Projekto lyginamasis variantas
konstitucijos
114
1 straipsnis. 62 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti Konstitucijos 62 straipsnį ir išdėstyti jį taip:
“Seimo nario asmuo neliečiamas. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė., išskyrus atvejus, kai jis yra įtariamas padaręs apysunkį ar sunkesnį nusikaltimą. Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka.”
pakeitimas
1Pakeisti Konstitucijos 100 straipsnį ir išdėstyti jį taip:
„Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti
baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo., išskyrus atvejus, kai jis yra įtariamas padaręs apysunkį ar sunkesnį nusikaltimą.“
pakeitimas
1Pakeisti Konstitucijos 114 straipsnį ir išdėstyti jį taip:
„Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų
pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę. Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo., išskyrus atvejus, kai jis yra įtariamas padaręs apysunkį ar sunkesnį nusikaltimą.“
šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia:
nariai
7.
konstitucijos
114
rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Parlamentaro teisinė neliečiamybė, nepriklausomai nuo jos apimties, yra svarbi demokratinių sistemų tradicija ir jų veiklos saugumo garantas. Užtikrinant atitinkamą įstatymų leidėjų apsaugą nuo patraukimo teisinėn atsakomybėn yra sudaromos sąlygos jų darbui, nepriklausomam nuo kišimosi iš teisingumą vykdančių institucijų pusės. Teisinės neliečiamybės principas yra problematiškas, nes iš dalies pažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą principą: už tą patį nusikaltimą piliečiui, neuturinčiam teisinės neliečiamybės, gali būti taikomos tokios prievartos priemonės ir sankcijos, nuo kurių parlamento narys yra papildomai apsaugotas. Tačiau imuniteto sukuriama diskriminacija padeda užtikrinti parlamento, per kurį tauta išreiškia ir vykdo savo suverenias galias, darbą. Galima pagrįstai teigti, jog minėta diskriminacija siekiamas tikslas atsveria jos daromą žalą – tačiau tik tol, kol neliečiamybė saugo Seimo narį nuo nepagrįsto politinio persekiojimo, o ne nuo atsakomybės už padarytus nusikaltimus. Pasaulinėje praktikoje egzistuoja keli parlamentinio imuniteto modeliai. Vadinamojoje Vestminsterio sistemoje, parlamentarams yra suteikiamas imunitetas nuo persekiojimo už įvairių su parlamentaro darbu susijusių pareigų vykdymo bei suėmimo civilinės atsakomybės bylose, tačiau baudžiamojon atsakomybėn parlamentaras gali būti traukiamas taip pat, kaip ir eilinis pilietis. Kontinentinėje imuniteto sistemoje, parlamentarui yra suteikiamas imunitetas ir nuo persekiojimo už kalbas bei darbą parlamente, ir nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Didžiojoje dalyje valstybių, šis imunitetas gali būti panaikinimas tik paties parlamento sutikimu. Vienintelė išimtis yra Olandija, kurioje buvimas parlamentaru nesuteikia jokios papildomos teisinės apsaugos.
Kai kuriose iš imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo suteikiančių teisinių sistemų jis nėra absoliutus, ir yra susietas su galimai įvykdyto nusikaltimo sunkumu ir sankcija. Suomijoje ir Švedijoje, esant įtarimams, jog parlamentaras galimai įvykdė nusikaltimą, už kurį skiriama minimali laisvės atėmimo bausmė yra atitinkamai 6 mėn. ir 2 metai, imunitetas nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn negalioja. Portugalijoje, minimaliai bausmei už nusikaltimą esant bent trejiems metams, parlamentas sutikimą įtariamą narį patraukti teisinėn atsakomybėn duoti privalo. Svarstant parlamentinio imuniteto modelių privalumus svarbu nepamiršti, jog kiekvienas neišvengiamai turi trūkumų, taigi rinkimasis tarp jų nėra tobulo modelio ieškojimas, tačiau santykinio jų silpnybių vertinimo klausimas. Imuniteto panaikinimas ar jos susiaurinimas su savimi neišvengiamai nešasi grėsmę, jog bus bandoma išnaudoti teisinį persekiojamą ir teisingumo vykdymo institucijas siekiant paveikti politinį procesą. Tačiau Lietuvoje yra įvairūs svertai, galintys jei ne visiškai panaikinti, tai itin sumažinti tokio piktnaudžiavimo galimybę. Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių pateikimo vykdyti kontrolės praktiką, yra privalomi. Vienas iš tokių teisės aktų yra Generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr.
I-40 patvirtintos Rekomendacijos dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam, apibendrinančios nuostatas, reglamentuojančias prokuroro veiklą organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, kontroliuojant ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese, taip pat nustatančios ikiteisminio tyrimo pareigūno, ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovo, prokuroro ir aukštesniojo prokuroro sąveikos būdus, formas ir ypatumus, aptaria atskirus ikiteisminio tyrimo organizavimo aspektus, suvienodina šios srities procesinės veiklos praktiką. Taigi, šiame teisės akte būtų galima įtvirtinti nuostatas, numatančias ikiteisminio tyrimo pareigūno pareigą ikiteisminio tyrimo, atliekamo dėl Seimo, Vyriausybės narių ar teisėjų, metu su šiais asmenimis planuojamus atlikti proceso veiksmus ar dėl jų priimti sprendimus derinti su tokį ikiteisminį tyrimą organizuojančiu ir jam vadovaujančiu prokuroru. Kaip rodo pastarieji Petro Gražulio, Viktoro Uspaskicho ir kai kurių kitų Seimo narių atvejai, dabartinis parlamentinio imuniteto modelis, taikomas Lietuvoje, kur kas dažniau naudojamas apsunkinti ir vilkinti teisinius procesus ar išvis juos sustabdyti, o ne užtikrinti parlamentarų apsaugą nuo nepagrįsto politinio persekiojimo. Sistema sukuria prielaidas suinteresuotiems parlamento nariams balsavimą dėl neliečiamybės panaikinimo išnaudoti kaip derybų objektą, siekiant savo pusėn patraukti nepagrįstą apsaugą nuo teisingumo vykdymo siekiančius išlaikyti parlamentarus. Tai galimai iškreipia parlamentinės neliečiamybės esmę, daro žalą piliečių pasitikėjimui visa politine sistema ir jos sąžiningu veikimu, sukuria prielaidas teisinei asmenų nelygybei prieš įstatymą, nepateisinamai jų užimamomis pareigomis.
Projekto teikėjų nuomone, nors šios blogybės ir nepanaikina parlamentinio imuniteto susiaurinimo ar panaikinimo silpnybių, tačiau vis viena jas nusveria, todėl ieškant optimalaus ir subalansuoto parlamentinio imuniteto modelio, yra tikslinga numatyti, jog esant įtarimams atitinkamo sunkumo nusikaltimu, Seimo nariai gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn ir be Seimo sutikimo. Siekiant nuoseklumo ir Konstitucijos vientisumo atitinkamai yra siūloma keisti Konstitucijos 62-ąjį straipsnį, suteikiantį imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn Seimo nariams (ir, pagal 104-ąjį straipsnį – Konstitucinio teismo teisėjams), 100-ajį straipsnį, imunitetą suteikiantį Ministrui Pirmininkui ir kitiems ministrams, ir 114-ajį straipsnį, suteikiantį imunitetą teisėjams. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai. Projekto iniciatoriai ir rengėjai - Lietuvos Respublikos Seimo nariai. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai. Šiuo metu Konstitucija nustato, kad Seimo nario asmuo yra neliečiamas, Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, jis negali būti persekiojamas už balsavimus ar kalbas Seime, tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka. Ši neliečiamybė taikoma ir Konstitucinio teismo teisėjams. Kiti teisėjai, Ministras Pirmininkas ir kiti ministrai ir negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo. 4.
naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama. Siūloma nustatyti, kad Seimo ir Vyriausybės nariams ir teisėjams taikomo imuniteto nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn panaikinimui nereikia atitinkamai Seimo ar Respublikos Prezidento pritatrimo, jei jie yra įtariami padarę apysunkį ar sunkesnį nusikaltimą. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Priėmus Įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Įstatymo projekto priėmimas galimai turės teigiamos įtakos kriminogeninei situacijai, nes bus palengvintos teisėsaugos institucijų galimybės imtis veiksmų prieš galimai nusikalstamas veikas padariusius Seimo narius, kuriuos nuo teisingumo vykdymo saugo teisinė neliečiamybė. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Verslo sąlygoms projekto nuostatos įtakos neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Galimai reikės pakoreguoti poįstatyminius teisės aktus, susijusius su prokurorų ikiteisminio tyrimo organizavimu ir vadovavimu jam. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos ir kitų norminių teisės aktų rengimo reikalavimų, atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10.
10Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms bei Europos Sąjungos teisės aktams. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti. Pakeitimų įgyvendinimui iki jų įsigaliojimo datos galimai reikėtų pakoreguoti poįstatyminius teisės aktus, susijusius su prokurorų ikiteisminio tyrimo organizavimu ir vadovavimu jam. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais). Lėšų neprireiks. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis. Teisinė neliečiamybė, Seimo nariai, baudžiamoji atsakomybė. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. Teikia:
34Gabrielius Landsbergis 35.
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
nuostata „išskyrus atvejus, kai jis yra įtariamas padaręs apysunkį ar sunkesnį nusikaltimą“ siekiama susiaurinti Seimo nario, Vyriausybės nario (Ministro Pirmininko ir ministrų) bei teisėjo neliečiamybės ribas dėl jų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo ar kitokio laisvės suvaržymo (toliau - imunitetas). Tai reikštų, kad Seimo sutikimo nereikėtų, jei Seimo narys, Vyriausybės narys ar teisėjas būtų įtariamas padaręs „apysunkį ar sunkesnį nusikaltimą, o tarp Seimo sesijų nereikėtų Respublikos Prezidento sutikimo dėl Vyriausybės nario ar teisėjo. Šios projekto nuostatos diskutuotinos:
nariams, Vyriausybės nariams bei teisėjams tam, kad jie galėtų vykdyti jiems Konstitucijoje nustatytas funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, Konstitucijoje yra nustatytas ypatingas teisinis statusas, apimantis darbo, atlyginimo bei politinės veiklos apribojimus, ypatingą pašalinimo iš užimamų pareigų ar mandato panaikinimo tvarką ir/arba imunitetus: asmens neliečiamybę, ypatingą patraukimo baudžiamojon ir/arba administracinėn atsakomybėn tvarką. Antai, Seimo nario imunitetas, be kita ko, skirtas apsaugoti Seimo narį nuo persekiojimo dėl politinių ar kitų motyvų dėl jo, kaip Seimo nario, veiklos. Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija), veikianti kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais, 2014 m. kovo 21–22 d.
98-ojoje plenarinėje sesijoje priimtoje Ataskaitoje apie parlamento nario imuniteto apimtį ir panaikinimą, be kita ko, nurodė, kad parlamento nario imuniteto paskirtis – apsaugoti parlamentą nuo nepagrįsto vykdomosios valdžios ir teismų spaudimo (127 punktas). Ministro Pirmininko ir ministrų imunitetas skirtas tam, kad Vyriausybė galėtų nekliudomai vykdyti Konstitucijos ir įstatymų jai pavestas pareigas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d.), teisėjo imunitetas yra viena iš Konstitucijoje įtvirtintų teisėjų nepriklausomumo garantijų (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d.). Šis Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintas minėtų asmenų imunitetas (apimtis, netekimas ir kt.) nėra absoliutus ir unikalus. Parlamento narių imuniteto ribos Europos Sąjungos valstybėse, taip pat JAV nustatomos įvairiai. Antai, Anglo-saksų tradicijos sistemoms (Jungtinė Karalystė, JAV, Airija; taip pat šiai grupei priskirtini Nyderlandai) būdinga tai, kad parlamento nario imuniteto ribos yra labai siauros, iš esmės, apsiribojama parlamentinės veiklos apsaugos garantijomis. Kontinentinėje Europoje parlamentinio imuniteto ribos žymiai platesnės, šio instituto teikiamos garantijos apima ne tik veiksmus, vykdant parlamento nario įgaliojimus, bet ir yra siejamos su neparlamentine veikla (Prancūzija laikoma šios tradicijos pirmtake). Daugeliui atvejų būdinga tai, kad imunitetas negalioja parlamento narį užklupus darant nusikaltimą/nusikaltimo vietoje (in flagrante delicto), parlamento narys paprastai neturi teisės pats atsisakyti imuniteto (todėl, kad tautos atstovo imunitetas yra institucinė, o ne personalinė problema), imunitetą naikinant parlamente paprastai reikia absoliučios arba kvalifikuotos balsų daugumos [1].
Pažymėtina tai, kad šiuo metu galiojančio Seimo statuto 22 straipsnio 3 dalies nuostatoje yra įtvirtinta Seimo nario imunitetą ribojanti išlyga „Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, išskyrus atvejus, kai jis užtinkamas bedarantis nusikaltimą (in flagranti). Šiais atvejais generalinis prokuroras apie tai nedelsdamas praneša Seimui“. Tokia išlyga yra įtvirtinta ir Teismų įstatymo 47 straipsnyje „Teisėjas gali atsakyti baudžiamąja tvarka, gali būti suimtas arba gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė tik Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimu, išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką (in flagranti). Ji įtvirtinta ir Konstitucinio Teismo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje
„Konstitucinio Teismo teisėjas be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, išskyrus atvejus, kai jis užtinkamas darantis nusikaltimą (in flagranti). Klausimas dėl sutikimo patraukti Konstitucinio Teismo teisėją baudžiamojon atsakomybėn svarstomas pagal generalinio prokuroro teikimą“. Tokios išlygos nėra Vyriausybės įstatymo 2 straipsnyje dėl Ministro Pirmininko ir ministrų imuniteto.
Manytina, kad šiuo metu galiojančios Konstitucijos 62, 100 ir
Seimui išklausius Generalinio prokuroro pranešimą dėl Seimo nario patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo ar kitokio jo laisvės suvaržymo, taip pat gavus Generalinio prokuroro teikimą dėl Ministro Pirmininko, ministro ar teisėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo ar kitokio jų laisvės suvaržymo, laikantis Seimo statuto 23 ir 210 numatytos tvarkos priimti sprendimus, t.y., duoti sutikimą Seimo narį, Ministrą Pirmininką, ministrą ar teisėją patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jų laisvę. Šios normos nėra kliūtis Respublikos Prezidentui tarp Seimo sesijų duoti sutikimą Ministrą Pirmininką, ministrą ar teisėją patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jų laisvę. Taigi, mūsų nuomone, tai ne Konstitucijos normų, reglamentuojančių minėtų asmenų imuniteto ribas, turinio, o jų taikymo klausimas. Tiek Seimas (pagal Generalinio prokuroro pranešimą, teikimą) spręsdamas Seimo nario, Vyriausybės nario ar teisėjo imuniteto panaikinimo klausimą, tiek ir Respublikos Prezidentas tarp Seimo sesijų spręsdamas Vyriausybės nario ar teisėjo imuniteto panaikinimo klausimą yra saistomi atsakingo valdymo principo.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs kad Seimas „<...> vykdydamas Seimo nario asmens neliečiamybės (imuniteto) panaikinimo procedūrą, yra saistomas ir to, kad nusikaltimais, kuriuos padaręs Seimo narys įtariamas, gali būti „šiurkščiausiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, svarbiausi teisės ginami gėriai“ (1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas), taip pat to, kad Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis bei Konstitucijos 28 straipsnyje išreikštas bendrasis pareigos laikytis Konstitucijos ir įstatymų imperatyvas reiškia, kad nusikaltimams turi būti užkirstas kelias, padaryti nusikaltimai turi būti išaiškinti, o kaltininkai patraukti atsakomybėn <...>“ (Konstitucinio Teismo 2016 m. balandžio 27 d nutarimas);
nuostatos neturėtų būti konstruojamos (keičiamos) pagal Baudžiamajame kodekse vartojamą terminiją, apibūdinančią nusikaltimo sunkumą „apysunkį ar sunkesnį“. Tokia Konstitucijos nuostatų keitimo praktika iškreipia Konstitucijos vietą teisės aktų hierarchijoje. Šių nuostatų įtvirtinimas Konstitucijoje gali tapti kliūtimi ateityje pakeisti Baudžiamąjį kodeksą, nepakeitus Konstitucijos (Konstitucijos
Baudžiamojo kodekso 11 straipsnyje, be kita ko, nusikaltimai skirstomi taip: „Nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs.
Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius“;
rašte dėstomi argumentai dėl Seimo nario, Vyriausybės nario ar teisėjo imuniteto ribų susiaurinimo remiantis konkrečiais pavyzdžiais, kai Seimo praktikoje Seimo nario imunitetas buvo išsaugotas (Seimas neleido patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laivę) yra vertintini kritiškai, nes jie nesusiję, nei su Vyriausybės nario ar teisėjo imuniteto panaikinimo Seime problemomis, nei su šių asmenų imuniteto panaikinimu tarp Seimo sesijų, kai šiuos sprendimus priima Respublikos Prezidentas;
siūloma įtvirtinti Konstitucijos pataisų įsigaliojimo data „2020 m. liepos 1 d“. Pažymėtina, kad vertinamos Konstitucijos pataisos, be kita ko, yra susijusios su 2016 m. išrinktų Seimo nario imuniteto ribų pakeitimu, t.y., su šių asmenų teisinio statuso pakeitimu. Atsižvelgus į tai, mūsų nuomone, šis straipsnis pildytinas 2 dalimi, kurioje būtų aptarta šių pataisų taikymo pradžios data taip, kad jos būtų taikomos ne nuo Konstitucijos pataisų įsigaliojimo, o išrinkus naują Seimą (ar pan.). Jeigu šiai pastabai būtų nepritarta ir šį straipsnį sudarytų viena „1“ dalis – ji neturi būti numeruojama. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis O. Buišienė, tel. (8 5) 239 6160, el. p. [email protected] S. Zamara, tel. (85) 239 6895, el. p. [email protected] [1] Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos informacijos ir komunikacijos departamento 2016-06-16 analitinė apžvalga 16/51 „Parlamento nario imuniteto ribos Europoje ir JAV”