Projekto Projekto lyginamasis variantas
išdėstyti taip:
„5) nustato bankų ar kitų kredito įstaigų atrankos
valstybės iš dalies kompensuojamiems būsto kreditams teikti tvarką.;“. 2. Papildyti 4 straipsnio 2 dalį 6 punktu: „6) nustato valstybinės žemės sklypų ar jų dalių išpirkimo tvarką.“
Pakeisti 13 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „13 straipsnis. Subsidijų valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti teikimo sąlygos
kredito daliai apmokėti teikiama šių kreditų gavėjams, jeigu jie gavo valstybės iš dalies kompensuojamą būsto kreditą, atitinka šio įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir jeigu jie yra:
1) buvę likę be tėvų globos (rūpybos) asmenys, iki jiems sukanka 35 metai, ar jų šeimos, taip pat šeimos, auginančios tris ar daugiau vaikų (įvaikių), neįgalieji arba šeimos, kuriose yra neįgaliųjų, – apmokama 20 procentų suteikto valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito (ar šio būsto kredito likučio) sumos;
2) jaunos šeimos, auginančios vieną ar daugiau vaikų (įvaikių), ir šeimos, kuriose vienas iš vaikų (įvaikių) tėvų yra miręs, – apmokama 10 procentų suteikto valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito (ar šio būsto kredito likučio) sumos. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito gavėjams papildomai apmokama 15 procentų suteikto valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito (ar šio būsto kredito likučio) sumos būstui pirmajam būstui pirkti, statyti, turimam būstui rekonstruoti ar rekonstruoti pritaikant neįgaliųjų poreikiams ne didmiesčiuose arba kurortinės teritorijos statusą turinčiose savivaldybėse. 2. 3.
kredito daliai apmokėti Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti panaudota šio kredito pradiniam įnašui ar jo daliai padengti. 3. 4. Jeigu valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito gavėjas teisę į subsidiją valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti įgijo po to, kai gavo valstybės iš dalies kompensuojamą būsto kreditą, suteiktą iš bankams ar kitoms kredito įstaigoms nustatyto valstybės iš dalies kompensuojamų būsto kreditų teikimo metinio limito, subsidija apskaičiuojama pagal valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito likučio sumą. 4. 5. Jeigu valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito gavėjas, nepriklausomai nuo teisės į šio straipsnio 2 punkte nurodytą papildomą subsidiją, pasinaudojęs šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta subsidija, įgyja teisę į šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą subsidiją, jam suteikiama papildoma šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų subsidijų dydžių skirtumo subsidija. Subsidijos suma apskaičiuojama pagal valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito likučio sumą. Valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito gavėjas, norintis pasinaudoti papildoma subsidija, turi būti įvykdęs pagal su banku ar kita kredito įstaiga sudarytą kreditavimo sutartį prisiimtus skolinius įsipareigojimus iki tos dienos, kurią kreipiasi į banką ar kitą kredito įstaigą su prašymu pakeisti minėtą sutartį. 5. 6.
atveju, kai valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito gavėjas, kuriam suteikta subsidija valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti, gautą valstybės iš dalies kompensuojamą būsto kreditą grąžina bankui ar kitai kredito įstaigai anksčiau kaip per 5 metus arba už šį kreditą įsigytą būstą per pirmuosius 5 metus nuo kreditavimo sutarties sudarymo dienos perleidžia kito asmens nuosavybėn, sutartyje dėl valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito teikimo (subsidijų finansavimo) tvarkos nustatyta tvarka iš kredito gavėjo išieškoma valstybės suteikta subsidija ir išieškota subsidijos suma pervedama į valstybės biudžetą.“
1Papildyti Įstatymą 14 straipsniu:
„14 straipsnis. Laisvos valstybinės žemės sklypų, tinkamų gyvenamųjų namų statybai, perleidimas
nurodytiems valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito gavėjams, ketinantiems šį kreditą skirti gyvenamajam namui statyti ne didmiesčiuose arba kurortinės teritorijos statusą turinčiose savivaldybėse, tačiau neturintiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, gali būti perleidžiamas tam tinkamas laisvos valstybinės sklypas su teise išsipirkti Vyriausybės nustatyta tvarka. 2. Šiame sklype asmuo ar šeima įsipareigoja per Vyriausybės nustatytą laikotarpį pasistatyti gyvenamąjį namą. 3. Teisė išsipirkti valstybinės žemės sklypą atsiranda pastatytą gyvenamąjį namą įregistravus Nekilnojamojo turto registre. Šio sklypo negalima perleisti kitam asmeniui 10 metų nuo jo įsigijimo nuosavybėn.“
atitinkamai laikyti 15–32 straipsniais. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia: Seimo narys Laurynas Kasčiūnas
Projekto Projekto lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS PARAMOS BŪSTUI ĮSIGYTI AR IŠSINUOMOTI ĮSTATYMO NR. XII-1215 4 IR 13 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 13¹ STRAIPSNIU ĮSTATYMAS 2017 m. d. Nr. Vilnius 1 straipsnis. 4 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 4 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) nustato bankų ar kitų kredito įstaigų atrankos valstybės iš dalies kompensuojamiems būsto kreditams teikti tvarką.;“. 2. Papildyti 4 straipsnio 2 dalį 6 punktu:
„6) nustato valstybinės žemės sklypų ar jų dalių išpirkimo tvarką ir sąlygas.“ 2 straipsnis. 13 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 13 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1.
Subsidija valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti teikiama šių kreditų gavėjams, jeigu jie gavo valstybės iš dalies kompensuojamą būsto kreditą, atitinka šio įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir jeigu jie yra:
1) buvę likę be tėvų globos (rūpybos) asmenys, iki jiems sukanka 35 metai, ar jų šeimos, taip pat šeimos, auginančios tris ar daugiau vaikų (įvaikių), neįgalieji arba šeimos, kuriose yra neįgaliųjų, – apmokama 20 procentų suteikto valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito (ar šio būsto kredito likučio) sumos;
2) šios dalies 1 punkte nurodyti asmenys ir šeimos, jei jie gyvena ne Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestuose, ne gyvenamosiose vietovėse, turinčiose kurortinės teritorijos statusą, ne kurortuose, – apmokama
būsto kredito likučio) sumos;
2) 3) jaunos šeimos, auginančios vieną ar daugiau vaikų (įvaikių), ir šeimos, kuriose vienas iš vaikų (įvaikių) tėvų yra miręs, – apmokama 10 procentų suteikto valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito (ar šio būsto kredito likučio) sumos.;
4) šios dalies 3 punkte nurodytos šeimos, jei jos gyvena ne Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestuose, ne gyvenamosiose vietovėse, turinčiose kurortinės teritorijos statusą, ne kurortuose, – apmokama 25 procentai suteikto valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito (ar šio būsto kredito likučio) sumos;
5) neįgalieji arba šeimos, kuriose yra neįgaliųjų, – apmokama 35 procentai suteikto valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito (ar šio būsto kredito likučio) sumos.“
2Pakeisti 13 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4.
Jeigu valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito gavėjas, pasinaudojęs šio straipsnio 1 dalies 2 3 ar 4 punkte nurodyta subsidija, įgyja teisę į šio straipsnio 1 dalies 1,
dalies 1 ir 2 3, 2 ir 4, 5 ir 3 ar 5 ir 4 punktuose nurodytų subsidijų dydžių skirtumo subsidija. Subsidijos suma apskaičiuojama pagal valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito likučio sumą. Valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito gavėjas, norintis pasinaudoti papildoma subsidija, turi būti įvykdęs pagal su banku ar kita kredito įstaiga sudarytą kreditavimo sutartį prisiimtus skolinius įsipareigojimus iki tos dienos, kurią kreipiasi į banką ar kitą kredito įstaigą su prašymu pakeisti minėtą sutartį.“
13¹ straipsniu Papildyti Įstatymą 13¹ straipsniu:
„13¹ straipsnis. Laisvos valstybinės žemės sklypų, tinkamų gyvenamųjų namų statybai, perleidimas
nurodytiems valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito gavėjams, ketinantiems šį kreditą skirti gyvenamajam namui statyti ne Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestuose, ne gyvenamosiose vietovėse, turinčiose kurortinės teritorijos statusą, ne kurortuose, tačiau neturintiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, gali būti išnuomojamas tam tinkamas laisvos valstybinės sklypas su teise išsipirkti Vyriausybės nustatyta tvarka. 2. Šiame sklype asmuo ar šeima įsipareigoja per Vyriausybės nustatytą laikotarpį pasistatyti gyvenamąjį namą. 3. Teisė išsipirkti valstybinės žemės sklypą atsiranda pastatytą gyvenamąjį namą įregistravus Nekilnojamojo turto registre. Šio sklypo negalima perleisti kitam asmeniui 10 metų nuo jo įsigijimo nuosavybėn. 4. Valstybinės žemės išpirkimo tvarką ir sąlygas nustatyto Vyriausybė. 5.
išnuomoti ir parduoti valstybinės žemės sklypą priima ir valstybinės žemės nuomos sutartį, taip pat valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį sudaro Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia:
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 575, buvo vadovaujamasi nuostata, kad plėtros laikotarpio iki 2013 metų nacionalinės regioninės politikos pagrindinė problema – dideli ir nemažėjantys socialiniai bei ekonominiai skirtumai tarp regionų ir jų viduje, o pagrindinė jų priežastis – nepakankamai tolygi teritorinė ekonominė plėtra. Strategijoje, išskiriant plėtotinus regioninius centrus, buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane išskirtais regioniniais centrais (jų ilgalaikėje perspektyvoje buvo numatyta 12). Strategijoje buvomo siūloma iki
centrus, kurie, turėdami ekonominį potencialą ir infrastruktūrą, gali atlikti regioninių augimo centrų funkcijas ir jų plėtra gali užtikrinti didesnę teritorinę socialinę sanglaudą regione, o kartu ir Lietuvoje. Tačiau per 2007–2013 metų Europos Sąjungos (toliau – ES) finansinės perspektyvos kartu ir regionų plėtros politikos įgyvendinimo laikotarpį nepavyko pilnai pasiekti iškelto tikslo minimizuoti atotrūkį tarp didžiųjų Lietuvos miestų ir likusių šalies regionų ekonominės situacijos. Tą patvirtina ir empirinė analizė: nedarbo, vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, tiesioginių užsienio investicijų, verslumo rodiklių skirtumai tarp didžiųjų ir mažesniųjų Lietuvos gyvenviečių minėtu laikotarpiu nesumažėjo, o kai kur netgi augo.
Pagrindinė tuometinės regionų plėtros politikos neefektyvumo priežastis ta, jog ji buvo suformuluota ir vykdoma teikiant pirmenybę ekonomiškai silpniausių vietovių atsilikimo kompensavimui, tačiau nesistengiant sukurti ilgalaikę grąžą teikiančių ir ekonominį augimą skatinančių projektų, o tikslinė parama skirta ir didmiesčių teritorijoms, tuo tik keliant būtent ekonomiškai stipriausių miestų aktualius rodiklius. Pagrindinis regionų plėtros politikos tikslas yra mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir regionų viduje, skatinti visos valstybės teritorijos tolygią ir tvarią plėtrą tam naudojant tinkamas priemones. Nors naujuoju 2014–2020 metų laikotarpiu parama perorientuota į regionus, regioninės atskirties problema išlieka iki šiol. Pavyzdžiui, nedarbo lygis regionuose
didžiausiose Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse.[1] Tai skatina žmonių, ypač jaunimo, emigraciją tiek į didžiuosius miestus, tiek į kitas šalis. Jauni žmonės neturėdami pakankamai galimybių įsitvirtinti, susikurti bent minimalios gerovės, palieka regionus. Jiems išvykstant, regionuose mažėja vartojimas, atitinkamai traukiasi verslas, gamyba, sukuriamas BVP. Susidaro uždaras nedarbo ir emigracijos ratas. Todėl būtina imtis papildomų priemonių regioninei plėtrai skatinti. Investicijos ateina ir darbo vietos atsiranda ten, kur kuriasi gyventojai. Todėl valstybei svarbu skatinti jaunas žmones, šeimas likti ir kurti Lietuvoje, ypač jos regionuose. Besikuriančiam jaunam žmogui ar šeimai itin aktualus būsto klausimas, todėl šiuo atveju reikia keisti galiojantį teisinį reguliavimą, reglamentuojantį valstybės paramos teikimą asmenims ir šeimoms jų būsto poreikiams tenkinti.
Tai būtų viena regionų vystymo priemonių, greta tokių kaip investicinio patrauklumo didinimas, verslumo, inovacijų skatinimas ir kt. Pažymėtina, kad numačius papildomą valstybės paramą jauniems žmonėms ir šeimoms apsirūpinti pirmuoju būstu ar pagerinti gyvenimo sąlygas šalies regionuose nebus pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas lygiateisiškumo principas didmiesčiuose gyvenančių jaunų žmonių ir šeimų atžvilgiu. Konstitucinis Teismas, plėtodamas lygiateisiškumo principą, yra ne kartą pastebėjęs, jog konstitucinis lygiateisiškumo principas nepaneigia to, jog įstatymais gali būti numatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai ir 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Situacija rodo, kad regionuose pajamų lygis yra žemesnis nei didmiesčiuose, regionuose trūksta gerai apmokamų darbo vietų, todėl atitinkamai regionuose gyvenančių žmonių perkamoji galia yra mažesnė. Tai reiškia, kad regionuose gyvenantys žmonės susiduria dažniau ir (arba) su didesnėmis socialinėmis ir ekonominėms problemomis nei didmiesčių gyventojai. Todėl žvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, toks teisinis reguliavimas nelaikytinas diskriminaciniu, nes yra siekiama pozityvių taip yra siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų: vystyti regionus ir mažinti šalies regioninę atskirtį, skatinant gyventojus likti ir kurti savo ateitį Lietuvoje ir ypač jos regionuose.
Jei kaimuose bei mažesniuose miesteliuose gyventojų skaičius būtų bent jau stabilus, o reikšmingą dalį bendruomenių sudarytų darbingo amžiaus žmonės, atsirastų papildomų sąlygų kurtis verslams, naujiems stambiems investiciniams projektams. Regionų vystymas ir parama jaunoms šeimoms ilgalaikėje perspektyvoje prisidėtų ir prie emigracijos ir demografinių problemų sprendimo. Taip pat pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas neblogina valstybės paramos sąlygų tiems jauniems žmonėms ir šeimoms, kurie ketina savo busto poreikius tenkinti didmiesčiuose. Atkreiptinas dėmesys, kad diferencijuotos sąlygos taikomos ir ES mastu per paramos priemones, siekiant daugiau investicijų nukreipti į regionus ir kaimiškas vietoves. Pavyzdžiui, Nacionalinės mokėjimo agentūros administruojamos paramos priemonės, skirtos verslo kūrimui ir plėtrai, yra orientuotos tik į kaime registruotas įmones ir kaime registruotus gyventojus. Šios priemonės finansuojamos ES paramos ir valstybės biudžeto lėšomis. Taip pat Lietuvos verslo plėtros agentūros administruojamos ES paramos ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamos paramos priemonės dažniausiai palankiau vertinamos (balais) tos, kurios yra orientuotos į silpnesnius regionus. Taigi, parama regionams valstybės ar ES mastu nėra jokia naujovė. Jeigu vienas iš valstybės prioritetų yra regionų ir kaimiškų vietovių vystymas, atitinkamai tam reikalingos ir priemonės. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai Įstatymo projekto iniciatorius – Lietuvos Respublikos Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos Seimo nario Lauryno Kasčiūno padėjėjai-sekretoriai. 3.
būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys ir šeimos turi teisę į valstybės iš dalies kompensuojamą būsto kreditą savo būsto poreikiams tenkinti – būstui pirkti, statyti, turimam būstui rekonstruoti ar rekonstruoti pritaikant neįgaliųjų poreikiams. Jiems suteikiama 10 arba 20 proc. subsidija valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito ar pradinio įnašo daliai apmokėti. Be to, tokia valstybės parama būstui įsigyti priklauso nuo šeimos narių skaičiaus – didesnėms šeimoms nustatyti didesni turimo turto ir gaunamų pajamų ribiniai dydžiai, kurių atitinkamo asmenų skaičiaus šeima neturi viršyti (Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 1 dalis), taip pat didesnėms šeimoms nustatyta didesnė maksimali valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito suma (Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 6 dalis). Tačiau parama niekaip nėra diferencijuota pagal asmens ar šeimos gyvenamąją teritoriją, pavyzdžiui, regioninės plėtros kontekste norint paskatinti žmones kurtis regionuose. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama? Pirma, Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr.
XII-1215 4 ir 13 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 14 straipsniu įstatymo projektu (toliau – Įstatymo projektas) siūloma nustatyti, kad Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims ar šeimoms greta suteikiamos 10 arba 20 proc. subsidijos valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito ar pradinio įnašo daliai apmokėti papildomai būtų suteikiama dar 15 proc. subsidija, kai jie valstybės iš dalies kompensuojamą būsto kreditą ketina skirti pirmajam būstui pirkti, statyti, turimam būstui rekonstruoti ar rekonstruoti pritaikant neįgaliųjų poreikiams ne didmiesčiuose arba kurortinės teritorijos statusą turinčiose savivaldybėse. Kitaip tariant, valstybės parama asmenims ir šeimoms jų būsto poreikiams tenkinti būtų diferencijuota pagal gyvenamąją teritoriją. Antra, siūloma papildyti Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą nuostata, numatančia galimybę ir sąlygas šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims ar šeimoms, ketinantiems valstybės iš dalies kompensuojamą būto kreditą skirti gyvenamajam namui statyti ne didmiesčiuose arba kurortinės teritorijos statusą turinčiose savivaldybėse, tačiau neturintiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, perleisti tam tinkamą laisvos valstybinės žemės sklypą su teise išsipirkti Vyriausybės nustatyta tvarka. Gautame žemės sklype asmuo ar šeima įsipareigotų per Vyriausybės nustatytą laikotarpį pasistatyti gyvenamąjį namą. Teisė išsipirkti perleistą valstybinės žemės sklypą atsirastų pastatytą gyvenamąjį namą įregistravus Nekilnojamojo turto registre. Šio sklypo nebūtų galima perleisti kitam asmeniui 10 metų nuo jo įsigijimo nuosavybėn. Tai būtų itin aktualu kaimiškose vietovėse. Beje, toks teisinis reguliavimas, be kita ko, netiesiogiai turėtų paspartinti žemės reformos užbaigimą minėtose vietovėse.
Dėl to Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje siūloma nurodyti, kad Vyriausybė nustato valstybinės žemės sklypų ar jų dalių išpirkimo tvarką. Tikimasi, kad priėmus siūlomas nuostatas, būtų sudarytos palankesnės galimybės mažiau pasiturintiems jauniems žmonėms ir šeimoms apsirūpinti pirmuoju būstu ar pagerinti gyvenimo sąlygas šalies regionuose. Tai, greta kitų regioninės plėtros priemonių, skatintų žmones likti ir kurti Lietuvoje, ypač regionuose, sudarytų prielaidas investicijų atėjimui ir darbo vietų kūrimui bei mažintų regioninę atskirtį, ilgalaikėje perspektyvoje prisidėtų prie emigracijos ir demografinių problemų sprendimo. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta? Priėmus Įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai? Įstatymo projektas neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai? Priimtas Įstatymo projektas turės teigiamą įtaką verslo sąlygoms ir plėtrai. Šiame projekte numatyta papildoma subsidija valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti užtikrins palankesnes tokio kredito gavimo sąlygos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nurodytiems asmenims ir šeimoms, ketinantiems būstą įsigyti ne didmiesčiuose arba kurortinės teritorijos statusą turinčiose savivaldybėse. Dėl to galimas nekilnojamo turto rinkos šalies regionuose suaktyvėjimas.
Prie to prisidės ir Įstatymo projekte numatyta galimybė Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nurodytiems asmenims ir šeimoms, ketinantiems valstybės iš dalies kompensuojamą būsto kreditą skirti gyvenamajam namui pasistatyti ne didmiesčiuose arba kurortinės teritorijos statusą turinčiose savivaldybėse, tačiau neturintiems nuosavo žemės sklypo, perleisti duoti tam tinkamą laisvos valstybinės žemės sklypą su teise išsipirkti. Kadangi valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kreditas gali būti skiriamas ir būsto statybai, turimo būsto rekonstrukcijai, rekonstrukcijai pritaikant neįgaliųjų poreikiams, statybos ir remonto darbus vykdantis verslas gali tikėtis daugiau užsakymų šalies regionuose. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą: kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios? Priėmus Įstatymo projektą, reikės pakeisti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 1 d. nutarimą Nr. 325 „Dėl Valstybės iš dalies kompensuojamų būsto kreditų teikimo ir subsidijų valstybės iš dalies kompensuojamų būsto kreditų daliai apmokėti teikimo tvarkos aprašo ir Bankų ar kitų kredito įstaigų atrankos valstybės iš dalies kompensuojamiems būsto kreditams teikti tvarkos aprašo patvirtinimo“. Taip pat priėmus Įstatymo projektą Vyriausybė turės patvirtinti valstybinės žemės sklypų ar jų dalių išpirkimo tvarką. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka?
Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus? Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti? Įstatymams įgyvendinti papildomų teisės aktų priimti nereikės. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)? Projektui įgyvendinti kasmet reikėtų apie 5 mln. eurų. Lėšos būtų skiriamos valstybės iš dalies kompensuojamų būsto kreditų ar pradinių įnašų dalims apmokėti, kurie suteikti Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nurodytiems asmenims ar šeimoms, ketinantiems pirkti ar statyti būstą, turimą būstą rekonstruoti ar rekonstruoti pritaikant neįgaliųjų poreikiams ne didmiesčiuose arba kurortinės teritorijos statusą turinčiose savivaldybėse. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14.
žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas ir sritis. „Parama būstui įsigyti“, „subsidija“, „valstybės iš dalies kompensuojamas būsto kreditas“,
„būstas“, „asmenys ir šeimos“, „valstybinė žemė“,
„perleidimas“, „išpirkimas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. Seimo
nariai Laurynas Kasčiūnas Agnė Bilotaitė Rimantas Jonas Dagys [1] Lietuvos statistikos departamentas, Nedarbo lygis apskrityse, <http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?portletFormName=visualization&hash=a8420233-67f0-4115-a703-8934c8263e54> [Žiūrėta 2016-11-02]; Jaunimo nedarbo lygis apskrityse, <http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?portletFormName=visualization&hash=fb12fdec-2982-4442-9bf5-3edf1527f1d5> [Žiūrėta 2016-11-02].
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 575, buvo vadovaujamasi nuostata, kad plėtros laikotarpio iki 2013 metų nacionalinės regioninės politikos pagrindinė problema – dideli ir nemažėjantys socialiniai bei ekonominiai skirtumai tarp regionų ir jų viduje, o pagrindinė jų priežastis – nepakankamai tolygi teritorinė ekonominė plėtra. Strategijoje, išskiriant plėtotinus regioninius centrus, buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane išskirtais regioniniais centrais (jų ilgalaikėje perspektyvoje buvo numatyta 12). Strategijoje buvomo siūloma iki
centrus, kurie, turėdami ekonominį potencialą ir infrastruktūrą, gali atlikti regioninių augimo centrų funkcijas ir jų plėtra gali užtikrinti didesnę teritorinę socialinę sanglaudą regione, o kartu ir Lietuvoje. Tačiau per 2007–2013 metų Europos Sąjungos (toliau – ES) finansinės perspektyvos kartu ir regionų plėtros politikos įgyvendinimo laikotarpį nepavyko pilnai pasiekti iškelto tikslo minimizuoti atotrūkį tarp didžiųjų Lietuvos miestų ir likusių šalies regionų ekonominės situacijos. Tą patvirtina ir empirinė analizė: nedarbo, vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, tiesioginių užsienio investicijų, verslumo rodiklių skirtumai tarp didžiųjų ir mažesniųjų Lietuvos gyvenviečių minėtu laikotarpiu nesumažėjo, o kai kur netgi augo.
Pagrindinė tuometinės regionų plėtros politikos neefektyvumo priežastis ta, jog ji buvo suformuluota ir vykdoma teikiant pirmenybę ekonomiškai silpniausių vietovių atsilikimo kompensavimui, tačiau nesistengiant sukurti ilgalaikę grąžą teikiančių ir ekonominį augimą skatinančių projektų, o tikslinė parama skirta ir didmiesčių teritorijoms, tuo tik keliant būtent ekonomiškai stipriausių miestų aktualius rodiklius. Pagrindinis regionų plėtros politikos tikslas yra mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir regionų viduje, skatinti visos valstybės teritorijos tolygią ir tvarią plėtrą tam naudojant tinkamas priemones. Nors naujuoju 2014–2020 metų laikotarpiu parama perorientuota į regionus, regioninės atskirties problema išlieka iki šiol. Pavyzdžiui, nedarbo lygis regionuose
didžiausiose Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse.[1] Tai skatina žmonių, ypač jaunimo, emigraciją tiek į didžiuosius miestus, tiek į kitas šalis. Jauni žmonės neturėdami pakankamai galimybių įsitvirtinti, susikurti bent minimalios gerovės, palieka regionus. Jiems išvykstant, regionuose mažėja vartojimas, atitinkamai traukiasi verslas, gamyba, sukuriamas BVP. Susidaro uždaras nedarbo ir emigracijos ratas. Todėl būtina imtis papildomų priemonių regioninei plėtrai skatinti. Investicijos ateina ir darbo vietos atsiranda ten, kur kuriasi gyventojai. Todėl valstybei svarbu skatinti jaunas žmones, šeimas likti ir kurti Lietuvoje, ypač jos regionuose. Besikuriančiam jaunam žmogui ar šeimai itin aktualus būsto klausimas, todėl šiuo atveju reikia keisti galiojantį teisinį reguliavimą, reglamentuojantį valstybės paramos teikimą asmenims ir šeimoms jų būsto poreikiams tenkinti.
Tai būtų viena regionų vystymo priemonių, greta tokių kaip investicinio patrauklumo didinimas, verslumo, inovacijų skatinimas ir kt. Pažymėtina, kad numačius papildomą valstybės paramą jauniems žmonėms ir šeimoms apsirūpinti pirmuoju būstu ar pagerinti gyvenimo sąlygas šalies regionuose nebus pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas lygiateisiškumo principas didmiesčiuose gyvenančių jaunų žmonių ir šeimų atžvilgiu. Konstitucinis Teismas, plėtodamas lygiateisiškumo principą, yra ne kartą pastebėjęs, jog konstitucinis lygiateisiškumo principas nepaneigia to, jog įstatymais gali būti numatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai ir 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Situacija rodo, kad regionuose pajamų lygis yra žemesnis nei didmiesčiuose, regionuose trūksta gerai apmokamų darbo vietų, todėl atitinkamai regionuose gyvenančių žmonių perkamoji galia yra mažesnė. Tai reiškia, kad regionuose gyvenantys žmonės susiduria dažniau ir (arba) su didesnėmis socialinėmis ir ekonominėms problemomis nei didmiesčių gyventojai. Todėl žvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, toks teisinis reguliavimas nelaikytinas diskriminaciniu, nes yra siekiama pozityvių taip yra siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų: vystyti regionus ir mažinti šalies regioninę atskirtį, skatinant gyventojus likti ir kurti savo ateitį Lietuvoje ir ypač jos regionuose.
Jei kaimuose bei mažesniuose miesteliuose gyventojų skaičius būtų bent jau stabilus, o reikšmingą dalį bendruomenių sudarytų darbingo amžiaus žmonės, atsirastų papildomų sąlygų kurtis verslams, naujiems stambiems investiciniams projektams. Regionų vystymas ir parama jaunoms šeimoms ilgalaikėje perspektyvoje prisidėtų ir prie emigracijos ir demografinių problemų sprendimo. Taip pat pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas neblogina valstybės paramos sąlygų tiems jauniems žmonėms ir šeimoms, kurie ketina savo busto poreikius tenkinti didmiesčiuose. Atkreiptinas dėmesys, kad diferencijuotos sąlygos taikomos ir ES mastu per paramos priemones, siekiant daugiau investicijų nukreipti į regionus ir kaimiškas vietoves. Pavyzdžiui, Nacionalinės mokėjimo agentūros administruojamos paramos priemonės, skirtos verslo kūrimui ir plėtrai, yra orientuotos tik į kaime registruotas įmones ir kaime registruotus gyventojus. Šios priemonės finansuojamos ES paramos ir valstybės biudžeto lėšomis. Taip pat Lietuvos verslo plėtros agentūros administruojamos ES paramos ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamos paramos priemonės dažniausiai palankiau vertinamos (balais) tos, kurios yra orientuotos į silpnesnius regionus. Taigi, parama regionams valstybės ar ES mastu nėra jokia naujovė. Jeigu vienas iš valstybės prioritetų yra regionų ir kaimiškų vietovių vystymas, atitinkamai tam reikalingos ir priemonės. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai Įstatymo projekto iniciatorius – Lietuvos Respublikos Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos Seimo nario Lauryno Kasčiūno padėjėjai-sekretoriai. 3.
būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys ir šeimos turi teisę į valstybės iš dalies kompensuojamą būsto kreditą savo būsto poreikiams tenkinti – būstui pirkti, statyti, turimam būstui rekonstruoti ar rekonstruoti pritaikant neįgaliųjų poreikiams. Jiems suteikiama 10 arba 20 proc. subsidija valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito ar pradinio įnašo daliai apmokėti. Be to, tokia valstybės parama būstui įsigyti priklauso nuo šeimos narių skaičiaus – didesnėms šeimoms nustatyti didesni turimo turto ir gaunamų pajamų ribiniai dydžiai, kurių atitinkamo asmenų skaičiaus šeima neturi viršyti (Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 1 dalis), taip pat didesnėms šeimoms nustatyta didesnė maksimali valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito suma (Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 6 dalis). Tačiau parama niekaip nėra diferencijuota pagal asmens ar šeimos gyvenamąją teritoriją, pavyzdžiui, regioninės plėtros kontekste norint paskatinti žmones kurtis regionuose. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama? Pirma, Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr.
XII-1215 4 ir 13 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 13¹ straipsniu įstatymo projektu (toliau – Įstatymo projektas) siūloma nustatyti, kad: · Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims ir šeimoms, išskyrus neįgaliuosius ir šeimas, kuriose yra neįgaliųjų, jei jie gyvena ne Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestuose, ne gyvenamosiose vietovėse, turinčiose kurortinės teritorijos statusą, ne kurortuose, būtų suteikiama ne 20, o 35 proc. subsidija valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito ar pradinio įnašo daliai apmokėti. · Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytoms šeimoms, jei jos gyvena ne Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestuose, ne gyvenamosiose vietovėse, turinčiose kurortinės teritorijos statusą, ne kurortuose, būtų suteikiama ne 10, o 25 proc. subsidija valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito ar pradinio įnašo daliai apmokėti. · Neįgaliesiems ir šeimoms, kuriose yra neįgaliųjų, visais atvejais, t. y. nepriklausomai nuo gyvenamosios vietovės, būtų skiriama ne 20, o 35 proc. subsidija taikoma pirmajam būstui pirkti, statyti, turimam būstui rekonstruoti ar rekonstruoti pritaikant neįgaliųjų poreikiams. Taigi, kitaip tariant, valstybės parama asmenims ir šeimoms jų būsto poreikiams tenkinti būtų diferencijuota pagal gyvenamąją teritoriją.
Antra, siūloma papildyti Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą nuostata, numatančia galimybę ir sąlygas šio įstatymo 8 nurodytiems asmenims ar šeimoms, ketinantiems valstybės iš dalies kompensuojamą būto kreditą skirti gyvenamajam namui statyti ne Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestuose, ne gyvenamosiose vietovėse, turinčiose kurortinės teritorijos statusą, ne kurortuose, tačiau neturintiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, perleisti tam tinkamą laisvos valstybinės žemės sklypą su teise išsipirkti Vyriausybės nustatyta tvarka. Gautame žemės sklype asmuo ar šeima įsipareigotų per Vyriausybės nustatytą laikotarpį pasistatyti gyvenamąjį namą. Teisė išsipirkti perleistą valstybinės žemės sklypą atsirastų pastatytą gyvenamąjį namą įregistravus Nekilnojamojo turto registre. Šio sklypo nebūtų galima perleisti kitam asmeniui 10 metų nuo jo įsigijimo nuosavybėn. Pagal Žemės įstatymą, sprendimą išnuomoti ir parduoti valstybinės žemės sklypą priimtų ir valstybinės žemės nuomos sutartį, taip pat valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį sudarytų Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Pažymėtina, kad ši nuostata būtų taikoma neįgaliesiems ir šeimoms, kuriose yra neįgaliųjų, norintiems gyvenamąjį namą statyti ir gyvenamosiose vietovėse, turinčiose kurortinės teritorijos statusą. Beje, toks teisinis reguliavimas, be kita ko, netiesiogiai turėtų paspartinti žemės reformos užbaigimą minėtose vietovėse. Dėl to Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje siūloma nurodyti, kad Vyriausybė nustato valstybinės žemės sklypų ar jų dalių išpirkimo tvarką.
Tikimasi, kad priėmus siūlomas nuostatas dėl papildomos valstybės paramos, būtų sudarytos palankesnės galimybės mažiau pasiturintiems jauniems žmonėms ir šeimoms apsirūpinti pirmuoju būstu ar pagerinti gyvenimo sąlygas šalies regionuose. Tai, greta kitų regioninės plėtros priemonių, skatintų žmones likti ir kurti Lietuvoje, ypač regionuose, sudarytų prielaidas investicijų atėjimui ir darbo vietų kūrimui bei mažintų regioninę atskirtį, ilgalaikėje perspektyvoje prisidėtų prie emigracijos ir demografinių problemų sprendimo. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta? Priėmus Įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai? Įstatymo projektas neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai? Priimtas Įstatymo projektas turės teigiamą įtaką verslo sąlygoms ir plėtrai. Šiame projekte numatyta papildoma subsidija valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti užtikrins palankesnes tokio kredito gavimo sąlygos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nurodytiems asmenims ir šeimoms, ketinantiems būstą įsigyti ne Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestuose arba gyvenamosiose vietovėse, turinčiose kurortinės teritorijos statusą. Dėl to galimas nekilnojamo turto rinkos šalies regionuose suaktyvėjimas.
Prie to prisidės ir Įstatymo projekte numatyta galimybė Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nurodytiems asmenims ir šeimoms, ketinantiems valstybės iš dalies kompensuojamą būsto kreditą skirti gyvenamajam namui pasistatyti ne Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestuose arba gyvenamosiose vietovėse, turinčiose kurortinės teritorijos statusą, tačiau neturintiems nuosavo žemės sklypo, perleisti duoti tam tinkamą laisvos valstybinės žemės sklypą su teise išsipirkti. Kadangi valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kreditas gali būti skiriamas ir būsto statybai, turimo būsto rekonstrukcijai, rekonstrukcijai pritaikant neįgaliųjų poreikiams, statybos ir remonto darbus vykdantis verslas gali tikėtis daugiau užsakymų šalies regionuose. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą: kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios? Priėmus Įstatymo projektą, reikės pakeisti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 1 d. nutarimą Nr. 325 „Dėl Valstybės iš dalies kompensuojamų būsto kreditų teikimo ir subsidijų valstybės iš dalies kompensuojamų būsto kreditų daliai apmokėti teikimo tvarkos aprašo ir Bankų ar kitų kredito įstaigų atrankos valstybės iš dalies kompensuojamiems būsto kreditams teikti tvarkos aprašo patvirtinimo“. Taip pat priėmus Įstatymo projektą Vyriausybė turės patvirtinti valstybinės žemės sklypų ar jų dalių išpirkimo tvarką ir sąlygas. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka?
Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus? Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti? Įstatymams įgyvendinti papildomų teisės aktų priimti nereikės. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)? Projektui įgyvendinti kasmet reikėtų apie 5–10 mln. eurų. Lėšos būtų skiriamos valstybės iš dalies kompensuojamų būsto kreditų ar pradinių įnašų dalims apmokėti, kurie suteikti Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nurodytiems asmenims ar šeimoms, ketinantiems pirkti ar statyti būstą, turimą būstą rekonstruoti ar rekonstruoti pritaikant neįgaliųjų poreikiams ne Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestuose arba gyvenamosiose vietovėse, turinčiose kurortinės teritorijos statusą. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14.
žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas ir sritis. „Parama būstui įsigyti“, „subsidija“, „valstybės iš dalies kompensuojamas būsto kreditas“,
„būstas“, „asmenys ir šeimos“, „valstybinė žemė“,
„perleidimas“, „išpirkimas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. Seimo narys Laurynas
Kasčiūnas [1] Lietuvos statistikos departamentas, Nedarbo lygis apskrityse, <http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?portletFormName=visualization&hash=a8420233-67f0-4115-a703-8934c8263e54> [Žiūrėta 2016-11-02]; Jaunimo nedarbo lygis apskrityse, <http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?portletFormName=visualization&hash=fb12fdec-2982-4442-9bf5-3edf1527f1d5> [Žiūrėta 2016-11-02].
Išvada
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 Lietuvos Respublikos Seimui 2016-12- Nr. Į 2016-12-21 Nr. S-2016-8292 dėl lietuvos respublikos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 4 ir 13 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 14 straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIIP-250 ATITIKTIES EUROPOS
Įvertinę Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. S-2016-8292 pateiktą derinti Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 4 ir 13 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 14 straipsniu įstatymo projektą Nr. XIIIP-250, informuojame, kad pastabų ir pasiūlymų dėl šio projekto turinio atitikties Europos Sąjungos teisei neturime. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Karolina Mickutė, tel. 8 706 63 686, el. p. [email protected]
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsnį nauja 2 dalimi ir joje nustatyti, jog: „Šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito gavėjams papildomai apmokama 15 procentų suteikto valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito (ar šio būsto kredito likučio) sumos būstui pirmajam būstui pirkti, statyti, turimam būstui rekonstruoti ar rekonstruoti pritaikant neįgaliųjų poreikiams ne didmiesčiuose arba kurortinės teritorijos statusą turinčiose savivaldybėse.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma siūlomoje straipsnio dalyje vartojama sąvoka „didmiestis“. Pažymėtina, jog šios sąvokos turinys nėra savaime aiškus, sąvoka nėra apibrėžta Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme, todėl nuostatos turinio taikymas priklausytų nuo subjektyvių, asmenų, susijusių su sprendimų dėl paramos teikimo, nustatytų kriterijų, pagal kuriuos jie spręstu apie tai, ką derėtų laikyti didmiesčiu. Atsižvelgiant į tai, jog aptariamas reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su asmenų teisėmis, toks reguliavimas, vadovaujantis Konstitucinio Teismo doktrina, susijusia su asmenų teisių reguliavimu, negali būti įtvirtintas poįstatyminiame teisės akte ir turi būti nustatytas įstatymu. Taip pat svarstytina galimybė atsisakyti aptariamos sąvokos ir projekto terminiją suderinti su Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme vartojamomis sąvokomis.
Antra, lengvata, kai papildomai apmokama 15 procentų suteikto valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito, galėtų būti taikoma, jeigu šios lengvatos siekiama ne kurortinės teritorijos statusą turinčiose savivaldybėse. Pažymėtina, jog vartojant tokią sąvoką, siūloma teisės norma negalėtų būti praktiškai įgyvendinama, nes Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme nustatoma, jog gali būti gyvenamosios vietovės, turinčios kurortinės teritorijos statusą, o ne savivaldybės. Tokių gyvenamųjų teritorijų ribos nesutampa su savivaldybių ribomis. Taigi siūlytina atsisakyti aptariamos sąvokos vartojimo ir vartoti sąvoką suderintą su Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymu. Trečia, pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme yra nurodomos ne tik gyvenamosios vietovės, turinčios kurortinės teritorijos statusą, tačiau ir gyvenamosios vietovės, turinčios kurorto statusą, pavyzdžiui, kurorto statusą turi Birštonas, Druskininkai, Neringa, Palanga. Todėl nėra aišku kodėl įstatymu siūloma lengvata negalėtų būti taikoma gyvenamosioms vietovėms, turinčioms kurortinės teritorijos statusą, tačiau galėtų būti taikoma kurortams. Tuo atveju, jei aptariamas reguliavimas pateiktas atsitiktinai, naudojant su Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymu nesuderintas sąvokas, reguliavimas koreguotinas.
Tuo atveju, jei teikiamu reguliavimu siekiama sąmoningai ir tikslingai skirtingai sureguliuoti asmenų, gyvenančių gyvenamosiose vietovėse, turinčiose kurortinės teritorijos statusą, ir asmenų, gyvenančių kurortuose, teises į valstybės paramą, svarstytinas teikiamo reguliavimo atitikties Konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, nes tarp šių asmenų teisinės padėties nėra tokios apimties skirtumų, kad vienų iš jų teisės gauti valstybės paramą būtų visiškai apribotos, o kitiems tokia parama būtų teikiama. Ketvirta, atkreiptinas dėmesys, jog galiojanti keičiamo įstatymo redakcija, valstybės paramą būstui įsigyti iš esmės sieja su dviem kriterijais – su asmenų turtine padėtimi ir sveikatos būkle, o teikiamu reguliavimu būtų pridėtas trečiasis kriterijus – asmens gyvenamoji vieta. Šis kriterijus būtų taikomas neatsižvelgiant į pirmųjų dviejų kriterijų egzistavimą, t.y., pavyzdžiui, neįgalus asmuo negalėtų pretenduoti į papildomą valstybės paramą vien dėl to, jog jis gyvena kurortinėje teritorijoje arba „didmiestyje“.
Šiame kontekste pastebėtina, jog, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 3 straipsnyje nustatoma, jog kurortinės teritorijos statusą gali turėti gyvenamosios vietovės, kuriose „yra gamtinių išteklių, gydomųjų savybių, ir speciali infrastruktūra naudoti šiuos išteklius sveikatinimo, turizmo ir poilsio reikmėms.“ Todėl pažymėtina, jog pasirinktas papildomos paramos neteikimo kriterijus, kai asmuo, pavyzdžiui, neįgalus asmuo, gyvena kurortinėje teritorijoje arba „didmiestyje“ kelia abejonių dėl jo proporcingumo ir atitikties konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, nes tokio neįgalaus asmens turtinė padėtis ir sveikatos būklė niekaip nėra susijusi su jo gyvenamąja vietove, pavyzdžiui, turinčia gamtinių išteklių, gydomųjų savybių, ir specialia infrastruktūra naudoti šiuos išteklius sveikatinimo, turizmo ir poilsio reikmėms, ar
„didmiesčio“ savybėmis. Taigi susiklostys situacija, kai asmenys, kurių turtinė
padėtis ir sveikatos būklė iš esmės nesiskiria, skirtinga apimtimi galės pretenduoti į valstybės paramą būstui įsigyti tik dėl to, jog jie gyvena skirtingose gyvenamosiose vietovėse. Taip pat pažymėtina, jog aptariama situacija niekaip nėra susijusi su įstatymo projekto aiškinamajame rašte deklaruojamu siekiu skatinti regionų vystymąsi, nes neįgaliųjų asmenų, pretenduojančių į valstybės paramą būstui įsigyti ar rekonstruoti, galimybės keisti gyvenamąją vietą yra itin apribotos dėl jų sveikatos būklės ir turtinės padėties.
Šiame kontekste pacituotina Konstitucinio Teismo doktrina, susijusi su asmenų lygiateisiškumo principu: „<...> konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas.“ (Konstitucinio Teismo
Teismas nurodė, jog nuo asmenų lygiateisiškumo principo gali būti nukrypstama, tačiau: „Vertinant tai, ar pagrįstai nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti atitinkamų subjektų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; antra, reikia atsižvelgti į teisės aktų suderinamumą pagal jų hierarchiją, reguliavimo apimtį ir kt.; trečia, būtina įvertinti, ar teisės normos, nustatančios specialias sąlygas, atitinka teisės akto paskirtį ir tikslą. Konkrečių teisės normų pagrįstumas gali būti įtikinamas tik tais atvejais, kai į visas anksčiau nurodytas aplinkybes buvo atsižvelgta. Jeigu būtų ignoruojama bent viena sąlyga, galėtų kilti abejonių dėl specialios teisės normos atitikimo konstitucinėms nuostatoms.“ (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, susijusius su neįgalių asmenų teisine ir faktine padėtimi bei į Konstitucinio Teismo doktriną, teigtina, jog siūlomas teisinis reguliavimas galimai neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto visų asmenų lygybės įstatymui principo. Analogiško turinio pastabos išsakytinos ir dėl projekto 3 straipsniu siūlomo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies. 2. Atsižvelgiant į tai, jog projekto 2 straipsniu keičiamas ir dėstomas visas įstatymo 13 straipsnis, projekto 2 straipsnio esmėje atsisakytina žodžių, nustatančių, jog keičiama įstatymo 13 straipsnio 1 dalis. 3. Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje taisytina klaidinga nuoroda į straipsnio 2 punktą, kadangi straipsnis skirstomas į dalis ir dalių punktus. 4. Projekto 3 straipsniu siūloma papildyti įstatymą nauju 14 straipsniu, o įstatymo buvusius 14-32 straipsnius pernumeruoti. Toks įstatymo pakeitimo būdas diskutuotinas atsižvelgiant į teisės technikos taisykles ir įstatymų sistemiškumo reikalavimą. Pastebėtina, jog daugelis įstatymų pateikia nuorodą į keičiamą įstatymą, todėl pakeitus įstatymo straipsnių numeraciją, kituose įstatymuose naudojamos nuorodos į keičiamą įstatymą gali nebeatitikti pakeistų straipsnių numeracijos. Svarstytina galimybė nurodyti aptariamo straipsnio numerį su novela, pavyzdžiui, 13¹. 5. Projekto 3 straipsniu siūloma papildyti įstatymą nauju 14 straipsniu, kurio 1 dalyje yra žodžių junginys nukreipiantis į įstatymo 13 straipsnio 1 dalį: „Šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytiems valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito gavėjams <...>.“ Pastebėtina, jog įstatymo 13 straipsnis reguliuoja paramos teikimo sąlygas, o ne nustato paramos gavėjus.
Paramos gavėjus nustato įstatymo 8 straipsnis, todėl klaidinanti nuoroda turėtų būti atitinkamai pakeista. 6. Projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytiems valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito gavėjams, ketinantiems šį kreditą skirti gyvenamajam namui statyti ne didmiesčiuose arba kurortinės teritorijos statusą turinčiose savivaldybėse, tačiau neturintiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, gali būti perleidžiamas tam tinkamas laisvos valstybinės sklypas su teise išsipirkti Vyriausybės nustatyta tvarka“. Projekto nuostata kelia abejonių šiais aspektais. Pirma, valstybinės žemės sklypai būtų suteikiami keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte nurodytus kriterijus atitinkantiems asmenims, kurie, kaip jau buvo minėta šioje išvadoje, išskirti į atskiras grupes pagal du kriterijus, t.y. asmenų turtinę ir sveikatos būklę. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas juo disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projektu siūlomas teisinis reguliavimas atitinka Konstitucinio Teismo suformuotą konstitucinę doktriną.
Antra, projekto nuostata ,,perleidžiamas tam tinkamas laisvos valstybinės žemės sklypas su teise išsipirkti“ nėra aiški. Neaišku, kokiomis teisėmis tokį sklypą asmenys naudotų iki jo išsipirkimo, t.y. ar jiems žemės sklypas būtų išnuomojamas, ar jie naudotų sklypą panaudos teise ar kita teise. Be to, nėra aišku, kurios valstybinės institucijos būtų įgaliotos priimti sprendimą dėl laisvos valstybinės žemės suteikimo, bei kuris subjektas būtų įgaliotas sudaryti atitinkamas sutartis bei nustatyti tokių sutarčių, kurių pagrindu asmenims valstybinės žemės sklypai būtų suteikiami juos valdyti ir naudoti, sąlygas. Projekto nuostatas reikėtų patikslinti pašalinant šį neaiškumą. Trečia, nėra aišku kokio konkrečiai dydžio valstybinės žemės sklypai asmenims būtų suteikiami. Svarstytina, ar keičiamame įstatyme nereikėtų nustatyti bent maksimalų leistiną tokių sklypų dydį, priešingu atveju galėtų atsirasti piktnaudžiavimo atvejų. Be to toks reguliavimas, kaip ir visas kitas reguliavimas susijęs su asmenų teisėmis, turi būti įtvirtintas įstatymu. Ketvirta, nėra aišku, vadovaujantis kokiais kriterijai būtų nustatoma, ar valstybinės žemės sklypas yra ,,tam tinkamas“. Siekiant aiškumo, tokius kriterijus reikėtų nustatyti keičiamame įstatyme. Be to, pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad šis reguliavimas tiesiogiai lemtų asmenų teisę pretenduoti į konkrečius žemės sklypus, šis reguliavimas gali būti išdėstytas tik įstatyme ir negali būti reguliuojamas poįstatyminiais teisės aktais. Penkta, iš projekto nuostatų lieka neaišku, kokias konkrečiai principais vadovaujantis būtų atrenkami asmenys, atitinkantys 13 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus bei pageidaujantys gauti valstybinės žemės sklypus tuo atveju, jeigu pageidaujančiųjų skaičius būtų didesnis, nei laisvų valstybinės žemės sklypų skaičius.
Šešta, atsižvelgiant į tai, kad įgyvendinant įstatymo nuostatas, Vyriausybei reikės priimti teisės aktą, kuriame būtų nustatyta valstybinės žemės sklypų išpirkimo tvarka, projektą reikėtų papildyti atskiru straipsniu, pasiūlant Vyriausybei priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 7. Projekto 3 straipsniu siūloma papildyti įstatymą nauju 14 straipsniu, kurio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog „Šiame sklype asmuo ar šeima įsipareigoja per Vyriausybės nustatytą laikotarpį pasistatyti gyvenamąjį namą.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, pastebėtina, jog aptariamoje straipsnio dalyje, vadovaujantis teisės aiškumo principu ir teisės technikos taisyklėmis, turėtų būti aiškiai nurodyta apie kokį „šį sklypą“ nuostatoje kalbama. Antra, pastebėtina, jog projektas turėtų būti koreguojamas kalbiniu požiūriu, nes asmuo ar šeima, turėtų įsipareigoti ne „šiame sklype“, o turėtų įsipareigoti pasistatyti gyvenamąjį namą „šiame sklype“, t.y. nuostata turėtų atspindėti asmenų įsipareigojimo reikalavimą, o ne vietos, kurioje įsipareigojimas turėtų būti duotas reikalavimą. Trečia, atkreiptinas dėmesys, jog įstatyme nenustatomos jokios teisinės pasekmės, asmenims, kurie duoto įsipareigojimo, pasistatyti gyvenamąjį namą per nustatytą terminą, neįvykdė. Kaip vienintelė galima teisinė pasekmė, galėtų būti vertinama aptariamo straipsnio 4 dalies nuostata, t.y. asmenims neatsirastų teisė išsipirkti valstybinį žemės sklypą.
Tačiau pažymėtina, jog ši teisinė pasekmė nėra susijusi su įsipareigojimo pasistatyti namą per nustatytą terminą neįvykdymu, nes namo nepasistatymas per nustatytą terminą turėtų būti vertinamas kaip netinkama valstybės paramos panaudojimo forma, o ne kaip sąlyga teisei įsigyti ar neįsigyti valstybinį žemės sklypą. Nenustačius jokių teisinių pasekmių, kaip, pavyzdžiui, jos reguliuojamos keičiamo įstatymo 19 ir 23 straipsniuose, aptariama teisės norma iš esmės neturi teisinio krūvio, nes jos neįvykdymas asmenims nesukels jokių neigiamų teisinių padarinių ir nevers šios normos laikytis. Atskirai paminėtina, jog aptariamas reguliavimas, negali būti įtvirtintas poįstatyminiu teisės aktu, nes yra tiesiogiai susijęs su asmenų teisėmis ir todėl gali būti nustatytas tik įstatyme. Ketvirta, aptariamoje straipsnio dalyje atsisakytina neteisinės terminologijos, susijusios su statybos teisiniais santykiais, vartojimo ir vartotina su Statybos įstatymu suderinta terminologija, aiškiai apibrėžiant, kokį statybos etapą įstatymo leidėjo požiūriu reikėtų laidyti „namo pasistatymu“. 8. Projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad teisė išsipirkti valstybinės žemės sklypą atsiranda pastatytą gyvenamąjį namą įregistravus Nekilnojamojo turto registre. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kuri valstybės institucija būtų įgaliota priimti sprendimą dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo, neaišku kokia kaina ir kitomis sąlygomis valstybinės žemės sklypai būtų parduodami, taip pat nėra aišku kokiais terminais asmuo įstatymo jam suteiktą teisę išsipirkti žemės sklypą turėtų įgyvendinti.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2009 kovo 2 d. nutarimai). Atsižvelgus į tai, projekte siūlomas teisinis reguliavimas turėtų būti tobulinamas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo suformuotą valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo doktriną. 9. Vertinant tai, jog projekto įgyvendinimui reikės papildomų valstybės biudžeto lėšų, turi būti vadovaujamasi Seimo statuto 145 straipsnio 1 dalies nuostata, jog „Jeigu įstatymui įgyvendinti reikės lėšų, susijusių su valstybės biudžeto koregavimu, toliau svarstant projektą turi būti pateikti projekto iniciatorių pasiūlymai bei Biudžeto ir finansų komiteto ir Vyriausybės išvados dėl galimų šių lėšų šaltinių, taip pat turi būti pateiktas ir svarstomas valstybės biudžeto įstatymo pakeitimo įstatymo projektas.“
į tai, kad 2017 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektas (reg. Nr.
Nr. XIIP-4790), kuriame valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamos bei asignavimai jau yra suplanuoti, yra pateiktas Seimui svarstyti, manytina, jog turi būti gauta Vyriausybės, kaip biudžeto planuotojos, nuomonė dėl siūlomo teisinio reguliavimo, kuris sąlygos didesnes valstybės išlaidas. Vyriausybė nuomonės reikėtų prašyti taip pat ir dėl to, jog projektu siūloma reglamentuoti disponavimą valstybės turtu, o valstybės turto savininko funkcijas, vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendina ne tik Lietuvos Respublikos Seimas, bet ir Vyriausybė. 11. Atsižvelgiant į tai, jog teikiamas reguliavimas atitinka Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nustatą, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims, turi būti atliktas teikiamo įstatymo projekto antikorupcinis vertinimas. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis S. Švedas, tel. (8 5) 239 61 65, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
Išvada
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-05- Nr. Į 2017-04-18 Nr. S-2017-3884 Lietuvos Respublikos Seimui dėl lietuvos RESPUBLIKOS PARAMOS BŪSTUI ĮSIGYTI AR
PAPILDYMO 13(1) STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP‑250(2) ATITIKTIES EUROPOS SĄJUNGOS TEISEI Įvertinę Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. balandžio 18 d. raštu Nr. S-2017-3884 pateiktą derinti Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 4 ir 13 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 13(1) straipsniu įstatymo projektą Nr. XIIIP-250(2), informuojame, kad pastabų ir pasiūlymų dėl šio projekto turinio atitikties Europos Sąjungos teisei neturime. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Karolina Mickutė, tel. 8 706 63 686, el. p. [email protected]
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
numerio padėtą tašką reikėtų išbraukti. 2. Projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 13¹ straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytiems valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito gavėjams, ketinantiems šį kreditą skirti gyvenamajam namui statyti ne Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestuose, ne gyvenamosiose vietovėse, turinčiose kurortinės teritorijos statusą, ne kurortuose, tačiau neturintiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, gali būti išnuomojamas tam tinkamas laisvos valstybinės sklypas su teise išsipirkti Vyriausybės nustatyta tvarka“. Projekto nuostata tobulintina šiais aspektais:
Pirma, nėra aišku kokio konkrečiai dydžio valstybinės žemės sklypai asmenims būtų suteikiami. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime pažymėjo, kad iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos ,,valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas“ įstatymų leidėjui kyla pareiga visus svarbiausius valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykius elementus nustatyti įstatymu. Atsižvelgus į tai, keičiamame įstatyme reikėtų nustatyti konkretų išnuomojamos valstybinės žemės sklypo dydį arba maksimalų leistiną tokių sklypų dydį, taip pat reikėtų nustatyti kriterijus ir tvarką, kuriais remiantis būtų apskaičiuojamas išnuomojamų valstybinių žemės sklypų nuomos mokesčio dydis, nuomos terminą ir kitas esmines nuomos sąlygas.
Antra, nėra aišku, kokiais kriterijais vadovaujantis būtų nustatoma, ar valstybinės žemės sklypas yra ,,tam tinkamas“. Siekiant aiškumo, tokius kriterijus reikėtų nustatyti keičiamame įstatyme. Be to, pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad šis reguliavimas tiesiogiai lemtų asmenų teisę pretenduoti į konkrečius žemės sklypus, šis reguliavimas gali būti išdėstytas tik įstatyme ir negali būti reguliuojamas poįstatyminiais teisės aktais. Trečia, iš projekto nuostatų lieka neaišku, kokiais konkrečiai principais vadovaujantis būtų atrenkami asmenys, nurodyti keičiamo įstatymo 8 straipsnyje, pageidaujantys gauti valstybinės žemės sklypą, tuo atveju, jeigu pageidaujančiųjų skaičius būtų didesnis, nei laisvų valstybinės žemės sklypų skaičius. Ketvirta, vertinamojoje projekto nuostatoje vartojama sąvoka ,,gyvenamasis namas“. Atkreipiame dėmesį, kad gyvenamieji namai yra skirstomi į vienbučius, dvibučius ir daugiabučius gyvenamuosius namus. Svarstytina, ar siekiant aiškumo, minėtą sąvoką nereikėtų patikslinti. Penkta, atsižvelgiant į tai, kad įgyvendinant įstatymo nuostatas, Vyriausybei reikės priimti teisės aktą, kuriame būtų nustatyta valstybinės žemės sklypų išpirkimo tvarka, projektą reikėtų papildyti atskiru straipsniu, pasiūlant Vyriausybei priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Šešta, vertinamojoje projekto nuostatoje po žodžio ,,valstybinės“ įrašytinas žodis ,,žemės“. 3. Projekto 3 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog „Šiame sklype asmuo ar šeima įsipareigoja per Vyriausybės nustatytą laikotarpį pasistatyti gyvenamąjį namą.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Pirma, pastebėtina, jog aptariamoje straipsnio dalyje, vadovaujantis teisės aiškumo principu ir teisės technikos taisyklėmis, turėtų būti aiškiai nurodyta apie kokį „šį sklypą“ nuostatoje kalbama. Antra, atkreiptinas dėmesys, jog įstatyme nenustatomos jokios teisinės pasekmės asmenims, kurie duoto įsipareigojimo, pasistatyti gyvenamąjį namą per nustatytą terminą, neįvykdė. Kaip vienintelė galima teisinė pasekmė, galėtų būti vertinama aptariamo straipsnio 4 dalies nuostata, t.y. asmenims neatsirastų teisė išsipirkti valstybinį žemės sklypą. Tačiau pažymėtina, jog ši teisinė pasekmė nėra susijusi su įsipareigojimo pasistatyti namą per nustatytą terminą neįvykdymu, nes namo nepasistatymas per nustatytą terminą turėtų būti vertinamas kaip netinkama valstybės paramos panaudojimo forma, o ne kaip sąlyga teisei įsigyti ar neįsigyti valstybinį žemės sklypą. Nenustačius jokių teisinių pasekmių, kaip, pavyzdžiui, jos reguliuojamos keičiamo įstatymo 19 ir 23 straipsniuose, aptariama teisės norma iš esmės neturi teisinio krūvio, nes jos neįvykdymas asmenims nesukels jokių neigiamų teisinių padarinių ir nevers šios normos laikytis. Atskirai paminėtina, jog aptariamas reguliavimas, negali būti įtvirtintas poįstatyminiu teisės aktu, nes yra tiesiogiai susijęs su asmenų teisėmis ir todėl gali būti nustatytas tik įstatyme. Trečia, aptariamoje straipsnio dalyje atsisakytina neteisinės terminologijos, susijusios su statybos teisiniais santykiais, vartojimo ir vartotina su Statybos įstatymu suderinta terminologija, aiškiai apibrėžiant, kokį statybos etapą įstatymo leidėjo požiūriu reikėtų laikyti „namo pasistatymu“.
Ketvirta, atsižvelgiant į tai, kad teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų teisių ir pareigų turinio apibrėžimu, gali būti nustatytas tik įstatymu, būtent keičiamame įstatyme, o ne Vyriausybės priimtame poįstatyminiame teisės akte, turėtų būti nustatytas terminas, per kurį asmenys turėtų pareigą pasistatyti gyvenamąjį namą. Penkta, svarstytina, ar nereikėtų suvienodinti vertinamojoje projekto nuostatoje ir projektu keičiamo įstatymo 13¹ straipsnio 1 dalyje siūlomų vartoti sąvokų, apibūdinančių tuos pačius asmenis. Atkreipiame dėmesį, kad pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 13¹ straipsnio 1 dalies nuostatas valstybinės žemės sklypas būtų išnuomojamas ,,valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito gavėjams“, tuo tarpu gyvenamąjį namą pagal siūlomas keičiamo įstatymo 13¹ straipsnio 2 dalies nuostatas valstybės išnuomotame žemės sklype turėtų pasistatyti ne atitinkamo kredito gavėjai, bet ,,asmenys ir šeimos“. 4.
straipsniu keičiamo įstatymo 13¹ straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,valstybinės žemės išpirkimo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė.“ Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2009 kovo 2 d. nutarimai). Taigi esminės valstybės turto – valstybinės žemės pardavimo sąlygos (kaina, terminai ir pan.) bei pardavimo tvarka turi būti nustatyti keičiamame įstatyme, o ne Vyriausybės priimtame poįstatyminiame teisės akte. Atsižvelgus į tai, projekte siūlomas teisinis reguliavimas tobulintinas. 4. Teikiamu įstatymo projektu siūloma reglamentuoti disponavimą valstybės turtu (valstybinės žemės sklypais) bei jo valdymą. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė. Todėl dėl teikiamo įstatymo projekto reikėtų gauti Vyriausybės išvadą. 5.
į tai, jog teikiamas reguliavimas atitinka Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nustatą, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su valstybės turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims, turi būti atliktas teikiamo įstatymo projekto antikorupcinis vertinimas. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis S. Švedas, tel. (8 5) 239 61 65, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]