Lyginamasis variantas
straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnio 38 dalį ir ją išdėstyti taip: „38. Valstybės, vietos veiklos grupių (VVG) ir savivaldybių veikla – valstybės, vietos veiklos grupių, savivaldybių, valstybės ar savivaldybių institucijų bei įstaigų, o įstatymų nustatytais atvejais – ir kitų viešųjų juridinių asmenų veikla, kurią vykdyti šiuos asmenis įpareigoja teisės aktai. Tokia šių asmenų vykdoma veikla, jeigu jos mastas neleidžia manyti, kad ji mažareikšmė, šiame Įstatyme nelaikoma valstybės ir savivaldybių funkcijomis:
1) naujų prekių, konkuruojančių ar galinčių konkuruoti su apmokestinamųjų asmenų tiekiamomis prekėmis, tiekimas;
2) elektros energijos, dujų, šilumos ir kitų rūšių energijos, vandens, garo tiekimas;
3) vežimas, sandėliavimas, taip pat vandens (jūrų ir kt.) uosto paslaugų teikimas bei teisės naudotis oro uostais suteikimas;
4) prekybos mugių ir verslo parodų organizavimo paslaugų teikimas;
5) reklamos, rinkos ir (arba) viešosios nuomonės tyrimo ir kitų pagal savo esmę panašių paslaugų teikimas;
6) kelionių ir turizmo agentūrų paslaugų teikimas;
7) telekomunikacijų paslaugų teikimas;
8) visuomenės informavimo paslaugų teikimas;
9) maitinimo paslaugų teikimas;
10) žemės ūkio rinkos ekonominio reguliavimo agentūrų veikla, susijusi su žemės ūkio produktais, kai ji vykdoma pagal atitinkamus reglamentus dėl tų produktų bendros rinkos organizavimo;
11) nuoma;
12) bet kokia šios dalies 1–11 punktuose nenurodyta šių asmenų vykdoma veikla, jeigu ją vykdant šių asmenų tiekiamos prekės ir (arba) teikiamos paslaugos konkuruoja ar gali konkuruoti su apmokestinamųjų asmenų tiekiamomis prekėmis ir (arba) teikiamomis paslaugomis. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia:
Seimo narys Remigijus Žemaitaitis
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
veikla“, nustatant, kad ji apima ir vietos veiklos grupių veiklą. Siūlytinos nuostatos diskutuotinos keliais aspektais. Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad projekto nuostatose numatyta, jog valstybės, vietos veiklos grupių ir savivaldybių veikla laikoma „valstybės, vietos veiklos grupių, savivaldybių, valstybės ar savivaldybių institucijų bei įstaigų <...> veikla, kurią vykdyti šiuos asmenis įpareigoja teisės aktai“. Atkreiptinas dėmesys, kad bendrasis vietos veiklos grupės tikslas yra siekti įgyvendinti tam tikros teritorijos plėtros tikslus ir tenkinti tos teritorijos gyventojų bei jų bendruomenių poreikius, kuri kuriasi savanoriškais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad įsigaliojus projektu siūlomoms nuostatoms, tarpusavyje nederėtų vietos veiklos grupių savanoriškas veiklos tikslas su projekto turiniu siūloma veikla, kurią vykdyti įpareigotų teisės aktai ir nebūtų įgyvendintas projekto aiškinamajame rašte nurodytas tikslas. Antra, projekte vartojama formuluotė „vietos veiklos grupė“ nėra aiški. Pažymėtina, kad ši sąvoka galiojančiuose įstatymuose nėra apibrėžta, todėl įsigaliojus siūlomam teisiniam reguliavimui, bus neaiškus, kokios formos, statuso ir pan. juridinis asmuo būtų laikoma vietos veiklos grupe. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors sąvoka ir vartojama poįstatyminiuose teisės aktuose, tačiau poįstatyminiuose teisės aktuose pateikiamas skirtingas „vietos veiklos grupės“ apibrėžimas.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad poįstatyminiuose teisės aktuose vartojami ne tik skirtingi „vietos veiklos grupės“ sąvokos apibrėžimai, bet ir įvardijamos skirtingų formų vietos veiklos grupės, pvz.: „kaimo vietovių vietos veiklos grupė“, „žuvininkystės regiono vietos veiklos grupė“, „žvejybos ir akvakultūros regiono vietos veiklos grupė“. Atsižvelgiant į tai bei siekiant teisinio aiškumo, siūlytina „vietos veiklos grupės“ sąvoką apibrėžti ir paaiškinti jos turinį įstatyme. Trečia, projekto nuostatos numato išimtį, kokia veikla „nelaikoma valstybės ir savivaldybių funkcijomis“ bei nurodomas veiklų sąrašas. Atkreiptinas dėmesys, kad įsigaliojus siūlomoms nuostatoms ir nustačius naują apibrėžimą „Valstybės, vietos veiklos grupių (VVG) ir savivaldybių veikla“, nebūtų aišku, ar nurodytos veiklų išimtys būtų taikomos tik valstybės, savivaldybių, jų institucijų bei įstaigų vykdomai veiklai, ar ir vietos veiklos grupėms. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tikslintinos. 2. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto
pat vartojama keičiamo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies 2 punkte. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tikslintinos. 3. Įstatymo projekto nuostatos įsigaliotų nuo jų oficialaus paskelbimo, tačiau tai prieštarautų Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 daliai bei Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, pagal kurią Lietuvos Respublikos Seimas turi užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys <...> mokesčio lengvatą <...> turėtų įsigalioti ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo jų paskelbimo dienos.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į Biudžeto sandaros įstatymo 12 straipsnį, kuris numato, kad mokesčių įstatymai, <...> darantys įtaką atitinkamų metų biudžeto pajamoms, įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka, bet priimami ne vėliau kaip tų biudžetinių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas. Atsižvelgiant į tai, koreguotina įstatymo įsigaliojimo data. 4. Atkreipiame dėmesį, kad 2017 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu valstybės biudžeto pajamos iš pridėtinės vertės mokesčio jau yra patvirtintos, todėl dėl siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės kaip biudžeto vykdytojos nuomonė. 5. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 patvirtintose Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijose nustatytus teisės technikos reikalavimus, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 38 dalyje formuluotė „(VVG)“ brauktina kaip perteklinė. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Bakutis, tel. (8 5) 239 6891, el. p. [email protected] R. Dirgėlienė, tel. (8 5) 239 6350, el. p. [email protected]
mokesčio įstatymo Nr. IX-751 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektO NR. XiIIP-305 2017-10-18
1Komiteto posėdyje dalyvavo: Biudžeto ir finansų komiteto nariai: Stasys Jakeliūnas, Algirdas
Butkevičius, Kęstutis Glaveckas, Andrius Palionis, Andrius Kubilius, Vida Ačienė, Viktoras Rinkevičius, Mykolas Majauskas, Rita Tamašunienė, Juozas Varžgalys. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjai: Janina Alasevičienė, Dalia Mudėnienė, Jolanta Žaltkauskienė, Jolanta Dzikaitė, padėjėjos Danguolė Zabulėnienė ir Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. LRS Teisės departamentas, 2017-01-231 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
įstatymo 2 straipsnio 38 dalyje siekiama papildyti sąvoką „Valstybės ir savivaldybių veikla“, nustatant, kad ji apima ir vietos veiklos grupių veiklą. Siūlytinos nuostatos diskutuotinos keliais aspektais. Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad projekto nuostatose numatyta, jog valstybės, vietos veiklos grupių ir savivaldybių veikla laikoma „valstybės, vietos veiklos grupių, savivaldybių, valstybės ar savivaldybių institucijų bei įstaigų <...> veikla, kurią vykdyti šiuos asmenis įpareigoja teisės aktai“. Atkreiptinas dėmesys, kad bendrasis vietos veiklos grupės tikslas yra siekti įgyvendinti tam tikros teritorijos plėtros tikslus ir tenkinti tos teritorijos gyventojų bei jų bendruomenių poreikius, kuri kuriasi savanoriškais pagrindais.
Atsižvelgiant į tai, manytina, kad įsigaliojus projektu siūlomoms nuostatoms, tarpusavyje nederėtų vietos veiklos grupių savanoriškas veiklos tikslas su projekto turiniu siūloma veikla, kurią vykdyti įpareigotų teisės aktai ir nebūtų įgyvendintas projekto aiškinamajame rašte nurodytas tikslas. Antra, projekte vartojama formuluotė „vietos veiklos grupė“ nėra aiški. Pažymėtina, kad ši sąvoka galiojančiuose įstatymuose nėra apibrėžta, todėl įsigaliojus siūlomam teisiniam reguliavimui, bus neaiškus, kokios formos, statuso ir pan. juridinis asmuo būtų laikoma vietos veiklos grupe. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors sąvoka ir vartojama poįstatyminiuose teisės aktuose, tačiau poįstatyminiuose teisės aktuose pateikiamas skirtingas „vietos veiklos grupės“ apibrėžimas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad poįstatyminiuose teisės aktuose vartojami ne tik skirtingi „vietos veiklos grupės“ sąvokos apibrėžimai, bet ir įvardijamos skirtingų formų vietos veiklos grupės, pvz.:
„kaimo vietovių vietos veiklos grupė“, „žuvininkystės regiono vietos veiklos
grupė“, „žvejybos ir akvakultūros regiono vietos veiklos grupė“. Atsižvelgiant į tai bei siekiant teisinio aiškumo, siūlytina „vietos veiklos grupės“ sąvoką apibrėžti ir paaiškinti jos turinį įstatyme. Trečia, projekto nuostatos numato išimtį, kokia veikla „nelaikoma valstybės ir savivaldybių funkcijomis“ bei nurodomas veiklų sąrašas. Atkreiptinas dėmesys, kad įsigaliojus siūlomoms nuostatoms ir nustačius naują apibrėžimą „Valstybės, vietos veiklos grupių (VVG) ir savivaldybių veikla“, nebūtų aišku, ar nurodytos veiklų išimtys būtų taikomos tik valstybės, savivaldybių, jų institucijų bei įstaigų vykdomai veiklai, ar ir vietos veiklos grupėms. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tikslintinos.
2LRS Teisės departamentas,
projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 38 dalyje keičiama formuluotė taip pat vartojama keičiamo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies 2 punkte. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tikslintinos. Nesvarstytina
atmesti
3LRS Teisės departamentas,
įsigaliotų nuo jų oficialaus paskelbimo, tačiau tai prieštarautų Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 daliai bei Mokesčių administravimo įstatymo
užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys <...> mokesčio lengvatą <...> turėtų įsigalioti ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo jų paskelbimo dienos. Taip pat atkreiptinas dėmesys į Biudžeto sandaros įstatymo 12 straipsnį, kuris numato, kad mokesčių įstatymai, <...> darantys įtaką atitinkamų metų biudžeto pajamoms, įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka, bet priimami ne vėliau kaip tų biudžetinių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas. Atsižvelgiant į tai, koreguotina įstatymo įsigaliojimo data. Nesvarstytina
atmesti
4LRS Teisės departamentas,
metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu valstybės biudžeto pajamos iš pridėtinės vertės mokesčio jau yra patvirtintos, todėl dėl siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta
5LRS Teisės departamentas,
Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.
1R-298 patvirtintose Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijose nustatytus teisės technikos reikalavimus, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio
atmesti
6Europos teisės departamentas,
2017-02-01 Europos teisės departamentas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Seimo posėdžių sekretoriato raštu pateiktą Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-305, kuriuo siūloma praplėsti galiojančio Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 2 straipsnio 38 dalyje įtvirtintą
„valstybės ir savivaldybių veiklos“ sąvoką, į ją įtraukiant vietos veiklos
grupių (toliau – VVG) veiklą. Įstatymo projektu VVG veikla būtų prilyginama valstybės, savivaldybių, valstybės ar savivaldybių institucijų bei įstaigų, o įstatymų nustatytais atvejais – ir kitų viešųjų juridinių asmenų veiklai, kurią vykdyti šiuos asmenis įpareigoja teisės aktai. Kitaip tariant būtina išsiaiškinti, ar siūlymas VVG veiklą prilyginti viešosios teisės reguliuojamų įstaigų veiklai yra galimas. Pažymime, kad projekto nuostatų atžvilgiu taikytini 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau –PVM direktyva) reikalavimai. Todėl pateiktas siūlymas vertintinas dėl jo atitikties PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms (šio PVM direktyvos straipsnio nuostatos ir buvo perkeltos į PVMĮ 2 straipsnio 38 dalį). Norime akcentuoti, kad Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės nuostatas turi teisę aiškinti tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas), todėl ES teisės aktų nuostatų aiškinimas ar nuomonė dėl tokių teisės aktų nuostatų taikymo gali kisti priklausomai nuo Teisingumo Teismo praktikos.
Įstatymo projekto nuostatos atžvilgiu aktuali PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos nuostata, kuri buvo įtvirtinta ir 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – Šeštoji direktyva) 4 straipsnio 5 dalies pirmojoje pastraipoje, todėl pateikdami savo nuomonę atsižvelgėme į Teisingumo Teismo praktiką, aiškinančią abiejų šių direktyvų nuostatas. PVM direktyvos 13 straipsnyje įtvirtinta: „1. Valstybinės, regioninės ir vietinės valdžios institucijos ir viešosios teisės reguliuojamos kitos įstaigos nelaikomos apmokestinamaisiais asmenimis, kai vykdo veiklą ar sandorius, kuriuos jie vykdo kaip valdžios institucijos, net renkant mokesčius, rinkliavas, įmokas ar kitus su šia veikla ar sandoriais susijusius mokesčius. Tačiau joms vykdant tokią veiklą ar sandorius jos laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, jei laikant jas neapmokestinamaisiais asmenimis būtų labai iškraipoma konkurencija. Visais atvejais viešosios teisės reguliuojamos įstaigos laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, kai jos vykdo I priede išvardintą veiklą, jei toji veikla nėra vykdoma tokiu smulkiu mastu, kad ją būtų galima laikyti visiškai nereikšminga“. Paminėtina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad iš PVM direktyvos teksto ir tikslo, PVM direktyvos 13 straipsnio vietos PVM bendroje sistemoje matyti, kad iš esmės bet kokia ekonominė veikla yra apmokestinama.
Bendra tvarka pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalį PVM apmokestinamas prekių tiekimas, įsigijimas ir paslaugų teikimas už atlygį, įskaitant atvejį, kai prekes tiekia ar paslaugas teikia viešosios teisės reguliuojamos įstaigos. Taigi PVM direktyvos 9[1] ir 13 straipsniuose nustatyta labai plati PVM taikymo sritis. Tam, kad galima būtų taikyti PVM direktyvos 13 straipsnyje nustatytą neapmokestinimą PVM, būtina užtikrinti, kad subjektai, kuriems jis taikytinas, atitinka nurodytas sąlygas. PVM direktyvos 13 straipsnį 1 dalyje yra aiškiai apibrėžtas šios nuostatos galiojimas atitinkamam subjektų ratui – valstybinėms, regioninėms ir vietinės valdžios institucijoms ir viešosios teisės reguliuojamoms kitoms įstaigoms. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad kai Sąjungos teisės nuostatoje nėra jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, skirtos šios nuostatos prasmei ir apimčiai nustatyti, tokia nuostata visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į jos kontekstą ir nagrinėjamu reglamentavimu siekiamą tikslą[2]. Todėl darytina išvada, kad PVM direktyvos 13 straipsnyje esančios sąvokos, tarp kurių yra „viešosios teisės reguliuojamos kitos įstaigos“ sąvokos, visoje Europos Sąjungoje turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai.
Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta „viešosios teisės reguliuojamos kitos įstaigos“ sąvoka vartojama bendrosios taisyklės, kuria pagrįsta PVM mokesčio bendra sistema, t. y. pagal kurią minėto mokesčio taikymo sritis apibrėžta labai plačiai ir apima bet kokį paslaugos teikimą už atlygį, įskaitant paslaugas, teikiamas viešosios teisės reguliuojamų įstaigų, išimčiai apibrėžti[3]. Primintina, kad kaip bendrosios bet kokios ekonominio pobūdžio veiklos apmokestinimo PVM taisyklės išimtį PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti griežtai[4] ir, reikia manyti, kad šioje nuostatoje įtvirtintas sąrašas yra baigtinis ir „viešosios teisės reguliuojamos kitos įstaigos“ sąvoka yra su viešąja valdžios institucija susijusi kategorija, kuri apima visas likusias įstaigas, kurios nepatenka į šioje nuostatoje specialiai paminėtas kategorijas[5]. Kaip matyti iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalies analizė, atsižvelgiant į šios direktyvos tikslus, atskleidžia tai, kad dvi sąlygos turi būti įgyvendintos kartu tam, kad būtų taikoma neapmokestinimo taisyklė, t. y. veiklą turi vykdyti viešosios teisės subjektas ir tą veiklą jis turi vykdyti kaip viešosios valdžios institucija[6]. Konkrečiai dėl pirmosios iš dviejų PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, t. y. sąlygos, susijusios su viešosios įstaigos statusu, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad asmuo, kuris savarankiškai vykdo veiksmus, priklausančius viešosios valdžios institucijos kompetencijai, nebūdamas integruotas į viešojo administravimo sistemą, negali būti kvalifikuojamas kaip viešosios teisės reguliuojama įstaiga, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą[7].
Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad „viešosios teisės reguliuojamos įstaigos“ statusas negali išplaukti vien iš to, jog nagrinėjama veikla yra veiksmų, priklausančių viešosios valdžios įgaliojimams, vykdymas[8]. Kad būtų taikoma PVM neapmokestinimo taisyklė, turi būti tenkinama ir antroji PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos nuostatoje įtvirtina sąlyga, t. y. PVM neapmokestinama veikla, kurią vykdo viešosios teisės subjektas, veikdamas kaip viešosios valdžios institucija. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tokia veikla yra veikla, kurią šie subjektai vykdo pagal jiems taikomą teisinę tvarką, išskyrus veiklą, kurią jie vykdo tomis pačiomis teisinėmis sąlygomis, kaip ir privatūs ūkio subjektai. Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad veiklos objektas ir tikslas šiuo klausimu yra nesvarbūs, svarbu, kad veiklai taikoma viešosios teisės tvarka[9]. PVM Direktyvos 13 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytas neapmokestinimas iš esmės apima viešosios teisės reguliuojamų subjektų veiklą, kurią jie vykdo kaip viešosios valdžios institucijos ir kuri, būdama ekonominio pobūdžio, yra glaudžiai susijusi su viešosios valdžios įgaliojimų naudojimu[10].
Apibendrindami pažymime, kad vietos veiklos grupių veikla, kurią Įstatymo projektu siūloma (pateikiant PVMĮ 2 straipsnio 38 dalies papildymą) prilyginti neapmokestinamai PVM viešosios teisės reguliuojamų subjektų veiklai, papildant „valstybės ir savivaldybių veiklos“ bendrąją sąvokoje neatitinka PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos nuostatoje nustatytų privalomųjų sąlygų. Net darant prielaidą, kad Įstatymo projektu siūloma VVG veikla atitinka viešosios teisės reguliuojamų įstaigų statusą ir vykdo ekonominę veiklą kaip viešosios valdžios institucijos, iš PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalies antros pastraipos kiltų kita prievolė – tokia įstaiga, vis dėlto, neturėtų būti neapmokestinama PVM, jeigu būtų nustatyta, kad jos neapmokestinimas labai iškraipytų konkurenciją[11]. Taip pat ir pagal PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalies trečiosios pastraipos nuostatą konkreti viešosios teisės reguliuojamų įstaigų vykdoma veikla, įvardinta PVM direktyvos I priede, būtų laikoma apmokestinamo asmens vykdoma veikla, t. y. būtų apmokestinama PVM. Todėl manytume, kad Įstatymo projektu siūlomas bendros sąvokos papildymas VVG veikla nepasiektų aiškinamajame rašte siekiamo tikslo – gauti PVM išlaidų finansavimą vykdant paramos projektus. Manytume, kad kiekvieną kartą vykdant konkretų projektą patirtos išlaidos yra finansuojamos atsižvelgiant į ES struktūrinių fondų finansuojamą paramą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.
1303/2013[12] 69 straipsnio
susigrąžinti pagal nacionalinius PVM teisės aktus, nėra tinkamos finansuoti išlaidos iš Europos Sąjungos investicinių (ESI) fondų. Taigi, grąžintinas PVM, nepaisant jo grąžinimo būdo, nėra tinkamos finansuoti išlaidos, net jei realiai nesusigrąžinamas už įgyvendinimą atsakingos įstaigos arba galutinio naudos gavėjo. Tačiau, jeigu PVM yra negrąžintinas, jis turi būti laikomas tinkamos finansuoti išlaidomis. PVM sritis yra harmonizuota ES teisės sritis, kurios nuostatas yra išaiškinęs Teisingumo Teismas savo praktika. Todėl neapmokestinimo PVM sąlygų nacionaliniuose teisės aktuose negalima nustatyti pažeidžiant PVM direktyvoje nustatytus reikalavimus. Kadangi VVG veikla neatitinka būtinųjų neapmokestinimo PVM sąlygų, taikomų valdžios institucijoms, vykdančioms viešosios valdžios įgaliojimus, manytume, kad Įstatymo projektu VVG negali būti priskiriamos prie tokių subjektų. Pritarti
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. LR Vyriausybė, 2017-07-12 nutarimas Nr. 590 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. SV-S-250
„Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1.4 papunktį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutaria: Nepritarti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-305 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių: 1.
Įstatymo projektu siūlomas sąvokos
„valstybės ir savivaldybių veikla“ papildymas, įtraukiant į ją vietos veiklos
grupių veiklą ir taip priskiriant jas neapmokestinamiesiems asmenims, neatitiktų 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL 2006 L 347, p. 1) 13 straipsnio 1 dalies, pagal kurią „valstybinės, regioninės ir vietinės valdžios institucijos ir viešosios teisės reguliuojamos kitos įstaigos nelaikomos apmokestinamaisiais asmenimis, kai vykdo veiklą ar sandorius, kuriuos jie vykdo kaip valdžios institucijos, net renkant mokesčius, rinkliavas, įmokas ar kitus su šia veikla ar sandoriais susijusius mokesčius“, nuostatų, tai yra šioje dalyje nustatytų privalomųjų atleidimo nuo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąlygų – vykdyti veiklą kaip viešajai valdžios institucijai, kurios veikla yra glaudžiai susijusi su viešosios valdžios įgaliojimų naudojimu ir vykdyti veiklą kaip viešosios teisės reguliuojamam subjektui. Pritarti
projektą nebūtų pasiektas Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytas tikslas – nustatyti, kad vietos veiklos grupėms PVM išlaidos visais atvejais būtų tinkamos finansuoti išlaidos. Jeigu vietos veiklos grupių veikla net būtų prilyginta valstybės ir savivaldybių veiklai, tačiau ji neatitiktų neapmokestinamojo asmens veiklos sąlygų, PVM būtų laikomas netinkamu finansuoti iš Europos Sąjungos lėšų pagal 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.
1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (OL 2013 L 347, p. 320), 69 straipsnio 3 dalies c punktą, kuriame nustatyta, kad PVM, išskyrus tuos atvejus, kai jo negalima susigrąžinti pagal nacionalinius PVM teisės aktus, nėra išlaidos, tinkamos finansuoti iš Europos Sąjungos investicinių fondų. Pritarti
3Seimo narys Remigijus Žemaitaitis,
2017-05-081 Argumentai: Šiuo metu Žemės ūkio ministro įsakyme numatytas reglamentavimas VVG sudaro barjerus dalyvauti LEADER programoje, kuri – viena iš keturių ES bendrijų iniciatyvų, skatinanti kaimo gyventojus ir organizacijas aktyviai dalyvauti gyvenamosios vietovės ir bendruomenės plėtros procese. Ši politikos priemonė padeda stiprinti pilietinę visuomenę kaimo vietovėse, skatina vietos valdžios, verslo ir nevyriausybinio sektoriaus darbuotojų bendradarbiavimą, tačiau Žemės ūkio ministerija nesiima priemonių šiam bendradarbiavimui užtikrinti. Šiuo metu yra numatyta horizontali nuostata, jei projekto vykdytojas turi galimybę būti PVM mokėtoju, jam PVM kompensuoti iš programos paramos lėšų negalima. Vadinasi, visos NVO, kurios teiks projektus, kad galėtų kurti, tvirtinti reikalingas paslaugas, o tai kaimuose itin aktualu, nes verslas dėl gyventojų mažų pajamų ir apskritai nedidelės rinkos atokiuose teritorijose paslaugų rinkos nevysto, taps PVM mokėtojomis, o tai sukelia tris sunkiai sprendžiamas problemas:
lėšomis, kad prisidėtų prie projektų (surenkamo nario mokestis siekia vidutiniškai 1 eurą, todėl susidurtų su apyvartinių lėšų trūkumu); 2.
Atokių vietovių NVO neturi žmogiškųjų išteklių (šiuo atveju stiprių finansininkų, kurių reikia nuolat tvarkyti PVM apskaitą);
mokėtoja, jos per projektą sukurta socialinė paslauga ar produktas automatiškai bus brangus ir vargu, ar priimtinas mažas pajamas turinčiam gyventojui. Šiuo metu egzistuoja dvigubi standartai NVO ir savivaldybės bei biudžetinėms įstaigoms, kurioms PVM yra pripažintas tinkamas išlaidoms finansuoti, o NVO, kurios kaimuose neturi nei žmogiškųjų, nei finansinių resursų ši nuostata netaikoma. Kaimo bendruomenių ir vietos veiklos grupių (VVG) atstovams tai užkerta kelią verslumo skatinimui. Tik kaimo bendruomenės geriausiai galėtų savo strategijas orientuoti į darbo vietų kūrimą, atnaujintų pastatų panaudojimą veiklai ir užimtumui didinti. Pasiūlymas:
išdėstyti taip:
„38. Valstybės, vietos veiklos grupių (VVG), gyvenamųjų vietovių bendruomeninių
organizacijų, ir savivaldybių veikla – valstybės, vietos veiklos grupių, gyvenamųjų vietovių bendruomeninių organizacijų, savivaldybių, valstybės ar savivaldybių institucijų bei įstaigų, o įstatymų nustatytais atvejais – ir kitų viešųjų juridinių asmenų veikla, kurią vykdyti šiuos asmenis įpareigoja teisės aktai.
Tokia šių asmenų vykdoma veikla, jeigu jos mastas neleidžia manyti, kad ji mažareikšmė, šiame Įstatyme nelaikoma valstybės ir savivaldybių funkcijomis:
1) naujų prekių, konkuruojančių ar galinčių konkuruoti su apmokestinamųjų asmenų tiekiamomis prekėmis, tiekimas;
2) elektros energijos, dujų, šilumos ir kitų rūšių energijos, vandens, garo tiekimas;
3) vežimas, sandėliavimas, taip pat vandens (jūrų ir kt.) uosto paslaugų teikimas bei teisės naudotis oro uostais suteikimas;
4) prekybos mugių ir verslo parodų organizavimo paslaugų teikimas;
5) reklamos, rinkos ir (arba) viešosios nuomonės tyrimo ir kitų pagal savo esmę panašių paslaugų teikimas;
6) kelionių ir turizmo agentūrų paslaugų teikimas;
8) visuomenės informavimo paslaugų teikimas;
9) maitinimo paslaugų teikimas;
10) žemės ūkio rinkos ekonominio reguliavimo agentūrų veikla, susijusi su žemės ūkio produktais, kai ji vykdoma pagal atitinkamus reglamentus dėl tų produktų bendros rinkos organizavimo;
11) nuoma;
12) bet kokia šios dalies 1–11 punktuose nenurodyta šių asmenų vykdoma veikla, jeigu ją vykdant šių asmenų tiekiamos prekės ir (arba) teikiamos paslaugos konkuruoja ar gali konkuruoti su apmokestinamųjų asmenų tiekiamomis prekėmis ir (arba) teikiamomis paslaugomis. Nepritarti Atsižvelgiant į LRV 2017-07-12 nutarimu Nr. 590 išdėstytus argumentus. Reikia pažymėti, kad net ir valstybės ar savivaldybių vykdoma veikla ne visais atvejais yra laikoma tokia veikla, kuri yra ne PVM objektas.
Neekonomine veikla, taigi ir ne PVM objektu, iš esmės yra pripažįstami tik tokie valstybės ar savivaldybių ar jų institucijų veiksmai, kurie yra atliekami, vykdant funkcijas, kurios yra išimtinė valstybės prerogatyva (pvz., asmens dokumentų išdavimas). Kita tokių subjektų veikla gali būti priskiriama valstybės funkcijų vykdymui tik tuo atveju, jei tokios veiklos mastas būtų mažareikšmis, o tam tikrais atvejais – jei neiškraipytų konkurencijos. Todėl šioje konkrečioje situacijoje vietos veiklos grupėms ar kitiems subjektams vykdant konkrečius projektus, kiekviena situacija (vykdomos veiklos pobūdis) turėtų būti vertinamas individualiai, nustatant, ar vykdoma veikla gali būti pripažįstama mažareikšme ir/ar neiškraipančia konkurencijos. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai: negauta. 7. Komiteto išvadų rengėjų komitetui siūlomas sprendimas: Atmesti įstatymo projektą Nr. XIIIP-305, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 12 d. nutarime Nr. 590 išdėstytus argumentus, LRS Teisės departamento bei Europos teisės departamento pateiktas pastabas dėl projekto. 8. Balsavimo rezultatai: už – 9; prieš – 0; susilaikė – 0. Rita Tamašunienė nedalyvavo balsavime. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Vida Ačienė, Mykolas Majauskas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta Komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas (Komiteto biuro patarėja, Dalia Mudėnienė)