Projekto Projekto lyginamasis variantas
1Pakeisti 38 straipsnio 8 dalį ir išdėstyti ją taip:
„8. Televizijos programų transliuotojai daugiau kaip pusę televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei, kai tai įmanoma, turi skirti Europos kūriniams.“
2Pakeisti 38 straipsnio 9 dalį ir išdėstyti ją taip:
„9. Televizijos programų transliuotojai ne mažiau kaip 10 procentų televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei, kai tai įmanoma, turi skirti Europos kūriniams, sukurtiems nepriklausomų kūrėjų ne anksčiau kaip per pastaruosius 5 metus.“ 2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2017 m. lapkričio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas Vytautas Kernagis Jurgis Razma Edmundas Pupinis Agnė Bilotaitė Mantas Adomėnas Andrius Kubilius Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė Žygimantas Pavilionis
priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Pastaraisiais metais Lietuvos televizijos kanaluose pastebimas ženkliai išaugęs transliuojamos rusiškos produkcijos kiekis. 2007 m. per vieną sausio mėnesio savaitę lietuviški kanalai transliavo 79 valandas rusiškos produkcijos, tuo tarpu 2016 m. – 151 valandą, 2017 m. – 198 valandas. Daugiausia tai Rusijoje sukurti serialai. Tokioje rusiškoje produkcijoje neretai matomas rusiško ar sovietinio gyvenimo būdo propagavimas, nostalgijos SSRS elementai. Atrodytų nieko nuostabaus, tačiau šiuo atveju svarbu žinoti, kad Rusijoje kultūra yra susijusi su politika. Rusija televiziją laiko savo „minkštosios galios“ instrumentu, kuris ypač svarbus informacinio karo kontekste. Per televizinę produkciją ji formuoja tam tikrus tapatybinius elementus, „pririša“ tokią produkciją žiūrinčius žmones prie šios kultūrinės ir informacinės erdvės. Būtent taip prie rusiškos produkcijos pripratinti žmonės dažnai tampa lengviau paveikiami ir per rusiškus televizijos kanalus skleidžiamos priešiškos propagandos bei dezinformacijos. Sociologiniai tyrimai rodo, kad sovietinė nostalgija yra susijusi su Kremliui palankios geopolitinės orientacijos palaikymu bei nusivylimu demokratine santvarka Lietuvoje. Ta visuomenės dalis, kuri yra nusivylusi Lietuvos demokratine santvarka, pozityviai vertina sovietmetį ir svarbiausiu savo informacijos šaltiniu laiko Rusijos televizijos kanalus, labiau linkusi pritarti Kremliaus vykdomai politikai. Visuomenės informavimo įstatyme tarp televizijos programoms keliamų reikalavimų yra numatyti programų turinio kilmės limitai.
Pagal šio įstatymo 38 straipsnio 8 dalį, televizijos programų transliuotojai daugiau kaip pusę televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei, kai tai įmanoma, turi skirti Europos kūriniams. Pagal to paties straipsnio 9 dalį, televizijos programų transliuotojai ne mažiau kaip 10 procentų televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei, kai tai įmanoma, turi skirti Europos kūriniams, sukurtiems nepriklausomų kūrėjų ne anksčiau kaip per pastaruosius 5 metus. 2017 m. kovo mėnesį Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – LRTK) atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei trečdalį (35,5–38 proc.) bendro televizijos programos laiko per savaitę ir maždaug pusę (44–49 proc.) per dieną rusiškai produkcijai skiria du šalies televizijos kanalai. Tuo tarpu Europos kūriniams (išskyrus lietuviškus) tie patys du televizijos kanalai skiria 15–22 proc. eterio laiko per savaitę ir 10–14 proc. per dieną. Tačiau daryti išvadą, kad ne visose televizijos programose yra laikomasi Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalyje nustatyto reikalavimo, nėra teisinio pagrindo, nes šio straipsnio 8 dalyje nustatyto reikalavimo dėl Europos kūrinių vykdymas yra apibrėžtas sąlyga „kai tai įmanoma“.
Nors Administracinių nusižengimų kodekso 124 straipsnyje yra nustatyta administracinė atsakomybė už reikalavimų dėl Europos kūrinių ir nepriklausomų kūrėjų sukurtų kūrinių dalies transliuojamose televizijos programose ir užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų kataloguose nesilaikymą ir šios nuostatos sankcijoje numatytas įspėjimas arba bauda nuo 140 iki 600 eurų televizijos programų transliuotojų ir užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjų vadovams arba kitiems atsakingiems asmenims, tačiau LRTK negali taikyti administracinės atsakomybės už Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalyje nustatyto reikalavimo dėl Europos kūrinių nevykdymą, kol šio reikalavimo vykdymas yra apibrėžtas sąlyga „kai tai įmanoma“. Todėl atsižvelgiant į tai tikslinga nustatyti imperatyvius reikalavimus Europos kūrinių ir Europos kūrinių, sukurtų nepriklausomų kūrėjų ne anksčiau kaip per pastaruosius 5 metus, dalims. Tai reiškia, kad už tokių reikalavimų nesilaikymą būtų taikoma reali administracinė atsakomybė. Toks teisinis reguliavimas skatintų pagrindinius šalies transliuotojus realiai daugiau laiko skirti Europos kūriniams, sudarytų galimybę žmonėms gauti daugiau įvairiapusiškesnės ir kokybiškesnės televizinės produkcijos bei stiprintų Lietuvos integraciją į Europos kultūrinę ir informacinę erdvę. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai. Įstatymo projekto iniciatoriai – Lietuvos Respublikos Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas, Jurgis Razma ir Vytautas Kernagis. Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos Seimo nario Lauryno Kasčiūno padėjėjai-sekretoriai. 3.
projekte aptarti teisiniai santykiai? Visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnis reikalavimus radijo ir televizijos programoms. Pagal šio straipsnio 8 dalį, televizijos programų transliuotojai daugiau kaip pusę televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei, kai tai įmanoma, turi skirti Europos kūriniams. Pagal to paties straipsnio 9 dalį, televizijos programų transliuotojai ne mažiau kaip 10 procentų televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei, kai tai įmanoma, turi skirti Europos kūriniams, sukurtiems nepriklausomų kūrėjų ne anksčiau kaip per pastaruosius 5 metus. Tačiau šie reikalavimai nėra imperatyvūs, todėl administracinė atsakomybė už jų nesilaikymą yra labiau teorinė. Tai reiškia, kad minėti reikalavimai praktiškai negalioja. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama? Siekiant sumažinti rusiškos produkcijos įtaką Lietuvos televizinei ir informacinei erdvei, Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 38 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu (toliau – Įstatymo projektas) siūloma įtvirtinti imperatyvius reikalavimus dėl programos laiko Europos kūriniams, nustatant, kad televizijos programų transliuotojai daugiau kaip pusę televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei, turi skirti Europos kūriniams, ir ne mažiau kaip 10 proc. – Europos kūriniams, sukurtiems nepriklausomų kūrėjų ne anksčiau kaip per pastaruosius 5 metus.
Atsižvelgiant į tai, kad pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo
subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos, ir, kad transliuotojai turėtų galimybę tinkamai prisitaikyti prie pasikeitusio teisinio jų veiklos reguliavimo, siūloma, kad teikiamas Įstatymo projektas įsigaliotų 2017 m. lapkričio 1 d. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta? Numatomos teigiamos priimto įstatymo pasekmės, susijusios su didesniu europinės produkcijos kiekiu. Tai padidintų galimybę šalies žmonėms gauti įvairiapusiškesnę ir kokybiškesnę televizinę produkciją ir informaciją. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai? Įstatymas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai?
Nors imperatyvių nuostatų dėl transliuojamų europinės kilmės televizijos programų procento įtvirtinimas gali pareikalauti daugiau transliuotojų resursų tokių programų įsigijimui, tačiau tai neturės didelės neigiamos įtakos pagrindinių šalies transliuotojų veiklai, nes jiems reikės perskirstyti lėšas, skiriamas europinės ir trečiųjų šalių, tame tarpe ir rusiškos, produkcijos įsigijimui. Taip pat pažymėtina, kad programų turinio kilmės limitai, kaip ir iki šiol, būtų netaikomi vietinėms televizijos programoms. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą: kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios? Priėmus įstatymo projektą, kitų teisės aktų keisti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka? Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus? Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti? Įstatymui įgyvendinti nereikės įgyvendinamųjų teisės aktų. 12.
kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)? Įstatymui įgyvendinti papildomų valstybės, savivaldybių biudžetų lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas ir sritis. „Televizijos programų transliavimas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas Vytautas Kernagis Jurgis Razma Edmundas Pupinis Agnė Bilotaitė Mantas Adomėnas Andrius Kubilius Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė Žygimantas Pavilionis
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-03- Nr. Į 2017-03-24 Nr. S-2017-2835 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I‑1418 38 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-489 (toliau – Projektas), teikiame pastabas dėl jo atitikties Europos Sąjungos teisei. 1. Projekto pasiūlymas iš Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalies išbraukti žodžius „kai tai įmanoma“ ir nustatyti visiem audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjams pareigą daugiau kaip pusę televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei, skirti išimtinai Europos kūriniams, vertintinas jo atitikties 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) nuostatoms atžvilgiu.
Norėtume priminti, kad įstatymo 38 straipsnio 8 dalimi įgyvendinama Direktyvos 2010/13/ES 16 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad „Valstybės narės, jei įmanoma ir taikydamos atitinkamas priemones, užtikrina, kad transliuotojai Europos kūriniams paliktų didesnę savo programų transliavimui skirto laiko dalį, <...> ši laiko dalis turėtų būti pasiekiama palaipsniui ir vadovaujantis tinkamais kriterijais.“ Kitaip tariant, pagal Direktyvoje 2010/13/ES nustatytą Europos kūrinių skatinimo mechanizmą valstybės narės privalo atsižvelgti į transliuotojų galimybes, o pareiga transliuotojams skirti vis didesnę programų laiko dalį Europos kūriniams gali būti nustatyta tik palaipsniui, vadovaujantis tinkamais kriterijais. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymu įgyvendinant Direktyvos 2010/13/ES 16 straipsnio 1 dalį buvo pasirinktas toks direktyvos įgyvendinimo būdas, pagal kurį nebuvo nustatyti kriterijai ir priemonės Europos kūrinių skatinimui ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 38 straipsnyje patiems transliuotojams palikta teisė nuspręsti dėl galimybių transliuoti Europos kūrinius. Taigi, Projektu keičiant Direktyvos 2010/13/ES 16 straipsnio
straipsnyje nurodytų sąlygų. Šiuo atveju, Projektas turėtų būti tikslinamas, jame nustatant kriterijus, kuriais vadovaujantis transliuotojai turėtų palaipsniui keisti eterio turinį.
Be to, vadovaudamiesi Direktyvos 2010/13/ES konstatuojamosiose dalyse nurodytais principais[1], manome, kad įpareigojimas transliuotojams Europos kūriniams palikti didesnę savo programų transliavimui skirto laiko dalį neturėtų būti besąlygiškas ir absoliutus, o atitinkami kriterijai ir priemonės jiems pasiekti turėtų būti suderinti su realiomis audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjų galimybėmis. 2. Vadovaujantis Direktyvos 210/13/ES 1 straipsnio 1 dalies n punktu į Europos kūrinių sąvoką taip pat patenka kūriniai, kurių kilmės šalys yra Europos trečiosios valstybės, esančios Europos Tarybos Europos konvencijos dėl televizijos be sienų Šalimis. Atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad Rusija 2006 m. spalio 4 d. pasirašė minėtą konvenciją[2] ir ateityje gali įvykdyti jos ratifikavimą bei tapti konvencijos šalimi. Tokiu atveju, Rusijos audiovizualinės žiniasklaidos kūriniai būtų laikomi Europos kūriniais, o Projekto aiškinamajame rašte nurodyti siūlomo reglamentavimo tikslai nebūtų pasiekti. 3. Kai įstatymo projektu įgyvendinamos Europos Sąjungos teisės normos Projekto iniciatoriai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo Statuto
atitikties lentelę, kurioje pateikiamas įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų ir įstatymo projekto atitikimas pagal straipsnius. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Ričard Dzikovič, tel. 706 68 082, el. p. [email protected] [1] Žr. 65-69 punktus; [2] https://www.coe.int/en/web/conventions/full-list/-/conventions/treaty/country/RUS?p_auth=0twyVmXe ;
DĖL
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
transliuotojams įtvirtinti imperatyvą daugiau kaip pusę televizijos programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos programoms, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvei, skirti išimtinai Europos kūriniams. Vertinant šią nuostatą, pažymėtina, kad televizijos programų transliavimas kaip visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimas yra komercinė ūkio subjektų - televizijos programų transliuotojų, veikla. Valstybė, reguliuodama ūkio subjektų vykdomą ūkinę veiklą, turi paisyti valstybinio reguliavimo principų, užtikrinančių asmenų ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja ir ūkio subjektų netrukdomo pertvarkymo, jų veiklos pobūdžio keitimo galimybes, netrukdymą, reaguojant į rinkos pokyčius, vartotojų keliamą paklausą, keisti ūkinės veiklos vykdymo sąlygas. Konstitucinis asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas sąlygoja tai, kad ūkinės veiklos reguliavimui būdingas bendrojo leidimo metodas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Taigi draudimai yra vienas iš ūkinės veiklos reguliavimo būdų. Tačiau riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Taigi, įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikėtų įvertinti teikiamo projekto tikslą bei pasirinktų ūkinės veiklos reguliavimo priemonių proporcingumą ir tikslingumą siekiamam tikslui. Projekto aiškinamajame rašte išdėstyti argumentai suponuoja, kad pagrindinis projekto tikslas ženkliai sumažinti rusiškos produkcijos, kurioje matomas rusiško ar sovietinio gyvenimo būdo propagavimas, nostalgijos SSRS elementai bei tapatybiniai elementai,
„pririšantys“ tokią produkciją žiūrinčius žmones prie šios kultūrinės ir
informacinės erdvės. Tačiau vertinant projekto tikslą, svarstytina, ar pasirinkta ūkinės veiklos - televizijos programų transliavimo ribojimo priemonė
aiškinamajame rašte nurodytas toks televizijos programų turinys kaip rusiško ar sovietinio gyvenimo būdo propagavimas, nostalgijos SSRS elementai bei tapatybiniai elementai, „pririšantys“ tokią produkciją žiūrinčius žmones prie šios kultūrinės ir informacinės erdvės, Visuomenės informavimo įstatyme nėra priskiriamas prie neskelbtinos visuomenės informavimo priemonėse informacijos, todėl svarstytinas pats tokio ribojimo tikslingumas ir pagrįstumas.
Antra, tokiu reguliavimu būtų ženkliai ribojamas ne tik rusiškos produkcijos, tačiau ir visų kitų pasaulio valstybių, nesančių Europos Sąjungos valstybėmis narėmis ar valstybėmis, ratifikavusiomis Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų, sukuriamos produkcijos transliavimo laikas. Be to, pažymėtina, kad Rusija yra pasirašiusi minėtąją Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų, todėl jos ratifikavimo atveju ir Rusijoje sukurti kūriniai būtų laikomi Europos kūriniais, o teikiamame projekte išdėstytos nuostatos nebeatitiktų projektu siekiamų tikslų. Trečia, siūlomu reguliavimu iš dalies būtų paneigiama pati televizijos programų transliavimo esmė, nes ūkio subjektai, užsiimantys šia ūkine veikla, televizijos programose paprastai transliuoja vartotojų kuriamą paklausą atitinkančią produkciją, kurios įsigijimas atitinka ūkio subjektų finansines galimybes. Priėmus siūlomą reguliavimą, televizijos programų transliuotojai turėtų prievolę savo televizijos programų tinklelyje transliuoti ne į televizijos vartotojus orientuotą, o įstatymo reikalavimus atitinkančią produkciją, kas gali lemti ženklų televizijos programos žiūrimumo sumažėjimą. Tai, savo ruožtu, gali lemti ne tik ženklų pajamų iš ūkinės veiklos sumažėjimą, tačiau ir galimą pačios ūkinės veiklos nutraukimo riziką.
Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Teisėkūros pagrindų 15 straipsniu, svarstytina teikiamo projekto, kuriuo iš esmės keičiamas televizijos programų transliavimo teisinis reguliavimas, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, kurio metu būtų įvertintas teigiamas ir neigiamas poveikis šio teisinio reguliavimo sričiai bei televizijos programų transliuotojams, kuriems bus taikomas minėtas transliuojamo turinio imperatyvas. Ketvirta, svarstytina, ar siekiamo projekto tikslo neįmanoma pasiekti jau galiojančiu įstatyminiu reguliavimu. Atkreiptinas dėmesys, kad Visuomenės informavimo įstatymas numato pakankamus įgaliojimus kompetentingoms institucijoms prižiūrėti, ar transliuotojai laikosi neskelbtinos informacijos skleidimo draudimo, o už jų pažeidimus – taikyti įstatyme numatytas būtinas poveikio priemones – traukti administracinėn atsakomybėn, skirti baudas ar stabdyti ar nutraukti transliavimo licencijos galiojimą. 2. Atkreiptinas dėmesys, jog siūloma keisti įstatymo nuostata į įstatymo tekstą buvo įtraukta įgyvendinant 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva)
ir taikydamos atitinkamas priemones, užtikrina, kad transliuotojai Europos kūriniams paliktų didesnę savo programų transliavimui skirto laiko dalį, išskyrus laiką žinioms, sporto renginiams, žaidimams, reklamai, teleteksto paslaugoms ir teleparduotuvėms.
Atsižvelgiant į transliuotojų tikslus savo žiūrovams teikti informacinio, švietimo, kultūrinio ir pramoginio pobūdžio programas, ši laiko dalis turėtų būti pasiekiama palaipsniui ir vadovaujantis tinkamais kriterijais.“ (pabraukta mūsų). Šiame kontekste pažymėtina, jog nors nuostata buvo perkeltą į Lietuvos teisinę sistemą, jos taikymo terminai ir įgyvendinimo priemonės buvo paliktos televizijos programų transliuotojų nuožiūrai ir pasirinkimui, t.y. Europos kūriniai buvo transliuojami „kai tai įmanoma“. Tokio pobūdžio galiojantis teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymų leidėjas nėra nustatęs jokių kriterijų ir terminų, kuriais vadovaujantis, ir per kuriuos, turėtų būti pasiektas tikslas, kai daugiau kaip pusę televizijos programos laiko sudarytų Europos kūriniai. Šiame kontekste vertintina, jog siūloma nustatyti įstatymo įsigaliojimo data (2017-11-01) ir pasirinktas imperatyvus įpareigojimo turinys, nenumatantis jokių tinkamų kriterijų ir pereinamųjų laikotarpių, neatitinka bendrųjų Europos Sąjungos teisės principų ir teisinio reguliavimo proporcingumo principo.
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėtos direktyvos 2010/13/ES preambulės 65 - 69 punktuose, kalbant apie priemones, skatinančias didinti Europos kūrinių dalį televizijose nurodoma, jog „Siekiant skatinti šios direktyvos tikslų įgyvendinimą labai svarbu nustatyti tinkamas priemones bei tvarką, atitinkančias Sąjungos teisę, ir stengtis surasti tinkamas priemones, padedančias skatinti Europos audiovizualinių kūrinių gamybą bei platinimą, ypač tose šalyse, kurios turi nedidelius audiovizualinių priemonių gamybos pajėgumus arba ribotą kalbinę erdvę. <...> Norima Europos kūrinių laiko dalis turi būti pasiekta atsižvelgiant į realią ekonominę padėtį. Todėl šiam tikslui pasiekti reikalinga pažangi sistema. <...> Užsakomosios audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos gali iš dalies pakeisti televizijos programų transliavimą. Todėl, kai įmanoma, jomis turėtų būti siekiama skatinti kurti ir platinti Europos kūrinius ir tokiu būdu aktyviai prisidėti skatinant kultūrų įvairovę. Tokia parama Europos kūriniams galėtų būti, pavyzdžiui, finansiniai įnašai, kuriais iš šių paslaugų remiamas Europos kūrinių kūrimas ir teisių į juos įsigijimas, minimali Europos kūrinių dalis užsakomųjų videofilmų kataloguose arba patrauklus Europos kūrinių pristatymas elektroniniuose programų vadovuose <...>“. Šiame kontekste pažymėtina, jog siūlomas imperatyvus įstatymo pakeitimas jokiais aspektais neatitinka direktyvos preambulėje nurodomų galimų nuostatos įgyvendinimo ir taikymo kriterijų bei būdų. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]