Projektas Projekto lyginamasis variantas
. d. Nr. Vilnius
straipsnio pakeitimas Papildyti 2 straipsnį 12 dalimi: „
juridinis asmuo , prekiaujantis medicinos optikos prekėmis arba prekiaujantis medicinos optikos prekėmis ir teikiantis oftalmologijos paslaugas. “
straipsnio pakeitimas Pakeisti 9 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:
kompensuojamų ortopedijos technikos priemonėms įsigyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. „
4) valstybės parama kompensuojamųjų ortopedijos techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidoms atlyginti. Kompensuojamųjų ortopedijos techninių priemonių sąrašus, bazines kainas ir jų gamybos bei pritaikymo išlaidų kompensavimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras, įvertinęs Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. “
Pakeisti 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip:
6) valstybės biudžeto asignavimai ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidoms apmokėti; „
techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidoms atlyginti; “ . 4 straipsnis.
straipsnio pakeitimas Pakeisti 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: ,,1) dirbančius pagal darbo sutartis, narystės pagrindu einančius renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, narystės pagrindu dirbančius ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, viešojo administravimo valstybės tarnautojus, kriminalinės žvalgybos slaptuosius dalyvius, kuriems pagal su jais sudarytas rašytines slapto bendradarbiavimo sutartis mokamas atlygis, taip pat žvalgybos pareigūnus ir asmenis, nurodytus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose;“. 5 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas Pakeisti 21 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
5) ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidos; „5) ortopedijos techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidos;
“. 6 straipsnis. 26 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 26 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
ligonių kasų ir vaistinių sutartys
vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis, išlaidos už vaistinėse išduotus kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones – vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir vaistinių sutartimis . Teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros ir farmacinei veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis . Su šia sutartimi turi teisę susipažinti visi apdraustieji. 2.
priežiūros įstaigų, tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka , atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones . „
ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutartys, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymas
už vaistinėse išduotus kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones bei medicinos optikos įmonėse išduotas kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutartimis. Teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su licenciją farmacinei veiklai turinčiomis bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti vaistinėmis bei su notifikavimo pažymą apie teikiamų į Lietuvos rinką medicinos prietaisų įregistravimą turinčiomis bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti medicinos optikos įmonėmis. 2. Apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir įstaigos, pageidaujančios tokią sutartį sudaryti ir atitinkančios šiuos reikalavimus, sutartimi:
priežiūros veiklai;
įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus;
3) asmens sveikatos priežiūros įstaiga bent 3 metus yra teikusi atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, dėl kurių prašo sudaryti asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sutartį.
Į 3 metų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikotarpį įtraukiami ir laikotarpiai, kai asmens sveikatos priežiūros įstaiga teikė atitinkamas paslaugas kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Šis reikalavimas netaikomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje;
4) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra išrinkta viešo konkurso būdu (šis reikalavimas taikomas tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje). 3. Teritorinė ligonių kasa priima sprendimą sudaryti sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų su įstaiga, jei ši įstaiga sprendimo dėl sutarties sudarymo priėmimo metu atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus. Sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaiga sudaroma einamiesiems metams. 4.
priežiūros paslaugų poreikį atitinkamos teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje, nustatytą atsižvelgiant į demografinius rodiklius, sveikatos priežiūros prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo netolygumus, taip pat ligotumo ir mirtingumo rodiklius šioje zonoje, ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto galimybes, kiekvienais metais nustato Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį pagal jų lygius ir rūšis kiekvienos teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje. 5. Teritorinė ligonių kasa, priėmusi sprendimą sudaryti sutartį su asmens sveikatos priežiūros įstaiga dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo, neviršydama šio straipsnio 4 dalyje nurodyto paslaugų kiekio jos veiklos zonoje, nustato asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių teikimo išlaidos atitinkamai asmens sveikatos priežiūros įstaigai bus apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, kiekį. Šis kiekis apskaičiuojamas, įvertinus nustatytus atitinkamos asmens sveikatos priežiūros įstaigos prašomų kompensuoti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius, atsižvelgdamas į sveikatos priežiūros prieinamumą ir sveikatos priežiūros tinkamumą, bei asmens sveikatos priežiūros įstaigai kompensuotinų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymo metodiką tvirtina sveikatos apsaugos ministras. 6. Šiame straipsnyje nurodytų teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo tvarką tvirtina sveikatos apsaugos ministras, įvertinęs Privalomojo sveikatos draudimo tarybos ir Valstybinės ligonių kasos nuomones. 7.
apdraustieji turi teisę susipažinti su sudarytomis teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutartimis. “
straipsnio pakeitimas
27 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
vaistinėmis tvarka ir terminai „
įstaigomis, vaistinėmis ir medicinos optikos įmonėmis tvarka ir terminai “
ir ją išdėstyti taip:
1Teritorinės ligonių kasos sutartyse numatytomis sąlygomis,
neviršydamos patvirtinto Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto skirtų asignavimų, privalo apmokėti asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir vaistinių, su kuriomis jos yra sudariusios sutartis, pateiktas sąskaitas. „
1Teritorinė ligonių kasa,
neviršydama sutartyje dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir išduotų kompensuojamųjų vaistų bei medicinos pagalbos priemonių išlaidų apmokėjimo numatytų finansinių įsipareigojimų, apmoka asmens sveikatos priežiūros įstaigos, vaistinės ar medicinos optikos įmonės, su kuria ji yra sudariusi sutartį, pateiktas sąskaitas. Už apdraustiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, išduotus kompensuojamuosius vaistus ar medicinos pagalbos priemones atsiskaitoma su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, vaistinėmis ir medicinos optikos įmonėmis sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka ir patvirtintomis bazinėmis kainomis. “
27 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
kompensuojamuosius vaistus bei medicinos pagalbos priemones kartą per mėnesį sveikatos priežiūros įstaigos ir vaistinės pateikia tai teritorinei ligonių kasai, su kuria yra sudariusios sutartį.
Teritorinė ligonių kasa ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sąskaitos gavimo dienos perveda pinigus sudariusioms su ja sutartis sveikatos priežiūros įstaigoms ir vaistinėms atsiskaitydama pagal pateiktas sąskaitas. Jei teritorinės ligonių kasos laiku neatsiskaito, turi būti mokami delspinigiai įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. „
už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir išduotus kompensuojamuosius vaistus bei medicinos pagalbos priemones kartą per mėnesį asmens sveikatos priežiūros įstaigos, vaistinės ir medicinos optikos įmonės pateikia tai teritorinei ligonių kasai, su kuria yra sudariusios sutartį. Teritorinė ligonių kasa ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sąskaitos gavimo dienos perveda pinigus sudariusioms su ja sutartis asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, vaistinėms ir medicinos optikos įmonėms atsiskaitydama pagal pateiktas sąskaitas. Jei teritorinės ligonių kasos laiku neatsiskaito, turi būti mokami delspinigiai įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. “
straipsnio pakeitimas
punktą ir jį išdėstyti taip: „1) sudaro sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis , ir vaistinėmis ir medicinos optikos įmonėmis , šiose sutartyse nustatytu laiku bei tvarka apmoka joms už draudžiamiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir išduotus vaistus bei medicinos pagalbos priemones;“ 2.
Pakeisti 33 straipsnio 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) šio Įstatymo 10 , ir 11 , 12 straipsniuose nustatyta tvarka kompensuoja draudžiamiesiems vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidas , medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo bei galūnių, sąnarių ir organų protezų įsigijimo ir protezavimo išlaidas;“. 9 straipsnis. 35 straipsnio pakeitimas Pakeisti 35 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:
„ 2) prižiūri, kaip sudaromos ir vykdomos teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinės ligonių kasos ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutartys;“. 10 straipsnis. V skyriaus pavadinimo pakeitimas Pakeisti V skyriaus pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
„ V SKYRIUS DRAUDŽIAMŲJŲ IR ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ, VAISTINIŲ BEI MEDICINOS OPTIKOS ĮMONIŲ, SUDARIUSIŲ SUTARTIS SU TERITORINĖMIS LIGONIŲ KASOMIS SUTARTIS , TEISĖS IR PAREIGOS VYKDANT PRIVALOMĄJĮ SVEIKATOS
1Pakeisti 39 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
39 straipsnis. Sveikatos priežiūros įstaigų ir vaistinių, sudariusių sutartis su teritorine ligonių kasa, pareigos vykdant privalomąjį sveikatos draudimą „ 39 straipsnis. Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir medicinos optikos įmonių, sudariusių sutartis su teritorine ligonių kasa, pareigos vykdant privalomąjį sveikatos draudimą “
2Pakeisti 39 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2.
Vaistinės ir medicinos optikos įmonės , sudariusios sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, privalo:
biudžeto lėšų kompensuojamais vaistais ir medicinos pagalbos priemonėmis Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka ir terminais;
informaciją apie kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių išdavimą (pardavimą);
pagalbos priemonių, kurių išlaidos kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, išdavimo teisėtumą;
ji atsirado dėl neteisėtai išduotų (parduotų) vaistų ar medicinos pagalbos priemonių, kompensuojamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.“
1Šis įstatymas, išskyrus 2, 3,
4, 5 straipsnius ir šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2014 m. liepos1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir sveikatos apsaugos ministras iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) rengimas inicijuotas, atsižvelgiant į:
Nr. 3-61-3-01270-2011-7; procesinio sprendimo kategorija 17.1), kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtinto Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 11 punktas nurodyta apimtimi prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) 3 straipsnio 1 punktui ir Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) 26 straipsnio 2 daliai;
2) tai, kad 2012 metais buvo priimti Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo pakeitimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriais Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai buvo įtraukti į valstybinio socialinio draudimo sistemą, todėl būtina sureguliuoti šių asmenų privalomojo sveikatos draudimo klausimus;
3) Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės (toliau – Valstybės kontrolė) rekomendacijas.
Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VLK) 2011–2012 metais sudarė dvi tarpžinybines darbo grupes, kurios išnagrinėjo galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius pacientų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis, šių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidų kompensavimo sistemą ir pateikė siūlymus dėl šių išlaidų kompensavimo modelio pakeitimo. Vienas iš siūlymų buvo Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme (toliau – Sveikatos draudimo įstatymas) nustatyti ortopedijos techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidų kompensavimo pagal bazines kainas modelį, nes šiuo metu įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatytas minėtų priemonių bazinių kainų reguliavimas yra nepakankamas;
4) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės mėn. 16 d. nutarimą „Dėl pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat dėl motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimo“. Taip pat Įstatymo projektu sprendžiami ir kiti šiuo metu aktualūs privalomojo sveikatos draudimo klausimai.
Pagrindinė problema, kurią siekiama išspręsti Įstatymo projektu – pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą teritorinių ligonių kasų sutartys dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau –PSDF) biudžeto lėšomis turi būti sudaromos su visais sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais, turinčiais licenciją sveikatos priežiūros veiklai arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiais tokias sutartis sudaryti. Tai kelia grėsmę sveikatos sistemos finansinei pusiausvyrai, kadangi PSDF biudžeto ištekliai yra riboti, dėl to yra būtina reguliuoti paslaugų, kompensuojamų iš PSDF biudžeto, kiekį. Be to, LVAT sprendime teigiama, kad paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutarčių sąlygos gali būti nustatytos tik įstatymu. Sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais būtų skatinama sąžininga, skaidri konkurencija tarp įstaigų, užtikrinami kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai bei racionalus ir efektyvus PSDF biudžeto išteklių naudojimas ir asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybė pacientams. Įstatymo projekto tikslas – atsižvelgiant į teismų ir kitų institucijų rekomendacijas, tinkamai reglamentuoti sutarčių su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, vaistinėmis bei medicinos optikos įmonėmis sudarymą, ortopedijos techninių priemonių kompensavimą. Įstatymo projektu taip pat siekiama, atsižvelgiant į pasikeitusius teisės aktus, sureguliuoti Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigūnų privalomojo sveikatos draudimo klausimus ir spręsti kitus aktualius privalomojo sveikatos draudimo klausimus. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai.
Įstatymo projektą tiesiogiai rengė viceministro Gedimino Černiausko vadovaujama darbo grupė, sudaryta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-91. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai. 1) Dėl ortopedijos techninių priemonių:
Administraciniuose teismuose buvo nagrinėta keletas bylų, kuriose teismai aiškinosi, ar ortopedijos techninių priemonių gamyba ir pritaikymas yra sveikatos priežiūros paslauga. LVAT savo sprendime administracinėje byloje Nr. I-492-4/2013 pripažino, kad ortopedijos techninių priemonių gamyba ir pritaikymas yra atskirai PSDF biudžeto lėšomis finansuojama veikla greta asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo sveikatos priežiūros įstaigoms, su kuriomis teritorinės ligonių kasos yra sudariusios sutartis, vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo bei kitų paslaugų finansavimo PSDF biudžeto lėšomis. Nors LVAT ir patvirtino, kad ortopedijos techninių priemonių gamyba ir pritaikymas nėra asmens sveikatos priežiūros paslauga, Įstatymo projektu siekiama ateityje išvengti skirtingo Sveikatos draudimo įstatymo nuostatų teisinio interpretavimo problemų ir aiškiai įvardyti, kad kompensuojamos yra ortopedijos techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidos. Pati ortopedijos techninių priemonių kompensavimo sistema nėra keičiama, tik redakciniu požiūriu patikslinama šiuo metu įstatyme esanti formuluotė. 2) Dėl žvalgybos pareigūnų privalomojo sveikatos draudimo: 2012 metais buvo priimti Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo pakeitimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriais Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai buvo įtraukti į valstybinio socialinio draudimo sistemą.
Šie asmenys yra įvardinti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir jie, kaip ir kiti minėtoje dalyje įvardinti asmenys (dirbantys pagal darbo sutartį, valstybės tarnautojai it kt.), draudžiami visomis valstybinio socialinio draudimo rūšimis, tačiau Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnyje lieka nenustatytas jų mokamų privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydis. 3) Dėl reikalavimų sutarčių su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis sudarymui:
Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos sąlygos sutartims sudaryti, apibrėžiančios reikalavimus įstaigoms – teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, turinčiomis licenciją sveikatos priežiūrai arba akredituotomis šiai veiklai, ir pageidaujančiomis sudaryti tokias sutartis. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų turi būti sudaromos, atsižvelgiant į VLK ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos (toliau – PSDT) nuomones. Nuo
. lapkričio 19 d. (
priėmus sprendimą) neteko galios Aprašo 11 punktas, kuris nustatė sąlygas sutartims dėl kompensuojamųjų paslaugų, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų.
Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalis įtvirtina Sveikatos apsaugos ministerijos įgaliojimus nustatyti tik sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sudarymo tvarką, tačiau nenumato įgaliojimų nustatyti tokių sutarčių sudarymo (nesudarymo) sąlygų, kurios, Teismo vertinimu, gali būti nustatomos išimtinai tik įstatymu. Atkreiptinas dėmesys, kad Teismas neginčijo pačių kriterijų, tačiau pasisakė, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutarčių sudarymo sąlygos gali būti nustatytos tik įstatymu. Minėtos sutartys turi būti sudaromos su visais sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais, atitinkančiais Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, o tai kelia grėsmę sveikatos sistemos finansinei pusiausvyrai. Svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime „Dėl pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat dėl motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimo“ paminėjo, jog „ <...>saistomas pareigos užtikrinti racionalų ribotų privalomojo sveikatos draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, įstatymų leidėjas gali nustatyti šių paslaugų finansavimo sąlygas ir apribojimus, inter alia tokią šių lėšų paskirstymo tvarką, pagal kurią jos būtų skiriamos tik tų sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų teikimo išlaidoms apmokėti, kurios su valstybės įgaliota institucija įstatymo nustatytomis sąlygomis būtų sudariusios atitinkamą sutartį dėl iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų finansuojamų paslaugų teikimo.
Tokių sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai. <...> Kartu pažymėtina, kad sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo privalomojo sveikatos draudimo lėšomis teisiniu reguliavimu turėtų būti skatinama ne tik sąžininga sveikatos priežiūros įstaigų konkurencija, bet ir jų bendradarbiavimas siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros tęstinumą, aukštą paslaugų kokybę, racionalų ir efektyvų išteklių naudojimą.<...>
“ Taigi, įstatymu turi būti nustatyti aiškūs,
objektyvūs, nediskriminaciniai reikalavimai įstaigoms, pageidaujančioms sudaryti sutartis dėl iš PSDF apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo.
Taip pat minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, kad „ pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti juo draudžiamus asmenis, draudimo įmokų dydį (dydžius), mokėjimo terminus, poveikio už šių įmokų nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku priemones, galimas lengvatas, draudimo galiojimo laiką, draudimą vykdančių institucijų įgaliojimus, iš draudimo lėšų finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugas, šių lėšų paskirstymo sveikatos priežiūros įstaigoms principus, kitus esminius šio draudimo elementus
“. Atsižvelgiant į šį Konstitucinio Teismo
išaiškinimą, vertintina, kad šiuo metu trūksta
biudžeto lėšų paskirstymo sveikatos priežiūros įstaigoms principo , kurį nustatyti yra įpareigotas įstatymų leidėjas. 4) Kita: Įstatymo projektu keičiamo Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad t eritorinės ligonių kasos numatytomis sąlygomis, neviršydamos patvirtinto PSDF biudžeto asignavimų, privalo apmokėti asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir vaistinių, su kuriomis jos yra sudariusios sutartis, pateiktas sąskaitas.
Toks įstatyminis reguliavimas leidžia susidaryti situacijoms, kai asmens sveikatos priežiūros įstaigos piktnaudžiauja pateikdamos daugiau sąskaitų nei teritorinės ligonių kasos gali apmokėti. Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad i š PSDF biudžeto apmokamos šio įstatymo nustatytos draudžiamųjų išlaidų vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensacijos. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje yra nustatyta, kad išlaidos už vaistinėse išduotus kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir vaistinių sutartimis , tačiau Sveikatos draudimo įstatyme nėra reglamentuojamas išlaidų už kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones – į Kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašą (C sąrašą), patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 529 įtrauktus akinių lęšius, kurie išduodami tik medicinos optikos įmonėse – apmokėjimas PSDF biudžeto lėšomis. Įstatyme taip pat nėra įtvirtinta teritorinių ligonių kasų funkcija sudaryti sutartis su medicinos optikos įmonėmis dėl jose išduotų minėtų kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išlaidų apmokėjimo, taip pat atsiskaitymo su šiomis įmonėmis tvarka ir terminai, medicinos optikos įmonių, sudariusių sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, pareigos vykdant privalomąjį sveikatos draudimą. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama.
1) Dėl ortopedijos techninių priemonių: Įstatymo įgyvendinamojo teisės akto nuostata dėl ortopedijos techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidų kompensavimo apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu pagal bazines kainas būtų perkelta į Sveikatos draudimo įstatymą – tokiu būdu įstatymo lygmeniu būtų įtvirtintas esamas kompensavimo pagal bazines kainas modelis. Taip pat, priėmus Įstatymo projektą, būtų aiškiai nustatyta, kad ortopedijos techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidų kompensavimas nepriskiriamas sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensavimui. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projektu keičiamos Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkto, 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 21 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos. 2) Dėl žvalgybos pareigūnų privalomojo sveikatos draudimo:
Priėmus teikiamą Įstatymo projektą bus išspręstas Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigūnų privalomojo sveikatos draudimo klausimas. Draudėjai privalės mokėti 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuojamų pajamų, nuo kurių skaičiuojamas socialinio draudimo įmokos, o minėtieji asmenys – 6 procentų dydžio įmokas. Įvykus draudiminiam įvykiui, žvalgybos pareigūnai, kaip ir kiti apdraustieji, turės teisę gauti iš PSDF biudžeto apmokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.
3) Dėl sutarčių su vaistininėmis ir medicinos optikos įmonėmis: Įstatymo projektu siūloma Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje numatyti, kad išlaidos už medicinos optikos įmonėse išduotas kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir medicinos optikos įmonės, pageidaujančios tokią sutartį sudaryti ir turinčios notifikavimo pažymą apie teikiamų į Lietuvos rinką medicinos prietaisų įregistravimą (t. y. turinčiomis leidimą gaminti ir prekiauti akinių lęšiais), sutartimi. Taip siekiama užtikrinti Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 punkto, kuriame įtvirtinta, kad i š PSDF biudžeto apmokamos šio įstatymo nustatytos draudžiamųjų išlaidų vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensacijos, bei 10 straipsnio, kuriame reglamentuojamas vaistų ir medicinos pagalbos priemonių išlaidų kompensavimas apdraustiesiems, nuostatų įgyvendinimą. Akinių lęšiai, kurie yra įtraukti į Kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašą (C sąrašą), yra išduodami tik medicinos optikos įmonėse. Įstatymo projektu taip pat siūloma įtvirtinti teritorinių ligonių kasų funkciją sudaryti sutartis su medicinos optikos įmonėmis dėl jose išduotų minėtų kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išlaidų apmokėjimo (Įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalis), taip pat atsiskaitymo su šiomis įmonėmis tvarką ir terminus (Įstatymo projekto 7 straipsnis), medicinos optikos įmonių, sudariusių sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, pareigas vykdant privalomąjį sveikatos draudimą (Įstatymo projekto 11 straipsnis). Atsižvelgiant į minėtus Įstatymo projektu siūlomus pakeitimus, Įstatymo projektu Sveikatos draudimo įstatyme taip pat siūloma įtvirtinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo nustatyta tvarka aprobuotą terminą „medicinos optikos įmonė“.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teritorinių ligonių kasų sutarčių su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir sutarčių su vaistinėmis bei medicinos optikos įmonėmis objektas yra skirtingas. Pastarosios sutartys sudaromos dėl kompensuojamųjų vaistų ar medicinos pagalbos priemonių išlaidų apmokėjimo, t. y. skirtingai nei sutarčių su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis atveju, vaistininkas ar medicinos optikos įmonės darbuotojas nesprendžia dėl vaistų ar medicinos pagalbos priemonės reikalingumo apdraustiesiems, o išduodamas jiems kompensuojamuosius vaistus ar medicinos pagalbos priemones vykdo gydytojo išrašytame recepte pateiktą nurodymą. Vaistai išduodami ir kompensuojami Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Taip pat pastebėtina, kad PSDF biudžeto pajamas ir išlaidas iš esmės nustato Lietuvos Respublikos Seimas, kiekvienais metais tvirtindamas PSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą. Jame reglamentuojama, kiek lėšų galima skirti asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, kompensuojamiesiems vaistams, centralizuotai perkamiems vaistams, medicinos pagalbos ir ortopedijos technikos priemonėms, medicininei reabilitacijai bei sanatoriniam gydymui, sveikatos programoms finansuoti. Kiekvienai iš PSDF biudžeto kompensuojamai sričiai yra nustatoma atskira išlaidų eilutė ir ji negali būti viršijama.
Asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir vaistai bei medicinos pagalbos priemonės kompensuojamos iš atskirų išlaidų straipsnių, todėl viena išlaidų rūšis kitos išlaidų rūšies nedengia, taigi, pagal siūlomą teisinį reguliavimą galimos skirti PSDF biudžeto lėšos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti nebus tiesiogiai priklausomos nuo to, kiek bus nepanaudotų lėšų pagal sutartis su vaistinėmis ir medicinos optikos įmonėmis. Be to, vaistai kompensuojami pagal kiekvienais metais tvirtinamą Kompensuojamųjų vaistų kainyną, tai reiškia, kad tik jame nurodytų vaistų įsigijimo išlaidos gali būti apmokamos iš PSDF biudžeto. 2013 metais Lietuvoje buvo kompensuojamos 1847 vaistų ambulatoriniam gydymui (prekiniais pavadinimais) įsigijimo išlaidos. Daugiausia (daugiau kaip
pagalbos priemonėms tenka vyresniems nei 60 metų pacientams. Pavyzdžiui, 2013 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatyme , buvo nustatytos tokios išlaidų sumos vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms bei asmens sveikatos priežiūros paslaugoms:01
02 Vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Įstatymo projektu siūlomas skirtingas teisinis reguliavimas, taikytinas vaistinėms ir medicinos optikos įmonėms bei asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, pageidaujančioms sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, t. y.
Įstatymo projektu vaistinėms ir medicinos optikos įmonėms nesiūloma nustatyti papildomų reikalavimų be nurodytų Įstatymo projekto 6 straipsniu keičiamoje Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, kokius yra siūloma nustatyti asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, pageidaujančioms sudaryti sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimo PSDF biudžeto lėšomis. 4) Dėl PSDT ir VLK nuomonės pateikimo:
Įstatymo projekte atsisakyta Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad kiekviena sutartis sudaroma atsižvelgus į VLK ir PSDT nuomones, o siūloma numatyti, kad VLK ir PSDT nuomonės privalo būti pateikiamos tik dėl sveikatos apsaugos ministro įsakymu tvirtinamos sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo tvarkos. Šių nuostatų pakeitimas leis sumažinti VLK ir PSDT administracinę naštą. 5) Dėl sąvokos „asmens sveikatos priežiūros įstaiga“ vartojimo:
Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau – Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sveikatos priežiūros įstaiga – tai įstaiga ar įmonė, šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka turinti teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas ir patarnavimus, ar sveikatos priežiūros įstaigos ar įmonės, kuri verčiasi kita (ne sveikatos priežiūros) veikla, filialas ar padalinys, turintis teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Pagal sveikatos priežiūros paslaugų rūšis sveikatos priežiūros įstaigos skirstomos į: 1) asmens sveikatos priežiūros įstaigas; 2) visuomenės sveikatos priežiūros įstaigas; 3) mišrias sveikatos priežiūros įstaigas.
Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo projektu siūlomas Sveikatos draudimo įstatymo 26 ir 27 straipsnių teisinis reguliavimas yra susijęs tik su pirmąja išvardintų sveikatos priežiūros įstaigų grupe – teritorinės ligonių kasos sutartis dėl apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sudaro tik su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 45 straipsnio, įtvirtinančio asmens sveikatos priežiūros įstaigos pareigas, 2 punkte numatyta, kad šios įstaigos, be kita ko, taip pat privalo įgyvendinti būtinąsias visuomenės sveikatos priežiūros priemones pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sąrašą, tačiau pastebėtina, kad pagal sveikatos priežiūros įstaigų klasifikaciją tokia įstaiga priskiriama asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projekto 6 ir 7 straipsniais, kuriuo keičiami Sveikatos draudimo įstatymo 26 ir 27 straipsniai, tikslinami šiuo metu galiojančio Sveikatos draudimo įstatymo 26 ir 27 straipsnių pavadinimai ir šio įstatymo 26 straipsnio
išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis, numatant, kad tokios sutartys sudaromos būtent su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis.
6) Dėl sutarčių su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis: Siekiant užtikrinti racionalų ir efektyvų PSDF biudžeto išteklių naudojimą, Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – LNSS) įstaigų teikiamų paslaugų kokybę bei įsitikinti, kad į šią sistemą patektų tik turinčios atitinkamą patirtį ir pajėgios užtikrinti aukštą teikiamų paslaugų kokybę asmens sveikatos priežiūros įstaigos, Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad teritorinė ligonių kasa sudaro sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis tik su tomis pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, kurios atitinka tam tikrus reikalavimus. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą teritorinių ligonių kasų sutartys turi būti sudaromos su visais sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais, turinčiais licenciją sveikatos priežiūros veiklai arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiais tokias sutartis sudaryti. Sveikatos priežiūros paslaugoms yra skiriami riboti PSDF biudžeto ištekliai, todėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio ribojimas yra būtinas. Nenumatant sutarčių sudarymo (nesudarymo) sąlygų, neįmanoma pasinaudoti biudžeto planavimo pagal sutartis sistemos privalumais, t. y. valdymo institucijoms kontroliuoti išlaidas pagal iš anksto nustatytus prioritetus, pritaikant jas prie suplanuotų poreikių.
Nenumatant įstatyme galimybės planuoti PSDF biudžeto išlaidas sveikatos priežiūros paslaugoms nebūtų įmanoma užtikrinti sveikatos sistemos finansinės pusiausvyros bei tolygaus kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Kadangi 2013 m. sutartys buvo sudaromos su visomis prašymus pateikusiomis įstaigomis, PSDF biudžeto išlaidos išaugo. Sutarčių dėl iš PSDF biudžeto apmokamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sudarymas su visomis licencijuotomis ir pageidaujančiomis šias sutartis sudaryti ASPĮ kelia grėsmę PSDF biudžeto stabilumui. Pavyzdžiui, 2013 m. asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti planuota 2 863 068 tūkst. Lt, o per 2013 m. 9 mėn. PSDF biudžeto išlaidos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms sudarė 2 189 907 tūkst. Lt. Tai reiškia, kad per paskutinį ketvirtį ši suplanuota išlaidų suma jau bus viršyta. Nekeičiant įstatymo ir netobulinant sutarčių sudarymo teisinio reguliavimo, 2014 m. šios išlaidos gali dar padidėti 40 mln. Lt, taigi kyla grėsmė PSDF biudžeto vykdymui, jo stabilumui. Rengiant Įstatymo projektą atsižvelgta į kitų šalių patirtį – kitų šalių teisės aktuose yra aiškiai reglamentuota, kad valstybinių sveikatos draudimo fondų vykdytojai neprivalo sudaryti sutarčių su visomis to pageidaujančiomis įstaigomis, valstybė turi reguliuoti paslaugų kiekį ir kokybę. Panašios nuostatos yra įtvirtintos ir Lietuvos sveikatos sistemą reglamentuojančiuose teisės aktuose, t. y. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme (toliau – Sveikatos sistemos įstatymas), Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme.
Šie įstatymai nustato, kad valstybė tvirtina paslaugų poreikį, nustato kokybės reikalavimus paslaugoms, taip pat reikalavimus sveikatos priežiūros įstaigoms, norinčioms teikti paslaugas ir tapti LNSS dalimi. Siūlomų Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimų esmė ne drausti vienų ar kitų paslaugų teikimą Lietuvoje, bet nustatyti aiškius reikalavimus asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, pageidaujančioms teikti iš PSDF biudžeto apmokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Pavyzdžiui, Estijoje privalomojo sveikatos draudimo teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtinti sutarčių sudarymo kriterijai ir nuostata, jog ,,sveikatos draudimo fondas neprivalo sudaryti sutarčių dėl medicininio gydymo finansavimo su visais sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais“ (Estijos sveikatos draudimo įstatymo 36 straipsnis). Svarbu akcentuoti tai, kad siekiant užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę ir neviršyti PSDF biudžeto išlaidų turi būti vykdoma įstaigų, galinčių sudaryti sutartis ir pagal jas teikti sveikatos priežiūros paslaugas, atranka. Dėl iš PSDF biudžeto apmokamų paslaugų reguliavimo (paslaugų kiekio ribojimo) yra pasisakęs ir LVAT, konstatavęs, kad ,, sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo sistema (kitaip
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsižvelgiant į ribotus sveikatos priežiūros paslaugoms skiriamus biudžeto išteklius apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekis tam tikru būdu turi būti ribojamas“
822 -762/2008). Pažymima, kad valstybė negali kompensuoti daugiau sveikatos priežiūros paslaugų, negu jų reikia; valstybė yra šių paslaugų užsakovas ir turi teisę nustatyti, kiek ir kokių paslaugų turėtų būti kompensuojama PSDF biudžeto lėšomis, siekiant užtikrinti tinkamą, kokybišką, saugią ir prieinamą sveikatos priežiūrą bei susirgimų prevenciją Lietuvos gyventojams bei skaidrų ir efektyvų LNSS turimų išteklių panaudojimą. Reikalavimai sutarčių sudarymui:
Įstatymo projektu siūloma palikti šiuo metu galiojančią nuostatą, kad įstaiga, pageidaujanti sudaryti sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto, turi turėti asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai (
veikla atitinka teisės aktų reikalavimus bei suteikiantį teisę įstaigai verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti jame nurodytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas). Išduodant licenciją, patvirtinama, kad patalpų, kuriose planuojama vykdyti licencijuojama veikla, paskirtis atitinka sveikatos apsaugos ministro nustatytus reikalavimus, įstaigos norimos teikti paslaugos atitinka sveikatos apsaugos ministro patvirtintus atitinkamų licencijuojamų paslaugų teikimo reikalavimus, kad įstaiga turi vykdomos veiklos leidimą-higienos pasą, yra pasitvirtinusi įstaigos vidaus taisykles, atitinkančias Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 46 straipsnio reikalavimus, turi atitinkamų profesinių kvalifikacijų sveikatos priežiūros specialistus, reikalingus numatomoms paslaugoms teikti, medicinos prietaisus, privalomus atitinkamoms paslaugoms teikti, įsipareigoja apsidrausti civilinę atsakomybę už pacientams padarytą žalą ir kt.
Įstatymo projekto 6 straipsniu keičiamo Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 2 punktu, asmens sveikatos priežiūros įstaiga, norėdama sudaryti sutartį, turės pateikti teritorinei ligonių kasai Valstybinės mokesčių inspekcijos išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad ji yra įvykdžiusi įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu, ir valstybinio socialinio draudimo įstaigos išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad ji yra įvykdžiusi įsipareigojimus, susijusius su privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimu pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
c) 3 metų patirtis.
Įstatymo projektu taip pat siūloma nustatyti, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga, pageidaujanti sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa, bent 3 metus teikė atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, dėl kurių prašo sudaryti asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sutartį, t. y. turi turėti bent 3 metų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, dėl kurių prašo sudaryti asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sutartį, teikimo patirtį. Argumentai dėl 3 metų patirties reikalavimo:
Paslaugų kokybės ir saugumo rodiklis. Ankstesniame projekte nustatytas vienerių metų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirties reikalavimas sveikatos sistemos specialistų įvertintas kaip nepakankamas sveikatos priežiūros įstaigos teikiamų paslaugų kokybei įvertinti. Sveikatos priežiūros specialistai teigia, kad profesines klaidas ar komplikacijas ligoninėse lemia nepakankama personalo kvalifikacija ir klinikinės patirties stoka. Diagnozavimo ir gydymo klaidos labiau tikėtinos tose ligoninėse, kurių personalas retai susiduria su tam tikromis ligomis ir būklėmis. Pavyzdžiui, jei operacinės dirba „prastovų režimu“, kai per parą atliekama vos pora operacijų, tai gali reikšti, ne tik tai, kad neefektyviai naudojama ligoninės infrastruktūra ir žmogiškieji ištekliai, bet kyla klausimas dėl teikiamų paslaugų kokybės ir saugumo.
Vadinasi, klinikinė patirtis lemia įstaigos teikiamų paslaugų kokybę, kuri yra svarbiausias rodiklis pacientui, turinčiam teisę gauti kokybišką ir saugią paslaugą. Tą patvirtina ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai paslaugų teikimo patirčiai – ne mažesnės nei trejų metų atitinkamos rūšies sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirties reikalavimas yra nustatytas ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo
reiškia, kad įstaigos veikla atitinka teisės aktų reikalavimus, pripažįstama įstaigos teisė teikti paslaugas, licencija patvirtina, kad įstaiga atitinka minimalius jai įstatymų taikomus reikalavimus, o akreditavimas reiškia, kad įstaiga siekia aukštesnių paslaugų teikimo kokybės standartų. Tam, kad būtų užtikrinti aukštesniu kokybės standartu, akredituojamoms sveikatos priežiūros įstaigoms nustatytas reikalavimas turėti ne mažesnę kaip 3 metų patirtį. Taigi įstatymų leidėjas jau yra įtvirtinęs tokį reikalavimą, kaip kokybiškų paslaugų teikimo garantą. Taigi ir šiuo 3 metų patirties reikalavimu siekiama užtikrinti aukštą LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kokybę bei įsitikinti, kad į šią sistemą patektų tik turinčios atitinkamą patirtį konkrečių paslaugų teikimo srityje ir pajėgios užtikrinti aukštą teikiamų paslaugų kokybę asmens sveikatos priežiūros įstaigos.
Minėtas atitinkamų paslaugų teikimo patirties reikalavimas negali būti laikomas pertekliniu Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio nuostatos, kuri reikalauja turėti licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai, kontekste, nes licencija, kaip minėta, suteikia teisę įstaigai verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (t. y. patvirtina, kad įstaiga yra pasirengusi teikti tam tikras asmens sveikatos priežiūros paslaugas), tačiau licencijos turėjimas ne visada reiškia, kad įstaiga atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikė. Informacijos apie paslaugų teikimo rodiklius prieinamumas. Kitas argumentas, kodėl reikalaujama paslaugų teikimo patirties – paslaugas jau teikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos LNSS veiklos užsakovams (teritorinėms ligonių kasoms) gali parodyti per nustatytą laikotarpį susiformavusius pacientų srautus, paslaugų teikimo apimtis ir kitus objektyvius duomenis, kuriuos gavus, galima vertinti asmens sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų teikimo kiekybinius ir kokybinius rodiklius. Patirtis – tai tam tikra garantija, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga jau teikė pacientams paslaugas ir sėkmingai vykdė šias užduotis. Manytina, kad 3 metų atitinkamų paslaugų teikimo laikotarpis yra objektyvus, proporcingas, pagrįstas ir pakankamas įgyti patirtį tam tikrų paslaugų teikimo srityje.
Atkreiptinas dėmesys, kad jei asmens sveikatos priežiūros įstaiga atitiks minėtą patirties reikalavimą ir kitus Įstatymo projektu siūlomus Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus, teritorinė ligonių kasa priims sprendimą sudaryti sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis su šia įstaiga, tačiau, vadovaujantis keičiamo Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalimi, asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių teikimo išlaidos konkrečiai asmens sveikatos priežiūros įstaigai bus apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, kiekis bus vertinamas pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintoje metodikoje nustatytus asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius, atsižvelgiant į atitinkamos įstaigos konkrečių paslaugų teikimo rezultatus. Taigi, minėtas atitinkamų paslaugų teikimo patirties reikalavimas svarbus ir šiuo aspektu. Tam tikrų paslaugų teikimo patirtis savaime nereiškia jų teikimo sėkmingumo, todėl
priežiūros įstaigos prašomų kompensuoti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius, teritorinei ligonių kasai nustatant asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių teikimo išlaidos atitinkamai asmens sveikatos priežiūros įstaigai bus apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, kiekį. Šis vertinimas leis nustatyti, kurios asmens sveikatos priežiūros įstaigos teikia paslaugas efektyviau, ir, atsižvelgiant į šio vertinimo rezultatus, paskirstyti PSDF biudžeto lėšas taip, kad būtų užtikrinta aukšta LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kokybė. Pakankamo tinklo tinkamai paskirstytų įvairias sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų išlaikymas.
Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarime konstatuota, kad „valstybės sveikatos politiką formuojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos turi pareigą užtikrinti, kad valstybėje nuolat veiktų pakankamas tinklas tinkamai paskirstytų įvairias sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų, tarp jų
Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad reikalavimas turėti atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtį netaikomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos sistemos įstatymo
prašymo dėl šių paslaugų išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis pateikimo metu yra LNSS dalimi, kadangi teritorinės ligonių kasos su šiomis įstaigomis jau yra sudariusios sutartis, taip pat nuolat stebi ir kontroliuoja, kaip įstaigos laikosi nustatytų reikalavimų, todėl šios įstaigos yra įgijusios tiek paslaugų užsakovų (teritorinės ligonių kasos), tiek pacientų pasitikėjimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, šioje dalyje nurodytos asmens sveikatos priežiūros įstaigos laikomos LNSS dalimi sutarčių sudarymo laikotarpiu. Taip pat pažymėtina, kad nėra tokių valstybės ir savivaldybių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros biudžetinių ir viešųjų įstaigų, kurios neturėtų sutarties su teritorine ligonių kasa, todėl joms taikoma išimtis (dėl 3 m. patirties netaikymo) grindžiama taip pačiais aukščiau minėtais argumentais. Valstybės ir savivaldybių įmonių, kurios teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugas, šiuo metu nėra. Vadovaujantis Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr.
V-1051, 5 punktu, asmens sveikatos priežiūros įstaiga, pageidaujanti sudaryti ateinančių kalendorinių metų sutartį, prašymą teritorinei ligonių kasai pateikia ne vėliau kaip iki einamųjų metų lapkričio 1 dienos. Taigi, asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, turinčioms galiojančias sutartis su teritorine ligonių kasa, reikalavimas turėti atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtį nebus taikomas. Įstatymo projektu siūloma išimtis užtikrina teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimą tų subjektų, kurie siūlomo teisinio reglamentavimo įsigaliojimo metu turės galiojančias sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis, atžvilgiu.
d) Viešasis konkursas. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. I-1367 151 , 17, 39 ir
straipsniu įstatymo projekto (toliau – Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projektas) 3 straipsnyje, kuriuo minėtas įstatymas pildomas 191 straipsniu, yra siūloma nustatyti, kad PSDF biudžeto lėšomis pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugos gali būti apmokamos tik toms LNSS nepriklausančioms įstaigoms, kurios išrenkamos viešo konkurso būdu. Siekiant suderinti įstatymų nuostatas, Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 4 punkte siūloma nustatyti, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga, nurodyta Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje, turi būti išrinkta viešo konkurso būdu.
Jeigu įstaiga, nurodyta Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projektu keičiamame Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje, atitinka Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 1–2 ir
sveikatos priežiūros įstaigos, išskyrus įstaigas, nurodytas Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje) atitinka Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose nurodytus reikalavimus, teritorinė ligonių kasa priima sprendimą sudaryti sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Atkreiptinas dėmesys, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigai, nurodytai Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projektu keičiamame Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje (t. y. LNSS nepriklausančiai įstaigai, teikiančiai pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas), kuri yra išrinkta viešo konkurso būdu šio įstatymo nustatyta tvarka, siūloma netaikyti Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto 3 metų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirties reikalavimo. Šią išimtį siūloma nustatyti, atsižvelgiant į Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projekto tikslą – suteikti įstatyminius įgaliojimus savivaldybei reguliuoti LNSS nepriklausančių pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų, kurių paslaugas bus siekiama apmokėti PSDF biudžeto lėšomis, tinklą taip, kad būtų užtikrinamas savivaldybės teritorijoje pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas bei būtų taupomos PSDF biudžeto lėšos.
Atsižvelgiant į tai, kad viešas konkursas organizuojamas, jei savivaldybės dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo savivaldybių teritorijose (ar jų dalyse) ir savivaldybių teritorijose (ar jų dalyse) nėra patenkinamas pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų poreikis (t. y. siekiant užtikrinti pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą tose savivaldybių teritorijų dalyse, kuriose šių paslaugų poreikis nėra patenkinamas), nebūtų tikslinga asmens sveikatos priežiūros įstaigai, išrinktai atitinkamos savivaldybės teritorijoje (ar jos dalyje) viešo konkurso būdu, papildomai taikyti ir 3 metų atitinkamų paslaugų teikimo patirties reikalavimą. Jei būtų taikomas minėtas reikalavimas, nebūtų pasiektas Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projekto tikslas, nes su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, neturinčiomis 3 metų pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirties, net ir laimėjusiomis viešą konkursą, negalėtų būti sudaromos sutartys dėl šių asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis. Numatant šio reikalavimo taikymo išimtį asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, išrinktoms minėto viešo konkurso būdu, siekiama pritraukti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėjus teikti paslaugas konkrečioje savivaldybės teritorijos dalyje, taip užtikrinant paslaugų prieinamumą tos teritorijos gyventojams.
Atkreiptinas dėmesys, kad, v adovaujantis Įstatymo projektu keičiamu 26 straipsniu, sutartys bus sudaromos tiek su pirminio (taikant išimtį dėl 3 metų patirties), tiek su antrinio bei tretinio lygio paslaugas teikiančiomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Vadovaujantis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projektu keičiamame Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje viešas konkursas organizuojamas siekiant atrinkti tas įstaigas, kurios teiks tik pirminio lygio paslaugas . 7) Dėl PSDF biudžeto lėšų paskirstymo:
Įstatymo projektu taip pat nustatomas PSDF biudžeto lėšų paskirstymas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, su kuriomis, vadovaujantis keičiamo Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalimi yra sudarytos sutartys dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Projekte nurodoma, kad sveikatos apsaugos ministras, atsižvelgdamas į atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų poreikį atitinkamos teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje ir PSDF biudžeto galimybes, teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje kiekvienais metais nustatys Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį pagal asmens sveikatos priežiūros paslaugų lygius ir rūšis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, paslaugų poreikį nustato Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Valstybine ligonių kasa.
Įstatymo projektu siūloma detalizuoti šią nuostatą, įtvirtinant, kad minėtas paslaugų poreikis nustatomas, atsižvelgiant į demografinius rodiklius, sveikatos priežiūros prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo netolygumus, taip pat ligotumo ir mirtingumo rodiklius konkrečioje teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje. Vykdydamos konstitucinę funkciją, valstybės sveikatos politiką formuojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos vertins sveikatos priežiūros paslaugų poreikį, nustatys iš PSDF biudžeto lėšų apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį, kuris turės būti tiesiogiai susijęs su valstybės finansinėmis galimybėmis. Tokiu būdu bus siekiama kontroliuoti išlaidas pagal iš anksto nustatytus prioritetus, pritaikant jas prie suplanuotų poreikių ir, kiek įmanoma, išvengiant bet kokio finansinių, techninių ir žmogiškųjų išteklių iššvaistymo. Įstatymo projektu numatomas PSDF biudžeto lėšomis apmokamų paslaugų teisinis reguliavimas apibrėžia, kad neviršydama teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje kiekvienais metais nustatyto PSDF biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio, teritorinė ligonių kasa atitinkamai asmens sveikatos priežiūros įstaigai nustatys paslaugų, kurių teikimo išlaidos asmens sveikatos priežiūros įstaigai bus apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, kiekį. Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės mėn.
16 d. nutarime pabrėžta, kad „pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas, reguliuodamas šio draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros įstaigoms, privalo atsižvelgti į Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies sistemines sąsajas su Konstitucijos IV skirsnį „Tautos ūkis ir darbas“ pradedančiu 46 straipsniu, kuriame yra įtvirtinti konstituciniai tautos ūkio pagrindai“. Atsižvelgiant į tai, minėtą asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį konkrečiai įstaigai, nepriklausomai nuo jos steigėjo, siūloma apskaičiuoti, įvertinus nustatytus atitinkamos asmens sveikatos priežiūros įstaigos prašomų kompensuoti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius. Minėtus rodiklius siūloma nustatyti, atsižvelgiant į sveikatos priežiūros prieinamumą ir asmens sveikatos priežiūros tinkamumą. Sveikatos priežiūros prieinamumo sąvoka įtvirtinta Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje. Sveikatos priežiūros prieinamumas – tai valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios asmens sveikatos priežiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį ir organizacinį priimtinumą asmeniui ir visuomenei. Atsižvelgiant į šį kriterijų , bus nustatyti rodikliai, sudarantys galimybę tose teritorijose, kuriose sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas blogas, paskirstyti PSDF lėšas taip, kad būtų užtikrintas kuo geresnis sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas, kartu mažinant sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo netolygumus, bei kiti rodikliai. Sveikatos priežiūros tinkamumo sąvoka įtvirtinta Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje. Vadovaujantis šiuo įstatymu, sveikatos priežiūros tinkamumas – tai valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų kokybę ir efektyvumą .
Atsižvelgiant į šį kriterijų, bus nustatyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodikliai, leisiantys PSDF lėšas paskirstyti, atsižvelgiant į teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir jų efektyvumą (pavyzdžiui, nustatyti rodikliai, pagal kuriuos bus galima įvertinti, kurios asmens sveikatos priežiūros įstaigos teikia asmens sveikatos priežiūros paslaugas ekonomiškai efektyviomis formomis, vertinant šiomis formomis teikiamų paslaugų dalį nuo visų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros įstaigos teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų skaičiaus (pvz., atitinkamos asmens sveikatos priežiūros įstaigos paslaugos, suteiktos dienos chirurgijos sąlygomis, skaičiaus santykis su visų asmens sveikatos priežiūros įstaigos suteiktų chirurgijos paslaugų skaičiumi). Paslaugos, teikiamos ekonomiškai efektyviomis paslaugų teikimo formomis, laikytinos tokiomis paslaugomis, kurių teikimui reikalingi mažesni ištekliai negu stacionarinių paslaugų teikimui. Tokioms paslaugoms gali būti priskiriama dienos chirurgijos, dienos stacionaro, stebėjimo ir kitos paslaugos. Šių paslaugų teikimo sąnaudos yra mažesnės už stacionarinio gydymo paslaugų, be to, pacientas neatitraukiamas nuo jam įprastos aplinkos, tokiu būdu yra taupomas pacientų laikas, mažinamos laukimo eilės. Vadinasi, šios paslaugos pacientams yra priimtinesnės bei ekonomiškai efektyvesnės, taupančios sveikatos priežiūros išteklius ir valstybės lėšas. Atsižvelgiant į šio vertinimo rezultatus, didesnis paslaugų kiekis (atitinkamai ir didesnė sutartinės sumos dalis) bus nustatomas asmens sveikatos priežiūros įstaigų ekonomiškai efektyviomis formomis teikiamoms paslaugoms, atitinkamai mažinant paslaugų kiekį stacionarinei asmens sveikatos priežiūrai.
Tai skatins asmens sveikatos priežiūros įstaigas taikyti ekonomiškai efektyvias paslaugų teikimo formas, kas užtikrins šių paslaugų plėtrą ir sudarys prielaidas efektyviai ir racionaliai naudoti PSDF biudžeto lėšas. Skirstant PSDF biudžeto lėšas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, svarbu atsižvelgti ir į teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų klinikinį efektyvumą konkrečioje įstaigoje. Sąvoka klinikinis asmens sveikatos priežiūros paslaugų efektyvumas (angl. clinical effectiveness, clinical efficacy, effectiveness of healthcare, medical effectiveness ir kt.) plačiai vartojama užsienio mokslinėje ir kt. literatūroje, Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos Sąjungos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos bei kitų institucijų dokumentuose. Klinikinis efektyvumas suprantamas kaip konkrečioje įstaigoje teikiamų paslaugų (taikomų gydymo ir diagnostikos metodų) veiksmingumui, tikslumui, racionaliam sveikatos priežiūros išteklių naudojimui įvertinti. Atsižvelgiant į jį, galima nustatyti, pavyzdžiui, tokius rodiklius kaip letališkumas, vidutinė gydymo trukmė, infekcijų ligoninėje skaičius, pakartotinių hospitalizacijų skaičius, planinių operacijų dalis, atliekamų pirmą paguldymo /hospitalizacijos dieną ir pan. Iš esmės klinikinis efektyvumas parodo paslaugos kokybę (arba bent jau yra vienas iš kokybės indikatorių), kuri labai svarbi pacientams, siekiantiems gauti geriausią gydymą, užtikrinti įrodymais paremtą praktiką ligoninėje. Rodiklių nustatymas, atsižvelgiant į klinikinį efektyvumą, skatintų asmens sveikatos priežiūros įstaigas efektyviai dirbti, t. y. siekti maksimalios naudos pacientui, esant ribotiems ištekliams.
Šių rodiklių vertinimas leistų užtikrinti, kad didesnį klinikinį efektyvumą pasiekiančioms įstaigoms būtų nustatytas didesnis atitinkamų paslaugų, apmokamų PSDF biudžeto lėšomis, kiekis. Pirmiausia, tai padėtų užtikrinti pacientų poreikius bei lūkesčius, jų teisę į kokybiškas, saugias ir veiksmingas sveikatos priežiūros paslaugas. Antra, tokie rodikliai padėtų įvertinti, kurios įstaigos teikia asmens sveikatos priežiūros paslaugas efektyviai, o kurių teikiamų paslaugų efektyvumas netenkina LNSS veiklos užsakovų, ir atsižvelgiant į šių rodiklių vertinimo rezultatus, efektyviai paskirstyti PSDF biudžeto lėšas ne tik pagal įstaigų prašomų kompensuoti paslaugų kiekius, bet ir atsižvelgiant į įstaigų teikiamų paslaugų klinikinį efektyvumą. Be to, minėti rodikliai ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų vertinimas pagal šiuos rodiklius taip pat didintų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų konkurenciją, joms siekiant atitikti šiuos rodiklius ir gauti didesnį asmens sveikatos priežiūros paslaugų kompensavimą PSDF biudžeto lėšomis, o tai, kaip minėta, leistų užtikrinti teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų saugumą, prieinamumą pacientams, aukštą šių paslaugų kokybę ir racionalų bei efektyvų turimų PSDF išteklių naudojimą. Svarbus sveikatos statistikos duomenų šaltinis yra Privalomojo sveikatos draudimo informacinė sistema „Sveidra“, sveikatos priežiūros įstaigų teikiami statistiniai duomenys. Sveikatos statistika paskelbta Higienos instituto interneto svetainėje, Valstybiniame visuomenės sveikatos stebėsenos duomenų fonde ir Lietuvos sveikatos rodiklių informacinėje sistemoje ir kt. Vadovaudamosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr.
V-1073 „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, vertinimo rodiklių sąrašų patvirtinimo“, asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, teikia Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Sveikatos apsaugos ministerijai atitinkamų rodiklių, nustatytų minimu įsakymu, duomenis. Atkreiptinas dėmesys, kad dalis sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklių vertinama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. V-1073 „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, vertinimo rodiklių sąrašų patvirtinimo“ nustatyta tvarka (vertinama vidutinė gydymo trukmė, dienos chirurgijos paslaugų dalis, cezario pjūvių dažnis, mirštamumas ir kt. (duomenis renka VLK). Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus kriterijus, bei asmens sveikatos priežiūros įstaigai kompensuotinų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymo metodiką tvirtins sveikatos apsaugos ministras.
Projektu siūlomas PSDF biudžeto lėšų paskirstymo asmens sveikatos priežiūros įstaigoms būdas dėl didėjančių sveikatos priežiūros paslaugų poreikių, vis aukštesnių jų kokybės standartų, sudėtingesnių ir brangesnių sveikatos priežiūros technologijų, šių paslaugų teikimo išlaidų nuolatinio augimo, leis nustatyti tokį sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo privalomojo sveikatos draudimo lėšomis teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos valstybei šį finansavimą planuoti ir lėšas sveikatos priežiūros įstaigoms paskirstyti taip, kad, nepaneigiant valstybės priedermės remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, sąžiningos sveikatos priežiūros įstaigų konkurencijos, sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento) teisės pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, būtų užtikrinta aukšta šiomis lėšomis finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir pakankamas prieinamumas, t. y. tinkamas pasiskirstymas, taip pat nuolatinis reikiamo valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo veikimas.
Atkreiptinas dėmesys, kad sprendimas sudaryti sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis su asmens sveikatos priežiūros įstaiga priimamas, įvertinus šios įstaigos atitiktį Įstatymo projektu siūlomiems Sveikatos draudimo įstatymo
sveikatos priežiūros įstaigai kompensuotinų PSDF biudžeto lėšomis asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį, bus vadovaujamasi Įstatymo projektu siūlomomis Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalies nuostatomis (t. y. su įstaiga, atitinkančia Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio
nereiškia, kad ši sutartis bus sudaryta dėl viso minėtos įstaigos prašomų kompensuoti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio – PSDF lėšomis kompensuotinų paslaugų kiekis konkrečiai įstaigai, su kuria sudaryta minėta sutartis, bus apskaičiuojamas, įvertinus sveikatos apsaugos ministro nustatytus atitinkamos įstaigos prašomų kompensuoti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius).
Vadovaujantis Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2007 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1K-113 „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų laukimo eilių registravimo ir stebėsenos tvarkos patvirtinimo“ teritorinės ligonių kasos skelbia savo interneto tinklapiuose informaciją, kokios asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir kokioms paslaugoms yra sudariusios sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis bei asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kompensuojamųjų PSDF biudžeto lėšomis, eiles. Šioje nuorodoje teritorinės ligonių kasos galėtų skelbti ir informaciją apie asmens sveikatos priežiūros įstaigų išnaudotus asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kompensuojamųjų PSDF biudžeto lėšomis, limitus.
Tokiu būdu pacientas galėtų gauti visą informaciją, apie tai, kokiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose arčiausiai gali gauti reikiamas paslaugas, kompensuojamas PSDF biudžeto lėšomis. Pažymėtina, kad p agal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymą V-1113 „Dėl Asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. lapkričio 16 d. įsakymą Nr. V-812 „Dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų paskirstymo teritorinėms ligonių kasoms pagal gyventojų skaičių tvarkos aprašo patvirtinimo“ viršsutartinių paslaugų apmokėjimui gali būti naudojamos šiuose įsakymuose numatytos rezervo lėšos, nepanaudotos lėšos, VLK ir teritorinių ligonių kasų nepaskirstytos lėšos, metų pabaigoje – kitų asmens sveikatos priežiūros įstaigų nepanaudotos lėšos. 8) Dėl sąskaitų apmokėjimo:
Įstatymo projektu keičiamo Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad t eritorinė ligonių kasa, neviršydama sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų, apmoka asmens sveikatos priežiūros įstaigos, vaistinės ar medicinos optikos įmonės, su kuria ji yra sudariusi sutartį, pateiktas sąskaitas. Siūloma numatyti, kad apmokėjimas vyktų sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka ir patvirtintomis bazinėmis kainomis. Šiuo pakeitimu siekiama, kad teritorinės ligonių kasos apmokėtų už apdraustiesiems suteiktas paslaugas, išduotus kompensuojamuosius vaistus ar medicinos pagalbos priemones, neviršydamos sutartyse numatytų finansinių įsipareigojimų, taip užtikrindamos, kad nebūtų viršyti patvirtinto PSDF biudžeto asignavimai. 5.
rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Dalis įstaigų, vadovaujantis teikiamo Įstatymo projekto nuostatomis, gali neturėti 3 metų paslaugų teikimo patirties, todėl neturės teisės sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa dėl teikiamų paslaugų išlaidų kompensavimo iš PSDF biudžeto. 2013 metais teritorinės ligonių kasos sudarė 1259 sutartis su savo ir kitų teritorinių ligonių kasų veiklos zonų asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis, tame tarpe apie 54 proc. sutarčių buvo pasirašytos su privačiais paslaugų teikėjais. 2014 metams pateikti 1323 prašymai sutartims pasirašyti, iš jų privačių įstaigų prašymai sudaro 56 procentus. Iš pateikusių prašymus dėl sutarčių sudarymo 2014 metams – 47 naujos privačios gydymo įstaigos, iš kurių27 gydymo įstaigos neturi 3 metų patirties
. nuo visų įstaigų pateikusių prašymus (žr. 1 lentelę). 1 lentelė. Naujos privačios ASPĮ 2014 metais pateikusios prašymus dėl sutarčių sudarymo
*Tik TLK veiklos zonų privačios ASPĮ Pažymėtina, kad privačių gydymo įstaigų rinkos dalis (lėšų proc. nuo visų ASPĮ) maža – sudaro tik apie 8,6 proc ., t.y.:
Atsižvelgiant į išdėstytą informaciją, galima daryti prielaidą, kad tik labai maža dalis asmens sveikatos priežiūros įstaigų galėtų netekti teisės sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, atsižvelgiant į naujus reikalavimus, siūlomus Įstatymo projektu. Sveikatos priežiūros paslaugų kiekis, lyginant su šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, priėmus Įstatymo projektą neturėtų sumažėti, nes tiek paslaugų, kiek yra teikiama šiuo metu, bus teikiama ir toliau. Taigi, priėmus Įstatymo projektą gali nežymiai sumažėti paslaugų teikėjų skaičius, tačiau ne teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kiekis. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Įstatymas neturės įtakos kriminogeninei situacijai, korupcijai. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Įstatymas neturės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Priėmus teikiamą Įstatymo projektą, reikės keisti: 1.
Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051;
tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Įstatymo projekto 1 straipsniu siūloma sąvoka „medicinos optikos įmonė“ įvertinta Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti. Sveikatos apsaugos ministerija turės patvirtinti Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius ir Asmens sveikatos priežiūros įstaigai kompensuotinų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymo metodiką . 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais). Įstatymo įgyvendinimas nepareikalaus papildomų PSDF biudžeto lėšų. 13.Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados.
Specialistų vertinimų ir išvadų projekto rengimo metu negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „ Eurovoc“ terminus, temas bei sritis . Reikšminiai žodžiai: medicinos optikos įmonė, ortopedijos techninė priemonė. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra.
DĖL
2014-02-20 Nr. XIIP-1490 Vilnius Įvertinus įstatymo projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsniu keičiamo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nustatytas reikalavimas dėl sutarties sudarymo su teritorine ligonių kasa, t.y. kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi būti įvykdžiusi įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Siūlomas reikalavimas tikslintinas. Atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatyme vartojamas sąvokas, siūlytina nurodyti, kad įstaiga, pageidaujanti sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa, turi neturėti mokestinių nepriemokų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybės biudžetams bei atitinkamiems fondams. Pažymėtina, kad mokestinė nepriemoka apimtų ne tik konkretaus mokesčio nepriemoką bei ir su mokesčiu susijusias sumas (delspinigius, baudas, palūkanas ir kt.). Taip pat reikalavime, kurį turėtų tenkinti įstaiga, turėtų būti nustatyta išlyga dėl atvejų, kai įstaigai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas yra atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas. 2. Teikiamo projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje siekiama nustatyti, kad teritorinė ligonių kasa priima sprendimą sudaryti sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, jeigu sprendimo dėl sutarties sudarymo priėmimo metu atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus.
sakinio nuostata, nustatanti, kad sutartis su įstaiga sudaroma einamiesiems metams , suponuoja, kad sprendimas priimamas tų kalendorinių metų, kurių laikotarpiui sutartis sudaroma, pradžioje. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, turinčioms galiojančias sutartis su teritorine ligonių kasa, reikalavimas turėti 3 metų paslaugų teikimo patirtį nebus taikomas. tačiau atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo įsigaliojimo metu sudarytos ir galiojančios sutartys tarp asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir teritorinės ligonių kasos galioja tik iki kalendorinių metų pabaigos, todėl kitų kalendorinių metų pradžioje, kada bus priimamas sprendimas dėl sutarties sudarymo einamiesiems metams, tos ankstesnės sutartys jau bus pasibaigusios ir, formaliai vertinant, minėtos įstaigos nebetenkins įstatyminio reikalavimo sprendimo dėl sutarties sudarymo priėmimo metu tenkinti visus 26 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus . Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome patikslinti projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 2 ir 3 dalis, pašalinant siekiamo reglamentavimo netikslumus. 3. Projektas bei jo lyginamasis variantas turi būti suderinti tarpusavyje (projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 26 straipsnio 3 dalis). Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis E.Mušinskis S.Ščajevienė
VALDYMO IR SAVIVALDYBIŲ komitetas
DĖL
(vardas, pavardė, institucija): Virginija Baltraitienė, Komiteto pirmininkė; Milda Petrauskienė, Komiteto pirmininko pavaduotoja; nariai: Valentinas Bukauskas, Vanda Kravčionok, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Algis Strelčiūnas, Povilas Urbšys. Kviestieji asmenys: Sigitas Mecelica, Seimo Pirmininkės sekretoriato vadovo pavaduotojas. Bronius Kleponis, biuro vedėjas; patarėjai: Algirdas Astrauskas, Vytautas Kurpuvesas, Rasa Mačiulytė, Monika Urmonienė; padėjėja, Genovaitė Jasaitienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-02-20) Įvertinus įstatymo projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nustatytas reikalavimas dėl sutarties sudarymo su teritorine ligonių kasa, t.y. kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi būti įvykdžiusi įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Siūlomas reikalavimas tikslintinas. Atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatyme vartojamas sąvokas, siūlytina nurodyti, kad įstaiga, pageidaujanti sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa, turi neturėti mokestinių nepriemokų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybės biudžetams bei atitinkamiems fondams.
Pažymėtina, kad mokestinė nepriemoka apimtų ne tik konkretaus mokesčio nepriemoką bei ir su mokesčiu susijusias sumas (delspinigius, baudas, palūkanas ir kt.). Taip pat reikalavime, kurį turėtų tenkinti įstaiga, turėtų būti nustatyta išlyga dėl atvejų, kai įstaigai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas yra atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-02-20)6
įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje siekiama nustatyti, kad teritorinė ligonių kasa priima sprendimą sudaryti sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, jeigu sprendimo dėl sutarties sudarymo priėmimo metu atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. 26 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio nuostata, nustatanti, kad sutartis su įstaiga sudaroma einamiesiems metams , suponuoja, kad sprendimas priimamas tų kalendorinių metų, kurių laikotarpiui sutartis sudaroma, pradžioje.
Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, turinčioms galiojančias sutartis su teritorine ligonių kasa, reikalavimas turėti 3 metų paslaugų teikimo patirtį nebus taikomas. tačiau atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo įsigaliojimo metu sudarytos ir galiojančios sutartys tarp asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir teritorinės ligonių kasos galioja tik iki kalendorinių metų pabaigos, todėl kitų kalendorinių metų pradžioje, kada bus priimamas sprendimas dėl sutarties sudarymo einamiesiems metams, tos ankstesnės sutartys jau bus pasibaigusios ir, formaliai vertinant, minėtos įstaigos nebetenkins įstatyminio reikalavimo sprendimo dėl sutarties sudarymo priėmimo metu tenkinti visus 26 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus . Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome patikslinti projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 2 ir 3 dalis, pašalinant siekiamo reglamentavimo netikslumus. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-02-20)
būti suderinti tarpusavyje (projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 26 straipsnio 3 dalis). Pritarti
ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos verslo konfederacija (2014-03-24) Šiuo metu Vyriausybė, pritarusi Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos (Sveikatos apsaugos ministerija) siūlymui, pateikė Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti sveikatos draudimo įstatymo Nr. 1-13432 , 9 , 15, 17, 21, 26, 27, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projektą Nr.
(Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projektas) ir Lietuvos Respublikos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. 1-1367 15/1, 17, 29, 39 ir 45 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 19/1 straipsniu įstatymo projektą Nr. XIIP-1491 (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projektas). Lietuvos Respublikos Seimui teikiamais įstatymų projektais, be kita ko, siekiama pakeisti šiuo metu galiojančią asmens sveikatos priežiūros įstaigų (ASPĮ) sutarčių su teritorinėmis ligonių kasomis
apmokėjimo už privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų asmenų sveikatos priežiūros išlaidas sudarymo tvarką. įstatymų projektų rengėjai nurodo, jog siūlomų pakeitimų tikslas - tinkamai reglamentuoti sutarčių su ASP1 sudarymą. Šiuo raštu norėtume atkreipti Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto dėmesį į pateiktuose įstatymų projektuose nurodyto reguliavimo trūkumus, dėl kurių, mūsų vertinimu, ne tik kad nebus išspręstos projektų rengėjų deklaruojamos problemos, tačiau tikėtinai bus atvertas kelias piktnaudžiavimui ir nepagrįstam kai kurių ASPĮ dalyvavimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo
biudžeto kompensuojamų paslaugų teikimo sistemoje apribojimui, t.y. akivaizdžiai diskriminaciniam privačių ASPĮ, teikiančių pirmines sveikatos priežiūros paslaugas, veiklos ribojimui. L Siūlomi atrankos sudaryti sutartis su TLK reikalavimai bus nustatomi tik Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai (LNSS) dar nepriklausančioms įstaigoms Pagal šiuo metu galiojančio Sveikatos draudimo įstatymo 26 ir 27 str. nuostatas, TLK sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti ASPĮ. TLK sutartyse numatytomis sąlygomis, neviršydamos patvirtinto PSDF biudžeto skirtų asignavimų, apmoka ASPĮ pateiktas sąskaitas.
Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad pagrindinė problema, kurią siekiama išspręsti teikiamu projektu yra ta, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą TLK sutartys su ASPĮ turi būti sudaromos su visais sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais (turinčiais licenciją arba akredituotais sveikatos priežiūros veiklai ir pageidaujančiais tokias sutartis sudaryti). Pasak įstatymo projekto rengėjų, atsižvelgiant į ribotus PSDF biudžeto išteklius, šiuo metu galiojanti tvarka kelia grėsmę sveikatos sistemos finansinei pusiausvyrai ir dėl to yra būtina reguliuoti paslaugų, kompensuojamų iš PSDF biudžeto, kiekį. Įstatymo rengėjai akcentuoja, kad, siekiant užtikrinti racionalų ir efektyvų PSDF biudžeto išteklių naudojimą, LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kokybe bei įsitikinti, kad į šią sistemą patektų tik turinčios atitinkama patirtį ir pajėgios užtikrinti aukštą teikiamų paslaugų kokybę ASPĮ, turėtų būti nustatyta, kad TLK sudaro sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis tik su tomis pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, kurios atitinka tam tikrus reikalavimus, t.y. turėtų būti vykdoma tokiu įstaigų atranka. Tačiau, sistemiškai įvertinus projektų rengėjų siūlomus Sveikatos draudimo įstatymo 26 str. ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 19/1 str. pakeitimus matyti, kad atrankos reikalavimai bus taikomi diferencijuotai, t.y. tik šiuo metu LNSS nepriklausančioms įstaigoms. Tuo tarpu jokie reikalavimai nebus taikomi valstybės ir savivaldybės įstaigoms (kurios visada priklauso LNSS sistemai) ir šiuo metu sutartis su TLK jau sudariusioms įstaigoms.
Akivaizdu, kad toks galiojančio reguliavimo pakeitimas jokiu būdu nepadės užtikrinti aukštos LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kokybės ir nereguliuos, kad sistemoje dalyvautų tik turinčios atitinkamą patirtį ir kokybiškiausias paslaugas teikiančios ASPĮ. Vadovaujantis projekto rengėjų logika, siūlomu pakeitimu bus tik nepagrįstai užkertamas kelias LNSS dar nedalyvaujančioms įstaigoms sudaryti sutartis su TLK (net jei tokių ASPĮ teikiamos paslaugos bus kokybiškesnės ir efektyvesnės už LNSS priklausančių įstaigų paslaugas). Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projekto 26 str. siūloma nustatyti šiuos reikalavimus pirmines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms ASPĮ, norinčioms sudaryti sutartis su TLK: 1) turėti asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai; 2) būti įvykdžius mokestines prievoles. Tačiau, kartu su šiais reikalavimais (kurie iš esmės nesiskiria nuo dabar egzistuojančios tvarkos), Sveikatos draudimo įstatymo projekto 26 str. 2 d. 4 p. siūloma nustatyti, kad ASPĮ, nurodyta Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 19/1 straipsnyje, turi būti išrinkta viešo konkurso būdu. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projekto 19/1 straipsnyje nurodomos LNSS nepriklausančios įstaigos, turinčios teisę teikti pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Taigi, reikalavimas dalyvauti viešame konkurse bus taikomas tik privačioms pirmines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, kurios dar nėra sudariusios sutarčių su TLK.
Apibendrinant teikiamais įstatymų projektais siūlomus pakeitimus, pirmines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms ASPĮ būtų taikomi šie reikalavimai: LNSS priklausančioms įstaigoms (t.y. šiuo metu sutartis su TLK sudariusioms įstaigoms): -Turėti licenciją -Neturėti mokestinių įsipareigojimų LNSS nepriklausančioms įstaigoms (t.y. sutarčių su TLK nesudariusioms įstaigoms): -Turėti licenciją -Neturėti mokestinių įsipareigojimų -Laimėti savivaldybių organizuojamą viešą konkursą kuris bus skelbiamas tik išimtinais atvejais. Pažymėtina, kad remiantis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projekto 19/1 str. viešas konkursas bus organizuojamas tik visiškai išimtinais atvejais, t.y. tik tada, jei savivaldybės dėl objektyvių priežasčių negalės užtikrinti pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo savivaldybių teritorijose (ar jų dalyse) ir savivaldybių teritorijose (ar jų dalyse) nebus patenkinamas pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų poreikis. Akivaizdu, kad toks poreikis, esant pakankamiems dabar sistemoje dalyvaujančių įstaigų pajėgumams, gali ir neatsirasti Taigi, LNSS nepriklausančios įstaigos (naujos sveikatos priežiūros įstaigos arba įstaigos, nebesudariusios ar nutraukusios sutartis su TLK), galimybę patekti į kompensuojamų paslaugų teikimo sistemą turės tik labai ribotais išimtinais atvejais. 2. Sutartis su TLK sudariusių įstaigų paslaugų kokybė nebus tikrinama, joms netaikomi jokie nauji reikalavimai ar vertinimo kriterijai Įvertinus siūlomą Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projektą akivaizdu, kad iš esmės LNSS priklausančioms, t.y. šiuo metu sutartis su TLK sudariusioms įstaigoms jokie papildomi vertinimo kriterijai ar reikalavimai nebus taikomi.
LNSS nepriklausančios įstaigos, norinčios sudaryti sutartis su TLK privalės dalyvauti viešame konkurse, kuriame paslaugų teikėjai bus vertinami pagal savivaldybių nustatytus kriterijus. įskaitant pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teritoriją, paslaugas teiksiančius specialistus, turimą medicinos įrangą, bendradarbiavimo su kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis apimtis. Tačiau sutartis su TLK šiuo metu sudariusios įstaigos paslaugas ir toliau teiks, nevertinant jų teikiamų paslaugų jokiais, įskaitant naujoms įstaigoms taikomus, kriterijais. Projekto rengėjai, nepateikia jokių argumentų, kodėl paslaugų kokybę ir lėšų panaudojimą reikia užtikrinti tik LNSS nepriklausančių įstaigų atveju, nevertinant jau sistemoje dalyvaujančių sveikatos priežiūros įstaigų ir kokiu būdu tai prisidės prie LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kokybės užtikrinimo. Siūlomas reglamentavimas ypač nesuprantamas atsižvelgiant į anksčiau minėtą pačių įstatymų projektų rengėjų įvardintą problemą, jog šiuo metu sutartys sudaromos su visomis licenciją sveikatos priežiūros veikiai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Būtent šiuo pagrindo projektų rengėjai grindžia poreikį nustatyti sutartis su TLK norinčių sudaryti įstaigų atranką.
Projektų rengėjai aiškinamajame rašte, kalbėdami apie antrinio ir tretinio lygio paslaugas teikiančias ASPĮ, nurodo, jog ASPĮ, su kuriomis teritorinės ligonių kasos jau yra sudariusios sutartis, yra nuolat stebimos ir kontroliuojama, kaip įstaigos laikosi nustatytų reikalavimų, todėl šios įstaigos yra įgijusios tiek paslaugų užsakovų (TLK), tiek pacientų pasitikėjimą. Tikėtina, jog analogišku pagrindimu projektų rengėjai remiasi ir nenustatydami jokių reikalavimų šiuo metu LNSS dalyvaujančioms pirmines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms. Tačiau visiškai nesuprantama, kokiais duomenimis remiantis projekto rengėjai įvertino šių įstaigų paslaugų kokybę ar įgytą pacientų pasitikėjimą. Taigi, kyla pagrįstas klausimas, kaip siūlomi įstatymo pakeitimai gali įgyvendinti projektų rengėjų nurodomus tikslus, jei šiuo metu LNSS sistemoje dalyvaujančių įstaigų (kaip nurodo projekto rengėjai, šiuo metu sistemoje dalyvauja visos norinčios įstaigos) teikiamų paslaugų kokybė yra a priori vertinama kaip pakankama ir nauji reikalavimai patekti į šią sistemą nustatomi tik joje nedalyvaujančioms įstaigoms, apribojant tokius patekimo atvejus iki visiškai išimtinių aplinkybių, esant kuriomis bus skelbiami vieši konkursai. 3. Įstatymų pakeitimais Sveikatos apsaugos ministerijai suteikiama visiška diskrecijos teisė kontroliuoti, kurios įstaigos dalyvaus sistemoje, t.y. galės priklausyti LNSS Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, akivaizdu, jog įstatymų projektų rengėjų siūlomu reguliavimu bus užkertamas kelias į iš PSDF biudžeto kompensuojamų paslaugų teikimo sistemą patekti naujoms ASPĮ. Atitinkamai, bus apribota galimybė į sistemą sugrįžti ir pasitraukusioms (sutartis su TLK nutraukusioms ar naujų sutarčių nebesudariusioms) įstaigoms.
Kaip jau minėta, iš esmės, sudaryti sutartis su TLK ir patekti į LNSS pirmines paslaugas teikiančioms ASPĮ kurios dar nedalyvauja (arba nedalyvaus) LNSS bus įmanoma tik tuo atveju, jei ženkliai padidėtų pirminių sveikatos paslaugų poreikis, o kol šis paslaugų poreikis nedidės arba, ko sistemoje jau dalyvaujančios įstaigos bus pajėgios esantį poreikį patenkinti, naujoms ASPĮ patekti į LNSS sistemą nebus galimybių, kadangi vieši konkursai gali nebūti organizuojami. Mūsų vertinimu, didžiausia įstatymo pakeitimais siūlomų pakeitimų grėsmė šiuo aspektu yra susijusi būtent su galimybe piktnaudžiauti asmens priežiūros įstaigų pašalinimu iš LNSS, tokiu būdu kontroliuojant tai, kurios ASPĮ galės sudaryti sutartis su TLK ir dalyvauti LNSS. Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projektu siūloma įtvirtinti 26 str. 6 d. nustato, kad šiame straipsnyje nurodytų teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų <...> sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo tvarka tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Įvertinęs Privalomojo sveikatos draudimo tarybos ir Valstybinės ligonių kasos nuomones. Taigi, sveikatos apsaugos ministrui suteikiama visiška diskrecijos teisė sprendimu nustatyti ASPĮ sutarčių nutraukimo tvarką, t.y. ASPĮ pašalinimo iš LNSS galimybes, atitinkamai apribojant šių įstaigų pateikimą/sugrįžimą į sistemą. Šiuo metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtinto Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 22 ir 23 p. nuostatomis, sutarties nutraukimo procedūra pradedama, jeigu šalims nepavyksta susitarti dėl sutarties sąlygų per sutarties derinimo laikotarpį t.y. ne ilgiau kaip 1 mėnesį nuo dienos, kai ASPĮ gauna sutarties projektą.
Priėmus siūlomus pakeitimus, net ir šios nuostatos pakaktų, jog būtų įmanoma piktnaudžiauti, pavyzdžiui, derybų metu nebendradarbiaujant su ASPĮ, nesuderinant abi puses tenkinančių sutarčių sąlygų nutraukiant sutartį ir pašalinant ASPĮ iš LNSS, t.y. atitinkamai nepagrįstai apribojant ASPĮ galimybes sugrįžti į sistemą ir vėl sudaryti sutartį su TLK. Norime pažymėti, kad siūlomu įgyvendinti pakeitimu, pašalinimui/pasitraukimui iš LNSS, t.y. šiuo metu galiojančios sutarties su TLK nesudarymui, suteikiama labai didelė svarba, tačiau Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projekte nenumatyta jokių sutarčių su TLK nutraukimo sąlygų. Be to, sutarčių pakeitimo ir nutraukimo tvarka paliekama tvirtinti sveikatos apsaugos ministrui. Atsižvelgiant į tai, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo subjektams nelieka jokio teisinio tikrumo dėl jų dalyvavimo LNSS galimybių. Pažymėtina, jog tai, kad Sveikatos apsaugos ministerija turi įgaliojimus nustatyti tik sutarčių tarp TLK ir ASPĮ sudarymo tvarką, t.y. tam tikras procesines (procedūrines) nuostatas, kurių laikantis įstatyme įtvirtintas sąlygas atitinkančios įstaigos gali kreiptis dėl atitinkamų sutarčių sudarymo, tačiau Sveikatos apsaugos ministerijai nėra priskirti įgaliojimai nustatyti tokių sutarčių sudarymo (nesudarymo) sąlygų, kurios, gali būti nustatomos išimtinai tik įstatymu, yra patvirtinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-822-29/2012 ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio Į 9 d. sprendimas, administracinė byla Nr.
1-822-29/2012, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V - Į 051 patvirtinto Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punktas nurodyta apimtimi prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) 3 straipsnio 1 punktui ir Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX -1219 redakcija) 26 straipsnio 2 daliai). . Šioje byloje teismas taip pat pažymėjo, jog sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais būtų skatinama sąžininga, skaidri konkurencija taip įstaigų, užtikrinami kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai bei racionalus ir efektyvus PSDF biudžeto išteklių naudojimas ir asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybė pacientams. Tačiau siūlomais įstatymų pakeitimais būtent ir siūloma įtvirtinti diskriminacinį privačių ASPĮ, teikiančių pirmines sveikatos priežiūros paslaugas, veiklos ribojimą. 4. Siūlomi pakeitimai, nustatantys reikalavimus įstaigoms, norinčioms sudaryti sutartis su TLK neturės įtakos efektyviam PSDF biudžeto išlaidų panaudojimui Kaip jau minėta, vienas iš projektų rengėjų nurodomų tikslų yra ribotų PSDF biudžeto išteklių efektyvaus naudojimo užtikrinimas, tokiu būdu išsprendžiant problemą dėl grėsmės sveikatos sistemos finansinei pusiausvyrai. Tačiau, siūlomų atrankos sudaryti sutartis su TLK reikalavimų nustatymas nedarys jokios įtakos šio tikslo įgyvendinimui. Pagal siūlomų įstatymų pakeitimų nuostatas, apmokamų paslaugą kiekio nustatymas vyksta jau po sprendimo sudaryti sutartį su atitinkama įstaiga.
Net ir tuo atveju, jei ASPĮ atitiks reikalingus Sveikatos draudimo įstatymo 26 str. įtvirtintus reikalavimus ir TLK priims sprendimą sudaryti sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų, vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 26 str. 5 d., asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių teikimo išlaidos konkrečiai ASPĮ bus apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, kiekis bus vertinamas pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintoje metodikoje nustatytus asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius, atsižvelgiant į atitinkamos įstaigos konkrečių paslaugų teikimo rezultatus. Taigi, net ir sudarius sutartį su TLK, tik vėliau bus sprendžiama, kiek ASPĮ patirtų išlaidų bus kompensuojama iš PSDF biudžeto, t.y. PSDF lėšų poreikis nepriklausys nuo LNSS sistemoje dalyvaujančių (sutartis su TLK sudariusių įstaigų skaičiumi). Taigi, nėra jokio pagrindo diferencijuotai riboti ASPĮ, norinčių sudaryti sutartis su TLK skaičių. Atsižvelgiant į tai, kad siūlomų atrankos kriterijų ASPĮ sudaryti sutartis su TLK ribojimas ne tik kad nedarys įtakos PSDF biudžeto lėšų naudojimui, tačiau, kaip aptarta aukščiau jokiu būdu nepadės užtikrinti ir LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kokybės (kadangi reikalavimai bus diferencijuotai taikomi tik LNSS nedalyvaujančioms įstaigoms, kai tuo tarpu LNSS dalyvaujančių įstaigų paslaugų kokybė nebus vertinama), nėra jokios pagrįstos priežasties įtvirtinti siūlomus Sveikatos draudimo įstatymo ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimus. Remdamiesi visais aukščiau išdėstytais argumentais, manome, kad siūlomi projektai yra teikiami neįvertinus visų galimų pasekmių.
Laikome, kad priėmus pakeitimus nebus sukuriama jokios naudos sveikatos priežiūros paslaugų sistemai, tačiau priešingai, atsiras grėsmė atverti kelią piktnaudžiavimui, sudarant galimybę nepagrįstai apriboti ASPĮ teisę sudaryti sutartis su TLK. Atsižvelgiant į tai, šiems projektams, mūsų manymu, neturėtų būti pritarta. Spręsti pagrindiniame komitete Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir Teisėtvarkos komitetas 2014-04-09 išvadoje atsižvelgdamas į Seimo kanceliarijos Teisės departamento argumentus, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną ir Komitete išdėstytas pastabas ir argumentus, preliminariai įvertino, kad įstatymo projekto (XIIP-1490) nuostatos, nustatančios siūlomą teisinį reguliavimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai. 2. Lietuvos laisvosios rinkos institutas (2014-04-28) Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos ir pasiūlymai dėl LR Sveikatos draudimo įstatymo Nr. 1-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 30, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo Įstatymo projekto. Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau - LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos inicijuotą LR Sveikatos draudimo įstatymo 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 30, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projektą (toliau - Projektas) ir teikia pastabas bei pasiūlymus. Dėl Projekto 26 str.
Dėl Projekto 26 str. 2 dalies 3 punkto:
1) Patirties reikalavimas sveikatos priežiūros įstaigoms yra nepagrįstas ir ribos pacientų pasirinkimo teisę Naujas esminis reikalavimas, įtvirtintas 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte - siekdama gauti paslaugų apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau - PSDF) asmens sveikatos priežiūros įstaiga (toliau - ASPĮ) turi bent 3 metus teikti paslaugas, dėl kurių prašo sudaryti asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sutartį su teritorinėmis ligonių kasomos (toliau - TLK). Projekto rengėjų pateikti argumentai dėl 3 metų patirties reikalavimo kelia abejonių dėl pagrįstumo ir yra diskriminaciniai. Kaip vienas iš argumentų nurodoma, kad klinikinė patirtis lemia įstaigos teikiamų paslaugų kokybę, o nepakankama personalo kvalifikacija lemia profesines klaidas ir komplikacijas ligoninėse. Šiuo atveju nėra nurodyta, kokiais objektyviais duomenimis remtasi pateikiant tokius argumentus. Pažymėtina, kad Projekto rengėjai siūlo nustatyti tiksliai pamatuojamą kriterijų – 3 metų patirtį, tačiau ji neatspindi (arba nepakankamai atspindi) ASPĮ teikiamų paslaugų kokybės. Todėl pateikti tokie Projekto rengėjų argumentai yra nepagrįsti, nes paslaugų kokybę sieti su sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtimi toje gydymo įstaigoje yra neteisinga. Pažymėtina, kad sveikatos priežiūros įstaigos, norėdamos teikti paslaugas ir gauti apmokėjimą iš PSDF turi turėti licenciją. Tai reiškia, kad licenciją gavusios sveikatos priežiūros įstaigos jau atitinka kriterijus ir turi teisę verstis sveikatos priežiūros veikla, teikti paslaugas bei gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF. Todėl naujas paslaugų teikimo 3 metų patirties reikalavimas būtų perteklinis ir nebūtų pagrindinis kokybiškų paslaugų teikimo garantas. Dėl nevienodų galimybių gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF, 3 metų patirties neturinčios gydymo įstaigos negalės lygiomis teisėmis konkuruoti dėl paslaugų kainos su kitomis sveikatos priežiūros įstaigomis.
Principas „pinigai seka paskui pacientą“, nesvarbu, kokią įstaigą pacientas pasirinktų nebus užtikrinamas. Patirties reikalavimu apribojus gydymo įstaigoms sudaryti sutartis su TLK, minėtas principas būtų pažeidžiamas. Pažymėtina, kad šis principas paciento atžvilgiu labai svarbus, nes pacientas gali laisvai pasirinkti tą gydymo įstaigą (nesvarbu, ar tai būtų valstybinė ar privati), kurioje labiausiai norėtų gauti reikiamas paslaugas ir apmokėjimą už jas. Principas neprieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimui (žr. Konstitucinio Teismo gegužės 16 d. nutarimą), nes visos gydymo įstaigos gali teikti paslaugas ir gauti už jas apmokėjimą iš PSDF. Esant minėtam principui skatinama konkurencija tarp gydymo įstaigų, kas yra svarbu užtikrinant paciento teisę rinktis ir gauti geresnes paslaugas. 2) {statymo projekto nuostatos prieštarauja sąžiningos konkurencijos principams ir Konstitucinio Teismo išaiškinimui Naujas reikalavimas pažeidžia lygiateisiškumo principą tarp valstybinių ir privačių ūkio subjektų, siekiančių gauti finansavimą iš PSDF. Projektų rengėjų prielaida, kad tik labai maža dalis ASPĮ galėtų netekti teisės sudaryti sutartis su TLK yra neteisinga ir prieštaraujanti rengėjų pateikto numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatams. Jau dabar pateikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai patvirtina, kad 27 privačios gydymo įstaigos neturi 3 metų patirties, todėl tokios įstaigos neturės teisės sudaryti sutartį su TLK dėl teikiamų paslaugų išlaidų kompensavimo iš PSDF biudžeto. Tikėtina, kad tokių gydymo įstaigų būtų dar daugiau, nes reikalavimas paliestų ir naujai į rinką siekiančias patekti įstaigas. Priėmus įstatymo projekto 26 straipsnio 2 dalies nuostatas būtų nustatytos diskriminacinės sąlygos tarp paslaugų teikėjų.
Gydymo įstaigoms, vykdančioms veiklą mažiau nei 3 metus, grėstų finansiniai sunkumai, nes ligonių kasos neapmokėtų suteiktų paslaugų. Todėl tokios įstaigos negalėtų lygiateisiškai konkuruoti su kitais paslaugų teikėjais, kuriems paslaugos apmokamos iš PSDF. Tokie reikalavimai varžytų naujai į rinką ateiti norinčių paslaugų teikėjų galimybes, būtų kuriamos tam nepalankios sąlygos. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad Projektu siekiama išspręsti problemą, nes pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą TLK sutartys turi būti sudaromos su visais sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais ir tai kelia grėsmę sveikatos sistemos finansinei pusiausvyrai. Tokia Projekto rengimo priežastis yra neteisinga ir prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimui. Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės
priežiūros įstaigos turi teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas, kurios finansuojamos PSD fondo lėšomis (žr. Konstitucinio Teismo gegužės 16 d. nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 3.1 punktą.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teism o 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas dėl pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat dėl motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimo. Valstybės žinios, 2013-05-21. Nr. 52-2604). Jeigu valstybė siekia numatyti tam tikrus kriterijus, taikomus ne valstybinio kapitalo sveikatos priežiūros įstaigoms, tie kriterijai turi būti nediskriminaciniai bei žinomi iš anksto. Kitaip sakant, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas (t. y. finansuojamas iš PSDF ir kitų lėšų) privačios sveikatos priežiūros įstaigos turi tas pačias teises kaip ir valstybinės įstaigos gauti finansavimą iš PSDF biudžeto.
Sveikatos sistemos sektorius turi būti reguliuojamas pagal aiškias, nediskriminacines ir privačios nuosavybės, kaip šalies ūkio pagrindo, nepaneigiančias taisykles. Tuo tarpu Projekto 26 straipsnio 2 dalies 3 punkto patirties reikalavimas ribotų sveikatos priežiūros įstaigų galimybes sudaryti sutartis su TLK ir gauti paslaugų apmokėjimą, ir taip tiesiogiai bei sąmoningai prieštarautų minėtam KT nutarimui. Projekto rengėjai pažymi, kad nėra tokių valstybės ir savivaldybių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros biudžetinių ir viešųjų įstaigų, kurios neturėtų sutarties su TLK, todėl joms taikoma išimtis dėl 3 m. patirties netaikymo. Atsižvelgiant į tai, naujas 3 metų patirties reikalavimas labiausiai paliestų naujai į rinką siekiančias patekti ASPĮ. Todėl Projekto nuostatos prieštarauja sąžiningos konkurencijos nuostatoms, įtvirtintoms Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje, ir KT išaiškinimui, kuriame teigiama, kad sveikatos priežiūros paslaugų sritis reglamentuojama pagal ūkio principus, tad turi būti nevaržoma konkurencija, negali būti paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus L 7punktą).
3) Patirties reikalavimas nepagrįstai kildinamas iš Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo
rašte nurodyta, kad 3 metų kriterijus pasirinktas dėl to, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo6 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas dėl įstaigų akreditavimo Akreditavimas - įstaigos savanoriškai inicijuotas {vertinimas, ar ji atitinka nustatytus sveikatos priežiūros teikiamų paslaugųkokybės standartus, ir akreditavimo pažymėjimo išdavimas (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 11 dalis, 6 straipsnis). („Įstaigos, turinčios licenciją ir ne mažesnę kaip trejų metų atitinkamos rūšies sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtį, turi teisę kreiptis dėl akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai.“) Minėtame įstatyme įtvirtintas reikalavimas negali būti priežastimi tokį reikalavimą nustatyti ir gydymo įstaigoms, siekiančioms gauti finansavimą iš PSDF. Pastarajame įstatyme reglamentuojama 3 metų patirtis dėl atkreditavimo, įstaigoms siekiant aukštesnių paslaugų teikimo kokybės standartų, o įstatymo projekte patirties reikalavimas apribotų galimybę apskritai gauti finansavimą iš PSDF . Projekto rengėjų siekis
Viešas konkursas ribos sveikatos priežiūros įstaigų galimybes gauti PSDF lėšas Įstatymo projekte nurodyta, kad ASPĮ galės sudaryti sutartis su TLK, jei ji bus išrinkta viešo konkurso metu. Toks reguliavimas būtų taikomas tik ASPĮ, nurodytoms Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 19¹ straipsnyje (Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai (LNSS) nepriklausančioms pirminės ASPĮ).
Tokiu atveju, ASPĮ dalyvaujant viešame konkurse nebūtų taikomas 3 metų patirties reikalavimas. Minėto įstatymo projekte siūloma, kad už pirminės ASPĮ tinko plėtrą būtų atsakingos savivaldybės, o viešas konkursas organizuojamas, jei savivaldybės dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti paslaugų teikimo savivaldybėse ir nėra patenkintas paslaugų poreikis. Nėra aišku, kokios priežastys būtų laikomos objektyviomis ir būtų pagrindas organizuoti viešą konkursą. Taip pat pateiktos nuostatos galiotų tik pirminės ASPĮ, todėl kitų ASPĮ atžvilgiu, kurios siekia gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF biudžeto, būtų nustatyti ir taikomi skirtingi reikalavimai, o tai pažeistų subjektų lygiateisiškumo principą. ir ji norės gauti paslaugų finansavimą iš PSDF biudžeto, ji turės dalyvauti viešame konkurse ir atitikti tam tikrus kriterijus. O jei įstaiga neplanuoja gauti PSDF biudžeto lėšų, ji gali laisvai vykdyti pirminės asmens sveikatos priežiūros veiklą. Tokiu atveju savivaldybės įstaigų veiklą reguliuos pagal jų ketinimus gauti PSDF lėšas. Toks reguliavimas yra diskriminacinis ir sudarytų žymias kliūtis patekti į rinką, nes pasirenkama ūkinę veiklą reguliuoti pagal tai, ar ūkio subjektas ketina naudotis vienu iš įstatymais leidžiamų apmokėjimo už suteiktas paslaugas būdų - mokėjimais iš PSDF. Vien jau tai, kad gydymo įstaigos yra akredituotos rodo, jog jų paslaugų kokybė yra tinkama. Ir todėl papildomas konkursas būtų diskriminacinis. Tokiu atveju, konkursas būtų daromas ne dėl paslaugų kokybės užtikrinimo, o dėl apribojimo patekti į rinką. KT yra vienareikšmiškai išaiškinęs, kad visos sveikatos priežiūros įstaigos už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas gali ir turi gauti lėšas iš PSDF biudžeto.
Taip pat KT ne kartą konstatavo ir išaiškino, kad sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos rinkoje jų reguliavimą traktuojant per ūkinės veiklos laisvės prizmę ir neturi būti sudaromos kliūtys norinčiam užsiimti ūkine veikla patekti į rinką.(LR Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimas dėl LR Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo; LR Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas Nr. 52-2604; LR Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimas Nr. 47/04; LR Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 23/05-18/07. Kyla pagrįstų abejonių, ar suteikus savivaldybei tokius įgaliojimus viešas konkursas bus rengiamas dėl objektyvių priežasčių, o įstaigos bus skaidriai vertinamos konkurso metu. Toks reguliavimas labiausiai palies naujus ūkio subjektus ir varžys jų galimybes gauti finansavimą iš PSDF biudžeto, jei jie neatitiks keliamų kriterijų. Todėl pirminės ASPĮ veiklos ribojimas yra nepagrįstas ir diskriminacinis. Dėl Projekto 26 str. 4 ir 5 dalies Siūlomo PSDF biudžeto paskirstymo kriterijai ribos pacientų pasirinkimą, neužtikrins paslaugų prieinamumo, varžys ASPĮ galimybes gauti finansavimą iš PSDF Įstatymo projekto 26 straipsnio 4 dalyje siekiama detalizuoti nuostatas, reglamentuojančias PSDF lėšų paskirstymą ASPĮ, su kuriomis pasirašytos sutartys dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo iš PSDF lėšų. Pagal naujas nuostatas Sveikatos apsaugos ministras nustatys paslaugų kiekį atsižvelgdamas į demografinius rodiklius, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo netolygumus, ligotumo ir mirtingumo rodiklius konkrečioje TLK veiklos zonoje.
O TLK neviršydama jos veiklos zonoje kiekvienais metais nustatyto PSDF biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio, atitinkamai ASPĮ nustatys paslaugų, apmokamų iš PSDF, kiekį. Minėtą asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį konkrečiai įstaigai siūloma nustatyti atsižvelgiant į šiuos asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius: sveikatos priežiūros prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų ekonomiškai efektyviomis formomis, dalį nuo visų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros įstaigos teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų skaičiaus ir klinikinį asmens sveikatos priežiūros paslaugų efektyvumą (Projekto 26 str. 5 dalis). Toks naujas reguliavimas PSDF lėšas skirstyti pagal tai, ar vienoje TLK veiklos zonoje rodikliai yra geresni negu kitoje teritorijoje, ar vienoje ASPĮ paslaugų teikimo rodikliai yra geresni negu kitoje įstaigoje, nepasiektų vieno iš Projekto tikslų užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą visiems gyventojams. Apmokamų sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymas sutartyse tarp TLK ir ASPĮ ribotų paciento teisę rinktis gydymo įstaigą (galimas atvejis, jeigu gydymo įstaiga viršys sutartyse su TLK nustatytus apmokamų paslaugų kiekius, ji nebegalės teikti paslaugų arba teiks ir dirbs nuostolingai, nes už paslaugų teikimą negaus apmokėjimo iš PSDF, nors pacientas ir norėtų kreiptis į šią gydymo įstaigą). Paprastai sakant. PSDF lėšų skirstymas teritoriniu principu pažeistų pacientų mobilumą, t. y. varžytų galimybes laisvai rinktis gydymo įstaigą ir pažeistų principą „pinigai seka paskui pacientą“.
O lėšų skirstymas gydymo įstaigoms pagal rodiklius nėra tinkamiausias būdas, nes būtų neįvertinti paciento poreikiai (galbūt tam tikri paslaugų teikimo rodikliai vienoje įstaigoje būtų blogesni, bet pacientas norėtų gauti paslaugas būtent toje gydymo įstaigoje, tačiau neatitikus rodiklių tokia gydymo įstaiga negautų arba gautų mažiau PSDF lėšų tų paslaugų kompensavimui). Todėl akivaizdu, kad siūlomi PSDF biudžeto paskirstymo kriterijai konkrečioms TLK veiklos zonoms ir jose esančioms konkrečioms ASPĮ ribotų pacientų pasirinkimą ir pažeistų dabar galiojantį principą „pinigai seka paskui pacientą“, mažintų įstaigų konkurenciją siekiant pritraukti pacientus, nebūtų užtikrinamas paslaugų prieinamumas. Taip pat nebūtų išspręstos dabar esančios sveikatos sistemos problemos (gydymo įstaigos viršijus paslaugų, kompensuojamų iš PSDF, kiekį vis tiek teiks paslaugas ir neturės teisės prašyti iš paciento apmokėjimo, todėl toliau dirbs nuostolingai). Pritariame Projekto rengėjų tikslui užtikrinti racionalų ir efektyvų PSDF biudžeto lėšų naudojimą. Tačiau pasirinktas pertvarkos kelias reguliuoti paslaugų, kompensuojamų iš PSDF biudžeto, kiekio paskirstymą teritoriniu principu pagal TLK veiklos zonas (ten esamus rodiklius) ir nustatyti sveikatos priežiūros įstaigoms, norinčioms gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF, papildomus kriterijus, nėra tinkamas. Dėl to būtų ne tik ribojama sąžininga konkurencija tarp paslaugų teikėjų, bet svarbiausia — labiausiai nukentėtų pacientai, nes sumažėtų jų galimybės rinktis gydymo įstaigą ir paslaugų prieinamumas nebūtų užtikrinamas visiems pacientams. Problema ne tame, kad dabar visos gydymo įstaigos turi teisę sudaryti sutartis su TLK ir gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF, o tame, kad nėra aiškiai apibrėžta, ką finansuoja valstybė, o už ką pacientas turi susimokėti pats.
Atsižvelgiant j tai, reikėtų tikslinti teisės aktus, kad žmogui būtų aišku, kokias paslaugas finansuoja valstybė, o už kokias ir kiek jis turi susimokėti pats (pvz. papildomo sveikatos draudimo lėšomis). Turi būti aiškiai pasakyta, kas turi dengti tą sveikatos priežiūros paslaugų dalį, kuriai neužtenka lėšų iš PSDF. Kuo bus aiškesnis reglamentavimas, tuo gyventojai galės patys priimti asmeninius sprendimus dėl paslaugų naudojimosi ir susimokėjimo už jas savomis lėšomis. Sutinkame su Projekto rengėjų lydimojoje medžiagoje pateiktu teiginiu, kad PSDF biudžeto ištekliai yra riboti. Atsižvelgiant į tai, kad valstybė nėra pajėgi finansuoti visų sveikatos priežiūros paslaugų, turėtų būti aiškiai nustatyta, ką valstybė finansuoja kiekvienam besidraudžiančiam asmeniui, o už kokias paslaugas, kurių valstybė nepajėgi kompensuoti, turėtų susimokėti patys pacientai. Tais atvejais, kai pacientas negali susimokėti už būtinas paslaugas, įvertinus įvairius socialinius kriterijus, paslaugų suteikimą turėtų kompensuoti valstybė. Šiuo atveju būtų užtikrintas mišrus sveikatos apsaugos finansavimo būdas - tiek už paslaugas apmokant per TLK, tiek per paciento galimybes susimokėti pačiam. Pažymėtina, kad tai neprieštarautų KT išaiškinimui, kuriame aiškiai apibrėžti sveikatos finansavimo šaltiniai: „Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio
šaltiniai: inter alia valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšos, Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos, savanoriškojo draudimo lėšos , lėšos už tiesiogiai apmokamas paslaugas .
Taigi šiame įstatyme įtvirtintas mišrus Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos finansavimo modelis, pagal kurį sveikatos priežiūros paslaugos, teikiamos tiek valstybės ir savivaldybių įstaigų bei įmonių, tiek privačių įstaigų bei įmonių inter alia sudariusių sutartis su Valstybine ar teritorinėmis ligonių kasomis, yra apmokamos iš skirtingų šaltinių. “ (plačiau žr . Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 3.3., 3.2. ir 3.3. punktus). Šiuo atveju, priešingai negu Projekto siūlymuose, būtų užtikrinama paciento teisė laisvai rinktis gydymo įstaigą, nes pinigai keliautų paskui pacientą, būtų skatinama sąžininga konkurencija tarp paslaugų teikėjų, kuri užtikrintų paslaugų prieinamumą, nebūtų pažeidžiamas PSDF lėšų skirstymo principas, nes gydymo įstaiga gautų PSDF lėšų apmokėjimą už suteiktas gydymo paslaugas, nepriklausomai nuo to kokios nuosavybės įstaigoje ta paslauga būtų suteikta. Neįvertintas poveikis verslo sąlygoms ir jo plėtrai Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad priimtas įstatymas neturės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Toks teiginys prieštarauja Projekto rengėjų atliktam numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimui, kuriame teigiama, kad dėl naujų reguliavimų sumažės paslaugų teikėjų skaičius, sveikatos priežiūros įstaigos negalės sudaryti sutarčių su TLK ir gauti paslaugų finansavimo iš PSDF biudžeto (t. y. neteks vieno iš finansavimo šaltinių).
Todėl kyla pagrįstos abejonės, kad Projekto rengėjai netinkamai įvertino ir apskritai nevertino papildomų reikalavimų poveikio naujai į rinką siekiančioms patekti gydymo įstaigoms. Atsižvelgiant į tai, priimtas įstatymas darys neigiamą poveikį verslui, o ypač neseniai veikiančioms ir naujai į rinką siekiančioms patekti sveikatos priežiūros gydymo įstaigoms. Akivaizdu, kad tam tikra verslo dalis gali būti priversta pasitraukti iš sveikatos sektoriaus, o naujoms gydymo įstaigoms bus ribojama galimybė patekti į rinką. Todėl kyla abejonių dėl siūlomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pagrįstumo ir siūlomų priemonių tinkamumo. Pažymėtina, kad Projekto rengėjai nepateikia tokio reikalavimo poveikio vertinimo naujai besikuriančioms ASPĮ. Išvados:
Teismo nutarimui, kuriame išaiškinta, kad visos sveikatos priežiūros įstaigos už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas gali ir turi gauti lėšas iš PSDF.
PSDF biudžeto lėšomis pažeistų ūkio subjektų lygiateisiškumo principą bei ribotų sveikatos priežiūros įstaigų galimybes sudaryti sutartis su TLK.
Todėl Projekto nuostatos prieštarauja sąžiningos konkurencijos nuostatoms, įtvirtintoms Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje, ir KT išaiškinimui, kuriame teigiama, kad sveikatos priežiūros paslaugų sritis reglamentuojama pagal ūkio principus, tad turi būti nevaržoma konkurencija, negali būti paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė.
Pasiūlymai:
siūlomų Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio pakeitimų, kad būtų išvengta nepagrįstų sąžiningos konkurencijos ribojimų, nebūtų varžoma paciento teisė rinktis gydymo įstaigos ir nebūtų pažeidžiamas dabar galiojantis principas „pinigai seka paskui pacientą“. 2. Siekiant efektyviai ir racionaliai naudoti PSDF biudžeto lėšas, teisės aktuose reikia aiškiai apibrėžti, ką valstybė finansuoja kiekvienam besidraudžiančiam asmeniui, o už kokias paslaugas, kurių valstybė nepajėgi kompensuoti, turėtų susimokėti patys pacientai (pvz.: papildomo sveikatos draudimo lėšomis). Tais atvejais, kai pacientas negali susimokėti už būtinas paslaugas, įvertinus įvairius socialinius kriterijus, paslaugų suteikimą turėtų kompensuoti valstybė. LLRI siūlo grąžinti Projektą tobulinti, atsisakant KT 2013-05-16 nutarimui ir 2014-02-26 šio nutarimo išaiškinimui prieštaraujančių nuostatų. Spręsti pagrindiniame komitete Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-09 išvadoje atsižvelgdamas į Seimo kanceliarijos Teisės departamento argumentus, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną ir Komitete išdėstytas pastabas ir argumentus, preliminariai įvertino, kad įstatymo projekto (XIIP-1490) nuostatos, nustatančios siūlomą teisinį reguliavimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
pasiūlymai: siūlyti pagrindiniam komitetui įstatymo projektą Nr. XIIP-1490 tobulinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas. 7. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 8. Komiteto paskirtas pranešėjas: Vincė Vaidevutė Margevičienė.
Komiteto pirmininkė Virginija Baltraitienė
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO AUDITO komitetas PAPILDOMO KOMITETO I Š V A D O S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS DRAUDIMO ĮSTATYMO NR. I-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 33, 35, 39 STRAIPSNIŲ IR V
lapkričio 12 d. Nr. 90 Vilnius
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
Komiteto pirmininkė Jolita Vaickienė, komiteto nariai: Naglis Puteikis, Vytautas Saulis, Zita Žvikienė. Komiteto biuras: vedėja Daiva Raudonienė, patarėjos: Lina Milonaitė, Jūratė Sadulaitė, padėjėja Jolanta Zibavičiūtė.
Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Daiva Bakutienė, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės Teisės ir personalo departamento direktorė Albina Radzevičiūtė, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 1-ojo audito departamento direktorius Laimonas Čiakas, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 1-ojo audito departamento patarėjas Gediminas Kibilda, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 1-ojo audito departamento vyriausioji valstybinė auditorė Jolanta Indriulienė, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorius Algis Sasnauskas, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pavaduotoja valdymui ir darbo organizavimui Neringa Bernotienė, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Ekonomikos departamento direktorė Lina Puidokienė, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Ekonomikos departamento Biudžeto planavimo skyriaus vedėja Simona Adamkevičiūtė, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Teisės skyriaus vedėja Vitalija Griškova, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Teisės skyriaus vyriausioji specialistė Martyna Smatavičiūtė, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos priežiūros paslaugų departamento direktorius Viačeslavas Zaksas, Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos ekonomikos departamento direktorė Jūratė Iždonienė, Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos ekonomikos departamento Sveikatos draudimo skyriaus vedėja Laima Vaičiulienė, Sveikatos apsaugos ministerijos Teisės departamento direktorė Nerija Stasiulienė, Sveikatos apsaugos ministerijos Teisės departamento Teisėkūros ir teisės vertinimo skyriaus vyriausioji specialistė Aušrinė Storpirštienė. 2.
išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-02-206 Įvertinus įstatymo projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
punkte yra nustatytas reikalavimas dėl sutarties sudarymo su teritorine ligonių kasa, t.y. kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi būti įvykdžiusi įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Siūlomas reikalavimas tikslintinas. Atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatyme vartojamas sąvokas, siūlytina nurodyti, kad įstaiga, pageidaujanti sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa, turi neturėti mokestinių nepriemokų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybės biudžetams bei atitinkamiems fondams. Pažymėtina, kad mokestinė nepriemoka apimtų ne tik konkretaus mokesčio nepriemoką bei ir su mokesčiu susijusias sumas (delspinigius, baudas, palūkanas ir kt.). Taip pat reikalavime, kurį turėtų tenkinti įstaiga, turėtų būti nustatyta išlyga dėl atvejų, kai įstaigai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas yra atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
siekiama nustatyti, kad teritorinė ligonių kasa priima sprendimą sudaryti sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, jeigu sprendimo dėl sutarties sudarymo priėmimo metu atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus.
26 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio nuostata, nustatanti, kad sutartis su įstaiga sudaroma einamiesiems metams, suponuoja, kad sprendimas priimamas tų kalendorinių metų, kurių laikotarpiui sutartis sudaroma, pradžioje. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, turinčioms galiojančias sutartis su teritorine ligonių kasa, reikalavimas turėti 3 metų paslaugų teikimo patirtį nebus taikomas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo įsigaliojimo metu sudarytos ir galiojančios sutartys tarp asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir teritorinės ligonių kasos galioja tik iki kalendorinių metų pabaigos, todėl kitų kalendorinių metų pradžioje, kada bus priimamas sprendimas dėl sutarties sudarymo einamiesiems metams, tos ankstesnės sutartys jau bus pasibaigusios ir, formaliai vertinant, minėtos įstaigos nebetenkins įstatyminio reikalavimo sprendimo dėl sutarties sudarymo priėmimo metu tenkinti visus 26 straipsnio
. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome patikslinti projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 2 ir 3 dalis, pašalinant siekiamo reglamentavimo netikslumus. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
tarpusavyje (projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 26 straipsnio 3 dalis). 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.
(Algimantas Akstinas) 2014-03-20 Nr.14-036KS (Valdas Sutkus)
6 Šiuo metu Vyriausybė, pritarusi Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos (Sveikatos apsaugos ministerija) siūlymui, pateikė Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti sveikatos draudimo įstatymo Nr. F-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26,27, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-1490 (Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projektas) ir Lietuvos Respublikos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. 1-1367 151 , 17, 29, 39 ir 45 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymo projektą Nr. XIIP-1491 (Sveikatos priežiūros [staigų įstatymo pakeitimo projektas). Lietuvos Respublikos Seimui teikiamais įstatymų projektais, be kita ko, siekiama pakeisti šiuo metu galiojančią asmens sveikatos priežiūros įstaigų
sutarčių su teritorinėmis ligonių kasomis
sveikatos priežiūros išlaidas sudarymo tvarką, Įstatymų projektų rengėjai nurodo, jog siūlomų pakeitimų tikslas - tinkamai reglamentuoti sutarčių su ASPĮ sudarymą. Šiuo raštu norėtume atkreipti Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto dėmesį į pateiktuose įstatymų projektuose nurodyto reguliavimo trūkumus, dėl kurių, mūsų vertinimu, ne tik kad nebus išspręstos projektų rengėjų deklaruojamos problemos, tačiau tikėtinai bus atvertas kelias piktnaudžiavimui ir nepagrįstam kai kurių ASFĮ dalyvavimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo
biudžeto kompensuojamų paslaugų teikimo sistemoje apribojimui, t. y, akivaizdžiai diskriminaciniam privačių ASPĮ, teikiančių pirmines sveikatos priežiūros paslaugas, veiklos ribojimui. 1.
nustatomi tik Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai (LNSS) dar nepriklausančioms įstaigoms Pagal šiuo metu galiojančio Sveikatos draudimo įstatymo 26 ir 27 str. nuostatas, TLK sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti ASPĮ. TLK sutartyse numatytomis sąlygomis, neviršydamos patvirtinto PSDF biudžeto skirtų asignavimų, apmoka ASPI pateiktas sąskaitas. Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad pagrindinė problema, kurią siekiama išspręsti teikiamu projektu yra ta, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą TLK sutartys su ASPĮ turi būti sudaromos su visais sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais (turinčiais licenciją arba akredituotais sveikatos priežiūros veiklai ir pageidaujančiais tokias sutartis sudaryti). Pasak įstatymo projekto rengėjų, atsižvelgiant į ribotus PSDF biudžeto išteklius, šiuo metu galiojanti tvarka kelia grėsmę sveikatos sistemos finansinei pusiausvyrai ir dėl to yra būtina reguliuoti paslaugų, kompensuojamų iš PSDF biudžeto, kiekį. Įstatymo rengėjai akcentuoja, kad, siekiant užtikrinti racionalų ir efektyvų PSDF biudžeto išteklių naudojimą, LNSS ištaigų teikiamų paslaugų kokybę bei įsitikinti, kad į šią sistemą patektų tik turinčios atitinkamą patirtį ir pajėgios užtikrinti aukštą teikiamų paslaugų kokybę ASPI, turėtų būti nustatyta, kad TLK sudaro sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis tik su tomis pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, kurios atitinka tam tikrus reikalavimus, t. y. turėtų būti vykdoma tokių įstaigų atranka.
Tačiau, sistemiškai įvertinus projektų rengėjų siūlomus Sveikatos draudimo įstatymo 26 str. ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 str. pakeitimus matyti, kad atrankos reikalavimai bus taikomi diferencijuotai, t. y. tik šiuo metu LNSS nepriklausančioms įstaigoms. Tuo tarpu jokie reikalavimai nebus taikomi valstybės ir savivaldybės įstaigoms (kurios visada priklauso LNSS sistemai) ir šiuo metu sutartis su TLK jau sudariusioms įstaigoms. Akivaizdu, kad toks galiojančio reguliavimo pakeitimas jokiu būdu nepadės užtikrinti aukštos LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kokybės ir nereguliuos, kad sistemoje dalyvautų tik turinčios atitinkamą patirtį ir kokybiškiausias paslaugas teikiančios ASPĮ. Vadovaujantis projekto rengėjų logika, siūlomu pakeitimu bus tik nepagrįstai užkertamas kelias LNSS dar nedalyvaujančioms įstaigoms sudaryti sutartis su TLK (net jei tokių ASPĮ teikiamos paslaugos bus kokybiškesnės ir efektyvesnės už LNSS priklausančių įstaigų paslaugas). Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projekto 26 str. siūloma nustatyti šiuos reikalavimus pirmines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms ASPĮ, norinčioms sudaryti sutartis su TLK: i) turėti asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai; ii) būti įvykdžius mokestines prievoles.
Tačiau, kartu su šiais reikalavimais (kurie iš esmės nesiskiria nuo dabar egzistuojančios tvarkos) Sveikatos draudimo įstatymo projekto 26 str. 2 d. 4 p. siūloma nustatyti, kad ASPĮ, nurodyta Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje, turi būti išrinkta viešo konkurso būdu. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projekto 191 straipsnyje nurodomos LNSS nepriklausančios įstaigos, turinčios teisę teikti pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Taigi, reikalavimas dalyvauti viešame konkurse bus taikomas tik privačioms pirmines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, kurios dar nėra sudariusios sutarčių su TLK. Apibendrinant teikiamais įstatymų projektais siūlomus pakeitimus, pirmines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms ASPĮ būtų taikomi šie reikalavimai: ■
priklausančioms įstaigoms (t.y. šiuo metu sutartis su TLK sudariusioms įstaigoms): Turėti licenciją Neturėti mokestinių įsipareigojimų ■ LNSS nepriklausančioms Įstaigoms (t.y. sutarčių su TLK nesudariusioms įstaigoms): Turėti licenciją Neturėti mokestinių įsipareigojimų Laimėti savivaldybių organizuojamą viešą konkursą (kuris bus skelbiamas tik išimtinais atvejais) Pažymėtina, kad remiantis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projekto 191 str. viešas konkursas bus organizuojamas tik visiškai išimtinais atvejais, t.y. tik tada, jei savivaldybės dėl objektyvių priežasčių negalės užtikrinti pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo savivaldybių teritorijose (ar jų dalyse) ir savivaldybių teritorijose (ar jų dalyse) nebus patenkinamas pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų poreikis.
Akivaizdu, kad toks poreikis, esant pakankamiems dabar sistemoje dalyvaujančių įstaigų pajėgumams, gali ir neatsirasti. Taigi, LNSS nepriklausančios įstaigos (naujos sveikatos priežiūros įstaigos arba įstaigos, nebesudariusios ar nutraukusios sutartis su TLK), galimybę patekti į kompensuojamų paslaugų teikimo sistemą turės tik labai ribotais išimtinais atvejais. 2. Lietuvos verslo konfederacija (Algimantas Akstinas) 2014-03-20 Nr.14-036KS (Valdas Sutkus)
6
tikrinama, joms netaikomi jokie nauji reikalavimai ar vertinimo kriterijai Įvertinus siūlomą Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projektą akivaizdu, kad iš esmės LNSS priklausančioms, t y. šiuo metu sutartis su TLK sudariusioms įstaigoms jokie papildomi vertinimo kriterijai ar reikalavimai nebus taikomi.
LNSS nepriklausančios įstaigos, norinčios sudaryti sutartis su TLK privalės dalyvauti viešame konkurse, kuriame paslaugų teikėjai bus vertinami pagal savivaldybių nustatytus kriterijus, įskaitant pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teritoriją, paslaugas teiksiančius specialistus, turimą medicinos įrangą bendradarbiavimo su kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis apimtis. Tačiau sutartis su TLK šiuo metu sudariusios įstaigos paslaugas ir toliau teiks, nevertinant jų teikiamų paslaugų jokiais, įskaitant naujoms įstaigoms taikomus, kriterijais. Projekto rengėjai, nepateikia jokių argumentų, kodėl paslaugų kokybę ir lėšų panaudojimą reikia užtikrinti tik LNSS nepriklausančių įstaigų atveju, nevertinant jau sistemoje dalyvaujančių sveikatos priežiūros įstaigų ir kokiu būdu tai prisidės prie LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kokybės užtikrinimo. Siūlomas reglamentavimas ypač nesuprantamas atsižvelgiant į anksčiau minėtą pačių įstatymų projektų rengėjų įvardintą problemą, jog šiuo metu sutartys sudaromos su visomis licenciją sveikatos priežiūros veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Būtent šiuo pagrindo projektų rengėjai grindžia poreikį nustatyti sutartis su TLK norinčių sudaryti įstaigų atranką.
Projektų rengėjai aiškinamajame rašte, kalbėdami apie antrinio ir tretinio lygio paslaugas teikiančias ASPĮ, nurodo, jog ASPĮ, su kuriomis teritorinės ligonių kasos jau yra sudariusios sutartis, yra nuolat stebimos ir kontroliuojama, kaip įstaigos laikosi nustatytų reikalavimų, todėl šios įstaigos yra įgijusios tiek paslaugų užsakovų (TLK), tiek pacientų pasitikėjimą. Tikėtina, jog analogišku pagrindimu projektą rengėjai remiasi ir nenustatydami jokių reikalavimų šiuo metu LNSS dalyvaujančioms pirmines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms. Tačiau visiškai nesuprantama, kokiais duomenimis remiantis projekto rengėjai įvertino šių įstaigų paslaugų kokybę ar įgytą pacientų pasitikėjimą. Taigi, kyla pagrįstas klausimas, kaip siūlomi įstatymo pakeitimai gali įgyvendinti projektų rengėjų nurodomus tikslus, jei šiuo metu LNSS sistemoje dalyvaujančių įstaigų (kaip nurodo projekto rengėjai, šiuo metu sistemoje dalyvauja visos norinčios įstaigos) teikiamų paslaugų kokybė yra a priori vertinama kaip pakankama ir nauji reikalavimai patekti į šią sistemą nustatomi tik joje nedalyvaujančioms įstaigoms, apribojant tokius patekimo atvejus iki visiškai išimtinių aplinkybių, esant kuriomis bus skelbiami vieši konkursai. 3. Lietuvos verslo konfederacija (Algimantas Akstinas) 2014-03-20 Nr.14-036KS (Valdas Sutkus)
6
visiška diskrecijos teisė kontroliuoti, kurios įstaigos dalyvaus sistemoje, t.y. galės priklausyti LNSS Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, akivaizdu, jog įstatymų projektų rengėjų siūlomu reguliavimu bus užkertamas kelias į iš PSDF biudžeto kompensuojamų paslaugų teikimo sistemą patekti naujoms ASPĮ.
Atitinkamai, bus apribota galimybė į sistemą sugrįžti ir pasitraukusioms (sutartis su TLK nutraukusioms ar naujų sutarčių nebesudariusioms) įstaigoms. Kaip jau minėta, iš esmės, sudaryti sutartis su TLK ir patekti į LNSS pirmines paslaugas teikiančioms ASPĮ, kurios dar nedalyvauja (arba nedalyvaus) LNSS bus įmanoma tik tuo atveju, jei ženkliai padidėtų pirminių sveikatos paslaugų poreikis, o kol šis paslaugų poreikis nedidės arba, kol sistemoje jau dalyvaujančios įstaigos bus pajėgios esantį poreikį patenkinti, naujoms ASPĮ patekti į LNSS sistemą nebus galimybių, kadangi vieši konkursai gali nebūti organizuojami. Mūsų vertinimu, didžiausia įstatymo pakeitimais siūlomų pakeitimų grėsmė šiuo aspektu yra susijusi būtent su galimybe piktnaudžiauti asmens priežiūros įstaigų pašalinimu iš LNSS, tokiu būdu kontroliuojant tai, kurios ASPĮ galės sudaryti sutartis su TLK ir dalyvauti LNSS. Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projektu siūloma įtvirtinti 26 str. 6 d. nustato, kad šiame straipsnyje nurodytų teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų <...> sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo tvarką tvirtina sveikatos apsaugos ministras, įvertinęs Privalomojo sveikatos draudimo tarybos ir Valstybinės ligonių kasos nuomones. Taigi, sveikatos apsaugos ministrui suteikiama visiška diskrecijos teisė sprendimu nustatyti ASPĮ sutarčių nutraukimo tvarką, t. y, ASPĮ pašalinimo iš LNSS galimybes, atitinkamai apribojant šių įstaigų pateikimą/sugrįžimą į sistemą. Šiuo metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr.
V-1051 patvirtinto Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 22 ir 23 p. nuostatomis, sutarties nutraukimo procedūra pradedama, jeigu šalims nepavyksta susitarti dėl sutarties sąlygų per sutarties derinimo laikotarpį t. y. ne ilgiau kaip 1 mėnesį nuo dienos, kai ASPĮ gauna sutarties projektą. Priėmus siūlomus pakeitimus, net ir šios nuostatos pakaktų, jog būtų įmanoma piktnaudžiauti, pavyzdžiui, derybų metu nebendradarbiaujant su ASPĮ, nesuderinant abi puses tenkinančių sutarčių sąlygų, nutraukiant sutartį ir pašalinant ASPĮ iš LNSS, t. y. atitinkamai nepagrįstai apribojant ASPĮ galimybes sugrįžti į sistemą ir vėl sudaryti sutartį su TLK. Norime pažymėti, kad siūlomu įgyvendinti pakeitimu, pašalinimui/pasitraukimui iš LNSS, t. y. šiuo metu galiojančios sutarties su TLK nesudarymui, suteikiama labai didelė svarba, tačiau Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projekte nenumatyta jokių sutarčių su TLK nutraukimo sąlygų. Be to, sutarčių pakeitimo ir nutraukimo tvarka paliekama tvirtinti sveikatos apsaugos ministrui. Atsižvelgiant į tai, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo subjektams nelieka jokio teisinio tikrumo dėl jų dalyvavimo LNSS galimybių. Pažymėtina, jog tai, kad Sveikatos apsaugos ministerija turi įgaliojimus nustatyti tik sutarčių tarp TLK ir ASPĮ sudarymo tvarką, t. y, tam tikras procesines (procedūrines) nuostatas, kurių laikantis įstatyme įtvirtintas sąlygas atitinkančios įstaigos gali kreiptis dėl atitinkamų sutarčių sudarymo, tačiau Sveikatos apsaugos ministerijai nėra priskirti įgaliojimai nustatyti tokių sutarčių sudarymo (nesudarymo) sąlygų, kurios, gali būti nustatomos išimtinai tik įstatymu, yra patvirtinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-822-29/2012.
1-822-29/2012. Šioje byloje teismas taip pat pažymėjo, jog sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais būtų skatinama sąžininga, skaidri konkurencija tarp įstaigų, užtikrinami kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai bei racionalus ir efektyvus PSDF biudžeto išteklių naudojimas ir asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybė pacientams. Tačiau siūlomais įstatymų pakeitimais būtent ir siūloma įtvirtinti diskriminacinį privačių ASPĮ, teikiančių pirmines sveikatos priežiūros paslaugas, veikios ribojimą. 4. Lietuvos verslo konfederacija (Algimantas Akstinas) 2014-03-20 Nr.14-036KS (Valdas Sutkus)
6
sudaryti sutartis su TLK neturės įtakos efektyviam PSDF biudžeto išlaidu panaudojimui Kaip jau minėta, vienas iš projektų rengėjų nurodomų tikslų yra ribotų PSDF biudžeto išteklių efektyvaus naudojimo užtikrinimas, tokiu būdu išsprendžiant problemą dėl grėsmės sveikatos sistemos finansinei pusiausvyrai. Tačiau, siūlomų atrankos sudaryti sutartis su TLK reikalavimų nustatymas nedarys jokios įtakos šio tikslo įgyvendinimui. Pagal siūlomų įstatymų pakeitimų nuostatas, apmokamų paslaugų kiekio nustatymas vyksta jau po sprendimo sudaryti sutartį su atitinkama įstaiga. Net ir tuo atveju, jei ASPĮ atitiks reikalingus Sveikatos draudimo įstatymo
asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų, vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 26 str. 5 d., asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių teikimo išlaidos konkrečiai ASPĮ bus apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, kiekis bus vertinamas pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintoje metodikoje nustatytus asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius, atsižvelgiant į atitinkamos įstaigos konkrečių paslaugų teikimo rezultatus.
Taigi, net ir sudarius sutartį su TLK, tik vėliau bus sprendžiama, kiek ASPĮ patirtų išlaidų bus kompensuojama iš PSDF biudžeto, t. y. PSDF lėšų poreikis nepriklausys nuo LNSS sistemoje dalyvaujančių (sutartis su TLK sudariusių įstaigų skaičiumi). Taigi, nėra jokio pagrindo diferencijuotai riboti ASPĮ, norinčių sudaryti sutartis su TLK skaičių. Atsižvelgiant į tai, kad siūlomų atrankos kriterijų ASPĮ sudaryti sutartis su TLK ribojimas ne tik kad nedarys įtakos PSDF biudžeto lėšų naudojimui, tačiau, kaip aptarta aukščiau jokiu būdu nepadės užtikrinti ir LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kokybės (kadangi reikalavimai bus diferencijuotai taikomi tik LNSS nedalyvaujančioms įstaigoms, kai tuo tarpu LNSS dalyvaujančių įstaigų paslaugų kokybė nebus vertinama), nėra jokios pagrįstos priežasties įtvirtinti siūlomus Sveikatos draudimo įstatymo ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimus. Remdamiesi visais aukščiau išdėstytais argumentais, manome, kad siūlomi projektai yra teikiami neįvertinus visų galimų pasekmių. Laikome, kad priėmus pakeitimus nebus sukuriama jokios naudos sveikatos priežiūros paslaugų sistemai, tačiau priešingai, atsiras grėsmė atverti kelią piktnaudžiavimui, sudarant galimybę nepagrįstai apriboti ASPĮ teisę sudaryti sutartis su TLK. Atsižvelgiant į tai, šiems projektams, mūsų manymu, neturėtų būti pritarta. 5.
2014-04-286 Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau - LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos inicijuotą LR Sveikatos draudimo įstatymo 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 30, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas) ir teikia pastabas bei pasiūlymus. Dėl Projekto 26 str. 2 dalies 3 punkto:
priežiūros įstaigoms yra nepagrįstas ir ribos pacientų pasirinkimo teisę Naujas esminis reikalavimas, įtvirtintas 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte – siekdama gauti paslaugų apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) asmens sveikatos priežiūros įstaiga (toliau – ASPĮ) turi bent 3 metus teikti paslaugas, dėl kurių prašo sudaryti asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sutartį su teritorinėmis ligonių kasomos (toliau – TLK). Projekto rengėjų pateikti argumentai dėl 3 metų patirties reikalavimo kelia abejonių dėl pagrįstumo ir yra diskriminaciniai. Kaip vienas iš argumentų nurodoma, kad klinikinė patirtis lemia įstaigos teikiamų paslaugų kokybę, o nepakankama personalo kvalifikacija lemia profesines klaidas ir komplikacijas ligoninėse. Šiuo atveju nėra nurodyta, kokiais objektyviais duomenimis remtasi pateikiant tokius argumentus. Pažymėtina, kad Projekto rengėjai siūlo nustatyti tiksliai pamatuojamą kriterijų - 3 metų patirtį, tačiau ji neatspindi (arba nepakankamai atspindi) ASPĮ teikiamų paslaugų kokybės. Todėl pateikti tokie Projekto rengėjų argumentai yra nepagrįsti, nes paslaugų kokybę sieti su sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtimi toje gydymo įstaigoje yra neteisinga. Pažymėtina, kad sveikatos priežiūros įstaigos, norėdamos teikti paslaugas ir gauti apmokėjimą iš PSDF turi turėti licenciją.
Tai reiškia, kad licenciją gavusios sveikatos priežiūros įstaigos jau atitinka kriterijus ir turi teisę verstis sveikatos priežiūros veikla, teikti paslaugas bei gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF. Todėl naujas paslaugų teikimo 3 metų patirties reikalavimas būtų perteklinis ir nebūtų pagrindinis kokybiškų paslaugų teikimo garantas. Dėl nevienodų galimybių gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF, 3 metų patirties neturinčios gydymo įstaigos negalės lygiomis teisėmis konkuruoti dėl paslaugų kainos su kitomis sveikatos priežiūros įstaigomis. Principas „pinigai seka paskui pacientą“, nesvarbu, kokią įstaigą pacientas pasirinktų, nebus užtikrinamas. Patirties reikalavimu apribojus gydymo įstaigoms sudaryti sutartis su TLK, minėtas principas būtų pažeidžiamas. Pažymėtina, kad šis principas paciento atžvilgiu labai svarbus, nes pacientas gali laisvai pasirinkti tą gydymo įstaigą (nesvarbu, ar tai būtų valstybinė ar privati), kurioje labiausiai norėtų gauti reikiamas paslaugas ir apmokėjimą už jas. Principas neprieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimui (žr. Konstitucinio Teismo gegužės 16 d. nutarimą) , nes visos gydymo įstaigos gali teikti paslaugas ir gauti už jas apmokėjimą iš PSDF. Esant minėtam principui skatinama konkurencija tarp gydymo įstaigų, kas yra svarbu užtikrinant paciento teisę rinktis ir gauti geresnes paslaugas. 2) Įstatymo projekto nuostatos prieštarauja sąžiningos konkurencijos principams ir Konstitucinio Teismo išaiškinimui Naujas reikalavimas pažeidžia lygiateisiškumo principą tarp valstybinių ir privačių ūkio subjektų, siekiančių gauti finansavimą iš PSDF. Projektų rengėjų prielaida, kad tik labai maža dalis ASPĮ galėtų netekti teisės sudaryti sutartis su TLK yra neteisinga ir prieštaraujanti rengėjų pateikto numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatams.
Jau dabar pateikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai patvirtina, kad 27 privačios gydymo įstaigos neturi 3 metų patirties, todėl tokios įstaigos neturės teisės sudaryti sutartį su TLK dėl teikiamų paslaugų išlaidų kompensavimo iš PSDF biudžeto. Tikėtina, kad tokių gydymo įstaigų būtų dar daugiau, nes reikalavimas paliestų ir naujai į rinką siekiančias patekti įstaigas. Priėmus įstatymo projekto 26 straipsnio 2 dalies nuostatas būtų nustatytos diskriminacinės sąlygos tarp paslaugų teikėjų. Gydymo įstaigoms, vykdančioms veiklą mažiau nei 3 metus, grėstų finansiniai sunkumai, nes ligonių kasos neapmokėtų suteiktų paslaugų. Todėl tokios įstaigos negalėtų lygiateisiškai konkuruoti su kitais paslaugų teikėjais, kuriems paslaugos apmokamos iš PSDF. Tokie reikalavimai varžytų naujai į rinką ateiti norinčių paslaugų teikėjų galimybes, būtų kuriamos tam nepalankios sąlygos. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad Projektu siekiama išspręsti problemą, nes pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą TLK sutartys turi būti sudaromos su visais sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais ir tai kelia grėsmę sveikatos sistemos finansinei pusiausvyrai. Tokia Projekto rengimo priežastis yra neteisinga ir prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimui. Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime konstatavo, kad tiek valstybinio, tiek privataus kapitalo sveikatos priežiūros įstaigos turi teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas, kurios finansuojamos PSD fondo lėšomis (žr. Konstitucinio Teismo gegužės 16 d. nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 3.1 punktą.).
Jeigu valstybė siekia numatyti tam tikrus kriterijus, taikomus ne valstybinio kapitalo sveikatos priežiūros įstaigoms, tie kriterijai turi būti nediskriminaciniai bei žinomi iš anksto. Kitaip sakant, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas (t. y. finansuojamas iš PSDF ir kitų lėšų) privačios sveikatos priežiūros įstaigos turi tas pačias teises kaip ir valstybinės įstaigos gauti finansavimą iš PSDF biudžeto. Sveikatos sistemos sektorius turi būti reguliuojamas pagal aiškias, nediskriminacines ir privačios nuosavybės, kaip šalies ūkio pagrindo, nepaneigiančias taisykles. Tuo tarpu Projekto 26 straipsnio 2 dalies 3 punkto patirties reikalavimas ribotų sveikatos priežiūros įstaigų galimybes sudaryti sutartis su TLK ir gauti paslaugų apmokėjimą, ir taip tiesiogiai bei sąmoningai prieštarautų minėtam KT nutarimui. Projekto rengėjai pažymi, kad nėra tokių valstybės ir savivaldybių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros biudžetinių ir viešųjų įstaigų, kurios neturėtų sutarties su TLK, todėl joms taikoma išimtis dėl 3 m. patirties netaikymo. Atsižvelgiant į tai, naujas 3 metų patirties reikalavimas labiausiai paliestų naujai į rinką siekiančias patekti ASPĮ. Todėl Projekto nuostatos prieštarauja sąžiningos konkurencijos nuostatoms, įtvirtintoms Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje, ir KT išaiškinimui, kuriame teigiama, kad sveikatos priežiūros paslaugų sritis reglamentuojama pagal ūkio principus, tad turi būti nevaržoma konkurencija, negali būti paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 1.7 punktą) .
kildinamas iš Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 6 straipsnio Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad 3 metų kriterijus pasirinktas dėl to, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas dėl įstaigų akreditavimo („ Įstaigos, turinčios licenciją ir ne mažesnę kaip trejų metų atitinkamos rūšies sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtį, turi teisę kreiptis dėl akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai.“). Minėtame įstatyme įtvirtintas reikalavimas negali būti priežastimi tokį reikalavimą nustatyti ir gydymo įstaigoms, siekiančioms gauti finansavimą iš PSDF. Pastarajame įstatyme reglamentuojama 3 metų patirtis dėl atkreditavimo, įstaigoms siekiant aukštesnių paslaugų teikimo kokybės standartų, o įstatymo projekte patirties reikalavimas apribotų galimybę apskritai gauti finansavimą iš PSDF . Projekto rengėjų siekis - užtikrinti aukštą LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kokybę bei įsitikinti, kad į šią sistemą patektų tik turinčios atitinkamą patirtį konkrečių paslaugų teikimo srityje ir pajėgios užtikrinti aukštą teikiamų paslaugų kokybę ASPĮ - tiesiogiai diskriminuoja paslaugų teikėjus. Dėl Projekto 26 str. 2 dalies 4 punkto Viešas konkursas ribos sveikatos priežiūros įstaigų galimybes gauti PSDF lėšas Įstatymo projekte nurodyta, kad ASPĮ galės sudaryti sutartis su TLK, jei ji bus išrinkta viešo konkurso metu. Toks reguliavimas būtų taikomas tik ASPĮ, nurodytoms Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje (Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai (LNSS) nepriklausančioms pirminės ASPĮ). Tokiu atveju, ASPĮ dalyvaujant viešame konkurse nebūtų taikomas 3 metų patirties reikalavimas.
Minėto įstatymo projekte siūloma, kad už pirminės ASPĮ tinklo plėtrą būtų atsakingos savivaldybės, o viešas konkursas organizuojamas, jei savivaldybės dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti paslaugų teikimo savivaldybėse ir nėra patenkintas paslaugų poreikis. Nėra aišku, kokios priežastys būtų laikomos objektyviomis ir būtų pagrindas organizuoti viešą konkursą. Taip pat pateiktos nuostatos galiotų tik pirminės ASPĮ, todėl kitų ASPĮ atžvilgiu, kurios siekia gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF biudžeto, būtų nustatyti ir taikomi skirtingi reikalavimai, o tai pažeistų subjektų lygiateisiškumo principą. Projekto nuostatos suponuoja tai, jei steigsis nauja įstaiga (arba veiklą vykdys jau veikianti įstaiga) ir ji norės gauti paslaugų finansavimą iš PSDF biudžeto, ji turės dalyvauti viešame konkurse ir atitikti tam tikrus kriterijus. O jei įstaiga neplanuoja gauti PSDF biudžeto lėšų, ji gali laisvai vykdyti pirminės asmens sveikatos priežiūros veiklą. Tokiu atveju savivaldybės įstaigų veiklą reguliuos pagal jų ketinimus gauti PSDF lėšas. Toks reguliavimas yra diskriminacinis ir sudarytų žymias kliūtis patekti į rinką, nes pasirenkama ūkinę veiklą reguliuoti pagal tai, ar ūkio subjektas ketina naudotis vienu iš įstatymais leidžiamų apmokėjimo už suteiktas paslaugas būdų – mokėjimais iš PSDF. Vien jau tai, kad gydymo įstaigos yra akredituotos rodo, jog jų paslaugų kokybė yra tinkama. Ir todėl papildomas konkursas būtų diskriminacinis. Tokiu atveju, konkursas būtų daromas ne dėl paslaugų kokybės užtikrinimo, o dėl apribojimo patekti į rinką. KT yra vienareikšmiškai išaiškinęs, kad visos sveikatos priežiūros įstaigos už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas gali ir turi gauti lėšas iš PSDF biudžeto.
Taip pat KT ne kartą konstatavo ir išaiškino, kad sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos rinkoje jų reguliavimą traktuojant per ūkinės veiklos laisvės prizmę ir neturi būti sudaromos kliūtys norinčiam užsiimti ūkine veikla patekti į rinką. Kyla pagrįstų abejonių, ar suteikus savivaldybei tokius įgaliojimus viešas konkursas bus rengiamas dėl objektyvių priežasčių, o įstaigos bus skaidriai vertinamos konkurso metu. Toks reguliavimas labiausiai palies naujus ūkio subjektus ir varžys jų galimybes gauti finansavimą iš PSDF biudžeto, jei jie neatitiks keliamų kriterijų. Todėl pirminės ASPĮ veiklos ribojimas yra nepagrįstas ir diskriminacinis. Dėl Projekto 26 str. 4 ir 5 dalies Siūlomo PSDF biudžeto paskirstymo kriterijai ribos pacientų pasirinkimą, neužtikrins paslaugų prieinamumo, varžys ASPĮ galimybes gauti finansavimą iš PSDF Įstatymo projekto 26 straipsnio 4 dalyje siekiama detalizuoti nuostatas, reglamentuojančias PSDF lėšų paskirstymą ASPĮ, su kuriomis pasirašytos sutartys dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo iš PSDF lėšų. Pagal naujas nuostatas Sveikatos apsaugos ministras nustatys paslaugų kiekį atsižvelgdamas į demografinius rodiklius, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo netolygumus, ligotumo ir mirtingumo rodiklius konkrečioje TLK veiklos zonoje. O TLK neviršydama jos veiklos zonoje kiekvienais metais nustatyto PSDF biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio, atitinkamai ASPĮ nustatys paslaugų, apmokamų iš PSDF, kiekį.
Minėtą asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį konkrečiai įstaigai siūloma nustatyti atsižvelgiant į šiuos asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius: sveikatos priežiūros prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų ekonomiškai efektyviomis formomis, dalį nuo visų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros įstaigos teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų skaičiaus ir klinikinį asmens sveikatos priežiūros paslaugų efektyvumą (Projekto 26 str. 5 dalis). Toks naujas reguliavimas PSDF lėšas skirstyti pagal tai, ar vienoje TLK veiklos zonoje rodikliai yra geresni negu kitoje teritorijoje, ar vienoje ASPĮ paslaugų teikimo rodikliai yra geresni negu kitoje įstaigoje, nepasiektų vieno iš Projekto tikslų užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą visiems gyventojams. Apmokamų sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymas sutartyse tarp TLK ir ASPĮ ribotų paciento teisę rinktis gydymo įstaigą (galimas atvejis, jeigu gydymo įstaiga viršys sutartyse su TLK nustatytus apmokamų paslaugų kiekius, ji nebegalės teikti paslaugų arba teiks ir dirbs nuostolingai, nes už paslaugų teikimą negaus apmokėjimo iš PSDF, nors pacientas ir norėtų kreiptis į šią gydymo įstaigą). Paprastai sakant, PSDF lėšų skirstymas teritoriniu principu pažeistų pacientų mobilumą, t. y. varžytų galimybes laisvai rinktis gydymo įstaigą ir pažeistų principą „pinigai seka paskui pacientą“. O lėšų skirstymas gydymo įstaigoms pagal rodiklius nėra tinkamiausias būdas, nes būtų neįvertinti paciento poreikiai (galbūt tam tikri paslaugų teikimo rodikliai vienoje įstaigoje būtų blogesni, bet pacientas norėtų gauti paslaugas būtent toje gydymo įstaigoje, tačiau neatitikus rodiklių tokia gydymo įstaiga negautų arba gautų mažiau PSDF lėšų tų paslaugų kompensavimui).
Todėl akivaizdu, kad siūlomi PSDF biudžeto paskirstymo kriterijai konkrečioms TLK veiklos zonoms ir jose esančioms konkrečioms ASPĮ ribotų pacientų pasirinkimą ir pažeistų dabar galiojantį principą „pinigai seka paskui pacientą“, mažintų įstaigų konkurenciją siekiant pritraukti pacientus, nebūtų užtikrinamas paslaugų prieinamumas. Taip pat nebūtų išspręstos dabar esančios sveikatos sistemos problemos (gydymo įstaigos viršijus paslaugų, kompensuojamų iš PSDF, kiekį vis tiek teiks paslaugas ir neturės teisės prašyti iš paciento apmokėjimo, todėl toliau dirbs nuostolingai). Pritariame Projekto rengėjų tikslui užtikrinti racionalų ir efektyvų PSDF biudžeto lėšų naudojimą. Tačiau pasirinktas pertvarkos kelias reguliuoti paslaugų, kompensuojamų iš PSDF biudžeto, kiekio paskirstymą teritoriniu principu pagal TLK veiklos zonas (ten esamus rodiklius) ir nustatyti sveikatos priežiūros įstaigoms, norinčioms gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF, papildomus kriterijus, nėra tinkamas. Dėl to būtų ne tik ribojama sąžininga konkurencija tarp paslaugų teikėjų, bet svarbiausia – labiausiai nukentėtų pacientai, nes sumažėtų jų galimybės rinktis gydymo įstaigą ir paslaugų prieinamumas nebūtų užtikrinamas visiems pacientams. Problema ne tame, kad dabar visos gydymo įstaigos turi teisę sudaryti sutartis su TLK ir gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF, o tame, kad nėra aiškiai apibrėžta, ką finansuoja valstybė, o už ką pacientas turi susimokėti pats.
Atsižvelgiant į tai, reikėtų tikslinti teisės aktus, kad žmogui būtų aišku, kokias paslaugas finansuoja valstybė, o už kokias ir kiek jis turi susimokėti pats (pvz. papildomo sveikatos draudimo lėšomis). Turi būti aiškiai pasakyta, kas turi dengti tą sveikatos priežiūros paslaugų dalį, kuriai neužtenka lėšų iš PSDF. Kuo bus aiškesnis reglamentavimas, tuo gyventojai galės patys priimti asmeninius sprendimus dėl paslaugų naudojimosi ir susimokėjimo už jas savomis lėšomis. Sutinkame su Projekto rengėjų lydimojoje medžiagoje pateiktu teiginiu, kad PSDF biudžeto ištekliai yra riboti. Atsižvelgiant į tai, kad valstybė nėra pajėgi finansuoti visų sveikatos priežiūros paslaugų, turėtų būti aiškiai nustatyta, ką valstybė finansuoja kiekvienam besidraudžiančiam asmeniui, o už kokias paslaugas, kurių valstybė nepajėgi kompensuoti, turėtų susimokėti patys pacientai. Tais atvejais, kai pacientas negali susimokėti už būtinas paslaugas, įvertinus įvairius socialinius kriterijus, paslaugų suteikimą turėtų kompensuoti valstybė. Šiuo atveju būtų užtikrintas mišrus sveikatos apsaugos finansavimo būdas – tiek už paslaugas apmokant per TLK, tiek per paciento galimybes susimokėti pačiam. Pažymėtina, kad tai neprieštarautų KT išaiškinimui, kuriame aiškiai apibrėžti sveikatos finansavimo šaltiniai:
„Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1d.
redakcija) 38 straipsnyje nustatyti sveikatos priežiūros finansavimo šaltiniai: inter alia valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšos, Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos, savanoriškojo draudimo lėšos, lėšos už tiesiogiai apmokamas paslaugas.
Taigi šiame įstatyme įtvirtintas mišrus Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos finansavimo modelis, pagal kurį sveikatos priežiūros paslaugos, teikiamos tiek valstybės ir savivaldybių įstaigų bei įmonių, tiek privačių įstaigų bei įmonių, inter alia sudariusių sutartis su Valstybine ar teritorinėmis ligonių kasomis, yra apmokamos iš skirtingų šaltinių.“ (plačiau žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 3.3., 3.2. ir 3.3. punktus). Šiuo atveju, priešingai negu Projekto siūlymuose, būtų užtikrinama paciento teisė laisvai rinktis gydymo įstaigą, nes pinigai keliautų paskui pacientą, būtų skatinama sąžininga konkurencija tarp paslaugų teikėjų, kuri užtikrintų paslaugų prieinamumą, nebūtų pažeidžiamas PSDF lėšų skirstymo principas, nes gydymo įstaiga gautų PSDF lėšų apmokėjimą už suteiktas gydymo paslaugas, nepriklausomai nuo to kokios nuosavybės įstaigoje ta paslauga būtų suteikta. Neįvertintas poveikis verslo sąlygoms ir jo plėtrai Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad priimtas įstatymas neturės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Toks teiginys prieštarauja Projekto rengėjų atliktam numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimui, kuriame teigiama, kad dėl naujų reguliavimų sumažės paslaugų teikėjų skaičius, sveikatos priežiūros įstaigos negalės sudaryti sutarčių su TLK ir gauti paslaugų finansavimo iš PSDF biudžeto (t. y. neteks vieno iš finansavimo šaltinių).
Todėl kyla pagrįstos abejonės, kad Projekto rengėjai netinkamai įvertino ir apskritai nevertino papildomų reikalavimų poveikio naujai į rinką siekiančioms patekti gydymo įstaigoms. Atsižvelgiant į tai, priimtas įstatymas darys neigiamą poveikį verslui, o ypač neseniai veikiančioms ir naujai į rinką siekiančioms patekti sveikatos priežiūros gydymo įstaigoms. Akivaizdu, kad tam tikra verslo dalis gali būti priversta pasitraukti iš sveikatos sektoriaus, o naujoms gydymo įstaigoms bus ribojama galimybė patekti į rinką. Todėl kyla abejonių dėl siūlomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pagrįstumo ir siūlomų priemonių tinkamumo. Pažymėtina, kad Projekto rengėjai nepateikia tokio reikalavimo poveikio vertinimo naujai besikuriančioms ASPĮ. Išvados:
Projekto rengimo priežastis ir siekis kai kuriems sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams apriboti galimybę gauti paslaugų, kompensuojamų iš PSDF, apmokėjimą prieštarauja Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriame išaiškinta, kad visos sveikatos priežiūros įstaigos už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas gali ir turi gauti lėšas iš PSDF. Įstatymo projekto 26 straipsnio 2 dalyje siūlymai nustatyti papildomus reikalavimus ASPĮ, pageidaujančioms sudaryti sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimo PSDF biudžeto lėšomis pažeistų ūkio subjektų lygiateisiškumo principą bei ribotų sveikatos priežiūros įstaigų galimybes sudaryti sutartis su TLK. Naujas 3 metų patirties reikalavimas labiausiai paliestų privačius ūkio subjektus ir naujai į rinką siekiančias patekti
Todėl Projekto nuostatos prieštarauja sąžiningos konkurencijos nuostatoms, įtvirtintoms Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje, ir KT išaiškinimui, kuriame teigiama, kad sveikatos priežiūros paslaugų sritis reglamentuojama pagal ūkio principus, tad turi būti nevaržoma konkurencija, negali būti paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė. S iūlomi PSDF biudžeto paskirstymo kriterijai (remiantis teritoriniu principu) konkrečioms TLK veiklos zonoms (įvertinus paslaugų teikimo rodiklius) ir jose esančioms konkrečioms ASPĮ mažintų pacientų pasirinkimą ir pažeistų dabar galiojantį principą „pinigai seka paskui pacientą“, mažintų įstaigų konkurenciją siekiant pritraukti pacientus, nebūtų užtikrinamas paslaugų prieinamumas. Nėra pateikta išsamaus poveikio vertinimo, kaip naujos 26 straipsnio 2, 4, 5 dalių nuostatos paveiks naujai į rinką siekiančias pateikti ASPĮ. Akivaizdu, kad patirties reikalavimas diskriminuos naujus ūkio subjektus, ypač privačias gydymo įstaigas, siekiančias gauti paslaugų apmokėjimą PSDF lėšomis. Pasiūlymai:
Atsisakyti dabar siūlomų Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio pakeitimų, kad būtų išvengta nepagrįstų sąžiningos konkurencijos ribojimų, nebūtų varžoma paciento teisė rinktis gydymo įstaigos ir nebūtų pažeidžiamas dabar galiojantis principas
„pinigai seka paskui pacientą“. Siekiant efektyviai ir racionaliai naudoti PSDF
biudžeto lėšas, teisės aktuose reikia aiškiai apibrėžti, ką valstybė finansuoja kiekvienam besidraudžiančiam asmeniui, o už kokias paslaugas, kurių valstybė nepajėgi kompensuoti, turėtų susimokėti patys pacientai (pvz.: papildomo sveikatos draudimo lėšomis). Tais atvejais, kai pacientas negali susimokėti už būtinas paslaugas, įvertinus įvairius socialinius kriterijus, paslaugų suteikimą turėtų kompensuoti valstybė.
LLRI siūlo grąžinti Projektą tobulinti, atsisakant KT 2013-05-16 nutarimui ir 2014-02-26 šio nutarimo išaiškinimui prieštaraujančių nuostatų. 6. Vaistinių asociacija 2014-05-12 Nr. 187 Vaistinių asociacija, išnagrinėjusi LR Sveikatos draudimo įstatymo projektą XIIP – 1490, siūlo pakeisti 27 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Sąskaitas už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir išduotus kompensuojamuosius vaistus bei medicinos pagalbos priemones kartą per mėnesį asmens sveikatos priežiūros įstaigos, vaistinės ir medicinos optikos įmonės pateikia tai teritorinei ligonių kasai, su kuria yra sudariusios sutartį. Vaistinės sąskaitas už išduotus kompensuojamuosius vaistus bei medicinos pagalbos priemones
tai teritorinei ligonių kasai, su kuria yra sudariusios sutartį. Teritorinė ligonių kasa ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sąskaitos gavimo dienos perveda pinigus sudariusioms su ja sutartis asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, vaistinėms ir medicinos optikos įmonėms atsiskaitydama pagal pateiktas sąskaitas. Jei teritorinės ligonių kasos laiku neatsiskaito, turi būti mokami delspinigiai įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.“ Argumentai:
per mėnesį nuo sąskaitos gavimo , atsiskaito po 2 mėnesių. Taigi nuo vaistų išdavimo iki apmokėjimo susidaro apie 3 mėnesius. 2. Estijoje vaistinės sąskaitas išrašo 3 kartus per mėnesį (10, 20, 30). Sąskaitos apmokamos per 14 dienų .. Lenkijoje sąskaitas išrašo 2 kartus per mėnesį, kurios apmokamos per 14 dienų. 7. Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Politikos mokslų instituto profesorė Seimo Sveikatos reikalų komiteto neetatinė ekspertė dr. Danguolė Jankauskienė 2014-05-146 I. Dėl sutarčių sudarymo kriterijų.
Sveikatos paslaugų rinka pasižymi specifiniais bruožais: rinkos hetererogeniškumu, pertekline paklausa, informacijos asimetrija, funkcine klasterizacija, ribotais paslaugų teikėjų žmogiškaisiais ir kitais ištekliais, rizika, neapibrėžtumu, ribotu konkurentų kiekiu, įėjimo į rinką kliūtimis, monopolija ir oligopolija, pasiūlos neelastingumu kainos požiūriu, dideliu finansinių tarpininkų vaidmeniu. Dėl šių priežasčių ji neveikia kaip paprasta rinka ir visiškos laisvos rinkos sveikatos sistemoje būti negali. Reguliavimas šioje rinkoje dėl aukščiau išvardintų priežasčių taip pat nėra paprastas ir lengvas ir turi būti užtikrinamas per daugelį valdymo instrumentų siekiant tų pačių tikslų. Suprantamas įstatymo autorių noras reguliuoti sutarčių su sveikatos priežiūros įstaigomis sudarymo procesus, ypatingai laikotarpiu, kai vyksta sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizacija ir būtina užtikrinti finansinį stabilumą, nes daugeliu atvejų sveikatos priežiūros paslaugų pasiūla viršija paklausą. Tačiau šis klausimas yra perdaug sudėtingas ir komplikuotas, jog jį būtų galima išspręsti vienu receptu įstatymo pakeitime. Mano supratimu trijų metų patirtis gali būti kai kuriais atvejais ir žalinga sveikatos sistemai tuo atveju, jei atsirastų naujas gydymo būdas ar metodas, kurio negali užtikrinti valstybės ar savivaldybių teikėjas arba atvyktų į rinką užsienio privatus teikėjas su naujomis moderniomis technologijomis, ir ši įstatymo nuostata neleistų to pasiekti mūsų piliečiams tris metus nemokamai. Iš kitos pusės egzistuojantys medicinos pagalbos prieinamumo netolygumai bei skirtingas įstaigų išdėstymas šalyje reikalauja lankstesnių priemonių atskirų regionų ir net rajonų rinkos reguliavimui vien tam, kad sumažinti prieinamumo skirtumus. Dabartinis sveikatos paslaugų rinkos racionalizavimas reikalauja lanksčių priemonių, kurios įstatyme negali būti tiksliai numatytos, todėl ir vėl liks labai aptakios.
Pagrindinis ASPĮ sutarčių sudarymo kriterijus, mano manymu, yra sveikatos priežiūros paslaugų poreikis (kokių ir kiek) reikia atitinkamos teritorijos gyventojams ir ASPĮ patikimumas ir saugumas bei teikiamų paslaugų kokybė. Jei pasirinkus dabartinę situaciją kaip išeities tašką pagal LNSS struktūrą, bėgant laikui paslaugų pasiūla viršija paklausą atitinkamoje teritorijoje, joje turi būti skelbiamas konkursas (tiek viešiems tiek privatiems tiekėjams). Kas jį laimi, tas ir teikia paslaugas. Jei paslaugų trūksta, tuomet Teritorinė ligonių kasa derybų būdu kartu su savivaldybe bei artimiausiomis sveikatos priežiūros įstaigomis nusprendžia, kur paslaugos turi būti teikiamos. Siūlyčiau SDĮ pakeitimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje palikti nuostatas:
1) Įstaiga turi licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai;
2) Įstaiga yra įvykdžiusi mokestinius įsipareigojimus;3 ) Asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra išrinkta viešo konkurso būdu, jei paslaugų pasiūla viršija paklausą. Viešo konkurso sąlygas PSD Tarybos teikimu turėtų tvirtinti Ministras. Norėčiau pabrėžti, jog paslaugų rinkos reguliavimui turi būti išnaudojami ir kiti instrumentai: pvz. licencijavimo bei savivaldybių strateginio planavimo procesas bei įstaigų veiklos rezultatų monitoravimo procesas, kuris turėtų būti sudėtinė licencijavimo dalis. Dabartinę licencijavimo tvarką būtina keisti keliant aukštesnius reikalavimus kokybei. Jei teritorijoje yra paslaugų perteklius, neturėtų būti leidžiama beatodairiškai steigtis naujoms sveikatos priežiūros įstaigoms, o labiau galėtų būti išnaudojama viešoji ir privati įstaigų partnerystė. 8. Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga 2014-05-19 Nr. P-466
26 str. Projekte 26 str.
Projekte 26 str. 2 dalies 3 punkte yra nurodomas vienas iš reikalavimų įstaigai, norinčiai sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa (toliau - TLK) dėl paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų: ,,
3) asmens sveikatos priežiūros įstaiga bent
kurių prašo sudaryti asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sutartį. į3 metų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikotarpį įtraukiami ir laikotarpiai, kai asmens sveikatos priežiūros įstaiga teikė atitinkamas paslaugas kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Šis reikalavimas netaikomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms , nurodytoms Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje;“
netaikomi 3 punkte nurodyti reikalavimai: „Šis reikalavimas netaikomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos sistemos įstatymo
Sveikatos priežiūros ištaigu įstatymo 191 straipsnyje:“
191 straipsnyje...“ yra nelogiška, nes Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnis (projektas) mėgina reguliuoti tik galimybę ir sąlygas LNSS nepriklausančioms įstaigoms viešojo konkurso būdu gauti suteiktų pirminės sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensaciją iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau - PSDF) biudžeto. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnis (projektas) nenustato konkrečių įstaigų sąrašo ar rūšies. Apibūdinimą galima būtų pakeisti:
„Šis reikalavimas netaikomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms,
nurodytoms Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje ir laimėjusioms Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje nustatyta tvarka viešąjį konkursą“. 9. Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga
12 1.1.2. Iš Projekto 26 str.
Iš Projekto 26 str. 2 dalies 3 punkto aiškėja, kad nurodyti reikalavimai nebus taikomi visoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, kurios šio įstatymo (dabar - projekto) įsigaliojimo metu bus priskiriamos LNSS įstaigomis t.y. bus sudarę sutartis su TLK ar su kitais LNSS veiklos užsakovais. Manome, kad tai turėtų būti aiškiau sureguliuota (išreikšta) ir Projekto 12 str. (įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas). 10. Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga 2014-05-19 Nr. P-466
nauja redakcija. Projekte 26 str. 4 ir 5 dalyse yra numatyti metodikos, rodikliai t.y. tam tikros sąlygos, kurios turės reikšmės sutarčių sudarymui ir kurių tvirtinimas (nustatymas) pavedamas Sveikatos apsaugos ministrui. LGVS pritaria tai nuostatai, kad Šios sąlygos turi būti tvirtinamos poįstatyminiu aktu ir turi būti lanksčios laikmečio aktualijoms ir prioritetams. Iš kitos pusės, kol nėra pakeistas Sveikatos sistemos įstatymo
sutarties sąvoka (SSĮ 58 str.), pavedimas minėtas sąlygas nustatyti Sveikatos apsaugos ministrui visada liks neapsaugotas nuo tokių ministro įsakymų pripažinimo prieštaraujančiais įstatymui. Šios problemos aktualija jau buvo iškelta administracinėje byloje Nr. I822 -29/2012. Tai iš dalies akcentuota ir 2013-05-16 Konstitucinio teismo nutarime. LGVS siūlytų koreguoti Sveikatos sistemos įstatymo 3 str. 1 d. 9 punktą ir Sveikatos sistemos įstatymo 58 str., aiškiai reglamentuojant sveikatinimo sutarties sąvoką ir jos sąlygas nustatančius subjektus. 11. Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga 2014-05-19 Nr. P-466 1.3. Projekto 6 straipsniu SDĮ 26 str. išdėstomas nauja redakcija. Projekte 26 str.
Projekte 26 str. 4 dalyje yra numatyta, kad: „ Sveikatos apsaugos ministras <...> kiekvienais metais nustato Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį pagal jų lygius ir rūšis kiekvienos teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje. “ Jei sąvoka „paslaugų lygis“ yra nurodyti įstatyme (Sveikatos sistemos įstatymo 12 str. 2 d.), tai, kokią paslaugų klasifikaciją Projekto rengėjai turi omenyje pagal jų rūšis - lieka neaišku. Mūsų nuomone, tai reikėtų tikslinti projekte. 12. Ortopedijos ir reabilitacijos paslaugų teikėjų asociacija 2014-05-211 Papildyti 2 str. 13 dalimi:
„13. Ortopedijos įmonė – ortopedijos technines priemones (toliau OTP)
gaminanti ir pritaikanti įmonė.“ Šiuo metu įmonės nepriskirtos jokiai įstaigų kategorijai. Toks įvardijimas užtikrinti reikalavimus įmonėms ir pagerintų paslaugų kokybę. 13. Ortopedijos ir reabilitacijos paslaugų teikėjų asociacija 2014-05-212 Reiktų atsisakyti sąvokos „valstybės parama“ juk realiai vykdomas OTP kompensavimas, kaip ir apmokant už paslaugas, vaistus ir kitas medicinos pagalbos priemones. Išlaidos nėra atlyginamos, OTP kompensuojamos pagal SAM nustatytą tvarką. 14. Ortopedijos ir reabilitacijos paslaugų teikėjų asociacija
7 Papildyti terminu „ortopedijos įmonių“ 26 str. pavadinimą, 26 str. 6 p., 7 p., 35 str. 2 p. 15. Ortopedijos ir reabilitacijos paslaugų teikėjų asociacija 2014-05-216 Papildyti terminu „ortopedijos įmonėse“ 26 str. 1 p. 16. Ortopedijos ir reabilitacijos paslaugų teikėjų asociacija 2014-05-217 Papildyti terminu „ortopedijos technines priemones gaminančiomis ir pritaikančiomis įmonėmis“ 27 str. pavadinimą, 27 str. 1 p. 17. Ortopedijos ir reabilitacijos paslaugų teikėjų asociacija
8 Papildyti terminu „ortopedijos technines priemones“ 27 str. 2 d. ir
teikėjų asociacija 2014-05-217 Papildyti terminu „ bei ortopedijos įmonės“ 27 str. 2 d. 19.
teikėjų asociacija 2014-05-218 Papildyti terminu „bei ortopedijos įmonėmis“ 33 str. 1 p. 20. Ortopedijos ir reabilitacijos paslaugų teikėjų asociacija 2014-05-2111 Papildyti terminu „ortopedijos įmonės“ 39 str. 2 d. 21. Ortopedijos ir reabilitacijos paslaugų teikėjų asociacija 2014-05-2111 Papildyti terminu „OTP“ 39 str. 2 d. 1–4 p. 22. Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija 2014-06-27 Nr. 23
1Papildyti 2 straipsnį nauja 12 dalimi ir ją išdėstyti taip:
„12. Sutarties kaina - lėšų dydis, apibrėžtas teritorinės ligonių
kasos ir pareiškėjo sudaromoje sutartyje dėl apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros bei vaistinių preparatų įsigijimo išlaidų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.“
2Papildyti 2 straipsnį nauja 13 dalimi ir ją išdėstyti taip:
„13. Pareiškėjas - asmens sveikatos priežiūros įstaiga arba vaistinė,
pageidaujanti sudaryti sutartį dėl apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros arba vaistinių preparatų įsigijimo išlaidų apmokėjimo su teritorine ligonių kasa arba nustatyti jau sudarytos sutarties kainą atitinkamiems kalendoriniams metams.“
1Pakeisti 9 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:
„4) valstybės parama kompensuojamųjų ortopedijos techninių priemonių
gamybos ir pritaikymo išlaidoms atlyginti. Kompensuojamųjų ortopedijos techninių priemonių sąrašus, bazines kainas ir jų gamybos bei pritaikymo išlaidų kompensavimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministras, įvertinęs Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones.“
2Pakeisti 9 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip:
„9.
Pareiškėjui, sudariusiam sutartį su teritorine ligonių kasa šio įstatymo 26 straipsnio nustatyta tvarka, naujo profilio stacionarinės paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.“
Pakeisti 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip:
„6) valstybės biudžeto asignavimai kompensuojamųjų ortopedijos
techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidoms atlyginti;“. 4 straipsnis. 17 straipsnio pakeitimas Pakeisti 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:
„1) dirbančius pagal darbo sutartis, narystės pagrindu einančius
renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, narystės pagrindu dirbančius ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, valstybės tarnautojus, kriminalinės žvalgybos slaptuosius dalyvius, kuriems pagal su jais sudarytas rašytines slapto bendradarbiavimo sutartis mokamas atlygis, taip pat žvalgybos pareigūnus ir asmenis, nurodytus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose;“. 5 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas Pakeisti 21 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) ortopedijos techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidos;“. 6 straipsnis. 26 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 26 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„26 straipsnis. Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos
priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių sutartys
vadovaujantis teritorinės ligoniu kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis, išlaidos už vaistinėse išduotus kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones - vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir vaistinių sutartimis. Apdraustieji turi teisę susipažinti su sudarytomis sutartimis. 2.
administravimo įstatymu, šiuo ir kitais įstatymais, neviršijant tam tikslui skiriamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. 3. Sudarant sutartis turi būti laikomasi Šių principų:
1) skaidrumo. Šis principas reiškia, kad pareiškėjams, pageidaujantiems sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis arba siekiantiems nustatyti jau sudarytos sutarties kainą atitinkamiems kalendoriniams metams, turi būti pateikta aiški, objektyvi, pagrįsta ir suprantama informacija;
2) nediskriminavimo ir lygiateisiškumo. Šie principai reiškia, kad visiems pareiškėjams, atitinkantiems teisės aktų reikalavimus, turi būti užtikrintos vienodos ir sąžiningos teisės bei galimybės sudaryti sutartis arba nustatyti sutarčių kainą su teritorinėmis ligonių kasomis, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos;
3) paciento teisės rinktis užtikrinimo. Šis principas reiškia, kad sudaromos sutartys turi užtikrinti paciento teisės pasirinkti sveikatos priežiūros arba farmacijos paslaugų teikėją įgyvendinimą ir pacientui suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų ar įsigyjamų vaistinių preparatų apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. 3.
kasa iki einamųjų kalendorinių metų lapkričio 1 d. pateikia teritorinei ligonių kasai:
1) sveikatos apsaugos ministro patvirtintos formos paraišką;
2) galiojančios veiklos licencijos, kurioje turi būti nurodytos sveikatos priežiūros paslaugos arba farmacinės veiklos rūšys, dėl kurių prašoma sudaryti sutartį, kopiją;
3) pareiškėjo patvirtinimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų kokybės sistemos arba geros vaistinių praktikos sistemos įdiegimo bei šių sistemų dokumentų sąrašą arba trečios šalies išduotą tarptautinį ir/ar Lietuvos Respublikos valstybės pripažįstamą kokybės vadybos sertifikavimo arba akreditavimo pažymėjimą;
4) dokumentus, įrodančius, kad pareiškėjas paraiškos teikimo metu neturi mokestinės nepriemokos Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei nėra skolingas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. 4. Teritorinė ligonių kasa su pareiškėjais, atitinkančiais šio straipsnio
priima sprendimą sudaryti sutartį su pareiškėju tik įsitikinusi, kad pareiškėjas pateikė visus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus, duomenis bei informaciją. Jei teritorinė ligonių kasa, įvertinusi pateiktus dokumentus, duomenis bei informaciją nustato, kad juose yra netikslumų arba yra poreikis gauti su sutarties sudarymu susijusią papildomą informaciją ji ne vėliau kaip per 30 dienų nuo paraiškos ir kitų dokumentų gavimo dienos raštu prašo pareiškėjo pašalinti netikslumus pateiktuose dokumentuose arba pateikti papildomą informaciją bei duomenis. Pareiškėjas informaciją teritorinei ligonių kasai turi pateikti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teritorinės ligonių kasos pranešimo gavimo dienos. 5. Sutarties tipinę formą tvirtina sveikatos apsaugos ministras.
Sutarties tipinėje formoje be kitų nuostatų privalo būti nurodyti šalių įsipareigojimai, šalių atsakomybė bei atsiskaitymo sąlygos. 6. Sutarties kaina nustatoma kiekvienais kalendoriniais metais ne vėliau kaip iki einamųjų metų vasario 1 dienos. Nenustačius sutarties kainos iki nustatytos datos, skaičiuojama 90 procentų 1/12 praeitų metų sutarties kainos už kiekvieną mėnesį iki sutarties naujos kainos nustatymo. Nustačius naują kainą pareiškėjui yra grąžinama nesumokėta 10 procentų 1/12 sutarties dalis, skaičiuojama pagal naujai nustatytą kainą. 7. Teritorinės ligonių kasos ir pareiškėjo sutarties dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių teikimo išlaidos praėjusiais kalendoriniais metais tam pareiškėjui nebuvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, kaina nustatoma:
1) remiantis praeitais metais pareiškėjo suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apimtimis, nurodytomis pareiškėjo sveikatos statistikos formose;
2) pagal kitai asmens sveikatos priežiūros ištaigai, nutraukusiai atitinkamų kompensuojamųjų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, praėjusiais kalendoriniais metais apmokėtą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų sumą, jeigu asmens sveikatos priežiūros įstaiga pageidauja teikti šias paslaugas. Informacija apie asmens sveikatos priežiūros įstaigas, nutraukusias kompensuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir šių paslaugų teikimo apimtis teritorinės ligonių kasos skelbia viešai;
3) pagal papildomas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ir
(arba) Europos Sąjungos bei jos atskirų valstybių narių lėšas, skirtas asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti;
4) pagal skirtą finansavimą prioritetinėms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių sąrašą kiekvienais metais tvirtina sveikatos apsaugos ministras iki einamųjų metų vasario 1 dienos. 8.
sutarties dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių teikimo išlaidos praėjusiais kalendoriniais metais tai asmens sveikatos priežiūros įstaigai buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, kaina nustatoma vadovaujantis šio straipsnio 7 dalyje išdėstytais kriterijais bei atsižvelgiant į faktinį pacientų, kuriems per praėjusius kalendorinius metus buvo suteikta atitinkama asmens sveikatos priežiūros paslauga, skaičių, lyginant jį su paslaugų, numatytų teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos sutartyje, skaičiumi. 9. Sutarčių dėl pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros, sergančiųjų cukriniu diabetu slaugos, dantų protezavimo ir prevencinėse programose numatytų paslaugų kainos nustatomos neatsižvelgiant į šio straipsnio 7 ir 8 dalyse nurodytus kriterijus. 10. Sutartis nesudaroma, jeigu:
1) pateikti dokumentai neatitinka šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, pateikti ne visi teisės aktų nustatyti ar papildomai pareikalauti duomenys bei informacija ar jie yra neteisingi ir pareiškėjas per šio straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nepateikė prašytos papildomos informacijos;
2) pareiškėjui iškelta bankroto byla;
3) pareiškėjas paraiškos teikimo metu turi mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir (ar) yra skolingas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. 11.
nenustatoma, jeigu pareiškėjas nepateikia:
1) šio straipsnio 7 dalyje nurodytų dokumentų, duomenų ir informacijos, esant Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų neapmokėtoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms praėjusiais kalendoriniais metais;
2) šio straipsnio 8 dalyje nurodytų duomenų ir informacijos, esant Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokėtoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms praėjusiais kalendoriniais metais. 12. Sutartis nutraukiama:
1) pareiškėjo prašymu;
2) jeigu paaiškėja, kad sutarčiai sudaryti pareiškėjas pateikė klaidingus duomenis;
3) jeigu pareiškėjas ar pareiškėjo teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos arba vykdoma farmacinė veikla neatitinka šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų ir pareiškėjas per pagrįstą laikotarpį nepašalina valstybės institucijų nurodytų trūkumų ir kelia pagrįstą pavojų pacientų gyvybei ir (arba) sveikatai;
4) jeigu dėl pareiškėjo veiklos padaryta žala Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui per kalendorinius metus sudarė daugiau negu 10 procentų sutarties kainos;
5) jeigu pareiškėjui buvo panaikintas asmens sveikatos priežiūros įstaigos arba vaistinės licencijos galiojimas;
6) jeigu pareiškėjui yra iškelta bankroto byla.“
tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei sutartims tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, sudaromoms nuo 2015 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir sveikatos apsaugos ministras iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 23. Lietuvos verslo konfederacija 2014-06-27 Nr.
6 Argumentai: mūsų vertinimu, teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sutartys dėl apdraustųjų asmenų sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis turėtų būti sudaromos vadovaujantis šiais įstaigoms taikomais reikalavimais:
1) įstaiga turi asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai;
2) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra įvykdžiusi įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Nurodyti reikalavimai yra pakankami užtikrinti veiksmingą įstaigų, siekiančių sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, teikiamų paslaugų kokybę, patikimumą ir saugumą. Reikalavimas įstaigai turėti asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją užtikrina teikiamų paslaugų atitikimą teisės aktų reikalavimams (užtikrina tinkamų sveikatos priežiūros specialistų, medicinos įrangos, civilinės atsakomybės draudimo turėjimą ir kt.). Mokestinių įsipareigojimų vykdymas – tinkamą finansinių prievolių valstybei vykdymą. Tokie reikalavimai būtų objektyvūs ir nepagrįstai neapribotų įstaigų patekimo į finansuojamų paslaugų teikimo rinką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime yra išaiškinęs, jog sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas iš PSDF biudžeto, gali teikti tiek valstybės ir savivaldybių įstaigos, tiek ir privačios įstaigos, sudariusios atitinkamas sutartis. Tokių sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įvardintus principus būtina taikyti ne tik reguliuojant sutarčių su teritorinėmis ligonių kasomis sudarymo kriterijus, bet ir kitus sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo PSDF lėšomis aspektus, tokius kaip ekonomiškai pagrįstų sveikatos priežiūros paslaugų įkainių nustatymą. Sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo PSDF lėšomis teisiniu reguliavimu turėtų būti skatinama sąžininga sveikatos priežiūros įstaigų tarpusavio konkurencija, kas leistų užtikrinti pacientų teisę rinktis ir gauti geriausias sveikatos priežiūros paslaugas. Taigi, įstatymų leidėjas turėtų užtikrinti, jog konkurencija nebūtų ribojama nei sudarant sutartis su ligonių kasomis, nei kituose finansavimo gavimo etapuose (pavyzdžiui, nustatant papildomus kriterijus, taikomus apmokant už suteiktas paslaugas iš PSDF lėšų pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimą Nr. 370). Tuo tarpu, teikiamu įstatymo projektu sveikatos sistemoje egzistuojančias problemas siūloma spręsti įtvirtinant konstituciniams principams prieštaraujantį ir neefektyvų reguliavimą. Siūlomo projekto nuostatos įtvirtina diskriminacinį asmens sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo modelį, riboja konkurenciją ir tokiu būdų apsunkina galimybes sukurti teisingą ir efektyvią sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo sistemą. Visų pirma, įstatymo projekte pateiktame įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kaip vienas iš reikalavimų numatytas bent 3 metų atitinkamų paslaugų teikimo patirties turėjimas. Toks reikalavimas nepagrįstai ribotų naujai įsteigtų gydymo įstaigų galimybę sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, todėl neturėtų būti priimtas.
Kadangi dėl šio reikalavimo nepagrįstumo bei diskriminacinio pobūdžio jau yra pateikta daug reikšmingų pastabų, šie argumentai nėra kartojami. Antra, įstatymo projektu siekiama nustatyti reikalavimą, kad sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis galės sudaryti tik įstaigos, išrinktos viešo konkurso metu. Toks reguliavimas būtų taikomas LNSS nepriklausančioms pirminėms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnio projektas). Mūsų vertinimu, viešo konkurso vykdymo reikalavimas sukurs sąlygas nepagrįstai apriboti LNSS nepriklausančių (anksčiau sistemoje nedalyvavusių ar sutartis nutraukusių) įstaigų galimybes sudaryti sutartis dėl apdraustųjų asmenų išlaidų apmokėjimo, net jei tokių įstaigų teikiamos paslaugos bus kokybiškesnės už LNSS priklausančių įstaigų paslaugas. Pagrindiniai siūlomo reikalavimo dėl viešojo konkurso taikymo trūkumai yra šie:
konkursas bus organizuojamas tik visiškai išimtinais atvejais, kai savivaldybės dėl objektyvių priežasčių negalės užtikrinti paslaugų tiekimo ir jei nebus patenkintas paslaugų poreikis. Vis dėlto, nėra nustatyta aiškių ir nedviprasmiškų kriterijų, kuriais remiantis, bus nustatomas šis objektyvus poreikis organizuoti konkursą. Ateityje, savivaldybėms v ertinant, jog sistemoje dalyvaujančių įstaigų pajėgumai teikti paslaugas yra pakankami, galimybė organizuoti konkursą, t.y. naujoms įstaigoms patekti į sistemą, gali ir neatsirasti.
aišku, kokiu būdų viešas konkursas bus vykdomas. Pavyzdžiui, ar konkurso procedūros bus vykdomos pagal Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, ar pagal Vyriausybės nustatytą tvarką (Sveikatos priežiūros įstatymo projektu Nr. XIIP-1491 siūlomo 191 straipsnio 5 dalis).
aišku, kokiam laikotarpiui viešasis konkursas būtų skelbiamas.
Vadovaujantis viešųjų pirkimų įstatymu, bendru atveju pirkimų sutartys sudaromos laikotarpiui iki 3 metų. Siūlomu įstatymo projektu numatoma, kad sutartys su įstaigomis bus sudaromos einamųjų metų laikotarpiui. Akivaizdu, kad viešo konkurso skelbimas kiekvienais einamaisiais metais būtų praktiškai neįmanomas ir visiškai neefektyvus. Taigi, kyla klausimas kokiam laikotarpiui viešą konkursą laimėjusi įstaiga pateks į iš PSDF lėšų apmokamų paslaugų teikimo sistemą. Pagal įstatymo projekto nuostatas galima spręsti, jog būtų įmanoma, jog konkursą laimėjusi įstaiga galėtų teikti kompensuojamas paslaugas neterminuotą laikotarpį. Toks reguliavimas būtų nepagrįstas, kadangi užkirstų kelią vykti įstaigų rotacijai ir neužtikrintų skaidrumo, sudarant sąlygas į sistemą priimti susijusiems subjektams palankias įstaigas.
aišku, kokiu būdu savivaldybės, vykdančios konkursą, užtikrins skaidrų įstaigų vertinamą konkurso metu, kadangi konkurso vykdymas sudarys galimybes nustatyti papildomų vertinimo kriterijų įstaigoms, siekiančioms sudaryti sutartis. Tokie, iš anksto nežinomi kriterijai gali būti neobjektyvūs ir diskriminaciniai.
konkurso organizavimas padidins sutarčių su teritorinėmis ligonių kasomis sudarymo administracinę naštą (būtinos konkurso organizavimo sąnaudos, neišvengiami dalyvaujančių subjektų ginčai ir kt.).
konkurso reikalavimas būtų taikomas tik pirmines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms. Kitų asmens sveikatos priežiūros įstaigų atžvilgiu, tokie patys reikalavimai nebūtų taikomi, kas pažeistų subjektų lygiateisiškumo principą. Atsižvelgiant į mūsų siūlymą, jog sutartys turėtų būti sudaromos su visomis pageidaujančiomis įstaigomis (turinčiomis licencijas ir įvykdžiusiomis mokestinius įsipareigojimus), kartu būtų tikslinga įtvirtinti neterminuotą sudarytų sutarčių galiojimo laikotarpį.
26 straipsnio 3 dalį, teritorinės ligonių kasos sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra sudaroma einamiesiems metams. Mūsų vertinimu, tokio termino nustatymas neužtikrintų pakankamo įstaigų veiklos tęstinumo, neleistų įstaigai planuoti veiklos ilgesniu laikotarpiu, apskaičiuoti investicijų atsiperkamumą ir dėl šių priežasčių būtų neefektyvus. Mūsų siūlymu, sutartys su įstaigomis turėtų būti sudaromos neterminuotam laikotarpiui, kartu numatant objektyvius ir pagrįstus atvejus, kuriais teritorinė ligonių kasa turėtų teisę sutartį vienašališkai nutraukti. Tokiais atvejais turėtų būti įstaigos atliktas esminis sutarties pažeidimas, jei nustatytas pažeidimas nebuvo ištaisytas per 30 d. laikotarpį, bei įstaigai iškeltos bankroto bylos ar įstaigos likvidavimo atvejais. Pagal įstatymo projektu siūlomą įstatymo 26 straipsnio 4 dalį sveikatos apsaugos ministras, atsižvelgdamas į demografinius rodiklius, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo netolygumus, ligotumo ir mirtingumo rodiklius konkrečioje teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje, nustato paslaugų kiekį. Atitinkamai, teritorinė ligonių kasa, neviršydama jos veiklos zonoje kiekvienais metais nustatyto PSDF biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio, nustatys konkrečios sveikatos priežiūros įstaigos paslaugų, apmokamų iš PSDF, kiekį. Pagal siūlomą įstatymo 26 straipsnio 5 dalį, šis kiekis bus patvirtinamas sveikatos apsaugos ministro, atsižvelgiant į sveikatos priežiūros prieinamumą, paslaugų, teikiamų ekonomiškai efektyviomis formomis, dalį nuo visų atitinkamų paslaugų skaičiaus ir klinikinį asmens sveikatos priežiūros paslaugų efektyvumą.
Mūsų vertinimu, tokiu būdu iš PSDF biudžeto lėšų apmokamos paslaugos būtų susiejamos su konkrečia teritorija, kas apribotų paciento teisę rinktis jiems labiausiai priimtiną sveikatos priežiūros įstaigą bei neatitiktų principo, jog „pinigai seka paskui pacientą“. Kartu būtų daroma neigiama įtaka sveikatos priežiūros įstaigų tarpusavio konkurencijai, kadangi praktiškai nebūtų įmanoma pritraukti didesnio pacientų kiekio, teikiant kokybiškesnes, pacientui priimtinesnes paslaugas. Akivaizdu, kad net ir nustatant teritoriniu principu pagrįstą teikiamų paslaugų kiekio ribojimą, išliktų šiuo metu egzistuojantis valstybės turimų lėšų trūkumas, todėl siūlomas reguliavimas nėra pagrįstas jokiu teigiamu poveikiu. Toks reguliavimas nespręstų finansinių sistemos problemų, tik sukeltų papildomus ribojimus pacientams bei gydymo įstaigoms. Pagal įstatymo projektu siūlomą 26 straipsnio 1 dalį, išlaidos už medicinos optikos įmonėse išduotas kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones, apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir medicinos optikos įmonių sutartimis. Pažymėtina, kad šiuo atveju įstatymo projekto rengėjai nesiūlo įtvirtinti papildomų reikalavimų (viešo konkurso, patirties, ar kt.) tokių sutarčių sudarymui ir taiko tik reikalavimą turėti veiklos licenciją. Mūsų vertinimu, siekiant tinkamą siūlomo reguliavimo taikymą, šioms įstaigoms turėtų būti taikomi analogiški reikalavimai kaip ir asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms. Taigi, turėtų būti nustatytas ne tik licencijos turėjimo, tačiau ir mokestinių prievolių įvykdymo reikalavimas. Pasiūlymas: įstatymo projekto 6 straipsnį išdėstyti taip: „
teritorinių ligonių kasų ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutartys, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymas
vaistinėse išduotus kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones bei medicinos optikos įmonėse išduotas kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutartimis. Teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su licenciją farmacinei veiklai turinčiomis, įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus, įvykdžiusiomis bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti vaistinėmis bei su notifikavimo pažymą apie teikiamų į Lietuvos rinką medicinos prietaisų įregistravimą turinčiomis bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti medicinos optikos įmonėmis. 2. Apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir įstaigos, pageidaujančios tokią sutartį sudaryti ir atitinkančios šiuos reikalavimus, sutartimi:
1) įstaiga turi asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai;
2) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra įvykdžiusi įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus;
3) asmens sveikatos priežiūros įstaiga bent 3 metus yra teikusi atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, dėl kurių prašo sudaryti asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sutartį. Į 3 metų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikotarpį įtraukiami ir laikotarpiai, kai asmens sveikatos priežiūros įstaiga teikė atitinkamas paslaugas kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse.
Šis reikalavimas netaikomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje;
4) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra išrinkta viešo konkurso būdu (šis reikalavimas taikomas tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje). “
atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus, teritorinė ligonių kasa priima sprendimą sudaryti sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų su šia įstaiga. Sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaiga sudaroma einamiesiems metams neterminuotam laikotarpiui. Teritorinė ligonių kasa turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, esant esminiam sutarties pažeidimui, jei įstaiga pažeidimo neištaiso per 30 dienų terminą, taip pat įstaigai iškėlus bankroto bylą ar įstaigos likvidavimo atveju. 4. Sveikatos apsaugos ministras, atsižvelgdamas į atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų poreikį atitinkamos teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje, nustatytą atsižvelgiant į demografinius rodiklius, sveikatos priežiūros prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo netolygumus, taip pat ligotumo ir mirtingumo rodiklius šioje zonoje, ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto galimybes, kiekvienais metais nustato Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį pagal jų lygius ir rūšis kiekvienos teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje. 5.
ligonių kasa, priėmusi sprendimą sudaryti sutartį su asmens sveikatos priežiūros įstaiga dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo, neviršydama šio straipsnio 4 dalyje nurodyto paslaugų kiekio jos veiklos zonoje, nustato asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių teikimo išlaidos atitinkamai asmens sveikatos priežiūros įstaigai bus apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, kiekį. Šis kiekis apskaičiuojamas, įvertinus nustatytus atitinkamos asmens sveikatos priežiūros įstaigos prašomų kompensuoti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius, atsižvelgdamas į sveikatos priežiūros prieinamumą ir sveikatos priežiūros tinkamumą, bei asmens sveikatos priežiūros įstaigai kompensuotinų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymo metodiką tvirtina sveikatos apsaugos ministras. 6. Šiame straipsnyje nurodytų teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo tvarką tvirtina sveikatos apsaugos ministras, įvertinęs Privalomojo sveikatos draudimo tarybos ir Valstybinės ligonių kasos nuomones. 7. Visi apdraustieji turi teisę susipažinti su sudarytomis teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutartimis.“
6 Seimo nario A. Matulo pasiūlymas: pakeisti įstatymo projekto 6 straipsnį:
<...>
„
3) asmens sveikatos priežiūros įstaiga bent 3 metus yra teikusi atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, dėl kurių prašo sudaryti asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sutartį.
Į 3 metų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikotarpį įtraukiami ir laikotarpiai, kai asmens sveikatos priežiūros įstaiga teikė atitinkamas paslaugas kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Šis reikalavimas netaikomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje;
4) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra išrinkta viešo konkurso būdu (šis reikalavimas taikomas tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje).“ "3) atitinkamos teritorijos gyventojams nepatenkinant pagal šio straipsnio 4 dalį nustatomo antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų poreikio, įstaiga paslaugoms teikti yra išrinkta viešojo konkurso būdu, kurį organizuoja Teritorinė ligonių kasa suderinusi su Valstybine ligonių kasa.“ „4) atitinkamos teritorijos gyventojams nepatenkinant pagal šio straipsnio 4 dalį nustatomo prevencinių programų paslaugų poreikio, įstaiga, nepriklausomai nuo jos pavaldumo formos, paslaugoms teikti yra išrinkta viešojo konkurso būdu, kurį organizuoja Teritorinė ligonių kasa suderinusi su Valstybine ligonių kasa. Įstaigos turi atitikti šio straipsnio 2 dalies 1-3 punktų reikalavimus.“ <...> Argumentai: iš esmės pritartina Seimo nario A. Matulo pateikto pasiūlymo argumentams dėl įstatymo projekte (Nr. XIIP-1490) nurodytų įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų nuostatų netinkamumo. Vis dėlto, atsižvelgiant į toliau išdėstytus argumentus, neturėtų būti pritarta Seimo nario A. Matulo siūlomoms nurodytų punktų formuluotėms.
Mūsų vertinimu, teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sutartys dėl apdraustųjų asmenų sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis turėtų būti sudaromos vadovaujantis šiais įstaigoms taikomais reikalavimais:
1) įstaiga turi asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai;
2) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra įvykdžiusi įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Nurodyti reikalavimai yra pakankami užtikrinti veiksmingą įstaigų, siekiančių sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, teikiamų paslaugų kokybę, patikimumą ir saugumą. Reikalavimas įstaigai turėti asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją užtikrina teikiamų paslaugų atitikimą teisės aktų reikalavimams (užtikrina tinkamų sveikatos priežiūros specialistų, medicinos įrangos, civilinės atsakomybės draudimo turėjimą ir kt.). Mokestinių įsipareigojimų vykdymas – tinkamą finansinių prievolių valstybei vykdymą. Tokie reikalavimai būtų objektyvūs ir nepagrįstai neapribotų įstaigų patekimo į finansuojamų paslaugų teikimo rinką. Seimo nario A. Matulo pateiktu pasiūlymu siekiama nustatyti, kad antrines ir tretines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, esant atitinkamos teritorijos gyventojų poreikiui, teiktų įstaigos, išrinktos viešojo konkurso būdu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime yra išaiškinęs, jog sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas iš PSDF biudžeto, gali teikti tiek valstybės ir savivaldybių įstaigos, tiek ir privačios įstaigos, sudariusios atitinkamas sutartis. Tokių sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai.
Tuo tarpu teikiamo įstatymo projekto nuostatos įtvirtina diskriminacinį asmens sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo modelį, riboja konkurenciją ir nurodytam Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimui. Mūsų vertinimu, Seimo nario A. Matulo pateiktu pasiūlymu nustatomas viešo konkurso reikalavimas sudarys sąlygas nepagrįstai apriboti LNSS nepriklausančių (anksčiau sistemoje nedalyvavusių ar sutartis nutraukusių) įstaigų galimybes sudaryti sutartis dėl apdraustųjų asmenų išlaidų apmokėjimo. Pagrindiniai siūlomo viešojo konkurso taikymo trūkumai yra šie:
organizuojamas tik visiškai išimtinais atvejais, kai nebus patenkintas teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje esantis paslaugų poreikis. Vis dėlto, nėra nustatyta aiškių ir nedviprasmiškų kriterijų, kuriais remiantis, bus nustatomas šis objektyvus poreikis organizuoti konkursą. Ateityje, v ertinant, jog sistemoje dalyvaujančių įstaigų pajėgumai teikti paslaugas teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje yra pakankami , galimybė organizuoti konkursą, t.y. naujoms įstaigoms patekti į sistemą, gali ir neatsirasti.
viešas konkursas bus vykdomas. Pavyzdžiui, ar konkurso procedūros bus vykdomos pagal Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, ar pagal Valstybinės ligonių kasos nustatytą tvarką.
aišku, kokiam laikotarpiui viešasis konkursas būtų skelbiamas. Vadovaujantis viešųjų pirkimų įstatymu, bendru atveju pirkimų sutartys sudaromos laikotarpiui iki 3 metų. Siūlomu įstatymo projektu numatoma, kad sutartys su įstaigomis bus sudaromos einamųjų metų laikotarpiui. Akivaizdu, kad viešo konkurso skelbimas kiekvienais einamaisiais metais būtų praktiškai neįmanomas ir visiškai neefektyvus.
Taigi, kyla klausimas kokiam laikotarpiui viešą konkursą laimėjusi įstaiga pateks į iš PSDF lėšų apmokamų paslaugų teikimo sistemą. Pagal įstatymo projekto nuostatas galima spręsti, jog būtų įmanoma, jog konkursą laimėjusi įstaiga galėtų teikti kompensuojamas paslaugas neterminuotą laikotarpį. Toks reguliavimas būtų nepagrįstas, kadangi užkirstų kelią vykti įstaigų rotacijai ir neužtikrintų skaidrumo, sudarant sąlygas į sistemą priimti susijusiems subjektams palankias įstaigas.
vykdant konkursą, bus užtikrinamas skaidrų įstaigų vertinamas, kadangi konkurso vykdymas sudarys galimybes nustatyti papildomų vertinimo kriterijų įstaigoms, siekiančioms sudaryti sutartis. Tokie, iš anksto nežinomi kriterijai gali būti neobjektyvūs ir diskriminaciniai.
organizavimas padidins sutarčių su teritorinėmis ligonių kasomis sudarymo administracinę naštą (būtinos konkurso organizavimo sąnaudos, neišvengiami dalyvaujančių subjektų ginčai ir kt.). Mūsų vertinimu, siūlomas teisinio reguliavimo pakeitimas nespręstų finansinių sistemos problemų, tik sukeltų neigiamus ribojimus pacientams bei gydymo įstaigoms. Pasiūlymas:
Seimo nario A. Matulo pateiktą pasiūlymą dėl įstatymo projekto 6 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punkto išdėstyti taip: „
<...> 2.
Apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir įstaigos, pageidaujančios tokią sutartį sudaryti ir atitinkančios šiuos reikalavimus, sutartimi:
1) įstaiga turi asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai;
2) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra įvykdžiusi įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus;
3) asmens sveikatos priežiūros įstaiga bent 3 metus yra teikusi atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, dėl kurių prašo sudaryti asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sutartį. Į 3 metų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikotarpį įtraukiami ir laikotarpiai, kai asmens sveikatos priežiūros įstaiga teikė atitinkamas paslaugas kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Šis reikalavimas netaikomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje;
4) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra išrinkta viešo konkurso būdu (šis reikalavimas taikomas tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje). “ <...>
12 Seimo nario A. Matulo pasiūlymas: pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalį ir viską išdėstyti taip:
151 straipsnį naujomis 7-8 dalimis:
viešųjų įstaigų veiklos rezultatų vertinimo rodikliai:
1) įstaigos veiklos metinis finansinis rezultatas;
2) kokybės vadybos sistemos diegimo ir vystymo laipsnis (efektyviai veikianti įstaigos vidaus audito sistema, tinkama paslaugų kokybė ir prieinamumas (atitinkantis teisės aktų reikalavimus), efektyvi hospitalinių infekcijų kontrolė);
4) pacientų pasitenkinimo, įstaigos teikiamomis paslaugomis, lygis.
5) įstaigos indėlis įgyvendinant Lietuvos sveikatos programoje numatytus tikslus ir uždavinius (ypač mažinant alkoholio, tabako ir narkotinių medžiagų suvartojimą).“
„8. Sveikatos apsaugos ministras nustato LNSS viešųjų įstaigų veiklos rezultatų
vertinimo rodiklius ir vadovaujančių darbuotojų mėnesinės algos kintamosios dalies nustatymo tvarką.“ Argumentai: pritartina Seimo nario A. Matulo pateikto pasiūlymo argumentams, jog įstatymo projekte (Nr. XIIP-1491) nurodyti LNSS įstaigos veiklos vertinimo rodikliai yra abstraktūs, sunkiai pamatuojami, tiesiogiai neatspindi įstaigos vadovo veiklos, todėl juos detaliai aprašyti ir visus išvardinti įstatyme nėra tikslinga. Atitinkamai, įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalis turėtų būti keičiama, išbraukiant siūlomą įstatymo 151 straipsnio papildymą naujomis 7-12 dalimis. Vis dėlto, atsižvelgiant į toliau išdėstytus argumentus, Seimo nario A. Matulo pateiktas pasiūlymas taip pat turėtų būti tikslinamas, įstatymo lygmeniu neapibrėžiant jokių konkrečių LNSS viešųjų įstaigų veiklos rezultatų vertinimo rodiklių. Šiuo metu kiekybiniai ir kokybiniai LNSS viešųjų įstaigų veiklos vertinimo rodikliai nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. V-1019 „Dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešųjų įstaigų veiklos finansinių rezultatų vertinimo kiekybinių ir kokybinių rodiklių ir vadovaujančių darbuotojų mėnesinės algos kintamosios dalies nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, t.y. reglamentuojami poįstatyminiu teisės aktu.
Šio aprašo 7 punktu viešųjų įstaigų steigėjams (dalininkams) suteikiama teisė nustatyti jų įsteigtų įstaigų siektinas veiklos užduotis, numatant jose aprašo 11 ir 12 punktuose išvardintus kiekybinius bei kokybinius rodiklius. Vadovaujantis aprašo 13 bei 14 punktais įstaigos steigėjai (dalininkai), atsižvelgdami į viešosios įstaigos veiklos specifiką, gali sumažinti nustatytų vertinimo rodiklių skaičių (ne daugiau kaip trimis) ar, formuojant siektinas viešosios įstaigos veiklos užduotis, nustatyti papildomus kiekybinius ir kokybinius rodiklius. Taigi, įstaigų steigėjams paliekama galimybė sumažinti taikomų rodiklių skaičių ar nustatyti kitų, teisės akte nenurodytų rodiklių. Tokiu būdu įstaigos steigėjams sudaromos sąlygos efektyviai dalyvauti įstaigos valdyme, nustatant tikslesnius įstaigų veiklos rezultatų vertinimo kriterijus, atsižvelgiant į įstaigos veiklai keliamų tikslų ir uždavinių dinamiškumą. LNSS įstaigų veiklos rezultatų vertinimo rodikliai yra skirti apskaičiuoti vadovaujančiųjų darbuotojų mėnesinės algos kintamosios dalies dydį. Nustatyti rodikliai atspindi vadovaujančiųjų darbuotojų rezultatus, pasiektus įgyvendinant įstaigos steigėjų nustatytus veiklos uždavinius bei tikslus. Konkretūs įstaigos veiklos uždaviniai yra nuolat kintantys, priklausomi nuo kiekvienos įstaigos veiklos specifikos ir negali būti suvienodinti bei iš anksto apribojami įstatymo nuostatomis. Atitinkamai, turi egzistuoti galimybė įstaigos steigėjams koreguoti įstaigos veiklos rezultatų vertinimui reikšmingus kriterijus.
Atsižvelgiant į tai, siūlytina vadovautis privačiose įstaigose susiklosčiusia praktika, kai vadovaujantis darbuotojas vertinamas pagal jam konkrečiai iškeltus tikslus, nes priešingu atveju įstaigos veiklos vertinimo kriterijai tikėtinai neatitiktų realiai praktikoje steigėjų iškeltų įstaigos veiklos uždavinių. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, siūlomi įstaigų veiklos vertinimo rodikliai ir toliau turėtų užtikrinti visišką ar dalinę įstaigos steigėjų sprendimo laisvę. Kadangi teisės aktai nustato maksimalų vadovaujančiųjų darbuotojų kintamos atlyginimo dalies dydį, laisvas įstaigos rezultatų vertinimo rodiklių nustatymas įstaigos steigėjų valia sudarytų galimybę taikyti kiekvienos įstaigos specifiką labiausiai atitinkančius vertinimo kriterijus. Pažymėtina, jog šiuo atveju, tiek įstatymo projekte, tiek Seimo nario A. Matulo pateiktame pasiūlyme siūloma įtvirtinti ne tik konkrečius LNSS įstaigų veiklos rezultatų vertinimo rodiklius, bet ir nuostatą, jog LNSS viešųjų įstaigų veiklos rezultatų vertinimo rodiklius nustato Sveikatos apsaugos ministras. Tokiu būdų siūlomas teisinis reglamentavimas yra dubliuojamas, kas neatitinka teisės aktų esmės ir paskirties bei yra netikslinga. Pasiūlymas: įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalies pakeitimą išdėstyti taip:
151 straipsnį naujomis 7-8 dalimis:
viešųjų įstaigų veiklos rezultatų vertinimo rodikliai:
1) įstaigos veiklos metinis finansinis rezultatas;
2) kokybės vadybos sistemos diegimo ir vystymo laipsnis (efektyviai veikianti įstaigos vidaus audito sistema, tinkama paslaugų kokybė ir prieinamumas (atitinkantis teisės aktų reikalavimus), efektyvi hospitalinių infekcijų kontrolė);
4) pacientų pasitenkinimo, įstaigos teikiamomis paslaugomis, lygis.
5) įstaigos indėlis įgyvendinant Lietuvos sveikatos programoje numatytus tikslus ir uždavinius (ypač mažinant alkoholio, tabako ir narkotinių medžiagų suvartojimą).“ „8. Sveikatos apsaugos ministras nustato LNSS viešųjų įstaigų užduočių nustatymo, veiklos rezultatų vertinimo rodiklius rodiklių vertinimo ir vadovaujančių darbuotojų mėnesinės algos kintamosios dalies nustatymo tvarką.“ Pasiūlymas: pritarti kitomis Seimo nario A. Matulo pateikto pasiūlymo dėl įstatymo projekto Nr. XIIP-1491 dalims. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2014-05-14 Nr.(2.11-25)6V-964 2014-01-24 Nr.(2.30-25)6v-1186 Sveikatos draudimo įstatymo projekto 6 straipsniu siūlomo keisti 26 straipsnio 5 dalyje numatoma įtvirtinti, kad teritorinė ligonių kasa, priėmusi sprendimą sudaryti sutartį su asmens sveikatos priežiūros įstaiga dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo, nustato asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių teikimo išlaidos atitinkamai asmens sveikatos priežiūros įstaigai bus apmokamos iš PSDF, kiekį. Toks reglamentavimas užkerta kelią sveikatos priežiūros įstaigų paskatoms siekti pritraukti daugiau pacientų, jeigu tai lemia sutartyse su teritorinėmis ligonių kasomis nustatyto sveikatos priežiūros paslaugų kiekio viršijimą.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad išankstinis apmokamų sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymas sutartyje su sveikatos priežiūros įstaiga gali būti nesuderinamas su sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento) teise pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą (ši teisė įtvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnyje, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 38 straipsnyje ir pripažinta Konstitucinio Teismo doktrinoje). Pavyzdžiui, gali pasitaikyti atvejų, kai pacientai dėl tam tikros sveikatos priežiūros įstaigos teikiamų paslaugų aukštos kokybės norėtų pasirinkti šią įstaigą, ir įstaiga turėtų paslaugai suteikti reikiamus išteklius, tačiau įstaiga nebūtų suinteresuota priimti tokius pacientus dėl to, kad pasiekė sutartyje su teritorinė ligonių kasa nustatytus atitinkamų sveikatos priežiūros paslaugų maksimalius kiekius. Kitaip tariant, teritorinės ligonių kasos suplanuotas apmokamų paslaugų kiekio paskirstymas sveikatos priežiūros įstaigoms gali nesutapti su pacientų pasirinkimais. Dėl to, siūlome Sveikatos draudimo įstatymo projekto rengėjams apsvarstyti galimybę susieti bent dalies sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimą iš PSDF lėšų su kiekvienos sveikatos priežiūros įstaigos faktiškai suteiktų paslaugų kiekiu pagal principą „pinigai paskui pacientą“. Manome, kad toks reglamentavimas paskatintų sveikatos priežiūros įstaigas stengtis pritraukti daugiau pacientų, gerinant teikiamų paslaugų kokybę. 2.
2014-05-14 Nr.(2.11-25)6V-964 2014-01-24 Nr.(2.30-25)6v-1186 Sveikatos draudimo įstatymo projekto 6 straipsniu siūlomo keisti 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kaip vienas iš reikalavimų sveikatos priežiūros įstaigoms, pageidaujančioms sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis, numatytas reikalavimas turėti bent 3 metų atitinkamų paslaugų teikimo patirtį. Reikalavimas turėti patirties Sveikatos draudimo įstatymo projektą lydinčiuosiuose dokumentuose grindžiamas tuo, kad jis padeda užtikrinti paslaugų kokybę ir saugumą, be to, leidžia gauti informaciją apie atitinkamų paslaugų teikimo rodiklius (šie rodikliai naudojami nustatant sutartyse su sveikatos priežiūros įstaigomis apmokamus paslaugų kiekius). Šio reikalavimo numatoma netaikyti Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje nurodytoms sveikatos priežiūros įstaigoms, t. y. LNSS vykdomiesiems subjektams (sveikatos priežiūros įstaigoms, sudariusioms sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis). Tokia reikalavimo turėti 3 metų patirtį išimtis Sveikatos draudimo įstatymo projektą lydinčiuosiuose dokumentuose grindžiama tuo, kad teritorinės ligonių kasos su LNSS vykdomaisiais subjektais jau yra sudariusios sutartis, nuolat stebi ir kontroliuoja, kaip laikomasi nustatytų reikalavimų. Lydinčiuosiuose dokumentuose taip pat nurodyta, kad nustatant minėtą išimti siekiama užtikrinti teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimą tų subjektų, kurie siūlomo teisinio reglamentavimo įsigaliojimo metu turės galiojančias sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis, atžvilgiu. Vis dėlto minėto patirties reikalavimo netaikymo LNSS vykdomiesiems subjektams pagrįstumas kelia abejonių.
Tai, kad LNSS vykdomieji subjektai yra sudarę sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis dėl tam tikrų paslaugų, savaime neužtikrina, kad sveikatos priežiūros paslaugos, dėl kurių sutartis nesudaryta, taip pat bus tinkamos kokybės. Reikalavimo turėti patirties tikslas gauti informaciją apie paslaugų teikimo rodiklius taip pat nepasiekiamas netaikant minėto reikalavimo LNSS vykdomiesiems subjektams, kadangi paslaugų teikimo rodikliai gali būti apskaičiuoti tik tų paslaugų atžvilgiu, kurias konkreti sveikatos priežiūros įstaiga jau yra teikusi. Kita vertus, manome, kad galiojančias sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis turinčių sveikatos priežiūros įstaigų teisėti lūkesčiai nebus pažeisti, kadangi reikalavimas turėti 3 metų atitinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtį taikomas tik toms sveikatos priežiūros įstaigoms, kurios pageidauja sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa, bet ne toms, kurios jau tokią sutartį turi sudarytą. 3. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2014-05-14 Nr.(2.11-25)6V-964 2014-01-24 Nr.(2.30-25)6v-118 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, Sveikatos draudimo įstatymo projektu ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo projektu numatomas teisinis reglamentavimas, Konkurencijos tarybos nuomone, turėtų būti papildomai įvertintas, siekiant, kad būtų skatinama sąžininga konkurencija sveikatos priežiūros paslaugų rinkoje, o nepagrįstų sąžiningos konkurencijos ribojimų būtų išvengta. 4. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba 2014-04-14 Nr. 4-01-2162 Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos 2014 m. balandžio 10 d. prašymą Nr. S-2014-3069, atlikome Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr.
1-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projekto Nr. X IIP-1490 (toliau - Projektas) antikorupcinį vertinimą. Atlikus Projekto antikorupcinį vertinimą, antikorupcinio pobūdžio pastabų neturime, tačiau atkreipiame dėmesį į kai kuriuos Projektu siekiamo teisinio reglamentavimo momentus, kurie gali būti aktualūs tobulinant Projektą:
Projekto tikslų - nustatyti papildomus kriterijus subjektams, norintiems sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis: neturėti jokių mokestinių nepriemokų, asmens sveikatos priežiūros įstaigoms nustatomas 3 metų patirties reikalavimas, o kai kurioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms bus taikomas ir viešasis konkursas. Nekvestionuodami šių reikalavimų pagrįstumo ir reikalingumo, atkreipiame dėmesį, jog 2014 m, balandžio 2 d. Specialiųjų tyrimų tarnyba yra atlikusi antikorupcinį galiojančių teisės aktų, susijusių su mokėjimais už sveikatos priežiūros paslaugas, vertinimą. Šio antikorupcinio vertinimo išvadoje Specialiųjų tyrimų tarnyba, siekdama sveikatos priežiūros įstaigų veiklos skaidrumo, pasiūlė nustatyti veiksmingas ir atgrasančias priemones sveikatos priežiūros įstaigoms už nepagrįstų ir neteisėtų priemokų iš pacientų ėmimą, taip pat už reikiamos informacijos nepildymą ar klaidingos informacijos pateikimą informacinėse sistemose ir medicininiuose dokumentuose, leisiančias užkirsti kelią tokių įstaigų nesąžiningam elgesiui, pvz., parengti Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio pakeitimo projektą ir nustatyti, jog su sveikatos priežiūros įstaiga, pažeidžiančia sutartį, sudaryta su Teritorine ligonių kasa, sutartis negali būti sudaroma tam tikram laikotarpiui ir pan.
Manome, jog tokios ar panašios nuostatos egzistavimas prisidėtų prie tikslo, iškelto Projekto aiškinamajame rašte (didelis sutarčių skaičius kelia grėsmę sveikatos sistemos finansinei pusiausvyrai, kadangi PSDF biudžeto ištekliai yra riboti), be to, ji veiktų ir kaip prevencinė priemonė nesąžiningai veikiančioms sveikatos priežiūros įstaigoms. 2. Manyti na, jog Projektu nustatomo naujo subjektų rato - medicinos optikos įmonių - sąvoka turėtų būti tikslinama, nes Projekto 2 straipsnio 12 dalies formuluotė (juridinis asmuo, prekiaujantis medicinos optikos prekėmis ir teikiantis oftalmologijos paslaugas) konkuruos su sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios sveikatos priežiūros paslaugas (oftalmologijos), sąvoka. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: nesvarstyta. 6. Komiteto (komisijos) sprendimas ir pasiūlymai: 6.1. Sprendimas: siūlyti pagrindiniam komitetui Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projektą Nr.
XIIP-1490 grąžinti iniciatoriams tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir kitų suinteresuotų institucijų pateiktas pastabas ir pasiūlymus. 6.2. Pasiūlymai: nėra. 7. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 8. Komiteto (komisijos) paskirti pranešėjai:
Giedrė Purvaneckienė. Komiteto pirmininkė Jolita Vaickienė
REIKALŲ komitetas
Komiteto posėdyje dalyvavo (vardas, pavardė, institucija): Komiteto pirmininkė D. Mikutienė, Komiteto pirmininkės pavaduotojas A. Matulas, Komiteto nariai: V. M. Čigriejienė, V. Filipovičienė, J. Požela, I. Rozova, K. Kuzminskas. Komiteto biuras: Komiteto biuro vedėja J. Bandzienė, patarėjai K. Civilkienė, I. Paukštytė, V. Valainytė, E.Jankauskas, padėjėja M. Neverkevičienė. Kviestieji asmenys:
Sveikatos apsaugos viceministras E. Mačiūnas, Prezidento kanceliarijos patarėja A. Mečėjienė, Ministro pirmininko tarnybos patarėjas A.Vinkus, Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai J. Kumpienė, R. Navickienė, R. Cicėnienė, K. Rušinskas, Vyriausybės kanceliarijos patarėja A. Urbonienė, Valstybinės ligonių kasos atstovai V. Griškova, M. Smatavičiūtė, Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovas G. Būdvytis, Nacionalinės sveikatos tarybos atstovai V. Gailienė, I. Večkienė, Mykolo Romerio universiteto profesorė D. Jankauskienė, Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos atstovas J. Kairys, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovė G. Šapalaitė, Lietuvos ligoninių asociacijos atstovai R. Rastauskas, D. Vaiginas, Nacionalinės sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos atstovas V. Janušonis, Lietuvos rajono ligoninių asociacijos atstovas V. Sudaris, Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos atstovas L. Paškevičius. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.
1Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
22 Įvertinus įstatymo projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nustatytas reikalavimas dėl sutarties sudarymo su teritorine ligonių kasa, t.y. kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi būti įvykdžiusi įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Siūlomas reikalavimas tikslintinas. Atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatyme vartojamas sąvokas, siūlytina nurodyti, kad įstaiga, pageidaujanti sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa, turi neturėti mokestinių nepriemokų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybės biudžetams bei atitinkamiems fondams. Pažymėtina, kad mokestinė nepriemoka apimtų ne tik konkretaus mokesčio nepriemoką bei ir su mokesčiu susijusias sumas (delspinigius, baudas, palūkanas ir kt.). Taip pat reikalavime, kurį turėtų tenkinti įstaiga, turėtų būti nustatyta išlyga dėl atvejų, kai įstaigai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas yra atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas. Pritarti
2Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje siekiama nustatyti, kad teritorinė ligonių kasa priima sprendimą sudaryti sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, jeigu sprendimo dėl sutarties sudarymo priėmimo metu atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus.
paskutinio sakinio nuostata, nustatanti, kad sutartis su įstaiga sudaroma einamiesiems metams , suponuoja, kad sprendimas priimamas tų kalendorinių metų, kurių laikotarpiui sutartis sudaroma, pradžioje. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, turinčioms galiojančias sutartis su teritorine ligonių kasa, reikalavimas turėti 3 metų paslaugų teikimo patirtį nebus taikomas. tačiau atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo įsigaliojimo metu sudarytos ir galiojančios sutartys tarp asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir teritorinės ligonių kasos galioja tik iki kalendorinių metų pabaigos, todėl kitų kalendorinių metų pradžioje, kada bus priimamas sprendimas dėl sutarties sudarymo einamiesiems metams, tos ankstesnės sutartys jau bus pasibaigusios ir, formaliai vertinant, minėtos įstaigos nebetenkins įstatyminio reikalavimo sprendimo dėl sutarties sudarymo priėmimo metu tenkinti visus 26 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus . Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlome patikslinti projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 2 ir 3 dalis, pašalinant siekiamo reglamentavimo netikslumus. Pritarti
3Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
turi būti suderinti tarpusavyje (projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 26 straipsnio 3 dalis). Pritarti
ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.
Vaistinių asociacija, išnagrinėjusi LR Sveikatos draudimo įstatymo projektą XIIP – 1490, siūlo pakeisti 27 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Sąskaitas už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir išduotus
kompensuojamuosius vaistus bei medicinos pagalbos priemones kartą per mėnesį asmens sveikatos priežiūros įstaigos, vaistinės ir medicinos optikos įmonės pateikia tai teritorinei ligonių kasai, su kuria yra sudariusios sutartį. Vaistinės sąskaitas už išduotus kompensuojamuosius vaistus bei medicinos pagalbos priemones
ligonių kasai, su kuria yra sudariusios sutartį. Teritorinė ligonių kasa ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sąskaitos gavimo dienos perveda pinigus sudariusioms su ja sutartis asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, vaistinėms ir medicinos optikos įmonėms atsiskaitydama pagal pateiktas sąskaitas. Jei teritorinės ligonių kasos laiku neatsiskaito, turi būti mokami delspinigiai įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. “ Argumentai:
kasos, turėdamos atsiskaityti per mėnesį nuo sąskaitos gavimo , atsiskaito po 2 mėnesių. Taigi nuo vaistų išdavimo iki apmokėjimo susidaro apie 3 mėnesius. 2. Estijoje vaistinės sąskaitas išrašo 3 kartus per mėnesį (10, 20, 30). Sąskaitos apmokamos per 14 dienų .. Lenkijoje sąskaitas išrašo 2 kartus per mėnesį, kurios apmokamos per
Siūloma įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti, įvertinus visas gautas pastabas ir pasiūlymus. Manytina, kad įstatyme visiems subjektams turi būti nustatytos vienodos sąlygos dėl sąskaitų už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, išduotus kompensuojamuosius vaistus bei medicinos pagalbos priemones, pateikimo ir užtikrintas savalaikis šių sąskaitų apmokėjimas. 2. Sveikatos reikalų komiteto neetatinė ekspertė Prof. dr. Danguolė Jankauskienė, 2014-05-15 I. Dėl sutarčių sudarymo kriterijų.
Sveikatos paslaugų rinka pasižymi specifiniais bruožais: rinkos hetererogeniškumu, pertekline paklausa, informacijos asimetrija, funkcine klasterizacija, ribotais paslaugų teikėjų žmogiškaisiais ir kitais ištekliais, rizika, neapibrėžtumu, ribotu konkurentų kiekiu, įėjimo į rinką kliūtimis, monopolija ir oligopolija, pasiūlos neelastingumu kainos požiūriu, dideliu finansinių tarpininkų vaidmeniu. Dėl šių priežasčių ji neveikia kaip paprasta rinka ir visiškos laisvos rinkos sveikatos sistemoje būti negali. Reguliavimas šioje rinkoje dėl aukščiau išvardintų priežasčių taip pat nėra paprastas ir lengvas ir turi būti užtikrinamas per daugelį valdymo instrumentų siekiant tų pačių tikslų. Suprantamas įstatymo autorių noras reguliuoti sutarčių su sveikatos priežiūros įstaigomis sudarymo procesus, ypatingai laikotarpiu, kai vyksta sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizacija ir būtina užtikrinti finansinį stabilumą, nes daugeliu atvejų sveikatos priežiūros paslaugų pasiūla viršija paklausą. Tačiau šis klausimas yra perdaug sudėtingas ir komplikuotas, jog jį būtų galima išspręsti vienu receptu įstatymo pakeitime. Mano supratimu trijų metų patirtis gali būti kai kuriais atvejais ir žalinga sveikatos sistemai tuo atveju, jei atsirastų naujas gydymo būdas ar metodas, kurio negali užtikrinti valstybės ar savivaldybių teikėjas arba atvyktų į rinką užsienio privatus teikėjas su naujomis moderniomis technologijomis, ir ši įstatymo nuostata neleistų to pasiekti mūsų piliečiams tris metus nemokamai. Iš kitos pusės egzistuojantys medicinos pagalbos prieinamumo netolygumai bei skirtingas įstaigų išdėstymas šalyje reikalauja lankstesnių priemonių atskirų regionų ir net rajonų rinkos reguliavimui vien tam, kad sumažinti prieinamumo skirtumus. Dabartinis sveikatos paslaugų rinkos racionalizavimas reikalauja lanksčių priemonių, kurios įstatyme negali būti tiksliai numatytos, todėl ir vėl liks labai aptakios.
Pagrindinis ASPĮ sutarčių sudarymo kriterijus, mano manymu, yra sveikatos priežiūros paslaugų poreikis (kokių ir kiek) reikia atitinkamos teritorijos gyventojams ir ASPĮ patikimumas ir saugumas bei teikiamų paslaugų kokybė. Jei pasirinkus dabartinę situaciją kaip išeities tašką pagal LNSS struktūrą, bėgant laikui paslaugų pasiūla viršija paklausą atitinkamoje teritorijoje, joje turi būti skelbiamas konkursas (tiek viešiems tiek privatiems tiekėjams). Kas jį laimi, tas ir teikia paslaugas. Jei paslaugų trūksta, tuomet Teritorinė ligonių kasa derybų būdu kartu su savivaldybe bei artimiausiomis sveikatos priežiūros įstaigomis nusprendžia, kur paslaugos turi būti teikiamos. Siūlyčiau SDĮ pakeitimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje palikti nuostatas:
1) Įstaiga turi licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai;
2) Įstaiga yra įvykdžiusi mokestinius įsipareigojimus;3 ) Asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra išrinkta viešo konkurso būdu, jei paslaugų pasiūla viršija paklausą. Viešo konkurso sąlygas PSD Tarybos teikimu turėtų tvirtinti Ministras. Norėčiau pabrėžti, jog paslaugų rinkos reguliavimui turi būti išnaudojami ir kiti instrumentai: pvz. licencijavimo bei savivaldybių strateginio planavimo procesas bei įstaigų veiklos rezultatų monitoravimo procesas, kuris turėtų būti sudėtinė licencijavimo dalis. Dabartinę licencijavimo tvarką būtina keisti keliant aukštesnius reikalavimus kokybei. Jei teritorijoje yra paslaugų perteklius, neturėtų būti leidžiama beatodairiškai steigtis naujoms sveikatos priežiūros įstaigoms, o labiau galėtų būti išnaudojama viešoji ir privati įstaigų partnerystė. Pritarti iš dalies Siūloma įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti, įvertinus visas gautas pastabas ir pasiūlymus. 3.
3Lietuvos laisvosios rinkos institutas,
2014-04-28 Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos ir pasiūlymai dėl LR Sveikatos draudimo įstatymo NR. I-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 30, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projekto Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau - LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos inicijuotą LR Sveikatos draudimo įstatymo 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 30, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas) ir teikia pastabas bei pasiūlymus. Dėl Projekto 26 str. 2 dalies 3 punkto:
priežiūros įstaigoms yra nepagrįstas ir ribos pacientų pasirinkimo teisę Naujas esminis reikalavimas, įtvirtintas 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte – siekdama gauti paslaugų apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) asmens sveikatos priežiūros įstaiga (toliau – ASPĮ) turi bent 3 metus teikti paslaugas, dėl kurių prašo sudaryti asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sutartį su teritorinėmis ligonių kasomos (toliau – TLK). Projekto rengėjų pateikti argumentai dėl 3 metų patirties reikalavimo kelia abejonių dėl pagrįstumo ir yra diskriminaciniai. Kaip vienas iš argumentų nurodoma, kad klinikinė patirtis lemia įstaigos teikiamų paslaugų kokybę, o nepakankama personalo kvalifikacija lemia profesines klaidas ir komplikacijas ligoninėse. Šiuo atveju nėra nurodyta, kokiais objektyviais duomenimis remtasi pateikiant tokius argumentus. Pažymėtina, kad Projekto rengėjai siūlo nustatyti tiksliai pamatuojamą kriterijų - 3 metų patirtį, tačiau ji neatspindi (arba nepakankamai atspindi) ASPĮ teikiamų paslaugų kokybės. Todėl pateikti tokie Projekto rengėjų argumentai yra nepagrįsti, nes paslaugų kokybę sieti su sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtimi toje gydymo įstaigoje yra neteisinga.
Pažymėtina, kad sveikatos priežiūros įstaigos, norėdamos teikti paslaugas ir gauti apmokėjimą iš PSDF turi turėti licenciją. Tai reiškia, kad licenciją gavusios sveikatos priežiūros įstaigos jau atitinka kriterijus ir turi teisę verstis sveikatos priežiūros veikla, teikti paslaugas bei gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF. Todėl naujas paslaugų teikimo 3 metų patirties reikalavimas būtų perteklinis ir nebūtų pagrindinis kokybiškų paslaugų teikimo garantas. Dėl nevienodų galimybių gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF, 3 metų patirties neturinčios gydymo įstaigos negalės lygiomis teisėmis konkuruoti dėl paslaugų kainos su kitomis sveikatos priežiūros įstaigomis. Principas „pinigai seka paskui pacientą“, nesvarbu, kokią įstaigą pacientas pasirinktų, nebus užtikrinamas. Patirties reikalavimu apribojus gydymo įstaigoms sudaryti sutartis su TLK, minėtas principas būtų pažeidžiamas. Pažymėtina, kad šis principas paciento atžvilgiu labai svarbus, nes pacientas gali laisvai pasirinkti tą gydymo įstaigą (nesvarbu, ar tai būtų valstybinė ar privati), kurioje labiausiai norėtų gauti reikiamas paslaugas ir apmokėjimą už jas. Principas neprieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimui (žr. Konstitucinio Teismo gegužės 16 d. nutarimą) , nes visos gydymo įstaigos gali teikti paslaugas ir gauti už jas apmokėjimą iš PSDF. Esant minėtam principui skatinama konkurencija tarp gydymo įstaigų, kas yra svarbu užtikrinant paciento teisę rinktis ir gauti geresnes paslaugas. 2) Įstatymo projekto nuostatos prieštarauja sąžiningos konkurencijos principams ir Konstitucinio Teismo išaiškinimui Naujas reikalavimas pažeidžia lygiateisiškumo principą tarp valstybinių ir privačių ūkio subjektų, siekiančių gauti finansavimą iš PSDF.
Projektų rengėjų prielaida, kad tik labai maža dalis ASPĮ galėtų netekti teisės sudaryti sutartis su TLK yra neteisinga ir prieštaraujanti rengėjų pateikto numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatams. Jau dabar pateikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai patvirtina, kad
neturės teisės sudaryti sutartį su TLK dėl teikiamų paslaugų išlaidų kompensavimo iš PSDF biudžeto. Tikėtina, kad tokių gydymo įstaigų būtų dar daugiau, nes reikalavimas paliestų ir naujai į rinką siekiančias patekti įstaigas. Priėmus įstatymo projekto 26 straipsnio 2 dalies nuostatas būtų nustatytos diskriminacinės sąlygos tarp paslaugų teikėjų. Gydymo įstaigoms, vykdančioms veiklą mažiau nei 3 metus, grėstų finansiniai sunkumai, nes ligonių kasos neapmokėtų suteiktų paslaugų. Todėl tokios įstaigos negalėtų lygiateisiškai konkuruoti su kitais paslaugų teikėjais, kuriems paslaugos apmokamos iš PSDF. Tokie reikalavimai varžytų naujai į rinką ateiti norinčių paslaugų teikėjų galimybes, būtų kuriamos tam nepalankios sąlygos. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad Projektu siekiama išspręsti problemą, nes pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą TLK sutartys turi būti sudaromos su visais sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais ir tai kelia grėsmę sveikatos sistemos finansinei pusiausvyrai. Tokia Projekto rengimo priežastis yra neteisinga ir prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimui. Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime konstatavo, kad tiek valstybinio, tiek privataus kapitalo sveikatos priežiūros įstaigos turi teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas, kurios finansuojamos PSD fondo lėšomis (žr.
Konstitucinio Teismo gegužės 16 d. nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 3.1 punktą Jeigu valstybė siekia numatyti tam tikrus kriterijus, taikomus ne valstybinio kapitalo sveikatos priežiūros įstaigoms, tie kriterijai turi būti nediskriminaciniai bei žinomi iš anksto. Kitaip sakant, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas (t. y. finansuojamas iš PSDF ir kitų lėšų) privačios sveikatos priežiūros įstaigos turi tas pačias teises kaip ir valstybinės įstaigos gauti finansavimą iš PSDF biudžeto. Sveikatos sistemos sektorius turi būti reguliuojamas pagal aiškias, nediskriminacines ir privačios nuosavybės, kaip šalies ūkio pagrindo, nepaneigiančias taisykles. Tuo tarpu Projekto 26 straipsnio 2 dalies 3 punkto patirties reikalavimas ribotų sveikatos priežiūros įstaigų galimybes sudaryti sutartis su TLK ir gauti paslaugų apmokėjimą, ir taip tiesiogiai bei sąmoningai prieštarautų minėtam KT nutarimui. Projekto rengėjai pažymi, kad nėra tokių valstybės ir savivaldybių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros biudžetinių ir viešųjų įstaigų, kurios neturėtų sutarties su TLK, todėl joms taikoma išimtis dėl 3 m. patirties netaikymo. Atsižvelgiant į tai, naujas 3 metų patirties reikalavimas labiausiai paliestų naujai į rinką siekiančias patekti ASPĮ. Todėl Projekto nuostatos prieštarauja sąžiningos konkurencijos nuostatoms, įtvirtintoms Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje, ir KT išaiškinimui, kuriame teigiama, kad sveikatos priežiūros paslaugų sritis reglamentuojama pagal ūkio principus, tad turi būti nevaržoma konkurencija, negali būti paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 1.7 punktą) .
kildinamas iš Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 6 straipsnio Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad 3 metų kriterijus pasirinktas dėl to, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas dėl įstaigų akreditavimo („ Įstaigos, turinčios licenciją ir ne mažesnę kaip trejų metų atitinkamos rūšies sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtį, turi teisę kreiptis dėl akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai.“). Minėtame įstatyme įtvirtintas reikalavimas negali būti priežastimi tokį reikalavimą nustatyti ir gydymo įstaigoms, siekiančioms gauti finansavimą iš PSDF. Pastarajame įstatyme reglamentuojama 3 metų patirtis dėl atkreditavimo, įstaigoms siekiant aukštesnių paslaugų teikimo kokybės standartų, o įstatymo projekte patirties reikalavimas apribotų galimybę apskritai gauti finansavimą iš PSDF . Projekto rengėjų siekis - užtikrinti aukštą LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kokybę bei įsitikinti, kad į šią sistemą patektų tik turinčios atitinkamą patirtį konkrečių paslaugų teikimo srityje ir pajėgios užtikrinti aukštą teikiamų paslaugų kokybę ASPĮ - tiesiogiai diskriminuoja paslaugų teikėjus. Dėl Projekto
Viešas konkursas ribos sveikatos priežiūros įstaigų galimybes gauti PSDF lėšas Įstatymo projekte nurodyta, kad ASPĮ galės sudaryti sutartis su TLK, jei ji bus išrinkta viešo konkurso metu. Toks reguliavimas būtų taikomas tik ASPĮ, nurodytoms Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje (Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai (LNSS) nepriklausančioms pirminės ASPĮ). Tokiu atveju, ASPĮ dalyvaujant viešame konkurse nebūtų taikomas 3 metų patirties reikalavimas.
Minėto įstatymo projekte siūloma, kad už pirminės ASPĮ tinko plėtrą būtų atsakingos savivaldybės, o viešas konkursas organizuojamas, jei savivaldybės dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti paslaugų teikimo savivaldybėse ir nėra patenkintas paslaugų poreikis. Nėra aišku, kokios priežastys būtų laikomos objektyviomis ir būtų pagrindas organizuoti viešą konkursą. Taip pat pateiktos nuostatos galiotų tik pirminės ASPĮ, todėl kitų ASPĮ atžvilgiu, kurios siekia gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF biudžeto, būtų nustatyti ir taikomi skirtingi reikalavimai, o tai pažeistų subjektų lygiateisiškumo principą. Projekto nuostatos suponuoja tai, jei steigsis nauja įstaiga (arba veiklą vykdys jau veikianti įstaiga) ir ji norės gauti paslaugų finansavimą iš PSDF biudžeto, ji turės dalyvauti viešame konkurse ir atitikti tam tikrus kriterijus. O jei įstaiga neplanuoja gauti PSDF biudžeto lėšų, ji gali laisvai vykdyti pirminės asmens sveikatos priežiūros veiklą. Tokiu atveju savivaldybės įstaigų veiklą reguliuos pagal jų ketinimus gauti PSDF lėšas. Toks reguliavimas yra diskriminacinis ir sudarytų žymias kliūtis patekti į rinką, nes pasirenkama ūkinę veiklą reguliuoti pagal tai, ar ūkio subjektas ketina naudotis vienu iš įstatymais leidžiamų apmokėjimo už suteiktas paslaugas būdų – mokėjimais iš PSDF. Vien jau tai, kad gydymo įstaigos yra akredituotos rodo, jog jų paslaugų kokybė yra tinkama. Ir todėl papildomas konkursas būtų diskriminacinis. Tokiu atveju, konkursas būtų daromas ne dėl paslaugų kokybės užtikrinimo, o dėl apribojimo patekti į rinką. KT yra vienareikšmiškai išaiškinęs, kad visos sveikatos priežiūros įstaigos už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas gali ir turi gauti lėšas iš PSDF biudžeto.
Taip pat KT ne kartą konstatavo ir išaiškino, kad sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos rinkoje jų reguliavimą traktuojant per ūkinės veiklos laisvės prizmę ir neturi būti sudaromos kliūtys norinčiam užsiimti ūkine veikla patekti į rinką. Kyla pagrįstų abejonių, ar suteikus savivaldybei tokius įgaliojimus viešas konkursas bus rengiamas dėl objektyvių priežasčių, o įstaigos bus skaidriai vertinamos konkurso metu. Toks reguliavimas labiausiai palies naujus ūkio subjektus ir varžys jų galimybes gauti finansavimą iš PSDF biudžeto, jei jie neatitiks keliamų kriterijų. Todėl pirminės ASPĮ veiklos ribojimas yra nepagrįstas ir diskriminacinis. Dėl Projekto
Siūlomo PSDF biudžeto paskirstymo kriterijai ribos pacientų pasirinkimą, neužtikrins paslaugų prieinamumo, varžys ASPĮ galimybes gauti finansavimą iš PSDF Įstatymo projekto 26 straipsnio 4 dalyje siekiama detalizuoti nuostatas, reglamentuojančias PSDF lėšų paskirstymą ASPĮ, su kuriomis pasirašytos sutartys dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo iš PSDF lėšų. Pagal naujas nuostatas Sveikatos apsaugos ministras nustatys paslaugų kiekį atsižvelgdamas į demografinius rodiklius, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo netolygumus, ligotumo ir mirtingumo rodiklius konkrečioje TLK veiklos zonoje. O TLK neviršydama jos veiklos zonoje kiekvienais metais nustatyto PSDF biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio, atitinkamai ASPĮ nustatys paslaugų, apmokamų iš PSDF, kiekį.
Minėtą asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį konkrečiai įstaigai siūloma nustatyti atsižvelgiant į šiuos asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius: sveikatos priežiūros prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų ekonomiškai efektyviomis formomis, dalį nuo visų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros įstaigos teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų skaičiaus ir klinikinį asmens sveikatos priežiūros paslaugų efektyvumą (Projekto 26 str. 5 dalis). Toks naujas reguliavimas PSDF lėšas skirstyti pagal tai, ar vienoje TLK veiklos zonoje rodikliai yra geresni negu kitoje teritorijoje, ar vienoje ASPĮ paslaugų teikimo rodikliai yra geresni negu kitoje įstaigoje, nepasiektų vieno iš Projekto tikslų užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą visiems gyventojams. Apmokamų sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymas sutartyse tarp TLK ir ASPĮ ribotų paciento teisę rinktis gydymo įstaigą (galimas atvejis, jeigu gydymo įstaiga viršys sutartyse su TLK nustatytus apmokamų paslaugų kiekius, ji nebegalės teikti paslaugų arba teiks ir dirbs nuostolingai, nes už paslaugų teikimą negaus apmokėjimo iš PSDF, nors pacientas ir norėtų kreiptis į šią gydymo įstaigą). Paprastai sakant, PSDF lėšų skirstymas teritoriniu principu pažeistų pacientų mobilumą, t. y. varžytų galimybes laisvai rinktis gydymo įstaigą ir pažeistų principą
„pinigai seka paskui pacientą“. O lėšų skirstymas gydymo įstaigoms pagal
rodiklius nėra tinkamiausias būdas, nes būtų neįvertinti paciento poreikiai (galbūt tam tikri paslaugų teikimo rodikliai vienoje įstaigoje būtų blogesni, bet pacientas norėtų gauti paslaugas būtent toje gydymo įstaigoje, tačiau neatitikus rodiklių tokia gydymo įstaiga negautų arba gautų mažiau PSDF lėšų tų paslaugų kompensavimui).
Todėl akivaizdu, kad siūlomi PSDF biudžeto paskirstymo kriterijai konkrečioms TLK veiklos zonoms ir jose esančioms konkrečioms ASPĮ ribotų pacientų pasirinkimą ir pažeistų dabar galiojantį principą „pinigai seka paskui pacientą“, mažintų įstaigų konkurenciją siekiant pritraukti pacientus, nebūtų užtikrinamas paslaugų prieinamumas. Taip pat nebūtų išspręstos dabar esančios sveikatos sistemos problemos (gydymo įstaigos viršijus paslaugų, kompensuojamų iš PSDF, kiekį vis tiek teiks paslaugas ir neturės teisės prašyti iš paciento apmokėjimo, todėl toliau dirbs nuostolingai). Pritariame Projekto rengėjų tikslui užtikrinti racionalų ir efektyvų PSDF biudžeto lėšų naudojimą. Tačiau pasirinktas pertvarkos kelias reguliuoti paslaugų, kompensuojamų iš PSDF biudžeto, kiekio paskirstymą teritoriniu principu pagal TLK veiklos zonas (ten esamus rodiklius) ir nustatyti sveikatos priežiūros įstaigoms, norinčioms gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF, papildomus kriterijus, nėra tinkamas. Dėl to būtų ne tik ribojama sąžininga konkurencija tarp paslaugų teikėjų, bet svarbiausia – labiausiai nukentėtų pacientai, nes sumažėtų jų galimybės rinktis gydymo įstaigą ir paslaugų prieinamumas nebūtų užtikrinamas visiems pacientams. Problema ne tame, kad dabar visos gydymo įstaigos turi teisę sudaryti sutartis su TLK ir gauti paslaugų apmokėjimą iš PSDF, o tame, kad nėra aiškiai apibrėžta, ką finansuoja valstybė, o už ką pacientas turi susimokėti pats.
Atsižvelgiant į tai, reikėtų tikslinti teisės aktus, kad žmogui būtų aišku, kokias paslaugas finansuoja valstybė, o už kokias ir kiek jis turi susimokėti pats (pvz. papildomo sveikatos draudimo lėšomis). Turi būti aiškiai pasakyta, kas turi dengti tą sveikatos priežiūros paslaugų dalį, kuriai neužtenka lėšų iš PSDF. Kuo bus aiškesnis reglamentavimas, tuo gyventojai galės patys priimti asmeninius sprendimus dėl paslaugų naudojimosi ir susimokėjimo už jas savomis lėšomis. Sutinkame su Projekto rengėjų lydimojoje medžiagoje pateiktu teiginiu, kad PSDF biudžeto ištekliai yra riboti. Atsižvelgiant į tai, kad valstybė nėra pajėgi finansuoti visų sveikatos priežiūros paslaugų, turėtų būti aiškiai nustatyta, ką valstybė finansuoja kiekvienam besidraudžiančiam asmeniui, o už kokias paslaugas, kurių valstybė nepajėgi kompensuoti, turėtų susimokėti patys pacientai. Tais atvejais, kai pacientas negali susimokėti už būtinas paslaugas, įvertinus įvairius socialinius kriterijus, paslaugų suteikimą turėtų kompensuoti valstybė. Šiuo atveju būtų užtikrintas mišrus sveikatos apsaugos finansavimo būdas – tiek už paslaugas apmokant per TLK, tiek per paciento galimybes susimokėti pačiam. Pažymėtina, kad tai neprieštarautų KT išaiškinimui, kuriame aiškiai apibrėžti sveikatos finansavimo šaltiniai: „Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1d. redakcija) 38 straipsnyje nustatyti sveikatos priežiūros finansavimo šaltiniai: inter alia valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšos, Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos, savanoriškojo draudimo lėšos, lėšos už tiesiogiai apmokamas paslaugas.
Taigi šiame įstatyme įtvirtintas mišrus Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos finansavimo modelis, pagal kurį sveikatos priežiūros paslaugos, teikiamos tiek valstybės ir savivaldybių įstaigų bei įmonių, tiek privačių įstaigų bei įmonių, inter alia sudariusių sutartis su Valstybine ar teritorinėmis ligonių kasomis, yra apmokamos iš skirtingų šaltinių.“ (plačiau žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 3.3., 3.2. ir 3.3. punktus). Šiuo atveju, priešingai negu Projekto siūlymuose, būtų užtikrinama paciento teisė laisvai rinktis gydymo įstaigą, nes pinigai keliautų paskui pacientą, būtų skatinama sąžininga konkurencija tarp paslaugų teikėjų, kuri užtikrintų paslaugų prieinamumą, nebūtų pažeidžiamas PSDF lėšų skirstymo principas, nes gydymo įstaiga gautų PSDF lėšų apmokėjimą už suteiktas gydymo paslaugas, nepriklausomai nuo to kokios nuosavybės įstaigoje ta paslauga būtų suteikta. Neįvertintas poveikis verslo sąlygoms ir jo plėtrai Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad priimtas įstatymas neturės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Toks teiginys prieštarauja Projekto rengėjų atliktam numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimui, kuriame teigiama, kad dėl naujų reguliavimų sumažės paslaugų teikėjų skaičius, sveikatos priežiūros įstaigos negalės sudaryti sutarčių su TLK ir gauti paslaugų finansavimo iš PSDF biudžeto (t. y. neteks vieno iš finansavimo šaltinių).
Todėl kyla pagrįstos abejonės, kad Projekto rengėjai netinkamai įvertino ir apskritai nevertino papildomų reikalavimų poveikio naujai į rinką siekiančioms patekti gydymo įstaigoms. Atsižvelgiant į tai, priimtas įstatymas darys neigiamą poveikį verslui, o ypač neseniai veikiančioms ir naujai į rinką siekiančioms patekti sveikatos priežiūros gydymo įstaigoms. Akivaizdu, kad tam tikra verslo dalis gali būti priversta pasitraukti iš sveikatos sektoriaus, o naujoms gydymo įstaigoms bus ribojama galimybė patekti į rinką. Todėl kyla abejonių dėl siūlomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pagrįstumo ir siūlomų priemonių tinkamumo. Pažymėtina, kad Projekto rengėjai nepateikia tokio reikalavimo poveikio vertinimo naujai besikuriančioms ASPĮ. Išvados: · Projekto rengimo priežastis ir siekis kai kuriems sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams apriboti galimybę gauti paslaugų, kompensuojamų iš PSDF, apmokėjimą prieštarauja Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriame išaiškinta, kad visos sveikatos priežiūros įstaigos už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas gali ir turi gauti lėšas iš PSDF. · Įstatymo projekto 26 straipsnio 2 dalyje siūlymai nustatyti papildomus reikalavimus ASPĮ, pageidaujančioms sudaryti sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimo PSDF biudžeto lėšomis pažeistų ūkio subjektų lygiateisiškumo principą bei ribotų sveikatos priežiūros įstaigų galimybes sudaryti sutartis su TLK. · Naujas
naujai į rinką siekiančias patekti ASPĮ.
Todėl Projekto nuostatos prieštarauja sąžiningos konkurencijos nuostatoms, įtvirtintoms Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje, ir KT išaiškinimui, kuriame teigiama, kad sveikatos priežiūros paslaugų sritis reglamentuojama pagal ūkio principus, tad turi būti nevaržoma konkurencija, negali būti paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė. · S iūlomi PSDF biudžeto paskirstymo kriterijai (remiantis teritoriniu principu) konkrečioms TLK veiklos zonoms (įvertinus paslaugų teikimo rodiklius) ir jose esančioms konkrečioms ASPĮ mažintų pacientų pasirinkimą ir pažeistų dabar galiojantį principą „pinigai seka paskui pacientą“, mažintų įstaigų konkurenciją siekiant pritraukti pacientus, nebūtų užtikrinamas paslaugų prieinamumas. · Nėra pateikta išsamaus poveikio vertinimo, kaip naujos 26 straipsnio 2, 4, 5 dalių nuostatos paveiks naujai į rinką siekiančias pateikti ASPĮ. Akivaizdu, kad patirties reikalavimas diskriminuos naujus ūkio subjektus, ypač privačias gydymo įstaigas, siekiančias gauti paslaugų apmokėjimą PSDF lėšomis. Pasiūlymai: 1.
Pasiūlymai:
dabar siūlomų Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio pakeitimų, kad būtų išvengta nepagrįstų sąžiningos konkurencijos ribojimų, nebūtų varžoma paciento teisė rinktis gydymo įstaigos ir nebūtų pažeidžiamas dabar galiojantis principas „pinigai seka paskui pacientą“. 2. Siekiant efektyviai ir racionaliai naudoti PSDF biudžeto lėšas, teisės aktuose reikia aiškiai apibrėžti, ką valstybė finansuoja kiekvienam besidraudžiančiam asmeniui, o už kokias paslaugas, kurių valstybė nepajėgi kompensuoti, turėtų susimokėti patys pacientai (pvz.: papildomo sveikatos draudimo lėšomis). Tais atvejais, kai pacientas negali susimokėti už būtinas paslaugas, įvertinus įvairius socialinius kriterijus, paslaugų suteikimą turėtų kompensuoti valstybė. LLRI siūlo grąžinti Projektą tobulinti, atsisakant KT 2013-05-16 nutarimui ir 2014-02-26 šio nutarimo išaiškinimui prieštaraujančių nuostatų. Pritarti iš dalies Siūloma įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti, įvertinus visas gautas pastabas ir pasiūlymus. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-09 preliminariai įvertino, kad įstatymo projekto (XIIP-1490) nuostatos, nustatančios siūlomą teisinį reguliavimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai. 4. Lietuvos verslo konfederacija, 2014-03-24 Šiuo metu Vyriausybė, pritarusi Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos ( Sveikatos apsaugos ministerija ) siūlymui, pateikė Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-1490 ( Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projektas ) ir Lietuvos Respublikos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr.
I-1367 15/1, 17, 29, 39 ir 45 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymo projektą Nr. XIIP-1491 ( Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projektas ). Lietuvos Respublikos Seimui teikiamais įstatymų projektais, be kita ko, siekiama pakeisti šiuo metu galiojančią asmens sveikatos priežiūros įstaigų (
) sutarčių su teritorinėmis ligonių kasomis ( TLK ) dėl apmokėjimo už privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų asmenų sveikatos priežiūros išlaidas sudarymo tvarką. Įstatymų projektų rengėjai nurodo, jog siūlomų pakeitimų tikslas – tinkamai reglamentuoti sutarčių su ASPĮ sudarymą. Šiuo raštu norėtume atkreipti Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto dėmesį į pateiktuose įstatymų projektuose nurodyto reguliavimo trūkumus, dėl kurių, mūsų vertinimu, ne tik kad nebus išspręstos projektų rengėjų deklaruojamos problemos, tačiau tikėtinai bus atvertas kelias piktnaudžiavimui ir nepagrįstam kai kurių ASPĮ dalyvavimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo (
) biudžeto kompensuojamų paslaugų teikimo sistemoje apribojimui, t.y. akivaizdžiai diskriminaciniam privačių ASPĮ, teikiančių pirmines sveikatos priežiūros paslaugas, veiklos ribojimui. 1. Siūlomi atrankos sudaryti sutartis su TLK reikalavimai bus nustatomi tik Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai (LNSS) dar nepriklausančioms įstaigoms Pagal šiuo metu galiojančio Sveikatos draudimo įstatymo 26 ir 27 str. nuostatas, TLK sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti ASPĮ. TLK sutartyse numatytomis sąlygomis, neviršydamos patvirtinto PSDF biudžeto skirtų asignavimų, apmoka ASPĮ pateiktas sąskaitas.
Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad pagrindinė problema, kurią siekiama išspręsti teikiamu projektu yra ta, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą TLK sutartys su ASPĮ turi būti sudaromos su visais sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais (turinčiais licenciją arba akredituotais sveikatos priežiūros veiklai ir pageidaujančiais tokias sutartis sudaryti). Pasak įstatymo projekto rengėjų, atsižvelgiant į ribotus PSDF biudžeto išteklius, šiuo metu galiojanti tvarka kelia grėsmę sveikatos sistemos finansinei pusiausvyrai ir dėl to yra būtina reguliuoti paslaugų, kompensuojamų iš PSDF biudžeto, kiekį. Įstatymo rengėjai akcentuoja, kad, siekiant užtikrinti racionalų ir efektyvų PSDF biudžeto išteklių naudojimą, LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kokybę bei įsitikinti, kad į šią sistemą patektų tik turinčios atitinkamą patirtį ir pajėgios užtikrinti aukštą teikiamų paslaugų kokybę ASPĮ , turėtų būti nustatyta, kad TLK sudaro sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis tik su tomis pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, kurios atitinka tam tikrus reikalavimus, t.y. turėtų būti vykdoma tokių įstaigų atranka . Tačiau, sistemiškai įvertinus projektų rengėjų siūlomus Sveikatos draudimo įstatymo 26 str. ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 str. pakeitimus matyti, kad atrankos reikalavimai bus taikomi diferencijuotai, t.y. tik šiuo metu LNSS nepriklausančioms įstaigoms. Tuo tarpu jokie reikalavimai nebus taikomi valstybės ir savivaldybės įstaigoms (kurios visada priklauso LNSS sistemai) ir šiuo metu sutartis su TLK jau sudariusioms įstaigoms.
Akivaizdu, kad toks galiojančio reguliavimo pakeitimas jokiu būdu nepadės užtikrinti aukštos LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kokybės ir nereguliuos, kad sistemoje dalyvautų tik turinčios atitinkamą patirtį ir kokybiškiausias paslaugas teikiančios ASPĮ. Vadovaujantis projekto rengėjų logika, siūlomu pakeitimu bus tik nepagrįstai užkertamas kelias LNSS dar nedalyvaujančioms įstaigoms sudaryti sutartis su TLK (net jei tokių ASPĮ teikiamos paslaugos bus kokybiškesnės ir efektyvesnės už LNSS priklausančių įstaigų paslaugas). Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projekto 26 str. siūloma nustatyti šiuos reikalavimus pirmines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms ASPĮ, norinčioms sudaryti sutartis su TLK: i) turėti asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai; ii) būti įvykdžius mokestines prievoles. Tačiau, kartu su šiais reikalavimais (kurie iš esmės nesiskiria nuo dabar egzistuojančios tvarkos) Sveikatos draudimo įstatymo projekto 26 str. 2 d. 4 p. siūloma nustatyti, kad ASPĮ, nurodyta Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje, turi būti išrinkta viešo konkurso būdu . Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projekto 191 straipsnyje nurodomos LNSS nepriklausančios įstaigos, turinčios teisę teikti pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Taigi, reikalavimas dalyvauti viešame konkurse bus taikomas tik privačioms pirmines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, kurios dar nėra sudariusios sutarčių su TLK.
Apibendrinant teikiamais įstatymų projektais siūlomus pakeitimus, pirmines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms ASPĮ būtų taikomi šie reikalavimai: §
priklausančioms įstaigoms (t.y. šiuo metu sutartis su TLK sudariusioms įstaigoms):
licenciją
mokestinių įsipareigojimų §
nepriklausančioms įstaigoms (t.y. sutarčių su TLK nesudariusioms įstaigoms):
licenciją
mokestinių įsipareigojimų
savivaldybių organizuojamą viešą konkursą (kuris bus skelbiamas tik išimtinais atvejais) Pažymėtina, kad remiantis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projekto 191 str. viešas konkursas bus organizuojamas tik visiškai išimtinais atvejais, t.y. tik tada, jei savivaldybės dėl objektyvių priežasčių negalės užtikrinti pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo savivaldybių teritorijose (ar jų dalyse) ir savivaldybių teritorijose (ar jų dalyse) nebus patenkinamas pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų poreikis. Akivaizdu, kad toks poreikis, esant pakankamiems dabar sistemoje dalyvaujančių įstaigų pajėgumams, gali ir neatsirasti. Taigi, LNSS nepriklausančios įstaigos (naujos sveikatos priežiūros įstaigos arba įstaigos, nebesudariusios ar nutraukusios sutartis su TLK), galimybę patekti į kompensuojamų paslaugų teikimo sistemą turės tik labai ribotais išimtinais atvejais. 2. Sutartis su TLK sudariusių įstaigų paslaugų kokybė nebus tikrinama, joms netaikomi jokie nauji reikalavimai ar vertinimo kriterijai Įvertinus siūlomą Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projektą akivaizdu, kad iš esmės LNSS priklausančioms, t.y. šiuo metu sutartis su TLK sudariusioms įstaigoms jokie papildomi vertinimo kriterijai ar reikalavimai nebus taikomi.
nepriklausančios įstaigos, norinčios sudaryti sutartis su TLK privalės dalyvauti viešame konkurse, kuriame paslaugų teikėjai bus vertinami pagal savivaldybių nustatytus kriterijus, įskaitant pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teritoriją, paslaugas teiksiančius specialistus, turimą medicinos įrangą, bendradarbiavimo su kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis apimtis. Tačiau sutartis su TLK šiuo metu sudariusios įstaigos paslaugas ir toliau teiks, nevertinant jų teikiamų paslaugų jokiais, įskaitant naujoms įstaigoms taikomus, kriterijais. Projekto rengėjai, nepateikia jokių argumentų, kodėl paslaugų kokybę ir lėšų panaudojimą reikia užtikrinti tik LNSS nepriklausančių įstaigų atveju, nevertinant jau sistemoje dalyvaujančių sveikatos priežiūros įstaigų ir kokiu būdu tai prisidės prie LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kokybės užtikrinimo. Siūlomas reglamentavimas ypač nesuprantamas atsižvelgiant į anksčiau minėtą pačių įstatymų projektų rengėjų įvardintą problemą, jog šiuo metu sutartys sudaromos su visomis licenciją sveikatos priežiūros veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Būtent šiuo pagrindo projektų rengėjai grindžia poreikį nustatyti sutartis su TLK norinčių sudaryti įstaigų atranką.
Projektų rengėjai aiškinamajame rašte, kalbėdami apie antrinio ir tretinio lygio paslaugas teikiančias ASPĮ, nurodo, jog ASPĮ, su kuriomis teritorinės ligonių kasos jau yra sudariusios sutartis, yra nuolat stebimos ir kontroliuojama, kaip įstaigos laikosi nustatytų reikalavimų, todėl šios įstaigos yra įgijusios tiek paslaugų užsakovų (TLK), tiek pacientų pasitikėjimą. Tikėtina, jog analogišku pagrindimu projektų rengėjai remiasi ir nenustatydami jokių reikalavimų šiuo metu LNSS dalyvaujančioms pirmines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms. Tačiau visiškai nesuprantama, kokiais duomenimis remiantis projekto rengėjai įvertino šių įstaigų paslaugų kokybę ar įgytą pacientų pasitikėjimą. Taigi, kyla pagrįstas klausimas, kaip siūlomi įstatymo pakeitimai gali įgyvendinti projektų rengėjų nurodomus tikslus, jei šiuo metu LNSS sistemoje dalyvaujančių įstaigų (kaip nurodo projekto rengėjai, šiuo metu sistemoje dalyvauja visos norinčios įstaigos) teikiamų paslaugų kokybė yra a priori vertinama kaip pakankama ir nauji reikalavimai patekti į šią sistemą nustatomi tik joje nedalyvaujančioms įstaigoms, apribojant tokius patekimo atvejus iki visiškai išimtinių aplinkybių, esant kuriomis bus skelbiami vieši konkursai. 3. Įstatymų pakeitimais Sveikatos apsaugos ministerijai suteikiama visiška diskrecijos teisė kontroliuoti, kurios įstaigos dalyvaus sistemoje, t.y. galės priklausyti LNSS Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, akivaizdu, jog įstatymų projektų rengėjų siūlomu reguliavimu bus užkertamas kelias į iš PSDF biudžeto kompensuojamų paslaugų teikimo sistemą patekti naujoms ASPĮ. Atitinkamai, bus apribota galimybė į sistemą sugrįžti ir pasitraukusioms (sutartis su TLK nutraukusioms ar naujų sutarčių nebesudariusioms) įstaigoms.
Kaip jau minėta, iš esmės, sudaryti sutartis su TLK ir patekti į LNSS pirmines paslaugas teikiančioms ASPĮ, kurios dar nedalyvauja (arba nedalyvaus) LNSS bus įmanoma tik tuo atveju, jei ženkliai padidėtų pirminių sveikatos paslaugų poreikis, o kol šis paslaugų poreikis nedidės arba, kol sistemoje jau dalyvaujančios įstaigos bus pajėgios esantį poreikį patenkinti, naujoms ASPĮ patekti į LNSS sistemą nebus galimybių, kadangi vieši konkursai gali nebūti organizuojami. Mūsų vertinimu, didžiausia įstatymo pakeitimais siūlomų pakeitimų grėsmė šiuo aspektu yra susijusi būtent su galimybe piktnaudžiauti asmens priežiūros įstaigų pašalinimu iš LNSS, tokiu būdu kontroliuojant tai, kurios ASPĮ galės sudaryti sutartis su TLK ir dalyvauti LNSS. Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projektu siūloma įtvirtinti 26 str. 6 d. nustato, kad šiame straipsnyje nurodytų teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų <...> sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo tvarką tvirtina sveikatos apsaugos ministras , įvertinęs Privalomojo sveikatos draudimo tarybos ir Valstybinės ligonių kasos nuomones. Taigi, sveikatos apsaugos ministrui suteikiama visiška diskrecijos teisė sprendimu nustatyti ASPĮ sutarčių nutraukimo tvarką, t.y. ASPĮ pašalinimo iš LNSS galimybes, atitinkamai apribojant šių įstaigų pateikimą/sugrįžimą į sistemą. Šiuo metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtinto Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 22 ir 23 p. nuostatomis, sutarties nutraukimo procedūra pradedama, jeigu šalims nepavyksta susitarti dėl sutarties sąlygų per sutarties derinimo laikotarpį t.y. ne ilgiau kaip 1 mėnesį nuo dienos, kai ASPĮ gauna sutarties projektą.
Priėmus siūlomus pakeitimus, net ir šios nuostatos pakaktų, jog būtų įmanoma piktnaudžiauti, pavyzdžiui, derybų metu nebendradarbiaujant su ASPĮ, nesuderinant abi puses tenkinančių sutarčių sąlygų, nutraukiant sutartį ir pašalinant ASPĮ iš LNSS, t.y. atitinkamai nepagrįstai apribojant ASPĮ galimybes sugrįžti į sistemą ir vėl sudaryti sutartį su TLK. Norime pažymėti, kad siūlomu įgyvendinti pakeitimu, pašalinimui/pasitraukimui iš LNSS, t.y. šiuo metu galiojančios sutarties su TLK nesudarymui, suteikiama labai didelė svarba, tačiau Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projekte nenumatyta jokių sutarčių su TLK nutraukimo sąlygų. Be to, sutarčių pakeitimo ir nutraukimo tvarka paliekama tvirtinti sveikatos apsaugos ministrui. Atsižvelgiant į tai, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo subjektams nelieka jokio teisinio tikrumo dėl jų dalyvavimo LNSS galimybių. Pažymėtina, jog tai, kad Sveikatos apsaugos ministerija turi įgaliojimus nustatyti tik sutarčių tarp TLK ir ASPĮ sudarymo tvarką, t.y. tam tikras procesines (procedūrines) nuostatas, kurių laikantis įstatyme įtvirtintas sąlygas atitinkančios įstaigos gali kreiptis dėl atitinkamų sutarčių sudarymo, tačiau Sveikatos apsaugos ministerijai nėra priskirti įgaliojimai nustatyti tokių sutarčių sudarymo (nesudarymo) sąlygų, kurios, gali būti nustatomos išimtinai tik įstatymu, yra patvirtinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-822-29/2012.
I-822-29/2012. Šioje byloje teismas taip pat pažymėjo, jog sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais būtų skatinama sąžininga, skaidri konkurencija tarp įstaigų, užtikrinami kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai bei racionalus ir efektyvus PSDF biudžeto išteklių naudojimas ir asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybė pacientams. Tačiau siūlomais įstatymų pakeitimais būtent ir siūloma įtvirtinti diskriminacinį privačių ASPĮ, teikiančių pirmines sveikatos priežiūros paslaugas, veiklos ribojimą. 4. Siūlomi pakeitimai, nustatantys reikalavimus įstaigoms, norinčioms sudaryti sutartis su TLK neturės įtakos efektyviam PSDF biudžeto išlaidų panaudojimui Kaip jau minėta, vienas iš projektų rengėjų nurodomų tikslų yra ribotų PSDF biudžeto išteklių efektyvaus naudojimo užtikrinimas, tokiu būdu išsprendžiant problemą dėl grėsmės sveikatos sistemos finansinei pusiausvyrai. Tačiau, siūlomų atrankos sudaryti sutartis su TLK reikalavimų nustatymas nedarys jokios įtakos šio tikslo įgyvendinimui. Pagal siūlomų įstatymų pakeitimų nuostatas, apmokamų paslaugų kiekio nustatymas vyksta jau po sprendimo sudaryti sutartį su atitinkama įstaiga. Net ir tuo atveju, jei ASPĮ atitiks reikalingus Sveikatos draudimo įstatymo 26 str. įtvirtintus reikalavimus ir TLK priims sprendimą sudaryti sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų, vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 26 str. 5 d., asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių teikimo išlaidos konkrečiai ASPĮ bus apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, kiekis bus vertinamas pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintoje metodikoje nustatytus asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius, atsižvelgiant į atitinkamos įstaigos konkrečių paslaugų teikimo rezultatus. Taigi, net ir sudarius sutartį su TLK, tik vėliau bus sprendžiama, kiek ASPĮ patirtų išlaidų bus kompensuojama iš PSDF biudžeto, t.y.
PSDF lėšų poreikis nepriklausys nuo LNSS sistemoje dalyvaujančių (sutartis su TLK sudariusių įstaigų skaičiumi). Taigi, nėra jokio pagrindo diferencijuotai riboti ASPĮ, norinčių sudaryti sutartis su TLK skaičių. Atsižvelgiant į tai, kad siūlomų atrankos kriterijų ASPĮ sudaryti sutartis su TLK ribojimas ne tik kad nedarys įtakos PSDF biudžeto lėšų naudojimui, tačiau, kaip aptarta aukščiau jokiu būdu nepadės užtikrinti ir LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kokybės (kadangi reikalavimai bus diferencijuotai taikomi tik LNSS nedalyvaujančioms įstaigoms, kai tuo tarpu LNSS dalyvaujančių įstaigų paslaugų kokybė nebus vertinama), nėra jokios pagrįstos priežasties įtvirtinti siūlomus Sveikatos draudimo įstatymo ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimus. Remdamiesi visais aukščiau išdėstytais argumentais, manome, kad siūlomi projektai yra teikiami neįvertinus visų galimų pasekmių. Laikome, kad priėmus pakeitimus nebus sukuriama jokios naudos sveikatos priežiūros paslaugų sistemai, tačiau priešingai, atsiras grėsmė atverti kelią piktnaudžiavimui, sudarant galimybę nepagrįstai apriboti ASPĮ teisę sudaryti sutartis su TLK. Atsižvelgiant į tai, šiems projektams, mūsų manymu, neturėtų būti pritarta. Pritarti iš dalies Siūloma įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti, įvertinus visas gautas pastabas ir pasiūlymus. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-09 preliminariai įvertino, kad įstatymo projekto (XIIP-1490) nuostatos, nustatančios siūlomą teisinį reguliavimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai. 5. Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga, 2014-05-19 1.
Dėl Sveikatos draudimo įstatymo (toliau - SDĮ) pakeitimo įstatymo projekto (XIIP-1490). 1.1. Projekto 6 straipsniu yra keičiamas SD] 26 str. Projekte 26 str. 2 dalies 3 punkte yra nurodomas vienas iš reikalavimų įstaigai, norinčiai sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa (toliau -TLK.) dėl paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų: ,,
3) asmens sveikatos priežiūros įstaiga bent 3 metus yra teikusi atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, dėl kurių prašo sudaryti asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sutartį. į3 metų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikotarpį įtraukiami ir laikotarpiai, kai asmens sveikatos priežiūros įstaiga teikė atitinkamas paslaugas kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Sis reikalavimas netaikomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms , nurodytoms Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje ir Sveikatos priežiūros istaisu įstatymo 191 straipsnyje;“
sakiniu nustatomi subjektai, kuriems netaikomi 3 punkte nurodyti reikalavimai: „Šis reikalavimas netaikomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje ir Sveikatos priežiūros ištaigu istatvmo 191 straipsnyje:“ Mūsų nuomone, nuostata ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 19 straipsnyje...“ yra nelogiška, nes Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnis (projektas) mėgina reguliuoti tik galimybę ir sąlygas LNSS nepriklausančioms įstaigoms viešojo konkurso būdu gauti suteiktų pirminės sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensaciją iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau - PSDF) biudžeto. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnis (projektas) nenustato konkrečių įstaigų sąrašo ar rūšies.
Apibūdinimą galima būtų pakeisti: „Šis reikalavimas netaikomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje ir laimėjusioms Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje nustatyta tvarka viešąjį konkursą“. 1.1.2. Iš Projekto 26 str. 2 dalies 3 punkto aiškėja, kad nurodyti reikalavimai nebus taikomi visoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, kurios šio įstatymo (dabar - projekto) įsigaliojimo metu bus priskiriamos LNSS įstaigomis t.y. bus sudarę sutartis su TLK ar su kitais LNSS veiklos užsakovais. Manome, kad tai turėtų būti aiškiau sureguliuota (išreikšta) ir Projekto 12 str. (¡statymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas). 1.2. Projekto 6 straipsniu SDĮ 26 str. išdėstomas nauja redakcija. Projekte 26 str. 4 ir 5 dalyse yra numatyti metodikos, rodikliai t.y. tam tikros sąlygos, kurios turės reikšmės sutarčių sudarymui ir kurių tvirtinimas (nustatymas) pavedamas Sveikatos apsaugos ministrui. LGVS pritaria tai nuostatai, kad Šios sąlygos turi būti tvirtinamos poįstatyminiu aktu ir turi būti lanksčios laikmečio aktualijoms ir prioritetams. Iš kitos pusės, kol nėra pakeistas Sveikatos sistemos įstatymo 3 str. 1 d. 9 punktas ir nėra aiški ir vienodai aiškinama ir supranta sveikatinimo sutarties sąvoka (SSĮ 58 str.), pavedimas minėtas sąlygas nustatyti Sveikatos apsaugos ministrui visada liks neapsaugotas nuo tokių ministro įsakymų pripažinimo prieštaraujančiais įstatymui. Šios problemos aktualija jau buvo iškelta administracinėje byloje Nr. 1^^-29/2012. Tai iš dalies akcentuota ir 2013-05-16 Konstitucinio teismo nutarime. LGVS siūlytų koreguoti Sveikatos sistemos įstatymo 3 str. 1 d. 9 punktą ir Sveikatos sistemos įstatymo 58 str., aiškiai reglamentuojant sveikatinimo sutarties sąvoką ir jos sąlygas nustatančius subjektus. 1.3. Projekto 6 straipsniu SDĮ 26 str. išdėstomas nauja redakcija. Projekte 26 str.
Projekte 26 str. 4 dalyje yra numatyta, kad: „ Sveikatos apsaugos ministras <...> kiekvienais metais nustato Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį pagal jų lygį ir rūšis kiekvienos teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje. “ Jei sąvoka „paslaugų lygis“ yra nurodyti įstatyme (Sveikatos sistemos įstatymo 12 str. 2d.), tai, kokią paslaugų klasifikaciją Projekto rengėjai turi omenyje pagal jų rūšis
Siūloma įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti, įvertinus visas gautas pastabas ir pasiūlymus. 6. Lietuvos verslo konfederacija, 2014-06-04 Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2014-06-04 posėdyje bus svarstomi Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. 1-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 30, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo ¡statymo projektas Nr. XIIP-1490 (Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projektas) ir Lietuvos Respublikos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. 1-1367 2, 151, 17, 29, 39 ir 45 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymo projektas Nr. XIIP- 1491 (Sveikatos priežiūros ¡staigų ¡statymo pakeitimo projektas). Svarstomais įstatymų projektais, be kita ko, siekiama pakeisti šiuo metu galiojančią asmens sveikatos priežiūros įstaigų (ASPĮ) sutarčių su teritorinėmis ligonių kasomis (TLK) dėl apmokėjimo už privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų asmenų sveikatos priežiūros išlaidas sudarymo tvarką.
Šiuo raštu norėtume atkreipti dėmesį į pateiktuose įstatymų projektuose nurodyto reguliavimo trūkumus, dėl kurių, mūsų vertinimu, ne tik kad nebus išspręstos projektų rengėjų deklaruojamos problemos, tačiau tikėtinai bus atvertas kelias piktnaudžiavimui ir nepagrįstam kai kurių ASPĮ dalyvavimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto kompensuojamų paslaugų teikimo sistemoje apribojimui, t.y. akivaizdžiai diskriminaciniam privačių ASPĮ, teikiančių pirmines sveikatos priežiūros paslaugas, veiklos ribojimui:
sudaryti sutartis su T LK reikalavimai bus nustatomi tik Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai (L N SS) dar nepriklausančioms įstaigoms;
sudariusių įstaigų paslaugų kokybė nebus tikrinama, jom s netaikomi jokie nauji reikalavimai ar vertinimo kriterijai;
Sveikatos apsaugos ministerijai suteikiama visiška diskrecijos teisė kontroliuoti, kurios įstaigos dalyvaus sistemoje, t.y. galės priklausyti L N SS;
4Siūlomi pakeitimai,
nustatantys reikalavimus įstaigoms, norinčioms sudaryti sutartis su T L K neturės įtakos efektyviam PSD F biudžeto išlaidų panaudojimui.
Atsižvelgiant į tai, kad siūlomų atrankos kriterijų ASPĮ sudaryti sutartis su T L K ribojimas ne tik kad nedarys įtakos PSDF biudžeto lėšų naudojimui, tačiau, kaip aptarta aukščiau jokiu būdu nepadės užtikrinti ir L N SS įstaigų teikiamų paslaugų kokybės (kadangi reikalavimai bus diferencijuotai taikomi tik LN SS nedalyvaujančioms įstaigoms, kai tuo tarpu LN SS dalyvaujančių įstaigų paslaugų kokybė nebus vertinama), nėra jokios pagrįstos priežasties įtvirtinti siulomus Sveikatos draudimo įstatymo ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimus. Remdamiesi visais aukščiau išdėstytais argumentais, manome, kad siūlomi projektai yra teikiami neįvertinus visų galimų pasekmių. Laikome, kad priėmus pakeitimus nebus sukuriama jokios naudos sveikatos priežiūros paslaugų sistemai, tačiau priešingai, atsiras grėsmė atverti kelią piktnaudžiavimui, sudarant galimybę nepagrįstai apriboti ASPĮ teisę sudaryti sutartis su TLK . Atsižvelgiant į tai, šiems projektams, mūsų manymu, neturėtų būti pritarta. Kadangi svarstomi klausimai yra ypatingai svarbūs visai sveikatos sistemai ir PSDF biudžeto išlaidų panaudojimui bei jais siekiama keisti nusistovėjusią sutarčių su T L K sudarymo tvarką, jie turėtų būti detaliai svarstomi, įvertinant visas galimas pasekmes ir išklausius visų suinteresuotų šalių ir socialinių partnerių nuomonių. Mes siūlytume šių svarbių klausimų sprendimui suformuoti darbo grupę, sudarytą iš Sveikatos apsaugos ministerijos bei svarbių institucijų ir socialinių partnerių atstovų: pacientų organizacijų, valstybinių ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijų, gydytojų asociacijų, LR konkurencijos tarybos, kitų svarbių partnerių atstovų. Į darbo grupę taip pat siūlytume įtraukti Lietuvos Verslo Konfederacijos paskirtus atstovus.
Pritarti iš dalies Siūloma įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti, įvertinus visas gautas pastabas ir pasiūlymus. 7. Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija, 2014-06-04 Įvertinus LR sveikatos draudimo įstatymo Nr. 1-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 30, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-1490 (toliau - SDĮ pakeitimo projektas) ir LR sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. 1-1367 2, 151, 17, 29, 39 ir 45 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymo Nr. XIIP-1491 projektą (toliau - SPĮĮ pakeitimo projektas), teikiame šiems projektams pastabas ir siūlymus. 1. SDĮ pakeitimo projekte (6 straipsnis. 26 straipsnio pakeitimas) siekiama įtvirtinti naujus teritorinių ligonių kasų (toliau -
įstaigų (toliau -
bei TLK ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutarčių bei Privalomo sveikatos draudimo fondo (toliau -
biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų (toliau -
kiekio nustatymo kriterijus. Atkreipiame dėmesį, kad LR Vyriausybės 2014-04-23 nutarimu Nr.370
„Dėl iš PSDF biudžeto apmokamų ASPP kriterijų sąrašo patvirtinimo“ (toliau -
LRV nutarimas) iš esmės yra patvirtinti kriterijai, pagal kuriuos TLK sudarys ar atsisakys sudaryti sutartis su ASPĮ dėl iš PSDF biudžeto lėšų apmokamų ASPP teikimo ir apmokėjimo (toliau - Sutartys), nors:
(a) Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2012-11-26 sprendimu aiškiai nurodė, kad ASPĮ, siekiančioms sudaryti sutartis su TLK, įstatymus įgyvendinančiais teisės aktais negali būti nustatomos papildomos sąlygos ar reikalavimai, kurie nėra nustatyti įstatymu;
(b) Konstitucinis teismas 2013 -05-16 nutarime bei 2014-02-26 sprendime konstatavo, kad būtent įstatymų leidėjas (t.y.
LR Seimas) turi prievolę, pasirinkęs privalomąjį sveikatos draudimą kaip vieną iš finansavimo šaltinių, apibrėžti šių paslaugų teikimo apimtis. Todėl kriterijai, kuriais vadovaujantis būtų sudaromos Sutartys bei pagal Sutartis nustatomos iš PSDF biudžeto finansuojamų paslaugų teikimo apimtys turi būti nustatomi tik įstatyminiu lygmeniu. Šiuo metu šie kriterijai yra nustatyti minėtame LRV nutarime (poįstatyminiame teisės akte) bei papildomai - siūlomame SDĮ pakeitimo projekte. Todėl siūlome, jei yra būtina, Sutarčių sudarymo kriterijus ir iš PSDF biudžeto teikiamų ASPP apimtis nustatyti ir įtvirtinti įstatyminiu lygiu
Svarbu paminėti, kad SDĮ pakeitimo projektas ir LRV nutarimas, kuriais nustatomi Sutarčių sudarymo kriterijai ir iš PSDF biudžeto teikiamų ASPP apimtys yra itin svarbūs teisės aktai, kurie yra svarbūs tiek valstybės institucijoms (SAM, TLK), kurios pagal šiuos kriterijus turės vertinti ASPĮ ir pagal juos sudaryti, atsisakyti sudaryti ar nutraukti Sutartis su ASPĮ; tiek visoms ASPĮ, kurios, norėdamos teikti kriterijus atitinkančias paslaugas bei gauti už jų teikimą apmokėjimą iš PSDF biudžeto, turės papildomai atitikti šiuose teisės aktuose bei jų projektuose nustatytus kriterijus; tiek pacientams, kurie, atsižvelgiant į naujai nustatomus reikalavimus ir kriterijus, galės gauti tik tokias iš PSDF biudžeto apmokamas ASPP, kurios atitiks siūlomus kriterijus ir, atitinkamai, bus įtrauktos į iš PSDF biudžeto apmokamų ASPP sąrašą. Būtina išdiskutuoti bei įvertinti šių teisės aktų projektų galimą poveikį ASPĮ teikiamų ASPP prieinamumui, kokybei ir saugai. Todėl yra būtina teikiamus projektus aptarti ir suderinti su socialiniais partneriais (ASPĮ atstovaujančiomis organizacijomis, pacientus atstovaujančiomis organizacijomis, visuomene, kitais socialiniais partneriais), kuriuos tiesiogiai paveiktų siūlomi teisės aktų pakeitimai.
Šiuo tikslu siūlome sudaryti darbo grupę, į kurią būtų įtraukti socialinių partnerių atstovai Sutarčių sudarymo detalizuotiems kriterijams parengti ir iš PSDF biudžeto apmokamų ASPP apimtims nustatyti, kurie būtų įtvirtinti įstatymu, atitiktų Konstitucinio teismo 2013 -05-16 nutarimo bei 2014-02-26 sprendimo, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-26 sprendimo nuostatas, bei įvertinti tokių teisės aktų pakeitimų įgyvendinimo poveikį sveikatos sistemos dalyvių (ASPP gavėjų (pacientų), ASPP teikėjų (ASPĮ), ASPP finansuotojo (TLK)) požiūriu. 2. SDĮ pakeitimo projekte (26 str. 2 p. 4) pp.) ir SPĮĮ pakeitimo projekte (3 str. Įstatymo papildymas
(toliau - LNSS) nepriklausančios (t.y. sutarčių su TLK neturinčios) ASPĮ sudaryti sutartis su TLK galės tik laimėjusios savivaldybių organizuojamą viešą konkursą. Pažymėtina, kad valstybinės (savivaldybėms pavadžios) ASPĮ, teikiančios pirmines ASPP, turi sutartis su ligonių kasomis - priklauso LNSS, todėl siūloma teisine reglamentacija būtų taikoma iš esmės tik privačioms pirmines ASPP teikiančioms ASPĮ. Be to, tokie konkursai bus organizuojami tik išimtinais atvejais, t.y. tik tada, jei savivaldybės dėl objektyvių priežasčių negalėtų užtikrinti pirminės ASPP teikimo savivaldybių teritorijose (ar jų dalyse) ir savivaldybių teritorijose (ar jų dalyse) nebūtų patenkinamas pirminės ASPP poreikis. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu Lietuvos gyventojai jau yra prisirašę prie pirmines ASPP teikiančių
Pažymėtina, kad pagal siūlomus SDĮ ir SPĮĮ pakeitimų projektus, atrankos reikalavimai sutarčių su TLK sudarymui bus taikomi diferencijuotai, t.y. taikomi tik šiuo metu LNSS nepriklausančioms įstaigoms (t.y. privačioms ASPĮ). Jokie reikalavimai nebus nustatomi valstybės ir savivaldybės ASPĮ (kurios visada priklauso LNSS sistemai) ir šiuo metu sutartis su TLK jau sudariusioms. Sutartis su TLK sudariusių ASPĮ (priklausančių LNSS) paslaugų kokybė (prieinamumas, efektyvumas, sauga, kt.) nebus vertinama, joms nebus taikomi vertinimo kriterijai. Taigi, siūlomais įstatymų projektais įtvirtinus iš esmės tik privačioms pirmines ASPP teikiančioms ASPĮ taikomą vertinimą bei kriterijus, bus nepagrįstai ribojama privačių ASPĮ teisė dalyvauti iš PSDF biudžeto lėšų finansuojamų paslaugų teikimo sistemoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad:
(1) LR Vyriausybės 2006-06-29 nutarimu Nr. 647 „Dėl antrojo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo strategijos patvirtinimo“ patvirtintuose uždaviniuose buvo numatyta, kad iki 2008 m. pabaigos ne mažiau, kaip 60% pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teiktų privačiai dirbantys šeimos gydytojai, sudarę sutartis su ligonių kasomis. Pažymėtina, kad šiuo metu privatūs paslaugų teikėjai pirminėje asmens sveikatos priežiūroje 2014 m. pradžioje nesiekė 30%.
(2) Lietuvos Respublikos Seimas 2011-06-07 nutarimu Nr.
XI-1430 patvirtino Lietuvos sveikatos sistemos 2011-2020 metų plėtros metmenis (toliau - M etmenys), kuriuose nustatyta, kad: (a) Lietuvos valstybės sveikatos sistemos politika formuojama ir įgyvendinama remiantis šiais principais: (i) laisvo pasirinkimo
rinktis gydytoją ir sveikatos priežiūros įstaigą; (ii) sąžiningos konkurencijos – sveikatos sistemoje paslaugų teikėjai steigiasi ir veikia iš dalies valstybės reguliuojamoje rinkoje, tačiau sąžiningos konkurencijos sąlygomis; (iii) pagrįstumo - sprendimai sveikatos sektoriuje turi būti priimami vadovaujantis mokslo įrodymais ir gera praktika pagrįstais klinikiniais bei vadybiniais sprendimais; (iv) lygiateisiškumo – visi sveikatos sistemos dalyviai - ir paslaugų gavėjai, ir jų teikėjai - yra lygiateisiai partneriai. Vienas Metmenyse nustatytų uždavinių: [...] sudaryti lygias sąlygas ir vienodas galimybes teikti sveikatos priežiūros paslaugas valstybės ir privataus sektorių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir, kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti1. Įstatymų projektais bandoma spręsti finansines sveikatos sistemos problemas, neproporcingai ribojant privačių ASPĮ teisę nediskriminacinėmis sąlygomis dalyvauti sutarčių su TLK sudarymo sistemoje.
Siūlomi teisinio reguliavimo pakeitimai prieštarauja Konstitucijos 46 str., saugančiam sąžiningos konkurencijos laisvę bei numatančiam Lietuvos ūkio grindimą privačia iniciatyva, privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstitucinis teismas yra pažymėjęs2, jog sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo PSDF lėšomis teisinis reguliavimas turi nepaneigti valstybės priedermės remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, sąžiningos sveikatos priežiūros įstaigų konkurencijos, sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento) teisės pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą. Kartu pažymėta, kad teisiniu reguliavimu turėtų būti skatinama ne tik sąžininga sveikatos priežiūros įstaigų konkurencija, bet ir jų bendradarbiavimas, siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros tęstinumą, aukštą paslaugų kokybę, racionalų ir efektyvų išteklių naudojimą. Įstatymų projektais išimtina diskrecijos teisė kontroliuoti, kurios ASPĮ dalyvaus sistemoje, t.y. galės priklausyti LNSS yra suteikiama Sveikatos apsaugos ministerijai ir savivaldybėms: viešame konkurse dalyvausiančios LNSS nepriklausantys paslaugų teikėjai bus vertinami pagal savivaldybių nustatytus vertinimo kriterijus, atsižvelgiant į sveikatos apsaugos ministro nustatytomis veiklos plano rekomendacijomis parengtą paslaugų teikėjo veiklos planą. Tai panaikina nustatomų ASPĮ vertinimo kriterijų ir vertinimų skaidrumą bei sudaro galimybę piktnaudžiauti ASPĮ pašalinimu iš LNSS, kontroliuojant tai, kurios ASPĮ galės sudaryti sutartis su TLK, t.y. dalyvauti LNSS.
Neabejotina, kad LNSS jau priklausančių, valstybinių (savivaldybių pavaldumui priklausančių) ASPĮ steigėjai bus suinteresuoti jų jsteigtų ASPĮ protegavimu ir konkurencinės aplinkos ribojimu pirminėje sveikatos priežiūroje, tuo pačiu turėdami įstatymines galias nustatyti viešojo konkurso kriterijus. Kadangi viešieji konkursai iš esmės bus taikomi tik privačioms pirmines ASPP teikiančioms ASPĮ (nepriklausiančioms LNSS), galimai bus pažeistos LR konkurencijos įstatymo 4 str. nuostatos: „1. Viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. 2. Viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.“ Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad PSDF lėšų finansuojamų paslaugų teikimo sutarčių sudarymo tvarka turi būti paremta objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais. Pažymėtina, kad net ir teoriniu atveju, jei savivaldybė nuspręstų įsteigti pirminės ASPP teikiančią ASPĮ, net nustačius vienodus viešojo konkurso kriterijus, ši turės išskirtinai geresnes sąlygas, negu privati, nes:
(a) valstybės ar savivaldybės ASPĮ iš esmės nevertina ir neapskaito didžiosios dalies ilgalaikio turto nusidėvėjimo, todėl nepatiria dalies išlaidų, nes šis turtas, naudojamas pagal panaudos sutartis, yra valstybės ar savivaldybių nuosavybė, kurios jį ir apskaito.
Valstybės ar savivaldybių ASPĮ nuostoliams kompensuoti panaudojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo lėšos. Dėl šių priežasčių valstybės ar savivaldybės pavaldumo ASPĮ viešajame konkurse gali pateikti patrauklesnį finansinį pasiūlymą.
(b) privati ASPĮ apskaito ilgalaikio turto nusidėvėjimą balanse, dėl to patiria papildomų sąnaudų. Privačių ASPĮ nuostoliams kompensuoti nėra galimybės panaudoti PSDF biudžeto rezervo lėšų. Apibendrinant aukščiau išdėstytą, manome, kad yra būtina teikiamus projektus aptarti ir suderinti su socialiniais partneriais (ASPĮ atstovaujančiomis organizacijomis, pacientus atstovaujančiomis organizacijomis, visuomene, kitais socialiniais partneriais), kuriuos tiesiogiai paveiktų siūlomi teisės aktų pakeitimai. Taip pat būtina teikiamus teisės aktų pakeitimo projektus įvertinti konkurencinės teisės aspektų, jų atitikimą Konstitucinio teismo ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartims ir sprendimams. Siūlome sudaryti darbo grupę, į kurią būtų įtraukti socialinių partnerių atstovai Sutarčių sudarymo detalizuotiems kriterijams parengti ir iš PSDF biudžeto apmokamų ASPP apimtims nustatyti bei kitiems SDĮ ir SPĮĮ pakeitimo projektuose siūlomoms nuostatoms aptarti ir jų poveikiui įvertinti, siekiant išvengti galimų siūlomo teisinio reglamentavimo neigiamų pasekmių.
Taip pat siūlome tokios sudarytos darbo grupės parengtus teisės aktų pakeitimo projektus apsvarstyti Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos Trišalėje taryboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pritarti iš dalies Siūloma įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti, įvertinus visas gautas pastabas ir pasiūlymus. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-09 preliminariai įvertino, kad įstatymo projekto (XIIP-1490) nuostatos, nustatančios siūlomą teisinį reguliavimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai. 8. Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija, 2014-06-30 Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų registre Šiuo metu yra įregistruoti trys Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateikti įstatymų projektai: Sveikatos draudimo įstatymo Nr. 1-1343 2, 9,15, 17, 21, 26, 27, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-1490 (toliau - Projektas Nr. XIIP-1490), Sveikatos priežiūros ištaigų įstatymo Nr. 1-1367 151, 17, 29, 39 ir 45 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 191 straipsniu įsįtatymo projektas Nr. XIIP-1491 (toliau - Projektas Nr. XIIP-1491) bei Sveikatos sistemos įstatymo Nr. 1-1367 63 ir 65 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-1492I (toliau —Projektas Nr. XIIP-1492). 2014 m. kovo 26 d.
Marija Čigriejienė, o 2014 m. birželio 19 d. ir 2014 m. birželio 23 d. šie Seimo nariai kartu su Kazimieru Kuzminsku pateikė savo pasiūlymus dėl aukščiau minėtų įstatymų projektų. Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija (toliau ^ Asociacija), atstovaudama savo narių interesams, siekdama didinti skaidrumą sveikatos priežiūroj sektoriuje, užtikrinti pacientųgaunamų paslaugų aukščiausią kokybę bei sukurti stabilią, teisingą, konkurencingą teisinę aplinką sveikatos priežiūros sektoriuje, teikia pastabas dėl Projektų Nr. XUP-1490, XIIP-1491, XIEP-1492 bei Seimo narių pateiktų pasiūlymų ir alternatyvų pasiūlymą dėl Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo. Dėl Projekto Nr. X IIP-1490 Projektu Nr. XIIP-1490 Lietuvos Respublikos Vyriausybė siūlo Šiuos esminius įstatymo pakeitimus:
a) apibrėžti medicinos optikos įmonių sąvoką, jas įtraukiant j sutarčių su TLK dėl iŠ PSDF biudžeto lėšų apmokamų medicinos pagalbos priemonių apmokėjimo;
b) papildyti Šiuo metu esančias sutarčių su TLK sudarymo sąlygas3 naujais reikalavimais – neturėti mokestinių nepriemokų, turėti 3 metų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtį ir būti išrinktai viešo konkurso būdu (taikoma LNSS nepriklausančioms įstaigoms, o tai reiškia — privačioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms).
c) Įtvirtinti Sveikatos apsaugos ministro prerogatyvą nustatyti PSDF lėšomis apmokamą asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį pagal jų lygius ir rūšis kiekvienos TLK veiklos zonoje, o TLK teisę nustatyti atitinkamus kiekius kiekvienai asmens sveikatos priežiūros įstaigai. 2 Konstitucinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo 1.7 punktas;
Sveikatos draudimo įstatymo 26 str. suponuoja, kad tam, jog būtų sudaroma sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, reikia pareiškėjo pageidavimo bei licencijos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti. 2014 m. birželio 26 d.
2014 m. birželio 26 d. Seimo nariai Antanas Matulas, Vida Marija Čigriejienė bei Kazimieras Kuzminskas pateikė savo pasiūlymą dėl Šio [statymo projekto, prieštaraujant 3 metų patirties nustatymui, tačiau kitais klausimais pritariant Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymams, tik juos išdėstant kitokiomis formuluotėmis. Pažymėtina, kad Asociacija kategoriškai nesutinka tiek su Projektu Nr. XIIP-1490, tiek su jam teiktais siūlymais dėl žemiau išvardintų priežasčių:
a) visu pirma, medicinos optikų Įmonių siūlomas apibrėžimas kelia neaiškumų dėl joms suteiktos teisės teikti oftalmologijos paslaugas. Pažymėtina, jog ši asmens sveikatos priežiūros paslauga yra įtraukta j licencijuojamų paslaugų sąrašus (tiek į stacionarių, tiek į ambulatorinių), tvirtinamus Sveikatos apsaugos ministro įsakymais4. Todėl, darytina išvada, jog medicinos optikos, norinčios teikti oftalmologijos paslaugas, turi turėti asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją ir atitinkamai patenka į šių įstaigų reguliavimo sritį. Asociacijos nuomone, norint tinkamai reglamentuoti kompensuojamųjų optikose išduodamų medicinos pagalbos priemonių išlaidų apmokėjimą, būtinas aiškumas ir nedviprasmiškumas;
b) antra, Asociacijos nuomone, naujų sąlygų - ypač turėti 3 metų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtį ir būti išrinktai viešo konkurso būdu ~ įtvirtinimas yra visiškai netinkama priemonė, kurią pasitelkus neva būtų galima efektyviau naudoti PSDF biudžeto lėšas. Sutinkame, kad PSDF biudžeto lėšos yra itin ribotos, todėl jų valdymas yra būtinas, tačiau, kaip kad nurodė Konstitucinis teismas 2013 m, gegužės 16 d. nutarime, jų racionalus paskirstymas turėtų būti vykdomas pagal nediskriminacinius, iš anksto žinomus kriterijus, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė.
Tame pačiame nutarime Konstitucinis teismas pažymėjo, kad sveikatos priežiūros paslaugos, apmokamos iŠ PSDF, gali būti teikiamos tiek valstybės ir savivaldybių įstaigų ir įmonių, tiek privačių įstaigų ir įmonių, sudariusių sutartis inter alia su Valstybine ar teritorinėmis Ligonių kasomis. Todėl šių nepagrįstų ir diskriminacinių sąlygų nustatymas neatitinka nei Konstitucijos, nei Konstitucinio teismo suformuotos praktikos. Atkreiptinas dėmesys, kad. Asociacijos nuomone, 3 metų patirties reikalavimas nėra pagrįstas ir tik riboja pacientų teisę pasirinkti atitinkamą sveikatos priežiūros paslaugą. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos teikiamų paslaugų kokybė priklauso nebūtinai nuo veiklos patirties. Aukšta sveikatos priežiūros įstaigos teikiamu paslaugu kokybė užtikrinama vadybinio ir medicinos personalo kvalifikacija, kompetencija ir patirtimi, įdirbiu diegiant bei plėtojant kokybės vadybos sistemas. Be to, pažymėtina, kad vadovaujantis tokia Projekto Nr. XIIP-1490 logika, asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimas praranda prasmę, nes būtent šios procedūros metu ir yra tikrinama, ar įstaiga yra pajėgi teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas (turi tinkamą infrastruktūrą, atitinka higienos ir saugos reikalavimus, yra sutelkusi reikiamos kompetencijos ir komplektacijos žmonių išteklius, kt.), ar ji pajėgi užtikrinti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, prieinamumą ir kt. Asociacijos nuomone, negali būti diferencijuojama paslaugų kokybė pagal apmokėjimo šaltinį, t.y. nepaisant to, ar paslauga apmokama iš PSDF biudžeto, ar iš privačių lėšų, jos teikimui privalo būti taikomi vienodi valstybės nustatyti reikalavimai.
Tačiau svarstytinas vienerių metų patirties kriterijus sutarties kainai nustatyti, nes atsižvelgiant į praeitų metų rezultatus, kažkiek galima spręsti apie asmens sveikatos priežiūros įstaigos suteikiamų paslaugų spektrą bei apimtis ir, atitinkamai, planuoti jų apmokėjimui reikiamas lėšas. Taip pat būtina pažymėti, kad toks siūlomas reguliavimas (3 metų patirties reikalavimas) prieštarauja Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 4 straipsniui, įtvirtinančiam kiekvieno asmens teisę pasirinkti asmens sveikatos priežiūros įstaigą ir gydytoją. Pacientas bent trejus metus negalės gauti paslaugų, už kurių apmokėjimą iš PSDF biudžeto lėšų jis turi teisę, naujai įsisteigusioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, nors ji, pavyzdžiui, bus arti jo namų ar joje dirbs gydytojas, pas kurį jis pageidautų gydytis. Todėl iŠ esmės pritariame Seimo narių pasiūlymui naikinti Šį nepagrįstą ir diskriminacinį reikalavimą.
c) trečia, kita sutarčių sudarymo sąlyga, neatitinkanti nei Konstitucijoje įtvirtintų reikalavimų, nei Konstitucinio teismo išaiškinimų bei prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. XI-1430 patvirtintiems Lietuvos sveikatos sistemos 2011-2020 metų plėtros metmenims, kurių 2 punkte numatytas aiškus strateginis tikslas — „nustatyti nuoseklią ir kryptingą sveikatos sistemos plėtrą, siekiant sukurti efektyvesnę ir konkurencingesnę sveikatos sistemą“, kur siekiant tai įgyvendinti, valstybė įsipareigojo sudaryti lygias sąlygas ir vienodas galimybes teikti sveikatos priežiūros paslaugas valstybės ir privataus sektorių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams6 yra viešo konkurso laimėjimas.
Šis reikalavimas itin šiurkščiai pažeidžia nediskriminavimo ir sąžiningos konkurencijos užtikrinimo principą, kurie tiek Konstitucinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarime, tiek 2014 m. vasario 26 d. sprendime yra aiškiai įvardinti. Teismas įpareigojo valstybės valdžios institucijas gerbti ir laikytis šių principų, reguliuojant sveikatos sektorių, tačiau, kaip matyti iš Projekto Nr. X1IP- 1490 bei jo pasiūlymų, to siūloma nesilaikyti. Pažymėtina, kad pareigą pagal šį projektą dalyvauti viešame konkurse turėtų tik privatūs juridiniai asmenys. Tokiu reguliavimu valstybė sudaro kliūtis patekti į rinką privataus kapitalo įmonėms, kurios, kaip pažymėjo Konstitucinis teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime, turi teisę vienodais pagrindais konkuruoti su valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros subjektais, nes būtent Konstitucija įpareigoja valstybę reguliuoti sveikatos sektorių atsižvelgiant ir į kitus principus, kurie inter alia reguliuoja ūkinę veiklą bei saugo sąžiningą konkurenciją. Todėl kategoriškai nesutinkame su skirtingų sąlygų nustatymu, o konkrečiai - viešų konkursų rengimu LNSS nepriklausantiems subjektams.
d) ketvirta, Projektu Nr.
X1IP-1490 siūloma nustatyti PSDF biudžeto lėšomis apmokamų paslaugų kiekius, atsižvelgiant į poreikį, nustatomą remiantis demografiniais rodikliais, sveikatos priežiūros prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo netolygumus, taip pat ligotumo ir mirtingumo rodiklius konkrečioje teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje, kai, tuo tarpu, TLK šiuos kiekius nustatys kiekvienai asmens sveikatos priežiūros įstaigai, Asociacijos nuomone, šie siūlomi kriterijai visiškai neužtikrins paslaugų prieinamumo visiems gyventojams, nes lėšos bus skirstomos pagal tai, kur kurie rodikliai yra geresni. Apskritai kiekių nustatymas sutartyse yra nepagrįstas, nes įstaigai išnaudojus limitą vėliau atėję pacientai netektų teisės į jiems valstybės laiduojamą paslaugų apmokėjimą iš PSDF lėšų. Toks reguliavimas prieštarauja paciento teisei pasirinkti įstaigą, riboja įstaigų galimybes suteikti tiek paslaugų, koks poreikis susidaro atitinkamais metais ir neįgyvendina principo „pinigai seka paskui žmogų“, nes būtent sveikatos draudimu jis šią teisę įgyja. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, Asociacija teikia Lietuvos Respublikos Seimo sveikatos reikalų komitetui savo parengtą Sveikatos draudimo įstatymo projektą (pridedamas), kuris panaikintų aukščiau išvardintas kliūtis ir prieštaravimus bei pateiktų tinkamą ir teisiškai pagrįstą reguliavimą sutarčių sudarymo srityje. Be to, norėtume atkreipti komiteto dėmesį į Sveikatos apsaugos ministerijos bei Vyriausybės veiksmus, beatodairiškai įgyvendinant savo nusimatytus tikslus, neatsižvelgiant į nei į kompetentingų institucijų pateiktas pastabas, nei į suinteresuotų Šalių komentarus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. balandžio 23 d. priėmė nutarimą Nr.
iŠ Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto asmens sveikatos priežiūros paslaugų kriterijų sąrašo patvirtinimo** (toliau - Nutarimas). 2014 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos teisės aktų registre buvo patalpintas Šio Vyriausybės Nutarimo projektas Nr. 14-2253, kurio rengėja yra Sveikatos apsaugos ministerija. Šis Nutarimo projektas nustatė kriterijus, pagal kuriuos asmens sveikatos priežiūros paslaugos įrašomos į iš PSDF biudžeto apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą (toliau - Paslaugų sąrašas) arba išbraukiamos iš Paslaugų sąrašo, Paslaugų sąrašo sudarymo ir keitimo tvarką bei kriterijus, pagal kuriuos asmens sveikatos priežiūros įstaigai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamos paslaugos, nurodytos Paslaugų sąraše. Teisės aktų registre buvo nurodyta, kad tą pačią dieną (t.y. 2014 m. vasario 26 d.) Nutarimo projektas buvo pateiktas derinti suinteresuotoms institucijoms bei visuomenei. Deja, be to, kad, mūsų žiniomis, jokios asmens sveikatos priežiūros įstaigos nebuvo informuotos apie dokumentą, tai visuomenei susipažinti taiko buvo duota vos viena savaitė, t.y. nustatytas terminas pastaboms bei komentarams pateikti iki 2014 m. kovo 5 d. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šio dokumento, apimančio net kelių tipų kriterijus, gili analizė bei atitinkamų nuostatų vertinimas negalėjo būti atliktas per tokį trumpą laiko tarpą, ir būtent todėl, manyti na, nebuvo gauta nei vienos visuomenės pastabos ar komentaro. Nutarimo projekto rengėjai, neva atsižvelgdami į gautų suinteresuotų institucijų pastabas, 2014 m. kovo 27 d. pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei svarstyti pakoreguotą Nutarimo projektą Nr. 14-2253(2), kartu pridedami derinimo pažymą su šių institucijų pastabomis.
Atkreiptinas dėmesys, kad Sveiktos apsaugos ministerija šį itin didelės reikšmės dokumentą, jų teigimu įgyvendinantį Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2013 m. gegužės 16
derinti pateikė tik Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, kai tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento, patvirtinto 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728, 32.11 punktas numato, kad tais atvejais, kai teisės aktas yra susijęs su konkurencija ar valstybės pagalba ūkio subjektams, jis turi būti pateiktas derinti ir Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai. Nepaisant to, kaip matyti iš derinimo pažymos, koreguojant projektą į Teisingumo ministerijos ar Ūkio ministerijos pastabas atsižvelgta praktiškai nebuvo, todėl 2014 m. balandžio 1 d. Ministerijų atstovų pasitarime buvo pasiūlyta Sveikatos apsaugos ministerijai (i) papildomai įvertinti Teisingumo ministerijos, Vyriausybės kanceliarijos teisės departamento ir kitų suinteresuotų ministerijų pastabas, pateiktas po balandžio l d. pasitarimo, ir (ii) projektą suderinti su Krašto apsaugos. Vėliau Nutarimo projekto rengėjai, neva atsižvelgę į Ministerijų atstovų pastabas 2014 m. balandžio
(Nr. 14- 2253(3)). Teikimo lydimuosiuose dokumentuose deklaruojama, kad „į didžiąją dalį Ūkio ir Teisingumo ministerijų ir Vyriausybės kanceliarijos Teisės departamento pastabų atsižvelgta arba atsižvelgta iš dalies, su Krašto apsaugos ministerija nutarimo projektas suderintas darbine tvarka“, tačiau_kaip_ matyti iš Nutarimo projektuose esančių minimalių skirtumų akivaizdu, kad iŠ tiesų atsižvelgta nebuvo.
Pavyzdžiui, Teisingumo ministerija pateikė keturias pastabas dėl Šio projekto, o konkrečiai:
a) dėl įsigaliojimo datos - Teisingumo ministerijos nuomone, atsižvelgiant į Konstitucinio teismo
teritorinėmis ligonių kasomis sudarymo tvarka turi būti grindžiama objektyviais ir iš anksto žinomais kriterijais, šio nutarimo įsigaliojimo data (2014 m. liepos 1 d.) to neužtikrina.
b) dėl to, kad įstatymų leidėjas Sveikatos draudimo įstatymo 9 str. 8 d. nuostata pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinti tik iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo apmokamų paslaugų kriterijus, o šiuo Nutarimo projektu siekiama patvirtinti ir kriterijus, pagal kuriuos konkrečiai asmens sveikatos priežiūros įstaigai iš PSDF biudžeto apmokamos paslaugos, nurodytos Paslaugų sąraše.
c) dėl to, kad nėra įstatyminio pagrindo Vyriausybei nustatyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų įrašymo į Paslaugų sąrašą ir išbraukimo iš jo, šio sąrašo sudarymo ir keitimo tvarkos - Vyriausybė įpareigota patvirtinti tik pačius paslaugų kriterijus.
d) atsižvelgiant į Konstitucinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą, Šie paslaugų kriterijai iŠ tiesų turėtų būti tvirtinami įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu, kaip tą numato Sveikatos draudimo įstatymas. Todėl, Teisingumo ministerijos nuomone, pirmiausia reikėtų keisti patį įstatymą.
Pažymėtina, kad iš visų šių Teisingumo ministerijos pastabų atsižvelgta buvo tik į vieną - tolimesniuose Nutarimo projektuose neliko Paslaugų sąrašo sudarymo ir keitimo tvarkos bei atitinkamų paslaugų įtraukimo arba išbraukimo iŠ jo (3 pastaba). Panaši situacija yra ir su Ūkio ministerijos pastabomis - ne vienoje vietoje ministerija atkreipė dėmesį, kad akte yra daug neaiškumų, punktų tarpusavio sasaių loftinio paaiškinimo trūkumu, tačiau projekto rengėjai tai neatsižvelgė. Taigi, mūsų manymu, toks formalus derinimas su institucijomis, kai į jų komentarus yra praktiškai nereaguojama, neatitinka teisėkūrai keliamo skaidrumo, sistemiškumo ir aiškumo principų, o be to, Sveikatos apsaugos ministerijos deklaruojami teiginiai apie tai, kad buvo atsižvelgta į didžiąją dalį pastabų klaidina kitus subjektus, dalyvaujančius šio teisės akto priėmimo procedūroje. Šis Nutarimo projektas 2014 m. balandžio 7 d. buvo svarstytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarime. Jo metu buvo nuspręsta dar kartą koreguoti dokumentą bei pavesti Sveikatos apsaugos ministerijai parengti ir pateikti Vyriausybei Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriame ir būtų nustatyti paslaugų kriterijai. Pažymėtina, kad šiuo įpareigojimu Vyriausybė iš tiesų pritarė Teisingumo ministerijos pateiktai pozicijai, kad kriterijus nustatyti įstatymu reikalauja Konstitucinio teismo 2013 m. gegužės
buvo užregistruotas bei įkeltas dar vienas Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimo projektas Nr. 14-2253(4). Atkreiptinas dėmesys, kad terminas visuomenei pateikti pastabas buvo nustatytas tik pirmajam Nutarimo projektui (Nr.
14-2253), dėl kitų projekto variantų Sveikatos apsaugos ministerija jokio laiko tarpo visuomenei nedavė, o paskambinus pasiteirauti, ar dar galima pastabas pateikti, buvo pasakyta, kad atsižvelgti į jas projekto rengėjai neprivalės, nes terminas buvo nustatytas 2014 m. vasario 26—kovo 5 dienomis. Tad 2014 m. balandžio 23 d. posėdyje Nutarimas vis dėlto buvo priimtas. Būtina atkreipti dėmesį, kad buvo patvirtintas visiškai kito turinio dokumentas - pavadinimas paliktas tas pats (Dėl apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo .biudžeto asmens sveikatos priežiūros paslaugų kriterijų sąrašo patvirtinimo), tačiau kriterijai iš tiesų nustatyti tik paslaugų apmokėjimui konkrečioms įstaigoms, ne pačioms paslaugoms, kaip to reikalauja Sveikatos draudimo įstatymas. Norime atkreipti dėmesį, kad šis Nutarimas yra itin svarbus teisės aktas, aktualus tiek valstybės institucijoms (Sveikatos apsaugos ministerijai, Valstybinei ligonių kasai, kt.), kurios šiuos kriterijus turės vertinti, tiek visoms sveikatos priežiūros įstaigoms (kurių šalyje yra apytiksliai 3000), kurios, norėdamos teikti kriterijus atitinkančias paslaugas bei gauti už jų teikimą apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, turės papildomai atitikti joms šiame Nutarime numatytus reikalavimus, tiek pacientams, kurie, atsižvelgiant į tai, kad ne visos įstaigos galimai atitiks numatytus kriterijus, nukentės negalėdami gauti atitinkamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų apmokamų paslaugų jų pasirinktoje sveikatos priežiūros įstaigoje. Todėl, mūsų nuomone, toks akivaizdus demokratijos pagrindų teisės aktų leidyboje paneigimas, nederinant dokumento su jokiomis suinteresuotomis šalimis, visuomene ir net institucijomis, yra savavališko elgesio pavyzdys bei įstatymų suteiktos kompetencijos viršijimas.
Tokiais neadekvačiais veiksmais Lietuvos Respublikos Vyriausybė įtvirtino kuriozinę situaciją - priėmė Nutarimą, kuris įsigalios jau 2014 m. liepos 1 d. ir tuo pačiu įpareigojo Sveikatos apsaugos ministeriją parengi įstatymo pakeitimus, kuriais Šio Nutarimo nuostatos būtų perkeltos į Sveikatos draudimo įstatymą, taip sutikdama su pozicija, kad šie kriterijai iš tiesų turi būti įtvirtinti aukštesnės teisinės galios dokumentu. Tad tuo laikotarpiu, kol įstatymas nebus pakeistas, galios Konstitucinio teismo nutarimo neatitinkantis reguliavimas. Atsižvelgiant į tai, prašytume Jūsų atitinkamai įvertinti Šių teisės aktų teisėkūros procedūras bei jų atitikimą LR teisės aktu reikalavimams. Pritarti iš dalies Siūloma įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti, įvertinus visas gautas pastabas ir pasiūlymus. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-09 preliminariai įvertino, kad įstatymo projekto (XIIP-1490) nuostatos, nustatančios siūlomą teisinį reguliavimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai. 9. Lietuvos verslo konfederacija, 2014-07-02
Į
Nr. XIIP-1490 Seimo nario A.
Seimo nario A. Matulo pasiūlymas: pakeisti įstatymo projekto 6 straipsnį:
<...>
„
3) asmens sveikatos priežiūros įstaiga bent 3 metus yra teikusi atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, dėl kurių prašo sudaryti asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sutartį. Į 3 metų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikotarpį įtraukiami ir laikotarpiai, kai asmens sveikatos priežiūros įstaiga teikė atitinkamas paslaugas kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Šis reikalavimas netaikomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje;
4) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra išrinkta viešo konkurso būdu (šis reikalavimas taikomas tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje).“ "3) atitinkamos teritorijos gyventojams nepatenkinant pagal šio straipsnio 4 dalį nustatomo antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų poreikio, įstaiga paslaugoms teikti yra išrinkta viešojo konkurso būdu, kurį organizuoja Teritorinė ligonių kasa suderinusi su Valstybine ligonių kasa.“ „4) atitinkamos teritorijos gyventojams nepatenkinant pagal šio straipsnio 4 dalį nustatomo prevencinių programų paslaugų poreikio, įstaiga, nepriklausomai nuo jos pavaldumo formos, paslaugoms teikti yra išrinkta viešojo konkurso būdu, kurį organizuoja Teritorinė ligonių kasa suderinusi su Valstybine ligonių kasa. Įstaigos turi atitikti šio straipsnio 2 dalies 1-3 punktų reikalavimus.“ <...> Argumentai: iš esmės pritartina Seimo nario A. Matulo pateikto pasiūlymo argumentams dėl įstatymo projekte (Nr. XIIP-1490) nurodytų įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų nuostatų netinkamumo. Vis dėlto, atsižvelgiant į toliau išdėstytus argumentus, neturėtų būti pritarta Seimo nario A. Matulo siūlomoms nurodytų punktų formuluotėms.
Mūsų vertinimu, teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sutartys dėl apdraustųjų asmenų sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis turėtų būti sudaromos vadovaujantis šiais įstaigoms taikomais reikalavimais:
1) įstaiga turi asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai;
2) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra įvykdžiusi įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Nurodyti reikalavimai yra pakankami užtikrinti veiksmingą įstaigų, siekiančių sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, teikiamų paslaugų kokybę, patikimumą ir saugumą. Reikalavimas įstaigai turėti asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją užtikrina teikiamų paslaugų atitikimą teisės aktų reikalavimams (užtikrina tinkamų sveikatos priežiūros specialistų, medicinos įrangos, civilinės atsakomybės draudimo turėjimą ir kt.). Mokestinių įsipareigojimų vykdymas – tinkamą finansinių prievolių valstybei vykdymą. Tokie reikalavimai būtų objektyvūs ir nepagrįstai neapribotų įstaigų patekimo į finansuojamų paslaugų teikimo rinką. Seimo nario A. Matulo pateiktu pasiūlymu siekiama nustatyti, kad antrines ir tretines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, esant atitinkamos teritorijos gyventojų poreikiui, teiktų įstaigos, išrinktos viešojo konkurso būdu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime yra išaiškinęs, jog sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas iš PSDF biudžeto, gali teikti tiek valstybės ir savivaldybių įstaigos, tiek ir privačios įstaigos, sudariusios atitinkamas sutartis. Tokių sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai.
Tuo tarpu teikiamo įstatymo projekto nuostatos įtvirtina diskriminacinį asmens sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo modelį, riboja konkurenciją ir nurodytam Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimui. Mūsų vertinimu, Seimo nario A. Matulo pateiktu pasiūlymu nustatomas viešo konkurso reikalavimas sudarys sąlygas nepagrįstai apriboti LNSS nepriklausančių (anksčiau sistemoje nedalyvavusių ar sutartis nutraukusių) įstaigų galimybes sudaryti sutartis dėl apdraustųjų asmenų išlaidų apmokėjimo. Pagrindiniai siūlomo viešojo konkurso taikymo trūkumai yra šie:
organizuojamas tik visiškai išimtinais atvejais, kai nebus patenkintas teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje esantis paslaugų poreikis. Vis dėlto, nėra nustatyta aiškių ir nedviprasmiškų kriterijų, kuriais remiantis, bus nustatomas šis objektyvus poreikis organizuoti konkursą. Ateityje, v ertinant, jog sistemoje dalyvaujančių įstaigų pajėgumai teikti paslaugas teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje yra pakankami , galimybė organizuoti konkursą, t.y. naujoms įstaigoms patekti į sistemą, gali ir neatsirasti.
viešas konkursas bus vykdomas. Pavyzdžiui, ar konkurso procedūros bus vykdomos pagal Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, ar pagal Valstybinės ligonių kasos nustatytą tvarką.
aišku, kokiam laikotarpiui viešasis konkursas būtų skelbiamas. Vadovaujantis viešųjų pirkimų įstatymu, bendru atveju pirkimų sutartys sudaromos laikotarpiui iki 3 metų. Siūlomu įstatymo projektu numatoma, kad sutartys su įstaigomis bus sudaromos einamųjų metų laikotarpiui. Akivaizdu, kad viešo konkurso skelbimas kiekvienais einamaisiais metais būtų praktiškai neįmanomas ir visiškai neefektyvus.
Taigi, kyla klausimas kokiam laikotarpiui viešą konkursą laimėjusi įstaiga pateks į iš PSDF lėšų apmokamų paslaugų teikimo sistemą. Pagal įstatymo projekto nuostatas galima spręsti, jog būtų įmanoma, jog konkursą laimėjusi įstaiga galėtų teikti kompensuojamas paslaugas neterminuotą laikotarpį. Toks reguliavimas būtų nepagrįstas, kadangi užkirstų kelią vykti įstaigų rotacijai ir neužtikrintų skaidrumo, sudarant sąlygas į sistemą priimti susijusiems subjektams palankias įstaigas.
vykdant konkursą, bus užtikrinamas skaidrų įstaigų vertinamas, kadangi konkurso vykdymas sudarys galimybes nustatyti papildomų vertinimo kriterijų įstaigoms, siekiančioms sudaryti sutartis. Tokie, iš anksto nežinomi kriterijai gali būti neobjektyvūs ir diskriminaciniai.
organizavimas padidins sutarčių su teritorinėmis ligonių kasomis sudarymo administracinę naštą (būtinos konkurso organizavimo sąnaudos, neišvengiami dalyvaujančių subjektų ginčai ir kt.). Mūsų vertinimu, siūlomas teisinio reguliavimo pakeitimas nespręstų finansinių sistemos problemų, tik sukeltų neigiamus ribojimus pacientams bei gydymo įstaigoms. Pasiūlymas:
Seimo nario A. Matulo pateiktą pasiūlymą dėl įstatymo projekto 6 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punkto išdėstyti taip: „
<...> 2.
Apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir įstaigos, pageidaujančios tokią sutartį sudaryti ir atitinkančios šiuos reikalavimus, sutartimi:
1) įstaiga turi asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai;
2) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra įvykdžiusi įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus;
3) asmens sveikatos priežiūros įstaiga bent 3 metus yra teikusi atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, dėl kurių prašo sudaryti asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sutartį. Į 3 metų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikotarpį įtraukiami ir laikotarpiai, kai asmens sveikatos priežiūros įstaiga teikė atitinkamas paslaugas kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Šis reikalavimas netaikomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje;
4) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra išrinkta viešo konkurso būdu (šis reikalavimas taikomas tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje). “ <...> Pritarti iš dalies Siūloma įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti, įvertinus visas gautas pastabas ir pasiūlymus. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-09 preliminariai įvertino, kad įstatymo projekto (XIIP-1490) nuostatos, nustatančios siūlomą teisinį reguliavimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai. 10. Lietuvos verslo konfederacija, 2014-07-02
I-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27,
Į
Nr. XIIP-1490 Argumentai: mūsų vertinimu, teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sutartys dėl apdraustųjų asmenų sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis turėtų būti sudaromos vadovaujantis šiais įstaigoms taikomais reikalavimais:
1) įstaiga turi asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai;
2) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra įvykdžiusi įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Nurodyti reikalavimai yra pakankami užtikrinti veiksmingą įstaigų, siekiančių sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, teikiamų paslaugų kokybę, patikimumą ir saugumą. Reikalavimas įstaigai turėti asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją užtikrina teikiamų paslaugų atitikimą teisės aktų reikalavimams (užtikrina tinkamų sveikatos priežiūros specialistų, medicinos įrangos, civilinės atsakomybės draudimo turėjimą ir kt.). Mokestinių įsipareigojimų vykdymas – tinkamą finansinių prievolių valstybei vykdymą. Tokie reikalavimai būtų objektyvūs ir nepagrįstai neapribotų įstaigų patekimo į finansuojamų paslaugų teikimo rinką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime yra išaiškinęs, jog sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas iš PSDF biudžeto, gali teikti tiek valstybės ir savivaldybių įstaigos, tiek ir privačios įstaigos, sudariusios atitinkamas sutartis. Tokių sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įvardintus principus būtina taikyti ne tik reguliuojant sutarčių su teritorinėmis ligonių kasomis sudarymo kriterijus, bet ir kitus sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo PSDF lėšomis aspektus, tokius kaip ekonomiškai pagrįstų sveikatos priežiūros paslaugų įkainių nustatymą. Sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo PSDF lėšomis teisiniu reguliavimu turėtų būti skatinama sąžininga sveikatos priežiūros įstaigų tarpusavio konkurencija, kas leistų užtikrinti pacientų teisę rinktis ir gauti geriausias sveikatos priežiūros paslaugas. Taigi, įstatymų leidėjas turėtų užtikrinti, jog konkurencija nebūtų ribojama nei sudarant sutartis su ligonių kasomis, nei kituose finansavimo gavimo etapuose (pavyzdžiui, nustatant papildomus kriterijus, taikomus apmokant už suteiktas paslaugas iš PSDF lėšų pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimą Nr. 370). Tuo tarpu, teikiamu įstatymo projektu sveikatos sistemoje egzistuojančias problemas siūloma spręsti įtvirtinant konstituciniams principams prieštaraujantį ir neefektyvų reguliavimą. Siūlomo projekto nuostatos įtvirtina diskriminacinį asmens sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo modelį, riboja konkurenciją ir tokiu būdų apsunkina galimybes sukurti teisingą ir efektyvią sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo sistemą. Visų pirma, įstatymo projekte pateiktame įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kaip vienas iš reikalavimų numatytas bent 3 metų atitinkamų paslaugų teikimo patirties turėjimas. Toks reikalavimas nepagrįstai ribotų naujai įsteigtų gydymo įstaigų galimybę sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, todėl neturėtų būti priimtas.
Kadangi dėl šio reikalavimo nepagrįstumo bei diskriminacinio pobūdžio jau yra pateikta daug reikšmingų pastabų, šie argumentai nėra kartojami. Antra, įstatymo projektu siekiama nustatyti reikalavimą, kad sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis galės sudaryti tik įstaigos, išrinktos viešo konkurso metu. Toks reguliavimas būtų taikomas LNSS nepriklausančioms pirminėms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnio projektas). Mūsų vertinimu, viešo konkurso vykdymo reikalavimas sukurs sąlygas nepagrįstai apriboti LNSS nepriklausančių (anksčiau sistemoje nedalyvavusių ar sutartis nutraukusių) įstaigų galimybes sudaryti sutartis dėl apdraustųjų asmenų išlaidų apmokėjimo, net jei tokių įstaigų teikiamos paslaugos bus kokybiškesnės už LNSS priklausančių įstaigų paslaugas. Pagrindiniai siūlomo reikalavimo dėl viešojo konkurso taikymo trūkumai yra šie:
konkursas bus organizuojamas tik visiškai išimtinais atvejais, kai savivaldybės dėl objektyvių priežasčių negalės užtikrinti paslaugų tiekimo ir jei nebus patenkintas paslaugų poreikis. Vis dėlto, nėra nustatyta aiškių ir nedviprasmiškų kriterijų, kuriais remiantis, bus nustatomas šis objektyvus poreikis organizuoti konkursą. Ateityje, savivaldybėms v ertinant, jog sistemoje dalyvaujančių įstaigų pajėgumai teikti paslaugas yra pakankami, galimybė organizuoti konkursą, t.y. naujoms įstaigoms patekti į sistemą, gali ir neatsirasti.
aišku, kokiu būdų viešas konkursas bus vykdomas. Pavyzdžiui, ar konkurso procedūros bus vykdomos pagal Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, ar pagal Vyriausybės nustatytą tvarką (Sveikatos priežiūros įstatymo projektu Nr. XIIP-1491 siūlomo 191 straipsnio 5 dalis).
aišku, kokiam laikotarpiui viešasis konkursas būtų skelbiamas.
Vadovaujantis viešųjų pirkimų įstatymu, bendru atveju pirkimų sutartys sudaromos laikotarpiui iki 3 metų. Siūlomu įstatymo projektu numatoma, kad sutartys su įstaigomis bus sudaromos einamųjų metų laikotarpiui. Akivaizdu, kad viešo konkurso skelbimas kiekvienais einamaisiais metais būtų praktiškai neįmanomas ir visiškai neefektyvus. Taigi, kyla klausimas kokiam laikotarpiui viešą konkursą laimėjusi įstaiga pateks į iš PSDF lėšų apmokamų paslaugų teikimo sistemą. Pagal įstatymo projekto nuostatas galima spręsti, jog būtų įmanoma, jog konkursą laimėjusi įstaiga galėtų teikti kompensuojamas paslaugas neterminuotą laikotarpį. Toks reguliavimas būtų nepagrįstas, kadangi užkirstų kelią vykti įstaigų rotacijai ir neužtikrintų skaidrumo, sudarant sąlygas į sistemą priimti susijusiems subjektams palankias įstaigas.
aišku, kokiu būdu savivaldybės, vykdančios konkursą, užtikrins skaidrų įstaigų vertinamą konkurso metu, kadangi konkurso vykdymas sudarys galimybes nustatyti papildomų vertinimo kriterijų įstaigoms, siekiančioms sudaryti sutartis. Tokie, iš anksto nežinomi kriterijai gali būti neobjektyvūs ir diskriminaciniai.
konkurso organizavimas padidins sutarčių su teritorinėmis ligonių kasomis sudarymo administracinę naštą (būtinos konkurso organizavimo sąnaudos, neišvengiami dalyvaujančių subjektų ginčai ir kt.).
konkurso reikalavimas būtų taikomas tik pirmines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms. Kitų asmens sveikatos priežiūros įstaigų atžvilgiu, tokie patys reikalavimai nebūtų taikomi, kas pažeistų subjektų lygiateisiškumo principą. Atsižvelgiant į mūsų siūlymą, jog sutartys turėtų būti sudaromos su visomis pageidaujančiomis įstaigomis (turinčiomis licencijas ir įvykdžiusiomis mokestinius įsipareigojimus), kartu būtų tikslinga įtvirtinti neterminuotą sudarytų sutarčių galiojimo laikotarpį.
Pagal įstatymo projektu siūlomą
sveikatos priežiūros įstaiga yra sudaroma einamiesiems metams. Mūsų vertinimu, tokio termino nustatymas neužtikrintų pakankamo įstaigų veiklos tęstinumo, neleistų įstaigai planuoti veiklos ilgesniu laikotarpiu, apskaičiuoti investicijų atsiperkamumą ir dėl šių priežasčių būtų neefektyvus. Mūsų siūlymu, sutartys su įstaigomis turėtų būti sudaromos neterminuotam laikotarpiui, kartu numatant objektyvius ir pagrįstus atvejus, kuriais teritorinė ligonių kasa turėtų teisę sutartį vienašališkai nutraukti. Tokiais atvejais turėtų būti įstaigos atliktas esminis sutarties pažeidimas, jei nustatytas pažeidimas nebuvo ištaisytas per 30 d. laikotarpį, bei įstaigai iškeltos bankroto bylos ar įstaigos likvidavimo atvejais. Pagal įstatymo projektu siūlomą įstatymo 26 straipsnio 4 dalį sveikatos apsaugos ministras, atsižvelgdamas į demografinius rodiklius, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo netolygumus, ligotumo ir mirtingumo rodiklius konkrečioje teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje, nustato paslaugų kiekį. Atitinkamai, teritorinė ligonių kasa, neviršydama jos veiklos zonoje kiekvienais metais nustatyto PSDF biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio, nustatys konkrečios sveikatos priežiūros įstaigos paslaugų, apmokamų iš PSDF, kiekį. Pagal siūlomą įstatymo 26 straipsnio 5 dalį, šis kiekis bus patvirtinamas sveikatos apsaugos ministro, atsižvelgiant į sveikatos priežiūros prieinamumą, paslaugų, teikiamų ekonomiškai efektyviomis formomis, dalį nuo visų atitinkamų paslaugų skaičiaus ir klinikinį asmens sveikatos priežiūros paslaugų efektyvumą.
Mūsų vertinimu, tokiu būdu iš PSDF biudžeto lėšų apmokamos paslaugos būtų susiejamos su konkrečia teritorija, kas apribotų paciento teisę rinktis jiems labiausiai priimtiną sveikatos priežiūros įstaigą bei neatitiktų principo, jog „pinigai seka paskui pacientą“. Kartu būtų daroma neigiama įtaka sveikatos priežiūros įstaigų tarpusavio konkurencijai, kadangi praktiškai nebūtų įmanoma pritraukti didesnio pacientų kiekio, teikiant kokybiškesnes, pacientui priimtinesnes paslaugas. Akivaizdu, kad net ir nustatant teritoriniu principu pagrįstą teikiamų paslaugų kiekio ribojimą, išliktų šiuo metu egzistuojantis valstybės turimų lėšų trūkumas, todėl siūlomas reguliavimas nėra pagrįstas jokiu teigiamu poveikiu. Toks reguliavimas nespręstų finansinių sistemos problemų, tik sukeltų papildomus ribojimus pacientams bei gydymo įstaigoms. Pagal įstatymo projektu siūlomą 26 straipsnio 1 dalį, išlaidos už medicinos optikos įmonėse išduotas kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones, apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir medicinos optikos įmonių sutartimis. Pažymėtina, kad šiuo atveju įstatymo projekto rengėjai nesiūlo įtvirtinti papildomų reikalavimų (viešo konkurso, patirties, ar kt.) tokių sutarčių sudarymui ir taiko tik reikalavimą turėti veiklos licenciją. Mūsų vertinimu, siekiant tinkamą siūlomo reguliavimo taikymą, šioms įstaigoms turėtų būti taikomi analogiški reikalavimai kaip ir asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms. Taigi, turėtų būti nustatytas ne tik licencijos turėjimo, tačiau ir mokestinių prievolių įvykdymo reikalavimas. Pasiūlymas: įstatymo projekto 6 straipsnį išdėstyti taip: „
teritorinių ligonių kasų ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutartys, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymas
vaistinėse išduotus kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones bei medicinos optikos įmonėse išduotas kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutartimis. Teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su licenciją farmacinei veiklai turinčiomis, įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus, įvykdžiusiomis bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti vaistinėmis bei su notifikavimo pažymą apie teikiamų į Lietuvos rinką medicinos prietaisų įregistravimą turinčiomis bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti medicinos optikos įmonėmis. 2. Apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir įstaigos, pageidaujančios tokią sutartį sudaryti ir atitinkančios šiuos reikalavimus, sutartimi:
1) įstaiga turi asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai;
2) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra įvykdžiusi įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus;
3) asmens sveikatos priežiūros įstaiga bent 3 metus yra teikusi atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, dėl kurių prašo sudaryti asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sutartį. Į 3 metų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikotarpį įtraukiami ir laikotarpiai, kai asmens sveikatos priežiūros įstaiga teikė atitinkamas paslaugas kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse.
Šis reikalavimas netaikomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje;
4) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra išrinkta viešo konkurso būdu (šis reikalavimas taikomas tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje). “
atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus, teritorinė ligonių kasa priima sprendimą sudaryti sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų su šia įstaiga. Sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaiga sudaroma einamiesiems metams neterminuotam laikotarpiui. Teritorinė ligonių kasa turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, esant esminiam sutarties pažeidimui, jei įstaiga pažeidimo neištaiso per 30 dienų terminą, taip pat įstaigai iškėlus bankroto bylą ar įstaigos likvidavimo atveju. 4. Sveikatos apsaugos ministras, atsižvelgdamas į atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų poreikį atitinkamos teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje, nustatytą atsižvelgiant į demografinius rodiklius, sveikatos priežiūros prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo netolygumus, taip pat ligotumo ir mirtingumo rodiklius šioje zonoje, ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto galimybes, kiekvienais metais nustato Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį pagal jų lygius ir rūšis kiekvienos teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje. 5.
ligonių kasa, priėmusi sprendimą sudaryti sutartį su asmens sveikatos priežiūros įstaiga dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo, neviršydama šio straipsnio 4 dalyje nurodyto paslaugų kiekio jos veiklos zonoje, nustato asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių teikimo išlaidos atitinkamai asmens sveikatos priežiūros įstaigai bus apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, kiekį. Šis kiekis apskaičiuojamas, įvertinus nustatytus atitinkamos asmens sveikatos priežiūros įstaigos prašomų kompensuoti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius, atsižvelgdamas į sveikatos priežiūros prieinamumą ir sveikatos priežiūros tinkamumą, bei asmens sveikatos priežiūros įstaigai kompensuotinų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymo metodiką tvirtina sveikatos apsaugos ministras. 6. Šiame straipsnyje nurodytų teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo tvarką tvirtina sveikatos apsaugos ministras, įvertinęs Privalomojo sveikatos draudimo tarybos ir Valstybinės ligonių kasos nuomones. 7. Visi apdraustieji turi teisę susipažinti su sudarytomis teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutartimis.“ Pritarti iš dalies Siūloma įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti, įvertinus visas gautas pastabas ir pasiūlymus. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-09 preliminariai įvertino, kad įstatymo projekto (XIIP-1490) nuostatos, nustatančios siūlomą teisinį reguliavimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai. 4.
įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, 2014-05-15
(1) Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2014 m. gegužės 8 d. gavo Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto prašymą pateikti išvadas dėl Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. 1-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1490 (toliau - Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projektas), Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. 1-1367 15(1), 17, 29, 39, 45 straipsnių pakeitimo, ¡statymo papildymo 19(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIP-I49I (toliau - Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projektas), Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo Nr. 1-1367 63 ir 65 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1492 (toliau
(2) Pažymėtina, kad Konkurencijos taryba teikė išvadą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl įstatymų projektų, kurie buvo svarstomi Lietuvos Respublikos Vyriausybėje ir kurie po to su tam tikrais pakeitimais buvo pateikti Seimui kaip Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projektas ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projektas.
(3) Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuostatos, dėl kurių Konkurencijos taryba teikė pastabas, išliko projektuose, ir į Konkurencijos tarybos pastabas nebuvo atsižvelgta.
Dėl šios priežasties visos Konkurencijos tarybos 2014 m. sausio 24 d. rašte Nr. (2.30-25) 6V-118 išdėstytos pastabos išlieka aktualios ir Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projekto bei Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projekto atžvilgiu.
(4) Papildomų pastabų Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projektui bei Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projektui Konkurencijos taryba neturi. Sveikatos sistemos įstatymo pakeitimo projektui Konkurencijos taryba pastabų taip pat neturi.
(5) Jei Jums iškiltų papildomų neaiškumų ar klausimų, maloniai prašome kreiptis į mūsų instituciją. PRIDEDAMA. Konkurencijos tarybos 2014 m. sausio 24 d. rašto Nr. (2.30-25) 6V-118 kopija, 4 l. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau - Konkurencijos taryba) savo iniciatyva išnagrinėjo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos parengtus Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2, 15/1, 17, 29, 39 ir 45 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 19/1 straipsniu įstatymo projektą Nr. 13-1471-08(2) (toliau - Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo projektas) ir Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 30, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projektą Nr. 13-2962-05(2) (toliau - Sveikatos draudimo įstatymo projektas).
Įvertinusi Šiais projektais siūlomus pakeitimus, Konkurencijos taryba teikia toliau nurodytas pastabas ir pasiūlymus. Pažymėtina, kad esant fiksuotoms ir vienodoms paslaugų, finansuojamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau - PSDF) lėšų, kainoms (būtent tokį reglamentavimą siekiama nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 11 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. 13-2891-03(2)), konkurencija skatina sveikatos priežiūros įstaigas, teikiančias paslaugas finansuojamas PSDF lėšomis, konkuruoti dėl pacientų skaičiaus, gerinant pacientams teikiamų paslaugų kokybę. Sudarius skaidrias, objektyvias ir nediskriminacines aptariamai veiklai teikti sąlygas, konkuruoti galėtų ne tik privačios sveikatos priežiūros įstaigos su viešosiomis sveikatos priežiūros įstaigomis, bet ir viešosios sveikatos priežiūros įstaigos tarpusavyje. Dėl konkurencijos sveikatos priežiūros įstaigos būtų skatinamos veikti efektyviau: už ribotą iš PSDF skirtą konkrečiai paslaugai finansuoti sumą būtų siekiama suteikti ne tik kuo kokybiškesnę paslaugą, bet ir daugiau paslaugų pacientams. Be to, pažymėtina, kad sudarius sąlygas konkurencijai sveikatos priežiūros paslaugų rinkoje, galima būtų užtikrinti šios srities didesnę savireguliaciją: pacientų platesnės galimybės rinktis tarp atitinkamų sveikatos priežiūros įstaigų skatintų sveikatos priežiūros įstaigas gerinti teikiamų paslaugų kokybę, atitinkamai valdžios institucijoms sumažėtų poreikis kontroliuoti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pastaruoju metu daugelyje išsivysčiusių pasaulio valstybių vykdomos sveikatos priežiūros sistemų reformos, siekiant užtikrinti didesnę konkurenciją tarp sveikatos priežiūros įstaigų, tokiu būdu skatinant efektyvesnį išteklių panaudojimą ir aukštesnę sveikatos priežiūros paslaugų kokybę.
Manytina, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo projektas ir Sveikatos draudimo įstatymo projektas gali būti tam tikrais aspektais patobulinti, siekiant, kad jais numatomas nustatyti reglamentavimas paskatintų didesnę sveikatos priežiūros įstaigų tarpusavio konkurenciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau — Konstitucinis Teismas) viename iš savo nutarimų pažymėjo, kad
„pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo
modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas, reguliuodamas šio draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros Įstaigoms , privalo atsižvelgti į Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies sistemines sąsajas su Konstitucijos IVskirsnį 'Tautos ūkis ir darbas”pradedančiu 46 straipsniu, kuriame yra įtvirtinti konstituciniai tautos ūkio pagrindai" Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis, be kita ko, nustato, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, taip pat, kad [statymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas sąžiningos konkurencijos laisvės principą, yra ne kartą konstatavęs, kad „ sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę” Atsižvelgiant į Šiuos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad PSDF lėšų paskirstymo sveikatos priežiūros įstaigoms tvarka turėtų būti paremta sąžininga konkurencija tarp sveikatos priežiūros paslaugas -iš PSDF lėšų teikiančių sveikatos priežiūros įstaigų. Sveikatos draudimo įstatymo projekto 6 straipsniu siūlomo keisti 26 straipsnio 5 dalyje numatoma įtvirtinti, kad teritorinė ligonių kasa, priėmusi sprendimą sudaryti sutartį su asmens sveikatos priežiūros įstaiga dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo, nustato asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių teikimo išlaidos atitinkamai asmens sveikatos priežiūros įstaigai bus apmokamos iŠ PSDF, kiekį.
Toks reglamentavimas užkerta kelią sveikatos priežiūros įstaigų paskatoms siekti pritraukti daugiau pacientų, jeigu tai lemia sutartyse su teritorinėmis ligonių kasomis nustatyto sveikatos priežiūros paslaugų kiekio viršijimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad išankstinis apmokamų sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymas sutartyje su sveikatos priežiūros įstaiga gali būti nesuderinamas su sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento) teise pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą (ši teisė įtvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnyje, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 38 straipsnyje ir pripažinta Konstitucinio Teismo doktrinoje). Pavyzdžiui, gali pasitaikyti atvejų, kai pacientai dėl tam tikros sveikatos priežiūros įstaigos teikiamų paslaugų aukštos kokybės norėtų pasirinkti šią įstaigą, ir įstaiga turėtų paslaugai suteikti reikiamus išteklius, tačiau įstaiga nebūtų suinteresuota priimti tokius pacientus dėl to, kad pasiekė sutartyje su teritorinė ligonių kasa nustatytus atitinkamų sveikatos priežiūros paslaugų maksimalius kiekius. Kitaip tariant, teritorinės ligonių kasos suplanuotas apmokamų paslaugų kiekio paskirstymas sveikatos priežiūros įstaigoms gali nesutapti su pacientų pasirinkimais. Dėl to, siūlome Sveikatos draudimo įstatymo projekto rengėjams apsvarstyti galimybę susieti bent dalies sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimą iš PSDF lėšų su kiekvienos sveikatos priežiūros įstaigos faktiškai suteiktų paslaugų kiekiu pagal principą „pinigai paskui pacientą“.
Manome, kad toks reglamentavimas paskatintų sveikatos priežiūros įstaigas stengtis pritraukti daugiau pacientų, gerinant teikiamų paslaugų kokybę. Sveikatos draudimo įstatymo projekto 6 straipsniu siūlomo keisti 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kaip vienas iš reikalavimų sveikatos priežiūros įstaigoms, pageidaujančioms sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis, numatytas reikalavimas turėti bent 3 metų atitinkamų paslaugų teikimo patirtį. Reikalavimas turėti patirties Sveikatos draudimo įstatymo projektą lydinčiuosiuose dokumentuose grindžiamas tuo, kad jis padeda užtikrinti paslaugų kokybę ir saugumą, be to, leidžia gauti informaciją apie atitinkamų paslaugi} teikimo rodiklius (šie rodikliai naudojami nustatant sutartyse su sveikatos priežiūros įstaigomis apmokamus paslaugų kiekius). Šio reikalavimo numatoma netaikyti Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje nurodytoms sveikatos priežiūros įstaigoms, t. y. LNSS vykdomiesiems subjektams (sveikatos priežiūros įstaigoms, sudariusioms sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis). Tokia reikalavimo turėti 3 metų patirtį išimtis Sveikatos draudimo įstatymo projektą lydinčiuosiuose dokumentuose grindžiama tuo, kad teritorinės ligonių kasos su LNSS vykdomaisiais subjektais jau yra sudariusios sutartis, nuolat stebi ir kontroliuoja, kaip laikomasi nustatytų reikalavimų.
Lydinčiuosiuose dokumentuose taip pat nurodyta, kad nustatant minėtą išimti siekiama užtikrinti teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimą tų subjektų, kurie siūlomo teisinio reglamentavimo įsigaliojimo metu turės galiojančias sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis, atžvilgiu. Vis dėlto minėto patirties reikalavimo netaikymo LNSS vykdomiesiems subjektams pagrįstumas kelia abejonių. Tai, kad LNSS vykdomieji subjektai yra sudarę sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis dėl tam tikrų paslaugų, savaime neužtikrina, kad sveikatos priežiūros paslaugos, dėl kurių sutartis nesudaryta, taip pat bus tinkamos kokybės. Reikalavimo turėti patirties tikslas gauti informaciją apie paslaugų teikimo rodiklius taip pat nepasiekiamas netaikant minėto reikalavimo LNSS vykdomiesiems subjektams, kadangi paslaugų teikimo rodikliai gali būti apskaičiuoti tik tų paslaugų atžvilgiu, kurias konkreti sveikatos priežiūros įstaiga jau yra teikusi. Kita vertus, manome, kad galiojančias sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis turinčių sveikatos priežiūros įstaigų teisėti lūkesčiai nebus pažeisti, kadangi reikalavimas turėti 3 metų atitinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtį taikomas tik toms sveikatos priežiūros įstaigoms, kurios pageidauja sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa, bet ne toms, kurios jau tokią sutartį turi sudarytą. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo projekto 2 straipsniu siūlomo keisti 151 straipsnio 8, 9 ir 10 dalimis numatoma nustatyti LNSS viešųjų įstaigų veiklos rezultatų vertinimo rodiklius.
Šiuos rodiklius ketinama naudoti LNSS viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų mėnesinės algos kintamosios dalies nustatymui. Atsižvelgiant į tai, kad sveikatos priežiūros paslaugų rinka pasižymi informacijos asimetrija, kai vartotojams (pacientams) sudėtinga įvertinti paslaugų kokybę, manytina, kad kai kurių su LNSS viešųjų įstaigų veiklos rezultatų vertinimo rodikliais susijusių duomenų skelbimas leistų pacientams palyginti LNSS viešųjų įstaigų veiklos rezultatus ir būti geriau informuotiems apie skirtingų LNSS viešųjų įstaigų teikiamų paslaugų kokybę. Be to, minėtų veiklos rezultatų skelbimas skatintų LNSS viešųjų įstaigų konkurenciją, kadangi kiekviena įstaiga būtų suinteresuota, kad minėti veiklos rezultatai būtų kuo geresni ir dėl to būtų pritraukta kuo daugiau pacientų. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo projekto 4 straipsniu siūlomu keisti 191 straipsniu numatoma nustatyti, kad LNSS nepriklausančioms įstaigoms teikiamos pirminės sveikatos priežiūros paslaugos gali būti apmokamos PSDF biudžeto lėšomis tik kai jos išrenkamos viešo konkurso būdu, o šis konkursas organizuojamas tik tuo atveju, jei LNSS ištekliais negali būti užtikrintas pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikimas ir savivaldybių teritorijose nėra patenkinamas pirminės sveikatos priežiūros paslaugų poreikis. Pažymėtina, kad pagal siūlomą reglamentavimą ketinama nustatyti žymias patekimo į apmokamų iš PSDF lėšų pirminės sveikatos priežiūros paslaugų rinką kliūtis, kai LNSS priklausančios įstaigos bus apsaugotos nuo konkurencinio spaudimo iš naujų pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų, kol jos gebės patenkinti pirminės sveikatos priežiūros paslaugų poreikį.
Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva - tai teisinių galimybių visuma, kuri yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką. Tuo tarpu ūkinės laisvės ribojimai turi būti įtvirtinti įstatyme; įstatyme nustatyti ūkinės veiklos draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti. Taigi, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo projekto atveju abejojame, ar juo siūlomas nustatyti pirminės sveikatos priežiūros įstaigų veiklos ribojimas gali būti laikomas pagrįstu, proporcingu ir adekvačiu šiuo projektu siekiamiems tikslams, kaip jie yra apibūdinti šį projektą lydinčiuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, Sveikatos draudimo įstatymo projektu ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo projektu numatomas teisinis reglamentavimas, Konkurencijos tarybos nuomone, turėtų būti papildomai įvertintas, siekiant, kad būtų skatinama sąžininga konkurencija sveikatos priežiūros paslaugų rinkoje, o nepagrįstų sąžiningos konkurencijos ribojimų būtų išvengta. Pritarti iš dalies Siūloma įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti, įvertinus visas gautas pastabas ir pasiūlymus.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-09 preliminariai įvertino, kad įstatymo projekto (XIIP-1490) nuostatos, nustatančios siūlomą teisinį reguliavimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai. 2. Specialiųjų tyrimų tarnyba, 2014-06-05 Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos 2014 m. balandžio 10 d. prašymą Nr. S-2014-3069, atlikome Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1490 (toliau – Projektas) antikorupcinį vertinimą. Atlikus Projekto antikorupcinį vertinimą, antikorupcinio pobūdžio pastabų neturime, tačiau atkreipiame dėmesį į kai kuriuos Projektu siekiamo teisinio reglamentavimo momentus, kurie gali būti aktualūs tobulinant Projektą:
antikorupcinį vertinimą, nustatyta, kad vienas Projekto tikslų – nustatyti papildomus kriterijus subjektams, norintiems sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis: neturėti jokių mokestinių nepriemokų, asmens sveikatos priežiūros įstaigoms nustatomas 3 metų patirties reikalavimas, o kai kurioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms bus taikomas ir viešasis konkursas. Nekvestionuodami šių reikalavimų pagrįstumo ir reikalingumo, atkreipiame dėmesį, jog 2014 m. balandžio 2 d. Specialiųjų tyrimų tarnyba yra atlikusi antikorupcinį galiojančių teisės aktų, susijusių su mokėjimais už sveikatos priežiūros paslaugas, vertinimą.
Šio antikorupcinio vertinimo išvadoje Specialiųjų tyrimų tarnyba, siekdama sveikatos priežiūros įstaigų veiklos skaidrumo, pasiūlė nustatyti veiksmingas ir atgrasančias priemones sveikatos priežiūros įstaigoms už nepagrįstų ir neteisėtų priemokų iš pacientų ėmimą, taip pat už reikiamos informacijos nepildymą ar klaidingos informacijos pateikimą informacinėse sistemose ir medicininiuose dokumentuose, leisiančias užkirsti kelią tokių įstaigų nesąžiningam elgesiui, pvz., parengti Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio pakeitimo projektą ir nustatyti, jog su sveikatos priežiūros įstaiga, pažeidžiančia sutartį, sudaryta su Teritorine ligonių kasa, sutartis negali būti sudaroma tam tikram laikotarpiui ir pan. Manome, jog tokios ar panašios nuostatos egzistavimas prisidėtų prie tikslo, iškelto Projekto aiškinamajame rašte (didelis sutarčių skaičius kelia grėsmę sveikatos sistemos finansinei pusiausvyrai, kadangi PSDF biudžeto ištekliai yra riboti), be to, ji veiktų ir kaip prevencinė priemonė nesąžiningai veikiančioms sveikatos priežiūros įstaigoms. 2. Manytina, jog Projektu nustatomo naujo subjektų rato – medicinos optikos įmonių – sąvoka turėtų būti tikslinama, nes Projekto 2 straipsnio 12 dalies formuluotė (juridinis asmuo, prekiaujantis medicinos optikos prekėmis ir teikiantis oftalmologijos paslaugas) konkuruos su sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios sveikatos priežiūros paslaugas (oftalmologijos), sąvoka. Pritarti iš dalies Siūloma įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti, įvertinus visas gautas pastabas ir pasiūlymus. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo nariai A. Matulas, V. M. Čigriejienė, K.
Čigriejienė, K. Kuzminskas, 2014-06-19
6 Argumentai: Organizuoti viešuosius konkursus, kaip siūloma įstatymo projekte, sveikatos priežiūros paslaugoms, kurias teikti norinčių neatsiranda ir be jokių papildomų sąlygų, - beprasmiška, nelogiška ir brangu. Reikalavimas, kad įstaiga norinti teikti sveikatos priežiūros paslauga s, turėtų 3 metų patirtį, būtų diskriminacinis ir taikomas tik naujai įsikūrusioms įstaigoms ir dažniausiai tai būtų privačios įstaigos. Toks reikalavimas prieštarautų
medikai turintys įvairią darbo patirtį, ir dažniausiai didesnę nei trys metai. Todėl taikyti tai vien dėl darbo organizavimo patikimumo užtikrinimo irgi nėra visiškos logikos Pasiūlymas : pakeisti įstatymo projekto 6 straipsnį ir viską išdėstyti taip: „
priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutartys, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymas
medicinos pagalbos priemones bei medicinos optikos įmonėse išduotas kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutartimis. Teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su licenciją farmacinei veiklai turinčiomis bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti vaistinėmis bei su notifikavimo pažymą apie teikiamų į Lietuvos rinką medicinos prietaisų įregistravimą turinčiomis bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti medicinos optikos įmonėmis. 2.
teritorinės ligonių kasos ir įstaigos, pageidaujančios tokią sutartį sudaryti ir atitinkančios šiuos reikalavimus, sutartimi:
1) įstaiga turi asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai;
2) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra įvykdžiusi įsipareigojimus, susijusius su mokesčių mokėjimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus;
3) asmens sveikatos priežiūros įstaiga bent 3 metus yra teikusi atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, dėl kurių prašo sudaryti asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo sutartį. Į 3 metų atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikotarpį įtraukiami ir laikotarpiai, kai asmens sveikatos priežiūros įstaiga teikė atitinkamas paslaugas kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Šis reikalavimas netaikomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje;
4) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra išrinkta viešo konkurso būdu (šis reikalavimas taikomas tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nurodytoms Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 191 straipsnyje). “
„3) atitinkamos teritorijos gyventojams nepatenkinant pagal šio straipsnio
poreikio, įstaiga paslaugoms teikti yra išrinkta viešojo konkurso būdu, kurį organizuoja Teritorinė ligonių kasa suderinusi su Valstybine ligonių kasa.“
„4) atitinkamos teritorijos gyventojams nepatenkinant pagal šio
straipsnio 4 dalį nustatomo prevencinių programų paslaugų poreikio, įstaiga, nepriklausomai nuo jos pavaldumo formos, paslaugoms teikti yra išrinkta viešojo konkurso būdu, kurį organizuoja Teritorinė ligonių kasa suderinusi su Valstybine ligonių kasa. Įstaigos turi atitikti šio straipsnio 2 dalies 1-3 punktų reikalavimus.“ 3.
Jei įstaiga atitinka šio straipsnio
sudaryti sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų su šia įstaiga. Sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaiga sudaroma einamiesiems metams. 4. Sveikatos apsaugos ministras, atsižvelgdamas į atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų poreikį atitinkamos teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje, nustatytą atsižvelgiant į demografinius rodiklius, sveikatos priežiūros prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo netolygumus, taip pat ligotumo ir mirtingumo rodiklius šioje zonoje, ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto galimybes, kiekvienais metais nustato Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį pagal jų lygius ir rūšis kiekvienos teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje. 5. Teritorinė ligonių kasa, priėmusi sprendimą sudaryti sutartį su asmens sveikatos priežiūros įstaiga dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo, neviršydama šio straipsnio 4 dalyje nurodyto paslaugų kiekio jos veiklos zonoje, nustato asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių teikimo išlaidos atitinkamai asmens sveikatos priežiūros įstaigai bus apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, kiekį. Šis kiekis apskaičiuojamas, įvertinus nustatytus atitinkamos asmens sveikatos priežiūros įstaigos prašomų kompensuoti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rodiklius, atsižvelgdamas į sveikatos priežiūros prieinamumą ir sveikatos priežiūros tinkamumą, bei asmens sveikatos priežiūros įstaigai kompensuotinų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekio nustatymo metodiką tvirtina sveikatos apsaugos ministras. 6.
sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo tvarką tvirtina sveikatos apsaugos ministras, įvertinęs Privalomojo sveikatos draudimo tarybos ir Valstybinės ligonių kasos nuomones. 7. Visi apdraustieji turi teisę susipažinti su sudarytomis teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių bei medicinos optikos įmonių sutartimis.“ Pritarti iš dalies Siūloma įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti, įvertinus visas komitete gautas pastabas ir pasiūlymus2 Seimo nariai A. Matulas, V. M. Čigriejienė, K. Kuzminskas, 2014-06-1912 Argumentai: tie patys. Pasiūlymas: įstatymo projekto 12 straipsnį išdėstyti taip: „12 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
1Šis įstatymas, išskyrus 2, 3, 4, 5 straipsnius ir šio straipsnio 2 dalį,
įsigalioja 2014 2015
sausio
šio įstatymo įsigaliojimo 2014 m. spalio 1 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.“ Nepritarti
iniciatoriams patobulinti, įvertinus komitete gautas pastabas ir pasiūlymus
komitetų, komisijų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Teisės ir teisėtvarkos komitetas, 2014-04-09 3.
Komiteto sprendimas: Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, atsižvelgdamas į Seimo kanceliarijos Teisės departamento argumentus, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną ir Komitete išdėstytas pastabas ir argumentus, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad įstatymo projekto (XIIP-1490) nuostatos, nustatančios siūlomą teisinį reguliavimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui ir Lietuvos Respublikos
komitetas, 2014-05-21
pasiūlymai: siūlyti pagrindiniam komitetui įstatymo projektą Nr. XIIP-1490 tobulinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas. Nepritarti
iniciatoriams patobulinti
6.1. Sprendimas: siūlyti pagrindiniam komitetui Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-1490 grąžinti iniciatoriams tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir kitų suinteresuotų institucijų pateiktas pastabas ir pasiūlymus. Pritarti
pasiūlymai. 7.1. Sprendimas: grąžinti Sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projektą (XIIP-1490(2)) iniciatoriams patobulinti, atsižvelgiant į gautas pastabas ir pasiūlymus. 7.2. Pasiūlymai : pasiūlyti įstatymo projekto iniciatoriams tobulinant įstatymo projektą, išanalizuoti ir įvertinti visus Sveikatos reikalų komitete gautus pasiūlymus ir pastabas. 8.
8Balsavimo rezultatai:
bendru sutarimu „už“. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: D. Mikutienė, A. Matulas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė
TEISĖTVARKOS komitetas
2, 9, 15, 17, 21, 26, 27,
posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, Komiteto nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Vitalijus Gailius, Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro vedėja: Dalia Latvelienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Irma Leonavičiūtė, Gintarė Morkūnienė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto biuro padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Sveikatos apsaugos ministerijos Teisės departamento atstovai: Nerija Stasiulienė, Rita Cicėnienė, Aušrinė Storpirštienė, Kazys Rušinskas, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Teisės skyriaus vedėja Vitalija Griškova, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresnysis patarėjas Edvinas Mušinskis. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė 2014-03-25 Seime registruoti Sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-1490 ir jį lydintieji įstatymų projektai Nr. XIIP-1491 – XIIP-1492. Įstatymo projektais siūloma tinkamai reglamentuoti teritorinių ligonių kasų sutarčių su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis sudarymą. Įstatymo projekto Nr.
Įstatymo projekto Nr. XIIP-1490 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis siūloma nustatyti reikalavimus, kuriuos atitikus būtų sudaromos minėtos sutartys:
1) Įstaiga turi licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai;
2) Įstaiga yra įvykdžiusi mokestinius įsipareigojimus;
3) Įstaiga turi 3 metų atitinkamų paslaugų teikimo patirtį;
4) asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra išrinkta viešo konkurso būdu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad reikalavimai turėti licenciją ir būti įvykdžius mokestinius įsipareigojimus būtų taikomi visoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, siekiančioms sudaryti sutartis. Reikalavimas turėti 3 metų patirtį nebūtų taikomas Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnyje nurodytoms įstaigoms ir įstatymo projekto Nr. XIIP-1491 3 straipsnyje nurodytoms įstaigoms, t.y. šis reikalavimas nebūtų taikomas Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – LNSS) įstaigoms ir ne LNSS pirmines asmens sveikatos priežiūros (toliau – ASP) paslaugas teikiančioms įstaigoms. Reikalavimas įstaigai būti išrinktai viešo konkurso būdu būtų taikomas tik įstatymo projekto Nr. XIIP-1491 3 straipsnyje nurodytoms įstaigoms, t.y. LNSS nepriklausančioms pirmines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms. Pažymėtina, kad visos valstybinės (savivaldybėms pavaldžios) ASP įstaigos, teikiančios pirmines ASP paslaugas turi sutartis su ligonių kasomis – priklauso LNSS, todėl šiuo atveju kalbama tik apie privačias ASP įstaigas, teikiančias pirmines ASP paslaugas, sudaryti sutartis su TLK galės tik laimėjusios savivaldybių organizuojamą viešą konkursą. Todėl iš esmės savivaldybių konkursai bus organizuojami tik privačioms pirmines ASP paslaugas teikiančioms įstaigoms. Be to, toks konkursas bus organizuojamas tik išimtinais atvejais, t.y. tik tada, jei savivaldybės dėl objektyvių priežasčių negalės užtikrinti pirminės ASP paslaugų teikimo savivaldybių teritorijose (ar jų dalyse) ir savivaldybių teritorijose (ar jų dalyse) nebus patenkinamas pirminės ASP paslaugų poreikis.
Kaip žinia, šiuo metu Lietuvos gyventojai jau yra prisirašę prie pirmines ASPP teikiančių įstaigų. Pažymėtina, kad pagal siūlomus Įstatymų projektų pakeitimus, atrankos reikalavimai sutarčių su TLK sudarymui bus taikomi diferencijuotai, t.y. taikomi tik šiuo metu LNSS nepriklausančioms įstaigoms (t.y. privačioms ASPĮ). Jokie reikalavimai nebus nustatomi valstybės ir savivaldybės įstaigoms (kurios visada priklauso LNSS sistemai) ir šiuo metu sutartis su TLK jau sudariusioms privačioms įstaigoms. Sutartis su TLK sudariusių įstaigų (priklausančių LNSS) paslaugų kokybė nebus vertinama, joms nebus taikomi vertinimo kriterijai. Taigi, siūlomais įstatymų projektais įtvirtinus diskriminacinį vertinimą bei kriterijus, bus nepagrįstai ribojama privačių ASP įstaigų teisė dalyvauti iš PSDF biudžeto lėšų finansuojamų paslaugų teikimo sistemoje. 2013 m. gegužės 16 d. Konstitucinio teismo nutarime pažymėta, kad saistomas pareigos užtikrinti racionalų ribotų privalomojo sveikatos draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, įstatymų leidėjas gali nustatyti šių paslaugų finansavimo sąlygas ir apribojimus, inter alia tokią šių lėšų paskirstymo tvarką, pagal kurią jos būtų skiriamos tik tų sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų teikimo išlaidoms apmokėti, kurios su valstybės įgaliota institucija įstatymo nustatytomis sąlygomis būtų sudariusios atitinkamą sutartį dėl iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų finansuojamų paslaugų teikimo.
Tokių sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai . Taip pat, atkreiptinas dėmesys į tai, kad:
1) LR Vyriausybės 2006 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 647 ,,Dėl antrojo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo strategijos patvirtinimo“ patvirtintuose uždaviniuose buvo numatyta, kad iki 2008 m. pabaigos ne mažiau, kaip 60% pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teiktų privačiai dirbantys šeimos gydytojai, sudarę sutartis su ligonių kasomis: „17. Antrojo restruktūrizavimo etapo uždaviniai yra:
artinant prie gyventojų pirminę sveikatos priežiūrą, siekti, kad iki 2008 metų pabaigos ne mažiau kaip 60 procentų pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teiktų privačiai dirbantys šeimos gydytojai, sudarantys su teritorinėmis ligonių kasomis teikiamų paslaugų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutartis.“ Pažymėtina, kad šiuo metu privatūs paslaugų teikėjai pirminėje asmens sveikatos priežiūroje 2014 m. pradžioje nesiekė 30%. 2) Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. birželio 7 d. nutarimu Nr.
XI-1430 patvirtino Lietuvos sveikatos sistemos 2011-2020 metų plėtros metmenis (toliau – Metmenys), numatančius, kad:
(a) Lietuvos valstybės sveikatos sistemos politika formuojama ir įgyvendinama remiantis šiais principais: (i) laisvo pasirinkimo − žmogus turi teisę rinktis gydytoją ir sveikatos priežiūros įstaigą; (ii) sąžiningos konkurencijos – sveikatos sistemoje paslaugų teikėjai steigiasi ir veikia iš dalies valstybės reguliuojamoje rinkoje, tačiau sąžiningos konkurencijos sąlygomis; (iii) pagrįstumo – sprendimai sveikatos sektoriuje turi būti priimami vadovaujantis mokslo įrodymais ir gera praktika pagrįstais klinikiniais bei vadybiniais sprendimais; (iv) lygiateisiškumo – visi sveikatos sistemos dalyviai – ir paslaugų gavėjai, ir jų teikėjai – yra lygiateisiai partneriai. Vienas Metmenyse nustatytų uždavinių: [...] sudaryti lygias sąlygas ir vienodas galimybes teikti sveikatos priežiūros paslaugas valstybės ir privataus sektorių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir, kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti [1] . Įstatymų projektais bandoma spręsti finansines sveikatos sistemos problemas, neproporcingai ribojant privačių ASPĮ teisę nediskriminacinėmis sąlygomis dalyvauti sutarčių su TLK sudarymo sistemoje. Siūlomi teisinio reguliavimo pakeitimai galimai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui , saugančiam sąžiningos konkurencijos laisvę bei numatančiam Lietuvos ūkio grindimą privačia iniciatyva, privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Konstitucinis teismas yra pažymėjęs [2] , jog sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo PSDF lėšomis teisinis reguliavimas turi nepaneigti valstybės priedermės remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, sąžiningos sveikatos priežiūros įstaigų konkurencijos, sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento) teisės pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą. Kartu pažymėtina, kad teisiniu reguliavimu turėtų būti skatinama ne tik sąžininga sveikatos priežiūros įstaigų konkurencija, bet ir jų bendradarbiavimas, siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros tęstinumą, aukštą paslaugų kokybę, racionalų ir efektyvų išteklių naudojimą. Taigi, įtvirtinamas teisinis reguliavimas neturėtų paneigti privačios nuosavybės ir iniciatyvos bei sąžiningos konkurencijos principais grįstos Lietuvos ekonomikos. Įstatymų projektais visiška diskrecijos teisė kontroliuoti, kurios įstaigos dalyvaus sistemoje, t.y. galės priklausyti LNSS yra suteikiama Sveikatos apsaugos ministerijai ir savivaldybėms: viešame konkurse dalyvausiančios LNSS nepriklausantys paslaugų teikėjai bus vertinami pagal savivaldybių nustatytus vertinimo kriterijus, atsižvelgiant į sveikatos apsaugos ministro nustatytomis veiklos plano rekomendacijomis parengtą paslaugų teikėjo veiklos planą. Tai panaikina nustatomų ASP įstaigų vertinimo kriterijų ir vertinimų skaidrumą bei sudaro galimybę piktnaudžiauti asmens priežiūros įstaigų pašalinimu iš LNSS, kontroliuojant tai, kurios ASP įstaigos galės sudaryti sutartis su TLK, t.y. dalyvauti LNSS.
Manytina, kad LNSS jau priklausančių, valstybinių (savivaldybių pavaldumui priklausančių) ASP įstaigų steigėjai gali būti suinteresuoti jų įsteigtomis įstaigomis ir konkurencinės aplinkos ribojimu pirminėje sveikatos priežiūroje, tuo pačiu turėdami įstatymines galias nustatyti viešojo konkurso kriterijus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašome Jūsų preliminariai įvertinti ar Sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1490 6 straipsnio nuostatos, kuriomis siūloma atitinkamoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, siekiančioms sudaryti su teritorinėmis ligonių kasomis sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo už jas, nustatyti skirtingus reikalavimus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatoms ir oficialiajai konstitucinei doktrinai.
Nepritarti Vertinant įstatymo projekto XIIP-1490 atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai, atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime konstatavo:
Sveikatos priežiūros įstaigų veikla susijusi su vienos svarbiausių prigimtinių žmogaus teisių įgyvendinimu, todėl ji turi būti valstybės reguliuojama ir prižiūrima <...>“,
Valstybė, turinti pareigą sukurti visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistemą, pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį atsakingo valdymo principą, privalo pasirūpinti ir tuo, kad šios lėšos būtų naudojamos atsakingai ir racionaliai <...>.
Nepritarti Vertinant įstatymo projekto XIIP-1490 atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai, atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime konstatavo:
Sveikatos priežiūros įstaigų veikla susijusi su vienos svarbiausių prigimtinių žmogaus teisių įgyvendinimu, todėl ji turi būti valstybės reguliuojama ir prižiūrima <...>“,
Valstybė, turinti pareigą sukurti visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistemą, pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį atsakingo valdymo principą, privalo pasirūpinti ir tuo, kad šios lėšos būtų naudojamos atsakingai ir racionaliai <...>.
<...>
“.
Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 26 d. priėmė sprendimą dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo išaiškinimo: „<...> Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, jog sveikatos priežiūros, kaip ūkinės veiklos srities, specifiką lemia ir tai, kad daugelis sveikatos priežiūros paslaugų yra finansuojama iš viešųjų lėšų, kurios gali būti sukaupiamos ir įstatymų leidėjui pasirinkus privalomąjį sveikatos draudimą; valstybė, turinti pareigą sukurti visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistemą, pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį atsakingo valdymo principą, privalo pasirūpinti ir tuo, kad šios lėšos būtų naudojamos atsakingai ir racionaliai; atsižvelgiant į tai, kad dėl didėjančių sveikatos priežiūros paslaugų poreikių, vis aukštesnių jų kokybės standartų, sudėtingesnių ir brangesnių sveikatos priežiūros technologijų šių paslaugų teikimo išlaidos nuolat auga, o joms apmokėti skirtos viešosios lėšos yra ribotos, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos valstybei šį finansavimą planuoti ir lėšas sveikatos priežiūros įstaigoms paskirstyti taip, kad, nepaneigiant valstybės priedermės remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, sąžiningos sveikatos priežiūros įstaigų konkurencijos, sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento) teisės pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, būtų užtikrinta aukšta šiomis lėšomis finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir pakankamas prieinamumas, t. y. tinkamas pasiskirstymas, taip pat nuolatinis reikiamo valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo veikimas.<...>“.
Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 26 d. priėmė sprendimą dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo išaiškinimo: „<...> Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, jog sveikatos priežiūros, kaip ūkinės veiklos srities, specifiką lemia ir tai, kad daugelis sveikatos priežiūros paslaugų yra finansuojama iš viešųjų lėšų, kurios gali būti sukaupiamos ir įstatymų leidėjui pasirinkus privalomąjį sveikatos draudimą; valstybė, turinti pareigą sukurti visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistemą, pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį atsakingo valdymo principą, privalo pasirūpinti ir tuo, kad šios lėšos būtų naudojamos atsakingai ir racionaliai; atsižvelgiant į tai, kad dėl didėjančių sveikatos priežiūros paslaugų poreikių, vis aukštesnių jų kokybės standartų, sudėtingesnių ir brangesnių sveikatos priežiūros technologijų šių paslaugų teikimo išlaidos nuolat auga, o joms apmokėti skirtos viešosios lėšos yra ribotos, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos valstybei šį finansavimą planuoti ir lėšas sveikatos priežiūros įstaigoms paskirstyti taip, kad, nepaneigiant valstybės priedermės remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, sąžiningos sveikatos priežiūros įstaigų konkurencijos, sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento) teisės pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, būtų užtikrinta aukšta šiomis lėšomis finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir pakankamas prieinamumas, t. y. tinkamas pasiskirstymas, taip pat nuolatinis reikiamo valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo veikimas.<...>“. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-01 Įvertinę Lietuvos Respublikos teisės ir teisėtvarkos komiteto prašymą pakartotinai įvertinti ir pateikti išvadą dėl Seime įregistruotų Sveikatos draudimo įstatymo Nr.
I-1343 2, 9, 15, 17, 21, 26, 27, 33, 35, 39 straipsnių ir V skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1490 ir jį lydinčių įstatymų projektų Nr. XIIP-1491-XIIP-1492, pažymime, kad Teisės departamentas dėl minėtųjų įstatymų projektų jau yra pateikęs savo išvadas bei manome, kad nėra jokio pagrindo pakartotinai vertinti šiuos teisės aktų projektus. Atsakydami į prašymą pateikti nuomonę dėl 2014 m. kovo 25 d. Seimo Sveikatos reikalų komiteto rašte išdėstytų argumentų, manome, kad teikiami projektai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją bei Konstitucinio Teismo formuojamą doktriną sveikatos draudimo ir sveikatos priežiūros srityje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime „Dėl pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat dėl motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimo“ paminėjo, jog „
<...>
saistomas pareigos užtikrinti racionalų ribotų privalomojo sveikatos draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, įstatymų leidėjas gali nustatyti šių paslaugų finansavimo sąlygas ir apribojimus, inter alia tokią šių lėšų paskirstymo tvarką, pagal kurią jos būtų skiriamos tik tų sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų teikimo išlaidoms apmokėti, kurios su valstybės įgaliota institucija įstatymo nustatytomis sąlygomis būtų sudariusios atitinkamą sutartį dėl iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų finansuojamų paslaugų teikimo.
Tokių sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai. <...> Kartu pažymėtina, kad sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo privalomojo sveikatos draudimo lėšomis teisiniu reguliavimu turėtų būti skatinama ne tik sąžininga sveikatos priežiūros įstaigų konkurencija, bet ir jų bendradarbiavimas siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros tęstinumą, aukštą paslaugų kokybę, racionalų ir efektyvų išteklių naudojimą. <...> pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti juo draudžiamus asmenis, draudimo įmokų dydį (dydžius), mokėjimo terminus, poveikio už šių įmokų nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku priemones, galimas lengvatas, draudimo galiojimo laiką, draudimą vykdančių institucijų įgaliojimus, iš draudimo lėšų finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugas, šių lėšų paskirstymo sveikatos priežiūros įstaigoms principus, kitus esminius šio draudimo elementus“.
Sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo sistema (kitaip – planavimo pagal sutartis sistema) pirmiausiai susijusi su visuomenės sveikatos apsauga, nes sutarčių sistema siekiama užtikrinti visiems prieinamą, kokybišką ir subalansuotą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, antra, su socialinės apsaugos finansine pusiausvyra, nes tokia sistema leidžia valdymo institucijoms kontroliuoti išlaidas pagal iš anksto nustatytus prioritetus, pritaikant jas prie suplanuotų poreikių ir, kiek įmanoma, išvengti bet kokio finansinių, techninių ir žmogiškųjų išteklių iššvaistymo. Taigi, atsižvelgiant į ribotus sveikatos priežiūros paslaugoms skiriamus biudžeto išteklius apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekis ne tik gali, tačiau tam tikru būdu ir turi būti ribojamas“.
Pažymėtina, kad valstybė negali kompensuoti daugiau sveikatos priežiūros paslaugų, negu jų reikia; valstybė yra šių paslaugų užsakovas ir turi teisę nustatyti, kiek ir kokių paslaugų turėtų būti kompensuojama PSDF biudžeto lėšomis, siekiant užtikrinti tinkamą, kokybišką, saugią ir prieinamą sveikatos priežiūrą bei susirgimų prevenciją Lietuvos gyventojams bei skaidrų ir efektyvų LNSS turimų išteklių panaudojimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manome, kad įstatymų projektuose nustatyti reikalavimai sutarčių sudarymui, t.y. reikalavimas turėti licenciją, neturėti mokestinių prievolių valstybei bei 3 metų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtį yra pagrįsti ir proporcingi siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės lėšomis apmokamų paslaugų kokybę ir saugumą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, įstatymo įsigaliojimu metu turinčioms galiojančias sutartis su teritorine ligonių kasa, reikalavimas turėti atitinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo patirtį nebūtų taikomas. Toks reguliavimas užtikrintų teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimą tų subjektų, kurie siūlomo teisinio reglamentavimo įsigaliojimo metu turės galiojančias sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis, atžvilgiu. Vertinant įstatymų projektų nuostatas dėl 3 metų patirties reikalavimo sveikatos priežiūros įstaigoms, nepriklausančioms Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai, atkreiptinas dėmesys į 2013 m. gegužės 16 d.
Konstitucinis Teismo nutarimą, kuriame jis pažymėjo ir tai, „kad nemokamos medicinos pagalbos piliečiams būtent valstybinėse gydymo įstaigose garantija lemia valstybės pareigą užtikrinti nemokamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimą, inter alia nuolatinį reikiamo šią pagalbą teikiančių valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo veikimą, bet negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad nemokama, iš valstybės biudžeto lėšų finansuojama, pagalba turėtų būti teikiama tik jose. Siekis užtikrinti kuo geresnį nemokamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos prieinamumą lemia ir tai, kad tais atvejais, kai tokia pagalba dėl tam tikrų aplinkybių negali būti laiku ir kokybiškai suteikta valstybinėse gydymo įstaigose, ji gali būti teikiama ir kitose kokybiškai ir saugiai ją suteikti pajėgiose sveikatos priežiūros įstaigose; jų patiriamos šios pagalbos teikimo išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Taigi Konstitucijos
nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką, yra konstitucinė piliečių teisės nemokamai ir laiku gauti kokybišką gyvybiškai būtiną medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose garantija, kurios įgyvendinimas turi būti užtikrintas iš valstybės biudžeto lėšų. Ši garantija nėra tapati teisei į sveikatos priežiūrą, kuri piliečiams, kaip ir kitiems asmenims, užtikrinama įgyvendinant Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.
Pažymėtina, kad valstybė gali prisiimti ir didesnius finansinius įsipareigojimus, negu implikuoja konstitucinė nemokamos medicinos pagalbos piliečiams garantija, tačiau, kaip minėta, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama į valstybės finansines galimybes – kurios nėra ir negali būti beribės – ir paisoma konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos, atsakingo valdymo, kitų konstitucinių imperatyvų. Valstybės biudžetui negali būti užkraunama valstybės finansinių galimybių neatitinkanti našta, dėl kurios valstybė negalėtų įgyvendinti kitų savo funkcijų arba jai taptų daug sunkiau jas vykdyti“. Taigi pasirenkant sveikatos priežiūros finansavimo modelį įstatymų leidėją saisto ne tik jo pareiga valstybės biudžete numatyti lėšas, būtinas nemokamai medicinos pagalbai piliečiams teikti, bet ir kiti konstituciniai valstybės įsipareigojimai, taip pat jos finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio sveikatos priežiūros finansavimo modelio, kuris nebūtų pagrįstas subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės finansinių galimybių įvertinimu ir kurio valstybė akivaizdžiai nebūtų pajėgi įgyvendinti; tokio modelio nustatymas pažeistų konstitucinių vertybių pusiausvyrą, prieštarautų konstituciniams socialinės darnos, atsakingo valdymo imperatyvams.
Be to, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti ( inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manome, kad įstatymų projektų nuostatos, kuriose nustatyti tam tikri reikalavimai (3 metų patirtis sveikatos priežiūros paslaugų teikimo srityje) Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai nepriklausančioms sveikatos priežiūros įstaigoms, siekiančioms, kad jų teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos būtų apmokamos valstybės Privalomojo sveikatos draudimo biudžeto lėšomis, atitinka konstitucinio proporcingumo principą, o taip pat ir įstatymo leidėjo pareigą laikytis konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos, atsakingo valdymo, kitų konstitucinių imperatyvų Pritarti 3.
Komiteto sprendimas: Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, atsižvelgdamas į Seimo kanceliarijos Teisės departamento argumentus, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną ir Komitete išdėstytas pastabas ir argumentus, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad įstatymo projekto (XIIP-1490) nuostatos, nustatančios siūlomą teisinį reguliavimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai . 4. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu ‑ už. 5. Komiteto paskirti pranešėjai:
Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas [1] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai. [2] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas.