Projekto lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽMONIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS ĮSTATYMO NR. I-1553 11 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 2019 m. Nr. Vilnius 1 straipsnis. 11 straipsnio pakeitimas Papildyti 11 straipsnį 7 dalimi: „
7Vaikų skiepijimai nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomelito, tymų, raudoniukės) yra privalomi, išskyrus atvejus, kai vaikas negali būti skiepijamas dėl kontraindikacijų. Šie skiepijimai atliekami sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka vakcinomis, turinčiomis likviduojamų infekcijų (poliomelito, tymų, raudoniukės) komponentų.“
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2019 m. rugpjūčio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia: Seimo nariai Julius Sabatauskas Algirdas Sysas Rasa Budbergytė Linas Balsys Raminta Popovienė Juozas Olekas Algimantas Salamakinas Dovilė Šakalienė
dėl Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-155311 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo ĮSTATYMO Nr. I-156212
projektų
tikslai ir uždaviniai. Lietuvoje šiuo metu sparčiai plintant tymams, o kasmet nepaskiepyti nuo šios ligos kasmet lieka per 5 tūkst. vaikų. Per pastarąjį dešimtmetį tokių neskiepytų ir neatsparių tymų virusui vaikų susidarė daugiau nei 50 tūkst. 2019 m. sausio 1 – kovo 13 d. Lietuvoje iš viso užregistruoti 128 tymų atvejai. Tuo tarpu pernai per visus metus tymais Lietuvoje susirgo 30 žmonių. Būtent tai ir paskatino parengti Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 11 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. 1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektus. Šių įstatymų rengimą paskatino dar ir šios priežastys :
ymai ir raudonukė yra užkrečiamosios ligos, kurių epidemiologinė priežiūra ir kontrolė yra vykdomos tarptautiniu mastu. Pasaulio sveikatos organizacija siekia likviduoti poliomielitą, tymus, raudonukę Europos regione ir pasaulyje. Kad šis tikslas būtų pasiektas yra būtina išlaikyti aukštas skiepijimo nuo šių infekcijų apimtis – skiepijimo nuo tymų ir raudonukės > 95 proc., nuo poliomielito > 90 proc. daugėjant neskiepijamų vaikų skaičiui Lietuvoje šis rodiklis yra nebepasiekiamas.
Pastaraisiais metais neigiamos, mokslu nepagrįstos informacijos apie skiepus skleidimas padarė didžiulę žalą, dėl tėvų ir globėjų atsisakymo skiepyti savo vaikus daug vaikų liko nepaskiepyta. Nepaskiepytiems vaikams yra rizika susirgti vakcinomis valdomomis infekcijomis.
numatyti, kad vaikų profilaktiniai skiepijimai nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės) yra privalomi, išskyrus tuos atvejus, kai vaikas negali būti skiepijamas dėl kontraindikacijų. 2. Įstatymų projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai. Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija Seime - Julius Sabatauskas, Juozas Olekas, Algirdas Sysas, Rasa Budbergytė, Dovilė Šakalienė, Linas Balsys, Raminta Popovienė ir Algimantas Salamakinas. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projektuose aptarti teisiniai santykiai.
Šiuo metu Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyta, kad imunoprofilaktika atliekama tik su asmens sutikimu, už vaikų skiepijimą atsakomybę prisiima tėvai ar globėjai. Skiepijimai nėra privalomi. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama. Projektuose numatoma, kad skiepijimai nuo Pasaulio sveikatos organizacijos siekiamų likviduoti infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės) bus atliekami privalomai, išskyrus atvejus, kai to nebus galima atlikti dėl kontraindikacijų. Atsižvelgiant į tai, kad priėmus Įstatymų projektus, Sveikatos apsaugos ministerija turės parengti kai kurių poįstatyminių teisės aktų pakeitimus, siūlome nustatyti, kad Įstatymų projektai įsigaliotų 2019 m. rugpjūčio 1 d. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Priėmus teikiamus įstatymus bus išvengta užkrečiamų ligų plitimo. 6. Kokią įtaką priimti įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Priimti projektai neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai. 7. Kaip įstatymų įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Priimti projektai neturės įtakos verslo sąlygoms ir jų plėtrai. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Priėmus Įstatymų projektus turės būti keičiami kai kurie Sveikatos apsaugos ministro poįstatyminiai teisės aktai:
Nr. V-283 „Dėl Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus patvirtinimo“; 2.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 468 „Dėl Imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių patvirtinimo“. 9. Ar įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymų projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. 10. Ar įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. Įstatymų projektuose reglamentuojami klausimai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir Europos Sąjungos teisės nuostatas. 11. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti. Priėmus Įstatymų projektus, aiškinamojo rašto 8 punkte nurodytus teisės aktų projektus turės parengti Sveikatos apsaugos ministerija. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais). P apildomo valstybės biudžeto finansavimo nereikės. 13. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Konsultuotasi su imunoprofilaktikos specialistais
projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno
„Eurovoc“ terminus, temas bei sritis. Skiepijimai. Teikia:
Seimo nariai Julius Sabatauskas Juozas Olekas Algirdas Sysas Rasa Budbergytė Dovilė Šakalienė Linas Balsys Raminta Popovienė Algimantas Salamakinas
RESPUBLIKOS ŽMONIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS ĮSTATYMO NR. I-1553 11 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
projekto 1 straipsniu pildomoje keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje vartojamas sąvokas su kitomis keičiamo įstatymo nuostatomis, siūlytina: 1.1. keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje vietoj sąvokos „skiepijimai“ vartoti sąvoką
„imunoprofilaktika“, o vietoj sąvokos „infekcijų“ – sąvoką „užkrečiamųjų ligų“
. Taip pat siūlytina atskleisti šioje dalyje vartojamos sąvokos „negali būti skiepijamas dėl kontraindikacijų“ turinį; 1.2. atsisakyti keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies antrojo sakinio nuostatų, kadangi jos yra perteklinės, atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje jau yra nustatyta, kad imunoprofilaktikai Lietuvos Respublikoje gali būti naudojami tik Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka įregistruoti ir aprobuoti imunobiologiniai preparatai, o 4 dalyje – kad imunoprofilaktikos tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija; 1.3. teikiamu projektu taip pat keisti ir keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, numatant joje, kad i munoprofilaktika gali būti taikoma asmenims tik jų sutikimu, išskyrus ne tik kituose teisės aktuose, bet ir šiame įstatyme numatytus atvejus. 2. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad vaikai privalomai skiepijami nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės). Vertinant šią nuostatą, siūlome atsisakyti šių užkrečiamų ligų statusą, kaip Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų, apibrėžiančių nuostatų, t.y. išbraukti žodžius „Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų“.
Pirma, įstatymų leidėjo motyvai dėl privalomo skiepijimo nuo tam tikrų užkrečiamųjų ligų yra įstatymo projekto aiškinamojo rašto, o ne paties įstatymo reguliavimo dalykas. Antra, aiškinamajame rašte neatskleista, kokio Pasaulio sveikatos organizacijos organo, struktūrinio padalinio ar regioninio skyriaus, nei kokio lygio sprendimu nei kokiu teritoriniu mastu šios trys užkrečiamosios ligos pripažintos kaip likviduojamos infekcijos. Trečia, nebūtų aišku, kaip turėtų būti taikomos įstatymo nuostatos dėl privalomo skiepijimo, jei Pasaulio sveikatos organizacija (jos struktūrinis padalinys ar valdymo organas) atšauktų savo sprendimą dėl šių užkrečiamųjų ligų pripažinimo likviduojamomis infekcijomis, t.y. imperatyvas dėl privalomo skiepijimo negalėtų būti taikomas dėl neatitikimo įstatyme nustatytoms būtinosioms sąlygoms. 3. Pažymime, kad tikslūs projekte minimų užkrečiamų ligų pavadinimai yra „poliomielitas“ bei „raudonukė“. 4. Teikiamu projektu siekiama nustatyti, kad vaikai būtų privalomai skiepijami nuo trijų užkrečiamų ligų – poliomielito, tymų ir raudonukės, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu, skiepijant nuo raudonukės ir tymų, yra naudojama trivalentė vakcina (MMR). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad, jeigu nebūtų galimybės skiepyti tik nuo konkrečių užkrečiamųjų ligų, pagal siūlomą reglamentavimą gali susidaryti situacija, kai vaikai ta pačia vakcina būtų skiepijami tiek nuo projekte numatytų užkrečiamųjų ligų, tiek ir nuo kitų ligų, nuo kurių skiepyti nėra privaloma . 5.
teisinio aiškumo, projektas turėtų būti papildytas baigiamosiomis nuostatomis, nustatančiomis šio įstatymo taikymo sąlygas, t.y. reikėtų aiškiai atskleisti subjektus, kuriems būtų taikomas imperatyvas dėl privalomo skiepijimo nuo nurodytų užkrečiamųjų ligų. Kitaip sakant, nėra aišku, ar privalomai turėtų būti skiepijami tik tokio amžiaus vaikai, kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo ateitų eilė skiepytis pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą skiepijimų kalendorių, ar, vis dėlto, tėvai turėtų užtikrinti, kad visi nepilnamečiai vaikai iki 16 metų, kurie nebuvo paskiepyti pagal skiepijimų kalendorių, būtų privalomai paskiepyti po šio įstatymo įsigaliojimo (tai, beje, suponuoja kartu teikiamo Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. I-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto nuostatos). 6. Keičiamo įstatymo 25 straipsnyje yra numatyta, kad u žkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinį valdymą Lietuvos Respublikoje vykdo Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija ir jos įstaigos. Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose numatyta, kad ši ministerija organizuoja ir koordinuoja visuomenės sveikatos priežiūros strategijos įgyvendinimą užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad dėl teikiamo projekto turėtų būti gauta Vyriausybės išvada. Be to, nors projekto aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad projekto įgyvendinimui valstybės biudžeto finansavimo nereikės, tačiau galima preziumuoti, kad nauja privaloma imunoprofilaktika galimai pareikalautų papildomų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo įsigaliojimas numatytas biudžetinių metų viduryje, Vyriausybės išvada turėtų būti gauta ir šiuo požiūriu. 7. Projekto
institucijoms iki įstatymo įsigaliojimo parengti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Atitinkamai papildytinas ir straipsnio pavadinimas. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Jarmakovič, tel. (8 5) 239 6055, el. p. [email protected] E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el.
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected] . Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2019-04- Nr. Į 2019-03-22 Nr. S-2019-1639 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3310, atkreipiame dėmesį, jog Europos Sąjunga gali veikti tik neperžengdama kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai suteikė Europos Sąjungos šalys, ribų. Žmogaus sveikatos apsauga ir gerinimas priklauso papildančiosios kompetencijos sričiai. Tai reiškia, jog Europos Sąjunga gali remti, koordinuoti ir papildyti valstybių narių veiksmus, tačiau šalių nacionaliniai teisės aktai negali būti derinami teisiškai privalomais Europos Sąjungos aktais, t.y. Europos Sąjunga neturi kompetencijos priimti privalomų teisės aktų, todėl valstybės narės pačios sprendžia dėl sprendimų šioje srityje priėmimo. Nepaisant to, kad skiepijimo politika yra nacionalinių valdžios institucijų kompetencija, Europos Sąjunga yra priėmusi rekomendacinio pobūdžio dokumentus [1] , išreikšdama siekį bendradarbiauti kovojant su ligomis, kurių galima išvengti skiepijant ir taip padedama Europos Sąjungos šalims koordinuoti jų politiką ir programas [2] .
Atkreipiame dėmesį, jog Teisingumo Teismas Široká byloje [3] , kurioje buvo pateiktas prejudicinis klausimas dėl nacionalinio teisės akto, teisiškai įpareigojančio užtikrinti nepilnamečių vaikų skiepijimą nuo tam tikrų ligų, atitikties Europos Sąjungos teisei, jau yra priėmęs nutartį – Teisingumo Teismas pažymėjo, kad aptariama situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, todėl jis neturi kompetencijos pateikti prejudicinį sprendimą. Taigi Teisingumo Teismas nesikiša į valstybių narių kompetenciją priimti sprendimus dėl skiepų privalomumo ir tokių nacionalinių priemonių nevertina, pripažindamas valstybių narių teisę pačioms dėl jų apsispręsti. Vis dėlto, atkreipiame dėmesį, jog reguliavimas, susijęs su įpareigojimu užtikrinti nepilnamečių vaikų skiepijimą, taip pat turi būti įvertintas ir žmogaus teisių kontekste, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) nuostatas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas privalomų skiepų teisinį reguliavimą, nurodė, kad tai susiję su EŽTK 8 straipsniu garantuojama teise į privatų gyvenimą, apimančia ir asmens fizinį bei psichologinį vientisumą [4] . EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad būtinumas reiškia neatidėliotiną poreikį, kuris yra proporcingas teisėtam tikslui, o valdžios institucijos, nustatydamos tokias priemones, naudojasi vertinimo laisve [5] . Tai reiškia, kad skiepų privalomumo įtvirtinimas neprieštarauja EŽTK, jei atitinka šias sąlygas – yra nustatytas įstatymu, yra būtinas teisėtu (EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje numatytu) pagrindu ir yra proporcingas . Europos Žmogaus Teisių Teismas jau yra priėmęs sprendimą [6] , kuriame, įvertinęs aptartuosius aspektus, nurodė, kad kišimasis į asmens privatų gyvenimą buvo proporcingas siekiamam tikslui apsaugoti visuomenės ir kitų asmenų sveikatą, todėl reikalingas demokratinėje visuomenėje ir pripažino, kad privalomi skiepai minėtuoju atveju buvo pateisinami. Be to, pažymėtina, kad šiuo metu Europos Žmogaus Teisių Teismui yra pateikti skundai prieš Čekijos Respubliką [7] , kuriuose prašoma įvertinti baudos dėl atsisakymo skiepyti savo vaikus paskyrimo bei institucijų atsisakymo, neįvykdžius pareigos skiepytis, priimti į vaikų darželį, atitiktį EŽTK nuostatoms. Viską apibendrinus, pažymime, jog klausimai dėl skiepų privalomumo nėra susiję su Europos Sąjungos teise ir priklauso valstybių narių kompetencijai, kurios yra laisvos juos reglamentuoti ir atitinkamai priimti nacionalinius teisės aktus. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, jog tai gali lemti kišimąsi į EŽTK saugomas žmogaus teises, kaip antai, 8 straipsniu garantuojamą asmens teisę į privatų gyvenimą.
Todėl nustatant priemones, galinčias riboti žmogaus pagrindines laisves ir teises, svarbu įvertinti, ar kiekvienu konkrečiu atveju tokios priemonės gali būti pripažintos pateisinamomis. Direktoriaus pavaduotojas, Karolis Dieninis atliekantis direktoriaus funkcijas Karolina Juodelytė, tel. 8 70663 694, el. p. [email protected] [1]
bendradarbiavimo kovojant su ligomis, kurių galima išvengti skiepijant: < https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/PDF/?uri=CELEX:32018H1228(01)&from=GA >; Europos Komisijos Komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Ekonomikos Ir Socialinių Reikalų Komitetui ir Regionų Komitetui „Sustiprintas bendradarbiavimas kovojant su ligomis, kurių galima išvengti skiepijant“, COM(2018)
https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/ALL/?uri=COM:2018:245:FIN >;
imunizacijos Europoje laimėjimai bei uždaviniai ir tolesni veiksmai: < https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/PDF/?uri=CELEX:52011XG0708(02)&from=LT > ir t.t. [2] Pateikiame nuorodą, kurioje rasite duomenis apie Europos Sąjungos lygmens veiksmus šioje srityje, skirtingų valstybių narių praktiką ir kitą susijusią informaciją: < https://ec.europa.eu/health/vaccination/overview_lt >.
2014 m. liepos 17 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas Široká byloje C-459/13: < http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?docid=155605&mode=req&pageIndex=1&dir=&occ=first&part=1&text=&doclang=FR&cid=7816833 >. [4]
Salvetti prieš Italiją Nr. 42197/98. [5] 1984 m. gruodžio 10 d.
Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Acmanne ir kiti prieš Belgiją Nr. 10435/83. [6]
Boffa ir kiti prieš San Mariną Nr. 26536/95. [7] Vavřička prieš Čekiją Nr. 47621/13, Novotná prieš Čekiją Nr. 3867/14, Hornych prieš Čekiją Nr. 73094/14, Brožík prieš Čekiją Nr. 19306/15, Dubský prieš Čekiją Nr.19298/15, Roleček prieš Čekiją Nr.43883/15.
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO Žmogaus teisių komitetas PAPILDOMO KOMITETO I Š V A D O S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽMONIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS ĮSTATYMO NR. I-1553 11 STRAIPSNIO
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
Komiteto pirmininkas Valerijus Simulik; Komiteto nariai Sergejus Jovaiša, Andrius Navickas, Mindaugas Puidokas, Kęstutis Smirnovas, Leonard Talmont, Gediminas Vasiliauskas, Komiteto biuro vedėja Jolanta Savickienė, patarėjos Eglė Lukšienė, Rūta Ragaliauskienė, Kviestieji asmenys: Teisės departamento: Viešosios teisės sk. patarėja Jelena Jarmakovič. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-03-25 Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
Siūloma projektą atmesti Pastaboms pritartina, jei būtų nuspręsta pritarti įstatymo projektui 1.1 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-03-25
1Derinant projekto 1 straipsniu pildomoje keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje vartojamas sąvokas su kitomis keičiamo įstatymo nuostatomis, siūlytina:
1.1.1 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-03-25 1.1. keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje vietoj sąvokos „skiepijimai“ vartoti sąvoką „imunoprofilaktika“, o vietoj sąvokos „infekcijų“ – sąvoką „užkrečiamųjų ligų“.
Taip pat siūlytina atskleisti šioje dalyje vartojamos sąvokos „negali būti skiepijamas dėl kontraindikacijų“ turinį; 1.1.2 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-03-25
įstatymo 11 straipsnio 7 dalies antrojo sakinio nuostatų, kadangi jos yra perteklinės, atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje jau yra nustatyta, kad imunoprofilaktikai Lietuvos Respublikoje gali būti naudojami tik Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka įregistruoti ir aprobuoti imunobiologiniai preparatai, o 4 dalyje – kad imunoprofilaktikos tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija; 1.1.3 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-03-25
projektu taip pat keisti ir keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, numatant joje, kad imunoprofilaktika gali būti taikoma asmenims tik jų sutikimu, išskyrus ne tik kituose teisės aktuose, bet ir šiame įstatyme numatytus atvejus. 1.2 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad vaikai privalomai skiepijami nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės). Vertinant šią nuostatą, siūlome atsisakyti šių užkrečiamų ligų statusą, kaip Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų, apibrėžiančių nuostatų, t.y. išbraukti žodžius „Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų“. Pirma, įstatymų leidėjo motyvai dėl privalomo skiepijimo nuo tam tikrų užkrečiamųjų ligų yra įstatymo projekto aiškinamojo rašto, o ne paties įstatymo reguliavimo dalykas.
Antra, aiškinamajame rašte neatskleista, kokio Pasaulio sveikatos organizacijos organo, struktūrinio padalinio ar regioninio skyriaus, nei kokio lygio sprendimu nei kokiu teritoriniu mastu šios trys užkrečiamosios ligos pripažintos kaip likviduojamos infekcijos. Trečia, nebūtų aišku, kaip turėtų būti taikomos įstatymo nuostatos dėl privalomo skiepijimo, jei Pasaulio sveikatos organizacija (jos struktūrinis padalinys ar valdymo organas) atšauktų savo sprendimą dėl šių užkrečiamųjų ligų pripažinimo likviduojamomis infekcijomis, t.y. imperatyvas dėl privalomo skiepijimo negalėtų būti taikomas dėl neatitikimo įstatyme nustatytoms būtinosioms sąlygoms. 1.3 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
3. Pažymime, kad tikslūs projekte minimų užkrečiamų ligų pavadinimai yra „poliomielitas“ bei „raudonukė“. 1.4 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
projektu siekiama nustatyti, kad vaikai būtų privalomai skiepijami nuo trijų užkrečiamų ligų – poliomielito, tymų ir raudonukės, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu, skiepijant nuo raudonukės ir tymų, yra naudojama trivalentė vakcina (MMR). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad, jeigu nebūtų galimybės skiepyti tik nuo konkrečių užkrečiamųjų ligų, pagal siūlomą reglamentavimą gali susidaryti situacija, kai vaikai ta pačia vakcina būtų skiepijami tiek nuo projekte numatytų užkrečiamųjų ligų, tiek ir nuo kitų ligų, nuo kurių skiepyti nėra privaloma . 1.5 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
teisinio aiškumo, projektas turėtų būti papildytas baigiamosiomis nuostatomis, nustatančiomis šio įstatymo taikymo sąlygas, t.y. reikėtų aiškiai atskleisti subjektus, kuriems būtų taikomas imperatyvas dėl privalomo skiepijimo nuo nurodytų užkrečiamųjų ligų.
Kitaip sakant, nėra aišku, ar privalomai turėtų būti skiepijami tik tokio amžiaus vaikai, kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo ateitų eilė skiepytis pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą skiepijimų kalendorių, ar, vis dėlto, tėvai turėtų užtikrinti, kad visi nepilnamečiai vaikai iki 16 metų, kurie nebuvo paskiepyti pagal skiepijimų kalendorių, būtų privalomai paskiepyti po šio įstatymo įsigaliojimo (tai, beje, suponuoja kartu teikiamo Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. I-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto nuostatos). 1.6 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
įstatymo 25 straipsnyje yra numatyta, kad užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinį valdymą Lietuvos Respublikoje vykdo Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija ir jos įstaigos. Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose numatyta, kad ši ministerija organizuoja ir koordinuoja visuomenės sveikatos priežiūros strategijos įgyvendinimą užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad dėl teikiamo projekto turėtų būti gauta Vyriausybės išvada. Be to, nors projekto aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad projekto įgyvendinimui valstybės biudžeto finansavimo nereikės, tačiau galima preziumuoti, kad nauja privaloma imunoprofilaktika galimai pareikalautų papildomų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo įsigaliojimas numatytas biudžetinių metų viduryje, Vyriausybės išvada turėtų būti gauta ir šiuo požiūriu. 1.7 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-03-25 7.
Projekto
institucijoms iki įstatymo įsigaliojimo parengti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Atitinkamai papildytinas ir straipsnio pavadinimas. 2. Europos teisės departamentas Išnagrinėję Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3310, atkreipiame dėmesį, jog Europos Sąjunga gali veikti tik neperžengdama kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai suteikė Europos Sąjungos šalys, ribų. Žmogaus sveikatos apsauga ir gerinimas priklauso papildančiosios kompetencijos sričiai. Tai reiškia, jog Europos Sąjunga gali remti, koordinuoti ir papildyti valstybių narių veiksmus, tačiau šalių nacionaliniai teisės aktai negali būti derinami teisiškai privalomais Europos Sąjungos aktais, t.y. Europos Sąjunga neturi kompetencijos priimti privalomų teisės aktų, todėl valstybės narės pačios sprendžia dėl sprendimų šioje srityje priėmimo. Nepaisant to, kad skiepijimo politika yra nacionalinių valdžios institucijų kompetencija, Europos Sąjunga yra priėmusi rekomendacinio pobūdžio dokumentus [1] , išreikšdama siekį bendradarbiauti kovojant su ligomis, kurių galima išvengti skiepijant ir taip padedama Europos Sąjungos šalims koordinuoti jų politiką ir programas [2] . Atkreipiame dėmesį, jog Teisingumo Teismas Široká byloje [3] , kurioje buvo pateiktas prejudicinis klausimas dėl nacionalinio teisės akto, teisiškai įpareigojančio užtikrinti nepilnamečių vaikų skiepijimą nuo tam tikrų ligų, atitikties Europos Sąjungos teisei, jau yra priėmęs nutartį
Sąjungos teisės taikymo sritį, todėl jis neturi kompetencijos pateikti prejudicinį sprendimą.
Taigi Teisingumo Teismas nesikiša į valstybių narių kompetenciją priimti sprendimus dėl skiepų privalomumo ir tokių nacionalinių priemonių nevertina, pripažindamas valstybių narių teisę pačioms dėl jų apsispręsti. Vis dėlto, atkreipiame dėmesį, jog reguliavimas, susijęs su įpareigojimu užtikrinti nepilnamečių vaikų skiepijimą, taip pat turi būti įvertintas ir žmogaus teisių kontekste, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau
Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad būtinumas reiškia neatidėliotiną poreikį, kuris yra proporcingas teisėtam tikslui, o valdžios institucijos, nustatydamos tokias priemones, naudojasi vertinimo laisve [5] .
Tai reiškia, kad skiepų privalomumo įtvirtinimas neprieštarauja EŽTK, jei atitinka šias sąlygas – yra nustatytas įstatymu, yra būtinas teisėtu (EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje numatytu) pagrindu ir yra proporcingas . Europos Žmogaus Teisių Teismas jau yra priėmęs sprendimą [6] , kuriame, įvertinęs aptartuosius aspektus, nurodė, kad kišimasis į asmens privatų gyvenimą buvo proporcingas siekiamam tikslui apsaugoti visuomenės ir kitų asmenų sveikatą, todėl reikalingas demokratinėje visuomenėje ir pripažino, kad privalomi skiepai minėtuoju atveju buvo pateisinami. Be to, pažymėtina, kad šiuo metu Europos Žmogaus Teisių Teismui yra pateikti skundai prieš Čekijos Respubliką [7] , kuriuose prašoma įvertinti baudos dėl atsisakymo skiepyti savo vaikus paskyrimo bei institucijų atsisakymo, neįvykdžius pareigos skiepytis, priimti į vaikų darželį, atitiktį EŽTK nuostatoms. Viską apibendrinus, pažymime, jog klausimai dėl skiepų privalomumo nėra susiję su Europos Sąjungos teise ir priklauso valstybių narių kompetencijai, kurios yra laisvos juos reglamentuoti ir atitinkamai priimti nacionalinius teisės aktus. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, jog tai gali lemti kišimąsi į EŽTK saugomas žmogaus teises, kaip antai, 8 straipsniu garantuojamą asmens teisę į privatų gyvenimą. Todėl nustatant priemones, galinčias riboti žmogaus pagrindines laisves ir teises, svarbu įvertinti, ar kiekvienu konkrečiu atveju tokios priemonės gali būti pripažintos pateisinamomis. Pritarti
pasiūlymai:-. Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.
„Firmus Medicus“ 2020-12-09 2019 m. gruodžio 09 d., Kaunas Asociacija „Firmus Medicus“, reaguodama į Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos atstovų 2019-03-20 registruotus, tačiau tuo metu nepateiktus, bet pateiktus 2019-11-07 „Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. 1-01553 11 straipsnio pakeitimo projekto (Nr. XIIIP-3310)“ ir „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. 1-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIIP-3312)“ teisės aktų pakeitimus, kurių pagrindu siekiama Lietuvos Respublikoje įvesti privalomą vakcinaciją, yra labai sunerimusi tokiu įstatymų leidžiamosios valdžios atstovų noru. Todėl, šiuo raštu kreipiamės į Lietuvos Respublikos Seimo narius su tikslu išreikšti savo susirūpinimą, pastabas bei palaikyti tam tikros visuomenės dalies poziciją dėl šių teisės aktų pakeitimų, pateikti kitą susijusią informaciją dėl privalomo skiepijimo prievolės ir iš to kylančių rizikų demokratijos principams. „Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. 1-01553 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte (Nr. XIIIP-3310)“ yra pažymėta: „7. Vaikų skiepijimai nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės) yra privalomi, išskyrus atvejus, kai vaikas negali būti skiepijamas dėl kontraindikacijų." Šio teisės akto pakeitimą papildo „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. 1-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XIIIP-3312)“, kuriame pažymėta:
„6. Nepilnamečio paciento iki 16 metų atstovas pagal įstatymą privalo
užtikrinti, kad nepilnametis iki 16 metų, nesant kontraindikacijų, būtų paskiepytas nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės) komponentų.
Skiepijimą paskyręs gydytojas perduoda informaciją apie nepilnamečio paciento iki 16 metų Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - NVSC) ir teritoriniam valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos skyriui (toliau - W TA).“ Taigi, kaip matyti iš pateiktų teisės aktų projektų, nepilnamečio atstovui gresianti sankcija už privalomų skiepų prievolės nevykdymą - pranešimas NVSC ir W TA. Kartu su įstatymų projektais buvo pateiktas ir aiškinamasis raštas, kuriame pažymėti pagrindiniai motyvai bei argumentai paskatinę parengti šiuos teisės aktus. Aiškinamajame rašte yra pažymėta, kad pateikti įstatymų projektai atitinka Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimus bei klausimai reglamentuojami įstatymų projektuose atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos teisės nuostatas. Esame nepaprastai nustebę tokiu įstatymų projektų kūrėjų teiginiu, kadangi aukščiau paminėti teisės projektai akivaizdžiai prieštarauja galiojantiems Lietuvos Respublikos teisės aktams bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos teisių nuostatoms. Visų pirma, norime atkreipti Jūsų dėmesį, kad noras įvesti privalomus skiepus yra ypatingai dviprasmiškas Lietuvos Respublikos piliečių teisių pažeidimas. Viena iš tokių teisių yra - teisė į privatų gyvenimą. Konstitucijos 22 straipsnis teigia: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas [statymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą." Ši sąvoka taip pat apima teisę apsispręsti dėl savo gyvybės ir sveikatos apsaugos.
Ši asmens konstitucinė teisė nenuginčijamai susijusi su kiekvieno individo fiziniu vientisumu. Privalomų skiepų prievolė neabejotinai reiškia kišimąsi į žmogaus privataus gyvenimo teisę (teisė į savarankišką sprendimą dėl savo gyvenimo) bei atima sprendimo galimybę asmenims (arba jų atstovams pagal įstatymą), kurie privalomų skiepų įstatymo pagrindu būtų priversti skiepytis. Taip pat, ši privalomų skiepų prievolė neabejotinai reiškia kišimąsi į asmens autonomijos principus (apsisprendimas), kuri glaudžiai susijusi su konstitucine teise gerbti žmogaus orumą, šiuo atveju būtent teise nuspręsti dėl sveikatos priežiūros paslaugų, kuriomis jis nori arba nenori pasinaudoti. Taip pat yra pažeidžiamas LR Konstitucijos 22 str., kuris akivaizdžiai prieštarauja teisės akto pakeitimui papildančiam „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. 1-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte (Nr. XIIIP-3312)“, kuriame yra pažymėta, kad nepilnamečio atstovui gresianti sankcija už privalomų skiepų prievolės nevykdymą - pranešimas NVSC irVVTA. Remiantis minėtu Konstitucijos straipsniu, galima teigti, jog toks teisės aktų pakeitimas reikštų kišimąsi į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą kadangi pranešimas apie prievolės nevykdymą minėtoms institucijoms taptų dar viena priežastimi persekioti šeimas, kelti joms įtampą skatinti psichologinį spaudimą. Stebint šiandienos aktualijas žiniasklaidoje bei institucijų pateikiamą statistiką, vis dažniau girdimos iš šeimų paimtų vaikų istorijos.
Priėmus anksčiau išvardytus teisės aktų pakeitimus, tokių istorijų bus galima tikėtis išgirsti dar dažniau ir taip bus pažeidžiama Konstitucinė teisė į privatų, orų ir pagarbų asmeninį ir šeimyninį gyvenimą. Remiantis LR Konstitucijos 25 straipsniu, „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Šie apribojimai negali pažeisti laisvės ir teisių esmės. O laisvės ir teisių esmė yra žmogaus orumas." Verčiant žmones vakcinuotis ir taip rizikuoti sveikata ir gyvybe, šis orumas atimamas tiek iš vaikų, tiek ir iš suaugusių. Tuo pačiu metu, aukščiau pažymėtuose teisės aktuose nėra numatyta tinkama šių teisių apsaugos sistema, pavyzdžiui, pasireiškus skiepų šalutiniui poveikiui (sveikatos sutrikdymui, šalutiniai reakcijai), suteikiant valstybės paramą. Imunoprofilaktika yra medicininė procedūra, turinti aiškiai apibrėžtą riziką (tai patvirtina galimo šalutinio poveikio sąrašas, pateiktas kiekvieno skiepo charakteristikoje). Lietuvos Respublika kiekvienam piliečiui garantuoja teisinę gyvybės apsaugą. Tai reiškia, kad valstybė neturi teisės užsiimti jokia privaloma medicinine veikla, keliančia grėsmę piliečio, taip pat ir jo vaiko, gyvybei, nes kiekvienas pilietis turi neliečiamą teisę į gyvybės apsaugą. Privalomojo skiepijimo sistema gali būti traktuojama kaip didžiulis medicininis eksperimentas, kurios daugelyje Europos Sąjungos ir Europos šalių buvo atsisakyta. Taip pat, privalomas naujagimių, kūdikių ir vaikų skiepijimas negali būti laikomas „ypatinga priežiūra", kadangi išlieka rizika prarasti fizinę ar psichinę sveikatą.
Šiai dienai, Lietuvos Respublikoje nėra sukurta tinkama sistema, skirta apsaugoti šiuos pažeidžiamus žmones nuo skiepų šalutinių poveikių. Atsižvelgiant į tai, kad šalutinis poveikis, kuris gali atsirasti taikant imunoprofilaktiką, egzistuoja ir yra neginčijamas, įstatyme numatyti punktai juos taikyti visiems sveikiems žmonėms jokiu būdu negali būti priskiriami valstybės institucijų pareigai kovoti su užkrečiamomimis ligomis. Be to, ši imunoprofilaktikos prievolė gali tapti tiesioginiu priežastiniu ryšiu sveikatos pablogėjimui. Aukščiau paminėtų įstatymų pakeitimo projektuose nenumatytas joks specialusis sveikatos žalos atlyginimas, taikant privalomą skiepijimą. Privalomų skiepų prievolės įvedimas yra vertinamas neigiamai dėl nepageidaujamų reakcijų į skiepus, kurių neįmanoma išvengti, bei sisteminių sprendimų, kurie suteiktų galimybę pacientams (arba jų atstovams) gauti žalos sveikatai atlyginimą tais atvejais, kai pasireikštų skiepų šalutiniai poveikiai, nebuvimo. Kaip jau minėta anksčiau, nepageidaujamos skiepų reakcijos su galimu priežastiniu ryšiu yra didelė grėsmė. Ši sąvoka yra apibrėžta LR Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo 27 punkte „Nepageidaujama reakcija į skiepą - laikinas ar pastovus sveikatos būklės sutrikimas, sukeliantis fizinių požymių, simptomų ir (ar) laboratorinių rodiklių pokyčius, prasidedančius po imunoprofilaktikos, ir, manoma, jos nulemtas", kaip nepageidaujamas ligos, kuri pasireiškė neužilgo po paskiepijimo, atsiradimas. Skiepų nepageidaujamų reakcijų tipai apibrėžiami kiekvieno jų charakteristikoje.
Pavyzdžiui, Glaxo Smith Kline gamintojo, Priorix skiepo (tymų, kiaulytės ir raudonukės) šalutiniai poveikiai yra šie: vietinis paraudimas, karščiavimas, viršutinių kvėpavimo takų infekcija, išbėrimas, injekcijos vietos skausmas ir patinimas, vidurinės ausies uždegimas, limfadenopatija, anoreksija, nervingumas, neįprastas verkimas, nemiga, febriliniai traukuliai, konjunktyvitas, bronchitas, kosulys, paausinės liaukos padidėjimas, viduriavimas, vėmimas, alerginės reakcijos. Išleidus vakciną į rinką, vakcinos poveikio stebėjimo tyrimų metu pasitaikė šių papildomų reakcijų, laiko atžvilgiu susijusių su skiepijimu: smegenų dangalų uždegimas, lengviau nei įprastai atsirandantys taškiniai ar smulkių dėmelių pavidalo kraujavimai ar kraujosruvos dėl trombocitų skaičiaus sumažėjimo, akių ir veido patinimas, pasunkėjęs kvėpavimas arba rijimas, staigus kraujospūdžio kritimas ir sąmonės netekimas, transversinis mielitas, Guillain-Barre sindromas (kylantysis paralyžius iki kvėpavimo raumenų paralyžiaus), periferinis neuritas, encefalitas, tymai, raudonukė, daugiaformė eritema, sąnarių skausmai ir uždegimas, Kavvasaki sindromas, meningitas, orchitas, epididimitas, netipiniai lengvi ar silpni tymai, sindromas, kurio simptomai panašūs į epideminį parotitą, trombocitopenija, trombocitopeninė purpura, anafilaksinės reakcijos, artralgija, artritas. Akivaizdu, kad demokratinėje teisinėje valstybėje pilietis privalo turėti galimybę pasirinkti, ar jis ketina prisiimti imunoprofilaktikos riziką, kuri gali turėti nepageidaujamas reakcijas, ar jis nori šios rizikos atsisakyti. 2018 m. Liepos 17 d. SARASOTA, FL - MCT Law (JAV) advokatai susitarė dėl 101 mln. USD išmokos kūdikiui, kuris patyrė sunkią reakciją į MMR vakciną. 101 mln. USD dydžio išmoka buvo paskirta už nuolatinę aukšto lygio medicininę priežiūrą reikalingą vaikui visą likusį gyvenimą.
Šeima gavo vienkartinę 1 milijono dolerių sumą kad padengtų neatidėliotinas medicininių sąskaitų išlaidas. Likusi dalis yra ir bus mokama kasmet, visą vaiko likusį gyvenimą Svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje nėra nuostatų, kurios sukurtų specialų fondą, iš kurio būtų galima išmokėti kompensacijas visiems asmenims, kurie patyrė nepageidaujamas reakcijas į vakciną. Gydytojas, paskyręs pacientui skiepus ir tinkamai nenustatęs ar nepatikrinęs jo sveikatos ir/ar kontraindikacijų (nors, pagal galiojančius LR teisės aktus, tai yra jo pareiga), sukelia riziką pasireikšti šalutinėms nepageidaujamoms reakcijoms. Pasireiškus sunkiai nepageidaujamai reakcijai, jam turėtų grėsti civilinė atsakomybė (ar net gydytojo licencijos panaikinimas) dėl padarytos žalos žmogaus sveikatai. Kitą vertus, gydytojai šiai dienai turi ribotas galimybes (dėl riboto finansavimo galima skirti ribotą kiekį tyrimų) vykdydami medicininių įstaigų instrukcijas tiriant asmenį prieš skiepijimą apsiriboja tik bendra apžiūra. Dar sudėtingesnė situacija gimdymo namuose, kai naujagimį skiepija pirmomis gyvenimo dienomis, nors neįmanoma diagnozuoti naujagimiui įgimtų ligų, imunodeficito ar kitų kontraindikacijų, dėl kurių kūdikis neturi būti skiepijamas. Apie tai liudija ir labai aukšta vaikų iki vienerių metų hospitalizacija. Taip pat gydytojai kasmet registruoja labai mažai šalutinių reakcijų, (pagrinde tik lengvi šalutiniai poveikiai, apie kuriuos yra kalbama ir viešai), nors skiepo gamintojas charakteristikoje aiškiai deklaruoja koks yra atitinkamos šalutinės reakcijos dažnis (pvz. 1/10, 1/100 ir t.t.).
1/10, 1/100 ir t.t.). Šalutinių reakcijų skaičiavimus, kiek jų kiekvienais metais gali pasireikšti ir kiek jų oficialiai yra užregistruota ir įtraukta į oficialią statistiką galima nesunkiai atlikti savarankiškai, atsižvelgiant į bet kurio skiepo charakteristiką bei turint omenyje, jog kiekvienais metais šalyje gimsta vidutiniškai apie 30 tūkstančių vaikų. Taigi, galima daryti prielaidą kad dauguma tiek lengvų, tiek sunkių nepageidaujamų/šalutinių reakcijų net nėra registruojamos, todėl Lietuvoje pateikiamą registruotų šalutinių reakcijų į vakcinas statistiką galima laikyti neveikiančia. Atsižvelgti Siūloma projektą atmesti Dėl Žmogaus teisių aspektų – jie aptarti ekspertinėje Europos teisės departamento išvadoje ir šiai išvadai pritartina. Iš esmės privalomi skiepai nebūtinai reiškia teisės į asmens privatumą pažeidimo, atsižvelgiant į galimas išplitusių ligų pasekmes žmonių sveikatai ir gyvybei. Dėl medicinos aspektų – galimai neigiamo skiepų pavojus sveikatai, tai yra Sveikatos komiteto kompetencijos klausimas. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:-. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumntai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1 Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020-01-20 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. SV-S-1459 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 ir 2 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutari a:
Nepritarti Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-3310 ir Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. I-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr.
XIIIP-3312 (toliau – Įstatymų projektai) dėl šių priežasčių: Pritarti 1.1 Lietuvos
skiepijimai nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės) būtų privalomi. Vertinant šį siūlymą konstatuotina tai, kad: Pritarti 1.1.1 Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020-01-20
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. V-955 „Dėl Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus patvirtinimo“ patvirtintą Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių (toliau – Skiepų kalendorius). Nors skiepai pagal Skiepų kalendorių ir nėra privalomi (Skiepų kalendoriuje nustatyta, kad prieš skiepijant vaikus turi būti gautas vaiko tėvų ar teisėtų globėjų pasirašytas sutikimas dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo), Skiepų kalendoriuje jau yra įtrauktas vaikų skiepijimas nuo Įstatymų projektuose nurodomų infekcijų – poliomielito, tymų, raudonukės. Pritarti 1.1.2 Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020-01-20
į šioje srityje Europos Sąjungoje veikiančių teismų priimtus sprendimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas privalomų skiepų teisinį reguliavimą, nurodė, kad tai susiję su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu garantuojama teise į privatų gyvenimą, apimančia ir asmens fizinį bei psichologinį vientisumą (2002 m. liepos 9 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Salvetti prieš Italiją Nr. 42197/98). Pritarti 1.1.3 Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020-01-20 1.3.
Pastebėtina tai, kad skiepai nuo tymų ir raudonukės yra privalomi Bulgarijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Italijoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje, nuo poliomielito – Belgijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Italijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje (šaltinis:
European Centre Diseases Prevention and Control, Vaccine Scheduler ). Tačiau, kaip rodo šalių skiepijimo aprėpčių ir užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros duomenys (Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras, Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono biuras), skiepijimų aprėptys yra didesnės ir užkrečiamųjų ligų epideminė situacija palankesnė (ypač tymų) šalyse, kuriose skiepijimas nėra privalomas (Skandinavijos ir Šiaurės Europos šalys). Publikuotų tyrimų rezultatų duomenimis, „privalomasis skiepijimas gali paskatinti neigiamą požiūrį į skiepijimus ir net skiepijimo aprėpčių sumažėjimą“ ( Betsch C, Bohm R. Detrimental effects of introducing partial compulsory vaccination: expiremental evidence. Eur J Public Health. 2016; 26(3):378-81 ). Tyrimų duomenys rodo, kad pagrindiniai žmonės, kurie turi įtakos požiūriui į vakcinas formuoti ir skiepijimų apimtims didinti, yra sveikatos priežiūros specialistai, todėl sveikatos priežiūros specialistų mokymas turėtų būti vienas iš svarbiausių prioritetų. Taigi darytina išvada, kad privalomas skiepijimas neturėtų būti standartinė bendra praktika visose šalyse ( Holzmann H, Wiederman U. Mandatory vaccination: suited to enhance vaccination coverage in Europe? Euro Surveill. 2019;24(26):pi=1900376 ). Pritarti 1.1.4 Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020-01-20
proc.) ir formavosi tymams imlių asmenų grupės, tai sudarė prielaidas tymų protrūkiams plisti. 2019 metais Lietuvoje kilo didelis tymų protrūkis.
Tymų protrūkis parodė, kad žmonėms susidūrus su realia grėsme keičiasi supratimas apie skiepijimus ir išauga pasitikėjimas vakcinomis, net ir tų tėvų, kurie anksčiau buvo atsisakę vaikus skiepyti. 2019 metais prasidėjus tymų protrūkiui nuo tymų pasiskiepijo 21 tūkst. suaugusiųjų, o paskiepytų vaikų skaičius išaugo 20 proc. palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2018 metais. Pritarti 1.1.5 Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020-01-20 1.5. Siekiant padidinti skiepijimo aprėptis ir valdyti užkrečiamąsias ligas, tarptautinės organizacijos ragina „intensyviau vykdyti komunikavimo veiklą ir didinti informuotumą apie skiepijimo naudą“ bei „nustatyti reikalavimą reguliariai tikrinti skiepijimo statusą, taip pat nuolat užtikrinti galimybę pasiskiepyti įvairiais gyvenimo etapais – tai daryti reguliarių apsilankymų pirminės sveikatos priežiūros įstaigose metu ir įgyvendinant papildomas priemones, pavyzdžiui, taikytinas pradedant lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą ar mokyklą, darbe ar sveikatos priežiūros įstaigoje, sudaryti palankesnes sąlygas gauti nacionalinio ir (arba) regionų lygmens skiepijimo paslaugas“ (Europos Tarybos rekomendacija 2018 m. gruodžio 7 d. dėl sustiprinto bendradarbiavimo kovojant su ligomis, kurių galima išvengti skiepijant (2018/C 466/01). Atsižvelgiant į tai, kad dėl pirmiau nurodytų priežasčių Įstatymų projektų rengimo tikslas gali būti pasiekiamas ir be skiepų privalomumo, manome, kad Įstatymų projektai yra pertekliniai. Pritarti 1.2 Lietuvos
2Pastebėtina tai,
kad Įstatymų projektais siekiama nustatyti, kad vaikai būtų privalomai skiepijami nuo trijų užkrečiamųjų ligų – poliomielito, tymų ir raudonukės.
Šiuo metu skiepijant nuo šių infekcijų yra naudojamos kombinuotos vakcinos – trivalentė tymų, epideminio parotito, raudonukės, penkiavalentė kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito, B tipo Haemophilus influenzae ar keturvalentė kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito vakcinos. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pagal siūlomą reglamentavimą susidarytų situacija, kai vaikai ta pačia vakcina būtų skiepijami tiek nuo projekte numatytų užkrečiamųjų ligų, tiek ir nuo kitų ligų, nuo kurių skiepyti įstatymu nebūtų privaloma. Pritarti
pasiūlymai (argumentai):
: Projektą atmesti. 6.2. Argumentai : Europos teisės departamento išvadoje pateiktas pastebėjimas dėl privalomų skiepų – Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad būtinumas reiškia neatidėliotiną poreikį, kuris yra proporcingas teisėtam tikslui, o valdžios institucijos, nustatydamos tokias priemones, naudojasi vertinimo laisve; argumentuotas Vyriausybės nuomonė, kad Įstatymų projektai yra pertekliniai. 8. Balsavimo rezultatai:
Prajektą atmensti :6 -už; prieš; 1- prieš. 9. Komiteto paskirti pranešėjai:
narių atskiroji nuomonė:-. Komiteto pirmininkas Valerijus Simulik Komiteto biuro patarėja Eglė Lukšienė, 239 6809
Sveikatos reikalų komitetas
ĮSTATYMO PROJEKTO NR. xiiip-3310 2020-06-03
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
Komiteto pirmininkė A. Kubilienė, Komiteto pirmininkės pavaduotojas R. Martinėlis, Komiteto nariai: A. Armonaitė, K. Bartkevičius, I. Degutienė, D. Kaminskas, A. Kirkutis, J. Liesys, L. Matkevičienė, A. Matulas, I. Rozova, A. Vinkus, Komiteto biuro vedėja J. Bandzienė, patarėjas A. Astrauskas, patarėja K. Civilkienė, patarėjas E. Jankauskas, patarėja V. Valainytė, padėjėja D. Jonelytė, padėjėja M. Neverkevičienė , Sveikatos apsaugos ministras A. Veryga, viceministrė K. Garuolienė, Teisingumo ministerijos Europos teisės departamento direktorius K. Dieninis, asociacijos “Objektyviai apie skiepus” prezidentė L. Rutkauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2019-03-251 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsnio 7 dalyje vartojamas sąvokas su kitomis keičiamo įstatymo nuostatomis, siūlytina: 1.1. keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje vietoj sąvokos „skiepijimai“ vartoti sąvoką „imunoprofilaktika“, o vietoj sąvokos „infekcijų“ – sąvoką „užkrečiamųjų ligų“ . Taip pat siūlytina atskleisti šioje dalyje vartojamos sąvokos „negali būti skiepijamas dėl kontraindikacijų“ turinį;
Pritarti Tikslinga įstatymo projektą Nr.
XIIIP-3310 atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadose pateiktus argumentus. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2019-03-251 1.2. atsisakyti keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies antrojo sakinio nuostatų, kadangi jos yra perteklinės, atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje jau yra nustatyta, kad imunoprofilaktikai Lietuvos Respublikoje gali būti naudojami tik Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka įregistruoti ir aprobuoti imunobiologiniai preparatai, o 4 dalyje – kad imunoprofilaktikos tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija;
Pritarti Žiūrėti į aukščiau išdėstytus argumentus. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2019-03-251 1.3. teikiamu projektu taip pat keisti ir keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, numatant joje, kad i munoprofilaktika gali būti taikoma asmenims tik jų sutikimu, išskyrus ne tik kituose teisės aktuose, bet ir šiame įstatyme numatytus atvejus. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2019-03-251
organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės). Vertinant šią nuostatą, siūlome atsisakyti šių užkrečiamų ligų statusą, kaip Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų, apibrėžiančių nuostatų, t. y. išbraukti žodžius „Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų“. Pirma, įstatymų leidėjo motyvai dėl privalomo skiepijimo nuo tam tikrų užkrečiamųjų ligų yra įstatymo projekto aiškinamojo rašto, o ne paties įstatymo reguliavimo dalykas.
Antra, aiškinamajame rašte neatskleista, kokio Pasaulio sveikatos organizacijos organo, struktūrinio padalinio ar regioninio skyriaus, nei kokio lygio sprendimu nei kokiu teritoriniu mastu šios trys užkrečiamosios ligos pripažintos kaip likviduojamos infekcijos. Trečia, nebūtų aišku, kaip turėtų būti taikomos įstatymo nuostatos dėl privalomo skiepijimo, jei Pasaulio sveikatos organizacija (jos struktūrinis padalinys ar valdymo organas) atšauktų savo sprendimą dėl šių užkrečiamųjų ligų pripažinimo likviduojamomis infekcijomis, t. y. imperatyvas dėl privalomo skiepijimo negalėtų būti taikomas dėl neatitikimo įstatyme nustatytoms būtinosioms sąlygoms. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2019-03-251
minimų užkrečiamų ligų pavadinimai yra „poliomielitas“ bei „raudonukė“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2019-03-251
nustatyti, kad vaikai būtų privalomai skiepijami nuo trijų užkrečiamų ligų – poliomielito, tymų ir raudonukės, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu, skiepijant nuo raudonukės ir tymų, yra naudojama trivalentė vakcina (MMR). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad, jeigu nebūtų galimybės skiepyti tik nuo konkrečių užkrečiamųjų ligų, pagal siūlomą reglamentavimą gali susidaryti situacija, kai vaikai ta pačia vakcina būtų skiepijami tiek nuo projekte numatytų užkrečiamųjų ligų, tiek ir nuo kitų ligų, nuo kurių skiepyti nėra privaloma . Pritarti Žiūrėti į aukščiau išdėstytus argumentus. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2019-03-25 5.
Siekiant teisinio aiškumo, projektas turėtų būti papildytas baigiamosiomis nuostatomis, nustatančiomis šio įstatymo taikymo sąlygas, t. y. reikėtų aiškiai atskleisti subjektus, kuriems būtų taikomas imperatyvas dėl privalomo skiepijimo nuo nurodytų užkrečiamųjų ligų. Kitaip sakant, nėra aišku, ar privalomai turėtų būti skiepijami tik tokio amžiaus vaikai, kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo ateitų eilė skiepytis pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą skiepijimų kalendorių, ar, vis dėlto, tėvai turėtų užtikrinti, kad visi nepilnamečiai vaikai iki 16 metų, kurie nebuvo paskiepyti pagal skiepijimų kalendorių, būtų privalomai paskiepyti po šio įstatymo įsigaliojimo (tai, beje, suponuoja kartu teikiamo Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. I-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto nuostatos). Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2019-03-25
žkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinį valdymą Lietuvos Respublikoje vykdo Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija ir jos įstaigos. Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose numatyta, kad ši ministerija organizuoja ir koordinuoja visuomenės sveikatos priežiūros strategijos įgyvendinimą užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad dėl teikiamo projekto turėtų būti gauta Vyriausybės išvada. Be to, nors projekto aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad projekto įgyvendinimui valstybės biudžeto finansavimo nereikės, tačiau galima preziumuoti, kad nauja privaloma imunoprofilaktika galimai pareikalautų papildomų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo įsigaliojimas numatytas biudžetinių metų viduryje, Vyriausybės išvada turėtų būti gauta ir šiuo požiūriu.
Pritarti Šis pasiūlymas šio projekto svarstymo Komitete metu nebeaktualus, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė nuomonę dėl šio įstatymo projekto
kanceliarijos Teisės departamentas, 2019-03-252
atsakingoms institucijoms iki įstatymo įsigaliojimo parengti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Atitinkamai papildytinas ir straipsnio pavadinimas. Pritarti Tikslinga įstatymo projektą Nr. XIIIP-3310 atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadose pateiktus argumentus. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Asociacija „Firmus Medicus“, 2019-12-11
Medicus“, reaguodama į Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos atstovų 2019-03-20 registruotus, tačiau tuo metu nepateiktus, bet pateiktus 2019-11-07 „Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. 1-01553 11 straipsnio pakeitimo projekto (Nr. XIIIP-3310)“ ir „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. 1-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIIP-3312)“ teisės aktų pakeitimus, kurių pagrindu siekiama Lietuvos Respublikoje įvesti privalomą vakcinaciją, yra labai sunerimusi tokiu įstatymų leidžiamosios valdžios atstovų noru.
Todėl, šiuo raštu kreipiamės į Lietuvos Respublikos Seimo narius su tikslu išreikšti savo susirūpinimą, pastabas bei palaikyti tam tikros visuomenės dalies poziciją dėl šių teisės aktų pakeitimų, pateikti kitą susijusią informaciją dėl privalomo skiepijimo prievolės ir iš to kylančių rizikų demokratijos principams. „Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. 1-01553 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte (Nr. XIIIP-3310)“ yra pažymėta: „7. Vaikų skiepijimai nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės) yra privalomi, išskyrus atvejus, kai vaikas negali būti skiepijamas dėl kontraindikacijų." Šio teisės akto pakeitimą papildo „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. 1-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XIIIP-3312)“, kuriame pažymėta: „6. Nepilnamečio paciento iki 16 metų atstovas pagal įstatymą privalo užtikrinti, kad nepilnametis iki 16 metų, nesant kontraindikacijų, būtų paskiepytas nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės) komponentų. Skiepijimą paskyręs gydytojas perduoda informaciją apie nepilnamečio paciento iki 16 metų Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - NVSC) ir teritoriniam valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos skyriui (toliau - W TA).“ Taigi, kaip matyti iš pateiktų teisės aktų projektų, nepilnamečio atstovui gresianti sankcija už privalomų skiepų prievolės nevykdymą - pranešimas NVSC ir W TA. Kartu su įstatymų projektais buvo pateiktas ir aiškinamasis raštas, kuriame pažymėti pagrindiniai motyvai bei argumentai paskatinę parengti šiuos teisės aktus.
Aiškinamajame rašte yra pažymėta, kad pateikti įstatymų projektai atitinka Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimus bei klausimai reglamentuojami įstatymų projektuose atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos teisės nuostatas. Esame nepaprastai nustebę tokiu įstatymų projektų kūrėjų teiginiu, kadangi aukščiau paminėti teisės projektai akivaizdžiai prieštarauja galiojantiems Lietuvos Respublikos teisės aktams bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos teisių nuostatoms. Visų pirma, norime atkreipti Jūsų dėmesį, kad noras įvesti privalomus skiepus yra ypatingai dviprasmiškas Lietuvos Respublikos piliečių teisių pažeidimas. Viena iš tokių teisių yra - teisė į privatų gyvenimą. Konstitucijos 22 straipsnis teigia: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas [statymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą." Ši sąvoka taip pat apima teisę apsispręsti dėl savo gyvybės ir sveikatos apsaugos. Ši asmens konstitucinė teisė nenuginčijamai susijusi su kiekvieno individo fiziniu vientisumu. Privalomų skiepų prievolė neabejotinai reiškia kišimąsi į žmogaus privataus gyvenimo teisę (teisė į savarankišką sprendimą dėl savo gyvenimo) bei atima sprendimo galimybę asmenims (arba jų atstovams pagal įstatymą), kurie privalomų skiepų įstatymo pagrindu būtų priversti skiepytis. Taip pat, ši privalomų skiepų prievolė neabejotinai reiškia kišimąsi į asmens autonomijos principus (apsisprendimas), kuri glaudžiai susijusi su konstitucine teise gerbti žmogaus orumą, šiuo atveju būtent teise nuspręsti dėl sveikatos priežiūros paslaugų, kuriomis jis nori arba nenori pasinaudoti.
Taip pat yra pažeidžiamas LR Konstitucijos 22 str., kuris akivaizdžiai prieštarauja teisės akto pakeitimui papildančiam „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. 1-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte (Nr. XIIIP-3312)“, kuriame yra pažymėta, kad nepilnamečio atstovui gresianti sankcija už privalomų skiepų prievolės nevykdymą - pranešimas NVSC ir VVTA. Remiantis minėtu Konstitucijos straipsniu, galima teigti, jog toks teisės aktų pakeitimas reikštų kišimąsi į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą kadangi pranešimas apie prievolės nevykdymą minėtoms institucijoms taptų dar viena priežastimi persekioti šeimas, kelti joms įtampą skatinti psichologinį spaudimą. Stebint šiandienos aktualijas žiniasklaidoje bei institucijų pateikiamą statistiką, vis dažniau girdimos iš šeimų paimtų vaikų istorijos. Priėmus anksčiau išvardytus teisės aktų pakeitimus, tokių istorijų bus galima tikėtis išgirsti dar dažniau ir taip bus pažeidžiama Konstitucinė teisė į privatų, orų ir pagarbų asmeninį ir šeimyninį gyvenimą. Remiantis LR Konstitucijos 25 straipsniu, „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Šie apribojimai negali pažeisti laisvės ir teisių esmės. O laisvės ir teisių esmė yra žmogaus orumas." Verčiant žmones vakcinuotis ir taip rizikuoti sveikata ir gyvybe, šis orumas atimamas tiek iš vaikų, tiek ir iš suaugusių.
Tuo pačiu metu, aukščiau pažymėtuose teisės aktuose nėra numatyta tinkama šių teisių apsaugos sistema, pavyzdžiui, pasireiškus skiepų šalutiniui poveikiui (sveikatos sutrikdymui, šalutiniai reakcijai), suteikiant valstybės paramą. Imunoprofilaktika yra medicininė procedūra, turinti aiškiai apibrėžtą riziką (tai patvirtina galimo šalutinio poveikio sąrašas, pateiktas kiekvieno skiepo charakteristikoje). Lietuvos Respublika kiekvienam piliečiui garantuoja teisinę gyvybės apsaugą. Tai reiškia, kad valstybė neturi teisės užsiimti jokia privaloma medicinine veikla, keliančia grėsmę piliečio, taip pat ir jo vaiko, gyvybei, nes kiekvienas pilietis turi neliečiamą teisę į gyvybės apsaugą. Privalomojo skiepijimo sistema gali būti traktuojama kaip didžiulis medicininis eksperimentas, kurios daugelyje Europos Sąjungos ir Europos šalių buvo atsisakyta. Taip pat, privalomas naujagimių, kūdikių ir vaikų skiepijimas negali būti laikomas „ypatinga priežiūra", kadangi išlieka rizika prarasti fizinę ar psichinę sveikatą. Šiai dienai, Lietuvos Respublikoje nėra sukurta tinkama sistema, skirta apsaugoti šiuos pažeidžiamus žmones nuo skiepų šalutinių poveikių. Atsižvelgiant į tai, kad šalutinis poveikis, kuris gali atsirasti taikant imunoprofilaktiką, egzistuoja ir yra neginčijamas, įstatyme numatyti punktai juos taikyti visiems sveikiems žmonėms jokiu būdu negali būti priskiriami valstybės institucijų pareigai kovoti su užkrečiamomis ligomis. Be to, ši imunoprofilaktikos prievolė gali tapti tiesioginiu priežastiniu ryšiu sveikatos pablogėjimui. Aukščiau paminėtų įstatymų pakeitimo projektuose nenumatytas joks specialusis sveikatos žalos atlyginimas, taikant privalomą skiepijimą.
Privalomų skiepų prievolės įvedimas yra vertinamas neigiamai dėl nepageidaujamų reakcijų į skiepus, kurių neįmanoma išvengti, bei sisteminių sprendimų, kurie suteiktų galimybę pacientams (arba jų atstovams) gauti žalos sveikatai atlyginimą tais atvejais, kai pasireikštų skiepų šalutiniai poveikiai, nebuvimo. Kaip jau minėta anksčiau, nepageidaujamos skiepų reakcijos su galimu priežastiniu ryšiu yra didelė grėsmė. Ši sąvoka yra apibrėžta LR Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo 27 punkte „Nepageidaujama reakcija į skiepą - laikinas ar pastovus sveikatos būklės sutrikimas, sukeliantis fizinių požymių, simptomų ir (ar) laboratorinių rodiklių pokyčius, prasidedančius po imunoprofilaktikos, ir, manoma, jos nulemtas", kaip nepageidaujamas ligos, kuri pasireiškė neužilgo po paskiepijimo, atsiradimas. Skiepų nepageidaujamų reakcijų tipai apibrėžiami kiekvieno jų charakteristikoje. Pavyzdžiui, Glaxo Smith Kline gamintojo, Priorix skiepo (tymų, kiaulytės ir raudonukės) šalutiniai poveikiai yra šie: vietinis paraudimas, karščiavimas, viršutinių kvėpavimo takų infekcija, išbėrimas, injekcijos vietos skausmas ir patinimas, vidurinės ausies uždegimas, limfadenopatija, anoreksija, nervingumas, neįprastas verkimas, nemiga, febriliniai traukuliai, konjunktyvitas, bronchitas, kosulys, paausinės liaukos padidėjimas, viduriavimas, vėmimas, alerginės reakcijos.
Išleidus vakciną į rinką, vakcinos poveikio stebėjimo tyrimų metu pasitaikė šių papildomų reakcijų, laiko atžvilgiu susijusių su skiepijimu: smegenų dangalų uždegimas, lengviau nei įprastai atsirandantys taškiniai ar smulkių dėmelių pavidalo kraujavimai ar kraujosruvos dėl trombocitų skaičiaus sumažėjimo, akių ir veido patinimas, pasunkėjęs kvėpavimas arba rijimas, staigus kraujospūdžio kritimas ir sąmonės netekimas, transversinis mielitas, Guillain-Barre sindromas (kylantysis paralyžius iki kvėpavimo raumenų paralyžiaus), periferinis neuritas, encefalitas, tymai, raudonukė, daugiaformė eritema, sąnarių skausmai ir uždegimas, Kavvasaki sindromas, meningitas, orchitas, epididimitas, netipiniai lengvi ar silpni tymai, sindromas, kurio simptomai panašūs į epideminį parotitą, trombocitopenija, trombocitopeninė purpura, anafilaksinės reakcijos, artralgija, artritas. Akivaizdu, kad demokratinėje teisinėje valstybėje pilietis privalo turėti galimybę pasirinkti, ar jis ketina prisiimti imunoprofilaktikos riziką, kuri gali turėti nepageidaujamas reakcijas, ar jis nori šios rizikos atsisakyti. 2018 m. Liepos 17 d. SARASOTA, FL - MCT Law (JAV) advokatai susitarė dėl 101 mln. USD išmokos kūdikiui, kuris patyrė sunkią reakciją į MMR vakciną. 101 mln. USD dydžio išmoka buvo paskirta už nuolatinę aukšto lygio medicininę priežiūrą reikalingą vaikui visą likusį gyvenimą. Šeima gavo vienkartinę 1 milijono dolerių sumą kad padengtų neatidėliotinas medicininių sąskaitų išlaidas.
Likusi dalis yra ir bus mokama kasmet, visą vaiko likusį gyvenimą Svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje nėra nuostatų, kurios sukurtų specialų fondą, iš kurio būtų galima išmokėti kompensacijas visiems asmenims, kurie patyrė nepageidaujamas reakcijas į vakciną. Gydytojas, paskyręs pacientui skiepus ir tinkamai nenustatęs ar nepatikrinęs jo sveikatos ir/ar kontraindikacijų (nors, pagal galiojančius LR teisės aktus, tai yra jo pareiga), sukelia riziką pasireikšti šalutinėms nepageidaujamoms reakcijoms. Pasireiškus sunkiai nepageidaujamai reakcijai, jam turėtų grėsti civilinė atsakomybė (ar net gydytojo licencijos panaikinimas) dėl padarytos žalos žmogaus sveikatai. Kitą vertus, gydytojai šiai dienai turi ribotas galimybes (dėl riboto finansavimo galima skirti ribotą kiekį tyrimų) vykdydami medicininių įstaigų instrukcijas tiriant asmenį prieš skiepijimą apsiriboja tik bendra apžiūra. Dar sudėtingesnė situacija gimdymo namuose, kai naujagimį skiepija pirmomis gyvenimo dienomis, nors neįmanoma diagnozuoti naujagimiui įgimtų ligų, imunodeficito ar kitų kontraindikacijų, dėl kurių kūdikis neturi būti skiepijamas. Apie tai liudija ir labai aukšta vaikų iki vienerių metų hospitalizacija. Taip pat gydytojai kasmet registruoja labai mažai šalutinių reakcijų, (pagrinde tik lengvi šalutiniai poveikiai, apie kuriuos yra kalbama ir viešai), nors skiepo gamintojas charakteristikoje aiškiai deklaruoja koks yra atitinkamos šalutinės reakcijos dažnis (pvz. 1/10, 1/100 ir t.t.). Šalutinių reakcijų skaičiavimus, kiek jų kiekvienais metais gali pasireikšti ir kiek jų oficialiai yra užregistruota ir įtraukta į oficialią statistiką galima nesunkiai atlikti savarankiškai, atsižvelgiant į bet kurio skiepo charakteristiką bei turint omenyje, jog kiekvienais metais šalyje gimsta vidutiniškai apie 30 tūkstančių vaikų.
Taigi, galima daryti prielaidą kad dauguma tiek lengvų, tiek sunkių nepageidaujamų/šalutinių reakcijų net nėra registruojamos, todėl Lietuvoje pateikiamą registruotų šalutinių reakcijų į vakcinas statistiką galima laikyti neveikiančia. Atsižvelgti
pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2019-04-03 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3310, atkreipiame dėmesį, jog Europos Sąjunga gali veikti tik neperžengdama kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai suteikė Europos Sąjungos šalys, ribų. Žmogaus sveikatos apsauga ir gerinimas priklauso papildančiosios kompetencijos sričiai. Tai reiškia, jog Europos Sąjunga gali remti, koordinuoti ir papildyti valstybių narių veiksmus, tačiau šalių nacionaliniai teisės aktai negali būti derinami teisiškai privalomais Europos Sąjungos aktais, t. y. Europos Sąjunga neturi kompetencijos priimti privalomų teisės aktų, todėl valstybės narės pačios sprendžia dėl sprendimų šioje srityje priėmimo. Nepaisant to, kad skiepijimo politika yra nacionalinių valdžios institucijų kompetencija, Europos Sąjunga yra priėmusi rekomendacinio pobūdžio dokumentus [1] , išreikšdama siekį bendradarbiauti kovojant su ligomis, kurių galima išvengti skiepijant ir taip padedama Europos Sąjungos šalims koordinuoti jų politiką ir programas [2] .
Atkreipiame dėmesį, jog Teisingumo Teismas Široká byloje [3] , kurioje buvo pateiktas prejudicinis klausimas dėl nacionalinio teisės akto, teisiškai įpareigojančio užtikrinti nepilnamečių vaikų skiepijimą nuo tam tikrų ligų, atitikties Europos Sąjungos teisei, jau yra priėmęs nutartį – Teisingumo Teismas pažymėjo, kad aptariama situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, todėl jis neturi kompetencijos pateikti prejudicinį sprendimą. Taigi Teisingumo Teismas nesikiša į valstybių narių kompetenciją priimti sprendimus dėl skiepų privalomumo ir tokių nacionalinių priemonių nevertina, pripažindamas valstybių narių teisę pačioms dėl jų apsispręsti. Vis dėlto, atkreipiame dėmesį, jog reguliavimas, susijęs su įpareigojimu užtikrinti nepilnamečių vaikų skiepijimą, taip pat turi būti įvertintas ir žmogaus teisių kontekste, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) nuostatas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas privalomų skiepų teisinį reguliavimą, nurodė, kad tai susiję su EŽTK 8 straipsniu garantuojama teise į privatų gyvenimą, apimančia ir asmens fizinį bei psichologinį vientisumą [4] . EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad būtinumas reiškia neatidėliotiną poreikį, kuris yra proporcingas teisėtam tikslui, o valdžios institucijos, nustatydamos tokias priemones, naudojasi vertinimo laisve [5] . Tai reiškia, kad skiepų privalomumo įtvirtinimas neprieštarauja EŽTK, jei atitinka šias sąlygas – yra nustatytas įstatymu, yra būtinas teisėtu (EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje numatytu) pagrindu ir yra proporcingas . Europos Žmogaus Teisių Teismas jau yra priėmęs sprendimą [6] , kuriame, įvertinęs aptartuosius aspektus, nurodė, kad kišimasis į asmens privatų gyvenimą buvo proporcingas siekiamam tikslui apsaugoti visuomenės ir kitų asmenų sveikatą, todėl reikalingas demokratinėje visuomenėje ir pripažino, kad privalomi skiepai minėtuoju atveju buvo pateisinami. Be to, pažymėtina, kad šiuo metu Europos Žmogaus Teisių Teismui yra pateikti skundai prieš Čekijos Respubliką [7] , kuriuose prašoma įvertinti baudos dėl atsisakymo skiepyti savo vaikus paskyrimo bei institucijų atsisakymo, neįvykdžius pareigos skiepytis, priimti į vaikų darželį, atitiktį EŽTK nuostatoms. Viską apibendrinus, pažymime, jog klausimai dėl skiepų privalomumo nėra susiję su Europos Sąjungos teise ir priklauso valstybių narių kompetencijai, kurios yra laisvos juos reglamentuoti ir atitinkamai priimti nacionalinius teisės aktus. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, jog tai gali lemti kišimąsi į EŽTK saugomas žmogaus teises, kaip antai, 8 straipsniu garantuojamą asmens teisę į privatų gyvenimą.
Todėl nustatant priemones, galinčias riboti žmogaus pagrindines laisves ir teises, svarbu įvertinti, ar kiekvienu konkrečiu atveju tokios priemonės gali būti pripažintos pateisinamomis. Pritarti
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2020-01-22 Nutarimas Nr. 51 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. SV-S-1459 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 ir 2 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutari a:
Nepritarti Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-3310 ir Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. I-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-3312 (toliau – Įstatymų projektai) dėl šių priežasčių:
numatyti, kad vaikų profilaktiniai skiepijimai nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės) būtų privalomi. Vertinant šį siūlymą konstatuotina tai, kad:
Respublikos Vyriausybė, 2020-01-22 Nutarimas Nr. 51
skiepijimai organizuojami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. V-955 „Dėl Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus patvirtinimo“ patvirtintą Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių (toliau – Skiepų kalendorius).
Nors skiepai pagal Skiepų kalendorių ir nėra privalomi (Skiepų kalendoriuje nustatyta, kad prieš skiepijant vaikus turi būti gautas vaiko tėvų ar teisėtų globėjų pasirašytas sutikimas dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo),
projektuose nurodomų infekcijų – poliomielito, tymų, raudonukės. Pritarti
Respublikos Vyriausybė, 2020-01-22 Nutarimas Nr. 51
skiepų privalomumą svarbu atkreipti dėmesį ir į šioje srityje Europos Sąjungoje veikiančių teismų priimtus sprendimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas privalomų skiepų teisinį reguliavimą, nurodė, kad tai susiję su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu garantuojama teise į privatų gyvenimą, apimančia ir asmens fizinį bei psichologinį vientisumą (2002 m. liepos 9 d. Europos Žmogaus Teisių
Respublikos Vyriausybė, 2020-01-22 Nutarimas Nr. 51
tymų ir raudonukės yra privalomi Bulgarijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Italijoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje, nuo poliomielito – Belgijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Italijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje (šaltinis:
European Centre Diseases Prevention and Control, Vaccine Scheduler ).
Tačiau, kaip rodo šalių skiepijimo aprėpčių ir užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros duomenys (Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras, Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono biuras), skiepijimų aprėptys yra didesnės ir užkrečiamųjų ligų epideminė situacija palankesnė (ypač tymų) šalyse, kuriose skiepijimas nėra privalomas (Skandinavijos ir Šiaurės Europos šalys). Publikuotų tyrimų rezultatų duomenimis, „privalomasis skiepijimas gali paskatinti neigiamą požiūrį į skiepijimus ir net skiepijimo aprėpčių sumažėjimą“ ( Betsch C, Bohm R. Detrimental effects of introducing partial compulsory vaccination: expiremental evidence. Eur J Public Health. 2016; 26(3):378-81 ). Tyrimų duomenys rodo, kad pagrindiniai žmonės, kurie turi įtakos požiūriui į vakcinas formuoti ir skiepijimų apimtims didinti, yra sveikatos priežiūros specialistai, todėl sveikatos priežiūros specialistų mokymas turėtų būti vienas iš svarbiausių prioritetų. Taigi darytina išvada, kad privalomas skiepijimas neturėtų būti standartinė bendra praktika visose šalyse ( Holzmann H, Wiederman U. Mandatory vaccination: suited to enhance vaccination coverage in Europe? Euro Surveill. 2019;24(26):pi=1900376
aprėptys nebuvo pakankamos (mažiau 95 proc.) ir formavosi tymams imlių asmenų grupės, tai sudarė prielaidas tymų protrūkiams plisti. 2019 metais Lietuvoje kilo didelis tymų protrūkis.
Tymų protrūkis parodė, kad žmonėms susidūrus su realia grėsme keičiasi supratimas apie skiepijimus ir išauga pasitikėjimas vakcinomis, net ir tų tėvų, kurie anksčiau buvo atsisakę vaikus skiepyti. 2019 metais prasidėjus tymų protrūkiui nuo tymų pasiskiepijo 21 tūkst. suaugusiųjų, o paskiepytų vaikų skaičius išaugo 20 proc. palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2018 metais. Pritarti
Respublikos Vyriausybė, 2020-01-22 Nutarimas Nr. 51
aprėptis ir valdyti užkrečiamąsias ligas, tarptautinės organizacijos ragina
„intensyviau vykdyti komunikavimo veiklą ir didinti informuotumą apie
skiepijimo naudą“ bei „nustatyti reikalavimą reguliariai tikrinti skiepijimo statusą, taip pat nuolat užtikrinti galimybę pasiskiepyti įvairiais gyvenimo etapais – tai daryti reguliarių apsilankymų pirminės sveikatos priežiūros įstaigose metu ir įgyvendinant papildomas priemones, pavyzdžiui, taikytinas pradedant lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą ar mokyklą, darbe ar sveikatos priežiūros įstaigoje, sudaryti palankesnes sąlygas gauti nacionalinio ir
(arba) regionų lygmens skiepijimo paslaugas“ (Europos Tarybos rekomendacija 2018 m. gruodžio 7 d. dėl sustiprinto bendradarbiavimo kovojant su ligomis, kurių galima išvengti skiepijant (2018/C 466/01). Atsižvelgiant į tai, kad dėl pirmiau nurodytų priežasčių Įstatymų projektų rengimo tikslas gali būti pasiekiamas ir be skiepų privalomumo, manome, kad Įstatymų projektai yra pertekliniai. Pritarti
Respublikos Vyriausybė, 2020-01-22
projektais siekiama nustatyti, kad vaikai būtų privalomai skiepijami nuo trijų užkrečiamųjų ligų – poliomielito, tymų ir raudonukės.
Šiuo metu skiepijant nuo šių infekcijų yra naudojamos kombinuotos vakcinos – trivalentė tymų, epideminio parotito, raudonukės, penkiavalentė kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito, B tipo Haemophilus influenzae ar keturvalentė kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito vakcinos. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pagal siūlomą reglamentavimą susidarytų situacija, kai vaikai ta pačia vakcina būtų skiepijami tiek nuo projekte numatytų užkrečiamųjų ligų, tiek ir nuo kitų ligų, nuo kurių skiepyti įstatymu nebūtų privaloma. Pritarti
6Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo Žmogaus teisių komitetas, 2020-04-30
: Projektą atmesti. 6.2. Argumentai : Europos teisės departamento išvadoje pateiktas pastebėjimas dėl privalomų skiepų – Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad būtinumas reiškia neatidėliotiną poreikį, kuris yra proporcingas teisėtam tikslui, o valdžios institucijos, nustatydamos tokias priemones, naudojasi vertinimo laisve; argumentuotas Vyriausybės nuomonė, kad Įstatymų projektai yra pertekliniai. Pritarti
teisėtvarkos komitetas, 2020-05-20
6Komiteto sprendimas:
siūlyti įstatymo projektą Nr. XIIIP-3310 atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadose pateiktus argumentus. Argumentai:
į šioje srityje Europos Sąjungoje veikiančių teismų priimtus sprendimus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas privalomų skiepų teisinį reguliavimą, nurodė, kad tai susiję su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu garantuojama teise į privatų gyvenimą, apimančia ir asmens fizinį bei psichologinį vientisumą. 2. Kitų šalių skiepijimo aprėpčių ir užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros duomenimis, skiepijimų aprėptys yra didesnės ir užkrečiamųjų ligų epideminė situacija palankesnė šalyse, kuriose skiepijimas nėra privalomas (Skandinavijos ir Šiaurės Europos šalys). Publikuotų tyrimų rezultatų duomenimis, „privalomasis skiepijimas gali paskatinti neigiamą požiūrį į skiepijimus ir net skiepijimo aprėpčių sumažėjimą“. 3. Siekiant padidinti skiepijimo aprėptis ir valdyti užkrečiamąsias ligas, tarptautinės organizacijos ragina „intensyviau vykdyti komunikavimo veiklą ir didinti informuotumą apie skiepijimo naudą. Pritarti
7Komiteto sprendimas ir pasiūlymai (argumentai):
(pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas Seimo statuto 150 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose, pateikiami šio sprendimo argumentai): įstatymo projektą Nr. XIIIP-3310 atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadose pateiktus argumentus. Argumentai:
apsaugos ministro 2018 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. V-955 „Dėl Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus patvirtinimo“ patvirtintame Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriuje (nors ir neprivalomai) jau yra įtrauktas vaikų skiepijimas nuo Įstatymo projekte nurodomų infekcijų – poliomielito, tymų, raudonukės. 2 .
2. Siekiant valstybėje įtvirtinti skiepų privalomumą svarbu atkreipti dėmesį ir į šioje srityje Europos Sąjungoje veikiančių teismų priimtus sprendimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas privalomų skiepų teisinį reguliavimą, nurodė, kad tai susiję su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu garantuojama teise į privatų gyvenimą, apimančia ir asmens fizinį bei psichologinį vientisumą. 3. Kitų šalių skiepijimo aprėpčių ir užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros duomenimis, skiepijimų aprėptys yra didesnės ir užkrečiamųjų ligų epideminė situacija palankesnė šalyse, kuriose skiepijimas nėra privalomas (Skandinavijos ir Šiaurės Europos šalys). Publikuotų tyrimų rezultatų duomenimis,
„privalomasis skiepijimas gali paskatinti neigiamą požiūrį į skiepijimus ir net
skiepijimo aprėpčių sumažėjimą“. 4. Siekiant padidinti skiepijimo aprėptis ir valdyti užkrečiamąsias ligas, tarptautinės organizacijos ragina intensyviau vykdyti komunikavimo veiklą, didinti informuotumą apie skiepijimo naudą, nuolat užtikrinti galimybę pasiskiepyti įvairiais gyvenimo etapais. 8. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirti pranešėjai:
A. Kubilienė, I. Degutienė. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkė Asta Kubilienė Sveikatos reikalų komiteto biuro patarėjas Egidijus Jankauskas
TEISĖTVARKOS komitetas
DĖL
komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Rimas Andrikis, Irena Haase, Arvydas Nekrošius, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Lauras Stacevičius, Irena Šiaulienė, Petras Valiūnas. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė. Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovai: Visuomenės sveikatos departamento direktorius Audrius Ščeponavičius, Sveikatos stiprinimo skyriaus vedėja Loreta Ašoklienė, Sveikatos stiprinimo skyriaus patarėja Nerija Kuprevičienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-03-251 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
projekto 1 straipsniu pildomoje keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje vartojamas sąvokas su kitomis keičiamo įstatymo nuostatomis, siūlytina: 1.1. keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje vietoj sąvokos „skiepijimai“ vartoti sąvoką „imunoprofilaktika“, o vietoj sąvokos „infekcijų“ – sąvoką „užkrečiamųjų ligų“ .
Taip pat siūlytina atskleisti šioje dalyje vartojamos sąvokos „negali būti skiepijamas dėl kontraindikacijų“ turinį; Nesvarstyta Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadose pateiktus argumentus. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-03-251 1.2. atsisakyti keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies antrojo sakinio nuostatų, kadangi jos yra perteklinės, atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje jau yra nustatyta, kad imunoprofilaktikai Lietuvos Respublikoje gali būti naudojami tik Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka įregistruoti ir aprobuoti imunobiologiniai preparatai, o 4 dalyje – kad imunoprofilaktikos tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija;
Nesvarstyta Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-03-251 N 1.3. teikiamu projektu taip pat keisti ir keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, numatant joje, kad i munoprofilaktika gali būti taikoma asmenims tik jų sutikimu, išskyrus ne tik kituose teisės aktuose, bet ir šiame įstatyme numatytus atvejus. Nesvarstyta Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad vaikai privalomai skiepijami nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės).
Vertinant šią nuostatą, siūlome atsisakyti šių užkrečiamų ligų statusą, kaip Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų, apibrėžiančių nuostatų, t.y. išbraukti žodžius
„Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų“. Pirma, įstatymų
leidėjo motyvai dėl privalomo skiepijimo nuo tam tikrų užkrečiamųjų ligų yra įstatymo projekto aiškinamojo rašto, o ne paties įstatymo reguliavimo dalykas. Antra, aiškinamajame rašte neatskleista, kokio Pasaulio sveikatos organizacijos organo, struktūrinio padalinio ar regioninio skyriaus, nei kokio lygio sprendimu nei kokiu teritoriniu mastu šios trys užkrečiamosios ligos pripažintos kaip likviduojamos infekcijos. Trečia, nebūtų aišku, kaip turėtų būti taikomos įstatymo nuostatos dėl privalomo skiepijimo, jei Pasaulio sveikatos organizacija (jos struktūrinis padalinys ar valdymo organas) atšauktų savo sprendimą dėl šių užkrečiamųjų ligų pripažinimo likviduojamomis infekcijomis, t.y. imperatyvas dėl privalomo skiepijimo negalėtų būti taikomas dėl neatitikimo įstatyme nustatytoms būtinosioms sąlygoms. Nesvarstyta Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
3. Pažymime, kad tikslūs projekte minimų užkrečiamų ligų pavadinimai yra „poliomielitas“ bei „raudonukė“. Nesvarstyta Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
projektu siekiama nustatyti, kad vaikai būtų privalomai skiepijami nuo trijų užkrečiamų ligų – poliomielito, tymų ir raudonukės, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu, skiepijant nuo raudonukės ir tymų, yra naudojama trivalentė vakcina (MMR).
Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad, jeigu nebūtų galimybės skiepyti tik nuo konkrečių užkrečiamųjų ligų, pagal siūlomą reglamentavimą gali susidaryti situacija, kai vaikai ta pačia vakcina būtų skiepijami tiek nuo projekte numatytų užkrečiamųjų ligų, tiek ir nuo kitų ligų, nuo kurių skiepyti nėra privaloma . Nesvarstyta Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
teisinio aiškumo, projektas turėtų būti papildytas baigiamosiomis nuostatomis, nustatančiomis šio įstatymo taikymo sąlygas, t.y. reikėtų aiškiai atskleisti subjektus, kuriems būtų taikomas imperatyvas dėl privalomo skiepijimo nuo nurodytų užkrečiamųjų ligų. Kitaip sakant, nėra aišku, ar privalomai turėtų būti skiepijami tik tokio amžiaus vaikai, kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo ateitų eilė skiepytis pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą skiepijimų kalendorių, ar, vis dėlto, tėvai turėtų užtikrinti, kad visi nepilnamečiai vaikai iki 16 metų, kurie nebuvo paskiepyti pagal skiepijimų kalendorių, būtų privalomai paskiepyti po šio įstatymo įsigaliojimo (tai, beje, suponuoja kartu teikiamo Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. I-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto nuostatos). Nesvarstyta Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
įstatymo 25 straipsnyje yra numatyta, kad u žkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinį valdymą Lietuvos Respublikoje vykdo Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija ir jos įstaigos.
Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose numatyta, kad ši ministerija organizuoja ir koordinuoja visuomenės sveikatos priežiūros strategijos įgyvendinimą užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad dėl teikiamo projekto turėtų būti gauta Vyriausybės išvada. Be to, nors projekto aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad projekto įgyvendinimui valstybės biudžeto finansavimo nereikės, tačiau galima preziumuoti, kad nauja privaloma imunoprofilaktika galimai pareikalautų papildomų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo įsigaliojimas numatytas biudžetinių metų viduryje, Vyriausybės išvada turėtų būti gauta ir šiuo požiūriu. Pritarti Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadose pateiktus argumentus. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
atsakingoms institucijoms iki įstatymo įsigaliojimo parengti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Atitinkamai papildytinas ir straipsnio pavadinimas. Nesvarstyta Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti. 10. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017-04-031 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3310, atkreipiame dėmesį, jog Europos Sąjunga gali veikti tik neperžengdama kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai suteikė Europos Sąjungos šalys, ribų. Žmogaus sveikatos apsauga ir gerinimas priklauso papildančiosios kompetencijos sričiai.
Tai reiškia, jog Europos Sąjunga gali remti, koordinuoti ir papildyti valstybių narių veiksmus, tačiau šalių nacionaliniai teisės aktai negali būti derinami teisiškai privalomais Europos Sąjungos aktais, t.y. Europos Sąjunga neturi kompetencijos priimti privalomų teisės aktų, todėl valstybės narės pačios sprendžia dėl sprendimų šioje srityje priėmimo. Nepaisant to, kad skiepijimo politika yra nacionalinių valdžios institucijų kompetencija, Europos Sąjunga yra priėmusi rekomendacinio pobūdžio dokumentus [1] , išreikšdama siekį bendradarbiauti kovojant su ligomis, kurių galima išvengti skiepijant ir taip padedama Europos Sąjungos šalims koordinuoti jų politiką ir programas [2] . Atkreipiame dėmesį, jog Teisingumo Teismas Široká byloje [3] , kurioje buvo pateiktas prejudicinis klausimas dėl nacionalinio teisės akto, teisiškai įpareigojančio užtikrinti nepilnamečių vaikų skiepijimą nuo tam tikrų ligų, atitikties Europos Sąjungos teisei, jau yra priėmęs nutartį – Teisingumo Teismas pažymėjo, kad aptariama situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, todėl jis neturi kompetencijos pateikti prejudicinį sprendimą. Taigi Teisingumo Teismas nesikiša į valstybių narių kompetenciją priimti sprendimus dėl skiepų privalomumo ir tokių nacionalinių priemonių nevertina, pripažindamas valstybių narių teisę pačioms dėl jų apsispręsti. Vis dėlto, atkreipiame dėmesį, jog reguliavimas, susijęs su įpareigojimu užtikrinti nepilnamečių vaikų skiepijimą, taip pat turi būti įvertintas ir žmogaus teisių kontekste, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) nuostatas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas privalomų skiepų teisinį reguliavimą, nurodė, kad tai susiję su EŽTK 8 straipsniu garantuojama teise į privatų gyvenimą, apimančia ir asmens fizinį bei psichologinį vientisumą [4] .
EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad būtinumas reiškia neatidėliotiną poreikį, kuris yra proporcingas teisėtam tikslui, o valdžios institucijos, nustatydamos tokias priemones, naudojasi vertinimo laisve [5] . Tai reiškia, kad skiepų privalomumo įtvirtinimas neprieštarauja EŽTK, jei atitinka šias sąlygas – yra nustatytas įstatymu, yra būtinas teisėtu (EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje numatytu) pagrindu ir yra proporcingas . Europos Žmogaus Teisių Teismas jau yra priėmęs sprendimą [6] , kuriame, įvertinęs aptartuosius aspektus, nurodė, kad kišimasis į asmens privatų gyvenimą buvo proporcingas siekiamam tikslui apsaugoti visuomenės ir kitų asmenų sveikatą, todėl reikalingas demokratinėje visuomenėje ir pripažino, kad privalomi skiepai minėtuoju atveju buvo pateisinami. Be to, pažymėtina, kad šiuo metu Europos Žmogaus Teisių Teismui yra pateikti skundai prieš Čekijos Respubliką [7] , kuriuose prašoma įvertinti baudos dėl atsisakymo skiepyti savo vaikus paskyrimo bei institucijų atsisakymo, neįvykdžius pareigos skiepytis, priimti į vaikų darželį, atitiktį EŽTK nuostatoms. Viską apibendrinus, pažymime, jog klausimai dėl skiepų privalomumo nėra susiję su Europos Sąjungos teise ir priklauso valstybių narių kompetencijai, kurios yra laisvos juos reglamentuoti ir atitinkamai priimti nacionalinius teisės aktus.
Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, jog tai gali lemti kišimąsi į EŽTK saugomas žmogaus teises, kaip antai, 8 straipsniu garantuojamą asmens teisę į privatų gyvenimą. Todėl nustatant priemones, galinčias riboti žmogaus pagrindines laisves ir teises, svarbu įvertinti, ar kiekvienu konkrečiu atveju tokios priemonės gali būti pripažintos pateisinamomis. Atsižvelgti Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadose pateiktus argumentus. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai :
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Asociacija „Firmus Medicus“1 2019 m. gruodžio 09 d., Kaunas Asociacija „Firmus Medicus“, reaguodama į Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos atstovų 2019-03-20 registruotus, tačiau tuo metu nepateiktus, bet pateiktus 2019-11-07 „Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. 1-01553 11 straipsnio pakeitimo projekto (Nr. XIIIP-3310)“ ir „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. 1-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIIP-3312)“ teisės aktų pakeitimus, kurių pagrindu siekiama Lietuvos Respublikoje įvesti privalomą vakcinaciją, yra labai sunerimusi tokiu įstatymų leidžiamosios valdžios atstovų noru.
Todėl, šiuo raštu kreipiamės į Lietuvos Respublikos Seimo narius su tikslu išreikšti savo susirūpinimą, pastabas bei palaikyti tam tikros visuomenės dalies poziciją dėl šių teisės aktų pakeitimų, pateikti kitą susijusią informaciją dėl privalomo skiepijimo prievolės ir iš to kylančių rizikų demokratijos principams. „Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. 1-01553 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte (Nr. XIIIP-3310)“ yra pažymėta: „7. Vaikų skiepijimai nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės) yra privalomi, išskyrus atvejus, kai vaikas negali būti skiepijamas dėl kontraindikacijų." Šio teisės akto pakeitimą papildo „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. 1-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XIIIP-3312)“, kuriame pažymėta:
„6. Nepilnamečio paciento iki 16 metų atstovas pagal įstatymą privalo
užtikrinti, kad nepilnametis iki 16 metų, nesant kontraindikacijų, būtų paskiepytas nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės) komponentų. Skiepijimą paskyręs gydytojas perduoda informaciją apie nepilnamečio paciento iki 16 metų Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - NVSC) ir teritoriniam valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos skyriui (toliau - W TA).“ Taigi, kaip matyti iš pateiktų teisės aktų projektų, nepilnamečio atstovui gresianti sankcija už privalomų skiepų prievolės nevykdymą - pranešimas NVSC ir W TA. Kartu su įstatymų projektais buvo pateiktas ir aiškinamasis raštas, kuriame pažymėti pagrindiniai motyvai bei argumentai paskatinę parengti šiuos teisės aktus.
Aiškinamajame rašte yra pažymėta, kad pateikti įstatymų projektai atitinka Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimus bei klausimai reglamentuojami įstatymų projektuose atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos teisės nuostatas. Esame nepaprastai nustebę tokiu įstatymų projektų kūrėjų teiginiu, kadangi aukščiau paminėti teisės projektai akivaizdžiai prieštarauja galiojantiems Lietuvos Respublikos teisės aktams bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos teisių nuostatoms. Visų pirma, norime atkreipti Jūsų dėmesį, kad noras įvesti privalomus skiepus yra ypatingai dviprasmiškas Lietuvos Respublikos piliečių teisių pažeidimas. Viena iš tokių teisių yra - teisė į privatų gyvenimą. Konstitucijos 22 straipsnis teigia: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas [statymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą." Ši sąvoka taip pat apima teisę apsispręsti dėl savo gyvybės ir sveikatos apsaugos. Ši asmens konstitucinė teisė nenuginčijamai susijusi su kiekvieno individo fiziniu vientisumu. Privalomų skiepų prievolė neabejotinai reiškia kišimąsi į žmogaus privataus gyvenimo teisę (teisė į savarankišką sprendimą dėl savo gyvenimo) bei atima sprendimo galimybę asmenims (arba jų atstovams pagal įstatymą), kurie privalomų skiepų įstatymo pagrindu būtų priversti skiepytis. Taip pat, ši privalomų skiepų prievolė neabejotinai reiškia kišimąsi į asmens autonomijos principus (apsisprendimas), kuri glaudžiai susijusi su konstitucine teise gerbti žmogaus orumą, šiuo atveju būtent teise nuspręsti dėl sveikatos priežiūros paslaugų, kuriomis jis nori arba nenori pasinaudoti.
Taip pat yra pažeidžiamas LR Konstitucijos 22 str., kuris akivaizdžiai prieštarauja teisės akto pakeitimui papildančiam „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. 1-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte (Nr. XIIIP-3312)“, kuriame yra pažymėta, kad nepilnamečio atstovui gresianti sankcija už privalomų skiepų prievolės nevykdymą - pranešimas NVSC irVVTA. Remiantis minėtu Konstitucijos straipsniu, galima teigti, jog toks teisės aktų pakeitimas reikštų kišimąsi į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą kadangi pranešimas apie prievolės nevykdymą minėtoms institucijoms taptų dar viena priežastimi persekioti šeimas, kelti joms įtampą skatinti psichologinį spaudimą. Stebint šiandienos aktualijas žiniasklaidoje bei institucijų pateikiamą statistiką, vis dažniau girdimos iš šeimų paimtų vaikų istorijos. Priėmus anksčiau išvardytus teisės aktų pakeitimus, tokių istorijų bus galima tikėtis išgirsti dar dažniau ir taip bus pažeidžiama Konstitucinė teisė į privatų, orų ir pagarbų asmeninį ir šeimyninį gyvenimą. Remiantis LR Konstitucijos 25 straipsniu, „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Šie apribojimai negali pažeisti laisvės ir teisių esmės. O laisvės ir teisių esmė yra žmogaus orumas." Verčiant žmones vakcinuotis ir taip rizikuoti sveikata ir gyvybe, šis orumas atimamas tiek iš vaikų, tiek ir iš suaugusių.
Tuo pačiu metu, aukščiau pažymėtuose teisės aktuose nėra numatyta tinkama šių teisių apsaugos sistema, pavyzdžiui, pasireiškus skiepų šalutiniui poveikiui (sveikatos sutrikdymui, šalutiniai reakcijai), suteikiant valstybės paramą. Imunoprofilaktika yra medicininė procedūra, turinti aiškiai apibrėžtą riziką (tai patvirtina galimo šalutinio poveikio sąrašas, pateiktas kiekvieno skiepo charakteristikoje). Lietuvos Respublika kiekvienam piliečiui garantuoja teisinę gyvybės apsaugą. Tai reiškia, kad valstybė neturi teisės užsiimti jokia privaloma medicinine veikla, keliančia grėsmę piliečio, taip pat ir jo vaiko, gyvybei, nes kiekvienas pilietis turi neliečiamą teisę į gyvybės apsaugą. Privalomojo skiepijimo sistema gali būti traktuojama kaip didžiulis medicininis eksperimentas, kurios daugelyje Europos Sąjungos ir Europos šalių buvo atsisakyta. Taip pat, privalomas naujagimių, kūdikių ir vaikų skiepijimas negali būti laikomas
„ypatinga priežiūra", kadangi išlieka rizika prarasti fizinę ar psichinę
sveikatą. Šiai dienai, Lietuvos Respublikoje nėra sukurta tinkama sistema, skirta apsaugoti šiuos pažeidžiamus žmones nuo skiepų šalutinių poveikių. Atsižvelgiant į tai, kad šalutinis poveikis, kuris gali atsirasti taikant imunoprofilaktiką, egzistuoja ir yra neginčijamas, įstatyme numatyti punktai juos taikyti visiems sveikiems žmonėms jokiu būdu negali būti priskiriami valstybės institucijų pareigai kovoti su užkrečiamomimis ligomis. Be to, ši imunoprofilaktikos prievolė gali tapti tiesioginiu priežastiniu ryšiu sveikatos pablogėjimui. Aukščiau paminėtų įstatymų pakeitimo projektuose nenumatytas joks specialusis sveikatos žalos atlyginimas, taikant privalomą skiepijimą.
Privalomų skiepų prievolės įvedimas yra vertinamas neigiamai dėl nepageidaujamų reakcijų į skiepus, kurių neįmanoma išvengti, bei sisteminių sprendimų, kurie suteiktų galimybę pacientams (arba jų atstovams) gauti žalos sveikatai atlyginimą tais atvejais, kai pasireikštų skiepų šalutiniai poveikiai, nebuvimo. Kaip jau minėta anksčiau, nepageidaujamos skiepų reakcijos su galimu priežastiniu ryšiu yra didelė grėsmė. Ši sąvoka yra apibrėžta LR Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo 27 punkte „Nepageidaujama reakcija į skiepą - laikinas ar pastovus sveikatos būklės sutrikimas, sukeliantis fizinių požymių, simptomų ir (ar) laboratorinių rodiklių pokyčius, prasidedančius po imunoprofilaktikos, ir, manoma, jos nulemtas", kaip nepageidaujamas ligos, kuri pasireiškė neužilgo po paskiepijimo, atsiradimas. Skiepų nepageidaujamų reakcijų tipai apibrėžiami kiekvieno jų charakteristikoje. Pavyzdžiui, Glaxo Smith Kline gamintojo, Priorix skiepo (tymų, kiaulytės ir raudonukės) šalutiniai poveikiai yra šie: vietinis paraudimas, karščiavimas, viršutinių kvėpavimo takų infekcija, išbėrimas, injekcijos vietos skausmas ir patinimas, vidurinės ausies uždegimas, limfadenopatija, anoreksija, nervingumas, neįprastas verkimas, nemiga, febriliniai traukuliai, konjunktyvitas, bronchitas, kosulys, paausinės liaukos padidėjimas, viduriavimas, vėmimas, alerginės reakcijos.
Išleidus vakciną į rinką, vakcinos poveikio stebėjimo tyrimų metu pasitaikė šių papildomų reakcijų, laiko atžvilgiu susijusių su skiepijimu: smegenų dangalų uždegimas, lengviau nei įprastai atsirandantys taškiniai ar smulkių dėmelių pavidalo kraujavimai ar kraujosruvos dėl trombocitų skaičiaus sumažėjimo, akių ir veido patinimas, pasunkėjęs kvėpavimas arba rijimas, staigus kraujospūdžio kritimas ir sąmonės netekimas, transversinis mielitas, Guillain-Barre sindromas (kylantysis paralyžius iki kvėpavimo raumenų paralyžiaus), periferinis neuritas, encefalitas, tymai, raudonukė, daugiaformė eritema, sąnarių skausmai ir uždegimas, Kavvasaki sindromas, meningitas, orchitas, epididimitas, netipiniai lengvi ar silpni tymai, sindromas, kurio simptomai panašūs į epideminį parotitą, trombocitopenija, trombocitopeninė purpura, anafilaksinės reakcijos, artralgija, artritas. Akivaizdu, kad demokratinėje teisinėje valstybėje pilietis privalo turėti galimybę pasirinkti, ar jis ketina prisiimti imunoprofilaktikos riziką, kuri gali turėti nepageidaujamas reakcijas, ar jis nori šios rizikos atsisakyti. 2018 m. Liepos 17 d. SARASOTA, FL - MCT Law (JAV) advokatai susitarė dėl 101 mln. USD išmokos kūdikiui, kuris patyrė sunkią reakciją į MMR vakciną. 101 mln. USD dydžio išmoka buvo paskirta už nuolatinę aukšto lygio medicininę priežiūrą reikalingą vaikui visą likusį gyvenimą. Šeima gavo vienkartinę 1 milijono dolerių sumą kad padengtų neatidėliotinas medicininių sąskaitų išlaidas.
Likusi dalis yra ir bus mokama kasmet, visą vaiko likusį gyvenimą Svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje nėra nuostatų, kurios sukurtų specialų fondą, iš kurio būtų galima išmokėti kompensacijas visiems asmenims, kurie patyrė nepageidaujamas reakcijas į vakciną. Gydytojas, paskyręs pacientui skiepus ir tinkamai nenustatęs ar nepatikrinęs jo sveikatos ir/ar kontraindikacijų (nors, pagal galiojančius LR teisės aktus, tai yra jo pareiga), sukelia riziką pasireikšti šalutinėms nepageidaujamoms reakcijoms. Pasireiškus sunkiai nepageidaujamai reakcijai, jam turėtų grėsti civilinė atsakomybė (ar net gydytojo licencijos panaikinimas) dėl padarytos žalos žmogaus sveikatai. Kitą vertus, gydytojai šiai dienai turi ribotas galimybes (dėl riboto finansavimo galima skirti ribotą kiekį tyrimų) vykdydami medicininių įstaigų instrukcijas tiriant asmenį prieš skiepijimą apsiriboja tik bendra apžiūra. Dar sudėtingesnė situacija gimdymo namuose, kai naujagimį skiepija pirmomis gyvenimo dienomis, nors neįmanoma diagnozuoti naujagimiui įgimtų ligų, imunodeficito ar kitų kontraindikacijų, dėl kurių kūdikis neturi būti skiepijamas. Apie tai liudija ir labai aukšta vaikų iki vienerių metų hospitalizacija. Taip pat gydytojai kasmet registruoja labai mažai šalutinių reakcijų, (pagrinde tik lengvi šalutiniai poveikiai, apie kuriuos yra kalbama ir viešai), nors skiepo gamintojas charakteristikoje aiškiai deklaruoja koks yra atitinkamos šalutinės reakcijos dažnis (pvz. 1/10, 1/100 ir t.t.). Šalutinių reakcijų skaičiavimus, kiek jų kiekvienais metais gali pasireikšti ir kiek jų oficialiai yra užregistruota ir įtraukta į oficialią statistiką galima nesunkiai atlikti savarankiškai, atsižvelgiant į bet kurio skiepo charakteristiką bei turint omenyje, jog kiekvienais metais šalyje gimsta vidutiniškai apie 30 tūkstančių vaikų.
Taigi, galima daryti prielaidą kad dauguma tiek lengvų, tiek sunkių nepageidaujamų/šalutinių reakcijų net nėra registruojamos, todėl Lietuvoje pateikiamą registruotų šalutinių reakcijų į vakcinas statistiką galima laikyti neveikiančia. Atsižvelgti Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadose pateiktus argumentus. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
2020-01-22 Nutarimas Nr. 511 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. SV-S-1459 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 ir 2 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutari a : Nepritarti Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-3310 ir Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. I-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-3312 (toliau – Įstatymų projektai) dėl šių priežasčių:
projektais siekiama tikslo – numatyti, kad vaikų profilaktiniai skiepijimai nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės) būtų privalomi.
Vertinant šį siūlymą konstatuotina tai, kad:
vaikų profilaktiniai skiepijimai organizuojami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. V-955 „Dėl Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus patvirtinimo“ patvirtintą Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių (toliau – Skiepų kalendorius). Nors skiepai pagal Skiepų kalendorių ir nėra privalomi (Skiepų kalendoriuje nustatyta, kad prieš skiepijant vaikus turi būti gautas vaiko tėvų ar teisėtų globėjų pasirašytas sutikimas dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo), Skiepų kalendoriuje jau yra įtrauktas vaikų skiepijimas nuo Įstatymų projektuose nurodomų infekcijų – poliomielito, tymų, raudonukės. 1.2. Siekiant valstybėje įtvirtinti skiepų privalomumą svarbu atkreipti dėmesį ir į šioje srityje Europos Sąjungoje veikiančių teismų priimtus sprendimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas privalomų skiepų teisinį reguliavimą, nurodė, kad tai susiję su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu garantuojama teise į privatų gyvenimą, apimančia ir asmens fizinį bei psichologinį vientisumą (2002 m. liepos 9 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Salvetti prieš Italiją Nr. 42197/98). 1.3. Pastebėtina tai, kad skiepai nuo tymų ir raudonukės yra privalomi Bulgarijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Italijoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje, nuo poliomielito – Belgijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Italijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje (šaltinis:
European Centre Diseases Prevention and Control, Vaccine Scheduler ).
Tačiau, kaip rodo šalių skiepijimo aprėpčių ir užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros duomenys (Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras, Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono biuras), skiepijimų aprėptys yra didesnės ir užkrečiamųjų ligų epideminė situacija palankesnė (ypač tymų) šalyse, kuriose skiepijimas nėra privalomas (Skandinavijos ir Šiaurės Europos šalys). Publikuotų tyrimų rezultatų duomenimis, „privalomasis skiepijimas gali paskatinti neigiamą požiūrį į skiepijimus ir net skiepijimo aprėpčių sumažėjimą“ ( Betsch C, Bohm R. Detrimental effects of introducing partial compulsory vaccination: expiremental evidence. Eur J Public Health. 2016; 26(3):378-81 ). Tyrimų duomenys rodo, kad pagrindiniai žmonės, kurie turi įtakos požiūriui į vakcinas formuoti ir skiepijimų apimtims didinti, yra sveikatos priežiūros specialistai, todėl sveikatos priežiūros specialistų mokymas turėtų būti vienas iš svarbiausių prioritetų. Taigi darytina išvada, kad privalomas skiepijimas neturėtų būti standartinė bendra praktika visose šalyse ( Holzmann H, Wiederman U. Mandatory vaccination: suited to enhance vaccination coverage in Europe? Euro Surveill. 2019;24(26):pi=1900376 ). 1.4. Lietuvoje skiepijimo nuo tymų aprėptys nebuvo pakankamos (mažiau 95 proc.) ir formavosi tymams imlių asmenų grupės, tai sudarė prielaidas tymų protrūkiams plisti. 2019 metais Lietuvoje kilo didelis tymų protrūkis.
Tymų protrūkis parodė, kad žmonėms susidūrus su realia grėsme keičiasi supratimas apie skiepijimus ir išauga pasitikėjimas vakcinomis, net ir tų tėvų, kurie anksčiau buvo atsisakę vaikus skiepyti. 2019 metais prasidėjus tymų protrūkiui nuo tymų pasiskiepijo 21 tūkst. suaugusiųjų, o paskiepytų vaikų skaičius išaugo 20 proc. palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2018 metais. 1.5. Siekiant padidinti skiepijimo aprėptis ir valdyti užkrečiamąsias ligas, tarptautinės organizacijos ragina „intensyviau vykdyti komunikavimo veiklą ir didinti informuotumą apie skiepijimo naudą“ bei „nustatyti reikalavimą reguliariai tikrinti skiepijimo statusą, taip pat nuolat užtikrinti galimybę pasiskiepyti įvairiais gyvenimo etapais – tai daryti reguliarių apsilankymų pirminės sveikatos priežiūros įstaigose metu ir įgyvendinant papildomas priemones, pavyzdžiui, taikytinas pradedant lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą ar mokyklą, darbe ar sveikatos priežiūros įstaigoje, sudaryti palankesnes sąlygas gauti nacionalinio ir (arba) regionų lygmens skiepijimo paslaugas“ (Europos Tarybos rekomendacija 2018 m. gruodžio 7 d. dėl sustiprinto bendradarbiavimo kovojant su ligomis, kurių galima išvengti skiepijant (2018/C 466/01). Atsižvelgiant į tai, kad dėl pirmiau nurodytų priežasčių Įstatymų projektų rengimo tikslas gali būti pasiekiamas ir be skiepų privalomumo, manome, kad Įstatymų projektai yra pertekliniai. Pritarti
privalomai skiepijami nuo trijų užkrečiamųjų ligų – poliomielito, tymų ir raudonukės. Šiuo metu skiepijant nuo šių infekcijų yra naudojamos kombinuotos vakcinos – trivalentė tymų, epideminio parotito, raudonukės, penkiavalentė kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito, B tipo Haemophilus influenzae ar keturvalentė kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito vakcinos.
Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pagal siūlomą reglamentavimą susidarytų situacija, kai vaikai ta pačia vakcina būtų skiepijami tiek nuo projekte numatytų užkrečiamųjų ligų, tiek ir nuo kitų ligų, nuo kurių skiepyti įstatymu nebūtų privaloma. Pritarti
6Komiteto sprendimas:
siūlyti įstatymo projektą Nr. XIIIP-3310 atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadose pateiktus argumentus. Argumentai:
skiepų privalomumą svarbu atkreipti dėmesį ir į šioje srityje Europos Sąjungoje veikiančių teismų priimtus sprendimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas privalomų skiepų teisinį reguliavimą, nurodė, kad tai susiję su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu garantuojama teise į privatų gyvenimą, apimančia ir asmens fizinį bei psichologinį vientisumą. 2. Kitų šalių skiepijimo aprėpčių ir užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros duomenimis, skiepijimų aprėptys yra didesnės ir užkrečiamųjų ligų epideminė situacija palankesnė šalyse, kuriose skiepijimas nėra privalomas (Skandinavijos ir Šiaurės Europos šalys). Publikuotų tyrimų rezultatų duomenimis, „privalomasis skiepijimas gali paskatinti neigiamą požiūrį į skiepijimus ir net skiepijimo aprėpčių sumažėjimą“. 3. Siekiant padidinti skiepijimo aprėptis ir valdyti užkrečiamąsias ligas, tarptautinės organizacijos ragina
„intensyviau vykdyti komunikavimo veiklą ir didinti informuotumą apie
skiepijimo naudą. 7. Balsavimo rezultatai: už
Agnė Širinskienė, Stasys Šedbaras, Vilija Aleknaitė Abramikienė.
Komiteto pirmininkė (Parašas) Agnė Širinskienė Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Jurgita Janušauskienė