Projekto lyginamasis variantas
pakeitimas
ir ją išdėstyti taip:
„2. Draudikas Kiekvienas draudikas, vykdantis ne gyvybės draudimo veiklą, privalo sudaryti draudimo sutartis su šio įstatymo
pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Transporto priemonės valdytojas, teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant draudimo sutartį yra laikomas šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų atstovu pagal įstatymą. Draudiko atsisakymas sudaryti draudimo sutartį gali būti ginčijamas teismo tvarka.“
straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:
„6. Draudėjui pageidaujant, kad jam pagal sudarytą
ar sudaromą įprastinę draudimo sutartį būtų suteikiama draudimo apsauga žaliosios kortelės sistemai priklausančiose užsienio valstybėse, draudikas draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis papildomai draudėjui nemokamai išduoda žaliąją kortelę, galiojančią žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse. Jeigu žaliojoje kortelėje nurodoma, kad ji galioja tik Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Šveicarijos Konfederacijoje, tokia žalioji kortelė draudėjui išduodama nemokamai.“
straipsnį 13 dalimi:
„13. Draudikas privalo užtikrinti, kad jo ir atsakingų už draudimo sutarties
sudarymą asmenų sudaromų įprastinių draudimo sutarčių skaičius dėl tam tikrų kategorijų transporto priemonių būtų proporcingas atitinkamam Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių kategorijų skaičiui.
Reikalavimai transporto priemonių kategorijoms ir klasėms pagal konstrukciją nustatomi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos.“
pakeitimas Pakeisti 9 straipsnio 10 dalį ir ją išdėstyti taip: „10. Įprastinės draudimo sutarties galiojimo metu ar draudimo galiojimo terminui pasibaigus, draudėjas turi teisę prašyti jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką išduoti pažymą apie su draudėjo transporto priemone susijusius žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą, ir kitą draudiko sukauptą ir turimą informaciją apie draudėją už mažiausiai paskutinių 5 metų sutartinių santykių laikotarpį ar už kitą laikotarpį, jei sutartiniai santykiai truko trumpiau. Draudikas privalo nemokamai išduoti draudėjui tokią pažymą per 15 dienų nuo draudėjo prašymo pateikimo dienos. Draudikui neišdavus ar atsisakius išduoti pažymą apie su draudėjo transporto priemone susijusius žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą, taip pat bet kurią kitą draudiko sukauptą ir turimą informaciją apie draudėją, šie draudiko veiksmai ar neveikimas gali būti skundžiami priežiūros institucijai Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo nustatyta tvarka.“
pakeitimas Pakeisti 11 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „1.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra:
eurų dėl neturtinės žalos) ir 100 000 eurų dėl žalos turtui;
žalos asmeniui (tarp jų 2 500 eurų dėl neturtinės žalos) ir 500 000 eurų dėl žalos turtui;
000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. 2. Vienu eismo įvykiu laikomas įvykis, įvykęs dėl tos pačios priežasties, nepaisant to, kad dėl tokio eismo įvykio gali būti pareikštos kelių nukentėjusių trečiųjų asmenų pretenzijos. 3. Už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, draudikas moka išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas arba pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimo sumas, jei šios draudimo sumos yra didesnės. 4. Draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Draudimo įmokų dydžiai turi būti sąžiningi, proporcingi draudiko prisiimamai rizikai, nepažeisti draudėjo interesų ir turi būti nustatomi šia tvarka:
1) draudikas, nustatydamas draudimo įmokų dydžius, privalo apskaičiuoti draudimo įmoką kiekvienam draudėjui individualiai, apskaičiuodamas bazines draudimo įmokas ir pridedamas draudimo įmokų priemokas ar taikomas nuolaidas;
apskaičiuojamos sudedant draudiko nustatytus mažiausius kiekvienos galimos rizikos įmokos dydžius pagal transporto priemonių kategorijas.
Sąnaudos, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kurias draudikai naudoja bazinėms draudimo įmokoms apskaičiuoti, privalo būti apskaičiuojamos atskirai nuo kitų ne gyvybės draudimo rūšių sąnaudų, pagal transporto priemonės kategoriją. Draudimo techniniai atidėjimai, kurie įtraukiami į sąnaudas bazinėms draudimo įmokoms apskaičiuoti, turi būti nustatomi pagal konkrečiai transporto priemonei atlygintos žalos dydį per pastarųjų trejų metų draudžiamąjį laikotarpį;
draudimo įmokos nustatomos 1 metų laikotarpiui ir šiuo laikotarpiu negali būti keičiamos;
4) draudikas apskaičiuoja draudimo įmokų priemokas ar nuolaidas kiekvienam draudėjui dėl kiekvienos transporto priemonės individualiai, atsižvelgdamas į su draudėju ir
(ar) transporto priemonės valdytoju susijusią riziką (transporto priemonės valdytojo amžius, vairavimo stažas, pagrindinė transporto priemonės naudojimo vieta ir kt.) ir į ankstesnius su draudėju susijusius žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą, pagal 3 metų draudžiamojo laikotarpio, buvusio prieš draudimo sutarties dėl tos transporto priemonės sudarymą, duomenis, kai iki draudimo sutarties sudarymo draudimo sutartys dėl transporto priemonės buvo sudarytos ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį.
Kai draudikas tokios informacijos nėra sukaupęs, draudikas draudimo įmokos nuolaidą ar priemoką apskaičiuoja remdamasis šio straipsnio 9 dalies nustatyta tvarka draudėjo pateiktos pažymos duomenimis. Draudikas privalo informuoti draudėją, jei draudiko duomenimis draudėjui turi būti taikoma didesnė priemoka arba netaikoma nuolaida, palyginus su ankstesniu draudimo laikotarpiu ir nurodyti tokių pasikeitimų priežastis. Transporto priemonės naudojimas užsienio šalyse negali būti automatiškai siejamas su draudimo rizikos padidėjimo, jeigu tokio padidėjimo nesąlygoja kiti objektyviai nustatomi rizikos veiksniai;
5) jei šio straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytu laikotarpiu žalos atlyginimo atvejų nebuvo, draudikas privalomai taiko draudėjui draudimo įmokos nuolaidą.
Draudikas turi teisę taikyti draudėjui draudimo įmokos priemoką, susijusią su buvusiais žalos atlyginimo atvejais, tik jei per šio straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytą laikotarpį žalos atlyginimo atvejų buvo trys ir daugiau ir jeigu išmokėtos žalos dydis tris kartus viršija draudėjo sumokėtų įmokų dydį;
apskaičiuoja kiekvienos rizikos mažiausius įmokos dydžius, draudimo įmokų priemokas ir nuolaidas remdamasis draudiko turimų techninių duomenų bazių duomenimis, kurie kaupiami ne trumpesnį kaip 5 finansinių metų laikotarpį. Kai tokių duomenų draudikas nėra sukaupęs, kiekvienos rizikos mažiausi įmokos dydžiai gali būti apskaičiuojami remiantis oficialiosios statistikos duomenimis;
7) jei draudikas negali apskaičiuoti kurios nors rizikos mažiausio dydžio šio straipsnio 4 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyta tvarka, šis dydis gali būti apskaičiuojamas remiantis kitų draudikų turimų techninių duomenų bazių duomenimis, kurie kaupiami ne trumpesnį kaip 5 finansinių metų laikotarpį ir kuriuos draudikai, gavę atitinkamą kito draudiko prašymą, privalo pateikti;
įmokos nuolaidą kai draudėjas draudimo sutartimi įsipareigoja sumokėti dalį draudiko mokėtinos išmokos nukentėjusiajam, kuri gali būti nustatoma absoliučiu dydžiu ar procentine dalimi nuo draudiko mokėtinos išmokos. 5.
dalyje nustatyta tvarka apskaičiuoti draudimo įmokų dydžiai ir jų nustatymo pagrindai privalo būti iš anksto įvertinti draudiko paskirto nepriklausomo aktuaro ar auditoriaus, kuris privalo būti nepriekaištingos reputacijos ir atitikti finansų ministro nustatytus nepriklausomumo ir profesinės kvalifikacijos reikalavimus. Draudiko paskirtas aktuaras ar auditorius privalo patikrinti draudiko naudojamų techninių bazių duomenų atitiktį šio įstatymo reikalavimams, draudimo įmokoms apskaičiuoti draudikų naudojamus statistinius metodus, draudimo įmokų apskaičiavimo technines ir finansines prielaidas bei jų atitiktį šio įstatymo reikalavimams. Patikrinęs draudimo įmokų dydžių ir jų nustatymo pagrindų atitiktį šio įstatymo reikalavimams, draudiko paskirtas nepriklausomas aktuaras ar auditorius pateikia draudikui patikrinimo rezultatus aktuaro ar auditoriaus pasirašytoje išvadoje.“
interneto svetainėse ir draudimo liudijimų pardavimo vietose (įskaitant draudimo tarpininkų pardavimo vietas) privalo skelbti galiojančias bazines draudimo įmokas ir kiekvienais metais ne vėliau kaip iki spalio mėnesio 30 dienos paskelbti kitų metų bazines draudimo įmokas. 7. Draudimo tarpininkai, siūlantys sudaryti draudimo sutartis, savo interneto svetainėse ir draudimo liudijimų pardavimo vietose privalo iš anksto informuoti draudėjus apie už draudimo sutarties sudarymą gaunamus komisinius, kurie negali būti įtraukiami į draudimo įmokos sumą. Draudimo tarpininkai turi teisę sumažinti apskaičiuotą draudimo įmokos dydį savo komisinių sąskaita, susitarę apie tai su draudėju ir informavę draudiką. 8. Draudimo sutartyje privalomai turi būti nurodytas bazinės draudimo įmokos dydis, draudėjui taikoma nuolaida ar priemoka ir draudimo tarpininkui mokami komisiniai.
Draudimo sutartyje taip pat nurodoma informacija apie draudimo įmokos priemokas ar nuolaidas, taikytinas draudėjui kitam draudimo laikotarpiui atsižvelgiant į žalos atlyginimo atvejų skaičių draudimo sutarties galiojimo metu ar jų nebuvimą. 9. Draudimo sutarčiai pasibaigus dėl bet kokių priežasčių ir iki jos pabaigos draudėjui su draudiku nesudarius draudimo sutarties naujam laikotarpiui, draudikas ne vėliau kaip draudimo sutarties pabaigos dieną be atskiro draudėjo prašymo privalo išduoti draudėjui šio įstatymo 9 straipsnio 10 dalyje nurodytą pažymą, kurią draudėjas privalo pateikti draudikui, su kuriuo bus sudaroma draudimo sutartis naujam laikotarpiui. 10. Draudikai, didindami bazinių draudimo įmokų dydį, privalo ne vėliau kaip per 20 dienų nuo tokio sprendimo priėmimo dienos informuoti priežiūros instituciją apie priežastis, dėl kurių bazinių draudimo įmokų dydžiai buvo padidinti ir pateikti bazinių draudimo įmokų dydžio apskaičiavimus bei tokiems apskaičiavimams atlikti draudikų taikytas nuostolių, sąnaudų dydžių analizes, aktuaro išvadą ir kitus duomenis, pateisinančius keičiamų bazinių draudimo įmokų dydžių nustatymą. 11. Kilus ginčui dėl draudimo įmokos dydžio ar bet kurios jos dalies apskaičiavimo, draudikas, gavęs atitinkamą reikalavimą, privalo pateikti visą draudimo įmokos dydžio apskaičiavimą pagrindžiančią informaciją priežiūros institucijai ir šio įstatymo 11²straipsnyje nurodytai draudimo įmokų ginčų komisijai. 5. 12. Jeigu draudėjas nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, draudikas turi teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 procento delspinigių nuo nesumokėtos sumos, jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip. 6. 13.
atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo. 7. 14. Jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. 8. 15. Draudikas neturi teisės draudimo sutartyje nustatyti sumos, kuria draudžiamojo įvykio atveju būtų sumažinama mokama išmoka. 9. 16. Kas penkeri metai nuo 2012 m. birželio 11 d. šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti draudimo sumų dydžiai dėl žalos asmeniui ir dėl žalos turtui indeksuojami atsižvelgiant į Europos vartotojų kainų indekso santykinį pokytį per atitinkamą laikotarpį ir suapvalinant gautus dydžius 10 000 eurų tikslumu. Indeksuoti draudimo sumų dydžiai skelbiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime.“
„11¹ straipsnis.
Priežiūros institucijos funkcijos Priežiūros institucija, įgyvendindama šio įstatymo nuostatas, atlieka šias funkcijas:
1) stebi, analizuoja, tikrina ir kitaip prižiūri, kaip draudikai, laikosi šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų;
2) kontroliuoja draudikų techninę, finansinę ir apskaitos veiklą, atliekamą įgyvendinant šio įstatymo reikalavimus;
3) prižiūri draudikų draudėjams teikiamų pasiūlymų atitiktį šio įstatymo reikalavimams, prižiūri draudimo sąlygų, įskaitant draudimo įmokų dydžių viešumo reikalavimų įgyvendinimą;
4) teikia pasiūlymus draudikams dėl jų veiklos tobulinimo įgyvendinant šio įstatymo reikalavimus;
5) už šio įstatymo nevykdymą taiko draudikams įstatymuose nustatytas poveikio priemones;
6) atlieka kitas šiame įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas funkcijas.“
„11² straipsnis. Draudimo įmokų ginčai
įmokų ginčų komisija yra privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija, nagrinėjanti individualius draudikų ir draudėjų ginčus dėl draudimo įmokų dydžių ir jų nustatymo tvarkos pažeidimų (toliau – individualūs ginčai). Šiame straipsnyje nurodyti individualūs ginčai Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme nustatyta tvarka nenagrinėjami. 2. Draudimo įmokų ginčų komisija sudaroma tik gavus rašytinį draudiko ar draudėjo prašymą nagrinėti individualų ginčą (toliau – prašymas) ir nuolat neveikia. Draudimo įmokų ginčų komisija veikia prie priežiūros institucijos. 3. Draudimo įmokų ginčų komisija sudaroma iš penkių narių, kuriuos skiria ir atšaukia priežiūros institucijos vadovas. Po vieną kandidatą į draudimo įmokų ginčų komisijos narius teikia priežiūros institucija, Lietuvos draudikų asociacija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, du kandidatus teikia verslo subjektų asociacijos. 4.
pirmininkas yra Draudimo įmokų ginčų komisijos narys, paskirtas priežiūros institucijos teikimu. Draudimo įmokų ginčų komisijos pirmininkas privalo turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. 5. Draudimo įmokų ginčų komisijos narių dalyvavimas draudimo įmokų ginčų komisijos posėdyje yra privalomas. Jeigu draudimo įmokų ginčų komisijos narys (nariai) neatvyksta į posėdį, draudimo įmokų ginčų komisijos pirmininkas sprendžia, ar atidėti posėdį, ar nagrinėti prašymą iš esmės savo nuožiūra. Draudimo įmokų ginčų komisijos darbo ir apmokėjimo už dalyvavimą komisijos darbe sąlygas nustato Vyriausybė. Draudimo įmokų ginčų komisijos nuostatus ir darbo reglamentą tvirtina priežiūros institucija. 6. Draudėjas ar draudikas prašymą draudimo įmokų ginčų komisijai gali pateikti per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės. Praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas draudimo įmokų ginčų komisijos sprendimu, jeigu prašyme nurodytas termino praleidimo priežastis draudimo įmokų ginčų komisija pripažįsta svarbiomis. 7. Prašyme turi būti nurodoma ieškovo, atsakovo vardai, pavardės ir adresai, o tais atvejais, kai dalyvauja juridinis asmuo, – jo pavadinimas, buveinės adresas ir juridinio asmens kodas. Prašyme nurodomos aplinkybės, pagrindai ir įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, pateikiamas suformuluotas reikalavimas, pridedamų dokumentų sąrašas. 8. Draudimo įmokų ginčų komisija ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos šalims praneša apie posėdžio laiką ir vietą, o atsakovui kartu įteikiama prašymo kopija ir pranešama apie terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 5 darbo dienos nuo prašymo kopijos įteikimo dienos, iki kada jis turi teisę pateikti atsiliepimą į prašyme reiškiamą reikalavimą ir pateikti įrodymus. 9. Draudimo įmokų ginčų komisija privalo išnagrinėti prašymą ne vėliau kaip per mėnesį nuo jo gavimo dienos.
Draudimo įmokų ginčų komisijos pirmininko motyvuotu sprendimu prašymo nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui. 10. Draudimo įmokų ginčų komisijos pirmininkas, rengdamas nagrinėti prašymą ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, išreikalauja iš atitinkamų tarnybų ir asmenų individualiam ginčui nagrinėti reikalingus dokumentus. 11. Individualus ginčas nagrinėjamas dalyvaujant ieškovui, atsakovui ir
(ar) jų atstovams draudimo įmokų ginčų komisijos darbo reglamente nustatyta tvarka. 12. Jeigu šalis (šalys) neatvyksta į posėdį ir buvo tinkamai informuota (informuotos) apie posėdį, draudimo įmokų ginčų komisija turi teisę priimti sprendimą jai
(joms) nedalyvaujant. 13. Draudimo įmokų ginčų komisija sprendimą priima bylos nagrinėjimo dieną posėdžio metu. Sprendimas išdėstomas raštu ir pasirašomas bylą nagrinėjusių draudimo įmokų ginčų komisijos narių. 14. Priimant sprendimą dalyvauja tik draudimo įmokų ginčų komisijos nariai. Draudimo įmokų ginčų komisijos sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Draudimo įmokų ginčų komisijos sprendimas priimamas balsų dauguma. Komisijos narys, nesutinkantis su sprendimu, gali pareikšti atskirąją nuomonę. Tuo atveju, kai į posėdį neatvyksta draudimo įmokų ginčų komisijos narys (nariai) ir draudimo įmokų ginčų komisijos pirmininkas priima sprendimą prašymą nagrinėti iš esmės, sprendimą priima bylą nagrinėjantys draudimo įmokų ginčų komisijos nariai, o tuo atveju, kai nagrinėja du nariai ir jų nuomonės išsiskiria arba bylą nagrinėja tik draudimo įmokų ginčų komisijos pirmininkas, sprendimą priima draudimo įmokų ginčų komisijos pirmininkas savo nuožiūra. 15. Sprendimą sudaro įvadinė, aprašomoji, motyvacinė ir rezoliucinė dalys.
Sprendime nurodoma jo priėmimo laikas ir vieta, draudimo įmokų ginčų komisijos nariai, ieškovas, atsakovas, individualaus ginčo dalykas, šalių reikalavimai, nustatytos aplinkybės, įrodymai, išvada prašymą patenkinti (visiškai ar iš dalies) ar atmesti, sprendimo apskundimo terminai ir tvarka. 16. Sprendimo kopija įteikiama šalims per tris darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos. 17. Dokumentai šalims gali būti įteikiami šiais būdais:
1) tiesiogiai įteikiant;
2) siunčiant registruotu laišku;
3) telekomunikacijų galiniais įrenginiais. Dokumentai siunčiami šalių nurodytais elektroninio pašto adresais;
4) viešai paskelbiant. Kai dokumentų įteikti neįmanoma (atsakovas nerandamas ar duomenų apie adresą nėra atitinkamame registre), priežiūros institucijos interneto svetainėje (www.lb.lt) paskelbiamas pranešimas, kuriame atsakovui nustatomas terminas (ne trumpesnis kaip penkios darbo dienos nuo pranešimo paskelbimo) atvykti į priežiūros instituciją atsiimti dokumento. Atsakovui neatvykus per nustatytą terminą, dokumentas laikomas įteiktu jo paskelbimo interneto svetainėje dieną. 18. Jeigu ginčo šalys nesutinka su draudimo įmokų ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo draudimo įmokų ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi Civilinio proceso kodekso nuostatomis. 19. Draudimo įmokų ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja pasibaigus kreipimosi į teismą terminui, jeigu nė viena šalis nepareiškė ieškinio teisme. Jeigu draudimo įmokų ginčų komisijos sprendimas yra ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi. 20. Draudimo įmokų ginčų komisijos sprendimas turi būti įvykdytas jam įsiteisėjus, išskyrus atvejus, kai jis ar sprendimo dalis turi būti įvykdyti skubiai. 21. Draudimo įmokų ginčų komisijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.“
1Pakeisti 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) per 3 7 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas;“
2Pakeisti 12 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip:
„6) per 5 7 darbo dienas raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie pateiktą pretenziją atlyginti žalą ar teisme pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo, pateikti visus būtinus paaiškinimus ir turimą informaciją.“
Pakeisti 15 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Nukentėjęs trečiasis asmuo, norėdamas
gauti išmoką iš draudiko ar Biuro, pats ar per savo atstovą per 3 7 darbo dienas po eismo įvykio dienos privalo raštu pranešti apie eismo įvykį atsakingam draudikui arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biurui, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių.
Nukentėjęs trečiasis asmuo pats ar per savo atstovą privalo pateikti pretenziją dėl padarytos žalos, eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes, jei į eismo įvykio vietą nebuvo kviesta policija, taip pat pateikti informaciją ir turimus dokumentus apie kaltininką, eismo įvykio aplinkybes ir dokumentus, įrodančius per eismo įvykį padarytos žalos faktą, taip pat leisti susipažinti su dokumentais, galinčiais patvirtinti padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį.“
Pakeisti 20 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Tais atvejais, kai pretenziją dėl padarytos
žalos nukentėjęs trečiasis asmuo yra pateikęs bankrutuojančiam draudikui, Biuras perima iš bankrutuojančio draudiko administratoriaus nukentėjusio trečiojo asmens pretenziją ir turimus žalą įrodančius dokumentus. Bankrutuojančio draudiko administratorius šiuos dokumentus privalo perduoti Biurui per 3 mėnesius nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Biuras neatsako už bankrutuojančio draudiko išmokos mokėjimo termino praleidimą. Biuras, perimdamas iš bankrutuojančio draudiko su žalos padarymu susijusius dokumentus, vykdo bankrutuojančio draudiko sudarytų sutarčių su draudėjais įsipareigojimus šio įstatymo nustatyta tvarka iki draudimo sutarčių termino pabaigos, atlygina žalą nukentėjusiems tretiesiems asmenims, turintiems teisę gauti išmoką pagal galiojančias draudimo sutartis.“
1.
1Pakeisti 28 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:
„1) transporto priemonės, kurios įprastinė buvimo
vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, rūšis pagal kategoriją, registracijos numeris ir kiti transporto priemonės identifikavimo duomenys, taip pat transporto priemonės valdytojo duomenys – asmens kodas, vardas, pavardė (pavadinimas), gyvenamosios vietos (buveinės) adresas;“
2Pakeisti 28 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
„3) duomenys apie įprastines ir pasienio draudimo
sutartis bei draudimo liudijimus (draudimo liudijimo numeris, draudimo sutarties galiojimo laikotarpis (jei draudimo liudijimo galiojimo laikas yra pasibaigęs, turi būti nurodoma draudimo apsaugos galiojimo pabaigos data), draudiko pavadinimas, draudėjo draudimo rizikos įvertinimo duomenys, įskaitant informaciją apie draudimo įmokos dydį ir jos apskaičiavimo tvarką, ir kita informacija, įrašoma draudimo liudijime);“
3Pakeisti 28 straipsnio 3 dalies 7 punktą ir jį išdėstyti taip:
„7) duomenys apie transporto priemones – eismo
įvykių Lietuvos Respublikos teritorijoje dalyves, įskaitant transporto priemonės rūšį pagal kategoriją;“
4Pakeisti 28 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:
„6. Biuras teikia duomenų bazėje esančią informaciją, įskaitant ir asmens duomenis, be duomenų subjekto sutikimo teisėtą interesą turintiems asmenims (kitų valstybių nacionaliniams draudikų biurams, įgyvendinant tarpusavio susitarimus ir Biuro narystės Biurų taryboje įsipareigojimus, kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos informacijos centrams, priežiūros institucijai, žalų atlyginimo institucijoms, Biuro nariams, perdraudikams, draudėjams, nukentėjusiems per eismo įvykį asmenims ir kitiems asmenims, kurie turi teisę gauti tokio pobūdžio informaciją).“
5Pakeisti 28 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip:
„7.
Biuras leidžia susipažinti su turimais duomenimis draudėjams, nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir kitiems asmenims, turintiems teisę gauti duomenų bazėje esančią informaciją, jų prašymu ir nurodžius teisėtą interesą gauti tokius duomenis, jei:
1) prašymas pateiktas rašytine forma;
2) prašymas gautas ne vėliau negu 7 metai nuo eismo įvykio dienos;
3) informacijos pakanka, kad būtų galima identifikuoti transporto priemonę ar asmenį, dėl kurio yra pateiktas prašymas.“
Pakeisti 39 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Biuro metinė finansinė atskaitomybė turi būti
patikrinta audito įmonės ir per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos patvirtinta Biuro narių visuotiniame susirinkime bei pateikta Finansų ministerijai. Audito įmonė, patikrinusi Biuro metinę finansinę atskaitomybę, negali tikrinti kitų trejų metų Biuro metinės finansinės atskaitomybės.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia:
Seimo nariai Arvydas Mockus Ričardas Sargūnas
DĖL
2014-11-17 Nr. XIIP-2472 Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsniu siūloma pakeisti galiojančio įstatymo 11 straipsnį ir nustatyti privalomą draudimo įmokų dydžio nustatymo tvarką. Siūlomos teisės normos diskutuotinos keletu aspektų:
1) Pastebėtina, kad valstybė, įstatymu nustatydama privalomą draudimo įmokų apskaičiavimo tvarką, įsikištų į privačius teisinius santykius ir tokiu būdu apribotų sutarčių sudarymo laisvę, kuri išplaukia iš Konstitucijoje įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės. Nurodytos laisvės nėra absoliučios, asmuo jomis naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas).
Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad projektu siekiama „Panaikinti atvejus, kai draudikai atgraso draudėjus sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, nustatydamos pernelyg dideles draudimo įmokas ir taip užtikrinti 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p. 11) direktyvos 3 tinkamą įgyvendinimą.“ Tačiau pastebėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra pateikta jokių duomenų apie šiuo metu galiojančias draudimo įmokas, kokios įmokos laikomos „pernelyg didelėmis“ ir atgrasančiomis, kiek transporto priemonių valdytojų yra neapsidraudę civilinės atsakomybės dėl nurodytos priežasties, t.y. neaiškus problemos mastas, taip pat neaišku, ar siūloma įmokų tarifų nustatymo sistema atitinka technines tarifų nustatymo taisykles ir aktuarinius principus, kuriais vadovaujamasi draudimo sektoriuje, be to, abejotina, ar siūlomas reglamentavimas iš tiesų teigiamai paveiktų visas suinteresuotas šalis, kaip nurodoma aiškinamajame rašte. Nesant nurodytų duomenų, laikytina, kad siūlomi ūkinės veiklos laisvės ir sutarčių laisvės ribojimai nėra pakankamai argumentuoti, todėl vertintina, kad siūlomas teisinis reguliavimas galimai nėra būtinas demokratinėje visuomenėje ir proporcingas.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus teisėkūros principus, kuriais turi būti vadovaujamasi teisėkūroje, ypač proporcingumo ir efektyvumo. 2) Kelia abejonių projekto aiškinamojo rašto teiginys, kad projektas neprieštarauja Europos Sąjungos dokumentams. Draudimo įmokų tarifų nustatymo laisvės principas, įtvirtintas Tarybos Direktyvos 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios Direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (trečioji ne gyvybės draudimo Direktyva) 6, 29 ir 39 straipsniuose, nėra absoliutus ir gali būti ribojamas bendrojo intereso pagrindais, tačiau toks ribojimas turi būti būtinas ir proporcingas siekiamam tikslui. Abejotina, ar siūloma draudimo įmokų, ypač bazinės draudimo įmokos, nustatymo tvarka yra būtina ir proporcinga siekiamam tikslui. Pastebėtina, kad projekte siūlomas teisinis reguliavimas skiriasi nuo Italijos ir Liuksemburgo teisėje įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuris buvo ginčijamas aiškinamajame rašte nurodytose Teisingumo Teismo bylose (C-518/06, C-346/02). Teisingumo Teismo Sprendime Komisija prieš Liuksemburgą be kita ko nurodyta, kad ieškinio objektu esanti Liuksemburgo bonus-malus sistema
„<...> nesąlygoja valstybės tiesioginio draudimo įmokų tarifų nustatymo,
kadangi draudimo įmonės ir toliau laisvai gali nustatyti bazinės draudimo įmokos dydį.
Tokiomis aplinkybėmis, Liuksemburgo bonus-malus sistema negali prilygti draudimo įmokų tarifų patvirtinimo sistemai, prieštaraujančiai laisvo draudimo įmokų tarifų patvirtinimo sistemai, prieštaraujančiai laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo principui, kuris apibrėžtas Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Italiją 29 punkte.“ (C-346/02, 23 punktas). Pastebėtina ir tai, kad nurodyta bonus-malus sistema taikoma tik fizinių asmenų sudarytoms civilinės atsakomybės draudimo sutartims. Sprendime Komisija prieš Italiją Teisingumo Teismas, atmesdamas Komisijos kaltinimus, susijusius su Direktyvos 92/46 6, 29 ir 39 straipsnių pažeidimais, nurodė, kad Italijos teisės nuostatos, įpareigojančios įmones, draudžiančias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, skirtingai apskaičiuoti draudimo įmokas ir draudimo priemokas pagal savo techninę bazę, kuri turi būti pakankamai plati ir apimti mažiausiai paskutinius penkerius metus, neįtvirtinama išankstinio draudimo įmokų tarifų patvirtinimo ar sistemingo informavimo apie juos sistema. Nagrinėjant bylą nebuvo įrodyta, kad Italijos teisės aktų leidėjo nustatyta apskaičiavimo tvarka prieštarauja techninėms tarifų nustatymo taisyklėms ir aktuariniams principams, kuriais vadovaujamasi draudimo sektoriuje. (C-518/06, 102, 104, 105, 107 punktai). Atsižvelgiant į tai, abejotina, ar projekto aiškinamajame rašte nurodyti Teisingumo Teismo bylų pavyzdžiai galėtų būti laikytini pakankamais argumentais, pagrindžiančiais siūlomo teisinio reguliavimo atitikimą Europos Sąjungos teisei. 3) Kelia abejonių, ar projekto nuostatos neriboja įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas.
Pagal Teisingumo Teismo praktiką, „apribojimo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal SESV 49 ir 56 straipsnius, susijusi su priemonėmis, kurios draudžia, trukdo įgyvendinti įsisteigimo laisvę ar laisvę teikti paslaugas arba šį įgyvendinimą daro mažiau patrauklų (DKV Belgium SA prieš Association belge des consommateurs Test-Achats ACBL, C-577/11, 31 punktas). Apribojimo sąvoka gali apimti priemones, kurių imasi valstybė narė ir kurios, nors taikomos nedarant skirtumo, daro poveikį kitų valstybių narių įmonėms patekti į rinką (Komisija prieš Italiją, C-518/06,
Test-Achats ACBL, C-577/11, 33 punktas). Jeigu siūloma tarifų nustatymo sistema iš esmės skiriasi nuo taikomų kitose valstybėse narėse, tai ji gali atgrasyti draudimo įmones, kurių buveinė yra kitose valstybėse narėse, teikti draudimo paslaugas Lietuvoje, nes jos turėtų pakeisti savo sąlygas ir tarifus, kad šie atitiktų siūlomus įstatymo reikalavimus, persvarstyti savo verslo politiką ir strategiją. Manytina, kad šiame kontekste projektu siūloma tarifų nustatymo sistema galėtų būti laikoma įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas ribojimu. Toks ribojimas gali būti pateisinamas tik bendrojo intereso pagrindu, tinkamas juo siekiamam tikslui ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti (Komisija prieš Italiją, C-518/06, 72 punktas, DKV Belgium SA prieš Association belge des consommateurs Test-Achats ACBL, C-577/11, 38 punktas). Projekto aiškinamajame rašte nėra argumentų, pagrindžiančių galimus įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimus. 2. Projekto 1 straipsnio 1 dalimi keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pirmajame sakinyje siūlomo įtvirtinti teisinio reguliavimo reikėtų atsisakyti kaip perteklinio.
Tiek pagal galiojančias, tiek pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis privalėtų sudaryti draudikai, kurių sąvoka apibrėžta keičiamo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje, t.y., turintys teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą ir esantys Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro nariais. Taigi, vertinamąja projekto nuostata nėra siūloma įtvirtinti kitokį teisinį reguliavimą, nei įtvirtintas galiojančiame įstatyme. 3. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiu konkrečiai būdu draudikai užtikrintų projekto 1 straipsnio 3 dalimi siūlomą keičiamo įstatymo 6 straipsnio 13 dalyje įtvirtinti įpareigojimą, jog jo ir atsakingų už sutarties sudarymą sudaromų įprastinių draudimo sutarčių skaičius dėl tam tikrų kategorijų transporto priemonių būtų proporcingas atitinkamam Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių kategorijų skaičiui. Be to, nėra aišku, kokios teisinės pasekmės kiltų draudikui, jeigu jis tokio reikalavimo neįvykdytų. Projekto nuostatas reikėtų papildyti pašalinant šiuos neaiškumus. Taip pat nėra pakankamai aiškus sąvokos ,,atsakingi už sutarties sudarymą asmenys“ turinys. Nėra aišku, ar ji apimtų draudiko darbuotojus ir kitus asmenis, kurie turi įgaliojimus draudiko vardu sudaryti draudimo sutartis su transporto priemonių valdytojais, ar draudimo tarpininkus, ar visus aukščiau nurodytus asmenis. Svarstytina, ar, siekiant aiškumo, šios sąvokos nereikėtų patikslinti. Stokoja aiškumo ir siūloma norma dėl draudimo sutarčių skaičiaus proporcingumo įregistruotų transporto priemonių kategorijų skaičiui. Neaišku, kaip (per kokį laikotarpį) turėtų būti vertinamas proporcingumas. 4.
dėstomos keičiamo įstatymo 6 straipsnio 13 dalies paskutiniojo sakinio siūlytume atsisakyti, nes jo nuostata neatitinka keičiamo įstatymo paskirties. Pastebėtina, kad vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo
priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimai yra patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479. 5. Jeigu Projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 3 punkte turimos omenyje kalendoriniais metais galiosiančios bazinės draudimo įmokos, po skaičiaus ,,1“ įrašytinas žodis ,,kalendorinių“. 6. Projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 5 punkte siūloma nustatyti, kad draudikas turi teisę taikyti draudėjui draudimo įmokos priemoką, susijusią su buvusiais žalos atlyginimo atvejais, tik jei per šio straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytą laikotarpį žalos atlyginimo atvejų buvo trys ir daugiau ir jeigu išmokėtos žalos dydis tris kartus viršija draudėjo sumokėtų įmokų dydį. Nėra aišku, kokiais argumentais remiantis yra siūloma nustatyti, kad turi būti būtent 3 ir daugiau žalos atlyginimo atvejų, o išmokos dydis turi viršyti draudėjo sumokėtų įmokų dydį. Kyla abejonių, ar įtvirtinus siūlomą teisinį reguliavimą būtų išlaikyta draudikų ir draudėjų interesų pusiausvyra, ar jis atitiktų proporcingumo principą, nes dėl siūlomos nuostatos gali sumažėti draudėjų suinteresuotumas tausoti apdraustą transporto priemonę, o draudikai, neturėdami galimybių didinti draudimo įmokų, gali dėl to patirti nuostolių. 7. Projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 8 punkte siūloma nustatyti, kad
„draudikas taiko draudėjui draudimo įmokos nuolaidą
kai draudėjas draudimo sutartimi įsipareigoja sumokėti dalį draudiko mokėtinos išmokos nukentėjusiajam“.
Manytume, kad ši nuostata neatitinka pagrindinio galiojančio įstatymo ir juo įgyvendinamos Europos Sąjungos teisės tikslo - garantuoti eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme nustatyta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma. Pažymėtina, kad galiojančio įstatymo 11 straipsnyje yra nustatyta minimali privalomojo draudimo suma, pagal kurią draudikas turi atlyginti žalą, padarytą vienu eismo įvykiu. Įstatymas neleidžia draudikui prisiimti mažesnių įsipareigojimų, nei nurodytieji (11 straipsnio 8 dalis). Draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik galiojančio įstatymo 21 straipsnyje nustatytais pagrindais. Pagal galiojantį įstatymą eismo įvykyje nukentėjęs asmuo pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, ir tik jeigu draudimo išmokos nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo išmokos ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas (2011 m. balandžio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga“, AC-34-1). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į Civilinio kodekso 6.997 straipsnio nuostatas, apibrėžiančias draudimo sumos sampratą, iš kurios seka, kad draudiko įsipareigojimai negali būti mažesni nei draudimo suma. Atsižvelgiant į tai, vertinamos projekto nuostatos siūlome atsisakyti. 8.
straipsniu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuoti draudimo įmokų dydžiai ir jų nustatymo pagrindai privalo būti iš anksto įvertinti draudiko paskirto nepriklausomo aktuaro ar auditoriaus, kuris privalo būti nepriekaištingos reputacijos ir atitikti finansų ministro nustatytus nepriklausomumo ir profesinės kvalifikacijos reikalavimus. Ši projekto nuostata kelia abejonių šiais aspektais. Pirma, neaišku, kas būtų vertinimo objektu – draudimo įmokos ir jų nustatymo pagrindai (draudimo įmokų nustatymo tvarkos ir jų dydžio apskaičiavimo atitikties įstatymui išankstinis įvertinimas, kaip rašoma projekto aiškinamajame rašte), ar individuali kiekvienam draudėjui apskaičiuota įmoka (pagal projekto 3 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas draudikas kiekvienam draudėjui draudimo įmoką privalėtų apskaičiuoti individualiai). Projektas tikslintinas, pašalinant šį neaiškumą. Jeigu siekiama, kad aktuarai ar auditoriai įvertintų (patikrintų) kiekvienam draudėjui draudiko apskaičiuotos draudimo įmokos dydį, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tokio darbo apmokėjimas gali pareikalauti nemažai išlaidų, todėl svarstytina, kokią įtaką draudimo įmokų dydžiui turėtų jų nepriklausomas įvertinimas. Be to, nėra aišku, kuris subjektas (draudėjas ar draudikas) turėtų apmokėti už nepriklausomo aktuaro ar auditoriaus darbą. Projekto nuostatas reikėtų patikslinti, pašalinant šį neaiškumą. Antra, nėra aišku, ar draudimo įmokų dydžio įvertinimą turėtų teisę atlikti aktuarijai ir auditoriai, kurie atitiktų Draudimo įstatyme ir Audito įstatyme nustatytus reikalavimus, ar vertinimą galėtų atlikti ir kiti asmenys, atitinkantys tik projekte siūlomus nustatyti reikalavimus.
Trečia, neaiškus vertinamos normos santykis su Draudimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalies, 25 ir
vyriausiajam aktuarui ir vidaus audito tarnybai bei jų funkcijas, taip pat su nurodyto įstatymo 11 straipsnio nuostatomis dėl nepriekaištingos reputacijos, kvalifikacijos ir patirties vertinimo. Projektas taisytinas, pašalinant nurodytus neaiškumus. 9. Projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje siūlomų sąvokų ,,draudimo liudijimų pardavimo vieta“ ir ,,draudimo tarpininkų pardavimo vieta“ turinys nėra aiškus. Jeigu turimos omenyje draudimo sutarčių sudarymo ar draudimo liudijimų išdavimo vietos, tai minėtas sąvokas reikėtų atitinkamai patikslinti. Be to, jeigu projekto autoriai turi omenyje, kad kiekvienais metais iki spalio 30 d. turėtų būti skelbiamos kitais kalendoriniais metais taikytinos bazinės draudimo įmokos, tai po žodžio ,,kitų“ reikėtų įrašyti žodį ,,kalendorinių“. 10. Projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad draudimo tarpininko komisinis atlyginimas negali būti įtrauktas į draudimo įmokos sumą, o draudimo tarpininkai įpareigojami viešai informuoti apie gaunamą komisinį atlyginimą. Pastebėtina, kad sudarant draudimo sutartį yra patiriamos administracinės sąnaudos, kurios paprastai įskaičiuojamos į draudimo įmoką. Jeigu draudimo sutartis sudaroma per tarpininką, šias sąnaudas patiria tarpininkas, o jei jo nėra – draudimo įmonė. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tikslintinos.
Be to, projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 ir 8 dalyje vartojama sąvoka „komisiniai“ tikslintina, atsižvelgiant į tai, kad galiojančiuose įstatymuose vartojama „komisinio atlyginimo“ sąvoka. 11. Nėra aiškus projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 9 dalies santykis su projekto 2 straipsniu siūlomomis keičiamo įstatymo 9 straipsnio 9 dalimi. Pažymėtina, kad abiejose projekto nuostatose siūloma reglamentuoti draudiko pareigą išduoti draudėjui pažymą, kurioje būtų nurodyta informacija apie su draudėjo transporto priemone susijusios žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą. Pagal vertinamąją projekto nuostatą tokią pažymą draudikas privalėtų išduoti draudėjui ne vėliau kaip draudimo sutarties galiojimo paskutinę dieną, nepaisant to, yra ar nėra pateiktas draudėjo prašymas išduoti tokią pažymą. Tuo tarpu pagal projekto 2 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 9 straipsnio 10 dalies nuostatas tokia pažyma būtų išduodama tik esant draudėjo prašymui, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo draudiko prašymo pateikimo dienos. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatas reikėtų suderinti. 12. Projekto 4 straipsniu keičiamą įstatymą siūloma papildyti 11¹ straipsniu, kuriame būtų reglamentuotos priežiūros institucijos funkcijos, įgyvendinant šio įstatymo nuostatas. Pažymėtina, kad priežiūros institucijos funkcijos vykdant draudimo veiklos priežiūrą yra įtvirtintos Lietuvos banko įstatyme, Draudimo įstatyme. Projektu siūloma tam tikras priežiūros funkcijas įtvirtinti ir keičiamame įstatyme. Be to, pastebėtina, kad projektu keičiamo įstatymo 11¹ straipsnyje siūloma įtvirtinti priežiūros institucijos funkcijas, kurios jau yra įtvirtintos aukščiau minėtuose įstatymuose, pavyzdžiui, prižiūrėti, kaip draudikai laikosi įstatymų reikalavimų, taikyti jiems teisės aktuose nustatytas poveikio priemones ir pan.
Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar keičiamame įstatyme neturėtų būti nustatytos tik tos funkcijos, kurios nėra įtvirtintos kituose įstatymuose. Be to, kyla abejonių, ar priežiūros institucija realiai galėtų įgyvendinti keičiamo įstatymo 11¹ straipsnio 3 punkte siūlomą jai nustatyti funkciją – prižiūrėti draudikų pagal šį įstatymą draudėjams teikiamų pasiūlymų atitiktį šio įstatymo reikalavimams, nes pagal projekto 3 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas draudikai kiekvienam draudėjui privalėtų individualiai apskaičiuoti draudimo įmokas. Taigi, priežiūros institucijai tektų prižiūrėti kiekvieno draudikui pateikto individualaus pasiūlymo dėl draudimo įmokos atitiktį įstatymo reikalavimams. Svarstytina, ar tokios funkcijos nereikėtų atsisakyti, arba ją patikslinti, atsižvelgiant į tai, kad pagal projekto 3 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatas draudėjams pateikiamų draudimo įmokų dydžio atitiktį įstatymo reikalavimams tikrintų aktuarijai ar auditoriai. 13. Projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 11² straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad kiekvienam individualiam ginčui dėl draudimo išmokos būtų sudaroma atskira ginčų nagrinėjimo komisija. Siūlymas diskutuotinas, atsižvelgiant į galimas dideles tokio darbo organizavimo sąnaudas, jeigu būtų daug individualių ginčų. 14. Pagal projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 11² straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatas nėra pakankamai aišku, kas gali būti prašymo nagrinėti individualų ginčą objektu – draudiko pasiūlyme draudėjui nurodyta draudimo įmoka ar sudarytoje draudimo sutartyje nurodyta draudimo įmoka.
Projektas tikslintinas, pašalinant šį neaiškumą. Be to, atsižvelgiant į siūlomus trumpus ginčo nagrinėjimo terminus, svarstytina, ar įstatyme neturėtų būti nustatyta, kad draudėjas dėl jo netenkinančios draudimo įmokos sumos pirmiausia turėtų kreiptis į draudiką ir tik gavęs motyvuotą jo netenkinantį atsakymą – į draudimo įmokų ginčų komisiją. 15. Projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 11² straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad po vieną kandidatą į draudimo įmokų ginčų komisijos narius teikia priežiūros institucija, Lietuvos draudikų asociacija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, o du narius – verslo subjektų asociacijos. Neaišku, kokios verslo subjektų asociacijos turimos mintyje. Pastebėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad ikiteisminės ginčų nagrinėjimo komisijos nariai turėtų atstovauti visus su privalomuoju draudimu susijusius asmenis, t.y. veikti pariteto pagrindais. Todėl nesuprantama, kodėl projekte verslo subjektams (tikėtina, kad turimi omenyje draudėjai verslininkai) atstovautų du komisijos nariai. Taip pat neaišku, kas ir kokiais kriterijais vadovaudamasis nuspręstų, kuri verslo asociacija, kurių yra ne viena ir ne dvi, turėtų teikti savo kandidatus. 16. Pagal projekto 5 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 11² straipsnio 5 dalies nuostatas, kai į draudimo įmokų ginčų komisijos posėdį neatvyksta komisijos nariai, komisijos pirmininkas galėtų priimti sprendimą nagrinėti prašymą iš esmės. Taigi, pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą, komisijos pirmininkas turėtų teisę ginčą išnagrinėti vienasmeniškai.
Siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių, nes, manytume, kad projekto tikslas yra tas, kad ne vienas asmuo, bet paritetiniais pagrindais sudaryta komisija objektyviai išnagrinėtų ginčą. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar vienasmeniško ginčo nagrinėjimo nereikėtų atsisakyti, o nustatyti reikalavimus komisijos kvorumui, t.y. nustatyti, kiek minimaliai komisijos narių privalėtų dalyvauti, kad ginčą nagrinėjančios komisijos posėdis būtų laikomas teisėtu. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti ir projekto 5 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 11² straipsnio 14 dalies nuostatas. Be to, projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 11² straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad draudimo įmokų ginčų komisijos narių darbas yra atlygintinas, tačiau neaišku, iš kokių lėšų jiems būtų mokama už darbą komisijoje. Projektas tikslintinas, pašalinant šį neaiškumą. 17. Projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 11² straipsnio 10 dalyje siūloma nustatyti, kad draudimo įmokų ginčų komisijos pirmininkas, rengdamas nagrinėti prašymą ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, išreikalauja iš atitinkamų tarnybų ir asmenų individualiam ginčui nagrinėti reikalingus dokumentus. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokias institucijas apimtų sąvoka ,,tarnybos“. Be to, pagal projekto nuostatas komisijos pirmininkas turėtų teisę išreikalauti dokumentus iš bet kurio fizinio ar juridinio asmens. Svarstytina, ar, siekiant aiškumo, nereikėtų detaliau apibrėžti subjektų, iš kurių galėtų būti išreikalauti atitinkamai dokumentai, rato.
Kartu svarstytina, ar, atsižvelgiant į tai, kad projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 11² straipsnio 9 dalyje siūloma nustatyti terminus, per kuriuos komisija privalėtų išnagrinėti ginčus, kurie skaičiuojami nuo prašymo gavimo dienos, projekte nereikėtų nustatyti terminą, per kurį asmenys privalėtų pateikti komisijai dokumentus, reikalingus tokiam ginčui išnagrinėti. Nenustačius tokių terminų, komisija, laiku negavusi atitinkamų dokumentų, negalėtų ir pati išnagrinėti ginčo per įstatyme nustatytą terminą. 18. Projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 11² straipsnio 11 dalyje siūloma nustatyti, kad individualus ginčas nagrinėjamas dalyvaujant ieškovui, atsakovui ir (ar) jų atstovams draudimų įmokų ginčų komisijos darbo reglamento nustatyta tvarka. Atkreipiame dėmesį, kad projekte siūloma įtvirtinti šalių ir jų atstovų teisę dalyvauti ginčo nagrinėjimo procese, tačiau iš projekto nuostatų nėra aišku, kokias procesines teises jie turėtų komisijai nagrinėjant ginčą. Manytume, kad asmenų procesinės teisės ir kitos esminės proceso taisyklės turėtų būti nustatytos įstatyme, bet ne poįstatyminiame teisės akte ar komisijos darbo reglamente. Atsižvelgiant į tai, projektą reikėtų papildyti atitinkamomis nuostatomis. 19. Atsižvelgiant į tai, kad įmokų ginčų nagrinėjimo komisija nėra teismas ir jai teikiami prašymai, o ne ieškiniai, siūlytume projekte atsisakyti sąvokų „ieškovas“, „atsakovas“, o vietoj nuostatos „ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja“ siūlytume rašyti „ginčų komisijos sprendimas pradedamas vykdyti“. 20. Projekto 8 straipsniu siūloma į keičiamo įstatymo 20 straipsnio 2 dalį įterpti nuostatą, kad Biuras „vykdo bankrutuojančio draudiko sudarytų sutarčių su draudėjais įsipareigojimus šio įstatymo nustatyta tvarka iki draudimo sutarčių termino pabaigos“.
Nacionalinis draudikų biuras
keičiamo įstatymo 39 straipsnio 1 dalies nuostatų seka, kad Biuro metinė finansinė atskaitomybė turi būti patikrinta audito įmonės. Fiziniai asmenys – atestuoti auditoriai, kurie pagal galiojančias Audito įstatymo 27 straipsnio nuostatas turi tokias pačias teises atlikti auditą kaip ir audito įmonės, Biuro metinės finansinės atskaitomybės tikrinti neturėtų teisės. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, svarstytina, ar projekto nuostatų nereikėtų papildyti, nustatant, kad Biuro finansinės atskaitomybės auditą turėtų teisę atlikti ne tik audito įmonės, bet ir atestuoti auditoriai. 22. Atsižvelgiant į galiojančio įstatymo nuostatas dėl Vyriausybės kompetencijos, taip pat į tai, kad pagal Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio, Draudimo įstatymo 200 straipsnio nuostatas už draudimo veiklos priežiūros atlikimą yra atsakingas Lietuvos bankas, svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės ir Lietuvos banko išvados. 23. Atsižvelgiant į Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, projektas papildytinas straipsniu dėl įstatymo įsigaliojimo termino. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis Daina Petrauskaitė Saulius Švedas
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT- 01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2014-12- Nr. Į 2014-11-06
Lietuvos Respublikos Seimui
IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 11¹, 11² STRAIPSNIAIS ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-2472 IR DĖL LIETUVOS
Išnagrinėję 2014 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Seimo kartu pateiktus Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. XI-378 6, 9, 11, 12, 15, 20, 28,
įstatymo projektą Nr. XIIP‑2472 (toliau – Projektas Nr. XIIP-2472) ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo Nr. IX-1737 150 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-2473 (toliau – Projektas Nr. XIIP-2473), (toliau kartu – Projektai), teikiame pastabas dėl Projektų atitikties Europos Sąjungos teisei. 1. Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 3 dalimi siūloma Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 13 dalį papildyti įpareigojimu, kuris numato draudikui pareigą sudaryti atitinkamą skaičių įprastinių draudimo sutarčių dėl tam tikrų kategorijų transporto priemonių, kuris būtų proporcingas atitinkamam Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių kategorijų skaičiui. Vertindami šį įpareigojimą, norėtume iškelti abejonę dėl siūlomos nuostatos atitikties paslaugų laisvės nuostatoms.
Pažymėtina, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 56 straipsnis draudžia valstybėms narėms taikyti laisvės teikti paslaugas apribojimus. Atsižvelgiant į tai, kad remiantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu Lietuvos Respublikoje draudimo veiklą turi teisę vykdyti kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonės, įgyvendinančios steigimosi teisę ir (ar) teisę teikti draudimo ar perdraudimo, draudimo tarpininkavimo paslaugas, svarstytina, ar kiekybinis reikalavimas privalomam sudaromų draudimo sutarčių skaičiui, neturės neigiamos įtakos kitų valstybių narių ūkio subjektų teisei vykdyti draudimo veiklą Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad šis kiekybinis reikalavimas, iš esmės, apribotų kitų valstybių narių ūkio subjektų paslaugų teikimą Lietuvoje, jeigu šio ūkio subjekto draudimo veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje sudaro tik nežymią jo vykdomos draudimo veiklos dalį, arba paslaugos teikiamos laikinai. Be to, kitų valstybių narių ūkio subjektai, vykdantys draudimo veiklą, būtų atgrasomi nuo įsisteigimo Lietuvos Respublikoje, kadangi dalis ūkio subjektų vertins minėtą kiekybinį reikalavimą kaip patekimo į rinką ribojimą, o remiantis SESV 49 straipsniu draudžiami įsisteigimo laivės apribojimai. Iš nusistovėjusios Europos Sąjungos Teisingumo teismo (toliau – Teisingumo teismas) praktikos matyti, kad apribojimo sąvoka SESV 49 ir 56 straipsnių prasme reiškia visas priemones, kurios įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas įgyvendinimą draudžia, riboja arba daro jį mažiau patrauklų[1]. Įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimas gali būti pateisinamas tik jeigu jis atitinka privalomuosius bendrojo intereso pagrindus, yra tinkamas nustatytam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti. Be to, manytume, kad aplinkybė, jog Projekto Nr.
XIIP-2472 1 straipsnio 3 dalimi siūlomas kiekybinis reikalavimas nėra diskriminuojantis, t.y. taikomas visų ūkio subjektų atžvilgiu vienodai, nepaneigia šio reikalavimo skirtingo poveikio skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams. Svarstytina, ar Projekto Nr. XIIP-2472
XIIP-2472 aiškinamajame rašte keliamais tikslais – užtikrinti konkurencingą aplinką transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo srityje, kadangi, kaip minėta anksčiau jis turėtu atgrasomąjį poveikį naujų ūkio subjektų patekimui į rinką. Papildomai norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad tokiame verslo sektoriuje, kaip antai draudimo, įstatymais nustatyti ribojimai gali turėti reikšmingą poveikį atitinkamų ūkio subjektų patekimui į rinką, ypač jei draudimo įmonėms nustatoma ne tik pareiga prisiimti bet kokią joms siūlomą riziką, bet ir laikytis draudimo įmokų tarifų ribojimo reikalavimų. 2. Projekto XIIP-2472 3 straipsniu siūloma pakeisti galiojančio įstatymo 11 straipsnį ir nustatyti privalomą draudimo įmokų dydžio nustatymo tvarką. Manytume, kad šiuo pasiūlymu būtų iš esmės ribojama asmenų ūkinės veiklos laisvė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija[2], šis principas, be kita ko, turėtų būti suprantamas, kaip suteikiantis teisę laisvai pasirinkti verslą, sudarinėti sutartis, o taip pat teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Taigi, įstatymo leidėjo keitimas apriboti ūkio subjektų kainodaros laisvę bei sutarčių sudarymo laisvę vertintinas kaip ūkinės veiklos laisvę ribojanti priemonė. Mūsų nuomone, toks įstatyminis reguliavimas sukurtų neproporcingai ribojantį poveikį asmens ūkinės veiklos ir iniciatyvos laisvei.
Jeigu, įstatymo leidėjas manytų, kad tokie ribojimai yra būtini, mūsų nuomone, privalu išsamiai aiškinamajame rašte pagrįsti tokio ribojimo būtinumą, pagrįsti, kokias Konstitucijoje įtvirtintas vertybes siekiama apsaugoti, pagrįsti, ar tokiu ribojimu nebus paneigta teisė užsiimti atitinkama ūkine veikla, iš esmės, o taip pat įvertinti, ar yra laikomasi proporcingumo principo. Be to, Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamame rašte nurodoma, kad šio pasiūlymo tikslas užtikrinti, kad transporto priemonių valdytojai galėtų apsidrausti šiuo draudimu už ne pernelyg didelę draudimo įmoką ir taip įgyvendinti 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau
Teisingumo teismas) praktika byloje C-518/06[3] ir C-346/02[4]. Tačiau minėti argumentai, mūsų nuomone, negali būti vertinami kaip pagrindai Projektu siūlomiems Įstatymo pakeitimams pagrįsti ir yra netikslūs. Šios nuomonės laikomės dėl toliau pateiktų priežasčių. Pirma, Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnyje valstybėms narėms nustatoma bendrojo pobūdžio pareiga imtis priemonių siekiant užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra valstybės narės teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė. Tačiau Direktyvos 2009/103/EB nuostatos neįpareigoja valstybių narių įstatymais nustatyti įmokų už draudimo paslaugas dydžius ar jų nustatymo tvarką. Taigi, Projekto Nr.
Taigi, Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamajame rašte, manytume, neturėtų būti remiamasi Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsniu kaip teisiniu pagrindu įstatymo pakeitimams pagrįsti, kadangi toks argumentavimas nėra netikslus ir gali klaidinti. Be to, mūsų nuomone, Direktyvos 2009/103/EB nuostatos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant taip pat ir į kitus reikšmingus ES teisės aiškinimui antrinius teisės aktus, pavyzdžiui, į 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvą 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios Direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB[5], kurios 29 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės narės nepriima nuostatų, reikalaujančių, kad būtų iš anksto patvirtintos bendrosios ir specialiosios sąlygos draudimo įmokų tarifams, kuriuos draudimo įmonė ketina naudoti sudarydama sandorius su draudėjais. Šia nuostata įtvirtinamas tarifų nustatymo laisvės principas[6] draudimo srityje. Įstatymais neturėtų būti įtvirtinama išankstinio draudimo įmokų tarifų patvirtinimo sistema. Antra, Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamame rašte bandoma argumentuoti, kad protingos kainos nustatymu siekiama suderinti Įstatymo nuostatas su Teisingumo Teismo sprendimais bylose C-518/06 ir C-346/02. Tačiau norėtume atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad šiose Teisingumo teismo sprendimuose nėra konstatuota, kad draudimo paslaugos tarifo dydžio nustatymas įstatymu yra vienintelis būdas užtikrinti transporto savininkų teisę apsidrausti transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu už ne pernelyg didelį draudimo įmokos tarifą. Pažymime, kad šių bylų faktinių aplinkybių kontekste galima teigti, kad valstybių narių, kurių įstatymų atitiktis ES teisei buvo vertinama, teisės aktai nesąlygojo valstybės tiesioginio draudimo įmokų tarifų nustatymo, kadangi draudimo įmonės ir toliau laisvai galėjo nustatyti bazinės draudimo įmokos dydį. Todėl Projekto Nr.
Todėl Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamajame rašte nurodyta Teisingumo Teismo praktika remtis nėra tikslinga. Europos teisės departamentas atkreipia įstatymo leidėjo dėmesį į tai, kad siekiant pasiremti minėta Teisingumo Teismo praktika, turėtų būti papildomai įvertinta ir nustatyta, jog Projekte Nr. XIIP-2472 išvardytų tarifų nustatymo principų vienintelis tikslas – panaikinti atvejus, kai draudimo įmonės atgraso vartotojus sudaryti su jomis draudimo sutartį nustatydamos ypač didelius tarifus. Šie principai turėtų apsiriboti įprastomis techninėmis tarifų nustatymo taisyklėmis ir aktuariniais principais, kuriais remiasi draudimo įmonės. Remiantis minėtais argumentais, mūsų nuomone, Projekto 3 straipsnio nuostatos tobulintinos, o aiškinamasis raštas tikslintinas, pašalinant galimai klaidingą argumentavimą aiškinamajame rašte. Papildomai norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad analogiškai 1 pastaboje pateiktam argumentavimui, tarifų nustatymo ribojančios taisyklės taip pat gali turėti atgrasomąjį poveikį patekimui į rinką. Tokiame verslo sektoriuje, kaip antai draudimo, įstatymais nustatyti ribojimai gali turėti reikšmingą poveikį atitinkamų ūkio subjektų patekimui į rinką, ypač jei draudimo įmonėms nustatoma ne tik pareiga prisiimti bet kokią joms siūlomą riziką, bet ir laikytis draudimo įmokų tarifų ribojimo reikalavimų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 137 straipsnio 3 dalimi, siūlytume, atsižvelgiant į tai, kad būtina įvertinti siūlomo teisinio reguliavimo poveikį, teikti Projektą Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvadoms gauti. 3. Projekto 1 straipsniu siūloma draudikui nustatyti pareigą nemokamai išduoti žaliąją kortelę, galiojančią žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse. Pažymėtina, kad remiantis Direktyvos 2009/103/EB nuostatomis, tik valstybės narės ir Europos laisvosios prekybos asociacijai priklausančios valstybės patenka į Direktyvos 2009/103/EB taikymo apimtį.
Taigi, svarstytina, ar proporcinga reikalauti iš draudikų išduoti nemokamai žaliąją kortelę, galiojančią visose žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse. Generalinio direktoriaus pavaduotoja Rūta Krasuckaitė Ričard Dzikovič, tel. 8 706 68 082, el. p. [email protected], [email protected]; [1] Žiūrėti pavyzdžiui, 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Komisija prieš Italiją, C‑465/05, EU:C:2007:781, 17 punktą; 2008 m. liepos 17 d. sprendimo byloje Komisija prieš Prancūziją, C‑389/05, EU:C:2008:411, 52 punktą; [2] Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 1996 m. birželio 18 d. nutarimas, 1999 m. spalio 6 d. nutarimas, [3] 2009 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje Komisija prieš Italijos Respubliką, C-518/06, EU:C:2009:270; [4] 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendimas byloje Komisija prieš Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę, C-346/02, EU:C:2004:485; [5] Panaikinta 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo. [6] Šis principas Teisingumo Teismo praktikoje įvardijamas kaip teisėtas ES antrinės teisės aktų draudimo srityje tikslas. Žiūrėti pavyzdžiui, 2003 m. vasario 25 d. sprendimo byloje Komisija prieš Italiją, C‑59/01, EU:C:2003:102, 29 punktą;
TEISĖTVARKOS komitetas
ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO ĮSTATYMO NR. IX-378 6, 9, 11, 12, 15, 20, 28, 39 STRAIPSNIŲ
pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, komiteto nariai: Vilija Aleknaitė-Abramkienė, Stasys Brundza, Vitalijus Gailius, Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro vedėja D. Latvelienė, Komiteto biuro patarėjai: I. Leonavičiūtė, M. Civilkienė, J. Janušauskienė, R. Karpavičiūtė, G. Morkūnienė, L. Zdanavičienė, Komiteto biuro padėjėjos M. Banytė, A. Bacevičienė. Kviestieji asmenys: Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovas S. Švedas, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovas A. Križinauskas, Lietuvos draudikų asociacijos atstovas A. Romanovskis. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-11-17 Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsniu siūloma pakeisti galiojančio įstatymo 11 straipsnį ir nustatyti privalomą draudimo įmokų dydžio nustatymo tvarką. Siūlomos teisės normos diskutuotinos keletu aspektų:
1) Pastebėtina, kad valstybė, įstatymu nustatydama privalomą draudimo įmokų apskaičiavimo tvarką, įsikištų į privačius teisinius santykius ir tokiu būdu apribotų sutarčių sudarymo laisvę, kuri išplaukia iš Konstitucijoje įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės.
Nurodytos laisvės nėra absoliučios, asmuo jomis naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad projektu siekiama „Panaikinti atvejus, kai draudikai atgraso draudėjus sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, nustatydamos pernelyg dideles draudimo įmokas ir taip užtikrinti 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p.
11) direktyvos 3 tinkamą įgyvendinimą.“ Tačiau pastebėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra pateikta jokių duomenų apie šiuo metu galiojančias draudimo įmokas, kokios įmokos laikomos „pernelyg didelėmis“ ir atgrasančiomis, kiek transporto priemonių valdytojų yra neapsidraudę civilinės atsakomybės dėl nurodytos priežasties, t.y. neaiškus problemos mastas, taip pat neaišku, ar siūloma įmokų tarifų nustatymo sistema atitinka technines tarifų nustatymo taisykles ir aktuarinius principus, kuriais vadovaujamasi draudimo sektoriuje, be to, abejotina, ar siūlomas reglamentavimas iš tiesų teigiamai paveiktų visas suinteresuotas šalis, kaip nurodoma aiškinamajame rašte. Nesant nurodytų duomenų, laikytina, kad siūlomi ūkinės veiklos laisvės ir sutarčių laisvės ribojimai nėra pakankamai argumentuoti, todėl vertintina, kad siūlomas teisinis reguliavimas galimai nėra būtinas demokratinėje visuomenėje ir proporcingas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus teisėkūros principus, kuriais turi būti vadovaujamasi teisėkūroje, ypač proporcingumo ir efektyvumo. Nepritarti
Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu ir įvertinęs Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2014 m. lapkričio 17 d. išvadą ir argumentus, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 6, 9, 11, 12, 15, 20, 28, 39 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 11¹, 11² straipsnių įstatymo projekto Nr.
XIIP-2472 3 straipsnio nuostatos, pagal kurias valstybė, įstatymu nustatydama privalomą draudimo įmokų apskaičiavimo tvarką, įsikištų į privačius teisinius santykius ir tokiu būdu apribotų sutarčių sudarymo laisvę, kuri išplaukia iš Konstitucijoje įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai. 4. Balsavimo rezultatai: 5 – už; 1 – prieš; (1 balsavime nedalyvavo). 5. Komiteto paskirti pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas
IR FINANSŲ komitetas
Narkevičius, Bronius Bradauskas, Kęstutis Glaveckas, Kęstutis Bartkevičius, Irena Degutienė, Andrius Kubilius, Andrius Palionis, Raimundas Markauskas, Antanas Nesteckis, Rita Tamašunienė, Vitalija Vonžutaitė. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjai: Janina Alasevičienė, Dalia Mudėnienė, Gediminas Morkūnas, Jolanta Dzikaitė, Jolanta Žaltkauskienė, padėjėjos Danguolė Zabulėnienė ir Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada, 2014-11-17 Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
ir nustatyti privalomą draudimo įmokų dydžio nustatymo tvarką. Siūlomos teisės normos diskutuotinos keletu aspektų:
1) Pastebėtina, kad valstybė, įstatymu nustatydama privalomą draudimo įmokų apskaičiavimo tvarką, įsikištų į privačius teisinius santykius ir tokiu būdu apribotų sutarčių sudarymo laisvę, kuri išplaukia iš Konstitucijoje įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės.
Nurodytos laisvės nėra absoliučios, asmuo jomis naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad projektu siekiama „Panaikinti atvejus, kai draudikai atgraso draudėjus sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, nustatydamos pernelyg dideles draudimo įmokas ir taip užtikrinti 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p.
11) direktyvos 3 tinkamą įgyvendinimą.“ Tačiau pastebėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra pateikta jokių duomenų apie šiuo metu galiojančias draudimo įmokas, kokios įmokos laikomos „pernelyg didelėmis“ ir atgrasančiomis, kiek transporto priemonių valdytojų yra neapsidraudę civilinės atsakomybės dėl nurodytos priežasties, t.y. neaiškus problemos mastas, taip pat neaišku, ar siūloma įmokų tarifų nustatymo sistema atitinka technines tarifų nustatymo taisykles ir aktuarinius principus, kuriais vadovaujamasi draudimo sektoriuje, be to, abejotina, ar siūlomas reglamentavimas iš tiesų teigiamai paveiktų visas suinteresuotas šalis, kaip nurodoma aiškinamajame rašte. Nesant nurodytų duomenų, laikytina, kad siūlomi ūkinės veiklos laisvės ir sutarčių laisvės ribojimai nėra pakankamai argumentuoti, todėl vertintina, kad siūlomas teisinis reguliavimas galimai nėra būtinas demokratinėje visuomenėje ir proporcingas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus teisėkūros principus, kuriais turi būti vadovaujamasi teisėkūroje, ypač proporcingumo ir efektyvumo. Atsižvelgti. 2) Kelia abejonių projekto aiškinamojo rašto teiginys, kad projektas neprieštarauja Europos Sąjungos dokumentams. Draudimo įmokų tarifų nustatymo laisvės principas, įtvirtintas Tarybos Direktyvos 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios Direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (trečioji ne gyvybės draudimo Direktyva) 6, 29 ir 39 straipsniuose, nėra absoliutus ir gali būti ribojamas bendrojo intereso pagrindais, tačiau toks ribojimas turi būti būtinas ir proporcingas siekiamam tikslui.
Abejotina, ar siūloma draudimo įmokų, ypač bazinės draudimo įmokos, nustatymo tvarka yra būtina ir proporcinga siekiamam tikslui. Pastebėtina, kad projekte siūlomas teisinis reguliavimas skiriasi nuo Italijos ir Liuksemburgo teisėje įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuris buvo ginčijamas aiškinamajame rašte nurodytose Teisingumo Teismo bylose (C-518/06, C-346/02). Teisingumo Teismo Sprendime Komisija prieš Liuksemburgą be kita ko nurodyta, kad ieškinio objektu esanti Liuksemburgo bonus-malus sistema
„<...> nesąlygoja valstybės tiesioginio draudimo įmokų tarifų
nustatymo, kadangi draudimo įmonės ir toliau laisvai gali nustatyti bazinės draudimo įmokos dydį. Tokiomis aplinkybėmis, Liuksemburgo bonus-malus sistema negali prilygti draudimo įmokų tarifų patvirtinimo sistemai, prieštaraujančiai laisvo draudimo įmokų tarifų patvirtinimo sistemai, prieštaraujančiai laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo principui, kuris apibrėžtas Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Italiją 29 punkte.“ (C-346/02, 23 punktas). Pastebėtina ir tai, kad nurodyta bonus-malus sistema taikoma tik fizinių asmenų sudarytoms civilinės atsakomybės draudimo sutartims.
Sprendime Komisija prieš Italiją Teisingumo Teismas, atmesdamas Komisijos kaltinimus, susijusius su Direktyvos 92/46 6, 29 ir 39 straipsnių pažeidimais, nurodė, kad Italijos teisės nuostatos, įpareigojančios įmones, draudžiančias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, skirtingai apskaičiuoti draudimo įmokas ir draudimo priemokas pagal savo techninę bazę, kuri turi būti pakankamai plati ir apimti mažiausiai paskutinius penkerius metus, neįtvirtinama išankstinio draudimo įmokų tarifų patvirtinimo ar sistemingo informavimo apie juos sistema. Nagrinėjant bylą nebuvo įrodyta, kad Italijos teisės aktų leidėjo nustatyta apskaičiavimo tvarka prieštarauja techninėms tarifų nustatymo taisyklėms ir aktuariniams principams, kuriais vadovaujamasi draudimo sektoriuje. (C-518/06, 102, 104, 105, 107 punktai). Atsižvelgiant į tai, abejotina, ar projekto aiškinamajame rašte nurodyti Teisingumo Teismo bylų pavyzdžiai galėtų būti laikytini pakankamais argumentais, pagrindžiančiais siūlomo teisinio reguliavimo atitikimą Europos Sąjungos teisei. Atsižvelgti. 3) Kelia abejonių, ar projekto nuostatos neriboja įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas. Pagal Teisingumo Teismo praktiką, „apribojimo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal SESV 49 ir 56 straipsnius, susijusi su priemonėmis, kurios draudžia, trukdo įgyvendinti įsisteigimo laisvę ar laisvę teikti paslaugas arba šį įgyvendinimą daro mažiau patrauklų (DKV Belgium SA prieš Association belge des consommateurs Test-Achats ACBL, C-577/11, 31 punktas). Apribojimo sąvoka gali apimti priemones, kurių imasi valstybė narė ir kurios, nors taikomos nedarant skirtumo, daro poveikį kitų valstybių narių įmonėms patekti į rinką (Komisija prieš Italiją, C-518/06, 64 punktas, DKV Belgium SA prieš Association belge des consommateurs Test-Achats ACBL, C-577/11, 33 punktas).
Jeigu siūloma tarifų nustatymo sistema iš esmės skiriasi nuo taikomų kitose valstybėse narėse, tai ji gali atgrasyti draudimo įmones, kurių buveinė yra kitose valstybėse narėse, teikti draudimo paslaugas Lietuvoje, nes jos turėtų pakeisti savo sąlygas ir tarifus, kad šie atitiktų siūlomus įstatymo reikalavimus, persvarstyti savo verslo politiką ir strategiją. Manytina, kad šiame kontekste projektu siūloma tarifų nustatymo sistema galėtų būti laikoma įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas ribojimu. Toks ribojimas gali būti pateisinamas tik bendrojo intereso pagrindu, tinkamas juo siekiamam tikslui ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti (Komisija prieš Italiją, C-518/06, 72 punktas, DKV Belgium SA prieš Association belge des consommateurs Test-Achats ACBL, C-577/11, 38 punktas). Projekto aiškinamajame rašte nėra argumentų, pagrindžiančių galimus įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimus. Atsižvelgti. 2. Projekto 1 straipsnio 1 dalimi keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pirmajame sakinyje siūlomo įtvirtinti teisinio reguliavimo reikėtų atsisakyti kaip perteklinio. Tiek pagal galiojančias, tiek pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis privalėtų sudaryti draudikai, kurių sąvoka apibrėžta keičiamo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje, t.y., turintys teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą ir esantys Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro nariais.
Taigi, vertinamąja projekto nuostata nėra siūloma įtvirtinti kitokį teisinį reguliavimą, nei įtvirtintas galiojančiame įstatyme. Atsižvelgti. 3. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiu konkrečiai būdu draudikai užtikrintų projekto 1 straipsnio 3 dalimi siūlomą keičiamo įstatymo 6 straipsnio 13 dalyje įtvirtinti įpareigojimą, jog jo ir atsakingų už sutarties sudarymą sudaromų įprastinių draudimo sutarčių skaičius dėl tam tikrų kategorijų transporto priemonių būtų proporcingas atitinkamam Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių kategorijų skaičiui. Be to, nėra aišku, kokios teisinės pasekmės kiltų draudikui, jeigu jis tokio reikalavimo neįvykdytų. Projekto nuostatas reikėtų papildyti pašalinant šiuos neaiškumus. Taip pat nėra pakankamai aiškus sąvokos ,,atsakingi už sutarties sudarymą asmenys“ turinys. Nėra aišku, ar ji apimtų draudiko darbuotojus ir kitus asmenis, kurie turi įgaliojimus draudiko vardu sudaryti draudimo sutartis su transporto priemonių valdytojais, ar draudimo tarpininkus, ar visus aukščiau nurodytus asmenis. Svarstytina, ar, siekiant aiškumo, šios sąvokos nereikėtų patikslinti. Stokoja aiškumo ir siūloma norma dėl draudimo sutarčių skaičiaus proporcingumo įregistruotų transporto priemonių kategorijų skaičiui. Neaišku, kaip (per kokį laikotarpį) turėtų būti vertinamas proporcingumas. Atsižvelgti. 4. Projekto 1 straipsnio 3 dalyje dėstomos keičiamo įstatymo 6 straipsnio 13 dalies paskutiniojo sakinio siūlytume atsisakyti, nes jo nuostata neatitinka keičiamo įstatymo paskirties.
Pastebėtina, kad vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 16 punktu, Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimai yra patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479. Atsižvelgti. 5. Jeigu Projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 3 punkte turimos omenyje kalendoriniais metais galiosiančios bazinės draudimo įmokos, po skaičiaus ,,1“ įrašytinas žodis ,,kalendorinių“. Atsižvelgti. 6. Projekto
nustatyti, kad draudikas turi teisę taikyti draudėjui draudimo įmokos priemoką, susijusią su buvusiais žalos atlyginimo atvejais, tik jei per šio straipsnio
daugiau ir jeigu išmokėtos žalos dydis tris kartus viršija draudėjo sumokėtų įmokų dydį. Nėra aišku, kokiais argumentais remiantis yra siūloma nustatyti, kad turi būti būtent 3 ir daugiau žalos atlyginimo atvejų, o išmokos dydis turi viršyti draudėjo sumokėtų įmokų dydį. Kyla abejonių, ar įtvirtinus siūlomą teisinį reguliavimą būtų išlaikyta draudikų ir draudėjų interesų pusiausvyra, ar jis atitiktų proporcingumo principą, nes dėl siūlomos nuostatos gali sumažėti draudėjų suinteresuotumas tausoti apdraustą transporto priemonę, o draudikai, neturėdami galimybių didinti draudimo įmokų, gali dėl to patirti nuostolių. Atsižvelgti. 7. Projekto
nustatyti, kad „draudikas taiko draudėjui draudimo įmokos nuolaidą kai draudėjas draudimo sutartimi įsipareigoja sumokėti dalį draudiko mokėtinos išmokos nukentėjusiajam“.
Manytume, kad ši nuostata neatitinka pagrindinio galiojančio įstatymo ir juo įgyvendinamos Europos Sąjungos teisės tikslo - garantuoti eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme nustatyta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma. Pažymėtina, kad galiojančio įstatymo 11 straipsnyje yra nustatyta minimali privalomojo draudimo suma, pagal kurią draudikas turi atlyginti žalą, padarytą vienu eismo įvykiu. Įstatymas neleidžia draudikui prisiimti mažesnių įsipareigojimų, nei nurodytieji (11 straipsnio 8 dalis). Draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik galiojančio įstatymo 21 straipsnyje nustatytais pagrindais. Pagal galiojantį įstatymą eismo įvykyje nukentėjęs asmuo pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, ir tik jeigu draudimo išmokos nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo išmokos ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas (2011 m. balandžio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga“, AC-34-1). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į Civilinio kodekso 6.997 straipsnio nuostatas, apibrėžiančias draudimo sumos sampratą, iš kurios seka, kad draudiko įsipareigojimai negali būti mažesni nei draudimo suma. Atsižvelgiant į tai, vertinamos projekto nuostatos siūlome atsisakyti. Atsižvelgti. 8.
šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuoti draudimo įmokų dydžiai ir jų nustatymo pagrindai privalo būti iš anksto įvertinti draudiko paskirto nepriklausomo aktuaro ar auditoriaus, kuris privalo būti nepriekaištingos reputacijos ir atitikti finansų ministro nustatytus nepriklausomumo ir profesinės kvalifikacijos reikalavimus. Ši projekto nuostata kelia abejonių šiais aspektais. Pirma, neaišku, kas būtų vertinimo objektu – draudimo įmokos ir jų nustatymo pagrindai (draudimo įmokų nustatymo tvarkos ir jų dydžio apskaičiavimo atitikties įstatymui išankstinis įvertinimas, kaip rašoma projekto aiškinamajame rašte), ar individuali kiekvienam draudėjui apskaičiuota įmoka (pagal projekto 3 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas draudikas kiekvienam draudėjui draudimo įmoką privalėtų apskaičiuoti individualiai). Projektas tikslintinas, pašalinant šį neaiškumą. Jeigu siekiama, kad aktuarai ar auditoriai įvertintų (patikrintų) kiekvienam draudėjui draudiko apskaičiuotos draudimo įmokos dydį, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tokio darbo apmokėjimas gali pareikalauti nemažai išlaidų, todėl svarstytina, kokią įtaką draudimo įmokų dydžiui turėtų jų nepriklausomas įvertinimas. Be to, nėra aišku, kuris subjektas (draudėjas ar draudikas) turėtų apmokėti už nepriklausomo aktuaro ar auditoriaus darbą. Projekto nuostatas reikėtų patikslinti, pašalinant šį neaiškumą. Antra, nėra aišku, ar draudimo įmokų dydžio įvertinimą turėtų teisę atlikti aktuarijai ir auditoriai, kurie atitiktų Draudimo įstatyme ir Audito įstatyme nustatytus reikalavimus, ar vertinimą galėtų atlikti ir kiti asmenys, atitinkantys tik projekte siūlomus nustatyti reikalavimus.
Trečia, neaiškus vertinamos normos santykis su Draudimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalies, 25 ir 26 straipsnių nuostatomis, įtvirtinančiomis reikalavimus draudimo įmonės vyriausiajam aktuarui ir vidaus audito tarnybai bei jų funkcijas, taip pat su nurodyto įstatymo 11 straipsnio nuostatomis dėl nepriekaištingos reputacijos, kvalifikacijos ir patirties vertinimo. Projektas taisytinas, pašalinant nurodytus neaiškumus. Atsižvelgti. 9. Projekto
,,draudimo liudijimų pardavimo vieta“ ir ,,draudimo tarpininkų pardavimo vieta“ turinys nėra aiškus. Jeigu turimos omenyje draudimo sutarčių sudarymo ar draudimo liudijimų išdavimo vietos, tai minėtas sąvokas reikėtų atitinkamai patikslinti. Be to, jeigu projekto autoriai turi omenyje, kad kiekvienais metais iki spalio 30 d. turėtų būti skelbiamos kitais kalendoriniais metais taikytinos bazinės draudimo įmokos, tai po žodžio ,,kitų“ reikėtų įrašyti žodį ,,kalendorinių“. Atsižvelgti. 10. Projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad draudimo tarpininko komisinis atlyginimas negali būti įtrauktas į draudimo įmokos sumą, o draudimo tarpininkai įpareigojami viešai informuoti apie gaunamą komisinį atlyginimą. Pastebėtina, kad sudarant draudimo sutartį yra patiriamos administracinės sąnaudos, kurios paprastai įskaičiuojamos į draudimo įmoką. Jeigu draudimo sutartis sudaroma per tarpininką, šias sąnaudas patiria tarpininkas, o jei jo nėra – draudimo įmonė. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tikslintinos.
Be to, projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 ir 8 dalyje vartojama sąvoka „komisiniai“ tikslintina, atsižvelgiant į tai, kad galiojančiuose įstatymuose vartojama „komisinio atlyginimo“ sąvoka. Atsižvelgti. 11. Nėra aiškus projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 9 dalies santykis su projekto 2 straipsniu siūlomomis keičiamo įstatymo 9 straipsnio 9 dalimi. Pažymėtina, kad abiejose projekto nuostatose siūloma reglamentuoti draudiko pareigą išduoti draudėjui pažymą, kurioje būtų nurodyta informacija apie su draudėjo transporto priemone susijusios žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą. Pagal vertinamąją projekto nuostatą tokią pažymą draudikas privalėtų išduoti draudėjui ne vėliau kaip draudimo sutarties galiojimo paskutinę dieną, nepaisant to, yra ar nėra pateiktas draudėjo prašymas išduoti tokią pažymą. Tuo tarpu pagal projekto 2 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 9 straipsnio 10 dalies nuostatas tokia pažyma būtų išduodama tik esant draudėjo prašymui, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo draudiko prašymo pateikimo dienos. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatas reikėtų suderinti. Atsižvelgti. 12. Projekto 4 straipsniu keičiamą įstatymą siūloma papildyti 11¹ straipsniu, kuriame būtų reglamentuotos priežiūros institucijos funkcijos, įgyvendinant šio įstatymo nuostatas. Pažymėtina, kad priežiūros institucijos funkcijos vykdant draudimo veiklos priežiūrą yra įtvirtintos Lietuvos banko įstatyme, Draudimo įstatyme. Projektu siūloma tam tikras priežiūros funkcijas įtvirtinti ir keičiamame įstatyme. Be to, pastebėtina, kad projektu keičiamo įstatymo 11¹ straipsnyje siūloma įtvirtinti priežiūros institucijos funkcijas, kurios jau yra įtvirtintos aukščiau minėtuose įstatymuose, pavyzdžiui, prižiūrėti, kaip draudikai laikosi įstatymų reikalavimų, taikyti jiems teisės aktuose nustatytas poveikio priemones ir pan.
Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar keičiamame įstatyme neturėtų būti nustatytos tik tos funkcijos, kurios nėra įtvirtintos kituose įstatymuose. Be to, kyla abejonių, ar priežiūros institucija realiai galėtų įgyvendinti keičiamo įstatymo 11¹ straipsnio 3 punkte siūlomą jai nustatyti funkciją – prižiūrėti draudikų pagal šį įstatymą draudėjams teikiamų pasiūlymų atitiktį šio įstatymo reikalavimams, nes pagal projekto 3 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas draudikai kiekvienam draudėjui privalėtų individualiai apskaičiuoti draudimo įmokas. Taigi, priežiūros institucijai tektų prižiūrėti kiekvieno draudikui pateikto individualaus pasiūlymo dėl draudimo įmokos atitiktį įstatymo reikalavimams. Svarstytina, ar tokios funkcijos nereikėtų atsisakyti, arba ją patikslinti, atsižvelgiant į tai, kad pagal projekto 3 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatas draudėjams pateikiamų draudimo įmokų dydžio atitiktį įstatymo reikalavimams tikrintų aktuarijai ar auditoriai. Atsižvelgti. 13. Projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 11² straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad kiekvienam individualiam ginčui dėl draudimo išmokos būtų sudaroma atskira ginčų nagrinėjimo komisija. Siūlymas diskutuotinas, atsižvelgiant į galimas dideles tokio darbo organizavimo sąnaudas, jeigu būtų daug individualių ginčų. Atsižvelgti. 14. Pagal projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 11² straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatas nėra pakankamai aišku, kas gali būti prašymo nagrinėti individualų ginčą objektu – draudiko pasiūlyme draudėjui nurodyta draudimo įmoka ar sudarytoje draudimo sutartyje nurodyta draudimo įmoka.
Projektas tikslintinas, pašalinant šį neaiškumą. Be to, atsižvelgiant į siūlomus trumpus ginčo nagrinėjimo terminus, svarstytina, ar įstatyme neturėtų būti nustatyta, kad draudėjas dėl jo netenkinančios draudimo įmokos sumos pirmiausia turėtų kreiptis į draudiką ir tik gavęs motyvuotą jo netenkinantį atsakymą – į draudimo įmokų ginčų komisiją. Atsižvelgti. 15. Projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 11² straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad po vieną kandidatą į draudimo įmokų ginčų komisijos narius teikia priežiūros institucija, Lietuvos draudikų asociacija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, o du narius – verslo subjektų asociacijos. Neaišku, kokios verslo subjektų asociacijos turimos mintyje. Pastebėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad ikiteisminės ginčų nagrinėjimo komisijos nariai turėtų atstovauti visus su privalomuoju draudimu susijusius asmenis, t.y. veikti pariteto pagrindais. Todėl nesuprantama, kodėl projekte verslo subjektams (tikėtina, kad turimi omenyje draudėjai verslininkai) atstovautų du komisijos nariai. Taip pat neaišku, kas ir kokiais kriterijais vadovaudamasis nuspręstų, kuri verslo asociacija, kurių yra ne viena ir ne dvi, turėtų teikti savo kandidatus. Atsižvelgti. 16. Pagal projekto 5 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 11² straipsnio 5 dalies nuostatas, kai į draudimo įmokų ginčų komisijos posėdį neatvyksta komisijos nariai, komisijos pirmininkas galėtų priimti sprendimą nagrinėti prašymą iš esmės. Taigi, pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą, komisijos pirmininkas turėtų teisę ginčą išnagrinėti vienasmeniškai.
Siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių, nes, manytume, kad projekto tikslas yra tas, kad ne vienas asmuo, bet paritetiniais pagrindais sudaryta komisija objektyviai išnagrinėtų ginčą. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar vienasmeniško ginčo nagrinėjimo nereikėtų atsisakyti, o nustatyti reikalavimus komisijos kvorumui, t.y. nustatyti, kiek minimaliai komisijos narių privalėtų dalyvauti, kad ginčą nagrinėjančios komisijos posėdis būtų laikomas teisėtu. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti ir projekto 5 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 11² straipsnio 14 dalies nuostatas. Be to, projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 11² straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad draudimo įmokų ginčų komisijos narių darbas yra atlygintinas, tačiau neaišku, iš kokių lėšų jiems būtų mokama už darbą komisijoje. Projektas tikslintinas, pašalinant šį neaiškumą. Atsižvelgti. 17. Projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 11² straipsnio 10 dalyje siūloma nustatyti, kad draudimo įmokų ginčų komisijos pirmininkas, rengdamas nagrinėti prašymą ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, išreikalauja iš atitinkamų tarnybų ir asmenų individualiam ginčui nagrinėti reikalingus dokumentus. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokias institucijas apimtų sąvoka ,,tarnybos“. Be to, pagal projekto nuostatas komisijos pirmininkas turėtų teisę išreikalauti dokumentus iš bet kurio fizinio ar juridinio asmens. Svarstytina, ar, siekiant aiškumo, nereikėtų detaliau apibrėžti subjektų, iš kurių galėtų būti išreikalauti atitinkamai dokumentai, rato.
Kartu svarstytina, ar, atsižvelgiant į tai, kad projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 11² straipsnio 9 dalyje siūloma nustatyti terminus, per kuriuos komisija privalėtų išnagrinėti ginčus, kurie skaičiuojami nuo prašymo gavimo dienos, projekte nereikėtų nustatyti terminą, per kurį asmenys privalėtų pateikti komisijai dokumentus, reikalingus tokiam ginčui išnagrinėti. Nenustačius tokių terminų, komisija, laiku negavusi atitinkamų dokumentų, negalėtų ir pati išnagrinėti ginčo per įstatyme nustatytą terminą. Atsižvelgti. 18. Projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 11² straipsnio 11 dalyje siūloma nustatyti, kad individualus ginčas nagrinėjamas dalyvaujant ieškovui, atsakovui ir (ar) jų atstovams draudimų įmokų ginčų komisijos darbo reglamento nustatyta tvarka. Atkreipiame dėmesį, kad projekte siūloma įtvirtinti šalių ir jų atstovų teisę dalyvauti ginčo nagrinėjimo procese, tačiau iš projekto nuostatų nėra aišku, kokias procesines teises jie turėtų komisijai nagrinėjant ginčą. Manytume, kad asmenų procesinės teisės ir kitos esminės proceso taisyklės turėtų būti nustatytos įstatyme, bet ne poįstatyminiame teisės akte ar komisijos darbo reglamente. Atsižvelgiant į tai, projektą reikėtų papildyti atitinkamomis nuostatomis. Atsižvelgti. 19. Atsižvelgiant į tai, kad įmokų ginčų nagrinėjimo komisija nėra teismas ir jai teikiami prašymai, o ne ieškiniai, siūlytume projekte atsisakyti sąvokų
„ieškovas“, „atsakovas“, o vietoj nuostatos „ginčų komisijos sprendimas
įsiteisėja“ siūlytume rašyti „ginčų komisijos sprendimas pradedamas vykdyti“. Atsižvelgti. 20. Projekto 8 straipsniu siūloma į keičiamo įstatymo 20 straipsnio 2 dalį įterpti nuostatą, kad Biuras „vykdo bankrutuojančio draudiko sudarytų sutarčių su draudėjais įsipareigojimus šio įstatymo nustatyta tvarka iki draudimo sutarčių termino pabaigos“.
Nacionalinis draudikų biuras – pagal Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5 įsteigta organizacija, vienijanti draudimo įmones, kurioms leidžiama toje valstybėje vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Pagal galiojančio įstatymo 18 ir 26 straipsnius, Biuras atlieka žalos atlyginimo institucijos Lietuvos Respublikoje funkciją ir nagrinėja pretenzijas dėl padarytos žalos bei moka išmoką, įstatymo nustatytais atvejais ir esant įstatyme nustatytoms sąlygoms. Biuro iždo lėšų naudojimo tvarka yra nustatyta galiojančio įstatymo 36 straipsnyje. Biuras koordinuoja draudikų veiklą, susijusią su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atlieka kitas keičiamu įstatymu nustatytas funkcijas, tačiau jis neatitinka draudimo įmonei keliamų reikalavimų ir nesiverčia draudimo veikla, kaip tai nustatyta Draudimo įstatyme. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad siūlymas įpareigoti Biurą perimti visus bankrutuojančios draudimo įmonės įsipareigojimus pagal draudimo sutartis neatitinka galiojančių įstatymų ir jais įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų. Todėl siūlyta atsisakyti vertinamos projekto nuostatos. Jeigu šiai pastabai nebūtų pritarta, atkreiptinas dėmesys, kad vertinama nuostata negali būti įterpiama į galiojančio įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, nes galiojančio įstatymo 20 straipsnis, taip pat ir jo 2 dalis, reguliuoja teisinius santykius, susijusius su išmokos nukentėjusiajam mokėjimu galiojančio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytais atvejais. Atsižvelgti. 21.
keičiamo įstatymo 39 straipsnio 1 dalies nuostatų seka, kad Biuro metinė finansinė atskaitomybė turi būti patikrinta audito įmonės. Fiziniai asmenys – atestuoti auditoriai, kurie pagal galiojančias Audito įstatymo 27 straipsnio nuostatas turi tokias pačias teises atlikti auditą kaip ir audito įmonės, Biuro metinės finansinės atskaitomybės tikrinti neturėtų teisės. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, svarstytina, ar projekto nuostatų nereikėtų papildyti, nustatant, kad Biuro finansinės atskaitomybės auditą turėtų teisę atlikti ne tik audito įmonės, bet ir atestuoti auditoriai. Atsižvelgti. 22. Atsižvelgiant į galiojančio įstatymo nuostatas dėl Vyriausybės kompetencijos, taip pat į tai, kad pagal Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio, Draudimo įstatymo 200 straipsnio nuostatas už draudimo veiklos priežiūros atlikimą yra atsakingas Lietuvos bankas, svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės ir Lietuvos banko išvados. Atsižvelgti. LR vyriausybės išvada pateikta. 23. Atsižvelgiant į Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, projektas papildytinas straipsniu dėl įstatymo įsigaliojimo termino. Atsižvelgti. 2. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2014-12-11 Išnagrinėję
Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. XI-378 6, 9, 11, 12, 15, 20, 28, 39 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 11(1), 11(2) straipsniais įstatymo projektą Nr. XIIP‑2472 (toliau – Projektas Nr. XIIP-2472) ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo Nr. IX-1737 150 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-2473 (toliau – Projektas Nr. XIIP-2473), (toliau kartu – Projektai), teikiame pastabas dėl Projektų atitikties Europos Sąjungos teisei. 1. Projekto Nr.
Projekto Nr. XIIP-2472
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 13 dalį papildyti įpareigojimu, kuris numato draudikui pareigą sudaryti atitinkamą skaičių įprastinių draudimo sutarčių dėl tam tikrų kategorijų transporto priemonių, kuris būtų proporcingas atitinkamam Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių kategorijų skaičiui. Vertindami šį įpareigojimą, norėtume iškelti abejonę dėl siūlomos nuostatos atitikties paslaugų laisvės nuostatoms. Pažymėtina, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 56 straipsnis draudžia valstybėms narėms taikyti laisvės teikti paslaugas apribojimus. Atsižvelgiant į tai, kad remiantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu Lietuvos Respublikoje draudimo veiklą turi teisę vykdyti kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonės, įgyvendinančios steigimosi teisę ir
(ar) teisę teikti draudimo ar perdraudimo, draudimo tarpininkavimo paslaugas, svarstytina, ar kiekybinis reikalavimas privalomam sudaromų draudimo sutarčių skaičiui, neturės neigiamos įtakos kitų valstybių narių ūkio subjektų teisei vykdyti draudimo veiklą Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad šis kiekybinis reikalavimas, iš esmės, apribotų kitų valstybių narių ūkio subjektų paslaugų teikimą Lietuvoje, jeigu šio ūkio subjekto draudimo veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje sudaro tik nežymią jo vykdomos draudimo veiklos dalį, arba paslaugos teikiamos laikinai. Be to, kitų valstybių narių ūkio subjektai, vykdantys draudimo veiklą, būtų atgrasomi nuo įsisteigimo Lietuvos Respublikoje, kadangi dalis ūkio subjektų vertins minėtą kiekybinį reikalavimą kaip patekimo į rinką ribojimą, o remiantis SESV 49 straipsniu draudžiami įsisteigimo laivės apribojimai.
Iš nusistovėjusios Europos Sąjungos Teisingumo teismo (toliau – Teisingumo teismas) praktikos matyti, kad apribojimo sąvoka SESV 49 ir 56 straipsnių prasme reiškia visas priemones, kurios įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas įgyvendinimą draudžia, riboja arba daro jį mažiau patrauklų[1]. Įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimas gali būti pateisinamas tik jeigu jis atitinka privalomuosius bendrojo intereso pagrindus, yra tinkamas nustatytam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti. Be to, manytume, kad aplinkybė, jog Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 3 dalimi siūlomas kiekybinis reikalavimas nėra diskriminuojantis, t.y. taikomas visų ūkio subjektų atžvilgiu vienodai, nepaneigia šio reikalavimo skirtingo poveikio skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams. Svarstytina, ar Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 3 dalimi siūlomas kiekybinis reikalavimas suderinamas su Projekto XIIP-2472 aiškinamajame rašte keliamais tikslais – užtikrinti konkurencingą aplinką transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo srityje, kadangi, kaip minėta anksčiau jis turėtu atgrasomąjį poveikį naujų ūkio subjektų patekimui į rinką. Papildomai norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad tokiame verslo sektoriuje, kaip antai draudimo, įstatymais nustatyti ribojimai gali turėti reikšmingą poveikį atitinkamų ūkio subjektų patekimui į rinką, ypač jei draudimo įmonėms nustatoma ne tik pareiga prisiimti bet kokią joms siūlomą riziką, bet ir laikytis draudimo įmokų tarifų ribojimo reikalavimų. Atsižvelgti. 2.
straipsniu siūloma pakeisti galiojančio įstatymo 11 straipsnį ir nustatyti privalomą draudimo įmokų dydžio nustatymo tvarką. Manytume, kad šiuo pasiūlymu būtų iš esmės ribojama asmenų ūkinės veiklos laisvė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija[2], šis principas, be kita ko, turėtų būti suprantamas, kaip suteikiantis teisę laisvai pasirinkti verslą, sudarinėti sutartis, o taip pat teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Taigi, įstatymo leidėjo keitimas apriboti ūkio subjektų kainodaros laisvę bei sutarčių sudarymo laisvę vertintinas kaip ūkinės veiklos laisvę ribojanti priemonė. Mūsų nuomone, toks įstatyminis reguliavimas sukurtų neproporcingai ribojantį poveikį asmens ūkinės veiklos ir iniciatyvos laisvei. Jeigu, įstatymo leidėjas manytų, kad tokie ribojimai yra būtini, mūsų nuomone, privalu išsamiai aiškinamajame rašte pagrįsti tokio ribojimo būtinumą, pagrįsti, kokias Konstitucijoje įtvirtintas vertybes siekiama apsaugoti, pagrįsti, ar tokiu ribojimu nebus paneigta teisė užsiimti atitinkama ūkine veikla, iš esmės, o taip pat įvertinti, ar yra laikomasi proporcingumo principo. Be to, Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamame rašte nurodoma, kad šio pasiūlymo tikslas užtikrinti, kad transporto priemonių valdytojai galėtų apsidrausti šiuo draudimu už ne pernelyg didelę draudimo įmoką ir taip įgyvendinti 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) 3 straipsnį. Taip pat nurodoma, kad siekiama suderinti Įstatymo nuostatas su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo teismas) praktika byloje C-518/06[3] ir C-346/02[4].
Tačiau minėti argumentai, mūsų nuomone, negali būti vertinami kaip pagrindai Projektu siūlomiems Įstatymo pakeitimams pagrįsti ir yra netikslūs. Šios nuomonės laikomės dėl toliau pateiktų priežasčių. Pirma, Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnyje valstybėms narėms nustatoma bendrojo pobūdžio pareiga imtis priemonių siekiant užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra valstybės narės teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė. Tačiau Direktyvos 2009/103/EB nuostatos neįpareigoja valstybių narių įstatymais nustatyti įmokų už draudimo paslaugas dydžius ar jų nustatymo tvarką. Taigi, Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamajame rašte, manytume, neturėtų būti remiamasi Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsniu kaip teisiniu pagrindu įstatymo pakeitimams pagrįsti, kadangi toks argumentavimas nėra netikslus ir gali klaidinti. Be to, mūsų nuomone, Direktyvos 2009/103/EB nuostatos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant taip pat ir į kitus reikšmingus ES teisės aiškinimui antrinius teisės aktus, pavyzdžiui, į 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvą 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios Direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB[5], kurios 29 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės narės nepriima nuostatų, reikalaujančių, kad būtų iš anksto patvirtintos bendrosios ir specialiosios sąlygos draudimo įmokų tarifams, kuriuos draudimo įmonė ketina naudoti sudarydama sandorius su draudėjais. Šia nuostata įtvirtinamas tarifų nustatymo laisvės principas[6] draudimo srityje. Įstatymais neturėtų būti įtvirtinama išankstinio draudimo įmokų tarifų patvirtinimo sistema. Antra, Projekto Nr.
Antra, Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamame rašte bandoma argumentuoti, kad protingos kainos nustatymu siekiama suderinti Įstatymo nuostatas su Teisingumo Teismo sprendimais bylose C-518/06 ir C-346/02. Tačiau norėtume atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad šiose Teisingumo teismo sprendimuose nėra konstatuota, kad draudimo paslaugos tarifo dydžio nustatymas įstatymu yra vienintelis būdas užtikrinti transporto savininkų teisę apsidrausti transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu už ne pernelyg didelį draudimo įmokos tarifą. Pažymime, kad šių bylų faktinių aplinkybių kontekste galima teigti, kad valstybių narių, kurių įstatymų atitiktis ES teisei buvo vertinama, teisės aktai nesąlygojo valstybės tiesioginio draudimo įmokų tarifų nustatymo, kadangi draudimo įmonės ir toliau laisvai galėjo nustatyti bazinės draudimo įmokos dydį. Todėl Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamajame rašte nurodyta Teisingumo Teismo praktika remtis nėra tikslinga. Europos teisės departamentas atkreipia įstatymo leidėjo dėmesį į tai, kad siekiant pasiremti minėta Teisingumo Teismo praktika, turėtų būti papildomai įvertinta ir nustatyta, jog Projekte Nr. XIIP-2472 išvardytų tarifų nustatymo principų vienintelis tikslas – panaikinti atvejus, kai draudimo įmonės atgraso vartotojus sudaryti su jomis draudimo sutartį nustatydamos ypač didelius tarifus. Šie principai turėtų apsiriboti įprastomis techninėmis tarifų nustatymo taisyklėmis ir aktuariniais principais, kuriais remiasi draudimo įmonės. Remiantis minėtais argumentais, mūsų nuomone, Projekto 3 straipsnio nuostatos tobulintinos, o aiškinamasis raštas tikslintinas, pašalinant galimai klaidingą argumentavimą aiškinamajame rašte. Papildomai norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad analogiškai 1 pastaboje pateiktam argumentavimui, tarifų nustatymo ribojančios taisyklės taip pat gali turėti atgrasomąjį poveikį patekimui į rinką.
Tokiame verslo sektoriuje, kaip antai draudimo, įstatymais nustatyti ribojimai gali turėti reikšmingą poveikį atitinkamų ūkio subjektų patekimui į rinką, ypač jei draudimo įmonėms nustatoma ne tik pareiga prisiimti bet kokią joms siūlomą riziką, bet ir laikytis draudimo įmokų tarifų ribojimo reikalavimų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 137 straipsnio 3 dalimi, siūlytume, atsižvelgiant į tai, kad būtina įvertinti siūlomo teisinio reguliavimo poveikį, teikti Projektą Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvadoms gauti. Atsižvelgti. 3. Projekto 1 straipsniu siūloma draudikui nustatyti pareigą nemokamai išduoti žaliąją kortelę, galiojančią žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse. Pažymėtina, kad remiantis Direktyvos 2009/103/EB nuostatomis, tik valstybės narės ir Europos laisvosios prekybos asociacijai priklausančios valstybės patenka į Direktyvos 2009/103/EB taikymo apimtį. Taigi, svarstytina, ar proporcinga reikalauti iš draudikų išduoti nemokamai žaliąją kortelę, galiojančią visose žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse. Atsižvelgti. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras, 2015-06-23 Nr. S-6558 Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau - Biuras) teikia pastabas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 6,9, 11, 12, 15, 20, 28, 39 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo l l 1, l l 2 straipsniais įstatymo projektui (toliau - projektas) bei Draudimo įstatymo Nr.
IX-1737 150 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui. Dėl pasiūlymo keisti Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau - privalomasis draudimas) įstatymo 6 straipsnį. Pareigos nustatymas kiekvienam ne gyvybės draudimo veiklą vykdančiam draudikui sudaryti privalomojo draudimo sutartis prieštarauja Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo numatytam paslaugų laisvės nuostatoms, Europos Sąjungos (toliau - ES) direktyvose numatytiems reikalavimams privalomąjį draudimą vykdantiems draudikams bei Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo straipsniams, kuriais buvo perkeltos ne gyvybės draudimo veiklą reglamentuojančių ES direktyvų nuostatos (Draudimo įstatymo 2 str. 39 d; 15 str.'2 d. 13 p.; 40 str. 4 d. 3 p.; 74 str. 3 d.). Privalomąjį draudimą vykdančiam draudikui keliami didesni reikalavimai nei kitų draudimo rūšių draudikams tam, kad apsaugoti nukentėjusių asmenų interesus. Ne kiekvienas draudikas nori ir geba vykdyti šią draudimo rūšį, todėl tikėtina, kad bet kuriems draudikams (ypač kitų ES valstybių draudimo įmonėms veikiančioms Lietuvoje, kaip antai, pasėlius draudžiančiam Vereinigte Hagelversicherung VVaG filialui Lietuvoje) vykdant privalomojo draudimo veiklą bei bandant administruoti eismo įvykių žalas bus pažeisti nukentėjusių asmenų bei pačių draudėjų interesai. Projekte siūloma nuostata išplėsti nemokamos žaliosios kortelės išdavimą nuo ES valstybių į visas likusias žaliosios kortelės sistemos valstybes pabrangintų draudimą tiems draudėjams, kurie neketina dalyvauti kelių eisme kitose ne ES valstybėse. Pagal 2009 m. rugsėjo 16 d.
Pagal 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau - direktyva 2009/103/EB) 14 straipsnį šalys įpareigotos, jog draudimo sutartys, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, galiotų visose ES valstybėse. ES valstybės neprivalo užtikrinti draudimo apsaugos teikimo pagal tą pačią draudimo sutartį į kitas ne ES valstybes. Įstatymiškai numatytas privalomas draudimo apsaugos teikimas visose 46 žaliosios kortelės sistemos valstybėse, nesuteikiant galimybės draudėjams eliminuoti iš draudimo apsaugos kitų ne ES valstybių teritorijų, vers tokius draudėjus sumokėti už draudimo apsaugą, kurios jiems nereikia ir tokiu būdu dalinai finansuoti kitų draudėjų keliones į užsienio (ne ES) šalis. Be to, Žaliosios kortelės įsigijimas nėra privalomas. Vairuotojas pats sprendžia ar pirkti nacionalinę (savo šalies kortelę) ar, tuo atveju, jei netenkina siūloma žaliosios kortelės kaina, pasinaudoti galimybe įsigyti lankomos šalies pasienio draudimo liudijimą, todėl net ir keliaujantiems į žaliosios kortelės sistemos valstybes vairuotojams turi būti palikta galimybė rinktis lietuviškos žaliosios kortelės galiojimą visoje žaliosios kortelės sistemoje ar tik tam tikroje sistemos dalyje. Projekte išdėstytas privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnio papildymas 13 dalimi (pareiga draudikui, laikantis proporcingumo sąlygų, sudaryti tam tikrą draudimo sutarčių skaičių tam tikrų kategorijų transporto priemonėms) būtų sunkiai įgyvendinamas, nes nėra aišku kaip draudikai turėtų įgyvendinti siūlomas nuostatas dėl tam tikro kiekio draudimo sutarčių sudarymo konkrečių kategorijų transporto priemonėms.
Atkreipiame dėmesį, jog ne draudikas renkasi vartotoją, o vartotojas renkasi draudiką, todėl galima situacija, jog draudikas negalės laikytis siūlomo reikalavimo, jei į jį dėl draudimo sutarties sudarymo kreipsis didesnis kiekis tam tikrų kategorijų transporto priemonių valdytoji} arba turės pažeidinėti projekto autorių siūlomą 1 straipsnio
padalinimą, o tai prieštarautų tiek Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 daliai, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijai. „Kvotų“ nustatymas ne tik iškraipytų konkurencinę aplinką, bet ir būtų nepalankus draudėjams. Siūlomas reikalavimas blogintų kai kurių draudikų finansinę situaciją, nes mažiems draudikams būtų sudėtinga prisiimti tokius pačius įsipareigojimus kaip ir dideliems, bei silpnintų draudimo įmonių priežiūrą, nes atimtų iš Lietuvos banko efektyvias priemones nemokumui užkirsti. Draudimo įstatymo 10 straipsnis priskiria su sausumos transporto priemonių valdymu susijusios civilinės atsakomybės draudimo grupę prie didelės rizikos, todėl toks prievartinis didelės draudimo rizikos padalinimas finansiškai silpnesnėms draudimo įmonėms gali būti ne tik nenaudingas, bet ir žalingas draudėjams. Derėtų nepamiršti, kad didesnioji dalis Lietuvoje veikiančių ne gyvybės draudikų yra kitose ES valstybėse registruotos draudimo įmonės, kurios verslą Lietuvoje pasirinko įvertindamos Lietuvos teisės harmonizavimą su ES teise.
ES teisei prieštaraujančių nuostatų įtvirtinimas ne tik gali sąlygoti Lietuvos apskundimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (toliau – Teisingumo Teismas), bet ir neveikti praktikoje, kadangi Lietuvoje veikiančių kitų ES valstybių draudimo įmonių priežiūrą vykdo ne Lietuvos bankas, o kitų ES valstybių priežiūros institucijos. Atsižvelgiant į paminėtus argumentus nepritariame siūlomiems privalomojo draudimo įstatymo
privalomojo draudimo įstatymo 9 straipsnį. Privalomojo draudimo įstatymo 9 straipsnio 10 dalyje numatytos informacijos pateikimas yra įtvirtintas direktyvos 2009/103/EB 16 straipsnyje idant mažiau avarijų keliantys draudėjai už draudimą mokėtų mažiau. Tuo tarpu bet kokios informacijos apie duomenų subjektą (įskaitant ir apie draudėją) pateikimas yra detaliai reglamentuotas Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme. Minėtasis įstatymas numato ne tik tvarką, kuria remiantis duomenų subjektas turi teisę gauti informaciją, bet taip pat nustato, jog skundai teikiami Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai. Kadangi siūlomos naujos nuostatos yra ne privalomojo draudimo įstatymo reguliavimo dalykas, tokių nuostatų įtvirtinimas būtų perteklinis bei prieštarautų Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymui. Dėl pasiūlymo keisti privalomojo draudimo įstatymo XI straipsnio 1 dalį. Neturtinės žalos dydžio klausimas ne vieną kartą visapusiškai buvo nagrinėtas Seime: tiek vertinant situaciją draudimo rinkoje, tiek vertinant teismų praktiką, tiek išklausant įvairių ekspertų išvadas bei analizuojant kitų valstybių praktiką šioje srityje.
Visais atvejais sprendimas limituoti neturtinės žalos sumą buvo priimamas siekiant garantuoti privalomojo draudimo paslaugos prieinamumą bei užkirsti kelią ženklesniam įmokų didėjimui. Galima būtų teigti, jog situacija šiuo metu yra tokia pati kaip ir ankstesniais kartais, kai būdavo sprendžiamas neturtinės žalos dydžio klausimas: draudimo įmokų dydis yra esminis faktorius, gyventojų mokumas nepadidėjo, ekonominė situacija kardinaliai nepagerėjo. Be to, reikėtų pridurti, jog neturtinės žalos dydžio klausimą nagrinėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje prieš Italiją, kurios teisės aktai taip pat numato neturtinės žalos limitus, atkreipė dėmesį, jog Draudėjas yra suinteresuotas ne tik užsitikrinti savo padarytos žalos atlyginimą, bet ir mokėti kuo mažesnes draudimo ¡mokas. Draudimo įmonė yra suinteresuota pelninga ūkine komercine veikla, kuri priklauso nuo draudimo įmokų ir išmokų santykio. Nustačius itin didelius draudimo sumų dydžius, didėtų ir draudėjo mokamos draudimo įmokos suma. Tai nebūtinai garantuotų draudimo įmonės rentabilumą. Taip pat padaugėtų transporto priemonių valdytojtį, negalinčių net minimaliomis sumomis apdrausti savo civilinės atsakomybės. Tokiu atveju draudimo sistema taptų neveiksminga ir nebūtų naudinga v is u o m e n e i(Komisija prieš Italijos Respubliką, C-518/06, 78 p.). Privalomojo draudimo paslaugos prieinamumo svarbą yra akcentavęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas privalomojo draudimo įstatyme įtvirtintos neturtinės žalos draudimo sumos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą (2010-02-03 byla Nr. 36/2006-08/2009-49/2009).
36/2006-08/2009-49/2009). Siūlymas išbraukti įstatyme nustatytą neturtinės žalos draudimo sumą galėtų būti suprantamas kaip nelimituotos neturtinės žalos įteisinimas privalomojo draudimo įstatyme. Neaiški arba limitų neturinti draudimo rizika būtų vertinama kaip didžiausios rizikos veiksnys, kadangi nebūtų aiški maksimaliai galima išmokėti draudimo išmoka. Nelimituotas neturtinės žalos dydžio atlyginimas pagal privalomojo draudimo įstatymą neišvengiamai didintų draudimo įmokas ir neleistų įgyvendinti projekto autorių aiškinamajame rašte minimų projekto tikslų: „panaikinti atvejus, kai draudikai atgraso draudėjus sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, nustatydamos pernelyg dideles draudimo įmokas... “. Be to, išbraukiant šiuo metu privalomojo draudimo įstatyme numatytą neturtinės žalos draudimo sumą, neturtinės žalos ribą siūloma panaikinti atgaline tvarka, t.y., nuo 2012-06-11 sudarytoms draudimo sutartims. Tokiu būdu būtų pažeidžiamas bendrasis teisės principas, jog įstatymas atgal negalioja. Neturtinės žalos limitą panaikinant retrospektyviai, būtų sudaromos sąlygos masiniam bylinėjimuisi teismuose, dideliems draudimo įmonių nuostoliams bei staigiam privalomojo draudimo įmokų didėjimui. Lietuvai apsisprendus keisti šiuo metu galiojančias nuostatas dėl neturtinės žalos, turėtų būti labai atsakingai įvertintos galimos pasekmės bei kaimyninių šalių praktika šioje srityje. Manome, kad skubotas bet kokių limitų panaikinimas nustatant neturtinės žalos atlyginimą, gali kardinaliai ir draudėjams nepalankiai pakeisti privalomojo draudimo kainodarą. Dėl pasiūlymo papildyti privalomojo draudimo įstatymo XX straipsnį 4-11 dalimis. Siūlymu įtvirtinti bazines draudimo įmokas bei griežtus reikalavimus draudimo įmokos dydžio apskaičiavimui faktiškai siekiama reguliuoti draudimo kainas, kas iš esmės prieštarauja 1992 m. birželio 18 d.
Tarybos direktyvai 92/49/EEB dėl įstatymų ir kiti} teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančią direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (toliau - trečioji ne gyvybės draudimo direktyva), kuri neleidžia valstybėms narėms savo teisės aktuose iš anksto tvirtinti draudimo įmokų tarifų (29 straipsnis). Aiškindama direktyvoje įtvirtintą tarifų nustatymo laisvės principą Europos komisija griežtai pasisakė ne tik dėl draudimo įmokų bei jų sudėtinių dalių nustatymo, bet ir dėl vieningos teisės aktuose aprašytos draudimo įmokų didinimo - mažinimo sistemos (uniform no-claims bonus systems). 2000 metais Europos Sąjungos oficialiame leidinyje paskelbtame Europos komisijos pranešime dėl laisvės teikti paslaugas draudimo sektoriuje (2000/C 43/03) nurodoma, jog detalus kriterijų skaičiuojant draudimo įmoką nustatymas teisės aktuose prieštarauja trečiajai ne gyvybės draudimo direktyvai (II skyriaus 3 dalies c punktas). Vertėtų prisiminti, jog iki Lietuvos įstojimo į ES privalomojo draudimo įstatyme buvo nustatyta labai panaši į siūlomą projekte draudimo įmokų sistema, kuri neleido draudikams savarankiškai nustatyti draudimo įmokų. Atsižvelgiant į trečiosios ne gyvybės draudimo direktyvos nuostatas įstojus į Europos Sąjungą atsisakyta šiai direktyvai prieštaravusių 2001 metų Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų, kurios reglamentavo bazinius ir maksimalius draudimo įmokų dydžius bei visiems draudikams nustatė vienodus draudimo rizikos veiksnius. Didžioji dauguma Lietuvoje veikiančių privalomojo draudimo draudikų yra ne Lietuvoje, o kitose ES valstybėse registruotos draudimo įmonės.
Todėl draudimo įmokų reguliavimas, nesuteikiant draudimo įmonei laisvės apsispręsti dėl kainodaros, neišvengiamai sulauks atgarsio iš Europos Komisijos arba Teisingumo Teismo. Teisingumo Teismas kategoriškai pasisakė dėl įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas ribojimo (Komisija prieš Italiją, C-518/06, 64 punktas;
DKV Belgium SA prieš Association belge des consommateurs Test-Achats ACBL, C-577/11, 33 punktas; ypač aktualus sprendimas - Komisija prieš Italiją, C-59/01, 34-37 punktai). Manome, kad tokiu atveju negelbėtų projekto aiškinamajame rašte minimi Teisingumo Teismo sprendimai. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad siūlomu reguliavimu siekiama suderinti privalomojo draudimo įstatymo nuostatas su Teisingumo Teismo praktika bylose C-518/06 ir C-346/02. Tuo tarpu byloje C-346/02 teismas nurodo, kad nagrinėjama Liuksemburgo bonus
Liuksemburge naudojamą bonus - malus sistemą, manome, kad projekte siūlomas modelis kardinaliai skiriasi nuo Liuksemburgo teisės aktuose įtvirtintos sistemos. Siūlomos sistemos pateisinimui nepalankus būtų ir kitas projekto aiškinamajame rašte minimas Teisingumo Teismo sprendimas C-518/06. Siame sprendime nagrinėdamas galimus laisvės teikti paslaugas apribojimo klausimus Italijos teisės aktuose, Teisingumo Teismas nurodė, jog: „104. Antra, priešingai nei teigia Komisija, ši norma neįpareigoja draudimo įmonių nustatyti tarifus atsižvelgiant į rinkos vidurkį. Netgi atvirkščiai, Įstatymo Nr.
990/69 11 straipsnio 1 a dalyje ir Privataus draudimo kodekso 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudimo įmonės apskaičiuoja tarifus pagal savo techninę bazę, ir patikslinama, kad kai tokios bazės nėra, draudimo įmonės gali remtis rinkos statistiniais duomenimis.“ Tuo tarpu projekte ne tik nurodoma, kaip apskaičiuoti bazines draudimo įmokas atsižvelgiant tik į mažiausius kiekvienos galimos rizikos įmokos dydžius, bet ir draudžiama draudimo įmonei didinti draudimo įmoką, jei vairuotojas per vienerius, dvejus ar trejus metus padarė vieną ar du eismo įvykius. Minėtame Teisingumo Teismo sprendime C-518/06 atkreipiamas dėmesys, jog „pareiga tiek, kiek ja praktiškai panaikinama draudimo įmonių galimybė autonomiškai įgyvendinti strateginius rinkos sprendimus, trukdo įmonėms, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje, įsisteigti Italijoje ir čia teikti paslaugas Atkreiptinas dėmesys, jog siūlomi privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio papildymai prieštarauja ir nacionaliniams teisės aktams:
Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas.
Pažymėtina, kad galimi konkurencijos ribojimai dėl ūkio subjektų vykdomų informacijos mainų ar atskleidimo yra detaliai aptariami
(OL 2011/C 11/01). Minėto dokumento 86 punkte pabrėžiama, kad su kainomis susijusi informacija yra strategiškai svarbiausia. Informacija, susijusi su būsima kainų politika, gali reikšmingai apriboti konkurenciją ir tokios informacijos atskleidimas galėtų būti laikomas savaime ribojančiu konkurenciją.
Siūlomos naujovės arba pareikalaus didelių laiko ir finansinių sąnaudų (vertinant kiekvienos sudaromos draudimo sutarties draudimo įmokų ir išmokų balansą) arba klaidins patį draudėją (kaip antai, reikalavimas draudimo sutartyje į priekį nurodyti draudimo įmokas, priemokas ir nuolaidas, taikytinas kitam draudimo laikotarpiui ir pan.). Privalomąjį draudimą Lietuvoje vykdo tik dvi Lietuvoje registruotos draudimo įmonės, o kitos privalomuoju draudimu draudžiančios įmonės yra kitose Europos Sąjungos valstybėse registruotos draudimo įmonės. Todėl galima situacija, jog siūlomi pakeitimai neskatins kitų valstybių narių draudikus teikti draudimo paslaugas Lietuvoje, kadangi siūloma draudimo įmokų dydžių nustatymo sistema iš esmės skirsis nuo taikomų kitose Europos Sąjungos valstybėse. Tikėtina, kad vietoj tikimosi palankaus rezultato draudėjams, situacija gali būti priešinga, kadangi dėl sunkiai įgyvendinamų, nelogiškų reikalavimų dalis Lietuvoje veikiančių kitų ES valstybių draudikų tiesiog pasitrauks iš Lietuvos ir sumažins konkurenciją, kuri yra svarbiausias veiksnys sąlygojantis palankią kainodarą. Priešingai nei teigiama projekto aiškinamajame rašte, įstatyminis draudimo įmokų dydžių reglamentavimas nėra nei sąžiningas, nei proporcingas draudikų prisiimamoms draudimo rizikomsir neabejotinai pažeis šiuo metu mažesnes įmokas mokančių drausmingi} draudėjų interesus, nes projekte siekiama nustatyti daugiau palengvinimų avaringiems ir nedrausmingiems vairuotojams (projekto 3 straipsnio 4 dalis).
Ne mažiau svarbu, kad siūloma sistema prieštarauja ir valstybės politikai dėl avaringumo mažinimo Lietuvos keliuose, kadangi numatyta galimybė išvengti neigiamų finansinių pasekmių už eismo įvykius, padarytus net 3 metų laikotarpyje sumažintų draudėjų suinteresuotumą būti labiau dėmesingais kelių eisme. Atsižvelgiant į paminėtus argumentus nepritariame siūlomiems privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio pakeitimams. Dėl pasiūlymo papildyti privalomojo draudimo jstatymą l l 1 straipsniu. Nepritariame siūlymui papildyti privalomojo draudimo įstatymą l l 1 straipsniu. Draudimo įmonių priežiūros institucijos veikla ir funkcijos numatytos Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme bei Lietuvos banko įstatyme, todėl siūlomi papildymai yra ne privalomojo draudimo įstatymo, o Draudimo įstatymo reguliavimo dalykas. Dėl pasiūlymo papildyti privalomojo draudimo jstatymą l l 2 straipsniu. _ 2 Nepritariame siulymui papildyti privalomojo draudimo įstatymą 11 straipsniu. Mūsų manymu, siūloma pataisa, kuria siekiama sukurti naują instituciją - draudimo įmokų ginčų komisiją, kaip privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją, yra perteklinė, kadangi ginčus tarp draudėjų ir draudikų ir taip nagrinėja Lietuvos bankas, o galiojantis teisinis tokių ginčų nagrinėjimo reglamentavimas yra pakankamas. Atkreiptinas dėmesys, jog l l 2 straipsnio 21 dalis, numatanti, kad komisijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, neatitinka šio kodekso 587 straipsnyje įtvirtintų nuostatų dėl vykdomųjų dokumentų ir prieštarauja l l 2 straipsnio 18 daliai.
Dėl pasiūlymo keisti privalomojo draudimo {statymo 12 ir 15 straipsnius. Nepritariame siūlymui keisti privalomojo draudimo įstatymo 12 ir 15 straipsnius. Mūsų manymu, siūlomas 7 darbo dienų terminas informuoti draudiką apie eismo įvykį yra per ilgas, kadangi toks delsimas gali apsunkinti draudžiamojo įvykio administravimą, o kartais ir sudaryti sąlygas klastoti dėl eismo įvykio atsiradusios žalos dydį. Greitesnis draudėjo pranešimas apie eismo įvykį yra svarbus ir reikšmingas nukentėjusiojo asmens interesams, kadangi draudikui greičiau gavus visą reikalingą informaciją iš kaltininko (draudėjo) įmanomas operatyvesnis žalos atlyginimas nukentėjusiam asmeniui. Privalomojo draudimo įstatyme numatytas 3 darbo dienų terminas taikomas nuo 2002 - metų, kuomet draudėjai turėjo mažesnį pasirinkimą techninių priemonių, padedančių pranešti draudikui apie eismo įvykį. Šiais laikais kiekvienoje šeimoje turimas mobilusis telefonas ar kompiuteris ir internetas bei viešos interneto prieigos leidžia lengvai pranešti apie padarytą eismo įvykį be delsimo, todėl siekimas pranešti apie eismo įvykį per ilgesnį nei įstatyme numatytą 3 darbo dienų terminą gali būti aiškinamas arba noru nuslėpti šviežias eismo įvykio aplinkybes arba aplaidumu. Trumpesnis pranešimo terminas susijęs su kitu, nukentėjusiam asmeniui aktualiu laikotarpiu - išmokos gavimu per 30 dienų. Ilginant pranešimo apie eismo įvykį terminą iki 7 darbo dienų (kuris švenčių laikotarpiu gali išsitęsti iki 14 dienų) atitinkamai turės būti pailgintas nustatytas 30 dienų terminas išmokėti draudimo išmokai, kadangi operatyviai negavus aktualios informacijos iš draudėjo yra nerealu operatyviai administruoti žalą.
Dėl pasiūlymo keisti privalomojo draudimo įstatymo 20 straipsnį bei Draudimo įstatymo 150 straipsnį. Nepritariame siūlymui keisti privalomojo draudimo įstatymo 20 straipsnį bei Draudimo įstatymo 150 straipsnį. Siūlymas įpareigoti Biurą perimti visus bankrutuojančios draudimo įmonės įsipareigojimus pagal draudimo sutartis neatitinka Draudimo įstatymo ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų. Biuras yra draudimo įmones vienijanti organizacija, įsteigta ir veikianti pagal direktyvą 2009/103/EB. Minėtoje direktyvoje, numatant valstybėms narėms pareigą įsteigti nacionalinius draudikų biurus, siekiama užtikrinti išimtinai nukentėjusiųjų eismo įvykiuose asmenų (o ne draudėjų) interesų apsaugą. Biuras neatitinka draudimo įmonei keliamų reikalavimų, neturi ir negali turėti draudimo veiklos licencijos ir vykdyti draudimo veiklos, kaip tai nustatyta Draudimo įstatyme. Įsipareigojimų, kylančių iš draudimo sutarčių, vykdymas Biurui yra tiesiog neįmanomas. Biuro pareiga - užtikrinti, kad visais atvejais žala būtų atlyginta nukentėjusiam asmeniui (įskaitant ir draudiko bankroto atvejus). $ Priėmus siūlomą pakeitimą neišvengiamai iškiltų klausimas dėl papildomų lėšų surinkimo būsimoms Biuro prievolėms finansuoti. Atitinkamas draudikų atskaitymų į Biuro iždą didinimas, sąlygotų draudimo įmokų padidinimą visiems besidraudžiantiems privalomuoju draudimu asmenims. Siūlomi pakeitimai iškraipytų esamą privalomojo draudimo sistemą. Draudėjams nebeliktų atsakomybės už jų pasirinkimą. Jie būtų skatinami draustis toje draudimo įmonėje, kuri siūlo pigiausią variantą net ir esant signalams, kad ši įmonė gali bankrutuoti.
Dėl to draudimo įmonės, nuolat konkuruojančios dėl klientų, sutelktų savo pastangas ne įsipareigojimų vykdymui, o nuolatiniam kainų mažinimui. Tokie draudimo rinkos iškraipymai, sąlygoti įstatymo nuostatų, neišvengiamai pakenktų viso draudimo sektoriaus patikimumui ir jo finansiniam stabilumui. Atkreiptinas dėmesys, jog Draudimo įstatymas numato netgi gyvybės draudimo sutarčių, pagal kurias draudėjai moka draudimo įmokas ne vienerius metus, pasibaigimą nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Tuo tarpu privalomojo draudimo sutartys, pagal kurias draudėjai sumoka keliasdešimt kartų mažesnes įmokas nei gyvybės draudime, jau šiuo metu galioja papildomas 30 dienų po bankroto paskelbimo dienos. Suprantamas noras maksimaliai apsaugoti draudėjui, tačiau tokiu atveju įstatymo leidėjas turėtų atsakyti į klausimą kuo privalomojo draudimo sutartys yra labiau svarbios ir nuostolingesnės tam pačiam draudėjui nei dešimtmetį kauptos gyvybės draudimo įmokos pagal gyvybės draudimo sutartis. Dėl pasiūlymo keisti privalomojo draudimo įstatymo 28 straipsnį. Privalomojo draudimo įstatymo 28 straipsnio nuostatos dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės įtvirtintos atsižvelgiant į direktyvoje 2009/103/EB numatytus reikalavimus. Direktyvos 2009/103/EB konstatuojamosios dalies 43 punkte yra numatyta: taisydam os tokių nukentėjusiųjų šalių interesų, valstybės narės turėtų sukurti informacijos centrus, kurie užtikrintit, kad tokią informaciją dėl bet kurio eismo įvykio, kurį sukėlė motorinė transporto priemonė, būtų galima gauti nedelsiant.“ Atsižvelgiant į nurodytas direktyvos nuostatas bei į direktyvos 23 straipsnį Lietuvos Informacijos centas, kurio funkcijos aprašytos privalomojo draudimo įstatymo 28 straipsnyje, yra skirtas pateikti direktyvose reikalingą informaciją nukentėjusiam asmeniui.
Direktyvoje 2009/103/EB konkrečiai nurodyta, kokius draudimo sutarties duomenis turi teisę kaupti Informacijos centras, todėl informacijos apie draudėjo draudimo rizikos įvertinimo duomenis, įskaitant ir apie draudimo įmokos apskaičiavimo tvarką būtų nesuderinamas su minėtosios direktyvos nuostatomis. Draudimo sutarties sudarymui aktualios informacijos pateikimas draudėjui yra aptariamas direktyvos 2009/103/EB konstatuojamosios dalies 28 punkte bei 16 straipsnyje. Minėtasis direktyvos reikalavimas, kuris leistų draudėjui gauti reikalingą informaciją draudimo sutarties sudarymui, yra numatytas privalomojo draudimo įstatymo 9 straipsnio 10 dalyje. Atkreiptinas dėmesys, jog Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme detaliai numatytos sąlygos ir tvarka kaip kiekvienas asmuo (įskaitant draudėjus) turi teisę gauti informaciją apie jo duomenis, todėl atskiras draudėjo išskyrimas 28 straipsnio 6 dalyje yra netikslingas, kadangi minėtoji dalis duoda nuorodą ir į kitus asmenis, turinčius teisę gauti duomenų bazėje esančią informaciją. Atsižvelgiant į paminėtus argumentus nepritariame siūlomiems privalomojo draudimo įstatymo 28 straipsnio pakeitimams. Dėl pasiūlymo keisti privalomojo draudimo įstatymo 39 straipsnį.
Nepritariame siūlymui keisti privalomojo draudimo įstatymo 39 straipsnį, kadangi auditorių darbo ir auditavimo nuostatos yra ne privalomojo draudimo įstatymo, o Lietuvos Respublikos audito įstatymo reguliavimo dalykas. Atsižvelgti. 2. Lietuvos pramonininkų konfederacija, 2015-08-04 Nr.361 * Kreipiamės į Jus, ragindami jau rudens sesijoje svarstyti Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo jstatymo Nr. IX-378 6,9,11,12, 15, 20, 28, 39 straipsnių pakeitimo ir jstatymo papildymo 111,112 straipsniais jstatymo projektą (toliau - jstatymas), kuris šiuo metu yra svarstomas Seimo komitetuose. Atkreipiame dėmesj, kad, nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo jstatyme yra jtvirtinta draudikų pareiga sudaryti draudimo sutartis su draudėjais, pateikusiais reikiamą informaciją, draudikai šios pareigos, ypač krovininio transporto priemonių vaidytojų civilinės atsakomybės draudimo atvejais išvengia, nustatydami prisiimamai rizikai neproporcingas ir galimai nepagrjstas draudimo jmokas. Tokiu būdu draudikai, teikiantys transporto priemonių vaidytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas, išvengia atsakomybės už atsisakymą sudaryti sutartj, nors neproporcingas ir nepagrjstas siūlomos jmokos dydis iš esmės turėtų būti prilyginamas atsisakymui sudaryti draudimo sutartj. Draudikui nesivadovaujant jokiomis privalomomis taisyklėmis nustatant draudimo jmokų dydžius, nėra užtikrinama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo pabrėžta valstybės pareiga užtikrinti, kad transporto priemonių savininkai ir valdytojai galėtų apsidrausti šiuo draudimu už ne pernelyg didelę draudimo jmoką. įgyvendinant 2009 m. rugsėjo 16 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p. 11) 3 straipsnyje jtvirtintą valstybės pareigą užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių jprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, vaidytojų civilinė atsakomybė bei iš jos išplaukiančią pareigą užtikrinti, kad įmonės kodas 110058241 A/s LT 05 7044 0600 0150 5642 PVM mokėtojo kodas LT 1000 0215 6611 vartotojai galėtų apsidrausti už ne pernelyg didelę jmoką (esant nepagrjstai didelei draudimo jmokai pareiga užtikrinti transporto valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą gali tapti neįgyvendinama), kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse yra jstatymais reglamentuojami pagrindiniai šių draudimo jmokų nustatymo principai, užtikrinantys jų dydžio pagrjstumą, proporcingumą ir atit'nkamai - vartotojų apsaugą. Taip yra Įgyvendinamos minėtos direktyvos ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo nuostatos, susijusios su pareiga užtikrinti, kad butų apdrausta transporto priemonių, kurių jprastinė buvimo vieta yra atitinkamos valstybės teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė, Lietuvos pramoninkų konfederacija (toliau - LPK) remia siūlomus jstatymo pakeitimus, nes šiepakeitimai yra būtini siekiant užtikrinti tinkamą civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įgyvendinimą ir sudaryti tinkamas sąlygas visiems transporto priemonių valdytojams prieinamomis sąlygomis apsidrausti civilinę atsakomybę.
Šie Jstatymo pakeitimai ypatingai yra aktualūs LPK nariams-vežėjams (veikia apie 3500 vežėjų automobilių keliais), kurie savo indėliu prie bendrojo vidaus produkto ir viso šalies eksporto ne vienus metus lenkė visus kitus pramonės sektorius. Pabrėžtina, kad siūlomi jstatymo pakeitimai išspręstų vieną iš opiausių problemų, kuomet dėl per nelyg didelių draudimo jmokų vežėjai privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu yra priversti draustis kitose valstybėse. Pažymėtina, kad dėl dabartinės geopolitinės krizės (dėl Rusijos paskelbto embargo daliai prekių iš Europos Sąjungos bei kitų ekonominių ir administracinių trukdžių) Lietuvos vežėjai vien 2014 m. lapkričio -2015 m. kovo mėn. prarado apie 250 mln. eurų pajamų. Todėl yra būtina sudaryti kuo palankesnes verslo sąlygas, siekiant užtikrinti šio sektorius konkurencingumą. Šio jstatymo pakeitimas būtų viena iš sąlygų Lietuvos vežėjų konkurencingumui didinti. Atsižvelgdami j aukščiau išdėstytus argumentus ir j tai, kad siūlomi jstatymo pakeitimai ženkliai prisidėtų prie transporto sektoriaus konkurencingumo didinimo, padėtų jgyvendinti skaidrų ir konkurencijos sąlygomis veikiant; draudimo paslaugų teikimą, užtikrintų viešąjj interesą, o taip pat yra naudingi Lietuvos Respublikos draudimo rinkai, ekonomikai ir verslui, prašome šj jstatymo projektą svarstyti rudens sesijoje ir tikimės, kad šie pakeitimai bus priimti.
Nepritarti Siūloma atsižvelgti į LRS Teisės departamento, ETD, Transporto priemonių draudikų biuro, LRV išvadoje pateiktas pastabas ir išdėstytus argumentus dėl siūlomo teisinio reguliavimo ydingumo. 3. Rimantas Astrauskas, 2015-03-13 (G-2015-2212) * Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (Įstatymas skelbtas: Žin., 2001, Nr. 56- 1977) neturėtų būti nurodoma draudiko įsipareigojamos atlyginti žalos asmeniui rūšis (turtinė, neturtinė), dėl ko geriau būtų apginti individo teisės bei teisėti interesai, taip pat būtų pašalintas galimas neatitikimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tuo tikslu šis įstatymas turėtų būti atitinkamai pakeistas, - t. y. išbraukti žodžiai (! priedas), kuriais buvo nustatytas maksimalus draudiko atlygintinos neturtinės žalos atlyginimo dydis. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - ir Įstatymas) 11 straipsnio („Draudimo sumos ir įmokos“) 1 dalis nustato: „1.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra: *1) iki 2009 m. gruodžio 10 d. - 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 1 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 100 000 eurų dėl žalos turtui; *2) nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. birželio 10 d. - 2 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 2 500 eurų dėl neturtinės žalos) ir 500 000 eurų dėl žalos turtui; *3) nuo 2012 m. birželio 11d. - 5 000000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. ^Pastaba. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos draudimo sumos ir kitos antrajame skirsnyje naujai įtvirtinamos nuostatos dėl draudimo sutarties sąlygų galioja draudimo sutartims, sudaromoms po šio įstatymo įsigaliojimo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytos draudimo sumos pradedamos taikyti nuo šiuose punktuose nurodytų datų.“ Atkreipiame dėmesį į tai, kad anksčiau buvo nustatyta: „Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma yra 30 000 litų asmeniui ir 30 000 litų turtui“ (tuo metu Įstatymo 13 str. ld.). Tuo metu, kai Įstatyme draudiko įsipareigojamos atlyginti žalos asmeniui rūšis (turtinė, neturtinė) buvo neaptarta, dėl draudiko prievolės transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu atlyginti nukentėjusiam asmeniui neturtinę žalą LIETUVOS A UKŠČIAUŠIOJO TEISMO išplėstinė 7 teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 11d. NUTARTYJE (Civilinė byla Nr.
NUTARTYJE (Civilinė byla Nr. 3K-7-115/2006. Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.6.1; 44.2.4.2 (S)) nurodė:
„Tais atvejais, kai draudiko įsipareigojamos
atlyginti žalos asmeniui rūšis (turtinė, neturtinė) neaptarta transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje, nekonkretizuota šiuos draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose, draudikas atsako asmeniui už abiejų rūšių žalą — turtiną ir ne turtiną. Tokiais atvejais draudiko atsakomybę už nukentėjusiajam padarytą žalą, neatsižvelgiant įjos rūšį, riboja tik draudimo išmokų dydis (CK 6.250straipsnio 2 dalis, 6.254 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 1 dalis). ” Būtent toks teisinis reguliavimas tiksliau atitiko/atitiktų individo teisėms bei teisėtiems interesams, taip pat nebuvo/nebebūtų galimo neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Dabartinis teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucijos
moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, negalima interpretuoti kaip leidžiančios įstatymų leidėjui šias Konstitucijoje įtvirtintas žalos rūšis vertinti taip skirtingai ir nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui padarytos moralinės žalos atlyginimas galėtų būti gerokai mažesnis nei materialinės žalos atlyginimas, kadangi dėl to pažeidžiama šių konstitucinių vertybių pusiausvyra. Taigi, nustačius dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui draudiko atlygintinos neturtinės (moralinės) žalos maksimalų dydį, kuris yra tūkstantį kartų mažesnis nei atlygintinos žalos asmeniui maksimalus dydis, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra.
Dėl pastarojo argumento reikia pažymėti tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalis nustato, jog teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Nepritarti Nenustačius įstatyme arba poįstatyminiame teisės akte jokių kriterijų, aip įvertinti neturtinę žalą asmeniui ir palikus
riziką, dėl to gali labai išaugti draudimo įmokos. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2015-09-10 nutarimas Nr. 962 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. SV-S-1123
„Dėl įstatymų projektų išvadų“ 10 ir 11 punktus, Lietuvos Respublikos
Vyriausybė nutaria: Nepritarti Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 6, 9, 11, 12, 15, 20, 28, 39 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 11¹,11² straipsniais įstatymo projektui Nr. XIIP-2472 (toliau – projektas Nr. XIIP-2472) ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo Nr. IX-1737 150 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2473 (toliau – projektas Nr. XIIP-2473) dėl toliau nurodytų priežasčių.
Atsižvelgti Komitetas siūlo įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti. 1. Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 3 dalimi keičiamo Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 13 dalies nuostatos, papildančios Įstatymą įpareigojimu draudikui sudaryti atitinkamą skaičių įprastinių draudimo sutarčių dėl tam tikrų kategorijų transporto priemonių, kuris būtų proporcingas atitinkamam Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių kategorijų skaičiui, prieštarauja laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvės principams ir sudaro sąlygas konkurencijos ribojimui. Atsižvelgti
sutarčių, būtų daromos kliūtys kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonėms patekti į rinką ir būti joje, todėl manytina, kad siūlomi pakeitimai pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (OL 2010 C 83, p. 47) (toliau – SESV) 56 straipsnį, kuris draudžia valstybėms narėms taikyti laisvės teikti paslaugas apribojimus, ir 49 straipsnį, kuriuo draudžiami vienos Europos Sąjungos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje apribojimai. Apribojimo sąvoka SESV 49 ir 56 straipsnių prasme reiškia visas priemones, kurios įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas įgyvendinimą draudžia, riboja arba daro jį ne tokį patrauklų (žr., pavyzdžiui, 2007 m. gruodžio
Italiją, C‑465/05, EU:C:2007:781, 17 punktą; 2008 m. liepos 17 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo byloje Komisija prieš Prancūziją, C‑389/05, EU:C:2008:411,
1.2.
Atsižvelgti
teisę kreiptis į pasirinktą draudimo įmonę ir sutarties sudarymas priklauso ne nuo vienos, o nuo abiejų sutarties šalių valios, reikalavimas draudimo įmonei užtikrinti tam tikrą sudaromų įprastinių draudimo sutarčių skaičių yra praktiškai neįgyvendinamas. Atsižvelgti
skaičius būtų proporcingas atitinkamam Lietuvos Respublikoje įregistruotų tam tikrų kategorijų transporto priemonių skaičiui, galimai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintiems asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos bei sąžiningos konkurencijos laisvės principams, o tokių nuostatų įgyvendinimas įteisintų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos padalijimą, ir tai galėtų lemti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Įvertinus šias aplinkybes, tokios siūlomos nuostatos yra nesuderinamos ir su Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamajame rašte nurodytu siekiu paskatinti draudimo įmonių konkurenciją. Atsižvelgti
nuostatos, numatančios privalomą draudimo įmokų dydžio nustatymo tvarką, ribotų asmenų ūkinės veiklos laisvę ir pažeistų Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktus. Atsižvelgti
veiklos laisvės ir iniciatyvos principas.
Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių,
Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1999 m. spalio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių bei 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“), ūkinės veiklos laisvės principas, be kita ko, turėtų būti suprantamas kaip suteikiantis teisę laisvai pasirinkti verslą, sudaryti sutartis, taip pat kaip teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, ūkio subjektų kainodaros laisvės bei sutarčių sudarymo laisvės apribojimas vertintinas kaip ūkinės veiklos laisvę ribojanti priemonė. Atsižvelgti
prieštarauja 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios Direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (trečioji ne gyvybės direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 1 tomas, p.
346) (toliau – Direktyva 92/49/EEB), 29 straipsniui, kuris draudžia Europos Sąjungos valstybėms narėms nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinti nuostatas, reikalaujančias iš anksto patvirtinti bendrąsias ir specialiąsias draudimo sutarčių sąlygas, draudimo įmokų tarifus, kuriuos draudimo įmonė ketina naudoti sudarydama sandorius su draudėjais, arba nuostatas, reikalaujančias, kad draudimo įmonė nuolat informuotų apie draudimo įmokų tarifus ar numatomus draudimo įmokų tarifų pakeitimus. 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (OL 2009 L 335, p. 1) 21 straipsnyje nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės negali reikalauti, kad draudimo įmonės iš anksto patvirtintų draudimo įmokų tarifus, techninių atidėjinių ir draudimo įmokų tarifų skaičiavimo techninius pagrindus ar nuolat apie juos informuotų. Šios nuostatos yra perkeltos į Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau
dalies 5 punkte įtvirtintas reguliavimas, numatantis, kad draudikas turi teisę taikyti draudėjui draudimo įmokos priemoką, susijusią su buvusiais žalos atlyginimo atvejais, tik jeigu per šio straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytą laikotarpį žalos atlyginimo atvejų buvo 3 ir daugiau ir jeigu išmokėtos žalos dydis 3 kartus viršija draudėjo sumokėtų įmokų dydį, yra nepagrįstas ir neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto proporcingumo principo. Atsižvelgti 2.4. Projekto Nr.
Projekto Nr. XIIP-2472 3 straipsniu keičiamo Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 7 punkto nuostata, kad rizikos mažiausias dydis gali būti apskaičiuojamas remiantis kitų draudikų turimų techninių duomenų bazių duomenimis, kuriuos draudikai, gavę atitinkamą kito draudiko prašymą, privalo pateikti, gali lemti draudžiamus informacijos mainus tarp draudikų ir taip pažeisti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį. Atsižvelgti
dalies 8 punkto nuostata, kad draudikas taiko draudėjui draudimo įmokos nuolaidą, kai draudėjas draudimo sutartimi įsipareigoja sumokėti dalį draudiko mokėtinos išmokos nukentėjusiajam, nesuderinama su Įstatymo ir juo įgyvendinamos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p. 11) (toliau – Direktyva 2009/103/EB) tikslu – užtikrinti eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą – ir prieštarauja Įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatai, kad draudikas neturi teisės draudimo sutartyje nustatyti sumos, kuria draudžiamojo įvykio atveju būtų sumažinama mokama išmoka. Atsižvelgti
ir Lietuvos Respublikos teisės aktus nėra galimas, Projekto Nr. XIIP-2472
dėl draudimo įmokų ginčų nagrinėjimo institucijos ir draudimo įmokų ginčų nagrinėjimo tvarkos nesuderinamos su galiojančių įstatymų ir jais įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgti
4Projekto Nr.
Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 1 dalimi keičiamo Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios reikalavimą kiekvienam draudikui, vykdančiam ne gyvybės draudimo veiklą, privalomai sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pažeidžia Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, veiklos laisvės, laisvės teikti paslaugas, įsisteigimo laisvės principus. Atsižvelgti
straipsnį, nustato, kad draudimo veiklos licencija išduodama tam tikros draudimo grupės draudimo veiklai vykdyti. Papildomas įpareigojimas draudimo įmonėms, vykdančioms ne gyvybės draudimo veiklą, privalomai sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ne tik apribotų veiklos laisvę ir taip pažeistų Direktyvos 92/49/EEB nuostatas, bet ir galėtų atgrasyti draudimo įmones nuo veiklos Lietuvoje. Be to, draudikai, kurie nevykdo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, būtų priversti ne tik gauti šios draudimo grupės draudimo veiklos licenciją, bet ir tapti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – Biuras) nariais, mokėti stojamąjį Biuro nario įnašą (Įstatymo 29 straipsnio 1 dalis), todėl šis įpareigojimas pareikalautų papildomų žmogiškųjų ir finansinių išteklių, kurie, be kita ko, turėtų užtikrinti ir draudimo įmonės mokumo reikalavimų laikymąsi atsižvelgiant į riziką, kylančią iš privalomojo draudimo veiklos. Atsižvelgti
transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, draudimo įmonės, kurios neturės papildomų pajėgumų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo veiklai vykdyti, bus priverstos apskritai trauktis iš draudimo rinkos. Atsižvelgti
5Projekto Nr.
Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 2 dalimi keičiamo Įstatymo 6 straipsnio 6 dalies nuostatos, numatančios draudimo įmonei pareigą nemokamai išduoti žaliąją kortelę, galiojančią žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse, neproporcingai išplečia Direktyvos 2009/103/EB taikymo mastą. Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnis nustato, kad draudimo sutartis, sumokėjus vieną bendrą įmoką, galioja visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Siūlomos nuostatos panaikintų draudėjo pasirinkimo galimybę rinktis draudimo apsaugą pagal poreikį ir priverstų draudėją mokėti už draudimo apsaugą visose 46-iose žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse. Kadangi būtų didinama draudimo apsauga, didėtų ir draudimo įmoka. Atsižvelgti
atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių pabaigos įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, ir Projekto Nr. XIIP-2472 8 straipsniu keičiamo Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad Biuras perima bankrutuojančių draudimo įmonių įsipareigojimus pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis iki jų pabaigos, neatitinka bankroto instituto paskirties – nedidinti ir taip nemokaus subjekto skolos (įsipareigojimų), taip užtikrinant tiek kreditorių, tiek paties bankrutuojančio asmens interesų pusiausvyrą. Be to, vadovaujantis Draudimo įstatymo 41 straipsniu, perkeliančiu Direktyvos 92/49/EEB 12 straipsnį, teisės ir pareigos pagal draudimo sutartis gali būti perduodamos tik kitai atitinkamą licenciją turinčiai draudimo įmonei.
Atsižvelgiant į tai, kad Biuras yra vienijanti draudimo įmones, vykdančias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, organizacija, įsteigta ir veikianti pagal Direktyvą 2009/103/EB, Biurui pagal Draudimo įstatymą nėra keliami techninių atidėjinių sudarymo, padengimo turtu, kiti draudimo veiklai privalomi finansiniai ir įmonės valdymo reikalavimai ir Biuro veiklai nėra taikomi draudimo veiklos licencijavimo ir priežiūros reikalavimai, siūlomos nuostatos neatitinka galiojančių įstatymų ir jais įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų. Atsižvelgti
kurios projekto Nr. XIIP-2472 nuostatos yra perteklinės ir ne Įstatymo reguliavimo dalykas. Atsižvelgti
straipsnio 13 dalies reikalavimas Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai nustatyti reikalavimus transporto priemonių kategorijoms ir klasėms pagal konstrukciją yra perteklinis, nes Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies
arba jos įgaliotai institucijai tvirtinti motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijas ir klases pagal konstrukciją. Atsižvelgti 7.2. Projekto Nr.
Projekto Nr. XIIP-2472 3 straipsniu keičiamo Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatos, numatančios, kad draudimo įmokų dydžiai ir jų nustatymo pagrindai privalo būti iš anksto įvertinti draudiko paskirto nepriklausomo aktuaro ar auditoriaus, yra perteklinės ir didina draudimo įmonės sąnaudas ir atitinkamai draudimo įmokas, kadangi pagal Draudimo įstatymo 25 straipsnį kiekvienai draudimo įmonei yra keliamas reikalavimas turėti vyriausiąjį aktuarą, kuris, be kitų funkcijų, tikrina, ar draudimo įmokų apskaičiavimas atitinka teisės aktų reikalavimus ar nustatytus principus. Be to, pagal Draudimo įstatymo 26 straipsnį draudimo įmonėje veikia įmonės veiklos vidaus kontrolės sistema. Atsižvelgti
straipsniu, nuostatos, reglamentuojančios priežiūros institucijos funkcijas, yra perteklinės, kadangi Lietuvos banko kompetencija draudimo veiklos priežiūros srityje yra apibrėžta Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme ir Draudimo įstatyme. Atsižvelgti
dalies nuostatos, numatančios, kad audito įmonė, patikrinusi Biuro metines finansines ataskaitas, negali tikrinti kitų 3 metų Biuro metinių finansinių ataskaitų, yra ne Įstatymo, o Lietuvos Respublikos audito įstatymo, kuriame nustatomi visi auditoriams ir audito įmonėms keliami reikalavimai, reguliavimo dalykas. Atsižvelgti
dalies 3 punkto pakeitimas, panaikinantis neturtinės žalos dydžio ribojimą, tačiau nenumatantis draudimo išmokos dėl eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos nustatymo kriterijų, lemtų ilgesnę ir sudėtingesnę draudimo išmokos mokėjimo procedūrą, dažniau kiltų ginčų. Atsižvelgti
Nr.
Projekto Nr. XIIP-2472 3 straipsniu keičiamo Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatos, įpareigojančios draudikus savo interneto svetainėse ir draudimo liudijimų pardavimo vietose skelbti galiojančias bazines draudimo įmokas, galimai tik klaidintų vartotojus, nes konkreti draudimo įmoka vis tiek būtų nustatoma atsižvelgiant į riziką, susijusią su konkrečiu draudėju, ir kitus veiksnius ir ji būtų sužinoma tik kreipiantis į draudiką dėl konkrečios draudimo sutarties sudarymo. Be to, šis įpareigojimas gali lemti galimus draudikų Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimus, kadangi taip būtų vykdomi draudžiami komerciškai jautrios informacijos mainai. Atsižvelgti
apie eismo įvykį yra per ilgas, nes toks delsimas gali apsunkinti draudžiamojo įvykio administravimą. Greitesnis draudėjo pranešimas apie eismo įvykį yra svarbus ir reikšmingas nukentėjusio asmens interesams, kadangi draudikui greičiau gavus visą reikalingą informaciją iš kaltininko (draudėjo) įmanoma greičiau atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui. Atsižvelgti
komitetų, komisijų pasiūlymai: nepaskirti. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai. 7.1. Sprendimas (pagal Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas Seimo statuto 150 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose, pateikiami šio sprendimo argumentai): Grąžinti projektą iniciatoriams patobulinti atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. 692, Seimo kanceliarijos Teisės departamento išdėstytus argumentus bei Komiteto išvadą. 8. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. (Komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Bradauskas svarstyme nedalyvavo). 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Antanas Nesteckis, Povilas Gylys. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta.
Komiteto pirmininkas Petras Narkevičius [1] Žiūrėti pavyzdžiui, 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Komisija prieš Italiją, C‑465/05, EU:C:2007:781, 17 punktą; 2008 m. liepos 17 d. sprendimo byloje Komisija prieš Prancūziją, C‑389/05, EU:C:2008:411, 52 punktą; [2] Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 1996 m. birželio 18 d. nutarimas, 1999 m. spalio 6 d. nutarimas, [3] 2009 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje Komisija prieš Italijos Respubliką, C-518/06, EU:C:2009:270; [4] 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendimas byloje Komisija prieš Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę, C-346/02, EU:C:2004:485; [5] Panaikinta 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo. [6] Šis principas Teisingumo Teismo praktikoje įvardijamas kaip teisėtas ES antrinės teisės aktų draudimo srityje tikslas. Žiūrėti pavyzdžiui, 2003 m. vasario 25 d. sprendimo byloje Komisija prieš Italiją, C‑59/01, EU:C:2003:102, 29 punktą;