsigalioti ne vėliau kaip įgyvendinamasis įstatymas, projekto 6 straipsnis pildytinas nuostatomis dėl įstatymo įsigaliojimo. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Zebleckis A. Dulevičiūtė-Akimovienė [1] http://www.lb.lt/epgis_prdb_apie [2] http://www.lb.lt/del_vartojimo_kredito_gaveju_mokumo_vertinimo_ir_atsakingojo_skolinimo_nuostatu_patvirtinimo
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2015-06- Nr. Į 2015-05-25 Nr. XIIP-2821(3) Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 8, 9, 10, 11 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-2821(3) (toliau – Projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalį taip, kad nauja vartojimo kredito sutartis negalėtų būti sudaroma, jei paaiškėja, jog kredito gavėjas turi kitą galiojančią vartojimo kredito sutartį, kurios vykdymo metu kredito gavėjui bent du kartus per paskutinius 12 mėnesių iki kreipimosi dėl naujos vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos buvo ar yra taikomos netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais. Pirmiausia pažymime, kad Įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi yra perkeliama 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB) 8 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, kad „Valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje <...>“.
Iš Projekto pasiūlymo matyti, kad siūloma nuostata siekiama užkirsti kelią pakartotinai sudaryti vartojimo kredito sutartis su tais vartojimo kredito gavėjais, kurie jau anksčiau nevykdė prisiimtų įsipareigojimų ir vis dar turi bent vieną galiojančią vartojimo kredito sutartį. Atkreipiame dėmesį, kad atsakingo skolinimo principas jau yra įtvirtintas Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Šis principas yra taikomas kredito davėjui suteikiant vartojimo kreditą ir reiškia, kad vartojimo kredito davėjas, prieš suteikdamas vartojimo kreditą, privalo įsitikinti, ar vartotojas gauna pakankamai pajamų, jog galėtų grąžinti vartojimo kreditą. Šis principas taip pat reiškia, kad vartojimo kreditai turi atitikti vartojimo kredito gavėjų poreikius ir būti pritaikyti prie jų galimybės grąžinti vartojimo kreditus. Be to, kaip nurodyta Direktyvos 2008/48/EB konstatuojamosios dalies 26 punkte, svarbu tai, kad kreditoriai nesiimtų neatsakingo skolinimo veiklos arba neišduotų kredito, prieš tai neįvertinę kreditingumo, ir valstybės narės turėtų užtikrinti reikalingą priežiūrą, kad būtų išvengta tokio elgesio, ir turėtų nustatyti reikalingas priemones nubausti kreditorius, tuo atveju, jei jie tai daro. Projektu siūloma nuostata kelia abejonių dėl jos proporcingumo siekiamo tikslo atžvilgiu. Kyla klausimas, ar Projektu siūloma įtvirtinti taisyklė visais atvejais leis tinkamai įvertinti, kad toks vartojimo kredito gavėjas negali būti laikomas mokiu ir todėl su juo negali būti sudaroma vartojimo kredito sutartis.
Diskutuotina, kaip turėtų būti vertinamas toks asmuo, kuris, nors ir turi kitą vartojimo kredito sutartį, kurios galiojimo metu nesilaikė tam tikrų iš sutarties kylančių įsipareigojimų, dėl ko jam buvo taikomos netesybos ar mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais, tačiau toks asmuo galėtų vykdyti savo įsipareigojimus pagal naują sutartį (pavyzdžiui, asmuo susirado labiau apmokamą darbą). Be to, asmeniui būtų užkirstas kelias sudaryti vartojimo kredito sutartį ir tais atvejais, kai jis bent du kartus sutarties galiojimo laikotarpiu pradelsė vartojimo kredito įmokas sumokėti vos keliomis dienomis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, siekdama užtikrinti tinkamą Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies įgyvendinimą, kad Lietuvos banko valdyba 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 yra patvirtinusi Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatus (toliau – Nuostatai). Vadovaujantis Nuostatų 18.2 papunkčiu, vartojimo kredito davėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjo mokumą, privalo surinkti informaciją ir įvertinti vartojimo kredito gavėjo išlaidas pagal grupes, susijusias su įsiskolinimais finansų įstaigoms ir kitiems asmenims. Pagal Nuostatų 7.2 ir 7.5 papunkčius atsakingas skolinimas turi būti paremtas nuostata, kad vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimo tikslas yra įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį jau su savo turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus vykdyti.
Galiausiai, Nuostatose yra įtvirtintos dvi pagrindinės atsakingojo skolinimo sąlygos: 1) atsakingojo skolinimo principo yra laikomasi, jeigu sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės kredito dalinio grąžinimo ir palūkanų įmokos, apskaičiuojamos padalijus visų kredito grąžinimo ir palūkanų sumą iš kredito trukmės, pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms, dydis sudaro ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų (Nuostatų 9 punktas); 2) turi būti atsižvelgta į ne mažiau kaip 4 mėnesių vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų istorijos vidurkį ir vertinama, ar sutartyje nustatyto vartojimo kredito grąžinimo laikotarpiu gaunamų tvarių pajamų pakaks visiems įsipareigojimams finansų įstaigoms vykdyti (Nuostatų 11 punktas). Tik įgyvendinus šias sąlygas vartojimo kredito davėjas gali sudaryti sutartį su vartotoju. Įvertinus tai, manome, kad šiuo metu galioja pakankamą vartotojo apsaugą užtikrinančios teisės normos, kuriomis vadovaujantis įsitikinama, ar vartotojas galės įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus nepriklausomai nuo šių įsipareigojimų dydžio. Atsižvelgiant į visa tai manome, kad vartojimo kredito mokumas turėtų būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju. Mūsų manymu, būtų netikslinga įtvirtinti bendrą taisyklę, pagal kurią būtų galima įvertinti kiekvieno vartojimo kredito gavėjo mokumą visais atvejais be išimties. Dėl Projekto 2 straipsnio 2.
straipsnio 1 dalį taip: „<...> duomenų bazių valdytojai privalo apie vartojimo kredito gavėjo mokumą nediskriminacinėmis sąlygomis teikti duomenis tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse narėse įsisteigusiems vartojimo kredito davėjams“. Manome, kad Projekto 2 straipsniu siūlomi pakeitimai iš esmės neturi jokio teisinio krūvio, nes jais nėra sukuriama nauja elgesio taisyklė. Analogiška informacija yra teikiama remiantis ir šiuo metu galiojančiomis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Todėl manome, kad
vartojimo kredito sutartis naudojantis nuotolinio ryšio priemonėmis. Pagrindinės vartotojų teisės sudarant vartojimo kredito sutartis nuotoliniu būdu yra užtikrinamos 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir Direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (toliau – Direktyva 2002/65/EB). Šioje direktyvoje nustatomi pagrindiniai reikalavimai informacijai, kurią finansinės paslaugos teikėjas turi suteikti paslaugos gavėjui tais atvejais, kai sutartis dėl finansinės paslaugos sudaroma naudojant nuotolinio ryšio priemones. Direktyvos 2002/65/EB 3 konstatuojamoje dalyje nurodoma, kad „vartotojų interesams svarbu be diskriminacijos naudotis kuo didesniu Bendrijoje teikiamų finansinių paslaugų skaičiumi, kad jie galėtų pasirinkti geriausiai jų poreikius atitinkančias finansines paslaugas. Užtikrinant pasirinkimo laisvę, kuri yra svarbiausia vartotojų teisė, ir siekiant padidinti vartotojų pasitikėjimą nuotoline prekyba, būtina aukšto lygio vartotojų apsauga“.
Toliau 5 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad finansinės paslaugos dėl savo nematerialaus pobūdžio ypač tinka nuotolinei prekybai, todėl nuotolinę prekybą finansinėmis paslaugomis reglamentuojančios teisinės sistemos įtvirtinimas turėtų padidinti vartotojų pasitikėjimą naujų technologijų, tokių kaip elektroninė prekyba, naudojimu nuotolinei prekybai finansinėmis paslaugomis. Vadovaujantis Direktyvos 2002/65/EB 3 straipsnio 1 dalimi, vartotojui turi būti pateikiama tam tikra nurodyta informacija, susijusi su paslaugų teikėju, finansine paslauga, nuotoline sutartimi ir žalos atlyginimu dar prieš sudarant finansinių paslaugų sutartį. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad Direktyva 2002/65/EB yra nustatomi esminiai vartotojų apsaugos standartai tam, kad vartotojai galėtų finansinių paslaugų sutartis sudaryti nuotoliniu būdu ir taip būtų užtikrinta jų teisė išsirinkti jiems tinkamiausią finansinių paslaugų sutartį. Galiausiai pažymėtina, kad susijusios Direktyvos 2002/65/EB nuostatos dėl informacijos pateikimo vartotojui yra perkeltos į Lietuvos Respublikos vartotojų gynybos įstatymą. Be to, įvertinus Direktyvos 2008/48/EB nuostatas, darytina išvada, kad vartotojui, kai kredito sutartis jo prašymu sudaroma naudojantis nuotolinio ryšio priemonėmis, yra nustatoma tam tikra apsauga. Siekiant, kad vartotojas nebūtų klaidinamas ir jam būtų suteikta visa būtina informacija, Direktyvos 2008/48/EB 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kreditorius yra įpareigotas pateikti vartotojui visą prieš sutarties sudarymą reikalingą informaciją, naudodamas „Europos tipinės informacijos apie vartojimo kreditą“ formą iš karto po kredito sutarties sudarymo. Ši forma numatyta Direktyvos 2008/48/EB II priede. Be to, kreditorius yra įpareigojamas pateikti ir papildomą informaciją, nurodytą II priedo 5 dalyje.
Jeigu vartotojui yra pateikiama minėta informacija, yra laikoma, kad vartotojo interesai yra apsaugomi pakankamu lygiu. Kartu atkreiptinas dėmesys į dar vieną Direktyvos 2008/48/EB 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartotojo apsaugos priemonę – vartotojas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti kredito sutarties per
finansinių paslaugų sutartį vartotojui yra pateikiama Direktyvoje 2002/65/EB ir Direktyvoje 2008/48/EB ir nurodyta informacija, jo interesai yra laikomi užtikrinamais pakankamu lygiu. Kartu pažymime, kad Projektu uždraudžiant vieną iš vartojimo kredito sutarčių sudarymo būdų, Projekto aiškinamajame rašte turėtų būti išsamiai pagrįsta, kodėl tokia priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui ir ar siekiamo tikslo negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Galiausiai atkreipiame dėmesį, kad, net jeigu būtų priimtas Projektu siūlomas reguliavimas, tai neužkirstų kelio paslaugų gavėjams vartojimo kreditus, naudojantis ryšio priemonėmis, gauti iš kitose valstybėse narėse įsiteigusių vartojimo kredito paslaugos teikėjų. Dėl Projekto 4 straipsnio
4Projekto 4 straipsnio siekis – įtvirtinti nuostatą,
kad netesybų ar palūkanų dalis būtų įskaitomos į bendrą vartojimo kredito sumą. Konkrečiai, Projekto 4 straipsniu siekiama įtvirtinti, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 11 punkte būtų nustatyta, jog „Vartojimo kredito sutartyje aiškiai ir glaustai nurodoma pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybos ar palūkanos turėtų būti įskaitomos į bendrą paimto vartojimo kredito sumą, ir jų apskaičiavimo tvarka“. Visų pirma pastebėtina, kad nuostata yra išdėstyta nelogiškai kalbiniu požiūriu, ji turėtų būti tikslinama.
Antra, pažymime, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 11 punktu yra perkeliamas Direktyvos 2008/48/EB 10 straipsnio 2 dalies l punktas, kuriame įtvirtinta, jog kredito sutartyje aiškiai ir glaustai nurodoma kredito sutarties sudarymo dieną galiojančios palūkanos už pavėluotus mokėjimus ir jų tikslinimo tvarka bei, kai taikoma, bet kurie mokesčiai, mokami už įsipareigojimų neįvykdymą. Šis punktas, vadovaujantis Direktyvos 2008/48/EB 22 straipsnio
priimti kitokias nacionalines nuostatas, nei nurodyta Direktyvos 2008/48/EB 10 straipsnio 2 dalies l punkte. Kaip minėta, pasiūlymo tikslas – įtvirtinti nuostatą, kad netesybų ar palūkanų dalis būtų įskaitomos į bendrą vartojimo kredito sumą. Pažymėtina, kad toks siūlymas nesiderina su Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio l punktu, kuriame įtvirtinta, kad bendra kredito suma – tai limitas arba visos sumos, kuriomis suteikiama galimybė naudotis pagal kredito sutartį. Kitaip tariant, tai kredito sutartyje nustatoma suma, kuria vartotojas gali naudotis savo reikmėms. Pažymėtina, kad netesybos ir palūkanos turi kitą reikšmę. Netesybomis laikomi tokie mokėjimai, kuriuos skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, kai prievolė yra neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai (pavyzdžiui, praleistas prievolei įvykdyti skirtas terminas). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnio 1 dalį, netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Be to, atkreipiame dėmesį ir į tai, kad vartotojui, kuris moka vartojimo kredito įmokas laiku ir laikydamasis visų vartojimo kredito sutarties sąlygų, pareiga mokėti netesybas nekyla.
Palūkanos savo esme reiškia atlyginimą, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais. Jos taip pat gali būti skaičiuojamos ir už piniginės prievolės praleidimą, kaip tai suprantama pagal CK. 6.261 straipsnį. Todėl netesybos pagal savo prasmę yra laikomos viena iš prievolių užtikrinimo būdų, o palūkanos yra suprantamos kaip papildomas mokestis kreditoriui už pinigų skolinimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad siūlymas įskaityti netesybas ir palūkanas į bendrą kredito sumą nesiderina su Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio l punkte pateikta bendros vartojimo kredito sumos sąvoka. Galiausiai manome, kad Projekto 4 straipsnio siūlymas įskaityti netesybas ir palūkanas į bendrą kredito sumą yra galimai susijęs ne su „bendra kredito suma“, tačiau su siūlymu netesybas ir palūkanas įskaityti į
„bendrą kredito kainą vartotojui“. Atkreipiame dėmesį, kad ši sąvoka yra
apibrėžiama Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio g punkte kaip „visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų, ir kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui; taip pat įskaičiuojamos su kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, visų pirma draudimo įmokos, jei papildomai privaloma sudaryti paslaugų sutartį siekiant gauti kreditą apskritai arba taikyti skelbiamas nuostatas ir sąlygas“. Taigi ši sąvoka apima ir palūkanas, o tai reiškia, kad pagal Direktyvos 2008/48/EB nuostatas, kreditorius iš anksto vartotojui turi suteikti visą informaciją apie bendrą vartojimo kredito kainą, kurią apskaičiuojant įtraukiamos ir palūkanos, kurias vartotojui reikės sumokėti.
Kitaip tariant, bendra kredito kaina – tai tokia pinigų suma, kurią vartotojas privalės visais atvejais sumokėti imdamas vartojimo kreditą. Su šios sumos dydžiu vartotojas privalo būti supažindintas iš anksto. Netesybos, kaip minėta, yra bauda už tam tikrų sutarties sąlygų nesilaikymą, todėl jos yra mokamos ne visais atvejais, o tik tais atvejais, kai yra pažeidžiamos tam tikros sutarties sąlygos. Atsižvelgiant į tai, netesybų įskaičiuoti į bendrą vartojimo kredito kainą negalima, nes neaišku, ar jas reikės mokėti ir ar jos apskritai bus vartojimo kredito sutartyje nustatytos. Įvertinę visa tai, manome, kad minėtas Projekto siūlymas nedera su Direktyvos 2008/48/EB 10 straipsnio 2 dalies l punktu ir 3 straipsnio l punktu, todėl siūlome jo atisakyti. Dėl Projekto 5 straipsnio
bendra vartojimo kredito kaina nebus laikoma protinga ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu bus didesnė kaip 50 procentų. Visų pirma manome, kad tokiu siūlymu yra ribojama ūkio subjektų veiklos laisvė, bus galimai iškreipiama kreditorių konkurencija ir sudaromos vidaus rinkos kliūtys. Nustatant maksimalią kredito kainos metinę normą, į kurią patenka visi su kredito išdavimu ir administravimu susiję mokesčiai, yra ribojama paslaugos teikėjo laisvė siūlyti paslaugas už jo paties nustatytą kainą.
Tokia išankstinė kontrolė gali būti pateisinama svarbiais visuomenės interesais, pavyzdžiui, vartotojų apsauga, tačiau turi būti įsitikinta ir pagrįsta, kad tokia kontrolės sistema yra tinkama ir griežtai proporcinga siekiamam tikslui ir to tikslo neįmanoma pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Vis dėlto, kaip minėta, vadovaujantis Direktyvos 2008/48/EB 5 straipsnio 1 dalies g punktu ir atitinkamai Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kreditorius prieš vartotojui imant vartojimo kreditą privalo iš anksto nurodyti bendrą kredito sumą ir bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą. Atsižvelgdami į tai manome, kad vartotojas kiekvienu atveju gali pats įvertinti kokią paslaugą ir už kokią kainą jam siūloma pirkti bei apsispręsti, ar tokią paslaugą pirkti. Antra, kaip minėta, vartojimo kredito sutarties kaina yra apibrėžta Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio g punkte. Į šią kainą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų, ir kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui; taip pat įskaičiuojamos su kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, visų pirma draudimo įmokos, jei papildomai privaloma sudaryti paslaugų sutartį siekiant gauti kreditą apskritai arba taikyti skelbiamas nuostatas ir sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad į vartojimo kredito kainą įtraukiamos ne tik palūkanos, bet ir visi su sutarties administravimu susiję mokesčiai (kurie dažniausiai būna fiksuoto dydžio), manome, kad, ypač tais atvejais, kai imami maži vartojimo kreditai, 50 procentų riba galėtų būti labai dažnai viršijama.
Todėl svarstytina, ar tam tikrais atvejais kredito davėjams iš vis apsimokėtų teikti mažų sumų vartojimo kreditus. Dėl visų šių priežasčių, siūlome Projekto 5 straipsniu siekiamus tikslus ir priemones (jų tinkamumą bei proporcingumą) išsamiai pagrįsti Projekto aiškinamajame rašte. Generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas Gintarė Taluntytė, tel. 8 70663 699, el. p. [email protected]
2015-06-04 Nr. XIIP-2821(3) Vilnius Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsnio 1 dalį nustatant, jog „Lietuvos Respublikoje įsisteigusių vartojimo kredito davėjų naudojamų vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo duomenų bazių valdytojai privalo apie vartojimo kredito gavėjo mokumą nediskriminacinėmis sąlygomis teikti duomenis tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse narėse įsisteigusiems vartojimo kredito davėjams.“ (pabrauktas siūlomas pakeitimas). Pastebėtina, jog siekiant teisinio, loginio ir kalbinio siūlomo pakeitimo aiškumo, žodžius „apie vartojimo kredito gavėjo mokumą“ būtų logiška įrašyti po žodžių „teikti duomenis“, o ne siūlomoje vietoje. Siūlytina koreguoti tekstą. 2. Projekto 3 straipsniu siūloma pripažinti netekusiu galios įstatymo 10 straipsnį, kuris reguliuoja sutarčių sudarymą nuotoliniu būdu. Pasiūlymo turinys kelia abejonių dėl jo derėjimo su projektui keliamais tikslais ir užduotimis. Pastebėtina, jog tuo atveju, jei šio įstatymo straipsnio taikymo srityje kyla tam tikrų problemų, svarstytina teisinio reguliavimo tobulinimo galimybė, tokiu būdu išsaugant progresyvų sandorių sudarymo būdą, o ne draudimu sprendžiant kilusias problemas. 3. Projekto 4 straipsniu siūloma keisti įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 11 punktą nustatant, jog vartojimo kredito sutartyje, be kita ko, aiškiai ir glaustai nurodoma „pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybos, ar palūkanos turėtų būti įskaitomos į bendrą paimto vartojimo kredito sumą, ir jų apskaičiavimo tvarka“ (pabrauktas siūlomas pakeitimas). Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Pirma, pastebėtina, jog teikiamu pasiūlymu yra keičiama sąvokos „Bendros vartojimo kredito sumos“ apibrėžtis. Ši sąvoka yra išdėstyta įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, todėl siekiant pakeisti jos esmę, derėtų keisti įstatymo 2 straipsnio 3 dalį. Antra, pažymėtina, jog „Bendra vartojimo kredito suma“ apibrėžiama kaip „kredito suma, kuria suteikiama galimybė naudotis pagal vartojimo kredito sutartį“. Todėl sunku įsivaizduoti, kaip ir kokiu būdu netesybos ir pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokėtinos palūkanos galėtų būti įskaitytos į bendrą vartojimo kredito sumą, kuria suteikiama galimybė naudotis pagal vartojimo kredito sutartį, nes netesybos ir pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokėtinos palūkanos apskaičiuojamos tada, kai sutartis yra sudaryta ir vartojimo kredito suma kredito gavėjui yra išmokėta, tačiau kredito gavėjas sutartį vykdo netinkami ir negrąžina kredito nustatytais terminais ir sumomis. Šiame kontekste pastebėtina, jog siūloma nuostata yra neįgyvendinama, nes neįmanoma netesybų ir pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokėtinų palūkanų įskaičiuoti į vartojimo kredito sumą, kadangi vartojimo kredito apskaičiavimo ir išmokėjimo kredito gavėjui metu, netesybų ir palūkanų dar nėra ir negali būti. Trečia, pastebėtina, jog keičiama nuostata su siūlomu pakeitimu taptų nelabai suprantama tiek logine prasme, tiek ir kalbine. Siūlytina teikiama pakeitimą suderinti su įstatymo tekstu ir turiniu. 4. Projekto 5 straipsniu siūloma keisti įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, nustatant, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka reikalavimų: būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros, jei bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 50 procentų. Galiojanti norma yra 200 procentų.
Pastebėtina, jog aiškinamajame rašte nepateikiama jokių skaičiavimų ar faktų, pagrindžiančių būtent tokį normos mažinimą. Manytina, jog dėl šios nuostatos derėtų gauti priežiūros institucijos ir kitų suinteresuotų asmenų nuomonę, kad vartojimo kredito verslas netaptų nuostolingu ir neišnyktų. Ši nuostata taip pat diskutuotina ir tuo aspektu, jog ji galėtų būti taikoma tik į ateitį, t. y. tik nuo įstatymo pakeitimo įsigaliojimo. Tokiu būdu, būtų sukurta situacija, kai daug asmenų šiuo metu turinčių galiojančias vartojimo kredito sutartis naudotųsi tokiais kreditais žymiai blogesnėmis sąlygomis, nei tie asmenys, kurie kreipsis dėl vartojimo kreditų suteikimo po įstatymo pakeitimo. Svarstytina, ar tokia situacija nepažeis asmenų lygiateisiškumo principo. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
TEISĖTVARKOS komitetas
DĖL
pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, komiteto nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Stasys Brundza, Vitalijus Gailius, Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro vedėja Dalia Latvelienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Rita Karpavičiūtė, Jurgita Janušauskienė, Irma Leonavičiūtė, Gintarė Morkūnienė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, komiteto padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys:
2Ekspertų, konsultantų,
specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. NNr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę SStr. SStr. d. P. 11. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2015-03-2311 Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, nustatant, jog „Vartojimo kredito sutartis negali būti sudaroma su vartojimo kredito davėju, paaiškėjus, kad vartojimo kredito gavėjas yra sudaręs galiojančią sutartį su kitu vartojimo kredito davėju.“ Pažymėtina, jog projekto 1 straipsnyje siūlomas teisinis reguliavimas dėl vartojimo kredito sutarčių sudarymo draudimo galimai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems principams - 46 straipsnyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui bei sąžiningos konkurencijos laisvės principui ir 29 straipsnyje įtvirtintam visuotiniam lygiateisiškumo principui.
Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog priėmus teikiamo turinio įstatymo pakeitimą bet kuris kredito gavėjas, turintis galiojančią vartojimo kredito sutartį, dėl papildomo kredito suteikimo galės kreiptis tik į tą kredito davėją, su kuriuo jis jau turi galiojančią vartojimo kredito sutartį, nes visiems kitiems kredito davėjams projekto nuostatomis siūloma imperatyviai uždrausti sudaryti sutartis su tokiu kredito gavėju. Taigi vienintelis tikslas, kuris bus pasiektas priėmus siūlomą nuostatą, bus vartojimo kredito davėjų konkurencijos uždraudimas, kai kredito gavėjas jau yra sudaręs galiojančią vartojimo kredito sutartį. Atsižvelgus į tai, kad projektu siūloma apriboti tiek kredito davėjų, tiek kredito gavėjų galimybę laisvai sudaryti vartojimo kredito sutartis, manytina, jog tokiu būdu šiems subjektams trukdoma savarankiškai priimti jų ūkinei veiklai reikalingus sprendimus.
Šiame kontekste pažymėtina, jog kartu su projektu pateiktame aiškinamajame rašte netgi nepateikiami šio konkretaus ribojimo motyvai, pagrįstumas, tad vertinant tik projekte išdėstytą siūlymą proporcingumo principo aspektu, pabrėžtina, jog projektu siūlomas ribojimas nesiejamas su jokiomis kitomis aplinkybėmis, kurios galėtų būti objektyviu pagrindu siūlomam draudimui įtvirtinti – pagal projekto nuostatas siūlomas draudimas būtų taikomas visiškai neatsižvelgiant netgi į vartojimo kredito gavėjo mokumą ir pan. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį taip, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujų ūkio subjektų ar likviduoti esančiųjų; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti. <...> Konstitucinis teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja ir tai, kad ūkinės veiklos ribojimo (draudimo) priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (2009 m. spalio 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą, yra pažeidžiamos kitose šio straipsnio dalyse išdėstytos teisės normos arba sudaroma prielaidos jas pažeisti (2009 m. spalio 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas).
Atsižvelgus į tai, jog siūlomas teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, atitinkamai manytina, jog aptartos nuostatos taip pat galimai prieštarauja ir Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, įtvirtinančiai sąžiningos konkurencijos laisvę. Antra, pažymėtina, jog nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. <...> (2005 m. gegužės 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal aptartas projektu siūlomas nuostatas ne tik siūloma riboti ūkinės veiklos laisvę, tačiau siūlomas nustatyti draudimas dėl vartojimo kredito sutarčių sudarymo suformuluotas taip, kad vieni vartojimo kredito davėjai galėtų būti diskriminuojami kitų vartojimo kredito davėjų atžvilgiu. Pažymėtina, jog projektu siūlomas nustatyti draudimas dėl sutarčių sudarymo su vartojimo kredito gavėjais, jau turinčiais galiojančią sutartį su kitu vartojimo kredito davėju, yra nesiejamas su jokiomis objektyviai tokį draudimą galinčiomis pateisinti aplinkybėmis, o patį galiojančios sutarties egzistavimo faktą laikyti aplinkybe, pagrindžiančia siūlomą skirtingą teisinį reguliavimą, nebūtų objektyviai pagrįsta. Atsižvelgus į tai, svarstytinas siūlomų nuostatų suderinamumas ir su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmens lygiateisiškumo principu. Kaip ne kartą buvo pasisakęs Konstitucinis Teismas, vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (2009 m. birželio 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Pritarti Pritariant Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje pateiktiems argumentams, pabrėžtina, kad ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati.
Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai). Tačiau, be abejo, ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Ji priskiriama prie viešųjų laisvių, kurias įgyvendinant paliečiami visuomenės interesai, ir todėl jos paprastai labiau reglamentuojamos už asmens laisves. T.y, ūkinės laisvės įgyvendinimui nustatomi privalomi reikalavimai ir apribojimai. Tačiau konstatuodamas tai Konstitucinis Teismas be kita ko yra nurodęs, kad valstybė ir kiti subjektai negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą. Neleistina apribojimais paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt., (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas, 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas). Tuo tarpu projekto 1 straipsniu siūlomi nustatyti draudimai negali būti vertintini kaip proporcingi (t.y. tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti nėra teisingos pusiausvyros). Taip pat šie draudimai nėra grindžiami aplinkybėmis, kurios galėtų būti vertinamos kaip objektyvios priežastys tokiam draudimui bei jo sąlygotam skirtingam reguliavimui įtvirtinti. 3.
Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 67 straipsnio 3 punktu, apsvarstęs Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2015 m. kovo 23 d. išvadą, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr.XI-1253 8, 9, 10, 11 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto 1 straipsnyje siūlomas teisinis reguliavimas dėl vartojimo kredito sutarčių sudarymo draudimo prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems principams -
sąžiningos konkurencijos laisvės principui ir 29 straipsnyje įtvirtintam visuotiniam lygiateisiškumo principui. 4. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu. 5. Komiteto paskirti pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas
Biudžeto ir finansų komitetas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VARTOJIMO KREDITO ĮSTATYMO NR. XI-1253 8, 9, 10, 11 IR 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO
1Komiteto posėdyje dalyvavo: Biudžeto ir finansų komiteto nariai: Petras Narkevičius, Bronius Bradauskas,
Kęstutis Glaveckas, Kęstutis Bartkevičius, Irena Degutienė, Povilas Gylys, Andrius Palionis, Rytas Kupčinskas, Raimundas Markauskas, Antanas Nesteckis, Gintaras Tamošiūnas. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjai: Janina Alasevičienė, Dalia Mudėnienė, Gediminas Morkūnas, Jolanta Dzikaitė, padėjėjos Danguolė Zabulėnienė ir Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kancelia-rijos Teisės departamentas, 2015-06-04 išvada Nr. XIIP-2821(3)2
siūloma keisti įstatymo 9 straipsnio 1 dalį nustatant, jog „Lietuvos Respublikoje įsisteigusių vartojimo kredito davėjų naudojamų vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo duomenų bazių valdytojai privalo apie vartojimo kredito gavėjo mokumą nediskriminacinėmis sąlygomis teikti duomenis tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse narėse įsisteigusiems vartojimo kredito davėjams.“ (pabrauktas siūlomas pakeitimas). Pastebėtina, jog siekiant teisinio, loginio ir kalbinio siūlomo pakeitimo aiškumo, žodžius „apie vartojimo kredito gavėjo mokumą“ būtų logiška įrašyti po žodžių „teikti duomenis“, o ne siūlomoje vietoje. Siūlytina koreguoti tekstą. Atsižvelgta Seimo Biudžeto ir finansų komitetas pritarė kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370 teikiamam siūlymui pakeisti keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ją atitinkamai suredagavus. 2.
2Seimo kancelia-rijos Teisės departamentas,
2015-06-04 išvada Nr. XIIP-2821(3)3
siūloma pripažinti netekusiu galios įstatymo 10 straipsnį, kuris reguliuoja sutarčių sudarymą nuotoliniu būdu. Pasiūlymo turinys kelia abejonių dėl jo derėjimo su projektui keliamais tikslais ir užduotimis. Pastebėtina, jog tuo atveju, jei šio įstatymo straipsnio taikymo srityje kyla tam tikrų problemų, svarstytina teisinio reguliavimo tobulinimo galimybė, tokiu būdu išsaugant progresyvų sandorių sudarymo būdą, o ne draudimu sprendžiant kilusias problemas. Atsižvelgta Seimo Biudžeto ir finansų komitetas pritarė kitam įstatymo projektui (Nr. XIIP-3370), kuriame nesiūloma pripažinti netekusiu galios įstatymo 10 straipsnį. Kartu pritarta įstatymo projekte XIIP-3370 siūlomam esminiam vartojimo paskolų rinkos reguliavimo sugriežtini-mui. 3. Seimo kancelia-rijos Teisės departamentas, 2015-06-04 išvada Nr. XIIP-2821(3)4
siūloma keisti įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 11 punktą nustatant, jog vartojimo kredito sutartyje, be kita ko, aiškiai ir glaustai nurodoma „pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybos, ar palūkanos turėtų būti įskaitomos į bendrą paimto vartojimo kredito sumą, ir jų apskaičiavimo tvarka“ (pabrauktas siūlomas pakeitimas). Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, pastebėtina, jog teikiamu pasiūlymu yra keičiama sąvokos „Bendros vartojimo kredito sumos“ apibrėžtis. Ši sąvoka yra išdėstyta įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, todėl siekiant pakeisti jos esmę, derėtų keisti įstatymo 2 straipsnio 3 dalį. Antra, pažymėtina, jog „Bendra vartojimo kredito suma“ apibrėžiama kaip „kredito suma, kuria suteikiama galimybė naudotis pagal vartojimo kredito sutartį“.
Todėl sunku įsivaizduoti, kaip ir kokiu būdu netesybos ir pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokėtinos palūkanos galėtų būti įskaitytos į bendrą vartojimo kredito sumą, kuria suteikiama galimybė naudotis pagal vartojimo kredito sutartį, nes netesybos ir pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokėtinos palūkanos apskaičiuojamos tada, kai sutartis yra sudaryta ir vartojimo kredito suma kredito gavėjui yra išmokėta, tačiau kredito gavėjas sutartį vykdo netinkami ir negrąžina kredito nustatytais terminais ir sumomis. Šiame kontekste pastebėtina, jog siūloma nuostata yra neįgyvendinama, nes neįmanoma netesybų ir pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokėtinų palūkanų įskaičiuoti į vartojimo kredito sumą, kadangi vartojimo kredito apskaičiavimo ir išmokėjimo kredito gavėjui metu, netesybų ir palūkanų dar nėra ir negali būti. Trečia, pastebėtina, jog keičiama nuostata su siūlomu pakeitimu taptų nelabai suprantama tiek logine prasme, tiek ir kalbine. Siūlytina teikiama pakeitimą suderinti su įstatymo tekstu ir turiniu. Atsižvelgta Seimo Biudžeto ir finansų komitetas pritarė kitam įstatymo projektui (Nr. XIIP-3370), kuriame nesiūloma keisti įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 11 punktą. 4. Seimo kancelia-rijos Teisės departamentas, 2015-06-04 išvada Nr. XIIP-2821(3)5
4Projekto 5 straipsniu siūloma keisti įstatymo 21 straipsnio 2 dalį,
nustatant, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka reikalavimų: būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros, jei bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 50 procentų. Galiojanti norma yra 200 procentų. Pastebėtina, jog aiškinamajame rašte nepateikiama jokių skaičiavimų ar faktų, pagrindžiančių būtent tokį normos mažinimą.
Manytina, jog dėl šios nuostatos derėtų gauti priežiūros institucijos ir kitų suinteresuotų asmenų nuomonę, kad vartojimo kredito verslas netaptų nuostolingu ir neišnyktų. Ši nuostata taip pat diskutuotina ir tuo aspektu, jog ji galėtų būti taikoma tik į ateitį, t. y. tik nuo įstatymo pakeitimo įsigaliojimo. Tokiu būdu, būtų sukurta situacija, kai daug asmenų šiuo metu turinčių galiojančias vartojimo kredito sutartis naudotųsi tokiais kreditais žymiai blogesnėmis sąlygomis, nei tie asmenys, kurie kreipsis dėl vartojimo kreditų suteikimo po įstatymo pakeitimo. Svarstytina, ar tokia situacija nepažeis asmenų lygiateisiškumo principo. Atsižvelgta
1) Seimo Biudžeto ir finansų komitetas pritarė kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370) teikiamam siūlymui pakeisti keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, nustatant kiek didesnę maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą;
2) Lietuvos banko, Finansų ministerijos ir kitų suinteresuotų asmenų atstovai dėl teikiamo projekto savo nuomonę, iš esmės atitinkančią pirmiau paminėtą Biudžeto ir finansų komiteto poziciją šiuo klausimu, išreiškė dalyvaudami šio komiteto posėdyje. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija, 2015-04-13 raštas Nr. P7/15-050 Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija, išnagrinėjusi Seime svarstomas Vartojimo kredito įstatymo pataisas, pritaria Seimo narių B. Vėsaitės, O. Leiputės ir D. Teišerskytės teikiamiems pasiūlymams, kuriais siekiama griežtinti vartojimo (greitųjų) paskolų išdavimą ir prieinamumą. Rūmų nariai atkreipia dėmesį, kad greitųjų kreditų problema jau darosi svarbi ir darbdaviams dėl kelių priežasčių.
Pirma, teismo anstoliai per darbdavius ieško prasiskolinusių asmenų ir siunčia jiems įteikimo dokumentus; antra, prasiskolinę žmonės prašo dirbti nelegaliai, nes dirbant legaliai iš jų išieškomos didžiulės sumos, t.y. jie nori trauktis į darbo rinkos šešėlį; trečia, socialiai atsakingi darbdaviai (UAB „SDG“, UAB „Liuks“ ir kt.) prisiima naštą, gelbėdami savo darbuotojus iš sunkios situacijos, perfinansuodami jų paskolas. Be to, prasiskolinę žmonės emigruoja, tikėdamiesi pasislėpti nuo finansinių problemų. Darbdaviai įsitikinę, kad menkai reguliuojami greitieji kreditai gresia socialine katastrofa. Atsižvelgta iš dalies Seimo biudžeto ir finansų komitetas nepritarė konkretiems įstatymo –projekte Nr. XIIP-2821(3) teikiamiems pasiūlymams, bet pritarė atitinkamiems alternatyviems įstatymo projekte Nr. XIIP-3370 teikiamiems pasiūlymams, kuriais iš esmės sugriežtinamas vartojimo paskolų rinkos reguliavimas. 2. Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija, 2015-04-13 raštas Nr. P7/15-0505 Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija mano, kad būtina užtikrinti atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą, įteisinti reguliavimą užkertant galimybę galimam vartojimo kreditų bendrovių piktnaudžiavimui ir labiau apsaugoti vartotojų interesus, griežtinti vartojimo kreditų išdavimą ir mažinti jų prieinamumą, ypač telefonu ir internetu, nakties metu ir nepilnamečiams. Reikalinga nustatyti teisinį reguliavimą, kuris skatintų vartojimo kreditus išduodančias įstaigas kruopščiau, atidžiau ir išsamiau vertinti kreditų gavėjų mokumą bei neišduoti kreditų asmenims, kurie nėra pajėgūs įvykdyti prisiimamų finansinių įsipareigojimų. Būtina riboti dabar 200 proc. siekiančią palūkanų normą iki 30 arba 50 proc. Atsižvelgta iš dalies Seimo Biudžeto ir finansų komitetas pritarė kitame įstatymo projekte (Nr.
XIIP-3370) teikiamam siūlymui pakeisti keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, nustatant kiek didesnę maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, bet kartu iš esmės sugriežtinant vartojimo paskolų rinkos reguliavimą. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai: nepaskirti. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai. 7.1. Sprendimas (pagal Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas Seimo statuto
atmesti atsižvelgiant į tai, kad Seimo Biudžeto ir finansų komitetas pritarė kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370) teikiamam siūlymui pakeisti visą keičiamo įstatymo 8 straipsnį taip, kad vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimas būtų visaapimantis ir neišvengiamas ne tik sudarant naują vartojimo kredito sutarti, kaip siūloma įstatymo projekto Nr. XIIP-2821(3) 1 straipsnyje, bet ir visais kitais vartojimo kredito sutarčių įforminimo bei jų keitimo atvejais, taip pat atsižvelgiant į pirmiau pateiktą komiteto nuomonę ir ją pagrindžiančius argumentus dėl įstatymo projekto Nr. XIIP-2821(3) 2, 3, 4 ir 5 straipsniuose teikiamų siūlymų. 8. Balsavimo rezultatai: už - 9; prieš - 0; susilaikė - 2. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Andrius Palionis, Kęstutis Glaveckas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepateikta. Komiteto pirmininkas Petras Narkevičius