ir uždaviniai Priimant Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymo (toliau –Įstatymas) naują redakciją (Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. liepos 10 d. nutarimas Nr. XII-1018) buvo siekiama „stiprinti suaugusiųjų švietimo koordinavimą šalies ir savivaldybių lygiu, savivaldybėse paskirti suaugusiųjų švietimo koordinatorius, įtvirtinti suaugusiųjų pedagogo-andragogo – profesiją“ [1] . Tačiau Įstatymo įgyvendinimo patirtis įrodo, kad reikia patikslinti šio Įstatymo objektą ir santykį su aktualiais Lietuvos švietimą reglamentuojančiais dokumentais bei tarptautinėmis (ES, EBPO, UNESCO) politikos gairėmis ir rekomendacijomis. Vadovaujantis Įstatymo objektą apibrėžiančiomis „neformaliojo suaugusiųjų švietimo“ ir „tęstinio mokymosi“ sąvokomis (atitinkamai, Įstatymo 2 str. 5 ir 7 dalis) [2] , atkreiptinas dėmesys, kad Įstatyme nėra aiškios skirties: · tarp neformaliojo ir formaliojo švietimo, nes tęstinis mokymasis apima „formalųjį, neformalųjį švietimą ir savišvietą“, t. y. Įstatymas pretenduoja reguliuoti ir tas sritis, kurias reglamentuoja formaliojo švietimo srities įstatymai – Lietuvos Respublikos Profesinio mokymo įstatymas bei Mokslo ir studijų įstatymas; · tarp neformaliojo švietimo ir savišvietos, kuri apibrėžiama kaip „savarankiškas mokymasis, kuris remiasi asmens iš įvairių šaltinių gaunamomis žiniomis ir jo praktine patirtimi“ (Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas, 2 str.
24 dalis), t.y. skirtingai nuo neformaliojo švietimo, savišvieta nėra organizuota švietimo forma, todėl neturėtų būti reguliuojama švietimo sistemos teisės aktais; · tarp neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi, t.y. vadovaujantis Įstatyme apibrėžtomis sąvokomis neformalusis suaugusiųjų švietimas laikytinas tęstinio mokymosi sudėtine dalimi. Atsižvelgus į šias aplinkybes, yra tikslinga Įstatymo objektą apriboti neformaliuoju suaugusiųjų švietimu, šią sąvoką suderinant su Švietimo įstatymu [3] . Neformaliojo suaugusiųjų švietimo veikla kaip savarankiškosios savivaldybės funkcijos realizavimas (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 str. 1 dalis, 6 str. 8 dalis) turėtų būti sutelkta savivaldybių lygmenyje. Tačiau dabar neformaliojo suaugusiųjų švietimo reglamentavimui būdinga centrinio-vietos lygmens valdymo ir finansavimo asimetrija, kuri neskatina didžiųjų miestų ir provincijos skirtumų švelninimo. Tarp grėsmių, kurias 2016 m. įvardino Vyriausybė [4] , pažymėta: „kaimo ar atokiose vietovėse galimybės suaugusiesiems mokytis yra ribotos, o mokymąsi sunku suderinti su kasdieniu gyvenimu“. Įstatyme nebuvo nustatytos neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatoriaus funkcijos, todėl paskirtiesiems koordinatoriams neužtikrinama adekvati pareigybė ir darbo užmokestis, o suaugusiųjų švietimo veikla nederinama su savivaldybių strateginiais planais [5] .
Lietuvos neformaliojo suaugusiųjų švietimo tarybos posėdžio, įvykusio 2016-06-13, protokole [6] taip pat pažymėta, kad „koordinatorių funkcijos ir jų veiklos finansavimas (etato įvedimas) yra pagrindiniai rūpimi klausimai“. Tačiau ši problema nebuvo sprendžiama iš esmės, o Švietimo ir mokslo ministerija apsiribojo mokymais, skirtais suaugusiųjų neformaliojo švietimo planavimui savivaldybėse gerinti [7] ; šiems mokymams 2017 m. buvo numatyta 111 tūkst. Eur, o 2018-2020 m. – 425 tūkst. Eur. Vadovaujantis tarptautiniuose (ES, EBPO, UNESCO) dokumentuose [8] pateikta samprata, suaugusiųjų kompetencijų plėtotėje išskiriamos trys kryptys (uždaviniai) ir atitinkamos veiklos sritys: · profesinės kvalifikacijos tobulinimas , orientuotas į ekonomikos pažangą; · bendrųjų kompetencijų plėtotė
iš šių krypčių yra būdingi skirtingi paslaugų teikėjai, organizavimo formos, tikslinės grupės bei kokybės kriterijai. Nors Įstatymo 1 str. buvo apibrėžta analogiška neformaliojo suaugusiųjų švietimo paskirtis [9] , į tai nėra tinkamai atsižvelgta tolesnėse Įstatymo nuostatose. Todėl įgyvendinimo lygmenyje dominuoja kvalifikacijos tobulinimas, turintis išplėtotą organizacinę sistemą ir aiškius darbdavių formuluojamus poreikius. Nesulaukia adekvataus dėmesio ir finansavimo bendrųjų kompetencijų ugdymas ir įvairios asmeninio tobulėjimo (kultūrinės raiškos, sveikatos ugdymo, fizinio aktyvumo ir kt.) programos, kurių vertę ir poreikį ypatingai pabrėžia senjorai, dalyvaujantys Trečiojo amžiaus universitetų veikloje.
Įstatymo projekto tikslas
švietimo veiklos kryptis (Įstatymo 1- 4 str. pakeitimas/papildymas) ;
neformaliojo suaugusiųjų švietimo veiklos kryptis ir organizavimo sąlygas (Įstatymo 5-12, 17 str. pakeitimas/ papildymas). Siūloma atsisakyti: 14 str. (Andragogo profesija) ir atitinkamos sąvokos 2 str., nes išsamus Andragogo profesijos aprašas yra patvirtintas švietimo ir mokslo ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. V-996; 15 str. (Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi dalyvių teisės) ir 16 str. (Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi teikėjų pareigos), nes įvairių teikėjų, programų paskirties ir formų sąlygas reglamentuoja atitinkami teisės aktai ir (arba) tvarkos. Be to, įstatymo redakcijoje atsižvelgiama į šiuos dokumentus: · Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja (2015). Rezoliucija „Keiskime mūsų pasaulį: Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 metų“ – 4 tikslas. Užtikrinti įtraukųjį ir lygiavertį kokybišką švietimą ir skatinti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi. · Europos Komisija (2018). Tarybos rekomendacija dėl bendrųjų mokymosi visą gyvenimą gebėjimų ir jos PRIEDAS. Briuselis, 2018 01 17 COM 2018 24-final. · Lietuvos Respublikos Seimo Rezoliucija dėl Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo Lietuvoje, priimtoje 2018 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. XIII-1514. Atsižvelgus į siūlomų pakeitimų ir papildymų apimtį, pateikiama Įstatymo nauja redakcija. 2.
projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai LRS narys Tomas Tomilinas, Nacionalinės UNESCO komisijos Vykdomasis komitetas, atstovaujamas dr. Laimos Galkutės. 3. Kaip šiuo metu reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Aktualus Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymo įstatymas neatitinka realių suaugusiųjų švietimo sąlygų ir siekinių, atsižvelgiant į asmens gyvenimo kokybės bei visuomenės ir valstybės darnaus vystymosi reikmes. Įstatymo priėmimas 2014 m. neturėjo pastebimos įtakos suaugusiųjų švietimo plėtrai. EUROSTAT duomenimis, suaugusiųjų (25-64 m.) mokymosi visą gyvenimą dalyvių aprėptis Lietuvoje laikotarpyje nuo 2011 m. iki 2016 m. nesikeitė [10] . Jie sudarė tik 6 proc. visų gyventojų, kai tuo tarpu ES-28 vidurkis augo nuo 9,1 proc. (2011 m.) iki 10,8 proc. (2016 m.). Socio-ekonominės gerovės valstybėse šis rodiklis ženkliai didesnis: Švedijoje – 29,6 proc., Danijoje – 27,7 proc., Suomijoje – 26,4 proc. (EUROSTAT 2016 m. duomenys). EBPO bendrųjų kompetencijų tyrimo (PIAAC) 2012 m. ir 2015 m. Lietuvos rezultatai [11] , vertinantys informacijos apdorojimo gebėjimus, rodo pakankamus skaitymo ir matematinio raštingumo gebėjimus, tačiau sprendžiant problemas informacinių technologijų pagalba 75,5 proc, tiriamųjų pasiekia tik 1-jį lygį iš trijų. Tai vienas blogiausių bendrųjų kompetencijų vertinimo rezultatų tarp EBPO valstybių . Mokymosi visą gyvenimą plėtros finansavimui 2017–2020 m. [12] , 2018-2020 m. laikotarpiui numatyta bendra 247 543,2 tūkst. EUR suma, joje 131 073,5 tūkst. EUR sudaro Europos Sąjungos investicijų programos projektų lėšos, 29 052,7 tūkst. EUR – infrastruktūros projektų lėšos. Mokymosi visą gyvenimą finansavimo 2018-2020 m. plane [13] tik 1,06 proc. sudaro lėšos, skirtos savivaldybėse įgyvendinti bendrųjų kompetencijų ugdymo programas suaugusiesiems, 0,7 proc. sudaro lėšos senjorų mokymosi galimybių plėtrai.
Didžioji dalis (>98 proc.) lėšų skirta kvalifikacijos tobulinimo reikmėms, sprendimai dėl jų panaudojimo priimami centralizuotai. Kita vertus, toks lėšų planavimas rodo, nesant diferencijuotų Įstatymo nuostatų, nėra ir ateityje nebus užtikrinta neformaliojo švietimo veiklų įvairovė, taip pat ir besimokančiųjų lygios galimybės gauti paslaugas, atitinkančias asmens ir visuomenės poreikius bei interesus. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Nauja Įstatymo redakcija, patobulinta atsižvelgus į šio Aiškinamojo rašto 1 dalyje įvardintas problemas, užtikrins labiau diferencijuotą pagal veiklos sritis (kvalifikacijos tobulinimas, bendrųjų kompetencijų ugdymas, asmeninis tobulėjimas) ir lankstesnį neformalaus suaugusiųjų švietimo valdymą. Veikla kreipiama suaugusiųjų švietimo poreikiams tenkinti savivaldybės lygmenyje, suaugusiųjų švietimo tikslinės programos, kuruojamos atitinkamų ministerijų, būtų skirtos visuomenės švietimui ir įsitraukimui įgyvendinant darnaus vystymosi uždavinius. Lietuvos neformaliojo suaugusiųjų švietimo taryba, 2017 m. vasario mėn., pasibaigus jos pirmajai kadencijai, nutraukė veiklą. Būtina patikslinti jos nuostatus ir atnaujinti veiklą, kaip tai numato Švietimo įstatymo 62 straipsnis. Kaip teigiama Europos Komisijos Europos suaugusiųjų švietimo politikos ir jos efektyvumo giluminės analizės ataskaitoje [14] , greta didėjančio užimtumo ir darbo užmokesčio, suaugusiųjų švietimui būdingas socialinis poveikis : dalyvavimas švietimo veikloje mažina socialinę atskirtį, didina pasitenkinimą gyvenimu, įskaitant fizinę ir psichinę sveikatą ir savivertę, stiprina socialinę atsakomybę, toleranciją, skatina dalyvauti politikoje ir bendruomenės projektuose .
Tai visiškai atitinka visuomenės raidos poreikius Lietuvoje. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo politikos efektyvumas gali būti vertinamas [15] : · trumpuoju laikotarpiu – pagal tiesioginius rezultatus (angl. outputs ), pavyzdžiui, bendrasis ir tam tikrų tikslinių grupių dalyvavimo mokymosi veiklose lygis (proc.), įgytų kompetencijų lygis; · ilguoju laikotarpiu – pagal poveikį (angl. outcomes ): ekonomikai (pavyzdžiui, užimtumo, darbo užmokesčio ir didesnę pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų dinamika); socialinei raidai (pavyzdžiui, dalyvavimas pilietinėje ir (arba) savanoriškoje veikloje, bendruomeniškumas). 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai. Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Teigiamą Įstatymo naujos redakcijos poveikį trumpuoju laikotarpiu rodytų: · suaugusiųjų švietimo dalyvių lygis (EUROSTAT rodiklis) artės prie ES vidurkio – realiai bus pasiektas 11 proc. lygis 2023 m., įvardintas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi 2016–2023 metų plėtros programoje (2018 m. – 6 proc.); · geresni bendrųjų kompetencijų įvertinimai EBPO (PIAAC) tyrime – didesnė 2-ąjį ir 3-ąjį pasiekusiųjų dalis; · pilietinės galios indekso padidėjimas iki 45 balų 2023 m. (2016 m. – 37 balai). Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6.
kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimtas įstatymo projektas neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai neturės, o pilietinės visuomenės plėtotė turės teigiamos įtakos mažinant korupciją. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas paveiks verslo sąlygas ir jo plėtrą Įstatymo įgyvendinimas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Kitų norminių teisės aktų keisti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas, laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas, laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. 10. Įstatymo projekto atitiktis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms bei Europos Sąjungos dokumentams Įstatymo projekto nuostatos neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti Patikslinti Lietuvos neformaliojo švietimo tarybos nuostatus, parengti ilgalaikę (iki 2030 m.) Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo plėtros programą (pakeisiančią Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi 2016–2023 metų plėtros programą, patvirtintą Vyriausybės 2016 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. 347 „Dėl Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi 2016–2023 metų programos patvirtinimo“ ) ir jos pagrindu peržiūrėti Mokymosi visą gyvenimą plėtros 2017–2020 metų veiksmų planą, patvirtintą Švietimo ir mokslo ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-536.
V-536. Šiuos teisės aktus priimti turėtų Vyriausybė arba jos įgaliota ministerija. 12. Kiek valstybės ir savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti Poveikis bus pasiektas perskirstant bei tikslingiau ir efektyviau naudojant suplanuotas mokymosi visą gyvenimą lėšas iš paskirtų asignavimų, atsižvelgus į skirtingą neformalaus suaugusiųjų švietimo programų paskirtį. 13. Rengiant įstatymo projektą gauti specialistų vertinimai ir išvados Rengiant įstatymo projektą, gautas Nacionalinio švietimo NVO tinklo koordinatorės Juditos Akromienės 2018-10-15 raštas. Projektą svarstė ir pateikė pastabas Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos vykdomasis komitetas (posėdžio protokolas 2018-07-25 Nr. 1KPO-4). 14. Įstatymo projekto reikšminiai žodžiai, kurių reikia įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinės paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai įstatymo projekto žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, yra
„bendrosios kompetencijos“, „kvalifikacijos tobulinimas“,
„mokymasis visą gyvenimą“, „neformalusis suaugusiųjų švietimas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone,
reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra.
Teikia Seimo nariai: Tomas Tomilinas Aušrinė Norkienė Algimantas Kirkutis Arūnas Gelūnas Artūras Skardžius [1] https://www.smm.lt/web/lt/pranesimai_spaudai/priimtas-neformaliojo-suaugusiuju-svietimo-ir-testinio-mokymosi-istatymas [2] „ Neformalusis suaugusiųjų švietimas
Tęstinis mokymasis
savišvietą, kai asmens įgyta kompetencija gali būti pripažįstama kaip baigta formaliojo švietimo programos dalis“ (atitinkamai, Įstatymo 2 str. 5 ir 7 dalis). [3] „ Neformalusis švietimas
Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi 2016–2023 metų plėtros programa (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 6 d. nutarimas Nr. 347). [5] Penkauskienė D., Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi koordinavimas savivaldybėse. Koordinatorių veiklos apžvalga. Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centras, 2017. [6] https://www.smm.lt/web/lt/smm-svietimas/suaugusiuju-svietimas/lietuvos-neformaliojo-suaugusiuju-svietimo-taryba [7] Mokymosi visą gyvenimą plėtros 2017–2020 metų veiksmų planas (Švietimo ir mokslo ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. V-536, 2018-03-29 redakcija). [8] ES:
Tarybos rekomendacija dėl mokymosi visą gyvenimą gebėjimų.
Briuselis, 2018 01 17 COM (2018) 24 final; Tarybos rezoliucija dėl atnaujintos Europos suaugusiųjų mokymosi darbotvarkės (2011/C 372/01); An in-depth analysis of adult learning policies and their effectiveness in Europe. European Commission, Directorate General for Employment, Social Affairs and Inclusion, July, 2015. EBPO:
Definition and Selection of Competencies, http://www.oecd.org/education/skills-beyond-school/definitionandselectionofcompetenciesdeseco.htm ; The Future of Education and Skills. Education 2030. OECD, Position Paper, http://www.oecd.org/education/2030/E2030%20Position%20Paper%20(05.04.2018).pdf
Recommendation on Adult Learning and Education, adopted at the 38th Session of the UNESCO General Conference in November 2015. [9] „Įstatymo paskirtis – suteikti teisines garantijas asmeniui įgyvendinti įgimtą teisę visą gyvenimą ugdyti savo asmenybę, laiduoti galimybę įgyti žinių ir gebėjimų, atrasti naujų gyvenimo prasmių, skatinti ne tik gerinti profesinius įgūdžius, bet ir kurti prasmingą laisvalaikį, būti aktyviu demokratinės visuomenės nariu.“ [10] http://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=File:Lifelong_learning,_2011_and_2016_(%C2%B9)_(%25_of_the_population_aged_25_to_64_participating_in_education_and_training)_YB17.png [11] http://www.oecd.org/skills/piaac/Skills-Matter-Lithuania.pdf [12] Mokymosi visą gyvenimą plėtros 2017–2020 metų veiksmų planas (Švietimo ir mokslo ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. V-536, 2018-03-29 redakcija). [14] An in-depth analysis of adult learning policies and their effectiveness in Europe. European Commission, Directorate General for Employment, Social Affairs and Inclusion, July, 2015. [15] Ten pat
DĖL
2018-11-15
Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijos, įstatymų ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymą, iš esmės keičiant esamą neformaliojo suaugusiųjų švietimo instituto reguliavimą, kitaip reglamentuojant neformaliojo švietimo procesą, neformaliojo švietimo būdu įgijamų kompetencijų pripažinimą bei įgytų kvalifikacijų vietą visoje Lietuvos kvalifikacijų sistemoje. Vertinant siūlomą reguliavimą, svarstytina, ar toks reguliavimas dera su Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintais teisėkūros efektyvumo ir tikslingumo principais, reiškiančiais, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis. Tam, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus. Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d. nutarimai). Taigi, įstatymai turi būti ne tik tarpusavyje suderinti, bet ir pakankamai stabilūs. Norime pažymėti, kad projektu siekiamo keisti Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymo nauja redakcija įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., todėl svarstytina, ar yra pagrįsta vėl iš esmės keisti visą neformaliojo suaugusiųjų švietimo reguliavimą.
Manome, kad šiuo metu galiojantis Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymas yra aiškus, suprantamas, suderintas su kitais įstatymais, ir todėl galbūt tikslinga būtų projekto iniciatorių siekiamus tikslus pasiekti ne tokios apimties ir ne tokio turinio įstatymo nuostatų keitimu, kaip siūloma teikiamame projekte. Be to, pažymime, kad teikiamame projekte stinga nuoseklumo, aiškumo, normos nesuderintos ne tik tarpusavyje, tačiau ir su kitų įstatymų nuostatomis. Projekte daug perteklinių, netikslių, neaiškių, deklaratyvaus bei vertinamojo pobūdžio nuostatų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarstytinas tokio turinio ir kokybės įstatymo projekto teikimo pagrįstumas. 2. Įstatymo projekto 1 straipsnio pavadinimas ir pakeitimo esmė derintini tarpusavyje, pakeitimų esmėje po žodžio „švietimo“ įrašant žodžius „ir tęstinio mokymosi“. 3. Atsižvelgiant į projekto 1 straipsniu nauja redakcija dėstomo Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) apimtį bei į tai, kad įstatymo skyrius yra žymiai didesnės apimties struktūrinė dalis nei skirsnis, siūlome arba keičiamą įstatymą skirstyti į skirsnius (o ne į skyrius), arba skirstymo į didesnes nei straipsnis struktūrines dalis iš viso atsisakyti. 4. Keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio, numatančio, kad neformalusis suaugusiųjų švietimas yra mokymosi visą gyvenimą sudėtinė dalis, reikėtų atsisakyti ne tik kaip perteklinės bei deklaratyvaus pobūdžio nuostatos, tačiau ir kaip ne šio straipsnio reguliavimo dalyko. 5.
nustatyti, kad „ Šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo, Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo, kitų aktualių įstatymų nuostatoms, susijusioms su neformaliojo suaugusiųjų švietimo organizavimu ir finansavimu.” (
čia ir toliau – išskirta mūsų) Tokia teisės normos konstrukcija teisės požiūriu nepriimtina, nes k onstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams reikalavimus, pagal kuriuos, be kita ko, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius. Taigi, keičiamame įstatyme neturi būti normų, prieštaraujančių tiek nurodytiems, tiek kitiems įstatymams. Jeigu, vis dėlto, keičiamame įstatyme siekiama nustatyti bendrųjų ir specialiųjų įstatyminių normų taikymo taisykles, esant jų tarpusavio konkurencijai, 1 straipsnio 2 dalyje ir reikėtų aiškiai įtvirtinti tam tikrų įstatymų viršenybę keičiamo įstatymo atžvilgiu. Be to, siekiant įstatyminių normų tarpusavio darnos bei aiškaus įstatymų normų taikymo, keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje negalima nustatyti tokios abstrakčios bei ydingos nuostatos dėl „kitų aktualių įstatymų nuostatų, susijusių su neformaliojo suaugusiųjų švietimo organizavimu ir finansavimu“ viršenybės, o aiškiai įvardinti visus konkrečius įstatymus, kurie turėtų taikymo viršenybę konkurencijos su keičiamu įstatymu atveju. Be to, derinant projekto nuostatas su kitais galiojančiais teisės aktais, kuriais nustatoma panašių teisinių santykių reguliavimo konkurencija, 1 straipsnio 2 dalyje vietoj formuluotės „kiek jos neprieštarauja“ įrašytina formuluotė „kiek jų nereglamentuoja“ (atitinkamai tikslintini toliau šiame sakinyje dėstomų žodžių linksniai). 6.
neformaliojo profesinio mokymo programas, jo metu įgyjamos kompetencijos, suteikiamos kvalifikacijos, tokio mokymo finansavimas yra išsamiai reglamentuojami nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliosiančioje naujoje Profesinio mokymo įstatymo redakcijoje, priėmus siūlomą projektą neišvengiamai kiltų įstatymų nesuderinamumas, t.y. suaugusiųjų neformaliojo profesinio mokymo teisiniai santykiai būtų reguliuojami skirtingai. Siekiant išvengti įstatyminių normų kolizijos, siūlome keičiamo įstatymo 1 straipsnį papildyti nuostata, nustatančia, kad šis įstatymas netaikomas suaugusiųjų neformaliajam švietimui, vykdomam pagal neformaliojo profesinio mokymo programas Profesinio mokymo įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat reikėtų revizuoti visą keičiamą įstatymą, atsisakant nuostatų, kurios yra Profesinio mokymo įstatymo reguliavimo dalykas. 7. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąvokos „kvalifikacijos tobulinimas“ apibrėžtį siūlome dėstyti taip:
„mokymasis, siekiant plėtoti turimas arba įgyti naujas kompetencijas,
reikalingas profesinei veiklai“. 8. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje prieš žodį
„formas“ įrašytinas žodis „mokymosi“. 9. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje siūlome
išbraukti perteklinius ir iš dalies klaidinančius žodžius „išskyrus formaliojo švietimo programas“, nes jau pati sąvoka – „neformalusis suaugusiųjų švietimas“ suponuoja, kad jis vykdomas ne pagal formaliojo švietimo programas. Be to, pažymėtina, kad iš siūlomos šios dalies formuluotės galima daryti klaidingą ir nelogišką išvadą, kad neformaliuoju suaugusiųjų švietimu būtų laikomas švietimas pagal formaliojo švietimo programas, teikiamas jaunesniems negu 18 metų asmenims. 10. Svarstytinas keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įvedamos termino „neformaliojo suaugusiųjų švietimo programos“ santrumpos „programa“ pagrįstumas ir tikslingumas. Manytume, kad santrumpa
„programa“ ne pilnai atspindi trumpinamąją formuluotę.
Be to, pažymėtina, kad toliau keičiamo įstatymo tekste vietomis vartojama santrumpa, o vietomis – visa nesutrumpinta formuluotė. Atsižvelgiant į tai, galbūt tikslinga arba iš viso nevartoti minėtosios nuostatos santrumpos, arba įvesti teisingesnę „švietimo programos“ santrumpą. Jeigu būtų nuspręsta įvesti santrumpą, reikėtų visame keičiamo įstatymo tekste suvienodinti jos vartojimą. 11. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių „atitinka sąvokas, apibrėžtas“ įrašytini žodžiai „suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos“ (atitinkamai tikslintini toliau šiame sakinyje dėstomų žodžių linksniai). Taip pat atkreipiame dėmesį, kad tuo atveju, kai teisės akto, institucijos, pareigų ir pan. pavadinimas, kuris prasideda žodžiais „Lietuvos Respublika“, minimas ne kartą, pirmą kartą parašius visą pavadinimą, toliau jis gali būti rašomas be žodžių „Lietuvos Respublika“. Atsižvelgiant į tai bei siekiant teisės akto glaustumo, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje vardijami įstatymai turėtų būti rašomi be žodžių
„Lietuvos Respublikos“. 12. Pažymėtina, kad v
eiksmažodis „ atstovauti“ reikalauja naudininko, o ne galininko linksnio. Todėl keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžio „interesus“ įrašytinas žodis „interesams“. 13. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostata, kad neformalusis švietimas yra viešoji gėrybė, brauktinas kaip deklaratyvaus ir vertinamojo pobūdžio norma, nenustatanti jokių reguliacinio pobūdžio taisyklių. 14. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte siūloma nustatyti, kad neformaliojo suagusiųjų švietimo lygių galimybių principas užtikrina kiekvieno asmens teisę realizuoti savo prigimtines galimybes . Norime pažymėti, kad žmonių prigimtinės teisės paprastai siejamos su paties žmogaus kaip atskiro individo prigimtimi, jos neatsiejamos nuo žmogaus kaip absoliučiai ginamos vertybės, pvz. teisė į gyvybę, orumą, laisvę.
Tuo tarpu teisė į švietimą suprantama ir vertinama kaip pozityvioji, t.y. įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės suteikta teisė. Atsižvelgiant į tai, k eičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte vietoj žodžio „prigimtines“ įrašytini žodžiai „neformaliojo švietimo“. 15. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas tikslintinas bendrinės kalbos požiūriu. Be to, kadangi šiame punkte apibrėžiamas neformaliojo suaugusiųjų švietimo, o ne apskritai švietimo, principo turinys, prieš žodį „švietimo“ įrašytini žodžiai „neformaliojo suaugusiųjų“. 16. Nėra aiškus keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies
(pastaba dėl neaiškaus principo turinio santykio su neformaliojo suaugusiųjų švietimo procesu taikytina ir 4 bei 5 šios dalies punktams). Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiame Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatyme „kontekstualumo“ principo turinys yra atskleistas žymiai aiškiau. 17. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte vietoj žodžio „atliepiami“ įrašytini žodžiai „atsižvelgiama į“. 18. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 5 punkte turėtų būti atskleistas „suinteresuotųjų institucijų“ formuluotės turinys, nes nėra aišku kokio statuso ar teisinės formos subjektai šiame punkte yra minimi. Pažymėtina, kad žodis „institucija“ teisėkūroje paprastai suprantama kaip viešąją valdžią įgyvendinanti valstybės ar savivaldybės organizacija. Tuo tarpu sąvokos „verslo institucija“ ar „švietimo institucija“ Lietuvos teisės aktuose nėra vartojamos. Be to, turėtų būti vartojama sąvoka „savivaldybės institucija“, o ne „savivaldos institucija“. 19. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo straipsnių dalių punktai žymimi arabišku skaičiumi su skliausteliu.
Atsižvelgiant į tai, tikslintina keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 2 dalies, 6 straipsnio 2 dalies, 9 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 3 dalies ir 14 straipsnio 1 bei 2 dalių punktų numeracija. 20. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tikslintina, nustatant, kad neformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugas gali teikti ne tik juridiniai asmenys, tačiau ir kitos juridinio asmens statuso neturinčios kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės narės organizacijos, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniai Lietuvoje. 21. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikėtų atsisakyti kaip perteklinės ir betikslės. Nėra aišku, kam reikalinga įstatyme išvardinti pavyzdinį bei nebaigtinį juridinių asmenų, galinčių teikti neformaliojo suaugusijų švietimo paslaugas, sąrašą, kuris savo esme būtų laikomas tik metodinio ar rekomendacinio pobūdžio. Mūsų nuomone, apskritai yra teisiškai ydinga, nustatyti nepilną kelių punktų juridinių asmenų sąrašą, o paskutiniajame punkte numatyti, kad be šiame sąraše išvardintų juridinių asmenų minėtąsias paslaugas gali teikti ir visi kiti juridiniai asmenys, atitinkantys teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Jeigu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nebūtų atsisakyta, jos nuostatos turėtų būti tikslinamos iš esmės, nes pateiktas paslaugų teikėjų sąrašas yra eklektiškas, netikslus ir klaidinantis. Nėra aišku, kokiais kriterijais remiantis yra išskiriami ir vardijami pasirinktieji juridiniai asmenys, t.y. jų nesieja nei teisinė forma, nei steigėjai, nei jų pagrindinės veiklos pobūdis.
Ši dalis turėtų būti taisytina, atsižvelgiant į šias pastabas:
statusas nereiškia savarankiškos teisinės formos juridinio asmens, todėl nevyriausybinės organizacijos statusas, apibrėžtas Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatyme gali apimti ir 3 bei 4 punktuose minimus juridinius asmenis;
bei Mokslo ir studijų įstatymuose vartojama terminija ir dėstytinas taip:
„Švietimo įstaigos bei mokslo ir studijų institucijos: mokyklos, profesinio
mokymo įstaigos, aukštosios mokyklos“. Taip pat reikėtų atsisakyti perteklinių ir klaidinančių žodžių „turinčios teisę vykdyti neformalųjį švietimą“, nes visi šioje dalyje nurodyti asmenys, teiksiantys neformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugas, turės įgyti teisę jas teikti;
ir forma apskritai neatskleisti, todėl iš esmės jų priskyrimą prie neformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugas teikiančių asmenų lemtų žodžiai jų pavadinime
„mokytojų švietimo centras“ arba „Trečiojo amžiaus universitetas“;
institucijos ir joms pavaldžios įstaigos, kurioms švietimas nėra pagrindinė veikla ” konstrukcija apskritai yra neaiški, nes valstybės institucijoms pavaldžios įstaigos plačiąja prasme taip pat turi valstybės institucijų, t.y. valstybės valdžią įgyvendinančių organizacijų, įstaigų statusą. Be to, žodžiai „kurioms švietimas nėra pagrindinė veikla“ yra pertekliniai, nes valstybės įstaigos, kurioms švietimas yra pagrindinė veikla, yra laikomos mokyklomis (jos jau numatytos šios dalies 2 punkte).
Taip pat neaišku, kodėl šiame punkte nėra numatytos savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios taip pat gali vykdyti neformalųjį suaugusiųjų švietimą;
teisės požiūriu neaiškus terminas „verslo įmonė”, nes Lietuvos Respublikos teisės aktuose tokios formos privatūs juridiniai asmenys nėra numatyti. Be to, sąvoka „darbdavys“ gali reikšti bet kokį Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantį juridinį asmenį, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotą užsienio valstybės jurisdikcijai priklausančio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinį, todėl ši sąvoka apima ir visus aukščiau išvardintus juridinius asmenis, kurie taip pat laikomi juose dirbančių darbuotojų darbdaviais;
kitus neformalaus suaugusiųjų švietimo vykdymo reikalavimus. Siekiant teisinio aiškumo, siūlome aiškiai nurodyti šiuos teisės aktus. 22. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad „ paslaugų teikėjas privalo viešai skelbti išsamią informaciją apie savo kvalifikaciją ir vykdomas neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas.” Šioje dalyje reikėtų atsisakyti žodžio “išsamią”, nes ji yra vertinamojo pobūdžio, ir nurodyti kokią informaciją apie savo kvalifikaciją paslaugų teikėjas privalo skelbti viešai (analogiška pastaba teiktina keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatai). Taip pat nėra aišku, kokia paslaugų teikėjo – juridinio asmens ar juridinio asmens ar kitos organizacijos, kvalifikacija turima omenyje, nes tam tikros išsilavinimo kvalifikacijos yra suteikiamos tam tikras mokymo programas baigusiems fiziniams, o ne juridiniams asmenims. 23.
įstatymo 5 straipsnyje siūloma reguliuoti Trečiojo amžiaus universitetų teisinį statusą ir jų teisę į valstybės paramą. Šio straipsnio 1 dalis brauktina kaip perteklinė, nes ji teisiniu požiūriu neinformatyvi, joje vartojama ne reguliacinio, o vertinamojo ir subjektyvaus pobūdžio formuluotė „vyresniojo amžiaus suaugę žmonės“. Pažymėtina, kad pagal pateiktą apibrėžimą, Trečiojo amžiaus universitetu galėtų vadintis iš esmės bet kokios teisinės formos viešasis ar privatus juridinis asmuo, kuris tenkina kokias nors vyresniojo amžiaus, nors toks amžius taip pat niekur neapibrėžtas, žmonių žinių ar saviraiškos reikmes. Atkreipiame dėmesį, kad Trečiojo amžiaus universitetai, kaip ir kiti neformaliojo švietimo paslaugų teikėjai, yra apibrėžti 4 straipsnio 1 dalyje, jų teisinis statusas ir forma apibrėžiami jų steigimo dokumentuose, todėl svarstytinas jų išskyrimo iš kitų paslaugų teikėjų pagrįstumas ir reikalingumas. 24. Keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad Trečiojo amžiaus universitetai ir kiti vyresniojo amžiaus suaugusiųjų asmenų neformaliojo švietimo teikėjai konkurso būdu gali gauti valstybės paramą. Vertinant šią nuostatą, nėra aišku, kodėl į valstybės paramą konkurso būdu gali pretenduoti tik Trečiojo amžiaus universitetai ir kiti vyresniojo amžiaus suaugusiųjų asmenų neformaliojo švietimo teikėjai, t.y. asmenų lygiateisiškumo požiūriu nėra pagrįstas šios kategorijos paslaugų teikėjų išskyrimas iš visų kitų neformalųjį suaugusiųjų švietimą vykdančių subjektų, pvz. nevyriausybinės organizacijos, vykdančios „jaunesnio amžiaus“ suaugusiųjų neformalųjį švietimą, teisės į valstybės paramą neturėtų.
Bet kaip jau minėta, Trečiojo amžiaus universitetas iš esmės nėra apibrėžtas ar apribotas kokiais nors objektyviais kriterijais, todėl bet kuris neformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugų teikėjas gali pretenduoti į Trečiojo amžiaus universiteto statusą, tiesiog į steigimo dokumentus kaip vieną iš veiklos sričių įsirašęs „vyresniojo amžiaus“ suaugusiųjų neformalaus švietimo vykdymą. Siekiant teisinio aiškumo, taip pat siūlytina plačiau atskleisti valstybės paramos teikimo pagrindus, t.y., iš kokiai valstybės institucijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų parama būtų teikiama, konkurso vykdymo principai (ar būtų vykdomas programinis užsakomasis finansavimas, ar kompensuojamos veiklos išlaidos, ar teikiama kitokio pobūdžio valstybės parama). 25. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje reikėtų atskleisti nuostatos, kad švietimo programa gali būti teikiama „mišriu būdu“, turinį. Galbūt tikslinga tiesiog nustatyti, kad neformalaus suaugusiųjų švietimo programa gali būti vykdoma kontaktiniu ir (ar) nuotoliniu būdu. 26. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos nėra norminio pobūdžio. Šiose dalyse nurodytas neformalaus suaugusiųjų švietimo programų klasifikavimas yra netikslingas ir perteklinis, nes įstatyme visiškai neatskleista klasifikavimo ir tokių klasifikuotų programų vykdymo teisinė reikšmė.
Šiose dalyse nurodytas švietimo programų klasifikavimas pagal vienus ar kitus kriterijus yra labiau ne teisinio reguliavimo, o teorijos dalykas, todėl neaiški jo reikšmė įstatyminio reguliavimo požiūriu. 27. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte vietoje žodžio „kvalifikacija“ įrašytinas žodis „veikla“. Taip pat pažymėtina, kad šios dalies 1- 4 punktuose neturi būti vartojamos paryškintos raidės. 28. Nėra aišku, pagal kokius kriterijus būtų vertinamas ir konstatuojamas švietimo programų įgyvendinimo teritorinis lygmuo, numatytas keičiamo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje. Pavyzdžiui, nėra aišku, ar tuo atveju, jei Vilniuje patalpas ir buveinę turinti nevyriausybinė organizacija ir jos padalinys kitoje savivaldybėje vykdytų švietimo programą, būtų laikoma, kad programa būtų laikoma nacionaline, ar, vis dėlto, savivaldybės lygmens programa. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad ne valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų patvirtintas švietimo programas vadinti nacionalinėmis ar savivaldybių programomis, nėra tikslu. 29. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostatos, nustatančios pažymėjimų išdavimą, nedera su Profesinio mokymo įstatymo, Mokslo ir studijų įstatymo bei Švietimo įstatymo nuostatomis, nustatančiomis kitokią neformaliojo švietimo programas baigusių asmenų pasiekimų įteisinimo tvarką. Pavyzdžiui, Profesinio mokymo įstatyme bei Mokslo ir studijų įstatyme numatyta, kad tokių pažymėjimų formą ir išdavimo tvarką nustato švietimo ir mokslo ministras, o Švietimo įstatyme apskritai nustatyta, kad a smeniui, baigusiam neformaliojo švietimo programą, išskyrus formalųjį švietimą papildančio ugdymo programą, pažymėjimas tik gali būti išduotas. 30.
atsisakyti kaip perteklinės ir ne šio įstatymo, o Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo reguliavimo dalyko. Be to, šioje dalyje turėtų būti išbraukti žodžiai „ir gretutinių teisių“, nes švietimo programa kaip kūrinys, yra autorių teisių objektas. 31. Nėra aišku, kodėl keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta ne solidarinė, o alternatyvi paslaugų teikėjo ir jo savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) atsakomybė už neformaliojo suaugusiųjų švietimo kokybę. Be to, manome, kad paslaugų teikėjo dalyvių susirinkimo atsakomybė teisine prasme būtų tik fiktyvi, nes atsakomybė už teisės aktuose nustatytų reikalavimų nesilaikymą kiltų būtent subjektui, vykdančiam šią veiklą, t.y. fiziniam ar juridiniam ameniui ar jų padaliniui – paslaugų teikėjui. 32. Svarstytinas keičiamo įstatymo
informaciją apie švietimo dalyvių atsiliepimus pagrįstumas, nes galima situacija, kada tokių atsiliepimų paprasčiausiai nebus ir šis imperatyvas tiesiog objektyviai negalės būti įgyvendintas. 33. Keičiamo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad „n eformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugų teikėjų, finansuojamų iš valstybės ir (arba) savivaldybių biudžetų lėšų, veiklos išorinio vertinimo tvarką nustato valstybinės ir savivaldybės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas)“. Ši nuostata nedera su Profesinio mokymo įstatymo, Mokslo ir studijų įstatymo bei Švietimo įstatymo nuostatomis, nustatančiomis kitokią formalųjį ir neformalųjį švietimą organizuojančių ir valstybės lėšų gaunančių subjektų išorinį vertinimą.
Taip pat nėra aišku, kodėl šioje dalyje nustatoma tik valstybinių ir savivaldybės mokyklų savininkų teises ir pareigas įgyvendinančių institucijų pareiga nusistatyti išorinio vertinimo tvarką, tuo tarpu pareiga kitiems švietimo paslaugų teikėjams, finansuojamiems iš valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų, tokia pareiga nenustatoma. 34. Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas, išskyrus kvalifikacijos tobulinimo programas, įvertina ir akredituoja paslaugos teikėjo savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) savo nustatyta tvarka. Šios nuostatos tikslingumas nėra aiškus. Pirma, neaišku, ką reiškia sąvoka „akredituoja“. Pažymėtina, kad pagal bendruosius viešojo administravimo principus akreditavimo proceso esmė yra ta, kad valstybinę priežiūrą įgyvendinanti institucija akreditavimu patvirtina tam tikro objekto (dalyko, proceso) atitiktį nustatytiems reikalavimams ir tuo pačiu duoda leidimą vykdyti atitinkamą veiklą ar teikti atitinkamas paslaugas. Pagal šiuo metu galiojantį įstatymą neformaliojo švietimo programos nėra akredituojamos. Taigi, neaišku, kokias teisines pasekmes turės pastarųjų programų akreditavimas (apskritai nelogiškas ir betikslis atrodo reikalavimas pačiam paslaugų teikėjui akredituoti savo teikiamas švietimo programas), ar jas akreditavus vienam neformaliojo suaugusiųjų švietimo teikėjui, jas galės teikti ir kiti teikėjai, o taip pat – kaip kiti teikėjai gaus informaciją apie tai, kad tam tikra programa jau yra akredituota.
Antra, siūloma nuostata suponuoja, kad kiekvieno paslaugų teikėjo savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) turės patvirtinti šių programų įvertinimo ir akreditavimo tvarką, taigi gali atsitikti taip, kad neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas, būdami tam tikrų įstaigų savininko teises ir pareigas vykdančiomis institucijomis, turėtų vertinti ir akredituoti Lietuvos Respublikos Seimas ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, jeigu šioje dalyje turima omenyje, kad įvertinimas ir akreditavimas skirtas tik atitinkamo teikėjo vidiniam naudojimui, manytina, kad tokia nuostata šiame įstatyme yra perteklinė. Analogiško turinio pastaba dėl akreditacijos tikslingumo ir neakreditavimo teisinių pasekmių taikytina ir keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatytas kvalifikacijos tobulinimo programų įvertinimas ir akreditavimas. Taip pat reikėtų atskleisti kokių teisės aktų nustatyta tvarka būtų akredituojamos kvalifikacijos tobulinimo programos. 35. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464
Be to, kadangi minėti pavadinimai šiose nuostatose minimi pirmą kartą įstatymo tekste, jie turi būti vartojami su žodžiais „Lietuvos Respublikos“. Šie ministerijų ir ministrų pareigų pavadinimai tikslintini ir kitose keičiamo įstatymo nuostatose. 36. Atsižvelgiant į tai, kad ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus sprendžia bei privalomos galios administracinius aktus (įsakymus) kaip valstybės pareigūnas priima ministras, o ne ministerija, keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžio „ministerijos“ įrašytinas žodis „ministro“. 37. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje po žodžio
„asmens“ įrašytini žodžiai „neformaliojo suaugusiųjų švietimo būdu“, o po
žodžio „vertinimo“ – žodžiai „ir pripažinimo“. 38. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje vietoj žodžių „neformaliojo švietimo“ įrašytini žodžiai
„neformaliojo suaugusiųjų švietimo būdu“, o vietoj žodžio „formaliuoju“
įrašytini žodžiai „formaliojo švietimo“. Be to, siekiant teisinio aiškumo, projekto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte prieš žodžius „profesinio mokymo“ įrašytinas žodis „formaliojo“. 39. Keičiamo įstatymo 9 straipsnyje reikėtų atskleisti šio straipsnio 1 ir 2 dalių tarpusavio santykį, nes nėra aišku, kada kompetencijų įvertinimą ir pripažinimą organizuoja kvalifikacijų tvarkymo institucija švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka, suderinta su dviem kitais ministrais, o kada – patys formaliojo švietimo programas vykdantys subjektai švietimo ir mokslo ministro arba savo nustatyta tvarka. Taip pat manome, kad keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalyje reikėtų aiškiai nurodyti subjektus, įgaliotus priimti sprendimus dėl įgytų kompetencijų pripažinimo formaliojo švietimo dalimi (nes minėtose nuostatose nurodyti tik subjektai, organizuojantys pripažinimą arba nustatantys pripažinimo tvarką). 40.
vietoj formuluotės „formaliojo bendrojo ugdymo“ vartotina arba formuluotė
„formaliojo švietimo“, arba formuluotė „bendrojo ugdymo“. 41. Projekto 9 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad
darbdavys (verslo įmonė), suderinęs su kvalifikacijų tvarkymo institucija, gali pripažinti profesinėje veikloje įgytą specialiąją kompetenciją, vadovaudamasis atitinkamo profesinio standarto aprašu arba profesinės veiklos aprašu. Ši nuostata svarstytina keliais aspektais. Pirma, neaišku, kodėl šiuo atveju teisė pripažinti kompetenciją suteikiama tik darbdaviui, kuris yra verslo įmonė. Antra, manome, kad darbdavys (privatus juridinis asmuo), kurio samdomi darbuotojai nėra susiję su valstybės reguliuojamomis profesijomis ar funkcijomis, yra laisvas savo valia ir pasirinkimu pripažinti bet kokias jo samdomo darbuotojo neformaliuoju būdu įgytas kompetencijas, t.y. darbdavys savo nuožiūra sprendžia apie darbuotojo kvalifikaciją ir jo turimų kompetencijų pakankamumą darbdavio nustatytoms funkcijoms atlikti. 42. Mūsų nuomone, keičiamo įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostatos, nustatančios tam tikros profesinės kvalifikacijos suteikimą, yra ne šio įstatymo, o Profesinio mokymo įstatymo bei Mokslo ir studijų įstatymo, reglamentuojančių formalųjį švietimą ir formaliojo švietimo programas baigusiems asmenims suteikiamas kvalifikacijas, reguliavimo dalykas. Analogiško turinio pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 daliai, kurioje reglamentuojamas užsienyje įgytų išsilavinimo kvalifikacijų pripažinimas Lietuvoje. Jeigu būtų nuspręsta šios dalies neatsisakyti, po žodžio „Lietuvoje“ įrašytini žodžiai „įgytai kvalifikacijai ir Lietuvoje įgytos kvalifikacijos patvirtinimą vykstantiems į užsienį asmenims“. 43. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio pavadinimą, derinant jį su straipsnio turiniu, siūlome dėstyti taip: „Neformaliojo suaugusiųjų švietimo politikos formavimas ir įgyvendinimas“. 44.
perteklinės santrumpos, vietoj žodžių „socialinių reikalų“ įrašytini žodžiai
„socialinės apsaugos“ bei prieš žodį „švietimo“ brauktini pertekliniai žodžiai
„Lietuvos Respublikos“, kadangi šios ministerijos pavadinimas minimas įstatymo
tekste nebe pirmą kartą. Be to, kadangi ši dalis nustato institucijas, atsakingas už valstybės neformaliojo suaugusiųjų švietimo politiką, šioje dalyje brauktini pertekliniai žodžiai „bei savivaldybės“ (savivaldybės institucijos formuoja ne valstybės, o savivaldybės politiką tam tikrose srityse). Taip pat pažymime, kad 10 straipsnio 1 dalyje brauktina teisiškai ydinga nuostata, kad valstybės politiką formuoja „kitos suinteresuotos ministerijos“ , nes valstybės politikos formavimo funkcijų atlikimą turi lemti ne pačių ministerijų noras ir suinteresuotumas, tačiau joms suteikti valdingi įgalinimai. 45. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje vartojama teisiškai ydinga ir nelogiška nuostata, numatanti, kad valstybės politiką įgyvendina Vyriausybės ir (ar) ministerijos įgaliota institucija (institucijos). Pažymėtina, kad siekiant tinkamo įstatymo taikymo, įstatyme turi būti aiškiai įvardintas subjektas, įgaliotas paskirti kompetentingą instituciją. Tuo tarpu siūloma formuluotė netgi suponuoja negalimą konkurenciją tarp Vyriausybės ir ministerijos savo nuožiūra įgalioti po vieną jiems priimtiną instituciją. Atsižvelgiant į tai, įstatyme reikėtų aiškiai įvardinti subjektą - arba Vyriausybę, arba ministrą (beje įgaliotasis ministras turi būti nurodytas konkrečiai), kuris būtų įgaliotas įgalioti kitą instituciją įgyvendinti valstybės neformaliojo suaugusiųjų švietimo politiką. Vertinant šią nuostatą, atkreiptinas dėmesys į keičiamo įstatymo 12 straipsnį, kuriame įvardijama būtent Vyriausybės įgaliota institucija.
Be to, šioje dalyje po žodžio „savivaldybės“ įrašytini žodžiai „institucijos ir įstaigos“, žodžiai ir skaičius „šio įstatymo 4 str. nustatyti“ brauktini kaip pertekliniai, nes ši nuoroda neatlieka jokios konkretizavimo funkcijos, o prieš žodžius „švietimo paslaugų“ įrašytini žodžiai „neformalaus suaugusiųjų“. 46. Projekto 10 straipsnio 3 dalyje brauktini pertekliniai žodžiai „Lietuvos Respublikos“, kadangi Vyriausybės pavadinimas minimas įstatymo tekste nebe pirmą kartą, taip pat žodis „nacionalinę“ brauktinas kaip perteklinis arba įtrauktinas į Neformaliojo suaugusiųjų švietimo plėtros programos pavadinimą, dėstant jį didžiąja raide. Be to, šioje dalyje brauktini pertekliniai žodžiai „Vyriausybės įgaliota ministerija, konsultuodamasi su suinteresuotomis ministerijomis ir kitais socialiniais dalininkais parengia ir teikia tvirtinti Vyriausybei“, kadangi ši nuostata nėra šio įstatymo reguliavimo, o Vyriausybės įstatymo ir Vyriausybės darbo reglamento reguliavimo dalyku (t.y. Vyriausybės kompetencijai priklauso pačiai nusistatyti, kokiu būdu rengiami Vyriausybės teisės aktų projektai). Todėl keičiamame įstatyme užtektų nurodyti tik tai, kad Neformaliojo suaugusiųjų švietimo plėtros programos įgyvendinimo priemonių planą 3 metams tvirtina Vyriausybė. Jeigu norima, kad rengiant šį planą būtų konsultuojamasi su kitomis institucijomis, tai taip ir turėtų būti nurodyta. Taip pat šioje dalyje ir vėlesnėse projekto nuostatose tikslintina sąvoka „socialiniai dalininkai“, nes ši sąvoka nei keičiame įstatyme, nei kituose įstatymuose nėra apibrėžta. Galbūt turėta omenyje „socialinių partnerių“ sąvoka. 47. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje žodžiai
„savivaldybės“ bei „savivaldybė“ sakinio viduryje rašomi iš mažosios raidės. Be
to, vietoj žodžio „savivaldybė“ turi būti įrašytas žodis „savivaldybės“. 48.
nustatyti, kad Lietuvos neformaliojo suaugusiųjų švietimo taryba yra atstovavimo pagrindu veikianti švietimo savivaldos institucija. Vertinant šios tarybos sudarymo ir sudėties tvirtinimo nuostatas, neaišku, kodėl taip susiaurintas subjektų, kurių atstovai sudarys tarybą, ratas. Pavyzdžiui, neaišku, kodėl nėra numatyta galimybė į šią tarybą skirti savivaldybių institucijų atstovų, kodėl darbdavių interesams atstovautų tik „verslo įmonės“ , kodėl tik nevyriausybinės organizacijos išskirtos iš visų kitų visuomenės interesus atstovaujančių organizacijų rato. Taip pat įstatyme reikėtų įtvirtinti ir esminius tarybos sudarymo pagrindus – tarybos narių skaičių, narių kadencijos trukmę bei subjektą, įgaliotą tvirtinti tarybos sudėtį. 49. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti Lietuvos neformaliojo suaugusiųjų švietimo tarybos funkcijas. Manytina, kad toks pernelyg smulkus Tarybos funkcijų išdėstymas įstatyme yra perteklinis. Ši nuostata turi būti suderinta su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 62 straipsnio 3 punktu. 50. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis tikslintina šiais aspektais:
skatinti neformaliojo suaugusiųjų švietimo tyrimus ir inovacijas, kaip tai numatyta šios dalies 1 punkte;
švietimo plėtros programos pavadinimas derintinas su 10 straipsnio 3 dalyje vartojama terminija. Be to, šiame punkte žodis „formavimo“ keistinas į žodį „rengimo“;
minimų „nacionalinių programų (projektų)“ statusas ir paskirtis;
delegavimo tarybai pagrįstumas.
Atkreiptinas dėmesys, kad funkcijų ar įgaliojimų delegavimas paprastai suprantamas kaip subjekto kompetencijai priklausančių įgaliojimų perdavimas (perleidimas) kitam asmeniui, o jokios Vyriausybės funkcijos tarybai, kuri net nėra viešojo administravimo subjektas, yra negalimas. Atsižvelgiant į tai, šiame punkte žodžiai „arba Vyriausybės deleguotas funkcijas“ yra brauktini. Analogiško turinio pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punktui. 51. Nesuprantamas keičiamo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatytos nuostatos dėl tarybos teisės sudaryti komitetus bei ekspertų grupes, nustatant jų pareigas ir įgaliojimus, įgyvendinimas. Atkreiptinas dėmesys, kad taryba nėra juridinis asmuo, ji nėra biudžeto asignavimų valdytojas, neturi administracinių įgaliojimų jai nepavaldiems asmenims. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad taryba savo funkcijoms atlikti galėtų sudaryti komitetus ar darbo grupes nebent tik iš savo narių tarpo. 52. Svarstytinas keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje numatytas reguliavimas, pagal kurį valstybinės institucijos, atliekančios pavestą ekspertinę funkciją valstybės politikos formavimo ir įgyvendinimo srityje, sekretoriato funkcijas atliktų nevyriausybinė organizacija. Pagal bendruosius viešosios valdžios įgyvendinimo principus, viešąją valdžią įgyvendina būtent valstybės institucijos ir įstaigos, kurios ir yra steigiamos šiam tikslui. Atsižvelgiant į tai, manome, kad tarybą techniškai turėtų aprūpinti ir už tai atsakinga būti būtent įstatymu arba Vyriausybės nutarimu įgaliota valstybės institucija ar įstaiga.
Būtent iš šiai valstybės institucijai ar įstaigai skirtų valstybės biudžeto asignavimų ir būtų finansuojama ši papildoma institucijos ar įstaigos funkcija. Jeigu šiai pastabai nebūtų pritarta, keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje turi būti nurodyta, kas ir kokia tvarka gali atrinkti nevyriausybinę organizaciją, atliekančią tarybos sekretoriato funkcijas. Be to, šioje dalyje turi būti atskleista vartojamų sąvokų „adekvatus valstybės biudžeto finansavimas“ bei
„nacionaliniu lygiu veikianti“ turinys. Taip siūlome vietoj žodžių „tarybos
sekretoriato funkcijas atlieka“ įrašyti žodžius „Tarybą aptarnauja ir techniškai aprūpina“. 53. Atsižvelgiant į teisės aktų sistemiškumo principą, nustatantį, kad bendrosios teisės normos turi būti dėstomos prieš specialiąsias teisės normas, projekto 11 straipsnio 5 dalies nuostatos turi būti dėstomos projekto 11 straipsnio 1 dalyje. Be to, abejotinas šioje dalyje numatytas tarybos atskaitingumas Vyriausybei, nes tarybos nariai, atstovaujantys tam tikras visuomenines organizacijas ar institucijas, nėra nei pavaldūs Vyriausybei, nei jos skiriami. Atsižvelgiant į tai, nėra aiškus, tokio
„atskaitingumo“ turinys. Galbūt turima omenyje, kad taryba Vyriausybei teikia
savo veiklos ataskaitą. 54. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio pavadinime bei kitose keičiamo įstatymo nuostatose vietoj formuluotės „Vyriausybės įgaliota institucija“ siūlome vartoti formuluotę „Vyriausybės įgaliota įstaiga“, nes tai tiksliau atspindi įgalioto subjekto statusą ir teisinę formą. 55. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje tikslintina neaiški nuostata „švietimo pagalbos įstaiga, veikianti nacionaliniu lygmeniu“. 56.
nurodoma, kad Vyriausybės įgaliota institucija inicijuoja ir (arba) įgyvendina profesijos mokytojų, kitų neformaliojo suaugusiųjų švietimo teikėjų kvalifikacijos tobulinimo programas. Ši nuostata tikslintina, atsižvelgiant į tai, kad ji negali būti taikoma neformaliojo suaugusiųjų švietimo teikėjų – juridinių asmenų atžvilgiu. Analogiška pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo
prieštarauja projekto 8 straipsnio 2 daliai, pagal kurią kvalifikacijos tobulinimo programas vertina ir akredituoja ne Vyriausybės, o Švietimo ir mokslo ministro įgaliota institucija. Be to, šiame punkte brauktini pertekliniai ir klaidinantys žodžiai „išskyrus profesines studijas“, nes profesinių studijų reguliavimas yra ne šio įstatymo, o Mokslo ir studijų įstatymo dalykas, nes profesinės studijos yra skirtos ne kvalifikacijai tobulinti, o jai įgyti (Mokslo ir studijų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 58. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkte nėra aišku, kokių institucijų pasirengimą vertinti asmens kompetencijas ir teikti profesines kvalifikacijas vertina Vyriausybės įgaliota institucija. Be to, profesinių kvalifikacijų teikimas yra ne šio įstatymo, o formalaus švietimo programų vykdymą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reguliavimo dalykas. 59. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Vyriausybės įgaliota institucija turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų ir organizacijų, valstybės registrų, kitų asmenų informaciją, būtiną nustatytoms funkcijoms atlikti.
Atsižvelgiant į tai, kad privatūs asmenys, kurių veikla nėra susijusi su valstybės reguliuojama neformaliojo suaugusiųjų švietimo veikla, neturi pareigos Vyriausybės įgaliotai institucijai teikti jokios informacijos, būtinos jos funkcijoms atlikti, bei siekiant teisinio aiškumo, po žodžių „kitų asmenų“ siūlome įrašyti žodžius „ kurių veikla susijusi su šiuo įstatymu reglamentuojama neformaliojo suaugusiųjų švietimo veikla“. 60. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis brauktina kaip netiksli, perteklinė ir ne šio įstatymo reguliavimo dalykas. Atkreiptinas dėmesys, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punkte jau nustatyta, kad prie savarankiškųjų savivaldybių funkcijų priskiriamas ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimas. 61. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 2 dalis tikslintina, nes neformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugas teikiančių asmenų veikla finansuojama ne tik iš savivaldybės biudžeto. Be to, derinant terminiją su Vietos savivaldos įstatymu, vietoj formuluotės „savivaldybės veiklos strateginis planas“ įrašytini žodžiai „savivaldybės strateginis veiklos planas“. 62. Projekto 13 straipsnio 3 dalies pirmojoje pastraipoje brauktini pertekliniai žodžiai „jomis neapsiribojant“. 63. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 3 punkte reikėtų atskleisti neformaliojo suaugusiųjų švietimo programų konkursų organizavimo tikslą, t.y. nėra aišku, ar konkursai organizuojami švietimo programų rengimui, vertinimui, įgyvendinimui ar kokiam kitam tikslui. Atitinkamai tikslintinas ir formuluotės „švietimo programų inicijavimas“ turinys. 64.
reglamentuojant neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatoriaus teisinį statusą atsisakytina pernelyg smulkmeniško perteklinio darbo krūvio reglamentavimo. Taip pat neaiškus šios nuostatos santykis su keičiamo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pagal kurias savivaldybės neformaliojo suaugusiųjų švietimo veiksmų plano įgyvendinimui skiriamas koordinatorius. Be to, šioje dalyje turi būti nustatyta, kas ir kokia tvarka atrenka nevyriausybinę organizaciją, atliekančią neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatoriaus funkcijas, atsisakant perteklinių nuostatų dėl šiai organizacijai skiriamo finansavimo susiejimo su etato atlyginimo dydžiu. 65. Pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią savivaldybės administracijos direktorius skiria koordinatorių, kuris gali būti pavaldžios institucijos darbuotojas, tikslintina, nes savivaldybės administracijos direktorius neturi administracinių įgalinimų duoti valdingus nurodymus ne jo vadovaujamos įstaigos, o jai pavaldžios įstaigos darbuotojui. Be to, vietoj žodžių
„savivaldybės administratorius“ įrašytini žodžiai „savivaldybės administracijos
direktorius“. 66. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžio „savivaldybė“ įrašytini žodžiai „savivaldybės institucijos“, o vietoj žodžių „visuomeniniais pagrindais“ – žodis „neatlygintinai“. 67. Nėra aišku, kokie „valstybės fondai“ numatyti keičiamo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Galbūt turimi omenyje valstybės piniginiai fondai, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pagal Valstybės iždo įstatymą šie fondai yra pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įsteigti fondai, kurių sudarymo šaltinis yra valstybės piniginiai ištekliai ir kuriuose sukauptos lėšos naudojamos šių fondų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytiems tikslams.
Pažymime, kad šių fondų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nėra numatyta, kad jų lėšos gali būti skiriamos neformaliajam suaugusiųjų švietimui finansuoti. 68. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 2 punktas tikslintinas, atsisakant Profesinio mokymo įstatymo reguliuojamų nuostatų. Norime pažymėti, kad galiojančiame Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatyme yra aiškiai ir tiksliai išdėstytos neformaliojo suaugusiųjų švietimo finansavimo nuostatos. 69. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 3 punkte vietoj žodžių „visuomenės“ įrašytini žodžiai „neformaliojo suaugusiųjų“. 70. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostata dėl darbdavio lėšų skyrimo darbuotojų kvalifikacijai tobulinti brauktina kaip neturinti jokio teisinio krūvio. Be to, 3 dalies nuostatos dėstymas neatitinka teisės aktų rengimo rekomendacijų. 71. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 5 dalis pernumeruotina į 4 dalį, šioje dalyje tikslintinos nuorodos į šio straipsnio 1 dalies 3-5, 7 punktus. Be to, šioje dalyje brauktini žodžiai „asignavimų valdytojo“ bei turi būti atskleistas formuluotės „veiklos vykdymo reikalavimai“ turinys. 72. Vadovaujantis teisės technikos taisyklėmis:
turi būti dėstomos ne kaip nauja redakcija dėstomo įstatymo V skyriaus nuostatos, o kaip teikiamo projekto 2 straipsnis (visas šias nuostatas dėstant viename straipsnyje, atitinkamai tikslinant straipsnio pavadinimą - „Įstatymo įsigaliojimas bei įgyvendinimas“);
perkėlus jas į projekto 2 straipsnio 1 dalį, dėstytinos taip: „1.
Šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 1 straipsniu nauja redakcija išdėstyto įstatymo 12 straipsnį ir šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2019 m. liepos 1 d.“;
perkėlus jas į projekto 2 straipsnio 2 dalį, dėstytinos taip: „2. Šio įstatymo
m. sausio 1 d.“;
projekto 2 straipsnio 3 dalimi;
nurodant ir kitus viešojo administravimo subjektus (ministrus), kurių tvirtinami teisės aktai tiesiogiai numatyti keičiamame įstatyme;
brauktinos kaip perteklinės, nes įstatymu nenurodoma Vyriausybei, kokių ministrų teisės aktų pagrindu Vyriausybė turi priimti savo teisės aktus. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Andriuškevičiūtė,
[email protected] J. Jarmakovič, tel. (8 5) 239 6055, el. p. [email protected] E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected]
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679,
[email protected] . Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2018-11- Nr. Į 2018-11-14 Nr. S-2018-8565 Lietuvos Respublikos Seimui DĖL Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymo Nr. VIII-822 pakeitimo įstatymo projektO Nr. XIIIP-2862 atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymo Nr. VIII-822 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-2862, pagal kompetenciją teikiame šias pastabas bei pasiūlymus. 1. Projekto 4 straipsnio 1 dalyje siūloma numatyti, kad teisę teikti neformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugas teisės aktų nustatyta tvarka turėtų juridiniai arba fiziniai asmenys. Šiame kontekste vis ų pirma atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymu (kuris įgyvendina 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje), subjektams, kurie nėra įsisteigę Lietuvoje, turi būti sudaryta galimybė laikinai teikti paslaugas Lietuvoje . Be to, ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje gali vykdyti ne tik fiziniai ir juridiniai asmenys, bet ir kitų Europos Sąjungos bei Europos ekonominės erdvės valstybių subjektai, kurie gali ir neturėti juridinio asmens statuso, kaip tai patvirtinama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.19 straipsnyje, kuriame minimi užsienio juridiniai asmenys ar kitos organizacijos. Tokie užsienio juridiniai asmenys bei kitos organizacijos Lietuvoje gali įsteigti savo padalinius ir vykdyti veiklą, nesteigdami atskiro juridinio asmens.
Todėl šioje Projekto nuostatoje atitinkamai turėtų būti nurodyta, kad neformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugas gali teikti valstybės narės juridiniai asmenys, kitos organizacijos arba jų padaliniai. 2. Projekto 5 straipsnio 2 dalyje siūloma numatyti, kad trečiojo amžiaus universitetai ir kiti vyresniojo amžiaus suaugusiųjų asmenų neformaliojo švietimo teikėjai konkurso būdu gali gauti valstybės paramą . Šioje vietoje visų pirma kyla klausimas, kodėl iš visų vyresniojo amžiaus suaugusiųjų asmenų neformaliojo švietimo teikėjų yra išskiriami būtent trečiojo amžiaus universitetai. Be to, abejotina, ar tokią nuostatą dėl galimybės gauti valstybės paramą yra apskritai tikslinga įtvirtinti Projekte. Manytina, kad jeigu valstybė norės skirti paramą būtent vyresniojo amžiaus suaugusiųjų neformaliojo švietimo teikėjams, tuomet būtent tai ir bus numatyta paskelbto konkurso sąlygose. 3. Projekto 9 straipsnio 5 dalyje siūloma numatyti, kad užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimą Lietuvoje reglamentuoja Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai ir (arba) tarptautinės sutartys . Šiuo aspektu pažymime, kad Europos Sąjungos lygiu profesinių kvalifikacijų pripažinimą reglamentuoja 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES). Ši direktyva yra perkelta į nacionalinės teisės aktus, todėl iš esmės daryti nuorodą į
„Europos Sąjungos teisės aktus“ nėra tikslinga. Generalinio direktoriaus pavaduotojas, Karolis
Dieninis atliekantis generalinio direktoriaus funkcijas Justė Prasauskienė, tel. 8 706 63 695, el. p. [email protected]