Projekto lyginamasis variantas
2014 m. d. Nr. Vilnius
papildymas 37¹ straipsniu Papildyti Įstatymą 37¹ straipsniu: „37¹ straipsnis. Lietuvos nacionaliniai audiovizualiniai kūriniai Lietuvos nacionaliniais audiovizualiniais kūriniais (toliau – Nacionaliniai kūriniai) laikomi kūriniai, kai:
1) jų kūrėjai yra Lietuvos Respublikos piliečiai arba asmenys, turintys išsaugotą teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, ir
2) jų kūrėjai kontroliuoja šių kūrinių kūrimą (gamybą), o jų įnašas į kūrinių kūrimo (gamybos) išlaidas yra didžiausias, ir
3) sukurtų kūrinių turinys neatsiejamas nuo Lietuvos nacionalinio konteksto, kultūrinių ypatumų ir kalbinių bei muzikinių kūrinių lietuvių kalba, t. y. juo siekiama išsaugoti, puoselėti ir (ar) skleisti nacionalinės kultūros tapatumą, savitumą ir suverenumą, etninę kultūrą ir vietos tradicijas, kultūros paveldą, lietuvių kalbą, jos apsaugą ir tęstinumą, meno bei Lietuvos kūrėjų kūrybos sklaidą ir plėtrą ir pan.“
straipsnio pakeitimas
straipsnio 8 dalį ir išdėstyti taip: „8. Televizijos programų transliuotojai daugiau kaip pusę ne mažiau kaip 70 procentų televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei, kai tai įmanoma, turi skirti Europos ir Nacionaliniams kūriniams. Televizijos programų transliuotojai Nacionaliniams kūriniams turi skirti ne mažiau kaip pusę televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei. Europos ir Nacionaliniai kūriniai turi būti transliuojami nuo 6 iki 23 valandos.“
straipsnio 9 dalį ir išdėstyti taip: „9.
Televizijos programų transliuotojai ne mažiau kaip 10 procentų televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei, kai tai įmanoma, turi skirti Europos ir Nacionaliniams kūriniams, sukurtiems nepriklausomų kūrėjų ne anksčiau kaip per pastaruosius 5 metus. Televizijos programų transliuotojai ne mažiau kaip pusę šio laiko turi skirti Nacionaliniams kūriniams, sukurtiems nepriklausomų kūrėjų ne anksčiau kaip per pastaruosius 5 metus.“
nauja 10 dalimi: „10. Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantys radijo programų transliuotojai, išskyrus programas skirtas tautinėms ar etninėms mažumoms, ne mažiau kaip 40 procentų programos laiko, skiriamo muzikinei radijo programai, turi skirti lietuvių autorių sukurtiems ir lietuvių kalba atliekamiems kūriniams, kurie turi būti transliuojami nuo 5 iki 24 valandos.“
4Buvusias 38 straipsnio 10,
11, 12 ir 13 dalis laikyti atitinkamai 11, 12, 13 ir 14 dalimis. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. RESPUBLIKOS PREZIDENTAS Teikia: Seimo narys Linas Balsys
1) Projekto rengimą paskatinusios priežastys, pirminiai jo siūlytojai ir asmenys, dalyvavę rengiant ar tobulinant projektą. Projekto rengimą paskatino siekis, kad televizijos ir radijo transliuojamose programose būtų skiriamas pakankamas dėmesys nacionaliniams audiovizualiniams ir muzikos kūriniams. Pirminis projekto siūlytojas (-a) – Seimo narys (Linas Balsys). 2) Parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Parengtu projektu siekiama užtikrinti, kad televizijos žiūrovams būtų transliuojama kuo daugiau nacionalinių audiovizualinių kūrinių, o radijo klausytojams kuo daugiau muzikos kūrinių, kuriais saugoma, puoselėjama ir propaguojamas nacionalinės kultūros tapatumas, savitumas ir suverenumas, etninė kultūra ir vietos tradicijos, kultūros paveldas, lietuvių kalba, jos apsauga ir tęstinumas, meno bei kūrybos sklaida ir plėtra ir pan., taip pat paskatinti Lietuvos kūrėjus daugiau dėmesio skirti nacionalinių audiovizualinių ir muzikos kūrinių kūrybai. Taip pat projektu siekiama skatinti Lietuvos audiovizualinės ir muzikos industrijos plėtrą, siekiant iš jos gaunamų lėšų įsisavinimo šalies viduje, taip gerinant lietuvių kūrėjų kūrybos sąlygas esant jos padidėjusiam poreikiui, o kartu užtikrinant papildomas pajamas į Lietuvos Respublikos biudžetą iš gausesnės muzikos industrijos apyvartos (apimant autorinius atlyginimus, atlyginimus iš turtinių teisių civilinės apyvartos, lietuvių kūrybai skitų renginių honorarus, bei lietuviškos kūrybos eksportą). Projektu siekiama įgyvendinti bendrą Europos Sąjungos politiką audiovizualinių kūrinių atžvilgiu bei siekti bendrijos šalių pavyzdžiu įstatytmuose įtvirtinusių nacionalinės muzikos kvotas visuomeninių transliuotojų programose. 3) Kaip šiuo metu yra teisiškai reglamentuojami įstatymo projekte aptarti klausimai.
Šiuo metu galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 8 d. nustatyta, kad televizijos programų transliuotojai daugiau kaip pusę televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei, kai tai įmanoma, turi skirti Europos kūriniams. To paties straipsnio 9 d. nustatyta, kad televizijos programų transliuotojai ne mažiau kaip 10 procentų televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei, kai tai įmanoma, turi skirti Europos kūriniams, sukurtiems nepriklausomų kūrėjų ne anksčiau kaip per pastaruosius 5 metus. 4) Kokios numatomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos, naujai reglamentuotų klausimų teigiamos savybės ir kokių teigiamų rezultatų laukiama. Teikiamu įstatymo projektu siekiama įstatymu įtvirtinti nacionalinio audiovizualinio kūrinio definiciją ir nustatyti, kad televizijos programų transliuotojai ne mažiau kaip 70 procentų televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei, skirtų Europos ir Nacionaliniams kūriniams. Taip pat nustatoma, kad televizijos programų transliuotojai Nacionaliniams kūriniams skirtų ne mažiau kaip pusę televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei. Be to, projektu taip pat siūloma nustatyti, kad Europos ir Nacionaliniai kūriniai būtų transliuojami nuo 6 iki 23 valandos, radijo transliuotojų programose transliuojami lietuvių autorių muzikos kūriniai lietuvių kalba būtų transliuojami nuo 5 iki 24 valandos. 5) Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta.
Nėra objektyvių duomenų, kurie leistų prognozuoti neigiamas įstatymo pasekmes. Priešingai – toks teisinis reguliavimas paskatintų Lietuvos kūrėjus daugiau dėmesio skirti audiovizualiniams ir muzikos kūriniams, kuriais puoselėjama ir propaguojama nacionalinė kultūra. 6) Kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Įstatymo įgyvendinimas neturės įtakos kriminogeninei situacijai, korupcijai. 7) Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Įstatymo įgyvendinimas turės teigiamos įtakos audiovizualinius kūrinius kuriančių asmenų verslo sąlygoms ir jo plėtrai. 8) Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie šios srities teisės aktai tebegalioja (pateikiamas šių aktų sąrašas) ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą projektą. Įstatymo inkorporavimui į teisinę sistemą nereikės keisti ar panaikinti galiojančių teisės aktų. 9) Ar įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus. Įstatymų projektai neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms bei Europos Sąjungos dokumentams. 10) Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys. Įstatymui įgyvendinti nereikės priimti lydimųjų aktų. 11) Kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai). Įstatymo įgyvendinimas nepareikalaus valstybės biudžeto lėšų. 12) Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Įstatymo projekto rengimo metu negauta specialistų vertinimų ir išvadų. 13) Įstatymo projekto autorius ar autorių grupė, įstatymo projekto iniciatoriai: institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai.
Įstatymo projekto iniciatorius ir autorius – Seimo narys (Linas Balsys)
14) Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc. „Lietuvos nacionaliniai audiovizualiniai kūriniai“, „Nacionaliniai kūriniai“. Teikia: Seimo narys Linas Balsys
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMO NR. I-1418 38 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 37¹
2014-02-25 Nr. XIIP-1496 Vilnius Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
37¹ straipsniu ir jame nustatyti, kas laikoma Lietuvos nacionaliniais audiovizualiniais kūriniais (toliau – Nacionaliniai kūriniai). Teikiamas siūlymas svarstytinas keliais aspektais. Pirma, pagal teikiamą projektą, vienas iš Nacionalinio kūrinio požymių – kūrėjas turi turėti Lietuvos Respublikos pilietybę arba būti išsaugojęs teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Pastebėtina, kad pilietybė – tai asmens teisinis ryšys su valstybe. Lietuvos Respublikos pilietis gali gyventi tiek Lietuvoje, tiek ir kitoje valstybėje, ir atvirkščiai, kitos valstybės pilietis gali nuolat gyventi Lietuvoje ir būti glaudžiai susijęs su Lietuvos kultūriniu gyvenimu. Todėl svarstytina, ar pagrįsta Nacionalinio kūrinio požymiu laikyti kūrėjo pilietybę. Atkreiptinas dėmesys, kad 1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyvoje 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/65/EB (toliau – Direktyva 89/552/EEB), kuri įgyvendinta keičiamu įstatymu, Europos kūrinio vienu iš požymių yra kūrinio autorių gyvenamoji vieta vienoje ar keliose Europos Sąjungos valstybėse arba valstybėse, Europos Tarybos konvencijos dėl televizijos be sienų šalimis.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiame Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nėra teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo instituto, nuo 2013 m. sausio 1 d. pagal anksčiau galiojusias įstatymo nuostatas išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantys dokumentai prilyginami teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančiam dokumentui. Antra, teikiamu projektu siūloma nustatyti 3 reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti Nacionaliniai kūriniai: kūrėjai turi turėti Lietuvos Respublikos pilietybę (ar išsaugoję teisę į pilietybę), kontroliuoti kūrinio kūrimą, o kūrėjų įnašas į kūrinio kūrimo išlaidas yra didžiausias, ir kūrinių turinys turi būti neatsiejamas nuo Lietuvos nacionalinio konteksto, kultūrinių ypatumų ir kalbinių bei muzikinių kūrinių lietuvių kalba. Pažymėtina, jog pagal projektu teikiamą formuluotę Nacionaliniai kūriniai turėtų atitikti visus išvardintus reikalavimus, o ne kurį nors vieną iš jų. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projektu siūlomas reikalavimas Nacionaliniams kūriniams atitikti visus nurodytus kriterijus nėra pernelyg griežtas ir ar taip nėra sudaromos sąlygos iškreipti konkurenciją Lietuvos rinkoje tarp Lietuvoje gyvenančių ir kuriančių autorių.
Šiame kontekste pažymėtina, jog keičiamo įstatymo 37 straipsnyje nustatant, kas laikoma Europos audiovizualiniais kūriniais (toliau – Europos kūriniai), pasirinkta atitinkamus kriterijus nustatyti kaip alternatyvius, t. y. turi būti tenkinamas nors vienas iš kriterijų, kad kūrinys būtų laikomas Europos kūriniu. Trečia, iš teikiamos 37¹ straipsnio 1 punkto formuluotės sektų, kad
„kūrėjas“ – tik fizinis asmuo, tačiau tiek iš kitų projekto nuostatų, tiek iš
aiškinamojo rašto nėra aišku, kodėl šiuo atveju apsiribojama tik fiziniu asmeniu. Be to, neaiškus ir šio straipsnio 2 punkto formuluotės „kūrimas (gamyba)“ vartojimas – ar tai reiškia, kad sutapatinamos šios sąvokos, ar ir tai, kad „kūrėjas“ taip pat reiškia ir „gamintojas“ (juridinis asmuo). 2. Projekto 2 straipsniu siūloma pakeisti Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalį ir joje nustatyti, kad televizijos programų transliuotojai Europos ir Nacionaliniams kūriniams turi skirti ne mažiau kaip 70 procentų, o Nacionaliniams kūriniams - ne mažiau kaip pusę televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei. Teikiamas siūlymas svarstytinas šiais aspektais.
Pirma, svarstytina, ar siūlomos projekto nuostatos nepaneigia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo ir Direktyvos 89/552/EEB tikslų: sukurti bendrą rinką, įskaitant laisvą atlygintinai teikiamų paslaugų judėjimą, nedarant jokių kliūčių dėl jų kultūrinio ar kitokio turinio ir nedarant jokių apribojimų valstybių narių gyventojams; glaudžiau suvienyti Europos tautas, puoselėti glaudesnius ryšius tarp valstybių; numatyti priemones, leidžiančias ir užtikrinančias perėjimą iš nacionalinių rinkų į bendrą programų kūrimo bei paskirstymo rinką ir sukuriančias sąžiningos konkurencijos sąlygas, leidžiančias televizijos programų transliavimo paslaugoms atlikti visuomenės interesus atitinkantį vaidmenį. Direktyvos 89/552/EEB 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „1. Valstybės narės, jei įmanoma ir taikydamos atitinkamas priemones, užtikrina, kad transliuotojai Europos kūriniams paliktų didesnę savo programų transliavimui skirto laiko dalį, išskyrus laiką žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei. Atsižvelgiant į transliuotojų tikslus savo žiūrovams teikti informacinio, švietimo, kultūrinio ir pramoginio pobūdžio programas, ši laiko dalis turi būti didinama palaipsniui ir vadovaujantis tinkamais kriterijais.” Jeigu Nacionaliniams kūriniams būtų skirta ne mažiau kaip pusę televizijos programos laiko, tai atitinkamai mažiau laiko gali būti skiriama Europos kūriniams, kurie neatitinka projekte išvardintų Nacionalinių kūrinių kriterijų. Taigi siūlomas teisinis reguliavimas skatintų grįžti į nacionalinę rinką ir galimai neužtikrintų sąžiningos konkurencijos tarp Europos Sąjungos valstybėse gyvenančių kūrėjų.
Antra, svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas - Nacionaliniams kūriniams skirti ne mažiau kaip pusę televizijos programos laiko atitinka projekto aiškinamajame rašte įvardintą siekiamą tikslą „įgyvendinti bendrą Europos Sąjungos politiką audiovizualinių kūrinių atžvilgiu“, o atsižvelgiant į siūlomus itin griežtus kūrinių priskyrimo Nacionaliniams kūriniams kriterijus - ar teikiamos pataisos yra proporcingos šiam ir kitiems projektu siekiamiems tikslams ir objektyviai įgyvendinamos. Trečia, atkreiptinas dėmesys, jog siūlomos keisti dalies 1 sakinyje televizijos programų transliuotojams nustatoma pareiga skirti ne mažiau kaip 70 procentų televizijos programos laiko Europos ir Nacionaliniams kūriniams siejama su sąlyga „kai tai įmanoma“. Manytina, jog ši sąlyga taip pat turėtų būti nustatyta ir Nacionalinių kūrinių atžvilgiu. Be to, ši pastaba atitinkamai taikytina projekto 2 straipsnio 2 dalyje dėstomam keičiamo įstatymo 38 straipsnio 9 dalies 2 sakiniui. 3. Projekto 2 straipsnio
programos laiko, skiriamo muzikinei radijo programai, turi skirti lietuvių autorių sukurtiems ir lietuvių kalba atliekamiems kūriniams. Svarstytina, ar siūlomas reikalavimas – ir autorystei, ir atlikimui nelaikytinas pernelyg griežtu. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog lietuvių autorius gali sukurti instrumentinį kūrinį - be teksto, tad šiuo atveju būtų neaišku, ar toks kūrinys atitiktų projekte keliamus reikalavimus. Taip pat pastebėtina, jog svarstytinas ir formuluotės „lietuvių autorių“ turinys – ar tai siejama su asmens pilietybe, tautybe ar pan. 4. Teisės aktą pasirašančio subjekto pareigos rašytinos mažosiomis neparyškintomis raidėmis. 5.
projektu siūloma nustatyti griežtus reikalavimus televizijos programų transliuotojams, o kartu su projektu pateiktame aiškinamajame rašte nėra pateikta informacijos apie tai, kokią įtaką įstatymo nuostatų įgyvendinimas turėtų televizijos programų transliuotojams (jame nurodoma tik tai, kad „toks teisinis reguliavimas paskatintų Lietuvos kūrėjus daugiau dėmesio skirti audiovizualiniams ir muzikos kūriniams, kuriais puoselėjama ir propaguojama nacionalinė kultūra“), manytina, jog dėl projektu siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Kultūros ministerijos arba Vyriausybės nuomonė. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis Daina Petrauskaitė Akvilė Dulevičiūtė-Akimovienė
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2014-03- Nr. Į 2014-02-13 Nr. XIIP‑1496 Lietuvos Respublikos Seimui dėl lietuvos respublikos visuomenės informavimo įstatymo nr. i‑1418
projekto nr. XIIP‑1496 atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I‑1418 38 straipsnio pakeitimo ir įstatymo papildymo 37¹ straipsniu įstatymo projektą Nr. XIIP‑1496 (toliau – Įstatymo projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
straipsniu siūloma papildyti Visuomenės informavimo įstatymą nauju 37¹ straipsniu ir jame nustatyti, kas laikoma Lietuvos nacionaliniais audiovizualiniais kūriniais (toliau – Nacionaliniai kūriniai). Vadovaujantis Įstatymo projekto 1 straipsniu, vienas iš pagrindinių Nacionalinio kūrinio požymių
į Lietuvos Respublikos pilietybę. Atkreipiame dėmesį, kad 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva, kuri pakeitė Direktyvą 89/552/EEB) 1 straipsnio n punkte, kuris įgyvendintas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 37 straipsniu, Europos kūriniai apibrėžiami kaip kūriniai, kurių kilmės šalys yra Europos Sąjungos valstybės narės arba valstybės, esančios Europos Tarybos konvencijos dėl televizijos be sienų šalimis.
Be to, Direktyvos 2010/13/ES 1 straipsnio
kūriniai, kuriuos sukuria autoriai ir kūrėjai, gyvenantys vienoje ar keliose Europos Sąjungos valstybėse arba valstybėse, esančiose Europos Tarybos konvencijos dėl televizijos be sienų šalimis. Atsižvelgiant į nurodytas Direktyvos 2010/13/ES nuostatas ir į tai, kad ne tik asmens pilietybė gali lemti asmens ryšį su Lietuvos kultūriniu gyvenimu – kitos valstybės pilietis nuolat gyvenantis Lietuvoje taip pat gali būti glaudžiai susijęs su Lietuvos kultūriniu gyvenimu, svarstytina, ar pagrįstai siūloma vienu iš pagrindinių Nacionalinio kūrinio požymiu laikyti būtent kūrėjo pilietybę. Be to, pažymėtina, kad Įstatymo projekto 37¹ straipsnio 1 punkto formuluotėje nurodomas kriterijus (kūrėjo pilietybė) nulemia, kad Įstatymo projekte kūrėju laikomas tik fizinis asmuo. Atkreipiame dėmesį, kad iš Įstatymo projekto aiškinamojo rašto ir kitų nuostatų nėra aišku, kodėl šiuo atveju siekiama taip apriboti asmenų, laikytinų kūrėjais, ratą. Atsižvelgdami į Direktyvos 2010/13/ES nuostatas (preambulės 40 konstatuojamoji dalis, 1 straipsnio 3 dalis), kurios Europos kūrinių atžvilgiu kūrėjais leidžia laikyti tiek fizinius, tiek ir juridinius asmenis, manome, kad Įstatymo projekte numatyti apribojimai nėra pagrįsti. 2.
straipsniu siūloma pakeisti Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalį ir joje nustatyti, kad televizijos programų transliuotojai Europos ir Nacionaliniams kūriniams turi skirti ne mažiau kaip 70 procentų, o Nacionaliniams kūriniams - ne mažiau kaip pusę televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei. Vertinant nurodytą Įstatymo projekto nuostatą pažymėtina, kad vienas iš pagrindinių Direktyvos 2010/13/ES tikslų - sukurti Europos Sąjungos audiovizualinių žiniasklaidos paslaugų erdvę be vidaus sienų tuo pačiu užtikrinant aukšto lygio bendro intereso tikslų apsaugą, visų pirma nepilnamečių bei žmogaus orumo apsaugą ir asmenų su negalia teisių skatinimą. Kaip pažymima Direktyvos 2010/13/ES preambulės 2 konstatuojamoje dalyje, šiuo Europos Sąjungos teisės aktu siekiama numatyti tam tikras priemones, kurios leistų pereiti iš nacionalinių rinkų į bendrą Europos Sąjungos programų kūrimo bei paskirstymo rinką ir užtikrintų sąžiningos konkurencijos sąlygas, leidžiančias audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms atlikti visuomenės interesus atitinkantį vaidmenį. Pažymėtina, kad Direktyvos 2010/13/ES 16 straipsniu, kuris yra tinkamai įgyvendintas Įstatymo 38 straipsnio 8 dalimi ir numato, kad „valstybės narės <...> užtikrina, kad transliuotojai Europos kūriniams paliktų didesnę savo programų transliavimui skirto laiko dalį, išskyrus laiką žinioms, sporto renginiams, žaidimams, reklamai, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvėms“, taip pat siekiama prisidėti prie nacionalinių audiovizualinių žiniasklaidos paslaugų rinkų atvėrimo, todėl šioje nuostatoje tikslingai vartojama sąvoka Europos kūriniai.
Be to, Direktyvos 2010/13/ES preambulės 70 konstatuojamoje dalyje eksplicitiškai nurodoma, kad valstybės narės, įgyvendindamos Direktyvos 2010/13/ES 16 straipsnį, turėtų skatinti transliuotojus įtraukti tinkamą dalį (angl. adequate share) Europos kūrinių, kurie yra ne vietinės kilmės (angl. non-domestic origin). Taip pat atkreipiame dėmesį, kad vadovaujantis nusistovėjusia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 34 straipsnis įpareigoja valstybes nares užtikrinti nediskriminavimo ir kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintų ir parduodamų prekių abipusio pripažinimo principų laikymąsi, taip pat laisvą Sąjungos prekių pateikimą į nacionalines rinkas (žr., be kitų, 1979 m. vasario 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rewe-Zentral, vadinamojo „Cassis de Dijon“, 120/78, Rink. p. 649, 6, 14 ir 15 punktus;
Italiją, C‑110/05, Rink. p. I‑519, 34 punktą; 2010 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ker‑Optika, C‑108/09, Rink. p. I-12213, 48 punktą).
I-12213, 48 punktą). SESV 34 straipsnio nuostatomis draudžiamos ne tik tos valstybių narių nustatytos priemonės, kurių poveikis yra visiškas arba dalinis prekių importo ar tranzito suvaržymas (kiekybiniai apribojimai), tačiau taip pat ir kitos priemonės, galinčios tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai kliudyti Sąjungos vidaus prekybai (lygiaverčio poveikio priemonės) (žr., be kitų, 1974 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą Dassonville, 8/74, Rink. p. 837; 2010 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ker‑Optika, C‑108/09, Rink. p. I-12213, 47 punktą). Pažymėtina, kad prekėmis pagal SESV nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo laikomi vis produktai, taip pat ir meno kūriniai, kuriuos galima įvertinti pinigais ir kurie patys gali būti komercinių sandorių objektas (1968 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, 7/68, Rink. p. 423; 1978 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Thompson, 7/78, Rink. p. 2247). Teisingumo Teismas, nagrinėdamas valstybių narių priemonės, kuriomis skatinama pirkti tik nacionalinius produktus arba jiems teikiama pirmenybė, yra pažymėjęs, kad tokios priemonės laikytinos SESV 34 straipsnyje draudžiamomis lygiaverčio poveikio priemonėmis (1982 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Komisija prieš Airiją, 249/81, Rink. p. 4005). Atsižvelgdami į tai, kas nurodyta, pažymime, kad Įstatymo projektu siūlomi Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalies pakeitimai, kuriais iš esmės siekiama, kad transliuotojai teiktų prioritetą nacionaliniams kūriniams, būtų nesuderinami su Direktyvos 2010/13/ES tikslais, jos 16 straipsnio nuostatomis ir galimai iškreiptų sąžiningą konkurenciją bei ribotų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) garantuojamas pagrindines laisves. Ši pastaba atitinkamai taikytina ir Įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalyje siūlomam Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 9 dalies pakeitimui.
Įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalimi siūlomo pakeitimo atžvilgiu pažymėtina, kad galiojančios Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 9 dalies nuostatos tinkamai įgyvendina Direktyvos 2010/13/ES 17 straipsnio nuostatas. 3. Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalimi siūloma papildyti Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnį nauja 10 dalimi ir joje nustatyti, kad radijo programų transliuotojai ne mažiau kaip 40 procentų programos laiko, skiriamo muzikinei radijo programai, turi skirti lietuvių autorių sukurtiems ir lietuvių kalba atliekamiems kūriniams. Pažymėtina, kad Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalimi siūlomas reguliavimas kelia abejonių proporcingumo principo požiūriu - siūlomi nustatyti itin griežti reikalavimai radijo transliuotojams, tačiau Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nepateikiamas vertinimas, kaip siūlomas reguliavimas paveiktų radijo programų transliuotojus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 38 straipsnio 10 dalies nuostatomis siekiama skatinti Lietuvos muzikos industrijos plėtrą, pažymėtina, kad siūlomas reguliavimas galimai iškreiptų sąžiningą konkurenciją ir pažeistų SESV garantuojamas pagrindines laisves, ypatingai laisvą prekių judėjimą (šiuo atžvilgiu žr. 2 pastaboje nurodytą Teisingumo Teismo praktiką). Taip pat pažymime, kad siūlomoje nuostatoje vartojamos sąvokos „lietuvių autorius“ turinys nėra aiškus, todėl kyla abejonių, ar siūloma Įstatymo 38 straipsnio
direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Vytautė Kazlauskaitė-Švenčionienė, tel. 8 706 63 683, el. p. [email protected]
VISUOMENĖS PLĖTROS komitetaS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMO NR. I-1418 38 STRAIPSNIO PAKEITIMO
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
Komiteto pirmininkas Mindaugas Bastys, Komiteto nariai: Sergejus Jovaiša, Gediminas Kirkilas, Irena Šiaulienė, Dalia Teišerskytė, Pranas Žeimys, Komiteto biuro vedėjas Vidas Ramanavičius, biuro patarėjos Rita Beinorienė ir Irina Jurkšuvienė, biuro padėjėja Lina Giriūnienė. Kviestieji asmenys: Seimo narys Linas Balsys, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininkas Edmundas Vaitekūnas, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininko pavaduotojas Jonas Korenka, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos patarėjas Viktoras Popandopula, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos patarėjas Algimantas Kaziliūnas Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos prezidentė Zita Sarakienė, Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos atstovas Ąžuolas Čekanavičius. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2014-02-251 Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
informavimo įstatymą nauju 37¹ straipsniu ir jame nustatyti, kas laikoma Lietuvos nacionaliniais audiovizualiniais kūriniais (toliau – Nacionaliniai kūriniai). Teikiamas siūlymas svarstytinas keliais aspektais. Pirma, pagal teikiamą projektą, vienas iš Nacionalinio kūrinio požymių – kūrėjas turi turėti Lietuvos Respublikos pilietybę arba būti išsaugojęs teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pastebėtina, kad pilietybė – tai asmens teisinis ryšys su valstybe. Lietuvos Respublikos pilietis gali gyventi tiek Lietuvoje, tiek ir kitoje valstybėje, ir atvirkščiai, kitos valstybės pilietis gali nuolat gyventi Lietuvoje ir būti glaudžiai susijęs su Lietuvos kultūriniu gyvenimu. Todėl svarstytina, ar pagrįsta Nacionalinio kūrinio požymiu laikyti kūrėjo pilietybę. Atkreiptinas dėmesys, kad 1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyvoje 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/65/EB (toliau – Direktyva 89/552/EEB), kuri įgyvendinta keičiamu įstatymu, Europos kūrinio vienu iš požymių yra kūrinio autorių gyvenamoji vieta vienoje ar keliose Europos Sąjungos valstybėse arba valstybėse, Europos Tarybos konvencijos dėl televizijos be sienų šalimis. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiame Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nėra teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo instituto, nuo 2013 m. sausio 1 d. pagal anksčiau galiojusias įstatymo nuostatas išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantys dokumentai prilyginami teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančiam dokumentui. Antra, teikiamu projektu siūloma nustatyti 3 reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti Nacionaliniai kūriniai: kūrėjai turi turėti Lietuvos Respublikos pilietybę (ar išsaugoję teisę į pilietybę), kontroliuoti kūrinio kūrimą, o kūrėjų įnašas į kūrinio kūrimo išlaidas yra didžiausias, ir kūrinių turinys turi būti neatsiejamas nuo Lietuvos nacionalinio konteksto, kultūrinių ypatumų ir kalbinių bei muzikinių kūrinių lietuvių kalba.
Pažymėtina, jog pagal projektu teikiamą formuluotę Nacionaliniai kūriniai turėtų atitikti visus išvardintus reikalavimus, o ne kurį nors vieną iš jų. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projektu siūlomas reikalavimas Nacionaliniams kūriniams atitikti visus nurodytus kriterijus nėra pernelyg griežtas ir ar taip nėra sudaromos sąlygos iškreipti konkurenciją Lietuvos rinkoje tarp Lietuvoje gyvenančių ir kuriančių autorių. Šiame kontekste pažymėtina, jog keičiamo įstatymo 37 straipsnyje nustatant, kas laikoma Europos audiovizualiniais kūriniais (toliau – Europos kūriniai), pasirinkta atitinkamus kriterijus nustatyti kaip alternatyvius, t. y. turi būti tenkinamas nors vienas iš kriterijų, kad kūrinys būtų laikomas Europos kūriniu. Trečia, iš teikiamos 37¹ straipsnio 1 punkto formuluotės sektų, kad „kūrėjas“ – tik fizinis asmuo, tačiau tiek iš kitų projekto nuostatų, tiek iš aiškinamojo rašto nėra aišku, kodėl šiuo atveju apsiribojama tik fiziniu asmeniu. Be to, neaiškus ir šio straipsnio 2 punkto formuluotės „kūrimas (gamyba)“ vartojimas – ar tai reiškia, kad sutapatinamos šios sąvokos, ar ir tai, kad „kūrėjas“ taip pat reiškia ir „gamintojas“
2 2.
2
siūloma pakeisti Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalį ir joje nustatyti, kad televizijos programų transliuotojai Europos ir Nacionaliniams kūriniams turi skirti ne mažiau kaip 70 procentų, o Nacionaliniams kūriniams
Direktyvos 89/552/EEB tikslų: sukurti bendrą rinką, įskaitant laisvą atlygintinai teikiamų paslaugų judėjimą, nedarant jokių kliūčių dėl jų kultūrinio ar kitokio turinio ir nedarant jokių apribojimų valstybių narių gyventojams; glaudžiau suvienyti Europos tautas, puoselėti glaudesnius ryšius tarp valstybių; numatyti priemones, leidžiančias ir užtikrinančias perėjimą iš nacionalinių rinkų į bendrą programų kūrimo bei paskirstymo rinką ir sukuriančias sąžiningos konkurencijos sąlygas, leidžiančias televizijos programų transliavimo paslaugoms atlikti visuomenės interesus atitinkantį vaidmenį. Direktyvos 89/552/EEB 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „1. Valstybės narės, jei įmanoma ir taikydamos atitinkamas priemones, užtikrina, kad transliuotojai Europos kūriniams paliktų didesnę savo programų transliavimui skirto laiko dalį, išskyrus laiką žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei. Atsižvelgiant į transliuotojų tikslus savo žiūrovams teikti informacinio, švietimo, kultūrinio ir pramoginio pobūdžio programas, ši laiko dalis turi būti didinama palaipsniui ir vadovaujantis tinkamais kriterijais.” Jeigu Nacionaliniams kūriniams būtų skirta ne mažiau kaip pusę televizijos programos laiko, tai atitinkamai mažiau laiko gali būti skiriama Europos kūriniams, kurie neatitinka projekte išvardintų Nacionalinių kūrinių kriterijų.
Taigi siūlomas teisinis reguliavimas skatintų grįžti į nacionalinę rinką ir galimai neužtikrintų sąžiningos konkurencijos tarp Europos Sąjungos valstybėse gyvenančių kūrėjų. Antra, svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas - Nacionaliniams kūriniams skirti ne mažiau kaip pusę televizijos programos laiko atitinka projekto aiškinamajame rašte įvardintą siekiamą tikslą „įgyvendinti bendrą Europos Sąjungos politiką audiovizualinių kūrinių atžvilgiu“, o atsižvelgiant į siūlomus itin griežtus kūrinių priskyrimo Nacionaliniams kūriniams kriterijus - ar teikiamos pataisos yra proporcingos šiam ir kitiems projektu siekiamiems tikslams ir objektyviai įgyvendinamos. Trečia, atkreiptinas dėmesys, jog siūlomos keisti dalies 1 sakinyje televizijos programų transliuotojams nustatoma pareiga skirti ne mažiau kaip 70 procentų televizijos programos laiko Europos ir Nacionaliniams kūriniams siejama su sąlyga „kai tai įmanoma“. Manytina, jog ši sąlyga taip pat turėtų būti nustatyta ir Nacionalinių kūrinių atžvilgiu. Be to, ši pastaba atitinkamai taikytina projekto 2 straipsnio 2 dalyje dėstomam keičiamo įstatymo 38 straipsnio 9 dalies 2 sakiniui. Pritarti23
dalimi siūloma papildyti Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnį nauja
programos laiko, skiriamo muzikinei radijo programai, turi skirti lietuvių autorių sukurtiems ir lietuvių kalba atliekamiems kūriniams.
Svarstytina, ar siūlomas reikalavimas – ir autorystei, ir atlikimui nelaikytinas pernelyg griežtu. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog lietuvių autorius gali sukurti instrumentinį kūrinį - be teksto, tad šiuo atveju būtų neaišku, ar toks kūrinys atitiktų projekte keliamus reikalavimus. Taip pat pastebėtina, jog svarstytinas ir formuluotės „lietuvių autorių“ turinys – ar tai siejama su asmens pilietybe, tautybe ar pan. Pritarti
mažosiomis neparyškintomis raidėmis. Pritarti
televizijos programų transliuotojams, o kartu su projektu pateiktame aiškinamajame rašte nėra pateikta informacijos apie tai, kokią įtaką įstatymo nuostatų įgyvendinimas turėtų televizijos programų transliuotojams (jame nurodoma tik tai, kad „toks teisinis reguliavimas paskatintų Lietuvos kūrėjus daugiau dėmesio skirti audiovizualiniams ir muzikos kūriniams, kuriais puoselėjama ir propaguojama nacionalinė kultūra“), manytina, jog dėl projektu siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Kultūros ministerijos arba
Respublikos teisingumo ministerijos, 2014-03-141 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I‑1418 38 straipsnio pakeitimo ir įstatymo papildymo 37¹ straipsniu įstatymo projektą Nr. XIIP‑1496 (toliau
Įstatymo projekto
straipsniu ir jame nustatyti, kas laikoma Lietuvos nacionaliniais audiovizualiniais kūriniais (toliau – Nacionaliniai kūriniai). Vadovaujantis Įstatymo projekto 1 straipsniu, vienas iš pagrindinių Nacionalinio kūrinio požymių – kūrėjas turi turėti Lietuvos Respublikos pilietybę arba būti išsaugojęs teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Atkreipiame dėmesį, kad 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva, kuri pakeitė Direktyvą 89/552/EEB) 1 straipsnio n punkte, kuris įgyvendintas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – Įstatymas)
šalys yra Europos Sąjungos valstybės narės arba valstybės, esančios Europos Tarybos konvencijos dėl televizijos be sienų šalimis. Be to, Direktyvos 2010/13/ES 1 straipsnio 3 dalis patikslina, kad Europos kūriniais turėtų būti laikomi tie kūriniai, kuriuos sukuria autoriai ir kūrėjai, gyvenantys vienoje ar keliose Europos Sąjungos valstybėse arba valstybėse, esančiose Europos Tarybos konvencijos dėl televizijos be sienų šalimis. Atsižvelgiant į nurodytas Direktyvos 2010/13/ES nuostatas ir į tai, kad ne tik asmens pilietybė gali lemti asmens ryšį su Lietuvos kultūriniu gyvenimu – kitos valstybės pilietis nuolat gyvenantis Lietuvoje taip pat gali būti glaudžiai susijęs su Lietuvos kultūriniu gyvenimu, svarstytina, ar pagrįstai siūloma vienu iš pagrindinių Nacionalinio kūrinio požymiu laikyti būtent kūrėjo pilietybę.
Be to, pažymėtina, kad Įstatymo projekto 37¹ straipsnio 1 punkto formuluotėje nurodomas kriterijus (kūrėjo pilietybė) nulemia, kad Įstatymo projekte kūrėju laikomas tik fizinis asmuo. Atkreipiame dėmesį, kad iš Įstatymo projekto aiškinamojo rašto ir kitų nuostatų nėra aišku, kodėl šiuo atveju siekiama taip apriboti asmenų, laikytinų kūrėjais, ratą. Atsižvelgdami į Direktyvos 2010/13/ES nuostatas (preambulės 40 konstatuojamoji dalis, 1 straipsnio 3 dalis), kurios Europos kūrinių atžvilgiu kūrėjais leidžia laikyti tiek fizinius, tiek ir juridinius asmenis, manome, kad Įstatymo projekte numatyti apribojimai nėra pagrįsti. Pritarti2
dalį ir joje nustatyti, kad televizijos programų transliuotojai Europos ir Nacionaliniams kūriniams turi skirti ne mažiau kaip 70 procentų, o Nacionaliniams kūriniams - ne mažiau kaip pusę televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei. Vertinant nurodytą Įstatymo projekto nuostatą pažymėtina, kad vienas iš pagrindinių Direktyvos 2010/13/ES tikslų - sukurti Europos Sąjungos audiovizualinių žiniasklaidos paslaugų erdvę be vidaus sienų tuo pačiu užtikrinant aukšto lygio bendro intereso tikslų apsaugą, visų pirma nepilnamečių bei žmogaus orumo apsaugą ir asmenų su negalia teisių skatinimą.
Kaip pažymima Direktyvos 2010/13/ES preambulės 2 konstatuojamoje dalyje, šiuo Europos Sąjungos teisės aktu siekiama numatyti tam tikras priemones, kurios leistų pereiti iš nacionalinių rinkų į bendrą Europos Sąjungos programų kūrimo bei paskirstymo rinką ir užtikrintų sąžiningos konkurencijos sąlygas, leidžiančias audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms atlikti visuomenės interesus atitinkantį vaidmenį. Pažymėtina, kad Direktyvos 2010/13/ES 16 straipsniu, kuris yra tinkamai įgyvendintas Įstatymo 38 straipsnio 8 dalimi ir numato, kad „valstybės narės <...> užtikrina, kad transliuotojai Europos kūriniams paliktų didesnę savo programų transliavimui skirto laiko dalį, išskyrus laiką žinioms, sporto renginiams, žaidimams, reklamai, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvėms“, taip pat siekiama prisidėti prie nacionalinių audiovizualinių žiniasklaidos paslaugų rinkų atvėrimo, todėl šioje nuostatoje tikslingai vartojama sąvoka Europos kūriniai. Be to, Direktyvos 2010/13/ES preambulės 70 konstatuojamoje dalyje eksplicitiškai nurodoma, kad valstybės narės, įgyvendindamos Direktyvos 2010/13/ES 16 straipsnį, turėtų skatinti transliuotojus įtraukti tinkamą dalį (angl. adequate share) Europos kūrinių, kurie yra ne vietinės kilmės (angl. non-domestic origin).
Taip pat atkreipiame dėmesį, kad vadovaujantis nusistovėjusia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 34 straipsnis įpareigoja valstybes nares užtikrinti nediskriminavimo ir kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintų ir parduodamų prekių abipusio pripažinimo principų laikymąsi, taip pat laisvą Sąjungos prekių pateikimą į nacionalines rinkas (žr., be kitų, 1979 m. vasario 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rewe-Zentral, vadinamojo „Cassis de Dijon“, 120/78, Rink. p. 649, 6, 14 ir 15 punktus;
Italiją, C‑110/05, Rink. p. I‑519, 34 punktą; 2010 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ker‑Optika, C‑108/09, Rink. p. I-12213, 48 punktą). SESV 34 straipsnio nuostatomis draudžiamos ne tik tos valstybių narių nustatytos priemonės, kurių poveikis yra visiškas arba dalinis prekių importo ar tranzito suvaržymas (kiekybiniai apribojimai), tačiau taip pat ir kitos priemonės, galinčios tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai kliudyti Sąjungos vidaus prekybai (lygiaverčio poveikio priemonės) (žr., be kitų, 1974 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą Dassonville, 8/74, Rink. p. 837; 2010 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ker‑Optika, C‑108/09, Rink. p. I-12213, 47 punktą). Pažymėtina, kad prekėmis pagal SESV nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo laikomi vis produktai, taip pat ir meno kūriniai, kuriuos galima įvertinti pinigais ir kurie patys gali būti komercinių sandorių objektas (1968 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, 7/68, Rink. p. 423; 1978 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Thompson, 7/78, Rink. p.
2247). Teisingumo Teismas, nagrinėdamas valstybių narių priemonės, kuriomis skatinama pirkti tik nacionalinius produktus arba jiems teikiama pirmenybė, yra pažymėjęs, kad tokios priemonės laikytinos SESV 34 straipsnyje draudžiamomis lygiaverčio poveikio priemonėmis (1982 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Komisija prieš Airiją, 249/81, Rink. p. 4005). Atsižvelgdami į tai, kas nurodyta, pažymime, kad Įstatymo projektu siūlomi Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalies pakeitimai, kuriais iš esmės siekiama, kad transliuotojai teiktų prioritetą nacionaliniams kūriniams, būtų nesuderinami su Direktyvos 2010/13/ES tikslais, jos 16 straipsnio nuostatomis ir galimai iškreiptų sąžiningą konkurenciją bei ribotų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) garantuojamas pagrindines laisves. Ši pastaba atitinkamai taikytina ir Įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalyje siūlomam Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 9 dalies pakeitimui. Įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalimi siūlomo pakeitimo atžvilgiu pažymėtina, kad galiojančios Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio
23
straipsnį nauja 10 dalimi ir joje nustatyti, kad radijo programų transliuotojai ne mažiau kaip 40 procentų programos laiko, skiriamo muzikinei radijo programai, turi skirti lietuvių autorių sukurtiems ir lietuvių kalba atliekamiems kūriniams. Pažymėtina, kad Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalimi siūlomas reguliavimas kelia abejonių proporcingumo principo požiūriu - siūlomi nustatyti itin griežti reikalavimai radijo transliuotojams, tačiau Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nepateikiamas vertinimas, kaip siūlomas reguliavimas paveiktų radijo programų transliuotojus.
Be to, atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 38 straipsnio 10 dalies nuostatomis siekiama skatinti Lietuvos muzikos industrijos plėtrą, pažymėtina, kad siūlomas reguliavimas galimai iškreiptų sąžiningą konkurenciją ir pažeistų SESV garantuojamas pagrindines laisves, ypatingai laisvą prekių judėjimą (šiuo atžvilgiu žr. 2 pastaboje nurodytą Teisingumo Teismo praktiką). Taip pat pažymime, kad siūlomoje nuostatoje vartojamos sąvokos „lietuvių autorius“ turinys nėra aiškus, todėl kyla abejonių, ar siūloma Įstatymo 38 straipsnio
ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, 2014-10-14 Susipažinę su Įstatymo projektu, manome, jog jis yra prieštaraujantis Europos Sąjungos teisės aktams, LR Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms ir gali sukelti itin neigiamas pasekmes ne tik transliavimo sektoriui, tačiau ir visai visuomenei bei valstybei apskritai. Įstatymo projektu iš esmės siekiama nustatyti tam tikras privalomas kvotas, kiek televizijos transliuotojų programose privalo būti Lietuvos nacionalinių audiovizualinių kūrinių ir kiek radijo transliuotojų programose privalo būti lietuvių autorių sukurtų ir lietuvių kalba atliekamų kūrinių.
Mūsų asociacija, vienijanti didžiausius komercinius radijo ir televizijos transliuotojus, iš esmės kvestionuoja, kokiu ir kiek reikšmingu pagrindu įstatymų leidėjas siekia sunaikinti transliuojamų programų įvairovę vartotojams ir sėkmingai egzistuojančius Lietuvos verslus? Įstatymo projektu siūlomi privalomi minimalūs procentai, kiek produkcijos privalo būti išimtinai lietuviškos transliuojamose televizijos programose (50 proc.) ir radijo programose (40 proc.), yra nepagrįstai aukšti. Pavyzdžiui, priėmus įstatymo projektą iš eterio turėtų išnykti tam tikrą savitumą demonstruojančios radijo programos „M-1 Plius“,
„ZIP FM“, „Power Hit Radio“, televizijos programos „TV1“, „TV6“, „TV8“ ir kt. Atkreiptinas dėmesys, jog labiausiai nukentės nemokamas lietuviškas programas
besirenkantys lietuviai, nes įvairovė išliks tik mokamose platformose (pvz., mokamoje televizijoje), kur, kaip rodo tendencijos, ir taip vis didesnį populiarumą įgyja rusiškos programos, taip pat kitos užsienyje gaminamos televizijos programos. Nemokamoje platformoje Lietuvos transliuotojams (tiek radijo, tiek televizijos) nebus tikslo transliuoti kelias identiškas programas ir konkuruoti patiems su savimi. Ypatingai atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos transliuotojams ir jų transliuojamų programų įvairovei, patrauklumui, kokybei, populiarumui, taip pat Europos Sąjungos ir kitų mūsų valstybės partnerių iš Vakarų (pvz., JAV) gaminamai produkcijai siekiama suduoti rimtą smūgį kaip tik tuo metu, kuomet valstybės institucijos nuolat diskutuoja apie informacines grėsmes iš Rusijos. Gilinantis į Įstatymo projekto turinio ir tikslo ypatumus, papildomai pažymėtini žemiau išdėstyti aspektai.
Pirma, Įstatymo projektas yra prieštaraujantis pirminiams ir antriniams Europos Sąjungos teisės aktams, taip pat suformuotai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikai. Siekdami koncentruotumo, tiesiog atkreipiame dėmesį, jog dėl to išsamiai pasisakyta Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadoje. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog šioje išvadoje nors vertinimas buvo vykdomas dėl atitikimo Europos Sąjungos teisei, net ES teisės ekspertai padarė išvadą, jog „siūlomas reguliavimas kelia abejonių proporcingumo principo požiūriu – siūlomi nustatyti itin griežti reikalavimai <...>“. Antra, Įstatymo projektas yra diskriminacinis, iškreipiantis konkurenciją. Tokios išvados prieita LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje. Šioje išvadoje, be kita ko, taip pat konstatuota, jog „svarstytina, <...> ar teikiamos pataisos yra proporcingos šiam ir kitiems projektu siekiamiems tikslams ir objektyviai įgyvendinamos“, bei prieita išvados, kad „siūlomas reguliavimas kelia abejonių proporcingumo principo požiūriu – siūlomi nustatyti itin griežti reikalavimai“. Trečia, „Lietuvos nacionaliniai audiovizualiniai kūriniai“ apibrėžti labai siaurai. a. Kūriniams yra keliamas reikalavimas, jog sukurtų kūrinių turinys turi būti neatsiejamas nuo Lietuvos nacionalinio konteksto, kultūrinių ypatumų ir kalbinių bei muzikinių kūrinių lietuvių kalba, t. y. juo siekiama išsaugoti, puoselėti ir
(ar) skleisti nacionalinės kultūros tapatumą, savitumą ir suverenumą, etninę kultūrą ir vietos tradicijas, kultūros paveldą, lietuvių kalbą, jos apsaugą ir tęstinumą, meno bei Lietuvos kūrėjų kūrybos sklaidą ir plėtrą ir pan. Tai lemia, kad net šiuo metu televizijos eteryje transliuojamo lietuviško turinio tik maža dalis atitinka šį reikalavimą.
Toks reikalavimas iš esmės orientuotų visus televizijos transliuotojus į visuomeninio transliuotojo LRT transliuojamą turinį ir tektų atsisakyti pramoginio turinio. Taip net transliuojamos lietuviškos programos privalėtų suvienodėti, atimtų vartotojams galimybę pasirinkti lietuviškas pramogines programas. b. Be to, įstatymo projekte įtvirtintas pilietybės reikalavimas kūrėjams bei reikalavimas Lietuvos piliečiams kontroliuoti šių kūrinių kūrimą (gamybą) iš apibrėžimo eliminuoja visą tam tikrų pirktinių formatų pagrindu gaminamą produkciją. Taigi lietuviškos pasaulyje žymių formatų versijos irgi būtų eliminuotos iš nacionalinių kūrinių rato. Labai siauras nacionalinių audiovizualinių kūrinių apibrėžimas lems tai, kad lietuviškos televizijos programos suvienodės, bus ženkliai mažiau įvairovės, pramoginio turinio, vartotojai pramogos ieškos užsienio, greičiausiai rusiškose televizijos programose. Taip įstatymo projektu visuomenė kaip tik bus skatinama žiūrėti mažiau lietuviškos produkcijos. Kita vertus, kvestionuotina, ar toks griežtas reikalavimas pagrįstai riboja ūkinę – komercinę transliuotojų laisvę laisvai rinktis transliuojamą produkciją, neprieštaraujančią nacionaliniams ir tarptautiniams teisės aktams. Taip pat kvestionuotina, ar pagrįstai iš vartotojų/žiūrovų atimama teisė laisvai rinktis įvairaus pobūdžio turinį? Galiausiai, kokiu pagrindu yra diskriminuojami kitų ES valstybių piliečiai, kurie kuria grynai lietuviškas programas? Dėl ekonominių sumetimų Lietuvos gamintojams (prodiuseriams) naudojant kaimynų latvių kūrėjus (pvz., operatorius, režisierius, dailininkus), kūriniai tampa jau nebe nacionaliniai. Ketvirta, reikėtų akcentuoti, kokios priežastys lemia tam tikros produkcijos kiekius eteryje. Užsienio produkcijos kiekį lietuviškose televizijos programose lemia ekonominiai sumetimai.
Dabartinė praktika rodo, kad geriausiu laiku žiūrimiausi televiziniai produktai visada yra lietuviški (savaitgaliniai projektai, kasdienės laidos). Net lietuviški serialai yra patys populiariausi ir transliuojami geriausiu laiku. Vis dėlto, gerų originalių lietuviškų programų gamyba yra ženkliai brangesnė nei pirktinė produkcija. Todėl transliuotojai yra tiesiog priversti ekonominiais sumetimais dalį savo transliuojamų televizijos programų konstruoti iš pigesnių pirktinių užsienio produktų. Tai pasakytina, visų pirma, esant dabartinėms ekonominėms sąlygoms, kuomet reklamos rinka nuo
lemia ekonominė logika. Priėmus siūlomą įstatymo projektą transliuotojai privalės iš tų pačių programų įsigijimui skirtų pinigų („programų biudžeto“) pagaminti ar nupirkti daugiau nacionalinio turinio. Tokie ekonomine logika nepagrįsti pirkimai (jie būtų pagrįsti dirbtinumu, sąlygotu įstatymo) lems ženkliai mažesnę lietuviškos produkcijos kokybę. Transliuotojai bus priversti tam tikrą valandų skaičių transliuoti itin pigią žemos gamybos sąnaudų lietuvišką produkciją, dėl ko nukentės transliuojamų lietuviškų programų turinys, o tuo pat metu ir vartotojai. Tikimės, jog į mūsų bei kitų asmenų ir institucijų pateiktas pastabas bus atsižvelgta svarstant Įstatymo projektą ir jam bus nepritarta. Atsižvelgti
įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: Siūlyti pagrindiniam komitetui daryti Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 38 straipsnio pakeitimo ir įstatymo papildymo 37¹ straipsniu įstatymo projekto Nr.
XIIP-1496 svarstymo pertrauką ir, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktas pastabas ir pasiūlymus, prašyti Vyriausybės pateikti išvadą dėl šio įstatymo projekto. Argumentai: Atsižvelgus į tai, kad Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 38 straipsnio pakeitimo ir įstatymo papildymo 37¹ straipsniu įstatymo projektu Nr. XIIP-1496 siūloma nustatyti griežtus reikalavimus televizijos ir radijo programų transliuotojams, o kartu su projektu pateiktame aiškinamajame rašte nėra pateikta informacijos apie tai, kokią įtaką įstatymo nuostatų įgyvendinimas turėtų televizijos ir radijo programų transliuotojams, manome, jog dėl projektu siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės nuomonė. 7. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Mindaugas Bastys. Komiteto pirmininkas Mindaugas Bastys
MOKSLO IR KULTŪROS komitetaS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMO NR. I-1418 38 STRAIPSNIO PAKEITIMO
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
Komiteto nariai: Rima Baškienė, Šarūnas Birutis, Vilija Filipovičienė – Larisos Dmitrijevos pakaitinė, Orinta Leiputė, Jaroslav Narkevič, Algirdas Vaclovas Patackas, Audronė Pitrėnienė, Valentinas Stundys, Gintaras Steponavičius, Aleksandras Zeltinis, Edvardas Žakaris. Kviestieji asmenys: Seimo narys L. Balsys, LNK televizijos generalinė direktorė Zita Sarakienė, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininko pavaduotojas Jonas Korenka, Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos atstovas Ąžuolas Čekanavičius, Interneto žiniasklaidos asociacijos vadovė Aistė Žilinskienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Komiteto biuro vedėjas Kęstutis Kaminskas, patarėjos Jurgita Bieliūnienė, Lina Joskaudaitė Dmitrijeva, Rūta Norkienė, Justina Paukštė, padėjėjos Janina Antanavičienė, Agnė Slančiauskaitė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2014-02-251 Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
informavimo įstatymą nauju 37¹ straipsniu ir jame nustatyti, kas laikoma Lietuvos nacionaliniais audiovizualiniais kūriniais (toliau – Nacionaliniai kūriniai). Teikiamas siūlymas svarstytinas keliais aspektais.
Pirma, pagal teikiamą projektą, vienas iš Nacionalinio kūrinio požymių – kūrėjas turi turėti Lietuvos Respublikos pilietybę arba būti išsaugojęs teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Pastebėtina, kad pilietybė – tai asmens teisinis ryšys su valstybe. Lietuvos Respublikos pilietis gali gyventi tiek Lietuvoje, tiek ir kitoje valstybėje, ir atvirkščiai, kitos valstybės pilietis gali nuolat gyventi Lietuvoje ir būti glaudžiai susijęs su Lietuvos kultūriniu gyvenimu. Todėl svarstytina, ar pagrįsta Nacionalinio kūrinio požymiu laikyti kūrėjo pilietybę. Atkreiptinas dėmesys, kad 1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyvoje 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/65/EB (toliau – Direktyva 89/552/EEB), kuri įgyvendinta keičiamu įstatymu, Europos kūrinio vienu iš požymių yra kūrinio autorių gyvenamoji vieta vienoje ar keliose Europos Sąjungos valstybėse arba valstybėse, Europos Tarybos konvencijos dėl televizijos be sienų šalimis. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiame Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nėra teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo instituto, nuo 2013 m. sausio 1 d. pagal anksčiau galiojusias įstatymo nuostatas išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantys dokumentai prilyginami teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančiam dokumentui.
Antra, teikiamu projektu siūloma nustatyti 3 reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti Nacionaliniai kūriniai: kūrėjai turi turėti Lietuvos Respublikos pilietybę (ar išsaugoję teisę į pilietybę), kontroliuoti kūrinio kūrimą, o kūrėjų įnašas į kūrinio kūrimo išlaidas yra didžiausias, ir kūrinių turinys turi būti neatsiejamas nuo Lietuvos nacionalinio konteksto, kultūrinių ypatumų ir kalbinių bei muzikinių kūrinių lietuvių kalba. Pažymėtina, jog pagal projektu teikiamą formuluotę Nacionaliniai kūriniai turėtų atitikti visus išvardintus reikalavimus, o ne kurį nors vieną iš jų. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projektu siūlomas reikalavimas Nacionaliniams kūriniams atitikti visus nurodytus kriterijus nėra pernelyg griežtas ir ar taip nėra sudaromos sąlygos iškreipti konkurenciją Lietuvos rinkoje tarp Lietuvoje gyvenančių ir kuriančių autorių. Šiame kontekste pažymėtina, jog keičiamo įstatymo 37 straipsnyje nustatant, kas laikoma Europos audiovizualiniais kūriniais (toliau – Europos kūriniai), pasirinkta atitinkamus kriterijus nustatyti kaip alternatyvius, t. y. turi būti tenkinamas nors vienas iš kriterijų, kad kūrinys būtų laikomas Europos kūriniu. Trečia, iš teikiamos 37¹ straipsnio 1 punkto formuluotės sektų, kad „kūrėjas“ – tik fizinis asmuo, tačiau tiek iš kitų projekto nuostatų, tiek iš aiškinamojo rašto nėra aišku, kodėl šiuo atveju apsiribojama tik fiziniu asmeniu. Be to, neaiškus ir šio straipsnio 2 punkto formuluotės „kūrimas (gamyba)“ vartojimas – ar tai reiškia, kad sutapatinamos šios sąvokos, ar ir tai, kad „kūrėjas“ taip pat reiškia ir „gamintojas“ (juridinis asmuo).
2Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
siūloma pakeisti Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalį ir joje nustatyti, kad televizijos programų transliuotojai Europos ir Nacionaliniams kūriniams turi skirti ne mažiau kaip 70 procentų, o Nacionaliniams kūriniams
Direktyvos 89/552/EEB tikslų: sukurti bendrą rinką, įskaitant laisvą atlygintinai teikiamų paslaugų judėjimą, nedarant jokių kliūčių dėl jų kultūrinio ar kitokio turinio ir nedarant jokių apribojimų valstybių narių gyventojams; glaudžiau suvienyti Europos tautas, puoselėti glaudesnius ryšius tarp valstybių; numatyti priemones, leidžiančias ir užtikrinančias perėjimą iš nacionalinių rinkų į bendrą programų kūrimo bei paskirstymo rinką ir sukuriančias sąžiningos konkurencijos sąlygas, leidžiančias televizijos programų transliavimo paslaugoms atlikti visuomenės interesus atitinkantį vaidmenį. Direktyvos 89/552/EEB 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „1. Valstybės narės, jei įmanoma ir taikydamos atitinkamas priemones, užtikrina, kad transliuotojai Europos kūriniams paliktų didesnę savo programų transliavimui skirto laiko dalį, išskyrus laiką žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei.
Atsižvelgiant į transliuotojų tikslus savo žiūrovams teikti informacinio, švietimo, kultūrinio ir pramoginio pobūdžio programas, ši laiko dalis turi būti didinama palaipsniui ir vadovaujantis tinkamais kriterijais.” Jeigu Nacionaliniams kūriniams būtų skirta ne mažiau kaip pusę televizijos programos laiko, tai atitinkamai mažiau laiko gali būti skiriama Europos kūriniams, kurie neatitinka projekte išvardintų Nacionalinių kūrinių kriterijų. Taigi siūlomas teisinis reguliavimas skatintų grįžti į nacionalinę rinką ir galimai neužtikrintų sąžiningos konkurencijos tarp Europos Sąjungos valstybėse gyvenančių kūrėjų. Antra, svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas - Nacionaliniams kūriniams skirti ne mažiau kaip pusę televizijos programos laiko atitinka projekto aiškinamajame rašte įvardintą siekiamą tikslą „įgyvendinti bendrą Europos Sąjungos politiką audiovizualinių kūrinių atžvilgiu“, o atsižvelgiant į siūlomus itin griežtus kūrinių priskyrimo Nacionaliniams kūriniams kriterijus - ar teikiamos pataisos yra proporcingos šiam ir kitiems projektu siekiamiems tikslams ir objektyviai įgyvendinamos. Trečia, atkreiptinas dėmesys, jog siūlomos keisti dalies 1 sakinyje televizijos programų transliuotojams nustatoma pareiga skirti ne mažiau kaip 70 procentų televizijos programos laiko Europos ir Nacionaliniams kūriniams siejama su sąlyga „kai tai įmanoma“. Manytina, jog ši sąlyga taip pat turėtų būti nustatyta ir Nacionalinių kūrinių atžvilgiu. Be to, ši pastaba atitinkamai taikytina projekto 2 straipsnio 2 dalyje dėstomam keičiamo įstatymo 38 straipsnio 9 dalies 2 sakiniui. Pritarti
3Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
3 3.
Projekto 2 straipsnio 3 dalimi siūloma papildyti Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnį nauja
programos laiko, skiriamo muzikinei radijo programai, turi skirti lietuvių autorių sukurtiems ir lietuvių kalba atliekamiems kūriniams. Svarstytina, ar siūlomas reikalavimas – ir autorystei, ir atlikimui nelaikytinas pernelyg griežtu. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog lietuvių autorius gali sukurti instrumentinį kūrinį - be teksto, tad šiuo atveju būtų neaišku, ar toks kūrinys atitiktų projekte keliamus reikalavimus. Taip pat pastebėtina, jog svarstytinas ir formuluotės „lietuvių autorių“ turinys – ar tai siejama su asmens pilietybe, tautybe ar pan. Pritarti
4Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
mažosiomis neparyškintomis raidėmis. Pritarti
5Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
televizijos programų transliuotojams, o kartu su projektu pateiktame aiškinamajame rašte nėra pateikta informacijos apie tai, kokią įtaką įstatymo nuostatų įgyvendinimas turėtų televizijos programų transliuotojams (jame nurodoma tik tai, kad „toks teisinis reguliavimas paskatintų Lietuvos kūrėjus daugiau dėmesio skirti audiovizualiniams ir muzikos kūriniams, kuriais puoselėjama ir propaguojama nacionalinė kultūra“), manytina, jog dėl projektu siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Kultūros ministerijos arba
teisingumo ministerijos, 2014-03-141 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I‑1418 38 straipsnio pakeitimo ir įstatymo papildymo 37¹ straipsniu įstatymo projektą Nr.
XIIP‑1496 (toliau
straipsniu ir jame nustatyti, kas laikoma Lietuvos nacionaliniais audiovizualiniais kūriniais (toliau – Nacionaliniai kūriniai). Vadovaujantis Įstatymo projekto 1 straipsniu, vienas iš pagrindinių Nacionalinio kūrinio požymių – kūrėjas turi turėti Lietuvos Respublikos pilietybę arba būti išsaugojęs teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Atkreipiame dėmesį, kad 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva, kuri pakeitė Direktyvą 89/552/EEB) 1 straipsnio n punkte, kuris įgyvendintas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – Įstatymas)
šalys yra Europos Sąjungos valstybės narės arba valstybės, esančios Europos Tarybos konvencijos dėl televizijos be sienų šalimis. Be to, Direktyvos 2010/13/ES 1 straipsnio 3 dalis patikslina, kad Europos kūriniais turėtų būti laikomi tie kūriniai, kuriuos sukuria autoriai ir kūrėjai, gyvenantys vienoje ar keliose Europos Sąjungos valstybėse arba valstybėse, esančiose Europos Tarybos konvencijos dėl televizijos be sienų šalimis. Atsižvelgiant į nurodytas Direktyvos 2010/13/ES nuostatas ir į tai, kad ne tik asmens pilietybė gali lemti asmens ryšį su Lietuvos kultūriniu gyvenimu – kitos valstybės pilietis nuolat gyvenantis Lietuvoje taip pat gali būti glaudžiai susijęs su Lietuvos kultūriniu gyvenimu, svarstytina, ar pagrįstai siūloma vienu iš pagrindinių Nacionalinio kūrinio požymiu laikyti būtent kūrėjo pilietybę.
Be to, pažymėtina, kad Įstatymo projekto 37¹ straipsnio 1 punkto formuluotėje nurodomas kriterijus (kūrėjo pilietybė) nulemia, kad Įstatymo projekte kūrėju laikomas tik fizinis asmuo. Atkreipiame dėmesį, kad iš Įstatymo projekto aiškinamojo rašto ir kitų nuostatų nėra aišku, kodėl šiuo atveju siekiama taip apriboti asmenų, laikytinų kūrėjais, ratą. Atsižvelgdami į Direktyvos 2010/13/ES nuostatas (preambulės 40 konstatuojamoji dalis, 1 straipsnio 3 dalis), kurios Europos kūrinių atžvilgiu kūrėjais leidžia laikyti tiek fizinius, tiek ir juridinius asmenis, manome, kad Įstatymo projekte numatyti apribojimai nėra pagrįsti. Pritarti
Respublikos teisingumo ministerijos,
dalį ir joje nustatyti, kad televizijos programų transliuotojai Europos ir Nacionaliniams kūriniams turi skirti ne mažiau kaip 70 procentų, o Nacionaliniams kūriniams - ne mažiau kaip pusę televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei. Vertinant nurodytą Įstatymo projekto nuostatą pažymėtina, kad vienas iš pagrindinių Direktyvos 2010/13/ES tikslų - sukurti Europos Sąjungos audiovizualinių žiniasklaidos paslaugų erdvę be vidaus sienų tuo pačiu užtikrinant aukšto lygio bendro intereso tikslų apsaugą, visų pirma nepilnamečių bei žmogaus orumo apsaugą ir asmenų su negalia teisių skatinimą.
Kaip pažymima Direktyvos 2010/13/ES preambulės 2 konstatuojamoje dalyje, šiuo Europos Sąjungos teisės aktu siekiama numatyti tam tikras priemones, kurios leistų pereiti iš nacionalinių rinkų į bendrą Europos Sąjungos programų kūrimo bei paskirstymo rinką ir užtikrintų sąžiningos konkurencijos sąlygas, leidžiančias audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms atlikti visuomenės interesus atitinkantį vaidmenį. Pažymėtina, kad Direktyvos 2010/13/ES 16 straipsniu, kuris yra tinkamai įgyvendintas Įstatymo 38 straipsnio 8 dalimi ir numato, kad
„valstybės narės <...> užtikrina, kad transliuotojai Europos
kūriniams paliktų didesnę savo programų transliavimui skirto laiko dalį, išskyrus laiką žinioms, sporto renginiams, žaidimams, reklamai, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvėms“, taip pat siekiama prisidėti prie nacionalinių audiovizualinių žiniasklaidos paslaugų rinkų atvėrimo, todėl šioje nuostatoje tikslingai vartojama sąvoka Europos kūriniai. Be to, Direktyvos 2010/13/ES preambulės 70 konstatuojamoje dalyje eksplicitiškai nurodoma, kad valstybės narės, įgyvendindamos Direktyvos 2010/13/ES 16 straipsnį, turėtų skatinti transliuotojus įtraukti tinkamą dalį (angl. adequate share) Europos kūrinių, kurie yra ne vietinės kilmės (angl. non-domestic origin).
Taip pat atkreipiame dėmesį, kad vadovaujantis nusistovėjusia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 34 straipsnis įpareigoja valstybes nares užtikrinti nediskriminavimo ir kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintų ir parduodamų prekių abipusio pripažinimo principų laikymąsi, taip pat laisvą Sąjungos prekių pateikimą į nacionalines rinkas (žr., be kitų, 1979 m. vasario 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rewe-Zentral, vadinamojo „Cassis de Dijon“, 120/78, Rink. p. 649, 6, 14 ir 15 punktus;
Italiją, C‑110/05, Rink. p. I‑519, 34 punktą; 2010 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ker‑Optika, C‑108/09, Rink. p. I-12213, 48 punktą). SESV 34 straipsnio nuostatomis draudžiamos ne tik tos valstybių narių nustatytos priemonės, kurių poveikis yra visiškas arba dalinis prekių importo ar tranzito suvaržymas (kiekybiniai apribojimai), tačiau taip pat ir kitos priemonės, galinčios tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai kliudyti Sąjungos vidaus prekybai (lygiaverčio poveikio priemonės) (žr., be kitų, 1974 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą Dassonville, 8/74, Rink. p. 837; 2010 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ker‑Optika, C‑108/09, Rink. p. I-12213, 47 punktą). Pažymėtina, kad prekėmis pagal SESV nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo laikomi vis produktai, taip pat ir meno kūriniai, kuriuos galima įvertinti pinigais ir kurie patys gali būti komercinių sandorių objektas (1968 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, 7/68, Rink. p. 423; 1978 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Thompson, 7/78, Rink. p.
2247). Teisingumo Teismas, nagrinėdamas valstybių narių priemonės, kuriomis skatinama pirkti tik nacionalinius produktus arba jiems teikiama pirmenybė, yra pažymėjęs, kad tokios priemonės laikytinos SESV 34 straipsnyje draudžiamomis lygiaverčio poveikio priemonėmis (1982 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Komisija prieš Airiją, 249/81, Rink. p. 4005). Atsižvelgdami į tai, kas nurodyta, pažymime, kad Įstatymo projektu siūlomi Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalies pakeitimai, kuriais iš esmės siekiama, kad transliuotojai teiktų prioritetą nacionaliniams kūriniams, būtų nesuderinami su Direktyvos 2010/13/ES tikslais, jos 16 straipsnio nuostatomis ir galimai iškreiptų sąžiningą konkurenciją bei ribotų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) garantuojamas pagrindines laisves. Ši pastaba atitinkamai taikytina ir Įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalyje siūlomam Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 9 dalies pakeitimui. Įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalimi siūlomo pakeitimo atžvilgiu pažymėtina, kad galiojančios Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 9 dalies nuostatos tinkamai įgyvendina Direktyvos 2010/13/ES 17 straipsnio nuostatas. Pritarti
Respublikos teisingumo ministerijos,
3
straipsnį nauja 10 dalimi ir joje nustatyti, kad radijo programų transliuotojai ne mažiau kaip 40 procentų programos laiko, skiriamo muzikinei radijo programai, turi skirti lietuvių autorių sukurtiems ir lietuvių kalba atliekamiems kūriniams.
Pažymėtina, kad Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalimi siūlomas reguliavimas kelia abejonių proporcingumo principo požiūriu - siūlomi nustatyti itin griežti reikalavimai radijo transliuotojams, tačiau Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nepateikiamas vertinimas, kaip siūlomas reguliavimas paveiktų radijo programų transliuotojus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 38 straipsnio 10 dalies nuostatomis siekiama skatinti Lietuvos muzikos industrijos plėtrą, pažymėtina, kad siūlomas reguliavimas galimai iškreiptų sąžiningą konkurenciją ir pažeistų SESV garantuojamas pagrindines laisves, ypatingai laisvą prekių judėjimą (šiuo atžvilgiu žr. 2 pastaboje nurodytą Teisingumo Teismo praktiką). Taip pat pažymime, kad siūlomoje nuostatoje vartojamos sąvokos „lietuvių autorius“ turinys nėra aiškus, todėl kyla abejonių, ar siūloma Įstatymo 38 straipsnio
ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos radijo ir televizijos asociacija (2014-10-14) 2014-10-07 LR Seimo vakariniame posėdyje Nr. 183 buvo pritarta po pateikimo Visuomenės informavimo įstatymo Nr. 1-1418
projektui Nr. XIIP-1496 (toliau - Įstatymo projektas).
Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas paskirtas pagrindiniu komitetu šiam projektui svarstyti, o Informacinės visuomenės plėtros bei Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetai - papildomais komitetais šiam projektui svarstyti. Susipažinę su Įstatymo projektu, manome, jog jis yra prieštaraujantis Europos Sąjungos teisės aktams, LR Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms ir gali sukelti itin neigiamas pasekmes ne tik transliavimo sektoriui, tačiau ir visai visuomenei bei valstybei apskritai. Įstatymo projektu iš esmės siekiama nustatyti tam tikras privalomas kvotas, kiek televizijos transliuotojų programose privalo būti Lietuvos nacionalinių audiovizualinių kūrinių ir kiek radijo transliuotojų programose privalo būti lietuvių autorių sukurtų ir lietuvių kalba atliekamų kūrinių. Mūsų asociacija, vienijanti didžiausius komercinius radijo ir televizijos transliuotojus, iš esmės kvestionuoja, kokiu ir kiek reikšmingu pagrindu įstatymų leidėjas siekia sunaikinti transliuojamų programų įvairovę vartotojams ir sėkmingai egzistuojančius Lietuvos verslus? Įstatymo projektu siūlomi privalomi minimalūs procentai, kiek produkcijos privalo būti išimtinai lietuviškos transliuojamose televizijos programose (50 proc.) ir radijo programose (40 proc.), yra nepagrįstai aukšti. Pavyzdžiui, priėmus įstatymo projektą iš eterio turėtų išnykti tam tikrą savitumą demonstruojančios radijo programos „M-l Plius“,
„ZIP FM“, „Power Hit Radio“, televizijos programos „TV1“, „TV6“, „TV8“ ir kt. Atkreiptinas dėmesys, jog labiausiai nukentės nemokamas lietuviškas programas
besirenkantys lietuviai, nes įvairovė išliks tik mokamose platformose (pvz., mokamoje televizijoje), kur, kaip rodo tendencijos, ir taip vis didesnį populiarumą įgyja rusiškos programos, taip pat kitos užsienyje gaminamos televizijos programos.
Nemokamoje platformoje Lietuvos transliuotojams (tiek radijo, tiek televizijos) nebus tikslo transliuoti kelias identiškas programas ir konkuruoti patiems su savimi. Ypatingai atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos transliuotojams ir jų transliuojamų programų įvairovei, patrauklumui, kokybei, populiarumui, taip pat Europos Sąjungos ir kitų mūsų valstybės partnerių iš Vakarų (pvz., JAV) gaminamai produkcijai siekiama suduoti rimtą smūgį kaip tik tuo metu, kuomet valstybės institucijos nuolat diskutuoja apie informacines grėsmes iš Rusijos. Gilinantis į Įstatymo projekto turinio ir tikslo ypatumus, papildomai pažymėtini žemiau išdėstyti aspektai. Pirma, Įstatymo projektas yra prieštaraujantis pirminiams ir antriniams Europos Sąjungos teisės aktams, taip pat suformuotai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikai. Siekdami koncentruotumo, tiesiog atkreipiame dėmesį, jog dėl to išsamiai pasisakyta Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadoje. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog šioje išvadoje nors vertinimas buvo vykdomas dėl atitikimo Europos Sąjungos teisei, net ES teisės ekspertai padarė išvadą, jog „siūlomas reguliavimas kelia abejonių proporcingumo principo požiūriu - siūlomi nustatyti itin griežti reikalavimai <...>“. Antra, Įstatymo projektas yra diskriminacinis, iškreipiantis konkurenciją. Tokios išvados prieita LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje.
Šioje išvadoje, be kita ko, taip pat konstatuota, jog svarstytina, <...> ar teikiamos pataisos yra proporcingos šiam ir kitiems projektu siekiamiems tikslams ir objektyviai įgyvendinamos“, bei prieita išvados, kad „siūlomas reguliavimas kelia abejonių proporcingumo principo požiūriu - siūlomi nustatyti itin griežti reikalavimai“. Trečia, „Lietuvos nacionaliniai audiovizualiniai kūriniai“ apibrėžti labai siaurai. a. Kūriniams yra keliamas reikalavimas, jog sukurtų kūrinių turinys turi būti neatsiejamas nuo Lietuvos nacionalinio konteksto, kultūrinių ypatumų ir kalbinių bei muzikinių kūrinių lietuvių kalba, t. y. juo siekiama išsaugoti, puoselėti ir (ar) skleisti nacionalinės kultūros tapatumą, savitumą ir suverenumą, etninę kultūrą ir vietos tradicijas, kultūros paveldą, lietuvių kalbą, jos apsaugą ir tęstinumą, meno bei Lietuvos kūrėjų kūrybos sklaidą ir plėtrą ir pan. Tai lemia, kad net šiuo metu televizijos eteryje transliuojamo lietuviško turinio tik maža dalis atitinka šį reikalavimą. Toks reikalavimas iš esmės orientuotų visus televizijos transliuotojus į visuomeninio transliuotojo LRT transliuojamą turinį ir tektų atsisakyti pramoginio turinio. Taip net transliuojamos lietuviškos programos privalėtų suvienodėti, atimtų vartotojams galimybę pasirinkti lietuviškas pramogines programas. b. Be to, įstatymo projekte įtvirtintas pilietybės reikalavimas kūrėjams bei reikalavimas Lietuvos piliečiams kontroliuoti šių kūrinių kūrimą (gamybą) iš apibrėžimo eliminuoja visą tam tikrų pirktinių formatų pagrindu gaminamą produkciją. Taigi lietuviškos pasaulyje žymių formatų versijos irgi būtų eliminuotos iš nacionalinių kūrinių rato. Labai siauras nacionalinių audiovizualinių kūrinių apibrėžimas lems tai, kad lietuviškos televizijos programos suvienodės, bus ženkliai mažiau įvairovės, pramoginio turinio, vartotojai pramogos ieškos užsienio, greičiausiai rusiškose televizijos programose.
Taip įstatymo projektu visuomenė kaip tik bus skatinama žiūrėti mažiau lietuviškos produkcijos. Kita vertus, kvestionuotina, ar toks griežtas reikalavimas pagrįstai riboja ūkinę - komercinę transliuotojų laisvę laisvai rinktis transliuojamą produkciją, neprieštaraujančią nacionaliniams ir tarptautiniams teisės aktams. Taip pat kvestionuotina, ar pagrįstai iš vartotojų/žiūrovų atimama teisė laisvai rinktis įvairaus pobūdžio turinį? Galiausiai, kokiu pagrindu yra diskriminuojami kitų ES valstybių piliečiai, kurie kuria grynai lietuviškas programas? Dėl ekonominių sumetimų Lietuvos gamintojams (prodiuseriams) naudojant kaimynų latvių kūrėjus (pvz., operatorius, režisierius, dailininkus), kūriniai tampa jau nebe nacionaliniai. Ketvirta, reikėtų akcentuoti, kokios priežastys lemia tam tikros produkcijos kiekius eteryje. Užsienio produkcijos kiekį lietuviškose televizijos programose lemia ekonominiai sumetimai. Dabartinė praktika rodo, kad geriausiu laiku žiūrimiausi televiziniai produktai visada yra lietuviški (savaitgaliniai projektai, kasdienės laidos). Net lietuviški serialai yra patys populiariausi ir transliuojami geriausiu laiku. Vis dėlto, gerų originalių lietuviškų programų gamyba yra ženkliai brangesnė nei pirktinė produkcija. Todėl transliuotojai yra tiesiog priversti ekonominiais sumetimais dalį savo transliuojamų televizijos programų konstruoti iš pigesnių pirktinių užsienio produktų. Tai pasakytina, visų pirma, esant dabartinėms ekonominėms sąlygoms, kuomet reklamos rinka nuo 2008 m. yra nusmukusi apytiksliai 38 proc. Taigi užsienio programų kiekį lemia ekonominė logika.
Priėmus siūlomą įstatymo projektą transliuotojai privalės iš tų pačių programų įsigijimui skirtų pinigų („programų biudžeto“) pagaminti ar nupirkti daugiau nacionalinio turinio. Tokie ekonomine logika nepagrįsti pirkimai (jie būtų pagrįsti dirbtinumu, sąlygotu įstatymo) lems ženkliai mažesnę lietuviškos produkcijos kokybę. Transliuotojai bus priversti tam tikrą valandų skaičių transliuoti itin pigią žemos gamybos sąnaudų lietuvišką produkciją, dėl ko nukentės transliuojamų lietuviškų programų turinys, o tuo pat metu ir vartotojai. Pritarti
įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Informacinės visuomenės plėtros komitetas (2014-10-22) Siūlyti pagrindiniam komitetui daryti Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 38 straipsnio pakeitimo ir įstatymo papildymo 371 straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIP-1496 svarstymo pertrauką ir, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktas pastabas ir pasiūlymus, prašyti Vyriausybės pateikti išvadą dėl šio įstatymo projekto. Argumentai:
Atsižvelgus į tai, kad Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 38 straipsnio pakeitimo ir įstatymo papildymo 371 straipsniu įstatymo projektu Nr. XIIP-1496 siūloma nustatyti griežtus reikalavimus televizijos ir radijo programų transliuotojams, o kartu su projektu pateiktame aiškinamajame rašte nėra pateikta informacijos apie tai, kokią įtaką įstatymo nuostatų įgyvendinimas turėtų televizijos ir radijo programų transliuotojams, manome, jog dėl projektu siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės nuomonė.
Nepritarti Komitetas siūlo grąžinti įstatymo projektą XIIP-1496 iniciatoriams tobulinti. 2. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2014-11-06) Siūlyti pagrindiniam komitetui įstatymo projektą Nr. XIIP-1496 grąžinti iniciatoriams tobulinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pastabas ir Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos argumentus. Pritarti
pasiūlymai: atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktas pastabas ir pasiūlymus, grąžinti įstatymo projektą XIIP-1496 iniciatoriams tobulinti. 8. Balsavimo rezultatai: už-9, prieš-1, susilaikė-1. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Orinta Leiputė. Komiteto pirmininkė Audronė Pitrėnienė
VALDYMO IR SAVIVALDYBIŲ komitetas
dalyvavo (vardas, pavardė, institucija): Valentinas Bukauskas, Komiteto pirmininkas, Milda Petrauskienė, Komiteto pirmininko pavaduotoja; nariai: Petras Gražulis, Vanda Kravčionok, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Albinas Strelčiūnas, Povilas Urbšys. Kviestieji asmenys: Ąžuolas Čekanavičius, Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos atstovas. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-02-28)1 Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsniu siūloma papildyti Visuomenės informavimo įstatymą nauju 37¹ straipsniu ir jame nustatyti, kas laikoma Lietuvos nacionaliniais audiovizualiniais kūriniais (toliau – Nacionaliniai kūriniai). Teikiamas siūlymas svarstytinas keliais aspektais. Pirma, pagal teikiamą projektą, vienas iš Nacionalinio kūrinio požymių – kūrėjas turi turėti Lietuvos Respublikos pilietybę arba būti išsaugojęs teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Pastebėtina, kad pilietybė – tai asmens teisinis ryšys su valstybe. Lietuvos Respublikos pilietis gali gyventi tiek Lietuvoje, tiek ir kitoje valstybėje, ir atvirkščiai, kitos valstybės pilietis gali nuolat gyventi Lietuvoje ir būti glaudžiai susijęs su Lietuvos kultūriniu gyvenimu. Todėl svarstytina, ar pagrįsta Nacionalinio kūrinio požymiu laikyti kūrėjo pilietybę. Atkreiptinas dėmesys, kad 1989 m. spalio 3 d.
Tarybos direktyvoje 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/65/EB (toliau – Direktyva 89/552/EEB), kuri įgyvendinta keičiamu įstatymu, Europos kūrinio vienu iš požymių yra kūrinio autorių gyvenamoji vieta vienoje ar keliose Europos Sąjungos valstybėse arba valstybėse, Europos Tarybos konvencijos dėl televizijos be sienų šalimis. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiame Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nėra teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo instituto, nuo 2013 m. sausio 1 d. pagal anksčiau galiojusias įstatymo nuostatas išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantys dokumentai prilyginami teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančiam dokumentui. Antra, teikiamu projektu siūloma nustatyti 3 reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti Nacionaliniai kūriniai: kūrėjai turi turėti Lietuvos Respublikos pilietybę (ar išsaugoję teisę į pilietybę), kontroliuoti kūrinio kūrimą, o kūrėjų įnašas į kūrinio kūrimo išlaidas yra didžiausias, ir kūrinių turinys turi būti neatsiejamas nuo Lietuvos nacionalinio konteksto, kultūrinių ypatumų ir kalbinių bei muzikinių kūrinių lietuvių kalba. Pažymėtina, jog pagal projektu teikiamą formuluotę Nacionaliniai kūriniai turėtų atitikti visus išvardintus reikalavimus, o ne kurį nors vieną iš jų. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projektu siūlomas reikalavimas Nacionaliniams kūriniams atitikti visus nurodytus kriterijus nėra pernelyg griežtas ir ar taip nėra sudaromos sąlygos iškreipti konkurenciją Lietuvos rinkoje tarp Lietuvoje gyvenančių ir kuriančių autorių.
Šiame kontekste pažymėtina, jog keičiamo įstatymo 37 straipsnyje nustatant, kas laikoma Europos audiovizualiniais kūriniais (toliau – Europos kūriniai), pasirinkta atitinkamus kriterijus nustatyti kaip alternatyvius, t. y. turi būti tenkinamas nors vienas iš kriterijų, kad kūrinys būtų laikomas Europos kūriniu. Trečia, iš teikiamos 37¹ straipsnio 1 punkto formuluotės sektų, kad „kūrėjas“
aiškinamojo rašto nėra aišku, kodėl šiuo atveju apsiribojama tik fiziniu asmeniu. Be to, neaiškus ir šio straipsnio 2 punkto formuluotės „kūrimas (gamyba)“ vartojimas – ar tai reiškia, kad sutapatinamos šios sąvokos, ar ir tai, kad
„kūrėjas“ taip pat reiškia ir „gamintojas“ (juridinis asmuo). Pritarti
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-02-28)2
straipsniu siūloma pakeisti Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalį ir joje nustatyti, kad televizijos programų transliuotojai Europos ir Nacionaliniams kūriniams turi skirti ne mažiau kaip 70 procentų, o Nacionaliniams kūriniams - ne mažiau kaip pusę televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei. Teikiamas siūlymas svarstytinas šiais aspektais.
Pirma, svarstytina, ar siūlomos projekto nuostatos nepaneigia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo ir Direktyvos 89/552/EEB tikslų: sukurti bendrą rinką, įskaitant laisvą atlygintinai teikiamų paslaugų judėjimą, nedarant jokių kliūčių dėl jų kultūrinio ar kitokio turinio ir nedarant jokių apribojimų valstybių narių gyventojams; glaudžiau suvienyti Europos tautas, puoselėti glaudesnius ryšius tarp valstybių; numatyti priemones, leidžiančias ir užtikrinančias perėjimą iš nacionalinių rinkų į bendrą programų kūrimo bei paskirstymo rinką ir sukuriančias sąžiningos konkurencijos sąlygas, leidžiančias televizijos programų transliavimo paslaugoms atlikti visuomenės interesus atitinkantį vaidmenį. Direktyvos 89/552/EEB 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „1. Valstybės narės, jei įmanoma ir taikydamos atitinkamas priemones, užtikrina, kad transliuotojai Europos kūriniams paliktų didesnę savo programų transliavimui skirto laiko dalį, išskyrus laiką žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei. Atsižvelgiant į transliuotojų tikslus savo žiūrovams teikti informacinio, švietimo, kultūrinio ir pramoginio pobūdžio programas, ši laiko dalis turi būti didinama palaipsniui ir vadovaujantis tinkamais kriterijais.” Jeigu Nacionaliniams kūriniams būtų skirta ne mažiau kaip pusę televizijos programos laiko, tai atitinkamai mažiau laiko gali būti skiriama Europos kūriniams, kurie neatitinka projekte išvardintų Nacionalinių kūrinių kriterijų. Taigi siūlomas teisinis reguliavimas skatintų grįžti į nacionalinę rinką ir galimai neužtikrintų sąžiningos konkurencijos tarp Europos Sąjungos valstybėse gyvenančių kūrėjų.
Antra, svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas - Nacionaliniams kūriniams skirti ne mažiau kaip pusę televizijos programos laiko atitinka projekto aiškinamajame rašte įvardintą siekiamą tikslą „įgyvendinti bendrą Europos Sąjungos politiką audiovizualinių kūrinių atžvilgiu“, o atsižvelgiant į siūlomus itin griežtus kūrinių priskyrimo Nacionaliniams kūriniams kriterijus
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-02-28)23
straipsnio 3 dalimi siūloma papildyti Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnį nauja 10 dalimi ir joje nustatyti, kad radijo programų transliuotojai 40 procentų programos laiko, skiriamo muzikinei radijo programai, turi skirti lietuvių autorių sukurtiems ir lietuvių kalba atliekamiems kūriniams. Svarstytina, ar siūlomas reikalavimas – ir autorystei, ir atlikimui nelaikytinas pernelyg griežtu. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog lietuvių autorius gali sukurti instrumentinį kūrinį - be teksto, tad šiuo atveju būtų neaišku, ar toks kūrinys atitiktų projekte keliamus reikalavimus. Taip pat pastebėtina, jog svarstytinas ir formuluotės „lietuvių autorių“ turinys – ar tai siejama su asmens pilietybe, tautybe ar pan.
Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-02-28)
aktą pasirašančio subjekto pareigos rašytinos mažosiomis neparyškintomis raidėmis. Pritarti Redakcinio pobūdžio pastaba Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-02-28)
tai, kad projektu siūloma nustatyti griežtus reikalavimus televizijos programų transliuotojams, o kartu su projektu pateiktame aiškinamajame rašte nėra pateikta informacijos apie tai, kokią įtaką įstatymo nuostatų įgyvendinimas turėtų televizijos programų transliuotojams (jame nurodoma tik tai, kad „toks teisinis reguliavimas paskatintų Lietuvos kūrėjus daugiau dėmesio skirti audiovizualiniams ir muzikos kūriniams, kuriais puoselėjama ir propaguojama nacionalinė kultūra“), manytina, jog dėl projektu siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Kultūros ministerijos arba Vyriausybės nuomonė. Pritarti
ministerijos (2014-03-14)1 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I‑1418
projektą Nr. XIIP‑1496 (toliau – Įstatymo projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
informavimo įstatymą nauju 37¹ straipsniu ir jame nustatyti, kas laikoma Lietuvos nacionaliniais audiovizualiniais kūriniais (toliau – Nacionaliniai kūriniai). Vadovaujantis Įstatymo projekto 1 straipsniu, vienas iš pagrindinių Nacionalinio kūrinio požymių – kūrėjas turi turėti Lietuvos Respublikos pilietybę arba būti išsaugojęs teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Atkreipiame dėmesį, kad 2010 m. kovo 10 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva, kuri pakeitė Direktyvą 89/552/EEB) 1 straipsnio n punkte, kuris įgyvendintas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 37 straipsniu, Europos kūriniai apibrėžiami kaip kūriniai, kurių kilmės šalys yra Europos Sąjungos valstybės narės arba valstybės, esančios Europos Tarybos konvencijos dėl televizijos be sienų šalimis. Be to, Direktyvos 2010/13/ES 1 straipsnio 3 dalis patikslina, kad Europos kūriniais turėtų būti laikomi tie kūriniai, kuriuos sukuria autoriai ir kūrėjai, gyvenantys vienoje ar keliose Europos Sąjungos valstybėse arba valstybėse, esančiose Europos Tarybos konvencijos dėl televizijos be sienų šalimis. Atsižvelgiant į nurodytas Direktyvos 2010/13/ES nuostatas ir į tai, kad ne tik asmens pilietybė gali lemti asmens ryšį su Lietuvos kultūriniu gyvenimu – kitos valstybės pilietis nuolat gyvenantis Lietuvoje taip pat gali būti glaudžiai susijęs su Lietuvos kultūriniu gyvenimu, svarstytina, ar pagrįstai siūloma vienu iš pagrindinių Nacionalinio kūrinio požymiu laikyti būtent kūrėjo pilietybę. Be to, pažymėtina, kad Įstatymo projekto 37¹ straipsnio 1 punkto formuluotėje nurodomas kriterijus (kūrėjo pilietybė) nulemia, kad Įstatymo projekte kūrėju laikomas tik fizinis asmuo. Atkreipiame dėmesį, kad iš Įstatymo projekto aiškinamojo rašto ir kitų nuostatų nėra aišku, kodėl šiuo atveju siekiama taip apriboti asmenų, laikytinų kūrėjais, ratą. Atsižvelgdami į Direktyvos 2010/13/ES nuostatas (preambulės 40 konstatuojamoji dalis, 1 straipsnio 3 dalis), kurios Europos kūrinių atžvilgiu kūrėjais leidžia laikyti tiek fizinius, tiek ir juridinius asmenis, manome, kad Įstatymo projekte numatyti apribojimai nėra pagrįsti.
Pritarti Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos (2014-03-14)2
informavimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalį ir joje nustatyti, kad televizijos programų transliuotojai Europos ir Nacionaliniams kūriniams turi skirti ne mažiau kaip 70 procentų, o Nacionaliniams kūriniams - ne mažiau kaip pusę televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei. Vertinant nurodytą Įstatymo projekto nuostatą pažymėtina, kad vienas iš pagrindinių Direktyvos 2010/13/ES tikslų - sukurti Europos Sąjungos audiovizualinių žiniasklaidos paslaugų erdvę be vidaus sienų tuo pačiu užtikrinant aukšto lygio bendro intereso tikslų apsaugą, visų pirma nepilnamečių bei žmogaus orumo apsaugą ir asmenų su negalia teisių skatinimą. Kaip pažymima Direktyvos 2010/13/ES preambulės 2 konstatuojamoje dalyje, šiuo Europos Sąjungos teisės aktu siekiama numatyti tam tikras priemones, kurios leistų pereiti iš nacionalinių rinkų į bendrą Europos Sąjungos programų kūrimo bei paskirstymo rinką ir užtikrintų sąžiningos konkurencijos sąlygas, leidžiančias audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms atlikti visuomenės interesus atitinkantį vaidmenį.
Pažymėtina, kad Direktyvos 2010/13/ES 16 straipsniu, kuris yra tinkamai įgyvendintas Įstatymo 38 straipsnio 8 dalimi ir numato, kad „valstybės narės <...> užtikrina, kad transliuotojai Europos kūriniams paliktų didesnę savo programų transliavimui skirto laiko dalį, išskyrus laiką žinioms, sporto renginiams, žaidimams, reklamai, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvėms“, taip pat siekiama prisidėti prie nacionalinių audiovizualinių žiniasklaidos paslaugų rinkų atvėrimo, todėl šioje nuostatoje tikslingai vartojama sąvoka Europos kūriniai. Be to, Direktyvos 2010/13/ES preambulės 70 konstatuojamoje dalyje eksplicitiškai nurodoma, kad valstybės narės, įgyvendindamos Direktyvos 2010/13/ES 16 straipsnį, turėtų skatinti transliuotojus įtraukti tinkamą dalį (angl. adequate share) Europos kūrinių, kurie yra ne vietinės kilmės (angl. non-domestic origin). Taip pat atkreipiame dėmesį, kad vadovaujantis nusistovėjusia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 34 straipsnis įpareigoja valstybes nares užtikrinti nediskriminavimo ir kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintų ir parduodamų prekių abipusio pripažinimo principų laikymąsi, taip pat laisvą Sąjungos prekių pateikimą į nacionalines rinkas (žr., be kitų, 1979 m. vasario 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rewe-Zentral, vadinamojo „Cassis de Dijon“, 120/78, Rink. p. 649, 6, 14 ir 15 punktus; 2009 m. vasario 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑110/05, Rink. p. I‑519, 34 punktą; 2010 m. gruodžio 2 d.
Teisingumo Teismo sprendimo Ker‑Optika, C‑108/09, Rink. p. I-12213, 48 punktą). SESV 34 straipsnio nuostatomis draudžiamos ne tik tos valstybių narių nustatytos priemonės, kurių poveikis yra visiškas arba dalinis prekių importo ar tranzito suvaržymas (kiekybiniai apribojimai), tačiau taip pat ir kitos priemonės, galinčios tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai kliudyti Sąjungos vidaus prekybai (lygiaverčio poveikio priemonės) (žr., be kitų, 1974 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą Dassonville, 8/74, Rink. p. 837; 2010 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ker‑Optika, C‑108/09, Rink. p. I-12213, 47 punktą). Pažymėtina, kad prekėmis pagal SESV nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo laikomi vis produktai, taip pat ir meno kūriniai, kuriuos galima įvertinti pinigais ir kurie patys gali būti komercinių sandorių objektas (1968 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, 7/68, Rink. p. 423; 1978 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Thompson, 7/78, Rink. p. 2247). Teisingumo Teismas, nagrinėdamas valstybių narių priemonės, kuriomis skatinama pirkti tik nacionalinius produktus arba jiems teikiama pirmenybė, yra pažymėjęs, kad tokios priemonės laikytinos SESV 34 straipsnyje draudžiamomis lygiaverčio poveikio priemonėmis (1982 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Komisija prieš Airiją, 249/81, Rink. p. 4005). Atsižvelgdami į tai, kas nurodyta, pažymime, kad Įstatymo projektu siūlomi Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalies pakeitimai, kuriais iš esmės siekiama, kad transliuotojai teiktų prioritetą nacionaliniams kūriniams, būtų nesuderinami su Direktyvos 2010/13/ES tikslais, jos 16 straipsnio nuostatomis ir galimai iškreiptų sąžiningą konkurenciją bei ribotų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) garantuojamas pagrindines laisves. Ši pastaba atitinkamai taikytina ir Įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalyje siūlomam Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 9 dalies pakeitimui.
Įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalimi siūlomo pakeitimo atžvilgiu pažymėtina, kad galiojančios Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 9 dalies nuostatos tinkamai įgyvendina Direktyvos 2010/13/ES 17 straipsnio nuostatas. Pritarti Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos (2014-03-14)23
Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnį nauja 10 dalimi ir joje nustatyti, kad radijo programų transliuotojai ne mažiau kaip 40 procentų programos laiko, skiriamo muzikinei radijo programai, turi skirti lietuvių autorių sukurtiems ir lietuvių kalba atliekamiems kūriniams. Pažymėtina, kad Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalimi siūlomas reguliavimas kelia abejonių proporcingumo principo požiūriu - siūlomi nustatyti itin griežti reikalavimai radijo transliuotojams, tačiau Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nepateikiamas vertinimas, kaip siūlomas reguliavimas paveiktų radijo programų transliuotojus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 38 straipsnio 10 dalies nuostatomis siekiama skatinti Lietuvos muzikos industrijos plėtrą, pažymėtina, kad siūlomas reguliavimas galimai iškreiptų sąžiningą konkurenciją ir pažeistų SESV garantuojamas pagrindines laisves, ypatingai laisvą prekių judėjimą (šiuo atžvilgiu žr. 2 pastaboje nurodytą Teisingumo Teismo praktiką). Taip pat pažymime, kad siūlomoje nuostatoje vartojamos sąvokos
„lietuvių autorius“ turinys nėra aiškus, todėl kyla abejonių, ar siūloma
praktikoje. Pritarti
ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.
(2014-10-14) 2014-10-07 LR Seimo vakariniame posėdyje Nr. 183 buvo pritarta po pateikimo Visuomenės informavimo įstatymo Nr. 1-1418
Nr. XIIP-1496 (toliau - Įstatymo projektas). Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas paskirtas pagrindiniu komitetu šiam projektui svarstyti, o Informacinės visuomenės plėtros bei Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetai - papildomais komitetais šiam projektui svarstyti. Susipažinę su Įstatymo projektu, manome, jog jis yra prieštaraujantis Europos Sąjungos teisės aktams, LR Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms ir gali sukelti itin neigiamas pasekmes ne tik transliavimo sektoriui, tačiau ir visai visuomenei bei valstybei apskritai. Įstatymo projektu iš esmės siekiama nustatyti tam tikras privalomas kvotas, kiek televizijos transliuotojų programose privalo būti Lietuvos nacionalinių audiovizualinių kūrinių ir kiek radijo transliuotojų programose privalo būti lietuvių autorių sukurtų ir lietuvių kalba atliekamų kūrinių. Mūsų asociacija, vienijanti didžiausius komercinius radijo ir televizijos transliuotojus, iš esmės kvestionuoja, kokiu ir kiek reikšmingu pagrindu įstatymų leidėjas siekia sunaikinti transliuojamų programų įvairovę vartotojams ir sėkmingai egzistuojančius Lietuvos verslus? Įstatymo projektu siūlomi privalomi minimalūs procentai, kiek produkcijos privalo būti išimtinai lietuviškos transliuojamose televizijos programose (50 proc.) ir radijo programose (40 proc.), yra nepagrįstai aukšti. Pavyzdžiui, priėmus įstatymo projektą iš eterio turėtų išnykti tam tikrą savitumą demonstruojančios radijo programos „M-l Plius“, „ZIP FM“, „Power Hit Radio“, televizijos programos „TV1“, „TV6“, „TV8“ ir kt.
Atkreiptinas dėmesys, jog labiausiai nukentės nemokamas lietuviškas programas besirenkantys lietuviai, nes įvairovė išliks tik mokamose platformose (pvz., mokamoje televizijoje), kur, kaip rodo tendencijos, ir taip vis didesnį populiarumą įgyja rusiškos programos, taip pat kitos užsienyje gaminamos televizijos programos. Nemokamoje platformoje Lietuvos transliuotojams (tiek radijo, tiek televizijos) nebus tikslo transliuoti kelias identiškas programas ir konkuruoti patiems su savimi. Ypatingai atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos transliuotojams ir jų transliuojamų programų įvairovei, patrauklumui, kokybei, populiarumui, taip pat Europos Sąjungos ir kitų mūsų valstybės partnerių iš Vakarų (pvz., JAV) gaminamai produkcijai siekiama suduoti rimtą smūgį kaip tik tuo metu, kuomet valstybės institucijos nuolat diskutuoja apie informacines grėsmes iš Rusijos. Gilinantis į Įstatymo projekto turinio ir tikslo ypatumus, papildomai pažymėtini žemiau išdėstyti aspektai. Pirma, Įstatymo projektas yra prieštaraujantis pirminiams ir antriniams Europos Sąjungos teisės aktams, taip pat suformuotai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikai. Siekdami koncentruotumo, tiesiog atkreipiame dėmesį, jog dėl to išsamiai pasisakyta Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadoje. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog šioje išvadoje nors vertinimas buvo vykdomas dėl atitikimo Europos Sąjungos teisei, net ES teisės ekspertai padarė išvadą, jog „siūlomas reguliavimas kelia abejonių proporcingumo principo požiūriu - siūlomi nustatyti itin griežti reikalavimai <...>“. Antra, Įstatymo projektas yra diskriminacinis, iškreipiantis konkurenciją. Tokios išvados prieita LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje.
Šioje išvadoje, be kita ko, taip pat konstatuota, jog svarstytina, <...> ar teikiamos pataisos yra proporcingos šiam ir kitiems projektu siekiamiems tikslams ir objektyviai įgyvendinamos“, bei prieita išvados, kad „siūlomas reguliavimas kelia abejonių proporcingumo principo požiūriu - siūlomi nustatyti itin griežti reikalavimai“. Trečia, „Lietuvos nacionaliniai audiovizualiniai kūriniai“ apibrėžti labai siaurai. a. Kūriniams yra keliamas reikalavimas, jog sukurtų kūrinių turinys turi būti neatsiejamas nuo Lietuvos nacionalinio konteksto, kultūrinių ypatumų ir kalbinių bei muzikinių kūrinių lietuvių kalba, t. y. juo siekiama išsaugoti, puoselėti ir (ar) skleisti nacionalinės kultūros tapatumą, savitumą ir suverenumą, etninę kultūrą ir vietos tradicijas, kultūros paveldą, lietuvių kalbą, jos apsaugą ir tęstinumą, meno bei Lietuvos kūrėjų kūrybos sklaidą ir plėtrą ir pan. Tai lemia, kad net šiuo metu televizijos eteryje transliuojamo lietuviško turinio tik maža dalis atitinka šį reikalavimą. Toks reikalavimas iš esmės orientuotų visus televizijos transliuotojus į visuomeninio transliuotojo LRT transliuojamą turinį ir tektų atsisakyti pramoginio turinio. Taip net transliuojamos lietuviškos programos privalėtų suvienodėti, atimtų vartotojams galimybę pasirinkti lietuviškas pramogines programas. b. Be to, įstatymo projekte įtvirtintas pilietybės reikalavimas kūrėjams bei reikalavimas Lietuvos piliečiams kontroliuoti šių kūrinių kūrimą (gamybą) iš apibrėžimo eliminuoja visą tam tikrų pirktinių formatų pagrindu gaminamą produkciją. Taigi lietuviškos pasaulyje žymių formatų versijos irgi būtų eliminuotos iš nacionalinių kūrinių rato. Labai siauras nacionalinių audiovizualinių kūrinių apibrėžimas lems tai, kad lietuviškos televizijos programos suvienodės, bus ženkliai mažiau įvairovės, pramoginio turinio, vartotojai pramogos ieškos užsienio, greičiausiai rusiškose televizijos programose.
Taip įstatymo projektu visuomenė kaip tik bus skatinama žiūrėti mažiau lietuviškos produkcijos. Kita vertus, kvestionuotina, ar toks griežtas reikalavimas pagrįstai riboja ūkinę - komercinę transliuotojų laisvę laisvai rinktis transliuojamą produkciją, neprieštaraujančią nacionaliniams ir tarptautiniams teisės aktams. Taip pat kvestionuotina, ar pagrįstai iš vartotojų/žiūrovų atimama teisė laisvai rinktis įvairaus pobūdžio turinį? Galiausiai, kokiu pagrindu yra diskriminuojami kitų ES valstybių piliečiai, kurie kuria grynai lietuviškas programas? Dėl ekonominių sumetimų Lietuvos gamintojams (prodiuseriams) naudojant kaimynų latvių kūrėjus (pvz., operatorius, režisierius, dailininkus), kūriniai tampa jau nebe nacionaliniai. Ketvirta, reikėtų akcentuoti, kokios priežastys lemia tam tikros produkcijos kiekius eteryje. Užsienio produkcijos kiekį lietuviškose televizijos programose lemia ekonominiai sumetimai. Dabartinė praktika rodo, kad geriausiu laiku žiūrimiausi televiziniai produktai visada yra lietuviški (savaitgaliniai projektai, kasdienės laidos). Net lietuviški serialai yra patys populiariausi ir transliuojami geriausiu laiku. Vis dėlto, gerų originalių lietuviškų programų gamyba yra ženkliai brangesnė nei pirktinė produkcija. Todėl transliuotojai yra tiesiog priversti ekonominiais sumetimais dalį savo transliuojamų televizijos programų konstruoti iš pigesnių pirktinių užsienio produktų. Tai pasakytina, visų pirma, esant dabartinėms ekonominėms sąlygoms, kuomet reklamos rinka nuo 2008 m. yra nusmukusi apytiksliai 38 proc. Taigi užsienio programų kiekį lemia ekonominė logika.
Priėmus siūlomą įstatymo projektą transliuotojai privalės iš tų pačių programų įsigijimui skirtų pinigų („programų biudžeto“) pagaminti ar nupirkti daugiau nacionalinio turinio. Tokie ekonomine logika nepagrįsti pirkimai (jie būtų pagrįsti dirbtinumu, sąlygotu įstatymo) lems ženkliai mažesnę lietuviškos produkcijos kokybę. Transliuotojai bus priversti tam tikrą valandų skaičių transliuoti itin pigią žemos gamybos sąnaudų lietuvišką produkciją, dėl ko nukentės transliuojamų lietuviškų programų turinys, o tuo pat metu ir vartotojai. Pritarti
įstaigų pasiūlymai:
iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
pasiūlymai: siūlyti pagrindiniam komitetui įstatymo projektą Nr. XIIP-1496 grąžinti iniciatoriams tobulinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pastabas ir Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos argumentus. 7. Balsavimo rezultatai: už - 5 , 1 – prieš, susilaikiusių nebuvo. 8. Komiteto paskirtas pranešėjas: V. V. Margevičienė. Komiteto pirmininkas Valentinas Bukauskas