Projekto lyginamasis variantas
2019
straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje:
1) raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą. Kitų valstybių ir su jomis susijusių subjektų skleidžiama dezinformacija, karo ir neapykantos kurstymas, kita nepagrįsta ir klaidinanti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreipta informacija, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe, demokratine santvarka, krašto gynyba, bandoma diskredituoti Lietuvos narystę NATO, NATO pajėgumus ir įsipareigojimą ginti sąjungininkus, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, taip pat kitų valstybių ir su jomis susijusių subjektų informacinė veikla, kuria siekiama daryti įtaką šalies demokratijos ir rinkimų procesams;
2) skatinami ar kurstomi teroristiniai nusikaltimai;
3) skleidžiama karo propaganda, kurstomas karas ar kurstoma neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, negalios, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu;
4) platinama skleidžiama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, lytiniai iškrypimai;
patariama, kaip pasigaminti, įsigyti ar naudoti šias medžiagas, sprogmenis ar kitus gyvybei ar sveikatai pavojingus dalykus.” 2.
Kitų valstybių ir su jomis susijusių subjektų skleidžiama dezinformacija, karo ir neapykantos kurstymas, kita nepagrįsta ir klaidinanti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreipta informacija, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe, demokratine santvarka, krašto gynyba, bandoma diskredituoti Lietuvos narystę NATO, NATO pajėgumus ir įsipareigojimą ginti sąjungininkus, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, taip pat kitų valstybių ir su jomis susijusių subjektų informacinė veikla, kuria siekiama daryti įtaką šalies demokratijos ir rinkimų procesams;
2) skatinami ar kurstomi teroristiniai nusikaltimai;
3) skleidžiama karo propaganda, kurstomas karas ar kurstoma neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, negalios, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu;
4) platinama skleidžiama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, lytiniai iškrypimai;
patariama, kaip pasigaminti, įsigyti ar naudoti šias medžiagas, sprogmenis ar kitus gyvybei ar sveikatai pavojingus dalykus.”
2Pakeisti 19 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.“
Pakeisti 31 straipsnio 15 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) transliavimo licencijos turėtojas paskelbia šio įstatymo
ir jam per paskutinius 12 mėnesių už tokį patį pažeidimą jau buvo skirta šio įstatymo
nustatytos poveikio priemonės;“. 3 straipsnis. 34¹ straipsnio pakeitimas Pakeisti 34¹ straipsnį ir jį išdėstyti taip: „34¹ straipsnis. Visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo laisvė ir apribojimai
1Lietuvos Respublikoje laiduojamas laisvas visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų priėmimas
iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių. 2. Užsienyje parengtas radijo ir (ar) televizijos programas ir (ar) atskiras programas leidžiama transliuoti ir retransliuoti Lietuvos Respublikoje nepažeidžiant šio ir kitų įstatymų nuostatų. 3.
valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių transliuojamų, ar retransliuojamų arba internete platinamų televizijos programų ar atskirų programų, kai perduodama tik atskira programa, ar užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų kataloguose esančių programų laisvas priėmimas Lietuvos Respublikoje laikinai sustabdomas, kai yra visos šios sąlygos:
visos šio straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos;
2) šios dalies 1 punkte nurodytas pažeidimas padaromas pakartotinai per 12 mėnesių nuo pirmo pažeidimo padarymo dienos; tokios televizijos programos ar atskiros programos pažeidžia šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkto reikalavimus ir yra visos šio straipsnio 5 dalyje nurodytos sąlygos. 3) Komisija, nustačiusi šio įstatymo 17 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ar 4 punkto pažeidimą, pranešė televizijos programų transliuotojui ir Europos Komisijai apie įtariamus pažeidimus ir apie priemones, kurių Komisija ketina imtis, jeigu tokie pažeidimai pasikartos;
4) konsultuojantis su televizijos programas transliuojančia valstybe ir Europos Komisija nepavyksta susitarti abipusiu sutarimu per 15 dienų nuo šios dalies 3 punkte nurodyto įspėjimo ir tariami pažeidimai daromi toliau. 4.
nustačiusi šio įstatymo 17 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies 3, 4 ar 5 punkto reikalavimų pažeidimus tik esant visoms šioms sąlygoms:
1) pažeidimas padaromas bent du kartus per 12 mėnesių;
2) Komisija raštu pranešė visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjui, jurisdikciją turinčios Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės atsakingai institucijai ir Europos Komisijai apie įtariamus pažeidimus ir apie priemones, kurių Komisija ketina imtis, jeigu tokie pažeidimai pasikartos;
3) Komisija visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjui suteikė teisę duoti paaiškinimus ir būti išklausytam dėl įtariamų pažeidimų ir priemonių, kurių ji ketinasi imtis, jeigu tokie pažeidimai pasikartos;
4) konsultuojantis su jurisdikciją turinčios Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės atsakinga institucija ir Europos Komisija nepavyksta susitarti abipusiu sutarimu per 1 mėnesį nuo šios dalies 2 punkte nurodyto pranešimo ir įtariami pažeidimai daromi toliau. 5. Komisija taiko šio straipsnio 3 dalyje nurodytas priemones nustačiusi šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkto reikalavimų pažeidimus, tik esant visoms šioms sąlygoms:
informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjui, jurisdikciją turinčios Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės atsakingai institucijai ir Europos Komisijai apie įtariamą pažeidimą ir apie priemones, kurių Komisija ketina imtis, jeigu toks pažeidimas pasikartos;
informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjui suteikė teisę duoti paaiškinimus ir būti išklausytam dėl įtariamo pažeidimo ir priemonių, kurių ji ketinasi imtis, jeigu toks pažeidimas pasikartos. 3) pažeidimas padaromas pakartotinai per 12 mėnesių nuo pirmo pažeidimo padarymo dienos. 6.
pažeidimo dienos, Komisija gali nesilaikyti šio straipsnio 5 dalies nuostatų. Tokiu atveju Komisija apie taikomas priemones turi kuo greičiau pranešti Europos Komisijai ir Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės, kurios jurisdikcijai priklauso visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, atsakingai institucijai, taip pat nurodyti priežastis, kodėl Komisija mano, kad tai yra skubus atvejis. Šios dalies reikalavimai taikomi tik imantis priemonių prieš visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėją, kuris priklauso Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės jurisdikcijai. 4 7. Tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyti griežtesni ar išsamesni televizijos programų transliavimo reikalavimai, negu nustatyti Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje, o kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės jurisdikcijai priklausantis televizijos programų transliuotojas transliuoja televizijos programą, kurios visa ar didžioji dalis skirta Lietuvos Respublikos teritorijai, Komisija kreipiasi į jurisdikciją turinčios Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės atsakingą instituciją, kad būtų pasiektas abi valstybes tenkinantis bet kokios iškeltos problemos sprendimas.
Tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantis televizijos programų transliuotojas transliuoja televizijos programą, kurios visa ar didžioji dalis skirta kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės teritorijai, nesilaikydamas tos valstybės teisės aktuose nustatytų griežtesnių ar išsamesnių televizijos programų transliavimo reikalavimų, negu nustatyti Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje, ir gavusi tos valstybės kompetentingos institucijos pagrįstą prašymą, Komisija kreipiasi į transliuotoją su prašymu laikytis atitinkamos valstybės nustatytų televizijos programų transliavimo reikalavimų. Ne vėliau kaip per du mėnesius nuo prašymo gavimo dienos Komisija informuoja prašymą pateikusios valstybės kompetentingą instituciją apie pasiektus prašyme iškeltos problemos sprendimo rezultatus. 5 8.
nurodytu atveju iškeltai problemai spręsti pasiektų rezultatų nepakanka, o televizijos programų transliuotojas, kurio programos pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, įsisteigė kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės jurisdikcijai priklausančioje valstybėje, siekdamas išvengti griežtesnių nurodytoms sritims keliamų reikalavimų, negu nustatyti Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje, taikomų Lietuvos Respublikoje įsisteigusiems televizijos programų transliuotojams, Komisija turi teisę nustatyti tam televizijos programų transliuotojui galimas taikyti objektyviai būtinas, taikomas nediskriminuojant ir proporcingas tikslams, kurių siekiama, tinkamas priemones ir jų imtis. 6 9. Komisija taiko šio straipsnio 5 8 dalyje nurodytas priemones tik esant visoms šioms aplinkybėms:
straipsnio 5 8 dalyje nurodytų priemonių, nurodydama priežastis, kuriomis ji grindžia savo vertinimą;
pagal šio straipsnio 4 7 ir 5 8 dalis imdamasi šių priemonių, yra tinkamai pagrįsti. 7 10. Jeigu Europos Komisija nusprendžia, kad priemonės nesuderinamos su Europos Sąjungos teise, tai Komisija neturi teisės imtis pasiūlytų priemonių. 8.
paslaugų teikimo atveju Komisija gali imtis priemonių, kuriomis ribojamas laisvas naudojimasis visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugomis, tik kai yra visos šios aplinkybės:
1) priemonės yra būtinos siekiant užtikrinti viešąją tvarką, ypač nusikaltimų prevenciją, tyrimą, atskleidimą ir persekiojimą už juos baudžiamąja tvarka, įskaitant nepilnamečių apsaugą ir kovą su bet kokiu neapykantos kurstymu dėl rasės, lyties, religinių įsitikinimų ar tautybės ir atskirų asmenų žmogiškojo orumo žeminimą; taip pat siekiant užtikrinti visuomenės sveikatos apsaugą, visuomenės saugumą, įskaitant valstybės saugumą ir gynybos užtikrinimą, vartotojų, įskaitant investuotojus, apsaugą;
2) priemonės yra taikomos užsakomajai visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugai, kuri prieštarauja šios dalies 1 punkte nurodytiems tikslams arba kelia rimtą ir didelį pavojų, kad šių tikslų nebus paisoma;
3) taikomos priemonės yra proporcingos šios dalies 1 punkte nurodytiems tikslams;
4) Komisija, netrukdydama teismo procesui, įskaitant ikiteisminį tyrimą ir baudžiamojo tyrimo metu atliktus veiksmus, kreipėsi į Europos Sąjungos valstybės narės, Europos ekonominės erdvės valstybės ar kitos valstybės atsakingas institucijas, prašydama imtis priemonių, ir šios institucijos tokių priemonių nesiėmė arba priemonės buvo nepakankamos. 9. Prieš imdamasi šio straipsnio
ikiteisminį tyrimą ir baudžiamojo tyrimo metu atliktus veiksmus, Komisija privalo pranešti Europos Komisijai, Europos Sąjungos valstybei narei ir Europos ekonominės erdvės valstybei, kurios jurisdikcijai priklauso visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjas, apie ketinimą imtis tokių priemonių.
Šios dalies reikalavimai taikomi tik imantis šio straipsnio 8 dalyje nurodytų priemonių prieš visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėją, kuris priklauso Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės jurisdikcijai. 10. Skubiu atveju Komisija gali nesilaikyti šio straipsnio 9 dalies nuostatų. Tokiu atveju Komisija apie taikomas priemones turi kuo greičiau pranešti Europos Komisijai ir Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės, kurios jurisdikcijai priklauso visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, atsakingai institucijai, taip pat nurodyti priežastis, kodėl Komisija mano, kad tai yra skubus atvejis. Šios dalies reikalavimai taikomi tik imantis priemonių prieš visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėją, kuris priklauso Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės jurisdikcijai. 11. Iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių transliuojamų ar retransliuojamų arba internete platinamų televizijos programų ir (ar) atskirų programų, kai perduodama tik atskira programa, ar katalogų laisvas priėmimas Lietuvos Respublikoje gali būti sustabdytas Komisijos sprendimu, jeigu tokios valstybių televizijos programos ir (ar) atskiros programos, ir (ar) katalogai pažeidžia šio įstatymo 17 arba 19 straipsnių reikalavimus.
Komisija savo sprendime nurodo, kokios priemonės ir nuo kada bus taikomos, siekiant sustabdyti minėtų televizijos programų ir (ar) atskirų programų, ir (ar) katalogų priėmimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Numatomos taikyti priemonės ir jų taikymo terminai turi būti proporcingi padarytiems pažeidimams, o taikoma priemonė turi būti parinkta atsižvelgiant į subjektą, kuriam ji taikoma, ir viešosios informacijos skleidimo būdą. 12. Pagal šio straipsnio 11 dalį priimtas Komisijos sprendimas dėl televizijos programų ir (ar) atskirų programų, ir (ar) katalogų priėmimo sustabdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje ilgiau kaip
administracinio teismo sankciją.“
jį išdėstyti taip: „1) už šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir (ar) 3 punktuose dalyje nurodytos neskelbtinos informacijos paskelbimą, teikimą skleisti ir skleidimą
bei užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjams;“. 2. Pakeisti 48 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3.
Transliuotojui, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjui už šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir (ar) 3 punktuose dalyje nurodytos informacijos paskelbimą, o retransliuotojui, kitam asmeniui, teikiančiam Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir
(ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, – už šio įstatymo
34¹ straipsnyje nurodytų Komisijos sprendimų nevykdymą gali būti skiriama bauda iki 3 procentų transliuotojo, retransliuotojo, kito asmens, teikiančio Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjo bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais, o tais atvejais, kai bendrąsias metines pajamas apskaičiuoti sunku arba neįmanoma, – iki vieno šimto tūkstančių eurų.“
priedo pakeitimas Papildyti priedą 6 punktu: „6. 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/1808 kuria, atsižvelgiant į kintančias rinkos realijas, iš dalies keičiama Direktyva 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (OL 2018 L 303, p. 69).“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia:
Seimo nariai Radvilė Morkūnaitė- Mikulėnienė Vytautas Kernagis Laurynas Kasčiūnas
projekto rengimą paskatinusios priežastys, įstatymo projekto tikslai ir uždaviniai: Lietuvoje 2019 m. artėja net treji rinkimai[1], o 2020 m. – dar vieni[2]. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugo ministerijos parengtame Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime 2018 nurodoma, kad „Rusija aktyviai bandė daryti įtaką kitų valstybių vidaus politiniams procesams. Siekta paveikti rinkimų rezultatus skleidžiant dezinformaciją ir propagandą per žiniasklaidą, socialinius tinklus, vykdant kibernetines operacijas. Taip pat buvo skatinamos diskusijos tiesiogiai su balsavimu nesusijusiomis, tačiau jautriomis ir visuomenę supriešinančiomis temomis. Tokiais būdais mėginta mažinti Vakarų visuomenių pasitikėjimą demokratiniu procesu ir skatinti vidinį susipriešinimą.“[3] Susirūpinimą dezinformacijos įtaka demokratiniams procesams, ypač rinkimams, reiškia ir Europos Vadovų Taryba[4] bei Europos Komisija. 2018 m. gruodžio 5 d. priimtame Kovos su dezinformacija veiksmų plane[5], Europos Komisija taip pat atkreipė dėmesį į 2019 m. Europos Parlamento rinkimus ir tai, kad iki 2020 m. valstybėse narėse vyks daugiau kaip 50 prezidento, nacionalinių, regioninių ar vietos valdžios institucijų rinkimų, dėl ko būtina nedelsiant dėti daugiau pastangų siekiant užtikrinti laisvus ir sąžiningus demokratinius procesus. Europos Komisija taip pat atkreipia dėmesį, kad nors socialiniai tinklai tapo svarbia dezinformacijos skleidimo terpe, daugelyje regionų didelę reikšmę tebeturi tradiciškesnės priemonės, tokios kaip televizija[6].
Kaip skelbiama Kantar TNS Metinėje žiniasklaidos tyrimų apžvalgoje 2017 metais, net ir vystantis technologijoms laiko, praleidžiamo prie televizoriaus ekrano, trukmė auga, o ypač ši trukmė auga tarp suaugusių Lietuvos gyventojų.[7] Daugiausia gyventojų per parą pasiekė TV (83,6 proc.), internetas (67,9 proc.), toliau – radijas (49,1 proc.), spauda (22,7 proc.).[8] Tuo metu galiojančiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose stebimos ženklios spragos, juose nenumatyta efektyvių priemonių operatyviai kovai su kitų valstybių ir su jomis susijusių subjektų skleidžiama dezinformacija ar kita nacionaliniam saugumui grėsmę keliančia informacija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – Visuomenės informavimo įstatymas) 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją, dezinformacijos skleidimas valstybės viduje yra apskritai nebaudžiamas. Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 15 dalies 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisija (toliau – LRTK) savo sprendimu ne ilgiau kaip 3 mėnesiams sustabdo transliavimo licencijos ir (ar) retransliuojamo turinio licencijos galiojimą, jeigu transliavimo licencijos turėtojas paskelbia inter alia dezinformaciją ir jam per paskutinius 12 mėnesių už tokį pažeidimą jau buvo skirta šio įstatymo 48 straipsnio 3 dalyje nurodyta bauda arba taikytos kitos šiame įstatyme nustatytos poveikio priemonės.
Visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta galimybės skirti baudą transliuotojui už dezinformacijos paskelbimą, taip pat nėra numatytų kitų poveikio priemonių, taikytinų transliuotojų atžvilgiu už dezinformacijos paskelbimą, todėl Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio
laikinas sustabdymas dėl teisinio reglamentavimo ydingumo taip pat negali būti pritaikyta praktikoje. Priemonių, kaip kovoti su dezinformacija ar kita nacionalinio saugumo interesams kenkiančia informacija iš kitų valstybių ir su jomis susijusių subjektų, skleidžiama televizijos programose, kurių transliuotojai įsisteigę Europos Sąjungoje, taip pat nėra. Reikia pripažinti, kad iki šiol galiojusios Europos Sąjungos teisės normos, įtvirtintos 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (kodifikuota redakcija) (OL 2010 L 263, p. 15), suteikė tik labai siauras galimybes Europos Sąjungos valstybėms narėms sustabdyti iš kitų valstybių narių transliuojamų televizijos programų laisvą priėmimą.
Tačiau 2018 m. lapkričio 14 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/1808, kuria, atsižvelgiant į kintančias rinkos realijas, iš dalies keičiama Direktyva 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva), (OL 2018 L 303 p. 69) (toliau – Direktyva (ES) 2018/1808). Direktyva (ES) 2018/1808 išplečia pagrindų, leidžiančių riboti iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių transliuojamų televizijos programų laisvą priėmimą, sąrašą, į jį įtraukiant ir informaciją, keliančią didelį pavojų visuomenės saugumui, įskaitant nacionalinio saugumo ir gynybos užtikrinimą, taip pat įgalina valstybes nares skubiais atvejais taikyti
„greito reagavimo procedūrą“ siekiant sustabdyti iš kitų Europos Sąjungos
valstybių narių transliuojamų televizijos programų laisvą priėmimą. Direktyva (ES) 2018/1808 įsigalioja 2018 m. gruodžio
nacionalinę teisę turės būti perkelta per 21 mėnesio laikotarpį. Tačiau atsižvelgiant į pastaraisiais metais susiklosčiusią geopolitinę situaciją, 2019 m. vyksiančių rinkimų kontekstą ir dėl to išaugusius Lietuvos informacinės erdvės apsaugos stiprinimo poreikius, siekiant operatyviau ir efektyviau užkirsti kelią grėsmę nacionaliniam saugumui keliančios informacijos skleidimui Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr.
I-1418 19, 33, 34¹, 47, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektu (toliau – įstatymo projektas) siūloma neatidėliojant į nacionalinės teisės sistemą perkelti Direktyvos (ES) 2018/1808 nuostatas, kuriomis pakeičiamos Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio nuostatos, susijusios su laisvo visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų priėmimo iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių apribojimu. Atsižvelgiant į tai, kad Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnyje nėra eksplicitiškai išskirta, kokia informacija laikytina keliančia didelį pavojų visuomenės saugumui, įskaitant nacionalinio saugumo ir gynybos užtikrinimą, taip pat į Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907, išskirtas informacijos kategorijas, keliančias grėsmę nacionalinio saugumo interesams, ir kartu siekiant teisinio aiškumo, tikslinga Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnyje aiškiai išskirti draudžiamos skelbti informacijos kategoriją – prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą informaciją. Galiojanti Visuomenės informavimo įstatymo redakcija[9] įgalina imtis poveikio priemonių dezinformaciją platinančių televizijos ar atskirų programų, taip pat katalogų, transliuojamų ar retransliuojamų arba internete platinamų iš ne Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybių ar kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, atžvilgiu.
Šiuo atveju LRTK gali taikyti proporcingas priemones siekdama sustabdyti transliuojamų, retransliuojamų ar platinamų internete televizijos programų, atskirų programų ar katalogų laisvą priėmimą Lietuvos Respublikoje. Visuomenės informavimo įstatyme nėra detalizuojama, kokių konkrečių priemonių LRTK gali imtis, tačiau nustatyta, kad priemonės ir jų taikymo terminai privalo būti proporcingos padarytiems pažeidimams ir parinktos atsižvelgiant į subjektą, kuriam jos taikomos, bei į viešosios informacijos skleidimo būdą. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 34¹ straipsnio 12 dalies nuostatomis, LRTK sprendimą dėl televizijos programos iš ne Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybių ar kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių priėmimo sustabdymo visais atvejais turi sankcionuoti Vilniaus apygardos administracinis teismas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Direktyva (ES) 2018/1808 leidžia taikyti greito reagavimo procedūrą Europos Sąjungos jurisdikcijai priklausančių televizijos programų ar užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjų atžvilgiu, sistemiškai turėtų būti numatyta ir operatyvi laisvo televizijos programų, kurios transliuojamos ar platinamos iš ne Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybių ar kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, ribojimo procedūra.
Atsižvelgiant į išdėstytą, įstatymo projektu siekiama:
nuostatas, kuriomis pakeičiamos Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio nuostatos, susijusios su laisvo visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų priėmimo iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių apribojimu;
reaguoti ir ne ilgiau kaip 72 val. riboti laisvą televizijos programų, kurios transliuojamos ar platinamos iš ne Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybių ar kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, priėmimą Lietuvos Respublikoje, įgalinant LRTK priimti sprendimą, kuris nėra teisminio sankcionavimo objektas. Įstatymo projektas yra alternatyvus įstatymo projektui Nr. XIIIP-3118. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Seimo narių grupė. 3.
šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Visuomenės informavimo įstatymo 34¹ straipsnyje įtvirtinti visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo laisvės apribojimai atitinka Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnyje nustatytą reguliavimą, inter alia nustatyta, kad iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių transliuojamų ar retransliuojamų arba internete platinamų televizijos programų ar atskirų programų, kai perduodama tik atskira programa, laisvas priėmimas Lietuvos Respublikoje laikinai sustabdomas, kai yra visos šios sąlygos:
1) tokios televizijos programos pažeidžia šio įstatymo 17 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ar 4 punkto reikalavimus;
2) šios dalies 1 punkte nurodytas pažeidimas padaromas pakartotinai per 12 mėnesių nuo pirmo pažeidimo padarymo dienos;
3) Komisija, nustačiusi šio įstatymo 17 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ar
Komisijai apie įtariamus pažeidimus ir apie priemones, kurių Komisija ketina imtis, jeigu tokie pažeidimai pasikartos;
Komisija nepavyksta susitarti abipusiu sutarimu per 15 dienų nuo šios dalies 3 punkte nurodyto įspėjimo ir tariami pažeidimai daromi toliau. Visuomenės informavimo įstatymo 34¹ straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad LRTK sprendimą dėl televizijos programos iš ne Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybių ar kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių priėmimo sustabdymo visais atvejais turi sankcionuoti Vilniaus apygardos administracinis teismas 4.
Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama: Įstatymo projektu siūloma perkelti Direktyvos (ES) 2018/1808 nuostatas, kuriomis keičiamos Direktyvos 2010/13/ES
audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų priėmimo iš Europos Sąjungos valstybių narių apribojimu, inter alia Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnyje detalizuojant grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams keliančios informacijos kategorijas, taip pat papildant draudžiamos skleisti informacijos kategorijas informacija, kuria skatinamas visuomenės sveikatai ypač pavojingas elgesys.
Suderinant su perkeliamomis Direktyvos (ES) 2018/1808 nuostatomis, siūloma pakeisti Visuomenės informavimo įstatymo 34¹ straipsnyje nustatytą laisvo visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų priėmimo laikino sustabdymo tvarką ir sąlygas, t. y. nustatyti:
pagrindus ir tvarką, taikytinus tiek užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis kataloguose esančių programų atžvilgiu, tiek ir taikomus televizijos programoms;
atskirų programų laisvo priėmimo ribojimo taisykles, taikytinas priklausomai nuo to, kokias Visuomenės informavimo įstatymo saugomas vertybes (draudžiamos platinti informacijos kategorijas) jos pažeidžia;
galimybę, kurią taikant LRTK galėtų apriboti laisvą televizijos programų ir
(ar) atskirų programų priėmimą Lietuvos Respublikoje, kuomet būtų skleidžiama prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreipta informacija.
Sistemiškai įvertinus Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas ir poveikio priemones, taikytinas už neskelbtinos informacijos paskelbimą, dezinformacijos kategoriją siūloma įrašyti 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte, greta kitų draudžiamos skelbti informacijos kategorijų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su grėsmėmis nacionalinio saugumo interesams, kas leistų išspręsti nebaudžiamumo už kitų valstybių ir su jomis susijusių subjektų dezinformacijos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse problemą. Įstatymo projektu bus sudarytos galimybės greičiau ir efektyviau užtikrinti visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų priėmimo, kai tokių paslaugų teikimas kenkia ar kelia rimtą ir didelį pavojų visuomenės saugumui, įskaitant nacionalinio saugumo ir gynybos užtikrinimą, sustabdymą. 5.
teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta: Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi ir Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos, patvirtintos Vyriausybės
poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo“, 4 punktu, teikiamam įstatymo projektui numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas neatliekamas. Priėmus įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Priimtas įstatymo projektas įtakos kriminogeninei situacijai neturės. Atsižvelgiant į tai, kad teikiamu įstatymo projektu nenumatoma reguliuoti Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų visuomeninių santykių, įstatymo projekto antikorupcinis vertinimas neatliekamas. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai:
Priimtas įstatymo projektas neturės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, įstatymai, kuriuos būtina priimti, galiojantys įstatymai, kuriuos reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios: Priimto įstatymo projekto nuostatoms įgyvendinti nereikės priimti naujų teisės aktų, šiuo metu galiojančių teisės aktų pakeisti ar pripažinti netekusiais galios nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymo projektas atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimus. Įstatymo projekte nėra nustatomos naujos sąvokos ir jas įvardinantys terminai. 10.
atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus: Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti:
Priėmus įstatymo projektą įgyvendinamųjų teisės aktų parengti nereikės. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais): Priimtam įstatymo projektui įgyvendinti papildomų valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:
Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas ir sritis: Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam Įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą: „programa“, „televizijos programa“, „neskelbtina informacija“, „laisvas priėmimas“, „laikinas sustabdymas“, „Lietuvos radijo ir televizijos komisija“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai:
Nėra. Teikia: Seimo nariai Radvilė Morkūnaitė- Mikulėnienė Vytautas Kernagis Laurynas Kasčiūnas [1] 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimai, 2019 m. gegužės 12 d. Respublikos Prezidento rinkimai, 2019 m. gegužės 26 d. rinkimai į Europos Parlamentą. [2] 2020 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai. [3] https://www.vsd.lt/wp-content/uploads/2018/03/LTU.pdf [4] 2018 m. spalio 18 d.
Europos Vadovų Tarybos išvados. [5] Bendras Komunikatas Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai, Tarybai, Europos Ekonomikos Ir Socialinių Reikalų Komitetui Ir Regionų Komitetui „Kovos su dezinformacija veiksmų planas“ JOIN(2018) 36 final, nuoroda internete https://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=JOIN:2018:0036:FIN:LT:PDF . [6] Ten pat, p. 4. [7]http://www.tns.lt/data/files/Metines_apzvalgos/Kantar_TNS_Metin%C4%97_%C5%BEiniasklaidos_tyrim%C5%B3_ap%C5%BEvalga_2017m.pdf , p. 7 [8]http://www.tns.lt/data/files/Metines_apzvalgos/Kantar_TNS_Metin%C4%97_%C5%BEiniasklaidos_tyrim%C5%B3_ap%C5%BEvalga_2017m.pdf , p. 32 [9] Visuomenės informavimo įstatymo 34¹ straipsnio 11 dalis.
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2019-01- Nr. Į 2019-01-11 Nr. S-2019-125 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34(1),
Projektas), teikiame pastabas. 1. Dėl Projekto nuostatų, susijusių su direktyvos nuostatų įgyvendinimu, atskyrimo nuo kitų Projekto iniciatyvų Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad Projekto nuostatomis siekiama perkelti į nacionalinę teisę Direktyvos (ES) 2018/1808 nuostatas ir šiuo tikslu įstatymo priedas papildomas nuoroda į minėtąją direktyvą. Iš tikrųjų, Projekto 3 straipsnyje dėstomi pakeitimai galėtų būti vertinami, kaip įgyvendinantys Direktyvos (ES) 2018/1808 1 straipsnio 4 dalį. Tačiau kitos Projekto nuostatos turėtų būti vertinamos kaip su Direktyvos (ES) 2018/1808 nuostatomis nesusijusios teisėkūros iniciatyvos. Pažymėtina, kad Direktyvos (ES) 2018/1808 1 straipsnio 4 dalies tikslas – nustatyti visose valstybėse narėse vienodai taikytiną audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos priėmimo laisvę ribojančią priemonę, kai audiovizualinės žiniasklaidos paslauga akivaizdžiai, rimtai ir sunkiai pažeidžia
rimtą ir didelį pavojų visuomenės sveikatai arba kenkia ar kelia rimtą ir didelį pavojų visuomenės saugumui, įskaitant nacionalinio saugumo ir gynybos užtikrinimą. Tačiau Direktyva (ES) 2018/1808 neapibrėžia visuomenės saugumo sąvokos, kadangi tai nėra jos reguliavimo dalykas.
Kiekviena valstybės narė išlaiko kompetenciją nacionalinio saugumo klausimais. Taigi, Projekto 1 straipsnyje dėstoma raginimo prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą samprata nepatenka į Direktyvos (ES) 2018/1808 reguliavimo sritį. Todėl siekdami aiškumo ir tikslumo, atkreipiame įstatymo leidėjo dėmesį į tai, kad Projekto 1 straipsnio iniciatyva nėra susijusi su Direktyvos (ES) 2018/1808 įgyvendinimu. 2. Dėl Lietuvos teisės aktuose nustatytos Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimo praktikos ir Projekto iniciatyvos santykio Atkreipiame dėmesį į tai, kad: · Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 51 straipsniu už Europos Sąjungos teisės perkėlimą į nacionalinę teisę ir jos įgyvendinimą yra atsakinga Vyriausybė. Be to, Europos Sąjungos teisės aktai į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkeliami ir įgyvendinami Vyriausybės nustatyta tvarka. · Vyriausybė yra patvirtinusi Europos Sąjungos teisės įgyvendinimo tvarką, kuri detalizuota Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklėse, patvirtintose 2018 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1375 „Dėl Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklių pakeitimo“ (toliau – Taisyklės). Pagal Taisyklių V skyrių už ES teisės akto įgyvendinimą yra atsakingos ir skiriamos ministerijos ar įstaigos, atsižvelgiant į jų kompetenciją atitinkamoje teisės akto reguliavimo srityje. Šios institucijos yra atsakingos už, pirma, ES teisės akto įgyvendinimo plano parengimą, antra, teisės aktų projektų parengimą, trečia, pranešimą Europos Komisijai apie Sąjungos teisės akto įgyvendinimą. · Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Vyriausybės veiklos parlamentinę kontrolę, pagal Seimo Statuto nuostatas prižiūri, kad įstatymų leidybos procedūros metu būtų laiku ir tinkamai priimami įstatymai, įgyvendinantys Europos Sąjungos teisės aktus (žr. pvz. 61 str.
61 str. 5 dalį, 67 straipsnio 4 dalį). Taigi, vadovaujantis Lietuvos teisės aktuose nustatyta Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimo tvarka būtent kompetentingos institucijos (ministerijos ar kitos vykdomosios valdžios įstaigos) yra atsakingos už teisėkūros priemonių, kuriomis ES teisės aktai yra įgyvendinami, parengimą. Tuo tarpu Seimas vykdo šio proceso parlamentinę kontrolę ir, prireikus, padeda Vyriausybei ir kitoms institucijoms. Todėl instituciniu ir kompetencijų atskyrimo požiūriais, Projektas neatitinka Lietuvos teisės aktais nustatytos Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimo praktikos. Be to, nagrinėjamu atveju Projektas negali būti laikomas priemone, kuri atsirado vykdant Vyriausybės ir kitų institucijų priežiūrą, siekiant tinkamai įgyvendinti Direktyvą (ES) 2018/1808 arba siekiant kompetentingoms įstaigoms padėti užtikrinti įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę vykdymą. Taip yra dėl to, jog Direktyva (ES) 2018/1808 yra naujai priimtas Sąjungos teisės aktas, kuriam įgyvendinti dar nėra parengtas veiksmų (priemonių) planas. Lietuvos narystės Europos Sąjungoje informacinės sistemos (LINESIS) duomenimis Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijai yra pavesta nustatytais terminais parengti direktyvą įgyvendinančių priemonių planą, numatyti ir parengti konkrečias teisėkūros priemones bei, įstatymų projektų rengimo atveju, laiku pateikti jas Lietuvos Respublikos Seimui. Laikantis Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimo praktikos būtų tikslinga sulaukti šių institucijų veiksmų plano parengimo arba pateikti joms siūlymus dėl direktyvos įgyvendinimo priemonių. 3.
aktuose nustatytos Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimo praktikos Tuo atveju, jeigu į šios išvados 2 punktą nebūtų atsižvelgta, prašytume, Seimo Kultūros komiteto biuro užtikrinti, kad Projektas būtų įtrauktas į Direktyvą (ES) 2018/1808 įgyvendinančių priemonių planą Lietuvos narystės Europos Sąjungoje informacinės sistemoje (LINESIS) ir informuoti apie priemonės parengimą Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją. Šie veiksmai yra būtini, siekiant koordinuotai planuoti ir vykdyti direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę procesą. 4. Dėl Projekto nuostatų, susijusių su direktyvos nuostatų įgyvendinimu, įsigaliojimo ir taikymo tvarkos Projekto 5 straipsniu įstatymo priedas papildomas nuoroda į Direktyvą (ES) 2018/1808. Tačiau Projektas neaptaria įstatymo įsigaliojimo ir taikymo klausimo. Norėtume pažymėti, kad pagal bendruosius direktyvų įgyvendinimo principus direktyvas įgyvendinančios nacionalinės priemonės turi būti pradėtos taikyti visose valstybėse narėse vienu metu, t. y. pasibaigus direktyvos įgyvendinimo terminui. Direktyvų įgyvendinimo terminai yra skirti visoms valstybėms narėms pasiruošti naujojo reguliavimo taikymui ir jais siekiama išvengti neigiamų padarinių vidaus rinkai, kurie gali kilti dėl nevienodo Sąjungos teisės taikymo skirtingose valstybėse narėse. Taigi, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais užtikrinama, kad būtų laikomasi Direktyvos (ES) 2018/1808 nuostatų, remiantis Direktyvos (ES) 2018/1808 2 straipsniu turėtų būti taikomi tik nuo 2020 m. rugsėjo 19 d. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad naujai priimta Direktyva (ES) 2018/1808 nepanaikina ankstesnės Direktyvos 2010/13/ES, o tik ją pakeičia ir papildo, todėl iki naujojoje direktyvoje numatyto jos įgyvendinimo termino pabaigos turėtų būti taikomi įstatymai ir kiti teisės aktai, įgyvendinantys Direktyvą 2010/13/ES. Priešingu atveju, gali kilti šių dviejų direktyvų taikymo konkurencijos rizika.
Tai ypač aktualu kalbant apie direktyvose nustatytas audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų priėmimo laisvę ribojančias priemones. Pavyzdžiui, pritaikius poveikio priemones pagal naująją Direktyvą (ES) 2018/1808 iki 2020 m. rugsėjo 19 d., ūkio subjektas, kurio atžvilgiu taikytos šios poveikio priemonės, teismuose galėtų pagrįstai kelti klausimą dėl jo atžvilgiu netinkamai taikyto Sąjungos teisės akto reguliavimo. Be to, teismuose sprendžiant klausimą dėl Sąjungos teisės normų taikymo konkurencijos, paprastai būtų prašoma Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimo. 5. Dėl Projekto 1 straipsnio atitikties Europos teisei Manome, kad Projekto 1 straipsnio pakeitimai, kuriais siūloma numatyti draudimą visuomenės informavimo priemonėse skelbti kitų valstybių ir su jomis susijusių subjektų Projekto 1 straipsnyje nurodytą informaciją yra nesuderinami su diskriminacijos draudimo principu.
Mūsų nuomone šis principas gali būti pažeistas, kadangi, pirma, pagal Projekto formuluotę, ši nuostata galėtų būti taikoma tik užsienyje įsisteigusioms visuomenės informavimo priemonėms, įskaitant ir Sąjungoje veikiančioms (įstatyme nėra apibrėžimo atskiriančio valstybes nares nuo kitų valstybių), o tai gali turėti neigiamą įtaką paslaugų judėjimui vidaus rinkoje, kaip tai suprantama pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 straipsnį; antra, Projekto formuluotės turinys diskutuotinas pagrindinių teisių apsaugos kontekste, kadangi Projekte vartojama formuluotė „su kitomis valstybėmis susiję subjektai“, nepateikiant tokio ryšio kriterijų, reiškia, kad bet koks ryšys (pavyzdžiui, įsisteigimo ar veiklos vykdymo vieta) gali būti suprantamas, kaip pakankamas pagrindas tapatinti subjektą su atitinkama valstybe, o subjektams įsteigtiems ir veikiantiems Lietuvoje, t. y. neturintiems ryšio su kita valstybe, ši nuostata nebūtų taikoma net ir tuo atveju, kai jie skleistų dezinformaciją ar kitą Projekto 1 straipsnyje nurodytą neobjektyvią informaciją. Manytume, kad visais atvejais draudimas skleisti atitinkamą informaciją turėtų būti taikomas visiems vienodai. Be to, žiniasklaidos priemonėms taikytinos priemonės turi būti siejamos su draudžiama informacija, o ne konkrečia valstybe.
Šiame kontekste norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad informacija, kuria „skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“ nebūtinai bus nukreipta prieš Lietuvos Respubliką ar jos teisėtus interesus ir atitinkamais atvejais gali būti vertinama kaip paprasčiausia valdžios kritika, kuri yra saviraiškos laisvės, garantuojamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsniu, dalis. Šiuo klausimu Europos teisės departamentas pateikė nuomonę išvadoje dėl panašaus įstatymo projekto Nr. XIIIP-3118. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje įsistiegusiems žiniasklaidos paslaugų teikėjams turėtų būti taikomas vienodas požiūris Konvencijos 10 straipsnio prasme. Atsižvelgdami į tai, siūlytume atsisakyti draudžiamos informacijos sąsajos su konkrečia valstybe ir neapibrėžtumą keliančios formuluotės „skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“. 6. Dėl Projekto 1 straipsnio taikymo praktikoje Manome, kad Projekto 1 straipsnio iniciatyvos praktikoje galėtų būti vertinamos kaip dvigubo standarto taikymas žiniasklaidos priemonėms. Aptariamoje nuostatoje siūlomas veikas iš esmės aptaria galiojantys teisės aktai, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Šie teisės aktai taikomi visiems vienodai, įskaitant ir žiniasklaidą. Be to, pagal šiuos teisės aktus vertinti nusikalstamos veikos sudėtį arba nuspręsti dėl civilinių teisių pažeidimo priklauso teisėsaugos institucijoms, teismams. Atliekant tyrimus dėl tokių pažeidimų paprastai pasitelkiami ekspertai. Žiniasklaidos atveju taip pat taikytini etikos kodekso standartai bei gali būti prašoma žiniasklaidos savivaldos arba žurnalistų etikos inspektoriaus išvadų.
Atsižvelgdami į tai, norėtume išreikšti abejonę dėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – LRTK) kompetencijos vertinti, ar skleidžiama informacija yra dezinformacija, ar bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai. Dauguma sąvoku yra vertinamojo pobūdžio, kurių aiškinimas nepriklauso LRTK kompetencijai. Jeigu būtų manoma, kad tokios funkcijos LRTK visgi yra būtinos, reikėtų nustatyti pareigą LRTK pasitelkti ekspertus. Šiuo tikslu, įstatyme galėtų būti numatytas LRTK konsultavimosi su ekspertais ir kitomis valstybės įstaigomis mechanizmas, pavyzdžiui, saugumo tarnybomis, žurnalistų etikos inspektoriumi ar kitomis įstaigomis. Plati diskrecija ir jos sutelkimas vienos įstaigos žinioje kelia abejonių dėl praktinių galimybių visais atvejais užtikrinti objektyvų situacijos tyrimą. Direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas Karolis Dieninis Ričard Dzikovič, tel. 8 706 68 082, el. p. [email protected], [email protected];
KULTŪROS komitetas
2019-03-27
dalyvavo: komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, komiteto nariai: Raminta Popovienė, Vytautas Kernagis, Stasys Tumėnas, Robertas Šarknickas, Ona Valiukevičiūtė; komiteto biuras: patarėja, vykdanti biuro vedėjo funkcijas, Agnė Jonaitienė, patarėjos Milda Gureckienė ir Deimantė Žegunė, padėjėja Deimantė Pukytė; kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė Regina Jaskelevičienė, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Visuomenės informavimo ir autorių teisių skyriaus vedėjas Deividas Velkas, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininkas Mantas Martišius, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos Teisės skyriaus vedėja Gintarė Ivanauskaitė, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisės sistemos grupės patarėjas Darius Trinkūnas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisės sistemos grupės vyresnioji patarėja Dalia Baležentė, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos vyresnioji patarėja Jūratė Kučinskaitė, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovė Inga Šilinytė, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovas Vaidotas Mažeika,
išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Komitetui nusprendus Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3139 sujungti su Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIIP-3118, pasiūlymai pateikiami Kultūros komiteto (kaip pagrindinio komiteto) išvadoje dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr.
I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3118. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Pasiūlymai pateikiami Kultūros komiteto (kaip pagrindinio komiteto) išvadoje dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3118. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
Pasiūlymai pateikiami Kultūros komiteto (kaip pagrindinio komiteto) išvadoje dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3118. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Pasiūlymai pateikiami Kultūros komiteto (kaip pagrindinio komiteto) išvadoje dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3118. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai:
Pasiūlymai pateikiami Kultūros komiteto (kaip pagrindinio komiteto) išvadoje dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3118. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3139 sujungti su Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIIP-3118. 8. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu pritarta. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: R. Karbauskis. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepateikta.
Komiteto pirmininkas (Parašas) Ramūnas Karbauskis Kultūros komiteto biuro patarėja Deimantė Žegunė
2019-03-20
pirmininkas Valerijus Simulik, komiteto nariai: Justas Džiugelis, Sergejus Jovaiša, Andrius Navickas, Gediminas Vasiliauskas; komiteto biuro vedėja Jolanta Savickienė, patarėjos: Eglė Gibavičiūtė, Rūta Ragaliauskienė; komiteto biuro padėjėjos: Inga Ališauskienė, Jūratė Mikulskienė. Kviestieji asmenys: Kultūros ministerijos Visuomenės informavimo ir autorių teisių politikos skyriaus vedėjas Deividas Velkas, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos patarėja Jūratė Kučinskaitė; Lietuvos radijo ir televizijos komisijos Teisės skyriaus vedėja Gintarė Ivanauskaitė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-01-10
1
kuris komiteto sprendimu sujungtas su projektu Nr. XIIIP-3118. Įvertinę teikiamo įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
numatyti draudimą kitoms valstybėms ir su jomis susijusiems subjektams skleisti dezinformaciją, informaciją, kurstančią karą ir neapykantą, kitą nepagrįstą ir klaidinančią prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą informaciją. Pasiūlymo turinys diskutuotinas ir tikslintinas.
Pirma, pastebėtina, kad siūloma keisti nuostata pagal savo esmę turėtų būti taikoma visiems viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, nes joje apibrėžiama draudžiama skelbti informacija, kuria siekiama veikti prieš Lietuvos Respublikos valstybingumą ir nacionalinį saugumą. Tuo tarpu pagal projekto formuluotę, ši nuostata būtų taikoma tik kitoms valstybėms ir su jomis susijusiems subjektams, t. y., pavyzdžiui, jei karą ir neapykantą kurstytų Lietuvos Respublikoje registruota visuomenės informavimo priemonė, nesusijusi su užsienio valstybėmis, tokiai visuomenės informavimo priemonei formaliai negalėtų būti taikomas draudimas skelbti tokio pobūdžio informaciją. Atitinkamai negalėtų būti taikomos ir sankcijos už tokios informacijos skelbimą, nes pagal pasiūlymą nuostatos adresatas būtų tik kitos valstybės ir su jomis susiję subjektai. Todėl nuostatą reikėtų tikslinti, joje nustatytą draudimą taikant visoms be išimties visuomenės informavimo priemonėms. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal siūlomą projekto formuluotę, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo priemonėms jokia apimtimi nebebūtų taikomas draudimas ir dėl dezinformacijos skleidimo. Antra, keičiamo įstatymo 19 straipsnyje nustatyti draudimai dėl draudžiamos skelbti informacijos yra taikomi viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, o užsienio valstybės šio įstatymo kontekste negali būti laikomos nei viešosios informacijos rengėjais, nei viešosios informacijos skleidėjais. Trečia, nėra aiškus formuluotės „su kitomis valstybėmis susiję subjektai“ turinys, nes neatskleisti tokias sąsajas apsprendžiantys kriterijai, t.y. nėra aišku, kas šio įstatymo taikymo požiūriu lemtų visuomenės informavimo priemonės neginčijamą sąsają su viena ar kita užsienio valstybe (įsisteigimo, registravimo vieta, valdymo kontrolė, dalyvių kilmė, redakcinių sprendimų priėmimo vieta ar kt.).
Ketvirta, keičiamo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto dėstymas kalbiniu požiūriu derintinas su keičiamo straipsnio dalies pirmosios pastraipos formuluote „Visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje:“, nes siūlomoje projekto redakcijoje nuostatos nedera tarpusavyje. Pritarti Pritarta siūlymui, kad projektus svarstyti reikia nekeičiant Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio. Remiantis tuo Komitetas siūlo toliau projektą Nr. XIIIP-3139 svarstyti be 19 str. bei su juo susijusių 31 ir 48 straipsnių pakeitimų. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-01-07
2019-01-10
1
Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. 2. Šiuo metu galiojančiame Visuomenės informavimo įstatyme draudimas skleisti dezinformaciją numatytas ne 19 straipsnio 1 dalyje, o 19 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad už 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų draudimų pažeidimą numatytos ne tokios griežtos administracinės poveikio priemonės kaip už 19 straipsnio 1 dalyje numatytų draudimų pažeidimą. Tai suponuoja, kad pats dezinformacijos, t.y. tyčia viešai paskleistos melagingos informacijos, platinimas šiuo metu yra traktuojamas kaip sąlyginai mažesnis įstatymo pažeidimas nei skelbimas informacijos, kuria raginama prievarta pažeisti valstybės suverenitetą, skatinami ir kurstomi teroristiniai nusikaltimai, kurstoma neapykanta, tyčiojamasis, niekinimas, skleidžiama ar propaguojama pornografija.
Toks įstatymo aiškinimas yra suprantamas, nes dažnai pati dezinformacija jokių reikšmingų neigiamų pasekmių gali ir apskritai nesukelti, pavyzdžiui, dezinformacija apie sportinius, kultūrinius, mokslinius pasiekimus, apie nebūtus paranormalaus pobūdžio įvykius ir t.t. Tuo tarpu siūlomame projekte numatyta, kad pats dezinformacijos skleidimo faktas, neatsižvelgiant į tokios informacijos skleidimo motyvus ir pasekmes, jau savaime yra laikomas tokiu įstatymo pažeidimu, už kurį gali būti taikomos griežčiausios administracinio poveikio priemonės. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad projektu siekiama kovoti su dezinformacija ar kita nacionalinio saugumo interesams kenkiančia informacija ir aiškiai numatyti Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje 2002 m. gegužės 28 d. Seimo nutarimu Nr. IX-907, išskirtą draudžiamos skelbti informacijos kategoriją - prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą informaciją. Tačiau pažymime, kad minėtoje Nacionalinio saugumo strategijoje prie informacinių grėsmių išskirta ne bet kokia dezinformacija, o „nepagrįsta ir klaidinanti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreipta informacija, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka <...>“.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarstytina, ar bet kokio pobūdžio dezinformacija, neatsižvelgiant į jos skleidimo tikslus ir galimas neigiamas pasekmes visuomenėje, gali būti laikoma informacija, nukreipta prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, už kurios skleidimą taikomos pačios griežčiausios poveikio priemonės. Kartu pastebėtina, jog dėl analogiškų priežasčių galimai turėtų būti koreguojama ir nuostatos dalis, susijusi su draudimu skelbti informaciją, kuria „skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“. Pažymėtina, jog įstatyme esant tokiai formuluotei, iš esmės bet kokia kritika, išsakyta Lietuvos valstybės ir jos institucijų atžvilgiu, galėtų būti vertinama kaip informacija skatinanti nepasitikėjimą. Tokiu būdu galimai nepagrįstai būtų ribojama objektyvios kritikos galimybė. Manytina, kad ir šiuo atveju įstatymas turėtų nustatyti aiškų kriterijų, atribojantį kritikos skelbimą nuo siekio veikti prieš nacionalinio saugumo interesus, t. y. ir šiuo atveju turėtų būti siekiama riboti ne bet kokios informacijos, o nepagrįstos ir klaidinančios prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptos informacijos, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis skleidimą. Pritarti Žr. aukščiau Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. 3.
straipsniu keičiamo įstatymo 31 straipsnio 15 dalies 2 punkte siūloma atsisakyti nuostatos, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisija savo sprendimu ne ilgiau kaip 3 mėnesiams sustabdo transliavimo licencijos ir (ar) retransliuojamo turinio licencijos galiojimą, jeigu transliavimo licencijos turėtojas paskelbia šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą neskelbtiną informaciją ir jam per paskutinius 12 mėnesių už tokį patį pažeidimą jau buvo skirta šio įstatymo 48 straipsnio 3 dalyje nurodyta bauda arba taikytos kitos šiame įstatyme nustatytos poveikio priemonės. Kitaip sakant, projekto aiškinamajame rašte nenurodyta, kodėl atsisakoma taikyti administracinio poveikio priemones tiems transliuotojams, kurie pakartotinai skleidžia informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Pritarti Projekto Nr. XIIIP-3118 2 straipsniu siūlomi pakeitimai susiję su projekto 1 straipsniu siūlomais VIĮ 19 straipsnio pakeitimais. Atsižvelgiant į tai, kad Komitetas siūlo nekeisti galiojančio 19 straipsnio, projektu Nr. XIIIP-3139 siūloma 31 straipsnio taip pat nekeisti. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. 4. Derinant projekto nuostatas tarpusavyje, projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 34¹ straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose po žodžių „atskiros programos“ įrašytini žodžiai „ar užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų kataloguose esančios programos“. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. 5.
straipsniu keičiamo įstatymo 34¹ straipsnio 4 dalies 1 punkto dėstymą siūlome analogišką šio straipsnio 5 dalies 3 punkto formuluotei, t.y. siūlome aiškiai nustatyti, keli pažeidimai (ar tik vienas pažeidimas) pakartotinai turėtų būti padaryti (padarytas) per 12 mėnesių nuo pirmo pažeidimo padarymo dienos. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-01-07
2019-01-10
3 (34¹)
ir Nr. XIIIP-3139. 6. Siekiant teisinio aiškumo, projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 34¹ straipsnio 6 dalies pirmajame sakinyje reikėtų nurodyti kokius veiksmus atlikdama Komisija gali nesilaikyti šio straipsnio 5 dalies nuostatų. Kitaip sakant, šiame sakinyje vietoj žodžių
„Komisija gali nesilaikyti“ siūlome įrašyti žodžius „Komisija gali taikyti
šio straipsnio 3 dalyje nurodytas priemones ir nesilaikydama“. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
5 Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. 7. Projekto 5 straipsnio pakeitimų esmėje po žodžio „Papildyti“ įrašytinas žodis „įstatymo“. Pritarti Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019-01-16
1
ir Nr. XIIIP-3139. 1. Dėl Projekto nuostatų, susijusių su direktyvos nuostatų įgyvendinimu, atskyrimo nuo kitų Projekto iniciatyvų Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad Projekto nuostatomis siekiama perkelti į nacionalinę teisę Direktyvos (ES) 2018/1808 nuostatas ir šiuo tikslu įstatymo priedas papildomas nuoroda į minėtąją direktyvą. Iš tikrųjų, Projekto 3 straipsnyje dėstomi pakeitimai galėtų būti vertinami, kaip įgyvendinantys Direktyvos (ES) 2018/1808
vertinamos kaip su Direktyvos (ES) 2018/1808 nuostatomis nesusijusios teisėkūros iniciatyvos.
Pažymėtina, kad Direktyvos (ES) 2018/1808 1 straipsnio 4 dalies tikslas – nustatyti visose valstybėse narėse vienodai taikytiną audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos priėmimo laisvę ribojančią priemonę, kai audiovizualinės žiniasklaidos paslauga akivaizdžiai, rimtai ir sunkiai pažeidžia 6 straipsnio 1 dalies punktus, kenkia ar kelia rimtą ir didelį pavojų visuomenės sveikatai arba kenkia ar kelia rimtą ir didelį pavojų visuomenės saugumui, įskaitant nacionalinio saugumo ir gynybos užtikrinimą. Tačiau Direktyva (ES) 2018/1808 neapibrėžia visuomenės saugumo sąvokos, kadangi tai nėra jos reguliavimo dalykas. Kiekviena valstybės narė išlaiko kompetenciją nacionalinio saugumo klausimais. Taigi, Projekto
Respublikos suverenitetą samprata nepatenka į Direktyvos (ES) 2018/1808 reguliavimo sritį. Todėl siekdami aiškumo ir tikslumo, atkreipiame įstatymo leidėjo dėmesį į tai, kad Projekto 1 straipsnio iniciatyva nėra susijusi su Direktyvos (ES) 2018/1808 įgyvendinimu. Pritarti (Projekto 1 straipsnis nesusijęs su Direktyva) Pritarta siūlymui, kad projektus svarstyti reikia nekeičiant Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio. Remiantis tuo Komitetas siūlo toliau projektą Nr. XIIIP-3139 svarstyti be 19 str. bei su juo susijusių 31 ir 48 straipsnių pakeitimų. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019-01-16
Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. 2. Dėl Lietuvos teisės aktuose nustatytos Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimo praktikos ir Projekto iniciatyvos santykio Atkreipiame dėmesį į tai, kad:
Vyriausybės įstatymo 51 straipsniu už Europos Sąjungos teisės perkėlimą į nacionalinę teisę ir jos įgyvendinimą yra atsakinga Vyriausybė.
Be to, Europos Sąjungos teisės aktai į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkeliami ir įgyvendinami Vyriausybės nustatyta tvarka.
Sąjungos teisės įgyvendinimo tvarką, kuri detalizuota Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklėse, patvirtintose 2018 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1375 „Dėl Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklių pakeitimo“ (toliau – Taisyklės). Pagal Taisyklių V skyrių už ES teisės akto įgyvendinimą yra atsakingos ir skiriamos ministerijos ar įstaigos, atsižvelgiant į jų kompetenciją atitinkamoje teisės akto reguliavimo srityje. Šios institucijos yra atsakingos už, pirma, ES teisės akto įgyvendinimo plano parengimą, antra, teisės aktų projektų parengimą, trečia, pranešimą Europos Komisijai apie Sąjungos teisės akto įgyvendinimą.
Vyriausybės veiklos parlamentinę kontrolę, pagal Seimo Statuto nuostatas prižiūri, kad įstatymų leidybos procedūros metu būtų laiku ir tinkamai priimami įstatymai, įgyvendinantys Europos Sąjungos teisės aktus (žr. pvz. 61 str. 5 dalį, 67 straipsnio 4 dalį). Taigi, vadovaujantis Lietuvos teisės aktuose nustatyta Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimo tvarka būtent kompetentingos institucijos (ministerijos ar kitos vykdomosios valdžios įstaigos) yra atsakingos už teisėkūros priemonių, kuriomis ES teisės aktai yra įgyvendinami, parengimą. Tuo tarpu Seimas vykdo šio proceso parlamentinę kontrolę ir, prireikus, padeda Vyriausybei ir kitoms institucijoms.
Todėl instituciniu ir kompetencijų atskyrimo požiūriais, Projektas neatitinka Lietuvos teisės aktais nustatytos Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimo praktikos. Be to, nagrinėjamu atveju Projektas negali būti laikomas priemone, kuri atsirado vykdant Vyriausybės ir kitų institucijų priežiūrą, siekiant tinkamai įgyvendinti Direktyvą (ES) 2018/1808 arba siekiant kompetentingoms įstaigoms padėti užtikrinti įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę vykdymą. Taip yra dėl to, jog Direktyva (ES) 2018/1808 yra naujai priimtas Sąjungos teisės aktas, kuriam įgyvendinti dar nėra parengtas veiksmų (priemonių) planas. Lietuvos narystės Europos Sąjungoje informacinės sistemos (LINESIS) duomenimis Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijai yra pavesta nustatytais terminais parengti direktyvą įgyvendinančių priemonių planą, numatyti ir parengti konkrečias teisėkūros priemones bei, įstatymų projektų rengimo atveju, laiku pateikti jas Lietuvos Respublikos Seimui. Laikantis Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimo praktikos būtų tikslinga sulaukti šių institucijų veiksmų plano parengimo arba pateikti joms siūlymus dėl direktyvos įgyvendinimo priemonių. Pritarti iš dalies Lietuvos Respublikos Konstitucijos 68 straipsniu įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019-01-16
Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. 3.
atvejų, kai nesilaikoma Lietuvos teisės aktuose nustatytos Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimo praktikos Tuo atveju, jeigu į šios išvados 2 punktą nebūtų atsižvelgta, prašytume, Seimo Kultūros komiteto biuro užtikrinti, kad Projektas būtų įtrauktas į Direktyvą (ES) 2018/1808 įgyvendinančių priemonių planą Lietuvos narystės Europos Sąjungoje informacinės sistemoje (LINESIS) ir informuoti apie priemonės parengimą Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją. Šie veiksmai yra būtini, siekiant koordinuotai planuoti ir vykdyti direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę procesą. Pritarti Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019-01-16
Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. 4. Dėl Projekto nuostatų, susijusių su direktyvos nuostatų įgyvendinimu, įsigaliojimo ir taikymo tvarkos Projekto 5 straipsniu įstatymo priedas papildomas nuoroda į Direktyvą (ES) 2018/1808. Tačiau Projektas neaptaria įstatymo įsigaliojimo ir taikymo klausimo. Norėtume pažymėti, kad pagal bendruosius direktyvų įgyvendinimo principus direktyvas įgyvendinančios nacionalinės priemonės turi būti pradėtos taikyti visose valstybėse narėse vienu metu, t. y. pasibaigus direktyvos įgyvendinimo terminui. Direktyvų įgyvendinimo terminai yra skirti visoms valstybėms narėms pasiruošti naujojo reguliavimo taikymui ir jais siekiama išvengti neigiamų padarinių vidaus rinkai, kurie gali kilti dėl nevienodo Sąjungos teisės taikymo skirtingose valstybėse narėse. Taigi, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais užtikrinama, kad būtų laikomasi Direktyvos (ES) 2018/1808 nuostatų, remiantis Direktyvos (ES) 2018/1808 2 straipsniu turėtų būti taikomi tik nuo 2020 m. rugsėjo 19 d.
Be to, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad naujai priimta Direktyva (ES) 2018/1808 nepanaikina ankstesnės Direktyvos 2010/13/ES, o tik ją pakeičia ir papildo, todėl iki naujojoje direktyvoje numatyto jos įgyvendinimo termino pabaigos turėtų būti taikomi įstatymai ir kiti teisės aktai, įgyvendinantys Direktyvą 2010/13/ES. Priešingu atveju, gali kilti šių dviejų direktyvų taikymo konkurencijos rizika. Tai ypač aktualu kalbant apie direktyvose nustatytas audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų priėmimo laisvę ribojančias priemones. Pavyzdžiui, pritaikius poveikio priemones pagal naująją Direktyvą (ES) 2018/1808 iki 2020 m. rugsėjo 19 d., ūkio subjektas, kurio atžvilgiu taikytos šios poveikio priemonės, teismuose galėtų pagrįstai kelti klausimą dėl jo atžvilgiu netinkamai taikyto Sąjungos teisės akto reguliavimo. Be to, teismuose sprendžiant klausimą dėl Sąjungos teisės normų taikymo konkurencijos, paprastai būtų prašoma Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimo. Atsižvelgti Direktyvos (ES)2018/1808 2 straipsnyje nurodyta, kad „Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2020 m. rugsėjo 19 d.“ Remiantis šia direktyvos formuluote, darytina išvada, kad tokie teisės aktai gali įsigalioti ir anksčiau, tačiau būtina užtikrinti, kad nebūtų pažeistas galiojančios direktyvos įgyvendinimas. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019-01-16
1
ir Nr. XIIIP-3139. 5.
teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai Manome, kad Projekto 1 straipsnio pakeitimai, susiję su draudimu skelbti informaciją, kuria „skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“, yra nesuderinami su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsniu, reglamentuojančiu saviraiškos laisvę, kadangi tokia formuluotė patenka į valdžios kritikos sampratą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, kad valstybės institucijų pareigūnų, politikų, teisėjų bei kitų žymių visuomenės atstovų kritika turi platesnes ribas. Šio teismo praktikoje aiškiai nurodoma, kad Konvencijos 10 straipsnis apima taip pat teisę kritikuoti Vyriausybę[¹], valstybės vadovus[²], valdžios institucijas, teisėsaugos struktūras[³] ir teismus[⁴]. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad pagal Konvencijos 10 straipsnį saviraiškos laisvė apima ne tik „informaciją”, bet ir „idėjas”, todėl jis nėra skirtas vien patikrintiems, faktiniams duomenims[⁵]. Šis straipsnis apima nuomonės reiškimą ir kritiką. Visuomenės informavimo priemonėse tokia kritika gali būti pateikiama įvairiais, kartais įtaigiais, provokuojančiais, kitokiais dėmesį sutelkiančiais būdais, kadangi visuomenės informavimo priemonių tikslas yra atkreipti visuomenės dėmesį. Sprendime byloje De Haes and Gijsels prieš Belgiją yra pažymėta, kad
„…žurnalistų laisvė reikšti savo nuomonę taip pat įtraukia galimą tam tikro
laipsnio faktų perdėjimą (padidinimą) ar provokaciją”[⁶]. Dar daugiau, šios bylos pranešime Europos Tarybos Europos žmogaus teisių komisija pabrėžė, kad „… bendri interesai visuomenės debatuose, kurie turi rimtus tikslus, atsveria teisėtą tikslą ginti kitų asmenų reputaciją, nepaisant net gi to, kad šie debatai įtraukia įžeidžiančios ar grasinančios kalbos vartojimą“.
Taigi, analizuojant visuotinai pripažįstamas minties, įsitikinimų, informacijos ir idėjų skleidimo laisves, ypač jų taikymo praktiką visuomenės informavimo priemonių srityje, reikia pažymėti, kad teisėkūros iniciatyvos, dėl kurių nepagrįstai galėtų būti ribojamas šių laisvių įgyvendinamas – neatitinka viešojo intereso. Be to, Projekto 1 straipsnio pakeitimai susiję su draudimu skelbti informaciją, kuria „skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“, kelia abejones dėl suderinamumo su įstatymo 9 straipsniu, kuris įtvirtina teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų ir pareigūnų veiklą. Nepasitenkinimas ir nepasitikėjimas gali būti kritikos raiškos forma arba tokios kritikos padariniai, todėl Projekto 1 straipsnio ir galiojančio įstatymo 9 straipsnio normos laikytinos konkuruojančiomis. Teisės aktai privalo būti aiškūs ir nedviprasmiški. Norėtume taip pat atkreipti įstatymo leidėjo dėmesį į tai, kad aptariama Projekto iniciatyva yra perteklinė. Pagal Konvencijos 10 straipsnį, naudojimasis saviraiškos laisve, sąlygojamas tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymai. Pavyzdžiui, saviraiškos laisvės ribas nustato Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Pritarti Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019-01-16
Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. 6.
praktikoje Manome, kad Projekto 1 straipsnio iniciatyvos praktikoje galėtų būti vertinamos kaip dvigubo standarto taikymas žiniasklaidos priemonėms. Aptariamoje nuostatoje siūlomas veikas iš esmės aptaria galiojantys teisės aktai, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Šie teisės aktai taikomi visiems vienodai, įskaitant ir žiniasklaidą. Be to, pagal šiuos teisės aktus vertinti nusikalstamos veikos sudėtį arba nuspręsti dėl civilinių teisių pažeidimo priklauso teisėsaugos institucijoms, teismams. Atliekant tyrimus dėl tokių pažeidimų paprastai pasitelkiami ekspertai. Žiniasklaidos atveju taip pat taikytini etikos kodekso standartai bei gali būti prašoma žiniasklaidos savivaldos arba žurnalistų etikos inspektoriaus išvadų. Atsižvelgdami į tai, norėtume išreikšti abejonę dėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – LRTK) kompetencijos vertinti, ar skleidžiama informacija yra dezinformacija, ar bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai. Dauguma sąvoku yra vertinamojo pobūdžio, kurių aiškinimas nepriklauso LRTK kompetencijai. Jeigu būtų manoma, kad tokios funkcijos LRTK visgi yra būtinos, reikėtų nustatyti pareigą LRTK pasitelkti ekspertus. Šiuo tikslu, įstatyme galėtų būti numatytas LRTK konsultavimosi su ekspertais ir kitomis valstybės įstaigomis mechanizmas, pavyzdžiui, saugumo tarnybomis, žurnalistų etikos inspektoriumi ar kitomis įstaigomis.
Plati diskrecija ir jos sutelkimas vienos įstaigos žinioje kelia abejonių dėl praktinių galimybių visais atvejais užtikrinti objektyvų situacijos tyrimą. Pritarti
partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
televizijos asociacija 2019-01-211
ir Nr. XIIIP-3139. Lietuvos kabelinės televizijos asociacija ( toliau – LKTA) 2019-01-15 gavo Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto raštą Nr. S-2019-218, kurio prašoma pateikti siūlymus dėl įstatymų projektų Nr. XIIP-3118 ir XIIIP 3139. LKTA susipažinusi su įstatymo projektais teikia šias bendras pastabas abiems projektams:
LKTA siūlo nekeisti dabar galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio nuostatų, o tai atlikti kai bus perkeliamos visos 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/1808, kuria, atsižvelgiant į kintančias rinkos realijas, iš dalies keičiama Direktyva 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) nuostatos ir atitinkamai pakreguoti kitus įstatymų straipsnius su nuorodomis į 19 straipsnį. LKTA mano, kad vėlesnis Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio keitimas užtikrintų platesnę diskusiją, galimybę surasti konsensusą dėl straipsnio nuostatų ir apimties. Pritarti Pritarta siūlymui, kad projektus svarstyti reikia nekeičiant Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio. Komitetas siūlo toliau projektą Nr.
XIIIP-3139 svarstyti be 19 str. bei su juo susijusių 31 ir 48 straipsnių pakeitimų. Žmogaus teisių stebėjimo institutas 2019-01-081
pakeitimų, įstatymo projekto Nr. XIIIP-3118
vertinimu kai kurios įstatymo projekto Nr. XIIIP-3118 (Projektas) nuostatos neatitinka jam keliamų tikslų ir kelia grėsmę saviraiškos laisvei Lietuvoje. Išanalizavę Projekto nuostatas teikiame toliau išdėstytas pastabas. Projekto nuostatos, dėl kurių teikiamos pastabos
keisti Visuomenės informavimo įstatymo 19 str., numatantį informaciją, kurią draudžiama skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Projekto 1 str. siūlo prie informacijos, kurią draudžiama skelbti, priskirti informaciją, kurioje: „bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai“. 3. Žmogaus teisių stebėjimo instituto vertinimu, šie siūlomi pakeitimai neatitinka nacionalinių ir tarptautinių saviraiškos laisvės standartų, ir jiems taikomos toliau išdėstytos pastabos. Diskusijos apie istorinius faktus ribojimas
teisę susidaryti, turėti ir skleisti savo nuomonę. Tai tiesiogiai įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijos 10 str. Taip pat ji kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. 5.
iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį“, taip pat kuria „siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą“ tiesiogiai kėsinasi į šią teisę. Juo sudaromos prielaidos nustatyti vieną ir teisingą, „valstybinę“ istorinių įvykių, susijusių su Lietuvos valstybe, lietuvių tauta ir Lietuvos kultūra interpretaciją. Tokios
„vienintelės teisingos ir valstybės patvirtintos“ interpretacijos
įtvirtinimas prilygsta savo valstybės piliečių indoktrinavimui, varžant jų teisę turėti ir skleisti savo nuomonę istorinių įvykių atžvilgiu. 6. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog „[į]sitikinimų bei jų raiškos laisvė įtvirtina ideologinį, kultūrinį ir politinį pliuralizmą. Jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos esančios privalomos ir primestos individui – laisvai savo pažiūras formuojančiam ir reiškiančiam asmeniui, atviros demokratinės pilietinės visuomenės nariui. Tai yra prigimtinė žmogaus laisvė. Valstybė turi būti neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti kokią nors privalomą pažiūrų sistemą“. 7. Minėtų draudžiančių nuostatų įtvirtinimas prieštarautų Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, kurioje ne sykį pabrėžta atviros diskusijos istoriniais klausimais, kaip viešojo intereso, reikšmė. Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad kiekviena valstybė turi diskutuoti apie savo istoriją atvirai ir nešališkai. Byloje Fatullayev prieš Azerbaidžaną Teismas taip pat pabrėžė, kad istorinės tiesos paieškos yra integrali saviraiškos laisvės dalis, o demokratinėje visuomenėje turi būti sudaromos sąlygos laisvai diskutuoti visuomenei svarbiais istoriniais klausimais. 8. Projektu siūlomas draudimas pažeistų saviraiškos laisvę ir atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto paaiškinimus.
Komitetas yra nurodęs, kad draudimas skleisti nuomonę apie istorinius faktus, taip pat draudimas turėti ir skleisti klaidingą nuomonę ar praeities įvykių interpretaciją nėra suderinamas su saviraiškos laisvės reikalavimais. 9. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir JT Žmogaus teisių komiteto poziciją, akivaizdu, kad Projektu siūlomas draudimas, kaip varžantis istorinių faktų vertinimo, taigi neišvengiamai ir diskusijos apie juos, formas ir galimybes, prieštarauja saviraiškos laisvės reikalavimams ir yra nepateisinamas demokratinėje visuomenėje. Teisės kritikuoti valstybės įstaigas ir pareigūnus ribojimas
įtvirtina teisę kritikuoti valstybės įstaigas ir pareigūnus bei draudžia persekiojimą už šią kritiką. Europos Žmogaus Teisių Teismas aiškindamas saviraiškos laisvę taip pat pabrėžia kritikos vyriausybei svarbą ir nurodo, kad demokratinėse valstybėse vyriausybės veiksmai ar neveikimas turėtų būti kruopščiai vertinami spaudos ir viešosios nuomonės. Be to, skleisti šią informaciją nėra tik žiniasklaidos teisė – visuomenė taip pat turi teisę gauti informaciją ir idėjas jai svarbiais politiniais klausimais. 11. Šiems principams tiesiogiai prieštarauja Projektu siūlomas draudimas skleisti informaciją, kuria „skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę“. 12. Neigiamos kritikos valstybės institucijoms ar atskiriems asmenims reiškimas neišvengiamai susijęs su nepasitenkinimo jų veikimo būdu ar konkrečiais veiksmais pareiškimu, o kai kuriais atvejais – ir su pareiškimu nepasitikėjimo šiomis institucijomis ar asmenimis, pavyzdžiui, dėl nekompetencijos, interesų konflikto ir pan.
Priėmus siūlomą bendro pobūdžio draudimą, būtų sudaromos prielaidos bet kokią valstybės institucijų ar pareigūnų kritiką, kurioje išsakomas neigiamas jų vertinimas, apkaltinti
„nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo“ Lietuva ar jos institucijomis skatinimu,
o kritiką krašto apsaugos sistemai – dar ir „silpninančia piliečių ryžtą ginti savo valstybę“. Taip būtų sukurtas pagrindas drausti valstybės institucijų ir pareigūnų kritiką, o ją paskelbusioms visuomenės informavimo priemonėms taikyti sankcijas. Saviraiškos laisvės ribojimas aiškiai neapibrėžtais pagrindais
skleisti informaciją, kuria „kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai“. Taigi paliekamos atviros galimybės, greta jau išvardytų nepateisinamų ribojimų, drausti ir kitą, nei turiniu, nei forma aiškiai neapibūdintą informaciją. 14. Toks saviraiškos laisvės ribojimas, draudžiant neapibrėžtos ir konkrečiais kriterijais neidentifikuotos informacijos sklaidą, nesuderinamas su žmogaus teisės į saviraiškos laisvę apsaugos principais. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose yra ne kartą pabrėžęs, kad valstybės įstatymuose numatyti saviraiškos laisvės ribojimai turi būti suformuluoti aiškiai, numatant konkrečias aplinkybes, kada tokie ribojimai galimi. 15. Projektu siūlomi Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai įstatyme įtvirtintų galimybes drausti informacijos sklaidą atvirais, iš anksto neapibrėžtais pagrindais.
Ir taip pat taikyti sankcijas visuomenės informavimo priemonėms jau po informacijos paskelbimo, be aiškių kriterijų nusprendus, kad paskelbta informacija nukreipta prieš nacionalinio saugumo interesus. Taigi suteikiamos plačios galimybės laisva nuožiūra cenzūruoti žiniasklaidos priemones. Projektui keliami tikslai
Projekte nurodoma, kad juo siekiama įgyvendinti ES Direktyvą 2018/1808, keičiančią Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvą. Pati Direktyva numato informacijos, kuri kursto neapykantą, smurtą ar teroristinius nusikaltimus ribojimą (6 str.). Taip pat – galimybę laikinai riboti žiniasklaidos retransliavimą iš kitų ES valstybių, kai ši informacija „kenkia ar kelia rimtą ir didelį pavojų visuomenės saugumui, įskaitant nacionalinio saugumo ir gynybos užtikrinimą“ (3 str.). 17. Akivaizdu, kad Projekto siūlomi ribojimai gerokai platesni. Viešas neapykantą, smurtą ar nusikaltimus skatinančios informacijos skleidimas jau šiuo metu draudžiamas Visuomenės informavimo įstatymu, o taip pat gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Tuo tarpu draudimas skleisti informaciją apie istorinių faktų vertinimą ir kritiką valstybės institucijoms nėra numatyti Direktyvoje ar kaip nors su ja susiję. 18. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad Direktyva numato galimybę laikinai riboti žiniasklaidos paslaugų retransliavimą. Tuo tarpu Projektu siūloma įtvirtinti bendro pobūdžio, plačios apimties ir nekonkrečiai suformuluotus, tad galimus taikyti itin plačiai, nuolatinius draudimus skleisti informaciją. Taigi Projektu siūlomi draudimai negali būti nei pagrindžiami, nei pateisinami nurodoma Direktyva. Rekomendacijos 19.
19Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta,
siūlome Komitetams nepritarti Projekto 1 straipsniui, kiek juo visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje „bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai“. Pritarti Lietuvos žmogaus teisių centras 2019-02-131
nepritarti Visuomenės informavimo įstatymo projekto 19 str. 1 dalies pakeitimui. Visuomenės informavimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3118 siūloma keisti 19 straipsnio 1 dalį, kuria remiantis visuomenės informavimo priemonėse būtų draudžiama skelbti informaciją, kurioje „bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai“. Toks įtraukimas apribotų Lietuvos Respublikos Konstitucijos ginamą žodžio laisvę (25 straipsnis), teisę „kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus” (33 straipsnio 2 dalis). Priėmus įstatymo projektą būtų apribotos galimybės, ieškoti, rinkti ir skleisti informaciją apie Lietuvos istoriją, nustatant vieną teisingą istorijos interpretaciją.
Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinių teisės aktų, nacionalinių teismo praktikos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotais principais, siūlome nepritarti Visuomenės informavimo įstatymo 19 str. 1 d. 1 p. pakeitimui, kaip nepagrįstai apribojančiam saviraiškos laisvę. Pritarti Lietuvos radijo ir televizijos asociacija 2019-01-101
Seime įregistruotas LR Visuomenės informavimo įstatymo Nr. 1-1418 19, 31, 34(1), 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XIIIP-3118) (toliau - Įstatymo projektas). Įstatymo projekto pateikimas numatytas 2019 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo plenariniame posėdyje. Įstatymo projekte, be kita ko, siūloma nustatyti draudimą skelbti informaciją, kuria „skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jo s institucijomis“ (Įstatymo projekto
kriterijų, kurie atribotų kritikos skelbimą nuo siekio veikti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, nepagrįstai varžytų visapusišką teisę į saviraiškos laisvę, kurią garantuoja tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek ir tarptautiniai dokumentai, kurie yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis. Manome, jog, aptariamu atveju, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimo turėtų būti siekiama ribojant (draudžiant) nepagrįstos ir klaidinančios, prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptos informacijos, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, skleidimą, tačiau nesukuriant teisinių prielaidų persekioti asmenis už kritiką.
Pažymėtina, jog Konstitucijos 33 straipsnio
įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, kad draudžiama persekioti už kritiką. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 9 straipsnyje, kuriame teigiama, kad „kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. Lietuvos Respublikoje draudžiama persekioti už kritiką.“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis taip pat gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam. Neabejotina, jog šios nuostatos sudaro pagrindinius visuomenės informavimo principus, kurie padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, suteikia visuomenės nariams sužinoti informaciją bendrojo intereso klausimais. Taigi, akivaizdu, jog net ir siekiant Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui svarbių tikslų, būtina aiškiai nustatyti pusiausvyrą tarp teisės (laisvės) reikšti įsitikinimus, nuomonę, kritiką ir šios teisės ribojimo, ginant Lietuvos valstybės interesus. Įstatymo projekte taip pat numatyta, kad pats dezinformacijos skleidimo faktas, neatsižvelgiant į tokios informacijos skleidimo motyvus ir pasekmes, jau savaime yra laikomas tokiu įstatymo pažeidimu, už kurį gali būti taikomos griežčiausios administracinio poveikio priemonės.
Įstatymo projekto iniciatoriai nurodo, kad juo siekiama kovoti su dezinformacija ar kita nacionalinio saugumo interesams kenkiančia informacija. Pažymėtina, jog Nacionalinio saugumo strategijoje prie informacinių grėsmių išskirta ne bet kokia dezinformacija, o nepagrįsta ir klaidinanti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreipta informacija, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka. Atsižvelgiant į tai, siūlome svarstyti, ar yra pagrįsta bet kokio pobūdžio dezinformaciją, neatsižvelgiant į jos skleidimo tikslus ir galimas neigiamas pasekmes visuomenėje, vertinti kaip informaciją, nukreiptą prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ir užjos skleidimą taikyti pačias griežčiausias poveikio priemones. Pabrėžiame, jog Lietuvos radijo ir televizijos asociacija yra pasirengusi savo ekspertinėmis galiomis prisidėti prie Įstatymo projekto tobulinimo, todėl Lietuvos Respublikos Seimo vadovybės ir Seimo frakcijų atstovų prašome Įstatymo projekto svarstymui ir priėmimui netaikyti skubos ar ypatingos skubos tvarkos, o šio klausimo aptarimui surengti klausymus, platesnei diskusijai pakviečiant visus suinteresuotus asmenis. Nuoširdžiai tikimės konstruktyvaus ir dalykiško požiūrio. Pritarti Lietuvos kabelinės televizijos asociacija 2019-01-213 (34¹)
tikslinga patikslinti 2 dalį, išdėstant ją taip: “2.
Užsienyje parengtas radijo ir (ar) televizijos programas ir (ar) atskiras programas leidžiama transliuoti, ir retransliuoti, platinti internete ar talpinti kataloguose Lietuvos Respublikoje nepažeidžiant šio ir kitų įstatymų nuostatų”. LKTA siūlomas patikslinimas sąlygojamas tuo, kad vis plačiau vykdomas televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimas internetu bei jų talpinimas užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjų kataloguose, todėl šios paslaugos turėtų būti analogiškai reguliuojamos, kaip ir retransliavimo paslauga. Gediminas Gemskis 2019-01-10 Prašau Jus nepritarti šiam įstatymo projektui ir jį atmesti. Įstatymas (registracijos data 2019-01-02) netikėtai svarstomas skubos tvarka, pratęstoje Seimo sesijoje, nėra įrašytas į V (rudens) Seimo sesijos darbų programą. Kai kurie iš įstatymų rengėjų savo parašus atšaukė: Seimo narys Vytautas Kernagis (atšaukė parašą 2019-01-07) , Seimo narė Raminta Popovienė (atšaukė parašą 2019-01-07). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. skelbia: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma <...> skleisti informaciją bei idėjas“. Šiuo straipsniu įtvirtinta žodžio ir minties laisvė. Konstitucija taip pat numato šios laisvės ribas: „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“ (26 str.). Nuomonės laisvė ir saviraiškos laisvė yra pagrindinės kiekvieno žmogaus teisės. Jos ne tik būtinos siekiant užtikrinti žmogaus orumą ir galimybių realizavimą, bet taip pat yra esminis demokratijos, teisinės valstybės, stabilumo, tvaraus integracinio vystymosi ir dalyvavimo visuomeniniame gyvenime pagrindas.
Valstybės yra įpareigotos gerbti, apsaugoti ir propaguoti teises į nuomonės ir saviraiškos laisvę. Nuomonės laisvė ir saviraiškos laisvė yra būtinos siekiant realizuoti įvairias kitas žmogaus teises ir jomis naudotis, įskaitant asociacijų ir susirinkimų laisvę, minties laisvę, religijos ar tikėjimo laisvę, teisę į mokslą, teisę dalyvauti kultūriniame gyvenime, teisę balsuoti ir visas kitas politines teises, susijusias su dalyvavimu visuomeniniame gyvenime. Demokratija be jų negali egzistuoti. Beveik visos 192 Jungtinių tautų valstybės pasirašė Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją. Šios Deklaracijos 19 straipsnis sako, jog “Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę....“. Ši teisė apima ir teisę kiekvienam turėti savo nuomonę ir stengtis ją išreikšti, skleidžiant informaciją žiniasklaidoje. Lietuvos Konstitucijoje ir tarptautinės teisės aktuose yra įtvirtinta piliečių teisė kritikuoti savo valstybės visas valdžios įstaigas, neišskiriant nė teismų. Įstatymo pataisose rašoma:
straipsnio pakeitimas
straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje:
1) raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, skleidžiama dezinformacija, karo propaganda, kurstomas karas, bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai'' Manau, šiomis įstatymo pataisomis gali būti pažeista žodžio laisvė, kai kuriomis šiomis sąvokomis galima manipuliuoti, persekioti žmones už jų nuomonę, ,,pritempti'' įvairius kaltinimus, siekiant su žmogumi susidoroti, jį įbauginti, užtildyti, varžyti jo žodžio laisvę, viešos nuomonės raišką, Seimas neturi teisės kėsintis į žmogaus subjektyvų supratimą ir jausmus - kuo jis nepasitiki, tai subjektyvu, neabejotina, kad savo nepasitikėjimą institucijomis, teismais, ar net valstybe jis turi teisę viešai išreikšti, sąžiningai informuoti apie tai visuomenę, įspėjant ją apie netinkamą institucijų elgesį, pvz. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/labiausiai-salies-gyventojai-nepasitiki-seimu-vyriausybeir-teismais.d?id=75700511savo nepasitenkimą valstybe, jos būkle bei politika, viešai išreiškia daug mūsų valstybės piliečių, partijos už savo elgesį, yra žmonių nemėgstamos, jomis natūraliai nepasitikima, be to politinė sistema neprivalo būti partinė, gali būti vien vienmandatėje išrinkti tiesioginiai tautos atstovai Seime ir savivaldybių taryboje be jokių partijų, atsirado visuomeniniai rinkimų komitetai, merai renkami tiesiogiai, seniūnai irgi turėtų būti renkami tiesiogiai ir t.t., atsiskleidus ar paaiškėjus naujiems Lietuvos istorijos faktams ar tikrovės neatitinkančiai informacijai gali būti keičiama Lietuvos istorijos informacija ir dėl to sąvoka ,,bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį'' yra abstrakti.
Visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje:
1) raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, skleidžiama dezinformacija, karo propaganda, kurstomas karas, bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai'' Manau, šiomis įstatymo pataisomis gali būti pažeista žodžio laisvė, kai kuriomis šiomis sąvokomis galima manipuliuoti, persekioti žmones už jų nuomonę, ,,pritempti'' įvairius kaltinimus, siekiant su žmogumi susidoroti, jį įbauginti, užtildyti, varžyti jo žodžio laisvę, viešos nuomonės raišką, Seimas neturi teisės kėsintis į žmogaus subjektyvų supratimą ir jausmus - kuo jis nepasitiki, tai subjektyvu, neabejotina, kad savo nepasitikėjimą institucijomis, teismais, ar net valstybe jis turi teisę viešai išreikšti, sąžiningai informuoti apie tai visuomenę, įspėjant ją apie netinkamą institucijų elgesį, pvz. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/labiausiai-salies-gyventojai-nepasitiki-seimu-vyriausybeir-teismais.d?id=75700511savo nepasitenkimą valstybe, jos būkle bei politika, viešai išreiškia daug mūsų valstybės piliečių, partijos už savo elgesį, yra žmonių nemėgstamos, jomis natūraliai nepasitikima, be to politinė sistema neprivalo būti partinė, gali būti vien vienmandatėje išrinkti tiesioginiai tautos atstovai Seime ir savivaldybių taryboje be jokių partijų, atsirado visuomeniniai rinkimų komitetai, merai renkami tiesiogiai, seniūnai irgi turėtų būti renkami tiesiogiai ir t.t., atsiskleidus ar paaiškėjus naujiems Lietuvos istorijos faktams ar tikrovės neatitinkančiai informacijai gali būti keičiama Lietuvos istorijos informacija ir dėl to sąvoka ,,bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį'' yra abstrakti. Manau, šios įstatymo pataisos yra neteisėtos, antidemokratiškos, panašios į SSRS laikų cenzūrą, įstatymu siekiama įteisinti neteisingus dalykus, pažeidžia žodžio laisvę, riboja galimybę viešai reikšti savo nuomonę, požiūrį, diskutuoti, dar daugiau skatina nepasitikėjimą įstatymų leidėju -Seimu ir apskritai valstybe. pvz. https://www.bns.lt/topic/1912/news/56640927/ http://www.ekspertai.eu/jeigu-pilieciai-nepasitiki-savo-valstybe/ Manau, šios įstatymo pataisos skatina visuomenės apolitiškumą, pilietiškumo silpninimą, nenuostabu, kad kai kurie piliečiai neapsikentę įvairaus neteisingumo, suvaržymų, emigruoja iš Lietuvos, priėmus tokias pataisas žmonės dėl savigarbos gali dar daugiau emigruoti į kitas šalis kur yra užtikrinama viešo žodžio laisvė ir žmogaus teisės, jų apsauga.
Manau, prisidengiant ,,Rusijos grėsmių'' pretekstu (kuris neretai naudojamas be reikalo ir melagingai kaltinant kitus žmones, manipuliuojant siekiant ,,uždengti'' šalies problemas, pateisinti problemų nesprendimą, kitiems suversti atsakomybę ir t.t.) valdžia nori suvaržyti žodžio laisvę, užtildyti ir įbauginti savo kritikus, nepatenkintus gyvenimo kokybe Lietuvoje žmones, o tai daro šalį dar daugiau neišsivysčiusia, tolstančią nuo teisinės valstybės ir demokratijos principų ir nepatrauklią gyventi. Vieša objektyvi kritika valdžios institucijoms ir diskusijos būtinos demokratijai, teisinei valstybei, žodžio laisvei.
Seimo LVŽS frakcijos seniūnui Ramūnui Karbauskiui primenu jo viešus pasisakymus: http://www.ekspertai.eu/kodelelitasbijo-lietuvos-valstieciu-ir-zaliuju-sajungos https://www.15min.lt/verslas/naujiena/pranesimai/lvzs-lyderis-r-karbauskis-valdantieji-spjove-izmones-231-683333 https://www.lzinios.lt/lietuva/ramunas-karbauskis-siulo-atvira-balsavima-delnepasitikejimo/262072 https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15289&p_k=1&p_t=256088&p_a=0 https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/karbauskis-konservatoriai-liberalai-ir-grybauskaite turetuatgailauti.d?id=78020229 https://sputniknews.lt/politics/20180531/6149709/karbauskis-isreiske-nepasitikjima-grybauskaitei-irkubiliui.html Manau, vietoje tokių netinkamų įstatymo pataisų, LVŽS valdantieji ir Seimas užsiimtų rimtų valstybės problemų sprendimu, nes šalis labai blogoje būklėje, pvz. įvesti progresinius mokesčius Lietuvoje, nustatyti normalią minimalią mėnesinę algą ir t.t. https://www.delfi.lt/verslas/mano-eurai/seimo-narys-musu-zmones-gauna-nepadoriai-mazusatlyginimus.d?id=75323899 Kada bus įvykdytas šis LVŽS pažadas dėl progresinių mokesčių (kuris įrašytas partijos programoje)? Prašau Lietuvos žurnalistų sąjungą ginti žodžio laisvę, prieštarauti šioms įstatymo pataisoms. Nepritarti(siūlymui atmesti projektą) Komitetas siūlo patobulinti projektą atsižvelgiant į gautas ekspertų pastabas ir iš pirminio projekto išėmus daugiausia nepritarimo sukėlusius straipsnius. Gediminas Gemskis 2019-02-25 Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. Seimo Kultūros komitetas organizuoja klausymus dėl dviejų Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 341, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektų (Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139), juose negalėsiu dalyvauti, tačiau teikiu savo pasiūlymus (kuriuos prašau užregistruoti).
Manau, šie įstatymo projektai kelia nerimą, pažeidžia Žmogaus teises, demokratijos ir žodžio laisvės principus, tai siekis įvesti Sovietų Sąjungos lygio cenzūrą, tuo gali būti gniaužiamos viešos žmonių nuomonės, pamąstymai, objektyvi kritika, saviraiška, todėl prašau šiuos įstatymo projektus svarstyti ir savo išvadas pateikti ir Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetą ir Seimo Žmogaus teisių komitetą. Prašau Lietuvos žurnalistų sąjungos nepritarti minėtiems įstatymo projektams ir ginti žodžio laisvę. Manau, tai neadekvatus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos partijos pirmininko Ramūno Karbauskio ir kitų įstatymo teikėjų projektas. Manau, aiškinamaje rašte ,,Lietuvoje 2019 m. artėja net treji rinkimai[1], o 2020 m. – dar vieni[2]. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugo ministerijos parengtame Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime 2018 nurodoma, kad „Rusija aktyviai bandė daryti įtaką kitų valstybių vidaus politiniams procesams. Siekta paveikti rinkimų rezultatus skleidžiant dezinformaciją ir propagandą per žiniasklaidą, socialinius tinklus, vykdant kibernetines operacijas. Taip pat buvo skatinamos diskusijos tiesiogiai su balsavimu nesusijusiomis, tačiau jautriomis ir visuomenę supriešinančiomis temomis. Tokiais būdais mėginta mažinti Vakarų visuomenių pasitikėjimą demokratiniu procesu ir skatinti vidinį susipriešinimą'' argumentai yra deklaratyvūs, paviršutiniški, ,,prisidengiant'' ir manipuliuojant ,,Rusijos grėsme'', o iš tiesų šių įstatymo projektų tikslai gali būti visiškai kitokie, tai gali būti valdančiųjų noras pažaboti žiniasklaidos ir piliečių kritiką šalies viduje.
Manau, šis įstatymo projektas gali būti panaudotas ne prieš išorines grėsmes, o valstybės viduje susidorojant su valdžios kritikais, opozicija, , disidentais, nepalankiais valdžiai žurnalistais, visuomenininkais, slopinant ir varžant demokratiją, žodžio laisvę socialiniuose tinkluose, komentaruose, žiniasklaidoje, reikia žiūrėti į tai kas parašyta įstatymo projekte, o ne kaip bandoma intrepretuoti pateisinant savo įstatymo projektą. Žodžio ir spaudos laisvė (laisvė reikšti savo mintis ir įsitikinimus) neabejotinai yra vienas svarbiausių demokratijos pasiekimų. Tiksli ir pilna vieša informacija bei skaidrumas yra viena iš demokratinės visuomenės prielaidų. LR Konstitucijos 25 straipsnis nurodo:
Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 10 straipsnis, saugo asmens teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus.
Tam tikras standartas aiškinant žodžio laisvę yra suformuluotas JAV Aukščiausiojo teismo 1989 m. byloje Texas v. Johnson. 5 prieš 4 balsų dauguma teismas išteisino pil. Johnson, kuris buvo kaltinamas JAV vėliavos išniekinimu. Teisėjas William J. Brennan, Jr. Kuris parengė daugumos sprendimą, argumentavo taip "jei yra pamatinis principas, pagrindžiantis [JAV Konstitucijos] Pirmąją pataisą, jis yra toks, kad vyriausybė negali uždrausti reikšti idėjas vien dėl to, kad visuomenei šios idėjos atrodo žeidžiančios ar nepriimtinos". JAV Konstitucijos Pirmoji pataisa yra žodžio laisvės šaltinis JAV teisėje. Šis JAV Aukščiausiojo teismo sprendimas labai plačiai apibrėžia žodžio ir išraiškos laisvę, tačiau JAV Konstitucinėje doktrinoje laikoma, jog šios laisvės ribojimai demokratinėje visuomenėje yra žalingesni, nei plati žodžio laisvė. Europos žmogaus teisių šaltiniuose ir teismų jurisprudencijoje žodžio laisvės principas yra pripažįstamas vienu iš pamatinių principų. Nuomonės reiškimo laisvė, kaip minėta, yra laikoma vienu iš demokratinės visuomenės vystymosi veiksnių. Handyside v. Jungtinę Karalystę byloje (1. 18) Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) pabrėžė: “Nuomonės reiškimo laisvė yra viena iš esminių demokratinės visuomenės pagrindų, viena pagrindinių sąlygų jos bei kiekvieno individo vystymuisi. 10 straipsnio 2 dalies nuostatos yra taikomos ne tik “informacijai” ar “idėjoms”, kurios yra palankios ar nėra įžeidžiančios (nepavojingos), bet ir tai informacijai, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trukdanti visuomenę ar atskirą jos dalį. Tai tarnauja pliuralizmo, tolerancijos bei plačių pažiūrų formavimui, be kurių nėra “demokratinės visuomenės”. Tai reiškia, kad bet kokie valstybės nustatyti “formalumai”,
“sąlygos” ar “apribojimai” privalo būti proporcionalūs siekiamam teisėtam
tikslui”.
Konvencijos 10 str. skiria “informaciją” ir “idėjas” ir nustato, kad 10 str. nėra skirtas vien patikrintiems, faktiniams duomenims. Šis straipsnis apima nuomones, kritiką, net gi tam tikras spekuliacijas: todėl šiuo atveju argumentas, kad 10 str. gina tik “teisingą” (true) informaciją, nėra pagrįstas (4. 381). Pažymėtina, kad nuomonės reiškimo laisvė, numatyta
sąvoka Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra aiškinama gana plačiai, bet to, ji uždeda pozityvią pareigą valstybei nepažeisti kiekvieno individo teisės laisvai reikšti savo nuomonę. Suprantama, daugiausia kritikos socialiniuose tinkluose, komentaruose, žiniasklaidoje yra išsakoma politikų, valstybės tarnautojų, teisėjų bei kitų žymių visuomenės atstovų atžvilgiu. Tai yra tie žmonės, kurių netgi ir privatus gyvenimas dažnai tampa visuomenės interesu (matters of public interests). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra paskelbęs, kad kritika šių asmenų atžvilgiu turi platesnes ribas, nei kritika privataus asmens atžvilgiu; kita vertus, nuomonės reiškimo laisvė negali pažeisti šių asmenų atžvilgiu kitų Konvencijoje įtvirtintų teisių (pvz., jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pagal 8 str.). Lingens byloje (Lingens judgment of 8 July 1986, Series A No. 103, & 41) Teismas pažymėjo, kad spauda negali peržengti jai nustatytų apribojimų, kurių reikia “kitų asmenų reputacijai garantuoti”, tačiau iš kitos pusės, spauda privalo informuoti visuomenę apie politinius reiškinius, kurie yra svarbūs visuomenei. Pagal Visuomenės informavimo įstatymą draudžiama persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvį ar žurnalistą už paskelbtą informaciją, jeigu ją rengiant ir platinant nebuvo pažeisti įstatymai.
Visuomenės informavimo įstatymas numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. Tas pats įstatymas labai aiškiai nurodo, kad siekiant užtikrinti informacijos laisvę, draudžiama daryti įtaką viešosios informacijos rengėjui, skleidėjui, jų dalyviui ar žurnalistui, verčiant juos visuomenės informavimo priemonėse neteisingai ir šališkai pateikti informaciją. Visuomenės informavimo įstatymo
informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo. Manau, vienas iš XIIIP-3118 įstatymo projekto teikėjų laikomas nepatikimu politiku, o tai iš esmės yra žmonių nepasitikėjimas juo kaip politiku http://www.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/aplenke-kubiliu-pats-nepopuliariausias-politikas-r-karbauskis-890117 ir tai gali būti jo siekis suvaržyti žiniasklaidos ir piliečių kritiką jo ir LVŽS partijos atžvilgiu, beje LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis yra man užblokavęs savo ,,Facebook'' paskyrą, o tai reiškia jis vengia kritikos ir keliamų klausimų, tai ir man paskatino nepasitikėjimą Ramūnu Karbauskiu, be to - jo partija, kuri yra valdžioje - neišpildė savo pažadų.
Manau, šio įstatymo projekto sąvokas galima interpretuoti įvairiai ir galima ,,pritempti'' prie nepagrįsto teisinio persekiojimo, tai totalitarinės valstybės, kurioje vyrauja cenzūra užuomazgos ,,skleidžiama dezinformacija, karo propaganda, kurstomas karas, bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai''. Tai yra visiškai abstrakčios, nekonkrečios sąvokos.
Pvz. ,,skleidžiama dezinformacija'' yra žiniasklaidoje, nes ji skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, ,,karo propoganda'', galima ,,pritempti'' ir informacijos pateikimą apie valstybių karinį pasirengimą, karinius pajėgumus, žodinius pasvarstymus kas galėtų įvykti, jeigu vienos šalies kariuomenė užpultų kitą ,, bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį'' gali kenkti istorijos laisvoms diskusijoms, siekiant patikrinti ar pakeisti neteisingus istorijos faktus, nes daug istorijos yra politizuota, neatitinka tikrovės, interpretuojama pagal esančios valdžios politinę tendencingą poziciją, prisiminkime kad ir sovietinę praeitį, kokia buvo pateikiama oficiali istorijos pozicija apie SSRS lyderius Leniną, Staliną ir t.t., 2 pasaulinį karą ir tt. ir vėliau pakeisti istoriniai faktai ir interpretacijos buvo paneigiami, nauja perrašyta istorija, ,,skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai;'' žmonės turi neabejotiną teisę turėti savo vidinį įsitikinimą ir nuomonę, nepasitikėti valdžios institucijomis ir valstybei apskritai ir šią nuomonę viešai išreikšti, gali svarstyti kokia santvarka būtų tautai priimtinesnė, gali abejoti krašto gynyba, pasitikėjimo valstybe ir valdžios institucijomis neįmanoma įpiršti dirbtinai, turi būti sudaroma palanki žmonėms psichologinė atmosfera ir geros gyvenimo sąlygos https://www.lzinios.lt/Lietuva/ko-reikia-kad-lietuviai-labiau-pasitiketu-savo-valstybe-/252832, o cenzūra ir viešas žmonių tildimas yra totalitarinių valstybių bruožas, pvz.
Pvz. ,,skleidžiama dezinformacija'' yra žiniasklaidoje, nes ji skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, ,,karo propoganda'', galima ,,pritempti'' ir informacijos pateikimą apie valstybių karinį pasirengimą, karinius pajėgumus, žodinius pasvarstymus kas galėtų įvykti, jeigu vienos šalies kariuomenė užpultų kitą ,, bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį'' gali kenkti istorijos laisvoms diskusijoms, siekiant patikrinti ar pakeisti neteisingus istorijos faktus, nes daug istorijos yra politizuota, neatitinka tikrovės, interpretuojama pagal esančios valdžios politinę tendencingą poziciją, prisiminkime kad ir sovietinę praeitį, kokia buvo pateikiama oficiali istorijos pozicija apie SSRS lyderius Leniną, Staliną ir t.t., 2 pasaulinį karą ir tt. ir vėliau pakeisti istoriniai faktai ir interpretacijos buvo paneigiami, nauja perrašyta istorija, ,,skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai;'' žmonės turi neabejotiną teisę turėti savo vidinį įsitikinimą ir nuomonę, nepasitikėti valdžios institucijomis ir valstybei apskritai ir šią nuomonę viešai išreikšti, gali svarstyti kokia santvarka būtų tautai priimtinesnė, gali abejoti krašto gynyba, pasitikėjimo valstybe ir valdžios institucijomis neįmanoma įpiršti dirbtinai, turi būti sudaroma palanki žmonėms psichologinė atmosfera ir geros gyvenimo sąlygos https://www.lzinios.lt/Lietuva/ko-reikia-kad-lietuviai-labiau-pasitiketu-savo-valstybe-/252832, o cenzūra ir viešas žmonių tildimas yra totalitarinių valstybių bruožas, pvz. SSRS. http://www.ekspertai.eu/jeigu-pilieciai-nepasitiki-savo-valstybe/ Atkreiptinas dėmesys ir į Teisės departamento išvadą: ,,Kartu pastebėtina, jog dėl analogiškų priežasčių galimai turėtų būti koreguojama ir nuostatos dalis, susijusi su draudimu skelbti informaciją, kuria „skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“.
Pažymėtina, jog įstatyme esant tokiai formuluotei, iš esmės bet kokia kritika, išsakyta Lietuvos valstybės ir jos institucijų atžvilgiu, galėtų būti vertinama kaip informacija skatinanti nepasitikėjimą. Tokiu būdu galimai nepagrįstai būtų ribojama objektyvios kritikos galimybė. Manytina, kad ir šiuo atveju įstatymas turėtų nustatyti aiškų kriterijų, atribojantį kritikos skelbimą nuo siekio veikti prieš nacionalinio saugumo interesus, t. y. ir šiuo atveju turėtų būti siekiama riboti ne bet kokios informacijos, o nepagrįstos ir klaidinančios prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptos informacijos, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis skleidimą.'' https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/675ef450128411e9a207dea40a0957be?positionInSearchResults=3&searchModelUUID=80e8102a-15c4-4767-81bf-435ceb7c75c8 Manau, Seimo nariai negerbia žmonių, neatsakinėja į paklausimus, neišklauso kreipimųsi, pasiūlymų, svarsto (kaip šie projektai) ir priiminėja žmonėms visuomenei nepalankius ir kenkiančius sprendimus ir tokia kritika galėtų būti vertinama kaip informacija skatinanti nepasitikėjimą Seimo nariais, Seimo institucija, politikais ar valstybe apskritai, neįmanoma pasitikėti taip besielgiančiais žmonėmis.
Esant abstrakcijai galimas žmonių teisinis persekiojimas, jei žmonės viešai svarstytų ar padarytų išvadas, kad tarkime Lietuvos kariuomenė neturi jokių galimybių atsilaikyti prieš Rusijos ar Kinijos kariuomenes,,silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams,'' dėl ,,rinkimų procesų'' visiška abstrakcija, šita sąvoka galima manipuliuoti. ,,Partinei sistemai'' apklausos ir žmonių nuomonės aiškiai rodo, kad jau seniai Lietuvoje politinėmis partijomis nepasitikima, pvz. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/labiausiai-nepasitikima-partijomis-ir-seimu.d?id=15784521, jomis žmonės nepasitiki pagrįstai dėl jų tikrovės neatitinkančių pažadų (pvz.
LVŽS pažadėjo gyventojams dėl atliekų deginimo gamyklų, kad jos bus 20 km atstumu nuo gyvenamųjų vietovių, ir dėl progresinių mokesčių įvedimo, tačiau neišpildė šių pažadų), partijos priima žmonių interesams kenkiančius sprendimus, skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, nutyli faktus, todėl neįmanoma pasitikėti partijomis ir tą nepasitikėjimą, kaip nuomonę žmonės neabejotinai turi teisę viešai išreikšti. ,,5) propaguojami ir (ar) reklamuojami žalingi įpročiai'' irgi galima interpretuoti įvairiai, juk pvz. žmonės turi neabejotiną teisę išreikšti viešai savo nuomonę ar patirtį apie alkoholį, cigaretes, jų produktus, viešai pasidalinti šia informacija su kitais žmonėmis, alkoholis, cigaretės, jų gaminimas rodomi filmuose, meno kūriniuose ir t.t. XIIIP-3139 projekte atsiranda abstrakčios sąvokos.
Manau, šis įstatymo projektas irgi yra neadekvati konservatorių politikos reakcija. ,,Kitų valstybių ir su jomis susijusių subjektų skleidžiama dezinformacija'' tai gali būti nepagrįstas kabinėjimasis ar persekiojimas jei žiniasklaida ar žmonės pasidalintų Rusijos, Lenkijos ar kitos valstybės žiniasklaidos ar žmonių informacija, kuri reikalinga plėsti pasaulėžiūrą, skatinti laisvas diskusijas ir pasvarstymus ,,klaidinanti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreipta informacija, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe'' nepasitenkimas Lietuvos valstybe yra didelis, dėl to emigravo maždaug trečdalis tautiečių, likę kiti svarsto ir norėtų emigruoti, net mokiniai nebaigę mokyklos jau nori emigruoti ir už tai atsakingi politikai, kad sukūrė žmonėms nepalankias gyventi ir užsidirbti sąlygas ,,bandoma diskredituoti Lietuvos narystę NATO, NATO pajėgumus ir įsipareigojimą ginti sąjungininkus, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, taip pat kitų valstybių ir su jomis susijusių subjektų informacinė veikla, kuria siekiama daryti įtaką šalies demokratijos ir rinkimų procesams; Manau, nors ir esu NATO šalininkas esamoje geopolitinėje situacijoje, tačiau žmonės turi teisę viešai svarstyti ir abejoti naryste ES (pvz. Didžioji Britanija pasirinko išstoti iš šios Sąjungos) ir naryste NATO (dėl ko Lietuvoje nebuvo atliktas visuotinas referendumas, todėl tai nėra patvirtina tautos sprendimu, šį sprendimą priėmė tik valdžia), mąstyti, viešai svarstyti ar NATO gintų ar negintų mūsų valstybės užpuolimo atveju, ar didžiosios valstybės gali pasielgti pragmatiškai kaip buvo pasielgta 2 pasaulinio karo metu), orientuotis į nepriklausomą ir patikimą šalies saugumą, kaip valstybei, nacionaliniams interesams naudingiausia, dėl NATO pajėgumų pateikiami skirtingi duomenys, tas vyksta demokratinėse ir žodžio laisvę puoselėjančiuose valstybėse.
Turi vykti viešos laisvos diskusijos, įvairi nuomonių raiška žmonės neturi būti bauginami nepagrįstu teisiniu persekiojimu, tai diskredituoja demokratijos, žodžio laisvės principus. Manau, teoriškai žmonės esantys valdžioje kiekvieną neteisingą pamąstymą ar nuostatą gali įteisinti įstatymu (pvz. Stalinas ir Hitleris vykdė tautų genocidą ir represijas remiantis teisės aktais), tačiau tai yra piktnaudžiavimas valdžia, tokie įstatymai būna negerbiami, jų vengiama laikytis. Teisingumas turi būti įstatymų ir valstybės pamatas, priešingu atveju visada bus nepasitikėjimas valdžios institucijomis ir valstybe apskritai. Manau, nors vieno iš šių įstatymo projektų priėmimas būtų cenzūra, pakenktų žmonių teisėms ir laisvėms, demokratijai, žodžio laisvei, dar daugiau skatintų Lietuvos piliečių nepasitikėjimą valdžios institucijomis (Seimu) ir valstybei apskritai, diskredituotų valstybės reputaciją kitų demokratinių valstybių akyse, žmonės vistiek apie tai neviešai kalbėtų, tačiau dar daugiau pyktų ir nepasitikėtų valdžios atstovais už viešos nuomonės ir diskusijų cenzūrą. Todėl šie įstatymo projektai yra absoliučiai nepriimtini, prieštarauja Konstitucijai, demokratijai, žodžio laisvei.
Prašau atmesti šiuos abu įstatymo projektus, atsisakyti jų priėmimo. (Prašo atmesti abu projektus) Komitetas siūlo patobulinti projektą atsižvelgiant į gautas ekspertų pastabas ir iš pirminio projekto išėmus daugiausia nepritarimo sukėlusius straipsnius. Ona Gemskienė 2019-02-26 Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. Prašau Jus nepritarti šioms įstatymų pataisoms ir jas atmesti. Demokratinėje visuomenėje žmogui laiduojama teisė laisvai formuoti savo nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti, kritikuoti valdžią, jos sprendimus. Bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas ieškoti visuomenei rūpimos tiesos. LR Konstitucijoje 33 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką.“ Manau, šios įstatymo pataisos kenkia žodžio laisvei, demokratijai, primena sovietų laikų cenzūrą. Prašau Jus užregistruoti šį pasiūlymą. Nepritarti Žr. aukščiau Lietuvos žurnalistų sąjunga 2019-01-25 Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. Lietuvos žurnalistų sąjunga gavo paklausimą dėl nuomonės pareiškimo apie šiuo metu Seime svarstomus Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹,
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-3139. Mūsų nuomone, šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnyje nurodytos neskelbtinos informacijos, tokios kaip karo propaganda, karo kurstymas, paskelbimo nustatymas yra pakankamas pagrindas imtis atsakingoms institucijoms priemonių, kurios padėtų apginti nacionalinio saugumo interesus.
Susipažinusi su įstatymo projektais, jų aiškinamaisiais raštais, Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Europos teisės departamento išvadomis, Lietuvos žurnalistų sąjunga atkreipia dėmesį, kad esmines pastabas dėl projektų kokybės ir probleminio atitikimo tarptautinėms teisės normoms teisingai įvertino būtent Europos teisės departamentas ir Seimo Teisės departamentas. Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad Projekto nuostatomis siekiama perkelti į nacionalinę teisę Direktyvos (ES)2018/1808 nuostatas ir šiuo tikslu įstatymo priedas papildomas nuoroda į minėtąją direktyvą. Tačiau dauguma Projektų nuostatų turėtų būti vertinamos kaip su Direktyvos (ES) 2018/1808 nuostatomis nesusijusios teisėkūros iniciatyvos. Taigi, vieno iš projektų 1 straipsnyje dėstoma raginimo prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą samprata nepatenka į Direktyvos (ES) 2018/1808 reguliavimo sritį. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog profesionaliai žiniasklaidai ir žurnalistikai ypatingai didelę grėsmę kelia projekte numatytas draudimas skelbti informaciją, kuria „skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“. Pažymėtina, jog esant tokiai formuluotei iš esmės bet kokia kritika, išsakyta Lietuvos valstybės ir jos institucijų atžvilgiu, galėtų būti vertinama kaip informacija skatinanti nepasitikėjimą. Tokiu būdu galimai nepagrįstai būtų ribojama kritikos galimybė, o tai kelia rimtą klausimą dėl atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos normoms. Norime atkreipti dėmesį, kad įstatymo pakeitimo projektuose taip pat nėra išspręsti ir praktinio taikymo klausimai.
Mat, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos veiklą reglamentuojančios teisės normos nei dabar galiojančiame įstatyme, nei šiame projekte nenumato aiškių ir efektyvių procedūrų ir kompetencijos spręsti skubos tvarka turinio sklaidos apribojimą. Kaip žinia, pagal Visuomenės informavimo įstatymą ir kitus teisės aktus už audiovizualinę politiką Lietuvoje ir ES teisės normų šioje srityje perkėlimą yra atsakinga ir įgaliota institucija Vyriausybėje - tai Kultūros ministerija. Todėl manome, kad atsižvelgiant į tai ir anksčiau išdėstytas pastabas tikslinga būtų pateikti minėtus projektus Vyriausybei detaliam įvertinimui bei būtinų visų teisės aktų pakeitimų projektų parengimui. Kadangi Audiovizualinių paslaugų direktyvos perkėlimui numatytas pakankamas laikas, todėl tinkamas pasirengimas Direktyvos taikymui padėtų išvengti galimų klaidų ir grėsmių spaudos ir žodžio laisvės srityje. Atsižvelgti Pritarta siūlymui, kad projektus svarstyti reikia nekeičiant Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio. Komitetas siūlo toliau projektą Nr. XIIIP-3139 svarstyti be 19 str. bei su juo susijusių 31 ir 48 straipsnių pakeitimų. Patobulinus projekto 34¹ straipsnį būtų perkeltos Direktyvoje (ES) 2018/1808 numatyta vadinamoji greito reagavimo procedūra, leisianti reaguoti maksimaliai greitai esant informacinėms atakoms. Visuomenės informavimo etikos asociacija 2019-01-30 Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. Visuomenės informavimo etikos komisija laikosi nuomonės, jog siūlomos Visuomenės informavimo įstatymo 19 str. pataisos, kuriomis siekiama plėsti draudžiamos skelbti informacijos sąrašą, neturi prieštarauti šalies Konstitucijos garantuotai teisei laisvai reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją.
Platesnis skelbtinos informacijos ribojimas atvers kelią piktnaudžiavimui, siekiant varžyti ar užgniaužti valstybės ir savivaldybių institucijų, politikų kritiką. Visuomenės informavimo etikos komisijos gaunamų skundų dėl Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimų nagrinėjimo praktika rodo jau dabar daugėjant valstybės valdžios institucijų, savivaldybių administracijų, politikų ir kitų viešųjų asmenų skundų dėl žiniasklaidos kritinių publikacijų, kuriuose žurnalistams ir redakcijoms prikišama, jog kritika menkina pasitikėjimą institucijomis ir jų veikla, kuria neigiamą politikų įvaizdį. Kritikos netoleruojančios valdžios institucijos atsisako bendrauti su žurnalistais ar teikti jiems informaciją. Komisija laikosi pozicijos, kad visuomenės informavimui taikomų draudimų plėtimas privalo būti griežtai reglamentuojamas, o siūlomi įstatymo plėtiniai - aiškiai, nedviprasmiškai ir vienodai suprantami. Visuomenės informavimo įstatymo keitimas paskubomis yra nepriimtinas. Atsižvelgti
institucijų ir įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija 2019-01-25 Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. Krašto apsaugos ministerija išnagrinėjo su Lietuvos Respublikos Seimo Kulturos komiteto 2019 m. sausio 15 d. raštu Nr. S-2019-218 pateiktus derinti Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. 1-1418 19, 33, 3 4 1, 47, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektą Nr. X IIIP-3118 ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr.
1-1418 19, 33, 3 4 1, 47, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektą Nr. X IIIP-3139 (toliau - Projektai). Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“, 14.6 papunktyje nurodoma, kokios informacijos skleidimas yra laikomas informacine grėsme. Krašto apsaugos ministerija laikosi nuomonės, kad Visuomenės informavimo įstatymo pildymas įtraukiant Nacionalinio saugumo strategijos 14.6 papunktyje nurodytas grėsmes iš esmės atitinka Nacionalinio saugumo strategijos nuostatas. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio nuostatos, pagal kurias nustatytas draudimas platinti informaciją, kuria raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką ir kėsintis į jos suverenitetą, teritorijos vientisumą ir politinę nepriklausomybę ir kuria skleidžiama karo propaganda, kurstomas karas ar neapykanta, atitinka Nacionalinio saugumo strategijos 18.13.3 papunkčio nuostatas, skirtas užtikrinanti informacinį ir Lietuvos Respublikos politinės sistemos saugumą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, Krašto apsaugos ministerija pagal jai įstatymais nustatytą kompetenciją pastabų dėl Projektų turinio neturi, tačiau pažymi, kad nustatomi papildomi ribojimai ir sankcijos turi būti proporcingi pamatinėms žmogaus teisėms demokratinėje visuomenėje, tokioms kaip žodžio ir saviraiškos laisvė, ir diferencijuoti, atsižvelgiant į informacinės grėsmės pavojingumo laipsnį. Atsižvelgti (pastabų neturi) Lietuvos bankas 2019-01-29 Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. Lietuvos bankas siūlymams pateikti gavo Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 341,
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr.
I-1418 19, 31, 341, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3139. Informuojame, kad minėtais įstatymo projektais reglamentuojamos sritys nepriklauso Lietuvos banko kompetencijai, todėl pastabų ar siūlymų nepateiksime. Atsižvelgti (pastabų neteikia) Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba 2019-01-24 Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba (toliau - Tarnyba), atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto 2019 m. sausio 15 d. raštą Nr. S-2019-2018, pagal kompetenciją įvertino Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. 1-1418 19, 31, 34(1), 48 straipsnių ir priedo pakeitimo jstatymo projektą XIIIP-3118 ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. 1-1418 19, 31, 34(1), 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektą XIIIP-3139 (toliau kartu - projektai). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau - Elektroninių ryšių įstatymas) 6 straipsnio 1 dalimi, Tarnyba yra elektroninių ryšių veiklą reguliuojanti ir Elektroninių ryšių įstatymo nuostatų (išskyrus nuostatas, už kurių įgyvendinimą ir laikymosi priežiūrą pagal kompetenciją atsakingos kitos valstybės institucijos) laikymąsi prižiūrinti ir jas įgyvendinanti institucija. Elektroninių ryšių įstatymo 1 straipsnio 2 dalis numato, kad Elektroninių ryšių įstatymas nereglamentuoja visuomeninių santykių, susijusių su paslaugomis, teikiamomis naudojant elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, taip pat elektroninių ryšių tinklais perduodamo turinio ir su juo susijusių paslaugų. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, informuojame, kad Tarnyba pagal kompetenciją neturi pastabų ir (ar) pasiūlymų dėl projektų. Atsižvelgti (pastabų neteikia) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija 2019-01-29 Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139.
XIIIP-3139. Įvertinę Visuomenės informavimo įstatymo Nr. 1-1418 19, 31, 34(1), 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3139 ir Visuomenės informavimo įstatymo Nr. 1-1418 19, 31, 34(1), 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3118, informuojame, kad pagal kompetenciją pasiūlymų dėl jų neturime. Atsižvelgti (pastabų neturi) Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija (toliau – Komisija) 2019 m. sausio 15 d. gavo Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto raštą Nr. S-2019-218 „Dėl siūlymų projektams Nr. XIIIP-3118 Nr.XIIIP-3139“, kuriuo prašoma iki š. m. sausio 25 d. pateikti Komisijos siūlymus dėl rašte nurodytų Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektų. Komisija, susipažinusi su aukščiau minimais teisės aktų projektais, informuoja, kad pagal kompetenciją pastabų neturi. Raštas suderintas su Komisijos nariais el. paštu. Atsižvelgti (pastabų neturi) Lietuvos radijo ir televizijos komisija 2019-01-231
ir Nr. XIIIP-3139. Lietuvos Respublikos Seime yra svarstomi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-3118 ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-3139 (toliau abu kartu – Projektai). Kaip nurodoma Projektų aiškinamuosiuose raštuose, Projektų pagrindinis tikslas – į nacionalinę teisę perkelti 2018 m. lapkričio 14 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/1808, kuria, atsižvelgiant į kintančias rinkos realijas, iš dalies keičiama Direktyva 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva), (OL 2018 L 303 p. 69) (toliau – Direktyva)
audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų priėmimo iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių apribojimu. Kaip žinia, Direktyva yra minimalaus harmonizavimo instrumentas, paliekantis valstybėms narėms gana plačią diskreciją perkeliant jos nuostatas į nacionalinę teisę. Direktyva pakeisto 3 straipsnio 3 dalyje numatyta teisė valstybėms narėms laikinai nukrypti nuo pareigos užtikrinti priėmimo laisvę ir savo teritorijoje neriboti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų retransliavimo iš kitų valstybių narių dėl priežasčių, kurios patenka į šia direktyva koordinuojamas sritis, kai žiniasklaidos paslaugų teikėjo, priklausančio kitos valstybės narės jurisdikcijai, teikiama audiovizualinės žiniasklaidos paslauga kenkia ar kelia rimtą ir didelį pavojų visuomenės saugumui, įskaitant nacionalinio saugumo ir gynybos užtikrinimą. Direktyva pakeistame 3 straipsnyje gana detaliai nurodytos procedūros, kurių privalo laikytis valstybės narės, siekdamos apriboti iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių retransliuojamas televizijos programas, tačiau neapibrėžtos nei visuomenės saugumo, nei nacionalinio saugumo sąvokos ar jų samprata. Valstybės narės yra laisvos pačios nustatyti, ką jos laiko kenkimu ar rimto ir didelio pavojaus kėlimu visuomenės saugumui, įskaitant nacionalinio saugumo ir gynybos užtikrinimą.
Lietuvos radijo ir televizijos komisija (toliau – Komisija) yra Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės ekspertė radijo, televizijos programų transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete bei užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų klausimais. Viena iš Komisijos funkcijų yra Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka stabdyti užsienio valstybių visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjų parengtų paslaugų teikimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Būtent Komisija yra vienintelė institucija, turinti įgaliojimus priimti sprendimą stabdyti užsienio valstybių transliuotojų Lietuvos Respublikoje retransliuojamas televizijos programas. Komisija, atsižvelgdama į jai suteiktą kompetenciją ir įvertinusi Direktyva atliktus Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 3 straipsnio pakeitimus, mano, kad Direktyvoje numatytą skubos procedūrą priimant sprendimus dėl kitų Europos Sąjungos valstybių narių jurisdikcijai priklausančių televizijos programų laisvo priėmimo ribojimo, būtų galima taikyti ir nekeičiant Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio. Komisijos nuomone, šiuo metu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio
propaganda ir karo kurstymas, yra neskelbtinos informacijos kategorijos, kurios galėtų būti laikomos pateisinančiomis Komisijos taikomus ribojimus dėl televizijos programų ar atskirų programų laisvo priėmimo laikino sustabdymo Lietuvos Respublikoje grėsmės nacionalinio saugumo interesams pagrindu.
Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Komisijos sprendimas riboti kitos Europos Sąjungos valstybės narės jurisdikcijai priklausančios televizijos programos laisvą priėmimą Lietuvos Respublikoje motyvuojant jį grėsmės nacionalinio saugumo interesams egzistavimu bus vertinamas Europos Komisijos dėl jo atitikties Europos Sąjungos teisei, taip pat potencialiai gali būti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nagrinėjimo objektu, svarbu nacionalinėje teisėje užtikrinti aiškią Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų sampratą. Reikia pripažinti, kad Komisija nėra ta institucija, kurios kompetencija leistų priimti vienareikšmį ir nekvestionuojamą sprendimą dėl paskleistos informacijos įvertinimo jos grėsmės nacionalinio saugumo interesams aspektu. Atsižvelgiant į tai, Komisija mano, kad Projektuose turėtų būti numatytas privalomas Komisijos konsultavimasis su nacionalinį saugumą užtikrinančiomis institucijomis vertinant konkrečios informacijos turinį jos keliamos grėsmės nacionalinio saugumo interesams aspektu. Komisijos nuomone, dėl konsultavimosi būdo, terminų, atitinkamos išvados pateikimo tvarkos turėtų būti gauta nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų nuomonė. Pritarti (siūlo atsisakyti 19 str.) Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba 2019-01-251
ir Nr. XIIIP-3139. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto prašymą pateikti siūlymus dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr.
I-1418 19, 31, 341, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3118 ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 341, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3139 (toliau kartu – Įstatymo projektai), teikia šias pastabas ir pasiūlymus:
pakeisti įstatymo 19 straipsnio 1 dalį į jos 1 punktą perkeliant Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos 2002 m. gegužės 28 d. Seimo nutarimu Nr. IX-907 (toliau – Strategija) 14.6. punkto [informacinės grėsmės – kai kurių valstybių ir nevalstybinių subjektų skleidžiama karo propaganda, karo ir neapykantos kurstymas, bandymai iškraipyti istorinę atmintį ir kita nepagrįsta ir klaidinanti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreipta informacija, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, bandoma diskredituoti Lietuvos narystę NATO, NATO pajėgumus ir įsipareigojimą ginti sąjungininkus, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, taip pat informacinė veikla, kuria siekiama daryti įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai <...>] nuostatas. Pažymėtina, kad pačioje Strategijoje šios nuostatos vertinamos tik kaip informacinės grėsmės, kurioms nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos turi skirti ypatingą dėmesį. Tuo tarpu Įstatymo projektuose šios informacinės grėsmės tampa Lietuvos Respublikos suvereniteto dalimi ir priskiriamos draudžiamos skelbti informacijos kategorijai.
Mūsų nuomone, automatinis poįstatyminio teisės akto turinio dalies perkėlimas į Visuomenės informavimo įstatymą (ir į sunkiausias teisines pasekmes sukeliančią 19 straipsnio 1 dalį) yra ydingas, perteklinis ribojimas, kuris nėra objektyviai būtinas demokratinėje visuomenėje. Kartu pažymėtina, kad Įstatymo projektų 1 straipsniu (19 straipsnio pakeitimas) siūlomas teisinio reguliavimo turinys yra nesusijęs su Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos (ES) 2018/1808, kurios perkėlimas į nacionalinę teisę yra pagrindinis šių projektų tikslas, nuostatomis. 2. Įvertinę Įstatymo projektų 1 straipsniu (19 straipsnio pakeitimas) siūlomą teisinio reguliavimo turinį, manome, kad naujoji aptariamos teisės normos formuluotė yra ydinga dar ir todėl, kad joje vartojamos sąvokos nėra niekur apibrėžtos, visiškai neaiškus jų turinys, formuluotės išskirtinai vertinamojo pobūdžio. Mūsų nuomone, teisinio aiškumo akivaizdžiai stokoja Įstatymų projektų formuluotės: „bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį“, „skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, bandoma diskredituoti Lietuvos narystę NATO, NATO pajėgumus ir įsipareigojimą ginti sąjungininkus, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, siekiama daryti <...> įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai“. Esant tokioms išskirtinai vertinamojo pobūdžio formuluotėms, iškyla reali grėsmė saviraiškos (žodžio) laivei, kurią kiekvienam žmogui garantuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsniai.
Praktiškai neįgyvendinama taptų žiniasklaidos „viešojo sarginio šuns“ funkcija, teisė kritikuoti, atkreipti visuomenės dėmesį į svarbias viešojo intereso problemas valstybėje. Atsižvelgdami į išdėstytus argumentus manome, kad naujoji 19 straipsnio formuluotė yra nesuderinama su demokratinės valstybės poreikiu užtikrinti išskirtinę saviraiškos laisvės apsaugą. 3. Įstatymo projektų aiškinamuosiuose raštuose nenurodyta, kodėl šiuo metu neigiamą poveikį nepilnamečiams daranti ribojamo pobūdžio informacija turėtų patekti į draudžiamos skelbti informacijos kategoriją. Taigi neaišku, kokiu tikslu reikalingas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 18 punkto nuostatos („patariama, kaip pasigaminti, įsigyti ar naudoti šias medžiagas, sprogmenis ar kitus gyvybei ar sveikatai pavojingus dalykus“) perkėlimas į Visuomenės informavimo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Be to, nėra atskleidžiamas naujai siūlomos formuluotės „skatinamas kitoks visuomenės sveikatai ypač pavojingas elgesys“ turinys. Manome, kad neatskleidus tokio keitimo argumentų, šiuo metu ribojamo pobūdžio informacijos perkėlimas į draudžiamos informacijos kategoriją yra netikslingas. 4. Siekiant išvengti neproporcingo Konvencijoje ir Konstitucijoje įtvirtintos saviraiškos laisvės, visuomenės teisės į informaciją suvaržymo bei nepagrįsto žurnalistų, viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) veiklos ribojimo, siūlome Įstatymo projektų
atsisakyti. 5. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo projekto Nr.
XIIIP-3118 iniciatorius – Lietuvos radijo ir televizijos komisija 2019-01-23 išplatintame viešame pranešime taip pat išreiškė nuomonę, jog keisti Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio nėra būtinybės. Pritarti (siūlo atsisakyti
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2019-01-151
Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. Vidaus reikalų ministerijoje įvertinti Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-14187 19, 31, 341, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-3118 (toliau – įstatymo projektas Nr. XIIIP-3118) ir Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-14187 19, 31, 341, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-3139 (toliau – įstatymo projektas Nr. XIIIP-3139). Teikiame savo nuomonę. 1. Mūsų nuomone įstatymo projekte Nr. XIIIP-3118 siūloma Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, draudžianti skelbti informaciją, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis yra neproporcinga ir nesuderinama su konstitucine saviraiškos laisve ir Konstitucijos laiduojama teise kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Juolab, kad nėra nustatomi aiškūs ir apibrėžti kriterijai, kurie leistų atriboti informacijos skelbimą, keliantį realią grėsmę valstybės saugumo interesams, nuo informacijos skelbimo, kuris reiškiamas kaip pagrįstas kritikos ar nuomonės išsakymas. Be to, sistemiškai vertinant Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, manome, kad aptariama nuostata prieštarauja šio įstatymo 9 straipsniui, todėl jos taikymas būtų problemiškas. 2. Įvertinus įstatymo projekte Nr. XIIIP-3139 siūlomą Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakciją seka, kad ši nuostata būtų taikoma tik kitų valstybių ir su jomis susijusių subjektų atžvilgiu.
Tad nacionaliniai subjektai (esantys ar registruoti Lietuvos Respublikoje), kurie skleis aptariamoje nuostatoje nurodomą informaciją, nepateks į siūlomo teisinio reguliavimo sritį. Šiuo aspektu kyla abejonių dėl siūlomo reguliavimo visapusiškumo. Taip pat aptariamoje nuostatoje derėtų tikslinti ir konkretinti „susijusių subjektų“ sąvoką, kadangi jos turinys nėra aiškus, todėl praktikoje gali būti sudėtinga nustatyti, kad turi būti taikomas draudimas. Pritarti
Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto 2019 m. sausio 15 d. rašte Nr. S-2019-218 „Dėl siūlymų projektams Nr. XIIIP-3118 Nr. ir XIIIP-3139“ nurodytus įstatymų projektus: Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. 1-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3118 (toliau - Įstatymo projektas Nr. XIIIP-3118) ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. 1-1418 19, 31, 34¹,
Įstatymo projektas Nr. XIIIP-3139). Teikiame šias pastabas:
1Įstatymo projektu Nr.
Įstatymo projektu Nr. XIIIP-3118 siūlomoje Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcijoje numatoma, kad dezinformacijos skleidimo faktas, neatsižvelgiant į tokios informacijos skleidimo motyvus ir pasekmes (nėra siejama su neigiamomis pasekmėmis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, kas yra vienas iš pagrindinių įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytų tikslų), yra laikomas įstatymo pažeidimu, už kurį gali būti taikomos griežčiausios administracinio poveikio priemonės. Analogiškai Įstatymo projektu Nr. XIIIP-3118 siūlomoje Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcijoje numatoma, kad įstatymo pažeidimu taip pat laikomas skelbimas informacijos, kuria bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos institucijomis, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę, aiškiai nesiejant tokio informacijos skleidimo su neigiamomis pasekmėmis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Be to, nustačius tokį reguliavimą bet kokia kritika Lietuvos valstybės institucijų atžvilgiu, galėtų būti laikoma įstatymo pažeidimu. Manytina, kad griežčiausių administracinio poveikio priemonių taikymas ūkio subjektams už aukščiau nurodytos informacijos skelbimą yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 62 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principu. Šis principas reiškia, kad priežiūrą atliekančių subjektų priežiūros veiksmai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti; poveikio priemonės ūkio subjektams taikomos tik tada, kai priežiūros tikslų negalima pasiekti kitu būdu (ultima ratio); poveikio priemonės yra proporcingos pažeidimo pobūdžiui ir juo padarytai žalai.
Įstatymu nustačius neproporcingas siekiamiems reguliavimo tikslams poveikio priemones būtų neįmanoma užtikrinti minėto principo laikymosi. Pritarti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2019-01-291
ir Nr. XIIIP-3139. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, susipažinusi su Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. 1-1418 19. 31. 34(1). 48 straipsniu ir priedo pakeitimo įstatymo projektu Nr. ХІ1ІР-3118 (toliau - Projektas Nr. ХІІІР-3118) ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. 1-1418 19. 31, 34(1). 48 straipsniu ir priedo pakeitimo įstatymo projektu Nr. ХІІІР-3139 (toliau - Projektas Nr. ХІІІР-3139), pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1469 patvirtintu Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos nuostatu 8.8 papunktį vienas svarbiausių Kultūros ministerijos veiklos tikslų yra koordinuoti valstybės politikos visuomenės informavimo srityje įgyvendinimą. Atsižvelgdami į tai, nevertindami Projektu Nr. ХІІІР-3118 ir Projektu Nr.
ХІІІР-3139 siūlomų priemonių tikslingumo, pagal kompetenciją teikiame tik pasiūlymus dėl įstatymų projektų aiškumo ir suderinamumo su kitais galiojančiais teisės aktais. 1.
siūlomos teisinio reguliavimo priemonės aiškinamuosiuose raštuose siejamos su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų apsauga, siekiant teisinio aiškumo ir apibrėžtumo bei išvengti netinkamo interpretavimo ir taikymo praktikoje, siūlome Projektu Nr. ХІІІР-3118 teikiamose Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies
nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba“ susieti su nepagrįsta ir klaidinančia prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreipta informacija. Analogiškai, įvertinant aiškinamajame rašte pateiktą pagrindimą, su nepagrįsta ir klaidinančia prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreipta informacija susietinas ir dezinformacijos draudimas. Analogiškai ir Projekte Nr. ХІІІР-3139. 2. Projektu Nr. ХІІІР-3118 keičiamo Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto draudimas skleisti informaciją, kuria „siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras", savo esme, manytina, atitinka to paties straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą draudimą kurstyti diskriminaciją dėl tautybės, įsitikinimų pažiūrų, todėl jo atsisakytina kaip perteklinio. Ši pastaba aktuali ir Projekto Nr. ХІІІР-3139 siūlymui Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą papildyti draudimu kurstyti neapykantą. 3. Projektu Nr. ХІІІР-3118 keičiamame Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte siūlytume atsisakyti galiojančiuose teisės aktuose neapibrėžto termino „Lietuvos Respublikos istorinė atmintis" arba keičiamą įstatymą papildyti šios sąvokos apibrėžimu, taip pat siūlome atsisakyti termino „partinė sistema" arba j j pakeisti Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo preambulėje naudojamu „politinė sistema“.
Atsižvelgti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2019-01-251
ir Nr. XIIIP-3139. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas Jūsų prašymu įvertino Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. 1-1418 19, 31, 341, 47, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3118 (toliau - Projektas-1) ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. 1-1418 19, 31, 341, 47, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3139 (toliau - Projektas-2). Pritardami siekiui stiprinti visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis teikiamos informacijos kontrolę nacionalinio saugumo ir gynybos tikslais, abejojame, ar tikslinga Projektu-1 ir Projektu-2 keičiamame Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte pateikti tokį detalų prieš nacionalinio saugumo interesus nukreiptos informacijos (ją apibūdinančių kriterijų) sąrašą. Manytume, teisės normos detalumas suponuoja sudėtingą jos taikymą. Atkreipiame dėmesį, kad nacionalinio saugumo samprata yra kintanti, daugelio veiksnių, tokių kaip geopolitinė situacija, kintančios išorės ir vidaus grėsmės, oficialiosios konstitucinės doktrinos kaita, įtakojama kategorija, o Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad Nacionalinio saugumo strategija tikslinama atsižvelgiant į saugumo padėties pokyčius.
Todėl manytume, kad atsižvelgiant į projektų aiškinamuosiuose raštuose nurodytas jų rengimą paskatinusias priežastis, Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas galėtų būti tikslinamas jame numatant draudimą skelbti prieš nacionalinio saugumo interesus nukreiptą nepagrįstą ir klaidinančią informaciją, panašiai kaip tai nustatoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/1808, kuria, atsižvelgiant į kintančias rinkos realijas, iš dalies keičiama Direktyva 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva)
Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeitimui ta apimtimi, kuria numatoma drausti tik kitų valstybių ir su jomis susijusių subjektų skleidžiamą prieš nacionalinio saugumo interesus nukreiptą informaciją. Manytume, siekiant nacionalinio saugumo tikslų, draudimas skleisti prieš nacionalinio saugumo interesus nukreiptą informaciją turėtų būti taikomas visiems viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams. Diskutuotina ir tai, ar įvertinus informacinių technologijų plėtrą ir hibridinio karo grėsmes, Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte neturėtų būti atsisakyta žodžio „prievarta“, kartu šiuo aspektu peržiūrint ir Nacionalinio saugumo strategijos nuostatas. Nacionalinės kibernetinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr.
Nacionalinės kibernetinio saugumo strategijos patvirtinimo“ 13 punkte konstatuojama, kad „Europos Sąjunga ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (toliau - NATO) pripažįsta, kad kibernetinė erdvė pradedama naudoti kaip atskira karo erdvė arba kaip viena iš hibridinio karo priemonių. Kibernetinėmis priemonėmis jau galima sabotuoti valstybės ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros veiklą (pvz., 2010 m. įvykdyta kibernetinė ataka Irano branduolinės energetikos objekte), neigiamai paveikti valstybės ir visuomenės saugumą (pvz., 2015 ir 2016 m. kibernetinės atakos Ukrainos elektros jėgainėse), ekonomiką ir socialinę gerovę, todėl nacionalinės kibernetinės erdvės saugumas yra kiekvienos valstybės nacionalinio saugumo interesas.“ Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, siūlytume Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą išdėstyti taip: „1) raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą — (pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą), skleidžiama karo propaganda, kurstomas karas, skleidžiama nepagrįsta ir klaidinanti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreipta informacija;“ Pritarti Seimo Kultūros komitetas, kaip pagrindinis, organizavo klausymus, kuriuose dalyvavo projektams Nr. XIIIP-3118, Nr. XIIIP-3139 pasiūlymus teikusios institucijos ir organizacijos. Visi pritarė siūlymui, kad projektus svarstyti reikia nekeičiant Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio. Remiantis tuo Komitetas siūlo toliau projektą Nr. XIIIP-3139 svarstyti be 19 str. bei su juo susijusių 31 ir 48 straipsnių pakeitimų. Ekonomikos ir inovacijų ministerija 2019-02-04
1
ir Nr. XIIIP-3139. 2. Įstatymo projektu Nr.
Įstatymo projektu Nr. XIIIP-3118 siūlomoje Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcijoje numatoma, kad įstatymo pažeidimu taip pat laikomas skelbimas informacijos, kurioje patariama, kaip įsigyti ar naudoti sprogmenis ar kitus gyvybei ar sveikatai pavojingus dalykus. Sprogmenimis galėtų būti laikomi Lietuvos Respublikos civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatyme nurodytos civilinės pirotechnikos priemonės („Civilinės pirotechnikos priemonės
panaikinančiu Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 793/93, Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1488/94, Tarybos direktyvą 76/769/EEB ir Komisijos direktyvas 91/155/EEB, 93/67/EEB, 93/105/EB bei 2000/21/EB, Lietuvos Respublikos cheminių medžiagų ir preparatų įstatymas ir kiti Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktai). Taip pat kitais gyvybei ar sveikatai pavojingais dalykais galėtų būti laikomi ginklai ir šaudmenys (jų gamybą, tiekimą rinkai, prekybą, naudojimą, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas).
Atsižvelgiant į tai, abejotina, ar absoliutus draudimas skelbti informaciją, kurioje patariama, kaip įsigyti ar naudoti sprogmenis ar kitus gyvybei ar sveikatai pavojingus dalykus, yra būtinas ir proporcingas Įstatymo projektu Nr. XIIIP-3118 siekiamiems tikslams, ar pagrįstai riboja ūkinės veiklos laisvę, kiek tai susiję su visuomenės informavimu apie civilinėje apyvartoje teisėtai esančias civilinės pirotechnikos priemones, chemines medžiagas ar jų turinčius gaminius, ginklus ar šaudmenis (pavyzdžiui, sportui ar medžioklei skirtus ginklus). Ši pastaba analogiškai taikytina Įstatymo projektu Nr. XIlIP-3139 siūlomai Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcijai. Pritarti Pritarta siūlymui, kad projektus svarstyti reikia nekeičiant Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio. Remiantis tuo Komitetas siūlo toliau projektą Nr. XIIIP-3139 svarstyti be 19 str. bei su juo susijusių 31 ir 48 straipsnių pakeitimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2019-01-291
ir Nr. XIIIP-3139. 4. Projektu Nr. ХІІІР-3139 siūloma Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pakeitimo formuluotė, manytina, yra tinkamesnė, nei siūloma Projektu Nr. ХІІІР-3118, kadangi dėl teisės aktuose neapibrėžtos, vertinamojo pobūdžio formuluotės „kitoks visuomenės sveikatai ypač pavojingas" įstatymo taikymas praktikoje gali būti apsunkintas dėl galimo nevienodo tos pačios įstatymo nuostatos vertinimo. Pritarta siūlymui, kad projektus svarstyti reikia nekeičiant Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio. Remiantis tuo Komitetas siūlo toliau projektą Nr. XIIIP-3139 svarstyti be 19 str. bei su juo susijusių 31 ir 48 straipsnių pakeitimų.
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2019-02-051
Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto 2019-01-15 prašymą, teikia pastabas ir pasiūlymus Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-3118 (toliau – Projektas XIIIP-3118) ir Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-3139 (toliau – Projektas XIIIP-3139; kartu – Projektai). Įvertinę Projektus, pažymime, kad jie didžiąja dalimi tapatūs, juose skiriasi tik siūlomos Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punkto formuluotės. Be to, Projektai nėra susiję vien tik su informacijos, skleidžiamos iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės, ribojimo procedūros pakeitimu (atnaujintos Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 3 straipsnio perkėlimu), Projektais taip pat siūloma keisti reguliavimą, kai viešosios informacijos skleidėjas priklauso ir Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusios valstybės jurisdikcijai, ir kitos – trečiosios – valstybės jurisdikcijai. 1. Dėl Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių pakeitimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, Visuomenės informavimo įstatyme laiduojama informacijos (saviraiškos) laisvė, kuri yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų, viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų, tačiau ji gali būti saistoma reikalavimų, kuriais siekiama apsaugoti kitas svarbias vertybes.
Konkuruojant teisinėms vertybėms, labai svarbu nustatyti kuo teisingesnę jų pusiausvyrą, t. y. nė vienai iš jų nesuteikiant nepagrįsto prioriteto, kad nebūtų iškreipta kurios nors iš jų esmė. Įvertinę Projektais siūlomas Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto formuluotes, manome, kad jais nebūtų nustatoma teisinga konkuruojančių teisinių vertybių pusiausvyra. Be kita ko, Visuomenės informavimo įstatymo
viešosios informacijos kategorijas. Šiuos kriterijus atitinkančią informaciją Lietuvos Respublikoje draudžiama skleisti nepriklausomai nuo to, kokios valstybės jurisdikcijai priklauso viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas (Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės, ar kitos užsienio valstybės) ir kokioje visuomenės informavimo priemonėje ši informacija yra paskleista (spaudoje, televizijoje, interneto svetainėje ar kt.). Taigi šioje įstatymo straipsnio dalyje nustatoma, kokią informaciją Lietuvos Respublikoje bendrai draudžiama viešai skleisti. Nematytume pakankamo loginio ir teisinio pagrindo išskirti, kad tam tikrą informaciją (pavyzdžiui, karo kurstymą) Lietuvos Respublikoje būtų draudžiama skleisti kitos valstybės viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams), o Lietuvos Respublikos viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) – leidžiama.
Tai yra papildomas argumentas nepritarti Projekte XIIIP-3139 siūlomai Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto formuluotei. Dėl Projektais siūlomų Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto formuluočių manytume, kad jos turėtų būti siauresnės, siekiant didesnio teisinio apibrėžtumo ir mažesnių interpretavimo galimybių. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais dėl naudojimosi saviraiškos laisve (ar teise skleisti informaciją) ribojimų, tokie ribojimai turi būti ne tik teisėti ir pagrįsti demokratinėje visuomenėje siekiamais apsaugos tikslais, bet taip pat proporcingi ir įtikinamai nustatyti: bet kokios saviraiškos laisvės įgyvendinimo išimtys turi būti aiškinamos griežtai, o apribojant šią laisvę, privalo būti pateikiami svarbūs ir pakankami motyvai (žr. EŽTT 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Janowski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 25716/94; 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Nilsen ir Johnsen prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 23118/93;
Nr. 51744/99); ribojimo pagrindai turi būti aiškinami griežtai (siaurai), o bet kokių apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai (žr. EŽTT 2012 m. vasario 7 d. sprendimą byloje Axel Springer prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, pareiškimo Nr. 39954/08); sprendžiant klausimą, ar konkrečiu atveju yra primygtinis socialinis poreikis riboti saviraiškos laisvę, privalo būti pateikiami svarūs ir pakankami motyvai ribojimo priemonėms pateisinti, o šios priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams (žr.
EŽTT 2004 m. birželio 29 d. sprendimą byloje Chauvy ir kiti prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 64915/01). Kartu atkreipiame dėmesį į visuomenėje egzistuojantį netikslų Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies („Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą“) interpretavimą, pagal kurį laikoma, kad šia nuostata Lietuvos Respublikoje draudžiama dezinformacija apie bet kokį objektą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad ši nuostata draudžia platinti dezinformaciją, kuri tuo pačiu turėtų būti siejama su kita sąlyga – informacija, šmeižiančia, įžeidžiančia žmogų, t. y. fizinį asmenį (žr. LVAT 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-993-14). Taigi, remiantis minėtu LVAT išaiškinimu, šią nuostatą pritaikyti bendraisiais dezinformacijos sklaidos atvejais – kai skleidžiama informacija nėra susijusi su konkretaus fizinio asmens įžeidimu, šmeižimu ar garbės ir orumo pažeminimu – iš esmės būtų negalima. O, kaip teisingai nurodyta Projektų aiškinamuose raštuose, dezinformacija yra grėsmė demokratiniams procesams. Pabrėžtumėme, kad dezinformacija nėra bet kokia netiksli / neteisinga informacija, dezinformacija yra tyčia viešai paskleista melaginga informacija (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Ji paviešinama norint sukelti tam tikrą žalą ar kitokį neigiamą poveikį visuomenėje ar tam tikroje jos dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalis dezinformaciją priskiria nusikalstamai saviraiškai ir jos skleidimą draudžia.
Dėl šių priežasčių pritartume siūlymui dezinformacijos draudimą perkelti iš Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies į šio straipsnio 1 dalies 1 punktą. Remdamiesi nurodytomis aplinkybėmis, siekdami suderinti Visuomenės informavimo įstatymo ir atnaujintos Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos nuostatas ir suvienodinti teisines konstrukcijas, neprieštarautume Projektais siūlomai Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies formuluotei, tačiau siūlytume apsvarstyti galimybę Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip: „1.
Visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje:
1) skleidžiama karo propaganda, dezinformacija, kurstomas karas, raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, ar kitaip skatinama pakenkti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, silpninti krašto gynybą arba piliečių ryžtą ginti Lietuvos valstybę;
2) skatinami ar kurstomi teroristiniai nusikaltimai;
3) skleidžiama karo propaganda, kurstomas karas ar arba kurstoma neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, negalios, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu;
4) platinama skleidžiama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, lytiniai iškrypimai;
5) propaguojami ir (ar) reklamuojami žalingi įpročiai ir narkotinės ar psichotropinės medžiagos, patariama, kaip pasigaminti, įsigyti ar naudoti šias medžiagas.“ Nepritarti Pritarta siūlymui, kad projektus svarstyti reikia nekeičiant Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio. Remiantis tuo Komitetas siūlo toliau projektą Nr. XIIIP-3139 svarstyti be 19 str. bei su juo susijusių 31 ir 48 straipsnių pakeitimų.
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2019-01-251
Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. Be to, atsižvelgiant į tai, kad „dezinformacija“ pati savaime reiškia klaidinančią informaciją, ir į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos išsakytus pastebėjimus dėl reikšmingų neigiamų pasekmių nesukeliančios dezinformacijos, siūlytina nekeisti Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, papildomai įvertinant galimybę Įstatyme numatyti poveikio priemones už dezinformacijos platinimą. Pritarti (siūlo nekeisti 19 str. 2 d.) Lietuvos radijo ir televizijos komisija 2019-01-23 2, 3, 4 Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Komisija siūlo atsisakyti Projektų 1 straipsnio, kuriuo siūloma keisti Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnį. Pritarus šiam pasiūlymui turėtų būti atsisakyta su jo pakeitimu tiesiogiai susijusių Projektų 2 ir 4 straipsnių, o Projektų 3 straipsnis turėtų būti iš esmės peržiūrėtas dėl jame pateikiamų nuorodų į Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio atitinkamas dalis (dalių punktus), taip pat papildomai nustatant pareigą Komisijai konsultuotis su nacionalinį saugumą užtikrinančiomis institucijomis vertinant informaciją, kuri galimai kelia grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Komisija in corpore yra pasirengusi teikti Lietuvos Respublikos Seimui ekspertinę pagalbą svarstant Projektus Lietuvos Respublikos Seimo komitetuose. Pritarti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2019-01-292
ir Nr. XIIIP-3139. 5.
5Projektu Nr.
ХІІІР-3118 ir Projektu Nr. ХІІІР-3139 siūloma panaikinti galimybę Lietuvos radijo ir televizijos komisijai taikyti administracinio poveikio priemonę - ne ilgiau kaip 3 mėnesiams sustabdyti transliavimo (retransliuojamo turinio) licencijos galiojimą tiems transliuotojams, kurie pakartotinai skleidžia informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 52 straipsnio nuostatas išlieka galimybė už analogiškus pažeidimus dalies viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų (leidyklų, redakcijų) veiklą stabdyti ar naikinti teismo sprendimu. Vadinasi, priėmus siūlomas pataisas, galimai būtų nustatytos skirtingos atsakomybės rūšys už tuos pačius pažeidimus skirtingiems viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams. Atsižvelgti Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2019-02-052
ir Nr. XIIIP-3139. 2. Dėl Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio pakeitimo Pritartume Projektais siūlomai formuluotei. Kadangi Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi yra ginama fizinio asmens garbė ir orumas, o skundus dėl fizinio asmens garbės ir orumo pažeidimo visose visuomenės informavimo priemonėse nagrinėja žurnalistų etikos inspektorius (žr. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir LVAT praktiką), o ne Lietuvos radijo ir televizijos komisija, šis Projektų siūlymas yra ištaisantis teisinius neatitikimus. Pritarti iš dalies Įvertinti, tai, kad siūloma atsisakyti 19 straipsnio pakeitimų. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2019-02-053 (34¹) Pastaba pateikta projektams Nr. XIIIP-3118 ir Nr. XIIIP-3139. 4.
straipsnio pakeitimo Šiuo straipsniu nustatomos procedūros ir sąlygos riboti visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų laisvą priėmimą Lietuvos Respublikoje iš Europos Sąjungos, Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusios valstybės arba kitos – trečiosios – valstybės. Projektais siūloma pakeisti galiojančias procedūras ir sąlygas. Projektais siūlomos nuostatos tobulintinos. 4.1.Dėl informacijos iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės ribojimo Atnaujintos Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 3 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės gali laikinai riboti retransliavimą iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės tada, kai žiniasklaidos paslaugų teikėjo veikla akivaizdžiai, rimtai ir sunkiai pažeidžia draudimus skleisti direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje ir 6a straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją arba jų veikla kelia rimtą ir didelį pavojų visuomenės sveikatai ir visuomenei saugumui, įskaitant nacionalinio saugumo ir gynybos užtikrinimą. Atsižvelgdami į tai, siūlytume apsvarstyti galimybę įtraukti panašias nuostatas į Projektus. Pavyzdžiui, išdėstant Visuomenės informavimo įstatymo 34¹ straipsnio 3 dalies 1–2 punktus taip: „3.
Iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių transliuojamų, ar retransliuojamų arba internete platinamų televizijos programų ar atskirų programų, kai perduodama tik atskira programa, ar užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų kataloguose esančių programų laisvas priėmimas Lietuvos Respublikoje laikinai sustabdomas, kai yra visos šios sąlygos:
1) tokios televizijos programos ar atskiros programos rimtai ir sunkiai pažeidžia šio įstatymo 17 straipsnio, 19 straipsnio
yra visos šio straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos;
2) šios dalies 1 punkte nurodytas pažeidimas padaromas pakartotinai per 12 mėnesių nuo pirmo pažeidimo padarymo dienos; tokios televizijos programos ar atskiros programos rimtai ir sunkiai pažeidžia šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkto reikalavimus ir yra visos šio straipsnio 5 dalyje nurodytos sąlygos.“ Pritarti Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2019-02-053 (34¹) N 4.2.Dėl informacijos iš Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusios valstybės ribojimo Projektuose numatyta, kad retransliavimo ribojimo iš Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusios valstybės procedūra yra tapati retransliavimo iš Europos Sąjungos valstybės narės procedūrai. Tačiau Europos Tarybos konvencijoje dėl televizijos be sienų ir atnaujintoje Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje nėra numatytos tapačios procedūros ar draudžiamos informacijos kategorijos, be to, Europos Tarybos konvencija dėl televizijos be sienų nereguliuoja užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų.
Todėl siūlytume retransliavimo ribojimo iš Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusios valstybės, nepriklausančios Europos Sąjungai, procedūrą apibrėžti naujoje Visuomenės informavimo įstatymo 34¹straipsnio dalyje. Pavyzdžiui, nustatant, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisija šios konvencijos objektu esančius pažeidimus sprendžia konvencijoje nustatyta tvarka, o į konvencijos apimtį nepatenkančios situacijos sprendžiamos tapačiai, lyg informacija būtų iš kitos – trečiosios – valstybės narės. Atsižvelgti Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2019-02-053 (34¹)
Projektuose siūloma nustatyti, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisija gali priimti sprendimą stabdyti iš trečiosios valstybės retransliuojamą programą dėl Visuomenės informavimo įstatymo 17 ir 19 straipsnių pažeidimų iki 72 valandų be Vilniaus apygardos administracinio teismo sankcijos. Tokiam Lietuvos radijo ir televizijos komisijos galių išplėtimui trūksta pagrindimo. Projektų aiškinamuose raštuose nėra argumentuojama, kodėl tokių teisių reikia ne tik dėl rimčiausių (t. y. nustatytų Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų draudimų), bet ir mažesnio pavojingumo pažeidimų. Be to, kaip jau minėta rašte, skundus dėl fizinio asmens garbės ir orumo (Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo) visose visuomenės informavimo priemonėse nagrinėja žurnalistų etikos inspektorius, o ne Lietuvos radijo ir televizijos komisija.
Kartu atkreipiame dėmesį, kad Projektais nėra aptariama iš kitų – trečiųjų – valstybių teikiamų užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų ribojimo galimybė. Pritarti Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2019-02-054
Neprieštarautumėme Projektais siūlomoms formuluotėms. Atsižvelgti Pritarta siūlymui, kad projektus svarstyti reikia nekeičiant Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio. Remiantis tuo Komitetas siūlo toliau projektą Nr. XIIIP-3139 svarstyti be 19 str. bei su juo susijusių 31 ir 48 straipsnių pakeitimų. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo narys Mantas Adomėnas 2019-01-031
Argumentai:
skatinamas nepasitikėjimas valstybės institucijomis, gali tapti pretekstu ir instrumentu užgniaužti teisėtą valstybės institucijų kritiką. Pvz., teiginys, kad ministerijoje X vyksta korumpuoti viešieji pirkimai arba kad rinkimus prižiūrinčios institucijos Y vadovas yra galimai politiškai angažuotas, skatina nepasitikėjimą šiomis valstybės institucijomis, nors tai tėra šalutinė teisėtos kritikos pasekmė. Todėl šis apribojimas išbrauktinas, kaip galimai ribojantis teisėtą žiniasklaidos veiklą ir konstitucinę žodžio laisvės vertybę. 2. Tokios įstatyme siūlomos kategorijos ir sąvokos, kaip „tautinės ir kultūrinės takoskyros“, „tautinė tapatybė“ neturi aiškiai apibrėžto ir visuotinai priimto teisinio turinio, dėl jų turinio ir apimties visuomenėje vyksta diskusijos.
Todėl jų kaip kriterijų taikymas ribojant žiniasklaidos skelbiamą informaciją atveria plačias galimybes voliuntaristinei interpretacijai ir, ipso facto, cenzūrai. Taigi siūlytina šias nuostatas išbraukti. Pasiūlymas: Pakeisti projekto 1 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1 straipsnis. 19 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 19 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje:
1) raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, skleidžiama dezinformacija, karo propaganda, kurstomas karas, bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą ir, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai;““ Nepritarti Pritarta siūlymui, kad projektus svarstyti reikia nekeičiant Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio. Seimo narys Povilas Urbšys 2019-01-151
Projekto nuostatos, kad draudžiama skelbti informaciją, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, krašto gynyba, partine sistema, leidžia jas interpretuoti, kaip draudimą kritikuoti valdžią, todėl yra laikytinas svarbiu žodžio laisvės ribojimu. Siūlau šių nuostatų projekte atsisakyti.
Pasiūlymas: Projekto 1 straipsnio 1 dalyje išdėstytą įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą išdėstyti taip: „1) raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, skleidžiama dezinformacija, karo propaganda, kurstomas karas, bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai;“ Nepritarti Pritarta siūlymui, kad projektus svarstyti reikia nekeičiant Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio. Seimo narys Povilas Urbšys 2019-01-15 Pasiūlymas teiktas projektui Nr. XIIIP-3139, kuris komiteto sprendimu sujungtas su projektu Nr. XIIIP-3118. Argumentai:
Projekto nuostata, kad draudžiama skelbti informaciją, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe, leidžia ją interpretuoti, kaip draudimą kritikuoti valdžią, todėl yra laikytinas svarbiu žodžio laisvės ribojimu. Siūlau šios nuostatos atsisakyti. Pasiūlymas: Projekto 1 straipsnio 1 dalyje išdėstytą įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą išdėstyti taip: „1) raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą.
Kitų valstybių ir su jomis susijusių subjektų skleidžiama dezinformacija, karo ir neapykantos kurstymas, kita nepagrįsta ir klaidinanti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreipta informacija, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe, demokratine santvarka, krašto gynyba, bandoma diskredituoti Lietuvos narystę NATO, NATO pajėgumus ir įsipareigojimą ginti sąjungininkus, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, taip pat kitų valstybių ir su jomis susijusių subjektų informacinė veikla, kuria siekiama daryti įtaką šalies demokratijos ir rinkimų procesams;“ Nepritarti Pritarta siūlymui, kad projektus svarstyti reikia nekeičiant Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio. Seimo narys Mantas Adomėnas 2019-01-031
Argumentai: Straipsnio 2 dalies draudimas skelbti žmogų
„įžeidžiančią“ informaciją yra pernelyg neapibrėžtas, subjektyvus ir atviras
interpretacijoms, todėl gali būti politikų naudojamas kaip instrumentas nepalankiai informacijai uždrausti ir pašalinti iš viešosios erdvės. Siūlytina šią nuostatą išbraukti. Pasiūlymas: Pakeisti projekto 1 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Pakeisti 19 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Draudžiama platinti informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.“ “ Nepritarti Pritarta siūlymui, kad projektus svarstyti reikia nekeičiant Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio. 6.1. Sprendimas: iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo projektui Nr.
tobulinti įstatymo projektą Nr.XIIIP-3139:
straipsnio, kuriuo siūloma keisti Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnį, ir atitinkamai pakeisti (atitaisyti) Įstatymo projekto 2, 3 ir 4 straipsnių nuostatas. Taip pat, atsižvelgiant į Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pastebėjimą, papildyti Įstatymo projekto 3 straipsnį, kuriuo keičiamas Visuomenės informavimo įstatymo 34¹ straipsnis, jame papildomai nustatant pareigą Komisijai konsultuotis su nacionalinį saugumą užtikrinančiomis institucijomis vertinant informaciją, kuri galimai kelia grėsmę nacionalinio saugumo interesams;
komitetui derinti įstatymo projektą su Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos rengiamu įstatymo projektu, kuriuo siekiama įgyvendinti Direktyvą (ES) 2018/1808 ;
Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹,
ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3139 sujungti. 7. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Sergejus Jovaiša. 9. Komiteto narių atskiroji nuomonė: -. Komiteto pirmininkas (Parašas) Valerijus Simulik E. Gibavičiūtė, Žmogaus teisių komiteto biuro patarėja
nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas
I Š V A D a DĖL
pirmininkas Vytautas Bakas, Komiteto nariai: Virginijus Alekna, Arvydas Anušauskas, Algirdas Butkevičius, Jonas Jarutis, Dainius Gaižauskas, Michal Mackevič, Juozas Olekas, Audrys Šimas. Komiteto biuro vedėjas Vitalij Dmitrijev, biuro patarėjai: Evaldas Sinkevičius, Agnija Tumkevič, Mantas Lapinskas, padėjėja Vilma Pesliakienė. Kviestieji asmenys: Lietuvos radijo ir televizijos komisijos Teisės skyriaus vedėja Gintarė Ivanauskaitė, Valstybės saugumo departamento pareigūnė Inga Šilinytė, Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė, Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos prezidentė Vaiva Žukienė, Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė Aistė Žilinskienė, Kultūros ministerijos Visuomenės informavimo ir autorių teisių politikos skyriaus vedėjas Deividas Velkas. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Komitetui nusprendus Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹,
su Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIIP-3118, pasiūlymai pateikiami Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadoje dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3118. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Pasiūlymai pateikiami Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadoje dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr.
I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3118. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: Pasiūlymai pateikiami Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadoje dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3118. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Pasiūlymai pateikiami Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadoje dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3118. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai: Pasiūlymai pateikiami Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadoje dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3118. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3118 sujungti su Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 34¹, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIIP-3139. 8. Balsavimo rezultatai: Pritarta bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: V. Bakas
pirmininkas Vytautas Bakas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto biuro patarėja Agnija Tumkevič