Projekto lyginamasis variantas Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo nr. I-1555 1, 2, 4, 9 straipsnių pakeitimo
straipsnio pakeitimas. Pakeisti 1 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,3. Šis Įstatymas taikomas gydytojams, dirbantiems ir savanoriaujantiems Lietuvos Respublikoje.“
straipsnio pakeitimas. Pakeisti 2 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,9. Medicinos praktika
pakeitimas. Pakeisti 4 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,2. Gydytojas verstis medicinos praktika gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Gydytojas savanoriauti gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, kuri teikia kompleksinę paliatyviąją pagalbą, apimančią stacionarines ir ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas, ir su kuria yra sudaręs savanorystės sutartį. Gydytojas rezidentas verstis medicinos praktika pagal rezidentūros studijų programą, išskyrus konsultavimą, gali tik rezidentūros bazėje. Verstis medicinos praktika pagal medicinos rezidentūros studijų programą gydytojas rezidentas gali tik prižiūrimas gydytojo rezidento vadovo, išskyrus gydytoją rezidentą, kuriam išduotas pakopinių kompetencijų patvirtinimo pažymėjimas. Gydytojui rezidentui, kuris turi pakopinių kompetencijų patvirtinimo pažymėjimą ir savarankiškai be gydytojo rezidento vadovo priežiūros verčiasi medicinos praktika, rezidentūros bazė privalo užtikrinti galimybę konsultuotis su rezidentūros bazėje dirbančiais gydytojais.“
straipsnio pakeitimas.
9 straipsnio pakeitimas. Papildyti 9 straipsnio 1 dalį 6 punktu ir jį išdėstyti taip: ,,6) užsiimti savanoriška neatlyginama medicinos praktika sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.“ 5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas. Šis įstatymas įsigalioja 2020 m. liepos 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia (Parašas) Asta Kubilienė Vida Ačienė Aurelijus Veryga
Projekto lyginamasis variantas (2) Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo nr. I-1555 1 ir 2 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 5¹ straipsniu
1Pakeisti 1 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Šis Įstatymas nustato:
sąlygas;
straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Šis Įstatymas taikomas gydytojams, dirbantiems kurie verčiasi
medicinos praktika Lietuvos Respublikoje.“2 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Papildyti 2 straipsnį 14² dalimi: „14². Paliatyvioji pagalba – paciento, sergančio nepagydoma progresuojančia liga, pasiekusia su gyvybe nesuderinamą stadiją, ir jo artimųjų gyvenimo kokybės gerinimo priemonės, lengvinančios fizines ir psichologines kančias, padedančios spręsti kitas psichosocialines ir dvasines problemas.“3 straipsnis. Įstatymo papildymas 5¹straipsniu Papildyti Įstatymą 5¹straipsniu: „5¹ straipsnis. Gydytojo vertimosi medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais sąlygos
verstis medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais pagal Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymą tik sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje stacionarines, ambulatorines ir
(ar) dienos stacionaro paliatyviosios pagalbos paslaugas, ir tik sudaręs su ja savanoriškos veiklos sutartį. Gydytojas medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais verčiasi pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kompetenciją. 2.
2Gydytojas, versdamasis medicinos praktika šio straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis,
turi tas pačias šio Įstatymo ir kitų teisės aktų, reguliuojančių medicinos praktiką, nustatytas teises ir pareigas.“4 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2020 m. rugsėjo 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Projektą Seimo Sveikatos reikalų komiteto vardu teikia komiteto pirmininkė Asta Kubilienė
DĖL
ir uždaviniai: Šiuo Medicinos praktikos įstatymo pakeitimo projektu ( toliau – Projektas) Lietuvoje siekiama įteisinti gydytojų savanoriškos ir neatlyginamos medicinos praktikos galimybę teikiant kompleksinę paliatyviąją pagalbą. Pažymėtina, kad šiuo metu įstatymas nedraudžia, tačiau ir nenumato galimybės gydytojui atlikti medicinos praktiką savanorystės pagrindais t.y. neatlygintinai. Projektas inicijuotas atsižvelgiant į augantį paliatyvios slaugos poreikį bei demografines visuomenės tendencijas, kurios reikalauja ne tik didesnių valstybės investicijų, bet ir teisinio reglamentavimo optimizavimo siekiant atverti galimybę gydytojams savanoriauti hospisuose (asmens sveikatos priežiūros įstaigose, kurios teikia kompleksinę paliatyviąją pagalbą, apimančią stacionarines ir ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas). 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Šį projektą inicijavo ir parengė Seimo narė Asta Kubilienė. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Šiuo metu medicinos srities teisės aktai numato galimybę licenciją turinčiam gydytojui verstis medicinos praktika tik licencijuotoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje ir tik darbo sutarties pagrindu. Pažymėtina, kad savanorių dalyvavimas teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas nėra draudžiamas. Jie gali būti asmens sveikatos priežiūros paslaugą teikiančioje komandoje ir teikti kitas paslaugas, nesusijusias su asmens sveikatos priežiūra, tačiau reikalingas jai suteikti ( pvz.
Stacionarių paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiems ir vaikams teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. V-14, 7 punktas: ,,Stacionarines paliatyviosios pagalbos paslaugas pagal kompetenciją teikia specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjas ir medicinos psichologas (toliau – specialistų komanda). Specialistų komandos darbą koordinuoja gydytojas, kurio sprendimu į specialistų komandą gali būti įtraukti ir kiti specialistai. Kartu su specialistų komanda stacionarinės paliatyviosios pagalbos paslaugas, nesusijusias su asmens sveikatos priežiūra, pagal kompetenciją gali teikti socialinis darbuotojas ir savanoriai“. Visgi atskirai nereglamentuojant gydytojų savanorystės, įstatymui nenumatant galimybės atlikti neatlyginamą medicinos praktiką, gydytojas, turintis profesinę kompetenciją ir galiojančią licencija ir norintis savanoriauti teikiant paliatyviąją pagalbą pacientams, sergantiems progresuojančia nepagydoma liga, pasiekusia su gyvybe nesuderinamą stadiją, yra prilyginamas nekvalifikuotam asmeniui, tokiu būdu jo galimybės ir profesiniai įgūdžiai negali būti panaudoti net jeigu medicinos praktika neatlyginamai užsiimama licencijuotoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje ir turint galiojančią gydytojo licenciją. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Šiuo Projektu siūloma įtvirtinti, kad Medicinos praktikos įstatymas taikomas gydytojams dirbantiems ir savanoriaujantiems Lietuvos Respublikoje, taip pat tikslinama medicinos praktikos samprata, kuri Projekte apima atlyginamai ar neatlyginamai atliekamą sveikatos priežiūrą.
Nekeičiant dvigubo licencijavimo principo, siūloma nustatyti, kad, turinčių galiojančią licenciją, gydytojų savanoriška medicinos praktika neatlyginamai gali būti atliekama tik sveikatos priežiūros įstaigoje, kuri teikia kompleksinę paliatyviąją pagalbą. Šiuo atveju, pažymėtina, kad įvedant gydytojų savanorystės institutą yra siekiama išlaikyti aukščiausią sveikatos priežiūros paslaugų standartą. Įtvirtinus gydytojų profesinės savanorystės teisinius pagrindus, tikimasi socialiai jautriems medikams sudaryti sąlygas skirti dalį savo laiko neatlyginamai medicinos praktikai hospisuose. Tai ypatingai aktualu tiems medikams, kurie jau dabar savanoriauja šiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, tačiau dėl ribotų resursų negalį jose būti įdarbinti, o dėl teisinių barjerų gali atlikti tik nekvalifikuotas funkcijas. Pasaulinės savanorystės tendencijos rodo, kad tam tikra dalis asmenų yra linkę aukoti savo laisvą nuo darbo laiką savanoriškai veiklai, o jų neatlyginamai atliekamo darbo vertė yra reikšminga prisidedant prie įvairių socialinių problemų sprendimo. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Tiesioginės įtakos kriminogeninei situacijai ar korupcijai įstatymas neturės. 7.
įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Tiesioginės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai įstatymo įgyvendinimas neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Priėmus įstatymo projektą kitų įstatymų keisti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymo projektas parengtas laikantis nustatytų reikalavimų. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus: Įstatymo projektas neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti:
Iki įstatymo įsigaliojimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija turi priimti reikalingus įgyvendinamuosius teisės aktus. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):
Papildomų lėšų įstatymo įgyvendinimui nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados: Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimo ir išvadų neprašyta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis:
Reikšminiai įstatymo projekto žodžiai, kurių reikia šiam įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą: „gydytojų savanorystė“, „paliatyvi pagalba“. 15.
15Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai:
Nepateikta. Teikia Seimo nariai Parašas Asta Kubilienė Vida Ačienė Aurelijus Veryga
Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
Respublikos medicinos praktikos įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 1 straipsnio 3 dalį ir nustatyti, kad „Šis įstatymas taikomas gydytojams, dirbantiems ir savanoriaujantiems Lietuvos Respublikoje.“ (čia ir toliau – išskirta mūsų). Kiti įstatymo projekte teikiami pakeitimai susiję su šios nuostatos įgyvendinimu. Įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas svarstytinas dėl kelių priežasčių. Pirma, įstatymo projekto aiškinamajame rašte kai kurie teiginiai nėra visiškai tikslūs siūlomo teisinio reguliavimo kontekste. Nurodyta, kad „<...> šiuo metu įstatymas nedraudžia, tačiau ir nenumato galimybės gydytojui atlikti medicinos praktiką savanorystės pagrindais t. y. neatlygintinai“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo 2 straipsnį, savanoriška veikla yra savanorio neatlyginamai atliekama visuomenei naudinga veikla, kurios sąlygos nustatomos savanorio ir šios veiklos organizatoriaus susitarimu. Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad savanoriškos veiklos organizatoriaus ir savanorio santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai. Veikla, kuri atitinka šiame įstatyme nustatytus savanoriškos veiklos principus ir organizuojama šio įstatymo nustatyta tvarka, nėra laikoma nelegaliu darbu. Antra, įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Šiuo Medicinos praktikos įstatymo pakeitimo projektu (toliau – Projektas) Lietuvoje siekiama įteisinti gydytojų savanoriškos ir neatlyginamos medicinos praktikos galimybę teikiant kompleksinę paliatyviąją pagalbą.
Pažymėtina, kad šiuo metu įstatymas nedraudžia, tačiau ir nenumato galimybės gydytojui atlikti medicinos praktiką savanorystės pagrindais t. y. neatlygintinai. <...> Šiuo metu medicinos srities teisės aktai numato galimybę licenciją turinčiam gydytojui verstis medicinos praktika tik licencijuotoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje ir tik darbo sutarties pagrindu. Pažymėtina, kad savanorių dalyvavimas teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas nėra draudžiamas. Jie gali būti asmens sveikatos priežiūros paslaugą teikiančioje komandoje ir teikti kitas paslaugas, nesusijusias su asmens sveikatos priežiūra, tačiau reikalingas jai suteikti (pvz. Stacionarių paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiems ir vaikams teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro
pagalbos paslaugas pagal kompetenciją teikia specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjas ir medicinos psichologas (toliau – specialistų komanda). Specialistų komandos darbą koordinuoja gydytojas, kurio sprendimu į specialistų komandą gali būti įtraukti ir kiti specialistai. Kartu su specialistų komanda stacionarinės paliatyviosios pagalbos paslaugas, nesusijusias su asmens sveikatos priežiūra, pagal kompetenciją gali teikti socialinis darbuotojas ir savanoriai“.
Visgi atskirai nereglamentuojant gydytojų savanorystės, įstatymui nenumatant galimybės atlikti neatlyginamą medicinos praktiką, gydytojas, turintis profesinę kompetenciją ir galiojančią licenciją ir norintis savanoriauti teikiant paliatyviąją pagalbą pacientams, sergantiems progresuojančia nepagydoma liga, pasiekusia su gyvybe nesuderinamą stadiją, yra prilyginamas nekvalifikuotam asmeniui, tokiu būdu jo galimybės ir profesiniai įgūdžiai negali būti panaudoti net jeigu medicinos praktika neatlyginamai užsiimama licencijuotoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje ir turint galiojančią gydytojo licenciją.“ Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo 5 straipsnį, savanoriui kvalifikacija nėra būtina, išskyrus tokį savanoriškos veiklos pobūdį, kuris reikalauja specialios kvalifikacijos pagal kitus teisės aktus arba pagal savanoriškos veiklos organizatorių reikalavimus. Savanoriui pagal atliekamos veiklos pobūdį gali būti taikomi kiti reikalavimai, nustatyti atskiras sritis reglamentuojančiuose teisės aktuose. Pagal Savanoriškos veiklos įstatymo 9 straipsnio 3 dalį „Atsižvelgiant į savanoriškos veiklos pobūdį ir teisės aktų nustatytus reikalavimus, savanoriškos veiklos organizatorius iš savanorišką veiklą norinčių atlikti asmenų gali reikalauti pateikti tokiai veiklai atlikti reikalingus dokumentus (sveikatos pažymėjimą, pažymą apie teistumą ir kt.).
Įvertinus įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytus motyvus ir galiojantį teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad gydytojų savanoriška veikla yra apribota ne įstatymu, o įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais (pavyzdžiui, įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytu Stacionarių paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiems ir vaikams teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. V-14, 7 punktu). 2. Atkreiptinas dėmesys, kad projektu siekiama pakeisti šiuo metu galiojančią keičiamo įstatymo nuostatą, numatančią, kad šis įstatymas taikomas gydytojams, dirbantiems Lietuvos Respublikoje. Vertinant šiuo metu galiojančią nuostatą bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikoje sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių gydytojų veiklos pagrindus, pažymime, kad jos turinys implikuoja tai, kad šis įstatymas taikomas ne tik pagal darbo sutartis, tačiau bet kokiu veiklos pagrindu sveikatos priežiūros paslaugų teikimo veikla užsiimantiems gydytojams. Kitaip sakant, termino „Lietuvos Respublikoje dirbantys gydytojai“ turinys šioje nuostatoje suponuoja ir apima visus sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvos Respublikoje teikiančius gydytojus. Tuo tarpu įtvirtinus projektu siūlomą reguliavimą, nustatantį, kad šis įstatymas taikomas gydytojams, dirbantiems ir savanoriaujantiems Lietuvos Respublikoje, tai netiesiogiai suponuotų, kad įstatymas taikomas tik pagal dvi veiklos formas: 1) pagal darbo sutartį bei 2) savanoriškos veiklos sutartį, besiverčiantiems gydytojams.
Tokia nuostata suponuoja tai, kad įstatymas uždraustų sveikatos priežiūros paslaugas teikti licenciją turinčiam ir, pvz., individualią įmonę ar mažąją bendriją įsisteigusiam ir joje veiklą norinčiam vykdyti gydytojui, t. y. asmeniui, kuris sveikatos priežiūros paslaugas teikia nesudaręs darbo sutarties. Vertinant projektu siūlomą reguliavimą, apskritai nėra aišku, kodėl įstatymu siekiama išskirti savanoriškos veiklos sutartį kaip atskirą (specifinį) sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pagrindą. Pažymėtina, kad galiojantis įstatyminis reguliavimas niekaip nedraudžia ir nevaržo galimybės medicinos praktikos licenciją turinčiam gydytojui sveikatos priežiūros paslaugas kitoje, o ne savo nuolatinio darbo asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, teikti laikinai ne darbo sutarties, o kitu teisėtu pagrindu (pvz., savanoriškos veiklos pagrindu ar net nuomos ar panaudos pagrindu naudodamasis kitos įstaigos sveikatos priežiūros paslaugoms teikti privalomus medicinos prietaisus ir įrangą). Vertinant tokią galimybę, atkreipiame dėmesį, kad medicinos praktikos sąlygas, gydytojų teises ir pareigas reguliuoja Medicinos praktikos įstatymas bei šio įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai – Medicinos praktikos licencijavimo taisyklės, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, taip pat sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Lietuvos medicinos normos, apibrėžiančios gydytojų teises, pareigas, kompetenciją bei atsakomybę.
Savo ruožtu, Asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklą reguliuoja Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, Medicinos praktikos įstatymas, sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklės. Taigi, gydytojų vykdomos medicinos praktikos sąlygas, odontologų teises ir pareigas, kompetenciją, atsakomybę, o taip pat asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos, kaip valstybės reguliuojamos ūkinės veiklos, sąlygas reglamentuoja įstatymai bei kiti viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai aktai, kas užtikrina tinkamas ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu (darbo sutarties ar kitu teisėtu pagrindu) asmens sveikatos priežiūros įstaigoje veiklą vykdo sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis gydytojas. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiame Medicinos praktikos įstatyme įtvirtinti tik du bendrieji teisės verstis medicinos praktika reikalavimai, t. y. verstis medicinos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę gydytojas, turintis minėto įstatymo nustatyta tvarka išduotą galiojančią medicinos praktikos licenciją, ir tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Kitų reikalavimų, įskaitant reikalavimą, kad gydytojas sudarytų darbo sutartį su minėta įstaiga, ar pats steigtų ar dalyvautų tokios įstaigos steigime, įstatymas nenustato.
Pažymėtina, kad ir Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklėse įtvirtinta nuostata, kad licencijos turėtojas privalo užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, suponuoja, kad licencijuojamos veiklos valstybinės priežiūros požiūriu neturi reikšmės kokiu pagrindu medicinos praktikos licenciją turintis gydytojas vykdo savo veiklą licenciją turinčioje įstaigoje. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog projektu siūlomas reguliavimas vertintinas kaip kazuistinis ir sistemiškai nederantis su bendruoju teisiniu reguliavimu, reglamentuojančiu medicininio pobūdžio paslaugų teikimą Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad projektu siūlomas reguliavimas dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo savanoriškos veiklos pagrindu nėra numatytas nei Odontologijos praktikos įstatyme, nei Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatyme, t. y. šiuose įstatymuose asmenims, kurie teikia medicininio pobūdžio paslaugas, nėra nustatomas joks imperatyvus paslaugų teikimo teisinis pagrindas. Todėl manytina, jog siūlomas reguliavimas šiuo požiūriu neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje nustatyto reikalavimo teisėkūroje vadovautis proporcingumo principu, „reiškiančiu, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti.“
projekte teikiamas nuostatas, jas reikėtų tikslinti.
Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies pakeitimo bei projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikėtų atsisakyti, o sveikatos priežiūros įstaigoje gydytojo teikiamos kompleksinės paliatyviosios pagalbos, apimančios stacionarines ir ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas, pagal savanoriškos veiklos sutartį taisykles apibrėžti atskirame įstatymo straipsnyje. Pažymėtina, kad įtvirtinus savanoriškos veiklos taisyklę pagal projekte siūlomas formuluotes, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį savanoriui turėtų būti taikomos visos keičiamo įstatymo normos, kas iš esmės paneigtų savanoriškos veiklos teisinį reguliavimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje samprata „savanoriaujantiems“ teisės požiūriu nėra tiksli. 4. Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies pakeitimo reikėtų atsisakyti. Pažymėtina, kad šioje dalyje apibrėžta medicinos praktika kaip tam tikra įstatymų reguliuojama veikla, o atlygintinumo ar neatlygintinumo požymis neapibrėžia ir nenustato medicinos praktikai, kaip tam tikrai valstybės reguliuojamai veiklai, jokių privalomų reikalavimų. Be to, įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta gydytojo teisė savanoriauti savo esme nėra tapati gydytojo praktikos neatlyginamai veiklai. 5. Įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje formuluotė
„Gydytojas savanoriauti gali tik sveikatos priežiūros
įstaigoje, kuri teikia kompleksinę paliatyviąją pagalbą, apimančią stacionarines ir ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas, ir su kuria yra sudaręs savanorystės sutartį“ tikslintina atsižvelgiant į tai, kad gydytojas, kaip ir kiti asmenys, gali užsiimti ir kita savanoriška veikla.
Nuostata tikslintina atsižvelgiant ir į tai, kad pagal Savanoriškos veiklos įstatyme nustatyta savanoriška veikla (o ne savanoriavimas), o pagal šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, sudaroma savanoriškos veiklos (o ne savanorystės) sutartis. 6. Įstatymo projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkte siūloma nustatyti asmens teisę užsiimti savanoriška neatlyginama medicinos praktika sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad asmens teisė užsiimti savanoriška veikla yra nustatyta Savanoriškos veiklos įstatyme, todėl aptariamame įstatymo projekte (kaip jau siūlyta šioje išvadoje) reikėtų reguliuoti savanoriškos veiklos taisykles sveikatos priežiūros įstaigoje gydytojui teikiant kompleksinę paliatyviąją pagalbą, apimančią stacionarines ir ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas. 7. Projekto 5 straipsnis pildytinas 2 dalimi, nustatančia pareigą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui iki 2020 m. birželio
pavadinimas dėstytinas taip: „Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas“. Be to, šio straipsnio 1 dalyje reikėtų įtvirtinti išimtį dėl 2 dalies ankstesnio įsigaliojimo. 8. Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles:
Andrius Kabišaitis J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected] E.
Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356 , el. p. [email protected]
straipsniu ĮSTATYMO PROJEKTO
Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
nėra aišku, kodėl įstatymu siekiama išskirti savanoriškos veiklos sutartį kaip atskirą (specifinį) gydytojų teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pagrindą. Pažymėtina, kad galiojantis įstatyminis reguliavimas niekaip nedraudžia ir nevaržo galimybės medicinos praktikos licenciją turinčiam gydytojui sveikatos priežiūros paslaugas kitoje, o ne savo nuolatinio darbo asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, teikti laikinai ne darbo sutarties, o kitu teisėtu pagrindu (pvz., savanoriškos veiklos pagrindu ar net nuomos ar panaudos pagrindu naudodamasis kitos įstaigos sveikatos priežiūros paslaugoms teikti privalomus medicinos prietaisus ir įrangą). Vertinant tokią galimybę, atkreipiame dėmesį, kad medicinos praktikos sąlygas, gydytojų teises ir pareigas reguliuoja Medicinos praktikos įstatymas bei šio įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai – Medicinos praktikos licencijavimo taisyklės, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, taip pat sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Lietuvos medicinos normos, apibrėžiančios gydytojų teises, pareigas, kompetenciją bei atsakomybę. Savo ruožtu, Asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklą reguliuoja Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, Medicinos praktikos įstatymas, sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklės.
Taigi, gydytojų vykdomos medicinos praktikos sąlygas, odontologų teises ir pareigas, kompetenciją, atsakomybę, o taip pat asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos, kaip valstybės reguliuojamos ūkinės veiklos, sąlygas reglamentuoja įstatymai bei kiti viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai aktai, kas užtikrina tinkamas ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu (darbo sutarties ar kitu teisėtu pagrindu) asmens sveikatos priežiūros įstaigoje veiklą vykdo sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis gydytojas. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiame Medicinos praktikos įstatyme įtvirtinti tik du bendrieji teisės verstis medicinos praktika reikalavimai, t. y. verstis medicinos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę gydytojas, turintis minėto įstatymo nustatyta tvarka išduotą galiojančią medicinos praktikos licenciją, ir tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Kitų reikalavimų, įskaitant reikalavimą, kad gydytojas sudarytų darbo sutartį su minėta įstaiga, ar pats steigtų ar dalyvautų tokios įstaigos steigime, įstatymas nenustato.
Pažymėtina, kad ir Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklėse įtvirtinta nuostata, jog licencijos turėtojas privalo užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, suponuoja, kad licencijuojamos veiklos valstybinės priežiūros požiūriu neturi reikšmės kokiu pagrindu medicinos praktikos licenciją turintis gydytojas vykdo savo veiklą licenciją turinčioje įstaigoje. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog projektu siūlomas reguliavimas vertintinas kaip kazuistinis ir sistemiškai nederantis su bendruoju teisiniu reguliavimu, reglamentuojančiu medicininio pobūdžio paslaugų teikimą Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad projektu siūlomas reguliavimas dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo savanoriškos veiklos pagrindu nėra numatytas nei Odontologijos praktikos įstatyme, nei Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatyme, t. y. šiuose įstatymuose asmenims, kurie teikia medicininio pobūdžio paslaugas, nėra nustatomas joks imperatyvus paslaugų teikimo teisinis pagrindas. Todėl manytina, jog siūlomas reguliavimas šiuo požiūriu neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje nustatyto reikalavimo teisėkūroje vadovautis proporcingumo principu, „reiškiančiu, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti.“ 2.
Projekto 3 straipsniu pildomo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies nuostata, nustatanti, kad gydytojas medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais verčiasi pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kompetenciją, suponuoja, kad sveikatos apsaugos ministras turi įtvirtinti atskirą, tik sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje stacionarines, ambulatorines ir (ar) dienos stacionaro paliatyviosios pagalbos paslaugas, savanoriškos veiklos pagrindais medicinos praktika besiverčiantiems gydytojams taikomą kompetenciją. Jeigu tokia atskira kompetencija turės būti patvirtinta, projekto 5 straipsnis pildytinas 2 dalimi, nustatančia pareigą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. priimti įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus. Atitinkamai šio straipsnio pavadinimas dėstytinas taip: „Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas“, o šio straipsnio 1 dalyje reikėtų įtvirtinti išimtį dėl 2 dalies ankstesnio įsigaliojimo. Jeigu atskiros kompetencijos sveikatos apsaugos ministras neturės tvirtinti, o gydytojas medicinos praktika versis tomis pačiomis bendrosiomis sąlygomis, taikomomis visiems Lietuvos Respublikoje medicinos praktika besiverčiantiems gydytojams, pildomo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies nuostata, nustatanti, kad gydytojas medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais verčiasi pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kompetenciją, brauktina kaip perteklinė ir klaidinanti. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected] E.
Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356 , el. p. [email protected]
DĖL
1,
2020-06-10
posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkė A. Kubilienė, komiteto pirmininko pavaduotojas R. Martinėlis, komiteto nariai A. Armonaitė, I. Degutienė, D. Kaminskas, J. Liesys, A. Kirkutis, L. Matkevičienė, A. Matulas, I. Rozova, A. Vinkus. Komiteto biuras: Biuro vedėja J. Bandzienė, patarėjai A. Astrauskas, K. Civilkienė, E. Jankauskas, V. Valainytė, padėjėjos D. Jonelytė, M. Neverkevičienė. Kviestieji asmenys: sveikatos apsaugos ministras A. Veryga, sveikatos apsaugos ministerijos atstovai K. Garuolienė, A. Šešelgis, V. Srogė, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos atstovai N. Ribokienė, D. Giruckas, Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovas E. Mušinskis, Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos atstovas D. Steponkus. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-02-25 Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
pakeisti Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 1 straipsnio 3 dalį ir nustatyti, kad „Šis įstatymas taikomas gydytojams, dirbantiems ir savanoriaujantiems Lietuvos Respublikoje.“ (čia ir toliau – išskirta mūsų). Kiti įstatymo projekte teikiami pakeitimai susiję su šios nuostatos įgyvendinimu. Įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas svarstytinas dėl kelių priežasčių.
Pirma, įstatymo projekto aiškinamajame rašte kai kurie teiginiai nėra visiškai tikslūs siūlomo teisinio reguliavimo kontekste. Nurodyta, kad „<...> šiuo metu įstatymas nedraudžia, tačiau ir nenumato galimybės gydytojui atlikti medicinos praktiką savanorystės pagrindais t. y. neatlygintinai“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo 2 straipsnį, savanoriška veikla yra savanorio neatlyginamai atliekama visuomenei naudinga veikla, kurios sąlygos nustatomos savanorio ir šios veiklos organizatoriaus susitarimu. Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad savanoriškos veiklos organizatoriaus ir savanorio santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai. Veikla, kuri atitinka šiame įstatyme nustatytus savanoriškos veiklos principus ir organizuojama šio įstatymo nustatyta tvarka, nėra laikoma nelegaliu darbu. Antra, įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Šiuo Medicinos praktikos įstatymo pakeitimo projektu (toliau – Projektas) Lietuvoje siekiama įteisinti gydytojų savanoriškos ir neatlyginamos medicinos praktikos galimybę teikiant kompleksinę paliatyviąją pagalbą. Pažymėtina, kad šiuo metu įstatymas nedraudžia, tačiau ir nenumato galimybės gydytojui atlikti medicinos praktiką savanorystės pagrindais t. y. neatlygintinai. <...> Šiuo metu medicinos srities teisės aktai numato galimybę licenciją turinčiam gydytojui verstis medicinos praktika tik licencijuotoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje ir tik darbo sutarties pagrindu. Pažymėtina, kad savanorių dalyvavimas teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas nėra draudžiamas. Jie gali būti asmens sveikatos priežiūros paslaugą teikiančioje komandoje ir teikti kitas paslaugas, nesusijusias su asmens sveikatos priežiūra, tačiau reikalingas jai suteikti (pvz.
Stacionarių paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiems ir vaikams teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. V-14, 7 punktas: ,,Stacionarines paliatyviosios pagalbos paslaugas pagal kompetenciją teikia specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjas ir medicinos psichologas (toliau – specialistų komanda). Specialistų komandos darbą koordinuoja gydytojas, kurio sprendimu į specialistų komandą gali būti įtraukti ir kiti specialistai. Kartu su specialistų komanda stacionarinės paliatyviosios pagalbos paslaugas, nesusijusias su asmens sveikatos priežiūra, pagal kompetenciją gali teikti socialinis darbuotojas ir savanoriai“. Visgi atskirai nereglamentuojant gydytojų savanorystės, įstatymui nenumatant galimybės atlikti neatlyginamą medicinos praktiką, gydytojas, turintis profesinę kompetenciją ir galiojančią licenciją ir norintis savanoriauti teikiant paliatyviąją pagalbą pacientams, sergantiems progresuojančia nepagydoma liga, pasiekusia su gyvybe nesuderinamą stadiją, yra prilyginamas nekvalifikuotam asmeniui, tokiu būdu jo galimybės ir profesiniai įgūdžiai negali būti panaudoti net jeigu medicinos praktika neatlyginamai užsiimama licencijuotoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje ir turint galiojančią gydytojo licenciją.“ Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo 5 straipsnį, savanoriui kvalifikacija nėra būtina, išskyrus tokį savanoriškos veiklos pobūdį, kuris reikalauja specialios kvalifikacijos pagal kitus teisės aktus arba pagal savanoriškos veiklos organizatorių reikalavimus.
Savanoriui pagal atliekamos veiklos pobūdį gali būti taikomi kiti reikalavimai, nustatyti atskiras sritis reglamentuojančiuose teisės aktuose. Pagal Savanoriškos veiklos įstatymo 9 straipsnio 3 dalį „Atsižvelgiant į savanoriškos veiklos pobūdį ir teisės aktų nustatytus reikalavimus, savanoriškos veiklos organizatorius iš savanorišką veiklą norinčių atlikti asmenų gali reikalauti pateikti tokiai veiklai atlikti reikalingus dokumentus (sveikatos pažymėjimą, pažymą apie teistumą ir kt.). Įvertinus įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytus motyvus ir galiojantį teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad gydytojų savanoriška veikla yra apribota ne įstatymu, o įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais (pavyzdžiui, įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytu Stacionarių paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiems ir vaikams teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. V-14, 7 punktu).
V-14, 7 punktu). Nepritarti Tikslinga pritarti projekto iniciatorių idėjai ir šiame įstatyme įtvirtinti gydytojo vertimosi medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais sąlygas. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-02-2513
siekiama pakeisti šiuo metu galiojančią keičiamo įstatymo nuostatą, numatančią, kad šis įstatymas taikomas gydytojams, dirbantiems Lietuvos Respublikoje. Vertinant šiuo metu galiojančią nuostatą bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikoje sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių gydytojų veiklos pagrindus, pažymime, kad jos turinys implikuoja tai, kad šis įstatymas taikomas ne tik pagal darbo sutartis, tačiau bet kokiu veiklos pagrindu sveikatos priežiūros paslaugų teikimo veikla užsiimantiems gydytojams. Kitaip sakant, termino „Lietuvos Respublikoje dirbantys gydytojai“ turinys šioje nuostatoje suponuoja ir apima visus sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvos Respublikoje teikiančius gydytojus. Tuo tarpu įtvirtinus projektu siūlomą reguliavimą, nustatantį, kad šis įstatymas taikomas gydytojams, dirbantiems ir savanoriaujantiems Lietuvos Respublikoje, tai netiesiogiai suponuotų, kad įstatymas taikomas tik pagal dvi veiklos formas: 1) pagal darbo sutartį bei
2) savanoriškos veiklos sutartį, besiverčiantiems gydytojams. Tokia nuostata suponuoja tai, kad įstatymas uždraustų sveikatos priežiūros paslaugas teikti licenciją turinčiam ir, pvz., individualią įmonę ar mažąją bendriją įsisteigusiam ir joje veiklą norinčiam vykdyti gydytojui, t. y. asmeniui, kuris sveikatos priežiūros paslaugas teikia nesudaręs darbo sutarties. Vertinant projektu siūlomą reguliavimą, apskritai nėra aišku, kodėl įstatymu siekiama išskirti savanoriškos veiklos sutartį kaip atskirą (specifinį) sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pagrindą.
Pažymėtina, kad galiojantis įstatyminis reguliavimas niekaip nedraudžia ir nevaržo galimybės medicinos praktikos licenciją turinčiam gydytojui sveikatos priežiūros paslaugas kitoje, o ne savo nuolatinio darbo asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, teikti laikinai ne darbo sutarties, o kitu teisėtu pagrindu (pvz., savanoriškos veiklos pagrindu ar net nuomos ar panaudos pagrindu naudodamasis kitos įstaigos sveikatos priežiūros paslaugoms teikti privalomus medicinos prietaisus ir įrangą). Vertinant tokią galimybę, atkreipiame dėmesį, kad medicinos praktikos sąlygas, gydytojų teises ir pareigas reguliuoja Medicinos praktikos įstatymas bei šio įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai – Medicinos praktikos licencijavimo taisyklės, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, taip pat sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Lietuvos medicinos normos, apibrėžiančios gydytojų teises, pareigas, kompetenciją bei atsakomybę. Savo ruožtu, Asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklą reguliuoja Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, Medicinos praktikos įstatymas, sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklės. Taigi, gydytojų vykdomos medicinos praktikos sąlygas, odontologų teises ir pareigas, kompetenciją, atsakomybę, o taip pat asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos, kaip valstybės reguliuojamos ūkinės veiklos, sąlygas reglamentuoja įstatymai bei kiti viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai aktai, kas užtikrina tinkamas ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu (darbo sutarties ar kitu teisėtu pagrindu) asmens sveikatos priežiūros įstaigoje veiklą vykdo sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis gydytojas.
Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiame Medicinos praktikos įstatyme įtvirtinti tik du bendrieji teisės verstis medicinos praktika reikalavimai, t. y. verstis medicinos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę gydytojas, turintis minėto įstatymo nustatyta tvarka išduotą galiojančią medicinos praktikos licenciją, ir tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Kitų reikalavimų, įskaitant reikalavimą, kad gydytojas sudarytų darbo sutartį su minėta įstaiga, ar pats steigtų ar dalyvautų tokios įstaigos steigime, įstatymas nenustato. Pažymėtina, kad ir Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklėse įtvirtinta nuostata, kad licencijos turėtojas privalo užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, suponuoja, kad licencijuojamos veiklos valstybinės priežiūros požiūriu neturi reikšmės kokiu pagrindu medicinos praktikos licenciją turintis gydytojas vykdo savo veiklą licenciją turinčioje įstaigoje. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog projektu siūlomas reguliavimas vertintinas kaip kazuistinis ir sistemiškai nederantis su bendruoju teisiniu reguliavimu, reglamentuojančiu medicininio pobūdžio paslaugų teikimą Lietuvos Respublikoje.
Pažymėtina, kad projektu siūlomas reguliavimas dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo savanoriškos veiklos pagrindu nėra numatytas nei Odontologijos praktikos įstatyme, nei Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatyme, t. y. šiuose įstatymuose asmenims, kurie teikia medicininio pobūdžio paslaugas, nėra nustatomas joks imperatyvus paslaugų teikimo teisinis pagrindas. Todėl manytina, jog siūlomas reguliavimas šiuo požiūriu neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje nustatyto reikalavimo teisėkūroje vadovautis proporcingumo principu, „reiškiančiu, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti.“ Pritarti iš dalies Komiteto patobulintu įstatymo projektu siūloma patikslinti keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, nustatant, kad įstatymas taikomas ne gydytojams, dirbantiems ir savanoriaujantiems Lietuvos Respublikoje, o gydytojams, besiverčiantiems medicinos praktika Lietuvos Respublikoje. Komiteto patobulintu įstatymo projektu taip pat siūloma atsisakyti keičiamo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies keitimo ir įstatyme atskiru straipsniu įtvirtinti gydytojo vertimosi medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais sąlygas. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-02-2513
išdėstytas pastabas ir įtvirtinti įstatymo projekte teikiamas nuostatas, jas reikėtų tikslinti.
Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies pakeitimo bei projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikėtų atsisakyti, o sveikatos priežiūros įstaigoje gydytojo teikiamos kompleksinės paliatyviosios pagalbos, apimančios stacionarines ir ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas, pagal savanoriškos veiklos sutartį taisykles apibrėžti atskirame įstatymo straipsnyje. Pažymėtina, kad įtvirtinus savanoriškos veiklos taisyklę pagal projekte siūlomas formuluotes, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį savanoriui turėtų būti taikomos visos keičiamo įstatymo normos, kas iš esmės paneigtų savanoriškos veiklos teisinį reguliavimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje samprata „savanoriaujantiems“ teisės požiūriu nėra tiksli. Pritarti Komiteto patobulintu įstatymo projektu siūloma patikslinti keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, nustatant, kad įstatymas taikomas ne gydytojams, dirbantiems ir savanoriaujantiems Lietuvos Respublikoje, o gydytojams, besiverčiantiems medicinos praktika Lietuvos Respublikoje. Komiteto patobulintu įstatymo projektu taip pat siūloma atsisakyti keičiamo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies keitimo ir įstatyme atskiru straipsniu įtvirtinti gydytojo vertimosi medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais sąlygas. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-02-252
įstatymo 2 straipsnio 9 dalies pakeitimo reikėtų atsisakyti. Pažymėtina, kad šioje dalyje apibrėžta medicinos praktika kaip tam tikra įstatymų reguliuojama veikla, o atlygintinumo ar neatlygintinumo požymis neapibrėžia ir nenustato medicinos praktikai, kaip tam tikrai valstybės reguliuojamai veiklai, jokių privalomų reikalavimų.
Be to, įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta gydytojo teisė savanoriauti savo esme nėra tapati gydytojo praktikos neatlyginamai veiklai. Pritarti
įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje formuluotė „Gydytojas savanoriauti gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, kuri teikia kompleksinę paliatyviąją pagalbą, apimančią stacionarines ir ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas, ir su kuria yra sudaręs savanorystės sutartį“ tikslintina atsižvelgiant į tai, kad gydytojas, kaip ir kiti asmenys, gali užsiimti ir kita savanoriška veikla. Nuostata tikslintina atsižvelgiant ir į tai, kad pagal Savanoriškos veiklos įstatyme nustatyta savanoriška veikla (o ne savanoriavimas), o pagal šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, sudaroma savanoriškos veiklos (o ne savanorystės) sutartis. Pritarti Pasiūlymas: pakeisti projekto 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
straipsnio pakeitimas. Pakeisti 4 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Gydytojas verstis medicinos praktika gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Gydytojas savanoriauti gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, kuri teikia kompleksinę paliatyviąją pagalbą, apimančią stacionarines ir ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas, ir su kuria yra sudaręs savanorystės sutartį. Gydytojas rezidentas verstis medicinos praktika pagal rezidentūros studijų programą, išskyrus konsultavimą, gali tik rezidentūros bazėje.
Verstis medicinos praktika pagal medicinos rezidentūros studijų programą gydytojas rezidentas gali tik prižiūrimas gydytojo rezidento vadovo, išskyrus gydytoją rezidentą, kuriam išduotas pakopinių kompetencijų patvirtinimo pažymėjimas. Gydytojui rezidentui, kuris turi pakopinių kompetencijų patvirtinimo pažymėjimą ir savarankiškai be gydytojo rezidento vadovo priežiūros verčiasi medicinos praktika, rezidentūros bazė privalo užtikrinti galimybę konsultuotis su rezidentūros bazėje dirbančiais gydytojais.“
Papildyti Įstatymą 5¹straipsniu:
„5¹ straipsnis. Gydytojo vertimosi medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais sąlygos
medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais pagal Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymą tik sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje stacionarines, ambulatorines ir
(ar) dienos stacionaro paliatyviosios pagalbos paslaugas, ir tik sudaręs su ja savanoriškos veiklos sutartį. Gydytojas medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais verčiasi pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kompetenciją. 2. Gydytojas, versdamasis medicinos praktika šio straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis, turi tas pačias šio Įstatymo ir kitų teisės aktų, reguliuojančių medicinos praktiką, nustatytas teises ir pareigas.“
savanoriška neatlyginama medicinos praktika sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad asmens teisė užsiimti savanoriška veikla yra nustatyta Savanoriškos veiklos įstatyme, todėl aptariamame įstatymo projekte (kaip jau siūlyta šioje išvadoje) reikėtų reguliuoti savanoriškos veiklos taisykles sveikatos priežiūros įstaigoje gydytojui teikiant kompleksinę paliatyviąją pagalbą, apimančią stacionarines ir ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas. Pritarti Komiteto patobulintu įstatymo projektu siūloma atsisakyti keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies papildymo 6 punktu, įtvirtinančiu teisę užsiimti savanoriška neatlyginama medicinos praktika sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, o atskiru straipsniu įtvirtinti gydytojo vertimosi medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais sąlygas. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-02-255
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui iki 2020 m. birželio 30 d. priimti įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus. Atitinkamai šio straipsnio pavadinimas dėstytinas taip: „Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas“. Be to, šio straipsnio 1 dalyje reikėtų įtvirtinti išimtį dėl
Projektą patikslinus pagal Sveikatos apsaugos ministerijos pateiktus pasiūlymus ir 5(1) straipsnyje įtvirtinus gydytojo vertimosi medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais sąlygas, įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų rengti nereikės. Pagal pateiktą pasiūlymą gydytojas medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais verčiasi pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kompetenciją, t. y. vadovaudamasis medicinos gydytojo ar atitinkamos srities gydytojo specialisto teises, pareigas ir kompetenciją reglamentuojančia medicinos norma.
Be to, projektu siūloma nustatyti, kad gydytojas, versdamasis medicinos praktika šio straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis, turi tas pačias šio Įstatymo ir kitų teisės aktų, reguliuojančių medicinos praktiką, nustatytas teises ir pareigas. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-02-25
8Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles:
9Teisingumo ministerijos Europos teisės departamentas,
2020-03-02 Įvertinę Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo Nr. I-1555 1, 2, 4, 9 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP4503 atitiktį Europos Sąjungos teisei, pažymime, kad pastabų neturime. Atsižvelgti 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Sveikatos apsaugos ministerija, 2020-06-06 Vykdydami Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2020 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 111-S-13, informuojame, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija iš esmės pritaria Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo Nr. I-1555 1, 2, 4, 9 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr.
XIIIP-4503 (toliau – projektas), tačiau teikia šiuo siūlymus dėl siūlomo teisinio reguliavimo tikslinimo: Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento 2020 m. vasario 26 d. išvadoje nurodytas priežastis siūlytina projekte palikti tik Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo 1 straipsnio 3 dalies keitimą bei papildyti straipsniu, nustatančiu gydytojų vertimosi medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais sąlygas juos išdėstant taip:
dalį ir ją išdėstyti taip: ,,3. Šis Įstatymas taikomas gydytojams, dirbantiems ir besiverčiantiems medicinos praktika Lietuvos Respublikoje.“
2„Papildyti 5¹ straipsniu:
„5¹ straipsnis. Gydytojų vertimosi medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais sąlygos
medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatyme nustatyta tvarka tik sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje stacionarines, ambulatorines ir (ar) dienos stacionaro paliatyviosios pagalbos paslaugas, ir tik sudaręs su ja savanoriškos veiklos sutartį. Gydytojas medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais verčiasi pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kompetenciją. 2. Gydytojas, versdamasis medicinos praktika šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, turi tas pačias šio Įstatymo ir kitų teisės aktų, reguliuojančių medicinos praktiką, nustatytas teises ir pareigas.“ Taip pat kadangi paliatyviosios pagalbos sąvokos apibrėžtis įtvirtinta tik poįstatyminiuose tesės aktuose (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. sausio 11 d. įsakyme Nr.
V-14 „Dėl Stacionarinių paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiesiems ir vaikams teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis reikalavimų aprašo ir Ambulatorinių paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiesiems ir vaikams teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis reikalavimų aprašo patvirtinimo“), siūlytina ja papildyti projektą: „Paliatyvioji pagalba – paciento, sergančio nepagydoma progresuojančia liga, pasiekusia su gyvybe nesuderinamą stadiją, ir jo artimųjų gyvenimo kokybės gerinimo priemonės, lengvinančios fizines ir psichologines kančias, padedančios spręsti kitas psichosocialines ir dvasines problemas.“ Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rašytinė savanoriškos veiklos sutartis privalomai sudaroma, tik jeigu kompensuojamos su savanoriška veikla susijusios išlaidos arba sudaryti sutartį pageidauja viena iš šalių. Projektu siūloma leisti verstis medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais tik sudarius savanoriškos veiklos sutartį.
Atsižvelgiant į tai, manome, kad kartu su projektu turėtų būti rengiamas ir svarstomas Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo pakeitimo projektas Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatant, kad savanoriškos veiklos sutartis privalomai sudaroma ir kitų įstatymų nustatytais atvejais arba Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo 1 straipsnį papildant tokia ar panašia nuostata – „šis įstatymas taikomas tiek, kiek šiame įstatyme reguliuojamų santykių nereguliuoja specialieji įstatymai“. Be to, atsižvelgiant į tai, kad gydytojas, verdamasis medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais, bus su asmens sveikatos priežiūros įstaiga sudaręs savanoriškos veiklos sutartį (juos sies civiliniai teisiniai santykiai) ir savanoriška veikla asmens sveikatos priežiūros įstaigoje versis ribotą laiką, turėtų būti aiškiai įtvirtinta paciento teisė gauti žalos jo sveikatai, padarytos gydytojo, dirbančio savanoriškos veiklos pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kartu su projektu turėtų būti rengiamas ir svarstomas Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo jo 24 straipsnio 6 dalyje būtų nustatyta, kad „Žala atlyginama, jeigu Komisija nustato, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas (įskaitant kai jos teikiamos savanoriškos veiklos pagrindais įstatymuose, reguliuojančiuose vertimąsi sveikatos priežiūros praktika, nustatytais atvejais) paciento sveikatai yra padaryta žala ir kad tai nėra neišvengiama žala <...>“. Pritarti iš dalies Atsižvelgiant į pateiktus pasiūlymus, patikslinta keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis, keičiamas įstatymas papildytas sąvokos „Paliatyvioji pagalba“ apibrėžtimi, taip pat papildytas 5(1) straipsniu, nustatančiu gydytojo vertimosi medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais sąlygomis. 2.
Sveikatos apsaugos ministerijos, 2020-06-08 Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos vykdydama Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2020 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. lll-S-13 „Dėl Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo Nr. 1-1555 1, 2, 4, 9 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-4503 svarstymo parengiamųjų darbų', informuoja, kad Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo Nr. 1-1555 1, 2, 4, 9 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-4503 iš esmės pritaria, pastabų ir pasiūlymų jam neturi. Atsižvelgti 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai: negauta. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
Nr. XIIIP-4503(2) ir Komiteto išvadai. 7.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo Sveikatos reikalų komitetas, 2020-06-10 I Argumentai: tikslintinas įstatymo pavadinimas. Pasiūlymas: pakeisti įstatymo pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
reikalų komitetas, 2020-06-101 Argumentai: atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Sveikatos apsaugos ministerijos pasiūlymus, tikslintinas projekto 1 straipsnis. Pasiūlymas: pakeisti projekto 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Šis Įstatymas taikomas gydytojams, dirbantiems ir savanoriaujantiems Lietuvos Respublikoje. 1. Papildyti 1 straipsnio 2 dalį 4 punktu ir visą dalį išdėstyti taip: „2.
Šis Įstatymas nustato:
1) gydytojo profesinės kvalifikacijos įgijimo sąlygas;
2) gydytojo teisės verstis medicinos praktika įgijimo, įgyvendinimo ir praradimo sąlygas;
3) gydytojo pagrindines profesines teises, pareigas ir atsakomybę.;
4) gydytojo vertimosi medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais sąlygas.“
išdėstyti taip: „3. Šis Įstatymas taikomas gydytojams, dirbantiems besiverčiantiems medicinos praktika Lietuvos Respublikoje.“
reikalų komitetas, 2020-06-102 Argumentai: atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Sveikatos apsaugos ministerijos pasiūlymus, tikslintinas projekto 2 straipsnis. Pasiūlymas: pakeisti projekto 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas. Pakeisti 2 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip: „9. Medicinos praktika – gydytojo pagal įgytą profesinę kvalifikaciją ir nustatytą kompetenciją atlyginamai ar neatlyginamai atliekama sveikatos priežiūra, apimanti asmens sveikatos būklės tikrinimą, ligų profilaktiką, diagnozavimą ir ligonių gydymą. Papildyti 2 straipsnį 14² dalimi: „14². Paliatyvioji pagalba – paciento, sergančio nepagydoma progresuojančia liga, pasiekusia su gyvybe nesuderinamą stadiją, ir jo artimųjų gyvenimo kokybės gerinimo priemonės, lengvinančios fizines ir psichologines kančias, padedančios spręsti kitas psichosocialines ir dvasines problemas.“
reikalų komitetas, 2020-06-103 Argumentai: atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Sveikatos apsaugos ministerijos pasiūlymus, tikslintinas projekto 3 straipsnis. Pasiūlymas: pakeisti projekto 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
straipsnio pakeitimas. Pakeisti 4 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Gydytojas verstis medicinos praktika gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Gydytojas savanoriauti gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, kuri teikia kompleksinę paliatyviąją pagalbą, apimančią stacionarines ir ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas, ir su kuria yra sudaręs savanorystės sutartį. Gydytojas rezidentas verstis medicinos praktika pagal rezidentūros studijų programą, išskyrus konsultavimą, gali tik rezidentūros bazėje. Verstis medicinos praktika pagal medicinos rezidentūros studijų programą gydytojas rezidentas gali tik prižiūrimas gydytojo rezidento vadovo, išskyrus gydytoją rezidentą, kuriam išduotas pakopinių kompetencijų patvirtinimo pažymėjimas. Gydytojui rezidentui, kuris turi pakopinių kompetencijų patvirtinimo pažymėjimą ir savarankiškai be gydytojo rezidento vadovo priežiūros verčiasi medicinos praktika, rezidentūros bazė privalo užtikrinti galimybę konsultuotis su rezidentūros bazėje dirbančiais gydytojais.“
Papildyti Įstatymą 5¹straipsniu:
„5¹ straipsnis. Gydytojo vertimosi medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais sąlygos
medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais pagal Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymą tik sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje stacionarines, ambulatorines ir
(ar) dienos stacionaro paliatyviosios pagalbos paslaugas, ir tik sudaręs su ja savanoriškos veiklos sutartį. Gydytojas medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais verčiasi pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kompetenciją. 2. Gydytojas, versdamasis medicinos praktika šio straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis, turi tas pačias šio Įstatymo ir kitų teisės aktų, reguliuojančių medicinos praktiką, nustatytas teises ir pareigas.“ Pritarti 5.
Seimo Sveikatos reikalų komitetas, 2020-06-104 Argumentai: atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pasiūlymus, siūlytina atsisakyti keičiamo įstatymo 9 straipsnio
neatlygintina medicinos praktika sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Pasiūlymas: išbraukti projekto 4 straipsnį, projekto 5 straipsnį laikyti 4 straipsniu, jį pakeisti ir išdėstyti taip:
straipsnio pakeitimas. Papildyti 9 straipsnio 1 dalį 6 punktu ir jį išdėstyti taip: „6) užsiimti savanoriška neatlyginama medicinos praktika sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. 5 4 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas. Šis įstatymas įsigalioja 2020 m. liepos rugsėjo 1 d. Pritarti
8Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: A. Vinkus, I. Degutienė. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkė Asta
Kubilienė Seimo Sveikatos reikalų komiteto biuro patarėja (ES) Vesta Valainytė Seimo Sveikatos reikalų komiteto biuro patarėjas Algirdas Astrauskas