Projektas Įstatymo projekto lyginamasis variantas
10 straipsnio 3 ir ją išdėstyti taip: „3. Nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir kitiems šilumos tiekėjams., jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracinio) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros programos finansavimo šaltiniais, valstybės ar savivaldybės dotacija ar subsidija arba elektros energijos gamybai termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse patvirtintomis viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis ir (ar) remtinos elektros energijos gamybos apimčių priemonėmis ar atsinaujinančių energijos išteklių naudojimui skatinti taikomomis fiksuoto tarifo priemonėmis arba jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio. 2. Pripažinti netekusia galios 10 straipsnio 4 dalį. „4.
„4. Esant pagrįstam nepriklausomo šilumos gamintojo, kuris vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina šilumos kiekį, sudarantį daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio, prašymui, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turi teisę priimti motyvuotą sprendimą jam netaikyti privalomos šilumos gamybos kainodaros, jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina šilumos kiekį, nedarantį reikšmingos įtakos galutinei tos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainai, lyginant su padėtimi, jeigu nepriklausomam šilumos gamintojui būtų taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Seimo nariai Birutė Vėsaitė Orinta Leiputė Artūras Skardžius
priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Įstatymo projekto tikslas – sumažinti šilumos kainas vartotojams. Atsižvelgiant į tai, kad į rinką ateina vis daugiau nepriklausomų šilumos gamintojų, kurie gali šilumą gaminti efektyviau, lanksčiau prisitaikyti prie rinkos pokyčių, greičiau pereiti prie biokuro ir naujų technologijų ir kartu užtikrinanti reikiamą šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Kiti projekto tikslai – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, užtikrinti subalansuotą šilumos gamybą, taip pat užtikrinti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus. Taip pat sudarytų sąlygas įvertinti realų šilumos poreikį ir optimaliausiai šilumos gamintojų pajėgumų plėtrai. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projektą parengė Seimo nariai Birutė Vėsaitė, Orinta Leiputė. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu nepriklausomų šilumos gamintojų gaminamos šilumos gamybos kainodarai numatytos išimtys. Tai yra, esant pagrįstam nepriklausomo šilumos gamintojo, kuris vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina šilumos kiekį, sudarantį daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio, prašymui, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turi teisę priimti motyvuotą sprendimą jam netaikyti privalomos šilumos gamybos kainodaros, jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina šilumos kiekį, nedarantį reikšmingos įtakos galutinei tos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainai, lyginant su padėtimi, jeigu nepriklausomam šilumos gamintojui būtų taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. 4.
nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negalėtų būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos ir visiems šilumos gamintojams būtų taikomos vienodos veiklos reguliavimo sąlygos. O tuo pačiu šilumos ūkis Lietuvoje veiktų efektyviau ir duotų didžiulę naudą gyventojams ir visiems kitiems rinkos dalyviams. Be to, užtikrintų mažiausias kainas šilumos vartotojams. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus Įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimtas Įstatymo projektas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymo projektas reikšmingos įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Siekiant į teisinę sistemą inkorporuoti priimtą Įstatymo projektą, priimti naujų teisės aktų, pakeisti ar pripažinti netekusiais galios galiojančių teisės aktų nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų. 10.
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisės aktams. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Įstatymui įgyvendinti nereikės priimti įgyvendinamųjų teisės aktų. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais
Įstatymo projektui įgyvendinti papildomų biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis
„nepriklausomas šilumos gamintojas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi
pagrindimai ir paaiškinimai Nėra. Seimo nariai Birutė Vėsaitė Orinta Leiputė Artūras Skardžius
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT- 01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2014-10- Nr. Į 2014-10-16 Nr. XIIP-2392 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję 2014 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 10 straipsnio įstatymo projektą Nr. XIIP-2392 (toliau – Projektas), teikiame pastabas. Pirma, atsižvelgiant į tai, kad Projektu keičiamo Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi buvo siekiama sudaryti tam tikras skatinančias ir išimtines sąlygas nepriklausomiems šilumos gamintojams, atleidžiant juos nuo prievolės taikyti privalomą šilumos gamybos kainodarą, svarstytinas klausimas dėl minėtos nuostatos pagrindu atsiradusių ilgalaikių šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių tarp nepriklausomo šilumos gamintojo ir tiekėjo (arba vartotojo). Manytume, kad siekiant nepažeisti konstitucinio teisėtų lūkesčių principo būtų tikslinga atidėti Projektu siūlomų pataisų įsigaliojimo terminą. Antra, Projekto aiškinamajame rašte nėra pateikta jokių konkrečių duomenų ar įrodymų, kokią įtaką, Projektu siūlomi įstatymo pakeitimai, turės aiškinamajame rašte numatytiems tikslams ir uždaviniams pasiekti. Remdamiesi Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsniu, siūlytume, atlikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, pagrįstą objektyviais duomenimis ir jų analize. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Ričard Dzikovič, tel. 8 706 68 082, el. p. [email protected], [email protected];
2014-10-23 Nr. XIIP-2392 Vilnius Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
siūloma atsisakyti išimties dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros nepriklausomiems šilumos gamintojams, todėl svarstytina, ar pritarus siūlymui nereikėtų pripažinti netekusia galios 10 straipsnio 3 dalį, nes jos nuostatų paskirtis ir yra nustatyti bendrosios taisyklės dėl šilumos kainodaros išimtį. 2. Galiojančio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 32 straipsnio 14 ir 17 dalyse pateikiamos nuorodos į 10 straipsnio 3 dalyje nurodytus nepriklausomus šilumos gamintojus, t.y. nepriklausomus šilumos gamintojus, atitinkančius galiojančio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nurodytus kriterijus, kurių projektu siūloma atsisakyti. Pritarus projektui, reikia atitinkamai pakeisti ir nurodytas 22 bei 32 straipsnių dalis. 3. Atsižvelgiant į tai, kad teikiamu projektu siūloma pakeisti tam tikrų ūkio subjektų veiklos reguliavimą, pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalį projektą reikia papildyti nuostatomis dėl įstatymo įsigaliojimo. 4. Atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą Vyriausybės kompetenciją šilumos ūkio srityje, siūlytina prašyti jos pateikti išvadą dėl teikiamo projekto. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis Daina Petrauskaitė Liucija Schulte-Ebbert
VALDYMO IR SAVIVALDYBIŲ komitetas
1Komiteto posėdyje dalyvavo (vardas, pavardė, institucija): Milda Petrauskienė, Komiteto pirmininko
pavaduotoja; Komiteto nariai: Agnė Bilotaitė, Vanda Kravčionok, Rytas Kupčinskas, Vincės Vaidevutės Margevičienės pavaduotojas; Albinas Mitrulevičius, Algis Strelčiūnas, Povilas Urbšys. Kviestieji asmenys: Vida Ablingienė, Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja; Medeina Augustinavičienė, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos l.e.p. departamento direktorė; Agnė Kazlauskienė, Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja; Dovilė Kapačinskaitė, Energetikos ministerijos skyriaus vedėja; Augustas Muliarčikas, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos vyresnysis specialistas; Daiva Sandaitė, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos vyresnioji specialistė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-10-27) Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
privalomos šilumos gamybos kainodaros nepriklausomiems šilumos gamintojams, todėl svarstytina, ar pritarus siūlymui nereikėtų pripažinti netekusia galios
taisyklės dėl šilumos kainodaros išimtį. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-10-27) 2.
Galiojančio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 32 straipsnio 14 ir 17 dalyse pateikiamos nuorodos į 10 straipsnio 3 dalyje nurodytus nepriklausomus šilumos gamintojus, t.y. nepriklausomus šilumos gamintojus, atitinkančius galiojančio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nurodytus kriterijus, kurių projektu siūloma atsisakyti. Pritarus projektui, reikia atitinkamai pakeisti ir nurodytas 22 bei 32 straipsnių dalis. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-10-27)
siūloma pakeisti tam tikrų ūkio subjektų veiklos reguliavimą, pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalį projektą reikia papildyti nuostatomis dėl įstatymo įsigaliojimo. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-10-27)
išvadą dėl teikiamo projekto. Pritarti
teisingumo ministerijos (2014-10-23) Išnagrinėję 2014 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 10 straipsnio įstatymo projektą Nr. XIIP-2392 (toliau – Projektas), teikiame pastabas. Pirma, atsižvelgiant į tai, kad Projektu keičiamo Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi buvo siekiama sudaryti tam tikras skatinančias ir išimtines sąlygas nepriklausomiems šilumos gamintojams, atleidžiant juos nuo prievolės taikyti privalomą šilumos gamybos kainodarą, svarstytinas klausimas dėl minėtos nuostatos pagrindu atsiradusių ilgalaikių šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių tarp nepriklausomo šilumos gamintojo ir tiekėjo (arba vartotojo). Manytume, kad siekiant nepažeisti konstitucinio teisėtų lūkesčių principo būtų tikslinga atidėti Projektu siūlomų pataisų įsigaliojimo terminą.
Antra, Projekto aiškinamajame rašte nėra pateikta jokių konkrečių duomenų ar įrodymų, kokią įtaką, Projektu siūlomi įstatymo pakeitimai, turės aiškinamajame rašte numatytiems tikslams ir uždaviniams pasiekti. Remdamiesi Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsniu, siūlytume, atlikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, pagrįstą objektyviais duomenimis ir jų analize. Pritarti
ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. UAB „Danpower Baltic“ (2015-02-25) UAB „Danpower Baltic" yra Lietuvoje veikianti įmonė, kurios akcininkai yra Lietuvos įmonė UAB „GECO investicijos" ir Vokietijos įmonė Danpower GmbH. 84.95% Danpovver GmbH akcijų priklauso Hanoverio savivaldybės komunalinių paslaugų tiekimo įmonei Stadtvverke Hannover AG. UAB "Danpower Baltic" valdo grupę dukterinių bendrovių, veikiančių šilumos energijos gamybos iš biokuro srityje (pvz., UAB GA Joniškis, UAB GECO Vilnius, UAB SSPC-Taika, UAB GECO-Taika ir kt.). UAB "Danpower Baltic", kaip tiesiogiai suinteresuotas asmuo, kreipiasi su pastabomis dėl Lietuvos Respublikos Seime įregistruoto Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 (toliau - ŠŪ) 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-2392 (toliau-ŠŪĮ pakeitimo projektas). Manome, kad ŠŪĮ pakeitimo projekto iniciatorių pasiūlyti ŠUĮ 10 str. pakeitimai yra nemotyvuoti bei nepagrįsti. Siūlomi pakeitimai yra nesusiję su iniciatorių nurodytais siūlomų pakeitimų tikslais.
Pritarus siūlomiems pakeitimams, nepriklausomi šilumos gamintojai, kurie neatitinka šiuo metu įstatyme nustatytų privalomos kainodaros taikymo kriterijų, būtų apsunkinti administracine našta, kuri nebūtų niekaip susijusi su šilumos energijos kainos mažėjimu, bet priešingai, prisidėtų prie jos augimo. Papildomą administracinę naštą taip pat patirtų įgaliotos institucijos, kurios reguliuoja privalomos kainodaros taikymą. ŠŪĮ pakeitimo projekto
metu nustato, kad: „3. Nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir kitiems šilumos tiekėjoms, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracinio) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros programos finansavimo šaltiniais; valstybės ar savivaldybės dotacija ar subsidija arba elektros energijos gamybai termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse patvirtintomis viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis ir (ar) remtinos elektros energijos gamybos apimčių priemonėmis ar atsinaujinančių energijos išteklių naudojimui skatinti taikomomis fiksuoto tarifo priemonėmis arba jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio", ŠŪĮ pakeikimo projekte ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalį siūloma išdėstyti taip: „3.
Nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir kitiems šilumos tiekėjoms, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracinio) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros programos finansavimo šaltiniais; valstybės ar savivaldybės dotacija ar subsidija arba elektros energijos gamybai termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse patvirtintomis viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis ir (ar) remtinos elektros energijos gamybos apimčių priemonėmis ar atsinaujinančių energijos išteklių naudojimui skatinti taikomomis fiksuoto tarifo priemonėmis arba jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio", ŠŪĮ pakeikimo projekte ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalį siūloma išdėstyti taip: „3. Nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos-gamybos-kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir kitiems šilumos tiekėjams." Likusią šios teisės normos dalį siūloma išbraukti. ŠŪĮ pakeikimo projekto
dalį. Šiuo metu galiojančioje ŠŪĮ 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad: „4.
Esant pagrįstam nepriklausomo šilumos gamintojo, kuris vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina šilumos kiekį, sudarantį daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio, prašymui, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turi teisę priimti motyvuotą sprendimą jam netaikyti privalomos šilumos gamybos kainodaros, jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina šilumos kiekį, nedarantį reikšmingos įtakos galutinei tos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainai, lyginant su padėtimi, jeigu nepriklausomam šilumos gamintojui būtų taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara." ŠŪĮ pakeitimo projekto Aiškinamojo rašto dalyje „4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama" nurodoma: „Šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negalėtų būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos ir visiems gamintojams būtų taikomos vienodos veiklos reguliavimo sąlygos. O tuo pačiu šilumos ūkis Lietuvoje veiktų efektyviau ir duotų didžiulę naudą gyventojams ir visiems kitiems rinkos dalyviams. Be to, užtikrintų mažiausias kainas šilumos vartotojams". ŠŪĮ pakeitimo projekto Aiškinamojo rašto dalyje „7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai" nurodoma: „Įstatymo projektas reikšmingos įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės". Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei vienas iš nurodytų laukiamų rezultatų nėra motyvuotas objektyviais duomenimis. Aiškinamasis raštas remiasi deklaratyviais teiginiais, kurie neturėtų būti pagrindu priimti įstatymo pakeitimą, nustatantį iš esmės naują reguliavimo tvarką. Kita vertus, deklaruojami siekiami rezultatai egzistuoja jau dabar.
ŠŪĮ yra įtvirtinta, kad šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, ne brangesne kaina negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Tai reglamentuota ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalyje, kurioje sakoma, kad: „1. Šilumos tiekėjai superka iš nepriklausomų šilumos gamintojų šilumą, pagamintą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, deginant atliekas, iš iškastinio kuro, atitinkančią kokybės, tiekimo patikimumo ir aplinkosaugos reikalavimus. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustato šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas bei tvirtina standartines šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas, privalomas šilumos tiekėjams ir nepriklausomiems šilumos gamintojams, įskaitant asmenis, ketinančius plėtoti šilumos energijos gamybą ir prisijungti prie šilumos perdavimo tinklų. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, nustatydama šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas, privalo atsižvelgti j veiksmingos konkurencijos šilumos gamyboje užtikrinimo, atliekinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo šilumai gaminti skatinimo principus bei šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis. Visais atvejais šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negali būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos“. Įgyvendindama šią teisės normą Valstybinė-kainų ir energetikos kontrolės komisija-(toliau – VKEKK)-2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 03-202 (Žin., 2010, Nr.122-6254,2013, Nr.25-1250) patvirtino šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašą (toliau - Aprašas). Šiame Apraše nurodyti privalomi reikalavimai nepriklausomų šilumos gamintojų gaminamos šilumos energijos kainos nustatymui.
Aprašo 9.3 punktas nustato, kad visais atvejais nepriklausomas šilumos gamintojas negali taikyti kainų, didesnių nei šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, nustatytos pagal Supirkimo tvarkos 10 punktą. Tokiu būdu, didžiausia iš nepriklausomo šilumos gamintojo perkamos šilumos kaina yra užtikrinama ne ŠŪĮ
teisės aktais. Pažymėtina, kad privaloma šilumos gamybos kainodara skirta reguliuoti monopolines, įskaitant centralizuoto šilumos tiekimo įmones tikslu užtikrinti šilumos tiekėjų ir vartotojų ekonominį saugumą. Kainodara turi garantuoti, kad šilumos vartotojai būtų patikimai ir kokybiškai aprūpinami šilumine energija optimaliomis konkrečioje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje kainomis. Šilumos kainos turi padengti centralizuoto šilumos tiekimo sistemų eksploatacinius kaštus ir finansuoti būtinąją atnaujinimą (Kainodara ir šilumos kainų nustatymo metodikos Lietuvoje 1970-2012 m.: istorinė-ekspertinė apžvalga. Energetika. 2012. T. 58. Nr. 4. Lietuvos mokslų akademija, 2012. P. 200). Kaip matyti iš šiuo metu nustatytų taisyklių - kriterijus, reikšmingas asmens priskirtinumui privalomai kainodarai, yra nepriklausomo šilumos gamintojo galimybė daryti reikšmingą įtaką galutinei tos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainai (galiojančio ŠŪĮ 10 str. 3 ir 4 d.). Laikoma, kad nepriklausomas šilumos gamintojas, kuris vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina ne daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio, neturi tokios galimybės. Iš nepriklausomų šilumos gamintojų, nedarančių reikšmingos įtakos galutinei šilumos tiekimo kainai, perkamos šilumos kaina iš esmės reguliuojama per šilumos tiekėją (jam taikomą privalomą šilumos gamybos kainodarą) ir jos pagrindu nustatomas palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas.
Mažiausios šilumos kainos tikslas, be to, pasiekiamas VKEKK Aprašo 28 punkto pagrindu kiekvieną mėnesį organizuojant šilumos iš nepriklausomų šilumos gamintojų supirkimo aukcionus, kurių rezultatų pagrindu šilumos energija perkama iš mažiausią kainą pasiūliusio nepriklausomo šilumos gamintojo. VKEKK viešai skelbiama informacija, patvirtina, kad miestuose, kuriuose egzistuoja nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencija, šilumos kainos ženkliai mažėja, pvz. Kaune, kuriame veikia net keli nepriklausomi šilumos gamintojai, šilumos kaina per 2014 metus mažėjo 11,2 proc., Panevėžyje, Vilniuje bei Klaipėdoje 10,4 -10,5 proc.. Savo ruožtu Šiauliuose metinis šilumos kainos mažėjimas sudarė tik 2,3 proc. http://www.regula.lt/Puslapiai/naujienos/komisija-pateikia-sausio-menesio-silumos-kainu-lietuvoje-statistika.aspx Taigi, vienintelis efektyvus būdas pasiekti šilumos kainos mažėjimą yra užtikrinti nepriklausomų šilumos gamintojų plėtrą ir jų konkurenciją šilumos gamybos srityje. Savo ruožtu, papildomos administracinės naštos, kuri atsirastų, jeigu kiekvienas nepriklausomas šilumos gamintojas turėtų vadovautis privaloma šilumos gamybos kainodara ir ją derinti su valstybės institucijomis, atsiradimas, nesukuriantis jokios pridėtinės vertės bei neužtikrinantis jokių teigiamų rezultatų pasiekimo, ne skatintų, bet mažintų investicijas į šilumos gamybos sektorių.
Mūsų nuomone, pritarus ŠŪJ pakeitimo projektui būtų pakenkta šiuo metu vykstančiai nepriklausomų šilumos gamintojų plėtrai, kas prieštarautų ne tik ŠŪĮ pakeitimo projekto autorių deklaruojamiems siekiams, bet ir pačiame įstatyme imperatyviai nurodytiems šilumos ūkio tikslams: (1) mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; (2) šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; (3) ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus ir kt. Remdamiesi išdėstytu, prašome atsižvelgti j mūsų pateiktas pastabas bei atmesti Lietuvos
įstatymo projektą Nr. XIIP-2392. Atsižvelgti
UAB „Pramonės energija“, įvertinusi LR Seimo narių grupės Birutės Vėsaitės, Orintos Leiputės ir Artūro Skardžiaus pateiktą LR šilumos ūkio j statymo (toliau - Įstatymas)
siūloma visiems nepriklausomiems šilumos-gamintojams nustatyti privalomą šilumos gamybos kainodarą, bei Projekto aiškinamąjį raštą, prašo — atkreipti dėmesį, kad siūlomi Įstatymo pakeitimai yra visiškai nesuderinami su kitose Įstatymo nuostatose įtvirtintais veiklos šilumos ūkyje principais bei prieštarauja Įstatyme numatytiems teisinio reguliavimo tikslams. Įstatymo 1 str. 2 d. numato, kad vieni iš prioritetinių Įstatymo tikslų yra „mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams“ bei „šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją“.
Priėmus Seimo narių grupės siūlomą Įstatymo
tikslų. Nors Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad šiuo pakeitimu siekiama sumažinti šilumos kainas vartotojams, visuotinis šilumos gamintojų reguliavimas galutinių šilumos kainų mažėjimą sąlygotų nebent tik trumpalaikiu periodu, tačiau ilgalaikiu periodu toks šilumos kainų reguliavimas sąlygotų atvirkštinį efektą. Atkreiptinas dėmesys, kad vartotojai didžiausią naudą pajaučia tose rinkose, kuriose veikia reali tiesioginė konkurencija. Šiuo metu esamas teisinis reglamentavimas užtikrina, kad kiekvieną mėnesį šilumos tiekėjų organizuojamuose šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų konkursuose būtų supirkta šiluma mažiausia pasiūlyta kaina, kuri tuo pačiu sąlygoja ir galutinės šilumos kainos vartotojams mažėjimą. Įtvirtinus privalomą šilumos gamybos kainodarą visiems nepriklausomiems šilumos gamintojams, gamintojai būtų priversti šilumos tiekėjo organizuojamuose šilumos supirkimo konkursuose teikti ne laisvai nustatytas šilumos kainas, o apskaičiuotas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau — VKEKK) nustatytas bazinės šilumos kainos dedamąsias, o tai neleistų efektyviai veikti šilumos gamintojų konkurencijai. Šilumos gamintojai, šilumos supirkimo konkurse pateikę pasiūlymą mažesne, nei VKEKK nustatyta bazinė, šilumos kaina, neturi galimybės ateityje kompensuoti negautų pajamų, todėl konkurse teiktų tokią šilumos kainą, kokia būtų apskaičiuota pagal VKEKK patvirtintą bazinę kainą.
Tokia situacija užkersiu kelią reguliuojamiems šilumos gamintojams dalyvauti šilumos supirkimo konkursuose su mažesne nei bazinė šilumos kaina, todėl įtvirtinus visuotinį reguliavimą reali konkurencija tarp šilumos gamintojų nevyktų. Šilumą gamintų tik tie gamintojai, kurie turėtų nustatytą mažesnę šilumos bazinę kainą, nors tai nebūtinai būtų pati mažiausia įmanoma kaina, kokią galėtų lemti konkurencinė aplinka nereguliuojant šilumos gamintojų. Pažymėtina, kad pastaruoju metu esama konkurencija tarp nepriklausomų šilumos gamintojų jau lėmė gana ženklų šilumos kainų mažėjimą didžiuosiuose Lietuvos miestuose (pvz., Kaune dėl pastaraisiais metais pradėjusių veikti nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencijos šilumos kaina pagal VKEKK viešai skelbiamus duomenis per metus sumažėjo net 20 proc.). Ši situacija rodo, kad teisinis šilumos gamybos veiklos reglamentavimas šiuo metu yra pakankamai efektyvus ir pagrindinis Įstatymo tikslas - užtikrinti vartotojams šilumos tiekimą mažiausiomis sąnaudomis - yra įgyvendinamas sėkmingai. Projekto aiškinamajame rašte taip pat nepagrįstai nurodoma, kad Projektas neturės reikšmingos įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Atkreipiame dėmesį, kad investicijos į šilumos gamybos veiklą planuojamos gana ilgalaikiam periodui - modernūs šilumos gamybos pajėgumai atsiperka tik po kelerių metų, todėl verslo subjektų apsisprendimui investuoti į šilumos gamybos veiklą, šalia sunkiai prognozuojamų ekonominių faktorių, dar tenka prisiimti riziką, kad per investicijų atsipirkimo laikotarpį nesikeis teisinė bazė ir įgyvendinamas projektas dėl tokių pokyčių iš pelningo netaps nuostolingu.
Pažymėtina, kad per pastaruosius metus jau buvo atlikti gana reikšmingi Įstatymo 10 str. pakeitimai, po kurių daliai nepriklausomų šilumos gamintojų, kurie savo projektų įgyvendinimui gavo paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, buvo pradėta taikyti privaloma šilumos gamybos kainodara. Projektu nustatant dar griežtesnius veiklos šilumos gamyboje reikalavimus, teisinio reguliavimo pasikeitimai neabejotinai sąlygos neigiamas pasekmes ~ tiems verslo subjektams, kurie projektus pradėjo įgyvendinti kaip nereguliuojami –šilumos gamintojai - neabejotinai būtų pažeisti verslo subjektų teisėti lūkesčiai. Manome, kad vienas iš sėkmingo verslo plėtros Lietuvoje garantų turėtų būti aiškus ir stabilus santykių reglamentavimas. Nuolat keičiant teisinę bazę, sudaromos papildomos kliūtys sėkmingai verslo plėtrai. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, manome, kad Projektu siūlomi Įstatymo pakeitimai neužtikrins veiksmingesnio Įstatyme numatytų tikslų pasiekimo, o teisinio reglamentavimo nepastovumas neabejotinai sąlygos neigiamas pasekmes tiek esamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams, tiek apskritai šilumos gamintojų konkurencijai rinkoje. Atsižvelgti
įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.
komisija (2015-06-15) Įvertinusi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau - Komisija) 2013-2014 m. veiklos ataskaitos pristatymo Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komitete metu kilusius klausimus, Komisija teikia pastabas ir pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-2392 (toliau - Projektas). Projekto nuostatomis siekiama numatyti, jog nepriklausomiems šilumos gamintojams be išimčių būtų taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara kaip ir kitiems šilumos tiekėjams. Pažymime, kad Komisija
Vyriausybės, tiek Energetikos ministerijos dėmesį į konkurencijos šilumos gamybos srityje problematiką. Komisija teikia pastabas ir nuomonę dėl Projektu siūlomų pakeitimų. 1. Projektu būtų sureguliuoti nedideli, įtakos galutinei šilumos kainai neturintys gamintojai. Pažymėtina, jog Komisijos vertinimu, šiuo metu galiojančioje Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau - Šilumos ūkio įstatymas) 10 straipsnio redakcijoje nustatyti kriterijai, pagal kuriuos nepriklausomiems šilumos gamintojams yra taikoma privaloma kainodara, apima didžiausią įtaką galutinėms vartotojams taikomoms šilumos kainoms darančius nepriklausomus šilumos gamintojus. Atkreipiame dėmesį, kad nepriklausomi šilumos gamintojai per 2014 m. šilumos tiekėjams pardavė trečdalį (31,5 proc.) šilumos tiekėjų iš viso vartotojams parduodamos šilumos. Patvirtinus Projektą, be šiuo metu reguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų, privaloma kainodara būtų taikoma gamintojams, kurie vienoje sistemoje gamina mažiau nei 1/3 metinio sistemos šilumos poreikio, t. y. tiems gamintojams, kurie nedaro reikšmingos įtakos galutinei vartotojams taikomai šilumos kainai. (Nepriklausomų šilumos gamintojų pripažinimo nereguliuojamaisiais tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr.
03-201, 7 punkte reikšminga įtaka apibrėžiama kaip poveikis centralizuoto šilumos tiekimo sistemos galutinei kainai 5 ir daugiau proc). Taip pat pažymėtina, kad taikant kainų reguliavimą visiems nepriklausomiems šilumos gamintojams, būtų privalomas ir kitas reguliavimas - investicijų derinimas, įskaitant ir nedidelius gamintojus, kurie reikšmingos įtakos kainų formavimui nedaro ir šiuo meto šios prievolės neturi. Pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį energetikos įmonės, besiverčiančios veikla, kurios kainos yra reguliuojamos, numatomas investicijas turi derinti su Komisija, o jei investicijos nėra suderintos su Komisija, jos negali būti pripažintos pagrįstomis valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti. Siūlomas pakeitimas nepagrįstai padidintų reguliavimo naštą. 2. Siūlomos pataisos varžytų NSG galimybes konkuruoti rinkoje.
Pagal Šilumos ūkio įstatymo 10 ir 32 straipsnius, nepriklausomi šilumos gamintojai šilumos tiekėjams parduoda šilumą už kainą, ne didesnę nei 1) šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos ir (arba) 2) ne didesnę nei apskaičiuota pagal Šilumos kainų nustatymo metodiką, kuomet nepriklausomiems šilumos gamintojams Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka yra taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. (Jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracinio) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros programos finansavimo šaltiniais, valstybės ar savivaldybės dotacija ar subsidija arba elektros energijos gamybai termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse patvirtintomis viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis ir (ar) remtinos elektros energijos gamybos apimčių priemonėmis ar atsinaujinančių energijos išteklių naudojimui skatinti taikomomis fiksuoto tarifo priemonėmis arba jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio). Šis principas reiškia, kad šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos yra maksimali kaina, už kurią šilumos tiekėjas gali supirkti šilumą iš reguliuojamų ir nereguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų.
Atitinkamai yra galimos situacijos, kuomet pagal privalomą šilumos kainodarą gamintojui nustatyta šilumos kaina yra aukštesnė nei šilumos tiekėjo palyginamosios sąnaudos, todėl tokiais atvejais nepriklausomas gamintojas neturi galimybės (teisės) parduoti pagamintos Šilumos už nustatytą kainą (t.y. gamintojo sureguliuota kaina, kurią jis privalo taikyti, yra didesnė, nei šilumos tiekėjo palyginamosios sąnaudos, o tiekėjas negali supirkti didesne, nei jo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, kaina; gamintojas neturi jokio lankstumo). Tai iliustruoja ir Alytaus mieste veikiančio nepriklausomo šilumos gamintojo UAB gamybinės-komercinės firmos Fonas bei Joniškio mieste veikiančio nepriklausomo šilumos gamintojo UAB „GA Joniškis“ pavyzdžiai. Nepriklausomi šilumos gamintojai neturi teisės taikyti nustatytos (valstybės sureguliuotos) kainos, kai jos yra aukštesnės nei šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos kainos, o pats kainodaros taikymas lieka tik formalumu, administracine našta bei neturi realios įtakos šilumos vartotojams taikomai šilumos kainai. Kaip matyti iš pavyzdžių, spaudimą nepriklausomų šilumos gamintojų kainoms daro šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos kainos. Todėl siekiant išlaikyti ir didinti šilumos gamybos kainų mažėjimo tendenciją reikėtų tobulinti palyginamųjų šilumos gamybos kainų nustatymo mechanizmą. 3. Pagrindinis šilumos supirkimo iš NŠG prioritetas turi išlikti mažiausia kaina (Supirkimo tvarkos 19 punktas).
Jei įsigaliotų siūlomo projekto pataisos, Komisija turėtų nustatyti visiems šilumos sektoriuje veikiantiems šilumos gamintojams šilumos kainas, pagrįstas būtinosiomis sąnaudomis ir užtikrinančias investicijų grąžą, o tose savivaldybėse, kur veikia daugiau nei vienas NŠG, iš karto apspręstų šilumos gamintojų eilę, iš kurių bus superkama šiluma; tai apribotų gamintojų galimybes tarpusavyje konkuruoti. 4. Šilumos gamintojų kainodaros reguliavimas yra nesuderinamas su Šilumos ūkio įstatyme numatytu konkurencijos šilumos gamybos rinkoje skatinimo principu. Kaip ir Komisijos
energetikos įstatymo (toliau - Energetikos įstatymas) 4 straipsnio 3 dalyje valstybės ir savivaldybių institucijoms, atliekančioms energetikos veiklos valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės funkcijas, yra nustatyta pareiga pagal kompetenciją garantuoti, kad jų priimami sprendimai nesukuria prielaidų nepagrįstai bloginti konkurencijos sąlygas energetikos sektoriuje. Taip pat pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau - Šilumos ūkio įstatymas) 3 straipsnio 2 dalį šilumos gamyba yra grindžiama šilumos gamintojų konkurencija. Įvertinus tai, kad Šilumos ūkio įstatyme nustatyta, jog tiek šilumos tiekėjams, tiek nepriklausomiems šilumos gamintojams nustatomos konkrečios šilumos kainos dedamosios, kurios gali kisti tik dėl kuro kainų pasikeitimo, nepriklausomų šilumos gamintojų kainodaros reguliavimo režimas nėra suderinamas su Energetikos įstatyme ir Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintais šilumos gamintojų konkurencijos skatinimo (šilumos gamybos veiklos liberalizavimo) tikslais ir nesudarytų sąlygų mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta aukščiau ir įvertinus Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio pakeitimus dėl visiems nepriklausomiems šilumos gamintojams privalomo kainodaros taikymo, darytina išvada, kad Projektu nebus pilna apimtimi įgyvendintas Projekto tikslas sumažinti šilumos vartotojams tiekiamos šilumos kainas, o besąlygiškai pritaikius privalomą šilumos gamybos kainodarą visiems nepriklausomiems šilumos gamintojams, taip pat nebus pasiekti Energetikos įstatymu ir Šilumos ūkio įstatymu įtvirtinti konkurencijos šilumos gamybos rinkoje skatinimo tikslai. Pritarti
įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (2015-08-11) Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. SV-S-1059 „Dėl įstatymų ir Seimo nutarimo projektų išvadų“ 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2392 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių: 1.
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyti Įstatymo projekto tikslai – sumažinti šilumos kainas vartotojams, mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą vartotojams, užtikrinti subalansuotą šilumos gamybą, šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus, taip pat sudaryti sąlygas įvertinti realų šilumos poreikį ir optimaliausiai šilumos gamintojų plėtrai. Tačiau nėra skaičiavimų, rodančių, kokią įtaką Įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas turėtų esamiems šilumos gamintojų ir šilumos tiekėjų šilumos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams ir kokia tokios įtakos ekonominė nauda galutiniam šilumos vartotojui. Siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą principą – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, kai vienoje šilumos gamybos ir tiekimo sistemoje veikia keletas nepriklausomų šilumos gamintojų, šiluma privalomai perkama iš to šilumos gamintojo, kurio šilumos gamybos sąnaudos mažiausios, vadovaujantis Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo, patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-202 „Dėl Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo patvirtinimo“, 19 punktu. Pagal šiuo metu galiojančią Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalį privaloma šilumos gamybos kainodara netaikoma nedideliems ir (ar) nedarantiems reikšmingos įtakos nepriklausomiems šilumos gamintojams.
Kadangi brangesnės šilumos, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo
šilumos gamintojai, siekdami parduoti pagamintą šilumos energiją pigiau negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, privalo kiek įmanoma sumažinti šilumos gamybos sąnaudas. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad priėmus įstatymą nepagrįstai padidėtų reguliavimo našta nedideliems ir
(ar) nedarantiems reikšmingos įtakos nepriklausomiems šilumos gamintojams, nes privaloma šilumos gamybos kainodara didintų sąnaudas, o nepriklausomi šilumos gamintojai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – Energetikos įstatymas) 15 straipsnio 3 dalimi, numatomas investicijas turėtų derinti su Komisija. Energetikos įmonių investicijos, nesuderintos su Komisija, negalėtų būti pripažintos pagrįstomis valstybės reguliuojamoms kainoms persvarstyti. 2. Energetikos įstatymo 4 straipsnio
savivaldybių institucijos, atliekančios energetikos veiklos valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės funkcijas, pagal kompetenciją privalo užtikrinti, kad jų priimami sprendimai nesukurtų sąlygų nepagrįstai bloginti konkurencijos sąlygas energetikos sektoriuje. Ši nuostata detalizuota Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, kad šilumos gamyba grindžiama šilumos gamintojų konkurencija.
Pagal Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis ir 32 straipsnio 14 dalį nepriklausomi šilumos gamintojai šilumos tiekėjams parduoda šilumą už kainą, ne didesnę nei šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos ir (arba) ne didesnę nei apskaičiuota pagal Šilumos kainų nustatymo metodiką, kai nepriklausomiems šilumos gamintojams Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. Tačiau visais atvejais šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negali būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Priėmus įstatymą, Komisija, vadovaudamasi Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 7 punktu, turėtų nustatyti visiems šilumos sektoriuje veikiantiems šilumos gamintojams šilumos kainas, pagrįstas būtinosiomis sąnaudomis ir užtikrinančias investicijų grąžą. Taigi nedideli ir (ar) nedarantys reikšmingos įtakos galutinei šilumos kainai nepriklausomi šilumos gamintojai netektų galimybės lanksčiai konkuruoti su šilumos tiekėju, be to, privalėtų vienodomis sąlygomis konkuruoti su paramą, dotacijas, subsidijas gaunančiais ar kitaip skatinamais nepriklausomais šilumos gamintojais.
Tenka pažymėti ir tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 7, 8, 10, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 8¹ straipsniu įstatymą (toliau – Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas), kuriame nepriklausomiems šilumos gamintojams ir nustatyta Įstatymo projekte siūloma panaikinti kainodaros taikymo išimtis, aiškinamajame rašte nurodžius, kad siūlomas pakeitimas užtikrins, kad Europos Sąjungos struktūrinę paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai vienodomis sąlygomis konkuruos su reguliuojamais šilumos gamintojais, o vartotojams tiekiama šilumos energija bus parduodama už kainą, grindžiamą šilumos gamintojo būtinosiomis sąnaudomis. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nenurodyta, kokia konkreti siūlomo galiojančio teisinio reguliavimo, nustatyto Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatyme, pakeitimo nauda, todėl neaišku, kodėl esamą teisinį reglamentavimą būtina keisti ir panaikinti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatyme nustatytas skatinamąsias sąlygas nedideliems ir (ar) nedarantiems reikšmingos įtakos nepriklausomiems šilumos gamintojams ir kaip šie pakeitimai padės pasiekti aiškinamajame rašte nurodytus Įstatymo projekto tikslus. Pritarti
sprendimas ir pasiūlymai:
įstatymo projektą Nr. XIIP-2392 atmesti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos teisės departamento, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybinės kainų ir energetikos komisijos pastabas ir kitų suinteresuotų asmenų argumentus. 7. Balsavimo rezultatai: 6 – už, prieš - nebuvo, susilaikė
Komiteto paskirtas pranešėjas: Algis Strelčiūnas. Komiteto pirmininko pavaduotoja Milda Petrauskienė
komitetas
2015 m. rugsėjo 30 d. Nr.108-P-27
1Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininko pavaduotojas Artūras Skardžius, Komiteto nariai:
Kęstutis Daukšys, Sergej Dmitrijev, Šarūnas Gustainis, Zbignev Jedinskij, Dainius Kreivys, Arvydas Mockus, Jurgis Razma, Rokas Žilinskas. Komiteto biuro vedėja Regina Zabarauskienė, patarėjai: Raimonda Danė, Rasa Ona Duburaitė, Laura Jasiukėnienė, Rima Petkūnienė, Darius Šaltmeris, padėjėja Giedrė Mickienė. Kviestieji asmenys: Energetikos ministerijos Šilumos ūkio ir energijos efektyvumo skyriaus vedėja Dovilė Kapačinskaitė, Valstybinės kainų ir energetikos komisijos narys Žilvinas Klimka, Valstybinės kainų ir energetikos komisijos vyriausioji patarėja Medeina Augustinavičienė, Valstybinės kainų ir energetikos komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus vyr.specialistas Matas Taparauskas, Seimo Pirmininkės padėjėjas Benas Cechanavičius, UAB „Pramonės energija“ vadovas Gediminas Uloza, UAB „Pramonės energija“ teisininkė Žydruolė Ažukienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
1 Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
atsisakyti išimties dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros nepriklausomiems šilumos gamintojams, todėl svarstytina, ar pritarus siūlymui nereikėtų pripažinti netekusia galios 10 straipsnio 3 dalį, nes jos nuostatų paskirtis ir yra nustatyti bendrosios taisyklės dėl šilumos kainodaros išimtį.
Nepritarti Pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-08-11 išvadoje išdėstytiems argumentams. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
nuorodos į 10 straipsnio 3 dalyje nurodytus nepriklausomus šilumos gamintojus, t.y. nepriklausomus šilumos gamintojus, atitinkančius galiojančio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nurodytus kriterijus, kurių projektu siūloma atsisakyti. Pritarus projektui, reikia atitinkamai pakeisti ir nurodytas 22 bei 32 straipsnių dalis. Nepritarti Pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-08-11 išvadoje išdėstytiems argumentams. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
3Atsižvelgiant į tai,
kad teikiamu projektu siūloma pakeisti tam tikrų ūkio subjektų veiklos reguliavimą, pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalį projektą reikia papildyti nuostatomis dėl įstatymo įsigaliojimo. Nepritarti Pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-08-11 išvadoje išdėstytiems argumentams. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
įstatyme įtvirtintą Vyriausybės kompetenciją šilumos ūkio srityje, siūlytina prašyti jos pateikti išvadą dėl teikiamo projekto. Pritarti
teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2014-10-23 Išnagrinėję 2014 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 10 straipsnio įstatymo projektą Nr. XIIP-2392 (toliau – Projektas), teikiame pastabas.
Pirma, atsižvelgiant į tai, kad Projektu keičiamo Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi buvo siekiama sudaryti tam tikras skatinančias ir išimtines sąlygas nepriklausomiems šilumos gamintojams, atleidžiant juos nuo prievolės taikyti privalomą šilumos gamybos kainodarą, svarstytinas klausimas dėl minėtos nuostatos pagrindu atsiradusių ilgalaikių šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių tarp nepriklausomo šilumos gamintojo ir tiekėjo (arba vartotojo). Manytume, kad siekiant nepažeisti konstitucinio teisėtų lūkesčių principo būtų tikslinga atidėti Projektu siūlomų pataisų įsigaliojimo terminą. Antra, Projekto aiškinamajame rašte nėra pateikta jokių konkrečių duomenų ar įrodymų, kokią įtaką, Projektu siūlomi įstatymo pakeitimai, turės aiškinamajame rašte numatytiems tikslams ir uždaviniams pasiekti. Remdamiesi Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsniu, siūlytume, atlikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, pagrįstą objektyviais duomenimis ir jų analize. Nepritarti Pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-08-11 išvadoje išdėstytiems argumentams. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. UAB „Danpower Baltic“, 2015-02-26 UAB „Danpower Baltic" yra Lietuvoje veikianti įmonė, kurios akcininkai yra Lietuvos įmonė UAB „GECO investicijos" ir Vokietijos įmonė Danpower GmbH. 84.95% Danpovver GmbH akcijų priklauso Hanoverio savivaldybės komunalinių paslaugų tiekimo įmonei Stadtvverke Hannover AG. UAB "Danpower Baltic" valdo grupę dukterinių bendrovių, veikiančių šilumos energijos gamybos iš biokuro srityje (pvz., UAB GA Joniškis, UAB GECO Vilnius, UAB SSPC-Taika, UAB GECO-Taika ir kt.).
UAB "Danpower Baltic", kaip tiesiogiai suinteresuotas asmuo, kreipiasi su pastabomis dėl Lietuvos Respublikos Seime įregistruoto Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 (toliau - ŠŪ) 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-2392 (toliau-ŠŪĮ pakeitimo projektas). Manome, kad ŠŪĮ pakeitimo projekto iniciatorių pasiūlyti ŠUĮ 10 str. pakeitimai yra nemotyvuoti bei nepagrįsti. Siūlomi pakeitimai yra nesusiję su iniciatorių nurodytais siūlomų pakeitimų tikslais. Pritarus siūlomiems pakeitimams, nepriklausomi šilumos gamintojai, kurie neatitinka šiuo metu įstatyme nustatytų privalomos kainodaros taikymo kriterijų, būtų apsunkinti administracine našta, kuri nebūtų niekaip susijusi su šilumos energijos kainos mažėjimu, bet priešingai, prisidėtų prie jos augimo. Papildomą administracinę naštą taip pat patirtų įgaliotos institucijos, kurios reguliuoja privalomos kainodaros taikymą. ŠŪĮ pakeitimo projekto 1 straipsnio 1 dalyje siūloma pakeisti ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalį, kuri šiuo metu nustato, kad: „3.
Nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir kitiems šilumos tiekėjoms, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracinio) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros programos finansavimo šaltiniais; valstybės ar savivaldybės dotacija ar subsidija arba elektros energijos gamybai termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse patvirtintomis viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis ir (ar) remtinos elektros energijos gamybos apimčių priemonėmis ar atsinaujinančių energijos išteklių naudojimui skatinti taikomomis fiksuoto tarifo priemonėmis arba jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio", ŠŪĮ pakeikimo projekte ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalį siūloma išdėstyti taip: „3. Nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos-gamybos-kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir kitiems šilumos tiekėjams." Likusią šios teisės normos dalį siūloma išbraukti. ŠŪĮ pakeikimo projekto 1 straipsnio 2 dalyje siūloma pripažinti netekusia galios ŠŪĮ 10 straipsnio 4 dalį. Šiuo metu galiojančioje ŠŪĮ 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad: „4.
Esant pagrįstam nepriklausomo šilumos gamintojo, kuris vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina šilumos kiekį, sudarantį daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio, prašymui, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turi teisę priimti motyvuotą sprendimą jam netaikyti privalomos šilumos gamybos kainodaros, jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina šilumos kiekį, nedarantį reikšmingos įtakos galutinei tos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainai, lyginant su padėtimi, jeigu nepriklausomam šilumos gamintojui būtų taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara." ŠŪĮ pakeitimo projekto Aiškinamojo rašto dalyje „4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama" nurodoma: „Šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negalėtų būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos ir visiems gamintojams būtų taikomos vienodos veiklos reguliavimo sąlygos. O tuo pačiu šilumos ūkis Lietuvoje veiktų efektyviau ir duotų didžiulę naudą gyventojams ir visiems kitiems rinkos dalyviams. Be to, užtikrintų mažiausias kainas šilumos vartotojams". ŠŪĮ pakeitimo projekto Aiškinamojo rašto dalyje „7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai" nurodoma: „Įstatymo projektas reikšmingos įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės". Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei vienas iš nurodytų laukiamų rezultatų nėra motyvuotas objektyviais duomenimis. Aiškinamasis raštas remiasi deklaratyviais teiginiais, kurie neturėtų būti pagrindu priimti įstatymo pakeitimą, nustatantį iš esmės naują reguliavimo tvarką. Kita vertus, deklaruojami siekiami rezultatai egzistuoja jau dabar.
ŠŪĮ yra įtvirtinta, kad šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, ne brangesne kaina negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Tai reglamentuota ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalyje, kurioje sakoma, kad:
„1. Šilumos tiekėjai superka iš nepriklausomų šilumos gamintojų šilumą,
pagamintą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, deginant atliekas, iš iškastinio kuro, atitinkančią kokybės, tiekimo patikimumo ir aplinkosaugos reikalavimus. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustato šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas bei tvirtina standartines šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas, privalomas šilumos tiekėjams ir nepriklausomiems šilumos gamintojams, įskaitant asmenis, ketinančius plėtoti šilumos energijos gamybą ir prisijungti prie šilumos perdavimo tinklų. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, nustatydama šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas, privalo atsižvelgti j veiksmingos konkurencijos šilumos gamyboje užtikrinimo, atliekinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo šilumai gaminti skatinimo principus bei šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis. Visais atvejais šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negali būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos“. Įgyvendindama šią teisės normą Valstybinė-kainų ir energetikos kontrolės komisija-(toliau – VKEKK)-2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 03-202 (Žin., 2010, Nr.122-6254,2013, Nr.25-1250) patvirtino šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašą (toliau - Aprašas). Šiame Apraše nurodyti privalomi reikalavimai nepriklausomų šilumos gamintojų gaminamos šilumos energijos kainos nustatymui.
Aprašo 9.3 punktas nustato, kad visais atvejais nepriklausomas šilumos gamintojas negali taikyti kainų, didesnių nei šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, nustatytos pagal Supirkimo tvarkos
kaina yra užtikrinama ne ŠŪĮ 10 straipsnio 3 - 4 dalimis, bet ŠŪĮ 10 straipsnio 1 dalimi ir ją įgyvendinančiais teisės aktais. Pažymėtina, kad privaloma šilumos gamybos kainodara skirta reguliuoti monopolines, įskaitant centralizuoto šilumos tiekimo įmones tikslu užtikrinti šilumos tiekėjų ir vartotojų ekonominį saugumą. Kainodara turi garantuoti, kad šilumos vartotojai būtų patikimai ir kokybiškai aprūpinami šilumine energija optimaliomis konkrečioje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje kainomis. Šilumos kainos turi padengti centralizuoto šilumos tiekimo sistemų eksploatacinius kaštus ir finansuoti būtinąją atnaujinimą (Kainodara ir šilumos kainų nustatymo metodikos Lietuvoje 1970-2012 m.: istorinė-ekspertinė apžvalga. Energetika. 2012. T. 58. Nr. 4. Lietuvos mokslų akademija, 2012. P. 200). Kaip matyti iš šiuo metu nustatytų taisyklių - kriterijus, reikšmingas asmens priskirtinumui privalomai kainodarai, yra nepriklausomo šilumos gamintojo galimybė daryti reikšmingą įtaką galutinei tos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainai (galiojančio ŠŪĮ 10 str. 3 ir 4 d.). Laikoma, kad nepriklausomas šilumos gamintojas, kuris vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina ne daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio, neturi tokios galimybės. Iš nepriklausomų šilumos gamintojų, nedarančių reikšmingos įtakos galutinei šilumos tiekimo kainai, perkamos šilumos kaina iš esmės reguliuojama per šilumos tiekėją (jam taikomą privalomą šilumos gamybos kainodarą) ir jos pagrindu nustatomas palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas.
Mažiausios šilumos kainos tikslas, be to, pasiekiamas VKEKK Aprašo 28 punkto pagrindu kiekvieną mėnesį organizuojant šilumos iš nepriklausomų šilumos gamintojų supirkimo aukcionus, kurių rezultatų pagrindu šilumos energija perkama iš mažiausią kainą pasiūliusio nepriklausomo šilumos gamintojo. VKEKK viešai skelbiama informacija, patvirtina, kad miestuose, kuriuose egzistuoja nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencija, šilumos kainos ženkliai mažėja, pvz. Kaune, kuriame veikia net keli nepriklausomi šilumos gamintojai, šilumos kaina per 2014 metus mažėjo 11,2 proc., Panevėžyje, Vilniuje bei Klaipėdoje 10,4 -10,5 proc.. Savo ruožtu Šiauliuose metinis šilumos kainos mažėjimas sudarė tik 2,3 proc. http://www.regula.lt/Puslapiai/naujienos/komisija-pateikia-sausio-menesio-silumos-kainu-lietuvoje-statistika.aspx Taigi, vienintelis efektyvus būdas pasiekti šilumos kainos mažėjimą yra užtikrinti nepriklausomų šilumos gamintojų plėtrą ir jų konkurenciją šilumos gamybos srityje. Savo ruožtu, papildomos administracinės naštos, kuri atsirastų, jeigu kiekvienas nepriklausomas šilumos gamintojas turėtų vadovautis privaloma šilumos gamybos kainodara ir ją derinti su valstybės institucijomis, atsiradimas, nesukuriantis jokios pridėtinės vertės bei neužtikrinantis jokių teigiamų rezultatų pasiekimo, ne skatintų, bet mažintų investicijas į šilumos gamybos sektorių.
Mūsų nuomone, pritarus ŠŪJ pakeitimo projektui būtų pakenkta šiuo metu vykstančiai nepriklausomų šilumos gamintojų plėtrai, kas prieštarautų ne tik ŠŪĮ pakeitimo projekto autorių deklaruojamiems siekiams, bet ir pačiame įstatyme imperatyviai nurodytiems šilumos ūkio tikslams: (1) mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; (2) šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; (3) ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus ir kt. Remdamiesi išdėstytu, prašome atsižvelgti j mūsų pateiktas pastabas bei atmesti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-2392. Pritarti
2UAB „Pramonės energija“,
2014-10-28 UAB „Pramonės energija“, įvertinusi LR Seimo narių grupės Birutės Vėsaitės, Orintos Leiputės ir Artūro Skardžiaus pateiktą LR šilumos ūkio įstatymo (toliau - Įstatymas) 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (toliau - Projektas), kuriuo siūloma visiems nepriklausomiems šilumos-gamintojams nustatyti privalomą šilumos gamybos kainodarą, bei Projekto aiškinamąjį raštą, prašo — atkreipti dėmesį, kad siūlomi Įstatymo pakeitimai yra visiškai nesuderinami su kitose Įstatymo nuostatose įtvirtintais veiklos šilumos ūkyje principais bei prieštarauja Įstatyme numatytiems teisinio reguliavimo tikslams. Įstatymo 1 str. 2 d. numato, kad vieni iš prioritetinių Įstatymo tikslų yra „mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams“ bei „šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją“.
Priėmus Seimo narių grupės siūlomą Įstatymo 10 str. pakeitimą, teisinis reglamentavimas neleistų efektyviai siekti šių tikslų. Nors Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad šiuo pakeitimu siekiama sumažinti šilumos kainas vartotojams, visuotinis šilumos gamintojų reguliavimas galutinių šilumos kainų mažėjimą sąlygotų nebent tik trumpalaikiu periodu, tačiau ilgalaikiu periodu toks šilumos kainų reguliavimas sąlygotų atvirkštinį efektą. Atkreiptinas dėmesys, kad vartotojai didžiausią naudą pajaučia tose rinkose, kuriose veikia reali tiesioginė konkurencija. Šiuo metu esamas teisinis reglamentavimas užtikrina, kad kiekvieną mėnesį šilumos tiekėjų organizuojamuose šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų konkursuose būtų supirkta šiluma mažiausia pasiūlyta kaina, kuri tuo pačiu sąlygoja ir galutinės šilumos kainos vartotojams mažėjimą. Įtvirtinus privalomą šilumos gamybos kainodarą visiems nepriklausomiems šilumos gamintojams, gamintojai būtų priversti šilumos tiekėjo organizuojamuose šilumos supirkimo konkursuose teikti ne laisvai nustatytas šilumos kainas, o apskaičiuotas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau — VKEKK) nustatytas bazinės šilumos kainos dedamąsias, o tai neleistų efektyviai veikti šilumos gamintojų konkurencijai. Šilumos gamintojai, šilumos supirkimo konkurse pateikę pasiūlymą mažesne, nei VKEKK nustatyta bazinė, šilumos kaina, neturi galimybės ateityje kompensuoti negautų pajamų, todėl konkurse teiktų tokią šilumos kainą, kokia būtų apskaičiuota pagal VKEKK patvirtintą bazinę kainą.
Tokia situacija užkersiu kelią reguliuojamiems šilumos gamintojams dalyvauti šilumos supirkimo konkursuose su mažesne nei bazinė šilumos kaina, todėl įtvirtinus visuotinį reguliavimą reali konkurencija tarp šilumos gamintojų nevyktų. Šilumą gamintų tik tie gamintojai, kurie turėtų nustatytą mažesnę šilumos bazinę kainą, nors tai nebūtinai būtų pati mažiausia įmanoma kaina, kokią galėtų lemti konkurencinė aplinka nereguliuojant šilumos gamintojų. Pažymėtina, kad pastaruoju metu esama konkurencija tarp nepriklausomų šilumos gamintojų jau lėmė gana ženklų šilumos kainų mažėjimą didžiuosiuose Lietuvos miestuose (pvz., Kaune dėl pastaraisiais metais pradėjusių veikti nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencijos šilumos kaina pagal VKEKK viešai skelbiamus duomenis per metus sumažėjo net 20 proc.). Ši situacija rodo, kad teisinis šilumos gamybos veiklos reglamentavimas šiuo metu yra pakankamai efektyvus ir pagrindinis Įstatymo tikslas - užtikrinti vartotojams šilumos tiekimą mažiausiomis sąnaudomis - yra įgyvendinamas sėkmingai. Projekto aiškinamajame rašte taip pat nepagrįstai nurodoma, kad Projektas neturės reikšmingos įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Atkreipiame dėmesį, kad investicijos į šilumos gamybos veiklą planuojamos gana ilgalaikiam periodui - modernūs šilumos gamybos pajėgumai atsiperka tik po kelerių metų, todėl verslo subjektų apsisprendimui investuoti į šilumos gamybos veiklą, šalia sunkiai prognozuojamų ekonominių faktorių, dar tenka prisiimti riziką, kad per investicijų atsipirkimo laikotarpį nesikeis teisinė bazė ir įgyvendinamas projektas dėl tokių pokyčių iš pelningo netaps nuostolingu.
Pažymėtina, kad per pastaruosius metus jau buvo atlikti gana reikšmingi Įstatymo 10 str. pakeitimai, po kurių daliai nepriklausomų šilumos gamintojų, kurie savo projektų įgyvendinimui gavo paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, buvo pradėta taikyti privaloma šilumos gamybos kainodara. Projektu nustatant dar griežtesnius veiklos šilumos gamyboje reikalavimus, teisinio reguliavimo pasikeitimai neabejotinai sąlygos neigiamas pasekmes ~ tiems verslo subjektams, kurie projektus pradėjo įgyvendinti kaip nereguliuojami –šilumos gamintojai - neabejotinai būtų pažeisti verslo subjektų teisėti lūkesčiai. Manome, kad vienas iš sėkmingo verslo plėtros Lietuvoje garantų turėtų būti aiškus ir stabilus santykių reglamentavimas. Nuolat keičiant teisinę bazę, sudaromos papildomos kliūtys sėkmingai verslo plėtrai. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, manome, kad Projektu siūlomi Įstatymo pakeitimai neužtikrins veiksmingesnio Įstatyme numatytų tikslų pasiekimo, o teisinio reglamentavimo nepastovumas neabejotinai sąlygos neigiamas pasekmes tiek esamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams, tiek apskritai šilumos gamintojų konkurencijai rinkoje. Pritarti
pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.
komisija, 2015-06-15 Įvertinusi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau - Komisija) 2013-2014 m. veiklos ataskaitos pristatymo Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komitete metu kilusius klausimus, Komisija teikia pastabas ir pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-2392 (toliau - Projektas). Projekto nuostatomis siekiama numatyti, jog nepriklausomiems šilumos gamintojams be išimčių būtų taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara kaip ir kitiems šilumos tiekėjams. Pažymime, kad Komisija 2014 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. R2-(Š)-2952 (pridedama) yra atkreipusi tiek Vyriausybės, tiek Energetikos ministerijos dėmesį į konkurencijos šilumos gamybos srityje problematiką. Komisija teikia pastabas ir nuomonę dėl Projektu siūlomų pakeitimų. 1. Projektu būtų sureguliuoti nedideli, įtakos galutinei šilumos kainai neturintys gamintojai. Pažymėtina, jog Komisijos vertinimu, šiuo metu galiojančioje Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau - Šilumos ūkio įstatymas) 10 straipsnio redakcijoje nustatyti kriterijai, pagal kuriuos nepriklausomiems šilumos gamintojams yra taikoma privaloma kainodara, apima didžiausią įtaką galutinėms vartotojams taikomoms šilumos kainoms darančius nepriklausomus šilumos gamintojus. Atkreipiame dėmesį, kad nepriklausomi šilumos gamintojai per 2014 m. šilumos tiekėjams pardavė trečdalį (31,5 proc.) šilumos tiekėjų iš viso vartotojams parduodamos šilumos. Patvirtinus Projektą, be šiuo metu reguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų, privaloma kainodara būtų taikoma gamintojams, kurie vienoje sistemoje gamina mažiau nei 1/3 metinio sistemos šilumos poreikio, t. y. tiems gamintojams, kurie nedaro reikšmingos įtakos galutinei vartotojams taikomai šilumos kainai. (Nepriklausomų šilumos gamintojų pripažinimo nereguliuojamaisiais tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr.
03-201, 7 punkte reikšminga įtaka apibrėžiama kaip poveikis centralizuoto šilumos tiekimo sistemos galutinei kainai 5 ir daugiau proc). Taip pat pažymėtina, kad taikant kainų reguliavimą visiems nepriklausomiems šilumos gamintojams, būtų privalomas ir kitas reguliavimas - investicijų derinimas, įskaitant ir nedidelius gamintojus, kurie reikšmingos įtakos kainų formavimui nedaro ir šiuo meto šios prievolės neturi. Pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį energetikos įmonės, besiverčiančios veikla, kurios kainos yra reguliuojamos, numatomas investicijas turi derinti su Komisija, o jei investicijos nėra suderintos su Komisija, jos negali būti pripažintos pagrįstomis valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti. Siūlomas pakeitimas nepagrįstai padidintų reguliavimo naštą. 2. Siūlomos pataisos varžytų NSG galimybes konkuruoti rinkoje.
Pagal Šilumos ūkio įstatymo 10 ir 32 straipsnius, nepriklausomi šilumos gamintojai šilumos tiekėjams parduoda šilumą už kainą, ne didesnę nei 1) šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos ir (arba) 2) ne didesnę nei apskaičiuota pagal Šilumos kainų nustatymo metodiką, kuomet nepriklausomiems šilumos gamintojams Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka yra taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. (Jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracinio) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros programos finansavimo šaltiniais, valstybės ar savivaldybės dotacija ar subsidija arba elektros energijos gamybai termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse patvirtintomis viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis ir (ar) remtinos elektros energijos gamybos apimčių priemonėmis ar atsinaujinančių energijos išteklių naudojimui skatinti taikomomis fiksuoto tarifo priemonėmis arba jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio). Šis principas reiškia, kad šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos yra maksimali kaina, už kurią šilumos tiekėjas gali supirkti šilumą iš reguliuojamų ir nereguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų.
Atitinkamai yra galimos situacijos, kuomet pagal privalomą šilumos kainodarą gamintojui nustatyta šilumos kaina yra aukštesnė nei šilumos tiekėjo palyginamosios sąnaudos, todėl tokiais atvejais nepriklausomas gamintojas neturi galimybės (teisės) parduoti pagamintos Šilumos už nustatytą kainą (t.y. gamintojo sureguliuota kaina, kurią jis privalo taikyti, yra didesnė, nei šilumos tiekėjo palyginamosios sąnaudos, o tiekėjas negali supirkti didesne, nei jo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, kaina; gamintojas neturi jokio lankstumo). Tai iliustruoja ir Alytaus mieste veikiančio nepriklausomo šilumos gamintojo UAB gamybinės-komercinės firmos Fonas bei Joniškio mieste veikiančio nepriklausomo šilumos gamintojo UAB „GA Joniškis“ pavyzdžiai. Nepriklausomi šilumos gamintojai neturi teisės taikyti nustatytos (valstybės sureguliuotos) kainos, kai jos yra aukštesnės nei šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos kainos, o pats kainodaros taikymas lieka tik formalumu, administracine našta bei neturi realios įtakos šilumos vartotojams taikomai šilumos kainai. Kaip matyti iš pavyzdžių, spaudimą nepriklausomų šilumos gamintojų kainoms daro šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos kainos. Todėl siekiant išlaikyti ir didinti šilumos gamybos kainų mažėjimo tendenciją reikėtų tobulinti palyginamųjų šilumos gamybos kainų nustatymo mechanizmą. 3. Pagrindinis šilumos supirkimo iš NŠG prioritetas turi išlikti mažiausia kaina (Supirkimo tvarkos 19 punktas).
Jei įsigaliotų siūlomo projekto pataisos, Komisija turėtų nustatyti visiems šilumos sektoriuje veikiantiems šilumos gamintojams šilumos kainas, pagrįstas būtinosiomis sąnaudomis ir užtikrinančias investicijų grąžą, o tose savivaldybėse, kur veikia daugiau nei vienas NŠG, iš karto apspręstų šilumos gamintojų eilę, iš kurių bus superkama šiluma; tai apribotų gamintojų galimybes tarpusavyje konkuruoti. 4. Šilumos gamintojų kainodaros reguliavimas yra nesuderinamas su Šilumos ūkio įstatyme numatytu konkurencijos šilumos gamybos rinkoje skatinimo principu. Kaip ir Komisijos 2014 m. lapkričio 26 d. rašte Nr. R2-(Š)-2952, norime pažymėti, kad Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau - Energetikos įstatymas) 4 straipsnio 3 dalyje valstybės ir savivaldybių institucijoms, atliekančioms energetikos veiklos valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės funkcijas, yra nustatyta pareiga pagal kompetenciją garantuoti, kad jų priimami sprendimai nesukuria prielaidų nepagrįstai bloginti konkurencijos sąlygas energetikos sektoriuje. Taip pat pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau - Šilumos ūkio įstatymas) 3 straipsnio 2 dalį šilumos gamyba yra grindžiama šilumos gamintojų konkurencija. Įvertinus tai, kad Šilumos ūkio įstatyme nustatyta, jog tiek šilumos tiekėjams, tiek nepriklausomiems šilumos gamintojams nustatomos konkrečios šilumos kainos dedamosios, kurios gali kisti tik dėl kuro kainų pasikeitimo, nepriklausomų šilumos gamintojų kainodaros reguliavimo režimas nėra suderinamas su Energetikos įstatyme ir Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintais šilumos gamintojų konkurencijos skatinimo (šilumos gamybos veiklos liberalizavimo) tikslais ir nesudarytų sąlygų mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta aukščiau ir įvertinus Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio pakeitimus dėl visiems nepriklausomiems šilumos gamintojams privalomo kainodaros taikymo, darytina išvada, kad Projektu nebus pilna apimtimi įgyvendintas Projekto tikslas sumažinti šilumos vartotojams tiekiamos šilumos kainas, o besąlygiškai pritaikius privalomą šilumos gamybos kainodarą visiems nepriklausomiems šilumos gamintojams, taip pat nebus pasiekti Energetikos įstatymu ir Šilumos ūkio įstatymu įtvirtinti konkurencijos šilumos gamybos rinkoje skatinimo tikslai. Pritarti
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2015-08-11 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. SV-S-1059
„Dėl įstatymų ir Seimo nutarimo projektų išvadų“ 3 punktą, Lietuvos
Respublikos Vyriausybė nutaria: Nepritarti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2392 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių: 1.
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyti Įstatymo projekto tikslai – sumažinti šilumos kainas vartotojams, mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą vartotojams, užtikrinti subalansuotą šilumos gamybą, šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus, taip pat sudaryti sąlygas įvertinti realų šilumos poreikį ir optimaliausiai šilumos gamintojų plėtrai. Tačiau nėra skaičiavimų, rodančių, kokią įtaką Įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas turėtų esamiems šilumos gamintojų ir šilumos tiekėjų šilumos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams ir kokia tokios įtakos ekonominė nauda galutiniam šilumos vartotojui. Siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą principą – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, kai vienoje šilumos gamybos ir tiekimo sistemoje veikia keletas nepriklausomų šilumos gamintojų, šiluma privalomai perkama iš to šilumos gamintojo, kurio šilumos gamybos sąnaudos mažiausios, vadovaujantis Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo, patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-202 „Dėl Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo patvirtinimo“, 19 punktu. Pagal šiuo metu galiojančią Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalį privaloma šilumos gamybos kainodara netaikoma nedideliems ir (ar) nedarantiems reikšmingos įtakos nepriklausomiems šilumos gamintojams.
Kadangi brangesnės šilumos, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo
šilumos gamintojai, siekdami parduoti pagamintą šilumos energiją pigiau negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, privalo kiek įmanoma sumažinti šilumos gamybos sąnaudas. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad priėmus įstatymą nepagrįstai padidėtų reguliavimo našta nedideliems ir (ar) nedarantiems reikšmingos įtakos nepriklausomiems šilumos gamintojams, nes privaloma šilumos gamybos kainodara didintų sąnaudas, o nepriklausomi šilumos gamintojai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – Energetikos įstatymas) 15 straipsnio 3 dalimi, numatomas investicijas turėtų derinti su Komisija. Energetikos įmonių investicijos, nesuderintos su
kainoms persvarstyti. Pritarti
2Lietuvos Respublikos Vyriausybė,
punkte nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, atliekančios energetikos veiklos valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės funkcijas, pagal kompetenciją privalo užtikrinti, kad jų priimami sprendimai nesukurtų sąlygų nepagrįstai bloginti konkurencijos sąlygas energetikos sektoriuje. Ši nuostata detalizuota Šilumos ūkio įstatymo
gamintojų konkurencija.
Pagal Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis ir 32 straipsnio 14 dalį nepriklausomi šilumos gamintojai šilumos tiekėjams parduoda šilumą už kainą, ne didesnę nei šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos ir (arba) ne didesnę nei apskaičiuota pagal Šilumos kainų nustatymo metodiką, kai nepriklausomiems šilumos gamintojams Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. Tačiau visais atvejais šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negali būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Priėmus įstatymą, Komisija, vadovaudamasi Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 7 punktu, turėtų nustatyti visiems šilumos sektoriuje veikiantiems šilumos gamintojams šilumos kainas, pagrįstas būtinosiomis sąnaudomis ir užtikrinančias investicijų grąžą. Taigi nedideli ir (ar) nedarantys reikšmingos įtakos galutinei šilumos kainai nepriklausomi šilumos gamintojai netektų galimybės lanksčiai konkuruoti su šilumos tiekėju, be to, privalėtų vienodomis sąlygomis konkuruoti su paramą, dotacijas, subsidijas gaunančiais ar kitaip skatinamais nepriklausomais šilumos gamintojais.
Tenka pažymėti ir tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 7, 8, 10, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 8¹ straipsniu įstatymą (toliau – Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas), kuriame nepriklausomiems šilumos gamintojams ir nustatyta Įstatymo projekte siūloma panaikinti kainodaros taikymo išimtis, aiškinamajame rašte nurodžius, kad siūlomas pakeitimas užtikrins, kad Europos Sąjungos struktūrinę paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai vienodomis sąlygomis konkuruos su reguliuojamais šilumos gamintojais, o vartotojams tiekiama šilumos energija bus parduodama už kainą, grindžiamą šilumos gamintojo būtinosiomis sąnaudomis. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nenurodyta, kokia konkreti siūlomo galiojančio teisinio reguliavimo, nustatyto Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatyme, pakeitimo nauda, todėl neaišku, kodėl esamą teisinį reglamentavimą būtina keisti ir panaikinti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatyme nustatytas skatinamąsias sąlygas nedideliems ir (ar) nedarantiems reikšmingos įtakos nepriklausomiems šilumos gamintojams ir kaip šie pakeitimai padės pasiekti aiškinamajame rašte nurodytus Įstatymo projekto tikslus. Pritarti
komitetų, komisijų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas, 2015-09-17 Siūlyti pagrindiniam komitetui įstatymo projektą Nr.
XIIP-2392 atmesti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos teisės departamento, Lietuvos Respublikos Vyriausybės,
asmenų argumentus. Pritarti
7Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas Seimo statuto 150 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose, pateikiami šio sprendimo argumentai): įstatymo projektą atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Valstybinės kainų ir energetikos komisijos ir kitas pastabas, kurioms komitetas pritarė. 7.2. Pasiūlymai:- nėra. 8. Balsavimo rezultatai: už -5; prieš – 1 ; susilaikė - 2
pranešėjai: Arvydas Mockus. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nėra. Komiteto pirmininko pavaduotojas Artūras Skardžius