Projekto Projekto lyginamasis variantas
3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260,
2017 m. d. Nr. Vilnius
Pakeisti
dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo gali asmuo, vaiko gimimo
akto įraše įrašytas kaip vaiko motina ar tėvas, asmuo, vaiko gimimo įraše neįrašytas kaip motina ar tėvas, bet laikantis save vaiko motina ar tėvu, nepilnamečio vyro, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip tėvas, tėvai ar globėjai (rūpintojai), vaikas, sulaukęs pilnametystės, ar nepilnametis, įgijęs visišką veiksnumą. Pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo taip pat gali valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, kartu pareiškiant ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nustatymo, jeigu tai atitinka vaiko interesus. 2 straipsnis. 3.153 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.153 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.153 straipsnis. Privalomas valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos institucijos dalyvavimas Nagrinėjant ginčus dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo, tėvystės (motinystės) nustatymo, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas.“ 3straipsnis. 3.163 straipsnio pakeitimas 1.Pakeisti 3.163 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Jeigu priimant su nepilnamečiu vaiku susijusius
sprendimus kyla vaiko ir jo tėvų (globėjo, rūpintojo) interesų konfliktas arba vaiko tėvų tarpusavio interesų konfliktas, teismas ex officio arba bet kurio iš vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo) ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos prašymu gali skirti ad hoc globėją, kuris atstovautų vaikui sprendžiant konkretų ginčą.
Ad hoc globėjo parinkimo tvarką nustato ir Galimų ad hoc globėjų sąrašą, taikomą visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko, patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Ad hoc globėjo veiklai mutatis mutandis taikomos šios knygos XVII ir XVIII skyrių normos. 4 straipsnis. 3.172 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.172 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.172 straipsnis. Kitų giminaičių bendravimas su vaiku Tėvai (jei jų nėra – globėjai (rūpintojai) turi sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais tiesiosios linijos vaiko giminaičiais ir (ar) šoninės linijos giminaičiais iki ketvirtojo laipsnio, jeigu tai atitinka vaiko interesus.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.176 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
straipsnis. Ginčai dėl vaiko bendravimo su artimaisiais giminaičiais
artimaisiais giminaičiais ir (ar) šoninės linijos giminaičiais iki ketvirtojo laipsnio, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, atsižvelgdama į vaiko interesus, gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems tiesiosios linijos giminaičiams ir
(ar) šoninės linijos giminaičiams iki ketvirtojo laipsnio bendrauti su vaikais. 2. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali atsisakyti įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais tiesiosios linijos giminaičiais ir (ar) šoninės linijos giminaičiais iki ketvirtojo laipsnio, jei toks bendravimas prieštarauja vaiko interesams. 3.
institucijos įpareigojimo ar artimieji tiesiosios linijos giminaičiai ir (ar) šoninės linijos giminaičiai iki ketvirtojo laipsnio nesutinka su valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos sprendimu, kuriuo atsisakoma įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas bendrauti su jų vaiku, artimieji tiesiosios linijos giminaičiai ir (ar) šoninės linijos giminaičiai iki ketvirtojo laipsnio gali kreiptis į teismą. 4. Teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus, gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais tiesiosios linijos giminaičiais ir (ar) šoninės linijos giminaičiais iki ketvirtojo laipsnio, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.182 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo gali pareikšti tėvai (tėvas ar motina), kuriems yra taikytas tėvų valdžios apribojimas. Ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo gali pareikšti tėvai (tėvas ar motina), kuriems yra taikytas tėvų valdžios apribojimas, taip pat valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba prokuroras, esant tėvų (tėvo ar motinos), kuriems yra taikytas tėvų valdžios apribojimas, rašytiniam prašymui.“
Pakeisti 3.183 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu
skiria vaikui globą (rūpybą), ir nustato jo gyvenamąją vietą. Priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu nustato vaiko gyvenamąją vietą ir priteisia išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo.“
Pakeisti 3.209 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.209 straipsnis. Vaikai, kuriuos leidžiama įvaikinti
1Įvaikinimas galimas tik vaiko interesais. 2.
2Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į įvaikinamų galimų įvaikinti vaikų apskaitą (sąrašą), išskyrus atvejus, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas gyvena su vienu iš tėvų ir vaiką nori įvaikinti jo tėvo (motinos) sutuoktinis arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje.“
3Įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus. 4. Neleidžiama įvaikinti savo vaikų, seserų ir brolių. 5. Įvaikintą įvaikinti vaiką, gyvenantį su vienu iš tėvų (įtėvių), leidžiama įvaikinti tik įtėvio (įmotės) vaiko tėvo (įtėvio) ar motinos (įmotės) sutuoktiniui. 6. Ginčus dėl įvaikinimo, kai įvaikinti vaiką ketina vaiko tėvų (motinos) (įtėvio, įmotės) sutuoktinis, sprendžia teismas atsižvelgdamas į vaiko interesus ir jo kilmę. 6 7. Įvaikinti išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtiniais atvejais, kai negalima užtikrinti seserų ir brolių gyvenimo kartu dėl jų sveikatos arba kai dėl įvairių aplinkybių seserys ir broliai jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimo kartu. 9 straipsnis. 3.210 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 3.210 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.210 straipsnis. Asmenys, turintys teisę įvaikinti
asmenys iki penkiasdešimt metų, tinkamai pasirengę įvaikinti. Išimtinais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims. 2. Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtinais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių. 3. Nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negali. 4.
neveiksniais arba ribotai veiksniais, asmenys, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai (rūpintojai), jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės Įvaikintojai negali būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais šioje srityje arba ribotai veiksniais šioje srityje, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai (rūpintojai), jei globa
(rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais, asmenys nuo kurių buvo atskirtas vaikas, taip pat asmenys, teisti už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXI ir XXIII skyriuose, nusikalstamas veikas, susijusias su vaiko seksualiniu išnaudojimu, vaikų pornografija, ar prostitucija, vaiko pirkimu ar pardavimu, disponavimu pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, ar už tyčines nusikalstamas veikas žmogaus gyvybei, neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes, taip pat už tyčines nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai, jeigu teistumas nėra išnykęs. 5. Asmenys, norintys įsivaikinti įvaikinti vaiką (išskyrus vaiko motinos (tėvo) ar įmotės (įtėvio) sutuoktinį ir giminaičius), turi būti įtraukti į asmenų, norinčių įsivaikinti vaiką įvaikinti vaikus, apskaitą, kurią tvarko valstybinė įvaikinimo institucija. 6. Jeigu tą patį vaiką nori įvaikinti keli įvaikintojai, pirmenybė, atsižvelgiant į vaiko interesus, teikiama:
1) giminaičiams;
2) sutuoktiniams;
3) asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu;
4) Lietuvos Respublikos piliečiams;
5) asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius;
6) asmenims, kurių šeimoje auklėjamas ir išlaikomas vaikas, kurį norima įvaikinti.“
Pakeisti 3.211 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo
vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų.
Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų ir ne didesnis kaip keturiasdešimt aštuoneri metai. Išimtinai teismas gali leisti įvaikinti ir esant didesniam amžiaus skirtumui tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko.“
Pakeisti 3.212 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.212 straipsnis. Tėvų sutikimas įvaikinti
1Įvaikinimui būtinas vaiko tėvų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. 2. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs
šioje srityje, būtinas jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamo vaiko neveiksnūs šioje srityje tėvai tam tikra apimtimi gali išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą bei tikslus, teismas turi išklausyti jų nuomonę. Šiuo atveju papildomo teismo patvirtinimo nereikalaujama. 3. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra ribotai veiksnūs šioje srityje, būtinas jų ir jų rūpintojų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jeigu rūpintojas sutikimo neduoda, ribotai veiksnaus šioje srityje asmens prašymu jo rašytinį sutikimą įvaikinti gali patvirtinti teismas. Šiuo atveju papildomo teismo patvirtinimo nereikalaujama. 4. Jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją) (išskyrus valstybinę globos instituciją), išskyrus vaikų globos institucijas ar šeimynas, globėjų centrą, būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Teismas turi teisę, atsižvelgdamas į vaiko interesus, priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo
konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. 4 6.
4 6. Patvirtinęs tėvų (globėjų, rūpintojų) rašytinį sutikimą, teismas nutartimi tėvams (globėjams, rūpintojams) išaiškina šio kodekso 3.227 straipsnyje nustatytas įvaikinimo pasekmes ir tėvų teisę atšaukti savo duotą sutikimą. 5 7. Nutarties, patvirtinančios sutikimą įvaikinti, įsiteisėjusį nuorašą teismas per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai.“
Pakeisti 3.217 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Asmenų pasirengimo įvaikinti patikrinimą atlieka valstybinės įvaikinimo institucijos
atestuoti asmenys teisės aktų nustatyta tvarka. Valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai išsiaiškina, ar būsimiems įtėviams nėra šio kodekso trečiojoje knygoje numatytų kliūčių įvaikinti, ištiria jų gyvenimo sąlygas, būdą, surenka informaciją apie sveikatos būklę ir pateikia išvadą dėl būsimųjų įvaikintojų pasirengimo įvaikinti. Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.“
2Pakeisti 3.217 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
,,2. Jei būsimieji įtėviai nesutinka su atestuoto socialinio darbuotojo atestuotų asmenų išvada dėl jų pasirengimo įvaikinti, jie gali šią išvadą apskųsti teismui. 13 straipsnis. 3.218 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.218 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Duomenis apie galimus įvaikinti vaikus iki prašymo įvaikinti padavimo teismui
valstybinė įvaikinimo institucija privalo pateikti visiems asmenims, įrašytiems į norinčių įvaikinti eilę teikia asmenims, įrašytiems į norinčiųjų įvaikinti eilę, Vyriausybės nustatyta tvarka.“
1Pakeisti 3.219 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.219 straipsnis. Įvaikinimo apskaita
apskaitą tvarko valstybinė įvaikinimo institucija, kurios nuostatus tvirtina Vyriausybė apskaita tvarkoma Vyriausybės nustatyta tvarka. 2.
patvirtinęs tėvų rašytinį sutikimą įvaikinti tų tėvų vaiką, įsiteisėjusį teismo sprendimą ar nutartį per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai, kurios nuostatus tvirtina Vyriausybė. 3. Pripažinti netekusia galios 3.219 straipsnio 3 dalį:
„3. Suėjus vieneriems metams nuo laikino tėvų valdžios apribojimo,
valstybinė įvaikinimo institucija išsiaiškina, ar tėvams nepanaikintas tėvų valdžios apribojimas. Jei tėvų valdžios apribojimas nepanaikintas, jų vaikas įtraukiamas į galimų įvaikinti vaikų apskaitą.“
Pakeisti 3.220 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.220 straipsnis. Prašymų įvaikinti nagrinėjimas
yra Lietuvos Respublikoje, prašymus įvaikinti nagrinėja apylinkės teismai pagal pareiškėjo arba įvaikinamo vaiko gyvenamąją vietą, dalyvaujant pareiškėjams ir valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo institucijos atstovui. 2. Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, užsienio valstybių piliečių, asmenų, turinčių ir Lietuvos Respublikos, ir užsienio valstybės pilietybę, asmenų be pilietybės prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje arba užsienio valstybėje, nagrinėja Vilniaus apygardos teismas. 3. Prašymas įvaikinti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Įsiteisėjusį teismo sprendimą teismas per tris darbo dienas išsiunčia civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą.“
Pakeisti 3.223 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.223 straipsnis. Pirmenybė įvaikinti 1.
1Jeigu įvaikinti tą patį vaiką nori keli asmenys,
pirmenybė suteikiama tokia eile:
1) asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius;
2) giminaičiams;
3) asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu;
4) sutuoktiniams. 2. Jei įvaikinti vaiką pareiškia norą keli tos pačios eilės asmenys, įsivaikina tas, kuris pirmas įtrauktas į apskaitą įvaikinti. Jeigu įvaikinti tą patį vaiką nori keli asmenys, pirmenybė, atsižvelgiant į vaiko interesus, suteikiama tokia eile:
1) asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius;
2) giminaičiams;
3) asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu;
4) asmenims, kurių šeimoje nuolat globojamas (rūpinamas) vaikas, kurį norima įvaikinti;
5) Lietuvos Respublikos piliečiams;
6) asmenims, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje;
7) sutuoktiniams.“
Pakeisti 3.224 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.224 straipsnis. Įvaikinimas užsienio valstybės piliečiui asmenims, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje ir užsienio valstybės piliečiams, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje
vieta yra užsienio valstybėje ir užsienio valstybės piliečiams, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, įvaikinantiems vaiką, taikomos šio kodekso 3.209–3.221, 3.223 straipsniuose nustatytos taisyklės. 2.
2Be šio kodekso 3.209–3.221, 3.223 straipsniuose nustatytų taisyklių,
įvaikinimas užsienio valstybės piliečiams asmenims, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, galimas, jeigu:
Respublikos piliečių, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (rūpintis vaiku);
duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti;
3) 2) vaiko globėjas (rūpintojas) duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti. Teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus, turi teisę priimti sprendimą įvaikinti be vaiko globėjo (rūpintojo) sutikimo. 3. Teismas turi teisę vaiko interesais priimti sprendimą įvaikinti be šeimos, šeimynos tėvų, globėjo (rūpintojo) sutikimo. 4 3. Kai vaikas įvaikinamas kitoje valstybėje, turi būti imamasi visų reikiamų priemonių, kad vaiko įkurdinimas kitoje valstybėje neleistų su tuo susijusiems asmenims gauti nepateisinamos materialinės naudos. 5
(pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, užsienio valstybės piliečiui, privalo būti atsižvelgta į vaiko auklėjimo paveldimumą, etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą, taip pat ar valstybės, į kurią vaikas įvaikinamas, teisė atitinka 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje reikalavimus.“
Pripažinti netekusia galios 3.226 straipsnio 2 dalį
„2. Užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti vaikus nagrinėja
Vilniaus apygardos teismas.“
Pripažinti netekusia galios 3.253 straipsnio 2 dalį:
2Vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ne ilgiau kaip dvylika mėnesių.
Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais informuoja Vyriausybės įgaliotą instituciją apie atvejus, kai vaiko laikinoji globa (rūpyba)trunka ilgiau kaip dvylika mėnesių. Vyriausybės įgaliota institucija per mėnesį nuo šios informacijos gavimo dienos Vyriausybės nustatyta tvarka įvertina šeimai teiktų socialinių paslaugų efektyvumą ir galimybes grąžinti vaiką į šeimą ir įpareigoja valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją priimti sprendimą grąžinti vaiką į šeimą arba sprendimą tęsti vaiko laikinąją globą ir paslaugų teikimą šeimai, arba kreiptis į teismą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo. 20 straipsnis. 3.254 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 3.254 straipsnio 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
„3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą prieš vaiką, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui ir dėl to teismas yra davęs leidimą vaiką paimti iš tėvų arba turimo vienintelio iš tėvų ar kitos vaikui nesaugios aplinkos (kol teismo tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų).“
1Pakeisti 3.257 straipsnio 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
„3) vaikas įstatymų nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvų ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti;“. 2. Papildyti 3.257 straipsnį 6 punktu: „6) tėvams arba turimam vieninteliam iš tėvų yra laikinai ar neterminuotai apribota tėvų valdžia.“
taip: „3.259 straipsnis. Vaiko globa (rūpyba) šeimoje
globa (bendras vaikų skaičius šeimoje su savais vaikais – ne daugiau kaip penki šeši vaikai) natūralioje šeimos aplinkoje. 2.
dalyje, kai neišskiriami broliai ir seserys. 3. Skiriant vaiko globėją, pirmumas teikiamas vaiko artimiesiems giminaičiams, jeigu šie turi tinkamas buities ir gyvenimo sąlygas ir nėra asmenys ar asmenų grupė, išvardyti šio kodekso 3.269 straipsnyje. 4. Nustatant vaiko globą (rūpybą) šeimoje globėju (rūpintoju) gali būti skiriamas vienas asmuo arba sutuoktiniai. 5. Kai vaiko globėjais (rūpintojais) paskiriami sutuoktiniai, visus klausimus dėl globojamo (rūpinamo) vaiko jie turi siekti spręsti bendru sutarimu, įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.“
Pakeisti 3.260 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Vaiko globa
(rūpyba) šeimynoje – globos forma, kai juridinis asmuo (šeimyna) globoja šešis keturis ir daugiau vaikų (bendras vaikų skaičius šeimynoje su savais vaikais – ne daugiau kaip dvylika vaikų aštuoni vaikai) šeimos aplinkoje.“24 straipsnis. 3.261 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.261 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.261 straipsnis. Vaiko globa (rūpyba) valstybinėse ir nevyriausybinėse globos institucijose institucijoje
nevyriausybinėje vaikų globos institucijoje tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės jo globoti (juo rūpintis) šeimoje arba šeimynoje. 2.
įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtinais atvejais ir gali trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius, išskyrus atvejus, kai Vyriausybės įgaliota institucija pritaria, kad vaiko globa vaikų globos institucijoje tęstųsi ilgiau dėl šių objektyvių priežasčių:
paslaugos, kurių teikimas negali būti užtikrinamas vaikui nustatant globą (rūpybą) šeimoje ar šeimynoje arba
nustatyti globą (rūpybą) šeimoje arba šeimynoje. 3. Vaiko globą (rūpybą) institucijose institucijoje nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti
taip: „3.262 straipsnis. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymas
rajono (miesto) savivaldybėje jos valdybos (mero) sprendimu (potvarkiu) pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą.
Vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma:
1) nuo prašymo įregistravimo dienos rajono
(miesto) savivaldybėje administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi (rastas vaikas), vaiko atstovai pagal įstatymą yra dingę ir paskelbta jų paieška, vaiko atstovai pagal įstatymą laikinai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytus atvejus;
2) per 3 darbo dienas nuo teismo leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo rajono (miesto) savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu nuo vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą dienos pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą;
3) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, kai teismas priima sprendimą dėl laikino tėvų valdžios apribojimo, o vaiko laikinoji globa (rūpyba) nėra nustatyta. 2. Vaikų laikinoji globa (rūpyba) organizuojama pagal vaikų laikinosios globos (rūpybos) nuostatus, kuriuos tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija. Nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą) šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju, vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota.“
Pakeisti 3.264 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,1.
Jeigu nustatoma vaiko laikinoji globa (rūpyba), vaiko globėjas (rūpintojas) skiriamas rajono (miesto) savivaldybės valdybos (mero) administracijos direktoriaus sprendimu (potvarkiu) įsakymu pagal to rajono (miesto) valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą. Rekomendacijas dėl globėjo (rūpintojo) skyrimo valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai gali pateikti valstybinės ir nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.“
2Pakeisti 3.264 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Rajono (miesto) savivaldybės valdybos (mero) sprendime (potvarkyje) administracijos
direktoriaus įsakyme dėl vaiko globėjo (rūpintojo) skyrimo nurodoma: institucijos, priėmusios sprendimą, pavadinimas, sprendimo priėmimo data, vaiko globos (rūpybos) rūšis, vaiko globėjas (rūpintojas), globojamas (rūpinamas) vaikas, vaiko globos (rūpybos) vieta, institucija, atsakinga už globojamam (rūpinamam) vaikui nuosavybės teise priklausančio turto apsaugą, kitos svarbios aplinkybės, turinčios reikšmės vaiko globai (rūpybai) ir jos nustatymui.“
Pakeisti 3.266 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Vaiko laikinosios ir nuolatinės globos
(rūpybos) organizavimo tvarką šios knygos pagrindu nustato Vyriausybės patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai.“
Papildyti 3.267 straipsnį 3 dalimi:
„3. Vaiko laikinoji globa (rūpyba), nustatyta 3.262 straipsnio 2 ir 3 punktuose
nurodytais atvejais, peržiūrima Vaiko globos organizavimo nuostatų nustatyta tvarka.“
1Pakeisti 3.269 straipsnio 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
„3) nuo kurio yra ar buvo atskirtas vaikas; 2.
Pakeisti 3.269 straipsnio 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „4) buvęs įtėviu (įmote), jeigu jo tėvų valdžia buvo apribota dėl to, kad įtėvis
(įmotė) netinkamai atliko savo pareigas arba jis buvo atskirtas nuo vaiko kuriam yra ar buvo apribota tėvų valdžia;“
3Pakeisti 3.269 straipsnio 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) jeigu anksčiau jo, kaip vaiko globėjo (rūpintojo), įgaliojimai buvo nutraukti šio kodekso 3.246 straipsnyje straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais;“. 4. Pakeisti 3.269 straipsnio 6 punktą ir jį išdėstyti taip: „6) teistas už tyčinius nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus;“. 30 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
procedūros, pradėtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. 2. Šio įstatymo 22 ir 23 straipsnių nuostatos dėl maksimalaus vaikų skaičiaus netaikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo įsteigtoms šeimynoms ir šeimoms, kuriose globojami (rūpinami) vaikai, kol globojamų (rūpinamų) vaikų skaičius dėl jų pilnametystės, grąžinimo tėvams, emancipacijos, įvaikinimo ar mirties sumažės iki šiuo įstatymu nustatytos ribos. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir (ar) jos įgaliotos institucijos per 3 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos priima įgyvendinamuosius teisės aktus. 31 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki šio įstatymo įgyvendinimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia: Seimo nariai Dovilė Šakalienė Monika Navickienė
Projekto Projekto Nr. XIIIP-356(2) lyginamasis variantas
3.220
IR
2017 m. d. Nr. Vilnius
Pakeisti 3.3 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas
monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo, motinystės visokeriopos apsaugos principais ir kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais.“
Pakeisti 3.153 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.153 straipsnis. Privalomas valstybinės vaiko
teisių apsaugos tarnybos institucijos dalyvavimas Nagrinėjant ginčus dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo, tėvystės (motinystės) nustatymo, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas.“
Pakeisti 3.212 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar
neveiksnūs šioje srityje, būtinas jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra ribotai veiksnūs šioje srityje, būtinas jų ir jų rūpintojų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei rūpintojas sutikimo neduoda, ribotai veiksnaus šioje srityje asmens prašymu jo rašytinį sutikimą įvaikinti gali patvirtinti teismas. Šiuo atveju papildomo teismo patvirtinimo nereikalaujama. Visais šioje dalyje nurodytais atvejais teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išklausyti įvaikinamo vaiko tėvų nuomonę, jei asmuo gali ją išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą, tikslus ir pasekmes.
Jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą nuolatinį globėją (rūpintoją) ir šiam vaikui nustatyta globa (rūpyba) šeimoje (išskyrus valstybinę globos instituciją), būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Atsisakymas duoti sutikimą įvaikinti turi būti motyvuotas. Teismas, nustatęs, kad atsisakymas yra nemotyvuotas, gali priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.“
Pakeisti 3.217 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,2. Jei būsimieji įtėviai nesutinka su atestuoto socialinio darbuotojo valstybinės įvaikinimo institucijos atestuotų asmenų išvada dėl jų pasirengimo įvaikinti, jie gali šią išvadą apskųsti teismui.“
Pakeisti 3.219 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir vaikų, galimų įvaikinti, vaikų
apskaitą Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko valstybinė įvaikinimo institucija. Šios institucijos nuostatus tvirtina Vyriausybė.“
Pripažinti netekusiu galios 3.220 straipsnį. „3.220 straipsnis. Prašymų įvaikinti nagrinėjimas
teismai pagal pareiškėjo arba įvaikinamo vaiko gyvenamąją vietą, dalyvaujant pareiškėjams ir valstybinės įvaikinimo institucijos atstovui. 2. Užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje arba užsienio valstybėje, nagrinėja Vilniaus apygardos teismas. 3. Prašymas įvaikinti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Įsiteisėjusį teismo sprendimą teismas per tris darbo dienas išsiunčia civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą.“
Pakeisti 3.224 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.224 straipsnis. Įvaikinimas užsienio valstybės
piliečiui asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, užsienio valstybės piliečiams ir asmenims, be pilietybės, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje
vieta yra užsienio valstybėje, užsienio valstybės piliečiams ir asmenims be pilietybės, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, įvaikinantiems vaiką, taikomos šio kodekso 3.209–3.221, 3.223 straipsniuose nustatytos taisyklės. 2. Be šio kodekso 3.209– 3.221, 3.222 3.223 straipsniuose nustatytų taisyklių, įvaikinimas užsienio valstybės piliečiams šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims galimas, jeigu:
Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (rūpintis vaiku);
šeimynos tėvai duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti;
(rūpyba) šeimoje, globėjas (rūpintojas) duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti. Atsisakymas duoti sutikimą įvaikinti turi būti motyvuotas. 3. Teismas turi teisę vaiko interesais priimti sprendimą įvaikinti be šeimos, šeimynos tėvų, globėjo (rūpintojo) sutikimo. 4. Kai vaikas įvaikinamas kitoje valstybėje, turi būti imamasi visų reikiamų priemonių, kad vaiko įkurdinimas kitoje valstybėje neleistų su tuo susijusiems asmenims gauti nepateisinamos materialinės naudos. 5.
šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui, privalo būti atsižvelgta į vaiko auklėjimo paveldimumą, etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą, taip pat ar valstybės, į kurią vaikas įvaikinamas, teisė atitinka 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje reikalavimus.“
Pakeisti 3.253 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ne ilgiau kaip dvylika mėnesių. Valstybinė
vaiko teisių apsaugos institucija Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais informuoja Vyriausybės įgaliotą instituciją apie atvejus, kKai vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ilgiau kaip dvylika mėnesių. Vyriausybės įgaliota institucija, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija per mėnesį nuo šios informacijos gavimo dienos Vyriausybės nustatyta tvarka įvertina privalo įvertinti šeimai teiktų socialinių paslaugų efektyvumą ir galimybę grąžinti vaiką į šeimą. Atlikusi įvertinimą, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ir priima sprendimą grąžinti vaiką į šeimą arba sprendimą tęsti vaiko laikinąją globą ir paslaugų teikimą šeimai, arba kreipiasi į teismą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo.“
Pakeisti 3.254 straipsnio 3 punktą ir jį išdėstyti taip: „3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą prieš vaiką arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui (kol teismo tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų).“
straipsniu Papildyti Kodeksą 3.254¹ straipsniu ir jį išdėstyti taip:
„3.254¹straipsnis. Vaiko paėmimas iš jo atstovų pagal
įstatymą 1.
Kai yra šio kodekso 3.254 straipsnyje nustatyti pagrindai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. 2. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija paėmusi vaiką šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, privalo per 3 darbo dienas kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Leidimas paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka.“
Pakeisti 3.259 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.259 straipsnis. Vaiko globa (rūpyba) šeimoje
globa (bendras vaikų skaičius šeimoje su savais vaikais – ne daugiau kaip penki šeši vaikai) natūralioje šeimos aplinkoje. 2. Bendras vaikų skaičius gali būti didesnis, negu nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, kai neišskiriami broliai ir seserys. 3. Skiriant vaiko globėją, pirmumas teikiamas vaiko artimiesiems giminaičiams, jeigu šie turi tinkamas buities ir gyvenimo sąlygas ir nėra asmenys ar asmenų grupė, išvardyti šio kodekso 3.269 straipsnyje. 4. Nustatant vaiko globą (rūpybą) šeimoje, globėju (rūpintoju) gali būti skiriamas vienas asmuo arba sutuoktiniai. 5. Kai vaiko globėjais (rūpintojais) paskirti sutuoktiniai, visus klausimus dėl globojamo (rūpinamo) vaiko jie turi siekti spręsti bendru sutarimu.“
Pakeisti 3.260 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Vaiko globa (rūpyba) šeimynoje – globos forma, kai juridinis asmuo (šeimyna) globoja šešis keturis ir daugiau vaikų (bendras vaikų skaičius šeimynoje su savais vaikais – ne daugiau kaip dvylika vaikų aštuoni vaikai) šeimos aplinkoje.“
Pakeisti 3.261 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.261 straipsnis.
ir nevyriausybinėse globos institucijose institucijoje
nevyriausybinėje vaikų globos (rūpybos) institucijoje tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės jo globoti (juo rūpintis) šeimoje arba šeimynoje. 2. Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtinais atvejais ir gali trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius, išskyrus atvejus, kai Vyriausybės įgaliota institucija pritaria valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija nustato, kad šio vaiko globa vaikų globos institucijoje tęstųsi turi tęstis ilgiau dėl šių objektyvių priežasčių:
paslaugos, kurių teikimas negali būti užtikrinamas vaikui nustatant globą šeimoje ar šeimynoje arba
vaikui nustatyti globą šeimoje arba šeimynoje. 3. Vaiko globą (rūpybą) institucijose vaikų globos (rūpybos) institucijoje nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.“
Pakeisti 3.269 straipsnio 5 punktą ir jį išdėstyti taip: „5) jeigu anksčiau jo, kaip vaiko globėjo (rūpintojo), įgaliojimai buvo nutraukti šio kodekso 3.246 straipsnyje straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais;“. 15 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2018 m. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. Iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti teismo procesai dėl įvaikinimo baigiami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias nuostatas. 4.
straipsnyje išdėstytos Civilinio kodekso 3.260 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl maksimalaus vaikų skaičiaus netaikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo įsteigtoms šeimynoms ir šeimoms, kuriose globojami (rūpinami) vaikai, kol globojamų (rūpinamų) vaikų skaičius dėl jų pilnametystės, grąžinimo tėvams, emancipacijos, santuokos, įvaikinimo ar mirties sumažės iki Civilinio kodekso 3.259 straipsnio 1 dalyje ir 3.260 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyto vaikų skaičiaus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. XI-1954 „Dėl Vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarkos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtino Vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarkos koncepciją (toliau – Koncepcija). Koncepcijos tikslas – suformuoti nuoseklią ir koordinuotą vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, užtikrinančią tinkamą vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą ir atstovavimą jiems. Koncepcijoje nustatyta tobulinti esamos vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos sistemos funkcionavimą, plėtoti nepakankamą paslaugų vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą sistemą, apibrėžti ministerijų ir kitų valstybės institucijų, susijusių su vaiko teisių apsauga, uždavinius, funkcijas, vietą valstybės institucijų sistemoje, nustatyti konkrečios atsakomybės ribas, stiprinti savivaldybių institucijų, atsakingų už vaiko teisių apsaugą savivaldybėse, veiklą ir koordinavimą, tobulinti jų struktūrą ir nustatyti specialiuosius kvalifikacinius reikalavimus šiems specialistams, stiprinti vaiko teisių apsaugos sistemos valdymo ir kontrolės funkcijas. Septynioliktosios Vyriausybės 2014–2020 metų programa, kuriai Lietuvos Respublikos Seimas pritarė 2019 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. XII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, strateginiais prioritetais laiko visų pirma šeimos, atsirandančios iš vyro ir moters santuokos arba giminystės ryšių ir siekiančios puoselėti gyvybę, stiprinimą ir palaikymą. Šeima yra valstybės pagrindas, nes būtent šeimoje yra ugdomos patriotinės, pilietinės, ekologinės ir kitos dorybės, perduodama kultūra.
Siekdama kurti darnią visuomenę ir darnų žmogų, Vyriausybė įsipareigojo teikti kompetentingą ir veiksmingą pagalbą vaikui ir šeimai (25–27 punktai), vaiko teisių apsaugos sistemą formuoti vaiko interesų, pagarbos visoms šeimoms ir efektyvaus skirtingų institucijų bendradarbiavimo principais (26 punktas), vaikų globos ir įvaikinimo problemas spręsti kompleksiškai (11–15 punktai) ir formuoti nuostatas, kurios padėtų visuomenei atpažinti, netoleruoti ir stabdyti bet kokį smurtą prieš vaiką ir padėti smurto ir patyčių aukoms (22–24 punktai). Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas Nr. 1), Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. I-1235 pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas Nr. 2), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas Nr. 3), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 28, 282, 404, 407, 481, 482, 483 ir 487 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau
(toliau – Įstatymo projektas Nr. 6) ir Lietuvos Respublikos šeimynų įstatymo Nr. XI-681 2, 4, 5, 9, 12 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas Nr.
7) parengti siekiant patobulinti šiuo metu galiojančią vaiko teisių apsaugą užtikrinančių priemonių sistemą. Kadangi Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. XII-1965
„Dėl Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 1,
43, 47 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 57¹ straipsniu ir priedu“, perkėlė ir įgyvendino 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/93/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR (toliau – Direktyva), todėl Įstatymo projekte Nr. 1 taip pat priimama bei įgyvendama Direktyva. Įstatymo projektu Nr. 1 siekiama patobulinti vaiko teisių apsaugos ir įgyvendinimo sistemą, kuri suteiktų vaikui reikalingą efektyvią pagalbą ir jo visapusiškai raidai tinkamą aplinką. Įstatymo projekte Nr. 1 siūloma suteikti kiekvienam vaikui, kaip savarankiškam teisės subjektui, ypatingą šeimos ir valstybės apsaugą. Įstatymo projektu Nr. 1 siekiama nustatyti vaiko teisių apsaugos užtikrinimo principus, pagrindines vaiko teises ir laisves, vaiko apsaugą nuo žalingos socialinės aplinkos, pagrindines vaiko atstovų pagal įstatymą teises ir vaiko teisių apsaugą užtikrinančių institucijų veiklos pagrindus, pagrindines jų funkcijas. Įstatymo projektu Nr. 1 siekiama nustatyti, kad vaiko paėmimas iš jo atstovų pagal įstatymą pirmiausia būtų grindžiamas prevenciniu darbu su vaiku ir šeima, ir tik jam pasibaigus būtų svarstomas klausimas dėl vaiko paėmimo tikslingumo, o nusprendus vaiką paimti, tai atlikti tik tam gavus teismo leidimą. Įstatymo projektu Nr.
Įstatymo projektu Nr. 2 norima galiojantį Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimo tvarkos įstatymą pripažinti netekusiu galios, nes Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą dėstant nauja redakcija, reglamentuojamas ir jo įgyvendinimas. Įstatymo projektu Nr. 3 siekiama užtikrinti vaiko teisių apsaugos sritį reguliuojančių nuostatų suderinamumą su kitais teisės aktais. Įstatymo projekte Nr. 3 siūloma išplėsti vaiko teisę į bendravimą ne tik su artimaisiais giminaičiais, bet ir su kitais giminaičiais, kaip galbūt ypač svarbiais asmenimis, padedančiais formuoti vaiko tapatybę. Taip pat siūloma, kad savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius arba prokuroras, veikdamas išimtinai dėl vaiko interesų ir esant tėvų rašytiniam prašymui, galėtų kreiptis į teismą dėl laikino tėvų valdžios apribojimo panaikinimo. Kartu siūloma įteisinti ad hoc (liet. šiam atvejui) globėjo institutą, skirtą atstovauti vaikui ne tik tėvams sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko, bet ir tėvams laikinai išvykus iš Lietuvos Respublikos, kad jų likusiu vaiku tinkamai pasirūpintų tėvų teismui pasiūlytas ad hoc globėjas. Įstatymo projektu Nr. 3 siūloma nustatyti, kad vaiko paėmimas iš šeimos būtų sprendžiamas teismo leidimu. Kartu siūloma tobulinti vaiko globos (rūpybos) šeimoje ir šeimynoje institutus, mažinant šeimose ir šeimynose globojamų (rūpinamų) vaikų skaičių, suteikiant galimybę ne tik vienam asmeniui, bet ir sutuoktiniams tapti vaiko globėjais (rūpintojais). Tokiu būdu vaiko globėjai (rūpintojai) galėtų skirti daugiau laiko ir dėmesio individualiam socialiniam ir ugdomajam darbui su vaiku, jo poreikiams tenkinti ir interesams užtikrinti bei globėjo (rūpintojo) kompetencijai ir teikiamų paslaugų kokybei užtikrinti. Įstatymo projektu Nr.
Įstatymo projektu Nr. 4 siekiama suderinti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas su siūlomais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimais dėl išlaikymo vaikui priteisimo, teismo sprendimų dėl įvaikinimo skubaus vykdymo. Įstatymo projektu Nr. 5 siekiama stiprinti socialinį darbą su vaiku ir šeima, plėsti alternatyvias stacionarios globos likusiems be tėvų globos vaikams paslaugas, numatant socialinių globėjų, kaip profesionalių darbuotojų, paslaugas vaikams, sudaryti galimybes vaiko globėjams (rūpintojams) gauti būtinąją specialistų pagalbą (informavimo, konsultavimo, krizių įveikimo ir kt. klausimais), padedančią užtikrinti vaiko globos (rūpybos) įgyvendinimą ir tinkamą vaiko poreikių ir teisėtų interesų užtikrinimą. Įstatymo projektu Nr. 6 siekiama, kad savivaldybės dalyvautų vaiko teisių apsaugos centralizuotame įgyvendinime, užtikrindamos vaikui ir šeimai reikiamos pagalbos ir paslaugų teikimą ir toliau priimdamos administracinius sprendimus dėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo (tam gavus teismo leidimą) ir jos įgyvendinimo. Įstatymo projektu Nr. 7 siekiama suderinti šeimynų veiklos reglamentavimą su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimais dėl globojamų (rūpinamų) vaikų skaičiaus šeimose ir šeimynose sumažinimo. Kartu siūloma nustatyti, kad šeimynos dalyviu, kartu su šeimynos steigėju, galėtų tapti ne tik sutuoktinis, bet ir kartu su šeimynos steigėju gyvenantis pilnametis vaikas (jei toks yra ir jis davė tam sutikimą). 2. Įstatymų projektų iniciatoriai ir rengėjai Įstatymų projektus inicijavo ir parengė Lietuvos Respublikos Seimo nariai: Dovilė Šakalienė, Monika Navickienė, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Robertas Šarknickas, Mykolas Majauskas, Rima Baškienė, Gabrielius Landsbergis, Aušrinė Armonaitė, Simonas Gentvilas, Tomas Tomilinas. 3.
teisiniai santykiai Šiuo metu dalis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų yra pasenusios ir neatitinka galiojančių teisės aktų normų, apsiribojant pagrindine nuostata – nustatyti su Lietuvos Respublikos įstatymais ir tarptautinės teisės normomis bei principais suderintus vaiko teisių apsaugos pagrindus. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos suprantamos kaip specialiojo įstatymo normos, reguliuojančios specifinę vaiko padėtį šeimoje ir visuomenėje. Daugelį vaiko teisių apsaugą užtikrinančių nuostatų reguliuoja ir specialieji įstatymai, todėl anksčiau nurodyto įstatymo nuostatos neatitinka galiojančio teisinio reguliavimo. Be to, galiojantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas nenustato konkrečių pagrindinių kiekvienos ministerijos, dalyvaujančios užtikrinant vaiko teisių apsaugą, funkcijų bei kitų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų funkcijų vaiko teisių apsaugos srityje. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, vaiko paėmimas iš šeimos ar kitų jo atstovų pagal įstatymą Lietuvoje vykdomas savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui priėmus vienasmenišką sprendimą, o tai, manoma, prieštarauja Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatoms, kurios nurodo, kad sprendimas dėl vaiko išskyrimo su tėvais turėtų būti priimtas kompetentingos institucijos, išnagrinėtas teisme, priimtas pagal įstatymą ir nepažeidžiant procedūrų. Galiojanti praktika ydinga, nes vaiko paėmimas administracine tvarka gali pažeisti šeimos, kaip privataus instituto, teises, nes tarptautiniai pilietinių ir politinių teisių dokumentai pabrėžia šeimos teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą, o asmuo neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ar šeiminį gyvenimą.
Galiojantis teisinis reguliavimas pagalbą vaikui ir šeimai dažniau grindžia administraciniais sprendimais, procedūriniais veiksmais ir kontrole, o ne prevencinių priemonių ir būtinųjų paslaugų teikimu. Šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja prevencinio darbo su vaiku ir jo tėvų šeima organizavimo. Todėl viena aktualiausių problemų – darbo su vaiku ir jo tėvų šeima stoka ar visiškas nebuvimas. Vaikas dažniausiai paimamas iš šeimos, kai situacija joje tampa kritinė, nes tėvai nesulaukia reikiamos pagalbos ir dėl to skaudžiausiai nukenčia vaikas. Tai lemia, kad kasmet Lietuvoje per 2 tūkstančius vaikų paimami iš tėvų, nustatant vaikams globą (rūpybą). Esamas teisinis reguliavimas apsiriboja civilinių teisinių santykių reguliavimu, kai vaiko paėmimas iš jo atstovų pagal įstatymą ir jo apgyvendinimas šeimoje, šeimynoje ar vaikų socialinės globos įstaigoje iš esmės yra grindžiamas vaiko laikinosios ar nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo, organizavimo, vykdymo, priežiūros ir pasibaigimo procedūromis. Tačiau paėmus vaiką iš šeimos ir nustačius jam globą (rūpybą), tuo metu paprastai apsiribojama šeimų lankomosios priežiūros praktika ir su vaiko tėvais nevyksta nuoseklus ir intensyvus socialinis darbas, dėl to labai lėtai nyksta priežastys, dėl kurių vaikas buvo paimtas iš šeimos. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui nesuteikta teisė paneigti tėvystę, kuri nesutampa su biologine tėvyste.
Situacija tokiais atvejais praktikoje gana sudėtinga, kai vaiko tėvystė de jure pripažinta ne vaiko biologiniam tėvui, o vaiko motinos buvusiam sutuoktiniui, sugyventiniui ar kitam asmeniui, su kuriuo vaiko nesieja jokie emociniai ar faktiniai ryšiai. Galimas tėvystės nuginčijimas tokiais atvejais atitiktų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatą dėl vaiko teisės žinoti abu tėvus. Galiojančio Civilinio kodekso nuostatos kelia kliūčių vaikui bendrauti su tetomis ir dėdėmis, pusseserėmis ir pusbroliais bei proseneliais, nes tėvai (globėjai (rūpintojai) privalo sudaryti sąlygas bendrauti tik su artimaisiais giminaičiais – tėvais, seneliais bei broliais ir seserimis. Tokios nuostatos sudaro prielaidas riboti vaiko galimybes matytis ir bendrauti su kitais giminaičiais, kurie užima svarbią vietą vaiko gyvenime. Ypač užtikrinti šį bendravimą svarbu iširus šeimai, nes vaiko bendravimas su giminaičiais, nesusietais artimais giminystės ryšiais, gali užpildyti vaiko raidai svarbias bendravimo spragas. Galiojančiame Civiliniame kodekse nustatyta, kad dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo į teismą gali kreiptis tik patys tėvai. Vaiko teisių apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai pažymi, kad pasitaiko atvejų, kai tėvai, kuriems teismo tvarka buvo apribota tėvų valdžia, nesistengia vaiko susigrąžinti į šeimą, nes jų vaiku rūpinasi paskirtasis globėjas (rūpintojas), o vaiko išlaikymą užtikrina valstybės skiriama globos (rūpybos) išmoka. Kadangi tik nuo tėvų noro ir požiūrio priklauso, kada vaikas galės sugrįžti į tėvų šeimą, jie neskuba teikti teismui ieškinio dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo. Tai lemia ne tik vengimas susigrąžinti vaiką į šeimą, bet ir pačių tėvų nežinojimas, kaip pasinaudoti įstatymo jiems suteikta teise kreiptis į teismą.
Tačiau tai nekeičia situacijos – tokia praktika neatitinka vaiko teisėtų interesų – gyventi su savo tėvais. Galiojančios nuostatos nenumato, kad tėvų valdžios panaikinimo pagrindų atsiradimą lemtų ne tik tėvai (kaip subjektyvioji pusė), bet ir vaiko teisių apsaugą užtikrinantis savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius arba prokuroras (kaip objektyviosios pusės), kurie, nustatę pasikeitusį tėvų elgesį ir gebėjimą vėl tinkamai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, primintų tėvams pareigą kreiptis į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo, arba šia teise galėtų pasinaudoti patys, gavę tam tėvų pritarimą. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą nėra išlaikytas nuoseklumas sprendžiant vaikų išlaikymo klausimus. Teismui nutraukiant santuoką, privalo būti išspręstas šalių nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimas, tačiau tokia procedūra nėra numatyta ribojant tėvų valdžią. Nacionaliniais įstatymais yra įtvirtinta absoliuti tėvų (ne valstybės institucijų) pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, ir tik šiems neturint galimybių vaikus išlaikyti, vaikams gali būti skiriamos išmokos iš valstybės biudžeto lėšų. Pareiga išlaikyti savo vaikus taip pat pasibaigia vaiką įvaikinus. Todėl tėvų valdžios apribojimo bylose nepriteisiant vaikui išlaikymo, atsakovai (šiuo atveju – tėvai) tarsi įgyja privilegijuotą (lengvatinį) statusą prieš kitus tėvus, užtikrinančius vaiko išlaikymą. Galiojančios galimų įvaikinti vaikų apskaitos (sąrašo) nuostatos yra netikslios, nes į šią apskaitą (sąrašą) gali būti neįrašomas vaikas, gyvenantis norinčio jį įvaikinti įvaikintojo šeimoje. Be to, galiojančios nuostatos ne visiškai užtikrina biologinio vaiko interesus, kad jį galėtų įvaikinti tik biologinės motinos
(tėvo) sutuoktinis.
Galiojantis teisinis reguliavimas nesukuria palankesnių sąlygų vaikams būti įvaikintiems į geriausiai jų poreikius atitinkančias šeimas, nes leidimas įvaikinti kūdikį ir penkiasdešimties metų sulaukusiems asmenims ne visada atitinka geriausius vaiko interesus. Tuo labiau, kad teismai praktikoje rekomenduoja tokio amžiaus asmenims įvaikinti vyresnio amžiaus vaikus ir pagrindinį dėmesį kreipia ne į būsimų įtėvių amžių, bet į amžiaus skirtumus tarp vaiko ir jo būsimų įtėvių. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, įvaikinamas vaikas ne visada turi palankias sąlygas augti visavertėje šeimoje, nes įstatymas reikalauja, kad įvaikinant globojamą (rūpinamą) vaiką, globėjas (išskyrus valstybės globos instituciją) duotų rašytinį sutikimą, patvirtintą teismo. Įstatymo išimtis turėtų būti taikoma ne tik valstybiniams vaikų globos namams, bet ir visoms vaikų socialinės globos institucijoms, turinčioms juridinio asmens statusą. Be to, praktikoje neretai globėjas (rūpintojas), nors ir nepajėgia tinkamai pasirūpinti vaiku, neužtikrina jam deramų sąlygų gyventi, sveikai augti ir lavintis, sutikimo įvaikinti taip pat neduoda. Galiojančios teisinio reguliavimo nuostatos dėl asmenų pasirengimo įvaikinti patikrinimo atlikimo nenurodo, kokius veiksmus turi atlikti valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai. Tikslintinas teisinis reguliavimas dėl duomenų apie galimus įvaikinti vaikus pateikimo, nes šiuo metu galiojančios Civilinio kodekso nuostatos įpareigoja duomenis apie visus galimus įvaikinti vaikus pateikti visiems asmenims, įrašytiems į norinčių įvaikinti vaikus eilę. Tačiau manytina, kad turi būti nustatyta atitinkama duomenų pateikimo procedūra.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 3 dalį, Vyriausybė įstaigos prie ministerijos nuostatus gali pavesti tvirtinti atitinkamos valdymo srities ministrui. Galiojančio Civilinio kodekso 3.219 straipsnis šios galimybės nenustato. Pagal Civilinio kodekso 3.219 straipsnio 3 dalį, suėjus vieneriems metams nuo laikino tėvų valdžios apribojimo, jei šis apribojimas nepanaikintas, vaikas įtraukiamas į galimų įvaikinti vaikų apskaitą, o pagal Civilinio kodekso 3.214 straipsnį, laikinas tėvų valdžios apribojimas nėra pagrindas įvaikinti vaiką be tėvų sutikimo. Todėl galiojantis teisinis reguliavimas apsunkina įvaikinimo ikiteisminių procedūrų vykdymą. Tikslintinos Civilinio kodekso nuostatos dėl įvaikinimo bylų teismingumo dėl įvaikinimo kreipiantis Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems Lietuvoje, užsienyje, ir užsieniečiams, derinant su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis. Nors galiojančio Civilinio kodekso nuostatos reglamentuoja vaikų įvaikinimą užsienio valstybės piliečiams, tačiau 1993 m. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje įvaikintojo pilietybės neįtvirtina kaip vieno pagrindinių kriterijų, lemiančių įvaikinimo pobūdį. Pagrindinis dėmesys, skiriant nacionalinį ir tarptautinį įvaikinimą, tenka įvaikinamo vaiko ir įvaikintojo gyvenamajai vietai. Todėl tikslintinas teisinis reguliavimas dėl įvaikinimo asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje. Galiojančios Civilinio kodekso nuostatos dėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo grindžiamos tik savivaldybės administracijos sprendimu ir vaiko teisių apsaugos skyriaus teikimu. Šiuo metu pati savivaldybė sprendžia paslaugų šeimai poreikį, vertina vaikui ir šeimai teiktų paslaugų kokybę ir efektyvumą, vaiko paėmimo iš šeimos būtinumą ir vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymą.
Tai labai svarbūs ir vaiko likimą lemiantys veiksniai ir sprendimai, tačiau jie priklauso tik nuo vienos institucijos ir yra sprendžiami tik administracine tvarka. Tokia galiojanti praktika neužtikrina vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą ir vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo administracine tvarka legitimumo ir atitikties Vaiko teisių konvencijos nuostatoms. Įstatymu nėra nustatyta, kas turėtų įvertinti, ar prieš paimant vaiką iš šeimos buvo atliktas prevencinis darbas su šeima ir kokie jo rezultatai, ar vaiko paėmimas buvo teisėtas, pagrįstas ir atitinkantis vaiko teisėtus interesus. Tokios teisinės nuostatos neužkerta galimybių sumažinti piktnaudžiavimo ar aplaidumo atvejų organizuojant pagalbą šeimai ar paimant vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Galiojantis vaiko teisių apsaugos teisinis reguliavimas yra nepakankamas dėl skirtingo šios srities valdymo – tos pačios reikšmės klausimai, kaip vaiko laikinosios ir nuolatinės globos organizavimo pagrindai, reguliuojami skirtingo lygmens valstybės institucijų, t. y., vaiko laikinosios globos (rūpybos) organizavimo tvarką tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras, o vaiko nuolatinės globos (rūpybos) organizavimas nustatomas Vyriausybės nutarimu. Nors Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 330 ,,Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“ pavedė vaiko teisių apsaugos politiką formuoti socialinės apsaugos ir darbo ministrui. Galiojančios Civilinio kodekso nuostatos neskatina šeimų ar fizinių asmenų šeimos aplinką pasiūlyti likusiems be tėvų globos vaikams, nes vaiko globai (rūpybai) šeimoje nustatytas skaičius iki 5 vaikų, o šeimynoje – iki 12 ir daugiau, jeigu neišskiriami seserys ir broliai.
Dėl didelio vaikų skaičiaus, nustatytų reikalavimų globėjui (rūpintojui) ir socialinių garantijų stokos asmenys dažnai nesiryžta atsakingam žingsniui – savo šeimoje globoti likusius be tėvų vaikus. Todėl dažniausiai vaiko globa (rūpyba) šeimoje nustatoma vaiko artimųjų ir kitų giminaičių šeimoje. Be to, atstovaujant šeimoje globojamo (rūpinamo) vaiko interesams sveikatos priežiūros, švietimo ar kitoje įstaigoje praktikoje kyla problemų, jeigu paskirtasis vaiko globėjas (rūpintojas) pats tiesiogiai negali atstovauti vaikui. Tobulintinos Lietuvos Respublikos šeimynų įstatymo nuostatos, nes šiuo metu juridinį asmenį šeimyną gali steigti tik 3 metų vaiko globėjo (rūpintojo) patirtį turintis veiksnus fizinis asmuo. Tačiau vaiko teisių apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai pažymi, kad asmenų, norinčių steigti šeimynas, yra daugiau, tačiau šie asmenys dažnai neatitinka Šeimynų įstatyme šeimynos steigėjui keliamų didelių reikalavimų. Tais atvejais, kai šeimynoje sumažėja įstatymais nustatytas vaikų skaičius, neretai vilkinama šeimyną papildyti kitais vaikais, nes įstatymas leidžia šiuos klausimus spręsti 3 mėnesius. Tokia praktika sunkina šeimynų finansinę padėtį (nes sumažėja šeimynos finansavimas), o šeimynos dalyviams sumažėja išlaikymo pajamos, nes jų dydis priklauso nuo globojamų (rūpinamų) vaikų skaičiaus šeimynoje. Praktikai pažymi, kad kasmet blogėja šeimų, patiriančių socialinę riziką, padėtis, sunkėja jose augančių vaikų elgesys ir tai yra taip pat viena iš priežasčių, kodėl asmenys vengia imti vaikus globai (rūpybai) šeimoje ar steigti naujas šeimynas.
Pastebėta, kad vaiko globėjui (rūpintojui) šeimoje ir šeimynos dalyviui šeimynoje dažnai trūksta kvalifikuotos kitų specialistų pagalbos. Todėl fiziniai vaiko globėjai (rūpintojai) ir šeimynų dalyviai neretai patiria „perdegimo sindromą“ ir to pasekmė – atsisakymas globoti vaiką ir (ar) jo grąžinimas vaikų globos namams. Praktikų jau nestebina, kad vaiko globos (rūpybos) sistemoje atsiranda netinkama konkurencija – vaikus globojančios šeimos ir šeimynos labiau nori imti globai (rūpybai) mažiau socialiai pažeistus vaikus, o sunkesnio elgesio vaikus tuomet belieka siūlyti tik į vaikų socialinės globos įstaigas. Vaiko globos (rūpybos) sistemai ypač trūksta profesionalių paslaugų, kurias galėtų teikti socialiniai globėjai, kurie tinkamai ir kvalifikuotai pasirūpintų kūdikiais, neįgaliais vaikais, sutrikusio elgesio nepilnamečiais. Tačiau šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nėra nuostatų, įtvirtinančių tokių globėjų atsiradimą. 4. Siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Įstatymo projektu Nr. 1 patobulinamas vaiko teisių apsaugos sistemos teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų vaiko teisių apsaugą ir vaiko visapusiškai raidai saugią aplinką. Įstatymo projekto Nr. 1 nuostatos įteisins smurto prieš vaiką sąvoką, apibrėš šio smurto formas ir nurodys smurto prieš vaiką bei kiekvienos smurto formos žalą vaiko gyvybei, sveikatai ir jo visapusiškam asmenybės vystymuisi. Tarp Įstatymo projekte Nr. 1 apibrėžtų vaiko teisių ir laisvių ypatingas dėmesys bus skiriamas vaiko teisei būti apsaugotam nuo visų smurto formų. Į Įstatymo projektą Nr. 1 perkeliamos Direktyvai įgyvendinti reikalingos nuostatos. Įstatymo projektu Nr.
Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma centralizuoti vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą, pakeičiant deleguotą (perduotą savivaldybėms) vaiko teisių apsaugos funkciją į valstybinę vaiko teisių apsaugos funkciją. Tuo tikslu siūloma savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrių pavaldumą keisti į jų pavaldumą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, kurią siūloma įteisinti centrine vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo institucija valstybėje. Įstatymo projektu Nr. 1 bus siekiama apsaugoti vaiką nuo žalingos socialinės aplinkos, jos įtakos ir pasekmių – vaiko psichiką veikiančių medžiagų, vaiko skatinimo ar propagavimo negerbti kitų, žiauriai elgtis ar smurtauti, vaiko seksualinio išnaudojimo. Kartu bus nustatoma, kad asmenims, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais už nusikalstamas veikas vaiko seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaiko išnaudojimą pornografijai, vaiko pirkimą arba pardavimą, pelnymąsi iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimo į prostituciją ar disponavimą pornografinio turinio dalykais, neatsižvelgiant į teistumo išnykimą ar panaikinimą, būtų taikomi apribojimai dirbti darbą, tiesiogiai (nuolat ar laikinai) susijusį su vaikų auklėjimu, mokymu, priežiūra ar jų saugumo užtikrinimu, arba verstis susijusia individualia veikla. Tuo pagrindu įstatymas suteiks papildomas teises darbdaviui išsiaiškinti, ar asmuo nėra teistas už anksčiau nurodytas nusikalstamas veikas prieš vaiką. Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma didinti vaiko atstovų pagal įstatymą atsakomybę už saugios, vaiko visapusiškam ir harmoningam vystymuisi tinkamos socialinės aplinkos kūrimą, rūpinimąsi vaiko sveikata, jo dvasiniu ir moraliniu vystymusi, pažintinių ir socialinių gebėjimų ugdymu. Vaiko atstovai pagal įstatymą turės pasirūpinti, kad vaikas, iki pradės lankyti pradinio ugdymo programą, neliktų be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros, o pradėjęs lankyti pradinio ugdymo programą – iki 14 metų jaustųsi saugus nakties metu.
Viena svarbiausių tėvų pareigų – suteikti vaikui saugią aplinką ir užtikrinti tinkamą jo priežiūrą. Augimo hormonas vaiko smegenyse gaminasi tik miegant, per giliojo (lėtųjų bangų) miego fazę, ir jeigu vaikas laiku nemiega, gali sutrikti jo raida. Taip pat ir emocinis vaiko saugumas formuojasi per nuolatines teigiamas nuostatas ir rūpestingą vaiko priežiūrą. Todėl tėvai turėtų laikytis vaiko miego, mitybos, fizinio aktyvumo ir pasyvumo režimo. Įstatymo projektas Nr. 1 įpareigos tėvus atsakingiau rūpintis tinkama savo vaikų apsauga. Bus priminta tėvų pareiga – pasirūpinti vaiko sveikata ir jo saugumu bet kuriuo paros metu, kad būtų užtikrinta tinkama vaiko raida. Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma priemonė – vaiko apsaugos užtikrinimas bus vykdomas nagrinėjant pranešimus apie galimus vaiko teisių apsaugos pažeidimus. Siūloma nustatyti fizinių ir juridinių asmenų pareigą nedelsiant pranešti įstatyme nurodytoms valstybės institucijoms apie galimus vaiko teisių apsaugos pažeidimus. Kartu įstatyme siūloma nustatyti šių pranešimų išnagrinėjimo tvarką ir jų apskaitą. Siekiant užtikrinti vienodą pranešimo apie galimą vaiko teisių pažeidimą nagrinėjimo praktiką, siūloma, kad nagrinėjimo tvarka būtų nustatyta socialinės apsaugos ir darbo ministro. Įstatymo projektu Nr. 1 siekiama sukurti prevencinio darbo su vaiku ir šeima modelį, kurį įgyvendins šalyje dirbantys socialiniai darbuotojai darbui su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis. Prevencinio darbo su vaiku ir šeima nustatymas pakeis su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis dirbančių socialinių darbuotojų veiklos prioritetus – jie pirmiausia vyks į šeimą dar iki joje iškils krizė, o socialinį darbą su tėvais pradės tik po to, kai vaikas teismo leidimu bus paimtas iš šeimos.
Šie pokyčiai nedarys poveikio administracinei naštai, nes bus atsisakyta Vaiko laikinosios globos (rūpybos) plano, kuris sudaromas įprastai tik po to, kai vaikas paimtas iš tėvų ir jam nustatyta globa (rūpyba) ir pereita prie Pagalbos vaikui ir šeimai plano, kuris bus sudaromas iki vaiko paėmimo ir tam, kad jo įgyvendinimas padėtų išvengti vaiko atskirties nuo tėvų. Įstatymo projekte Nr. 1 siūloma įtvirtinti aktyvinti pagalbos ir paslaugų vaikui ir šeimai suteikimą, tam skiriant ypatingą dėmesį skubesniam ir kokybiškesniam vaiko situacijos įvertinimui, socialinės rizikos lygio nustatymui, aktyvaus darbo su vaiku ir šeima organizavimui, ta, įtraukiant mobilias, iš specialistų, kurių stinga savivaldybėse, komandas, kad per intensyvų ir kvalifikuotą pagalbą būtų galima pasiekti efektyvesnio darbo su šeima rezultatų. Kartu siūloma įteisinti Pagalbos planą, skirtą vaikui, jo atstovams pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenantiems asmenims. Pagalbos plano tikslas – suteikti šeimai reikalingą pagalbą ir būtinąsias paslaugas, kad laiku pasirūpinus vaiku ir šeima būtų galima įveikti joje bręstančią krizę ir išvengti vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą. Tam siūloma įteisinti socialinio darbo su vaiku ir tėvais atvejo vadybą, kad atvejo vadybininkas užtikrintų Pagalbos plano sudarymą ir jo įgyvendinimą, neatskiriant vaiko nuo jo atstovų pagal įstatymą būtų tinkamai pasirūpinta vaiko saugumu ir šeiminių santykių atkūrimu. Siūloma, kad Pagalbos plano sudarymo, peržiūros pagrindus ir tvarką, pagrindinius paslaugų šeimai turinio reikalavimus nustatytų socialinės apsaugos ir darbo ministras.
Pagalbos plane nustatytomis priemonėmis ir teiktomis paslaugomis nepavykus pakeisti tėvų požiūrio į vaiką, elgesio su juo ir dėl to išlikus grėsmei vaiko saugumui, šis įstatymas įpareigos savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių kreiptis į teismą leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Įstatymo projektas Nr. 1 nustatys ne tik planuotą, bet ir skubų vaiko paėmimą iš jo atstovų pagal įstatymą. Įstatymo projekte Nr. 1 siūloma nustatyti, kad skubiu vaiko paėmimu iš atstovų pagal įstatymą atveju vaikas galėtų būti apgyvendintas pagal savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą sąrašą pas socialinius globėjus, globėjų (rūpintojų) šeimoje, šeimynoje, vaikų socialinės globos institucijoje, galinčioje priimti likusį be tėvų globos vaiką bet kuriuo paros metu, arba sveikatos priežiūros įstaigoje, jei reikia ištirti vaiko sveikatos būklę ar suteikti jam sveikatos priežiūros paslaugas. Socialinių globėjų institutas apibrėžiamas ir įtvirtinamas Įstatymo projektuose Nr. 5 ir Nr. 7. Siekiant paskatinti vaiko globą (rūpybą) šeimos aplinkoje (šeimoje ir šeimynoje), pagal Įstatymo projekto Nr. 5 nuostatas socialiniais globėjais galės tapti asmenys, nesusiję su globojamu (rūpinamu) vaiku artimosios giminystės ryšiais, atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Šio instituto reikalingumą numatoma įvertinti įgyvendinant bandomuosius projektus 2014–2020 metais, skiriant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Įstatymo projekte Nr. 1 taip pat numatoma, kad teismui leidus paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą, savivaldybės administracijos sprendimu bus nustatoma vaiko laikinoji globa (rūpyba) nuo vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą dienos.
Teismui neleidus paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą, turės būti koreguojamas Pagalbos planas ir užtikrinamas jame nustatytų (ar patikslintų) priemonių įgyvendinimas bei paslaugų teikimas vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą. Tik pasibaigus vaiko laikinajai globai (rūpybai) ir tėvams nepakeitus požiūrio į vaiką ir savo elgseną, bus galima kreiptis į teismą ne tik dėl tėvų valdžios ribojimo ir vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo, bet ir dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Atitinkamai teikiami Įstatymo projektai Nr. 3 ir Nr. 4 dėl išlaikymo vaikui priteisimo įteisinimo. Įstatymo projekte Nr. 1 siūloma nustatyti pagrindines vaiko teisių apsaugą užtikrinančias institucijas bei apibrėžti jų kompetenciją vaiko teisių apsaugos srityje. Siekiant efektyvinti vaiko teisių apsaugos skyrių darbą siūloma juos padaryti pavaldžius Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, nustatyti specialiuosius reikalavimus vaiko teisių apsaugos skyrių valstybės tarnautojams. Įstatymo projektas Nr. 1 numato, kad socialinės apsaugos ir darbo ministras sudaro tarpžinybinę vaiko gerovės tarybą ir tvirtina jos veiklos nuostatus. Ši kolegiali patariamoji institucija bus sudaroma siekiant ne tik gerinti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų veiklos koordinavimą, jų bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis bei teisės aktų įgyvendinimą vaiko teisių apsaugos srityje, bet ir teikti siūlymus Vyriausybei dėl vaiko teisių apsaugos sistemos tobulinimo. Įstatymo projektu Nr. 1 bus stiprinamas vaiko teisių apsaugos administravimas ir koordinavimas.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdys vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos valdymą, teiks joms metodinę pagalbą, savivaldybės prašymu arba kilus ginčui tarp savivaldybių dėl vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo teiks rekomendacijas savivaldybėms, kilus ginčui tarp valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos, atstovaujančios vaikui, ir pačios savivaldybės savo iniciatyva įstos į teisme nagrinėjamą bylą ir pateiks išvadą arba pareikš ieškinį viešajam interesui ginti, teiks Vyriausybės atstovui savivaldybėje ir atitinkamai savivaldybės institucijai ar įstaigai informaciją apie tai, kad savivaldybė galbūt pažeidė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą ir su juo susijusius teisės aktus, teiks motyvuotas rašytines išvadas savivaldybės administracijai dėl savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus valstybės tarnautojo tinkamumo užimamoms pareigoms. Įstatymo projekte Nr. 3 numatoma, kad valstybės vaiko teisių apsaugos institucija, turėdama duomenų apie vaiko biologinį tėvą ar kitų įrodomųjų faktų – bendrą vaiko motinos ir biologinio tėvo gyvenimą, bendrą vaiko auklėjimą (ypač tada, kai socialiniams darbuotojams, vykdžiusiems šios šeimos stebėseną, paprastai gerai žinomi tarpasmeniniai šeiminiai santykiai), esant pripažintam tėvystės faktui kitam asmeniui (gimus vaikui praėjus mažiau kaip 300 dienų nuo santuokos nutraukimo ir kt.), galės efektyviau užtikrinti Konvencijos 7 straipsnio ir 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų principų – vaiko teisės žinoti savo tėvus ir vaiko, kuris išskiriamas su tėvais, teisės nuolat su jais bendrauti – laikymąsi. Galimas tėvystės nuginčijimas tokiais atvejais nepažeis vaiko interesų, nes taip pat bus siekiama užtikrinti, kad vaikas neliktų be tėvo, t. y. tėvystės nuginčijimas bus taikomas, siekiant nustatyti tikrąją vaiko kilmę. Įstatymo projektu Nr.
Įstatymo projektu Nr. 3 siekiama nustatyti, kad vaikas galėtų bendrauti ne tik su savo artimaisiais giminaičiais, bet ir su kitais giminaičiais (tetomis, dėdėmis, pusbroliais, pusseserėmis, proseneliais), kurie gali užimti svarbią vietą vaiko gyvenime. Siūloma giminaičių ratą išplėsti iki tiesiosios linijos giminaičių ir
(ar) šoninės linijos giminaičių iki šeštojo laipsnio. Vaiko ir giminaičių teisė bendrauti vieniems su kitais yra savarankiška jų teisė į giminystės ryšius, kuri negali būti išvestinė iš tėvų valdžios įgyvendinimo ir priklausyti nuo vaiko tėvų teisių. Pagrindinis kriterijus, lemiantis kitų giminaičių ir vaiko ryšio užtikrinimo teisinėmis priemonėmis būtinybę, yra šeimos ryšio vertinimas. Vaiko bendravimas su giminaičiais yra labai svarbus vaiko tapatybės jausmui, jo visapusiškai ir harmoningai raidai, todėl bus sudarytos sąlygos vaikui bendrauti ir su kitais giminaičiais. Priėmus Įstatymo projektą Nr. 3 bus suteikta teisė vaiko teisių apsaugos skyriui arba prokurorui kreiptis į teismą tėvams sutinkant dėl laikino jų valdžios apribojimo panaikinimo, o tai atvers galimybes objektyviau vertinti aplinkybių, dėl kurių tėvams buvo taikytas valdžios ribojimas, išnykimą ir pagrindų grąžinti jiems valdžią atsiradimą. Naujas teisinis reguliavimas nepanaikins tėvų teisės ir toliau patiems kreiptis į teismą dėl anksčiau nurodyto instituto jų šeimoje atkūrimo. Įstatymų projektais Nr. 3 ir Nr. 4 siūloma įtvirtinti vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, teisę į išlaikymą, kaip prigimtinės konstitucinės asmeninės turtinės teisės užtikrinimą, teismui priimant sprendimą apriboti tėvų valdžią ir nustatant vaiko globą (rūpybą) ir jo gyvenamąją vietą. Tokiu būdu teismas pasirūpins, kad tėvams apribojus valdžią ir nustačius globą (rūpybą), šių tėvų vaikas nebus paliktas ne tik be atstovo pagal įstatymą, jo priežiūros ir globos, bet ir be vaikui išlaikyti reikalingų lėšų. Įstatymo projektu Nr.
Įstatymo projektu Nr. 3 siekiama patikslinti galimų įvaikinti vaikų apskaitos (sąrašo) nuostatas, kad į šią apskaitą (sąrašą) galėtų būti įrašomas ir vaikas, gyvenantis norinčio jį įvaikinti įvaikintojo šeimoje. Šiais siūlymais siekiama apsaugoti ne tik įvaikinto, bet ir biologinio vaiko interesus, leidžiant jį įvaikinti tik biologinės motinos (tėvo) sutuoktiniui. Įstatymo projekte Nr. 3 siūloma nustatyti, kad įvaikintojai negali būti asmenys, ne tik teisti už tyčinius nusikaltimus, kaip yra įtvirtinta galiojančiose nuostatose dėl asmenų, kurie gali būti skiriami vaiko globėju (rūpintoju), bet ir asmenys, teismo pripažinti neveiksniais šioje srityje arba ribotai veiksniais šioje srityje, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai (rūpintojai), jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais, taip pat asmenys, teisti už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXI ir XXIII skyriuose, nusikalstamas veikas, susijusias su vaiko seksualiniu išnaudojimu, vaikų pornografija, ar prostitucija, vaiko pirkimu ar pardavimu, disponavimu pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, ar už tyčines nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai ar gyvybei, neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes. Įstatymo projektas Nr. 3 išplės grupę asmenų, kurie galės kreiptis į teismą dėl įvaikinimo, ir taip sudarys palankesnes sąlygas vaikams būti įvaikintiems geriausiai jų poreikius atitinkančiose šeimose. Naujas teisinis reguliavimas akcentuos ne būsimų įtėvių amžių, bet amžiaus skirtumo tarp įvaikinamo vaiko ir jo būsimų įtėvių svarbą. Įstatymų projektais Nr. 3 ir Nr. 4 teismui siūloma suteikti teisę Lietuvos Respublikos piliečiams įvaikinti vaiką ir be globėjo (rūpintojo) sutikimo įvaikinti (kaip ir užsienio valstybių piliečiams pagal Civilinio kodekso 3.224 str. 3 d.).
paskirti vaiko globėjai (rūpintojai) negalės piktnaudžiauti savo teisėmis ir netrukdys įvaikinamam vaikui augti visavertėje įtėvių šeimoje. Kartu siūlomos nuostatos leisti vaikus įvaikinti ne tik be valstybės vaikų globos institucijos, bet ir be kitų globėjų (rūpintojų), turinčių juridinio asmens statusą, sutikimo užtikrins efektyvesnę ir lengvesnę įvaikinimo procedūrą. Tokiu būdu kiti juridiniai asmenys, kaip nevyriausybiniai vaikų globos namai, neprivalės duoti rašytinio sutikimo dėl vaiko įvaikinimo. Šios nuostatos atitiks vieną pagrindinių Konvencijos principų – vaiko interesus geriausiai atitinka jo įvaikinimas. Vadovaujantis šiuo principu kartu teikiamas siūlymas suteikti teisę teismui, atsižvelgus į geriausius vaiko interesus, priimti sprendimą jį įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo. Įstatymo projektu Nr. 3 siūloma stiprinti asmenų pasirengimo įvaikinti tvarką. Įstatymo projekto Nr. 3 siūlymas reglamentuoti duomenų apie galimus įvaikinti vaikus pateikimą asmenims, įrašytiems į norinčių įvaikinti vaikus eilę, sudarys sąlygas greičiau spręsti teisinio reguliavimo tobulinimo klausimus ir praktikoje kels mažiau problemų užtikrinant įvaikinimo procedūras. Įstatymo projektu Nr. 3 Civilinio kodekso nuostatos dėl įvaikinimo bylų teismingumo dėl įvaikinimo kreipiantis Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems Lietuvoje, užsienyje, ir užsieniečiams bus suderintos su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis. Įstatymo projektu Nr. 3 siūloma nustatyti, kad nagrinėjant įvaikinimo bylą apylinkės teisme turi dalyvauti ne tik valstybinės įvaikinimo institucijos atstovas, bet ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas. Įstatymo projekte Nr.
Įstatymo projekte Nr. 3 numatoma nustatyti papildomas taisykles asmenims, nuolat gyvenantiems užsienio valstybėje, neatsižvelgiant į jų pilietybę, taip pat praplėsti Civilinio kodekso normų, reglamentuojančių įvaikinimą, taikymo asmenims, nuolat gyvenantiems užsienyje, ribas bei patikslinti sutikimus, kuriuos reikia pateikti teismui sprendžiant tarptautinio įvaikinimo klausimą. Įstatymo projektu Nr. 3 siūloma atsisakyti 3.253 straipsnio 2 dalies galiojančio teisinio reglamentavimo kaip perteklinio, jeigu bus pritarta siūlymui, kad vaiko laikinosios globos (rūpybos) klausimus nagrinės ir spręs teismas, o ne Vyriausybės įgaliota institucija. Įstatymo projektu Nr. 3 numatoma į vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindus įrašyti, kad vaiko laikinajai globai (rūpybai) nustatyti prieš tai turi būti gautas teismo leidimas vaiką paimti iš tėvų dėl šiame straipsnyje įtvirtintų vaikui nesaugios aplinkos pagrindų. Įstatymo projekte Nr. 3 siūloma sumažinti globojamų (rūpinamų) vaikų skaičių šeimose ir šeimynose. Tai sukurs palankesnes prielaidas atsirasti daugiau fizinių ir juridinių asmenų, globojančių vaikus, formuotis tinkamesnėms globos (rūpybos) sąlygoms ir užtikrinti kokybiškesnes vaikų ugdymo ir priežiūros paslaugas. Įstatymų projektai Nr. 5 ir Nr. 7 apibrėš ir nustatys socialinių globėjų statusą. Tai, tikėtina, mažins institucinės globos įtaką vaiko globos (rūpybos) sistemoje. Remdamosi šiais projektais savivaldybės pajėgs spręsti bet kuriuo paros metu iškilusias likusių be tėvų globos vaikų laikino apgyvendinimo ir pagalbos teikimo problemas. Įstatymo projekte Nr. 3 siūloma įtvirtinti galimybę vaiko globėju (rūpintoju), kai nustatoma vaiko globa (rūpyba) šeimoje, skirti vieną asmenį arba sutuoktinius. Taip būtų užtikrintas visapusiškas vaiko geriausių interesų užtikrinimas ir atstovavimas, kai dėl objektyvių priežasčių vienas iš sutuoktinių negalės atstovauti vaikui. Įstatymo projektas Nr.
Įstatymo projektas Nr. 3 užtikrins vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą ir vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo administracine tvarka įteisinimą ir atitiktį Konvencijos nuostatoms. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) galės būti nustatyta tik po to, kai vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą 12 mėnesių bus teikta pagalba pagal Įstatymo projekte Nr. 1 nustatytą Pagalbos planą, kurį įvertinęs teismas priims sprendimą dėl vaiko paėmimo iš šeimos. Naujas teisinis reguliavimas užtikrins, kad iki kreipimosi į teismą ir gavus jo leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą bus įgyvendinamas Pagalbos planas – būtinų priemonių ir paslaugų visuma, siekiant užtikrinti tinkamą vaiko teisių apsaugą ir nustatant šias priemones ir paslaugas organizuojančius asmenis bei teikimo tvarką, atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius ir vaiko atstovų pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenančių asmenų elgseną su vaiku, jų gyvenimo būdą. Naujoji vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo tvarka stiprins prevencinį ir socialinį darbą su vaiku ir jo atstovais pagal įstatymą, tėvai atsakingiau žiūrės į vaiko teisių užtikrinimą, nes tai vertins teismas, o vaiko likimą lemiantys sprendimai bus priimami tik atidžiai išnagrinėjus klausimą, įvertinus vaiko poreikius ir atsižvelgus į teisėtus jo interesus. Įstatymo projektu Nr. 3 siūloma nustatyti, kad vaiko laikinosios globos (rūpybos) ir vaiko nuolatinės globos (rūpybos) organizavimo tvarka būtų pavesta reguliuoti už šios srities politikos formavimą atsakingam ministrui – socialinės apsaugos ir darbo ministrui, tuo išvengiant skirtingo šios srities valdymo, kai tos pačios reikšmės klausimai, kaip vaiko laikinosios ir nuolatinės globos organizavimo pagrindai, reguliuojami skirtingo lygmens valstybės institucijų. Toks siūlymas atitiks teisės aktais nustatytą vaiko teisių apsaugos politikos formavimo reguliavimą. Įstatymo projektas Nr.
Įstatymo projektas Nr. 5 užtikrins vaiko globėjams (rūpintojams) reikiamą pagalbą dėl tinkamos globos (rūpybos) užtikrinimo ir savo pareigų atlikimo. Sumažintas globojamų (rūpinamų) vaikų skaičius šeimose ir šeimynose suteiks globėjams (rūpintojams) ir šeimynų dalyviams daugiau galimybių skirti laiko kiekvieno vaiko individualiems poreikiams, mažės šių vaikų grąžinimo globos namams atvejų, nes globėjai (rūpintojai) dažniau sulauks profesionalios pagalbos, padedančios išvengti ,,perdegimo sindromo“, gerės globojamų (rūpinamų) vaikų parengimas savarankiškam gyvenimui. Vaiko globos (rūpybos) sistemoje atsiras socialiniai globėjai bei daugiau kvalifikuotų ir profesionalių specialistų, daugės paslaugų vaikui ir šeimai, gerės paslaugų kokybė. Įstatymo projektu Nr. 5 siūloma įteisinti socialinių globėjų institutą. Likusiu be tėvų globos vaiku, neįgaliu vaiku ar vaiku, patiriančiu socialinę riziką, pasirūpins socialinių globėjų centras, kuris bus vaiko atstovas pagal įstatymą (toliau – Globėjų centras). Globėjų centras sudarys sutartį su fiziniu asmeniu, kuris turės atitikti visus Civiliniame kodekse fiziniam globėjui (rūpintojui) keliamus reikalavimus ir gebėti suteikti šiam vaikui profesionalią pagalbą savo šeimoje. Globėjų centras užtikrins šiam fiziniam asmeniui kvalifikuotą pagalbą, mokymus, atokvėpio paslaugas ir atlygį už vaiko priežiūrą ir nuosekliai bei intensyviai dirbs socialinį darbą su vaiko tėvais, kad išnyktų vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo priežastys. Socialinių globėjų centras (kaip vaiko atstovas pagal įstatymą kartu su vaiką prižiūrinčiu asmeniu) per trumpą laikotarpį (iki 6 mėn.) sieks ne tik efektyvios globojamo vaiko pozityviosios socializacijos, bet intensyviai bendradarbiaus su socialiniais darbuotojais, socialiniais pedagogais, psichologais, sveikatos priežiūros specialistais, todėl proporcingai didės kaštai vaikų poreikiams tenkinti.
Tačiau vaiko atstovu pagal įstatymą galės tapti ne kiekvienas Globėjų centras, bet tik tas, kuris atitiks teisės aktuose nustatytus reikalavimus, turės žinių, kompetencijos ir patirties suteikti intensyvią kompleksinę pagalbą socialinę riziką patiriančiai šeimai ir jos vaikui, kad per trumpą laiką (iki 6 mėn.) būtų pasiekti tokie rezultatai, kad vaikas sugrįžtų į savo šeimą ir jos tinkamą bei saugią aplinką. Šių Globėjų centrų darbas iš esmės skirsis nuo šiandien globą vykdančių globėjų veiklos, kurie nedirba su biologine vaiko šeima, o kartais net vengia bendravimo su vaiko tėvais, be to, yra suinteresuoti ilgalaike vaiko priežiūra, už kurią valstybė skiria vaiko poreikiams globos (rūpybos) išmoką. Globėjų centrams, vaikus globojančioms šeimoms, šeimynoms numatoma Socialinių paslaugų įstatymo pakeitimo įstatymu įteisinti atestuotų darbuotojų (šiuo metu vykdoma per globėjų ir įtėvių mokymo programą) bei kitų specialistų (psichologo, socialinio darbuotojo) pagalbą siekiant užtikrinti jų prižiūrimų, globojamų (rūpinamų) vaikų visapusišką vystymąsi ir ugdymą. Socialinių globėjų, kaip ir vaikus globojančių šeimų, atitiktį teisės aktų nustatytiems reikalavimams ir tinkamumą globoti (rūpintis) vaikus pavedama vertinti valstybinėms vaiko teisių apsaugos institucijoms.
Projekte taip pat siūloma atsisakyti socialinės rizikos suaugusio asmens, socialinės rizikos šeimos ir socialinės rizikos vaiko apibrėžimų, įvedant bendrą apibrėžimą „socialinė rizika“, kartu patikslinamas vaikus globojančios šeimos apibrėžimas, numatant, kad tai yra vaikus globojanti šeima, kuri nesusijusi su globojamais (rūpinamais) vaikais giminystės ryšiais, tiek šeima, kuri susijusi su vaikais giminystės ryšiais. Įstatymo projektu Nr. 7 bus išplėsta teisė steigti šeimynas ne tik globėjams (rūpintojams), bet ir kitiems fiziniams asmenims, turintiems tiesioginio darbo su vaikais patirtį ar turintiems išsilavinimą. Kartu siūloma šeimynos dalyviams garantuoti išlaikymo pajamos, kurios negali būti mažesnės negu Vyriausybės nustatytos 1.5 minimalios mėnesinės algos (MMA) nepriklausomai nuo šeimynoje globojamų (rūpinamų) vaikų skaičiaus. Kartu Įstatymo projektu Nr. 7 siūloma suteikti galimybę šeimynos dalyviu tapti ir šeimynos steigėjo pilnamečiam vaikui. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimtų Įstatymų projektų pasekmės ir kokių priemonių reikia imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus Įstatymų projektus Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 neigiamų pasekmių nenumatoma. Tačiau tikėtina, kad gali kilti dalies tėvų nepasitenkinimas, jog jiems teks imtis papildomų priemonių vaikų priežiūrai užtikrinti. Kadangi teikiami projektai nesiūlys naujų imperatyvių nuostatų ir griežtos jų įgyvendinimo ir kontrolės tvarkos, o tik bandys priminti tėvų prigimtinę pareigą patiems pasirūpinti tinkama savo vaikų priežiūra ir poilsiu laiku, manome, kad turi pakakti išsamaus ir nuoseklaus šių nuostatų aiškinimo visuomenei.
Dėl to bendram darbui ketinama pasitelkti socialinius partnerius – skėtines nevyriausybinių organizacijų asociacijas, dirbančias vaiko gerovės srityje. 6. Galima priimtų įstatymų įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymų projektai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Galima priimtų įstatymų įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymų projektai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 įtakos verslo sąlygoms, jo plėtrai neturės. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, galiojantys teisės aktai, kuriuos būtina pakeisti, pripažinti netekusiais galios ar priimti, priėmus teikiamus Įstatymų projektus Įstatymų projektams Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos turės atitinkamai priimti naujus ar pakeisti galiojančius arba pripažinti netekusiais galios teisės aktus. 9. Įstatymų projektų atitiktis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimams ir bendrinės lietuvių kalbos normoms, sąvokų ir terminų įvertinimas Terminų banko ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 parengti laikantis Valstybinės kalbos ir Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Įstatymų projektų atitiktis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei Įstatymų projektai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei. 11.
kas ir iki kada juos turėtų priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybė, socialinės apsaugos ir darbo ministras, savivaldybių vykdomosios institucijos priims Įstatymų projektų įgyvendinamuosius teisės aktus. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks Įstatymų projektams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymų projektams Nr. 1, 5, 6 ir 7 įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė atlieka tam reikalingų lėšų paskaičiavimus. 13. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymų projektai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 buvo aptarti su valstybės vaiko teisių apsaugos institucijų specialistais ir nevyriausybinių organizacijų atstovais. Iš esmės konstatuota būtinybė tobulinti vaiko teisių apsaugos sistemą, akcentuojant prevencinio ir socialinio darbo su vaiku ir jo tėvų šeima svarbą, socialinių globėjų ir profesionalių šeimynų įteisinimą, mažinant vaiko globos (rūpybos) šeimoje ir šeimynoje globojamų (rūpinamų) vaikų skaičių, reglamentuoti įstatymu vaiko paėmimą iš šeimos. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai Įstatymų projektų Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 žodžiai, kurių reikia jiems įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, yra „vaikas“, „tėvai“, „vaiko globa“,
„įvaikinimas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai
Nėra. Teikia: Seimo nariai Dovilė Šakalienė Monika Navickienė
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-02- Nr. Į 2017-02-10 Nr. S-2017-1294 Lietuvos Respublikos Seimui
3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 IR 3.269
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-356, pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų dėl projekto pagal kompetenciją neturime. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Gintarė Taluntytė, tel. 8 70663 699, el. p. [email protected]
3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 IR
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
tėvystės (motinystės) nuginčijimo (toliau – tėvystės nuginčijimas) taip pat gali valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, kartu pareiškiant ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nustatymo, jeigu tai atitinka vaiko interesus.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog CK ir šiuo metu yra įtvirtintas pakankamai platus ratas asmenų, kurie gali reikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo. Visi šie asmenys laikytini turinčiais tiesioginį suinteresuotumą dėl tėvystės nuginčijimo, nes visi šie asmenys galimai yra tiesiogiai susiję su tėvystės teisiniais santykiais. Manytina, jog toks reguliavimas atitinka Europos Tarybos šeimos teisės ekspertų komiteto parengtoje Baltojoje knygoje „Dėl tėvystės nustatymo ir jos teisinių padarinių“ 11 principo 3 dalies nuostatą, jog teisė ginčyti tėvystę turi būti suteikta tėvui ir vaikui arba jo atstovui. Šią teisę valstybės savo nuožiūra taip pat gali suteikti vaiko motinai ir kitiems asmenims, kurių reikalavimai pagrįsti specifiniais interesais, ypač asmenims, siekiantiems nustatyti savąjį tėvystės ryšį su vaiku.
Tuo tarpu papildžius subjektų, galinčių reikti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, ratą, ir tarp subjektų nurodžius valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, susidarytų paradoksali situacija, kai juridinis asmuo, neturintis jokių tiesioginių sąsajų su tėvystės teisiniu institutu galėtų įsiterpti į šeimos – tėvystės, motinystės teisinius santykius ir, remdamasis vien tik savo subjektyvia nuomone, kad ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo tikėtinai atitinka vaiko interesus, ginčyti tėvystę. Pastebėtina, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio
būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.“ O šio straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad: „Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.“ Tokiu būdu, galima išskirti tris kriterijus, kurių privaloma laikytis siekiant nepažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, kai siekiama suteikti teisę tam tikrai valstybės institucijai įsiterpti į šeimos gyvenimą:
jei jis yra nustatytas įstatymu;
atveju, jei tai yra būtina demokratinėje visuomenėje;
teisėtų tikslų.
Pastebėtina, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio
būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.“ O šio straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad: „Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.“ Tokiu būdu, galima išskirti tris kriterijus, kurių privaloma laikytis siekiant nepažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, kai siekiama suteikti teisę tam tikrai valstybės institucijai įsiterpti į šeimos gyvenimą:
jei jis yra nustatytas įstatymu;
atveju, jei tai yra būtina demokratinėje visuomenėje;
teisėtų tikslų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog teikiamas reguliavimas atitinka tik pirmąjį iš kriterijų, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, t.y. galimybė įsiterpti į šeimos gyvenimą siūloma nustatyti įstatymu. Tuo tarpu, kitų dviejų būtinų kriterijų teisinis reguliavimas neatitinka, nes nei iš reguliavimo turinio, nei iš įstatymo projekto aiškinamojo rašto nėra aišku, kodėl valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teisė reikšti ieškinius dėl tėvystės nuginčijimo yra būtina demokratinėje visuomenėje ir kokių teisėtų tikslų siekiama teikiamu teisiniu reguliavimu.
Apibendrinant išdėstytas pastabas manytina, jog teikiamas reguliavimas galimai neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatų. Antra, kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš esmės analogiškos nuostatos toms, kurios įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Be to, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis nedviprasmiškai nustato, jog „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Toks tiesioginis tėvystės ir motinystės teisių įtvirtinimas neabejotinai suponuoja ypatingą šių teisių apsaugą. Suprantama, jog kaip ir dauguma žmogaus teisių, taip ir tėvystė bei motinystė nėra absoliučios teisės.
Šios teisės gali būti ribojamos, tačiau, kaip ne kartą nurodyta Konstitucinio Teismo doktrinoje: „<...> pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.“ (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2011 m. liepos 7 d. nutarimas ir kt.). Šiame kontekste pažymėtina, jog deramai nepapildžius teikiamo reguliavimo, kad jis atitiktų Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytus kriterijus, turėtų būti svarstoma aptariamos projekto nuostatos atitiktis Konstitucijos nuostatoms. Trečia, jeigu nebūtų atsisakyta projekto nuostatos dėl vaiko teisių apsaugos institucijos teisės nuginčyti tėvystę (motinystę), keičiant CK 3.151 straipsnio 1 dalį, būtina pakeitime nurodyti pagrindą vaiko teisių apsaugos institucijai pareikšti ieškinį. Taip pat siūlytina nustatyti pasekmes vaiko teisių apsaugos institucijai tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad tėvystės (motinystės) ginčijimas neatitiko vaiko interesų, o vaiko interesus atitinka esama tėvystė (motinystė), t.y. ar vaiko teisių apsaugos institucija būtų įpareigota atlyginti padarytą neturtinę žalą vaikui ir jo tėvui (motinai) ar vienam iš jų.
Ketvirta, atkreiptinas dėmesys, kad vaiko kilmė iš motinos nustatoma pagal vaiko gimimo faktą, kurį patvirtina medicinos įstaigos pažymėjimas apie vaiko gimimą. Šis faktas nėra ginčo objektu. Motinystė nuginčijama retai, pavyzdžiui vaikų sukeitimo ar surogatinės motinystės atveju. Taigi motinystė ir nustatoma retai, tik išimtinais atvejais, išvardintais CK 3.139 straipsnio 4 dalyje. Penkta, CK 3.151 straipsnio 1 dalį siūloma papildyti nauja pastraipa. Vadovaujantis teisės technikos taisyklėmis teisės normos pastraipomis nedėstomos. Aptariama teisės norma arba turėtų būti atskira straipsnio dalimi, arba dėstoma keičiamoje straipsnio dalyje, neišskiriant jos į atskirą pastraipą. 2. Projekto
straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, jog
„galimų ad hoc globėjų sąrašą, taikomą visoje Lietuvos Respublikoje
sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, kelia abejonių, jog siūloma įtvirtinti nuostatą, kad ad hoc globėjų sąrašas turėtų būti tvirtinamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, nes tai reikštų, kad kiekvieną kartą, kai į šį sąrašą būtų įtraukiamas naujas ad hoc globėjas, ar kuris nors iš globėjų būtų iš jo išbraukiamas, šis sąrašas kiekvieną kartą iš naujo turėtų būti patvirtintas, o senasis sąrašas - pripažintas negaliojančiu. Tokio reikalavimo proporcingumas kelia abejonių, be to, galimai tai sukeltų nereikalingos sumaišties ir gaišimo teismo proceso metu, nes teismas privalėtų kiekvienu atveju reikalauti įrodymų, jog sąrašas yra patvirtintas ir galiojantis.
Antra, pastebėtina, jog nėra aišku, ką norėta pasakyti nuostatoje nustatant, jog globėjų sąrašas yra taikomas visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko. Nėra aišku kaip toks sąrašas turėtų ir galėtų būti taikomas bei kokia jo taikymo esmė. Galbūt, norėta nustatyti, jog nagrinėjantis bylą teismas gali skirti ad hoc globėju bet kurį įrašytą į šį sąrašą globėją. Tačiau ši prielaida yra tik viena iš galimų prielaidų apie nuostatos prasmę. Be to, neaišku, ar turima omenyje, kad sąrašas bus vienas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau pagal atskirus administracinius vienetus, ar kad bus galimybė skirti vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji viena pvz., Vilniuje, globėją iš pvz., Klaipėdos. Vadovaujantis teisinio aiškumo principu atskleistina normos prasmė, kad ją būtų įmanoma pritaikyti praktiškai. Trečia, projekto 3 straipsnio vienintelė dalis nenumeruotina. 3. Svarstytina ar projekto 4 ir 5 straipsniais pakeitus CK 3.172 ir 3.176 straipsnius ir šiuo pakeitimu išplėtus giminaičių, turinčių teisę bendrauti su vaiku, ratą bei atsižvelgiant į tėvų asmeninių teisių apibrėžtį, nederėtų panaikinti vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, o galutinio sprendimo teisę suteikti išimtinai tik teismams. Pastebėtina ir tai, kad siūloma nustatyti, jog vaikams turi būti sudarytos sąlygos bendrauti su tiesiosios linijos giminaičiais „ir (ar)“ šoninės linijos giminaičiais. Atsižvelgiant į nuostatos esmę nėra aišku, kokiu tikslu šioje nuostatoje vartojamas jungtukas „ar“. Manytina, jog šis jungtukas yra perteklinis. 4. Svarstytina, ar aiškinamajame rašte pateiktas projekto 6 straipsniu keičiamo CK 3.182 straipsnio 3 dalies keitimo pagrindimas yra pakankamas.
Vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras ir be CK pakeitimo gali priminti tėvams apie jų pareigas. 5. Projekto 7 straipsniu siūloma pakeisti CK 3.183 straipsnio 4 dalį ir imperatyviai nustatyti, jog priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią teismas tuo pačiu sprendimu priteisia išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo. Pasiūlymas diskutuotinas. Pastebėtina, jog išlaikymo nustatymui reikalingi tam tikri finansiniai duomenys - įrodymai, kuriais remiantis teismas galėtų nustatyti išlaikymo dydį. Tokių duomenų surinkimas ir pateikimas teismui gali užtrukti ir nepagrįstai užtęsti proceso trukmę. Pažymėtina, jog esminis teismo sprendimo apriboti tėvų valdžią tikslas yra užtikrinti vaiko teises ir kaip įmanoma greičiau nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, kad vaikui nebūtų daroma žala. Taigi, pritarus siūlomam reguliavimui, galimai bus atidedamas esminio sprendimo priėmimas dėl šiuo atveju antraeilių klausimų. Svarstytina galimybė nustatyti įpareigojimą teismui priteisti išlaikymą vaikui tuo pačiu sprendimu, kuriuo sprendžiama dėl tėvų valdžios apribojimo, tik tuo atveju, jei dėl to nereikia atidėti teismo sprendimo priėmimo ir jei tai netrukdo proceso operatyvumui. 6. Projekto
straipsnio nuostatos diskutuotinos. Pirma, neaišku, kodėl reikia papildyti straipsnio 2 ir 5 dalis, akcentuojant vaiko gyvenimą su tėvu ar motina (įtėviu ar įmote), kurio sutuoktinis nori vaiką įvaikinti, taip įtvirtinant būtiną įvaikinimo sąlygą. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad galiojančios nuostatos ne visiškai užtikrina vaiko interesus, kad jį galėtų įvaikinti tik biologinės motinos (tėvo) sutuoktinis. Kodėl siūloma pakeisti 5 dalį, nėra paaiškinama.
Pastebėtina, kad galiojanti teisės norma netrukdo biologinės motinos sutuoktiniui įvaikinti vaiką, be to, sprendimą priima teismas, atsižvelgdamas į geriausius vaiko interesus. Pritarus projekte pateiktai nurodytų dalių redakcijai, įstatymas tampa neaiškus, todėl gali būti skirtingai interpretuojamas ir sukelti daug teisės normos taikymo sunkumų. Antra, taisytinos formuluotės „įrašyti į įvaikinamų galimų įvaikinti vaikų apskaitą“, „Įvaikintą įvaikinti vaiką“. Trečia, neaišku, kokie ginčai turimi omenyje straipsnio 6 dalyje: ginčai iki pareiškimo dėl įvaikinimo padavimo teismui, padavus pareiškimą dėl įvaikinimo teismui ar teismui priėmus sprendimą dėl įvaikinimo. Pastebėtina, kad įvaikinimo bylos nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, o asmenys, pareiškę norą įvaikinti tą patį vaiką, gali įstoti į bylą su savarankiškais reikalavimais dėl įvaikinimo ir dalyvauti byloje kaip pareiškėjai (Civilinio proceso kodekso 484 straipsnio 3 dalis). Jeigu šia nuostata norima įtvirtinti kriterijus, į kuriuos teismas, nuspręsdamas, kurio iš pareiškėjų prašymas įvaikinti tenkinamas, ar įvaikinimo institucija, teikdama teismui išvadą, turi atsižvelgti, tai nuostata atitinkamai redaguotina. 7. Projekto 9 straipsnyje dėstomos CK 3.210 straipsnio 4 dalies nuostatos tobulintinos. Pirma, atsižvelgiant į CK 3.246 straipsnio 3 dalies ir 3.269 straipsnio 5 punkto nuostatas, siūlytina vietoj formuluotės „jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais“ įrašyti formuluotę „jeigu jų, kaip vaiko globėjų (rūpintojų) įgaliojimai nutraukti šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais“.
Antra, vietoje formuluotės „asmenys nuo kurių buvo atskirtas vaikas“ siūlytume įrašyti formuluotę „asmenys nuo kurių yra atskirtas vaikas“, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 3.179 straipsnį vaikas atskiriamas nuo tėvų dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams nesant jų kaltės (dėl ligos ir pan.). Tuo atveju, jeigu tėvai kalti, turi būti taikomas ne atskyrimas, bet tėvų valdžios apribojimas. Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 3.217 straipsnio 1 dalį, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą. Taigi asmuo, sergantis kuria nors liga, kuri įrašyta į nurodytą sąrašą, taip pat negali būti įvaikintojas. 8. Projekto 9 straipsniu keičiamoje kodekso 3.210 straipsnio 4 dalyje įtvirtinamos sąlygos, kurioms esant, asmenys negali būti įvaikintojais. Pabrėžtina, kad šioje dalyje numatytos ribojančios sąlygos, susijusios su asmens teistumu už sąrašo principu nurodytas nusikalstamas veikas, turi būti patikslintos:
Pirma, projekto 9 straipsniu keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad įvaikintojais negali būti „<...> taip pat asmenys, teisti už nusikalstamas veikas <...>“. Atkreiptinas dėmesys, kad asmuo gali būti teisiamas dėl nusikalstamos veikos padarymo, bet, pavyzdžiui, neįrodžius jo kaltės, asmuo gali būti išteisintas. Atsižvelgiant į tai, cituojama formuluotė tikslintina, siejant ją ne su procesu (past. – faktu, kad buvo teisiamas), o su nuteisimo rezultatu – žodį „teisti“ keičiant žodžiu „nuteisti“.
Atitinkamai pakoregavus terminą, būtų atsižvelgta ir į Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) bei Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) terminiją. Neatsižvelgus į šią pastabą, kiltų pagrįstų abejonių dėl asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Antra, nusikalstamų veikų sąrašui, pateiktam keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje („<...> nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXI ir XXIII skyriuose, nusikalstamas veikas, susijusias su vaiko seksualiniu išnaudojimu, vaikų pornografija, ar prostitucija, vaiko pirkimu ar pardavimu, disponavimu pornografinio turinio dalykais <...>“) trūksta pagrįstumo ir nuoseklumo. Sąrašo pradžioje nurodomi du BK specialiosios dalies skyriai, po jų vardinant atskirų nusikalstamų veikų požymius (past. – nėra nurodomi BK straipsniai, jų dalys, straipsnių pavadinimai ir pan.). Pažymėtina, kad dalis iš šiame sąraše vardinamų nusikalstamų veikų požymių patenka į minimus BK XXI ir XXIII skyrius (pavyzdžiui, „veikos, susijusios su vaiko seksualiniu išnaudojimu“), tačiau kita dalis nepatenka (pavyzdžiui, nusikaltimų žmogaus gyvybei sudėtys yra įtvirtintos BK XVII skyriuje; nusikaltimų žmogaus sveikatai sudėtys – BK XVIII skyriuje; kai kurios nusikalstamų veikų, „susijusių su vaikų pornografija, ar prostitucija“ sudėtys įtvirtintos BK XLIV skyriuje („Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai dorovei“ ir kt.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad sąrašo principu vardinamos nusikalstamos veikos nėra apibrėžiamos, nurodant tikslius jų pavadinimus, ir atitinka tik dalį atskirų nusikalstamų veikų sudėčių požymių. Toks reguliavimas gali sukelti normos taikymo sunkumų, kai praktikoje nebus aišku, kuris BK straipsnis ar jo dalis patenka į CK 3.210 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įvaikinimą ribojantį sąrašą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, rekomenduotina CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pateiktą nusikalstamų veikų sąrašą tikslinti, nurodant konkrečius BK skyrių pavadinimus. Siekiant, kad įvaikintojais negalėtų būti asmenys, nuteisti ne už visas konkrečiame BK skyriuje įtvirtintas nusikalstamas veikas, rekomenduotina CK 3.210 straipsnio 4 dalyje nurodyti tikslius BK specialiosios dalies straipsnius, jų pavadinimus, ir, jeigu reikia, konkrečias šių straipsnių dalis. Trečia, keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje vartojama formuluotė –
„<...> neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes
<...>“. „Teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybių“ terminas yra naujadaras, nevartojamas nei BK, nei BPK, dėl to gali būti nevienareikšmiai suprantamas. Pavyzdžiui, nėra aišku, ar šia nuostata akcentuojamas teistumo išnykimo ar panaikinimo faktas, ar aplinkybės „kaip“ teistumas išnyko ar buvo panaikintas. Atsižvelgiant į tai, siūlytina formuluotę supaprastinti, atsisakant joje žodžio „aplinkybės“ – „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas išnyko ar buvo panaikintas“. Ketvirta, nėra aišku, ar formuluotė „<...> neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes <...>“ yra siejama tik su nusikalstamomis veikomis žmogaus gyvybei[1], ar ir su kitomis keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje išvardintomis nusikalstamomis veikomis. Penkta, teisinio reguliavimo sistemiškumo prasme nėra pagrįsta, jog viena iš įvaikinimą ribojančių sąlygų yra absoliuti ir susieta su nuteisimo už nusikaltimą žmogaus gyvybei faktu (nesvarbu, ar teistumas išnykęs ar panaikintas), o nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai[2] padarymo sąlyga nėra absoliuti ir siejama ne su nusikaltimo padarymo faktu, o su neišnykusiu už šį nusikaltimą teistumu.
Atsižvelgiant į tai, nuteistas už tyčinį nusikaltimą gyvybei asmuo įvaikintoju būti negalės, o nuteistas už nusikaltimą sveikatai, jeigu teistumas už šį nusikaltimą yra išnykęs, šios teisės nepraras. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamosiose bylose, kuriose inkriminuotas smurto naudojimas, kaltinamasis paprastai veikia tiesiogine neapibrėžta tyčia, dėl to atsako pagal realiai kilusius padarinius. Šiuos padarinius – nukentėjusiojo mirtį ar sveikatos sutrikdymą – paprastai lemia ne tik smurtautojo naudoto smurto intensyvumas, bet ir nukentėjusiojo bendra fizinė būklė, suduotų smūgių lokalizacija ar kitos aplinkybės. Dėl tos priežasties, kad kilusių padarinių pobūdį gali lemti ne asmens pavojingumas, o atsitiktinės aplinkybės, diferencijuoti nuteistuosius dėl nužudymo ir nuteistuosius dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo pagal teisės tapti įvaikintoju kriterijų nėra pagrįsta. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamos veikos žmogaus gyvybei atveju yra akcentuojamas „teistumo išnykimas ar panaikinimas“, o nusikalstamos veikos žmogaus sveikatai atveju – tik „teistumo išnykimas“. Atsižvelgiant į tai, šios formuluotės turėtų būti suvienodintos, akcentuojant ne tik teistumo išnykimą, bet ir panaikinimą. Šešta, svarstytina, ar pagrįstai keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje nurodomi visi tyčiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei ir sveikatai, kaip įvaikinimą ribojančios sąlygos.
Atkreiptinas dėmesys, kad BK XVII ir XVIII skyriuose taip pat yra įtvirtintos kelios tyčinės privilegijuotos nusikaltimų sudėtys – nužudymas labai susijaudinus (BK 130 straipsnis), sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus (BK 136 straipsnis), padėjimas nusižudyti (BK 134 straipsnis). Visų šių tyčinių nusikaltimų tikslai ir motyvai yra atsakomybę privilegijuojantys – siekis apsaugoti artimą asmenį nuo neteisėto ar itin įžeidžiančio kito asmens poelgio arba artimojo kančių. Šių nusikalstamų veikų padarymas nėra susijęs su padidintu asmens polinkiu smurtauti prieš artimąjį ar kitus asmenis, be to, nerodo padidinto tokio asmens pavojingumo visuomenei. Priešingai, šių nusikaltimų padarymas didžiąja dalimi yra susijęs su artimų žmonių gynimu, pasirenkant neteisėtą būdą ir priemones. Dėl tos priežasties abejotina, ar keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pagrįstai pasirinkti visi tyčiniai nusikaltimai gyvybei ir sveikatai. Septinta, svarstytina, ar projektu keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pasirinktas nusikalstamų veikų sąrašas yra išsamus. Pavyzdžiui, nėra aišku, kodėl į jį nepatenka teistumas už pačius pavojingiausius BK nusikaltimus
tėvams mirus vaikus augina giminaičiai. Nurodytų straipsnių nuostatos turėtų derėti tarpusavyje.
Be to, manytina, jog tokia situacija, kai vaikas būtų įvaikinamas giminaičių, atitiktų vaiko interesus, nes vaiką ir giminaičius sieja bendra kilmė, vaikas tikėtinai nepatirtų psichologinės žalos dėl to, jog jam tektų keisti galimai kokybišką ir vaiko interesus atitinkančią aplinką ir juo galimai besirūpinančius bei jam pažįstamus asmenis vien dėl formalaus reikalavimo, jog giminaičiai, siekiantys įvaikinti vaiką, neįrašyti į tam tikrą sąrašą. 10. Projekto
amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų ir ne didesnis kaip keturiasdešimt aštuoneri metai. Pastebėtina, kad pagal galiojantį CK 3.210 straipsnį, įvaikintojais gali būti asmenys iki penkiasdešimties metų. Taigi pagal galiojančius įstatymus įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko amžiaus skirtumas gali būti ir didesnis nei 48 metai. Atsižvelgiant į tai, kad žmonių vidutinė gyvenimo trukmė didėja, siūlytina apsvarstyti galimybę nustatyti didesnį įstatymu leidžiamą įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko amžiaus skirtumą. 11. Projekto 11 straipsnyje dėstomo CK 3.212 straipsnio nuostatos tobulintinos. Pirma, 2 dalyje, atsižvelgiant į to paties straipsnio 6 dalį, vietoj žodžių „bei tikslus“ įrašytini žodžiai „tikslus bei pasekmes“. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nėra aiškios neveiksnių tėvų nuomonės dėl jų vaiko įvaikinimo pareiškimo pasekmės: ar, ir jei taip, tai kokiais atvejais, teismas turi atsižvelgti į neveiksnių tėvų, nesutinkančių, kad jų vaikas būtų įvaikintas, nuomonę. Antra, 3 dalies nuostatos yra perteklinės, nes dalis jų atkartoja to paties straipsnio 2 dalies, kita dalis – 5 dalies nuostatas. Todėl siūlytume 3 dalies atsisakyti. Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad 4 dalyje minimas globėjų centras, tačiau nei iš projekto, nei iš galiojančio CK nuostatų neaišku, koks šio centro teisinis statusas.
Ketvirta, siūlytume atsisakyti 7 dalies, kaip perteklinės, analogiškos nuostatos įtvirtinamos projekto 14 straipsnyje dėstomoje CK 3.219 straipsnio 2 dalyje
nustatyti, jog valstybinės įvaikinimo institucijos nuostatus tvirtina Vyriausybė. Pažymėtina, jog tokia nuostata nei sistemiškai, nei logiškai nedera su keičiamo straipsnio turiniu, be to, CK nėra tas teisės aktas, kuriame turėtų ir galėtų būti reguliuojama tam tikrų institucijų nuostatų, kaip institucijos steigimo dokumento, tvirtinimo tvarka. Siūlytina teikiamo pakeitimo atsisakyti ir jį įtvirtinti kitame teisės akte, nustatančiame valstybinės įvaikinimo institucijos teisinį statusą. Be to, vienintelė projekto 14 straipsnio dalis nenumeruotina. 13. Abejotinos projekto 15 ir 17 straipsniais siūlomų CK 3.220 ir 3.224 straipsnių pakeitimų, susijusių su Lietuvos Respublikos piliečių skirstymu į tuos, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje ir tuos, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, praktinio įgyvendinimo galimybės, kadangi bus sudėtinga nustatyti kur yra kai kurių asmenų gyvenamoji vieta. CK 2.12 straipsnis numato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta.
Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas nevartoja nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos, bet įpareigoja deklaruoti gyvenamąją vietą. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalis įpareigoja taip pat deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytus asmenis, išvykstančius iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams. Tačiau pastebėtina, kad išvykimas ilgiau kaip 6 mėn. savaime nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimo. Pagal CK 2.16 straipsnio 2 dalį, pagrindinė gyvenamoji vieta yra vienas nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų. Todėl siūlytume atsisakyti žodžio skliaustuose „(pagrindinė)“. 14. Projekto 17 straipsnyje dėstomo CK 3.224 straipsnio pavadinime ir turinyje vartojama asmens, kurio nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje sąvoka. Pastebėtina, jog ši sąvoka neatitinka projekto 15 straipsniu siūlomame CK 3.220 straipsnio pakeitime vartojamų sąvokų.
Atsižvelgiant į tai, jog abu straipsniai reguliuoja tos pačios teisinės srities teisinius santykius ir į tai, jog siūlomas CK 3.224 straipsnio pakeitimas nustato, kokia tvarka turi būti įgyvendinamos CK3.220 straipsnio nuostatos, teigtina, jog aptariamos sąvokos turėtų būti atsisakyta kaip klaidinančios. CK 3.224 straipsnio pavadinime ir turinyje vartotinos su CK3.220 straipsniu suderintos sąvokos. 15. Projekto 20 straipsnyje dėstomame CK 3.254 straipsnio 3 punkte minimas leidimas vaiką paimti iš tėvų. Pastebėtina, kad tai yra naujas teisinis institutas. Manytume, kad tai yra dar vienas tėvų valdžios apribojimo būdas, todėl turėtų būti papildytas CK trečiosios knygos IV dalies penktasis skirsnis, kuriame būtų nustatyti šio instituto taikymo pagrindai ir taisyklės. Be to, vienintelė projekto 20 straipsnio dalis nenumeruotina. 16. Projekto 22 straipsnyje dėstomos CK 3.259 straipsnio
pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.“ nenustato jokio naujo teisinio reguliavimo, kurio nebūtų kituose teisės aktuose, todėl laikytina pertekline ir neturinčia teisinio krūvio. Be to, vienintelė projekto 22 straipsnio dalis nenumeruotina. 17. Projekto
žodžius “prieš vaiką”. Toks papildymas abejotinas, kadangi žymiai susiaurintų normos taikymo galimybes. Priėmus šį pakeitimą, vaiko laikinoji globa (rūpyba) galėtų būti nustatoma tik jei tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų smurtautų prieš vaiką, tuo tarpu jeigu jie (vienas iš jų) smurtautų prieš kitus asmenis ir dėl to kiltų straipsnyje nurodytos neigiamos pasekmės vaikui, tokios galimybės nebūtų. 18.
vaiko iki trejų metų globa globos institucijose gali būti nustatyta Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Galiojančioje CK straipsnio redakcijoje numatyta, jog tokia globa gali būti nustatyta tik įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju reguliuojami teisinai santykiai yra tiesiogiai susiję su asmenų teisėmis, manytina, jog derėtų vadovautis Konstitucinio Teismo doktrina, susijusia su asmenų teisių reguliavimu, kurioje teigiama, jog visas reguliavimas, susijęs su asmenų teisėmis ir pareigomis, gali būti įtvirtintas tik įstatymuose. Svarstytina galimybė teikiamo pakeitimo atsisakyti. Be to, nuostata, pagal kurią Vyriausybė neturėtų teisės pati nustatyti globos tvarkos, o tik galėtų įgalioti kitą instituciją ją nustatyti, ydinga teisės technikos požiūriu. 19. Projekto 25 straipsnyje dėstomame CK 3.262 straipsnyje siūloma sureguliuoti tvarką pagal kurią nustatoma laikinoji vaiko globa. Pažymėtina, jog šio straipsnio nuostatos turi būti suderintos su CK
pagrindus, nuostatomis, nes laikinoji vaiko globa gali būti nustatoma tik esant CK 3.254 nustatytiems pagrindams. Tuo tarpu siūloma laikinosios vaiko globos tvarka neatitinka šių pagrindų ir net įtvirtina naujus tokios globos nustatymo atvejus, pavyzdžiui, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi. Pasiūlymas vertintinas kritiškai teisės sistemiškumo ir teisės aiškumo požiūriu. Siūlytina koreguoti reguliavimą, kad CK nuostatos derėtų tarpusavyje. Be to, pastebėtina, kad CK 3.262 straipsnio 1 dalies 2 punkte siūlomi terminai yra neaiškūs ir nedera tarpusavyje, todėl lieka neaišku nuo kada nustatoma laikinoji globa (rūpyba).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog siūlomas CK 3.262 straipsnio 1 dalies 3 punktas yra perteklinis ir neturintis teisinio krūvio, kadangi tiek galiojančioje CK
straipsnio 4 dalies redakcijose yra įtvirtintas imperatyvas teismui, priėmus sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu sprendimu skirti vaikui globą
(rūpybą) ir nustatyti jo gyvenamąją vietą. Kartu pažymėtina, jog aptariamame CK straipsnyje ir kituose keičiamuose kodekso straipsniuose siūloma vartoti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo sąvoką. Pastebėtina, jog šios sąvokos vartojimas galimai yra nepagrįstas ir apsunkinantis sprendžiant globos (rūpybos) klausimus, tais atvejais, kai savivaldybės administracijos direktorius dėl kokių nors priežasčių negali eiti savo pareigų. Vietoje aptariamos sąvokos siūlytina vartoti savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimo sąvoką, kad tais atvejais, kai savivaldybės administracijos direktorius dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali eiti savo pareigų, būtų operatyviai sprendžiami visi su globa (rūpyba) susiję klausimai. 20. Projekto 28 straipsnyje dėstomos CK 3.267 straipsnio 3 dalies nuostatos diskutuotinos. Neaišku, kokius veiksmus turėtų apimti vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūrėjimas, ir kokios būtų vaiko teisių apsaugos institucijos pareigos, atlikus peržiūrėjimą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad vertinamos dalies nuostatos siūlomos įrašyti į straipsnį, kurio pavadinimas „Vaiko globos (rūpybos) priežiūra“. Manytume, kad vertinamos nuostatos nėra CK 3.267 straipsnio objektas, todėl perkeltinos į kitą, laikinąją globą (rūpybą) reguliuojantį straipsnį. 21.
išbrauktini žodžiai „ar buvo“, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 3.179 straipsnį vaikas atskiriamas nuo tėvų dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams nesant jų kaltės (dėl ligos ir pan.). Manytume, kad asmuo, nuo kurio buvo atskirtas vaikas dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių, šioms aplinkybėms išnykus, galėtų būti globėju (rūpintoju). 22. Dėl projekto 29 straipsniu keičiamo CK 3.269 straipsnio 6 punkto teiktinos pastabos, jau išdėstytos šioje išvadoje dėl projekto 9 straipsniu keičiamos CK 3.210 straipsnio 4 dalies. Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog ne visi baudžiamieji nusižengimai turėtų ir galėtų būti vertinami kaip kliūtis asmeniui tapti globėju (rūpintoju). Pastebėtina, jog tarp baudžiamųjų nusižengimų patenka ir tokie nusižengimai kaip: trukdymas atlikti religines apeigas (BK 171 straipsnis) arba trukdymas profesinių sąjungų veiklai (BK 177 straipsnis) ir pan. Svarstytina, ar tokie baudžiamieji nusižengimai galėtų būti vertinami kaip kliūtis tapti globėju (rūpintoju). 23. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančio CK 3.269 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad vaiko globėju (rūpintoju) negali būti skiriamas asmuo, turintis psichikos sutrikimą ar sergantis kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija, o pagal galiojančio CK 3.217 straipsnio 1 dalį (keičiama projekto 12 straipsniu), Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą. Manytume, kad, siekiant teisinio aiškumo, ligos, kuriomis sergantys asmenys negali būti įvaikintojais ar globėjais (rūpintojais), galėtų būti įrašytos į tą patį sąrašą. Atsižvelgiant į tai, siūlytume suderinti nurodytas CK nuostatas. 24.
reguliuoja tos pačios srities klausimus, todėl šiuos straipsnius derėtų sujungti į vieną straipsnį. Be to, projekto 30 straipsnio 3 dalis derintina su projekto 31 straipsnio 2 dalimi, nes šios dalys skirtingai reguliuoja tą patį klausimą. Derėtų apsispręsti per kokį terminą turėtų būti priimti įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai bei vienos iš paminėtų nuostatų atsisakyti. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 2396159, el. p. [email protected] R. Dirgėlienė, tel. (8 5) 239 6350, el. p. [email protected] D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 2396842, el. p. [email protected] P. Veršekys, tel. (8 5) 239 6353, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected] [1] Past. – turėtų būti vartojama formuluotė „nusikaltimai žmogaus gyvybei“, nes taip pavadintas BK XVII skyrius, be to, šiame skyriuje yra nustatytos tik nusikaltimų sudėtys ir nėra baudžiamųjų nusižengimų sudėčių. [2] Past. – turėtų būti „nusikaltimai žmogaus sveikatai“, nes taip vadinasi BK XVIII skyrius, o baudžiamųjų nusižengimų žmogaus sveikatai sudėčių kodekse numatyta nėra.
3.253, 3.254, 3.259,
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
CK) 3.212 straipsnio 2 dalį ir nustatyti, kad „Atsisakymas duoti sutikimą įvaikinti turi būti motyvuotas. Teismas, nustatęs, kad atsisakymas yra nemotyvuotas, gali priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.“ Šią formuluotę siūlytina tikslinti dviem aspektais. Pirma, šioje dalyje nurodytą atsisakymą asmuo gali pateikti motyvuotą, tačiau jo pateikti motyvai gali būti nepagrįsti, todėl svarstytina, ar čia neturėtų būti kalbama apie pagrįstą (nepagrįstą) atsisakymą duoti sutikimą įvaikinti. Antra, sprendžiant įvaikinimo klausimą CK 3.224 straipsnyje nustatyta tvarka, pagal šio straipsnio 3 dalį, teismas turi teisę priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo atsižvelgdamas į vaiko interesus. Manytina, kad nemotyvuotas (nepagrįstas) atsisakymas duoti sutikimą įvaikinti, kaip sąlyga, nėra tapati sąlygai, pagal kurią teismas turi atsižvelgti į vaiko interesus, todėl svarstytina ar CK 3.212 ir 3.224 straipsniuose šios įvaikinimo sąlygos neturėtų būti vienodos. 2. Projekto 7 straipsnyje siūloma pakeisti CK 3.224 straipsnį ir jo 2 dalyje nustatyti sąlygas, kurioms esant be šio kodekso 3.209–3.223 straipsniuose nustatytų taisyklių, galimas įvaikinimas šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims. Neaišku, ar turi būti visos trys 2 dalyje nurodytos sąlygos, ar bent viena jų. Manytume, kad turėtų būti kartu 1 punkte ir 2 arba 3 punkte nurodytos sąlygos ir tai reikia aiškiai nurodyti įstatyme.
Kitu atveju, jeigu pakaktų vienos iš 2 ar 3 punkte nurodytų sąlygų, būtų diskriminuojami norintys įvaikinti vaiką Lietuvos Respublikos piliečiai. 3. Projekto 7 straipsnyje siūloma pakeisti CK
sutikimą įvaikinti turi būti motyvuotas.“ Svarstytina, ar ši taisyklė neturėtų būti dėstoma šio straipsnio 3 dalyje ar kitur, kaip bendra norma, taikytina CK
straipsnio 2 dalies 2 punktą, taip pat turi būti gautas rašytinis sutikimas įvaikinti, tačiau reikalavimas, kad atsisakymas duoti tokį sutikimą būtų motyvuotas, nėra nustatytas. 4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 patvirtintose Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijose nustatytais teisės technikos reikalavimais, projekto 1 straipsnio pavadinime brauktina perteklinė formuluotė „1 dalies“, o 6 straipsnio pavadinimas dėstytinas taip: „3.220 straipsnio pripažinimas netekusiu galios“. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 2396159, el. p. [email protected] R. Dirgėlienė, tel. (8 5) 239 6350, el. p. [email protected] D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 2396842, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
Teisės ir teisėtvarkos komitetas
3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257,
2017 m. birželio 28 d. Nr. 102-P-24
posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Rimas Andrikis, Irena Degutienė, Vitalijus Gailius, Česlav Olševski, Lauras Stacevičius, Rimantė Šalaševičiūtė, Petras Valiūnas. Komiteto biuro patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto padėjėjos:
Aidena Bacevičienė ir Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Seimo narė Dovilė Šakalienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos ir bendruomenių departamento direktorė Daina Urbonaitienė, Vaikų skyriaus vedėja Dainora Bernackienė, Socialinės aprėpties departamento Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Daiva Buivydaitė – Garbštienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos patarėja Eivilė Žemaitytė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisinės pagalbos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus patarėja, vykdanti direktoriaus pavaduotojo funkcijas Dalia Skučaitė, Teisinės pagalbos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjas Jan Maciejevski. 2-4. Ekspertų, konsultantų, specialistų, Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų, Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
departamentas prie Teisingumo ministerijos, 2017-02-24 * Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-356, pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų dėl projekto pagal kompetenciją neturime. Nesvarstyta
2Asociacija prieš tėvų atstūmimą,
2017-03-14 2017-g-1684 * Lygiavertė tėvystė - vaikų psichologinio stabilumo pagrindas Asociacija Prieš Tėvų Atstūmimą (APTA), kurios nariai yra mamos, tėvai, seneliai ir kiti artimi vaiko giminaičiai, po vaiko tėvų skyrybų patiriantys didžiulius sunkumus, siekiant jų vaikų teisės, yra pažeidžiamos dėl jų psichologinio žalojimo iš kito tėvo pusės, reiškia didžiulį susirūpinimą dėl vaiko teisių apsaugos padėties Lietuvoje ir tikisi, jog tėvų atstūmimas (TA) taip pat bus įtrauktas į psichologinio (emocinio) smurto prieš vaikus sąvoką. Tėvų atstūmimas bei šio proceso pasekmė - Tėvų Atstūmimas Sindromas -nieko bendro neturi su vieno iš tėvų atskyrimo dėl svarbių ir faktais įrodomų aplinkybių (vaiko žalojimo, apleidimo ir nesirūpinimo, dėl alkoholio ar narkotikų priklausomybės ir kt.). Apie tokį pasireiškiantį psichologinį smurtą prieš vaikus Lietuvoje nekalbama arba jis menkinamas ir nepripažįstamas, arba net prilyginamas
„pseudoteorijai“. Apmaudu, jog dabartinės LRS narės D.Šakalienės (buv.
žmogaus teisių ekspertės) viešai žiniasklaidoje išsakytos ne tik įžeidžiančios, bet ir, mūsų nuomone, klaidingos nuostatos ir tvirtinimai savo vaikus praradusių ir tėvų atstūmimą patiriančių visų (kitų) tėvų atžvilgiu, nepaneigti iki šiol, nors ji APTA-i žadėjo tai padaryti dar iki 2016 metų Seimo rinkimų.
Pateikdama galimai tendencingai atrinktą informaciją arba interpretavimą, įtakojo neigiamos nuomonės formavimą apie tėvų atstūmimą patiriančius tėvus, mamas bei kitus vaiko artimus giminaičius, išvedant paralelę tarp tėvų atstūmimo ir pedofilų, disproporcijas tarp vyrų (tėvų) ir moterų (motinų) smurto. Tokiomis įžvalgomis ir „ekspertinėmis“ išvadomis dabar paranku vadovautis motinoms/tėvams, kurie po skyrybų ir toliau manipuliuoja vaikais. Taip pat galimai ir VTAT, kurios žinomo asmens pasisakymus laiko savo darbo gairėmis. Tuo tarpu į tėvų atstūmimo „smagratį“ patekę tėvai toliau nepagrįstai yra eliminuojami iš vaikų gyvenimo. P.D. Šakalienė turėjo ir vis dar turi didelę įtaką LR vaikų teisių įstatymų formavime, tačiau mums kelia abejonių jos tendencingas požiūris į tėvų atstūmimą, kaip reiškinį, ir mes turime pagrindo abejoti jos kompetencija šioje srityje ( žiūrėti priedus). Jungtinių tautų vaiko teisių Konvencija numato, jog vaikas turi teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas. Lietuvos CK numato, jog vaikas turi teisę su jais netrukdomai bendrauti. Ši prigimtinė vaiko teisė yra pirmiausia pažeidžiama, jeigu vaikas sąmoningai nuteikinėjamas prieš kitą tėvą ir jam vystomas ar išsivysto Tėvų Atstūmimo Sindromas – elgesys, kai vaikas be jokio realaus pagrindo visiškai atmeta savo skyrium gyvenantį tėvą, jo bijo, vengia, niekina ir net nekenčia. Be realios priežasties, o vien todėl, kad, būdamas jį auginančio tėvo (dažniausiai Lietuvoje tai yra vaiko mama) įtakoje, perima jo/jos elgesio su skyrium gyvenančiu tėvu modelį ir jausmus (psichologijoje tai žinoma kaip folie à deux).
Tarptautiniai ir Lietuvos įstatymai, turintys užtikrinti nenutrūkstamą vaiko ir jo tėvų bendravimą, yra priimti ne šiaip sau, o remiantis moksliniais tyrimais įrodytais vaiko raidos ypatumais. Normaliam vaiko vystymuisi jam būtinas meilės, supratimo bei saugumo jausmas, kurį gali suteikti žinojimas, kad vaikas yra mylimas ir juo rūpinamasi abiejų jo tėvų, nežiūrint jų gyvenamos vietos. Vakarų valstybių psichologų supratimu, daugiau, nei trims mėnesiams nutraukus vaiko nuolatinį pastovų bendravimą su vienu iš tėvų, sutrinka sveiko prieraišumo vystymasis, o po dar ilgesnio laikotarpio jis gali tapti praktiškai neatstatomu. Žinant, jog daugiau, kaip pusė Lietuvos vaikų yra išsiskyrusių šeimų vaikai ir gyvena su vienu iš tėvų, suprantama, jog skyrium gyvenantį vaiko tėvą/motiną pakeičia patėvis ar pamotė. Gerai, jei viskas klostosi sėkmingai, tačiau Vakarų valstybių atliktų tyrimų statistika (Lietuvoje tokios rasti nepavyko) rodo, jog: be tėvo augantys vaikai 5 kartus dažniau tampa fizinio ir psichologinio smurto aukomis, tokie vaikai nuo patėvių smurto kenčia iki 70 kartų dažniau, nei nuo biologinių tėvų (Rebecca O`Neill„ Šeimų be tėvo poveikis suaugusiems, vaikams ir visuomenei“, CIVITAS (Institute for the study of civil society), 2002 m.). Visas tyrimas http://atstumimosindromas.info/seima-tevo-ir-pasekmes-vaikui/. Pastaruoju metu skaudūs vaikų žalojimo ir net nužudymo Lietuvoje atvejai, deja, tai patvirtina. Po skyrybų be jokios oficialiai įrodomos priežasties nutraukus vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimą, vaikas nebetenka atramos. Jam nelieka galimybės pasisakyti skyrium gyvenančiam tėvui apie jo baimes, skausmą, nerimą ir pan. Taip pat ir apie tai, jei jis yra skriaudžiamas ir/ar kitaip žalojamas.
Nuolatinis ir pastovus vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimas yra kliuvinys vaiko skriaudimui, nes sudaro realią galimybę smurto išaiškėjimui. Vaikas visada žinotų, jog yra dar ir kitas iš tėvų, kuris gali jį apginti ir juo pasirūpinti. Lietuvos teismų praktika, kai skyrium gyvenantis tėvas gauna galimybę bendrauti su savo skyrium gyvenančiais vaikais vos du savaitgalius (t.y. 2-4 dienas) per mėnesį, yra netoleruotina, nes ji diskriminuoja vyrus-tėvus ir pažeidžia LR CK, kuris garantuoja maksimalų bendravimą su skyrium gyvenančiais vaikais. Taip pat pažeidžia vaiko teises. Beje, vaiko teisės į bendravimą su skyrium gyvenančiu savo tėvu labai dažnai pažeidžiamos, teisininkams priimant sprendimą, remiantis tuo, kas „geriausia vaiko interesams“. Dažniausiai pamirštant rekomendacijas, jog toks sprendimas privalo būti motyvuotas įrodymais, kas konkretaus vaiko interesams yra geriausia. Ko dažniausiai nepadaroma (plačiau apie tai: https://www.mruni.eu/mru_lt_dokumentai/katedros/edukologijos/Vaiko_teisiu_konvencijos_igyvendinimo_vadovas.pdf). Į konfliktiškų skyrybų verpetą pakliuvęs vaikas išgyvena didžiulį stresą, yra įtraukiamas į suaugusiųjų „varžytines“ būtent dėl jo ir dėl įtakos jam (kitais žodžiais tariant, patiria tėvų atstūmimą).
Svarstant LR Civilinio Kodekso pataisas, LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga atkreipė dėmesį, jog vaiko bendravimo su skyrium gyvenčiau tėvu/motina ir teisės į šeimos ryšius pažeidimas (kai trukdoma antrajam iš tėvų dalyvauti vaiko auklėjime ir bendrauti su juo) neretai nelaikomas vaiko teisių pažeidimu, už kurį turėtų būti taikoma teisinė atsakomybė https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/79445ad214e411e5a3b4e978a14c356f?positionInSearchResults=8&searchModelUUID=8c543628-485e-40b8-8190-15fc11e1977a Kad apsaugoti vaiką nuo tokios situacijos, APTA narių nuomone, privalu pasiekti, jog toks vieno iš tėvų elgesys, pažeidžiant vaiko teises ir antrojo iš tėvų teises į šeimos ryšius po santuokos nutraukimo ( kitaip sakant, tėvų atstūmimas), būtų teisingai įvardijamas kaip psichologinis – emocinis vaiko žalojimas ne vien LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, bet ir valstybės mastu ir kad už tai piktnaudžiaujantys tėvo pareigomis susilauktų konkrečios atsakomybės. Kaip tai jau daroma daugelyje Vakarų valstybių. Nors LT įstatymai numato administracinę atsakomybę už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams (ATKP 181 str. 1 dalys) ir baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis, arba kai prieš vaiką naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas, tačiau iki šiol nei viena motina ar tėvas realiai nėra nubaustas už vaikų psichologinį žalojimą. Tą patį galima pasakyti ir apie neteisėtą vaikų išvežimą į užsienį.
Iki šiol galiojanti tvarka leido piktnaudžiauti savo teisėmis motinoms/tėvams (su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaikų gyvenamoji vieta), be kito tėvo sutikimo ne tik keisti vaikų gyvenamąją vietą, bet išvežti juos visam laikui į užsienį. Lietuvoje likę tėvai praktiškai praranda ne tik fizinį, bet ir emocinį ryšį su išvežtais vaikais. Antstoliams nesunku užtikrinti, kad užsienyje gyvenanti motina gautų alimentus iš Lietuvoje likusio tėvo, bet jie nepajėgūs užtikrinti tėvo bendravimo teisės su vaikais. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais, kurie gyvena užsienyje, tampa praktiškai neįgyvendinamas, nes antstoliai tokius teismo sprendimus atsisako vykdyti, motyvuodami tuo, kad tai ne jų sprendimų vykdymo teritorija. 2013.10.04 dieną APTA kartu su tuometine LR Seimo nare p. R. Šalaševičiūtė surengė tarptautinę konferenciją:
„Lygiavertė tėvystė po skyrybų -vaikų psichologinio stabilumo pagrindas. Teisiniai ir psichologiniai aspektai.“ Deja, mūsų iniciatyvos ir
rezoliucija taip ir liko tik popieriuje. Tikimės, kad dabar, svarstant naująjį LR Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymą, bus atsižvelgta į mūsų anksčiau pateiktus pasiūlymus dėl įstatymo pataisų, susijusių su vaikų ir tėvų teisėmis. LR Civilinio Kodekso pataisos dėl bendravimo su vaikais po skyrybų, bei lygiavertės tėvystės, priimti 2016 m. birželio mėnesį, yra mažas žingsnelis apsaugoti vaikus nuo konfliktiškų skyrybų pasekmių, jiems sukeliant emocinį sąmyšį ir „amputuojant“ iš jų gyvenimo skyrium gyvenantį tėvą – dažniausiai vaiko tėtį. Tačiau tos pataisos
Būtina vaikų prieraišumo vystymosi svarbą, bei tėvų atstūmimo, kaip reiškinio, pagrindus dėstyti visose psichologijos, pedagogikos, teisės, socialinių mokslų specialistų rengimo įstaigose. Žinant skyrybų mastą Lietuvoje bei vaikų, kurių tėvai išsiskyrę skaičių, ilgiau delsti negalima. Raginame LR Seimą bei Vyriausybę, o taip pat VTAT, juristus bei psichologus nedelsiant imtis priemonių šios problemos pripažinimui ir sprendimui. „Rūpestis kiekvienu vaiku – tai valstybės prioritetas“ (prezidentė p. D. Grybauskaitė). Belieka tikėtis, jog taip pat bus valstybės pasirūpinta ir vaikais iš išsiskyrusių šeimų, kurie dėl tėvų atstūmimo padarinių negali bendrauti su jų skyrium gyvenančiu savo tėvu/motina. APTA pasiūlymai dėl įstatymo pataisų:
1) keisti LR Civilinio Kodekso nuostatas ir, vadovaujantis pažangių Europos ir pasaulio šalių praktika, įtvirtinti bendros (kooperatinės, jungtinės) tėvystės po skyrybų institutą, t.y. prezumpciją, jog po skyrybų vaikas turi dvi gyvenamąsias vietas ir praleidžia lygiai tiek pat laiko tiek su tėvu, tiek su motina, ar šis laikas skiriasi nežymiai. Ši prezumpcija užtikrina vaiko teises į abu tėvus, o tėvams – lygiavertę tėvystę. Vakarų valstybių tyrimais nustatyta, jog tokia bendravimo forma po skyrybų yra pati geriausia vaikui, po gyvenimo šeimoje. 2) pripažinti vieno iš tėvų vaiko nuteikinėjimą priešiškai skyrium gyvenančiam tėvui/motinai bei jų giminei be jokios konkrečios ir faktais įrodomos priežasties (tėvų atstūmimas) kaip vieną iš psichologinio-emocinio vaiko žalojimo rūšių ir už tai taikyti realias nuobaudas pagal LT galiojančius įstatymus. 3) Reformuoti Vaiko teisių apsaugos tarnybas, nustatant jų darbo laiko grafikus 24 val. per parą. Įsteigti prie VTAT profesionalių psichologų etatus.
Atsisakyti stereotipų vyrų (tėvų) atžvilgiu, išlaikant įstatymais garantuojamą abiejų vaiko tėvų lygybę ir lygiateisiškumą. 4) reglamentuoti mediaciją šeimos bylose, siekiant pirmiausia taikiai spręsti ginčus. 5) Tėvų atstūmimo atvejais įstatymiškai ir privalomai garantuoti vaiko tėvų psichologinį ištyrimą tikslu nustatyti jų psichologinę sveikatą, nustatant vaiko gyvenamą vietą bei bendravimo sąlygas su skyrium gyvenančiu tėvu/motina. 6) įsteigti specializuotus šeimos bylų teismus ar šeimos bylų skyrius ir/ar teismuose skirti specializuotus šeimos bylų teisėjus, turinčius bent jau teorinį supratimą apie konfliktiškų skyrybų pasekmes vaikams. 7) Organizuoti vaikų besilaukiančioms poroms ir/ar vienišoms moterims privalomus tėvystės kursus. Nesvarstyta
2017-03-14 g-2017-3176
projektą siūlytina įvertinti aplinkybę, jog projekto 4, 5, 6, 7, 9, 10 straipsniai, 11 straipsnio 4 dalis, 12 straipsnio, 14 straipsnio 3 dalis, 16,
Lietuvos Respublikos Prezidentės pateiktas teisėkūros iniciatyvas dėl minėtų straipsnių normų tobulinimo (įstatymo projektas XIIIP-288). Įstatymo projektas Nr. XIIIP-288(2) apsvarstytas ir jam pritarta papildomuose Lietuvos Respublikos Seimo komitetuose, pagrindinio komiteto – Teisės ir teisėtvarkos komiteto – surengtų klausymų metu suderinta suinteresuotų institucijų pozicija dėl keičiamų nuostatų. Dėl nurodytų priežasčių siūlytina svarstyti tik tuos Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 straipsnius (ar jų dalis), kurie neatkartoja įstatymo projekto Nr. XIIIP-288(2) nuostatų. Nesvarstyta
2017-06-21 * 3.
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-356 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-356), tačiau pasiūlyti Seimui jį tobulinti pagal šias pastabas:
1
formuluotę, nurodant išimtinius atvejus ir aplinkybes, kurioms esant valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija įgyja teisę teikti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo ir tėvystės (motinystės) nustatymo. Nesvarstyta
kanceliarijos Teisės departamentas (toliau – TD), 2017-02-131 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
Civilinio kodekso (toliau - CK) 3.151 straipsnio 1 dalį ir nustatyti, jog
„Pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo (toliau – tėvystės
nuginčijimas) taip pat gali valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, kartu pareiškiant ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nustatymo, jeigu tai atitinka vaiko interesus.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog CK ir šiuo metu yra įtvirtintas pakankamai platus ratas asmenų, kurie gali reikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo. Visi šie asmenys laikytini turinčiais tiesioginį suinteresuotumą dėl tėvystės nuginčijimo, nes visi šie asmenys galimai yra tiesiogiai susiję su tėvystės teisiniais santykiais. Manytina, jog toks reguliavimas atitinka Europos Tarybos šeimos teisės ekspertų komiteto parengtoje Baltojoje knygoje „Dėl tėvystės nustatymo ir jos teisinių padarinių“ 11 principo 3 dalies nuostatą, jog teisė ginčyti tėvystę turi būti suteikta tėvui ir vaikui arba jo atstovui.
Šią teisę valstybės savo nuožiūra taip pat gali suteikti vaiko motinai ir kitiems asmenims, kurių reikalavimai pagrįsti specifiniais interesais, ypač asmenims, siekiantiems nustatyti savąjį tėvystės ryšį su vaiku. Tuo tarpu papildžius subjektų, galinčių reikti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, ratą, ir tarp subjektų nurodžius valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, susidarytų paradoksali situacija, kai juridinis asmuo, neturintis jokių tiesioginių sąsajų su tėvystės teisiniu institutu galėtų įsiterpti į šeimos – tėvystės, motinystės teisinius santykius ir, remdamasis vien tik savo subjektyvia nuomone, kad ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo tikėtinai atitinka vaiko interesus, ginčyti tėvystę.
Pastebėtina, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad: „Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.“ O šio straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad: „Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.“ Tokiu būdu, galima išskirti tris kriterijus, kurių privaloma laikytis siekiant nepažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, kai siekiama suteikti teisę tam tikrai valstybės institucijai įsiterpti į šeimos gyvenimą:
Tuo tarpu, kitų dviejų būtinų kriterijų teisinis reguliavimas neatitinka, nes nei iš reguliavimo turinio, nei iš įstatymo projekto aiškinamojo rašto nėra aišku, kodėl valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teisė reikšti ieškinius dėl tėvystės nuginčijimo yra būtina demokratinėje visuomenėje ir kokių teisėtų tikslų siekiama teikiamu teisiniu reguliavimu. Apibendrinant išdėstytas pastabas manytina, jog teikiamas reguliavimas galimai neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatų. Nesvarstyta
1 Antra, kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš esmės analogiškos nuostatos toms, kurios įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Be to, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis nedviprasmiškai nustato, jog „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Toks tiesioginis tėvystės ir motinystės teisių įtvirtinimas neabejotinai suponuoja ypatingą šių teisių apsaugą. Suprantama, jog kaip ir dauguma žmogaus teisių, taip ir tėvystė bei motinystė nėra absoliučios teisės.
Šios teisės gali būti ribojamos, tačiau, kaip ne kartą nurodyta Konstitucinio Teismo doktrinoje: „<...> pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.“ (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2011 m. liepos 7 d. nutarimas ir kt.). Šiame kontekste pažymėtina, jog deramai nepapildžius teikiamo reguliavimo, kad jis atitiktų Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytus kriterijus, turėtų būti svarstoma aptariamos projekto nuostatos atitiktis Konstitucijos nuostatoms. Nesvarstyta
1 Trečia, jeigu nebūtų atsisakyta projekto nuostatos dėl vaiko teisių apsaugos institucijos teisės nuginčyti tėvystę (motinystę), keičiant CK 3.151 straipsnio 1 dalį, būtina pakeitime nurodyti pagrindą vaiko teisių apsaugos institucijai pareikšti ieškinį. Taip pat siūlytina nustatyti pasekmes vaiko teisių apsaugos institucijai tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad tėvystės (motinystės) ginčijimas neatitiko vaiko interesų, o vaiko interesus atitinka esama tėvystė (motinystė), t.y. ar vaiko teisių apsaugos institucija būtų įpareigota atlyginti padarytą neturtinę žalą vaikui ir jo tėvui (motinai) ar vienam iš jų. Nesvarstyta 9.
1 Ketvirta, atkreiptinas dėmesys, kad vaiko kilmė iš motinos nustatoma pagal vaiko gimimo faktą, kurį patvirtina medicinos įstaigos pažymėjimas apie vaiko gimimą. Šis faktas nėra ginčo objektu. Motinystė nuginčijama retai, pavyzdžiui vaikų sukeitimo ar surogatinės motinystės atveju. Taigi motinystė ir nustatoma retai, tik išimtinais atvejais, išvardintais CK 3.139 straipsnio 4 dalyje. Nesvarstyta
1 Penkta, CK 3.151 straipsnio 1 dalį siūloma papildyti nauja pastraipa. Vadovaujantis teisės technikos taisyklėmis teisės normos pastraipomis nedėstomos. Aptariama teisės norma arba turėtų būti atskira straipsnio dalimi, arba dėstoma keičiamoje straipsnio dalyje, neišskiriant jos į atskirą pastraipą. Nesvarstyta
asociacija (VTAS vadovų asociacija),
1Dėl LR Civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163,
3.172, 3.176, 3.182 , 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267, 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-356: Dėl LRCK 3.151 straipsnio pakeitimo – Atkreiptinas dėmesys į tai, kad juridinio asmens t. y. Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos įtraukimas į asmenų galinčių pateikti ieškinį dėl vaiko tėvystės (motinystės) nuginčijimo sąrašą neatitinka šeimos teisinių santykių sampratos, nes joks juridinis asmuo neturi teisinio pagrindo intervuoti į asmeninius vaiko tėvo ir motinos santykius, bei teikti teismui aukščiau minėtą ieškinį be objektyvių įrodymų, vadovaujantis tik savo subjektyvia nuomone. Intervencija į šeimą įmanoma tik esant ypatingoms sąlygoms t. y. būtinybei užtikrinti vaiko gyvybę, sveikatą. Pažymėtina ir tai, kad toks teisinis reguliavimas neatitinka LR Konstitucijai bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai.
Nenumatyta ir tai, kas būtų jei teismas pripažintų, jog vaiko tėvystės (motinystės) nuginčijimas prieštarauja vaiko teisėtam interesui, pvz, jei tarp vaiko ir tariamo tėvo susiklostė tėvystės santykiai ir juos sėja stiprus emocinis ryšis? Todėl manytina, kad nereikėtų praplėsti subjektų, galinčių pateikti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo rato. Nesvarstyta
Aukščiausias Teismas (LAT)
straipsnio papildymas kelia abejonių dėl savo tikslingumo ir proporcingumo. Aiškinamajame rašte šis papildymas grindžiamas siekiu užtikrinti vaiko teisę žinoti savo tėvus. Sutinkame, kad ši vaiko teisė yra svarbi ir gintina, tačiau šeimos santykių aplinkybės turėtų būti vertinamos kompleksiškai, ypač atsižvelgiant į tai, kad galiojančioje CK 3.151 straipsnio redakcijoje numatyta galimybė visiems suinteresuotiems asmenims pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo. Be to, CK numatyti ieškinio senaties terminai tokiam ieškiniui pareikšti, taigi teisė ginčyti tėvystę (motinystę) nėra ginama neapibrėžtą laiką; taip siekiama išsaugoti šeimos santykių stabilumą. Abejojame, ar teisės ginčyti tėvystę (motinystę) suteikimas valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai būtų tikslingas ir nesukeltų rizikingos situacijos, susijusios su pernelyg dideliu įsikišimu į šeimos gyvenimą, priešingai suinteresuotų asmenų valiai. Atkreipiame dėmesį, kad tokiu atveju galimai prarastų prasmę ieškinio senaties termino nustatymas, nes vaiko teisių apsaugos institucijai ieškinio senaties terminas tokiam ieškiniui reikšti būtų skaičiuojamas nuo šios institucijos sužinojimo apie tam tikras reikšmingas aplinkybes momento, taigi galimybė ginčyti tėvystę (motinystę) teisme laiko atžvilgiu taptų neapibrėžta.
Respublikos Teisingumo ministerija (TM),
1Įvertinę Projekto 1 straipsniu teikiamą siūlymą,
pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2017 m. vasario 13 d. išvados Nr. XIIIP-356 (toliau – Išvada) 1 punkte pirmuoju ir antruoju aspektais aptartiems argumentams dėl šio siūlymo. Papildomai pastebime, kad Projekto aiškinamajame rašte nėra visapusiškai atskleistos tokio siūlymo priežastys, aplinkybės, tikslingumas. Kartu manome, kad Projekto aiškinamajame rašte nurodyta problema – „kai vaiko tėvystė de jure pripažinta ne vaiko biologiniam tėvui, o vaiko motinos buvusiam sutuoktiniui, sugyventiniui ar kitam asmeniui, su kuriuo vaiko nesieja jokie emociniai ar faktiniai ryšiai“ – gali būti sprendžiama vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.151 straipsnio 1 dalimi teisė pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo suteikta tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše įrašytam kaip vaiko tėvas, tiek asmeniui, vaiko gimimo įraše neįrašytam kaip tėvas, bet laikančiam save vaiko tėvu. Nesvarstyta
3
straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, jog „galimų ad hoc globėjų sąrašą, taikomą visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Pirma, kelia abejonių, jog siūloma įtvirtinti nuostatą, kad ad hoc globėjų sąrašas turėtų būti tvirtinamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, nes tai reikštų, kad kiekvieną kartą, kai į šį sąrašą būtų įtraukiamas naujas ad hoc globėjas, ar kuris nors iš globėjų būtų iš jo išbraukiamas, šis sąrašas kiekvieną kartą iš naujo turėtų būti patvirtintas, o senasis sąrašas - pripažintas negaliojančiu. Tokio reikalavimo proporcingumas kelia abejonių, be to, galimai tai sukeltų nereikalingos sumaišties ir gaišimo teismo proceso metu, nes teismas privalėtų kiekvienu atveju reikalauti įrodymų, jog sąrašas yra patvirtintas ir galiojantis. Nesvarstyta
3 Antra, pastebėtina, jog nėra aišku, ką norėta pasakyti nuostatoje nustatant, jog globėjų sąrašas yra taikomas visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko. Nėra aišku kaip toks sąrašas turėtų ir galėtų būti taikomas bei kokia jo taikymo esmė. Galbūt, norėta nustatyti, jog nagrinėjantis bylą teismas gali skirti ad hoc globėju bet kurį įrašytą į šį sąrašą globėją. Tačiau ši prielaida yra tik viena iš galimų prielaidų apie nuostatos prasmę. Be to, neaišku, ar turima omenyje, kad sąrašas bus vienas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau pagal atskirus administracinius vienetus, ar kad bus galimybė skirti vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji viena pvz., Vilniuje, globėją iš pvz., Klaipėdos. Vadovaujantis teisinio aiškumo principu atskleistina normos prasmė, kad ją būtų įmanoma pritaikyti praktiškai. Nesvarstyta
3
nenumeruotina. Nesvarstyta
asociacija3 Dėl LR CK 3.163 straipsnio pakeitimo - „3.
Jeigu priimant su nepilnamečiu vaiku susijusius sprendimus kyla vaiko ir jo tėvų (globėjo, rūpintojo) interesų konfliktas arba vaiko tėvų tarpusavio interesų konfliktas, teismas ex officio arba bet kurio iš vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo) ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos prašymu gali skirti ad hoc globėją, kuris atstovautų vaikui sprendžiant konkretų ginčą. Ad hoc globėjo parinkimo tvarką nustato ir Galimų ad hoc globėjų sąrašą, taikomą visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko, patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Ad hoc globėjo veiklai mutatis mutandis taikomos šios knygos XVII ir XVIII skyrių normos.“. Manytume, kad ad hoc globėjui negali būti nustatytos pareigos atsakyti už vaiko saugumą, ar pavesta vykdyti kitas su vaiku, netekusiu tėvų globos, būdingų pareigų globėjui. Ad hoc globėjas skirtinas esant konkrečiam ginčui tarp vaiko ir jo tėvų. Ad hoc globėjas turėtų turėti teisinį išsilavinimą, gebantis tinkamai vertinti ir suprasti, kaip užtikrinti nepilnamečio procesines teises esant ginčui, nepaimant jo iš šeimos, suprasti savo procesines teises ir pareigas konkrečiu laikotarpiu, konkrečioje situacijoje. Nesvarstyta
3
teikiamo CK 3.163 straipsnio 3 dalyje esanti nuostata, kad ad hoc globėjo veiklai mutatis mutandis taikomos trečiosios knygos XVII ir XVIII skyrių normos. Ad hoc globėjas nėra nepilnamečio globėjas, vaikas ir toliau gyvena su savo atstovais pagal įstatymą, o ad hoc globėjas tik atstovauja vaikui teismo procese sprendžiant konkretų ginčą. Nesvarstyta
3
straipsniu siūlomo Civilinio kodekso 3.162 straipsnio pakeitimo, įtvirtinant įstatyminiame lygmenyje galimų ad hoc globėjų sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Pažymėtina, kad diskusijos dėl tokio sąrašo tikslingumo vyko vykdomosios valdžios lygmenyje ir, atsižvelgiant į ad hoc globėjo teisinio instituto paskirtį ir specifiką, buvo nuspręsta atsisakyti siūlomo reguliavimo, nes jis sukeltų daug praktinio įgyvendinimo problemų, ir, kas ne mažiau svarbu, kelia abejonių dėl atitikimo vaiko interesams, kadangi esant iš anksto patvirtintam ad hoc globėjų sąrašui eliminuojama galimybė paskirti vaiko ad hoc globėju vaikui artimą ir
(ar) geriausiai vaiko interesus galintį atstovauti asmenį. Nesvarstyta
3
neturime galimybės, nes Projekto aiškinamajame rašte nėra atskleistos priežastys, aplinkybės, lėmusios tokio siūlymo formulavimą. Remdamiesi loginiu ir kalbiniu siūlomos normos aiškinimo metodu, manytume, kad teikiamas siūlymas neatitinka CK 3.163 straipsnio 3 dalies (kurią siūloma pildyti Projekto 3 straipsniu) paskirties ir teisinio turinio. Pastebime, kad CK
reaguoti į susiklosčiusią situaciją ir spręsti problemas, susijusias su tam tikrų vaiko teisių užtikrinimu ir įgyvendinimu. Taip pat manytume, kad apribojimas ad hoc globėją rinktis tik iš jų sąrašo kaip tik apsunkintų teismo procesą, trukdytų jo operatyvumui ir užkirstų kelią skirti ad hoc globėją, jei jis nebūtų įrašytas į jų sąrašą, nors ir galėtų tinkamai atstovauti vaikui sprendžiant konkretų ginčą.
Kartu atkreipiame dėmesį, kad jei Projekto 3 straipsniu siekiama spręsti globėjų (rūpintojų) apskaitos centralizavimo klausimą, informuojame, kad Lietuvos Respublikos Seime registruoto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.172, 3.176, 3.180, 3.183, 3.210, 3.212, 3.217, 3.219, 3.222, 3.223, 3.224, 3.243, 3.249, 3.250, 3.252, 3.253, 3.254, 3.256, 3.257, 3.262, 3.264 , 3.265, 3.266, 3.267, 3.269, 3.271, 3.274 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.276¹ straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIIP-288(2) (toliau – Projektas Nr. XIIIP-288(2)) 23 straipsnio 1 dalimi šiai problemai spręsti yra pateiktas siūlymas, kuriam Teisingumo ministerija pritaria. Nesvarstyta
administracija (NTA)
g-2017-48813
straipsnio 3 dalyje) siūloma nustatyti, jog ad hoc globėjų veiklai mutatis mutandis taikomos CK trečiosios knygos XVII ir XVIII skyrių normos, tačiau pažymėtina, kad ad hoc globėjas netampa nepilnamečio vaiko globėju (rūpintoju) visose gyvenimo srityse – kitose gyvenimo srityse, nesusijusiose su teisme nagrinėjamu ginču, vaiką ir toliau atstovauja jo įstatyminiai atstovai, vaikas ir toliau gyvena su savo įstatyminiais atstovais, jiems ir toliau išlieka pareiga vaiką išlaikyti, todėl teisės norma turi būti tobulinama. Nesvarstyta
45
pakeitus CK 3.172 ir 3.176 straipsnius ir šiuo pakeitimu išplėtus giminaičių, turinčių teisę bendrauti su vaiku, ratą bei atsižvelgiant į tėvų asmeninių teisių apibrėžtį, nederėtų panaikinti vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, o galutinio sprendimo teisę suteikti išimtinai tik teismams.
Pastebėtina ir tai, kad siūloma nustatyti, jog vaikams turi būti sudarytos sąlygos bendrauti su tiesiosios linijos giminaičiais „ir (ar)“ šoninės linijos giminaičiais. Atsižvelgiant į nuostatos esmę nėra aišku, kokiu tikslu šioje nuostatoje vartojamas jungtukas
„ar“. Manytina, jog šis jungtukas yra perteklinis. Nesvarstyta
Dėl LR CK 3.172,3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.211, 3.217, 3.218, 3.219, 3.223, 3.226, 3.253, 3.257, 3.259, 3.260, 3.266, 3.267, 3.269 straipsnių pakeitimų – Asociacija iš esmės pritaria pateiktiems pakeitimams. Nesvarstyta
45
3Projekto 4 ir 5 straipsnio siūlymus – išplėsti ratą giminaičių,
turinčių teisę bendrauti su vaiku – siūlytume įvertinti šiais aspektais. Viena vertus, Projekte siūloma formuluotė „tiesiosios linijos vaiko giminaičiai ir (ar) šoninės linijos giminaičiai iki ketvirtojo laipsnio“ apriboja kitų giminaičių galimybę įgyvendinti savo teisę bendrauti su vaiku. Kita vertus, svarstytina, ar turinčių teisę bendrauti su vaiku giminaičių sąrašo išplėtimas, lyginant su galiojančiu, atitinka CK 3.236 ir 3.237 straipsniuose nustatytas pareigas artimųjų giminaičių vaikų atžvilgiu ir atvirkščiai. Atsižvelgiant į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę Projekto 4 straipsnyje (taip pat ir Projekto 5 straipsnyje) palikti „artimųjų giminaičių“ nuostatą, netikslinant jos giminystės linijos ir giminystės laipsnio nuostatomis. Kartu, įvertinę Projekto aiškinamojo rašto informaciją, susijusią su šiuo siūlymu, manytume, kad egzistuojančias problemas galėtų padėti išspręsti Projekto Nr.
XIIIP-288(2) 1 straipsniu (žr. kartu su 2 straipsniu) teikiamas siūlymas, kuriuo teisė bendrauti su vaiku būtų suteikta, be kita ko, „kitiems vaiko giminaičiams, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus“. Nesvarstyta
6
projekto 6 straipsniu keičiamo CK 3.182 straipsnio 3 dalies keitimo pagrindimas yra pakankamas. Vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras ir be CK pakeitimo gali priminti tėvams apie jų pareigas. Nesvarstyta
6
4Siūlytume atsisakyti Projekto 6 straipsnio dėl šių priežasčių. Projekto rengėjai aiškinamajame rašte nurodo, kad „vaiko teisių apsaugos
specialistai ir socialiniai darbuotojai pažymi, kad pasitaiko atvejų, kai tėvai, kuriems teismo tvarka buvo apribota tėvų valdžia, nesistengia vaiko susigrąžinti į šeimą, nes jų vaiku rūpinasi paskirtasis globėjas (rūpintojas), o vaiko išlaikymą užtikrina valstybės skiriama globos (rūpybos) išmoka“. Pastebime, kad nurodytu atveju net ir suteikus galimybę pareikšti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, vis tiek turės egzistuoti tėvų (tėvo ar motinos) valia vaiką susigrąžinti, t. y. turi būti tėvų noras ir siekis. Kita vertus, Projektu numačius aplinkybę – rašytinis tėvų (tėvo ar motinos) prašymas – manytume, prasmės netenka teisės kreiptis į teismą suteikimas valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, t. y. jei tėvai (tėvas ar motina) siekia savo vaiko susigrąžinimo, kokiu tikslu jų norus turėtų įgyvendinti valstybinės institucijos.
Manytume, kad Projekto aiškinamajame rašte nurodytos problemos – „tėvų nežinojimas, kaip pasinaudoti įstatymo jiems suteikta teise kreiptis į teismą“ praktikoje galėtų būti sprendžiamos valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai aktyviai dirbant su šeima, papildomai (intensyviau) informuojant tėvus (tėvą ar motiną) apie jų teises, gynimo būdus. Nesvarstyta
7
apriboti tėvų valdžią teismas tuo pačiu sprendimu priteisia išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo. Pasiūlymas diskutuotinas. Pastebėtina, jog išlaikymo nustatymui reikalingi tam tikri finansiniai duomenys - įrodymai, kuriais remiantis teismas galėtų nustatyti išlaikymo dydį. Tokių duomenų surinkimas ir pateikimas teismui gali užtrukti ir nepagrįstai užtęsti proceso trukmę. Pažymėtina, jog esminis teismo sprendimo apriboti tėvų valdžią tikslas yra užtikrinti vaiko teises ir kaip įmanoma greičiau nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, kad vaikui nebūtų daroma žala. Taigi, pritarus siūlomam reguliavimui, galimai bus atidedamas esminio sprendimo priėmimas dėl šiuo atveju antraeilių klausimų. Svarstytina galimybė nustatyti įpareigojimą teismui priteisti išlaikymą vaikui tuo pačiu sprendimu, kuriuo sprendžiama dėl tėvų valdžios apribojimo, tik tuo atveju, jei dėl to nereikia atidėti teismo sprendimo priėmimo ir jei tai netrukdo proceso operatyvumui. Nesvarstyta
7
straipsniu siūlomo CK 3.183 straipsnio 4 dalies reglamentavimo.
Projekte siūloma, kad teismas, priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu sprendimu ne tik nustatytų vaiko gyvenamąją vietą ir skirtų globą (rūpybą), bet ir priteistų išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo. Neaišku, kodėl siūloma išlaikymą priteisti tik iki vaiko globos (rūpybos) nustatymo. Tėvų pareiga išlaikyti vaikus išlieka nepaisant teismo sprendimo apriboti tėvų valdžią ir globos (rūpybos) nustatymo ir pasibaigia tik vaiką įvaikinus (CK 3.195 straipsnis), todėl globos nustatymas nėra pagrindas nemokėti išlaikymo. Atsižvelgiant į tai, siūlytina atitinkamai koreguoti
7
išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo“ turėtų būti įvertintas galimų teisinių pasekmių kontekste. Svarstytina, kodėl siūloma riboti išlaikymo priteisimą tik „iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo“ ir kokie veiksmai būtų atliekami po šio momento. Pavyzdžiui, jei po šio momento būtų vėl kreipiamasi į teismą dėl išlaikymo priteisimo, svarstytina, ar tai būtų protinga ir racionalu. Kartu pastebime, kad pagal CK 3.195 straipsnį tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus išlieka ir atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią, išskyrus atvejus, kai vaikas įvaikinamas. Taip pat vertinamai nuostatai teiktinas siūlymas, išdėstytas šių pasiūlymų skyriaus Dėl CPK projekto 3 punkte. Nesvarstyta
8
redakcija išdėstyti CK 3.209 straipsnį. Kai kurios straipsnio nuostatos diskutuotinos.
Pirma, neaišku, kodėl reikia papildyti straipsnio 2 ir 5 dalis, akcentuojant vaiko gyvenimą su tėvu ar motina (įtėviu ar įmote), kurio sutuoktinis nori vaiką įvaikinti, taip įtvirtinant būtiną įvaikinimo sąlygą. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad galiojančios nuostatos ne visiškai užtikrina vaiko interesus, kad jį galėtų įvaikinti tik biologinės motinos (tėvo) sutuoktinis. Kodėl siūloma pakeisti 5 dalį, nėra paaiškinama. Pastebėtina, kad galiojanti teisės norma netrukdo biologinės motinos sutuoktiniui įvaikinti vaiką, be to, sprendimą priima teismas, atsižvelgdamas į geriausius vaiko interesus. Pritarus projekte pateiktai nurodytų dalių redakcijai, įstatymas tampa neaiškus, todėl gali būti skirtingai interpretuojamas ir sukelti daug teisės normos taikymo sunkumų. Nesvarstyta
8
galimų įvaikinti vaikų apskaitą“, „Įvaikintą įvaikinti vaiką“. Nesvarstyta
8 Trečia, neaišku, kokie ginčai turimi omenyje straipsnio 6 dalyje: ginčai iki pareiškimo dėl įvaikinimo padavimo teismui, padavus pareiškimą dėl įvaikinimo teismui ar teismui priėmus sprendimą dėl įvaikinimo. Pastebėtina, kad įvaikinimo bylos nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, o asmenys, pareiškę norą įvaikinti tą patį vaiką, gali įstoti į bylą su savarankiškais reikalavimais dėl įvaikinimo ir dalyvauti byloje kaip pareiškėjai (Civilinio proceso kodekso 484 straipsnio 3 dalis). Jeigu šia nuostata norima įtvirtinti kriterijus, į kuriuos teismas, nuspręsdamas, kurio iš pareiškėjų prašymas įvaikinti tenkinamas, ar įvaikinimo institucija, teikdama teismui išvadą, turi atsižvelgti, tai nuostata atitinkamai redaguotina. Nesvarstyta
8 4.
8
keičiamo Civilinio kodekso 3.209 straipsnio 2 dalies pakeitimo tikslingumas, kadangi ir šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas netrukdo motinos
(tėvo) sutuoktiniui (esant įstatyme nustatytoms sąlygoms) įsivaikinti kito sutuoktinio vaiką. Priėmus sprendimą dėl tikslingumo papildyti minėtą nuostatą, turėtų būti tobulinama šios normos formuluotė, ją sukonkretinant ir išvengiant praktinio jos taikymo problemų ateityje. Ta pati pastaba taikytina ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Nesvarstyta
8
įvertinti Išvados 6 punkte teikiamų pastebėjimų kontekste. Papildomai pastebime, kad galiojančiu teisiniu reguliavimu, nustatytu CK 3.209 straipsnio 2 dalyje, yra užtikrinama, kad kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba įvaikinamas vaikas gyvena įvaikintojo šeimoje, tai nereikalaujama jo įtraukti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą), o šios taisyklės, remiantis Projekto 8 straipsnio formuluotėmis, taip pat nekeičiamos (nuostata
„išskyrus“ taikytina ir nuostatai „arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis
įvaikintojo šeimoje“). Nesvarstyta
9
straipsnio 4 dalies nuostatos tobulintinos. Pirma, atsižvelgiant į CK 3.246 straipsnio 3 dalies ir 3.269 straipsnio 5 punkto nuostatas, siūlytina vietoj formuluotės „jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais“ įrašyti formuluotę „jeigu jų, kaip vaiko globėjų (rūpintojų) įgaliojimai nutraukti šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais“. Nesvarstyta 36.
9 Antra, vietoje formuluotės „asmenys nuo kurių buvo atskirtas vaikas“ siūlytume įrašyti formuluotę „asmenys nuo kurių yra atskirtas vaikas“, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 3.179 straipsnį vaikas atskiriamas nuo tėvų dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams nesant jų kaltės (dėl ligos ir pan.). Tuo atveju, jeigu tėvai kalti, turi būti taikomas ne atskyrimas, bet tėvų valdžios apribojimas. Nesvarstyta
9 Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 3.217 straipsnio 1 dalį, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą. Taigi asmuo, sergantis kuria nors liga, kuri įrašyta į nurodytą sąrašą, taip pat negali būti įvaikintojas. Nesvarstyta
9
būti įvaikintojais. Pabrėžtina, kad šioje dalyje numatytos ribojančios sąlygos, susijusios su asmens teistumu už sąrašo principu nurodytas nusikalstamas veikas, turi būti patikslintos: Pirma, projekto 9 straipsniu keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad įvaikintojais negali būti „<...> taip pat asmenys, teisti už nusikalstamas veikas <...>“. Atkreiptinas dėmesys, kad asmuo gali būti teisiamas dėl nusikalstamos veikos padarymo, bet, pavyzdžiui, neįrodžius jo kaltės, asmuo gali būti išteisintas. Atsižvelgiant į tai, cituojama formuluotė tikslintina, siejant ją ne su procesu (past. – faktu, kad buvo teisiamas), o su nuteisimo rezultatu – žodį
„teisti“ keičiant žodžiu „nuteisti“. Atitinkamai pakoregavus terminą, būtų
atsižvelgta ir į Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) bei Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) terminiją. Neatsižvelgus į šią pastabą, kiltų pagrįstų abejonių dėl asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Nesvarstyta 39.
9 Antra, nusikalstamų veikų sąrašui, pateiktam keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje („<...> nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXI ir XXIII skyriuose, nusikalstamas veikas, susijusias su vaiko seksualiniu išnaudojimu, vaikų pornografija, ar prostitucija, vaiko pirkimu ar pardavimu, disponavimu pornografinio turinio dalykais <...>“) trūksta pagrįstumo ir nuoseklumo. Sąrašo pradžioje nurodomi du BK specialiosios dalies skyriai, po jų vardinant atskirų nusikalstamų veikų požymius (past. – nėra nurodomi BK straipsniai, jų dalys, straipsnių pavadinimai ir pan.). Pažymėtina, kad dalis iš šiame sąraše vardinamų nusikalstamų veikų požymių patenka į minimus BK XXI ir XXIII skyrius (pavyzdžiui, „veikos, susijusios su vaiko seksualiniu išnaudojimu“), tačiau kita dalis nepatenka (pavyzdžiui, nusikaltimų žmogaus gyvybei sudėtys yra įtvirtintos BK XVII skyriuje; nusikaltimų žmogaus sveikatai sudėtys – BK XVIII skyriuje; kai kurios nusikalstamų veikų, „susijusių su vaikų pornografija, ar prostitucija“ sudėtys įtvirtintos BK XLIV skyriuje („Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai dorovei“ ir kt.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad sąrašo principu vardinamos nusikalstamos veikos nėra apibrėžiamos, nurodant tikslius jų pavadinimus, ir atitinka tik dalį atskirų nusikalstamų veikų sudėčių požymių. Toks reguliavimas gali sukelti normos taikymo sunkumų, kai praktikoje nebus aišku, kuris BK straipsnis ar jo dalis patenka į CK 3.210 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įvaikinimą ribojantį sąrašą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, rekomenduotina CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pateiktą nusikalstamų veikų sąrašą tikslinti, nurodant konkrečius BK skyrių pavadinimus.
Siekiant, kad įvaikintojais negalėtų būti asmenys, nuteisti ne už visas konkrečiame BK skyriuje įtvirtintas nusikalstamas veikas, rekomenduotina CK 3.210 straipsnio
pavadinimus, ir, jeigu reikia, konkrečias šių straipsnių dalis. Nesvarstyta
9 Trečia, keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje vartojama formuluotė – „<...> neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes <...>“. „Teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybių“ terminas yra naujadaras, nevartojamas nei BK, nei BPK, dėl to gali būti nevienareikšmiai suprantamas. Pavyzdžiui, nėra aišku, ar šia nuostata akcentuojamas teistumo išnykimo ar panaikinimo faktas, ar aplinkybės
„kaip“ teistumas išnyko ar buvo panaikintas. Atsižvelgiant į tai, siūlytina
formuluotę supaprastinti, atsisakant joje žodžio „aplinkybės“ –
„neatsižvelgiant į tai, ar teistumas išnyko ar buvo panaikintas“. Nesvarstyta
9 Ketvirta, nėra aišku, ar formuluotė „<...> neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes <...>“ yra siejama tik su nusikalstamomis veikomis žmogaus gyvybei , ar ir su kitomis keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje išvardintomis nusikalstamomis veikomis. Nesvarstyta
9 Penkta, teisinio reguliavimo sistemiškumo prasme nėra pagrįsta, jog viena iš įvaikinimą ribojančių sąlygų yra absoliuti ir susieta su nuteisimo už nusikaltimą žmogaus gyvybei faktu (nesvarbu, ar teistumas išnykęs ar panaikintas), o nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai padarymo sąlyga nėra absoliuti ir siejama ne su nusikaltimo padarymo faktu, o su neišnykusiu už šį nusikaltimą teistumu. Atsižvelgiant į tai, nuteistas už tyčinį nusikaltimą gyvybei asmuo įvaikintoju būti negalės, o nuteistas už nusikaltimą sveikatai, jeigu teistumas už šį nusikaltimą yra išnykęs, šios teisės nepraras.
Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamosiose bylose, kuriose inkriminuotas smurto naudojimas, kaltinamasis paprastai veikia tiesiogine neapibrėžta tyčia, dėl to atsako pagal realiai kilusius padarinius. Šiuos padarinius – nukentėjusiojo mirtį ar sveikatos sutrikdymą – paprastai lemia ne tik smurtautojo naudoto smurto intensyvumas, bet ir nukentėjusiojo bendra fizinė būklė, suduotų smūgių lokalizacija ar kitos aplinkybės. Dėl tos priežasties, kad kilusių padarinių pobūdį gali lemti ne asmens pavojingumas, o atsitiktinės aplinkybės, diferencijuoti nuteistuosius dėl nužudymo ir nuteistuosius dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo pagal teisės tapti įvaikintoju kriterijų nėra pagrįsta. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamos veikos žmogaus gyvybei atveju yra akcentuojamas „teistumo išnykimas ar panaikinimas“, o nusikalstamos veikos žmogaus sveikatai atveju – tik
„teistumo išnykimas“. Atsižvelgiant į tai, šios formuluotės turėtų būti suvienodintos,
akcentuojant ne tik teistumo išnykimą, bet ir panaikinimą. Nesvarstyta
9 Šešta, svarstytina, ar pagrįstai keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje nurodomi visi tyčiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei ir sveikatai, kaip įvaikinimą ribojančios sąlygos. Atkreiptinas dėmesys, kad BK XVII ir XVIII skyriuose taip pat yra įtvirtintos kelios tyčinės privilegijuotos nusikaltimų sudėtys – nužudymas labai susijaudinus (BK 130 straipsnis), sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus (BK 136 straipsnis), padėjimas nusižudyti (BK 134 straipsnis). Visų šių tyčinių nusikaltimų tikslai ir motyvai yra atsakomybę privilegijuojantys – siekis apsaugoti artimą asmenį nuo neteisėto ar itin įžeidžiančio kito asmens poelgio arba artimojo kančių.
Šių nusikalstamų veikų padarymas nėra susijęs su padidintu asmens polinkiu smurtauti prieš artimąjį ar kitus asmenis, be to, nerodo padidinto tokio asmens pavojingumo visuomenei. Priešingai, šių nusikaltimų padarymas didžiąja dalimi yra susijęs su artimų žmonių gynimu, pasirenkant neteisėtą būdą ir priemones. Dėl tos priežasties abejotina, ar keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pagrįstai pasirinkti visi tyčiniai nusikaltimai gyvybei ir sveikatai. Nesvarstyta
9 Septinta, svarstytina, ar projektu keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pasirinktas nusikalstamų veikų sąrašas yra išsamus. Pavyzdžiui, nėra aišku, kodėl į jį nepatenka teistumas už pačius pavojingiausius BK nusikaltimus – nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus (BK XV skyrius) ir pan. Nesvarstyta
9
straipsnio 5 dalyje skliaustuose siūloma išbraukti žodžius „ir giminaičius“. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 3.209 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta išimtis, kai vaiką įvaikinti leidžiama neįrašius jo į įvaikinamų vaikų sąrašą
9 Dėl LR CK 3.210 straipsnio pakeitimo – manytina, kad siūlomi pakeitimai nesuderinti su galiojančių LR BK ir LR BPK nuostatomis, todėl turėtų būti tikslinami nurodant konkrečias nusikalstamas veikas nurodančius straipsnius. Nesvarstyta
9
straipsnio 4 dalies redakcija, mūsų nuomone, galėtų būti išdėstyta nuosekliau ir aiškiau, kad nekeltų praktinio taikymo problemų. Siūlytina įtvirtinti aiškų konkrečiai apibrėžtų nusikalstamų veikų sąrašą. Be to, tikslintinas žodžių junginys „neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes“, nes šios sakinio dalies turinys neaiškus. Nesvarstyta
9
asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, apskaitą, sąrašo išbraukti giminaičiai. Mūsų nuomone, galiojančioje normos redakcijoje giminaičiams pagrįstai nekeliamas reikalavimas būti įrašytiems į apskaitą, nes giminaičiai, skirtingai nuo kitų asmenų, tikslingai siekiančių įsivaikinti vaiką ir atliekančių reikiamus pasirengimo veiksmus, iš anksto nesiekia įsivaikinti vaiko, bet priima sprendimą įsivaikinti būtent savo giminaitį, netekusį tėvų globos, t. y. jų sprendimą nulemia susidariusi situacija, kuri paprastai nebūna numatoma iš anksto ir jai nesirengiama. Siūlytume esamo reglamentavimo nekeisti. Atitinkamai siūlytume papildyti Projekto Nr.
straipsnio 2 dalyje nurodytą CPK 482 straipsnio 1 dalies 5 punktą, įtraukiant giminaičius prie asmenų, kuriems netaikomas reikalavimas būti įrašytais į norinčiųjų įvaikinti sąrašą. Nesvarstyta
9
išsakytoms pastaboms dėl Projekto 9 straipsnio. Taip pat siūlytume apsvarstyti galimybę Projekto 9 straipsnio nuostatas suderinti (tikslinti) su
10
straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų ir ne didesnis kaip keturiasdešimt aštuoneri metai. Pastebėtina, kad pagal galiojantį CK 3.210 straipsnį, įvaikintojais gali būti asmenys iki penkiasdešimties metų. Taigi pagal galiojančius įstatymus įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko amžiaus skirtumas gali būti ir didesnis nei 48 metai. Atsižvelgiant į tai, kad žmonių vidutinė gyvenimo trukmė didėja, siūlytina apsvarstyti galimybę nustatyti didesnį įstatymu leidžiamą įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko amžiaus skirtumą. Nesvarstyta
10
taisyklę – įvaikinimas galimas tik vaiko interesais – bei įvertinę aplinkybę, kad įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus (CK 3.209 straipsnio 3 dalis), prašytume pakartotinai įvertinti Projekto 10 straipsniu teikiamą siūlymą, kuriuo siūloma riboti asmenų teisę įvaikinti, nustatant maksimalų amžiaus skirtumą tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko. Nesvarstyta
11
straipsnio nuostatos tobulintinos. Pirma, 2 dalyje, atsižvelgiant į to paties straipsnio 6 dalį, vietoj žodžių „bei tikslus“ įrašytini žodžiai „tikslus bei pasekmes“.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nėra aiškios neveiksnių tėvų nuomonės dėl jų vaiko įvaikinimo pareiškimo pasekmės: ar, ir jei taip, tai kokiais atvejais, teismas turi atsižvelgti į neveiksnių tėvų, nesutinkančių, kad jų vaikas būtų įvaikintas, nuomonę. Nesvarstyta
11 Antra, 3 dalies nuostatos yra perteklinės, nes dalis jų atkartoja to paties straipsnio 2 dalies, kita dalis – 5 dalies nuostatas. Todėl siūlytume 3 dalies atsisakyti. Nesvarstyta
11 Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad 4 dalyje minimas globėjų centras, tačiau nei iš projekto, nei iš galiojančio CK nuostatų neaišku, koks šio centro teisinis statusas. Nesvarstyta
11 Ketvirta, siūlytume atsisakyti 7 dalies, kaip perteklinės, analogiškos nuostatos įtvirtinamos projekto 14 straipsnyje dėstomoje CK 3.219 straipsnio 2 dalyje
11 Dėl LR CK 3.212 straipsnio pakeitimo - Naikintina 3 dalis, nes ji iš esmės atkartoja 2 ir 5 dalį. 7 dalis taip pat yra perteklinė, nes ji atkartoja 3.219 straipsnio antrąją dalį. Nesvarstyta
1117
straipsniais teikiamų atitinkamai CK 3.212 straipsnio 4 dalies ir 3.224 straipsnio 2 dalies nuostatų tarpusavio suderinamumas. CK 3.212 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją), įvaikinant būtinas jo rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo, tačiau šio reikalavimo siūloma netaikyti vaiko globos institucijoms, šeimynoms, globėjų centrams, t. y. įvaikinti galima be pastarųjų sutikimo.
CK 3.224 straipsnio 2 dalies
sutikimą įvaikinti; išimčių iš šios taisyklės nenurodyta, taigi spręstina, kad reikalingas ir vaikų globos institucijos, šeimynos, globėjų centro, globojančių vaiką, sutikimas. Taip pat pažymėtina, kad Projekto Nr. 3 6 straipsniu teikiamoje CPK 482 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcijoje numatyta, kad įvaikinant vaiką nereikalaujama tik vaikų globos institucijos ar šeimynos sutikimo, bet nenurodytas globėjų centras. Taigi siūlytume šį reglamentavimą suvienodinti. Nesvarstyta
11
susiję klausimai turi būti sprendžiami byloje dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje. Jei asmuo tam tikra apimtimi gali suvokti įvaikinimo procesą, manytume, šis asmuo turėtų būti pripažintas ribotai veiksniu šioje srityje. Atsižvelgiant į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę atsisakyti nuostatos, dėstomos Projekto 11 straipsnyje, kuriame keičiama CK 3.212 straipsnio 2 dalis, kaip nederančios su esminėmis minėtų institutų sąlygomis (turiniu). Šiuo atveju, esant poreikiui, siūlytume atitinkamą nuostatą perkelti iš Projekto Nr. XIIIP-288(2) 6 straipsnio. Taip pat pritartina Išvados 11 punkte pateiktoms teisės technikos pastaboms Projekto 11 straipsniui. Nesvarstyta
11 2.
11
straipsnio (3.212 straipsnio 2 dalies) nuostatą siūloma papildyti, įtvirtinant reikalavimą teismui išklausyti įvaikinamo vaiko neveiksnių tėvų nuomonę, jei šie tam tikra apimtimi gali išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą bei tikslus, taip, manytina, siekiant užkirsti kelią neveiksnių tėvų globėjų (rūpintojų) galimiems piktnaudžiavimo atvejams. Atsižvelgiant į tai, kad vienas iš siūlomais pakeitimais siekiamų tikslų yra paspartinti įvaikinimo procedūras, kad vaikas kuo greičiau atsidurtų saugioje šeimos aplinkoje, abejonių kelia teismo įpareigojimas išklausyti įvaikinamo vaiko neveiksnų šioje srityje tėvą nepriklausomai nuo kitų, nei jo gebėjimas išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą bei tikslus, aplinkybių. Manytina, kad siūlomas įtvirtinti reikalavimas tam tikrais atvejais gali būti akivaizdžiai perteklinis ir nepagrįstai stabdyti procesą (pavyzdžiui, kai asmuo, kuris nors ir gali išreikšti savo nuomonę, ją išdėsto rašytine forma ir dėl objektyvių aplinkybių nesutinka atvykti į teismą), todėl teismui turėtų būti palikta diskrecijos teisė spręsti dėl būtinumo išklausyti tokį asmenį tiesiogiai įvertinus bylos aplinkybių visumą. Taip pat svarstytina, ar tikslingumas tam tikrais atvejais (pavyzdžiui, teismui turint abejonių dėl tikrosios tėvų valios) išklausyti tėvus, kai dėl teisės sutikti ar nesutikti, kad jų vaikas būtų įvaikintas, įgyvendinimo sprendžia globėjas (rūpintojas), pagrįstai siejamas tik su neveiksniais asmenimis, preziumuojant, kad nepilnametis asmuo gali tinkamai pasirūpinti savo teisių gynimu visose situacijose. Nesvarstyta
11
straipsniu (3.212 straipsnio siūlomos redakcijos 4 dalyje) yra įtvirtintas būtinumas gauti ketinamo įvaikinti vaiko globėjo (rūpintojo) rašytinį sutikimą, išskiriant atvejus, kai globėjas (rūpintojas) yra vaikų globos institucija, šeimyna ar globėjų centras.
Piktnaudžiavimo teise neduoti sutikimo įvaikinti vaiką atvejus, tikėtina, sumažintų aptariamo straipsnio apimtyje įtvirtintas įpareigojimas subjektui, kurio sutikimą būtina gauti, pareiga motyvuoti atsisakymą duoti sutikimą dėl vaiko įvaikinimo. Pastebėtina, kad vaiko interesai turėtų būti vertinami sprendžiant kiekvieną su vaiku susijusį klausimą, tačiau įvaikinant derėtų vertinti ir atsižvelgti ne į tiesiog vaiko interesus, kaip kad siūloma projekte, bet į geriausius vaiko interesus. Taip pat svarstytina, ar teismo teisė atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus priimti sprendimą dėl įvaikinimo galėtų būti įgyvendinama nesant ne tik globėjo (rūpintojo), bet ir šeimos, šeimynos tėvų sutikimo, kaip tai numatyta įvaikinimo užsienio valstybės piliečiui atveju (CK 3.224 straipsnio 3 dalies aktuali redakcija, projekto CK 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pastebėtina, kad siūlomoje CK 3.212 straipsnio redakcijoje nuostata dėl tėvų sutikimo įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui kartojama 3 ir 5 dalyse. Įvertinus straipsnio struktūrą, manytina, kad ši nuostata turi būti pašalinta iš 3 dalies. Nesvarstyta
12
straipsnio 8 punkte nustatyta, kad vaiko globėju (rūpintoju) negali būti skiriamas asmuo, turintis psichikos sutrikimą ar sergantis kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija, o pagal galiojančio CK 3.217 straipsnio 1 dalį (keičiama projekto 12 straipsniu), Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą.
Manytume, kad, siekiant teisinio aiškumo, ligos, kuriomis sergantys asmenys negali būti įvaikintojais ar globėjais (rūpintojais), galėtų būti įrašytos į tą patį sąrašą. Atsižvelgiant į tai, siūlytume suderinti nurodytas CK nuostatas. Nesvarstyta
121
savo neapibrėžtumo ir galimo plečiamo aiškinimo kaip tik sukeltų papildomų neaiškumų, lyginant su galiojančiomis CK 3.217 straipsnio 1 dalies normomis. Pastarosiomis yra aiškiai nustatomi pagrindiniai aspektai, konkrečių teisių realizavimo būdai. Tuo atveju, jei kyla poreikis papildomai reguliuoti tam tikrus klausimus, kurių nenustato CK 3.217 straipsnio 1 dalis, manytume, pačiu Projektu atitinkamos nuostatos ir turėtų būti siūlomos reguliuoti, o ne pavedama tai daryti kitais teisės aktais. Taip pat pastebime, kad priėmus Projekto 12 straipsnio 1 dalimi teikiamą siūlymą, liktų neaišku, apie kokią
„išvadą dėl pasirengimo įvaikinti“ kalbama šio straipsnio 2 dalyje
(galiojantis teisinis reguliavimas sistemiškai reiškia, kad CK 3.217 straipsnio 2 dalyje omenyje turima išvada, nurodyta to paties straipsnio 1 dalyje). Nesvarstyta
121 11.
121
nuostata „medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija“, o galiojančiame CK 3.269 straipsnio 8 punkte – „turintis psichikos sutrikimą ar sergantis kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija“. Manytume, šios nuostatos turėtų būti suvienodintos ir vartojamos ta pačia reikšme. Siūlytume apsvarstyti galimybę vietoj jų vartoti vieną apibendrintą nuostatą „turintys psichikos sutrikimų ar sergantys kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija“ (žr. Projekto Nr. XIIIP-288(2) 5 straipsnio 2 dalį). Nesvarstyta
121
(CK 3.217 straipsnio 1 dalies) išdėstymas, pašalinant esminius kriterijus, į kuriuos atsižvelgtina vertinant būsimų įtėvių pasirengimą įvaikinti, ir paliekant abstraktaus pobūdžio sąvokas „pasirengimas įvaikinti“,
„teisės aktų nustatyta tvarka“, gali sudaryti prielaidas plačiam ir
nevienareikšmiam nuostatos interpretavimui ir įgyvendinimui praktikoje. Svarstytina ir dėl reikalingumo apriboti asmens teisę įvaikinti pagal nustatytą medicininių kontraindikacijų sąrašą, atsižvelgiant į tai, kad praktikoje pasitaiko formalių medicininių kontraindikacijų nustatymo atvejų (kai asmenys, kuriems nustatytos tam tikros diagnozės, geba tinkamai pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitais), taip pat įvertinus tai, kad naujų ligų, sutrikimų ratas nuolat plečiasi. Įvertinus tai, siūlytina civilinius teisinius santykius kodifikuojančiame įstatyme palikti (įtvirtinti) principines nuostatas, kuriomis turėtų būti vadovaujamasi tiek rengiant įstatymą įgyvendinančius teisės aktus, tiek vertinant būsimų įtėvių pasirengimą įvaikinti kituose teisės aktuose nenumatytais atvejais. Nesvarstyta
13
rasti vaikui įtėvius, o ne atvirkščiai.
Atsižvelgdami į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę atsisakyti Projekto 13 straipsniu teikiamo siūlymo. Priešingu atveju, mūsų nuomone, siekiant apsaugoti geriausius vaiko interesus, pačiame CK turėtų būti aiškiai nustatytas duomenų teikimo eiliškumas asmenims (pagrindinės taisyklės). Nesvarstyta
14
institucijos nuostatus tvirtina Vyriausybė. Pažymėtina, jog tokia nuostata nei sistemiškai, nei logiškai nedera su keičiamo straipsnio turiniu, be to, CK nėra tas teisės aktas, kuriame turėtų ir galėtų būti reguliuojama tam tikrų institucijų nuostatų, kaip institucijos steigimo dokumento, tvirtinimo tvarka. Siūlytina teikiamo pakeitimo atsisakyti ir jį įtvirtinti kitame teisės akte, nustatančiame valstybinės įvaikinimo institucijos teisinį statusą. Be to, vienintelė projekto 14 straipsnio dalis nenumeruotina. Nesvarstyta
14
13Įvertinę Projekto 14 straipsniu teikiamus siūlymus, pastebime,
kad CK nelieka nuostatos, tiesiogiai nustatančios subjektą, kuris tvarkytų asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir galimų įvaikinti vaikų apskaitą (galiojanti CK 3.219 straipsnio 1 dalis numato, kad toks subjektas yra valstybinė įvaikinimo institucija). Taip pat pažymime, kad net ir pakeitus CK
situacija, susijusi su valstybinės įvaikinimo institucijos nuostatus tvirtinančio subjekto įvardijimu CK, nesikeis (tiek galiojančioje normoje, tiek Projektu toks subjektas – Vyriausybė). Atsižvelgiant į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę atsisakyti Projekto 14 straipsniu teikiamų siūlymų, kiek jie susiję su CK 3.219 straipsnio 1 ir 2 dalių keitimu. Nesvarstyta
1517 13.
1517
siūlomų CK 3.220 ir 3.224 straipsnių pakeitimų, susijusių su Lietuvos Respublikos piliečių skirstymu į tuos, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje ir tuos, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, praktinio įgyvendinimo galimybės, kadangi bus sudėtinga nustatyti kur yra kai kurių asmenų gyvenamoji vieta. CK 2.12 straipsnis numato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas nevartoja nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos, bet įpareigoja deklaruoti gyvenamąją vietą. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalis įpareigoja taip pat deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos šio įstatymo
Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams. Tačiau pastebėtina, kad išvykimas ilgiau kaip 6 mėn. savaime nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimo. Pagal CK 2.16 straipsnio 2 dalį, pagrindinė gyvenamoji vieta yra vienas nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų. Todėl siūlytume atsisakyti žodžio skliaustuose „(pagrindinė)“. Nesvarstyta 69.
1517 Dėl LR CK 3.220 ir 3.224 straipsnių pakeitimo
15
ir Projekto 17 straipsnyje) teiktini tie patys pastebėjimai, kurie išdėstyti šių pasiūlymų skyriaus Dėl CPK projekto 1 ir 7 punktuose. Nesvarstyta
17
straipsnio pavadinime ir turinyje vartojama asmens, kurio nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje sąvoka. Pastebėtina, jog ši sąvoka neatitinka projekto 15 straipsniu siūlomame CK 3.220 straipsnio pakeitime vartojamų sąvokų. Atsižvelgiant į tai, jog abu straipsniai reguliuoja tos pačios teisinės srities teisinius santykius ir į tai, jog siūlomas CK 3.224 straipsnio pakeitimas nustato, kokia tvarka turi būti įgyvendinamos CK3.220 straipsnio nuostatos, teigtina, jog aptariamos sąvokos turėtų būti atsisakyta kaip klaidinančios. CK 3.224 straipsnio pavadinime ir turinyje vartotinos su CK3.220 straipsniu suderintos sąvokos. Nesvarstyta
17
straipsnio 2 dalyje, mūsų nuomone, egzistuoja tam tikras prieštaringumas nustatant vaiko globėjo ir įvaikintojo teisių santykį. CK 3.224 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad įvaikinimas galimas, jeigu per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą nėra Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (rūpintis vaiku).
Tokia nuostata turėtų reikšti, kad Lietuvos Respublikos pilietis, ketinantis globoti vaiką, turi pirmenybę prieš kitus asmenis, siekiančius tą patį vaiką įvaikinti. Tačiau to paties straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus, turi teisę priimti sprendimą įvaikinti be vaiko globėjo
ne globėjams. Siūlytume šį neaiškumą pašalinti. Nesvarstyta
17
15Įvertinę Projekto 17 straipsniu teikiamus siūlymus, pastebime,
kad nėra aiškūs konkrečių CK straipsnių pasirinkimo motyvai keičiamose CK
įvertinti ir prireikus pildyti minėtas normas nuorodomis į CK 3.222 straipsnį. Kartu pastebime, kad vertinamame straipsnyje numatytas reikalavimas „vaiko globėjas (rūpintojas) duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti“ nedera su Projekto 11 straipsnyje siūloma taisykle, pagal kurią
„jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją
(rūpintoją), išskyrus vaikų globos institucijas ar šeimynas, globėjų centrą, būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo“. Pastaruoju atveju svarbu ir tai, kad Projekto 17 straipsnyje duodama nuoroda į CK 3.212 straipsnį, kuris ir keičiamas Projekto 11 straipsniu. Nesvarstyta
17 5.
17
straipsniu (3.224 straipsnio 2 dalies 2 punkto) siūlomoje redakcijoje atsisakoma nuostatos, kuria vadovaujantis teismas turi teisę vaiko interesais priimti sprendimą įvaikinti be šeimos, šeimynos sutikimo, ir paliekama galimybė spręsti dėl vaiko įvaikinimo nesant tik globėjo (rūpintojo) sutikimo. Iš projekto aiškinamojo rašto matyti, kad siūlomais pakeitimais siekiama nustatyti teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų geriausius vaiko interesus, įskaitant teisę įvaikinamam vaikui augti visavertėje įtėvių šeimoje, ir eliminuotų galimybę vaikui atstovaujantiems subjektams piktnaudžiauti savo teisėmis ir trukdyti, kai vaiko interesus geriausiai atitinka jo įvaikinimas. Pažymėtina, kad siūlomu teisiniu reglamentavimu sudaromos prielaidos šeimos, šeimynos dalyviams, taip pat ir kitiems globėjams (rūpintojams) dėl materialinių ar savanaudiškų paskatų piktnaudžiauti savo teise atsisakyti duoti sutikimą įvaikinti. Taip pat lieka neaišku, kaip tokiais atvejais turėtų būti užtikrinama vaikų gerovė ir jų teisė būti įvaikintiems, nes teismo teisės šiuo teisiniu reglamentavimu yra susiaurinamos. Kartu pastebėtina, jog CK 3.224 straipsnio 2 dalies 1 punkte siūloma numatyti, kad įvaikinimas yra galimas, jeigu per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą nėra Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti (rūpintis) vaiką (-u). Iš šios nuostatos galima daryti išvadą, kad jei prašymą vaiką globoti (rūpintis) vaiką būtų pateikę Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, tokiems globėjams (rūpintojams) būtų teikiama pirmenybė užsienyje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių, norinčių vaiką įvaikinti, atžvilgiu.
Taip pat pastebėtina, kad CK 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punkte siūloma numatyti, kad teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus, turi teisę priimti sprendimą įvaikinti be vaiko globėjo (rūpintojo) sutikimo, taigi, darytina išvada, kad vis dėlto pirmenybė teikiama įvaikintojams, o ne globėjams (rūpintojams), todėl siūlytina teisės normas koreguoti, suvienodinant teisinį reglamentavimą. Nesvarstyta
ministerija18
straipsnio 1 dalyje dėstomas normas, manytume, kad galiojančioje CK 3.226 straipsnio 2 dalyje kalbama apie šio straipsnio 1 dalyje minimus subjektus. Atsižvelgdami į tai, nepritariame Projekto 18 straipsniui. Nusprendus priešingai, pastebime, kad būtų sukurta teisės spraga – nebūtų nustatyta, koks teismas nagrinėja vaikų – užsienio valstybės piliečių, gyvenančių
19
siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalies nuostatų (Įstatymo projekto 19 straipsnis). Siekiant efektyvaus vaiko teisių apsaugos užtikrinimo (kontroliuojant teikiamų socialinių paslaugų kokybę, savalaikes laikinosios globos peržiūras ir kt.), siūlytina Įstatymo projekto 19 straipsniu ne pripažinti netekusiu galios Civilinio kodekso 3.253 straipsnio
19 17.
19
galiojančia CK 3.253 straipsnio 2 dalimi, manytume, kad Projekto 19 straipsniu teikiamas siūlymas – atsisakyti CK 3.253 straipsnio 2 dalies – nėra būtinas. Siūlytume atsisakyti Projekto 19 straipsniu teikiamo siūlymo. Nesvarstyta
20
CK 3.254 straipsnio 3 punkte minimas leidimas vaiką paimti iš tėvų. Pastebėtina, kad tai yra naujas teisinis institutas. Manytume, kad tai yra dar vienas tėvų valdžios apribojimo būdas, todėl turėtų būti papildytas CK trečiosios knygos IV dalies penktasis skirsnis, kuriame būtų nustatyti šio instituto taikymo pagrindai ir taisyklės. Be to, vienintelė projekto 20 straipsnio dalis nenumeruotina. Nesvarstyta
20
3.254 straipsnio 3 punkte po žodžio “smurtą” įrašyti žodžius “prieš vaiką”. Toks papildymas abejotinas, kadangi žymiai susiaurintų normos taikymo galimybes. Priėmus šį pakeitimą, vaiko laikinoji globa (rūpyba) galėtų būti nustatoma tik jei tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų smurtautų prieš vaiką, tuo tarpu jeigu jie (vienas iš jų) smurtautų prieš kitus asmenis ir dėl to kiltų straipsnyje nurodytos neigiamos pasekmės vaikui, tokios galimybės nebūtų. Nesvarstyta
20 Dėl LR CK 3.254 straipsnio pakeitimo
Taip pat tikslintina ir straipsnio baigiamoji dalis, nes nėra numatytas teisinis reglamentavimas kreipiantis į teismą dėl teismo leidimo paimant vaiką iš šeimos: „3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja smurtą prieš vaiką, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. ir dėl to teismas yra davęs leidimą vaiką paimti iš tėvų arba turimo vienintelio iš tėvų ar kitos vaikui nesaugios aplinkos.“
20
pastebėjimams dėl Projekto 20 straipsniu teikiamo siūlymo. Nesvarstyta
20
pakeitimų projekto 20 straipsniu (3.254 straipsnio 3 punkto) siūlomas nuostatos tikslinimas, įtvirtinant pagrindą nustatyti laikinąją globą (rūpybą), kai tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų „naudoja smurtą prieš vaiką“, manytina, susiaurina šio pagrindo taikymo ribas ir suponuoja, kad nuolatinis smurtavimas prieš kitus asmenis šeimoje ir vaikui esant šalia ir (ar) tai matant nesudaro pagrindo spręsti dėl saugesnės aplinkos vaikui nustatymo ir tinkamo tėvų ar kitų įstatyminių vaiko atstovų pareigų vaiko atžvilgiu įgyvendinimo. Nesvarstyta
21
straipsnio 3 punktas) siūloma tikslinanti formuluotė svarstytina dėl poreikio aiškiau apibrėžti jos turinį. Pagal siūlomą išdėstymą „nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti“, lieka neaišku, ar kompetentingoms institucijoms pakanka konstatuoti, kad tokių duomenų negauta, ar turi būti imamasi pastangų patikrinti ir įsitikinti, kad padėtis nepasikeis.
Taip pat, siekiant išvengti skirtingo aiškinimo ir taikymo, svarstytina, ar nereikėtų konkretizuoti, apie kokią (kieno) padėtį kalbama. Be to, siūlomas įtvirtinti kriterijus yra pernelyg vertinamojo pobūdžio laiko perspektyvoje, todėl siūlytina teisės normą tobulinti. Nesvarstyta
22
straipsnio 5 dalies nuostatos dalis „įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.“ nenustato jokio naujo teisinio reguliavimo, kurio nebūtų kituose teisės aktuose, todėl laikytina pertekline ir neturinčia teisinio krūvio. Be to, vienintelė projekto 22 straipsnio dalis nenumeruotina. Nesvarstyta
22
galimybę Projekto 22 straipsnyje dėstomoje CK 3.259 straipsnio 4 dalyje neapsiriboti tik sutuoktiniais (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio
pat pastebime, kad tais atvejais, kai globėjais (rūpintojais) būtų paskirti abu sutuoktiniai, jiems, vadovaujantis Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, už vaiką, kuriam globa (rūpyba) nustatyta šeimoje, kiekvienam būtų mokamas 4 bazinių socialinių išmokų dydžio globos
22
siūlytume įvertinti Išvados 16 punkte pateikto pastebėjimo kontekste. Nesvarstyta
24 18.
24
straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog vaiko iki trejų metų globa globos institucijose gali būti nustatyta Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Galiojančioje CK straipsnio redakcijoje numatyta, jog tokia globa gali būti nustatyta tik įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju reguliuojami teisinai santykiai yra tiesiogiai susiję su asmenų teisėmis, manytina, jog derėtų vadovautis Konstitucinio Teismo doktrina, susijusia su asmenų teisių reguliavimu, kurioje teigiama, jog visas reguliavimas, susijęs su asmenų teisėmis ir pareigomis, gali būti įtvirtintas tik įstatymuose. Svarstytina galimybė teikiamo pakeitimo atsisakyti. Be to, nuostata, pagal kurią Vyriausybė neturėtų teisės pati nustatyti globos tvarkos, o tik galėtų įgalioti kitą instituciją ją nustatyti, ydinga teisės technikos požiūriu. Nesvarstyta
24
nuostatas, keičiančias Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį, atsisakant siūlomo pakeitimo, pagal kurį vaiko globa nustatoma vadovaujantis Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, nes globos teisiniai santykiai šiuo metu reglamentuoti Civilinio kodekso 3 knygoje, Įstatymo projekto rengėjai siūlymų atsisakyti tokio teisinio reguliavimo nepateikė. Nesvarstyta
24
straipsnio 2 daliai iš esmės dėl Išvados 18 punkte nurodytų priežasčių. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad rūpyba nustatoma vaikams, sulaukusiems keturiolikos metų (žr. CK 3.251 straipsnio 2 dalį), todėl Projekto 24 straipsnyje, kuriame keičiama CK 3.261 straipsnio 2 dalis, nevartotina sąvoka
„rūpyba“ – šioje dalyje reguliuojami santykiai, susiję tik su globa (žr.
nuostatą „vaiko iki trejų metų“). Nesvarstyta
25
CK 3.262 straipsnyje siūloma sureguliuoti tvarką pagal kurią nustatoma laikinoji vaiko globa.
Pažymėtina, jog šio straipsnio nuostatos turi būti suderintos su CK 3.254 straipsnio, nustatančio vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindus, nuostatomis, nes laikinoji vaiko globa gali būti nustatoma tik esant CK 3.254 nustatytiems pagrindams. Tuo tarpu siūloma laikinosios vaiko globos tvarka neatitinka šių pagrindų ir net įtvirtina naujus tokios globos nustatymo atvejus, pavyzdžiui, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi. Pasiūlymas vertintinas kritiškai teisės sistemiškumo ir teisės aiškumo požiūriu. Siūlytina koreguoti reguliavimą, kad CK nuostatos derėtų tarpusavyje. Be to, pastebėtina, kad CK 3.262 straipsnio 1 dalies 2 punkte siūlomi terminai yra neaiškūs ir nedera tarpusavyje, todėl lieka neaišku nuo kada nustatoma laikinoji globa (rūpyba). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog siūlomas CK 3.262 straipsnio 1 dalies 3 punktas yra perteklinis ir neturintis teisinio krūvio, kadangi tiek galiojančioje CK 3.183 straipsnio 4 dalyje, tiek ir projekto 7 straipsniu siūlomoje CK 3.183 straipsnio 4 dalies redakcijose yra įtvirtintas imperatyvas teismui, priėmus sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu sprendimu skirti vaikui globą (rūpybą) ir nustatyti jo gyvenamąją vietą. Kartu pažymėtina, jog aptariamame CK straipsnyje ir kituose keičiamuose kodekso straipsniuose siūloma vartoti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo sąvoką. Pastebėtina, jog šios sąvokos vartojimas galimai yra nepagrįstas ir apsunkinantis sprendžiant globos (rūpybos) klausimus, tais atvejais, kai savivaldybės administracijos direktorius dėl kokių nors priežasčių negali eiti savo pareigų.
Vietoje aptariamos sąvokos siūlytina vartoti savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimo sąvoką, kad tais atvejais, kai savivaldybės administracijos direktorius dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali eiti savo pareigų, būtų operatyviai sprendžiami visi su globa (rūpyba) susiję klausimai. Nesvarstyta
25 Dėl LR CK 3.262 straipsnio pakeitimo - kritiškai vertintini straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, nes civiliniame procese nėra numatytos procedūros dėl teismo leidimo paimti vaiką iš šeimos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad norint skubiai pasirūpinti vaiku minėta nuostata bus neįgyvendinama, nes teismo leidimui gauti reikia pateikti motyvuotą prašymą jo nagrinėjimas gali užtrukti, todėl nėra aišku kokiu teisiniu pagrindu vaikas bus pamintas iš šeimos. Straipsnis koreguotinas sekančiai: „ 1.
Vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma: 1) nuo prašymo įregistravimo dienos rajono (miesto) savivaldybėje administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi (rastas vaikas), vaiko atstovai pagal įstatymą yra dingę ir paskelbta jų paieška, vaiko atstovai pagal įstatymą laikinai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytus atvejus; 2) per 3 darbo dienas nuo teismo leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo rajono
(miesto) savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu nuo vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą dienos pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą; 3) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, kai teismas priima sprendimą dėl laikino tėvų valdžios apribojimo, o vaiko laikinoji globa (rūpyba) nėra nustatyta. 2. Nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą) šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju, vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota.“
25
punkto nuostatas suderinant su Civilinio kodekso 3.254 įtvirtintais vaiko globos nustatymo pagrindais, sukonkretinant 2 punkto nuostatas taip, kad būtų aiškus globos nustatymo momentas, 3 punkto nuostatas suderinti su Civilinio kodekso 3.183 straipsnio nuostatomis. Nesvarstyta
25 22.
25
straipsnio 1 dalis (ypač jos 1-3 punktai) iš esmės peržiūrėtina Išvados 19 punkto pirmojoje-trečiojoje pastraipose teiktų pastabų kontekste. Kartu kritiškai vertintina ir šiame straipsnyje keičiama CK 3.262 straipsnio 2 dalis, kuria siekiama numatyti, kad tam tikrais atvejais „vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota“. Atkreipiame dėmesį, kad vaiko globėjas (rūpintojas), vadovaujantis CK 3.272 straipsnio 1 dalimi, yra vaiko atstovas pagal įstatymą ir gina jo teises ir teisėtus interesus. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CK 3.254 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatytais vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindais, vaikų ir tėvų buvimas kartu laikinosios globos (rūpybos) atveju apskritai yra beveik neįmanomas, o, jei laikinoji globa (rūpyba) yra nustatyta vadovaujantis CK
išsprendžiamas klausimas dėl tėvų valdžios apribojimo, o tokio apribojimo apimtis turėtų būti grindžiama vaiko interesų apsaugos prioriteto principu. Kartu svarstytina, kaip praktikoje turėtų būti taikoma ši taisyklė ir ar jos nustatymas kaip tik neįneštų dar daugiau painiavos ir neaiškumo. Pavyzdžiui, kokia procedūra būtų vadovaujamasi, nustatant, kiek teisių ir pareigų turi vaiko tėvai, o kiek jų gali įgyvendinti vaiko globėjas (rūpintojas). Pagaliau pastebime ir tai, kad tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų, tik apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai (CK 3.180 straipsnio 3 dalis). Nesvarstyta
25
pagrindai nustatyti CK 3.254 straipsnyje.
Atsižvelgiant į tai, CK pakeitimų projekto 25 straipsniu siūlomos CK 3.262 straipsnio „Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymas“ redakcijos 1 dalies 1 punkto formuluotės dalis
„kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi (rastas vaikas), vaiko atstovai
pagal įstatymą yra dingę ir paskelbta jų paieška, vaiko atstovai pagal įstatymą laikinai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių, kurioje išvardijamos laikinosios globos (rūpybos) nustatymo sąlygos“ vertintina kaip perteklinė, be to, plečiamoji nuostata. Tuo pačiu aspektu svarstytini ir siūlomi nauji CK 3.262 straipsnio 1 dalies 2–3 punktai, t. y. ar jų nuostatos turinio prasme neturėtų būti vertinamos kaip vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindai, numatomi CK
siūloma įtvirtinti laikinojo globėjo (rūpintojo) teisių subsidiarumo principą, nustatant, kad vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota. Pirma, siūlomu reguliavimu teisėtų vaiko atstovų teisių ir pareigų apimtis siejama su tėvų galimybių, o ne vaiko geriausių interesų vertinimu, ir svarstytina, ar nelieka neapibrėžta globėjų (rūpintojų) teisinė padėtis, kas gali neatitikti teisėtų lūkesčių principo. Antra, turėtų būti įvertintas duomenų apie vaiko laikinąjį globėją (rūpintoją) konfidencialumo užtikrinimo tikslingumas, sprendžiant klausimą, kokioms sąlygoms esant ir kokia apimtimi duomenys apie globėją (rūpintoją), taigi ir vaiko buvimo vietą ar pan., galėtų būti neatskleidžiami ir kaip tokiais atvejais turėtų būti užtikrintas vaiko bendravimas su tėvais.
Kita vertus, įtvirtinant siūlomą nuostatą spręstini klausimai pagal savo pobūdį ir apimtis, manytina, priskirtini nustatytos laikinosios globos (rūpybos) įgyvendinimo sričiai ir galėtų būti organizuojami vadovaujantis įgyvendinamaisiais teisės aktais (pavyzdžiui, pagal Vaiko globos organizavimo nuostatus, numatytus CK 3.266 straipsnio 3 dalyje), todėl svarstytina dėl galimybių palikti galiojančią CK
262
apsvarstyti galimybę Projekto 26 straipsnio 2 dalį papildyti nuostata, išdėstyta Projekto Nr. XIIIP-288(2) 21 straipsnyje, kuriame keičiama CK 3.264 straipsnio 2 dalis. Nepritarti
261
„to rajono (miesto)“ lieka neaišku, kurios valstybinės vaiko teisių
apsaugos institucijos teikimas turimas omenyje. Nepritarti
26
(siūlomose 3.264 straipsnio 1 ir 2 dalyse) apibūdinant individualų teisės aktą, kuriuo nustatoma laikinoji globa (rūpyba), įvertinus keičiamo įstatymo pobūdį (kodeksas), manytina, tikslingiau vartoti bendrąją sąvoką „sprendimas“, konkrečią individualaus teisės akto formą (įsakymas, potvarkis ar kt.) nustatant šį aktą priimančio subjekto veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Nepritarti
27 10.
27
straipsniu siūlomu CK 3.266 straipsnio 3 dalies pakeitimu Vyriausybės tvirtinamų Vaiko globos organizavimo nuostatų taikymo apimtis yra patikslinta, t. y. nustatant, kad vadovaujantis šiais nuostatais organizuojama laikinoji ir nuolatinė globa (rūpyba). Tuo tarpu CK 3.267 straipsnį, reglamentuojantį vaiko globos (rūpybos) priežiūrą, CK pakeitimų projekto 28 straipsniu siūloma papildyti nuostata, kuri apima tik laikinosios globos (rūpybos), be to, nustatytos tik tam tikrais atvejais, priežiūrą. Taigi kyla klausimas, kokia tvarka vadovaujantis turi būti atliekama laikinosios globos (rūpybos) priežiūra likusiais atvejais bei nuolatinė vaiko globa (rūpyba) ir kas yra tokią tvarką nustatantis subjektas. Nepritarti
28
straipsnio 3 dalies nuostatos diskutuotinos. Neaišku, kokius veiksmus turėtų apimti vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūrėjimas, ir kokios būtų vaiko teisių apsaugos institucijos pareigos, atlikus peržiūrėjimą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad vertinamos dalies nuostatos siūlomos įrašyti į straipsnį, kurio pavadinimas „Vaiko globos (rūpybos) priežiūra“. Manytume, kad vertinamos nuostatos nėra CK 3.267 straipsnio objektas, todėl perkeltinos į kitą, laikinąją globą (rūpybą) reguliuojantį straipsnį. Nepritarti
28
Projekto 28 straipsnio ir papildomai pastebime, kad nėra apibrėžta, kodėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūros institutas būtų taikomas tik tam tikrais atvejais. Nepritarti
29
taikymo problemų (neaiškumų), siūlytume apsvarstyti papildomų pereinamųjų nuostatų įtvirtinimą Projekte, kiek tai susiję su Projekto 29 straipsniu teikiamais siūlymais (pastebime, kad nustatomi nauji, lyginant su galiojančiais, reikalavimai, apribojimai asmenims, siekiantiems tapti globėju (rūpintoju)). Nepritarti
291 21.
291
3.269 straipsnio 3 punkte išbrauktini žodžiai „ar buvo“, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 3.179 straipsnį vaikas atskiriamas nuo tėvų dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams nesant jų kaltės (dėl ligos ir pan.). Manytume, kad asmuo, nuo kurio buvo atskirtas vaikas dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių, šioms aplinkybėms išnykus, galėtų būti globėju (rūpintoju). Nepritarti
291
294
straipsnio 6 punkto teiktinos pastabos, jau išdėstytos šioje išvadoje dėl projekto
atkreiptinas dėmesys į tai, jog ne visi baudžiamieji nusižengimai turėtų ir galėtų būti vertinami kaip kliūtis asmeniui tapti globėju (rūpintoju). Pastebėtina, jog tarp baudžiamųjų nusižengimų patenka ir tokie nusižengimai kaip: trukdymas atlikti religines apeigas (BK 171 straipsnis) arba trukdymas profesinių sąjungų veiklai (BK 177 straipsnis) ir pan. Svarstytina, ar tokie baudžiamieji nusižengimai galėtų būti vertinami kaip kliūtis tapti globėju
294
nusižengimus“ turėtų būti įvertintas proporcingumo kontekste kartu su Išvados
straipsnio, kuriuo keičiama CK 3.210 straipsnio 4 dalis, atitinkama formuluote. Nepritarti
29 11.
29
punkto patikslinimo (CK pakeitimų projekto 28 straipsnis), apribojant galimybę paskirti globėjais (rūpintojais) asmenis, teistus ne tik už tyčinius nusikaltimus, bet ir baudžiamuosius nusižengimus (pažymėtina, kad nėra aiškus, ar turima mintyje asmuo, teistas tik už tyčinius baudžiamuosius nusižengimus, ar už bet kokius baudžiamuosius nusižengimus, t. y. ir neatsargius[¹]), tam tikrais atvejais galėtų būti pateisinamas, pvz., kai asmenys nubausti už veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, seksualine prievarta, kitais prieš patį vaiką ar šeimos narius nukreiptais veiksmais ir pan. Tačiau įtvirtinus apibendrintą reikalavimą nebūti teistam už baudžiamuosius nusižengimus, į asmenų, galinčių netekti teisės globoti vaiką (juo rūpintis), ratą patektų ir asmenys, nubausti už veiksmus (neveikimą) srityse, kurios nėra susijusios su vaiko, šeimos interesų gynimu, pvz., asmens socialinių teisių (pvz., trukdymas profesinių sąjungų veiklai), elektroninių duomenų ir informacinių sistemų apsaugos, mokestinių prievolių, transporto eismo saugumo (pvz., transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių netinkama priežiūra ar remontas), krašto apsaugos tarnybos (pvz., šaukimo į privalomąją karo tarnybą vengimas). Toks apribojimas vertintinas kaip nepagrįstas ir, atsižvelgus į tai, kad aptariamoje normoje nenustatoma jokių išimčių, susijusių su teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybėmis, svarstytina, ar negalėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtinto draudimo bausti už tą patį nusikaltimą antrą kartą.
Šių argumentų pagrindu siūlytina svarstyti dėl tikslingumo diversifikuoti tyčines nusikalstamas veikas (nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus), įvertinant tai, kokios saugomos vertybės jomis pažeidžiamos, taip pat atsižvelgiant į teistumo instituto taikymo ypatumus, ir apriboti asmeniui galimybę įgyti globėjo (rūpintojo) statusą tik tais atvejais, kai tai tikrai būtina, siekiant užtikrinti vaiko interesą augti socialiai saugioje aplinkoje. Nepritarti
3031
pavadinimą ir reguliuoja tos pačios srities klausimus, todėl šiuos straipsnius derėtų sujungti į vieną straipsnį. Be to, projekto 30 straipsnio 3 dalis derintina su projekto
klausimą. Derėtų apsispręsti per kokį terminą turėtų būti priimti įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai bei vienos iš paminėtų nuostatų atsisakyti. Nepritarti
3031
vieną straipsnį (pavadinimai vienodi); tarpusavyje suderinti Projekto 30 straipsnio 3 dalies ir Projekto 31 straipsnio 2 dalies nuostatas; tikslinti Projekto 30 straipsnio 1 dalies nuostatą „įvaikinimo procedūros, pradėtos“, nes CK tokia nuostata nevartojama ir nėra apibrėžta, koks momentas laikytinas jų pradžia; apsvarstyti galimybę pildyti Projekto 30 straipsnio 2 dalį nuostata „santuokos“, nes tiek laikinoji, tiek nuolatinė vaiko globa (rūpyba) pasibaigia, kai vaikas susituokia (CK 3.255 straipsnio 5 punktas, CK 3.258 straipsnio 4 punktas). Nepritarti 5.
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos
3Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163,
3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-356 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-356), tačiau pasiūlyti Seimui jį tobulinti pagal šias pastabas: 3.1. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 1 straipsniu teikiamo siūlymo, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta problema, susijusi su asmens galimybe pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, „kai vaiko tėvystė de jure pripažinta ne vaiko biologiniam tėvui, o vaiko motinos buvusiam sutuoktiniui, sugyventiniui ar kitam asmeniui, su kuriuo vaiko nesieja jokie emociniai ar faktiniai ryšiai“, gali būti sprendžiama vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 3.151 straipsnio 1 dalimi teisė pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo suteikta tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše įrašytam kaip vaiko tėvui, tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše neįrašytam kaip tėvui, bet laikančiam save vaiko tėvu. Nesvarstyta
Respublikos Vyriausybė 2017-06-21
3.172, 3.176, 3.180, 3.183, 3.210, 3.212, 3.217, 3.219, 3.222, 3.223, 3.224, 3.243, 3.249, 3.250, 3.252, 3.253, 3.254, 3.256, 3.257, 3.262, 3.264, 3.265, 3.266, 3.267, 3.269, 3.271, 3.274 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.276¹ straipsniu įstatymą Nr. XIII-241 (toliau – Įstatymas).
2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymui, bus pasiekti tie Įstatymo projekto rengėjų tikslai, kuriuos siekiama įgyvendinti ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 3, 4, 5, 7, 9, 10 ir 16 straipsniais, todėl siūloma atsisakyti nurodytų Įstatymo projekto
Respublikos Vyriausybė 2017-06-216 3.3. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 6 straipsnio, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta, kad „vaiko teisių apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai pažymi, kad pasitaiko atvejų, kai tėvai, kuriems teismo tvarka buvo apribota tėvų valdžia, nesistengia vaiko susigrąžinti į šeimą, nes jų vaiku rūpinasi paskirtasis globėjas (rūpintojas), o vaiko išlaikymą užtikrina valstybės skiriama globos (rūpybos) išmoka.“ Nurodytu atveju, net ir suteikus galimybę pareikšti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, vis tiek turės būti išreikšta tėvų (tėvo ar motinos) valia vaiką susigrąžinti, t. y. turi būti tėvų noras ir siekis. Kita vertus, Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 numačius aplinkybę – rašytinį tėvų (tėvo ar motinos) prašymą – prasmės netenka teisės kreiptis į teismą suteikimas valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, t. y. jeigu tėvai (tėvas ar motina) siekia susigrąžinti savo vaiką, neaišku, kokiu tikslu jų norus turėtų įgyvendinti valstybės institucijos. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta problema – „tėvų nežinojimas, kaip pasinaudoti įstatymo jiems suteikta teise kreiptis į teismą“ – praktikoje gali būti sprendžiama valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai aktyviai dirbant su šeima, papildomai (intensyviau) informuojant tėvus (tėvą ar motiną) apie jų teises, gynimo būdus. Nesvarstyta
2 3.4. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr.
XIIIP-356 8 straipsnio 2 dalies, nes Civilinio kodekso
arba įvaikinamas vaikas gyvena įvaikintojo šeimoje, nereikalaujama jo įtraukti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą). Nesvarstyta
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2111
greičiau atsidurtų saugioje šeimos aplinkoje), siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 11 straipsniu siūlomų keitimų, tačiau tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 11 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam
įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. Teismas turi teisę atsižvelgdamas į vaiko interesus priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.“
1 3.6. Siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 12 straipsnio 1 dalyje teikiamų siūlymų atsisakyti kaip neaktualių, nes Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje jau nustatyta, kokie asmenys negali būti įvaikintojais. Kartu siekiant Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 teikiamus siūlymus suderinti su Įstatymo nuostatomis, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 12 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:
„2. Jei būsimieji įtėviai nesutinka su atestuotų asmenų išvada dėl jų pasirengimo
įvaikinti, jie gali šią išvadą apskųsti teismui.“
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2113
įvaikinimo procedūros vyktų greičiau, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2114
projekto Nr.
XIIIP-356 14 straipsniu teikiamų siūlymų, kiek jie susiję su Civilinio kodekso 3.219 straipsnio 1 ir 2 dalių keitimu, nes, pritarus pateiktiems siūlymams, Civiliniame kodekse neliktų nuostatos, tiesiogiai nustatančios subjektą, kuris tvarkytų asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir galimų įvaikinti vaikų apskaitą (galiojanti Civilinio kodekso
įvaikinimo institucija). Nesvarstyta
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2115
reglamentuojamas bylų dėl įvaikinimo teismingumas ir nustatytos kitos procesinės normos, kurios reguliuojamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) nustatyta tvarka, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 15 straipsniu pripažinti Civilinio kodekso 3.220 straipsnį netekusiu galios. Nesvarstyta
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2117 3.10. Siekiant teisinio aiškumo, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 17 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriomis keičiamas Civilinio kodekso 3.224 straipsnis, – nurodyti, kad, taikant nurodytas Civilinio kodekso 3.224 straipsnio nuostatas, taip pat yra taikomos ir Civilinio kodekso 3.222 straipsnyje nustatytos su įvaikinimu susijusios taisyklės. Kartu siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 17 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atsižvelgiant į Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356
pakeitimus, nustatančius teismo teisę, atsižvelgiant į vaiko interesus, priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo. Nesvarstyta
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2117 3.11. Siekiant teisinio aiškumo dėl pirmenybės įvaikinant vaiką, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr.
XIIIP-356 17 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.224 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą dienos nėra Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (rūpintis vaiku), išskyrus šios dalies 2 punkte nustatytą atvejį, kai teismas priima sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo;“. Nesvarstyta
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2118
nagrinėja vaikų – užsienio valstybės piliečių, gyvenančių Lietuvos Respublikoje, – įvaikinimo bylas, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 18 straipsniu siūlomo teisinio reguliavimo atsisakyti. Nesvarstyta
Respublikos Vyriausybė 2017-06-21 25,26 3.13. Sistemiškai įvertinus Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 25, 26 straipsniuose siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą kartu su galiojančia Civilinio kodekso 3.253 straipsnio
3.262 straipsnio 2 dalies keitimo ir ją pripažinti netekusia galios, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 27 straipsniu siūloma keisti Civilinio kodekso 3.266 straipsnio 3 dalį – nustatyti, kad vaiko laikinosios ir nuolatinės globos organizavimo tvarką nustato Vyriausybės patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai. Siekiant suderinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 nuostatas dėl savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos centralizavimo, kartu siūloma pakeisti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 19 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ne ilgiau kaip dvylika mėnesių.
Kai vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ilgiau kaip dvylika mėnesių, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija privalo įvertinti šeimai teiktų paslaugų kokybę ir galimybę grąžinti vaiką į šeimą ir priima sprendimą grąžinti vaiką į šeimą arba tęsti vaiko laikinąją globą ir paslaugų teikimą šeimai, arba kreiptis į teismą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo.“
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2120
Nr. XIIIP-356 20 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso
psichinį“, po žodžių „smurtą prieš vaiką“ įrašyti žodžius „ar vaiko akivaizdoje“, nes neįtvirtinus pagrindo nustatyti vaiko laikinąją globą (rūpybą), kai tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų naudoja smurtą prieš vaiką jo akivaizdoje, susiaurėtų šio pagrindo taikymo ribas ir tai suponuotų, kad nuolatinis smurtavimas prieš kitus asmenis šeimoje, vaikui esant šalia ir (ar) jam tai matant, nesudaro pagrindo spręsti dėl saugesnės aplinkos vaikui nustatymo ir tinkamo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą pareigų vaiko atžvilgiu įgyvendinimo; po žodžių
„saugumui ir“ įrašyti žodžius „teismas yra priėmęs nutartį paimti vaiką iš jo
atstovų pagal įstatymą“; likusią punkto dalį išbraukti ir jį išdėstyti taip: „3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja smurtą prieš vaiką ar vaiko akivaizdoje arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui, ir tuo pagrindu teismas yra priėmęs nutartį dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą.“
2 3.15. Kadangi Įstatymo projekto Nr.
Kadangi Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 21 straipsnio 2 dalimi siūloma nuostata, susijusi su laikinu ar neterminuotu tėvų valdžios apribojimu, yra pakeista Įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 21 straipsnio 2 dalies. Kartu siūloma tobulinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 21 straipsnio 1 dalį ir aiškiau apibrėžti siūlomos nuostatos
„nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti“ turinį, nes siūlomas įtvirtinti
kriterijus yra pernelyg vertinamojo pobūdžio laiko perspektyvoje, t. y. neaišku, ar kompetentingoms institucijoms pakanka konstatuoti, kad tokių duomenų negauta, ar turi būti imamasi pastangų patikrinti ir įsitikinti, kad padėtis nepasikeis. Nesvarstyta
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2122
projekto Nr. XIIIP-356 22 straipsniu siūlomo Civilinio kodekso 3.259 straipsnio 5 dalies keitimo, nes siūlymas „įvertinant galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis, nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka“ yra perteklinis – jis įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatyme. Nesvarstyta
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2124 3.17. Siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 24 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į šiuo metu galiojantį Civilinio kodekso
įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
teisių apsaugos instituciją – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą – atlikti funkcijas, nustatytas Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalyje ir 3.261 straipsnio 2 dalyje.
Be to, vadovaujantis Civilinio kodekso 3.251 straipsnio 2 dalimi, rūpyba nustatoma vaikams, sukakusiems 14 metų, todėl keičiamoje Civilinio kodekso nuostatoje nevartotina sąvoka „rūpyba“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 24 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį siūloma išdėstyti taip:
„2. Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta
tvarka gali būti nustatyta tik išimtinais atvejais ir gali trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius, išskyrus atvejus, kai Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija nustato, kad vaiko globa vaikų globos institucijoje turi tęstis ilgiau dėl šių objektyvių priežasčių:
paslaugos, kurių teikimas negali būti užtikrinamas vaikui nustatant globą šeimoje ar šeimynoje arba;
arba;
vaikui nustatyti globą šeimoje arba šeimynoje.“
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2125
globa, nedera su Civilinio kodekso 3.254 straipsnio, įtvirtinančio vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindus, nuostatomis. Vaiko laikinoji globa gali būti nustatoma tik esant Civilinio kodekso 3.254 nustatytiems pagrindams, todėl darytina išvada, kad Įstatymo projekto Nr.
XIIIP-356 25 straipsnyje siūlomas Civilinio kodekso 3.262 straipsnio 1 dalies 3 punkto keitimas yra perteklinis, nes tiek galiojančioje Civilinio kodekso 3.183 straipsnio 4 dalyje, tiek ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 7 straipsniu siūlomoje keisti Civilinio kodekso 3.183 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta prievolė teismui, priėmus sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu sprendimu nustatyti vaikui globą (rūpybą) ir gyvenamąją vietą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kuriuo keičiamas Civilinio kodekso 3.262 straipsnis, siūlomo teisinio reguliavimo. Siūloma neatsisakyti nuostatos dėl vaiko, kuriam nustatyta vaiko laikinoji globa (rūpyba), globėjo (rūpintojo) ir jo tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimo subsidiarumo, kadangi tokiu atveju, kol nebus apribota tėvų valdžia, išliks teisės spraga dėl tėvų, kurių vaikui nustatyta laikinoji globa (rūpyba), teisių ir pareigų turinio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma papildyti Civilinio kodekso 3.262 straipsnį 3 dalimi ir ją išdėstyti taip:
„3. Nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą) šio kodekso 3.254 straipsnio 3
punkte nurodytu atveju, vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota, atsižvelgiant į vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo tikslus.“
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2126
pateiktų siūlymų keisti Civilinio kodekso 3.264 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes šios nuostatos pakeistos Įstatymo 21 straipsniu. Be to, Įstatymo projekto Nr.
Be to, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 26 straipsnio 1 dalyje išbraukus nuostatą „to rajono (miesto)“ lieka neaišku, kurios valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimas turimas omenyje. Nesvarstyta
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2128 3.20. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 28 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.267 straipsnyje nėra apibrėžta, kodėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūros institutas būtų taikomas tik tam tikrais atvejais, siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 3.267 straipsnio keitimo. Nesvarstyta
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2129 1,2 3.21. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsnio 1 ir 2 dalių, nes teikiami siūlymai priimti Įstatymo 25 straipsnio 1 ir 2 dalimis, tačiau pakeisti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsnio 3 dalimi keičiamą Civilinio kodekso 3.269 straipsnio 5 punktą ir jį išdėstyti taip: „5) jeigu anksčiau jo, kaip vaiko globėjo (rūpintojo), įgaliojimai buvo nutraukti šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais;“. Kartu siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsnio 4 dalimi keičiamo Civilinio kodekso 3.269 straipsnio 6 punkto, nes įtvirtinus apibendrintą reikalavimą nebūti teistam už baudžiamuosius nusižengimus, į asmenų, galinčių netekti teisės globoti vaiką (juo rūpintis), grupę patektų ir asmenys, nubausti už veiksmus (neveikimą) srityse, kurios nėra susijusios su vaiko, šeimos interesų gynimu (pvz., trukdymas profesinių sąjungų veiklai ir kiti panašūs nusižengimai). Toks apribojimas vertintinas kaip nepagrįstas ir, atsižvelgus į tai, kad aptariamoje normoje nenustatoma jokių išimčių, susijusių su teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybėmis, jis būtų vertinamas kaip neatitinkantis
draudimo bausti už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Nesvarstyta
Respublikos Vyriausybė 2017-06-21 30,31 3.22.
Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 30 ir 31 straipsnių pavadinimai vienodi, todėl siūloma juos sujungti į vieną straipsnį, suderinti tarpusavyje ir atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 31 straipsnio, o Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 30 straipsnį išdėstyti taip: „30 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
1Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2018 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2017 m.
gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. Iki įsigaliojant šiam įstatymui pradėti teismo procesai dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ar įvaikinimo baigiami pagal iki įsigaliojant šiam įstatymui galiojusias nuostatas. 4. Šio įstatymo 22 ir 23 straipsnių nuostatos dėl maksimalaus vaikų skaičiaus netaikomos iki įsigaliojant šiam įstatymui įsteigtoms šeimynoms ir šeimoms, kuriose globojami (rūpinami) vaikai, kol globojamų (rūpinamų) vaikų skaičius dėl jų pilnametystės, grąžinimo tėvams, emancipacijos, santuokos, įvaikinimo ar mirties sumažės iki šiuo įstatymu nustatytos ribos.“
Respublikos Vyriausybė 2017-06-21 30,31
Nr. XIIIP-356 siūlomų nuostatų taikymo problemų (neaiškumų), siūloma įtvirtinti pereinamąsias Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 nuostatas, kiek tai susiję su Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsniu teikiamais siūlymais, kuriais nustatomi nauji, palyginti su galiojančiais, reikalavimai ir apribojimai asmenims, siekiantiems tapti vaiko globėjais (rūpintojais). Nesvarstyta
6Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 ir lydimųjų projektų Nr.
XIIIP-355 - XIIIP-358 svarstyme ir siūlyti pagrindiniam Socialinių reikalų ir darbo komitetui kreiptis į Seimo valdybą su prašymu sudaryti darbo grupę šiems Įstatymų projektams tobulinti. 7. Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – 0, susilaikė – 0. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: R. Šalaševičiūtė, S. Šedbaras. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Martyna Civilkienė [1] Pagal BK 11 straipsnį, į tyčinius ir neatsargius skirstomi tik nusikaltimai (BK 12 straipsnis nieko nekalba apie neatsargius baudžiamuosius nusižengimus), tačiau, sprendžianti iš BK 16 straipsnio 4 dalies formuluotės, baudžiamieji nusižengimai taip pat gali būti neatsargūs. Tai liudija ir BK specialiosios dalies straipsniai, numatantys, kad kai kurie baudžiamieji nusižengimai gali būti padaryti tik arba ir dėl neatsargumo.
Teisės ir teisėtvarkos komitetas
3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257,
2017 m. rugsėjo 4 d. Nr. 102-P- 30
posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Rimas Andrikis, Irena Degutienė, Česlav Olševski, Lauras Stacevičius, Rimantė Šalaševičiūtė. Komiteto biuro patarėjai: Martyna Civilkienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto padėjėjos: Aidena Bacevičienė ir Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Seimo narė Dovilė Šakalienė, Seimo narės padėjėja Lina Pabedinskienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos ir bendruomenių departamento direktorė Daina Urbonaitienė, Socialinės aprėpties departamento Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Daiva Buivydaitė – Garbštienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos patarėja Eivilė Žemaitytė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisinės pagalbos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjas Jan Maciejevski, Paramos vaikams centro atstovė Ieva Daniūnaitė. 2-4. Ekspertų, konsultantų, specialistų, Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų, Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
ministerijos, 2017-02-24 * Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-356, pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų dėl projekto pagal kompetenciją neturime. Atsižvelgti
prieš tėvų atstūmimą, 2017-03-14 * Lygiavertė tėvystė - vaikų psichologinio stabilumo pagrindas Asociacija Prieš Tėvų Atstūmimą (APTA), kurios nariai yra mamos, tėvai, seneliai ir kiti artimi vaiko giminaičiai, po vaiko tėvų skyrybų patiriantys didžiulius sunkumus, siekiant jų vaikų teisės, yra pažeidžiamos dėl jų psichologinio žalojimo iš kito tėvo pusės, reiškia didžiulį susirūpinimą dėl vaiko teisių apsaugos padėties Lietuvoje ir tikisi, jog tėvų atstūmimas (TA) taip pat bus įtrauktas į psichologinio (emocinio) smurto prieš vaikus sąvoką. Tėvų atstūmimas bei šio proceso pasekmė - Tėvų Atstūmimas Sindromas -nieko bendro neturi su vieno iš tėvų atskyrimo dėl svarbių ir faktais įrodomų aplinkybių (vaiko žalojimo, apleidimo ir nesirūpinimo, dėl alkoholio ar narkotikų priklausomybės ir kt.). Apie tokį pasireiškiantį psichologinį smurtą prieš vaikus Lietuvoje nekalbama arba jis menkinamas ir nepripažįstamas, arba net prilyginamas „pseudoteorijai“. Apmaudu, jog dabartinės LRS narės D.Šakalienės (buv. žmogaus teisių ekspertės) viešai žiniasklaidoje išsakytos ne tik įžeidžiančios, bet ir, mūsų nuomone, klaidingos nuostatos ir tvirtinimai savo vaikus praradusių ir tėvų atstūmimą patiriančių visų (kitų) tėvų atžvilgiu, nepaneigti iki šiol, nors ji APTA-i žadėjo tai padaryti dar iki 2016 metų Seimo rinkimų.
Pateikdama galimai tendencingai atrinktą informaciją arba interpretavimą, įtakojo neigiamos nuomonės formavimą apie tėvų atstūmimą patiriančius tėvus, mamas bei kitus vaiko artimus giminaičius, išvedant paralelę tarp tėvų atstūmimo ir pedofilų, disproporcijas tarp vyrų (tėvų) ir moterų (motinų) smurto. Tokiomis įžvalgomis ir „ekspertinėmis“ išvadomis dabar paranku vadovautis motinoms/tėvams, kurie po skyrybų ir toliau manipuliuoja vaikais. Taip pat galimai ir VTAT, kurios žinomo asmens pasisakymus laiko savo darbo gairėmis. Tuo tarpu į tėvų atstūmimo „smagratį“ patekę tėvai toliau nepagrįstai yra eliminuojami iš vaikų gyvenimo. P.D. Šakalienė turėjo ir vis dar turi didelę įtaką LR vaikų teisių įstatymų formavime, tačiau mums kelia abejonių jos tendencingas požiūris į tėvų atstūmimą, kaip reiškinį, ir mes turime pagrindo abejoti jos kompetencija šioje srityje ( žiūrėti priedus). Jungtinių tautų vaiko teisių Konvencija numato, jog vaikas turi teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas. Lietuvos CK numato, jog vaikas turi teisę su jais netrukdomai bendrauti. Ši prigimtinė vaiko teisė yra pirmiausia pažeidžiama, jeigu vaikas sąmoningai nuteikinėjamas prieš kitą tėvą ir jam vystomas ar išsivysto Tėvų Atstūmimo Sindromas – elgesys, kai vaikas be jokio realaus pagrindo visiškai atmeta savo skyrium gyvenantį tėvą, jo bijo, vengia, niekina ir net nekenčia. Be realios priežasties, o vien todėl, kad, būdamas jį auginančio tėvo (dažniausiai Lietuvoje tai yra vaiko mama) įtakoje, perima jo/jos elgesio su skyrium gyvenančiu tėvu modelį ir jausmus (psichologijoje tai žinoma kaip folie à deux).
Tarptautiniai ir Lietuvos įstatymai, turintys užtikrinti nenutrūkstamą vaiko ir jo tėvų bendravimą, yra priimti ne šiaip sau, o remiantis moksliniais tyrimais įrodytais vaiko raidos ypatumais. Normaliam vaiko vystymuisi jam būtinas meilės, supratimo bei saugumo jausmas, kurį gali suteikti žinojimas, kad vaikas yra mylimas ir juo rūpinamasi abiejų jo tėvų, nežiūrint jų gyvenamos vietos. Vakarų valstybių psichologų supratimu, daugiau, nei trims mėnesiams nutraukus vaiko nuolatinį pastovų bendravimą su vienu iš tėvų, sutrinka sveiko prieraišumo vystymasis, o po dar ilgesnio laikotarpio jis gali tapti praktiškai neatstatomu. Žinant, jog daugiau, kaip pusė Lietuvos vaikų yra išsiskyrusių šeimų vaikai ir gyvena su vienu iš tėvų, suprantama, jog skyrium gyvenantį vaiko tėvą/motiną pakeičia patėvis ar pamotė. Gerai, jei viskas klostosi sėkmingai, tačiau Vakarų valstybių atliktų tyrimų statistika (Lietuvoje tokios rasti nepavyko) rodo, jog: be tėvo augantys vaikai 5 kartus dažniau tampa fizinio ir psichologinio smurto aukomis, tokie vaikai nuo patėvių smurto kenčia iki 70 kartų dažniau, nei nuo biologinių tėvų (Rebecca O`Neill„ Šeimų be tėvo poveikis suaugusiems, vaikams ir visuomenei“, CIVITAS (Institute for the study of civil society), 2002 m.). Visas tyrimas http://atstumimosindromas.info/seima-tevo-ir-pasekmes-vaikui/. Pastaruoju metu skaudūs vaikų žalojimo ir net nužudymo Lietuvoje atvejai, deja, tai patvirtina. Po skyrybų be jokios oficialiai įrodomos priežasties nutraukus vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimą, vaikas nebetenka atramos. Jam nelieka galimybės pasisakyti skyrium gyvenančiam tėvui apie jo baimes, skausmą, nerimą ir pan. Taip pat ir apie tai, jei jis yra skriaudžiamas ir/ar kitaip žalojamas.
Nuolatinis ir pastovus vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimas yra kliuvinys vaiko skriaudimui, nes sudaro realią galimybę smurto išaiškėjimui. Vaikas visada žinotų, jog yra dar ir kitas iš tėvų, kuris gali jį apginti ir juo pasirūpinti. Lietuvos teismų praktika, kai skyrium gyvenantis tėvas gauna galimybę bendrauti su savo skyrium gyvenančiais vaikais vos du savaitgalius (t.y. 2-4 dienas) per mėnesį, yra netoleruotina, nes ji diskriminuoja vyrus-tėvus ir pažeidžia LR CK, kuris garantuoja maksimalų bendravimą su skyrium gyvenančiais vaikais. Taip pat pažeidžia vaiko teises. Beje, vaiko teisės į bendravimą su skyrium gyvenančiu savo tėvu labai dažnai pažeidžiamos, teisininkams priimant sprendimą, remiantis tuo, kas „geriausia vaiko interesams“. Dažniausiai pamirštant rekomendacijas, jog toks sprendimas privalo būti motyvuotas įrodymais, kas konkretaus vaiko interesams yra geriausia. Ko dažniausiai nepadaroma (plačiau apie tai: https://www.mruni.eu/mru_lt_dokumentai/katedros/edukologijos/Vaiko_teisiu_konvencijos_igyvendinimo_vadovas.pdf). Į konfliktiškų skyrybų verpetą pakliuvęs vaikas išgyvena didžiulį stresą, yra įtraukiamas į suaugusiųjų „varžytines“ būtent dėl jo ir dėl įtakos jam (kitais žodžiais tariant, patiria tėvų atstūmimą).
Svarstant LR Civilinio Kodekso pataisas, LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga atkreipė dėmesį, jog vaiko bendravimo su skyrium gyvenčiau tėvu/motina ir teisės į šeimos ryšius pažeidimas (kai trukdoma antrajam iš tėvų dalyvauti vaiko auklėjime ir bendrauti su juo) neretai nelaikomas vaiko teisių pažeidimu, už kurį turėtų būti taikoma teisinė atsakomybė https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/79445ad214e411e5a3b4e978a14c356f?positionInSearchResults=8&searchModelUUID=8c543628-485e-40b8-8190-15fc11e1977a Kad apsaugoti vaiką nuo tokios situacijos, APTA narių nuomone, privalu pasiekti, jog toks vieno iš tėvų elgesys, pažeidžiant vaiko teises ir antrojo iš tėvų teises į šeimos ryšius po santuokos nutraukimo ( kitaip sakant, tėvų atstūmimas), būtų teisingai įvardijamas kaip psichologinis – emocinis vaiko žalojimas ne vien LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, bet ir valstybės mastu ir kad už tai piktnaudžiaujantys tėvo pareigomis susilauktų konkrečios atsakomybės. Kaip tai jau daroma daugelyje Vakarų valstybių. Nors LT įstatymai numato administracinę atsakomybę už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams (ATKP 181 str. 1 dalys) ir baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis, arba kai prieš vaiką naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas, tačiau iki šiol nei viena motina ar tėvas realiai nėra nubaustas už vaikų psichologinį žalojimą. Tą patį galima pasakyti ir apie neteisėtą vaikų išvežimą į užsienį.
Iki šiol galiojanti tvarka leido piktnaudžiauti savo teisėmis motinoms/tėvams (su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaikų gyvenamoji vieta), be kito tėvo sutikimo ne tik keisti vaikų gyvenamąją vietą, bet išvežti juos visam laikui į užsienį. Lietuvoje likę tėvai praktiškai praranda ne tik fizinį, bet ir emocinį ryšį su išvežtais vaikais. Antstoliams nesunku užtikrinti, kad užsienyje gyvenanti motina gautų alimentus iš Lietuvoje likusio tėvo, bet jie nepajėgūs užtikrinti tėvo bendravimo teisės su vaikais. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais, kurie gyvena užsienyje, tampa praktiškai neįgyvendinamas, nes antstoliai tokius teismo sprendimus atsisako vykdyti, motyvuodami tuo, kad tai ne jų sprendimų vykdymo teritorija. 2013.10.04 dieną APTA kartu su tuometine LR Seimo nare p. R. Šalaševičiūtė surengė tarptautinę konferenciją:
„Lygiavertė tėvystė po skyrybų -vaikų psichologinio stabilumo pagrindas. Teisiniai ir psichologiniai aspektai.“ Deja, mūsų iniciatyvos ir
rezoliucija taip ir liko tik popieriuje. Tikimės, kad dabar, svarstant naująjį LR Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymą, bus atsižvelgta į mūsų anksčiau pateiktus pasiūlymus dėl įstatymo pataisų, susijusių su vaikų ir tėvų teisėmis. LR Civilinio Kodekso pataisos dėl bendravimo su vaikais po skyrybų, bei lygiavertės tėvystės, priimti 2016 m. birželio mėnesį, yra mažas žingsnelis apsaugoti vaikus nuo konfliktiškų skyrybų pasekmių, jiems sukeliant emocinį sąmyšį ir „amputuojant“ iš jų gyvenimo skyrium gyvenantį tėvą – dažniausiai vaiko tėtį. Tačiau tos pataisos
Būtina vaikų prieraišumo vystymosi svarbą, bei tėvų atstūmimo, kaip reiškinio, pagrindus dėstyti visose psichologijos, pedagogikos, teisės, socialinių mokslų specialistų rengimo įstaigose. Žinant skyrybų mastą Lietuvoje bei vaikų, kurių tėvai išsiskyrę skaičių, ilgiau delsti negalima. Raginame LR Seimą bei Vyriausybę, o taip pat VTAT, juristus bei psichologus nedelsiant imtis priemonių šios problemos pripažinimui ir sprendimui. „Rūpestis kiekvienu vaiku – tai valstybės prioritetas“ (prezidentė p. D. Grybauskaitė). Belieka tikėtis, jog taip pat bus valstybės pasirūpinta ir vaikais iš išsiskyrusių šeimų, kurie dėl tėvų atstūmimo padarinių negali bendrauti su jų skyrium gyvenančiu savo tėvu/motina. APTA pasiūlymai dėl įstatymo pataisų:
1) keisti LR Civilinio Kodekso nuostatas ir, vadovaujantis pažangių Europos ir pasaulio šalių praktika, įtvirtinti bendros (kooperatinės, jungtinės) tėvystės po skyrybų institutą, t.y. prezumpciją, jog po skyrybų vaikas turi dvi gyvenamąsias vietas ir praleidžia lygiai tiek pat laiko tiek su tėvu, tiek su motina, ar šis laikas skiriasi nežymiai. Ši prezumpcija užtikrina vaiko teises į abu tėvus, o tėvams – lygiavertę tėvystę. Vakarų valstybių tyrimais nustatyta, jog tokia bendravimo forma po skyrybų yra pati geriausia vaikui, po gyvenimo šeimoje. 2) pripažinti vieno iš tėvų vaiko nuteikinėjimą priešiškai skyrium gyvenančiam tėvui/motinai bei jų giminei be jokios konkrečios ir faktais įrodomos priežasties (tėvų atstūmimas) kaip vieną iš psichologinio-emocinio vaiko žalojimo rūšių ir už tai taikyti realias nuobaudas pagal LT galiojančius įstatymus. 3) Reformuoti Vaiko teisių apsaugos tarnybas, nustatant jų darbo laiko grafikus 24 val. per parą. Įsteigti prie VTAT profesionalių psichologų etatus.
Atsisakyti stereotipų vyrų (tėvų) atžvilgiu, išlaikant įstatymais garantuojamą abiejų vaiko tėvų lygybę ir lygiateisiškumą. 4) reglamentuoti mediaciją šeimos bylose, siekiant pirmiausia taikiai spręsti ginčus. 5) Tėvų atstūmimo atvejais įstatymiškai ir privalomai garantuoti vaiko tėvų psichologinį ištyrimą tikslu nustatyti jų psichologinę sveikatą, nustatant vaiko gyvenamą vietą bei bendravimo sąlygas su skyrium gyvenančiu tėvu/motina. 6) įsteigti specializuotus šeimos bylų teismus ar šeimos bylų skyrius ir/ar teismuose skirti specializuotus šeimos bylų teisėjus, turinčius bent jau teorinį supratimą apie konfliktiškų skyrybų pasekmes vaikams. 7) Organizuoti vaikų besilaukiančioms poroms ir/ar vienišoms moterims privalomus tėvystės kursus. Atsižvelgti Pažymėtina, kad šių metų sausio 2 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pataisos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.43, 3.48, 3.53, 3.59, 3.64, 3.65, 3.76, 3.156, 3.157, 3.163, 3.169, 3.170, 3.174, 3.175, 3.178, 3.184 ir
Respublikos civilinio proceso kodekso 385 ir 541 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-2553). Įstatymais nustatyta, kad teismų sprendimuose visais atvejais turi būti išsprendžiami antrojo iš tėvų dalyvavimo vaiko auklėjime ir bendravimo su juo tvarkos klausimai. Be to, įtvirtinama, kad teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Jeigu antrasis iš tėvų atsisakytų duoti šį sutikimą, ginčą spręstų teismas. 3. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga 2017-03-14 * 1.
Svarstant Įstatymo projektą siūlytina įvertinti aplinkybę, jog projekto 4, 5, 6, 7, 9, 10 straipsniai, 11 straipsnio 4 dalis, 12 straipsnio, 14 straipsnio 3 dalis, 16,
Lietuvos Respublikos Prezidentės pateiktas teisėkūros iniciatyvas dėl minėtų straipsnių normų tobulinimo (įstatymo projektas XIIIP-288). Įstatymo projektas Nr. XIIIP-288(2) apsvarstytas ir jam pritarta papildomuose Lietuvos Respublikos Seimo komitetuose, pagrindinio komiteto – Teisės ir teisėtvarkos komiteto – surengtų klausymų metu suderinta suinteresuotų institucijų pozicija dėl keičiamų nuostatų. Dėl nurodytų priežasčių siūlytina svarstyti tik tuos Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 straipsnius (ar jų dalis), kurie neatkartoja įstatymo projekto Nr. XIIIP-288(2) nuostatų. Pritarti
formuluotę, nurodant išimtinius atvejus ir aplinkybes, kurioms esant valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija įgyja teisę teikti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo ir tėvystės (motinystės) nustatymo. Neatsižvelgti
5Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2017-02-131 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
Civilinio kodekso (toliau - CK) 3.151 straipsnio 1 dalį ir nustatyti, jog
„Pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo (toliau – tėvystės
nuginčijimas) taip pat gali valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, kartu pareiškiant ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nustatymo, jeigu tai atitinka vaiko interesus.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog CK ir šiuo metu yra įtvirtintas pakankamai platus ratas asmenų, kurie gali reikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo.
Visi šie asmenys laikytini turinčiais tiesioginį suinteresuotumą dėl tėvystės nuginčijimo, nes visi šie asmenys galimai yra tiesiogiai susiję su tėvystės teisiniais santykiais. Manytina, jog toks reguliavimas atitinka Europos Tarybos šeimos teisės ekspertų komiteto parengtoje Baltojoje knygoje „Dėl tėvystės nustatymo ir jos teisinių padarinių“ 11 principo 3 dalies nuostatą, jog teisė ginčyti tėvystę turi būti suteikta tėvui ir vaikui arba jo atstovui. Šią teisę valstybės savo nuožiūra taip pat gali suteikti vaiko motinai ir kitiems asmenims, kurių reikalavimai pagrįsti specifiniais interesais, ypač asmenims, siekiantiems nustatyti savąjį tėvystės ryšį su vaiku. Tuo tarpu papildžius subjektų, galinčių reikti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, ratą, ir tarp subjektų nurodžius valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, susidarytų paradoksali situacija, kai juridinis asmuo, neturintis jokių tiesioginių sąsajų su tėvystės teisiniu institutu galėtų įsiterpti į šeimos – tėvystės, motinystės teisinius santykius ir, remdamasis vien tik savo subjektyvia nuomone, kad ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo tikėtinai atitinka vaiko interesus, ginčyti tėvystę.
Pastebėtina, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad: „Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.“ O šio straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad: „Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.“ Tokiu būdu, galima išskirti tris kriterijus, kurių privaloma laikytis siekiant nepažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, kai siekiama suteikti teisę tam tikrai valstybės institucijai įsiterpti į šeimos gyvenimą:
Tuo tarpu, kitų dviejų būtinų kriterijų teisinis reguliavimas neatitinka, nes nei iš reguliavimo turinio, nei iš įstatymo projekto aiškinamojo rašto nėra aišku, kodėl valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teisė reikšti ieškinius dėl tėvystės nuginčijimo yra būtina demokratinėje visuomenėje ir kokių teisėtų tikslų siekiama teikiamu teisiniu reguliavimu. Apibendrinant išdėstytas pastabas manytina, jog teikiamas reguliavimas galimai neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatų. Pritarti Siūlytina pritarti Vyriausybės siūlymui ir palikti šiuo metu galiojančią CK 3.151 straipsnio redakciją, t.y. tobulinti projektą, atsisakant 3.151 šio straipsnio pataisų. „1 straipsnis. 3.151 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.151 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo gali
asmuo, vaiko gimimo akto įraše įrašytas kaip vaiko motina ar tėvas, asmuo, vaiko gimimo įraše neįrašytas kaip motina ar tėvas, bet laikantis save vaiko motina ar tėvu, nepilnamečio vyro, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip tėvas, tėvai ar globėjai (rūpintojai), vaikas, sulaukęs pilnametystės, ar nepilnametis, įgijęs visišką veiksnumą. Pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo taip pat gali valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, kartu pareiškiant ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nustatymo, jeigu tai atitinka vaiko interesus.“
6Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2017-02-131 Antra, kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš esmės analogiškos nuostatos toms, kurios įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Be to, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis nedviprasmiškai nustato, jog „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Toks tiesioginis tėvystės ir motinystės teisių įtvirtinimas neabejotinai suponuoja ypatingą šių teisių apsaugą. Suprantama, jog kaip ir dauguma žmogaus teisių, taip ir tėvystė bei motinystė nėra absoliučios teisės. Šios teisės gali būti ribojamos, tačiau, kaip ne kartą nurodyta Konstitucinio Teismo doktrinoje: „<...> pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.“ (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2011 m. liepos 7 d. nutarimas ir kt.). Šiame kontekste pažymėtina, jog deramai nepapildžius teikiamo reguliavimo, kad jis atitiktų Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytus kriterijus, turėtų būti svarstoma aptariamos projekto nuostatos atitiktis Konstitucijos nuostatoms.
Pritarti Siūlytina pritarti Vyriausybės siūlymui ir palikti šiuo metu galiojančią CK 3.151 straipsnio redakciją, t.y. tobulinti projektą, atsisakant 3.151 šio straipsnio pataisų. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-02-131 Trečia, jeigu nebūtų atsisakyta projekto nuostatos dėl vaiko teisių apsaugos institucijos teisės nuginčyti tėvystę (motinystę), keičiant CK 3.151 straipsnio 1 dalį, būtina pakeitime nurodyti pagrindą vaiko teisių apsaugos institucijai pareikšti ieškinį. Taip pat siūlytina nustatyti pasekmes vaiko teisių apsaugos institucijai tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad tėvystės (motinystės) ginčijimas neatitiko vaiko interesų, o vaiko interesus atitinka esama tėvystė (motinystė), t.y. ar vaiko teisių apsaugos institucija būtų įpareigota atlyginti padarytą neturtinę žalą vaikui ir jo tėvui (motinai) ar vienam iš jų. Pritarti
8Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2017-02-131 Ketvirta, atkreiptinas dėmesys, kad vaiko kilmė iš motinos nustatoma pagal vaiko gimimo faktą, kurį patvirtina medicinos įstaigos pažymėjimas apie vaiko gimimą. Šis faktas nėra ginčo objektu. Motinystė nuginčijama retai, pavyzdžiui vaikų sukeitimo ar surogatinės motinystės atveju. Taigi motinystė ir nustatoma retai, tik išimtinais atvejais, išvardintais CK 3.139 straipsnio 4 dalyje. Pritarti
9Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2017-02-131 Penkta, CK 3.151 straipsnio 1 dalį siūloma papildyti nauja pastraipa. Vadovaujantis teisės technikos taisyklėmis teisės normos pastraipomis nedėstomos. Aptariama teisės norma arba turėtų būti atskira straipsnio dalimi, arba dėstoma keičiamoje straipsnio dalyje, neišskiriant jos į atskirą pastraipą.
Pritarti Pastabai pritartina, tačiau ji neaktuali, nes siūloma atsisakyti CK 3.151 straipsnio pataisų. 10. Vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų asociacija,
1Dėl LR Civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163,
3.172, 3.176, 3.182 , 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267, 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-356: Dėl LRCK 3.151 straipsnio pakeitimo – Atkreiptinas dėmesys į tai, kad juridinio asmens t. y. Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos įtraukimas į asmenų galinčių pateikti ieškinį dėl vaiko tėvystės (motinystės) nuginčijimo sąrašą neatitinka šeimos teisinių santykių sampratos, nes joks juridinis asmuo neturi teisinio pagrindo intervuoti į asmeninius vaiko tėvo ir motinos santykius, bei teikti teismui aukščiau minėtą ieškinį be objektyvių įrodymų, vadovaujantis tik savo subjektyvia nuomone. Intervencija į šeimą įmanoma tik esant ypatingoms sąlygoms t. y. būtinybei užtikrinti vaiko gyvybę, sveikatą. Pažymėtina ir tai, kad toks teisinis reguliavimas neatitinka LR Konstitucijai bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai. Nenumatyta ir tai, kas būtų jei teismas pripažintų, jog vaiko tėvystės (motinystės) nuginčijimas prieštarauja vaiko teisėtam interesui, pvz, jei tarp vaiko ir tariamo tėvo susiklostė tėvystės santykiai ir juos sėja stiprus emocinis ryšis? Todėl manytina, kad nereikėtų praplėsti subjektų, galinčių pateikti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo rato. Pritarti
straipsnio papildymas kelia abejonių dėl savo tikslingumo ir proporcingumo. Aiškinamajame rašte šis papildymas grindžiamas siekiu užtikrinti vaiko teisę žinoti savo tėvus.
Sutinkame, kad ši vaiko teisė yra svarbi ir gintina, tačiau šeimos santykių aplinkybės turėtų būti vertinamos kompleksiškai, ypač atsižvelgiant į tai, kad galiojančioje CK 3.151 straipsnio redakcijoje numatyta galimybė visiems suinteresuotiems asmenims pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo. Be to, CK numatyti ieškinio senaties terminai tokiam ieškiniui pareikšti, taigi teisė ginčyti tėvystę (motinystę) nėra ginama neapibrėžtą laiką; taip siekiama išsaugoti šeimos santykių stabilumą. Abejojame, ar teisės ginčyti tėvystę (motinystę) suteikimas valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai būtų tikslingas ir nesukeltų rizikingos situacijos, susijusios su pernelyg dideliu įsikišimu į šeimos gyvenimą, priešingai suinteresuotų asmenų valiai. Atkreipiame dėmesį, kad tokiu atveju galimai prarastų prasmę ieškinio senaties termino nustatymas, nes vaiko teisių apsaugos institucijai ieškinio senaties terminas tokiam ieškiniui reikšti būtų skaičiuojamas nuo šios institucijos sužinojimo apie tam tikras reikšmingas aplinkybes momento, taigi galimybė ginčyti tėvystę (motinystę) teisme laiko atžvilgiu taptų neapibrėžta. Pritarti
12Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
1Įvertinę Projekto 1 straipsniu teikiamą siūlymą,
pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2017 m. vasario 13 d. išvados Nr. XIIIP-356 (toliau – Išvada) 1 punkte pirmuoju ir antruoju aspektais aptartiems argumentams dėl šio siūlymo. Papildomai pastebime, kad Projekto aiškinamajame rašte nėra visapusiškai atskleistos tokio siūlymo priežastys, aplinkybės, tikslingumas.
Kartu manome, kad Projekto aiškinamajame rašte nurodyta problema – „kai vaiko tėvystė de jure pripažinta ne vaiko biologiniam tėvui, o vaiko motinos buvusiam sutuoktiniui, sugyventiniui ar kitam asmeniui, su kuriuo vaiko nesieja jokie emociniai ar faktiniai ryšiai“ – gali būti sprendžiama vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.151 straipsnio 1 dalimi teisė pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo suteikta tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše įrašytam kaip vaiko tėvas, tiek asmeniui, vaiko gimimo įraše neįrašytam kaip tėvas, bet laikančiam save vaiko tėvu. Pritarti
straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, jog „galimų ad hoc globėjų sąrašą, taikomą visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, kelia abejonių, jog siūloma įtvirtinti nuostatą, kad ad hoc globėjų sąrašas turėtų būti tvirtinamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, nes tai reikštų, kad kiekvieną kartą, kai į šį sąrašą būtų įtraukiamas naujas ad hoc globėjas, ar kuris nors iš globėjų būtų iš jo išbraukiamas, šis sąrašas kiekvieną kartą iš naujo turėtų būti patvirtintas, o senasis sąrašas - pripažintas negaliojančiu. Tokio reikalavimo proporcingumas kelia abejonių, be to, galimai tai sukeltų nereikalingos sumaišties ir gaišimo teismo proceso metu, nes teismas privalėtų kiekvienu atveju reikalauti įrodymų, jog sąrašas yra patvirtintas ir galiojantis. Pritarti Siūlytina pritarti Vyriausybės siūlymui ir tobulinti projektą, atsisakant 3.163 straipsnio 3 dalies pataisų. „3 straipsnis. 3.163 straipsnio pakeitimas 1.Pakeisti 3.163 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3.
Jeigu priimant su nepilnamečiu vaiku susijusius sprendimus kyla vaiko ir jo tėvų (globėjo, rūpintojo) interesų konfliktas arba vaiko tėvų tarpusavio interesų konfliktas, teismas ex officio arba bet kurio iš vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo) ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos prašymu gali skirti ad hoc globėją, kuris atstovautų vaikui sprendžiant konkretų ginčą. Ad hoc globėjo parinkimo tvarką nustato ir Galimų ad hoc globėjų sąrašą, taikomą visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko, patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Ad hoc globėjo veiklai mutatis mutandis taikomos šios knygos XVII ir XVIII skyrių normos.“
14Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2017-02-133 Antra, pastebėtina, jog nėra aišku, ką norėta pasakyti nuostatoje nustatant, jog globėjų sąrašas yra taikomas visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko. Nėra aišku kaip toks sąrašas turėtų ir galėtų būti taikomas bei kokia jo taikymo esmė. Galbūt, norėta nustatyti, jog nagrinėjantis bylą teismas gali skirti ad hoc globėju bet kurį įrašytą į šį sąrašą globėją. Tačiau ši prielaida yra tik viena iš galimų prielaidų apie nuostatos prasmę. Be to, neaišku, ar turima omenyje, kad sąrašas bus vienas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau pagal atskirus administracinius vienetus, ar kad bus galimybė skirti vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji viena pvz., Vilniuje, globėją iš pvz.,
prasmė, kad ją būtų įmanoma pritaikyti praktiškai. Pritarti
15Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2017-02-133 Trečia, projekto 3 straipsnio vienintelė dalis nenumeruotina. Pritarti Pastabai pritartina, tačiau ji neaktuali, nes siūloma atsisakyti šio straipsnio pataisų. 16. Vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų asociacija, 2017-03-143 Dėl LR CK 3.163 straipsnio pakeitimo - „3.
Jeigu priimant su nepilnamečiu vaiku susijusius sprendimus kyla vaiko ir jo tėvų (globėjo, rūpintojo) interesų konfliktas arba vaiko tėvų tarpusavio interesų konfliktas, teismas ex officio arba bet kurio iš vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo) ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos prašymu gali skirti ad hoc globėją, kuris atstovautų vaikui sprendžiant konkretų ginčą. Ad hoc globėjo parinkimo tvarką nustato ir Galimų ad hoc globėjų sąrašą, taikomą visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko, patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Ad hoc globėjo veiklai mutatis mutandis taikomos šios knygos XVII ir XVIII skyrių normos.“. Manytume, kad ad hoc globėjui negali būti nustatytos pareigos atsakyti už vaiko saugumą, ar pavesta vykdyti kitas su vaiku, netekusiu tėvų globos, būdingų pareigų globėjui. Ad hoc globėjas skirtinas esant konkrečiam ginčui tarp vaiko ir jo tėvų. Ad hoc globėjas turėtų turėti teisinį išsilavinimą, gebantis tinkamai vertinti ir suprasti, kaip užtikrinti nepilnamečio procesines teises esant ginčui, nepaimant jo iš šeimos, suprasti savo procesines teises ir pareigas konkrečiu laikotarpiu, konkrečioje situacijoje. Pritarti
teikiamo CK 3.163 straipsnio 3 dalyje esanti nuostata, kad ad hoc globėjo veiklai mutatis mutandis taikomos trečiosios knygos XVII ir XVIII skyrių normos. Ad hoc globėjas nėra nepilnamečio globėjas, vaikas ir toliau gyvena su savo atstovais pagal įstatymą, o ad hoc globėjas tik atstovauja vaikui teismo procese sprendžiant konkretų ginčą. Pritarti
2017-03-143 3.
Siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto 3 straipsniu siūlomo Civilinio kodekso 3.162 straipsnio pakeitimo, įtvirtinant įstatyminiame lygmenyje galimų ad hoc globėjų sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pažymėtina, kad diskusijos dėl tokio sąrašo tikslingumo vyko vykdomosios valdžios lygmenyje ir, atsižvelgiant į ad hoc globėjo teisinio instituto paskirtį ir specifiką, buvo nuspręsta atsisakyti siūlomo reguliavimo, nes jis sukeltų daug praktinio įgyvendinimo problemų, ir, kas ne mažiau svarbu, kelia abejonių dėl atitikimo vaiko interesams, kadangi esant iš anksto patvirtintam ad hoc globėjų sąrašui eliminuojama galimybė paskirti vaiko ad hoc globėju vaikui artimą ir
(ar) geriausiai vaiko interesus galintį atstovauti asmenį. Pritarti
19Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
neturime galimybės, nes Projekto aiškinamajame rašte nėra atskleistos priežastys, aplinkybės, lėmusios tokio siūlymo formulavimą. Remdamiesi loginiu ir kalbiniu siūlomos normos aiškinimo metodu, manytume, kad teikiamas siūlymas neatitinka CK 3.163 straipsnio 3 dalies (kurią siūloma pildyti Projekto 3 straipsniu) paskirties ir teisinio turinio. Pastebime, kad CK
reaguoti į susiklosčiusią situaciją ir spręsti problemas, susijusias su tam tikrų vaiko teisių užtikrinimu ir įgyvendinimu. Taip pat manytume, kad apribojimas ad hoc globėją rinktis tik iš jų sąrašo kaip tik apsunkintų teismo procesą, trukdytų jo operatyvumui ir užkirstų kelią skirti ad hoc globėją, jei jis nebūtų įrašytas į jų sąrašą, nors ir galėtų tinkamai atstovauti vaikui sprendžiant konkretų ginčą.
Kartu atkreipiame dėmesį, kad jei Projekto 3 straipsniu siekiama spręsti globėjų (rūpintojų) apskaitos centralizavimo klausimą, informuojame, kad Lietuvos Respublikos Seime registruoto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.172, 3.176, 3.180, 3.183, 3.210, 3.212, 3.217, 3.219, 3.222, 3.223, 3.224, 3.243, 3.249, 3.250, 3.252, 3.253, 3.254, 3.256, 3.257, 3.262, 3.264 , 3.265, 3.266, 3.267, 3.269, 3.271, 3.274 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.276¹ straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIIP-288(2) (toliau – Projektas Nr. XIIIP-288(2)) 23 straipsnio 1 dalimi šiai problemai spręsti yra pateiktas siūlymas, kuriam Teisingumo ministerija pritaria. Pritarti
20Nacionalinė teismų administracija,
straipsnio 3 dalyje) siūloma nustatyti, jog ad hoc globėjų veiklai mutatis mutandis taikomos CK trečiosios knygos XVII ir XVIII skyrių normos, tačiau pažymėtina, kad ad hoc globėjas netampa nepilnamečio vaiko globėju (rūpintoju) visose gyvenimo srityse – kitose gyvenimo srityse, nesusijusiose su teisme nagrinėjamu ginču, vaiką ir toliau atstovauja jo įstatyminiai atstovai, vaikas ir toliau gyvena su savo įstatyminiais atstovais, jiems ir toliau išlieka pareiga vaiką išlaikyti, todėl teisės norma turi būti tobulinama. Pritarti
21Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
5 3.
Svarstytina ar projekto 4 ir 5 straipsniais pakeitus CK 3.172 ir 3.176 straipsnius ir šiuo pakeitimu išplėtus giminaičių, turinčių teisę bendrauti su vaiku, ratą bei atsižvelgiant į tėvų asmeninių teisių apibrėžtį, nederėtų panaikinti vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, o galutinio sprendimo teisę suteikti išimtinai tik teismams. Pastebėtina ir tai, kad siūloma nustatyti, jog vaikams turi būti sudarytos sąlygos bendrauti su tiesiosios linijos giminaičiais „ir (ar)“ šoninės linijos giminaičiais. Atsižvelgiant į nuostatos esmę nėra aišku, kokiu tikslu šioje nuostatoje vartojamas jungtukas
„ar“. Manytina, jog šis jungtukas yra perteklinis. Atsižvelgti
civilinio kodekso 3.172, 3.176, 3.180, 3.183, 3.210, 3.212, 3.217, 3.219, 3.222, 3.223, 3.224, 3.243, 3.249, 3.250, 3.252, 3.253, 3.254, 3.256, 3.257, 3.262, 3.264, 3.265, 3.266, 3.267, 3.269, 3.271,
įstatymas Nr. XIII-241, kuriuo CK 3.172 str. jau pakeistas, nustatant, kad tėvai turi sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, taip pat kitais giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus. Šiuo įstatymu atitinkamai pakeistas ir CK
tobulinti projektą, atsisakant 3.172 ir 3.176 straipsnių pataisų. 4 straipsnis. 3.172 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.172 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.172 straipsnis. Kitų giminaičių bendravimas su vaiku
Tėvai (jei jų nėra – globėjai (rūpintojai) turi sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais tiesiosios linijos vaiko giminaičiais ir (ar) šoninės linijos giminaičiais iki ketvirtojo laipsnio, jeigu tai atitinka vaiko interesus.“
pakeitimas Pakeisti 3.176 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
giminaičiais
tiesiosios linijos artimaisiais giminaičiais ir (ar) šoninės linijos giminaičiais iki ketvirtojo laipsnio, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, atsižvelgdama į vaiko interesus, gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems tiesiosios linijos giminaičiams ir (ar) šoninės linijos giminaičiams iki ketvirtojo laipsnio bendrauti su vaikais. 22. Vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų
Dėl LR CK 3.172,3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.211, 3.217, 3.218, 3.219, 3.223, 3.226, 3.253, 3.257, 3.259, 3.260, 3.266, 3.267, 3.269 straipsnių pakeitimų – Asociacija iš esmės pritaria pateiktiems pakeitimams. Nepritarti Žiūr. argumentus aukščiau. 23. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
5
3Projekto 4 ir 5 straipsnio siūlymus – išplėsti ratą giminaičių,
turinčių teisę bendrauti su vaiku – siūlytume įvertinti šiais aspektais. Viena vertus, Projekte siūloma formuluotė „tiesiosios linijos vaiko giminaičiai ir (ar) šoninės linijos giminaičiai iki ketvirtojo laipsnio“ apriboja kitų giminaičių galimybę įgyvendinti savo teisę bendrauti su vaiku. Kita vertus, svarstytina, ar turinčių teisę bendrauti su vaiku giminaičių sąrašo išplėtimas, lyginant su galiojančiu, atitinka CK 3.236 ir 3.237 straipsniuose nustatytas pareigas artimųjų giminaičių vaikų atžvilgiu ir atvirkščiai.
Atsižvelgiant į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę Projekto 4 straipsnyje (taip pat ir Projekto 5 straipsnyje) palikti „artimųjų giminaičių“ nuostatą, netikslinant jos giminystės linijos ir giminystės laipsnio nuostatomis. Kartu, įvertinę Projekto aiškinamojo rašto informaciją, susijusią su šiuo siūlymu, manytume, kad egzistuojančias problemas galėtų padėti išspręsti Projekto Nr. XIIIP-288(2) 1 straipsniu (žr. kartu su 2 straipsniu) teikiamas siūlymas, kuriuo teisė bendrauti su vaiku būtų suteikta, be kita ko, „kitiems vaiko giminaičiams, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus“. Pritarti
24Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
projekto 6 straipsniu keičiamo CK 3.182 straipsnio 3 dalies keitimo pagrindimas yra pakankamas. Vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras ir be CK pakeitimo gali priminti tėvams apie jų pareigas. Pritarti Siūlytina pritarti Vyriausybės siūlymui ir tobulinti projektą, atsisakant 3.182 straipsnio pataisų (palikti šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją). 6 straipsnis. 3.182 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.182 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo gali pareikšti tėvai (tėvas ar motina), kuriems yra taikytas tėvų valdžios apribojimas. Ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo gali pareikšti tėvai (tėvas ar motina), kuriems yra taikytas tėvų valdžios apribojimas, taip pat valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba prokuroras, esant tėvų (tėvo ar motinos), kuriems yra taikytas tėvų valdžios apribojimas, rašytiniam prašymui.“
25Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
2017-03-176 4.
Siūlytume atsisakyti Projekto 6 straipsnio dėl šių priežasčių. Projekto rengėjai aiškinamajame rašte nurodo, kad „vaiko teisių apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai pažymi, kad pasitaiko atvejų, kai tėvai, kuriems teismo tvarka buvo apribota tėvų valdžia, nesistengia vaiko susigrąžinti į šeimą, nes jų vaiku rūpinasi paskirtasis globėjas (rūpintojas), o vaiko išlaikymą užtikrina valstybės skiriama globos (rūpybos) išmoka“. Pastebime, kad nurodytu atveju net ir suteikus galimybę pareikšti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, vis tiek turės egzistuoti tėvų (tėvo ar motinos) valia vaiką susigrąžinti, t. y. turi būti tėvų noras ir siekis. Kita vertus, Projektu numačius aplinkybę – rašytinis tėvų (tėvo ar motinos) prašymas – manytume, prasmės netenka teisės kreiptis į teismą suteikimas valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, t. y. jei tėvai (tėvas ar motina) siekia savo vaiko susigrąžinimo, kokiu tikslu jų norus turėtų įgyvendinti valstybinės institucijos. Manytume, kad Projekto aiškinamajame rašte nurodytos problemos – „tėvų nežinojimas, kaip pasinaudoti įstatymo jiems suteikta teise kreiptis į teismą“ praktikoje galėtų būti sprendžiamos valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai aktyviai dirbant su šeima, papildomai (intensyviau) informuojant tėvus (tėvą ar motiną) apie jų teises, gynimo būdus. Pritarti
26Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
apriboti tėvų valdžią teismas tuo pačiu sprendimu priteisia išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo. Pasiūlymas diskutuotinas. Pastebėtina, jog išlaikymo nustatymui reikalingi tam tikri finansiniai duomenys - įrodymai, kuriais remiantis teismas galėtų nustatyti išlaikymo dydį.
Tokių duomenų surinkimas ir pateikimas teismui gali užtrukti ir nepagrįstai užtęsti proceso trukmę. Pažymėtina, jog esminis teismo sprendimo apriboti tėvų valdžią tikslas yra užtikrinti vaiko teises ir kaip įmanoma greičiau nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, kad vaikui nebūtų daroma žala. Taigi, pritarus siūlomam reguliavimui, galimai bus atidedamas esminio sprendimo priėmimas dėl šiuo atveju antraeilių klausimų. Svarstytina galimybė nustatyti įpareigojimą teismui priteisti išlaikymą vaikui tuo pačiu sprendimu, kuriuo sprendžiama dėl tėvų valdžios apribojimo, tik tuo atveju, jei dėl to nereikia atidėti teismo sprendimo priėmimo ir jei tai netrukdo proceso operatyvumui. Nepritarti Pažymėtina, kad Seimas dėl siūlomo reguliavimo apsisprendė priimdamas 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias CK pataisas (įstatymas Nr. XIII-241), t.y.: „4. Priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu nustato vaiko gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo ir priteisia išlaikymą vaikui.“ Atsižvelgiant į tai siūlytina pritarti siūlymui ir tobulinti projektą, atsisakant 3.183 straipsnio pataisų.7 straipsnis. 3.183 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.183 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu
sprendimu skiria vaikui globą (rūpybą), ir nustato jo gyvenamąją vietą. Priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu nustato vaiko gyvenamąją vietą ir priteisia išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo.“
straipsniu siūlomo CK 3.183 straipsnio 4 dalies reglamentavimo.
Projekte siūloma, kad teismas, priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu sprendimu ne tik nustatytų vaiko gyvenamąją vietą ir skirtų globą (rūpybą), bet ir priteistų išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo. Neaišku, kodėl siūloma išlaikymą priteisti tik iki vaiko globos (rūpybos) nustatymo. Tėvų pareiga išlaikyti vaikus išlieka nepaisant teismo sprendimo apriboti tėvų valdžią ir globos (rūpybos) nustatymo ir pasibaigia tik vaiką įvaikinus (CK 3.195 straipsnis), todėl globos nustatymas nėra pagrindas nemokėti išlaikymo. Atsižvelgiant į tai, siūlytina atitinkamai koreguoti
Žiūr. Argumentus aukščiau. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad jau priimtose CK pataisose 3.183 straipsnio 4 dalis dėstoma, nurodant, kad priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu nustato vaiko gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo ir priteisia išlaikymą vaiku, t.y. išlaikymo priteisimo nesieja tik su momentu iki teismo sprendimo dėl globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimu. 28. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo“ turėtų būti įvertintas galimų teisinių pasekmių kontekste. Svarstytina, kodėl siūloma riboti išlaikymo priteisimą tik „iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo“ ir kokie veiksmai būtų atliekami po šio momento. Pavyzdžiui, jei po šio momento būtų vėl kreipiamasi į teismą dėl išlaikymo priteisimo, svarstytina, ar tai būtų protinga ir racionalu.
Kartu pastebime, kad pagal CK 3.195 straipsnį tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus išlieka ir atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią, išskyrus atvejus, kai vaikas įvaikinamas. Taip pat vertinamai nuostatai teiktinas siūlymas, išdėstytas šių pasiūlymų skyriaus Dėl CPK projekto 3 punkte. Atsižvelgti
29Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
redakcija išdėstyti CK 3.209 straipsnį. Kai kurios straipsnio nuostatos diskutuotinos. Pirma, neaišku, kodėl reikia papildyti straipsnio 2 ir 5 dalis, akcentuojant vaiko gyvenimą su tėvu ar motina (įtėviu ar įmote), kurio sutuoktinis nori vaiką įvaikinti, taip įtvirtinant būtiną įvaikinimo sąlygą. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad galiojančios nuostatos ne visiškai užtikrina vaiko interesus, kad jį galėtų įvaikinti tik biologinės motinos (tėvo) sutuoktinis. Kodėl siūloma pakeisti 5 dalį, nėra paaiškinama. Pastebėtina, kad galiojanti teisės norma netrukdo biologinės motinos sutuoktiniui įvaikinti vaiką, be to, sprendimą priima teismas, atsižvelgdamas į geriausius vaiko interesus. Pritarus projekte pateiktai nurodytų dalių redakcijai, įstatymas tampa neaiškus, todėl gali būti skirtingai interpretuojamas ir sukelti daug teisės normos taikymo sunkumų. Pritarti Siūlytina tobulinti Projektą, atsisakant 8 straipsniu dėstomų CK 3.209 straipsnio pataisų. 8 straipsnis. 3.209 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.209 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.209 straipsnis. Vaikai, kuriuos leidžiama įvaikinti
1Įvaikinimas galimas tik vaiko interesais. 2.
2Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus,
kurie yra įrašyti į įvaikinamų galimų įvaikinti vaikų apskaitą (sąrašą), išskyrus atvejus, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas gyvena su vienu iš tėvų ir vaiką nori įvaikinti jo tėvo (motinos) sutuoktinis arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje.“
vaikus. 4. Neleidžiama įvaikinti savo vaikų, seserų ir brolių. 5. Įvaikintą įvaikinti vaiką, gyvenantį su vienu iš tėvų (įtėvių), leidžiama įvaikinti tik įtėvio (įmotės) vaiko tėvo (įtėvio) ar motinos
(įmotės) sutuoktiniui. 6. Ginčus dėl įvaikinimo, kai įvaikinti vaiką ketina vaiko tėvų (motinos) (įtėvio, įmotės) sutuoktinis, sprendžia teismas atsižvelgdamas į vaiko interesus ir jo kilmę. 6 7. Įvaikinti išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtiniais atvejais, kai negalima užtikrinti seserų ir brolių gyvenimo kartu dėl jų sveikatos arba kai dėl įvairių aplinkybių seserys ir broliai jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimo kartu. 30. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-02-138 Antra, taisytinos formuluotės „įrašyti į įvaikinamų galimų įvaikinti vaikų apskaitą“, „Įvaikintą įvaikinti vaiką“. Pritarti Tačiau pastaba neaktuali, nes siūloma atsisakyti 3.209 straipsnio pataisų. 31. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-02-138 Trečia, neaišku, kokie ginčai turimi omenyje straipsnio 6 dalyje: ginčai iki pareiškimo dėl įvaikinimo padavimo teismui, padavus pareiškimą dėl įvaikinimo teismui ar teismui priėmus sprendimą dėl įvaikinimo. Pastebėtina, kad įvaikinimo bylos nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, o asmenys, pareiškę norą įvaikinti tą patį vaiką, gali įstoti į bylą su savarankiškais reikalavimais dėl įvaikinimo ir dalyvauti byloje kaip pareiškėjai (Civilinio proceso kodekso 484 straipsnio 3 dalis).
Jeigu šia nuostata norima įtvirtinti kriterijus, į kuriuos teismas, nuspręsdamas, kurio iš pareiškėjų prašymas įvaikinti tenkinamas, ar įvaikinimo institucija, teikdama teismui išvadą, turi atsižvelgti, tai nuostata atitinkamai redaguotina. Pritarti
keičiamo Civilinio kodekso 3.209 straipsnio 2 dalies pakeitimo tikslingumas, kadangi ir šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas netrukdo motinos
(tėvo) sutuoktiniui (esant įstatyme nustatytoms sąlygoms) įsivaikinti kito sutuoktinio vaiką. Priėmus sprendimą dėl tikslingumo papildyti minėtą nuostatą, turėtų būti tobulinama šios normos formuluotė, ją sukonkretinant ir išvengiant praktinio jos taikymo problemų ateityje. Ta pati pastaba taikytina ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Pritarti
33Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
įvertinti Išvados 6 punkte teikiamų pastebėjimų kontekste. Papildomai pastebime, kad galiojančiu teisiniu reguliavimu, nustatytu CK 3.209 straipsnio 2 dalyje, yra užtikrinama, kad kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba įvaikinamas vaikas gyvena įvaikintojo šeimoje, tai nereikalaujama jo įtraukti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą), o šios taisyklės, remiantis Projekto 8 straipsnio formuluotėmis, taip pat nekeičiamos (nuostata „išskyrus“ taikytina ir nuostatai „arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje“). Pritarti
34Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
straipsnio 4 dalies nuostatos tobulintinos.
Pirma, atsižvelgiant į CK 3.246 straipsnio 3 dalies ir 3.269 straipsnio 5 punkto nuostatas, siūlytina vietoj formuluotės „jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais“ įrašyti formuluotę „jeigu jų, kaip vaiko globėjų (rūpintojų) įgaliojimai nutraukti šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais“. Neatsižvelgti Pastaba neaktuali, nes dėl siūlomo 3.210 straipsnio reguliavimo apsispręsta priėmus 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias CK pataisas (įstatymas Nr. XIII-241). Siūlytina pritarti siūlymui ir tobulinti projektą, atsisakant 3.210 straipsnio pataisų. 9 straipsnis. 3.210 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.210 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.210 straipsnis. Asmenys, turintys teisę
įvaikinti
lyčių asmenys iki penkiasdešimt metų, tinkamai pasirengę įvaikinti. Išimtinais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims. 2. Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtinais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių. 3. Nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negali. 4.
pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais, asmenys, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai (rūpintojai), jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės Įvaikintojai negali būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais šioje srityje arba ribotai veiksniais šioje srityje, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai (rūpintojai), jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais, asmenys nuo kurių buvo atskirtas vaikas, taip pat asmenys, teisti už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXI ir XXIII skyriuose, nusikalstamas veikas, susijusias su vaiko seksualiniu išnaudojimu, vaikų pornografija, ar prostitucija, vaiko pirkimu ar pardavimu, disponavimu pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, ar už tyčines nusikalstamas veikas žmogaus gyvybei, neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes, taip pat už tyčines nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai, jeigu teistumas nėra išnykęs. 5. Asmenys, norintys įsivaikinti įvaikinti vaiką (išskyrus vaiko motinos (tėvo) ar įmotės (įtėvio) sutuoktinį ir giminaičius), turi būti įtraukti į asmenų, norinčių įsivaikinti vaiką įvaikinti vaikus, apskaitą, kurią tvarko valstybinė įvaikinimo institucija. 6. Jeigu tą patį vaiką nori įvaikinti keli įvaikintojai, pirmenybė, atsižvelgiant į vaiko interesus, teikiama:
1) giminaičiams;
2) sutuoktiniams;
3) asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu;
4) Lietuvos Respublikos piliečiams;
5) asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius;
6) asmenims, kurių šeimoje auklėjamas ir išlaikomas vaikas, kurį norima įvaikinti.“ 35.
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-02-139 Antra, vietoje formuluotės „asmenys nuo kurių buvo atskirtas vaikas“ siūlytume įrašyti formuluotę „asmenys nuo kurių yra atskirtas vaikas“, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 3.179 straipsnį vaikas atskiriamas nuo tėvų dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams nesant jų kaltės (dėl ligos ir pan.). Tuo atveju, jeigu tėvai kalti, turi būti taikomas ne atskyrimas, bet tėvų valdžios apribojimas. Pritarti Pastabai pritartina, tačiau ji neaktuali. Žiūr. Argumentus aukščiau. 36. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-02-139 Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 3.217 straipsnio 1 dalį, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą. Taigi asmuo, sergantis kuria nors liga, kuri įrašyta į nurodytą sąrašą, taip pat negali būti įvaikintojas. Pritarti Pastabai pritartina, tačiau ji neaktuali. Žiūr. Argumentus aukščiau. 37. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
būti įvaikintojais. Pabrėžtina, kad šioje dalyje numatytos ribojančios sąlygos, susijusios su asmens teistumu už sąrašo principu nurodytas nusikalstamas veikas, turi būti patikslintos: Pirma, projekto 9 straipsniu keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad įvaikintojais negali būti „<...> taip pat asmenys, teisti už nusikalstamas veikas <...>“.
Atkreiptinas dėmesys, kad asmuo gali būti teisiamas dėl nusikalstamos veikos padarymo, bet, pavyzdžiui, neįrodžius jo kaltės, asmuo gali būti išteisintas. Atsižvelgiant į tai, cituojama formuluotė tikslintina, siejant ją ne su procesu (past. – faktu, kad buvo teisiamas), o su nuteisimo rezultatu – žodį
„teisti“ keičiant žodžiu „nuteisti“. Atitinkamai pakoregavus terminą, būtų
atsižvelgta ir į Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) bei Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) terminiją. Neatsižvelgus į šią pastabą, kiltų pagrįstų abejonių dėl asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Pritarti Pastabai pritartina, tačiau ji neaktuali. Žiūr. Argumentus aukščiau. 38. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-02-139 Antra, nusikalstamų veikų sąrašui, pateiktam keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje („<...> nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXI ir XXIII skyriuose, nusikalstamas veikas, susijusias su vaiko seksualiniu išnaudojimu, vaikų pornografija, ar prostitucija, vaiko pirkimu ar pardavimu, disponavimu pornografinio turinio dalykais <...>“) trūksta pagrįstumo ir nuoseklumo. Sąrašo pradžioje nurodomi du BK specialiosios dalies skyriai, po jų vardinant atskirų nusikalstamų veikų požymius (past. – nėra nurodomi BK straipsniai, jų dalys, straipsnių pavadinimai ir pan.).
Pažymėtina, kad dalis iš šiame sąraše vardinamų nusikalstamų veikų požymių patenka į minimus BK XXI ir XXIII skyrius (pavyzdžiui, „veikos, susijusios su vaiko seksualiniu išnaudojimu“), tačiau kita dalis nepatenka (pavyzdžiui, nusikaltimų žmogaus gyvybei sudėtys yra įtvirtintos BK XVII skyriuje; nusikaltimų žmogaus sveikatai sudėtys – BK XVIII skyriuje; kai kurios nusikalstamų veikų,
„susijusių su vaikų pornografija, ar prostitucija“ sudėtys įtvirtintos BK
XLIV skyriuje („Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai dorovei“ ir kt.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad sąrašo principu vardinamos nusikalstamos veikos nėra apibrėžiamos, nurodant tikslius jų pavadinimus, ir atitinka tik dalį atskirų nusikalstamų veikų sudėčių požymių. Toks reguliavimas gali sukelti normos taikymo sunkumų, kai praktikoje nebus aišku, kuris BK straipsnis ar jo dalis patenka į CK 3.210 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įvaikinimą ribojantį sąrašą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, rekomenduotina CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pateiktą nusikalstamų veikų sąrašą tikslinti, nurodant konkrečius BK skyrių pavadinimus. Siekiant, kad įvaikintojais negalėtų būti asmenys, nuteisti ne už visas konkrečiame BK skyriuje įtvirtintas nusikalstamas veikas, rekomenduotina CK 3.210 straipsnio 4 dalyje nurodyti tikslius BK specialiosios dalies straipsnius, jų pavadinimus, ir, jeigu reikia, konkrečias šių straipsnių dalis. Pritarti Pastabai pritartina, tačiau ji neaktuali. Žiūr. Argumentus aukščiau. 39. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-02-139 Trečia, keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje vartojama formuluotė – „<...> neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes <...>“.
„Teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybių“ terminas yra naujadaras, nevartojamas nei BK, nei BPK, dėl to gali būti nevienareikšmiai suprantamas. Pavyzdžiui, nėra aišku, ar šia nuostata akcentuojamas teistumo išnykimo ar panaikinimo faktas, ar aplinkybės
„kaip“ teistumas išnyko ar buvo panaikintas. Atsižvelgiant į tai, siūlytina
formuluotę supaprastinti, atsisakant joje žodžio „aplinkybės“ –
„neatsižvelgiant į tai, ar teistumas išnyko ar buvo panaikintas“. Pritarti
Pastabai pritartina, tačiau ji neaktuali. Žiūr. Argumentus aukščiau. 40. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-02-139 Ketvirta, nėra aišku, ar formuluotė „<...> neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes <...>“ yra siejama tik su nusikalstamomis veikomis žmogaus gyvybei , ar ir su kitomis keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje išvardintomis nusikalstamomis veikomis. Pritarti Pastabai pritartina, tačiau ji neaktuali. Žiūr. Argumentus aukščiau. 41. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-02-139 Penkta, teisinio reguliavimo sistemiškumo prasme nėra pagrįsta, jog viena iš įvaikinimą ribojančių sąlygų yra absoliuti ir susieta su nuteisimo už nusikaltimą žmogaus gyvybei faktu (nesvarbu, ar teistumas išnykęs ar panaikintas), o nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai padarymo sąlyga nėra absoliuti ir siejama ne su nusikaltimo padarymo faktu, o su neišnykusiu už šį nusikaltimą teistumu. Atsižvelgiant į tai, nuteistas už tyčinį nusikaltimą gyvybei asmuo įvaikintoju būti negalės, o nuteistas už nusikaltimą sveikatai, jeigu teistumas už šį nusikaltimą yra išnykęs, šios teisės nepraras. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamosiose bylose, kuriose inkriminuotas smurto naudojimas, kaltinamasis paprastai veikia tiesiogine neapibrėžta tyčia, dėl to atsako pagal realiai kilusius padarinius.
Šiuos padarinius – nukentėjusiojo mirtį ar sveikatos sutrikdymą – paprastai lemia ne tik smurtautojo naudoto smurto intensyvumas, bet ir nukentėjusiojo bendra fizinė būklė, suduotų smūgių lokalizacija ar kitos aplinkybės. Dėl tos priežasties, kad kilusių padarinių pobūdį gali lemti ne asmens pavojingumas, o atsitiktinės aplinkybės, diferencijuoti nuteistuosius dėl nužudymo ir nuteistuosius dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo pagal teisės tapti įvaikintoju kriterijų nėra pagrįsta. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamos veikos žmogaus gyvybei atveju yra akcentuojamas „teistumo išnykimas ar panaikinimas“, o nusikalstamos veikos žmogaus sveikatai atveju – tik
„teistumo išnykimas“. Atsižvelgiant į tai, šios formuluotės turėtų būti
suvienodintos, akcentuojant ne tik teistumo išnykimą, bet ir panaikinimą. Pritarti Pastabai pritartina, tačiau ji neaktuali. Žiūr. Argumentus aukščiau. 42. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-02-139 Šešta, svarstytina, ar pagrįstai keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje nurodomi visi tyčiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei ir sveikatai, kaip įvaikinimą ribojančios sąlygos. Atkreiptinas dėmesys, kad BK XVII ir XVIII skyriuose taip pat yra įtvirtintos kelios tyčinės privilegijuotos nusikaltimų sudėtys – nužudymas labai susijaudinus (BK 130 straipsnis), sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus (BK 136 straipsnis), padėjimas nusižudyti (BK 134 straipsnis). Visų šių tyčinių nusikaltimų tikslai ir motyvai yra atsakomybę privilegijuojantys – siekis apsaugoti artimą asmenį nuo neteisėto ar itin įžeidžiančio kito asmens poelgio arba artimojo kančių. Šių nusikalstamų veikų padarymas nėra susijęs su padidintu asmens polinkiu smurtauti prieš artimąjį ar kitus asmenis, be to, nerodo padidinto tokio asmens pavojingumo visuomenei.
Priešingai, šių nusikaltimų padarymas didžiąja dalimi yra susijęs su artimų žmonių gynimu, pasirenkant neteisėtą būdą ir priemones. Dėl tos priežasties abejotina, ar keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pagrįstai pasirinkti visi tyčiniai nusikaltimai gyvybei ir sveikatai. Pritarti Pastabai pritartina, tačiau ji neaktuali. Žiūr. Argumentus aukščiau. 43. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-02-139 Septinta, svarstytina, ar projektu keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pasirinktas nusikalstamų veikų sąrašas yra išsamus. Pavyzdžiui, nėra aišku, kodėl į jį nepatenka teistumas už pačius pavojingiausius BK nusikaltimus – nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus (BK XV skyrius) ir pan. Pritarti Pastabai pritartina, tačiau ji neaktuali. Žiūr. Argumentus aukščiau. 44. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
straipsnio 5 dalyje skliaustuose siūloma išbraukti žodžius „ir giminaičius“. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 3.209 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta išimtis, kai vaiką įvaikinti leidžiama neįrašius jo į įvaikinamų vaikų sąrašą
Be to, manytina, jog tokia situacija, kai vaikas būtų įvaikinamas giminaičių, atitiktų vaiko interesus, nes vaiką ir giminaičius sieja bendra kilmė, vaikas tikėtinai nepatirtų psichologinės žalos dėl to, jog jam tektų keisti galimai kokybišką ir vaiko interesus atitinkančią aplinką ir juo galimai besirūpinančius bei jam pažįstamus asmenis vien dėl formalaus reikalavimo, jog giminaičiai, siekiantys įvaikinti vaiką, neįrašyti į tam tikrą sąrašą. Pritarti
asociacija, 2017-03-149 Dėl LR CK 3.210 straipsnio pakeitimo – manytina, kad siūlomi pakeitimai nesuderinti su galiojančių LR BK ir LR BPK nuostatomis, todėl turėtų būti tikslinami nurodant konkrečias nusikalstamas veikas nurodančius straipsnius. Pritarti
straipsnio 4 dalies redakcija, mūsų nuomone, galėtų būti išdėstyta nuosekliau ir aiškiau, kad nekeltų praktinio taikymo problemų. Siūlytina įtvirtinti aiškų konkrečiai apibrėžtų nusikalstamų veikų sąrašą. Be to, tikslintinas žodžių junginys „neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes“, nes šios sakinio dalies turinys neaiškus. Pritarti
asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, apskaitą, sąrašo išbraukti giminaičiai.
Mūsų nuomone, galiojančioje normos redakcijoje giminaičiams pagrįstai nekeliamas reikalavimas būti įrašytiems į apskaitą, nes giminaičiai, skirtingai nuo kitų asmenų, tikslingai siekiančių įsivaikinti vaiką ir atliekančių reikiamus pasirengimo veiksmus, iš anksto nesiekia įsivaikinti vaiko, bet priima sprendimą įsivaikinti būtent savo giminaitį, netekusį tėvų globos, t. y. jų sprendimą nulemia susidariusi situacija, kuri paprastai nebūna numatoma iš anksto ir jai nesirengiama. Siūlytume esamo reglamentavimo nekeisti. Atitinkamai siūlytume papildyti Projekto Nr. 3 6 straipsnio 2 dalyje nurodytą CPK 482 straipsnio 1 dalies 5 punktą, įtraukiant giminaičius prie asmenų, kuriems netaikomas reikalavimas būti įrašytais į norinčiųjų įvaikinti sąrašą. Pritarti
48Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
išsakytoms pastaboms dėl Projekto 9 straipsnio. Taip pat siūlytume apsvarstyti galimybę Projekto 9 straipsnio nuostatas suderinti (tikslinti) su Projekto Nr. XIIIP-288(2) 5 straipsniu teikiamų siūlymų formuluotėmis. Pritarti Pastaba neaktuali, nes dėl siūlomo reguliavimo apsispręsta CK pataisomis, įsigaliosiančiomis 2018 m. sausio 1 d. (įstatymas Nr. XIII-241)
49Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų ir ne didesnis kaip keturiasdešimt aštuoneri metai. Pastebėtina, kad pagal galiojantį CK 3.210 straipsnį, įvaikintojais gali būti asmenys iki penkiasdešimties metų.
Taigi pagal galiojančius įstatymus įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko amžiaus skirtumas gali būti ir didesnis nei 48 metai. Atsižvelgiant į tai, kad žmonių vidutinė gyvenimo trukmė didėja, siūlytina apsvarstyti galimybę nustatyti didesnį įstatymu leidžiamą įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko amžiaus skirtumą. Nepritarti
d. įsigalios CK 3.210 str. 1 d., nustatanti, kad įvaikintojais gali būti pilnamečiai abieju lyčių darbingo amžiaus asmenys, tinkamai pasirengę įvaikinti. Siūlytina pritarti Vyriausybės siūlymui ir tobulinti projektą, atsisakant 3.211 straipsnio pataisų. 10 straipsnis. 3.211 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.211 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir
įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų. Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų ir ne didesnis kaip keturiasdešimt aštuoneri metai. Išimtinai teismas gali leisti įvaikinti ir esant didesniam amžiaus skirtumui tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko.“
50Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
taisyklę – įvaikinimas galimas tik vaiko interesais – bei įvertinę aplinkybę, kad įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus (CK 3.209 straipsnio 3 dalis), prašytume pakartotinai įvertinti Projekto 10 straipsniu teikiamą siūlymą, kuriuo siūloma riboti asmenų teisę įvaikinti, nustatant maksimalų amžiaus skirtumą tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko. Nepritarti Siūlytina pritarti Vyriausybės siūlymui ir tobulinti projektą, atsisakant 3.211 straipsnio pataisų. 51. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
straipsnio nuostatos tobulintinos.
Pirma, 2 dalyje, atsižvelgiant į to paties straipsnio 6 dalį, vietoj žodžių „bei tikslus“ įrašytini žodžiai „tikslus bei pasekmes“. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nėra aiškios neveiksnių tėvų nuomonės dėl jų vaiko įvaikinimo pareiškimo pasekmės: ar, ir jei taip, tai kokiais atvejais, teismas turi atsižvelgti į neveiksnių tėvų, nesutinkančių, kad jų vaikas būtų įvaikintas, nuomonę. Pritarti Pažymėtina, kad dėl siūlomo 3.212 straipsnio reguliavimo apsispręsta priėmus 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias CK pataisas (įstatymas Nr. XIII-241), todėl siūloma Projektą tobulinti atsisakant CK 3.212 straipsnio pataisų, kokios siūlomos Projektu. 11 straipsnis. 3.212 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.212 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.212 straipsnis. Tėvų sutikimas įvaikinti
sutikimas, patvirtintas teismo. 2. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs šioje srityje, būtinas jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamo vaiko neveiksnūs šioje srityje tėvai tam tikra apimtimi gali išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą bei tikslus, teismas turi išklausyti jų nuomonę. Šiuo atveju papildomo teismo patvirtinimo nereikalaujama. 3. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra ribotai veiksnūs šioje srityje, būtinas jų ir jų rūpintojų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jeigu rūpintojas sutikimo neduoda, ribotai veiksnaus šioje srityje asmens prašymu jo rašytinį sutikimą įvaikinti gali patvirtinti teismas. Šiuo atveju papildomo teismo patvirtinimo nereikalaujama. 4.
paskirtą globėją (rūpintoją) (išskyrus valstybinę globos instituciją), išskyrus vaikų globos institucijas ar šeimynas, globėjų centrą, būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Teismas turi teisę, atsižvelgdamas į vaiko interesus, priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo
konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. 4 6. Patvirtinęs tėvų (globėjų, rūpintojų) rašytinį sutikimą, teismas nutartimi tėvams (globėjams, rūpintojams) išaiškina šio kodekso 3.227 straipsnyje nustatytas įvaikinimo pasekmes ir tėvų teisę atšaukti savo duotą sutikimą. 5 7. Nutarties, patvirtinančios sutikimą įvaikinti, įsiteisėjusį nuorašą teismas per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai.“ Dėl Komiteto siūlomų 3.212 str. pataisų žiūr. Komiteto pasiūlymą. 52. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-02-1311 Antra, 3 dalies nuostatos yra perteklinės, nes dalis jų atkartoja to paties straipsnio 2 dalies, kita dalis – 5 dalies nuostatas. Todėl siūlytume 3 dalies atsisakyti. Pritarti
53Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2017-02-1311 Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad 4 dalyje minimas globėjų centras, tačiau nei iš projekto, nei iš galiojančio CK nuostatų neaišku, koks šio centro teisinis statusas. Pritarti
54Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2017-02-1311 Ketvirta, siūlytume atsisakyti 7 dalies, kaip perteklinės, analogiškos nuostatos įtvirtinamos projekto 14 straipsnyje dėstomoje CK 3.219 straipsnio 2 dalyje
asociacija, 2017-03-1411 Dėl LR CK 3.212 straipsnio pakeitimo - Naikintina 3 dalis, nes ji iš esmės atkartoja 2 ir 5 dalį. 7 dalis taip pat yra perteklinė, nes ji atkartoja 3.219 straipsnio antrąją dalį. Pritarti
17
12Svarstytinas Projekto Nr.
Svarstytinas Projekto Nr. 2 11 ir 17 straipsniais teikiamų atitinkamai CK 3.212 straipsnio 4 dalies ir 3.224 straipsnio 2 dalies nuostatų tarpusavio suderinamumas. CK 3.212 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją), įvaikinant būtinas jo rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo, tačiau šio reikalavimo siūloma netaikyti vaiko globos institucijoms, šeimynoms, globėjų centrams, t. y. įvaikinti galima be pastarųjų sutikimo. CK 3.224 straipsnio 2 dalies
sutikimą įvaikinti; išimčių iš šios taisyklės nenurodyta, taigi spręstina, kad reikalingas ir vaikų globos institucijos, šeimynos, globėjų centro, globojančių vaiką, sutikimas. Taip pat pažymėtina, kad Projekto Nr. 3 6 straipsniu teikiamoje CPK 482 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcijoje numatyta, kad įvaikinant vaiką nereikalaujama tik vaikų globos institucijos ar šeimynos sutikimo, bet nenurodytas globėjų centras. Taigi siūlytume šį reglamentavimą suvienodinti. Pritarti
57Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
susiję klausimai turi būti sprendžiami byloje dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje. Jei asmuo tam tikra apimtimi gali suvokti įvaikinimo procesą, manytume, šis asmuo turėtų būti pripažintas ribotai veiksniu šioje srityje. Atsižvelgiant į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę atsisakyti nuostatos, dėstomos Projekto 11 straipsnyje, kuriame keičiama CK 3.212 straipsnio 2 dalis, kaip nederančios su esminėmis minėtų institutų sąlygomis (turiniu). Šiuo atveju, esant poreikiui, siūlytume atitinkamą nuostatą perkelti iš Projekto Nr. XIIIP-288(2) 6 straipsnio. Taip pat pritartina Išvados 11 punkte pateiktoms teisės technikos pastaboms Projekto 11 straipsniui.
11
straipsnio (3.212 straipsnio 2 dalies) nuostatą siūloma papildyti, įtvirtinant reikalavimą teismui išklausyti įvaikinamo vaiko neveiksnių tėvų nuomonę, jei šie tam tikra apimtimi gali išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą bei tikslus, taip, manytina, siekiant užkirsti kelią neveiksnių tėvų globėjų (rūpintojų) galimiems piktnaudžiavimo atvejams. Atsižvelgiant į tai, kad vienas iš siūlomais pakeitimais siekiamų tikslų yra paspartinti įvaikinimo procedūras, kad vaikas kuo greičiau atsidurtų saugioje šeimos aplinkoje, abejonių kelia teismo įpareigojimas išklausyti įvaikinamo vaiko neveiksnų šioje srityje tėvą nepriklausomai nuo kitų, nei jo gebėjimas išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą bei tikslus, aplinkybių. Manytina, kad siūlomas įtvirtinti reikalavimas tam tikrais atvejais gali būti akivaizdžiai perteklinis ir nepagrįstai stabdyti procesą (pavyzdžiui, kai asmuo, kuris nors ir gali išreikšti savo nuomonę, ją išdėsto rašytine forma ir dėl objektyvių aplinkybių nesutinka atvykti į teismą), todėl teismui turėtų būti palikta diskrecijos teisė spręsti dėl būtinumo išklausyti tokį asmenį tiesiogiai įvertinus bylos aplinkybių visumą. Taip pat svarstytina, ar tikslingumas tam tikrais atvejais (pavyzdžiui, teismui turint abejonių dėl tikrosios tėvų valios) išklausyti tėvus, kai dėl teisės sutikti ar nesutikti, kad jų vaikas būtų įvaikintas, įgyvendinimo sprendžia globėjas (rūpintojas), pagrįstai siejamas tik su neveiksniais asmenimis, preziumuojant, kad nepilnametis asmuo gali tinkamai pasirūpinti savo teisių gynimu visose situacijose. Pritarti
11 3.
11
straipsniu (3.212 straipsnio siūlomos redakcijos 4 dalyje) yra įtvirtintas būtinumas gauti ketinamo įvaikinti vaiko globėjo (rūpintojo) rašytinį sutikimą, išskiriant atvejus, kai globėjas (rūpintojas) yra vaikų globos institucija, šeimyna ar globėjų centras. Piktnaudžiavimo teise neduoti sutikimo įvaikinti vaiką atvejus, tikėtina, sumažintų aptariamo straipsnio apimtyje įtvirtintas įpareigojimas subjektui, kurio sutikimą būtina gauti, pareiga motyvuoti atsisakymą duoti sutikimą dėl vaiko įvaikinimo. Pastebėtina, kad vaiko interesai turėtų būti vertinami sprendžiant kiekvieną su vaiku susijusį klausimą, tačiau įvaikinant derėtų vertinti ir atsižvelgti ne į tiesiog vaiko interesus, kaip kad siūloma projekte, bet į geriausius vaiko interesus. Taip pat svarstytina, ar teismo teisė atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus priimti sprendimą dėl įvaikinimo galėtų būti įgyvendinama nesant ne tik globėjo (rūpintojo), bet ir šeimos, šeimynos tėvų sutikimo, kaip tai numatyta įvaikinimo užsienio valstybės piliečiui atveju (CK 3.224 straipsnio 3 dalies aktuali redakcija, projekto CK 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pastebėtina, kad siūlomoje CK 3.212 straipsnio redakcijoje nuostata dėl tėvų sutikimo įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui kartojama 3 ir 5 dalyse. Įvertinus straipsnio struktūrą, manytina, kad ši nuostata turi būti pašalinta iš 3 dalies. Pritarti
60Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
straipsnio 8 punkte nustatyta, kad vaiko globėju (rūpintoju) negali būti skiriamas asmuo, turintis psichikos sutrikimą ar sergantis kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija, o pagal galiojančio CK
įgaliota institucija tvirtina Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą.
Manytume, kad, siekiant teisinio aiškumo, ligos, kuriomis sergantys asmenys negali būti įvaikintojais ar globėjais (rūpintojais), galėtų būti įrašytos į tą patį sąrašą. Atsižvelgiant į tai, siūlytume suderinti nurodytas CK nuostatas. Pritarti Pastaba neaktuali, nes dėl siūlomo 3.217 straipsnio 1 dalies reguliavimo apsispręsta priėmus 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias CK pataisas (įstatymas Nr. XIII-241), nustatant, kad valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti asmenys išsiaiškina, ar būsimiems įtėviams nėra šio kodekso trečiojoje knygoje numatytų kliūčių įvaikinti, ištiria jų gyvenimo sąlygas, būdą, surenka informaciją apie sveikatos būklę ir pateikia išvadą dėl būsimųjų įvaikintojų pasirengimo įvaikinti. Todėl siūloma Projektą tobulinti atsisakant 12 straipsniu keičiamų CK 3.217 straipsnio 1 dalies pataisų. 12 straipsnis. 3.217 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.217 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Asmenų pasirengimo įvaikinti patikrinimą atlieka valstybinės
įvaikinimo institucijos atestuoti asmenys teisės aktų nustatyta tvarka. Valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai išsiaiškina, ar būsimiems įtėviams nėra šio kodekso trečiojoje knygoje numatytų kliūčių įvaikinti, ištiria jų gyvenimo sąlygas, būdą, surenka informaciją apie sveikatos būklę ir pateikia išvadą dėl būsimųjų įvaikintojų pasirengimo įvaikinti. Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.“ 2.
Pakeisti 3.217 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,2. Jei būsimieji įtėviai nesutinka su atestuoto socialinio darbuotojo atestuotų asmenų išvada dėl jų pasirengimo įvaikinti, jie gali šią išvadą apskųsti teismui. 61. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
1
savo neapibrėžtumo ir galimo plečiamo aiškinimo kaip tik sukeltų papildomų neaiškumų, lyginant su galiojančiomis CK 3.217 straipsnio 1 dalies normomis. Pastarosiomis yra aiškiai nustatomi pagrindiniai aspektai, konkrečių teisių realizavimo būdai. Tuo atveju, jei kyla poreikis papildomai reguliuoti tam tikrus klausimus, kurių nenustato CK 3.217 straipsnio 1 dalis, manytume, pačiu Projektu atitinkamos nuostatos ir turėtų būti siūlomos reguliuoti, o ne pavedama tai daryti kitais teisės aktais. Taip pat pastebime, kad priėmus Projekto 12 straipsnio 1 dalimi teikiamą siūlymą, liktų neaišku, apie kokią
„išvadą dėl pasirengimo įvaikinti“ kalbama šio straipsnio 2 dalyje
(galiojantis teisinis reguliavimas sistemiškai reiškia, kad CK 3.217 straipsnio 2 dalyje omenyje turima išvada, nurodyta to paties straipsnio 1 dalyje). Pritarti
62Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
1
nuostata „medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija“, o galiojančiame CK 3.269 straipsnio 8 punkte – „turintis psichikos sutrikimą ar sergantis kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija“. Manytume, šios nuostatos turėtų būti suvienodintos ir vartojamos ta pačia reikšme.
Siūlytume apsvarstyti galimybę vietoj jų vartoti vieną apibendrintą nuostatą „turintys psichikos sutrikimų ar sergantys kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija“ (žr. Projekto Nr. XIIIP-288(2) 5 straipsnio 2 dalį). Pritarti
aukščiau
63Nacionalinė teismų administracija,
1
(CK 3.217 straipsnio 1 dalies) išdėstymas, pašalinant esminius kriterijus, į kuriuos atsižvelgtina vertinant būsimų įtėvių pasirengimą įvaikinti, ir paliekant abstraktaus pobūdžio sąvokas „pasirengimas įvaikinti“, „teisės aktų nustatyta tvarka“, gali sudaryti prielaidas plačiam ir nevienareikšmiam nuostatos interpretavimui ir įgyvendinimui praktikoje. Svarstytina ir dėl reikalingumo apriboti asmens teisę įvaikinti pagal nustatytą medicininių kontraindikacijų sąrašą, atsižvelgiant į tai, kad praktikoje pasitaiko formalių medicininių kontraindikacijų nustatymo atvejų (kai asmenys, kuriems nustatytos tam tikros diagnozės, geba tinkamai pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitais), taip pat įvertinus tai, kad naujų ligų, sutrikimų ratas nuolat plečiasi. Įvertinus tai, siūlytina civilinius teisinius santykius kodifikuojančiame įstatyme palikti (įtvirtinti) principines nuostatas, kuriomis turėtų būti vadovaujamasi tiek rengiant įstatymą įgyvendinančius teisės aktus, tiek vertinant būsimų įtėvių pasirengimą įvaikinti kituose teisės aktuose nenumatytais atvejais. Neatsižvelgti
aukščiau
64Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
rasti vaikui įtėvius, o ne atvirkščiai. Atsižvelgdami į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę atsisakyti Projekto 13 straipsniu teikiamo siūlymo.
Priešingu atveju, mūsų nuomone, siekiant apsaugoti geriausius vaiko interesus, pačiame CK turėtų būti aiškiai nustatytas duomenų teikimo eiliškumas asmenims (pagrindinės taisyklės). Pritarti
65Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
nuostatus tvirtina Vyriausybė. Pažymėtina, jog tokia nuostata nei sistemiškai, nei logiškai nedera su keičiamo straipsnio turiniu, be to, CK nėra tas teisės aktas, kuriame turėtų ir galėtų būti reguliuojama tam tikrų institucijų nuostatų, kaip institucijos steigimo dokumento, tvirtinimo tvarka. Siūlytina teikiamo pakeitimo atsisakyti ir jį įtvirtinti kitame teisės akte, nustatančiame valstybinės įvaikinimo institucijos teisinį statusą. Be to, vienintelė projekto 14 straipsnio dalis nenumeruotina. Atsižvelgti
66Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
13Įvertinę Projekto 14 straipsniu teikiamus siūlymus, pastebime,
kad CK nelieka nuostatos, tiesiogiai nustatančios subjektą, kuris tvarkytų asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir galimų įvaikinti vaikų apskaitą (galiojanti CK 3.219 straipsnio 1 dalis numato, kad toks subjektas yra valstybinė įvaikinimo institucija). Taip pat pažymime, kad net ir pakeitus CK 3.219 straipsnio 2 dalį taip, kaip siūloma Projekto 14 straipsniu, esama situacija, susijusi su valstybinės įvaikinimo institucijos nuostatus tvirtinančio subjekto įvardijimu CK, nesikeis (tiek galiojančioje normoje, tiek Projektu toks subjektas – Vyriausybė). Atsižvelgiant į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę atsisakyti Projekto 14 straipsniu teikiamų siūlymų, kiek jie susiję su CK 3.219 straipsnio 1 ir 2 dalių keitimu. Pritarti iš dalies Siūlytina atsisakyti 3.219 straipsnio 2 dalies pataisų.
Tuo tarpu šio straipsnio 3 dalis neteks galios 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiomis Civilinio kodekso pataisomis (įstatymas Nr. XIII-241) Pasiūlymas:
ją ir jį išdėstyti taip: „1. Asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir vaikų, galimų įvaikinti vaikų apskaitą Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko valstybinė įvaikinimo institucija, kurios nuostatus tvirtina Vyriausybė apskaita tvarkoma Vyriausybės nustatyta tvarka.“
67Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
17
siūlomų CK 3.220 ir 3.224 straipsnių pakeitimų, susijusių su Lietuvos Respublikos piliečių skirstymu į tuos, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje ir tuos, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, praktinio įgyvendinimo galimybės, kadangi bus sudėtinga nustatyti kur yra kai kurių asmenų gyvenamoji vieta. CK 2.12 straipsnis numato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą.
Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas nevartoja nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos, bet įpareigoja deklaruoti gyvenamąją vietą. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalis įpareigoja taip pat deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos šio įstatymo
Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams. Tačiau pastebėtina, kad išvykimas ilgiau kaip 6 mėn. savaime nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimo. Pagal CK 2.16 straipsnio 2 dalį, pagrindinė gyvenamoji vieta yra vienas nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų. Todėl siūlytume atsisakyti žodžio skliaustuose „(pagrindinė)“. Pritarti iš dalies Siūlytina pritarti Vyriausybės siūlymui tobulinti projekto 15 straipsnį ir juo pripažinti netekusiu galios CK 3.220 straipsnį. Tuo tarpu dėl pastabose keliamų abejonių, kad bus sudėtinga nustatyti kur yra kai kurių asmenų gyvenamoji vieta, pažymėtina, kad šiuo metu galiojančio CPK 480 straipsnyje jau yra nustatyta, kad: 1.Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, pareiškimą dėl įvaikinimo paduoda apylinkės teismui pagal savo arba įvaikinamo vaiko gyvenamąją vietą. 2. Lietuvos Respublikos pilietis, nuolat gyvenantis užsienyje, užsienio valstybės pilietis, asmuo be pilietybės arba asmuo, turintis ir Lietuvos Respublikos, ir užsienio valstybės pilietybę, pareiškimą dėl įvaikinimo paduoda Vilniaus apygardos teismui. 68.
asociacija,
17 Dėl LR CK 3.220 ir 3.224 straipsnių pakeitimo – straipsnyje vartojama nuolatinės asmens gyvenamosios vietos sąvoka turėtų būti derinama su kitais teisės aktais: pvz. su LR gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymu, nes taip būtų paprasčiau išsiaiškinti, kuri konkreti asmens gyvenamoji vieta laikytina jo nuolatine gyvenamąja vieta Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgti
69Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
ir Projekto 17 straipsnyje) teiktini tie patys pastebėjimai, kurie išdėstyti šių pasiūlymų skyriaus Dėl CPK projekto 1 ir 7 punktuose. Pritarti
70Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
straipsnio pavadinime ir turinyje vartojama asmens, kurio nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje sąvoka. Pastebėtina, jog ši sąvoka neatitinka projekto 15 straipsniu siūlomame CK 3.220 straipsnio pakeitime vartojamų sąvokų. Atsižvelgiant į tai, jog abu straipsniai reguliuoja tos pačios teisinės srities teisinius santykius ir į tai, jog siūlomas CK 3.224 straipsnio pakeitimas nustato, kokia tvarka turi būti įgyvendinamos CK3.220 straipsnio nuostatos, teigtina, jog aptariamos sąvokos turėtų būti atsisakyta kaip klaidinančios. CK 3.224 straipsnio pavadinime ir turinyje vartotinos su CK3.220 straipsniu suderintos sąvokos. Pritarti
71Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
2
straipsnio 2 dalyje, mūsų nuomone, egzistuoja tam tikras prieštaringumas nustatant vaiko globėjo ir įvaikintojo teisių santykį.
CK 3.224 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad įvaikinimas galimas, jeigu per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą nėra Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (rūpintis vaiku). Tokia nuostata turėtų reikšti, kad Lietuvos Respublikos pilietis, ketinantis globoti vaiką, turi pirmenybę prieš kitus asmenis, siekiančius tą patį vaiką įvaikinti. Tačiau to paties straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus, turi teisę priimti sprendimą įvaikinti be vaiko globėjo (rūpintojo) sutikimo. Taigi pirmenybė suteikiama būsimiems įtėviams, o ne globėjams. Siūlytume šį neaiškumą pašalinti. Nepritarti Dėl siūlomo reguliavimo apsispręsta 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiomis 3.224 straipsnio 2 dalies pataisomis. 72. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
15Įvertinę Projekto 17 straipsniu teikiamus siūlymus, pastebime,
kad nėra aiškūs konkrečių CK straipsnių pasirinkimo motyvai keičiamose CK
įvertinti ir prireikus pildyti minėtas normas nuorodomis į CK 3.222 straipsnį. Kartu pastebime, kad vertinamame straipsnyje numatytas reikalavimas „vaiko globėjas (rūpintojas) duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti“ nedera su Projekto 11 straipsnyje siūloma taisykle, pagal kurią
„jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją
(rūpintoją), išskyrus vaikų globos institucijas ar šeimynas, globėjų centrą, būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo“.
Pastaruoju atveju svarbu ir tai, kad Projekto 17 straipsnyje duodama nuoroda į CK 3.212 straipsnį, kuris ir keičiamas Projekto 11 straipsniu. Pritarti Pažymėtina, kad dėl CK 3.222 straipsnio taikymo tarptautinių įvaikinimų atveju jau apsispręsta CK pataisomis, įsigaliosiančiomis 2018 m. sausio 1 d. 73. Nacionalinė teismų administracija,
straipsniu (3.224 straipsnio 2 dalies 2 punkto) siūlomoje redakcijoje atsisakoma nuostatos, kuria vadovaujantis teismas turi teisę vaiko interesais priimti sprendimą įvaikinti be šeimos, šeimynos sutikimo, ir paliekama galimybė spręsti dėl vaiko įvaikinimo nesant tik globėjo (rūpintojo) sutikimo. Iš projekto aiškinamojo rašto matyti, kad siūlomais pakeitimais siekiama nustatyti teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų geriausius vaiko interesus, įskaitant teisę įvaikinamam vaikui augti visavertėje įtėvių šeimoje, ir eliminuotų galimybę vaikui atstovaujantiems subjektams piktnaudžiauti savo teisėmis ir trukdyti, kai vaiko interesus geriausiai atitinka jo įvaikinimas. Pažymėtina, kad siūlomu teisiniu reglamentavimu sudaromos prielaidos šeimos, šeimynos dalyviams, taip pat ir kitiems globėjams (rūpintojams) dėl materialinių ar savanaudiškų paskatų piktnaudžiauti savo teise atsisakyti duoti sutikimą įvaikinti. Taip pat lieka neaišku, kaip tokiais atvejais turėtų būti užtikrinama vaikų gerovė ir jų teisė būti įvaikintiems, nes teismo teisės šiuo teisiniu reglamentavimu yra susiaurinamos.
Kartu pastebėtina, jog CK 3.224 straipsnio 2 dalies 1 punkte siūloma numatyti, kad įvaikinimas yra galimas, jeigu per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą nėra Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti (rūpintis) vaiką (-u). Iš šios nuostatos galima daryti išvadą, kad jei prašymą vaiką globoti (rūpintis) vaiką būtų pateikę Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, tokiems globėjams (rūpintojams) būtų teikiama pirmenybė užsienyje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių, norinčių vaiką įvaikinti, atžvilgiu. Taip pat pastebėtina, kad CK 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punkte siūloma numatyti, kad teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus, turi teisę priimti sprendimą įvaikinti be vaiko globėjo (rūpintojo) sutikimo, taigi, darytina išvada, kad vis dėlto pirmenybė teikiama įvaikintojams, o ne globėjams (rūpintojams), todėl siūlytina teisės normas koreguoti, suvienodinant teisinį reglamentavimą. Atsižvelgti iš dalies
ministerija18
straipsnio 1 dalyje dėstomas normas, manytume, kad galiojančioje CK 3.226 straipsnio 2 dalyje kalbama apie šio straipsnio 1 dalyje minimus subjektus. Atsižvelgdami į tai, nepritariame Projekto 18 straipsniui. Nusprendus priešingai, pastebime, kad būtų sukurta teisės spraga – nebūtų nustatyta, koks teismas nagrinėja vaikų – užsienio valstybės piliečių, gyvenančių Lietuvos Respublikoje – įvaikinimo bylas. Pritarti Pažymėtina, kad Civilinio kodekso komentare teigiama, jog 3.226 straipsnio pavadinimas rodo, kad šis straipsnis skirtas atvejams, kai įvaikinami vaikai, užsienio valstybių piliečiai.
Todėl, sprendžiant iš viso straipsnio, 2 dalis skirta nustatyta, kas turi nagrinėti vaikų, užsienio valstybės piliečių, įvaikinimo bylas. Vaikų, užsienio valstybės piliečių įvaikinimo bylas, nesvarbu, kokios valstybės piliečiai (gali būti ir Lietuvos Respublikos) yra pareiškėjai, nagrinėja Vilniaus apygardos teismas. 75. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalies nuostatų (Įstatymo projekto 19 straipsnis). Siekiant efektyvaus vaiko teisių apsaugos užtikrinimo (kontroliuojant teikiamų socialinių paslaugų kokybę, savalaikes laikinosios globos peržiūras ir kt.), siūlytina Įstatymo projekto 19 straipsniu ne pripažinti netekusiu galios Civilinio kodekso 3.253 straipsnio
76Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
galiojančia CK 3.253 straipsnio 2 dalimi, manytume, kad Projekto 19 straipsniu teikiamas siūlymas – atsisakyti CK 3.253 straipsnio 2 dalies – nėra būtinas. Siūlytume atsisakyti Projekto 19 straipsniu teikiamo siūlymo. Pritarti
77Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
CK 3.254 straipsnio 3 punkte minimas leidimas vaiką paimti iš tėvų. Pastebėtina, kad tai yra naujas teisinis institutas. Manytume, kad tai yra dar vienas tėvų valdžios apribojimo būdas, todėl turėtų būti papildytas CK trečiosios knygos IV dalies penktasis skirsnis, kuriame būtų nustatyti šio instituto taikymo pagrindai ir taisyklės. Be to, vienintelė projekto 20 straipsnio dalis nenumeruotina.
Pritarti iš dalies Tai yra naujas institutas ir todėl teikiamas siūlymas papildyti Civilinį kodeksą nauju 3.254¹ straipsniu „Vaiko paėmimas iš jo atstovų pagal įstatymą“. Tačiau pildyti pastaboje nurodytą CK skirsnį netikslinga, nes tėvų valdžios apribojimo klausimas būtų sprendžiamas vėliau, t.y. paėmus vaiką. 78. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
3.254 straipsnio 3 punkte po žodžio “smurtą” įrašyti žodžius “prieš vaiką”. Toks papildymas abejotinas, kadangi žymiai susiaurintų normos taikymo galimybes. Priėmus šį pakeitimą, vaiko laikinoji globa (rūpyba) galėtų būti nustatoma tik jei tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų smurtautų prieš vaiką, tuo tarpu jeigu jie (vienas iš jų) smurtautų prieš kitus asmenis ir dėl to kiltų straipsnyje nurodytos neigiamos pasekmės vaikui, tokios galimybės nebūtų. Pritarti
asociacija, 2017-03-1420 Dėl LR CK 3.254 straipsnio pakeitimo – atsižvelgiant į vaiko teises bei teisėtus interesus būti apsaugotam nuo įvairaus formų smurto būtų tikslinga atsisakyti papildomų žodžių „prieš vaiką“, nes tai susiaurina galimybes taikyti tėvams atsakomybę, kai vienas iš tėvų naudoja smurtą kito iš tėvų ar kartu gyvenančių asmenų atžvilgiu. Taip pat tikslintina ir straipsnio baigiamoji dalis, nes nėra numatytas teisinis reglamentavimas kreipiantis į teismą dėl teismo leidimo paimant vaiką iš šeimos: „3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja smurtą prieš vaiką, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. ir dėl to teismas yra davęs leidimą vaiką paimti iš tėvų arba turimo vienintelio iš tėvų ar kitos vaikui nesaugios aplinkos.“
80Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
2017-03-1720 18.
pastebėjimams dėl Projekto 20 straipsniu teikiamo siūlymo. Atsižvelgti
81Nacionalinė teismų administracija,
pakeitimų projekto 20 straipsniu (3.254 straipsnio 3 punkto) siūlomas nuostatos tikslinimas, įtvirtinant pagrindą nustatyti laikinąją globą (rūpybą), kai tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų „naudoja smurtą prieš vaiką“, manytina, susiaurina šio pagrindo taikymo ribas ir suponuoja, kad nuolatinis smurtavimas prieš kitus asmenis šeimoje ir vaikui esant šalia ir (ar) tai matant nesudaro pagrindo spręsti dėl saugesnės aplinkos vaikui nustatymo ir tinkamo tėvų ar kitų įstatyminių vaiko atstovų pareigų vaiko atžvilgiu įgyvendinimo. Atsižvelgti
82Nacionalinė teismų administracija,
straipsnio 3 punktas) siūloma tikslinanti formuluotė svarstytina dėl poreikio aiškiau apibrėžti jos turinį. Pagal siūlomą išdėstymą „nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti“, lieka neaišku, ar kompetentingoms institucijoms pakanka konstatuoti, kad tokių duomenų negauta, ar turi būti imamasi pastangų patikrinti ir įsitikinti, kad padėtis nepasikeis. Taip pat, siekiant išvengti skirtingo aiškinimo ir taikymo, svarstytina, ar nereikėtų konkretizuoti, apie kokią (kieno) padėtį kalbama. Be to, siūlomas įtvirtinti kriterijus yra pernelyg vertinamojo pobūdžio laiko perspektyvoje, todėl siūlytina teisės normą tobulinti. Pritarti
83Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
straipsnio 5 dalies nuostatos dalis „įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.“ nenustato jokio naujo teisinio reguliavimo, kurio nebūtų kituose teisės aktuose, todėl laikytina pertekline ir neturinčia teisinio krūvio.
nenumeruotina. Pritarti
84Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
galimybę Projekto 22 straipsnyje dėstomoje CK 3.259 straipsnio 4 dalyje neapsiriboti tik sutuoktiniais (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą „bendrai gyvenančių asmenų“ sąvoką ir jos turinį). Taip pat pastebime, kad tais atvejais, kai globėjais (rūpintojais) būtų paskirti abu sutuoktiniai, jiems, vadovaujantis Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, už vaiką, kuriam globa
(rūpyba) nustatyta šeimoje, kiekvienam būtų mokamas 4 bazinių socialinių išmokų dydžio globos (rūpybos) išmokos tikslinis priedas. Neatsižvelgti
85Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
siūlytume įvertinti Išvados 16 punkte pateikto pastebėjimo kontekste. Pritarti
86Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog vaiko iki trejų metų globa globos institucijose gali būti nustatyta Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Galiojančioje CK straipsnio redakcijoje numatyta, jog tokia globa gali būti nustatyta tik įstatymų nustatyta tvarka.
Atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju reguliuojami teisinai santykiai yra tiesiogiai susiję su asmenų teisėmis, manytina, jog derėtų vadovautis Konstitucinio Teismo doktrina, susijusia su asmenų teisių reguliavimu, kurioje teigiama, jog visas reguliavimas, susijęs su asmenų teisėmis ir pareigomis, gali būti įtvirtintas tik įstatymuose. Svarstytina galimybė teikiamo pakeitimo atsisakyti. Be to, nuostata, pagal kurią Vyriausybė neturėtų teisės pati nustatyti globos tvarkos, o tik galėtų įgalioti kitą instituciją ją nustatyti, ydinga teisės technikos požiūriu. Pritarti
nuostatas, keičiančias Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį, atsisakant siūlomo pakeitimo, pagal kurį vaiko globa nustatoma vadovaujantis Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, nes globos teisiniai santykiai šiuo metu reglamentuoti Civilinio kodekso 3 knygoje, Įstatymo projekto rengėjai siūlymų atsisakyti tokio teisinio reguliavimo nepateikė. Pritarti
88Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
straipsnio 2 daliai iš esmės dėl Išvados 18 punkte nurodytų priežasčių. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad rūpyba nustatoma vaikams, sulaukusiems keturiolikos metų (žr. CK 3.251 straipsnio 2 dalį), todėl Projekto 24 straipsnyje, kuriame keičiama CK 3.261 straipsnio 2 dalis, nevartotina sąvoka
„rūpyba“ – šioje dalyje reguliuojami santykiai, susiję tik su globa (žr.
nuostatą „vaiko iki trejų metų“). Pritarti
89Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
CK 3.262 straipsnyje siūloma sureguliuoti tvarką pagal kurią nustatoma laikinoji vaiko globa.
Pažymėtina, jog šio straipsnio nuostatos turi būti suderintos su CK 3.254 straipsnio, nustatančio vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindus, nuostatomis, nes laikinoji vaiko globa gali būti nustatoma tik esant CK 3.254 nustatytiems pagrindams. Tuo tarpu siūloma laikinosios vaiko globos tvarka neatitinka šių pagrindų ir net įtvirtina naujus tokios globos nustatymo atvejus, pavyzdžiui, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi. Pasiūlymas vertintinas kritiškai teisės sistemiškumo ir teisės aiškumo požiūriu. Siūlytina koreguoti reguliavimą, kad CK nuostatos derėtų tarpusavyje. Be to, pastebėtina, kad CK 3.262 straipsnio 1 dalies 2 punkte siūlomi terminai yra neaiškūs ir nedera tarpusavyje, todėl lieka neaišku nuo kada nustatoma laikinoji globa (rūpyba). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog siūlomas CK 3.262 straipsnio 1 dalies 3 punktas yra perteklinis ir neturintis teisinio krūvio, kadangi tiek galiojančioje CK 3.183 straipsnio 4 dalyje, tiek ir projekto 7 straipsniu siūlomoje CK 3.183 straipsnio 4 dalies redakcijose yra įtvirtintas imperatyvas teismui, priėmus sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu sprendimu skirti vaikui globą (rūpybą) ir nustatyti jo gyvenamąją vietą. Kartu pažymėtina, jog aptariamame CK straipsnyje ir kituose keičiamuose kodekso straipsniuose siūloma vartoti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo sąvoką. Pastebėtina, jog šios sąvokos vartojimas galimai yra nepagrįstas ir apsunkinantis sprendžiant globos (rūpybos) klausimus, tais atvejais, kai savivaldybės administracijos direktorius dėl kokių nors priežasčių negali eiti savo pareigų.
Vietoje aptariamos sąvokos siūlytina vartoti savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimo sąvoką, kad tais atvejais, kai savivaldybės administracijos direktorius dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali eiti savo pareigų, būtų operatyviai sprendžiami visi su globa (rūpyba) susiję klausimai. Pritarti Klausymų metu atsižvelgiant į tobulinamą teisinį reguliavimą bei į
siūlyti atsisakyti 3.262 straipsnio pataisų. 90. Vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų asociacija, 2017-03-1425 Dėl LR CK 3.262 straipsnio pakeitimo - kritiškai vertintini straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, nes civiliniame procese nėra numatytos procedūros dėl teismo leidimo paimti vaiką iš šeimos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad norint skubiai pasirūpinti vaiku minėta nuostata bus neįgyvendinama, nes teismo leidimui gauti reikia pateikti motyvuotą prašymą jo nagrinėjimas gali užtrukti, todėl nėra aišku kokiu teisiniu pagrindu vaikas bus pamintas iš šeimos. Straipsnis koreguotinas sekančiai: „ 1.
Vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma: 1) nuo prašymo įregistravimo dienos rajono (miesto) savivaldybėje administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi (rastas vaikas), vaiko atstovai pagal įstatymą yra dingę ir paskelbta jų paieška, vaiko atstovai pagal įstatymą laikinai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytus atvejus; 2) per 3 darbo dienas nuo teismo leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo rajono
(miesto) savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu nuo vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą dienos pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą; 3) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, kai teismas priima sprendimą dėl laikino tėvų valdžios apribojimo, o vaiko laikinoji globa (rūpyba) nėra nustatyta. 2. Nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą) šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju, vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota.“
punkto nuostatas suderinant su Civilinio kodekso 3.254 įtvirtintais vaiko globos nustatymo pagrindais, sukonkretinant 2 punkto nuostatas taip, kad būtų aiškus globos nustatymo momentas, 3 punkto nuostatas suderinti su Civilinio kodekso 3.183 straipsnio nuostatomis. Atsižvelgti
92Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
2017-03-1725 22.
Projekto 25 straipsnyje keičiama CK 3.262 straipsnio 1 dalis (ypač jos 1-3 punktai) iš esmės peržiūrėtina Išvados 19 punkto pirmojoje-trečiojoje pastraipose teiktų pastabų kontekste. Kartu kritiškai vertintina ir šiame straipsnyje keičiama CK 3.262 straipsnio 2 dalis, kuria siekiama numatyti, kad tam tikrais atvejais „vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota“. Atkreipiame dėmesį, kad vaiko globėjas (rūpintojas), vadovaujantis CK 3.272 straipsnio 1 dalimi, yra vaiko atstovas pagal įstatymą ir gina jo teises ir teisėtus interesus. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CK 3.254 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatytais vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindais, vaikų ir tėvų buvimas kartu laikinosios globos (rūpybos) atveju apskritai yra beveik neįmanomas, o, jei laikinoji globa (rūpyba) yra nustatyta vadovaujantis CK
išsprendžiamas klausimas dėl tėvų valdžios apribojimo, o tokio apribojimo apimtis turėtų būti grindžiama vaiko interesų apsaugos prioriteto principu. Kartu svarstytina, kaip praktikoje turėtų būti taikoma ši taisyklė ir ar jos nustatymas kaip tik neįneštų dar daugiau painiavos ir neaiškumo. Pavyzdžiui, kokia procedūra būtų vadovaujamasi, nustatant, kiek teisių ir pareigų turi vaiko tėvai, o kiek jų gali įgyvendinti vaiko globėjas (rūpintojas). Pagaliau pastebime ir tai, kad tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų, tik apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai (CK 3.180 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgti
93Nacionalinė teismų administracija,
pagrindai nustatyti CK 3.254 straipsnyje.
Atsižvelgiant į tai, CK pakeitimų projekto 25 straipsniu siūlomos CK 3.262 straipsnio „Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymas“ redakcijos 1 dalies 1 punkto formuluotės dalis
„kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi (rastas vaikas), vaiko atstovai
pagal įstatymą yra dingę ir paskelbta jų paieška, vaiko atstovai pagal įstatymą laikinai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių, kurioje išvardijamos laikinosios globos (rūpybos) nustatymo sąlygos“ vertintina kaip perteklinė, be to, plečiamoji nuostata. Tuo pačiu aspektu svarstytini ir siūlomi nauji CK 3.262 straipsnio 1 dalies 2–3 punktai, t. y. ar jų nuostatos turinio prasme neturėtų būti vertinamos kaip vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindai, numatomi CK
siūloma įtvirtinti laikinojo globėjo (rūpintojo) teisių subsidiarumo principą, nustatant, kad vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota. Pirma, siūlomu reguliavimu teisėtų vaiko atstovų teisių ir pareigų apimtis siejama su tėvų galimybių, o ne vaiko geriausių interesų vertinimu, ir svarstytina, ar nelieka neapibrėžta globėjų (rūpintojų) teisinė padėtis, kas gali neatitikti teisėtų lūkesčių principo. Antra, turėtų būti įvertintas duomenų apie vaiko laikinąjį globėją (rūpintoją) konfidencialumo užtikrinimo tikslingumas, sprendžiant klausimą, kokioms sąlygoms esant ir kokia apimtimi duomenys apie globėją (rūpintoją), taigi ir vaiko buvimo vietą ar pan., galėtų būti neatskleidžiami ir kaip tokiais atvejais turėtų būti užtikrintas vaiko bendravimas su tėvais.
Kita vertus, įtvirtinant siūlomą nuostatą spręstini klausimai pagal savo pobūdį ir apimtis, manytina, priskirtini nustatytos laikinosios globos (rūpybos) įgyvendinimo sričiai ir galėtų būti organizuojami vadovaujantis įgyvendinamaisiais teisės aktais (pavyzdžiui, pagal Vaiko globos organizavimo nuostatus, numatytus CK 3.266 straipsnio 3 dalyje), todėl svarstytina dėl galimybių palikti galiojančią CK
94Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
2
apsvarstyti galimybę Projekto 26 straipsnio 2 dalį papildyti nuostata, išdėstyta Projekto Nr. XIIIP-288(2) 21 straipsnyje, kuriame keičiama CK 3.264 straipsnio 2 dalis. Pritarti Pastaba neaktuali, nes siūloma atsisakyti Projekto
įstatymu įsigaliosiančiu 2018 m. sausio 1 d. 95. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
1
„to rajono (miesto)“ lieka neaišku, kurios valstybinės vaiko teisių
apsaugos institucijos teikimas turimas omenyje. Pritarti
96Nacionalinė teismų administracija,
2017-04-1826 9.
CK pakeitimų projekto 26 straipsniu (siūlomose 3.264 straipsnio 1 ir 2 dalyse) apibūdinant individualų teisės aktą, kuriuo nustatoma laikinoji globa (rūpyba), įvertinus keičiamo įstatymo pobūdį (kodeksas), manytina, tikslingiau vartoti bendrąją sąvoką „sprendimas“, konkrečią individualaus teisės akto formą (įsakymas, potvarkis ar kt.) nustatant šį aktą priimančio subjekto veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Pritarti
97Nacionalinė teismų administracija,
straipsniu siūlomu CK 3.266 straipsnio 3 dalies pakeitimu Vyriausybės tvirtinamų Vaiko globos organizavimo nuostatų taikymo apimtis yra patikslinta, t. y. nustatant, kad vadovaujantis šiais nuostatais organizuojama laikinoji ir nuolatinė globa (rūpyba). Tuo tarpu CK 3.267 straipsnį, reglamentuojantį vaiko globos (rūpybos) priežiūrą, CK pakeitimų projekto 28 straipsniu siūloma papildyti nuostata, kuri apima tik laikinosios globos (rūpybos), be to, nustatytos tik tam tikrais atvejais, priežiūrą. Taigi kyla klausimas, kokia tvarka vadovaujantis turi būti atliekama laikinosios globos (rūpybos) priežiūra likusiais atvejais bei nuolatinė vaiko globa (rūpyba) ir kas yra tokią tvarką nustatantis subjektas. Pritarti Pastaba neaktuali, nes siūloma atsisakyti Projekto
jokios naujos taisyklės ir vertintina kaip perteklinė. Be to, šios normos jau pakeistos įstatymu įsigaliosiančiu 2018 m. sausio 1 d. 98. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
straipsnio 3 dalies nuostatos diskutuotinos. Neaišku, kokius veiksmus turėtų apimti vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūrėjimas, ir kokios būtų vaiko teisių apsaugos institucijos pareigos, atlikus peržiūrėjimą.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad vertinamos dalies nuostatos siūlomos įrašyti į straipsnį, kurio pavadinimas „Vaiko globos (rūpybos) priežiūra“. Manytume, kad vertinamos nuostatos nėra CK 3.267 straipsnio objektas, todėl perkeltinos į kitą, laikinąją globą (rūpybą) reguliuojantį straipsnį. Pritarti Siūlytina 3.267 straipsnio pataisų atsisakyti. 99. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
Projekto 28 straipsnio ir papildomai pastebime, kad nėra apibrėžta, kodėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūros institutas būtų taikomas tik tam tikrais atvejais. Pritarti
100Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
nuostatų taikymo problemų (neaiškumų), siūlytume apsvarstyti papildomų pereinamųjų nuostatų įtvirtinimą Projekte, kiek tai susiję su Projekto 29 straipsniu teikiamais siūlymais (pastebime, kad nustatomi nauji, lyginant su galiojančiais, reikalavimai, apribojimai asmenims, siekiantiems tapti globėju (rūpintoju)). Pritarti
101Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
1
3.269 straipsnio 3 punkte išbrauktini žodžiai „ar buvo“, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 3.179 straipsnį vaikas atskiriamas nuo tėvų dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams nesant jų kaltės (dėl ligos ir pan.). Manytume, kad asmuo, nuo kurio buvo atskirtas vaikas dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių, šioms aplinkybėms išnykus, galėtų būti globėju (rūpintoju). Atsižvelgti
102Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
1
Išvados 21 punkte nurodytų priežasčių. Atsižvelgti 103.
103Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
4
straipsnio 6 punkto teiktinos pastabos, jau išdėstytos šioje išvadoje dėl projekto 9 straipsniu keičiamos CK 3.210 straipsnio 4 dalies. Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog ne visi baudžiamieji nusižengimai turėtų ir galėtų būti vertinami kaip kliūtis asmeniui tapti globėju (rūpintoju). Pastebėtina, jog tarp baudžiamųjų nusižengimų patenka ir tokie nusižengimai kaip: trukdymas atlikti religines apeigas (BK 171 straipsnis) arba trukdymas profesinių sąjungų veiklai (BK 177 straipsnis) ir pan. Svarstytina, ar tokie baudžiamieji nusižengimai galėtų būti vertinami kaip kliūtis tapti globėju (rūpintoju). Atsižvelgti
104Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
4
nusižengimus“ turėtų būti įvertintas proporcingumo kontekste kartu su Išvados
straipsnio, kuriuo keičiama CK 3.210 straipsnio 4 dalis, atitinkama formuluote. Atsižvelgti
105Nacionalinė teismų administracija,
punkto patikslinimo (CK pakeitimų projekto 28 straipsnis), apribojant galimybę paskirti globėjais (rūpintojais) asmenis, teistus ne tik už tyčinius nusikaltimus, bet ir baudžiamuosius nusižengimus (pažymėtina, kad nėra aiškus, ar turima mintyje asmuo, teistas tik už tyčinius baudžiamuosius nusižengimus, ar už bet kokius baudžiamuosius nusižengimus, t. y. ir neatsargius[¹]), tam tikrais atvejais galėtų būti pateisinamas, pvz., kai asmenys nubausti už veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, seksualine prievarta, kitais prieš patį vaiką ar šeimos narius nukreiptais veiksmais ir pan.
Tačiau įtvirtinus apibendrintą reikalavimą nebūti teistam už baudžiamuosius nusižengimus, į asmenų, galinčių netekti teisės globoti vaiką (juo rūpintis), ratą patektų ir asmenys, nubausti už veiksmus (neveikimą) srityse, kurios nėra susijusios su vaiko, šeimos interesų gynimu, pvz., asmens socialinių teisių (pvz., trukdymas profesinių sąjungų veiklai), elektroninių duomenų ir informacinių sistemų apsaugos, mokestinių prievolių, transporto eismo saugumo (pvz., transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių netinkama priežiūra ar remontas), krašto apsaugos tarnybos (pvz., šaukimo į privalomąją karo tarnybą vengimas). Toks apribojimas vertintinas kaip nepagrįstas ir, atsižvelgus į tai, kad aptariamoje normoje nenustatoma jokių išimčių, susijusių su teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybėmis, svarstytina, ar negalėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtinto draudimo bausti už tą patį nusikaltimą antrą kartą.
Šių argumentų pagrindu siūlytina svarstyti dėl tikslingumo diversifikuoti tyčines nusikalstamas veikas (nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus), įvertinant tai, kokios saugomos vertybės jomis pažeidžiamos, taip pat atsižvelgiant į teistumo instituto taikymo ypatumus, ir apriboti asmeniui galimybę įgyti globėjo
užtikrinti vaiko interesą augti socialiai saugioje aplinkoje. Atsižvelgti
106Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
31
pavadinimą ir reguliuoja tos pačios srities klausimus, todėl šiuos straipsnius derėtų sujungti į vieną straipsnį. Be to, projekto 30 straipsnio 3 dalis derintina su projekto 31 straipsnio 2 dalimi, nes šios dalys skirtingai reguliuoja tą patį klausimą. Derėtų apsispręsti per kokį terminą turėtų būti priimti įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai bei vienos iš paminėtų nuostatų atsisakyti. Pritarti
107Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija,
31 28.
Įvertinę Projekto 30 ir 31 straipsnius, siūlome: juos sujungti į vieną straipsnį (pavadinimai vienodi); tarpusavyje suderinti Projekto 30 straipsnio 3 dalies ir Projekto 31 straipsnio 2 dalies nuostatas; tikslinti Projekto 30 straipsnio 1 dalies nuostatą „įvaikinimo procedūros, pradėtos“, nes CK tokia nuostata nevartojama ir nėra apibrėžta, koks momentas laikytinas jų pradžia; apsvarstyti galimybę pildyti Projekto 30 straipsnio 2 dalį nuostata „santuokos“, nes tiek laikinoji, tiek nuolatinė vaiko globa (rūpyba) pasibaigia, kai vaikas susituokia (CK 3.255 straipsnio 5 punktas, CK 3.258 straipsnio 4 punktas). Pritarti
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
3Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163,
3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-356 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-356), tačiau pasiūlyti Seimui jį tobulinti pagal šias pastabas:
2017-06-211 Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 1 straipsniu teikiamo siūlymo, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta problema, susijusi su asmens galimybe pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, „kai vaiko tėvystė de jure pripažinta ne vaiko biologiniam tėvui, o vaiko motinos buvusiam sutuoktiniui, sugyventiniui ar kitam asmeniui, su kuriuo vaiko nesieja jokie emociniai ar faktiniai ryšiai“, gali būti sprendžiama vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu.
Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 3.151 straipsnio 1 dalimi teisė pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo suteikta tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše įrašytam kaip vaiko tėvui, tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše neįrašytam kaip tėvui, bet laikančiam save vaiko tėvu. Pritarti Siūlytina pritarti siūlymui ir palikti šiuo metu galiojančią CK 3.151 straipsnio redakciją, t.y. tobulinti projektą, atsisakant
3.172, 3.176, 3.180, 3.183, 3.210, 3.212, 3.217, 3.219, 3.222, 3.223, 3.224, 3.243, 3.249, 3.250, 3.252, 3.253, 3.254, 3.256, 3.257, 3.262, 3.264, 3.265, 3.266, 3.267, 3.269, 3.271, 3.274 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.276¹ straipsniu įstatymą Nr. XIII-241 (toliau – Įstatymas). 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymui, bus pasiekti tie Įstatymo projekto rengėjų tikslai, kuriuos siekiama įgyvendinti ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 3, 4, 5, 7, 9, 10 ir 16 straipsniais, todėl siūloma atsisakyti nurodytų Įstatymo projekto
2017-06-216 3.3. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 6 straipsnio, nes Įstatymo projekto Nr.
XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta, kad „vaiko teisių apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai pažymi, kad pasitaiko atvejų, kai tėvai, kuriems teismo tvarka buvo apribota tėvų valdžia, nesistengia vaiko susigrąžinti į šeimą, nes jų vaiku rūpinasi paskirtasis globėjas (rūpintojas), o vaiko išlaikymą užtikrina valstybės skiriama globos (rūpybos) išmoka.“ Nurodytu atveju, net ir suteikus galimybę pareikšti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, vis tiek turės būti išreikšta tėvų (tėvo ar motinos) valia vaiką susigrąžinti, t. y. turi būti tėvų noras ir siekis. Kita vertus, Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 numačius aplinkybę – rašytinį tėvų (tėvo ar motinos) prašymą – prasmės netenka teisės kreiptis į teismą suteikimas valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, t. y. jeigu tėvai (tėvas ar motina) siekia susigrąžinti savo vaiką, neaišku, kokiu tikslu jų norus turėtų įgyvendinti valstybės institucijos. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta problema –
„tėvų nežinojimas, kaip pasinaudoti įstatymo jiems suteikta teise kreiptis į
teismą“ – praktikoje gali būti sprendžiama valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai aktyviai dirbant su šeima, papildomai (intensyviau) informuojant tėvus (tėvą ar motiną) apie jų teises, gynimo būdus. Pritarti Siūlytina pritarti siūlymui ir tobulinti projektą, atsisakant 3.182 straipsnio pataisų. 5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-218 3.4. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 8 straipsnio 2 dalies, nes Civilinio kodekso
arba įvaikinamas vaikas gyvena įvaikintojo šeimoje, nereikalaujama jo įtraukti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą). Pritarti Siūlymui pritartina.
Pritarti Siūlymui pritartina. Tuo pačiu pritariant Teisės departamento pastaboms pažymėtina, kad Projekto 8 straipsnių siūlomi 3.209 straipsnio pakeitimo (5 dalies ir naujai siūlomos 6 dalies) tikslai bei siūlomas reguliavimas nėra aiškūs, o pritarus siūlomoms pataisoms gali kilti taikymo problemų. Be to, galiojančios nuostatos nedraudžia biologinės motinos (ar tėvo) sutuoktiniui įvaikinti vaiką, o sprendimą priima teismas, atsižvelgdamas į geriausius vaiko interesus. Siūlytina tobulinti Projektą, atsisakant 8 straipsniu dėstomų CK 3.209 straipsnio pataisų. 6. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-2111 Siekiant spartinti įvaikinimo procedūras (kad vaikas kuo greičiau atsidurtų saugioje šeimos aplinkoje), siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 11 straipsniu siūlomų keitimų
<...>
2017-06-2111
<...>
tačiau tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 11 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam
įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. Teismas turi teisę atsižvelgdamas į vaiko interesus priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.“ Pritarti iš dalies Siūlomas 3.212 straipsnio 3 dalies papildymas yra neaiškus. Galiojančioje 3 dalies nuostatoje reglamentuojama tėvų teisė duoti sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui, tuo tarpu šios nuostatos papildymas teismui priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo sistemiškai nedera su nuostatos tikslais. Tačiau atsižvelgiant į siūlomos nuostatos tikslus, taip pat į 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias 3.212 straipsnio pataisas, siūlytina, tobulinti 3.212 straipsnio 2dalį: „2. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs šioje srityje, būtinas jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra ribotai veiksnūs šioje srityje, būtinas jų ir jų rūpintojų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo.
Jeigu rūpintojas sutikimo neduoda, ribotai veiksnaus šioje srityje asmens prašymu jo rašytinį sutikimą įvaikinti gali patvirtinti teismas. Šiuo atveju papildomo teismo patvirtinimo nereikalaujama. Visais šioje dalyje nurodytais atvejais teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išklausyti įvaikinamo vaiko tėvų nuomonę, jei asmuo gali ją išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą, tikslus ir pasekmes. Jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą nuolatinį globėją (rūpintoją) ir šiam vaikui nustatyta globa (rūpyba) šeimoje, būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Atsisakymas duoti sutikimą įvaikinti turi būti motyvuotas. Teismas, nustatęs, kad atsisakymas yra nemotyvuotas, gali priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.“
2017-06-2112 3.6. Siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 12 straipsnio 1 dalyje teikiamų siūlymų atsisakyti kaip neaktualių, nes Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje jau nustatyta, kokie asmenys negali būti įvaikintojais. Kartu siekiant Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 teikiamus siūlymus suderinti su Įstatymo nuostatomis, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 12 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:
„2. Jei būsimieji įtėviai nesutinka su atestuotų asmenų išvada dėl jų pasirengimo
įvaikinti, jie gali šią išvadą apskųsti teismui.“ Pritarti Siūlytina pritarti siūlymui ir tobulinti projektą, atsisakant 3.217 straipsnio 1 dalies pataisų. Tuo tarpu teikiamas siūlymas 3.217 straipsnio 2 dalies yra identiškais nurodytam Projekte. 9. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-2113
įvaikinimo procedūros vyktų greičiau, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 13 straipsniu teikiamo siūlymo.
Pritarti Siūlytina pritarti siūlymui ir tobulinti projektą, atsisakant 3.218 straipsnio pataisų. 10. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-2114
projekto Nr. XIIIP-356 14 straipsniu teikiamų siūlymų, kiek jie susiję su Civilinio kodekso 3.219 straipsnio 1 ir 2 dalių keitimu, nes, pritarus pateiktiems siūlymams, Civiliniame kodekse neliktų nuostatos, tiesiogiai nustatančios subjektą, kuris tvarkytų asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir galimų įvaikinti vaikų apskaitą (galiojanti Civilinio kodekso
įvaikinimo institucija). Pritarti iš dalies Pritartina siūlymui atsisakyti 3.219 straipsnio 2 dalies pataisų. Taip pat atsisakytina 3 dalies pataisų, nes ji neteks galios 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiomis Civilinio kodekso pataisomis (įstatymas Nr. XIII-241) Pasiūlymas:
ją ir jį išdėstyti taip: „1. Asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir vaikų, galimų įvaikinti vaikų apskaitą Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko valstybinė įvaikinimo institucija, kurios nuostatus tvirtina Vyriausybė apskaita tvarkoma Vyriausybės nustatyta tvarka.“
2017-06-2115 Kadangi Civilinio kodekso 3.220 straipsnyje reglamentuojamas bylų dėl įvaikinimo teismingumas ir nustatytos kitos procesinės normos, kurios reguliuojamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) nustatyta tvarka, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 15 straipsniu pripažinti
2017-06-2117 3.10. Siekiant teisinio aiškumo, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr.
XIIIP-356 17 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriomis keičiamas Civilinio kodekso 3.224 straipsnis, – nurodyti, kad, taikant nurodytas Civilinio kodekso 3.224 straipsnio nuostatas, taip pat yra taikomos ir
taisyklės. Pritarti
2017-06-2117 Kartu siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 17 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atsižvelgiant į Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 11 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.212 straipsnio 4 dalies pakeitimus, nustatančius teismo teisę, atsižvelgiant į vaiko interesus, priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo. Nepritarti Siūlytina nepritarti, nes dėl CK 3.222 straipsnio taikymo tarptautinių įvaikinimų atveju jau apsispręsta CK pataisomis, įsigaliosiančiomis 2018 m. sausio 1 d. 14. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-2117 3.11. Siekiant teisinio aiškumo dėl pirmenybės įvaikinant vaiką, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 17 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.224 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą dienos nėra Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (rūpintis vaiku), išskyrus šios dalies 2 punkte nustatytą atvejį, kai teismas priima sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo;“. Pritarti iš dalies Žiūr. Komiteto siūlymą. 15. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-2118 3.12. Siekiant nesukurti teisės spragos, kuri susidarytų nenustačius, koks teismas nagrinėja vaikų – užsienio valstybės piliečių, gyvenančių Lietuvos Respublikoje, – įvaikinimo bylas, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 18 straipsniu siūlomo teisinio reguliavimo atsisakyti. Pritarti 16.
2017-06-2119 3.13. Sistemiškai įvertinus Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 25, 26 straipsniuose siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą kartu su galiojančia Civilinio kodekso 3.253 straipsnio
keitimo ir ją pripažinti netekusia galios, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 27 straipsniu siūloma keisti Civilinio kodekso 3.266 straipsnio 3 dalį – nustatyti, kad vaiko laikinosios ir nuolatinės globos organizavimo tvarką nustato Vyriausybės patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai. Siekiant suderinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 nuostatas dėl savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos centralizavimo, kartu siūloma pakeisti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 19 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ne ilgiau kaip dvylika mėnesių. Kai
vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ilgiau kaip dvylika mėnesių, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija privalo įvertinti šeimai teiktų paslaugų kokybę ir galimybę grąžinti vaiką į šeimą ir priima sprendimą grąžinti vaiką į šeimą arba tęsti vaiko laikinąją globą ir paslaugų teikimą šeimai, arba kreiptis į teismą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo.“ Pritarti iš dalies Pritartina siūlymui, tačiau valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos pareigą įvertinti šeimai teiktų paslaugų kokybę, siūlytina (pagal dabar galiojanti reguliavimą) keisti į pareigą įvertinti šeimai teiktų paslaugų efektyvumą. Nes būtent efektyvumas yra rodiklis rodantis paslaugų teikimo tikslų pasiekimą. „2. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ne ilgiau kaip dvylika mėnesių. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais informuoja Vyriausybės įgaliotą instituciją apie atvejus, Kkai vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ilgiau kaip dvylika mėnesių.
Vyriausybės įgaliota institucija valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija per mėnesį nuo šios informacijos gavimo dienos Vyriausybės nustatyta tvarka privalo įvertinati šeimai teiktų socialinių paslaugų efektyvumą ir galimybes grąžinti vaiką į šeimą ir priimti sprendimą grąžinti vaiką į šeimą arba sprendimą tęsti vaiko laikinąją globą ir paslaugų teikimą šeimai, arba kreiptis į teismą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo.“
2017-06-2120
Nr.
XIIIP-356 20 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.254 straipsnio 3 punktą: po žodžio „naudoja“ išbraukti žodžius „fizinį ar psichinį“, po žodžių
„smurtą prieš vaiką“ įrašyti žodžius „ar vaiko akivaizdoje“, nes neįtvirtinus pagrindo nustatyti vaiko laikinąją globą (rūpybą), kai
tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų naudoja smurtą prieš vaiką jo akivaizdoje, susiaurėtų šio pagrindo taikymo ribas ir tai suponuotų, kad nuolatinis smurtavimas prieš kitus asmenis šeimoje, vaikui esant šalia ir
(ar) jam tai matant, nesudaro pagrindo spręsti dėl saugesnės aplinkos vaikui nustatymo ir tinkamo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą pareigų vaiko atžvilgiu įgyvendinimo; po žodžių „saugumui ir“ įrašyti žodžius „teismas yra priėmęs nutartį paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą“; likusią punkto dalį išbraukti ir jį išdėstyti taip: „3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą prieš vaiką ar vaiko akivaizdoje arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir bei saugumui ir tuo pagrindu dėl to teismas yra davęs priėmęs nutartį dėl leidimo paimti leidimą vaiką paimti iš jo atstovų pagal įstatymą tėvų arba turimo vienintelio iš tėvų ar kitos vaikui nesaugios aplinkos (kol teismo tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų).“ Pritarti iš dalies Atsižvelgiant į gautas pastabas ir pasiūlymus bei į 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias CK pataisas, siūlytina nuostatą tobulinti: „3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą prieš vaiką arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui.“
2017-06-2121 3.15. Kadangi Įstatymo projekto Nr.
Kadangi Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 21 straipsnio 2 dalimi siūloma nuostata, susijusi su laikinu ar neterminuotu tėvų valdžios apribojimu, yra pakeista Įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 21 straipsnio
siūloma tobulinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 21 straipsnio 1 dalį ir aiškiau apibrėžti siūlomos nuostatos
„nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti“ turinį, nes siūlomas įtvirtinti
kriterijus yra pernelyg vertinamojo pobūdžio laiko perspektyvoje, t. y. neaišku, ar kompetentingoms institucijoms pakanka konstatuoti, kad tokių duomenų negauta, ar turi būti imamasi pastangų patikrinti ir įsitikinti, kad padėtis nepasikeis. Pritarti iš dalies Siūloma Projektą tobulinti atsisakant 21 straipsniu siūlomo 3.257 straipsnio 3 ir 6 punktų pakeitimo. 6 punkto pakeitimui nepritartina nes esant nustatytiems pagrindams ir kreipusis į teismą, jis gali nustatyti tik nuolatinę globą
2017-06-2122 3.16. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 22 straipsniu siūlomo Civilinio kodekso 3.259 straipsnio 5 dalies keitimo, nes siūlymas „įvertinant galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis, nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka“ yra perteklinis – jis įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatyme. Pritarti iš dalies Pasiūlymas:
Tobulinti projekto 22 straipsniu siūlomą CK 3.259 straipsnio 5 d.:
„5. Kai vaiko globėjais (rūpintojais) paskiriami sutuoktiniai,
visus klausimus dėl globojamo (rūpinamo) vaiko jie turi siekti spręsti bendru sutarimu. , įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.“
2017-06-2124
Nr.
XIIIP-356 24 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į šiuo metu galiojantį Civilinio kodekso 3.253 straipsnį ir Vyriausybės 2017 m. gegužės 24 d. nutarimą Nr. 385 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.253 ir
apsaugos instituciją – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą
keičiamoje Civilinio kodekso nuostatoje nevartotina sąvoka „rūpyba“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 24 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį siūloma išdėstyti taip:
„2. Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta
tvarka gali būti nustatyta tik išimtinais atvejais ir gali trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius, išskyrus atvejus, kai Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija nustato, kad vaiko globa vaikų globos institucijoje turi tęstis ilgiau dėl šių objektyvių priežasčių:
paslaugos, kurių teikimas negali būti užtikrinamas vaikui nustatant globą šeimoje ar šeimynoje arba;
arba;
vaikui nustatyti globą šeimoje arba šeimynoje.“ Pritarti iš dalies Iš esmės pritartina siūlymui, tačiau jis tikslintinas atsižvelgiant į vaikų globos (rūpybos) institucijos sąvokos vartojimą galiojančiose CK nuostatose bei 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias CK pataisas (įstatymas Nr. XIII-241). Pasiūlymas:
Pasiūlymas:24 straipsnis. 3.261 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.261 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.261 straipsnis. Vaiko globa (rūpyba) vaikų globos (rūpybos) valstybinėse ir nevyriausybinėse globos institucijose institucijoje
nevyriausybinėje vaikų globos (rūpybos) institucijoje tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės jo globoti (juo rūpintis) šeimoje arba šeimynoje. 2. Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtinais atvejais ir gali trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius, išskyrus atvejus, kai Vyriausybės įgaliota institucija pritaria Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija nustato, kad vaiko globa vaikų globos institucijoje turi tęstis tęstųsi ilgiau dėl šių objektyvių priežasčių:
1) vaikui reikalingos specializuotos sveikatos priežiūros ir (ar) slaugos paslaugos, kurių teikimas negali būti užtikrinamas vaikui nustatant globą (rūpybą) šeimoje ar šeimynoje arba
2) vaiko išskyrimas su broliais, seserimis pažeistų jo geriausius interesus, arba
3) kai globa nustatoma dėl skubaus vaiko paėmimo iš šeimos ir nėra galimybių vaikui nustatyti globą (rūpybą) šeimoje arba šeimynoje. 3. Vaiko globą (rūpybą) institucijose vaikų globos (rūpybos) institucijoje nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.“
2017-06-2125
straipsnyje dėstomame Civilinio kodekso 3.262 straipsnyje siūloma tvarka, pagal kurią būtų nustatoma vaiko laikinoji globa, nedera su Civilinio kodekso
pagrindus, nuostatomis. Vaiko laikinoji globa gali būti nustatoma tik esant Civilinio kodekso 3.254 nustatytiems pagrindams, todėl darytina išvada, kad Įstatymo projekto Nr.
XIIIP-356 25 straipsnyje siūlomas Civilinio kodekso 3.262 straipsnio 1 dalies 3 punkto keitimas yra perteklinis, nes tiek galiojančioje Civilinio kodekso 3.183 straipsnio 4 dalyje, tiek ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 7 straipsniu siūlomoje keisti Civilinio kodekso 3.183 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta prievolė teismui, priėmus sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu sprendimu nustatyti vaikui globą (rūpybą) ir gyvenamąją vietą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kuriuo keičiamas Civilinio kodekso 3.262 straipsnis, siūlomo teisinio reguliavimo. Siūloma neatsisakyti nuostatos dėl vaiko, kuriam nustatyta vaiko laikinoji globa (rūpyba), globėjo (rūpintojo) ir jo tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimo subsidiarumo, kadangi tokiu atveju, kol nebus apribota tėvų valdžia, išliks teisės spraga dėl tėvų, kurių vaikui nustatyta laikinoji globa (rūpyba), teisių ir pareigų turinio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma papildyti Civilinio kodekso 3.262 straipsnį 3 dalimi ir ją išdėstyti taip: „3.
Nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą) šio kodekso 3.254 straipsnio 3 punkte nurodytu atveju, vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota, atsižvelgiant į vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo tikslus.“ Pritarti iš dalies Argumentai: Teisės ir teisėtvarkos komiteto organizuotuose klausymuose dėl svarstomo projekto, atsižvelgiant į gautas pastabas ir siūlymus, bei į tai, kad priėmus projektą, nesikeis galiojantis reguliavimas, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, pasiūlyta atsisakyti 3.262 straipsnio pakeitimų. Pasiūlymas:
Pakeisti 3.262 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.262 straipsnis. Vaiko laikinosios globos
dienos rajono (miesto) savivaldybėje jos valdybos (mero) sprendimu (potvarkiu) pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą.
Vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma:
1) nuo prašymo įregistravimo dienos rajono (miesto) savivaldybėje administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi (rastas vaikas), vaiko atstovai pagal įstatymą yra dingę ir paskelbta jų paieška, vaiko atstovai pagal įstatymą laikinai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytus atvejus;
2) per 3 darbo dienas nuo teismo leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo rajono (miesto) savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu nuo vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą dienos pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą;
3) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, kai teismas priima sprendimą dėl laikino tėvų valdžios apribojimo, o vaiko laikinoji globa (rūpyba) nėra nustatyta. 2. Vaikų laikinoji globa (rūpyba) organizuojama pagal vaikų laikinosios globos (rūpybos) nuostatus, kuriuos tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija. Nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą) šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju, vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota.“
2017-06-2126 3.19. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 26 straipsnyje pateiktų siūlymų keisti Civilinio kodekso 3.264 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes šios nuostatos pakeistos Įstatymo 21 straipsniu.
Be to, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 26 straipsnio 1 dalyje išbraukus nuostatą „to rajono (miesto)“ lieka neaišku, kurios valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimas turimas omenyje. Pritarti Siūlytina tobulinti Projektą, atsisakant CK 3.264 straipsnio pataisų. 23. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-2128 3.20. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 28 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.267 straipsnyje nėra apibrėžta, kodėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūros institutas būtų taikomas tik tam tikrais atvejais, siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 3.267 straipsnio keitimo. Pritarti Pritarti siūlymui tobulinti projektą atsisakant CK
2017-06-2129 3.21. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsnio 1 ir 2 dalių, nes teikiami siūlymai priimti Įstatymo 25 straipsnio 1 ir 2 dalimis, tačiau pakeisti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsnio 3 dalimi keičiamą Civilinio kodekso 3.269 straipsnio 5 punktą ir jį išdėstyti taip: „5) jeigu anksčiau jo, kaip vaiko globėjo (rūpintojo), įgaliojimai buvo nutraukti šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais;“. Kartu siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsnio 4 dalimi keičiamo Civilinio kodekso 3.269 straipsnio 6 punkto, nes įtvirtinus apibendrintą reikalavimą nebūti teistam už baudžiamuosius nusižengimus, į asmenų, galinčių netekti teisės globoti vaiką (juo rūpintis), grupę patektų ir asmenys, nubausti už veiksmus (neveikimą) srityse, kurios nėra susijusios su vaiko, šeimos interesų gynimu (pvz., trukdymas profesinių sąjungų veiklai ir kiti panašūs nusižengimai).
Toks apribojimas vertintinas kaip nepagrįstas ir, atsižvelgus į tai, kad aptariamoje normoje nenustatoma jokių išimčių, susijusių su teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybėmis, jis būtų vertinamas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtinto draudimo bausti už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Pritarti
2017-06-21 30,31
ir 31 straipsnių pavadinimai vienodi, todėl siūloma juos sujungti į vieną straipsnį, suderinti tarpusavyje ir atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 31 straipsnio, o Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 30 straipsnį išdėstyti taip: „30 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
1Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2018 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2017 m.
gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. Iki įsigaliojant šiam įstatymui pradėti teismo procesai dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ar įvaikinimo baigiami pagal iki įsigaliojant šiam įstatymui galiojusias nuostatas. 4. Šio įstatymo 22 ir 23 straipsnių nuostatos dėl maksimalaus vaikų skaičiaus netaikomos iki įsigaliojant šiam įstatymui įsteigtoms šeimynoms ir šeimoms, kuriose globojami (rūpinami) vaikai, kol globojamų (rūpinamų) vaikų skaičius dėl jų pilnametystės, grąžinimo tėvams, emancipacijos, santuokos, įvaikinimo ar mirties sumažės iki šiuo įstatymu nustatytos ribos.“ 3.23.
Siekiant išvengti Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 siūlomų nuostatų taikymo problemų (neaiškumų), siūloma įtvirtinti pereinamąsias Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 nuostatas, kiek tai susiję su Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsniu teikiamais siūlymais, kuriais nustatomi nauji, palyginti su galiojančiais, reikalavimai ir apribojimai asmenims, siekiantiems tapti vaiko globėjais (rūpintojais). Pritarti
6Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-356 pagal pastabas ir pasiūlymus, kuriems komitetas pritarė. 6.2. Pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
8 Argumentai: Projekto 8 straipsnių siūlomi 3.209 straipsnio pakeitimo tikslai bei siūlomas reguliavimas nėra aiškūs. Pritarus siūlomoms pataisoms gali kilti taikymo problemų. Be to, galiojančios nuostatos ir taip nedraudžia biologinės motinos (ar tėvo) sutuoktiniui įvaikinti vaiką, o sprendimą priima teismas, atsižvelgdamas į geriausius vaiko interesus. Siūlytina tobulinti Projektą, atsisakant 8 straipsniu dėstomų CK 3.209 straipsnio pataisų. Pasiūlymas:
Pakeisti 3.209 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.209 straipsnis.
Vaikai, kuriuos leidžiama įvaikinti
1Įvaikinimas galimas tik vaiko interesais. 2. Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus,
kurie yra įrašyti į įvaikinamų galimų įvaikinti vaikų apskaitą (sąrašą), išskyrus atvejus, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas gyvena su vienu iš tėvų ir vaiką nori įvaikinti jo tėvo (motinos) sutuoktinis arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje.“
vaikus. 4. Neleidžiama įvaikinti savo vaikų, seserų ir brolių. 5. Įvaikintą įvaikinti vaiką, gyvenantį su vienu iš tėvų (įtėvių), leidžiama įvaikinti tik įtėvio (įmotės) vaiko tėvo (įtėvio) ar motinos
(įmotės) sutuoktiniui. 6. Ginčus dėl įvaikinimo, kai įvaikinti vaiką ketina vaiko tėvų (motinos) (įtėvio, įmotės) sutuoktinis, sprendžia teismas atsižvelgdamas į vaiko interesus ir jo kilmę. 6 7. Įvaikinti išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtiniais atvejais, kai negalima užtikrinti seserų ir brolių gyvenimo kartu dėl jų sveikatos arba kai dėl įvairių aplinkybių seserys ir broliai jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimo kartu. Pritarti
11 Argumentai: Pritariant Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymui atsisakyti Projekto 11 straipsniu siūlomų CK 3.212 straipsnio pataisų, taip pat atsižvelgiant į Vyriausybės siūlymo tobulinti šio straipsnio 3 dalį tikslus bei į 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias 3.212 straipsnio pataisas, siūlytina, tobulinti Projektą. Pasiūlymas:
Pakeisti 3.212 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.212 straipsnis. Tėvų sutikimas įvaikinti
teismo. 2. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs šioje srityje, būtinas jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo.
Jei įvaikinamo vaiko neveiksnūs šioje srityje tėvai tam tikra apimtimi gali išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą bei tikslus, teismas turi išklausyti jų nuomonę. Šiuo atveju papildomo teismo patvirtinimo nereikalaujama. 3. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra ribotai veiksnūs šioje srityje, būtinas jų ir jų rūpintojų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jeigu rūpintojas sutikimo neduoda, ribotai veiksnaus šioje srityje asmens prašymu jo rašytinį sutikimą įvaikinti gali patvirtinti teismas. Šiuo atveju papildomo teismo patvirtinimo nereikalaujama. 4. Jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją) (išskyrus valstybinę globos instituciją), išskyrus vaikų globos institucijas ar šeimynas, globėjų centrą, būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Teismas turi teisę, atsižvelgdamas į vaiko interesus, priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo
gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. 4 6. Patvirtinęs tėvų (globėjų, rūpintojų) rašytinį sutikimą, teismas nutartimi tėvams (globėjams, rūpintojams) išaiškina šio kodekso
savo duotą sutikimą. 5 7. Nutarties, patvirtinančios sutikimą įvaikinti, įsiteisėjusį nuorašą teismas per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai.“ Pakeisti 3.212 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar
neveiksnūs šioje srityje, būtinas jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo.
Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra ribotai veiksnūs šioje srityje, būtinas jų ir jų rūpintojų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jeigu rūpintojas sutikimo neduoda, ribotai veiksnaus šioje srityje asmens prašymu jo rašytinį sutikimą įvaikinti gali patvirtinti teismas. Šiuo atveju papildomo teismo patvirtinimo nereikalaujama. Visais šioje dalyje nurodytais atvejais teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išklausyti įvaikinamo vaiko tėvų nuomonę, jei asmuo gali ją išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą, tikslus ir pasekmes. Jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą nuolatinį globėją (rūpintoją) (išskyrus valstybinę globos instituciją) ir šiam vaikui nustatyta globa (rūpyba) šeimoje, būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Atsisakymas duoti sutikimą įvaikinti turi būti motyvuotas. Teismas, nustatęs, kad atsisakymas yra nemotyvuotas, gali priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.“
14 Atsižvelgiant į Komiteto teikiamą siūlymą dėl 3.219 straipsnio 1 dalies pataisų, šio straipsnio 2 dalies pataisų atsisakytina kaip perteklinių. Taip pat atsisakytina šio straipsnio 3 dalies pataisų, nes ši dalis ir taip neteks galios 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiomis Civilinio kodekso pataisomis (įstatymas Nr. XIII-241) Pasiūlymas:
ją ir jį išdėstyti taip: „1. Asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir vaikų, galimų įvaikinti vaikų apskaitą Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko valstybinė įvaikinimo institucija, kurios nuostatus tvirtina Vyriausybė apskaita tvarkoma Vyriausybės nustatyta tvarka.“ 2.
Teismas, priėmęs sprendimą neterminuotai apriboti tėvų valdžią ar nutartimi patvirtinęs tėvų rašytinį sutikimą įvaikinti tų tėvų vaiką, įsiteisėjusį teismo sprendimą ar nutartį per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai, kurios nuostatus tvirtina Vyriausybė. 3. Pripažinti netekusia galios 3.219 straipsnio 3 dalį:
„3. Suėjus vieneriems metams nuo laikino tėvų valdžios apribojimo,
valstybinė įvaikinimo institucija išsiaiškina, ar tėvams nepanaikintas tėvų valdžios apribojimas. Jei tėvų valdžios apribojimas nepanaikintas, jų vaikas įtraukiamas į galimų įvaikinti vaikų apskaitą.“
17 Argumentai: Iš dalies pritariant Vyriausybės siūlymams, taip pat atsižvelgiant į gautas pastabas ir pasiūlymus bei CK 3.224 straipsnio pataisas įsigaliosiančias 2018 m. sausio 1 d., siūloma Projekto 17 straipsniu keičiamą 3.224 straipsnį tobulinti. Pasiūlymas:
Pakeisti 3.224 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.224 straipsnis. Įvaikinimas užsienio valstybės piliečiui asmenims, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje ir, užsienio valstybės piliečiams ir asmenims be pilietybės, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos
gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje ir, užsienio valstybės piliečiams bei asmenims be pilietybės, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, įvaikinantiems vaiką, taikomos šio kodekso 3.209–3.221, 3.223 straipsniuose nustatytos taisyklės. 2.
nustatytų taisyklių, įvaikinimas užsienio valstybės piliečiamsšio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, galimas, jeigu:
1) per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą, nėra Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (rūpintis vaiku);
šeimynos tėvai duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti;
3) vaiko, kuriam paskirtas nuolatinis globėjas (rūpintojas) ir nustatyta globa (rūpyba) šeimoje, globėjas (rūpintojas) duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti. Atsisakymas duoti sutikimą įvaikinti turi būti motyvuotas. 3. Teismas turi teisę vaiko interesais priimti sprendimą įvaikinti be šeimos, šeimynos tėvų, globėjo (rūpintojo) sutikimo. 4 Kai vaikas įvaikinamas kitoje valstybėje, turi būti imamasi visų reikiamų priemonių, kad vaiko įkurdinimas kitoje valstybėje neleistų su tuo susijusiems asmenims gauti nepateisinamos materialinės naudos. 5 Sprendžiant klausimą dėl vaiko įvaikinimo šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui, , užsienio valstybės piliečiui, privalo būti atsižvelgta į vaiko auklėjimo paveldimumą, etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą, taip pat ar valstybės, į kurią vaikas įvaikinamas, teisė atitinka 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje reikalavimus.“
19 Argumentai: Neaiškūs projekto rengėjų argumentai, kuriais siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalies nuostatų (Įstatymo projekto 19 straipsnis).
Siekiant efektyvaus vaiko teisių apsaugos užtikrinimo (kontroliuojant teikiamų socialinių paslaugų kokybę, savalaikes laikinosios globos peržiūras ir kt.), siūlytina Įstatymo projekto 19 straipsniu ne pripažinti netekusiu galios Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalį, o ją suderinti su kitomis Projekto ir kodekso nuostatomis. Tuo pačiu pritariant Vyriausybės siūlymui tobulinti
institucijos pareigą įvertinti šeimai teiktų paslaugų kokybę keičiant į pareigą įvertinti šeimai teiktų paslaugų efektyvumą (pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą). Nes būtent efektyvumas yra rodiklis rodantis paslaugų teikimo tikslų pasiekimą. 19 straipsnis. 3.253 straipsnio pakeitimas Pripažinti netekusia galios 3.253 straipsnio 2 dalį:
2Vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ne ilgiau kaip dvylika mėnesių. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais informuoja Vyriausybės įgaliotą instituciją apie atvejus, kai vaiko laikinoji globa (rūpyba)trunka ilgiau kaip dvylika mėnesių. Vyriausybės įgaliota institucija per mėnesį nuo šios informacijos gavimo dienos Vyriausybės nustatyta tvarka įvertina šeimai teiktų socialinių paslaugų efektyvumą ir galimybes grąžinti vaiką į šeimą ir įpareigoja valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją priimti sprendimą grąžinti vaiką į šeimą arba sprendimą tęsti vaiko laikinąją globą ir paslaugų teikimą šeimai, arba kreiptis į teismą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo. Pakeisti 3.253 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ne ilgiau kaip dvylika mėnesių.
Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais informuoja Vyriausybės įgaliotą instituciją apie atvejus kKai vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ilgiau kaip dvylika mėnesių Vyriausybės įgaliota institucija, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija per mėnesį nuo šios informacijos gavimo dienos Vyriausybės nustatyta tvarka įvertina privalo įvertinti šeimai teiktų paslaugų efektyvumą ir galimybę grąžinti vaiką į šeimą ir įpareigoja valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją priimti priima sprendimą grąžinti vaiką į šeimą arba tęsti vaiko laikinąją globą ir paslaugų teikimą šeimai, arba kreiptis į teismą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo.“
20 Argumentai: Iš dalies pritariant Vyriausybės siūlymui bei atsižvelgiant į 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias CK 3.254 str. pataisas, siūlytina nuostatą tobulinti. Pasiūlymas: „3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą prieš vaiką arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui (kol teismo tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų).“ . Pritarti
21 Argumentai: Iš dalies pritariant Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymui (nepritarta dėl siūlymo tobulinti 3.257 straipsnio 3 punktą, nes esant nustatytiems pagrindams ir kreipusis į teismą, jis gali nustatyti tik nuolatinę globą) bei atsižvelgiant į 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančią CK 3.257 str. 2 d. redakciją siūloma Projektą tobulinti atsisakant 21 straipsniu siūlomų CK 3.257 straipsnio pataisų. Pasiūlymas:
1Pakeisti 3.257 straipsnio 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
„3) vaikas įstatymų nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvų ir nėra
duomenų, kad padėtis gali pasikeisti;“. 2.
2Papildyti 3.257 straipsnį 6 punktu:
„6) tėvams arba turimam vieninteliam iš tėvų yra laikinai ar
neterminuotai apribota tėvų valdžia.“
21 N Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Nacionalinės teismų administracijos bei Teisės departamento pastabas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr.1234 pakeitimo įstatymo paketo projekto 42 straipsnio „Kreipimasis į teismą dėl leidimo vaiką paimti“ nuostatom, kad prašymas paimti vaiką nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) XXXIX skyriuje, nustatančio supaprastinto proceso taisykles, nustatyta tvarka, turi būti tobulinamos tiek Civilinio kodekso, tiek Civilinio proceso kodekso nuostatos. Pasiūlymas:
Papildyti Kodeksą 3.254¹ straipsniu ir jį išdėstyti taip:
“3.254¹straipsnis. Vaiko paėmimas iš jo atstovų pagal
įstatymą
1Esant šio kodekso 3.254 straipsnyje nurodytiems pagrindams,
Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. 2. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija paėmusi vaiką šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, privalo per 3 darbo dienas kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Leidimas paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka.”
225 Argumentai Siūloma tobulinti Projekto 22 straipsniu siūlomą Civilinio kodekso 3.259 straipsnio 5 dalies pakeitimą, nes siūlymas „įvertinant galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis, nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka“ yra perteklinis – jis įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatyme. Pasiūlymas:
Tobulinti projekto 22 straipsniu siūlomą CK 3.259 straipsnio 5 d.: „5.
Kai vaiko globėjais (rūpintojais) paskiriami sutuoktiniai, visus klausimus dėl globojamo (rūpinamo) vaiko jie turi siekti spręsti bendru sutarimu. , įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.“
24 Argumentai: Pritariant Vyriausybės siūlymui bei atsižvelgiant į
„vaikų globos (rūpybos) institucijos“ sąvokos vartojimą galiojančiose
CK nuostatose bei 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias CK pataisas (įstatymas Nr. XIII-241), siūlytina tobulinti Projekto 24 straipsniu teikiamą CK 3.261 straipsnį. Pasiūlymas:24 straipsnis. 3.261 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.261 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.261 straipsnis. Vaiko globa (rūpyba) vaikų globos (rūpybos) valstybinėse ir nevyriausybinėse globos institucijose institucijoje
nevyriausybinėje vaikų globos (rūpybos) institucijoje tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės jo globoti (juo rūpintis) šeimoje arba šeimynoje. 2. Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtinais atvejais ir gali trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius, išskyrus atvejus, kai Vyriausybės įgaliota institucija pritaria Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija nustato, kad vaiko globa vaikų globos institucijoje turi tęstis tęstųsi ilgiau dėl šių objektyvių priežasčių:
1) vaikui reikalingos specializuotos sveikatos priežiūros ir (ar) slaugos paslaugos, kurių teikimas negali būti užtikrinamas vaikui nustatant globą (rūpybą) šeimoje ar šeimynoje arba
2) vaiko išskyrimas su broliais, seserimis pažeistų jo geriausius interesus, arba
3) kai globa nustatoma dėl skubaus vaiko paėmimo iš šeimos ir nėra galimybių vaikui nustatyti globą (rūpybą) šeimoje arba šeimynoje. 3.
globos (rūpybos) institucijoje nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.“
25 Argumentai: Teisės ir teisėtvarkos komiteto organizuotuose klausymuose dėl svarstomo projekto, atsižvelgiant į gautas pastabas ir siūlymus, bei į tai, kad priėmus projektą, nesikeis galiojantis reguliavimas, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, pasiūlyta atsisakyti 3.262 straipsnio pakeitimų. Pasiūlymas:
Pakeisti 3.262 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.262 straipsnis. Vaiko laikinosios globos
dienos rajono (miesto) savivaldybėje jos valdybos (mero) sprendimu (potvarkiu) pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą.
Vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma:
1) nuo prašymo įregistravimo dienos rajono (miesto) savivaldybėje administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi (rastas vaikas), vaiko atstovai pagal įstatymą yra dingę ir paskelbta jų paieška, vaiko atstovai pagal įstatymą laikinai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytus atvejus;
2) per 3 darbo dienas nuo teismo leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo rajono (miesto) savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu nuo vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą dienos pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą;
3) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, kai teismas priima sprendimą dėl laikino tėvų valdžios apribojimo, o vaiko laikinoji globa (rūpyba) nėra nustatyta. 2. Vaikų laikinoji globa (rūpyba) organizuojama pagal vaikų laikinosios globos (rūpybos) nuostatus, kuriuos tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija. Nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą) šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju, vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota.“
27 Argumentai: Siūloma atsisakyti Projekto 27 straipsnio, keičiančio CK 3.264 straipsnį, nes siūloma pataisa nesukuria jokios naujos taisyklės ir vertintina kaip perteklinė.
Be to, šios normos keičiamos įstatymu įsigaliosiančiu 2018 m. sausio 1 d. (įstatymas Nr. XIII-241). Pasiūlymas:
Pakeisti 3.266 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Vaiko laikinosios ir nuolatinės globos (rūpybos) organizavimo tvarką šios knygos pagrindu nustato Vyriausybės patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai.“
31 1,2 Argumentai: Komitetas, atsižvelgdamas į Civilinio kodekso pataisas (įstatymas Nr. XIII-241) ir Civilinio proceso kodekso pataisas (įstatymas Nr. XIII-242), įsigaliosiančias 2018 m. sausio d. atkreipia dėmesį į tai, kad tiek šis, tiek su juo susiję kiti paketo projektai, negali įsigalioti anksčiau nei 2018 m. sausio 2 d., nes Projektu XIIIP-356 teikiamos nuostatos taip pat keičia kai kuriuos straipsnius, kurių pataisos įsigalios
paketu siūloma iš esmės pertvarkyti vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą bei atkreipiant dėmesį į šiai pertvarkai po įstatymų priėmimo reikalingą pasirengimo laikotarpį, turi būti imtasi visų priemonių, kad dėl per trumpo laiko pertvarkai iš esmės nenukentėtų vaikai. Todėl siūlytina Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr.1234 pakeitimo įstatymo bei lydimųjų projektų įsigaliojimo data – 2018 m. liepos 1 d. Atsižvelgtina ir į tai, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 186, 188, 272, 280 ir 283 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIII-217, kuriuo siekiama sumažinti neigiamą baudžiamojo proceso poveikį vaikui, apginti jo interesus, užtikrinti sudėtingų, specialių žinių reikalaujančių ikiteisminių tyrimų kokybę, nepilnamečių apklausos profesionalumą, galintį turėti lemiamą įtaką smurtautojo nuteisimui, įsigalios 2018 m. liepos 1 d.
Pasiūlymas:
įstatymo įgyvendinimo 2018 m. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Pritarti
7Balsavimo rezultatai: už – 7, prieš – nėra, susilaikė – nėra. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: J. Sabatauskas, R. Šalaševičiūtė, S. Šedbaras. Komiteto
pirmininkas Julius Sabatauskas Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Martyna Civilkienė [1] Pagal BK 11 straipsnį, į tyčinius ir neatsargius skirstomi tik nusikaltimai (BK 12 straipsnis nieko nekalba apie neatsargius baudžiamuosius nusižengimus), tačiau, sprendžianti iš BK 16 straipsnio 4 dalies formuluotės, baudžiamieji nusižengimai taip pat gali būti neatsargūs. Tai liudija ir BK specialiosios dalies straipsniai, numatantys, kad kai kurie baudžiamieji nusižengimai gali būti padaryti tik arba ir dėl neatsargumo.
ŽMOGAUS TEISIŲ komitetas
S
3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 IR
dalyvavo: Komiteto pirmininkas Valerijus Simulik; Komiteto nariai: Viktorija Čmilytė-Nielsen, Justas Džiugelis, Leonard Talmont; komiteto biuro vedėja Jolanta Savickienė, komiteto biuro patarėja Eglė Gibavičiūtė; Jūratė Mikulskienė; Kviestieji asmenys: Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresnioji patarėja Jadvyga Andriuškevičiūtė, Privatinės teisės skyriaus vedėja Daina Petrauskaitė; Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos ir bendruomenių departamento vaikų skyriaus vedėja Dainora Bernackienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2017-02-13) Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
(2017-02-13)1
straipsnio 1 dalį ir nustatyti, jog „Pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo (toliau – tėvystės nuginčijimas) taip pat gali valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, kartu pareiškiant ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nustatymo, jeigu tai atitinka vaiko interesus.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Pritarti 1.1 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)1 Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog CK ir šiuo metu yra įtvirtintas pakankamai platus ratas asmenų, kurie gali reikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo. Visi šie asmenys laikytini turinčiais tiesioginį suinteresuotumą dėl tėvystės nuginčijimo, nes visi šie asmenys galimai yra tiesiogiai susiję su tėvystės teisiniais santykiais. Manytina, jog toks reguliavimas atitinka Europos Tarybos šeimos teisės ekspertų komiteto parengtoje Baltojoje knygoje „Dėl tėvystės nustatymo ir jos teisinių padarinių“ 11 principo 3 dalies nuostatą, jog teisė ginčyti tėvystę turi būti suteikta tėvui ir vaikui arba jo atstovui. Šią teisę valstybės savo nuožiūra taip pat gali suteikti vaiko motinai ir kitiems asmenims, kurių reikalavimai pagrįsti specifiniais interesais, ypač asmenims, siekiantiems nustatyti savąjį tėvystės ryšį su vaiku. Tuo tarpu papildžius subjektų, galinčių reikti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, ratą, ir tarp subjektų nurodžius valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, susidarytų paradoksali situacija, kai juridinis asmuo, neturintis jokių tiesioginių sąsajų su tėvystės teisiniu institutu galėtų įsiterpti į šeimos – tėvystės, motinystės teisinius santykius ir, remdamasis vien tik savo subjektyvia nuomone, kad ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo tikėtinai atitinka vaiko interesus, ginčyti tėvystę.
Pastebėtina, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad: „Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.“ O šio straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad: „Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.“ Tokiu būdu, galima išskirti tris kriterijus, kurių privaloma laikytis siekiant nepažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, kai siekiama suteikti teisę tam tikrai valstybės institucijai įsiterpti į šeimos gyvenimą:
Tuo tarpu, kitų dviejų būtinų kriterijų teisinis reguliavimas neatitinka, nes nei iš reguliavimo turinio, nei iš įstatymo projekto aiškinamojo rašto nėra aišku, kodėl valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teisė reikšti ieškinius dėl tėvystės nuginčijimo yra būtina demokratinėje visuomenėje ir kokių teisėtų tikslų siekiama teikiamu teisiniu reguliavimu. Apibendrinant išdėstytas pastabas manytina, jog teikiamas reguliavimas galimai neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatų. Pritarti 1.2 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)1 Antra, kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš esmės analogiškos nuostatos toms, kurios įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Be to, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis nedviprasmiškai nustato, jog „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Toks tiesioginis tėvystės ir motinystės teisių įtvirtinimas neabejotinai suponuoja ypatingą šių teisių apsaugą. Suprantama, jog kaip ir dauguma žmogaus teisių, taip ir tėvystė bei motinystė nėra absoliučios teisės.
Šios teisės gali būti ribojamos, tačiau, kaip ne kartą nurodyta Konstitucinio Teismo doktrinoje:
„<...> pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir
laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.“ (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2011 m. liepos 7 d. nutarimas ir kt.). Šiame kontekste pažymėtina, jog deramai nepapildžius teikiamo reguliavimo, kad jis atitiktų Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytus kriterijus, turėtų būti svarstoma aptariamos projekto nuostatos atitiktis Konstitucijos nuostatoms. Pritarti 1.3 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)1 Trečia, jeigu nebūtų atsisakyta projekto nuostatos dėl vaiko teisių apsaugos institucijos teisės nuginčyti tėvystę (motinystę), keičiant CK 3.151 straipsnio 1 dalį, būtina pakeitime nurodyti pagrindą vaiko teisių apsaugos institucijai pareikšti ieškinį.
Taip pat siūlytina nustatyti pasekmes vaiko teisių apsaugos institucijai tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad tėvystės (motinystės) ginčijimas neatitiko vaiko interesų, o vaiko interesus atitinka esama tėvystė (motinystė), t.y. ar vaiko teisių apsaugos institucija būtų įpareigota atlyginti padarytą neturtinę žalą vaikui ir jo tėvui (motinai) ar vienam iš jų. Pritarti 1.4 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)1 Ketvirta, atkreiptinas dėmesys, kad vaiko kilmė iš motinos nustatoma pagal vaiko gimimo faktą, kurį patvirtina medicinos įstaigos pažymėjimas apie vaiko gimimą. Šis faktas nėra ginčo objektu. Motinystė nuginčijama retai, pavyzdžiui vaikų sukeitimo ar surogatinės motinystės atveju. Taigi motinystė ir nustatoma retai, tik išimtinais atvejais, išvardintais CK 3.139 straipsnio 4 dalyje. 1.5 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)1 Penkta, CK 3.151 straipsnio 1 dalį siūloma papildyti nauja pastraipa. Vadovaujantis teisės technikos taisyklėmis teisės normos pastraipomis nedėstomos. Aptariama teisės norma arba turėtų būti atskira straipsnio dalimi, arba dėstoma keičiamoje straipsnio dalyje, neišskiriant jos į atskirą pastraipą. Pritarti2 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)3
siūloma nustatyti, jog „galimų ad hoc globėjų sąrašą, taikomą visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Pritarti 2.1 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)3 Pirma, kelia abejonių, jog siūloma įtvirtinti nuostatą, kad ad hoc globėjų sąrašas turėtų būti tvirtinamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, nes tai reikštų, kad kiekvieną kartą, kai į šį sąrašą būtų įtraukiamas naujas ad hoc globėjas, ar kuris nors iš globėjų būtų iš jo išbraukiamas, šis sąrašas kiekvieną kartą iš naujo turėtų būti patvirtintas, o senasis sąrašas
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)3 Antra, pastebėtina, jog nėra aišku, ką norėta pasakyti nuostatoje nustatant, jog globėjų sąrašas yra taikomas visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko. Nėra aišku kaip toks sąrašas turėtų ir galėtų būti taikomas bei kokia jo taikymo esmė. Galbūt, norėta nustatyti, jog nagrinėjantis bylą teismas gali skirti ad hoc globėju bet kurį įrašytą į šį sąrašą globėją. Tačiau ši prielaida yra tik viena iš galimų prielaidų apie nuostatos prasmę. Be to, neaišku, ar turima omenyje, kad sąrašas bus vienas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau pagal atskirus administracinius vienetus, ar kad bus galimybė skirti vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji viena pvz., Vilniuje, globėją iš pvz., Klaipėdos. Vadovaujantis teisinio aiškumo principu atskleistina normos prasmė, kad ją būtų įmanoma pritaikyti praktiškai.
Pritarti 2.3 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)3
straipsnio vienintelė dalis nenumeruotina. Pritarti
departamentas, (2017-02-13)
ar projekto 4 ir 5 straipsniais pakeitus CK 3.172 ir 3.176 straipsnius ir šiuo pakeitimu išplėtus giminaičių, turinčių teisę bendrauti su vaiku, ratą bei atsižvelgiant į tėvų asmeninių teisių apibrėžtį, nederėtų panaikinti vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, o galutinio sprendimo teisę suteikti išimtinai tik teismams. Nepritarti Pastaba neteko aktualumo priėmus 2017-03-30 pakeitimus. Siūloma atsisakyti CK 3.172 straipsnio ir 3.176. straipsnių pakeitimo 3.1 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) 4,5 Pastebėtina ir tai, kad siūloma nustatyti, jog vaikams turi būti sudarytos sąlygos bendrauti su tiesiosios linijos giminaičiais „ir (ar)“ šoninės linijos giminaičiais. Atsižvelgiant į nuostatos esmę nėra aišku, kokiu tikslu šioje nuostatoje vartojamas jungtukas „ar“. Manytina, jog šis jungtukas yra perteklinis. Pritarti Siūloma, atsižvelgiant į jau 2017 m. kovo 30 d. priimtus CK pakeitimus, svarstomame projekte atsisakyti CK 3.172 straipsnio ir 3.176 straipsnių pakeitimo. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)6
4Svarstytina,
ar aiškinamajame rašte pateiktas projekto 6 straipsniu keičiamo CK 3.182 straipsnio 3 dalies keitimo pagrindimas yra pakankamas. Vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras ir be CK pakeitimo gali priminti tėvams apie jų pareigas. Pritarti Projektu XIIIP-288 buvo siūlyta atitinkama nuostata, tačiau klausymu metu, nutarta tobulinant projektą, atsisakyti šių pataisų. 5.
departamentas, (2017-02-13)7 Projekto 7 straipsniu siūloma pakeisti CK 3.183 straipsnio 4 dalį ir imperatyviai nustatyti, jog priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią teismas tuo pačiu sprendimu priteisia išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo. Pasiūlymas diskutuotinas. Pastebėtina, jog išlaikymo nustatymui reikalingi tam tikri finansiniai duomenys - įrodymai, kuriais remiantis teismas galėtų nustatyti išlaikymo dydį. Tokių duomenų surinkimas ir pateikimas teismui gali užtrukti ir nepagrįstai užtęsti proceso trukmę. Pažymėtina, jog esminis teismo sprendimo apriboti tėvų valdžią tikslas yra užtikrinti vaiko teises ir kaip įmanoma greičiau nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, kad vaikui nebūtų daroma žala. Taigi, pritarus siūlomam reguliavimui, galimai bus atidedamas esminio sprendimo priėmimas dėl šiuo atveju antraeilių klausimų. Svarstytina galimybė nustatyti įpareigojimą teismui priteisti išlaikymą vaikui tuo pačiu sprendimu, kuriuo sprendžiama dėl tėvų valdžios apribojimo, tik tuo atveju, jei dėl to nereikia atidėti teismo sprendimo priėmimo ir jei tai netrukdo proceso operatyvumui. Nepritarti Ši pastaba diskutuota svarstant projektą XIIP-322. Projektui buvo pritarta ir nustatyta, kad Priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu nustato vaiko gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo ir priteisia išlaikymą vaikui.“. Taigi, atsižvelgiant kad projektu siūloma nuostata jau buvo priimta, siūloma išbraukti 7 straipsnį. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)8
straipsniu siūloma nauja redakcija išdėstyti CK 3.209 straipsnį. Kai kurios straipsnio nuostatos diskutuotinos.
Pritarti 6.1 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) Pirma, neaišku, kodėl reikia papildyti straipsnio 2 ir 5 dalis, akcentuojant vaiko gyvenimą su tėvu ar motina (įtėviu ar įmote), kurio sutuoktinis nori vaiką įvaikinti, taip įtvirtinant būtiną įvaikinimo sąlygą. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad galiojančios nuostatos ne visiškai užtikrina vaiko interesus, kad jį galėtų įvaikinti tik biologinės motinos (tėvo) sutuoktinis. Kodėl siūloma pakeisti 5 dalį, nėra paaiškinama. Pastebėtina, kad galiojanti teisės norma netrukdo biologinės motinos sutuoktiniui įvaikinti vaiką, be to, sprendimą priima teismas, atsižvelgdamas į geriausius vaiko interesus. Pritarus projekte pateiktai nurodytų dalių redakcijai, įstatymas tampa neaiškus, todėl gali būti skirtingai interpretuojamas ir sukelti daug teisės normos taikymo sunkumų. Pritarti 6.2 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)8 Antra, taisytinos formuluotės „įrašyti į įvaikinamų galimų įvaikinti vaikų apskaitą“, „Įvaikintą įvaikinti vaiką“. Pritarti 6.3 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)8 Trečia, neaišku, kokie ginčai turimi omenyje straipsnio 6 dalyje: ginčai iki pareiškimo dėl įvaikinimo padavimo teismui, padavus pareiškimą dėl įvaikinimo teismui ar teismui priėmus sprendimą dėl įvaikinimo. Pastebėtina, kad įvaikinimo bylos nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, o asmenys, pareiškę norą įvaikinti tą patį vaiką, gali įstoti į bylą su savarankiškais reikalavimais dėl įvaikinimo ir dalyvauti byloje kaip pareiškėjai (Civilinio proceso kodekso
kuriuos teismas, nuspręsdamas, kurio iš pareiškėjų prašymas įvaikinti tenkinamas, ar įvaikinimo institucija, teikdama teismui išvadą, turi atsižvelgti, tai nuostata atitinkamai redaguotina. Pritarti . 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)9 7.
Projekto 9 straipsnyje dėstomos CK 3.210 straipsnio 4 dalies nuostatos tobulintinos. Atsižvelgti Atsižvelgti į LR Seimo 2017 m. kovo 30 d. priimtus CK pakeitimus. 7.1 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) Pirma, atsižvelgiant į CK
vietoj formuluotės „jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais“ įrašyti formuluotę „jeigu jų, kaip vaiko globėjų (rūpintojų) įgaliojimai nutraukti šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais“. Atsižvelgti Atsižvelgti į LR Seimo 2017 m. kovo 30 d. priimtus CK pakeitimus. 7.2 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) Antra, vietoje formuluotės „asmenys nuo kurių buvo atskirtas vaikas“ siūlytume įrašyti formuluotę „asmenys nuo kurių yra atskirtas vaikas“, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 3.179 straipsnį vaikas atskiriamas nuo tėvų dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams nesant jų kaltės (dėl ligos ir pan.). Tuo atveju, jeigu tėvai kalti, turi būti taikomas ne atskyrimas, bet tėvų valdžios apribojimas. Atsižvelgti Atsižvelgti į LR Seimo 2017 m. kovo 30 d. priimtus CK pakeitimus. 7.3 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 3.217 straipsnio 1 dalį, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą. Taigi asmuo, sergantis kuria nors liga, kuri įrašyta į nurodytą sąrašą, taip pat negali būti įvaikintojas. Atsižvelgti Atsižvelgti į LR Seimo 2017 m. kovo 30 d. priimtus CK pakeitimus. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)9
sąlygos, kurioms esant, asmenys negali būti įvaikintojais.
Pabrėžtina, kad šioje dalyje numatytos ribojančios sąlygos, susijusios su asmens teistumu už sąrašo principu nurodytas nusikalstamas veikas, turi būti patikslintos: Atsižvelgti Siūloma projekto 9 straipsnį išbraukti, atsižvelgiant į Seimo 2017 m. kovo 30 d. priimtus CK pakeitimus. Priimti pakeitimai jau yra suderinti su Teisės departamento šioje pastaboje iškeltais siūlymais. 8.1 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) Pirma, projekto 9 straipsniu keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad įvaikintojais negali būti „<...> taip pat asmenys, teisti už nusikalstamas veikas <...>“. Atkreiptinas dėmesys, kad asmuo gali būti teisiamas dėl nusikalstamos veikos padarymo, bet, pavyzdžiui, neįrodžius jo kaltės, asmuo gali būti išteisintas. Atsižvelgiant į tai, cituojama formuluotė tikslintina, siejant ją ne su procesu (past. – faktu, kad buvo teisiamas), o su nuteisimo rezultatu – žodį „teisti“ keičiant žodžiu
„nuteisti“. Atitinkamai pakoregavus terminą, būtų atsižvelgta ir į
Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) bei Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) terminiją. Neatsižvelgus į šią pastabą, kiltų pagrįstų abejonių dėl asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Atsižvelgti Siūloma projekto 9 straipsnį išbraukti, atsižvelgiant į Seimo 2017 m. kovo 30 d. priimtus CK pakeitimus.
Priimti pakeitimai jau yra suderinti su Teisės departamento šioje pastaboje iškeltais siūlymais 8.2 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) Antra, nusikalstamų veikų sąrašui, pateiktam keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje („<...> nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXI ir XXIII skyriuose, nusikalstamas veikas, susijusias su vaiko seksualiniu išnaudojimu, vaikų pornografija, ar prostitucija, vaiko pirkimu ar pardavimu, disponavimu pornografinio turinio dalykais <...>“) trūksta pagrįstumo ir nuoseklumo. Sąrašo pradžioje nurodomi du BK specialiosios dalies skyriai, po jų vardinant atskirų nusikalstamų veikų požymius (past. – nėra nurodomi BK straipsniai, jų dalys, straipsnių pavadinimai ir pan.). Pažymėtina, kad dalis iš šiame sąraše vardinamų nusikalstamų veikų požymių patenka į minimus BK XXI ir XXIII skyrius (pavyzdžiui, „veikos, susijusios su vaiko seksualiniu išnaudojimu“), tačiau kita dalis nepatenka (pavyzdžiui, nusikaltimų žmogaus gyvybei sudėtys yra įtvirtintos BK XVII skyriuje; nusikaltimų žmogaus sveikatai sudėtys – BK XVIII skyriuje; kai kurios nusikalstamų veikų, „susijusių su vaikų pornografija, ar prostitucija“ sudėtys įtvirtintos BK XLIV skyriuje („Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai dorovei“ ir kt.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad sąrašo principu vardinamos nusikalstamos veikos nėra apibrėžiamos, nurodant tikslius jų pavadinimus, ir atitinka tik dalį atskirų nusikalstamų veikų sudėčių požymių. Toks reguliavimas gali sukelti normos taikymo sunkumų, kai praktikoje nebus aišku, kuris BK straipsnis ar jo dalis patenka į CK 3.210 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įvaikinimą ribojantį sąrašą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, rekomenduotina CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pateiktą nusikalstamų veikų sąrašą tikslinti, nurodant konkrečius BK skyrių pavadinimus.
Siekiant, kad įvaikintojais negalėtų būti asmenys, nuteisti ne už visas konkrečiame BK skyriuje įtvirtintas nusikalstamas veikas, rekomenduotina CK 3.210 straipsnio 4 dalyje nurodyti tikslius BK specialiosios dalies straipsnius, jų pavadinimus, ir, jeigu reikia, konkrečias šių straipsnių dalis. Atsižvelgti Siūloma projekto 9 straipsnį išbraukti, atsižvelgiant į Seimo 2017 m. kovo 30 d. priimtus CK pakeitimus. Priimti pakeitimai jau yra suderinti su Teisės departamento šioje pastaboje iškeltais siūlymais. 8.3 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) Trečia, keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje vartojama formuluotė – „<...> neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes <...>“. „Teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybių“ terminas yra naujadaras, nevartojamas nei BK, nei BPK, dėl to gali būti nevienareikšmiai suprantamas. Pavyzdžiui, nėra aišku, ar šia nuostata akcentuojamas teistumo išnykimo ar panaikinimo faktas, ar aplinkybės „kaip“ teistumas išnyko ar buvo panaikintas. Atsižvelgiant į tai, siūlytina formuluotę supaprastinti, atsisakant joje žodžio „aplinkybės“ – „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas išnyko ar buvo panaikintas“. Atsižvelgti Siūloma projekto 9 straipsnį išbraukti, atsižvelgiant į Seimo 2017 m. kovo 30 d. priimtus CK pakeitimus. Priimti pakeitimai jau yra suderinti su Teisės departamento šioje pastaboje iškeltais siūlymais. 8.4 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) Ketvirta, nėra aišku, ar formuluotė „<...> neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes <...>“ yra siejama tik su nusikalstamomis veikomis žmogaus gyvybei[¹], ar ir su kitomis keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje išvardintomis nusikalstamomis veikomis.
Atsižvelgti Siūloma projekto 9 straipsnį išbraukti, atsižvelgiant į Seimo 2017 m. kovo 30 d. priimtus CK pakeitimus. Priimti pakeitimai jau yra suderinti su Teisės departamento šioje pastaboje iškeltais siūlymais. 8.5 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) Penkta, teisinio reguliavimo sistemiškumo prasme nėra pagrįsta, jog viena iš įvaikinimą ribojančių sąlygų yra absoliuti ir susieta su nuteisimo už nusikaltimą žmogaus gyvybei faktu (nesvarbu, ar teistumas išnykęs ar panaikintas), o nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai[²] padarymo sąlyga nėra absoliuti ir siejama ne su nusikaltimo padarymo faktu, o su neišnykusiu už šį nusikaltimą teistumu. Atsižvelgiant į tai, nuteistas už tyčinį nusikaltimą gyvybei asmuo įvaikintoju būti negalės, o nuteistas už nusikaltimą sveikatai, jeigu teistumas už šį nusikaltimą yra išnykęs, šios teisės nepraras. Atsižvelgti Siūloma projekto 9 straipsnį išbraukti, atsižvelgiant į Seimo 2017 m. kovo 30 d. priimtus CK pakeitimus. Priimti pakeitimai jau yra suderinti su Teisės departamento šioje pastaboje iškeltais siūlymais. 8.6 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamosiose bylose, kuriose inkriminuotas smurto naudojimas, kaltinamasis paprastai veikia tiesiogine neapibrėžta tyčia, dėl to atsako pagal realiai kilusius padarinius. Šiuos padarinius – nukentėjusiojo mirtį ar sveikatos sutrikdymą – paprastai lemia ne tik smurtautojo naudoto smurto intensyvumas, bet ir nukentėjusiojo bendra fizinė būklė, suduotų smūgių lokalizacija ar kitos aplinkybės.
Dėl tos priežasties, kad kilusių padarinių pobūdį gali lemti ne asmens pavojingumas, o atsitiktinės aplinkybės, diferencijuoti nuteistuosius dėl nužudymo ir nuteistuosius dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo pagal teisės tapti įvaikintoju kriterijų nėra pagrįsta. Atsižvelgti Siūloma projekto 9 straipsnį išbraukti, atsižvelgiant į Seimo 2017 m. kovo 30 d. priimtus CK pakeitimus. Priimti pakeitimai jau yra suderinti su Teisės departamento šioje pastaboje iškeltais siūlymais 8.7 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamos veikos žmogaus gyvybei atveju yra akcentuojamas
„teistumo išnykimas ar panaikinimas“, o nusikalstamos veikos žmogaus
sveikatai atveju – tik „teistumo išnykimas“. Atsižvelgiant į tai, šios formuluotės turėtų būti suvienodintos, akcentuojant ne tik teistumo išnykimą, bet ir panaikinimą. Atsižvelgti Siūloma projekto 9 straipsnį išbraukti, atsižvelgiant į Seimo 2017 m. kovo 30 d. priimtus CK pakeitimus. Priimti pakeitimai jau yra suderinti su Teisės departamento šioje pastaboje iškeltais siūlymais 8.9 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) Šešta, svarstytina, ar pagrįstai keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje nurodomi visi tyčiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei ir sveikatai, kaip įvaikinimą ribojančios sąlygos. Atkreiptinas dėmesys, kad BK XVII ir XVIII skyriuose taip pat yra įtvirtintos kelios tyčinės privilegijuotos nusikaltimų sudėtys
Visų šių tyčinių nusikaltimų tikslai ir motyvai yra atsakomybę privilegijuojantys – siekis apsaugoti artimą asmenį nuo neteisėto ar itin įžeidžiančio kito asmens poelgio arba artimojo kančių. Šių nusikalstamų veikų padarymas nėra susijęs su padidintu asmens polinkiu smurtauti prieš artimąjį ar kitus asmenis, be to, nerodo padidinto tokio asmens pavojingumo visuomenei. Priešingai, šių nusikaltimų padarymas didžiąja dalimi yra susijęs su artimų žmonių gynimu, pasirenkant neteisėtą būdą ir priemones. Dėl tos priežasties abejotina, ar keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pagrįstai pasirinkti visi tyčiniai nusikaltimai gyvybei ir sveikatai. Atsižvelgti Siūloma projekto 9 straipsnį išbraukti, atsižvelgiant į Seimo 2017 m. kovo 30 d. priimtus CK pakeitimus. Priimti pakeitimai jau yra suderinti su Teisės departamento šioje pastaboje iškeltais siūlymais. 8.10 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) Septinta, svarstytina, ar projektu keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pasirinktas nusikalstamų veikų sąrašas yra išsamus. Pavyzdžiui, nėra aišku, kodėl į jį nepatenka teistumas už pačius pavojingiausius BK nusikaltimus – nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus (BK XV skyrius) ir pan. Atsižvelgti Siūloma projekto 9 straipsnį išbraukti, atsižvelgiant į Seimo 2017 m. kovo 30 d. priimtus CK pakeitimus. Priimti pakeitimai jau yra suderinti su Teisės departamento šioje pastaboje iškeltais siūlymais. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)
išbraukti žodžius „ir giminaičius“.
Atkreiptinas dėmesys, kad CK 3.209 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta išimtis, kai vaiką įvaikinti leidžiama neįrašius jo į įvaikinamų vaikų sąrašą – kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje. CK nėra nuostatų, paaiškinančių šią išimtį. Tuo tarpu CK
tėvams mirus vaikus augina giminaičiai. Nurodytų straipsnių nuostatos turėtų derėti tarpusavyje. Be to, manytina, jog tokia situacija, kai vaikas būtų įvaikinamas giminaičių, atitiktų vaiko interesus, nes vaiką ir giminaičius sieja bendra kilmė, vaikas tikėtinai nepatirtų psichologinės žalos dėl to, jog jam tektų keisti galimai kokybišką ir vaiko interesus atitinkančią aplinką ir juo galimai besirūpinančius bei jam pažįstamus asmenis vien dėl formalaus reikalavimo, jog giminaičiai, siekiantys įvaikinti vaiką, neįrašyti į tam tikrą sąrašą. Atsižvelgti Siūloma projekto 9 straipsnį išbraukti, atsižvelgiant į Seimo 2017 m. kovo 30 d. priimtus CK pakeitimus. Priimti pakeitimai jau yra suderinti su Teisės departamento šioje pastaboje iškeltais siūlymais. 10. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)10
amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų ir ne didesnis kaip keturiasdešimt aštuoneri metai. Pastebėtina, kad pagal galiojantį CK 3.210 straipsnį, įvaikintojais gali būti asmenys iki penkiasdešimties metų. Taigi pagal galiojančius įstatymus įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko amžiaus skirtumas gali būti ir didesnis nei 48 metai. Atsižvelgiant į tai, kad žmonių vidutinė gyvenimo trukmė didėja, siūlytina apsvarstyti galimybę nustatyti didesnį įstatymu leidžiamą įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko amžiaus skirtumą.
Pritarti iš dalies Seimas 2017 m kovo 30 d. priėmė CK pakeitimus, kuriuose nustatyta, kad įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių darbingo amžiaus asmenys, tinkamai pasirengę įvaikinti 93,210 str. 1 d.). Siūloma palikti galiojančią nuostatą, vertinant tinkamumą įvaikinti visapusiškai, nenustatant amžiaus ribos. 11. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)11
Seimas 2017 m kovo 30 d. priėmė CK pakeitimus, kuriais tobulintas ir CK 3.212 straipsnis. Siūloma atsisakyti projekto 11 straipsniu siūlomų CK 3.212 straipsnio pataisų. 11.1 .Pirma,
tikslus“ įrašytini žodžiai „tikslus bei pasekmes“. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nėra aiškios neveiksnių tėvų nuomonės dėl jų vaiko įvaikinimo pareiškimo pasekmės: ar, ir jei taip, tai kokiais atvejais, teismas turi atsižvelgti į neveiksnių tėvų, nesutinkančių, kad jų vaikas būtų įvaikintas, nuomonę. Atsižvelgti Seimas 2017 m kovo 30 d. priėmė CK pakeitimus, kuriais tobulintas ir CK 3.212 straipsnis. Siūloma atsisakyti projekto 11 straipsniu siūlomų CK 3.212 straipsnio pataisų. 11.2 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) Antra,
straipsnio 2 dalies, kita dalis – 5 dalies nuostatas. Todėl siūlytume 3 dalies atsisakyti. Atsižvelgti Seimas 2017 m kovo 30 d. priėmė CK pakeitimus, kuriais tobulintas ir CK 3.212 straipsnis. Siūloma atsisakyti projekto 11 straipsniu siūlomų CK 3.212 straipsnio pataisų.
11.3 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad 4 dalyje minimas globėjų centras, tačiau nei iš projekto, nei iš galiojančio CK nuostatų neaišku, koks šio centro teisinis statusas. Atsižvelgti Seimas 2017 m kovo 30 d. priėmė CK pakeitimus, kuriais tobulintas ir CK 3.212 straipsnis. Siūloma atsisakyti projekto 11 straipsniu siūlomų CK 3.212 straipsnio pataisų. 11.4 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) Ketvirta, siūlytume atsisakyti 7 dalies, kaip perteklinės, analogiškos nuostatos įtvirtinamos projekto 14 straipsnyje dėstomoje CK 3.219 straipsnio 2 dalyje
departamentas, (2017-02-13)14
nustatyti, jog valstybinės įvaikinimo institucijos nuostatus tvirtina Vyriausybė. Pažymėtina, jog tokia nuostata nei sistemiškai, nei logiškai nedera su keičiamo straipsnio turiniu, be to, CK nėra tas teisės aktas, kuriame turėtų ir galėtų būti reguliuojama tam tikrų institucijų nuostatų, kaip institucijos steigimo dokumento, tvirtinimo tvarka. Siūlytina teikiamo pakeitimo atsisakyti ir jį įtvirtinti kitame teisės akte, nustatančiame valstybinės įvaikinimo institucijos teisinį statusą. Be to, vienintelė projekto 14 straipsnio dalis nenumeruotina. Atsižvelgti Projektas turėtų būti patobulintas atsisakant 3.217 straipsnio 1 dalies pataisų. 13. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)
projekto 15 ir 17 straipsniais siūlomų CK 3.220 ir 3.224 straipsnių pakeitimų, susijusių su Lietuvos Respublikos piliečių skirstymu į tuos, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje ir tuos, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, praktinio įgyvendinimo galimybės, kadangi bus sudėtinga nustatyti kur yra kai kurių asmenų gyvenamoji vieta.
CK 2.12 straipsnis numato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas nevartoja nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos, bet įpareigoja deklaruoti gyvenamąją vietą. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalis įpareigoja taip pat deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytus asmenis, išvykstančius iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams. Tačiau pastebėtina, kad išvykimas ilgiau kaip 6 mėn. savaime nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimo. Pagal CK 2.16 straipsnio 2 dalį, pagrindinė gyvenamoji vieta yra vienas nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų. Todėl siūlytume atsisakyti žodžio skliaustuose „(pagrindinė)“. Atsižvelgti 14.
departamentas, (2017-02-13)17
pavadinime ir turinyje vartojama asmens, kurio nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje sąvoka. Pastebėtina, jog ši sąvoka neatitinka projekto 15 straipsniu siūlomame CK 3.220 straipsnio pakeitime vartojamų sąvokų. Atsižvelgiant į tai, jog abu straipsniai reguliuoja tos pačios teisinės srities teisinius santykius ir į tai, jog siūlomas CK 3.224 straipsnio pakeitimas nustato, kokia tvarka turi būti įgyvendinamos CK3.220 straipsnio nuostatos, teigtina, jog aptariamos sąvokos turėtų būti atsisakyta kaip klaidinančios. CK 3.224 straipsnio pavadinime ir turinyje vartotinos su CK3.220 straipsniu suderintos sąvokos. Atsižvelgti Tikslinti keičiamo CK 3.224 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į jau priimtus CK pakeitimus 2017-03-30. 15. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)
paimti iš tėvų. Pastebėtina, kad tai yra naujas teisinis institutas. Manytume, kad tai yra dar vienas tėvų valdžios apribojimo būdas, todėl turėtų būti papildytas CK trečiosios knygos IV dalies penktasis skirsnis, kuriame būtų nustatyti šio instituto taikymo pagrindai ir taisyklės. Be to, vienintelė projekto 20 straipsnio dalis nenumeruotina. Atsižvelgti Tikslinti keičiamo CK 3.254 straipsnio 3 punktą, atsižvelgiman į jau priimtus CK pakeitimus 2017-03-30. 16. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)
„įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos)
paslaugomis. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.“ nenustato jokio naujo teisinio reguliavimo, kurio nebūtų kituose teisės aktuose, todėl laikytina pertekline ir neturinčia teisinio krūvio.
nenumeruotina. Pritarti
departamentas, (2017-02-13)
žodžius “prieš vaiką”. Toks papildymas abejotinas, kadangi žymiai susiaurintų normos taikymo galimybes. Priėmus šį pakeitimą, vaiko laikinoji globa
(rūpyba) galėtų būti nustatoma tik jei tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų smurtautų prieš vaiką, tuo tarpu jeigu jie (vienas iš jų) smurtautų prieš kitus asmenis ir dėl to kiltų straipsnyje nurodytos neigiamos pasekmės vaikui, tokios galimybės nebūtų. Pritarti Pritartina taip pat vertinant ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje nuostatas dėl smurto prieš vaiką. 18. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)24
vaiko iki trejų metų globa globos institucijose gali būti nustatyta Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Galiojančioje CK straipsnio redakcijoje numatyta, jog tokia globa gali būti nustatyta tik įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju reguliuojami teisinai santykiai yra tiesiogiai susiję su asmenų teisėmis, manytina, jog derėtų vadovautis Konstitucinio Teismo doktrina, susijusia su asmenų teisių reguliavimu, kurioje teigiama, jog visas reguliavimas, susijęs su asmenų teisėmis ir pareigomis, gali būti įtvirtintas tik įstatymuose. Svarstytina galimybė teikiamo pakeitimo atsisakyti. Be to, nuostata, pagal kurią Vyriausybė neturėtų teisės pati nustatyti globos tvarkos, o tik galėtų įgalioti kitą instituciją ją nustatyti, ydinga teisės technikos požiūriu.
straipsnyje dėstomame CK 3.262 straipsnyje siūloma sureguliuoti tvarką pagal kurią nustatoma laikinoji vaiko globa. Pažymėtina, jog šio straipsnio nuostatos turi būti suderintos su CK 3.254 straipsnio, nustatančio vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindus, nuostatomis, nes laikinoji vaiko globa gali būti nustatoma tik esant CK 3.254 nustatytiems pagrindams. Tuo tarpu siūloma laikinosios vaiko globos tvarka neatitinka šių pagrindų ir net įtvirtina naujus tokios globos nustatymo atvejus, pavyzdžiui, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi. Pasiūlymas vertintinas kritiškai teisės sistemiškumo ir teisės aiškumo požiūriu. Siūlytina koreguoti reguliavimą, kad CK nuostatos derėtų tarpusavyje. Be to, pastebėtina, kad CK 3.262 straipsnio 1 dalies 2 punkte siūlomi terminai yra neaiškūs ir nedera tarpusavyje, todėl lieka neaišku nuo kada nustatoma laikinoji globa (rūpyba). Pritarti Tobulinant projekto 25 straipsnį, keičiantį CK 3.262 straipsnį, būtina atkreipti dėmesį į Seimo 2017 m kovo 30 d. priimtas šio straipsnio pataisas. 19.1 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)2513 Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog siūlomas CK 3.262 straipsnio 1 dalies 3 punktas yra perteklinis ir neturintis teisinio krūvio, kadangi tiek galiojančioje CK
straipsnio 4 dalies redakcijose yra įtvirtintas imperatyvas teismui, priėmus sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu sprendimu skirti vaikui globą
(rūpybą) ir nustatyti jo gyvenamąją vietą.
pažymėtina, jog aptariamame CK straipsnyje ir kituose keičiamuose kodekso straipsniuose siūloma vartoti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo sąvoką. Pastebėtina, jog šios sąvokos vartojimas galimai yra nepagrįstas ir apsunkinantis sprendžiant globos (rūpybos) klausimus, tais atvejais, kai savivaldybės administracijos direktorius dėl kokių nors priežasčių negali eiti savo pareigų. Vietoje aptariamos sąvokos siūlytina vartoti savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimo sąvoką, kad tais atvejais, kai savivaldybės administracijos direktorius dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali eiti savo pareigų, būtų operatyviai sprendžiami visi su globa (rūpyba) susiję klausimai. Nepritarti Atsižvelgti į TTK klausymų metu išdėstytą nuomonę, kad savivaldybės vykdomosios institucijos terminas pernelyg išplėstų subjektų, galinčių priimti atitinkamus sprendimus, ratą. 20. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)28
28 straipsnyje dėstomos CK 3.267 straipsnio 3 dalies nuostatos diskutuotinos. Neaišku, kokius veiksmus turėtų apimti vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūrėjimas, ir kokios būtų vaiko teisių apsaugos institucijos pareigos, atlikus peržiūrėjimą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad vertinamos dalies nuostatos siūlomos įrašyti į straipsnį, kurio pavadinimas „Vaiko globos (rūpybos) priežiūra“.
Manytume, kad vertinamos nuostatos nėra CK 3.267 straipsnio objektas, todėl perkeltinos į kitą, laikinąją globą (rūpybą) reguliuojantį straipsnį. Pritarti iš dalies Iš esmės pastabai pritarti, atsisakyti 28 straipsnio, paliekant galioti 2017 m kovo 30 d. Seime priimtus CK 3.267 straipsnio pakeitimus. 21. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)29
žodžiai „ar buvo“, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 3.179 straipsnį vaikas atskiriamas nuo tėvų dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams nesant jų kaltės (dėl ligos ir pan.). Manytume, kad asmuo, nuo kurio buvo atskirtas vaikas dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių, šioms aplinkybėms išnykus, galėtų būti globėju (rūpintoju). Atsižvelgti Seimas 2017 m. kovo 30 d. pritarė CK pakeitimams, kuriais, be kita ko, keičiami 3.269 straipsnio 3, 4 ir 6 punktas. Projektas tobulintinas atsižvelgiant į jau priimtus pakeitimus. 22. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)
projekto 29 straipsniu keičiamo CK 3.269 straipsnio 6 punkto teiktinos pastabos, jau išdėstytos šioje išvadoje dėl projekto 9 straipsniu keičiamos CK 3.210 straipsnio 4 dalies. Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog ne visi baudžiamieji nusižengimai turėtų ir galėtų būti vertinami kaip kliūtis asmeniui tapti globėju (rūpintoju). Pastebėtina, jog tarp baudžiamųjų nusižengimų patenka ir tokie nusižengimai kaip: trukdymas atlikti religines apeigas (BK 171 straipsnis) arba trukdymas profesinių sąjungų veiklai (BK 177 straipsnis) ir pan. Svarstytina, ar tokie baudžiamieji nusižengimai galėtų būti vertinami kaip kliūtis tapti globėju (rūpintoju).
Atsižvelgti Seimas 2017 m. kovo 30 d. pritarė CK pakeitimams, kuriais, be kita ko, keičiami 3.269 straipsnio 3, 4 ir 6 punktas. Projektas tobulintinas, atsisakant 6 punkto keitimo. 23. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)
dėmesys, kad galiojančio CK 3.269 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad vaiko globėju (rūpintoju) negali būti skiriamas asmuo, turintis psichikos sutrikimą ar sergantis kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija, o pagal galiojančio CK 3.217 straipsnio 1 dalį (keičiama projekto 12 straipsniu), Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą. Manytume, kad, siekiant teisinio aiškumo, ligos, kuriomis sergantys asmenys negali būti įvaikintojais ar globėjais (rūpintojais), galėtų būti įrašytos į tą patį sąrašą. Atsižvelgiant į tai, siūlytume suderinti nurodytas CK nuostatas. Atsižvelgti24 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13)
srities klausimus, todėl šiuos straipsnius derėtų sujungti į vieną straipsnį. Pritarti 24.1 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, (2017-02-13) 30,31 Be to, projekto 30 straipsnio 3 dalis derintina su projekto 31 straipsnio 2 dalimi, nes šios dalys skirtingai reguliuoja tą patį klausimą. Derėtų apsispręsti per kokį terminą turėtų būti priimti įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai bei vienos iš paminėtų nuostatų atsisakyti. Pritarti
pasiūlymai:-. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:-. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 487 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. SV-S-159 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 4–8 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
<...>
3Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163,
3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-356 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-356), tačiau pasiūlyti Seimui jį tobulinti pagal šias pastabas: 1.1 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 487
teikiamo siūlymo, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta problema, susijusi su asmens galimybe pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, „kai vaiko tėvystė de jure pripažinta ne vaiko biologiniam tėvui, o vaiko motinos buvusiam sutuoktiniui, sugyventiniui ar kitam asmeniui, su kuriuo vaiko nesieja jokie emociniai ar faktiniai ryšiai“, gali būti sprendžiama vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 3.151 straipsnio 1 dalimi teisė pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo suteikta tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše įrašytam kaip vaiko tėvui, tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše neįrašytam kaip tėvui, bet laikančiam save vaiko tėvu. Pritarti 1.2 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 487 3.2.
487
3.172, 3.176, 3.180, 3.183, 3.210, 3.212, 3.217, 3.219, 3.222, 3.223, 3.224, 3.243, 3.249, 3.250, 3.252, 3.253, 3.254, 3.256, 3.257, 3.262, 3.264, 3.265, 3.266, 3.267, 3.269, 3.271, 3.274 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.276¹ straipsniu įstatymą Nr. XIII-241 (toliau – Įstatymas). 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymui, bus pasiekti tie Įstatymo projekto rengėjų tikslai, kuriuos siekiama įgyvendinti ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 3, 4, 5, 7, 9, 10 ir 16 straipsniais, todėl siūloma atsisakyti nurodytų Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 nuostatų. Pritarti 1.3 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 4876 3.3. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 6 straipsnio, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta, kad „vaiko teisių apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai pažymi, kad pasitaiko atvejų, kai tėvai, kuriems teismo tvarka buvo apribota tėvų valdžia, nesistengia vaiko susigrąžinti į šeimą, nes jų vaiku rūpinasi paskirtasis globėjas (rūpintojas), o vaiko išlaikymą užtikrina valstybės skiriama globos (rūpybos) išmoka.“ Nurodytu atveju, net ir suteikus galimybę pareikšti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, vis tiek turės būti išreikšta tėvų (tėvo ar motinos) valia vaiką susigrąžinti, t. y. turi būti tėvų noras ir siekis. Kita vertus, Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 numačius aplinkybę – rašytinį tėvų (tėvo ar motinos) prašymą – prasmės netenka teisės kreiptis į teismą suteikimas valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, t. y. jeigu tėvai (tėvas ar motina) siekia susigrąžinti savo vaiką, neaišku, kokiu tikslu jų norus turėtų įgyvendinti valstybės institucijos. Įstatymo projekto Nr.
Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta problema – „tėvų nežinojimas, kaip pasinaudoti įstatymo jiems suteikta teise kreiptis į teismą“ – praktikoje gali būti sprendžiama valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai aktyviai dirbant su šeima, papildomai (intensyviau) informuojant tėvus (tėvą ar motiną) apie jų teises, gynimo būdus. Pritarti 1.4
nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 48782
dalies, nes Civilinio kodekso
arba įvaikinamas vaikas gyvena įvaikintojo šeimoje, nereikalaujama jo įtraukti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą). Pritarti 1.5
nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 487113
spartinti įvaikinimo procedūras (kad vaikas kuo greičiau atsidurtų saugioje šeimos aplinkoje), siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 11 straipsniu siūlomų keitimų, tačiau tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 11 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. Teismas turi teisę atsižvelgdamas į vaiko interesus priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.“
1
dalyje teikiamų siūlymų atsisakyti kaip neaktualių, nes Įstatymo 5 straipsnio
siekiant Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 teikiamus siūlymus suderinti su Įstatymo nuostatomis, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 12 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip: „2. Jei būsimieji įtėviai nesutinka su atestuotų asmenų išvada dėl jų pasirengimo įvaikinti, jie gali šią išvadą apskųsti teismui.“ Pritarti 1.7 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 48713 3.7.
48713
įvaikinimo procedūros vyktų greičiau, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 13 straipsniu teikiamo siūlymo. Pritarti 1.8 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 48714
straipsniu teikiamų siūlymų, kiek jie susiję su Civilinio kodekso 3.219 straipsnio 1 ir 2 dalių keitimu, nes, pritarus pateiktiems siūlymams, Civiliniame kodekse neliktų nuostatos, tiesiogiai nustatančios subjektą, kuris tvarkytų asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir galimų įvaikinti vaikų apskaitą (galiojanti Civilinio kodekso 3.219 straipsnio 1 dalis nustato, kad toks subjektas yra valstybinė įvaikinimo institucija). Pritarti 1.9 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 48715
įvaikinimo teismingumas ir nustatytos kitos procesinės normos, kurios reguliuojamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) nustatyta tvarka, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 15 straipsniu pripažinti Civilinio kodekso
1.10 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 48717 1,2 3.10. Siekiant teisinio aiškumo, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 17 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriomis keičiamas Civilinio kodekso 3.224 straipsnis, – nurodyti, kad, taikant nurodytas Civilinio kodekso 3.224 straipsnio nuostatas, taip pat yra taikomos ir Civilinio kodekso
siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 17 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atsižvelgiant į Įstatymo projekto Nr.
pakeitimus, nustatančius teismo teisę, atsižvelgiant į vaiko interesus, priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo. Pritarti 1.11 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 48717
tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 17 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.224 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą dienos nėra Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (rūpintis vaiku), išskyrus šios dalies 2 punkte nustatytą atvejį, kai teismas priima sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo;“. Pritarti 1.12 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 48718
nagrinėja vaikų – užsienio valstybės piliečių, gyvenančių Lietuvos Respublikoje, – įvaikinimo bylas, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 18 straipsniu siūlomo teisinio reguliavimo atsisakyti. Pritarti 1.13 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 487
įvertinus Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 25, 26 straipsniuose siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą kartu su galiojančia Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalimi, siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 3.262 straipsnio 2 dalies keitimo ir ją pripažinti netekusia galios, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 27 straipsniu siūloma keisti Civilinio kodekso 3.266 straipsnio 3 dalį – nustatyti, kad vaiko laikinosios ir nuolatinės globos organizavimo tvarką nustato Vyriausybės patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai.
Siekiant suderinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 nuostatas dėl savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos centralizavimo, kartu siūloma pakeisti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 19 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ne ilgiau kaip dvylika mėnesių. Kai vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ilgiau kaip dvylika mėnesių, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija privalo įvertinti šeimai teiktų paslaugų kokybę ir galimybę grąžinti vaiką į šeimą ir priima sprendimą grąžinti vaiką į šeimą arba tęsti vaiko laikinąją globą ir paslaugų teikimą šeimai, arba kreiptis į teismą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo.“ Pritarti 1.1420 3.14. Siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr.
straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.254 straipsnio 3 punktą: po žodžio
„naudoja“ išbraukti žodžius „fizinį ar psichinį“, po žodžių „smurtą prieš
vaiką“ įrašyti žodžius „ar vaiko akivaizdoje“, nes neįtvirtinus pagrindo nustatyti vaiko laikinąją globą (rūpybą), kai tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų naudoja smurtą prieš vaiką jo akivaizdoje, susiaurėtų šio pagrindo taikymo ribas ir tai suponuotų, kad nuolatinis smurtavimas prieš kitus asmenis šeimoje, vaikui esant šalia ir
(ar) jam tai matant, nesudaro pagrindo spręsti dėl saugesnės aplinkos vaikui nustatymo ir tinkamo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą pareigų vaiko atžvilgiu įgyvendinimo; po žodžių „saugumui ir“ įrašyti žodžius „teismas yra priėmęs nutartį paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą“; likusią punkto dalį išbraukti ir jį išdėstyti taip: „3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja smurtą prieš vaiką ar vaiko akivaizdoje arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui, ir tuo pagrindu teismas yra priėmęs nutartį dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą.“ Pritarti 1.15
nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 487212
projekto Nr. XIIIP-356 21 straipsnio 2 dalimi siūloma nuostata, susijusi su laikinu ar neterminuotu tėvų valdžios apribojimu, yra pakeista Įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 21 straipsnio 2 dalies. Kartu siūloma tobulinti Įstatymo projekto Nr.
straipsnio 1 dalį ir aiškiau apibrėžti siūlomos nuostatos „nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti“ turinį, nes siūlomas įtvirtinti kriterijus yra pernelyg vertinamojo pobūdžio laiko perspektyvoje, t. y. neaišku, ar kompetentingoms institucijoms pakanka konstatuoti, kad tokių duomenų negauta, ar turi būti imamasi pastangų patikrinti ir įsitikinti, kad padėtis nepasikeis. Pritarti
nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 487
atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 22 straipsniu siūlomo Civilinio kodekso 3.259 straipsnio 5 dalies keitimo, nes siūlymas „įvertinant galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis, nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka“ yra perteklinis – jis įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatyme. Pritarti 1.17 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 48724
straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į šiuo metu galiojantį Civilinio kodekso 3.253 straipsnį ir Vyriausybės 2017 m. gegužės 24 d. nutarimą Nr. 385 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.253 ir 3.261 straipsnius“, kuriuo Vyriausybė įgaliojo valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą – atlikti funkcijas, nustatytas Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalyje ir 3.261 straipsnio 2 dalyje. Be to, vadovaujantis Civilinio kodekso 3.251 straipsnio 2 dalimi, rūpyba nustatoma vaikams, sukakusiems 14 metų, todėl keičiamoje Civilinio kodekso nuostatoje nevartotina sąvoka „rūpyba“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 24 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį siūloma išdėstyti taip: „2.
Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtinais atvejais ir gali trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius, išskyrus atvejus, kai Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija nustato, kad vaiko globa vaikų globos institucijoje turi tęstis ilgiau dėl šių objektyvių priežasčių:
1) vaikui reikalingos specializuotos sveikatos priežiūros ir (ar) slaugos paslaugos, kurių teikimas negali būti užtikrinamas vaikui nustatant globą šeimoje ar šeimynoje arba;
2) vaiko išskyrimas su broliais, seserimis pažeistų jo geriausius interesus, arba;
3) kai globa nustatyta dėl skubaus vaiko paėmimo iš šeimos ir nėra galimybių vaikui nustatyti globą šeimoje arba šeimynoje.“ Pritarti 1.18 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 48725
projekto Nr. XIIIP-356 25 straipsnyje dėstomame Civilinio kodekso 3.262 straipsnyje siūloma tvarka, pagal kurią būtų nustatoma vaiko laikinoji globa, nedera su Civilinio kodekso
pagrindus, nuostatomis. Vaiko laikinoji globa gali būti nustatoma tik esant Civilinio kodekso 3.254 nustatytiems pagrindams, todėl darytina išvada, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 25 straipsnyje siūlomas Civilinio kodekso 3.262 straipsnio 1 dalies 3 punkto keitimas yra perteklinis, nes tiek galiojančioje Civilinio kodekso 3.183 straipsnio 4 dalyje, tiek ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 7 straipsniu siūlomoje keisti Civilinio kodekso 3.183 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta prievolė teismui, priėmus sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu sprendimu nustatyti vaikui globą (rūpybą) ir gyvenamąją vietą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr.
straipsnio 1 dalies 3 punkto, kuriuo keičiamas Civilinio kodekso 3.262 straipsnis, siūlomo teisinio reguliavimo. Siūloma neatsisakyti nuostatos dėl vaiko, kuriam nustatyta vaiko laikinoji globa (rūpyba), globėjo (rūpintojo) ir jo tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimo subsidiarumo, kadangi tokiu atveju, kol nebus apribota tėvų valdžia, išliks teisės spraga dėl tėvų, kurių vaikui nustatyta laikinoji globa (rūpyba), teisių ir pareigų turinio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma papildyti Civilinio kodekso 3.262 straipsnį 3 dalimi ir ją išdėstyti taip:
„3. Nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą) šio kodekso 3.254 straipsnio 3
punkte nurodytu atveju, vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota, atsižvelgiant į vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo tikslus.“ Pritarti 1.19 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 48726
projekto Nr. XIIIP-356 26 straipsnyje pateiktų siūlymų keisti Civilinio kodekso 3.264 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes šios nuostatos pakeistos Įstatymo 21 straipsniu. Be to, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 26 straipsnio 1 dalyje išbraukus nuostatą „to rajono (miesto)“ lieka neaišku, kurios valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimas turimas omenyje. Pritarti 1.20 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 48728
straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.267 straipsnyje nėra apibrėžta, kodėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūros institutas būtų taikomas tik tam tikrais atvejais, siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 3.267 straipsnio keitimo. Pritarti 1.21 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr.
Nr. 48729 1,2,3,4
straipsnio 1 ir 2 dalių, nes teikiami siūlymai priimti Įstatymo 25 straipsnio
straipsnio 3 dalimi keičiamą Civilinio kodekso 3.269 straipsnio 5 punktą ir jį išdėstyti taip: „5) jeigu anksčiau jo, kaip vaiko globėjo (rūpintojo), įgaliojimai buvo nutraukti šio kodekso
atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsnio 4 dalimi keičiamo Civilinio kodekso 3.269 straipsnio 6 punkto, nes įtvirtinus apibendrintą reikalavimą nebūti teistam už baudžiamuosius nusižengimus, į asmenų, galinčių netekti teisės globoti vaiką (juo rūpintis), grupę patektų ir asmenys, nubausti už veiksmus (neveikimą) srityse, kurios nėra susijusios su vaiko, šeimos interesų gynimu (pvz., trukdymas profesinių sąjungų veiklai ir kiti panašūs nusižengimai). Toks apribojimas vertintinas kaip nepagrįstas ir, atsižvelgus į tai, kad aptariamoje normoje nenustatoma jokių išimčių, susijusių su teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybėmis, jis būtų vertinamas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtinto draudimo bausti už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Pritarti 1.22 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 2017 m. birželio 21 d. Nr. 487
projekto Nr. XIIIP-356 30 ir 31 straipsnių pavadinimai vienodi, todėl siūloma juos sujungti į vieną straipsnį, suderinti tarpusavyje ir atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 31 straipsnio, o Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 30 straipsnį išdėstyti taip: „30 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
1Šis įstatymas,
išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2018 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2017 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 3.
šiam įstatymui pradėti teismo procesai dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ar įvaikinimo baigiami pagal iki įsigaliojant šiam įstatymui galiojusias nuostatas. 4. Šio įstatymo 22 ir 23 straipsnių nuostatos dėl maksimalaus vaikų skaičiaus netaikomos iki įsigaliojant šiam įstatymui įsteigtoms šeimynoms ir šeimoms, kuriose globojami (rūpinami) vaikai, kol globojamų (rūpinamų) vaikų skaičius dėl jų pilnametystės, grąžinimo tėvams, emancipacijos, santuokos, įvaikinimo ar mirties sumažės iki šiuo įstatymu nustatytos ribos.“
išvengti Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 siūlomų nuostatų taikymo problemų (neaiškumų), siūloma įtvirtinti pereinamąsias Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 nuostatas, kiek tai susiję su Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsniu teikiamais siūlymais, kuriais nustatomi nauji, palyginti su galiojančiais, reikalavimai ir apribojimai asmenims, siekiantiems tapti vaiko globėjais
sprendimas ir pasiūlymai:
projektui. 6.2. Pasiūlymas Siūlyti pagrindiniam komitetui tobulinti įstatymo projektą, atsižvelgiant į Žmogaus teisių komiteto išvadas. 7. Balsavimo rezultatai: 3 - už; prieš-nėra; 1-susilaikė. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Viktorija Čmilytė-Nielsen; Justas Džiugelis. Komiteto pirmininkas Valerijus Simulik Žmogaus teisių komiteto biuro patarėja Eglė Gibavičiūtė
Socialinių reikalų ir darbo komitetas
3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257,
2017-09-13
1Komiteto posėdyje dalyvavo: A. Sysas – Komiteto pirmininkas, R. Baškienė, R. J. Dagys, A. Dumbrava, L. Matkevičienė, M. Navickienė, G. Skaistė, T. Tomilinas, J. Varkalys, G. Vasiliauskas; Komiteto biuro vedėja E. Bulotaitė, biuro patarėjos:
D. Aleksejūnienė, A. Dolmantienė, D. Jonėnienė, I. Kuodienė; kviestieji asmenys: D. Šakalienė – Seimo narė, R. Guobaitė-Kirslienė – Respublikos Prezidentės patarėja, D. Urbonaitienė – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos ir bendruomenių departamento direktorė, D. Bernackienė – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaikų skyriaus vedėja, R. Černiauskas
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.
kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-02-131 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsnio 1 dalį ir nustatyti, jog „Pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo (toliau – tėvystės nuginčijimas) taip pat gali valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, kartu pareiškiant ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nustatymo, jeigu tai atitinka vaiko interesus.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog CK ir šiuo metu yra įtvirtintas pakankamai platus ratas asmenų, kurie gali reikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo. Visi šie asmenys laikytini turinčiais tiesioginį suinteresuotumą dėl tėvystės nuginčijimo, nes visi šie asmenys galimai yra tiesiogiai susiję su tėvystės teisiniais santykiais. Manytina, jog toks reguliavimas atitinka Europos Tarybos šeimos teisės ekspertų komiteto parengtoje Baltojoje knygoje „Dėl tėvystės nustatymo ir jos teisinių padarinių“ 11 principo 3 dalies nuostatą, jog teisė ginčyti tėvystę turi būti suteikta tėvui ir vaikui arba jo atstovui. Šią teisę valstybės savo nuožiūra taip pat gali suteikti vaiko motinai ir kitiems asmenims, kurių reikalavimai pagrįsti specifiniais interesais, ypač asmenims, siekiantiems nustatyti savąjį tėvystės ryšį su vaiku. Tuo tarpu papildžius subjektų, galinčių reikti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, ratą, ir tarp subjektų nurodžius valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, susidarytų paradoksali situacija, kai juridinis asmuo, neturintis jokių tiesioginių sąsajų su tėvystės teisiniu institutu galėtų įsiterpti į šeimos – tėvystės, motinystės teisinius santykius ir, remdamasis vien tik savo subjektyvia nuomone, kad ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo tikėtinai atitinka vaiko interesus, ginčyti tėvystę.
Pastebėtina, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad: „Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.“ O šio straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad:
„Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus
įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.“ Tokiu būdu, galima išskirti tris kriterijus, kurių privaloma laikytis siekiant nepažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, kai siekiama suteikti teisę tam tikrai valstybės institucijai įsiterpti į šeimos gyvenimą:
Tuo tarpu, kitų dviejų būtinų kriterijų teisinis reguliavimas neatitinka, nes nei iš reguliavimo turinio, nei iš įstatymo projekto aiškinamojo rašto nėra aišku, kodėl valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teisė reikšti ieškinius dėl tėvystės nuginčijimo yra būtina demokratinėje visuomenėje ir kokių teisėtų tikslų siekiama teikiamu teisiniu reguliavimu. Apibendrinant išdėstytas pastabas manytina, jog teikiamas reguliavimas galimai neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatų. Antra, kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš esmės analogiškos nuostatos toms, kurios įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Be to, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis nedviprasmiškai nustato, jog „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Toks tiesioginis tėvystės ir motinystės teisių įtvirtinimas neabejotinai suponuoja ypatingą šių teisių apsaugą. Suprantama, jog kaip ir dauguma žmogaus teisių, taip ir tėvystė bei motinystė nėra absoliučios teisės.
Šios teisės gali būti ribojamos, tačiau, kaip ne kartą nurodyta Konstitucinio Teismo doktrinoje:
„<...> pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir
laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.“ (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2011 m. liepos 7 d. nutarimas ir kt.). Šiame kontekste pažymėtina, jog deramai nepapildžius teikiamo reguliavimo, kad jis atitiktų Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytus kriterijus, turėtų būti svarstoma aptariamos projekto nuostatos atitiktis Konstitucijos nuostatoms. Trečia, jeigu nebūtų atsisakyta projekto nuostatos dėl vaiko teisių apsaugos institucijos teisės nuginčyti tėvystę (motinystę), keičiant CK 3.151 straipsnio 1 dalį, būtina pakeitime nurodyti pagrindą vaiko teisių apsaugos institucijai pareikšti ieškinį. Taip pat siūlytina nustatyti pasekmes vaiko teisių apsaugos institucijai tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad tėvystės (motinystės) ginčijimas neatitiko vaiko interesų, o vaiko interesus atitinka esama tėvystė (motinystė), t.y. ar vaiko teisių apsaugos institucija būtų įpareigota atlyginti padarytą neturtinę žalą vaikui ir jo tėvui (motinai) ar vienam iš jų.
Ketvirta, atkreiptinas dėmesys, kad vaiko kilmė iš motinos nustatoma pagal vaiko gimimo faktą, kurį patvirtina medicinos įstaigos pažymėjimas apie vaiko gimimą. Šis faktas nėra ginčo objektu. Motinystė nuginčijama retai, pavyzdžiui vaikų sukeitimo ar surogatinės motinystės atveju. Taigi motinystė ir nustatoma retai, tik išimtinais atvejais, išvardintais CK 3.139 straipsnio 4 dalyje. Penkta, CK
teisės technikos taisyklėmis teisės normos pastraipomis nedėstomos. Aptariama teisės norma arba turėtų būti atskira straipsnio dalimi, arba dėstoma keičiamoje straipsnio dalyje, neišskiriant jos į atskirą pastraipą. Pritarti Siūlytina pritarti Vyriausybės 3.1 pasiūlymui ir palikti šiuo metu galiojančią CK 3.151 straipsnio redakciją, t. y. tobulinti projektą, atsisakant 3.151 šio straipsnio pataisų. Žr. komiteto 1 pasiūlymą. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2013-04-251 N Pastabos Civilinio kodekso 3.3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-472, kuris komiteto sprendimu sujungtas su projektu Nr. XIIIP-356(2):
Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1Projekto nuostatos diskutuotinos.
Pastebėtina, kad neaiškus siūlomo įtvirtinti tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo principo turinys, kuo šis principas skiriasi nuo siūlomame keisti Civilinio kodekso straipsnyje jau įtvirtintų šeimos principų, tokių kaip vaikų auklėjimo šeimoje, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo; taip pat neaišku, kaip šis principas turi būti įgyvendinamas. Atkreiptinas dėmesys, kad kiti šeimos principai yra detalizuoti konkrečiose teisės normose, pavyzdžiui, prioritetinės vaikų teisių ir interesų gynybos principas, kuris reiškia, kad spręsdami visus šeimos klausimus, susijusius su vaikais, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis, įgyvendintas Civilinio kodekso 3.41, 3.45, 3.57, 3.65, 3.76, 3.142, 3.146-3.148, 3.150 ir kt. straipsniuose[¹]. Vaikų auklėjimo šeimoje principas, kuris reiškia, kad labiausia vaiko interesus atitinka jo augimas, gyvenimas kartu su abiem tėvais, t.y. normalioje šeimoje (Konstitucijos 29 str.), įgyvendinamas Civilinio kodekso 3.252, 3.259-3.260 ir kt. straipsniuose.[²]Svarstytina, ar siūloma nuostata nėra perteklinė. 2. Atsižvelgiant į juridinės technikos taisykles, po įstatymo priėmimo vietos nurodoma skliaustuose keičiamo įstatymo oficialaus paskelbimo šaltiniai. 3. Projekto 1 straipsnyje vietoj skaičių „1.3.3” įrašyti skaičiai „3.3”. 4. Projekto 2 straipsnyje išbrauktinas žodelis „nuo”. Nepritarti. Manytina, kad iniciatorių pateiktame įstatymo projekte siūlomas įteisinti tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo principas nėra perteklinė nuostata. Tai šeimos teisinių santykių reglamentavimą papildantis principas, sudarantis galimybę sustiprinti vaiko teisių apsaugą, įgalinantis labiau paisyti geriausių vaiko interesų. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
11 straipsnyje dėstomo CK 3.212 straipsnio nuostatos tobulintinos.
Pirma, 2 dalyje, atsižvelgiant į to paties straipsnio 6 dalį, vietoj žodžių „bei tikslus“ įrašytini žodžiai „tikslus bei pasekmes“. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nėra aiškios neveiksnių tėvų nuomonės dėl jų vaiko įvaikinimo pareiškimo pasekmės: ar, ir jei taip, tai kokiais atvejais, teismas turi atsižvelgti į neveiksnių tėvų, nesutinkančių, kad jų vaikas būtų įvaikintas, nuomonę. Antra, 3 dalies nuostatos yra perteklinės, nes dalis jų atkartoja to paties straipsnio 2 dalies, kita dalis – 5 dalies nuostatas. Todėl siūlytume 3 dalies atsisakyti. Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad 4 dalyje minimas globėjų centras, tačiau nei iš projekto, nei iš galiojančio CK nuostatų neaišku, koks šio centro teisinis statusas. Ketvirta, siūlytume atsisakyti 7 dalies, kaip perteklinės, analogiškos nuostatos įtvirtinamos projekto 14 straipsnyje dėstomoje CK 3.219 straipsnio 2 dalyje. Pritarti. Žr. komiteto 3 pasiūlymą. 4. . Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
„galimų ad hoc globėjų sąrašą, taikomą visoje Lietuvos Respublikoje
sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, kelia abejonių, jog siūloma įtvirtinti nuostatą, kad ad hoc globėjų sąrašas turėtų būti tvirtinamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, nes tai reikštų, kad kiekvieną kartą, kai į šį sąrašą būtų įtraukiamas naujas ad hoc globėjas, ar kuris nors iš globėjų būtų iš jo išbraukiamas, šis sąrašas kiekvieną kartą iš naujo turėtų būti patvirtintas, o senasis sąrašas - pripažintas negaliojančiu. Tokio reikalavimo proporcingumas kelia abejonių, be to, galimai tai sukeltų nereikalingos sumaišties ir gaišimo teismo proceso metu, nes teismas privalėtų kiekvienu atveju reikalauti įrodymų, jog sąrašas yra patvirtintas ir galiojantis.
Antra, pastebėtina, jog nėra aišku, ką norėta pasakyti nuostatoje nustatant, jog globėjų sąrašas yra taikomas visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko. Nėra aišku kaip toks sąrašas turėtų ir galėtų būti taikomas bei kokia jo taikymo esmė. Galbūt, norėta nustatyti, jog nagrinėjantis bylą teismas gali skirti ad hoc globėju bet kurį įrašytą į šį sąrašą globėją. Tačiau ši prielaida yra tik viena iš galimų prielaidų apie nuostatos prasmę. Be to, neaišku, ar turima omenyje, kad sąrašas bus vienas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau pagal atskirus administracinius vienetus, ar kad bus galimybė skirti vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji viena pvz., Vilniuje, globėją iš pvz., Klaipėdos. Vadovaujantis teisinio aiškumo principu atskleistina normos prasmė, kad ją būtų įmanoma pritaikyti praktiškai. Trečia, projekto 3 straipsnio vienintelė dalis nenumeruotina. Pritarti Žr. komiteto 2 pasiūlymą. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
dėmesys, kad galiojančio CK 3.269 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad vaiko globėju (rūpintoju) negali būti skiriamas asmuo, turintis psichikos sutrikimą ar sergantis kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija, o pagal galiojančio CK 3.217 straipsnio 1 dalį (keičiama projekto 12 straipsniu), Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą. Manytume, kad, siekiant teisinio aiškumo, ligos, kuriomis sergantys asmenys negali būti įvaikintojais ar globėjais (rūpintojais), galėtų būti įrašytos į tą patį sąrašą. Atsižvelgiant į tai, siūlytume suderinti nurodytas CK nuostatas.
Pritarti Pastaba neaktuali, nes dėl siūlomo 3.217 straipsnio 1 dalies reguliavimo apsispręsta priėmus 2018-01-01 įsigaliosiančias CK pataisas (įstatymas Nr. XIII-241), nustatant, kad valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti asmenys išsiaiškina, ar būsimiems įtėviams nėra šio kodekso trečiojoje knygoje numatytų kliūčių įvaikinti, ištiria jų gyvenimo sąlygas, būdą, surenka informaciją apie sveikatos būklę ir pateikia išvadą dėl būsimųjų įvaikintojų pasirengimo įvaikinti. Todėl siūloma Projektą tobulinti atsisakant 12 straipsniu keičiamų CK 3.217 straipsnio 1 dalies pataisų. Žr. komiteto 4 pasiūlymą. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
5
straipsnius ir šiuo pakeitimu išplėtus giminaičių, turinčių teisę bendrauti su vaiku, ratą bei atsižvelgiant į tėvų asmeninių teisių apibrėžtį, nederėtų panaikinti vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, o galutinio sprendimo teisę suteikti išimtinai tik teismams. Pastebėtina ir tai, kad siūloma nustatyti, jog vaikams turi būti sudarytos sąlygos bendrauti su tiesiosios linijos giminaičiais „ir (ar)“ šoninės linijos giminaičiais. Atsižvelgiant į nuostatos esmę nėra aišku, kokiu tikslu šioje nuostatoje vartojamas jungtukas „ar“. Manytina, jog šis jungtukas yra perteklinis. Pritarti iš dalies. 2018-01-01 įsigalios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.172, 3.176, 3.180, 3.183, 3.210, 3.212, 3.217, 3.219, 3.222, 3.223, 3.224, 3.243, 3.249, 3.250, 3.252, 3.253, 3.254, 3.256, 3.257, 3.262, 3.264, 3.265, 3.266, 3.267, 3.269, 3.271, 3.274 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 3.2761 straipsniu įstatymas Nr.
XIII-241, kuriuo CK 3.172 str. jau pakeistas, nustatant, kad tėvai turi sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, taip pat kitais giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus. Šiuo įstatymu atitinkamai pakeistas ir CK 3.176 straipsnis. Todėl siūlytina pritarti Vyriausybės 3.2 siūlymui ir tobulinti projektą, atsisakant 3.172 ir 3.176 straipsnių pataisų. Žr. komiteto
kanceliarijos Teisės departamentas,
nustatyti, jog valstybinės įvaikinimo institucijos nuostatus tvirtina Vyriausybė. Pažymėtina, jog tokia nuostata nei sistemiškai, nei logiškai nedera su keičiamo straipsnio turiniu, be to, CK nėra tas teisės aktas, kuriame turėtų ir galėtų būti reguliuojama tam tikrų institucijų nuostatų, kaip institucijos steigimo dokumento, tvirtinimo tvarka. Siūlytina teikiamo pakeitimo atsisakyti ir jį įtvirtinti kitame teisės akte, nustatančiame valstybinės įvaikinimo institucijos teisinį statusą. Be to, vienintelė projekto 14 straipsnio dalis nenumeruotina. Pritarti iš dalies. Pritarta Teisės ir teisėtvarkos komiteto 3.3 pasiūlymui. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
srities klausimus, todėl šiuos straipsnius derėtų sujungti į vieną straipsnį. Be to, projekto
dalys skirtingai reguliuoja tą patį klausimą.
Derėtų apsispręsti per kokį terminą turėtų būti priimti įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai bei vienos iš paminėtų nuostatų atsisakyti. Pritarti Žr. komiteto 7 pasiūlymą. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
4Svarstytina,
ar aiškinamajame rašte pateiktas projekto 6 straipsniu keičiamo CK 3.182 straipsnio 3 dalies keitimo pagrindimas yra pakankamas. Vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras ir be CK pakeitimo gali priminti tėvams apie jų pareigas. Pritarti Siūlytina pritarti Vyriausybės 3.3 pasiūlymui ir tobulinti projektą, atsisakant CK 3.182 straipsnio pataisų (palikti šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją). Žr. komiteto 2 pasiūlymą. 10. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-02-13 6,7
straipsnių pakeitimų, susijusių su Lietuvos Respublikos piliečių skirstymu į tuos, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje ir tuos, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, praktinio įgyvendinimo galimybės, kadangi bus sudėtinga nustatyti kur yra kai kurių asmenų gyvenamoji vieta. CK 2.12 straipsnis numato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą.
Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas nevartoja nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos, bet įpareigoja deklaruoti gyvenamąją vietą. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalis įpareigoja taip pat deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytus asmenis, išvykstančius iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams. Tačiau pastebėtina, kad išvykimas ilgiau kaip 6 mėn. savaime nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimo. Pagal CK 2.16 straipsnio 2 dalį, pagrindinė gyvenamoji vieta yra vienas nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų. Todėl siūlytume atsisakyti žodžio skliaustuose „(pagrindinė)“. Pritarti iš dalies. Siūlytina pritarti Vyriausybės 3.9 siūlymui tobulinti projekto 15 straipsnį ir juo pripažinti netekusiu galios CK 3.220 straipsnį. Žr. komiteto 5 pasiūlymą. Tuo tarpu dėl pastabose keliamų abejonių, kad bus sudėtinga nustatyti kur yra kai kurių asmenų gyvenamoji vieta, pažymėtina, kad šiuo metu galiojančio CPK 480 straipsnyje jau yra nustatyta, kad: „1. Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, pareiškimą dėl įvaikinimo paduoda apylinkės teismui pagal savo arba įvaikinamo vaiko gyvenamąją vietą. 2.
Respublikos pilietis, nuolat gyvenantis užsienyje, užsienio valstybės pilietis, asmuo be pilietybės arba asmuo, turintis ir Lietuvos Respublikos, ir užsienio valstybės pilietybę, pareiškimą dėl įvaikinimo paduoda Vilniaus apygardos teismui.“
kanceliarijos Teisės departamentas,
nustatyti, jog priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią teismas tuo pačiu sprendimu priteisia išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo. Pasiūlymas diskutuotinas. Pastebėtina, jog išlaikymo nustatymui reikalingi tam tikri finansiniai duomenys - įrodymai, kuriais remiantis teismas galėtų nustatyti išlaikymo dydį. Tokių duomenų surinkimas ir pateikimas teismui gali užtrukti ir nepagrįstai užtęsti proceso trukmę. Pažymėtina, jog esminis teismo sprendimo apriboti tėvų valdžią tikslas yra užtikrinti vaiko teises ir kaip įmanoma greičiau nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, kad vaikui nebūtų daroma žala. Taigi, pritarus siūlomam reguliavimui, galimai bus atidedamas esminio sprendimo priėmimas dėl šiuo atveju antraeilių klausimų. Svarstytina galimybė nustatyti įpareigojimą teismui priteisti išlaikymą vaikui tuo pačiu sprendimu, kuriuo sprendžiama dėl tėvų valdžios apribojimo, tik tuo atveju, jei dėl to nereikia atidėti teismo sprendimo priėmimo ir jei tai netrukdo proceso operatyvumui. Pritarti iš dalies. Pažymėtina, kad Seimas dėl siūlomo reguliavimo apsisprendė priimdamas 2018-01-01 įsigaliosiančias CK pataisas (įstatymas Nr. XIII-241), t. y.: „4. Priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu nustato vaiko gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo ir priteisia išlaikymą vaikui.“ Atsižvelgiant į tai bei į Vyriausybės 3.2 pastabą, siūlome atsisakyti CK 3.183 straipsnio pakeitimo ir išbraukti pateikto įstatymo projekto 7 straipsnį. Žr. komiteto 2 pasiūlymą. 12.
kanceliarijos Teisės departamentas,
asmens, kurio nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje sąvoka. Pastebėtina, jog ši sąvoka neatitinka projekto 15 straipsniu siūlomame CK 3.220 straipsnio pakeitime vartojamų sąvokų. Atsižvelgiant į tai, jog abu straipsniai reguliuoja tos pačios teisinės srities teisinius santykius ir į tai, jog siūlomas CK 3.224 straipsnio pakeitimas nustato, kokia tvarka turi būti įgyvendinamos CK3.220 straipsnio nuostatos, teigtina, jog aptariamos sąvokos turėtų būti atsisakyta kaip klaidinančios. CK 3.224 straipsnio pavadinime ir turinyje vartotinos su CK3.220 straipsniu suderintos sąvokos. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
6Projekto 8 straipsniu siūloma nauja redakcija išdėstyti CK 3.209 straipsnį. Kai kurios straipsnio nuostatos diskutuotinos. Pirma, neaišku,
kodėl reikia papildyti straipsnio 2 ir 5 dalis, akcentuojant vaiko gyvenimą su tėvu ar motina (įtėviu ar įmote), kurio sutuoktinis nori vaiką įvaikinti, taip įtvirtinant būtiną įvaikinimo sąlygą. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad galiojančios nuostatos ne visiškai užtikrina vaiko interesus, kad jį galėtų įvaikinti tik biologinės motinos (tėvo) sutuoktinis. Kodėl siūloma pakeisti 5 dalį, nėra paaiškinama. Pastebėtina, kad galiojanti teisės norma netrukdo biologinės motinos sutuoktiniui įvaikinti vaiką, be to, sprendimą priima teismas, atsižvelgdamas į geriausius vaiko interesus. Pritarus projekte pateiktai nurodytų dalių redakcijai, įstatymas tampa neaiškus, todėl gali būti skirtingai interpretuojamas ir sukelti daug teisės normos taikymo sunkumų. Antra, taisytinos formuluotės „įrašyti į įvaikinamų galimų įvaikinti vaikų apskaitą“, „Įvaikintą įvaikinti vaiką“.
Trečia, neaišku, kokie ginčai turimi omenyje straipsnio 6 dalyje: ginčai iki pareiškimo dėl įvaikinimo padavimo teismui, padavus pareiškimą dėl įvaikinimo teismui ar teismui priėmus sprendimą dėl įvaikinimo. Pastebėtina, kad įvaikinimo bylos nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, o asmenys, pareiškę norą įvaikinti tą patį vaiką, gali įstoti į bylą su savarankiškais reikalavimais dėl įvaikinimo ir dalyvauti byloje kaip pareiškėjai (Civilinio proceso kodekso 484 straipsnio 3 dalis). Jeigu šia nuostata norima įtvirtinti kriterijus, į kuriuos teismas, nuspręsdamas, kurio iš pareiškėjų prašymas įvaikinti tenkinamas, ar įvaikinimo institucija, teikdama teismui išvadą, turi atsižvelgti, tai nuostata atitinkamai redaguotina. Pritarti Pritarta Teisės ir teisėtvarkos komiteto 3.1 pasiūlymui. 14. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
9 straipsnyje dėstomos CK 3.210 straipsnio 4 dalies nuostatos tobulintinos. Pirma, atsižvelgiant į CK 3.246 straipsnio 3 dalies ir 3.269 straipsnio 5 punkto nuostatas, siūlytina vietoj formuluotės „jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais“ įrašyti formuluotę
„jeigu jų, kaip vaiko globėjų (rūpintojų) įgaliojimai nutraukti šio kodekso
formuluotės „asmenys nuo kurių buvo atskirtas vaikas“ siūlytume įrašyti formuluotę „asmenys nuo kurių yra atskirtas vaikas“, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 3.179 straipsnį vaikas atskiriamas nuo tėvų dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams nesant jų kaltės (dėl ligos ir pan.). Tuo atveju, jeigu tėvai kalti, turi būti taikomas ne atskyrimas, bet tėvų valdžios apribojimas.
Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 3.217 straipsnio 1 dalį, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą. Taigi asmuo, sergantis kuria nors liga, kuri įrašyta į nurodytą sąrašą, taip pat negali būti įvaikintojas. Pritarti iš dalies. Pastaba neaktuali, nes dėl siūlomo 3.210 straipsnio reguliavimo apsispręsta priėmus 2018-01-01 įsigaliosiančias CK pataisas (įstatymas Nr. XIII-241). Todėl, atsižvelgiant į jau priimtas nuostatas, siūlytina atsisakyti 3.210 straipsnio pataisų ir išbraukti pateikto įstatymo projekto 9 straipsnį. Žr. Komiteto 2 pasiūlymą. 15. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
sąlygos, kurioms esant, asmenys negali būti įvaikintojais. Pabrėžtina, kad šioje dalyje numatytos ribojančios sąlygos, susijusios su asmens teistumu už sąrašo principu nurodytas nusikalstamas veikas, turi būti patikslintos: Pirma, projekto
įvaikintojais negali būti „<...> taip pat asmenys, teisti už nusikalstamas veikas <...>“. Atkreiptinas dėmesys, kad asmuo gali būti teisiamas dėl nusikalstamos veikos padarymo, bet, pavyzdžiui, neįrodžius jo kaltės, asmuo gali būti išteisintas. Atsižvelgiant į tai, cituojama formuluotė tikslintina, siejant ją ne su procesu (past. – faktu, kad buvo teisiamas), o su nuteisimo rezultatu – žodį „teisti“ keičiant žodžiu
„nuteisti“. Atitinkamai pakoregavus terminą, būtų atsižvelgta ir į
Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) bei Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) terminiją. Neatsižvelgus į šią pastabą, kiltų pagrįstų abejonių dėl asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidimo.
Antra, nusikalstamų veikų sąrašui, pateiktam keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje („<...> nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXI ir XXIII skyriuose, nusikalstamas veikas, susijusias su vaiko seksualiniu išnaudojimu, vaikų pornografija, ar prostitucija, vaiko pirkimu ar pardavimu, disponavimu pornografinio turinio dalykais <...>“) trūksta pagrįstumo ir nuoseklumo. Sąrašo pradžioje nurodomi du BK specialiosios dalies skyriai, po jų vardinant atskirų nusikalstamų veikų požymius (past. – nėra nurodomi BK straipsniai, jų dalys, straipsnių pavadinimai ir pan.). Pažymėtina, kad dalis iš šiame sąraše vardinamų nusikalstamų veikų požymių patenka į minimus BK XXI ir XXIII skyrius (pavyzdžiui,
„veikos, susijusios su vaiko seksualiniu išnaudojimu“), tačiau kita dalis
nepatenka (pavyzdžiui, nusikaltimų žmogaus gyvybei sudėtys yra įtvirtintos BK XVII skyriuje; nusikaltimų žmogaus sveikatai sudėtys – BK XVIII skyriuje; kai kurios nusikalstamų veikų, „susijusių su vaikų pornografija, ar prostitucija“ sudėtys įtvirtintos BK XLIV skyriuje („Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai dorovei“ ir kt.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad sąrašo principu vardinamos nusikalstamos veikos nėra apibrėžiamos, nurodant tikslius jų pavadinimus, ir atitinka tik dalį atskirų nusikalstamų veikų sudėčių požymių. Toks reguliavimas gali sukelti normos taikymo sunkumų, kai praktikoje nebus aišku, kuris BK straipsnis ar jo dalis patenka į CK 3.210 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įvaikinimą ribojantį sąrašą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, rekomenduotina CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pateiktą nusikalstamų veikų sąrašą tikslinti, nurodant konkrečius BK skyrių pavadinimus.
Siekiant, kad įvaikintojais negalėtų būti asmenys, nuteisti ne už visas konkrečiame BK skyriuje įtvirtintas nusikalstamas veikas, rekomenduotina CK 3.210 straipsnio 4 dalyje nurodyti tikslius BK specialiosios dalies straipsnius, jų pavadinimus, ir, jeigu reikia, konkrečias šių straipsnių dalis. Trečia, keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje vartojama formuluotė – „<...> neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes <...>“. „Teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybių“ terminas yra naujadaras, nevartojamas nei BK, nei BPK, dėl to gali būti nevienareikšmiai suprantamas. Pavyzdžiui, nėra aišku, ar šia nuostata akcentuojamas teistumo išnykimo ar panaikinimo faktas, ar aplinkybės „kaip“ teistumas išnyko ar buvo panaikintas. Atsižvelgiant į tai, siūlytina formuluotę supaprastinti, atsisakant joje žodžio „aplinkybės“ – „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas išnyko ar buvo panaikintas“. Ketvirta, nėra aišku, ar formuluotė „<...> neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes <...>“ yra siejama tik su nusikalstamomis veikomis žmogaus gyvybei , ar ir su kitomis keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje išvardintomis nusikalstamomis veikomis. Penkta, teisinio reguliavimo sistemiškumo prasme nėra pagrįsta, jog viena iš įvaikinimą ribojančių sąlygų yra absoliuti ir susieta su nuteisimo už nusikaltimą žmogaus gyvybei faktu (nesvarbu, ar teistumas išnykęs ar panaikintas), o nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai padarymo sąlyga nėra absoliuti ir siejama ne su nusikaltimo padarymo faktu, o su neišnykusiu už šį nusikaltimą teistumu. Atsižvelgiant į tai, nuteistas už tyčinį nusikaltimą gyvybei asmuo įvaikintoju būti negalės, o nuteistas už nusikaltimą sveikatai, jeigu teistumas už šį nusikaltimą yra išnykęs, šios teisės nepraras.
Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamosiose bylose, kuriose inkriminuotas smurto naudojimas, kaltinamasis paprastai veikia tiesiogine neapibrėžta tyčia, dėl to atsako pagal realiai kilusius padarinius. Šiuos padarinius – nukentėjusiojo mirtį ar sveikatos sutrikdymą – paprastai lemia ne tik smurtautojo naudoto smurto intensyvumas, bet ir nukentėjusiojo bendra fizinė būklė, suduotų smūgių lokalizacija ar kitos aplinkybės. Dėl tos priežasties, kad kilusių padarinių pobūdį gali lemti ne asmens pavojingumas, o atsitiktinės aplinkybės, diferencijuoti nuteistuosius dėl nužudymo ir nuteistuosius dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo pagal teisės tapti įvaikintoju kriterijų nėra pagrįsta. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamos veikos žmogaus gyvybei atveju yra akcentuojamas „teistumo išnykimas ar panaikinimas“, o nusikalstamos veikos žmogaus sveikatai atveju – tik „teistumo išnykimas“. Atsižvelgiant į tai, šios formuluotės turėtų būti suvienodintos, akcentuojant ne tik teistumo išnykimą, bet ir panaikinimą. Šešta, svarstytina, ar pagrįstai keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje nurodomi visi tyčiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei ir sveikatai, kaip įvaikinimą ribojančios sąlygos. Atkreiptinas dėmesys, kad BK XVII ir XVIII skyriuose taip pat yra įtvirtintos kelios tyčinės privilegijuotos nusikaltimų sudėtys – nužudymas labai susijaudinus (BK 130 straipsnis), sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus (BK 136 straipsnis), padėjimas nusižudyti (BK
atsakomybę privilegijuojantys – siekis apsaugoti artimą asmenį nuo neteisėto ar itin įžeidžiančio kito asmens poelgio arba artimojo kančių.
Šių nusikalstamų veikų padarymas nėra susijęs su padidintu asmens polinkiu smurtauti prieš artimąjį ar kitus asmenis, be to, nerodo padidinto tokio asmens pavojingumo visuomenei. Priešingai, šių nusikaltimų padarymas didžiąja dalimi yra susijęs su artimų žmonių gynimu, pasirenkant neteisėtą būdą ir priemones. Dėl tos priežasties abejotina, ar keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pagrįstai pasirinkti visi tyčiniai nusikaltimai gyvybei ir sveikatai. Septinta, svarstytina, ar projektu keičiamoje CK 3.210 straipsnio 4 dalyje pasirinktas nusikalstamų veikų sąrašas yra išsamus. Pavyzdžiui, nėra aišku, kodėl į jį nepatenka teistumas už pačius pavojingiausius BK nusikaltimus – nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus (BK XV skyrius) ir pan. Pritarti Pastabai pritartina, tačiau ji neaktuali. Žr. Argumentus aukščiau. 16. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
išbraukti žodžius „ir giminaičius“. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 3.209 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta išimtis, kai vaiką įvaikinti leidžiama neįrašius jo į įvaikinamų vaikų sąrašą – kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje. CK nėra nuostatų, paaiškinančių šią išimtį. Tuo tarpu CK
tėvams mirus vaikus augina giminaičiai. Nurodytų straipsnių nuostatos turėtų derėti tarpusavyje.
Be to, manytina, jog tokia situacija, kai vaikas būtų įvaikinamas giminaičių, atitiktų vaiko interesus, nes vaiką ir giminaičius sieja bendra kilmė, vaikas tikėtinai nepatirtų psichologinės žalos dėl to, jog jam tektų keisti galimai kokybišką ir vaiko interesus atitinkančią aplinką ir juo galimai besirūpinančius bei jam pažįstamus asmenis vien dėl formalaus reikalavimo, jog giminaičiai, siekiantys įvaikinti vaiką, neįrašyti į tam tikrą sąrašą. Pritarti
Teisės departamentas,
10
straipsnio 3 punkte minimas leidimas vaiką paimti iš tėvų. Pastebėtina, kad tai yra naujas teisinis institutas. Manytume, kad tai yra dar vienas tėvų valdžios apribojimo būdas, todėl turėtų būti papildytas CK trečiosios knygos IV dalies penktasis skirsnis, kuriame būtų nustatyti šio instituto taikymo pagrindai ir taisyklės. Be to, vienintelė projekto 20 straipsnio dalis nenumeruotina. Pritarti iš dalies Pritarta Teisės ir teisėtvarkos komiteto 3.6 ir 3.8 pasiūlymams. 18. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
abejotinas, kadangi žymiai susiaurintų normos taikymo galimybes. Priėmus šį pakeitimą, vaiko laikinoji globa (rūpyba) galėtų būti nustatoma tik jei tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų smurtautų prieš vaiką, tuo tarpu jeigu jie
nurodytos neigiamos pasekmės vaikui, tokios galimybės nebūtų. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų ir ne didesnis kaip keturiasdešimt aštuoneri metai.
Pastebėtina, kad pagal galiojantį CK 3.210 straipsnį, įvaikintojais gali būti asmenys iki penkiasdešimties metų. Taigi pagal galiojančius įstatymus įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko amžiaus skirtumas gali būti ir didesnis nei 48 metai. Atsižvelgiant į tai, kad žmonių vidutinė gyvenimo trukmė didėja, siūlytina apsvarstyti galimybę nustatyti didesnį įstatymu leidžiamą įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko amžiaus skirtumą. Pritarti. 2018-01-01 įsigalios CK 3.210 str. 1 d., nustatanti, kad įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių darbingo amžiaus asmenys, tinkamai pasirengę įvaikinti. Siūlytina pritarti Vyriausybės siūlymui ir tobulinti projektą, atsisakant 3.211 straipsnio pataisų, išbraukiant pateikto įstatymo projekto 10 straipsnį. Žr. komiteto 2 pasiūlymą. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
„įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos)
paslaugomis. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.“ nenustato jokio naujo teisinio reguliavimo, kurio nebūtų kituose teisės aktuose, todėl laikytina pertekline ir neturinčia teisinio krūvio. Be to, vienintelė projekto 22 straipsnio dalis nenumeruotina. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
vaiko iki trejų metų globa globos institucijose gali būti nustatyta Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Galiojančioje CK straipsnio redakcijoje numatyta, jog tokia globa gali būti nustatyta tik įstatymų nustatyta tvarka.
Atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju reguliuojami teisinai santykiai yra tiesiogiai susiję su asmenų teisėmis, manytina, jog derėtų vadovautis Konstitucinio Teismo doktrina, susijusia su asmenų teisių reguliavimu, kurioje teigiama, jog visas reguliavimas, susijęs su asmenų teisėmis ir pareigomis, gali būti įtvirtintas tik įstatymuose. Svarstytina galimybė teikiamo pakeitimo atsisakyti. Be to, nuostata, pagal kurią
įgalioti kitą instituciją ją nustatyti, ydinga teisės technikos požiūriu. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
žodžiai „ar buvo“, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 3.179 straipsnį vaikas atskiriamas nuo tėvų dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams nesant jų kaltės (dėl ligos ir pan.). Manytume, kad asmuo, nuo kurio buvo atskirtas vaikas dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių, šioms aplinkybėms išnykus, galėtų būti globėju (rūpintoju). Pritarti iš dalies Žr. komiteto 6 pasiūlymą. 22. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
projekto 29 straipsniu keičiamo CK 3.269 straipsnio 6 punkto teiktinos pastabos, jau išdėstytos šioje išvadoje dėl projekto 9 straipsniu keičiamos CK 3.210 straipsnio 4 dalies. Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog ne visi baudžiamieji nusižengimai turėtų ir galėtų būti vertinami kaip kliūtis asmeniui tapti globėju (rūpintoju). Pastebėtina, jog tarp baudžiamųjų nusižengimų patenka ir tokie nusižengimai kaip: trukdymas atlikti religines apeigas (BK 171 straipsnis) arba trukdymas profesinių sąjungų veiklai (BK 177 straipsnis) ir pan.
Svarstytina, ar tokie baudžiamieji nusižengimai galėtų būti vertinami kaip kliūtis tapti globėju (rūpintoju). Pritarti Žr. komiteto 6 pasiūlymą. 23. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
straipsnyje siūloma sureguliuoti tvarką pagal kurią nustatoma laikinoji vaiko globa. Pažymėtina, jog šio straipsnio nuostatos turi būti suderintos su CK
pagrindus, nuostatomis, nes laikinoji vaiko globa gali būti nustatoma tik esant CK 3.254 nustatytiems pagrindams. Tuo tarpu siūloma laikinosios vaiko globos tvarka neatitinka šių pagrindų ir net įtvirtina naujus tokios globos nustatymo atvejus, pavyzdžiui, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi. Pasiūlymas vertintinas kritiškai teisės sistemiškumo ir teisės aiškumo požiūriu. Siūlytina koreguoti reguliavimą, kad CK nuostatos derėtų tarpusavyje. Be to, pastebėtina, kad CK 3.262 straipsnio 1 dalies 2 punkte siūlomi terminai yra neaiškūs ir nedera tarpusavyje, todėl lieka neaišku nuo kada nustatoma laikinoji globa (rūpyba). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog siūlomas CK 3.262 straipsnio 1 dalies 3 punktas yra perteklinis ir neturintis teisinio krūvio, kadangi tiek galiojančioje CK 3.183 straipsnio 4 dalyje, tiek ir projekto 7 straipsniu siūlomoje CK 3.183 straipsnio 4 dalies redakcijose yra įtvirtintas imperatyvas teismui, priėmus sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu sprendimu skirti vaikui globą (rūpybą) ir nustatyti jo gyvenamąją vietą. Kartu pažymėtina, jog aptariamame CK straipsnyje ir kituose keičiamuose kodekso straipsniuose siūloma vartoti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo sąvoką.
Pastebėtina, jog šios sąvokos vartojimas galimai yra nepagrįstas ir apsunkinantis sprendžiant globos (rūpybos) klausimus, tais atvejais, kai savivaldybės administracijos direktorius dėl kokių nors priežasčių negali eiti savo pareigų. Vietoje aptariamos sąvokos siūlytina vartoti savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimo sąvoką, kad tais atvejais, kai savivaldybės administracijos direktorius dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali eiti savo pareigų, būtų operatyviai sprendžiami visi su globa (rūpyba) susiję klausimai. Pritarti Pritarta Teisės ir teisėtvarkos komiteto
kanceliarijos Teisės departamentas,
28 straipsnyje dėstomos CK 3.267 straipsnio 3 dalies nuostatos diskutuotinos. Neaišku, kokius veiksmus turėtų apimti vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūrėjimas, ir kokios būtų vaiko teisių apsaugos institucijos pareigos, atlikus peržiūrėjimą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad vertinamos dalies nuostatos siūlomos įrašyti į straipsnį, kurio pavadinimas „Vaiko globos (rūpybos) priežiūra“. Manytume, kad vertinamos nuostatos nėra CK 3.267 straipsnio objektas, todėl perkeltinos į kitą, laikinąją globą (rūpybą) reguliuojantį straipsnį. Pritarti Žr. komiteto 2 pasiūlymą. 25. Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos, 2017-02-24 * Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-356, pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų dėl projekto pagal kompetenciją neturime. Atsižvelgti 26.
teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2013-05-031 N Pastabos Civilinio kodekso 3.3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-472, kuris komiteto sprendimu sujungtas su projektu Nr. XIIIP-356(2): Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-472 ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo papildymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo projektą Nr. XIIP‑473, pažymime:
tėvų bei įtėvių skirtingos lyties svarba: „kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę į tėvą ir motiną, kylančią iš lyčių skirtingumo“, „prioritetas turi būti teikiamas vaiko poreikiui turėti abiejų lyčių tėvus (įtėvius)“, „valstybė neturi priimti tokių teisės aktų bei kitiems asmenims suteikti teisių, kurių pasekmėje vaikui būtų atimta galimybė turėti tėvą (įtėvį) ir motiną (įmotę)“ (pabraukta mūsų) ir t.t. Atkreipiame dėmesį, kad siūlomas reguliavimas, ribodamas vienišų asmenų ir tos pačios lyties porų galimybę įsivaikinti, keltų klausimą dėl atitikimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatoms. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) Didžioji kolegija, svarstydama E.B. prieš Prancūziją bylą, vertino atsisakymo homoseksualios orientacijos pareiškėjai išduoti leidimą įsivaikinti pagrįstumą. Atsakingos nacionalinės valdžios institucijos, atsisakydamos suteikti leidimą įsivaikinti, aiškiai neįvardijo pareiškėjos netinkamo „pasirinkto gyvenimo būdo“, apimančio ir seksualinę orientaciją, kaip lemiamo faktoriaus neigiamam sprendimui priimti, tačiau vienas iš pagrindinių išvados, kurios pagrindu neišduotas leidimas įsivaikinti, argumentų buvo tėviško vaidmens modelio trūkumas.
analizuodamas nacionalinių institucijų ir teismų argumentą dėl tėviško vaidmens modelio trūkumo, pastebėjo, kad, reikalaujant pareiškėjos nurodyti priešingos lyties asmenį iš savo artimo giminaičių ar draugų rato, yra rizikuojama paversti neefektyvia vienišo asmens teisę prašyti leidimo įsivaikinti. Be to, netgi vienišo asmens teisinis statusas tapo pagrindu netenkinti prašymo leisti įsivaikinti, nors Prancūzijos nacionaliniai teisės aktai vienišam asmeniui tokią teisę suteikia[1]. Europos Žmogaus Teisių Teismas, įvertinęs visas aptartas aplinkybes, kuriomis sistemingai apeliuojama į tėviško modelio vaidmens trūkumą, nusprendė, jog tokie veiksmai turi būti vertintini, kaip pretekstas atmesti pareiškėjos prašymą dėl jos seksualinės orientacijos[2]. Vertindamas nacionalinių teismų motyvą dėl „pareiškėjos gyvenimo būdo“, EŽTT pastebėjo, kad tiesiogiai homoseksualumas, kaip lemiamas požymis, nacionalinių teismų sprendimuose nebuvo minimas, tačiau buvo remiamasi išvadomis, lėmusiomis sprendimą neleisti homoseksualiai moteriai įsivaikinti, kuriose analizuojamas jos gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, psichologas iš vaikų gerovės centro rekomendavo atmesti prašymą leisti įsivaikinti ir, kaip vieną iš keleto tokios išvados priežasčių, paminėjo „neįprastą pareiškėjos požiūrį į vyrus, kuris lemia jų atstūmimą“. EŽTT nuomone, taip išreikšta nuomonė aiškiai parodė, kad pareiškėjos homoseksualumas buvo lemiamas požymis, sprendžiant dėl leidimo įsivaikinti ir nacionaliniams teismams atsisakant leisti pareiškėjai įsivaikinti vaiką.
Taigi, nors motyvuojant atsisakymą leisti įsivaikinti, diskriminacinis pagrindas nebuvo išreikštas tiesiogiai, tačiau tai turėjo lemiamos reikšmės galutiniam sprendimui. Todėl išanalizavęs atsisakymo leisti įsivaikinti motyvus EŽTT padarė išvadą, kad pareiškėja buvo diskriminuojama seksualinės orientacijos pagrindu, nors aiškiai nacionalinės valdžios institucijos ir teismai tokio argumento ir nenurodė. Be to, Teismas nurodė, kad viešai pareikštas moters homoseksualumas buvo pagrindinis faktorius, lėmęs prašymo atmetimą. Taip Europos Žmogaus Teisių Teismas šioje byloje konstatavo diskriminaciją seksualinės orientacijos pagrindu, o išnagrinėjęs Prancūzijos Vyriausybės pateiktus tokios diskriminacijos pateisimo pagrindus, visgi pripažino Konvencijos 8 straipsnio, įtvirtinančio asmens teisę į privatumą, imant kartu su 14 straipsniu, numatančiu diskriminacijos draudimą, pažeidimą. Pabrėžtina, kad Europos Komisija lygybės ir nediskriminavimo principus laiko pagrindinėmis ES vertybėmis, kurias garantuoja ES pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnis ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 19 straipsnis. Europos Parlamentas yra aiškiai patvirtinęs ES institucijų ir valstybių narių pareigą užtikrinti, kad Europos Sąjungoje žmogaus teisės būtų gerbiamos, saugomos ir skatinamos, neatsižvelgiant į seksualinę orientaciją, kaip numatyta Europos žmogaus teisių konvencijoje, Europos pagrindinių teisių chartijoje ir Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje[3]. Remiantis tuo, kas išdėstyta, manome, kad Projektu siūlomas reguliavimas kelia abejonių dėl atitikimo minėtiems pagrindiniams ES teisės principams ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatoms. Atsižvelgti. 3.
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 27. Asociacija prieš tėvų atstūmimą, 2017-03-14 * Lygiavertė tėvystė - vaikų psichologinio stabilumo pagrindas Asociacija Prieš Tėvų Atstūmimą (APTA), kurios nariai yra mamos, tėvai, seneliai ir kiti artimi vaiko giminaičiai, po vaiko tėvų skyrybų patiriantys didžiulius sunkumus, siekiant jų vaikų teisės, yra pažeidžiamos dėl jų psichologinio žalojimo iš kito tėvo pusės, reiškia didžiulį susirūpinimą dėl vaiko teisių apsaugos padėties Lietuvoje ir tikisi, jog tėvų atstūmimas (TA) taip pat bus įtrauktas į psichologinio (emocinio) smurto prieš vaikus sąvoką. Tėvų atstūmimas bei šio proceso pasekmė - Tėvų Atstūmimas Sindromas -nieko bendro neturi su vieno iš tėvų atskyrimo dėl svarbių ir faktais įrodomų aplinkybių (vaiko žalojimo, apleidimo ir nesirūpinimo, dėl alkoholio ar narkotikų priklausomybės ir kt.). Apie tokį pasireiškiantį psichologinį smurtą prieš vaikus Lietuvoje nekalbama arba jis menkinamas ir nepripažįstamas, arba net prilyginamas
„pseudoteorijai“. Apmaudu, jog dabartinės LRS narės D.Šakalienės (buv.
žmogaus teisių ekspertės) viešai žiniasklaidoje išsakytos ne tik įžeidžiančios, bet ir, mūsų nuomone, klaidingos nuostatos ir tvirtinimai savo vaikus praradusių ir tėvų atstūmimą patiriančių visų (kitų) tėvų atžvilgiu, nepaneigti iki šiol, nors ji APTA-i žadėjo tai padaryti dar iki 2016 metų Seimo rinkimų. Pateikdama galimai tendencingai atrinktą informaciją arba interpretavimą, įtakojo neigiamos nuomonės formavimą apie tėvų atstūmimą patiriančius tėvus, mamas bei kitus vaiko artimus giminaičius, išvedant paralelę tarp tėvų atstūmimo ir pedofilų, disproporcijas tarp vyrų (tėvų) ir moterų (motinų) smurto.
Tokiomis įžvalgomis ir „ekspertinėmis“ išvadomis dabar paranku vadovautis motinoms/tėvams, kurie po skyrybų ir toliau manipuliuoja vaikais. Taip pat galimai ir VTAT, kurios žinomo asmens pasisakymus laiko savo darbo gairėmis. Tuo tarpu į tėvų atstūmimo „smagratį“ patekę tėvai toliau nepagrįstai yra eliminuojami iš vaikų gyvenimo. P.D. Šakalienė turėjo ir vis dar turi didelę įtaką LR vaikų teisių įstatymų formavime, tačiau mums kelia abejonių jos tendencingas požiūris į tėvų atstūmimą, kaip reiškinį, ir mes turime pagrindo abejoti jos kompetencija šioje srityje ( žiūrėti priedus). Jungtinių tautų vaiko teisių Konvencija numato, jog vaikas turi teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas. Lietuvos CK numato, jog vaikas turi teisę su jais netrukdomai bendrauti. Ši prigimtinė vaiko teisė yra pirmiausia pažeidžiama, jeigu vaikas sąmoningai nuteikinėjamas prieš kitą tėvą ir jam vystomas ar išsivysto Tėvų Atstūmimo Sindromas – elgesys, kai vaikas be jokio realaus pagrindo visiškai atmeta savo skyrium gyvenantį tėvą, jo bijo, vengia, niekina ir net nekenčia. Be realios priežasties, o vien todėl, kad, būdamas jį auginančio tėvo (dažniausiai Lietuvoje tai yra vaiko mama) įtakoje, perima jo/jos elgesio su skyrium gyvenančiu tėvu modelį ir jausmus (psichologijoje tai žinoma kaip folie à deux). Tarptautiniai ir Lietuvos įstatymai, turintys užtikrinti nenutrūkstamą vaiko ir jo tėvų bendravimą, yra priimti ne šiaip sau, o remiantis moksliniais tyrimais įrodytais vaiko raidos ypatumais. Normaliam vaiko vystymuisi jam būtinas meilės, supratimo bei saugumo jausmas, kurį gali suteikti žinojimas, kad vaikas yra mylimas ir juo rūpinamasi abiejų jo tėvų, nežiūrint jų gyvenamos vietos.
Vakarų valstybių psichologų supratimu, daugiau, nei trims mėnesiams nutraukus vaiko nuolatinį pastovų bendravimą su vienu iš tėvų, sutrinka sveiko prieraišumo vystymasis, o po dar ilgesnio laikotarpio jis gali tapti praktiškai neatstatomu. Žinant, jog daugiau, kaip pusė Lietuvos vaikų yra išsiskyrusių šeimų vaikai ir gyvena su vienu iš tėvų, suprantama, jog skyrium gyvenantį vaiko tėvą/motiną pakeičia patėvis ar pamotė. Gerai, jei viskas klostosi sėkmingai, tačiau Vakarų valstybių atliktų tyrimų statistika (Lietuvoje tokios rasti nepavyko) rodo, jog: be tėvo augantys vaikai 5 kartus dažniau tampa fizinio ir psichologinio smurto aukomis, tokie vaikai nuo patėvių smurto kenčia iki 70 kartų dažniau, nei nuo biologinių tėvų (Rebecca O`Neill„ Šeimų be tėvo poveikis suaugusiems, vaikams ir visuomenei“, CIVITAS (Institute for the study of civil society), 2002 m.). Visas tyrimas http://atstumimosindromas.info/seima-tevo-ir-pasekmes-vaikui/. Pastaruoju metu skaudūs vaikų žalojimo ir net nužudymo Lietuvoje atvejai, deja, tai patvirtina. Po skyrybų be jokios oficialiai įrodomos priežasties nutraukus vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimą, vaikas nebetenka atramos. Jam nelieka galimybės pasisakyti skyrium gyvenančiam tėvui apie jo baimes, skausmą, nerimą ir pan. Taip pat ir apie tai, jei jis yra skriaudžiamas ir/ar kitaip žalojamas. Nuolatinis ir pastovus vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimas yra kliuvinys vaiko skriaudimui, nes sudaro realią galimybę smurto išaiškėjimui. Vaikas visada žinotų, jog yra dar ir kitas iš tėvų, kuris gali jį apginti ir juo pasirūpinti. Lietuvos teismų praktika, kai skyrium gyvenantis tėvas gauna galimybę bendrauti su savo skyrium gyvenančiais vaikais vos du savaitgalius (t.y.
2-4 dienas) per mėnesį, yra netoleruotina, nes ji diskriminuoja vyrus-tėvus ir pažeidžia LR CK, kuris garantuoja maksimalų bendravimą su skyrium gyvenančiais vaikais. Taip pat pažeidžia vaiko teises. Beje, vaiko teisės į bendravimą su skyrium gyvenančiu savo tėvu labai dažnai pažeidžiamos, teisininkams priimant sprendimą, remiantis tuo, kas „geriausia vaiko interesams“. Dažniausiai pamirštant rekomendacijas, jog toks sprendimas privalo būti motyvuotas įrodymais, kas konkretaus vaiko interesams yra geriausia. Ko dažniausiai nepadaroma (plačiau apie tai: https://www.mruni.eu/mru_lt_dokumentai/katedros/edukologijos/Vaiko_teisiu_konvencijos_igyvendinimo_vadovas.pdf). Į konfliktiškų skyrybų verpetą pakliuvęs vaikas išgyvena didžiulį stresą, yra įtraukiamas į suaugusiųjų „varžytines“ būtent dėl jo ir dėl įtakos jam (kitais žodžiais tariant, patiria tėvų atstūmimą).
Svarstant LR Civilinio Kodekso pataisas, LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga atkreipė dėmesį, jog vaiko bendravimo su skyrium gyvenčiau tėvu/motina ir teisės į šeimos ryšius pažeidimas (kai trukdoma antrajam iš tėvų dalyvauti vaiko auklėjime ir bendrauti su juo) neretai nelaikomas vaiko teisių pažeidimu, už kurį turėtų būti taikoma teisinė atsakomybė https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/79445ad214e411e5a3b4e978a14c356f?positionInSearchResults=8&searchModelUUID=8c543628-485e-40b8-8190-15fc11e1977a Kad apsaugoti vaiką nuo tokios situacijos, APTA narių nuomone, privalu pasiekti, jog toks vieno iš tėvų elgesys, pažeidžiant vaiko teises ir antrojo iš tėvų teises į šeimos ryšius po santuokos nutraukimo ( kitaip sakant, tėvų atstūmimas), būtų teisingai įvardijamas kaip psichologinis – emocinis vaiko žalojimas ne vien LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, bet ir valstybės mastu ir kad už tai piktnaudžiaujantys tėvo pareigomis susilauktų konkrečios atsakomybės. Kaip tai jau daroma daugelyje Vakarų valstybių. Nors LT įstatymai numato administracinę atsakomybę už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams (ATKP 181 str. 1 dalys) ir baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis, arba kai prieš vaiką naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas, tačiau iki šiol nei viena motina ar tėvas realiai nėra nubaustas už vaikų psichologinį žalojimą. Tą patį galima pasakyti ir apie neteisėtą vaikų išvežimą į užsienį.
Iki šiol galiojanti tvarka leido piktnaudžiauti savo teisėmis motinoms/tėvams (su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaikų gyvenamoji vieta), be kito tėvo sutikimo ne tik keisti vaikų gyvenamąją vietą, bet išvežti juos visam laikui į užsienį. Lietuvoje likę tėvai praktiškai praranda ne tik fizinį, bet ir emocinį ryšį su išvežtais vaikais. Antstoliams nesunku užtikrinti, kad užsienyje gyvenanti motina gautų alimentus iš Lietuvoje likusio tėvo, bet jie nepajėgūs užtikrinti tėvo bendravimo teisės su vaikais. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais, kurie gyvena užsienyje, tampa praktiškai neįgyvendinamas, nes antstoliai tokius teismo sprendimus atsisako vykdyti, motyvuodami tuo, kad tai ne jų sprendimų vykdymo teritorija. 2013.10.04 dieną APTA kartu su tuometine LR Seimo nare p. R. Šalaševičiūtė surengė tarptautinę konferenciją: „Lygiavertė tėvystė po skyrybų -vaikų psichologinio stabilumo pagrindas. Teisiniai ir psichologiniai aspektai.“ Deja, mūsų iniciatyvos ir rezoliucija taip ir liko tik popieriuje. Tikimės, kad dabar, svarstant naująjį LR Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymą, bus atsižvelgta į mūsų anksčiau pateiktus pasiūlymus dėl įstatymo pataisų, susijusių su vaikų ir tėvų teisėmis. LR Civilinio Kodekso pataisos dėl bendravimo su vaikais po skyrybų, bei lygiavertės tėvystės, priimti 2016 m. birželio mėnesį, yra mažas žingsnelis apsaugoti vaikus nuo konfliktiškų skyrybų pasekmių, jiems sukeliant emocinį sąmyšį ir
„amputuojant“ iš jų gyvenimo skyrium gyvenantį tėvą – dažniausiai vaiko tėtį. Tačiau tos pataisos – dar nepakankamas įrankis tėvų atstūmimui pažaboti. Tam
reikalinga skirti reikiamų resursų VTAT darbuotojų, teisininkų supažindinimui su tėvų atstūmimo problematika ir jos geriausiais pasaulinio lygio sprendimo būdais.
Būtina vaikų prieraišumo vystymosi svarbą, bei tėvų atstūmimo, kaip reiškinio, pagrindus dėstyti visose psichologijos, pedagogikos, teisės, socialinių mokslų specialistų rengimo įstaigose. Žinant skyrybų mastą Lietuvoje bei vaikų, kurių tėvai išsiskyrę skaičių, ilgiau delsti negalima. Raginame LR Seimą bei Vyriausybę, o taip pat VTAT, juristus bei psichologus nedelsiant imtis priemonių šios problemos pripažinimui ir sprendimui. „Rūpestis kiekvienu vaiku – tai valstybės prioritetas“ (prezidentė p. D. Grybauskaitė). Belieka tikėtis, jog taip pat bus valstybės pasirūpinta ir vaikais iš išsiskyrusių šeimų, kurie dėl tėvų atstūmimo padarinių negali bendrauti su jų skyrium gyvenančiu savo tėvu/motina. APTA pasiūlymai dėl įstatymo pataisų:
1) keisti LR Civilinio Kodekso nuostatas ir, vadovaujantis pažangių Europos ir pasaulio šalių praktika, įtvirtinti bendros (kooperatinės, jungtinės) tėvystės po skyrybų institutą, t.y. prezumpciją, jog po skyrybų vaikas turi dvi gyvenamąsias vietas ir praleidžia lygiai tiek pat laiko tiek su tėvu, tiek su motina, ar šis laikas skiriasi nežymiai. Ši prezumpcija užtikrina vaiko teises į abu tėvus, o tėvams – lygiavertę tėvystę. Vakarų valstybių tyrimais nustatyta, jog tokia bendravimo forma po skyrybų yra pati geriausia vaikui, po gyvenimo šeimoje. 2) pripažinti vieno iš tėvų vaiko nuteikinėjimą priešiškai skyrium gyvenančiam tėvui/motinai bei jų giminei be jokios konkrečios ir faktais įrodomos priežasties (tėvų atstūmimas) kaip vieną iš psichologinio-emocinio vaiko žalojimo rūšių ir už tai taikyti realias nuobaudas pagal LT galiojančius įstatymus. 3) Reformuoti Vaiko teisių apsaugos tarnybas, nustatant jų darbo laiko grafikus 24 val. per parą. Įsteigti prie VTAT profesionalių psichologų etatus.
Atsisakyti stereotipų vyrų (tėvų) atžvilgiu, išlaikant įstatymais garantuojamą abiejų vaiko tėvų lygybę ir lygiateisiškumą. 4) reglamentuoti mediaciją šeimos bylose, siekiant pirmiausia taikiai spręsti ginčus. 5) Tėvų atstūmimo atvejais įstatymiškai ir privalomai garantuoti vaiko tėvų psichologinį ištyrimą tikslu nustatyti jų psichologinę sveikatą, nustatant vaiko gyvenamą vietą bei bendravimo sąlygas su skyrium gyvenančiu tėvu/motina. 6) įsteigti specializuotus šeimos bylų teismus ar šeimos bylų skyrius ir/ar teismuose skirti specializuotus šeimos bylų teisėjus, turinčius bent jau teorinį supratimą apie konfliktiškų skyrybų pasekmes vaikams. 7) Organizuoti vaikų besilaukiančioms poroms ir/ar vienišoms moterims privalomus tėvystės kursus. Atsižvelgti Pažymėtina, kad šių metų sausio 2 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pataisos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.43, 3.48, 3.53, 3.59, 3.64, 3.65, 3.76, 3.156, 3.157, 3.163, 3.169, 3.170, 3.174, 3.175, 3.178, 3.184 ir 3.190 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-2552 ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 385 ir 541 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-2553). Įstatymais nustatyta, kad teismų sprendimuose visais atvejais turi būti išsprendžiami antrojo iš tėvų dalyvavimo vaiko auklėjime ir bendravimo su juo tvarkos klausimai. Be to, įtvirtinama, kad teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Jeigu antrasis iš tėvų atsisakytų duoti šį sutikimą, ginčą spręstų teismas. 28. Lietuvos savivaldybių asociacija, 2013-06-25 g-2013-7739 Pastabos Civilinio kodekso 3.3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-472, kuris komiteto sprendimu sujungtas su projektu Nr.
Lietuvos savivaldybių asociacija susipažino su įstatymo projektu Nr. XIIP-472, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektu Nr. XIIP-473 ir, apibendrinusi iš savivaldybių gautą nuomonę, teikia šias išvadas: Savivaldybės neprieštarauja minėtiems teisės aktų pakeitimams, tačiau abejoja dėl šių projektų būtinumo – šiuo metu veikiantys teisės aktai aiškiai įtvirtina šeimos principus. Savivaldybėms kyla abejonių, kuo siūlomas įtvirtinti tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo principo turinys skiriasi nuo norimo keisti Civilinio kodekso straipsnyje jau įtvirtintų šeimos principų, tokių kaip vaikų auklėjimo šeimoje, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo; taip pat neaišku, kaip šis principas turi būti įgyvendinamas. Atkreipiame dėmesį, kad kiti šeimos principai yra detalizuoti konkrečiose teisės normose, pavyzdžiui, prioritetinės vaikų teisių ir interesų gynybos principas, kuris reiškia, kad spręsdami visus šeimos klausimus, susijusius su vaikais, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis, įgyvendintas Civilinio kodekso 3.41, 3.45, 3.57, 3.65, 3.76, 3.142, 3.146-3.148, 3.150 ir kt. straipsniuose. Vaikų auklėjimo šeimoje principas, kuris reiškia, kad labiausiai vaiko interesus atitinka jo augimas, gyvenimas kartu su abiem tėvais, t.y. normalioje šeimoje (Konstitucijos 29 str.), įgyvendinamas Civilinio kodekso 3.252, 3.259-3.260 ir kt. straipsniuose. Atsiželgti. 29. 2013-07-17 g-2013-86021 N Pastabos Civilinio kodekso 3.3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-472, kuris komiteto sprendimu sujungtas su projektu Nr. XIIIP-356(2):
Pritariame LR CK 3.3 straipsnio 1 dalies pakeitimo įstatymui. Vaikas turi augti ŠEIMOJE, o šeima – tai vyro ir moters sąjunga (tėvystė ir motinystė). Pritarti. 30.
Lietuvos gėjų lyga 2014-10-24 g-2014-88071 N Pastabos Civilinio kodekso 3.3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-472, kuris komiteto sprendimu sujungtas su projektu Nr. XIIIP-356(2): Nacionalinė LGBT* (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių) teisių organizacija LGL prašo Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės bei jos pavaduotojų atkreipti dėmesį Šiuos septynis Lietuvos Respublikos Seime įregistruotus įstatymų pataisų projektus:
pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr, XIIP-473; LGL išreiškia abejonę dėl aukščiau išvardintų projektų atitikties tarptautiniams žmogaus teisių standartams bei jų naudos šalyje gyvenantiems LGBT* žmonėms. Pabrėžiame, jog šie pasiūlymai sulaukia kontraversiško vertinimo ne tik Lietuvos bei tarptautinėje bendruomenėje, bet ir neigiamų Vyriausybės išvadų. Negana to, abejotinas visų šių pataisų suderinamumas su tarptautiniais žmogaus teises ginančiais dokumentais. Primename, jog Lietuvoje beveik du trečdaliai (61%) lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių (LGBT*) asmenų teigia patiriantys diskriminaciją ar priekabiavimą dėl savo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūros (FRA) tyrimo duomenimis, paskelbtais 2013 m. gegužės 17 d., tai didžiausia diskriminaciją jaučiančių LGBT* asmenų dalis visoje Europos Sąjungoje. Tikime, kad dėl užimamų pareigų ir didelio darbo krūvio Jus gali pasiekti neišsami informacija apie faktinę LGBT* žmonių padėtį Lietuvoje, specifines problemas bei rūpesčius, susijusius su homofobija, transfobija bei neapykanta, atsirandančia dėl asmenų seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.
Dėl aukščiau išvardintų priežasčių LGL kviečia Jus susitikti ir aptarti, kaip išvardintos įstatymų pataisos paveiks LGBT* asmenų padėtį bei kokių pozityvesnių žingsnių gali būti imamasi siekiant maksimalios
Lietuvos gėjų lyga, 2014-10-24 2014-g-8807; 2014-12-04 g-2014-116171 N Pastabos Civilinio kodekso 3.3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-472, kuris komiteto sprendimu sujungtas su projektu Nr. XIIIP-356(2): Esame nacionalinė žmogaus teisių organizacija, savo veikla siekianti panaikinti visų rūšių diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, atstovauti LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių) asmenų interesus ir teises. Dirbdami šiais pagrindais, atkreipėme dėmesį į Lietuvos Respublikos Seime 2012 - 2014 m. įregistruotus įstatymų projektus, kuriuos patvirtinus būtų pažeistos atitinkamos LGBT asmenų teisės, pažeistas nediskriminavimo principas, įtvirtintas LR Lygių galimybių Įstatyme ir kituose įstatymuose, bei nukrypta nuo tarptautinių Lietuvos Respublikos įsipareigojimų įgyvendinimo (lentelė su informacija apie įstatymų projektus pridedama žemiau). Pažymėtina, jog šių įstatymų-projektų įtraukimas į Seimo darbotvarkę taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 - 2016‘m. programai (patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XII-51) (toliau – Vyriausybės programa).
Vyriausybės programos 6 straipsnyje nustatyta, jog: Lygios visų Lietuvos žmonių galimybės, lygių teisių užtikrinimas ir kova su bet kokios formos diskriminacija yra valstybės pareiga ir būtinu sąlyga kuriant gerovės valstybę. Kiekvienas asmuo yra vertingas, todėl jis turi jaustis visavertis mūsų visuomenės narys, kad ir kokios jis būtų lyties, amžiaus, neįgalumo, tautybės ir lytinės orientacijos“ Toliau Vyriausybės programos 133 straipsnyje nustatyta, jog <...> „Neskleisime „kultūrinio karo“ ideologijos, nukreiptos prieš vaikus ir tradicinės šeimos sampratos neatitinkančias šeimas“ o 149 straipsnyje – „Laikysime šeimos gyvenimą asmens privataus gyvenimo dalimi, todėl valstybės tikslas bus ne nurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį asmenims pasirinkti, o sureguliuoti šeimos santykius taip, kad neatsižvelgiant į pasirinktą gyvenimo modelį būtų vienodai užtikrinta bendrai gyvenančių asmenų tarpusavio atsakomybė, tinkamas pareigų vykdymas, jų turtinių interesų apsauga ir, kai šie asmenys turi vaikų, jų vaikų gerovė ir teisių gynimas.“ Dar daugiau, dėl kai kurių iš čia aptariamų įstatymų projektų Lietuvos Respublikos Vyriausybė jau yra pareiškusi neigiamą nuomonę ir priėmusi nutarimą nepritarti įstatymų projektams arba priėmusi atitinkamą išvadą, konkrečiai. Dėl dviejų iš čia aptariamų įstatymų projektų taip pat pateiktos Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvados. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, prašome Seimo valdančiosios koalicijos politinės tarybos priimti nutarimą neįtraukti (išbraukti) iš Seimo sesijos darbų programos (darbotvarkės) minėtų ¡statymų projektus, kurie prieštarauja Vyriausybės programai, nediskriminavimo principui, įtvirtintam LR lygių galimybių įstatyme ir kituose įstatymuose, bei tarptautiniams Lietuvos Respublikos įsipareigojimams, Taip pat šių įstatymo projektų neįtraukti į Seimo darbotvarkes ateityje. Atsižvelgti. 32.
teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų asociacija, 2017-03-1425 Dėl LR CK 3.262 straipsnio pakeitimo - kritiškai vertintini straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, nes civiliniame procese nėra numatytos procedūros dėl teismo leidimo paimti vaiką iš šeimos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad norint skubiai pasirūpinti vaiku minėta nuostata bus neįgyvendinama, nes teismo leidimui gauti reikia pateikti motyvuotą prašymą jo nagrinėjimas gali užtrukti, todėl nėra aišku kokiu teisiniu pagrindu vaikas bus pamintas iš šeimos. Straipsnis koreguotinas sekančiai: „ 1. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma: 1) nuo prašymo įregistravimo dienos rajono (miesto) savivaldybėje administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi (rastas vaikas), vaiko atstovai pagal įstatymą yra dingę ir paskelbta jų paieška, vaiko atstovai pagal įstatymą laikinai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytus atvejus;
2) per 3 darbo dienas nuo teismo leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo rajono
(miesto) savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu nuo vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą dienos pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą; 3) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, kai teismas priima sprendimą dėl laikino tėvų valdžios apribojimo, o vaiko laikinoji globa (rūpyba) nėra nustatyta. 2. Nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą) šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju, vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota.“ Atsižvelgti 33.
Vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų asociacija, 2017-03-14 6,7 Dėl LR CK 3.220 ir 3.224 straipsnių pakeitimo – straipsnyje vartojama nuolatinės asmens gyvenamosios vietos sąvoka turėtų būti derinama su kitais teisės aktais: pvz. su LR gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymu, nes taip būtų paprasčiau išsiaiškinti, kuri konkreti asmens gyvenamoji vieta laikytina jo nuolatine gyvenamąja vieta Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgti
teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų asociacija, 2017-03-149 Dėl LR CK 3.210 straipsnio pakeitimo – manytina, kad siūlomi pakeitimai nesuderinti su galiojančių LR BK ir LR BPK nuostatomis, todėl turėtų būti tikslinami nurodant konkrečias nusikalstamas veikas nurodančius straipsnius. Pritarti
teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų asociacija, 2017-03-149 Dėl LR CK 3.254 straipsnio pakeitimo – atsižvelgiant į vaiko teises bei teisėtus interesus būti apsaugotam nuo įvairaus formų smurto būtų tikslinga atsisakyti papildomų žodžių „prieš vaiką“, nes tai susiaurina galimybes taikyti tėvams atsakomybę, kai vienas iš tėvų naudoja smurtą kito iš tėvų ar kartu gyvenančių asmenų atžvilgiu.
Taip pat tikslintina ir straipsnio baigiamoji dalis, nes nėra numatytas teisinis reglamentavimas kreipiantis į teismą dėl teismo leidimo paimant vaiką iš šeimos: „3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja smurtą prieš vaiką, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. ir dėl to teismas yra davęs leidimą vaiką paimti iš tėvų arba turimo vienintelio iš tėvų ar kitos vaikui nesaugios aplinkos.“
pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 36. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
1Svarstant Įstatymo projektą siūlytina įvertinti aplinkybę, jog projekto 4, 5,
6, 7, 9, 10 straipsniai, 11 straipsnio 4 dalis, 12 straipsnio, 14 straipsnio
straipsniai atkartoja Lietuvos Respublikos Prezidentės pateiktas teisėkūros iniciatyvas dėl minėtų straipsnių normų tobulinimo (įstatymo projektas XIIIP-288). Įstatymo projektas Nr. XIIIP-288(2) apsvarstytas ir jam pritarta papildomuose Lietuvos Respublikos Seimo komitetuose, pagrindinio komiteto – Teisės ir teisėtvarkos komiteto – surengtų klausymų metu suderinta suinteresuotų institucijų pozicija dėl keičiamų nuostatų. Dėl nurodytų priežasčių siūlytina svarstyti tik tuos Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 straipsnius (ar jų dalis), kurie neatkartoja įstatymo projekto Nr.
teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų asociacija, 2017-03-14 * Dėl LR CK 3.172,3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.211, 3.217, 3.218, 3.219, 3.223, 3.226, 3.253, 3.257, 3.259, 3.260, 3.266, 3.267, 3.269 straipsnių pakeitimų – Asociacija iš esmės pritaria pateiktiems pakeitimams. Atsižvelgti. 38. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
Įstatymo projekto 1 straipsnio formuluotę, nurodant išimtinius atvejus ir aplinkybes, kurioms esant valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija įgyja teisę teikti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo ir tėvystės (motinystės) nustatymo. Atsižvelgti. Atsižvelgiant į išsakytas pastabas, siūloma atsisakyti šio straipsnio. Žr. komiteto 1 pasiūlymą. 39. Vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų asociacija,
LR Civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182 , 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267, 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-356: Dėl LRCK 3.151 straipsnio pakeitimo – Atkreiptinas dėmesys į tai, kad juridinio asmens t. y. Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos įtraukimas į asmenų galinčių pateikti ieškinį dėl vaiko tėvystės (motinystės) nuginčijimo sąrašą neatitinka šeimos teisinių santykių sampratos, nes joks juridinis asmuo neturi teisinio pagrindo intervuoti į asmeninius vaiko tėvo ir motinos santykius, bei teikti teismui aukščiau minėtą ieškinį be objektyvių įrodymų, vadovaujantis tik savo subjektyvia nuomone. Intervencija į šeimą įmanoma tik esant ypatingoms sąlygoms t. y. būtinybei užtikrinti vaiko gyvybę, sveikatą. Pažymėtina ir tai, kad toks teisinis reguliavimas neatitinka LR Konstitucijai bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai.
Nenumatyta ir tai, kas būtų jei teismas pripažintų, jog vaiko tėvystės (motinystės) nuginčijimas prieštarauja vaiko teisėtam interesui, pvz, jei tarp vaiko ir tariamo tėvo susiklostė tėvystės santykiai ir juos sėja stiprus emocinis ryšis? Todėl manytina, kad nereikėtų praplėsti subjektų, galinčių pateikti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo rato. Pritarti
7Projekto Nr. 2 1 straipsniu siūlomas CK 3.151 straipsnio papildymas kelia abejonių dėl
savo tikslingumo ir proporcingumo. Aiškinamajame rašte šis papildymas grindžiamas siekiu užtikrinti vaiko teisę žinoti savo tėvus. Sutinkame, kad ši vaiko teisė yra svarbi ir gintina, tačiau šeimos santykių aplinkybės turėtų būti vertinamos kompleksiškai, ypač atsižvelgiant į tai, kad galiojančioje CK 3.151 straipsnio redakcijoje numatyta galimybė visiems suinteresuotiems asmenims pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo. Be to, CK numatyti ieškinio senaties terminai tokiam ieškiniui pareikšti, taigi teisė ginčyti tėvystę (motinystę) nėra ginama neapibrėžtą laiką; taip siekiama išsaugoti šeimos santykių stabilumą. Abejojame, ar teisės ginčyti tėvystę (motinystę) suteikimas valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai būtų tikslingas ir nesukeltų rizikingos situacijos, susijusios su pernelyg dideliu įsikišimu į šeimos gyvenimą, priešingai suinteresuotų asmenų valiai. Atkreipiame dėmesį, kad tokiu atveju galimai prarastų prasmę ieškinio senaties termino nustatymas, nes vaiko teisių apsaugos institucijai ieškinio senaties terminas tokiam ieškiniui reikšti būtų skaičiuojamas nuo šios institucijos sužinojimo apie tam tikras reikšmingas aplinkybes momento, taigi galimybė ginčyti tėvystę (motinystę) teisme laiko atžvilgiu taptų neapibrėžta. Pritarti 41.
straipsniu teikiamą siūlymą, pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2017 m. vasario 13 d. išvados Nr. XIIIP-356 (toliau – Išvada) 1 punkte pirmuoju ir antruoju aspektais aptartiems argumentams dėl šio siūlymo. Papildomai pastebime, kad Projekto aiškinamajame rašte nėra visapusiškai atskleistos tokio siūlymo priežastys, aplinkybės, tikslingumas. Kartu manome, kad Projekto aiškinamajame rašte nurodyta problema – „kai vaiko tėvystė de jure pripažinta ne vaiko biologiniam tėvui, o vaiko motinos buvusiam sutuoktiniui, sugyventiniui ar kitam asmeniui, su kuriuo vaiko nesieja jokie emociniai ar faktiniai ryšiai“ – gali būti sprendžiama vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.151 straipsnio 1 dalimi teisė pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo suteikta tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše įrašytam kaip vaiko tėvas, tiek asmeniui, vaiko gimimo įraše neįrašytam kaip tėvas, bet laikančiam save vaiko tėvu. Pritarti
teisių apsaugos kontrolierius 2013-06-27 g-2013-79641 N Pastabos Civilinio kodekso 3.3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-472, kuris komiteto sprendimu sujungtas su projektu Nr. XIIIP-356(2): Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierė, susipažinusi su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-472 bei Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo papildymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektu Nr. XIIP-473, teikia šias pastabas ir pasiūlymus:
Dėl įstatymo projekto XIIP-472 1.
Siūlomu Civilinio kodekso pakeitimo įstatymo projektu siekiama įtvirtinti papildomą šeimos santykių teisinio reglamentavimo principą – tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo principą, kurio turinys ir samprata tam tikra prasme jau atsispindi įtvirtintuose šeimos teisės principuose bei kitose teisės aktų nuostatose, skirtose reglamentuoti šeimos teisinius santykius, vaiko teisių ir jo interesų įgyvendinimą ir gynimą. Šiuo metu galiojantys teisės aktai nepaneigia vaikų auklėjimo šeimoje principo, aiškiai įtvirtina tėvo ir motinos tėvų teisių ir pareigų lygybės principą, akcentuoja tėvo ir motinos, kaip tėvų teisių ir pareigų turėtojų teises ir pareigas bei atsakomybę ir vaidmenį, išskirtinai abiejų lyčių asmenų tam tikras teises (pavyzdžiui, vaiko kilmės nustatymas, skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisės bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant gyvendinimas, vaikų ir tėvų (tėvo ar motinos) atskyrimas, tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimas, įvaikinimo sąlygos ir pan.). Šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas nepaneigia nei vienodai reikšmingo tiek tėvo, tiek motinos vaidmens šeimoje augančiam vaikui, nei sąlygos, kad tėvas ir motina negali vienas kito visiškai pakeisti. 2. Pažymėtina, kad galiojančiame Civilinio kodekso 3.3 straipsnyje įtvirtinto principo – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo – turinys apima daugelį aspektų, kurie susiję ir naujai siūlomu įtvirtinti principu. Pastarasis principas įtvirtintas ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje, kuris skelbia, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai.
Pastarasis principas reiškia, kad siekiant visais atvejais užtikrinti, kad pirmiausia bus atsižvelgiama į tai, kas geriausia vaiku, privalo būti įsitikinama, kokį poveikį jų veiksmai gali turėti vaikams, teikiant pirmenybę jiems. Paminėtina, kad pastaroji sąvoka tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose įpareigoja atskirus subjektus atsižvelgti į tai, kas geriausia kiekvienam vaikui konkrečiais atvejais, pavyzdžiui, susijusiais su atskyrimu nuo tėvų, tėvų pareigų įgyvendinimu, sprendžiant tėvų globos netekusio vaiko teisių užtikrinimo klausimus, įvaikinimo klausimus ir pan. Prioritetinė vaiko teisių apsauga reiškia ir tai, kad visais atvejais sprendžiant bet kokį klausimą pagrindinis veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti – vaiko interesai. Nepaneigtina, kad vaiko interesai ne visada yra vienintelis ir pagrindinis veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti; kartu gali būti ir kitų panašių arba priešingų interesų, susijusių su žmogaus teisėmis, pavyzdžiui, tarp atskirų vaikų, tarp įvairių vaikų grupių ir tarp vaikų ir suaugusiųjų, tačiau į vaiko interesus būtina atsižvelgti nuolat ir visais atvejais užtikrinti, kad vaiko interesai buvo išnagrinėti ir kad į juos buvo atsižvelgta pirmiausia. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad šiuo metu esamas teisinis reglamentavimas nesudaro absoliučių prielaidų paneigti ar sumažinti vaiko teisių apsaugos garantijas, nepaisyti tikrųjų prigimtinių vaiko poreikių bei interesų, ar sudaromos prielaidos suaugusiųjų asmenų teisėms bei interesams teikti prioritetą, dirbtinai ribojama vaiko teisė į identiškumą, šeimą, tėvų (tėvo ir motinos) globą ir rūpestį ar pan.
Šio pastabos taikytinos ir įstatymo projektui XIIP-473. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad tokios formuluotės ir tokio turinio principo įvedimas negalėtų iš esmės pasiekti aiškinamajame rašte nurodytų projektu siekiamų tikslų, o tam tikrais atvejais galėtų sudaryti atskirų principų taikymo konkurencijos prielaidas ir teisinio reglamentavimo nuostatų taikymo ir įgyvendinimo vaiko teisių apsaugos srityje neaiškumą. Atsižvelgti
teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų asociacija, 2017-03-143 Dėl LR CK
su nepilnamečiu vaiku susijusius sprendimus kyla vaiko ir jo tėvų (globėjo, rūpintojo) interesų konfliktas arba vaiko tėvų tarpusavio interesų konfliktas, teismas ex officio arba bet kurio iš vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo) ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos prašymu gali skirti ad hoc globėją, kuris atstovautų vaikui sprendžiant konkretų ginčą. Ad hoc globėjo parinkimo tvarką nustato ir Galimų ad hoc globėjų sąrašą, taikomą visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko, patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Ad hoc globėjo veiklai mutatis mutandis taikomos šios knygos XVII ir XVIII skyrių normos.“. Manytume, kad ad hoc globėjui negali būti nustatytos pareigos atsakyti už vaiko saugumą, ar pavesta vykdyti kitas su vaiku, netekusiu tėvų globos, būdingų pareigų globėjui. Ad hoc globėjas skirtinas esant konkrečiam ginčui tarp vaiko ir jo tėvų.
Ad hoc globėjas turėtų turėti teisinį išsilavinimą, gebantis tinkamai vertinti ir suprasti, kaip užtikrinti nepilnamečio procesines teises esant ginčui, nepaimant jo iš šeimos, suprasti savo procesines teises ir pareigas konkrečiu laikotarpiu, konkrečioje situacijoje. Pritarti
teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
atsisakyti Įstatymo projekto 3 straipsniu siūlomo Civilinio kodekso 3.162 straipsnio pakeitimo, įtvirtinant įstatyminiame lygmenyje galimų ad hoc globėjų sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pažymėtina, kad diskusijos dėl tokio sąrašo tikslingumo vyko vykdomosios valdžios lygmenyje ir, atsižvelgiant į ad hoc globėjo teisinio instituto paskirtį ir specifiką, buvo nuspręsta atsisakyti siūlomo reguliavimo, nes jis sukeltų daug praktinio įgyvendinimo problemų, ir, kas ne mažiau svarbu, kelia abejonių dėl atitikimo vaiko interesams, kadangi esant iš anksto patvirtintam ad hoc globėjų sąrašui eliminuojama galimybė paskirti vaiko ad hoc globėju vaikui artimą ir (ar) geriausiai vaiko interesus galintį atstovauti asmenį. Pritarti
teismų administracija,
1CK pakeitimų projekto 3 straipsniu (3.163 straipsnio 3 dalyje) siūloma nustatyti, jog ad hoc globėjų
veiklai mutatis mutandis taikomos CK trečiosios knygos XVII ir XVIII skyrių normos, tačiau pažymėtina, kad ad hoc globėjas netampa nepilnamečio vaiko globėju (rūpintoju) visose gyvenimo srityse – kitose gyvenimo srityse, nesusijusiose su teisme nagrinėjamu ginču, vaiką ir toliau atstovauja jo įstatyminiai atstovai, vaikas ir toliau gyvena su savo įstatyminiais atstovais, jiems ir toliau išlieka pareiga vaiką išlaikyti, todėl teisės norma turi būti tobulinama. Pritarti
teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų asociacija, 2017-03-143 Dėl LR CK 3.212 straipsnio pakeitimo - Naikintina 3 dalis, nes ji iš esmės atkartoja 2 ir 5 dalį.
yra perteklinė, nes ji atkartoja 3.219 straipsnio antrąją dalį. Pritarti
Aukščiausias Teismas, 2017-03-10 3,7
suderinamumas. CK 3.212 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją), įvaikinant būtinas jo rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo, tačiau šio reikalavimo siūloma netaikyti vaiko globos institucijoms, šeimynoms, globėjų centrams, t. y. įvaikinti galima be pastarųjų sutikimo. CK 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad vaiko globėjas (rūpintojas) duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti; išimčių iš šios taisyklės nenurodyta, taigi spręstina, kad reikalingas ir vaikų globos institucijos, šeimynos, globėjų centro, globojančių vaiką, sutikimas. Taip pat pažymėtina, kad Projekto Nr. 3 6 straipsniu teikiamoje CPK 482 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcijoje numatyta, kad įvaikinant vaiką nereikalaujama tik vaikų globos institucijos ar šeimynos sutikimo, bet nenurodytas globėjų centras. Taigi siūlytume šį reglamentavimą suvienodinti. Pritarti
teismų administracija,
straipsnio 2 dalies) nuostatą siūloma papildyti, įtvirtinant reikalavimą teismui išklausyti įvaikinamo vaiko neveiksnių tėvų nuomonę, jei šie tam tikra apimtimi gali išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą bei tikslus, taip, manytina, siekiant užkirsti kelią neveiksnių tėvų globėjų (rūpintojų) galimiems piktnaudžiavimo atvejams.
Atsižvelgiant į tai, kad vienas iš siūlomais pakeitimais siekiamų tikslų yra paspartinti įvaikinimo procedūras, kad vaikas kuo greičiau atsidurtų saugioje šeimos aplinkoje, abejonių kelia teismo įpareigojimas išklausyti įvaikinamo vaiko neveiksnų šioje srityje tėvą nepriklausomai nuo kitų, nei jo gebėjimas išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą bei tikslus, aplinkybių. Manytina, kad siūlomas įtvirtinti reikalavimas tam tikrais atvejais gali būti akivaizdžiai perteklinis ir nepagrįstai stabdyti procesą (pavyzdžiui, kai asmuo, kuris nors ir gali išreikšti savo nuomonę, ją išdėsto rašytine forma ir dėl objektyvių aplinkybių nesutinka atvykti į teismą), todėl teismui turėtų būti palikta diskrecijos teisė spręsti dėl būtinumo išklausyti tokį asmenį tiesiogiai įvertinus bylos aplinkybių visumą. Taip pat svarstytina, ar tikslingumas tam tikrais atvejais (pavyzdžiui, teismui turint abejonių dėl tikrosios tėvų valios) išklausyti tėvus, kai dėl teisės sutikti ar nesutikti, kad jų vaikas būtų įvaikintas, įgyvendinimo sprendžia globėjas (rūpintojas), pagrįstai siejamas tik su neveiksniais asmenimis, preziumuojant, kad nepilnametis asmuo gali tinkamai pasirūpinti savo teisių gynimu visose situacijose. Pritarti
teismų administracija,
straipsnio siūlomos redakcijos 4 dalyje) yra įtvirtintas būtinumas gauti ketinamo įvaikinti vaiko globėjo (rūpintojo) rašytinį sutikimą, išskiriant atvejus, kai globėjas (rūpintojas) yra vaikų globos institucija, šeimyna ar globėjų centras.
Piktnaudžiavimo teise neduoti sutikimo įvaikinti vaiką atvejus, tikėtina, sumažintų aptariamo straipsnio apimtyje įtvirtintas įpareigojimas subjektui, kurio sutikimą būtina gauti, pareiga motyvuoti atsisakymą duoti sutikimą dėl vaiko įvaikinimo. Pastebėtina, kad vaiko interesai turėtų būti vertinami sprendžiant kiekvieną su vaiku susijusį klausimą, tačiau įvaikinant derėtų vertinti ir atsižvelgti ne į tiesiog vaiko interesus, kaip kad siūloma projekte, bet į geriausius vaiko interesus. Taip pat svarstytina, ar teismo teisė atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus priimti sprendimą dėl įvaikinimo galėtų būti įgyvendinama nesant ne tik globėjo (rūpintojo), bet ir šeimos, šeimynos tėvų sutikimo, kaip tai numatyta įvaikinimo užsienio valstybės piliečiui atveju (CK 3.224 straipsnio 3 dalies aktuali redakcija, projekto CK 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pastebėtina, kad siūlomoje CK
konkrečiam įvaikintojui kartojama 3 ir 5 dalyse. Įvertinus straipsnio struktūrą, manytina, kad ši nuostata turi būti pašalinta iš 3 dalies. Pritarti
Aukščiausias Teismas,
kelia Projekto Nr. 2 3 straipsnyje teikiamo CK 3.163 straipsnio 3 dalyje esanti nuostata, kad ad hoc globėjo veiklai mutatis mutandis taikomos trečiosios knygos XVII ir XVIII skyrių normos. Ad hoc globėjas nėra nepilnamečio globėjas, vaikas ir toliau gyvena su savo atstovais pagal įstatymą, o ad hoc globėjas tik atstovauja vaikui teismo procese sprendžiant konkretų ginčą. Pritarti
Respublikos Teisingumo ministerija, 2017-03-173 2.
Projekto 3 straipsniu teikiamo siūlymo visapusiškai įvertinti neturime galimybės, nes Projekto aiškinamajame rašte nėra atskleistos priežastys, aplinkybės, lėmusios tokio siūlymo formulavimą. Remdamiesi loginiu ir kalbiniu siūlomos normos aiškinimo metodu, manytume, kad teikiamas siūlymas neatitinka CK 3.163 straipsnio 3 dalies (kurią siūloma pildyti Projekto 3 straipsniu) paskirties ir teisinio turinio. Pastebime, kad CK 3.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta taisyklė suteikia galimybę operatyviai reaguoti į susiklosčiusią situaciją ir spręsti problemas, susijusias su tam tikrų vaiko teisių užtikrinimu ir įgyvendinimu. Taip pat manytume, kad apribojimas ad hoc globėją rinktis tik iš jų sąrašo kaip tik apsunkintų teismo procesą, trukdytų jo operatyvumui ir užkirstų kelią skirti ad hoc globėją, jei jis nebūtų įrašytas į jų sąrašą, nors ir galėtų tinkamai atstovauti vaikui sprendžiant konkretų ginčą. Kartu atkreipiame dėmesį, kad jei Projekto 3 straipsniu siekiama spręsti globėjų (rūpintojų) apskaitos centralizavimo klausimą, informuojame, kad Lietuvos Respublikos Seime registruoto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.172, 3.176, 3.180, 3.183, 3.210, 3.212, 3.217, 3.219, 3.222, 3.223, 3.224, 3.243, 3.249, 3.250, 3.252, 3.253, 3.254, 3.256, 3.257, 3.262, 3.264 , 3.265, 3.266, 3.267, 3.269, 3.271, 3.274 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.276¹ straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIIP-288(2) (toliau – Projektas Nr. XIIIP-288(2)) 23 straipsnio 1 dalimi šiai problemai spręsti yra pateiktas siūlymas, kuriam Teisingumo ministerija pritaria. Pritarti
(įvaikinimo) aplinkybes susiję klausimai turi būti sprendžiami byloje dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje.
Jei asmuo tam tikra apimtimi gali suvokti įvaikinimo procesą, manytume, šis asmuo turėtų būti pripažintas ribotai veiksniu šioje srityje. Atsižvelgiant į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę atsisakyti nuostatos, dėstomos Projekto 11 straipsnyje, kuriame keičiama CK 3.212 straipsnio 2 dalis, kaip nederančios su esminėmis minėtų institutų sąlygomis (turiniu). Šiuo atveju, esant poreikiui, siūlytume atitinkamą nuostatą perkelti iš Projekto Nr. XIIIP-288(2) 6 straipsnio. Taip pat pritartina
straipsniui. Pritarti
1
straipsnio 1 dalyje vartojama nuostata „medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija“, o galiojančiame CK 3.269 straipsnio 8 punkte –
„turintis psichikos sutrikimą ar sergantis kitomis ligomis, kurių sąrašą
tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija“. Manytume, šios nuostatos turėtų būti suvienodintos ir vartojamos ta pačia reikšme. Siūlytume apsvarstyti galimybę vietoj jų vartoti vieną apibendrintą nuostatą „turintys psichikos sutrikimų ar sergantys kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija“ (žr. Projekto Nr. XIIIP-288(2) 5 straipsnio 2 dalį). Pritarti Pastabai pritartina, tačiau ji neaktuali. Žr. argumentus dėl Teisės departamento 23 pastabos. 54. Nacionalinė teismų administracija,
1 4.
CK pakeitimų projekto 12 straipsnio siūlomas (CK 3.217 straipsnio
atsižvelgtina vertinant būsimų įtėvių pasirengimą įvaikinti, ir paliekant abstraktaus pobūdžio sąvokas „pasirengimas įvaikinti“, „teisės aktų nustatyta tvarka“, gali sudaryti prielaidas plačiam ir nevienareikšmiam nuostatos interpretavimui ir įgyvendinimui praktikoje. Svarstytina ir dėl reikalingumo apriboti asmens teisę įvaikinti pagal nustatytą medicininių kontraindikacijų sąrašą, atsižvelgiant į tai, kad praktikoje pasitaiko formalių medicininių kontraindikacijų nustatymo atvejų (kai asmenys, kuriems nustatytos tam tikros diagnozės, geba tinkamai pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitais), taip pat įvertinus tai, kad naujų ligų, sutrikimų ratas nuolat plečiasi. Įvertinus tai, siūlytina civilinius teisinius santykius kodifikuojančiame įstatyme palikti (įtvirtinti) principines nuostatas, kuriomis turėtų būti vadovaujamasi tiek rengiant įstatymą įgyvendinančius teisės aktus, tiek vertinant būsimų įtėvių pasirengimą įvaikinti kituose teisės aktuose nenumatytais atvejais. Pritarti. Pastabai pritartina, tačiau ji neaktuali. Žr. argumentus dėl Teisės departamento 23 pastabos. 55. Lietuvos
5
išplėsti ratą giminaičių, turinčių teisę bendrauti su vaiku – siūlytume įvertinti šiais aspektais. Viena vertus, Projekte siūloma formuluotė „tiesiosios linijos vaiko giminaičiai ir (ar) šoninės linijos giminaičiai iki ketvirtojo laipsnio“ apriboja kitų giminaičių galimybę įgyvendinti savo teisę bendrauti su vaiku. Kita vertus, svarstytina, ar turinčių teisę bendrauti su vaiku giminaičių sąrašo išplėtimas, lyginant su galiojančiu, atitinka CK 3.236 ir
ir atvirkščiai.
Atsižvelgiant į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę Projekto
giminaičių“ nuostatą, netikslinant jos giminystės linijos ir giminystės laipsnio nuostatomis. Kartu, įvertinę Projekto aiškinamojo rašto informaciją, susijusią su šiuo siūlymu, manytume, kad egzistuojančias problemas galėtų padėti išspręsti Projekto Nr. XIIIP-288(2) 1 straipsniu (žr. kartu su 2 straipsniu) teikiamas siūlymas, kuriuo teisė bendrauti su vaiku būtų suteikta, be kita ko, „kitiems vaiko giminaičiams, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus“. Pritarti
dalimi teikiami siūlymai dėl savo neapibrėžtumo ir galimo plečiamo aiškinimo kaip tik sukeltų papildomų neaiškumų, lyginant su galiojančiomis CK 3.217 straipsnio 1 dalies normomis. Pastarosiomis yra aiškiai nustatomi pagrindiniai aspektai, konkrečių teisių realizavimo būdai. Tuo atveju, jei kyla poreikis papildomai reguliuoti tam tikrus klausimus, kurių nenustato CK
turėtų būti siūlomos reguliuoti, o ne pavedama tai daryti kitais teisės aktais. Taip pat pastebime, kad priėmus Projekto 12 straipsnio 1 dalimi teikiamą siūlymą, liktų neaišku, apie kokią „išvadą dėl pasirengimo įvaikinti“ kalbama šio straipsnio 2 dalyje (galiojantis teisinis reguliavimas sistemiškai reiškia, kad CK 3.217 straipsnio 2 dalyje omenyje turima išvada, nurodyta to paties straipsnio 1 dalyje). Pritarti Pastabai pritartina, tačiau ji neaktuali. Žr. argumentus dėl Teisės departamento 23 pastabos. 57. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija, 2017-03-175 13.
Įvertinę Projekto 14 straipsniu teikiamus siūlymus, pastebime, kad CK nelieka nuostatos, tiesiogiai nustatančios subjektą, kuris tvarkytų asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir galimų įvaikinti vaikų apskaitą (galiojanti CK 3.219 straipsnio 1 dalis numato, kad toks subjektas yra valstybinė įvaikinimo institucija). Taip pat pažymime, kad net ir pakeitus CK 3.219 straipsnio 2 dalį taip, kaip siūloma Projekto 14 straipsniu, esama situacija, susijusi su valstybinės įvaikinimo institucijos nuostatus tvirtinančio subjekto įvardijimu CK, nesikeis (tiek galiojančioje normoje, tiek Projektu toks subjektas – Vyriausybė). Atsižvelgiant į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę atsisakyti Projekto 14 straipsniu teikiamų siūlymų, kiek jie susiję su CK 3.219 straipsnio 1 ir 2 dalių keitimu. Pritarti iš dalies Pritarta Teisės ir teisėtvarkos komiteto 3.3 pasiūlymui. 58. Lietuvos
straipsnio dėl šių priežasčių. Projekto rengėjai aiškinamajame rašte nurodo, kad „vaiko teisių apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai pažymi, kad pasitaiko atvejų, kai tėvai, kuriems teismo tvarka buvo apribota tėvų valdžia, nesistengia vaiko susigrąžinti į šeimą, nes jų vaiku rūpinasi paskirtasis globėjas (rūpintojas), o vaiko išlaikymą užtikrina valstybės skiriama globos (rūpybos) išmoka“. Pastebime, kad nurodytu atveju net ir suteikus galimybę pareikšti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, vis tiek turės egzistuoti tėvų (tėvo ar motinos) valia vaiką susigrąžinti, t. y. turi būti tėvų noras ir siekis.
Kita vertus, Projektu numačius aplinkybę – rašytinis tėvų (tėvo ar motinos) prašymas – manytume, prasmės netenka teisės kreiptis į teismą suteikimas valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, t. y. jei tėvai (tėvas ar motina) siekia savo vaiko susigrąžinimo, kokiu tikslu jų norus turėtų įgyvendinti valstybinės institucijos. Manytume, kad Projekto aiškinamajame rašte nurodytos problemos
nuostatoms, numatytoms ir Projekto 17 straipsnyje) teiktini tie patys pastebėjimai, kurie išdėstyti šių pasiūlymų skyriaus Dėl CPK projekto
Aukščiausiasis Teismas,
Nr. 2 17 straipsniu siūlomoje CK 3.224 straipsnio 2 dalyje, mūsų nuomone, egzistuoja tam tikras prieštaringumas nustatant vaiko globėjo ir įvaikintojo teisių santykį. CK 3.224 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad įvaikinimas galimas, jeigu per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą nėra Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (rūpintis vaiku).
Tokia nuostata turėtų reikšti, kad Lietuvos Respublikos pilietis, ketinantis globoti vaiką, turi pirmenybę prieš kitus asmenis, siekiančius tą patį vaiką įvaikinti. Tačiau to paties straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus, turi teisę priimti sprendimą įvaikinti be vaiko globėjo (rūpintojo) sutikimo. Taigi pirmenybė suteikiama būsimiems įtėviams, o ne globėjams. Siūlytume šį neaiškumą pašalinti. Nepritarti Dėl siūlomo reguliavimo apsispręsta 2018-01-01 įsigaliosiančiomis 3.224 straipsnio 2 dalies pataisomis. 61. Nacionalinė teismų administracija,
straipsnio 2 dalies 2 punkto) siūlomoje redakcijoje atsisakoma nuostatos, kuria vadovaujantis teismas turi teisę vaiko interesais priimti sprendimą įvaikinti be šeimos, šeimynos sutikimo, ir paliekama galimybė spręsti dėl vaiko įvaikinimo nesant tik globėjo (rūpintojo) sutikimo. Iš projekto aiškinamojo rašto matyti, kad siūlomais pakeitimais siekiama nustatyti teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų geriausius vaiko interesus, įskaitant teisę įvaikinamam vaikui augti visavertėje įtėvių šeimoje, ir eliminuotų galimybę vaikui atstovaujantiems subjektams piktnaudžiauti savo teisėmis ir trukdyti, kai vaiko interesus geriausiai atitinka jo įvaikinimas. Pažymėtina, kad siūlomu teisiniu reglamentavimu sudaromos prielaidos šeimos, šeimynos dalyviams, taip pat ir kitiems globėjams (rūpintojams) dėl materialinių ar savanaudiškų paskatų piktnaudžiauti savo teise atsisakyti duoti sutikimą įvaikinti.
Taip pat lieka neaišku, kaip tokiais atvejais turėtų būti užtikrinama vaikų gerovė ir jų teisė būti įvaikintiems, nes teismo teisės šiuo teisiniu reglamentavimu yra susiaurinamos. Kartu pastebėtina, jog CK
galimas, jeigu per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą nėra Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti (rūpintis) vaiką (-u). Iš šios nuostatos galima daryti išvadą, kad jei prašymą vaiką globoti (rūpintis) vaiką būtų pateikę Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, tokiems globėjams (rūpintojams) būtų teikiama pirmenybė užsienyje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių, norinčių vaiką įvaikinti, atžvilgiu. Taip pat pastebėtina, kad CK 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punkte siūloma numatyti, kad teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus, turi teisę priimti sprendimą įvaikinti be vaiko globėjo (rūpintojo) sutikimo, taigi, darytina išvada, kad vis dėlto pirmenybė teikiama įvaikintojams, o ne globėjams (rūpintojams), todėl siūlytina teisės normas koreguoti, suvienodinant teisinį reglamentavimą. Pritarti iš dalies
abejojame ir dėl Projekto Nr. 2 7 straipsniu siūlomo CK 3.183 straipsnio 4 dalies reglamentavimo. Projekte siūloma, kad teismas, priėmęs sprendimą̨ apriboti tėvų̨ valdžią, tuo pačiu sprendimu ne tik nustatytų vaiko gyvenamąją vietą ir skirtų globą (rūpybą̨), bet ir priteistų išlaikymą̨ vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo. Neaišku, kodėl siūloma išlaikymą̨ priteisti tik iki vaiko globos (rūpybos) nustatymo.
Tėvų̨ pareiga išlaikyti vaikus išlieka nepaisant teismo sprendimo apriboti tėvų valdžią ir globos (rūpybos) nustatymo ir pasibaigia tik vaiką̨ įvaikinus (CK 3.195 straipsnis), todėl globos nustatymas nėra pagrindas nemokėti išlaikymo. Atsižvelgiant į tai, siūlytina atitinkamai koreguoti 3.183 straipsnio 4 dalies normą. Atsižvelgti Žr. argumentus aukščiau. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad jau priimtose CK pataisose 3.183 straipsnio 4 dalis dėstoma, nurodant, kad priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu nustato vaiko gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo ir priteisia išlaikymą vaikui, t. y. išlaikymo priteisimo nesieja tik su momentu iki teismo sprendimo dėl globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimu. 63. Lietuvos
teikiamas siūlymas „priteisia išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo“ turėtų būti įvertintas galimų teisinių pasekmių kontekste. Svarstytina, kodėl siūloma riboti išlaikymo priteisimą tik „iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo“ ir kokie veiksmai būtų atliekami po šio momento. Pavyzdžiui, jei po šio momento būtų vėl kreipiamasi į teismą dėl išlaikymo priteisimo, svarstytina, ar tai būtų protinga ir racionalu. Kartu pastebime, kad pagal CK 3.195 straipsnį tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus išlieka ir atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią, išskyrus atvejus, kai vaikas įvaikinamas. Taip pat vertinamai nuostatai teiktinas siūlymas, išdėstytas šių pasiūlymų skyriaus Dėl CPK projekto 3 punkte. Atsižvelgti
aukščiau
Respublikos Teisingumo ministerija, 2017-03-177 15.
Įvertinę Projekto 17 straipsniu teikiamus siūlymus, pastebime, kad nėra aiškūs konkrečių CK straipsnių pasirinkimo motyvai keičiamose CK 3.224 straipsnio 1 ir 2 dalyse: svarstytina, kodėl papildomai nurodytas CK 3.223 straipsnis, o, pavyzdžiui, CK 3.222 straipsnis – ne. Siūlytume tai įvertinti ir prireikus pildyti minėtas normas nuorodomis į CK 3.222 straipsnį. Kartu pastebime, kad vertinamame straipsnyje numatytas reikalavimas „vaiko globėjas (rūpintojas) duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti“ nedera su Projekto 11 straipsnyje siūloma taisykle, pagal kurią „jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją), išskyrus vaikų globos institucijas ar šeimynas, globėjų centrą, būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo“. Pastaruoju atveju svarbu ir tai, kad Projekto 17 straipsnyje duodama nuoroda į CK 3.212 straipsnį, kuris ir keičiamas Projekto
Pažymėtina, kad dėl CK
pataisomis, įsigaliosiančiomis 2018-01-01. 65. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.209 straipsnio 2 dalies pakeitimo tikslingumas, kadangi ir šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas netrukdo motinos (tėvo) sutuoktiniui (esant įstatyme nustatytoms sąlygoms) įsivaikinti kito sutuoktinio vaiką. Priėmus sprendimą dėl tikslingumo papildyti minėtą nuostatą, turėtų būti tobulinama šios normos formuluotė, ją sukonkretinant ir išvengiant praktinio jos taikymo problemų ateityje. Ta pati pastaba taikytina ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Pritarti
teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
projekto rengėjų argumentai, kuriais siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalies nuostatų (Įstatymo projekto 19 straipsnis).
Siekiant efektyvaus vaiko teisių apsaugos užtikrinimo (kontroliuojant teikiamų socialinių paslaugų kokybę, savalaikes laikinosios globos peržiūras ir kt.), siūlytina Įstatymo projekto 19 straipsniu ne pripažinti netekusiu galios Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalį, o ją suderinti su kitomis šio Įstatymo projekto bei Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 nuostatomis. Pritarti
pakeitimus būtų tikslinga įvertinti Išvados 6 punkte teikiamų pastebėjimų kontekste. Papildomai pastebime, kad galiojančiu teisiniu reguliavimu, nustatytu CK 3.209 straipsnio 2 dalyje, yra užtikrinama, kad kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba įvaikinamas vaikas gyvena įvaikintojo šeimoje, tai nereikalaujama jo įtraukti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą), o šios taisyklės, remiantis Projekto 8 straipsnio formuluotėmis, taip pat nekeičiamos (nuostata „išskyrus“ taikytina ir nuostatai „arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje“). Pritarti
straipsnius kartu su galiojančia CK 3.253 straipsnio 2 dalimi, manytume, kad Projekto 19 straipsniu teikiamas siūlymas – atsisakyti CK 3.253 straipsnio 2 dalies – nėra būtinas. Siūlytume atsisakyti Projekto 19 straipsniu teikiamo siūlymo. Pritarti
teismų administracija, 2017-04-189 6.
CK pakeitimų projekto 20 straipsniu (3.254 straipsnio
laikinąją globą (rūpybą), kai tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų „naudoja smurtą prieš vaiką“, manytina, susiaurina šio pagrindo taikymo ribas ir suponuoja, kad nuolatinis smurtavimas prieš kitus asmenis šeimoje ir vaikui esant šalia ir (ar) tai matant nesudaro pagrindo spręsti dėl saugesnės aplinkos vaikui nustatymo ir tinkamo tėvų ar kitų įstatyminių vaiko atstovų pareigų vaiko atžvilgiu įgyvendinimo. Atsižvelgti
Aukščiausias Teismas,
Nr. 2 9 straipsniu siūloma CK 3.210 straipsnio 4 dalies redakcija, mūsų nuomone, galėtų būti išdėstyta nuosekliau ir aiškiau, kad nekeltų praktinio taikymo problemų. Siūlytina įtvirtinti aiškų konkrečiai apibrėžtų nusikalstamų veikų sąrašą. Be to, tikslintinas žodžių junginys „neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes“, nes šios sakinio dalies turinys neaiškus. Pritarti
Aukščiausias Teismas,
aiškus tikslas, kodėl CK 3.210 straipsnio 5 dalyje iš asmenų, kuriems netaikomas reikalavimas būti įtrauktais į asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, apskaitą, sąrašo išbraukti giminaičiai. Mūsų nuomone, galiojančioje normos redakcijoje giminaičiams pagrįstai nekeliamas reikalavimas būti įrašytiems į apskaitą, nes giminaičiai, skirtingai nuo kitų asmenų, tikslingai siekiančių įsivaikinti vaiką ir atliekančių reikiamus pasirengimo veiksmus, iš anksto nesiekia įsivaikinti vaiko, bet priima sprendimą įsivaikinti būtent savo giminaitį, netekusį tėvų globos, t. y. jų sprendimą nulemia susidariusi situacija, kuri paprastai nebūna numatoma iš anksto ir jai nesirengiama. Siūlytume esamo reglamentavimo nekeisti. Atitinkamai siūlytume papildyti Projekto Nr.
straipsnio 1 dalies 5 punktą, įtraukiant giminaičius prie asmenų, kuriems netaikomas reikalavimas būti įrašytais į norinčiųjų įvaikinti sąrašą. Pritarti
pateiktiems pastebėjimams ir išsakytoms pastaboms dėl Projekto 9 straipsnio. Taip pat siūlytume apsvarstyti galimybę Projekto 9 straipsnio nuostatas suderinti (tikslinti) su Projekto Nr. XIIIP-288(2) 5 straipsniu teikiamų siūlymų formuluotėmis. Pritarti Pastaba neaktuali, nes dėl siūlomo reguliavimo apsispręsta CK pataisomis, įsigaliosiančiomis 2018-01-01 (įstatymas Nr. XIII-241). 73. Lietuvos
dėstomiems pastebėjimams dėl Projekto 20 straipsniu teikiamo siūlymo. Atsižvelgti
straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę – įvaikinimas galimas tik vaiko interesais – bei įvertinę aplinkybę, kad įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus (CK 3.209 straipsnio 3 dalis), prašytume pakartotinai įvertinti Projekto 10 straipsniu teikiamą siūlymą, kuriuo siūloma riboti asmenų teisę įvaikinti, nustatant maksimalų amžiaus skirtumą tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko. Atsižvelgti. Siūlytina pritarti Vyriausybės 3.2 siūlymui ir tobulinti projektą, atsisakant 3.211 straipsnio pataisų. 75. Lietuvos
19Atsižvelgiant į šeimos formų raidą,
siūlytume apsvarstyti galimybę Projekto 22 straipsnyje dėstomoje CK 3.259 straipsnio 4 dalyje neapsiriboti tik sutuoktiniais (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą „bendrai gyvenančių asmenų“ sąvoką ir jos turinį).
Taip pat pastebime, kad tais atvejais, kai globėjais (rūpintojais) būtų paskirti abu sutuoktiniai, jiems, vadovaujantis Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, už vaiką, kuriam globa (rūpyba) nustatyta šeimoje, kiekvienam būtų mokamas 4 bazinių socialinių išmokų dydžio globos (rūpybos) išmokos tikslinis priedas. Atsižvelgti
straipsnio 5 dalį siūlytume įvertinti Išvados 16 punkte pateikto pastebėjimo kontekste. Pritarti
teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
Įstatymo projekto 24 straipsnio nuostatas, keičiančias Civilinio kodekso
nustatoma vadovaujantis Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, nes globos teisiniai santykiai šiuo metu reglamentuoti Civilinio kodekso 3 knygoje, Įstatymo projekto rengėjai siūlymų atsisakyti tokio teisinio reguliavimo nepateikė. Pritarti
keičiamai CK 3.261 straipsnio 2 daliai iš esmės dėl Išvados 18 punkte nurodytų priežasčių. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad rūpyba nustatoma vaikams, sulaukusiems keturiolikos metų (žr. CK 3.251 straipsnio 2 dalį), todėl Projekto 24 straipsnyje, kuriame keičiama CK 3.261 straipsnio 2 dalis, nevartotina sąvoka „rūpyba“ – šioje dalyje reguliuojami santykiai, susiję tik su globa (žr. nuostatą „vaiko iki trejų metų“). Pritarti
teismų administracija, 2017-04-1814 11.
Siūlymas dėl CK 3.269 straipsnio 6 punkto patikslinimo (CK pakeitimų projekto 28 straipsnis), apribojant galimybę paskirti globėjais (rūpintojais) asmenis, teistus ne tik už tyčinius nusikaltimus, bet ir baudžiamuosius nusižengimus (pažymėtina, kad nėra aiškus, ar turima mintyje asmuo, teistas tik už tyčinius baudžiamuosius nusižengimus, ar už bet kokius baudžiamuosius nusižengimus, t. y. ir neatsargius[⁴]), tam tikrais atvejais galėtų būti pateisinamas, pvz., kai asmenys nubausti už veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, seksualine prievarta, kitais prieš patį vaiką ar šeimos narius nukreiptais veiksmais ir pan. Tačiau įtvirtinus apibendrintą reikalavimą nebūti teistam už baudžiamuosius nusižengimus, į asmenų, galinčių netekti teisės globoti vaiką (juo rūpintis), ratą patektų ir asmenys, nubausti už veiksmus (neveikimą) srityse, kurios nėra susijusios su vaiko, šeimos interesų gynimu, pvz., asmens socialinių teisių (pvz., trukdymas profesinių sąjungų veiklai), elektroninių duomenų ir informacinių sistemų apsaugos, mokestinių prievolių, transporto eismo saugumo (pvz., transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių netinkama priežiūra ar remontas), krašto apsaugos tarnybos (pvz., šaukimo į privalomąją karo tarnybą vengimas). Toks apribojimas vertintinas kaip nepagrįstas ir, atsižvelgus į tai, kad aptariamoje normoje nenustatoma jokių išimčių, susijusių su teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybėmis, svarstytina, ar negalėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtinto draudimo bausti už tą patį nusikaltimą antrą kartą.
Šių argumentų pagrindu siūlytina svarstyti dėl tikslingumo diversifikuoti tyčines nusikalstamas veikas (nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus), įvertinant tai, kokios saugomos vertybės jomis pažeidžiamos, taip pat atsižvelgiant į teistumo instituto taikymo ypatumus, ir apriboti asmeniui galimybę įgyti globėjo (rūpintojo) statusą tik tais atvejais, kai tai tikrai būtina, siekiant užtikrinti vaiko interesą augti socialiai saugioje aplinkoje. Atsižvelgti
tikslas turėtų būti siekis rasti vaikui įtėvius, o ne atvirkščiai. Atsižvelgdami į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę atsisakyti Projekto 13 straipsniu teikiamo siūlymo. Priešingu atveju, mūsų nuomone, siekiant apsaugoti geriausius vaiko interesus, pačiame CK turėtų būti aiškiai nustatytas duomenų teikimo eiliškumas asmenims (pagrindinės taisyklės). Pritarti
išvengti Projektu siūlomų nuostatų taikymo problemų (neaiškumų), siūlytume apsvarstyti papildomų pereinamųjų nuostatų įtvirtinimą Projekte, kiek tai susiję su Projekto 29 straipsniu teikiamais siūlymais (pastebime, kad nustatomi nauji, lyginant su galiojančiais, reikalavimai, apribojimai asmenims, siekiantiems tapti globėju (rūpintoju)). Pritarti
brauktini žodžiai „ar buvo“ dėl Išvados 21 punkte nurodytų priežasčių. Atsižvelgti
Respublikos Teisingumo ministerija, 2017-03-1714 27.
Projekto 29 straipsnio 4 dalies siūlymas
„ar baudžiamuosius nusižengimus“ turėtų būti įvertintas proporcingumo
kontekste kartu su Išvados 22 punkte pateiktais pastebėjimais bei suvienodintas su Projekto 9 straipsnio, kuriuo keičiama CK 3.210 straipsnio 4 dalis, atitinkama formuluote. Atsižvelgti
28Įvertinę Projekto 30 ir 31 straipsnius,
siūlome: juos sujungti į vieną straipsnį (pavadinimai vienodi); tarpusavyje suderinti Projekto 30 straipsnio 3 dalies ir Projekto 31 straipsnio 2 dalies nuostatas; tikslinti Projekto 30 straipsnio 1 dalies nuostatą „įvaikinimo procedūros, pradėtos“, nes CK tokia nuostata nevartojama ir nėra apibrėžta, koks momentas laikytinas jų pradžia; apsvarstyti galimybę pildyti Projekto 30 straipsnio 2 dalį nuostata „santuokos“, nes tiek laikinoji, tiek nuolatinė vaiko globa (rūpyba) pasibaigia, kai vaikas susituokia (CK 3.255 straipsnio 5 punktas, CK 3.258 straipsnio 4 punktas). Pritarti
straipsnio pavadinimą, šio straipsnio 1 dalyje dėstomas normas, manytume, kad galiojančioje CK 3.226 straipsnio 2 dalyje kalbama apie šio straipsnio 1 dalyje minimus subjektus. Atsižvelgdami į tai, nepritariame Projekto 18 straipsniui. Nusprendus priešingai, pastebime, kad būtų sukurta teisės spraga
teismų administracija,
7CK pakeitimų projekto 21 straipsniu (3.257 straipsnio 3 punktas) siūloma tikslinanti formuluotė
svarstytina dėl poreikio aiškiau apibrėžti jos turinį.
Pagal siūlomą išdėstymą „nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti“, lieka neaišku, ar kompetentingoms institucijoms pakanka konstatuoti, kad tokių duomenų negauta, ar turi būti imamasi pastangų patikrinti ir įsitikinti, kad padėtis nepasikeis. Taip pat, siekiant išvengti skirtingo aiškinimo ir taikymo, svarstytina, ar nereikėtų konkretizuoti, apie kokią (kieno) padėtį kalbama. Be to, siūlomas įtvirtinti kriterijus yra pernelyg vertinamojo pobūdžio laiko perspektyvoje, todėl siūlytina teisės normą tobulinti. Pritarti
teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
nuostatas, keičiamas Civilinio kodekso 3.262 straipsnio 1 punkto nuostatas suderinant su Civilinio kodekso 3.254 įtvirtintais vaiko globos nustatymo pagrindais, sukonkretinant 2 punkto nuostatas taip, kad būtų aiškus globos nustatymo momentas, 3 punkto nuostatas suderinti su Civilinio kodekso 3.183 straipsnio nuostatomis. Atsižvelgti
teismų administracija,
laikinosios globos (rūpybos) pagrindai nustatyti CK 3.254 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, CK pakeitimų projekto 25 straipsniu siūlomos CK 3.262 straipsnio „Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymas“ redakcijos 1 dalies 1 punkto formuluotės dalis „kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi (rastas vaikas), vaiko atstovai pagal įstatymą yra dingę ir paskelbta jų paieška, vaiko atstovai pagal įstatymą laikinai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių, kurioje išvardijamos laikinosios globos (rūpybos) nustatymo sąlygos“ vertintina kaip perteklinė, be to, plečiamoji nuostata.
Tuo pačiu aspektu svarstytini ir siūlomi nauji CK 3.262 straipsnio 1 dalies 2–3 punktai, t. y. ar jų nuostatos turinio prasme neturėtų būti vertinamos kaip vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindai, numatomi CK 3.254 straipsnyje. To paties straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinti laikinojo globėjo (rūpintojo) teisių subsidiarumo principą, nustatant, kad vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota. Pirma, siūlomu reguliavimu teisėtų vaiko atstovų teisių ir pareigų apimtis siejama su tėvų galimybių, o ne vaiko geriausių interesų vertinimu, ir svarstytina, ar nelieka neapibrėžta globėjų (rūpintojų) teisinė padėtis, kas gali neatitikti teisėtų lūkesčių principo. Antra, turėtų būti įvertintas duomenų apie vaiko laikinąjį globėją (rūpintoją) konfidencialumo užtikrinimo tikslingumas, sprendžiant klausimą, kokioms sąlygoms esant ir kokia apimtimi duomenys apie globėją (rūpintoją), taigi ir vaiko buvimo vietą ar pan., galėtų būti neatskleidžiami ir kaip tokiais atvejais turėtų būti užtikrintas vaiko bendravimas su tėvais.
Kita vertus, įtvirtinant siūlomą nuostatą spręstini klausimai pagal savo pobūdį ir apimtis, manytina, priskirtini nustatytos laikinosios globos (rūpybos) įgyvendinimo sričiai ir galėtų būti organizuojami vadovaujantis įgyvendinamaisiais teisės aktais (pavyzdžiui, pagal Vaiko globos organizavimo nuostatus, numatytus CK 3.266 straipsnio 3 dalyje), todėl svarstytina dėl galimybių palikti galiojančią CK 3.262 straipsnio 2 dalies redakciją. Atsižvelgti
keičiama CK 3.262 straipsnio 1 dalis (ypač jos 1-3 punktai) iš esmės peržiūrėtina Išvados 19 punkto pirmojoje-trečiojoje pastraipose teiktų pastabų kontekste. Kartu kritiškai vertintina ir šiame straipsnyje keičiama CK 3.262 straipsnio 2 dalis, kuria siekiama numatyti, kad tam tikrais atvejais „vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota“. Atkreipiame dėmesį, kad vaiko globėjas (rūpintojas), vadovaujantis CK 3.272 straipsnio 1 dalimi, yra vaiko atstovas pagal įstatymą ir gina jo teises ir teisėtus interesus.
Pažymėtina, kad, vadovaujantis CK 3.254 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatytais vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindais, vaikų ir tėvų buvimas kartu laikinosios globos (rūpybos) atveju apskritai yra beveik neįmanomas, o, jei laikinoji globa (rūpyba) yra nustatyta vadovaujantis CK 3.254 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu, turėtų būti kuo skubiau išsprendžiamas klausimas dėl tėvų valdžios apribojimo, o tokio apribojimo apimtis turėtų būti grindžiama vaiko interesų apsaugos prioriteto principu. Kartu svarstytina, kaip praktikoje turėtų būti taikoma ši taisyklė ir ar jos nustatymas kaip tik neįneštų dar daugiau painiavos ir neaiškumo. Pavyzdžiui, kokia procedūra būtų vadovaujamasi, nustatant, kiek teisių ir pareigų turi vaiko tėvai, o kiek jų gali įgyvendinti vaiko globėjas (rūpintojas). Pagaliau pastebime ir tai, kad tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų, tik apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai (CK
teismų administracija,
individualų teisės aktą, kuriuo nustatoma laikinoji globa (rūpyba), įvertinus keičiamo įstatymo pobūdį (kodeksas), manytina, tikslingiau vartoti bendrąją sąvoką „sprendimas“, konkrečią individualaus teisės akto formą (įsakymas, potvarkis ar kt.) nustatant šį aktą priimančio subjekto veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Pritarti
2
interesų apsaugos, siūlytume apsvarstyti galimybę Projekto 26 straipsnio 2 dalį papildyti nuostata, išdėstyta Projekto Nr. XIIIP-288(2) 21 straipsnyje, kuriame keičiama CK 3.264 straipsnio 2 dalis.
Atsižvelgti Pastaba neaktuali, nes siūloma atsisakyti Projekto 26 straipsnio, keičiančio CK 3.264 straipsnį, nes šios normos jau pakeistos įstatymu įsigaliosiančiu 2018-01-01. 92. Lietuvos
1
dalyje išbraukus nuostatą „to rajono (miesto)“ lieka neaišku, kurios valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimas turimas omenyje. Pritarti
teismų administracija,
organizavimo nuostatų taikymo apimtis yra patikslinta, t. y. nustatant, kad vadovaujantis šiais nuostatais organizuojama laikinoji ir nuolatinė globa (rūpyba). Tuo tarpu CK 3.267 straipsnį, reglamentuojantį vaiko globos (rūpybos) priežiūrą, CK pakeitimų projekto 28 straipsniu siūloma papildyti nuostata, kuri apima tik laikinosios globos (rūpybos), be to, nustatytos tik tam tikrais atvejais, priežiūrą. Taigi kyla klausimas, kokia tvarka vadovaujantis turi būti atliekama laikinosios globos (rūpybos) priežiūra likusiais atvejais bei nuolatinė vaiko globa (rūpyba) ir kas yra tokią tvarką nustatantis subjektas. Atsižvelgti Pastaba neaktuali, nes siūloma atsisakyti Projekto 27 straipsnio, keičiančio CK 3.264 straipsnį. Teikiama pataisa nesukuria jokios naujos taisyklės ir vertintina kaip perteklinė. Be to, šios normos jau pakeistos įstatymu įsigaliosiančiu
pastebėjimams dėl Projekto 28 straipsnio ir papildomai pastebime, kad nėra apibrėžta, kodėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūros institutas būtų taikomas tik tam tikrais atvejais. Pritarti
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, 2017-06-21
kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-356 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-356), tačiau pasiūlyti Seimui jį tobulinti pagal šias pastabas:
Respublikos Vyriausybė 2017-06-211 Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 1 straipsniu teikiamo siūlymo, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta problema, susijusi su asmens galimybe pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, „kai vaiko tėvystė de jure pripažinta ne vaiko biologiniam tėvui, o vaiko motinos buvusiam sutuoktiniui, sugyventiniui ar kitam asmeniui, su kuriuo vaiko nesieja jokie emociniai ar faktiniai ryšiai“, gali būti sprendžiama vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 3.151 straipsnio 1 dalimi teisė pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo suteikta tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše įrašytam kaip vaiko tėvui, tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše neįrašytam kaip tėvui, bet laikančiam save vaiko tėvu. Pritarti Pritarti siūlymui ir palikti šiuo metu galiojančią CK 3.151 straipsnio redakciją, t. y. tobulinti projektą, atsisakant 3.151 straipsnio pataisų. Žr. komiteto 2 pasiūlymą. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nutarimas Nr. 1167, 2013-12-111 N Pastabos Civilinio kodekso 3.3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-472, kuris komiteto sprendimu sujungtas su projektu Nr. XIIIP-356(2):
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr.
86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2013 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. SV-S-261 6 ir 7 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Nepritarti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo papildymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-473 dėl to, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 3.3 straipsnyje jau yra įtvirtinti tokie šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai kaip vaikų auklėjimas šeimoje, prioritetinė vaiko teisių ir interesų apsauga bei gynimas. Taip pat nepritarti ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2013 m. balandžio 25 d. išvados Nr. XIIP-472 1 punkte, 2013 m. balandžio 25 d. išvados Nr. XIIP-473 1 punkte ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. balandžio 29 d. išvadoje Nr. NR-378 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-472 ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo papildymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. XIIP-473“ 1 ir 2 punktuose nurodytų priežasčių. Nepritarti. Iniciatorių pateiktame įstatymo projekte siūlomas įteisinti tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo principas nėra perteklinė nuostata. Tai šeimos teisinių santykių reglamentavimą papildantis principas, sudarantis galimybę sustiprinti vaiko teisių apsaugą, įgalinantis labiau paisyti geriausių vaiko interesų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-216 3.3. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 6 straipsnio, nes Įstatymo projekto Nr.
XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta, kad „vaiko teisių apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai pažymi, kad pasitaiko atvejų, kai tėvai, kuriems teismo tvarka buvo apribota tėvų valdžia, nesistengia vaiko susigrąžinti į šeimą, nes jų vaiku rūpinasi paskirtasis globėjas (rūpintojas), o vaiko išlaikymą užtikrina valstybės skiriama globos (rūpybos) išmoka.“ Nurodytu atveju, net ir suteikus galimybę pareikšti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, vis tiek turės būti išreikšta tėvų (tėvo ar motinos) valia vaiką susigrąžinti, t. y. turi būti tėvų noras ir siekis. Kita vertus, Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 numačius aplinkybę – rašytinį tėvų (tėvo ar motinos) prašymą – prasmės netenka teisės kreiptis į teismą suteikimas valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, t. y. jeigu tėvai (tėvas ar motina) siekia susigrąžinti savo vaiką, neaišku, kokiu tikslu jų norus turėtų įgyvendinti valstybės institucijos. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta problema – „tėvų nežinojimas, kaip pasinaudoti įstatymo jiems suteikta teise kreiptis į teismą“ – praktikoje gali būti sprendžiama valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai aktyviai dirbant su šeima, papildomai (intensyviau) informuojant tėvus (tėvą ar motiną) apie jų teises, gynimo būdus. Pritarti Siūlytina pritarti siūlymui ir tobulinti projektą, atsisakant 3.182 straipsnio pataisų. Žr. komiteto 3
Respublikos civilinio kodekso 3.172, 3.176, 3.180, 3.183, 3.210, 3.212, 3.217, 3.219, 3.222, 3.223, 3.224, 3.243, 3.249, 3.250, 3.252, 3.253, 3.254, 3.256, 3.257, 3.262, 3.264, 3.265, 3.266, 3.267, 3.269, 3.271, 3.274 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.276¹ straipsniu įstatymą Nr. XIII-241 (toliau – Įstatymas).
2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymui, bus pasiekti tie Įstatymo projekto rengėjų tikslai, kuriuos siekiama įgyvendinti ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 3, 4, 5, 7, 9, 10 ir 16 straipsniais, todėl siūloma atsisakyti nurodytų Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 nuostatų. Pritarti Žr. komiteto 3 pasiūlymą. 5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-218 3.4. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 8 straipsnio 2 dalies, nes Civilinio kodekso 3.209 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba įvaikinamas vaikas gyvena įvaikintojo šeimoje, nereikalaujama jo įtraukti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą). Pritarti iš dalies Pritarta Teisės ir teisėtvarkos komiteto 3.1 pasiūlymui tobulinti Projektą, atsisakant 8 straipsniu dėstomų CK 3.209 straipsnio pataisų. 6. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-213
vaikas kuo greičiau atsidurtų saugioje šeimos aplinkoje), siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 11 straipsniu siūlomų keitimų tačiau tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 11 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. Teismas turi teisę atsižvelgdamas į vaiko interesus priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.“ Pritarti iš dalies Siūlomas 3.212 straipsnio 3 dalies papildymas yra neaiškus. Galiojančioje 3 dalies nuostatoje reglamentuojama tėvų teisė duoti sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui, tuo tarpu šios nuostatos papildymas teismui priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo sistemiškai nedera su nuostatos tikslais. Tačiau atsižvelgiant į siūlomos nuostatos tikslus, taip pat į 2018-01-01 įsigaliosiančias 3.212 straipsnio pataisas, siūlytina, tobulinti 3.212 straipsnio 2dalį. Žr. komiteto 4 pasiūlymą. 7. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-214 3.6.
Siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 12 straipsnio 1 dalyje teikiamų siūlymų atsisakyti kaip neaktualių, nes Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje jau nustatyta, kokie asmenys negali būti įvaikintojais. Kartu siekiant Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 teikiamus siūlymus suderinti su Įstatymo nuostatomis, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 12 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:
„2. Jei būsimieji įtėviai nesutinka su atestuotų
asmenų išvada dėl jų pasirengimo įvaikinti, jie gali šią išvadą apskųsti teismui.“ Pritarti Pritariant siūlymui ir tobulinti projektą, atsisakant 3.217 straipsnio 1 dalies pataisų. Tuo tarpu teikiamas siūlymas 3.217 straipsnio 2 dalies yra identiškas kaip pateikta projekte. Žr. komiteto 5 pasiūlymą. 8. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-2113
greičiau būtų surasti įtėviai, o įvaikinimo procedūros vyktų greičiau, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356
Pritarti siūlymui ir tobulinti projektą, atsisakant 3.218 straipsnio pataisų. Žr. komiteto 3 pasiūlymą. 9. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-215
atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 14 straipsniu teikiamų siūlymų, kiek jie susiję su Civilinio kodekso 3.219 straipsnio 1 ir 2 dalių keitimu, nes, pritarus pateiktiems siūlymams, Civiliniame kodekse neliktų nuostatos, tiesiogiai nustatančios subjektą, kuris tvarkytų asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir galimų įvaikinti vaikų apskaitą (galiojanti Civilinio kodekso 3.219 straipsnio 1 dalis nustato, kad toks subjektas yra valstybinė įvaikinimo institucija). Pritarti iš dalies Pritarta Teisės ir teisėtvarkos komiteto 3.3 pasiūlymui, atitinkamai patikslintas komiteto patobulinto įstatymo projekto 4 straipsnis. 10.
Respublikos Vyriausybė 2017-06-216
įvaikinimo teismingumas ir nustatytos kitos procesinės normos, kurios reguliuojamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) nustatyta tvarka, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 15 straipsniu pripažinti Civilinio kodekso 3.220 straipsnį netekusiu galios. Pritarti Žr. komiteto 6 pasiūlymą. 11. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-217
Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356
straipsnis, – nurodyti, kad, taikant nurodytas Civilinio kodekso 3.224 straipsnio nuostatas, taip pat yra taikomos ir Civilinio kodekso 3.222 straipsnyje nustatytos su įvaikinimu susijusios taisyklės. Pritarti
Respublikos Vyriausybė 2017-06-217 Kartu siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 17 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atsižvelgiant į Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 11 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.212 straipsnio 4 dalies pakeitimus, nustatančius teismo teisę, atsižvelgiant į vaiko interesus, priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo. Nepritarti Siūlytina nepritarti, nes dėl CK 3.222 straipsnio taikymo tarptautinių įvaikinimų atveju jau apsispręsta CK pataisomis, įsigaliosiančiomis 2018-01-01. 13. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-217
įvaikinant vaiką, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr.
XIIIP-356 17 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.224 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:
„1) per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų
įvaikinti vaikų sąrašą dienos nėra Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (rūpintis vaiku), išskyrus šios dalies 2 punkte nustatytą atvejį, kai teismas priima sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo;“. Pritarti iš dalies Pritarta Teisės ir teisėtvarkos komiteto
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2118 3.12. Siekiant nesukurti teisės spragos, kuri susidarytų nenustačius, koks teismas nagrinėja vaikų – užsienio valstybės piliečių, gyvenančių Lietuvos Respublikoje, – įvaikinimo bylas, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 18 straipsniu siūlomo teisinio reguliavimo atsisakyti. Pritarti Žr. komiteto 3 pasiūlymą. 15. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-218
nustatyti teisinį reguliavimą kartu su galiojančia Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalimi, siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 3.262 straipsnio 2 dalies keitimo ir ją pripažinti netekusia galios, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 27 straipsniu siūloma keisti Civilinio kodekso 3.266 straipsnio 3 dalį – nustatyti, kad vaiko laikinosios ir nuolatinės globos organizavimo tvarką nustato Vyriausybės patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai. Siekiant suderinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 nuostatas dėl savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos centralizavimo, kartu siūloma pakeisti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 19 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ne ilgiau
kaip dvylika mėnesių.
Kai vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ilgiau kaip dvylika mėnesių, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija privalo įvertinti šeimai teiktų paslaugų kokybę ir galimybę grąžinti vaiką į šeimą ir priima sprendimą grąžinti vaiką į šeimą arba tęsti vaiko laikinąją globą ir paslaugų teikimą šeimai, arba kreiptis į teismą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo.“ Pritarti iš dalies Pritarta Teisės ir teisėtvarkos komiteto 3.5 pasiūlymui. 16. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-219 3.14. Siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr.
XIIIP-356 20 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.254 straipsnio 3 punktą: po žodžio „naudoja“ išbraukti žodžius
„fizinį ar psichinį“, po žodžių „smurtą prieš vaiką“ įrašyti žodžius „ar
vaiko akivaizdoje“, nes neįtvirtinus pagrindo nustatyti vaiko laikinąją globą (rūpybą), kai tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų naudoja smurtą prieš vaiką jo akivaizdoje, susiaurėtų šio pagrindo taikymo ribas ir tai suponuotų, kad nuolatinis smurtavimas prieš kitus asmenis šeimoje, vaikui esant šalia ir (ar) jam tai matant, nesudaro pagrindo spręsti dėl saugesnės aplinkos vaikui nustatymo ir tinkamo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą pareigų vaiko atžvilgiu įgyvendinimo; po žodžių
„saugumui ir“ įrašyti žodžius „teismas yra priėmęs nutartį paimti vaiką iš jo
atstovų pagal įstatymą“; likusią punkto dalį išbraukti ir jį išdėstyti taip:
„3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų
nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą prieš vaiką ar vaiko akivaizdoje arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir bei saugumui ir tuo pagrindu dėl to teismas yra davęs priėmęs nutartį dėl leidimo paimti leidimą vaiką paimti iš jo atstovų pagal įstatymą tėvų arba turimo vienintelio iš tėvų ar kitos vaikui nesaugios aplinkos (kol teismo tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų).“ Pritarti iš dalies Pritarta Teisės ir teisėtvarkos komiteto
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2121 3.15. Kadangi Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 21 straipsnio 2 dalimi siūloma nuostata, susijusi su laikinu ar neterminuotu tėvų valdžios apribojimu, yra pakeista Įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 21 straipsnio 2 dalies. Kartu siūloma tobulinti Įstatymo projekto Nr.
XIIIP-356 21 straipsnio 1 dalį ir aiškiau apibrėžti siūlomos nuostatos „nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti“ turinį, nes siūlomas įtvirtinti kriterijus yra pernelyg vertinamojo pobūdžio laiko perspektyvoje, t. y. neaišku, ar kompetentingoms institucijoms pakanka konstatuoti, kad tokių duomenų negauta, ar turi būti imamasi pastangų patikrinti ir įsitikinti, kad padėtis nepasikeis. Pritarti iš dalies Pritarta Teisės ir teisėtvarkos komiteto
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2111
kodekso 3.259 straipsnio 5 dalies keitimo, nes siūlymas „įvertinant galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis, nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka“ yra perteklinis – jis įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatyme. Pritarti iš dalies Pritarta Teisės ir teisėtvarkos komiteto
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2113
kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į šiuo metu galiojantį Civilinio kodekso 3.253 straipsnį ir Vyriausybės 2017 m. gegužės 24 d. nutarimą Nr. 385 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.253 ir 3.261 straipsnius“, kuriuo Vyriausybė įgaliojo valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą – atlikti funkcijas, nustatytas Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalyje ir 3.261 straipsnio 2 dalyje. Be to, vadovaujantis Civilinio kodekso 3.251 straipsnio 2 dalimi, rūpyba nustatoma vaikams, sukakusiems 14 metų, todėl keičiamoje Civilinio kodekso nuostatoje nevartotina sąvoka „rūpyba“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Įstatymo projekto Nr.
XIIIP-356 24 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį siūloma išdėstyti taip:
„2. Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos
institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtinais atvejais ir gali trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius, išskyrus atvejus, kai Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija nustato, kad vaiko globa vaikų globos institucijoje turi tęstis ilgiau dėl šių objektyvių priežasčių:
1) vaikui reikalingos specializuotos sveikatos priežiūros ir (ar) slaugos paslaugos, kurių teikimas negali būti užtikrinamas vaikui nustatant globą šeimoje ar šeimynoje arba;
2) vaiko išskyrimas su broliais, seserimis pažeistų jo geriausius interesus, arba;
3) kai globa nustatyta dėl skubaus vaiko paėmimo iš šeimos ir nėra galimybių vaikui nustatyti globą šeimoje arba šeimynoje.“ Pritarti iš dalies Pritarta Teisės ir teisėtvarkos komiteto
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2125
projekto Nr. XIIIP-356 25 straipsnyje dėstomame Civilinio kodekso 3.262 straipsnyje siūloma tvarka, pagal kurią būtų nustatoma vaiko laikinoji globa, nedera su Civilinio kodekso
pagrindus, nuostatomis. Vaiko laikinoji globa gali būti nustatoma tik esant Civilinio kodekso 3.254 nustatytiems pagrindams, todėl darytina išvada, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 25 straipsnyje siūlomas Civilinio kodekso 3.262 straipsnio 1 dalies 3 punkto keitimas yra perteklinis, nes tiek galiojančioje Civilinio kodekso 3.183 straipsnio 4 dalyje, tiek ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 7 straipsniu siūlomoje keisti Civilinio kodekso 3.183 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta prievolė teismui, priėmus sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu sprendimu nustatyti vaikui globą (rūpybą) ir gyvenamąją vietą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr.
XIIIP-356 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kuriuo keičiamas Civilinio kodekso 3.262 straipsnis, siūlomo teisinio reguliavimo. Siūloma neatsisakyti nuostatos dėl vaiko, kuriam nustatyta vaiko laikinoji globa (rūpyba), globėjo (rūpintojo) ir jo tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimo subsidiarumo, kadangi tokiu atveju, kol nebus apribota tėvų valdžia, išliks teisės spraga dėl tėvų, kurių vaikui nustatyta laikinoji globa (rūpyba), teisių ir pareigų turinio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma papildyti Civilinio kodekso 3.262 straipsnį 3 dalimi ir ją išdėstyti taip: „3. Nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą) šio kodekso 3.254 straipsnio 3 punkte nurodytu atveju, vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota, atsižvelgiant į vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo tikslus.“ Pritarti iš dalies Pritarta Teisės ir teisėtvarkos komiteto
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2126
keisti Civilinio kodekso 3.264 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes šios nuostatos pakeistos Įstatymo 21 straipsniu. Be to, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 26 straipsnio 1 dalyje išbraukus nuostatą „to rajono (miesto)“ lieka neaišku, kurios valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimas turimas omenyje. Pritarti Žr. komiteto 3 pasiūlymą. 22. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-2128 3.20. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 28 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.267 straipsnyje nėra apibrėžta, kodėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūros institutas būtų taikomas tik tam tikrais atvejais, siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 3.267 straipsnio keitimo. Pritarti Žr. komiteto 3 pasiūlymą. 23.
Respublikos Vyriausybė 2017-06-2114
teikiami siūlymai priimti Įstatymo 25 straipsnio 1 ir 2 dalimis, tačiau pakeisti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsnio 3 dalimi keičiamą Civilinio kodekso 3.269 straipsnio 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) jeigu anksčiau jo, kaip vaiko globėjo
(rūpintojo), įgaliojimai buvo nutraukti šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais;“. Kartu siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsnio 4 dalimi keičiamo Civilinio kodekso 3.269 straipsnio 6 punkto, nes įtvirtinus apibendrintą reikalavimą nebūti teistam už baudžiamuosius nusižengimus, į asmenų, galinčių netekti teisės globoti vaiką (juo rūpintis), grupę patektų ir asmenys, nubausti už veiksmus (neveikimą) srityse, kurios nėra susijusios su vaiko, šeimos interesų gynimu (pvz., trukdymas profesinių sąjungų veiklai ir kiti panašūs nusižengimai). Toks apribojimas vertintinas kaip nepagrįstas ir, atsižvelgus į tai, kad aptariamoje normoje nenustatoma jokių išimčių, susijusių su teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybėmis, jis būtų vertinamas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtinto draudimo bausti už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Pritarti Žr. komiteto 8 pasiūlymą. 24. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017-06-2115
projekto Nr. XIIIP-356 30 ir
straipsnį, suderinti tarpusavyje ir atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 31 straipsnio, o Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 30 straipsnį išdėstyti taip:
„30 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir
įgyvendinimas
1Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį,
įsigalioja 2018 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2017 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 3.
įstatymui pradėti teismo procesai dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ar įvaikinimo baigiami pagal iki įsigaliojant šiam įstatymui galiojusias nuostatas. 4. Šio įstatymo 22 ir 23 straipsnių nuostatos dėl maksimalaus vaikų skaičiaus netaikomos iki įsigaliojant šiam įstatymui įsteigtoms šeimynoms ir šeimoms, kuriose globojami (rūpinami) vaikai, kol globojamų (rūpinamų) vaikų skaičius dėl jų pilnametystės, grąžinimo tėvams, emancipacijos, santuokos, įvaikinimo ar mirties sumažės iki šiuo įstatymu nustatytos ribos.“
(neaiškumų), siūloma įtvirtinti pereinamąsias Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 nuostatas, kiek tai susiję su Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsniu teikiamais siūlymais, kuriais nustatomi nauji, palyginti su galiojančiais, reikalavimai ir apribojimai asmenims, siekiantiems tapti vaiko globėjais (rūpintojais). Pritarti iš dalies Žr. komiteto 9 pasiūlymą. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Teisės ir teisėtvarkos komitetas, 2017-07-03 * Daryti pertrauką Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 ir lydimųjų projektų Nr. XIIIP-355 - XIIIP-358 svarstyme ir siūlyti pagrindiniam Socialinių reikalų ir darbo komitetui kreiptis į Seimo valdybą su prašymu sudaryti darbo grupę šiems Įstatymų projektams tobulinti Nepritarti Komiteto 2017-07-05 posėdyje nutarta nepritarti šiam sprendimui ir kreiptasi į Teisės ir teisėtvarkos komitetą su prašymu pateikti papildomo komiteto išvadas minėtiems įstatymų projektams. 2. Žmogaus teisių komitetas, 2017-07-05 * Iš esmės pritarti įstatymo projektui. Siūlyti pagrindiniam komitetui tobulinti įstatymo projektą, atsižvelgiant į Žmogaus teisių komiteto išvadas. Pritarti 3.
teisėtvarkos komitetas, 2017-09-04 * Siūlyti pagrindiniam komitetui tobulinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-356 pagal pastabas ir pasiūlymus, kuriems komitetas pritarė. Pritarti 3.1 Teisės ir teisėtvarkos komitetas,
tikslai bei siūlomas reguliavimas nėra aiškūs. Pritarus siūlomoms pataisoms gali kilti taikymo problemų. Be to, galiojančios nuostatos ir taip nedraudžia biologinės motinos (ar tėvo) sutuoktiniui įvaikinti vaiką, o sprendimą priima teismas, atsižvelgdamas į geriausius vaiko interesus. Siūlytina tobulinti Projektą, atsisakant 8 straipsniu dėstomų CK 3.209 straipsnio pataisų. Pasiūlymas:
Pakeisti 3.209 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.209 straipsnis. Vaikai, kuriuos leidžiama
įvaikinti
vaiko interesais. 2. Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į įvaikinamų galimų įvaikinti vaikų apskaitą (sąrašą), išskyrus atvejus, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas gyvena su vienu iš tėvų ir vaiką nori įvaikinti jo tėvo (motinos) sutuoktinis arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje.“
ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus. 4. Neleidžiama įvaikinti savo vaikų, seserų ir brolių. 5. Įvaikintą įvaikinti vaiką, gyvenantį su vienu iš tėvų (įtėvių), leidžiama įvaikinti tik įtėvio (įmotės) vaiko tėvo (įtėvio) ar motinos (įmotės) sutuoktiniui. 6. Ginčus dėl įvaikinimo, kai įvaikinti vaiką ketina vaiko tėvų (motinos) (įtėvio, įmotės) sutuoktinis, sprendžia teismas atsižvelgdamas į vaiko interesus ir jo kilmę. 6 7.
6 7. Įvaikinti išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtiniais atvejais, kai negalima užtikrinti seserų ir brolių gyvenimo kartu dėl jų sveikatos arba kai dėl įvairių aplinkybių seserys ir broliai jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimo kartu. Pritarti Atsižvelgiant į pasiūlymą, išbraukti pateikto įstatymo projekto 8 straipsnį. 3.2 Teisės ir teisėtvarkos komitetas, 2017-09-043 Argumentai: Pritariant Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymui atsisakyti Projekto 11 straipsniu siūlomų CK 3.212 straipsnio pataisų, taip pat atsižvelgiant į Vyriausybės siūlymo tobulinti šio straipsnio 3 dalį tikslus bei į 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias 3.212 straipsnio pataisas, siūlytina, tobulinti Projektą. Pasiūlymas:
Pakeisti 3.212 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.212 straipsnis. Tėvų sutikimas įvaikinti
sutikimas, patvirtintas teismo. 2. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs šioje srityje, būtinas jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamo vaiko neveiksnūs šioje srityje tėvai tam tikra apimtimi gali išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą bei tikslus, teismas turi išklausyti jų nuomonę. Šiuo atveju papildomo teismo patvirtinimo nereikalaujama. 3. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra ribotai veiksnūs šioje srityje, būtinas jų ir jų rūpintojų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jeigu rūpintojas sutikimo neduoda, ribotai veiksnaus šioje srityje asmens prašymu jo rašytinį sutikimą įvaikinti gali patvirtinti teismas. Šiuo atveju papildomo teismo patvirtinimo nereikalaujama. 4.
tvarka paskirtą globėją (rūpintoją) (išskyrus valstybinę globos instituciją), išskyrus vaikų globos institucijas ar šeimynas, globėjų centrą, būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Teismas turi teisę, atsižvelgdamas į vaiko interesus, priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo
konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. 4 6. Patvirtinęs tėvų (globėjų, rūpintojų) rašytinį sutikimą, teismas nutartimi tėvams (globėjams, rūpintojams) išaiškina šio kodekso 3.227 straipsnyje nustatytas įvaikinimo pasekmes ir tėvų teisę atšaukti savo duotą sutikimą. 5 7. Nutarties, patvirtinančios sutikimą įvaikinti, įsiteisėjusį nuorašą teismas per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai.“ Pakeisti 3.212 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs šioje srityje, būtinas jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra ribotai veiksnūs šioje srityje, būtinas jų ir jų rūpintojų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jeigu rūpintojas sutikimo neduoda, ribotai veiksnaus šioje srityje asmens prašymu jo rašytinį sutikimą įvaikinti gali patvirtinti teismas. Šiuo atveju papildomo teismo patvirtinimo nereikalaujama. Visais šioje dalyje nurodytais atvejais teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išklausyti įvaikinamo vaiko tėvų nuomonę, jei asmuo gali ją išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą, tikslus ir pasekmes. Jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą nuolatinį globėją (rūpintoją) (išskyrus valstybinę globos instituciją) ir šiam vaikui nustatyta globa (rūpyba) šeimoje, būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Atsisakymas duoti sutikimą įvaikinti turi būti motyvuotas.
Teismas, nustatęs, kad atsisakymas yra nemotyvuotas, gali priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.“ Pritarti Žr. komiteto 4 pasiūlymą. 3.3 Teisės ir teisėtvarkos komitetas, 2017-09-045 Atsižvelgiant į Komiteto teikiamą siūlymą dėl 3.219 straipsnio 1 dalies pataisų, šio straipsnio
straipsnio 3 dalies pataisų, nes ši dalis ir taip neteks galios 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiomis Civilinio kodekso pataisomis (įstatymas Nr. XIII-241) Pasiūlymas:
1 dalį ir ją ir jį išdėstyti taip:
„1. Asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir vaikų, galimų
įvaikinti vaikų apskaitą Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko valstybinė įvaikinimo institucija, kurios nuostatus tvirtina Vyriausybė apskaita tvarkoma Vyriausybės nustatyta tvarka.“
apriboti tėvų valdžią ar nutartimi patvirtinęs tėvų rašytinį sutikimą įvaikinti tų tėvų vaiką, įsiteisėjusį teismo sprendimą ar nutartį per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai, kurios nuostatus tvirtina Vyriausybė. 3. Pripažinti netekusia galios 3.219 straipsnio 3 dalį: „3. Suėjus vieneriems metams nuo laikino tėvų valdžios apribojimo, valstybinė įvaikinimo institucija išsiaiškina, ar tėvams nepanaikintas tėvų valdžios apribojimas. Jei tėvų valdžios apribojimas nepanaikintas, jų vaikas įtraukiamas į galimų įvaikinti vaikų apskaitą.“ Pritarti Atitinkamai pakeisti komiteto patobulinto įstatymo projekto 5 (buvusį 14) straipsnį ir išdėstyti taip, kaip išdėstyta šiame pasiūlyme.
3.4 Teisės ir teisėtvarkos komitetas, 2017-09-047 Argumentai: Iš dalies pritariant Vyriausybės siūlymams, taip pat atsižvelgiant į gautas pastabas ir pasiūlymus bei CK 3.224 straipsnio pataisas įsigaliosiančias 2018 m. sausio 1 d., siūloma Projekto 17 straipsniu keičiamą 3.224 straipsnį tobulinti. Pasiūlymas:
Pakeisti 3.224 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.224 straipsnis. Įvaikinimas užsienio valstybės
piliečiui asmenims, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje ir, užsienio valstybės piliečiams ir asmenims be pilietybės, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra
1Užsienio valstybės piliečiui Asmenims,
kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje ir, užsienio valstybės piliečiams bei asmenims be pilietybės, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, įvaikinantiems vaiką, taikomos šio kodekso 3.209–3.221, 3.223 straipsniuose nustatytos taisyklės. 2. Be šio kodekso 3.209–3.221, 3.223 straipsniuose nustatytų taisyklių, įvaikinimas užsienio valstybės piliečiamsšio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, galimas, jeigu:
1) per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą, nėra Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (rūpintis vaiku);
2) vaiko, auklėjamo ir išlaikomo šeimoje ar šeimynoje, šeimos ar šeimynos tėvai duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti;
3) vaiko, kuriam paskirtas nuolatinis globėjas (rūpintojas) ir nustatyta globa (rūpyba) šeimoje, globėjas (rūpintojas) duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti.
Atsisakymas duoti sutikimą įvaikinti turi būti motyvuotas. 3. Teismas turi teisę vaiko interesais priimti sprendimą įvaikinti be šeimos, šeimynos tėvų, globėjo (rūpintojo) sutikimo. 4 Kai vaikas įvaikinamas kitoje valstybėje, turi būti imamasi visų reikiamų priemonių, kad vaiko įkurdinimas kitoje valstybėje neleistų su tuo susijusiems asmenims gauti nepateisinamos materialinės naudos. 5. Sprendžiant klausimą dėl vaiko įvaikinimo šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui, , užsienio valstybės piliečiui, privalo būti atsižvelgta į vaiko auklėjimo paveldimumą, etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą, taip pat ar valstybės, į kurią vaikas įvaikinamas, teisė atitinka 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje reikalavimus.“ Pritarti Atitinkamai pakeisti komiteto patobulinto įstatymo projekto 7 (buvusį 17) straipsnį ir išdėstyti taip, kaip išdėstyta šiame pasiūlyme. 3.5 Teisės ir teisėtvarkos komitetas, 2017-09-048 Argumentai: Neaiškūs projekto rengėjų argumentai, kuriais siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalies nuostatų (Įstatymo projekto 19 straipsnis).
Siekiant efektyvaus vaiko teisių apsaugos užtikrinimo (kontroliuojant teikiamų socialinių paslaugų kokybę, savalaikes laikinosios globos peržiūras ir kt.), siūlytina Įstatymo projekto 19 straipsniu ne pripažinti netekusiu galios Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalį, o ją suderinti su kitomis Projekto ir kodekso nuostatomis. Tuo pačiu pritariant Vyriausybės siūlymui tobulinti 3.253 straipsnio 2 dalį, ji koreguotina valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos pareigą įvertinti šeimai teiktų paslaugų kokybę keičiant į pareigą įvertinti šeimai teiktų paslaugų efektyvumą (pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą). Nes būtent efektyvumas yra rodiklis rodantis paslaugų teikimo tikslų pasiekimą. 19 straipsnis. 3.253 straipsnio pakeitimas Pripažinti netekusia galios 3.253 straipsnio 2 dalį:
2Vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ne ilgiau kaip dvylika mėnesių. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais informuoja Vyriausybės įgaliotą instituciją apie atvejus, kai vaiko laikinoji globa (rūpyba)trunka ilgiau kaip dvylika mėnesių. Vyriausybės įgaliota institucija per mėnesį nuo šios informacijos gavimo dienos Vyriausybės nustatyta tvarka įvertina šeimai teiktų socialinių paslaugų efektyvumą ir galimybes grąžinti vaiką į šeimą ir įpareigoja valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją priimti sprendimą grąžinti vaiką į šeimą arba sprendimą tęsti vaiko laikinąją globą ir paslaugų teikimą šeimai, arba kreiptis į teismą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo. Pakeisti 3.253 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ne ilgiau kaip dvylika mėnesių.
Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais informuoja Vyriausybės įgaliotą instituciją apie atvejus kKai vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ilgiau kaip dvylika mėnesių Vyriausybės įgaliota institucija, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija per mėnesį nuo šios informacijos gavimo dienos Vyriausybės nustatyta tvarka įvertina privalo įvertinti šeimai teiktų paslaugų efektyvumą ir galimybę grąžinti vaiką į šeimą ir įpareigoja valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją priimti priima sprendimą grąžinti vaiką į šeimą arba tęsti vaiko laikinąją globą ir paslaugų teikimą šeimai, arba kreiptis į teismą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo.“ Pritarti Atitinkamai pakeisti komiteto patobulinto įstatymo projekto 8 (buvusį 19) straipsnį ir išdėstyti taip, kaip išdėstyta šiame pasiūlyme. 3.6 Teisės ir teisėtvarkos komitetas, 2017-09-049 Argumentai:
Iš dalies pritariant Vyriausybės siūlymui bei atsižvelgiant į 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias CK 3.254 str. pataisas, siūlytina nuostatą tobulinti. Pasiūlymas:
„3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų
nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą prieš vaiką arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui (kol teismo tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų).“ . Pritarti Atitinkamai pakeisti komiteto patobulinto įstatymo projekto 9 (buvusį 20) straipsnį ir išdėstyti taip, kaip išdėstyta šiame pasiūlyme. 3.7 Teisės ir teisėtvarkos komitetas, 2017-09-0421 Argumentai: Iš dalies pritariant Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymui (nepritarta dėl siūlymo tobulinti 3.257 straipsnio 3 punktą, nes esant nustatytiems pagrindams ir kreipusis į teismą, jis gali nustatyti tik nuolatinę globą) bei atsižvelgiant į 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančią CK 3.257 str.
atsisakant 21 straipsniu siūlomų CK 3.257 straipsnio pataisų. Pasiūlymas:
išdėstyti taip: „3) vaikas įstatymų nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvų ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti;“. 2. Papildyti 3.257 straipsnį 6 punktu: „6) tėvams arba turimam vieninteliam iš tėvų yra laikinai ar neterminuotai apribota tėvų valdžia.“ Pritarti Išbraukti pateikto įstatymo projekto 21 straipsnį. 3.8 Teisės ir teisėtvarkos komitetas, 2017-09-0410 N Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Nacionalinės teismų administracijos bei Teisės departamento pastabas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr.1234 pakeitimo įstatymo paketo projekto 42 straipsnio „Kreipimasis į teismą dėl leidimo vaiką paimti“ nuostatom, kad prašymas paimti vaiką nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) XXXIX skyriuje, nustatančio supaprastinto proceso taisykles, nustatyta tvarka, turi būti tobulinamos tiek Civilinio kodekso, tiek Civilinio proceso kodekso nuostatos. Pasiūlymas:
Papildyti Kodeksą 3.254¹ straipsniu ir jį išdėstyti taip: “3.254¹straipsnis. Vaiko paėmimas iš jo atstovų pagal įstatymą
nurodytiems pagrindams, Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. 2. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija paėmusi vaiką šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, privalo per 3 darbo dienas kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą.
Leidimas paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka.” Pritarti Įstatymo projektą papildyti nauju 10 straipsniu ir jį išdėstyti taip, kaip pateikta Teisės ir teisėtvarkos komiteto pasiūlyme. 3.9 Teisės ir teisėtvarkos komitetas, 2017-09-0411 Argumentai: Siūloma tobulinti Projekto 22 straipsniu siūlomą Civilinio kodekso 3.259 straipsnio 5 dalies pakeitimą, nes siūlymas „įvertinant galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis, nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka“ yra perteklinis – jis įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatyme. Pasiūlymas:
Tobulinti projekto 22 straipsniu siūlomą CK 3.259 straipsnio 5 d.: „5. Kai vaiko globėjais (rūpintojais) paskiriami sutuoktiniai, visus klausimus dėl globojamo (rūpinamo) vaiko jie turi siekti spręsti bendru sutarimu. , įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.“ Pritarti Atitinkamai pakeisti komiteto patobulintame įstatymo projekte 11 (buvusio 22) straipsniu keičiamo CK 3.259 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip, kaip išdėstyta šiame pasiūlyme. 3.10 Teisės ir teisėtvarkos komitetas, 2017-09-0413 Argumentai: Pritariant Vyriausybės siūlymui bei atsižvelgiant į „vaikų globos (rūpybos) institucijos“ sąvokos vartojimą galiojančiose CK nuostatose bei 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias CK pataisas (įstatymas Nr. XIII-241), siūlytina tobulinti Projekto 24 straipsniu teikiamą CK 3.261 straipsnį. Pasiūlymas:
Pasiūlymas:24 straipsnis. 3.261 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.261 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.261 straipsnis. Vaiko globa (rūpyba) vaikų
globos (rūpybos) valstybinėse ir nevyriausybinėse globos institucijose institucijoje
apgyvendinamas valstybinėje arba nevyriausybinėje vaikų globos (rūpybos) institucijoje tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės jo globoti (juo rūpintis) šeimoje arba šeimynoje. 2. Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtinais atvejais ir gali trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius, išskyrus atvejus, kai Vyriausybės įgaliota institucija pritaria Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija nustato, kad vaiko globa vaikų globos institucijoje turi tęstis tęstųsi ilgiau dėl šių objektyvių priežasčių:
1) vaikui reikalingos specializuotos sveikatos priežiūros ir (ar) slaugos paslaugos, kurių teikimas negali būti užtikrinamas vaikui nustatant globą (rūpybą) šeimoje ar šeimynoje arba
2) vaiko išskyrimas su broliais, seserimis pažeistų jo geriausius interesus, arba
3) kai globa nustatoma dėl skubaus vaiko paėmimo iš šeimos ir nėra galimybių vaikui nustatyti globą (rūpybą) šeimoje arba šeimynoje. 3. Vaiko globą
(rūpybą) institucijose vaikų globos (rūpybos) institucijoje nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.“ Pritarti Atitinkamai pakeisti komiteto patobulinto įstatymo projekto 13 (buvusį 24) straipsnį ir išdėstyti taip, kaip išdėstyta šiame pasiūlyme. 3.11 Teisės ir teisėtvarkos komitetas, 2017-09-0425 Argumentai: Teisės ir teisėtvarkos komiteto organizuotuose klausymuose dėl svarstomo projekto, atsižvelgiant į gautas pastabas ir siūlymus, bei į tai, kad priėmus projektą, nesikeis galiojantis reguliavimas, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, pasiūlyta atsisakyti 3.262 straipsnio pakeitimų. Pasiūlymas:
Pasiūlymas:
Pakeisti 3.262 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.262 straipsnis. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymas
nuo prašymo įregistravimo dienos rajono (miesto) savivaldybėje jos valdybos
(mero) sprendimu (potvarkiu) pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma:
1) nuo prašymo įregistravimo dienos rajono (miesto) savivaldybėje administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nežinomi (rastas vaikas), vaiko atstovai pagal įstatymą yra dingę ir paskelbta jų paieška, vaiko atstovai pagal įstatymą laikinai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytus atvejus;
2) per 3 darbo dienas nuo teismo leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo rajono (miesto) savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu nuo vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą dienos pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą;
3) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą, kai teismas priima sprendimą dėl laikino tėvų valdžios apribojimo, o vaiko laikinoji globa (rūpyba) nėra nustatyta. 2. Vaikų laikinoji globa (rūpyba) organizuojama pagal vaikų laikinosios globos (rūpybos) nuostatus, kuriuos tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija. Nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą) šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju, vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota.“ Pritarti Išbraukti pateikto įstatymo projekto 25 straipsnį.
3.12 Teisės ir teisėtvarkos komitetas, 2017-09-0427 Argumentai: Siūloma atsisakyti Projekto 27 straipsnio, keičiančio CK 3.264 straipsnį, nes siūloma pataisa nesukuria jokios naujos taisyklės ir vertintina kaip perteklinė. Be to, šios normos keičiamos įstatymu įsigaliosiančiu 2018 m. sausio 1 d. (įstatymas Nr. XIII-241). Pasiūlymas: „27 straipsnis. 3.266 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.266 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Vaiko laikinosios ir nuolatinės globos (rūpybos) organizavimo tvarką šios knygos pagrindu nustato Vyriausybės patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai.“ Pritarti Išbraukti pateikto įstatymo projekto 27 straipsnį. 3.13 Teisės ir teisėtvarkos komitetas, 2017-09-0415 Argumentai:
Komitetas, atsižvelgdamas į Civilinio kodekso pataisas (įstatymas Nr. XIII-241) ir Civilinio proceso kodekso pataisas (įstatymas Nr. XIII-242), įsigaliosiančias
kiti paketo projektai, negali įsigalioti anksčiau nei 2018 m. sausio 2 d., nes Projektu XIIIP-356 teikiamos nuostatos taip pat keičia kai kuriuos straipsnius, kurių pataisos įsigalios 2018 m. sausio 1 d. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad projektų paketu siūloma iš esmės pertvarkyti vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą bei atkreipiant dėmesį į šiai pertvarkai po įstatymų priėmimo reikalingą pasirengimo laikotarpį, turi būti imtasi visų priemonių, kad dėl per trumpo laiko pertvarkai iš esmės nenukentėtų vaikai. Todėl siūlytina Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr.1234 pakeitimo įstatymo bei lydimųjų projektų įsigaliojimo data – 2018 m. liepos 1 d.
Atsižvelgtina ir į tai, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 186, 188, 272, 280 ir 283 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIII-217, kuriuo siekiama sumažinti neigiamą baudžiamojo proceso poveikį vaikui, apginti jo interesus, užtikrinti sudėtingų, specialių žinių reikalaujančių ikiteisminių tyrimų kokybę, nepilnamečių apklausos profesionalumą, galintį turėti lemiamą įtaką smurtautojo nuteisimui, įsigalios 2018 m. liepos 1 d. Pasiūlymas:
įgyvendinimas
straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2017 2018 m. liepos 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki šio įstatymo įgyvendinimo 2018 m. birželio
Atitinkamai pakeisti komiteto patobulinto įstatymo projekto 15 (buvusį 31) straipsnį ir išdėstyti taip, kaip išdėstyta šiame pasiūlyme. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
kodekso 3.3, 3.153, 3.212, 3.217, 3.219, 3.220, 3.224, 3.253, 3.254, 3.259, 3.260, 3.261 ir 3.269 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 3.254¹ straipsniu įstatymo projektui Nr. XIIIP-356(2) (projektas XIIIP-356 sujungtas su Civilinio kodekso 3.3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-472) ir komiteto išvadoms. 7.2. Pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2017-09-131 N Argumentai: Atsižvelgiant į Seimo narių grupės pateiktą Civilinio kodekso 3.3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-472, kuris komiteto sprendimu sujungtas su projektu Nr. XIIIP-356(2), siūlome įstatymo projektą papildyti nauju 1 straipsniu ir projekto XIIP-472 nuostatas išdėstyti jame.
Pasiūlymas: Papildyti įstatymo projektą 1 straipsniu ir išdėstyti taip: „1 straipsnis. 3.3 straipsnio
Pakeisti 3.3 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Šeimos santykių teisinis reglamentavimas
Lietuvos Respublikoje grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo, motinystės visokeriopos apsaugos principais bei kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais.“
2Socialinių reikalų ir darbo komitetas,
2017-09-131 Argumentai. Pritariant Vyriausybės 3.1 siūlymui bei Teisės departamento 1 pastabai, siūlome palikti šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.151 straipsnio redakciją, t. y. tobulinti projektą, atsisakant 3.151 straipsnio pataisų. Pasiūlymas: Išbraukti įstatymo projekto 1 straipsnį (kuriuo siūloma keisti CK 3.151 straipsnį), buvusį projekto 2 straipsnį laikyti 1 straipsniu:
„1 straipsnis. 3.151 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 3.151 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo gali asmuo, vaiko gimimo akto įraše įrašytas kaip vaiko motina ar tėvas, asmuo, vaiko gimimo įraše neįrašytas kaip motina ar tėvas, bet laikantis save vaiko motina ar tėvu, nepilnamečio vyro, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip tėvas, tėvai ar globėjai (rūpintojai), vaikas, sulaukęs pilnametystės, ar nepilnametis, įgijęs visišką veiksnumą. Pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo taip pat gali valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, kartu pareiškiant ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nustatymo, jeigu tai atitinka vaiko interesus.“
3Socialinių reikalų ir darbo komitetas,
Atsižvelgiant į Vyriausybės 3.2, 3.3, 3.7, 3.12,
komiteto nuomonę, siūlome atsisakyti pateikto įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 3, 4, 5, 6, 7, 9, 10, 13, 16, 18, 26 ir 28 straipsniais reguliuojamų nuostatų. Pasiūlymas. Išbraukti pateikto įstatymo projekto 3, 4, 5, 6, 7, 9, 10, 13, 16, 18, 26 ir 28 straipsnius, atitinkamai pakeičiant likusių straipsnių numeraciją:
„ 3 straipsnis. 3.163 straipsnio pakeitimas
1.Pakeisti 3.163 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Jeigu priimant su nepilnamečiu vaiku susijusius sprendimus kyla vaiko ir jo tėvų (globėjo, rūpintojo) interesų konfliktas arba vaiko tėvų tarpusavio interesų konfliktas, teismas ex officio arba bet kurio iš vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo) ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos prašymu gali skirti ad hoc globėją, kuris atstovautų vaikui sprendžiant konkretų ginčą. Ad hoc globėjo parinkimo tvarką nustato ir Galimų ad hoc globėjų sąrašą, taikomą visoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko, patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Ad hoc globėjo veiklai mutatis mutandis taikomos šios knygos XVII ir XVIII skyrių normos. 4 straipsnis. 3.172 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.172 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.172 straipsnis. Kitų giminaičių bendravimas su vaiku Tėvai (jei jų nėra – globėjai (rūpintojai) turi sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais tiesiosios linijos vaiko giminaičiais ir (ar) šoninės linijos giminaičiais iki ketvirtojo laipsnio, jeigu tai atitinka vaiko interesus.“
Pakeisti 3.176 straipsnį ir jį išdėstyti taip: ,,3.176 straipsnis. Ginčai dėl vaiko bendravimo su artimaisiais giminaičiais 1.
Jeigu tėvai atsisako sudaryti sąlygas bendrauti vaikams su tiesiosios linijos artimaisiais giminaičiais ir (ar) šoninės linijos giminaičiais iki ketvirtojo laipsnio, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, atsižvelgdama į vaiko interesus, gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems tiesiosios linijos giminaičiams ir (ar) šoninės linijos giminaičiams iki ketvirtojo laipsnio bendrauti su vaikais. 2. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali atsisakyti įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais tiesiosios linijos giminaičiais ir (ar) šoninės linijos giminaičiais iki ketvirtojo laipsnio, jei toks bendravimas prieštarauja vaiko interesams. 3. Jei tėvai nevykdo valstybinės vaikų vaiko teisių apsaugos institucijos įpareigojimo ar artimieji tiesiosios linijos giminaičiai ir (ar) šoninės linijos giminaičiai iki ketvirtojo laipsnio nesutinka su valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos sprendimu, kuriuo atsisakoma įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas bendrauti su jų vaiku, artimieji tiesiosios linijos giminaičiai ir (ar) šoninės linijos giminaičiai iki ketvirtojo laipsnio gali kreiptis į teismą. 4. Teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus, gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais tiesiosios linijos giminaičiais ir (ar) šoninės linijos giminaičiais iki ketvirtojo laipsnio, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.“
Pakeisti 3.182 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo gali pareikšti tėvai
(tėvas ar motina), kuriems yra taikytas tėvų valdžios apribojimas.
Ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo gali pareikšti tėvai (tėvas ar motina), kuriems yra taikytas tėvų valdžios apribojimas, taip pat valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba prokuroras, esant tėvų (tėvo ar motinos), kuriems yra taikytas tėvų valdžios apribojimas, rašytiniam prašymui.“
Pakeisti 3.183 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu skiria vaikui globą (rūpybą), ir nustato jo gyvenamąją vietą. Priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu nustato vaiko gyvenamąją vietą ir priteisia išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo.“
pakeitimas Pakeisti 3.210 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.210 straipsnis. Asmenys, turintys teisę įvaikinti
pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimt metų, tinkamai pasirengę įvaikinti. Išimtinais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims. 2. Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtinais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių. 3. Nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negali. 4.
asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais, asmenys, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai (rūpintojai), jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės Įvaikintojai negali būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais šioje srityje arba ribotai veiksniais šioje srityje, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai (rūpintojai), jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais, asmenys nuo kurių buvo atskirtas vaikas, taip pat asmenys, teisti už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXI ir XXIII skyriuose, nusikalstamas veikas, susijusias su vaiko seksualiniu išnaudojimu, vaikų pornografija, ar prostitucija, vaiko pirkimu ar pardavimu, disponavimu pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, ar už tyčines nusikalstamas veikas žmogaus gyvybei, neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes, taip pat už tyčines nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai, jeigu teistumas nėra išnykęs. 5. Asmenys, norintys įsivaikinti įvaikinti vaiką (išskyrus vaiko motinos (tėvo) ar įmotės (įtėvio) sutuoktinį ir giminaičius), turi būti įtraukti į asmenų, norinčių įsivaikinti vaiką įvaikinti vaikus, apskaitą, kurią tvarko valstybinė įvaikinimo institucija. 6. Jeigu tą patį vaiką nori įvaikinti keli įvaikintojai, pirmenybė, atsižvelgiant į vaiko interesus, teikiama:
1) giminaičiams;
2) sutuoktiniams;
3) asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu;
4) Lietuvos Respublikos piliečiams;
5) asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius;
6) asmenims, kurių šeimoje auklėjamas ir išlaikomas vaikas, kurį norima įvaikinti.“
Pakeisti 3.211 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų.
Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų ir ne didesnis kaip keturiasdešimt aštuoneri metai. Išimtinai teismas gali leisti įvaikinti ir esant didesniam amžiaus skirtumui tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko.“
Pakeisti 3.218 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Duomenis apie galimus įvaikinti vaikus
iki prašymo įvaikinti padavimo teismui valstybinė įvaikinimo institucija privalo pateikti visiems asmenims, įrašytiems į norinčių įvaikinti eilę teikia asmenims, įrašytiems į norinčiųjų įvaikinti eilę, Vyriausybės nustatyta tvarka.“
Pakeisti 3.223 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.223 straipsnis. Pirmenybė įvaikinti
nori keli asmenys, pirmenybė suteikiama tokia eile:
1) asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius;
2) giminaičiams;
3) asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu;
4) sutuoktiniams. 2. Jei įvaikinti vaiką pareiškia norą keli tos pačios eilės asmenys, įsivaikina tas, kuris pirmas įtrauktas į apskaitą įvaikinti. Jeigu įvaikinti tą patį vaiką nori keli asmenys, pirmenybė, atsižvelgiant į vaiko interesus, suteikiama tokia eile:
1) asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius;
2) giminaičiams;
3) asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu;
4) asmenims, kurių šeimoje nuolat globojamas (rūpinamas) vaikas, kurį norima įvaikinti;
5) Lietuvos Respublikos piliečiams;
6) asmenims, kurių nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje;
7) sutuoktiniams.“
Pripažinti netekusia galios 3.226 straipsnio 2 dalį „2. Užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti vaikus nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.“
Pakeisti 3.264 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Jeigu nustatoma vaiko laikinoji globa (rūpyba),
vaiko globėjas (rūpintojas) skiriamas rajono (miesto) savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą. Rekomendacijas dėl globėjo (rūpintojo) skyrimo valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai gali pateikti valstybinės ir nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.“
išdėstyti taip: „2. Rajono (miesto) savivaldybė administracijos direktoriaus įsakyme dėl vaiko globėjo (rūpintojo) skyrimo nurodoma: institucijos, priėmusios sprendimą, pavadinimas, sprendimo priėmimo data, vaiko globos (rūpybos) rūšis, vaiko globėjas (rūpintojas), globojamas (rūpinamas) vaikas, vaiko globos (rūpybos) vieta, institucija, atsakinga už globojamam (rūpinamam) vaikui nuosavybės teise priklausančio turto apsaugą, kitos svarbios aplinkybės, turinčios reikšmės vaiko globai (rūpybai) ir jos nustatymui.“
Papildyti 3.267 straipsnį 3 dalimi: „3. Vaiko laikinoji globa (rūpyba), nustatyta 3.262 straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais, peržiūrima Vaiko globos organizavimo nuostatų nustatyta tvarka.“
4Socialinių reikalų ir darbo komitetas,
2017-09-133 Pasiūlymas: Atsižvelgiant į Teisės ir teisėtvarkos komiteto 3.2 pasiūlymą ir Teisės departamento 11 pastabą, siūlome pakeisti pateikto įstatymo projekto 11 straipsnį, jį laikyti 3 straipsniu ir išdėstyti taip: „11 3 straipsnis. 3.212 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.212 straipsnį ir jį straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „3.212 straipsnis. Tėvų sutikimas įvaikinti
sutikimas, patvirtintas teismo. 2.
srityje, būtinas jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamo vaiko neveiksnūs šioje srityje tėvai tam tikra apimtimi gali išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą bei tikslus, teismas turi išklausyti jų nuomonę. Šiuo atveju papildomo teismo patvirtinimo nereikalaujama. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra ribotai veiksnūs šioje srityje, būtinas jų ir jų rūpintojų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jeigu rūpintojas sutikimo neduoda, ribotai veiksnaus šioje srityje asmens prašymu jo rašytinį sutikimą įvaikinti gali patvirtinti teismas. Šiuo atveju papildomo teismo patvirtinimo nereikalaujama. Visais šioje dalyje nurodytais atvejais teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išklausyti įvaikinamo vaiko tėvų nuomonę, jei asmuo gali ją išreikšti ir suvokti įvaikinimo procesą, tikslus ir pasekmes. Jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą nuolatinį globėją (rūpintoją) ir šiam vaikui nustatyta globa (rūpyba) šeimoje (išskyrus valstybinę globos instituciją), būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Atsisakymas duoti sutikimą įvaikinti turi būti motyvuotas. Teismas, nustatęs, kad atsisakymas yra nemotyvuotas, gali priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo. 3. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra ribotai veiksnūs šioje srityje, būtinas jų ir jų rūpintojų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jeigu rūpintojas sutikimo neduoda, ribotai veiksnaus šioje srityje asmens prašymu jo rašytinį sutikimą įvaikinti gali patvirtinti teismas. Šiuo atveju papildomo teismo patvirtinimo nereikalaujama. 4. Jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją), išskyrus vaikų globos institucijas ar šeimynas, globėjų centrą, būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo.
Teismas turi teisę, atsižvelgdamas į vaiko interesus, priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo
įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. 6. Patvirtinęs tėvų (globėjų, rūpintojų) rašytinį sutikimą, teismas nutartimi tėvams (globėjams, rūpintojams) išaiškina šio kodekso 3.227 straipsnyje nustatytas įvaikinimo pasekmes ir tėvų teisę atšaukti savo duotą sutikimą. 7. Nutarties, patvirtinančios sutikimą įvaikinti, įsiteisėjusį nuorašą teismas per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai.“
5Socialinių reikalų ir darbo komitetas,
2017-09-134 Pasiūlymas: Atsižvelgiant į Vyriausybės 3.6 pasiūlymą, Teisės ir teisėtvarkos komiteto bei Teisės departamento pastabas, siūlome pakeisti pateikto įstatymo projekto 12 straipsnį, jį laikyti 4 straipsniu ir išdėstyti taip: „12 4 straipsnis. 3.217 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.217 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Asmenų pasirengimo įvaikinti patikrinimą atlieka valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti asmenys teisės aktų nustatyta tvarka. Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.“
2Pakeisti 3.217 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Jei būsimieji įtėviai nesutinka su atestuotų asmenų išvada dėl jų pasirengimo įvaikinti, jie gali šią išvadą apskųsti teismui.“
6Socialinių reikalų ir darbo komitetas,
2017-09-136 Pasiūlymas: Atsižvelgiant į Vyriausybės 3.9 pasiūlymą, siūlome pakeisti įstatymo projekto 6 (buvusį 15) straipsnį ir išdėstyti taip:
„15 6 straipsnis. 3.220 straipsnio pakeitimas
Pripažinti netekusiu galios 3.220 straipsnį. „3.220 straipsnis.
„3.220 straipsnis. Prašymų įvaikinti nagrinėjimas
1Lietuvos Respublikos piliečių, ,
prašymus įvaikinti nagrinėja apylinkės teismai pagal pareiškėjo arba įvaikinamo vaiko gyvenamąją vietą, dalyvaujant pareiškėjams ir valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo institucijos atstovui. 2., užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje arba užsienio valstybėje, nagrinėja Vilniaus apygardos teismas. 3. Prašymas įvaikinti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Įsiteisėjusį teismo sprendimą teismas per tris darbo dienas išsiunčia civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą.“
7Socialinių reikalų ir darbo komitetas,
2017-09-1314 Pasiūlymas. Atsižvelgiant į Vyriausybės 3.21 pasiūlymą, siūlome 14 (buvusį 29) straipsnį išdėstyti taip:
išdėstyti taip:
„3) nuo kurio yra ar buvo atskirtas vaikas;
išdėstyti taip: „4) kuriam yra ar buvo apribota tėvų valdžia;“
taip:
„5) jeigu anksčiau jo, kaip vaiko globėjo
(rūpintojo), įgaliojimai buvo nutraukti šio kodekso 3.246 straipsnyje straipsnio
išdėstyti taip: „6) teistas už tyčinius nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus;“. Pritarti
8Socialinių reikalų ir darbo komitetas,
2017-09-1315 Pasiūlymas. Atsižvelgiant į Teisės departamento 24 pastabą, Vyriausybės 3.22 pasiūlymą, Teisės ir teisėtvarkose komiteto 3.13 pasiūlymą, siūlome pateikto įstatymo projekto 30 ir 31 straipsnius apjungti ir nuostatas išdėstyti patobulinto įstatymo projekto 15 straipsnyje taip: „30 15 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
dalį, įsigalioja 2018 m. liepos 1 d. 2.
įgaliota institucija iki 2018 m. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. Iki šio įstatymo pradėti teismo procesai dėl įvaikinimo baigiami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias nuostatas. 1. Įvaikinimo procedūros, pradėtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. 2. 4. Šio įstatymo 10 ir 11 straipsnių nuostatos dėl maksimalaus vaikų skaičiaus netaikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo įsteigtoms šeimynoms ir šeimoms, kuriose globojami (rūpinami) vaikai, kol globojamų (rūpinamų) vaikų skaičius dėl jų pilnametystės, grąžinimo tėvams, emancipacijos, santuokos, įvaikinimo ar mirties sumažės iki šiuo įstatymu nustatytos ribos. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir (ar) jos įgaliotos institucijos per 3 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 31 straipsnis. Įstatymo įsigaliojamas ir įgyvendinimas
straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2017 m. liepos 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki šio įstatymo įgyvendinimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.“
9Socialinių reikalų ir darbo komitetas,
2017-09-13 I Argumentai: Kadangi siūloma dalį įstatymo projekto straipsnių išbraukti bei papildyti naujais straipsniais, siūlome tikslinti įstatymo projekto pavadinimą. Pasiūlymas: Siūlome pakeisti įstatymo projekto pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.261, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 IR 3.269
sutarimu. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Algirdas Sysas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepareikšta.
PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas (Parašas) Algirdas Sysas Komiteto biuro patarėja A. Dolmantienė [1]
sprendimo byloje E.B. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 43546/02) 86 punktas. [2] Ibid, 73 punktas. [3]
pažeidimo ir diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos Lietuvoje 2 paragrafas. 2012/C 136 E/10. [4] Pagal BK 11 straipsnį, į tyčinius ir neatsargius skirstomi tik nusikaltimai (BK 12 straipsnis nieko nekalba apie neatsargius baudžiamuosius nusižengimus), tačiau, sprendžianti iš BK 16 straipsnio 4 dalies formuluotės, baudžiamieji nusižengimai taip pat gali būti neatsargūs. Tai liudija ir BK specialiosios dalies straipsniai, numatantys, kad kai kurie baudžiamieji nusižengimai gali būti padaryti tik arba ir dėl neatsargumo.