Projekto lyginamasis variantas
1 straipsnis. 34 straipsnio pakeitimas Pakeisti 34 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Darbdavys ir darbuotojas taip pat susitaria dėl darbovietės (nurodant jos
adresą), kurioje savo darbo funkciją atliks darbuotojas. Darbo funkcijos atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta. Jeigu darbuotojas neturi pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos ar ji nėra nuolatinė, darbuotojo darboviete laikoma ta darbovietė, iš kurios darbuotojas gauna nurodymus.“
pakeitimas Pakeisti 111 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei papildyti 2 dalį 2 punktu ir juos išdėstyti taip:
„1) pasirengimas darbui darbo vietoje ir jos
sutvarkymas po darbo;
2) laikas, reikalingas persirengti, darbo įrankiams bei saugos priemonėms paruošti ir susitvarkyti“
laikyti atitinkamai 3 ir paskesniais punktais. 3 straipsnis. 115 straipsnio 2 dalies pakeitimas Pakeisti 115 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Darbo (pamainų) grafikai pranešami darbuotojams ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki jų įsigaliojimo. Jie gali būti keičiami tik nuo darbdavio valios nepriklausančiais atvejais, įspėjus darbuotoją gavus darbuotojo sutikimą prieš dvi darbuotojo darbo dienas. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, darbo (pamainų) grafikų derinimo tvarką suderinusi su darbo taryba, o kai jos nėra, – su darbdavio lygmeniu veikiančia profesine sąjunga, arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka.“
išdėstyti taip:
„2. Kai darbuotojas privalo būti darbdavio nurodytoje vietoje arba namuose,
pasirengęs prireikus per nustatytą laiką atlikti savo funkcijas (pasyvusis budėjimas), laikomas darbo laiku.
Tokiu atveju, darbo dienos (pamainos) trukmė gali būti iki dvidešimt keturių valandų, tačiau negali viršyti darbuotojo darbo laiko normos per maksimalų dviejų mėnesių apskaitinį laikotarpį. Tokiu atveju darbuotojui privalo būti suteikiama galimybė pailsėti ir pavalgyti darbo vietoje. Faktiškai dirbtas laikas kartu su budėjimo laikotarpiais negali viršyti šešiasdešimt valandų per savaitę.“
ją išdėstyti taip:
susisiekti, esant pasirengusiam atlikti tam tikrus veiksmus ar atvykti į darbovietę kilus būtinybei įprastiniu poilsio laiku (pasyvusis budėjimas namie), nelaikomas darbo laiku, išskyrus faktiškai atliktų veiksmų laiką. Toks budėjimas ne darbovietėje negali trukti ilgesnį kaip nepertraukiamą vienos savaitės per keturias savaites laikotarpį. Dėl tokio pasyviojo budėjimo namie ne darbovietėje turi būti susitarta darbo sutartyje ir darbuotojui mokama ne mažesnė kaip dvidešimt procentų dydžio vidutinio darbo užmokesčio per mėnesį priemoka už kiekvieną budėjimo ne darbovietėje savaitę. Už faktiškai atliktus veiksmus apmokama kaip už faktiškai dirbtą darbo laiką, tačiau neviršijantį šešiasdešimt valandų per savaitę. Asmuo negali būti skiriamas budėjimui namie ne darbovietėje tą dieną, kurią jis nepertraukiamai dirbo ne mažiau kaip vienuolika valandų iš eilės. 5 straipsnis. 193 straipsnio pakeitimas
193 straipsnio 4 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip: „6) kolektyvinės sutarties keitimo, pildymo tvarką, galiojimo terminą, vykdymo kontrolės sistemą ir tvarką, kolektyvinio aststovavimo mokesčio dydį, kitus organizacinius klausimus, susijusius su kolektyvinės sutarties sudarymu ir vykdymu.“ 2.
Pakeisti 193 straipsnio 5 dalies 9 punktą ir jį išdėstyti taip: „9) kolektyvinės sutarties keitimo, pildymo tvarką, galiojimo terminą, vykdymo kontrolės sistemą ir tvarką, kolektyvinio aststovavimo mokesčio dydį, kitus organizacinius klausimus, susijusius su kolektyvinės sutarties sudarymu ir vykdymu.“
pakeitimas
1Pakeisti 197 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų
nariams bei gali būti taikoma darbuotojams, pateikusiems prašymą ir mokantiems kolektyvinio atstovavimo mokestį. Jeigu profesinė sąjunga ir darbdavys susitaria dėl darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams, ji taikoma visiems darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas. Jeigu nesant darbdavio lygmenyje veikiančios profesinės sąjungos kolektyvinę sutartį sudaro šakos profesinė sąjunga, kuri šio kodekso nustatyta tvarka buvo įgaliota vesti derybas dėl darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties, ir darbdavys, tokia kolektyvinė sutartis taikoma visiems darbdavio darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas.“
2Papildyti 197 straipsnį nauja 4 dalimi, atitinkamai 4 dalį laikyti 5 dalimi:
„4. Nacionalinės (tarpšakinės), teritorinės ar šakos kolektyvinės sutarties šalys kolektyvinėje sutartyje gali susitarti, kad jos nuostatos taikomos visiems darbdavių, nurodytų šio straipsnio 3 dalyje, darbuotojams be atskiro visuotinio darbdavio darbuotojų susirinkimo pritarimo. 4. 5.
5Jeigu darbuotojui turi būti taikomos kelios kolektyvinės sutartys:
1) darbdavio lygmens ir šakos kolektyvinė sutartis, jam taikoma šakos kolektyvinė sutartis, nebent šakos kolektyvinėje sutartyje leidžiama įmonės kolektyvine sutartimi nukrypti nuo joje nustatytų sąlygų;
2) darbdavio lygmens ir teritorinė kolektyvinė sutartis, jam taikoma teritorinė kolektyvinė sutartis, nebent teritorinėje kolektyvinėje sutartyje leidžiama darbdavio lygmens kolektyvine sutartimi nukrypti nuo joje nustatytų sąlygų;
3) šakos ir teritorinė kolektyvinė sutartis, jam taikomos lex specialis kolektyvinės sutarties nuostatos.“
įsigaliojimas
1Šis įstatymas įsigalioja 2018 m.
liepos 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentė Projektą teikia: Seimo narys Aušra Papirtienė
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai
neaiškumų, kuriuos reikėtų ištaisyti, o kai kuriais atvejais Darbo kodekso nuostatas suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais. Projektu siekiama aiškiau apibrėžti darbovietės sąvoką, tikslinti darbo laiko sąvoką bei darbo grafikų keitimo tvarką, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, suderinti pasyvaus budėjimo namuose sąvoka su ES Direktyva 2003/88, leisti kolektyvinėse sutartyse išplėsti jų galiojimą visiems įmonės darbuotojams arba atskiriems darbuotojams, kurie pateikia prašymą. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos Seimo narė Aušra Papirtienė, Įstatymo projektas parengtas bendradarbiaujant su Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija ir atsižvelgus į jų nuomonę. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Darbovietės sąvokos tikslinimas. Darbo sutartyje šalys turi susitarti dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės, kurioje savo darbo funkciją atliks darbuotojas. Dažnu atveju darbdavys turi keletą padalinių, veikiančių mieste ar ar tam tikroje teritorijoje, todėl darbovietę nustato, pavyzdžiui, Vilniaus padalinyje. Tokiu atveju, darbuotojas pagal poreikį yra kilnojamas iš vienos darbo vietos Vilniuje į kitą darbo vietą be darbuotojo sutikimo. Esamas būtinųjų darbo sutarties sąlygų reglamentavimas nesuteikia aiškumo darbo santykiuose. Teisės akto nuostatos turi būti aiškios ir suprantamos abiems šalims ir neturėtų būti piktnaudžiaujama teise, todėl siūlome tikslinti darbovietės sąvoką ir nustatyti, kad darbovietė darbo sutartyje nurodoma konkrečiu adresu. Darbo laiko sąvokos tikslinimas.
Anksčiau galiojusioje Darbo kodekso redakcijoje į darbo laiką buvo įskaitomas laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms pasiruošti ir susitvarkyti. Galiojančioje Darbo kodekso 111 str. 2 d. nustatyta, kad į darbo laiką įskaitomas pasirengimas darbui darbo vietoje. Taigi į darbo laiką gali būti neįskaitomas darbo vietos susitvarkymas po darbo, persirengimas darbo drabužiais, priemonių paruošimas darbui, net jei jos privalomos pagal darbdavio patvirtintas taisykles. Siūlome tikslinti darbo laiko sąvoką ir aiškiau nustatyti, kad darbo drabužių persirengimas ir darbo vietos susitvarkymas taip pat įskaitomas į darbo laiką. Kai kuriose įmonėse, ypač dirbančiose maisto pramonėje, darbuotojai užtrunka daugiau kaip 10 minučių prieš ir po darbo, kol apsirengia darbui būtinus drabužius bei pasiruošia higienos priemones (kepurės, pirštinės, speciali avalynė). Tad per pamainą pasirengimui skiria ne mažiau kaip 20 minučių laiko, per darbo savaitę susidaro ne mažiau kaip 1,5 valandos, o per mėnesį ne mažiau kaip 6 valandos pasirengimo, kuris neįskaitomas į darbo laiką. Darbo grafikų keitimo tvarka. Šiuo metu darbo grafikai paskelbiami ne vėliau kaip likus 7 dienoms iki jų įsigaliojimo, tačiau gali būti keičiami be darbuotojo sutikimo prieš 2 darbuotojo darbo dienas. Teisė keisti darbo grafiką be darbuotojo sutikimo prieš 2 darbo dienas suvaržo darbuotojų teisę į asmeninį gyvenimą, darbuotojas yra priverstas išeiti į darbą, nors įspėtas prieš itin trumpą laiką. Darbo kodeksas ne veltui nustato darbo grafikų skelbimą prieš 7 dienas, o būtent tam, kad darbuotojai galėtų derinti darbines pareigas ir asmeninį gyvenimą. Todėl keisti darbo grafiką likus mažiau kaip 7 dienoms, turi būti leidžiama tik gavus darbuotojo sutikimą. Budėjimo sąvokų suderinimas su Direktyva 2003/88, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) jurisprudenciją.
ESTT yra pabrėžęs, kad jei darbuotojas gali laisvai disponuoti savo laiku, tas jo laikas nelaikomas darbo laiku, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88 (2000 m. spalio 3 d. sprendimas byloje C-303/98). Ši nuostata buvo detalizuota 2018 m. vasario 21 d. sprendime (byla C-518-15), kur ESTT konstatavo, jog Direktyvoje esančios „darbo laiko“ sąvokos pagrindinis kriterijus yra tas, kad darbo metu darbuotojas yra fiziškai darbo vietoje, arba, esant poreikiui, yra darbdavio lengvai pasiekiamas, kad nedelsiant atliktų savo darbo funkcijas. ESTT taip pat paaiškino, kad budėjimas namuose gali būti pagrįstai nelaikomas darbo laiku, jei darbuotojas yra tik tiek darbdavio žinioje, kad su juo galėtų susisiekti, bet ne reikalauti prisistatyti į darbo vietą. Darbo kodekso nuostata, kad pasyvus budėjimas namuose, pasirengus atlikti darbo funkciją, nelaikomas darbo laiku, neatitinka Direktyvoje nustatyto darbo laiko apibrėžimo. ESTT jurisprudencija atskleidė, kad Direktyva 2003/88 netinkamai perkelta į Lietuvos Respublikos teisę, todėl ši nuostata taisytina. Projekte siūloma nustatyti, kad pasyvus budėjimas darbovietėje ar namuose, pasirengus per nustatytą laiką atlikti savo funkcijas (pasyvus budėjimas), laikomas darbo laiku (Darbo kodekso 118 str. 2 d.). O budėjimas ne darbovietėje, užtikrinant galimybę darbdaviui su darbuotoju susisiekti, tačiau nereikalauti atlikti darbo funkcijų, nelaikomas darbo laiku (Darbo kodekso 118 str. 4 d.). Atitinkamai pakeitus 118 straipsnį, darbo laiko sąvoka bus suderinta su Direktyva 2003/88. Kolektyvinių sutarčių taikymo išplėtimas ne profsąjungų nariams. Darbo kodekso
sudariusių profesinių sąjungų nariams.
Sudarius darbuotojams palankią kolektyvinę sutartį darbdavio lygmeniu, prie jos galiojimo norėtų prisijungti ir ne profsąjungų nariai, tačiau Darbo kodeksas tokios galimybės nenumato. Užtikrinant darbuotojams konstitucinę teisę laisvai pasirinkti, ar stoti į profesines sąjungas, bet tuo pačiu neužkertant kelio naudotis kolektyvinio atstovavimo rezultatais, suderėtais profesinės sąjungos ir darbdavio kolektyvinėje sutartyje, reikėtų numatyti galimybę Darbo kodekso 197 str. 2 dalyje ne profesinės sąjungos nariams jų pačių prašymu ir sutikus mokėti kolektyvinio atstovavimo mokestį, jungtis prie kolektyvinės sutarties taikymo. Nacionalinių, šakos, teritorinių kolektyvinių sutarčių taikymas. Darbo kodekso 197 str. 4 d. nustato, kad nacionalinės, teritorinės, šakinės kolektyvinės sutartys taikomos darbdavių asociacijos įmonių darbuotojams – profesinės sąjungos nariams. Darbo kodekso 193 str. 3 d. suteikta teisė nacionalinėse, šakos ir teritorinėse kolektyvinėse sutartyse nukrypti Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatytų imperatyvių taisyklių, išskyrus tam tikras išimtis. Tais atvejais, kai nacionalinėse, šakos, teritorinėse kolektyvinėse sutartyse siekiama pakeisti teisinį reguliavimą, yra nelogiška reikalauti, kad pakeistos nuostatos galiotų tik profesinės sąjungos nariams, o toje pačioje įmonėje dirbantiems darbuotojams, ne profesinės sąjungos nariams, liktų galioti teisės aktuose nustatytos taisyklės. Toks nacionalinių, šakinių, teritorinių kolektyvinių sutarčių galiojimo reglamentavimas neskatina kolektyvinių derybų, nes darbdaviams yra per nelyg komplikuotas tokių sutarčių taikymas.
Todėl Projekte siūlome nustatyti, kad derybų šalys nacionalinėje, teritorinėje, šakinėje kolektyvinėje sutartyje galėtų susitarti, kad jų sudarytos kolektyvinės sutarties nuostatos būtų taikomos visiems sutartį pasirašiusios darbdavių organizacijos įmonių (narių) darbuotojams be atskiro darbuotojų kolektyvo pritarimo. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Projekte siūloma tikslinti darbovietės bei darbo laiko sąvoką, nes tai įvestų daugiau aiškumo darbo santykiuose, siūloma nustatyti, kad darbo grafikai po jų paskelbimo galėtų būti keičiami su darbuotojo sutikimu. Paaiškėjus, kad budėjimo sąvoka Darbo kodekse nesuderinta su Direktyva 2003/88, keičiama budėjimo sąvoka, atsižvelgiant į ESTT jurisprudenciją. Sudaroma galimybė darbdavio ar darbovietės lygmens kolektyvinėse sutartyse leisti nustatyti, kad prie jos taikymo savanoriškai galėtų jungtis ir ne profesinės sąjungos nariai, o nacionalinėse, šakos ar teritorinėse sutartyse derybų šalys galėtų nustatyti, kad jos taikomos visiems sutartį pasirašiusios darbdavių organizacijos įmonių (narių) darbuotojams be atskiro darbuotojų kolektyvo pritarimo. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Teisinio reguliavimo neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymų projektų priėmimas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įgyvendinus įstatymą, bus aiškiau reglamentuota teisinė darbo santykių aplinka, bus aiškesnis būtinųjų darbo sutarties sąlygų bei darbo laiko reguliavimas.
Be to, įstatymu skatinamos visų lygių (darbdavio, nacionalinės, šakinės, teritorinės) kolektyvinės derybos. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus įstatymo projektą, kitų galiojančių įstatymų keisti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir bendrinės kalbos normų. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai bei Europos Sąjungos dokumentams. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti
Įstatymo projektui įgyvendinti biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymo projekto rengimo metu buvo įvertinti . 14. Įstatymo projekto reikšminiai žodžiai Įstatymo projekto reikšminiai žodžiai: „budėjimas“, „budėjimas namuose“, „darbo laikas“, „kolektyvinė sutartis“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra. Projektą teikia:
Seimo narys Aušra Papirtienė
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2018-06- Nr. Į 2018-06-04 Nr. S-2018-4471 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos darbo kodekso 34, 111, 115, 118, 193 ir 197 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-2196 (toliau – Projektas), teikiame toliau nurodytas pastabas. Direktyvos 2003/88[1] 2 straipsnio 1 punkte įtvirtinta darbo laiko sąvoka – tai bet kuris laikotarpis, per kurį darbuotojas
1) yra darbo vietoje 2) yra darbdavio žinioje 3) vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. Siekiant užtikrinti visapusišką Direktyvos 2003/88 veiksmingumą ir Direktyvos 2003/88 tikslą dėl minimalios visų Sąjungos darbuotojų apsaugos, jos 2 straipsnyje pateiktos apibrėžtys negali būti aiškinamos skirtingai pagal valstybių narių nacionalinę teisę – šios apibrėžtys yra Sąjungos teisės sąvokos[2]. Sąjungos teisės aktai apima ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismo) sprendimus, kurie savo ruožtu yra privalomi valstybėms narėms, todėl svarbu atsižvelgti į Teisingumo Teismo praktiką, aiškinančią minėtąsias nuostatas. Projekto 4 straipsnio 1 dalimi siūloma patikslinti darbo laiko režimo ypatumus budint, nustatant, kad pasyvus budėjimas darbdavio nurodytoje vietoje ar namuose, pasirengus per nustatytą laiką atlikti savo funkcijas, laikomas darbo laiku.
Lemiamas veiksnys kvalifikuojant laikotarpį kaip darbo laiką pagal Direktyvą 2003/88 yra tai, kad darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir turi būti jo pasiekiamas, kad prireikus galėtų nedelsdamas atlikti savo funkcijas. Šios pareigos, dėl kurių atitinkami darbuotojai negali pasirinkti buvimo vietos budėjimo laikotarpiais, laikytinos susijusiomis su jų funkcijų vykdymu[3]. Darbdavio nurodyta vieta nebūtinai yra darbo vieta[4]. Budėjimo laikotarpis turi būti kvalifikuojamas kaip darbo laikas ir tuomet, kai tokia darbdavio nurodytoji vieta yra darbuotojo gyvenamoji, o ne jo darbo vieta, jam įsipareigojus per nustatytą laiką sureaguoti į darbdavio iškvietimus, kadangi pareiga fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir iš to kylantys vietos ir laiko apribojimai, taip pat būtinybė atvykti per nustatytą laiką į darbo vietą, objektyviai riboja darbuotojo galimybes tenkinti savo asmeninius ir socialinius interesus[5]. Pateikti Teisingumo Teismo išaiškinimai patvirtina reikalingumą koreguoti dabar galiojantį teisinį reguliavimą bei atskleidžia Projekto 4 straipsnio 1 dalies tikslingumą. Vis dėlto, atkreipiame dėmesį, jog Teisingumo Teismo sprendime Matzak byloje C-518/15, kuris aiškinamajame rašte nurodytas kaip siūlomų pakeitimų pagrindas, Teisingumo Teismas išaiškino, jog darbo laiku laikomas ne bet koks budėjimas namuose, o toks budėjimas, kai darbdavio nurodytoji vieta yra darbuotojo gyvenamoji, o ne jo darbo vieta, jam įsipareigojus per nustatytą laiką atlikti savo funkcijas, taip išplečiant darbdavio nurodytosios vietos sąvoką, kuria gali būti laikoma ir darbuotojo gyvenamoji vieta. Šiuo atveju svarbu, kad darbuotojui yra nustatomi vietos ir laiko apribojimai.
Todėl sutinkame su Projekto 4 straipsnio 1 dalies pakeitimais, tačiau siūlome išbraukti budėjimo namuose išskyrimą – budėjimas namuose gali būti laikomas darbo laiku ne visais atvejais, o tik tada, kai atitinka anksčiau nurodytuosius kriterijus dėl vietos ir laiko apribojimų, t.y. namai yra darbdavio nurodytoji vieta ir asmuo užtikrina, kad su juo turi būti galima ne tik susisiekti, o ir įsipareigoja per nustatytą laiką atlikti savo funkcijas. Projekto 4 straipsnio 2 dalyje siekiama įtvirtinti, jog budėjimas ne darbovietėje, užtikrinant galimybę darbdaviui su darbuotoju susisiekti, tačiau nereikalaujant atlikti darbo funkcijų, nelaikomas darbo laiku. Šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos darbo kodekso 118 straipsnio 4 dalies nuostatos, nustatančios, kad darbo laikui nėra priskiriamos situacijos, kai darbuotojas yra ne darbovietėje, tačiau kilus būtinybei yra pasirengęs atlikti tam tikrus veiksmus ar atvykti į darbovietę, neatitinka minėtojo Teisingumo Teismo sprendimo Matzak byloje C-518/15, kurio nuostatos aptartos anksčiau. Todėl manome, kad Projekto 4 straipsnio 2 dalies pakeitimai yra tikslingi, išskyrus išbraukimą nuostatų dėl faktiškai atliktų veiksmų laikymo darbo laiku. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai darbuotojas dirba pasyviojo budėjimo režimu, pagal kurį jis turi būti visada pasiekiamas, tačiau neprivalo būti darbo vietoje, darbo laiku yra laikomas tik laikas, susijęs su realiu darbo funkcijų atlikimu, kadangi būdamas darbdavio žinioje darbuotojas išlaiko galimybę organizuoti savo laiką ir jį skirti savo interesams tenkinti[6]. Būtent tokia situacija ir būtų reguliuojama Projekto 4 straipsnio 2 dalimi, todėl manome, kad minėtoje nuostatoje turi būti nurodyta, jog darbuotojo buvimas ne darbovietėje, užtikrinant galimybę darbdaviui su juo susisiekti, nelaikomas darbo laiku, išskyrus faktiškai atliktų veiksmų laiką.
Galiausiai, atsižvelgdami į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetenciją Projektu siekiamoje reguliuoti srityje, manome, kad dėl Projekto turėtų būti gauta Vyriausybės išvada. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Karolina Juodelytė, tel. 8 70663 694, el. p. [email protected] [1]2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir tarybos Direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų. [2] 2005 m. gruodžio 1 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas Dellas ir kt. byloje C-14/04. [3] 2011 m. kovo 4 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nutartis Grigore byloje C-258/10; 2003 m. rugsėjo 9 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teisimo sprendimas Jaeger byloje C-151/02. [4] 2015 m. rugsėjo 10 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas Tyco byloje C-266/14. [5] 2018 m. vasario 21 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas Matzak byloje C-518/15. [6] 2003 m. rugsėjo 9 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas Jaeger byloje C-151/02.
DĖL
2018-05-28
Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – keičiamas įstatymas)
darbo sutartyje yra perteklinis ir netikslingas dėl šių priežasčių: Visų pirma pažymėtina, kad darbo funkcijos atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta, todėl reikalavimas darbo sutartyje nurodyti darbovietės adresą įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytų klausimų neišspręs. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 111 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kelionės iš darbovietės į darbdavio nurodytą darbo funkcijos atlikimo vietą laikas yra įskaičiuojamas į darbo laiką, todėl darbuotojų interesai nėra pažeidžiami. Antra, pagal keičiamo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, darbdavys iki darbo pradžios raštu privalo darbuotojui pateikti informaciją apie darbo funkcijos atlikimo vietą. Jeigu darbuotojas neturi pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos ar ji nenuolatinė, nurodoma, kad darbuotojas dirba keliose vietose, ir darbovietės, iš kurios darbuotojas gauna nurodymus, adresas. 2. Įstatymo projekto 2 straipsniu teikiamas siūlymas papildyti keičiamo įstatymo 111 straipsnio 2 dalį nauju 2 punktu ir, be kita ko, numatyti, kad į darbo laiką įtraukiamas laikas, reikalingas darbo įrankiams bei saugos priemonėms pasiruošti, yra perteklinis, kadangi keičiamo įstatymo 111 straipsnio 2 dalies 1 punkte jau yra numatyta, kad į darbo laiką įtraukiamas ir pasirengimas darbui darbo vietoje. 3.
straipsniu keičiamo įstatymo 115 straipsnio 2 dalimi teikiamas siūlymas svarstytinas keičiamo įstatymo 24 straipsnyje nustatyto darbdavių ir darbuotojų sąžiningumo ir bendradarbiavimo principų įgyvendinimo kontekste. Pažymėtina, kad pagal keičiamo įstatymo 115 straipsnio 2 dalį, darbo (pamainų) grafikai pranešami darbuotojams ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki įsigaliojimo ir jie gali būti keičiami tik nuo darbdavio valios nepriklausančiais atvejais (avarijos, nelaimės ir kt.), įspėjus darbuotoją prieš dvi dienas. Todėl siūlymas darbuotojo įspėjimą pakeisti darbuotojo sutikimu pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, sąžiningumo ir bendradarbiavimo principus. 4. Įstatymo projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 118 straipsnio 2 ir 4 dalių pakeitimai svarstytini keliais aspektais. Pirma, keičiamo įstatymo 118 straipsnio 2 dalies tekstas tikslintinas kalbos požiūriu, kad būtų aišku, kas laikoma darbo laiku. Antra, šios dalies pirmojo sakinio formuluotė „per nustatytą laiką atlikti savo funkcijas“ tikslintina, nes suponuoja, kad funkcijos turi būti atliktos per tam tikrą laiką, nors, kaip galima suprasti iš įstatymo projekto aiškinamojo rašto, turima omeny, kad darbuotojas turi būti pasirengęs atvykti atlikti savo funkcijas per nustatytą laiką. Trečia, keičiamo įstatymo 118 straipsnio 4 dalyje įtvirtinama nauja budėjimo rūšis – budėjimas ne darbovietėje (jis nebepriskiriamas prie pasyviojo budėjimo). Nevisiškai suprantamas šios normos turinys – šiuo teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti galimybę darbdaviui su darbuotoju susisiekti, tačiau neaišku kokiu tikslu, ar tokiu atveju darbdavys galėtų pavesti darbuotojui atlikti tam tikras funkcijas, ir jeigu taip – kaip darbuotojui būtų apmokama už faktiškai dirbtą laiką, kaip faktiškai dirbus būtų reguliuojamas maksimalus darbo laikas, užtikrinami minimaliojo poilsio laiko reikalavimai.
Atsižvelgiant į tai, kad siūlomu teisiniu reguliavimu atsisakoma pasyviojo budėjimo namuose, atitinkamai reikėtų tikslinti keičiamo įstatymo 118 straipsnio 5 dalį. Šiame kontekste pažymėtina, kad budėjimo namuose laiką iš esmės įtraukus į darbo laiką, kartu turėtų būti keičiama bendra budėjimo darbo laiko trukmė, atsižvelgiant į Darbo kodekso 114 straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatas (pvz., tuomet darbuotojai nebegalėtų budėti namuose po darbo, nes viršytų maksimalaus darbo laiko trukmę), be to, apmokėjimas už budėjimo namuose laiką būtų įtraukiamas į vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą, o tai žymiai sumažintų vidutinio darbo užmokesčio dydį, kas galimai pablogintų darbuotojų garantijas jiems einant atostogauti ir kitais atvejais, taip pat jiems gaunant vidutinį darbo užmokestį. 5. Įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 193 straipsnio 4 dalies 6 punkto ir 193 straipsnio
reguliuojamos nuostatos savo turiniu vertintinos kaip procedūrinio pobūdžio, o siūlymas nustatyti kolektyvinio atstovavimo mokesčio dydį, kuris yra materialinio pobūdžio, turėtų būti dėstomas atskira struktūrine dalimi. 6. Neaiškus įstatymo projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 197 straipsnio naujos 4 dalies santykis su 197 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
Svarstytina, ar įtvirtinus siūlomą nuostatą, tokiu būdu nebūtų paneigta darbuotojų susirinkimo (konferencijos) šio straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė apsispręsti dėl išimtinio kolektyvinės sutarties nuostatų taikymo, nes šios nuostatos taptų privalomos tiek darbdaviui, tiek darbuotojams, net jeigu dauguma darbuotojų joms nepritartų. 7. Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles, įstatymo projekto tekstas redaguotinas:
1) projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 111 straipsnio sudedamosios dalys turi būti keičiamos atskiromis dalimis, todėl jis turi būti išskaidomas į tris dalis;
2) projekto 6 straipsniu
dalimi ir nedėstant jos teksto;
3) projekto 7 straipsnio vienintelė dalis nenumeruotina;
4) tikslintinos įstatymą pasirašančio subjekto pareigos. 8. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projekte siūlomi pakeitimai įtakotų tiek darbdavių, tiek darbuotojų teises ir pareigas, siūlytina šiuos pakeitimus teikti svarstyti socialiniams partneriams. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected] I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected]