15a pavyzdys Projekto
lyginamasis variantas
2015 m. d. Nr. Vilnius
pripažinimas netekusiu galios
straipsnį. 155 straipsnis. Įžeidimas
viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 2 straipsnis. 290 straipsnio pripažinimas netekusiu galios Pripažinti netekusiu galios 290 straipsnį. 290 straipsnis. Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas Tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO
2015-06-26 Nr. XIIP-1420(2) Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir juridinės technikos taisyklėms, pastabų neturime. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis A. Jatkevičius, tel. (8 5) 239 6843, el. p. antanas.jatkevicius @lrs.lt
TEISĖTVARKOS komitetas
1Komiteto posėdyje dalyvauja:
Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, komiteto nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Stasys Brundza, Juozas Bernatonis, Vitalijus Gailius, Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro vedėja Dalia Latvelienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Irma Leonavičiūtė, Gintarė Morkūnienė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys:
Teisingumo atstovai: viceministras Giedrius Mozūraitis, Marius Rakštelis, Respublikos Prezideto atstovas Laimis Gelažius. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-01-07 * Vertinant projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir juridinės technikos taisyklėms, išsakytinos šios pastabos:
12014 m. sausio 1 d.
įsigaliojo Teisėkūros pagrindų įstatymas, taip pat Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro
nauji reikalavimai rengiamiems teisės aktų projektams. Atsižvelgiant į tai, projekto tekstas tikslintinas. Pritarti
Teisės departamentas
įstatymo priėmimo metai. Pritarti
Teisės departamentas 2014-01-072 3.
Projekto 2 straipsnio pakeitimų esmę siūlytina išdėstyti taip: „Pakeisti 154 straipsnį ir jį išdėstyti taip:“. Pritarti Komiteto sprendimu (3-už, 4-prieš) BK 154 straipsnio keitimo atsisakyta ir iš projekto išbrauktas 2 straipsnis. 4. Seimo kanceliarijos
straipsniu keičiamo Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalies sankcijoje iš tiesų turėtų likti tik vienos rūšies bausmė. Pritarti Komiteto sprendimu (3-už, 4-prieš) BK 154 straipsnio keitimo atsisakyta ir iš projekto išbrauktas 2 straipsnis, todėl keliamos problemos nebelieka, tačiau pritartina, kad BK bausmių sistemoje, o ypač nesunkių nusikaltimų, sankcijose numatomos alternatyvios bausmės, kurios teismui suteikia daugiau galimybių individualizuoti bausmes. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos advokatūra 2014-03-17 2, 3, 4, 5 Lietuvos advokatūra išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso XXII skyriaus pavadinimo, 154 straipsnio pakeitimo, 155, 232 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektą Nr. XIIP-1420 (toliau LR BK pakeitimo projektas) bei Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso
dėl šių teisės aktų projektų. Lietuvos advokatūra pritaria siekiui dekriminalizuoti tokias Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau LR BK) numatytas veikas, kaip asmens šmeižimas (LR BK 154 str.), įžeidimas (LR BK 155 str.), nepagarba teismui (LR BK 232 str.) ir valstybės tarnautojo ar viešo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas (LR BK 290 str.). Vis dėlto, mūsų manymu, teisės aktų pakeitimų projektai Nr. XIIP-1420 ir Nr.
XIIP-1420 ir Nr. XIIP-1421 parengti skubotai, neįsigilinus į būtinybę išlaikyti teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už tam tikras veikas, sistemiškumą. Manome, kad vieni siūlomi pakeitimai sąlygoja teisės normų spragų atsiradimą, kiti dubliuoja jau egzistuojančias teisės normas. LR BK pakeitimo projekte siūloma pripažinti netekusiu galios LR BK 155 straipsnį, tačiau kartu nėra siūlomi jokie kiti teisės aktų pakeitimai, kurie numatytų civilinę ar administracinę atsakomybę už asmens įžeidimą. Panaikinus LR BK 155 straipsnį, įžeisti asmenys netektų jokių galimybių apginti savo pažeistą orumą nes šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato nei civilinės, nei administracinės atsakomybės už asmens įžeidimą. LR civilinio kodekso 2.24 straipsnyje yra numatyta asmens teisė reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, tačiau ši teisės norma gali būti taikoma tik tuo atveju, jei apie asmenį paskleidžiami duomenys, žeminantys jo garbę ir orumą neatitinka tikrovės. Tuo tarpu įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes ir neturi reikšmės, ar toks įvertinimas atitinka tiesą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įžeidimo atveju, skirtingai nei šmeižimo, nebūtina nurodyti konkrečius faktus, neigiamai apibūdinančius nukentėjusįjį, pakanka ir to, kad neigiamai užgauliai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, todėl ir vertinamuoju teiginiu (t.y. išreiškiant nuomonę) galima įžeisti asmenį. Taigi, mūsų manymu, kartu su pasiūlymu panaikinti LR BK 155 straipsnį, turėtų būti priimti LR civilinio kodekso arba LR administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimai, leidžiantys asmeniui ginti savo pažeistas teises įžeidimo atveju.
Nesant minėtų teisės aktų pakeitimų įžeidimo dekriminalizavimas pažeistų pagrindinį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos tikslą - garantuoti teises, kurios yra praktinės ir veiksmingos, o ne teorinės ir iliuzinės. Valstybė turi pareigą užtikrinti efektyvias žmogaus garbės ir orumo apsaugos priemones, tuo tarpu siūlomas LR BK 155 straipsnio panaikinimas, neužtikrinant jokių kitų šios teisės gynimo priemonių, yra akivaizdus minėtos valstybės pareigos pažeidimas. Kaip vieną iš teisės normų spragos, atsirandančios dėl įžeidimo veikos dekriminalizavimo, užpildymo alternatyvų, siūlome papildyti LR administracinių teisės pažeidimų kodeksą tryliktuoju® skirsniu
„Administraciniai teisės pažeidimai, kuriais kėsinamasi į asmens garbę ir
orumą“ bei pakeisti LR administracinių teisės pažeidimų kodekso 224 ir 259® straipsnius. Kartu su šiuo raštu pateikiame minėtų teisės normų pakeitimų projektą ir projekto lyginamąjį variantą. Kita Lietuvos advokatūros siūloma alternatyva - įtvirtinti galimybę įžeistiems asmenims ginti savo garbę ir orumą civilinės teisės priemonėmis, pakeičiant atitinkamas LR civilinio kodekso nuostatas. Lietuvos advokatūra taip pat nepritaria siūlomam LR BK 154 straipsnio pakeitimo projektui, numatančiam, kad keičiama šmeižimo nusikaltimo sudėtis. Manome, kad Šmeižimas turėtų būti dekriminalizuotas visiškai, t. y. LR BK 154 straipsnis turėtų būti panaikintas laikantis baudžiamosios teisės moksle bei teismų praktikoje nuosekliai plėtojamos baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio) idėjos.
Ultima rado idėjos teisinė reikšmė ir privalomumas išplaukia iŠ konstitucinių proporcingumo ir protingumo principų, taip pat iš baudžiamosios teisės funkcijos selektyviai ir subsidiariai ginti visuomenę nuo socialiai pavojingų veikų (OIe g Fedosiuk „Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio): teorija ir realybė ", Jurisprudencija 2012, 19(2), p . 715-738). Dekriminalizavus šmeižimą, nukentėjusiam asmeniui liks galimybė ginti savo garbę ir orumą civilinėmis priemonėmis. Manome, kad LR BK pakeitimo projekte siūlomas šmeižimo apibrėžimas - „tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, neva šis padarė nusikaltimą, baudžiamas bauda “ dubliuojasi su kita LR BK numatyta nusikalstama veika „melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą“ (236 straipsnis), todėl yra netikslingas. LR Seime yra įregistruotas Baudžiamojo proceso kodekso 37, 102, 233, 240, 243, 244, 261, 273, 314, 323, 361, 362, 362(1), 364, 367, 440, 441, 442 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 242(1) straipsniu įstatymo projektas Nr. XIIP-256(2). Vienas iš šiuo projektu siūlomų pakeitimų yra siūlymas atsisakyti nuostatos, pagal kurią kasacine tvarka neskundžiami nuosprendžiai ir nutartys, priimti bylą išnagrinėjus privataus kaltinimo tvarka. LR BPK nustatyto kasacinio teismo apribojimo nagrinėti privataus kaltinimo bylas atsisakymas visiškai nuosekliai atitiktų įstatymų leidėjo poziciją atsisakant tam tikrų kasacijos apribojimų ir civiliniame procese. Visa tai supaprastina, pagerina ir pagreitina žemesniųjų teismų darbą sprendžiant kitas analogiškas bylas. Mūsų manymu, pastarasis LR BPK 367 straipsnio 3 dalies pakeitimas (įstatymo projektas Nr. XIIP-256(2)) turėtų būti svarstomas kartu su teisės aktų pakeitimų projektais Nr. XIIP-1420 ir Nr.
XIIP-1420 ir Nr. XIIP-1421. Atsižvelgdami į visa, kas išdėstyta, manome, kad šmeižimo ir įžeidimo veikų dekriminalizavimo idėja yra teisinga, tačiau ji turi būti įgyvendinta tik sistemiškai keičiant šias veikas reglamentuojančius teisės aktus tokiu būdu, kad būtų išsaugota galimybė asmeniui kitomis priemonėmis efektyviai ginti savo pažeistą garbę ir orumą. Pritarti Komitetas kartu su kitomis teisinėmis institucijomis surengė iš viso tris apskritojo stalo diskusijas svarstomo projekto tema: 2013-04-26 „Privataus kaltinimo instituto probleminiai aspektai bei įžeidimo/šmeižimo dekriminalizavimo galimybės“, 2013-11-11 surengtas diskusijos „Privataus kaltinimo instituto probleminiai aspektai bei įžeidimo/šmeižimo dekriminalizavimo galimybės“ tęsinys (parengtų įstatymų projektų svarstymas), 2015-02-13 “ Privataus kaltinimo instituto perspektyvos Lietuvos teisinėje sistemoje “ . Pastarosiose dvejose diskusijose buvo kartu aptariami projektai XIIP-1420, XIIP-1421. Išnagrinėtos visos BK projektui pateiktos ir išsakytos nuomonės, taip pat projektus vertinant, atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio nuostatą, kad „ Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais
diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“ Trečios diskusijos, kurioje dalyvavo Teismų, Lietuvos advokatūros, mokslo, žiniasklaidos, kitų teisinių ir nevyriausybinių institucijų ir organizacijų atstovai, pranešimus ir pastabas apibendrinus, pateikti išvadų rengėjų siūlymai (žr. 5 lentelę), taip pat teikiamas patobulintas įstatymo projektas XIIP-1420(2). Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 220 straipsnyje numatoma atsakomybė už valstybės politiko , valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens, taip pat antstolio įžeidimą.
Taip pat Komitetas atkreipė dėmesį, kad turi būti parengtos ir teikiamos CK pataisos dėl efektyvesnio garbės ir orumo gynimo bei ginami asmenys dėl įžeidimo civilinio proceso tvarka. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
pavadinimo, 154 straipsnio pakeitimo, ir 155, 232 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projekto Nr. XIIP-1420 (toliau – ir Projektas Nr. XIIP-1420) ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1421 (toliau – ir Projektas Nr. XIIP-1421) teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
aiškinamajame rašte nurodoma, kad P rojekt ais
siekiama efektyviau įgyvendinti baudžiamosios teisės moksle , Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai plėtojamą baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės ( ultima ratio ) idėją . Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Projektų Nr. XIIP-1420, XIIP-1421 aiškinamajame rašte ultima ratio idėj os įgyvendinimas siejamas ne su įstatymų leidybai keliamais uždaviniais, o su praktikoje pasitaikančiais atvejais, kai, vadovaujantis vien tik formaliu vertinimu, baudžiamasis persekiojimas vykdomas dėl veikų, kurių pavojingumas kelia abejonių.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės ( ultima ratio ) idėj a siejama su dirbtinių veikų kriminalizavimu ir nepagrįstu baudžiamosios atsakomybės plėtimu. Taigi, praktikoje netinkamai taikomas baudžiamasis įstatymas, iškreipiant jo principus ir paskirtį, ne visada reiškia, kad baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamą veiką numatantis įstatymas savaime yra netinkamas (netikslingas) ir todėl turi būti panaikintas, o nusikalstama veika – dekriminalizuota. Nors Projektų Nr. XIIP-1420, XIIP-1421 aiškinamajame rašte nurodoma, kad taip siekiama stiprinti saviraiškos laisvę, ypatingai žiniasklaidos ir jos atstovų, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 28 straipsnį žmogaus teisės ir laisvės turi būti įgyvendinamos ir ginamos įstatymų nustatyta tvarka ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių bei laisvių. Ši konstitucinė nuostata privaloma visiems teisinių santykių subjektams. Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Kiekvieno asmens teisė į saviraiškos laisvę taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje.
Pažymėtina, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti – taigi ji gali būti ribojama pagal įstatymą, jei tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes bei užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, užtikrinti teisminės valdžios autoritetą (Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis), apsaugoti žmogaus garbę ir orumą (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis). Pastaruosius du dešimtmečius daugelis tarptautinių ir nevyriausybinių institucijų ir organizacijų, kurių veiklos sritis susijusi su žmogaus teisių ir laisvių apsauga, iš esmės laikosi veikų, kuriomis kėsinamasi į asmens garbę ir orumą, dekriminalizavimo krypties. Įvairiuose rekomendacinio pobūdžio tarptautiniuose dokumentuose valstybės raginamos stiprinti saviraiškos laisvės apsaugą ir panaikinti baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą ir panašaus pobūdžio veikas, įskaitant tokias, kuriomis kėsinamasi į valstybės pareigūnų ar institucijų garbę, reputaciją [1] . Vienas esminių tokių rekomendacijų tikslų – kelio užkirtimas piktnaudžiavimui baudžiamosiomis priemon ėmis siekiant nutildyti kritiką ir žiniasklaidą. Kita vertus, nurodyta tarptautinių organizacijų pozicija yra iš esmės rekomendacinio pobūdžio, ją galima vertinti kaip tam tikrą idealų siekį, kuris nebūtinai privalo būti nedelsiant įgyvendintas visose valstybėse. Lietuvos Respublikos įsipareigojimai pagal tarptautinę teisę kol kas nereikalauja veikų, kuriomis kėsinamasi į garbę ir orumą, dekriminalizavimo. Tokie įsipareigojimai galėtų kilti pagal Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnį arba Konvencijos 10 straipsnį (saviraiškos laisvė).
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos analizė rodo, kad baudžiamosios atsakomybės už veikas, kuriomis kėsinamasi į garbę ir orumą, taikymas, esant svariam pagrindui, iš esmės yra galimas. [2] Pažymėtina ir tai, kad dėl valstybių narių nacionalinės teisės įvairovės EŽTT bylose nagrinėjamais atvejais baudžiamoji atsakomybė už teismo pareigūnų įžeidimą ar panašias veikas reglamentuojama įvairiai (pavyzdžiui, speciali sudėtis, bendra difamacijos sudėtis privataus kaltinimo tvarka ir pan.). Šiuo metu esanti EŽTT praktika, manytina, neįgalina daryti vienareikšmių išvadų dėl to, kaip būtent turi būti reglamentuojama tokia baudžiamoji atsakomybė (tuo atveju, kai ji numatyta). Be kita ko, ji neleidžia teigti, kad galiojantis BK įtvirtintas reglamentavimas savaime neatitinka Konvencijos reikalavimų. Pavyzdžiui, nėra pagrindo išvadai, kad šiems reikalavimams savaime prieštarauja tam tikrų specifinių sudėčių įtvirtinimas saugant valstybės tarnautojo ar teisėjo funkcijų atlikimą ir kartu jų garbę bei orumą ( mutatis mutandis Eon v. France , no. 26118/10,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamento atliktos Europos valstybių teisės aktų, nustatančių atsakomybę už šmeižimą, įžeidimą, nepagarbą teismui ir valstybės institucijų tarnautojų įžeidimą, lyginamosios analizės (apklausus ir gavus atsakymus iš 20 Europos valstybių kompetentingų institucijų (daugiausia – Europos Sąjungos valstybių narių), matyti, kad daugumoje apklaustų valstybių už šias veikas nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Kai kuriose valstybėse baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą panaikinta kaip nesuderinama su asmens teise į saviraiškos laisvę ir nustatyta tik civilinė atsakomybė (Juodkalnija, Serbija) arba atsakomybė apskritai nenumatyta (Rumunija).
Latvijoje ir Rumunijoje už įžeidimą nustatyta tik civilinė atsakomybė, siekiant išvengti dvigubo baudžiamumo (baudžiamąja ir civiline tvarka) ir atsižvelgiant į tai, kad dažnai nukentėjusieji kreipdavosi į teismą baudžiamąja tvarka, siekdami ne asmens teisingo nubaudimo, o kitų su baudžiamojo proceso paskirtimi nesusijusių tikslų (susidoroti su politiniais oponentais ir pan.). Nepagarba teismui dekriminalizuota Bulgarijoje, Latvijoje, Norvegijoje, nustatant tik civilinę arba administracinę atsakomybę, arba taikant prievartos priemones baudžiamojo proceso metu (atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 163 straipsnio nuostatas). Kai kuriose valstybėse už valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą nustatyta civilinė atsakomybė (Juodkalnija) arba atsakomybė apskritai nenustatyta (Latvija), siekiant užtikrinti visų asmenų lygybę, ginant garbę ir orumą, ir neišskiriant valstybės institucijos tarnautojo dėl jo einamų pareigų. Taigi, tiek nurodyta EŽTT praktika, tiek lyginamieji tyrimai rodo, kad, nepaisant tam tikrų dekriminalizavimo tendencijų aptariamoje srityje, Europos valstybių teisė šiuo aspektu lieka gana nevienoda. [3] Pritarti Seime 2015 m. vasario 13 d. vykusioje diskusijoje „Privataus kaltinimo instituto Lietuvos teisinėje sistemoje perspektyvos“, kaip minėta, buvo nagrinėtas ir vertintas svarstomas BK projektas. Dauguma pranešėjų pritarė projekto 3 ir 5 straipsniams bei atitinkamai nepritarė 1, 2 ir 4 straipsniams. Komiteto sprendimu (3-už, 4-prieš) BK 154 straipsnio keitimo atsisakyta ir iš projekto išbrauktas 2 straipsnis, taip pat nuspręsta (1 - už, 6 - prieš) palikti baudžiamąją atsakomybę už teismo ar teisėjo pažeminimą (BK 232 straipsnis.
Nepagarba teismui) ir iš projekto išbrauktas 4 straipsnis, tačiau bendru sutarimu Komitetas pritarė įžeidimo (BK 155 str.) ir valstybės tarnautojo ir viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo (BK 290 str.) dekriminalizavimui, teikiamas patobulintas įstatymo projektas XIIP-1420(2). 2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-03-172
BK XXII skyriaus pavadinimo (pavadinime atsisakant žodžio
„Nusikaltimai“ ir paliekant jame tik „Baudžiamieji nusižengimai asmens garbei
ir orumui“) ir BK 154 straipsnio (susiaurinant dispoziciją ir atsisakant su laisvės apribojimu ar atėmimu susijusių bausmių) pakeitimams nepritariame. BK 154 straipsnio dispoziciją susiaurinus iki šmeižimo dėl neva padarytos nusikalstamos veikos, asmuo kitais atvejais savo garbę ir orumą galėtų ginti tik civilinio proceso tvarka, tačiau abejotina, ar tokiu atveju pagrįstai būtų diferencijuojamas žmogaus teisių apsaugos lygis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1–2 straipsnių prasme. Kai kaltininkas nėra žinomas, nukentėjusysis, neturėdamas galimybės kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo, turėtų pats nustatyti kaltininką, kas tam tikrais atvejais (ypatingai kai asmens garbė ir orumas pažeisti, naudojantis elektroninėmis priemonėmis ar per elektronines informavimo priemones) pačiam nukentėjusiajam be teisėsaugos institucijų pagalbos gali būti neįmanoma. Svarstytina, ar susiaurinus BK 154 straipsnio dispoziciją ir panaikinus teisėsaugos institucijų pagalbos galimybę ieškoti ir nustatyti kaltininkus, kurių tapatybė nežinoma, valstybė galėtų būti laikoma užtikrinančia pažeistų asmens teisių efektyvų gynimo mechanizmą.
Pažymėtina ir tai, kad BK 154 straipsnio dispozicijos susiaurinimas gali sukelti didelį civilinių bylų skaičiaus padidėjimą. Projektu Nr. XIIP-1420 taip pat siūloma BK 154 straipsnio sankcijoje atsisakyti su laisvės apribojimu ar atėmimu susijusių bausmių. Pažymėtina, kad skirtingų bausmių rūšių įtvirtinimas, tame tarpe susijusių su laisvės apribojimu ar atėmimu, sankcijoje leidžia teismui kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, parinkti atitinkamą ir proporcingą bausmę. Pritarti Seime 2015 m. vasario 13 d. vykusioje diskusijoje „Privataus kaltinimo instituto Lietuvos teisinėje sistemoje perspektyvos“, kaip minėta, buvo nagrinėtas ir vertintas svarstomas BK projektas. Dauguma pranešėjų pritarė projekto 3 ir 5 straipsniams bei atitinkamai nepritarė 1, 2 ir 4 straipsniams. Komiteto sprendimu (3-už, 4-prieš) BK 154 straipsnio keitimo atsisakyta ir iš projekto išbrauktas 2 straipsnis, taip pat nuspręsta (1 - už, 6 - prieš) palikti baudžiamąją atsakomybę už teismo ar teisėjo pažeminimą (BK 232 straipsnis. Nepagarba teismui) ir iš projekto išbrauktas 4 straipsnis, tačiau bendru sutarimu Komitetas pritarė įžeidimo (BK 155 str.) ir valstybės tarnautojo ir viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo (BK 290 str.) dekriminalizavimui teikiamas patobulintas įstatymo projektas XIIP-1420(2). Išbraukus iš projekto 2 straipsnį (BK 154 str.), problemos dėl alternatyvių bausmių nebeliko. 3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-03-173
BK 155 straipsnio pripažinimui netekusiu galios (įžeidimo dekriminalizavimui) iš esmės pritariame.
Svarstytina, ar šios nusikalstamos veikos dekriminalizavimas ir galimybė asmeniui ginti garbę ir orumą tik civilinio proceso tvarka , nepaneigs valstybės pareigos asmeniui garantuoti teises, kurios yra praktinės ir veiksmingos, o ne teorinės ir iliuzinės, ir įstatymuose įtvirtinti pakankamas apsaugos priemones, ginant asmenų garbę ir orumą (žr. 1.2 punktą). Dėl to siūlytina nustatyti administracinę atsakomybę už tokius veiksmus. Pritarti Pritariant daugumai diskusijos dalyvių ir institucijų pateiktų nuomonių, Komitetas bendru sutarimu pritarė įžeidimo dekriminalizavimui (BK 155 str.). Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 220 straipsnyje numatoma atsakomybė už valstybės politiko , valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens, taip pat antstolio įžeidimą. Taip pat Komitetas atkreipė dėmesį, kad turi būti parengtos ir teikiamos CK pataisos dėl efektyvesnio garbės ir orumo gynimo bei ginami asmenys dėl įžeidimo ir civilinio proceso tvarka. 4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-03-17 4, 5
siūlomiems BK 232 ir 290 straipsnių pripažinimui netekusiais galios (n epagarb os teismui , v alstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidim o dekriminalizavimui) ir ATPK 187 straipsnio pakeitimui ( numat ant administracinę atsakomybę už valstybės tarnautojų ar viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidimą ) nepritariame. Konstitucinė teismų, teisėjų priedermė – vykdyti teisingumą, taip pat teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas vykdant teisingumą lemia ir atitinkamą teisėjo teisinį statusą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjas pagal jo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų, nes teisminė valdžia sudaroma ne politiniu, bet profesiniu pagrindu.
Teisėjų pareigybė yra išskiriama iš valstybės politikų, tarnautojų ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme bei kituose teisės aktuose . Iš Konstitucijoje įtvirtinto teismų, teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą, teisinio saugumo principų kyla ir teismų, teisėjų apsaugos nuo bet kokio neteisėto poveikio ar įtakos imperatyvas . Todėl valstybė turi pareigą efektyviai saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos, užtikrinti jų pasitikėjimą savo valstybe (kurios teisminę valstybės valdžią jie vykdo) ir teise (kuria remdamiesi įgyvendina savo priedermę). Viena iš teismų, teisėjų nepriklausomumo garantijų yra jų garbės, orumo apsauga baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis nuo nepagarbos, pažeminimo . BK 232 straipsnio, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už nepagarbą teismui, nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti ir apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo. EŽTT savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad teisingumo sistema yra vienas esminių kiekvienos demokratinės visuomenės institutų. Ypatinga vieta joje tenka nepriklausomiems teismams. Taigi klausimai, susiję su teisingumo vykdymu ir teisingumo sistemos veikimu, neabejotinai priskirtini viešojo intereso klausimams. Su jais susijusiai viešajai diskusijai iš esmės taikoma sustiprinta apsauga pagal Konvencijos 10 straipsnį. Kita vertus, teismų, kurie yra teisingumo garantai ir vaidina fundamentalų vaidmenį teisės viršenybės principu valdomoje valstybėje, darbui reikia visuomenės pasitikėjimo, todėl jie turi būti apsaugoti nuo nepagrįstų išpuolių (e. g. Skałka v. Poland, no.
Poland, no. 43425/98, judgment of 27 May 2003; Łopuch v. Poland , no. 43587/09, judgment of 24 July 2012). BK 290 straipsnio, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą , nuostatų paskirtis –saugoti pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą, autoritetą, taip pat jo asmeninę ir profesinę garbę bei orumą. Be kita ko, BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Esant tam tikroms aplinkybėms, savo funkcijas vykdančių teismų, teisėjų, valstybės tarnautojų, kritikos ribos gali būti platesnės, tačiau, atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti tinkamą šių pareigų atlikimą, kritikos požiūriu šie asmenys (institucijos) vis dėlto neprilygintini politikams, t. y. teismams, teisėjams, valstybės tarnautojams iš esmės taikoma stipresnė apsauga. Teisėsaugos institucijų pareigūnų atveju pažymėtina ir tai, kad jie dažnai neturi galimybės atsakyti į kritiką, nes tai reikštų vykstančio teisinio proceso komentavimą. EŽTT ne kartą yra pripažinęs, kad baudžiamoji atsakomybė už teisėjų ar kitų teisėsaugos pareigūnų garbės ir orumo pažeidimą iš principo galima (e. g. Morice v. France , no. 29369/10, judgment of 11 July 2013;
Coutant c. France , n o 17155/03, décision du 24 janvier 2008; Saday c. Turquie
). Projektų Nr. XIIP-1420, XIIP-1421 aiškinamajame rašte nurodoma, kad atsakomyb ė už teismo negerbimą numa tyta ir
straipsn yje. Pažymėtina, kad ši norma nėra analogiška BK 232 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėčiai.
ATPK 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus administracinius teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Iš minėtų veikų apibūdinimo įstatymuose matyti, kad administracinę ir baudžiamąją teisinę atsakomybę skiria veikos pavojingumas ir viešas pobūdis, taip pat veikos padarymo motyvai, sukeltos teisin ė s pasekmės, todėl nėra pagrindo teigti, kad BK 232 straipsnio normos nuostatos dubliuojasi su ATPK186
nuostatomis. Pažymime, kad
2014
13 d. buvo apsvarstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriuje. Pritarti iš dalies Seime 2015 m. vasario 13 d. vykusioje diskusijoje „Privataus kaltinimo instituto Lietuvos teisinėje sistemoje perspektyvos“ buvo nagrinėtas ir vertintas svarstomas BK projektas. Dauguma pranešėjų pritarė projekto 3 ir 5 straipsniams bei atitinkamai nepritarė 1, 2 ir 4 straipsniams. Komiteto sprendimu (3-už, 4-prieš) BK 154 straipsnio keitimo atsisakyta ir iš projekto išbrauktas 2 straipsnis, taip pat nuspręsta (1 - už, 6 - prieš) palikti baudžiamąją atsakomybę už teismo ar teisėjo pažeminimą (BK 232 straipsnis. Nepagarba teismui) ir iš projekto išbrauktas 4 straipsnis, teikiamas patobulintas įstatymo projektas XIIP-1420(2). Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 220 straipsnyje numatoma atsakomybė už valstybės politiko, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens, taip pat antstolio įžeidimą. 5. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-03-10 * Atsakydami į Jūsų 2014 m. vasario 27 d. raštą Nr.
S-2014-1681 informuojame, jog Lietuvos apeliaciniame teisme pastabų dėl Baudžiamojo kodekso XXII skyriaus pavadinimo, 154 straipsnio pakeitimo, 155, 232 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projekto Nr. XIIP-1420 bei Administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1421 pareikšta nebuvo. Atsižvelgti
2014-01-18 * Teikiame nuomonę dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXII skyriaus pavadinimo, 154 straipsnio pakeitimo ir 155, 232 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projekto Nr. XIIP-1420 (toliau - Projektas Nr. XIIP-1420) ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1421 (toliau - Projektas Nr. XIIP-1421). Išnagrinėję pateiktus svarstyti Projektą Nr. XIIP-1420 ir Projektą Nr. XIIP-1421, įvertinę jų aiškinamuosiuose raštuose nurodytus argumentus, motyvus ir kitas aplinkybes, esamą ir jais ketinamą iš esmės pakeisti galiojančiame Baudžiamajame kodekse (toliau - BK) numatytą baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas asmens garbei ir orumui (BK 154, 155 str.), nusikalstamas veikas teisingumui (BK 232 str.), nusikaltimus valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklai (BK 290 str.) teisinį reglamentavimą, administracinės atsakomybės už pasipriešinimą Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 187 straipsnyje numatytiems valstybės tarnautojams ar viešojo administravimo funkcijas vykdantiems subjektams bei už jų garbės ir orumo įžeidimą teisinį reglamentavimą, pateikti vienareikšmiškų išvadų dėl paminėtais įstatymų projektais siūlomo šiuo metu galiojančio paminėtųjų veikų teisinio reglamentavimo esminio pakeitimo negalime .
Manome, kad turėtų būti atlikta gilesnė paminėtuose baudžiamuosiuose įstatymuose numatytų nusikalstamų veikų dekriminalizavimo tikslingumą pagrindžianti analizė, įvertinant kitose Europos Sąjungos valstybėse esantį teisinį reglamentavimą aptariamų santykių srityje bei galimybes siūlomais panaikinti BK straipsniais saugomas vertybes ginti kitomis priemonėmis. Generalinė prokuratūra yra pradėjusi rinkti informaciją apie tai iš Europos teisminiam tinklui priklausančių šalių narių. Apibendrinę tokią informaciją, savo pastabas dėl pateiktų svarstyti įstatymų projektų galėtume pateikti vėliau. Atsižvelgti Įvertinus aukščiau minėtų trijų diskusijų pranešimus ir nuomones, institucijų pateiktas nuomones, teikiamas Komiteto patobulintas įstatymo projektas XIIP-1420(2). 7. Lietuvos teisės institutas 2014-03-18 1, 2, 3, 4, 5 Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) XXII skyriaus pavadinimo, 154 straipsnio pakeitimo, ir 155, 232 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektu Nr.
XIIP-1420 (toliau – Projektas) siūloma dekriminalizuoti žmogaus įžeidimą, nepagarbą teismui, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą ir iš dalies dekriminalizuoti šmeižimą. Projektui iš esmės pritariame. Sutinkame su Projekto autoriais, kad asmens įžeidimo, įskaitant valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą, kriminalizacija yra perteklinė, pernelyg griežta palyginus su veikų pavojingumu. Čia prisimintina, kad netgi Respublikos Prezidento garbė ir orumas ginamas ne baudžiamąja, o administracine tvarka (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 2146 straipsnis „Respublikos Prezidento įžeidimas arba šmeižimas masinės informacijos priemonėse“). Taip pat reikia turėti galvoje, kad asmens nubaudimas už įžeidimą ar šmeižimą gali sukelti teistumą, o tai gali lemti, kad asmuo patirtų neadekvačiai sunkių socialinių padarinių (pvz., netektų teisės dirbti pagal profesiją, pvz., mokytoju) ar netgi tai gali tapti pagrindu jam tapti recidyvistu (pvz., nuteisus dėl įžeidimo teistumą turintį asmenį), o tai visiškai neadekvačiai paveiktų tokio asmens teisinį statusą. Manytina, kad p akankamai efektyvią garbės ir orumo apsaugą teikia administracinė atsakomybė, o taip pat civilinė teisinė garbės ir orumo gynybos sistema, kuri leidžia ginti garbę ir orumą netgi nuo anoniminių kėsinimųsi, atsakovu patraukiant informaciją paskleidusius subjektus (Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 5 dalis ). Šioje vietoje norėtume nesutikti su Europos teisės departamento nuomonėje dėl šio Projekto pateikta interpretacija, kad neva Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) civilines garbės ir orumo priemones laiko nepakankamomis.
Kaip EŽTT išaiškino byloje Delfi As prieš Estiją [4] , nepakankamas yra tik toks reguliavimas, kuris leidžia ieškinį pateikti tik įžeidžiančio turinio pasisakymo autoriui ir nenumato subsidiarios pasisakymą publikavusio subjekto civilinės atsakomybės. Tokią atsakomybę Civilinis kodeksas numato minėtoje 2.24 straipsnio 5 dalyje. Pabrėžtina, kad iš šio EŽTT praktikos pavyzdžio anaiptol neseka, kad yra privalu kriminalizuoti įžeidimą. Taip pat pažymėtina, kad tiek įžeidimo, tiek šmeižimo nusikalstamos veikos Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnyje priskiriamos prie privataus kaltinimo bylų, t. y. tokių bylų, kuriose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, įrodymus turi surinkti ir pateikti teismui pačios šalys (kaip ir civiliniame procese). Taigi ir įrodymų surinkimo prasme įžeidimo ir šmeižimo kriminalizacija neteikia pridėtinės vertės. Pritarti Seime 2015 m. vasario 13 d. vykusioje diskusijoje „Privataus kaltinimo instituto Lietuvos teisinėje sistemoje perspektyvos“ buvo nagrinėtas ir vertintas svarstomas BK projektas. Dauguma pranešėjų pritarė projekto 3 ir 5 straipsniams bei atitinkamai nepritarė 1, 2 ir 4 straipsniams, atsižvelgdami į minėtos diskusijos metu išsakytus argumentus ir Komiteto sprendimą dėl atskirų straipsnių, teikiamas patobulintas įstatymo projektas XIIP-1420(2) . 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.
2015-04-14 * Argumentai: Vyriausybė savo išvadoje nepritaria Baudžiamojo kodekso XXII skyriaus pavadinimo, 154 straipsnio pakeitimo, ir 155, 232 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektui, nurodydama, kad Konstitucija tiesiogiai įpareigoja įstatymų leidėją baudžiamuosiuose įstatymuose kriminalizuoti nusikalstamą veiką – šmeižimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad pastaruosius du dešimtmečius daugelis tarptautinių ir nevalstybinių institucijų ir organizacijų, kurių veiklos sritis susijusi su žmogaus teisių ir laisvių apsauga, iš esmės laikosi veikų, kuriomis kėsinamasi į asmens garbę ir orumą, dekriminalizavimo krypties. Civilinio kodekso 2.24 straipsnyje nustatyta asmens teisė reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Manome, kad civilinė atsakomybė už šmeižimą yra pakankama, todėl galima dekriminalizuoti BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, paliekant tik to paties straipsnio 2 dalyje nustatytą kvalifikuotą šmeižimo sudėtį – kai asmuo šmeižiamas nusikaltimo padarymu arba šmeižiama per visuomenės informavimo priemones. Tokiu atveju nukentėjusiam asmeniui padaroma didesnė žala nei paprasto šmeižimo atveju ir civilinės atsakomybės už tokius veiksmus neužtenka. Seime 2015 m. vasario 13 d. vykusioje diskusijoje „Privataus kaltinimo instituto Lietuvos teisinėje sistemoje perspektyvos“ buvo nagrinėtas ir vertintas svarstomas BK projektas. Dauguma pranešėjų pritarė projekto 3 ir 5 straipsniams bei atitinkamai nepritarė 1, 2 ir 4 straipsniams, atsižvelgdami į minėtos diskusijos metu išsakytus argumentus teikiame šiuos pasiūlymus.
Pasiūlymas: Nekeisti esamo XXII skyriaus pavadinimo, projekto 1 straipsniu pakeisti galiojančio BK 154 straipsnį, išbraukiant straipsnio 1 dalį, o straipsnio 2 ir 3 dalis atitinkamai laikant 1 ir 2 dalimis. ,,
straipsnio pakeitimas Išbraukti 154 straipsnio 1 dalį, straipsnio 2 dalį atitinkamai laikyti 1 dalimi, o 3 dalį 2 dalimi ir visą straipsnį išdėstyti taip: ,,
kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, neva šis padarė nusikaltimą, baudžiamas bauda. 1. Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.“ Nepritarti Komiteto sprendimu (alternatyvus balsavimas: 3 – už, 4 – prieš) BK 154 straipsnio keitimo atsisakyta ir iš projekto išbrauktas 2 straipsnis (keičiama straipsnių numeracija) , teikiamas patobulintas įstatymo projektas XIIP-1420(2): „
Pripažinti netekusiu galios 155 straipsnį. 2 straipsnis. 290 straipsnio pripažinimas netekusiu galios Pripažinti netekusiu galios 290 straipsnį.“
2015-04-141 Atsižvelgiant į pasiūlymą 1 ir 2 projekto straipsniams, atitinkamai pakeisti projekto 3 straipsnio numerį. Pasiūlymas:32 straipsnis. 155 straipsnio pripažinimas netekusiu galios 155 straipsnį pripažinti netekusiu galios. Pritarti Komitetas bendru sutarimu nusprendė pritarti BK 155 straipsnio dekriminalizavimui, teikiamas patobulintas įstatymo projektas XIIP-1420(2) . Patobulintame projekte buvęs 3 straipsnis tapo 1 straipsniu. 3.
2015-04-142 Seime 2015 m. vasario 13 d. vykusios diskusijos „Privataus kaltinimo instituto Lietuvos teisinėje sistemoje perspektyvos“ metu buvo nepritarta BK 232 straipsnio dekriminalizacijai, todėl siūlome nekeisti BK 232 straipsnio, atitinkamai pakeisti straipsnio numerį ir juo pakeisti projekto 5 straipsnį. Pritariame BK 290 pripažinimui netekusiu galios ir jame numatytos veikos perkėlimui į ATPK ir svarstomą Administracinių nusižengimo kodekso projektą. Pasiūlymas:53 straipsnis. 290 straipsnio pripažinimas netekusiu galios 290 straipsnį pripažinti netekusiu galios. Pritarti Komitetas bendru sutarimu pritarė valstybės tarnautojo ir viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo (BK 290 str.) dekriminalizavimui, teikiamas patobulintas įstatymo projektas XIIP-1420(2). Patobulintame projekte buvęs 5 straipsnis tapo 2 straipsniu. 4. Seimo narys Jurgis Razma 2014-01-172 Pasiūlymas:
Išbraukti
straipsnis. 232 straipsnio pripažinimas netekusiu galios232 straipsnį pripažinti netekusiu galios5
straipsnio pripažinimas netekusiu galios290 straipsnį pripažinti netekusiu galios. Pritarti Komiteto sprendimu (1 - už, 6 - prieš) paliekama baudžiamoji atsakomybė už teismo ar teisėjo pažeminimą (BK 232 straipsnis. Nepagarba teismui), taip pat bendru sutarimu Komitetas pritarė valstybės tarnautojo ir viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo (BK 290 str.) dekriminalizavimui . Patobulintame projekte 4 straipsnis išbraukiamas, o 5 straipsnis tampa 2 projekto straipsniu. 5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014-06-041
Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXII skyriaus pavadinimo, 154 straipsnio pakeitimo ir 155, 232 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projekto Nr.
XIIP-1420 ir
pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1421 2014 m. birželio 4 d. Nr. 494 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto
valdybos 2014 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. SV-S-564 „Dėl įstatymų ir Seimo nutarimo projektų išvadų“ 3 ir 4 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria : Nepritarti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXII skyriaus pavadinimo, 154 straipsnio pakeitimo ir 155, 232 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektui Nr. XIIP-1420 (toliau – Įstatymo projektas) ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1421 dėl šių priežasčių:
turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr.
kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 12, 14 ir 16 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai“ yra konstatavęs, kad Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais
juos būtų nustatyta teisinė atsakomybė kaip už nusikalstamus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, galima konstatuoti, kad Konstitucija tiesiogiai įpareigoja įstatymų leidėją baudžiamuosiuose įstatymuose kriminalizuoti nusikalstamą veiką – šmeižimą. Pritarti iš dalies Argumentai: žr. aukščiau Komiteto, LAT, LTI argumentus. Komitetas balsavimu priimdamas sprendimus, trijų projekto straipsnių atsisakė. Pasiūlymas:
Atsisakyta trijų projekto straipsnių. Pritarti patobulintam įstatymo projektui XIIP-1420(2): „
Pripažinti netekusiu galios 155 straipsnį. 2 straipsnis. 290 straipsnio pripažinimas netekusiu galios Pripažinti netekusiu galios 290 straipsnį.“
2014-06-04 * 2.
Galiojančiame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – BK) XXII skyrių „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens garbei ir orumui“ sudaro du straipsniai, apimantys dvi nusikalstamas veikas. Dekriminalizavus įžeidimą, minėtame BK skyriuje liktų viena nusikalstama veika, dėl to šio skyriaus pavadinimas neatitiktų jo esmės . Be to, BK bendrojoje dalyje įtvirtintos bausmių sistemos požiūriu ir įvertinus BK specialiosios dalies straipsnių sankcijų konstravimo ypatumus, diskutuotinas ir Įstatymo projekto rengėjų siūlymas už nusikalstamą veiką – šmeižimą palikti vienintelę bausmę – baudą. Pažymėtina, kad galiojančiame BK nėra nė vienos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą grėstų vien tik bauda. Atsižvelgiant į tai, neaišku, kokiais argumentais remiantis šmeižimas buvo išskirtas iš visų kitų nusikalstamų veikų, t. y. Įstatymo projektu siūloma apriboti teismų teisę paskirti teisingą ir individualizuotą bausmę įvertinus visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, veikos pavojingumo laipsnį ir panašiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Įstatymo projekto nuostatos, susijusios su nusikalstama veika – šmeižimu, neatitinka aiškinamojo rašto teiginių. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad teikiamu teisiniu reguliavimu siūloma baudžiamuoju nusižengimu (šmeižimu) pripažinti tik tokią veiką, kai apie kitą žmogų paskleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, neva šis padarė nusikaltimą. Tačiau Įstatymo projekte siūloma už šmeižimą bausti tik tada, kai asmuo paskleidžia apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, neva šis padarė nusikaltimą, t. y. nebelieka aplinkybės, kad paskleista informacija gali paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.
Be to, Įstatymo projektu siekiama apriboti baudžiamosios atsakomybės taikymą už šmeižimą, tačiau vietoj formuluotės „neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą“ siūloma formuluote „neva šis padarė nusikaltimą“ tam tikra prasme baudžiamosios atsakomybės ribos plečiamos. Pritarti iš dalies Argumentai:
Dėl skyriaus pavadinimo nepritarti. Skyrius turi likti su savo pavadinimu, nes nebūtų į kurį BK skyrių įkelti galiojantį straipsnį dėl šmeižimo (154 str.), taip pat BK 155 str. pripažįstamas netekusiu galios, ir tokia nuostata taip pat lieka minėtame BK skyriuje. Pritarti pastabai dėl bausmių sistemos ir alternatyvių bausmių, tačiau patobulintame projekte šios problemos nelieka, atsisakius 154 pakeitimo. Pasiūlymas:
Pritarti patobulintam įstatymo projektui XIIP-1420(2). 7. Lietuvos Respublikos Vyriausybė
straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos apibrėžtos remiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ir Konstitucijos esminėmis nuostatomis, kurios tikslingai ir teisėtai apriboja laisvę skleisti informaciją, kartu neuždraudžia asmens teisės į saviraiškos laisvę; tą ne kartą patvirtino ir teismų praktika. BK 232 straipsnio aspektu svarbu pabrėžti, kad konstitucinė teismų ir teisėjų priedermė – vykdyti teisingumą, o teismų ir teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą principas lemia atitinkamą teisinį teisėjo statusą. Iš Konstitucijoje įtvirtinto teismų ir teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą ir teisinio saugumo principo atsiranda teismų ir teisėjų apsaugos nuo bet kokio neteisėto poveikio ar įtakos reikalavimas.
Todėl valstybės pareiga yra veiksmingai saugoti teismus ir teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos, užtikrinti jų pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Viena iš teismų ir teisėjų nepriklausomumo garantijų yra jų garbės ir orumo apsauga baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis nuo nepagarbos, pažeminimo. Atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuluotą poziciją dėl saviraiškos teisės ir draudimo įžeidinėti teismą santykio. EŽTT šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad teismai, kaip ir kitos valstybės institucijos, neturi imuniteto kritikai ir jų darbo stebėjimui, tačiau reikia aiškiai atskirti kritiką nuo įžeidimo. Jei vienintelis bet kurios formos saviraiškos tikslas yra įžeisti teismą arba jo atstovus, tai tinkamas nuteisimas iš esmės nebūtų Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies pažeidimas (2003 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Skalka prieš Lenkiją (peticijos Nr. 43425/98). BK
įtvirtintos nuostatos užtikrina žmogaus asmens neliečiamumą ir orumą. Tai viena iš svarbiausių kiekvieno asmens normalios ir būtinos socialinės integracijos sąlygų. Valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo gina ne vien savo orumą, bet kartu ir autoritetą tų valdžios ir valdymo institucijų, kurioms jis atstovauja ir kurių pavestas funkcijas atlieka. Atsižvelgiant į BK 154, 155, 232 ir 290 straipsnių svarbą ir paskirtį, manytina, kad siūlymas juose įtvirtintas veikas dekriminalizuoti ar apriboti jų taikymą nėra pagrįstas. Be to, pažymėtina ir tai, kad remiantis Europos teisminio tinklo (EJN) valstybių narių atstovų pateikta informacija Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir 2012 m.
Europos Tarybos Generalinio Sekretoriato Žmogaus teisių ir teisinių reikalų direktorato Informacinės visuomenės departamento parengtu lyginamuoju tyrimu dėl įstatymų dėl garbės ir orumo pažeidimo ir jų taikymo praktikos suderinamumo su EŽTT praktika bylose dėl saviraiškos laisvės, ypač atsižvelgiant į proporcingumo principą, atlikta analizė, kurios metu nustatyta, kad iš 46 Europos Tarybos valstybių, kurių baudžiamieji įstatymai ir kiti teisės aktai garbės ir orumo pažeidimo gynimo aspektu buvo vertinti, net 35 valstybėse (įskaitant Lietuvą) šmeižimas ir (ar) įžeidimas yra nusikaltimas, už kurį numatyta atitinkama baudžiamoji atsakomybė. Pritarti Komiteto sprendimu (1-už, 6-prieš) BK paliekama baudžiamoji atsakomybė už teismo ar teisėjo pažeminimą (BK 232 straipsnis. Nepagarba teismui), iš projekto išbrauktas 4 straipsnis. 8. Lietuvos Respublikos Vyriausybė
154, 155, 232 ir 290 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų dekriminalizavimo ar taikymo apribojimo klausimą, yra aktualus šiame kontekste minėtų nusikalstamų veikų penalizavimo, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų ir teismo skiriamų bausmių rūšių ir dydžio, klausimas. Šmeižimas pagal BK yra nesunkus nusikaltimas , už kurį baudžiama su laisvės atėmimu nesusijusiomis bausmėmis arba laisvės atėmimu iki vienų metų (padarius kvalifikuotą nusikalstamą veiką, – iki dvejų metų). Įžeidimas taip pat yra nesunkus nusikaltimas, už kurį baudžiama su laisvės atėmimu nesusijusiomis bausmėmis arba laisvės atėmimu iki vienų metų. Už nepagarbą teismui griežčiausia numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki dvejų metų. Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas taip pat yra nesunkus nusikaltimas, už kurį gali būti baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Nors Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos rezoliucijoje 1577(2007) valstybės narės yra raginamos nedelsiant atsisakyti įkalinimo bausmės už šmeižimą, reikia įvertinti ir EŽTT praktiką, kuri iš esmės leidžia daryti išvadą, kad su laisvės atėmimu susijusios bausmės skyrimas ginant asmens garbę ir orumą suderinamas su saviraiškos laisve, garantuojama Konvencijos
pagrindinių teisių pažeidimui, pavyzdžiui, neapykantos arba smurto kurstymo atveju. Atsižvelgiant į tai, pirmiausia galėtų būti svarstomas ne minėtų nusikalstamų veikų dekriminalizavimas ar jų taikymo apribojimas, o keliamas klausimas, ar nėra tikslinga iš šiuose BK straipsniuose numatytų sankcijų pašalinti laisvės atėmimo bausmę arba ją numatyti tik už nusikaltimus, kurie atitinka kvalifikuotą nusikaltimo sudėtį. Pritarti Komiteto sprendimu (3-už, 4-prieš) BK 154 straipsnio keitimo atsisakyta ir iš projekto išbrauktas 2 straipsnis, atitinkamai keičiama likusių straipsnių numeracija. 9. Lietuvos Respublikos Vyriausybė
ginti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis. CK 2.24 straipsnyje numatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Daroma prielaida, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.
Paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį ir jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla. Kita vertus, CK 2.24 straipsnio nuostatomis asmens garbė ir orumas ginami tik tuo atveju, jeigu paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys neatitinka tikrovės. Dekriminalizavus įžeidimą, dėl šia veika pažemintos garbės ir orumo ne visais atvejais būtų galima gintis civilinės teisės gynimo priemonėmis. Nukentėjęs asmuo dažnai net negalėtų pats nustatyti kalto asmens ir jo teisės negalėtų būti apgintos. Atsižvelgiant į tai, įžeidimo nusikaltimo sudėtis, kaip kraštutinė asmens teisių gynybos priemonė ( ultima ratio ), BK turėtų likti. Pritarti iš dalies Argumentai:
Pritarti, kad asmeniui vien CK priemonių ginti garbei ir orumui nepakanka. Šmeižimo sudėtis BK 154 str. paliekama nepakeista, todėl asmuo dėl tikrovės neatitinkančios paskleistos informacijos bus ginamas ir baudžiamojo proceso tvarka, taip pat Administracinių nusižengimų kodekso 220 straipsnyje numatoma atsakomybė už valstybės politiko, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens, taip pat antstolio įžeidimą, o pritarus įžeidimo (BK 155 str.) dekriminalizacijai, numatoma tobulinti CK . Pasiūlymas:
Pritarti patobulintam įstatymo projektui XIIP-1420(2). 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai: negauta. 7. Komiteto sprendimas: pritarti Komiteto patobulintam įstatymo projektui XIIP-1420(2) ir Komiteto išvadoms. 8. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu -už. 9. Komiteto paskirti pranešėjai:
Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta.
Komiteto patobulintas įstatymo projektas XIP-1420(2) ir jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas [1] Pavyzdžiui, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija 1577(2007), rekomendacija
(1997), Bukarešto (2000), Paryžiaus (2001) deklaracijos; Organization for Security and Co-operation in Europe (OSCE), Legal Analysis of the Draft Law of the Republic of Lithuania Amending the Title of Chapter XXII and Article 154 and Repealing Articles 155, 232 and 290 of the Criminal Code and the Draft Law of the Republic of Lithuania Amending Article 187 of the Code of Administrative Offences, January 2014. Plačiau žr. Draft Study on the alignment of laws and practices concerning defamation with the relevant case-law of the European Court of Human Rights on freedom of expression, particularly with regard to the principle of proportionality. Secretariat General Girectorate General of Human Rights and Legal Affairs Information Society Department. CDMSI(2012)Misc11. P. 21-31. [2] Plačiau žr., pavyzdžiui, Teismų praktika , 28, p. 371-413; 29, p. 507-549. [3] Plačiau žr., pavyzdžiui, Draft Study on the alignment of laws and practices concerning defamation with the relevant case-law of the European Court of Human Rights on freedom of expression, particularly with regard to the principle of proportionality. Secretariat General Girectorate General of Human Rights and Legal Affairs Information Society Department. CDMSI(2012)Misc11. [4] EŽTT 2013 m. spalio 10 d. byla DELFI AS prieš Estiją, pareiškimo Nr. 64569/09, http://hudoc.echr.coe.int/sites/eng/pages/search.aspx?i=001-126635