projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas) parengtas siekiant įgyvendinti Socialinio verslo koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2015 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 4–207 „Dėl socialinio verslo koncepcijos patvirtinimo“, tikslą ir atsižvelgiant į Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose šalyse pasiteisinusias teisines socialinio verslo formas, jų įteisinimo galimybes ir Lietuvos teisinę sistemą, formuoti socialinį verslą reglamentuojančią teisinę bazę. Įstatymo projekte siūlomomis teisinio reguliavimo priemonėmis siekiama nustatyti, kad socialinės įmonės statusas naujiems juridiniams asmenims nebūtų suteikiamas įvertinus Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatyme (toliau – Įstatymas) reglamentuoto socialinių įmonių modelio efektyvumą, o subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms socialinei įmonei būtų skiriama ir mokama tik už jau dirbančius, tikslinėms grupėms priklausančius, asmenis. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai
Įstatyme nustatyta, kad socialinės įmonės statusą juridiniam asmeniui jo prašymu Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka suteikia Vyriausybės įgaliota institucija. Prašymai suteikti socialinės įmonės statusą priimami nuo einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dienos iki rugsėjo 30 dienos.
Vyriausybės įgaliota institucija ne vėliau kaip per 30 dienų nuo visų būtinų dokumentų pateikimo dienos išnagrinėja gautą prašymą suteikti socialinės įmonės statusą ir priima sprendimą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo. Jeigu kartu su prašymu pateikiami ne visi dokumentai, Vyriausybės įgaliota institucija nustato terminą, per kurį juridinis asmuo privalo pateikti trūkstamus dokumentus. Apie priimtą sprendimą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo Vyriausybės įgaliota institucija ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo sprendimo priėmimo praneša pareiškėjui. Socialinės įmonės statusas suteikiamas neterminuotam laikui, kol juridinis asmuo atitinka Įstatymo
neįgaliųjų socialinės įmonės statusą, juridiniam asmeniui išduodamas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytos formos pažymėjimas. Socialinės įmonės statusą suteikianti institucija ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo sprendimo suteikti socialinės įmonės statusą priėmimo dienos apie tai praneša Juridinių asmenų registrui. Be kituose įstatymuose nurodytų duomenų, Juridinių asmenų registre papildomai nurodomas juridinio asmens socialinės įmonės statusas ir socialinės įmonės statuso suteikimo data. Subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms yra skiriama įdarbinus neįgalų darbuotoją ir mokama visą jo darbo laikotarpį, o įdarbinus kitoms tikslinėms asmenų grupėms priklausančius darbuotojus (ilgalaikius bedarbius, vyresnio amžiaus asmenis, vienišus tėvus, auginančius vaiką ir kt.), ši kompensacija skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 12 mėnesių po įdarbinimo.
Tuo atveju, kai šioms tikslinėms asmenų grupėms priklausančių darbuotojų nedarbo trukmė nuo įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos yra ilgesnė kaip dveji metai, tinkamomis finansuoti išlaidomis yra laikomos išlaidos darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms kompensuoti per ne ilgesnį kaip 24 mėnesių po įdarbinimo laikotarpį. Subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms yra skiriama, jeigu įdarbinus asmenis padidėja atitinkamos socialinės įmonės faktinis įdarbinimo metu sąrašuose esančių tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius, palyginti su vidutiniu sąrašuose esančių darbuotojų skaičiumi per praėjusius 12 kalendorinių mėnesių. Subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms taip pat yra skiriama, jeigu įdarbinus asmenis atitinkamos socialinės įmonės faktinis įdarbinimo metu sąrašuose esančių tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius, palyginti su vidutiniu sąrašuose esančių darbuotojų skaičiumi per praėjusius 12 kalendorinių mėnesių, nepadidėja dėl darbuotojų atleidimo Darbo kodekso 127 straipsnyje arba 136 straipsnyje nustatytais pagrindais.
Įstatyme nustatyta, kad subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti gali būti skiriama, kai yra visos šios sąlygos: 1) jeigu ją įsteigus vidutinis socialinės įmonės sąrašuose esančių darbuotojų skaičius padidėja, palyginti su vidutiniu sąrašuose esančių darbuotojų skaičiumi per praėjusius 12 kalendorinių mėnesių; 2) ši darbo vieta bus išlaikyta ne trumpiau kaip 36 mėnesius; 3) į šią darbo vietą įdarbinami neįgalūs darbuotojai. Subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms ir jų darbo priemonėms pritaikyti gali būti skiriama, jeigu ši darbo vieta bus išlaikyta ne trumpiau kaip 36 mėnesius ir šios išlaidos reikalingos kliūtims, atsirandančioms socialinėje įmonėje dėl darbuotojų negalios ir trukdančioms jiems atlikti darbo funkcijas, pašalinti. Subsidijos dydis neįgalaus darbuotojo, kuriam nustatytas neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis ar sunkus neįgalumo lygis arba didelių specialiųjų poreikių lygis, darbo vietai įsteigti ar pritaikyti ir jo darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti sudaro 80 procentų visų tam tikslui reikalingų išlaidų. Subsidijos dydis neįgalaus darbuotojo, kuriam nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis ar vidutinis neįgalumo lygis arba vidutinių specialiųjų poreikių lygis, darbo vietai įsteigti ar pritaikyti ir jo darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti sudaro 70 procentų visų tam tikslui reikalingų išlaidų.
Subsidijos dydis neįgalaus darbuotojo, kuriam nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis ar lengvas neįgalumo lygis arba nedidelių specialiųjų poreikių lygis, darbo vietai įsteigti ar pritaikyti ir jo darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti sudaro 65 procentus visų tam tikslui reikalingų išlaidų. Subsidija neįgalaus darbuotojo darbo vietai įsteigti ar pritaikyti ir jo darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti negali būti didesnė kaip 40 subsidijos skyrimo mėnesį galiojančios Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžių. Darbdavys į atsilaisvinusią darbo vietą, kurioje dirbo neįgalus darbuotojas ir kuriai įsteigti buvo skirta valstybės pagalba, per 30 darbo dienų nuo šio darbuotojo atleidimo dienos privalo priimti kitą socialinėje įmonėje nedirbantį ir šiai tikslinei asmenų grupei priklausantį darbuotoją. Jeigu per nurodytą laikotarpį į atsilaisvinusią darbo vietą, kuriai įsteigti buvo skirta valstybės pagalba, neįdarbinamas kitas socialinėje įmonėje nedirbantis ir šiai tikslinei asmenų grupei priklausantis darbuotojas, laikoma, kad socialinė įmonė panaikino darbo vietą, kuriai įsteigti buvo skirta subsidija. Subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietai įsteigti ar pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti gali būti skiriama kompensuoti išlaidoms, kurias socialinė įmonė turėjo per 12 mėnesių iki paraiškos ir kitų nustatytų dokumentų pateikimo. Paraiškos gauti subsidiją neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti priimamos nuo einamųjų metų sausio 1 dienos iki birželio 30 dienos. Socialinėse įmonėse yra neterminuotai remiamas tiek darbingo amžiaus neįgaliųjų, tiek neįgaliųjų, sukakusių pensinį amžių, įdarbinimas.
Įstatyme nustatyta, kad socialinė įmonė netenka jai suteikto socialinės įmonės statuso, jeigu daugiau kaip šešis mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį neatitinka Įstatymo 3 straipsnyje nustatytų reikalavimų dėl darbuotojų skaičiaus, veiklos, susijusios su tikslinėms grupėms priklausančių asmenų įdarbinimu, jų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimu ir socialine integracija, neremtinos ir laikinojo įdarbinimo veiklos vykdymo, taip pat kai priimamas sprendimas juridinį asmenį reorganizuoti. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad socialinės įmonės statusas naujiems juridiniams asmenims nebūtų suteikiamas. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projektu yra tikslinamos nuostatos, susijusios su socialinės įmonės statuso suteikimu. Siūloma, kad valstybės pagalba būtų teikiama tik jau veikiančioms socialinėms įmonėms, kuriose dirba socialiai pažeidžiami asmenys. Siūloma nustatyti, kad prašymai suteikti socialinės įmonės statusą, pateikti iki Įstatymo projekto įsigaliojimo, būtų baigiami nagrinėti ir sprendimai suteikti socialinės įmonės statusą būtų priimami vadovaujantis iki Įstatymo projekto įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Siekiant teisinio aiškumo, Įstatymo projektu siūloma aiškiau reglamentuoti ir nustatyti, kad Vyriausybės įgaliotos institucijos išduotas nustatytos formos pažymėjimas patvirtina, kad veikiančiam juridiniam asmeniui yra suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas.
Įstatymo projektu tikslinama duomenų apie socialinę įmonę Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikimo tvarka, numatant, kad Vyriausybės įgaliota institucija ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo sprendimo panaikinti socialinės įmonės statusą priėmimo dienos apie tai turi pranešti Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Siūloma nustatyti, kad Juridinių asmenų registre būtų nurodomas ne tik juridinio asmens socialinės įmonės statusas, socialinės įmonės statuso suteikimo data, bet ir socialinės įmonės statuso panaikinimo data. Įstatymo projektu taip pat tikslinamos socialinės įmonės statusą suteikiančios Vyriausybės įgaliotos institucijos – Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Lietuvos darbo birža) funkcijos, atsisakant socialinės įmonės statuso suteikimo funkcijos. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms socialinei įmonei būtų skiriama ir mokama tik už tuos tikslinei asmenų grupei priklausančius darbuotojus, kurie buvo įdarbinti socialinėje įmonėje iki Įstatymo projekto įsigaliojimo dienos. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ar pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti, socialinėje įmonėje naujai įdarbinant tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, nebūtų teikiama.
Paraiškos gauti subsidiją neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti, pateiktos iki šio įstatymo įsigaliojimo, būtų baigiamos nagrinėti ir sprendimai skirti subsidiją neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti būtų priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Siūloma nustatyti, kad įsteigtos ar pritaikytos darbo vietos priežiūra, kai subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ar pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti buvo skirta iki Įstatymo projekto įsigaliojimo, būtų vykdoma vadovaujantis iki Įstatymo projekto įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į socialinių įmonių tikslą – skatinti socialiai pažeidžiamų asmenų grįžimą į darbo rinką, mažinti jų socialinę atskirtį, siūloma nustatyti, kad tikslinėms grupėms asmenys būtų priskiriami tuo atveju, jei jie nedirba pagal kitą darbo sutartį arba nedirba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu ar nedirba savarankiškai. Siekiant skatinti darbingo amžiaus neįgalių asmenų integraciją į darbo rinką, Įstatymo projektu siūloma, kad valstybės pagalba socialinėms įmonėms būtų teikiama įdarbinus darbingo amžiaus neįgalius darbuotojus. Neįgalūs darbuotojai, kuriems yra nustatytas didelių, vidutinių ar nedidelių specialiųjų poreikių lygis, t. y. neįgalūs asmenys, sukakę pensinį amžių, nebus priskiriami socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms.
Atsižvelgiant į tai, kad šis siūlymas gali turėti įtakos apskaičiuojant socialinėse įmonėse įdarbinamų tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų dalį nuo vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, ir siekiant, kad socialinės įmonės neprarastų jiems suteikto socialinės įmonės statuso, Įstatymo projekte siūloma nustatyti pereinamąjį šios nuostatos įgyvendinimo laikotarpį. Siūloma šią nuostatą taikyti nuo 2018 m. sausio 1 d. Siekiant skaidraus valstybės pagalbos lėšų naudojimo, Įstatymo projektu tikslinamos su socialinės įmonės pareigomis susijusios nuostatos. Socialinei įmonei siūloma nustatyti pareigą tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims priskaičiuotą darbo užmokestį mokėti atliekant mokėjimo pavedimą. Siekiant teisinio aiškumo, Įstatymo projektu siūloma nustatyti su valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymu, atnaujinimu, nutraukimu ir grąžinimu susijusias nuostatas. Siūloma nustatyti, kad valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei būtų sustabdomas gavus duomenų, kad informacija, pateikta paraiškose gauti valstybės pagalbą, mokėjimų prašymuose gauti valstybės pagalbą, gali būti neteisinga; kai sprendžiamas klausimas dėl socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statuso panaikinimo; Vyriausybės įgaliotai institucijai, atliekančiai socialinių įmonių veiklos priežiūrą, nustačius šio įstatymo ar jo įgyvendinamųjų teisės aktų, Darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ar jų įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimų.
Subsidijos darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms mokėjimas būtų sustabdomas ir tuo atveju, kai atitinkamo mėnesio socialinės įmonės darbuotojų, priklausančių tikslinėms grupėms, dalis yra mažesnė, nei nustatyta Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Atitinkamo mėnesio subsidijos darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms mokėjimas sustabdomas neįgaliųjų socialinei įmonei, jei neįgaliųjų socialinės įmonės darbuotojų, priklausančių tikslinėms grupėms, dalis yra mažesnė, nei nustatyta Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Atnaujinus valstybės pagalbos mokėjimą Įstatymo projekte nurodytais pagrindais, socialinei įmonei būtų išmokamos jai priklausančios valstybės pagalbos sumos už laikotarpį nuo sprendimo sustabdyti valstybės pagalbos mokėjimą iki sprendimo atnaujinti valstybės pagalbos mokėjimą priėmimo. Valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei būtų nutraukiamas nuo sprendimo nutraukti valstybės pagalbą priėmimo dienos. Atsižvelgiant į Įstatymo projekte siūlomas nustatyti valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo, atnaujinimo, nutraukimo ir grąžinimo sąlygas, atitinkamai tikslinamos su subsidijų panaudojimo apribojimais susijusios Įstatymo projekto nuostatos.
Kadangi, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.97 straipsnį, reorganizuojant juridinį asmenį, jo teisės ir pareigos pereina po reorganizavimo veiksiančiam juridiniam asmeniui, Įstatymo projektu siūloma atsisakyti nuostatos, kad socialinės įmonės statusas yra panaikinamas, kai socialinė įmonė yra reorganizuojama.
Siekiant padidinti socialinių įmonių atsakomybę ir išvengti neefektyvaus valstybės pagalbos lėšų panaudojimo, kai, fiktyviai įdarbindami tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, juridiniai asmenys siekia socialinės įmonės statuso valstybės pagalbai gauti, Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad socialinės įmonės statuso netenkama, kai: 1) socialinė įmonė pateikia prašymą panaikinti socialinės įmonės statusą; 2) socialinei įmonei iškelta bankroto byla, ji yra likviduojama, priimtas kreditorių susirinkimo nutarimas bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka; 3) socialinė įmonė neatitinka bent vienos Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytos sąlygos arba neįgaliųjų socialinė įmonė neatitinka bent vienos Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose nustatytos sąlygos; 4) socialinė įmonė nesilaiko įsipareigojimų pagal sutartį dėl subsidijų išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos; 5) akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip pusė įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio; 6) socialinė įmonė, jos vadovas ar jo įgaliotas asmuo vykdė nesąžiningą konkurenciją, nustatytą Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme; 7) socialinė įmonė, jos vadovas ar jo įgaliotas asmuo yra pripažinti kaltais dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo, dėl nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymo ir socialinės įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą.
Siekiant padidinti socialinių įmonių atsakomybę ir išvengti neefektyvaus valstybės pagalbos lėšų panaudojimo, kai, fiktyviai įdarbindami tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, juridiniai asmenys siekia socialinės įmonės statuso valstybės pagalbai gauti, Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad socialinės įmonės statuso netenkama, kai: 1) socialinė įmonė pateikia prašymą panaikinti socialinės įmonės statusą; 2) socialinei įmonei iškelta bankroto byla, ji yra likviduojama, priimtas kreditorių susirinkimo nutarimas bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka; 3) socialinė įmonė neatitinka bent vienos Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytos sąlygos arba neįgaliųjų socialinė įmonė neatitinka bent vienos Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose nustatytos sąlygos; 4) socialinė įmonė nesilaiko įsipareigojimų pagal sutartį dėl subsidijų išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos; 5) akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip pusė įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio; 6) socialinė įmonė, jos vadovas ar jo įgaliotas asmuo vykdė nesąžiningą konkurenciją, nustatytą Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme; 7) socialinė įmonė, jos vadovas ar jo įgaliotas asmuo yra pripažinti kaltais dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo, dėl nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymo ir socialinės įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą. Socialinė įmonė, jos vadovas ar jo įgaliotas asmuo yra pripažinti kaltais dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo padarymo, kai nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nėra praėję treji metai; 8) socialinė įmonė panaudoja valstybės pagalbos lėšas ne pagal tikslinę jų paskirtį arba pažeisdama sutarties dėl subsidijų išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos sąlygas arba kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus; 9) socialinei įmonei per praėjusius kalendorinius metus suteikta valstybės pagalba yra didesnė nei per kalendorinius metus jos gautos pajamos iš socialinių įmonių remtinos veiklos; 10) socialinė įmonė nevykdė bent vienos Įstatymo 7 straipsnyje nustatytos pareigos; 11) gauta socialinių įmonių veiklos priežiūrą atliekančios Vyriausybės įgaliotos institucijos informacija, patvirtinanti, kad socialinė įmonė per Vyriausybės įgaliotos institucijos, atliekančios socialinių įmonių veiklos priežiūrą, nustatytą terminą nepateikė prašomos informacijos ar neįvykdė įpareigojimų pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus ir šių įpareigojimų neskundė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Socialinė įmonė, jos vadovas ar jo įgaliotas asmuo yra pripažinti kaltais dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo padarymo, kai nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nėra praėję treji metai; 8) socialinė įmonė panaudoja valstybės pagalbos lėšas ne pagal tikslinę jų paskirtį arba pažeisdama sutarties dėl subsidijų išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos sąlygas arba kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus; 9) socialinei įmonei per praėjusius kalendorinius metus suteikta valstybės pagalba yra didesnė nei per kalendorinius metus jos gautos pajamos iš socialinių įmonių remtinos veiklos; 10) socialinė įmonė nevykdė bent vienos Įstatymo 7 straipsnyje nustatytos pareigos; 11) gauta socialinių įmonių veiklos priežiūrą atliekančios Vyriausybės įgaliotos institucijos informacija, patvirtinanti, kad socialinė įmonė per Vyriausybės įgaliotos institucijos, atliekančios socialinių įmonių veiklos priežiūrą, nustatytą terminą nepateikė prašomos informacijos ar neįvykdė įpareigojimų pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus ir šių įpareigojimų neskundė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Socialinei įmonei apskundus Vyriausybės įgaliotos institucijos įpareigojimą pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus, socialinės įmonės statusas panaikinamas nuo sprendimo, kuriuo įpareigojimas socialinei įmonei pašalinti patikrinimų metu nustatytus pažeidimus paliekamas galioti, įsiteisėjimo dienos;
12) socialinė įmonė nevykdė šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo; 13) socialinė įmonė daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės ar 2 mėnesius per einamųjų metų laikotarpį yra įsiskolinusi savo darbuotojams, turi neatidėtų įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondui, Privalomojo sveikatos draudimo fondui, valstybės biudžetui ir savivaldybių biudžetams. Siūloma nustatyti, kad Įstatymo projektas įsigaliotų 2017 m. birželio 1 d.
Įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Įstatymo projektu siūloma, kad neįgalūs darbuotojai, kuriems nustatytas didelių, vidutinių ar nedidelių specialiųjų poreikių lygis, t. y. neįgalūs asmenys, sukakę pensinį amžių, nebūtų priskiriami socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms. Atsižvelgiant į tai, kad šis siūlymas gali turėti įtakos apskaičiuojant socialinėse įmonėse įdarbinamų tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų dalį nuo vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, ir siekiant, kad socialinės įmonės neprarastų jiems suteikto socialinės įmonės statuso, Įstatymo projektu siūloma nustatyti pereinamąjį šios nuostatos įgyvendinimo laikotarpį. Siūloma šią nuostatą taikyti nuo 2018 m. sausio 1 d. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Atsižvelgiant į tai, kad teikiamu Įstatymo projektu nenumatoma reguliuoti Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų visuomeninių santykių, Įstatymo projekto antikorupcinis vertinimas neatliktas. Priimtas Įstatymo projektas įtakos kriminogeninei situacijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymo projektas neturės įtakos veikiantiems juridiniams asmenims, kuriems jau yra suteiktas socialinės įmonės statusas. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Įgyvendinant Įstatymo projektu siūlomas nuostatas, naujų teisės aktų priimti, galiojančių teisės aktų pakeisti ar pripažinti netekusiais galios nereikės. 9.
kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimus. Įstatymo projekte naujų sąvokų nepateikiama. 10. Ar Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisės normoms. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti Priėmus Įstatymo projektą Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turės parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 852 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymą“ pakeitimo projektą ir iki Įstatymo projekto įsigaliojimo pateikti jį tvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Priėmus Įstatymo projektą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turės parengti ir socialinės apsaugos ir darbo ministras iki Įstatymo projekto įsigaliojimo patvirtinti šių teisės aktų pakeitimus:
1Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. kovo 9 d.
įsakymo Nr. A1-135 „Dėl Valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarkos aprašo patvirtinimo“;
d. įsakymo Nr. A1-279 „Dėl Socialinių įmonių ataskaitų apie iš visų šaltinių gautą ir panaudotą valstybės pagalbą teikimo tvarkos aprašo bei Sutarties dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos tipinės formos patvirtinimo“;
d. įsakymo Nr.
A1-225 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“. Priėmus Įstatymo projektą Lietuvos darbo birža turės parengti ir Lietuvos darbo biržos direktorius iki Įstatymo projekto įsigaliojimo pripažinti netekusiu galios Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. V-710 „Dėl Socialinių įmonių reikalų komisijos sudarymo ir jos darbo reglamento patvirtinimo“. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Priėmus Įstatymo projektą prognozuojama, kad valstybės pagalbos lėšų poreikis socialinėms įmonėms remti 2017 m. sumažės 4 mln. EUR, 2018 m. – 5 mln. EUR. 13. Rengiant Įstatymo projektą gauti specialistų vertinimai ir išvados Rengiant Įstatymų projektą specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, yra „socialinė įmonė“, „statuso panaikinimas“, „valstybės pagalba“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra.
Teikia: Justas Džiugelis- Darbo grupės Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymui tobulinti vadovas Ingrida Šimonytė Aušra Maldeikienė Linas Balsys Naglis Puteikis Aušra Papirtienė Darius Kaminskas Mindaugas Puidokas Bronislovas Matelis Tomas Tomilinas Arvydas Nekrošius Juozas Varžgalys Valerijus Simulik Gediminas Vasiliauskas Guoda Burokienė Eugenijus Jovaiša Robertas Šarknickas Petras Valiūnas Zenonas Streikus Rūta Miliūtė Raminta Popovienė Lauras Stacevičius Alfredas Stasys Nausėda Rasa Budbergytė Antanas Vinkus Jonas Jarutis Audrys Šimas Kęstutis Bacvinka Viktoras Rinkevičius Aušrinė Norkienė Laimutė Matkevičienė Petras Nevulis Gabrielius Landsbergis Antanas Matulas Vytautas Kernagis Mykolas Majauskas Raimundas Martinėlis Vida Ačienė Aurimas Gaidžiūnas Ričardas Juška Juozas Baublys Aušrinė Armonaitė Arūnas Gelūnas Saulius Skvernelis Ramūnas Karbauskis Levutė Staniuvienė
Vilnius
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisei ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
straipsniu nauja redakcija dėstomo Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos suderintos su šio įstatymo priede nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais. Vadovaujantis Seimo Statuto 135 straipsnio 4 dalimi, jei prie įstatymo projekto yra priedas su nuorodomis į Europos Sąjungos teisės aktus, turi būti pridedama atitikties lentelė, kurioje pateikiamas priede nurodytų Europos Sąjungos teisės aktų ir įstatymo projekto atitikimas pagal straipsnius. Atkreiptinas dėmesys, jog prie teikiamo įstatymo projekto minėta atitikties lentelė nėra pridėta, todėl tinkamai įvertinti įstatymo projekto atitiktį įgyvendinamam 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamentui (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius (OL 2014 L 187, p. 1) (toliau – Reglamentas) nėra galimybės. Be to, galima preziumuoti, kad kai kurios įstatymo projekte teikiamos nuostatos (pavyzdžiui, keičiamo įstatymo 4 straipsnyje nurodytos socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinės grupės) neapima visų Reglamente nurodytų nepalankias sąlygas darbo rinkoje turinčių asmenų ir labai nepalankias sąlygas darbo rinkoje turinčių asmenų grupių. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta ir įstatymo projekte netiesiogiai įtvirtinta nuostata, kad socialinės įmonės statusas naujiems juridiniams asmenims nebus suteikiamas, todėl darytina išvada, kad keičiamo įstatymo normos iš esmės nedera su įgyvendinamu Reglamentu.
Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos reglamentai yra tiesiogiai taikomi aktai, tinkamai nesureguliavus jų įgyvendinimo, gali kilti jų praktinio taikymo problemų. 2. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad socialinė įmonė – šį statusą įgijusi (išskirta – mūsų) Lietuvos Respublikoje įsteigta įmonė, tačiau kaip šis statusas įgyjamas įstatymo projekte nėra reglamentuojama. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad „Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad socialinės įmonės statusas naujiems juridiniams asmenims nebūtų suteikiamas.“ Vertinant šias aplinkybes pastebėtina, jog rengiant įstatymo projektą pasirinkta netinkama ir teisės aiškumo principo kontekste nepriimtina teisinio reguliavimo forma, kuria siekiama nustatyti, jog socialinės įmonės statusas naujiems juridiniams asmenims nebus suteikiamas. Pažymėtina, jog reguliavimo, nustatančio socialinės įmonės statuso įgijimo tvarką, eliminavimas tik leidžia daryti prielaidą, apie įstatymo leidėjo tikslus, eliminuojant tokį teisinį reguliavimą, o įstatymo projekto aiškinamojo rašto turinys nėra ir negali būti laikomas sudėtine įstatymo teksto dalimi. Todėl vadovaujantis teisės aiškumo principu, siekiant nustatyti, kad socialinės įmonės statusas naujiems juridiniams asmenims nebebus suteikiamas, tokia nuostata aiškiai ir nedviprasmiškai turi būti įtvirtinta įstatymo tekste. Priešingu atveju, valstybės institucijoms būtų skurta nereikalinga administracinė našta, kai tektų atsakinėti į juridinių asmenų prašymus, suteikti socialinės įmonės statusą ir aiškinti neaiškaus pobūdžio įstatyminį reguliavimą.
Be to, institucijų atsisakymas suteikti socialinės įmonės statusą, galėtų būti skundžiamas teismui, o vėliau ir Konstituciniam Teismui, nes jis nebūtų pagrįstas įstatyminėmis nuostatomis. Neaišku, kaip įstatymo aptariamas reguliavimas dera su įsisteigimo laisvės principu, keičiamo įstatymo 2 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir kitomis nuostatomis. Iš siūlomo teisinio reguliavimo neaišku, ar socialinės įminės statusas būtų išsaugotas reorganizavimo atveju, todėl svarstytina, ar nereikėtų atitinamai papildyti keičiamo įstatymo 9 straipsnio. 3. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse reguliuojant analogiško pobūdžio teisinius santykius, t.y. kalbant apie tam tikrą teisinį statusą turinčių įmonių apibrėžtį, vartojamos skirtingos formuluotės: „šį statusą įgijusi“, „šio įstatymo nustatyta tvarka šį statusą įgijęs“. Vadovaujantis teisės aktų sistemiškumo reikalavimu, šios formuluotės turėtų būti suvienodintos. Tobulinant šias nuostatas atsižvelgtina į tai, kad šiame įstatyme nėra nustatoma socialinės įmonės statuso įgijimo tvarka. 4. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatas, siūlytina patikslinti keičiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias teritorinės darbo biržos galėtų teikti socialinėms įmonėms informaciją apie tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, tik šiems asmenims sutikus. Kartu pažymėtina, jog analizuojamoje normoje reguliuojant su viešuoju administravimu susijusius teisinius santykius, neturėtų būti vartojamos tokios sąvokos kaip „pageidavimas“, nes nėra aiški tokių „pageidavimų“ pateikimo forma ir tvarka.
Vietoje šio neaiškaus pobūdžio žodžio siūlytina vartoti teisės aktų terminiją ir nustatyti, kad teritorinės darbo biržos pateikia tam tikrus duomenis, kai gauna rašytinį socialinių įmonių prašymą. 5. Atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo nuostatos įsigalios 2017 m. birželio
nustatyta, kokie teisiniai santykiai yra prilyginami darbo santykiams, įsigalios 2017 m. liepos 1 d., siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatas (numatyti vėlesnę jų įsigaliojimo datą). 6. Siūlytina keičiamo įstatymo 6 straipsnio 3 punkto atsisakyti kaip perteklinio, nes teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų reguliuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas. 7. Atsižvelgiant į III skyriaus pavadinimą, keičiamo įstatymo 8 straipsnis nėra šio skyriaus reguliavimo dalykas. Kartu pažymėtina, kad neaišku, kas ir kokia tvarka išduotų pažymėjimą, nurodytą 8 straipsnyje. 8. Atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 9 straipsnyje reglamentuojami socialinės įmonės statuso panaikinimo klausimai, siūlytina atitinkamai patikslinti šio straipsnio ir III skyriaus pavadinimus. 9. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkte, be kita ko, siūloma nustatyti, kad socialinės įmonės statusas panaikinamas jeigu ji ,,kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus“. Pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas nėra apibrėžtas, tad gali būti įvairiai ir plačiai interpretuojamas. Manytina, kad socialinės įmonės statuso panaikinimo pagrindų sąrašas turėtų būti baigtinis. 10.
tikslinti keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, kadangi įstatymo projekte nėra nuostatų, reglamentuojančių socialinės įmonės statuso suteikimą. Atitinkamai tikslintinas ir 10 straipsnio 2 dalies 2 punktas. 11. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta subsidija papildomoms administracinėms išlaidoms, tačiau, iš keičiamo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies ir kitų nuostatų neaišku, kas laikytina „papildomomis administracinėmis išlaidomis“, dėl to praktikoje šios nuostatos turinys gali būti skirtingai traktuojamas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Reglamento 31 straipsnyje numatytos administracinės išlaidos, kurios apibrėžtos kaip pagalbos mokymui išlaidų apmokomiems asmenims ir bendrųjų netiesioginių išlaidų sudedamoji dalis, o Reglamento 34 straipsnyje numatytos pagalbos neįgaliųjų užimtumui išlaidos (ir kaip tinkamos finansuoti išlaidos nurodytos dėl neįgaliųjų užimtumo tiesiogiai susidariusios administravimo išlaidos) tuo tarpu keičiamo įstatymo 15 straipsnyje nurodytos papildomos administravimo išlaidos nėra apibrėžtos, todėl neaišku kokios išlaidos galės būti subsidijuojamos. 12. Keičiamo įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje siūloma numatyti, kad ,,socialinės įmonės pateikia nustatytus dokumentus, pagrindžiančius subsidijuojamų išlaidų poreikį, Vyriausybės įgaliotai institucijai“. Iš siūlomo reguliavimo neaišku, kur tokie dokumentai bus nustatyti. 13. Keičiamo įstatymo 17 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Subsidija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jeigu visos socialinei įmonei skirtos valstybės pagalbos dydis viršija šio įstatymo 19 straipsnyje nurodytas didžiausias leistinas valstybės pagalbos dydžio ribas ar socialinei įmonei yra išduotas vykdomasis raštas išieškoti valstybės pagalbos lėšas pagal Europos Komisijos sprendimą, pagal kurį valstybės pagalba skelbiama neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka.“ Nuostatos turinys yra neaiškus ir diskutuotinas.
Pirma, nėra aišku kodėl nuostatoje kalbama apie socialinei įmonei išduotą vykdomąjį raštą, nes tokia teisės normos konstrukcija suponuoja, kad socialinė įmonė turėtų gauti vykdomąjį raštą, pagal kurį galėtų išsiieškoti valstybės subsidiją iš šią subsidiją teikiančios institucijos. Tuo tarpu, pagal nuostatos esmę ir reguliuojamų teisinių santykių pobūdį, nuostatoje turėtų būti kalbama apie vykdomąjį raštą, pagal kurį valstybės subsidija turėtų būti išieškoma iš socialinės įmonės, kai tam yra įstatyme nustatytas teisinis pagrindas. Antra, pastebėtina, jog įstatymo projekte nenurodoma apie kokio pobūdžio ir kokios institucijos išduotą vykdomąjį raštą nuostatoje kalbama. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 587 straipsnio nuostatomis, vykdomaisiais dokumentais gali būti laikomi tiek teismų išduoti dokumentai, tiek ir kitų institucijų išduoti dokumentai, todėl analizuojamoje nuostatoje turėtų būti aiškiai nurodyta apie kokios institucijos ir kokia tvarka išduotą dokumentą kalbama vartojant vykdomojo rašto sąvoką. Trečia, pastebėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad nuostatoje kalbama apie Europos Komisijos sprendimą, pagal kurį valstybės pagalba skelbiama neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka, teigtina, jog teisminio proceso iniciavimas ir vykdomojo rašto gavimas bendrąja civilinių bylų teisenos tvarka turėtų būti laikomas nepagrįstais ir pertekliniais veiksmais.
Todėl manytina, jog įstatymo projekte turėtų būti aiškiai nustatyta, kad esant minėtam Europos Komisijos sprendimui, Vyriausybės įgaliota institucija turėtų priimti sprendimą dėl socialinei įmonei išmokėtos valstybės pagalbos išieškojimo ir šis sprendimas turėtų būti laikomas vykdomuoju dokumentu, vykdytinu Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Analogiškos pastabos susijusios su vykdomuoju raštu teiktinos ir dėl keičiamo įstatymo 20 straipsnio 7 dalies 4 punkto. Ketvirta, atkreiptinas dėmesys, jog analizuojamos normos konstrukcija suponuoja galimybę teikti valstybės pagalbą, ar galimybę, jog valstybės pagalba jau yra suteikta, nesilaikant valstybės pagalbos teikimo procedūrų, nustatytų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107, 108 straipsniuose. Be to, nuostatos formuluotė neatitinka minėtų sutarties straipsnių terminologijos ir procedūrinio veiksmų eiliškumo Europos komisijai nustačius, kad valstybės pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka arba kad tokia pagalba netinkamai naudojama. Svarstytina galimybė tobulinti teikiamą reguliavimą, suderinant jį su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107, 108 straipsnių nuostatomis. Kartu aptartame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 55 straipsnyje nustatytą Konkurencijos tarybos kompetenciją valstybės pagalbos srityje, dėl aptariamo reguliavimo ir viso įstatymo projekto turėtų būti gauta Konkurencijos tarybos išvada. 14.
14Keičiamo įstatymo 18 straipsnio pavadinimas neatitinka šio straipsnių turinio,
todėl siūlytina tikslinti šio straipsnio pavadinimą, siekiant suderinti jį su siūlomomis šiame straipsnyje nustatyti teisės normomis. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad keičiamo įstatymo 20 straipsnyje taip pat reglamentuojamas valstybės pagalbos grąžinimas, todėl svarstytina, ar nereikėtų keičiamo įstatymo 18 straipsnio nuostatų perkelti į 20 straipsnį. 15. Siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 18 straipsnio 2 ir 3 dalis dėl atitinkamos dalies subsidijos grąžinimo, kadangi neaišku, kokiais kriterijai būtų sprendžiama, kokia subsidijos dalis turi būti grąžinama. 16. Siūlytina tikslinti 18 straipsnyje ir 19 straipsnyje nurodytus subjektus, kuriems grąžinama subsidija – vienur nurodoma valstybei, kitur – valstybės pagalbos teikėjui. 17. Įstatymo projekto 2 straipsnyje, reguliuojančiame įstatymo įsigaliojimą, įgyvendinimą ir taikymą siūlytina tiksliau apibrėžti terminus. Atsižvelgtina į tai, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytos kelios šio įstatymo nuostatų įsigaliojimo datos, todėl šiame straipsnyje vietoj formuluotės „iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos“ ir kitų panašiai terminus laike apibrėžiančių formuluočių siūlytina nurodyti data apibrėžtą terminą, antraip gali kilti neaiškumų iki kurio įstatymo įsigaliojimo dienos buvęs teisinis reguliavimas taikytinas, ypač, kai turės būti taikomos projekto 2 straipsnio 12, 14 dalių normos. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected] J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 68 42, el. p. [email protected] I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679,
Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-04- Nr. Į 2017-03-31 Nr. S-2017-3168 Lietuvos Respublikos Seimui dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINIŲ ĮMONIŲ ĮSTATYMO NR. IX-2251 PAKEITIMO ĮSTATYMo PROJEKTo nr. XIIiP-523 atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP‑523 (toliau – Projektas) teikiame pastabų ir pasiūlymų dėl šio projekto. 1. Projekto 1 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad Projektas nustato juridinių asmenų, kuriems suteiktas socialinės įmonės statusas, su šiuo statusu susijusias teises ir pareigas, šio statuso netekimo pagrindus bei tvarką ir kt. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse galioja skirtingos ūkio subjektų steigimo taisyklės, kurias pripažįsta ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (1.19 straipsnis), todėl kitose ES valstybėse narėse steigiami subjektai gali ir neturėti juridinio asmens statuso, bet vien dėl šios priežasties iš jų neturėtų būti atimta teisė vykdyti atitinkamą veiklą Lietuvoje (šiuo atveju, įgyti socialinės įmonės statusą). Atsižvelgdami į tai siūlytume minėtas Projekto nuostatas papildyti, išdėstant jas taip: „juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų padaliniai“. Taip pat Projekto 3 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad socialinė įmonė yra šį statusą įgijusi Lietuvos Respublikoje įsteigta įmonė ar kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigta įmonė ar jos filialas.
Pažymėtina, kad, kaip minėta anksčiau, kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse gali būti steigiami ne tik juridiniai asmenys, bet ir kitos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, todėl siūlytume Projekto 3 straipsnio 1 dalį papildyti nustatant, kad socialinė įmonė gali būti ne tik šį statusą įgijusi kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigta įmonė, bet ir kita organizacija. Be to, atsižvelgiant į tai, kad tiek Lietuvos Respublikoje, tiek ir kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įsteigti juridinių asmenų bei kitų organizacijų padaliniai gali turėti ir kitą nei filialo teisinį statusą (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytos dvi galimos juridinių asmenų padalinių formos: filialai (2.53 straipsnis) ir atstovybės (2.56 straipsnis), kyla klausimas, ar Projekto
punkto nuostata) neturėtų būti patikslinta vietoje sąvokos „filialas“ įrašant sąvoką „padalinys“. Papildomai norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad pagal Projekto nuostatas socialinės įmonės statusą gali įgyti kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigta įmonė. Kyla klausimas, kokią naudą patirs Lietuva, jeigu kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigta įmonė įdarbins savo piliečius, patenkančius į Projekto 4 straipsnio 1 dalyje išvardytas socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslines grupes, ir koks tikslas yra Lietuvai teikti Projektu reglamentuojamą valstybės pagalbą tokiai įmonei, ypač, jeigu pati įsisteigimo valstybė jai nesuteikia pagalbos. Pažymėtina, kad vadovaujantis 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamento (ES) Nr.
Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 651/2014), 1 straipsnio 5 dalies a punkto nuostatomis pagal valstybės pagalbos priemones pagalbos suteikimas negali būti susietas su įpareigojimu pagalbos gavėjui turėti būstinę atitinkamoje valstybėje narėje arba iš esmės būti joje įsisteigusiu, priešingu atveju minėtas reglamentas valstybės pagalbos priemonėms nebūtų taikomas. Tačiau šia reglamento nuostata leidžiama valstybėms narėms nustatyti reikalavimą turėti įsisteigimo ar įregistravimo vietą pagalbą teikiančioje valstybėje narėje mokėjimo metu. Mūsų nuomone, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, Projektu galėtų būti reikalaujama, jog kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigta įmonė, siekdama gauti valstybės pagalbą pagal Projekto nuostatas, turėtų Lietuvoje įsteigti savo padalinį. 2. Projekto 7 straipsnio 8 punkte siūloma socialinėms įmonėms nustatyti pareigą Projekto 4 straipsnio 1 dalyje nustatytoms tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims priskaičiuotą darbo užmokestį mokėti atliekant mokėjimo pavedimą. Neaišku, kaip tokia pareiga suderinama su Lietuvoje galiojančiu teisiniu darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos reglamentavimu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos darbo kodekse. 3. Projekto 9 straipsnio 1 dalies 13 punkto formuluotę „turi neatidėtų įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondui, Privalomojo sveikatos draudimo fondui, valstybės biudžetui ir savivaldybių biudžetams“ siūlytume tikslinti teisinės logikos požiūriu, jungtuką „ir“ pakeičiant jungtuku „ar“. 4. Projekto 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad neįgaliųjų socialinei įmonei gali būti skiriama subsidija papildomoms administracinėms išlaidoms. Kad būtų tinkamai įgyvendinamos Reglamento (ES) Nr.
651/2014 31 straipsnio 3 dalies ir 34 straipsnio 2 dalies nuostatos, Projekte turėtų būti apibrėžta, kokios papildomos administracinės išlaidos gali būti subsidijuojamos. 5. Projekto 13 straipsnio
subsidijuojamos. Tarp tokių išlaidų yra paminėtos kitos būtinos išlaidos, pateikiant nebaigtinį šių išlaidų sąrašą (Projekto 13 straipsnio 3 dalies 3 punktas), todėl neaišku, kokios išlaidos galės būti subsidijuojamos nenukrypstant nuo Reglamento (ES) Nr. 651/2014 31 straipsnio 3 dalies nuostatų. 6. Projekto 18 straipsnio 1 dalies 5 punkte daroma nuoroda į Projekto nuostatas, kurios iš dalies kartoja to paties straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose įtvirtintas nuostatas, todėl siūlytume suderinti minėtas Projekto nuostatas tarpusavyje. 7. Projekto 19 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu valstybės pagalbos suma viršija Projekto 19 straipsnio 1–3 dalyse nurodytas leistinas ribas, tai ši perviršio suma turi būti grąžinama valstybės pagalbos teikėjui. Pažymėtina, kad pagal Reglamento (ES) Nr. 651/2014 4 straipsnį šis reglamentas netaikomas valstybės pagalbai, viršijančiai jame nurodytas ribas. Pagal šio reglamento preambulės 7 konstatuojamąją dalį valstybės pagalbai pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 107 straipsnio 1 dalį, kuriai netaikomas šis reglamentas, toliau taikomas reikalavimas pranešti pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį. Taigi jeigu socialinei įmonei suteiktos valstybės pagalbos suma viršytų Reglamente (ES) Nr. 651/2014 nurodytas leistinas sumas, ji nepatektų į pagal šį reglamentą taikomas išimtis, todėl tokia valstybės pagalba būtų laikoma nesuderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nebent būtų įvykdytas reikalavimas pranešti pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį.
Jeigu reikalavimas pranešti nebuvo įvykdytas, tokiu atveju neteisėta valstybės pagalba turėtų būti grąžinama visa apimtimi, o ne grąžinama vien tik perviršio suma, kaip tai siūloma nustatyti minėtomis Projekto nuostatomis. Atsižvelgiant į tai atitinkamai turėtų būti tikslinamos Projekto 19 straipsnio 4 dalies nuostatos; taip pat turėtų būti papildyta Projekto 18 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyti atvejai, kada subsidija, skirta socialinei įmonei, privalo būti grąžinama visiškai (įtraukiant tuos atvejus, kai valstybės pagalbos suma viršija Projekto 19 straipsnio 1–3 dalyse nurodytas leistinas ribas). 8. Projekto 20 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos formuluotė tikslintina. Minėta nuostata siūloma nustatyti, kad valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei nutraukiamas, kai nustatoma bent viena Projekto 19 straipsnyje nurodyta sąlyga. Tačiau Projekto 19 straipsnyje yra nustatomi valstybės pagalbos dydžio apribojimai įtvirtinant konkrečius dydžius, kurių negali viršyti skirtingų kategorijų valstybės pagalba. Atitinkamai siūlytume Projekto 20 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatą performuluoti taip: „nustatoma, kad valstybės pagalbos dydis viršija šio įstatymo 19 straipsnyje nurodytas didžiausias leistinas valstybės pagalbos dydžio ribas“. 9. Pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento (toliau – Teisės departamentas) 2017 m. balandžio 5 d. išvados dėl Projekto 2, 4, 9 ir 13 punktuose pateiktoms pastaboms.
Pritardami Teisės departamento 2 punkte išdėstytiems argumentams dėl Projekto aiškinamajame rašte nurodyto siekio nustatyti, kad socialinės įmonės statusas naujiems juridiniams asmenims nebūtų suteikiamas, papildomai norėtume pažymėti, kad tokia nuostata keltų abejonių dėl jos suderinamumo su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu, kadangi socialinės įmonės statusas galėtų būti suteiktas tik iki Projekto įsigaliojimo dienos įsisteigusiems juridiniams asmenims, o vėliau įsisteigusiems juridiniams asmenims, nors ir atitinkantiems Projekte išdėstytas sąlygas socialinės įmonės statusui įgyti, šis statusas nebūtų suteiktas. Taigi būtų daromas skirtumas tarp minėtų juridinių asmenų, siekiančių įgyti socialinės įmonės statusą, vienodai atitinkančių sąlygas, kurias privalo tenkinti juridiniai asmenys, kad galėtų šį statusą įgyti. Pažymėtina, jog Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad šio principo „<...> turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai. <...> konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas.“ (Konstitucinio Teismo 1996-11-20, 1996-01-24 nutarimai).
Taip pat pažymėtina, kad asmenų lygiateisiškumo principas yra įtvirtintas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, jog Projekte įtvirtinant nuostatą, kad socialinės įmonės statusas naujiems juridiniams asmenims nesuteikiamas, turėtų būti nustatytas pereinamasis laikotarpis, taip pat nustatyti kriterijai, numatantys, kas gali įgyti socialinės įmonės statusą. Be to, kyla klausimas, kaip naujiems juridiniams asmenims, kuriems socialinės įmonės statusas nebūtų suteikiamas, būtų kompensuojamos papildomos išlaidos, susidarančios įdarbinus Projekto 4 straipsnyje nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis.
Taip pat atsižvelgdami į Teisės departamento išvados 1 punktą, kuriame nurodyta, kad „kai kurios įstatymo projekte teikiamos nuostatos (pavyzdžiui, keičiamo įstatymo
grupės) neapima visų Reglamente nurodytų nepalankias sąlygas darbo rinkoje turinčių asmenų ir labai nepalankias sąlygas darbo rinkoje turinčių asmenų grupių“, norėtume visų pirma pažymėti, kad pagal Socialinių įmonių įstatymą teikiama valstybės pagalba ir kitos valstybės pagalbos schemos yra suderinamos su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 2 arba 3 dalį ir joms netaikomas reikalavimas pranešti pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį tik tuo atveju, jeigu tokia pagalba tenkina visas Reglamento (ES) Nr. 651/2014 I skyriuje nustatytas sąlygas ir specialias Reglamento (ES) Nr. 651/2014 III skyriuje atitinkamos kategorijos pagalbai nustatytas sąlygas (žr. Reglamento (ES) Nr. 651/2014 3 straipsnį). Taigi valstybės narės gali remti tik tas tikslines grupes, kurios gali būti remiamos pagal Reglamento (ES) Nr. 651/2014 nuostatas. Pažymime, kad nors pagal minėtas Reglamento (ES) Nr. 651/2014 nuostatas valstybės narės gali, tačiau neprivalo remti visas šiame reglamente išvardytas tikslines grupes, manome, kad Projekto aiškinamajame rašte turėtų būti pagrįsta, dėl kokių priežasčių į Projekto 4 straipsnio nuostatas, kuriose yra išvardytos socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinės grupės, nėra įtrauktos kitos Reglamente (ES) Nr. 651/2014 nurodytos kaip nepalankias sąlygas darbo rinkoje turinčių asmenų ir labai nepalankias sąlygas darbo rinkoje turinčių asmenų grupės.
Papildomai siūlytume Projekte įtvirtinti nuostatą, kurioje būtų numatyta, kad skiriant valstybės pagalbą socialinėms įmonėms turi būti vadovaujamasi Reglamento (ES) Nr. 651/2014 nuostatomis. Generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas Vaida Čepaitė, tel. 8
Teisės ir teisėtvarkos komitetas
2017-06-07
posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Rimas Andrikis, Vitalijus Gailius, Česlav Olševski, Lauras Stacevičius, Rimantė Šalaševičiūtė, Petras Valiūnas. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresnioji patarėja Jadvyga Andriuškevičiūtė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Ščerbickaitė, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos ES institucinės ir administracinės teisės skyriaus vyriausioji specialistė Vaida Čepaitė, asociacijos Lietuvos neįgaliųjų forumas administracijos direktorė Henrika Varnienė, JKND profesinės sąjungos pirmininkė Renata Teliuskytė, Socialinių įmonių asociacijos pirmininkė Ilona Tarvydienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
2017-04-05 <....> Keičiamo įstatymo
(išskirta – mūsų) Lietuvos Respublikoje įsteigta įmonė, tačiau kaip šis statusas įgyjamas įstatymo projekte nėra reglamentuojama.
Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad „Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad socialinės įmonės statusas naujiems juridiniams asmenims nebūtų suteikiamas.“ Vertinant šias aplinkybes pastebėtina, jog rengiant įstatymo projektą pasirinkta netinkama ir teisės aiškumo principo kontekste nepriimtina teisinio reguliavimo forma, kuria siekiama nustatyti, jog socialinės įmonės statusas naujiems juridiniams asmenims nebus suteikiamas. Pažymėtina, jog reguliavimo, nustatančio socialinės įmonės statuso įgijimo tvarką, eliminavimas tik leidžia daryti prielaidą, apie įstatymo leidėjo tikslus, eliminuojant tokį teisinį reguliavimą, o įstatymo projekto aiškinamojo rašto turinys nėra ir negali būti laikomas sudėtine įstatymo teksto dalimi. Todėl vadovaujantis teisės aiškumo principu, siekiant nustatyti, kad socialinės įmonės statusas naujiems juridiniams asmenims nebebus suteikiamas, tokia nuostata aiškiai ir nedviprasmiškai turi būti įtvirtinta įstatymo tekste. Priešingu atveju, valstybės institucijoms būtų skurta nereikalinga administracinė našta, kai tektų atsakinėti į juridinių asmenų prašymus, suteikti socialinės įmonės statusą ir aiškinti neaiškaus pobūdžio įstatyminį reguliavimą. Be to, institucijų atsisakymas suteikti socialinės įmonės statusą, galėtų būti skundžiamas teismui, o vėliau ir Konstituciniam Teismui, nes jis nebūtų pagrįstas įstatyminėmis nuostatomis. Neaišku, kaip įstatymo aptariamas reguliavimas dera su įsisteigimo laisvės principu, keičiamo įstatymo 2 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir kitomis nuostatomis.
Iš siūlomo teisinio reguliavimo neaišku, ar socialinės įminės statusas būtų išsaugotas reorganizavimo atveju, todėl svarstytina, ar nereikėtų atitinamai papildyti keičiamo įstatymo 9 straipsnio. <....> Pritarti Pastabai pritarta, tačiau taip pat iškeltas atitikimo konstituciniams teisinio aiškumo ir teisėtų lūkesčių principams (tuo pačiu ir universaliajam teisinės valstybės principui) klausimas (plačiau žr.: sekanti pastaba). 2. Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Rita Varanauskienė 2017-06-01 Pritariant Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabai ir atsižvelgiant į aptariamo teisinio reguliavimo ir kitų projekto nuostatų, tame tarpe ir nustatančių socialinių įmonių tikslingumą, tarpusavio santykį abejotina, ar projektas, ta apimtimi, kiek jame nėra aiškiai nustatyta, kad socialinės įmonės statusas nebebus suteikiamas naujiems juridiniams asmenims, atitinka konstitucinį teisinio tikrumo ir aiškumo principą[1]. Be to, abejotina, ar toks neaiškus, bet menamas reguliavimas nepažeistų konstitucinio teisėtų lūkesčių principo[2], kai juridiniam asmeniui, įdarbinus projekto 4 straipsnyje nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, nebebūtų kompensuojamos papildomos tokio įdarbinimo išlaidos. Atsižvelgiant į visa tai svarstytinas siūlomo reguliavimo atitikimas konstituciniam teisinės valstybės principui.
Tačiau pažymėtina ir tai, kad tokios normos įtvirtinimas projekte (dabar tai kyla iš esmės iš aiškinamajame rašte nurodyto siekio, taip pat siejasi su projekto 2 straipsnio 12 dalimi) dar labiau galėtų kelti klausimą (apie ką ir pasisakė Europos teisės departamentas, žr.: sekanti pastaba) dėl atitikimo Konstitucijos
socialinės įmonės statusas galėtų būti suteiktas tik iki projekto įsigaliojimo dienos įsisteigusiems juridiniams asmenims, o vėliau įsisteigusiems juridiniams asmenims, nors ir atitinkantiems projekte išdėstytas sąlygas socialinės įmonės statusui įgyti, toks statusas nebūtų suteiktas. Tokiu teisiniu reguliavimu būtų daromas skirtumas tarp minėtų juridinių asmenų, siekiančių įgyti socialinės įmonės statusą, vienodai atitinkančių sąlygas, kurias privalo tenkinti juridiniai asmenys, kad galėtų šį statusą įgyti. Pritarti
Teisingumo ministerijos 2017-04-05
<...>
Pritardami Teisės departamento 2 punkte išdėstytiems argumentams dėl Projekto aiškinamajame rašte nurodyto siekio nustatyti, kad socialinės įmonės statusas naujiems juridiniams asmenims nebūtų suteikiamas, papildomai norėtume pažymėti, kad tokia nuostata keltų abejonių dėl jos suderinamumo su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu, kadangi socialinės įmonės statusas galėtų būti suteiktas tik iki Projekto įsigaliojimo dienos įsisteigusiems juridiniams asmenims, o vėliau įsisteigusiems juridiniams asmenims, nors ir atitinkantiems Projekte išdėstytas sąlygas socialinės įmonės statusui įgyti, šis statusas nebūtų suteiktas. Taigi būtų daromas skirtumas tarp minėtų juridinių asmenų, siekiančių įgyti socialinės įmonės statusą, vienodai atitinkančių sąlygas, kurias privalo tenkinti juridiniai asmenys, kad galėtų šį statusą įgyti.
Pažymėtina, jog Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad šio principo „<...> turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai. <...> konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas.“ (Konstitucinio Teismo 1996-11-20, 1996-01-24 nutarimai). Taip pat pažymėtina, kad asmenų lygiateisiškumo principas yra įtvirtintas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, jog Projekte įtvirtinant nuostatą, kad socialinės įmonės statusas naujiems juridiniams asmenims nesuteikiamas, turėtų būti nustatytas pereinamasis laikotarpis, taip pat nustatyti kriterijai, numatantys, kas gali įgyti socialinės įmonės statusą.
Be to, kyla klausimas, kaip naujiems juridiniams asmenims, kuriems socialinės įmonės statusas nebūtų suteikiamas, būtų kompensuojamos papildomos išlaidos, susidarančios įdarbinus Projekto 4 straipsnyje nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis. <....> Pritarti Pastaba susijusi su prieš tai buvusiomis abejomis pastabomis, o taip pat, nors tai konkrečiai pastaboje ir nepaminėta, su projekto 2 straipsnio 12 dalies nuostata, pagal kurią subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms socialinei įmonei būtų skiriama ir mokama tik už tuos 4 straipsnio 1 dalyje nurodytai tikslinei asmenų grupei priklausančius darbuotojus, kurie buvo įdarbinti iki projekto įsigaliojimo dienos. Manytina, kad ši nuostata nėra suderinama su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu, nes subsidija būtų mokama tik už tuos asmenis, kurie buvo įdarbinti iki projekto įsigaliojimo dienos, o vėliau įdarbintiems, nors ir atitinkantiems socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslines grupes, ji nebebūtų mokama. Taip pat abejotina, ar projekto 2 straipsnio 12 dalies nuostata nebus pažeisti socialinėse įmonėse šiuo metu dirbančių asmenų konstituciniai teisėti lūkesčiai, nes valstybės pagalba nebebus teikiama naujai priimtiems asmenims, nebepriskiriant tikslinei grupei neįgaliųjų pensinio amžiaus asmenų, kurie šiuo metu dirba socialinėse įmonėse. Pažymėtina, kad projekte nustatyta, kad tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai socialinėje įmonėje turi atitinkamai sudaryti 40 %, neįgaliųjų socialinėje įmonėje – 50 % metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus.
Atsižvelgiant į tai, siūlomas teisinis reguliavimas sudarytų sąlygas socialinei įmonei netekti jai suteikto statuso, kadangi socialinė įmonė, negalėdama valstybės pagalbos lėšomis naujai įdarbini tikslinei grupei priklausančio asmens, neatitiks socialinės įmonės statusui išlaikyti keliamo reikalavimo dėl darbuotojų skaičiaus, nes projektu siūloma nustatyti, kad socialinės įmonės statuso yra netenkama, jei socialinė įmonė neatitinka reikalavimų dėl darbuotojų skaičiaus. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Komitetas projektą svarstė atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai apimtimi. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: Komitetas projektą svarstė atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai apimtimi. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Komitetas projektą svarstė atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai apimtimi. 6. Komiteto sprendimas: 6.1.
Komiteto sprendimas:
dalies 18 punktu, 50 straipsnio 4 dalimi, 67 straipsnio 3 punktu, svarstė projektą XIIIP-523 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai apimtimi ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos išvadas bei Komitete išdėstytas pastabas ir argumentus preliminariai įvertino, kad:
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principams;
juridiniams asmenims, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. 6.2. Komitetas, atsižvelgdamas į išvadoje pateiktas pastabas siūlo tikslinant projektą iš esmės spręsti socialiai pažeidžiamų asmenų užimtumo rėmimo sistemos tobulinimo klausimą ir numatyti priemones, kurios užtikrintų, kad šiuo metu socialinėse įmonėse dirbantys ir tikslinėms grupėms priklausantys asmenys neiškristų iš darbo rinkos, o darbdaviai būtų skatinami įdarbinti asmenis, negalinčius vienodomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje su kitais asmenimis. 7. Balsavimo rezultatai: už – 6, prieš – 0, susilaikė – 2. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras.
Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja (ES) Rita Varanauskienė [1] Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinama teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; nustatant teisinius apribojimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt (inter alia 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2013 m. gruodžio 16 d., 2014 m. liepos 11 d., 2016 m. gruodžio 7 d. Konstitucinio Teismo nutarimai). [2] Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.
Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Kiekvieno teisės instituto atitiktis Konstitucijai turi būti vertinama pagal tai, kaip tas institutas atitinka konstitucinius teisinės valstybės principus (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų – kaip antai teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą), socialinio solidarumo (derinamo su kiekvieno atsakomybe už savo likimą), asmenų lygybės įstatymui, teismui, valstybės įstaigoms ir pareigūnams bei kitų, ne mažiau reikšmingų, konstitucinių principų – turinį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).