Lyginamasis variantas
Pakeisti 56 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„1. Fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali
būti:
1) advokatai;
2) advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje;
3) vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu;
4) asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą; , kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui);
5) profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose. Šiuo atveju bylą teisme veda profesinės sąjungos vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai);
6) asociacijos arba kiti viešieji juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose kaip vienintelis arba vienas iš pagrindinių arba pagalbinių veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, jeigu jie neatlygintinai arba atlygintinai, jei mokamų viešųjų paslaugų teikimas nesiekiant pelno numatytas steigimo dokumentuose, atstovauja asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyviams bylose, dėl kylančiose iš teisinių santykių, tiesiogiai susijusių su šių juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytais veiklos tikslais ir sritimi. Šiuo atveju bylą teisme veda atitinkamo juridinio asmens vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai); 2.
Be šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytų asmenų, Jjuridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti: jų darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą. 1) 3. Kartu su atstovaujamu fiziniu asmeniu arba šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodyti asmenys;
2) aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintys juridinių asmenų darbuotojai ar valstybės tarnautojai;
3) jų patronuojančio juridinio asmens, patronuojamo juridinio asmens arba patronuojančio juridinio asmens patronuojamo juridinio asmens darbuotojai (išskyrus valdymo organų narius), turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Šiame punkte patronuojančiu laikomas juridinis asmuo, turintis daugiau kaip 50 procentų kito juridinio asmens (patronuojamo juridinio asmens) akcijų, dalyvio teisių, pajų;
4) suinteresuotos aukštesnės valstybės institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojai ar darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. 3. Kai reikia specialių žinių, susijusių su bylos dalyku, kartu su šio straipsnio 1 dalies 1, 5 ir 2 6 punktuose nurodytais asmenimis, taip pat su šio straipsnio 2 ir 4 dalyjese nurodytais asmenimis ir šio Kodekso 55 straipsnyje nurodytais asmenimis (kai atstovaujama juridiniam asmeniui) atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys – neteisiniųįvairių sričių specialistai (teisininkai, auditoriai, buhalteriai, mokesčių konsultantai, patentiniai patikėtiniai ir kt.).
Į teismo posėdį neatvykus atstovaujamam fiziniam asmeniui arba šio straipsnio 1 dalies 1, ir 2, 3, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytiems asmenims, taip pat šio straipsnio 2 dalyje ir 4 dalyse nurodytiems asmenims ir šio Kodekso 55 straipsnyje nurodytiems asmenims (kai atstovaujama juridiniam asmeniui), kiti asmenys byloje atstovauti pagal pavedimą savarankiškai negali. 4. Juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti juridinio asmens kontroliuojantys ir (ar) kontroliuojami asmenys, patronuojantys ir (ar) patronuojamieji juridiniai asmenys. Valstybės institucijoms ar įstaigoms pagal pavedimą turi teisę atstovauti suinteresuotos aukštesnės valstybės institucijos. Šiais atvejais bylą teisme veda atitinkamo atstovaujančio juridinio asmens vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai). 5. Neleisti atstovauti pagal pavedimą teismas gali tik tada, kai atstovas pagal įstatymus negali būti įgaliotojo atstovu.“
1.
išdėstyti taip:
„1) darbuotojai – bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių
iš darbo teisinių santykių, ir vartotojai
taip: „1) sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei išlaidos, susijusius su vietos apžiūra, ir vykimu į teismo posėdžius;“
88 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip: „ 6) išlaidos advokato ar advokato padėjėjo atstovo pagalbai apmokėti;“
Pakeisti 98 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„98 straipsnis. Išlaidų atstovo pagalbai apmokėti atlyginimas
šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo atstovo, dalyvavusiųo nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. 2. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo atstovo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo atstovo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. 3.
straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo atstovo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme.“
įgyvendinimas
1Šis įstatymas įsigalioja 2017 m. liepos 1 d. 2. Asmenys, kurie netenka teisės atstovauti kitiems
asmenims pagal šį įstatymą, tačiau yra pateikę teismui įgaliojimus iki šio įstatymo įsigaliojimo, turi teisę atstovauti neviršydami įgaliojime ar kitame dokumente, patvirtinančiame asmens įgaliojimus, numatytų įgalinimų iki įgaliojimo ar kito dokumento, patvirtinančio asmens įgaliojimus, termino pabaigos ar kitaip pasibaigus įgaliojimams, bet ne ilgiau kaip iki sprendimo toje byloje įsiteisėjimo. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narys Naglis Puteikis
Lyginamasis variantas
pavedimą“ pakeitimas Pakeisti 56 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„1. Fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali
būti:
1) advokatai;
2) advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje;
3) vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu;
4) asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą; , kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui);
5) profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose. Šiuo atveju bylą teisme veda profesinės sąjungos vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai);
6) asociacijos arba kiti viešieji juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose kaip vienintelis arba vienas iš veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, jeigu jie neatlygintinai arba atlygintinai, jei mokamų paslaugų teikimas nesiekiant pelno numatytas steigimo dokumentuose, atstovauja asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyviams bylose, dėl kylančiose iš teisinių santykių, tiesiogiai susijusių su šių juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytais veiklos tikslais ir sritimi.
Šiuo atveju bylą teisme veda atitinkamo juridinio asmens vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai);
7) antstolių padėjėjai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir antstolio įgaliojimą atstovauti antstoliui bylose dėl antstolio vykdomų funkcijų. 2. Be šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytų asmenų, Jjuridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti: jų darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą. 1) 3. Kartu su atstovaujamu fiziniu asmeniu arba šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodyti asmenys;
2) aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintys juridinių asmenų darbuotojai ar valstybės tarnautojai;
3) jų patronuojančio juridinio asmens, patronuojamo juridinio asmens arba patronuojančio juridinio asmens patronuojamo juridinio asmens darbuotojai (išskyrus valdymo organų narius), turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą.
Šiame punkte patronuojančiu laikomas juridinis asmuo, turintis daugiau kaip 50 procentų kito juridinio asmens (patronuojamo juridinio asmens) akcijų, dalyvio teisių, pajų;
4) suinteresuotos aukštesnės valstybės institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojai ar darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. 3. Kai reikia specialių žinių, susijusių su bylos dalyku, kartu su šio straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 ir 2 6 punktuose nurodytais asmenimis, taip pat su šio straipsnio 2 ir 4 dalyjese nurodytais asmenimis ir šio Kodekso 55 straipsnyje nurodytais asmenimis (kai atstovaujama juridiniam asmeniui) atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys – neteisiniųįvairių sričių specialistai (teisininkai, auditoriai, buhalteriai, mokesčių konsultantai, patentiniai patikėtiniai ir kt.). Į teismo posėdį neatvykus atstovaujamam fiziniam asmeniui arba šio straipsnio 1 dalies 1, ir 2, 3, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytiems asmenims, taip pat šio straipsnio 2 dalyje ir 4 dalyse nurodytiems asmenims ir šio Kodekso 55 straipsnyje nurodytiems asmenims (kai atstovaujama juridiniam asmeniui), kiti asmenys byloje atstovauti pagal pavedimą savarankiškai negali. 4. Juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti juridinio asmens kontroliuojantys ir (ar) kontroliuojami asmenys, patronuojantys ir (ar) patronuojamieji juridiniai asmenys. Valstybės institucijoms ar įstaigoms pagal pavedimą turi teisę atstovauti suinteresuotos aukštesnės valstybės institucijos.
Šiais atvejais bylą teisme veda atitinkamo atstovaujančio juridinio asmens vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai). 5. Neleisti atstovauti pagal pavedimą teismas gali tik tada, kai atstovas pagal įstatymus negali būti įgaliotojo atstovu.“
Pakeisti 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:
„1) darbuotojai – bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių
iš darbo teisinių santykių, ir vartotojai
išdėstyti taip: „1) sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei išlaidos, susijusius su vietos apžiūra ir vykimu į teismo posėdžius;“
88 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip: „ 6) išlaidos advokato ar advokato padėjėjo atstovo pagalbai apmokėti;“
Pakeisti 98 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„98 straipsnis. Išlaidų atstovo pagalbai apmokėti atlyginimas
šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo atstovo, dalyvavusiųo nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. 2. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo atstovo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo atstovo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. 3. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo atstovo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme.“
1Šis įstatymas įsigalioja 2018 m. sausio 1 d. 2. Asmenys, kurie netenka teisės atstovauti kitiems asmenims
pagal šį įstatymą, tačiau yra pateikę teismui įgaliojimus iki šio įstatymo įsigaliojimo, turi teisę atstovauti neviršydami įgaliojime ar kitame dokumente, patvirtinančiame asmens įgaliojimus, numatytų įgalinimų iki įgaliojimo ar kito dokumento, patvirtinančio asmens įgaliojimus, termino pabaigos ar kitaip pasibaigus įgaliojimams, bet ne ilgiau kaip iki sprendimo toje byloje įsiteisėjimo. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narys Naglis Puteikis
tikslai ir uždaviniai Projektu keičiamos nuo 2017-07-01 įsigaliosiančios Civilinio proceso kodekso redakcijos straipsnių nuostatos. Šiuo metu civilinį procesą, kaip ir administracinių bylų teiseną bei administracinių nusižengimų procesą, reglamentuojančios teisės normos nepagrįstai apriboja asmenų, ypač iš nepasiturinčių, socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių, teisę pasirinkti įvairesnes, pigesnes, tačiau ne mažiau kvalifikuotas viešųjų juridinių asmenų teikiamas atstovavimo teismuose viešąsias paslaugas, gauti paslaugas iš kitų aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčių asmenų, taip pat gauti atlyginimą už šias paslaugas laimėjus teisminius ginčus civiliniame procese, kaip ir administracinių bylų teisenoje ir administracinių nusižengimų procese. Akivaizdu, jog lobistine veikla užsiimanti Lietuvos advokatūra bet kokia kaina siekia, kad Lietuvoje teisininkais galėtų vadintis tik advokatai, kurie turėtų absoliutų monopolį teikti teisines paslaugas ir vieninteliai gauti atlyginimą už teisinį darbą. Dėl šio Lietuvos advokatūros siekio monopolizuoti teisinių paslaugų rinką, kurioje tik advokatai turėtų teisę teikti teisines paslaugas ir gauti už jas atlyginimą, o šios išlaidos būtų priteisiamos teismuose, Lietuvoje pradėjo formuotis teisinių paslaugų monopolis, brangti teisinės paslaugos, kurių daugelis žmonių tiesiog neįperka. Pažymėtina, kad iš teisinių paslaugų rinkos yra įstumiami aukštąjį teisinį išsilavinimą turintys asmenys, kurie šį išsilavinimą įgijo turėdami teisėtus lūkesčius, jog galės dirbti pagal įgytą profesiją.
Tačiau šiuo metu galiojančios Civilinio proceso kodekso nuostatos reikalauja, kad asmuo būtų įgijęs aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, todėl visi asmenys, įgiję išsilavinimą neuniversitetinėje aukštojo mokslo įstaigoje arba po išlyginamųjų studijų įgiję tik universitetinį teisės magistro diplomą, kuriame nurodoma, jog asmuo turi teisę užimti teisėjo, prokuroro arba advokato pareigas, realiai negali ne tik šių pareigų užimti, bet ir apskritai dirbti bet kokį apmokamą teisinį darbą, susijusį su teisinių paslaugų teikimų, nes pagal šiuo metu galiojančias ir nuo 2017-07-01 įsigaliosiančias Civilinio proceso kodekso nuostatas šios teisinės paslaugos, skirtingai nei kitų sričių specialistų paslaugos, nėra priskiriamos prie atlygintinų bylinėjimosi išlaidų, todėl vartotojai nebegali įsigyti teisinių paslaugų savo nuožiūra, o teisines paslaugas teisėtai teikiančių asmenų veikla yra nepagrįstai ribojama Lietuvos advokatūros monopolį skatinančiomis priemonėmis. Tokio monopolio kūrimas iškreipia teisinių paslaugų rinką ir pažeidžia Lietuvos Respublikos piliečių teisę pasirinkti teisinio atstovavimo paslaugas, kurių kaina atitinka jų turtinę padėtį. Tai reikšmingai apriboja daugybės piliečių galimybes ginti savo pažeistas teises ir interesus teisme, nes valstybės garantuojamą ir visiškai ar iš dalies apmokamą teisinę pagalbą gali gauti tik giliame skurde gyvenantys asmenys, o daugybė skurstančių žmonių, kurie pagal oficialius kriterijus nėra laikomi skurstančiais, į tokią pagalbą pretenduoti negali. Todėl žmonės, negalintys gauti valstybės apmokamos teisinės pagalbos ir neturintys pinigų sumokėti už brangias advokatų paslaugas, lieka visai be teisinio atstovavimo ir neturi galimybių tinkamai ginti pažeistas savo teises ir interesus.
Be to, advokatų monopolio kūrimas teisinių paslaugų rinkoje nepagrįstai apriboja kitų asmenų, turinčių pakankamas kvalifikacijas teikti teisines paslaugas, teisę užsiimti tokia veikla. Nors Europos teisingumo teismas yra pripažinęs, kad advokatų veikla yra tiesiog komercinė veikla, tačiau šiuo metu nepagrįstai taikomi apribojimai kitiems teisininkams ir viešiesiems juridiniams asmenims riboja jų teisę ir galimybes užsiimti teisine veikla ir mažiau pasiturintiems žmonėms suteikti įvairesnes, pigesnes, tačiau ne mažiau kvalifikuotas teisines paslaugas, už kurias asmenys turėtų teisę gauti atlyginimą laimėjus bylą. Tokie nepagrįsti apribojimai piliečiams pasirinkti teisines paslaugas ir jas teikti prieštarauja konstituciniams teisingumo ir teisės į teisingą teismą principams, taip pat asmenų lygiateisiškumo, lygių galimybių, sąžiningos ir laisvos konkurencijos principams, be to, skatina Lietuvos advokatūros monopolį, kurį Lietuvos Konstitucija draudžia. Todėl šio įstatymo projekto tikslas – panaikinti nepagrįstus apribojimus ir užtikrinti, kad teisininkais Lietuvoje galėtų dirbti visi aukštąjį teisinį išsilavinimą turintys asmenys ir kad teisėtai užsiimantys veikla teisininkai, taip pat viešąsias paslaugas teikiantys viešieji juridiniai asmenys galėtų teikti teismo procesinių dokumentų rengimo, atstovavimo civiliniame procese paslaugas. Atitinkami projektai rengiami ir dėl administracinių bylų teisenos ir administracinių nusižengimų proceso. Toliau pateikiami išsamesni argumentai. Dėl viešųjų juridinių asmenų atstovavimo.
Civilinio proceso kodekse įtvirtintas reglamentavimas dėl asociacijų atstovavimo yra nepakankamas, nes dėl šio neaiškaus teisinio reglamentavimo šiuo metu teismų praktika dėl asociacijų teisės atstovauti savo narius yra visiškai nesuderinama, kai analogiškose bylose teismai dėl tų pačių asociacijų teisių priima visiškai nesuderinamus sprendimus. Pavyzdžiui, Lietuvos Apeliacinis Teismas 2015-10-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2a-431-407-2015 išaiškino, kad asociacija, ginanti vartotojų teises, yra tinkamas atstovas ir bylą gali vesti savarankiškai nedalyvaujant advokatui (CPK 55 str.; 56 str. l d. 6 p.). Kauno apygardos teismas įsiteisėjusioje 2014-12-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2638-221/2014 išaiškino, kad asociacija turi teisę nedalyvaujant advokatui atstovauti savo narius, priklausančius tam tikrų asmenų grupėms, civilinėse bylose ginčuose dėl asociacijos narių pažeistų teisių vartojimo sutarčių klausimais. Analogiškai nusprendė ir Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2-314-464/2016, 2015-07-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-997-178/2015, 2015-10-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-431-407/2015, 2015-12-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-796-516/2015, išaiškindamas, kad asociacijos, ginančios vartotojų teises, turi teisę atstovauti savo narius bylose, tiesiogiai susijusiose su vartojimo teisiniais santykiais. Tačiau lygiagrečiai yra formuojama visiškai nesuderinama teismų praktika, kad tos pačios asociacijos neturi teisės atstovauti savo narių pažeistų teisių vartojimo sutarčių klausimais – Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2419-264/2015;
Vilniaus apygardos teismo 2016-08-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1587-803/2016 ir kitos.
2S-1587-803/2016 ir kitos. Šiuo metu dėl šios diskriminacijos į Europos žmogaus teisių teismą kreipėsi viena iš asociacijų, gindama savo teisę atstovauti narius teismuose, kurią Lietuvos Respublika pažeidė, nes, viena vertus, asociacijoms leido atstovauti teismuose ginant savo narius, tačiau antra vertus, dėl visiškai neaiškaus ir nuo subjektyvaus aiškinimo priklausančio reglamentavimo teismai praktiškai užkirto asociacijoms bet kokią galimybę ginti savo narius teismuose, kai išaiškino, kad asociacijos negali ginti savo narių teismuose, kai asociacija veikia kaip savo narių atstovas, nors asociacijos visada gina savo narių teises kaip šių narių atstovas, o asmenys įstoja į asociacijas, siekdami apginti savo teises, įskaitant teisminiu keliu. Teismų praktika dėl asociacijų teisės atstovauti savo narius yra visiškai nesuderinama dėl nepakankamai aiškaus teisinio reglamentavimo, paliekant per daug vietos subjektyvumui, dėl kurio reikalavimai, kurių asmuo turi laikytis kreipdamasis į teismą, tampa tokie neaiškūs, kad net pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą apskritai, ypač tais atvejais, kai asociacijos, kurios atstovauja savo narius daugybėje bylų, staiga sužino, kad vienoje byloje neleidžiama atstovauti savo narių, nors kitose bylose asociacijos atstovavimas yra pripažintas tinkamu ir teisėtu. Tokia nenuosekli teismų praktika pažeidžia asociacijų atstovaujamų asmenų teisę į teisingą teismą. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje plėtojama nuosekli pozicija, draudžianti pernelyg formalų procesinių normų, užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimą. Teismas vadovaujasi savo praktikoje nustatytais principais, pagal kuriuos taikomi apribojimai pirmiausia negali suvaržyti ar susilpninti asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė.
Teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi tik tada, jeigu jie atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Guerin v. France, judgment of 23 July 1998, Reports 1998-v., p. 1867, § 37; kt.). Be kita ko, procesinių asmens teisių suvaržymas turi atitikti teisėtumo reikalavimą, t. y. turi būti atliktas teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi vienas esminių principų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio kontekste yra teisingumas, tai svarbu, kad nacionalinis teismas, taikydamas proceso taisykles, nesielgtų pernelyg formaliai, pateiktų svarius argumentus, ribodamas asmens teisę kreiptis į teismą, ir vadovautųsi Teismo praktikoje suformuluotais kriterijais (pvz. žr. Mesutoglu v. Turkey, no. 365323/04, judgment of 14 October 14). Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, yra konstatavęs, kad nors teisė į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės ribojimai, tačiau bet kokie teisinio ar faktinio pobūdžio šios teisės ribojimai gali būti pripažįstami nesuderinamais su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jei jie nepagrįstai apsunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą, konkrečiai – teisės į teismą ribojimas turi turėti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-26/2010).
3K-3-26/2010). Taip pat pažymėtina, kad šiuo metu Administracinių bylų teisenos įstatymas yra nesuderintas su Civilinio proceso kodekso normomis, nes nėra numatyta galimybė, kad asmenis atstovautų viešieji juridiniai asmenys – asociacijos ir viešosios įstaigos, kurios teikia nemokamas arba mokamas viešąsias teisines ir kitas paslaugas bei gina savo narių arba dalininkų interesus. Be to, iki 2017-01-01 galiojęs administracinių teisės pažeidimų kodeksas (ATPK 272 ir 275 straipsniai) leido būti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens įgaliotu atstovu bylose ne tik advokatams, bet ir asmenims, turintiems aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą. Tačiau nuo 2017-01-01 įsigaliojus naujajam Administracinių nusižengimų kodeksui (ANK) (aktualus 585 straipsnis), kuris panaikins senąjį ATPK, įgaliotu atstovu galės būti advokatas ar jo padėjėjas, o asmuo, turintis aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, galės būti atstovu tik tada, kai atstovaus savo artimiesiems giminaičiams. Tokiu atveju ir administraciniame procese visiškai nepagrįstai apribojamos kvalifikuotų teisininkų galimybės atstovauti ir ginti asmenis, jiems suteikti įvairesnes, pigesnes, tačiau ne mažiau kvalifikuotas viešąsias paslaugas, kurias teikia viešieji juridiniai asmenys ir juose dirbantys teisininkai. Todėl siūlomos Civilinio proceso kodekso ir šiuo metu rengiamos ANTĮ ir ANK pataisos padėtų pašalinti neaiškumus, dėl kurių atsiranda tokia neaiški ir nesuderinama teismų praktika, taip pat leistų paprastiems žmonėms pasinaudoti įvairesnėmis teisinėmis paslaugomis, įsikaitant ir viešųjų juridinių asmenų teikimas paslaugas, o padidėjusi konkurencija priverstų sumažinti kainas ir advokatūroje, kuri šiuo metu yra faktiškai monopolizavusi teisinių paslaugų rinką, įskaitant teisę gauti atlyginimą už suteiktas teisines paslaugas ir šių išlaidų priteisimą teisme. Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas apriboja asmenų teisę gauti atlyginimą už jų patirtas bylinėjimosi išlaidas tais atvejais, kai juos atstovauja asociacijos ir kiti teisėti atstovai, nes leidžia priteisti tik išlaidas už advokatų ir jų padėjėjų suteiktas komercines teisinio atstovavimo paslaugas. Tai yra tiesiogines asmenų diskriminacijos, rinkos monopolizavimo ir teisės į teisingą teismą pažeidimo apraiškos, nesuderinamos su Lietuvos Konstitucija. Pavyzdžiui, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad atstovavimo pagal pavedimą reglamentavimą lemia tai, kad civiliniam procesui tinkamai vesti ir pasiekti vieną pagrindinių civiliniam procesui keliamų tikslų
atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios fizinio asmens patirtos atstovavimo išlaidos civiliniame procese negali būti priteistos (žr.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tai reiškia, kad visų kitų asmenų, įsigijusių aukštąjį teisinį išsilavinimą, teisinės žinios tampa bevertėmis, šie asmenys realiai nebegali užsiimti teisinių paslaugų teikimu, nes išlaidos už jų suteiktas paslaugas nepripažįstamos būtinomis ir pagrįstomis bylinėjimosi išlaidomis. Be to, ir viešųjų juridinių asmenų teikiamos viešosios atlygintinos teisinės paslaugos nesiekiant pelno taip pat išstumiamos iš rinkos, nes išlaidos už šių viešųjų juridinių asmenų suteiktas viešąsias atlygintinas paslaugas nepripažįstamos būtinomis ir pagrįstomis bylinėjimosi išlaidomis. Taip pat yra monopolizuojama rinka, o vartotojai faktiškai netenka teisės įgyti teisines paslaugas, įskaitant viešąsias (kurios pagal Viešojo administravimo įstatymą gali būti tiek atlygintinos, tiek neatlygintinos) savo nuožiūra, nes vartotojų patirtos išlaidos už teisines paslaugas, kurias suteikė ne advokatai, tiesiog nėra atlyginamos teismuose. Pažymėtina ir tai, kad šiuo metu galiojantis Administracinių nusižengimų kodeksas nenumato išteisintiems asmenims gauti jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jie atsiduria blogesnėje padėtyje, nei baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys, kurie jų išteisinimo atveju gali gauti patirtų išlaidų atlyginimą. Todėl būtinos įstatymo pataisos, kad asmenys galėtų gauti atlyginimą už visų teisėtų atstovų atstovavimo paslaugas, taip pat gautų atlyginimą ne tik civilinio proceso, administracinių bylų teisenos, bet ir administracinių nusižengimų proceso numatytais atvejais.
Manytina, kad šiuo metu galiojantis CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktas ir CPK 98 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek šios teisės normos apriboja vartotojo teisę į asociacijos atstovavimą ir bylinėjimosi išlaidas tais atvejais, kai bylos šalį atstovauja ne advokatas pagal komercinio atstovavimo paslaugų vartojimo sutartį, o kitas teisėtas atstovas – asociacija pagal viešųjų atstovavimo paslaugų sutartį, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmens lygiateisiškumo principui, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio
išlaidų atlyginimą suvaržymas neatitinka teisėtumo reikalavimo, taip pat tiek, tiek asmens teisės į asociacijos atstovavimą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą suvaržymas neatitinka teisėto tikslo ir neegzistuoja joks pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus, tiek, kiek vartotojui nepagrįstai apribojama teisė rinktis asociacijos teikiamas viešąsias atstovavimo paslaugas, verčiant vartotoją pirkti komercines advokatų teikiamas atstovavimo vartojimo paslaugas, nors CPK numato ir kitas atstovavimo formas, pvz., asociacijos, kurios nėra imperatyviai nurodytos kaip nemokamos. Asociacija yra steigiama ir veikia savo narių interesais, jų poreikių tenkinimui, vadovaujantis savanoriškumo, narių savitarpio supratimo bei interesų bendrumo principais.
Atsižvelgiant į asociacijos, kaip susivienijimo, esmę, jos steigimo, stojimo į ją ir veikimo tikslus, darytina išvada, kad asociacijos teikiamomis paslaugomis jos nariai paprastai turėtų naudotis nemokamai, nebent tai būtų susiję su išskirtinėmis aplinkybėmis, realiai patirtomis papildomomis išlaidomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai asociacijos įstatuose nėra numatytas atlygintinų viešųjų paslaugų teikimas asociacijos nariams nesiekiant pelno, o asociacijos įstatuose vienu iš jos veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir atstovavimas jiems teisme, sudarantis prielaidas jai būti savo nario – fizinio asmens – atstovu teisme pagal pavedimą (CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tai ši asociacija, įgyvendindama nurodytą tikslą bei tenkindama tokio savo nario pageidavimą ir poreikius dėl jo interesų atstovavimo bei gynimo teisme, negali iš šio (nario) reikalauti bei gauti užmokesčio už procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą teisme ir pan., nes tai prieštarauja jos tikslams, narių savitarpio supratimo, interesų bendrumo, bendriesiems teisės principams. Tik tokiais atvejais, jeigu dalyvaujantis byloje asmuo – asociacijos narys – apmoka tokio pobūdžio asociacijos jam suteiktas paslaugas, tai dėl to jo patirtos išlaidos nekvalifikuotinos kaip CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, kurios atlygintinos bylą laimėjusiai šaliai, nes jos vertintinos kaip neatitinkančios būtinumo kriterijaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-701/2015).
3K-3-136-701/2015). Nors minėtoje byloje ratio decidendi iš esmės skiriasi, nes į bylą pateiktuose asociacijos įstatuose yra numatytas atlygintinų viešųjų paslaugų teikimas nesiekiant pelno asociacijos nariams ir kitiems asmenims, įgyvendinant asociacijos tikslus, tačiau išlaidos nėra priteisiamos net ir tais atvejais, kai asmenis atstovauja asociacijos, kurių įstatuose yra numatytas mokamų viešųjų paslaugų teikimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 4 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-313/2016). Todėl yra būtinos įstatymo pataisos, kurios leistų asmenims gauti atlyginimą už visas teisėto atstovavimo išlaidas, kai jie pasirenka kitas atstovavimo formas – asociaciją, profesinę sąjungą ir pan. Dėl šiuo metu galiojančio ydingo ir diskriminacinio reglamentavimo, užkertančio kelią žmonėms gauti įvairesnes, pigesnes, tačiau visiškai profesionales teisines viešąsias paslaugas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo išaiškinta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015, kad CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios fizinio asmens patirtos atstovavimo išlaidos civiliniame procese, įskaitant ir tas, kai fiziniam asmeniui atstovauja su juo susiję, CPK 56 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose nurodyti asmenys, negali būti priteistos.
Toks reglamentavimas užkerta kelią gyventojams gauti kokybiškas ir nebrangias viešąsias teisines paslaugas, o iš asociacijų atimama bet kokios veiklos galimybė tais atvejais, nes neleidžiama gauti teisėtų pajamų iš savo veiklos, kai asociacijų teikiamos viešosios paslaugos yra atlygintinos (t. y. mokamos), tačiau nesiekiant pelno, nes asociacija pagal savo įstatus turi teisę teikti atlygintas viešąsias paslaugas, siekdama savo tikslų, o ne pelno. LR asociacijų įstatymo 2 straipsnis nustato, kad asociacija yra savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. LR viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 punktas nustato, kad viešųjų paslaugų teikimo režimas – tai teisės aktų nustatytas atlygintinas ar nemokamas viešųjų paslaugų teikimas nustatytais terminais ir tvarka, o LR asociacijų įstatymo 16 straipsnis nedraudžia asociacijai teikti atlygintinas paslaugas, skirtas asociacijos tikslams pasiekti. Todėl būtinos įstatymo pataisos, kad asociacijos galėtų ir toliau teikti neatlygintinas ir atlygintinas viešąsias paslaugas savo nariams, įskaitant atstovavimą ir teismo procesinių dokumentų rengimą, o už šias paslaugas patirtas išlaidas asociacijų nariai turi teisę prisiteisti iš bylą pralaimėjusios šalies, įrodę, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra realios, būtinos ir pagrįstos. Atkreiptinas dėmesys, kad dabartinis reglamentavimas akivaizdžiai diskriminuoja asociacijas ir jų narius, pasirinkusius atstovavimą per asociacijas, teikiančias viešąsias paslaugas.
Tenka apgailestauti, kad pirmenybė yra teikiama gerokai brangesnes komercines paslaugas teikiantiems advokatams, nes, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015, advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Tačiau vartotojo teisė rinktis atstovą yra nors ir netiesiogiai, tačiau nepagrįstai ribojama, užkertant kelią prisiteisti bylinėjimosi išlaidais tais atvejais, kai bylos šalį atstovauja ne advokatas, o kitas teisėtas atstovas – asociacija. Toks teisinis reglamentavimas pažeidžia vartotojo teisę rinktis ir yra diskriminacinis. Todėl yra pagrindas priimti įstatymo pataisas, kurios pakeistų CPK 98 straipsnio 1 dalį, užkertančią galimybę prisiteisti bylinėjimosi išlaidais tais atvejais, kai bylos šalį atstovauja ne advokatas, o kitas teisėtas atstovas – asociacija, nes dabartinis teisinis reglamentavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmens lygiateisiškumo principui. Pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs.
Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstatavo, jog „įstatymų leidėjas negali paneigti asmens teisėtų lūkesčių principo, nes Konstitucijoje įtvirtinti teisinio reguliavimo principai ir visų pirma konstitucinis teisinės valstybės principas draudžia nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį, paneigti įgytas teises, ignoruoti asmens teisėtus interesus. Paneigiant teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą būtų pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas. Nepagrįstai pabloginus asmens teisinę padėtį galėtų būti pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnis, įtvirtinantis asmenų lygiateisiškumą“. Pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstatavo, jog „įstatymų leidėjas negali paneigti asmens teisėtų lūkesčių principo, nes Konstitucijoje įtvirtinti teisinio reguliavimo principai ir visų pirma konstitucinis teisinės valstybės principas draudžia nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį, paneigti įgytas teises, ignoruoti asmens teisėtus interesus. Paneigiant teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą būtų pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas. Nepagrįstai pabloginus asmens teisinę padėtį galėtų būti pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnis, įtvirtinantis asmenų lygiateisiškumą“.
Vartotojų teisę pasirinkti subjektų, teikiančių teisminio atstovavimo ir procesinių dokumentų rengimo paslaugas, ratą įstatymų leidėjas neteisėtai apribojo, diskriminavo, sudarė sąlygas ne visų asmenų lygybei prieš įstatymą bei atėmė pamatinę teisę rinktis atstovą byloje, atimdamas galimybę prisiteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Proceso šalies teisę pasirinkti subjektų, teikiančių atstovavimo ir teismo procesinių dokumentų rengimo paslaugas, ratą įstatymų leidėjas neteisėtai apribojo, diskriminavo, sudarė sąlygas ne visų asmenų lygybei prieš įstatymą bei atėmė pamatinę teisę rinktis asociaciją kaip atstovą teisme. Kadangi atstovavimo ir teismo procesinių dokumentų rengimo išlaidos gali būti priteisiamos tik už advokatų ir jų padėjėjų teikiamas paslaugas, spręstinas klausimas dėl siūlomų pataisų priėmimo, kad būtų pašalintas CPK 98 straipsnio 1 dalies prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmens lygiateisiškumo principui. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projektą inicijavo ir padėjo parengti teisininkas, asociacijų „Žvėryno bendruomenė“, „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“, „Savininkų ir vartotojų gynybos sąjunga“ ir „Tėvų ir vaikų gynyba“ vadovas Paulius Markevičius. Taip pat projekto iniciatoriais galima laikyti visus skurstančius žmones, ypač vartotojus, kurie būriais kreipiasi į Seimo narį Naglį Puteikį prašydami teisinės pagalbos, nes skursta nepakankamai, kad gautų valstybės apmokamą teisinę pagalbą, o pinigų advokatų paslaugoms neturi, todėl negali tinkamai apginti pažeistų savo teisių ir interesų. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai. Nuo 2017-07-01 įsigaliosiančioje Civilinio proceso kodekso redakcijoje nustatytas reglamentavimas:
Asmenys, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą
pavedimą teisme gali būti:
1) advokatai;
2) advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje;
3) vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu;
4) asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui);
5) profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose. Šiuo atveju bylą teisme veda profesinės sąjungos vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai);
6) asociacijos arba kiti viešieji juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose kaip vienas iš veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, jeigu jie neatlygintinai atstovauja asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyviams bylose dėl teisinių santykių, tiesiogiai susijusių su šių juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytais veiklos tikslais ir sritimi. Šiuo atveju bylą teisme veda atitinkamo juridinio asmens vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai);
7) antstolių padėjėjai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir antstolio įgaliojimą atstovauti antstoliui bylose dėl antstolio vykdomų funkcijų. 2.
pavedimą teisme gali būti:
1) šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodyti asmenys;
2) aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintys juridinių asmenų darbuotojai ar valstybės tarnautojai;
3) jų patronuojančio juridinio asmens, patronuojamo juridinio asmens arba patronuojančio juridinio asmens patronuojamo juridinio asmens darbuotojai (išskyrus valdymo organų narius), turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Šiame punkte patronuojančiu laikomas juridinis asmuo, turintis daugiau kaip 50 procentų kito juridinio asmens (patronuojamo juridinio asmens) akcijų, dalyvio teisių, pajų;
4) suinteresuotos aukštesnės valstybės institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojai ar darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. 3. Kai reikia specialių žinių, susijusių su bylos dalyku, kartu su šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais asmenimis, taip pat su šio straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis ir šio Kodekso 55 straipsnyje nurodytais asmenimis (kai atstovaujama juridiniam asmeniui) atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys – neteisinių sričių specialistai (auditoriai, buhalteriai, mokesčių konsultantai, patentiniai patikėtiniai ir kt.). Į teismo posėdį neatvykus šio straipsnio
dalyje nurodytiems asmenims ir šio Kodekso 55 straipsnyje nurodytiems asmenims (kai atstovaujama juridiniam asmeniui), kiti asmenys byloje atstovauti pagal pavedimą savarankiškai negali. 4. Neleisti atstovauti pagal pavedimą teismas gali tik tada, kai atstovas pagal įstatymus negali būti įgaliotojo atstovu. Straipsnio pakeitimai:
Nr. XI-1480, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4126 (2011-07-13) Straipsnio pakeitimai: Nr. XII-2751, 2016-11-08, paskelbta TAR 2016-11-17, i. k. 2016-26956
nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo 1.
Bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami:
1) darbuotojai – bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių, ir vartotojai – bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo; Straipsnio punkto pakeitimai: Nr. XII-2084, 2015-11-26, paskelbta TAR 2015-12-03, i. k.
2015-19289
2) ieškovai – bylose dėl išlaikymo priteisimo;
3) ieškovai – bylose dėl turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su fizinio asmens sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu, įskaitant ir bylas dėl žalos, susijusios su fizinio asmens sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga atveju, atlyginimo;
4) ieškovai – bylose dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo;
5) prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, – toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą;
6) šalys – bylose dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, taip pat dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą;
7) šalys – bylose dėl prarasto turto ryšium su politinėmis represijomis;
8) įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus;
9) ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys – bankroto ar restruktūrizavimo bylose, išskyrus šio Kodekso 80 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytus atvejus; TAR pastaba. 9 punktas taikomas ieškiniams (pradiniams ar priešieškiniams), pareiškimams, skundams, atskiriesiems skundams, prašymams ir trečiųjų asmenų savarankiškiems reikalavimams, pareikštiems po 2017 m. liepos 1 d. Straipsnio punkto pakeitimai:
Nr. XII-2751, 2016-11-08, paskelbta TAR 2016-11-17, i. k.
2016-26956
10) valstybės ir savivaldybių institucijos (įstaigos) – už ieškinius dėl lėšų išieškojimo;
11) Lietuvos bankas, akcinė bendrovė Turto bankas, valstybės įmonė Valstybės turto fondas;
12) sutuoktiniai – už prašymus nutraukti santuoką bendru sutikimu (Civilinio kodekso 3.51 straipsnis) ir vieno sutuoktinio prašymu (Civilinio kodekso 3.55 straipsnis);
13) pareiškėjai – už pareiškimus, paduodamus šio Kodekso V dalies XXIX ar XXXIX skyriuose nustatyta tvarka; TAR pastaba. 13 punktas taikomas ieškiniams (pradiniams ar priešieškiniams), pareiškimams, skundams, atskiriesiems skundams, prašymams ir trečiųjų asmenų savarankiškiems reikalavimams, pareikštiems po 2017 m. liepos 1 d. Straipsnio punkto pakeitimai:
Nr. XII-2751, 2016-11-08, paskelbta TAR 2016-11-17, i. k. 2016-26956
14) asmenys - kitais šiame Kodekse ar kituose įstatymuose numatytais atvejais. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio už ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo. 3. Asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Teismo nutartis dėl šio prašymo turi būti motyvuota. 4. Neteko galios nuo 2005 m. gegužės 1 d. Straipsnio pakeitimai:
Nr. X-80, 2005-01-20, Žin., 2005, Nr. 18-574 (2005-02-08) Nr. XI-1480, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4126 (2011-07-13) Nr. XI-2002, 2012-05-10, Žin., 2012, Nr. 57-2825 (2012-05-19) 88 straipsnis. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu 1.
Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos:
1) sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei išlaidos, susijusius su vietos apžiūra;
2) atsakovo paieškos išlaidos;
3) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu;
4) išlaidos, susijusios su teismo sprendimo vykdymu;
5) atlyginimo už kuratoriaus darbą išlaidos;
6) išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti;
7) (neteko galios nuo 2008-04-30;)
8) išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu;
9) būtinos ir pagrįstos išlaidos, susijusios su antstolių vykdomu faktinių aplinkybių konstatavimu ir dokumentų įteikimu; Papildyta straipsnio punktu: Nr. XII-2751, 2016-11-08, paskelbta TAR 2016-11-17, i. k. 2016-26956
10) kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos; Straipsnio punkto numeracijos pakeitimas:
straipsnio 1 dalies 6, 8 ir 9 punktus, nurodytų išlaidų didžiausius dydžius ir jų išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Straipsnio dalies pakeitimai:
nurodytomis būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis nelaikomos ir šiame skyriuje nustatyta tvarka neatlyginamos išlaidos už teikiamas teisines paslaugas, išskyrus advokatų ir advokatų padėjėjų teikiamas teisines paslaugas. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XII-2751, 2016-11-08, paskelbta TAR 2016-11-17, i. k. 2016-26956 Straipsnio pakeitimai:
Nr. X-1495, 2008-04-15, Žin., 2008, Nr. 50-1844 (2008-04-30) Nr. XI-1480, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4126 (2011-07-13)
advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas 1.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. 2. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. 3. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme. Straipsnio pakeitimai:
Nr. XI-1480, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4126 (2011-07-13)
siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Siūloma pakeisti CPK 56 straipsnį, numatant, kad fizinių ir juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, nes toks išsilavinimas yra pakankamas atstovauti asmenis teismuose civilinėse byloje, ypač įvertinus tai, kad fiziniai ir juridiniai asmenys gali kreiptis į teismą tiesiogiai, neturėdami jokio teisinio išsilavinimo. Todėl manytina, kad jei į teismą gali kreiptis asmuo, neturintis jokio teisinio išsilavinimo, šių asmenų atstovavimui, ypač kai byloje jie dalyvauja kartu su atstovu, taikomi apribojimai dėl universitetinio išsilavinimo yra neproporcingi siekiamam tikslui, todėl keistini.
Pagal keičiamą įstatymo redakciją tokiais atstovais gali būti tik aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintys asmenys, o fizinių asmenų atstovais – tik tada, kai atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui). Taip pat CPK 56 straipsnyje siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme yra asociacijos, jos gali atstovauti ir atlygintinai, jei mokamų viešųjų paslaugų teikimas nesiekiant pelno numatytas steigimo dokumentuose. Pagal keičiamą įstatymo redakciją asociacijos gali atstovauti tik neatlygintinai. Taip pat siūlome leisti teismuose atstovauti asmenims, turintiems aukštąjį teisinį išsilavinimą, o kartu su bylos šalimi (ieškovu, atsakovu, trečiuoju asmeniu) ir visiems kitiems asmenims. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojantis CPK 56 str. 2 d. tokią teisę suteikia tik juridiniams asmenims, leisdama kartu su juridinio asmens vadovu atstovauti ir kitiems asmenims, tačiau fiziniams asmenims tokia teisė nėra suteikta. Nuo 2017-07-01 kartu su juridinių asmenų vadovais galės atstovauti tik neteisinių sričių specialistai, o fiziniams asmenims tokia teisė net nebus suteikta. Toks apribojimas laikytinas diskriminaciniu tiek fizinių asmenų atžvilgiu, tiek visų kitų teisininkų, išskyrus advokatus ir jų padėjėjus, atžvilgiu, todėl keistinas. CPK 83 straipsnį siūloma pakeisti nustatant, kad nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo vartotojai atleidžiami ne tik bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo, kaip nustatyta dabar, bet bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių.
Dabartinė formuluotė „bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo“ yra pernelyg neapibrėžta, todėl atsiranda daug subjektyvumo, sprendžiant, ar byla vyksta dėl nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų, nors tai nustatyti galima tik išnagrinėjus bylą, o ne ieškinio priėmimo metu. Todėl realiai ši CPK nuostata neveikia, nes tapo deklaratyvi ir neįgyvendinama. Be to, dalis vartotojų gali apsispręsti neginti pažeistų savo teisių vien todėl, kad neturi lėšų sumokėti didelį žyminį mokestį tais atvejais, kai prašoma atlyginti žalą, ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Tokia padėtis netoleruotina, ypač žinant, kad Lietuvoje vartotojų teisių gynimas vis dar yra silpnas, lyginant su kitomis Europos šalimis, nors Lietuvos Konstitucija nustato, kad valstybė gina vartotojų interesus. Taip pat CPK 83 straipsnyje siūloma nustatyti, kad nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų atleidžiami ir būsto bei kitų patalpų savininkai dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš būsto ir kitų patalpų valdymo, naudojimo, priežiūros ir išlaikymo santykių. Ši nuostatas yra sietina su vartotojų teisių gynyba, nes teismuose vartotojai dažnai būna neatleidžiami nuo žyminio mokesčio, kai ginčas vyksta dėl būsto priežiūros vartojimo paslaugų, o ne dėl kitų vartojimo paslaugų. CPK 88 straipsnį siūloma pakeisti nustatant, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos ne tik advokato ar advokato padėjėjo, bet visų atstovų pagalbai apmokėti. Taip pat siūloma prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskirti ir išlaidas, susijusias su vykimu į teismo posėdžius.
Manytina, kad bylos šalims turi būti atlyginamos visos jų visų teisėtų atstovų, o ne tik advokatų, ir kitos su bylos nagrinėjimus susijusios būtinos ir pagrįstos išlaidos, įskaitant ir vykimo į teismo posėdžius laiką, nes šiuo metu laiką, sugaištą vykstant į teismo posėdžius kituose miestuose, tenka priskirti prie pasiruošimo bylos nagrinėjimui ir konsultavimo laiko, nors laiko sąnaudos kelionei į posėdį yra teisėtos, pagrįstos ir būtinos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 98 straipsnį siūloma pakeisti nustatant, kad atlyginamos išlaidos ne tik advokato ar advokato padėjėjo, bet visų atstovų, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbai apmokėti. Nurodyti pakeitimai užtikrins, kad bylos šalys gaus atlyginimą už jų išlaidas, patirtas už visas teisėto atstovavimo, ypač kai atstovauja viešieji juridiniai asmenys, šeimos nariai, profesinės sąjungos, paslaugas, o teisininkais Lietuvoje galėtų dirbti visi aukštąjį teisinį išsilavinimą turintys asmenys ir kad teisėtai užsiimantys veikla teisininkai, taip pat viešąsias paslaugas teikiantys viešieji juridiniai asmenys galėtų realiai teikti teismo procesinių dokumentų rengimo, atstovavimo civiliniame procese paslaugas.
Tai panaikins nepagrįstus apribojimus piliečiams ir vartotojams pasirinkti teisines paslaugas ir jas teikti, kurie prieštarauja konstituciniams teisingumo ir teisės į teisingą teismą principams, taip pat asmenų lygiateisiškumo, lygių galimybių, sąžiningos ir laisvos konkurencijos principams, taip pat bus panaikintas šiuo metu susiformavęs Lietuvos advokatūros monopolis, kurį draudžia Lietuvos Konstitucija, o teisinės paslaugos atpigs ir taps prieinamos daugeliui paprastų Lietuvos žmonių, kurie galės realiai pasinaudoti savo konstitucine teise į teisingą teismą, nes šiuo metu dėl Lietuvos advokatūrai suteikto teisinių paslaugų monopolio teisė į teisingą teismą yra tapusi turtingųjų privilegija. 5. Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Priėmus įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Įtakos kriminogeninei padėčiai įstatymas neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Teisines paslaugas teikiantys fiziniai ir juridiniai asmenys galės šias paslaugas siūlyti visiems vartotojams ir kitiems asmenims, padidės konkurencija ir atpigs teisinės paslaugos, pagerės jų kokybė, todėl verslo sąlygoms ir plėtrai įstatymo įgyvendinimas turės tik teigiamos įtakos, nes bet kokio monopolio panaikinimas teigiamai paveikia visą verslo aplinką. 8.
inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie šios srities teisės aktai tebegalioja (pateikiamas šių aktų sąrašas) ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą projektą: Kitų teisės aktų keisti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus:
Įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas. 11. jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys: Įstatymo įgyvendinimui lydimųjų aktų nereikės. 12. Kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai):
Įstatymo nuostatoms įgyvendinti papildomų valstybės biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados: Projekto rengimo metu specialistų vertinimų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: civilinis kodeksas, civilinis procesas, teisinis atstovavimas, asociacija, viešieji juridiniai asmenys, viešasis administravimas, Europos žmogaus teisių teismas, teisinis išsilavinimas, vartotojai, diskriminacija, monopolis, teisėti lūkesčiai 16.
Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: Nėra. Teikia Seimo narys Naglis Puteikis
tikslai ir uždaviniai Projektu keičiamos nuo 2017-07-01 įsigaliojusios Civilinio proceso kodekso redakcijos straipsnių nuostatos. Šiuo metu civilinį procesą, kaip ir administracinių bylų teiseną bei administracinių nusižengimų procesą, reglamentuojančios teisės normos nepagrįstai apriboja asmenų, ypač iš nepasiturinčių, socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių, teisę pasirinkti įvairesnes, pigesnes, tačiau ne mažiau kvalifikuotas viešųjų juridinių asmenų teikiamas atstovavimo teismuose viešąsias paslaugas, gauti paslaugas iš kitų aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčių asmenų, taip pat gauti atlyginimą už šias paslaugas laimėjus teisminius ginčus civiliniame procese, kaip ir administracinių bylų teisenoje ir administracinių nusižengimų procese. Akivaizdu, jog lobistine veikla užsiimanti Lietuvos advokatūra bet kokia kaina siekia, kad Lietuvoje teisininkais galėtų vadintis tik advokatai, kurie turėtų absoliutų monopolį teikti teisines paslaugas ir vieninteliai gauti atlyginimą už teisinį darbą. Dėl šio Lietuvos advokatūros siekio monopolizuoti teisinių paslaugų rinką, kurioje tik advokatai turėtų teisę teikti teisines paslaugas ir gauti už jas atlyginimą, o šios išlaidos būtų priteisiamos teismuose, Lietuvoje pradėjo formuotis teisinių paslaugų monopolis, brangti teisinės paslaugos, kurių daugelis žmonių tiesiog neįperka. Pažymėtina, kad iš teisinių paslaugų rinkos yra įstumiami aukštąjį teisinį išsilavinimą turintys asmenys, kurie šį išsilavinimą įgijo turėdami teisėtus lūkesčius, jog galės dirbti pagal įgytą profesiją.
Tačiau šiuo metu galiojančios Civilinio proceso kodekso nuostatos reikalauja, kad asmuo būtų įgijęs aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, todėl visi asmenys, įgiję išsilavinimą neuniversitetinėje aukštojo mokslo įstaigoje arba po išlyginamųjų studijų įgiję tik universitetinį teisės magistro diplomą, kuriame nurodoma, jog asmuo turi teisę užimti teisėjo, prokuroro arba advokato pareigas, realiai negali ne tik šių pareigų užimti, bet ir apskritai dirbti bet kokį apmokamą teisinį darbą, susijusį su teisinių paslaugų teikimu, nes pagal šiuo metu galiojančias Civilinio proceso kodekso nuostatas šios teisinės paslaugos, skirtingai nei kitų sričių specialistų paslaugos, nėra priskiriamos prie atlygintinų bylinėjimosi išlaidų, todėl vartotojai nebegali įsigyti teisinių paslaugų savo nuožiūra, o teisines paslaugas teisėtai teikiančių asmenų veikla yra nepagrįstai ribojama Lietuvos advokatūros monopolį skatinančiomis priemonėmis. Pažymėtina, kad valstybė, tvirtindama neuniversitetinių aukštojo mokslo teisės studijų programas kaip kokybiškas, o vėliau įstatymu uždrausdama šias studijas baigusiems specialistams dirbti bet kokį teisinį darbą, kuris visada yra susijęs su teismais, apriboja tokių asmenų teisę į darbą ir teisėtus lūkesčius, nors jų išsilavinimas, įgytas pagal valstybės patvirtintas programas, yra kokybiškas. Tokio monopolio kūrimas iškreipia teisinių paslaugų rinką ir pažeidžia Lietuvos Respublikos piliečių teisę pasirinkti teisinio atstovavimo paslaugas, kurių kaina atitinka jų turtinę padėtį.
Tai reikšmingai apriboja daugybės piliečių galimybes ginti savo pažeistas teises ir interesus teisme, nes valstybės garantuojamą ir visiškai ar iš dalies apmokamą teisinę pagalbą gali gauti tik giliame skurde gyvenantys asmenys, o daugybė skurstančių žmonių, kurie pagal oficialius kriterijus nėra laikomi skurstančiais, į tokią pagalbą pretenduoti negali. Todėl žmonės, negalintys gauti valstybės apmokamos teisinės pagalbos ir neturintys pinigų sumokėti už brangias advokatų paslaugas, lieka visai be teisinio atstovavimo ir neturi galimybių tinkamai ginti pažeistas savo teises ir interesus. Be to, advokatų monopolio kūrimas teisinių paslaugų rinkoje nepagrįstai apriboja kitų asmenų, turinčių pakankamas kvalifikacijas teikti teisines paslaugas, teisę užsiimti tokia veikla. Nors Europos teisingumo teismas yra pripažinęs, kad advokatų veikla yra tiesiog komercinė veikla, tačiau šiuo metu nepagrįstai taikomi apribojimai kitiems teisininkams ir viešiesiems juridiniams asmenims riboja jų teisę ir galimybes užsiimti teisine veikla ir mažiau pasiturintiems žmonėms suteikti įvairesnes, pigesnes, tačiau ne mažiau kvalifikuotas teisines paslaugas, už kurias asmenys turėtų teisę gauti atlyginimą laimėjus bylą. Tokie nepagrįsti apribojimai piliečiams pasirinkti teisines paslaugas ir jas teikti prieštarauja konstituciniams teisingumo ir teisės į teisingą teismą principams, taip pat asmenų lygiateisiškumo, lygių galimybių, sąžiningos ir laisvos konkurencijos principams, be to, skatina Lietuvos advokatūros monopolį, kurį Lietuvos Konstitucija draudžia.
Todėl šio įstatymo projekto tikslas – panaikinti nepagrįstus apribojimus ir užtikrinti, kad teisininkais Lietuvoje galėtų dirbti visi aukštąjį teisinį išsilavinimą turintys asmenys ir kad teisėtai užsiimantys veikla teisininkai, taip pat viešąsias paslaugas teikiantys viešieji juridiniai asmenys galėtų teikti teismo procesinių dokumentų rengimo, atstovavimo civiliniame procese paslaugas. Atitinkami projektai rengiami ir dėl administracinių bylų teisenos ir administracinių nusižengimų proceso. Toliau pateikiami išsamesni argumentai. Dėl viešųjų juridinių asmenų atstovavimo. Civilinio proceso kodekse įtvirtintas reglamentavimas dėl asociacijų atstovavimo yra nepakankamas, nes dėl šio neaiškaus teisinio reglamentavimo šiuo metu teismų praktika dėl asociacijų teisės atstovauti savo narius yra visiškai nesuderinama, kai analogiškose bylose teismai dėl tų pačių asociacijų teisių priima visiškai nesuderinamus sprendimus. Pavyzdžiui, Lietuvos Apeliacinis Teismas 2015-10-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2a-431-407-2015 išaiškino, kad asociacija, ginanti vartotojų teises, yra tinkamas atstovas ir bylą gali vesti savarankiškai nedalyvaujant advokatui (CPK 55 str.; 56 str. l d. 6 p.). Kauno apygardos teismas įsiteisėjusioje 2014-12-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2638-221/2014 išaiškino, kad asociacija turi teisę nedalyvaujant advokatui atstovauti savo narius, priklausančius tam tikrų asmenų grupėms, civilinėse bylose ginčuose dėl asociacijos narių pažeistų teisių vartojimo sutarčių klausimais. Analogiškai nusprendė ir Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2-314-464/2016, 2015-07-09 nutartimi civilinėje byloje Nr.
2-997-178/2015, 2015-10-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-431-407/2015, 2015-12-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-796-516/2015, išaiškindamas, kad asociacijos, ginančios vartotojų teises, turi teisę atstovauti savo narius bylose, tiesiogiai susijusiose su vartojimo teisiniais santykiais. Tačiau lygiagrečiai yra formuojama visiškai nesuderinama teismų praktika, kad tos pačios asociacijos neturi teisės atstovauti savo narių pažeistų teisių vartojimo sutarčių klausimais – Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2419-264/2015;
Vilniaus apygardos teismo 2016-08-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1587-803/2016 ir kitos. Šiuo metu dėl šios diskriminacijos į Europos žmogaus teisių teismą kreipėsi viena iš asociacijų, gindama savo teisę atstovauti narius teismuose, kurią Lietuvos Respublika pažeidė, nes, viena vertus, asociacijoms leido atstovauti teismuose ginant savo narius, tačiau antra vertus, dėl visiškai neaiškaus ir nuo subjektyvaus aiškinimo priklausančio reglamentavimo teismai praktiškai užkirto asociacijoms bet kokią galimybę ginti savo narius teismuose, kai išaiškino, kad asociacijos negali ginti savo narių teismuose, kai asociacija veikia kaip savo narių atstovas, nors asociacijos visada gina savo narių teises kaip šių narių atstovas, o asmenys įstoja į asociacijas, siekdami apginti savo teises, įskaitant teisminiu keliu.
Teismų praktika dėl asociacijų teisės atstovauti savo narius yra visiškai nesuderinama dėl nepakankamai aiškaus teisinio reglamentavimo, paliekant per daug vietos subjektyvumui, dėl kurio reikalavimai, kurių asmuo turi laikytis kreipdamasis į teismą, tampa tokie neaiškūs, kad net pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą apskritai, ypač tais atvejais, kai asociacijos, kurios atstovauja savo narius daugybėje bylų, staiga sužino, kad vienoje byloje neleidžiama atstovauti savo narių, nors kitose bylose asociacijos atstovavimas yra pripažintas tinkamu ir teisėtu. Tokia nenuosekli teismų praktika pažeidžia asociacijų atstovaujamų asmenų teisę į teisingą teismą. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje plėtojama nuosekli pozicija, draudžianti pernelyg formalų procesinių normų, užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimą. Teismas vadovaujasi savo praktikoje nustatytais principais, pagal kuriuos taikomi apribojimai pirmiausia negali suvaržyti ar susilpninti asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė.
Teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi tik tada, jeigu jie atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Guerin v. France, judgment of 23 July 1998, Reports 1998-v., p. 1867, § 37; kt.). Be kita ko, procesinių asmens teisių suvaržymas turi atitikti teisėtumo reikalavimą, t. y. turi būti atliktas teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi vienas esminių principų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio kontekste yra teisingumas, tai svarbu, kad nacionalinis teismas, taikydamas proceso taisykles, nesielgtų pernelyg formaliai, pateiktų svarius argumentus, ribodamas asmens teisę kreiptis į teismą, ir vadovautųsi Teismo praktikoje suformuluotais kriterijais (pvz. žr. Mesutoglu v. Turkey, no. 365323/04, judgment of 14 October 14). Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, yra konstatavęs, kad nors teisė į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės ribojimai, tačiau bet kokie teisinio ar faktinio pobūdžio šios teisės ribojimai gali būti pripažįstami nesuderinamais su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jei jie nepagrįstai apsunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą, konkrečiai – teisės į teismą ribojimas turi turėti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-26/2010).
3K-3-26/2010). Taip pat pažymėtina, kad šiuo metu Administracinių bylų teisenos įstatymas yra nesuderintas su Civilinio proceso kodekso normomis, nes nėra numatyta galimybė, kad asmenis atstovautų viešieji juridiniai asmenys – asociacijos ir viešosios įstaigos, kurios teikia nemokamas arba mokamas teisines ir kitas paslaugas nesiekiant pelno bei gina savo narių arba dalininkų interesus. Be to, iki 2017-01-01 galiojęs administracinių teisės pažeidimų kodeksas (ATPK 272 ir 275 straipsniai) leido būti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens įgaliotu atstovu bylose ne tik advokatams, bet ir asmenims, turintiems aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą. Tačiau nuo 2017-01-01 įsigaliojus naujajam Administracinių nusižengimų kodeksui (ANK) (aktualus 585 straipsnis), kuris panaikins senąjį ATPK, įgaliotu atstovu galės būti advokatas ar jo padėjėjas, o asmuo, turintis aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, galės būti atstovu tik tada, kai atstovaus savo artimiesiems giminaičiams. Tokiu atveju ir administraciniame procese visiškai nepagrįstai apribojamos kvalifikuotų teisininkų galimybės atstovauti ir ginti asmenis, jiems suteikti įvairesnes, pigesnes, nesiekiant pelno. tačiau ne mažiau kvalifikuotas viešąsias paslaugas, kurias teikia viešieji juridiniai asmenys ir juose dirbantys teisininkai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, įgyta pagal valstybės patvirtintas aukštojo mokslo programas.
Todėl siūlomos Civilinio proceso kodekso ir šiuo metu rengiamos ANTĮ ir ANK pataisos padėtų pašalinti neaiškumus, dėl kurių atsiranda tokia neaiški ir nesuderinama teismų praktika, taip pat leistų paprastiems žmonėms pasinaudoti įvairesnėmis teisinėmis paslaugomis, įsikaitant ir viešųjų juridinių asmenų teikimas paslaugas, o padidėjusi konkurencija priverstų sumažinti kainas ir advokatūroje, kuri šiuo metu yra faktiškai monopolizavusi teisinių paslaugų rinką, įskaitant teisę gauti atlyginimą už suteiktas teisines paslaugas ir šių išlaidų priteisimą teisme. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas apriboja asmenų teisę gauti atlyginimą už jų patirtas bylinėjimosi išlaidas tais atvejais, kai juos atstovauja asociacijos ir kiti teisėti atstovai, nes leidžia priteisti tik išlaidas už advokatų ir jų padėjėjų suteiktas komercines teisinio atstovavimo paslaugas. Tai yra tiesiogines asmenų diskriminacijos, rinkos monopolizavimo ir teisės į teisingą teismą pažeidimo apraiškos, nesuderinamos su Lietuvos Konstitucija. Pavyzdžiui, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad atstovavimo pagal pavedimą reglamentavimą lemia tai, kad civiliniam procesui tinkamai vesti ir pasiekti vieną pagrindinių civiliniam procesui keliamų tikslų
Atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai iš esmės lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios fizinio asmens patirtos atstovavimo išlaidos civiliniame procese negali būti priteistos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tai reiškia, kad visų kitų asmenų, įsigijusių aukštąjį teisinį išsilavinimą, teisinės žinios tampa bevertėmis, šie asmenys realiai nebegali užsiimti teisinių paslaugų teikimu, nes išlaidos už jų suteiktas paslaugas nepripažįstamos būtinomis ir pagrįstomis bylinėjimosi išlaidomis. Be to, ir viešųjų juridinių asmenų teikiamos atlygintinos teisinės paslaugos nesiekiant pelno taip pat išstumiamos iš rinkos, nes išlaidos už šių viešųjų juridinių asmenų suteiktas atlygintinas paslaugas nesiekiant pelno nepripažįstamos būtinomis ir pagrįstomis bylinėjimosi išlaidomis.
Taip yra monopolizuojama rinka, o vartotojai faktiškai netenka teisės įgyti teisines paslaugas, įskaitant teikiamas asociacijų nesiekiant pelno, savo nuožiūra, nes vartotojų patirtos išlaidos už teisines paslaugas, kurias suteikė ne advokatai, tiesiog nėra atlyginamos teismuose. Pažymėtina ir tai, kad šiuo metu galiojantis Administracinių nusižengimų kodeksas nenumato išteisintiems asmenims gauti jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jie atsiduria blogesnėje padėtyje, nei baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys, kurie jų išteisinimo atveju gali gauti patirtų išlaidų atlyginimą. Todėl būtinos įstatymo pataisos, kad asmenys galėtų gauti atlyginimą už visų teisėtų atstovų atstovavimo paslaugas, taip pat gautų atlyginimą ne tik civilinio proceso, administracinių bylų teisenos, bet ir administracinių nusižengimų proceso numatytais atvejais.
Manytina, kad šiuo metu galiojantis CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktas ir CPK 98 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek šios teisės normos apriboja vartotojo teisę į asociacijos atstovavimą ir bylinėjimosi išlaidas tais atvejais, kai bylos šalį atstovauja ne advokatas pagal komercinio atstovavimo paslaugų vartojimo sutartį, o kitas teisėtas atstovas – asociacija pagal atstovavimo paslaugų nesiekiant pelno sutartį, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmens lygiateisiškumo principui, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 daliai tiek, kiek asmens teisės į asociacijos atstovavimą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą suvaržymas neatitinka teisėtumo reikalavimo, taip pat tiek, tiek asmens teisės į asociacijos atstovavimą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą suvaržymas neatitinka teisėto tikslo ir neegzistuoja joks pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus, tiek, kiek vartotojui nepagrįstai apribojama teisė rinktis asociacijos teikiamas viešąsias atstovavimo paslaugas, verčiant vartotoją pirkti komercines advokatų teikiamas atstovavimo vartojimo paslaugas, nors CPK numato ir kitas atstovavimo formas, pvz., asociacijos, kurios nėra imperatyviai nurodytos kaip nemokamos. Pažymėtina ir tai, kad asociacijos veiklą reglamentuoja jos įstatai ir asociacijų įstatymas, kuris imperatyviai nenumato, kad visos asociacijos privalo rinkti nario mokestį ir neturi teisės savo nariams teikti mokamas paslaugas nesiekiant pelno.
Priešingai, šie klausimai yra dispozityvūs ir palikti spręsti pačioms asociacijoms, kurios savo narių sprendimu turi teisę pasirinkti savo veiklos finansavimo modelį. Asociacija yra steigiama ir veikia savo narių interesais, jų poreikių tenkinimui, vadovaujantis savanoriškumo, narių savitarpio supratimo bei interesų bendrumo principais. Atsižvelgiant į asociacijos, kaip susivienijimo, esmę, jos steigimo, stojimo į ją ir veikimo tikslus, darytina išvada, kad asociacijos teikiamomis paslaugomis jos nariai paprastai turėtų naudotis nemokamai, nebent tai būtų susiję su išskirtinėmis aplinkybėmis, realiai patirtomis papildomomis išlaidomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai asociacijos įstatuose nėra numatytas atlygintinų viešųjų paslaugų teikimas asociacijos nariams nesiekiant pelno, o asociacijos įstatuose vienu iš jos veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir atstovavimas jiems teisme, sudarantis prielaidas jai būti savo nario
Tik tokiais atvejais, jeigu dalyvaujantis byloje asmuo – asociacijos narys – apmoka tokio pobūdžio asociacijos jam suteiktas paslaugas nesiekiant pelno, tai dėl to jo patirtos išlaidos nekvalifikuotinos kaip CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, kurios atlygintinos bylą laimėjusiai šaliai, nes jos vertintinos kaip neatitinkančios būtinumo kriterijaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-701/2015). Nors minėtoje byloje ratio decidendi iš esmės skiriasi, nes į bylą pateiktuose asociacijos įstatuose yra numatytas atlygintinų viešųjų paslaugų teikimas nesiekiant pelno asociacijos nariams ir kitiems asmenims, įgyvendinant asociacijos tikslus, tačiau išlaidos nėra priteisiamos net ir tais atvejais, kai asmenis atstovauja asociacijos, kurių įstatuose yra numatytas mokamų viešųjų paslaugų teikimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 4 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-313/2016).
3K-3-197-313/2016). Todėl yra būtinos įstatymo pataisos, kurios leistų asmenims gauti atlyginimą už visas teisėto atstovavimo išlaidas, kai jie pasirenka kitas atstovavimo formas – asociaciją, profesinę sąjungą ir pan. Dėl šiuo metu galiojančio ydingo ir diskriminacinio reglamentavimo, užkertančio kelią žmonėms gauti įvairesnes, pigesnes, tačiau visiškai profesionales teisines paslaugas, teikiamas asociacijų nesiekiant pelno, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo išaiškinta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015, kad CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios fizinio asmens patirtos atstovavimo išlaidos civiliniame procese, įskaitant ir tas, kai fiziniam asmeniui atstovauja su juo susiję, CPK 56 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose nurodyti asmenys, negali būti priteistos. Toks reglamentavimas užkerta kelią gyventojams gauti kokybiškas ir nebrangias teisines paslaugas nesiekiant pelno, o iš asociacijų atimama bet kokios veiklos galimybė tais atvejais, nes neleidžiama gauti teisėtų pajamų iš savo veiklos, kai asociacijų teikiamos paslaugos yra atlygintinos (t. y. mokamos), tačiau nesiekiant pelno, nes asociacija pagal savo įstatus turi teisę teikti atlygintas paslaugas savo nariams, siekdama savo tikslų, o ne pelno.
LR asociacijų įstatymo 2 straipsnis nustato, kad asociacija yra savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. LR viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 punktas nustato, kad viešųjų paslaugų teikimo režimas – tai teisės aktų nustatytas atlygintinas ar nemokamas viešųjų paslaugų teikimas nustatytais terminais ir tvarka, o LR asociacijų įstatymo 16 straipsnis nedraudžia asociacijai teikti atlygintinas paslaugas, skirtas asociacijos tikslams pasiekti. Todėl būtinos įstatymo pataisos, kad asociacijos galėtų ir toliau teikti neatlygintinas ir atlygintinas paslaugas savo nariams, įskaitant atstovavimą ir teismo procesinių dokumentų rengimą, o už šias paslaugas patirtas išlaidas asociacijų nariai turi teisę prisiteisti iš bylą pralaimėjusios šalies, įrodę, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra realios, būtinos ir pagrįstos. Atkreiptinas dėmesys, kad dabartinis reglamentavimas akivaizdžiai diskriminuoja asociacijas ir jų narius, pasirinkusius atstovavimą per asociacijas, teikiančias paslaugas nesiekiant pelno. Tenka apgailestauti, kad pirmenybė yra teikiama gerokai brangesnes komercines pelno siekiančias paslaugas teikiantiems advokatams, nes, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr.
3K-7-149-706/2015, advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Tačiau vartotojo teisė rinktis atstovą yra nors ir netiesiogiai, tačiau nepagrįstai ribojama, užkertant kelią prisiteisti bylinėjimosi išlaidais tais atvejais, kai bylos šalį atstovauja ne advokatas, o kitas teisėtas atstovas – asociacija. Toks teisinis reglamentavimas pažeidžia vartotojo teisę rinktis ir yra diskriminacinis. Todėl yra pagrindas priimti įstatymo pataisas, kurios pakeistų CPK 98 straipsnio 1 dalį, užkertančią galimybę prisiteisti bylinėjimosi išlaidais tais atvejais, kai bylos šalį atstovauja ne advokatas, o kitas teisėtas atstovas – asociacija, nes dabartinis teisinis reglamentavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmens lygiateisiškumo principui. Pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstatavo, jog „įstatymų leidėjas negali paneigti asmens teisėtų lūkesčių principo, nes Konstitucijoje įtvirtinti teisinio reguliavimo principai ir visų pirma konstitucinis teisinės valstybės principas draudžia nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį, paneigti įgytas teises, ignoruoti asmens teisėtus interesus.
Paneigiant teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą būtų pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas. Nepagrįstai pabloginus asmens teisinę padėtį galėtų būti pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnis, įtvirtinantis asmenų lygiateisiškumą“. Vartotojų teisę pasirinkti subjektų, teikiančių teisminio atstovavimo ir procesinių dokumentų rengimo paslaugas, ratą įstatymų leidėjas neteisėtai apribojo, diskriminavo, sudarė sąlygas ne visų asmenų lygybei prieš įstatymą bei atėmė pamatinę teisę rinktis atstovą byloje, atimdamas galimybę prisiteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Proceso šalies teisę pasirinkti subjektų, teikiančių atstovavimo ir teismo procesinių dokumentų rengimo paslaugas, ratą įstatymų leidėjas neteisėtai apribojo, diskriminavo, sudarė sąlygas ne visų asmenų lygybei prieš įstatymą bei atėmė pamatinę teisę rinktis asociaciją kaip atstovą teisme. Kadangi atstovavimo ir teismo procesinių dokumentų rengimo išlaidos gali būti priteisiamos tik už advokatų ir jų padėjėjų teikiamas paslaugas, spręstinas klausimas dėl siūlomų pataisų priėmimo, kad būtų pašalintas CPK 98 straipsnio
straipsnyje įtvirtintam asmens lygiateisiškumo principui. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projektą inicijavo ir padėjo parengti teisininkas, asociacijų „Žvėryno bendruomenė“, „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“, „Savininkų ir vartotojų gynybos sąjunga“ ir „Tėvų ir vaikų gynybos sąjunga“ vadovas Paulius Markevičius.
Taip pat projekto iniciatoriais galima laikyti visus skurstančius žmones, ypač vartotojus, kurie būriais kreipiasi į Seimo narį Naglį Puteikį prašydami teisinės pagalbos, nes skursta nepakankamai, kad gautų valstybės apmokamą teisinę pagalbą, o pinigų advokatų paslaugoms neturi, todėl negali tinkamai apginti pažeistų savo teisių ir interesų. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai. Nuo 2017-07-01 įsigaliojusioje Civilinio proceso kodekso redakcijoje nustatytas reglamentavimas: 56 straipsnis. Asmenys, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą
pavedimą teisme gali būti:
1) advokatai;
2) advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje;
3) vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu;
4) asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui);
5) profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose.
Šiuo atveju bylą teisme veda profesinės sąjungos vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai);
6) asociacijos arba kiti viešieji juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose kaip vienas iš veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, jeigu jie neatlygintinai atstovauja asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyviams bylose dėl teisinių santykių, tiesiogiai susijusių su šių juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytais veiklos tikslais ir sritimi. Šiuo atveju bylą teisme veda atitinkamo juridinio asmens vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai);
7) antstolių padėjėjai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir antstolio įgaliojimą atstovauti antstoliui bylose dėl antstolio vykdomų funkcijų. 2.
pavedimą teisme gali būti:
1) šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodyti asmenys;
2) aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintys juridinių asmenų darbuotojai ar valstybės tarnautojai;
3) jų patronuojančio juridinio asmens, patronuojamo juridinio asmens arba patronuojančio juridinio asmens patronuojamo juridinio asmens darbuotojai (išskyrus valdymo organų narius), turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Šiame punkte patronuojančiu laikomas juridinis asmuo, turintis daugiau kaip 50 procentų kito juridinio asmens (patronuojamo juridinio asmens) akcijų, dalyvio teisių, pajų;
4) suinteresuotos aukštesnės valstybės institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojai ar darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. 3. Kai reikia specialių žinių, susijusių su bylos dalyku, kartu su šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais asmenimis, taip pat su šio straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis ir šio Kodekso 55 straipsnyje nurodytais asmenimis (kai atstovaujama juridiniam asmeniui) atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys – neteisinių sričių specialistai (auditoriai, buhalteriai, mokesčių konsultantai, patentiniai patikėtiniai ir kt.). Į teismo posėdį neatvykus šio straipsnio
dalyje nurodytiems asmenims ir šio Kodekso 55 straipsnyje nurodytiems asmenims (kai atstovaujama juridiniam asmeniui), kiti asmenys byloje atstovauti pagal pavedimą savarankiškai negali. 4. Neleisti atstovauti pagal pavedimą teismas gali tik tada, kai atstovas pagal įstatymus negali būti įgaliotojo atstovu. Straipsnio pakeitimai:
Nr. XI-1480, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4126 (2011-07-13) Straipsnio pakeitimai: Nr. XII-2751, 2016-11-08, paskelbta TAR 2016-11-17, i. k. 2016-26956
nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo 1.
Bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami:
1) darbuotojai – bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių, ir vartotojai – bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo; Straipsnio punkto pakeitimai: Nr. XII-2084, 2015-11-26, paskelbta TAR 2015-12-03, i. k.
2015-19289
2) ieškovai – bylose dėl išlaikymo priteisimo;
3) ieškovai – bylose dėl turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su fizinio asmens sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu, įskaitant ir bylas dėl žalos, susijusios su fizinio asmens sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga atveju, atlyginimo;
4) ieškovai – bylose dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo;
5) prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, – toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą;
6) šalys – bylose dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, taip pat dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą;
7) šalys – bylose dėl prarasto turto ryšium su politinėmis represijomis;
8) įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus;
9) ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys – bankroto ar restruktūrizavimo bylose, išskyrus šio Kodekso 80 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytus atvejus; TAR pastaba. 9 punktas taikomas ieškiniams (pradiniams ar priešieškiniams), pareiškimams, skundams, atskiriesiems skundams, prašymams ir trečiųjų asmenų savarankiškiems reikalavimams, pareikštiems po 2017 m. liepos 1 d. Straipsnio punkto pakeitimai:
Nr. XII-2751, 2016-11-08, paskelbta TAR 2016-11-17, i. k.
2016-26956
10) valstybės ir savivaldybių institucijos (įstaigos) – už ieškinius dėl lėšų išieškojimo;
11) Lietuvos bankas, akcinė bendrovė Turto bankas, valstybės įmonė Valstybės turto fondas;
12) sutuoktiniai – už prašymus nutraukti santuoką bendru sutikimu (Civilinio kodekso 3.51 straipsnis) ir vieno sutuoktinio prašymu (Civilinio kodekso 3.55 straipsnis);
13) pareiškėjai – už pareiškimus, paduodamus šio Kodekso V dalies XXIX ar XXXIX skyriuose nustatyta tvarka; TAR pastaba. 13 punktas taikomas ieškiniams (pradiniams ar priešieškiniams), pareiškimams, skundams, atskiriesiems skundams, prašymams ir trečiųjų asmenų savarankiškiems reikalavimams, pareikštiems po 2017 m. liepos 1 d. Straipsnio punkto pakeitimai:
Nr. XII-2751, 2016-11-08, paskelbta TAR 2016-11-17, i. k. 2016-26956
14) asmenys - kitais šiame Kodekse ar kituose įstatymuose numatytais atvejais. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio už ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo. 3. Asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Teismo nutartis dėl šio prašymo turi būti motyvuota. 4. Neteko galios nuo 2005 m. gegužės 1 d. Straipsnio pakeitimai:
Nr. X-80, 2005-01-20, Žin., 2005, Nr. 18-574 (2005-02-08) Nr. XI-1480, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4126 (2011-07-13) Nr. XI-2002, 2012-05-10, Žin., 2012, Nr. 57-2825 (2012-05-19) 88 straipsnis. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu 1.
Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos:
1) sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei išlaidos, susijusius su vietos apžiūra;
2) atsakovo paieškos išlaidos;
3) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu;
4) išlaidos, susijusios su teismo sprendimo vykdymu;
5) atlyginimo už kuratoriaus darbą išlaidos;
6) išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti;
7) (neteko galios nuo 2008-04-30;)
8) išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu;
9) būtinos ir pagrįstos išlaidos, susijusios su antstolių vykdomu faktinių aplinkybių konstatavimu ir dokumentų įteikimu; Papildyta straipsnio punktu: Nr. XII-2751, 2016-11-08, paskelbta TAR 2016-11-17, i. k. 2016-26956
10) kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos; Straipsnio punkto numeracijos pakeitimas:
straipsnio 1 dalies 6, 8 ir 9 punktus, nurodytų išlaidų didžiausius dydžius ir jų išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Straipsnio dalies pakeitimai:
nurodytomis būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis nelaikomos ir šiame skyriuje nustatyta tvarka neatlyginamos išlaidos už teikiamas teisines paslaugas, išskyrus advokatų ir advokatų padėjėjų teikiamas teisines paslaugas. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XII-2751, 2016-11-08, paskelbta TAR 2016-11-17, i. k. 2016-26956 Straipsnio pakeitimai:
Nr. X-1495, 2008-04-15, Žin., 2008, Nr. 50-1844 (2008-04-30) Nr. XI-1480, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4126 (2011-07-13)
advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas 1.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. 2. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. 3. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme. Straipsnio pakeitimai:
Nr. XI-1480, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4126 (2011-07-13)
siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Siūloma pakeisti CPK 56 straipsnį, numatant, kad fizinių ir juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, nes toks išsilavinimas yra pakankamas atstovauti asmenis teismuose civilinėse byloje, ypač įvertinus tai, kad fiziniai ir juridiniai asmenys gali kreiptis į teismą tiesiogiai, neturėdami jokio teisinio išsilavinimo. Todėl manytina, kad jei į teismą gali kreiptis asmuo, neturintis jokio teisinio išsilavinimo, šių asmenų atstovavimui, ypač kai byloje jie dalyvauja kartu su atstovu, taikomi apribojimai dėl universitetinio išsilavinimo yra neproporcingi siekiamam tikslui, todėl keistini.
Pagal keičiamą įstatymo redakciją tokiais atstovais gali būti tik aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintys asmenys, o fizinių asmenų atstovais – tik tada, kai atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui). Taip pat CPK 56 straipsnyje siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme yra asociacijos, jos gali atstovauti ir atlygintinai, jei mokamų viešųjų paslaugų teikimas nesiekiant pelno numatytas steigimo dokumentuose. Pagal keičiamą įstatymo redakciją asociacijos gali atstovauti tik neatlygintinai. Taip pat siūlome leisti teismuose atstovauti asmenims, turintiems aukštąjį teisinį išsilavinimą, o kartu su bylos šalimi (ieškovu, atsakovu, trečiuoju asmeniu) ir visiems kitiems asmenims. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojantis CPK 56 str. 2 d. tokią teisę suteikia tik juridiniams asmenims, leisdama kartu su juridinio asmens vadovu atstovauti ir kitiems asmenims, tačiau fiziniams asmenims tokia teisė nėra suteikta. Nuo 2017-07-01 kartu su juridinių asmenų vadovais gali atstovauti tik neteisinių sričių specialistai, o fiziniams asmenims tokia teisė net nėra suteikta. Toks apribojimas laikytinas diskriminaciniu tiek fizinių asmenų atžvilgiu, tiek visų kitų teisininkų, išskyrus advokatus ir jų padėjėjus, atžvilgiu, todėl keistinas. CPK 83 straipsnį siūloma pakeisti nustatant, kad nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo vartotojai atleidžiami ne tik bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo, kaip nustatyta dabar, bet bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių.
Dabartinė formuluotė „bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo“ yra pernelyg neapibrėžta, todėl atsiranda daug subjektyvumo, sprendžiant, ar byla vyksta dėl nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų, nors tai nustatyti galima tik išnagrinėjus bylą, o ne ieškinio priėmimo metu. Pažymėtina, kad dažnai teismai net ginčus, kylančius iš vartojimo teisių santykių, netinkamai kvalifikuoja tais atvejais, kai vartojimo prekės ir paslaugos yra įsigyjamos būsto valdymui, naudojimai ir priežiūrai. Todėl realiai ši CPK nuostata neveikia, nes tapo deklaratyvi ir neįgyvendinama. Be to, dalis vartotojų gali apsispręsti neginti pažeistų savo teisių vien todėl, kad neturi lėšų sumokėti didelį žyminį mokestį tais atvejais, kai prašoma atlyginti žalą ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Tokia padėtis netoleruotina, ypač žinant, kad Lietuvoje vartotojų teisių gynimas vis dar yra silpnas, lyginant su kitomis Europos šalimis, nors Lietuvos Konstitucija nustato, kad valstybė gina vartotojų interesus. Taip pat CPK 83 straipsnyje siūloma papildomai nustatyti, kad nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų atleidžiami ir būsto savininkai dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš būsto valdymo, naudojimo, priežiūros ir išlaikymo santykių. Ši nuostata yra sietina su vartotojų teisių gynyba, nes teismuose vartotojai dažnai būna neatleidžiami nuo žyminio mokesčio, kai ginčas vyksta dėl būsto priežiūros vartojimo paslaugų, o ne dėl kitų vartojimo paslaugų. CPK 88 straipsnį siūloma pakeisti nustatant, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos ne tik advokato ar advokato padėjėjo, bet visų atstovų pagalbai apmokėti.
Taip pat siūloma prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskirti ir išlaidas, susijusias su vykimu į teismo posėdžius. Manytina, kad bylos šalims turi būti atlyginamos visos jų visų teisėtų atstovų, o ne tik advokatų, ir kitos su bylos nagrinėjimus susijusios būtinos ir pagrįstos išlaidos, įskaitant ir vykimo į teismo posėdžius laiką, nes šiuo metu laiką, sugaištą vykstant į teismo posėdžius kituose miestuose, tenka priskirti prie pasiruošimo bylos nagrinėjimui ir konsultavimo laiko, nors laiko sąnaudos kelionei į posėdį yra teisėtos, pagrįstos ir būtinos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 98 straipsnį siūloma pakeisti nustatant, kad atlyginamos išlaidos ne tik advokato ar advokato padėjėjo, bet visų atstovų, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbai apmokėti. Nurodyti pakeitimai užtikrins, kad bylos šalys gaus atlyginimą už jų išlaidas, patirtas už visas teisėto atstovavimo, ypač kai atstovauja viešieji juridiniai asmenys, šeimos nariai, profesinės sąjungos, paslaugas, o teisininkais Lietuvoje galėtų dirbti visi aukštąjį teisinį išsilavinimą turintys asmenys ir kad teisėtai užsiimantys veikla teisininkai, taip pat viešąsias paslaugas teikiantys viešieji juridiniai asmenys galėtų realiai teikti teismo procesinių dokumentų rengimo, atstovavimo civiliniame procese paslaugas.
Tai panaikins nepagrįstus apribojimus piliečiams ir vartotojams pasirinkti teisines paslaugas ir jas teikti, kurie prieštarauja konstituciniams teisingumo ir teisės į teisingą teismą principams, taip pat asmenų lygiateisiškumo, lygių galimybių, sąžiningos ir laisvos konkurencijos principams, taip pat bus panaikintas šiuo metu susiformavęs Lietuvos advokatūros monopolis, kurį draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, o teisinės paslaugos atpigs ir taps prieinamos daugeliui paprastų Lietuvos žmonių, kurie galės realiai pasinaudoti savo konstitucine teise į teisingą teismą, nes šiuo metu dėl Lietuvos advokatūrai suteikto teisinių paslaugų monopolio teisė į teisingą teismą yra tapusi turtingųjų privilegija. 5. Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Priėmus įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Įtakos kriminogeninei padėčiai įstatymas neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Teisines paslaugas teikiantys fiziniai ir juridiniai asmenys galės šias paslaugas siūlyti visiems vartotojams ir kitiems asmenims, padidės konkurencija ir atpigs teisinės paslaugos, pagerės jų kokybė, todėl verslo sąlygoms ir plėtrai įstatymo įgyvendinimas turės tik teigiamos įtakos, nes bet kokio monopolio panaikinimas teigiamai paveikia visą verslo aplinką. 8.
inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie šios srities teisės aktai tebegalioja (pateikiamas šių aktų sąrašas) ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą projektą: Kitų teisės aktų keisti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus:
Įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas. 11. jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys: Įstatymo įgyvendinimui lydimųjų aktų nereikės. 12. Kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai):
Įstatymo nuostatoms įgyvendinti papildomų valstybės biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados: Projekto rengimo metu specialistų vertinimų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: civilinis kodeksas, civilinis procesas, teisinis atstovavimas, asociacija, viešieji juridiniai asmenys, viešasis administravimas, Europos žmogaus teisių teismas, teisinis išsilavinimas, vartotojai, diskriminacija, monopolis, teisėti lūkesčiai 16.
Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: Nėra. Teikia Seimo narys Naglis Puteikis
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
universitetinį teisinį išsilavinimą, nors iki šiol tokio reikalavimo nebuvo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad ir administraciniame procese, kuriame dažnai taikomos civilinio proceso taisyklės, 2017-01-01 įsigaliojus 2016-06-02 priimtam Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymui Nr.
XII-2399, panaikinta galimybė fizinių asmenų atstovais būti bet kuriems asmenims ir nustatyta, jog tokiais atstovais atitinkamai turi būti advokatai arba advokatų padėjėjai. Aptartame kontekste pastebėtina, jog analizuojamos įstatymo projekto nuostatos sistemiškai nedera su minėta ir nuosekliai įgyvendinama įstatymų leidėjo koncepcija. Antra, pastebėtina, jog galiojančiu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti kokybišką ir tinkamą asmenų atstovavimą teismuose. Tuo tarpu analizuojant pateiktą reguliavimą, kyla abejonių, ar siūlomu teisiniu reguliavimu būtų užtikrintas kokybiškas, atitinkantis teismuose ginčus sprendžiančių asmenų poreikius teisinis atstovavimas. Pažymėtina, kad asmenims, siekiantiems tapti advokatais yra keliami atitinkami reikalavimai jų išsilavinimui, darbo patirčiai, kvalifikacijos kėlimui, reputacijai, užtikrinamas žalos, padarytos klientams teikiant teisines paslaugas, atlyginimas. Advokatūros įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, siekiantys tapti advokatu privalo turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, turėti ne mažesnį kaip 5 metų teisinio darbo arba 2 metų darbo advokato padėjėju darbo stažą, privalo išlaikyti kvalifikacinį advokato egzaminą, būti nepriekaištingos reputacijos. Advokatūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad advokato profesinė civilinė atsakomybė už vykdant advokato veiklą fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, viršijančią 290 eurų, draudžiama privalomuoju draudimu. Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad advokatai privalo nuolat tobulinti savo kvalifikaciją. Be to, advokatams gali būti taikoma ir drausminė atsakomybė.
Tuo tarpu pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą galėtų būti bet kurie fiziniai asmenys, įgiję aukštąjį teisinį išsilavinimą, neturėdami jokios teisinio darbo patirties, atstovavimo teisme įgūdžių, neturėdami pareigos užtikrinti atstovavimo metu jų atstovaujamiesiems asmenims padarytos žalos atlyginimą ir pan. Tokiems atstovams netaikant jokių reikalavimų, išskyrus aukštąjį teisinį išsilavinimą, atstovais galėtų tapti, pavyzdžiui, asmenys teisti už bet kokius nusikaltimus, tame tarpe net už nusikaltimus, padarytus įgyvendinant atstovo pagal pavedimą pareigas, taip pat asmenys, kuriems dėl netinkamos veiklos panaikintas advokato statusas ir t.t. Be to, aptartų aplinkybių kontekste pastebėtina, jog įstatymu sureguliavus advokatūros veiklą, nustačius advokatų veiklos pagrindus ir reikalavimus bei kartu nustačius, jog fizinių asmenų atstovais gali būti bet kurie asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, kuriems netaikomi jokie kiti reikalavimai, būtų menkinama advokatų profesijos reikšmė, o kartu ir asmenų teisė į tinkamą atstovavimą, nes visi asmenys, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesugebėjo tapti advokatais, kurių kompetencija būti atstovais nėra patikrinta jokiais būdais, vis vien galėtų būti atstovais teisme. Išsakytų argumentų kontekste keltinas klausimas dėl teikiamo teisinio reguliavimo proporcingumo. 2. Teikiamo įstatymo projekto 1 straipsniu siūloma atsisakyti keičiamo kodekso 56 straipsnyje nustatyto reikalavimo asmenų atstovams pagal pavedimą turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, išskyrus keičiamo kodekso 56 straipsnio 4 dalį. Nėra aišku, kokiais konkrečiai argumentais remiantis tokią išimtį siūloma nustatyti, juridinių asmenų atstovams pagal pavedimą nustatant kiek kitokius išsilavinimo reikalavimus, negu fizinių asmenų atstovams.
Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projektu siūlomos keičiamo kodekso 56 straipsnio 4 dalies nuostatų nereikėtų patikslinti. 3. Projekto 1 straipsniu keičiamo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 6 punkte siūloma nustatyti, kad fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti ,,asociacijos arba kiti viešieji juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose kaip vienintelis arba vienas iš pagrindinių arba pagalbinių veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, jeigu jie neatlygintinai arba atlygintinai, jei mokamų viešųjų paslaugų teikimas nesiekiant pelno numatytas steigimo dokumentuose, atstovauja asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyviams bylose, kylančiose iš teisinių santykių, tiesiogiai susijusių su šių juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytais veiklos tikslais ir sritimi“. Taigi pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme galėtų būti asociacijos ir kiti viešieji juridiniai asmenys, kurie atlygintinai atstovautų savo dalyvius, kai mokamų viešųjų paslaugų teikimas nesiekiant pelno būtų nustatytas tokių juridinių asmenų steigimo dokumentuose. Siūlomas teisinis reguliavimas tobulintinas šiais aspektais. Pirma, Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Asociacijos nariai paprastai sumoka įstojimo į asociaciją mokestį bei kiekvieną mėnesį asociacijai sumoka nario mokestį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 17 d. nutartyje pažymėjo, kad asociacija yra steigiama ir veikia savo narių interesais, jų poreikių tenkinimui, vadovaujantis savanoriškumo, narių savitarpio supratimo bei interesų bendrumo principais. Atsižvelgiant į asociacijos, kaip susivienijimo esmę, jos steigimo, stojimo į ją ir veikimo tikslus, darytina išvada, kad asociacijos teikiamomis paslaugomis jos nariai paprastai turėtų naudotis nemokamai, nebent tai būtų susiję su išskirtinėmis aplinkybėmis, realiai patirtomis papildomomis išlaidomis. Kai asociacijos įstatuose vienu iš jos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir atstovavimas jiems teisme pagal pavedimą, tai ši asociacija, įgyvendindama nurodytą tikslą bei tenkindama tokio savo nario pageidavimą ir poreikius dėl jo interesų atstovavimo bei gynimo teisme, negali iš šio (nario) reikalauti bei gauti užmokesčio už procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą teisme ir pan., nes tai prieštarauja jos tikslams, narių savitarpio supratimo, interesų bendrumo, bendriesiems teisės principams. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar siūlomas teisinis reguliavimas atitinka asociacijų kaip viešųjų juridinių asmenų esmę, jų steigimo veiklos tikslus ir principus. Antra, nėra aiški nuostata ,,steigimo dokumentuose vienintelis arba vienas iš pagrindinių veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme“. Civilinio kodekso 2.47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešųjų juridinių asmenų veiklos tikslai jų įstatuose turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritį bei rūšį. Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad asociacijos įstatuose turi būti nurodyti asociacijos veiklos tikslai, kurie turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritis bei rūšis.
Taigi asociacijos įstatuose turi būti nurodyti asociacijos veiklos tikslai, kurie nėra skirstomi į pagrindinius ir pagalbinius. Todėl priėmus įstatymą, gali kilti jo taikymo problemų, nes iš visų įstatuose nurodytų veiklos tikslų būtų sudėtinga nustatyti, kurie tikslai yra pagrindiniai, o kurie yra pagalbiniai. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar minėtos projekto nuostatos nereikėtų patikslinti. Trečia, nėra pakankamai aiški ir nuostata ,,jei mokamų viešųjų paslaugų teikimas nesiekiant pelno numatytas steigimo dokumentuose“. Viešojo administravimo 2 straipsnio 18 dalyje nustatyta, kad viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys. Taigi viešąsias paslaugas teikia valstybės kontroliuojami juridiniai asmenys ir tik įstatymų nustatytais atvejais tokias paslaugas galėtų teikti ir kiti juridiniai asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra aiškus vertinamosios projekto nuostatos santykis su Viešojo administravimo įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu, bei kokių konkrečiai viešųjų paslaugų teikimas turėtų būti nurodytas asociacijos ar kito viešojo juridinio asmens steigimo dokumentuose. 4. Tobulinant projekto 1 straipsnio teisinę techniką, reikėtų įrašyti šiame straipsnyje dėstomo keičiamo kodekso 56 straipsnio pavadinimą. 5.
atleidžiami „darbuotojai
nedera su kitomis nuostatomis ir turėtų būti patikslinta. Antra, nuostata nėra pakankamai aiški. Neaišku, ar sąvoka ,,būstas“ apimtų tik butus, ar ji turėtų būti aiškinama plečiamai, t.y. kaip apimanti ir pastatus (statinius). Svarstytina, ar siekiant aiškumo, minėtos nuostatos nereikėtų patikslinti. Trečia, teikiamu pasiūlymu kodekse būtų įtvirtinta nauja subjektų grupė – „būsto“ ir kitų patalpų savininkai, kuri būtų atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ir nauja reikalavimų grupė - dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš būsto ir kitų patalpų valdymo, naudojimo, priežiūros ir išlaikymo santykių, dėl kurių šie subjektai būtų atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, jog „Ši nuostatas yra sietina su vartotojų teisių gynyba, nes teismuose vartotojai dažnai būna neatleidžiami nuo žyminio mokesčio, kai ginčas vyksta dėl būsto priežiūros vartojimo paslaugų, o ne dėl kitų vartojimo paslaugų.“ Pasiūlymas vertintinas kritiškai. Viena vertus, pažymėtina, jog nuostatos tikslas, deklaruotas projekto aiškinamajame rašte, nėra atspindėtas nuostatos turinyje, nes reikalavimų sritis nėra ribojama sąlygos, kad šie reikalavimai neapmokestinami žyminiu mokesčiu tik tada, kai jie kyla iš vartojimų sutarčių.
Todėl nuostata būtų taikoma ne tik tais atvejais, kai
„būstų“ ir kitų patalpų savininkų reiškiami reikalavimai būtų susiję su
vartojimo sutartimis, tačiau ir visais kitais atvejais, pavyzdžiui, kai patalpos savininkas (net juridinis asmuo) norėtų nutraukti nuomos sutartį su nuomininkais ir pan. Tokia normos konstrukcija pažeistų atleidimo nuo žyminio mokesčio principą, jog nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama „silpnesnioji“ sandorio šalis ir įtvirtintų galimybę šia lengvata naudotis bet kuriems asmenims, neatsižvelgiant į jų teisinę ir finansinę padėtį. Be to, tokia nuostata pažeistų ir asmenų lygiateisiškumo principą, nes visi „būstų“ ir kitų patalpų savininkai, neatsižvelgiant į jų teisinę ir turtinę padėtį, būtų išskirti iš kitų asmenų, kurie kreipiasi į teismą, ir nemokėtų žyminio mokesčio nesant tam jokio objektyvaus pagrindo. Kita vertus, jei nuostata būtų pataisyta ir joje būtų nurodyta, jog žyminio mokesčio lengvata taikoma tik reikalavimams, kylantiems iš vartojimo sutarčių, susijusių su „būstu“ ir kitomis patalpomis, būtų neaišku kodėl iš visų vartotojų grupių būtų išskiriama tik viena vartotojų grupė - „būstų“ ir kitų patalpų savininkai, kodėl kodekse nebūtų vardinamos kitos vartotojų grupės, kurioms turėtų būti taikoma žyminio mokesčio lengvata.
Šiame kontekste pažymėtina, jog turėtų būti manoma, kad teismas yra pakankamai kompetentingas, kad vadovaudamasis bendro pobūdžio norma, nustatančia, jog vartotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio, kai jų reikalavimai kyla iš vartojimo teisinių santykių, nuspręstų, ar tam tikras reikalavimas kyla iš vartojimo teisinių santykių ir ar yra pagrindas asmenims nemokėti žyminio mokesčio, net be atskiro tam tikros vartotojų grupės paminėjimo kodekse. Šiame kontekste keltinas siūlomos nuostatos derėjimo su kodekso sistema ir reguliavimo proporcingumo klausimai. Ketvirta, projekto 2 straipsnio vienintelės struktūrinės dalies numeriu žymėti nereikia. 6. Teikiamo įstatymo projekto 5 straipsnio pavadinime išbrauktini žodžiai ,,ir įgyvendinimas“, nes iš projekto 5 straipsnio 1 ir 2 dalių turinio darytina išvada, kad šiuo straipsniu įstatymo įgyvendinimą nėra siūloma reglamentuoti. 7. Teikiamu įstatymo projekto 5 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad šis įstatymas įsigalioja 2017 m. liepos 1 d. Taigi 2017 m. liepos 1 d. įsigaliotų ir šio projekto 1 straipsniu siūlomas keičiamo kodekso
2016 m. lapkričio 8 d. priėmė Civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII- 2751, kurio 6 straipsniu keičiamo kodekso 56 straipsnis yra išdėstytas nauja redakcija. Pastarasis įstatymas taip pat įsigalioja 2017 m. liepos 1 d. Taigi priėmus teikiamą įstatymo projektą, tą pačią dieną įsigaliotų tarpusavyje nesuderintos keičiamo kodekso 56 straipsnio redakcijos.
Siekiant to išvengti, teikiamo įstatymo projekto 5 straipsnyje reikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą arba turėtų būti keičiamas Civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymas Nr. XII- 2751. 8. Teikiamo įstatymo projekto 2 straipsniu siūloma išplėsti subjektų, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ratą. Atkreiptinas dėmesys, kad žyminis mokestis yra sumokamas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos surenkamąją biudžeto sąskaitą. Taigi sumažėtų įplaukų į minėtą biudžeto sąskaitą dydis. Atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymus už valstybės biudžeto pajamų bei išlaidų planavimą yra atsakinga Vyriausybė, manytina, kad dėl teikiamo įstatymo projekto reikėtų gauti Vyriausybės išvadą. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis S. Švedas, tel. (8 5) 239 61 65, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-05- Nr. Į 2017-04-18 Nr. S-2017-3884 Lietuvos Respublikos Seimui DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS civilinio proceso kodekso 56, 83, 88 ir 98 straipsnių pakeitimo ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-559 ATITIKTIES EUROPOS SĄJUNGOS TEISEI Europos teisės departamentas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Seimo posėdžių sekretoriato raštu pateiktą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 56, 83, 88 ir 98 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-559 (toliau – įstatymo projektas). Pateiktas derinti įstatymo projektas teikia dviejų rūšių siūlymus. Pirmiausia siūloma praplėsti fizinius ir juridinius asmenis atstovaujančių įgaliotų atstovų sąrašą ir nustatant šiems asmenims mažesnius išsilavinimo reikalavimus, nei šiuo metu nustatyta. Kitas siūlymas – bylinėjimosi išlaidoms priskirti įgaliotų asmenų atstovavimo bylose patirtas išlaidas praplečiant šiuo metu nustatytą teisinį reguliavimą ir tokioms išlaidoms priskiriant ne tik advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, konsultacijas, procesinių dokumentų rengimą, bet ir asociacijų atstovų išlaidas ar kitų įgaliotų atstovų išlaidas. Vertindami įstatymo projektą pažymime, kad tiesiogiai Europos Sąjungos teisė nereguliuoja įstatymo projekte pateiktų klausimų, todėl pastabų ar pasiūlymų dėl nuostatų atitikties Europos Sąjungos teisei neturime. Manytume, kad valstybė pati pasirenka sistemą, užtikrinančią kiekvieno asmens teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylų nagrinėjimą.
Svarstytina, ar praplečiant galimų atstovų teisme sąrašą ir nustatant jų atžvilgiu žemesnius kvalifikacinius (išsilavinimo) reikalavimus bus tinkamai užtikrinama veiksminga, efektyvi ir kokybiška asmenų teisinė gynyba bylų nagrinėjimo metu teismuose. Manytume, kad atsižvelgiant į įstatymo projektu siekiamą tikslą padaryti asmenų atstovavimo teismuose, konsultavimo teisines paslaugas prieinamas ir reikalaujančias mažesnių išlaidų, galėtų būti įvertintos ir kitos galimos alternatyvos (teikiant jų galimo poveikio valstybės mastu vertinimo analizes, kas projekte nėra daroma). Viena iš tokių siūlomam teisinio reguliavimo keitimui alternatyvių priemonių, pavyzdžiui, galėtų būti egzistuojančios valstybėje nemokamos teisinės pagalbos asmenims, neturintiems pakankamai lėšų gauti tinkamą teisinę pagalbą, peržiūra nustatant platesnį ratą asmenų, kuriems tokia nemokama teisinė pagalba galėtų būti teikiama. Generalinio direktoriaus pavaduotoja Rūta Krasuckaitė Daiva Stepanienė, tel. 8 706 68 083, el. p. [email protected]
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
išsilavinimą, kodekse jau buvo įtvirtinta, tačiau vėliau buvo eliminuota. Vadovaujantis minėta koncepcija, pagal 2016-11-08 priimto Civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-2751, kuris įsigaliojo 2017-07-01, 46 straipsnio nuostatas, kuriomis kodekso 306 straipsnis pildytas nauja 3 dalimi, yra nustatyta, jog apeliacinį skundą privalomai surašo advokatas, arba pats asmuo, jei jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, nors iki šiol tokio reikalavimo nebuvo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad ir administraciniame procese, kuriame dažnai taikomos civilinio proceso taisyklės, 2017-01-01 įsigaliojus 2016-06-02 priimtam Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymui Nr.
XII-2399, panaikinta galimybė fizinių asmenų atstovais būti bet kuriems asmenims ir nustatyta, jog tokiais atstovais atitinkamai turi būti advokatai arba advokatų padėjėjai. Aptartame kontekste pastebėtina, jog analizuojamos įstatymo projekto nuostatos sistemiškai nedera su minėta ir nuosekliai įgyvendinama įstatymų leidėjo koncepcija. Antra, pastebėtina, jog galiojančiu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti kokybišką ir tinkamą asmenų atstovavimą teismuose. Tuo tarpu analizuojant pateiktą reguliavimą, kyla abejonių, ar siūlomu teisiniu reguliavimu būtų užtikrintas kokybiškas, atitinkantis teismuose ginčus sprendžiančių asmenų poreikius teisinis atstovavimas. Pažymėtina, kad asmenims, siekiantiems tapti advokatais yra keliami atitinkami reikalavimai jų išsilavinimui, darbo patirčiai, kvalifikacijos kėlimui, reputacijai, užtikrinamas žalos, padarytos klientams teikiant teisines paslaugas, atlyginimas. Advokatūros įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, siekiantys tapti advokatu privalo turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, turėti ne mažesnį kaip 5 metų teisinio darbo arba 2 metų darbo advokato padėjėju darbo stažą, privalo išlaikyti kvalifikacinį advokato egzaminą, būti nepriekaištingos reputacijos. Advokatūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad advokato profesinė civilinė atsakomybė už vykdant advokato veiklą fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, viršijančią 290 eurų, draudžiama privalomuoju draudimu. Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad advokatai privalo nuolat tobulinti savo kvalifikaciją. Be to, advokatams gali būti taikoma ir drausminė atsakomybė.
Tuo tarpu pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą galėtų būti bet kurie fiziniai asmenys, įgiję aukštąjį teisinį išsilavinimą, neturėdami jokios teisinio darbo patirties, atstovavimo teisme įgūdžių, neturėdami pareigos užtikrinti atstovavimo metu jų atstovaujamiesiems asmenims padarytos žalos atlyginimą ir pan. Tokiems atstovams netaikant jokių reikalavimų, išskyrus aukštąjį teisinį išsilavinimą, atstovais galėtų tapti, pavyzdžiui, asmenys teisti už bet kokius nusikaltimus, tame tarpe net už nusikaltimus, padarytus įgyvendinant atstovo pagal pavedimą pareigas, taip pat asmenys, kuriems dėl netinkamos veiklos panaikintas advokato statusas ir t.t. Be to, aptartų aplinkybių kontekste pastebėtina, jog įstatymu sureguliavus advokatūros veiklą, nustačius advokatų veiklos pagrindus ir reikalavimus bei kartu nustačius, jog fizinių asmenų atstovais gali būti bet kurie asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, kuriems netaikomi jokie kiti reikalavimai, būtų menkinama advokatų profesijos reikšmė, o kartu ir asmenų teisė į tinkamą atstovavimą, nes visi asmenys, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesugebėjo tapti advokatais, kurių kompetencija būti atstovais nėra patikrinta jokiais būdais, vis vien galėtų būti atstovais teisme. Išsakytų argumentų kontekste keltinas klausimas dėl teikiamo teisinio reguliavimo proporcingumo. 2.
dalies 6 punkte siūloma nustatyti, kad fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti ,,asociacijos arba kiti viešieji juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose kaip vienintelis arba vienas iš veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, jeigu jie neatlygintinai arba atlygintinai, jei mokamų paslaugų teikimas nesiekiant pelno numatytas steigimo dokumentuose, atstovauja asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyviams bylose, kylančiose iš teisinių santykių, tiesiogiai susijusių su šių juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytais veiklos tikslais ir sritimi“. Taigi pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme galėtų būti asociacijos ir kiti viešieji juridiniai asmenys, kurie atlygintinai atstovautų savo dalyvius, kai mokamų paslaugų teikimas nesiekiant pelno būtų nustatytas tokių juridinių asmenų steigimo dokumentuose. Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Asociacijos nariai paprastai sumoka įstojimo į asociaciją mokestį bei kiekvieną mėnesį asociacijai sumoka nario mokestį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 17 d. nutartyje pažymėjo, kad asociacija yra steigiama ir veikia savo narių interesais, jų poreikių tenkinimui, vadovaujantis savanoriškumo, narių savitarpio supratimo bei interesų bendrumo principais. Atsižvelgiant į asociacijos, kaip susivienijimo esmę, jos steigimo, stojimo į ją ir veikimo tikslus, darytina išvada, kad asociacijos teikiamomis paslaugomis jos nariai paprastai turėtų naudotis nemokamai, nebent tai būtų susiję su išskirtinėmis aplinkybėmis, realiai patirtomis papildomomis išlaidomis.
Kai asociacijos įstatuose vienu iš jos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir atstovavimas jiems teisme pagal pavedimą, tai ši asociacija, įgyvendindama nurodytą tikslą bei tenkindama tokio savo nario pageidavimą ir poreikius dėl jo interesų atstovavimo bei gynimo teisme, negali iš šio (nario) reikalauti bei gauti užmokesčio už procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą teisme ir pan., nes tai prieštarauja jos tikslams, narių savitarpio supratimo, interesų bendrumo, bendriesiems teisės principams. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar siūlomas teisinis reguliavimas atitinka asociacijų kaip viešųjų juridinių asmenų esmę, jų steigimo veiklos tikslus ir principus. 3. Tobulinant projekto 1 straipsnio teisinę techniką, reikėtų įrašyti šiame straipsnyje dėstomo keičiamo kodekso 56 straipsnio pavadinimą. 4. Projekto 2 straipsnio 1 dalimi siūloma pakeisti kodekso
atleidžiami „darbuotojai
naudojimo, priežiūros ir išlaikymo santykių“. Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, nuostata nėra pakankamai aiški. Neaišku, ar sąvoka ,,būstas“ apimtų tik butus, ar ji turėtų būti aiškinama plečiamai, t.y. kaip apimanti ir pastatus (statinius). Svarstytina, ar siekiant aiškumo, minėtos nuostatos nereikėtų patikslinti.
Antra, teikiamu pasiūlymu kodekse būtų įtvirtinta nauja subjektų grupė – „būsto“ valdytojai ir naudotojai, kuri būtų atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ir nauja reikalavimų grupė - dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš būsto ir kitų patalpų valdymo, naudojimo, priežiūros ir išlaikymo santykių, dėl kurių šie subjektai būtų atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, jog „Ši nuostatas yra sietina su vartotojų teisių gynyba, nes teismuose vartotojai dažnai būna neatleidžiami nuo žyminio mokesčio, kai ginčas vyksta dėl būsto priežiūros vartojimo paslaugų, o ne dėl kitų vartojimo paslaugų.“ Pasiūlymas vertintinas kritiškai. Viena vertus, pažymėtina, jog nuostatos tikslas, deklaruotas projekto aiškinamajame rašte, nėra atspindėtas nuostatos turinyje, nes reikalavimų sritis nėra ribojama sąlygos, kad šie reikalavimai neapmokestinami žyminiu mokesčiu tik tada, kai jie kyla iš vartojimų sutarčių. Todėl nuostata būtų taikoma ne tik tais atvejais, kai
„būstų“ valdytojų ir naudotojų reiškiami reikalavimai būtų susiję su vartojimo
sutartimis, tačiau ir visais kitais atvejais, pavyzdžiui, kai būsto savininkas (net juridinis asmuo) norėtų nutraukti nuomos sutartį su nuomininkais ir pan. Tokia normos konstrukcija pažeistų atleidimo nuo žyminio mokesčio principą, jog nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama „silpnesnioji“ sandorio šalis ir įtvirtintų galimybę šia lengvata naudotis bet kuriems asmenims, neatsižvelgiant į jų teisinę ir finansinę padėtį. Be to, tokia nuostata pažeistų ir asmenų lygiateisiškumo principą, nes visi „būstų“ valdytojai ir naudotojai, neatsižvelgiant į jų teisinę ir turtinę padėtį, būtų išskirti iš kitų asmenų, kurie kreipiasi į teismą, ir nemokėtų žyminio mokesčio nesant tam jokio objektyvaus pagrindo.
Kita vertus, jei nuostata būtų pataisyta ir joje būtų nurodyta, jog žyminio mokesčio lengvata taikoma tik reikalavimams, kylantiems iš vartojimo sutarčių, susijusių su „būstu“, būtų neaišku kodėl iš visų vartotojų grupių būtų išskiriama tik viena vartotojų grupė - „būstų“ valdytojai ir naudotojai, kodėl kodekse nebūtų vardinamos kitos vartotojų grupės, kurioms turėtų būti taikoma žyminio mokesčio lengvata. Šiame kontekste pažymėtina, jog turėtų būti manoma, kad teismas yra pakankamai kompetentingas, kad vadovaudamasis bendro pobūdžio norma, nustatančia, jog vartotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio, kai jų reikalavimai kyla iš vartojimo teisinių santykių, nuspręstų, ar tam tikras reikalavimas kyla iš vartojimo teisinių santykių ir ar yra pagrindas asmenims nemokėti žyminio mokesčio, net be atskiro tam tikros vartotojų grupės paminėjimo kodekse. Šiame kontekste keltinas siūlomos nuostatos derėjimo su kodekso sistema ir reguliavimo proporcingumo klausimai. 5. Teikiamo įstatymo projekto 5 straipsnio pavadinime išbrauktini žodžiai ,,ir įgyvendinimas“, nes iš projekto 5 straipsnio 1 ir 2 dalių turinio darytina išvada, kad šiuo straipsniu įstatymo įgyvendinimą nėra siūloma reglamentuoti. 6. Teikiamo įstatymo projekto 2 straipsniu siūloma išplėsti subjektų, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ratą. Atkreiptinas dėmesys, kad žyminis mokestis yra sumokamas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos surenkamąją biudžeto sąskaitą. Taigi sumažėtų įplaukų į minėtą biudžeto sąskaitą dydis.
Atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymus už valstybės biudžeto pajamų bei išlaidų planavimą yra atsakinga Vyriausybė, manytina, kad dėl teikiamo įstatymo projekto reikėtų gauti Vyriausybės išvadą. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis S. Švedas, tel. (8 5) 239 61 65, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-08- Nr. Į 2017-08-14 Nr. S-2017-7442 Lietuvos Respublikos Seimui DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS civilinio proceso kodekso 56, 83, 88 ir 98 straipsnių pakeitimo ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-559(2) ATITIKTIES
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 56, 83, 88 ir 98 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-559(2), pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų dėl projekto atitikties Europos Sąjungos teisei neturime. Generalinio direktoriaus pavaduotoja Rūta Krasuckaitė Justė Prasauskienė, tel. 8 706 63 695, el. p. [email protected]