Projektas lyginamasis variantas
2020 m. d. Nr. Vilnius
Pakeisti 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) Lietuvos Respublikos piliečiams, Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių piliečiams ir jų šeimos nariams, gyvenantiems kitoje Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėje narėje, jeigu jų paskutinio darbdavio nuolatinė buveinė arba paskutinė savarankiškos veiklos vykdymo vieta buvo Lietuvos Respublikoje;“. 2 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas Pakeisti 8 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„8 straipsnis. Individuali žemės ūkio veikla
Individuali žemės ūkio veikla – tai veikla, kurią vykdo fizinis asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs žemės ūkio valdą, ūkininko ūkį ar ūkinius gyvūnus arba tapęs ūkininko partneriu ar žemės ūkio valdos partneriu.“
1Pakeisti 10 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Įmonė, likus ne mažiau kaip vienai darbo dienai iki numatytos
asmens savanoriškos praktikos atlikimo pradžios ir per 3 darbo dienas po savanoriškos praktikos atlikimo pabaigos, teisės aktų nustatyta tvarka informuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) teritorinį skyrių, vykdantį šiame straipsnyje nustatytų savanoriškos praktikos sutartims keliamų reikalavimų laikymosi kontrolę, apie asmens savanoriškos praktikos pradžią ir pabaigą.“
2Pakeisti 10 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4.
Šiame straipsnyje nustatyta tvarka savanorišką praktiką atliekantys asmenys yra draudžiami sveikatos draudimu Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka valstybės lėšomis. Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.“
Pakeisti 13 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:
„2) Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau
Pakeisti 22 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos
studijų programas, nesimoko pagal bendrojo ugdymo arba pagal formaliojo profesinio mokymo programas, išskyrus asmenis, kurie mokosi pagal suaugusiųjų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas, ar asmenis, kurie mokosi pagal formaliojo profesinio mokymo programas savo lėšomis;“. 6 straipsnis. 24 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 24 straipsnio 4 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:
„4) bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal
nuolatinės formos studijų programas arba mokytis pagal bendrojo ugdymo arba formaliojo profesinio mokymo programas, išskyrus bedarbius, kurie mokosi pagal suaugusiųjų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas, bedarbius, kurie mokosi pagal formaliojo profesinio mokymo programas savo lėšomis, ar bedarbius, kurie dalyvauja paramos mokymuisi priemonėse;“. 2.
2Pakeisti 24 straipsnio 4 dalies 12 punktą ir jį išdėstyti taip:
„12) bedarbis teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja išvykimą
iš Lietuvos Respublikos, išskyrus Europos Sąjungos reglamentuose dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo numatytą laikotarpį, kuriuo mokama asmens nedarbo socialinio draudimo išmoka;“. 7 straipsnis. 25 straipsnio pakeitimas Pakeisti 25 straipsnio 6 punktą ir jį išdėstyti taip:
„6) vyresni kaip 50 45 metų bedarbiai;“. 8 straipsnis. 37 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 37 straipsnio 10 dalį ir ją išdėstyti taip:
„10. Kai bedarbis, dalyvaujantis profesiniame mokyme (išskyrus įdarbinimą pagal
pameistrystės darbo sutartį), pradeda veiklą pagal užsiima šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų nurodytas užimtumo formų formas, veikla ir suderina su profesinio mokymo teikėju suderina darbo ir mokymosi laiką bei tęsia mokymąsi, toliau finansuojamos tik jo mokymo paslaugos.“
1Pakeisti 44 straipsnio 5 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:
„1) darbo sutartis su įdarbintu asmeniu nutraukiama ir per 30 darbo dienų nuo darbo sutarties nutraukimo dienos į šią atsilaisvinusią darbo vietą nepriimamas nustatytus ar patikslintus kvalifikacinius reikalavimus atitinkantis Užimtumo tarnybos siunčiamas asmuo, išskyrus savarankiško užimtumo rėmimą;“. 2. Pakeisti 44 straipsnio 5 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) įdarbinto asmens darbo vietoje prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų iš eilės arba įdarbintas asmuo neatvyksta į darbą ilgiau kaip 120 dienų iš eilės administracijos leidimu dėl jam suteiktų nemokamų atostogų, taip pat jeigu jam darbo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis;“. 3.
3Pakeisti 44 straipsnio 5 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:
„4) neįgalusis ar bedarbis iki 29 metų, šio įstatymo 25 straipsnio 1, 2,
įsteigtoje darbo vietoje, ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 dienų per pastaruosius 12 mėnesių nevykdo veiklos, išskyrus atvejus, kai bedarbis, pradėjęs savo verslą sau įsteigtoje darbo vietoje, informuoja Užimtumo tarnybą, kad ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 dienų per pastaruosius 12 mėnesių nevykdys veiklos dėl nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir (arba) atostogų vaikui prižiūrėti arba privalomosios pradinės karo tarnybos ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo, nurodydamas veiklos nevykdymo laikotarpį. Įsteigtos darbo vietos išlaikymo ne mažiau kaip 36 mėnesius laikotarpis dėl šiame punkte nurodytų atvejų pratęsiamas veiklos nevykdymo laikotarpiui.“
4Pakeisti 44 straipsnio 7 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) savo lėšomis apdrausti ilgalaikį materialųjį turtą, kuriam įsigyti steigiant darbo vietą ar ją pritaikant buvo naudota subsidija, maksimaliu turto atkuriamosios vertės draudimu nuo visų galimų rizikos atvejų, nuo kurių draudžia subsidijos gavėjo pasirinkta draudimo bendrovė, ne mažiau kaip 36 mėnesius nuo darbo vietos įsteigimo dienos, šio straipsnio 5 dalies
darbo vietos išlaikymo laikotarpio pabaigos, naudos gavėju nurodydamas Užimtumo tarnybą, ir pateikti jai draudimą įrodančius dokumentus.“
5Pakeisti 44 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:
„8.
Subsidijos gavėjas per 36 mėnesių laikotarpį nuo darbo vietos įsteigimo (pritaikymo) dienos ir šio straipsnio 5 dalies 4 punkte nurodytais atvejais pratęstą įsteigtos darbo vietos išlaikymo laikotarpį be Užimtumo tarnybos sutikimo neturi teisės:
1) parduoti, įkeisti, išnuomoti, dovanoti ar kitaip perleisti arba kitaip suvaržyti teises į už subsidiją darbo vietai steigti įgytą turtą;
2) išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, kurį įsigijo steigdamas (pritaikydamas) darbo vietas;
3) keisti įdarbinto asmens darbo vietą ar darbo funkcijas, nustatyti ne visą darbo laiką arba ne visą darbo savaitę, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos darbo kodekse, jeigu to nebuvo numatęs paraiškoje subsidijai darbo vietai (vietoms) steigti gauti, išskyrus šio įstatymo 25 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų asmenų, kurie dėl sveikatos būklės gali dirbti ne visą darbo dieną ar ne visą darbo savaitę, įdarbinimo atvejus.“
Pakeisti 47 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) šio įstatymo 25 straipsnio 1, 2, 6 ir 8 punktuose nurodyti bedarbiai;“. 11 straipsnis. 49 straipsnio pakeitimas Pakeisti 49 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Darbo rinkos paslaugos teikiamos ir užimtumo rėmimo priemonės
įgyvendinamos šio įstatymo ir kitų jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.“
dalis, 11 straipsnį, šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2020 m. birželio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras iki 2020 m. gegužės 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projekto Nr. XIIIP-4520(2) lyginamasis variantas
2020 m. d. Nr. Vilnius
Pakeisti 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) Lietuvos Respublikos piliečiams, Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių piliečiams ir jų šeimos nariams, gyvenantiems kitoje Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėje narėje, jeigu jų paskutinio darbdavio nuolatinė buveinė arba paskutinė savarankiškos veiklos vykdymo vieta buvo Lietuvos Respublikoje;“. 2 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas Pakeisti 8 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„8 straipsnis. Individuali žemės ūkio veikla
Individuali žemės ūkio veikla – tai veikla, kurią vykdo fizinis asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs žemės ūkio valdą, ūkininko ūkį ar ūkinius gyvūnus arba tapęs ūkininko partneriu ar žemės ūkio valdos partneriu.“
1Pakeisti 10 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Įmonė, likus ne mažiau kaip vienai darbo dienai iki numatytos
asmens savanoriškos praktikos atlikimo pradžios ir per 3 darbo dienas po savanoriškos praktikos atlikimo pabaigos, teisės aktų nustatyta tvarka informuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) teritorinį skyrių, vykdantį šiame straipsnyje nustatytų savanoriškos praktikos sutartims keliamų reikalavimų laikymosi kontrolę, apie asmens savanoriškos praktikos pradžią ir pabaigą.“
2Pakeisti 10 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4.
Šiame straipsnyje nustatyta tvarka savanorišką praktiką atliekantys asmenys yra valstybės lėšomis draudžiami sveikatos draudimu Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka valstybės lėšomis Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.“
Pakeisti 22 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos
studijų programas, nesimoko pagal bendrojo ugdymo arba pagal formaliojo profesinio mokymo programas, išskyrus asmenis, kurie mokosi pagal suaugusiųjų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas, ar asmenis, kurie mokosi pagal formaliojo profesinio mokymo programas savo lėšomis;“. 5 straipsnis. 24 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 24 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
3) bedarbis atlieka privalomąją pradinę karo tarnybą, savanorišką nenuolatinę karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą arba bedarbis, kuris yra karys savanoris, kitas aktyviojo rezervo karys ar parengtojo rezervo karys, pašaukiamas į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, kai už tarnybos dienas jam mokamas atlyginimas;“. 2. Pakeisti 24 straipsnio 4 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:
„4) bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal
nuolatinės formos studijų programas arba mokytis pagal bendrojo ugdymo arba formaliojo profesinio mokymo programas, išskyrus bedarbius, kurie mokosi pagal suaugusiųjų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas, bedarbius, kurie mokosi pagal formaliojo profesinio mokymo programas savo lėšomis, ar bedarbius, kurie dalyvauja paramos mokymuisi priemonėse;“. 3.
3Pakeisti 24 straipsnio 4 dalies 12 punktą ir jį išdėstyti taip:
„12) bedarbis teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja išvykimą
iš Lietuvos Respublikos, išskyrus Europos Sąjungos reglamentuose dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo numatytą laikotarpį, kuriuo mokama asmens nedarbo socialinio draudimo išmoka;“. 6 straipsnis. 25 straipsnio pakeitimas Pakeisti 25 straipsnio 6 punktą ir jį išdėstyti taip:
„6) vyresni kaip 50 45 metų bedarbiai;“. 7 straipsnis. 37 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 37 straipsnio 10 dalį ir ją išdėstyti taip:
„10. Kai bedarbis, dalyvaujantis profesiniame mokyme (išskyrus įdarbinimą pagal
pameistrystės darbo sutartį), pradeda užsiima šio įstatymo 3 straipsnio
ir suderina su profesinio mokymo teikėju suderina darbo ir mokymosi laiką bei ir tęsia mokymąsi, toliau finansuojamos tik jo mokymo paslaugos.“
1Pakeisti 44 straipsnio 5 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:
„1) darbo sutartis su įdarbintu asmeniu nutraukiama ir per 30 darbo dienų nuo darbo sutarties nutraukimo dienos į šią atsilaisvinusią darbo vietą nepriimamas nustatytus ar patikslintus kvalifikacinius reikalavimus atitinkantis Užimtumo tarnybos siunčiamas asmuo, išskyrus savarankiško užimtumo rėmimą;“. 2. Pakeisti 44 straipsnio 5 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: ,,2) įdarbinto asmens darbo vietoje prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų iš eilės, išskyrus atvejus, kai prastova tęsiasi dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino, arba įdarbintas asmuo neatvyksta į darbą ilgiau kaip 120 dienų iš eilės administracijos leidimu dėl jam suteiktų nemokamų atostogų, taip pat jeigu jam darbo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis;“. 3.
3Pakeisti 44 straipsnio 5 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:
„4) neįgalusis ar bedarbis iki 29 metų, šio įstatymo 25 straipsnio 1, 2,
įsteigtoje darbo vietoje, ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 dienų per pastaruosius 12 mėnesių nevykdo veiklos, išskyrus atvejus, kai bedarbis, pradėjęs savo verslą sau įsteigtoje darbo vietoje, informuoja Užimtumo tarnybą, kad ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 dienų per pastaruosius 12 mėnesių nevykdys veiklos dėl nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir (arba) atostogų vaikui prižiūrėti arba privalomosios pradinės karo tarnybos ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo, nurodydamas veiklos nevykdymo laikotarpį. Įsteigtos darbo vietos išlaikymo ne mažiau kaip 36 mėnesius laikotarpis šiame punkte nurodytais atvejais pratęsiamas tiek, kiek trunka veiklos nevykdymo laikotarpis;“. 4. Pakeisti 44 straipsnio 5 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „4) neįgalusis ar bedarbis iki 29 metų, šio įstatymo 25 straipsnio 1, 2,
įsteigtoje darbo vietoje, ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 dienų per pastaruosius 12 mėnesių nevykdo veiklos, išskyrus atvejus, kai bedarbis, pradėjęs savo verslą sau įsteigtoje darbo vietoje, informuoja Užimtumo tarnybą, kad ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 dienų per pastaruosius 12 mėnesių nevykdys veiklos dėl nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir (arba) atostogų vaikui prižiūrėti arba privalomosios pradinės karo tarnybos, savanoriškos nenuolatinės karo tarnybos ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo, nurodydamas veiklos nevykdymo laikotarpį. Įsteigtos darbo vietos išlaikymo ne mažiau kaip 36 mėnesius laikotarpis šiame punkte nurodytais atvejais pratęsiamas tiek, kiek trunka veiklos nevykdymo laikotarpis;“. 5.
5Pakeisti 44 straipsnio 7 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) savo lėšomis apdrausti ilgalaikį materialųjį turtą, kuriam įsigyti steigiant darbo vietą ar ją pritaikant buvo naudota subsidija, maksimaliu turto atkuriamosios vertės draudimu nuo visų galimų rizikos atvejų, nuo kurių draudžia subsidijos gavėjo pasirinkta draudimo bendrovė, ne mažiau kaip 36 mėnesius nuo darbo vietos įsteigimo dienos, o šio straipsnio 5 dalies
darbo vietos išlaikymo laikotarpio pabaigos, naudos gavėju nurodydamas Užimtumo tarnybą, ir pateikti jai draudimą įrodančius dokumentus.“
6Pakeisti 44 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:
„8. Subsidijos gavėjas per 36 mėnesių laikotarpį nuo darbo vietos įsteigimo
(pritaikymo) dienos ir šio straipsnio 5 dalies 4 punkte nurodytais atvejais pratęstą įsteigtos darbo vietos išlaikymo laikotarpį be Užimtumo tarnybos sutikimo neturi teisės:
1) parduoti, įkeisti, išnuomoti, dovanoti ar kitaip perleisti arba kitaip suvaržyti teises į už subsidiją darbo vietai steigti įgytą turtą;
2) išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, kurį įsigijo steigdamas (pritaikydamas) darbo vietas;
3) keisti įdarbinto asmens darbo vietą ar darbo funkcijas, nustatyti ne visą darbo laiką arba ne visą darbo savaitę, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos darbo kodekse, jeigu to nebuvo numatęs paraiškoje subsidijai darbo vietai (vietoms) steigti gauti, išskyrus šio įstatymo 25 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų asmenų, kurie dėl sveikatos būklės gali dirbti ne visą darbo dieną ar ne visą darbo savaitę, įdarbinimo atvejus.“
Pakeisti 47 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) šio įstatymo 25 straipsnio 1, 2, 6 ir 8 punktuose nurodyti bedarbiai;“. 10 straipsnis. 49 straipsnio pakeitimas Pakeisti 49 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Darbo rinkos paslaugos teikiamos ir užimtumo rėmimo priemonės įgyvendinamos šio įstatymo ir kitų jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.“
1Šio įstatymo 6 straipsnis, 8 straipsnio 3, 5 ir 6 dalys, 9 straipsnis įsigalioja 2020 m. birželio 1 d. 2. Šio įstatymo 5 straipsnio 1
dalis ir 8 straipsnio 4 dalis įsigalioja 2020 m. liepos 1 d. 3. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras iki 2020 m. gegužės 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Socialinių reikalų ir darbo komiteto vardu komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė
projekto tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 1, 8, 10, 13, 22, 24, 25, 37, 44, 47, 49 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) tikslas – įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. spalio 31 d. nutarimą Nr. KT41-N12/2019 „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 24 straipsnio 4 dalies 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Nutarimas), išbraukti Konstitucijai prieštaraujančias nuostatas, ribojančias bedarbio statuso suteikimą asmenims, kurie studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, ir atsisakyti nuostatų, ribojančių bedarbio statuso suteikimą asmenims, kurie mokosi pagal formaliojo profesinio mokymo programas, užtikrinant teisę gauti socialinę paramą, kai netenkama darbo, bet jo ieškoma; didinti vyresnių kaip 45 metų asmenų užimtumą, suteikiant jiems galimybę, pasinaudojant valstybės parama, įsteigti sau darbo vietą bei skatinant darbdavius juos įdarbinti; patikslinti nuostatas dėl mokymo stipendijos mokėjimo /nemokėjimo įdarbinimo pagal pameistrystės darbo sutartį priemonės dalyviams; numatyti įsteigtos darbo vietos nepanaikinimo išimtis, jeigu bedarbis informuoja Užimtumo tarnybą, kad ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per 12 mėnesių nevykdys veiklos dėl nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti arba privalomosios pradinės karo tarnybos ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo; užtikrinti tinkamą 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/54/ES dėl priemonių, kad darbuotojai galėtų lengviau naudotis laisvo darbuotojų judėjimo teisėmis (OL 2014 L 128, p.
8) (toliau – Direktyva 2014/54/ES), nuostatų, susijusių su Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) teikiamomis paslaugomis ir užimtumo rėmimo priemonėmis, įgyvendinimą. Įstatymo projekto uždaviniai:
1) įgyvendinti Nutarimą, kad būtų užtikrintas teisinis reguliavimas, atitinkantis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias kiekvienas asmuo turi teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, 52 straipsnio nuostatas, pagal kurias valstybė laiduoja asmenų teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju;
2) siekiant įgyvendinti Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr.
XIII-1484 „Dėl Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategijos patvirtinimo“ (toliau – Strategija),
amžiaus asmenims integruotis į visuomenę – 98 punkte numatytą antrąjį uždavinį
3) patikslinti Užimtumo įstatymo 37 straipsnio 10 dalies nuostatą, nurodant, kad ji taikoma tik profesinio mokymo priemonės dalyviams, išskyrus įdarbinimo pagal pameistrystės darbo sutartį priemonės dalyvius;
4) pakeisti Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatą, nurodant išimtį, kad bedarbiui įsteigta darbo vieta nelaikoma panaikinta, jeigu veikla nevykdoma ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per pastaruosius 12 mėnesių, jeigu jis informuoja Užimtumo tarnybą, kad anksčiau minėtu laikotarpiu nevykdys veiklos dėl nėštumo ir gimdymo atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti arba privalomosios pradinės karo tarnybos ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo.
XIII-1484 „Dėl Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategijos patvirtinimo“ (toliau – Strategija),
amžiaus asmenims integruotis į visuomenę – 98 punkte numatytą antrąjį uždavinį
3) patikslinti Užimtumo įstatymo 37 straipsnio 10 dalies nuostatą, nurodant, kad ji taikoma tik profesinio mokymo priemonės dalyviams, išskyrus įdarbinimo pagal pameistrystės darbo sutartį priemonės dalyvius;
4) pakeisti Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatą, nurodant išimtį, kad bedarbiui įsteigta darbo vieta nelaikoma panaikinta, jeigu veikla nevykdoma ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per pastaruosius 12 mėnesių, jeigu jis informuoja Užimtumo tarnybą, kad anksčiau minėtu laikotarpiu nevykdys veiklos dėl nėštumo ir gimdymo atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti arba privalomosios pradinės karo tarnybos ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo. Tokiu atveju įsteigtos darbo vietos išlaikymo ne mažiau kaip 36 mėnesius laikotarpis pratęsiamas veiklos nevykdymo dėl Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies 4 punkte nurodytų aplinkybių laikotarpiui.
Atsižvelgus į tai, pakeisti 44 straipsnio 7 dalies 5 punktas ir 44 straipsnio 8 dalies pirmoji pastraipa dėl ilgalaikio materialiojo turto, kuriam įsigyti buvo naudota subsidija darbo vietai steigti, draudimo laikotarpio pratęsimo, taip pat patikslintas 44 straipsnio
įsteigtą darbo vietą neįdarbinamas kitas Užimtumo tarnybos siunčiamas asmuo;
5) suderinti Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas dėl darbo rinkos paslaugų ir užimtumo rėmimo priemonių taikymo Europos Sąjungos piliečiams su Direktyvos 2014/54/ES nuostatomis. Direktyva 2014/54/ES taikoma Europos Sąjungos piliečiams, besinaudojantiems Užimtumo tarnybos teikiamomis paslaugomis ir užimtumo rėmimo priemonėmis, ir jų šeimos nariams;
6) atlikti redakcinio pobūdžio keitimus, siekiant išvengti neapibrėžtų formuluočių
„teisės aktų nustatyta tvarka“ arba „įstatymų nustatyta tvarka“; pakeisti Lietuvos
Respublikos darbo kodekse panaikintą nuostatą dėl neatvykimo į darbą pagrindo „neatvykimas į darbą administracijos leidimu“. Konstitucinis Teismas priimtu Nutarimu pripažino, kad Užimtumo įstatymo
nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai
„Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...>
socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti <...> socialinę paramą nedarbo <...> atvejais“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog minėtoms Konstitucijos 48, 52 straipsnių nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Užimtumo įstatymo
jame nustatyta, kad bedarbio statusas panaikinamas, kai bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas. Kintant demografinei struktūrai (ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei, senėjant visuomenei), vyresnio amžiaus asmenų užimtumas ir ekonominis aktyvumas tampa socialinės politikos prioritetu. Todėl, siekiant didinti vyresnio amžiaus asmenų užimtumą, investuojant į jų žinias ir gebėjimus, skatinti jų aktyvumą ir verslumą, būtina keisti teisės aktus. Mokslo studijoje „Vyresnio amžiaus asmenų diskriminacija Lietuvos darbo rinkoje“ (toliau – studija)[1], atlikus 40–74 m. vyrų ir moterų užimtumo analizę Lietuvos darbo rinkoje, pastebėta, kad „asmens lytis, socialinė padėtis, sveikatos būklė ir kt. yra neabejotinai svarbūs asmens diskriminaciją lemiantys veiksniai, tačiau būtent amžius yra viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios asmenys susiduria su vienokiomis ar kitokiomis diskriminacijos formomis. <...> Kaip parodė atliktas tyrimas, kas ketvirtas vyresnio amžiaus asmuo per pastaruosius penkerius metus ieškojo darbo.
Pagrindinė darbo keitimo /paieškos priežastis – geresnio darbo susiradimas, susijęs su diskriminacija dėl amžiaus, sveikatos būklės pokyčiais, darbovietės reorganizacija, etatų mažinimu, netenkinančiu darbo užmokesčiu ir prasta psichologine atmosfera darbe“. Studijoje nurodyta, kad vyresnių darbuotojų amžiaus ribos svyruoja ir kinta priklausomai nuo darbinės veiklos, profesijos ir užimamų pareigų, pavyzdžiui, informacinių technologijų srityje, kurioje dominuoja pakankamai jauni darbuotojai, būti 40-mečiu ir vyresniu darbuotoju reiškia priklausyti vyresnių asmenų kategorijai. Tyrimo respondentai pažymėjo, kad paklausiausias darbuotojas darbo rinkoje yra maždaug 30–45 m., turintis atitinkamą išsilavinimą ir sukaupęs tam tikrą patirtį. Lietuvos statistikos departamento 2018 m. duomenimis, išanalizavus užimtumo lygį pagal amžiaus grupes, pastebima tendencija, kad didžiausias užimtumo lygis yra 30–34 metų (85,3 proc.) ir 35–39 metų (86,2 proc.) asmenų. Didėjant asmenų amžiui, užimtumo lygis atitinkamai mažėja: 45–49 metų – 84,3 proc., 50–54 metų – 82,6 proc., o 55–59 m. asmenų užimtumo lygis siekia 76,5 proc. Tai reiškia, kad užimtumo galimybės didėjant amžiui mažėja. Pažymėtina, kad vyresnio amžiaus bedarbiai patiria daugiau įsidarbinimo sunkumų nei kitos amžiaus grupės.
Pagrindinės vyresnio amžiaus asmenų įsidarbinimo kliūtys sietinos su profesinių įgūdžių stoka: daugiau kaip kas trečias yra nekvalifikuotas, o prieš daugelį metų kvalifikuotų vyresnio amžiaus asmenų įgytas išsilavinimas dažnai neatitinka dabartinių rinkos poreikių, išsiskiria menkesnis šių asmenų kompiuterinis raštingumas. Taip pat vyresnio amžiaus asmenų įsidarbinimą apsunkina sveikatos sutrikimai ir žema motyvacija dirbti. Šie sunkumai lemia didelę riziką vyresnio amžiaus bedarbiams tapti ilgalaikiais bedarbiais. Užimtumo tarnybos duomenimis, 2020 m. sausio 1 d. Užimtumo tarnyboje registruota 150,5 tūkst. bedarbių, iš jų 80,3 tūkst., arba 53 proc., buvo vyresni kaip 45 metų, iš jų 19 tūkst. (13 proc.) – 45–49 metų. Ilgalaikių bedarbių registruota 26,8 tūkst., iš jų 69 proc. sudarė vyresni kaip 45 metų ilgalaikiai bedarbiai. Be to, Užimtumo tarnybos duomenimis, per 2019 metus savarankišką veiklą, įsigiję verslo liudijimus laikotarpiui iki 6 mėnesių, pradėjo 83,5 tūkst. bedarbių. Beveik kas trečias (30 tūkst., arba 35 proc.) dirbantysis savarankiškai – vyresnis kaip 50 m. Jaunimo, dirbančio pagal verslo liudijimus, daugiau kaip du kartus mažiau – 10,3 tūkst., arba 12,3 proc. Kurdami verslą, jauni žmonės dažniau ir daugiau rizikuoja, nes jie dar neįsipareigoję šeimai, neturi daug materialiojo turto, greičiau prisitaiko prie kintančių sąlygų, tačiau paprastai stokoja patirties, kompetencijos. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai turi daug įsipareigojimų, yra linkę pasverti verslo idėjos pranašumus ir trūkumus, todėl neretai veikia lėčiau ir taip sumažina rizikos veiksnius. Kita vertus, vyresni žmonės atsargiau vertina kardinalias permainas ir nėra linkę jų imtis. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai Įstatymo projekto iniciatorė – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 3.
santykiai Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bedarbis yra asmuo, kuris atitinka visas nurodytas sąlygas. Užimtumo įstatymo 22 straipsnio
amžiaus, galintis dirbti, jis turi neturėti darbo (nebūti darbo ar jiems prilygintų teisinių santykių subjektu ar savarankiškai dirbančiu asmeniu, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis), ieškoti darbo. Viena iš sąlygų, kuri nustatyta Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte, – „asmuo nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, nesimoko pagal bendrojo ugdymo arba pagal formaliojo profesinio mokymo programas <...>“. Taigi įtvirtinta kitokio pobūdžio bedarbio statuso įgijimo sąlyga – asmens nesimokymas pagal formaliojo profesinio mokymo programas ar nestudijavimas aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas. Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatyti bedarbio statuso panaikinimo pagrindai. Vienas iš bedarbio statuso panaikinimo pagrindų, kuris nustatytas Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte, – bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas arba mokytis pagal formaliojo profesinio mokymo programas, t. y. nebeatitinka Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos sąlygos. Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad nedarbo draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl nedarbo negautas pajamas arba jų dalį.
Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad teisę į nedarbo socialinio draudimo išmoką (toliau – nedarbo draudimo išmoka) turi Užimtumo tarnyboje įsiregistravę asmenys, kuriems suteiktas bedarbio statusas, jeigu Užimtumo tarnyba jiems nepasiūlė tinkamo darbo ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių ir jeigu jie iki įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje turi ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių. Asmenys, neatitinkantys Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų bedarbio statuso įgijimo sąlygų, pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį neturi teisės į nedarbo draudimo išmoką, nors ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą sąlygą turėti ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo Nutarime, kad teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis ir dėl objektyvių priežasčių negalintis rasti asmuo, įstatymo nustatytu mastu prisidėjęs prie socialinio draudimo, negauna atitinkamos socialinės paramos. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal Konstitucijos 52 straipsnio nuostatą, valstybė laiduoja asmenų teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti ir įstatymuose nustatyti šios socialinės paramos modelį, jos teikimo pagrindus ir sąlygas.
Pasirinkęs nedarbo socialiniu draudimu grindžiamą modelį, įstatymų leidėjas privalo užtikrinti, kad konstitucinė teisė į socialinę paramą nedarbo atveju, įtvirtinta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje, 52 straipsnyje, būtų veiksmingai užtikrinta asmenims, prisidėjusiems įstatymo nustatytu mastu prie šio socialinio draudimo, kai jie netenka darbo, bet aktyviai jo ieško. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad iš Konstitucijos kyla reikalavimas įstatymų leidėjui sureguliuoti socialinės paramos nedarbo atveju teikimą tokiu būdu, kad netekęs darbo asmuo negalėtų kliautis tik valstybės laiduojama socialine parama, bet būtų sudarytos prielaidos ir paskatos jam aktyviai ieškoti darbo.
Paskatos /įpareigojimai bedarbiui aktyviai ieškoti darbo: Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta viena iš bedarbio statuso suteikimo sąlygų – asmuo tiek savarankiškai, tiek naudodamasis Užimtumo tarnybos teikiamomis darbo rinkos paslaugomis ieško darbo Užimtumo tarnybos nustatyta tvarka; Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatytos aplinkybės, kurioms atsiradus bedarbio statusas panaikinamas; Užimtumo įstatymo
aplinkybė – bedarbis be svarbių priežasčių atsisako siūlomo tinkamo darbo arba sudaryti individualų užimtumo veiklos planą, arba dalyvauti šiame plane numatytose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse ar naudotis numatytomis darbo rinkos paslaugomis; Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punkte nustatyta bedarbio statuso panaikinimo aplinkybė – bedarbis be svarbių priežasčių savarankiškai neieško darbo arba (ir) daugiau negu vieną kartą pažeidžia atsiskaitymo už savarankišką darbo paiešką tvarką. Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad vyresni kaip 50 metų bedarbiai laikomi darbo rinkoje papildomai remiamais, o 42 straipsnio 1 dalies
organizuoti įdarbinimo subsidijuojant priemonę, kurios tikslas – juos įdarbinti negrąžintinai kompensuojant darbdaviui dalį šio asmens darbo užmokesčio išlaidų. Užimtumo tarnybos duomenimis, per 2019 m. įdarbinimo subsidijuojant priemonė buvo organizuota 7,2 tūkst. bedarbių, kurių daugiau nei pusė – 4,4 tūkst. (62 proc.) – vyresni kaip 50 metų. Ši priemonė yra paklausiausia tarp vyresnio amžiaus bedarbių.
Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad savarankiško užimtumo rėmimo priemonė organizuojama, t. y. subsidija darbo vietai steigti mokama, kai darbo vietą sau pirmą kartą steigia bedarbiai, kurie yra darbingo amžiaus neįgalieji, kuriems nustatytas iki 25 procentų darbingumo lygis arba sunkus neįgalumo lygis arba kuriems nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis arba vidutinis neįgalumo lygis, arba bedarbiai iki 29 metų. Užimtumo tarnybos duomenimis, per 2019 m. savarankiško užimtumo priemonė organizuota 255 bedarbiams, iš kurių 237 asmenys (arba 93 proc.) – bedarbiai iki 29 metų. Užimtumo įstatymo 37 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad bedarbiams, kurie mokymosi metu įsidarbina pagal darbo sutartį arba tampa savarankiškai dirbančiais asmenimis, suderina su profesinio mokymo teikėju darbo ir mokymosi laiką bei tęsia mokymąsi, toliau finansuojamos tik mokymo paslaugos, bet nemokama stipendija, nekompensuojamos kelionės, apgyvendinimo ir sveikatos patikrinimo išlaidos. Užimtumo įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įdarbinimas pagal pameistrystės darbo sutartį gali būti organizuojamas asmenims, kurie dalyvauja profesiniame mokyme taikant pameistrystės formą Užimtumo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta tvarka. Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad į atsilaisvinusią įsteigtą darbo vietą per 30 darbo dienų turi būti priimamas kitas Užimtumo tarnybos siunčiamas ir darbo vietos reikalavimus atitinkantis asmuo. Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta, kad darbo vieta panaikinama, jei, nepraėjus 36 mėnesių laikotarpiui nuo darbo vietos įsteigimo dienos, neįgalusis ar bedarbis iki 29 metų, pradėjęs savo verslą sau įsteigtoje darbo vietoje, ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 dienų per pastaruosius 12 mėnesių nevykdo veiklos.
Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 5 punkte ir 44 straipsnio 8 dalies pirmojoje pastraipoje nustatytas ilgalaikio materialiojo turto, įsigyto steigiant darbo vietą, draudimo laikotarpis – ne mažiau kaip 36 mėnesiai. Pagal Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą, Europos Sąjungos piliečiai gali gauti darbo rinkos paslaugas ir užimtumo rėmimo priemones tik tada, jeigu jų paskutinio darbdavio nuolatinė buveinė arba paskutinė savarankiškos veiklos vykdymo vieta buvo Lietuvos Respublikoje. Šie ribojimai prieštarauja Direktyvai 2014/54/ES, kuria sudaromos palankesnės sąlygos vienodai taikyti ir įgyvendinti praktikoje Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 45 straipsniu ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (OL 2011 L 141, p. 1) (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 492/2011) 1–10 straipsniais suteiktas teises (Direktyvos 2014/54/ES 1 ir 2 straipsniai). Neturi būti taikomi apribojimai ir papildomos sąlygos šiems laisvo darbuotojų judėjimo srities aspektams: a) galimybėms įsidarbinti; [...] h) įdarbinimo tarnybų teikiamai paramai (Reglamento (ES) Nr. 492/2011 1–10 str.). Užimtumo įstatymo straipsniuose pateikiamos neapibrėžtos formuluotės „teisės aktų nustatyta tvarka“ arba „įstatymų nustatyta tvarka“ ir pateikiama Darbo kodekse panaikinta nuostata dėl neatvykimo į darbą pagrindo „neatvykimas į darbą administracijos leidimu“. 4.
naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Įstatymo projektu siūloma: dėl Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos bedarbio statuso suteikimo sąlygos išbraukti nuostatą „asmuo nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas“ ir atsisakyti nuostatos „asmuo nesimoko pagal bendrojo ugdymo arba pagal formaliojo profesinio mokymo programas“; dėl Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatytų bedarbio statuso panaikinimo pagrindų išbraukti nuostatą „bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas“ ir atsisakyti nuostatos „bedarbis pradeda mokytis pagal formaliojo profesinio mokymo programas“. Užimtumo įstatyme patikslinus anksčiau minėtas bedarbio statuso suteikimo sąlygas ir bedarbio statuso panaikinimo pagrindus, būtų užtikrintas teisinis reguliavimas, atitinkantis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias kiekvienas asmuo turi teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, 52 straipsnio nuostatas, pagal kurias valstybė laiduoja asmenų teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju. Įstatymo projektu siūloma praplėsti Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytą darbo rinkoje papildomai remiamų asmenų grupę, t. y. vietoje vyresnių kaip 50 metų bedarbių numatyti vyresnius kaip 45 metų bedarbius, ir suteikti galimybę Užimtumo tarnybai šiai asmenų grupei organizuoti: 1) įdarbinimo subsidijuojant priemonę, mokant darbdaviui negrąžintiną kompensaciją už šiai asmenų grupei priklausančio asmens darbo užmokesčio išlaidų dalį; 2) savarankiško užimtumo rėmimo priemonę, suteikiant šiai asmenų grupei priklausantiems asmenims paramą darbo vietai steigti. Užimtumo tarnybos duomenimis, praėjus metams po dalyvavimo įdarbinimo subsidijuojant priemonėje, darbo rinkoje išlieka 65 proc. šios priemonės dalyvių.
Atsižvelgiant į tai, kad ši priemonė dažniausiai taikoma vyresnio amžiaus asmenims, manytina, kad ji padėtų įsidarbinti ir vyresniems kaip 45 metų bedarbiams, kurie įsidarbindami jau susiduria su sunkumais. Užimtumo tarnybos duomenimis, 2020 m. sausio 1 d. Užimtumo tarnyboje registruota 61,3 tūkst. vyresnių nei 50 metų bedarbių ir 19 tūkst. 45–49 metų bedarbių, iš jų 3,6 tūkst., arba 19 proc.,
tendencijas, daroma prielaida, kad per metus šioje priemonėje dalyvautų apie 3 tūkst. 45–49 metų bedarbių. Taip pat daroma prielaida, kad, įgyvendinant savarankiško užimtumo rėmimo priemonę, per metus sau darbo vietą įsteigtų daugiau kaip 0,1 tūkst. vyresnių nei 45 metų bedarbių. Užimtumo tarnybos duomenimis, 2019 m. įgyvendinant savarankiško užimtumo rėmimo priemonę įsteigtos 255 darbo vietos, iš kurių daugiausiai – apie 90 proc. – įsteigė mažosios bendrijos, likusias – uždarosios akcinės bendrovės teisinę formą turinčios įmonės. 2019 m. savarankiško užimtumo rėmimo priemonės tiesioginės naudos rodiklis – po 48 mėnesių nuo darbo vietos įsteigimo dienos apie 87 proc. darbo vietų buvo išlaikytos. Vyresniems kaip 45 metų asmenims sunkiau integruotis į darbo rinką, tačiau jie dar pakankamai aktyvūs ir pasirengę kurti savo verslą, todėl Užimtumo tarnyba jiems suteiktų pagalbą verslo pradžiai, t. y. subsidijuotų jų steigiamą darbo vietą. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 m. pradžioje ūkio subjektai, turintys iki 9 darbuotojų, sudarė 81,1 proc. visų veikiančių ūkio subjektų. Todėl darytina išvada, kad smulkusis verslas yra svarbiausias naujų darbo vietų šaltinis.
Naujų darbo vietų steigimas ir mažų įmonių plėtra prisidėtų prie spartesnio ir tvaresnio laisvų darbo išteklių įtraukimo į darbo rinką. Todėl, siekiant spręsti gyventojų užimtumo didinimo problemas, svarbu padėti kurti naujas įmones ir steigti darbo vietas, teikiant pagalbą verslo pradžiai, didinant verslo paslaugų bei finansinių išteklių prieinamumą verslą pradedantiems asmenims. Patikslinta Užimtumo įstatymo 37 straipsnio 10 dalies nuostata, kad ji būtų aiškiai suprantama ir taikoma tik profesinio mokymo priemonės (išskyrus įdarbinimą pagal pameistrystės darbo sutartį) dalyviams. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi, įdarbinimo pagal pameistrystės darbo sutartį priemonės dalyviams mokymo stipendija mokama tik tokiu atveju, kai asmeniui, atsižvelgiant į dirbtas valandas, nemokamas darbo užmokestis pagal pameistrystės darbo sutartį. Todėl Užimtumo įstatymo 37 straipsnio 10 dalies nuostata neturėtų būti taikoma asmenims, kurie dalyvauja įdarbinimo pagal pameistrystės darbo sutartį priemonėje, t. y. dirba pagal pameistrystės darbo sutartį. Pakeitus Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies 1 punktą, bus užtikrintas aiškus šio įstatymo nuostatų taikymas, nes į darbo vietą, kuri įsteigta įgyvendinant savarankiško užimtumo rėmimo priemonę, nėra įdarbinamas kitas Užimtumo tarnybos siunčiamas asmuo. Pakeistas Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies 4 punktas, nurodant, kad šiame punkte nustatyta sąlyga (įsteigta darbo vieta laikoma panaikinta, jeigu veikla nevykdyta ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba daugiau kaip
1, 2, 6 ar 8 punkte nurodytam bedarbiui.
Be to, nurodomos Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos netaikymo išimtys bedarbiui, pradėjusiam savo verslą sau įsteigtoje darbo vietoje, jeigu jis informuoja Užimtumo tarnybą, kad ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 dienų per 12 mėnesių nevykdys veiklos dėl nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir (arba) atostogų vaikui prižiūrėti arba privalomosios pradinės karo tarnybos ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo. Pakeitus Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 5 punktą ir 44 straipsnio 8 dalies 1 pastraipą, bus užtikrintas ilgalaikio materialiojo turto, kuriam įsigyti buvo naudota subsidija darbo vietai steigti, draudimas. Pratęsus įsteigtos darbo vietos išlaikymo ne mažiau kaip 36 mėnesius laikotarpį, taip pat pratęsiamas draudimo laikotarpis. Įstatymo projekte siūlomi 1 straipsnio 2 dalies 2 punkto pakeitimai užtikrins tinkamą Direktyvos 2014/54/ES nuostatų, susijusių su Užimtumo tarnybos teikiamomis paslaugomis ir užimtumo rėmimo priemonėmis, įgyvendinimą. Įstatymo projekte atlikti pakeitimai, nurodant konkrečius įstatymus ar įstatymų reglamentuojamą sritį (Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnis) arba atsisakant (Įstatymo projekto 2, 3, 4 straipsniai, 6 straipsnio 2 dalis) nereikalingų trumpinių ir neapibrėžtų formuluočių „teisės aktų nustatyta tvarka“, „įstatymų nustatyta tvarka“. Darbo kodekse panaikinta nuostata „neatvykimas į darbą administracijos leidimu“ pakeista į nuostatą „dėl jam suteiktų nemokamų atostogų“ (Įstatymo projekto 9 straipsnio 2 dalis). 5.
poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikia imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus Įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma. Numatomos teigiamos teisinio reguliavimo pasekmės aptartos šio aiškinamojo rašto 4 punkte. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymo projekto antikorupcinis vertinimas atliktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, nes juo numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su subsidijų, dotacijų, kompensacijų ir kitų išmokų mokėjimu iš valstybės biudžeto. Atlikus Įstatymo projekto antikorupcinį vertinimą, korupcijos rizikos nenustatyta. Priimtas Įstatymo projektas įtakos kriminogeninei situacijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir plėtrai Verslą ir jo plėtrą Užimtumo įstatymo pakeitimai veiks teigiamai, nes, sudarius galimybę didesniam asmenų skaičiui organizuoti įdarbinimą subsidijuojant ir užtikrinus šiai priemonei įgyvendinti reikalingą finansavimą, daugiau darbdavių galės rasti tinkamus darbuotojus, įdarbindami vyresnius kaip 45 m. bedarbius. Be to, Užimtumo tarnybai bus sudaryta galimybė didesniam bedarbių skaičiui padėti finansiškai sukurti savo verslą, įsteigiant sau darbo vietą. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus Įstatymo projektą, kitų galiojančių įstatymų keisti nereikės. 9.
Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimams ir įstatymo projekto sąvokų ir jas įvardijančių terminų įvertinimas Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimus. Įstatymo projekte naujų sąvokų nepateikiama. 10. Įstatymo projekto atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisės normoms. 11. Įstatymui įgyvendinti reikalingi įgyvendinamieji teisės aktai, šių aktų rengėjai ir terminai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turės parengti ir socialinės apsaugos ir darbo ministras iki Įstatymo projekto įsigaliojimo priimti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. A1-348 „Dėl Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo projektą. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti Įsigaliojus Įstatymo projekte numatomiems bedarbio statuso suteikimo sąlygų ir bedarbio statuso panaikinimo pagrindų pakeitimams, didėja asmenų, turinčių teisę gauti nedarbo draudimo išmoką, skaičius. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018–2019 metais Lietuvoje pagal nuolatinės formos studijų programas aukštosiose mokyklose studijavo 90,5 tūkst. studentų ir pagal formaliojo profesinio mokymo programas mokėsi 34 tūkst. mokinių. Pagal Vyriausybės strateginės analizės centro 2018 m. atliktą tyrimą „Dirbantys studentai Europoje“, Lietuvoje 37 proc. studentų dirba visu studijų laikotarpiu. Daroma prielaida, kad 25 proc. besimokančiųjų profesinėse mokyklose taip pat dirba.
Įvertinus tai, kad Užimtumo tarnyboje registruojasi ir nedarbo draudimo išmokas gauna apie 10 proc. visų dirbusių asmenų, daroma prielaida, kad apie 4,9 tūkst. studijuojančiųjų ir besimokančiųjų profesinėse mokyklose, netekę darbo, galėtų kreiptis dėl nedarbo draudimo išmokos, kuriai išmokėti nedarbo socialiniam draudimui skirtų lėšų poreikis metams – 8,1 mln. Eur, gavimo (vidutinė nedarbo draudimo išmokos mokėjimo trukmė – 4,9 mėn., vidutinis nedarbo draudimo išmokos dydis – 338 Eur). Įstatymo projekte numatomo darbo rinkoje papildomai remiamų asmenų – 45–49 metų bedarbių – įdarbinimo subsidijuojant ir vyresnių kaip 45 metų bedarbių savarankiško užimtumo rėmimo finansavimo poreikis:
Europos socialinio fondo ir 0,8 mln. Eur valstybės biudžeto lėšų), iš jų: 2,1 mln. Eur – 1,5 tūkst. 45–49 metų bedarbių įdarbinimui subsidijuojant ir 0,8 mln. Eur – 50 vyresnių kaip 45 metų bedarbių savarankiško užimtumo rėmimui;
Europos socialinio fondo ir 1,6 mln. Eur valstybės biudžeto lėšų), iš jų: 4,6 mln. Eur – 3,2 tūkst. 45–49 metų bedarbių įdarbinimui subsidijuojant ir 1,8 mln. Eur – 0,11 tūkst. vyresnių kaip 45 metų bedarbių savarankiško užimtumo rėmimui;
Europos socialinio fondo ir 2,3 mln. Eur valstybės biudžeto lėšų), iš jų: 5 mln. Eur – 3,5 tūkst. 45–49 metų bedarbių įdarbinimui subsidijuojant ir 2,2 mln. Eur 0,13 tūkst.vyresnių kaip 45 metų bedarbių savarankiško užimtumo rėmimui. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai, rekomendacijos ir išvados Rengiant Įstatymo projektą, nebuvo gauta specialistų vertinimų, rekomendacijų ir išvadų. 14.
kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno Eurovoc terminus, temas bei sritis Reikšminiai Įstatymo projekto žodžiai, kurių reikia jam įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, yra „savarankiško užimtumo rėmimas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra. [1] Rūta Brazienė, Inga Mikutavičienė, Agnė Dorelaitienė, Ugnė Žalkauskaitė, Jurgita Jurkevičienė „Vyresnio amžiaus asmenų diskriminacija Lietuvos darbo rinkoje“, 2017.
Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šią pastabą: Siūlytina tikslinti įstatymo projekto 9 straipsniu keičiamo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies 4 punktą, kadangi Seimas 2019 m. gruodžio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr. VIII-723 2, 8, 10, 10¹, 13, 21, 22, 23, 28, 29, 32¹, 34, 35, 36, 37, 38, 43, 44, 48, 49, 50, 54, 55, 59, 60, 61, 61¹, 63, 64, 65, 68, 69 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 32² straipsniu įstatymą Nr. XIII-2671 ir su juo susijusių lydimųjų teisės aktų pakeitimus (įsigaliojimas numatytas 2020 m. liepos 1 d.), kuriuose buvo įtvirtinta sąvoka ,,savanoriška nenuolatinė karo tarnyba“ ir numatyta garantija palikti einamas pareigas, kai valstybės tarnautojas, pareigūnas ar darbuotojas, be kita ko, atlieka ir savanorišką nenuolatinę karo tarnybą. Pritarus šiai pastabai atitinkamai tikslintinas keičiamo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 3 punktas bei įstatymo projekto 12 straipsnyje numatyta įstatymo įsigaliojimo data. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected] I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected]
Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, pastabų ir pasiūlymų neturime. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected] I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected]
posėdyje dalyvavo: R. Šalaševičiūtė, R. Baškienė, R. J. Dagys, A. Dumbrava, J. Džiugelis, P. Kuzmickienė, M. Navickienė, V. Rastenis, J. Rimkus, A. Sysas, T. Tomilinas, J. Varkalys; Komiteto biuras: E. Bulotaitė – biuro vedėja, patarėjos D. Aleksejūnienė, A. Dolmantienė, D. Jonėnienė, I. Kuodienė, padėjėjos R. Liekienė, I. Žukauskaitė; kviestieji asmenys: G. Skaistė Seimo narė, E. Radišauskienė – socialinės apsaugos ir darbo viceministrė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-03-17 Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šią pastabą:
Siūlytina tikslinti įstatymo projekto 9 straipsniu keičiamo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies 4 punktą, kadangi Seimas 2019 m. gruodžio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr. VIII-723 2, 8, 10, 10¹, 13, 21, 22, 23, 28, 29, 32¹, 34, 35, 36, 37, 38, 43, 44, 48, 49, 50, 54, 55, 59, 60, 61, 61¹, 63, 64, 65, 68, 69 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 32² straipsniu įstatymą Nr. XIII-2671 ir su juo susijusių lydimųjų teisės aktų pakeitimus (įsigaliojimas numatytas 2020 m. liepos 1 d.), kuriuose buvo įtvirtinta sąvoka ,,savanoriška nenuolatinė karo tarnyba“ ir numatyta garantija palikti einamas pareigas, kai valstybės tarnautojas, pareigūnas ar darbuotojas, be kita ko, atlieka ir savanorišką nenuolatinę karo tarnybą.
Pritarus šiai pastabai atitinkamai tikslintinas keičiamo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 3 punktas bei įstatymo projekto 12 straipsnyje numatyta įstatymo įsigaliojimo data. Pritarti
asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo nariai T. Tomilinas, A. Baura, V. Ąžuolas, V. Ačienė, G. Burokienė, R. Šalaševičiūtė, A. Gaidžiūnas, A. Šimas (2020-03-10)3545 N Argumentai: Pakeitimu siūloma atsisakyti apribojimo valstybės ir savivaldybių įstaigoms teikti pasiūlymus įgyvendinti šias Užimtumo įstatyme numatytas aktyvios darbo rinkos politikos priemones - remiamojo įdarbinimo, paramos darbo vietoms steigti bei įdarbinimo pagal pameistrystės darbo sutartis. Pasiūlymas grindžiamas:
Nuo
įgyvendinti aktyvios darbo rinkos politikos priemones ir tokiu būdu sukurti darbo vietas, teisių apribojimas, sukels neigiamas pasekmes siekiant mažinti nedarbo lygį Lietuvoje (ypač regionuose, kur didžiąją dalį darbdavių sudaro būtent valstybės ar savivaldybės įstaigos).
Sistemiškai vertinant šias teisų aktų nuostatas – a) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.34 straipsnio 2 dalį (viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t.t.), b) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, <...> valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą), c) Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 6 dalį (Savivaldybės valdoma įmonė – savivaldybės įmonė, veikianti pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, taip pat akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė, kurių vienai ar kelioms savivaldybėms nuosavybės teise priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime), d) Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalis (valstybės įmonė yra iš valstybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka valstybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso valstybei ir jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise; Savivaldybės įmonė yra iš savivaldybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka savivaldybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso savivaldybei ir jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise) - valstybės ar savivaldybės įstaigos sąvoka yra labai plati, todėl šiuo metu galiojanti Įstatymo 35 straipsnio 4 dalies 5 punkto redakcija apriboja dalyvavimą aukščiau nurodytose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse šiems darbdaviams – valstybės ar savivaldybių institucijoms, valstybės ir savivaldybių įstaigoms (biudžetinėms įstaigoms, valstybės ar savivaldybės įsteigtoms viešosioms įstaigoms, valstybės ar savivaldybės įmonėms, akcinėms ar uždarosioms akcinėms bendrovėms, kurių savininkė ar dalininkė, turinti daugiau nei ½ balsų akcininkų susirinkime, yra valstybė ar savivaldybė), profesinėms sąjungoms, religinėms bendruomenėms (bendrijoms) ir asociacijoms.
Sistemiškai vertinant šias teisų aktų nuostatas – a) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.34 straipsnio 2 dalį (viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t.t.), b) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, <...> valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą), c) Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 6 dalį (Savivaldybės valdoma įmonė – savivaldybės įmonė, veikianti pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, taip pat akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė, kurių vienai ar kelioms savivaldybėms nuosavybės teise priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime), d) Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalis (valstybės įmonė yra iš valstybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka valstybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso valstybei ir jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise; Savivaldybės įmonė yra iš savivaldybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka savivaldybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso savivaldybei ir jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise) - valstybės ar savivaldybės įstaigos sąvoka yra labai plati, todėl šiuo metu galiojanti Įstatymo 35 straipsnio 4 dalies 5 punkto redakcija apriboja dalyvavimą aukščiau nurodytose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse šiems darbdaviams – valstybės ar savivaldybių institucijoms, valstybės ir savivaldybių įstaigoms (biudžetinėms įstaigoms, valstybės ar savivaldybės įsteigtoms viešosioms įstaigoms, valstybės ar savivaldybės įmonėms, akcinėms ar uždarosioms akcinėms bendrovėms, kurių savininkė ar dalininkė, turinti daugiau nei ½ balsų akcininkų susirinkime, yra valstybė ar savivaldybė), profesinėms sąjungoms, religinėms bendruomenėms (bendrijoms) ir asociacijoms. Pasiūlymas:
Papildyti įstatymo projektą 7¹straipsniu 7¹straipsnis.
35 straipsnio pakeitimas Išbraukti įstatymo 35 straipsnio 4 dalies 5 punktą: „1) kurie nėra valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga, profesinė sąjunga, religinė bendruomenė (bendrija) ar asociacija.“ Nepritarti Argumentai: Pasiūlymu siūlomas pakeitimas iš esmės jau įgyvendintas 2020-04-07 Seimui priėmus Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 5-1, 13, 24, 35, 37, 38, 39, 41, 42, 44, 49 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2846. Be to, Seimo narių pasiūlymas nėra susijęs su keičiamo įstatymo siūlomų keisti straipsnių pakeitimais. 2. Seimo narė Gintarė Skaistė 2020-04-212 (5¹) N Pakeisti įstatymo pavadinimą papildant 5¹ straipsniu:
Argumentai: Pagal 2020 m. balandžio 7 d. Užimtumo įstatymo Nr. XIII-2846 priimtus pakeitimus, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias 3 sąlygas:
1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos;
2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino metu nedirba pagal darbo sutartį ar neturi darbo santykiams prilygintų teisinių santykių ir negauna su darbo santykiais susijusių pajamų;
3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso. Priimant minėtą įstatymą, Socialinių reikalų ir darbo komitete svarstant siūlymus dėl antros sąlygos formuluotės, buvo išsakyti argumentai, kad asmens finansinė situacija priklauso ne nuo jo dirbančiojo statuso ar turimos darbo sutarties, bet nuo gaunamų pajamų.
Nes dalis asmenų, nors ir turi galiojančią darbo sutartį (pvz. trečiais vaiko priežiūros metais ar ilgalaikių neapmokamų atostogų metu), tačiau su darbo santykiais susijusių pajamų negauna. Todėl tokiems asmenims, jei jie iki karantino paskelbimo pradžios vykdė individualią veiklą, būtų logiška taip pat mokėti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jei jis atitinka pirmą ir trečią sąlygas. Remiantis šiais argumentais, Socialinių reikalų ir darbo komitetas papildė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengto įstatymo projekto formuluotę žodžiais
„ir negauna su darbo santykiais susijusių pajamų“. Tačiau priėmus
įstatymą, jo įgyvendinimo metu Sodra asmenims, kurie turi darbo santykius, bet negauna jokių su darbo santykiais susijusių pajamų, vis tiek nustatė, jog jie neturi teisės į savarankiškai dirbančių asmenų išmoką, nes turi darbo santykius. Vadovaujantis tokiu Sodros sprendimu, Užimtumo tarnyba tokiems asmenims neišmoka savarankiškai dirbančių asmenų išmokos, susijusios su situacija, kuomet dėl karantino jie negali vykdyti veiklos. Todėl šiuo įstatymo projektu siūloma patikslinti antros sąlygos savarankiškai dirbantiems asmenims formuluotę. Tokiu būdu, jei savarankiškai dirbantis asmuo atitiktų pirmą ir trečią sąlygas (būtų įregistravęs savarankišką veiklą ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebūtų jos išregistravęs iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos bei juridinio asmens atveju neturėtų likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso), tačiau turėtų galiojančią darbo sutartį – būtų atsižvelgiama ar jis gauna su darbo santykiais susijusių pajamų.
Siūloma antrą sąlygą išdėstyti taip: Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino metu nedirba pagal darbo sutartį ir neturi darbo santykiams prilygintų teisinių santykių, išskyrus atvejus, kai nėra priskaičiuotos su darbo santykiais susijusios pajamos. Toks įstatymo patikslinimas padėtų išvengti skirtingo formuluotės interpretavimo. Taip pat, nebūtų diskriminuojami savarankiškai dirbantys asmenys, kurie turi galiojančią darbo sutartį, bet negauna su darbo santykiais susijusių pajamų. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo projektą papildyti 2 straipsniu, kuriuo būtų keičiamas Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnis ir išdėstyti jį taip: „2 straipsnis. 5¹ straipsnio pakeitimas Pakeisti 5¹ straipsnį ir jį išdėstyti taip: „5¹ straipsnis. Išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo ir mokėjimo ypatumai Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną 1.
Kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas:
1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos;
2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino metu nedirba pagal darbo sutartį ar ir neturi darbo santykiams prilygintų teisinių santykių, išskyrus atvejus, kai ir nėra priskaičiuotos su darbo santykiais susijusios pajamos;
3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso. 2. Šiame straipsnyje nustatyta išmoka savarankiškai dirbančiam asmeniui mokama kas mėnesį už praėjusį kalendorinį mėnesį ir yra lygi vienam einamųjų metų minimalių vartojimo poreikių dydžiui, apskaičiuotam Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo nustatyta tvarka. Kai Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino terminas trumpesnis negu kalendorinis mėnuo, už tą mėnesį mokamos išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui dydis proporcingai mažinamas. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas atitinkančiam asmeniui išmoka savarankiškai dirbančiam asmeniui skiriama ne anksčiau kaip nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos.
Vienam savarankiškai dirbančiam asmeniui skiriama ir mokama viena išmoka savarankiškai dirbančiam asmeniui, nepriklausomai nuo jo vykdomų savarankiškų veiklų skaičiaus. 4. Šiame straipsnyje nustatytos išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui mokėjimas nutraukiamas, kai:
1) Lietuvos Respublikos Vyriausybė atšaukia ekstremaliąją situaciją ar karantiną arba sueina bent vieno iš jų paskelbimo terminas;
2) asmuo nebeatitinka bent vienos iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos išmokai savarankiškai dirbančiam asmeniui skirti ir mokėti. 5. Išmokas savarankiškai dirbantiems asmenims skiria Užimtumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba). Išmoka savarankiškai dirbančiam asmeniui paskiriama per 3 darbo dienas nuo asmens kreipimosi į Užimtumo tarnybą dienos. Sprendimą nutraukti išmokų mokėjimą Užimtumo tarnyba priima ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo dienos, kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybė atšaukė ekstremaliąją situaciją ar karantiną arba suėjo bent vieno iš jų paskelbimo terminas, arba nuo duomenų ar dokumentų, patvirtinančių asmens neatitikimą šio straipsnio 1 dalyje nurodytai (nurodytoms) sąlygai (sąlygoms), gavimo dienos. 6. Išmokas savarankiškai dirbantiems asmenims, atsižvelgiant į šio straipsnio 5 dalyje nurodytus Užimtumo tarnybos priimtus sprendimus, moka ir išieško Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar jos paskirta Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga (toliau
dirbančiam asmeniui, šios išmokos skyrimo ir mokėjimo tvarka nustatoma Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintuose Išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims nuostatuose, suderintuose su išmokų mokėtoju. 9. Išmokų mokėtojo patiriamos išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims mokėjimo ir išieškojimo sąnaudos kompensuojamos pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatyme nustatytą procentinį dydį šioms sąnaudoms kompensuoti iš Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų.“ Įstatymo projekto straipsnius 2-12, atitinkamai pernumeruoti ir laikyti 3-13 straipsniais. Nepritarti Argumentai:
Projekto iniciatorių (t.y. Vyriausybės) pateiktame įstatymo projekte Nr. XIIIP-4520 nėra siūloma keisti keičiamo įstatymo 5¹ straipsnio. Todėl Seimo narės pasiūlymas nėra susijęs su keičiamo įstatymo siūlomų keisti straipsnių pakeitimais. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai: nepaskirta. 7. Komiteto sprendimas: pritarti komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms. 8. Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – 2, susilaikė – 1. 9. Komiteto paskirtas pranešėja: Rimantė Šalaševičiūtė. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepareikšta. PRIDEDAMA. Komiteto patobulintas suredaguotas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė Komiteto biuro vedėja E. Bulotaitė